Periferinis (ekscentrinis) arba netiesioginis regėjimas yra tinklainės periferinės dalies funkcija,

kai daikto vaizdas atsiranda bet kurioje tinklainės vietoje, esančioje į kurią nors pusę nuo
centrinės duobutės. Periferinis regėjimas yra daug kartų silpnesnis už centrinį regėjimą, tačiau jis
turi didelę praktinę reikšmę, nes išplečia mūsų akiratį, padeda orientuotis erdvėje.

Periferinis regėjimas matuojamas akipločiu. Akiplotis — tai erdvė, kurią mato nejudanti akis, kai
galva taip pat nejuda. Jo pakitimai neretai būna vienintelis ankstyvas daugelio akių ligų
simptomas. Akipločio tyrimas ypač padeda nustatyti galvos smegenų pažeidimo vietą (topinė
diagnostika). Akipločio dinamika dažnai būna svarbus kriterijus vertinant ligos eigą ir gydymo
efektyvumą.

Tiriant akiplotį, reikia nustatyti jo ribas ir ieškoti defektų akiplotyje. Dažniausiai tiriamas
kiekvienos akies (monokulinis akiplotis), rečiau — tuo pačiu metu abiejų akių (binokulinis
akiplotis).

Akipločiui tirti naudojami trys svarbiausi metodai:

1. Kontrolinis metodas. Jis yra labai paprastas, tačiau netikslus. Metodo esmė — tiriamojo ir
gydytojo akipločių lyginimas, kai gydytojo akiplotis yra normalus.

Akiplotis kontroliniu metodu tiriamas šitaip: ligonis sodinamas nugara į šviesos šaltinį, o
gydytojas atsisėda prieš ligonį 0,5—1 metro atstumu. Ligonis uždengia vieną savo akį, o
gydytojas uždengia priešingą savo akį (pvz., ligonis kairiąją, o gydytojas—dešiniąją). Ligonis
žvilgsniu fiksuoja gydytojo akį, o gydytojas vienodu atstumu (tarp savęs ir ligonio) vedžioja nuo
periferijos į centrą įvairiomis kryptimis 1 cm skersmens baltą skritulėlį, pritvirtintą ant juodos
lazdelės. Jei objektą vienu metu pastebėjo gydytojas ir ligonis, tai jo akiplotis normalus.
Gydytojas, lygindamas savo ir ligonio akiplotį, gali nustatyti tiriamojo akipločio susiaurėjimą
arba defektus akiplotyje.

2. Kampimetrija. Tai akipločio tyrimas plokštumoje. Metodas tinka akipločio centrinei daliai tirti
ir šios dalies defektams nustatyti (aklosios dėmės, centrinių ir paracentrinių akipločio defektų —
skotomų).

Kampimetras — tai matinė, juoda, 2 x 2 m2 dydžio lenta, kurios centre yra fiksavimo
taškas. Tiriama šitaip: ligonis sodinamas nugara į šviesos šaltinį 0,25—1 m atstumu nuo
kampimetro, smakras ir kakta būna atremti į specialų fiksatorių, kuris pastatytas tiesiai prieš
fiksavimo tašką centre. Viena akimi ligonis žiūri į fiksavimo tašką, o antroji būna uždengta.
Gydytojas vedžioja nuo centro į periferiją 1—5—10 mm skersmens objektus, pritvirtintus ant
juodų ilgų lazdelių horizontaliame, vertikaliame ir įstrižuose meridianuose. Segtuku arba kreida
žymimos vietos, kuriose ligoniui dingsta objektas.

Akloji dėmė (fiziologinė skotoma) yra regos nervo disko projekcija akiplotyje. Ji yra pas
kiekvieną žmogų, nors šiaip jos niekas nejaučia. Akląją dėmę galima nustatyti tik tiriant akiplotį.
Ji yra todėl, kad regos nervo diske nėra fotoreceptorių. Akloji dėmė akiplotyje yra apie 15° į
temporalinę pusę nuo fiksavimo taško, vertikalus meridianas — 8—9°, horizontalus — 5—8°.

Tiriant kampimetru, akipločio plotas matuojamas linijomis ir priklauso nuo tiriamojo nuotolio iki
lentos. Kuo didesnis nuotolis, tuo didesnė akipločio projekcija.

Nežiūrint kampimetrijos privalumų, ji turi ir trūkumų. Jie priklauso nuo to, kad tinklainės sferinis
paviršius (įdubęs rutulys) projektuojamas plokštumoje.

Svarbiausi trūkumai yra šie:

 vienodus tarpus tinklainėje atitinka nevienodi akipločio tarpai kampimetre;
 normalus akiplotis netelpa jokio dydžio frontalinėje plokštumoje. Iš lateralinės pusės
akiplotis yra 90°, o linija, kuri turėtų pasiekti šią ribą, eis lygiagrečiai kampimetrui, todėl
lateralinės normalaus akipločio ribos negalima nustatyti kampimetru.
3. Perimetrija — tai akipločio tyrimas sferiniame paviršiuje, t. y. tyrimas specialiais prietaisais
— perimetrais. Metodas neturi tų trūkumų, kuriuos turi kampimetrija. Vienodus tarpus
tinklainėje atitinka vienodi akipločio tarpai perimetre.

Dabar akipločio tyrimui naudojame daugelio tipų perimetrus. Tai Fersterio, rankinis, projekcinis
registracinis, sferinis, automatinis  perimetrai.

Seniausias ir paprasčiausias yra Fersterio perimetras.

Gulintiems ligoniams akipločiui tirti naudojamas portatyvus išardomas (rankinis) perimetras.

Tikslesnę informaciją apie periferinį regėjimą galima gauti tiriant jį projekciniu registraciniu
(PRP) ir sferiniu perimetrais (35 pav.). Abiejuose perimetruose yra įmontuotos diafragmos,
šviesos bei spalvų filtrai, kuriais galima greitai ir tiksliai keisti objekto dydį, ryškumą ir spalvą.
Abiejuose perimetruose yra specialūs įrenginiai duomenims registruoti. Šitaip sutaupomas
tyrimo laikas.

Pastaraisiais metais sukurti automatiniai perimetrai. Jie palengvina oftalmologo darbą ir padeda
tiksliau nustatyti reikalingus duomenis. Tai sferiniai perimetrai,  kuriuos valdo nedidelis
kompiuteris ir kuriame užprogramuota keletas tyrimo programų.

Perimetrijos metodika. Akiplotis tiriamas kiekvienos akies atskirai. Antroji turi būti uždengta
taip, kad dengiąs ją tvarstis neuždengtų tiriamosios akies akipločio. Ligonį gydytojas sodina prie 
perimetro nugara į šviesą. Tyrimas projekciniais perimetrais atliekamas  tamsiame kambaryje.
Reguliuojant galvos fiksatorių, tiriama akis nustatoma tiesiai prieš fiksavimo tašką.

Tiriant akipločio ribas baltai spalvai, naudojami 3 mm skersmens objektai, o nustatant defektus
pačiame akiplotyje, — 1 mm. Esant blogam regėjimo aštrumui, objektų skersmenį ir ryškumą
galima padidinti. Gydytojas, vesdamas objektą nuo perimetro lanko periferijos į centrą, žymi lan-
ko skalėje tą momentą, kai ligonis pamato objektą. Reikia paaiškinti, kad ligonis visą laiką turi
žiūrėti į perimetro centre esantį tašką. Objekto slinkimo greitis visada turi būti toks pat (2—3
cm/sek.). Sukant perimetro lanką apie ašį, akiplotis tiriamas 8—12 meridianų, tarp kurių in-
tervalas 45° arba 30°.

Kiekybinė (kvantitatyvinė) perimetrija. Tiriant akiplotį vienu objektu, periferinį regėjimą galima

įvertinti tik kokybiškai, t. y. atskirti tik kai kurias akiplotyje matomas ir nematomas sritis. Kur
kas tikslesnė yra kiekybinė perimetrija. Tyrimas atliekamas sferiniu perimetru dviem skirtingo
skersmens objektais, kurie šviesos filtrų pagalba sulyginami taip, kad atspindėtos šviesos kiekis
būtu vienodas. Tiriant sveikos akies akipločio ribas abiem objektais, jos būna vienodos. Jei ribų
skirtumas daugiau kaip 5°, tai yra patologija. Šis perimetrijos metodas padeda nustatyti akipločio
pakitimus ankstyvose patologinio proceso stadijose ir tuo yra geresnis negu paprastoji
perimetrija. Statinė perimetrija. Tai labai tikslus akipločio tyrimo metodas. Tyrimo esmė tokia: iš
anksto parinktuose akipločio taškuose (50—100 ir daugiau taškų) gydytojas rodo kintamo
skersmens ir ryškumo nejudančius objektus. Šiuo metodu galima tiksliai nustatyti akipločio
defektus. Be to, atliekant statinę perimetriją, galima sužinoti apie įvairių tinklainės taškų
absoliutinį, minimum percepitibile, ir diferencinį, minimum separabile, šviesos jutimą.

Spalvinė perimetrija. Tiriant naudojami spalvoti objektai. Tinklainės periferija yra achromatinė

zona (nėra kūgelių), todėl akipločio periferijoje spalvoti objektai atrodo tarsi pilki. Objektui
judant į centrą, žmogus iš pradžių pastebi patį objektą, o tik vėliau — jo spalvą. Akipločio
spalvinė riba žymima tuomet, kai tiriamasis teisingai pasako spalvą. Spalvinio akipločio tyrimas
padeda anksti nustatyti tinklainės, regos nervo ir optinių takų patologiją.

Akipločio registravimas. Norint palyginti perimetrijos duomenis, akiplotis visuomet turi būti

žymimas vienodai. Kiekvienos akies akiplotis žymimas specialioje schemoje, kurioje yra
koncentriniai apskritimai, o intervalas tarp jų — 10°. Per akipločio centrą šiuos apskritimus kerta
linijos, žyminčios meridianus. Intervalai tarp meridianų — 10—20°. Patogiausias akipločio
schemų išdėstymas yra toks: dešinei akiai — dešinėje pusėje, kairei — kairėje. Temporalinės
akipločių pusės yra schemos išorinėje dalyje, nazalinės — vidinėje.

Kiekvienoje schemoje akiplotį galima žymėti balta ir kitomis spalvomis (spalvą atitinkančia
spalvota linija). Akipločio ribų skirtumas tarp normos ir patologijos turi būti nudažytas tamsia
spalva, nes taip galima greičiau pastebėti jo patologiją. Schemoje reikia užrašyti ligonio pavardę,
vardą, tyrimo datą, regos aštrumą, objekto dydį ir ryškumą bei perimetro tipą.

Normalus akiplotis. Tokio akipločio ribos priklauso nuo daugelio faktorių:

tyrimo metodikos: objekto dydžio, ryškumo, atstumo nuo akies, fono ryškumo, kontrasto tarp
objekto ir fono, objekto spalvos ir judėjimo greičio.
tiriamojo intelekto — žmogus turi suprasti, ko iš jo nori gydytojas, mokėti greitai orientuotis ir
kt.
veido konfigūracijos — nosies nugarėlės, viršutinio akiduobės krašto, akies obuolio padėties
akiduobėje, viršutinio voko padėties.
Sveiko žmogaus akipločio ribos baltai spalvai, tiriant 5 mm skersmens objektu ir perimetru,
kurio lanko spindulys 33 cm, yra tokios: į išorę — 90°, žemyn — 60—70°, į vidų — 60°, į viršų
— 55°.

Akipločio chromatinėms spalvoms ribos yra siauresnės negu baltai spalvai (V pav.).

Akipločio patologiniai pakitimai. Akipločio patologija gali būti įvairi. Visus pakitimus galima
suskirstyti šitaip:

akipločio ribų susiaurėjimas;

akipločio defektai — skotomos;
hemianopsijos.
1. Akipločio ribų susiaurėjimas gali būti:

koncentrinis (36 pav.). Susiaurėjimo laipsnis esti įvairus — nuo nežymaus iki vamzdinio
akipločio. Koncentrinis akipločio susiaurėjimas būdingas įvairioms organinėms akių ligoms
(tinklainės pigmentinei distrofijai, regos nervo uždegimui ir atrofijai, glaukomos vėlyvai stadijai
ir kt.);
netaisyklingas (lokalinis) akipločio susiaurėjimas — tai patologija, kai akiplotis susiaurėja
kurioje nors vienoje vietoje, o kitur jo ribos yra normalios. Toks akiplotis gali būti atšokus
tinklainei.
2. Skotomos — tai riboti akipločio defektai, nesusiję su jo periferinėmis ribomis. Atsižvelgiant į
defekto intensyvumą, skotomos gali būti absoliutinės ir santykinės.

Absoliutinės — tai akipločio defektai, kuriuose tiriamasis žmogus visiškai nemato objekto.
Santykinės — tai defektai, kurių zonoje objektas matyti blogiau negu kitose akipločio vietose.
Skotomos gali būti teigiamos ir neigiamos. Teigiamos — tokios skotomos, kurias ligonis mato
kaip tamsią dėmę prieš akį. Neigiamos — tokios skotomos, kurių ligoniai nemato kaip tamsios
dėmės prieš akį, bet kurias galima nustatyti tiriant akiplotį.

Akloji dėmė yra fiziologinė absoliuti neigiama skotoma. Jos padidėjimas turi didelę reikšmę
diagnozuojant kai kurias ligas.

Atsižvelgiant į akipločio defekto lokalizaciją fiksavimo taško atžvilgiu, skotomos gali būti:
centrinės, paracentrinės, periferinės sektorinės, žiedinės, periferinės (37 pav.).

3. Hemianopsija — tai abiejų akipločių kurių nors pusių iškritimas arba jų simetriniai defektai.
Hemianopsijos atsiranda pažeidus regos nervų kryžmę ir aukščiau esančius optinius takus. Mat
regos nervo kryžmėje nervinės skaidulos iš dalies kryžiuojasi.

Hemianopsijos gali būti:

vienavardės, hemianopsia homonyma ir
įvairiavardės, hemianopsia heteronyma. Vienavardės hemianopsijos — tai vieno akipločio
temporalinės, o kito — nazalinės pusės iškritimas. Šios hemianopsijos atsiranda pažeidus
aukščiau kryžmės esančius optinius takus.
Vienavardės hemianopsijos gali būti:

kairioji (pažeisti dešinieji takai — VI; 4 pav.)

dešinioji (pažeisti kairieji takai — VI; 5 pav.).
Esant hemianopsijai dėl žievės centrų ir Graciole pluošto pabaigos pažeidimo, akipločio centrinė
dalis lieka nepažeista (VI; 5 pav.). Vienavardės hemianopsijos būna dėl galvos smegenų navikų,
uždegiminių procesų, kraujosruvų.

Įvairiavardės hemianopsijos — tai abiejų akipločių nazalinių arba temporalinių pusių iškritimas.
Jos atsiranda dėl regos nervų kryžmės patologijos.

Įvairiavardės hemianopsijos gali būti:

bitemporalinė — tai akipločių temporalinių pusių iškritimas (VI; 2 pav.). Jis atsiranda esant
kryžmės vidurinės dalies patologijai (dažniausiai hipofizės navikui);
binazalinė — akipločių nazalinių pusių iškritimas (VI; 3 pav.). Jis priklauso nuo kryžmės abiejų
šonų (nepersikryžiuojančių skaidulų) pažeidimo ir atsiranda esant vidinių miego arterijų
sklerozei arba jų aneurizmoms, taip pat susiformavus kitam procesui, kuris spaudžia kryžmės
šonines dalis. Jeigu pažeistas regos nervas — tai hemianopsijos nebus (VI; 1 pav.).
Vadinasi, pažeidus regos takus, gali atsirasti įvairių akipločių pakitimų. Labai dažnai šie
pakitimai būna svarbiausias simptomas nustatant patologinio proceso galvos smegenyse vietą
(topinė diagnostika).