Kryžiaus žygių įtaka Europos visuomenės kaitai

Kryžiaus žygiai – XI–XIII a. Vakarų Europos riterių vykdytos karinės ekspedicijos į Rytus. 1095 m. popiežius
Urbonas II paske...

Kryžiaus žygiai – XI–XIII a. Vakarų Europos riterių vykdytos karinės ekspedicijos į Rytus. 1095
m. popiežius Urbonas II paskelbė kryžiaus žygių pradžią. Jų tikslas – krikščionių ekspansija į
kitatikių kraštus, siekiant atsikovoti iš musulmonų užimtą jų Šventąją žemę – Palestiną. Šios karinės
ir religinės kampanijos priežastys buvo: turto siekimas, nes dauguma Europos riterių neturėjo savo
žemių (majorato teisė); baudžiauninkai manė išsivaduosią iš baudžiavos bei prasigyvensią; kryžiaus
žygių dalyviams, popiežiaus teigimu, bus atleistos visos nuodėmės.

Popiežius Urbonas II 1095 m. Klermono

susirinkime pakvietė į kryžiaus žygį prieš kitatikius.
Kryžiaus žygiai XI–XIII a.

Politiniu požiūriu kryžiaus žygiai neatnešė daug permainų. Kryžiuočiams nepavyko sukurti jokios

ilgalaikės valstybės Rytuose. Amžini ginčai tarp konkuruojančių feodalų susilpnino Vakarus ir leido
Osmanų imperijai išplėsti savo teritoriją Balkanų link, sukeliant tiesioginę grėsmę pačiai
Europai. Kryžiaus žygiai, kaip karinės ekspedicijos, baigėsi visiška nesėkme. Nauju kryžiaus žygių
taikiniu buvo pasirinkti pagonys baltai.
 Miniatiūroje pavaizduota
kryžiuočių apranga ir ginkluotė.

Po kryžiaus žygių Vakarų Europoje paspartėjo socialiniai procesai: pradėjo nykti baudžiava, nes per
kryžiaus žygius nusigyvenę feodalai ėmė daryti valstiečiams nuolaidų – leisdavo išsipirkti iš
baudžiavos, vietoj jos mokėti piniginę duoklę. Europos miestams taip pat buvo lengviau išsipirkti iš
feodalų, nes šiems reikėjo grynųjų pinigų. Sumažėjo vidutinių vasalų, o jų žemė atiteko senjorams.

Dėl kryžiaus žygių išaugo Bažnyčios reikšmė – Romos popiežius pripažintas aukščiausiu autoritetu.

Kryžiaus žygių laikotarpiui būdinga tai, kad tarp krikščioniškų Europos valstybių vyravo nesantaika,
tarpusavyje varžėsi įvairios tautos. Rytų krikščionimis (stačiatikiais) buvo nepasitikima, jiems rodyta
nepagarba, tarp katalikų ir stačiatikių įsivyravo nesantaika, kuri juntama ir dabar. Grobikiški bei
savanaudiški kryžiaus žygių tikslai kūrė neigiamą katalikų įvaizdį. Nepakantumas kitatikiams po
kryžiaus žygių nukreiptas prieš Europos žydus: jie, kaip kitatikiai, Europoje pradėti persekioti, imta
rengti pogromus, įsteigti atskiri žydų rajonai – getai.

Kiekvienas kryžiaus žygis sukėlė daug nelaimių: daugybė žmonių prarado gyvybę, daugybė miestų
buvo apiplėšta. Tačiau be kryžiaus žygių Europoje nebūtų įvykę ir teigiamų pokyčių. Kryžiaus žygių
laikotarpiu suklestėjo prekyba, amatai, sustiprėjo Šiaurės Italijos miestai. Venecija ir Genuja tapo
labai svarbiais prekybos centrais. Žygių metu pirkliai gabeno, maitino, rengė kryžiuočius. Iš to jie
daug uždirbo. Be to, pirkliai įsigalėjo visoje Viduržemio jūroje. Europos ekonomikoje prekyba užėmė
labai svarbią vietą.

Svarbių laimėjimų ir atradimų buvo pasiekta pramonėje ir žemės ūkyje. Europiečiai susipažino su
naujomis technologijomis: pradėti gaminti veidrodžiai, muilas, šilkiniai audiniai, nauji vaistai.
Europoje pradėtos auginti naujos žemės ūkio kultūros (ryžiai, citrinos, abrikosai, moliūgai), parsivežti
prieskoniai. Šių prekių paklausa skatino amatų ir miestų raidą. Patobulėjo metalo apdirbimas,
atsirado pirmieji vėjo malūnai.

Europoje ėmė plisti švara, tvarka, atsirado pirtys, barzdų skutimas, rankų plovimas prieš valgį, ėmė
keistis dorovinės vertybės, damos kultas, Europoje paplito kvepalai, puošnūs meno dirbiniai. Iš Rytų
atkeliavo naujas žaidimas – šachmatai. Žygių metu buvo praplėstas žmonių akiratis. Europiečiai daug
sužinojo apie Rytų šalis, patobulėjo matematika, astronomija ir kt. Europiečiai tapo pakantesni
islamui. Pagyvėjo Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika.