Meteorologija ir klimatologija.

II seminaras

Vertikalus oro temperatūros gradientas troposferoje. Temperatūros stratifikacijos

kreivė

Oro temperatūra – vienas pagrindinių meteorologinių elementų (charakteristikų, apibūdinančių

atmosferos būklę). Temperatūra atmosferoje pasiskirsčiusi netolygiai. Troposferai, apatiniam ~10
km storio atmosferos sluoksniui, būdingas temperatūros kritimas kylant į viršų. Šiame sluoksnyje
temperatūra krinta dėl nuo žemės paviršiaus įšilusių ir dėl to už aplinkinį orą mažesnio tankio ir
lengvesnių oro masių kilimo ir adiabatinio plėtimosi. Adiabatinis procesas vyksta uždaroje
sistemoje, t. y. vyksta negaunant ar neprarandant šilumos iš aplinkos – nevyksta energijos mainai
ir visa šiluma yra sunaudojama dujų plėtimuisi. T.y. įšilusi oro masė kildami susiduria su mažesniu
oro tankiu ir atmosferos slėgiu, todėl joje esančios oro molekulės gali pasiskirstyti didesniame
plote. Būtent tam yra sunaudojama kinetinė dalelių energija, ir kylančios dujos visuomet atšąla.
Priešingai, šaltai oro masei būdingas didesnis tankis ir masė nei tame pačiame aukštyje esančiai
šiltesnei oro masei. Dėl šios priežasties šaltesnis oras visuomet leidžiasi žemyn, yra adiabatiškai
spaudžiamas didėjančio atmosferos slėgio ir sušyla.
Vertikalus (aukštyneigis ar žemyneigis) oro tūrių judėjimas, atsirandantis dėl tankio skirtumų
vadinamas konvekcija. Šis procesas lemia intensyvų oro masių judėjimą troposferoje.
Vertikalus temperatūros gradientas – tai oro temperatūros pokytis vertikalia kryptimi. Paprastai
atmosferos tempoeratūros gradientas yra išreiškiamas temperatūros pokyčiu kas šimtą metrų
kylant arba leidžiantis:
γ (K/100 m) = - (∆T / ∆h)*100 = -(Tv – Ta) / (Hv – Ha)
čia: γ – temperatūros gradientas; Tv – oro temperatūra viršutiniame sluoksnyje; Ta - oro
temperatūra apatiniame sluoksnyje; Hv – viršutinės ribos aukštis, m; Ha - apatinės ribos aukštis, m;
Kylant aukštyn sausam orui γ yra lygus 0,98 K / 100m. Tai sausaadiabatinis gradientas. Kai į virštų
kyla drėgnas oras, jis t.p. vėsta, tačiau tam tikrame aukštyje temperatūra nukrinta tiek, kad
prasideda vandens garų kondensacija. Kondensuojantis vandens garams išsiskiria kondensacijos
šiluma ir tai ženkliai sumažina temperatūros gradientą. Kadangi atmosferoje visuomet yra vandens
garų, realus atmosferos temperatūros gradientas dažniausiai būna mažesnis už sausaadiabatinį.
Vidutinis temp. gradientas troposferoje yra 0,65 K / 100m, debesų susidarymo zonoje svyruoja nuo
0,3 iki 0,7 K / 100m.
Realioje atmosferoje vertikalus temperatūros gradientas būna labai įvairus. Dažniausiai oro
temperatūra kinta ne daugiau kaip 1°C/100 m, tačiau pažemio sluoksnyje vertikalus temp.
gradientas (teigiamas arba neigiamas) gali siekti ir kelis °C/100 m.
Atmosferoje teigiamas temperatūros gradientas nėra ištisinis. Dėl įvairių priežasčių pasitaiko, kad
kylant aukštyn temperatūra ne krinta, o kyla. Tokia situacija vadinama temperatūros inversija, ją
parodo neigiamas temperatūros gradientas. Inversijos sąlygomis atmosfera ypač stabili – oro
konvekcinis maišymasis nėra įmanomas.
Vertikalųjį atmosferos temperatūros profilį parodo temperatūros stratifikacijos kreivė. Joje
atidedamos atkarpos, rodančios temperatūros kritimą, inversiją arba izotermiją (pastovią
temperatūrą) kylant aukštyn.

Užduotys

1. Nustatykite vertikalųjį oro temperatūros gradientą, kai 100 m aukštyje oro temperatūra yra
+20 °C, o 700 m aukštyje + 17 °C.
2. Apskaičiuokite oro temperatūrą 500 m aukštyje, kai jūros lygyje oro temperatūra yra +15
°C, o vertikalusis temperatūros gradientas yra -0,6 °C/100 m.
3. Apskaičiuokite oro temperatūrą jūros lygyje, kai vertikalusis temperatūros gradientas yra
+0,5 °C/100 m, ir oro temperatūra 1000 m aukštyje yra +8 °C.
4. Pagal pateiktą atmosferos stratifikacijos kreivę apibūdinkite, kurie atmosferos sluoksniai
(kuriame aukštyje) priskiriami izotermijos ir inversijos sluoksniams:

Literatūra
Dailidienė I. 2018 Meteorologija ir klimatologija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 140 p.