Renesansas
Vidurinio ugdymo bendrosiose programose nurodoma atkreipti dėmesį į šiuos aspektus:
Privalomi autoriai
Martynas Mažvydas.
Pirmoji lietuviška
knyga ,,Katekizmas“
(lietuviška eiliuota
prakalba)
Mikalojus Daukša.
Pamokslų rinkinys
,,Postilė“ („Prakalba į
malonųjį skaitytoją“)
Jonas Radvanas.
Poema (herojinis
epas) ,,Radviliada“
(I d. 31-96 eil., III d. 85-
169 eil.)
Kultūrinis kontekstas. Renesansas Europoje ir Reformacija
Renesansas – Europos civilizacijos laikotarpis nuo viduramžių iki naujųjų laikų (XIV–XVI
a.).
Galimi konteksto autoriai Pagrindiniai reiškiniai ir
idėjos
Lietuvos metraščiai  Renesansas ir
reformacija Europoje ir
(„Apie Romos kunigaikštį Lietuvos Didžiojoje
Palemoną“; Kunigaikštystėje
„Apie Gedimino sapną“)  Atsigręžimas į antiką:
pasaulietinės kultūros ir
Mikalojus Husovianas. išsilavinimo prioritetai.
Poema ,,Giesmė apie stumbrą“  Tautos ir valstybės
(245-386, 655-826 eil.) kilmės mitai.
 Tautos sampratos:
Andrius Volanas. etninė ir politinė.
Traktatas ,,Apie politinę arba  Lietuvos pristatymas
pilietinę laisvę“ pasauliui ir pasaulio
(5 skyrius „Kokie turi būti įvairovės atradimas.
valstybėje įstatymai, kad  Kovos dėl
piliečiai turėtų tikrą ir visišką krikščioniškojo tikėjimo
laisvę“; ir tolerancija.
6 skyrius „Apie tris žmonių
 Biblijos aktualizavimas.
luomus mūsų tautoje ir ar visi
 Asmens laisvės, tėvynės
jie naudojasi ta pačia laisve“)
meilės ir tiesos vertybės.
Mikalojus Radvila
Našlaitėlis.  Tautinės raštijos
Knyga ,,Kelionė į Jeruzalę“ pradžia, jos
daugiakalbiškumas ir
Abraomas Kulvietis. ginami idealai
Laiškas karalienei Bonai
Sforcai ,,Tikėjimo
išpažinimas“
Leonas Sapiega.
Trečiojo Lietuvos Statuto
pratarmė LDK luomams
 Žodis renesansas kilęs iš prancūzų kalbos ir reiškia atgimimą. Ši sąvoka vartojama norint pabrėžti
perėjimą iš viduramžių į naujuosius amžius, kai žmonės vadavosi iš teocentrinio pasaulio suvokimo (kad
pasaulyje svarbiausias yra dievas).
Renesansas prasidėjo Italijoje XIV a. Čia intelektualai ir menininkai būrėsi į taip vadinamas
humanistų draugijas (humanistais vadinti humanitarinį išsilavinimą įgiję, antikos studijoms atsidėję
mokslininkai, menininkai, didžiausia vertybe laikę žmogų).
XV-XVI a. Renesansas išplito ir kituose Europos kraštuose.
Renesanso bruožai:
1. Mėginimas atgaivinti antiką, t.y. mėgdžioti graikų ir romėnų architektūrą, skulptūrą, orientuotis
į geriausius senosios Romos literatūros pavyzdžius.
2. Renesanso humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų.
Antikos mąstytojai tvirtino, kad gražus ir geras žmogus, kuris yra gražaus kūno, teisingas, narsus,
savo jėgas ir gebėjimus skiria tėvynei. Jo gyvenimą lemia ir valdo dievai (likimas).
Viduramžiais buvo teigiama, kad viskas priklauso nuo Dievo valios, žmogus yra menkas,
nuodėmingas, todėl, norėdamas užsitarnauti amžiną pomirtinį gyvenimą, privalo atsižadėti žemiškų
džiaugsmų, gyventi asketiškai (atsisakyti kūniškų malonumų, pasninkauti, dėvėti šiurkščius drabužius,
plaktis rimbu ir t.t.).
Anot Renesanso humanistų, idealus žmogus turi būti:
a) išsilavinęs (mokantis lotynų ir graikų kalbas, suprantantis meną, literatūrą);
b) kūrybingas (mokantis piešti, šokti ir dainuoti, kuriantis eiles);
c) iškalbus, sąmojingas;
d) kultūringas;
e) aktyvus, laisvų pažiūrų;
f) pasitikintis savimi, optimistiškai žvelgiantis į pasaulį;
g) prieštaringas: turintis ir gerųjų, ir blogųjų savybių;
h) norintis džiaugtis gyvenimu čia ir dabar.
Išvada: Renesanso laikais aukštinamas ne Dievas, o žmogus, nes turi įvairių talentų, yra kūrybingas
(nesuvaržytas, lakios vaizduotės), smalsaus proto. Pabrėžiamas individo išskirtinumas, optimizmas,
pasitikėjimas ne likimu, o savo intelektu.
Pavyzdžiui, italų filosofo Džovanio Piko dela Mirandolos kūrinyje „Kalba apie žmogaus orumą“
Dievas, kreipdamasis į žmogų, sako, kad nepadarė jo nei dangiško, nei žemiško. Žmogus, būdamas laisvas ir
pagarbos vertas, pats turi teisę rinktis savo gyvenimo kelią: nusileisti iki žemiausių, neprotingų būtybių
(degraduoti) ar savo dvasios valia pakilti iki aukščiausių, dieviškų būtybių.
Reikšmingos mūsų laikų žmogui ir prancūzų mąstytojo Mišelio de Montenio mintys, paskelbtos
knygoje „Esė“, kur teigiama, kad likimas žmogui negali atnešti nei laimės, nei nelaimės, nes gėrio ir blogio
suvokimas priklauso tik nuo paties žmogaus požiūrio į juos, tai yra gyvenimu patenkintas, jaučiasi laimingas
tas žmogus, kuris pats taip apie save mano, bet nebūtinai tas, apie kurį taip galvoja kiti. Taigi svarbiausia yra
žmogaus nuomonė.
3. Menininkų ir mokslininkų globa, mecenatystė. Ji turtingiesiems teikė galimybę pasipuikuoti
turtais, įsiamžinti kultūros darbais, todėl šie globojo muzikantus, dailininkus, poetus, didžiulius pinigus
išleisdavo bibliotekoms kurti, patys skaitė antikos autorius.
 4. Sparti visuomenės gyvenimo, kultūros ir mokslo raida, nes žmogų vilioja neatrasti dalykai,
nepažintos erdvės:
a) geografinės kelionės ir atradimai (Kristupas Kolumbas pasiekia Amerikos krantus, Vaskas da
Gama nuplaukia į Indiją, Fernando Magelano ekspedicija užbaigia kelionę aplink pasaulį);
b) astronomų ir fizikų atradimai (lenkų astronomas Mikalojus Kopernikas paskelbia, kad Žemė
yra viena iš planetų, kuri sukasi apie Saulę ir apie savo ašį (atmetama šimtmečius gyvavusi pažiūra, kad
Žemė plokščia - nejudantis pasaulio centras). Jo idėją matematiškai pagrindžia Johanas Kepleris);
c) išrastas popierius, knygų spausdinimas, kas prisideda prie spartaus naujų mokslo žinių ir
atradimų plitimo.
Išvada: Viduramžiais vyravusi pažiūra, kad bažnyčios mokymas yra vienintelis teisingas ir
viską paaiškinantis, Renesanso žmogaus nebetenkina. Jam svarbu pačiam tyrinėti jį supantį pasaulį;
tiesos jis ieško studijuodamas bei eksperimentuodamas, paskui savarankiškai darydamas išvadas.
Pvz., vienas didžiausių Renesanso menininkų ir mąstytojų Leonardas da Vinčis domėjosi tiek matematika,
tiek medicina (kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją), ir šias žinias puikiausiai pritaikė architektūroje,
dailėje.
5. Nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių priveda prie
reformacijos (poreikio reformuoti Bažnyčios instituciją).
Teologijos daktaras Martynas Liuteris ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų prikalė 95 tezes prieš
indulgencijas. Liuterio pradėta reformacija greitai paplito ne tik Vokietijoje, bet ir už jos ribų.
Pasekmė: Vakarų krikščionybė skyla į katalikybę ir protestantizmą (t.y. susikuria nuo
popiežiaus valdžios nepriklausoma Protestantų bažnyčia), dėl to Europoje kyla religiniai karai, kitatikių
persekiojimai.
Remofmacijos idėjos:
a) kiekvienas krikščionis privalo studijuoti Bibliją ir būti tarsi pats sau kunigas, todėl Dievo
malonę ir atleidimą žmogus privalo gauti ne per bažnyčią (tuo labiau nuodėmių atleidimo negalima
nusipirkti), o per tikėjimą (Išvada: Skiriamas dėmesys individui, jo asmeniniam bendravimui su Dievu);
b) tikintiesiems turi būti pasiekiamas Šventasis Raštas (Biblija masiškai spausdinama ir pigiai
pardavinėjama), kad jį kiekvienas galėtų perskaityti (prie bažnyčių steigiamos parapinės mokyklos, kuriose
žmonės mokomi skaityti);
c) bažnytinės apeigos turi būti atliekamos ne lotynų, o gimtąja, žmonėms suprantama kalba (pats
Liuteris išvertė Bibliją į vokiečių kalbą);
d) nepripažinti Romos popiežiaus autoriteto, Katalikų bažnyčioje paplitusio šventųjų kulto (jį
reformatai netgi niekinamai vadino stabmeldyste).
Išvada: pabrėžiama žmogaus atsakomybė už savo veiksmu
 Renesanso laikotarpio apibendrinimas. Humanistinis sąjūdis (t.y. padidėjęs dėmesys
pasaulietiniam gyvenimui, žmogaus kūrybinei saviraiškai) ir reformacija paskatina žmonių švietimą (tiek
pačius žmones mokytis, tiek šviesuolius mokyti kitus, pvz., leisti ne tik religines knygas, bet ir elementorius,
mokslui skirtas knygas); kurti raštiją gimtąja kalba; meno kūriniuose perteikti tikrovės grožį.
Teigiama, jog žmogaus gyvenimą tvarko ne dievai ar Dievas, o pats žmogus, todėl jis yra pats
svarbiausias (pasaulio centras). Renesanso žmogaus charakteris nepriklauso nuo aplinkybių, yra dinamiškas
(besikeičiantis). Žmogus yra kupinas optimizmo, žemiškų džiaugsmų, natūralus, nenutolęs nuo gamtos,
laisvas, daug dėmesio skiria meilės jausmui, kuris siejamas su kūniškumu, aistra, fiziniu grožiu.
Istorinis kontekstas. Situacija LDK ir Prūsijoje XVI a. pirmoje pusėje
LDK:
1. Reformacijos judėjimas, jos skleidėjai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis
suaktyvino Lietuvos kultūrinį gyvenimą: rūpinosi švietimu ir knygų leidyba, skatino tautinės raštijos
kūrimąsi.
Lietuviai gana vėlai pradėjo rašyti savo kalba. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Vytauto
kanceliarijoje valstybės reikalams tvarkyti buvo vartojama slavų kanceliarinė (rusėnų) kalba, o po Liublino
unijos (susijungus Lenkijos ir LDK valstybėms) – visuomenės gyvenime plačiai vartota lenkų kalba (ji tapo
aukštesniųjų visuomenės sluoksnių kalba). Bažnytiniams reikalams tvarkyti ir susirašinėti su Vakarų
Europos šalimis buvo vartojama lotynų kalba. Taigi, iki XVI a. vidurio lietuviai neturėjo savo spausdinto
žodžio, lietuvių kalba buvo išstumta iš valstybinio gyvenimo, lietuviškai kalbėjo tik valstiečiai ir dalis
smulkiosios bajorijos.
Renesanso idėjos Lietuvoje ima plisti XVI a. pradžioje. Jų centru tampa didžiojo kunigaikščio
dvaras Vilniuje. Žygimanto Augusto motinos italės Bonos Sforcos dėka į Vilnių privažiuoja italų architektų,
dailininkų, muzikų, mokslo žmonių, sukaupiama vertinga biblioteka. Panašus gyvenimo stilius plinta tarp
didikų ne tik Vilniuje, bet ir provincijoje, pvz., renesansinėje Biržų pilyje, priklausiusioje Radviloms.
Pribręsta poreikis turėti Vilniuje aukštesniąją, o gal ir aukštąją mokyklą, kuri aprūpintų valstybę
įvairių sričių išsimokslinusiais žmonėmis. Pirmąją aukštesniojo tipo mokyklą Lietuvoje (Vilniuje) įkūrė
Abraomas Kulvietis, vienas šviesiausių ano meto žmonių

2. XVI a. Lietuva kurį laiką ir politiniu, ir religiniu požiūriu buvo krikščioniškosios Europos
liberalumo, pažangios minties centras, nes čia taikiai sugyveno skirtingų tautų (rusai, gudai, lenkai,
lietuviai, žydai, totoriai, karaimai) ir tikėjimų (stačiatikiai, katalikai, protestantai, pagonys, judaizmo,
islamo išpažinėjai) žmonės.

Aukšti valstybės pareigūnai ir diduomenė oficialiai pripažino krikščionių Dievą (stačiatikiai,

katalikai, protestantai), o dauguma valstiečių garbino pagoniškas dievybes, nors nuo Lietuvos krikšto jau
buvo praėję daugiau kaip pusantro šimto metų. Tokia religinės tolerancijos atmosfera Lietuvoje formavosi
nuo pagonybės laikų.
Reformatus LDK palaikė įtakingiausias didikas Mikalojus Radvila Juodasis. Kai jis oficialiai perėjo
į protestantizmą ir savo pavyzdžiu patraukė beveik visas svarbiausias valstybės didikų gimines, Lietuvoje
prasidėjo vadinamoji tolerancijos epocha. Kai Vakarų Europą siaubė religiniai karai, liepsnojo inkvizicijos
laužai, Lietuvoje kone kiekvienas galėjo nevaržomai skelbti savo pažiūras, nebijodamas nei pasaulietinės,
nei bažnytinės valdžios persekiojimo. Lietuva garsėjo kaip „pakantumo oazė“, tapo patraukli svetimšaliams
šviesuoliams, dėl savo pažiūrų negalintiems pritapti gimtuosiuose kraštuose. Daugelis atvykėlių lengvai
prigijo Lietuvoje ir ėmė ją laikyti savo tikrąja Tėvyne, ne prigimtine, o sąmoningai pasirinktąja, todėl dar
brangesne (pvz. Andrius Volanas, Petras Roizijus).
Vyskupas Merkelis Giedraitis vertindamas to meto padėtį Lietuvos kaime teigė, kad jo vyskupystėje
nėra nė vieno žmogaus, kuris mokėtų poterius ir persižegnoti, bent kartą gy venime būtų priėjęs prie
išpažinties ir komunijos. Žmonės ąžuolus, liepas tebelaiko šventais medžiais, garbina žalčius - namų
globėjus, tebeaukoja Perkūnui, nešdami jam aukas - vištas, medų, sūrius, o susirgę ar kitu atveju kelia vaišes
mirusiųjų vėlėm. Visa tai nelaiko nuodėme.
3. Vis dėlto XVI a. antroje pusėje prasidėjo kontrreformacijos judėjimas, kurio svarbiausia
jėga buvo jėzuitų ordinas, persekiojęs protestantus (pvz., A. Kulvietį, S. Rapolionį, M. Mažvydą) ir
siekęs sustiprinti katalikybės pozicijas.
Mirus Lietuvos didikui Mikalojui Radvilai Juodajam į Katalikų bažnyčią sugrįžo dauguma didikų.
Patys protestantai ėmė skaidytis į liuteronus, kalvinistus ir t.t. Todėl galiausiai nugalėjo kontrreformacija.
Protestantų liko tik kai kurių didikų valdose.
 A. Kulvietis mokėsi Vitenbergo universitete pas Martyną Liuterį, todėl, gyvendamas ir dirbdamas
Vilniuje, pradėjo skelbti protestantų idėjas ir ypač puolė katalikų dvasininkus. Vilniuje įsteigtoje
aukštesniojo tipo mokykloje (kolegijoje) dirbo jo bendraminčiai, kaip ir jis studijavę užsienio
universitetuose, linkę į protestantizmą (pvz., Stanislovas Rapolionis; manoma, kad ten dirbo ir Martynas
Mažvydas). Kadangi Abraomas Kulvietis ypač puolė katalikų dvasininkus, Katalikų bažnyčia pradėjo jį
persekioti, represijos grėsė ir kitiems protestantams, todėl mokykla veikė vos kelerius metus. Išsilavinę
protestantai buvo priversti slapta iškeliauti į Prūsiją ir dirbti kunigaikščio Albrechto įsteigtame Karaliaučiaus
universitete. A. Kulvietis tapo universiteto vadovu, bet prieš apsispręsdamas dirbti Karaliaučiuje, jis kreipėsi
į karalienę Boną lotynišku laišku, kuriame reiškė norą dirbti savo tėvynė je Lietuvoje. Laiškas vadinamas
„Tikėjimo išpažinimu“. Jame Abraomas Kulvietis skundžiasi, kad yra pasmerktas be teismo sprendimo.
Neigdamas kaltinimus, jis dėsto savo pažiūras, kritikuoja katalikų kunigus, pabrėžia, kad Lietuvai reikia
aukšto lygio mokyklos, ir apgailestauja, kad negali dirbti saviesiems (lietuviams), o turi tarnauti
svetimiesiems (Prūsijos Kunigaikštystei).
4. Protestantų pastangos leisti lietuviškas knygas, skelbti Kristaus mokymą prastuomenei
gimtąja kalba skatino ir katalikų kultūrinę veiklą:
a) labiau domėtis valstiečių tikėjimu;
b) rūpintis švietimu (Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus pakviesti jėzuitai įsteigia
Vilniuje Aukštesniąją mokyklą - kolegiją, kuri 1579-aisiais tampa akademija, arba universitetu,
svarbiu kultūros židiniu iki mūsų dienų.)
c) kovoti dėl lietuvių kalbos teisių (pvz., M. Daukšos ,,Postilės“ prakalba į malonųjį skaitytoją);
d) išleisti pirmąsias lietuviškas knygas LDK (M. Daukšos ,,Katekizmas“ (1595),
,,Postilė“(1599)).
Rytų Prūsijoje:
1. Oficialia valstybės religija tapo protestantizmas, kuri reikalavo, kad Prūsijos bažnyčiose
pamokslai būtų sakomi žmonių gimtąja kalba (šalyje gyveno vokiečiai, prūsų palikuonių bei nemažai
lietuvių, todėl rūpintasi visomis trimis kalbomis).
2. Rūpintasi religine literatūra gimtąja kalba, kad būtų galima skelbti Dievo žodį žmonėms
suprantama kalba. Pvz., išleistas prūsiškas katekizmas (1545), skirtas dar išlikusiems prūsams, imtas rengti ir
lietuviškas, nors tuo metu laikyta, kad lietuvių kalba ne itin skiriasi nuo prūsų.
3. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Branderburgietis įkuria Karaliaučiaus universitetą, į kurį
pakviečia grupę išsilavinusių lietuvių iš Lietuvos. LDK XVI a. viduryje katalikai pradėjo persekioti
reformatus, todėl visas būrys šviesuolių (Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis,
Martynas Mažvydas ir dalis kitų) išvyksta į Prūsiją.
4. Remtas reformacijos judėjimas Lietuvoje:
a) globojami išsilavinę žmonės (lietuviai), skleidę reformacijos idėjas LDK;
b) rūpinamasi rengti lietuvių kunigus, kurie galėtų dirbti ne tik Prūsijoje, bet ir Lietuvoje.