1

II DALIS. TARPTAUTINĖ PRIVATINĖ TEISĖ

ĮVADAS

Tarptautinės privatinės teisės nuotolinio kurso dalyje studentai turi galimybę savarankiškai susipažinti ir
išanalizuoti tarptautinės privatinės teisės institutus, atskiras kategorijas, atkreipiant dėmesį tiek į
teorinius aspektus, tiek ir į teisinį įvairių tarptautinės privatinės teisės sričių reguliavimą. Šio dalyko
studijų pagrindu studentai įgys esmines tarptautinės privatinės teisės žinias, o taip pat ir praktinius
įgūdžių, sprendžiant tarptautinės privatinės teisės uždavinius. Tarptautinė privatinė teisė yra glaudžiai
susijusi su kitomis teisės šakomis. Todėl sėkmingoms šio teisės dalyko studijoms patartina būti
išstudijavus civilinę teisę ir civilinio proceso teisę.

BENDROJI DALIS

Studijavimo tikslai:

Išstudijavęs tarptautinės viešosios teisės bendrąją dalį, studentas:

Išsianalizuos tarptautinės viešosios teisės, kaip savarankiškos ir ypatingos teisės sistemos bruožus,
ypatybes ir sistemą;

Susipažins su tarptautinės teisės šaltiniais, jų kategorijomis, šaltinių teisine galia ir kitomis ypatybėmis;

Susipažins su pagrindiniais tarptautinės teisės principais ir jų turiniu, įgis suvokimą, kaip šie principai
veikia praktikoje;

Išsianalizuos tarptautinės teisės subjektų: valstybių, tarptautinių organizacijų ir kt. kūrimosi, teisių ir
pareigų apimties bei statuso klausimus;

Susipažins su pagrindinėmis tarptautinės teisinės atsakomybės rūšimis, įgis suvokimą, kokios yra
atsakomybės ypatybės ir kas sąlygojo tokių ypatybių atsiradimą;

Susiformuos tolesnėms dalyko studijoms būtina tarptautinės teisės bendrųjų sąvokų ir terminų
supratimą bei žodyną;

Kontroliniai klausimai ir praktinės užduotys leis pamatyti, kokios iškyla praktinės tarptautinės teisės
taikymo problemos bei išmokti jas spręsti.

1.1. Tarptautinės privatinės teisės įvadiniai klausimai

Tarptautinės privatinės teisės dalykas, sistema

Lietuvos Respublikos teisės sistemoje privatinius teisinius santykius, t.y. civilinius santykius plačiąja
prasme, bei civilinius procesinius santykius reguliuoja tokios teisės šakos, kaip civilinė, šeimos, darbo,
civilinio proceso teisė. Tarptautinė privatinė teisė taip pat reguliuoja civilinius santykius plačiąja prasme
bei civilinius procesinius santykius, tačiau skirtingai nei kitos minėtos teisės šakos, tarptautinė privatinė
 2

teisė reguliuoja tik tokius teisinius santykius, kurie yra tarptautinio pobūdžio (susiję daugiau nei su viena
valstybe), kitaip tariant, – tokie santykiai turi užsienio elementą. Būtent pastarąja prasme pasireiškia
„tarptautiškumas” tarptautinėje privatinėje teisėje. Tai taip pat atskleidžia, jog tarptautinė privatinė
teisė yra labai glaudžiai susijusi su kitomis teisės šakomis ir šis bruožas lemia, jog egzistuoja įvairių
nuomonių dėl tarptautinės privatinės teisės vietos teisės sistemoje.

Tarptautinė privatinė teisė būna suprantama, kaip tarptautinės teisės dalis, kaip valstybės vidaus teisės
dalis, turinti savarankiškos teisės šakos statusą, bei kaip valstybės vidaus teisės dalis, nesanti
savarankiška teisės šaka, o priskirtina kitoms valstybės vidaus teisės šakoms. Visgi dominuoja požiūris,
jog tarptautinė privatinė teisė yra nacionalinės teisės dalis, bet ne tarptautinės teisės dalis. Todėl
kiekvienoje valstybėje egzistuoja savita tarptautinė privatinė teisė, taigi, savita yra ir Lietuvos
Respublikos tarptautinė privatinė teisė.

Tarptautinės privatinės teisės dalykas. Išskirtini du pagrindiniai požymiai, būdingi visuomeniniams

santykiams, kurie sudaro tarptautinės privatinės teisės dalyką. Pirma, tokie visuomeniniai santykiai yra
civiliniai plačiąja prasme, įskaitant civilinius procesinius santykius, ir antra, santykiai yra tarptautinio
pobūdžio, t.y. turi užsienio elementą. Užsienio elementas santykyje gali pasireikšti labai įvairiai: vienas iš
santykio subjektų yra užsienio asmuo (pvz., užsienio valstybės pilietis, užsienio valstybėje registruotas
juridinis asmuo), santykio objektas yra užsienyje (pvz., užsienio valstybėje yra perkamas parduodamas
daiktas), juridinis faktas, kurio pagrindu atsirado, pasikeitė arba pasibaigė teisinis santykis, įvyko ar buvo
atliktas užsienio valstybėje (pvz., užsienio valstybėje buvo padaryta turtinė žala), užsienio valstybėje
buvo priimtas civilinis procesinis dokumentas, kurio pagrindu turi būti atlikti oficialūs procesiniai
veiksmai (pvz., teismo sprendimas, kurį prašoma įvykdyti, yra priimtas užsienio valstybėje), civilinėje
byloje procesiniai veiksmai turi būti atlikti užsienio valstybėje (pvz., įrodymai, reikalingi civilinėje byloje,
yra užsienio valstybėje ir ten turi būti surinkti) ir pan.

Tarptautinės privatinės teisės sistema. Pagal tai, kokios tematikos santykius tarptautinė privatinė teisė
reguliuoja, jos sistemą galima suskirstyti į pošakius tokiose srityse: subjektų teisinė padėtis, daiktinė
teisė, prievolių teisė; intelektualinės nuosavybės teisė, šeimos teisė, vaikų teisinė apsauga, paveldėjimo
teisė, darbo teisė, tarptautinis civilinis procesas.

Tarptautinės privatinės teisės reguliuojamas sritis galima skirstyti ir pagal reguliuojamų ir sprendžiamų
teisinių problemų pobūdį. Šiuo požiūriu, galima išskirti tokias esmines tarptautinės privatinės teisės
sritis:

teismų jurisdikcijų kolizija arba tarptautinis teismingumas – šios srities teisės normos sureguliuoja,
kokios valstybės teismai turi kompetenciją (jurisdikciją) nagrinėti konkretų privatinį teisinį ginčą;

įstatymų kolizija – šios srities teisės normos sureguliuoja, kokios valstybės materialinė teisė turi būti
taikoma tarptautinio pobūdžio privatiniams santykiams; šią problemą tarptautinė privatinė teisė
sprendžia taip vadinamų kolizinių normų pagalba;

užsienio teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimas ir vykdymas – šios srities teisės normos
sureguliuoja užsienio teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimą ir vykdymą;

kiti tarptautinio civilinio procesinio pobūdžio klausimai: užsienio valstybių oficialių dokumentų
legalizavimas, įrodymų rinkimas užsienio valstybėse, teismo šaukimų įteikimas užsienio valstybėse,
užsienio teismų kitokių civilinių procesinių pavedimų vykdymas;
 3

privatinių tarptautinio pobūdžio santykių tiesioginis materialinis reguliavimas – iš esmės sureguliuojami

civiliniai teisiniai santykiai plačiąja prasme, tačiau skirtingai nei civilinėje, šeimos ir darbo teisėje,
reguliuojami tik užsienio elementą turintys santykiai.

Kai kurių autorių požiūriu, tarptautinei privatinei teisei taip pat priskirtinas tarptautinis komercinis
arbitražas. Ganėtinai plačiai yra paplitusi tarptautinės privatinės teisės koncepcija, pagal kurią teisės
normos, reguliuojančios privatinius tarptautinio pobūdžio materialinius santykius, nepriskirtinos
tarptautinei privatinei teisei (tokios teisės normos priskirtinos kitoms teisės šakoms, pvz., civilinei,
šeimos, darbo teisei). Kai kurie kiti autoriai yra linkę suteikti tarptautinei privatinei teisei dar siauresnę
apimtį, jai priskirdami tik teismų jurisdikcijų koliziją, įstatymų koliziją bei užsienio teismų sprendimų
pripažinimą ir vykdymą, arba netgi dar daugiau, – priskiriant tik įstatymų koliziją. Dėl to tarptautinė
privatinė teisė būna vadinama tiesiog kolizine teise.

Tarptautinės privatinės teisės reguliavimo metodai

Tarptautinei privatinei teisei priskirtini tokie teisės reguliavimo metodai.

Kolizinis metodas yra istoriškai pirmasis susiformavęs tarptautinės privatinės teisės metodas. Juo
tiesiogiai nesureguliuojamas santykis, o tik kolizinių normų pagalba nustatoma, kokios valstybės teisė
sureguliuos santykį. Šio metodo pagalba teisinis klausimas nėra išsprendžiamas iš esmės, o tik
nurodomos taikytinos materialinės teisės normos. Taigi iš esmės klausimas išsprendžiamas ne kolizinio
metodo pagrindu priimtomis kolizinėmis normomis, o materialinių teisės normų pagalba.

Nors tai yra esminis tarptautinės privatinės teisės metodas, tačiau jo taikymas sukelia tam tikrų teisinių
problemų. Paminėtini kai kurie kolizinio metodo trūkumai.

Santykių subjektai dažnai veiksmų atlikimo metu negali numatyti, kokia kolizinė norma bus taikoma arba
kaip ji bus pritaikyta ir todėl nežino, kokia materialinė teisė reguliuoja jų santykius. Kolizinio metodo
pagrindu neretai tenka taikyti užsienio teisę, o teismai jos nežino ir negali žinoti jos taip, kaip savo teisę.
Be to, nors kolizinės normos sprendžia materialinių normų kolizijos klausimą, tačiau galima kelti ir pačių
kolizinių normų kolizijos problemą, kurio kolizinis metodas negali tinkamai išspręsti.

Kolizinis metodas visiškai neužkerta kelio taip vadinamiems ,,šlubuojantiems santykiams” atsirasti, t.y.
teisiniams santykiams, kurie vienoje valstybėje pripažįstami arba yra laikomi teisėtais, o kitose – ne (pvz.,
vienoje valstybėje asmenys yra laikomi sutuoktiniais, o kitoje – ne).

Šie ir kiti kolizinio metodo trūkumai vertė ieškoti ir taikyti kitus teisinio reguliavimo metodus, kurie
užpildytų kolizinio metodo spragas.

Kolizinis (kolizinių normų) unifikavimo metodas yra vienas iš būdų spręsti įstatymų kolizijų problemą.
Kolizinių normų unifikavimo metodo tikslas – vieningų kolizinių normų ar principų sukūrimas. Tuo tikslu
sudaromos tarptautinės sutartys (pvz., Konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, 1980 m.,
Roma), kuriomis įsipareigojama taikyti sutartyje suformuluotas kolizines normas. Tai užtikrina, kad
skirtingose valstybėse įstatymų kolizijos klausimas sprendžiamas vienodai arba bent jau beveik vienodai.
Tokio metodo pagalba pavyksta išvengti pačių kolizinių normų kolizijos bei ,,šlubuojančių santykių”.
Tačiau kolizinių normų unifikavimo metodas neišsprendžia visų kolizinio metodo problemų ir todėl
praktikoje jis ne itin paplito.
 4

Materialinis teisinis metodas. Skirtingai nei taikant kolizinį metodą, materialinio metodo pagalba yra ne
nustatinėjama taikytina teisė, o reikiamas santykis sureguliuojamas tiesiogiai materialinėmis normomis,
nustatant santykio subjektų konkrečias teises bei pareigas ir pan.

Realizuodama šį metodą, valstybė priima materialines teisės normas, kurios specialiai skirtos reguliuoti
tam tikrus privatinius santykius, ir tokios materialinės teisės normos taikomos, nepriklausomai nuo
kolizinių normų (kolizinio metodo) nurodomos taikytinos teisės. Tokios materialinės teisės normos
neretai vadinamos tiesioginio taikymo normomis, tiesioginio veikimo normomis ir pan. Jos naudojamos
tam tikrose viešajam interesui svarbiose srityse, tokiose kaip užsienio kapitalo įmonių teisinis statusas,
užsienio investicijų režimas ir pan.

Materialinių normų unifikavimo metodo pagrindu sudaromos tarptautinės sutartys, kuriomis

susitariančios valstybės įsipareigoja taikyti vienodas materialines privatinius santykius reguliuojančias
normas. Tokiu būdu, tam tikra privatinių santykių sritis tampa reguliuojama vienodai skirtingose
valstybėse, o tai, akivaizdu, eliminuoja įstatymų kolizijos svarbą, nes taikant bet kurios iš tokių valstybių
teisę, galiausiai pritaikomos tos pačios suvienodintos materialinės teisės normos.

Suvienodintų tarptautinės privatinės teisės materialinių teisinių normų priėmimą skatina ne tik siekis
pašalinti valstybių vidaus teisių skirtumus, bet ir ta aplinkybė, kad vidaus teisė dažnai yra nepritaikyta
reguliuoti tarptautinio pobūdžio santykius.

Deja, tarptautinės sutartys, kuriomis unifikuojamos materialinės normos, nėra visaapimančios ir dažnai
reguliuoja tik siaurą sritį. Be to tokios tarptautinės sutartys yra pasirašomos ne visų pasaulio valstybių.

Tarptautinės privatinės teisės santykis su kitomis teisės šakomis

Tarptautinės privatinės teisės ir tarptautinės viešosios teisės santykis. Kadangi tarptautinei privatinei
teisei yra būdingi tiek tarptautinės viešosios, tiek nacionalinės – civilinės teisės požymiai, būtina šias
teisės šakas atriboti.Šios teisės šakos yra panašios:

Pirma, tarptautinė privatinė teisė remiasi tarptautinės viešosios teisės principais: abipusiškumo,
valstybių tarpusavio pripažinimo, valstybių suverenios lygybės, sąžiningo tarptautinių sutarčių vykdymo,
tarptautinės teisės viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu.

Antra, vienodas šių teisės šakų tikslas – užtikrinti kuo veiksmingesnį įvairių tarptautinės visuomenės
sričių bendradarbiavimą, mažinti tokio bendradarbiavimo kliūtis.

Trečia, tarptautinės privatinės teisės šaltiniai, be kitų, yra ir tarptautinės sutartys.

Visgi, šios teisės šakos turi esminių skirtumų:

 5

Pirma, akivaizdžiai skiriasi šių teisės šakų reguliavimo dalykas.

Antra, skiriasi subjektai ir jų padėtis. Tarptautinės viešosios teisės subjektai – valstybės, tarptautinės
organizacijos, tarpvyriausybinės organizacijos, tauta, siekianti išsivadavimo, tuo tarpu tarptautinės
privatinės teisės subjektai – fiziniai, juridiniai asmenys, taip pat įvairios organizacijos. Tarptautinės
organizacijos, valstybė taip pat gali būti tarptautinės privatinės teisės subjektu, tačiau jų padėtis kitokia, -
čia jos yra lygiateisiai subjektai kartu su kitais asmenimis.

Trečia, skiriasi teisės šaltiniai. Nors pastaruoju metu abiejų teisės šakų pagrindinis teisės šaltinis yra
tarptautinė sutartis, tačiau yra skirtinga tokio šaltinio reikšmė. Tarptautinėje privatinėje teisėje
tarptautinė sutartis nėra dominuojantis teisės šaltinis, didelis vaidmuo tenka vidaus teisei bei teismų
praktikai, taip pat svarbūs kiti šaltiniai – tarptautinių arbitražų sprendimai, lex mercatoria. Tarptautinėje
viešojoje teisėje vidaus teisė neturi reikšmės, o tarptautinės sutartys yra itin svarbus teisės šaltinis.

Ketvirta, skirtingi šių teisės šakų reguliavimo metodai bei ginčų sprendimo būdai. Tarptautinėje viešojoje
teisėje ginčai sprendžiami Tarptautiniam teisingumo teisme, tarptautiniame arbitraže, derybomis,
tarpininkavimu. Tarptautinėje privatinėje teisėje ginčai sprendžiami derybomis, itin svarbūs valstybės
vidaus teismai, taip pat vidaus ar tarptautinis komercinis arbitražas.

Penkta, skiriasi tarptautinės privatinės ir tarptautinės viešosios teisės normų pažeidimo pasekmės
(sankcijos).

Tarptautinės privatinės teisės ir civilinės teisės santykis. Tarptautinė privatinė teisė ir civilinė teisė
panašios tuo, jog abi teisės šakos reguliuoja privatinio pobūdžio santykius (paveldėjimas, santuokos
sudarymas ir pan.), panašūs yra ginčų sprendimo būdai bei teisės normų pažeidimų pasekmės. Tačiau
tarptautinė privatinė teisė turi tam tikrų esminių skirtumų nuo civilinės teisės. skiriasi teisės šakų
reguliavimo metodai (išskyrus materialinį teisinį metodą). Civilinei teisei būdingas dispozityvusis
reguliavimo metodas. Tarptautinė privatinė teisė turi tik jai būdingus metodus – kolizijų metodą, kolizijų
unifikavimo metodą. Tarptautinė privatinė teisė apima platesnę reguliuojamų santykių sritį nei civilinė
teisė, pvz., tarptautinė privatinė teisė apima darbo teisę, tarptautinį civilinį procesą.

Tarptautinės privatinės teisės subjektai

Kaip ir bet kurioje teisės šakoje, taip ir tarptautinėje privatinėje teisėje svarbūs yra subjektai,
dalyvaujantys šios teisės šakos reguliuojamuose santykiuose. Tarptautinės privatinės teisės subjektai yra
fiziniai asmenys, juridiniai asmenys bei valstybė.

Fiziniai asmenys. Pagal asmens ryšį su valstybe, visus fizinius asmenis galima suskirstyti į savos valstybės
piliečius, užsienio piliečius arba užsieniečius bei į asmenis be pilietybės (apatridus).

Tarptautinė privatinė teisė, būdama nacionalinės teisės dalimi, pirmiausia sprendžia savo piliečių teisinio
statuso klausimą jiems esant užsienyje. Tarptautinė privatinė teisė taipogi nagrinėja užsieniečių bei
apatridų turtinių, asmeninių neturtinių, šeimos, darbo ir procesinių teisių apimtis savoje valstybėje.
 6

Todėl galima teigti, kad užsienietis yra pavaldus dviem teisės sistemoms: savos valstybės ir užsienio
valstybės, kurioje jis randasi.

Tarptautinei privatinei teisei aktualiausia išstudijuoti užsieniečių bei asmenų be pilietybės (apatridų)
teisinį statusą. Esminę reikšmę apibrėžiant užsieniečių ir apatridų teisinį statusą visose valstybėse turi
turėti bendros tarptautinės teisės visuotiniai principai bei normos dėl žmogaus teisių ir laisvių, kurių
privalo laikytis visos valstybės. Tai lyg minimumas teisių, kurios turi būti suteikiamos visiems
užsieniečiams ir apatridams.

Daugelyje valstybių yra naudojama speciali sąvoka „užsieniečių teisė“, kuri apibrėžia ypatingą režimą
užsieniečiams viešosios teisės srityje. Yra požiūris, pagal kurį „užsieniečių teisė“ suprantama kaip visuma
normų, apribojančių užsieniečių teises. Tokie apribojimai liečia gyvenamosios vietos pakeitimą, teisę
užsiimti tam tikra veikla, teisę įsigyti nekilnojamąjį turtą nuosavybėn. Kai kuriose valstybėse „užsieniečių
teisė“ tradiciškai yra priskiriama tarptautinės privatinės teisės reguliavimo sričiai. Lietuvoje
„užsieniečių teisė“ nelaikytina savarankiška teisės šaka. Jos normos pagal savo reguliavimo dalyką liečia
skirtingas teisės šakas: konstitucinę, administracinę, civilinę, darbo, šeimos, baudžiamąją, baudžiamojo
proceso ir tačiau užsieniečių teisinė padėtis yra reguliuojama specialiu įstatymu.

Apskritai, tiek užsieniečiams, tiek asmenims be pilietybės gali būti taikomi šie teisiniai režimai (režimas –
tai visuma teisių ir pareigų, taikomų užsienio valstybių subjektams):

Pirma, nacionalinis režimas, reiškiantis, jog užsienio subjektai turi lygiai tokias pačias teises ir pareigas,
kaip ir valstybės piliečiai;

Antra, didžiausio palankumo režimas, reiškiantis, jog užsienio subjektams suteikiamos lygiai tokios pat
teisės ir pareigos, kaip ir bet kurios kitos užsienio valstybės subjektams;

Trečia, abipusiškumo režimas, reiškiantis, jog užsienio subjektams valstybėje A suteikiamos tokios teisės
ir pareigos, kokias teises ir pareigas užsienio valstybė suteikia valstybės A piliečiams;

Ketvirta, specialusis režimas, pagal kurį vidaus ar tarptautinės teisės aktais tam tikriems subjektams arba
tam tikrų šalių subjektams suteikiamos specialios, išskirtinės, kitokios nei įprastinės teisės ir pareigos.

Kitas su subjektais tarptautinėje privatinėje susijęs klausimas – jų yra teisnumas ir veiksnumas.

Teisnumas - galėjimas turėti civilines teises ir pareigas. LR CK 1.15 straipsnis numato, kad užsieniečiai ir
apatridai Lietuvoje turi tokį pat teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai. Tai yra įtvirtinamas
nacionalinis režimas fizinių asmenų teisnumo atžvilgiu. Iš nacionalinio režimo išplaukia ir tai, kad
užsieniečiai negali pretenduoti į kokias nors kitas teises, kurių negali turėti Lietuvos piliečiai, o taip pat
reikalauti privilegijų. Suteikimas užsieniečiui lygiaverčio civilinio teisnumo kaip ir Lietuvos piliečiams nėra
sąlygojamas tuo, kad užsienietis privalo turėti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Įstatymuose gali būti
numatyti atvejai, kai atskirų teisių suteikimas yra siejamas su nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimu
Lietuvoje. Tačiau tokios teisės paprastai yra iš administracinės teisės srities, o ne iš civilinės.
 7

Įstatymuose yra numatyta apribojimų užsieniečiams turėti žemę nuosavybės teise (Konstitucijos 47 str.),
investuoti užsienio kapitalą į tam tikras komercinės veiklos sritis, dirbti tam tikrą darbą, yra darbų, kurių
apskritai negali dirbti ne Lietuvos Respublikos piliečiai. Nacionalinio režimo suteikimas užsieniečiams
reiškia ne tik sulyginimą teisių su mūsų piliečiais, bet ir priskyrimą užsieniečiams pareigų, numatytų
mūsų įstatymuose. Užsieniečiai ir apatridai savo teises Lietuvoje turi įgyvendinti tokiu būdu kaip ir
Lietuvos piliečiai.

Veiksnumas – galėjimas įgyvendinti savo teises ir pareigas. Fizinio asmens veiksnumo koliziniai klausimai
kyla pirmiausia todėl, kad įvairių valstybių įstatymai nevienodai apibrėžia amžių, kuriam suėjus, žmogus
tampa pilnamečiu ir tuo pačiu pilnai veiksniu. LR CK 6.16 straipsnis nustato, jog užsienio piliečių ir
asmenų be pilietybės veiksnumas nustatomas pagal valstybės, kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta,
teisę. Asmenys pripažįstami neveiksniais arba ribotai veiksniais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta
tvarka.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 790 straipsnyje įtvirtintos specialių fizinių asmenų –
diplomatinių ir konsulinių atstovybių, tarptautinių organizacijų asmenų procesinės teisės. Tai yra
atsakovais Lietuvoje negali būti asmenys, kuriems taikomas diplomatinis imunitetas, išskyrus atvejus, kai
ginčas kyla dėl nekilnojamojo daikto, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šį daiktą turi šie
asmenys ar tarptautinės organizacijos, taip pat kai ginčas kyla iš paveldėjimo santykių arba iš kitų ūkinių
komercinių santykių, kuriuose asmenys dalyvauja ne kaip asmenys, kuriems taikomas diplomatinis
imunitetas.

Juridiniai asmenys. Juridinio asmens civilinis teisinis statusas gali būti nustatomas pagal:

Pirma, jo įsisteigimo vietos teisę, kitaip dar vadinama inkorporacijos doktrina. Šios doktrinos pagrindinis
trūkumas yra nebuvimas ryšio tarp juridinio asmens įsteigimo vietos ir faktinės veiklos vietos.

Antra, juridinio asmens buveinės arba centrinės administracijos vietos teisę, kitaip vadinama sėslumo
doktrina, kuri grindžiama tuo, kad juridinio asmens įstatiniuose dokumentuose visada nurodoma jo
buveinės vieta, kas leidžia lengvai nustatyti jo nacionališkumą ir galiausiai asmeninį statusą.

Trečia, juridinio asmens verslo vietos teisę, kitaip vadinama eksploatacijos centro doktrina. Dažna
situacija, kai juridinio asmens steigimo dokumentuose, įstatuose nurodyta buveinės vieta ir pagrindinės
veiklos vieta nesutampa ir yra skirtingose valstybėse, todėl juridinio asmens nacionališkumas turėtų būti
nustatomas pagal faktinę to asmens verslo vietą. Iš kitos pusės, keleto eksploatacijos centrų buvimas
veda prie neapibrėžtumo ir sudaro keblumų nustatant juridinio asmens nacionališkumą - tai yra
pagrindinis šios doktrinos trūkumas;

Ketvirta, asmens teisinis statusas nustatomas pagal valstybės, kurioje gyvena ar veikia šio juridinio
asmens steigėjai, vadovai, kitaip vadinama kontrolės doktrina. Šis principas labiausiai kritikuotinas,
kadangi dažnos situacijos kai užsienio šalių investitoriai investuoja savo lėšas į kitoje šalyje esančias
kompanijas, užsiima verslu, o patys faktiški gyvena savo valstybėje ir tiesiogiai juridinis asmuo neturi
jokio ryšio su jo steigėjų ar vadovų nacionaline teise.
 8

Pažymėtina, jog į juridinio asmens teisinio statuso reguliavimo sferą paprastai patenka tokie klausimai,
kaip juridinio asmens teisinė forma ir statusas, steigimas, reorganizavimas ir likvidavimas, juridinio
asmens pavadinimas, organų sistema ir jų kompetencija, juridinio asmens civilinė atsakomybė,
atstovavimas, juridinio asmens steigimo dokumentų pažeidimo teisinės pasekmės ir panašiai.

LR CK 1.19 straipsnyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų civilinis
teisnumas nustatomas pagal valstybės, kurioje šie juridiniai asmenys ar organizacijos yra įsteigti, teisę,
tai yra galioja inkorporacijos doktrina. Pažymėtina, jog jei Lietuvos Respublikoje yra padalinio buveinės,
verslo ar kitos veiklos pagrindinė vieta, tai nesvarbu, kurioje valstybėje buvo įsteigtas juridinis asmuo, šio
asmens padalinio civilinis teisnumas bus nustatomas pagal Lietuvos Respublikos teisę.

Valstybė, kaip tarptautinės privatinės teisės subjektas. Valstybės stoja į įvairiausius turtinius santykius
su kitomis valstybėmis, o taip pat su tarptautinėmis organizacijomis ar kitų valstybių juridiniais bei
fiziniais asmenimis. Išskiriamos dvi tokių teisinių santykių rūšys, kuriuose dalyvauja valstybė:

Pirma, tai teisiniai santykiai, susiklostę tarp valstybių bei tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų dėl
ekonominio ir mokslinio-techninio bendradarbiavimo, kreditavimo ir pan.

Antra, tai teisiniai santykiai, kuriuose tik viena šalis yra valstybė, kita šalimi yra užsienio valstybės
juridiniai ar fiziniai asmenys.

Pirmoji santykių grupė yra reguliuojama išimtinai tarptautinės viešosios teisės normomis. Antrosios
grupės santykiai yra privataus pobūdžio, jie reguliuojami tarptautinės privatinės teisės normomis. Šiai
grupei priskirtini tokie santykiai, kurie atsiranda valstybei išleidžiant vertybinius popierius, valstybei
esant koncesinių susitarimų šalimi, valstybei išdavus garantiją dėl tarptautinio kontrakto, valstybei
paveldint turtą, užsakant ambasados pastatų statybą, tam tikslui nuomojant žemės sklypus ir panašiai.

Reikia skirti atvejus, kai turtinių santykių subjektu yra valstybė ir kai tokiu subjektu yra valstybiniai
juridiniai asmenys arba bet kurie kiti juridiniai asmenys.

Turtiniuose santykiuose valstybė užima ypatingą vietą, nes ji nėra juridiniu asmeniu. Juridinio asmens
kategorija yra kiekvienos valstybės vidaus nacionalinės teisės kategorija. Pati valstybė suteikia juridinio
asmens teises kuriam tai dariniui, tai yra pati valstybė apibrėžia kuris darinys yra juridiniu asmeniu, o
kuris ne.

Civiliniais įstatymais reguliuojamuose santykiuose valstybė dalyvauja lygiomis teisėmis su kitais šių
santykių subjektais. Pagal savo civilines - teisines prievoles valstybė atsako jai nuosavybės teise
priklausančiu turtu, neperduotu juridiniams asmenims valdymui patikėjimo teisės pagrindu. Visgi
valstybė yra įvardinama kaip ypatingas teisės subjektas, nes ji pati formuluoja civilinės apyvartos
taisykles, savo teisnumo turinį ir apimtį.

Vienas iš pagrindinių turtinių santykių, kuriuose dalyvauja valstybė, specifiškumų yra sąlygojamas
valstybės imunitetu. Valstybės imunitetas yra grindžiamas tuo, kad valstybės turi suverenitetą ir visos
valstybės yra lygios. Tai tarptautinės teisės pradmuo, išreiškiamas principais “lygus lygiam valdžios
neturi”, „lygus lygiam neturi įgaliojimų“, „lygus lygiam neturi jurisdikcijos“.

Valstybės imunitetas apima keturias sritis:

 9

Pirma, imunitetą užsienio valstybės teisės galiojimui, tai yra, valstybės civilinis teisinis statusas
nustatomas pagal jos, o ne pagal užsienio valstybės teisę;

Antra, imunitetą užsienio teismų jurisdikcijai, tai yra negalima pareikšti ieškinio valstybei be jos
kompetentingų institucijų sutikimo;

Trečia, imunitetą ieškinio užtikrinimo priemonėms, tai yra valstybei negalima taikyti ieškinio užtikrinimo
priemonių be jos kompetentingų institucijų sutikimo;

Ketvirta, imunitetą užsienio teismų sprendimų priverstiniams vykdymui, tai yra be valstybės
kompetentingų institucijų sutikimo jai negalima taikyti priverstinių teismo sprendimų vykdymo
priemonių.

Trijų paskutinių rūšių imunitetas apibendrinai vadinamas jurisdikcijų arba teisminiu imunitetu. Visi šie
imunitetai yra susiję tarpusavyje, nes jų pagrindas yra vienas - valstybės suverenitetas, kuris neleidžia
valstybės atžvilgiu imtis kokių nors prievartos priemonių.

Egzistuoja dvi pagrindinės valstybės imuniteto doktrinos:

Pirmoji - absoliutus imuniteto doktrina, teigianti, jog valstybei negalima pareikšti ieškinio, atlikti kitų
procesinių veiksmų be valstybės atitinkamų institucijų leidimo. Tik valstybė gali duoti sutikimą nagrinėti
jai pateiktą ieškinį kitos valstybės teisme, jos atžvilgiu taikyti ieškinio užtikrinimo priemones arba įvykdyti
sprendimą. Toks sutikimas turi būti aiškiai išreikštas, jis negali būti preziumuojamas. Tai daroma
diplomatiniais kanalais arba kitu būdu. Valstybės sutikimas gali būti išreikštas ir tarptautinėje
tarpvalstybinėje sutartyje, o taipogi tarptautiniame kontrakte, kurį sudaro valstybė su užsienio
kompanija. Manoma, kad jeigu valstybė stoja ieškovu kitos valstybės teisme, tai jai galima pareikšti
priešieškinį šioje byloje.

Šiuo metu ryškėja tendencijos, kai valstybės naudojasi ne absoliutaus, o riboto imuniteto doktrina. Pagal
ją, kai valstybė veikia kaip suverenas, vykdo valdingus veiksmus, ji visada naudojasi suverenitetu. O jei
valstybė atlieka veiksmus kaip privatus asmuo, atlieka komercines operacijas ar užsiima kokia nors
komercine veikla, tai ji nesinaudoja imunitetu. Tokios nuomonės laikosi Austrijos, Šveicarijos, Belgijos,
Italijos, Graikijos, Vokietijos teismai. Tokios pozicijos likosi ir Lietuva. 1998 m. sausio 5 d. civilinėje byloje
V. Stukonis v. JAV ambasada Lietuvos Aukščiausiais teismas suformavo precedentą, kad Lietuvos
valstybė turi santykinį imunitetą, tai yra imunitetas taikomas tik viešosios teisės reguliuojamiems
santykiams, o privatinės teisės reglamentuojamų santykių dalyviai valstybė, jos diplomatinės atstovybės,
diplomatai, yra bendraisiais pagrindais, kaip ir privatūs asmenys, todėl imunitetas užsienio teismų
jurisdikcijai esant šiems santykiams netaikomas[1].

1972 m. Europos konvencija dėl valstybių imuniteto įtvirtina, jog imunitetas nepripažįstamas, kai
valstybė atsisakė nuo imuniteto, kai ji pati pateikė ieškinį, kai kyla ginčas, susijęs su darbų atlikimų dėl
nekilnojamojo turto, ginčas dėl žalos atlyginimo dėl pramoninės nuosavybės apsaugos ar ginčas iš
santykių, kuriuose kaip privatus asmuo teismo valstybėje veikė valstybinis biuras ar agentūra.
 10

Riboto imuniteto koncepcija negali būti privaloma valstybėms, kurios šios koncepcijos nepripažįsta.
Visais atvejais valstybės nepraranda savo suvereniteto ir iškilusį konkretų klausimą dėl suvereniteto
apribojimo gali spręsti nepriklausomai. Taigi visais atvejais valstybių suverenitetas gali būti apribojamas
tik pačių valstybių sutikimu. Netgi ir davus valstybei oficialų sutikimą dėl suvereniteto apribojimo, niekas
negali atimti iš valstybės teisės bet kada tokį sutikimą atšaukti.

LR CK 1.23 straipsnis taip pat įtvirtina, jog valstybės ir jos institucijų, savivaldybių ir jų institucijų civilinis
teisnumas nustatomas pagal atitinkamos valstybės teisę.

[1] Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1998m. sausio 5 d. nutartis
civilinėje byloje V.Stukonis v. JAV ambasada, Nr. 3K-1/1998, kat.I.

1.2. Tarptautinės privatinės teisės šaltiniai

Tarptautinės privatinės teisės šaltinių samprata ir požymiai

Teisės šaltinis - tai forma, kurioje išreikštos teisės normos. Šiuolaikinė teisės filosofija skiria šešias teisės
šaltinių rūšis: bendruosius teisės principus, tarptautinę teisę, įstatymus plačiąja prasme, papročius,
teismų praktiką ir teisės doktriną.

Tarptautinės privatinės teisės šaltiniai pasižymi tam tikra specifika:

Pirma, Tarptautinės privatinės teisės šaltiniams būdingas bruožas – jos šaltinių dualumas. Viena vertus
tarptautinės privatinės teisės šaltiniai yra nacionalinės (vidaus) teisės šaltiniai, kita vertus – tarptautinės
teisės šaltiniai – dvišalės ir daugiašalės sutartys, konvencijos. Dėl to dažnai kyla vidaus teisės ir
tarptautinės sutarties normų kolizija, be to taikant tarptautines sutartis būtina užtikrinti jų taikymo ir
aiškinimo vienodumą, taip pat neretai kyla lingvistinių problemų dėl tarptautinės sutarties originalo ir jo
vertimo į kitos šalies kalbą.

Antra, ypatinga vietą tarp šaltinių užima teismų praktika, kuri gali skirtingose valstybėse skirtis ir tai
sukelti papildomų problemų susijusių su kitų tarptautinės privatinės teisės šaltinių taikymu.

Pagrindiniai tarptautinės privatinės teisės šaltiniai yra: bendrieji teisės principai, tarptautinės sutartys,
įstatymai plačiąja prasme, teismų ir arbitražų praktika, komerciniai papročiai ir teisės doktrina.

Bendrieji teisės principai. Ypatingą vietą tarp tarptautinės privatinės teisės šaltinių užima bendrieji teisės
principai. LR Konstitucijos 135 straipsnio pirmoji dalis numato, jog Lietuvos Respublika vadovaujasi
visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Bendrieji teisės principai – tai nerašytos
elgesio taisyklės, jie laikomi sudedamąja teisės dalimi ir jais remiamasi tiek aiškinant statutinės teisės
normas, tiek užpildant teisės spragas. Paminėtini tokie principai, kaip sutarčių privalu laikytis, išklausytos
turi būti abi ginčo šalys, teisėjai išmano įstatymus, niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų ir
kiti.

Bendrųjų teisės principų svarba tarptautinei privatinei teisei pasireiškia tokiais aspektais: jais remiantis
aiškinamos tarptautinės privatinės teisės normos, vadovaudamasis bendraisiais teisės principais teismas
 11

gali užpildyti teisės spragas, bendrieji teisės principai svarbūs įstatymų leidybai, rengiant ir priimant
naujas tarptautinės privatinės teisės normas.

Tarptautinės sutartys. Tarptautinėmis sutartimis siekiama unifikuoti tarptautinės privatinės teisės

normas. Jų pagalba realizuojami materialinių normų ir kolizinių normų unifikavimo metodai. Didelių
rezultatų pasiekta unifikuojant tarptautinės privatinės teisės normas šiose srityse: intelektualinės
nuosavybės apsauga, tarptautiniai pervežimai, čekiai, vekseliai, tarptautinė prekyba, tarptautinių
komercinių ginčų sprendimas.

Paprastai valstybėje galioja tarptautinės sutarties viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu principas.
Lietuvoje aiškinant tarptautinių sutarčių vietą Lietuvos teisės sistemoje, kilo tam tikrų prieštaravimų tarp
Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo požiūrio į tarptautines
sutartis. Konstitucinis teismas 1995 m. spalio 17 d. nutarimu dėl Įstatymo dėl Lietuvos Respublikos
tarptautinių sutarčių 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai išaiškino, kad įstatymo nuostata, jog Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi
įstatymo galią, nepagrįstai išplečia jų juridinę galią Lietuvos teisės šaltinių sistemoje. Konstitucinis
teismas patvirtino, kad Įstatymo 12 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai.
Konstitucinis teismas pažymėjo, jog neratifikuotos tarptautinės sutartys turi kiekvienam teisės aktui
būdingą privalomąją galią. Tačiau jų juridinė galia nuo ratifikuotų sutarčių skiriasi tuo, kad jos neturi
prieštarauti ne tik Konstitucijai, bet ir įstatymams. Iš šių Konstitucinio teismo išvadų išeina, kad
tarptautinės sutartys Lietuvos nacionalinėje teisėje turėtų būti taikomos dviem lygiais: pirmiausiai -
ratifikuotos tarptautinės sutartys kaip įstatymai, po to ratifikavimo nereikalaujančios tarptautinės
sutartys kaip teisės aktai, turintys žemesnę negu įstatymai galią.

Lietuvos teisėje keliuose įstatymuose yra įtvirtinta bendra nuoroda – jei Lietuvos Respublikos tarptautinė
sutartis nustato kitokias taisykles negu šis įstatymas, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. Tokios
nuorodos yra įtvirtintos tiek civiliniame, tiek civilinio proceso kodekse, tiek kituose įstatymuose. Tad kyla
klausimas, ar šios įstatymų normos kalba tik apie ratifikuotas ar ir apie neratifikuotas Lietuvos
tarptautines sutartis. Sprendžiant iš tokių nuostatų teksto, jos liečia tiek ratifikuotas, tiek neratifikuotas
sutartis, nes antraip jos darytų skirtumą tarp tokių tarptautinių sutarčių. Lietuvos Aukščiausiojo teismo
praktika rodo, jog pastarasis teismas laikosi kitokios pozicijos nei Konstitucinis teismas. Lietuvos
Aukščiausiojo teismo nuomone tiek ratifikuotos, tiek neratifikuotos tarptautinės sutartys yra viršesnės už
nacionalinę teisę.

Lietuvos Respublika yra sudariusi nemažai dvišalių sutarčių dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių
civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose (su Estija, Latvija, Baltarusija, Rusija, Lenkija, Moldova, Ukraina,
Turkija, Kazachstanu ir Uzbekistanu ir t.t.). Šių sutarčių tikslas yra pripažinti vienos valstybės piliečių
turtines ir asmenines teises kitos valstybės teritorijoje. Šios sutartys sudaromos griežtai laikantis abiejų
valstybių lygybės ir suvereniteto gerbimo principų. Dvišalėse sutartyse paprastai įtvirtinamos nuostatos
apie teisėsaugos organų bendradarbiavimą, teismų kompetenciją bei taikytinos teisės nustatymą,
pavedimų dėl teisinės pagalbos vykdymą, teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą.

Kita grupė sutarčių, kurias ratifikavusi Lietuva – daugiašalės tarptautinės privatinės teisės sutartys,
nustatančios vienodas kolizines normas, Pavyzdžiui, 1930 m. Ženevos konvencija dėl įstatymų kolizijų
naudojant įsakomuosius ir paprastuosius vekselius sprendimo.
 12

Trečioji grupė – tarptautinės sutartys skirtos vienodinti privatinę materialiąją teisę, pavyzdžiui 1980 m.
Jungtinių Tautų vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių.

Įstatymai (įstatymai ir kiti teisės norminiai aktai). Įstatymų vieta teisės šaltinių hierarchijoje yra
nevienoda įvairiose valstybėse. Štai kontinentinės teisės sistemos valstybėse įstatymai turi aukščiausią
galią, tuo tarpu bendrosios teisės sistemos valstybėse pagrindinį vaidmenį vaidina teisminiai
precedentai.

Lietuvoje tarptautinės privatinės teisės normos nėra kodifikuotos. Jų galima atrasti įvairiuose
įstatymuose – civiliniame kodekse, civilinio proceso kodekse, darbo kodekse, atskiruose įstatymuose.

Kitose valstybėse tarptautinė privatinė teisė yra kodifikuota, t.y. visos normos sudėtos į vieną įstatymą.

Tarptautinės privatinės teisės normos nėra gausios, dažnai nekodifikuotos ir neunifikuotos, o šią vidaus
teisės spragą pašalina teismų praktika.

Teismų ir arbitražų praktika. Teismų praktika - teismų sprendimuose išreikšti teisėjų požiūriai į kurį nors
teisės klausimą, turintys reikšmę teismams vėliau sprendžiant analogiškus klausimus. Šis teisės šaltinis
yra būdingas eilei valstybių, o kai kuriose, pavyzdžiui, bendrosios teisės sistemos valstybėse, yra
pagrindinis. Precedentui būdingas normatyvinis (privalomas) pobūdis teismui sprendžiant konkrečią
bylą. Tam, kad pripažinti teisminį precedentą teisės šaltiniu, reikalingas teismų visiškas
nepriklausomumas ir teisėjų profesionalumo aukštas lygis.

Arbitražų praktika tarptautinėje privatinėje teisėje yra laikoma ne valstybinių arbitražų praktika, o
tarptautinių komercinių arbitražų praktika.

Lietuvoje teismų praktika įgyja vis didesnę reikšmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymu,
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą teismų praktiką taikant įstatymus. Jis skelbia kolegijų
ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos pasiūlytas ir kasacine tvarka priimtas nutartis. Į šiose
nutartyse esančius įstatymų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybinės ir kitos institucijos, taip
pat kiti subjektai taikydami tuos pačius įstatymus.

Tarptautinės privatinės teisės srityje paminėtinos šios svarbios Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys:
2000-12-21 Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo nutarimas Nr. 28 Dėl Lietuvos Respublikos
teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas bei 2001-06-15 LAT teisėjų senato
nutarimas Nr. 31 Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos taikant Ženevos 1956m. Tarptautinio
krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR).

Komercinis paprotys ir teisės doktrina. Paprotys - tai taisyklės, nors ir formaliai neužfiksuotos, bet seniai
susiklostė ir yra sistemingai taikomos. Be tarptautinių-teisinių papročių yra ir komerciniai papročiai, kurie
plačiai naudojami tarptautinėje prekyboje ir prekybinėje laivyboje. Komercinis paprotys - tai pakankamai
tiksliai savo turiniu susiklosčiusi elgesio taisyklė, plačiai taikoma kurioje nors komercinės veiklos sferoje,
nenumatyta įstatymų leidybos aktuose, ir nebūtinai užfiksuota kokiame nors dokumente. Komercinio
papročio pavyzdžiu gali būti Prekių tiekimo bazinės sąlygos pirkimo-pardavimo sutartyse (INCOTERMS).
Šias sąlygas susistemino Tarptautiniai prekybos rūmai. INCOTERMS yra fakultatyvinių ir neprivalomų
taisyklių sąvadas. Jos taikomos, jei į jas yra padaryta konkreti nuoroda sutartyje.
 13

Nuo papročių reikia skirti tradicijas, susiklostančias prekybinių sandorių praktikoje ir apibrėžiančias tų
sandorių detales. Su tradicijomis tenka susidurti pervežimuose jūra. Tradicijos reguliuoja šalių tarpusavio
santykius tik tais atvejais, kai šalys vienokiu ar kitokiu būdu pripažino tradicijos taikymą būtinu.

LR CK 1.4 straipsnis nustato, jog įstatymų ar sutarčių nustatytais atvejais civiliniai santykiai
reglamentuojami pagal papročius. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 31 straipsnis
numato, kad visais atvejais arbitražinis teismas priima sprendimą atsižvelgdamas į sutarties sąlygas ir
prekybos papročius, taikytinus konkrečiam sandoriui.

Teisės doktrina kartu su teismų praktika padarė ir toliau daro didelę įtaką tarptautinei privatinei teisei.
Aukštą tarptautinės privatinės teisės kodifikavimo lygį kai kuriose valstybėse galima paaiškinti būtent
stipria tarptautinės privatinės teisės doktrina. Doktrinos įtaką lemia pirmiausia periodinių leidinių,
analizuojančių teorines ir praktines privatinės teisės problemas, gausa.

Tarptautinės kolizinės teisės ir privatinės teisės vienodinimas

Tarptautinės privatinės teisės vienodinimas vykdomas pirmiausiai kodifikuojant ir unifikuojant

tarptautinę privatinę teisę. Kodifikavimas – tai procesas, kurio metu tam tikros teisės srities normos yra
susisteminamos, patobulinamas jų turinys, joms suteikiama aiškesnė loginė struktūra. Unifikavimas –
procesas, kurio metu suvienodinamos skirtingų valstybių teisės normos, reguliuojančios vienos srities
visuomeninius santykius.

Tarptautinės privatinės teisės unifikavimo procesą sudaro keletas stadijų – nacionalinės teisės sistemų
analizė, skirtingų valstybių tarptautinės privatinės teisės lyginamieji tyrimai, naujų teisinio
reglamentavimo modelių svarstymas ir naujo teisinio reglamentavimo varianto priėmimas.

Pasauliniu mastu tarptautinei privatinei teisei unifikuoti sukurtos specializuotos tarptautinės institucijos:

Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencija, daranti didžiulę įtaką tarptautinės privatinės teisės
vienodinimo procesui rengiant tarptautines konvencijas, organizuojant seminarus ir konferencijas
tarptautinės privatinės teisės klausimais.

Jungtinių tautų tarptautinės prekybos teisės komisija (UNCITRAL), atliekanti svarbų vaidmenį
vienodinant komercinę teisę. Komisijos priimamos konvencijos, pavyzdiniai įstatymai, taisyklės daro
akivaizdų poveikį tarptautiniams prekybiniams santykiams;

Tarptautinės privatinės teisės unifikavimo institutas Romoje (UNIDROIT), kurio paskirtis – nagrinėti
poreikius ir metodus siekiant modernizuoti, derinti ir unifikuoti privatinę ir ypač komercinę teisę.

Regioniniu lygiu tarptautinę privatinę teisę vienodina Europoje - Europos Sąjunga ir Europos Taryba,
Afrikoje – Afrikos verslo teisės harmonizavimo organizacija, Amerikoje – Amerikos Valstybių
Organizacija.

Dvišalis tarptautinės privatinės teisės vienodinimas vyksta tarp šalių pasirašant dvišales tarptautinės
sutartis dėl teisinės pagalbos civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose.
 14

Kontroliniai klausimai

Pateikite teisės doktrinoje egzistuojančius požiūrius į tarptautinę privatinę teisę, kaip teisės šaką.

Kuo pasižymi tarptautinės privatinės teisės reguliavimo dalykas ir metodai?

Kuo ypatingas valstybės, kaip tarptautinės privatinės teisės subjekto, dalyvavimas privatiniuose
santykiuose?

Išvardinkite ir apibūdinkite tarptautinės privatinės teisės šaltinius.

Literatūra

1. Mikelėnas V. Tarptautinės privatinės teisės įvadas. Vilnius, Justicija, 2001.

2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. Vilnius,
Justicija, 2001.
3. Cheshire and North‘s (North P.M., Fawcett J.J.) Private International Law. 12th ed., London,
1992.
4. Bernd von Hoffman. Internationales Privatrecht. 6. Auflage. Muenchen: Beck, 2000.
5. Л. Н. Ануфриева, Международное частное право, Общая часть, Том 1, Москва,
Издательство БЕК, 2000.
6. Т. Н. Нешатаева, Международное частное право и международный  гражданский процесс,
Учебник, Москва, 2004;

2. TEISMŲ JURISDIKCIJŲ KOLIZIJA

Studentas, išstudijavęs šią kurso temą, turi įgyti teismų jurisdikcijų kolizijos (tarptautinio
teismingumo) žinias, kurios leidžia, naudojantis pateiktoje medžiagoje atskleistais ir kitais
teisės šaltiniais, nustatyti valstybes, kurių teismai yra kompetentingi jurisdikcijos požiūriu
spręsti konkrečius ginčus, įvertinti susitarimo dėl jurisdikcijos sudarymo galimybes ir jo
teisinę galią, o taip pat išmanyti kitus tarptautinio civilinio proceso klausimus.

2.1. Teismų jurisdikcijų kolizijos bendrieji klausimai

2.2. Teismų jurisdikcijų kolizijos sprendimo bendros ir specialios taisyklės

2.3. Santykio šalių susitarimas dėl teismų jurisdikcijos

2.4. Teismo atsisakymas spręsti ginčą dėl jurisdikcijos neturėjimo

2.5. Užsienio asmenų civilinis procesinis teisinis statusas ir tarptautinis teisinis

bendradarbiavimas civilinio proceso srityje

2.6. Arbitražo jurisdikcija

2.1. Teismų jurisdikcijų kolizijos bendrieji klausimai

 15

Teismų jurisdikcijų kolizijos samprata ir teisės šaltinių apžvalga

Teismas, gavęs ieškinį, visų pirma turi spręsti jurisdikcijos klausimą – ar jis yra
kompetentingas nagrinėti bylą, turinčią užsienio elementą. Tuo atveju, jei skirtingų valstybių
procesiniai įstatymai nustato skirtingas jurisdikcijos taisykles (pvz., vienoje valstybėje yra
nustatyta pagrindinė jurisdikcijos taisyklė, kad byla teisminga tos valstybės teismui, kurioje
atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, o kitoje valstybėje nustatyta, kad byla teisminga
šios valstybės teismui, jei atsakovas yra šios valstybės pilietis), kyla jurisdikcijų kolizija.
Šiuo atveju ieškovui atsiranda galimybė pasirinkti, kurios valstybės teisme pareikšti ieškinį
atsakovui. Tokį pasirinkimą gali nulemti daugelis motyvų – ieškovo nuolatinė gyvenamoji
vieta, teismo vietos valstybės civilinio proceso teisės turinys (pvz., žyminio mokesčio dydis,
bylinėjimosi terminai, galimybė prisiteisti atstovavimo išlaidas ir pan.), atsakovo turto
buvimo vieta (jei ieškovas siekia areštuoti atsakovo turtą), įrodymų buvimo vieta, galimybė
įvykdyti priimtą teismo sprendimą.

Reikėtų skirti sąvokas jurisdikcija, teismingumas. Jurisdikcija suprantama plačiau, kaip tam
tikros įstaigos teisė spręsti ginčus (pvz., teismų ar arbitražų). Tuo tarpu teismingumas
suprantamas kaip tam tikro teismo teisė nagrinėti bylą.

Teisingumo vykdymas yra valstybės suvereniteto įgyvendinimo dalykas. Kadangi valstybė

įgyvendina suverenitetą savo teritorijoje, tai ir teisingumo vykdymas yra ribojamas
valstybės teritorija. Tai reiškia, kad vienos valstybės teismas neturi teisės vykdyti jokių
veiksmų kitos valstybės teritorijoje be pastarosios sutikimo. Užsienio valstybės suvereniteto
gerbimas sąlygoja ir teisminės valdžios savo teritorijoje ribojimą – pvz., išimant tam tikrus
asmenis ar daiktus  iš teisminės valdžios veikimo sferos.

Tarptautinio civilinio proceso dalykas ir šaltiniai

Tarptautinis civilinis procesas – tai procesinio pobūdžio klausimų, kylančių nagrinėjant

civilinę bylą, turinčią užsienio elementą, visuma. Tarptautinio civilinio proceso dalykas –
visuma teisės normų, reguliuojančių civilinio proceso teisinius santykius, turinčius užsienio
elementą. Tarptautinis civilinis procesas apima šiuos klausimus – 1) jurisdikcijos nustatymą
civilinėse bylose, turinčiose užsienio elementą, 2) procesinę užsienio asmenų padėtį kitos
valstybės teisme, 3) užsienio valstybės bei asmenų, turinčių teisę naudotis valstybės
imunitetu, procesinę padėtį, 4) užsienio teisės turinio nustatymą; 5) teismo dokumentų
įteikimą užsienio valstybėje, 6) įrodymų rinkimą užsienio valstybėje; 7) užsienio teismų ir
arbitražų sprendimų pripažinimą ir vykdymą.                   

Tarptautinio civilinio proceso šaltiniai:

1. Tarptautinės sutartys:

1.1.    Tarptautinės daugiašalės sutartys (konvencijos). Pvz., 1954 m. Hagos konvencija dėl
civilinio proceso; 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo
ir vykdymo; 1968 m. Europos konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę. Dažniausiai
šios konvencijos yra skirtos vien tik tarptautinio civilinio proceso klausimams, tačiau kartais
ir kitokio pobūdžio tarptautinėse konvencijose (pvz., 1956 m. Ženevos konvencijoje dėl
tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (CMR) yra straipsnis, skirtas civilinių bylų,
kuriose taikoma ši konvencija, teismingumui).

1.2.    Tarptautinės dvišalės sutartys. Jas Lietuvos Respublika yra pasirašiusi su 13 valstybių
(Baltarusija, Lenkija, Estija ir Latvija (trišalė sutartis), Ukraina, Rusija, Moldova, Turkija,
 16

Uzbekistanu, Kazachstanu, Kinija, Azerbaidžanu, Armėnija). Paprastai dvišalės sutarties

nuostatos turi pirmenybę prieš daugiašalės sutarties nuostatas, tačiau visais atvejais būtina
atidžiai išstudijuoti taikytinų tarptautinių sutarčių nuostatas, ar jos nenustato kitokių
tarpusavio kolizijos išsprendimo taisyklių.

1. ES teisė. Tais atvejais, kai reikia nagrinėti civilinę bylą, turinčią užsienio elementą, ir šios bylos
šalys yra valstybių – ES narių asmenys, gali tekti taikyti ES teisės aktus. Kaip svarbiausius galima
paminėti šias tarptautines konvencijas – 1968 m. Briuselio konvenciją  dėl teismų sprendimų
civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (galioja santykiuose tarp ES valstybių ir
Danijos), 1988 m. Lugano konvenciją dėl teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose
pripažinimo ir vykdymo (taikoma ES ir EFTA valstybėms), taip pat šiuos reglamentus –
reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose
pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo, reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių
dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose įteikimo, reglamentą (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto
bylų, reglamentą (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimo renkant
įrodymus civilinėse ir komercinėse bylose.  ES teisė taikoma santykiuose tarp Lietuvos ir kitų ES
valstybių, ir šiuose santykiuose turi didžiausią galią (be abejo, jei ji pati nenustato kitos
hierarchijos).
2. Nacionalinė teisė. Ne visi tarptautinio civilinio proceso klausimai gali būti sureguliuoti
tarptautinėmis sutartimis. Jeigu atitinkamo klausimo nereguliuoja jokia tarptautinė sutartis ar ES
teisės aktas, turi būti taikoma nacionalinė teisė. Dažniausiai tarptautinio civilinio proceso
klausimai yra aptariami valstybių civilinio proceso kodeksuose arba atskiruose įstatymuose,
skirtuose tarptautiniam civiliniam procesui. Lietuvoje šiuos klausimus reguliuoja LR CPK VII dalis
„Tarptautinis civilinis procesas“ normos, taip pat atskiri LR CK I dalies II skyriaus „Tarptautinė
privatinė teisė“ straipsniai – pvz., LR CK 1.31 str. 3 d.
3. Teismų praktika ir doktrina. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra priėmęs nutarčių, kurios yra
aktualios tarptautinio civilinio proceso klausimų sprendimui. Kaip pavyzdį galima paminėti 1998
m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje V.Stukonis prieš JAV ambasadą, Nr. 3K-1/1998, kurioje
buvo suformuluota taisyklė, kad užsienio valstybė privatiniuose santykiuose neturi absoliutaus
imuniteto, taip pat 1999 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje O.G.Selvaag prieš AB „Akmenės
cementas“, Nr. 3K-3-8/1999, kurioje buvo nustatyta, kad teismas turi kompetenciją nagrinėti
prašymus dėl ieškinio užtikrinimo, nors ieškinį ir nagrinėja komercinis arbitražas. Taip pat labai
svarbu paminėti ir Europos teisingumo teismo (ETT) praktiką, kuri yra labai svarbi taikant ES
teisę, kadangi būtent ETT užtikrina vienodą ES teisės aktų aiškinimą ir taikymą. Kaip pavyzdį
galima paminėti ETT sprendimą byloje De Bloos v. Bouyer (byla C 14/76, A. de Bloos Sprl v.
Bouyer, 1976, ECR 1497), kuriame buvo pasisakyta, kas gi laikoma „atitinkama prievole“
Briuselio I reglamento 5 str. 1 d. a) punkto prasme. Doktrina, kuri yra suprantama kaip
atitinkamos teisės srities moksliniai darbai, taip pat yra tarptautinio civilinio proceso šaltinis,
turintis pagalbinę reikšmę. Doktrina gali būti panaudota teisėkūroje, taip pat teismo procese
aiškinant tam tikras teisės normas.

Teismas, gavęs ieškinį ir siekdamas išvengti neigiamų neteisingo jurisdikcijų kolizijos

neteisingo išsprendimo pasekmių (pvz., teismo sprendimo nepripažinimo kitoje valstybėje),
turi atlikti šiuos veiksmus:

1. Nustatyti, ar byla priklauso jo kompetencijai pagal jurisdikcijos taisykles, numatytas:

-         ES teisėje;

-         tarptautinėje sutartyje;

-         Nacionalinėje teisėje.

 17

1. Nustatyti, ar byla nepriklauso išimtinei kitos užsienio valstybės, kurioje reikės vykdyti teismo
sprendimą, jurisdikcijai;
2. Nustatyti, kokios galimybės bus įvykdyti teismo sprendimą kitoje valstybėje, jei byla taip pat
priklauso šios valstybės jurisdikcijai.

Teismų jurisdikcijų kolizijos ir įstatymų kolizijos sąveika

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jurisdikcijų kolizijos išsprendimas ir taikytinos teisės

nustatymas nėra susiję vienas su kitu, taigi nuo to, kurios valstybės teismas nagrinės bylą,
taikytinos materialinės teisės nustatymas nepriklausys. Tačiau taip nėra, ir ieškovas,
rinkdamasis iš kelių valstybių teismų, į kuriuos jis gali pateikti ieškinį, tuo pačiu netiesiogiai
pasirenka ir taikytiną materialinę teisę. Taip atsitinka todėl, kad teismas, nagrinėjantis bylą,
taiko savo valstybės teisėje esančias kolizines normas tam, kad nustatytų taikytiną teisę.
Kolizinės normos skirtingose valstybėse skiriasi, taigi ir jų taikymo rezultatas taip pat
skirsis. Pvz., ieškovas, A valstybės nuolatinis gyventojas, gali pareikšti ieškinį dėl žalos
atlyginimo atsakovui, nuolat gyvenančiam A valstybėje, kai pati žala kilo B valstybėje, tokių
valstybių teismuose - A valstybėje, kurios tarptautinio proceso normos leidžia pareikšti
ieškinį atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismui, ir B valstybėje, kurios tarptautinio
civilinio proceso normos leidžia pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo žalos kilimo vietos
teisme. A valstybės kolizinės normos nustato, kad žalos atlyginimo teisiniams santykiams
turi būti taikoma nukentėjusiojo asmens nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė
(šiuo atveju A valstybės materialinė teisė), o B valstybės atitinkamos kolizinės normos
nustato, kad turi būti taikoma žalos kilimo vietos (B valstybės) materialinė teisė. A
valstybės materialinės teisės normos pripažįsta ieškovo teisę reikalauti neturtinės žalos
atlyginimo, o B valstybės teisės normos – ne. Taigi ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos
atlyginimo gali būti patenkintas, jei jis pareikš ieškinį A valstybės teisme, ir bus atmestas,
jei analogiškas ieškinys bus pateiktas B valstybės teismui. Iš šio pavyzdžio metyti, kaip
jurisdikcijų kolizijos klausimo išsprendimas gali įtakoti taikytinos teisės nustatymą bei bylos
iš esmės išsprendimą.

Kartais klausimas, kokios valstybės teismas nagrinės bylą, priklauso nuo taikytinos
materialinės teisės byloje (pvz., Vokietijoje nustatant sutartinį teismingumą ginčuose dėl
palikimo). Taip pat kartais taikytinos teisės pasirinkimas gali būti laikomas netiesioginiu
įrodymu, kad šalys susitarė nagrinėti bylą tos valstybės teisme, ir atvirkščiai. Be to, dažnai
įstatymų leidėjas taip sprendžia abi kolizijas, kad ir teismo vieta, ir taikytina teisė sutampa
(pvz., išimtinė jurisdikcija ieškiniams dėl nekilnojamojo daikto paprastai priklauso daikto
buvimo vietos valstybės teismui, taikytina teisė tokio pobūdžio bylose taip pat nustatoma
pagal daikto buvimo vietą).

 Forum shopping samprata

   Kaip buvo nurodyta aukščiau, kartais teismingumo pasirinkimas tuo pačiu reiškia ir bylos
laimėjimą ar pralaimėjimą. Todėl dažnai ieškovas yra suinteresuotas nagrinėti bylą
konkrečios valstybės teisme, tokiu atveju galima kalbėti apie vieną iš tarptautinio civilinio
proceso doktrinų, vadinamą forum shopping (angl.).

  Forum shopping – tai pasirinkimas iš kelių lygiagrečiai egzistuojančių skirtingų valstybių

teismų jurisdikcijų turint tikslą gauti tam tikrų teisinių ar faktinių pranašumų prieš kitą ginčo
šalį. Į šią sąvoką nepakliūna nesąžiningas ar tariamas teismingumą nustatančių faktinių
aplinkybių sudarymas (pvz., nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas vien tik tam, kad
atsirastų galimybė kreiptis į teismą valstybės, nustatančios galimybę kreiptis į ieškovo
nuolatinės gyvenamosios vietos teismą), taip pat nesąžiningas susitarimas dėl
 18

teismingumo. Forum shopping atveju ieškovas pasinaudoja savo teise pareikšti ieškinį

vienam iš kelių valstybių teismų. Tai suteikia tam tikrą pradinį pranašumą ieškovui. Būtina
įsidėmėti, kad forum shopping nėra neteisėtas veiksmas, jis yra legalus, taikomas ir
sveikintinas anglo-saksų teisės sistemoje, bet šioje sistemoje ribojamas forum non
convenience doktrinos. Tuo tarpu kontinentinės teisės sistemos valstybėse paprastai yra
nustatytos labai aiškios jurisdikcijos taisyklės, ir jeigu jos leidžia pareikšti ieškinį tam tikros
valstybės teisme, tai tokia jurisdikcija yra pripažįstama.

 Forum shopping gali būt paskatintas tokių motyvų – palankaus sprendimo byloje siekimo
(per kolizinių normų ir materialinės teisės pasirinkimą), palankių ieškovui procesinių
taisyklių pasirinkimo (pvz., garantuojančių trumpą proceso trukmę, suteikiančių galimybę
pačiam rinkti įrodymus, dėl mažesnių teismo išlaidų), galimybės greitai įvykdyti teismo
sprendimą.

 Atsakovas gali gintis nuo forum shopping pasekmių tokiais būdais – 1) kreiptis į teismą su

prašymu uždrausti ieškovui kreiptis į tam tikros valstybės teismą (tai galima daryti, pvz.,
Didžiojoje Britanijoje), 2) pirmas kreiptis su analogišku ieškiniu į kitos valstybės teismą
(pvz., jei atsakovas mano, kad jam gali būti pareikštas ieškinys dėl sutarties nutraukimo
pripažinimo neteisėtu, jis pats gali pirmas pareikšti ieškinį dėl sutarties nutraukimo
pripažinimo teisėtu), 3) sutartiniuose santykiuose kelias forum shopping gali būti užkirstas
iš anksto susitarus dėl teismingumo, 4) prašyti teismo pritaikyti forum non
convenience doktriną.

Kontroliniai klausimai:

1. Kokie motyvai paprastai nulemia tam tikros valstybės jurisdikcijos pasirinkimą?

2. Kokie klausimai sudaro tarptautinį civilinį procesą?

3. Kaip jurisdikcijos pasirinkimas įtakoja taikytinos teisės nustatymą?

4. Kokios gali būti neigiamos neteisingo jurisdikcijų kolizijos išsprendimo pasekmės?

5. Kas yra forum shopping?

2.2. Teismų jurisdikcijų kolizijos sprendimo bendros ir specialios

taisyklės

Teismų jurisdikcijų kolizijos bendros taisyklės fiziniams asmenims ir juridiniams

asmenims

Pagrindinė LR CPK nuostata, nustatanti bendrą fiziniams ir juridiniams asmenims

jurisdikcinę taisyklę ginčo teisenoje, yra suformuluota LR CPK 787 str. Ši nuostata
nepriklauso nuo atsakovo pilietybės ir sieja ginčo teismingumą tik su atsakovo nuolatine
gyvenamąja vieta. Pažymėtina, kad minėta nuostata nieko nekalba apie ieškinio juridiniam
asmeniui (toliau – JA) pareiškimo taisykles, kadangi nuolatinės gyvenamosios vietos
 19

kriterijus yra taikomas tik fiziniams asmenims, o juridiniams asmenims yra taikomi kiti
kriterijai. Manytina, kad ieškinys JA turėtų būti reiškiamas pagal JA buveinę (LR CPK 29
str.).

Fiziniai asmenys. Ieškinys fiziniam asmeniui byloje, turinčioje užsienio elementą, gali būti
pareikštas Lietuvoje, jeigu:

1. Atsakovas ieškinio įteikimo metu yra Lietuvoje arba turi joje nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvena
(tai nustatoma pagal LR CK 2.12, 2.16, 2.17 str.);
2. Atsakovas Lietuvoje turi turto arba jam priklauso turtinės teisės;
3. Ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, palikimas arba prievolė, kuri atsirado ar turi būti
įvykdyta Lietuvoje.

Nuolatinės gyvenamosios vietos (toliau – NGV) kriterijus nėra išskiriamas kaip pagrindinis, o
kiti nurodyti kriterijai kaip taikomi tik tuo atveju, jei atsakovas Lietuvoje NGV neturi arba jos
neįmanoma nustatyti. Iš LR CPK 787 str. formuluotės matyti, kad ieškinys priklauso LR
teismų jurisdikcijai tuo atveju, jei egzistuoja nors vienas iš išvardintų kriterijų.

Briuselio I reglamento 59 straipsnis nustato taisykles, kurios valstybės teisę reikia taikyti,
siekiant nustatyti proceso šalies nuolatinę gyvenamąją vietą. Visų pirma, taikydamas lex
fori, teismas tikrina, ar NGV yra jo valstybėje. Jei nustato, kad NGV yra kitoje valstybėje, tai
NGV nustatymui taiko tos kitos valstybės teisę.

Juridiniai asmenys. Kaip buvo nurodyta aukščiau, LR CPK nenurodo atskiro kriterijaus,
remiantis kuriuo nustatoma, ar Lietuvos teisme galima pareikšti ieškinį JA. Bendroji LR CPK
norma nustato JA buveinės kriterijų. LR CK 2.49 str. nustato, kad JA buveine yra laikoma ta
vieta, kurioje yra JA nuolatinis valdymo organas. LR CPK 29 str. nurodo, kad ieškinys turi
būti pareiškiamas pagal JA buveinę, nurodytą JAR (juridinių asmenų registre).

Gali kilti problema tuo atveju, jei JA įstatuose nurodyta buveinė ir faktinė buveinė skiriasi.
LR CPK TCP (tarptautinio civilinio proceso) nuostatos apie tai nieko nekalba, o bendrosios
nuostatos pirmenybę teikia JAR nurodytai buveinei. Tačiau kalbant apie bylas su užsienio
elementu tai nėra visai logiška, kadangi įstatuose nurodyta buveinė gali būti visiškai
nesusijusi su JA realia buveine ir veiklos vieta.

Reikia skirti juridinio asmens ir juridinio asmens filialo ar atstovybės buveinę. Pastarųjų
buveinės gali būti naudojamos tik kaip kriterijus pareikšti ieškinius, kylančius iš šių asmenų
filialo ar atstovybės veiklos, bet ne visus ieškinius juridiniam asmeniui.

Briuselio I reglamentas nustato kelis alternatyvius kriterijus, remiantis kuriais gali būti
pareikštas ieškinys JA: 1) oficialios buveinės; 2) centrinės administracijos; 3) pagrindinės
verslo vietos. 

Tai yra daug pažangesnis požiūris, kadangi nėra prisirišama prie oficialios buveinės, kuri gali
būti pasirinkta tam, kad būtų gautos mokesčių lengvatos ir nebūti susijusi su realia JA
veiklos vieta.

Pažymėtina tai, kad JA ieškinys Lietuvoje gali būt pareikštas ir tuo atveju, jei JA čia turi
turto ar jam priklauso turtinės teisės, ar ginčo dalykas yra turtas ar turtinės teisės, ar
prievolė, kuri atsirado ar turi būti įvykdyta Lietuvoje. Šis kriterijus praktiškai leidžia pareikšti
ieškinį JA, jei ginčas kyla dėl JA veiklos, vykdomos Lietuvoje.
 20

Teismų jurisdikcijų kolizijos sprendimas sutartiniuose ginčuose

Sutarties šalims visada yra paprasčiau ir patogiau sutartyje aptarti ginčų, kylančių iš
sutarties, jurisdikciją. Tokiu atveju visada galima prognozuoti, kokios valstybės teisme bus
sprendžiamas ginčas, be to, susitarus nebus pažeisti nė vienos iš sutarties šalių interesai.
Taigi sutartiniuose ginčuose šalys turi turėti teisę susitarti dėl teismingumo, tuo
išvengdami forum shopping bei galimų jurisdikcijos pasikeitimų dėl šalies NGV pasikeitimo.
Apie susitarimą dėl jurisdikcijos plačiau žr. II.3 temą.

Jeigu susitarimo dėl jurisdikcijos nebuvo, yra naudojami kiti kriterijai, padedantys nustatyti
ginčo teismingumą. Ginčų nagrinėjimo vieta gali būti siejama su sutarties šalimi, sutarties
elementais (pvz., sutarties sudarymo ar įvykdymo vieta) ar su sutarčiai taikytina teise. Tuo
atveju, jei teismingumas nustatomas pagal vieną iš sutarties šalių NGV, neužtikrinama šalių
interesų pusiausvyra ir gali būti taip, kad ginčas bus nagrinėjamas ieškovo NGV valstybėje.
Todėl dažniausiai yra naudojami nepriklausantys nuo šalių objektyvūs kriterijai, nesusiję su
sudėtingais teisiniais klausimais (pvz. su jurisdikcija pagal prievolės pažeidimo vietą – jos
neįmanoma numatyti, sunku apibūdinti bei dažnai neaišku, ar apskritai buvo sutarties
pažeidimas).

Todėl dažniausiai yra naudojamas sutartinės jurisdikcijos nustatymas pagal sutarties

sudarymo arba jos įvykdymo vietą. Tačiau jei sutarties sudarymo vieta nėra nurodyta
pačioje sutartyje, gali kilti problemų su jos nustatymu. Todėl dažniausiai yra naudojamas
sutarties įvykdymo vietos kriterijus, kuris yra naudojamas ir Briuselio I reglamente. Šio
reglamento 5 str. 1 p. numato - valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje
valstybėje narėje byla dėl sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės (angl. „obligation
in question“) įvykdymo teisme.

LR CPK 787 str. taip pat mini šį principą – ginčas priklauso LR jurisdikcijai, jei ginčo dalykas
yra prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje.

                        Teismų jurisdikcijų kolizijos sprendimas deliktiniuose ginčuose

Aptardami sutartinių ginčų jurisdikciją pažymėjome tokį jos ypatumą kaip galimybę iš
anksto susitarti dėl jurisdikcijos. Tuo tarpu tokio susitarimo neįmanoma sudaryti prieš
padarant kam nors žalą. Bendras atsakovo NGV principas šiuo atveju netinka, kadangi
ginčuose su užsienio elementu žala gali būti padaryta asmeniui, galbūt gyvenančiam toli nuo
įvykio vietos, ir versti jį, ir taip patyrusį žalą, bylinėtis atsakovo vietos teisme būtų
nesąžininga. Tačiau ir šiuo atveju ginčo šalių interesai turi būti subalansuoti. Forum
delicti (teismingumas pagal žalos padarymo vietą) principas šiuo atveju užtikrina abiejų
ginčo šalių interesų pusiausvyrą, leidžia nustatyti ginčo nagrinėjimo vietą, kuri bus glaudžiai
susijusi su ginčo dalyku ir įrodymais. Šis principas yra labai plačiai taikomas visame
pasaulyje, tačiau egzistuoja esminiai skirtumai apibūdinant įvykio vietą. Galimi neteisėti
veiksmai gali pasireikšti labai įvairiai – kelių eismo įvykis, muštynės, gamintojo atsakomybė
už prekėmis padarytą žalą, žalos aplinkai padarymas, konkurencijos taisyklių pažeidimas ir
pan. Neteisėti veiksmai apima ir atvejus, kai civilinė atsakomybė yra taikoma ir be kaltės
(dėl padidinto pavojaus šaltinio padarytą žalą). LR CPK 787 str. 1 d. 3 p. gali būti taikomas
ir deliktinėms prievolėms, tačiau nedetalizuoja, pagal ką nustatoma prievolės atlyginti žalą
atsiradimo vieta.

Yra išskiriamos tokios jurisdikcijos taisyklės ginčams, grindžiamiems žalos padarymu: 1)

teismingumas pagal neteisėtų veiksmų padarymo, 2) teismingumas pagal pasekmių
atsiradimo vietą. Labai dažnai visi neteisėto veiksmo požymiai atsiranda ne vienoje, o
 21

skirtingose vietose. Kalbama apie distancinius deliktus (klasikinis pavyzdys – šūvis per
valstybės sieną) ar dėl deliktų, kai viena priežastis sukelia žalingas pasekmes daugelyje
vietų (publikacija pasaulinėje spaudoje ar atominio reaktoriaus sprogimas). Vokietijoje,
pvz., tokiais atvejais laikoma, kad įvykio vieta gali būti laikoma ir neteisėto veiksmo atlikimo
vieta, ir žalingų pasekmių atsiradimo vieta. Nukentėjęs tokiu atveju gali pasirinkti
pageidaujamą jurisdikciją.

Kaip buvo nurodyta, LR CPK TCP dalyje nėra teisės normų, skirtų specialiai teismingumui
deliktiniuose ginčuose nustatyti. Briuselio I reglamento 5 str. 3 dalis nustato, kad byla dėl
civilinės teisės pažeidimų, delikto ar kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą
sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti. To paties straipsnio 4 d. nustato, kad byla dėl reikalavimo
atlyginti nuostolius arba žalą, padarytą veiksmu, dėl kurio keliama baudžiamoji byla, gali
būti iškelta tokias bylas nagrinėjančiame teisme, jeigu minėtas teismas pagal jam taikomą
teisę turi jurisdikciją nagrinėti civilines bylas. Europos teisingumo teismas vietą, kurioje
įvyko žalą sukėlęs įvykis, apibūdino kaip vietą, kurioje buvo padaryti neteisėti veiksmai ar
atsirado žalingos pasekmės.

  Teismų jurisdikcijų kolizijos sprendimas ginčuose dėl nekilnojamojo daikto

LR CPK 786 straipsnis nustato, kad išimtinai tik Lietuvos Respublikos teismai nagrinėja bylas
dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančių nekilnojamuoju
daiktu. Tai reiškia, kad jeigu tokią bylą išnagrinės užsienio valstybės teismas, tai toks
teismo sprendimas negalės būti pripažintas ir vykdomas Lietuvoje (LR CPK 810 str. 1 d. 2
p.). Labai panaši nuostata yra ir Briuselio I reglamente, kurio 22 str. 1 d. nustatyta, kad
bylos, kurių objektas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto
nuoma ( nustatant išimtį nuomai laikinam privačiam naudojimui, kurios terminas yra ne
ilgesnis kaip 6 mėn.), teismingos tik valstybės narės, kurioje yra turtas, teismams. Iš esmės
visos valstybės yra suinteresuotos pačios nagrinėti civilines bylas dėl daiktinių teisių į
nekilnojamąjį daiktą, nustatydamos savo išimtinę jurisdikciją šiuo klausimu.

Teismų jurisdikcijų kolizijos sprendimas šeimos teisinių santykių ginčuose

 LR CPK 784 straipsnis nustato jurisdikcines taisykles šeimos teisinių santykių byloms (t.y.
byloms tarp sutuoktinių). Bendroji taisyklė yra ta, kad Lietuvos Respublikos teismams yra
teismingos šeimos bylos, jeigu 1) nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis
(t.y. naudojamas lex patriae kolizinis principas), 2) asmuo be pilietybės, kurio nuolatinė
gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, 3) abu sutuoktiniai yra užsieniečiai (užsienio piliečiai), bet
jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Išimtinai Lietuvos Respublikos teismai
nagrinėja šeimos teisinių santykių bylas, jeigu abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta
yra Lietuvoje.

ES reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su

santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (Briuselis III) taip pat nustato
jurisdikcijos taisykles šeimos bylose.  Šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo
civilinėms byloms, susijusioms su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar
santuokos pripažinimu negaliojančia (Reglamento 1 str. 1 d. a) punktas). Reglamento 3
straipsnis nustato 6 galimus variantus teismų, į kuriuos gali kreiptis pareiškėjas (-a) – 1)
pagal sutuoktinių nuolatinę gyvenamąją vietą, 2) pagal sutuoktinių paskutinę bendrą
nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena, 3) pagal atsakovo
nuolatinę gyvenamąją vietą, 4) pagal vieno iš sutuoktinių nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu
buvo paduotas bendras pareiškimas, 5) pagal pareiškėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu
jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip metus iki pareiškimo padavimo,6) pagal pareiškėjo
 22

nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius iki
pareiškimo padavimo ir yra atitinkamos valstybės narės pilietis arba, kalbant apie Jungtinę
Karalystę ir Airiją, jeigu joje yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta.

Kontroliniai klausimai:

1. Esant kokioms sąlygoms Lietuvos teisme galima pareikšti ieškinį fiziniam asmeniui?
2. Kokie yra pagrindiniai jurisdikcijos nustatymo kriterijai sutartiniuose santykiuose?
3. Apibūdinkite forum delicti kolizinį principą.
4. Ką reiškia sąvoka „išimtinė jurisdikcija“?
5. Kokiais atvejais Lietuvos teismai turi jurisdikciją šeimos bylose?

2.3. Santykio šalių susitarimas dėl teismų jurisdikcijos

 Yra visuotinai pripažįstama, kad šalys gali susitarti, kurios valstybės teismas yra
kompetentingas nagrinėti jų bylą, ir nustatyti, kad kiti teismai tokios kompetencijos neturi.
Tokios galimybės privalumai: (1) šalys gali prognozuoti, kurios valstybės teismas nagrinės
bylą, o tuo pačiu prognozuoti ir materialinės teisės taikymą byloje; (2) šalys gali pasirinkti
tokį teismą, kuris tenkins abi šalis; (iii) šalys gali pasirinkti teismą, kuris bus labiausiai
susijęs su byla. Trūkumai: (i) viena iš šalių gali primesti kitai savo valią dėl jurisdikcijos ir
tuo apsunkinti galimybę kreiptis į teismą.

                      Susitarimas dėl jurisdikcijos yra sandoris, kurio įsigaliojimas yra

reglamentuojamas materialinės teisės, o leistinumas ir veikimas – procesinės teisės. Taigi
materialinė teisė nustatoma pagal lex causae principą (teisė, taikytina visai sutarčiai), o
procesinė teisė – pagal lex fori.

                      Teismas, nustatydamas, ar šalys pasiekė susitarimą dėl jurisdikcijos, ir ar šis

susitarimas neturėjo valios pareiškimo trūkumų, taikys lex causae. Tačiau sutarties šalys
yra laisvos susitarimu nustatyti, kad susitarimui dėl jurisdikcijos bus taikoma kita
materialinė teisė, negu visai sutarčiai. Tuo tarpu susitarimo formai bus taikoma lex fori.

                      Dažniausiai susitarimą dėl jurisdikcijos sudaro du atskiri elementai:

1. Derogacija – susitarimas nenagrinėti ginčo tam tikros valstybės (-ių) teisme, nenustatant, kokios
valstybės teisme bus nagrinėjamas ginčas, ir
2. Prorogacija – susitarimas nagrinėti ginčą tam tikros valstybės teisme, tačiau neatsisakant kitų
valstybių teismų jurisdikcijos.

                      Paprastai šalys sudaro mišrius susitarimus dėl jurisdikcijos, susitardamos kad
jų ginčą bus kompetentingas nagrinėti tik konkrečios valstybės teismas, ir joks kitas teismas
neturės kompetencijos. Jeigu kyla abejonių dėl susitarimo turinio, taikant sutarties
aiškinimo taisykles yra nustatomi tikrieji šalių ketinimai.

                      Teismas, priimdamas ieškinį ir spręsdamas klausimą, ar ginčas priklauso jo

jurisdikcijai, klauso tik lex fori. Jis gali netgi nepaisyti išimtinės kitos valstybės teismo
jurisdikcijos, išskyrus atvejus kai tarptautinė sutartis ar nacionaliniai įstatymai jam nurodo
paisyti išimtinės kitos valstybės teismo jurisdikcijos arba kai teismo sprendimas turės būti
vykdomas toje kitoje valstybėje.

Galimybė susitarti dėl jurisdikcijos gali būti ribojama tokiais aspektais:

 23

1. Susitarimu negalima pakeisti išimtinės jurisdikcijos, nustatytos lex fori (LR CPK 788 str. 1 d.);
2. Šalys gali pasirinkti tik tos valstybės teismo jurisdikciją, kuri turi tam tikrą ryšį su byla (šis
principas kai kuriose valstybėse nepripažįstamas);
3. Susitarimas turi būti pakankamai aiškus, kad būtų galima nustatyti šalių valią. Yra labai svarbu
tinkamai suformuluoti susitarimą dėl jurisdikcijos, kad nekiltų abejonių, ar tai derogacinis, ar
prorogacinis, ar mišrus susitarimas.

                      Tuo atveju, jei susitarimas dėl jurisdikcijos suformuluotas neaiškiai, kyla
klausimas dėl to, remiantis kurios valstybės teise jis turi būti aiškinamas. Pačios sutarties
aiškinimui yra naudojama lex causae, teisė, taikytina susitarimui dėl jurisdikcijos (t.y. jo
galiojimui) turėtų būti taikoma ir aiškinant tokio susitarimo turinį. Tačiau dažnai laikomasi
nuomonės, kad susitarimo dėl jurisdikcijos turinys turėtų būti aiškinamas pagal lex fori,
kadangi būtina greitai nustatyti jurisdikciją, o taikytinos užsienio valstybės materialinės
teisės nustatymas paprastai užtrunka.

Dažnai būtina aiškintis, ar šalys turėjo omeny užsienio valstybės teismą, ar arbirtažinę
įstaigą. Tuo atveju, jei šalys susitarė dėl ginčo nagrinėjimo arbitraže, teismas tokio ginčo
neturėtų nagrinėti. Plačiau apie arbitražo jurisdikciją žr. II.6 temą.

LR CPK 787 str. 2 d. nustato kad šalys gali raštu susitarti, kad turtiniai ginčai bus
sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose. 788 str. 1 d. nustato, kad ūkinės komercinės
veiklos subjektai gali raštu susitarti, kad ginčai, kylantys iš sutartinių teisinių santykių, bus
nagrinėjami ne Lietuvos teismuose, jeigu šis susitarimas neprieštarauja tos valstybės,
kurios teismų kompetencijai numatoma priskirti ginčo nagrinėjimą, teisei. Kaip matyti iš
pateiktų teisės normų formuluočių, LR CPK apriboja subjektus ir ginčus, kuriuose galima
susitarti dėl jurisdikcijos.  Tai pažeidžia šalių valios autonomijos principą, todėl tokios
normos turi būti vertinamos neigiamai.

Briuselio I reglamentas (Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir

komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo taip pat numato galimybę susitarti
dėl jurisdikcijos. Jo 23 str. numato, kad šalys gali susitarti, kad valstybės narės teismas
arba teismai turės jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl
konkrečių teisinių santykių. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nėra susitarusios
kitaip. Kai kuriais atvejais reglamentas riboja tokią šalių galimybę susitarti, iškelia
papildomas sąlygas – pvz., bylose, susijusiose su draudimu, susitarimas pripažįstamas tik
tais atvejais, kai jis sudaromas kilus ginčui, arba leidžia draudėjui, apdraustajam arba
naudos gavėjui kelti bylą kituose teismuose, bei nurodyti Reglamente, arba kitais atvejais,
kurie taip pat yra skirti apginti draudėjo interesus (13 str.). Analogiškos nuostatos
numatytos byloms, susijusioms su vartojimo sutartimis (17 str.), bei individualiomis darbo
sutartimis (21 str.).

LR CPK 787 ir 788 straipsniai numato, kad susitarimas dėl jurisdikcijos turi būti sudarytas
raštu. Kadangi tokio susitarimo formos klausimai yra sprendžiami pagal lex fori, tai ir
klausimas, ką reiškia rašytinė susitarimo forma, turi būti nustatomas pagal lex fori. LR CK
1.73 straipsnio 2 dalis apibrėžia, ką turėtumėm laikyti rašytine sandorio forma. Ji
suprantama plačiai – ne tik kaip vieno šalių pasirašomo dokumento surašymą, bet ir
apsikeitimą atskirais dokumentais, o rašytinės formos dokumentui prilyginamas šalies
pasirašytas dokumentas, perduotas telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitais telekomunikacijų
galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą.

Briuselio I reglamentas kelia susitarimui dėl jurisdikcijos tokius formos reikalavimus:

 24

1. Susitarimas turi būti sudaromas raštu;

2. Susitarimas turi būti sudaromas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką;
3. Tarptautinės prekybos arba komercijos srityje priimamas tokia forma, kuri atitinka panaudojimą,
apie kurį šalys žinojo arba turėjo žinoti, ir kurį tokioje prekyboje arba komercijoje plačiai žino ir
vykdo sutarčių, susijusių su konkrečia prekyba ar atitinkama komercija, šalys.

Bet kuris elektroninėmis priemonėmis perduodamas informacinis pranešimas, kuris yra

ilgalaikis susitarimo įrašas, yra laikomas lygiaverčiu rašytinei formai.

LR sutartyse dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių taip pat yra numatyta galimybė
susitarti dėl jurisdikcijos ir tai turi būti padaryta raštu (pvz., Lietuvos, Latvijos ir Estijos
sutarties 20 str.).

Kontroliniai klausimai:

1. Remiantis kokiu koliziniu principu nustatoma susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimui taikytina teisė?
2. Išvardinkite ir apibūdinkite susitarimų dėl jurisdikcijos rūšis.
3. Kuo yra ribojama galimybė susitarti dėl jurisdikcijos?
4. Kokius reikalavimus susitarimo dėl jurisdikcijos formai nustato Lietuvos teisė (LR CPK ir LR CK)?

2.4. Teismo atsisakymas spręsti ginčą dėl jurisdikcijos neturėjimo

 Forum non conveniens doktrina

Kai kurios valstybės leidžia savo teismams atsisakyti nagrinėti bylą tuo atveju, jei teismas
mano, kad ši byla yra nesusijusi su teismo valstybe, o labiau susijusi su kita valstybe. Tai ir
yra forum non conveniens (toliau – FNC) doktrinos esmė. Ši doktrina pirmą kartą buvo
panaudota  Škotijoje ir šiuo metu labiausiai paplitusi JAV ir Didžiojoje Britanijoje.

Kuo mažesni reikalavimai ir apribojimai jurisdikcijos nustatymui, tuo didesnę reikšmę turi ši
doktrina, kuri veikia kaip filtras, ribojantis su teismo valstybe menkai susijusių ginčų
nagrinėjimą. Pvz., tuo atveju, jei valstybėje egzistuoja jurisdikcijos taisyklė, numatanti
galimybę kreiptis į teismą, kai atsakovas tiesiog yra šios valstybės teritorijoje, FNC
doktrinos taikymas galėtų padėti teismui atsisakyti nagrinėti tokią bylą, jei ji būtų geriau,
efektyviau ir teisingiau išnagrinėta kitos valstybės teisme.

Skirtingi faktoriai turi reikšmę nustatant, ar byla būtų geriau išnagrinėta kitos valstybės
teisme: tai ir teismo artumas įrodymų bei ginčo dalyko atžvilgiu, tai ir galimybė tiesiogiai
gauti įrodymus (pvz., jei užsienyje esančių liudytojų nėra galima apklausti), šalių nuolatinė
gyvenamoji vieta ar buveinė, galimybė įvykdyti teismo sprendimą, galimybė kreiptis į
užsienio valstybės teismą su ieškiniu.

Forum non conveniens doktrina turi ir privalumų, ir trūkumų. Privalumai yra tokie, kad ši
doktrina užkerta kelią nesąžiningam ar neprotingam jurisdikcijos pasirinkimui, taip pat
leidžia greičiau išnagrinėti bylą. Kaip šios doktrinos trūkumus galima paminėti galimybę
teismui piktnaudžiauti ja tuo atveju, jei jis tiesiog nenori nagrinėti bylos, o jeigu kelių
valstybių teismai taikytų šią doktriną, tai galėtų užkirsti kelią kreiptis į teismą. Be to,
atsakovas gali ją naudoti kaip savo procesinį atsikirtimą ir tuo vilkinti bylos nagrinėjimą.
 25

LR CPK tiesiogiai galimybės taikyti šią doktriną nenumato. Kadangi LR CPK nuostatos,
reguliuojančios jurisdikciją, yra imperatyvios, bei negali būti aiškinamos siaurinamai,
darytina išvada, kad Lietuvos teismas negalėtų taikyti šios doktrinos. Tačiau egzistuoja ir
kitų nuomonių. Vadovėlyje „Civilinio proceso teisė“[1] tome nurodyta, kad galimybę taikyti
šią doktriną nustatyta LR CPK 34 straipsnyje, kurio nuostatos leidžia perduoti bylą nagrinėti
kitam teismui, jeigu pripažįstama, jog šią operatyviau ir ekonomiškiau išnagrinės kitas
teismas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad specialus LR CPK straipsnis (783 str. 4 d.)
numato galimybę bylą perduoti kitos valstybės teismui tik tarptautinės sutarties pagrindu ir
tvarka.

Pažymėtina, kad šios doktrinos nepripažįsta nei Briuselio bei Lugano konvencijos, nei
Briuselio I reglamentas, nei Briuselio II reglamentas (Nr. 1347/2000 dėl jurisdikcijos ir
teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams,
pripažinimo bei vykdymo), bei Tarybos reglamentas Nr. 1346/2000 Dėl bankroto bylų.

                       Atsisakymas nagrinėti bylą lis pendens doktrinos

pagrindu                 

Nacionalinėje teisėje išnagrinėjus civilinę bylą automatiškai kyla tam tikros pasekmės, viena
iš kurių yra negalimumas pareikšti tapatų ieškinį. LR CPK 293 str. 3 p. nustato, kad tokiu
atveju teismas turi nutraukti civilinę bylą. Tuo atveju, jei iškėlus civilinę bylą teisme
nustatoma, kad analogiška byla jau yra nagrinėjama, teismas turi ieškinį palikti nenagrinėtą
(LR CPK 296 str. 1 d. 4 p.). Esminis skirtumas tarp civilinės bylos nutraukimo ir ieškinio
palikimo nenagrinėtu yra tas, kad nutraukus civilinę bylą analogiško ieškinio nebegalima
pareikšti, tuo tarpu ieškinio palikimas nenagrinėtu tokių pasekmių nesukelia. Taigi jeigu dėl
kokių nors priežasčių anksčiau iškelta byla nebūtų užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu,
ieškovas, kurio ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu, neprarastų galimybės vėl kreiptis į
teismą su analogišku ieškiniu.  Analogiškomis yra laikomos bylos tarp tų pačių šalių, kai
ieškinių pagrindai ir dalykai yra analogiški. Tačiau kaip teismas turi elgtis tuo atveju, jei
analogiška byla yra nagrinėjama užsienio teisme?

Egzistuoja dvi galimybės – arba nekreipti dėmesio į užsienio valstybės teisme nagrinėjamą
bylą, arba taikyti tas pačias taisykles, kurios yra nustatytos nacionalinėje teisenoje.
Pirmuoju atveju egzistuoja rizika, kad bus priimti du visiškai skirtingi ir tarpusavyje
nesuderinti sprendimai, antrasis atvejis irgi ne visada tinka (pvz., jei nacionalinis teismas
turi išimtinę jurisdikciją). Todėl lis pendens doktrina gali būti taikoma esant šioms
aplinkybėms: 1) civilinės bylos yra analogiškos; 2) užsienio teismo sprendimas gali būti
pripažintas nacionaliniame teisme; 3) byla užsienio teisme iškelta anksčiau (čia valstybių
teisės nuostatos gali skirtis – vienose valstybėse byla laikoma iškelta nuo ieškinio įteikimo
teismui momento, kitur – nuo ieškinio įteikimo atsakovui momento, dar kitur (ir LR) –
teismui priėmus ieškinį). Šis momentas nustatomas pagal tos valstybės teismo, kuris
nagrinėja konkrečią civilinę bylą, teisę.

Tačiau tuo atveju, jei byla užsienio valstybėje nagrinėjama nepateisinamai ilgai, arba joje
priimtas teismo sprendimas negalės būti įvykdytas, arba egzistuoja reali tikimybė, kad byla
užsienio valstybėje apskritai nebus išnagrinėta, lis pendens  doktrina neturėtų būti taikoma.

LR CPK, kaip ir forum non conveniens atveju, nenumato konkrečios normos, įteisinančios lis

pendens doktriną, o atvirkščiai, LR CPK 781 str. 2 d. numato, kad jeigu LR teismai pagal
šiame kodekse nustatytas teismingumo taisykles yra kompetentingi nagrinėti civilines bylas,
ši kompetencija neišnyksta, kai ta pati byla yra nagrinėjama užsienio valstybės teisme.
Praktiškai tokia nuostata paneigia lis pendens doktrinos taikymą. Visgi Lietuvos civilinio
 26

proceso doktrinoje[2] yra pripažįstama, kad ši doktrina gali būti taikoma remiantis

nacionalinės jurisdikcijos taisyklėmis.

Briuselio I reglamentas nustato taisykles, kurios yra taikomos tuo atveju, jei valstybių – ES
narių teismuose nagrinėjamos bylos tarp tų pačių šalių bei tuo pačiu pagrindu, ir susijusios
bylos, taigi šiame reglamente pripažįstamas lis pendens principas. Visų pirma, būtina
pažymėti, kad Briuselis I nustato ne analogiškų, o bylų tarp tų pačių šalių bei tuo pačiu
pagrindu nagrinėjimo taisykles (27 str. 1 d.). taigi lis pendens doktrina pagal šio reglamento
nuostatas gali būti taikoma ir byloms, kurių dalykas yra skirtingas. Jeigu skirtingų valstybių
narių teismuose iškeliamos bylos tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu, bet kuris teismas,
kitas nei teismas, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, savo iniciatyva turi sustabdyti bylos
procesą, kol nustatoma pirmojo iškėlusio bylą teismo jurisdikcija. Jeigu nustatoma teismo,
kuriame buvo iškelta pirmoji byla,  jurisdikcija, bet kuris teismas, kitas nei anksčiau 
nurodytas teismas, atsisako jurisdikcijos pastarojo naudai. Šios nuostatos taikomos ir tuo
atveju, jei bylos priklauso išimtinei kelių teismų jurisdikcijai.

Briuselis I taip pat nustato ir susijusių bylų nagrinėjimo taisykles. Pagal šį reglamentą bylos
laikytinos susijusiomis, kai jos yra tokios panašios, kad jas tikslinga nagrinėti ir spręsti
kartu, siekiant išvengti sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios bylas
nagrinėjant atskirai. Praktiškai tai reiškia, kad vienoje byloje nustatyti faktai gali turėti
prejudicinės reikšmės kitoje byloje. Taigi, jeigu skirtingų valstybių narių teismuose yra
nagrinėjamos susijusios bylos, bet kuris teismas, kitas nei teismas, kuriame buvo iškelta
pirmoji byla, gali sustabdyti savo bylos procesą. Jeigu šios bylos  yra nagrinėjamos
pirmosios instancijos teisme, bet kuris teismas, kitas nei teismas, kuriame buvo iškelta
pirmoji byla, vienos iš šalių prašymu taip pat gali atsisakyti jurisdikcijos, jeigu
nagrinėjamose bylose  jurisdikciją turi pirmąją bylą iškėlęs teismas ir jeigu jo įstatymas
leidžia minėtas bylas nagrinėti kartu.

Reglamentas nustato, kad byla teisme laikoma iškelta tada, kai 1) teismui įteikiamas bylos
iškėlimo ar lygiavertis dokumentas, nurodantis, kad  ieškovas ėmėsi būtinų priemonių, kad
minėtas dokumentas būtų įteiktas atsakovui, arba 2) jeigu pirmiausia dokumentas turi būti
įteiktas ne teismui, kai jį gauna už dokumento įteikimą atsakinga institucija, jeigu ieškovas
ėmėsi būtinų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų pateiktas teismui.

Kontroliniai klausimai:

1. Nurodykite forum non conveniens doktrinos privalumus ir trūkumus?

2. Kokie galėtų būti forum non conveniens taikymo Lietuvos teisme pagrindai?
3. Išvardinkite lis pendens doktrinos taikymo prielaidas.
4. Koks yra lis pendens doktrinos reglamentavimas Briuselio I reglamente?

[1] Žr. E.Laužikas., V.Mikelėnas, V.Nekrošius. „Civilinio proceso teisė“. Justitia, 2005. II

tomas, 579 psl.

[2] Žr. E.Laužikas., V.Mikelėnas, V.Nekrošius. „Civilinio proceso teisė“. Justitia, 2005. II

tomas, 581 psl.

2.5. Užsienio asmenų civilinis procesinis teisinis statusas ir

tarptautinis teisinis bendradarbiavimas civilinio proceso srityje
 27

 Užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės padėtis civiliniame procese

 Užsienio valstybių piliečiai ir juridiniai asmenys, taip pat asmenys be pilietybės turi teisę
kreiptis į LR teismus ir turi tokias pat civilines procesines teises kaip ir LR piliečiai ar
juridiniai asmenys. Jų teisnumas ir veiksnumas yra vertinami pagal LR CPK nuostatas (LR
CPK 793 str. 1 d.). Kitos valstybės fiziniams ir juridiniams asmenims yra taikomos tokios
pačios atleidimo nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, jų sumažinimo, atidėjimo bei mokėjimo
išdėstymo sąlygos kaip ir LR asmenims. Asmenys be pilietybės, turintys gyvenamąją vietą
LR, turi tokias pat teises kaip ir LR piliečiai. Tačiau yra tam tikros išimtys, kurios yra
taikomos užsienio valstybių piliečiams ir juridiniams asmenims (toliau vadinami
užsieniečiais).

1. Tuo atveju, jei užsienietis yra ieškovas, jis turi sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų
atlyginimui užtikrinti (LR CPK 794 str. – 799 str.). Ši pareiga netaikoma, jei:

 ieškovas Lietuvoje turi turto, kurio pakanka bylinėjimosi išlaidoms padengti;

 neturtinio pobūdžio šeimos bylose, bylose pagal pareikštą priešieškinį bei bylose, kuriose
prašoma išduoti teismo įsakymą;
 bylose, kuriose šalys susitarė dėl to, kad ginčai bus nagrinėjami LR teismuose;
 jeigu užstato institutą draudžia atitinkama tarptautinė sutartis.

Pareikalauti užstato sumokėjimo turi atsakovas, ir tai padaryti jis turi ne vėliau kaip pirmojo
procesinio veiksmo atlikimo metu. Užstato dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į galimas
atsakovo bylinėjimosi išlaidas, bei nustato terminą užstatui sumokėti. Jei per nustatytą
terminą ieškovas užstato nesumoka, teismas palieka ieškinį nenagrinėtą. Atsakovas turi iki
bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikti teismui prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas
iš užstato sumos. Jeigu toks prašymas nepareiškiamas, užstatas ieškovui yra grąžinamas.
Teismas nusprendžia nedelsiant grąžinti užstatą ieškovui, jei iš įsiteisėjusio sprendimo
aišku, kad atsakovui nepriklauso bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

1. Užsienietis, gyvenantis užsienyje (arba JA, turintis buveinę užsienyje), turi paskirti atstovą pagal
LR CPK taisykles arba LR gyvenantį įgaliotą asmenį, kuriam būtų įteikiami su byla susiję
procesiniai dokumentai. Jei tokia pareiga nėra įvykdoma, visi procesiniai dokumentai lieka byloje
ir yra laikomi įteiktais. Šios pasekmės turi būti išaiškintos pirmojo įteikimo metu.

                      Bylos šalimi (o tuo pačiu ir atsakovu) gali būti ir užsienio valstybė.
Šiuolaikinėje teisėje yra susiformavęs principas, kad valstybė dalyvauja civiliniuose
santykiuose lygiais pagrindais su kitais subjektais ir neturi imuniteto. LR irgi laikosi šio
principo ir valstybės viduje (LR CK 2.36 str. 1 d.), ir tarptautinėje privatinėje teisėje.

                      Valstybės imunitetas (jei jis yra taikomas) apima keturias sritis:

 užsienio valstybės teisės galiojimą (valstybės civilinis teisinis statusas nustatomas pagal jos, o ne
pagal užsienio valstybės teisę – LR CK 1.23 str.);
 užsienio valstybės teismų jurisdikcija (t.y. negalima pareikšti ieškinio valstybei be jos
kompetentingų institucijų sutikimo);
 laikinąsias apsaugos priemones (t.y. valstybei negalima taikyti laikinųjų apsaugos priemonių be
jos kompetentingų.institucijų sutikimo);
 priverstinį užsienio teismų sprendimų vykdymą.

                      Pastarosios 3 rūšys vadinamos jurisdikciniu imunitetu.

 28

Iki XX amžiaus vidurio buvo laikomasi absoliutaus valstybės imuniteto doktrinos, t.y. visose
aukščiau nurodytose srityse valstybės naudojosi imunitetu be jokių apribojimų. Šiuo metu
daugelyje valstybių įsitvirtino riboto arba funkcinio valstybės imuniteto doktrina, kuri
reiškia, kad užsienio valstybė gali remtis imunitetu viešosios teisės reglamentuojamoje
srityje (acta jure imperii), tuo tarpu privatinės teisės reguliuojamoje srityje (acta jure
gestionis) valstybė imunitetu negali naudotis.

Skirtingose valstybėse valstybės imuniteto teisiniai klausimai yra reguliuojami skirtingai.

Tradiciškai bendrosios teisės tradicijos valstybės šiuos klausimus reguliuoja priimdamos
įstatymus, o kontinentinės teisės tradicijos valstybės remiasi teismų praktika. Kai kurios
valstybės (pvz., Kinija) iki šiol laikosi absoliutaus valstybės imuniteto doktrinos.

Valstybės jurisdikciniai imunitetai yra reguliuojami ir tarptautinės teisės pagalba. Pirmoji

konvencija šiuo klausimu buvo 1926 m. Briuselio konvencija dėl kai kurių taisyklių, susijusių
su valstybinių laivu imunitetu, panaikinusi valstybei priklausančių prekybinių laivų imunitetą.
Europos valstybės 1972 m. priėmė ET Bazelio konvenciją dėl valstybės imuniteto (Lietuvai
negalioja). Šioje konvencijoje įtvirtinta riboto valstybės imuniteto doktrina bei keli konkretūs
atvejai, kai valstybė negali remtis imunitetu – jei pareiškia ieškinį užsienio valstybėje, jei
pareiškia priešieškinį, jei buvo iš anksto atsisakiusi imuniteto (tarptautinėje sutartyje,
komerciniame sandoryje ar atskiru pareiškimu). 2004 m. JTO Generalinė asamblėja
patvirtino Valstybių ir jų nuosavybės jurisdikcinių imunitetų Konvencijos tekstą ir nurodė,
kad jis yra atviras pasirašymui. Ši konvencija iki šiol neįsigaliojo. Minėtoje konvencijoje taip
pat yra įtvirtinta riboto valstybės imuniteto doktrina.

Šiuo metu galiojančiame LR CPK valstybės imuniteto taikymo klausimai nėra įtvirtinti, šiuos
dalykus reglamentuoja teismų praktika. Žymiausios bylos – 1998 m. sausio 5 d. Lietuvos
Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-1/1998 V.Stukonis v. JAV ambasada.
Kategorija 1; 2001 m. birželio 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje
byloje A.Cudak (Senkevič) v. Lenkijos Respublikos ambasada, Nr. 3K-3-203/2001, kat.
85.2; 121; 2003 m. gegužės 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-566/2003 Vilnius Property AS v. Rusijos Federacija. Kategorija 45.5; 83.6; S.N. v.
Švedijos Karalystės ambasada, Nr. 3K-3-172/2007. Kategorija 118.1, 130.1.4.

Pažymėtina tai, kad tradiciškai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas užsienio valstybės
atžvilgiu srityje valstybės imunitetas yra platesnis nei kitos valstybės teismų jurisdikcijos
srityje.

Tarptautinių organizacijų imunitetai yra įtvirtinami tarptautinėse sutartyse, taigi tarptautinės

organizacijos naudojasi tokiu imunitetu, kokį joms suteikia valstybės. Iš esmės yra
pasitelkiami tokie patys imuniteto principai, kaip ir kalbant apie valstybės imunitetą.
Esminės tarptautinės sutartys šiuo klausimu yra 1946 m. Konvencija dėl JT privilegijų ir
imunitetų, 1947 m. Konvencija dėl specializuotų agentūrų privilegijų ir imunitetų. Taip pat
valstybė gali atskiru įstatymu nustatyti, kokie imunitetai bus taikomi tarptautinėms
organizacijoms ir jų atstovams šioje valstybėje (tai padarė, pvz., JAV).

                      Užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimas ir

legalizavimo panaikinimas

 Tam, kad tam tikri dokumentai būtų pripažinti įrodymais, jie turi atitikti tikrumo kriterijų.
Vidaus dokumentų tikrumas preziumuojamas, o kitoje valstybėje išduotų viešųjų (arba
oficialių) dokumentų tikrumas turi būti tam tikru būdu patvirtintas. Tai gali būti padaryta
tokiais budais – legalizuojant dokumentą, patvirtinant dokumento tikrumą pažyma
 29

(apostile). Tam tikrais atvejais, jeigu tai numato tarptautinė sutartis, viešų dokumentų,
išduotų kitoje valstybėje, tikrumas neturi būti tvirtinamas.

Dokumento legalizavimas patvirtina užsienio valstybėje išduoto dokumento tikrumą.

Konsulinis dokumentų legalizavimas yra konsulinės įstaigos pareigūno atliekamas
dokumente esančio parašo, antspaudo ir pasirašiusio asmens pareigų tikrumo patvirtinimas,
kuris reikalingas tam, kad vienos valstybės dokumentus ir aktus galėtų svarstyti kitos
valstybės institucijos, šie dokumentai įvykdytų ar sukeltų teisines pasekmes kitoje
valstybėje, jeigu tarptautinės sutartys ir susitarimai nenumato kitaip (Dokumentų
legalizavimo ir tvirtinimo pažyma (apostile) tvarkos aprašo 2 punktas). Konsulinio
dokumentų legalizavimo funkcijas vykdo: Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio
departamento pareigūnai, į kurių pareigas įeina šių funkcijų atlikimas ir kurių parašų
pavyzdžiai yra išsiuntinėti užsienio valstybių kompetentingoms institucijoms. Užsienio
valstybėse - Lietuvos Respublikos diplomatinių bei konsulinių įstaigų pareigūnai, į kurių
pareigas įeina šių funkcijų atlikimas. Konsulinio departamento pareigūnas legalizuoja LR
išduotus dokumentus, kurie bus pateikiami užsienio valstybėse, taip pat užsienio valstybės
institucijų išduotus dokumentus, kurie nėra patvirtinti pažyma (Apostille), numatyta Hagos
konvencijoje, jei šie dokumentai bus pateikiami Lietuvos Respublikoje. Diplomatinės ar
konsulinės įstaigos pareigūnas legalizuoja Lietuvos Respublikos įstaigų ir institucijų išduotus
dokumentus, jeigu pagal jo buvimo valstybės įstatymus tokių dokumentų legalizavimas yra
būtinas. Diplomatinės ar konsulinės įstaigos pareigūnas legalizuoja dokumentus, išduotus jo
buvimo valstybės institucijų, jei šie dokumentai bus pateikiami Lietuvos Respublikoje ir jeigu
dokumentai nėra patvirtinti pažyma (apostile), numatyta Hagos konvencijoje. Konsulinio
departamento pareigūnai šiuos dokumentus paprastai legalizuoja, jei jie yra legalizuoti
dokumentą išdavusios valstybės Užsienio reikalų ministerijoje arba konsulinėje įstaigoje.
Nesant abejonių dėl pateikto legalizavimui dokumento teisėtumo ir pagrįstumo, Konsulinio
departamento pareigūnas turi teisę jį legalizuoti ir be minėtojo tarpinio legalizavimo.
Legalizuojami šie dokumentai: 1)išduodami valstybės ir savivaldybių jurisdikcijai
priklausančių valstybės ir savivaldybių institucijų arba valstybės ir savivaldybių pareigūnų,
įskaitant ir tuos dokumentus, kuriuos išduoda prokuroras, teismo pareigūnas arba teismo
sprendimus vykdantis asmuo; 2) administraciniai dokumentai; 3) notariniai aktai; 4) fizinių
asmenų pasirašytų dokumentų oficialūs patvirtinimai: dokumentų registracijos arba jų
buvimo tam tikrą dieną patvirtinimai; parašų oficialūs ir notariniai liudijimai. Gali būti
legalizuojami ir kiti dokumentai, jei tai neprieštarauja teisės aktams. Dokumentai
nelegalizuojami, jei jų turinys prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams bei
tarptautinėms sutartims, kurias yra pasirašiusi Lietuvos Respublika. Legalizavimo procedūra
yra pakankamai sudėtinga bei atimanti daug laiko, todėl yra priimta nemažai dvišalių
tarptautinių sutarčių bei konvencijų, supaprastinančių ar panaikinančių šią procedūrą. Būtina
paminėti 1961 m. Hagos konvenciją dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo
panaikinimo. Šioje konvencijoje vietoj legalizavimo įrašo yra susitariama naudoti nustatytos
formos pažymą (apostilę), kurią išduoda dokumento kilmės valstybės kompetentingas
organas. Pagal Hagos konvenciją pažyma (apostile) galima patvirtinti tik šiuos dokumentus:
1) išduodamus valstybės jurisdikcijai priklausančių valstybinių institucijų arba valstybės
pareigūnų, įskaitant ir tuos, kuriuos išduoda prokuroras, teismo pareigūnas arba teismo
vykdytojas; 2) administracinius dokumentus; 3) notarinius aktus; 4) fizinių asmenų
pasirašytų dokumentų oficialius patvirtinimus: dokumentų registracijos arba jų buvimo tam
tikrą dieną patvirtinimus; parašų oficialius ir notarinius paliudijimus. Pažyma (apostile)
netvirtinami diplomatinių ir konsulinių pareigūnų išduoti dokumentai bei administraciniai
dokumentai, tiesiogiai susiję su prekybos arba muitinės operacijomis. Pažymėtina tai, kad
LR, sudarydama dvišales sutartis su užsienio valstybėmis, jose susitarė dėl tokios
nuostatos: „Dokumentai, kuriuos vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje surašė arba
paliudijo pagal savo kompetenciją nustatyta tvarka, patvirtinant antspaudu, teismas ar
oficialus asmuo (nuolatinis vertėjas, ekspertas ir pan.), kitos Susitariančiosios Šalies
 30

teritorijoje priimami be jokio kito patvirtinimo. Dokumentai, kurie vienos Susitariančiosios

Šalies teritorijoje laikomi oficialiais, turi ir kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje oficialių
dokumentų įrodomąją galią (Žr., pvz., sutarties su Rusijos Federacija 13 str.). LR CPK 113
str. 3 d. nustato, kad visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine
kalba. LR CPK 198 str. 2 d. nustato, kad jeigu rašytinis įrodymas surašytas ne valstybine
kalba, kartu pateikiamas nustatyta tvarka patvirtintas jo vertimas. Paprastai teismas priima
dokumentus, kuriuos išvertė vertėjas, turintis teisę versti dokumentus, bei kuris yra
supažindintas su baudžiamąja atsakomybe už melagingą vertimą. Kartais dar gali būti
pareikalauta, kad notaras paliudytų dokumento vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą.  

Pranešimų, šaukimų ir kitų teisminių dokumentų įteikimas užsienio valstybėse

 Nagrinėjant civilinę bylą, turinčią užsienio elementą, dažnai tenka įteikti šaukimus,
pranešimus, procesinius dokumentus užsienio valstybėje. Teismo, nagrinėjančio bylą, galios
yra ribojamos valstybės sienomis, taigi tam, kad minėti dokumentai būtų tinkamai įteikti,
teismas turi pasitelkti atitinkamą kompetentingą užsienio valstybės, kurioje reikia įteikti
dokumentus, instituciją, ir prašyti jos pagalbos.

Priklausomai nuo to, kokioje valstybėje Lietuvos teismui reikia įteikti pranešimą, šaukimą ar
procesinį dokumentą, skiriasi ir šių dokumentų įteikimo procedūra. Tuo atveju, jei Lietuva
bei užsienio valstybė, kurioje reikia įteikti dokumentus, nėra sudariusios tarptautinės
sutarties, kurioje būtų aptarti minėti klausimai, ir ši Užsienio valstybė nėra ES narė,
šaukimai, pranešimai bei kiti procesiniai dokumentai įteikiami pagal tvarką, nustatytą LR
CPK 801 – 804 straipsniuose. Tuo atveju, jei reikia įteikti šaukimą, pranešimą ar kitą
procesinį dokumentą Lietuvos Respublikos piliečiui, esančiam užsienyje, Lietuvos teismas su
atitinkamu prašymu kreipiasi į piliečio buvimo vietos valstybėje esančią Lietuvos diplomatinę
atstovybę ar konsulatą (LR CPK 803 str. 2 d.). Tuo atveju, jei šaukimas, pranešimas ar kitas
procesinis dokumentas turi būti įteiktas užsienio pilietis, esantis užsienio valstybėje,
Lietuvos teismas su atitinkamu prašymu per Lietuvos Teisingumo ministeriją kreipiasi į
užsienio valstybės teismą (LR CPK 801 str. 1 d., 803 str. 3 d.). Lietuvos Teisingumo
ministerija, gavusi  tokį prašymą, jį perduoda Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai, o ši per
Lietuvos diplomatines ir konsulines įstaigas užsienio valstybėje prašymą perduoda užsienio
valstybės užsienio reikalų ministerijai, kuri savo ruožtu kreipiasi į užsienio valstybės
teisingumo ministeriją, kuri prašymą perduoda atitinkamam užsienio valstybės teismui.
Dokumentai, siunčiami užsienio piliečiams ir asmenims be pilietybės, taip pat užsienio
asmenims, turi būti išversti į anglų ar kitą jiems suprantamą kalbą (LR CPK 804 str. 2 d.).
Kadangi dažniausiai valstybių civilinio proceso teisė nustato, kad asmuo, kuriam siekiama
įteikti dokumentą, surašytą ne valstybine kalba tos valstybės, kurios teritorijoje šis
dokumentas įteikiamas, turi teisę atsisakyti jį priimti, visada tikslinga siunčiamus
dokumentus išversti į valstybinę priimančios valstybės kalbą.

Tuo atveju, jei šaukimą, pranešimą ar procesinį dokumentą reikia įteikti asmeniui, esančiam
valstybėje, su kuria Lietuva yra pasirašiusi dvišalę sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių
santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, taikomos šios sutarties nuostatos.
Šiose sutartyse yra nustatyta, kad pavedimų dėl teisinės pagalbos vykdymas (tame tarpe ir
šaukimų, pranešimų bei kitų procesinių dokumentų įteikimas) vyksta per Lietuvos bei
atitinkamos užsienio valstybės teisingumo ministerijas (pvz., Lietuvos ir Rusijos sutarties 4
str.). Dvišalėse sutartyse yra nustatoma, kokia kalba yra surašomi prašymai dėl dokumentų
įteikimo. Paprastai dokumentai turi būti surašyti tos valstybės, kuri kreipiasi su prašymu,
valstybine kalba, tačiau prie jų turi būti pridėti prašymo bei jo priedų vertimai į valstybės,
kuri vykdys šį prašymą, kalbą ir kita suprantama kalba (pvz., Lietuvos ir Ukrainos sutarties
5 str.). Šaukimai pranešimai ir procesiniai dokumentai yra įteikiami tokia tvarka, kokia yra
 31

nustatyta prašymą vykdančios valstybės teisėje. Prašymą pateikusios valstybės

pageidavimu dokumentai gali būti įteikiami laikantis specialių taisyklių, jei tai neprieštarauja
valstybės, kuriai pateiktas prašymas, nacionalinei teisei (Lietuvos ir Turkijos sutarties 14
str.). Jeigu šaukimą, pranešimą ar procesinį dokumentą reikia įteikti valstybėje, kuri yra ES
narė (išskyrus Daniją), dokumentai įteikiami remiantis 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos
reglamentu dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose
įteikimo valstybėse narėse (EB) Nr. 1348/2000. Šaukimą, pranešimą ar procesinį
dokumentą taikant šį reglamentą galima įteikti tik tada, jei žinoma adresato buvimo vieta (1
str. 2 d.). Kiekviena valstybė paskiria atitinkamas už dokumentų perdavimą ir gavimą
atsakingas agentūras, Lietuvos Respublika yra paskyrusi Teisingumo ministeriją. Kartu su
perduotinu dokumentu pateikiamas prašymas, parengtas pagal tipinę formą. Forma
užpildoma valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba, jeigu toje valstybėje
narėje yra kelios valstybinės kalbos, vietos, kurioje turi būti įteiktas dokumentas, valstybine
kalba arba viena iš jos valstybinių kalbų, ar kita tos valstybės narės nurodyta jai priimtina
kalba. Kiekviena valstybė narė nurodo Europos Sąjungos oficialią kalbą ar kalbas, kitas nei
jos valstybinė kalba, kuri ar kurios jai yra priimtinos minėtai formai užpildyti. Reglamentas
nustato tokius šaukimų, pranešimų ir procesinių dokumentų įteikimo būdus: 1) įteikimas per
Centrines agentūras; 2) esant išimtinėms aplinkybėms, perduodančiai valstybei
pasinaudojant konsuliniais arba diplomatiniais kanalais, siekiant perduoti teisminius
dokumentus, įteiktinus kitų valstybių narių agentūroms, 3) valstybei narei, netaikant jokių
privalomų priemonių, kitoje valstybėje narėje gyvenantiems asmenims teisminius
dokumentus įteikiant tiesiogiai per savo diplomatinius arba konsulinius atstovus, 4)
valstybei narei teisminius dokumentus pristatant tiesiogiai paštu kitoje valstybėje narėje
gyvenantiems asmenims, 5) bet kuriam asmeniui, suinteresuotam bylos baigtimi, teisminius
dokumentus įteikiant tiesiogiai per teismo pareigūnus, tarnautojus ar kitus valstybės narės,
į kurią kreipiamasi, kompetentingus asmenis. Pažymėtina tai, kad dėl 3 – 5 įteikimo būdų
valstybės gali padaryti išlygas ir apriboti arba uždrausti dokumentų įteikimą tokiais būdais
savo teritorijoje esantiems asmenims.

Tuo atveju, jei teismas, nagrinėjantis bylą, buvo išsiuntęs šaukimą ar analogišką
dokumentą, o atsakovas neatvyko į bylos nagrinėjimą, teismas galės priimti sprendimą tik
tuo atveju, jei nustatys, kad: a) dokumentas buvo įteiktas valstybės narės, į kurią
kreipiamasi dėl dokumentų įteikimo vietinėse bylose jos teritorijoje esantiems asmenims,
vidaus teisėje numatyta tvarka; arba b) dokumentas buvo faktiškai pristatytas atsakovui
arba į jo gyvenamąją vietą kitu reglamente numatytu būdu, ir c) kad bet kuriuo iš a ir b
atvejų įteikimas ar pristatymas buvo atliktas laiku, kad atsakovas turėtų pakankamai laiko
pasiruošti savo gynybai. Kiekviena valstybė narė gali paskelbti, kad teismas gali priimti
sprendimą net ir tuo atveju, kai nebuvo gautas pažymėjimas dėl įteikimo ar pristatymo,
jeigu įvykdomos visos toliau nustatytos sąlygos: a) dokumentas buvo perduotas vienu iš
reglamente numatytų būdų; b) nuo dokumento perdavimo dienos praėjo ne mažiau kaip
šešių mėnesių laikotarpis, kuris, teismo nuomone, yra pakankamas konkrečioje byloje; c)
nebuvo gautas joks pažymėjimas, nepaisant to, kad buvo dedamos visos pastangos jam
gauti per valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingas institucijas ar įstaigas. Jei
šaukimas į teismą arba analogiškas dokumentas turėjo būti perduotas valstybei narei
įteikimui pagal reglamento nuostatas ir teismo sprendimas buvo priimtas į teismą
neatvykusio atsakovo nenaudai, teismas turi teisę atnaujinti apeliacinio skundo pateikimo
terminą, jei yra įvykdytos šios sąlygos: a) atsakovas ne dėl savo kaltės per vėlai sužinojo
apie dokumentą ir neturėjo pakankamai laiko pasiruošti gynybai, arba apie teismo
sprendimą, kad suspėtų jį apskųsti; ir b) atsakovas pateikė prima facie gynybos argumentų
bylos nagrinėjimui iš esmės. Prašymas dėl minėto atleidimo turi būti pateiktas per protingą
laikotarpį po to, kai atsakovas sužinojo apie teismo sprendimą.Kiekviena valstybė narė gali
paskelbti, kad toks prašymas nebus nagrinėjamas, jeigu jis pateikiamas pasibaigus
 32

terminui, kurį ji turi nurodyti pranešime ir kuris jokiu būdu neturi būti trumpesnis kaip
vieneri metai nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Jeigu nagrinėjant civilinę bylą iškyla būtinybė įteikti šaukimą asmeniui, kurio buvimo vieta
yra valstybėje, kuri nėra sudariusi su Lietuva dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos, bei
kuri nėra ES narė (išskyrus Daniją), tačiau yra 1965 m. Hagos konvencijos dėl teisminių ir
neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo užsienyje dalyvė,
taikomos šios konvencijos nuostatos. Ši konvencija yra taikoma, kai yra žinomas asmens,
kuriam reikia įteikti teismo šaukimą, pranešimą ar procesinį dokumentą, adresas.
Konvencija nustato tokius šaukimų, pranešimų ir procesinių dokumentų įteikimo būdus: 1)
įteikimas per Centrines įstaigas; 2) per siunčiančios valstybės diplomates arba konsulines
įstaigas, esančias užsienio valstybėje; 3) tiesiogiai siunčiant teisminius dokumentus paštu
užsienyje esantiems asmenims; 4) teismo pareigūnams, pareigūnams arba kitiems
kompetentingiems valstybės, kurioje dokumentai buvo parengti, asmenims tiesiogiai
įteikiant teisminius dokumentus per paskirties valstybės teismo pareigūnus, pareigūnus arba
kitus kompetentingus asmenis; 5) suinteresuotiems byla asmenims tiesiogiai įteikiant
teisminius dokumentus per paskirties valstybės teismo pareigūnus, pareigūnus arba kitus
kompetentingus asmenis. Pažymėtina, kad dėl 2 – 5 įteikimo būdų paskirties valstybė gali
pateikti prieštaravimus, o tai reiškia, kad šiais būdais dokumentų joje esantiems asmenims
nebus galima įteikti, išskyrus tą atvejį, kai per diplomatines ir konsulines įstaigas, esančias
užsienio valstybėje, šaukimai ar kiti dokumentai yra įteikiami siunčiančios valstybės piliečiui.
Lietuva yra padariusi visas minėtas išlygas, o tai reiškia, kad Lietuvoje esantiems asmenims
teismo šaukimai, pranešimai ar procesiniai dokumentai gali būti įteikti tik per Centrinę
įstaigą arba per užsienio valstybės diplomatinę ar konsulinę įstaigą, jei jie yra įteikiami šios
užsienio valstybės piliečiui. Dokumentų įteikimo užsienio valstybėje procedūrai yra taikoma
užsienio valstybės teisė. Tuo atveju, jei teismas, nagrinėjantis bylą, buvo išsiuntęs šaukimą
ar analogišką dokumentą, o atsakovas neatvyko į bylos nagrinėjimą, teismas galės priimti
sprendimą tik tuo atveju, jei nustatys, kad:  a) dokumentas buvo įteiktas valstybės, į kurią
buvo  kreiptasi, vidaus teise nustatytu būdu, skirtu įteikti dokumentus civilinėse bylose
šalies viduje asmenims, esantiems jos teritorijoje, arba b) dokumentas iš tikrųjų buvo
pristatytas atsakovui arba į  jo gyvenamąją vietą kitu konvencijoje numatytu būdu, ir kad a
ir b šiais atvejais dokumentai buvo įteikti  pakankamai iš anksto, kad atsakovas galėtų
gintis. Kiekviena  valstybė turi teisę pareikšti,kad teismas gali  priimti sprendimą net ir
negavęs jokio dokumento įteikimo arba pristatymo liudijimo, jei yra įvykdytos visos šios
sąlygos: a)dokumentas buvo perduotas vienu iš būdų, numatytų Konvencijoje; b)nuo
dokumentų perdavimo dienos praėjo ne trumpesnis kaip 6 mėnesių laikotarpis, kurį teismas
toje konkrečioje byloje laiko pakankamu; c)nebuvo gautas joks liudijimas, nors buvo
dedamos visos reikiamos pastangos jį  gauti iš Valstybės, į kurią buvo kreiptasi,
kompetentingų institucijų. Įrodymų rinkimas užsienio valstybėse Įrodymų rinkimas užsienio
valstybėje yra sudėtinė tarptautinės teisinės pagalbos dalis. Nuo to, kurioje valstybėje yra
būtina surinkti įrodymus, priklauso šių įrodymų rinkimo tvarka. Jeigu įrodymas yra užsienio
valstybėje, su kuria Lietuva nėra sudariusi dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos arba kuri
nėra 1970m. Konvencijos dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose paėmimo
užsienyje dalyvė ar ES narė, įrodymų rinkimas vykdomas diplomatiniais kanalais, t.y.
Lietuvos teismas pateikia prašymą Lietuvos teisingumo ministerijai, pastaroji prašymą
perduoda Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai, o ši per diplomatines ir konsulines įstaigas,
esančias užsienio valstybėje, kreipiasi į atitinkamas užsienio valstybės institucijas. Tuo
atveju, kai įrodymus reikia surinkti užsienio valstybėje, su kuria Lietuva pasirašė dvišalę
sutartį dėl teisinės pagalbos, ir ši valstybė nėra ES narė, taikomos dvišalės sutarties
nuostatos. Šiose sutartyse yra nustatyta, kad pavedimų dėl teisinės pagalbos vykdymas
(tame tarpe įrodymų rinkimas) vyksta per Lietuvos bei atitinkamos užsienio valstybės
teisingumo ministerijas (pvz., Lietuvos ir Rusijos sutarties 4 str.). Dvišalėse sutartyse yra
nustatoma, kokia kalba yra surašomi prašymai dėl dokumentų įteikimo. Paprastai
 33

dokumentai turi būti surašyti tos valstybės, kuri kreipiasi su prašymu, valstybine kalba,
tačiau prie jų turi būti pridėti prašymo bei jo priedų vertimai į valstybės, kuri vykdys šį
prašymą, kalbą ir kita suprantama kalba (pvz., Lietuvos ir Ukrainos sutarties 5 str.).
Įrodymai yra renkami tokia tvarka, kokia yra nustatyta prašymą vykdančios valstybės
teisėje. Įrodymai gali būti renkami ir taikant prašančio teismo civilinio proceso teisės
normas, jei jos neprieštarauja pavedimą vykdančios valstybės teisei.

Jeigu įrodymus reikia surinkti valstybėje, kuri yra ES narė (išskyrus Daniją), taikomos 2001
m. gegužės 28 d. Tarybos reglamento EB Nr. 1206/2001 Dėl valstybių narių tarpusavio
bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose nuostatos. Prašymas
dėl įrodymų rinkimo parengiamas ir susirašinėjimas vyksta prašomosios valstybės narės
valstybine kalba arba, jeigu toje valstybėje narėje yra kelios valstybinės kalbos, vietos,
kurioje turi būti renkami įrodymai, valstybine kalba arba viena iš jos valstybinių kalbų, ar
kita prašomosios valstybės narės nurodyta jai priimtina kalba. Įrodymai pagal šį Reglamentą
gali būt renkami 2 būdais: 1) prašančios valstybės teismui tiesiogiai kreipiantis į atitinkamą
prašomosios valstybės teismą su prašymu; 2) prašančiosios valstybės teismui tiesiogiai
renkant įrodymus užsienio valstybėje. Pirmuoju atveju prašymą vykdo prašomosios
valstybės teismas, jeigu prašymas priklauso jo jurisdikcijai. Jeigu prašymas priklauso kitos
prašomosios valstybės institucijos kompetencijai, teismas šį prašymą persiunčia
kompetentingai institucijai. Jeigu dėl prašymo turinio trūkumų ar kokio nors išankstinio
mokėjimo būtinumo teismas negali prašymo įvykdyti, jis turi apie tai informuoti prašantį
teismą, išsiųsdamas reglamente nustatytos formos pranešimą. Įrodymai yra renkami pagal
prašomosios valstybės nacionalinę teisę, taip pat jie gali būti renkami specialia tvarka, jei to
prašo prašantysis teismas, o ši tvarka neprieštarauja prašymą vykdančio teismo nacionalinei
teisei ir nesukelia didelių praktinių sunkumų. Labai svarbu tai, kad renkant įrodymus
prašomasis teismas gali taikyti visas prievartos priemones, kurios tokiais atvejais yra
numatytos jo nacionalinėje teisėje. Antruoju būdu renkant įrodymus prašantysis teismas turi
kreiptis su prašymu į prašomosios valstybės Centrinę įstaigą, kuri nustato, ar prašymas gali
būti įvykdytas, jei taip – tai kokiomis sąlygomis ir tvarka. Esminis skirtumas nuo pirmosios
procedūros yra ta, kad šiuo atveju teismas negali taikyti jokių prievartos priemonių.

Jeigu nagrinėjant civilinę bylą iškyla būtinybė rinkti įrodymus valstybėje, kuri nėra sudariusi
su Lietuva dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos, bei kuri nėra ES narė (išskyrus Daniją),
tačiau yra 1970m. Konvencijos dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose paėmimo
užsienyje dalyvė, taikomos šios konvencijos nuostatos. Konvencija numato tokius įrodymų
rinkimo užsienio valstybėje būdus: 1) per valstybių Centrines įstaigas (Lietuvoje – per
Teisingumo ministeriją); 2) per savo valstybių diplomatines ir konsulines įstaigas, esančias
užsienio valstybėje; 3) per specialų įgaliotinį. Lietuva yra padariusi nemažai išlygų dėl šios
konvencijos nuostatų taikymo, todėl įrodymų rinkimas Lietuvoje yra smarkiai apribotas.

                       

Kontroliniai klausimai:

1. Kokios papildomos procesinės pareigos užsienio valstybių piliečiams yra nustatytos LR CPK?
2. Kas yra dokumentų legalizavimas?
3. Kokie dokumentai turi būti patvirtinami pažyma (apostile) pagal 1961 m. Hagos konvenciją dėl
užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo?
4. Kokie teisės aktai reguliuoja šaukimų, pranešimų ir procesinių dokumentų įteikimą užsienyje?
5. Kokiais būdais Lietuvos teismas gali rinkti įrodymus užsienio valstybėje – ES narėje, išskyrus
Daniją?
 34

2.6. Arbitražo jurisdikcija

Kiekvieno tarptautinio komercinio arbitražo pagrindas yra arbitražinis susitarimas, kuris

paprastai yra sudarytas kaip arbitražinė išlyga ir daug rečiau kaip atskira sutartis. Nesant
galiojančio susitarimo ginčus spręsti arbitraže, negalima nei pradėti ginčo nagrinėjimo
arbitražo teisme, nei įgyvendinti arbitražo sprendimą kitos šalies atžvilgiu. Būtent sutartinė
arbitražo prigimtis yra esminis jo bruožas, todėl arbitras gali spręsti tik tuos ginčus, kuriuos
šalys susitarė jam perduoti galutinai išspręsti, tuo pašalindamos teismo jurisdikciją (nes
teismo ir arbitražo jurisdikcijoms taikoma alternatyviojo priskirtinumo teorija, t.y. arba
teismas, arba arbitražas turi teisę nagrinėti ginčą, bet jie kartu neturi jurisdikcijos nagrinėti
tą patį ginčą).

Daugelis valstybių, bei beveik visos institucinės arbitražo institucijos savo taisyklėse
pripažįsta, kad arbitražinis susitarimas yra nepriklausomas ir atskiras nuo pagrindinės
sutarties, kurioje jis yra[1]. Arbitražinio susitarimo nepriklausomumo doktrina (separability
doctrine) turi svarbią praktinę reikšmę, ypač kuomet viena iš šalių ginčija pagrindinę sutartį,
kurioje yra arbitražinis susitarimas, kaip neatitinkančią atitinkamos nacionalinės teisės
turinio ar formos reikalavimų. Tačiau šios doktrinos loginis pagrindas kaip tik ir reiškia, kad
šalių arbitražiniame susitarime yra išreikšta valia spręsti iškilusius ginčus arbitraže, o pačios
sutarties negaliojimas savaime nepanaikina šio šalių susitarimo ir nesukelia automatiško
arbitražinio susitarimo negaliojimo. Todėl arbitražinio susitarimo nepriklausomumo doktrina
įgalina arbitrą spręsti klausimus dėl pagrindinės sutarties ir jos (ne)galiojimo nesibaiminant,
kad pripažinus pagrindinę sutartį, kurioje yra arbitražinis susitarimas ir iš kurios arbitras
gauna teisę išspręsti ginčą tarp šalių, negaliojančia, toks jo sprendimas retroaktyviai
panaikins ir jo mandatą.

Todėl būtent arbitražo tribunolas, o ne kompetentingas nacionalinis teismas, turi teisę

spręsti dėl paties arbitražo tribunolo įgaliojimų apimties ir ši neatskiriama arbitražo tribunolo
teisė yra žinoma kaip arbitražo kompetencijos-kompetencijos doktrina (kompetenz-
kompetenz). Tokia teisė paprastai yra aiškiai išdėstyta šiuolaikinėse tarptautinėse ir
nuolatinių arbitražo institucijų taisyklėse, tokiose kaip UNCITRAL Arbitražo taisyklių 21 str.,
ICC Arbitražo taisyklių 6.4 str., Londono Tarptautinio Arbitražo teismo Arbitražo taisyklių
22.2 str., Vilniaus Komercinio Arbitražo Teismo Arbitražo procedūrų reglamento 24 str. ir kt.
Be to, tokia arbitražo tribunolo teisė yra nustatyta ir tarptautiniuose dokumentuose,
tokiuose kaip 1985 m. UNITRAL Pavyzdinio tarptautinio komercinio arbitražo įstatymas (16
str.) (toliau tekste kaip – „1985 m. Pavyzdinis įstatymas“), 1958 m. Niujorko konvencija dėl
užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo (II(3) str.) (toliau tekste kaip – „1958
m. Niujorko konvencija“).

Žinoma, tai, kad arbitrai turi teisę spręsti dėl konkretaus ginčo jurisdikcijos, nereiškia, kad
nacionaliniai teismai visiškai praranda nagrinėjamo ginčo kontrolę ir arbitrai gali spręsti
ginčą visiškai nepaisydami arbitražo vietos valstybės imperatyvių normų. Nors šalys
susitarimu ir susitaria perduoti ginčą spręsti arbitraže, tačiau kompetentingi nacionaliniai
teismai vis tiek išlaiko jurisdikciją spręsti dėl arbitražo tribunolo jurisdikcijos 3 stadijose:
arbitražo proceso pradžioje, arbitražo proceso metu ir priėmus arbitražo sprendimą.

Arbitražo proceso pradžioje vienai iš šalių kreipiantis į kompetentingą nacionalinį teismą, šis,
tiek pagal 1958 m. Niujorko konvencijos II(3), tiek pagal 1985 m. Pavyzdinio įstatymo (jei
šioje valstybėje buvo panaudotas Pavyzdinis įstatymas, kuriant nacionalinį tarptautinio
komercinio arbitražo įstatymą) 8(2) str., ar daugelį nacionalinių komercinio arbitražo teisės
aktų turi perduoti ginčą spręsti arbitražui, nebent arbitražinis susitarimas yra negaliojantis,
 35

netekęs galios ar negali būti įvykdytas, t.y. jau paties arbitražo proceso metu teismas turi
teisę įsitikinti ar iš tiesų šalys sudarė arbitražinį susitarimą.

Arbitražo proceso metu, arbitražo tribunolui sprendžiant savo jurisdikcijos klausimą, jis gali
prieiti prie 3 išvadų: arbitražo tribunolas neturi jurisdikcijos; priimti sprendimą dėl
jurisdikcijos; arba klausimą dėl jurisdikcijos išspręsti galutiniame sprendime. Arbitražo
tribunolui priėmus sprendimą dėl jurisdikcijos, būtent tuomet šalis nesutinkanti su arbitražo
tribunolo jurisdikcijos buvimu, gali kreiptis į kompetentingą arbitražo vietos teismą
ginčydamas tokį arbitražo tribunolo sprendimą dėl jurisdikcijos[2] ir pavykus nuginčyti tokį
arbitražo sprendimą, arbitražo tribunolas negali toliau spręsti ginčo tarp šalių. O šalis,
sėkmingai nuginčijusi arbitražo jurisdikciją spręsti ginčą tarp šalių, turi teisinį pagrindą
reikalauti, kad būtų laikomasi teisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos.

 Galiausiai arbitrams net ir priėmus galutinį sprendimą, ginčą pralaimėjusi šalis gali skųsti
tokį sprendimą arbitražo vietos kompetentingam nacionaliniam teismui dėl jurisdikcijos
nebuvimo (jeigu arbitražo tribunolas nebuvo priėmęs atskiro sprendimo dėl jurisdikcijos ir
šalis laiku pareiškė prieštaravimą dėl arbitražo tribunolo kompetencijos) arba ginčyti galutinį
arbitražo sprendimą jo pripažinimo ir įgyvendinimo stadijoje, nes kiekvienas galutinis
arbitražo sprendimas dar turi būti pripažintas ir įgyvendintas pasirinktos valstybės
kompetentingo nacionalinio teismo. Tam dažniausiai yra naudojama 1958 m. Niujorko
konvencija, kurią ratifikavo 142 šalys, ar kur kas rečiau 1961 m. Europos konvencija dėl
tarptautinio komercinio arbitražo, kurios nustato kokiais atvejais teismas gali atsisakyti
pripažinti ir vykdyti užsienio arbitražo sprendimą. 1958 m. Niujorko konvencijos V(1) str.
nustato, kad užsienio arbitražo sprendimas gali būti nepripažintas ir neįgyvendintas, jeigu
šalis, prieš kurią pateiktas toks arbitražo sprendimas, pateikia įrodymų, kad bent viena iš
šalių buvo neveiksi arba arbitražinis susitarimas pagal taikytiną teisę negaliojo; buvo
pažeistas audiatur at altera pars (lot. „išklausykime kitą pusę“) principas; sprendimas išeina
už arbitražinio susitarimo ribų; kad arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ar arbitražo
vietos įstatymų; bei jei arbitražo sprendimas dar nėra galutinis. Tokius pat pagrindus,
išskyrus dėl negalutinio arbitražo sprendimo, numato ir 1961 m. Europos konvencija dėl
tarptautinio komercinio arbitražo. Be to, verta paminėti, kad kompetentingas nacionalinis
teismas gali atsisakyti pripažinti ir vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimą ir savo
iniciatyva, jeigu toks ginčas yra nearbitruotinas pagal tos valstybės įstatymus arba toks
sprendimas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai ( 1958 Niujorko konvencijos V(2) str.).

Kontroliniai klausimai:

1.      Kokia yra arbitražinio susitarimo nepriklausomumo (separability doctrine) ir

kompetencijos-kompetencijos doktrinos (Kompetenz-Kompetenz) esmė?

2.      Kada kompetentingas nacionalinis teismas gali spręsti dėl arbitražo tribunolo
jurisdikcijos?

3.      Kokiais atvejais ginčą pralaimėjusi šalis turi ginčyti galutinio arbitražo sprendimo
įgyvendinimą ir pripažinimą, o kada tai daro pats nacionalinis kompetentingas teismas savo
iniciatyva?

[1] G. Born. International Commercial Arbitration. Commentary and Materials. – The Hague:

Kluwer Law International, 2001. 2nd edition. P. 55-74.
 36

[2] A. Redfern, M. Hunter. Law and Practice of International Commercial Arbitration. –

London: Sweet & Maxwell, 2004. Para. 5-48, P. 256

Uždavinys

 Lietuvoje įsteigtas, buveinę turintis bei veikiantis juridinis asmuo A ir Belgijoje įsteigta ir
buveinę turinti įmonė B sudarė statybos rangos sutartį, pagal kurią įmonė B įsipareigojo
Lietuvoje atlikti statybos rangos darbus, o įmonė A įsipareigojo šiuos darbus priimti ir už
juos sumokėti. Dėl ginčų nagrinėjimo vietos šalys sutartyje nesusitarė. Po darbų rezultato
priėmimo garantinio laikotarpio metu paaiškėjo, kad statybos darbai buvo atlikti
nekokybiškai, nes atsirado jų defektai. Įmonė A pasamdė kitą rangovą, kuris defektus
ištaisė.

 Klausimas uždavinio sprendimui:

- Į kurios valstybės teismą su ieškiniu dėl nuostolių, patirtų dėl defektų taisymo, atlyginimo,
turėtų kreiptis įmonė A?

Literatūra

1. V.Mikelėnas. „Tarptautinės privatinės teisės įvadas“. Justitia, 2001.

2. Х.Шак. «Международное гражданское процессуальное право». Москва, 2002.
3. E.Laužikas., V.Mikelėnas, V.Nekrošius. „Civilinio proceso teisė“. Justitia, 2005.
4. A.Driukas, V.Valančius. Civilinis procesas: teorija ir praktika. Vilnius, Teisinės informacijos
centras, 2005 – 2007.
5. М.А.Богуславский. «Международное частное право». Москва, 1999.
6. P.North. Cheshire and North’s private international law. Oxford university press, 1999. 
7. W. W. Park. International Business Disputes: Studies in Law and Practice. – New York:  
Oxford University Press, 2006.
8. A. Redfern, M. Hunter. Law and Practice of International Commercial Arbitration. – London:
Sweet & Maxwell, 2004.
9. P. Fouchard, E. Gaillard, B.Goldman. Fouchard, Gaillard, Goldman on International
C ommercial A rbitration. – The Hague: Kluwer Law International, 1999.
10. A. Tweeddale, K. Tweeddale. Arbitration of Commericial Disputes. – New York: Oxford
University Press, 2005.
11. A. Samuel. Jurisdictional Problems in International Commercial Arbitration. Study on Belgian,
Dutch, English, French, Swedish, Swiss, U.S. and West Germany law. – Zurich: Schulthess,
1989.
12. G.Dominas, V. Mikelėnas. Tarptautinis komercinis arbitražas. – Kaunas: Justitia. 1995.

3. ĮSTATYMŲ KOLIZIJOS BENDRIEJI KLAUSIMAI

 Ši tema atskleis studentams kolizinės teisės esmę: pagrindinius kolizinius principus, tik
kolizinei teisei būdingas teisines problemas, atsirandančias taikant kolizines normas. Tokie
šioje temoje nagrinėjami tarptautinės privatinės teisės institutai, kaip viešosios tvarkos
išlyga, renvoi, užsienio teisės turinio nustatymas ir kt., sudaro kolizinės teisės šerdį.

 3.1. Įstatymų kolizijos samprata. Kolizinė norma.

 37

3.2. Kolizinių normų taikymo ypatumai.

3.1. Įstatymų kolizijos samprata. Kolizinė norma.

Pasaulyje egzistuoja daugiau nei du šimtai teisės sistemų. Neretai tuos pačius santykius
įvairios teisės sistemos reguliuoja skirtingai. Plečiantis ekonominiams santykiams,
migruojant gyventojams, dažnai atsiranda kelių teisės sistemų (įstatymų) susidūrimo
problemos. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos pilietis išvyksta į Latviją ir ten įsigyja
automobilį iš Rusijos piliečio, turinčio automobilių prekybos verslą Latvijoje. Kilus ginčui dėl
pirkimo-pardavimo sutarties netinkamo vykdymo ir nuostolių atlyginimo, kyla klausimas,
kokios šalies teisė turėtų būti taikoma siekiant išspręsti šį ginčą – Rusijos, Lietuvos ar
Latvijos Respublikos. Taikytinos teisės tinkamas išsprendimas gali turėti įtakos tiek pirkėjui,
tiek pardavėjui, - ar sutartis bus pripažinta galiojanti, jei sutartis galioja – ar pirkėjas
privalės sumokėti visą automobilio kainą, kokio dydžio nuostoliai bus priteisti – atsakymai į
šiuos klausimus gali skirtis priklausomai nuo to, kokios šalies teisė bus taikoma. Tokia
situacija, kai susiduria kelių šalių teisės sistemos, taikytini įstatymai, vadinama įstatymų
kolizija (lot. collisio – susidūrimas). 

Įstatymų kolizijos atsiradimą visada lemia bent du dalykai:

Pirma, to paties santykio skirtingas teisinis reguliavimas (pavyzdžiui, musulmoniškose

valstybėse poligaminės santuokos leidžiamos, Lietuvos Respublikoje leidžiamos tik
monogamiškos santuokos);

Antra, tą patį teisinį santykį dviejų valstybių teisės sistemos vertina skirtingai (pavyzdžiui,
pagal Lietuvos Respublikos teisę, nesant įstatyminių įpėdinių, asmeniui mirus likusį turtą
paveldi valstybė, pagal Anglijos teisę, tokia padėtis laikoma ne paveldėjimo santykiais, o
bešeimininkio turto atsiradimu).

Išspręsti įstatymų kolizijos problemą ir atsakyti, kokios valstybės teisė (įstatymai) bus
taikomi, padeda kolizinės normos.

Kolizinės normos – vidaus bei tarptautinės teisėje įtvirtintos taisyklės, kurios atsako į

klausimą, kokios valstybės teisinė sistema turi būti taikoma santykiuose su užsienio
elementu.

Kolizinės normoms yra būdingi šie požymiai:

Pirma, kolizinės normos tiesiogiai nereguliuoja teisinio santykio, jos nenustato teisinio
santykio šalių teisių ir pareigų. Kolizinių normų pagalba tik galima nustatyti kokios šalies
materialinės teisės normos bus taikomos.

Antra, kolizinės normos paprastai suformuluotos aiškiai ir konkrečiai, dažniausiai jas lengva
taikyti. Pavyzdžiui, LR CK 1.23 straipsnyje įtvirtinta kolizinė norma nustato, jog valstybės ir
jos institucijų, savivaldybių ir jų institucijų civilinis teisnumas nustatomas pagal atitinkamos
valstybės teisę, tai yra labai aiškiai, konkrečiai įtvirtinta, jog valstybės civilinis veiksnumas
nustatomas pagal tos valstybės vidaus teisę;

Trečia, kolizinės normoms būdingas privatinis pobūdis, tai yra nors kolizinės normos
tiesiogiai civilinių santykių nereguliuoja, tačiau jos nukreipia į valstybės civilines / privatinės
 38

teisės normas, reguliuojančias privatinio pobūdžio santykius (šeimos, darbo, sutarčių, žalos
atlyginimo ir pan.);

Ketvirta, kolizinės normoms būdingas tarptautinis pobūdis, tai yra kol privatiniuose
santykiuose nėra užsienio elemento, kolizija nekyla, neatsiranda poreikio taikyti kolizinės
normos;

Penkta, dažnai kolizinės normoms būdingas dvilypumas, tai yra kartais tam pačiam
santykiui tinkamai išspręsti gali tekti taikyti dviejų valstybių teisę (tuokiantis skirtingų
valstybių piliečiams jų galėjimą tuoktis gali tekti nustatyti pagal kiekvieno iš sutuoktinių
nacionalinę teisę) arba galimi atvejai, kai kolizinės norma įtvirtina alternatyvą ir šalys ar
teismas, taikantis teisę, turi pasirinkti, kurios valstybės teisę taikys. Pavyzdžiui, LR CK 1.31.
straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kolizinė norma nustato, jog vaiko kilmė nustatoma arba pagal
valstybės, kurios piliečiu tapo vaikas gimdamas, arba pagal valstybės, pripažįstamos kaip
vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta jo gimimo momentu, arba pagal vieno iš vaiko tėvų
nuolatinės gyvenamosios vietos ar valstybės, kurios piliečiu jis buvo vaiko gimimo momentu
teisę, atsižvelgiant į tai, kurio iš šių valstybių teisė yra palankesnė vaikui.

Teisės doktrinoje teigiama, jog teisės normą sudaro trys struktūriniai elementai: hipotezė,
dispozicija ir sankcija. Kolizinės normos yra specifinės teisės normos, kurių struktūra taip
pat yra specifinė.

Kolizinė normą sudaro apimtis ir ryšys (kitaip dar vadinama nuoroda):

Kolizinės normos apimtis – tai kolizinės normos struktūros elementas, nusakantis

materialųjį santykį, kuriam ta norma taikoma. Paprastai kolizinės normos apimtis nusakoma
nurodant civilinių santykių visumą ar visą civilinės teisės institutą. Kolizinės normos apimtis
dažniausiai nurodoma straipsnio pavadinime ar straipsnio pradžioje

Kolizinės normos ryšys – tai nuoroda į taikytiną teisę, tai yra nurodoma, kurios valstybės
teisę būtina taikyti atitinkamam santykiui. Šiuo struktūriniu elementu teisinis santykis ar jo
subjektas, objektas susiejamas su konkrečia „kompetentinga“ teisės sistema.

Pavyzdžiui, LR CK 1.46 straipsnyje įtvirtinta kolizinė norma „reikalavimams atlyginti

nesąžininga konkurencija padarytą žalą taikoma valstybės, kurios rinkoje atsirado
nesąžiningos konkurencijos neigiamos pasekmės, teisė“. Šios normos struktūrinė dalis
apimtis bus – reikalavimams atlyginti nesąžininga konkurencija padarytą žalą; ryšys –
taikoma tos valstybės, kurios rinkoje atsirado nesąžiningos konkurencijos neigiamos
pasekmės, teisė.

Visgi, kai kurie autoriai laikosi nuomonės, jog kolizinės normos, lygiai taip pat, kaip ir teisės
normos, turi tiek hipotezę, tiek dispoziciją, tiek sankciją. Anot jų, hipotezė -  kolizinės
normos veikimo sąlygos, pavyzdžiui, LR CK 1.43 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta – jei
veiksmo padarymo ar kitokių aplinkybių arba žalos atsiradimo vietos valstybės nustatyti
neįmanoma. Dispozicija – materialusis teisinis santykis (sutampa su apimtimi). Sankcijos –
tai  neigiamos pasekmės, kurios gali atsirasti, jei bus netinkamai pritaikyta kolizinė norma.
Visgi sunku surasti kolizines normas, kuriose būtų aiškiai išreikšta sankcija, todėl su autorių,
teigiančių jog kolizinės normos ir teisės normos struktūra sutampa, sutikti negalima. 

Kolizinės normos, kaip ir bet kokios kitos teisės normos, gali būti skirstomos į tam tikras
rūšis, grupes.
 39

Pagal teisės sistemų pasirinkimo skaičių kolizinės normos skirstomos į vienašales,

dvišales ir mišrias.

Vienašalės kolizinės normos kalba tik apie vienos teisės sistemos, paprastai nacionalinės

teisės, taikymą. Jos nurodo, kad visais atvejais taikoma tik vidaus teisė. Pavyzdžiui, LR CK
1.16 straipsnio ketvirtoje dalyje įtvirtinta, jog užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės,
nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, pripažįstami neveiksniais ar ribotai veiksniais
Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Dvišalės kolizinės normos nurodo dviejų ar daugiau valstybių teisės taikymo galimybę. Jos

numato pasirinkimo galimybę, tačiau konkrečios valstybės, kurios teisę reikia taikyti,
paprastai nenurodo. Pavyzdžiui, LR CK 1.62 straipsnio pirmoje dalyje nustatyta, jog
paveldėjimo santykiams taikoma valstybės, kurios teritorijoje buvo palikėjo nuolatinė
gyvenamoji vieta jo mirties momentu teisė (palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta mirties
momentu galėjo būti tiek Lietuvos, tiek Lenkijos teisė).

Mišrios kolizinės normos nurodo, kad taikoma vidaus (nacionalinė) teisė, tačiau kartu
numato atvejus, kai galima taikyti užsienio teisę. Užsienio teisę šiuo atveju galima taikyti tik
tam tikrais atvejais. Pavyzdžiui, LR CK 1.25 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta, jog
santuokinį veiksnumą nustato Lietuvos Respublikos teisė. Tačiau to paties straipsnio
trečiojoje dalyje nurodoma, jog užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, neturinčių
nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, santuokinis veiksnumas nustatomas
pagal abiejų norinčių tuoktis asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę, jeigu
sudaryta santuoka bus pripažįstama bent vieno norinčiojo tuoktis nuolatinės gyvenamosios
vietos valstybėje.

Pagal tai, į kurios valstybės – savo ar užsienio, teisės sistemą yra nuoroda, kolizinės normos
skirstomos į ribojamąsias, nurodomąsias ir mišrias.

Ribojamoji kolizinė norma nustato vidaus (nacionalinės) teisės taikymo ribas ir kartu riboja
užsienio teisės taikymą. Visos vienašalės kolizinės normos yra ribojamosios.

Nurodomoji kolizinė norma nustato užsienio teisės taikymo ribas, tai yra nurodo kitos
valstybės teisės sistemą. Visos dvišalės (daugiašalės) kolizinės normos yra nurodomosios.

Mišri kolizinė norma ir numato vidaus (nacionalinės) teisės taikymo galimybę ir nurodo
atitinkamos užsienio valstybės teisę.

Pagal kolizijos sprendimo taisyklės formulavimo pobūdį kolizinės normos skirstomos

į bendrąsias ir specialiąsias.

Bendroji kolizinė norma įtvirtina pagrindinę kolizijos sprendimo taisyklę. Pavyzdžiui, LR CK

1.24 straipsnio pirmoji dalis – susitarimą tuoktis ir jo teisines pasekmes nustato susitarimo
šalių nuolatinės gyvenamosios vietos teisė.

Specialioji kolizinė norma nustato bendrosios taisyklės išimtį. Pavyzdžiui, LR CK 1.24

straipsnio antroji dalis – jeigu susitarimo tuoktis šalių nuolatinės gyvenamosios vietos yra
skirtingose valstybėse, tai susitarimą tuoktis nustato susitarimo sudarymo vietos valstybės
teisė.
 40

Pagal įtvirtintų taisyklių privalomumą kolizinės normos skirstomos į imperatyvias,

dispozityvias ir alternatyvias.

Imperatyvios kolizinės normos įtvirtina vienintelį galimą kolizijos sprendimo variantą, kurio

santykio šalys negali pakeisti savo susitarimu. Pavyzdžiui, LR CK 1.40 straipsnis įtvirtina,
jog įgaliojimo formai taikoma valstybės, kurioje jis išduotas, teisė. Čia šalių susitarimas yra
neleistinas, todėl ši kolizinė norma yra imperatyvi.

Dispozityvios kolizinės normos formuluoja taisyklę, kurios teisinių santykių subjektai gali

nepaisyti. Pavyzdžiui, LR CK 1.38 straipsnio antroje dalyje nustatyta, jog sandorio formai
taikoma sandorio sudarymo vietos teisė, tačiau pagal šio straipsnio pirmąją dalį, šalys gali
susitarti dėl sandorio formai taikytinos teisės.

Alternatyvi kolizinė norma numato keletą taikytinos teisės nustatymo taisyklių, vieną iš

kurių gali pasirinkti teismas, teisinio santykio šalys arba viena iš jų. Pavyzdžiui, LR CK 1.43
straipsnio pirmoji dalis nustato, jo šalių teisės ir pareigos pagal prievoles, atsirandančias dėl
padarytos žalos, nukentėjusiojo pasirinkimu nustatomos pagal valstybės, kurioje padarytas
veiksmas ar buvo kitokių žalą sukėlusių aplinkybių, teisę arba pagal žalos atsiradimo vietos
valstybės teisę.

Pagal tai, kaip kolizinė norma formuluoja taikytinos teisės taisyklę, skiriamos savarankiškos
ir nesavarankiškos kolizinės normos.

Savarankiškos kolizinės normos leidžia nustatyti taikytiną teisę papildomai netaikant kitų

kolizinių normų. Pavyzdžiui, LR CK 1.53 straipsnis nustato, jog intelektinės nuosavybės
teisėms ir jų gynimui taikoma valstybės, kurioje prašoma apginti šias teises, teisė.

Nesavarankiškos kolizinės normos taikytinos teisės taisyklių neįtvirtina, paprastai jos

nurodo, jog kolizijų sprendimo taisyklių reikia ieškoti kitose normose. Pavyzdžiui, LR CK
1.56 straipsnio pirmoji dalis nustato, jog čekiams ir vekseliams taikomos 1931 m. kovo 19
d. Ženevos konvencija dėl įstatymų kolizijų naudojant čekius sprendimo ir 1930 m. birželio
7 d. Ženevos konvencija dėl įstatymų kolizijų naudojant įsakomuosius ir paprastuosius
vekselius sprendimo. Kai kurie autoriai šiais kolizinės normas vadina tarpinėmis kolizinėmis
normomis.

Pagal teisės šaltinį, kuriame yra įtvirtintos kolizinės normos, galima skirti vidaus
(nacionalines) ir tarptautines kolizinės normas.

Vidaus (nacionalinės) kolizinės normos – tokios, kurios įtvirtintos vidaus teisėje. Pavyzdžiui,
visos kolizinės normos, kurios įtvirtintos LR CK pirmosios knygos antrajame skyriuje.

Tarptautinės kolizinės normos – tokios normos, kurios įtvirtintos tarptautiniuose teisės

norminiuose aktuose (konvencijose, sutartyse ir pan.). Pavyzdžiui, kolizinės normos,
įtvirtintos 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijoje dėl eismo įvykiams taikytinos teisės.

Taip pat gali būti skiriamos griežtos ir lanksčios kolizinės normos.

Griežta kolizinė norma formuoja aiškų kriterijų, kurį konkrečiu atveju nėra sudėtinga
nustatyti, pavyzdžiui, sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, sandorio sudarymo vieta,
žalos padarymo vieta.
 41

Lanksti kolizinė norma nurodo aptakų kriterijų, kuris priklauso nuo daugelio faktinių
aplinkybių, todėl jį nustatyti konkrečioje byloje gali būti sudėtinga. Pavyzdžiui, LR CK 1.37
straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai šalys nepasirinko taikytinos
teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė.

Pagrindinės kolizinės nuorodos:

Asmeninis įstatymas (lex personalis). Šis principas dažniausiai yra taikomas tais atvejais,
kai reikalinga nustatyti teisę, taikytiną apibrėžiant fizinio asmens teisinį statusą: teisnumą,
veiksnumą, asmens teisę į vardą, į gyvenamąją vietą, į garbę ir orumą. Kompetentingos
teisės parinkimas šio principo pagrindu atliekamas ir šeimos-santuokos bei paveldėjimo
teisiniuose santykiuose.

Praktikoje nuorodos formulė principu lex personalis skaidoma į du kolizinius principus:

Pirma, taikomas asmens nacionališkumo (lex nationalis) arba pilietybės (lex patrie)
įstatymas;

Antra, taikomas asmens gyvenamosios vietos įstatymas (lex domicile).

Reikia atkreipti dėmesį į tai, jog būtina lex personalis principą atskirti nuo principo, pagal
kurį užsieniečiams suteikiamos teisės tokia pat apimtimi kaip ir valstybės piliečiams.
Pastaruoju atveju kalba eina apie nacionalinio režimo suteikimą užsieniečiams. Nacionalinį
režimą įtvirtinančios normos yra materialinio - teisinio pobūdžio, jos nesprendžia kolizinės
problemos, jos taikomos tik tada kai kolizinė problema jau yra išspręsta. Nacionalinis
režimas tik parodo, kad užsieniečiams privatinė teisė taikoma lygiai taip pat kaip ji taikoma
piliečiams.

Juridinio asmens įstatymas (lex societatis). Pagal šią nuorodą yra taikomas juridinio
asmens nacionalinės priklausomybės principas, pagal kurį juridinio asmens civilinis teisinis
statusas gali būti nustatomas pagal:

Pirma, jo įsisteigimo vietos teisę, kitaip dar vadinama inkorporacijos doktrina. Šios doktrinos
pagrindinis trūkumas yra nebuvimas ryšio tarp juridinio asmens įsteigimo vietos ir faktinės
veiklos vietos.

Antra, juridinio asmens buveinės arba centrinės administracijos vietos teisę, kitaip
vadinama sėslumo doktrina, kuri grindžiama tuo, kad juridinio asmens įstatiniuose
dokumentuose visada nurodoma jo buveinės vieta, kas leidžia lengvai nustatyti jo
nacionališkumą ir galiausiai asmeninį statusą.

Trečia, juridinio asmens verslo vietos teisę, kitaip vadinama eksploatacijos centro doktrina.
Dažna situacija, kai juridinio asmens steigimo dokumentuose, įstatuose nurodyta buveinės
vieta ir pagrindinės veiklos vieta nesutampa ir yra skirtingose valstybėse, todėl juridinio
asmens nacionališkumas turėtų būti nustatomas pagal faktinę to asmens verslo vietą. Iš
kitos pusės, keleto eksploatacijos centrų buvimas veda prie neapibrėžtumo ir sudaro
keblumų nustatant juridinio asmens nacionališkumą - tai yra pagrindinis šios doktrinos
trūkumas;

Ketvirta, asmens teisinis statusas nustatomas pagal valstybės, kurioje gyvena ar veikia šio
juridinio asmens steigėjai, vadovai, kitaip vadinama kontrolės doktrina. Šis principas
 42

labiausiai kritikuotinas, kadangi dažnos situacijos kai užsienio šalių investitoriai, investuoja
savo lėšas į kitoje šalyje esančias kompanijas, užsiima verslu, o patys faktiški gyvena savo
valstybėje ir tiesiogiai juridinis asmuo neturi jokio ryšio su jo steigėjų ar vadovų nacionaline
teise.

Pažymėtina, jog į juridinio asmens teisinio statuso reguliavimo sferą paprastai patenka tokie
klausimai, kaip juridinio asmens teisinė forma ir statusas, steigimas, reorganizavimas ir
likvidavimas, juridinio asmens pavadinimas, organų sistema ir jų kompetencija, juridinio
asmens civilinė atsakomybė, atstovavimas, juridinio asmens steigimo dokumentų pažeidimo
teisinės pasekmės ir panašiai.

Daikto buvimo vietos įstatymas (lex rei sitae). Kai kalba eina apie daiktines teises, įskaitant
bet neapsiribojant nuosavybės, teise į daiktą, daikto valdymo teise ir kita, daugelio valstybių
kolizinė teisė nustato, jog šiems santykiams taikomi daikto buvimo vietos įstatymai. Šiuo
metu šis kolizinės teisės principas yra labiausiai paplitęs sprendžiant taikytinos teisės
klausimą daiktinių teisių atžvilgiu. Tačiau ne visus tokius teisinius santykius yra patogu
reguliuoti šio principo pagalba. Kai kurių šalių įstatymai numato eilę išimčių taikant šį
principą. Pavyzdžiui, jei turtas priklauso užsienio juridiniam asmeniui, tai jo likimas
sprendžiamas ne pagal daikto buvimo vietos valstybės teisę, o pagal valstybės, kurioje
randasi juridinis asmuo, teisę; arba nuosavybės teisės įgijimas paveldint, reguliuojamas
pagal asmeninį paveldėtojo įstatymą; ši kolizinė nuoroda negali būti taikoma užsienio
valstybės turtui, kadangi valstybė turi atitinkamus imunitetus, šiuo atveju taikomas
valstybės, kuriai priklauso turtas, įstatymas ir panašiai.

Plačiausiai paplitęs šio principo taikymas nekilnojamojo turto atžvilgiu, tuomet tiek
nekilnojamojo daikto paveldėjimui, tiek jo pirkimui - pardavimui, nuomai, kitiems
prievoliniams santykiams, susijusiems su nekilnojamuoju daiktu taikoma jo buvimo vietos
valstybės teisė.

Sandorio šalių sutartas įstatymas (lex voluntatis). Šis kolizinis principas reiškia taikymą tos
teisės, kurią susitardamos pasirinko teisinio santykio (sandorio) šalys. Reikia pažymėti, kad
šis kolizinis principas liečia tik prievolinę teisę. Jis netaikomas šalių veiksnumo, sutarties
daiktinėms-teisinėms pasekmėms. Daugelio valstybių kolizinė teisė ir tarptautinės sutartys
numato, kad sudarant tarptautinį kontraktą, o kartais ir dar vėlesnėje stadijoje, šalys gali
susitarti dėl konkrečios teisės taikymo ir jų valia bus lemianti. Teismas, nustatinėdamas
taikytiną teisę, turi vadovautis tiesiogiai išreikštu sandorio šalių ketinimu.

Tarptautinėje praktikoje lex voluntatis dar vadinamas valios autonomija. Tarptautinės

privatinės teisės doktrinoje nėra vieningos nuomonės dėl laisvės pasirinkti taikytiną teisės ir
šio pasirinkimo ribų. Neribotos šalių valios šalininkų nuomone, valios autonomija leidžia
šalims pačioms pasirinkti taikytiną teisę, kuri be kokių nors apribojimų taikoma šalių
sudaryto sandorio atžvilgiu. Valios autonomijos apribojimo šalininkai mano, kad taikytinos
teisės pasirinkimas turi būti apribotas nacionalinėmis imperatyvinėmis normomis. Teigiama,
kad šalių taikytinos teisės pasirinkimas įmanomas tik ta apimtimi, kiek tai liečia nacionalinių
įstatymų dispozityvines normas. Vienas iš bandymų apriboti šalių valios autonomiją yra ir
koncepcija, pagal kurią valios autonomija turi būti sąlygojama teisėtvarka, kurios rėmuose ji
funkcionuoja. Pagal šią koncepciją, teismas pirmiausia turi taikyti savo kolizinę teisę tam,
kad nustatyti kokią teisę reikėtų taikyti, jeigu šalys nebūtų pasirinkusios teisės pačios. Po to
teismas turi nustatyti, ar šalių teisės pasirinkimas neprieštarauja teismo nustatytosios
taikytinos teisės imperatyvinėms normoms. Ir galiausiai teismas taiko šalių pasirinktosios
teisės dispozityvines normas ir imperatyvines normas tos teisės, kuri turėtų būti pilnai
taikoma, jei šalys nebūtų susitarusios dėl taikytinos teisės.
 43

Kai kurių teoretikų nuomone, šalys neturi teisės pasirinkti tokio įstatymo, kuris neturi jokio
ryšio su sutarčiai priskirtinais elementais: šalių nacionališkumu ar domicile, sutarties
objektu, sutarties sudarymo ar įvykdymo vieta ir panašiai.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse taip pat yra įtvirtintas šalių valios autonomijos
principo ribojimas. LR CK 1.37 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, jog aplinkybė, kad
šalys susitarimu pasirinko sutarčiai taikytiną užsienio teisę, nėra pagrindas atsisakyti taikyti
Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės imperatyvias teisės normas, kurių šalys savo
susitarimu negali pakeisti ar jų atsisakyti.

Akto atlikimo vietos įstatymas (lex loci actus). Aktu, šiuo atveju, suprantami tam tikri
juridiniai veiksmai, tame tarpe: sutarties sudarymas, santuokos sudarymas, pareigos
įvykdymas ir panašiai. Todėl lex loci actus skaidomas į keletą kolizinių principų:

Pirma, sutarties sudarymo vietos įstatymas (lex loci contractus), reiškiantis, jog turi būti
taikomas tos valstybės teisė, kurios teritorijoje buvo sudaryta sutartis.

Antra, pareigos įvykdymo vietos įstatymas (lex loci solutionis), reiškiantis, jog taikoma tos
valstybės teisė, kurios teritorijoje, sutinkamai su sutarties sąlygomis, turi būti įvykdyta
prievolė.

Trečia, santuokos sudarymo vietos įstatymas (lex loci celebrationis), pagal kurį santuokos
sudarymo sąlygoms ir tvarkai taikoma santuokos sudarymo vietos valstybės teisė.

Šie principai turi savo privalumų ir trūkumų. Pagrindinis privalumas yra tas, kad veiksmo
atlikimo vietos teisė realiausiai ir tinkamiausiai atspindi šių santykių esmę. Tuo tarpu šio
principo taikymas gali sukelti problemų. Pavyzdžiui, kai tas pats veiksmas atliekamas
keliose valstybėse arba negalima nustatyti, kur buvo atliktas veiksmas, tuomet tampa
sunku nustatyti, kokios valstybės teisė turėtų būti taikoma.

Žalos padarymo vietos įstatymas (lex loci delicti commissi). Glaudžiai susijęs su aukščiau
minėtu akto atlikimo įstatymu, tačiau turi savo specifikos. Pagal šią nuorodą, turi būti
taikoma valstybės, kurioje padarytas teisės pažeidimas, žala, teisė. Ši kolizinė nuoroda turi
esminę reikšmę nustatinėjant šalių teises ir pareigas ryšium su žalos padarymu, kadangi
įvairių valstybių teisė skirtingai sprendžia tokius klausimus kaip veiksnumas
(atsakingumas), kaltės įrodinėjimo pareiga, atsakomybė be kaltės, nukentėjusiojo kaltės
reikšmė, žalos atlyginimas ir kt..

Visgi ganėtinai sudėtingas klausimas yra žalos padarymo vietos nustatymas. Kai kurios
kontinentinės teisės sistemos laikosi nuomonės, jog žalos padarymo vieta yra žalingos
veikos atlikimo vieta. Tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose žalos padarymo vieta
laikoma žalingų pasekmių atsiradimo vieta. Kai kuriose valstybėse laikoma, kad žalos
padarymo vieta yra tiek žalingos veikos atlikimo vieta, tiek žalingų pasekmių pasireiškimo
vieta. Tokiu būdu nukentėjusiajam suteikiama teisė pasirinkti jam palankesnį variantą.

Pardavėjo šalies įstatymas (lex venditoris). Pardavėjo šalimi tarptautinėje privatinėje teisėje
laikoma valstybė, kurioje įmonė, esanti pardavėju, yra įsteigta ar pardavėjas gyvena, ar yra
jo pagrindinė veiklos, verslo vieta. Tačiau ši nuoroda turi daug platesnę reikšmę ir yra
taikoma kitoms sutarčių rūšims. Tuo atveju pardavėju yra laikoma sutarties šalis, kuri
atliekanti pagrindinę iš sutarties išplaukiančią pareigą arba sutarčiai būdingiausią pareigą.
Tokiu būdu, atitinkamai nuomos sutartyje tokia šalimi bus laikomas nuomotojas, pasaugos -
 44

saugotojas, pervežimo - vežėjas, paskolos - kreditorius ir panašiai. Ši nuoroda yra ganėtinai

populiari, kadangi ją yra paprasta pritaikyti, ji logiška.

Laivo vėliavos įstatymas (lex banderae arba lex flagi). Dėl prekybinės laivybos teisinių
santykių specifikos, kolizijų sprendimui šioje srityje taikomi kai kurie specifiniai, tik jūrų
teisei būdingi koliziniai principai. Tokiu principu, visų pirma, yra laivo vėliavos įstatymo
principas (lex banderae). Šio principo taikymas yra sąlygotas laivybos specifinėmis
sąlygomis, nes, pavyzdžiui, jūrinis laivas atviroje jūroje nėra kokios nors valstybės
jurisdikcijoje, kaip tik vėliavos įstatymo.

Teisinėje literatūroje šio kolizinio principo prioritetas yra grindžiamas, pirmiausia tuo, kad jo
dėka galima išvengti santykių tarp vežėjo ir krovinių valdytojų reguliavimo diferenciacijos
pervežant krovinius tuo pačiu reisu ir tuo pačiu laivu pagal kiekvieno krovinio siuntėjo
nacionališkumą ar domicilę, arba pagal laivo išsiuntimo ar paskirties individualias vietas.
Antras privalumas – laivo vėliavos įstatymas yra vienas ir jį yra lengva nustatyti. Trečia,
laivo vėliavos įstatymo principas užtikrina kiekvienos valstybės teisės taikymą proporcingai
kiekvienos dalyvavimui pasaulinėje laivyboje.

Tačiau galima pažymėti ir vieną šio principo trūkumą - dažnai Europos šalys, siekdamos
išvengti tam tikrų mokesčių ar kitų savo nacionalinėje teisėje įtvirtintų verslui nepalankių
reikalavimų, registruoja savo laivus tokiose šalyse kaip Liberija, Panama ir panašiai. Tuomet
šio principo taikymas būtų nepagrįstas. Dar mažiau vėliavos įstatymas siejasi su šalių
santykiais pagal krovinių pervežimo jūra konosamento sąlygomis sutartį, kai krovinio
siuntėjui nėra reikšmės, kokios vėliavos laivas perveža jo krovinius. Be to jis ir neturi teisės
reikalauti, kad pervežimas būtų atliekamas kuriuo nors nurodytu laivu, kadangi sutarties
objektu yra ne laivas, o pats krovinių pervežimas. Kai kurių autorių nuomone, vėliavos
įstatymas pozityviai naudotinas tik esant tiesiogiai išreikštam šalių susitarimui arba taikant
jį tokioms problemoms kaip kapitono įgaliojimai ir laivo valdytojų atsakomybės ribojimas.

Teismo arba kitaip ginčo nagrinėjimo vietos įstatymas (lex fori). Pagal šią kolizinę nuorodą,
teismas turi taikyti savos valstybės nacionalinę teisę. Teismas, spręsdamas civilinę bylą su
užsienio elementu gali taikyti užsienio materialinę teisę, tačiau visais atvejais jis turi taikyti
savo civilinio proceso teisę. Teisės pasirinkimo problemos nėra civiliniame procese, todėl
savo civilinio proceso taikymas nėra laikomas lex fori principo realizavimu.

Daugelio autorių nuomone lex fori principas gali būti taikomas sprendžiant kolizinę problemą
bet kokių civilinių-teisinių santykių sferoje. Literatūroje yra nuomonių, kad šis kolizinis
principas gali pakeisti visus aukščiau aptartus principus. Iš esmės lex fori struktūriškai
primena vienašalę kolizinę nuorodą, nustatančią savos valstybės teisės taikymą. Lex
fori taikymas dažnai grindžiamas tuo, kad teisėjai ir arbitrai geriausiai išmano savo teisę,
todėl ją gali taikyti kvalifikuočiausiai.

Šalių ginčo nagrinėjimo vietos pasirinkimas dažnai laikomas esminiu kriterijumi nustatant
šalių “menamą” valią sureguliuoti jų sutartį teise, kurią geriausiai išmano teisėjas ar
arbitras.

Labiausiai susijęs (tinkamas)  įstatymas (lex convenienens).   Šis kolizinis principas dar
dažnai vadinamas įstatymu, su kuriuo duotas teisinis santykis turi glaudžiausią ryšį (proper
law of the contract). Ši kolizinė nuoroda gali būti naudojama sprendžiant kolizines
problemas prievolinės teisės srityje, taip pat kaip bendras metodas reguliuojant visus
civilinius-teisinius santykius su užsienio elementu. Kolizinės nuorodos esmė – nesant šalių
 45

susitarimo dėl taikytinos teisės, teismas aiškindamas sutartį ir atsižvelgdamas į visas bylos
aplinkybes turi nustatyti, kokia teisė yra glaudžiausiai susijusi su duotu teisiniu santykiu.

Nepaisant subjektyvizmo, kuris gali pasireikšti tokiu būdu suteikiant įstatymus taikančioms
institucijoms nuožiūros laisvę, šis principas kartais gali būti vieninteliu sprendimo būdu.
Todėl ši kolizinė nuoroda ne tik, kad išsaugo, bet ir plečia savo pozicijas tarptautinėje
privatinėje teisėje.

Be to siekiant apriboti nuorodą taikančių šalių subjektyvizmą, galima įvesti labiausiai

susijusio įstatymo taisykles, kaip tai yra padaryta 1980 m. Romos konvencijoje dėl
sutartinėms prievolėms taikytinos teisės arba LR CK 1.37 straipsnio ketvirtojoje dalyje.
Minėtas straipsnis nustato, jog labiausiai pagal sutartį su prievole susijusia valstybe yra
laikoma šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, nuolatinė
gyvenamoji vieta ar centrinė administracija; nekilnojamojo daikto buvimo vieta, kai
sutarties dalykas yra teisė į nekilnojamąjį daiktą ar teisė jį naudoti; vežėjo pagrindinė verslo
vieta vežimo sutarties sudarymo metu, jei toje pat valstybėje, kur yra vežėjo pagrindinė
verslo vieta, buvo pakrauti kroviniai ar yra siuntėjo pagrindinė buveinės arba krovinio
išsiuntimo vieta ir panašiai.

3.2. Kolizinių normų taikymo ypatumai.

Kolizinių normų taikymas – sudėtingas procesas, kurio metu reikia išspręsti eilę problemų,
kylančių taikant kolizinę normą santykiui, turinčiam užsienio elementą. Problemos,
susisijusios su kolizinių normų taikymu kitaip tarptautinės privatinės teisės teorijoje
vadinamos preliminariaisiais klausimais.

Paminėtini šie pagrindiniai preliminarūs klausimai: kvalifikavimas, šalutinė problema,

išskaidymas, grąžinimas, materialinės ir proceso teisės atribojimas, atsisakymas taikyti
užsienio teisę, užsienio teisės turinio nustatymas ir kiti.

Kvalifikavimas tarptautinėje privatinėje teisėje

Kvalifikavimas (lot. qualificare - priskirti prie kurios nors kategorijos) – teisinis fakto

įvertinimas ir jo priskyrimas prie vieno ar kito teisės instituto ar teisės šakos reguliuojamos
srities.

Priklausomai nuo to, kaip ginčo santykis bus kvalifikuotas, priklausys ne tik kokią teisę
teismas taikys, bet ir bylos baigtis. Todėl pirmiausia teismas turi kvalifikuoti šalių ginčo
santykį, tai yra nustatytai, ar šalis sieja sutartiniai, deliktiniai, paveldėjimo, nuosavybės ar
kiti santykiai.

Ginčo santykio teisinis įvertinimas praktikoje gali kelti problemų:

Pirma, teismo vietos teisė ir užsienio valstybės teisė gali tą patį santykį teisiškai vertinti
skirtingai. Pavyzdžiui, pagal vienos valstybės teisę ginčo objektu esantis turtas gali būti
pripažįstamas nekilnojamuoju, o pagal kitos valstybės teisę – kilnojamuoju daiktu.

Antra, ginčo santykis gali turėti kelių institutų bruožų, pavyzdžiui, ne tik pirkimo-pardavimo,
bet ir tiekimo, komiso, finansinio lizingo sutarties požymių.
 46

Trečia, tam tikrų užsienio teisėje esančių teisinių institutų gali apskritai nebūti valstybėje,
kvalifikuojančioje teisinį santykį. Pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse numatyta galimybė
sudaryti santuoką per atstovą.

Tarptautinės privatinės teisės teorijoje yra žinomos trys klasikinės teorijos, padedančios
pašalinti kvalifikuojant atsirandančias problemas. Tai kvalifikavimas pagal lex fori, pagal lex
causae ir lyginamasis kvalifikavimas.

Kvalifikavimo pagal lex fori teorijos esmė – normos taikymo ribos turi būti aiškinamos pagal
valstybės, kurios teismas sprendžia ginčą, nacionalinę (vidaus) teisę. Kvalifikavimas yra
fakto klausimas, todėl teismas fakto klausimus turi spręsti pagal nacionalinę, o ne užsienio
teisę. Šios teorijos šalininkai grindžia ją sekančiais samprotavimais: bet kuri kolizinė
problema gali būti išspręsta tik tam tikros teisės sistemos kolizinėmis normomis. Teismas
įprastai taiko savo nacionalines kolizines normas. Todėl ir sąvokos, naudojamos kolizinėse
normose, negali turėti kitos reikšmės kaip tik tos, kuri yra duotoje nacionalinėje teisėje. Ši
teorija yra ypač taikytina tais atvejais, kai duotiems santykiams taikoma keletas kolizinių
normų, darančių nuorodas į įvairias valstybes. Manoma, kad tokiu atveju kvalifikacijai
taikant lex fori išvengiama painiavos. Šios teorijos pagrindinė problema – kaip reikia
kvalifikuoti sąvoką ar teisinį santykį, jei jis nėra žinomas nacionalinėje teisėje. 

Kvalifikavimas pagal lex causae – teisinis faktas priskiriamas tam tikrai kolizinei normai ne
pagal nacionalinę (vidaus) teisę, o pagal užsienio teisę. Tačiau užsienio teisė šiuo atveju ne
bet kuri, o ta, kuri taikytina tam santykiui reguliuoti. Kvalifikavimas pagal lex
causae parankus tuomet, kai sprendžiamas teisinio santykio kvalifikavimas, kuris nėra
žinomas nacionalinėje teisėje. Tačiau toks kvalifikavimas kelia sunkumų – reikia gerai
išmanyti užsienio teisę, norint santykį kvalifikuoti tinkamai.

Lyginamasis kvalifikavimas – kvalifikavimas autonomiškai, atskirai tiek nuo lex fori, tiek

nuo lex causae. Kvalifikuojant svarbiausia ne tam tikro fakto priskyrimas sąvokai, teisės
normai, o įvertinimas jame glūdinčio faktinio santykio. Lyginamojo kvalifikavimo atveju
vienodai kvalifikuojami identiški ar panašų tikslą turintys institutai, nepaisant to, kad jie
skirtingose valstybėse nėra aiškintini lygiai taip pat. Šios teorijos teigiama pusė –
pabrėžiamas tarptautinės privatinės teisės vartojamų sąvokų išskirtinumas, palyginti su
įvairių valstybių vidaus nacionaline teise.

Kai kurie autoriai taip pat išskiria funkcinį kvalifikavimą, kai kvalifikuojant atsižvelgiama į

kolizinės ar materialinės teisės normos paskirtį. Šios teorijos šalininkai teigia, jog valstybėse
skiriasi problemų sprendimo būdai, tačiau jų paskirtis yra vienoda, todėl normų paskirtis ir
turi lemti kvalifikavimą.

Dažniausiai praktikoje yra taikomas kvalifikavimas pagal lex fori, tačiau kai kurie autoriai
palaiko kvalifikavimo pagal lex causae šalininkus.

Galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato vadovaujantis kokios valstybės teise

turi būti kvalifikuojamas ginčo santykis. Tačiau teismams yra rekomenduojama
kvalifikavimo procese neapsiriboti vien Lietuvos teise, bet  ir subsidiariai atsižvelgti į
užsienio valstybės, su kuria ginčas susijęs, teisę[1].

Materialinės ir proceso teisės atribojimas

 47

Su kvalifikavimu glaudžiai susijusi materialiosios bei proceso teisės atribojimo problema.

Šalių materialiniams teisiniams santykiams gali būti taikoma užsienio valstybės teisė.
Tačiau, vadovaujantis valstybės suverenumo principu ir aplinkybe, kad teismas yra
valstybės institucija, o proceso teisė iš dalies yra viešosios teisės dalis, visi procesiniai
klausimai turi būti sprendžiami pagal teismo vietos (lex fori) proceso teisę.

Kiekvienoje valstybėje yra daromas skirtumas tarp materialinės ir proceso teisės, bet šis
atribojimas ne visada atliekamas pagal tuos pačius kriterijus. Todėl gali būti, kad pagal
teismo vietos teisę viena ar kita teisės norma ar teisės institutas yra proceso teisės, o pagal
užsienio valstybės teisę – materialinės teisės dalykas. Pavyzdžiui, kai kuriose užsienio
valstybėse ieškininė senatis laikoma ne materialinės, o proceso teisės institutas. Taip pat
skirtingai vertinamos normos, reguliuojančios įrodinėjimo pareigos paskirstymą šalims,
tinkamos šalies, gynimo būdų, nuostolių apskaičiavimo, palūkanų, sprendimo valiutos ir
kitus klausimus.

Nustatant, ar teisės norma yra materialinės ar proceso teisės dalis, reikia vadovautis ne tik
Lietuvoje pripažįstamais materialinės ir proceso teisės atribojimo kriterijais, bet ir atsižvelgti
į tarptautinės privatinės teisės pobūdį ir tikslus. Tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek
kai kurie Lietuvos doktrinos atstovai (prof. V. Mikelėnas) laikosi nuomonės, jog tarptautinės
privatinės teisės tikslas – užtikrinti, kad subjektinės teisės, įgytos pagal vienos valstybės
teisę, būtų pripažįstamos ir ginamos užsienio valstybėse. Todėl negalima atsisakyti taikyti
užsienio valstybės teisės motyvuojant vien tuo, kad pagal Lietuvos teisę atitinkama norma
yra ne materialinės teisės norma, o proceso teisės norma.

Lietuvos tarptautinės privatinės teisės požiūriu materialinės teisės dalimi pripažintinos šios
teisės normos:

Pirma, reguliuojančios ieškininę senatį (nustačius, kad ginčo santykiui taikytina užsienio
valstybės, pavyzdžiui Latvijos teisė, ieškinio senaties klausimai taip pat turėtų būti
sprendžiami pagal Latvijos teisę);

Antra, nustatančios teisines prezumpcijas (tai yra aplinkybės, kurios preziumuojamos, ir

kurių įrodinėti nereikia);

Trečia, nustatančios tinkamą ieškovą ir atsakovą;

Ketvirta, sąlygojančios nuostolių sudėtį (materialinė žala, neturtinė žala, negautos pajamos
ir panašiai);

Penkta, reguliuojančios teisę į palūkanas ir jų dydį (kada skaičiuojamos, kokiam terminui,

kokio dydžio, galimybę sumažinti ir panašiai);

Šešta, reguliuojančios atsiskaitymų valiutą;

Septinta, įrodinėjimo dalykas (tai yra aplinkybės, kurias būtina nustatyti siekiant tinkamai
taikyti teisės normą);

Atitinkamai Lietuvos tarptautinės privatinės teisės požiūriu proceso teisės dalimi pripažintini
tokie institutai:

Pirma, reglamentuojantys ieškinio pareiškimo tvarką ir formą;

 48

Antra, reglamentuojantys įrodinėjimo priemonių leistinumą;

Trečia, nustatančios civilinių teisių gynimo būdus;

Ketvirta, reguliuojančios išieškojimų eiliškumą;

Penkta, reglamentuojančios nuostolių skaičiavimo taisykles.

Šalutinė problema

Praktikoje susiklostantys santykiai nėra izoliuoti vienas nuo kito, o glaudžiai susiję vienas su
kitu. Todėl gali kilti tokių situacijų, kai šalia pagrindinio santykio egzistuoja dar vienas
(šalutinis) klausimas. Tik išsprendus šį šalutinį klausimą, galima spręsti pagrindinį.

Pavyzdžiui, į Lietuvoje mirusio JAV piliečio, nuosavybės teise turėjusio namą Vilniuje ir
nepalikusio testamento, palikimą ima pretenduoti palikėjo žmona. Tačiau pretenzijas į
palikimą pareiškus ir pirmajai žmonai, teigiančiai, kad jų santuoka nebuvo nutraukta, ir
reikalaujančiai palikėjo antrąją santuoką pripažinti negaliojančia, reikės spręsti ne tik
paveldėjimo, bet ir santuokos galiojimo klausimą. Paveldėjimo santykiams taikytiną teisę
reglamentuoja LR CK 1.62 straipsnio pirmoji dalis – taikoma nekilnojamojo turto buvimo, tai
yra Lietuvos Respublikos teisė. Tačiau prieš išsprendžiant nekilnojamojo turto paveldėjimo
klausimą, teismas turi išspręsti šalutinį klausimą – ar iš tiesų pirmoji santuoka nebuvo
nutraukta ir ar tikrai antroji santuoka negalioja. Sprendžiant pastarąjį klausimą teismas
turėtų taikyti savarankiškas kolizines normas, susijusias su santuokos nutraukimu ar
galiojimu, tuomet galėtų būti taikoma kitos šalies, nei paveldėjimo santykiams taikytina
teisė. Nuo to kaip bus išspręsta šalutinė problema, priklausys ir pagrindinio - paveldėjimo
santykio išsprendimas. Jei teismas nustatys, kad antroji santuoka negalioja – įpėdine taps
žmona iš pirmosios santuokos ir atvirkščiai, jei teismas nustatys, jog pirmoji santuoka buvo
nutraukta, įpėdine taps žmona iš antrosios santuokos.

Taigi, šalutinė problema kyla tik tuomet, kai yra šios trys sąlygos:

Pirma, pagrindinis santykis turi užsienio elementą (nagrinėjamu atveju palikimą Lietuvoje
paliko JAV pilietis);

Antra, su pagrindiniu santykiu yra susijęs kitas santykis, kuris pagal tarptautinę privatinę
teisę gali būti savarankiškas santykis ir jam gali būti taikomos savarankiškos kolizinės
normos (šiuo atveju  šalia pagrindinio – paveldėjimo santykio egzistuoja šalutinis -
pirmosios santuokos nutraukimo bei antrosios santuokos galiojimo klausimas);

Trečia, su pagrindiniu santykiu susijusiam santykiui taikomos savarankiškos normos numato

kitą taikytiną teisę nei kolizinės normos, taikomos pagrindiniam santykiui  (nagrinėjamu
atveju – paveldėjimo santykiui taikoma nekilnojamojo turto buvimo vietos teisė, o
santuokos nutraukimui / galiojimui sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos teisė).

Tarptautinės privatinės teisės teorijoje vyrauja trys pagrindinės teorijos (nuomonės), kaip
turėtų būti sprendžiama šalutinė problema:

Vieni autoriai teigia, jog šalutiniam santykiui turi būti taikoma tos šalies teisė, kurios šalies
teisė taikoma pagrindiniam santykiui (pateikto pavyzdžio atveju, tiek paveldėjimo, tiek
 49

santuokos nutraukimo / galiojimo klausimas būtų sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos

teisę).

Kiti autoriai teigia, jog šalutinę problemą reikia spręsti pagal teismo, kuris nagrinėja bylą
vidaus teisę (nagrinėjamu atveju, jei ginčas sprendžiamas Lietuvoje – santuokos galiojimo /
nutraukimo klausimas taip pat būtų sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos teisę).

Kai kurie autoriai teigia, jog negali būti vienos taisyklės, nustatančios šalutinės problemos
sprendimą, o kiekvienu atveju taikytinos teisės klausimas turi būti sprendžiamas
individualiai.

Lietuvos tarptautinėje privatinėje teisėje šis klausimas nėra sureguliuotas įstatyminiame

lygmenyje, tačiau tiek teismų praktikoje, tiek doktrinoje yra laikomasi nuomonės, jog
sprendžiant pagrindinio santykio ir šalutinės problemos klausimą, turėtų būti taikomos
savarankiškos kolizinės normos (tai yra santuokos nutraukimo klausimas turėtų būti
sprendžiamas taikant LR CK 1.29 straipsnio pirmąją dalį ir santuokos nutraukimo klausimas
sprendžiamas pagal JAV teisę, o paveldėjimo santykiams turėtų būti taikoma anksčiau
minėta LR CK 1.62 straipsnio pirmoji dalis ir klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos
Respublikos teisę)[2].

Išskaidymas

Su šalutine problema glaudžiai susijęs kitas svarbus tarptautinės privatinės teisės klausimas
– išskaidymas. Analizuojant ginčo santykį gali tekti taikyti skirtingas kolizines normas,
kadangi teisinis santykis gali turėti keletą elementų (pavyzdžiui, sutarties forma, sutarties
turinys, sutarties šalys) arba teisinis santykis gali pereiti keletą stadijų (pavyzdžiui, santykio
atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas). Tokie atvejai, kai santykiui taikomos skirtingos
kolizinės normos tarptautinėje privatinėje teisėje vadinama išskaidymu.

Išskaidymo pavyzdys galėtų būti tokia situacija, kai tarp kreditoriaus – Latvijos juridinio
asmens ir skolininko – Lietuvos juridinio asmens sudaryta paskolos sutartis. Šalys sutarčiai
taikytinos teisės nepasirinko. Sutartis sudaryta Lietuvoje. Vėliau tarp šalių kilo ginčas dėl
sutarties vykdymo ir galiojimo. Šiuo atveju taikomos skirtingos kolizinės normos
skirtingiems santykio elementams. Sprendžiant šalių teisnumo ir veiksnumo klausimą –
Lietuvos juridinio asmens teisiniam statusui nustatyti bus taikoma Lietuvos, o Latvijos
juridiniam asmeniui – Latvijos teisė vadovaujantis LR CK 1.19 straipsniu. Sutarties galiojimo
klausimas  bus sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos teisę vadovaujantis LR CK 1.38
straipsnio antrąja dalimi. O šalių teisės ir pareigos bus sprendžiamos pagal Latvijos teisę
vadovaujantis LR CK 1.37 straipsnio ketvirtąja dalimi, kadangi labiausiai su prievole susijusi
valstybė turėtų būti laikoma kreditoriaus (Latvijos juridinio asmens) valstybė.

Išskaidymo sprendimo taisyklės, kaip ir šalutinės problemos atveju, taip pat nerasime
Lietuvos Respublikos teisės norminiuose aktuose, tačiau tiek teismų praktikoje, tiek
doktrinoje teigiama, jog esant daugialypiam, susidedančiam iš kelių savarankiškų elementų
santykiam, turėtų būti taikomos skirtingos kolizinės normos, ko pasėkoje ir skirtingų šalių
teisė.

Grąžinimas (renvoi)

 Tarptautinėje privatinėje teisėje viena iš svarbiausių, su kolizinių normų taikymu susijusi

problema – grąžinimas arba kitaip vadinamas renvoi. Teismas, pritaikęs kolizinę normą
 50

nustato, kad turi būti taikoma užsienio valstybės teisė. Tuomet kyla klausimas, ar turi būti
taikoma užsienio valstybės materialioji teisė (normos, reguliuojančios šalių santykius), ar
turėtų būti taikomos visa teisės sistema, įskaitant ir užsienio valstybės kolizines normas.
Situacija, kai į taikytinos teisės sampratą įtraukiama ne tik užsienio valstybės materialioji
teisė, bet ir joje egzistuojančios kolizinės normos, kurios nurodo taikyti kitos valstybės
teisę, vadinamas renvoi, tai yra grąžinimu.

Teorijoje skiriamos šios renvoi rūšys: paprastasis renvoi ir dvigubas renvoi.

Paprastas renvoiyra tuomet, kai teismas taiko užsienio valstybės kolizines normas, išskyrus
užsienio renvoi kolizines normas. Renvoi atvejis, kai nacionalinės teisės kolizinės normos
nukreipia į užsienio valstybę, o užsienio valstybės kolizinės normos taikytiną teisę nurodo
nacionalinę teisę, tai yra grąžina atgal, vadinamas remisija.  Tuo atveju, kai nacionalinės
kolizinės normos nukreipia į užsienio valstybę, o užsienio valstybės kolizinė norma taikytina
teise nurodo trečią valstybę, tai vadinama transmisija.

Dvigubas renvoi yra tuomet, kai teismas taiko užsienio valstybės kolizines normas, įskaitant
renvoi normas. Tai yra kai nacionalinės kolizinės normos nukreipia į užsienio teisę, teismas,
taikydamas užsienio kolizines normas jas taiko taip, kaip taikytų tos šalies teismas ir
įvertina ir grąžinimą reglamentuojančias normas. Šiuo atveju teismas taiko tiek kolizinę,
tiek materialinę teisę tos valstybės, kurią nurodo užsienio valstybės kolizinės normos.

Remisijos ir dvigubo renvoi atveju yra įmanoma, kad teismas gali pakliūti į begalinę kolizijos
sprendimo grandinę, kuomet iš vienos valstybės taikytinos teisės nukreipiama į kitą ir taip
be galo.

Renvoi vertinama nevienodai: vieni autoriai teigia, jog remisija yra priimtina, kadangi jei
nacionalinėje teisėje (teismo vietos teisėje) įtvirtinta kolizinė norma nurodo užsienio teisę, o
pastaroji nesiekia sureguliuoti duoto santykio ir daro nuorodą atgal į nacionalinę / teismo
vietos teisę, tai būtų neprotinga atsisakyti tokio “pasiūlymo”. Renvoi priešininkai teigia, kad
jeigu nacionalinėje teisėje įtvirtinta kolizinė norma siunčia į užsienio teisę, tai reiškia, kad
doktrininiu požiūriu užsienio teisė laikoma glaudžiau susijusi su duotu teisiniu santykiu, nei
teismo vietos teisė, todėl ją ir reikia taikyti.

Renvoi problema paprastai sprendžiama šiais būdais:

Pirma, valstybė savo vidaus teisėje gali nustatyti, jog taikytina (užsienio) teise ji pripažįsta
tik užsienio valstybių materialinę teisę, o ne jos kolizines ar renvoi normas. Tai yra valstybė
gali pareikšti, jog renvoi instituto ji apskritai nepripažįsta.

Antra, valstybė gali nustatyti, jog ji pripažįsta paprastąjį renvoi, arba vieną iš jo rūšių –
remisiją arba transmisiją. Valstybė taip pat gali nustatyti, jog tik tam tikrų santykių atžvilgiu
yra pripažįstama remisija, o tam tikrais atvejais - transmisija.

Trečia, valstybė gali nustatyti, jog ji pripažįsta dvigubą renvoi ir nustatyti specialias
taisykles, įgalinančias užkirsti kelią begaliniams grąžinimo į kitos šalies taikytiną teisę
taisykles.

Lietuvos tarptautinėje privatinėje teisėje pasirinktas mišrus šios problemos sprendimo

variantas. LR CK 1.10 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtinta, jog nuoroda į užsienio teisę
reiškia nuorodą į atitinkamos valstybės vidaus materialinę teisę, o ne šios valstybės
 51

tarptautinę privatinę teisę, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis. Taigi preliminariai
darytina išvada, jog Lietuvoje renvoi nepripažįstamas, tačiau šiai taisyklei yra nustatytos
tam tikros išimtys. Šias išimtis įtvirtina LR CK 1.14 straipsnis, kuris nustato atvejus, kuomet
renvoi nepripažįstama, taip pat kada pripažįstama remisija ir transmisija.

Pagal Lietuvos tarptautinę privatinę teisę renvoi nepripažįstama, jeigu taikytiną teisę yra
pasirinkusios sandorio šalys, taip pat kai yra nustatoma sandorio formai ir nesutartinėms
prievolėms taikytina teisė (pavyzdžiui, taikytina teisė žalos padarymo atveju). Remisija
(grąžinimas į Lietuvos Respublikos taikytina teisę) pripažįstamas nustatant asmens civilinį
teisinį statusą. Tiek remisija, tiek transmisija gali būti pripažįstama tik civilinio kodekso arba
užsienio teisės numatytais atvejais. Visgi vienintelis civiliniame kodekse nustatytas remisijos
pripažinimo atvejis yra aukščiau minėtas, su asmens teisinio statuso nustatymu susijęs,
atvejis. LR CK 1.14 straipsnio penktojoje dalyje įtvirtinta tarptautinių sutarčių viršenybės
nacionalinės teisės atžvilgiu taisyklė, tai yra – jei turi būti taikoma tarptautinė sutartis ir ši
tarptautinė sutartis nustato atgalinių nukreipimų ir nukreipimų į trečiosios valstybės teisę
klausimus, jie sprendžiami pagal tarptautinės sutarties nuostatas.

Atsisakymas taikyti užsienio teisę

 Su kolizinių normų taikymu glaudžiai susijusi ir kita tarptautinėje privatinėje teisėje
egzistuojanti problema – atsisakymas taikyti užsienio teisę. Aplinkybė, jog teisinis santykis
turi užsienio elementą ir šiam santykiui taikytina kolizinė norma nukreipia į užsienio
valstybės taikytiną teisę, nereiškia, jog ši teisė bus taikoma. Gali paaiškėti, jog dėl tam tikrų
priežasčių užsienio teisės taikyti negalima.

Šiuolaikinė tarptautinė privatinė teisė skiria tris pagrindinius atvejus, kai užsienio teisės
galima netaikyti:

Pirma, teismas gali atsisakyti taikyti užsienio teisę, jeigu ginčo santykį reglamentuoja
imperatyvios teismo vietos valstybės arba trečiosios valstybės, su kuria teisinis santykis yra
susijęs, teisės normos;

Antra, pagal kolizines normas nustatytos taikytinos užsienio valstybės teisės galima
netaikyti, jeigu byla su ta valstybe nėra susijusi arba ji labiau susijusi su kita valstybe;

Trečia, užsienio teisės galima netaikyti motyvuojant tuo, kad jos taikymas prieštarautų
teismo vietos valstybės teisės įtvirtinai viešėjai tvarkai.

Kai kuriose valstybėse, taip pat ir Lietuvoje numatyta galimybė netaikyti užsienio teisės
tuomet, kai nei ginčo šalims, nei teismui nepavyksta nustatyti taikytinos teisės turinio.

Imperatyvios teisės normos. Imperatyvios teisės normos teisės požiūriu yra privalomai

taikytinos taisyklės, įtvirtintos taikytinose tarptautinėse konvencijose bei nacionaliniuose
įstatymuose, ir kurių taikymo negalima išvengti privačiais susitarimais.

Paprastai yra kalbama apie teismo vietos imperatyvinių taisyklių privalomą taikymą. Bet kai
kuriose valstybėse yra normų užtikrinančių ir taikymą imperatyvinių taisyklių tos valstybės,
kurios teisė būtų taikoma, jei šalys nebūtų pasirinkusios kitos taikytinos teisės. Taipogi būna
reikalavimų privalomai taikyti vartotojus ginančias imperatyvines taisykles, esančias
vartotojo buvimo vietos valstybėje, o taip pat darbuotojus ginančias tokias normas,
veikiančias nuolatinės darbo vietos valstybėje.
 52

Didžiausia problema taikant išlygą dėl imperatyvių teisės normų taikymo yra susijusi su
vienos ar kitos teisės normos įvertinimu – ar ji yra imperatyvi, ar ne. Imperatyviomis teisės
normomis gali būti laikomos tiek viešosios, tiek privatinės teisės normos. Pavyzdžiui,
imperatyviomis normomis pirmiausiai laikytinos baudžiamosios teisės, mokesčių teisės
normos, normos reglamentuojančios kainų kontrolę, eksporto ir importo operacijas,
antimonopoliniai įstatymai ir panašiai. Tokios užsienio valstybės teisės normos netaikomos,
o taikoma vidaus teisė.

Taikant imperatyvias teisės normas reikia atsižvelgti ir į viešosios tvarkos išlygą. Teismas,
taikydamas užsienio valstybės imperatyvią teisės normą, gali atsisakyti ją taikyti, jeigu ši
norma prieštarauja vidaus viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, vyras ir moteris sudarė santuoką
valstybėje, kurioje ištuoka yra draudžiama. Jie abu yra tos valstybės piliečiai, tačiau gyvena
valstybėje, kur ištuoka yra leidžiama ir nori nutraukti santuoką. Šiuo atveju valstybės,
kurios piliečiai yra sutuoktiniai, imperatyvių teisės normų, draudžiančių ištuoką, taikymas
prieštarautų teismo vietos valstybės viešėjai tvarkai, todėl teismas gali atsisakyti taikyti
imperatyvias užsienio valstybės teisės normas. Tokie patys sprendimai gali būti, kai užsienio
valstybės imperatyvios teisės normos nustato neprotingus santuokos nutraukimo ribojimus,
arba, pažeisdamas vyro ir moters lygiateisiškumo principą, suteikia teisę nutraukti santuoką
tik vyrui  ar žmonai.

Lietuvos tarptautinėje privatinėje teisėje taip pat numatyta galimybė atsisakyti taikyti
užsienio valstybės teisę, jei ji prieštarauja Lietuvos ar kitos trečiosios valstybės
imperatyvioms teisės normoms. LR CK 1.11 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta, jog
Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyvios
teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys savo susitarimu yra pasirinkusios kitokią
užsienio teisę. Šiame straipsnyje taip pat pabrėžiama, jog vertinant, ar konkreti teisės
norma yra imperatyvi, turi būti atsižvelgiama į šios normos prigimtį, tikslus bei jų taikymo
ar netaikymo pasekmes.

Labiausiai susijusios teisės išlyga. Ši išlyga reiškia, jog nors taikant kolizines normas
nustatoma, jog taikoma užsienio valstybės teisė, tačiau atsižvelgus į visas su nagrinėjama
byla susijusias aplinkybes (faktus), aiškiai darytina išvada, jog ginčas labiau susijęs su kita
valstybe. Labiausiai susijusios teisės išlyga gali būti siejama su šalimis, jų gyvenamąja
vieta, prievole, jos vykdymo vieta ar tam tikra prievolei būdingiausios pareigos atlikimo
vieta, kitais kriterijais. Visi kriterijai nustatomi kiekvienu konkrečios bylos nagrinėjimo
atveju ir gali skirtis. Ši išlyga paprastai netaikoma tais atvejais, kai šalys yra pasirinkusios
jų santykiams taikytiną teisę, tačiau, jei šalys pasirinko taikytiną teisę siekdamos išvengti
imperatyvių valstybės teisės normų taikymo, teismas turi teisę netaikyti šalių pasirinktos
teisės.

LR CK 1.11 straipsnio trečiojoje dalyje taip pat įtvirtinta labiausiai susijusios teisės išlyga.
Teigiama, jog pagal kodekse įtvirtintas taisykles nustatyta taikytina teisė gali būti
netaikoma, jeigu atsižvelgiant į  visas bylos aplinkybes ta teisė aiškiai nėra susijusi su byla
ar jos dalimi, o su ja labiausiai susijusi kitos valstybės teisė.

Viešoji tvarka. Kolizinės normos, darančios nuorodą į užsienio įstatymus, veikimas gali

būti apribojamas “viešosios tvarkos” išlyga. Ši išlyga reiškia, kad užsienio įstatymas, į kurį
nurodo kolizinė norma, gali būti teismo netaikomas dėl tam tikrų to užsienio įstatymo
nuostatų turinio. Tokiomis nuostatomis, dėl kurių atsisakoma taikyti užsienio įstatymus,
istoriškai yra laikomos nuostatos, kurios prieštarauja teismo vietos “moralei”, “geriems
papročiams”, “teisėtvarkos pagrindams”, “visuomenės interesams” ir pan.
 53

Viešosios tvarkos doktrina yra vienas iš aptakiausių ir bene sunkiausiai taikomų tarptautinės
privatinės teisės institutų, suteikiantis teismui plačią diskrecijos teisę. Viešosios tvarkos
išlyga yra „gynybinė“ ir leidžia valstybei apsaugoti savo pagrindinius, gyvybiškai svarbius
vidaus ir užsienio politikos interesus.

Pradžioje vyravo „vietos viešosios tvarkos“ koncepcija, gynusi tik vidaus teisėje nustatytus
valstybės interesus. Modernioji “viešosios tvarkos” koncepcija transformavosi į “tarptautinę
viešąją tvarką”. Pastaroji samprata labiau siejama ne su valstybės vidaus įstatymais, o su
natūraliais teisės principais, valstybės politiniais, ekonominiais ir socialiniais pagrindais.

Teorijoje skiriamas pozityvus ir negatyvus viešosios tvarkos doktrinos poveikis.  Negatyvus

viešosios tvarkos doktrinos poveikis reiškia atsisakymą taikyti užsienio teisę motyvuojant
tuo, kad užsienio teisės taikymas sukeltų nepriimtinų padarinių arba yra visiškai
nesuderinama su teismo vietos valstybės ekonominio, socialinio, politinio funkcionavimo
principais. Pozityvus šio doktrinos poveikis yra tas, kad teismas, analizuodamas užsienio
valstybės teisės turinį, nusprendžia taikyti imperatyvias savo valstybės teisės normas.

Pažymėtina, jog sąvokos „viešoji tvarka“  turinio apibrėžti neįmanoma. Jos turinį galima
atskleisti tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes ir konkrečias teisės normas. Teismas
gali taikyti viešosios tvarkos išlygą tik išanalizavęs taikytiną užsienio teisę, faktines bylos
aplinkybes, savo nacionalinę teisę, galimą užsienio teisės taikymo rezultatą, galimą
nacionalinės teisės taikymo rezultatą ir užsienio bei nacionalinės teisės taikymo rezultatų
lyginimą, užsienio teisės taikymo rezultatą tarptautinės teisės požiūriu. Tik atlikęs išsamią
analizę teismas gali daryti išvadą, ar užsienio teisės taikymas pažeis viešąją tvarką.

Tarptautinės privatinės teisės teorijoje išskiriami tokie pagrindiniai viešosios tvarkos

pažeidimo pavyzdžiai:

Pirma, užsienio teisė netaikoma, jeigu jos taikymas reikštų pagrindinių žmogaus teisių ir
laisvių pažeidimą (pavyzdžiui, nustatytų skirtingą santuokinių ir nesantuokinių vaikų teisinį
statusą);

Antra, užsienio teisė netaikoma, jeigu jos taikymas prieštarautų teisingumui, padorumui,
pagrindinėms visuomenėje nusistovėjusioms moralės nuostatoms (pavyzdžiui, įteisintų
prostituciją);

Trečia, užsienio teisė netaikoma, jeigu jos taikymas pažeistų valstybės interesus ar
pakenktų geros kaimynystės su užsienio valstybe santykiams (pavyzdžiui, užsienio teisės
taikymas leistų išvengti šalims mokesčių mokėjimo užsienio valstybėje).

Pažymėtina, jog viešosios tvarkos išlyga nereiškia užsienio valstybės teisės nepripažinimo.
Viešosios tvarkos išlyga reiškia negalėjimą taikyti užsienio valstybės teisės, o ne jos
nepripažinimą

Reikia atskirti viešosios tvarkos išlygos taikymą ir imperatyvių vidaus teisės normų taikymą.
Imperatyvių teismo vietos valstybės teisės normų taikymas paprastai reiškia, jog taikytinos
teisės problema atkrinta, kadangi bus taikoma teismo vietos valstybės teisė, atitinkamai
nereikės taikyti ir viešosios tvarkos išlygos. Viešosios tvarkos išlyga leidžia atsisakyti taikyti
trečiosios valstybės imperatyvias teisės normas, jei jos prieštarauja teismo vietos valstybės
teisei. Viešosios tvarkos išlyga apima tik dalį pagrindinių imperatyvių teisės normų,
daugiausiai susijusių su žmogus teisėmis.
 54

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.11 straipsnio pirmojoje dalyje taip pat įtvirtinta
galimybė netaikyti užsienio teisės normų, jeigu jų taikymas prieštarautų Lietuvos
Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai.

Užsienio teisės turinio nustatymas

 Su kolizinių teisės normų taikymu glaudžiai susisijusi kitas tarptautinės privatinės teisės
reguliuojamas klausimas – užsienio teisės turinio nustatymas. Teismas, tinkamai
kvalifikavęs teisinį santykį, išsprendęs kitus su kolizinių normų taikymu susijusius klausimus
ir parinkęs tam santykiui taikytiną kolizinę norma dažnai turi taikyti užsienio teisę, tai yra
nustatyti užsienio teisės turinį. Kyla klausimas – kas turi pareigą nustatyti užsienio teisės
turinį.

Tarptautinėje privatinėje teisėje vyrauja trys pagrindinės nuomonės dėl užsienio teisės
turinio nustatymo:

Pirma, valstybėse, kur užsienio teisės turinys yra laikomas teisės klausimu, ir
vadovaujamasi principu „teisėjai žino įstatymus“, užsienio teisės turinį turi nustatyti
teismas ex officio (savo iniciatyva). Šiuo atveju teismas turi veikti lygiai taip pat, kaip jis
veiktų, jeigu taikytų savo valstybės nacionalinę teisę, tai yra teismas turi išsiaiškinti, kokie
užsienio valstybės įstatymai reguliuoja ginčo santykį, gauti šių įstatymų oficialų tekstą,
nustatyti, ar tie įstatymai galioja ir nėra pakeisti, išsiaiškinti, kaip šie įstatymai taikomi
užsienio valstybės teismų praktikoje, kaip aiškinami teisės doktrinoje ir panašiai.

Antra, valstybės, kuriose užsienio teisės turinys yra laikomas fakto klausimu, užsienio teisės
turinį turi nustatyti šalys. Taigi pastaruoju atveju visus veiksmus, susijusius su užsienio
teisės turinio nustatymu turi atlikti ginčo šalis ar šalys, kurios vadovaujasi užsienio teise.

Trečia, mišrus variantas – tai yra užsienio teisės turinį gali nustatyti tiek teismas ex officio,
tiek šalys.

Lietuva priskirtina trečiajai šalių grupei, kur užsienio teisės turinį gali nustatyti tiek teismas
ex officio, tiek šalys savo iniciatyva. Ši taisyklė įtvirtinta tiek Lietuvos Respublikos
civiliniame kodekse, tiek civilinio proceso kodekse (808 straipsnis). LR CK 1.12 straipsnyje
yra įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais
užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva. Jeigu užsienio
teisės taikymą numato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius
įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną
atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Ginčo
šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną teisę.

LR CK 1.12 straipsnio 3 ir 4 dalyje įtvirtintas taisykles galima priskirti prie atsisakymo taikyti
užsienio teisę pagrindų (šio skyriaus 2.6. dalis). Nurodoma, jog teismas turi teisę taikyti
Lietuvos Respublikos teisę, jei užsienio teisės turinio nepavyksta nustatyti nei teismui ex
officio, nei ginčo šaliai. Taip pat teismas turi teisę išimtiniais atvejais, kai būtina imtis skubių
laikinų asmens teisių ar jo turto apsaugos priemonių, kol bus nustatyta ginčui taikytina teisė
ir jos turinys, neatidėliotinus klausimus išspręsti taikydamas Lietuvos Respublikos teisę.

Kiti su kolizinių normų taikymų susiję klausimai

 55

Kolizinių normų adaptacija. Adaptacija - tai skirtingų valstybių teisės normų, taikomų

duotiems teisiniams santykiams, suderinimas ir vieningos visumos sudarymas taip, kad lyg
tos normos būtų sukurtos vieno įstatymo leidėjo. Adaptaciją atlieka teismas, taikantis
skirtingų valstybių teisės normų kompleksą.

Adaptacijos teorijos šalininkai laikosi nuomonės, kad esant skirtingoms užsienio valstybių
teisės normoms, normas yra būtina adaptuoti, suderinti viena su kita ir jų pagrindu sudaryti
materialinės teisės normą, kurią ir vertėtų taikyti. Dažniausiai šios teorijos pagrindu
nusprendžiama taikyti vieną teisės sistemą duotam teisiniam santykiui, tuo tarpu kai
teismas pagal savo nacionalines kolizines normas turėtų taikyti keletą teisės sistemų. Tokiu
būdu tam, kad pašalinti minėtus prieštaravimus, teismas pasirenka vieną iš taikytinų teisių,
kuri teismo nuomone išsprendžia teisinį santykį tinkamiausiu būdu. Ši teorija gali būti
taikoma tose valstybėse, kur teismui suteikiama ne tik teisės normų aiškinimo bet ir naujų
teisės normų kūrimo funkcija, tuo tarpu kontinentinės teisės sistemos valstybėse, kur
teismai tik taiko įstatymus ir juos aiškina, bet nekuria kolizinių normų adaptacija sunkiai
įsivaizduotina.

Adaptacijos problema realiai gali kilti tada, kai kolizinė norma daro nuorodą į dvi
nesuderinamas teises. Tikslios kolizinės normos sudaro prielaidas išvengti šios problemos.

Vidaus įstatymų kolizija: tarpsritinė ir tarpasmeninė kolizijos. Tarpsritinės

(Interlokalinės) kolizijos kyla tuomet, kai vienoje valstybėje egzistuoja kelios teisės
sistemos (pavyzdžiui, federacinėse valstybėse, tokiose kaip JAV, kuri sudaryta iš daugelio
valstijų). Tuomet tarptautinėje privatinėje teisėje kyla termino „šalis“ supratimas, kuris
nebūtinai turi sutapti su sąvoka “valstybė”. Šiuo atveju reikia nustatyti ne tik šalies teisę,
bet it toje šalyje esančios struktūrinės dalies teisę ir ją taikyti. Taigi tarptautinėje privatinėje
teisėje valstybė gali apjungti keletą “šalių”, o Anglija, Škotija, Kalifornija yra “šalys”
tarptautinės privatinės teisės prasme, nes jos turi skirtingas teisės sistemas.

Iš esmės skiriasi tarpsritinių ir tarptautinių kolizijų reguliavimas. Valstybės tarpsritinės 

kolizijos kyla tarp vienarūšių socialinių - politinių sistemų, o tarptautinės - tarp skirtingų.
Tarpsritinės ir tarptautinės kolizijos turi vieną pradą - tai skirtumas tarp įstatymų turinio ir
jų taikymo praktikos. Todėl yra galimas analogiškų kolizinių normų panaudojimas kaip ir
tarptautinėse kolizijose. Tarpsritiniams santykiams, kalbant apie kitos šalies teismo
sprendimų pripažinimą ir įvykdymą, yra nebūdingas abipusiškumo principas. Valstybė,
turinti kelias teisės sistemas, nustato besąlyginį teismų sprendimų pripažinimą, tuo tarpu
užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimas yra grindžiamas tarptautinio mandagumo
bei abipusiškumo principais. Tarpsritinės kolizijos įveikiamos priimant ne tarptautinę sutartį,
o federalinį įstatymą, unifikuojantį kolizines bei materialines normas.

Tarpasmeninės (Interpersonalinės) kolizijos. Daugumoje besivystančių valstybių (Azijos,

Afrikos, Lotynų Amerikos) šalia civilinės ir kitų teisės šakų egzistuoja religinės ar paprotinės
teisės sistemos. Tokios religinės (paprotinės) normos konfliktuoja tiek tarpusavyje, tiek su
valstybine teisės sistema. Todėl eilėje besivystančių valstybių pagrindinėmis kolizijomis
yra tarpasmeninės kolizijos, t.y. kolizijos tarp tų paprotinių normų. Jos labai paplitusios
santuokos, šeimos bei paveldėjimo santykiuose, nes šiose srityse labai stiprūs yra papročiai
bei tradicijos.

Tarpasmeninės kolizijos bruožas yra ryšio neturėjimas su kokia nors teritorija, nes šiuo
atveju konkuruoja paprotinės normos, veikiančios ne tiek apibrėžtoje teritorijoje, kiek tam
tikroje žmonių grupėje.
 56

Tarpasmeninės kolizijos vertinamos labai įvairiai: vieni teigia, jog jos yra analogiškos
kolizinėms normoms ir patenka į tarptautinės privatinės teisės reguliavimo sritį; kiti teigia,
jog tarpasmeninės  kolizinės normos yra iš esmės skirtingos, jos skirtingai sprendžiamos,
todėl jos nepatenka į tarptautinės privatinės teisės reguliavimo sritį; tretieji teigia, jog šios
normos yra pereinamosios, tarpinės tarp religinių ir teisės normų, todėl jos nėra teisės
normomis.

Įstatymų apėjimas tarptautinėje privatinėje teisėje. Pasitaiko atvejų, kai specialių

susitarimų pagalba sutarties šalys išvengia privalomų įstatymų taikymo jų sutarčiai arba
tokių įstatymų taikymo išvengia pakeisdamos nuolatinę gyvenamąją vietą, atsisakydamos
pilietybės, nurodydamos kitą, nei iš tiesų yra, sandorio sudarymo vietą. Tai dažniausiai būna
susiję su atsakomybės ribojimu. Tokia situacija tarptautinėje privatinėje teisėje
vadinama įstatymų apėjimu.

Atitinkamai įvairių teisės sistemų doktrina skirtingai žiūri į įstatymų apėjimo problemą. 
Pavyzdžiui, Prancūzijos teismų praktika sukūrė bendrą doktriną, pagal kurią bet koks
įstatyme numatyto draudimo apėjimas dirbtinės kolizinės išlygos būdu daro negaliojančią
visą tokią sutartį. Kitose kontinentinės Europos valstybėse laikoma, jog sutartis lieka galioti,
tačiau negalioja tik tie teisiniai rezultatai, kurie susiję su įstatymo apėjimu. Yra autorių,
manančių, kad įstatymo apėjimas yra visiškai nesusijęs su tarptautine privatine teise. Jie šį
reiškinį vertina kaip išplaukiantį grynai tik iš nacionalinės civilinės teisės. Teigiama, kad
visais atvejais turi būti pripažįstamas kolizinės normos veikimas, net ir tada, kai tokia
norma veikia dirbtinai, siekiant apeiti valstybės vidaus privalomas normas.

LR CK įstatymo apėjimo klausimų nereglamentuoja, tačiau doktrinoje siūloma įstatymo

apėjimo ir jo teisinius padarinius spręsti vadovaujantis bendrąja viešosios tvarkos išlyga

 „Šlubuojantys santykiai”. Dar viena iš problemų, kylančių taikant kolizines normas

tarptautinėje privatinėje teisėje yra situacija, kai tie patys faktiniai santykiai gali būti
skirtingai įvertinti pagal skirtingų valstybių teisę ir vienose valstybėse būtų pripažinta, jog
tam tikri santykiai egzistuoja, kitose ne. Pavyzdžiui, gali atsitikti taip, kad vienoje valstybėje
vyras ir moteris bus sutuoktiniais, o kitoje - tik sugyventiniais; vienoje valstybėje
paveldėjimas pereis vienam asmeniui, o kitoje - kitam; vienoje valstybėje asmuo bus
pripažintas mirusiu, o kitoje - laikomas gyvu; vienoje valstybėje sutartis bus galiojanti, o
kitoje - ne ir panašiai. Toks reiškinys tarptautinėje privatinėje teisėje įgavo “šlubuojančių
santykių” pavadinimą.

„Šlubuojančių santykių“ problemos išsprendimas visada priklausys nuo to,  kokia teisė bus
taikoma (arba kokioje valstybėje bus nagrinėjamas ginčas ir kokios kolizinės normos bus
taikomos). Bet kuriuo atveju iškilus „šlubuojančių santykių“ taikymo problemai, išliek
galimybė atsisakyti taikyti užsienio valstybė remiantis „viešosios tvarkos“ išlyga arba taikyti
imperatyvias nacionalinės teisės normas.               

Kontroliniai klausimai:

1. Apibūdinkite, ką vadinama kolizine norma, kokia yra jos struktūra.

2. Kokias žinote kolizinių normų rūšys. Pateikite pavyzdžių.
3. Kokios pagrindinės problemos kyla taikant kolizines normas?
4. Išvardinkite Jums žinomas kvalifikavimo teorijas (doktrinas).
5. Ar pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą yra pripažįstamas renvoi. Atsakymą pagrįskite.
6. Kada teismas turi teisę atsisakyti taikyti užsienio teisę?
 57

[1] Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2000 12 21 Lietuvos Respublikos teismų praktikos,

taikant tarptautinės privatinės teisės normas, apibendrinimo apžvalga. Teismų praktika,
2001 01 17 Nr. 14.

[2] Šios nuomonės laikosi profesorius V.Mikelėnas, taip pat tokią pačia poziciją išsakė
Lietuvos Aukščiausiasis teismas anksčiau minėtoje 2000 m. gruodžio 12 d. teismų praktikos,
taikant tarptautinės privatinės teisės normas, apibendrinimo apžvalgoje.

Uždavinys

Valstybės A piliečiai, susituokę valstybėje A penkerius metus gyvena Lietuvoje. Sutuoktiniai

kreipėsi į Lietuvos Respublikos teismą, prašydami juos ištuokti ir padalinti santuokos metu
įgyta kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą taip pat išspręsti klausimą dėl vaikų gyvenamosios
vietos nustatymo. Sutuoktiniai santuokos metu buvo pradėję verslą tiek Latvijoje, tiek
Lietuvoje, Latvijoje turi nekilnojamojo turto. Valstybėje A ištuoka yra draudžiama. Valstybės
A kolizinės normos nustato, jog santuokos nutraukimui taikoma valstybės, kurios piliečiai
yra sutuoktiniai, teisė.

Klausimai uždavinio sprendimui:

·        Kokius teisės ir fakto klausimus turėtų išspręsti teismas prieš pradėdamas nagrinėti
ginčą?

·        Kaip turėtų būti sprendžiamas kolizinių normų taikymo klausimas, jei sutuoktiniai į
teismą kreipėsi dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo ir vaiko gyvenamosios vietos
nustatymo?

·        Ar gali teismas nutraukti santuoką remdamasis viešosios tvarkos ar imperatyvių

teisės normų išlyga?

Literatūra

1. Mikelėnas V. Tarptautinės privatinės teisės įvadas. Vilnius, Justicija, 2001.

2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. Vilnius,
Justicija, 2001.
3. Cheshire and North‘s (North P.M., Fawcett J.J.) Private International Law. 12th ed., London,
1992.
4. Bernd von Hoffman. Internationales Privatrecht. 6. Auflage. Muenchen: Beck, 2000.
5. Л. Н. Ануфриева, Международное частное право, Общая часть, Том 1, Москва,
Издательство БЕК, 2000.

4. ĮSTATYMŲ KOLIZIJA ATSKIROSE TEISINIŲ SANTYKIŲ 

SRITYSE

Tai viena iš labiausiai praktinį pritaikomumą turinčių kurso temų. Nagrinėjamoje

 58

temoje studentai supažindinami su įstatymų kolizijų sprendimo atskirose srityse

specifika.

4.1. Asmenų civiliniam statusui taikytina teisė

4.2. Šeimos santykiams taikytina teisė

4.3. Paveldėjimo santykiams taikytina teisė

4.4. Daiktinėms teisėms taikytina teisė

4.5. Sutartinėms prievolėms taikytina teisė

4.6. Nesutartinėms prievolėms ir kitoms prievolėms taikytina teisė

4.7. Darbo santykiams taikytina teisė

4.8. Taikytinos teisės klausimai tarptautiniame komerciniame arbitraže

 
4.1. Asmenų civiliniam statusui taikytina teisė  

Fizinio asmens teisiniam statusui taikytina teisė. Nuolatinė gyvenamoji

vieta.

            Visų pirma būtina nustatyti, ką reiškia fizinio asmens teisinis statusas, taigi
kokiems klausimams taikoma fizinio asmens teisiniam statusui taikytina teisė. Fizinio
asmens civilinis teisinis statusas apima tai asmens teisę į vardą, pavardę, gimimo,
mirties momento nustatymą, nuolatinės gyvenamosios vietos ir gyvenamosios vietos
nustatymą, teisnumą, veiksnumą, asmens pripažinimą neveiksniu arba ribotai
veiksniu, nežinia kur esančiu ir paskelbimą mirusiu[1].

            LR CK 1.15 straipsnis visų pirma nustato, kad užsienio piliečiai ir asmenys
be pilietybės Lietuvoje turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos piliečiai. Taip
pat yra nustatyta, kad šios taisyklės išimtis gali nustatyti LR įstatymai. Kaip tokią
išimtį galima paminėti LR Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo
konstituciniame įstatyme nustatytus apribojimus įsigyti žemę, miškus ir vidaus 
vandenis užsienio subjektams, neatitinkantiems europinės ir transatlantinės
integracijos kriterijų. Pagrindinis kolizinis principas, kuriuo remiantis nustatoma
fizinio asmens veiksnumui taikytina teisė, yra fizinio asmens nuolatinės
gyvenamosios vietos principas arba lex domicilii (LR CK 1.16 str. 1 d.). Šis principas
yra taikomas ir asmenų gimimo ir mirties momento nustatymui (LR CK 1.15 str. 2
d.), ir pripažinimui nežinia kur esančiu bei paskelbimui mirusiu (LR CK 1.18 str.).
Nuolatinės gyvenamosios vietos samprata yra pateikta LR CK 2.12 str.: „Fizinio
asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar
jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat
arba daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo
asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta“. Taigi, tam, kad būtų
galima nustatyti, kur yra fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, būtina nustatyti:
 59

1) kur jis nuolat arba daugiausia gyvena; 2) kur yra asmens asmeninių, socialinių ir
ekonominių interesų buvimo vieta; 3) kurią valstybę asmuo laiko savo asmeninių,
socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Svarbūs kriterijai nustatant fizinio
asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra asmens darbo vietą, turto vieta, šeimos
narių gyvenamoji vieta ir pan. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę
gyvenamąją vietą, tačiau ji laikui bėgant gali keistis. LR CK 2.16 str. numato ir tokį
kriterijų kaip fizinio asmens gyvenamoji vieta, apibrėždamas ją kaip vietą, kurioje jis
faktiškai daugiausiai gyvena. Gyvenamosios vietos kriterijus gali būti panaudotas
kaip papildomas kriterijus nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, o taip pat
kaip fizinio asmens teisiniam statusui taikytinos teisės nustatymo kriterijus tais
atvejais, jei asmens nuolatinės gyvenamosios vietos negalima nustatyti (LR CK 2.16
str. 2, 3 d.d.).

            Pažymėtina tai, kad LR CK taisyklės, remiantis kuriomis nustatoma fizinio

asmens teisiniam statusui taikytina teisė, gali būti taikomos tik tuo atveju, jei
atitinkamo klausimo nereguliuoja Lietuvos ir užsienio valstybės pasirašyta dvišalė
sutartis dėl teisinės pagalbos. Pažymėtina, kad daugumoje šių sutarčių naudojamas
ne nuolatinės gyvenamosios vietos, o pilietybės (lex patriae) kolizinis principas.

                      Juridinio asmens teisiniam statusui taikytina teisė

Juridinio asmens teisinis statusas apima šiuos klausimus: ar asmuo yra laikomas
juridiniu, jo teisinę formą, pavadinimą ir jo gynimą, juridinio asmens steigimo,
reorganizavimo, likvidavimo tvarką, organų sistemą ir kompetenciją, civilinę
atsakomybę, atstovavimą, įstatymų ir steigimo dokumentų pažeidimo pasekmes (LR
CK 1.20 str. 1 d.). Tarptautinės privatinės teisės doktrinoje yra išskiriami keli
kriterijai, kurie yra taikomi nustatant juridinio asmens civiliniam teisiniam statusui
taikytiną teisę:

1. Inkorporacijos principas (angl. Incorporation theory), kuris reiškia, kad juridinio asmens

teisiniam statusui yra taikoma jo įsteigimo (t.y. įregistravimo) vietos valstybės teisė.
2. Sėslumo principas (angl. Effective seat theory), kuris reiškia, kad juridinio asmens
civiliniam teisiniam statusui taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra juridinio asmens
valdymo organai (buveinė).
3. Veiklos vykdymo vietos principas (angl. place of business, kuris reiškia, kad juridinio
asmens civiliniam teisiniam statusui taikoma valstybės, kurioje asmuo faktiškai vykdo
savo veiklą, teisė.
4. Kontrolės principas, kuris reiškia, kad juridinio asmens civiliniam teisiniam statusui turi
būti taikoma teisė valstybės, kurios piliečiais yra asmenys, kontroliuojantys juridinį
asmenį (t.y. juridinio asmens dalyviai).[2]

LR CK numato pagrindinį kolizinį principą, kad juridinio asmens civilinis teisnumas

nustatomas pagal valstybės, kurioje šie juridiniai asmenys yra įsteigti, teisę (LR CK
1.19 str. 1 d.). Taigi kaip pagrindinis yra įtvirtintas inkorporacijos principas. Tačiau ir
kiti tarptautinėje privatinėje teisėje žinomi principai taip pat yra naudojami. Pvz., tuo
atveju jei juridinio asmens steigimo tvarka buvo pažeista (pvz., jo steigimo
procedūros nebuvo tinkamai pabaigtos), juridinio asmens civilinis teisnumas
nustatomas pagal faktinės jo veiklos vietos valstybės teisę, taigi kaip pagalbinis
naudojamas ir veiklos vykdymo vietos principas (LR CK 1.19 str. 2 d.).
 60

Nepriklausomai nuo juridinio asmens įsteigimo vietos, jo padalinių civilinis teisnumas

nustatomas pagal Lietuvos teisę, jeigu Lietuvoje yra padalinio buveinė, verslo arba
kitos veiklos pagrindinė vieta (LR CK 1.19 str. 3 d.), tai reiškia, kad kaip vienas iš
alternatyvių kolizinių principų, taikomas ir sėslumo principas.

                      Pažymėtina, kad daugumoje Lietuvos  dvišalių sutarčių dėl teisinės

pagalbos taip pat yra įtvirtintas inkorporacijos principas (žr., pvz., Lietuvos ir
Lenkijos sutarties 20 str. 2 d.).

 Valstybės civiliniam teisiniam statusui taikytina teisė

LR CK 1.23 straipsnis nustato, kad valstybės ir jos institucijų, savivaldybių ir jų

institucijų civilinis teisnumas nustatomas pagal atitinkamos valstybės teisę. Nors
pripažįstama, kad valstybė civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiais
pagrindais su kitais subjektais (LR CK 2.36 str. 1 d.), tačiau valstybės suvereniteto
principas apsprendžia, jog valstybės bei jos institucijų civilinis teisnumas (struktūra,
organai, jų kompetencija, kompetencijos pažeidimo teisinės pasekmės) nustatomos
pagal jos pačios teisę. Tai yra viena iš valstybės imuniteto sudedamųjų dalių.
Dažniausiai klausimas dėl to, kokios valstybės teisė turėtų būti taikoma, kyla tada,
kai reikia nustatyti, kokio pobūdžio veiksmus (ar reguliuojamus privatinės, ar
viešosios teisės) atliko valstybės institucija, kuri siekia pasiremti valstybės imunitetu
siekdamas užginčyti užsienio valstybės teismo jurisdikciją civilinėje byloje. Tokiais
atvejais ši institucija sieks pasiremti savo valstybės teise nustatant, kokio pobūdžio
veiksmus ji atlieka pagal savo steigimo dokumentus. Atsižvelgus į LR CK 1.23
straipsnį, Lietuvos teismai tokiu atveju turėtų taikyti užsienio valstybės teisę. Būtina
pažymėti, kad kai kuriose bylose, kuriose iškilo tokia problema, užsienio teismai taip
pat rėmėsi ir teismo vietos nacionaline teise. Taip buvo Edlow International Co. v.
Nuklearna Elektrarna Krsko byloje, kadangi šioje byloje JAV teismas susidūrė su
tokiomis užsienio valstybės teisėje nustatytomis teisės kategorijomis, kurių nežinojo
teismo vietos valstybės teisė (socialistinės nuosavybės kategorija). Kaip nurodo
Ch.H. Schreuer[3], tik tokiais atvejais bei tada, kai teismas įtars piktnaudžiavimą
užsienio valstybės nacionalinės teisės nuostatomis (t.y. nesąžiningumą), teismas
taikys ne užsienio valstybės nacionalinę teisę, o savo valstybės nacionalinę teisę.

Kontroliniai klausimai:

1. Iš kokių elementų susideda nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka?

2. Koks yra fizinio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos ir gyvenamosios vietos
kategorijų santykis?
3. Nurodykite kriterijus, kuriais gali būti vadovaujamasi nustatant juridinio asmens teisiniam
statusui taikytiną teisę.
4. Kokia teisė taikoma valstybės bei jos institucijų civiliniam teisnumui nustatyti? Kas
nustatoma pagal šią teisę?

 Literatūra:

 V.Mikelėnas. „Tarptautinės privatinės teisės įvadas“. Justitia, 2001.

1. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. I knyga. Bendrosios nuostatos.

Justitia, 2001.
2. Л.П.Ануфриева. «Международное частное право. Особенная часть». Москва, 2002.
 61

3. Christoph Schreuer. State immuntiy: some recent developments. 1988.

 [1] Žr. V.Mikelėnas. „Tarptautinės privatinės teisės įvadas“. Justitia, 2001. P. 132.

[2] Žr. Л.П.Ануфриева. «Международное частное право. Особенная часть».

Москва, 2002. P. 44 - 54.

[3] Žr. Christoph Schreuer. State immuntiy: some recent developments. 1988. P.

122.

4.2. Šeimos santykiams taikytina teisė

 Susitarimui tuoktis taikytina teisė

Iki santuokos sudarymo būsimi sutuoktinai gali sudaryti susitarimą tuoktis (t.y. susižadėti).
Galimybę sudaryti tokį susitarimą bei jo sudarymo pasekmes reglamentuoja LR CK 3.8 –
3.11 straipsniai. LR CK 1.24 str. 1 d. nustato, kad susitarimą tuoktis bei jo teisines
pasekmes nustato susitarimo šalių nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, taigi
taikomas lex domicilii principas. Tačiau susitarimo tuoktis šalys gali ir neturėti bendrosios
nuolatinės gyvenamosios vietos. Tokiu atveju teismas turėtų nustatyti, su kuria iš valstybių
ginčas yra glaudžiausiai susijęs, ir tai nustatinėdamas teismas privalo rinktis iš šių valstybių
teisės: susitarimo tuoktis sudarymo vienos valstybės, arba vienos iš šalių nuolatinės
gyvenamosios vietos valstybės, arba vienos iš šalių pilietybės vietos valstybės (LR CK 1.24
str. 2 d.). Pažymėtina, kad Lietuvos sudarytose dvišalėse sutartyse dėl teisinės pagalbos
nėra kolizinių normų, skirtų susitarimui tuoktis.

                      Santuokos sudarymui taikytina teisė

Santuokos sudarymo ir galiojimo klausimai įvairiose valstybėse yra reglamentuojami

skirtingai. Skiriasi sutuoktinių amžiaus reglamentavimas, galimybė sudaryti santuoką tarp
giminaičių, pagaliau, galimų sutuoktinių lytis ir skaičius. Todėl, siekiant nepažeisti teisėtai
įgytų asmens teisių, būtina teisingai nustatyti santuokos sudarymo sąlygoms taikytiną teisę.
Santuokos sudarymo sąlygos apima šiuos klausimus – sutuoktinių santuokinį veiksnumą (LR
CK 3.14 – 3.15 str.), taip pat santuokos savanoriškumą, sutuoktinių lytį, skaičių, galimą
giminystės ryšį (LR CK 3.12, 3.13, 3.16, 3.17 str.). Tuo atveju, jeigu santuoka sudaroma
Lietuvoje, santykinį veiksnumą nustato Lietuvos teisės normos (LR CK 1.25 str. 1 d.). Taigi
galioja lex loci selebrionis principas, kuris taip pat taikomas ir ne Lietuvoje sudaromoms
santuokoms. LR CK 1.25 str. 4 d. nustato, kad  užsienio valstybėje teisėtai sudaryta
santuoka bus pripažįstama Lietuvoje. Tai reiškia, kad pvz. jeigu užsienyje buvo teisėtai
sudaryta poligaminė santuoka, tai ji bus pripažįstama ir tuo atveju, jei sutuoktiniai atvyks į
Lietuvą. Tačiau jeigu tokios santuokos sudarymas prieštaraus Lietuvos viešajai tvarkai
(pvz., santuoka buvo sudaryta per prievartą), tokios santuokos galiojimas neturėtų būti
pripažįstamas. Tačiau LR CK numato ir tam tikras išimtis iš aukščiau nurodytų taisyklių.
Užsienyje teisėtai sudaryta santuoka Lietuvoje nebus pripažįstama, jeigu abu sutuoktiniai,
kurių abiejų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, išvyko į užsienio valstybę ir ten
sudarė santuoką tik siekdami išvengti santuokos pripažinimo negaliojančia pagal LR
įstatymus (LR CK 1.25 str. 4 d.). Pvz., būtų pripažįstama negaliojančia tarp dviejų tos
pačios lyties asmenų, nuolat gyvenančių Lietuvoje, sudaryta santuoka, net jeigu ji ir būtų
sudaryta valstybėje, kuri tokias santuokas leidžia. LR CK 1.24 str. 3 d. leidžia nustatyti
sutuoktinių santuokinį veiksnumą ir kitas santuokos sudarymo sąlygas pagal jų nuolatinės
gyvenamosios vietos teisę esant šioms aplinkybėms: vienas ar abu santuoką sudarantys
 62

asmenys turi būti užsienio valstybės piliečiai ar apatridai, o jų nuolatinė gyvenamoji vieta
turi būti ne Lietuvoje, ir sudaryta santuoka bus pripažįstama bent vieno iš besituokiančiųjų
nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje. Tokiu atveju asmens, nuolat negyvenančio
Lietuvoje, sutuoktinis veiksnumas gali būti nustatomas ne pagal Lietuvos teisę, bet pagal jo
nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad
taikytinos užsienio valstybės teisės normos neturi pažeisti Lietuvos viešosios tvarkos (LR CK
1.11 str. 1 d.), priešingu atveju tokia santuoka negalėtų būti registruojama. Minėta LR CK
norma leidžia sumažinti „šlubuojančių“ santuokų skaičių, t.y. tokių atvejų, kaip pagal vienos
valstybės teisę santuoka yra laikoma sudaryta teisėtai ir galioja, o pagal kitos – ne.

Ne mažiau svarbios santuokos teisėtumo nustatymui yra ir santuokos sudarymo

procedūrinės sąlygos, reguliuojančius santuokos sudarymo būdus, jos registravimo
būtinumą ir pan. LR CK 1.26 str. nustato, kad santuokos sudarymo tvarka sudaroma pagal
santuokos sudarymo vietos valstybės teisę. Tačiau yra numatyta ir išimtis – santuoka bus
pripažįstama galiojančia, jeigu ji atitinka bent vieno iš sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios
vietos ar pilietybės santuokos sudarymo metu valstybės teisę. Pvz., jeigu Lietuvoje teismas
patvirtintų santuokos sudarymą tarp Lietuvos pilietės ir nuolatinės gyventojos bei tarp
valstybės, kurioje santuoką gali patvirtinti teismas, piliečio ir nuolatinio gyventojo, tokia
santuoka turėtų būti pripažįstama galiojančia.

Būtina pažymėti, kad LR CK nuostatos taikomos tik tuo atveju, jei atitinkamų klausimų
nereguliuoja dvišalė sutartis dėl teisinės pagalbos.

                       Gyvenimui skyrium ir santuokos nutraukimui taikytina teisė

 Ne mažiau svarbus taikytinos teisės nustatymo klausimas yra ir santuokos nutraukimo
bylose, turinčiose užsienio elementą. LR CK 1.29 str. 1 d. nustato, kad santuokos
nutraukimui ir gyvenimui skyrium (separacijai) yra taikoma sutuoktinių nuolatinės
gyvenamosios vietos valstybės teisė. Santuokos nutraukimas apima šiuos klausimus –
santuokos nutraukimo sąlygas bei pagrindus, nutraukimo pasekmes ir t.t.). Tuo atveju, jei
sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra skirtingose valstybėse, turi būti taikoma jų
paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, o jeigu tokios niekada nebuvo, -
teismo vietos valstybės teisė (LR CK 1.29 str. 2 d.). Kadangi tam, kad pareiškimas dėl
santuokos nutraukimo būtų teismo priimtas, būtinas tam tikras bylos ryšys su teismo vietos
valstybe (pvz., pagal LR CPK 784 str. vienas iš sutuoktinių turi būti Lietuvos pilietinis ar
nuolatinis gyventojas), lex fori teisės taikymas šiuo atveju yra pateisinamas. LR CK 1.29 str.
3 d. taip pat numato tam tikras garantijas Lietuvos piliečiams ar nuolat Lietuvoje
gyvenantiems asmenims tuo atveju, jei valstybės, kurios piliečiai yra abu sutuoktiniai, teisė
draudžia nutraukti santuoką arba nustato specialias santuokos nutraukimo sąlygas. Tokiu
atveju santuokos nutraukimui gali būti taikoma Lietuvos teisė. Ši kolizinė norma, mūsų
manymu, nėra labai veiksminga, kadangi ji bus taikoma tik tada, jeigu teismas taikys
Lietuvos kolizines normas, o tai dažniausiai gali atsitikti tik tada, jei civilinę bylą nagrinės
Lietuvos teismas. Jeigu bylą dėl santuokos nutraukimo nagrinės Lietuvos teismas, jis bet
kokiu atveju taikys ne sutuoktinių bendros pilietybės, o bendros nuolatinės gyvenamosios
vietos valstybės teisę arba lex fori, ir ši išlyga neteks prasmės. Tuo tarpu jeigu bylą dėl
santuokos nutraukimo nagrinės užsienio valstybės teismas, jis taikys savo kolizinę teisę ir
nesirems Lietuvos teisėje esančiomis kolizinėmis normomis, nebent bus
pritaikytas renvoi institutas.

Vėlgi, būtina pažymėti, kad LR CK nuostatos taikomos tik tuo atveju, jei atitinkamų
klausimų nereguliuoja dvišalė sutartis dėl teisinės pagalbos.
 63

 Sutuoktinių tarpusavio asmeniniams ir turtiniams santykiams taikytina teisė

 LR CK 1.27 str. nuostatos numato, kokia teisė turi būti taikoma sutuoktinių asmeniniams
santykiams. Šie santykiai apima neturtinius santuokos padarinius – sutuoktinių pareigą
vienas kitą remti, lygiateisiškumą sprendžiant šeimos reikalus, teisę į pavardę ir pan.
Pagrindinis kolizinis principas, kuris taikomas sprendžiant dėl sutuoktinių asmeniniams
santykiams taikytinos teisės, yra lex domicilii (LR CK 1.27 str. 1 d.). Tuo atveju, jei
sutuoktiniai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, turi būti taikoma paskutinės jų
bendros nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, jeigu tokios vietos jie niekada
neturėjo, taikoma tos valstybės teisė, su kuria sutuoktinių asmeniniai santykiai yra
glaudžiausiai susiję. Jeigu tokios valstybės neįmanoma nustatyti, taikoma santuokos
sudarymo vietos valstybės teisė (LR CK 1.27 str. 2 – 4 d.d.).

Sutuoktinių tarpusavio turtiniams santykiams taikytiną teisę nustato atskiros teisės normos.
Taikytinos teisės nustatymas priklauso nuo to, ar sutuoktiniai yra sudarę vedybų sutartį bei
joje numatė taikytiną teisę, ar ne. Tuo atveju, jei vedybų sutartis buvo sudaryta, ir joje
buvo nustatyta, kokia teisė turi būti taikoma sutuoktinių turtiniams santykiams, turėtų būti
taikoma šalių pasirinkta teisė, su sąlyga, kad ji buvo pasirinkta iš šių alternatyvių variantų:
1) esamos bendros nuolatinės gyvenamosios vietos; 2) būsimos bendros nuolatinės
gyvenamosios vietos; 3) santuokos sudarymo vietos; 4) vieno iš sutuoktinių pilietybės (LR
CK 1.28 str. 2 d.). Kitoks pasirinkimas nėra leidžiamas. Pats susitarimas dėl taikytinos teisės
galioja, jei jis atitinka pasirinktos taikytinos teisės reikalavimus arba susitarimo sudarymo
vietos valstybės teisės reikalavimus.

Tuo atveju, jei sutuoktiniai nebuvo pasirinkę taikytinos teisės, jų turto teisinį statusą
nustato jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (LR CK 1.28 str.). Jeigu
sutuoktiniai nuolat gyvena skirtingose valstybėse, taikoma jų bendros pilietybės valstybės
teisė, jeigu ir tokios nėra, tai taikoma santuokos sudarymo vietos valstybės teisė.

Pažymėtina tai, kad sutuoktinių tarpusavio išlaikymo teisiniams santykiams taikomos

atskiros kolizinės normos, nustatytos 1973 m. Hagos konvencijoje dėl išlaikymo prievolėms
taikytinos teisės, į kurią nukreipia LR CK 1.36 str. Šios konvencijos 8 str. nustato, kad
santuoką    nutraukusius sutuoktinius siejančias  išlaikymo  pareigas  reglamentuoja teisė,
taikyta santuokos nutraukimui ar ištuokos pripažinimui. Ši kolizinė norma taikoma ir
separacijos bei santuokos pripažinimo negaliojančia atveju.

 Vaikų kilmės nustatymui taikytina teisė. Vaikų ir tėvų tarpusavio asmeniniams ir

turtiniams santykiams taikytina teisė. Įvaikinimo santykiams taikytina teisė

 Vaiko kilmė suprantama kaip jo motinos ir tėvo nustatymas. LR CK 1.31 str. 1 d. nustato,
kad vaiko kilmės nustatymui, t.y. tėvystės ar motinystės pripažinimui, nustatymui ar
nuginčijimui taikoma vienos iš šių valstybių teisė: 1) valstybės, kurios piliečiu vaikas tapo
gimdamas; 2) vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos jo gimimo momentu valstybės; 3)
vieno iš vaiko tėvų nuolatinės gyvenamosios vietos vaiko gimimo momentu valstybės; 4)
vieno iš vaiko tėvų pilietybės vaiko gimimo momentu valstybės. Taikytiną teisę iš šių
išvardintų galimybių parenka bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į tai, kurios iš
valstybių teisė yra palankesnė vaikui. Tuo tarpu vaiko kilmės nustatymo pasekmėms
taikytiną teisę nustato atskiros kolizinės normos, numatančios, kad taikoma vaiko
nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (LR CK 1.31 str. 2 d.). Atskiros kolizinės
normos yra taikos ir vaiko tėvo (motinos) veiksnumui pripažįstant tėvystę (motinystę)
nustatyti. Šiuo atveju taikoma pripažįstančio asmens lex domicilii pripažinimo momentu (LR
 64

CK 1.31 str. 4 d.). Pripažinimo formai taikoma arba šio veiksmo atlikimo vietos, arba
vaiko lex domicilii valstybės teisė.

Vaiko ir tėvų asmeniniams ir turtiniams (išskyrus išlaikymo) teisiniams santykiams taikoma

vaiko lex domicilii. Tačiau tuo atveju, jei nė vienas iš tėvų neturi bendros su vaiku
nuolatinės gyvenamosios vietos, bet ir vaikas, ir abu jo tėvai yra vienos valstybės piliečiai,
taikoma bendros pilietybės valstybės teisė (LR CK 1.32 str.). Kaip jau buvo minėta
aukščiau, šeimos narių tarpusavio išlaikymo teisinius santykius pagal LR CK 1.36 str.
reguliuoja 1973 m. Hagos konvencija dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės. Atkreiptinas
dėmesys, kad ji gali būti taikoma ne tik tais atvejais, kai išlaikymas yra reikalingas vaikui,
bet ir tais atvejais, kad senyvo amžiaus tėvai reikalauja priteisti išlaikymą iš savo
pilnamečių vaikų. Šioje konvencijoje numatytas pagrindinis kolizinis principas yra
kreditoriaus (asmens, kuriam reikalingas išlaikymas) įprastinės gyvenamosios vietos teisės
principas (4 str.). Tačiau tuo atveju, ai pagal savo lex domicilii kreditorius negali gauti
išlaikymo, taikoma skolininko ir kreditoriaus bendros pilietybės valstybės teisė (5 str.). Jei ir
pagal šios valstybės teisę išlaikymas kreditoriui nepriklauso, gali būti taikoma teismo,
nagrinėjančio bylą, teisė (6 str.). Tačiau tais atvejais, kai išlaikymo pareiga sieja
netiesioginės giminystės arba giminystės pagal santuoką santykiais susijusius asmenis,
skolininkas gali kreditoriaus reikalavimą remdamasis tuo, kad valstybės, kurios piliečiai jie
abu yra, teisė arba, jei jie neturi bendros pilietybės, kreditoriaus įprastinės gyvenamosios
vietos valstybės vidaus teisė tokios pareigos nenustato (7 str.).

Įvaikinimo teisiniams santykiams taikoma vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės

teisė (LR CK 1.33 str.). tai yra bendroji kolizinė norma, tačiau tais atvejais, kai yra aišku,
kad pritaikius šį principą (t.y. įvaikinus pagal vaiko lex domicilii teisę) įvaikinimas nebus
pripažįstamas įtėvių (įtėvio) nuolatinės gyvenamosios vietos ar pilietybės valstybėje, gali
būti taikoma įtėvių (įtėvio) nuolatinės gyvenamosios vietos ar pilietybės teisė, jei tai
nepakenks vaiko interesams (LR CK 1.33 str. 2 d.). Jeigu apskritai neaišku, ar įvaikinimas
šiose valstybėse bus pripažįstamas, įvaikinti yra draudžiama. Laikoma, kad neaiškumas
atsiranda tuo atveju, jei įtėvių (įtėvio) nuolatinės gyvenamosios vietos ar pilietybės valstybė
nėra sudariusi su Lietuva dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos ar nėra 1993 m. Hagos
konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje dalyvė.
Pažymėtina tai, kad ši konvencija reglamentuoja tarptautinio įvaikinimo procedūrą, taigi ji
taip pat yra svarbus teisės aktas, taikomas tarptautiniam įvaikinimui, kadangi Lietuva yra
šios konvencijos dalyvė. Atlikus įvaikinimo procedūrą, įvaikio bei įtėvių tarpusavio teisiniams
santykiams yra taikoma įtėvio (įtėvių) nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (LR
CK 1.33 str. 3 d.). LR CK nuostatos, susijusios su įvaikinimui taikytinos teisės nustatymu,
taikomos tik tais atvejais, jei įvaikinimo nereguliuoja dvišalė sutartis dėl teisinės pagalbos.

                       Globos ir rūpybos santykiams taikytina teisė

LR CK 1.34 str. nustato, kad nepilnamečių gynimui, jų globai ir rūpybai taikytina teisė
nustatoma pagal 1961 m. Hagos konvenciją dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos
teisės nepilnamečių apsaugos srityje. Šios konvencijos 1 straipsnis nustato, kad
nepilnamečio nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisminės ir administracinės
institucijos yra įgaliotos imtis jo asmens ar nuosavybės apsaugos priemonių, o 2 straipsnis
nustato, kad imamasi priemonių, nustatytų šių institucijų valstybės vidaus teisėje. Lietuva
taip pat yra 1996 m. Konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir
bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje. LR CK 1.35 str. 1 d.
nustato, kad pilnamečių šeimos narių globą ir rūpybą nustato šių asmenų nuolatinės
gyvenamosios vietos valstybės teisė. Taigi galima teigti, kad globai ir rūpybai yra taikomas
asmens, reikalingo globos ar rūpybos, lex domicilii. Tačiau tuo atveju, jei Lietuvos dvišalė
 65

sutartis dėl teisinės pagalbos nustato kitokias taisykles, taikomos dvišalės sutarties
nuostatos. 

Kontroliniai klausimai:

1. Kokie koliziniai principai taikomi šalių susitarimui tuoktis?

2. Kas yra “šlubuojantys” šeimos teisiniai santykiai?

3. Kokius klausimus apima santuokos sudarymo tvarka?

4.Kokios kolizinės normos taikomos sutuoktinių turtiniams teisiniams santykiams taikytinos

teisės nustatymui?

5.Kokiu būdu yra ginami vaiko interesai nustatant vaiko kilmei taikytiną teisę? Literatūra: 

1. V.Mikelėnas. „Tarptautinės privatinės teisės įvadas“. Justitia, 2001.

2. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. I knyga. Bendrosios nuostatos. Justitia,
2001.
3. M.Stamp. Private company law.  Cavendish publishing, 2001.
4. P.North. Cheshire and North’s private international law. Oxford university press, 1999. 

4.3. Paveldėjimo santykiams taikytina teisė

 Paveldėjimo teisinių santykių reglamentavimas skirtingose valstybėse skiriasi. Vienas iš

skirtingai reglamentuojamų klausimų – tai testamento forma. Vienose valstybėse galioja tik
notaro pavirtinti testamentai, kitose – ir paprasta rašytine forma išreikšta asmens valia. LR
CK 1.61 str. nustato, kad testamento, jo pakeitimo ar panaikinimo formą nustato šių aktų
sudarymo vietos valstybės teisė. Tai reiškia, kad testamento sudarymui, jo pakeitimui ar
panaikinimui gali būti taikomos skirtingų valstybių teisės normos tuo atveju, jei šie veiksmai
buvo atlikti skirtingose valstybėse. Taip pat LR CK 1.61 str. 2 d. nustato, kad testamentas,
jo pakeitimas ar panaikinimas taip pat galioja, jei šių aktų forma atitinka testatoriaus
nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisės reikalavimus arba valstybės, kurios pilietis
testatorius buvo šių aktų sudarymo metu, ar testatoriaus gyvenamosios vietos valstybės šių
aktų sudarymo metu ar mirties metu teisės reikalavimus. Testamento dėl nekilnojamojo
daikto formai yra keliami ypatingi reikalavimai, t.y. testamento, jo pakeitimo ar panaikinimo
forma turi atitikti nekilnojamojo daikto buvimo valstybės reikalavimus. Mūsų manymu, ši
norma nėra logiška, kadangi jeigu testatorius turi nekilnojamojo turto daugelyje valstybių,
jam bus labai sunku sudaryti tokį testamentą, kuris atitiktų visų šių valstybių teisės
reikalavimus.              

Testatoriaus veiksnumui (t.y. galėjimui sudaryti, pakeisti ar panaikinti testamentą) pagal LR

CK 1.60 str. yra taikoma testatoriaus lex domicilii. Tačiau jei testatoriaus nuolatinės
gyvenamosios vietos nustatyti nėra galimybės arba tokios vietos testatorius neturėjo,
testatoriaus veiksnumas bus nustatomas pagal testamento sudarymo, pakeitimo ar
panaikinimo vietos valstybės teisę.              

Tuo atveju, jei dvišalė Lietuvos sutartis dėl teisinės pagalbos nustato kitokias taisykles,
taikomos dvišalės sutarties nuostatos.              
 66

Taip pat būtina atkreipti dėmesį, kad Lietuva yra 1972 m. Europos Tarybos Bazelio
konvencijos dėl testamentų registravimo sistemos sukūrimo dalyvė, taigi Lietuvoje veikia
sistema, leidžianti testatoriui įregistruoti savo testamentą, kad būtų sumažinta rizika,
jog testamentas liks nežinomas arba bus pavėluotai surastas, ir padedanti po  testatoriaus
mirties atskleisti šio testamento buvimą, bei padedanti surasti užsienyje sudarytus
testamentus.              

Remiantis LR CK 1.62 str. 1 d., visiems paveldėjimo teisiniams santykiams, išskyrus

susijusius su nekilnojamojo turto paveldėjimu (taigi tame tarpe ir kilnojamųjų daiktų
paveldėjimui), yra taikoma palikėjo nuolatinės gyvenamosios vietos jo pirties momentu
valstybės teisė. Ši taikytina teisė apima visus su paveldėjimu susijusius klausimus, išskyrus
testamento formą bei testatoriaus veiksnumą. Pažymėtina, kad CK nenustato alternatyvių
kolizinių normų tam atvejui, jei palikėjo nuolatinės gyvenamosios vietos negalima nustatyti
arba jis tokios iš viso neturėjo. Tačiau yra nustatyta teisės norma, kuri gina Lietuvos piliečio
įpėdinių, gyvenančių Lietuvoje ir turinčių teisę į privalomąją palikimo dalį. Šie asmenys
privalomąją palikimo dalį paveldi pagal Lietuvos teisę, tačiau ši nuostata netaikoma
nekilnojamojo turto paveldėjimui. Nekilnojamojo daikto paveldėjimui, taip pat kaip ir
daiktiniams santykiams, susijusiems su nekilnojamaisiais daiktai, yra taikomas daikto
buvimo vietos, t.y. lex rei sitae principas. Visų pirma, kaip buvo nurodyta aukščiau, jis yra
taikomas testamento dėl nekilnojamojo daikto sudarymo, pakeitimo ir panaikinimo formai
(LR CK 1.61 str. 2 d.), taip pat jis yra taikomas ir nustatant teisę, taikytiną nekilnojamojo
daikto paveldėjimui. Lietuvos sudarytos dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos taip pat
pripažįsta šio principo taikymą (pvz., Lietuvos ir Azerbaidžano sutarties 41 str. 2 d.).   

Kontroliniai klausimai:

1. Kokia teisė yra taikoma testatoriaus veiksnumui?

2. Kaip lex rei sitae kolizinis principas yra taikomas paveldėjimo teisiniams santykiams taikytinos
teisės nustatymui?
3. Kokie pagrindiniai koliziniai principai taikomi nustatant kilnojamųjų daiktų paveldėjimui taikytiną
teisę? 

Literatūra: 

1. V.Mikelėnas. „Tarptautinės privatinės teisės įvadas“. Justitia, 2001.

2. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. I knyga. Bendrosios nuostatos. Justitia,
2001.
3. М.А.Богуславский. «Международное частное право». Москва, 1999.
4. P.North. Cheshire and North’s private international law. Oxford university press, 1999. 

4.4. Daiktinėms teisėms taikytina teisė

 Sprendžiant dėl tam tikram daiktui taikytinos teisės, visų pirma būtina nustatyti, ar šis
daiktas yra kilnojamasis, ar nekilnojamasis, kadangi priklausomai nuo atsakymo į šį
klausimą gali būti taikomos skirtingos kolizinės normos. Tam, kad būtų galima nustatyti
daikto prigimtį, reikia taip pat atsakyti į klausimą, kokios valstybės teisę taikyti. Taigi kyla
kvalifikavimo problema, kuri Lietuvos teisėje yra sprendžiama taikant lex rei sitae principą,
t.y. daiktas pripažįstamas kilnojamuoju ar nekilnojamuoju pagal jo buvimo vietos valstybės
teisę (LR CK 1.48 str. 1 d.).

Ta pati kolizinė taisyklė yra taikoma ir nustatant nuosavybės teisiniams santykiams bei
kitoms daiktinėms teisėms į nekilnojamąjį daiktą taikytiną teisę (LR CK 1.48 str.), tame
 67

tarpe ir daikto įgijimui įgyjamosios senaties būdu. Ji taip pat yra įtvirtinta ir Lietuvos
dvišalėse sutartyse dėl teisinės pagalbos.

Sudarant sutartis dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą (pvz., žemės sklypo pirkimo –
pardavimo sutartį), gali kilti išskaidymo klausimas. T.y. daiktiniams teisiniams santykiams
(pvz., nuosavybės teisės į daiktą perėjimo momentui) bus taikoma lex rei sitae, tuo tarpu
prievoliniams teisiniams santykiams, kurie taip pat atsiranda sudarius tokią sutartį (pvz.,
šalių civilinei atsakomybei už sutarties netinkamą vykdymą), bus taikomi kiti koliziniai
principai (pvz., LR CK 1.37 str.), tame tarpe ir šalių valios autonomijos principas, kris
netaikomas daiktiniams santykiams.

Bendroji kolizinė taisyklė, taikoma nustatant kilnojamojo daikto nuosavybės ir kitiems

daiktiniams teisiniams santykiams taikytiną teisę, yra lex rei sitae principas, t.y. taikoma tos
valstybės teisė, kurioje daiktas buvo jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisė. Teisinės
padėties pasikeitimo momentą dažnai būna sunku nustatyti, ypatingai jeigu daiktas yra
vežamas per kelias valstybes, todėl šalia bendrosios taisyklės yra taikomos ir specialiosios
taisyklės, padedančios nustatyti kilnojamajam daiktui taikytiną teisę. Taip pat pažymėtina,
kad tuo atveju, jei daikto teisinė padėtis pasikeičia dėl neteisėtų veiksmų, turi būti taikoma
tos valstybės, kurioje daiktas paskutinį kartą buvo teisėtai valdomas, teisė. Pvz.,
automobilis yra pavagiamas A valstybėje ir nugabenamas į B valstybę, kur parduodamas ir
išgabenamas į C valstybę, šiuo atveju automobilio teisėto savininko, iš kurio automobilis
buvo pavogtas, teisės bus ginamos pagal A valstybės teisę[1].

LR CK 1.48 str. 3 d. nustato, kad nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į vežamą daiktą
(krovinį) nustatomos pagal šio daikto paskyrimo vietos valstybės teisę. Taigi gali būti taip,
kad sprendžiant ginčą tarp vežėjo ir kroviniu disponuojančio asmens jų materialiniams
teisiniams santykiams bus taikoma atitinkama tarptautinė konvencija, unifikuojanti
materialinės teisės normas (pvz., 1956 m. Ženevos konvencija dėl tarptautinio krovinių
vežimo keliais sutarties (CMR), tuo tarpu nustatant, kam priklausė krovinys, taigi kam buvo
padaryta žala, bus taikoma krovinio pristatymo vietos valstybės nacionalinė teisė.

LR CK 1.49 str. numato galimybę sandorio dėl kilnojamojo daikto šalims susitarimu
nustatyti teisę, taikomą teisių į daiktą atsiradimui ir pabaigai. Šiuo atveju šalių teisė
pasirinkti yra ribojama – galima susitarti taikyti arba daikto išsiuntimo, arba pristatymo
vietos valstybės teisę, arba visam sandoriui taikytiną teisę. Kadangi šalių teisė pasirinkti
visai sutarčiai taikytiną teisė yra beveik neribota (LR CK 1.11 str.), tai šis suvaržymas nėra
didelis.

Lietuvos respublikos dvišalėse sutartyse dėl teisinės pagalbos taip pat yra įvirtintas lex rei
sitae principas, tačiau yra nustatomos ir specialios taisyklės, pvz., Lietuvos ir Azerbaidžano
sutarties 36 str. 3 d. nustatyta, kad nuosavybės teisės ar kitokios daiktinės teisės į turtą,
kuris yra sandorio dalykas, atsiradimas ir  pabaiga nustatomi pagal sandorio sudarymo
vietos valstybės teisę, jeigu šalių susitarimu nenumatyta kitaip.

Kontroliniai klausimai:

1.  Kokios yra šalių valios autonomijos principo taikymo daiktiniams santykiams taikytinos teisės
nustatymui ribos?
2. Kodėl nustatant santykiams dėl daikto perleidimo taikytiną teisę svarbus tinkamas išskaidymo
principo taikymas?
3. Koks kolizinis principas taikomas daiktiniams santykiams dėl nekilnojamojo daikto?
 68

 Literatūra:

1. V.Mikelėnas. „Tarptautinės privatinės teisės įvadas“. Justitia, 2001.

2. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. I knyga. Bendrosios nuostatos. Justitia,
2001.
3. М.А.Богуславский. «Международное частное право». Москва, 1999.
4. P.North. Cheshire and North’s private international law. Oxford university press, 1999. 

1. Л.П.Ануфриева. «Международное частное право. Особенная часть». Москва, 2002.

2. LAT 2000 m. kovo 15 d. nutartį civ.byloje Nr. 3K-3-318/2000, J.Balabkina v. Chelmno visuotinė
draudimo įstaiga, kat. 37.

[1] Žr., pvz., LAT 2000 m. kovo 15 d. nutartį civ.byloje Nr. 3K-3-318/2000, J.Balabkina v.

Chelmno visuotinė draudimo įstaiga, kat. 37.

4.5. Sutartinėms prievolėms taikytina teisė

 Valios autonomijos principas

Sutartiniuose santykiuose šalys turi teisę pačios nustatyti savo teises ir pareigas, tokiu būdu
sutartiniuose santykiuose yra pripažįstamas sutarties šalių laisvės principas. Tarptautinės
privatinės teisės prasme valios autonomijos principas suprantamas kaip sutarties šalių laisvė
nustatyti savo teisiniams santykiams taikytiną teisę. Tačiau valios autonomijos principo
ribos įvairiose valstybėse skiriasi. Dažniausiai šalių laisvė pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę
yra ribojama teismo vietos valstybės viešosios tvarkos išlyga, taip pat imperatyviomis teisės
normomis, esančiomis labiausiai su sutartimi susijusios valstybės teisėje.

Kai kuriose valstybėse laikoma, kad šalys turi teisę pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę tik tuo
atveju, jei jų teisinis santykis turi užsienio elementą. Lietuvos tarptautinės teisės doktrinoje
pripažįstama, kad šalys gali susitarti dėl taikytinos užsienio teisės net ir tuose sutartiniuose
teisiniuose santykiuose, kuriuose nėra užsienio elemento.[1] Tokią teisę šalims nustato LR
CK 1.37 str. 1 d., taip pat 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms
taikytinos teisės 3 str. Taigi sutartinį ginčą nagrinėjantis Lietuvos teismas turėtų taikyti šalių
pasirinktą teisę, aišku, atsižvelgdamas į šalių valios autonomijos principo ribojimą. LR CK
1.11 str. 1 d. numato, kad užsienio teisės normos netaikomos, jeigu jų taikymas
prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų viešajai tvarkai. Taigi jeigu
Lietuvos teismas nustatytų, kad šalių susitarimu pasirinkta teisė prieštarauja LR viešajai
tvarkai (pvz., šalys sutartimi susitarė dėl tam tikrų veiksmų atlikimo, kurie Lietuvos teisėje
yra neteisėti, o pagal sutarčiai taikytiną teisę yra teisėti), teismas netaiko užsienio teisės, o
taiko Lietuvos teisę. LR CK 1.11 str. 2 d. numato, kad Lietuvos arba kitos valstybės, su
kuria ginčas yra labiausiai susijęs, imperatyvios teisės normos taikomos nepaisant to, kad
šalys savo susitarimu yra pasirinkusios kitokią užsienio teisę. Taigi tuo atveju, jeigu
teismas, nagrinėdamas bylą, nustatytų, kad valstybės, su kuria, teismo manymu, ginčas yra
labiausiai susijęs, yra imperatyvių normų, kurių nėra šalių pasirinktoje taikytinoje teisėje,
teismas taikys šias imperatyvias normas bei tą dalį pasirinktos taikytinos teisės, kuri
neprieštarauja šioms imperatyvioms normoms. Panaši nuostata yra ir LR CK 1.37 str. 3 d,
taip pat ir Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 3 str. 3 d.

Taip pat manoma, kad šalių susitarimas dėl taikytinos teisės turi atitikti LR CK 1.5 str.
nustatytus bendrus civilinės teisės principus – sąžiningumo, protingumo, teisingumo[2].
Pvz., jeigu šalys pasirinko valstybės, kurioje apskritai nėra teisės sistemos, teisę, toks
susitarimas prieštaraus protingumo principui ir turi būti laikomas negaliojančiu.
 69

          Gali kilti klausimas, kokia teisė gali būti taikoma šalių susitarimui dėl taikytinos
teisės. Prof.V.Mikelėno nuomone, šalių valios autonomijos principas yra ribojamas lex
fori normomis[3], taigi jeigu teismo vietos valstybės teisė nepripažins šalių susitarimo dėl
taikytinos teisės, tai teismas šios teisės ir netaikys, o taikytiną teisę nustatys remdamasis
savo kolizinėmis normomis. LR CK į klausimą dėl šalių susitarimui dėl taikytinos teisės
taikomos teisės atsakymo nepateikia, tačiau 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms
prievolėms taikytinos teisės, kuri galioja ES šalims, tame tarpe ir Lietuvai, nuostatos
numato, kad šalių susitarimo dėl taikytinos teisės galiojimui taikomos tos teisės normos,
kurios taikomos ir pačiai sutarčiai bei jos galiojimui (3 str. 4 d.).

                       Sutarties galiojimui taikytina teisė

LR CK nuostatos nepateikia atsakymo į klausimą, kaip nustatyti sutarties galiojimui taikytiną

teisę. Aišku, kad tuo atveju, jei šalys nebuvo susitarusios dėl taikytinos teisės, šiam
klausimui spręsti turi būti taikoma sutartiniams teisiniams santykiams taikytina teisė,
t.y. lex causae. Analogiška situacija yra ir tuo atveju, jei teismo vietos valstybės teisė
apskritai nepripažįsta sutarties šalių valios autonomijos principo. Tačiau kaip teismui elgtis
tada, kai šalių valios autonomijos principas pripažįstamas, tačiau kyla klausimas dėl
sutarties, kurioje buvo ir susitarimas dėl taikytinos teisės, galiojimo? Ar gali teismas remtis
šiuo susitarimu, jei nėra aišku, ar jis yra galiojantis? Manytumėm, kad šiuo atveju Lietuvos
teismas turėtų taikyti 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolės taikytinos
teisės nuostatas, kadangi būtent ši konvencija buvo pavyzdžiu rengiant LR CK 1.37 ir 1.39
straipsnius. Taigi, šios konvencijos 8 str. numato, kad sutarties ar bet kurios jos sąlygos
galiojimo nustatymui turi būti taikoma tos valstybės teisė, kuri būtų taikoma minėtos
sutarties ar sąlygos galiojimo atveju. Tuo pačiu iš esmės yra įtvirtinamas susitarimo dėl
taikytinos teisės autonomijos principas. Tačiau yra numatyta išlyga, kad šalis gali remtis
savo įprastinės buvimo vietos teise tam, kad įrodytų, jog ji nesudarė sutarties, jeigu iš visų
bylos aplinkybių matyti, kad nėra protinga sutarties galiojimui taikyti sutartiniams
santykiams taikytiną teisę. Pažymėtina, kad šios normos yra taikomos tik materialiajam
sutarties galiojimui nustatyti, tuo tarpu sutarties formai ir jos nesilaikymo pasekmėms yra
taikomos atskiros kolizinės normos.

                       Sutarties formai ir materialiajam aspektui taikytina teisė

Sutarties formai taikytina teisės nustatyto taisyklės yra formuluojamos LR CK 1.38 str. Šio
straipsnio 1 d. nustato, kad sandorio formai taikytina teisė nustatoma pagal LR CK 1.37 str.
1 d. nuostatas, tai reiškia, kad sandorio formai yra taikoma šalių susitarimu pasirinkta visai
sutarčiai taikytina teisė. Tačiau jei šalys nepasirinko taikytinos teisės, tokiu atveju taikoma
sutarties sudarymo vietos valstybės teisė, t.y. lex loci contractus (LR CK 1.38 str. 2 d.).
Jeigu sutarties šalys yra skirtingose valstybėse, sutartis galios, jeigu jos forma atitiks bent
vienos iš šių valstybių teisės reikalavimus. Tačiau sandorių, kurių dalykas yra nekilnojamasis
daiktas ar teisės į jį, forma turi atitikti nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisės
reikalavimus, t.y. taikomas lex rei sitae principas (LR CK 1.37 str. 3 d.). vartojimo sutarčių
formai yra taikoma vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (LR CK 1.38
str. 4 d.).

1980 m. Romos konvencijos nuostatos šiuo klausimu šiek tiek skiriasi nuo LR CK 1.38 str.
nuostatų. Sutarties formaliam galiojimui yra skirtas konvencijos 9 str., kuris nenumato
nuostatos, kad sutarties formai taikoma šalių pasirinkta sutarčiai taikytina teisė. Pagal
konvencijos 9 str. 1 d., sutartis, sudaryta tarp toje pačioje valstybėje esančių asmenų,
galios, jeigu jos forma atitiks šios valstybės teisę. Jeigu sutartis sudaryta tarp skirtingose
 70

valstybėse esančių asmenų, ji galios, jei forma atitinka bent ienos iš šių valstybių teisę.
Kitos konvencijos 9 str. nuostatos iš esmės pakartoja LR CK 1.38 str. 3 ir 4 d. nuostatas.

Labai dažnai atsitinka tai, kad sutarties, turinčios užsienio elementą, šalys nepasirenka
taikytinos teisės, ir tokiu atveju teismas, taikydamas kolizines normas, pats ją nustato.LR
CK 1.37 str. 4 d. nustato, kad jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės,
su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Taigi yra įtvirtintas lankstusis
glaudžiausio ryšio kolizinis principas. Valstybę, su kuria sutartinę prievolė yra labiausiai
susijusi, nustato teismas. Jau minėtas CK straipsnis įtvirtina kelias glaudžiausio ryšio
nustatymo prezumpcijas, kurias teismas gali pritaikyti. Taigi yra laikoma, kad labiausiai su
sutartine prievole yra susijusi valstybė, kurios teritorijoje yra: 1) šalies, kuri turi įvykdyti
pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, nuolatinė gyvenamoji vieta arba centrinė
administracija, arba verslo vieta, jei prievolė labiau susijusi su verslo vieta; 2)nekilnojamojo
daikto buvimo vieta, kai sutarties dalykas yra teisė į nekilnojamąjį daiktą ar teisė naudoti
nekilnojamąjį daiktą; 3) vežėjo pagrindinė verslo vieta vežimo sutarties sudarymo metu,
jeigu toje pat valstybėje, kurioje yra pagrindinė vežėjo verslo vieta, buvo krovinio
pakrovimo, išsiuntimo vieta arba siuntėjo buveinė. Taigi LR CK 1.37 str. 4 d. 1-3 punktai
nustato glaudžiausio ryšio prezumpcijas sutartims dėl nekilnojamojo daikto ir vežimo
sutartims, o kitoms sutartims nustato prezumpciją dėl lex venditoris principo taikymo.  Kaip
pavyzdį šalies, atliekančios būdingiausią sutarčiai pareigą, galima pateikti pirkimo-
pardavimo sutartį, kurioje pardavėjas yra tokią šalis, rangos sutarties atveju tokia šalimi
bus rangovas ir pan. Kitos tokio sandorio šalies pagrindinė pareiga paprastai būna
atlyginimo sumokėjimas.

Tačiau būtina pažymėti, kad aukščiau nurodytos prezumpcijos gali būti paneigtos, taigi
teismas gali nustatyti, kad nepaisant prezumpcijos, sutartis yra glaudžiau susijusi su kita
valstybe. LR CK 1.37 str. 5 d. nustato tokią galimybę. Būtina pažymėti, kad minėtos LR CK
1.37 str. nuostatos buvo parengtos remiantis 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms
prievolėms taikytinos teisės 4 straipsniu, taigi jas aiškinant ir taikant, turi būti atsižvelgta į
Europos Teisingumo teismo sprendimuose pateiktus minėtos konvencijos nuostatų
išaiškinimus. Tačiau LR CK 1.37 str. 5 d. formuluotė skiriasi nuo minėtos konvencijos 4 str.
5 d. nuostatų tuo, kad LR CK kalbama apie prezumpcijos netaikymą tuo atveju, jei
neįmanoma nustatyti sutarčiai labiausiai būdingos pareigos įvykdymo vietos, o konvencijoje
kalbama apie prezumpcijos netaikymą, kai neįmanoma nustatyti sutarčiai labiausiai
būdingos pareigos.  Mūsų manymu, tai yra vertimo trūkumas, ir Lietuvos teismai turėtų
taikyti tą nuostatą, kuri įtvirtinta 1980 m. Romos konvencijoje, ypatingai turint omenyje,
kad labiausiai susijusios valstybės teisės prezumpcijas nustatančiose teisės normose nieko
nėra kalbama apie būdingiausios prievolės įvykdymo vietą, todėl būtų nelogiška netaikyti
prezumpcijų, jei šios vietos nepavyksta nustatyti (nes jos ir nereikia nustatyti norint
pritaikyti prezumpciją).

Aukščiau aptartos kolizinės normos yra skirtos visoms sutartims. Tačiau kai kurioms
sutartims yra skirtos atskiros kolizinės normos. Kaip antai, LR CK 1.37 str. 6 d. nustato, kad
draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji
vieta arba verslo vieta (abejotina galimybė taikyti draudiko nuolatinės gyvenamosios vietos
kriterijų, nes draudikas yra paprastai juridinis asmuo, kuris tokios vietos negali turėti),
nekilnojamojo daikto draudimo atveju taikoma šio daikto buvimo vietos valstybės teisė.
Nustatant draudimo sutartims taikytiną teisę tam tikrais atvejais (gyvybės sutartims bei
privalomo draudimo sutartims dėl rizikos, esančios ES valstybėje) bus taikomos ne LR CK,
bet LR Draudimo įstatymo nuostatos. Pažymėtina, kad 1980 m. Romos konvencija draudimo
sutartims netaikoma.
 71

Sutartims, sudarytoms biržoje ar aukcione, taikoma biržos ar aukciono vietos valstybės

teisė (LR CK 1.37 str. 8 d.).

Vartojimo sutartims taikytina teisė nustatoma pagal LR CK 1.39 str. bei 1980 m. Romos
konvencijos 5 str. nuostatas, kurios gina vartotojo interesus. Dovanojimo sutartims
taikytiną teisę reglamentuoja LR CK 1.41 str., nustatantis bendrą taisyklę, kad taikoma
dovanotojo nuolatinės gyvenamosios vietos arba verslo vietos valstybės teisė.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu taikytina Lietuvos ir užsienio valstybės dvišalė sutartis
dėl teisinės pagalbos nustato kitokias taisykles nei LR CK, taikomos tarptautinės sutarties
nuostatos.

 Kontroliniai klausimai:

1. Ar šalys gali susitarti taikyti užsienio teisę, jei jų teisinis santykis yra grynai nacionalinio pobūdžio
(neturi užsienio elemento)?
2. Kuo yra ribojama šalių teisė susitarti dėl sutarčiai taikytinos teisės?
3. Kokia teisė taikoma sutarties galiojimui pagal 1980 m. Romos konvenciją dėl sutartinėms
prievolėms taikytinos teisės?
4. Kokie koliziniai principai yra taikomi nustatant sutarties šalių teisėms ir pareigoms taikytiną teisę?
5. Kokių sutarčių rūšims yra taikomos specialios kolizinės normos?

 Literatūra:

1. V.Mikelėnas. „Tarptautinės privatinės teisės įvadas“. Justitia, 2001.

2. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. I knyga. Bendrosios nuostatos. Justitia,
2001.
3. М.А.Богуславский. «Международное частное право». Москва, 1999.
4. P.North. Cheshire and North’s private international law. Oxford university press, 1999. 
5. Л.П.Ануфриева. «Международное частное право. Особенная часть». Москва, 2002.

 [1] Žr. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. I knyga. Bendrosios nuostatos.

Justitia, 2001. 129 psl.

[2] Žr. V.Mikelėnas. Tarptautinės privatinės teisės įvadas. Justitia, 2001. P. 238.

[3] Žr. ten pat, psl. 237.

4.6. Nesutartinėms prievolėms ir kitoms prievolėms taikytina teisė

 Santykiams dėl žalos padarymo taikytina teisė

 Lietuvos Respublikos CK, o taip pat ir dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos pripažįsta lex
loci delicti principą kaip pagrindinį kolizinį principą, taikomą deliktinėms prievolėms.
Remiantis deliktinėms prievolėms taikytina teise, nustatomos civilinės atsakomybės sąlygos,
jos dydis ir sudėtis, atleidimo nuo civilinės atsakomybės ir jos netaikymo pagrindai, asmuo,
atsakingas už žalos padarymą, asmuo, turintis teisę į žalos atlyginimą. LR CK 1.43 str.
nustato, kad šalių teisės ir pareigos pagal prievoles, atsirandančias dėl padarytos žalos,
nukentėjusiojo pasirinkimu nustatomos pagal valstybės, kurioje padarytas veiksmas ar buvo
kitokių žalą sukėlusių aplinkybių, teisę arba pagal žalos atsiradimo vietos valstybės teisę.
Taigi nukentėjęs asmuo šiuo atveju yra silpnesnioji pusė, ir jo interesai yra ginami tokiu
būdu, kad jis turi teisę pasirinkti iš 2 taikytinų teisių tuo atveju, jei veiksmas ar neveikimas,
 72

dėl kurio atsirado žala, įvyko vienoje valstybėje, o žalingos pasekmės atsirado kitoje
valstybėje.

Tuo atveju, jei neįmanoma nustatyti, kur buvo atliktas žalą sukėlęs veiksmas ir kur atsirado
žalingi padariniai, taikoma tos valstybės teisė, su kuria byla yra labiausiai susijusi(LR CK
1.43 str. 2). Pažymėtina tai, kad šalių valios autonomijos principas deliktiniuose teisiniuose
santykiuose taip pat pripažįstamas, tačiau kiek kitaip, negu sutartiniuose santykiuose. T.y.
šalys gali susitarti dėl taikytinos teisės, tačiau tik po žalos padarymo (LR CK 1.43 str. 3 d.).
Tai yra visiškai logiška, kadangi iki žalos padarymo būsimi deliktinių teisinių santykių
dalyviai paprastai net nenutuokia apie vienas kitą. Dar viena speciali kolizinė taisyklė,
taikoma deliktiniuose teisiniuose santykiuose, nustato, kad tuo atveju jeigu abiejų santykio
šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra vienoje valstybėje. Pvz., nuolat Lietuvoje gyvenantys
asmenys savo atostogų Turkijoje metu susipyko ir ginčo metu vienas kitam padarė fizinę
žalą. Pareiškus civilinį ieškinį, ginčui bus taikoma ne Turkijos, bet Lietuvos teisė.

LR CK 1.43 str. 5 d. nustato atskirą kolizinę normą, taikomą prievolėms, atsiradusioms dėl
netinkamos kokybės produktų padarytos žalos. Pagrindinė taisyklė yra tokia, kad taikoma
žalos padarymo vietos valstybės teisė, jeigu šioje valstybėje yra nukentėjusiojo nuolatinė
gyvenamoji vieta ar atsakingo už žalą asmens verslo vieta arba šioje valstybėje
nukentėjusysis įsigijo produktą. Pvz., fizinis asmuo įsigijo naują automobilį Vokietijoje ir
pargabeno jį į Lietuvą. Dėl nekokybiškų saugos pagalvių jos išsiskleidė ne eismo įvykio
metu, dėl ko vairuotojas patyrė traumą. Tokiu atveju bus taikoma Lietuvos kaip žalos
atsiradimo vietos valstybės teisė, nes joje yra nukentėjusiojo asmens nuolatinė gyvenamoji
vieta. Tuo atveju, jei pirkėjas žalą patirtų pvz., Lenkijoje, per kurią jis vairavo automobilį,
nukentėjusiojo pasirinkimu galėtų būti taikoma atsakingo už žalą asmens verslo vietos (t.y.
Vokietijos) valstybės teisė arba žalos atsiradimo (t.y. Lenkijos) vietos valstybės teisė. Jeigu
nukentėjusiojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra atsakingo už žalą asmens verslo vietos
valstybėje arba produkto įsigijimo vietos valstybėje, bus taikoma nukentėjusiojo asmens
nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, nepriklausomai nuo to, kur buvo padaryta
žala. Pvz., Lietuvoje nuolat gyvenantis asmuo naują automobilį įsigijo taip pat Lietuvoje ir
juo išvyko į užsienio valstybę, kurioje dėl produkto nekokybiškumo patyrė žalą. Tokiu atveju
bus taikoma Lietuvos, o ne užsienio valstybės, kurioje atsirado žala, teisė.

Deliktinių teisinių santykių srityje yra priimta nemažai tarptautinių konvencijų, kuriose
nustatytos atskiros kolizinės taisyklės tam tikro pobūdžio deliktams. Kaip vieną svarbiausių
reikia paminėti 1971m. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės, į kurią
tiesioginę nuorodą daro LR CK 1.44 str. Lietuva yra šios konvencijos dalyvė. Pagrindinė
kolizinė taisyklė, įtvirtinta šios konvencijos 3 straipsnyje, nustato, kad civilinė atsakomybė
už žalą, padarytą dėl eismo įvykio, nustatoma pagal valstybės, kurios teritorijoje įvyko
įvykis, teisę. Taigi šiuo atveju yra taikomas žalingų veiksmų atlikimo, o ne žalos padarinių
atsiradimo principas. Tačiau konvencija taip pat nustato ir keletą išimčių iš bendro principo.
Jei eismo įvykyje dalyvavo viena transporto priemonė ir ji buvo registruota ne toje
valstybėje, kurioje įvyko eismo įvykis, registravimo valstybės teisė taikoma nustatant 1)
atsakomybę prieš vairuotoją, savininką ar bet kurį kitą asmenį, kontroliavusį transporto
priemonę, neatsižvelgiant į jų įprastinę gyvenamąją vietą (tačiau jeigu eismo įvykio metu
buvo padaryta žala asmeniui, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra ne automobilio
registravimo valstybėje, ši nuostata negali būti taikoma), 2) prieš nukentėjusį keleivį, kurio
įprastinė gyvenamoji vieta yra ne toje valstybėje, kurioje įvyko eismo įvykis, 3) prieš
nukentėjusį, kuris įvykio metu buvo ne transporto priemonėje ir kurio įprastinė gyvenamoji
vieta yra transporto priemonės registravimo valstybėje, atsakomybę (konvencijos 4 str). Jei
yra du arba daugiau nukentėjusiųjų, taikytina teisė nustatoma kiekvienam nukentėjusiajam
atskirai. Konvencija taip pat numato galimybę taikyti automobilių registravimo vietos
 73

valstybės teisę ir tuo atveju, jei eismo įvykyje dalyvavo dvi arba daugiau transporto
priemonių,  tačiau tik tuo atveju, jei visos transporto priemonės yra registruotos toje pačioje
valstybėje. Tuo atveju, jei automobilis nėra registruotas arba yra registruotas keliose
valstybėse, vietoj automobilio registravimo vietos valstybės teisės taikoma transporto
priemonės įprastinės buvimo vietos valstybės teise (6 str.). Atskiros kolizinės normos
nustato teisę, taikytiną reikalavimams atlyginti asmeninėms neturtinėms teisėms
visuomenės informavimo priemonių veiksmais padarytą žalą. LR CK 1.45 str. nustato, kad
tokiems reikalavimams taikoma nukentėjusiojo pasirinkimu nukentėjusiojo nuolatinės
gyvenamosios vietos arba verslo vietos arba žalos atsiradimo vietos valstybės teisė, arba
žalą padariusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos ar verslo vietos valstybės teisė.
Atskira kolizinė norma (LR CK 1.45 str. 2 d.) reguliuoja paneigimui taikomą teisę, kuri
nustatoma pagal tai, kurioje valstybėje buvo paskelbta publikacija ar iš kurios valstybės
buvo transliuojama radijo ar televizijos laida. Reikalavimams atlyginti nesąžininga
konkurencija padarytą žalą taikoma valstybės, kurios rinkoje atsirado nesąžiningos
konkurencijos neigiamos pasekmės, teisė. Pvz., kelių valstybių draudimo įmonės,
veikiančios ir trečiosios valstybės rinkoje, sudaro nesąžiningą susitarimą dėl vienodų įkainių
nustatymo šios trečiosios valstybės draudėjams. Tokiu atveju trečiosios valstybės draudimo
kompanijų, patyrusių žalą dėl tokių nesąžiningų veiksmų, reikalavimams ją atlyginti turėtų
būti taikoma trečiosios valstybės teisė. Tuo atveju, jei šiame susitarime dalyvautų ir visos
išskyrus vieną trečiosios valstybės draudimo kompaniją, šios draudimo kompanijos
reikalavimui turėtų būti taikoma jos verslo vietos valstybės teisė (LR CK 1.46 str.). Tuo
atveju, jei Lietuvos dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos normos nustato kitokias nei LR
CK kolizines taisykles, taikomos dvišalės sutarties nuostatos.

                      Santykiams dėl nepagrįsto praturtėjimo ir turto gavimo taikytina

teisė

LR CK 1.54 str. nustato atskiras kolizines taisykles, taikomas dėl turto nepagrįsto įgijimo ar
sutaupymo (nepagrįsto praturtėjimo) atsirandančioms prievolėms. Šio straipsnio 1 d.
nustato, kad iš prievolės, įvykdytos be teisinio pagrindo, atsirandantiems reikalavimams
taikoma valstybės, pagal kurios įstatymus nustatytinas prievolės teisinis pagrindas, teisė.
Prof.V.Mikelėnas pateikia tokį šios teisės normos taikymo pavyzdį: „Švedijos įmonė pagal
sutartį privalo sumokėti Lietuvos įmonei vieną milijoną Švedijos kronų. Sutarčiai, iš kurios
yra atsiradusi Švedijos įmonės prievolė, taikoma Švedijos teisė. Tačiau Švedijos įmonė
suklysta ir perveda šią sumą ne į kreditoriaus, o į visai kitos Lietuvos įmonės sąskaitą. (...)
Kadangi sutarčiai, iš kurios buvo atsiradusi prievolė, taikoma Švedijos teisė, tai ir be
pagrindo sumokėtos sumos išreikalavimui taip pat bus taikoma Švedijos teisė“[1].
Manytumėm, kad šiuo atveju minėtą kolizinę normą reikėtų suprasti kiek kitaip, t.y.
reikalavimui turi būti taikoma tos valstybės teisė, pagal kurią ši prievolė kvalifikuojama.

Tuo atveju, jei asmuo savo neteisėtais veiksmais nepagrįstai praturtėjo, taikoma tos
valstybės teisė, kurioje šie veiksmai buvo atlikti(LR CK 1.54 str. 2 d.). Tačiau tuo atveju, jei
tarp šalių egzistavo teisinis santykis, ir viena iš šalių nepagrįstai praturtėjo, taikoma šiam
teisiniam santykiui taikytina teisė (LR CK 1.54 str. 3 d.). Pvz., tarp Lietuvos ir Rusijos
įmonių buvo sudaryta statybos rangos sutartis bei sumokėtas avansas. Nepradėjus vykdyti
darbų, viena iš šalių sutartį nutraukė. Tokiu atveju reikalavimui dėl nepanaudoto avanso
grąžinimo bus taikoma statybos rangos sutarčiai taikytina teisė.

                       Vienašaliams sandoriams ir vienašalėms prievolėms taikytina

teisė
 74

LR CK 1.55 str. nustato, kad vienašaliams sandoriams taikoma valstybės, kurioje jie buvo
sudaryti, teisė. Pažymėtina tai, kad ši nuostata netaikoma tuo atveju, jei yra speciali
kolizinė taisyklė, reglamentuojanti atskiroms vienašalių sandorių rūšims taikytiną teisę.
Pvz., įgaliojimui yra taikomos LR CK 1.40 str. nuostatos, čekiams ir vekseliams taikomas LR
CK 1.56 str. testamentui – 1.61 str.

                       Taikytinos teisės klausimai vertybinių popierių srityje

Vertybiniams popieriams taikytinos teisės nustatymą reglamentuoja LR CK 1.56 str. Jo

pirmoji dalis daro nuorodą į 1931 m. Ženevos konvenciją dėl įstatymų kolizijų naudojant
čekius sprendimo ir į 1930 m. Ženevos konvenciją dėl įstatymų kolizijų naudojant
įsakomuosius ir paprastuosius vekselius sprendimo.

1931 m. Ženevos konvencijos dėl įstatymų kolizijų naudojant čekius sprendimo 2 str.
nustato, asmens teisė išduoti čekį nustatoma pagal jo nacionalinės priklausomybės vietos
valstybės teisę (fizinio asmens – pagal jo nuolatinės gyvenamosios vietos, juridinio asmens-
pagal įregistravimo vietos valstybės teisę). Tuo atveju, jei šios teisės kolizinės normos
nukreipia į kitos valstybės teisė, pastaroji yra taikoma, tai reiškia, kad konvencija įtvirtina
renvoi principą. Tuo atveju, jei pagal tokiu būdu nustatytą teisę asmuo neturėjo teisės
išduoti čekį, jis bus atsakingas, t.y. čekis bus laikomas galiojančiu tuo atveju, jei pagal čekio
išdavimo vietos valstybės teisę jis turėjo teisę išduoti čekį. Asmenys, kuriems gali būti
išduotas čekis, nustatomi pagal čekio apmokėjimo vietos valstybės teisę (3 str.). Čekio
formai keliamus reikalavimus nustato jo išdavimo vietos valstybės teisė (4 str.). Tačiau
čekis bus laikomas surašytas tinkama forma, jei atitiks mokėjimo vietos teisę. Čekį 
pasirašiusių asmenų įsipareigojimų teisinius padarinius reglamentuoja valstybės, kurios
teritorijoje jie buvo įforminti, įstatymai (5 str.). Čekių protesto formą bei terminus, taip pat 
kitų   veiksmų, reikalingų čekių teisėms įgyvendinti ar išsaugoti, formą nustato tos šalies,
kurios teritorijoje turi būti įformintas protestas arba atitinkami veiksmai, įstatymai (8 str.).
Kadangi ši konvencija yra labai sena, jos kalba ir joje naudojamos formuluotės yra šiek tiek
pasenusios ir turi būti perfrazuotos atsižvelgus į šiuo metu galiojančias teisines sąvokas. 
1930 m. Konvencijos dėl įstatymų kolizijų naudojant paprastuosius ir įsakomuosius
vekselius sprendimo nuostatos yra labai panašios į 1931 m. Konvencijos dėl įstatymų
kolizijų naudojant čekius sprendimo nuostatas, todėl detaliau jų nenagrinėsime. Taigi abidvi
konvencijos nustato atskiras kolizines normas tam tikrų klausimų, susijusių su čekiais ar
vekseliais, grupėms, todėl sprendžiant dėl taikytinos teisės yra labai svarbu tinkamai
išskaidyti teisinį santykį, o ne taikyti vieną kolizinę normą atskiriems teisinio santykio
elementams.

LR CK 1.56 str. nustato, kad kitiems vertybiniams popieriams (pvz., akcijoms, obligacijoms)
taikoma jų išleidimo (išdavimo) vietos valstybės teisė. T.y. pvz., akcijų turėtojo teisių turinį
nustatys šių akcijų išleidimo vietos valstybės teisė.

Kontroliniai klausimai:

1.  Kokie yra lex loci delicti principo porūšiai?

2. Ar šalys gali susitarti dėl santykiams dėl žalos padarymo taikytinos teisės?
3. Pateikite LR CK 1.54 str. 1 d. Nuostatų taikymo praktinį pavyzdį.
4. Kokiems vienašaliams sandoriams taikomos atskiros kolizinės taisyklės ir ką jos nustato?

Literatūra:

1. V.Mikelėnas. „Tarptautinės privatinės teisės įvadas“. Justitia, 2001.

 75

2. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. I knyga. Bendrosios nuostatos. Justitia,

2001.
3. М.А.Богуславский. «Международное частное право». Москва, 1999.
4. P.North. Cheshire and North’s private international law. Oxford university press, 1999. 
5. Л.П.Ануфриева. «Международное частное право. Особенная часть». Москва, 2002.

[1] Žr. V.Mikelėnas. Tarptautinės privatinės teisės įvadas. Justitia, 2001. P. 292.

4.7. Darbo santykiams taikytina teisė

 Darbo teisė yra privatinės teisės dalis. Todėl darbo teisiniams santykiams taikytinos teisės
klausimai įeina į tarptautinės privatinės teisės sferą. Ypatingai padidėjus pasaulinei
gyventojų migracijai, kurią taip pat įtakoja ir asmenų siekis dirbti geriau apmokamą darbą
užsienio valstybėje, labai dažnai iškyla darbo teisiniams santykiams taikytinos teisės
klausimai. Taip pat didėjant tarptautinių kompanijų, vykdančių savo veiklą visame
pasaulyje, skaičiui, daugėja atvejų, kai šių kompanijų darbuotojai išvyksta dirbti į įvairias
užsienio valstybes.

Lietuvoje darbo teisiniams santykiams taikytiną teisę reguliuoja ne LR CK, bet Darbo
kodekso nuostatos. Tuo atveju, jei ginčas vyksta tarp ES valstybių asmenų, darbo
teisiniams santykiams bus taikomos 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms
taikytinos teisės nuostatos. Jeigu sprendžiant ginčą gali būti taikoma Lietuvos ir užsienio
valstybės dvišalė sutartis dėl teisinės pagalbos, tai vadovaujamasi šios sutarties
nuostatomis.

Esminis klausimas, kylantis nustatant darbo teisiniams santykiams taikytiną teisę, yra tai, ar
šalys gali savo susitarimu nustatyti, kurios valstybės teisė bus taikoma, t.y. ar darbo
santykiuose pripažįstamas šalių valios autonomijos principas. Lietuvos Respublikos Darbo
kodekso (toliau - DK) 6 str. 1 d. nustato, kad darbo santykiams užsienio teisė taikoma, kai
tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai
ar darbo sutarties šalių susitarimai. Taigi vienas iš pagrindų darbo teisiniams santykiams
taikyti užsienio teisę yra atitinkamas šalių susitarimas. Be abejo, kaip ir sutartiniuose
santykiuose, darbo teisiniuose santykiuose šalių laisvė pasirinkti savo santykiams taikytiną
teisę yra ribojama viešosios tvarkos išlyga, t.y. užsienio teisė netaikoma, jei jos taikymas
prieštarautų Lietuvos viešajai tvarkai (LR DK 6 str. 2 d.). Be to, Lietuvos teismas visada
taikys Lietuvos teisėje įtvirtintas darbo santykius reguliuojančias imperatyvias normas,
nesvarbu, kokios valstybės teisė ir kokiu pagrindu būtų taikoma (LR DK 6 str. 3 d.). Taip pat
yra nustatyta, kad nepaisant pasirinktos taikytinos teisės,  yra taikomos darbuotojo
interesus ginančios imperatyvios normos tos valstybės, kurios teisė būtų taikoma nesant
šalių pasirinkimo dėl taikytinos teisės (LR DK 7 str. 1 d., 1980 m. Romos konvencijos 6 str.
1 d.).  LR DK 7 str. 1 d. aiškiai nustato, kad darbo sutarties šalys gali pasirinkti taikytiną
teisę tiek visai darbo sutarčiai, tiek ir jos daliai. Abejonių dėl to, ar gali darbo sutarties,
neturinčios užsienio elemento, šalys susitarti dėl taikytinos užsienio teisės, kelia LR DK 7
str. pavadinimas „Teisė, taikytina tarptautinio pobūdžio darbo santykiams“. Galima būtų
daryti prielaidą, kad šalių susitarimu pasirinkta teisė gali būti taikoma tik tuo atveju, jei
darbo santykiai yra tarptautinio pobūdžio. Tačiau tokias abejones išsklaido 1980 m. Romos
konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės nuostatos, leidžiančios individualios
darbo sutarties šalims susitarti dėl darbo santykiams taikytinos teisės (6 ir 3 str.). LR DK 7
str. nustato, kad taikytinos teisės pasirinkimas turi būti išreikštas tiesiogiai arba akivaizdžiai
numanomas iš darbo sutarties sąlygų ar kitų aplinkybių. Tuo atveju, jei šalys nepasirinko
taikytinos teisės, ji nustatoma vadovaujantis kolizinėmis normomis, esančiomis teismo
nacionalinėje teisėje bei tarptautinėse sutartyse. LR DK 7 str. 2 d. nustato, kad taikytina
 76

teisė parenkama vadovaujantis šiais principais: 1) jei darbas nuolatos dirbamas vienoje
valstybėje, taikoma tos valstybės  darbo  teisė, nepaisant to, kad darbuotojas   laikinai dirba
kitoje valstybėje (lex loci laboris principas); 2)  jei  darbuotojas  nedirba  nuolatinio  darbo 
nė  vienoje valstybėje,  taikoma tos valstybės, kurioje yra darbdavio verslo vieta
(buveinė), darbo teisė;  3)  jei iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą,
kad darbo santykiai yra labiau susiję su kita valstybe nei ta, kurios teisė taikytina 1  ir 2
punktuose išvardytus principus, taikoma tos kitos valstybės, su kuria tie darbo santykiai
labiausiai susiję, darbo teisė. Analogiškos nuostatos yra ir 1980 m. Romos konvencijos dėl
sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 2 dalyje.Pažymėtina, kad didžioji dalis Lietuvos
dvišalių sutarčių dėl teisinės pagalbos nenustato darbo teisiniams santykiams taikytinos
teisės nustatymo taisyklių, išskyrus Lietuvos ir Lenkijos sutartį.                

Kontroliniai klausimai:

1. Kokius teisės aktus Lietuvos teismas gali taikyti siekdamas nustatyti darbo santykiams taikytiną
teisę? Kokia šių teisės aktų tarpusavio hierarchija?
2. Ar šalys gali susitarti savo darbo sutarčiai taikyti užsienio teisę, jei jų darbo santykiai nėra
tarptautinio pobūdžio?
3. Kokius kolizinius principus, taikomus darbo teisiniams santykiams, numato 1980 m. Romos
konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės? 

Literatūra:

1. V.Mikelėnas. „Tarptautinės privatinės teisės įvadas“. Justitia, 2001.

2. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. I knyga. Bendrosios nuostatos. Justitia,
2001.
3. G.Bužinskas ir kt. Darbo kodekso komentaras. Justitia, 2003.
4. М.А.Богуславский. «Международное частное право». Москва, 1999.
5. Л.П.Ануфриева. «Международное частное право. Особенная часть». Москва, 2002.

4.8. Taikytinos teisės klausimai tarptautiniame komerciniame

arbitraže

 Šalys, ypatingai sudarydamos komercinį sandorį, dažnai yra linkusios susitarti, kad jų
tarpusavio ginčus nagrinės ne teismas, o komercinis arbitražas. Tokio pasirinkimo priežastys
yra tai, kad šalys nori, kad ginčą nagrinėtų tos srities, iš kurios ginčas kilo, specialistai, taip
pat arbitražinis procesas dažnai yra greitesnis nei teisminis, nes sprendimo apskundimas
jame yra įmanomas tik formaliais, procesiniais pagrindais. Tam, kad ginčas galėtų būti
perduotas arbitražui, šalims visų pirma būtina sudaryti arbitražinį susitarimą. LR Komercinio
arbitražo įstatymo 9 str. 1 d. Taip apibūdina arbitražinį susitarimą: “Arbitražinis susitarimas
- tai šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražiniam teismui visus ar tam tikrus ginčus,
kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių
santykių, kurie gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas”.

Yra pripažįstama, kad arbitražinis susitarimas nepriklauso nuo pagrindinės sutarties

galiojimo, t.y. pasižymi autonomiškumu. Tai reiškia, kad net ir tuo atveju, jei pagrindinė
sutartis arbitražo bus pripažinta negaliojančia, arbitražas vis tiek nepraras savo
kompetencijos. Be to, sprendžiant dėl arbitražinio sprendimo galiojimo, yra vadovaujamasi
principu in favor contractus (arbitražinio susitarimo galiojimo naudai).

Arbitražas ne visada yra tarptautinio pobūdžio, kadangi arbitražinis susitarimas gali būti
sudarytas ir tuo atveju, jei šalių sutartis neturi jokio užsienio elemento, o yra grynai
 77

nacionalinio pobūdžio. LR Komercinio arbitražo įstatymo 4 str. nustato, kad arbitražas yra
tarptautinis, jeigu 1) ginčo šalių komercinės įmonės sudarant arbitražinį susitarimą buvo
skirtingose valstybėse; 2) arbitražo vieta, jeigu ji nurodyta arbitražiniame susitarime ar
aptarta kokiu nors kitu jį atitinkančiu būdu, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo
komercinių įmonių, ribų; 3) vieta, kurioje turi būti įvykdyta didelė dalis prievolių, kylančių iš
šalių komercinių santykių, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų;
4) vieta, labiausiai susijusi su ginčo dalyku, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo
komercinių įmonių, ribų;  5) šalys susitarė, kad arbitražinio susitarimo dalykas yra susijęs
daugiau nei su viena valstybe; 6) viena ar abi ginčo šalys yra Lietuvos ūkio subjektai, į
kuriuos investuotas užsienio kapitalas. Šis klausimas yra labai svarbus komercinio arbitražo
sprendimo pripažinimo stadijoje, nes 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų
sprendimų pripažinimo ir vykdymo nuostatos taikomos tik užsienio arbitražo sprendimų
pripažinimui ir vykdymui, o konvencijos 1 str. 1 d. Nustato, kad ji taikoma arbitražų
sprendimų, priimtų ne toje valstybėje, kurioje ją prašo pripažinti, pripažinimui ir vykdymui,
o taip pat tiems  arbitražų sprendimams, kurie  nelaikomi vidaus sprendimais toje
valstybėje, kurios prašoma juos pripažinti ir vykdyti.

Kadangi arbitražinis susitarimas taip pat yra sandoris, kyla klausimas dėl jam taikytinos
teisės. Šį klausimą gali tekti spręsti tuo atveju, jei kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo
galiojimo, jo turinio aiškinimo ir pan. Priklausomai nuo to, kurioje šalių ginčo stadijoje šis
klausimas yra sprendžiamas, jį gali nagrinėti bendrosios kompetencijos teismas, o taip pat ir
pats komercinis arbitražas. Teismas gali svarstyti klausimą dėl arbitražinio susitarimo
galiojimo tada, kai jam pateikiamas ieškinys dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo
negaliojančiu arba vėliau, kai jis nagrinėja prašymą dėl komercinio arbitražo sprendimo
pripažinimo ir vykdymo. Pats komercinis arbitražas šį klausimą gal svarstyti spręsdamas dėl
savo kompetencijos, jeigu viena iš šalių pareiškia, kad arbitražinis susitarimas negalioja,
todėl arbitrai neturi kompetencijos nagrinėti ginčą.

Taigi klausimas dėl arbitražinio susitarimo galiojimo yra sprendžiamas taikant arbitražiniam
susitarimui taikytiną teisę. Paprastai šis klausimas sprendžiamas remiantis lex loci
arbitri principu, t. y. arbitražinio susitarimo galiojimas nustatomas pagal arbitražo vietos
valstybės teisę (klausimas dėl arbitražinio susitarimo galiojimo iškyla arbitraže), tačiau tuo
atveju, jei šį klausimą nagrinėja teismas, jis savo lex fori esančių kolizinių normų pagalba
nustato, kokia teisė taikoma.

LR CK 1.37 str. 7 d. nustato, kad arbitražiniam susitarimui taikoma teisė, reglamentuojanti

pagrindinę sutartį, o jei ši negalioja, arbitražinio susitarimo sudarymo vietos valstybės teisė,
o kai sudarymo vietos nustatyti neįmanoma, - arbitražo vietos valstybės teisė. Pažymėtina,
kad šios taisyklės taikomos tik tada, jei šalys nepasirinko arbitražiniam susitarimui
taikytinos teisės[1]. Tačiau tuo atveju, jei arbitražinis susitarimas buvo sudarytas dėl ginčo
nagrinėjimo tarptautiniame komerciniame arbitraže, jo galiojimui taikytina teisė turi būti
nustatoma pagal 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų
pripažinimo ir vykdymo nuostatas. Tačiau kyla klausimas, ar šios konvencijos nuostatos gali
būti taikomos ne sprendžiant dėl tarptautinio komercinio arbitražo sprendimo pripažinimo ir
vykdymo (t.y. arbitražui jau išnagrinėjus ginčą), o sprendžiant dėl arbitražinio susitarimo
galiojimo teise atskiroje byloje. Konvencijos 5 str. 1 d. a) punktas nustato, kad arbitražinio
susitarimo galiojimas turi būti nustatomas pagal šalių susitarimu nustatytą teisę, o jeigu
šalys nepasirinko taikytinos teisės, pagal valstybės, kurioje priimtas arbitražo sprendimas,
teisę. Arbitražo  sprendimą  pripažinti  ir  vykdyti  gali  būti atsisakoma, jei tos šalies, kurios
prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija (teismas) pripažįsta, kad:
ginčo objektas pagal jos įstatymus negali būti arbitruojamas arba arbitražo sprendimo
pripažinimas prieštarauja jos viešajai tvarkai (konvencijos 5 str. 2 d.).
 78

Sprendžiant dėl arbitražinio susitarimo galiojimo dažnai iškyla klausimas, ar šį sudariusios

šalys buvo veiksnios. Atsakant į šį klausimą yra taikoma atitinkamos šalies veiksnumui
taikytina teisė, nustatoma pagal kolizines normas. Tokia pat nuostata yra nurodyta 1958 m.
Niujorko konvencijos 5 str. 1 d. a) punkte.

Lietuvos Komercinio arbitražo įstatymo 10 str. nustato, kad ”arbitražinis susitarimas gali
būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendrais sandorių pripažinimo
negaliojančiais pagrindais, taip pat nustačius, jog yra pažeisti šio įstatymo 9 ir 11 straipsnių
reikalavimai.” Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje VĮ “Klaipėdos valstybinio jūrų
uosto direkcija” v. Belgijos įmonė Hydro Soil Service, Nr. 3K-3-62/2007, kat. 21.4.11, 132
taip pat nurodė, “kad arbitražinis susitarimas gali būti laikomas niekiniu ir atitinkamos
valstybės teismas gali jo nepripažinti, kartu pažymi, kad niekinis arbitražinio susitarimo
pobūdis turi būti akivaizdus, t. y. turi būti akivaizdu, jog toks susitarimas prieštarauja tos
valstybės viešajai tvarkai ar imperatyviajai nacionalinės teisės normai. Taigi teismas ex
officio gali pripažinti arbitražinį susitarimą negaliojančiu arba, kitaip tariant, gali nepripažinti
arbitražinio susitarimo tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl atitinkamo susitarimo
prieštaravimo viešajai tvarkai ar imperatyviajai įstatymo normai, ir tam, kad būtų padaryta
tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų
įrodymų”. Tuo atveju, jeigu arbitražinis susitarimas nėra akivaizdžiai niekinis, būtina reikšti
atskirą reikalavimą dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu ar niekiniu.

 Kontroliniai klausimai:

1. Apibūdinkite arbitražinį susitarimą.

2. Kokiais atvejais komercinis arbitražas yra laikomas tarptautiniu?
3. Koks kolizinis principas taikomas arbitražinio susitarimo galiojimui?

[1] Žr.Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. I knyga. Bendrosios nuostatos.

Justitia, 2001. 132 psl.

 Uždavinys

 Lietuvos pilietybę turinis fizinis asmuo, nuolat gyvenantis B valstybėje, surašė testamentą,
kuriuo visą savo turtą (kilnojamuosius, esančios B valstybėse, ir nekilnojamuosius daiktus,
esančius Lietuvoje), paliko savo žmonai. Palikėjas turėjo pilnametį nedarbingą sūnų, nuolat
gyvenantį Lietuvoje, kuris kreipėsi į Lietuvos teismą su prašymu pripažinti jam teisę į
privalomą palikimo dalį.

 Klausimai uždavinio sprendimui:

1. Kokios valstybės teisė bus taikoma testatoriaus veiksnumui nustatyti?

2. Kokios valstybės teisė bus taikoma kilnojamųjų daiktų paveldėjimui?
3. Kokios valstybės teisė bus taikoma nekilnojamųjų daiktų paveldėjimui?
4. Koks galėtų būti sūnaus ieškinio teisinis pagrindas?

Literatūra

 V.Mikelėnas. „Tarptautinės privatinės teisės įvadas“. Justitia, 2001.

1. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. I knyga. Bendrosios nuostatos. Justitia,

2001.
 79

2. G.Dominas, V.Mikelėnas. Tarptautinis komercinis arbitražas. Justitia, 1995.

3. Declining jurisdiction in private international law : reports to the XIVth Congress of the
International Academy of Comparative Law, Athens, August 1994 / [edited by] J. J. Fawcett
Oxford monographs in private international law. Oxford university press, 1995.
4. М.А.Богуславский. «Международное частное право». Москва, 1999.

5. UŽSIENIO TEISMŲ IR ARBITRAŽŲ SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMAS IR

VYKDYMAS

 Šios kurso dalies tikslas yra suteikti galimybę studentams išanalizuoti užsienio teismų ir
arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo teisinę problematiką. Ši tema studentams
atskleidžiama įvairiais aspektais: sprendimų pripažinimo procedūra, atsisakymo pripažinti
pagrindai ir t.t.

 5.1. Užsienio teismų sprendimų pripažinimas ir vykdymas

5.2. Užsienio arbitražų sprendimų pripažinimas ir vykdymas

5.1. Užsienio teismų sprendimų pripažinimas ir vykdymas

 Užsienio teismų sprendimų pripažinimo samprata ir teisinė reikšmė

 Teismo sprendimas, net ir įsiteisėjęs, automatiškai neįgyja eksteritorialumo savybės, tai

yra jis neturi teisinės galios už savo valstybės sienų. Užsienio valstybėje teismas įgyja
tiesinę galią ir sukelia ten tam tikrų teisinių padarinių tik tuomet jeigu toje užsienio
valstybėje pripažįstamas.

Pripažinimas šiuo atveju reiškia, jog užsienio teismo sprendimui suteikiama tokia pati teisinė
galia kaip ir nacionalinio teismo sprendimui.

Užsienio teismo sprendimo pripažinimas reiškia, kad:

Pirma, pripažįstančioje valstybėje jis įgyja res judicata galią;

Antra, pripažįstančioje valstybėje jis įgyja prejudicinę galią;

Trečia, pripažįstanti užsienio teismo sprendimą valstybė kartu konstatuoja, kad nagrinėjant
bylą užsienio valstybėje laikytasi sąžiningo proceso principų;

Ketvirta, sprendimą pripažinusioje valstybėje jis tampa vykdytinu, tai yra turi būti
vykdomas taip pat kaip ir nacionalinio teismo sprendimai.

Užsienio teismų sprendimų pripažinimo reikšmė pasireiškia visų pirma tuo, kad pripažintą
užsienio teismo sprendimą privaloma vykdyti. Jei skolininkas atsisako vykdyti, kreditorius
įgyja teisę reikalauti priverstinio teismo sprendimo įvykdymo. Antra, pripažinus užsienio
teismo sprendimą, užkertamas kelias kitai šaliai pateikti tapatų ieškinį kitoje, nei buvo
priimtas teismo sprendimas valstybėje.
 80

Užsienio teismų sprendimų pripažinimą reglamentuojantys teisės aktai. Lietuvos

Respublikoje galioja šie nacionaliniai ir tarptautiniai teisės akti, reglamentuojantys užsienio
teismų sprendimų pripažinimą ir vykdymą:

Pirma, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas;

Antra, Lietuvos Respublikos dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos ir bendradarbiavimo

civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose. Lietuva yra pasirašiusi tokias sutartis su Latvija,
Estija, Lenkija, Rusija, Baltarusija, Moldova, Ukraina, Vokietija, Kazachstanu, Uzbekistanu,
Azerbaidžanu, Kinija, Armėnija;

Trečia, Europos Sąjungos mastu 2000-12-22 Tarybos Reglamentas EB Nr. 44/2001 Dėl
jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo
(taikomas civilinėms ir komercinėms byloms, išskyrus pajamų, muitinių arba
administracines bylas. Šis reglamentas taip pat netaikomas  fizinių asmenų statusui, 
nuosavybės teisėms, susijusioms su santuokiniais ryšiais, testamentais ir paveldėjimu;
bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams,
teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms; socialiniam
draudimui; arbitražui), toliau vadinamas Reglamentu I ir 2003-11-27 Tarybos Reglamentas
EB Nr. 2201/2003 Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų
pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą EB Nr. 1347/2000
(taikomas byloms, susijusioms su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar
santuokos pripažinimu negaliojančia;  tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu,
apribojimu ar atėmimu), toliau vadinamas Reglamentu II.

Ketvirta, daugiašalės konvencijos, tokios kaip 1996 10 19 Konvencija dėl jurisdikcijos,

taikytinos teisės, pripažinimo ir vykdymo bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos
priemonių srityje, 1980 05 20 Europos konvencija dėl sprendimų, susijusių su vaikų globa,
pripažinimo ir vykdymo bei vaikų globos atnaujinimo, 1973 10 02 Konvencija dėl
sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo.

                       Užsienio teismų sprendimų pripažinimo tvarka

Užsienio teismų sprendimų pripažinimo tvarka prikluso nuo to, kokios šalies teismo
sprendimas yra pripažįstamas. Svarbu, ar besikreipiančioji ir teismo sprendimą
pripažįstančioji valstybė yra sudariusios dvišalę sutartį dėl teisinės pagalbos, ar šios
valstybės yra Europos Sąjungos narės, kadangi kiekvienu atveju užsienio teismų sprendimų
pripažinimo procedūra turi tam tikrų specifinių ypatumų.

Atskleidžiant užsienio teismų sprendimų pripažinimo tvarką būtina aptarti šiuos esminius
klausimus: šaltiniai, reglamentuojantys teismų sprendimų pripažinimą; institucijos,
nagrinėjančios prašymus dėl užsienio teismų sprendimų pripažinimo; šių institucijų priimtų
sprendimų apskundimo tvarka; dokumentai, pateiktini norint pripažinti užsienio teismų
sprendimus ir pati užsienio teismų sprendimų pripažinimo procedūra.

Institucijos, nagrinėjančios prašymus dėl užsienio teismų sprendimų

pripažinimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliu – LR CPK)
809 straipsniu užsienio teismų sprendimus Lietuvos Respublikoje pripažįsta Lietuvos
Apeliacinis teismas, bylą nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis
dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo per vieną mėnesį nuo jos priėmimo dienos gali
būti skundžiama kasaciniu skundu  Lietuvos Aukščiausiajam teismui (LR CPK 812 straipsnio
pirmoji dalis).
 81

Europos Sąjungos valstybių narių teismų priimtus sprendimus taip pat pripažįsta Lietuvos
Apeliacinis teismas, tačiau pradžioje prašymą dėl teismo sprendimo pripažinimo nagrinėja
vienas teisėjas, o jo priimtą nutartį gali peržiūrėti Lietuvos Apeliacinio teismo trijų teisėjų
kolegija, kurios nutartis kasacine tvarka taip pat gali būti apskųsta Lietuvos Aukščiausiajam
teismui.

Dokumentai, pateiktini prašant pripažinti užsienio teismo sprendimą. LR CPK 811

straipsnis nustato, jog kreipiantis į Lietuvos Apeliacinį teismą dėl užsienio teismo sprendimo
pripažinimo prie prašymo turi būti pridėti šie dokumentai:

Pirma, prašomo pripažinti užsienio teismo sprendimą bei šio sprendimo vertimą į lietuvių
kalbą;

Antra, patvirtinimą, kad sprendimas yra įsiteisėjęs;

Trečia įrodymus, kad šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą, buvo tinkamai pranešta apie
civilinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką.

Pažymėtina, jog pagal Reglamentą I norint pripažinti Europos Sąjungos valstybėje narėje
priimtą teismo sprendimą reikia pateikti prašomo pripažinti užsienio teismo sprendimą bei
specialų pažymėjimą, patvirtinantį to sprendimo autentiškumą, kuris reiškia, jog tai yra
oficialus dokumentas, kuris buvo priimtas ir užregistruotas valstybėje, išdavusioje
autentiškumo pažymėjimą. Sprendimo vertimą reikia pateikti tik tuo atveju, jei teismas, į
kurį kreipiamasi dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo, to reikalauja. Reglamente I
pabrėžiama, jog pateikimo sprendimo nereikalaujama legalizuoti ar atlikti bet kokios kitos
panašios procedūros.

Užsienio teismų sprendimų pripažinimo procedūra. Kaip jau buvo minėta anksčiau,

sprendimą dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo priima Lietuvos Apeliacinis teismas.

Vadovaujantis LR CPK 809 straipsniu tik pripažintas užsienio valstybės teismo sprendimas
gali būti vykdomas Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, jog ne visi užsienio valstybių teismų
sprendimai turi būti pripažįstami. Vadovaujantis LR CPK 809 straipsnio antrąja dalimi
nereikalauja pripažinimo įsiteisėję užsienio valstybių teismų sprendimai dėl neturtinių ginčų
tarp ne Lietuvos Respublikos piliečių, išskyrus atvejus, kai šis sprendimas yra santuokos
sudarymo arba kitokio civilinės būklės akto įregistravimo pagrindas ar kitokių teisių
registravimo viešame registre pagrindas.

Suinteresuotas asmuo kreipiasi į Lietuvos Apeliacinį teismą, pateikdamas prašymą ir prie jo

pridėdamas aukščiau minėtus papildomus dokumentus.

Pareiškimas dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo žyminiu mokesčiu

neapmokestinamas (LR CPK 811 straipsnio trečioji dalis).

Prašymas nagrinėjamas viešajame teismo posėdyje. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką
pranešama asmeniui, kuris toje byloje buvo atsakovas.

Pareiškimą dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo nagrinėjantis teismas gali pripažinti
tik dalį užsienio teismo sprendimo. Lygiai taip pat pareiškėjas gali prašyti pripažinti tik dalį
užsienio teismo sprendimo.
 82

Teismas, nagrinėjantis pareiškimą dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo, turi
teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą, jeigu šis teismo sprendimas yra apskundžiamas
įprastinėmis atitinkamos  valstybės teismų sprendimų kontrolės formomis arba jeigu
terminas šiam skundui paduoti dar nėra pasibaigęs.

Prašymas pripažinti užsienio teismo sprendimą gali būti paliktas nenagrinėtas, jeigu teismas
nustato, kad jis paduotas nesilaikant civilinio proceso kodekse ar kitose tarptautinėse
sutartyse nustatytos tvarkos.

Kartu su pareiškimu pripažinti užsienio teismo sprendimą gali būti sprendžiamas klausimas
dėl leidimo šį sprendimą vykdyti.

Vadovaujantis LR CPK 816 bei 817 straipsniais užsienio valstybės teisme patvirtinta taikos
sutartis gali būti pripažinta Lietuvos Respublikoje, jeigu ji galėtų būti vykdoma toje
valstybėje, kurioje buvo sudaryta, ir jeigu ji neprieštarauja Lietuvos Respublikoje įtvirtintai
viešajai tvarkai. Tiek užsienio valstybės teisme patvirtinta taikos sutartis, tiek užsienio
valstybės teismų nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pripažįstama ta pačia
tvarka kaip ir užsienio teismų sprendimai ir tik tuo atveju, jeigu suinteresuotai šaliai buvo
tinkami pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą.

Vadovaujantis LR CPK 818 straipsniu Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų
pripažinimas turi tam tikros specifikos:

Pirma, yra įtvirtinta jau anksčiau minėta Lietuvos Apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegijos
galimybė peržiūrėti to paties teismo vieno teisėjo priimtą nutartį dėl Europos Sąjungos
valstybės narės teismo sprendimo pripažinimo;

Antra, nustatytas reikalavimas pareiškėjui, jei jis gyvena ne Lietuvos Respublikoje paskirti
atstovą byloje arba nurodyti asmenį, įgaliotą gauti procesinius dokumentus, gyvenantį
Lietuvos Respublikoje, arba prašyme nurodyti adresą Lietuvos Respublikoje arba
telekomunikacijų galinio įrenginio adresą, kuriuo pareiškėjui būtų galima įteikti procesinius
dokumentus;

Trečia, jei yra įvykdytos aukščiau nurodytos sąlygos susijusios su įgalioto asmens, esančio
Lietuvos Respublikoje paskyrimu arba adreso nurodymu prašyme, teismas turi teisę
nustatęs trūkumus prašyme, įpareigoti pareiškėją juos pašalinti, nustatant tam papildomą
terminą.

Ketvirta, prašymas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

Pažymėtina, jog Reglamente I įtvirtinami esminiai Europos Sąjungos valstybių teismų

sprendimų pripažinimo reikalavimai, kurių šalis, pripažįstanti teismo sprendimą, negali
pažeisti, tai yra sprendimas priimtas vienoje valstybėje narėje turi būti pripažintas kitoje
valstybėje narėje nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso (33 straipsnis), be to
jokiomis aplinkybėmis užsienio teismo sprendimas negali būti peržiūrimas iš esmės (36
straipsnis).

                       Pagrindai dėl kurių atsisakoma pripažinti užsienio teismo

sprendimą
 83

Tiek Lietuvos Respublikos dvišalėse sutartyse, tiek konvencijose yra įtvirtinti atsisakymo
pripažinti užsienio valstybių teismų sprendimus pagrindai, tai yra aplinkybės, dėl kurių
Lietuvos Respublikos teismas nesuteikia užsienio valstybės teismo sprendimui tokios pačios
teisinės galios kaip ir Lietuvos Respublikos teismo sprendimui, ko pasėkoje toks sprendimas
negali būti vykdomas.

Pažymėtina, jog LR CPK 810 straipsnyje akcentuojama, jog šiame straipsnyje įtvirtinti
atisakymo pripažinti užsienio teismų sprendimus yra taikomi, jei tarptautinė sutartis
nenustato kitaip. Be to šiame straipsnyje išvardinti atsisakymo pagrindai netaikomi, kai yra
prašoma pripažinti įsiteisėjusį užsienio teismų sprendimą dėl neturtinių ginčų tarp ne
Lietuvos Respublikos piliečių (išskyrus atvejus, kai šis sprendimas yra santuokos sudarymo
arba kitokio civilinės būklės kito įregistravimo pagrindas ar kitokių teisių registravimo
viešame registre pagrindas). Užsienio valstybės teismo sprendimą dėl neturtinių ginčų tarp
ne Lietuvos Respublikos piliečių galima atsisakyti pripažinti tik motyvuojant tuo, kad šis
sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai (LR
CPK 810 straipsnio trečioji dalis).

Taigi LR CPK 810 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtinti šie atsisakymo pripažinti užsienio
valstybių teismų sprendimus pagrindai:

Pirma, sprendimas nėra įsiteisėjęs pagal tos valstybės, kurioje jis priimtas, įstatymus;

Antra, pagal Lietuvos Respublikos teisę ar tarptautinės sutarties nuostatas byla priskirtina
išimtinai Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų kompetencijai;

Trečia, šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą, nebuvo tinkamai pranešta apie civilinės
bylos iškėlimą bei proceso metu nebuvo sudarytos procesinės gynybos galimybės;

Ketvirta, užsienio teismo sprendimas, kurio pripažinimo yra prašoma, nėra suderinamas su
Lietuvos Respublikos teismo sprendimu, priimtu byloje tarp tų pačių šalių;

Penkta, sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai

tvarkai;

Šešta, užsienio valstybės teismas, priimdamas sprendimą, išsprendė klausimus dėl Lietuvos
Respublikos piliečio veiksnumo ar teisnumo, atstovavimo pagal įstatymą, šeiminių ar
paveldėjimo santykių ir tai prieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautinei privatinei teisei,
išskyrus atvejus, kai Lietuvos teismai byloje būtų priėmę tokį patį sprendimą.

Atkreiptinas dėmesys, jog tuo atveju, kai užsienio valstybės teismo sprendimu pagal
užsienio valstybės teisę patvirtinama, jog asmuo, gyvenantis Lietuvos Respublikoje įgyja
palikimą, kuris palikėjo mirties momentu buvo tos valstybės teritorijoje, atsisakymo
pripažinti tokio sprendimo pagrindai, vadovaujantis LR CPK 810 straipsnio antrąja dalimi yra
siauresni. Tokiu atveju galima atsisakyti pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą, jei:

Pirma, sprendimas nėra įsiteisėjęs pagal tos valstybės, kurioje jis priimtas, įstatymus;

Antra, pagal Lietuvos Respublikos teisę ar tarptautinės sutarties nuostatas byla priskirtina
išimtinai Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų kompetencijai;
 84

Trečia, šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą, nebuvo tinkamai pranešta apie civilinės
bylos iškėlimą bei proceso metu nebuvo sudarytos procesinės gynybos galimybės;

Ketvirta, sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai

tvarkai.

Pagal Reglamentą I Europos sąjungos valstybės teismo sprendimas nėra pripažįstamas,

jeigu (34-35 straipsniai):

Pirma, toks pripažinimas yra aiškiai prieštaraujantis valstybės narės, kurioje siekiama jį
pripažinti, viešajai tvarkai;

Antra, jis buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese, ir jei atsakovas neturėjo
galimybės laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, kad
galėtų susitarti dėl savo gynybos, išskyrus jei atsakovas nepradėjo proceso siekdamas
apskųsti tokį sprendimą, kai tai jam buvo įmanoma padaryti;

Trečia, jei jis yra nesuderinamas su sprendimu, priimtu dėl ginčo tarp tų pačių šalių
prašomoje sprendimo pripažinimo valstybėje narėje;

Ketvirta, jei jis yra nesuderinamas su anksčiau priimtu kitoje valstybėje narėje teismo
sprendimu dėl ieškinio tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių, jei ankstesnis sprendimas
atitinka sprendimų pripažinimo sąlygas prašomoje pripažinti valstybėje narėje.

 Penkta, sprendimas nėra pripažįstamas, jei jis prieštarauja Reglamente I įtvirtintai išimtinei
teismų jurisdikcijai, taip pat jurisdikcijai, susijusiai su draudimo bylomis, jurisdikcijai su
vartojimo sutartimis susijusiomis bylomis, bei pagal Reglamento I 72 straipsnį valstybėms
narėms pareiškusioms jog nepripažins teismo sprendimų, priimtų pagal Briuselio konvenciją
dėl užsienio teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo pasirašiusiose valstybėse, prieš
atsakovus, kurių nuolatinė gyvenamoji arba  gyvenamoji vieta yra trečiojoje šalyje.

Apibendrinus galima daryti išvadą, jog tiek civilinio proceso kodekse, tiek Reglamente I
nurodyti atsisakymo pripažinti užsienio teismų sprendimus pagrindai sutampa su
nedidelėmis išimtimis.

Kadangi Reglamentas II nustato šeimos bylų nagrinėjimo ir teismo sprendimų pripažinimo

bei vykdymo tvarką, jame yra įtvirtinti specifiniai, tik su šeimos santykiais susiję atsisakymo
pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės priimtą teismo sprendimą, pagrindai.
Pavyzdžiui, teismo sprendimas, susijęs su tėvų pareigomis, nepripažįstamas, jeigu toks
pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai
tvarkai, atsižvelgiant į tai, kas naudingiausia vaikui, jei jis, išskyrus skubius atvejus, buvo
priimtas nesuteikus vaikui galimybės būti išklausytam teisme, pažeidžiant pagrindinius
valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti teismo sprendimą, proceso principus (23
straipsnis).

Dvišalėse Lietuvos ir kirų valstybių sutartyse dėl teisinės pagalbos civilinėse, komercinėse ir
šeimos bylose nurodyta mažiau atsisakymo pripažinti valstybių teismų sprendimus
pagrindų, iš kurių dauguma sutampa su aukščiau nurodytais ir įtvirtintais tiek civilinio
proceso kodekse, tiek Reglamente I ar Reglamente II. Pavyzdžiui, pagal dvišales sutartis
atsisakoma pripažinti teismo sprendimą, jei padavęs prašymą asmuo arba atsakovas
nedalyvavo procese dėl to, kad jam arba jo įgaliotiniui nebuvo laiku ir nustatyta forma
 85

įteiktas šaukimas į teismą arba jeigu dėl to paties teisinio ginčo tarp tų pačių šalių
Susitariančiosios Šalies teritorijoje, kur sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, jau
anksčiau buvo priimtas ir yra įsiteisėjęs sprendimas arba jeigu tos Susitariančiosios Šalies
įstaiga buvo anksčiau pradėjusi šioje byloje procesą; jeigu byla priklauso išimtinei jos
įstaigų kompetencijai.

Tačiau galima atrasti ir specifinių atsisakymo pripažinti teismo sprendimą pagrindų,

pavyzdžiui, dvišalėje sutartyje su Baltarusija yra įtvirtintas atsisakymo pripažinti teismo
sprendimą, jeigu pasibaigė sprendimo vykdymo senaties terminas.

                       Užsienio teismų sprendimų vykdymo ypatumai

Su užsienio teismų sprendimų pripažinimu glaudžiai susijęs užsienio teismų sprendimų

vykdymo klausimas. Tik pripažinti užsienio teismų sprendimai gali būti vykdomi. Visgi, jei
užsienio valstybės teismo sprendimas yra pripažintas Lietuvos Respublikoje, dar nereiškia,
jog jis bus vykdytinas.

Vadovaujantis LR CPK 813 straipsniu, užsienio teismų sprendimai gali būti vykdomi, jeigu:

Pirma, sprendimas gali būti vykdomas valstybėje, kurios teismas jį priėmė,

Antra, teismo sprendimas yra pripažintas civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Šie reikalavimai taip pat yra taikomi taikos teisėjo sprendimams priimtiems užsienyje.

Užsienio teismų sprendimų leidimų vykdyti tvarka iš esmės sutampa su užsienio teismų
sprendimų pripažinimo tvarka. Prašymą nagrinėja Lietuvos Apeliacinis teismo trijų teisėjų
kolegija. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dėl užsienio teismo sprendimo vykdymo per
vieną mėnesį nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama kasaciniu skundu  Lietuvos
Aukščiausiajam teismui (LR CPK 812 straipsnio pirmoji dalis, 814 straipsnis).

Kreipiantis dėl užsienio teismo sprendimo vykdymo pareiškėjas kartu su prašymu turi
pateikti šiuos dokumentus:

Pirma, prašomo pripažinti užsienio teismo sprendimą bei šio sprendimo vertimą į lietuvių
kalbą;

Antra, patvirtinimą, kad sprendimas yra įsiteisėjęs;

Trečia, įrodymus, kad šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą, buvo tinkamai pranešta apie
civilinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką;

Ketvirta, patvirtinimą, jog šis sprendimas galėtų būti vykdomas toje valstybėje, kurios
teismas jį priėmė.

Vadovaujantis LR CPK 815 straipsniu kasacinės instancijos teismas, nagrinėjantis skolininko

kasacinį skundą dėl leidimo vykdyti užsienio teismo sprendimą, kasatoriaus prašymu turi
teisę užsienio teismo sprendimo vykdymą sustabdyti, jeigu valstybėje, kurioje buvo priimtas
teismo sprendimas, jis yra paskųstas įprastiniu teismų sprendimų kontrolės būdu, arba jeigu
terminas šiam skundui paduoti dar nėra pasibaigęs. Pastaruoju atveju teismas turi teisę
nustatyti terminą, per kurį skundas turi būti paduotas. Tuo atveju, jei teismas leidžia
 86

vykdyti užsienio teismo sprendimą, jis turi teisę pareikalauti piniginio užstato iš asmens,
prašančio teismo leisti vykdyti užsienio teismo sprendimą.

Vadovaujantis LR CPK 816 bei 817 straipsniais užsienio valstybės teisme patvirtinta taikos
sutartis gali būti vykdoma Lietuvos Respublikoje, jeigu ji galėtų būti vykdoma toje
valstybėje, kurioje buvo sudaryta, ir jeigu ji neprieštarauja Lietuvos Respublikoje įtvirtintai
viešajai tvarkai. Tiek užsienio valstybės teisme patvirtintos taikos sutarties, tiek užsienio
valstybės teismų nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių leidimo vykdyti tvarka tokia pati
kaip ir užsienio teismų sprendimų leidimo vykdyti tvarka ir tik tuo atveju, jeigu
suinteresuotai šaliai buvo tinkami pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą.

Vadovaujantis LR CPK 818 straipsniu Europos Sąjungos teismų sprendimų vykdymas turi
tam tikros specifikos:

Pirma, prašymus dėl leidimo vykyti Europos Sąjungos valstybių teismų sprendimus
nagrinėja Lietuvos Apeliacinio teismo vienas teisėjas, o šio teisėjo nutartį turi teisę
peržiūrėti Lietuvos Apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija. Prašymų nagrinėjimui taikomos
atskirųjų skundų nagrinėjimo taisyklės, tai yra prašymas nagrinėjamas rašytinio proceso
tvarka. Į trijų teisėjų kolegiją negali būti skiriamas teisėjas, prieš tai nagrinėjęs šį prašymą.
Priimta nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos ir gali būti skundžiama kasacine tvarka
Lietuvos Aukščiausiajam teismui.

Antra, nustatytas reikalavimas pareiškėjui, jei jis gyvena ne Lietuvos Respublikoje paskirti
atstovą byloje arba nurodyti asmenį, įgaliotą gauti procesinius dokumentus, gyvenantį
Lietuvos Respublikoje, arba prašyme nurodyti adresą Lietuvos Respublikoje arba
telekomunikacijų galinio įrenginio adresą, kuriuo pareiškėjui būtų galima įteikti procesinius
dokumentus;

Trečia, jei yra įvykdytos aukščiau nurodytos sąlygos susijusios su įgalioto asmens, esančio
Lietuvos Respublikoje paskyrimu arba adreso nurodymu prašyme, teismas turi teisę
nustatęs trūkumus prašyme, įpareigoti pareiškėją juos pašalinti, nustatant tam papildomą
terminą.

Ketvirta, nutartyje, kurioje priimtas sprendimas leisti vykdyti Europos Sąjungos valstybės
teismo sprendimą turi būti nurodyta, jog teismo sprendimą leistą vykdyti netikrinant, ar
egzistuoja Europos Sąjungos reglamentuose nustatyti pagrindai, atsisakyti pripažinti
Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą. 

Penkta, nutartis įsiteisėja per reglamentuose nustatytą terminą. Vykdomasis raštas

išduodamas tik po to, kai nutartis įsiteisėja tiek pareiškėjo, tiek asmens, kurio atžvilgiu
siekiama sprendimą įvykdyti.

Pagal Reglamentą I kartu su prašymu vykyti Europos sąjungos valstybės narės teismo
sprendimą turi būti pateiktas specialus pažymėjimas, patvirtinantis to sprendimo
vykdytinumą (38 straipsnis). Reglamento 40 straipsnis nustato, jog prašymo pateikimo
procedūrą reglamentuoja valstybės narės, kurioje prašoma vykdyti sprendimą, įstatymai.
Taip pat atkartojama LR CPK 818 straipsnio penktojoje dalyje įtvirtinta nuostata, jog
pareiškėjas privalo nurodyti adresą, pagal kurį turi būti įteikti teismo proceso dokumentai,
teismo, į kurį kreipiamasi, jurisdikcijoje. Jeigu valstybės narės, kurioje prašoma vykdyti
sprendimą, įstatymuose nėra numatytas tokio adreso pateikimas, pareiškėjas paskiria
atstovą ad litem.
 87

Sprendimas paskelbiamas vykdytinu iš karto, kai užbaigiami reglamente nurodyti

formalumai, tai yra įvertinama, ar pateikti visi reikalingi dokumentai, ar jie tinkamai
užpildyti, neperžiūrint jų atisakymo pripažinti sprendimą pagrindų. Šalis, kurios atžvilgiu
sprendimas yra vykdytinas, šiame bylos proceso etape neturi jokios teisės pateikti prašymo.
Pareiškėjas iš karto informuojamas apie nutartį, susijusią su prašymu dėl teismo sprendimo
paskelbimo vykdytinu valstybės narės, kurioje prašoma vykdyti sprendimą, įstatymo
nustatyta tvarka. Prašymas dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu pateikiamas šaliai,
kurios atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, kartu su teismo sprendimu, jeigu jis minėtai
šaliai dar nepateiktas.

Reglamente taip pat įtvirtinamos specifinės principinės nuostatos, užtikrinančios greitą,

efektyvų ir ekonomišką leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybių narių teismų
sprendimus procedūrą, tai yra:

Pirma, draudimas peržiūrėti priimtą teismo sprendimą iš esmės;

Antra, patvirtinimas, jog sprendimo paskelbimas vykdytinu suteikia teisę taikyti bet kurias
apsaugos priemones (47 straipsnis);

Trečia, užtikrinama asmens teisė į teisinę pagalbą ir teisę gauti žyminio mokesčio lengvatas.
Reglamento I 50 straipsnis nustato, jog pareiškėjas, kuriam kilmės valstybėje narėje buvo
visiškai arba iš dalies teikiama teisinė pagalba, arba kuris buvo atleistas nuo žyminio
mokesčio ir išlaidų apmokėjimo, turi teisę pasinaudoti pačia palankiausia teisine pagalba,
arba jam turi būti taikomas didžiausias atleidimas nuo žyminio mokesčio ir išlaidų
apmokėjimo pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, įstatymus;

Ketvirta, draudžiama iš asmens, kuris kreipiasi dėl teismo sprendimo vykdymo kitoje
valstybėje narėje reikalauti bet kurios rūšies užtikrinimo, garantijos ar depozito, remiantis
tuo, kad minėtas asmuo yra užsienio šalies pilietis arba kad jo nuolatinė arba gyvenamoji
vieta nėra valstybėje, kurioje prašoma vykdyti sprendimą (51 straipsnis);

Penkta, draudžiama teismo procesuose dėl sprendimo paskelbimo vykdytinu valstybėje

narėje, kurioje prašoma vykdyti sprendimą, rinkti bet kokias rinkliavas, muitus arba
mokesčius, kurie skaičiuojami pagal bylos kainą (52 straipsnis).

 Lietuvos dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos  civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose
įtvirtina panašią užsienio teismų sprendimų pripažinimo tvarką, tačiau pažymėtina, jog
daugelyje sutarčių yra įtvirtinta teismo, išduodančio leidimą vykdyti sprendimus, teisė, jei
kyla tam tikrų abejonių, paprašyti paaiškinimų asmens, pateikusio prašymą dėl sprendimo
vykdymo, taip pat apklausti skolininką dėl prašymo esmės ir prireikus pareikalauti teismo,
priėmusio sprendimą, išaiškinimų.

5.2. Užsienio arbitražų sprendimų pripažinimas ir vykdymas

 Užsienio arbitražo sprendimo samprata

Arbitražas yra vienas iš populiariausių alternatyvių ginčų sprendimo būdų, kuris ypač
taikomas prekybos teisės reglamentuojamiems santykiams. Atkreiptinas dėmesys, jog
arbitražai gali būti tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai, tačiau tarptautinės privatinės teisės
ginčai perduodami spręsti tik tarptautiniams arbitražams.
 88

Pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymą arbitražas yra laikomas

tarptautiniu, jeigu, jis atitinka bent vieną iš žemiau išvardintų sąlygų:

Pirma, ginčo šalių komercinės įmonės sudarant arbitražinį susitarimą buvo skirtingose
valstybėse (jeigu šalis turi daugiau kaip vieną komercinę įmonę, tai komercine laikoma ta
įmonė, kuri daugiausia susijusi su arbitražiniu susitarimu; jeigu šalis neturi komercinės
įmonės, tai ja laikoma šalies nuolatinė gyvenamoji vieta);

Antra, arbitražo vieta, jeigu ji nurodyta arbitražiniame susitarime ar aptarta kokiu nors kitu
jį atitinkančiu būdu, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų;

Trečia, vieta, kurioje turi būti įvykdyta didelė dalis prievolių, kylančių iš šalių komercinių
santykių, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų;

Ketvirta, vieta, labiausiai susijusi su ginčo dalyku, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo
komercinių įmonių, ribų;

Penkta, šalys susitarė, kad arbitražinio susitarimo dalykas yra susijęs daugiau nei su viena
valstybe;

Šešta, viena ar abi ginčo šalys yra Lietuvos ūkio subjektai, į kuriuos investuotas užsienio
kapitalas.

Arbitražų sprendimų pripažinimo tvarką, Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos

Respublikos komercinio arbitražo įstatymas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas
bei 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo
(toliau – Niujorko konvencija).

Užsienio arbitražo sprendimu pagal Niujorko konvencijos 1  straipsnio 1 dalį laikytinas

arbitražo sprendimas, priimtas ne Lietuvos, o kurios nors kitos valstybės teritorijoje. Ši
konvencija taip pat taikoma tiems arbitražo sprendimams, kurie pagal pripažįstančios
valstybės vidaus teisę nėra laikomi nacionalinio arbitražo sprendimais. Taigi, Niujorko
konvenciją galima taikyti ir Lietuvos teritorijoje priimtam arbitražo sprendimui, jeigu jis
atitiks aukščiau minėtus ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 4 straipsnyje
įtvirtintus tarptautinio arbitražo kriterijus.

                       Užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo tvarka

Užsienio arbitražo pripažinimas – tai tokios pat teisinės galios, kokią turi Lietuvos teritorijoje
priimti arbitražo sprendimai, suteikimas užsienyje priimtam arbitražo sprendimui.

Pripažinimas yra būtina arbitražo sprendimo vykdymo prielaida, kadangi tik pripažinti
užsienio arbitražo sprendimai gali būti priverstini vykdomi. Tik pripažintas arbitražo
sprendimas įgyja res judicata ir prejudicinę galią. Pažymėtina, jog pripažinti užsienio
arbitražo sprendimą gali būti prašoma ne tik dėl to, kad jį norima priverstinai vykdyti. Tai
gali būti daroma ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, siekiant užkirsti kelią kiti šaliai pareikšti
tapatų ieškinį teisme.

Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 39 straipsnis nustato, jog arbitražinio

teismo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje - Niujorko 1958 m. konvencijos "Dėl
užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo" dalyvėje, Lietuvos Respublikoje yra
 89

pripažįstamas ir vykdomas pagal šio straipsnio bei 40 straipsnio ir minėtos Niujorko

konvencijos nuostatas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 809 straipsniu užsienio

arbitražų sprendimus Lietuvos Respublikoje pripažįsta Lietuvos Apeliacinio teismo trijų
teisėjų kolegija. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dėl užsienio arbitražo sprendimo
pripažinimo per vieną mėnesį nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama kasaciniu
skundu  Lietuvos Aukščiausiajam teismui (LR CPK 812 straipsnio pirmoji dalis).

Suinteresuotas asmuo kreipiasi į Lietuvos Apeliacinį teismą, pateikdamas prašymą ir prie jo

pridėdamas aukščiau nurodytus papildomus dokumentus: arbitražo sprendimo originalą
arba jo nuorašą, taip pat autentišką arbitražinį susitarimą arba tinkamai patvirtintą jo
nuorašą. Jeigu arbitražinio teismo sprendimas ar arbitražinis susitarimas surašyti ne oficialia
valstybės kalba, tai besikreipiančioji šalis turi pateikti tinkamai patvirtintą tų dokumentų
vertimą į lietuvių kalbą.

Pareiškimas dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo žyminiu mokesčiu

neapmokestinamas (LR CPK 811 straipsnio trečioji dalis).

Prašymas nagrinėjamas viešajame teismo posėdyje. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką
pranešama asmeniui, kuris toje byloje buvo atsakovu.

Pareiškimą dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo nagrinėjantis teismas gali pripažinti
tik dalį užsienio arbitražo sprendimo. Lygiai taip pat pareiškėjas gali prašyti pripažinti tik dalį
užsienio arbitražo sprendimo.

Teismas, nagrinėjantis pareiškimą dėl užsienio arbitražo pripažinimo, turi teisę sustabdyti
bylos nagrinėjimą, jeigu šis arbitražo sprendimas yra apskundžiamas įprastinėmis
atitinkamos  valstybės teismų sprendimų kontrolės formomis arba jeigu terminas šiam
skundui paduoti dar nėra pasibaigęs.

Prašymas pripažinti užsienio arbitražo sprendimą gali būti paliktas nenagrinėtas, jeigu
teismas nustato, kad jis paduotas nesilaikant civilinio proceso kodekse ar kitose
tarptautinėse sutartyse nustatytos tvarkos.

Kartu su pareiškimu pripažinti užsienio arbitražo sprendimą gali būti sprendžiamas

klausimas dėl leidimo šį sprendimą vykdyti.

Pažymėtina, jog Niujorko konvencija detaliai nereglamentuoja užsienio arbitražų pripažinimo

procedūros, o tik nustato, kokie dokumentai turi būti pateikiami siekiant pripažinti arbitražo
sprendimą, taip pat įtvirtina teisę teismui, nagrinėjančiam prašymą, panaikinti ar sustabdyti
arbitražo sprendimo vykdymą, teisę atidėti klausimo dėl šio sprendimo vykdymo
išsprendimą, jeigu jis mano, jog tai yra tikslinga, taip pat teisė įpareigoti prašančiąją
sustabdyti ar panaikinti sprendimo vykdymą šalį, pateikti reikiamą garantiją, su sąlyga, jei
to prašo kita šalis.        

Būtina nepamiršti, jog lygiai taip pat, kaip ir užsienio valstybių teismų sprendimų
pripažinimo atveju, taip ir užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo atveju teismas,
spręsdamas pripažinimo klausimą, neturi teisės iš esmės nagrinėti arbitražo išspręsto ginčo,
tai yra teismas negali spręsti fakto ir materialinės teisės klausimų, susijusių su ginčo
nagrinėjimu iš esmės.
 90

                       Pagrindai, kuriais atsisakoma pripažinti užsienio arbitražo

sprendimą

Užsienio arbitražo sprendimas yra pripažįstamas, jei nėra nustatoma jo nepripažinimo

pagrindų. Atsisakymo pripažinti užsienio arbitražo sprendimų pagrindai yra išdėstyti tiek
Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnyje, tiek Niujorko konvencijos 5 straipsnyje.

Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnis nustato, jog pripažinti ar vykdyti arbitražinio

teismo sprendimą, nepaisant to, kurioje valstybėje jis buvo priimtas, Lietuvos Respublikoje
gali būti atsisakyta Niujorko 1958 m. konvencijos 5 straipsnyje numatytais pagrindais, kai
ginčo šalis, prieš kurią sprendimas nukreiptas, pateikia įrodymus, kad:

Pirma, arbitražinio  susitarimo šalys pagal joms taikomą įstatymą buvo tam tikru mastu
neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal taikomąjį įstatymą, kurį ginčo šalys numatė
savo sutartyje, o jei tokio nurodymo nėra, - pagal tos šalies, kur buvo priimtas arbitražinio
teismo sprendimas, įstatymus;

Antra, šaliai, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro
paskyrimą ar apie arbitražinio teismo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši šalis negalėjo
pateikti savo paaiškinimų;

Trečia, arbitražinio teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis
susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos,
arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas
ar arbitražinė išlyga sutartyje. Jeigu nuostatos tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis
susitarimas ar išlyga, gali būti atskirtos nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai
ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatos arbitražinio susitarimo ar arbitražinės
išlygos apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma;

Ketvirta, arbitražinio teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo arba jei
tokio susitarimo nėra, - tos valstybės, kurioje vyko arbitražas, įstatymų;

Penkta, sprendimas šalims dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos
šalies, kurioje jis buvo priimtas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga
valdžios institucija.

To paties straipsnio antroji dalis nustato, jog arbitražinio teismo sprendimą pripažinti ir
vykdyti atsisakoma, jei Lietuvos Apeliacinis teismas pripažįsta, kad: ginčo objektas pagal
Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas; arba to
sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai
viešajai tvarkai.

Atsisakymo pripažinti užsienio arbitražo sprendimus pagrindai, nurodyti Komercinio

arbitražo įstatyme visiškai sutampa su pagrindais, nurodytais Niujorko konvencijoje.

Visi aukščiau nurodyti pagrindai gali būti sugrupuojami į dvi grupės, tai yra:

Pirma, pagrindai, kurių nebuvimą privalo patikrinti teismas ex officio (pavyzdžiui, tokius

pagrindus, kaip ginčo nearbitruotinumas, arbitražo pripažinimo ir vykdymo prieštaravimas
Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai);
 91

Antra, pagrindai, kuriuos turi įrodyti atsakovas, reikalaujantis, kad teismas atsisakytų
pripažinti užsienio arbitražo sprendimą (pavyzdžiui, šalių, sudariusių arbitražinį susitarimą,
neveiksnumą, arbitražinio susitarimo negaliojimą, nepranešimą apie arbitrų paskyrimą,
bylos nagrinėjimą arbitražą, arbitražo teismo sudėties neatitikimo susitarimui ar arbitražo
vietos teisei ir kiti).

Svarbu paminėti, jog pagal Niujorko konvencija net atsakovui įrodžius vieną iš išvardintų
pagrindų, leidžiančių atsisakyti pripažinti ar leisti vykdyti arbitražo sprendimą, teismas turi
teisę, bet neprivalo atsisakyti pripažinti arbitražo sprendimą. Taigi, taikyti arbitražo
sprendimo nepripažinimo pagrindus yra palikta teismui diskrecijos teise.

Atkreiptinas dėmesys, jog Niujorko konvencijoje minimas arbitražo sprendimo

prieštaravimas viešajai tvarkai. Konvencijoje vartojama viešosios tvarkos sąvoka neturėtų
būti tapatinama su viešosios tvarkos sąvoka, vartojama nacionalinėje teisėje.

Užsienio teismų praktikos analizė rodo, jog viešosios tvarkos pažeidimu pripažįstami atvejai,
kai nustatoma, kad:

Pirma, užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijos

įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažįstamiems
tarptautiniu lygiu;

Antra, arbitražo sprendimas įpareigoja šalį pažeisti imperatyvias teisės normas ar nevykdyti
teismo sprendimo;

Trečia, arbitražo sprendimas ar arbitražinis susitarimas išgautas prievarta, apgaule ar

grasinimu;

Ketvirta, pažeisti sąžiningo proceso principai;

Penkta, konstatuotas arbitrų šališkumas arba priklausomumas;

Šešta, arbitražo sprendimas grindžiamas suklastotais įrodymais ir panašiai.

 Kontroliniai klausimai

 Ką vadiname užsienio teismų pripažinimu ir koki jo reikšmė tarptautinėje privatinėje teisėje.

1. Kokios institucijos Lietuvoje turi teisę nagrinėti bylas dėl užsienio teismų ir arbitražų pripažinimo ir
leidimo vykdyti.
2. Ar skiriasi, jei skiriasi, tai kaip Europos sąjungos valstybių narių teismų ir ne Europos sąjungos
valstybių narių teismų sprendimų pripažinimo procedūra.
3. Kokius žinote atsisakymo pripažinti užsienio teismų sprendimus pagrindus.
4. Ką reiškia viešosios tvarkos samprata Niujorko konvencijos dėl užsienio teismų sprendimų
pripažinimo ir vykdymo kontekste?

Uždavinys  

Lietuvos ir Estijos įmonės sudariusios sutartį susitarė, jog iš sutarties kylantys ginčai bus
sprendžiami Estijos tarptautiniame arbitraže. Kilus nesutarimams, ginčą išsprendė ir
sprendimą priėmė Estijos tarptautinis arbitražas. Arbitražo sprendimas turi būti
 92

įvykdytas Lietuvos Respublikoje.

 Klausimai uždavinio sprendimui:

 Į kokį Lietuvos Respublikoje veikiantį teismą turi kreiptis Estijos įmonė ir kokius dokumentus
pateikti teismui, siekdama įvykdyti arbitražo sprendimą?
 Ar teismas turi teisę iš karto priimti sprendimą dėl arbitražo sprendimo vykdymo? Kokius
faktus turi nustatyti teismas prieš priimdamas sprendimą dėl arbitražo sprendimo pripažinimo
ir vykdymo?
 Kokiais teisės aktais vadovaujantis turi būti surašomas prašymas? Parašykite prašymą.

Literatūra

 Mikelėnas V. Tarptautinės privatinės teisės įvadas. Vilnius, Justicija, 2001.

1. Lietuvos Respublikos Komercinio arbitražo įstatymas. Žin., 1996, Nr. 39-961

2. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso  kodeksas. Žin., 2002, Nr. 36-1340.
3. 2000-12-22 Tarybos Reglamentas EB Nr. 44/2001 Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse
bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo.
4. 2003-11-27 Tarybos Reglamentas EB Nr. 2201/2003 Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų,
susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą EB
Nr. 1347/2000.
5. 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo.

6. PRIVATINIŲ MATERIALINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ TEISINIS

REGULIAVIMAS TARPTAUTINĖMIS SUTARTIMIS

 Tai ganėtinai plati tarptautinės privatinės teisės tema. Studentams būtina susipažinti ir
išanalizuoti tarptautinių prekybinių sutarčių tarptautinį teisinį reguliavimą bei šioje srityje
veikiančius komercinius papročius (Incoterms). Studentai taip pat supažindinami su
tarptautiniu lygmeniu suvienodintu teisiniu reguliavimu ir kitose privatinių santykių srityse.

 6.1. Prekybinių privatinių santykių tarptautinis teisinis reguliavimas

6.2. Tarptautinių atsiskaitymų teisinis reguliavimas

6.3. Krovinių ir keleivių pervežimų tarptautinis teisinis reguliavimas

6.4. Intelektinės nuosavybės apsaugos tarptautinis teisinis reguliavimas

6.5. Šeimos ir paveldėjimo santykių tarptautinis teisinis reguliavimas

6.1. Prekybinių privatinių santykių tarptautinis teisinis reguliavimas

 Pati svarbiausia ir nuodugniausia tarptautinė sutartis, susijusi su tarptautinio pobūdžio

pirkimo-pardavimo sutartimi, neabejotinai yra 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencija
dėl tarptautinių prekių pirkimo-pardavimo sutarčių (tekste toliau kaip – „Vienos
konvencija“). Ši konvencija yra ko gero labiausiai pavykęs komercinės teisės unifikavimo
 93

pavyzdys, prie kurios šiuo metu yra prisijungusios 71 valstybės. Vienos konvenciją taikoma,
kuomet šalys pasirinko ją kaip taikytiną teisę arba iš viso nepasirinko taikytinos teisės,
tačiau jos yra iš valstybių, kurios yra Vienos konvencijos narėmis. Vienos konvencija
nustato, kad ji yra taikoma tarp šalių, kurių verslo vieta yra skirtingose valstybėse, ir tik
tokiam pirkimui-pardavimui, kuris vyksta tarp verslininkų, t.y. asmeniniam prekių įsigijimui
ši konvencija nėra taikoma. Ši konvencija gali būti taikoma pirkimo-pardavimo sutarties
sudarymui, bei pirkėjo ir pardavėjo pareigoms, kylančioms iš tokios sutarties, nustatyti.
Vienos konvencija nustato, kad sutartys turi būti aiškinamos pagal šalių valią, t.y. yra
nustatomas subjektyvųjį sutarčių aiškinimo metodą. Be to, pagal Vienos konvenciją pirkimo-
pardavimo sutartis yra sudaroma ofertos ir akcepto būdu ir ji nustato pasiūlymo (ofertos
pateikimo) ir akceptavimo tvarką. Verta pažymėti, kad Vienos konvencija nereikalauja
rašytinės pirkimo-pardavimo formos, nes sutarties egzistavimą galima įrodinėti visais
įrodymais, tačiau pasiūlyme sudaryti sutartį (ofertoje), turi būti nurodytos bent jau prekės,
jų kiekis, kaina arba pristatymo tvarka. Atsižvelgiant į tarptautinių pirkimo-pardavimų
ypatumus, Vienos konvencija detalizuoja tokias pardavėjo prievoles kaip: prekių pristatymas
ir dokumentų perdavimas; prekių atitikimas sutarties reikalavimams ir pretenzijų dėl prekių
kokybės reiškimo tvarka; teisinės gynybos priemones pardavėjui pažeidus savo prievoles.
Be to, joje detaliai reglamentuotos ir pirkėjo prievolės, tokios kaip: kainos sumokėjimas;
prekių priėmimas; teisinės gynybos priemonės pirkėjui pažeidus prievoles. Pavyzdžiui,
Vienos konvencija nustato, kad sutarties pažeidimas yra esminis, jeigu jis padaro kitai šaliai
tokią žalą, kad ji žymia dalimi netenka to, ko ji turėjo teisę tikėtis pagal sutartį. Be to, jei iki
sutarties įvykdymo datos tampa aišku, kad viena iš šalių padarys esminį sutarties
pažeidimą, kita šalis gali pranešti apie sutarties nutraukimą arba suteikti kitai šaliai protingą
laiko tarpą pateikti pakankamą garantiją. Reikia paminėti, kad Vienos Konvencija padeda
išspręsti ir rizikos perėjimo klausimą, kas ypač aktualu, jeigu šalys dėl to nebuvo atskirai
susitarusios, nes skirtingose valstybėse daiktų žuvimo ar sugedimo rizika gali pereiti tiek
nuo daiktų išsiuntimo, tiek ir nuo daiktų gavimo momento. Be to, 1980 m. Konvencijoje
nustatyta, kad nuostoliais bus laikomi lygiais padarytai žalai ir negautoms pajamoms, kurias
sutartį pažeidusi šalis sutarties sudarymo metu numanė ar galėjo numanyti, bei aptartas
palūkanų mokėjimo klausimas, jeigu šalis vėluoja sumokėti kainą ar bet kokią kitą sumą.
Galiausiai Vienos konvencija detalizuoja ir atleidimo nuo atsakomybės atvejus (force
majeure), kai prievolių neįvykdymas yra sąlygotas kliūties, kurios šalis negalėjo kontroliuoti
ir sutarties sudarymo metu iš jos nebuvo galima protingai tikėtis, kad ji galėtų numatyti
tokią kliūtį, bei sutarties nutraukimo teisines pasekmes.

Kitas nepaprastai svarbus šaltinis prekybinių privatinių santykių srityje, o ypač kalbant apie
tarptautinę prekybą yra tarptautiniai komerciniai papročiai (lex mercatoria), iš kurių
geriausiai žinomos yra INCOTERMS taisykles.

Incotermsapibendrina tarptautinėje prekyboje susiklosčiusias ir daugumos tarptautinio

verslo dalyvių pripažįstamas tarptautinėse pirkimo-pardavimo sutartyse numatomas šalių
teises ir pareigas, atsirandančias dėl parduodamų prekių pristatymo. Pirmą kartą Incoterms
buvo išleistos 1936 m., nuo tada šias taisykles Tarptautiniai prekybos rūmai peržiūrėjo ir
atnaujino šešis kartus. Pavyzdžiui, tobulėjant šiuolaikinei ryšio technikai, šalys gali susitarti
bendrauti tarpusavyje elektroniniu paštu, todėl pripažįstama, kad dokumentai gali būti
įforminami ne tik popierine forma. Šios naujovės buvo įtvirtintos naujausiose taisyklėse –
Incoterms 2000[1]. Incoterms 2000 sudaro trylika terminų, jie suskirstyti į keturias grupes
(E grupė – išsiuntimas, F grupė – pagrindinis transportavimas neapmokėtas, C grupė –
pagrindinis transportavimas apmokėtas, D grupė – pristatymas). Kiekvienoje iš šių grupių
numatyti tam tikri pardavėjo įsipareigojimai pristatant prekes:
 94

E grupė – šiai grupei priklauso tik vienas terminas EXW – iš įmonės (....... vietos
pavadinimas). Pagal šį terminą pardavėjas pateikia prekes pirkėjui savo patalpose ar
teritorijoje (įmonėje, sandėlyje). Pardavėjas savo patalpose ar teritorijoje (t. y. įmonėje,
sandėlyje ar kt.) paruošia prekes perduoti pirkėjui jo dispozicijon. Pardavėjas neprisiima
jokių įsipareigojimų pakrauti prekes į pirkėjo transporto priemonę ir sutvarkyti prekių
eksporto muitinės formalumus. Tačiau pagal sutarties sąlygas pardavėjas gali įsipareigoti
pakrauti prekes į pirkėjo transportą. Tokiu atveju po santrumpos „EXW“ įrašoma „pakrauta“.
Pirkėjas atskirai apmoka prekių pakrovimo į transporto priemonę pardavėjo patalpose arba
teritorijoje išlaidas ir prekių gabenimo nuo jų išsiuntimo (pakrovimo) vietos iki įvežimo į
Bendrijos muitų teritoriją vietos išlaidas.

C grupė – šiai grupei priklauso CFR, CIF, CPT ir CIP terminai. Pagal šiuos terminus
pagrindinė dalis pristatymo išlaidų yra padengiama eksportuotojo. CFR – Kaina ir frachtas
(...... paskirties uosto pavadinimas) – šios pristatymo sąlygos taikomos tik jūrų transportui.
Pardavėjas apmoka visas prekių pristatymo į pirkėjo nurodytą paskirties uostą išlaidas,
įskaitant pakrovimo į laivą išlaidas, ir, jeigu prekės gabenamos reguliariomis laivybos
linijomis, iškrovimo paskirties uoste išlaidas, kurios paprastai įtraukiamos į frachtą ir
numatomos sudarant vežimo sutartį. Jis taip pat sutvarko prekių eksporto muitinės
formalumus ir sumoka eksporto mokesčius. Pirkėjas prisiima galimų nuostolių dėl prekių
sugadinimo ar praradimo riziką nuo to laiko, kai prekės pakraunamos į laivą išsiuntimo
uoste. Jis taip pat apmoka prekių iškrovimo paskirties uoste išlaidas, įskaitant prieplaukos
mokesčius, jeigu pagal vežimo sutartį šias išlaidas ir mokesčius turi sumokėti pirkėjas, o ne
pardavėjas pagal šį terminą eksportuotojas apmoka visas išlaidas ir frachtą iki nurodyto
punkto (uosto). Prekių praradimo ar sugadinimo rizika, taip pat papildomi kaštai,
atsirandantys po perdavimo laivo denyje (kai prekės perkeliamos per laivo bortą išsiuntimo
uoste), tenka pirkėjui. Pagal CFR terminą pardavėjas privalo gauti leidimą išvežti prekes. Šis
terminas taikomas tik vandens transportui. CIF – Kaina, draudimas ir frachtas (.......
paskirties uosto pavadinimas) – šios pristatymo sąlygos taikomos jūrų transportui. Šiuo
atveju pardavėjo įsipareigojimai yra tokie patys kaip ir pagal CFR pristatymo sąlygas, tačiau
jis, pagal šios instrukcijos 4.3 punkte nurodytas sąlygas, papildomai privalo mažiausia
pinigų suma apdrausti prekes nuo galimo jų sugadinimo ar praradimo gabenimo metu
rizikos. Pardavėjas apmoka visas prekių gabenimo į pirkėjo nurodytą paskirties uostą
išlaidas, draudimo išlaidas, frachtą, įskaitant pakrovimo į laivą išlaidas, ir, jeigu prekės
gabenamos reguliariomis laivybos linijomis, iškrovimo paskirties uoste išlaidas, kurios
paprastai įtraukiamos į frachtą ir numatomos sudarant vežimo sutartį (kontraktą). Jis taip
pat sutvarko prekių eksporto muitinės formalumus ir sumoka eksporto mokesčius. CPT –
Pervežimas (transportavimas) apmokėtas iki ( .... paskirties vietos pavadinimas) – šios
pristatymo sąlygos taikomos visoms transporto rūšims. Pardavėjas apmoka prekių
pristatymo į pirkėjo nurodytą paskirties vietą, pakrovimo krovinių terminale šalyje siuntėjoje
(eksportuotojoje) išlaidas ir, jeigu prekės gabenamos reguliariomis laivybos linijomis,
iškrovimo paskirties uoste išlaidas, kurios paprastai įtraukiamos į frachtą ir numatomos
sudarant vežimo sutartį (kontraktą). Jis taip pat sutvarko prekių eksporto muitinės
formalumus ir sumoka eksporto mokesčius. Pirkėjas prisiima galimų nuostolių dėl prekių
sugadinimo ar praradimo riziką ir apmoka prekių iškrovimo paskirties uoste išlaidas,
įskaitant prieplaukos mokesčius, jeigu pagal vežimo sutartį šias išlaidas ir mokesčius turi
sumokėti pirkėjas, o ne pardavėjas. CIP – Pervežimas (transportavimas) ir draudimas
apmokėtas iki ( .... paskirties vietos pavadinimas) – šios pristatymo sąlygos taikomos
visoms transporto rūšims. Šiuo atveju pardavėjo įsipareigojimai yra tokie patys kaip ir pagal
CPT pristatymo sąlygas, tačiau jis papildomai privalo mažiausia pinigų suma apdrausti
prekes nuo galimo jų sugadinimo ar praradimo gabenimo metu rizikos. Pardavėjas apmoka
visas prekių gabenimo į pirkėjo nurodytą paskirties vietą, pakrovimo ir draudimo išlaidas. Jis
taip pat sutvarko prekių eksporto muitinės formalumus ir sumoka eksporto mokesčius.
 95

F grupė – šiai grupei priklauso terminai FCA, FAS, FOB. Pagal šiuos terminus pagrindinio
transportavimo išlaidas apmoka pirkėjas, t.y. pervežimas (transportavimas) neapmokėtas.
FCA – Franko vežėjas (..... vietos pavadinimas) – pagal šį terminą pristatymo sąlygos
taikomos visoms transporto rūšims. Pardavėjas, sutvarkęs prekių eksporto muitinės
formalumus ir sumokėjęs (prisiėmęs atsakomybę sumokėti) eksporto mokesčius, savo
sąskaita ir rizika pristato prekes į pirkėjo nurodytą vietą (vežėjo arba kitą krovinių
terminalą, geležinkelio stotį, jūrų arba oro uosto sandėlius ar kt.) ir perduoda vežėjui. Visas
išlaidas, susijusias su prekių pristatymu iki pirkėjo nurodytos vietos, apmoka pardavėjas.
Pirkėjas apmoka tarptautinio prekių pervežimo nuo prekių perdavimo vežėjui vietos iki
įvežimo į nurodytos vietos valstybės teritoriją išlaidas, taip pat prekių pakrovimo į vežėjo
transporto priemonę jų perdavimo vežėjui vietoje (vežėjo arba kitame krovinių terminale,
geležinkelio stotyje, jūrų arba oro uosto sandėlyje ar kt.) išlaidas. FAS – Franko prie laivo
(...... išsiuntimo uosto pavadinimas) – šios pristatymo sąlygos taikomos jūrų ir vidaus
vandenų transportui. Pardavėjas savo sąskaita ir rizika pristato prekes iki pirkėjo nurodyto
laivo pakrovimo vietos išsiuntimo uosto krantinėje arba atgabena ir pakrauna jas į lichterį
(savaeigę baržą), iš kurio prekės perkraunamos į pirkėjo nurodytą laivą. Jis taip pat
sutvarko prekių eksporto muitinės formalumus ir sumoka eksporto mokesčius. Pirkėjas
apmoka tarptautinio prekių pervežimo nuo nurodytojo išsiuntimo uosto iki įvežimo į
Bendrijos muitų teritoriją vietos, taip pat prekių perkrovimo vežėjo terminale bei jų
pakrovimo į laivą išsiuntimo uoste išlaidas. FOB – Franko laivo denis (...... išsiuntimo uosto
pavadinimas) – šios pristatymo sąlygos taikomos tik jūrų ir vidaus vandenų transportui.
Pardavėjas pristato prekes į pirkėjo nurodytą laivą ir apmoka visas išlaidas, atsiradusias iki
šio momento. Visi pardavėjo įsipareigojimai laikomi įvykdytais pakrovus prekes į laivą
pirkėjo nurodytame išsiuntimo uoste. Pardavėjas taip pat sutvarko prekių eksporto muitinės
formalumus ir sumoka eksporto mokesčius. Pirkėjas apmoka tarptautinio prekių pervežimo
nuo išsiuntimo uosto iki įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją vietos išlaidas.

D grupė – šiai grupei priklauso terminai DAF, DES, DEQ, DDU, DDP. Pagal šiuos terminus
eksportuotojas prekes pristato iki nurodyto punkto. DAF – Perduota pasienyje (...... vietos
pavadinimas) – šios pristatymo sąlygos dažniausiai taikomos gabenant prekes geležinkelių ir
kelių transportu. Pardavėjas, sutvarkęs prekių eksporto muitinės formalumus, sumokėjęs
(prisiėmęs atsakomybę sumokėti) eksporto mokesčius ir savo sąskaita sudaręs vežimo
sutartį (kontraktą), perduoda prekes pirkėjo dispozicijon pasienyje (prekių perdavimo vietą
ir laiką nurodo pastarasis asmuo), prieš pateikiant jas kaimyninės šalies muitinės įstaigai,
veikiančiai atitinkamame sienos perėjimo punkte. Vieta pasienyje gali būti prie bet kurios
šalies, įskaitant šalį gavėją (importuotoją) ir šalį siuntėją (eksportuotoją), sienos.
Pardavėjas apmoka visas prekių gabenimo iki pirkėjo nurodytos jų perdavimo pasienyje
vietos išlaidas bei sutvarko jų eksporto ir atitinkamais atvejais tranzito per užsienio
valstybių teritoriją formalumus. Jis taip pat prisiima galimų nuostolių dėl prekių sugadinimo
ar praradimo iki jų perdavimo pirkėjui jo dispozicijon, laikantis šiame punkte nurodytų
sąlygų, riziką. Pagal pirkėjo ir pardavėjo susitarimą prekės iš jų perdavimo vietos pasienyje
pirkėjo sąskaita ir rizika tuo pačiu transportu gali būti toliau gabenamos iki jų paskirties
vietos. DES – Perduota laive (...... paskirties uosto pavadinimas) – šios pristatymo sąlygos
taikomos jūrų ir vidaus vandenų transportui. Pardavėjas perduoda prekes pirkėjui jo
dispozicijon laivo denyje pirkėjo nurodytame jų paskirties uoste. Pardavėjas apmoka visas
prekių gabenimo iki pirkėjo nurodyto paskirties uosto, kuriame prekės laivo denyje
perduodamos pirkėjui, išlaidas, taip pat sutvarko jų eksporto ir atitinkamais atvejais tranzito
per užsienio valstybių teritoriją formalumus, sumoka eksporto mokesčius. Jis taip pat
prisiima galimų nuostolių dėl prekių sugadinimo ar praradimo iki jų perdavimo pirkėjui jo
dispozicijon laivo denyje pastarojo nurodytame paskirties uoste riziką. Pirkėjas apmoka
prekių iškrovimo iš laivo jų paskirties uoste išlaidas ir kitas išlaidas, susijusias su prekių
gabenimu nuo to momento, kai jis jas perėmė savo dispozicijon  DEQ – Perduota krantinėje
(...... paskirties uosto pavadinimas) – šis terminas taikomas tik vandens transportui. Šios
 96

pristatymo sąlygos taikomos jūrų ir vidaus vandenų transportui. Pardavėjas perduoda

prekes pirkėjui jo dispozicijon jo nurodyto paskirties uosto krantinėje. Pardavėjas apmoka
visas prekių gabenimo iki pirkėjo nurodyto paskirties uosto krantinės išlaidas, prekių
iškrovimo iš laivo jų paskirties uoste išlaidas, taip pat sutvarko prekių eksporto ir
atitinkamais atvejais tranzito per užsienio valstybių teritoriją formalumus, sumoka eksporto
mokesčius. Jis taip pat prisiima galimų nuostolių dėl prekių sugadinimo ar praradimo iki jų
perdavimo pirkėjui jo dispozicijon pastarojo nurodyto paskirties uosto krantinėje riziką. DDU
– Perduota, muitas nesumokėtas (....... paskirties vietos pavadinimas) – šios pristatymo
sąlygos taikomos visoms transporto rūšims. Pardavėjas perduoda prekes pirkėjui jo
dispozicijon jo nurodytoje vietoje. Pardavėjas apmoka visas prekių gabenimo iki
nurodytosios paskirties vietos išlaidas, prekių perkrovimo šalies gavėjos (importuotojos)
krovinių terminaluose (geležinkelio stotyse, jūrų ar oro uostų sandėliuose) išlaidas, taip pat
sutvarko jų eksporto ir atitinkamais atvejais tranzito per užsienio valstybių teritoriją
formalumus, sumoka eksporto mokesčius. Pardavėjas taip pat prisiima galimų nuostolių dėl
prekių sugadinimo ar praradimo iki jų perdavimo pirkėjo dispozicijon pastarojo nurodytoje
paskirties vietoje riziką. DDP – Perduota, muitas sumokėtas (....... paskirties vietos
pavadinimas) – šios pristatymo sąlygos taikomos visoms transporto rūšims. Pardavėjas
perduoda prekes pirkėjui jo nurodytoje šalies gavėjos (importuotojos) vietoje. Pardavėjas
apmoka visas prekių gabenimo iki pirkėjo nurodytos paskirties vietos išlaidas, prekių
perkrovimo šalies gavėjos (importuotojos) krovinių terminaluose (geležinkelio stotyse, jūrų
ar oro uostų sandėliuose) išlaidas, sumoka visus už prekes nustatytus eksporto ir importo
muitus ir kitus mokesčius bei rinkliavas, jeigu prekių tiekimo sutartis (kontraktas) nenustato
ko kita, sutvarko prekių eksporto ir atitinkamais atvejais tranzito per užsienio valstybių
teritoriją formalumus. DDP pristatymo sąlygos gali būti taikomos tik tada, kai pagal prekių
tiekimo sutarties (kontrakto) sąlygas importo muitus ir kitus mokesčius bei rinkliavas
įsipareigoja sumokėti pardavėjas, o pirkėjas (importuotojas) pateikia muitinei tų muitų ir
kitų mokesčių bei rinkliavų sumokėjimą patvirtinančius dokumentus

Taigi, jei EXW reiškia minimalų eksportuotojo įsipareigojimą, tai terminas DDP – maksimalų,
todėl tarptautiniame prekių pirkime-pardavime šalys su INCOTERMS pagalba, nurodydamos
tik 3 raides, gali iš karto susitarti kas ir kaip turi sumokėti už prekes, kokiu būdu prekės
pristatomos iš pardavėjo pirkėjui, kas bus atsakingas už muitinės procedūrų atlikimą, kur ir
kada atsakomybė už prekių atsitiktinį pražuvimą tenka ne pardavėjui, o pirkėjui ir pan.

 Kontroliniai klausimai:

1. Kokiems subjektams yra taikoma 1980 m. Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-
pardavimo?
2. INCOTERMS reikšmė.
3. Kuris INCOTERMS terminas yra palankiausias pirkėjui ir kodėl?

 Literatūra:

1. ICC Official Rules for the Interpretation of Trade Terms: INCOTERMS 200. ICC No. 560. 1999.
2. 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencija dėl tarptautinių prekių pirkimo-pardavimo sutarčių //
Valstybės Žinios. 1995, Nr. 102-2283.
3. V. Mikelėnas. Tarptautinės privatinės teisės įvadas. – Vilnius: Justitia, 2001.
4. C. M. V. Clarkson, J. Hill. The conflict of laws. – Oxford: Oxford University Press, 2006
5. J.J. Fawcett, J.M. Harris, M.Bridge. International sale of goods in the conflict of laws.
– Oxford : Oxford University Press, 2005.
6. Review of the Convention on Contracts for the International Sale of Goods (CISG) 2000-
2001 / edited by Pace international law review. - New York (N.Y.) The Hague London : Kluwer
Law International, 2002.
 97

[1] ICC Official Rules for the Interpretation of Trade Terms: INCOTERMS 200. ICC No. 560.
1999.

6.2. Tarptautinių atsiskaitymų teisinis reguliavimas

 Kalbant apie tarptautinių atsiskaitymų teisinio reguliavimo bendrus bruožus verta paminėti,
kad iniciatyva harmonizuoti skirtingą tarptautinių atsiskaitymų teisinį reguliavimą daugiau
kyla iš tarptautinės prekybos poreikių (inkaso ir dokumentinis akredityvas), o konvencijomis
yra suvienodinti tarptautiniai atsiskaitymai, kurie atliekami ne tik tarptautinės prekybos
srityje, bet gali būti naudojami ir verslo subjektų, ir privačioje veikloje (čekis, vekselis,
tarptautinis kredito pervedimas).

Čekis – tai įstatymo ar kitokia nustatyta tvarka išrašytas mokėjimo dokumentas, kuriuo jį
išrašęs asmuo įsako bankui be sąlygų išmokėti čekyje įrašytą pinigų sumą čekyje
nurodytam arba jį pateikusiam asmeniui. Pagrindinis tarptautinis dokumentas reguliuojantis
su čekiais susijusius klausimus yra 1931 m. Ženevos Konvencija dėl vieningo čekių įstatymo
(toliau tekste kaip – 1931 m. Konvencija“), kuri nustato, kad čekyje turi būti: žodis "čekis"
dokumento tekste ta kalba, kuria čekis išrašytas, bei turi būti nurodyti tokie rekvizitai:
besąlyginis įsakymas sumokėti nustatytą sumą; turinčio sumokėti asmens (mokėtojo)
pavadinimas; mokėjimo vieta; čekio išrašymo vieta ir data; čekį išrašančio asmens (čekio
davėjo) parašas. Pagal 1931 m. Konvenciją čekyje turi būti nurodoma, kad jį galima įteikti
tiktai bankui, laikančiam čekio davėjo lėšas, kurias bendru susitarimu čekio davėjas turi
teisę tvarkyti čekiu. Beje, čekis gali būti išrašytas davėjo įsakymu, trečiajam asmeniui arba
pačiam davėjui, o čekis, išrašytas konkrečiam asmeniui gali būti perduodamas indosamentu,
kuris turi būti besąlyginis. Perduoti čekį galima taip pat davėjo arba kurio nors kito
įsipareigojusio pagal čekį asmens naudai. Šie asmenys čekį gali perduoti toliau, t.y. paleisti į
civilinę apyvartą. Čekio apmokėjimo užtikrinimą gali laiduoti gali trečiasis asmuo, išskyrus
mokėtoją, arba pagal čekį įsipareigojęs asmuo. Čekis turi būti apmokamas jį pateikus ir
jokia kita sąlyga negalioja. 1931 m. Konvencija nustato, kad čekis, kuris yra išduotas ir turi
būti mokėtinas toje pačioje valstybėje, turi būti pateiktas apmokėti per 8 dienas ir tik
pasibaigus jo pateikimo apmokėti terminui čekio davėjas turi teisę atšaukti čekį. Čekio
davėjas arba jo turėtojas gali jį pažymėti skiriamaisiais požymiais, nuo kurių priklauso čekio
apmokėjimo tvarka (skiriamieji čekiai). Be to, čekio davėjas, taip pat jo turėtojas gali
uždrausti čekio sumą išmokėti grynais pinigais, įrašydamas pirmojoje čekio pusėje įstrižai
žodį "atsiskaitomasis" arba kitą atitinkamą žodį. Tada suma įrašoma į čekio pateikėjo
sąskaitą (atsiskaitomasis čekis). Čekio turėtojas turi teisę pareikšti reikalavimus
indosantams, davėjui ir kitiems įsipareigojusiems pagal čekį asmenims per šešis mėnesius
nuo čekio pateikimo apmokėti termino. Be to, paminėtina 1931 m. Ženevos Konvencija dėl
įstatymų kolizijų naudojant čekius sprendimo, kuri nustato, su čekiu susijusių teisinių
santykių kolizines normas, t.y. kurios iš susitariančių šalių įstatymais yra vadovaujamasi
naudojant čekius tarptautinėje erdvėje konkrečiais atvejais.

Vekselis – vertybinis popierius, kuris išrašomas įstatymų ar kitų aktų nustatyta tvarka ir
kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą
pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam. Vekselis gali
būti įsakomasis arba paprastasis. Paprastasis vekselis – vekselis, kurio davėjas be sąlygų
įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti vekselyje įrašytą sumą. Įsakomasis vekselis –
vekselis, kurio davėjas įsako kitam asmeniui, kad šis vekselyje įrašytą sumą sumokėtų jame
nurodytam asmeniui. Tarptautinius vekselio klausimus sprendžia 1930 m. Ženevos
Konvencija dėl vieningo įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau tekste kaip – 1930
m. Konvencija“), kuri nustato, kad paprastojo vekselio rekvizituose turi būti nurodyta
žodžiai "paprastasis vekselis" tekste ta kalba, kuria vekselis išrašytas. Be to, privalomai turi
 98

būti nurodyti tokie rekvizitai: besąlyginis įsipareigojimas sumokėti nurodytą sumą;

mokėjimo terminas; mokėjimo vieta; pavadinimas ar vardas, pavardė asmens, kuriam arba
kurio įsakymu turi būti sumokėta; vekselio išrašymo vieta ir data; išrašančio paprastąjį
vekselį asmens (vekselio davėjo) parašas. Įsakomajame vekselyje turi būti tie patys
rekvizitai, tik vietoj žodžių "paprastasis vekselis" turi būti žodžiai „įsakomasis vekselis" bei
papildomai nurodytas turinčiojo sumokėti asmens (mokėtojo) pavadinimas ar vardas,
pavardė. Kiekvienas vekselis gali būti perduodamas indosamentu, kuris turi būti besąlyginis.
Perduoti vekselį galima vekselio davėjo, mokėtojo ar kito pagal vekselį įsipareigojusio
asmens naudai. Šie asmenys gali tokį vekselį perduoti toliau. Vekselis gali būti išrašytas
apmokėti: jį pateikus; per tam tikrą laiką po pateikimo; per tam tikrą laiką nuo išrašymo
dienos; nustatytą dieną. Akceptavęs vekselį mokėtojas įsipareigoja apmokėti vekselį
pasibaigus jo mokėjimo terminui. Visos vekselio sumos arba jos dalies apmokėjimas gali
būti užtikrinamas laidavimu. Vekselio neakceptavimas arba neapmokėjimas turi būti
patvirtintas oficialiu aktu (protestas dėl atsisakymo akceptuoti arba apmokėti). Visi –
vekselio davėjas, akceptantas, indosantai ir laiduotojai – vekselio turėtojui atsako solidariai,
o visi reikalavimai pagal vekselį akceptantui gali būti pareikšti per trejus metus nuo
mokėjimo termino dienos. Vekselio davėjas, indosantas arba laiduotojas gali nurodyti
asmenį (tarpininką), kuris prireikus vekselį akceptuotų arba apmokėtų. Vekselis gali būti
išrašytas keliais egzemplioriais ir visi egzemplioriai turi vienodą juridinę galią.. Tuo
tarpu 1930 m. birželio 7 d. Ženevos Konvencija dėl įstatymų kolizijų naudojant
įsakomuosius ir paprastuosius vekselius sprendimo, nustato, kurios iš susitariančių šalių
įstatymais vadovaujamasi naudojant vekselius tarptautinėje erdvėje atskirais atvejais.

Tarptautinis kredito pervedimas – sandoris, vykdomas siuntėjo iniciatyva per tam tikroje
valstybėje esančią įstaigą arba jos skyrių, kad gavėjas galėtų gauti tam tikrą pinigų sumą
kitoje valstybėje esančioje įstaigoje arba jos skyriuje. 1997 m. sausio 27 d. buvo priimta
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 97/5/EB dėl tarptautinių kredito pervedimų,
kurios tikslas yra pagerinti tarptautinių kreditinių pervedimų paslaugas bei užtikrinti, kad
atskiriems asmenims ir mažoms bei vidutinėms įmonėms būtų įmanoma pigiai, patikimai ir
per sutartą laiką atlikti kreditinius pervedimus neviršijančių 50.000 ekiu sumą.

Dokumentinis akredityvas (angl. Documentary Credit (D/C) arba Letter of Credit (L/C)) – tai

atsiskaitymo būdas, kai pirkėjo (importuotojo) prašymu bankas išleidžia dokumentą, kuriuo
įsipareigoja sumokėti už išsiųstas prekes ar atliktas paslaugas pardavėjui (eksportuotojui),
pastarajam pateikus bankui akredityvo sąlygas ir terminus atitinkančius dokumentus.
Akredityvai savo esme yra savarankiški ir nepriklauso nuo pirkimo-pardavimo ar kitokios
sutarties, kurios pagrindu jie yra išleisti. Bankai nėra saistomi jokių pirkėjo ir pardavėjo
tarpusavio įsipareigojimų, net jei akredityve yra nuoroda į tam tikrą sutartį. Atsiskaitymus
dokumentiniais akredityvais reglamentuoja nacionalinės šalies teisė ir Tarptautinių prekybos
rūmų Unifikuotos dokumentinių akredityvų taisyklės Nr. 600 (angl. Uniform Customs and
Practice for Documentary Credits, Revision 1993, ICC Publication No. 600), kurios įsigalioja
nuo 2007 m. liepos 1 d. ir pakeičia 1993 m. Unifikuotas dokumentinių akredityvų taisykles
Nr. 500. Pirmą kartą unifikuotos taisyklės buvo paskelbtos 1929 m. ir nuo to laiko greitai
įgavo visuotinį pripažinimą, buvo keistos ir pildytos 1933, 1974, 1983, 1993. Unifikuotos
dokumentinių akredityvų taisyklės nėra nei tarptautinė sutartis, nei nacionalinis įstatymas, o
tik pavyzdinis taisyklių rinkinys, kuris, kaip taisyklė, gali būti taikomas akredityvams šalių
susitarimu. Dabartinės redakcijos unifikuotos dokumentinių akredityvų taisyklės ir papročiai
taikomi visiems dokumentiniams akredityvams, jeigu jos yra įtrauktos (inkorporuotos) į
akredityvo tekstą, ir, nesant, tiesiogiai išreikšto priešingo susitarimo, yra privalomos visoms
suinteresuotoms šalims. Paprastai šios taisyklės taikomos, kai akredityvą atidarantis bankas
nurodo (įrašo į akredityvą tokį punktą), kad bus taikomos būtent šios taisyklės. Jos taip pat
taikomos, kai operuodami dokumentiniais akredityvais, bankai naudojasi komunikacinės
sistemos SWIFT paslaugomis – bankų santykiams su SWIFT.
 99

Kitas instrumentas naudojamas dokumentiniams akredityvams yra 1995 m. Jungtinių Tautų

Generalinė Asamblėjos Konvencija dėl nepriklausomų garantijų ir dokumentinių akredityvų
(Convention on Independent Guarantees and Stand-by Letters of Credit), kuri įsigaliojo nuo
2000 m. ir yra skirta palengvinti nepriklausomų garantijų ir dokumentinių akredityvų
naudojimą tose šalyse, kur tradiciškai naudojamas tik vienas iš šių instrumentų, bei įtvirtina
šių instrumentų pripažinimo pagrindinius principus ir charakteristikas (Lietuva
neprisijungusi). Ši konvencija nustato, kad dokumentinį akredityvą atidarantis bankas turi
elgtis sąžiningai ir pakankamai rūpestingai tiek dokumentinio akredityvo, tiek ir
nepriklausomų garantijų atveju, kadangi būtent tuomet, kai dokumentai pasiekia banką ir
bankas nusprendžia, kad jie atitinka akredityvo sąlygas, bankas išsiunčia pinigus į pardavėjo
sąskaitą. Be to, Konvencija nustato, kad šalims nesusitarus dėl taikytinos teisės, bus
taikoma dokumentinį akredityvą atidariusio banko verslo vietos teisė.

Dokumentų inkaso – tai pardavėjo (eksportuotojo) instrukcija bankui gauti apmokėjimą

arba įsipareigojimą sumokėti iš pirkėjo (importuotojo), perduodant pirkėjui prekių
dokumentus tik tuomet, kai pirkėjas už juos sumokėjo (angl. Documents against payment
(D/P)) arba įsipareigojo už juos sumokėti (angl. Documents against acceptance (D/A)).
Atsiskaitymus dokumentiniais inkaso reglamentuoja nacionalinė valstybių teisė ir Unifikuotos
dokumentų inkaso taisyklės Nr. 522 (Uniform Rules for Collections, Revision 1995, ICC
Publication No. 522), kurios panašiai kaip ir Unifikuotos dokumentinių akredityvų taisyklės
tėra pavyzdinis taisyklių rinkinys, taikomas šalių susitarimu. Taisyklių rinkinys buvo
parengtas Tarptautinių prekybos rūmų, kad padėtų spręsti problemas, su kuriomis kasdien
susiduria bankai, pirkėjai bei pardavėjai naudodami inkaso savo veikloje nuo 1979 m.
Dabartinės, 1995 m. redakcijos Unifikuotos dokumentų inkaso taisyklės pabrėžia būtinumą,
kad bankas pridėtų atskirą dokumentą – inkaso instrukciją – prie kiekvieno inkaso
dokumento, kuriam taikytinos minėtos taisyklės, nes tai pagreitina ir palengvina visą
procesą.

 Kontroliniai klausimai:

1. Čekio ir vekselio skirtumai ir panašumai.

2. Kaip veikia dokumentinis akredityvas?
3. Kaip veikia dokumentų inkaso?

 Literatūra:

1. 1930 m. Ženevos Konvencija dėl vieningo įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo // Valstybės
žinios. 1992, Nr. 26.
2. 1931 m. Ženevos Konvencija dėl vieningo čekių įstatymo // Valstybės žinios. 1992, Nr. 26.
3. ICC Uniform Customs and Practice for Documentary Credits, ICC Publication No. 600. 2006.
4. Uniform Rules for Collections, ICC Publication No. 522. 1995.
5. United Nations General Assembly Convention on Independent Guarantees and Stand-by Letters
of Credit dated 11 December 2005.

6.3. Krovinių ir keleivių pervežimų tarptautinis teisinis reguliavimas

 Tarptautiniai krovinių ir keleivių pervežimai yra vykdomi geležinkelių, automobilių, oro ir

jūrų transportu. Tarptautinis pervežimas gali būti apibrėžiamas kaip keleivių ar krovinių
pervežimas iš vienos valstybės į kitą. Tarptautinio pervežimo samprata yra detalizuojama
kalbant apie skirtingų rūšių – geležinkelio, kelių, oro ar jūrų – tarptautinius pervežimus.
Tačiau esminis šios sferos teisinio reguliavimo ypatumas yra tai, kad teisinis reguliavimas
didžiąja dalimi yra vykdomas tarptautinių sutarčių (transporto konvencijų) pagalba. Šiose
 100

konvencijose unifikuojamos teisės normos, nustatančios tarptautinių krovinių ir keleivių

pervežimų sąlygas. Paprastai tokios konvencijos reglamentuoja reikalavimus, keliamus
pervežimo dokumentams, nustato krovinio priėmimo pervežimui ir jo išdavimo tvarką,
vežėjo atsakomybės sąlygas, pretenzijų ir ieškinių vežėjui pateikimo procedūrą. Tarptautinių
pervežimų teisinio reguliavimo dalykas – teisiniai santykiai, kylantys pervežant keleivius ar
krovinius iš vienos valstybės į kitą.

Galima išskirti tokias tarptautinių pervežimų rūšis pagal tai, kokiu būdu yra vykdomas
pervežimas: 1) kelių transportu; 2) oro transportu; 3) jūrų transportu; 4) geležinkeliu; 5)
mišrūs (multimodaliniai, tiesioginiai kombinuoti). Pervežimai taip pat pagal pervežimo
objektą gali būti skirstomi į krovinių pervežimus bei keleivių ir bagažo pervežimus.

                      Tarptautiniai pervežimai kelių transportu

Pagrindinė konvencija, kurios normos reguliuoja tarptautinius krovinių pervežimus keliais,

yra 1956 m. Ženevos konvencija dėl tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (CMR
konvencija). Lietuva yra šios konvencijos dalyvė. Konvencija taikoma visiems krovinių
pervežimams, vykdomiems kelių transporto priemone už užmokestį, jei krovinio pakrovimo
ir pristatymo vietos yra skirtingose valstybėse, ir bent viena iš šių valstybių yra konvencijos
dalyvė.  Konvencija nustato, kad krovinio siuntėjas išrašo CMR važtaraštį, kuris atlieka šias
funkcijas – patvirtina vežimo sutarties sudarymo faktą ir sąlygas, patvirtina faktą, kad
krovinys perėjo vežėjo dispozicijon tokios būklės, kokia yra nurodyta važtaraštyje. Esminis
konvencijos skyrius yra susijęs su vežėjo atsakomybės už krovinį reglamentavimu.
Konvencija nustato, kad vežėjas yra atsakingas už krovinio praradimą, sugadinimą ar
pavėluotą pristatymą nuo krovinio priėmimo vežti iki jos pristatymo gavėjui momento.
Konvencija taip pat numato, kokiomis sąlygomis vežėjas gali būti atleistas nuo
atsakomybės. Vežėjo kaltė dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo yra
preziumuojama, taigi vežėjas, norėdamas išvengti atsakomybės, privalo įrodyti aplinkybes,
atleidžiančias jį nuo atsakomybės. Vežėjo atsakomybė yra ribojama 8,33 SST (specialių
atsiskaitymo vienetų) už 1 krovinio kg, bei užmokesčiu už pervežimą dydžiu krovinio
pavėluoto pristatymo atveju. Tačiau tuo atveju, jei siuntėjas deklaravo papildomą krovinio
vertę arba vežėjas žalą padarė tyčia, vežėjas negali remtis atsakomybės ribojimu. Prarasto
krovinio vertė nustatoma pagal krovinio biržos arba rinkos vertę jo išsiuntimo vietoje ir
metu. Konvencija taip pat nustato sutrumpintą ieškinio senaties terminą (1 metus), bei jo
skaičiavimo ir sustabdymo taisykles. Pažymėtina tai, kad konvencija nustato ir jurisdikcijų
kolizijos sprendimo taisykles. Visų pirma, pripažįstama šalių teisė susitarti nagrinėti ginčą
kurios nors valstybės – konvencijos dalyvės teisme. Ieškovas, taip pat gali pateikti ieškinį
valstybėje, kurioje atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arba
agentūrą, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis, arba kurioje buvo krovinio
priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta.

Taip pat tarptautinių pervežimų kelių transportu srityje yra taikomos šios tarptautinės
konvencijos – 1975 m. Muitinės konvencija dėl tarptautinio krovinių transporto su TIR
knygelėmis (TIR konvencija), 1957 metų Europos Sutartis dėl pavojingų krovinių
tarptautinio vežimo keliais (ADR).

                      Tarptautiniai pervežimai oro transportu

 Tarptautinius krovinių ir keleivių pervežimus viso pasaulio mastu reguliuoja šios

tarptautinės konvencijos:  1929 m. Varšuvos Konvencija dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su
tarptautiniais vežimais oru, unifikavimo, jos 1955 m. Hagos protokolas, 1961 m.
Gvadalacharos Konvencija, papildanti 1929 m Varšuvos konvenciją dėl tam tikrų taisyklių,
 101

susijusių su tarptautiniais vežimais oru, atliekamais asmens, nesančio susitariančiuoju

vežėju, unifikavimo, jos 1975 m. Monrealio protokolai (Nr. 1 – 4) bei 1999 m. Monrealio
konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo.

Toliau aptarsime naujausią 1999 m. Monrealio konvenciją, kurios dalyve yra ir Lietuva.
Monrealio konvencija taikoma visiems tarptautiniams keleivių, bagažo arba krovinių
vežimams, kuriuos vykdo orlaivis. Konvencija pateikia tarptautinio vežimo sąvoką -
„tarptautinis vežimas – tai bet koks vežimas, kurio metu pagal šalių susitarimą, išvykimo ir
atvykimo vieta nesvarbu, ar sustojama vežant ar perkraunama, yra abiejų Valstybių, šios
Konvencijos Šalių, teritorijose arba vienos Valstybės, šios Konvencijos Šalies, teritorijoje,
jeigu sutarto sustojimo vieta yra kitoje valstybėje, net jeigu ši nėra Valstybė, šios
Konvencijos Šalis“. Konvencija nustato, kad keleiviams išduodamas individualus arba
bendras vežimo dokumentas, taip pat bagažo identifikacinė kortelė. Pervežant krovinį
surašomas oro važtaraštis arba krovinio kvitas, kuriame turi būti nurodomos 1) išvykimo ir
paskirties vietos; 2) sustojimo vieta, jeigu išvykimo ir paskirties vietos yra vienos valstybės,
konvencijos dalyvės, teritorijoje, o viena ar daugiau sutarto sustojimo vietų yra kitos
Valstybės, šios Konvencijos Šalies, teritorijoje, 3) siuntos svoris. Oro transporto važtaraštis
arba krovinio kvitas yra prima facie sutarties sudarymo, krovinio priėmimo ir juose minimų
vežimo sąlygų įrodymas. Konvencija numato, kad vežėjas atsako už keleivio gyvybės
atėmimą ar sveikatos sužalojimą, jei nelaimingas atsitikimas, kuris buvo gyvybės atėmimo
ar sužalojimo priežastimis, įvyko orlaivyje arba įlaipinimo ar išlaipinimo veiksmų metu.
Konvencijoje nustatyta, kad vežėjas besąlygiškai atsako už žalą keleivio sveikatai ir gyvybei
iki 100000 SST, nebent įrodytų, kad ši žala atsirado dėl paties nukentėjusiojo asmens
kaltės. Virš 100000 SST sumos vežėjas neatsakys tik tuo atveju, jei įrodys, kad žala
atsirado ne dėl vežėjo, jo darbuotojų ar atstovų neatsargumo arba kito neteisėto veikimo
arba neveikimo arba kad žala atsirado vien tiktai dėl trečiosios šalies neatsargumo arba kitų
neteisėtų veikimo arba neveikimo.

Vežėjas taip pat atsako už žalą, padarytą registruotam bagažui, tačiau už žalą
neregistruotam bagažui vežėjas atsako tik tuo atveju, jeigu žala atsirado dėl jo ar jo
darbuotojų arba atstovų kaltės. Vežėjas taip pat atsako už žalą dėl krovinio sunaikinimo,
praradimo ar sugadinimo, jeigu atsitikimas, kuris buvo sugadinimo priežastis, įvyko vežimo
oru metu. Tačiau vežėjas bus atleistas nuo atsakomybės už krovinio praradimą ar
sugadinimą, jei pastarasis įvyko dėl vienos ar keleto priežasčių: 1) krovinio anksčiau turėtų
defektų ar kokybės trūkumų; 2) pakavimo su trūkumais, kurį atliko kitas, nei vežėjas, jo
darbuotojai ar atstovai asmuo; 3) karo ar ginkluoto konflikto veiksmų; 4) valdžios institucijų
veiksmų, susijusių su krovinio atvykimu, išvykimu arba tranzitu. Vežėjas atsako už žalą,
atsiradusią dėl vėlavimo vežant oru keleivius, bagažą arba krovinius. Tačiau vežėjas
neatsako už žalą, atsiradusią dėl vėlavimo, jeigu jis įrodo, kad jis ir jo darbuotojai ir atstovai
ėmėsi visų prieinamų protingų priemonių žalai išvengti, arba tai, kad jam ar jiems buvo
neįmanoma imtis šių priemonių. Konvencija taip pat nustato ir kitas pinigines sumas,
kuriomis yra ribojama vežėjo atsakomybė.

Konvencija numato ir jurisdikcijų sprendimo kolizines taisykles. Ieškinys dėl žalos atlyginimo
ieškovo nuožiūra turi būti pareiškiamas vienos iš valstybių, konvencijos dalyvių, teritorijoje
arba vežėjo gyvenamosios vietos ar jo pagrindinės verslo vietos arba verslo vietos, kurioje
buvo sudaryta sutartis, arba paskirties vietos teismui. Žalos atlyginimo dėl keleivio gyvybės
atėmimo ar sužalojimo atveju ieškinys gali būti pareiškiamas taip pat ir valstybės,
konvencijos dalyvės, teritorijoje, kurioje avarijos metu buvo pagrindinė ir nuolatinė keleivio
gyvenamoji vieta bei į kurią arba iš kurios vežėjas teikia keleivių vežimo oru paslaugas.
 102

Pervežimuose oro transportu taip pat taikomi ir ES teisės aktai – reglamentai. Ypatingai
svarbūs yra reglamentas (EB) Nr. 785/2004 dėl draudimo reikalavimų oro vežėjams ir
orlaivių naudotojams, reglamentas (EB) Nr. 2027/97 Dėl oro vežėjo atsakomybės
nelaimingų atsitikimų atveju bei jį iš dalies pakeičiantis reglamentas (EB) Nr. 889/2002.

                       Tarptautiniai pervežimai jūrų transportu

Lietuvos Prekybinės laivybos įstatymas tiesiogiai nurodo, kad kroviniai jūra vežami
vadovaujantis 1924 m. tarptautine konvencija dėl teisės normų, susijusių su
konosamentais, suvienodinimo (Hagos taisyklės), iš dalies pakeista 1968 m. Briuselio
protokolu, iš dalies pakeičiančiu Tarptautinę konvenciją dėl kai kurių teisės normų, susijusių
su konosamentais, suvienodinimo (Visbiu taisyklės) ir iš dalies pakeista Protokolu
(protokolas dėl SST), iš dalies pakeičiančiu 1924 m. rugpjūčio 25 d. tarptautinę konvenciją
dėl kai kurių teisės normų, susijusių su konosamentais, suvienodinimo (Hagos taisyklės), iš
dalies pakeistą 1968 m. vasario 23 d. protokolu (Visbiu taisyklės). Taigi Lietuvos Respublika
taiko taip vadinamas Hagos – Visbiu taisykles. Šios taisykles taikomos krovinių vežimui jūra,
kai surašomas konosamentas. Konosamentas atlieka šias funkcijas: patvirtina sutarties
sudarymą, jos sąlygas, krovinio perdavimą vežėjui, o taip pat atlieka vertybinio popieriaus,
suteikiančio nuosavybės teisę į krovinį, funkciją. Tuo jūrinis konosamentas iš esmės skiriasi
nuo kitų vežimo metu surašomų dokumentų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Hagos – Visbiu
taisyklės taikomos tik tuo atveju, jei vežama surašius konosamentą, taigi jos nėra taikomos
čarterio sutartims. Čarterio sutartims taikoma kolizinių normų pagalba nustatyta valstybės
nacionalinė teisė, taip pat, jei yra atitinkamos sąlygos, gali būti taikoma 1978 m. JTO
konvencija dėl krovinių vežimo jūra, kurioje Lietuva nedalyvauja.

Tarptautinius keleivių pervežimus jūra pasauliniu mastu reguliuoja 1974m. Atėnų konvencija
dėl keleivių ir bagažo pervežimo jūra. Lietuva prie šios Konvencijos neprisijungė. Konvencija
taip apibrėžia tarptautinį pervežimą – tai pervežimas, kai pagal vežimo sutartį išvykimo ir
paskirties uostai yra skirtingose valstybėse arba vienoje valstybėje, tačiau vežimo metu
laivas sustoja kitoje valstybėje. Konvencija taikoma tarptautiniam pervežimui, jeigu 1)
laivas plaukia su valstybės – konvencijos dalybės vėliava arba yra joje registruotas,
2)vežimo sutartis sudaryta valstybėje – konvencijos dalyvėje, 3) pagal vežimo sutartį
išvykimo ar paskirties vieta yra valstybėje – konvencijos dalyvėje. Atėnų konvencija nustato
vežėjo atsakomybę už žalą keleivio gyvybei ir sveikatai, jeigu įvykis, dėl kurio buvo patirta
žala, įvyko pervežimo metu bei vėl vežėjo kaltės ar didelio neatsargumo. Tačiau konvencija
nustato ir vežėjo atsakomybės už šią žalą ribą, kuri yra 46666 STT vienam pervežimui.

                       Tarptautiniai pervežimai geležinkelio transportu

 Tarptautiniai pervežimai geležinkeliu buvo pirmoji tarptautinių pervežimų rūšis, kurios

normos buvo unifikuotos tarptautinės konvencijos pagalba. Tai buvo padaryta 1890 m.
Berno konvencijomis dėl krovinių ir keleivių pervežimo, kurios vėliau buvo nė kartą keistos.
Šiuo metu galioja 1980 m. Berno konvencija dėl tarptautinio vežimo geležinkeliu ir jos 1990
bei 1999 m. protokolai. Lietuva tapo šios Konvencijos nare nuo 1995 m. Pagrindinis
konvencijos tekstas kalba apie tarptautinės organizacijos, kurios narėmis bus susitariančios
valstybės, sukūrimą (OTIF), šios organizacijos struktūrą, funkcijas, arbitražo procedūras.
Pažymėtina, kad arbitražo būdu savo ginčus gali spręsti ne tik valstybės – narės, bet ir
geležinkelio įmonės ir jų paslaugomis besinaudojantys asmenys (esant šalių susitarimui).
Pagrindinės ir svarbiausios konvencijos dalys – tai jos priedai A ir B. Priedas A: Uniform
Rules concerning the Contract for International Carriage of Passengers and Luggage by Rail
(CIV) Vieningos tarptautinio keleivių ir bagažo vežimo geležinkeliu sutarties taisyklės (CIV).
Priedas B: Appendix B. Uniform Rules concerning the Contract for International Carriage of
 103

Goods by Rail (CIM) Vieningos tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliu sutarties taisyklės
(CIM).

CIV ir CIV taisyklės taikomos visiems keleivių ir bagažo pervežimams (tame tarpe ir
automobiliams) su tarptautiniais transportavimo dokumentais, kai šie pervežimai atliekami
mažiausiai per dviejų valstybių teritoriją ir išimtinai linijomis, nurodytomis Konvencijoje, taip
pat, tam tikrais atvejais, tranzitiniams pervežimams šiomis linijomis. Yra nustatyta, kada
taisyklių nuostatos netaikomos – tai atvejais, kai pervežimas prasideda ir pasibaigia toje
pačioje valstybėje, nors atliekamas ir tranzitu kertant kitos valstybės teritoriją bei a)
tranzitinių linijų operatorius yra išvykimo vietos valstybėje; b) kai valstybės susitarė
nelaikyti tokio pervežimo tarptautiniu.

Lietuva yra taip pat Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (SMSG) dalyve.
Šio susitarimo dalyvėmis taip pat yra SNG valstybės bei Latvija ir Estija.

 Kontroliniai klausimai:

1. Pateikite tarptautinio pervežimo sąvoką.

2. Esant kokioms aplinkybėms vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės už krovinio praradimą
pagal CMR konvenciją?
3. Kokie teisės aktai reguliuoja tarptautinius pervežimus oro transportu?
4. Kokiam pervežimui yra taikoma 1974 m. Atėnų konvencija?

 Literatūra:

1. M.Clark. Contracts of carriage by land and air. London Singapore, 2004.

2. J.Wilson. Carriage of goods by sea. Harlow: Pearson, 2004.
3. Leo d‘Arcey. Ridley’s law of the carriage of goods by land, sea and air.  Crayford : Shaw &
Sons, 1992.
4. М.А.Богуславский. «Международное частное право». Москва, 1999.

6.4. Intelektinės nuosavybės apsaugos tarptautinis teisinis

reguliavimas

 Intelektinės nuosavybės sąvoka

Pirmą kartą „intelektinės nuosavybės“ sąvoka buvo apibrėžta 1967 m. Konvencijos dėl
Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos įsteigimo 2 str. viii punkte, kurią galima
suskirstyti į tokias teises:

a)      Autorių (į literatūros, mokslo ir meno kūrinius) bei gretutinės teises (atlikėjų,
fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų teisės);

b)      Teisės į pramoninę nuosavybę (teisės į išradimų patentus, prekių ženklus, pramoninį
dizainą, prekių ar paslaugų ženklus, firmų vardus, apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos
ir kt. pramoninės nuosavybės teisių objektus).

Verta pažymėti, kad Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacija (WIPO) yra viena iš 16
Jungtinių Tautų specialiųjų agentūrų, kurios ištakos siekia 1886 m. Berno konvenciją dėl
literatūros ir meno kūrinių apsaugos (toliau tekste kaip – „Berno konvencija“), bei 1883 m.
 104

Paryžiaus konvenciją dėl pramoninės nuosavybės apsaugos (toliau tekste kaip – „Paryžiaus
konvencija“).

                       Autorių bei gretutinių teisių tarptautinis teisinis reguliavimas

1886 m. Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, kuri yra pirmoji ir
svarbiausia autorių ir gretutinių teisių tarptautinė sutartis, turi 3 pagrindinius principus: a)
nacionalinis režimas – t.y. visiems vienoje valstybėje konvencijos narėje sukurtiems
kūriniams bus taikoma tokia pat apsauga, kokia kita valstybė konvencijos narė suteikia jos
teritorijoje sukurtiems kūriniams; b) automatinė apsauga – reiškianti, kad toks nacionalinis
režimas nepriklauso nuo jokių formalumų, bei c) apsaugos nepriklausomumas – t.y. jei
kūrinio, dėl kurio taikoma apsauga pagal šią konvenciją, autorius nėra to kūrinio kilmės
šalies pilietis, jis turi šioje šalyje tokias pat teises kaip ir autoriai, esantys šios šalies
piliečiai. Berno konvencijoje numatyta apsauga taikoma kūrinį sukūrusių autorių atžvilgiu
nepriklausomai ar kūrinys buvo paskelbtas, ar ne, jeigu autorius yra valstybės konvencijos
narės pilietis ar nuolatinis gyventojas. Jeigu autorius neatitinka aukščiau nurodyto
kriterijaus, Berno konvencija bus taikoma tik jei kūrinys pirmą kartą buvo paskelbtas
valstybėje narėje. Ši konvencija nustato tokias išskirtines turtines teises, kaip teisė į vertimą
(8 str.), teisė į kūrinio atgaminimą (9 str.), teisė į kūrinio viešą atlikimą (11 str.),
transliavimo teisė (11bis str.), kūrinio viešo skaitymo teisė (11ter str.), kūrinio adaptavimo,
aranžavimo ar kitokio perdirbimo teisė (12 str.) ir kinematografinio kūrinio perdirbimo ir
atgaminimo teisę (14 str.). Be to, Berno konvencijos 6bis str. reglamentuoja ir autorių
neturtines teises, t.y. nepaisant autoriaus turtinių teisių, net ir po jų perdavimo, autorius
turi teisę reikalauti pripažinti kūrinio autorystę ir prieštarauti bet kokiam šio kūrinio
iškraipymui, išdarkymui ar kitokiam pakeitimui, taip pat bet kokiam kitam autoriaus garbei
ar reputacijai galinčiam padaryti žalos kėsinimuisi į kūrinį. Be to, bendras šios Konvencijos
apsaugos terminą sudaro autoriaus gyvenimo laikas ir 50 metų po jo mirties. 1996 m.
Ženevoje buvo priimta Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos autorių teisių
sutartis, kuri Berno konvencijos 20 str. atžvilgiu yra laikoma kaip konkretus susitarimas tarp
Susitariančiųjų šalių. Ji svarbi tuo, kad joje pristatomos kompiuterio programos, kurios
išraišką yra saugoma kaip literatūros kūrinys, ir duomenų bazės, kuri dėl turinio parinkimo
ar išdėstymo laikoma intelektinės kūrybos rezultatu, sąvokos. Europos Sąjungoje
kompiuterių programų išraiška ir duomenų bazės yra saugomos kaip autorių teisės objektai
pagal Tarybos direktyvą Nr. 91/250/EEB dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos (1991
m. Gegužės 14 d.) bei Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 96/9/EB dėl duomenų bazių
teisinės apsaugos (1996 m. vasario 5 d.), kurios nustato kompiuterių programų ir duomenų
bazių apsaugą ES erdvėje.

Kita svarbi tarptautinė sutartis reguliuojanti gretutines teises yra 1961 m. Romos konvencija
dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančių organizacijų apsaugos (toliau tekste
kaip – „1961 m. Romos konvencija“). Kadangi literatūros ir meno kūrinių naudojimas yra
neišvengiamas atlikėjų, fonogramų gamintojų ar transliuojančių organizacijų veikloje, 1961
m. Romos konvencijos 1 str. aiškiai nurodoma, kad šios konvencijos numatyta apsauga
neprieštarauja literatūros ir meno kūrinių autorių teisių apsaugai ir ne viena nuostata negali
būti aiškinama kaip pažeidžianti tokią apsaugą. Kaip ir Berno konvencijoje 1961 m. Romos
konvencija nustato nacionalinį taikomos apsaugos režimą. Konvencijoje nacionalinis
apsaugos režimas reiškia 1961 m. Romos konvencijos šalies įstatymų įtvirtintą apsaugos
režimą, ginantį: a) atlikėjus, kurie yra tos šalies piliečiai, saugant tiesioginį atlikimą,
transliuojamą atlikimą ar pirmą kartą jos teritorijoje fiksuotą atlikimą; b) fonogramų
gamintojus, kurie yra tos šalies piliečiai, saugant fonogramas, kurios pirmą kartą fiksuotos
ar pirmą kartą išleistos jos teritorijoje; c) transliuojančiąsias organizacijas, kurių buveinės
yra tos šalies teritorijoje, saugant laidų perdavimą siųstuvais, esančiais jos teritorijoje.
 105

Konvencijos 4, 5 ir 6 str. nustato kriterijus, kuriems esant atlikėjas, fonogramų gamintojas

ar transliuojanti organizacija gali kiekvienoje Sutarties šalyje mėgautis nacionaliniu
apsaugos režimu, kuris apima galimybę uždrausti transliuoti ir viešai skelbti atlikimą,
tiesiogiai ar netiesiogiai atgaminti fonogramas ar retransliuoti, įrašyti laidas ar perduoti
televizijos laidas viešam priėmimui. Romos Konvencijos apsaugos terminas sudaro ne
mažiau kaip 20 metų, skaičiuojant nuo pabaigos tų metų, kuriais buvo padarytas fonogramų
ir jose fiksuoto atlikimo įrašas, kūriniai buvo atlikti tiesiogiai, bet neįrašyti į fonogramą ar
laida buvo transliuota.

Siekiant apsaugoti fonogramų gamintojus ir transliuojančiąsias organizacijas nuo plintančių

gretutinių teisių pažeidimų ir „piratavimo“, 1971 m. Ženevoje buvo priimta Konvencija dėl
fonogramų gamintojų apsaugos nuo neteisėto jų fonogramų kopijavimo (toliau tekste kaip –
1971 m. Ženevos konvencija“)ir 1974 m. Briuselio konvencija dėl programas nešančių
signalų, transliuojamų palydovais, platinimo (toliau tekste kaip – „1974 m. Briuselio
konvencija“). Jei 1961 m. Romos konvencijoje buvo numatyta fonogramų gamintojo teisė
uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai atgaminti fonogramas, tai 1971 m. Ženevos konvencijoje
yra nustatyta kiekvienos šios tarptautinės sutarties šalies pareiga apsaugoti fonogramų
gamintojus, kurie yra kitų 1971 m. Ženevos konvencijos šalių piliečiai, ne tik kad be
gamintojo leidimo nebūtų daromos fonogramos kopijos, bet taip pat, kad tokios kopijos
nebūtų importuojamos (kai toks kopijavimas ir importavimas vykdomas viešo platinimo
tikslu) ir viešai platinamos. 1971 m. Ženevos konvencijai įgyvendinti kiekviena
susitariančioji šalis įsipareigoja įgyvendinti bent 1 tokią apsaugos užtikrinimo priemonę kaip
autoriaus teisių ar kitų specifinių teisių suteikimas; įstatymas dėl nesąžiningos
konkurencijos ar baudžiamosios teisės sankcija. Tuo tarpu 1974 m. Briuselio konvencija
buvo būtina dėl technologinės plėtros ir 1961 m. Romos konvencijos ribotumo, nes pagal jos
3 str. „transliavimas” reiškia garsų arba vaizdų ir garsų perdavimą viešam priėmimui
bevielio ryšio būdu“, kai tuo tarpu signalų transliavimas palydoviniu ryšiu sukuria dvejopas
problemas: visų pirma transliuojančiosios organizacijos į palydovą perduodami signalai nėra
skirti viešam priėmimui, nes būtent palydovą dažniausiai pats tiesiogiai perduoda signalus
specialioms antžeminėms antenoms, kurios tuomet transliuoja signalus viešam priėmimui
bevielio ryšio būdu; antra, tokie iš palydovo gauti signalai dažnai yra viešai platinami ne
bevieliu ryšiu, bet kabeliu. Pagal 1974 m. Briuselio konvenciją kiekviena prie šios
konvencijos prisijungsi šalis įsipareigoja imtis atitinkamų priemonių, apsaugančių nuo bet
kokių signalų transliavimo iš ar jos teritorijoje, jeigu tokie signalai, kurie yra siunčiami per
palydovą, nebuvo skirti tam konkrečiam transliuotojui. Analogiškos problemos, tik jau ES
lygiu, yra sprendžiamos ir 1993 m. rugsėjo 27 d. Europos Tarybos direktyvoje Nr.
93/83/EEB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių taikymo palydoviniam transliavimui ir
kabeliniam retransliavimui taisyklių koordinavimo.

Be to, kalbant apie atlikėjų ir fonogramų gamintojų apsaugą, 1996 m. Ženevoje buvo
priimta Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos atlikimų ir fonogramų sutartis,
kuri, siekdama plėtoti ir išlaikyti kuo veiksmingesnę ir vienodesnę atlikėjų ir fonogramų
gamintojų teisių apsaugą, išplėtė 1961 m. Romos konvencija saugomų atlikėjų ir fonogramų
gamintojų teisių apimtį. Atlikėjams ši sutartis suteikia asmeninę neturtinę teisę būti
įvardintiems kaip atlikėjas savo „gyvų“ garininių atlikimų ar fonogramose įrašytų atlikimų
atžvilgiu, turtines teises į jų neįrašytus atlikimus, bei analogiškas fonogramų gamintojų
turimoms, atgaminimo, platinimo, nuomos teises, bei teisę padaryti įrašus ar fonogramas
prieinamas.

Galiausiai paskutinis svarbi tarptautinės sutartis yra Pasaulio prekybos organizacijos Sutartis
dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau tekste kaip –
 106

„TRIPS“), kuri apima visas intelektinės nuosavybės kategorijas. Be to, TRIPS sutartyje yra
inkorporuota tiek Paryžiaus, tiek ir Berno konvencijos.

Kalbant apie regioninį tarptautinė autorių ir gretutinių teisių reglamentavimą, atsižvelgiant į

1996 m. Ženevoje priimtas WIPO sutartis, Europos Sąjunga, siekdama priėmė keletą
direktyvų autorių ir gretutinių teisių srityje, tokių kaip: 2006 m. gruodžio 12 d. Europos
Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei
tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje bei
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/116/EB dėl autorių ir tam tikrų
gretutinių teisių apsaugos terminų, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr.
2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų
aspektų derinimo (2001 m. birželio 22 d.).

                       Pramoninės nuosavybės tarptautinis teisinis reguliavimas

Pramoninė nuosavybė tai išimtinės teisės, paprastai įgyjamos registracijos pagrindu. Jai
galioja principas kas pirmas laike, tas pirmas teisėje, bei būdingas griežtas teritorialumo
principas, t.y. apsauga galioja tik valstybėje, kurioje pramoninės nuosavybės objektas yra
įregistruotas, arba galima kitokia apsauga, bet tik tarptautinių susitarimų nustatyta tvarka.
Pagrindiniai pramoninės nuosavybės teisės objektai yra: Juridinių asmenų pavadinimai;
prekių ir paslaugų ženklai; išradimai; dizainas; geografinės nuorodos; komercinės
paslaptys; know-how; augalų veislės; interneto adresai; puslaidininkinių gaminių
topografijos – t.y. mikroschemos.

Pats svarbiausias ir fundamentaliausias tarptautinis instrumentas reglamentuojantis

pramoninės nuosavybės teises yra 1883 m. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės
nuosavybės apsaugos, kuri yra administruojama WIPO. Paryžiaus konvencija kaip ir Berno
konvencija nustato nacionalinį apsaugos režimą, bei teritorinį pramoninės nuosavybės teisių
apsaugos pobūdį ribojamą registracijos valstybės teritorija. Be to, 1994 m. spalio 27 d.
diplomatinėje konferencijoje buvo priimta Sutartis dėl prekių ženklų įstatymų, nustatanti
erdvinių prekių ženklų sudarytų iš vizualinių žymenų registravimo tvarką. Tačiau svarbu yra
tai, kad plačiai žinomas prekių ženklas yra išimtis iš registracijos reikalavimo ir yra
saugomas neįregistruotas tiek pagal Paryžiaus konvencijos 6bis str. ar TRIPS 16(1)(2) str.,
tiek ir pagal Pirmąją Tarybos direktyvą Nr. 89/104/EEB valstybių narių įstatymams,
susijusiems su prekių ženklais, suderinti ir Tarybos reglamentą Nr. 40/94/ EB dėl Bendrijos
prekių ženklo (su pakeitimais). Kalbant apie šį reglamentą dėl Bendrijos prekių ženklo,
susiduriame su Europos Bendrijos prekių ženklu. Ši sistema faktiškai pradėjo veikti nuo
1996 m. balandžio 1 d., kai pradėjo veikti OHIM (Organisation of Harmonisation of Internal
Market) ir jos esmė, kad apsaugos teritorija išplečiama iki EB teritorijos ir veikia „viskas
arba nieko principas“, t.y. jei toks prekių ženklas negali galioti bent vienoje Bendrijos
valstybėje narėje, toks ženklas nėra laikomas Bendrijos prekių ženklas. Todėl, jei bent
vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra toks prekių ženklas yra ginčijamas, tai jau
yra pagrindas nesuteikti Bendrijos prekių ženklo.

Tokiu atveju galima taikyti 1891 m. Madrido sutartį dėl tarptautinės ženklų registracijos
(toliau tekste kaip – „Madrido sutartis“)ar 1989 m. birželio 27 d. Madrido sutarties dėl
tarptautinės ženklų registracijos Protokolą (toliau tekste kaip – „Madrido sutarties
Protokolas“). Madrido sutartis ar jos protokolas yra labai patogus ženklo įregistravimo
daugelyje valstybių instrumentas. Norint įregistruot Prekės ženklą daugelyje valstybių visų
pirma reikalinga turėti prekių ženklo paraišką. Tarptautinės paraiškos bazė – nacionalinis
prekių ženklas, kurį turint paraiška siunčiama WIPO, kuri veikia kaip skėtinė organizacija
persiunčia tas paraiškas visoms patentų tarnyboms, kuriose valstybėse norima apsaugos. Ir
 107

per 12 mėn. (pagal Madrido sutartį) ar 18 mėn. (pagal Madrido sutarties Protokolą) yra
išsprendžiamas klausimas dėl prekės ženklo įregistravimo 1 paraiškos pagrindu daugelyje
valstybių, kurios yra prisijungusios prie Madrido sutarties ar jos Protokolo.

Žinoma registruojant prekės ženklą neapsieinama ir be 1957 m. Nicos sutarties dėl

tarptautinės prekių ir paslaugų ženklų registravimo klasifikacijos, kurioje yra nustatyta
nustatytos 35 prekių klasės ir 7 paslaugų klasės, o registruojant prekės ženklą būtina
nurodyti kuriai prekės ar paslaugos klasei norima turėti prekės ženklo teikiamą apsaugą.

Siekiant apsaugoti tiek pramoninės nuosavybės objektus, tiek ir autorių ir gretutinių teisių
objektus, taikomas 2003 m. liepos 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr.1383/2003 dėl
muitinės veiksmų, atliekamų su prekėmis, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant
tam tikras intelektinės nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių
atžvilgiu nustačius, kad jos pagamintos pažeidžiant tokias teises. Visų pirma atitinkamai
muitinės institucijai turi būti pateiktas prašymas ir muitinei sulaikius prekes, būtent
intelektinės nuosavybės teisės turėtojas turi nuspręsti, ką su tokiomis prekėmis reikia daryti
toliau.

Kalbant apie geografines nuorodas, reikia išskirti 3 sąvokas: geografinė nuoroda, kilmės
nuoroda ir kilmes vietos pavadinimas. Geografinė nuoroda pirmą kartą paminėta Tarybos
reglamente Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir
kilmės vietos nuorodų apsaugos ir TRIPS sutartyje. Teisės doktrinoje geografinė nuoroda
yra apibrėžiama kaip tam tikras ženklas žymintis tokias prekes, kurios pasižymi tam tikra
kokybe, savybėmis ar reputacija. Tai ją atskiria nuo kilmės vietos pavadinimo, nes užtenka
bent 1 elemento (kokybė, savybės, reputacija), bet ne visų. Beje, šis reglamentas
geografinių nuorodų apsaugą sieja su registracija ES lygiu, t.y. įtraukimą į Bendrijos
registrą. Šiai dieniai Komisijos registre yra įregistruota apie 700 geografinių nuorodų.

Kilmės nuoroda – indication of source – turi plačiausią prasmę iš visų trijų sąvokų. Šis
terminas pirmąkart buvo paminėtas Paryžiaus konvencijos I str. 2 d. Teisės doktrinoje tai
yra aiškinama kaip informacija pirkėjui, kurioje šalyje ar rajone yra pagamintas tas gaminys
(pvz. „made in China“)

Kilmės vietos pavadinimas – apeliation of origin – kurį nustato 1958 m. spalio 31 d.

Lisabonos sutartis dėl prekinio žymėjimo nurodant kilmės vietą apsaugos ir tarptautinio jo
registravimo (toliau tekste kaip – „Lisabonos sutartis“). Ji numato WIPO tarptautinę
registraciją ir prie Lisabonos sutarties yra prisijungusios tik 26 valstybės. Iš WIPO
registruotų vietų 67% priklauso Prancūzijai. Lisabonos sutarties dalyvėmis negali būti
valstybės, kurių kilmės vietos pavadinimus saugo vidaus teisė. Pagal Lisabonos sutartį
kilmės vieta, tai vietovės, šalies geografinis pavadinimas skirtas žymėti gaminius, kilusius iš
šios vietovės ir kurių kokybė ir savybės išimtinai arba iš esmės lemia geografinė aplinka,
gamtiniai ir etnografiniai (žmoniškieji) veiksniai. Prekės su kilmės vietos pavadinimu turi
pasižymėt tais 3: istoriniai veiksniai, tradicijos, gamybinė patirtis. Klasikinis kilmės vietos
pavyzdys – šampanas.

Dizainas – yra viso pramoniniu būdu pagaminto gaminio, išskyrus kompiuterių programą, ar
jo dalies vaizdas. Dizaino apsauga gali būti: 1) dizaino apsauga kaip tokia („sui generis“),
kas yra standartizuota įvairiuose tarptautiniuose susitarimuose: TRIPS sutarties 26 str.,
2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos Reglamente Nr. 6/2002/EB dėl Bendrijos dizaino
(reglamentuojančiame Bendrijos dizainą, kuris yra Bendrijos prekės ženklo analogas), 1934
m. Hagos konvencijoje dėl tarptautinio pramoninio dizaino deponavimo (kuri yra Madrido
sutarties Protokolo prekių ženklų srityje analogas) ir kurios (sui generis)dizaino apsaugos
 108

terminas priklauso nuo kiekvienos valstybės valios; 2) dizaino apsauga pagal autorių teises,
kuri yra nustatyta Berno konvencijos 2 dalyje ir suteikia apsaugą 70 m. po autoriaus
mirties. Dizaino apsauga gali būti: 1) kumuliatyvi – net kai įregistravus dizainą pagal sui
generis, jis nenustoja savo apsaugos pagal autorių teises; 2) alternatyvi dizaino apsaugos
sistema – įregistravus kaip dizainą, jis nustoja savo apsaugos pagal autorių tieses ir yra
saugomas pagal dizaino teisės normas. Ir nors Paryžiaus konvencijoje pasakyta, kad
pramoninis dizainas saugomas visose Paryžiaus konvencijos sąjungos šalyse, tačiau ji
nenurodo imperatyvaus įpareigojimo kaip tai turi būti daroma. TRIPS taip pat neįtvirtina
kumuliatyvios apsaugos kaip privalomos, tačiau kiek tai liečia Europos Sąjungos valstybes
nares Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 98/71/EB dėl dizaino apsaugos nurodo,
kad iš principo, net ir saugant dizainą pagal sui generis teisės normas, valstybės narės
neturi teisės atsisakyti jį saugoti pagal autorių teisės normas. Taigi ši direktyva įtvirtina
dvigubos apsaugos standartą. Be to, kalbant apie dizaino teisinę apsaugą paminėtina ir
1968 m. Lokarno sutartis dėl pramoninio dizaino tarptautinės klasifikacijos sukūrimo
(Lietuva prie jos nėra prisijungusi), kuri, kaip ir Nicos sutartis prekių ženklų atveju, nustato
pramoninio dizaino klasifikacijos sistemą.

Patentas – tai viešai suteikta monopolinė teisė, kuri tam tikra prasme riboja konkurenciją ir
laisvą asmenų konkurencinę veiklą. Patento savininkui suteikiama išimtinė teisė realizuoti
išradimą, o kitiems asmenims draudžiama naudotis patento saugomu objektu, todėl
išradimas turi turėti 3 savybes, jei norima jį užpatentuoti: naujumas, išradimo lygis ir
pramoninis pritaikomumas. Tradicinė patentų sistema reikalauja registruoti patentus
kiekvienoje valstybėje, kurioje siekiama gauti apsaugą, išskyrus keletą regioninių patentų
sistemų tokių kaip Afrikos Intelektinės Nuosavybes Organizaciją, Afrikos Regioninės
Pramoninės Nuosavybės Organizacijos Hararės Protokolo sistemą, ir Europos patento
sistemą. Iš tiesų šiuo metu egzistuoja net 2 Europos regione veikiančios patento sistemos.
Pirmoji yra grindžiama 1973 m. Miuncheno Europos Patentų išdavimo konvencijos taikymu,
kuri išduoda Europos patentą galiojantį tiek vienos, tiek ir kelių susitariančiųjų šalių (kurių
yra 35) teritorijoje. Tačiau patentas yra tikrinamas tik Europos Patentų organizacijos mastu
ir esant kolizijai taip nacionalinio ir Europos patento, būtent Europos patentas turi
viršenybę. Kita sutartis apimanti Europos regioną ir taikoma patentų srityje yra 1970 m.
Patentinės kooperacijos sutartis. Pagal ją patentinių paraiškų padavimo ir nagrinėjimo
tvarka yra administruojama WIPO ir patentinės paraiškos davėjas gali nurodyti keletą
valstybių (kurios prisijungusios prie 1970 m. Patentinės kooperacijos sutarties), kuriose jis
pageidauja patentinės apsaugos. Tokiu būdu 1 paraiškos pagrindu galima gauti keletą ar
keliolika nacionalinių patentų skirtingose valstybėse. Be to, kalbant apie patentinės
apsaugos trukmę Europos Sąjungoje svarbūs yra ir Reglamentas Nr. 1768/92 dėl medicinos
produktų papildomos apsaugos sertifikatų sukūrimo, bei Reglamentas Nr. 1610/96 dėl
augalų apsaugos priemonių papildomos apsaugos sertifikatų sukūrimo (dėl agrochemijos
produktų). Šių reglamentų esmė yra ta, kad patentas galioja 20 m. nuo patentinės
paraiškos padavimo datos, t.y. galutinis terminas, jo pratęsti negalima. Tačiau šioms dviems
kategorijos produktų (medicinos ir agrochemijos) net pasibaigus patento galiojimo terminui,
suteikti papildomos apsaugos liudijimą, tačiau ne ilgiau kaip 5 metams, taigi galimas 25 m.
terminas. Be to, atsižvelgiant į biotechnologijų vystimąsi ir tiesiog būtiną patentų apsaugą
1977 m. buvo sudaryta Budapešto sutartis dėl tarptautinio mikroorganizmų deponavimo
pripažinimo patentavimo procedūrų reikmėms, kuri nustatė patentuojamų mikroorganizmų
saugojimo ir perdavimo tvarką tarptautinėse deponavimo tarnybose, tam, kad su patentu ar
patentine paraiška būtų įmanoma atlikti administracines ar juridines procedūras. Europos
Sąjungoje tuo tarpu, šioje srityje 1998 m. liepos 6 d. buvo priimta Europos Parlamento ir
Tarybos direktyva Nr. 98/44/EB dėl teisinės biotechnologinių išradimų apsaugos.

Galiausiai, kalbant apie naujų augalų veislių apsaugą, svarbiausia yra 1961 m. Paryžiaus
Tarptautinę naujų augalų veislių apsaugos konvencija (toliau tekste kaip – „1961 m.
 109

Paryžiaus konvencija“), kuri vienodų ir aiškiai apibrėžtų principų pagrindu numato naujų
augalų veislių selekcininkų – asmenų, išvedusių ar atradusių ir sukūrusių veislę, arba tokių
asmenų darbdavių, pavedusių atlikti tokį darbą – išskirtinę nuosavybės teisę. Ši konvencija
nustato nacionalinį naujų augalų veislių apsaugos režimą, bei suteikia selekcininko teises
(tokias kaip dauginti, gaminti, parduoti, eksportuoti, importuoti ir pan.) tik tais atvejais, kai
augalų veislė pasižymėtų naujumu, išskirtinumu, vienodumu ir stabilumu. Be to,
selekcininkas, tinkamai padavęs paraišką suteikti veislei apsaugą vienoje iš valstybių,
esančių 1961 m. Paryžiaus konvencijos narėmis, įgyja 12 mėnesių pirmenybės teisę pateikti
paraišką suteikti selekcininko teises tai pačiai augalų veislei ir kitose valstybėse 1961 m.
Paryžiaus konvencijos narėse. Kalbant apie naujų augalų veislių apsaugos trukmę, 1961 m.
Paryžiaus konvencija nustato, kad selekcininkų teisių galiojimo trukmė negali būti
trumpesnė nei 20 m. nuo selekcininko teisių suteikimo dienos, o medžių ir vynmedžių
atžvilgiu – ne trumpesnis nei 25 m. Tuo tarpu pagal 1994 m. liepos 27 d. Europos Tarybos
reglamentą Nr. 2100/94/EB dėl augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje šalia
nacionalinės naujų augalų veislių teisinės apsaugos yra sukuriama visoje Bendrijoje
teritorijoje veikianti augalų veislų teisinė apsaugos sistema ir jei veislei taikoma Bendrijos
teisinė apsauga, jai negali būti taikoma ir nacionalinė apsauga. Be to šis reglamentas
nustato tokius pat reikalavimus naujai augalo veislei kaip ir 1961 m. Paryžiaus konvencija,
išskyrus tai, kad apsauga naujoms augalų veislėms suteikiama 25 m. laikotarpiui, o medžių
ir vynmedžių atveju – 30 m.

 Kontroliniai klausimai:

1. Išvardinkite 2 pramoninės teisės objektus, kurių apsaugos teritorija apima EB teritoriją ir kokių
teisės aktų pagrindu jiems suteikiama tokia apsauga?
2. Kuriam pramoninės nuosavybės objektui nėra reikalinga registracija?
3. Ką reiškia komuliatyvi ir alternatyvi dizaino apsaugos sistema?

 Literatūra:

1. 1883 m. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos // Valstybės Žinios. 1996,
Nr. 75-1796.
2. 1886 m. Berno konvenciją dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos// Valstybės Žinios. 1995, Nr.
40-988.
3. 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo.
4. 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamentas dėl Bendrijos dizainų (EB) Nr. 6/2002.
5. R.C. Dreifuss, R.R. Kwall. Intellectual property  : trademark, copyright and patent law  : cases
and materials. – New York : Foundation Press, 2002.
6. R.C. Dreifuss, R.R. Kwall. Intellectual property  : trademark, copyright and patent law  : cases
and materials. – New York : Foundation Press, 2002.
7. R.C. Dreifuss, R.R. Kwall. Intellectual property  : trademark, copyright and patent law  : cases
and materials. – New York : Foundation Press, 2002.
8. S. Ricketson. International copyright and neighbouring rights  : the Berne Convention and
beyond. – Oxford: OUP. 2006. 

6.5. Šeimos ir paveldėjimo santykių tarptautinis teisinis reguliavimas

Šeimos santykių tarptautinis teisinis reguliavimas

 Šeimos teisinis santykius galima išskirti į turtinius, neturtinius bei santykius, susijusius su
priežiūros formos parinkimu vaikams, netekusiems savo šeimos aplinkos. Atsižvelgiant į
visuotinai pripažįstamą vaiko teisių prioritetinę svarbą, daugiausiai tarptautinių sutarčių
būtent ir yra skirta su vaiko teisėmis susijusiems klausimams reguliuoti. Kalbant apie
 110

priežiūros formos parinkimą vaikams, netekusiems savo šeimos aplinkos, paminėtina 1961
m. Konvencija dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos teisės nepilnamečių apsaugos
srityje (toliau tekste kaip – „1961 m. nepilnamečių apsaugos konvencija“), kuri numato, kad
nepilnamečio nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisminės ir administracinės
institucijos yra įgaliotos imtis jo asmens ar nuosavybės apsaugos priemonių. Įgaliotosios
institucijos imasi jų nacionalinėje teisėje numatytų priemonių, o visos prie 1961 m.
nepilnamečių apsaugos konvencijos prisijungusios valstybės pripažįsta santykius tarp
nepilnamečio ir institucijos, nustatytus vadovaujantis valstybės, kurios pilietis jis yra, teisės
normomis. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės
institucijos yra tik įgaliotos imtis nepilnamečio asmens are nuosavybės apsaugos priemonių,
nepilnamečio pilietybės valstybės institucijos išlaiko teisę kreiptis į gyvenamosios vietos
institucijas dėl nepilnamečio asmens ir turto apsaugos priemonių, jeigu mano tai esant
būtina. Jei nepilnametis išsikelia nuolat gyventi iš vienos 1961 m. nepilnamečių apsaugos
konvencijos valstybės į kitą, priemonės, kurių ėmėsi ankstesnės jo nuolatinės gyvenamosios
vietos valstybės institucijos, lieka galioti tol, kol naujosios jo nuolatinės gyvenamosios vietos
institucijos jų nenutraukia ar nepakeičia, o tai daroma tik iš anksto pranešus šioms
institucijoms. Tačiau 1996 m. buvo priimta konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės,
pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų ir vaikų pareigų ir vaikų apsaugos
priemonių srityje (toliau tekste kaip – „1996 m. vaikų apsaugos konvencija“). Joje vietoj
„nepilnamečio“ sąvokos įvedama „vaiko“ sąvoką, kuri apima asmenis nuo gimimo iki jam
sukanka 18 metų. Be to, jurisdikcija imtis teisinių priemonių vaiko asmeniui ir turtui
apsaugoti yra siejama ne su pilietybe, o su nuolatiniu gyvenimu vienoje iš 1996 m. vaikų
apsaugos konvencijos valstybių. Išskirtiniais atvejais, jeigu vaiko nuolatinės gyvenamosios
vietos valstybės institucija mano, kad konkrečiu atveju kitos valstybės institucija galėtų
geriau įvertinti vaiko interesus (atsižvelgiant į tokius kriterijus kaip vaiko pilietybė, vaiko
turto vietos buvimas, kitos valstybėje vykstantis tėvų skyrybų procesas, ar glaudžiausią ryšį
su kita valstybe), ji turi arba kreiptis į valstybės instituciją, kurios pilietis yra vaikas, kurioje
yra vaiko turtas, su kuria vaikas glaudžiausiai susijęs ar kurioje vyksta vaiko tėvų prašymo
nutraukti jų santuoką, teisiškai pripažinti separaciją ar santuokos negaliojimą, nagrinėjimas,
su prašymu prisiimti jurisdikciją arba stabdyti bylą ir pasiūlyti šalims pateikti prašymas tos
kitos valstybės institucijai.

Be to, neišvengiamai reikia paminėti ir 2003 m. lapkričio 27 d. Europos Tarybos reglamentą

Nr. 2201/2003/EB dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų
pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą Nr. 1347/2000/EB (toliau
tekste kaip – „Reglamentas Nr. 1347/2000“). Šis reglamentas nepakeitė su santuoka
susijusių normų ir yra taikomas teismo sprendimams dėl santuokos nutraukimo, priimtiems
po reglamento įsigaliojimo datos. Jis taip pat taikomas sprendimams dėl gyvenimo skyrium
(separacijos) nustatymo ir dėl santuokos pripažinimo negaliojančia. Reglamentas Nr.
1347/2000 nenustato, kokios valstybės narės nacionalinę teisę teismai turėtų taikyti, nes tai
priklauso nuo kiekvienos valstybės narės nacionalinės teisės. Tačiau jis nustato, kokiais
kriterijais reikia vadovautis, siekiant nustatyti kurios valstybės teismas turi teisę nagrinėti
minėtąsias bylas. Bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, jurisdikciją turi teismai,
esantys valstybėje narėje: kurioje yra nuolatinė sutuoktinių gyvenamoji vieta; kurioje yra
nuolatinė atsakovo gyvenamoji vieta; kurioje buvo sutuoktinių paskutinė nuolatinė
gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena; kurioje yra vieno iš
sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu buvo paduotas bendras pareiškimas; kurioje,
esant tam tikroms sąlygoms, yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta; kurios pilietybę turi
abu sutuoktiniai. Šalys negali pasirinkti kitų teismų, be aukščiau išvardytųjų. Jei tarp tų
pačių šalių kelių valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl santuokos nutraukimo,
sprendimą priima tas teismas, kuriame byla buvo iškelta pirmiausia. O kalbant apie
sprendimų pripažinimą, vienoje valstybėje narėje priimtas sprendimas dėl santuokos
nutraukimo visose kitose valstybėse narėse pripažįstamas automatiškai, be atskiros
 111

procedūros. Tačiau kiekvienas suinteresuotasis asmuo gali pateikti prašymą, kad teismas
nepripažintų sprendimo dėl santuokos nutraukimo. Pavyzdžiui, tuo atveju, kai sprendimo
pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja viešajai tvarkai arba, esant tam tikroms aplinkybėms,
kai sprendimas prieštarauja kitam sprendimui, arba kai sprendimas buvo pripažintas šaliai
neatvykus į teismą, jeigu neatvykusiai šaliai dokumentas, kuriuo pradedamas procesas,
įteikiamas netinkamu laiku ir dėl to šalis negalėjo tinkamai pasirengti gynybai.

1975 m. buvo priimta Europos konvencija dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso, kuri
įpareigoja valstybes imtis priemonių, kad nesantuokinių vaikų teisinė padėtis būtų tokia pat
kaip ir gimusių santuokoje. O 1973 m. Konvencija dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo
pareigomis, pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste kaip – „1973 m. išlaikymo konvencija“)
yra taikoma pripažįstant ir vykdant kitos 1973 m. išlaikymo konvencijos valstybės teismo
arba administravimo institucijos priimtą sprendimą dėl išlaikymo pareigos: atsirandančios iš
šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar svainystės, įskaitant išlaikymo
pareigą nesantuokiniam vaikui; siejančios asmenį, turintį teisę į išlaikymą, ir asmenį, turintį
išlaikymo pareigą; arba siejančios asmenį, turintį išlaikymo pareigą, ir viešąją įstaigą,
siekiančią susigrąžinti asmeniui, turinčiam teisę į išlaikymą, suteiktas išmokas. 1973 m.
išlaikymo konvencijoje nurodomos sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis pripažinimo
ir vykdymo sąlygos, įtraukiant ir sprendimų pripažinimo bei vykdymo atsisakymo sąlygas.
Sprendimo pripažinimo ir vykdymo tvarką reglamentuoja valstybės, į kurią kreipiamasi,
teisė, jei 1973 m. išlaikymo konvencija nenustato kitaip.

Pažymėtina, kad Europos Tarybos narės, pripažindamos, kad valstybėse, Europos Tarybos
narėse, sprendžiant vaiko globos klausimą, svarbiausia – vaiko gerovė bei atkreipdamos
dėmesį į tai, kad daugėja atvejų, kai vaikai netinkamai išvežami į kitas valstybes, ir
norėdamos nustatyti tinkamas nuostatas, kurios leistų atnaujinti savavališkai nutrauktą
vaikų globą, pasirašė 1980 m. Europos konvencija dėl sprendimų, susijusių su vaikų globa,
pripažinimo ir vykdymo bei vaikų globos atnaujinimo (toliau tekste kaip – „1980 m. Europos
konvencija“). 1980 m. Europos konvencijoje numatoma vaiku laikyti asmenį, kuris turi bet
kurios valstybės pilietybę, yra jaunesnis kaip 16 metų bei kuris neturi teisės spręsti savo
gyvenamosios vietos klausimą. Sprendimas dėl globos yra susijęs su rūpinimusi vaiku,
įskaitant teisę spręsti dėl jo gyvenamosios vietos arba dėl teisės su juo matytis, o
netinkamas išvežimas – tai vaiko išvežimas per valstybės sieną į kitą valstybę pažeidžiant
sprendimą, susijusį su globa, kas taip pat apima ir vaiko negrąžinimą iš kitos valstybės
pasibaigus globos laikui. 1980 m. Europos konvencija numato, kad kiekviena šios
konvencijos valstybė paskiria centrinę įstaigą (teisminę ar administracinę) šioje konvencijoje
numatytoms funkcijoms atlikti: bendradarbiauti tarpusavyje keičiantis, perduodant
informaciją, susijusią su nacionaliniais teisės aktais, reglamentuojančius vaikų globos
klausimus, teisiniais ar faktiniais nagrinėjamų bylų klausimais. Bet kuris asmuo, kurio
atžvilgiu sprendimas, susijęs su vaiko globa, yra priimtas vienoje 1980 m. Europos
konvencijos valstybėje, norintis, kad šis sprendimas būtų pripažintas arba vykdomas kitoje
šios konvencijos valstybėje, gal paduoti prašymą bet kurios 1980 m. Europos konvencijos
valstybės centrinei įstaigai, kuri pasirūpina, kad būtų imtasi visų, jos nuomone reikiamų,
priemonių, o prireikus inicijuoja net ir bylos iškėlimą. Sprendimas, susijęs su globa, priimtas
vienoje 1980 m. Europos konvencijos valstybėje yra pripažįstamas ir jei jis vykdytinas
sprendimo priėmimo valstybėje, yra vykdytinas ir visose kitose šios konvencijos. 1980 m.
Europos konvencijoje yra nustatytos priemonės vaiko globai atnaujinti, kurių imasi
valstybės, į kurią kreipiamasi, centrinė įstaiga, kai vaikas yra netinkamai išvežtas į kitą
valstybę. Be to, šioje konvencijoje taip pat reglamentuotos ir prašymo procedūra pripažinti
ar vykdyti sprendimą dėl globos kitoje 1980 m. Europos konvencijos valstybėje, bet
nurodytos ir atsisakymo pripažinti ir vykdyti tokį sprendimą sąlygos bei išlygos.
 112

Tuo tarpu kalbant apie tarptautinį įvaikinimą svarbu paminėti 1993 m. Konvenciją dėl vaikų
apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje (toliau tekste kaip – „1993 m.
įvaikinimo konvencija“). Pagrindiniai šios konvencijos tikslai yra nustatyti garantijas,
užtikrinančias, kad tarptautinis įvaikinimas būtų vykdomas atsižvelgiant į vaiko interesus ir
pagrindines teises, kaip tai pripažįsta tarptautinė teisė, bei nustatyti 1993 m. įvaikinimo
konvenciją pasirašiusių valstybių bendradarbiavimo sistemą, užtikrinančią, kad būtų
laikomasi joje nustatytų reikalavimų, tokiu būdu užkertant kelią vaikų pagrobimui,
pardavimui ar kontrabandai. 1993 m. įvaikinimo konvencija yra taikoma tuomet, kai vaikas,
nuolat gyvenantis vienoje iš 1993 m. įvaikinimo konvencijos valstybių (valstybėje-
gimtinėje), buvo, yra ar bus perkeliamas į kitą šią konvenciją ratifikavusią valstybę
(priimančiąją valstybę) tuo atveju, kai jis valstybėje-gimtinėje įvaikintas sutuoktinių ar
asmenų (asmens), nuolat gyvenančių (-io) priimančioje valstybėje, arba kai jis, tarptautinio
įvaikinimo metu, perkeliamas į priimančiąją valstybę ar valstybę-gimtinę. Laikytis
reikalavimų, taikomų tarptautiniam įvaikinimui, turi valstybės-gimtinės kompetentingos
institucijos, kurių pareiga yra nustatyti, ar tarptautinis įvaikinimas geriausiai atitinka vaiko
interesus, tiek ir priimančios valstybės kompetentingos institucijos, kurios turi nustatyti, ar
busimieji įtėviai yra tinkamai pasirengę vaiką auklėti, ir nuspręsti, ar išduoti vaikui oficialų
leidimą įvažiuoti į tą šalį ir nuolatos joje gyventi. Kiekviena valstybė-dalyvė turi paskirti
centrinę valdžios instituciją, kuri atliktų įsipareigojimus prisiimtus pagal 1993 m. įvaikinimo
konvenciją, tarp kurių yra tokie įsipareigojimai: kaupti, saugoti ir keistis informacija apie
vaiką ir būsimuosius įtėvius; keistis tarpusavyje informacija ir patirtimi tarptautinio
įvaikinimo srityje; įdarbinti tik kvalifikuotus vadovus ir darbuotojus.

Kalbant apie tarptautiniam įvaikinimui taikomas procedūras, 1993 m. įvaikinimo konvencija

nustato, kad priimančiosios valstybės centrinė valdžios institucija, įsitikinus kad pareiškėjai
yra tinkamai pasirengę vaiką įvaikinti, turi paruošti informacinio pobūdžio raštą, pagal kurį
būtų suteikiamos žinios apie pareiškėjų tapatybę, kilmę, sugebėjimą auklėti vaiką, šeimos
istoriją, vaiko ligų istoriją, socialinę aplinką, įvaikinimo priežastis, vaikų, kuriuos jie
pasirengę globoti, charakteristikas. Kai kompetentingos įvaikinančios šalies institucijos
laikantis 1993 m. įvaikinimo konvencijos reikalavimų patvirtina įvaikinimo faktą, šį faktą turi
įstatymiškai pripažinti ir kitos valstybės-dalyvės. Įvaikinimo pripažinimas reiškia: teisėtų
tėvų – t.y. vaiko ryšių tarp vaiko ir įtėvių pripažinimą, įtėvių atsakomybės už vaiką
pripažinimą, ankstesnių juridinių vaiko ir jo tėvų santykių nutraukimą, jei įvaikinimas, vaiko
valstybėje-gimtinėje sukelia tokius teisinius efektus. Valstybė-dalyvė gali atsisakyti
pripažinti įvaikinimą tik tuo atveju, jei jis akivaizdžiai prieštarauja tos šalies viešajai
nuomonei, darančiai įtaką vaiko interesams. Pažymėtina, kad 1993 m. įvaikinimo
konvencijoje nustatyta, kad valstybės-dalyvės kompetentingos institucijos turi užtikrinti,
kad būtų išsaugota informacija apie vaiko kilmę, vaiko tėvų tapatybę bei vaiko ligos istoriją;
kad įvaikinimo eigos metu turi būti veikiama operatyviai ir kad niekas neturi teisės
finansiškai ar kitaip pasipelnyti iš veiklos, susijusios su įvaikinimu.

                       Paveldėjimo santykių tarptautinis reguliavimas

Paveldėjimas įvyksta testamento arba įstatymo pagrindu, jeigu asmuo nebuvo sudaręs
testamento. Kadangi tarptautinė privatinė teisė nereguliuoja įstatyminio paveldėjimo, tad
kalbant apie testamentinį paveldėjimą, 1976 m. Bazelyje buvo priimta Konvencija dėl
testamentų registravimo sistemos sukūrimo (toliau tekste kaip – „Testamentų konvencija“),
pagal kurią Europos Tarybos narės įsipareigojo sukurti testamentų registravimo sistemą,
padedančią po testatoriaus mirties atskleisti testamento buvimo vietą. Tam kiekviena
Testamentų konvenciją ratifikavusi valstybė turi paskirti nacionalinę įstaigą, kuri bendrauja
su kitomis šios konvencijos nacionalinėmis įstaigomis užklausdama arba atsakydama į kitų
nacionalinių įstaigų prašymus dėl testamento buvimo vietos. Pagal Testamentų konvenciją,
 113

registravimui, kuris gali būti atliktas notaro, valstybinės valdžios institucijos ar asmens
prašymu, netaikomos jokios testatoriaus pilietybės ar gyvenamosios vietos sąlygos.

Kadangi Europos Sąjungos lygiu dar nėra jokių teisės aktų paveldėjimo srityje, tačiau jau
2005 m. kovo 1 d. buvo parengta Paveldėjimų ir testamentų Žalioji knyga
(COM(2005)0065), o 2006 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento rezoliucija su
rekomendacijomis Komisijai dėl paveldėjimo ir testamentų (2005/2148(INI)), kurioje
nurodytos išsamios rekomendacijos, tokios kaip skirtingų valstybių normų suderinimas,
Europos paveldėtojo sertifikato sukūrimas, kolizinių normų suvienodinimas, bei Europos
testamentų registrų tinklo sukūrimas.

 Kontroliniai klausimai:

1. Kaip keitėsi valstybių institucijų įgaliojimų/jurisdikcijos nustatymo kriterijai nepilnamečių/vaikų

asmens ir turto apsaugos atvejais pagal 1961 m.ir 1996 m. Konvencijas?
2. Kaip užtikrinama vaikų apsauga tarptautinio įvaikinimo atveju?
3. Kokia yra praktinė 1976 m. Bazelio konvencijos dėl testamentų registravimo sistemos sukūrimo
nauda?

Uždavinys

 Į jus kreipiasi išradėjas, teigiantis, kad jis išrado mažo galingumo kryptingai šiluminius
spindulius skleidžiantį lazerį. Norėdamas patvirtinti, kad jis nemeluoja, jis atneša iš Lietuvos
Patentų Biuro patento pažymėjimą. Atsižvelgdamas į potencialią tokio išradimo didelį vertę
lazerių pramonėje, jis kreipėsi į jus, prašydamas kaip galima greičiau padėti užpatentuoti šį
išradimą, apimant kiek galima daugiau valstybių. Kokiais įmanomais būdais būtų galima tai
padaryti ir ką jūs patartumėte klientui, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas sąlygas?

Literatūra

 1993 m. Konvencija Dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje. Valstybės
žinios, 1997, Nr. 101-2550.

1. 1996 m. Konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo

tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje. Valstybės žinios, 2003, Nr. 91(1)-4125.
2. 2003 m. lapkričio 27 d. Europos Tarybos reglamentas Nr. 2201/2003/EB dėl jurisdikcijos ir teismo
sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis
Reglamentą Nr. 1347/2000/EB.
3. B. Franklin. The Hahdbook of Children's Rights  : comparative Policy and Practice. – London New
York : Routledge, 1996. 
4. C. Hamilton, A. Perry. Family Law in Europe. – London: Butterworths, 2002.
5. C. Hamilton, A. Perry. Family Law in Europe. – London: Butterworths, 2002.
6. D. Bradley. Family law and political culture: Scandinavian laws in comparative perspective. –
London: Sweet and Maxwell, 1996.
7. H. D. Krause, L.D. Elrod, M. Garrison. Family Law. Cases, Comments and Questions. – St Paul
Minnesota : West Group, 2003. 

TARPTAUTINĖS PRIVATINĖS TEISĖS UŽDAVINIŲ SPRENDIMO

GAIRĖS IR PAVYZDINIAI UŽDAVINIAI

 Tarptautinės privatinės teisės

 114

uždavinys (byla)

Pastabos:

1.      Prieš pradėdami atsakinėti pradinius klausimus perskaitykite ne tik uždavinį, bet ir
visus klausimus.

2.      Pateikite išsamią savo atsakymo į kiekvieną klausimą argumentaciją, ypač jei į
klausimą galima atsakyti „taip“ arba „ne“.

3.      Kolizinės teisės srities ir kitų klausimų atsakymus pagrįskite LR nacionaliniais teisės
šaltiniais, LR tarptautinėmis sutartimis bei Europos Sąjungos teisės šaltiniais. Jei
LR tarptautinės sutarties taikymui reikalinga, kad ją būtų ratifikavusi (ar prisijungusi) ir kita
atitinkama valstybė, tai turite daryti prielaidą, jog šiuo požiūriu tarptautinė sutartis turi būti
taikoma.

4.      Iškelkite ir išspręskite tas aktualias tarptautinės privatinės teisės srities problemas,
kurias būtina išspręsti tam, kad galėtumėte atsakyti į pateiktus(-ą) klausimus(-a).

5.      Jei, Jūsų nuomone, uždavinio (bylos) sąlygose nėra kokios nors aplinkybės, kuri
svarbi atsakymui į klausimą pateikti, tai pateikite išsamų savo paaiškinimą, kuo nežinoma
aplinkybė yra svarbi atsakymo į klausimą požiūriu.

 Uždavinys (bylos aplinkybės):

                      Vokietijoje registruota kompanija „T“ bei Lietuvoje registruota kompanija „P“
sudarė prekių platinimo sutartį, pagal kurią tiekėjas T tiekė prekes platintojui P, o
pastarasis, kaip T agentas, platino prekes Lietuvoje. Tiekėjas T savo ruožtu pirko prekes iš
gamintojo – Baltarusijoje registruotos ir ten veikiančios kompanijos „G“.

                      Viena iš ES direktyvų, kurios normos perkeltos į ES valstybių nacionalinius

įstatymus (pvz., LR Civilinio kodekso 2.167 str.), numato, kad jeigu po platinimo sutarties
nutraukimo tiekėjas turi esminės naudos iš dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado
platintojas, tai platintojas turi teisę gauti kompensaciją (toliau – Kompensacija), taip pat
numatyta, kad susitarimai, panaikinantys teisę į Kompensaciją, yra negaliojantys. Siekdama
išvengti šios normos taikymo, tiekėjas T išsiderėjo, kad T ir P sudarytoje platinimo sutartyje
būtų numatyta, jog šiai sutarčiai taikoma Baltarusijos materialinė teisė, kuri nenumato
privalomos Kompensacijos.

                      Po kelerių T ir P bendradarbiavimo metų, teikėjas T pradėjo pažeidinėti

platinimo sutartį, tendencingai patiekdamas žymiai mažesnį prekių kiekį, negu numatyta
sutartyje. Tuo pagrindu P nutraukė platinimo sutartį. Kaip Kompensaciją platintojas P
pasiliko už paskutinės prekių partijos pardavimą gautas lėšas, nesumokėdamas jų tiekėjui T,
ir papildomai platintojas P reikalauja iš tiekėjo T sutarties pažeidimu sukeltų nuostolių
atlyginimo. Po sutarties nutraukimo tiekėjas T liko skolingas už prekes gamintojui G.

 Klausimai:

1. Į kokios valstybės teismą gali platintojas P paduoti tiekėją T dėl nuostolių atlyginimo?
 115

2. Į kokios valstybės teismą gali gamintojas G paduoti platintoją P, kaip skolininko

skolininką (tai būtų „netiesioginis ieškinys“, kurį numato, pvz., LR Civilinio kodekso 6.68
str., bei kitų valstybių teisė)? Ar atsakymui į šį klausimą turi įtakos tai, ar platintojas P yra
padavęs tiekėją T į teismą?

3. Kokios valstybės teisė būtų taikoma platinimo sutarčiai? Ar turi įtakos atsakymui į šį
klausimą ginčo nagrinėjimo vieta?

4. Kokios valstybės teisė būtų taikoma G ir P ginčui, kuriame gamintojas G netiesioginio

ieškinio pagrindu reikalauja iš platintojo P padengti įsiskolinimą už prekes?

5. Jei T ir P ginčą dėl Kompensacijos platintojui išspręstų Baltarusijos teismas pagal

Baltarusijos teisę, nepriteisdamas Kompensacijos tuo pagrindu, kad tokios privalomos
Kompensacijos nenumato Baltarusijos teisė, tai ar būtų koks nors pagrindas atsisakyti
pripažinti tokį Baltarusijos teismo sprendimą Lietuvoje? Pateikite atsakymą į tą patį
klausimą, tačiau su pakeičiamomis sąlygomis, – tokį patį teismo sprendimą, taikydamas
Baltarusijos teisę, priima Lietuvos teismas, ir jį reikia pripažinti ir įvykdyti Vokietijoje.

 Atsakymų į uždavinyje iškeltus klausimus rengimo gairės

 Bendros pastabos:

Uždaviniai paprastai būna ne lengvi ne tam, kad būtų sunku juos išspręsti, o tam, kad būtų
galima gauti iš studentų ne formalius standartinius atsakymus, o įvairius samprotavimus,
kurie žymiai labiau atskleidžia žinių lygi ir orientaciją TPT dalyke. Net ir pateikus
atsakymuose į klausimus neteisingas galutines išvadas, studentas(-ė) gali gauti labai gerą
pažymį, jeigu jo argumentacija nuosekli ir pagrindžiama. Taigi atsakymai nebus vertinami
tik pagal principą „teisingas“ / „neteisingas“, bus labai vertinama tai, ar studentas(-ė)
masto, argumentuoja ir ar argumentacija nuosekli ir grindžiama uždaviniui aktualiomis
normomis, koncepcijomis, o taip pat į studento(-ės) gebėjimą įžvelgti ir iškelti įvairias tai
situacijai aktualias TPT srities teisines problemas. Tad neturite užsibrėžti vienintelio tikslo
parašyti vienintelį teisingą atsakymą. Galiausiai, kai kuriais klausimais gali būti kelios
pagrįstos nuomonės, ir studentas(-ė) nebus kiek nors neigiamai vertinamas, jeigu studento
nuomonė nesutaps su dėstytojo nuomone, tačiau tokia nuomonė bus nuosekliai
pagrindžiama.

Gairės atsakymams į pateiktą uždavinį būtų tokios (pagal klausimų eiliškumą):

1. Pagal ES reglamentą Nr.44 („Briuselis I“); Du alternatyvūs kriterijai: atsakovo vieta ir

prievolės įvykdymo vieta. Svarbu paminėti, kad tai alternatyvūs kriterijai. Reikėtų
studentams paanalizuoti, kas yra sutarties vykdymo vieta („Briuselio I“ 5 str.). Lietuviškai
tai įvardinama, kaip „atitinkama“ prievolė, o, pvz., angliškame tekste nurodoma obligation
„in question“. ETT teismų praktikoje yra aiškinimų, kad ši formuluotė turi būti suprantama,
kaip daranti nuorodą į prievolę, kuria grindžiamas ieškinys (tačiau jeigu tokios praktikos
nežinote, tai nebus trūkumas). Studentų reikalas logiškai pagrįsti jų argumentaciją, kuri, jų
manymu, šioje byloje yra ta prievolė ir kokios valstybės teismas pagal šį kriterijų turi
 116

kompetenciją. Jei randate kitų, jūsų manymu, aktualių reglamento normų, tai reikia aptarti
ir jas.

2. Taikyti Baltarusijos ir Lietuvos dvišalę sutartį dėl teisinės pagalbos. Tam tikslui padaryti
išvadą dėl šios sutarties konkurencijos su Briuselio reglamentu išspendimo pagal Briuselio
reglamento normas. Antra klausimo dalis – reikėtų pasvarstyti apie susijusių bylų
nagrinėjimą toje pačioje vietoje, tačiau galutinis atsakymas turėtų būti remiamas atitinkamų
jurisdikcinių normų (dėl susijusių bylų nagrinėjimo toje pačioje valstybėje), kurios taikytinos
šiai situacijai, buvimu / nebuvimu.

3. Yra susitarimas dėl taikytinos teisės, taigi bendra pirma išvada, kad turi būti taikoma
pasirinkta teisė. Tačiau reikia įvertinti tai, kad šalys apėjo imperatyvias normas. Todėl
svarbu iškelti klausimą, ar tos imperatyvios normos neturi būti taikomos tiesiogiai.
Pastarajam klausimui atsakyti, reikia studentui būti nuosekliam ir nurodyti, kokiu aktu jis
vadovaujasi. Kadangi Lietuva dalyvauja Romos konvencijoje, todėl reikėtų remtis jos 7
straipsniu. Tačiau nebūtų itin blogai, jeigu šis klausimas būtų atsakomas pagal CK. Tai
subjektyvios nuomonės reikalas, ar reikia taikyti tas imperatyvias normas tiesiogiai, ar ne,
todėl čia tiesiog svarbu argumentacijos detalumas ir nuoseklumas (turite aiškiai pasisakyti,
pagal kokius kriterijus sprendžiate, ar reikia jas taikyti tiesiogiai ar ne).

                      Jeigu savo argumentacijoje keltumėt klausimą apie teisę, kuri būtų taikoma,
jeigu nebūtų šalių susitarimo dėl taikytinos teisės (lex causae), tai reikėtų paaiškinti, kokia
ta teisė ir pagal kokias taisykles ji nustatytina.

                      Be to galima kelti klausimą dėl susitarimo dėl taikytinos teisės galiojimo, nes
susitarimu siekta apeiti imperatyvias normas. Tačiau pagal esamas uždavinio sąlygas aiškios
išvados dėl negaliojimo padaryti negalima, nes tiek, kiek yra pateikta informacijos, vargu,
ar galima teigti, kad susitarimas negalioja. Tačiau būtų šaunu, jeigu apskritai toks klausimas
būtų iškeliamas.

                      Taip pat galima kelti klausimą dėl viešosios tvarkos išlygos taikymo, vėlgi,
tuo pagrindu, kad apeinamos imperatyvios normos. Mano nuomone, viešosios tvarkos čia
nebūtų pagrindo taikyti, tačiau jūsų teisė argumentuoti (nuosekliai ir pagrindžiant), kad
tokia išlyga gali būti taikoma.

                      Visiems tiems klausimams ginčo nagrinėjimo vieta, be abejo, turi reikšmės.
Skiriasi reguliavimas dėl teismo valstybės ir trečiosios valstybės imperatyvių normų
taikymo. Viešosios tvarkos išlygos požiūriu tai taip pat yra svarbu (Baltarusijos teismui
nebūtų pagrindo kelti klausimo dėl išlygos taikymo aukščiau aptartu pagrindu).

4.

Šis klausimas nelengvas, todėl tikrai kreiptumėm dėmesį tik į studento argumentaciją ir
gebėjimą įžvelgti įvairias teisines problemas. Reikia iškelti ir pateikti argumentaciją tokiais
klausimais: 1) Koks aktas taikomas (dvišalė sutartis, ar Romos konvencija)? Reikia suvokti,
kad svarbu, kas reiškia ieškinį; jei tai Baltarusijos įmonės (gamintojo) ir platintojo santykiai,
tai dvišalė sutartis, tačiau jeigu ieškinys reiškiamas tiekėjo vardu ir jis grindžiamas tiekėjo ir
platintojo santykiais, tai tada galima būtų taikyti ir Romos konvenciją bei CK; 2) Ar imtinas
domėn susitarimas dėl taikytinos teisės? (pagrindinė argumentacija tokia pati, kaip ir
aukščiau); taip pat reikia pasirinkti aktą (1 klausimo dalis), kurio kontekste bus vertinamas
tas susitarimas; 3) Reikia paaiškinti taikytiną teisę, jeigu visgi nebūtų taikomas susitarimas
dėl taikytinos teisės;
 117

5.

Nuomonės reikalas. Manau, kad nėra pagrindo atsisakyti pripažinti. Čia reikėtų išdėstyti
savo nuomonės argumentaciją, t.y. kad klausimo pirmu atveju taikytina dvišalė sutartis, o
antru klausimo variantu – Reglamentas „Briuselis I“; paaiškinti, kad pagrindai, kuriais
galima būtų atsisakyti pripažinti sprendimą, yra formalūs, ne dėl taikytinos teisės, ir todėl
reikia svarstyti tik pagrindą dėl viešosios tvarkos. Paaiškinti viešosios tvarkos turinį, įvertinti
viešą interesą dėl imperatyvių normų netaikymo, priešpastatant šalių teisei rinktis taikytiną
teisę. Aš pasisakyčiau, kad šalys turėjo teisę rinktis taikytiną teisę visa apimtimi, kad tokie
susitarimai dėl taikytinos teisės pripažįstami ES valstybėse, kad šiuo atveju kalbame ne apie
fundamentalių principų gynybą, o apie konkrečių imperatyvių civilinės teisės normų gynybą,
kad viešoji tvarka yra suprantama, ne kaip ginanti konkrečias imperatyvias normas, o tik
esminius principus. Tačiau galima ir kita nuomonė, kad imperatyvių normų interesas
kildinamas ES teisės (bendros rinkos vienodas reguliavimas), kad tiekėjas ir platintojas yra
ES valstybių subjektai, kad būtų pažeistas verslo bendruomenės interesai, kad todėl tai yra
labai svarbios normos, prilygintinos fundamentaliems principams ir t.t.

PAVYZDINIAI UŽDAVINIAI

1 tarptautinės privatinės teisės uždavinys (byla)

 Pastabos:

1.      Prieš pradėdami atsakinėti pradinius klausimus perskaitykite ne tik uždavinį, bet ir
visus klausimus.

2.      Pateikite išsamią savo atsakymo į kiekvieną klausimą argumentaciją, ypač jei į
klausimą galima atsakyti „taip“ arba „ne“.

3.      Kolizinės teisės srities ir kitų klausimų atsakymus pagrįskite LR nacionaliniais teisės
šaltiniais, LR tarptautinėmis sutartimis bei Europos Sąjungos teisės šaltiniais. Jei
LR tarptautinės sutarties taikymui reikalinga, kad ją būtų ratifikavusi (ar prisijungusi) ir kita
atitinkama valstybė, tai turite daryti prielaidą, jog šiuo požiūriu tarptautinė sutartis turi būti
taikoma.

4.      Iškelkite ir išspręskite tas aktualias tarptautinės privatinės teisės srities problemas,
kurias būtina išspręsti tam, kad galėtumėte atsakyti į pateiktus(-ą) klausimus(-a).

5.      Jei, Jūsų nuomone, uždavinio (bylos) sąlygose nėra kokios nors aplinkybės, kuri
svarbi atsakymui į klausimą pateikti, tai pateikite išsamų savo paaiškinimą, kuo nežinoma
aplinkybė yra svarbi atsakymo į klausimą požiūriu.

 Uždavinys (bylos aplinkybės):

                      LR pilietis Petras, Lietuvoje išregistravęs savo automobilį, važiavo juo į

Lenkiją, ketindamas ten jį parduoti. Petras, važiuodamas šiuo automobiliu, Lenkijoje pateko
į autoavariją, – susidūrė su kito LR piliečio Modesto vairuojamu automobiliu, kuris
registruotas Lietuvoje. Autoavarija įvyko, Modestui šiek tiek išvažiavus į priešingą kelio pusę
dėl pakelėje staiga atsiradusio ir besiblaškančio palaido jaučio. Po įvykio nustatyta, kad
 118

jautis priklauso netoliese gyvenančiam Zbignevui, kuris buvo jį virve pririšęs laukuose
netolies kelio. Autoįvykio metu buvo sužaloti automobiliai, o taip pat padaryta žala Modesto
sveikatai, – jis patyrė didžiulį galvos smūgį.

                      Lenkijoje galioja Naminių gyvulių priežiūros taisyklės, kurios yra atskiros ir
nepatenka į taisykles, reguliuojančias kelių eismo kontrolę ir saugumą. Zbignevas pažeidė
Lenkijoje galiojančias Naminių gyvulių priežiūros taisykles, tuo tarpu pagal Lietuvoje
galiojančias analogiškas taisykles Zbignevas vertintinas, kaip pakankamai rūpestingas,
kadangi buvo pririšęs jautį, ir negali būti laikomas pažeidusiu Lietuvoje galiojančias
analogiškas taisykles.

                      Modesto automobilį buvo apdraudusi Lietuvoje registruota ir čia veikianti

draudimo kompanija. Tačiau įvykio pagrindu ji atlygino tik dalį žalos, kuri autoįvykiu buvo
padaryta Modesto automobiliui. Praėjus pusei metų nuo autoįvykio, Modestui gyvenant
Airijoje, dėl per autoavariją patirto galvos smūgio Modestui itin susilpnėjo regėjimas ir taip
jis prarado dalį darbingumo.

                      Dėl autoįvykiu sukeltos žalos atlyginimo ketinami pareikšti tokie ieškiniai:
Petras ketina paduoti į teismą Modestą, nes pastarasis neteisėtai išvažiavo į priešingą kelio
pusę (Ieškinys Nr. 1), Modestas ketina paduoti ieškinį Zbignevui, nes dėl jo jaučio kilo
autoįvykis ir Modestas nori atgauti likusią automobiliui padarytos žalos atlyginimo dalį bei
žalos sveikatai – dalies darbingumo netekimo atlyginimą (Ieškinys Nr. 2), draudimo
kompanija, siekdama regreso pagrindu (atgręžtiniu reikalavimu) atgauti Modestui išmokėtą
draudimo išmoką, ketina paduoti į teismą Zbignevą (Ieškinys Nr. 3), taip pat ir Petrą
(Ieškinys Nr. 4), tvirtinant, kad ir jis iš dalies kaltas dėl autoįvykio, nes, kaip įtariama,
viršijo nustatytą greitį ir dėl to negalėjo spėti saugiai pasukti į kitą kelkraštį ir taip išvengti
susidūrimo.

 Klausimai:

1.      Kokių valstybių teismai turi teisę (gali) nagrinėti Ieškinį Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 ?
Atsakymus pateikite kiekvieno iš nurodytų ieškinių atžvilgiu atskirai.

2.      Kokia taikytina teisė materialiniams teisiniams santykiams, kurie bus nagrinėjami
teismuose pagal Ieškinį Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 ? Atsakymus pateikite kiekvieno iš
nurodytų ieškinių atžvilgiu atskirai.

3.      Darant prielaidą, kad Ieškinį Nr. 2 (atsakovas Zbignevas) nagrinėja Lietuvos teismas
ir jis pagal atitinkamą kolizinį kriterijų nusprendė ginčui taikyti Lietuvos materialinę teisę, –
ar tokioje byloje yra koks nors pagrindas taikyti Lenkijoje galiojančias Naminių gyvulių
priežiūros taisykles, kurios naudingos ieškovui, o ne Lietuvoje galiojančias analogiškas
taisykles?

 2 tarptautinės privatinės teisės uždavinys (byla)

Pastabos:

1.      Prieš pradėdami atsakinėti pradinius klausimus perskaitykite ne tik uždavinį, bet ir
visus klausimus.
 119

2.      Pateikite išsamią savo atsakymo į kiekvieną klausimą argumentaciją, ypač jei į
klausimą galima atsakyti „taip“ arba „ne“.

3.      Kolizinės teisės srities ir kitų klausimų atsakymus pagrįskite LR nacionaliniais teisės
šaltiniais, LR tarptautinėmis sutartimis bei Europos Sąjungos teisės šaltiniais. Jei
LR tarptautinės sutarties taikymui reikalinga, kad ją būtų ratifikavusi (ar prisijungusi) ir kita
atitinkama valstybė, tai turite daryti prielaidą, jog šiuo požiūriu tarptautinė sutartis turi būti
taikoma.

4.      Iškelkite ir išspręskite tas aktualias tarptautinės privatinės teisės srities problemas,
kurias būtina išspręsti tam, kad galėtumėte atsakyti į pateiktus(-ą) klausimus(-a).

5.      Jei, Jūsų nuomone, uždavinio (bylos) sąlygose nėra kokios nors aplinkybės, kuri
svarbi atsakymui į klausimą pateikti, tai pateikite išsamų savo paaiškinimą, kuo nežinoma
aplinkybė yra svarbi atsakymo į klausimą požiūriu.

 Uždavinys (bylos aplinkybės):

LR pilietis Kostas nuolatinai apsigyveno Nyderlanduose ir ten su kitu tos pačios – vyriškos
lyties asmeniu Andersu sudarė santuoką. Po kelių bendro gyvenimo metų sutuoktiniai netgi
pasiekė, kad jiems būtų leista įsivaikinti Robertą, kuris ir tapo jų įsūniu. Vėliau sutuoktiniai
faktinius ryšius nutraukė ir Kostas persikėlė nuolat gyventi atgal į Lietuvą. Čia jis susirado
draugę Danguolę ir, jos neinformavęs apie ankstesnius santuokinius ryšius, sudarė su ja
kitą santuoką. Deja, po kelerių bendro gyvenimo metų Danguolė mirė. Kostas ėmėsi
veiksmų siekdamas priimti jam priklausančią Danguolės palikimo dalį. Tačiau kiti Danguolės
turto potencialūs paveldėtojai, išsiaiškinę apie ankstesnę Kosto santuoką Nyderlanduose ir
tuo remdamiesi, užginčijo Kosto ir Danguolės santuoką (Ieškinys Nr. 1), siekdami pripažinti
šią santuoką niekine (negaliojančia nuo pradžių – ab initio) ir taip pašalinti Kostą iš
paveldėtojų rato. Kostas gi, nusprendė, priešingai, nuginčyti pradinę santuoką sudarytą
Nyderlanduose (Ieškinys Nr. 2), siekdamas pripažinti ją niekine (negaliojančia nuo pradžių
– ab initio) ir taip „įteisinti“ antrąją santuoką. Andersas, sužinojęs apie Kosto bandymą
ginčyti jų santuoką, savo vardu, o taip pat ir įsūnio Roberto vardu pareiškė Kostui du
ieškinius dėl išlaikymo, kaip sutuoktiniui (Ieškinys Nr. 3) bei įsūniui (Ieškinys Nr. 4),
priteisimo už visą praėjusį laikotarpį.

 Klausimai:

1.      Kokių valstybių teismai turi teisę (gali) nagrinėti Ieškinį Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 ?
Atsakymus pateikite kiekvieno iš nurodytų ieškinių atžvilgiu atskirai.

2.      Kokia taikytina teisė materialiniams teisiniams santykiams, kurie bus nagrinėjami
teismuose pagal Ieškinį Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4 ? Atsakymus pateikite kiekvieno iš
nurodytų ieškinių atžvilgiu atskirai.

3.      Darant prielaidą, kad Ieškinį Nr. 1 nagrinėja Lietuvos teismas, – ar Nyderlanduose
sudaryta Kosto ir Anderso santuoka turi būti pripažinta ir ar gali būti nepripažinta Lietuvoje?
Paaiškinkite, kokiu pagrindu tokia santuoka pripažintina/nepripažintina.