Angela

MARSONS

Nd

Iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė

Angela Marsons
EVIL GAMES
Bookouture, Ickenham, 2015

Copyright O Angela Marsons 2015

6 Vertimas į lietuvių kalbą, Dalia Paslauskienė, 2016
O UAB „Jotema“, 2016

ISBN 978-9955-13-641-5

Iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė

Redaktorė Renata Buinickienė
Viršelio dailininkas Audrius Arlauskas
Viršelio fotografija iš www.shutterstock.com
E. knygos (EPUB 3) gamyba - Albertas Rinkevičius

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas

Tel. 337695, el. paštas: info(djotema.lt
http://www.jotema.lt
PADĖKA

Aš pradėjau rašyti „Blogio žaidimus“, tikėdamasi parodyti tikrąją

sociopato prigimtį. Berašant knygą, man ne kartą knietėjo suteikti
Aleksandrai Torn Achilo kulną, nors menką viltį, kad bus išgelbėta.
Galiausiai likau ištikima faktams. Nors, kad ir kaip trikdytų bei
dirgintų suvokimas, jog tarp mūsų yra Žmonių, nejaučiančių sąžinės
priekaištų, visgi jų yra. Bet mūsų džiaugsmui yra ir tokių žmonių,
kaip Kima Stoun, kurie nedvejodami stoja jiems skersai kelio.
Berenkant medžiagą „Blogio žaidimams“, man neįkainojamai
padėjo dvi knygos:
Marthos Stout „Mano kaimynas sociopatas“ ir daktaro Roberto D.
Hare'o „Be sąžinės“.
Kaip visada, norėčiau padėkoti „Bookouture“ leidyklos komandai
už jų prielankumą Kimai Stoun ir pasakojimams apie ją. Leidėjų
padrąsinimas, entuziazmas ir tikėjimas manimi pavertė mano ilgai
puoselėtą svajonę tikrove. Keshini, Oliveri, Claire ir Kim — visos
padėkos nesugebėsiu išreikšti vien pasakydama „ačiū“.
Drauge su kitais „Bookouture“ autoriais man tenka garbė
priklausyti šiai nuostabiai talentingai šeimai.
Nuoširdžiai dėkoju mamai, vairuojančiai automobilį su priekyje
pritaisyta mano knyga, ir
tėčiui, visur vaikštančiam su mano mama.
Jų užsidegimas ir
palaikymas išties neturi ribų.
Esu dėkinga visiems tinklaraštininkams ir apžvalgininkams, kurie
ne tik skaitė ir apžvelgė mano knygas, bet ir priėmė Kimą Stoun
į savo
širdis bei palaikė šią moterį jos kelionėje. Mane įkvėpė jų įkarštis ir
palaikymas.
Padėkos žodžiai skirti ir mano mieliems vietinio knygų klubo
nariams: Paulinei Hollis, Merlai Robertsai, Dee Weston, Joe
Thompsonai, Sylviai Cadby ir
Lynettei Wells!
Ir galiausiai nerandu tinkamų žodžių išreikšti padėką savo
partnerei Juliei. Kiekviena knyga liudija jos nesibaigiantį tikėjimą
minimi. Tamsiomis dienomis ji buvo mano šviesa, neleidžianti sustoti
kelyje. Julie yra mano tikrasis gyvenimas.
Skinu šią knygą savo močiutei Winifredai Walford,
gerlausiai draugei, su kuria praleisto laiko niekuomet
nebuvo gana.
 Juodasis Kraštas,
2015-ųjų kovas

Liko trys minutes.

Joks rytmečio reidas nebuvo svarbesnis už šį. Užtruko mėnesius

šiai bylai sudėlioti. Ir dabar Kima Stoun ir jos komanda buvo
pasirengę. Socialiniai darbuotojai slėpėsi per kelią ir laukė signalo
Įeiti. Dvi mažos mergaitės čia šiąnakt nebemiegos.
Liko dvi minutes.

nustatė radijo imtuvą:

Ji

— Visi savo vietose?

— Laukiame komandos, viršininke, — atsakė Hokinsas. Jo
komanda, sustojusi už dviejų gatvių, turėjo saugoti užnugarį.
— Pasiruošę veikti, viršininke, — atsiliepė Hamondas nuo jos
mašinos užpakalinės sėdynės. Jis laikė „didįjį raktą“, užtikrinsiantį
jiems greitą ir triukšmingą įsiveržimą.
Liko minute.

Kimos ranka ilsėjosi Raumenys buvo

ant durų rankenėlės.
įsitempę, adrenalino pliūpsnis priminė apie laukiantį pavojų, kūnas
neryžtingai blaškėsi tarp „bėgti“ ir „pulti“. Tarsi ji kada nors galėjo
rinktis „bėgti“.
Pasisukusi, ji pažvelgė į Brajentą, savo partnerį, laikantį
svarbiausią dalyką — orderį.
 — Brajentai, pasiruošęs?
Jis linktelėjo.
Kima stebėjo, kaip sekundinė rodyklė priartėja prie dvylikos.
— Varom, varom, varom, — paragino ji per radijo ryšį.
Aštuonios aulinių poros sutrepsėjo šaligatviu ir suėjo prie
paradinių durų. Kima čia pripuolė pirmoji. Ji pasitraukė į šalį,
leisdama Hamondui trenkti „raktu“ per duris. Pigus staktos medis
pasidavė tonai kinetinės energijos ir subyrėjo.
Kaip buvo tartasi, Brajentas ir konsteblis užbėgo laiptais viršun,
šeimininkų miegamąjį, kad tučtuojau pateiktų orderį.
tiesiai į

— Braunai, Grifai, apžiūrėkite svetainę ir virtuvę. Jei reikės,

apverskite viską aukštyn kojomis. Dosonai, Radžai, Hamondai, su
manimi.
Iškart namas prisipildė spintų durelių varstymo ir stalčių
traukymo garsų.
Jai po kojomis girgždėjo grindų lentos, kažkur isteriškai suklykė
moteris. Kima nekreipė dėmesio. Ji davė ženk-lą dviem socialiniams
darbuotojams įeiti vidun.
Kima stovėjo prie rūsio durų, užrakintų kabamąja spyna.
— Hamondai, reples! — šūktelėjo ji.
Pareigūnas išdygo priešais ir įgudusiu judesiu perrėžė metalą.
Dosonas, aplenkęs ją,
įėjo pirmas ir, čiuopdamas sienas, ėmė ieškoti
jungiklio. Šviesos pluoštas iš koridoriaus užliejo akmeninius laiptus.
Dosonas nuleido prožektorių ir pašvietė Kimai po kojomis. Trenkė
suplėkusiais dūmais ir drėgme.
Hamondas žengė į kampą, kur stovėjo prožektorius. Įjungė jį.
Šviesos pluoštas krito gimnastikos kilimėlį, per vidurį dengiantį
į

didžiumą kambario grindų. Už jo stovėjo trikojis. Priešingame kampe

buvo spinta. Atidariusi duris, Kima joje rado įvairių apdarų, įskaitant
mokyklinę uniformą ir kelis maudymosi kostiumėlius. Spintos
apačioje buvo matyti žaislų: guminis žiedas, paplūdimio kamuolys,
keletas lėlių.
Kima nurijo šleikštulį.
— Radžai, nufotografuok, — nurodė ji.
Hamondas beldė į sienas, ieškodamas slaptų erdvių.
Tolimiausiame kampe, nišoje, stovėjo stalas su kompiuteriu. Virš jo
kabėjo trys lentynos. Viršutinė buvo prikrauta žurnalų. Ploni viršeliai
nekėlė abejonių dėl jų turinio ir Kima tiksliai žinojo, kokie tai
leidiniai. Vidurinėje lentynoje buvo sudėti skaitmeniniai fotoaparatai,
diskeliai ir valymo įranga. Apatinėje lentynoje Kima suskaičiavo
septyniolika vaizdo diskų.
Dosonas, išrinkęs pirmąjį su užrašu „Deizė eina maudytis“, įdėjo į

grotuvą ir
paleido įrašą. Galingas aparatas staiga atgijo.
Ekrane atsirado Deizė, aštuonmetė mergaitė geltonu maudymosi
kostiumėliu. Guminis ratas juosė jos ploną liemenį. Rankomis
apsikabinusi siauručius pečius, nesėkmingai bandė suvaldyti drebulį.
Kimai užveržė gerklę. Ji norėjo atplėšti akis nuo ekrano, bet
nepajėgė. Jai atrodė, kad gali sustabdyti tai, kas netrukus atsitiks
įraše, bet, žinoma, to padaryti neįmanoma, nes tai jau įvykę.
— O ką... ką dabar daryti, tėveli? — paklausė Deizė drebančiu
balseliu.
Viskas sustojo. Rūsys nuščiuvo. Keturi sudiržę pareigūnai neišleido
nė garso tarsi mergaitės balsas būtų juos paralyžiavęs.
— Mes tik šiek tiek pažaisime, brangute, — atsiliepė tėvelis,
pasirodydamas ekrane.
Kima
nurijo seilę ir sutrikdė kraupius kerus sušnibždėdama:
 — Išjunk įrašą, Dosonai.
Jie visi žinojo, kas toliau bus.
— Išgama, — iškošė Dosonas. Dedant diską atgal, jam drebėjo
pirštai.
Hamondas stebeilijosi į kampą, o Radžas lėtai valė savo
fotoaparato stikliuką.
Kima susiėmė.
— Vaikinai, mes priversime šitą šūdo gabalą užmokėti už tai, ką jis
padarė. Prisiekiu.
Dosonas ėmėsi surašinėti kiekvieną menkiausią įkaltį. Jo laukė ilga
naktis.
Kima viršuje išgirdo triukšmą. Isteriškai klykė moteris.
— Viršininke, gal gali ateiti? — pakvietė ją Grifas.
Stoun paskutinį kartą apsidairė.
— Apverskit viską čia aukštyn kojomis, vaikinai, — paliepė ir
užlipo rūsio laiptais.
Viršuje ją pasitiko pareigūnas.
— Kas yra?
— Žmona reikalauja paaiškinti.
Kima nužingsniavo prie priekinių durų, kur stovėjo penktą dešimtį
įpusėjus: moteris, gniauždama chalatą prie sunykusio liemens.
Socialiniai darbuotojai buvo įsodinę jos dvi dukras į „Fiat Panda“.
Pajutusi Kimą sau už nugaros, Vendė Dan atsisuko. Išblyškusiame
veide švietė paraudusios akys.
— Kurjie veža mano vaikus?
Kima valdėsi jai nesmogusi.
— Kuo toliau nuo tavo nesveiko, išsigimusio vyro.
Žmona sugniaužė chalatą ties gerkle. Galva krypavo
į šonus.
 — Aš nieko nežinojau, prisiekiu, nieko nežinojau. Aš nežinojau.
Kima palenkė galvą.
— Tikrai? Žmona paprastai netiki, kol jai neparodoma. Jums dar
neparodė įkalčių, ar ne? Ponia Dan?
Moters žvilgsnis lakstė visur, tik ne į Kimą.
— Prisiekiu, nieko nežinojau.
Galvoje šviežiai besisukant Deizės vaizdui, Kima palinko
— Tu esi kalė. Viską žinojai. Esi motina, o
į priekį.
leidai jas sužaloti visam
gyvenimui. Tikiuosi, niekada nerasi ramybės per visą savo apgailėtiną,
prakeiktą gyvenimą.
Šalia išdygo Brajentas.
— Viršininke...
Kima atplėšė žvilgsnį nuo drebančios moters ir atsisuko. Tiesiai
Brajentui už nugaros ji pamatė vyrą, atsakingą už tai, kad dvi mažos
mergaitės nebegalės matyti pasaulio taip, kaip turėtų. Viskas aplink
išnyko
ir
keletą akimirkų jie — Kima ir
vyras — stovėjo dviese.
Ji ilgai stebeilijo jam į apžiūrinėjo veidą, skruostų odą,
akis,
nukarusią tarsi ištirpęs vaškas. Jis kvėpavo greitai ir
sunkiai, pustrečio
šimto kilogramų kūną vargino menkiausias judesys.
— Neturite teisės... sušiktai ateiti... į mano namus... ir daryti ką...
užsimanę... po velniais...
Detektyvė priėjo arčiau. Visa esybe šlykštėjosi tarp jų mažėjančiu
atstumu.
— Gavau orderį, kur parašyta, kad turiu teisę.
Jis purtė galvą.
— Lauk... iš mano... namų... kol nepakviečiau savo... advokato...
Iš užpakalinės kelnių kišenės Kima ištraukė antrankius.
 — Leonardai Danai, aš jus suimu dėl įtarimų žaginus vaiką iki
trylikos metų amžiaus įsiskverbiant, seksualiai tvirkinus vaiką iki
trylikos metų amžiaus ir atlikus seksualinius veiksmus su vaiku iki
trylikos metų amžiaus.
Stoun akimis gręžė jo veidą. Matė tik paniką.
Kima praskyrė antrankius, o Brajentas čiupo Danui už riešų,
ruošdamasis
jį
suimti.
— Neprivalote nieko sakyti. Bet pakenksite gynybai, jei per
apklausą nutylėjęs faktą, mėginsite teisme juo remtis. Viskas, ką
pasakysite, gali būti panaudota kaip įkaltis.
Detektyvė užrakino antrankius, kruopščiai vengdama prisiliesti
prie baltos, plaukuotos mėsos. Nustūmusi vyro rankas nuo savęs, ji
pasižiūrėjo į savo partnerį.
— Brajentai, vesk šitą šlykštų nesveiką išgamą kuo toliau man
iš
akių, kol nepadariau ko nors, kas mus abu priverstų vėliau gailėtis.
 Kima užuodė skutimosi losjono kvapą dar iki pasirodant svečiui.
— Atsikrušk, Brajentai, manęs nėra namie.
Savo šešių pėdų stotu Brajentas palinko po jos pusiau pravertais
garažo vartais.
Ji užtildė iš ausinių sklindančius Vivaldžio „Žiemos“ garsus.
Pagriebusi besimėtančią šluostę, nusivalė rankas ir tvirtai stojo prieš jį
visu penkių pėdų ir devynių colių ūgiu. Tada nesąmoningai ranka
persibraukė trumpų juodų plaukų kupetą. Brajentas žinojo, kad tai jos

į
pasiruošimo mūšiui įprotis. Laisva ranka Kima įsirėmė klubą.
— Ko nori?
Brajentas atsargiai apėjo motociklo dalių jovalą, kaip po sprogimo
nuklojusį garažo grindis.
— Jėzau, kuo šitas nori būti užaugęs?
Kima pasekė jo aplink klaidžiojantį žvilgsnį. Brajentui visa aplink
atrodė kaip nedidelė metalo laužo supirktuvė, o jai visa tai buvo
atrastas lobis. Ji užtruko beveik metus, kol surinko visas reikiamas
detales, ir nebenorėjo gaišti.
— Tai tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt ketvirtų „BSA
Goldstar“ motociklas.
Dešinysis Brajento antakis pakilo.
— Turiu patikėti tavo žodžiais.
Kima matė jo žvilgsnį ir laukė. Abu žinojo, kad jis atėjo ne
pasišaipyti.
 — Tavęs praeitą vakarą nebuvo, — tarė Brajentas, nuo grindų
pakeldamas išmetamąjį vamzdį.
— Gerai pastebėta, Šerlokai. Turėtum tapti detektyvu.
Šyptelėjęs Brajentas surimtėjo.
— Mes šventėm, viršininke.
Kima prisimerkė. Čia, savo namuose, ji nebuvo detektyvė
inspektorė, o jis nebuvo detektyvas seržantas. Ji buvo Kima, o jis —
Brajentas, jos partneris ir žmogus, panašiausias į draugą.
— Aha, šiaip ar taip... Kur tu buvai? — paklausė jis tyliai. Tai
nebuvo kaltinimas, kurio ji tikėjosi.
Paėmusi išmetamąjį vamzdį jam iš rankų ir padėjusi ant varstoto,
Kima atsakė:
— Man
tai ne šventė.
— Bet mes jį sučiupome, Kima, — dabar Brajentas šnekėjo su ja
kaip su drauge.
— Taip, bet mes nepričiupome jos.
Kima siekė replių. Kažkoks idiotas išmetamąjį vamzdį prie jungties

buvo pritvirtinęs ketvirčiu colio per dideliu varžtu.

— Neužtenka įrodymų jai apkaltinti. Ji tvirtina nieko nežinojusi, o
Karalystės prokuratūra neranda būdo pripažinti ją meluojant.
— Tuomet tegul išsitraukia galvas iš subinių ir atidžiau paieško.
Replėmis suspaudusi varžto galvutę, Kima ėmė lėtai sukti.
— Mes padarėme ką galėjome, Kima.
— Nepakankamai, Brajentai. Ta moteris yra jų motina. Ji pagimdė
dvi mergaites ir atidavė jas tikram tėvui išnaudoti baisiausiu
įsivaizduojamu būdu. Tie vaikai niekada neturės normalaus
gyvenimo.
— Dėljo, Kima.
 Žvilgsniu ji gręžė Brajentą.
— Jis yra psichikos ligonis, o koks jos pasiteisinimas?
Brajentas gūžtelėjo.
— Ji užsispyrė nieko nežinojusi, nemačiusi jokių ženklų.
Kima nusuko akis.
— Ženklų visada būna.
Replėmis ji ėmė vėl atsargiai sukti varžtą, stengdamasi kuo mažiau
pakenkti vamzdžiui.
— Mums nepavyksta jos iškvosti. Ji nekeičia parodymų.
— Nori pasakyti, ji niekada nespėliojo, kodėl durys į rūsį laikomos
užrakintos, ar kad nė karto — nė vieno vienintelio karto — grįžusi
namo
ji nepajuto, kad kažkas ne taip?
— Deja, negalime įrodyti. O tikrai stengėmės.
— Per mažai stengėtės, Brajentai. Toli gražu. Ji buvo mergaičių
motina. Turėjo jas apginti.
Stipriau suspaudusi reples, Kima pasuko jas prieš laikrodžio
Ji metė reples į sieną.
rodyklę. Vamzdis sutrūko.
— Velnias, užtrukau keturis mėnesius, kol galiausiai aptikau tą
prakeiktą vamzdį.
Brajentas papurtė galvą.
— Garantuotai ne pirmą vamzdį sutraiškei, ar ne, Kima?
Nors ir pikta, Kima prisivertė šyptelėti.
— Esu tikra, ir ne paskutinį, — tarė ji kraipydama galvą, tada
paliepė: — Paduok man tas
reples.
— Gražu būtų pasakyti „prašau“. Argi tėvai nemokė tavęs tinkamai
elgtis, jaunoji panele?
Kima nieko neatsakė. Ji daug ko buvo išmokusi iš septynių įtėvių

porų, bet doro — nieko.

 — Beje, komanda įvertino tavo indėlį į vakarykštę baro sąskaitą.
Ji linktelėjo ir atsiduso. Komanda nusipelnė pašvęsti. Jie sunkiai
dirbo, lipdydami tą bylą. Leonardas Danas labai ilgai nematys laisvės.
— Jei jau ketini pasilikti, būk kuo nors naudingas ir įpilk kavos...
prašau.
Brajentas, purtydamas galvą, nuėjo pro
— Ar kavinukas bent įjungtas?
duris
į virtuvę.

Kima nesivargino atsakyti — jei ji namuose, vadinasi, kavinukas

įjungtas.
Bestebint Brajentą triūsiantį virtuvėje, Kimą eilinį kartą pritrenkė
mintis, kad partneris nejaučia jai priešiškumo už tai, jog kolegė kilo
karjeros laiptais daug greičiau nei jis. Būdamas keturiasdešimt
aštuonerių Brajentas nesuko sau galvos, kad jam tenka klausytis
dvylika metų jaunesnės moters komandų.
Atnešęs puodelį kavos ir jai įdavęs, Brajentas nugara atsirėmė į

darbastalį.
— Matau, vėl mėginai gaminti.
— Ragavai?
Brajentas nusijuokė:
— Ne, tiek to. Noriu dar pagyventi. Be to, nevalgau nieko, ko
negaliu kaip nors pavadinti. O tavieji... atrodo kaip afganų
prieštankinės minos.
— Tai sausainiai.
Jis papurtė galvą.
— Kam išvis varginiesi?
— Nes esu prasta šeimininkė.
— Aha, ir vėl tave iš virtuvės išviliojo metalo gabalas, kurį reikia
nublizginti, ar ne taip? Arba atsisukęs varžtas, kurį reikia...
 — Ar tikrai neturi ką geresnio veikti sekmadienio rytą?
Brajentas papurtė galvą.
— Mano gyvenimo ponia darosi manikiūrus. Tikrai neturiu
daugiau ką veikti, kaip tik iki pasiutimo nervinti tave.
— Na gerai. Bet
ar galiu paklausti tavęs asmeniško klausimo?
— Žiūrėk, aš esu laimingai vedęs vyras, o tu esi mano viršininkė.
Todėl ne, negali.
Kima suvaitojo:
— Naudinga žinoti. Bet dar svarbiau būtų sužinoti, kodėl negali
pasakyti savo poniai, kad nenori kvepėti kaip paauglys.
Papurtęs galvą, Brajentas nudelbė akis į žemę.
— Negaliu. Nešnekėjau su ja jau tris savaites.
Sunerimusi Kima atsisuko.
— Kodėl?
Pažvelgęs į ją, Brajentas išsišiepė:
— Nes nemėgstu pertraukinėti šnekančių žmonių.
Kima palingavo galvą ir pažiūrėjo į laikrodį.
— Viskas, baik gerti kavą ir mėžkis iš čia.
Jis užsivertė puodelį.
— Kokia tu subtili, Kima, — metė jis, eidamas link garažo durų.
Paskui stabtelėjo ir atsisuko. Jo veido išraiška klausė, ar viskas
gerai.
Vietoj atsakymo ji kažką suniurnėjo.
Partneriui išvažiavus, giliai atsiduso. Ji privalėjo nebegalvoti
Kima

apie bylą. Nuo minties, kad Vendė Dan leido savo vaikus seksualiai
išnaudoti, jai gėlė kietai sukąstus žandikaulius. Ją vimdė žinojimas,
kad tos dvi mergytės turės grįžti gyventi su motina. Mintis, kad jų
globa priklausys vieninteliam žmogui, privalėjusiam jas apginti, Kimą
nuolat persekios.
Numetusi skudurą ant varstoto, Kima nuleido garažo vartus. Jai
reikia aplankyti šeimą.
 Kima padėjo baltas rožes prieš antkapį su dvynio brolio vardu.
Ilgiausios rožės žiedlapis šiek tiek pridengė akmenyje iškaltas gimimo
ir mirties datas, žyminčias jo gyvenimo trukmę. Šešeri trumpi metai.
Gėlių parduotuvė tiesiog švytėjo nuo į kibirus sumerktų narcizų,
įprastų Motinos dienai. Kima nekentė narcizų, nekentė Motinos
dienos, bet labiausiai ji nekentė savo motinos. Kokią gėlę reikėtų
nupirkti smurtingai žmogžudei kalei?
Kima stovėjo tiesi ir žvelgė į šviežiai nupjautą žolę. Sunku buvo
neprisiminti to išsekusio, lieso kūnelio, kuris prieš dvidešimt
aštuonerius metus buvo jėga išplėštas jai iš rankų. Kima iki skausmo
bandė prižadinti mielo, besijuokiančio, patiklaus veidelio
prisiminimą, nekalto juoko ir
vaikystės prisiminimą. Bet nepajėgė.
ji
Nesvarbu, kiek metų būtų praėję, nuolat jautė įniršį. Ją persekiojo
mintis, kad trumpas brolio gyvenimas buvo pilnas nenusakomo
liūdesio ir aklos baimės.
Atgniaužusi kumštį, Kima paglostė šaltą marmurą, lyg glostytų
juodus broliuko plaukus, tokius pat juodus, kaip ir jos. Beviltiškai
troško jam pasakyti, kaip gailisi. Gailisi, kad neįstengė jo apginti, kad
nesugebėjo išsaugoti jo gyvo.
— Miki, myliu tave ir ilgiuosi tavęs kiekvieną dieną, — Kima
pabučiavo pirštų galiukus ir palietė akmenį. — Miegok kietai, mano
mažasis angelėli.
Paskutinį kartą žvilgtelėjusi, Kima nusisuko ir nuėjo šalin.
 Jos „Kawasaki Ninja“ laukė už kapinių vartų. Kartais motociklas
būdavo tik 600 kubinių centimetrų galingumo priemonė, perkelianti
ją iš vienos vietos
į
kitą. Šiandien jis
bus jos išsigelbėjimas.
Užsidėjusi šalmą, Kima atsistūmė nuo šaligatvio. Šiandien jai
reikia pabėgti.

motociklu pro Ould Hilo ir Kredli Hyto miestelius Juodajame

Ji lėkė

Krašte. regionas kadaise klestėjo, kai minios šeštadieninių

Šis
pramogautojų blaškydavosi tarp parduotuvių bei turgaus, ir
besibaigiant dienai nutūpdavo kavinėse smagiai paplepėti. Bet dabar
firminės parduotuvės išsikėlė į užmiesčio prekybos centrus, su savimi
išsivesdamos ir
pirkėjus jų šurmulį.
Nedarbo lygis Juodajame Krašte buvo trečias pagal dydį šalyje.
Kraštas taip ir neatsigavo po anglies ir plieno pramonės, klestėjusios
Viktorijos laikais, nuopuolio. Liejyklos ir metalo apdirbimo įmonės
buvo nugriautos, atlaisvinant plotą prekybos centrams ir butams.
Tačiau šiandien Kima neketino rengti ekskursijos po Juodąjį
Ji tik norėjo skrieti motociklu tolyn.
Kraštą.
Ji išvažiavo iš Stauerbridžo pasuko link Sauertono, nuo kurio
1r

aštuoniolikos mylių kelias vingiuoja tiesiai į vaizdingąjį Bridžnorto

miestelį. Kimos nedomino upės pakrantėje įsikūrusios kavinukės ir
parduotuvės. Ji norėjo tik vieno — lėkti.
Ties juodai baltu ženklu ji padidino greitį. Varikliui staiga atgijus,
ją nutvilkė ilgai lauktas adrenalino pliūpsnis. Kima prigludo prie
motociklo, krūtine prisispausdama prie degalų bako.
Išlaisvinta motociklo galia perskrodė visas jos kūno skaidulas.
Kima
jautė, kaip toji galia virpėdama laukia sprogimo. Kartais Kimai
knietėdavo ją paleisti.
Nagi, pagaukit mane, galvojo ji, dešiniu keliu grybštelėdama
grindinį staigiame posūkyje, aš laukiu, šunsnukiai, laukiu.
Retkarčiais jai patikdavo erzinti demonus. Kima mėgo erzinti
likimą, neleidusį jai numirti kartu su broliuku.
Ir kada nors jis ją pagaus. Tai tik laiko klausimas.
 Daktarė Aleksandra Torn suko trečią ratą po konsultacijų kabinetą,
kaip buvo pratusi prieš susitikimą su svarbiu klientu. Kiek Aleksa
žinojo, jos pirmoji dienos pacientė nebuvo pasiekusi nieko reikšminga
per dvidešimt ketverius savo būties metus. Ruta Vilis niekam
neišgelbėjo gyvybės. Ji neišrado stebuklingo vaisto ir net nebuvo itin
produktyvi visuomenės narė. Ne, Rutos egzistencija buvo naudinga
vien tik Aleksai. Pats aptarinėjamas subjektas to fakto palaimingai
nežinojo.
Aleksa tęsė kritinę apžiūrą, nugrimzdama į fotelį, skirtą jos
pacientams, ir tam turėjo gerą priežastį. Fotelis buvo pagamintas iš
plonos itališkos odos, švelniai glamonėjančios nugarą ir suteikiančios
raminančio patogumo bei šilumos.
Fotelis stovėjo pasuktas kampu nuo lango, kad neblaškytų paciento
ir galėtų sutelkti dėmesį
Sis į diplomus ant sienos už regentystės laikų
rašomojo stalo.
Ant stalo stovėjo nuotrauka, vos vos pasukta taip, kad pacientas
matytų gražų, sportišką vyrą su dviem mažais berniukais,
besišypsantį objektyvui. Raminanti puikios šeimos nuotrauka.
Tačiau šiam seansui svarbiausias buvo stalo priekyje padėtas peilis
laiškams su raižyta medine rankena ir
plona, ilga geležte.
Durų skambutis nutvilkė Aleksą laukimo jauduliu. Puiku, Ruta
atėjo tiksliai paskirtu laiku.
 Aleksa stabtelėjo, norėdama apžiūrėti save nuo galvos iki kojų. Prie
penkių pėdų ir šešių colių ūgio kulniukai jai pridėjo dar trijų colius.
Ilgos, lieknos kojos buvo apautos tamsiai mėlynomis, jai siūtomis
kelnėmis su plačiu odiniu diržu. Paprasta šilkinė palaidinė suteikė
elegancijos. Tamsiai kaštoninių trumpų plaukų galiukai lengvai
garbanojosi sukelti į glotnią, tvarkingą šukuoseną. Išėmusi iš
stalčiaus, ji pabalnojo nosį akiniais. Šie daktarės regėjimui nebuvo
būtini, bet įvaizdžiui — nepamainomi.
— Labas rytas, Ruta, — pasisveikino Aleksa, atidarydama duris.
Ruta įėjo vidun, atspindėdama niūrią dieną išoriniame pasaulyje.
Jos veidas buvo be gyvybės, pečiai nuleisti, kūnas suglebęs.
— Kaip laikaisi?
— Blogai, — atsakė Ruta, sėsdamasi
Aleksa stovėjo prie kavos aparato.
į fotelį.

— Ar vėljį matei?
Ruta papurtė galvą, bet Aleksa suprato, kad ji meluoja.
— Ar grįžai?
Ruta kaltai nusuko žvilgsnį, neįtardama, kad padarė būtent tai, ko
Aleksa
ir tikėjosi.
Kai Rutai suėjo devyniolika ir ji buvo vilčių teikianti teisės
studentė, mergina buvo Žiauriai išprievartauta, sumušta ir palikta
mirti du šimtai jardų nuo namų.
Pagal pirštų antspaudus, paimtus nuo kuprinės, kurią jai nuo pečių
nuplėšė užpuolikas, buvo identifikuotas prievartautojas — trisdešimt
aštuonerių metų Alenas Harisas. Jo pirštų antspaudai pateko į sistemą
už menką vagystę, kai vyras buvo vos pradėjęs skaičiuoti trečią
dešimtį.
 Ruta išgyveno kankinantį teismo maratoną, pasiuntusį užpuoliką
ilgiems dvylikai metų už grotų.
Mergina iš visų jėgų mėgino suklijuoti savo gyvenimą, bet tas
atsitikimas ją visiškai pakeitė. Ruta užsisklendė savyje, metė
universitetą ir nutraukė ryšius su draugais. Po to sekęs gydymas
nedaug tepadėjo grįžti jai į bent jau kiek normalesnį gyvenimą. Jos
būtį sudarė įprasti veiksmai. Tačiau ir šis trapus paviršius sueižėjo,
kai prieš tris mėnesius ji pamatė savo užpuoliką, ramiai išeinantį su
šunimi iš alinės Torns Roude.
Keli skambučiai patvirtino, kad Alenas Harisas buvo paleistas iš
kalėjimo už pavyzdingą elgesį, atsėdėjęs mažiau nei pusę teismo
paskirto laiko. Ši žinia privedė merginą prie bandymo nusižudyti ir
iš
to išplaukusio teismo įpareigojimo gydytis pas Aleksą.
Per pastarąjį seansą Ruta prisipažino kiekvieną vakarą tamsoje
laukianti prie alinės, kad pamatytų savo skriaudiką.
— Jei prisimeni, pastarąjį kartą patariau neiti prie alinės, — tai
nebuvo visiškas melas. Aleksa tikrai patarė neiti, bet ne taip
primygtinai, kaip derėjo.
— Žinau, bet turėjau pamatyti.
— Bet ką, Ruta? — Aleksa prisivertė kalbėti švelniau. — Ką tu
tikėjaisi pamatyti?
Ruta suspaudė fotelio ranktūrį.
— Norėjau paklausti, kodėl jis tai padarė. Norėjau pamatyti jo
veidą, ar gailisi. Ar jaučia kaltę, kad sugriovė man gyvenimą, kad
sunaikino mane.
Aleksa užjaučiamai linktelėjo, bet privalėjo judėti toliau. Reikėjo
daug padaryti per tokį trumpą laiką.
 — Ar prisimeni, apie ką kalbėjomės pastarąjį kartą? — Liesas Rutos
veidelis sunerimo. Ji linktelėjo. — Suprantu, kaip tau bus sunku, bet
tai yra gijimo dalis. Ar pasitiki manimi?
Ruta neabejodama linktelėjo.
Aleksa nusišypsojo.
— Gerai. Aš būsiu su tavimi. Pradėkime nuo pat pradžių.
Papasakok, kas nutiko tą vakarą.
Ruta kelis kartus giliai įkvėpė ir įbedė žvilgsnį į kampą virš
rašomojo stalo. Puiku.
— Buvo penktadienis, vasario septyniolikta. Turėjau dvi paskaitas
ir kalnus namų darbų. Mes, keletas draugų, patraukėme į
Stauerbridžą išgerti ar kažką švęsti, žinote, kaip studentai.
Nuvažiavome į nedidelę alinę miestelio centre. Kai išėjome,
atsisveikinau ir patraukiau namo, nes nenorėjau, kad ryte kamuotų
pagirios. Penkias minutes pavėlavau į autobusą. Mėginau sėsti į taksi,
bet buvo penktadienio klubinėtojų vakaro įkarštis. Reikėjo laukti
dvidešimt minučių, o iki Lajaus buvo tik pusantros mylios, tad
nusprendžiau eiti pėsčiomis.
Ruta nutilo ir drebančia ranka paėmė puodelį kavos. Aleksa
pasvarstė, kiek kartų per visus tuos metus Ruta gailėjosi, kad
nepalaukė taksi. Tada linktelėjo merginai tęsti.
— Aš nuėjau nuo taksi aikštelės autobusų stotyje ir užsidėjau
ausines. Labai šalo, tad paspartinau žingsnį irpo penkiolikos minučių

į
buvau Lajaus Hai Strite. Užėjusi „Spar“, pačiupau sumuštinį, nes nuo
pat priešpiečių buvau nevalgiusi.
Ruta ėmė greičiau kvėpuoti ir nemirksėdama stebeilijo priešais
save, prisimindama skaudžius įvykius:
 — Eidama stengiausi atplėšti prakeiktą sumuštinio pakuotę. Nieko
neišgirdau, nieko. Iš pradžių pamaniau, kad mane partrenkė mašina,
bet paskui susivokiau, kad esu velkama atgal už kuprinės. Kol
supratau, kas vyksta, didžiulė ranka užspaudė man burną. Jis buvo už
manęs, todėl negalėjau jam suduoti. Visaip muisčiausi, bet
iš
neįstengiau jo pasiekti. Atrodė, jis tempia mylių mylias, bet tikro tai
buvo vos keli jardai, į kapines Hai Strito gale.
Aleksa pastebėjo, kad Rutos balsas nutolo, skambėjo mechaniškai
tarsi ji kažkam kitam pasakotų.
— Jis įbruko skudurą man į burną ir nubloškė mane ant žemės.

Galva trenkiausiį antkapį, skruostu ėmė tekėti kraujas. Tuo tarpu jis
bandė atsegti man džinsus, bet aš galvojau tik apie kraują. Jo buvo tiek
daug. Džinsus nutraukė iki čiurnų. Koja stipriai užmynė man
blauzdą. Mėginau nekreipti dėmesio į skausmą ir atsikelti. Jis spyrė
man į kairį smilkinį, tada išgirdau, kaip jis atsisega užtrauktuką ir
nusismaukia kelnes.
Ruta giliai įkvėpė.
— Ir tik tuomet aš suvokiau, kad jis mane išprievartaus. Mėginau
šaukti, bet skuduras burnoje trukdė. Jis nuplėšė kuprinę ir keliu
praskėtė man kojas. Tada visu svoriu užgulė ir įsiskverbė man į
analinę angą. Nežmoniškai suskaudo. Neįstengiau nei kvėpuoti, nei
rėkti. Kelis kartus praradau sąmonę ir kaskart ją atgavusi, meldžiau
mirties.
Rutos skruostais sruvo ašaros.
— Tęsk.
— Atrodė, taip tęsiasi valandų valandas, bet galiausiai jis išseko.

į
Staigiai atsistojo ir užsisegė kelnes. Tada pasilenkęs sušnibždėjo man
į ausį: „Tikiuosi, tau buvo gera, brangioji.“ Dar kartą spyręs man
galvą, nuėjo. Aš nualpau. Atsipeikėjau jau keliama į greitosios
pagalbos automobilį.
Ištiesusi ranką, Aleksa suspaudė Rutos petį. Mergina buvo šalta
kaip ledas ir drebėjo. Aleksa nesiklausė itin įdėmiai. Reikia judėti
toliau.
— Kiek ilgai išbuvai ligoninėje?
— Beveik dvi savaites. Pirmiausia sugijo galvos žaizdos. Pasirodo,
daug kraujavau. Bet buvo ir kitokių sužalojimų.
Apie kitus sužalojimus Rutai buvo nepatogu kalbėti, bet Aleksa
norėjo, kad mergina pajustų visą skausmą ir pažeminimą.
— Pakartok, kiek siūlių?
Ruta susiraukė.
— Vienuolika.
Aleksa stebėjo, kaip sustingsta Rutos žandikaulis, ir ji prisiminė
savo pačios išgyventą siaubą.
— Ruta, aš net negaliu įsivaizduoti, ką tau teko išgyventi;
atsiprašau, kad priverčiau tave vėl viską išjausti, bet tai būtina, jei
norime, kad visiškai pasveiktum.
Mergina linktelėjo ir nudelbė daktarę besąlygiško pasitikėjimo
žvilgsniu.
— Taigi, kaip tu savais žodžiais išsakytum, ką tas pabaisa iš tavęs
atėmė?
Ruta akimirką pagalvojo.
— Šviesą.
— Tęsk.
— Nebėra šviesos. Man regis, kad iki tos nakties aš į viską žiūrėjau

šviesiai. Pasaulis buvo šviesus, net apniukusi, audringa diena buvo

šviesi, o dabar atrodo, kad mano akis uždengė filtras, nepraleidžiantis
šviesos. Vasaros dienos nebešvyti, juokai nebejuokingi, veiksmai
neturi motyvacijos. Mano žvilgsnis į pasaulį ir viską jame, net
mylimus žmones, pasikeitė visiems laikams.
— Kas paskatino žudytis?
Ruta sukryžiavo kojas, paskui vėl jas sukeitė.
— Kai pamačiau jį, jaučiausi sukrėsta. Iš pradžių. Negalėjau
patikėti, kad jį taip greitai paleido, kad teisingumas mane šitaip
niekingai nuvylė, ir dar daugiau, — pasakė ji lyg pagaliau supratusi
tai, ko anksčiau nesuvokė. — Aš supratau, kad niekada
neišsilaisvinsiu iš savo vidinio įsiūčio. Mano venomis teka gryna
neapykanta. Tai sekina. Aš suvokiau, kad jis visada laikys mane savo
gniaužtuose, ir aš nieko negaliu padaryti. Viskas baigsis tik tada, kai
vienas mūsų mirs.
— O kodėl tai turėtum būti tu, o ne jis?
Ruta susimąstė.
— Kadangi tik viena iš šių galimybių mano rankose.
Kelias akimirkas Aleksa žiūrėjo į Rutą, paskui užvertė užrašus ir
padėjo juos ant stalo.
— O gal ir ne, — mąsliai pratarė ji, tarsi nauja mintis ką tik būtų
jai
šovusi į galvą, nors iš
tikrųjų į šią mintį Aleksa ir vedė visą pokalbį.
— Ar būtum pasirengusi leisti man atlikti vieną eksperimentą?
Ruta dvejojo.
— Ar pasitiki manimi?
— Žinoma.
— Norėčiau pamėginti vieną dalyką, manau, galintį tau pagelbėti.
Manau, galėtume grąžinti tau šviesą.
— Tikrai? — gailiai paklausė Ruta, tikėdamasi prakeikto stebuklo.
 — Visiškai. — Aleksa palinko į priekį, alkūnėmis remdamasi į
kelius. — Prieš mums pradedant, noriu, kad suprastum, jog tai yra
vizualizacija ir simbolinis pratimas.
Ruta linktelėjo.
— Tada puiku. Tiesiog žiūrėk į priekį ir mudvi kartu leisimės
įšią
kelionę. Tu stovi prie alinės, kur jis geria, bet nesi auka. Jautiesi stipri,
teisi, pasitikinti savimi. Nesibaimini jo, išeinančio iš baro, tik lauki,
kada pasirodys. Šios progos ilgai laukei. Tu nesigūži tamsoje, nesi
įsibaiminusi.
Rutos nugara išsitiesė, smakras per colį pakilo.
— Jis išeina 1š alinės, o tu nuseki iš paskos per kelis metrus. Tu
negrasini. Esi tiesiog vieniša moteris, einanti už suaugusio vyriškio ir
visai jo nebijanti. Apsiausto kišenėje laikai suspaudusi peilį. Pasitiki
savimi. Valdai padėtį.
Aleksa matė, kaip Rutos akys nukrypo į peilį laiškams. Žvilgsnio ji
neatitraukė. Puiku.
— Kelio gale jis pasuka įskersgatvį. Sulaukusi tobulos akimirkos,
kai nieko nėra šalia, paspartini žingsnį. Prisiartini ir sakai:
„Atsiprašau.“ Jis nustebęs atsisuka, o tu klausi, kiek valandų.
Nuo minties, kad gali susitikti akis į akį su savo skriaudėju bent
vaizduotėje, Ruta ėmė greičiau kvėpuoti, sunkiai nurijo seilę ir
linktelėjo.
— Vyriškiui pakėlus ranką pasižiūrėti laikrodį, tu iš visų jėgų
į

smeigi peilį jam į pilvą. Ir vėl jauti jo kūną prie savojo, bet šiuokart tai
vyksta pagal tavo taisykles. Tau žengus atgal, jis priblokštas žiūri į
skylę pilve. Paskui pažvelgia tau į veidą ir pamažu jį aplanko
suvokimas. Galiausiai jis tave atpažįsta. Griūdamas ant grindinio,
trumpam prisimena tą naktį. Kraujas prasisunkia pro marškinius ir
balute skleidžiasi aplink jį. Žengusi žingsnį
į
šalį, stebi kaip kraujas
teka iš kūno, išsinešdamas jo galią tau. Žiūrėdama į kraujo klaną
aiškiai suvoki, kad jis nebegali tavęs valdyti. Pasilenki, paimi peilį.
Susigrąžini galią valdyti savo likimą. Susigrąžini šviesą.
Rutos veidas atsipalaidavo. Aleksai knietėjo pasiūlyti jai užsirūkyti.
ji
Patylėjusi porą minučių, galiausiai paklausė:
— Kaipjautiesi?
Ruta linktelėjo ir atplėšė žvilgsnį nuo peilio laiškams.
— Ar nors kiek geriau?
— Keista, bet taip.
— Tai simbolinis pratimas, padedantis vizualizuoti, kaip
atgaunama savo gyvenimo kontrolė.
— Buvo gera. Jaučiuosi kone apsivaliusi, — nedrąsiai šypsodamasi
prisipažino Ruta. — Ačiū.
Aleksa paplekšnojo Rutai ranką.
— Manau, šiandienai pakaks. Tuo pačiu laiku kitą savaitę?
Linktelėjusi ir vėl padėkojusi, Ruta išėjo.
Aleksa jai iš paskos uždarė duris ir garsiai nusijuokė.
 Kai Kima įžengė į nuovadą, galvoje jai sukosi telefono skambučio
sukeltos mintys. Skrandį įtartinai maudė, bet ji tikėjosi, kad klysta.
Tikrai jau niekas negali būti toks kvailas.
Turėdama vienuolika tūkstančių darbuotojų, Vakarų Midlandso
policijos skyrius buvo antras pagal dydį šalyje ir nusileido tik Londono
metropoliteno policijos skyriu. Jų jurisdikcijai priklausė
Birmingamas, Koventris, Vulverhamptonas ir Juodasis Kraštas.
Vienas iš dešimties vietinių policijos padalinių Heilsovenas
priklausė Dadlio policijai ir buvo viena iš keturių nuovadų, kurioms
vadovavo vyresnysis inspektorius Jangas.
Heilsovenas nebuvo didžiausia nuovada, bet Kima jokios kitos
nenorėjo.
— Kas, po velnių, nutiko? — paklausė ji budinčio seržanto. Šis
akimirksniu nuraudo.
— Danas. Jam atsitiko nedidelis... a... nemalonumas.
Kimos nuojauta neapgavo. Kažkas iš tikro buvo toks kvailas.
— Kiek nemalonus nemalonumas?
— Lūžusi nosis.
— Jėzau, Frenkai, pasakyk, kad mėgini paneigti teoriją, esą aš
neturiu humoro jausmo.
— Jokiu būdu, ponia.
Ji tyliai nusikeikė.

— Kas?
 — Du konstebliai. Vailis ir Dženksas.
Kima pažinojo juos abu. Pagal policijos darbuotojų amžių jie buvo
skirtingose pusėse. Vailis policijoje dirbo trisdešimt dvejus metus, o
Dženksas — vos trejus.
— Kurjie?
— Persirengimo kambaryje, p...
— Dar kartą pavadinsi mane ponia, Frenkai, ir aš prisiekiu...
Kima nebaigė sakinio. Užsiregistravusi pasuko koridoriumi
Jos pusėn ėjo
į kairę.
du visuomeniniai policininkai. Pamatę detektyvės veido
išraišką, jie išsiskyrė kaip Raudonoji jūra prieš Mozę, praleisdami ją.
Nepasibeldusi Kima įsiveržė vyrų persirengimo kambarį ir ėjo
į

palei labirinto principu išdėliotas spinteles, kol pasiekė savo tikslą.

Vailis, susikišęs rankas į kišenes, stovėjo prie atidarytų spintutės
durelių. Dženksas, rankomis susiėmęs galvą, sėdėjo ant suoliuko.
— Kąjūs, po velnių, galvojote?! — suriko Kima.
Prieš pažvelgdamas į ją, Dženksas pakėlė akis į Vailį. Šis gūžtelėjo
ir nusuko akis. Tad vaikinas liko vienas aiškintis.
— Labai atsiprašau... tiesiog nesusilaikiau... turiu duk-rą...
negalėjau...
Kima sutelkė dėmesį į Dženksą.
— Vaikų turi pusė prakeiktos komandos, dieną naktį dirbusios,
kad pričiuptų tą išperą. — Ji žengtelėjo žingsnį
jo, prikišdama veidą artyn. — Ar bent suvoki, ką padarėte? Kuo
į priekį ir palinko virš

rizikavote?
Dženksas vėl pažvelgė į Vailį, kuris, nors ir nutaisė skausmingą
veido išraišką, į kolegos žvilgsnį neatsakė.
— Viskas vyko taip greitai... nežinau... o, Dieve...
 — Na, tikiuosi, pasiutusiai gerai trinktelėjote, nes kai protingasis
advokatas ištrauks
tą tipą iš areštinės dėl policininkų smurtavimo, tai
bus vienintelė bausmė, kurią šitas išsigimėlis bus gavęs.
Dženksas rankomis susiėmęs purtė galvą.
— Jis tik paslydo ir nugriuvo... — nelabai įtikinamai tarė Vailis.
— Kiek kartų?
Uždarę spintutės dureles, pareigūnas žiūrėjo į šalį.
Jiįsivaizdavo Leonardą Daną. Kaip jis mojuoja atsisveikindamas
ranka ir šypsodamasis išeina iš teismo salės. Vėl laisvas tvirkinti.
Kima mąstė, kiek valandų jos komanda dirbo prie šios bylos.
Niekas negalvojo apie pamainas. Net Dosonas nevėluodavo.
Visai grupei teko dirbti prie įvairių bylų, pradedant užpuolimais,
lytiniais nusikaltimais ir baigiant netyčiniais gyvybės atėmimais bei
žmogžudystėmis, ir kiekvieną bylą kuris nors iš komandos priimdavo
asmeniškai. Tačiau šių dviejų mergaičių skriaudą jie visi priėmė
asmeniškai.
Dosonas turėjo dukrytę, dar kūdikį, kažkaip sugebėjusią užkariauti
jo meilę, kitais atvejais skurdžiai dalijamą. Brajentas turėjo paauglę
dukrą, na o Kima... septyneri globos namai nieko nepalieka be randų.
Jie niekada nė minutei nepamiršdavo šios bylos, nei darbe, nei
namuose. Ne darbo metu juos persekiodavo mintis, kad mergaitės
tarsi spąstuose priverstos gyventi tame name su savo vadinamuoju
tėtušiu, kad kiekviena jų ne darbe praleista minutė ilgino dviejų
nekaltų mergaičių kančias. Ši mintis buvo tikrai geras akstinas
nesiskųsti ilgomis darbo valandomis.
Kima pagalvojo apie jauną mokytoją, radusią savyje drąsos pranešti
apie savo įtarimus pareigūnams. Ji rizikavo profesine reputacija ir
išstatyti save aplinkinių pajuokai, bet
ji vis tiek išdrįso.
 Dabar Kimai iki vėmimo suko vidurius vien pagalvojus, kad viskas
veltui.
Ji perliejo nuožmiu žvilgsniu ir vieną, ir kitą pareigūną, tačiau abu

žiūrėjo į šalį.
— Ar kuris nors galite pasiteisinti?
Net pačiai sau Kima skambėjo kaip mokyklos direktorė, užkūrusi
pirtį dviem mokiniams, kad šiedu įkišo varlę į jos rašomojo stalo
stalčių.
Detektyvė vėl prasižiojo, bet netgi ji negalėjo daugiau rėkti
matydama tuos nenusakomos nevilties kupinus veidus.
Paskutinį kartą pašventinusi policininkus nuožmiu žvilgsniu, ji
pasisuko ant kulno ir nužingsniavo prie durų.
— Ponia, ponia... sekundę luktelėkite.
Atsisukusi ji pamatė atskubantį Vailį. Kiekvienas žilas plaukas,
kiekvienas jo treniruoto liemens colis buvo įgytas per ilgus tarnybos
policijoje metus.
laukė sukryžiavusi rankas.
Ji

— Tik... tik norėjau paaiškinti, — Vailis mostelėjo galva

persirengimo kambario pusėn. — Jis negalėjo susivaldyti, mėginau
stabdyti, bet jis buvo greitesnis. Suprantate, kartą mes ten buvome
jį
nuvykę... anksčiau. Gavome pranešimą apie buitinį smurtą, jis
siautėjo... Mes pamatėme mergaites... susigūžusias ant sofos.
Dženksas... Bandžiau paaiškinti, kad negalėjome žinoti... negalėjome
sustabdyti...
Kima suprato jo neviltį. Bet, po velnių, galiausiai jiems pavyko tą
šunsnukį pričiupti.
— Kas bus Dženksui? Jis geras policininkas.
— Geri policininkai nedaužo įtariamųjų, Vaili.
 Nors ir pačiai ne kartą yra knietėję. Ji troško, kad kiekvienoje
teismo salėje būtų įrengtos durelės, pro kurias vaikų prievartautojai
būtų siunčiami
į specialiai jiems skirtą vietą pragare.
Vailis susigrūdo rankas
— Suprantate... man
įkišenes.
liko viena savaitė iki pensijos 1r...
Aha, dabar ji suprato. Iš tikro, Vailis tik norėjo sužinoti, kaip visas
šis įvykis atsilieps jam.
Kima prisiminė Dosono veidą, jiems nusileidus rūsį Leonardo
į

Dano namuose, kaip juos suparalyžiavo pirmi įrašo vaizdai. Ji

įsivaizdavo, kaip Brajentas skambina savo poniai pasakyti, kad
negalės eiti į teatrą, nes turi dirbti. Prisiminė, kaip Steisė šniurkščiojo
ir lakstė į išvietę. Būdama naujausia komandos narė gabi jauna
detektyvė konsteblė buvo pasiryžusi nerodyti kolegoms savo jausmų
gilumos.
O dabar byla galinet nenukeliauti iki teismo. Prakeikimas.
Kima, žiūrėdama į Vailį, tik papurtė galvą:
— Žinai ką, konstebli, man nusispjaut, kas jums už tai
bus.
 Patenkinta seansu su Ruta Aleksa stovėjo prieš savo diplomus,
kurie taip ramino jos pacientus. Londono medicinos universiteto
bakalauras, Karališkojo koledžo psichiatrijos diplomas, ST-4
sertifikatas ir Specialiojo mokymo diplomas priminė jai labiausiai
varginusius studijų metus. Varginusius ne todėl, kad jai mokslai
sunkiai ėjosi — Aleksos intelekto koeficientas buvo 131, — bet dėl
nuobodžių paskaitų ir bendramokslių bei profesūros kvailumo, kurio
jai sunkiai sekėsi nepastebėti.
Lengviausia jai sekėsi gauti psichologijos daktaro laipsnį. Ir tai
buvo vienintelis diplomas ant sienos, kurį jos pacientai tikrai suprato.
Aleksa nesididžiavo savo popieriniais pasiekimais. Mintyse
niekada neabejojo pasieksianti užsibrėžtus tikslus. Diplomus iškabino
tik dėl vienos priežasties — pasitikėjimo.
viešai
Baigusi studijas, Aleksa ėmėsi antros savo didžiojo plano dalies.
Dvejus metus ji praleido kurdama savo istoriją: rašydama mokslinius
darbus ir bylų analizes iš siauros psichikos ligų srities, kad kuo
greičiau užsitarnautų profesinę pagarbą. Bendraamžių nuomonės
visiškai nepaisė — vienintelė Aleksos motyvacija buvo kuo greičiau
susikurti nekeliančią abejonių reputaciją. Tam laikui, kai bus
pasirengusiiš tikro dirbti. O tai yra dabar.
Per tuos metus Aleksa buvo priversta lyg kekšė parsidavinėti
teisėsaugai, dalyti savo Žinias ir patirtį, teisminio proceso metu
psichologiškai vertinant Žmonijos padugnes. Nepatraukli būtinybė,
atvedusi ją į pažintį su Timu, paaugliu iš žlugusios šeimos. Jis buvo
blogas, piktavalis paauglys, bet gabus padegėjas. Aleksos psichologinis
įvertinimas turėjo galios nuteisti vaikį ilgiems metams suaugusiųjų
kalėjime arba trumpam paguldyti į psichiatrijos skyrių.
Visada mokėdama išradingai naudotis savo gabumais, Aleksa
sudarė su Timu abiem pusėms naudingą partnerystę. Keturis
mėnesius jis praleido Forest Hilo ligoninės psichiatrijos skyriuje, o
išėjęs užkūrė gaisrą, kurio rezultatas — dvi mirtys ir stambus
palikimas, padėjęs įrengti privatų kabinetą, kuriuo Aleksa iki šiol
negali atsidžiaugti. Kur ji gali rinktis, kokį subjektą gydyti. Ačiū,
mama ir tėti.
Vėlesnė Timo savižudybė užtikrino, kad visi palaidi galai, jam
išėjus, liko sumesti
Per tuos metus
į vandenį.
jinieko nedarė veltui. Kiekvienas pacientas atliko
savo vaidmenį, Aleksai kuriant savo požiūrį į emocijų valdomus
žmones, jų stiprybes, motyvacijas, bet visų svarbiausia — pažįstant jų
silpnybes.
Kartais ją draskydavo troškimas baigti tyrinėjimus, bet laiko
tinkamumą valdė du esminiai faktoriai.
Pirmas faktorius — apsaugos tinklo sukūrimas. Aleksos susikurta
nepriekaištinga reputacija vėliau vers abejoti bet kokiu jai pateiktu
kaltinimu
ar įtarimu dėl nusikalstamos veikos.
Be to, Aleksa kantriai laukė, kol atsiras tinkami kandidatai. Jos
eksperimentui reikėjo lengvai valdomų žmonių, nesąmoningai
trokštančių pasielgti nedovanotinai. Subjekto psichinė sveikata turėjo
būti nepriekaištinga, bet su polinkiu į „nutrūkimą“, kurį prireikus
Aleksa galėtų valdyti.
 Nuo pat susitikimo pradžios Aleksa žinojo, kad Ruta Vilis — puiki
kandidatė jos tyrimui. Aleksa matė, kaip moteris trokšta susigrąžinti
savo gyvenimo kontrolę. Vargšė mažytė Ruta net pati nežinojo, kaip
jai reikia baigti visą tą reikalą. O Aleksa žinojo — ir tai buvo vienintelis
svarbus dalykas. Mėnesiai kantrybės privedė ją prie šios akimirkos.
Prie finalo.
Jipasirinko subjektą, kurio kaltinimai, jei kas nors nepavyktų, būtų
lengvai atmesti. Aleksa užtruko, kol įsitikino, kad jai negali
nepasisekti. Pasitaikydavo ir kitų galimybių, kitų individų, kovojusių
už privilegiją būti išrinktiems, bet galiausiai Ruta liko ta vienintelė.
Kiti pacientai buvo nesvarbūs, tik priemonė tikslui pasiekti. Jiems
teko malonumas užtikrinti Aleksai pavydėtiną gyvenimo būdą, kol ji
užsiiminėjo tikruoju darbu.
Aleksa praleido daugybę valandų linkčiodama, ramindama savo
pacientus bei gailėdama jų, o mintyse sudarinėdama pirkinių sąrašą
ar apmąstydama kitą savo plano dalį. Ir visa tai už tris šimtus svarų
per valandą.
Jos „BMW Z4“ nuomą apmokėjo vyriausiojo konsteblio žmona,
kurią kankino streso sukelta kleptomanija. Aleksai patiko automobilis,
todėl vargu ar ši pacientė greitu laiku pagis.
Dviejų tūkstančių svarų nuomos mokestį už jos trijų aukštų
Viktorijos stiliaus namą Heglyje mokėjo nekilnojamojo turto agentūrų
tinklo savininkas, kurio sūnus triskart per savaitę pas ją gydėsi nuo
paranojinio persekiojimų komplekso. Keli taikliai parinkti žodžiai,
atsitiktinai ištarti ligotam įsitikinimui sustiprinti, reiškė, kad vaikinui
irgi nusimato lėtas gijimas.
Ji sustojo ties portretu, išdidžiai kabančiu virš židinio. Aleksai

patiko žiūrėti į jo šaltas, bejausmes akis ir spėlioti, ar jis ją būtų

supratęs.
Tai buvo sodrus aliejinių dažų paveikslas, kurį Aleksa buvo
užsakiusi nutapyti pagal nespalvotą grūdėtą nuotrauką vienintelio
savo protėvio, kuriuo bent kiek didžiavosi.
Dėdė Džekas, kaip Aleksa mėgo jį vadinti, buvo keliaujantis
prekeivis, tačiau 1870 metais jis išgarsėjo kaip budelis. Skirtingai nei
Boltono miestas su Bilingtonais, ar Hadersfildas su Pjerpontais,
Juodasis Kraštas neturėjo savos dinastijos, kuriai buvo skirta atlikti
šias šiurpias pareigas, ir dėdė Džekas visai atsitiktinai ėmėsi šio
amato.
Už atsisakymą išlaikyti savo šeimą dėdė Džekas sėdėjo Stafordo
kalėjime, kai jame lankėsi Viljamas Kelkraftas, ilgiausiai dirbantis
budelis, į asmeninę sąskaitą įsirašęs 450 pakartų vyrų ir moterų.
Tą konkrečią dieną Kelkraftas atvyko į kalėjimą dvigubai
egzekucijai, todėl jam reikėjo savanorio pagalbininko. Dėdė Džekas
buvo vienintelis pasisiūlęs kalinys. Kelkraftas dažniausiai rinkdavosi
korimą pakabinant, kai auka ilgai kankinasi, todėl jam reikėjo
padėjėjo, kuris, įsistvėręs pasmerktojo kojų, temptų jas žemyn, taip
paspartindamas mirtį.
Dėdė Džekas tądien atrado savo pašaukimą ir nuo tada keliaudavo

po kraštą kaip budelis.

Stovėdama prieš portretą, Aleksa jausdavo ryšį, savotišką artumą
tolimam giminaičiui. Ji nusišypsojo kietam, bejausmiam dėdės veidui.
— O, kad viskas būtų taip paprasta, kaip tavo dienomis, dėde
Džekai.
Aleksa atsisėdo už stalo kampe. Pagaliau jos magnus opus prasidėjo.
Prasidėjo kelionė, ieškant atsakymų į visą gyvenimą jai ramybės
nedavusius klausimus.
 Išleidusi ilgą pasitenkinimo atodūsį, Aleksa atidarė stalčių ir
išsiėmė popieriaus bei Mont Blanc rašiklį. Atėjo laikas atsipūsti.
Brangioji Sara, pradėjo ji.
 Ruta Vilis stovėjo parduotuvės durų šešėlyje, žvilgsnį įbedusi į
parką. Nuo žemės pėdomis kilo šaltis 1r geležiniu virbu smigo į
blauzdas. Aplink tvyrojo šlapimo smarvė. Iš šiukšliadėžės kairėje virto
šiukšlės. Mėtėsi tušti traškučių pakeliai ir nuorūkos.
Vizualizacijos pratimas Rutos galvoje skambėjo aiškiai kaip
krištolas. Aleksa buvo šalia.
„Tu nesigūži tamsoje, nesi įsibaiminusi.“
Jinebijojo. Tik nervingai laukė. Pastarąjį kartą panašiai jautėsi
laukdama A lygio egzaminų rezultatų. Tada, kai dar buvo tikras
žmogus.
„Nesibaimini jo, išeinančio iš baro, tik lauki, kada pasirodys.“
Ar ir jis taip jautėsi tą naktį, kai atėmė iš jos šviesą? Ar jis virpėjo iš
susijaudinimo, stebėdamas, kaip ji išeina iš parduotuvės? Ar jis jautė,
kad tai yra teisėta — taip, kaip dabar ji jautė visu kūnu?
Žmogaus figūra išniro pro žemutinius parko vartus ir sustojo ties
perėja. Gatvės žibintas apšvietė vyrą su šunimi. Automobiliai
nevažiavo, bet žmogus su šunimi palaukė pėsčiųjų signalo, kada galės
eiti per dvipusio eismo kelią. Laikosi taisyklių.
„Nesi auka. Jautiesi stipri, teisi, pasitikinti savimi.“
Žmogus, susilyginęs su ja, stabtelėjo. Ruta sustingo. Už dešimties
pėdų vyras pasilenkė, kairiu padu užmynė šuns pavadėlio galą ir
tvirčiau persirišo dešinio bato raištelį. Taip arti. Šuo pažvelgė į jos
pusę. Ar jis ją mato? Ruta nežinojo.
 „Pasitiki savimi. Valdai padėtį.“
Sekundės dalį jai knietėjo pulti, įvaryti virtuvinį peilį jam į nugarą
ir stebėti, kaip jis parkrenta veidu žemyn. Tačiau susilaikė.
Vizualizacijos pratimas kulminaciją turėjo pasiekti skersgatvyje. Ji
privalo laikytis plano. Tik tada taps laisva. Tik tada atgaus šviesą.
„Esi tiesiog vieniša moteris, einanti už suaugusio vyriškio ir visai jo
nebijanti.“
Išžengusi iš šešėlio, Ruta nusekė vyriškį, per keletą žingsnių
atsilikdama nuo jo. Jos sportbačiais apautų kojų begarsius žingsnius
užgožė dviejų kelyje lenktyniaujančių automobilių kriokimas.
Skersgatvyje jo žingsniai aidėjo garsiau. Pajutęs kažką už nugaros,
vyriškis įsitempė, bet neatsisuko. Jis sulėtino žingsnį, tarsi
tikėdamasis, kad pėsčiasis jį pralenks. Bet Ruta nepralenkė.
„Apsiausto kišenėje laikai suspaudusi peilį.“
Skersgatvio viduryje, tiksliai toje vietoje, kur ir įsivaizdavo, Ruta

į
paspartino žingsnį taktą pagreitėjusiam širdies plakimui.
— Atsiprašau, — Ruta ištarė Aleksos jai parengtus žodžius,
stebėdamasi savo balso ramumu.
Vyriškis, išgirdęs moters balsą, atsipalaidavo ir šypsodamasis
atsisuko. Ir padarė didelę klaidą.
— Ar žinote, kiek dabar valandų? — paklausė Ruta.
Pamačius jo akis, Rutos veidas nepasikeitė. Jis išprievartavo ją iš

Į
nugaros, todėl jo veido bruožai mažai ką reiškė. išgyventą siaubą ją
grąžino garsas. Po pasivaikščiojimo su šunimi vyriškis sunkiai
kvėpavo. Toks pat alsavimas skambėjo Rutai ausyse nuo to laiko, kai
jis plėšė ją pusiau.
Dešine ranka jis atsmaukė striukės rankovę ir pažiūrėjo į laikrodį.
— Regis, pusė...
 Peilis lengvai susmigo jam į pilvą, perskrosdamas mėsą, raumenis
ir pulsuojančius vidaus organus. Rutai patraukus peilį aukštyn,
geležtė atsitrenkė į kaulą. Ji toliau lėtai suko peilį, maldama vyriškio
vidurius tarsi virtuviniu smulkintuvu. Pagaliau Rutos ranka palietė jo

ir
pilvą peilis gilyn nebelindo.
„Ir vėl jauti jo kūną prie savojo, bet šiuokart tai vyksta pagal tavo
taisykles.“
Ruta, ištraukdama geležtę iš vyriškio pilvo, pajuto, kaip ją užlieja
pasitenkinimas. Peilio dūris ir sukimas, įveikiantis pasipriešinimą, jai
suteikė malonumo.
„Žiūrėdama į kraujo klaną aiškiai suvoki, kad jis nebegali tavęs
valdyti.“
Dešine ranka spausdamas žaizdą, vyriškis ėmė svirduliuoti.
Kraujas tryško jam pro pirštus. Jis stipriau prispaudė ranką. Paklaikęs
pažvelgė žemyn, paskui — jai į akis ir vėl žemyn, tarsi mėgindamas
susieti du nesuderinamus dalykus — moterį šalia ir žaizdą pilve.
„Susigrąžini galią valdyti savo likimą. Susigrąžini šviesą.“
Jis
ėmė
greitai mirksėti, po akimirkos plačiai atsimerkė ir nurimo.
Rutai atgijo visi pojūčiai. Ji išgirdo, kaip skersgatvio gale griausmingai
pravažiavo sunkvežimis. Tas garsas tarsi uždegė jai ausis. Į nosį
plūstelėjo sodraus metalo kvapas, ir jos skrandis susitraukė. Šuo
inkštė, bet nebėgo.
„Susigrąžini galią valdyti savo likimą. Susigrąžini šviesą.“
Ištraukusi peilį, Ruta vėl jį įsmeigė. Antrasis įsiskverbimas nebuvo
toks gilus, bet nuo smūgio vyriškis žingtelėjo atgal. Jo galvai
atsitrenkus
į betoninę sieną, pasigirdo šleikštus trakštelėjimas.
„Susigrąžini galią valdyti savo likimą. Susigrąžini šviesą.“
 Kažkas buvo ne
taip. Ji praleido esminę detalę. Vizualizacijos metu
jos kūnas buvo prisipildęs ramuma ir rimtimi.
Palinkusi virš susmukusio kūno, Ruta dar kartą dūrė. Vyriškis
sudejavo, taigi ji dar kartą įsmeigė peilį jam į žaizdą.
Ruta spyrė jam į kairę koją.
— Kelkis, kelkis, kelkis! — klykė ji, bet jo koja nejudėjo, kaip ir visas
kūnas.
„Susigrąžini galią valdyti savo likimą. Susigrąžini šviesą.“
— Kelkis, šūde!
Nusitaikiusi, spyrė jam į šoną. Iš vyro burnos pasipylė kraujas.
Akys iššoko iš orbitų ir kūnas ėmė tampytis lyg nuprotėjusio
žinduolio. Šuo lakstė aplink savo šeimininką, nežinodamas ką daryti.
Rutos skruostais ašaros tekėjo upeliais ir tiško ant žemės.
— Atiduok, šūdo gabale. Atiduok, nuokruša, — reikalavo ji.
Kūnas nurimo. Skersgatvyje stojo tyla.
Ruta atsistojo visu ūgiu. Kraujui tarsi dažams plūstant iš

ji
bejausmio vyriškio kūno, laukė.
Kur palengvėjimas?
Kur jos išsigelbėjimas?
Kur, po velnių, jos šviesa?
Sulojo šuo.
Ruta Vilis apsisuko ir pasileido bėgti į savo gyvenimą.
 Viskas prasidėjo nuo kūno, pamanė Kima, išlipdama iš savo „Golf
GTI“.
— Vos jo
nepritrėškei, viršininke, — pasakė Brajentas apie atšokusį
nuo jos automobilio kapoto uniformuotą pareigūną.
— Buvau per mylią nuojo.
Pralindusi pro policijos juostą, Kim nužingsniavo link baltą
palapinę apspitusių žmonių, vilkinčių šviesą atspindinčiomis
liemenėmis. Erškėčių kelias — pagrindinis dvipusio eismo kelias,
jungiantis Lajų su Dadlio miestu.
Vienoje kelio pusėje stovėjo gyvenamieji namai ir vešėjo parkas.
Kitoje pusėje glaudėsi sporto salė, mokykla ir Tornso baras.
Kovo viduryje dieną termometro stulpelis jau šoktelėdavo aukštyn,
tačiau saulei nusileidus, tamsa pargindavo gyvsidabrį atgal į vasario
ribas.
Brajentui laukiant jųdviejų kredencialų patvirtinimo, Kima,
nekreipdama į nieką dėmesio, nužygiavo prie kūno. Tamsus griovys
ėjo palei sublokuotus namus, išsirikiavusius iki Amblkoto, vienos
geresnių Brajerlio kalvos dalių.
Į kairę nuo keliuko plytėjo žemės plotas, apaugęs žole ir apdergtas

šunų išmatomis, 0 šiuo metu trypiamas nusikaltimą tiriančių

pareigūnų ir automobilių dirbtuvės darbininkų.
Įžengusi
Kitsas, jos
į baltą, nuošalumą užtikrinančią palapinę,
mėgstamiausias patologas, stovėjo
Kima sudejavo.
palinkęs virš kūno.
 — Aha, detektyve inspektore Stoun. Seniai matėmės, —
pasisveikino jis net nežvilgtelėjęs.
— Praeitą savaitę matėmės, Kitsai, per savižudės skrodimą.
Jis pažiūrėjo į ją Ir papurtė galvą.
— Negali būti, matyt, būsiu užblokavęs. Taip žmonės užblokuoja
trauminius išgyvenimus, supranti? Taip veikia savisaugos
mechanizmas. Pakartok, kuo tu vardu?
— Brajentai, prašau, pasakyk Kitsui, kad visai nejuokinga.
— Negaliu meluoti žmogui
į
akis, viršininke.
Kima pakratė galvą
ir
jiedu abu nusišiepė.
Kitsas buvo smulkus vyrukas glotnia galva ir smaila barzdele. Prieš
kelis mėnesius netikėtai mirė jo žmona, su kuria nugyveno trisdešimt
metų, ir
Kitsas gedėjo daug stipriau, nei kada nors būtų prisipažinęs.
Kartkartėm Kima jos pasišaipyti. Bet tik retkarčiais.
leisdavo jam iš
Ji pasisuko borderkolių
į veislės šunį, kantriai sėdintį šalia savo ant
žemės tįsančio šeimininko.

— Kodėl šuo vis dar čia?

— Liudytojas, viršininke, — gudriai tarstelėjo Brajentas.
— Brajentai, neturiu nuotaikos tavo...
— Ant kailio užtiškę kraujo, — pasakė Kitsas.
Pažiūrėjusi iš arčiau, ant priekinės letenos Kima pamatė kraujo
dėmes. Dabar ji
sutelkė visą dėmesį į svarbiausią dalyką nusikaltimo
vietoje — kūną. Vyriškis buvo baltasis, pradėjęs ar įpusėjęs ketvirtą
dešimtį, aptukęs, dėvėjo džinsus ir
baltus marškinėlius, nuskalbtus iki
cigarečių pelenų spalvos. Marškinėlių priekis buvo nusidažęs skaičiai
raudonai ir
skylėtas. Vyras gulėjo ant nugaros, po juo telkšojo kraujo
bala.
 Nukentėjusysis vilkėjo vidutinės kokybės odinę striukę, aiškiai
nesueinančią jam per pilvą. Užsisegti užtrauktuką būtų buvusi jo
neįgyvendinama svajonė. Kažkas buvo padovanojęs tą striukę Kalėdų
proga iš aklos meilės, neįvertinusios jo stuomens, — veikiausiai
motina. Nuo aštraus daikto drabužis nesuteikė jokios apsaugos.
Per ilgus plaukus buvo pašarmojusi žilė. Švariai nuskustame veide

vis dar atsispindėjo nuostaba.

— Nužudymo įrankis?
— Dar nieko, — atsakė Kitsas atsisukdamas.
Kima pasilenkė ir susižvalgė su teismo fotografu. Šis linktelėjo,
patvirtindamas, kad nufotografavo kūną, kaip jam reikėjo. Paskui

Ji atsargiai
į
detektyvė inspektorė sutelkė dėmesį šunį.
atsmaukė kruvinus marškinėlius. Auka neteko
didžiumos kraujo nuo vieno pagrindinio dūrio.
— Spėju, kad ta viršutinė žaizda buvo mirtina, — pridūrė Kitsas. —
Ir kol nepaklausei, pasakysiu, kad nudurta virtuviniu peiliu, penkių
šešių colių kriaunomis.
— Turėtų būti netoli, — tarė Kima
į
nieką nesikreipdama.
— Kodėl taip manai? Jis galėtų būti numestas bet kur. Žudikas
galėjo jį pasiimti.
Kima papurtė galvą.
— Žudikas galėjo būti suplanavęs užpulti: vėlyvas vakaras, tamsus
skersgatvis, tačiau juntamas įtūžis. Užpuolimas nebuvo šaltakraujis.
Praėjus pirmam įniršiui, žudikas padarė dar tris žaizdas, tarsi sakytų
„taip ir lik negyvas“.
Ji toliau spoksojo į lavoną, jausdama užpuolimą lydėjusį įniršį, tarsi
šis dar tvyrotų ore.
Pakėlusi galvą, Kima paklausė:
 — Užpuldamas žudikas buvo apakęs iš įniršio, bet kas atsitiko po
to, kai adrenalino banga nuslūgo?
Brajentas sekė jos minčių logika.
— Suvoki, ką padaręs, matai, ką laikai rankoje, taigi nori kuo
greičiau atsikratyti tave su nužudytuoju siejančio daikto.
— Žudyta buvo labai asmeniškai, Brajentai. Turi prieiti prie aukos
taip arti, kad atstumas tampa intymus.
— Arba tai galėjo būti nepavykęs pasikėsinimas apiplėšti. Prie
kūno neradome piniginės.
Nekreipdama dėmesio į pastaruosius kolegos žodžius, Kima
atsigulė ant žemės lavonui iš kairės. Gulėdama ant šono, jisulygino
savo pėdas su aukos. Šaltas takelio žvyras kando per drabužius.
Kitsas Žiūrėjo ir purtė galvą.
— Matai, Brajentai, kasdieną po naujieną.
— Kitsai, tu
tikrai nieko nesupranti.
Kima nekreipė į juodu dėmesio. Jiužsimojo ir tarsi smeigė,
nubrėždama smūgio trajektoriją, besibaigiančią ties krūtinkaulio
viduriu. bandė priderinti rankos nubrėžiamą linkį prie esamos
Ji

žaizdos, tačiau kampas buvo netinkamas. Pasislinkusi žemyn, vėl

mėgino nustatyti smūgio trajektoriją, bet suklydo per colį ar du. Dar
kartą pasislinkusi vos vos žemyn, Kima užsimerkė, kad nematytų
nustebusių kolegų žvilgsnių. Jai nerūpėjo, ką jie mano.
Ji pagalvojo apie Deizę Dan, stovinčią to šlykštaus rūsio viduryje.
Kima įsivaizdavo išsigandusį, drebantį vaiką, aprengtą tėvo parinktais
drabužėliais. Šįkart ji smogė su įniršiu. Su įniršiu Žmogaus,
pasiruošusio žudyti. Atsimerkusi palinko į priekį. Smilių buvo įbedusi
tiesiai
į žaizdą.
 Pasižiūrėjusi į pėdas, Kima pamatė, kad jos nebebuvo vienoje
linijoje. Jai reikėjo pasislinkti žemyn per gerus keturis ar penkis
colius, kad atsidurtų pozicijoje, patogioje smūgiuoti, atitinkančioje
žaizdos trajektoriją.
Pakilusi nuo žemės, Kima nusivalė dulkes nuo džinsų.
Apskaičiavusi skirtumą pagal savo ūgį, padarė išvadą:
— Žudikas negali būti aukštesnis kaip penkios pėdos ir trys ar
keturi coliai.
Kitsas nusišypsojo ir pasiglostė barzdelę.
— Žinai, Brajentai, jei nuo „Carlsbergo“ pasidarytum detektyvu...
— Ką dar turėčiau žinoti? — paklausė Kima, sukdama palapinės
išėjimo link.
— Kol deramai neapžiūrėjau, nieko negaliu pasakyti, — atsakė
Kitsas.
Kima apžvelgė nusikaltimo vietą. Pareigūnai ieškojo įkalčių,
konstebliai vaikščiojo nuo durų iki durų, apklausinėdami kaimynus,
greitosios pagalbos medikai laukė, kol galės išvežti kūną. Jos čia
nebereikėjo. Ji sužinojo viską, ko norėjo. Dabar teks viską sudėti į
krūvą ir nustatyti, kas čia šįvakar įvyko. Netarusi nė žodžio, ji
nėrė iš
palapinės ir
praėjo pro du pareigūnus, saugančius skersgatvio galą.
Nuėjusi dešimt pėdų, Kima išgirdo juos tarpusavyje šnabždantis.
Kai ji staiga sustojo, Brajentas vos neįsirėžė jai į nugarą. Kima

apsisuko ir
grįžo atgal.
— Kas yra, Džarvisai? — Kima stovėjo prieš detektyvą seržantą į
kišenes susigrūdusi rankas. Šis teikėsi nurausti. — Gal malonėtumėte
pakartoti, ką vos prieš akimirką sakėte? Manau, Brajentas neišgirdo.
Aukštas, lyg nendrė liaunas pareigūnas papurtė galvą.
— Aš ne...
 Kima pasisuko į Brajentą.
— Detektyvas seržantas Džarvisas ką tik mane pavadino šalta kale.
— Ot, velnias...
Jitoliau kalbėjo Brajentui:
— Ta prasme, netvirtinu, kad jo vertinimas visiškai išgalvotas, bet
norėčiau, kad jis pasiaiškintų. — Kima pasisuko į Džarvisą, kuris
dabar žingtelėjo atgal. — Taigi, prašau tęsti.
— Aš kalbėjau ne apie...
— Džarvisai, daug labiau jus gerbčiau, jei turėtumėte ganėtinai
tvirtą stuburą, kad pagrįstumėte šiuos savo žodžius.
Detektyvas seržantas nieko neatsakė.
— Ką norėtumėte kad daryčiau? Paplūsčiau ašaromis dėl
nutrūkusios gyvybės? Norėtumėte, kad apraudočiau jo mirtį?
Melsčiausi? Gedėčiau, kad toks puikus žmogus išėjo? O gal man vis
dėlto derėtų sudėti visus įkalčius bei užuominas
tai padarė?
į
krūvą ir surasti, kas

Kima Žiūrėjo tiesiai jam į akis. Seržantas nusuko žvilgsnį.

— Atsiprašau, ponia. Man nederėjo...
Kima neišgirdo viso atsiprašymo, kadangi jau ėjo šalin.
Prie užtvaros ją pasivijo Brajentas. Kima pralindo pro juostą ir
stabtelėjo.
Ji pasisuko
į
vieną
iš
konsteblių.
— Ar kas nors gali pasirūpinti šunimi?
Brajentas nusižvengė:
— Jėzau, viršininke, kai tik pagalvoju, kad pažįstu tave...
— Kas yra?
— Konstebliai sutrikę dėl įkalčių stokos, naujokai žiaukčioja nuo
pirmąkart matomo smurto, ką tik detektyvui seržantui buvo
sumaigyti kiaušai, o tu čia rūpiniesi prakeikto šuns gerove.
 — Šuo nebuvo to suplanavęs. O visi kiti turėjo žinoti, kaip bus..
Brajentas įsėdo į mašiną
ir patikrino saugos diržą, dukart.
— Pralinksmėk, gal tai ir nebus nevykęs badymas apiplėšti.
Kima tylėdama nuvairavo tolyn nuo įvykio vietos.
— Matau iš veido. Atrodai taip, lyg kas būtų pavogęs tavo Barbę ir
nusvilinęs jai plaukus.
— Niekada neturėjau Barbės, o jei ir būčiau turėjusi, pati būčiau
nusvilinusi.
— Juk supranti, ką sakau.
Kima nesuprato, ką Brajentas turi galvoje, bet jis buvo vienintelis
detektyvas, galėjęs taip pasakyti nenubaustas.
Išsiėmęs ledinukų maišelį iš striukės kišenės, Brajentas ištiesė
Kimai, bet ši atsisakė.
— Tikrai turėtum pasistengti mažinti, — priminė Kima, pasklidus
mėtų kvapui.
Brajentas įjunko į ypač stiprius kosulį malšinančius ledinukus, kai
metė rūkyti po keturiasdešimt cigarečių per dieną.
— Žinai, jie padeda man mąstyti.
— Tokiu atveju apsiribok keliais.
Skirtingai nei Brajentas, Kima buvo įsitikinusi, kad čia ne
paprastas apiplėšimas, todėl liko atsakyti
kodėl.
į klausimus kas, kada, kaip ir

Kaip buvo paprasta — smogta penkių šešių colių geležte, kaip ji

manė. Kada — bus nustatyta artimiausiu metu per skrodimą. Lieka
kas ir kodėl.
Nors nustatyti kodėl buvo itin svarbu nusikaltimo tyrimui, Kima
nelaikė to esmine galvosūkio detale. Tai buvo vienintelis elementas,
kurio negalima moksliškai patvirtinti. Pagal pareigas ji privalėjo
nustatyti kodel, bet mažiausiai jai rūpėjo tai suprasti.
Kima prisiminė vieną savo ankstesnių bylų, kurią tyrė būdama
detektyvė seržantė, kai pėsčiųjų perėjoje moteris, triskart viršydama
leistiną girtumo normą, partrenkė vaiką. Septynmetis mirė baisiai
lėta mirtimi nuo vidinių sužalojimų, kuriuos patyrė pakibęs ant
moters džipo priekinio rėmo. Paaiškėjo, kad tądien moteriai buvo
diagnozuotas kiaušidžių vėžys ir ji visą popietę praleido alinėje.
Pastaroji informacija Kimos niekaip nepaveikė, kadangi faktas
nepasikeitė. Moteris pasirinko prisigerti, ji pasirinko sėstis prie vairo
girta, 1r todėl septynmetis berniukas mirė.
Jei supranti kodėl, iš tavęs tikimasi susitapatinimo, supratimo ir
atleidimo, kad ir koks būtų įvykdytas žiaurus veiksmas.
O kaip rodė Kimos praeitis, ji nebuvo iš lengvai atleidžiančiųjų.
 Pusę antros nakties Kima perėjo per bendrąjį kambarį, kuriame
sėdėjo keli policijos konstebliai, visuomeniniai policininkai ir
personalo darbuotojai.
— Gerai, kad atėjai.
Kiti du likę jos komandos nariai jau sėdėjo savo vietose. Neturėjo
daug laiko atsigauti po Dano bylos, bet būtent taip jos komanda dirbo.
Kambaryje stovėjo poromis vienas priešais kitą sustumti stalai.
Kiekviena darbo vieta su kompiuteriu ir įvairiausiais bylų segtuvais
buvo tarsi veidrodinis atspindys esančios priešais. Tris vietas buvo
užėmę nuolatiniai darbuotojai, o ketvirtoji liko tuščia, kai prieš dvejus
metus buvo sumažinta etatų. Kima verčiau trindavosi čia, negu
sėdėdavo savo kabinete.
Erdvė su jos vardu ant durų, žinoma kaip Akvariumas, buvo ne kas
kita, kaip dešinysis kambario kampas, atitvertas plastikinėmis
plokštėmisir stiklu.
— Labas rytas, viršininke, — žvaliai pasisveikino detektyvė
konsteblė Vud.
Pusiau anglė, pusiau nigerietė Steisė ant savo stalo laikė kortelę su
užrašu „Dadlis amžinai“. Jos trumpai pakirpti plaukai natūraliai
garbanojosi. Veido oda iršvelnūs bruožai derėjo prie jos stiliaus.
O štai detektyvas seržantas Dosonas atrodė tarsi ką tik būtų atėjęs
iš pasimatymo su karšta panele. Dosonas buvo gimęs su kostiumu.
Kiti vyrai neatrodo gražiai net ir dėvėdami Armani kostiumą, o kol
detektyvas seržantas buvo jų priešingybė. Daugybė vyro kostiumų
buvo ne iš brangiųjų, bet ant jo gulėdavo lyg nulieti. Paprastai apavas
ir kaklaraištis diktuodavo jo veiklos pobūdį. Eidama prie kavos
aparato Kima pažvelgė žemyn. O taip, Dosonas vėl kažką įsitaisęs,
nors vos prieš kelis mėnesius jo sužadėtinė su kūdikiu priėmė jį atgal į
savo glėbį. Tačiau tai
ne jos reikalas, todėl apie tai negalvos.
— Steise, tu
atsakinga už lentą.
Steisė pašoko ir pagriebė juodą žymeklį.
— Asmenybė nenustatyta. Kadangi prie nužudytojo neradome
piniginės, tenkinsimės tuo, ką žinome: baltasis, vyras, įpusėjęs
ketvirtą dešimtį, žemesnio vidurinio sluoksnio, keturios durtinės
žaizdos, pirmoji mirtina, — Kima nutilo, kad Steisė spėtų užrašyti. —
Dabar turėtume nustatyti veiksmų seką. Ar jis pirma nuėjo į alinę ir
tik paskui neteko piniginės, ar paprasčiausiai išėjo pavedžioti šuns? —
Kima kreipėsi Dosoną: — Kevai, pakalbėk su patruliais, patikrink
į

autobusų tvarkaraščius ir apklausk taksi vairuotojus. Keliu važiuoja

daug mašinų. Gal kas nors ką nors matė. Tegu vakarykštė padavėja
duoda parodymus. Brajentai, peržiūrėk visus pareiškimus dėl
dingusių asmenų.
Kima apžvelgė kambarį. Visi kažką darė.
— Oašeisiu paklausinėti boso.
Peršokdama iškart per du laiptelius, ji užlipo viršun ir įėjo
nepasibeldusi.
Detektyvo vyresniojo inspektoriaus Vudvordo penkių pėdų ir
vienuolikos colių stotas į akis krito net jam sėdint. Nors sėdėjo
išdidžiai pasitempęs, Kima vis tiek pastebėjo raukšleles ant jo
iškrakmolytų baltų marškinių. Tiesa, žvelgdama į iš Karibų salų
kilusio boso odos spalvą niekaip nebūtum pasakęs, kad jam
penkiasdešimt treji. Pradėjęs savo karjerą patruliuojančiu konstebliu
Vulverhamptone, Vudvordas atkaklumu užsidirbo paaukštinimą dar
tada, kai policija nebuvo tokia politiškai korektiška, kokia manė esanti
dabar.
Vudvardo nenuilstama aistra ir pasididžiavimas, automobilių
modeliukai, buvo išrikiuoti lentynoje. Viduryje stovėjo policijos
mašinyčių kolekcija.
Nuo stalo pagriebęs stresą malšinantį kamuoliuką, ėmė jį minkyti
dešine ranka.
— Ką mes turime?
— Labai mažai, pone. Mes tik pradėjome tyrimą.
— Žurnalistai jau skambina. Jiems reikia ką nors duoti.
Kima užvertė akis.
— Pone...
Jis tvirčiau suspaudė kamuoliuką.
— Pamiršk, Stoun. Rytoj aštuntą ryto padaryk spaudos pranešimą:
vyro kūnas ir
taip toliau.
Viršininkas žinojo, kad Kima nekenčia bendrauti su spauda, bet
retkarčiais jis to reikalaudavo. Jos pačios karjeros planai skyrėsi nuo
tų, kokius jai buvo numatęs bosas. Kilimas laipteliais aukštyn reiškė
mažiau tikro policijos darbo. Jei Kima dar pakils kiek aukščiau, jai teks
apsiriboti kodais, taisyklėmis, užpakalių dengimais ir prakeiktomis
spaudos konferencijomis.
Kima prasižiojo ginčytis, bet vos pastebimas viršininko galvos
krustelėjimas ją sustabdė. Ji žinojo, kokius mūšius reikia kovoti, o
kokių — ne.
— Kas dar, pone?
Padėjęs kamuoliuką ant stalo, Vudis nusiėmė akinius.
 — Informuok mane.
— Žinoma, — užtikrino Kima, uždarydama paskui save duris. Argi
ji taip ir nedarė?
Komanda
ją pasitiko
skirtingomis veidų išraiškomis.
— Turime blogą žinią ir gerą, — pranešė Brajentas, atlaikęs jos
žvilgsnį.
— Skelk.
— Gavome patvirtintą aukos tapatybę... ir tau tai nė kiek nepatiks.
10

Aleksa krūptelėjusi nubudo, kai mobiliajame telefone suskambo

„The Beatles“ daina „Esu nevykėlis“. Tai buvo jos asmeninis pokštas
pažymėti skambučiams iš „Hardviko namų“. Bet beveik trečią nakties
toks pokštas neskambėjo labai juokingai.
Ji spoksojo į telefoną, stengdamasi išblaškyti miegus, kol galiausiai
nutildė Džoną Lenoną.
— Alio...
— Aleksa, čia Deividas. Ar gali atvažiuoti?.. — vyro balsas nutilo
tolumoje, bet ji girdėjo jį šaukiant, kad grąžintų Šeiną į bendrąjį
kambarį. — Žiūrėk, įvyko nesusipratimas tarp Šeino ir Malkolmo. Gali
atvažiuoti?
Aleksa susidomėjo:
— Kokio pobūdžio?..
— Erikai, nuvesk Šeiną ir uždaryk prakeiktas duris.
Deividas vos valdėsi. Tolumoje buvo girdėti didelis triukšmas.
— Paaiškinsiu, kai atvažiuosi.
— Jau važiuoju.
Ji apsirengė greitai, bet apgalvotai: išsirinko klubus aptempiančius
bei kulkšnis glostančius džinsus. Užsimetė kašmyro megztuką, jai
pasilenkus į priekį vos atidengiantį iškirptės sritį. Nepakeičiamą
drabužį, kai lankaisi vyrų pilname name.
Lengvas pudros prisilietimas bei putlumo lūpoms suteikiantis
pieštukas užbaigė jos „ką tik iš lovos“ įvaizdį. Skubėdama iš virtuvės
 ji dar pagriebė užrašų knygutę.
stalčiaus
Automobiliu su trijų litrų įpurškimo varikliu skriedama tyliu
medžiais apaugusiu keliu, Aleksa apmąstė savo galimybes „Hardviko
namuose“. Partnerystė buvo tapusi labai vienpusė ir šių ryšių nauda
jai nebeatrodė patraukli.
Aleksa labai atsargiai rinkosi, kam atiduoti
profesinėssavo
patirties dovaną. Viską nuodugniai išnagrinėjus, „Hardviko namai“
pasirodė besą vienintelė vieta, kurios saujelę nevykėlių ji pajėgtų
suvirškinti.
Aleksa norėjo iš ten pasirinkti kandidatų savo tyrimams, bet
neaptikusi tinkamų subjektų, prarado susidomėjimą ir tik naudojosi
jais manipuliacijos technikai tobulinti. O dabar net ir tai ją pradėjo
varginti, pamanė Aleksa, sustojusi įvažoje ir išjungusi variklį. Jautė,
kad netolimoje ateityje jai reikės pamažu
Duris atidarė Deividas, vienintelis
tą įstaigąkiekpalikti.
ją dominantis
nors
individas visame name. Trisdešimt septynerių metų vyras buvo vos
pradėjęs žilti ir ta šarma tik
gilino jo ryškius bruožus. Jis elgėsi taip,
kaip elgiasi žmonės, kurie net nenutuokia, kokie yra patrauklūs
priešingai lyčiai. Dėl jo Aleksa sulaužytų savo „tik vedę vyrai“ taisyklę.
Apie jį Aleksa mažai žinojo — tik kad buvo rimtai susižeidęs kelį
sportuodamas. Neklausė, nes jai nerūpėjo.
Ji taip pat žinojo, kad Deividas kaip įmanydamas stengiasi savo

vyrams padėti susirasti darbą ar įgyti pagrindinį išsilavinimą.

Deividui tie žmonės buvo sielos, kurias reikia gelbėti. Aleksai jie buvo
tyrimų subjektai.
— Kas nutiko?
Jai įėjus Deividas uždarė duris ir Aleksa pajuto, kad nepaisant visų
remontų bei renovacijų, buvę slaugos namai vis dar priminė Dievo
laukiamąjį.
Įėjimą į bendrąjį kambarį saugojo Baris, subjektas, kurį ji prieš
keturis mėnesius buvo atsirinkusi kaip potencialų kandidatą. Deja, jis
lėtai progresavo. Jiedu ilgai kalbėdavosi apie vyro nuoskaudą, kai
žmona
jį išdavė su jo tikru broliu, tačiau Bariui trūko tos paskutinės
neapykanta nebuvo tokia gili, kad paskandintų
paskatos veikti. Jo

sąžinę. O Aleksą galiausiai tik tai ir domino.

Dar vienas nusivylimas.
Aleksa pastebėjo, kad Deividas vertina jos išvaizdą, ir žvelgė į jį
pakankamai ilgai, kad vyras suprastų ją pastebėjus. Deividas nusuko
akis.
— Šeinas ten, — pasakė Deividas nekantraudamas. — Malkolmas
virtuvėje. Šiuo metu turime laikyti juos atskirai. Trumpai tariant,
Šeinui nepavyko nusigauti iki lovos. Jis užmigo priešais televizorių.
Malkolmas išgirdo televizorių veikiant ir atėjo jo išjungti. Jis švelniai
papurtė Šeiną, norėdamas nuvesti jį į lovą. — Deividas stabtelėjo ir
persibraukė ranka plaukus. Aleksa žinojo, kur jis suka. — Šeinas
atsibudo ir sutalžė Malkolmą. Jis virtuvėje. Niekas nelūžo, bet veidas
atrodo kaip košė. Malkolmas šaukiasi policijos, o Šeinas — tavęs.
Aleksa veikiau pajuto, nei išgirdo, kaip už nugaros išdygo jos
„asmens sargybinis“ Dagis. Ji iš rankinės išsitraukė užrašų knygutę su
psichodeliniu piešiniu ant viršelio. Dagis buvo tikrų tikriausias
autistas ir beveik nekalbėjo, bet žavėjosi užrašų knygutėmis.
Norėdama išlaikyti savo įvaizdį, ji kaskart atnešdavo jam naują užrašų
knygutę. Paėmęs Dagis prispaudė ją prie krūtinės ir paėjo kelis
žingsnius atgal.
Dagis buvo šešių pėdų ūgio nerangus vaikinas. Kai jam suėjo
dvylika, šeima vaikio atsisakė, ir visgi jam kažin kaip pavyko išgyventi
 gatvėje, kol Deividas jį aptiko, besiknaisiojantį šiukšlyne. Dienas jis
leisdavo vaikščiodamas mylių mylias palei Dadlio kanalą. Dagis
oficialiai fondui nepriklausė, nes niekada nesėdėjo kalėjime, bet
Deividas pareiškė, kad
čia jis turįs kambarį iki gyvos galvos.
Aleksa jautė Dagiui pasišlykštėjimą, bet gerai jį slėpė ir pakentė to
įsimylėjusio šunyčio slankiojimą paskui. Niekada negali žinoti, kada
toks garbinimas pravers.
— Pirmiau nuvesk mane pas Šeiną. Man reikia jį nuraminti.
Deividas atidarė duris į televizijos kambarį. Du vyrai stovėjo prie
Šeino, kuris klūpojo ir lingavo pirmyn atgal.
— Ačiū, vyrukai, — Deividas leido eiti prižiūrėtojams.
Dagis atsistojo į tarpdurį, nusukęs jai nugarą. Pagal taisykles jokia
moteris negali pasilikti uždaroje patalpoje su gyventoju dviese, todėl
jis saugosiąs, kad niekas nejeitų.
Aleksa atsisėdo priešais.
— Sveikas, Šeinai.
Jis galvos nepakėlė, tik dar stipriau suspaudė apdraskytas rankas.
Aleksa puikiai žinojo Šeino istoriją, kadangi ketino atrinkti jį savo
tyrimui. Jis buvo aukštas, liesas vaikinukas ir atrodė jaunesnis nei
dvidešimt trejų. Nuo penkerių metų jį seksualiai išnaudojo tikras
dėdė. Kai Šeinui sukako trylika ir jis visa pėda praaugo savo
skriaudėją, paauglys plikomis rankomis mirtinai sumušė. jį
Po apžiūros medikai patvirtino, kad vaiko kaltinimai dėl
seksualinės prievartos yra teisingi, bet Šeinas vis vien buvo nuteistas
kalėti aštuonerius su puse metų. Kai išėjo į laisvę, sužinojo, kad jo
tėvai išsikėlė 1r nepaliko jokio adreso.

Aleksa mąstė, kaip elgtis. Iš tikrųjų ji norėjo papurtyti Šeiną ir

pasakyti, kad jis žiauriai pasišiukšlino, tačiau savo susierzinimo čia
negalėjo rodyti. Tad ji susitvardė ir suvaidino užuojautą.
— Nagi, Šeinai, čia aš, Aleksa. Kas nutiko?
Ji stengėsi prie jo nesiliesti. Mat Šeinas atšokdavo nuo bet kokio
fizinio kontakto. Jis tylėjo.
— Šnekėk su manimi, jei esi mano draugas.
Šeinas papurtė galvą, o Aleksa panoro jam užvožti. Jai nepatiko,
kad buvo ištempta vidury nakties pas šitą gaują nevykėlių, o dabar štai
vienas jų šiek tiek per ilgai bando jos kantrybę.
— Šeinai, jei nekalbėsi su manimi, policija...
— Košmaras, — sušnibždėjo jis.
Aleksa palinko
į priekį.
— Tu sapnavai košmarą, o Malkolmas tave pažadino. Pamanei, kad
jis tavo dėdė?
Pirmą kartą Šeinas pakėlė į ją akis. Jo išblyškusiu veidu riedėjo
ašaros. Oi, kaip vyriška, nusišaipė Aleksa.
— Taigi, kai atsibudai, pamanei, kad jis grįžo tavęs prievartauti?
Ji matė, kaip nuo ištarto žodžio Šeinas susigūžė. Taip jam ir reikia
už
ją
tai, kad ištraukė iš lovos vidurnaktį.
Jis linktelėjo.
— Ar šviesa degė?
— Taip.
Kaip ji ir įtarė.
— Bet po pirmo smūgio turėjai suprasti, kad čia ne tavo dėdė.
Turėjai pamatyti, kad tai Malkolmas. Kodėl ir
toliau jį daužei?
Aleksa žinojo atsakymą ir dabar jai buvo labai svarbu užtikrinti,
kad niekas nekviestų policijos. Šeinas buvo toks kvailas, kad viską
išklotų — apie pokalbius su ja, savo sumišimą. Net ir menkiausia
įtarumo užuomina jos atžvilgiu negalėjo būti svarstoma.
 Jis trūktelėjo pečiais.
— Nežinau. Pagalvojau apie tai, ką buvai sakiusi dėl jo dukterėčių.
Aleksa prisiminė, kaip prieš dvi savaites jiedu šnekėjo ir ji mėgino
įtikinti Šeiną, kad ne kiekvienas pusamžis vyras yra toks kaip jo dėdė.
Ji labai atsargiai rinko žodžius ir dabar atsiminė pokalbį pažodžiui:
„Štai Malkolmas. Jis visiškai mielas vyriškis. Nėra įrodyta, kad jis ką
nors darė savo dukterėčioms. O jei būtų ką daręs, esu tikra, policija
žinotų.“
Jos žodžiai buvo skirti agresijos veiksmui paskatinti, bet kai
artimiausiomis dienomis Šeinas niekaip nesureagavo, Aleksa nurašė
jo kandidatūrą kaip nepakankamai nuspėjamą.
Nors iš dalies Aleksa džiaugėsi, kad Šeinas pasielgė taip, kaip ji
buvo užmaniusi, tačiau tai nieko nekeitė. Ji siuto, kad jis taip ilgai
užtruko. O laiko Aleksa neturėjo.
— Bet jei atsimeni, Šeinai, aš aiškiai pasakiau, kad jis nieko
nepadarė savo dukterėčioms, patikindama, kad jis nepanašus į tavo
dėdę ir kad normalių vyrų yra.
Ašaros nustojo riedėti ir jo veidas iš sumišimo persikreipė.
— Bet juk sakėte... — Šeinui sunkiai sekėsi tiksliai prisiminti, ką ji
sakė. — Aš vis įsivaizdavau tas mergaites ir ką jis joms darė, o jūs
sakėte, kad policija žinotų. — Iškankintu žvilgsniu Šeinas pasižiūrėjo
ją. — Bet mano atveju jie nežinojo.
Aleksa nukreipė žvilgsnį. Jo neviltis kėlė pasibjaurėjimą.
— Bet po tojūs su manimi daugiau nesišnekėjote.
Šeinas atrodė sutrikęs ir
vienišas. Jis teisus. Tuomet ji ėmė daugiau
laiko leisti su Malkolmu, mėgindama išprovokuoti Šeiną smurtauti.
Aleksai pavyko, tačiau dabar jai iš to nebebuvo jokios naudos.
 — Ar žinai, kodėl lioviausi su tavimi šnekėtis, Šeinai? — paklausė ji
švelniai.
Jis papurtė galvą.
— Todėl kad tu tik gaišini mano laiką. Tu esi toks netikša, kad
niekada nė iš tolo negyvensi normalaus gyvenimo. Nėra tau vilties.
Košmarai niekada nesibaigs ir kiekvienas pusamžis pliktelėjęs vyras
bus tavo dėdė. Tu niekada neišsilaisvinsi nuo jo ir nuo to, ką jis tau
darė. Niekas tavęs nemylės, nes esi užterštas. Tavo kančia amžina. —
Paskutiniai kraujo lašai ištekėjo iš Šeino veido. Aleksa palinko arčiau.
— Ojei nuo šios minutės tu bent kaip mane trukdysi, aš pareikšiu,
kad esi pavojingas visuomenei ir
tave vėl įkiš į kalėjimą. — Ji atsistojo
virš sugniuždyto vaikino. — O juk ten pilna pusamžių dėdžių, ar ne,
Šeinai?
Vyro galva nusviro, pečiai sutrūkčiojo. Aleksa priėmė jo tylėjimą
kaip visišką supratimą. Su juo baigta. Visam laikui.
Prasispraudusi pro Dagį, ji nužingsniavo į virtuvę. Susijaudinimui
atslūgus, dauguma gyventojų buvo grįžę į lovas. Pasiliko tik Deividas
su Malkolmu
ir kažkur už jos lūkuriuojantis Dagis.
Aleksa negalėjo nesižavėti, kaip Šeinas pasidarbavo su aptukusia,
nekenksminga auka, dabar sėdinčia prie stalo. Jai tereikėjo sumažinti
žalą. Policijos įsikišimas Aleksai netiktų. Čia jos smėlio dėželė.
— O. Malkolmai... — pratarė ji, sėsdamasi šalia. — Vargšelis.
Ištiesusi ranką, švelniai palietė vyro veidą, kuriame jau buvo
ji

pradėjusios ryškėti mėlynės. Dešinėje prakirsta lūpa buvo ištinusi.

Aleksa tikgalėjo įsivaizduoti, kaip Malkolmas atrodys ryte.
— Prakeiktas beprotis. Jį reikia uždaryti.
Pažvelgusi į Deividą, Aleksa suprato jo padėtį. Buvo įvykdytas
nusikaltimas, tačiau Deividas žinojo, kad kalėjime Šeinas neišgyvens.
Aleksa linktelėjo ir Deividas išėjo pažiūrėti, kaip šis laikosi.
— Klausyk, Malkolmai. Tavo noras kviesti policiją yra visiškai
teisėtas. Tave Žiauriai užpuolė. Tau sunku suprasti kai kuriuos
kaimynus.
Ji palinko į priekį ir Malkolmo žvilgsnis nuklydo į jos numatytą

tikslą. Per visą savo gyvenimą Malkolmas nebuvo nuskriaudęs nė

musės. Iki skausmo drovus ir socialiai neprisitaikęs, jis pakliuvo į
interneto spąstus, kai „moteris iš Tailando“ suviliojo jį pokalbių
svetainėje, dekoruotoje atogrąžų žuvytėmis. Vėliau sekė daugybė
skundų dėl pasiligojusių giminaičių ir piniginių perlaidų. Atidavęs
viską, ką turėjo, Malkolmas ėmė vogti iš plieno įmonės, kurioje dirbo
buhalteriu.
Atsėdėjęs dvejus metus, dabar jis
turėjo pradėti nuo nulio, nors ir
prieš tai ne kažin ką turėjo. Būdamas penkiasdešimt vienerių jis
neturėjo žmonos, vaikų, namų ir darbo.
Aleksa palinko dar dviem coliais į priekį ir saldžiu balsu pasakė:
— Nepamiršk, Malkolmai. Nesi toks, kaip visi šie žmonės. Tave
įskaudino, bet nesužeidė negrįžtamai. Šitos apgailėtinos būtybės
vertos tavo gailesčio. Jie niekada neturės nė kruopelės tavo proto.
Sukeisdama kojas, Aleksa brūkštelėjo per jo kelį.
— Bet jis privalo atsakyti... — prabilo vyras neįtikinamai ir Aleksa
suprato suvysčiusi jį.
— Irjis atsakys. Manau, vertėtų elgtis, kaip geriau tau. Daryk, kaip
tinkamas, tik suprask, kad Šeiną uždarys į kalėjimą, iš kurio jis
nebeišeis. Nenoriu, kad tave vėliau imtų graužti sąžinė, pasidavus
akimirkos impulsui. Išsireikalavęs paskambinti policijai, skambučio
nebegalėsi atšaukti.
 Aleksai giliai įkvėpus, jos krūtinė pakilo ir nusileido. Įgimtas
padorumas, su kuriuo Malkolmas dabar kovojo, buvo toji priežastis,
dėl kurios ji išbraukė jį iš galimų tyrimo subjektų sąrašo.
— Turiu pasiūlymą. Nori išgirsti?
Malkolmas linktelėjo, bet žvilgsnio nuo iškirptės neatitraukė.
Aleksa nenorėjo, kad Šeinas painiotųsi aplink. Ji troško daugiau
niekada neišvysti jo apgailėtino snukelio.
— Na, manau, judviem abiem čia gyventi nelabai įmanoma. Visada
baiminsiesi, kad tave vėl gali užpulti. Mano nuomone, jei Šeiną iš čia
išvarytų, tau neberūpėtų kviesti policiją.
Malkolmas galiausiai pakėlė akis į Aleksą. Dieve, veidas buvo tikra
košė.
— Bet kurjis?..
— Po to, ką jis tau padarė, tikrai nebeturėtum rūpintis, ar ne?
— Na... taip, tikrai.
— Tai ar pasakyti Deividui apie tavo sprendimą?
Malkolmas linktelėjo. Pernelyg lengva.
Pasilenkusi Aleksa švelniai patapšnojo jam kelį. Senas kvailys
nuraudo. Vargšelis nėra patyręs orgazmo su gyvu, kvėpuojančiu
žmogumi arčiau, nei per šimtą jardų nuo jo.
— Manau, taiteisingas sprendimas, Malkolmai. Dabar eik lovą, o
aš už tave pakalbėsiu su Deividu.
į
Aleksa giliai įkvėpė, kai, Malkolmui dingus už durų, į kambarį įėjo
Deividas.
— Kaip pavyko?
Aleksa išpūtė orą.
— Na, teko šiek tiek pasistengti, kad įtikinčiau, bet policijos jis
nekvies.
 Įtampa Deivido veide atslūgo.
— Ačiū Dievui. Šeinas labai gailisi. Jis supranta, kaip tai blogai, o
mes visi suprantame, kad kalėjime jis žūtų. Šeinas tikrai neblogas
vaikis.
— Tačiau Malkolmas nesikreips į policiją tik su sąlyga, kad Šeinas
iš čia išvyks. — Deividas tyliai nusikeikė. — Suprantu, kaip tai sunku
padaryti, ir aš mėginau perkalbėti Malkolmą, bet jis nepalenkiamas.
Tikiuosi, supranti jį. Malkolmas bijo.
Deividas papurtė galvą.
— Aš tik nesuprantu, kas jam užėjo.
Aleksa gūžtelėjo.
— Čia ir bėda. Nėra kaip užtikrinti, kad tai niekada nepasikartotų.
Jei Šeinas čia pasilieka, negali užtikrinti Malkolmo saugumo.
Deividas delnais užsidengė veidą. Aleksa pirštais palietė jo nuogą
ranką.
— Negali nieko pakeisti, Deividai.
Ją siutino mintis, kad vienintelis šio vyro trūkumas yra gebėjimas
užjausti beviltiškus žmones, kuriais jis buvo paskirtas rūpintis. Lašas
negailestingumo ar savanaudiškų ketinimų, ir jis būtų puiki pora
Aleksai.
Deividas patraukė ranką jai prisilietus.
— Jėzau, Deividai, juk žinai, kad stengiausi, — piktai tarstelėjo
Aleksa, įskaudinta jo judesio.
Deividas nežinojo, kad ji manipuliacijomis užkirto kelią policijai
įsikišti. Jainerūpi, kad Šeinas vėl sėstų į kalėjimą ir būtų
prievartaujamas ten nors ir kasdien. Kad ir kokie būtų jos motyvai,
Aleksa išnarpliojo šią painiavą, o Deividas dabar drįsta ją atstumti.
 — Žinau, Aleksa, tikrai esu dėkingas. Tik turiu sugalvoti, kaip
padėti Šeinui.
Atsistojusi Aleksa praėjo pro jį prie indaujos paimti dviejų
puodelių.
— Kaip laikosi Baris? Maniau, jo čia jau nebus, — paklausė ji, tik
norėdama kąnors pasakyti.
Dar vienas puodelis kavos ir viso gero. Deivido abejingumas jos
vilionėms buvo paskutinis lašas. Aleksa turėjo kur praleisti laiką
geriau.
Deividas papurtė galvą:
— Vargšas vaikinas atkrito. Iš draugų draugo išgirdo, kad jo buvusi
žmona ir brolis susituokė praėjusią savaitę. Bario dukra buvo
pamergė. Jis it paklaikęs ėmė viską aplink daužyti. Taigi dar
nepasirengęs išeiti.
Aleksa pajuto, kaip viduje skleidžiasi šypsena. Bet prieš jai
pasirodant veide, Aleksa spėjo nusisukti. Greičiausiai jai ką tik buvo
pasiūlyta priežastis pasilikti.
— O varge, kaip blogai. Aš išvirsiu kavos, o tu man viską smulkiai
papasakosi.
11

Kima atsisėdo prie laisvo stalo.

— Tikiuosi, visi jūs bent kiek pamiegojote, kadangi kol
neiškapstysime ko nors svarbaus šioje byloje, ilsėtis daug neteks.
Ji pati ilsėjosi labai mažai. Kai galiausiai pavyko užsnūsti, netrukus

pažadino sapnas apie Deizę Dan. Kima dažnai užmigdavo, galvodama

apie bylą, ir dar dažniau pirmoji mintis ryte būdavo apie įtariamąjį.
Bet Deizės vaizdas ją persekiojo nuolat: moterį veda laiptais, nenori, ji
priešinasi ir Žiūri tiesiai į Kimą.
Stoun nuvijo vaizdą šalin. Ši byla baigta. Dabar
ji dirba prie naujos.
Savo pareigą atliko ir beliko tikėtis, kad teisme viskas eisis sklandžiai,
nepaisant Dženkso
ir
Vailio kvailystės.
Detektyvė atsisuko į kambarį, išgirdusi niurzgimą tolimajame

kampe, kur sėdėjo Dosonas.

Akimis Kima liepė jam pasiaiškinti. Šis nusuko žvilgsnį šalį.
Kima nepaisė pamainų darbotvarkės ir jos komandos ilgi
į
viršvalandžiai nebūdavo apmokami. Jei reikėdavo apklausti liudytoją,
jai būdavo nusispjaut, kad iki pamainos pabaigos liko penkios
minutės — darbas privalėjo būti atliktas.
— Tas, kas tikisi, kad lavonai ims rastis jiems patogiu laiku, gali
tučtuojau įteikti man prašymą dėl perkėlimo. Kas nori?
Net ir Brajentas neatsiliepė. Jis turėjo Dievo dovaną — žinojo, kada
verčiau patylėti.
 — Puiku. Pasikartokime: mūsų auka Alenas Harisas,
keturiasdešimt penkerių metų amžiaus vyras, teistas už
išprievartavimą. Išėjo į laisvę prieš aštuoniolika mėnesių ir nuo tol
teisėsaugai neužkliuvo. Jis gyveno iš pašalpos su savo senyva motina ir
nuo pat paleidimo iš
kalėjimo nedirbo nė dienos.
— Išprievartavimas buvo žiaurus, viršininke, — priminė Brajentas.
— Žinau.
Kima buvo skaičiusi ataskaitas ir jai nereikėjo istorijos pamokos.
Tada ją supykino nuo sužalojimų merginos kūne. Ar Kima dabar
galėtų išvarvinti nors ašarą dėl jo, kaip žmogaus, mirties? Jokiu būdu.
Arji leis savo jausmams prasiveržti tiriant šią bylą? Jokiu būdu.
— Žiūrėkite, bičiuliai, jis atsėdėjo už nors ir
nusikaltimą,
trumpiausią įmanomą laiką. Į teisėsaugos akiratį nuo to laiko
nepakliuvo. Alenas Harisas ne Gandis, bet mes nesirenkame aukų. Ar
aišku?
— Taip, viršininke.
— Dosonai, pakalbėk su taksistais ir autobusų vairuotojais,
žmonėmis, vedžiojančiais šunis, ir
alinės savininku. Pažiūrėk, gal rasi
ką nors, kas itin garsiai reiškė savo priešiškumą Harisui. Ir pasiimk
kartu Steisę, jai ne pro šalį įkvėpti šiek tiek oro.
Steisė buvo gabi informacinių technologijų specialistė ir padėdavo
komandai prie kompiuterių. Atėjo laikas ją pristatyti išoriniam
pasauliui. O tai, kad Steisė vos nusėdėjo vietoje, įrodė, jog Kima
pasirinko teisingai.
Vudas su Dosonu atsistojo ir patraukė prie durų. Dosonas
tarpduryje dvejojo.
— Šitą... viršininke, tik norėjau atsiprašyti, kad parodžiau
nepasitenkinimą, kai kalbėjote apie miegą.
 — Jei būčiau maniusi, kad tu rimtai, jau dabar važiuotum namo.
Galvos linktelėjimu parodęs, kad supranta, jis išėjo pro duris.
Dosonas buvo geras detektyvas, bet Kimai reikėjo daugiau nei gero. Ji
juos spaudė, tikėdamasi, kad visi taps puikiais pareigūnais. Tegu
ir
nesitiki policijoje laikytis nustatyto darbo grafiko, jei nori dirbti tik
paprastais policininkais, iškart gali eiti į „McDonald's“ per dieną
vartyti mėsainių.
Brajentas palaukė, kol jų negirdės kiti.
— Argi mes ne puiki komanda? Tavo šaltas protas, mano šiltas
meilumas. Tavo bejausmis analitinis mąstymas, mano gebėjimas
gražiai elgtis su žmonėmis. Tavo smegenys, mano grožis.
Kima suurzgė:
— Eime, gražuoli, spauda mūsų laukia.
Spaudos konferencijos Kima Stoun nekvietė. Nereikėjo. Jau nuo
ketvirtos ryto žurnalistai būriavosi prie nuovados. Ji giliai įkvėpė,
linktelėjo ir atidarė dvivėres duris.
Reporteriai ir fotografai puolė prie jos. Kima atpažino kelis
spaudos atstovus iš vietos laikraščio Express and Star ir kelių
nepriklausomų dienraščių. Pagrindinių žinių reporteris ir BBC
Middland Today laidos operatorius kažką pasakojo per mobiliuosius
telefonus.
Sky News korespondentas susikaupęs rašė žinutę.

— Gerai, sustokite aplink, — pašaukė Kima. Mikrofonų puokštė

staigiai išdygo prieš jos veidą ir ėmė zyzti atkišti diktofonai. O Dieve,
kaip ji šito nekentė.
Kima linktelėjo laukiantiems veidams.
— Perduodu žodį detektyvui seržantui Brajentui, kuris jums
pateiks visą iki šiol mūsų turimą informaciją.
 Kima pasitraukė į šalį. Jei Brajentą ir pribloškė toks staigus
viršininkės atsitraukimas, jis neišsidavė ir tučtuojau išreiškė
užuojautą šeimai.
Aha, Vudžio streso rutulys bus gerai paminkytas, pagalvojo Kima.
— Midlandso policijos pajėgos dės visas pastangas, kad nusikaltėlis
stotų prieš teismą. Dėkoju už jūsų sugaištą laiką.
Kimai einant prie automobilio, Brajentas ją pasivijo.

— Ačiū tau, viršininke, — sumurmėjo jis, mesdamas žurnalą

motociklininkams ant galinės sėdynės.
— Susitvarkei kaip tikras profesionalas, Brajentai.
— Žinai, kad Vudis tave užmuš už...
— Turi adresą?
— Važiuok atgal į žiedą Erškėčių kelio gale, bet pasuk į kairę ties
Kaledonija.
— Ačiū, šturmane.
— Tik dėl informacijos, viršininke. Žinau, kad nesivarginai praeitą
naktį grįžti namo. — Kima neatsiliepė. — Vieninteliai dalykai, kuriuos
turi kabinete, tai šviežia drabužių pamaina ir
kosmetikos reikmenys.
— Gauni auksinę žvaigždę, Šerlokai.
— Pridėkime faktą, kad tavo automobilio rida yra beveik tokia pati,
kokia buvo mums vakar parvažiavus.
— Kas po velnių esi, vaikščiojantis tachografas?
— Ne, esu detektyvas. Pastebiu dalykus.
— Nair gerai, dirbk prie bylos ir palik mane, po velnių, ramybėje.
Bet jis buvo teisus, todėl dar labiau siutino.
— Manau, tau reikia priežasties vakare grįžti namo.
— Brajentai, — įspėjo ji. Tiesa, jam buvo leidžiama ją spausti šiek
tiek daugiau nei kitiems. Bet ne per daugiausia.
 Ji važiavo toliau tylėdama, kol iš partnerio lūpų išsiveržė sunkus
atodūsis.
— Kas yra Brajentai?
Jis vėl atsiduso.
— Nežinau, kaip pavyks pareikšti nuoširdžią užuojautą Hariso
motinai, kai ten nuvyksime.
Kima susiraukė.
— Kodel taip sakai?
Brajentas spoksojo pro langą.
— Argi ne akivaizdu?
— Mannne.
— Kaijis taip su ta mergaite...
Brajentas nutilo, jai nuspaudus stabdžius ir įsukus kairėn į alinės
lankytojams skirtą automobilių aikštelę.
— Ką darai, Kima?
— Gerai, varyk.
Brajentas į ją nežiūrėjo.
— Aš nieko nesakiau prie kitų, bet mano dukra panašaus amžiaus,
kaip toji mergaitė, kurią išprievartavo.
— Suprantu, bet mes neturime prabangos tirti tik teisiųjų mirties.
Jis pažiūrėjo į Kimą.
— Bet kaip mes galėsime pareikšti deramą užuojautą dėl tos mėšlo
krūvos?
Kimai nepatiko pokalbio eiga.
— Todėl kad toks tavo darbas, Brajentai. Tu nepasirašei sutarties,
kur sakoma, kad ginsi teises tik tų žmonių, kuriuos jauti esant vertais.
Mes esame įstatymo pusėje, o įstatymas lygus visiems.
Žvilgsniu Brajentas susirado Kimos akis.
 — Negi tu tikrai gali, žinodama ką žinai, be išankstinio
nusistatymo vykdyti savo pareigą?
Ji nemirktelėjo.
— Galiu. Ir tikiuosi to paties iš tavęs.
Brajentas dantimis suėmė krumplį. Tarp jų tvyrojo įtampa. Porą
kartų jai buvo tekę pastatyti Brajentą į vietą, ir tai būdavo ne iš
lengvųjų užduočių. Tačiau jų draugystė ištvers. Bent jau taip ji
tikėjosi.
Žiūrėdama priešais save Kima tyliai prabilo:
— Brajentai, iš tavęs nesitikiu nieko kito, tik profesionalumo, kai
Įeisime į tuos namus. Jei jauti negalėsiąs, siūlau pasilikti mašinoje.
Kima žinojo, kad skamba žiauriai, bet ji nepakęstų jokio asmeninių
jausmų proveržio kalbant apie auką.
Jis atsakė nemirktelėjęs:
— Žinoma.
Abu žinojo, kad jam nepaklusus instrukcijai, Kimai teks imtis
disciplinuojančių veiksmų. Draugai ar ne draugai.
Įjungusi pavarą, Kima nuvairavo tolyn.
Visą kelią iki žiedinės sankryžos Erškėčių kelio gale Kima
sąmoningai tylėjo. Abipus kelio rikiavosi gyvenamieji namai, kaip jai
regėjosi, su dviem miegamaisiais ir įvažiavimu, kurio pakako vienai
šeimos mašinai pastatyti.
Brajentas nurodė jai sustoti ties dvidešimt trečiu numeriu
pažymėtu namu.
Namas stovėjo apie penkiasdešimt pėdų nuo skersgatvio, kur buvo
nužudytas Harisas.
Brajentas trinktelėjo mašinos durelėmis.
— Jėzau, tik penkiolika sekundžių, ir jis būtų parėjęs namo.
 Priekiniai varteliai buvo sulūžę. Kieme voliojosi grubiai išluptos
velėnos krūvos — pievelėje buvo likę paskiri žolės lopinėliai ir žemės
duobės. Dėžės dydžio veranda kiūtojo atsikišusi nuo namo, kuris
atrodytų tiesus, tik jei Kima palenktų galvą šiek tiek kairėn. Langus
dengė tinklinės užuolaidos, o nedidelis stiklas virš laiptų viršutiniame
aukšte buvo perpus įskilęs.
Brajentas krumpliais triskart trumpai pabeldė į duris. Jas atidarė
ryšiams su šeimomis pareigūnė, dėvinti sportinį megztinį ir džinsus.
— Ji jaučiasi silpnai, nesiliauja verkusi.
Kima prasispraudė pro pareigūnę ir įėjo į svetainę. Iš kambario
vijosi laiptai į antrą aukštą. Visi paviršiai čia buvo rudi ir oranžiniai,
išskyrus smėliniu aksomu aptrauktą kampinę sofą, kuri traukė akį
kambaryje.
Šuo, vakar sėdėjęs prie lavono, atbidzeno prie jos ir pavizgino
uodegą. Ant jo balto kailio vis dar buvo sukrešėjusio šeimininko
kraujo.
Nekreipdama dėmesio į šunį, Kima nužygiavo į galinį kambarį.
Čia, visą namelio plotį užimančiame valgomajame-virtuvėje, patogioje
supamojoje kėdėje sėdėjo senyva moteriškė.
Kimai prisistatant šeimininkei, šalia išdygo Brajentas ir paėmė
ponią už rankos.
— Ponia Haris, esu detektyvas seržantas Brajentas ir visų pirma
norėčiau pareikšti užuojautą dėl jūsų netekties.
Kelias akimirkas palaikęs išsiklaipiusius moters pirštus delne,
atsargiai padėjo atgal jai į skreitą.
Jiems sėdantis į pintas kėdes, linktelėjo Brajentui. Jis puikiai
Kima

profesionalumu dangstė savo jausmus, išsakytus automobilyje. Nieko

kito ji ir nesitikėjo.
 Šeimos pareigūnė išvirė arbatos, o šuo įsitaisė šalia Kimos,
glausdamasis prie jos dešinės blauzdos. Patraukusi koją, Kima dėmesį
sutelkė į ponią Haris. Moters plaukai buvo visiškai žili ir vietomis
nuplikę. Kimai prieš akis iškilo pievelė prieš namą.
Ponios Haris veidas atrodė malonus, bet sudarkytas nevilties ir
sunkaus darbo. Jos visą kūną artritas buvo taip subjaurojęs, kad
rodėsi, jog kiekvienas kaulelis buvo lūžęs ir netinkamai sugijęs.
Dešine ranka jiskabė kairėje laikomą popierinę nosinaitę, ir smulkūs
skuteliai buvo nusėję visą moters skreitą.
Senoji ponia įbedė paraudusias akis į Brajentą. Prakalbo ji sodria
Juodojo Krašto šnekta:
— Jis buvo blogas vaikis, detektyve inspektoriau. Kalėjimas jį

pataisė.
Kima pastūmė nuo savęs šunį.
— Ponia Haris, mūsų nedomina jūsų sūnaus praeitis.
Moteris perliejo Kimą žvilgsniu. Jos akys buvo paraudusios, bet
sausos.
— Ką jis padarė, buvo baisu ir pasišlykštėtina, aš niekuomet
neatsigausiu. Jis prisipažino dėl visų kaltinimų, taip ir nepasinaudojęs
auksaburniais advokatais. Jis priėmė teismo paskirtą bausmę, patinka
jums tai ar ne. Sūnus grįžo pasikeitęs, nuoširdžiai gailėjosi dėl to, ką
buvo padaręs tai vargšei mergaitei. Jei būtų galėjęs, būtų sugrąžinęs
laiką atgal.
Ponios Haris akys sudrėko ir ji papurtė galvą. Ji baigė bejausmę

savo sūnaus gynybą ir

pasiliko su šalta tikrove, kad jos vaikas negyvas.
Senutė tęsė drebančiu balsu:
— Mano vaikas nebūtų galėjęs dirbti, nes buvo pasmerktas visam
gyvenimui.
 Išlaikydama bejausmį veidą, Kima nuoširdžiai pasakė:
— Pone Haris, mes nuodugniai ištirsime jūsų sūnaus nužudymą.
Jo praeitis niekaip nepaveiks mūsų veiksmų.
Ponia Haris kelias sekundes žiūrėjo
— Tikiu jumis.
Kimai
į akis.
Pokalbį perėmė Brajentas:
— Ar galite papasakoti, kas nutiko vakar vakare?
Moteris patrynė skruostus apdriskusia nosinaite.
— Apie dešimtą valandą jis padėjo man atsigulti į lovą. Įjungė

radiją. Užmigau klausydamasi vėlyvos pokalbių laidos. Sūnus

švilptelėjo Barniui ir išsivedė jį laukan. Vėlai vakarais jie paprastai
ilgam išeidavo pasivaikščioti. Barniui nepatinka kiti šunys. Kartais,

į
prieš eidamas parką, sūnus stabtelėdavo „Torns“ alinėje išlenkti pusę
pintos. Tiesiog sėdėdavo vienas su šuniu. Nusipirkdavo maišelį
traškučių ir pasidalydavo su Barniu.
— Kada
jis paprastai pareidavo?
— Po vienuoliktos. Niekada negalėdavau kietai įmigti, kol sūnus
negrįžęs namo. O Dieve, Dieve, negaliu patikėti, kad jo nėra. Kas tai
padarė? — paklausė ji Brajento.
— Deja, dar nežinome. Gal žinote, ar su kuo nors jūsų sūnus
vaidijosi?
— Kaimynai nustojo su mumis kalbėtis, kai sužinojo, kad jis grįžta
namo. Manau, jei išeidavo dienos
metu, žmonės visaip jį
užgauliodavo. Kartą grįžo pamušta akimi, bet nieko nepasakojo. Buvo
gavęs kelis bjaurius laiškus ir sulaukęs grasinamų skambučių, o prieš
porą mėnesių kažkas metė plytą mums langą. į
Kimai pagailo senos vienišos moters. Nepaisydama to, ką buvo

ji
padaręs sūnus, priėmė jį atgal ir mėgino apsaugoti.
 — Ar išsaugojote laiškus? Užsirašėte, gal neištrynete telefonų
numerių?
Ponia Haris papurtė galvą:
— Ne, zuikeli. Alenas išmetė laiškus ir pasikeitė telefono numerį.
— Ar paskambinote policijai, kai įmetė plytą pro langą?
— Judu priimate šią žmogžudystę rimtai, bet nemanau, kad plyta,
įmesta į iš kalėjimo grįžusio prievartautojo namus, labai ką nors

sudomintų.
Kima nieko neatsakė. Žinojo, kad ponia Haris greičiausiai teisi.
Grasinimuose bei patyčiose neverta tikėtis užuominų, todėl Kima
ilgiau
į
tai nesigilino.
— Ar eidamas iš namų, na, išmesti burnelės, jis visada pasiimdavo
piniginę?
— Ne. Jis niekada neidavo alinę penktadieniais ar šeštadieniais —
į

per daug Žmonių. Jo piniginė guli ant stalo kitame kambaryje.

— Arjis kada nors nešiodavosi peilį? Tarkim, kad būtų saugiau? —
paklausė Brajentas.
Ponia Haris susiraukė.
— Jei ir nešiojosi, man nesakė.
Toliau klausinėti sutrukdė beldimas į duris. Konsteblė, stebėjusi

senąją Moterį, nuėjo atidaryti. Kima mąstė, kaip suvargusi moteriškė

sugebės viena gyventi. Juk galiausiai byla bus išspręsta ir ryšių su
šeimomis pareigūnė bus paskirta kitur.
— Turbūt iš „Mėlynojo pusmėnulio“, — liūdnai pasakė ponia Haris.
Jai tariant šiuos žodžius, šuo vėl atsišliejo Kimai į koją. Ji nieko
nedarė, kadangi suprato: jei nespirs iš visų jėgų, prakeiktas padaras
nuojos neatlips.
— „Mėlynojo pusmėnulio“? — perklausė Brajentas.
 — Juos atsiuntė gyvūnų prieglauda, iš kurios buvome paėmę Barnį.
Atėjo jo atsiimti. Kadangi negaliu jo prižiūrėti. Kaip neteisinga.
Ašaros vėl sublizgo jos akyse.
— Mano vaikis mylėjo šitą šunį, mėgo jaustis tarsi davęs jam antrą
gyvenimą.
Vyras ir moteris, abu vilkintys striukėmis su gyvūnų prieglaudos
emblema, įėjo į kambarį.
— Šuns pavadėlis kabo ana ten. Jo guolis svetainėje. Ir paimkite tą
rudą pliušinį meškiuką. Jo žaisliukas.
Barnis, nugara prisiglaudęs Kimai prie kojos, visu kūnu drebėjo. Ją
perliejo liūdesio banga. Šuo neteisė šeimininko už jo kadaise
padarytus nusikaltimus. Jis tik buvo ištikimas draugas, o dabar jo
gyvenimas čia baigiasi.
Vyras surinko keturkojo daiktus, o moteris nukabino pavadėlį.
Pasilenkusi prie šuns, ponia Haris paglostė jį paskutinį kartą.
— Man labai gaila, drauguži, negaliu tavimi rūpintis.
Moteris, prisegusi pavadėlį, ėmė vestis šunį iš kambario. Prie durų
jis atsigręžė ir įsmeigė liūdnas akis į Kimą, tarsi klausdamas.
Ji stebėjo, kaip šunį išveda nuo visko, kas jam buvo artima. Jį

grąžinsį vitriną, kur jam teliks tikėtis antro šanso patekti į normalius
namus. Pati Kima labai gerai pažinojo tą jausmą.
Stoun pašoko ant kojų.
— Eime, Brajentai. Manau, viską, ko reikėjo, sužinojome.
12

Aleksa patraukė link Kredli Hyto, žavėdamasi savo gebėjimu

prisitaikyti. Jos tyrimų srityje nuolat pasitaikydavo nusivylimų. Šeinas
ją nuvylė, bet nepastebimai ji pakreipė susidariusią padėtį sau
palankiai.
Tyrimo procese pasitaikydavo ir nuostolių, bet Aleksai iki šiol dar
neteko patirti abipusės žalos, nevertos galutinio rezultato.
Nusivylimas priklausė profesinei rizikai, bet Aleksa buvo ganėtinai
išradinga.
Kaip dabar. Po vakarykštės nakties įvykių jai derėtų užsukti į
„Hardviko namus“ pasiteirauti, ar visiems viskas gerai, o jei dar
sutiktų ir Barį, diena būtų išties nusisekusi.
Jai reikėjo nukreipti mintis nuo Rutos. Aleksa turėjo susitaikyti su
mintimi, kad iki kito jųdviejų susitikimo nieko nesužinos.
Žmogžudystė plačiai nuskambėjo žiniose, tačiau policija niekaip
nesuriš galų, ypač jei Ruta gerai klausėsi ir pasiėmė peilį.
Diena buvo saulėta, bet vėjuota. Medžiai lingavo vėjyje,
nusimesdami paskutinius žiemos likučius.
Važiuodama Kredli Hytu, Aleksa sustojo prie prekybos centro ir
nusipirko pigų tortą bei kepinių. Jai tai beveik nieko nekainavo, bet
svarbiausia buvo įspūdis.
Įvažiavusi į „Hardviko namų“ keliuką, ji pastebėjo kelis
automobilius. Savaitgalį gyventojus lankė giminės.
— Užkandžiai, — pasakė jį, sukdama į virtuvę.
 Deividas pasisuko į Aleksą. Stovėjo prie ausies priglaudęs telefoną,
bet nekalbėjo. Jis padėjo ragelį ir papurtė galvą.
— Ar viskas gerai? — paklausė Aleksa.
— Ką čia veiki, taip greitai grįžusi?
— Na, tik paliksiu skanėstus ir bėgsiu, gerai? — paklausė ji droviai.
— Atleisk, nenorėjau taip.
— Tik norėjau įsitikinti, kad Malkolmui su Šeinu viskas gerai.
Kartais Aleksapati save stebindavo mokėjimu įtikinamai
apsimesti. Tiedu liurbiai jai buvo tuščia vieta, bet Baris — visai kas
kita.
— Malkolmas atrodo tarsi būtų boksavęsis dešimt raundų su
Taisonu, o paskui pervažiuotas sunkvežimio grandinėmis
dar
kaustytomis padangomis, bet televizijos kambaryje sėdi ramus.
Jaučiasi didesniu žmogumi, kad nesikreipė į policiją. Kartu kambaryje
ir jo sesuo. Ji užkūrė man pirtį, kad leidau tam atsitikti, bet šiek tiek
nusiramino sužinojusi, kad Šeino nebėra.
— Taip greitai? — Aleksa buvo nustebusi, bet patenkinta.
Deividas skėstelėjo rankomis.
— Jis išėjo naktį. Užsukęs anksčiau ryte jo pažadinti, kambarį
radau tuščią. Daiktų irgi nebebuvo. Nusiunčiau Šeinui keletą žinučių,
bet dabar jo telefonas išjungtas.
— O, Deividai, man labai gaila. Žinau, tu mėgai jį.
— Vargšas vaikis nieko neturi. Jam niekada gyvenime
nenusišypsojo laimė. Tikrai maniau, kad galėsime jam padėti.
— Jis suaugęs vyras. Privalo pats priimti sprendimus. Gal
paprasčiausiai nusprendė, kad nebegalės žiūrėti Malkolmui į akis ir
kad taip bus geriau. Bent jau tau nereikėjo prašyti, kad išeitų. — Po to
neatsigrįždama Aleksa pasisveikino: — Sveikas, Dagi. Ar tau
neatsibodo mane sekioti?
Pakratęs galvą, jis ėmė mindžikuoti. Aleksa žiojosi kažką sakyti, bet
užsičiaupė. Net bjaurus elgesys su Dagiu neteikė jokio džiaugsmo. Jai
patiko, kai priešininkai turėdavo nors vieną smegenų ląstelę.
Aleksa nunešė lėkštes į televizijos kambarį.
Rėjus, seniausias šių namų gyventojas, sėdėjo ant vienos iš sofų ir
kentė nejaukią tylą, dažnai atsirandančią tarp jo ir dukters, kurią
menkai tepažinojo.
Rėjus buvo simbolis viso to, ką Džeremis Hardvikas turėjo galvoje,
įsteigdamas šiuos namus. Kai Rėjus paliko laisvąjį pasaulį 1986 metais,
kompiuterio kietieji diskai buvo kambario dydžio. Mobilieji telefonai
buvo maitinami dideliais kaip lagaminas elementais, o feisbuko
įkūrėjui tebuvo dveji.
Aleksa su lekšte priėjo prie jųdviejų. Ji nenorėjo gaišti laiko dėl
tokių menkystų, bet įvaizdis labai svarbu. Jiedu paėmė po gabalėlį
torto, dėkodami ir džiaugdamiesi nutraukta tyla.
Malkolmas sėdėjo tolimame kampe, drovus ir susigūžęs savo
griežtos jaunesnės sesers šešėlyje. Malkolmas būtų tobulas vyras
valdingai žmonai. Jis visada savo vietoje. Aleksa slapta jam
nusišypsojo ir nudelbė akis.
Ji ėmė dairytis po kambarį, kai už nugaros pasigirdo balsas:

— E... atsiprašau... jūs ta gydytoja, ar ne?

Aleksa nustebo pamačiusi, kaip valdingoji Malkolmo sesuo piktai
įsmeigė į ją akis. Tai buvo apgailėtinai atrodanti moteriškė zuikio
dantimis ir žvairomis akimis.
— Esu Aleksa Torn ir aš...
— Tai jūs įkalbėjote mano brolį nekviesti policijos?
 Rankomis ji rėmėsi į klubus, raupsuotą smakrą buvo atkišusi į
priekį. Aleksa vos nesusijuokė. Dėl ūgio skirtumo norėjosi pasilenkti ir
patapšnoti moteriškei per galvą. Jei tik jai nereikėtų švaistyti laiką su
tokiais nereikšmingais žmonėmis...
— Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl taip pasielgėte?
— Nemanau, kad privalau kam nors aiškintis...
— Tik pažiūrėkite, kokios jis būklės, — moteris mostelėjo į
Malkolmą, persigandusį, bet ramiai sėdintį.
— Kaip galėjote leisti tam niekšui šitaip pasielgti su mano broliu ir
likti nenubaustam?
— Malkolmas pats nusprendė nesikreipti
į policiją.
Moteriškė prunkštelėjo visai nepritinkamai jos amžiui.
— Aha, dedu galvą, kad pats. — Ji perliejo Aleksą žvilgsniu nuo
galvos iki kojų. — Jūs su savo Viktorijos Bekhem džinsais ir
aukštakulniais. Jis paaukotų savo tikrą dukterėčią, jei tik gražiai
paprašytumėte.
Lyg ženklą gavusios, dvi mergytės įpuolė į kambarį,

į
atsitrenkdamos Aleksos kairę šlaunį, ir ji panūdo išbandyti šią sesers
teoriją praktiškai.
Žmonės ėmė žvalgytis į juos ir Aleksos kantrybė buvo beišsenkanti.
Tyliu
ji
balsu iškošė:
— Aš jūsų brolio daryti nieko, ko jis nenorėjo. Jis yra
neįtikinau
visiškai suaugęs Žmogus, turintis savo galvą.
— Taip ir maniau. Žinau jūsų žaidimą.
Kažkodėl Aleksa abejojo tuo, tačiau pakančiai nusišypsojo.
— Ir koks gi tas žaidimas?
— Jūs siekiate mano brolio. Štai toks žaidimas.
 Na žinoma, be abejo, pamanė Aleksa, vos nenusijuokusi moteriškei
įveidą.
— Norite paversti mano brolį visiškai priklausomą nuo jūsų, kad

jį
galėtumėte supančioti santuoka.
Moters seilių lašelis nutiško jai ant veido. Šiek tiek persistengta.
Pasivedusi moterį į kampą, Aleksa pasipuošė šypsena, skirta
žiūrovams. Dabar ji
kalbėjo tyliai:
— Klausyk, kvaila, buka kale. Aš paskatinau Malkolmą nepainioti
čia policijos ir tu, šliundra, turėtum būti man dėkinga. Šeinas kaltino
Malkolmą, esą jis tvirkina tas tavo dvi išperas. Bet kuris pareigūnas
o
privalėtų tirti tokius kaltinimus, tai reikštų skausmingą, žeminančią
medicininę tavo brangiausių mergyčių apžiūrą ir — galbūt, tik galbūt
— jų atskyrimą nuo motinos.
Aleksa pajuto pasitenkinimą, kai po jos žodžių moteriškės burna,
ant kurios džiūvo paskutiniai seilių purslai, atvipo.
Vis dar šypsodamasi Aleksa tęsė:
— Taigi siūlau užsičiaupti, lankyti savo brolelį ir nesikišti į

reikalus, kurie tavęs neliečia.

Atsakydama moteris vos vos linktelėjo.
Nusisukusi Aleksa giliai įkvėpė. Grįžkime prie tikrojo vizito tikslo.
13

Aleksa pastebėjo Barį, vieną sėdintį tolimajame kambario kampe ir

skaitantį laikraštį. Ji atsistojo priešais jį su lėkšte rankoje, nutaisiusi
pokerio lošėjo veidą.
— Obuolių pyrago?
— Ar tai pasiūlymas, ar prašymas?
— Pats pasirink. — Aleksa prisėdo šalia. — Kaip laikaisi?
Jis gužtelėjo ir akimis grįžo prie laikraščio. Galva buvo šviežiai
nuskusta, kūnas raumeningesnis, nei ji prisiminė. Prieš patekdamas
o
į kalėjimą Baris buvo pusiau profesionalus boksininkas, tiesa, tas

faktas teisme jam nepadėjo.

Aleksa ištiesė į priekį kojas ir sukryžiavo kulkšnis. Ji pakančiai
sukikeno, matydama kaip įkyrios mergaitės pribėgo prie stalo ir
pasičiupo po gabalą pyrago. Jei būtų viena, pakištų joms koją, kad abi
kūlversčiais nulėktų į pakampę. Bet susiėmė.
— Argijos ne mielos?
Baris nė nepažiūrėjo.
— Ar tuvis dar čia?
— Aha. Regis, esi vienintelis žmogus, kurio šiandien niekas
neaplankė, todėl gauni iš manęs paguodos prizą.
— Oho.
— Gerai jau, gerai, valdykis, nedžiūgauk taip. Matau, kad esi
susijaudinęs, tik neparodai.
 Tie berniukai išties pernelyg jautrūs: iš pradžių Šeinas buvo
užpykęs, kad ji nusisuko nuo jo, o dabar štai Baris panašiai elgiasi.
Nesvarbu. Ji susigrąžins jo prielankumą.
— Aha, viskas.
Ji palenkė galvą.
— Šiandien nenusiteikęs su manimi šnekėtis?
Baris garsiai nusijuokė:
— Čia tai bent. Pati su manimi nešnekėjai keturis mėnesius.
Aleksa ėmėsi glaistyti kampų.
— Žinau, Bari, ir labai gailiuosi. Bet privalėjau padėti žmonėms,
kuriems reikėjo mano pagalbos labiau nei tau. Maniau, tau visas
blogumas jau praeityje.
Jis suurzgė ir Aleksa vos nenusišypsojo. Ji puikiai žinojo, kad
blogiausia Bariui dar nepraėjo. Tuo ir rėmėsi jos planas.
Aleksa kumštelėjo jam į pašonę.
— Baik, maniau, esame draugai. Ko siunti?
— Esu
tikras, kad Deividas jau papasakojo.
— Ne, — pamelavo ji. — Aš nesu čia oficialiai paskirta, taigi jis man
nepasakoja istorijų. Tai jūsų asmeninis reikalas.
Ji tik norėjo, kad Baris pats pasipasakotų, kad ji galėtų aptikti jo

silpnąsias vietas. Deividas išdėstė faktus, bet jai reikėjo emocinio

užtaiso. Aleksa jau suprato, kodėl Baris negali žiūrėti į dvi mažas
mergaites, bėginėjančias aplink. Bariui jos priminė jo paties dukrą,
kurią dabar augina kitas vyras. Jo brolis.
Vyras spoksojo į pyragaičius.
Aleksa mėgino pralaužti ledus.
— Gerai, daugiau jokio vienpusio pokalbio. Klausk apie mane
asmeniškai, ko tik nori.
 Susidomėjęs, jis pasisuko į Aleksą.
— Ištekėjusi, vaikų turi?
— Gyvenu atskirai, turiu dukrą, — pasakė ji, žiūrėdama į

mergaites.
Aleksa nuleido akis. Truputėlis pasakų turėtų juos suartinti. Aleksai
reikėjo, kad Baris užjaustų ją, atskirtą nuo vaiko kaip ir jis pats.
Vyrukas pajuto jos nuotaiką.
— Kur vaikas?
— Pas tėvą. Šiandien jo savaitgalis. — Ji nusuko žvilgsnį.
— Klausyk, man labai gaila...
Ji
į
numojo ranka jo atsiprašinėjimus.
— Viskas gerai. Visuomet skaudu, kai išyra šeima, bet mes
bandome gyventi toliau.
Nuostabu, pamanė Aleksa. Dabar jis jaučiasi kaltas, kam sukėlė jai
skausmo, ir
todėl pats bus atviresnis.
Ji atmintinai žinojo Bario istoriją. Jis buvo mėgėjas boksininkas,
turėjo jauną Žmoną Lizą. Spaudžiamas žmonos, metė sportą ir ėmė
vairuoti prekes pristatantį furgoną. Vėliau žmona pastojo, bet aštuntą
mėnesį kūdikis nustojo kvėpuoti. Lizai prasidėjo sąrėmiai ir ji

pagimdė negyvą kūdikį.

Mėgindamas nepalūžti, Baris grįžo į ringą, kur galėjo išlieti savo
įniršį. Sulig kiekvienomis varžybomis jis žlugdė save, bet negalėjo
sustoti. Tuo tarpu neradusi paguodos vyro glėbyje, Bario Žmona
suartėjo su jo broliu.
Kai juodu užtiko, Baris taip žiauriai sumušė brolį, kad šis liko
paralyžiuotas nuo liemens. Po septynių mėnesių Liza pagimdė Bario
kūdikį. Mergaitę.
— Ką padarė tavo vyras? — paklausė jis tyliai.
 Aleksa pažiūrėjo jam tiesiai
— Pavojingi ryšiai.
į akis.

— Meilužė?
Ji linktelėjo.
— Ar pažįsti?
Aleksa apmąstė galimybę susikurti geriausią draugę, derančią prie
scenarijaus, bet nusprendė, kad nuskambės nelabai įtikinamai.
— Kažkokia mergina, kurią jis sutiko kavinėje. Ji buvo barista, kad
ir ką tai reikštų. Pasirodė besanti paprastesnė.
— Lažinuosi, tau nuo
to lengviau.
— Kur kas, — Aleksa nusišypsojo Bariui. — Klausyk, kas čia
psichoanalitikas? Beveik tikiuosi, kad prieš išeinant pateiksi man
sąskaitą.
— Aha, būtų neblogai gauti porą šimtinių, — metė jis kandžiai.
— Bet užtenka apie mane. Kaip tu laikaisi? — paklausė ji,
trokšdama grįžti prie savo eksperimento.
— Nekaip, jie susituokė, — atsakė jis liūdnai.
— O Bari, kaip gaila. Tikrai nežinojau.
Jis numojo ranka.
— Tu nekalta.
Akimirką Aleksa sėdėjo tylėdama, leisdama Bariui apsvarstyti ką
tik pasakytus žodžius.
Bet dabar atėjo laikas pradėti.
— Arji myli jį? — paklausė ji tyliai.
Klausimas
jį įskaudino, kaip Aleksa ir tikėjosi. Bario akys išdavė jį

esant sumišusį.
— Aš nežinau. Manau... taip. Ji juk ištekėjo už jo.
— Nemanai, kad Liza ištekėjo iš pareigos?
 — Ar tai svarbu?
— Man būtų, jei ašvis dar mylėčiau ją, — švelniai pasakė Aleksa.
Jis papurtė galvą.
— Ji niekada nepriims manęs atgal.
Kelias minutes Aleksa palaukė.
— Hmm... ar judu su broliu vaikystėje pykdavotės?
Baris nusišypsojo.
— Pagaliau prašnekai kaip tikra psichiatrė.
— Atsiprašau. Man tik įdomu, ar tai buvo grynas atsitiktinumas.
Jis susiraukė.
— Ką turi omenyje?
— Aha, palauk, pats liepei nešnekėti kaip psichoanalitikei.
Apsispręsk.
— Tęsk.
— Na, kartais vaikai visą vaikystę varžosi, paprastai dėl dėmesio ar
tėvų pripažinimo. vaikas jaučia, kad brolis ar sesuo yra
Jei
protingesnis, gražesnis ar labiau mylimas, jis bando konkuruoti ir
pamėgdžioti sėkmingesnįjį. Paprastai vaikai, palikę tėvų namus, to iš
išauga. Bet kartais pavydas graužia visą suaugusio Žmogaus
gyvenimą.
Aleksa matė, kad jis rimtai susimąstė. Žinoma, susimąstė.
Kiekvienas Žmogus, turėjęs seserį ar brolį, prisimena pykčius dėl
žaislų, drabužių ar filmų. Tai visiškai normalu.
Ji gūžtelėjo tarsi jai nerūpėtų.

— Man tik atrodo, kad tu prisiimi visą kaltę dėl šio įvykio,
nežinodamas, ar jis nebuvo bent iš dalies suplanuotas. Todėl dar kartą
klausiu: ar ji myli jį?
 — Ir vis tiek nesuprantu, koks skirtumas. Kad ir kaip būtų, ji man
neatleis.
— Jokio skirtumo, jeigu jau pasidavei.
— Okąaš galiu...
— Sakei, būtum žmonai atleidęs viską, kad tik šeima nebūtų
iširusi. Iš kur žinai, kad nebūtų pasielgusi taip pat? Brolis pavogė
ji

tavo gyvenimą. Jis pavogė tavo žmoną ir tapo tėvu tavo dukrai. O tu
net nežinai, ar ji myli jį.
Taiklu. O dabar paskutinis dūris.
— Neturėtum jam pavydėti. Pagalvok, kokia jo gyvenimo kokybė?
Neišlipa iš invalido vežimėlio. Gal geriau būtų neišgyvenęs. — Ji

akimirką nutilo. — Tavo žmonai tikrai būtų buvę geriau.

Baris žiūrėjo į ją nenuleisdamas akių. Jose švietė šviežiai įsižiebusi
viltis.
Truktelėjusi pečiais, Aleksa atsiduso:
— Greičiausiai ji dėl visko gailisi ir nori, kad grįžtum. Stiprus
sveikas vyras, kurį ji myli, tikrasis jos vaiko tėvas. Bet ji negali
išsivaduoti iš pareigos rūpintis tavo broliu.
Baris atrodė sumišęs ir neramus.
— Aš nežinau...
— Tu žinai, — patikino Aleksa, sulenkdama kelius
ir palinkdama
prie Bario. — Aš sakiau savo vyrui niekada neatleisianti, bet jei jis
rytoj pasirodytų, nuoširdžiai apgailestaudamas dėl savo poelgio, tikrai
svarstyčiau galimybę suteikti jam antrą šansą. Aš jį myliu, man trūksta
jo, irjis yra mano vaiko tėvas. Aš noriu susigrąžinti šeimą.
Baris kelias minutes tylėjo. Atsistojo.
— Manau, eisiu pasivaikščioti. Noriu, kad prapūstų smegenis.
 Linktelėjusi Aleksa nusišypsojo. Ji paėmė pyragaitį. Eksperimentas
panėšėjo į žaidimą su vilkeliu. Prisuki jį kaip įmanona stipriau ir

paleidi ant grindų, negalvodama, į kurią pusę jis suksis.

14

Kima numetė paskutinę ataskaitą.

— Prakeikimas, visiškai nieko. Taksistai, autobusų vairuotojai,
gyventojai. Žmogų mirtinai papjovė, ir
nė velnio niekas nematė.
— Yra vienas pranešimas, — įsiterpė Brajentas, rausdamasis savo
ataskaitų krūvoje.
— Žinoma, visiškai nusisprogęs aštuoniolikmetis matė kažin ką
sėdint ant sienos šalia autobusų stotelės po vienuoliktos valandos.
— Aha, bet paskutinis autobusas pravažiavo...
— Negali sakyti, kad rūkstantis vamzdis, ar ne? Kažkas, sėdintis
ant sienos prie autobusų stotelės.
Brajentas atsiduso.
— Gal bildukai jį užvertė?
— Ą?
Brajentas, paėmęs abiejų jų puodelius, nuėjo prie kavos aparato.
— Kalnakasiai tikėjo esant dvasių, kurias vadino bildukais. Jei juos
supykdai, jie paslepia įrankius, vagia žvakes, šokinėja iš už anglies
krūvų ir kitaip nervina žmones. Niekas jų nėra matęs, bet visi sutaria,
kad tie bildukai gyvena šachtose.
— Labai naudinga. Tai dabar ieškosim sušiktų fėjų?
— Kurios nešiojasi penkių colių ašmenimis, jeigu
peilius
spręstume pagal žaizdą, — pridūrė Dosonas.
— Pirminės apžiūros metu nustatyta, kad mirtina žaizda buvo
pirmoji — pradurta pleura.
 Suskambo telefonas. Kima nekreipė dėmesio. Atsiliepė Brajentas.
— Taigi žudikas dūrė iš apačiosį viršų, nes žinojo, ką daro, arba

tarp žudiko ir aukos buvo didelis ūgio skirtumas. Toliau durta iš

įniršio ar nevilties.
— Viršininke...
Ji atsisuko į Brajentą.
— Kas?
— Mums veža galimą nužudymo įrankį.
— Kur rado? — paklausė ji, mintimis dėliodama į vietas
informacijos fragmentus.
— Tuščiame žemės plote prie Dadlio kelio, kur vietinis vaikis laiko
keletą arklių.
— Prie kelio, vedančio į?..
— Lajų, — atsakė Brajentas.
— Ir Rutos Vilis namus.
15

Prieš užduodama klausimą, besisukantį jos galvoje, Kima palaukė,

liks vieni automobilyje.
kol jiedu su Brajentu
— Jis ir vėl pradėjo, ar ne?
Jei jos partneris būtų paprašęs pakartoti paraidžiui, ji taip ir būtų
padariusi.
Brajentas atsiduso.
— Juk matei kaklaraištį aną vakarą.
— Ir batai, — patvirtino ji, — ką jau kalbėtia pie laikyseną.
Kai apgaudinėdavo savo sužadėtinę, Dosonas įgaudavo tam tikro
įžūlumo, tačiau kolegų taip lengvai neapmausi.
Brajentas sustojo prie šviesoforo. Kima būtų važiavusi ir
nuvažiavusi.
— Manytum, kad po pastarojo karto...
Jam nereikėjo pabaigti sakinio. Kai jųdviejų dukrai buvo vos keli
menesiai, Dosono sužadėtinė sužinojo, kad jis apgaudinėjo ją nėščią.
Moteris jį išmetė iš namų. Visa komanda išgyveno pragarą, kai kolega
mėgino susigrąžinti sužadėtinę. Galiausiai jam pavyko.
Brajentas gūžtelėjo pečiais.
— Nežinau... Tikras šmikis. Nevertina to, ką turi.
Nevertina, praranda, susigrąžina, pamanė Kima, bet nepasakė
nieko. Ką Dosonas daro privačiame gyvenime, jo reikalas, bet kaip jis
elgiasi darbo metu — nebe.
 Sublokuotas namas už dviejų gatvių nuo išprievartavimo vietos
neatrodė niekuo ypatingas. Jis buvo vienas iš dvylikos namų, tarsi
veidrodyje identiškai atkartotų kitoje siauro keliuko pusėje. Priešais
butus nesimatė sodelių ar kiemų. Vidury eilės riogsojo akmuo,
pažymintis, kad namai statyti 1910 metais.
— Rimtai, viršininke, ar tikrai manai, kad sumanymas geras?
Kima suprato jo dvejones. Paprastai jie taip nedarydavo, bet dabar
Kima jautėsi tarsi įjungta skalbyklė, kuri nesustoja, kol nesibaigia
ciklas. Jai taip būdavo ir anksčiau — suks vidurius, kol galiausiai
nepadarys, ką sumaniusi.
— Dėl Dievo meilės, juk neketinu jos tučtuojau areštuoti. Noriu tik
pasišnekėti.
Neatrodė, kad tai Brajentą būtų nuraminę. Jiedu tylėdami laukė,
kol kas nors atsilieps į jų beldimą. Pagaliau duris atidarė jauna
smulkutė moteris, vilkinti mėlynu treningu. Kaltės išraiška jos veide
užliejo Kimą, ir ji tučtuojau suprato. Ruta, išprievartavimo auka,
pažiūrėjo Kimai į akis ir jų žvilgsniai susitiko — detektyvė žiūrėjo į
akis Rutai, žudikei.
— Detektyvė inspektorė Stoun, detektyvas seržantas Brajentas.
Galime užeiti?
Akimirką padvejojusi, moteris žengtelėjo į šalį. Kima pastebėjo,
kad ji nepaprašė tapatybės dokumentų ar paaiškinimo.
Kima nusekė paskui Rutą Vilis į svetainę. Sienos buvo nukabinėtos
Rutos vaikystės nuotraukomis — kelios darytos profesionalo dangaus
mėlio fone, kelios mėgėjiškos šeimos nuotraukos, išdidintos ir
įrėmintos. Kitų vaikų nuotraukų nebuvo.
Per televiziją transliavo žinias. Kima parodė Brajentui, kad pati
nori vadovauti pokalbiui. Jis žvilgsniu atsakė: „Labai nespausk“. Kima
ir neketino spausti. Kitaip nei Brajentas, ji žinojo, kad žudiko paieškos
baigtos.
— Dėl ko atėjote, pareigūne? — paklausė Ruta Vilis ir paėmė
pultelį, norėdama perjungti kanalą.
Kima palaukė, kol galės pažiūrėti moteriai
į akis.
— Atėjome, nes norime pranešti, kad prieš dvi dienas, vakare,
netoliese Erškėčių kelyje, buvo nužudytas žmogus.
Ruta mėgino išlikti rami, bet jai nepavyko. Jos žvilgsnis
nerimastingai lakstė tarp dviejų policininkų.
— Girdėjau kažką per Žinias.
— Vyriškis buvo atpažintas kaip Alenas Harisas.
— O, suprantu.
Kima pastebėjo, kad Ruta stengėsi likti abejinga, nebūdama tikra,
kaip reikėtų reaguoti: Nuo kiekvienos smulkmenos Kimai
apsiversdavo viduriai.
— Vyrui durta keturis kartus. Mirtina žaizda...
— Gerai, supratau, tik ką tai turi
bendra su manimi?
Nuo pastangų atrodyti normaliai moters balsas dar labiau drebėjo.
— Tai sužinoti mes čia ir atvykome, panele Vilis.
Kima tyčia buvo nutaisiusi malonų veidą. Lėtai lėtai pričiupsiu
tave.
Kima atsisėdo, Ruta irgi. Sunertus delnus pasidėjo į skreitą.
— Mes žinome, ką jis padarė jums, Ruta. Jis prievartavo ir mušė jus
iki sąmonės netekimo. Neapsimetinėsiu, kad žinau, ką jums tai reiškė.
Net įsivaizduoti negaliu to siaubo, baimės, įsiūčio.
Ruta neatsiliepė, bet veidas ėmė blykšti. Mergina iš paskutiniųjų
mėgino slėpti emocijas, bet kūnas nepasidavė smegenų siunčiamoms

instrukcijoms.
 — Kada sužinojote, kad jis išėjo į laisvę?
— Prieš kelis mėnesius.
— Iš kur sužinojote?
Ruta gūžtelėjo.
— Neatsimenu.
— Gyvenate kelios mylios nuo jo namų. Ar buvote jį sutikusi?
— Atvirai, neatsimenu.
— Kaip jautėtės, sužinojusi, kad jis paleistas?
Kima stebėjo, kaip Ruta dešine ranka nesąmoningai glosto randą
ant kairės rankos — amžiną priminimą apie bandymą nusižudyti.
Vilis pažvelgė į langą.
— Aš tikrai daug apie tai negalvojau. Juk vis tiek nieko negalėjau
padaryti.
Detektyvė paspaudė:
— Ar manote, kad jam skirta bausmė buvo teisinga?
Moters akys žybtelėjo ir Kima suprato, kad šia tema ji daug ką gali
pasakyti, bet susilaiko.
— Kaip jautėtės sužinojusi, kad jis pagaliau gavo, ko nusipelnė?
Ruta tvirtai sukando žandikaulius, nepasitikėdama savimi,
baimindamasi prasitarti. Kima jautė, kaip Brajentui nejauku, bet ji
neklausinėjo tuščiai. Klausimus ji buvo susiformulavusi dar
automobilyje ir tikėjosi emocingų atsakymų.
Nekalto žmogaus atsakymas į tokį klausimą būtų spontaniškas,
nevyniojant žodžių į vatą. Tą šunsnukį reikėjo uždaryti iki gyvos galvos
arba Aš laiminga, kad tas išpera negyvas. Rutos akys turėtų liepsnoti, ji
pati turėtų atgyti, o ne pasyviai susitaikyti ir tylėti. Paprasčiausiai ji
negalėjo sugalvoti, koks atsakymas būtų teisingas.
— Nesuprantu, kaip tai susiję su žmogžudyste.
 Moters balsas ėmė lūžinėti, iš įtampos ji gniaužė rankas.
— Atleiskite, panele Vilis, bet turiu jūsų paklausti, kur buvote
penktadienio vakarą
tarp devintos ir vidurnakčio.
— Buvaučia, žiūrėjau televizorių.
Kima pastebėjo, kad Rutos balso tembras pakilo. Matyt, ji daug
kartų buvo repetavusi šiuos žodžius mintyse.
— Ar kas nors gali paliudyti, kad nebuvote išėjusi iš namų?
— Aš... apie pusę dešimtos buvau išbėgusi nusipirkti skrudintų
bulvyčių.
Taigi, mąstė Kima, kaimynai galėjo pastebėti ją tuo laiku išeinančią
ar pareinančią namo, todėl ji sugalvojo šią trumpą išvyką. Detektyvė
linktelėjo.
— Jei paklausime parduotuvės savininko, ar jis patvirtins, kad
buvote atėjusi apie pusę dešimtos?

į
Ruta atrodė puolusi paniką.
— Na... nežinau. Buvo daug Žmonių. Galjis ir neprisimins.
Kima raminamai nusišypsojo.
— Esu tikra, prisimins. Tai vietinė krautuvėlė. Pastaraisiais metais
buvote užėjusi daugybę kartų. Juk gyvenate čia visą savo gyvenimą.
— Na taip, bet savininkas tą vakarą nedirbo, o kitų aš nelabai
pažįstu.
Ruta įspeitė save į kampą, o Kima sekė paskui.
— O, nieko tokio. Jeigu tik apibūdintumėte jus aptarnavusį
pardavėją, esu tikra, mes jį surastume.
Kima
jautė, kaip Ruta pasitraukia iš kovos. Ji pasiūlė alibi, kurio
niekas negali patvirtinti, ir bet kokie išsisukinėjimai dabar atrodytų
itin įtartini. Nekaltiems žmonėms nereikia išsigalvoti alibi.
 Detektyvei atsistojus, Ruta pakėlė į ją akis. Moters veidas atrodė
papilkėjęs, akys išsigandusios, kūnas susmukęs kaip vėjo taršoma
palapinė.
Kima kalbėjo tyliai:
— Mes radome nužudymo įrankį. Jis gulėjo ten, kur jį numetėte.
Ruta paslėpė veidą delnuose. Rauda purtė pečius. Kima atsisuko į

Brajentą, jiedu susižvalgė. Abu nejuto nei pasitenkinimo, nei triumfo.

Stoun atsisėdo šalia Rutos ant sofos.
— Ruta, ką Alenas Harisas jums padarė, buvo siaubinga, bet
manau, turėtumėte žinoti, kad jis labai gailėjosi. Mes visi viliamės,
kad kalėjimas ištaisys nusikaltėlius, bet ne visada tuo tikime. Šiuo
atveju kaip tik taip ir įvyko. Alenas Harisas nuoširdžiai gailėjosi dėl
savo siaubingo poelgio.
Į priekį žengė Brajentas.
— Ruta Vilis, aš sulaikau jus...
— Aš nebuvau išsigandusi, — tyliai pratarė Ruta, ir Kima mostelėjo
Brajentui liktelėti. Ji vėl prisėdo šalia Rutos.
— Panele Vilis, turiu įspėti...
— Nervinausi, bet nebuvau išsigandusi, — pakartojo ji.
— Panele Vilis, viskas ką pasakysite, bus... — vėl prabilo Brajentas.
— Nutilk, — papurtė galvą Kima. — Ji kalba sau, ne mums.
— Stebėjau, kaip jis išeina iš parko. Stovėjo prie pėsčiųjų perėjos.
Jaučiausi galinga, teisi. Stovėjau parduotuvės tarpdury, šešėlyje. Jis
pasilenkė užsirišti bato raištelio. Šuo pažiūrėjo tiesiai į mane.
Nesulojo. — Ji pakėlė ranką prie ašaroto veido. — Kodėl jis nesulojo?
Kima papurtė galvą.
— Man knietėjo jau tuomet suvaryti peilį jam į nugarą, bet nebūtų
buvę teisinga. Norėjau susigrąžinti šviesą. — Kimai pažvelgus į
Brajentą, šis truktelėjo pečiais. — Aš pasitikėjau savimi, valdžiau
padėtį. Pasekusi jį, paklausiau, kiek valandų.
— Ruta, mums reikia...
— Aš dūriau peiliu jam į pilvą. Jaučiau jo kūną prie savęs, bet
šiuokart aš diktavau sąlygas. Jam pakirto kojas ir dešine ranka
užsispaudė žaizdą. Kraujas sunkėsi jam pro pirštus. Jis pažiūrėjo
žemyn, paskui vėl į mane. Aš laukiau.
— Laukėte? — perklausė Kima.
— Ištraukusi peilį, vėl jam dūriau. Ir laukiau.
Kima norėjo paklausti, ko ji laukė, bet nedrįso išsklaidyti apžavų.
— Vėl ir vėl. Girdėjau, kaip jo galva trenkėsi į betoną. Akys ėmė
merktis. Spyriau, bet jis man negrąžino.
— Ko negrąžino, Ruta? — atsargiai pasiteiravo detektyvė.
— Aš norėjau tai padaryti dar kartą. Kažkas buvo ne taip. Jis vis dar
ją turėjo. Šaukiau ant jo, kad grąžintų, bet jis nebejudėjo.
— Kąjis turėjo, kas priklausė jums, Ruta?
Moteris pažiūrėjo į Kimą, tarsi atsakymas būtų akivaizdus.
— Mano šviesą. Aš neatgavau savo šviesos.
iš
Ji susilenkė ir gerklės išsiveržė rauda.
Kima vėl pasižiūrėjo į Brajentą, bet šis tik gūžtelėjo nieko
nesuprasdamas. Minutę detektyvė pasėdėjo tylėdama, o paskui
linktelėjo kolegai.
— Ruta Vilis, aš sulaikau jus už Aleno Hariso nužudymą. Jūs
neprivalote nieko sakyti, bet viskas, ką pasakysite...
Kima išėjo iš namo Brajentui dar nespėjus baigti. Ji nesijautė
nugalėjusi, tik patenkinta, kad sučiupo žmogų, įvykdžiusį
nusikaltimą, ir kad gerai atliko savo darbą.
Auka
plius nusikaltėlis — byla išspręsta.
16

Buvo šiek tiek po vidurnakčio, kai Kima įžengė į garažą. Rami,

šeimyninė gatvelė miegojo, visi ilsėjosi prieš ilgą darbo savaitę. Kimos
mėgstamiausias paros laikas.
Įsijungusi „iPod“, ji pasirinko Šopeno „Noktiurną“. Fortepijono
muzika prasklaidys jos mintis, kol kūnas pareikalaus miego.
Vudis irgi nepadėjo išvaikyti slogučio, atvirkščiai. Kitiems išėjus
namo, viršininkas ją
sulaikė prie stalo, atnešęs lauktuvių — sumuštinį
ir kavos.
— Kas man nepatiks, pone? — paklausė Kima.
— Karūnos prokuroro tarnyba prašo atsargiai nagrinėti bylą. Jie
nepasirašo po kaltinimu žmogžudyste. Prašo paaiškinimų. Nenori,
kad koks nors gudragalvis advokatas siektų ją pripažinti ribotai
pakaltinama.
— Bet...
— Viską reikia atlikti tinkamai.
— Ryt iš ryto paprašysiu Dosono
ir Vud tuo pasidomėti.
Vudis papurtė galvą:
— Ne, noriu, kad pati viską sutvarkytum, Stoun.
— Pone...
— Neketinu ginčytis. Tiesiog imk ir viską sutvarkyk.
Kima garsiai atsiduso, sudėdama atodūsį visą savo neviltį. Tai
į

nieko nepakeitė, bet ji bent pajautė, kad jos nuotaika neliko

nesuprasta.
 Vudis nusišypsojo.
— O dabar, dėl Dievo, eik namo ir... daryk, ką paprastai darai,
grįžusi namo.
Taigi ji grįžo.

ji
Atsisėdusi ant žemės šalia motociklo dalių, pratisai suurzgė.
Kima nekentė tvarkyti galų. Byla baigta. Ji pagavo blogiuką, šiuo
atveju blogiukę, per keturiasdešimt aštuonias valandas. Buvo
užfiksuotas išsamus prisipažinimas, o dabar prokurorai užsigeidė
juos sunaikinti.
Kima sukryžiavo kojas ir ėmė dėlioti aplink save detales. Visos jos
tik ir laukė, kada ji sumontuos gražuolį britišką motociklą. Jai tik
reikėjo išsiaiškinti, kaip tai padaryti.
Po valandos visos dėlionės dalys vis dar buvo savo vietose. Keistas
jausmas pilve neleido nurimti.
Staiga Kim šovė mintis. Ji atsistojo Ir nuėjo prie durų.
Galbūt visgi nemigą jai kėlė būtent ši byla.
17

Kima nulipo nuo savo „Ninja“ motociklo ir atkėlė vartus,

siekiančius juosmenį. Trumpos įvažos ir nedidelės pievelės puošė visų
gatvelės namų aplinką. Daugelis nedidelės bendrijos gyventojų,
pasistačiusių namus bendruomenės žemėje ant Dadlio ir Netertono
miestukų ribos, neatsispyrė pagundai pasinaudoti teise išsipirkti
sklypus už nedidelę rinkos kainą. Danų ūkis buvo vienas jų.
Šįkart prie namo neskubėjo kaukšėdami batais pareigūnai, nebuvo
laužomos durys, policijai įsiveržiant į namus. Buvo tik Kima su
raktų
ryšuliu.
Jivaikščiojo po namus lėčiau nei anąkart. Nebuvo kur skubėti.
Namas jau iššukuotas, apieškotas ir apverstas aukštyn kojomis,
ieškant įkalčių. Ore tvyrojo tuštuma. Tarsi gyventojai būtų buvę
ištrinti iš namo atminties. Knygos ir žaislai riogsojo sukrauti
kampuose. Ant virtuvės stalo stovėjo javainių pakelis ir dubenėliai. Be
vaikų tvirkinimo, name tekėjo ir įprastas gyvenimas. Retkarčiais vis
dėlto jos būdavo paprastos, mažos mergaitės.
Galiausiai ji priėjo prie medinių durų, už kurių laiptai vedė žemyn.
Kima stebėjosi erdvia patalpa, vadinama rūsiu. Pati buvo pratusi prie
ankštų sandėliukų savo gausių įtėvių namuose aplink Midlandsą.
Blokuotieji namai stovėjo eilėmis po dvidešimt. Namai, kuriuos
pastatė gamyklų ar kasyklų savininkai per pramonės revoliuciją, buvo
pritaikyti gyventi šešioms šeimoms. Sandėliukai būdavo ankšti, vos
vienam žmogui apsisukti, įrengti po keliais akmeniniais laipteliais ir
skirti anglims laikyti.
Bet šitas rūsys buvo kitoks. Namas akivaizdžiai pertvarkytas taip,
kad po grindimis atsirastų ši erdvė.
Daugelis vyrų trokšta turėti savą kampą. Sodo pašiūrė ar
kambarėlis, kur jis galėtų laikyti modeliukus arba žaisti
kompiuterinius žaidimus. O Leonardui Danui tokios erdvės reikėjo
vaikams tvirkinti. Nuo minties, kad jis valandų valandas statė šį rūsį
savo iškrypusiam malonumui tenkinti, Kimai sutraukė skrandį.
Dabar, kai visi įkalčiai buvo išnešti, erdvė atrodė tuščia ir tarsi
niekuo dėta. Bet Kima viską matė taip, kaip buvo reido metu.
Mankštos kilimėlis, prožektorius, skaitmeninė kamera. Dar daugiau
— nesveikų veiksmų atspindžiai, amžiams įsigėrę į sienų apmušalus.
Tolimajame kampe liko stovėti tik stalas. Kompiuteris ir vaizdo
įrašai buvo nugabenti į nuovadą. Dabar ši
erdvė galėjo priklausyti bet
kam: architektui, buhalteriui, — bet kam, norinčiam šiek tiek
privatumo mąstyti ar kurti.
Kima
nuėjo prie spintos, kurioje kabojo drabužiai, skirti bjauriems
Dano žaidimams. Renkant įkalčius, prožektorius buvo nustumtas į
šoną. Bet jai nereikėjo priminti, kur jis stovėjo anksčiau. Jis stovėjo už
kameros, nukreiptas mankštos kilimėlį.
į

Ji nesąmoningai mintimis grįžo prie vaizdo, kur Deizė stovi ant

kilimėlio ir drebančiu balsu klausia tėvelio, ką jai daryti.
Kima papurtė galvą, norėdama išsklaidyti vaizdą. Kartais ji
trokšdavo, kad būtų galima tarsi atšaukti matytus vaizdus ir
girdėtus
garsus, tačiau galvoje nebuvo mygtuko „trinti“.
Galiausiai ji nulipo laiptais, stebėdamasi, kas gi traukė atgal tą
patalpą.
į
 Ji giliai įkvėpė. „Gailiuosi, kad nesutrukdžiau to anksčiau, Deize“,
atsiprašė mintyse, tiesdama ranką prie jungiklio.
Pirštai virpėdami sustingo.
Kima pasuko galvą ir pažiūrėjo įprožektorių. Kažkas čia ne taip.
Ji žengtelėjo žingsnį atgal ir sutelkė dėmesį. Tuomet ją graužęs

įtarimas trenkė visa jėga.

— One, — pratarė ji ir užbėgo laiptais į viršų.
18

Kima žingsniavo po kabinetą nuovadoje, stengdamasi atvėsti, o jos

motociklas ilsėjosi lauke.
Peržiūrų kambarys buvo trečiame nuovados aukšte. Į tą pastato
dalį nebuvo paprasta patekti. Ji paspaudė įėjimo mygtuką, pridėjo
pirštą prie sienos ir į
pažiūrėjo tiesiai filmavimo kamerą, ieškančią jos
veido bruožų atitikmens. Kima rengėsi vėl paspausti mygtuką, kai
išgirdo pažįstamą užrakto zvimbesį. Atidariusi duris, įėjo į tambūrą.
Pirmosioms durims užsivėrus, Kima galėjo surinkti antrųjų durų
kodą.
Belangėje patalpoje stovėjo keturi dvigubi stalai. Vienintelis
akivaizdus skirtumas tarp šio kambario ir bet kurio kito nuovadoje —
tai, kad čia nebuvo jokių popierių.
Šiame kambaryje dirbo žmonės, po kruopelę sijojantys vaizdo
kameromis užfiksuotus įkalčius, o Dano atveju Kima nesutiktų imtis
jų darbo net ir
už visus japoniškus motociklus pasaulyje.
— Ei, Edi, vėlai dirbi? — paklausė Kima, eidama prie vienintelio
užimto stalo.
Jis pakėlė galvą ir išsitiesė, kaip žmogus, praleidžiantis pernelyg
daug valandų prie kompiuterio. Kima neabejojo išgirdusi trakštelint
sąnarius.
— Jūs
irgi, ponia.
Kima ne kartą matė Edį dirbantį. Ir viskas jame buvo vidutiniška:
ūgis, svoris, veidas. Net nuotrauka ant stalo niekuo neišsiskyrė. Edis
nebuvoišskirtinis vyras.
Bet vos tik jo kairė ranka imdavo valdyti klaviatūrą, o dešinė
stumdyti pelę, į Ed; būdavo gražu žiūrėti.
— Edi, man reikia, kad tu pažiūrėtum kelis įrašus iš Dano...
Kimos žodžius nutraukė suzvimbusi durų spyna.
— Šįvakar čia kaip geležinkelio stotyje, — tarė Edis, atsisukdamas
vaizdo kamerą.
į
— Tai Brajentas, — pasakė Kim.
Edis pažiūrėjo į ją iš padilbų.
— Tu ką, dabar dar
ir aiškiaregė?
— E... ne, ašjam paskambinau.
Suvaitojęs, Edis nuspaudė durų užraktą.
Brajentas jau vilkosi striukę.
— Žinau, viršininke, kad negali išbūti be manęs...
— Nekelk sau uodegos. Tiesiog tu gyveni arčiausiai.
— Bent jau sąžininga, — nusprendė Brajentas, numesdamas
striukę ant stalo.
tuščio

Edis atsitraukė nuo stalo ir pasisuko į juos su savo kėde. Kurį laiką
jis mankštino dešinės rankos pirštus.
— Kad ir kokia maloni būtų jūsų kompanija šią naktinę pamainą,
bet nematau alaus ir picos, taigi, manau, pobūvio nebus.
Kima pasisuko į Brajentą.

— Matai, kaip jis greitai susivokė? Galėtum pasimokyti...

— Į sveikatą, viršininke. O dabar pasakyk, kodėl mano vakarienė,
sumuštinis su sūriu ir padažu, grįžo atgal šaldytuvą.
į
— Edi, ar gali parodyti įrašą, pavadintą „Deizė eina maudytis“?
Edis vėl prisitraukė su kėde prie stalo ir ekrane tučtuojau sušvito
failai, sužymėti vardais, datomis ir numeriais.
 Kimai buvo liūdna matyti, kiek daug surinkta medžiagos.
Edis taukšėjo klavišais greičiau, nei ji pajėgė sekti; staiga ekrane
pasirodė drebanti aštuonmetė mergytė.
— Išjunk garsą, — greitai paliepė detektyvė.
Brajentas dairėsi po kambarį, tyrinėjo visus kampus, kad tik
nereikėtų žiūrėti į ekraną. Kamerai padidinus vaizdą, Kimos žvilgsnis
nuslydo nuo mergaitės į kambario gilumą. Įrašas buvo lygiai toks,
kokį
ji ir prisiminė.
Jai sutraukė skrandį.
— Edi, parodyk nuotraukas, kurias mes padarėme reido rytą.
Po kelių sekundžių ekrane pasirodė nuorodos. Spustelėjęs pirmą
nuotrauką, Edis slinko strėlyte žemyn.
— Stok, — paliepė Kima, jam pasiekus devintu numeriu pažymėtą
nuotrauką. Ši buvo daryta tuo pačiu kampu, kokiu stovėjo kamera. —
Ar galijas sudėti šalia?
Ekraną užpildė du skirtingi vaizdai — nuotrauka ir sustabdytas
įrašo kadras.
— Kokią šviesą mes tąryt naudojome, Brajentai?
Jis vis dar nežiūrėjo
ekraną. į

— Prožektoriaus, nes Dosonas negalėjo rasti jungiklio.

Ji linktelėjo.
— Taigi, fotografuota tokiomis pačiomis sąlygomis. Be natūralios
šviesos, nepajudinus lempos?
— Manau, kad taip.
— Gerai, žiūrėk čia, — Kima pamojo jam prieiti arčiau. — Matai tą
juodulį, slenkantį virš spintos. — Brajentas linktelėjo. — O kur dingo
tas juodulys nuotraukoje?
 Brajentas, patyrinėjęs atidžiau vaizdą, susižvalgė su Kima
ir Edžiu.
Tada paklausė:
— Viršininke, ar sakai tą, ką aš ir galvoju?
Prieš atsakydama ji giliai įkvėpė.
— Taip. Brajentai, tame kambaryje buvo dar kažkas.
19

— Arjūs rimtai, viršininke? — ramiai paklausė Steisė.

Kima linktelėjo galvą.
— Praėjusią naktį peržiūrėjome įrašą. Jokių abejonių, tai žmogaus
siluetas, — jilinktelėjo galva Brajento pusėn. — Mudu su Šerloku
nuvykome atgal į tą namą ir atgaminome vaizdą, grąžinę prožektorių
ir kamerą į savo vietas. Tai tikrai žmogus.
Dosonas šiurkščiai pastūmė aplanką per visą stalą.
— Labai brandu, Kevai, — pyktelėjo Kima.
Dosonas nežiūrėdamas į ją sumurmėjo:
— Atsiprašau, viršininke.
Kima atsigręžė
į Steisę, piktai spoksančią į Dosoną.
— Išknisk viską apie Danų kaimynus, gimines, buvusius ir esamus
bendradarbius, su kuo bendravo, kalbėjo ar stumdėsi autobuse. Noriu
žinoti, ar kas nors iš jų yra Sąraše.
Sąrašu jie vadino seksualinių nusikaltėlių registrą.
Pirmuosius signalus apie galimą vaikų tvirkinimą pasiuntė jautri ir
atidi mokyklos mokytoja. Tačiau visas tyrimo dėmesys buvo sutelktas
vieną Leonardą Daną. Ir kai Daną sulaikė, manė, kad byla baigta. Po
į
velnių, jiems teks ieškoti dar vieno į šią bylą įsipainiojusio iškrypėlio.
— Kevai, noriu, kad vėl su visais pasikalbėtum, ypač su kaimynais.
Jei tas žmogus buvo jų pažįstamas, kažkas kažką bus matęs, gerai?
— O kaip Vendė Dan? — priminė Brajentas.
Kima papurtė galvą. Jai laikas dar neatėjo, bet būtinai ateis.
 — Ar ką nors įtariate, viršininke? — paklausė Steisė.
Ji, be abejo, įtarė, bet dar nebuvo pasirengusi dalytis savo
mintimis. Kima pakvietė Brajentą:
— Nagi, partneri. Eime gaudyti galų.
20

Aleksa atnaujino visus naujienų portalus, kuriuos buvo pažymėjusi

kaip mėgstamiausius. Dabar ji turėtų kalbėtis su Ruta ir kaupti
duomenis, gyvybiškai svarbius jos eksperimentui, bet ta kvaila kalė
leidosi sugaunama per dvidešimt keturias valandas.
žinojo, kad nekompetentinga policija galiausiai imsis
Be abejo, ji

Rutos kaip įtariamosios, tačiau apsiskaičiavo. Arba byla buvo paskirta

pareigūnui su proto užuomazgomis, arba Ruta paliko savo vardą ir
adresą ant aukos kūno su užrašu „Čia buvau aš“.
Aleksatikėjosi turėsianti keletą dienų reikiamai informacijai
išgauti. Jėzau, nejau šitai menkystai reikėjo nupiešti paveikslėlį? Juk
davė jai vizualizuotą motyvaciją, būdą ir galimybę. Aleksa tikėjosi, kad
šio proceso metu Ruta atras bent jau savisaugos instinkto
užuomazgų.
Vėl atnaujino žinias. Nieko naujo. Ji ėmėsi įprastos rytinės veiklos.
Įsiregistravo į feisbuką Saros Lujis vardu. Po dvidešimties minučių,
panaršiusi socialiniame tinkle pagal savo sąrašą, ji atsikvėpė. Sara vis
dar slėpėsi virtualiame pasaulyje, bet tai nesvarbu.

Sarai vėl atsidūrus taikinyje, į Aleksos gyvenimą grįžo pilnatvė. O...

Saros veide pamatyti reakciją būtų neįkainojamas potyris. Aleksai
buvo smalsu, ar mažytis vienkiemis gūdžiame Hiksvilyje vis dar
parduodamas. Ji atsidarė Rightmove.com svetainę ir pridėjo ją prie
mėgstamiausių. Jau neilgam.
 Aleksa dėkojo Dievui už šiuos elektronikos stebuklus, užkertančius
kelią anonimiškumui. Žinant, kur ieškoti, galima rasti bet kokį
žmogų. Kibernetinėje erdvėje nėra tamsių kampų.
Sučirškė durų skambutis, primindamas Aleksai pasižiūrėti, kiek
valandų. Kitų pacientų nebuvo užsirašiusi. Ruta būtų buvusi jos
vienintelė šios dienos lankytoja.
Atidariusi duris, Aleksa išvydo priešais ją stovinčius vyrą ir moterį.
Vyras šypsojosi. Aleksa jam nenusišypsojo. Po galais, kaip tik šito ji ir
vylėsi išvengti.
— Daktare Torn, aš detektyvas seržantas Brajentas, o čia detektyvė
inspektorė Stoun. Ar galime užeiti?
Žiūrėdama į jo tarnybinį pažymėjimą, Aleksa juto, kaip ranka
tvirčiau suspaudžia durų rankeną. Permetė abudu žvilgsniu.
— Kokiu klausimu?
— Ilgai jūsų nesutrukdysime. Norėtume pašnekėti apie vieną jūsų
pacientę.
— Žinoma, prašom į vidų.
Aleksa įvedė juos į konsultacijų kambarį. Viduje abu greitosiomis
įvertino. Vyras, jos manymu, įpusėjęs ar perkopęs antrą penktos
į

dešimties pusę, aiškiai mėgino išlaikyti sportišką formą, beviltiškai

kovodamas su neišvengiamu vidutinio amžiaus atributu — pilvuku.
Smilkiniuose jo kaštoniniai plaukai buvo pražilę, bet tvarkingai ir
profesionaliai pakirpti. Atrodė atviras ir draugiško veido.
Moters išraiška buvo niūri ir tamsi. Trumpų plaukų kupeta žvilgėjo

beveik nežemiška juoduma. Bet jos akys visiškai užgniaužė Aleksai

kvapą. Tamsus, intensyvus švytėjimas susikaupusiame veide be
menkiausios šypsenėlės. Iš tolo net vyzdžius buvo sunku atskirti nuo
rainelės.
 Aleksa prisivertė atitraukti žvilgsnį nuo moters ir susitelkti ties
vyriškiu, kurio kūno kalbą buvo galima skaityti tarsi atverstą knygą.
— Taigi, detektyve Brajentai, kuo galiu padėti?
— Manome, kad Ruta Vilis yra jūsų pacientė?
Aleksa atsigavo nuo netikėtų lankytojų sukelto šoko, o kartu atgavo
ir gebėjimą valdyti padėtį.
— Ir vėl klausiu, kokiu reikalu? — atsiliepė ji, nei pritardama, nei
paneigdama klausimą.
— Šiuo metu jūsų pacientė yra areštinėje. Ruta Vilis įtariama
nužudymu. Jos tėvai nurodė mums jūsų pavardę.
Aleksa ranka prisidengė pravirą burną. Šį judesį ji buvo daugybę
kartų repetavusi prieš veidrodį. Ilgai užtruko, kol atrado aukso
viduriuką tarp perdėto muilo operos manieringumo ir
pirmųjų metų
dramos studijos nerangumo, tačiau kaip ir kiekviena jos išraiška, šis
judesys buvo stebėtas, repetuotas, nušlifuotas ir ištobulintas.
Viena ankstyvųjų pamokų įvyko per močiutės iš tėvo pusės
laidotuves.
Jai buvo penkeri, kai vieną niūrią spalio popietę ji stovėjo kapinėse
tarp savo tėvų. Aleksą užbūrė atvira gedėtojų emocija. Mirusioji,
kurios kūną buvo nusėjusios šlykščios dėmės, dvokė. Mergaitė
džiaugėsi, kad senoji ožka pasimirė.
Stovėdama prie kapo ji stebėjo gedėtojų veidus. Žemyn nuleistos
akys, stoiškas jausmų nedemonstravimas, apkramtytos lūpos ir
labiausiai siutinęs dalykas — ašaros.
Aleksa nemirksėdama spoksojo ir spoksojo į karstą, sutelkusi
žvilgsnį
į leliją ant dangčio. Ir, be abejo, galiausiai ėmė ašaroti. Ji buvo
pastebėjusi, kad graudžiausiai verkiančių gedėtojų pečiai drebėjo.
Pastarąjį judesį Aleksa aplaistė ašaromis.
 Pajuto, kaip tėvo plaštaka suspaudė jai petį, ir nors fizinis
kontaktas nebuvo malonus, Aleksa buvo patenkinta savo pasiekimais.
Kur tik galėjo, ji ėmė naudotis nauju įgūdžiu.

Dabar duomenų bazė Aleksai pasiuntė signalą, kad geriausias

į
atsakas tai, ką išgirdo, būtų šokas.
sugriebė kėdės atlošą norėdama prisilaikyti.
Ji

— Ne, atleiskite. Manau, tikrai suklydote.

— Bijau, kad ne. Panelė Vilis prisipažino įvykdžiusi nusikaltimą.
Žinoma, prisipažino, kvaila kalė.
— Bet... kaip... kur?
Aleksa pastebėjo, kad vyras žvilgtelėjo į moterį. Ši vos
pastebimai
linktelėjo galva. Moters veido išraiška, kaip pastebėjo Aleksa, nė karto
nepasikeitė. Ji būtų neprilygstama pokerio žaidėja.
— Ji peiliu nudūrė vyrą, Aleną Harisą.
Daugiau jis nepasakė nieko, žinodamas, kad ji tuoj pat prisimins
pavardę. Aleksa papurtė galvą ir nuleido akis į grindis.
— Atleiskite, bet tai sunkiai suvokiama.
— Žinoma, daktare. Prašau, neskubėkite.
Aleksa neskubėjo, jai reikėjo surikiuoti mintis. Kaip galėtų pasukti
pokalbio eigą sau naudinga linkme? Pradžiai reikėtų daugiau
informacijos. Ji maldaujamu žvilgsniu pasižiūrėjo į detektyvą
Brajentą.
— Ar galėtumėte papasakoti, kas nutiko?
Brajentas dvejojo, tačiau, nepažvelgęs į savo viršininkę pritarimo,
linktelėjo. Kaip Aleksa tikėjosi, pareigūnai atėjo pas ją informacijos ir
sutikimo bendradarbiauti.
— Panelė Vilis palaukė savo aukos tamsiame skersgatvyje arba
šalia ir nudūrė jį virtuviniu peiliu. Pirmoji žaizda greičiausiai buvo
mirtina.
Aleksa akimirką užsimerkė, vaidindama jau kiek mažiau
apstulbusią.
— O Dieve, vis dar negaliu patikėti.
Reikalai klostėsi nevisiškai pagal planą, bet tam, kad galėtų
įvertinti savo sėkmę, jai tereikėjo susitikti akis į akį su Ruta. Lengvai
drebančiais pirštais ji užsikišo plaukų sruogą už ausies.
— Maniau, mes darome pažangą. — Ji nužvelgė abu pareigūnus. —
Ar galėčiau ją pamatyti? Ruta turbūt baisioj nevilty.
— Tai neįmanoma, daktare, — aiškiai atsakė moteris.
Ot velnias, nusikeikė Aleksa. Tai būtų išsprendę visas jos bėdas.
Turėdama laiko, detektyvą seržantą Brajentą
ji
galbūt būtų palaužusi,
bet čia aiškiai viskam vadovavo detektyvė inspektorė Stoun. Ji
lažintųsi iš lauke stovinčio savo BMW, kad būtent aktyvios pareigūnės
dėka
ir taip greitai sulaikyta įtariamoji.
buvo

— Jei tik galėtume užduoti jums keletą klausimų?

Aleksa vėl nukreipė dėmesį
vyrą. į
— Prašau, užduokite bet kokius jus dominančius klausimus, tačiau
aš atsakysiu tik į tuos, kurie, mano manymu, neprieštarauja gydytojo
etikai, — ji sušvelnino savo žodžius šypsenos užuomina, skirta vien
jam.
Detektyvas išsiėmė užrašų knygutę.
— Ar galite pasakyti, kiek ilgai panelė Vilis buvo jūsų pacientė?
— Ruta pas mane lankėsi apie tris mėnesius.
Detektyvas suraukė kaktą.
— O, vadinasi, po išprievartavimo jau buvo praėję nemažai laiko?
Kas ją paskatino ieškotis pagalbos?
 — Buvo įpareigota teismo nutartimi, kai mėgino nusižudyti. Gana
dažnas reiškinys tarp išprievartavimo aukų.
— Arji gėrė kokius nors receptinius vaistus?
Aleksa papurtė galvą. Jai patiko laikyti savo subjektus švarius.
— Ne, jos šeimos gydytojas metams buvo skyręs įvairių
antidepresantų, kurie kartais tik bukindavo jausmus, tačiau jie
nebuvo veiksmingi, tad nusprendėme jų
atsisakyti. Man atrodo, yra
kitokių, veiksmingesnių, būdų išprievartavimo aukoms gydyti.
— Pavyzdžiui?
— Kognityvinė restruktūrizacija.
— Ir kaip panelė Vilis į ją reagavo?
Aleksa papurtė galvą.
— Negaliu atskleisti detalių apie savo pacientę — tai konfidenciali
informacija. Bet galiu jums papasakoti apie išprievartavimo aukos
psichologiją, suprantate?
Detektyvas seržantas Brajentas linktelėjo. Detektyvė atsisėdo į
pacientų fotelį ir sukryžiavo savo ilgas kojas. Ji atrodė arba visiškai
atsipalaidavusi, arba mirtinai nuobodžiaujanti.
— Jūs, be abejo, žinote tos bylos smulkmenas, todėl suprantate,
kaip basiai užpuolikas ją sužalojo. Išprievartautai aukai būdingi
Įvairūs potrauminiai jausmai, visų pirma, savigrauža. Išprievartauta
auka mano, kad pati savo elgesiu išprovokavo užpuoliką arba
pritraukė savo išvaizda. Ji galvoja, kad padarė kažką ne taip. Aukos
dažnai kaltina save. Savęs kaltinimas neretai sukelia gėdą dėl to, kas
įvyko. O gėdos jausmas asmenybę žlugdo labiau, nei žmonės gali
įsivaizduoti. Išprievartavimo aukos dažnai atsiriboja nuo buvusio
gyvenimo, draugų, šeimos. Bet blogiausia, kad gėdos jausmas žadina
pyktį ir agresiją.
 Aleksa nutilo, suteikdama galimybę savo svečiams užduoti
klausimų.
— Gėda su pykčiu siejasi ypatingais saitais. Kai auka jaučia gėdą
ir
pyktį, ji dažnai ieško būdų keršyti, — dar paaiškino ji.
— Ar Ruta pripažino esanti nekalta?
— Ruta buvo pasirengusi pripažinti, kad iš dalies tai buvo ne jos
kaltė.
Aleksa mėgavosi, kalbėdama apie dalykus, kuriuos gerai išmano,
tačiau jautė, kad detektyvė inspektorė Stoun žvalgosi po kambarį,
vertina diplomus, apžiūrinėja prieš ją išstatytas nuotraukas.
— Gal galėtumėte papasakoti, koks yra tas gydymas?
— Kognityvinė restruktūrizacija susideda iš keturių etapų.
Pirmuoju etapu nustatomi probleminiai pažinimo aspektai, vadinami
automatinėmis mintimis, kurios nefunkcionuoja arba sukuria
neigiamą požiūrį į save, pasaulį ir savo ateitį. Kitu etapu nustatomi
automatinių minčių nukrypimai. Paskui automatinės mintys yra
racionaliai aptariamos ir galiausiai joms kuriami kontrargumentai.
— Oho, kaip sudėtinga.
Aleksa nusišypsojo, šiuokart savo ginklu pasirinkdama žavesį.
— Iš tikrųjų, visai ne. Aš tik pavartojau kelis ilgus žodžius, kad
padaryčiau jums įspūdį. Paprastai tariant, šiuo metodu
perprogramuojamas proto atsakas
į destruktyvias mintis.
Detektyvė nereagavo niekaip, bet vyriškis lengvai nuraudo.
— Ar taijai padėjo?
Būtų padėję, jei būčiau ją gydžiusi, pagalvojo Aleksa. Būtų padėję
susitaikyti su tuo, kas įvyko, ir gyventi toliau, bet pačiai Aleksai tai
būtų reiškę pralaimėjimą.
— Maniau, kad Rutai gydymas duoda naudos.
 Aleksos dėmesį patraukė detektyvė, kažką skaitanti savo
mobiliajame telefone. Moteriškei neužteko padorumo klausytis
Aleksos, taip dosniai besidalijančios savo patirtimi.
— Ar gali būti, kad tas metodas galėjo paskatinti Rutą padaryti tai,
ką ji padarė?
Aleksa papurtė galvą.
— Gydant dėmesys sutelkiamas į aukos mintis ir būdus, kaip jas
pakeisti, o ne į smurto aktą.
— Arji neprasitarė, kaip nors neatskleidė savo ketinimų?
Aleksa nusprendė jau užtektinai suteikusi nemokamos
informacijos. Tad jei nori daugiau, gali eiti dešimt metų mokytis arba
tegul užmoka už jos žinias.
— Bijau, kad negalėsiu atskleisti mūsų pokalbių per gydymo
seansus detalių.
— Bet čia Žmogžudystės tyrimas.
— Ojūs turite prisipažinimą, todėl aš niekaip netrukdau tirti šio
nusikaltimo.
Brajentas nusišypsojo, sutikdamas su jos išvada.
Ji irgi jam nusišypsojo.
— Ir dar vienas dalykas. Jei kiekvieną kartą, kai mano pacientai
tyrinėja savo fantazijas, aš mėginčiau su jumis susisiekti, žmonės
pradėtų plakti liežuviais.
Brajentas atsikrenkštė. Taip, dabar ji mėgavosi. Vyrais taip lengva
manipuliuoti. Tokie paprasti, tuščiagarbiai padarai.
Aleksa nutildė savo balsą iki šnabždesio, tarsi kambaryje jie būtų
vieni. Iki šiol pokalbis vyko į vienus vartus. Aleksa norėjo atlygio už
savo paslaugas.
— Ar galite papasakoti, kaip vargšė mergina laikosi?
 Brajentas dvejojo.
— Bijau, kad nelabai gerai. Regis, auka gailėjosi savo poelgio.
Aleksa įsitempė, laukdama to, ką išgirs.
— O ne, Rutai turbūt labai baisu.
Detektyvas linktelėjo.
— Kaltė ją žlugdo. Ruta Vilis nebuvo net pagalvojus: apie tokią
galimybę. Merginos mintyse jis vis dar buvo ją išprievartavęs pabaisa,
o ne atgailaujantis, sąžinės graužiamas vyras, kenčiantis dėl savo
poelgio. Ir ji atėmė jam gyvybę.
Įniršis pulsavo Aleksos venose. Jei dabar būtų buvusi viena, būtų
viską ištaškiusi, išdaužiusi baldus. Kvaiša gailisi, kad nužudė tą
šunsnukį. Ją tikrai graužė sąžinė, kad atėmė gyvybę tam sukruštam
niekšui, žiauriai ją Išprievartavusiam, sumušusiam ir palikusiam
leisgyvę gulėti.
Aleksa paslėpė įsiūtį po malonia šypsena. Ruta labai ją nuvylė. Ji
turėjo didelių vilčių dėl šio subjekto, o jis pasirodė besąs apgailėtinas,
silpnavalis padaras. Aleksa tetroško nusukti Rutai sprandą.
— Daktare, mes norėtume daugiau sužinoti apie Rutos dvasinę
būklę užpuolimo metu.
Tai štai ji, pareigūnų apsilankymo priežastis. Ir pavėluoto
kaltinimo nužudymu priežastis. Detektyvai tikrino Rutos praeitį tam
atvejui, jei gynyba pareikalautų pripažinti ją nepakaltinama. Jiems
nereikėjo kaltinimo nužudymu, kuris teisme neatlaikytų gynybos.
— Tikrai sunku pasakyti. Nebuvau su ja minėtą naktį, todėl...
— Bet ar sutiktumėte liudyti Rutos Vilis naudai, kad užpuldama
auką ji buvo nesveiko proto?
— Būtų kvaila manyti, kad vien dėl to, jog lankosi pas psichiatrą,
žmogus yra nesveiko proto.
 — Tai ne visai atsakymas
į
klausimą, daktare.
Žinoma, ne. Bet Aleksa mėgino kelti įtampą ir vaidinti, kad ši
padėtis jai nepaprastai sunki. Pareigūnė vis dar nežiūrėjo į ją.
— Toks ir buvo mano ketinimas. Supraskite, jau kurį laiką pažįstu
Rutą, ir mudvi seansų metu užmezgėme ryšį. Ji pasitiki manimi.
— Tiesiog prieš žengdami kitą žingsnį, mes norime šiek tiek geriau
ją suprasti.
Aleksa suprato, kad kitas jos pareiškimas nulems visą Rutos
gyvenimą. Jei patyrusi psichiatrė pareikštų, kad Ruta kenčia nuo
susilpnėjusio atsakomybės jausmo ar kokios nors laikinos psichozės,
lieka daug šansų, kad prokurorui teks pripažinti Rutą kalta dėl
netyčinės žmogžudystės. Nuo to, ką ji dabar pasakys, priklausys, ar
Ruta Vilis praleis kalėjime visą savo gyvenimą, ar tik nuo penkerių iki
aštuonerių metų.
— Ne, aš negaliu atsakingai pareikšti, kad Ruta Vilis yra psichiškai
nesveika.
Ovarge, ji negali pakęsti, kai žmonės ją nuvilia.
Dabar Aleksa tikrai patraukė jų dėmesį. Abiejų. Ypač Brajentas
pagyvėjo.
— Daktare, ar sutiktumėte būti kaltinimo liudytoja?
Kelias minutes Aleksa kad atrodytų tarsi draskoma
patylėjo,
prieštaravimų tarp ištikimybės pacientei ir sąžiningos pilietinės
pareigos.
Ji sunkiai atoduso.

— Tik jei būtinaito reikia.

Štai tau, Ruta. Atlygio diena, kale.
Prieš ištiesdamas ranką atsisveikinti, Brajentas metė žvilgsnį į savo
viršininkę.
 — Dėkui už sugaištą laiką, daktare Torn. Jūs mums neapsakomai
padėjote.
Tylomis, tarsi vis dar kovodama viduje, Aleksa linktelėjo.
Brajentas nuėjo link durų, o detektyvė inspektorė nusekė paskui. Ji
sustojo tarpduryje ir atsisuko. Pareigūnė prabilo tik antrą kartą.
Kalbėjo tyliu, lygiu ir pasitikėjimo kupinu balsu:
— Paskutinis dalykas, daktare Torn. Man šiek tiek keista, kad su
savo žiniomis, įgytomis per studijų metus, ilgamete patirtimi ir daug
valandų, praleistų su paciente, jūs nenumatėte galimo įvykių posūkio.
Pažiūrėjusi į nemirksinčias moters akis, Aleksa pajuto šaltuką,
nuvilnijantį nugara jaudulio bangomis. Jų žvilgsniai susikibo kelioms
akimirkoms, paskui detektyvė gūžtelėjo pečiais ir išėjo.
Aleksa žiūrėjo į uždarytas duris. Nors įniršis vis dar kunkuliavo

venose, dabar jis buvo atmieštas intriga. Ji niekada nevengė vieno

dalyko — iššūkio.
Planui begimstant galvoje, Aleksa nusišypsojo. Kai durys užsidaro,
prasiveria langas.
21

Šeinas Praisas stovėjo nuošalyje, kai atsidarė durys. Iš namo išėjo

pora ir įsėdo į golfą.
Nepaisant įniršio, pamačius moterį paskui save uždarančią namo
duris, Šeino širdis pradėjo greičiau plakti. Jam besižavint jos
tobulumu, pyktis trumpam išblėso.
Viduje sproginėjo jausmai. Jis myli ją, nekenčia, nori, jam reikia
Jos.
Tai buvo ne lytinis potraukis. Seksualiai jis nieko nenorėjo. Šis jo
gebėjimas buvo sunaikintas prieš daugelį metų.
Šeinas troško jos tobulumo, tyrumo. Ji buvo tokia švari. Iš drauge
praleistų laikų jis atsiminė jos plaukus kvepiant kokosu, o odą —
jazminų vandeniu. Jos nagai buvo nelakuoti, bet visada tvarkingi ir
švarūs. O drabužiai visada gurgždėdavo šviežumu.
Pats jis vilkėjo drabužiais, kuriuos dėvėdamas išėjo iš „Hardviko
namų“ nakties tamsą. Šviesiai mėlyni džinsai buvo sukietėję nuo
į

purvo. Keliai apsinešę suodžiais, jam „besidarbuojant“ už apgriuvusio

bingo salono Kredli Hyte. Kaskart už paslaugas jis imdavo po penkinę.
Užtenka prasimaitinti.
Išorinis purvas jam nelabai rūpėjo. O štai vidinis purvas — Visai
kas kita. Kiekviena jo kūno ląstelė buvo sutepta praeities. Dažnai
įsivaizduodavo, kaip išnarsto save dalimis ir karštu, muiluotu
vandeniu išplauna kiekvieną kūno dalelę. Jei gerai patrintų, galėtų vėl
save susirinkti, švytintį ir naują.
 Tačiau Aleksa buvo atėmusi iš jo šią viltį. Šeinas niekada
neišsivaduos nuo savo dėdės organo, pulsuojančio viduje. Visada
prisimins šleikštulį keliančias glamones
ar padrąsinimą akto metu. Švelnūs
irintymų šnabždėjimą
šnabždesiai buvo blogiau nei
į
ausį
pats
prievartavimas.
Užplūdus prisiminimams, Šeinas pajuto gerkle kylančią tulžį.
Puolęs į šoninę gatvelę, susilenkė. Jo sunkiai uždirbtas mėsainis
ištiško vėmalais ant šaligatvio.

Įniršis grįžo su tokia jėga, kad Šeinas vos neparkrito ant žemės. Iki
pastarojo susitikimo su Aleksa jis dar turėjo mažytį vilties spindulėlį,
kad kada nors apsivalys. Kad kada nors kažkas kažkaip sugebės
nugrandyti nuo jo purvą.
Bet per pastarąjį jųdviejų pokalbį Aleksa tą viltį atėmė. Ji atėmė iš jo
viską. O dabar jiturės už tai užmokėti.
Striukės rankove Šeinas nusivalė išdrikusias seiles. Jis žinojo, kaip
pateks vidun. Mažas vonios langelis visuomet būdavo praviras.
Šeinas žinojo, kad lengvai pralįs pro siaurą tarpelį. Vaikystėje jis
buvo įsigudrinęs įsibrauti į mažiausius plyšelius. Kad pasislėptų.
Kitą kartą, kai Aleksa išeis iš namų, jis įlįs vidun, įsibraus į jos
saugų uostą. Ir lauks.
22

— Nagi, Brajentai. Kodėl ji turėtų liudyti prieš savo pacientę? —

Kima paklausė jiems grįžus į savo kambarį nuovadoje.
Atsidarydamas priešpiečių dėžutę Brajentas gūžtelėjo. Jis įvertino
turinį, nors šis niekada nesikeitė — obuolys, sumuštinis su sūriu bei
kumpiu ir „Actimel“ buteliukas.
— Sąžinė.
Kima nieko neatsakė. Ji buvo tikra, kad Brajentą apžavėjo

šaltakraujiška, patraukli moteris žavia šypsena, ir net Kima turėjo

pripažinti, kad jos asmenybė viliojo. Vis dėlto keletas dalykų joje
nesiderino. Jie aplankė psichiatrę, norėdami gauti informacijos, ir ją
gavo, bet Kima negalėjo nusikratyti nejaukaus jausmo, kad jie gavo
daugiau, nei prašė.
Ir dar Kima jautė, kad jos natūralus instinktas atpažinti emocijas
užsnūdo tą pačią minutę, kai tik jie įžengė pro duris. Keista, tačiau
nepaisant savo pačios emocinio atsiribojimo, Kima jautriai reagavo į
kitų žmonių emocijas, bet Aleksos atveju ji nieko nepajuto.
— Jėzau, viršininke, kas tau darosi? Ji atsakė į mūsų klausimus ir
sutiko liudyti. Sveikinu mus su Kalėdomis.
— Ir tu nė kiek nepasidavei jos apžavams ir flirtui?
— Nė kiek. — Vienoje rankoje Brajentas laikį sumuštinį, kitoje
rašiklį. — Žinoma, ji
labai patraukli moteris, nors mano skoniui per ir
liesa, tik nesu girdėjęs apie įstatymą, draudžiantį būti gražiai. Turiu
galvoje, Torn supranta, ką šneka. Visi tie diplomai ant sienos juk ne
falsifikatai.
— Nesakau, kadji apsimetėlė...
Brajentas numetė pieštuką ant stalo.
— Tai ką tada sakai, viršininke? Daktarė mums papasakojo viską,
ką norėjome sužinoti. Mes žinome, kad Ruta Vilis nėra psichiškai
nesveika, ir
dėl šios priežasties Karūnos prokurorai bus mūsų geriausi
draugai. Net panardinta į Severno upę ši byla išplauktų sausa. Bylai
kliūčių nėra, taigi nematau problemos.
Kima pasitrynė smakrą. Viskas, ką sakė Brajentas, buvo tiesa, bet
vidinio virpulio nenumalšino.
— O tas tavo nutrūkimas išeinant? Ką tai turėjo reikšti? —
paklausė Brajentas.
— Tiesiog pastebėjimas.
— Ji daktarė, o ne Dievas. Iš kur galėjo žinoti, ką Ruta ketina
daryti?
Kolegė jautė Brajento sumišimą, kuris atsispindėjo ir jo išvaizdoje.
Striukę jis buvo numetęs bet kaip, kaklaraiščio mazgas karojo
atsilaisvinęs, viršutinė marškinių saga atsegta.
Kima
tęsė:
— Ji psichiatrė. Jos darbas yra tyrinėti žmonių smegenis. Negi
nemanai, kad daktarė turėjo nuspėti tokią tikimybę?
Baigęs pirmą sumuštinį, Brajentas nusišluostė lūpas.
— Ne, nemanau. Mūsų paprašė surinkti informaciją apkaltai. Tu
buvai įsitikinusi, kad kaltinimas turėtų būti žmogžudystė. Viskas, ką
mes aptikome, patvirtina, kad buvai teisi. Ir vis tiek tu įžiūri tamsą, o
žmogų, pasiryžusį mums padėti, įtari turint egoistinių motyvų. Ne
visas pasaulis yra savanaudis ir blogas, viršininke. — Jis giliai
atsiduso. — Ir šia nata baigdamas pareiškiu, kad einu į bufetą ko nors
atsigerti.
Kai jis po kurio laiko grįš, jų santykiai stos į vėžes. Visuomet taip
būna.
Tuo tarpu
ji
pasitenkins Google paieška. Įrašius daktarės visą vardą
ir pavardę, buvo nurodyta dvylika straipsnių. Kima pradėjo nuo
pirmojo.
Po dešimties minučių ji apsilankė daktarės Aleksandros Torn
praktikos svetainėje, paskaitė apie jos publikuotus straipsnius,
sužinojo apie psichiatrės labdaringą veiklą ir buvo nukreipta į kelias
svetaines, kur ji savanoriškai teikia psichologo paslaugas.
Brajentui grįžus su kava, Kima suprato, kad jis buvo teisus. Paieška
neatskleidė nieko. Neverta knistis.
Kol kas.
23

Kima nulipo nuo motociklo ir pamėgino šalme palikti Vudžio jai

pasakytus žodžiai, bet jie vis skambėjo ausyse. Jokiomis aplinkybėmis
Kima neturėjo teisės artintis ar kalbėtis su Danų mergaitėmis. Jei
atmintis jos neapgauna, ji nesutiko. Na, ne žodžiais. Tačiau iš tikrųjų
sutarta nebuvo.
Kima net Brajentui nepasakė, kur važiuoja. Šiai dienai nesutarimų
jiems pakaks.
Fordamo namai buvo naujas kompleksas, pastatytas vakarinėje
Viktorijos parko pusėje Tiptone. Paskutiniojo teismo knygoje! įrašytas
kaip Tibintounas, dabar miestelis buvo viena labiausiai
industrializuotų vietovių Juodajame Krašte. Kadaise ji garsėjo kanalų
gausa ir vadinosi Midlandso Venecija. Bet kaip ir kituose vietiniuose
miestukuose, čia dvidešimto amžiaus antrajame dešimtmetyje
užsidarė daug gamyklų, o jų vietoje išdygo gyvenamieji kompleksai.
Įėjimą į Fordamo kvartalą saugojo iš plytų ir stiklo pastatyta
stoginė su paprastu namo pavadinimą žyminčiu užrašu, auksiniais
dažais išraižytu juodame akmenyje. Kima žinojo, kad čia gyvena
seksualinės prievartos aukos, laukiančios sprendimo dėl savo ateities.
Iš čia vaikai buvo išsiunčiami į ilgalaikės globos namus arba
grąžinami vienam iš tėvų ar giminaičiams. Tai buvo laikini namai,
kuriuose globotiniai gyveno nuo kelių dienų iki kelių mėnesių.
Socialinė tarnyba nuspręs, ar mergaitės bus grąžintos motinai ir kada.
 į pastatą, Kimą pribloškė didžiulis šių namų skirtumas
Tik įėjus
nuo kitų panašių įstaigų. Pro stiklines sienas į vidų nevaržomai sruvo
šviesa. Skelbimų lentoje netilpo vaikų piešinėliai, todėl buvo sukabinti
ant tuščių sienų.
Pro stiklinę administracijos stalo pertvarą sulig puse žmogaus ūgio
matėsi kabinetas. Jame virš apatinio bylų spintos stalčiaus stovėjo
palinkusi moteris.
Kima nuspaudė besišypsančio veiduko formos skambutį.
Moteris atšoko nuo stalčiaus ir atsigręžė.
Kima priglaudė prie stiklo savo tarnybinį pažymėjimą.

Moteris atrodė beskaičiuojanti ketvirtą dešimtį. Pamainą ji buvo

pradėjusi tvarkingą kuodelį susuktais plaukais, bet diena, matyt,
į

pasitaikė ne iš lengvųjų. Liekna figūrėlė buvo apvilkta žydrais džinsais

ir žaliais marškinėliais. Nuo kairiojo peties smuko megztinis.
Apžiūrėjusi pažymėjimą, moteris išėjo iš kabineto. Porą kartų
suzvimbė atidaromos durys, ir
ji jau stovėjo priešais Kimą.
— Kuo galėčiau padėti?
— Detektyvė inspektorė Kima Stoun. Norėčiau pasikalbėti su Danų
mergaitėms.
— Aš Eleinė ir, atsiprašau, bet tai neįmanoma.
Balso tonas nebuvo nemalonus, bet tvirtas. Kima turėjo prisiminti,
kad šalia nėra Brajento su jo neišsenkančiomis geromis manieromis.
Jimėgino sugalvoti, kaip kolega elgtųsi tokiomis aplinkybėmis.
— Suprantu, kad tai neįprasta, bet man tikrai reikėtų persimesti
keliais žodeliais... prašau.
Eleinė papurtė galvą.
— Apgailestauju, bet negaliu leisti...
 — Ar galėčiau pakalbėti su jūsų viršininku? — pertraukė ją Kima.
Po velnių, ji stengėsi būti maloni.
Eleinė pažvelgė į kabinetą, kuriame dabar sėdėjo vyriškis. Du
dešinės rankos pirštus ji priglaudė prie lūpų. Jis linktelėjo, atpažinęs
rūkymo gestą.
— Eime, — pakvietė Eleinė ir pasuko link išėjimo.
Kima nusekė iš paskos. Jos paėjo už pastato, toliau nuo akių.
Iš kišenės Eleinė išsitraukė pakelį cigarečių ir žiebtuvėlį.
Įsispraudusi tarp lūpų cigaretę, užsidegė.
Kima atsilošė į sieną.
— Klausykite, aš žinau, kad tai labai neįprasta, bet pasikeitė bylos
aplinkybės. Man tikrai labai reikia pakalbėti su mergaitėmis... ar bet
viena jų.
— Jos abi labai pažeidžiamos. Jūs neturite kvalifikacijos...
— Ai, baikit, Eleine, padėkite man. Neverskite laikytis procedūros,
kad viskas pasibaigtų tuo, jog koks nors užverstanosis, įstatymui
vergaujantis psichologas pasakys, kad negaliu kalbėtis su
mergaitėmis.
Eleinė nusišypsojo.
— Nereikės jokios procedūros. Aš esu užverstanosė, įstatymui
vergaujanti psichologė ir sakau jums dabar, kad negalite kalbėti su
mergaitėmis.
Šūdas, pagalvojo Kima, nesuveikė.
Ji nusprendė pasitelkti vienintelę savo pripažįstamą taktiką.
Sąžiningumą.
— Gerai, klausykit: nemanau, kad Leonardas Danas veikė vienas.
Manau, su juo tame kambaryje buvo dar kažkas bent jau vieno
filmavimo metu.
 Eleinė užsimerkė.
— O... velnias.
— Privalau sučiupti tą, kuris bent jau stebėjo, o blogiausiu atveju, ir
dalyvavo.
Moteris užtraukė dūmą.
— Kol kas nė viena mergaitė neparodė noro ką nors pasakoti.
Retkarčiais jos atsako į mano klausimus „taip“ arba „ne“, bet norint

gauti net ir
tokį atsakymą, klausti reikia labai apgalvotai.
Taip, Kima žinojo. Prievartautojai atranda silpniausią savo aukos
vietą ir naudojasi ja, priversdami tylėti. Fizinis prievartautojo
pašalinimas grėsmės nesumažina. Bet kokie jo ištarti grasinimai
aukai įstringa ilgam.
Atsakinėdama „taip“ arba „ne“, auka
nesijaučia ką nors
pasakojanti. Jaunam naiviam protui tai yra būdas išvengti bausmės už
tiesos sakymą.
— Tai ar galėsiu su jomis pašnekėti?
Eleinė užsitraukė dūmo paskutinį kartą ir užjaučiamai papurtė
galvą.
— Nebent, kol rūkiau, būtumėte išklausiusi ketverių metų
psichologijos kursą. Atsakymas lieka „ne“.
— Jėzau, negi negirdėjote, ką sakiau...
— Girdėjau viską, ką sakėte, ir lygiai taip pat kaip jūs noriu, kad
kaltieji būtų nubausti.
Kima pažiūrėjo jai į veidą ir patikėjo. Jos pačios darbas buvo
ganėtinai baisus, bet Eleinės — visai kitas lygmuo. Šiai moteriai
mokėjo už tai, kad ji išviliotų ir ištrauktų informaciją iš pažeistų,

jaunų protų. Jeigu atlikdavo savo darbą gerai, atlygiu jai būdavo
pačios baisiausios istorijos, kokias tik galima įsivaizduoti. Štai toks
apdovanojimas.
Bent kartą Kima nugalėjo savo prigimtinį instinktą ir nieko
nepasakė.
— Aš pakalbėsiu su mergaitėmis, jūs galėsite dalyvauti, bet jei nors
kartą įsikišite į pokalbį, aš jį iškart baigsiu. Aišku?
Planas nebuvo tobulas. Kima norėjo uždavinėti savo klausimus
savu stiliumi, bet jautė, kad bus arba taip, arba niekaip kitaip.
— Gerai, aišku.
—Sutarta. Ar yra kas nors ypatinga, ko norėtumėte, kad
paklausčiau?
Kima linktelėjo ir nė akimirką nesuabejojusi tarė:

— Taip. Norėčiau žinoti, ar tas kitas žmogus kambaryje buvo jų

motina.

XI a. Viljamo Užkariautojo nurodymu sudarytas gyvenviečių sąrašas.

!"
24

Kima patenkinta pamatė, kad mergaitės neatskirtos. Ji įtarė, kad

tik dienų klausimas, kada sesutės vėl grįš pas motiną. Atmetus Vendei
Dan visus įtarimus, sprendimas vaikus grąžinti į šeimą bus priimtas
nedelsiant.
Mažame kambarėlyje stovėjo dvi lovos su naktiniu staliuku tarp jų,
drabužių spinta ir tualetinis staliukas. Kambarys Kimai pasirodė daug
labiau apstatytas, nei tie, kuriuose jai teko gyventi vaikystėje. Žmonės,
parinkę baldus ir gražinę patalpą, vadovavosi vieninteliu principų —
funkcionalumu.
Baltas sienas puošė raudonai ir žaliai ištapyta gebenė,
besivyniojanti aplink visą kambarį. Antklodės ir pagalvės buvo
dekoruotos nesuderintais Disnėjaus personažų piešinėliais.
Mergaitės sėdėjo ant grindų tarp lovų, abi aprengtos pižamomis su
žvereliais. Deizė buvo dalmatinas, o Luiza — pelėda. Oras kvepėjo
muilu ir šampūnu nuo ką tik išplautų, dar šlapių plaukų.
Kimai suskaudo širdį. Trumpą sekundės dalį, prieš pamatydama
lankytojas, Deizė pražiota burnyte ir džiaugsmingu veideliu
linksmino seserį — rodė jai meškutį su šortais. Staiga mergaitės
veidas tapo uždaras. Kima ją suprato. Kad ir koks siaubingas buvo
Deizės gyvenimas, mergaitei tai buvo pažįstamas pasaulis. Ir nors
labai bijojo ją supančių Žmonių, ji juos pažinojo. Deizė turėjo savo
motiną, savo žaislus, savo daiktus. Dabar viską pakeitė svetimi daiktai
ir svetimi Žmonės, savo klausimais nuolat grąžinantys jąį praeitį.
 Kima nekentė savęs už tai, kad dėl jos kaltės Deizė ir toliau bus
skaudinama.
— Sveikos, mergaitės. Ką žaidžiate? — paklausė Eleinė, sėsdamasi
ant grindų.
Kima pastebėjo, kad moteris atsisėdo prie mergaičių, bet ne
pernelyg arti. Eleinė pasirūpino, kad tarpas tarp seserų būtų mažesnis
nei tarpas tarp jos ir mergaičių, tokiu būdu ji atsidūrė už intymaus
rato ribų ir nekėlė joms grėsmės.
Detektyvė stovėjo tarpduryje, atidžiai stebima Deizės.
— Šita ponia yra mano draugė. Apsimeskime, kad jos čia nėra. Ji
neklausinės ir nedarys nieko, kas jums nepatiktų. Sutariame?
Mergaitė neįtikinta nusuko žvilgsnį. Kima negalėjo jos kaltinti.
— Deize, aš tik noriu paklausti porą klausimų, gerai?
Deizė pažiūrėjo seserį, kuri žvalgėsi po kambarį.
į

— Brangute, noriu, kad prisimintum laiką, kai būdavai apačioje.

Kima pastebėjo, kad psichologė neįvardijo kambario ir nepavartojo
jokio žodžio, jėga verčiančio prisiminti. Mergaitei buvo palikta laisvė
pačiai rinktis prisiminimus.
Vaikas piktai mirktelėjo, bet nieko neatsakė. Rankoje vis dar
spaudė meškutį.
— Brangute, ar kas nors dar buvo tame kambaryje?
Deizė pažiūrėjo į seserį ir vėl nieko neatsakė.
— Brangute, ar tavo mamytė kada nors nusileisdavo į rūsį?
Vel žvilgsnis į seserį.
Velnias, pagalvojo Kima, čia ir buvo tas grasinimas. Šunsnukis ją
prisaikdino tylėti, nes kitaip jos seseriai bus blogai. Ir Deizė vis dar jo
bijojo. Vyresnėlė, sauganti mažąją sesutę. Kima ją suprato. Ji buvo tik
viena minute vyresnė už savo dvynį brolį, bet už Mikį būtų atidavusi
gyvybę.
Kima pasijuto prarandanti viltį. Neverta stebėtis, kad mergaitė
nešneka, ir Kima jos nevers. Ji žengtelėjo pirmyn, norėdama paliesti
Eleinės petį. Viskas baigta. Ji nebeskaudins šios mergaitės.
Dar jai nepalietus Eleinės peties, Deizė atsisuko ir įrėmė žvilgsnį
detektyvę. Kimos ranka sustingo ore. Vaiko akys maldavo, lūpos buvo
į
įtemptos. Deizė mėgino kažką jai pasakyti. Kima nužvelgė mergaitę
nuo galvos iki pirštų galiukų ir prieš save pamatė paprastą tiesą. Kima
nusišypsojo mergaitei ir linktelėjo. Ji suprato.
Ji švelniai prašneko:

— Eleine, paklausk dar kartą. — Eleinė atsisuko į detektyvę. —

Prašau.
Eleinė vėl pasisuko į Deizę, dabar žvilgsnį įsmeigusią tiesiai prieš
save.
— Deize, ar tavo mamytė kada nors buvo atėjusi rūsį? į
Meškučio galva pasisuko į vieną šoną, paskui kitą.
į
— Deize, ar tame kambaryje buvo tavo tėtis su kitu vyru?
Meškučio galva pakilo ir nusileido.
Kima sulaikė kvėpavimą.
Meškutis pasakė „taip“.
25

Aleksa užvedė savo BMW, kai pamatė golfą, išsukantį iš šoninės

gatvelės, vedančios į Verdslio kelią. Slapta patyrinėjusi, ji išsiaiškino,
kad detektyvė buvo netekėjusi ir neturėjo vaikų. Tai, kad moteris buvo
psichologiškai traumuota, ji pastebėjo per pirmąjį susitikimą, ir nors
pats faktas jau savaime buvo pikantiškas, Aleksa norėjo žinoti
daugiau.
Mintys apie detektyvę inspektorę maloniai prablaškė Aleksą,
laukiančią naujienų apie Barį. Ir ji buvo tikra, kad sulauks.
Aleksa praleido dvi mašinas į priekį, kad susidarytų saugus
atstumas tarp jųdviejų automobilių.
Apie detektyvės asmeninį gyvenimą ji sužinojo viską, ką norėjo.
Kimberlė Stoun pasižymėjo darbe ir greitai kilo karjeros laiptais. Ji
ištirdavo neįprastai daug bylų. Nors bendrauti nemėgo, ji buvo
gerbiama.
Aleksai reikėjo dar vienos užuominos, o žinant, kad subjektas savo
noru pas ją neateis, teks pasitelkti kūrybingumą. Vienintelis būdas
paskubinti tyrimą yra pasekti moteriškę šeštadienio popietę ir
sužinoti, ką ji veikia tada, kai nebūna aukšto rango pareigūnė. Ir
šiuokart keliai nuvedė Aleksą prie gėlių parduotuvės Ould Hile.
Kima, išėjusi iš su lelijų ir gvazdikų puokšte,
parduotuvės
suintrigavo Aleksą. Detektyvė nepasirodė jai kaip mėgėja dovanoti
gėles.
 Aleksa įjungė pavarą ir, atsilikusi per kelias mašinas, sekė
detektyvės golfą per eilę žiedinių sankryžų link Rauli Ridžiso
pakraščio.
Vieninteliai du dėmesio verti objektai miestelyje buvo nedidelė
ligoninė ir Pouko gatvės kapinės. Pastarojoje vietoje buvo daug
lengviau surengti netikėtą susitikimą.
Tarsi paklusdamas Aleksos valiai, golfas, pravažiavęs žiedą, pasuko
prie kapinių vartų. Aleksa pasirinko ankstesnį nuvažiavimą ir pasuko
link ligoninės, tarp savęs ir detektyvės palinkdama nemažą tarpą.
Kirtusi ligoninės automobilių stovėjimo aikštelę, iš jos išvažiavo.
Judėdama atgal gatve išilgai kapinių, ji pamatė stovintį golfą.
Pastačiusi automobilį už vartų ir įėjusi į kapines, Aleksa iškart
pastebėjo juodai apsirengusią figūrą, lipančią į kalvą. Įvertinusi
aplinką, pasirinko antkapių eilę tarp detektyvės automobilio ir tos
vietos, kur link ji ėjo. Puiku. Grįždama atgal prie mašinos, moteris
būtinai turės praeiti pro Aleksą.
Pasirinkusi antkapį, atsistojo prieš jį. Juodo marmuro, neapkrautas
nei gėlėmis, nei kitais būdingais atributais — geras ženklas to, kad
Aleksai neteks nemalonumo susitikti su tikrais giminaičiais.
Ji negalėjo nejausti intrigos, kurią jai kėlė Kimberlė Stoun. Tų

tamsių, vampyriškų akių žvilgsnis buvo keistai tolimas. Aleksa dažnai

per kelias sekundes permatydavo asmenybės esmę. Šiuo atveju
gebėjimas išnagrinėti menkiausią nežodinio bendravimo detalę jai
labai pasitarnavo, nes per jų pirmąjį susitikimą moteris beveik
nekalbėjo. Labai svarbių išvadų Aleksa nepadarė, tačiau suvokė, kad
tokia uždara asmenybė turėjo būti patyrusi skausmo ir traumų,
suteikusių jai įdomumo.
 Aiškiai žinojo, kad kovai su racionaliu detektyvės protu, kuriuo,
Aleksos įsitikinimu, ši moteris vadovavosi, ji turės pasitelkti savo
tobulą gebėjimą manipuliuoti. Bet ji taip pat žinojo, kad galiausiai
laimės. Aleksa laimėdavo visada.
Moteris pajudėjo, taigi Aleksa ėmėsi savo plano. Pasilenkusi, ji
įleido mažą akmenėlį sau į dešinį batą. Apskaičiavusi laiką, kada išeiti
iš už antkapių eilės, ji nušlubčiojo į kalną, pusiaukelėje susitikdama su
detektyve. Aleksa surizikavo ir ėjo nuleidusi galvą.
— Daktare Torn?
Pakėlusi akis, akimirką padelsė, apsimesdama mėginanti atpažinti
moterį, nutraukusią jos gilias mintis.
— Taip, žinoma, ji
detektyvė inspektorė, — pasakė ir ištiesė ranką.
Moteris trumpai spustelėjo atsakydama
— Kaip laikosi Ruta? Ar galiu klausti?
į
Aleksos pasisveikinimą.

Detektyvei inspektorei susikišus rankas giliai į džinsų kišenes,

Aleksai susidarė įspūdis, jog ši mėgina į vidinį pamušalą nusitrinti
fizinio kontakto pėdsakus.
— Jai pateikti kaltinimai dėl žmogžudystės, be galimybės paleisti
už užstatą.
Aleksa liūdnai nusišypsojo.
— Taip, girdėjau per žinias. Turiu omenyje, kaip ji laikosi?
— Išsigandusi.
Aleksa suprato, kad bus sunku. Detektyvė buvo uždaresnė, nei ji
tikėjosi.
— Žinote, aš daug galvojau apie tai, ką man pasakėte išeidama.
— Ir?
Nei atsiprašo, nei atsiima savo žodžius. Net nebando pasiaiškinti
dėl jų šiurkštumo ar apsimesti, kad buvo ne taip suprasta. Aleksai
patiko šios moters stilius.
Perkėlusi kūno svorį ant kitos kojos, Aleksa susiraukė iš skausmo.
Apsidairiusi, už dešimties pėdų pamatė suoliuką.
— Gal galėtume minutėlei prisėsti? — paklausė ji, šlubčiodama link
suoliuko. — Vakar pasitempiau čiurną.
Detektyvė nusekė iš paskos ir
atsisėdo kitame suolo gale. Viso savo
kūno kalba ji šaukte šaukė „baik greičiau“, kaip Aleksa ir tikėjosi.
Žmonės ištveria ilgiau, jei jiems pasiūlai atsisėsti. Dėl šitos priežasties
bet kokiame objekte stengiamasi įrengti kavinukę.
— Peržiūrėjau kai kuriuos užrašus, ieškodama užuominų, kurias
galėjau praleisti mūsų seansų metu. Ieškojau menkiausių jos
ketinimų ženklų, bet nieko neradau. Tik... — Aleksa delsė ir pirmąkart
detektyvės akyse žybtelėjo susidomėjimas. — Tik galbūt privalėjau
atkreipti dėmesį, kad ji nereaguoja į gydymą taip greitai, kaip turėtų.
Ji dėjo mažai pastangų, kad judėtų į priekį. Ir nors šios gydymo
formos negalima įrėminti laike, dabar, vertindama praeitį, aš suvokiu,
kad galbūt Ruta šiek tiek priešinosi šiam procesui.
— O.
Po velnių, ši prakeikta moteriškė sunkiai įkandama. Aleksa
pakreipė galvą
į šoną.
— Manote, aš nesugebėjau, ar ne?
Detektyvė nepasakė nieko.
— Ar galėčiau paaiškinti savo poziciją? O gal šis reikalas jums
visiškai baigtas?
Moteris truktelėjo pečiais ir toliau žiūrėjo priešais save. Faktas, kad
detektyvė dar nesėdi savo mašinoje, leido Aleksai suprasti, kad jai
nesvetimas smalsumas, bent jau jo užuomazgos. Moteris liko sėdėti
ne be priežasties.
 — Psichinės sveikatos specialistų bendruomenė į sutrikdytą
žmogaus psichiką nežiūri taip, kaip kiti. Štai kad ir jūs. Jūs manote,
kad, pradėjus gydymą, toks žmogus kaip Ruta gali susigrąžinti
normalią psichinę būseną per tam tikrą laiką: keturi mėnesiai
prievartos aukoms, dešimt mėnesių nuo maniakinės depresijos
kenčiančiam žmogui, seksualinio smurto aukoms — dveji metai. Tai
ne pirkinių sąrašas.
Aleksa pasižiūrėjo, kaip į jos numestus kabliukus reaguos
detektyvė, bet ši nereagavo niekaip. Jos traumos priežasties tarp
paminėtųjų nebuvo.
— Kaip psichiatrė, aš sutinku, kad žmonės palūžta. Psichologiškai
kai kuriuos mus netektis trumpam sugniuždo, — Aleksa pažiūrėjo į

netoliese stovintį senojo, gerojo Arturo antkapį ir drąsiai atsikrenkštė.

— Bet mes randame būdų grįžti į gyvenimą, nors ir ne tokį, koks buvo.
Randame būdų atsitiesti.
— Kas ten guli? — paklausė detektyvė, nepasivarginusi atsiprašyti
dėl klausimo tiesmukumo.
Aleksa giliai atsikvėpė.
— Matėte nuotraukas ant mano stalo. Šeima, prieš trejus metus
žuvusi automobilio avarijoje, — sakant pastaruosius žodžius, jos
balsas užlūžo.
Aleksa jautė, kaip moteriai nepatogu. Pakėlusi galvą, ji žvelgė į

priekį.
— Sielvartas daro su tavimi keistus dalykus. — Aleksa manė
įžiūrėjusi reakciją ir spaudė toliau. Menkiausias atgarsis žadino jos
apetitą. O savo arsenale ji turėjo daug taiklių ginklų. — Nemanau, kad
galima nuoširdžiai susitaikyti su netektimi.
Detektyvė jos niekaip nedrąsino, bet Aleksa atkakliai varė toliau:
 — Praradau seserį, labai jauną.
Aha, akivaizdžiai krūptelėjo. Mudvi einame teisinga linkme.
— Mes buvome labai artimos, beveik geriausios draugės. Tarp
mūsų tik dvejų metų skirtumas.
Nebuvo jokio atsako ar padrąsinimo tęsti ir tai mirtinai siutino.
Aleksa nusprendė, kad reikia atrasti bendrų sąlyčio taškų.
— Kai ji nuskendo, mane ėmė kamuoti nemiga. Nebegalėjau
miegoti ilgiau nei tris ar keturias valandas per naktį. Mane tyrė,
tikrino, stimuliavo ir stebėjo. Galiausiai gavau gražų sutrikimo
pavadinimą, bet ne gydymą.
Tiesą sakant, Aleksa miegodavo kaip negyva po septynias valandas
per naktį, bet daug laiko praleidusi automobilyje po detektyvės
langais, žinojo, jog ši miega nekaip.
— Atsiprašau, man nereikėtų tiek daug apie save kalbėti. Jūs
tikriausiai skubate pas šeimą.
Šalia jos sėdinti moteris gūžtelėjo. Ji vis dar nepratarė nė žodžio,
tačiau ir nuo suoliuko neatsikėlė.
Aleksa liūdnai nusijuokė ir ėmė žaisti su striukės dirželiu.
— Net ir psichiatrams kartais reikia su kuo nors pasišnekėti.
Netektis viską keičia. Ilgas dienos valandas išmokau užpildyti
produktyviu darbu. Rašausi pastabas, atlieku tyrimus, naršau
internete, bet kartais atrodo, kad naktis niekada nesibaigs.
Menkas linktelėjimas. Kiekvienas ženklas, kad ir koks menkutis
būtų, Aleksai daug sakė. Ji pastebėjo pakitusią savo pašnekovės
laikyseną. Moters kūnas susisuko tarsi saulėje palikta duonos riekė.
Galėjo atrodyti, kad taip ji mėgina apsiginti nuo geliančio vėjo, bet
Aleksa žinojo tiesą.
Ji pasirinko žaidimą be pralaimėjimo.
 — Ar galėčiau paklausti, kas...
— Malonu buvo paplepėti, daktare. Iki pasimatymo.
Aleksa stebėjo detektyvę, žygiuojančią link automobilio, įsėdančią į

jį 1r išrūkstančią iš kapinių aikštelės.

Nusišypsojusi, Aleksa išsiėmė akmenėlį iš batuko ir ėmė kilti į

kalvą. Skubotas moters pasitraukimas sakė tiek pat daug, kiek būtų
pasakęs ilgas pokalbis. Ji gavo pakankamai informacijos, kad galėtų
įvertinti savo priešininkę.
Detektyvė inspektorė Kima Stoun buvo visuomenės atskalūnė. Jai
trūko įgimtų manierų, kurios prireikus leng-vai įgyjamos. Ji turėjo
motyvacijos, turėjo proto. Galimas dalykas, buvo seksualiai
išnaudojama. Tikrai išgyveno tragediją ir netektį. Ji nemėgo fizinio
kontakto ir nekreipė dėmesio, kad kiti supras.
Aleksa pasiekė reikiamą antkapį. Perskaičiusi paprastą užrašą, ji
neslėpė pasitenkinimo.
Norint išnarplioti bet kokį galvosūkį, reikia spręsti metodiškai,
logiškais žingsniais. Iš pradžių degina troškimas kuo greičiau pradėti,
paskui ateina supratimas apie laukiančio iššūkio dydį. Tuomet
telkiamas dėmesys ir stumiamasi į priekį, atsiranda ryžtas pasiekti
galutinį tikslą. Ir galiausiai prieinama labiausiai jaudinanti vieta, kai
paskutinė teisingai įstatyta detalė sujungs visą dėlionę į visumą.
Aleksa dar kartą perskaitė žodžius, aukso raidėmis iškaltus
antkapyje, ir suprato radusi esminę dėlionės detalę.
26

Sučirškė durų skambutis ir Kima, atkabindama grandinėlę, net

nepaklausė kas ten.
— Mano ponia iškepė per daug lazanijos, — gūžtelėjo pečiais
Brajentas. — Liepė tau atnešti.
Kima nusišypsojo. „Ponia“ kas antrą savaitę jai atsiųsdavo
namuose gaminto maisto ir buvo tokios gailestingos prigimties, kaip
ir jos vyras.
Ji prisiminė, kaip prieš kelis mėnesius Brajentas išgelbėjo
Stafordšyro bulterjerę ir jos šuniukus iš buto liūdnai pagarsėjusiame
Bugienio rajone. Šunyčiai buvo išgelbėti nuo kovų šunų pjautynėse, o
jų motina išvengė liūdno likimo vesti nesuskaičiuojamas vadas ir
baigti gyvenimą ringe kaip kovinių šunų masalui.
Brajentų šeima paaugino šuniukus ir vieną po kito išdalijo savo
draugams bei giminėms, o motiną pasiliko sau.
— Tai ko iš tikro atėjai? — paklausė Kima, siekdama antro puodelio
kavos.
— Na, aš galvojau...
Kima pliaukštelėjo sau per kaktą.
— Brajentai, juk buvau įspėjusi tave dėl šio pavojingo užsiėmimo.
Jis prisimerkė.
— Kima, ar tik kartais nepajuokavai?
Ji gūžtelėjo.
 — Mąsčiau apie tai, kad tau reikėtų pamiršti Rutos Vilis bylą.
Atrodo, niekaip nesiliauji galvoti apie tą daktarę Torn, nieko gero iš to
neišeis.
— Obeje, atspėk, ką aš vakar netikėtai sutikau?
Kima saugojosi neprasitarti kur. Kažkodėl pokalbis su daktare vis
sukosi ir sukosi galvoje, tik ji nesuprato kodėl.
— Nustebink mane.
— Daktarę Torn. Ji teiravosi, kaip laikosi Ruta.
Brajentas truktelėjo pečiais.
— Kaip ir reikėtų tikėtis, ar ne?
— Hmm...
— Kas yra?
— Nežinau.
— Kotu nežinai?
— Ji pasakė daug dalykų.
— Apie Rutą?
— Ne visai. Labiau apie save.
— Kokių dalykų?
— Kadjos šeima žuvo, kad ji mažai miega, neturi draugų...
— Tai dabar jūs geriausios draugės?
— Visame tame yra kažin kas... keista.
Brajentas nusišaipė:
— Aha, ir
tai sakai tu?
— Nesvarbu, pamiršk.
— Atsiprašau, tęsk. Kaip keista?
Kima ir pati mėgino suprasti. Galbūt jei ji garsiai viską išsakytų
Brajentui, būtų lengviau susivokti ir
po to galėtų užmiršti.
 — Dalykai, kuriuos ji pasakojo, kaip pasakojo... Daktarės

pareiškimai, tarsi ji norėtų kažką išgauti iš manęs... Ar supranti?

— Ne.
— Kodėlji išpasakojo man tiek daug apie save?
— Gal pagavai ją
silpnumo akimirką ir daktarė pajuto tau artumą?
Kima turėjo sutikti, kad tokia tikimybė buvo. Pokalbis vyko
kapinėse.
— Taip, bet susidarė toks įspūdis, kad pokalbis vyko dėl manęs, o
ne dėljos.
— Arji klausinėjo tavęs, lindo į asmeninį gyvenimą?
— Ne tiesiogiai, bet...
— Ar galėjo būti taip, kad
ji pasijuto pažeidžiama arba
paprasčiausiai norėjo pasišnekėti su tavimi?
— Gal, bet...
— Klausyk, Kima. Žmonės susitinka ir šnekasi. Iš pradžių vienas
šneka apie save, o paskui kitas apie save. Tai vadinama susipažinimu.
Tiesą sakant, šunys tai daro paprasčiau. Apsiuosto ir...
— Užteks.
Na gerai, Kima žinojo, kad nemoka bendrauti. Bet užtat iškart
pajunta, kai kažkas ne taip.
— Aš rimtai. Tu gal ir nenutuoki, bet paprastai žmonės būtent taip
pažįsta vienas kita. Jie šnekasi. Retais atvejais, esu girdėjęs kalbant,
net susidraugauja.
Kima nekreipė dėmesio.
— Yra kažkas daugiau.
— Žinoma yra.
— Ji turi kažin kokio... dirbtinumo.
— Kaip tai?
 Stoun pasirausė atminty, ieškodama pavyzdžio.
— Ar esi matęs laidą „Faking It“?
— Kai žmogus greituoju būdu apmokomas, pavyzdžiui, operuoti
smegenis ir turi apsimesti chirurgu, kad laidos gale apgautų tikrus
chirurgus?
Kima linktelėjo.
— Ir su ja taip. Aleksa tarsi vaidina emocijas. Jos atsispindi veide,
bet niekur kitur. Tarsi ji keistų tas emocijas lyg kaukes, o tarpuose
tarp jų — tuštuma. Keista.
— Klausyk, sakau tau su visa pagarba, kaip pavaldinys ir žmogus,
panašiausias į draugą... — Brajentas nutilo, laukdamas leidimo tęsti.
Kadangi ji nieko neatsakė, jis tai palaikė sutikimu.
— Aš tikrai nemanau, kad tu esi tas žmogus, kuris gali deramai
spręsti apie emocijų demonstravimą.
Kolegos žodžiai jos neužgavo. Tiesa nežeidė ir ji sutiko, kad
Brajentas tam tikra prasme teisus.
— Kodėl tas pokalbis vis dar tau rūpi?
Ji trumpai susimąstė.
— Nuoširdžiai, nežinau.
— Tiesiog pamiršk. Tu niekada daugiau jos nematysi, todėl tas
pokalbis tau nieko nereiškia.
Brajento įtikinėjimai jos nenuramino. Kirbėjo įtarimas, kad
Aleksandrą Torn ji matė ne paskutinį kartą.
27

Buvo beveik devinta valanda, kai Aleksa uždarė paskui save duris.
Namas skendėjo visiškoje tamsoje.
Koridoriumi ji nuėjo į virtuvę. Išvažiavusi iš kapinių, užsuko į
„MarksKSpencer“ ir pasidovanojo devyniasdešimt šeštųjų Chateau
Lascombes vyno. Jautėsi užsitarnavusi.
Pastačiusi butelį ant marmurinio stalviršio, stabtelėjo. Kažkas buvo
nevisiškai gerai. Staiga ji pajuto smarvę. Aleksa apsidairė. Nemalonus
kvapas tvyrojo virtuvėje. Ji truktelėjo nosimi, bet negalėjo nustatyti jo
pobūdžio. Ta smarvė tvyrojo visur.
— Viešpatie, kas čia galėjo nudvėsti? — sumurmėjo pati sau,
atidarydama šešių pėdų aukščio į šaldytuvo-šaldiklio duris.
Apatinėje lentynoje gulėjo pusė maišelio lapinių salotų mišinio,
kurį ji buvo praplėšusi prieš pusdienį. Pieno, kurį retai vartodavo,
neturėjo, o visa kita buvo sudėta į hermetiškas pakuotes.
Ji užvėrė sunkias duris. Širdis nusirito į kulnus, kai Aleksa akimis
sutiko prieš ją stovinčio Žmogaus žvilgsnį.
Apstulbusi, žengtelėjo atgal.
— Šeinai... Ką tu čia...
Vyras čiupo ją už rankos, kad negalėtų atsitraukti.
— Labas, daktare. Ar pasiilgai manęs?
Aleksa stengėsi suvaldyti pašėlusiai šokčiojančią širdį ir
pagreitėjusį kvėpavimą. Šeinas čia, jos namuose. Kaip, po velnių, tai
atsitiko? Jau seniausiai buvo iš
galvos jį išmetusi.
ir
 Jo ranka buvo kieta, žvilgsnis ramus irryžtingas. Aukštesnis už ją
gerais dešimčia colių. Jis prisitraukė Aleksą arčiau ir smarvė trenkė jai
į nosį. Ėmė kilti šleikštulys. Nešvaraus kūno kvapas buvo sumišęs su

drėgmės ir
suplėkusio maisto dvoku.
Aleksą supykino, vis dėlto ji susilaikė neišvėmusi vakarienės.
Pamėgino išsivaduoti iš jo gniaužtų, bet Šeinas tvirtai ir ryžtingai
laikė.
— Šeinai, ką tu čia, po velnių, darai?
Aleksa pagalvojo, ar Šeinas taip pat jaučia baimę jos balse, kaip ji
pati. nepažinojo šito vyro taip gerai, kad galėtų įvertinti visus jo
Ji

gebėjimus. Bet kartą ji jau buvo suknisusi jam protą, tad kodėl
nepabandžius dar?
— Atėjau tavęs nubausti, Aleksa.
Ji nurijo seiles. Vyro žvilgsnis buvo šaltas. Jis nebeatrodė kaip

pažeidžiamas mažas berniukas. Šeinas buvo panašus į vyrą. Tikrą

vyrą.
Aleksa nieko neatsakė. Ji nenutuokė, kokios mintys sukosi jo
galvoje. Jai reikėjo sugalvoti veiksmų planą. Jei tik galėtų prieiti prie
mobiliojo telefono...
Vos ši mintis toptelėjo Aleksai, Šeinas laisvąja ranka pasiekė ir
sučiupo jos rankinę. Apvertęs, iškratė turinį ant valgomojo stalo,
paėmė telefoną ir įsikišo į kišenę.
Tada stipriai pastūmė ją atgal prie virtuvės stalviršio.
Paleidęs jos ranką, Šeinas abiem plaštakomis įsirėmė į stalviršį
abipus Aleksos, tarsi įsprausdamas ją į spąstus.
Ji pasvėrė savo galimybes. Galėtų sulenkti kelį ir trenkti
į tarpkojį,

tikėdamasi, kad jis pargrius. Tuomet jai užtektų laiko nubėgti iki
durų, atrakinti užraktus, atitraukti grandinėles ir pasprukti į lauką.
Būtų puiku, jeigu pavyktų, ir ne taip puiku, jei spyriui nepakaktų
jėgos. Aleksa matė, ką Šeinas padarė Malkolmui, o savo dėdę buvo jis
užmušęs plikomis rankomis. Taigi, ji nusprendė veikti kitaip.
Nurijusi baimę, Aleksa gundomai jam nusišypsojo.
— Aš tavęs pasiilgau, Šeinai.
Jis lėtai atloše galvą, lūpas vos pastebimai perkreipė iš
pasibjaurėjimas.
Prasta mintis. Ji staigiai atsitraukė ir pamėgino suvaidinti
nuoširdžią.
— Tikrai pasiilgau.
Šeinas papurtė galvą.
— Tu esi melagė ir kalė. Prieš tave sutikdamas, turėjau šansą
susigrąžinti savo gyvenimą. Deividas man davė stogą virš galvos,
vaikinai mane suprato. Jie buvo mano draugai. O dabar aš juos
praradau. Per tave viską praradau.
Aleksa mėgino kvėpuoti lygiai. Ji prasižiojo.
— Nekalbėk, — paliepė jis. — Viskas, kas išeina iš tavo burnos, yra
prakeiktas šūdas. Tu leidai man patikėti, kad galiu būti normalus.
Įtikinai mane, kad galiu pasijusti švariu ir vientisu, nors visąlaik
žinojai, kad taip nebus. — Šeino kaktą išvagojo raukšlės, per gilios
dvidešimt trejų metų vaikinui. — Ir tu naudojaisi manimi, kad
sužeisčiau Malkolmą. Nežinau, kodėl taip darei, bet aš Žiauriai jį
sumušiau tik dėl tavęs. Manau, tu žaloji žmones, Aleksa, o paskui
palieki juos. Bet ne šįkart.
Aleksos širdis nustojo plakti. Net neįstengė įsivaizduoti, ką jis
ketina daryti. Fizinės kovos atveju Šeinas turėjo visas kortas, bet
psichologinis mūšis buvo visai kas kita.
 — Žinai, tikrai tavimi pasitikėjau. Maniau, esi mano draugė, o
dabar per tave praradau viską.
Ji susitvardė nekrūptelėjusi, kai Šeino dešinė ranka pakilo ir palietė

jai skruostą.
— Tokia švari, tokia graži, tobula.
Šiurkštus Šeino prisilietimas prie jos odos dusino Aleksą, tačiau jos
veidas išliko malonus. Vyro išraiškoje atsispindėjo ilgesys, kurį ji
dažnai matydavo kitų savo pacientų veiduose. Visgi buvo kažkas, ko
jis norėjo, ko troško.
Aleksa privalėjo susigrąžinti mažą berniuką jame. to
Nuo priklausė
jos saugumas. Pastačiusi viską ant kortos, ji švelniai palietė jo kairę
ranką. Šeino žandikaulis įsitempė, bet rankos vyras neatitraukė.
Galiausiai jos taktika veikia. Ji pritildė balsą iki šnabždesio:
— Kaip džiaugiuosi, kad suradai mane, Šeinai.
Žvilgsniu jis gręžė jos akis. Ji varėsi toliau, mėgindama išstumti
baimę iš savo balso.
— Aš
taip ilgai tavęs ieškojau. Kitą dieną anksti ryte nuvažiavau
pažiūrėti, kaip tu laikaisi, ir Deividas pasakė, kad tu išėjai. Norėjau
atsiprašyti, kad buvau tau žiauri. Tiesiog pykau ant tavęs, kam
sumušei Malkolmą. — Ji papurtė galvą. — Maniau, kad tarp mūsų yra
ryšys. Maniau, galiu tau padėti.
Kai akimirką jo veidu nuslinko neryžtingumo šešėlis, Aleksos
širdies plakimas sulėtėjo ir ji spaudė toliau:
— Po visų kartu praleistų valandų maniau, kad mes stumiamės
pirmyn. Maniau, tu manimi tiki, bet kai pamačiau Malkolmą, man
pasirodė, kad mūsų buvimas kartu tau nieko nereiškia.
Jis lėtai papurtė galvą, bet kairę ranką nuleido prie šono, toliau nuo
jos veido.
 — Nagi, Šeinai. Tu juk irgi jautei tą
patį. Mes buvome draugai. Man
nereikėjo tau sakyti to, ką pasakiau, — Aleksa nuleido akis ir papurtė
galvą. — Tai buvo žiauru ir tai buvo netiesa.
— Kas buvo netiesa?
— Kad negaliu tau padėti.
Šeino veidą iškreipė visiškas sumišimas.
— Bet
tu sakei...
— Aš žinau, ką sakiau, Šeinai. Bet buvau neteisi. Taip kalbėjau tik
todėl, kad pykau. Žinoma, galiu tau padėti. Todėl praeitą naktį
vaikščiojau po gatves, tavęs ieškodama.
— Bet...
Svarstyklės persisvėrė. Dabar ištrūko iš jo erdvės ir pasisuko,
laikydama ištiestą ranką. Ji vėl valdė padėtį. Viskas baigsis Aleksos
pergale.
— Eikš su manimi, pradėsime tuojau pat.
Jis pasiliko kur stovėjęs.
Pavojus buvo praėjęs. Ji sukėlė gerokai sumaišties, kad užgesintų
Šeino įniršį. Mažas berniukas grįžo.
Švelniai stumtelėjusi į priekį, Aleksa nusivedė jį į konsultacijų
kambarį.
— Įjungsiu stalinę lempą, jos šviesa ramina.
Palinkusi prie stalo, ji paspaudė jungiklį. Kiek dešiniau buvo kitas
mygtukas. Aleksa jį dukart paspaudė.
Kambarys maudėsi gintarinėje intymioje šviesoje. Aleksa palydėjo
Šeiną
prie fotelio. Jis atsisėdo.
Keliosminutės. Tai užtruks tik kelias minutes. Pagalba buvo
mažiau nei už mylios. Aleksai reikėjo pabaigti su šiuo konkrečiu
subjektu. Mintyse ji turėjo planą, aiškų kaip krištolas.
 Nusivilkusi švarkelį, Aleksa padėjo jį ant stalo tarp jųdviejų.
— Ar nori, kad tau padėčiau? Kad pradėčiau tuojau pat, Šeinai? —
paklausė ji švelniai.
Jis nieko nesakė, tik žiūrėjo į ją.
— Jei man leisi, aš padarysiu taip, kad viskas praeitų. Mes
pradėsime dabar, o paskui aš paskambinsiu Deividui ir tu grįši į
„Hardviko namus“. Ar nori to?
Šeinas, regis, abejojo.
— Otaip galima?
Daktarė išraiškingai linktelėjo.
— Žinoma, galima. Tu pats išėjai. Tavo kambarys vis dar tavęs
laukia.
Jis nepatikliai žiūrėjo į ją.
— Tikrai taip padarysi?
Aleksa raminamai nusišypsojo.
— Šeinai, aš padarysiu viską, kad tau padėčiau. Mes juk draugai.
Vyro veidas sukrito ir jis paslėpė jį delnuose.
— O Dieve, Aleksa. Aš taip gailiuosi dėl to, ką padariau. Maniau,
nekenčiu tavęs. Maniau, kad tu nekenti manęs. Galvojau, esu toks
purvinas, kad tu negali pakęsti būti šalia.
— Nebūk kvailutis, — pasakė Aleksa lyg penkiamečiui vaikui. — O

ir
dabar užsimerk klausykis tik mano balso.
Jis atsilošė fotelyje ir užsimerkė.
Aleksa pasiraitojo dešinę palaidinės rankovę. Nenuleisdama akių
nuo tvirtai užsimerkusio Šeino, ji kaire ranka ėmė žnaibyti save.
— Pirmiausia atsipalaiduok ir išvalyk mintis. Aš pamėginsiu
sumažinti tavo skausmą.
 Šeino veidas išsilygino, surakinti žandikauliai atsileido.
Raitodamasi kairę rankovę, Aleksa šypsojosi. Kalbėdama ramiu,
glotniu balsu, ji suleido nagą kaip galėdama giliau į odą ir nubrėžė
kruviną liniją iki pat riešo. Abipus įstrižo įbrėžimo kai kur matėsi
iš
įplyšusi oda. Atrodė baisiau, nei buvo tikrųjų.
— Turi paleisti savo neapykantą, Šeinai. Galiu padėti tau pamiršti
praeitį. Galiu padėti tau jaustis vėl švariam.
Ir tikrai galėtų, jei norėtų. Bet pažiūrėjusi į laikrodį suprato, kad
ji

tam nebeturi laiko.

— Ką tu darai savo rankoms, Aleksa?
Po velnių,ji nusuko akis nuo jo vienai sekundei pažiūrėti į laikrodį.
Jis nuvedė žvilgsnį nuo jos veido į paraudusias, apdraskytas
rankas. Akyse ėmė ryškėti suvokimas.
Pasigirdo beldimas į duris. Aleksa buvo tam pasirengusi. Jau
anksčiau buvo spaudusi po stalu įtaisytą signalizacijos mygtuką ir jis
puikiai suveikė. Šeinas pašoko ant kojų ir puolė pro duris, vedančias
koridorių.
į
Jie patys nueis nuo durų.
— Viskas gerai, Šeinai, nekreipk dėmesio.
Jigerai žinojo, kad nenueis.
Šeinas puolė į paniką. Jo žvilgsnis buvo prikaustytas prie jos
dešinės rankos.
Aleksa atsistojo ir pasisuko toliau nuo durų.
— Viskas gerai, jie...
Ją nutraukė laužiamų durų garsas.
Šeinas žiūrėjo į ją priblokštas ir išsigandęs. Aleksa persiplėšė
palaidinukę ir apnuogino krūtis. Stipriai pakratė galvą, kad susiveltų
plaukai, ir trinktelėjo sau per skruostą.
Į kambarį skubiai įėjo du policininkai ir apžvelgė vaizdą.
 — Jis... jis bandė mane prievartauti! — sušuko Aleksa,
susmukdama ant grindų.
Ji atsitrenkė
į sieną. Aukštesnysis policininkas mėgino ją prilaikyti.
Vis dar nesusivokdamas Šeinas žvilgsniu šaudė tarp jų trijų. Jis
tikrai atrodė apgailėtinai. Taip lengvai leidosi mulkinamas, esą jai
jį
rūpi gelbėti. Jis niekada nesugebėtų jos įveikti.
— Aš nieko nedariau... prisiekiu... nieko...
Aukštasis pareigūnas apžiūrinėjo sužalotas Aleksos rankas.
— Uždėk jam antrankius, — pasakė, vesdamas Aleksą atsisėsti.
Šeinas gręžė ją akimis, veide atsispindėjo visiškas sumišimas.
Aleksa triumfuodama jam
nusišypsojo. Staiga sumišimą vyro veide
pakeitė suvokimas, kad jam gresia tiesiausias kelias į kalėjimą. Šeinas
atatupstas atsitraukė nuo ištiestų antrankių.
— Ne, prašau, aš negaliu... jūs nesuprantate... prašau... man
negalima ten...
Dėl bet kokios smurto apraiškos po Šeino įvykdyto nusikaltimo jo
paleidimas lygtinai būtų neabejotinai atšauktas. O Aleksai reikėjo
užsitikrinti, kad šis subjektas jai niekada nebekeltų rūpesčio.
— Pasakyk jiems, Aleksa, — šaukė jis apsipylęs ašaromis. —
Pasakyk, kad neliečiau tavęs. Prašau, pasakyk... aš negaliu ten grįžti.
Aleksa pasitrynė sužalotas rankas ir nusuko žvilgsnį.
— Sudie, Šeinai, — sušnibždėjo ji, aukštajam policininkui jį
išvedant.
28

Užtrenkdama automobilio dureles Kima dar nebuvo tikra, ko čia

atvažiavo. Ji tik negalėjo atsikratyti netikrumo kupino žvilgsnio,
plaukiančio jai prieš akis.
Įėjusi pro dvivėres duris, ji sustojo prie administratorės. Jauna
mergina rožinių plaukų kupeta jai nusišypsojo.
— Kuo galiu padėti?
Kima nebuvo tikra, ko norinti.
— Norėčiau tik
apsidairyti.
Mergina linktelėjo ir parodė į dar vienas dvivėres duris. Įžengus
vidun, į nosį trenkė kvapai. Dvokė dezinfekuojamuoju skysčiu,
gyvūnų ėdalu ir išmatomis. Nuskambėjus atidaromų durų varpeliui,
pasiuto skalyti šunys.
Pirmame garde gyveno du Stafordšyro terjerų šuniukai, stambūs ir
raumeningi. Kima prie jų nesustojo. Žvalgydamasis paeiliui į
kiekvieną gardą, ji praėjo pro daugybę įvairių veislių ir dydžių
šuniukų. patalpoje dar buvo viena jauna pora, pasilenkusi virš
Be jos,
Džeko Raselo terjeriuko, besistengiančio padaryti jiems įspūdį. Ji
nestabtelėdama nuėjo iki paskutinio aptvaro, pavadinto Sibiru.
Šuo gulėjo savo krepšyje. Jis pakėlė galvą, bet pats nepajudėjo iš
vietos. Kima galėjo lažintis, kad jo akyse šmėkštelėjo atpažinimo
šešėlis.
— O, čia Barnis, — pratarė balsas jai už nugaros.
 Atsisukusi Kima pamatė apkūnią pusamžę moterį su kietai
susuktų pražilusių plaukų kuodu. Ant krūtinės prisegta kortelė
nurodė ją vadinti Pamela. Apačioje buvo prierašas „savanorė“.
Kima neatsiliepė ir tik dabar pastebėjo, kad ant Barnio gardo
nebuvo kortelės su šuns vardu.
— Vargšelis, — atsiduso moteriškė. — Jis net nesivargina keltis ir
eiti prie Žmonių. Tarsi jau nebesitikėtų, kad jį paims.
Ištremtas į Sibirą, be vardo kortelės... Kima pagalvojo — kažin kas
nesitiki, kad jį paims? Moteriškė neužsičiaupdama kalbėjo.
— Aną kartą mums pasisekė rasti jam namus. Dabar beveik
neįmanoma. Šitas šuo sudėtingas.
— Kodėl? — pirmą kartą prabilo Kima.
— Jis nemėgsta žmonių.
Kaip ir Kima.
— Jis nemėgsta vaikų.
Kaip ir Kima.
— Bet jam reikia daug meilės ir dėmesio.
Na, du punktai iš trijų jau neblogai.
— Vargšelis. Kai buvo mažas, su juo blogai elgėsi. Kadangi Barnis
nemėgsta žaisti su vaikais ar kitais šunimis, mums jį vis grąžindavo.
Keli šeimininkai mėgino jį perauklėti. Vienas net buvo pasamdęs šunų
užkalbėtoją, manė, gal padės.
Kimos antakiai kilstelėjo.
— Čia kaip šunų psichiatras?
— Niekas nepadėjo. Per aštuonerius metus šunelis pakeitė
daugybę namų. Jis keistokas, bet nauji šeimininkai vis bando jį
perauklėti ir galiausiai nusivilia. Niekas jo nepriima kaip...
 — Aš imu jį, — pasakė Kima, pati save nustebindama neką mažiau
nei plepiąją moteriškę.
— Ar esate tikra?
Barnis kilstelėjo galvą, tarsi klausdamas to paties.
Kima linktelėjo.
— Ką toliau daryti?
— E... jei eitumėte su manimi, nuvesčiau jūs pas administratorių,
kuris padės sutvarkyti popierius. Manau, šiuo atveju, jūsų namų
apžiūrą mes galime praleisti.
Kima nusekė paskui moterį atgal, iš kur buvo atėjusi. Ji spėjo, kad
prieglauda skuba atlaisvinti gardą. Barnis, skirtingai nei kiti šunys,
buvo laikomas vienas visame garde.
Užpildžiusi dvi formas ir sumokėjusi banko kortele, Kima vežėsi
Barnį, pasisodinusi ant užpakalinės sėdynės. Ji galėjo prisiekti, kad
šuo buvo suglumęs. Vis dar nesuprato, kodėl ėjo į prieglaudą jo
pažiūrėti, o juolab nesuvokė, kodėl pasiėmė jį namo. Kima tik žinojo,
kad šuns, išvedamo
į
nežinią, vaizdas giliai įsirėžė jai atmintin
kuo daugiau savanorė kalbėjo apie jo nepritapimą nei prie Žmonių,
ir kad

nei prie šunų, tuo stipresnį atgarsį moters žodžiai kėlė Kimai širdyje.
Nespėjusi susimąstyti, ji jau buvo pasiūliusi Barniui naujus namus.
Personalas, priblokštas iš netikėtumo, sukrovė į jos mašiną šuns
guolį, žaislus, nukramtytus guminius žiedus ir dviejų savaičių ėdalo
atsargas. Kima pagalvojo, kad prieglaudai taip knietėjo įnamiu
atsikratyti, kad jei būtų labiau paspaudusi, jie būtų sutikę aprūpinti ją
šuns ėdalu visą likusį Barnio gyvenimą.
— Na
ką, berniuk, atvažiavome namo, — pasakė Kima, statydama
automobilį prie namo.
 Šuo
liko sėdėti, kol ji atidarė dureles ir paėmė jo pavadėlį. Įsivedusi
įnamus, Kima atsegė pavadėlį. Kai lauko durys užsidarė, šuo įniko
uostinėti kiekvieną prieinamą grindų colį, be paliovos vizgindamas
uodegą.
Kima atsirėmė
į duris.
— O Dieve, ką aš padariau?
Ją akimirksniu apėmė panika. Į jos namus įsiveržė kitas gyvas
padaras. Kima su siaubu ėmė suvokti ką padariusi. Jai sunkiai sekėsi
pasirūpinti savo pačios svarbiausiais poreikiais, ką jau kalbėti apie
rūpinimąsi kitu. Valgė, kai jausdavosi alkana. Miegojo, kai liepdavo jos
kūnas. Ir labai retai savo noru mankštindavosi.
Stengėsi atsispirti instinktui griebti šunį, įkišti jį į mašiną ir
grąžinti atgal, iš kur paėmusi. Tačiau Kima puikiai žinojo, kaip
jautiesi grąžinamas. Giliai įkvėpusi, ji žengė žingsnį į priekį,
mėgindama suvaldyti padėtį.
— Gerai, berniuk, — išgirdęs jos balsą, Barnis sustingo. — Jei jau
teks gyventi kartu, nustatykime keletą taisyklių. E... dabar dar
nežinau, kokios jos bus, bet pirmoji tokia — tau jokiu būdu negalima
lipti ant sofos, supratai? Turi laminuotas grindis, kilimėlį ir savo guolį.
Sofa mano.
Keista, bet dabar, kai jiedu susitarė, Kima pasijuto geriau. Ji apėjo
aplink jį ir pasuko į virtuvę. Barnis toliau tyrinėjo aplinką, bet nebe
taip entuziastingai.
Išsivirusi kavos, Kimą sėdėjo ir stebėjo Barnį, vaikštinėjantį po jos
teritoriją ir su malonumu vizginantį uodegą. Jai buvo smalsu, ką šuo
mąsto. Ar tikrai jam taip lengva persikraustyti iš vienų namų į kitus?
O gal jis visdar baiminasi? Gal įtaria, kad čia atvyko atostogų, po
kurių neišvengiamai teks grįžti į prieglaudą?
 Barnis priėjo ir, atsitūpęs šalia prie kavos staliuko, pažiūrėjo į
Kimą. Pasukęs galvą, jis pažvelgė į puodelį, paskui vėl įsmeigė akis į ją.
Ji ramiai sėdėjo. Barnis vėl pakartojo judesį.
— Ar tik nejuokauji, šuneli?
Jai kalbant, jo uodega šlavė grindis.
Pasilenkusi, ji kyštelėjo mažąjį pirštelį į ataušusį skystį. Šuo,
šiurkščiu liežuviu nulaižęs varvančią kavą, laukė. Kima nusišypsojo.
Tik ji galėjo įsigyti šunį, mėgstantį kavą.
Kima įpylė į šuns vandens dubenėlį ir atvėsino pienu. Barnis
kavos
liežuviu plakė skystį, kol indas liko sausas. Jis pakėlė galvą su pieno
putele ant ūsų.
Kima nusijuokė.
— Daugiau negausi. Kava
ir šunys nedera.
Likusį gėrimą ji nusinešė prie sofos. Barnis, regis, suprato, todėl
atsigulė prie jos kojų, beveik jas
liesdamas.
Atlošusi galvą ant atkaltės, Kima užsimerkė. Ji pasistengs, kad
jiems pavyktų. Kad ir kaip būtų nepatogu gyventi po vienu stogu su
kita gyva būtybe, kažkas visgi privertė ją nuvažiuoti į prieglaudą.
Mintis, kad Barnis vėl liktų
pamestas, žeidė ją.
Ji pajuto sujudant sofą. Atsimerkusi, pamatė šunį, sėdintį šalia, bet
nesiliečiantį prie jos.
— Barni, juk sakiau tau...
Vienu staigiu judesiu, tarsi būtų žebenkštis, šuo palindo jai po
sulenkta ranka ir įsitaisė.
Gerai, metas parodyti šuniui, kokie bus jų santykiai. Bus vandens,
maisto, keli žaisleliai, vienas du kaulai, vėlyvi vakariniai
pasivaikščiojimai. Bet tik tai.
ne
 Kimai nespėjus nė prasižioti, šuo prisiglaudė arčiau, padėjo galvą
jai ant dešinės krūties ir pažiūrėjo tiesiai į akis. Kupinu klausimų
žvilgsniu.
Ranka pati susirado Barnio viršugalvį, pirštai pradėjo glostinėti
švelnų kailį.
Šuo atsiduso ir užsimerkė, Kima
irgi. Na taip, ji griežtai parodė,
kas namuose bosas.
Glostant kailį, ritmingi rankos judesiai nugramzdino Kimą į
visiškos ramybės būseną. Šalia prisiglaudęs mažas šiltas kūnelis
pamažu kaip gyvą prikėlė seną praeitį, kai prieš daugelį metų kitas
mažas šiltas kūnelis glaudėsi prie jos, ieškodamas saugumo ir
ramybės.
Pirmą kartą per dvidešimt aštuonerius metus Kimos skruostais
pasipylė ašaros.
29

— Dėl Dievo, Kevai, padėk

į šalį, — pasakė Steisė, sukdama
iš automobilių aikštelės. — Gal jis tau į delną įaugęs?
į kairę

Kevas, nekreipdamas
— Atsikrušk, Steise.
į ją dėmesio, toliau maigė mobilųjį telefoną.

Jis lėtai nusišypsojo ir ėmėsi abiem rankomis mikliai rašyti žinutes.

Steisė buvo pasisiūliusi už vairuotoją, jiems vykstant į Danų
ji
namus. Kevui, įlindusiam į savo telefoną, jau tikrai neleis vairuoti.
— Jei turėčiau pimpalą, pavadinčiau jį Dosonu, — pareiškė Steisė.
— Steise, nenutuokiu, ką tu žinai, bet kad ir ką manytum žinanti,
tai nėra tavo suknistas reikalas, supratai?
Steisė gūžtelėjo. Ji neįsižeidė, kai jis liepė atsiknisti. Apskritai, ji
retai kada įsižeisdavo. Steisė apie viską turėjo savo nuomonę ir
nebijojo jos išsakyti.
— Žinau, kad ieškai bėdos, mergininke tu.
— Nuo kada mano asmeninis gyvenimas tapo prieinamas viešam
naudojimui?
— Nuo tada, kai visus mus užknisai su prašymais patarti, ką daryti,
kai ji pastarąjį kartą tave pričiupo ir išmetė iš namų.
Nors Dosono telefono garsas buvo išjungtas, atėjus atsakymui,
aparatas švelniai suvibravo.
— Aš nenutilsiu, kol tu nesusikiši telefono
į... kišenę.
— Mėgini apsimesti užsikirtusia plokštele?
— Ak, galima ir taip pavadinti. Tikiuosi, įsirėš tau į smegenis.
 Jis pasiuntė dar vieną žinutę.
— Pamatysi, tave greitai pričiups. Dėkok Dievui, kad ji nedirba
mūsų nuovadoje.
— Apie ką čia kalbi, Steise? — paklausė Dosonas, laikydamas
pirštus virš klaviatūros.
— Mes visi žinome, kad ir
tu vėl su kažkuo krušiesi, Kevai. Kartais
elgiesi kaip pasipūtęs šunsnukis, nors dažniausiai tave galima pakęsti.
Tik ne dabar. Man tu tikrai nepatinki. Be to, nervini viršininkę.
Jis nenoriai padėjo telefoną į šalį.
— Aha, ne ryšio zona, Kevai, ar ne?
Dosonas žiūrėjo pro langą.
Steisė palingavo galva. Gal pats Dosonas ir nesuprato, bet jis labiau
rūpinosi, kad nesužinotų jo viršininkė negu jo ponia.
— Primink man dar kartą, ko mes važiuojame į Danų namus? —
paklausė Steisė.
— Įkalčių rinkimo grupė antrą kartą apieškojo namą ir jų
viršininkas nori, kad mes priimtume išvadas.
Steisė žinojo, kad teismo ekspertai buvo sugrįžę į namą ieškoti
papildomų įkalčių, kai tik kilo įtarimas, kad Danui tvirkinant savo
dukrą, kambaryje buvo dar vienas žmogus.
— Klausyk, aš žinau, kad su teismo ekspertize susidursi pirmą
kartą, bet būk gera, neapsigėdink. Tai ne kompiuteriniai žaidimai. Tie
žmonės tikri, gerai?
— Kevai, man labiau patiko, kai žaidei telefonu, — atkirto ji.
Steisės priklausomybė nuo „Karybos pasaulio“ buvo neišsenkamų
Dosono patyčių šaltinis.
— Pastatyk mašiną ten, kairėje, — paliepė jis, atsisegdamas saugos
diržą.
 — Aš esu detektyvė, Kevai. Supratau, kieno tas didelis, baltas
furgonas.
— Gudrašiknė, — metė jis ir išlipo iš automobilio.
Užrakinusi mašiną, ji nusekė jį į namą. Steisės širdis ėmė plakti
tankiau. Dosonas nežinojo, kaip taikliai jis pataikė.
Kai prieš pusantrų metų Steisė atėjo į nuovadą, ją paskyrė dirbti su
popieriais. Viršininkė su Brajentu buvo porininkai. Dosoną dažnai
siųsdavo į užduotis vieną. Taigi ji susidraugavo su kompiuteriu.
Iš pradžių pyko palikta viena, bet laikui bėgant jai ėmė patikti
knaisiotis kompiuteryje, ieškoti duomenų ir faktų, padedančių visos
komandos darbui.
O dabariš viršininkės Steisė gavo suktą užduotį, ištraukusią ją iš
komforto zonos. Taigi tam tikra prasme Dosonas pataikė. Ji nebuvo
tikra, ar mokės deramai elgtis, todėl privalės, kad ir kaip būtų
nemalonu, leisti vadovauti Dosonui. Šį kartą.
Gyvenamajame kambaryje nebuvo nė gyvos dvasios. Perėję per
namą, jie laiptais nusileido į rūsį. Jame stovėjo trys žmonės baltais
kombinezonais.
— Jau baigėte, Triša? — paklausė Dosonas vidurinės figūros.
Steisė nebūtų pasakiusi, kad ta figūra — moteris. Ji nusitraukė
gobtuvą, atidengdama plikai skustą galvą su ištatuiruota rože už
kairės ausies.
— Triša, čia Steisė. Steise, čia Triša, — supažindino jas Dosonas.
Triša trumpai nusišypsojo. Atsakydama Steisė linktelėjo. Dosonas
atsisuko į technikus.

— Tai ar radote ką nors?

Triša paėjo į kairę.
 — Šešėlis įraše krito štai čia, — parodė ji, stovėdama prie spintos.
— Kamera buvo įtaisyta čia, o prožektorius stovėjo štai ten.
Steisė stebėjo moterį, vaikštančią po kambarį ir savo kūnu
užimančią rodomų daiktų padėtį.
— Taigi, pasitelkiant matematiką ir sveiką protą, mūsų įtariamasis
turėjo stovėti būtent čia. Tiesiai ten, kur dabar esi tu, Steise.
— Ot, šūdas! — šūktelėjo Steisė lyg užlipusi ant karštų anglių.
Triša jai nusišypsojo.
— Nebijok, jo jau nebėra.
Steisė jautė, kaip ima rausti. Dėkui Dievui, odos spalva jos
neišdavė.
— Paduok man lempą, Mo, — paprašė Triša kito techniko.
Infraraudonųjų spindulių lempa jai buvo tučtuojau įduota, kaip
skalpelis chirurgui operacinėje.
Nuėjęs prie jungiklio, Mo jį nuspaudė ir kambarys paniro į visišką
tamsą. Mėlynos šviesos spindulys buvo nukreiptas į grindis. Steisė
žinojo, kad šia šviesa geriausiai galima aptikti tuos kūno skysčius —
spermą, makšties išskyras ir seiles, — kurie yra natūraliai
fluorescenciniai. Be to, ta šviesa padeda aptikti nematomus pirštų
atspaudus, plaukelius, skaidulas bei batų atspaudus.
Triša žengė į priekį ir apšvietė plotą. Ant betoninių grindų
išryškėjo nedidelė balutė, nematoma plika akimi.
— Ot, velnias, — pasišlykštėjo Kevas.
Niekam nereikėjo aiškinti, kokia tai dėmė.
Suvokusi visą ją supančios aplinkos tikrovę, Steisė susverdėjo.
Taip, ji buvo mačiusi nuotraukas. Taip, buvo mačiusi įrašus. Bet ji
visuomet būdavo per žingsnį atitolusi. Šiuo metu
kuriame iš aštuonmetės mergaitės amžiams
ji
stovėjo kambaryje,
buvo atimta vaikystė.
Deizė Dan stovėjo šio kambario viduryje vieniša, išsigandusi,
sumišusi.
Steisė pajuto akis deginančias ašaras. Užsižiebus šviesai, ji

žengtelėjo atgal ir atsisėdo ant laiptuko.

Prie jos palinko Triša.
— Pirmą kartą? — paklausė ji tyliai.
Steisė linktelėjo, bet prabilti nesiryžo.
— Sunku. Bet niekada neatsiribok. Tai padeda gerai atlikti darbą.
— Ačiū, — išspaudė Steisė, rydama ašaras.
Triša švelniai palietė jos petį.
— Šiaip ar taip, turiu nedidelę dovanėlę.
Iš įkalčių dėžės ant stalo ji paėmė mažą paketėlį.
— Radau vieną gaktos plauką.
30

— O žinai, viršininke, tu neblogai pasirodei, — pasakė Brajentas

jiems važiuojant nuo Dadlio grafystės teismo rūmų.
Kima numojo į komplimentą. Kitaip nei kai kurie policijos
pareigūnai, ji nebijojo neišvengiamų dienų teisme. Liudydama ji
niekada nemeluodavo, neiškreipdavo tiesos, todėl niekada ir
nebijodavo.
Teisme gynybai atstovavo advokatas Džastinas Higs-Kleitonas,
landus kaip terjeras, savo namą su keturiais miegamaisiais ir trimis
voniomis užsidirbęs, gindamas itin mokius klientus didelio masto
sukčiavimų bylose.
Beveik prieš metus gavusi skundą, Kima buvo surinkusi
nenuginčijamus įkalčius prieš jo klientą ir perdavusi bylą teismui.
Minėtas vyras registravo padirbtas kredito korteles AIDS labdaros
fondo, kuriame dirbo, vardu ir surinko nemenką dviejų šimtų
tūkstančių svarų sumą.
Jo advokatas iškart suprato, kad byla neįveikiama, todėl
nedelsdamas nukreipė dėmesį į policijos darbo eigą, tikėdamasis
surasti spragų, priversiančių atmesti bylą dėl techninės klaidos.
— Ar turėjai kišenėje įkalčių aktą? — dabar paklausė jos Brajentas.
1984 metais išleistas Policijos kriminalinių įkalčių aktas
reglamentavo Policijos elgesio kodeksą.
— Ne, bet neabejoju, kadjis turėjo.
— Už ką statai?
 — Kad pripažins kaltu.
Kima numanė padariusi viską, kad įstatymų pažeidėjas sėstų į

kalėjimą. Sukčiavimo bylos dėlionė buvo baigta. O kaip Dano byla?

Šiuo atveju ji nebuvo tikra.
— Užsuk čia, — paliepė ji
Brajentui, jiems važiuojant pro „Aludarių
uosto alinę“, vieną iš užeigų Krantinės rajone — barų, restoranų ir
biurų komplekse, įsikūrusiame prie kanalo. Toje vietoje kadaise
stovėjo garsusis „Round Oak“ plieno fabrikas, savo geriausiais laikais
įdarbinęs tris tūkstančius darbininkų, iš
kurių jį uždarant 1982 metais
tebuvo likę tūkstantis du šimtai.
— Ką, nori išlenkti pintą, viršininke?
— Aš išgersiu kavos. Tau pasisekė.
Brajentas sunkiai atsiduso ir sustabdė mašiną. Alinėje buvo tylu —
priešpiečių metas jau pasibaigęs, o vakaro klientai dar neužplūdo.
Kima atsisėdo prie lango, pro kurį vėrėsi vaizdas į baltą ir juodą
kaltinės geležies tiltą, balnojantį kanalą.
Brajentas padėjo ant stalo dvi kavas.
— Žinai, viršininke, nustebau pagalvojęs, kad per tiek pažinties
metų nesu matęs tavęs, išgeriančios bent lašą alkoholio.
— Tai dėl to, kad aš jo negeriu, Brajentai.
Susidomėjęs jis palinko į priekį.
— Net vyno taurės retkarčiais?
Ji papurtė galvą.
— Nei punšo per Kalėdas?
Kima sužaibavo akimis. Brajentas žinojo, kad ji nekenčia Kalėdų.
— Gerai, pamiršk. Taigi niekada nesi ragavusi alkoholio?
— Aš to nesakiau.
— Tada tau
tiesiog nepatiko skonis?
 — Ne, irgi ne tai. Nustok klausinėti.
Brajentas prisitraukė kėdę arčiau.
— O, ne, niekaip negaliu. Kai tik liepi man liautis, iškart aišku, kad
klausinėti yra apie ką.
Nuostabu, kaip ji pakliuvo
į spąstus.
— Antrasis atsakymas. Man nepatiko skonis.
Brajentas pasitrynė smakrą.
— Ne, netikiu tavimi.
— Liaukis, prašau.
Kartais jis nežino, kada sustoti. Ir tik Brajentas gali šitaip ją
spausti.
— Gali būti, kad tu bijai apsikvailinti, nes išgėrus visas tavo
uždarumas nueis velniop. Gali būti, kad tu alkoholikė. — Jis patylėjo.
— Ar tualkoholikė?
— Ne, aš nealkoholikė.
— Tai kodėl negali retkarčiais truputį išgerti?
Pasisukusi veidu
į privertė Brajentą pažvelgti jai į akis.
jį, Kima
— Nesjei aš pradėčiau, gal niekada ir nesustočiau.
Velnias, ji nenorėjo to pasakyti.
Kima vėl nusisuko į langą. Vakarą, po to kai buvo pastatytas
paminklas Mikiui, ji pasivaišino didžiuliu degtinės buteliu ir maža
kokakolos skardine. Alkoholis suteikė užmarštį. Keletui valandų jis
ištirpdė skausmą ir praradimo gėlą, išlaisvindamas sielą nuo kaltės ir
neapykantos. Kima nebedrįso dar kartą panirti į tą palaimingą
būseną, baimindamasi, kad niekada nebeišnirs.
— Vištienos lazdelės? — paklausė vyriškas balsas.
Brajentas linktelėjo ir padėkojo.
— Brajentai, — suaimanavo Kima.
 — Tu nevalgai pusryčių, o teisme mes išbuvome keturias valandas,
taigi Žinau, kad esi alkana.
— Tikrai turėtum liautis būti man motina.
— Tai pradėk savimi rūpintis ir aš liausiuosi. Na, apie ką mąstai?
Pažiūrėjusi, kaip jis atsilaužia traškios lazdelės galą, Kima padarė
tą patį, stebėdamasi, kaip jų draugystė veikia. Ji buvo kaip guminė
juosta — vietomis įsitempia iki virpėjimo, rodos, tuoj tuoj truks, ir
ir
staiga, pokšt, susitraukia, vėl yra kokia buvusi.
— Man kai kas kelia nerimą dėl Rutos Vilis bylos.
— Ot šūdas. Ar tai asmeniška, viršininke?
— Kaip tai?
— Akivaizdu, kad tu nedavei daug laiko Aleksai Torn. Iškart ėmei
jos nemėgti. Todėl gal tai, kas tau kelia nerimą, minta iš tavo
neapykantos daktarei?
Kima buvo to paties klaususi savęs, bet vienu atveju Brajentas
nebuvo teisus. Nebuvo taip, kad ji nemėgtų daktarės. Ji tai Torn
nejautė nieko.
— Vidinė nuojauta man kažką sako.
— Įprastai aš jaučiu ypatingą pagarbą tavo vidinei nuojautai, bet
šiuo konkrečiu atveju, man regis, ji gaudo tuščius signalus.
Kima prasižiojo, bet nusprendė nesakyti nieko. Ji paėmė dar vieną
lazdelę, kai tuo tarpu Brajentas padėjo savo nesuvalgytą puselę atgal į
lėkštę.
— Viršininke, mirštu iš smalsumo, kaip noriu paklausti. Ar tik čia
ne šuns plaukas tau ant švarko?
Ankstesnis pokalbis baigėsi. Kima žinojo, kad jei norės toliau
aiškintis, kas jai neduoda ramybės dėl daktarės Torn, tą daryti teks
vienai.
31

— Gerai, vaikučiai, ką naujo turime Dano byloje? Dosonai?

— Spermos pavyzdys ir gaktos plaukas atiduoti ištirti. Vis dar
laukiame atsakymo.
Kima linktelėjo. Naudinga, bet tam reikia turėti įtariamąjį.
— Jau pakalbėjau beveik su visais Leonardo Dano kolegomis. Tik
dar nesuradau viršininko. Pastaroji vyro darbovietė buvo kažkoks
automobilių atsarginių dalių tinklas Kiderminsteryje. Buvau
nuvažiavęs dukart, bet to veikėjo niekada nėra darbe.
Kima pasisuko į Brajentą:
— Pasižymėk.
Dosonas tęsė:
— Kalbėjau su jo šeima ir dauguma Vendės artimųjų. Nieko,
išskyrus pasišlykštėjimą Leonardu Danu. Jos brolis žiauriai saugo
privatumą ir manęs į namus neįsileido. Tačiau nuo slenksčio aiškiai
leido suprasti, ką jaučia.
Kima pasisuko
į Brajentą. Jis ir tai pasižymėjo.
— Didžiausią dėmesį skirk kaimynams, Kevai. Noriu žinoti, kas
lankydavosi name. Surask smalsuolius, sėdinčius už užuolaidėlių prie
lango, ir pasikviesk save pas juos arbatos.
— Steise? — kreipėsi viršininkė.
— Jokių naujų įrašų feisbuke nuo pat arešto. Dar devyniolika
žmonių išmetė jį iš draugų ir užblokavo prieigą. Peržiūrėsiu visus
likusius draugus, gal ką rasiu.
 Akies krašteliu Kima matė, kaip Dosonas išsiima iš kišenės
mobilųjį telefoną ir nusisuka.
Brajentas garsiai kostelėjo, o Steisė spyrė į medinę koją, jungiančią
jos ir Dosono stalus.
Detektyvė pakėlė delną, ramindama juos abu, sukryžiavo rankas
ant krūtinės ir... laukė.
Kambaryje visi tylėjo beveik visą ilgą minutę, kol Dosonas atsisuko
į savo kolegas.
— Artu su mumis, Dosonai? — paklausė Kima.
Trims poroms abejingų akių stebint jį, Dosono veidas nusidažė
raudonai.
— Atleiskite, viršininke, uošvis. Jis...
— Kevai, užsičiaupk. Nepainiok čia savo uošvio. Kitas mūsų
pokalbis bus visai kitoks. Daugiau perspėjimų nebus. Aišku?
Jis linktelėjo ir įsmeigė žvilgsnį prieš save.
— Puiku. Na gerai, grįžkime prie darbų.
Pirmas pro duris išėjo Dosonas. Kima sėdėjo kur sėdėjusi, bet
numetė mašinos raktus Brajentui. Jis pažiūrėjo į ją, paskui į Steisę.
Aha, nešdinkis iš čia, Brajentai, suprato mintį.
Jam einant pro šalį, Kima šyptelėjo.
— Steise, taip labai nesirūpink, — joms likus dviese, pasakė Kima
su šypsena. — Tu nieko bloga nepadarei.
Ir tai buvo tiesa. Detektyvė konsteblė labai retai klysdavo.
— Man reikia, kad tu kai ką padarytum. Tik kad nusiraminčiau.
Gal gali truputį pasiknaisioti po daktarės gyvenimą?
— Turite omenyje Torn?
Kima linktelėjo. Tai nebuvo oficiali užduotis.
— Ar ieškote ko nors ypatinga?
Stoun akimirką susimąstė.
— Aha, norėčiau sužinoti, kaip mirė jos mažoji sesutė.
32

Kima staigiai sustabdė lekiantį golfą prie atsarginių dalių sandėlio.

Brajentas išraiškingai atsipūtė ir apsižiūrėjo, ar nesusižeidė.
— Jėzau, viršininke, man baisu, kai varai automobilį savo smegenų
darbo greičiu.
— Truputis papurtymo dar niekam nepakenkė, — pratarė ji ir
išlipo iš mašinos iki
jam ką nors atsakant.
Pro sunkias stiklines stumdomąsias duris jie pateko į mažą
administracijos patalpą. Kambarys buvo švarus ir tvarkingas, jame
stovėjo stalas, aukštumo sulig jos bamba.
— Fu... ar užuodi? — paklausė Brajentas.
Kima atpažino tepalų ir mašininės alyvos kvapą. Kvepėjo skaniai.
Pro duris įėjo vyras, nešinas stabdžių trinkelių rinkiniu ir padėjo jį

ant stalo.
Stoun spėjo, kad jam apie keturiasdešimt. Plinkančią galvą jis
mėgino maskuoti ežiuku kirptų plaukų šukuosena, labiau derančia jo
paaugliui sūnui, jeigu tokį turėtų. Nepaisant darbo sąlygų, dėvėjo
švarius šviesiai mėlynus marškinius. Ant krūtinės prisegtas
ženkliukas — „Bretas. Direktorius“ — sakė, kad jie rado tą
nepagaunamąjį Dano viršininką.
— Kuo galiu padėti? — paklausė vyras, žiūrėdamas
kitą.
tai į vieną, tai į
Jo ištreniruota maloni šypsena užsižiebė sekunde vėliau, nei
pasigirdo Žodžiai. Jis aiškiai vadovavosi galvoje laikomu veiksmų
eigos sąrašu. Pasisveikini. Nusišypsai.
Brajentas parodė policininko pažymėjimą ir pristatė abu.
— Jūsų žmonės jau buvo atėję keletą kartų ir kalbėjo su mano
vaikinais. Nežinau, kuo aš galėčiau padėti.
— Gal galėtumėte pasakyti keletą žodžių apie Leonardą Daną?
Uždavę atvirą klausimą, jie turėjo progą įvertinti vyrą, kuris dabar
emė laisvai šnekėti:
— įsidarbino pas mus pagal vyriausybės finansuojamą
Jis
programą. Mums mokėjo, kad jį priimtume. Pradėjo nuo darbo
parduotuvėje, bet darė per daug klaidų.
— Arjūs privalėjote laikyti jį
nustatytą laiką? — paklausė Kima.
Vyriausybė nuolat prikurdavo nedarbą mažinančių programų. Ir
jos visos gelbėjo nuo nedarbo, bent jau kurį laiką.
Bretas jai nusišypsojo.
— Taip, mažiausiai dvylika mėnesių, bet ėjosi sunkiai.
— Tai ką darėt?
— Na,akivaizdu, pirmiausia pakalbėjau su juo. Reikalai
nepagerėjo, todėl pasodinome jį
į furgoną.

— Ir?
— Gavau du nusiskundimus dėl jo požiūrio į darbą ir vieną dėl jo
kūno kvapo.
Kima užgniaužė šypseną.
— Okas toliau?
— Pasiūliau vyriausybei atiduoti man skirtus pinigus.
— Pamėginote jį grąžinti tiekėjui? — pasitikslino Brajentas.
Kima nemėgo, kai apie žmones buvo kalbama kaip apie daiktus,
bet Leonardo Dano atveju ji su džiaugsmu padarė savo nuostatai
išimtį.
 — Ar nepastebėjote kokių nors keistų įpročių? — paklausė
Brajentas.
Direktorius papurtė galvą.
— Jis turėjo antsvorio, be to, galėtų dažniau praustis, bet šiaip
nebuvo kuo nors ypatingas.
Taigi, ir ne akivaizdus vaikų tvirkintojas, pamanė Kima, žinodama,
kad tokių nebūna.
O, jeigu būtų galima vaikų tvirkintojus nustatyti pagal kaukolės
dydį arba tarpą tarp akių — tokie ypatumai kadaise buvo laikomi
polinkio į nusikalstamumą ženklais. Tokiu atveju, viskas, ko jai
reikėtų, tai liniuote išmatuoti kaktą ir pasiųsti nusikaltėlį už grotų.
— Arjis čia turėjo draugų? — paklausė Kima.
— Ne, ir aš pats porą jų praradau už tai, kad jį pasiūliau.
— Kur pasiūlėte?
— Įdarbinimo programai, — atsakė direktorius suirzęs.
Brajentas susiraukė ir už ją paklausė:
— Maniau, kad vyriausybė jį pasiūlė.
— Tai aš... po to, kai sutikau jį tame prakeiktame knygų klube.
Brajentas žvilgtelėjo į Kimą. Ji žvilgsniu neatsakė.
— Gerai, Bretai, ačiū už sugaištą laiką.
Kim jam linktelėjo ir patraukė durų link.
Jiems grįžus į automobilį, Kima ėmė pirštais barbenti per vairą.
— Na, čia tai buvo visiškas laiko švaistymas, — pasiskundė
Brajentas.
— Manai?
— Mes nieko iš jo nesužinojome.
— Aš nesutinku, Brajentai, — tarė Kima mąsliai. — Manau, mums
reikėtų pasidomėti tuo knygų klubu.
33

Baris stebėjo, kaip jo žmona, dukra ir brolis iš priekinio sodelio

Įeina į jo namą pro jo pastatytą durų staktą jo rankomis uždengta
stogine.
Prieš ką nors nuspręsdamas, jis ketino tik pasižiūrėti, tik žvilgtelėti
į Lizą ir Ameliją, paieškoti ženklų ir užuominų apie jų patiriamas

kančias. Bet dabar, stovėdamas čia, Baris suprato, kad pasukti atgal
nebegali. Ką, po velnių, galvojo Adamas? Tai buvo jo šeima, ir brolis
neturėjo teisės jos atimti. Tame name buvo viskas, ką Baris mylėjo ir
dėl ko buvo pasiryžęs kovoti. Jis turėjo tai padaryti dėl Lizos, Aleksa
buvo teisi.
Baris pasibeldė į duris, šiek tiek suirzęs, kad turi prašytis
įleidžiamas
į
savo paties namus, bet netrukus šitai pasikeis.
Durys atsivėrė. Už jų Baris pamatė veidą, apie kurį svajojo
ketverius metus, su siaubu žiūrintį jį.
į
Kelias akimirkas nė vienas nepratarė nė žodžio.
— Bari, ką čia veiki? Juk Žinai...
— Aš parėjau namo, Liza, — pasakė jis ir prasibrovė pro ją vidun.
Jis nužingsniavo į svetainę, nepalikdamas Lizai kito pasirinkimo,
kaip tik uždaryti duris
ir atsekti iš paskos.
Kiek Baris prisiminė, namo vidus neatrodė pasikeitęs, išskyrus
nereikalingą detalę — Adamą. Bet jis klydo. Dabar kambaryje buvo
mažiau baldų. Kampinės sofos, už kurią mokėjo trejus metus,
nebebuvo. Pasienyje stovėjo dvi trijų ir dviejų dalių sofos. Pagrindinė
erdvė, jo erdvė prieš televizorių, kur anksčiau stovėjo jo fotelis, buvo
tuščia. Palikta invalido vežimėliui.
Baris pripažino, kad Lizai prireikė šį tą pakeisti, jog prisitaikytų
prie gyvenimo su neįgaliu Adamu, bet tie pokyčiai ne amžini. Viskas
grįš į savo vietas. Netrukus jis gaus darbą ir galės nupirkti naujų
baldų.
Mūrinis židinys su dujine ugnimi buvo pakeistas į sieną įleistu
elektroniniu ekranu, rodančiu dirbtinę liepsną. Vėlgi, nieko nėra
nepakeičiamo.
— Kas
ten, brangioji? — paklausė Adamas iš virtuvės.
Įėjęs Baris miglotai suvokė, kad stalas, spintutės ir virtuvės įranga
buvo pažeminti, nes jo akį iškart patraukė šviesios susipynusios
dukros garbanėlės. Bariui užgniaužė kvapą. Mergaitė buvo dar
gražesnė, neijis prisiminė.
Adamo akys blykstelėjo baime, jis ištiesė
ranką priešais Ameliją,
bet

tarsi saugodamas ją. Skaudu. Baris — Amelijos tėvas, nėra reikalo nuo
jo saugoti mergaitės.
Dabar brolio akyse baimę pakeitė šaltis.
— Ką, po velnių, čia veiki?
— Atėjau, be abejo, pasimatyti su savo šeima, — paprastai atsakė
Baris.
Jam reikalo elgtis priešiškai su savo broliu. Baris ketino
nebuvo

susigrąžinti savo gyvenimą, o Adamas bus išmestas lauk. Adamas

buvo vertas jo pasigailėjimo.
— Amelija, eik į savo kambarį.
Ji pažiūrėjo į ant pažeminto darbastalio stovintį dubenį su
paruošta tešla.
— Bet, tėti...
 Dėde, mintyse pataisė Baris, bet nepasakė nieko. Nebuvo svarbu. Ji
tuoj sužinos, kas tikrasis tėvas.
— Prašau, Amelija, — švelniai pakartojo Adamas.
Ji linktelėjo ir nuėjo prie durų.
Dukrai einant pro šalį, Baris pašiaušė jos švelnius plaukus. Nuo jo
prisilietimo ji
Bet
atšlijo. Baris suprato ir nekaltino savo vaiko. Mergaitė jo
nepažino. pažins.
— Tau negalima čia būti. Pats žinai.
Jo žmona stovėjo priešais, ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis.
Baris priėjo prie jos arčiau.
— Liza, mums reikia pasikalbėti.
Ji pasitraukė atgal.
— Apie ką?
— Mus.
Baris išgirdo Adamo vežimėlio variklio burzgimą, jam pajudėjus iš
virtuvės. Tas garsas patvirtino, kad Aleksa buvo teisi, padrąsinusi čiajį
ateiti. Liza niekaip negalėjo būti laiminga.
Baris savo rankomis pastatė Lizai kalėjimą, taigi dabar pats ją ir
išlaisvins.
— Bari, nėra jokio „mes“.
— Brangioji, mes viską...
— Nevadink manęs taip, — šiurkščiai nutraukė jį Liza.
— Taujau reikėtų eiti, — pasiūlė Adamas.
Baris pasisuko
į brolį.
— Tai neturi nieko bendra su tavim. Tai tik tarp
mūsų.
Adamas siektelėjo telefono sofos kairėje. Pasisukęs Baris jį pačiupo
pirmas ir išplešė laidą iš sienos.
— Bari, kokio velnio...
 — Negi negaliu paprašyti minutės su savo žmona?
— Ji ne tavo...
— Mes išsiskyrėme, Bari, atsimeni? — tyliai pratarė Liza.
Baris, rankoje vis dar laikydamas telefoną, atsisuko į ją.
— Ir aš suprantu, tu buvai priversta išsiskirti, Liza. Žinau, kad
pasielgiau neteisingai. Ir sumokėjau už tai.
Liza žvelgė į jį liūdnai, apgailestaudama.
— Net ir per milijoną metų tu nesumokėsi už tai, ką mums
padarei.
— Mes vėl galime būti „mes“. Tik duok man galimybę parodyti...
Liza linktelėjo galva į Adamą.
— Ne, turėjau omenyje mus.
Prisiartinęs, Baris griebė Lizai už žasto.
— Tu negali amžinai būti įkalinta su juo už tai, ką padariau aš.
Negali gyventi su vyru vien todėl, kad jautiesi kalta.
Moteris krūptelėjo ir nusipurtė jo rankos.
— Ar tau atrodo būtent taip?
— Pažiūrėk į jį, — spjovė Baris. — Sukruštas luošys, ir aš neleisiu
tau paaukoti savo gyvenimo, nes puikiai abu žinome, kad vėl galime
būti kartu.
— Tu, nuokruša, — siuto Adamas.
— Nelįsk ne į savo reikalą, apsivogęs krušena.
Liza pasitraukė, kad Baris jos nepasiektų. Jos kvapas
jį svaigino. Ji

visuomet kvepinosi vienos rūšies kvepalais, Eternity — amžinybė.

Dabar jo žmona stovėjo šalia jo brolio. Ji kalbėjo maloniu,
užjaučiamu balsu:
— Bari, reikia judėti pirmyn. Mes jau nebe „mes“. Tau reikia
pradėti gyventi savo gyvenimą.
 Kalbėjo švelniai, kantriai — taip paprastai mamos mėgina įkalbėti
vaikus valgyti daržoves. Baris pažiūrėjo į jos nuoširdžias akis.
Staiga pasisukęs, jis pamatė, ko nepastebėjo, įėjęs į namą.
Nuotraukos. Virš židinio kabojo šeimos nuotrauka. Buvo tinkamai
parinktas kampas, iš kurio nesimatė vežimėlio, tačiau gėlių puokštė ir
smokingas krito į akis, tarsi vaizdas būtų erdvinis. Kaip ir Lizos
šypsena. Jis pažinojo jos šypseną.
Baris pasižiūrėjo į juos dar kartą.
Dabar Liza stovėjo šalia Adamo, ranką padėjus: vyrui ant peties. Jų
veiduose nesimatė skausmo, apgailestavimo, atsiprašymo, jokių
nuleistų galvų. Tik tiesa.
Adamas ranka susirado Lizos pirštus ir suspaudė juos. Bendrumo,
buvimo išvien ženklas. Kitą plaštaką, su vestuviniu žiedu, Liza buvo
uždėjusi ant pilvo, tarsi mėgindama jį
apsaugoti.
Ir tą akimirką Bario pasaulis sugriuvo. Viltis, kurią buvo įžiebusi
Aleksa, mirė jo sieloje. Jo kūnas tebuvo tuščias kiautas be kaulų,
raumenų, organų. Jis tapo niekas.
Aleksa klydo.
Baris pažvelgė į du vienas šalia kito esančius žmones. Į savo brolį,
dabar turintį viską, kas anksčiau priklausė jam — jo namą, dukrą, jo jo
žmoną. Luošasis brolis atėmė visą jo gyvenimą. Ištrynė jį. Baris

įsivaizdavo, kaip naktį Liza su Adamu guli lovoje ir juokiasi jausmų, iš

kuriuos Baris vis dar jautė savo buvusiai žmonai.
Pažįstama raudona migla užliejo akis ir Baris ją pasveikino tarsi
sugrįžusią seną bičiulę. Per daugelį metų buvo išmokęs neprisileisti
jos artyn ar bentjau valdyti. Šią akimirką jis jai atsidavė.
Viskas, kas buvo tarp šių keturių sienų, ištirpo į vakuumą. Liko tik
čia ir dabar. Artėjo pražūtis ir nieko nebebuvo galima padaryti.
 Lėtai prisiartinęs prie jų, Baris ištiesė Adamui ranką. Jis matė, kaip
atslūgsta įtampa brolio kūne. Adamas tikėjosi, kad viskas pasibaigė. O
Baris žinojo, kad pasibaigė.
Adamas atsisveikindamas ištiesė ranką. Vienu sklandžiu judesiu,
ištreniruotu negailestingo teisėjo bokso ringe, Baris dešine ranka
ištraukė Adamą iš invalido vežimėlio ir bloškė ant grindų. Taiklus
spyris į smilkinį atėmė jam sąmonę.
— Tu, sukruštas šunsnuki, — spjovė Baris.
Liza tespėjo vienąkart aiktelėti, kai Baris, kaire ranka sugriebęs už
gerklės, nutildė ją.
— Ir tu, apgavike kale.
Jis tėškė ją į sieną ir žvilgsniu įsisiurbė į akis. Lyg skęstant, Bario
galvoje praplaukė visas jų gyvenimas drauge.
Moters akyse spindėjo baimė ir neapykanta. Gerai.
Žmonos siaubas kurstė Bario įniršį, pripildantį kiekvieną kūno
ląstelę. Kiekvienas jo pirštų galiukų nervas reikalavo atsiteisti. Jiedu
abu kentės taip, kaip buvo priverstas kentėti Baris.
Jo rankos dabar spaudė kūną, kurį jis kadaise glostė, bučiavo,
kandžiojo.
Baris spjovė Lizai
į veidą.
— Šlykšti, nusivalkiojusi šliundra. Tu tai padarei.
Jis sugniaužė švelnią odą, suspausdamas gerklę, kuria tekėjo oras
jai Ir jos negimusiam kūdikiui.
Plaučiams reikalaujant deguonies, Liza ėmė plakti rankomis.
Beviltiška.
Jis suveržė gniaužtą, akimis gręždamas jos veidą.
— B... £l...
 Jam ištryško ašaros, temdydamos moters iškreiptą veidą. Kaire
ranka atleidęs kaklą, dešiniąja ėmė daužyti jos smilkinį.
— Krušau aš tave, šliundra...
Po velnių, jis vis dar mylėjo ją.
Liza kosėjo ir žiaukčiojo, ranka susiėmusi kaklą.
— Ame...
Net ir tuomet Baris būtų jai viską atleidęs, visas jos klaidas. Kol
ji
nepamatė, kur suka.
Nagais gremždama kilimą, ji mėgino pasiekti nejudantį savo luošo
vyro kūną, gulintį be gyvybės ženklų.
— Tu niekada daugiau nepamatysi savo vaiko, — iškošė Baris,
spirdamas jai į galvą.
Paskui save uždaręs svetainės duris, jis sušuko į laiptų viršų:
— Viskas gerai, Amelija. Jau gali nulipti žemyn. Nagi, eikš pas
tėtuką.
34

Butas buvo name, stovinčiame ant mažo žemės plotelio Meri Hilo
prekybos komplekso pakraštyje. Trijų aukštų pastatas didžiavosi
vaizdu į valgyklos įėjimą iš vakarų ir itin apkrautą dvipusio eismo
Pedmoro kelią iš rytų.
Kima negalėjo atsistebėti rinkodaros strategija.
— Esam matę
ir blogesnių kvartalų,
Bet koks nuomojamų butų
ar ne? — priminė Brajentas.
kvartalas be
sienų su prikeverzotais
keiksmažodžiais ir be tvyrančio šlapimo tvaiko buvo vienu laipteliu
aukščiau nei daugelis jų lankomų vietų.
Brajentas pabeldė į duris ir laukė. Kima išgirdo, kaip kažkas
trinktelėjo į sieną ir nusikeikė. Prasivėrė durys, prilaikomos grandine,
ji
ir plyšyje pasirodė vyriškio veidas, kurį vos pažino.
Krisas Dženksas dėvėjo nublukusias treningo kelnes. Universiteto
marškinėliai buvo ištepti į dešinę nuo užrašo. Pats buvo apžėlęs
ir
juodais tankiais šeriais.
Juos pamačius, Dženkso veidą nušvietė nuostaba.
Brajentas palinko

— Ar galime...
į priekį.

— Žinoma... žinoma... — pratarė Dženksas ir pasitraukė, plačiai

atverdamas duris.
Kima įžengė į siaurą koridorių, kuriame neprasilenktų dviese,
neužkliudydami vienas kito. Belangės prieblandos nepajėgė
išsklaidyti palubėje kabanti energiją tausojanti lemputė. Dvejos
uždarytos durys dar labiau mažino jau ir taip ankštą erdvę.
Stoun atsargiai aplenkė žaislus, palyginti su buto dydžiu,
atrodančius lyg tikri gremėzdai. Ji nuėjo tiesiai į ryškiai apšviestą
kambarį koridoriaus gale, kurį spėjo esant svetaine.
— Prašom... sėstis, — pasiūlė Dženksas, pastumdamas dvi
spalvinimo knygutes ir flomasterių rinkinį.
Kima atsisėdo į atlaisvintą vietą. Brajentas prisėdo kitame sofos
gale, bet nepatogiai raitėsi, kol kažkur iš po savęs ištraukė nuotolinio
valdymo pultelį.
Dženksas, iš jo rankų paėmęs pultelį, liko stovėti.
— Ką galėčiau jums pasiūlyti... kavos... arbatos?
Kima papurtė galvą.
— Ar tai dėl bylos klausymo? — paklausė jis, gniauždamas rankas.
— Ne, iškilo problema, — atsakė Brajentas.
Nei Kima, nei Brajentas nesikišo į bylos dėl disciplinos pažeidimo
klausymą. Dženksas su Vailiu buvo laikinai nušalinti nuo pareigų ir
laukė oficialaus tyrimo, už kurį buvo atsakingi jų viršininkai.
— Judu lankėtės Leonardo Dano namuose, tirdami skundą dėl
buitinio smurto? — paklausė Brajentas.
Dženksas atsisėdo ant vienintelės kambaryje kėdės kraštelio. Vis
dar rankoje laikydamas nuotolinio valdymo pultelį, jis linktelėjo.
— Taip, vos prieš kelis mėnesius. Kodėl klausiate?
Kimaleido vadovauti Brajentui. Ji dairėsi po kambarį.
Tai buvo namai, visiškai nepasiruošę priimti gyventojus su mažais
vaikais. Iš skaldos sumūrytas židinys dabar buvo apdengtas tinkleliu.
Grindinės vazos, kadaise puošusios židinį, dabar pastatytos ant knygų
lentynos, atrodė gremėzdiškai. Šalia knygų ir muzikos įrašų kolekcijos
buvo padėtas vaistų nuo kosulio buteliukas, barškutis ir sauskelnių
pakuotė.
— Tvirkinant Danų mergaites dalyvavo dar vienas asmuo.
Atvipusiu žandikauliu Dženksas Žiūrėjo tai į Brajentą, tai į Kimą.
Brajentas tęsė:
— Mes dar nenustatėme, kaip jis dalyvavo, bet žinome, kad
filmuojant kambaryje buvo dar vienas asmuo.
Dženksas persibraukė pirštais plaukus ir
pasitrynė kaktą.
— Ot velnias.
— Mums reikia žinoti, ar tą vakarą jūs ką nors radote. Bet ką, kas
galėtų padėti nustatyti tą asmenį?
Nudūręs akis į grindis, Dženksas ėmė linguoti galvą.
— Nieko... Tiesiog eilinis iškvietimas, ten buvo...
— Papasakok viską iš eilės, — pasiūlė Kima.
Jis linktelėjo.
— Apie septintą trisdešimt priėmėme skambutį iš kaimynų, kurie
skundėsi triukšmu. Nuvykę ten, nuo vartų išgirdome šaukiantį Daną.
Mes pasibeldėme...
— Kąjis šaukė? — paklausė Kima.
Dženksas pagalvojo.
— Nuo vartų nelabai galėjau suprasti, bet, regis, šaukė kažką apie
mokytoją.
Kima kalbėti toliau. Matyt, tai buvo pirmas
linktelėjo ir paragino jį

kartas, kai mokytoja nusprendė pakalbėti su tėvais apie Deizės elgesį.

Kiek Kima pamena, mokytoja tris kartus mėgino pakalbėti su tėvais,
prieš skambindama policijai. Po to sekė tyrimas, dalyvaujant
socialiniams darbuotojams, bet vis tiek praėjo beveik du mėnesiai, kol
buvo nuspręsta įtariamąjį areštuoti.
 — Danas mus įsileido. Matėsi, kad jis įsiutęs. Ponia Dan tuo metu
kalbėjo telefonu.
— Ar žinote, su kuoji kalbėjo?
Dženksas linktelėjo.
— Kažkokiu Robinu. Manau, tai jos brolis. Vailis nusivedė Daną į
virtuvę, 0 aš nuėjau pas ponią Dan į svetainę. Liepiau jai padėti ragelį
ir kalbėti su manimi.
— Kąji pasakė?
— Tik kad jos vyrui nepatiko pernelyg uolios mokytojos veiksmai.
Išsamiau
Kol
ji
nepaaiškino.
kas elgėsi kaip iš vadovėlio. Pareigūnai išskyrė besivaidijančias
puses, kad nuramintų ginčą.
— Kai mes atvykome, visi greitai nusiramino. Aš paklausiau ponios
Dan, ar buvo smurtaujama, ir
ji kategoriškai paneigė. Paklausiau, ar
nori parašyti skundą prieš savo vyrą, ir ji atsisakė. Moteris laikėsi
nuomonės, kad tai buvęs tik karštas ginčas.
Kima prisiminė mokytojos liudijimą. Matyt, ginčas kilo po to
pirmo karto, kai mokytoja bandė pakalbėti su Danais. Tada ji nespėjo
išsakyti savo susirūpinimo, nes Leonardas Danas, įsiutęs, kad ji
parvedė mergaites namo, paliepė mokytojai išeiti.
Dženksas tęsė:
— Vailis tuo metu kalbėjosi su Leonardu Danu kitame kambaryje.
Mes pas juos praleidome ne daugiau kaip penkiolika minučių. Kai
išėjome, viskas atrodė nurimę.
— Ar mergaitės buvo su jais?
Pritariamai linktelėdamas, Dženksas pirmą kartą parodė, kad jam
skaudu.
— Abi sėdėjo ant sofos. Deizė buvo apkabinusi mažąją.
 Kima išgirdo, kaip Brajento kišenėje suvibravo telefonas. Jis
prispaudė kišenę ranka. Jos pačios telefonas supypsėjo, kad gautas
pranešimas. Po velnių, komanda juk žinojo, kur išvažiavo. ji
Brajento telefonas vėl suskambo. Kima mostelėjo galva į
koridoriaus pusę. Brajentas išėjo iš kambario.
— Na, ar yra dar kas nors?
— Suprantate, ponia... Mano galvoje liko įsirėžęs paveikslas, kurio
negaliu pajudinti, — pasakė Dženksas. Vyro akys buvo įsmeigtos į
vidury kambario gulintį pliušinį meškutį. — Kaip dabar prisimenu,
mergaitės tiesiog spoksojo į mane. Deizė. Žiūrėjo niūriu žvilgsniu,
tarsi norėdama kažką pasakyti. Ir net nesuprantu, ar taip buvo iš
tikro, ar tik dabar man taip atrodo po to,
ką sužinojau.
Akimirką Kimai knietėjo pasakyti, kad jis teisus. Ji matė tą žvilgsnį.
Tačiau Dženksui reikėjo kovoti dėl savo darbo, dėl karjeros ir
jaunos šeimos išlaikymo. Apmokamas laikinas nušalinimas nėra
atostogos. Jis sumušė įtariamąjį ir dabar turi tvarkytis su pasekmėmis.
Jei Kima spardys jį gulintį, nieko nepakeis. Dženksas ir pats žinojo,
kad derėjo labiau pasigilinti į situaciją. Jam to sakyti nebereikėjo.
Kima girdėjo, kaip Brajentas nusikeikė koridoriuje. Akies krašteliu
pamatė jį grįžtant. Jis pamojo jai ateiti.
Ji linktelėjo Dženksui ir atsistojo.
— Kas yra?
— Turime eiti.
— Kas atsi?..
— Nelaimė daugiaaukščiame garaže Brajerlio kalvoje.
Kima išsiėmė telefoną. Kokį velnią dispečeris galvojo,
skambindamas jai ir Brajentui?
Brajentas uždėjo plaštaką jai ant rankos.
 — Visa policija įstrigusi demonstracijoje Dadlyje.
Pastaruoju metu pasitaikydavo nemažai smurto atvejų tarp „Anglų
gynybos lygos“ ir Dadlio gyventojų musulmonų dėl ketinimų statyti
naują mečetę.
— Žiauru. Praneša visa žiniasklaida. Abi pusės kviečia sekėjus
prisidėti prie riaušių. Jau septyni sužeisti.
Kima sudejavo.
Brajentas pakėlė antakius.
— Mūsų atvejis — potenciali savižudybė. Nepyk, viršininke, bet
negi valdžia siųstų tave, jei turėtų pasirinkimą?
Kima pasisuko į Dženksą, dabar stovintį jai už nugaros.

— Gerai, Dženksai. Tuo mes ir baigsime, kol kas. Jei ką nors

prisiminsi...
— Aš negalėjau to sustabdyti, ar ne, ponia? Tai yra... juk nieko
negalėjau padaryti, tiesa?
35

— Aš vairuosiu, — pasakė Kima, išlėkdama iš pastato.

— Tiesa sakant, šiuo atveju taip ir norėjau pasiūlyti.
Kima užvedė variklį ir lėkė, lenkdama visus, pasitaikiusius kelyje,
žybsėdama šviesomis ir spausdama garso signalą. Jie pasiekė Brajerlio
kalvos pakraštį per rekordiškai trumpą laiką.
— Pasitrauk velniop iš kelio! — šaukė ji juodam „Range Rover“,
kurio vairuotoja kalbėjo mobiliuoju telefonu.
— Žinau, kad nori jai išrašyti baudą, bet turime svarbesnių reikalų.
Kima apvažiavo automobilį ir sustojo prie užkardos, prižiūrimos
dviejų uniformuotų policijos pareigūnų. Paskubomis užmetusi akį, ji
suprato, kad jie yra vieni įvykio vietoje.
Ne daugiau nei pusės metų senumo keturių aukštų statinys buvo
dalis miesto atnaujinimo plano, kuriuo buvo siekiama nuvilioti
pirkėjus nuo nemokamų automobilių aikštelių prie prekybos centrų.
Įvažiavimas buvo pastato priekyje, bet užkarda stovėjo tarnybinio
keliuko, einančio per visą garažo ilgį, gale.
Prasibrovusi pro tirštėjančią minią, Kima nubėgo tamsiu
tarnybiniu keliuku ir sustojo pusiaukelėje.
Ji įsižiūrėjo į tamsą ir, šviečiant vienišam šviesoforo signalui,

viršutiniame garažo aukšte pastebėjo figūrą, perlipusią per metalinę

tvorelę ir besilaikančią už strypo.
Brajentas susilygino su ja.
 — Tik ką atvažiavo keturi policijos rėmėjai. Du tvarkosi prie
įvažiavimo, okiti du prižiūri, kad garažas būtų ištuštintas. Liudininkė
sako, kad jis šitaip kabo jau apie dvylika minučių.
— Taip tiksliai?
Brajentas linktelėjo.
— Aha, ji filmuoja mobiliuoju.
Žinoma, filmuoja.
— Arjis ko nors prašė?
Brajentas papurtė galvą, bet nespėjo nieko pasakyti, nes civiliniais
drabužiais apsirengęs vyriškis kažką šaukė jiems nuo užkardos.
Puiku, tik to jiems ir trūko.
— Eik, pažiūrėk, ko tas beprotis nori.
Brajentas nubėgo prie užkardos, o ji ėmė svarstyti strategiją, kaip
sulaikyti vyrą, kol atvažiuos derybininkai. Specialiai apmokyti
pareigūnai, kurie geba įkalbėti potencialų savižudį nešokti, ir padaro
tai kuo ramiausiai. Kima žinojo, jei ji prasižios, vyriškis iškart praras
norą gyventi ir nušoks. Ji vargiai susišnekėdavo su normaliais
žmonėmis, ką jau kalbėti apie tuos, kurie buvo pasiryžę nusižudyti.
— Viršininke, tai Deividas Hardvikas iš „Hardviko namų“. Jis
pažįsta tą vyruką.
Prieš ją stovėjo mąslios išvaizdos uždusęs vyras, dviem coliais
aukštesnis už ją.
— Trumpąją ar ilgąją versiją?
— Na, dabar jis jau ten kabo apie penkiolika minučių, taigi
renkuosi trumpąją.
Brajentas palietė jos ranką.
— Eisiu trumpai šnektelėti, — jis mostelėjo užkardos link. Ten jau
stovėjo dvi policijos mašinos, ką tik atvažiavo ir greitoji pagalba.
 — Jo vardas — Baris Grantas. Jis paskambino man prieš valandą,
pasakė negrįšiąs ir paprašė išdalyti jo turimus daiktus. Sakė, kad po
to, ką padarė, nėra vertas gyventi.
— Okąjis padarė?
Vyras gūžtelėjo.
— Nežinau, bet vienas vyrukas namuose prisiminė Barį minėjus,
kad tai tobula vieta savižudybei, todėl iškart atvažiavau pažiūrėti, ar
nerasiu jo čia. Skambinau, bet telefonas buvo išjungtas.
Kima pasižiūrėjo į viršų.
— Neverta skambinti, jis negali atsiliepti. Tai kokia jo istorija?
— Prieš kelis mėnesius jį paleido iš kalėjimo. Buvo nuteistas už
sunkų kūno sužalojimą, kurį sukėlė savo broliui, nes šis užmezgė
romaną su jo žmona. Vyrukas atsidūrė invalido vežimėlyje.
— Žavu.
— Baris — buvęs boksininkas, todėl moka sukelti skausmą. Jis be
nuotykių atsėdėjo savo bausmės laiką ir atrodė nuoširdžiai
besigailintis dėl to, ką padarė. Todėl ir priėmėme jį į „Hardviko
namus“.
Kima tiksliai nežinojo, kas tie „Hardviko namai“, bet pavadinimą

kažkur buvo girdėjusi.

— Arjis kalbėjo ką nors apie norą mirti?
— Nieko. Bariui ganėtinai sekėsi prisitaikyti prie gyvenimo
laisvėje. Mes ieškojome jam vairuotojo darbo. Vyras, regis, susitaikė su
tuo, kad buvęs jo gyvenimas liko praeityje.
— Tai kas tada pasikeitė?
Suglumęs Deividas papurtė galvą.
Kima pamatė ateinantį Brajentą, vediną dar viena persona.
 — Koks čia, po velnių, pokštas? — pratarė Kima, pamačiusi
pažįstamą daktarės Torn figūrą.
Moteris linktelėjo Kimai:
— Detektyve inspektore.
— Daktare Torn.
Brajentas gūžtelėjo ir atsistojo šalia Kimos, kol Deividas pasakojo
daktarei, kas nutikę.
— Ji sako, kad vyrukas paskambino jai. Atrodo, ji neatlygintinai
dirba šiai prieglaudai ar namams, ar kaip bepavadinsi.
— Tikrai? — nustebo Kim.
Brajentas linktelėjo ir patraukė pečiais.
Kima pasitraukė į šalį. Brajentas nusekė iš paskos.
— Kaip mūsų reikalai?
— E... derybininkas iškviestas į kitą Birmingamo galą. Kažkoks
girtuoklis laiko savo žmoną namuose ir grasina peiliu, — Brajentas
pažiūrėjo į laikrodį. — Net jei jis baigė derėtis ir išvyko, esant tokioms
spūstims, čia bus mažiausiai už keturiasdešimties minučių.
Na
taip, nelengva prasibrauti pro miesto centrą pusę šeštos vakaro.
— Velnias. Kas dar?
— Spauda jau čia. Jie ima interviu iš visų, kas tik ką nors matė.
Žmonės mielai dalijasi nuomonėmis. Įvykio vieta atlaisvinta. Atvyko
valytojų komanda, jei kartais mums tektų gramdyti jį
nuo grindinio.
Brajentas nejuokavo — žmogus tikrai galėjo nušokti arba nukristi
netyčia.
Pažiūrėjusi į kelią, Kima įvertino puikų vaizdą, kuris iš ten
atsiveria miniai ir spaudai. Ji žinojo, kad jei nieko neįvyktų, atsirastų
tokių, kurie liktų nusivylę.
 Ji pažiūrėjo į laukiančių veidų jūrą prie užkardos. Kima trumpai

pasvarstė, ar neleidus jiems ten pasilikti ir, jei pasiseks, stebėti, kaip
tarsi duonos lazdelės lūžta žmogaus kaulai, atsitrenkę į asfaltą, bei
turėti malonumą regėti šį vaizdą savo sapnuose dar ilgus mėnesius. Ji
atsisakė šitos minties tik todėl, kad būtina laikytis procedūros.
— Brajentai, reikia pastatyti dar vieną užkardą. Liepk tiems
žmonėms atsitraukti už kampo.
Kolega, paėjęs kelis žingsnius
į šalį, išrėkė nurodymus didėjančiam
būriui žmonių šviesą atspindinčiomis liemenėmis.
— Leiskite man su juo pakalbėti, — paprašė Aleksa, pirmąkart
kreipdamasi į Kimą.
— Gal durnaropių prisivalgėt?
Kima buvo tikra, kad Brajentas būtų atsakęs profesionaliau, bet ji
neturėjo tam laiko.
Apsižvalgiusi aplink, Aleksa nusišypsojo.
— Negalėjau negirdėti jūsų pokalbio. Regis, neturite pasirinkimo.
Aš pažįstu Barį. Jis manęs klausys.
Nekreipdama dėmesio į daktarę, Kima nusisuko.
Brajentas grįžo prie jos.
— Reikia ko nors, kas sušvelnintų krytį.
Kimai šovė į galvą mintis. Ji buvo skaičiusi policijos ataskaitą apie
tai, kaip pareigūnai pasinaudojo pripučiama vaikiška pilimi ir pastatė
ją galimoje kūno kritimo vietoje. Kadangi Baris stovėjo ant briaunos,
besitęsiančios per visą garažo ilgį, jam būtų užtekę pasislinkti per
porą pėdų ir būtų nėręs pro šalį.
— Pasiųsk ką nors į parduotuvę. Tegul nuperka kuo daugiau
Sustatysime jas išilgai krašto, ir jeigu jis kris, jų pakaks smūgiui
sušvelninti.
— Pasirinkimas mirti arba ne.
— Tiksliai.
Brajentas radijo ryšiu perdavė nurodymus pareigūnams prie
užkardos.
— Mūsų Froidas pasisiūlė nueiti ir pasišnekėti. Ji pažįsta vyruką
ir
žinojo istoriją.
Brajentas apsidairė.
— Nematau, kad mes turėtume didelį pasirinkimą, viršininke.
Laikrodis tiksi.
Kimai ta mintis nepatiko, bet ji tikrai nebežinojo, ko realiai galėtų
imtis.
— Torn net neregistruota pas mus, Brajentai. Įsivaizduok, kas...
— Šiuo metu aš
įsivaizduoju, kaip tu tyrėjams aiškiniesi atsisakiusi
jos paslaugų.
Ir vėl, kaip dažniausiai, Brajentas buvo teisus.
Kima atsisuko.
— Daktare, jūs einate į viršų, o aš — su jumis.
— Detektyve inspektore, tikrai būtų geriau, jei...
— Net nesitikėkite. Einam.
Perlipusi per tvorelę, Kima nuskubėjo prie liftų šachtos ir
laiptinės
garažo viduryje. Aleksa bėgo iš paskos. Liftai buvo išjungti, kad niekas
iš apatinio aukšto negalėtų užkilti į viršų. Praėjimą saugantys policijos
rėmėjai pasitraukė jai iš kelio.
Pasiekusi laiptinę, ji ėmė kopti, peršokdama per du laiptelius.
Daktarė lengvai su ja spėjo.
— Koks jūsų planas? — paklausė Kima.
 — Dar neturiu plano. Bet žinau, kas paskatino tokį poelgį, todėl
spręsiu vietoje. Tik jūs nekalbėkite. Kad ir ką sakyčiau, nekalbėkite.
Kima sugriežė dantimis. Normaliomis sąlygomis Kima nepakentė
nurodinėjimų, klausytis šios moters paliepimų buvo visiškai grasu.
o

Užlipus į viršutiniame aukšte esančią automobilių aikštelę po

atviru dangumi, Kimą nutvilkė žvarbus vėjas, šiek tiek dvelkiantis
lietumi. Leido daktarei ją aplenkti ir nueiti ten, kur matėsi viršutinė
Bario Granto kūno dalis. Jis stovėjo ant briaunos, nusisukęs nuo
garažo, pėdas įrėmęs penkių colių atstumu vieną nuo kitos, rankomis
buvo įsikibęs metalinio strypo sau už nugaros. Kima suvokė, kad jį
sulaiko tik boksininko raumenys.
— Sveikas, Bari, kaip laikaisi? — paklausė Aleksa, ranką uždėjusi
ant tvorelės,per kurią jis buvo perkopęs.
— Neliesk manęs.
Aleksa iškėlė rankas.
— Gerai. Bet žiūrėk, jei tu taip norėjai pasikalbėti su manimi
dviese, tik reikėjo pasakyti ir aš būčiau ką nors sugalvojusi.
Kima stebėjosi ramiu, dainingu daktarės tembru. Balsas nedrebėjo.
Neatrodė, kad ji valdo šio žmogaus gyvybę, tiesiogiai priklausančią
nuojos žodžių.
Akimirką detektyvė įvertino padėtį. Tvorelės, per kurią vyras buvo
perkopęs, aukštis nugaroje siekė jo mentes. Net jei Kima ir
sugriebtų
ji, jai neužtektų jėgų pertempti vyriškį per beveik jos ūgio kliūtį.

Geriausia, ką galėtų padaryti, tai pačiupus tikėtis, kad išlaikys, tačiau

traukos jėga šiuo atveju nebūtų jos sąjungininkė.
— Tai pakalbėkime, kaip mums šiandien sekėsi.
gal Aš

pasipasakočiau pirma, bet, man regis, tavo diena buvo šūdinesnė.

Baris vis dar nieko nesakė, tik spoksojo prieš save.
 — Nagi, Bari, tik nesakyk, kad aš veltui užkopiau šiais laiptais.
Bent jau papasakok man viską, prieš nušokdamas. Jei paskutinį sykį,
kai matysiu tave, tu būsi išsiplojęs ten apačioje, tai norėčiau bent
žinoti, kodėl.
Jokio atsako.
— Pažiūrėk mane, nutįsę drabužiai, nepasidažiusi. Gyvenime
į

nebuvautaip išėjusi iš namų nė dėlvieno vyro. Pažiūrėk.

Baris atsisuko kaip lieptas ir Kima pastebėjo, kad daktarė užmezgė
su juo akių kontaktą, nukreipdama jo žvilgsnį nuo asfalto apačioje.
Protinga.
— Tai kas gi nutiko nuo pastarojo karto, kai mudu kalbėjomės?
Vyras neatsakė, bet
ir
žvilgsnio neatitraukė.
— Nagi. Net tokiomis aplinkybėmis prižadu nekalbėti kaip
daktarė.
Bariui vos pastebimai nusišypsojus, Kima suprato, kad tai jų
asmeninis juokelis.
— Aš nuėjau namus, — pasakė jis tyliai, ir Kima leido sau
į

atsidusti. Jis bent jau kalbėjo.

— Ar mateijuos?
Baris linktelėjo ir vėl nukreipė žvilgsnį žemyn.
— Viskas baigta.
— Ką tu matei?
— Mačiau ją. Ji tvarkė kiemelį, ravėjo ir panašiai. Labai gerai
atrodė. Tada išėjo Amelija, visa apmuturiuota. Ji tokia graži, tokia
miela mažylė. Aš kurį laiką nuo kelio stebėjau jas, savo šeimą. Rodėsi,
kad jos laukia manęs. Atsiminiau, ką man sakei apie...
— Tu neiškrėtei kvailystės, ar ne, Bari?
 Iš pokalbio su Deividu nuotrupų Kima pajėgė susigaudyti apie ką
kalba, taigi ji suprato, kad Baris buvo nuvažiavęs į namus mėginti
įkalbėti šeimą grįžti pas jį. Bet niekas neminėjo jokio vaiko.
— Aš negalėjau leisti, kad taip toliau tęstųsi, Aleksa. Aš sužlugdžiau
savo šeimą, Jėzau, kaip aš galėjau...
Suvirpėjus vyro žodžiai nuplaukė pavėjui ir Kima
balsui,
nebeišgirdo jų. Aleksa tvirčiau suėmė turėklus. Kima tikėjosi, kad
daktarė žino, ką daro. Dabar Baris nebeatrodė toks ryžtingas, kaip
anksčiau.
Kima už nugaros išgirdo triukšmą ir net neatsisukdama suprato,
kad pastiprinimui buvo pasiųsti uniformuoti pareigūnai. Matyt,
Aleksa irgi pajuto, nes atsisukusi nežymiai papurtė galvą. Iškeldama
delną į viršų, Kima sustabdė besiartinančius pareigūnus, kurie sutūpė
jai UŽ
nugaros.
Vyriškis vis dar stovėjo ant briaunos. Kol kas viskas gerai.
Aleksa pažvelgė Kimos pusėn. Ši pirštais prisilietė lūpas,
tikėdamasi, kad daktarė supras jos raginimą kalbėti.
— Bari, nereikia jaustis kaltam. Noras susigrąžinti šeimą visiškai
suprantamas.
Baris pakratė galvą.
— Ne, tu nesupranti, ką aš padariau. Jų nebėra.
Jo neviltis, ištarus šiuos žodžius, Kimai viduriuose sukėlė baimingą
nuojautą. Tyliai pasitraukusi nuo briaunos ir nuslinkusi
išsiėmė mobilųjį telefoną.
į laiptinę, ji
Brajentas atsiliepė po antro signalo.
— Brajentai, ar per radiją nepranešė apie kokį nors įvykį netoliese?
— Taip, pareigūnai buvo permesti iš riaušių į gaisrą name Sedžlyje.
Vienas žmogus žuvęs, vienas beveik.
 — Tik du gyventojai?
— Taip, kodėl klausi?
— Esu
įsitikinusi, kad tai žmogžudystė ir mes turime įtariamąjį.
Pasiaiškink dėl detalių ir
perskambink man. Spėju, turėtų būti trečias.
Kima grįžo ten, iš kur matėsi Aleksa. Daktarė šiek tiek pasuko
galvą, kad akimis laikytų Bario žvilgsnį, bet kartu galėtų stebėti ir
detektyvę.
Pareigūnė parodė ženklą, kurį vienintelį, tikėjosi, Aleksa supras. Ji
smiliumi persibraukė per gerklę, parodydama, kad yra mirčių. Jei
daktarė ir suprato, to neparodė. Ji nusigręžė į Barį.
Telefonas Kimos kišenėje suvibravo. Ji vėl grįžo į laiptinę.
— Tikrai tik du žmonės, — patvirtino Brajentas.
— Tai kur, po velnių, dėjosi vaikas?
36

— Koks vaikas? — nesuprato Brajentas.

— Aš esu viršutinėje laiptinėje, ateik.
Kima girdėjo, kaip jam šokuojant laipteliais, kišenėje skimbčioja
raktai ir palaidos monetos.
— Koks dar vaikas? — vėl paklausė Brajentas.
— Mūsų vyrukas nuvažiavo pasimatyti su buvusia žmona, dabar
ištekėjusia už jo neįgalaus brolio, ir mėgino ją susigrąžinti. Jam
nepavyko. Bet ten dar buvo jo biologinė dukra.
— Jėzau...
— Grįžk pas tą Deividą ir paklausk, gal jis žinos, kokia mašina
važinėja Baris ir kokio amžiaus ta mergaitė. Aš greitomis apžiūrėsiu
aukštą, gal čia ką nors rasiu.
— Turi omenyje, rasi mažą mergaitę, vieną sėdinčią automobilyje?
Kima
suprato, kad nelabai tikėtina, bet ji negalėjo pakęsti susidėjus
rankas laukti.
— Ko tu nori? Mūsų santykiuose aš esu prakeikta pesimistė.
Išėjusi iš laiptinės, Kima pasuko į kairę, pirmiausia apžiūrėdama
toliausiai nuo įvykio vietos esančią teritoriją. Iš ten, kur ji stovėjo,
nesimatė arčiausiai prie Bario esančios aikštelės vietos. Jai nesinorėjo
trikdyti užsimezgusio pokalbio tarp gydytojos ir vyriškio, kybančio
ant briaunos, bet jei ieškant dingusio vaiko jai teks prie jų prisiartinti,
tegu jis, po velnių, šoka.
 Per mažiau nei tris minutes ji apžiūrėjo visą dešinę pusę ir grįžo
prie laiptinės. Detektyvas inspektorius Evansas stovėjo šalia Brajento,
kuris kalbėjo telefonu.
— Nori, kad tęsčiau paiešką ar perimčiau budėjimą čia? —
paklausė Evansas.
Jųdviejų laipsniai buvo vienodi, bet Kima į įvykio vietą atvyko
pirmiau.
— Tu pasilik čia. Aš tęsiu paiešką.
Jis parodė
į
du už stiklo sutūpusius pareigūnus.
— Pasiųsiu juos laukti arčiau prie parapeto užuovėjoje. Dviese gal
galės pertempti jį šiapus turėklų. Manai, daktarė pakankamai
nuovoki, kad suprastų ženklų kalbą?
— Otaip, ji protinga.
Brajentas baigė kalbėti telefonu.
— Mes ieškome seno tamsios spalvos „Mondeo“. Hečbeko.
Mergaitė ketverių metukų. Ir dar, viršininke, įvažiuodamas į garažą,
jis vos nepartrenkė ponios, su kuria ką tik baigiau šnekėti. Ji sako, kad
vaiko automobilyje nebuvo.
— Šūdas. — Arba mergaitė paslėpta kur nors kitur, arba dūsta
įkišta į bagažinę. — Gerai, perduok informaciją kitiems. Jie gali
apžiūrėti pirmą ir antrą aukštą, o mes patikrinsime trečią.
— Deividas susisiekė su Bario seserimi Linda, kuri nurodyta kaip
jo artimiausia giminaitė. Ji čia.
— Tegul kol kas lieka kur buvusi. Jai neturime ko pasakyti.
Kima nusileido laiptais vienu aukštu žemyn. Perdavęs informaciją,
Brajentas ją prisivijo.
— Aš eisiu į dešinę, tu suk kairėn, — paliepė Kima.
 Kima šukavo eiles, tikrindama kiekvieną hečbeką. Nuo baugios
tylos jos juslės paaštrėjo. Vaikas buvo kažkur čia. Ji žinojo. Tačiau
neįsivaizdavo, kokios būklės.
Eidama tarp eilių, kampe pastebėjo tamsios spalvos hečbeką.
ji

Paspartino žingsnį. Priėjusi arčiau, ji pamatė, kad tai „Mondeo“. Bet

naujas. Velnias, jau manė radusi. Šiame aukšte buvo nedaug belikusių
mašinų.
Staiga laiptinės durys atsidarė ir garažo vidun įvirto keturi
pareigūnai. Dviese patraukė jos link, o kiti du nuėjo į kitą pusę.
— Kiti aukštai pustuščiai, viršininke. Nieko, — pasakė Brajentas,
netikėtai išdygęs šalia.
— Po velnių, ji turėtų būti kažkur čia. Pradėk nuo laiptinės ir vėl
viską peržiūrėk, — nurodė ji.
— Ponia, čia! — sušuko Hamondas.
Kima nudūmė į tolimąjį dešinį garažo kampą, kurį užstojo
pakilimo rampa.
Hamondas stovėjo prie tamsiai mėlyno „Mondeo“ su senais
registracijos numeriais. Bingo.
— Hamondai, kokį turime pasirinkimą? — šis pareigūnas galėjo
įsilaužti
į bet ką.
Išsiėmęs visraktį iš kišenės, jis atidėjo jį į šalį ir pačiupo kūjį.
— Atsargiai ar greitai? — paklausė jis. Kima linktelėjo į kūjį. — Visi
pasitraukite.
Dukart užsimojus, priekinis stiklas pažiro ant vairuotojo sėdynės.
Įkišęs ranką vidun, Hamondas atrakino dureles. Po minutės, nuplėšęs
vairo kolonėlės dangtį ir
sujungęs laidus, jis užvedė automobilį.
Hamondas pažvelgė į detektyvę. Ji linktelėjo. Paspaudus mygtuką,
bagažinė atsidarė.
 Kima pamatė persigandusios mergytės akis. Jos kūnelis, susirietęs

tarp visokių šiukšlių, drebėjo iš baimės.

Stoun iškvėpė ilgą atodūsį. Persigandusi, bet gyva. Kimai tai
patiko.
Brajentas priėjo arčiau. Mergaitė suinkštė. Siaubas jos akyse
sustiprėjo.
— Eik šalin, Brajentai. pati.
Aš

atsistojo
Kima prie bagažinės, užstodama vaikui bet kokį vaizdą.
— Labas, mieloji. Mano vardas Kima, o tavo?
Mergaitės akys lakstė aplink, ieškodamos ko nors pažįstamo ir
saugaus, už ko galėtų užsikabinti. Jos skruostus vagojo ašarų upeliai.
Kima atsisuko į du pareigūnus ir Brajentą ir pamojo jiems
pasitraukti tolyn. Ji pritūpė, kad akimis susilygintų su mergaite.
Tada nusišypsojo ir pritildžiusi balsą sušnabždėjo:
— Pažiūrėk į mane, mieloji. Dabar jau viskas gerai. Niekas tavęs
nebeskriaus, patikėk?
Kima neatitraukė žvilgsnio nuo mergytės akių. Baimė kiek
apslopo. Įkišusi ranką vidun, ji patraukė dyzelinu permirkusį skudurą
nuo mergytės galvos. Ši nesusigūžė, bet akimis sekė kiekvieną Kimos
judesį.
— Mieloji, teta Linda tuoj ateis tavęs paimti. O dabar pasakyk man,
ar tau kur nors skauda? — akivaizdžiai sužeidimų nesimatė, bet ji
turėjo įsitikinti, prieš ketindama mergaitę bent kiek pajudinti.
Kima pastebėjo nežymų krestelėjimą galva, beveik nesiskiriantį
nuo drebulio, bet vis tiek atsakymą.
— Gera mergaitė. Ar gali pajudinti kojyčių ir rankyčių pirštukus?
Ar gali man pamojuoti?
 Jipamatė, kad mergytė judina visas galūnes. Tada vėl pažvelgė
vaikui
į
akis. Siaubas buvo bedingstantis mažylei nuo veido.
— Ar dabar pasakysi man savo vardą, mieloji?
— Amelija, — iškvėpė mergytė.
— Na, Amelija, tu puikiai laikaisi. O kiek tau metukų?
— Ketveri su puse.
Amelijos amžiuje pusė metų buvo labai svarbu.
— Maniau, kad tau mažiausiai šešeri. O dabar ar nenorėtum, kad
iškelčiau tave iš mašinos? — Kimą žeidė vaiko, gulinčio tarp tepaluotų
skudurų
irlėtai
aplūžusių gelžgalių, vaizdas.
Amelija linktelėjo.
Jipakišo delnus po mergytės pažastimis ir, atsargiai iškėlusi mažą
kūnelį, paėmė ant rankų. Amelija iškart apglėbė Kimos kaklą ir
kojytėmis apsivijo jos klubus. Veidu įsikniaubė jai petį.
— Viskas gerai, Amelija. Viskas bus gerai, — ramino Stoun
į
mergytę, glostydama jai plaukus. Ir tikrai tikėjosi, kad viskas bus
gerai.
Mergytė ašaromis sudrėkino Kimai kaklą. O ši mąstė, ką vaikas
buvo girdėjęs.
Laiptinės durys atsidarė. Du policininkai, vyriškis iš prieglaudos ir
šviesiaplaukė moteris įskubėjo vidun.
— Amelija, man jau reikia eiti.
Mergytė suspaudė jos kaklą smauglio gniaužtais.
— Viskas gerai, mieloji, teta Linda čia.
Kima atplėšė jai prie krūtinės prilipusią keturmetę ir perdavė į

laukiančios giminaitės glėbį.

Paskutinį kartą ji paglostė šviesias mergytės garbanas.
— Detektyve inspektore, labai jums...
 Kima jau bėgo per stovėjimo aikštelę. Nors visa paieška ir
gelbėjimas tetruko mažiau nei vienuolika minučių, rodėsi, prabėgo
valandos.
Šokdama iškart per du laiptelius, ji užbėgo aukštyn. Detektyvas
inspektorius Evansas tupėjo ten, kur anksčiau buvo įsitaisiusi ji.
— Kaip vaikas? — sušnibždėjo jis.
Kima linktelėjo.
— Ar apačioje viskas sutvarkyta?
— Atrodo kaip sušikta iškyla. Viename gale trūksta apie dešimties
pėdų. Išrikiavau ten savo prasčiausius pareigūnus. Jie sušvelnins jo
kritimą.
— Ką daktarė laiko rankose?
— Saugos virvės sagtį. Nadžentas įdavė ją daktarei, kol ši kalbėjo.
Tikiuosi, ji žino, ką daryti. Ji arba laukia progos užsegti ją, arba
neranda, prie ko pritvirtinti.
— Okas kitame virvės gale?
— Nadžento diržas, — gūžtelėjo Evansas. — Arba jis sustabdys
krentantį vyruką, arba nulėks drauge.
— Otai pagal protokolą? — paklausė Kima.
— O sušiktos pavėsinės?
— Supratau.
Kartais reikia manytis su tuo, ką turi po ranka. Jei susimausi, stosi
prieš disciplinos komisiją, o jei pasiseks — būsi didvyriu.
Kima pažiūrėjo, kiek valandų. Jos skaičiavimu, vyrukas išstovėjo
ant briaunos keturiasdešimt penkias minutes.
— Jis ilgai neištemps.
— Eisiu apačion paruošti arbatos su sausainiais.
 Evansas pasišalino ir Kima užėmė jo vietą. Pakilęs vėjas leido jai
girdėti tik pokalbio nuotrupas.
— Kokia prasmė... šokti... Amelija?
Kima nebegirdėjo, ką atsako Baris.
— Paaiškinsi... teisėjas... supras.
Pragaras veikiau užšals, pamanė Kima.
— Tu... Amelija... gyvenimas... kartu.
Staiga vėjas nurimo. Tylą pertraukė saugos virvės sagties,
išslydusios Aleksai iš rankos, barkštelėjimas ant žemės.
Baris susigūžė, kone prarasdamas pusiausvyrą. Jis mėgino
ir
pasisukti pažiūrėti už turėklų.
— Kas čia buvo? Kas čia yra?
— Nieko, Bari, — ramiai atsakė Aleksa. — Tik nukrito mano
mobilusis.
Kalbėdama Aleksa pamojo dviem pareigūnams atsitraukti iki tos
vietos, kur tupėjo kvapą užgniaužusi Kima.
Pareigūnai žiūrėjo į ją, laukdami leidimo. Ji linktelėjo. Garsas
išgąsdino Barį ir jis atrodė galįs bet kurią akimirką pasileisti.
Pareigūnai pasitraukė į savo pirminę vietą šalia Kimos.
Baris mėgino ant briaunos pastatyti pėdas taip, kad galėtų
atsisukti. Aleksa pamojo pareigūnams dar labiau atsitraukti.
Dabar Baris jau buvo visiškai atsisukęs į Aleksą, kuri laukė už
tvorelės. Jeigu pareigūnai nebūtų
pasitraukę, jis lengvai būtų
pastebėjęs tris policininkus, sutūpusius už dešimties pėdų nuo jo.
Kima rimtai tikėjosi, kad daktarė žino ką daranti. Netrukus bus
išbandomi jos sugebėjimai, o ji liko visai viena.
37

Taigi dabar jie stovėjo 1r žiūrėjo vienas kitam į akis. Antrasis

Aleksos nusivylimas asmeniškai stojo priešais ją. „Hardviko namų“
gyventojai pasirodė tikra rakštis subinėj. Nespėjo ji gražiai supakuoti
Šeiną į Federstono kalėjimą, ir štai jau antras sušiktas nevykėlis
reikalauja jos dėmesio.
Aleksa suvokė, kad bent tris kartus ji turėjo progą įkalbėti Barį
žengti žingsnį atgal nuo atbrailos, bet ji nebuvo su juo dar baigusi. Ji

norėjo atsakymų.
Kima tupėjo pasislėpusi nuo Bario, bet Aleksa panorėjusi galėjo
matyti detektyvės akis.Pagaliau detektyvė pasitraukė ten, kur
negalėjo girdėti jųdviejų su Bariu pokalbio, o Aleksai to ir tereikėjo.
Nenorėjo, kad kas nors kištųsi.
— Jie surado Ameliją, — pranešė ji.
Baris sumišo.
— Bet kodėl taip ilgai užtruko? Juk iškart tau pasakiau, kur
ji.
O taip, jis sakė, ar ne? Matyt, bus pamiršusi. Žinoma, apie dukrą jis
pasakė Aleksai iškart, bet ji smaginosi, stebėdama visą sumaištį,
ieškant mažos mergaitės. Ji turėjo informacijos, kurios reikėjo
detektyvei inspektorei Stoun, bet nusprendė su ja nesidalyti. Aleksa
niekada nemokėjo dalytis.
— Na, dabarjie ją surado, — jai nėmaž nerūpėjo vaiko likimas.
— Kaipji laikosi?
 — Bari, manau, tau reikėtų sutelkti dėmesį į save. Mes pakalbėsime
apie Ameliją po minutės.
— Noriu ją pamatyti.

į
Štai ir nuplaukė dar viena proga parsivilioti jį nuo atbrailos saugią
vietą. Aleksa su ja atsisveikino.
Tai buvo pirmas kartas, kai ji galėjo apklausti subjektą po įvykdyto
akto. Apgailėtinas Rutos prisipažinimas iš jos tokį šansą atėmė. Kai
Kima buvo šalia, stengėsi būti itin atsargi. Jai reikėjo
Aleksa
užsitarnauti detektyvės pagarbą. Bet dabar, kai jie kalbėjo vieni du,
svarbiausia jai buvo surinkti duomenis.
— Kaip tujauteisi, Bari?
Jis akivaizdžiai išbalo. Anksčiau išsirutulioję įvykiai pranoko
slapčiausias Aleksos viltis; tai, kad ji buvo pajėgi sukelti žmoguje tokį
smurto protrūkį, pelnė jai A su pliusu. Geriau būtų buvę tik jei ir
vaikas būtų miręs, o Baris nebūtų sugalvojęs taip dramatiškai žudytis,
bet ji dirbo su ta medžiaga, kurią turėjo.
— Neprisimenu tai daręs, — jis papurtė galvą. — Žinau, ką
padariau, bet iš tikro neatsimenu tai daręs. Atsimenu, kaip išvilkau
Ameliją iš namų. Ji verkė, tad aš puoliau į paniką ir įkišau ją į

bagažinę. Paskui grįžęs padegiau namą. Norėjau sunaikinti visus

nusikaltimo pėdsakus. Jėzau, neįsivaizduoju, apie ką tada galvojau.

— Juk jie mirė?

— Otaip, Bari, jie mirė.
Detektyvės inspektorės parodytas ženklas nenusakė kas, bet
kažkas tikrai mirė. Aleksa norėjo, kad jam nebeliktų dėl ko gyventi.
— Kas paskatino tave ryžtis savižudybei? Ar tai baimė būti
sugautam ir nubaustam?
 Prašau, pasakyk taip, maldavo Aleksa. Baimė būti pagautam siejosi
tik su įvykdyto akto pasekmėmis. Tik su tuo, kaip tas aktas paveiks jį.
Sąžinė buvo visai kitas dalykas.
Baris akimirką susimąstė ir Aleksa turėjo pasistengti, norėdama
nuslėpti savo lūkesčius. Jai norėjosi išpurtyti atsakymą jam iš burnos.
Jai tereikėjo vieno teigiamo rezultato.
Jam linktelėjus, Aleksa beveik norėjo jį apkabinti ir pabučiuoti.
Bariui pavyko. Jis įrodė jos teoriją. Jis įvykdė siaubingą nusikaltimą ir
nejautė sąžinės graužaties. Visos jos nesėkmės, visi nusivylimai buvo
verti to.
Baris kalbėjo toliau:
— Iš pradžių, taip. Aš vis dar panikavau dėl to, ką padariau, ir
baisėjausi mintimi, kaip viską ten užbaigiau. Bet užlipęs čia, ėmiau
viską prisiminti. Mačiau Lizos veidą, jos baimę, jos neapykantą. Kaip
aš ją smaugiau, 0ji žiaukčiojo.
Bario skruostu nuriedėjo ašara. Paskui nuriedėjo antra ir netrukus
Baris verkė lyg didelis vaikas.
Aleksą persmelkė pasišlykštėjimas. Akimirką ji džiūgavo. Baris
buvo jos ilgų ieškojimų atsakymas. Trumpam jis buvo įrodęs jos tiesą.
O dabarjo veidą perkreipė kaltės grimasa.

— O Bari, kokia nesąmonė.

— Nežinau, kaip aš galėjau su ja taip pasielgti. Aš ją myliu. O
Adamas
yra mano brolis. Kaip aš galėjau juos palikti ten mirti? Koks aš
žmogus, jei galėjau padaryti tai tiems, kuriuos myliu? Amelija užaugs
be motinos, ir
viskas per mane.
Aleksa jautėsi nusivylusi, nes jis nesugebėjo pateisinti jos lūkesčių,
o kartu ir pasiekti teigiamo rezultato. Antrą kartą jos tyrimą sugriovė
tas pats prakeiktas varžovas — kaltės jausmas.
 O Dieve, kaipji nemėgo nusivilti.
— Ne, neužaugs, Bari.
— Ką?
— Amelija neužaugs be motinos.
Ta apgailėtina viltis vėl užsižiebė jo akyse.
— Turi omenyje, Liza ne...
Aleksa papurtė galvą.
— Turiu omenyje, Amelija iš viso neužaugs. Ji mirė automobilio
bagažinėje. Tu nužudėei ir
savo dukrą, Bari. Jie visi mirę.
Jos žodžiai buvo tylūs ir neatšaukiami.
Bario veidą iškreipė visiška neviltis. Jis žvelgė jai į akis, ieškodamas
tiesos. Lengvai linktelėjusi galva, Aleksa atsakė į jo klausimą ir šaltu
akių žvilgsniu leido suprasti visą jo poelgio baisumą.
Jis paleido turėklą ir ėmė kristi.
— Bari, ne! — apsimestinai sušuko Aleksa, parodomuoju judesiu
mėgindama jį suturėti. Ji buvo patenkinta, kad jis atleido gniaužtus.
Kima atbėgo prie jos.
— Kas, po velnių, atsitiko?! — suriko ji, žiūrėdama žemyn pro
turėklus.
Aleksa pasitraukė nuo krašto, kad nematytų vaizdo apačioje. Ji
nutaisė visiško šoko išraišką.
Šiurkščiai griebusi už rankos, Kima pasuko daktarę veidu į save.
Detektyvė visu kūnu drebėjo iš įniršio.
— Pasakokite, kas, po galais, čia įvyko.
— O Dieve... Jėzau... negaliu patikėti... o ne...
— Kąjis sakė? Kodėl jis nušoko?
Aleksa grąžė drebančias rankas.
 — Aš nežinau, nežinau, kas atsitiko. Manau, jis suvokė, ką padaręs,
ir nebenorėjo gyventi slegiamas kaltės.
Matė, kad detektyvė ne visai ja patikėjo.
— Betjis ir taip žinojo, ką padaręs. Beveik prieš valandą girdėjau jį
pasakojant jums apie tai. Tai kodėl jis nušoko dabar?
Aleksa išspaudė kelias ašaras.
— Nežinau.
Kima prasižiojo, bet telefono skambutis nutildė ją.
— Taip, Brajentai?
Jiklausėsi kelias sekundes tylėdama, paskui pažvelgė pro turėklus.
— Tu juokauji? Suveikė?
Išklausiusi jo atsakymą, Kima išjungė telefoną
ir
įsikišo į kišenę.
— Pripučiama pavėsinė sušvelnino jo krytį. Jis gyvas. Dar.
— Ačiū Dievui, — pratarė Aleksa, mintims klykiant. Šūdas. Šūdas.
Šūdas.
Kima sugriebė ją už rankos.
— Jūs einate su manimi. Abi turėsime atsakyti į klausimus.
Ji leidosi detektyvės vedama. Tik šįkart.
38

Policijos konsteblio Vailio namai buvo trijų miegamųjų pusiau

atskiras namas, pastatytas praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje.
Tvarkinga veranda su spalvinga džiovintų gėlių puokšte puošė įėjimą.
Diena pasitaikė sausa ir
pievutė palei namą kvepėjo pirmąkart šiais
metais nupjauta žole. Kima įtarė, jog ponia Vaili pasirūpino, kad vyro
laisvalaikis būtų naudingas šeimai. Kad pasipraktikuotų prieš
netrukus ateisiančią pensiją.
— Gera nors trumpam ištrūkti,
duris.
2? — pasakė Brajentas, belsdamas
į
Kima pritardama linktelėjo. Incidentas su Bariu užliejo juos
nedidele popierizmo banga, sulaikiusia nuo kitų darbų beveik visai
dienai.
Duris atidarė moteriškė, apsivilkusi tamsiai mėlynas medvilninės
kelnes ir megztinį. Kelnių klešnės buvo aplipusios drėgnos žolės
stiebeliais. Gal visgiji
netreniravo savo vyro.
Moters veidas buvo apvalus ir malonus, įrėmintas trumpa
pražilusių riešuto spalvos plaukų šukuosena, siekiančia jai vos žemiau
ausų.
— Kuo galėčiau padėti?
— Detektyvas seržantas Brajentas, detektyvė inspektorė Stoun. Ar
galėtume pakalbėti su jūsų vyru?
Jos išraiška šiek tiek pakito.
— Jis atostogauja.
 Brajentas net nemirktelėjo.
— Tik porą klausimų dėl...
— Barbara... įleisk juos, — pasigirdo Vailio balsas iš koridoriaus
galo.
Kima
įėjo ir patraukė į galinį kambarį, kur tikėjosi rasianti Vailį.
Svetainė buvo sujungta su pereinama virtuve. Kambarys — mažas, bet
tvarkingas, su vieninteliu foteliu, pasuktu į langą,ir
prie jo priderinta
dviviete sofa, skiriančia svetainę nuo virtuvės.
Jiedu su Brajentu atsisėdo. Kad tilptų, teko susiglausti.
— Nesakėte žmonai, kad esate laikinai nušalintas? — pasiteiravo
Brajentas, vos Vailis spėjo uždaryti galines duris.
Konsteblis, papurtęs galvą, atsisėdo į vienintelį fotelį.
— Nėra reikalo. Nenoriu jos jaudinti. — Nusiėmęs skaitymo
akinius, padėjo juos ant nedidelio stalelio fotelio kairėje. — Barbara
keturiasdešimt dvejus metus dirbo valytoja. Ji skaičiuoja dienas iki
mano pensijos. Namas išsimokėtas, o mano pensija, sudėta su
nedidelėmis santaupomis, turėtų užtikrinti mums visai neblogą
senatvę.
— Kiek ilgai galėsite slėpti? — paklausė Brajentas.
— Nežinau. Tikiuosi, valdžia gan greitai supras, kad aš niekuo
dėtas. Juk negalėjau jo sustabdyti.
Kima žavėjosi jo ramia nuostata. Vailis labiau bijojo gauti pylos nuo
žmonos, nei sužinoti disciplinos pažeidimo tyrimo išvadas.
Durims atsidarius, Brajentas atsisėdo tiesiai.
Įkambarį įėjo Barbara.
— Kavos... arbatos?..
Brajentas papurtė galvą.
— Baltos kavos prašyčiau, be cukraus, — paprašė Kima.
 Vailis norėjo, kad jo žmona turėtų kuo užsiimti, kol jie kalbėsis.
Kima užjautė šį pareigūną. Policijai jis atidavė visą gyvenimą,
o štai
dabar dėl kito žmogaus poelgio jo pensijai iškilo pavojus.
Barbara paliko duris praviras. Vailis atsistojo uždaryti. Tarpduriu
perbėgo šešėlis.
— Aha, jaunoji panele, taip atrodydama niekur neisi, — jis kažką
apžiūrinėjo nuo galvos iki kojų.
Kima persisuko, norėdama pamatyti, kas ten yra. Maždaug
aštuoniolikos metų mergina lipo žemyn laiptais. Segėjo juodą,
aptemptą sijoną, vos platesnį nei virtuvinis rankšluostėlis. Jos įvaizdį
papildė juodos kojinės, odinė striukė ir didžiulė skylė vienoje ausyje.
Detektyvė buvo mačiusi ir blogesnių dalykų, o sprendžiant iš
žudančio žvilgsnio, kuriuo duktė perliejo tėvą, mergina taip pat buvo
visko regėjusi.
Nieko netarusi tėvui, dukra kažką suniurnėjo motinai ir išėjo.
Uždaręs duris, Vailis atsiduso ir grįžo į fotelį.
Kimai buvo nuostabu, kad Juodojo Krašto gatvėse Vailis kėlė
pagarbą ir versdavo kitus nusižeminti. Būdamas policijos pareigūnas
jis buvo tiesioginė valdžia. O namuose jis melavo žmonai ir negalėjo
nė žodžio pasakyti dukrai.
— Taigi, mes norėtume daugiau sužinoti apie tą vakarą, kai jūs
lankėtės Danų namuose, — tęsė pokalbį Kima.
Jis suraukė nosį.
— Nėra ko pasakoti, tiesiog eilinis iškvietimas.
Kima laukė. Nieko.
— Ten buvo įsipainiojęs dar vienas...
— Ką turite omeny, sakydama „dar vienas“? — paklausė Vailis,
atsisėsdamas tiesiau.
 — Rūsyje, kai buvo tvirkinama Deizė, buvo dar vienas asmuo.
Jis švilptelėjo:
— Jėzau...
Brajentas palinko
į priekį.
— Tiesiog papasakokite, kas nutiko tą vakarą prieš du mėnesius,
kai lankėtės Danų namuose. Mes jau kalbėjomės su Dženksu. Jis
papasakojo mums apie ginčą dėl mokytojos. Ką dar galėtumėte
pridurti?
Kai Barbara įnešė puodelį kavos, Vailis žiūrėjo į lubas. Kimai
padėkojus, Barbara išėjo ir uždarė paskui save duris.
— Mums paskambino, kai gėrėme arbatą ar panašiai. Dženksas
vairavo. Jis žinojo adresą, tad mes nuvažiavome
per penkias minutes.
Kai atvykome, Danas vis dar rėkavo.
— Arjūs nusivedėte jį į virtuvę?
— Aha, kaip priklauso, — atsakė jis, tarsi gindamasis.
— Žinoma, — užtikrino Brajentas. — Ar Danas, jums būnant
virtuvėje, ką nors pasakė?
— Tik siuto ant mokytojos, kuri neva kažką negero pasakė apie
Deizę. Tuomet man to šunsnukio buvo gaila. Mums irgi sakė, kad
mūsų Lora turi problemų dėl mokslų, bet tai buvo krūva mėšlo. Kai
kurie mokytojai pernelyg kišasi į žmonių reikalus. Taigi aš jį raminau,
sakiau, kad pritariu jam.
— Dženksas sakė, kad jums atvažiavus, ponia Dan kalbėjo
telefonu? — paklausė Brajentas.
— Aha, tik nežinau su kuo. Su ja ir mergaitėmis Dženksas
bendravo vienas, kol aš atvedžiau Daną į kambarį.
— Dženksas minėjo Deizės žvilgsnį. Jam pasirodė, kad Deizė
mėgina kažką pasakyti. Ar pastebėjote ką nors?
 Vailis užvertė akis.
— Jis tik įsivaizduoja. Juk tai aš nusiunčiau jas į lovas, bet
nepastebėjau jokio žvilgsnio. — Konsteblis nuolaidžiai nusišypsojo. —
Tas vaikinas visur visko prisigalvojo. Mergaitės truputį nervinosi dėl
šūkalojimų, bet nieko neįprasta nebuvo.
Kima atsistojo. Čia jie nieko nesužinos.

Brajentas irgi pakilo.

— Na, jei ką nors prisimintumėte...
— Žinote, ką tik prisiminiau. Kodėl Danas buvo toks susijaudinęs.
Tai dėl to, kad mokytoja buvo atėjusi į namus. Aha, todėl. Jis supyko,
kad ji parvedė mergaites namo.

Išėjus į lauką, Kima atsisuko į Brajentą.

— Tyrimo metu Dosonas apklausė mokytoją, tiesa?
— Žinoma.
— Na, manau, ji verta mūsų atskiro dėmesio, — jausdama, kaip
kyla jos nuotaika, tarė Kima.
Visgi, šį tą jie sužinojo.
Kima žinojo, kad ne Vendė buvo tas antrasis asmuo rūsyje. Bet jei
pirmo apsilankymo metu mokytoja išsakė savo susirūpinimą, negi
moteris dangstė savo vyrą? O jei taip, ar ji pažinojo tą antrąjį žmogų
rūsyje?
Į šį klausimą būtina rasti atsakymą.
39

Sustojusi Kima minutę ramiai sėdėjo, prieš pasiryždama išeiti į

vėją, kuris į šonus lingavo jos mašiną.
Nuo pirmos mokymų dienos Kima šventai tikėjo, kad žmonės turi
atsakyti už savo įvykdytus nusikaltimus. Bet kokia neišspręsta byla jai
kėlė skausmą tarsi negyjanti opa. Stoun netikėjo kaltę
lengvinančiomis aplinkybėmis. Jai viskas buvo balta arba juoda.
Privalai sumokėti už tai, ką esi padaręs.
Kima žinojo, kad Brajentas laiko ją beprote dėl to, kad ji įtaria
daktarę Torn įsivėlus į Aleno Hariso nužudymą, ir galbūt kolega iš
dalies yra teisus. Tačiau įvykis su Bariu Grantu jai netilpo galvoje.
Jos pačios veiksmų netirs, kadangi buvo nuspręsta, kad ji ėmėsi
„protokole numatytų apgalvotų veiksmų, užtikrinančių teigiamą
baigtį“. Istorija su pripučiamomis pavėsinėmis išgelbėjo jos ir
Brajento kailį. O tai, kad pavyko rasti Ameliją, irgi nepagadino reikalo.
Daktarė uždirbo taškų, išlaikydama Barį ant atbrailos ganėtinai
ilgai, kol apačioje buvo sumeistrautos pavėsinės.
Objektyviai Kima viską suprato. Bet ji buvo ten, viršuje, ir matė,
kaip visą laiką vyras gyvai kalbėjosi su daktare. Nepanašu, kad taip
elgtųsi žmogus, ketinantis netrukus užbaigti savo gyvenimą. Kima
buvo mačiusi ir kitų potencialių savižudžių. Tokiu atveju svarbi
kiekviena minutė. Tik jai niekada neteko matyti, kad žmogus
išsilaikytų apie valandą, o paskui vis vien nušoktų.
Ji pasisuko
į šunį, tupintį ant užpakalinės sėdynės.
 — Gerai, Barni, viskas. Sulok sykį, jei pamatysi ką nors ateinant.
Kima išlipo iš automobilio. Perkopusi metalinius vartus, ji atsidūrė
kapinėse. Jai kylant
įkalvą, pamažu blėso gatvės šviesos. Ji ėjo keliuku,
kol pasiekė suolelį, ant kurio prieš savaitę sėdėjo šalia Aleksos. Jiedvi
buvo paėjusios porą žingsnių į viršų, tad Kima pradėjo paiešką nuo
ten. Pasišviesdama kišeniniu prožektoriumi, žengė antkapių eilėmis,
susigraudinusi dėl anksti nutrūkusių gyvenimų.
Nusileidusi pačią kalvos papėdę, ji vėl ėmė kopti atgal, atidžiai
į

skaitydama antkapių užrašus. Grįžusi į suoliuku prasidedančią eilę

Kima žinojo, kad nėra jokio kapo, naujesnio nei dešimties metų, kur
būtų palaidotas vyriškis ir du berniukai.
Kima nusiuntė oro bučkį į kalvos viršūnę, savo broliuko kapo
pusėn.
40

Kotsvoldo žavesys Aleksos nesujaudino. Važiuodama pro vieną

paskui kitą apsnūdusį kaimelį, visų vadinamą išskirtinio grožio kraštą
ji pakrikštijo išskirtinai nykia vieta. Jos kelionė baigėsi prie Borton on
de Voterio. Aleksa prisiminė skaičiusi, kad šioje vietovėje gausu
iškasenų. Ir, žvalgydamasi po kaimo centrą, ji nusprendė, kad
dauguma vietovių vis dar gyvos.
Abipus gatvelės stiebėsi akmeniniai pastatai, įvairios paskirties
šeimos krautuvėlės, prekiaujančios jau kokius du šimtus metų.
Apmetusi žvilgsniu aplinką, Aleksa įsitikino, kad netoliese nėra
jokiam tinklui priklausančios įstaigos, net ir Starbucks. Jai tai pasakė
daug. Kaip, po velnių, šie žmonės čia išgyvena?
Jei ir nepasisektų, penkiasdešimties mylių kelionė padėjo išvalyti
mintis po nusivylimo Bariu Grantu. Jos viltys sužibo, išgirdus, kad jis
mėgino nužudyti savo mylimą žmoną ir brolį.
Keletą akimirkų, stovėdama ant vėjo perpučiamo garažo stogo,
Aleksa jautė, kad Baris galėtų būti tas vienintelis. Tikras sociopatas
negali jausti moralinės atsakomybės, negali paminti savo prigimties ir
jaustis kaltas. Jos eksperimentui reikėjo vienintelio sėkmingo atvejo.
Trumpą akimirką Baris buvo jos didvyris.
O paskuijis vėl prasižiojo.
Savo apgailėtinomis vapalionėmis apie „raudoną rūką“ ir visa
apimantį kaltės jausmą jis gundė Aleksą pačią jį nustumti. Dėkui
Dievui, žinia apie dukros mirtį padarė savo darbą.
 Ji nustebo, kad Baris išgyveno, nors tik per plauką. Jis gulėjo

prijungtas prie gyvybę palaikančių aparatų. Ir nors dar nemirė, bet jau
nedaug beliko. Gydytojai nesitikėjo jokio pagerėjimo. Ir
jai to užteko.
Aleksos nusivylimą Bariu sušvelnino jos susižavėjimas Kima.
Detektyvė intrigavo savo asmenybe ir skatino į ją gilintis. Kaip tik
domėjimasis Kima atvedė
ją į šį Dievo apleistą kemsyną.
Aleksa pasuko į numatytą susitikimo vietą — restoraną, siūlantį
klientams visa, kas įmanoma, įskaitant pusryčius, vėlyvuosius
pusryčius, priešpiečius, popietinę arbatą, kavą ir, Aleksos nuomone,
tokią šioms vietoms nebūdingą egzotiką kaip kapučino paninį. ir
Įėjusi pro juosmenį siekiančius vartelius, Aleksa pastebėjo, kad prie
vienintelio užimto staliuko lauke sėdi apkūnus vyras visiškai plika
galva, pakaušyje papuošta vainiku plaukų, sušukuotų nuo vienos
ausies iki kitos. Užsidėjęs akinius, jis tarsi užburtas stebeilijosi į
elektroninę knygą. Kairėje rankoje smilkstanti cigaretė paaiškino,
kodėl vyriškis buvo pasirinkęs sėdėti lauke.

Nusprendusi, kad tai ir bus jos ieškomas asmuo, Aleksa prisiartino.

— Henris Ridas?
Vyriškis pakėlė galvą ir nusišypsojo. Atsistojęs, jis ištiesė ranką.
— Daktarė Torn.
Ji irgi nusišypsojo.
Jis atsisėdo.
— Tikiuosi, jūs nieko prieš, jei šnekėsimės čia. Aš esu beviltiškai
priklausomas nuo narkotiko nikotino ir todėl esu nustumtas į

socialinį užribį.
Aleksa buvo prieš. Nors vėją kartkartėmis persmelkdavo pasiklydęs
saulės spindulys, lauke buvo žvarbu. Tačiau jai kai ko reikėjo iš šio
vyriškio, tad teko nusileisti.
 — Žinoma, ne. Gal galėčiau užsakyti jums dar vieną gėrimą?
— Išgerčiau latės, ačiū.
Įėjusi į vidų, Aleksa užsakė du puodukus latės kavos. Jai
užmokėjus, buvo pasakyta, kad gėrimus atneš padavėja. Kai Aleksa
grįžo ir atsisėdo, pašnekovas padėjo skaityklę.
— Dikenso elektroninė knyga, kas galėjo pagalvoti?
Aleksa nusišypsojo. Jai tai visiškai nerūpėjo.
— Taigi, daktare Torn, kuo tiksliai galėčiau būti jums naudingas?
Aleksa buvo nusprendusi, kad šioje situacijoje pagyros būtų
nebloga pradžia.
— Aš tyriau tam tikrą dalyką ir aptikau jūsų knygą, kuri buvo
nurodyta kaip didžiausia šios srities įžvalga. Visose mano skaitytose
apžvalgose jūsų knyga buvo minima kaip ypatingas to meto proveržis.
Jos žodžiai tik iš dalies buvo tiesa. Ji neskaitė jokių apžvalgų. Aleksa
pasidomėjo Maiklo Stouno vardu ir daug apie jį sužinojo iš laikraščių
straipsnių. Nedidelis įrašas Vikipedijoje skelbė, kad kažkoks jaunas
reporteris savo lėšomis buvo išleidęs knygą, aprašančią tuos įvykius,
bet minėtos knygos Aleksa niekur nerado. Kadangi knygos negavo,
nusprendė susisiekti su autoriumi. Laikraščių ištraukos yra vienas
dalykas, bet dabar priešais Aleksą sėdėjo reporteris, prieš dvidešimt
aštuonerius metus kalbinęs žmones, įsipynusius į visiškai šviežios
bylos įvykius.
Vyriškiui patiko Aleksos pagyros ir jis trūktelėjo pečiais.
— Mano įsitikinimu, tąistoriją reikėjo papasakoti, nors skaitytojų
nuomonės ir
buvo prieštaringos, todėl tebuvo parduota septyni šimtai
knygos egzempliorių.
Aleksa linktelėjo, bet nieko nepasakė, kol nenuėjo padavėja,
padėjusi aukštus, stiklinius puodelius su kava ant kalto metalo
staliuko.
— Taigi, daktare Torn, kuo galiu jums padėti?
— Prašau, vadinkite mane Aleksa, — paprašė ji nusišypsodama. Iš
šio vyriškio ketino ištraukti kiek galima daugiau informacijos. —
Turiu pacientę. Žinoma, aš negaliu leistis į detales, bet ji patyrė
panašią į aprašytąją jūsų knygoje traumą. Ir nors knyga buvo parašyta
daugiau nei prieš dvidešimt metų, manau, galėtumėte man padėti.
— Žinoma, jei tik žinočiau kaip. — Aleksa pastebėjo, kad jo
žydintys skruostai dar labiau paraudo. Gerai, jis jaučiasi
pamalonintas. — Nuo ko pradėti?
— Kaip tik jums patogiau, — Aleksa pakreips jį reikiama tema, jei

į
tik vyriškis nukryps lankas.
— Tuo metu man buvo dvidešimt treji ir aš dirbau vietiniame
„Express and Star“ laikraščio biure Dadlyje. Birželio antrą,
sekmadienį, aš dar kurpiau straipsnį apie loterijos laimėtoją mokyklos
o
šventėje Netertone, kitą dieną jau aprašinėjau pačią baisiausią vaikų
nepriežiūros istoriją, kokią tik teko girdėti per visą Juodojo Krašto
gyvavimą. Po dviejų dienų šią istoriją nustūmėį šalį naujienų ciklas

apie gaisrą gamykloje Pensnete, kur Žuvo trys ugniagesiai.

— Betjūs taip greitai tos istorijos nepamiršote?
Vyriškis papurtė galvą.
— Aš buvau jaunas, pilnas idealų žurnalistas. Maniau, kad toje
istorijoje liko daug neatsakytų klausimų. Norėjau sužinoti, kas leido,
kad taip atsitiktų, ir kieno tai buvo kaltė. Kalbėjausi su kaimynais,
draugais ir visais socialiniais darbuotojais, kurie tik mane
prisileisdavo. Surinkau psichiatrų parodymus. Visą medžiagą sudėjau
į vieną krūvą.
 Po teismo, nesensacingo ir menkai nušviesto žiniasklaidoje,
visuomenės susidomėjimas visai išblėso. Niekas nereikalavo
peržiūrėti bylą, ir valdžią tai tenkino. Aš suvokiau, kad visos mano
surinktos medžiagos užtektų knygai parašyti. Tačiau ji nesudomino
nė vieno leidėjo, todėl išleidau ją savo lėšomis.
Aleksa jautė buvusi užtektinai kantri.
— Gal galėtumėte papasakoti apie bylą?
Jis pabaigė gerti kavą
ir vėl ėmė kalbėti:
— Patricija Stoun buvo problemiškas vaikas. Jos tėvas buvo romų
kilmės, vedęs sėslią žmoną. Kai Petei suėjo penkeri, tėvas jau buvo
palikęs šeimą ir grįžęs pas savo čigonus. Būdama septyniolikos, Petė
pateko į prieglaudą prie Bromsgrovo už tai, kad gatvėse užpuldavo ir
mušdavo atsitiktinius praeivius. Ten ją uždarė ir paliko, o paauglės
motina tik apsidžiaugė, kad nebereikės maitinti dar vienos burnos.
Kai pagaliau darbo ėmėsi daktarai, jie diagnozavo merginai
šizofreniją. Kol surado veiksmingiausią vaistų kokteilį, medikai
užtruko penkerius metus. Tuomet Petei suėjo dvidešimt dveji.
Netrukus, kai Petei buvo nustatyta diagnozė, Tečer vyriausybė
priėmė labai nevykusį sprendimą. Bendruomenių rūpybos iniciatyva,
ilgą laiką plūduriavusi neaiškioje padėtyje, pagaliau įgavo pagreitį ir
buvo priimta. Dauguma prieglaudų buvo uždarytos, o jų gyventojai
perduoti bendruomenėms, nepasirengusioms tvarkytis su tokiais
sunkiais ligoniais.
Aleksa nesakė nieko. Ji buvo dekinga tai valdžiai už nenutrūkstamą
sutrikusių protų pasiūlą. Kita vertus, tokios vietos užtikrindavo
lengvai pasiekiamus subjektus tyrimams vienoje vietoje.
Kol ponas Ridas skundėsi dėl netinkamų valdžios veiksmų, Aleksa

prisiminė eksperimentą, atliktą tokiomis sąlygomis dvidešimto

amžiaus šeštajame dešimtmetyje Amerikoje. Daktaras Etanas
Kameronas gavo CŽV finansavimą „elgesio modelio valymo“ teorijai
tirti. Jo tikslas buvo ištrinti individų mintis ir prisiminimus, grąžinti
juos į kūdikystę o paskui suformuoti asmenybę pagal paties
pasirinktą modelį. Šiam metodui buvo naudojamasi medikamentų
koma
ir aukštos įtampos elektros šoku. Beveik 360 voltų žmogui.
Be to, jisbuvo sukūręs „psichinio varymo“ metodą, kai žmogui
uždedamas jausminės izoliacijos šalmas, dengiantis akis bei ausis, ir
per ausines nuolat leidžiamas įrašas. Po šešiolika valandų iki šimto
dienų iš eilės. Visi tyrimo dalyviai buvo negrįžtamai sužaloti. Aleksa
vis dėlto manė, kad tokios įstaigos per daugelį metų yra padariusios
neįkainojamą paslaugą.
Aleksa mintimis grįžo prie savo pašnekovo, kuris toliau tauškė
niekus:
— kad nauda nepersvėrė kaštų. Kai kurie pacientai gyveno
„„

palyginti normalų gyvenimą, o tuo tarpu kiti ir toliau prievartavo,

žudė ar kitaip smurtavo. — Ridas linktelėjo į jos pusę. — Tačiau apie
tai pakalbėsime kitą kartą. Petė iš prieglaudos pateko bendruomenės
priežiūron, kadangi buvo nuspręsta, kad ji nekelia grėsmės nei sau,
nei aplinkiniams. Ją apgyvendino bendruomenės išlaikomame bute
Bugienio rajono daugiaaukščiame ir
paprasčiausiai pamiršo.
Kiekvienas pacientas privalėjo būti stebimas, bet socialiniai
darbuotojai neturėjo galimybių visų sekti, todėl ramesni, mažiau
problemų keliantieji buvo palikti ramybėje.
Po metų Petė pastojo. Niekas nežinojo, kas kūdikio tėvas. Petė
buvo šiektiek keista, tokia vietine prietranka. Viena kaimynė
laikoma

domėjosi ja ir rūpinosi, kad niekas nėščiosios netrikdytų. Ta moteris

buvo arčiausiai to, ką galėtum pavadinti drauge. Ji vienintelė atėjo
aplankyti Petės, kai ši pagimdė dvynukus.
Dvynukai buvo berniukas ir mergaitė, Maiklas ir Kimberlė. Dėl
savo praeities Petė buvo nuolat stebima. Išėjusi iš ligoninės moteris
beveik dingo iš akiračio, tačiau jos vaikai gana daug kartų buvo patekę
į rizikos grupę. Buvo užregistruotas fizinio vaikų kontakto su motina

trūkumas, taip pat lėtas berniuko vystymasis, tiek fizinis, tiek

protinis. Porą metų jais niekas nepasivargino pasidomėti; susigriebė
tik tada, kai pastebėjo, kad vaikai nelanko mokyklos. Valdžia
pasirūpino, kad vaikai būtų priimti mokytis, nors ir dviem trimestrais
atsilikę nuo savo bendraamžių. Mergaitė netruko pasivyti
moksladraugius ir, nors nemėgstanti bendrauti, buvo labai gabi.
Berniukas lankė specialiųjų poreikių klasę.
Apie vaikus buvo rašomi pranešimai, kuriuose nurodomi
duomenys apie jų svorį, higienos įgūdžius ir nenorą bendrauti.
Klausinėjama mergaitė atsisakydavo kalbėti. Ji tik stovėdavo ir
laikydavo brolį už rankos.
— Jūs nuostabiai prisimenate įvykius, — susižavėjo Aleksa. Juk
viskas vyko beveik prieš trisdešimt metų.
Ponas Ridas patvirtino jos repliką, liūdnai nusišypsodamas.
— Ruošdamasis rašyti knygą, aš gyvenau ir kvėpavau ta byla. Šių
dviejų vaikų istorija visada buvo su manimi.
— Ar valdžia nieko nedarė? — paklausė Aleksa.
— Mergaitė atsisakė kalbėti. Aš pakalbinau kažkokią panelę Velč,
vieną iš Kimberlės mokytojų. Ji prisiminė, kaip kartą per pamoką
mergaitės rankovė atsismaukė, atidengdama raudoną rėžį aplink
riešą. Mergaitė kelias sekundes žiūrėjo mokytojai į akis, tarsi
norėdama kažką pasakyti, galiausiai nieko netarusi ramiai užsitraukė
rankovę. Per pertrauką panelė Velč, susiradusi Kimberlę, bandė
išklausinėti apie sužeidimą, bet, kaip visada, mergaitė tylėjo.
— Argi Kimberlė neturėjo draugių? — susidomėjo Aleksa.
— Matyt, pertrauką ji susirasdavo brolį ir
ne. Per kiekvieną
laikydavo jo ranką. Jie sėdėdavo arba stovėdavo drauge kur nors
žaidimų aikštelės kampe. Vaikai būna labai žiaurūs, tad iš šiųdviejų
buvo tyčiojamasi itin negailestingai. Jie buvo nevalyvi, smirdėjo,
menkai išsivystęs berniukas buvo daug mažesnis už bendraamžius;
abiejų drabužiai būdavo arba per maži, arba per dideli. Taigi
pradinukams užtektinai priežasčių šaipytis.
Vyro akyse atsispindėjo nuoširdus liūdesys.
Dieve, apsaugok mane nuo gerų, mylinčių žmonių, pagalvojo
Aleksa.
— Suprantate, mergaitė niekada nemėgino keršyti. Ji
paprasčiausiai suspausdavo tvirčiau broliuko ranką ir nueidavo šalin,
atsiribodama nuo šaipūnų.
Tai štai kaip detektyvė inspektorė Stoun prieš daugelį metų
pasistatė savo sieną. Aleksos susidomėjimas didėjo. Ridui giliai
įkvepiant, ji
troško tik vieno — kad jis tęstų.
— Aštuoniasdešimt septintųjų pavasaris atėjo ir praėjo. Vaikai į
mokyklą nebegrįžo. Susisiekti su Pete niekaip nepavyko. Socialinis
darbuotojas, mažai paisantis taisyklių, įkalbėjo kaimyną išlaužti duris.
Ridas nuleido galvą, tačiau pasakojimą tęsė:
— Man pavyko pasikalbėti su tuo kaimynu, šešių pėdų ūgio
narkotikų prekeiviu iš Nigerijos. Pasakodamas, ką rado išlaužę duris,
tas vyras verkė. Miegamajame už dar vienų durų glaudėsi du vaikai,
grandine prirakinti prie radiatoriaus. Maiklas buvo pritvirtintas prie
radiatoriaus, o Kimberlė — prie brolio. Tą savaitę buvo labai šilta, bet
radiatoriai pleškino visu pajėgumu. Ant grindų mėtėsi tuščias
pieniškų sausainių pakelis ir iki paskutinio lašo ištuštintas kokakolos
butelis.
— Berniukas buvo miręs, o mergaitė gulėjo kone be sąmonės.
Ištisas dvi dienas ji buvo praleidusi prie negyvo brolio kūnelio. Jai
tebuvo šešeri.
Aleksa nutaisė pasibaisėjimo kupiną išraišką, nors iš tikro ji buvo
susijaudinusi.
— Ar sekėte, kas vyko toliau?
— Mėginau, bet žmonės, kuriuos labiausiai siekiau pakalbinti, tuo
metu nebenorėjo apie tai šnekėti. Bendruomenės taryba atliko vidinį
tyrimą, kuris tebuvo atpirkimo ožių ieškojimas, nepateikęs jokių
konkrečių išvadų. Atminkite, kad žiniasklaida anuomet buvo ne tokia
kaip dabar. Žmonės pirko laikraščius, perskaitydavo, išmesdavo į
šiukšlių dėžę ir viską pamiršdavo. Visuomenė taip aktyviai
nereaguodavo į piktžaizdes, o socialinėms tarnyboms to ir
tereikėdavo. Palyginkite su Viktorijos Klimbi atveju, kai visuomenė
išsireikalavo viešo tyrimo, sukėlusio esminius vaikų teisių gynimo
politikos pokyčius visoje šalyje.
— Kas, pasibaigus tyrimui, nutiko Kimberlei Stoun?
— Kiek suprantu, jai buvo paskirta laikina globa ir mergaitė ėmė
keliauti iš vienos šeimos į kitą. Kadangi mergaitės psichika buvo
pažeista, manytumėt, kad būtų reikėję surasti jai ypatingą šeimą,
gebančią padėti tokiam vaikui. Bet niekam tai nerūpėjo. Neturiu
ir
supratimo, kur ji dabar, bet vis dar neretai apie ją pagalvoju tikiuosi,
kad Kimberlė rado būdų būti laiminga.
Na, Aleksa žinojo, kur yra mergaitė, bet labai abejojo, ar jai likimas
lėmė surasti kelių į laimę. Ji prisiminė ištrauką iš Miltono „Prarastojo
rojaus“: protas yra savarankiška būtis, galinti padaryti iš pragaro rojų,
o iš rojaus — pragarą. Aleksa spėliojo, kurį variantą pasirinko Kimos
protas.
Suvokusi, kad nieko daugiau, be jausmingų verkšlenimų, ji čia

nepeš, Aleksa siekė savo rankinės. Atsistojusi, ištiesė ranką.

— Labai dėkui už sugaištą laiką. Jūs man nepaprastai pagelbėjote.
Pažvelgęs žemyn, Henris Ridas iš pastalės ištraukė knygą.
— Tai jums, brangioji, turiu dar keletą užsilikusių. Galite remtis
mano knyga, jei tik tai jums padės.
Dar kartą padėkojusi, Aleksa išėjo. Vyriškis net neįtarė, kad jo
prisiminimai paskatino Aleksą skubėti. Gavusi ištisą ginklų arsenalą,
jį nekantravo juos panaudoti, imdamasi didžiausio iki šiol turėto
iššūkio.
41

— Ar viskas gerai, viršininke? — paklausė Brajentas, sustodamas

prie mokyklos vartų.
Net pro uždarus automobilio langus juos pasiekė triukšmas iš
mokyklos kiemo — visur pasaulyje pažįstama simfonija, kurią rytais
prieš pamokas atlieka lakstantys, spiegiantys, čiauškantys vaikai
paskutinėmis laisvės akimirkomis, iki pasigirstant skambučiui.
Kaklaraiščių mazgai persisukę, kuprinės sumestos krūvon prie įėjimo.
Kima gerai pažinojo šį mokyklos kiemą. Ji pažvelgė į tolimajame
dešiniajame kampe kerojantį didžiulį 4žuolą. Po juo ji kone tikėjosi
pamatyti save, žaidžiančią gaudynių su Mikiu. Vientikjuodu.
Pasigirdęs skambutis privertė ją krūptelėti. Įėjimas tarsi siurblys

į
ėmė siurbti vaikus vidų.
— Jėzau, atrodai tarsi vaiduoklį pamačiusi, — nusistebėjo
Brajentas.
Jai nereikėjo matyti vaiduoklių. Ji kiekvieną sekundę gyveno su
jais. Va ko nereikėjo Kimai — tai atsidurti pažįstamoje mokyklos
aplinkoje. Kaip tik todėl ir buvo siuntusi Dosoną pasikalbėti su
mokytoja, užuot pati važiavusi su ja susitikti. Dėl šios priežasties ir
dabar buvo susitarusi su panele Brauning susitikti prie vartų. Kad
vaikų netrikdytų, paaiškino ji.
— Viršininke, ar tu...
— Panašu, kad ten mūsiškė mergina, — pertraukė jį Kima,
atidarydama automobilio dureles.
 Eidama pasitikti link jų judančios figūros Kima suvokė, kad
apibūdinimas „mergina“ buvo baimingai tikslus. Figūra segėjo
varpelio formos tamsiai mėlyną sijoną šiek tiek žemiau kelių. Lieknas
kojas buvo aptempusi tamprėmis, besibaigiančiomis ties sportbačiais.
Ant viršaus vilkėjo sportinę striukę, užtrauktuku užsegtą iki kaklo.
Šviesūs plaukai buvo surišti į uodegą, veidas — vos paliestas
kosmetikos. Kukli išvaizda nepajėgė paslėpti natūralaus jos veido
grožio.
— Panele Brauning? — paklausė Kima.
Šypsena nušvietė merginos veidą.
— Nesirūpinkite, esu daug vyresnė, nei atrodau.
Kima nusijuokė. Vėliau mokytoja džiaugsis šiuo „trūkumu“.
Prisistačiusi pati, Kima pristatė Brajentą, stovintį šalia giliai į
kišenes sugrūstomis rankomis. Ji partneriui aiškiai leido suprasti, kad
ketina vadovauti pokalbiui. Tokiu būdu bent jau atsilaikys prieš
plūstančių prisiminimų bangą.
— Žinau, kad šiek tiek anksčiau, kai tik ėmėmės neleistino elgesio
Danų šeimoje bylos, su jumis kalbėjosi detektyvas seržantas Dosonas.
Mokytoja linktelėjo.
— Ar galite pasakyti, kas pirmiausia sukėlė jūsų įtarimą?
— Ji negalėjo ramiai nusėdėti. Iš pradžių maniau, kad Deizė šiaip
nerimsta, bet paskui pastebėjau, kad tai kartojasi. Ypač ji nerimdavo,
abi rankas laikydama ant suolo.
Kima susiraukė.
— Nesuprantu, kuo tai svarbu...
— Niežulys, detektyve inspektore. Niežulys yra vienas iš fizinio
tvirkinimo požymių, taip pat skausmas, kraujavimas, patinimas ir
panašūs dalykai. Nesąmoningai Deizė trynėsi intymiomis vietomis
kėdę, norėdama numalšinti niežėjimą.
į
Gerai pastebėta, pagalvojo Kima.
— Taigi atkreipiau dėmesį į Deizės elgesio pokyčius. Ji ėmė
pasyviau dalyvauti klasės veikloje ir blogiau mokytis. Vengė bendrauti
su bendraamžiais, o pažymių vidurkis nukrito nuo A lygio iki C su
pliusu.
— Ar buvo ir kitų požymių?
Panelė Brauning linktelėjo.
— Dar vienas netinkamo elgesio su mažamečiu požymis yra jo
grįžimas
nykštį.
į vaikiškesnę būseną. Po trijų dienų pastebėjau ją čiulpiant

Kima negalėjo nesižavėti šios moters akylumu.

— Ar mėginote su ja kalbėtis?
— Žinoma, daug kartų. Bet mergaitė tapo tokia uždara, kad vos
įstengiau išpešti išjos bent žodį.
— Arji kada nors minėjo kitą asmenį? Dar iki užsisklęsdama?
Dosonas nebuvo to klausęs, kadangi tuomet jie visą dėmesį buvo
sutelkę tik į Daną.
— Ar dar kas nors tame dalyvavo?
Kima linktelėjo.
Panelė Brauning užsimerkė ir, purtydama galvą, akimirką
pamėgino suvokti, ką išgirdusi.
— Kaskart, kai tik pamėgindavau pasikalbėti, Deizė atsisakydavo
šnekėti. Panorėjusi, ji atsitverdavo nepramušama siena. Kartą, man
vos palietus jos petį, mergaitė pašoko kone iki lubų. Pabandžiau
pakalbėti su jos sese, bet Deizė manęs net artyn prie jos neprileido. —
Mokytoja palingavo galvą. — Vargšės mergaitės.
 Kima priėjo prie klausimo,
į kurį jai labai reikėjo atsakymo.
— Tą kartą, kai parvedėte mergaites namo, ar užsiminėte apie savo
įtarimus bent vienam iš tėvų?
— Nė prasižioti nespėjau. Vos tik ponas Danas mane pamatė ant
slenksčio, jis sugriebė mergaites ir užtrenkė duris man nosį. prieš
— O ponia Dan?
Mokytoja gūžtelėjo.
— Net nežinau, arji buvo namie.
Taigi jų teorija žlugo. Iš to, ką žinojo, Kima
įtarė, kad Vendė Dan
supyko ant vyro už nederamą elgesį su mokytoja.
Staiga Kimai šovė mintis.
— Kodėl tądien parvedėte mergaites namo? Juk tai nebuvo įprasta,
ar ne?
Moteris nusišypsojo.
— Ne, bet aš norėjau pakalbėti su tėvais. Buvau pasiuntusi jiems
žinutę, kad esu susirūpinusi jų dukra, bet, matyt, tėvai pranešimo
negavo.
— Per ką perdavėte žinutę?
— Per ponios Dan brolį, Robiną.
— Jos brolis pasiėmė mergaites po pamokų?
— Otaip, jis visuomet jas pasiimdavo.
Kima žvilgtelėjo į Brajentą, pakėlus; vieną antakį. Jiedu nežinojo
šios itin iškalbingos detalės.
42

Kima nusegė pavadėlį. Nubėgęs prie savo dubenėlio, Barnis dukart

šliurptelėjo vandens.
Buvo jau gerokai po vidurnakčio, kai Kima grįžo iš ilgo vakarinio
pasivaikščiojimo su šuniu. Jiedu klajodavo įvairiai — kartais tik
gatvėmis, o kartais Kima nusivesdavo Barnį į parką, atsegdavo
pavadėlį ir leisdavo jam laisvai palakstyti.
Velyvo vakaro vienatvė ją ramindavo. Neilgai trukus sužinojo, kad
Barnis nemėgsta Žaisti. Kai pirmą kartą numetė kamuoliuką, šuo
pažiūrėjo į ją tokiu žvilgsniu, tarsi klausdamas: „Na ir ką aš turiu
daryti?“ Dar keletą kartų metė jį šuniui, bet kaskart pati turėjo
kamuoliuką susirasti. Toks kamuoliuko mėtymas ir
ieškojimas tapo
visai nebloga mankšta Kimai. Bet ne šuniui. Laikui bėgant jisuprato,
kad Barnis yra sekėjas. Jei ji eidavo, jis sekdavo iš paskos. Jei ji
bėgdavo, bėgdavo ir jis.
Tą vakarą jie vaikščiojo pusantros valandos. Kima manė, kad šuo
išalko.
— Nagi, berniuk, paragauk. Bent vieną kąsnelį.
Ji mėgino įsiūlyti šuniui tądien pačios kepto kiaušininio pyrago
gabalą. Šuo pasitraukė atatupstas ir, užšokęs ant sofos, galvą pasidėjo
ant pagalvėlės.
— Še, paragauk gabalėlį.
Barnis įsirausė giliau į pagalvėlę.
Kima atsiduso:
 — Žinai, Barni, tu esi vienintelis vyriškos lyties padaras, nedarantis
to, ką liepiu. Ir už tai gerbiu tave.
Ji su trenksmu įmetė pyrago gabalą į šiukšlių dėžę.

— Na gerai, štai, ėsk.

Pamiršęs baimę, Barnis nušoko nuo sofos ir dantimis sugriebė
sultingą obuolį iš jos rankos.
Kimai net pačiai buvo nejauku, kaip lengvai šuo pritapo prie jos
gyvenimo būdo. Bet dar nejaukiau pasidarė suvokus, kiek laiko
praleidžia su juo kalbėdama.
Tą pirmąjį jųdviejų vakarą Kima emociškai nukeliavo ten, kur retai
lankydavosi. Ranka jaučiant šiltą kūną, ją užliejo beribė kaltė dėl to,
kad tąkart nemirė kartu su broliuku; deginantis pyktis, kad
nesugebėjo jo išgelbėti, ir įsiūtis ant motinos, ką ši jiedviem buvo
padariusi.
Mintyse stojosi vaikystės buto vaizdas, broliukas, paskutinį sykį
įkvepiantis oro, ir ji pati, per stebuklą atitraukta nuo prarajos. Nors ir
trumpam prisimindama praeitį, Kima visada regėdavo pasitikėjimo
kupiną Mikio veidelį. mėgino prisiminti broliuko šypseną arba
Ji

pajusti jo mažą rankutę delne, bet visuomet nesąmoningai grįždavo į

tas paskutines dienas.
Niekada niekam to nepasakojo ir nepasakos. Tai jos pasaulis.
Pasiėmusi kavą į garažą, Kima įsitaisė tarp atsarginių detalių. Už
nugaros skambėjo Bethoveno „Antrosios simfonijos“ fleitų garsai.
Šiandien baigėsi terminas, kurį pati buvo nusistačiusi, kai privalėjo
apsispręsti, toliau persekioti daktarę ar baigti.
Kima nujautė, kad jų susitikimas kapinėse buvo surežisuotas,
tačiau kokiu tikslu? Ir iš kur daktarė galėjo žinoti, kad Kima bus tenai?
Nebent sekė ją.
 Jėzau, ji subarė save. Jei taip tęsis ir toliau, tai netrukus Kima
kaltins Aleksandrą Torn Kenedžio nužudymu. Ji nusišypsojo pati sau.
Ant darbastalio suvibravo telefonas. Buvo beveik pirma valanda
nakties.
Telefone užsižiebė žinutė nuo Steisės. Susidomėjusi Kima
perskaitė: „Jei nemiegate, paskambinkite.“
Kima akimirksniu susirūpino. Steisė niekada nesistengtų su ja
susisiekti, jei tai nebūtų skubu.
Ji iškart surinko numerį. Steisė atsiliepė po antro signalo.
— Ar viskas gerai, Steise?
— Viskas gerai, viršininke. Klausykite, tai dėl tos daktarės reikalų,
kur paprašėte mane pasidomėti. Aš truputį pasiknaisiojau iš namų,
žinote, dėl visa ko...
— Šaunuolė, Steise.
Nuovadoje visąlaik reikėjo saugotis sarginių šunų.
— Daktarės sesuo, Sara. Radau jos gimimo liudijimą, tačiau niekur
neaptikau jos mirties liudijimo.
— Bet ji egzistuoja? — paklausė Kima. Steisė ją nustebino.
— Otaip, kuo puikiausiai egzistuoja, gyva ir sveika gyvena Velse.
Kima susverdėjusi įsikibo į darbastalį.
— Esi tikra?
— O taip, ištekėjusi, turi vaiką. Dukrą. Kraustosi iš vienos
gyvenamosios vietos į kitą dažniau nei kariškio žmona. Kol atsekiau
Ją...
— Steise, tu angelas.
— O dabar eik pamiegoti.
Labai tau dėkoju. — Kima pažvelgė
į laikrodį.

— Klausau, viršininke, — pasakė Steisė ir padėjo ragelį.

Kelias minutes Kima stovėjo vietoje, rankoje vartydama telefoną.
 Išties būdama graži ir protinga įstatymo nelaužai. Kima suprato,
kad jai reikės gerai pagalvoti, prieš žengiant kitą žingsnį. Ji pati metų
metus atidžiai klijavo savo fasadą, bet tokios kaip Aleksandra Torn dar
nebuvo sutikusi.
Jai iš rankų išslydo telefonas.
Galiausiai viskas suėjo į vieną klausimą. Ar dėl tiesos ji yra
pasirengusi eiti ten, kur jos pačios trapi psichika gali gerokai
nukentėti?
Antra vertus, arji turi pasirinkimą?
43

Išjungusi variklį, Kima nusiėmė šalmą. Namas niekuo neišsiskyrė

iš visos eilės panašių sublokuotų statinių, nebent tik nuo sienos
gerokai atsikišusiu ženklu „Parduodamas“.
Įdomiau buvo tai, kur tas namas stovėjo. Nedidelis Langoleno
miestelis plytėjo palei A5 kelią pusiaukelėje tarp Juodojo Krašto ir
Snoudonijos, pačioje Lantysilio kalno papėdėje. Iš tos vietos, kur ji
dabar stovėjo, vėrėsi puiki Di slėnio panorama su Kluido kalnynu
Bervino pelkėmis tolumoje.
ir
ir
Ilgas trisdešimt sekundžių pasigrožėjusi vaizdais, Kima apsisuko
pabeldė į duris. Pažvelgusi kairėn, pamatė du pirštus, įkištus tarp
žaliuzių, kad susidarytų tarpelis.
Durys pusiau prasivėrė.
— Taip?
— Sara Lujis? — paklausė Kima, mėgindama bent ką nors įžvelgti
pro dviejų colių tarpą.
— Ojūs būsite?..
Viešpatie, ji kalbėjo su durimis.
— Detektyvė inspektorė Kima...
Durims staiga plačiai atsivėrus, Kima iš nuostabos kone loštelėjo

į
atgal. Prieš ją stovėjo moteris, pribloškiamai panaši Aleksandrą Torn.
Ne šiaip panaši, kaip būna šeimoje. Moteris galėtų būti palaikyta
daktare Torn.
 Pamačiusi panikos iškreiptą moters veidą, Kima iškėlė plaštaką,
norėdama ją nuraminti.
— Neatsitiko nieko baisaus. Aš ne vietinė. Esu iš Midlandso, iš
vietovės, kuri vadinama...
— Kaip jūs mane suradote?
— E... ar svarbu?
Moters pečiai nusviro.
— Dabarjau nebe. Kuo galėčiau jums padėti?
— Tai dėljūsų sesers.
— Žinoma, dėl jos, — pasakė moteris be jokių emocijų.
Kima apsidairė.
— Gal galėčiau įeiti?
— Oar reikia?
— Manau, taip, — sąžiningai atsakė detektyvė.
Atsitraukusi per žingsnį, Sara Lujis leido Kimai įeiti. Ji palaukė, ko!
moteris uždarys duris, ir nusekė iš paskos. Kadaise namo būta dviejų
kambarių pirmame ir
dviejų miegamųjų antrame aukšte kotedžo, bet
laikui bėgant šeimininkai pristatė virtuvę ir išplėtė valdas gilyn į

užpakalinį kiemelį.
— Sėskitės, jei jau atėjote, — pasiūlė Sara, atsiremdama į

darbastalį.
Stiklinis valgomojo stalas buvo pasuktas į sodo duris, pro kurias
matėsi sūpynės, lipynė ir veranda su kepsnine. Žolėje mėtėsi lėlės
kūno dalys. Lėlės įvaizdis pasufleravo Kimai palyginimą, kurio ji
negalėjo rasti.
Sara buvo dviem coliais žemesnė ir
keliais svarais sunkesnė nei jos
sesuo. Ir nors buvo nesvetinga ir griežta, veide atsispindėjo tikros
emocijos. Jei jos būtų žaislai, Aleksa būtų tobula plastikinė lėlė
apsauginėje dėžutėje. O Sara — numyluotas dėmėtas pliušinis
meškiukas.
Susižavėjusi Kima žiūrėjo į Sarą. Nebuvo įmanoma nepastebėti,
kad seserys — visiškos priešingybės.
— Manau, per drąsu būtų tikėtis, kad ji negyva?
Kimai nespėjus atsakyti, į kambarį įstriksėjo maža mergaitė.
Tamsios garbanos buvo išsipešusios iš po vilnonės kepuraitės su
tigrinėmis ausinėmis. Mažylės kaklas buvo apmuturiuotas rankų
darbo šaliku, o iš
rankovių kyšojo pirštinaitės.
Mergaitė sustojo kaip įkalta ir pažiūrėjo į motiną. Kima nustebo
vaiko akyse pastebėjusi baimę.
Pamačius dukrą, Saros veidas sušvelnėjo. Viskas buvo pamiršta.
— Gera mergaitė, — pasakė Sara, apvyniodama šaliką dar kartą
aplink dukters kaklą. — Gražiai apsitūlojusi.
Delnais suėmusi mergaitės veiduką, Sara jį išbučiavo. Tarpduryje
už vaiko pasirodė vyras megzta kepuraite ir taškuotomis ausinėmis.
Pamatęs Kimą, vyras susiraukė ir pažiūrėjo į Sarą.
Sara švelniai papurtė galvą ir pasiuntė juos iš kambario.
— Linkiu gerai pasivaikščioti ir nepamirškite jautienos apkepėlės.
Kima neturėjo supratimo, kas tai yra. Ji išgirdo juos šnabždantis
prie laukųjų durų.
Saros veidas vėl įgavo nuožmią išraišką, bet dabar Kima jau buvo
susidariusi šios šeimos paveikslą. Matė išgąstį mergaitės akyse,
rūpesčio raukšles aplink vyro lūpas. Koridoriuje visi drauge jie
prastovėjo ne ilgiau nei dešimt sekundžių, bet Kima suprato, kad tai
tikra šeima, komanda, vienas laimingas kumštis.
Tačiau šios šeimos šerdyje slypėjo baimė.
— Tai... ar ji mirusi? — Sara grįžo prie savo pirminio klausimo.
 Kima papurtė galvą.
— Tuomet kuo galiu jums padėti?
— Man reikia
daugiau sužinoti apie ją.
— Kaip susiję su manimi? — paklausus: Sara prikando lūpą.
tai

— Esate jos sesuo. Juk turėtumėte ją pažinoti geriau nei kas kitas?
Sara nusišypsojo.
— Nemačiau savo sesers nuo tos dienos, kai ji ištuštino savo
kambarį ir išsikraustė į universitetą. Nė vienas nematėme. Mano
didžiausias troškimas būtų ir toliau jos nematyti.
— Jūs visiškai nebendraujate?
Sara nuleido rankas, bet iškart susikišo plaštakas į džinsų kišenes.
— Mes nesame artimos.
— Betjuk jūs...
— Klausykite, tikrai nežinau, ko jūs čia atvykote, bet nemanau, kad
galėčiau jums padėti. Manau, jums reikėtų...
— Ko jūs visi bijote? — tiesiai paklausė Kima, nė per colį
nepajudėdama.
— Atsiprašau?
Kima neketino taip tiesmukai rėžti, bet dabar jau paklausė ir
norėjo išgirsti atsakymą.
— Jūsų dukra nėra pratusi prie svečių, ar ne?
Moteris nežiūrėjo Kimai akis.
— Mes vertiname privatumą,
į tik tiek. O dabar prašyčiau...
Patraukusi kėdę, Kima apsižvalgė. Ji įsižiūrėjo į nuotraukas. Jie
trise stovi ant tilto per Di upę, kurią ji ką tik buvo pervažiavusi. Vaikas
arklio traukiamame vežime. Vaikas su tėčiu gariniame traukinyje,
važiuojančiame palei upę.
Kima pamėgino kitokią taktiką.
 — Tikrai, pati nesulaukiu, kada galėsiu iš čia važiuoti. Tokia
prakeikta skylė...
— Tai labai graži...
— Kodėl tuomet iš čia išsikraustote?
Saros rankos kišenėse susigniaužė į kumščius.
— Tai dėl Niko darbo, jis...
Kima laukė atsakymo, bet buvo aišku, kad Sara išsidavė. Ji taip
greitai nesugalvojo tinkamos profesijos, todėl pasirodė kaip moteris,
nežinanti, ką veikia jos vyras.
— Ponia Lujis... Sara, vienas mano komandos narys pastebėjo, kad
net kariškiai taip dažnai nesikrausto kaip jūs. Nuo ko bėgate?
Gana netvirtais žingsniais Sara pasuko prie laukųjų durų.
— Tikrai norėčiau, kad dabar jau eitumėte. Nežinau nieko, kas
galėtų jums pagelbėti.
Kima nusekė paskui koridoriumi.
— Netikiu jumis. Jūs pati kažko baiminatės, jūsų šeima yra
išsigandusi. Pirmiausia paklausėte, ar ji mirusi. Mačiau jūsų neviltį,
kai pasakiau, kad ne. Kodėl nesakote man...
— Prašau, išeikite.
Moters ranka, uždėta ant durų rankenos, drebėjo.
— Sara, ko jūs bijote?
— Išeikite.
— Kodėl nenorite su manimi kalbėti?
— Nesjei su jumis kalbėsiu apie seserį, ji sužinos.
Stojo tyla. Kima suvokė, kad dabar prieš ją stovi ne ta pati Sara,
kuri atidarė jai duris. Ana moteris buvo priešiška ir kažko besitikinti,
bet pokalbis apie seserį pavertė ją išdžiūvusiu kiautu.
— Sara...
 — Aš negaliu, — išspaudė ji, žiūrėdama į grindis. — Jūs
nesuprantate.
— Esate teisi. Bet norėčiau suprasti. Norėčiau patekti į jūsų sesers
smegenis.
Sara papurtė galvą.
— Tikrai nenorėtumėte. Tai negera vieta.
— Nežinau, kokia galia ji laiko jus, bet negi norite taip ir toliau
gyventi? Negi norite, kad jūsų dukra išmoktų gyventi bėgdama? —
Paminėjus vaiką, Saros akys sublizgėjo. — Ji juk neturi draugų, ar ne?
Jūs negyvenate vienoje vietoje pakankamai ilgai, kad dukra
susidraugautų su vietiniais vaikais. Kiek jai metų? Šešeri? Septyneri?
— Šešeri.
— Jai reikia nuolatinių namų. Tai kodėl jūs nepasiliekate vienoje
vietoje?
— Todėl, kad ji mus randa.
— Sara, aš noriu padėti, bet jūs turite man papasakoti.
Sara nusišypsojo.
— Niekas negali mums padėti. Nesu niekada kalbėjusi su...
— Jūs nesate kalbėjusi su manimi, — tarė Kima, nueidama nuo
durų. — Turiu įtarimų dėl jos elgesio, ir jei esu teisi, aš nenurimsiu,
kol Aleksos nepričiupsiu.
Sara atrodė susidomėjusi Kima.
— Kas tarp judviejų vyksta?
Kima nusišypsojo.
— Ei, aš paklausiau pirma.
Sara ilgai svarstė. Giliai atsidususi, ji uždarė duris.
— Jei
šį tą parodysiu, ar paliksite mane ramybėje?
 Linktelėjusi Kima nusekė paskui ją atgal į virtuvę. Galvos
linktelėjimu moteris pakvietė Kimą atsisėsti.
Iš stalo įrankių stalčiaus ji ištraukė voką.
— Štai kodėl.
Ji įdavė laišką Kimai.
— Paskaitykite.
Kima išskleidė vienintelį lapą, perskaitė jį kartą, kitą ir truktelėjo
pečiais. Jei šis laiškas yra didžiausias įkaltis, Kimos aptiktas prieš
Aleksą Torn, ji
priėjo aklavietę.
— Atrodo normalus vyresniosios sesers laiškas.
— Su dukra ir vyru aš čia pragyvenau devynis mėnesius. Per tiek
laiko ji šįkart mane surado.
— Šįkart?
— Per septynerius metus su savo šeima buvau priversta persikelti
penkis kartus, kad paslėpčiau savo vaiką nuo tos moters, bet kaskart ji
mus suranda. Perskaitykite dar kartą laišką. Atkreipkite dėmesį, kaip
ji pamini, kur tiksliai namas stovi, kokią mokyklą Medė lanko. Ji net

aprašo mano dukros naująją šukuoseną. Taip palaiko įtampą. Žaidžia

mano baimėmis, nes tiksliai žino, kaip aš toliau elgsiuosi.
Kima
trečią kartą perskaitė laišką, už kiekvieno žodžio matydama
tą Aleksą, kurią įtarinėjo esant. Kiekvienas sakinys buvo persismelkęs
grėsme.
— Bet kodėljūs slapstotės? — paklausė Kima.
— Jūs jos taip gerai nepažįstate, kaip kad aš tikėjausi. — Paėmusi
laišką, moteris jį sulankstė. — Mano sesuo yra sociopatė. Jūs jau
žinote, kad ji yra paslaptinga, labai patraukli asmenybė. Protinga ir
žavi. Be to, ji negailestinga ir visiškai neturi sąžinės. Aleksa —
nepaprastai pavojingas žmogus, nesustosianti prieš nieką, kad tik
gautų tai, ko siekia. — Sara spoksojo į laišką rankoje. — Paprasčiau
kalbant, mano sesuo nesugeba jausti artumo jokiam kitam gyvam
padarui.
— Bet kodėl manote, kad ji sociopatė?
— Nes niekada gyvenime ji nebuvo prie nieko, gyvo ar negyvo,
emociškai prisirišusi.
— Okaipjos vyras ir
du berniukai? — paklausė Kima.
Sara susiraukė.
— Mano sesuo niekada nebuvo ištekėjusi ir tikrai neturi vaikų.
Sociopatai susituokia ir
turi vaikų, nes taip įgyja trofėjų; kartais šeima
jiems tarnauja kaip priedanga. Tačiau emociškai jie neprisiriša.
Kima pakėlė antakius.
Sara nusišypsojo.
— Suprantate? Jums nesuvokiama, kad kas nors gali laikyti vaikus
savo statuso atributu, kaip naują automobilį ar didesnį namą, o būtent
tuo sociopatas ir remiasi. Tokie žmonės kaip mes nesupranta jų
motyvų, todėl ieško jiems pateisinimų. Taip jų kėslai lieka neatskleisti.
— Sara liūd-nai papurtė galvą. — Ir todėl jų neį;manoma sustabdyti.
— Aleksa man pasakė, kad jūs mirusi, — paaiškino Kima.
Sara neatrodė nustebusi.
— Norėčiaujai būti mirusi. Gal tuomet paliktų mane ramybėje.
Moteris pažiūrėjo į Kimą kupinu susitaikymo žvilgsniu. Toks štai
buvo jos gyvenimas ir
niekas negali jo pakeisti. Ji metų metus gyveno,
slapstydamasi nuo sesers, ir taip gyvens toliau.
Sara pažiūrėjo į laukujes duris. Ji parodė Kimai laišką ir dabar
laukė, kol ši išeis.
— Sara, manau, kad ji naudoja eksperimentams savo pacientus, —
staiga išpyškino Kima. — O aš norėčiau ją sustabdyti. Norėčiau įkišti
tavo seserį į kalėjimą.
Pakreipusi galvą į šoną, Sara atrodė susidomėjusi.
— Nagi, Sara, — maldavo Kima. — Padėk man grąžinti tau
gyvenimą.
Kima stebėjo, kaip Sara, draskoma dvejonių, bandė įkalbėti save
pasitikėti ką tik sutiktu žmogumi.
Jitikėjosi pakankamai pasakiusi.
Sara blankiai nusišypsojo.
— Detektyve inspektore, išgerkime kavos.
44

Tarp jų ant staliuko stovėjo du puodeliai garuojančios kavos.

— Turi suprasti, kad man nelengva, — pasakė Sara, alkūnėmis
atsirėmusi į staliuką. — Visąlaik žinojau, kad mano sesei kažin ko
trūksta, bet niekas manimi netikėjo. — gūžtelėjo. — Todėl
Ji ir
bėgu.
Kima suprato. Į jos pačios įtarimus nei kolegos, nei viršininkai
nekreipė dėmesio.
— Tu pirmas žmogus, nemanantis, kad esu visiška beprotė, —
prisipažino Kima.
— Tą patį pasakyčiau apie tave, — atsakė Sara ironiškai.
— Kaip manai, ar įmanoma... tai, ką aš pasakiau?
— Ne, aš manau, kad tai tikėtina. — Delnais apglėbusi kavos
puodelį, Sara nusipurtė. — Atsimenu, kai man suėjo penkeri,
didžiumą laiko Aleksa pradėjo leisti savo kambaryje, išlįsdama tik
pavalgyti arba į mokyklą. Vieną naktį ji mane pažadino, susijaudinusi
plodama rankomis. Sesuo ištempė mane iš lovos į savo kambarį,
pasodino ant lovos krašto ir patraukė storą enciklopedijos tomą, iš
priekio užstojantį žiurkėno narvelį. Žvėrelis buvo negyvas, įstrigęs
tarp statmenų narvelio grotų. Šalia narvelio žiurkėnui matomoje, bet
nepasiekiamoje, vietoje buvo padėta maisto ir vandens. Jis numirė
skausminga mirtimi, bandydamas gintis nuo alkio ir troškulio.
— Jėzau, — pratarė pasibaisėjusi Kima.
— Iš pradžių aš nesupratau. Maniau, sesuo žaidžia kažkokį
žaidimą, bet po to ėmė aiškinti, kaip žiurkėnui ėmė sektis geriau, kai
ji šiek tiek praplėtė groteles. Ji braižė lenteles ir visa kita. — Kima
tylėjo. — Stebėjo, kaip žvėrelis kasdien silpsta iš alkio ir troškulio, bet
nemato platesnio tarpelio tarp grotelių.
— Bet kodėl?
— Kad sužinotų, kiek toli nueis žiurkėnas, kad gautų tai, ko nori,
— paaiškino Sara, užsimerkdama. — Aš taip verkiau. Mėnesių
menesius naktimis sapnavosi iškankintas žiurkėnas.
Kima baisėjosi Saros išgyvenimu, bet norėjo sužinoti kai ką
daugiau.
— Ar Aleksa buvo artima su bent vienu iš tėvų?
Sara papurtė galvą.
— Mano mama nedažnai liesdavo seserį. Jų santykiai buvo
ganėtinai širdingi ir mandagūs, tačiau tarsi per du žingsnius nutolę
nuo motinos ir dukros santykių. Nuo to laiko aš daug galvojau ir
manau, kad mama vienintelė žinojo, kokiu žmogumi Aleksa išaugs.
Atsimenu, kartą mama mane kuteno ir pūtė man į pilvą. Mudvi
juokėmės iki ašarų, ir tada aš pamačiau Aleksą, stovinčią tarpduryje.
Prisiekiu, mačiau ašaras jos akyse, bet sesuo nusisuko ir nuėjo mamos
nepastebėta. Jai buvo nedaugiau nei šešeri ar septyneri, bet nuo tada
tokio sesers žvilgsnio nebemačiau.
— Bet koji nori iš tavęs? — svarstė Kima.
— Kankinti mane. Ji supranta mano baimę ir smaginasi ją
kurstydama. Iki šiol tenkinosi tampydama mane už
virvutės kaip lėlę.
Visada pakakdavo jos grasinančių laiškų.
— Ar manai, kadji eis toliau?
— Aš nemanau, bet nenoriu rizikuoti. Ji manęs nekenčia ir
džiaugiasi galėdama vaikyti po visą šalį. Ir tai mums tinka, nes kol
kraustomės, esame saugūs.
 Sara pažiūrėjo Kimai

— Apgailėtina, ar ne?
į akis. Blanki šypsena iškreipė jos lūpas.

Kim papurtė galvą.

— Manau, esi stipresnė, nei suvoki. Tu darai viską, kad šeima būtų
saugi. Vis dėlto turi gražius namus, vyrą ir vaiką. Gal sesuo ir laimi
nedideles kovas, bet tu laimi karą.
Saros lūpos pražydo pirma nuoširdžia šypsena.
— Ačiū. Man labai malonu.
— Paskutinis klausimas. Sara, kodėl ji tavęs taip nekenčia? —
paklausė Kima, baigdama gerti kavą.
— Nesji norėjo, kad būtume komanda. Norėjo, kad būčiau kaip ji.

ji
Paprasčiausiai, manau, norėjo turėti draugę.
45

— Gerai, Žmonės, grįžtame prie Dano bylos. Ką turime naujo?

Kima pasisuko į Dosoną.
— Kaip kaimynai?
Jis papurtė galvą.
— Visiškai nieko. Ta prakeikta gatvė dūsta už tinklinių užuolaidų,
o aš vos neapsivėmiau nuo jų arbatėlių.
Dosonas pasiguodė tarsi šešiametis berniukas, kuriam liepta
sutvarkyti lego kaladėles. Tačiau nors kartą Kima su juo sutiko.
Nedaug
yra darbų, kur mokama už arbatos gėrimą, bet mažai kas iš
detektyvų noriai sutinka to imtis.
— Danų namai. Ar radome ką nors daugiau nei skaidulą ir skysčio?
— Aha, ašatradau, kad Kevas šiknius.
Niekas kambaryje nepasakė nė žodžio. Dosonas, pažiūrėjęs į Kimą
ir Brajentą, tarė:
— Dėl Dievo, bent vienas galėtumėte nesutikti.
Kima užgniaužė šypseną. Kažin ar jiedu su Steise supranta, kokia

gera komanda yra.

— Iš laboratorijos nieko naujo, viršininke, — pranešė Steisė.
Kimos žinia nenustebino. Ji kažin ką atiduotų už televizijos laidose
rodomas technologijas, kad ir kokios jos būtų, kur mokslininkai per
kelias valandas, netgi minutes, atranda plauko, skaidulos ar tepinėlio
atitikmenis.
— Ką sužinojome apie tą knygų klubą, Steise?
 — Klubui vadovauja knygyno savininkas Rauli Ridžise. Čarlzas
Kukas. Jie susirenka kiekvieno mėnesio pirmą antradienį „Drukers“
kavinėje Meri Hile. Turi apgailėtiną feisbuko puslapį su trimis
sekėjais, dviem skelbimais ir
jokios veiklos pastaraisiais mėnesiais. Aš
parašiau žinutes tiedviem, atsiuntusiems skelbimus.
— Gavai atsakymus?
Steisė linktelėjo.
— Vienas vaikinas buvo nuėjęs pirmą susirinkimą, bet paskui
į

pakeitė darbą, todėl nebegalėjo lankytis. Kitas šiek tiek įdomesnis.

Sakė, kad tam šikniui Kukui kažkas negerai. Kukas jam nepatiko,
todėl ten apsilankė tik
triskart. — Kima žiojosi kažką sakyti, bet Steisė
tęsė: — Vėl jam parašiau, norėdama giliau pakapstyti. Prieš dvi
valandas vyrukas perskaitė mano žinutę, bet kol kas nieko neatrašė.
Kalbėjausi su Kuku. Jų klube mažiau nei tuzinas narių. O aš negaliu
Įstoti, nes esu moteris.
— O, Steise... — įsiterpė Dosonas. — Nereikėjo sakyti, gal būtų
nepastebėjęs.
Jam kikenant iš
savo pokšto, Steisė nudelbė jį
rūsčiu žvilgsniu.
— Ir jei šnekantis pimpalas užsičiauptų, aš dar pasakyčiau, kad
šiam mėnesiui jie pasirinko „Ilgiausią kelią“.
Kima susiraukė. Pavadinimas girdėtas, bet ji neprisiminė iš kur.
— Ar populiari knyga, Steise? — paklausė ji.
— Aha, Amazon tinklalapyje septynis mėnesius prabuvo tarp
dešimties skaitomiausių.
Štai kodėl buvo girdėjusi. Matyt, kažkur netyčia perskaitė
pavadinimą.
— Dženksas ir Vailis nedaug naujo tepasakė. Mes sužinojome, kad
buitinio konflikto dieną mokytoja parvedė mergaites namo ir kad
Vendės brolis dažnai pasiimdavo jas iš mokyklos.
Dosonas pakėlė antakį. Kiekvienas vyriškis, kontaktavęs su
mergaitėmis, buvo potencialus įtariamasis.
— Sužinok jo vardą ir namų adresą, — Kima paliepė Steisei.
— Dosonai, peržiūrėk visą medžiagą. Pažiūrėk, gal ką būsime
praleidę. Ir, Brajentai... — Stoun dvejojo. Kur pasiųsti Brajentą? Jiedu
visada būna kartu. Tik ne šįkart. — Padėk Dosonui. Aš turiu eiti pas
dantų gydytoją.
Kima nusisuko, kad neišsiduotų meluojanti, ir nuėjo į savo
Akvariumą pasiimti švarko.
Į šį susitikimą ji eis viena.
46

Pusę dešimtos ryto Kima sustabdė automobilį už kampo netoli

Aleksandros Torn namų, jausdamasi kaip mokinukė, pirmąkart
pabėgusi iš pamokų. Kima pamelavo Brajentui, kad eis pas
odontologą, bet tikėjosi, kad šis pirmas melas bus ir paskutinis. Šį
ypatingą kartą ji privalo būti viena.
Vos pabeldus, durys iškart atsidarė.
Kadangi šio susitikimo buvo paprašiusi pati Kima, ji nusprendė,
kad derėtų parodyti šiek tiek mandagumo.
— Ačiū, kad sutikote mane priimti, daktare Torn.
— Žinoma, detektyve inspektore Stoun, — Aleksa
plačiai
nusišypsojo. — Kadangi, jūsų prašymu, šis susitikimas nėra
profesinio pobūdžio, prašyčiau vadinti mane Aleksa.
Sutikdama Kima linktelėjo ir nusekė Aleksą į kabinetą. Daktarė
atrodė nepriekaištingai, vilkėdama pagal užsakymą siūtas kreminės
spalvos kelnes ir vandens melsvumo palaidinę. Papuošalų nedėvėjo,
plaukus buvo susišukavusi tobulai.
— Prašau, sėskitės kur tik jums patinka.
— Šįryt nėra pacientų? — pasidomėjo Kima, suvokdama, kad jos
žodžiai nuskambėjo kaip per apklausą. Norėjo pasakyti „tikiuosi,
netrukdau jums“, bet jos mandagumo rezervas jau buvo išsekęs.
— Ne, šį laiką aš paprastai skiriu sąskaitoms išrašyti. — Veidu
perbėgo lengvas nepasitenkinimo šešėlis. — Ne pats mėgstamiausias
darbas, bet visi turime kažkaip pragyventi.
 Ir dar kaip gražiai, pagalvojo Kima, žinodama, jog daktarė
nuomojasi visą pastatą. Spėjo, kad nepigiai.
Kim jautė turinti ką nors pasakyti apie pastarąjį jųdviejų
susitikimą, kai ji išrėžė savo ne itin palankią nuomonę apie Aleksos
nesėkmę, derantis su Bariu Grantu ant atbrailos.
— Klausykite, dėl ano vakaro...
Iškėlusi ranką, Aleksa nusijuokė:
— Prašau, nesakykite nieko. Nesu tikra, kad galėčiau priimti iš jūsų
komplimentą.
Kimą žavėjo Aleksos įsitikinimas, kad ji ketina daktarę pagirti.
Žinoma,
o kaipgi kitaip?
Ši Aleksa skyrėsi nuo Kimos anksčiau matytos. Pirmasis jų
susitikimas buvo griežtai profesinio pobūdžio, nuspalvintas prieš
Brajentą suvaidintu daktarės drovumu. Kapinėse ji buvo susimąsčiusi
ir pažeidžiama. Bario atveju Aleksa elgėsi aktyviai ir beatodairiškai.
Dabar daktarė buvo nusiteikusi žaismingai, beveik gundomai.
— Turiu paprašyti, kad šis pokalbis liktų tarp mūsų, — pareiškė
Kima.
Kad sužadintų Aleksos susidomėjimą, Kima buvo pasakiusi norinti
su ja aptarti tam tikrus dalykus, tačiau nepageidaujanti oficialiai
registruotis į priėmimą. Bet kuris kitas psichiatras nebūtų sutikęs
neoficialiai priimti paciento, visgi Aleksos geranoriškumas Kimos
nenustebino. Aleksa kažko iš jos norėjo, tik ji dar nesuprato, ko
tiksliai.
— Žinoma, Kima. Dėl manęs tai šis pokalbis tėra dviejų draugių
pasiplepėjimas prie puodelio kavos. Beje, baltos be cukraus?
Kima linktelėjo. Jai toptelėjo, kad Aleksa nubraukė jos rangą, net
neatsiklaususi leidimo. Nedaug žmonių vadino ją tiesiog Kima.
Jautėsi nejaukiai, tačiau, turint omenyje šio vizito aplinkybes, jai
nederėjo skųstis.
Aleksai padėjus kavą ant staliuko tarp jųdviejų, Kima suvokė, kad,
pasiūliusi jai sėstis, pati Aleksa liko stovėti prie vienintelio laisvo
krėslo kambaryje, tokiu būdu priversdama viešnią įsitaisyti
pacientams skirtame fotelyje. Kima žinojo turėsianti pasisaugoti.
— Taigi, kuo galėčiau jums padėti?
Kima atsargiai rinko žodžius:
— Kai mudvi kalbėjomės kapinėse, jūs pasakėte žodžius,
privertusius mane susimąstyti.
Detektyvė pakėlė akis. Ne itin įžvalgus žmogus nebūtų pastebėjęs
triumfo blyksnio Aleksos akyse, kurį ji mikliai ištrynė, liūdnai
palingavusi galva. Vis dėlto Kima pastebėjo.
— Man labai gaila. Nereikėjo taip kalbėti. Tikrai nenorėjau, kad
pasijustumėte nejaukiai. Aš neturiu daug draugų, o tokia vieta kaip
kapinės tik sustiprina Žmogaus pažeidžiamumą, — nusišypsojusi
Aleksa atlošė galvą. — Be to, man buvo lengva jums išsipasakoti.
Ir vėl pagyros, pagalvojo Kima. Laimė, jos tai visiškai neveikia,
juolab kad pati numano esanti tokia šilta ir žavi kaip koks Viduriniųjų
Rytų diktatorius.
Kima tik linktelėjo ir nepasakė nė žodžio, priversdama Aleksą
kalbėti toliau.
— Nė vienas nesame tobulas. Visi kartais jaučiamės nesaugūs,
tačiau slepiame savo silpnąsias vietas nuo aplinkinių, baimindamiesi,
kad mus mažiau gerbs. Štai kad ir jūs. Tai, apie ką norite su manimi
pašnekėti, veikiausiai yra gerai slepiama nuo kolegų.
Aleksa buvo teisi. Ji pasiprašė priimama dėl miego sutrikimo, ir

nors tai buvo tik pretekstas, Kima niekam apie tai nėra pasakojusi.
 Ji gurkštelėjo kavos, tylėjimu skatindama Aleksą kalbėti:
— Jūsų padėties moteris, vadovaujanti komandai, kurią sudaro
beveik vien vyrai, negali sau leisti atrodyti pažeidžiama. Veikiausiai
manote, kad komanda jus mažiau gerbs, todėl stengiatės atrodyti kuo
kietesnė. Dėl jų nuomonės tikrai nepradėsite blogiau dirbti, bet
kolegų pripažinimas ir pagarba jums svarbūs dėl priežasčių, kurių jūs
net sau nepripažįstate.
Kima nusprendė, kad daktarę laikas sustabdyti. Jos teorija buvo
nejaukiai arti tiesos.
— Jūs minėjote miego sutrikimą. Šiuo klausimu man reikėtų jūsų
patarimo.
— O, Kima, atsiprašau. Priverčiau pasijusti nejaukiai. Prašau
atleisti. Matyt, profesinis įprotis.
Jos žodžiuose Kima pajuto daugiau ironiją nei nuoširdumą, tarsi
tokiu būdu Aleksa norėtų jai švelniai papriekaištauti: „Matote, kas
nutinka, jei gaunu nevaržomai šnekėti.“
— Nėra dėl ko atsiprašinėti, — nusišypsojo Kima.
Maloni išraiška nederėjo jos veidui, todėl skubiai ją ištrynė.
— Ar kada nors teko kreiptis pagalbos dėl šios problemos?
Kima papurtė galvą. Ji neieškojo gydymo. Prieš daugelį metų jau
buvo praradusi viltį. Ne, čia ji atėjo dėl vienos priežasties — nustatyti
Aleksos Torn kaltę ar dalyvavimą įvykdant nusikaltimą.
Atsilošusi fotelyje, Aleksa sukryžiavo kojas ir nusišypsojo.
— Na, gera žinia yra tai, jog nemigos kamuojamų žmonių
medžiagų apykaita greitesnė ir
jie gyvena ilgiau nei tie, kurie išmiega
septynias aštuonias valandas. Sunki nemigos forma pasireiškia, kai
ligonis miega mažiau nei tris su puse valandos per naktį.
— Kaip aš.
 — Ar bandėte gydytis? Pavyzdžiui, tamsos terapija ar kognityvine
elgesio terapija? Gal esate mėginusi miego higieną?
Kima papurtė galvą. Apie visa tai ji buvo skaičiusi, bet niekada
išsamiau nesidomėjo. Ji čia atėjo ne miego sutrikimo gydyti, o dėl
visai kitos priežasties.
— Matote, išskiriamos trys nemigos rūšys. Dažniausiai sunku
užmigti dėl nerimo. Kai kurie žmonės užmiega lengvai, bet naktį
dažnai atsibunda. Dar kiti labai anksti keliasi, kad ir kada būtų nuėję
miegoti.
— Aš negaliu užmigti, — sąžiningai prisipažino Kima. Nieko
baisaus nenutiks, jei ji podraug gaus truputį informacijos.
— Tai galėtų būti potrauminio streso sindromas. Jus greičiausiai
kamuoja paradoksinis miego vengimas.
— Patikėkite manimi, miego aš nevengiu.
Aleksa susimąsčiusi pažiūrėjo į ją.
— Kiek ilgai tęsiasi ši problema?
— Daugelį metų, — atsakė Kima neapibrėžtai. Į laiko rėmus
neįsprausta tiesa.
— Ar esate girdėjusi žodį „somnifobija“?
Kima papurtė galvą. Ji stengėsi kvėpuoti ritmingai. Ko gero, mintis
čia ateiti nebuvo labai gera.
— Tai yra nenormali miego baimė, dažniausiai atsirandanti
vaikystėje po patirtos traumos.
Ji galėjo prisiekti, kad daktarė vos pritildė, sušvelnino balsą. Arba
ji
visiška paranojikė. Žodžiai „vaikystė“ ir „trauma“ buvo ištarti kone
pašnabždomis.
— Ne, manau, kad
tai prasidėjo universitete.
Daktarė nepasakė nieko.
 Kima pusiau šypsodamasi ėmė pasakoti:
— Mano vaikystė buvo gana normali. Valgiau daug saldainių,
nemėgau kopūstų. Kaip visi normalūs vaikai ginčydavausi su tėvais,
derėdavausi dėl leidimo grįžti vėliau.
Šypsodamasi Aleksa jai linktelėjo.
— Manau, mane palaužė įtampa dėl egzaminų.
Kima staiga suprato, kad daktarė pasivogė jos techniką tylėti, kai
tuo tarpu kitas kalba. Laimei, susizgribo dar nespėjusi atskleisti tiesos
apie vaikystę.
— Žinote, Kima, kiek kartų jūs pakartojote žodį „normaliai“,
„normalu“? Dauguma žmonių taip kalba apie savo vaikystę. Tačiau
tokio dalyko, kaip „normali vaikystė“, nėra, nebent gyventum
televizijos reklamoje. Kas buvo jūsų tėvai?
Greitomis pamąsčiusi, Kima pasirinko šeštąją įtėvių porą.
— Mama dalį dienos dirbo universalinėje parduotuvėje, o tėtis
buvo autobuso vairuotojas.
— Broliai, seserys?
Perdžiūvusia burna
ji sugebėjo tik papurtyti galvą.
— Jokių skaudžių netekčių ar traumų iki dešimties metų?
Ir vėl Kima tik papurtė galvą.
Aleksa nusijuokė.
— Tuomet tikrai jūsų vaikystė buvo laiminga.
— Kaip greitai po to, kai netekote šeimos, prasidėjo jūsų miego
sutrikimai? — dabar paklausė Kima, nukreipdama pokalbį nuo savęs.
Galji ką nors sužinos, jei daktarė ims pasakoti apie save.
Aleksa sekundę sutriko, tačiau stebėtinai greitai susitvardė. Akimis
nuklydusi į nuotraukas ant stalo, ji pradėjo pasakoti vos girdimu
balsu. Kima klausėsi susidomėjusi, nes žinojo, kad jokios šeimos
nebuvo.
— Kai praradau Robertą ir berniukus, beveik visiškai žlugau.
Robertas buvo mano sielos bičiulis. Skirtingai nei jūs, mudu
išgyvenome sudėtingą vaikystę, todėl vienas kitą taip traukėme.
Dvejus metus stengėmės susilaukti kūdikio, o po to gimė Mičelas. Jis
buvo ramus, jautrus vaikas. Po devyniolikos mėnesių atsirado Haris,
visiška brolio priešingybė. — Aleksos akys paraudo nuo ašarų. —
Mano šeima buvo tobula. Ir vieną dieną j4 nušlavė nuo žemės
paviršiaus pavargęs sunkvežimio vairuotojas, pats atsipirkdamas tik
riešo lūžiu.
Kima leidosi užburiama Aleksos pasakojimo. Po truputį ji ėmė
abejoti viskuo, dėl ko buvo surengusi šį susitikimą. Prieš Aleksos
vaidybą nublanko Paltrou, Beri ir Strip kartu sudėjus. Ir visgi kažko
trūko. Dabar Kima tuo buvo įsitikinusi labiau nei bet kada.
— Ar neturėjote jus palaikančių artimųjų?
Susimąsčiusi Aleksa papurtė galvą.
— Mano tėvai jau buvo mirę. Manau, esu minėjusi, kad turėjau
seserį, kuri mirė, kai man buvo devyneri.
Jei nebūtų žinojusi tiesos, Kima būtų patikėjusi kiekvienu daktarės
žodžiu. Bet tiesą ji žinojo — dėl to Aleksos vaidyba kėlė dar didesnį
siaubą.
— Kaip baisu. Ar judvi su...
— Sara. Jos vardas Sara. Ji buvo mano mažoji sesutė, visur paskui
mane sekiodavusi. Sakydavau, kad atstotų. Kartą ji nuėjo prie
tvenkinio įkrito į jį. Mano mama buvo... sakykime, užmarši ir nelabai
ir

žiūrėjo savo vaikų. Tokio jauno amžiaus sesers ar brolio netektis gali
sukelti gilią traumą, ypač jei jautiesi, kad galėjai išgelbėti.
 Kietai sučiaupusi lūpas, Kima stengėsi ignoruoti beprasidedantį
galvos svaigulį. Kol dar gali kvėpuoti, turėtų bėgti iš šio kambario.
— Betjums sunku tai suprasti, juk jūsų vaikystė buvo normali.
Šįkart ją išgelbėjo skambutis. Aleksos veide šmėstelėjo
susierzinamas. Kima pašoko ant kojų.
— Turėčiau...
— Atleiskite, Kima. Mano pusės vienuoliktos pacientė atėjo per
anksti.
— Ačiū už sugaištą laiką, daktare. Manau, pasiskaitysiu apie tas
technikas, kurias man minėjote.
— Prašau bet kada užsukti. Man patiko su jumis paplepėti.
Padėkojusi dar kartą, Kima nusekė daktarę prie durų. Trumpam
žvilgtelėjo į atėjusią moterį, bet
iš tikrųjų jai terūpėjo nenualpti ir kaip
nors pasiekti mašiną.
Kima įsėdo į golfą, bet nesugebėjo sugraibyti raktų ir šie nukrito
ant automobilio grindų.
Nors būtent Kima buvo paprašiusi susitikti, jai neliko abejonių,
kad pokalbis vyko Aleksos nustatyta eiga.
Kima trinktelėjo kakta
į ne taip buvo planavusi.
vairą. Velnias, ji
Daktarė ir vėl melavo apie savo neegzistuojančią šeimą ir sukūrė
visą istoriją apie mirusią seserį. Kimai norėjosi vemti.
Ji tikėjosi, kad Aleksa bus kieta priešininkė. Jos protas ir emocinio
atsako nebuvimas jau beveik išprovokavo Kimą peržengti ribą. Bet net
ir dabar ji buvo pasirengusi stoti mūšin su turimais ginklais. Jos laukė
nelengvas mūšis.
Jei Kima per pusę buvo teisi dėl Aleksos gebėjimo
nors
manipuliuoti, jos įgytos žinios apie daktarės praeitį bus nemenkas
ginklas.
 Matyt, Aleksa turėjo savų priežasčių išsiaiškinti Kimos praeitį.
Beliko tik spėlioti, kiek jai kainuos sužinoti, kodėl daktarė ja domisi.
47

Aleksa paprašė pacientės kelias minutes palaukti prieangyje,

norėdama sudėlioti mintis. Jautėsi ir suirzusi, ir patenkinta. Džesika
Ros negalėjo ateiti netinkamesniu momentu, net jei būtų tyčia
pasistengusi.
Ji maloniai nustebo vakar sulaukusi Kimos skambučio, nes tuo

metu pati svarstė, kaip surengti jųdviejų susitikimą. Atsibudusi

anksčiau tą rytą, Aleksa rengėsi susitikimui tarsi pirmąkart eitų į
pasimatymą. Tai, kad Kima pirma su ja susisiekė, patvirtino Aleksos
įsitikinimą, jog tarp jų egzistuoja ypatingas ryšys.
jai
Aleksa buvo tikra, kad kiekvienas vėlesnis susitikimas su Kima
suteiks vis daugiau svertų. Šiandien ji nemažai sužinojo. Galvoje
pradėjo formuotis mintis, kaip detektyvė galėtų pasitarnauti jos
planams.
Daktarę sujaudino moteris, neigianti savo siaubingą vaikystę ir
nenusakomą
tos vaikystės sukeltą skausmą. Buvo aišku, kad Kima pas
ją atėjo ne pagalbos kovoti su persekiojančiais demonais. Kad ir kaip
giliai būtų slėpusi savo jausmus po griežta išore, detektyvei nepavyko
apgauti tokio žmogaus kaip Aleksa, kuri paskyrė gyvenimą žmonėms
Ir jų emocijoms tyrinėti.
Kadangi Kima nebuvo susidorojusi su vaikystėje gimusiu skausmu,
ji balansavo ant sveiko proto ribos. Gydant vaikystės traumas, žmogus
išmoksta susitaikyti su skausmu bei netektimi ir neleidžia
prisiminimams savęs praryti. Aleksa spėliojo, kiek gali spausti Kimą,
kol ši nukris į savo pažeidžiamos psichikos sukeltą beprotystės

bedugnę. Vienintelis iki šiol gelbėjęs dalykas buvo jos gebėjimas

nubrėžti ribą tarp savęs ir skausmingų prisiminimų.
Galiausiai Aleksa buvo įsitikinusi, kad geriausiu atveju jos
bendravimas su Kima bus vaisingas ir švietėjiškai naudingas, o
blogiausiu — bent jau nenuobodus.
Ji nuolat troško naujų iššūkių, o detektyvė buvo pats tikriausias
iššūkis. Jos asmenybė tokia sutrikusi, kad švietė tarsi švyturys. Aleksą
jaudino tai, jog Kima turėjo tokių asmenybės problemų, apie kurias
net pati nenutuokė. Taigi Kima Stoun bus naujas žaisliukas, ilgai
tarnausiantis Aleksos žaidimams.
Galiausiai sunkiai nuvijusi mintis apie Kimą, Aleksa įkvėpė ir
pasitaisė akinius. Nedera pacientei rodytis suirzusiai. Bent jau ne už
tuos pinigus, kuriuos ji imdavo už valandą.
— Ponia Ros, gal malonėtumėte užeiti? — šiltai pakvietė Aleksa,
plačiai atverdama duris.
Moteriškė įslinko, į ją net nepažiūrėjusi. Kai kurie teismo priskirti
pacientai būtent taip pradėdavo savo vizitus pas ją — ne itin
patenkinti, kad reikia lankytis pas psichiatrą, bet neturintys
pasirinkimo.
Jigreitai įvertino moteriškę. Pilvas, kuriame ne taip seniai nešiojo
ir
kūdikį, buvo atsikišęs, nors vaikui jau septyni mėnesiai, Džesika Ros
nepasirūpino atsikratyti antsvorio. Nešvarūs plaukai virvėmis karojo
žemiau pečių. Judėjo ji tarsi vilų praradęs benamis. Išvargęs nė
trupučio nepadažytas šios dvidešimt penkerių moters veidas atrodė
be laiko pasenęs.
Šis atvejis Aleksos niekuo pernelyg nedomino. Bet už jį daktarė
nusipirks naują kompiuterį ir, jei pavyks užtęsti užsiėmimus,
susimokės už automobilio priežiūrą.
Aleksa tučtuojau atsisėdo. Ši pacientė nenusipelnė kavos.
„Colombia Gold“ brangi kava.
— Taigi, Džesika, teismas jus įpareigojo lankytis pas psichiatrą po
smurto atvejo, kurio metu nukentėjo jūsų kūdikis?
Nors Aleksa kalbėjo maloniu balsu, jos žodžiai buvo šiurkštūs ir
moteris susigūžė. Sukėlusi skausmo, Aleksa pasijuto geriau. Štai tau,
kad nutraukei mano susitikimą, kale.
Padėjusi užrašų knygutę ant stalo, Aleksa atsilošė krėsle. Neprošal
iškart pradėti vilkinti šią bylą.
— Matau, kad jūs sutrikusi ir jaučiatės nepatogiai, todėl
neskubėkime. Papasakokite šiek tiek apie save.
Džesikos pečiai atsileido, išgirdus, kad jai nereikės iškart eiti prie
reikalo.
Aleksa pasufleravo.
— Pradėkite nuo vaikystės, kur užaugote ir panašiai.
Dekinga Džesika linktelėjo.
O Dieve, kokie apgailėtini žmonės, mąstė Aleksa, mintimis
nuklysdama nuo pašnekovės. Skaidrumas jos niekada neįkvėpė.
— „. atostogas paprastai leisdavome Blekpule. Atsimenu, kartą
paplūdimyje...
Lėtai šypsenai plintant Džesikos veidu, Aleksa vėl mintimis
atsiribojo. Jėzau, moteriškė mėgavosi prisiminimais. Kartkartėmis
linksėdama ir ragindama pacientę šnekėti, Aleksa susimąstė apie iki
šiol ją ištikusius nusivylimus.
Ruta buvo didžiausias jos patirtas nusivylimas, ypač žinant, kiek
laiko jai skyrė. Ruta nebuvo atsitiktinė kandidatė, kaip Baris, kuris
nors ir neatliko Aleksos užduoties, bent jau buvo naudingas tuo, kad
jo dėka netikėtai susitiko Kimą.
Šeinas
iš
pradžių atrodė vilčių teikiantis kandidatas, bet jo visiškas
nestabilumas pasireiškė įsiveržimu į jos namus. Prisiminusi Aleksa
nusipurtė. Ne dėl to, kad jis būtų išgąsdinęs, bet dėl to, kad iškart
nepastebėjo jo. Šeinas pasitarnavo kaip priminimas, kad palaidų galų
negalima palikti.
Aleksa jau buvo išbraukusi „Hardviko namus“ iš savo gyvenimo. Jos
aukojamas laikas nedavė jokios naudos. Tikėjosi, kad prieglauda
pasiūlys jai nenutrūkstamą srautą subjektų, iš kurių gausos galės
laisvai rinktis, betgi ji pervertino ir jų kokybę, ir kiekybę. Kurį laiką
puoselėjo intriguojančią mintį suvilioti Deividą Hardviką ir tik dėl šito
pakentė nevykėlių namus. Tačiau net ir šis iššūkis Aleksai nusibodo. Ji
pavargo nuo Deivido apsimetinėjimo sunkiai prieinamu.
Neilgai netrukus nusiųs Deividui laišką, paaiškindama, kad dėl
pastarųjų įvykių emocinio poveikio ji nebesijaučia galinti būti
prieglaudai naudinga. Ir pasižymėjo į užrašų knygutę nepamiršti
užblokuoti jų skambučius jai į mobilųjį.
— mečiau universitetą dėl nerimo
.„. ir
panikos atakų...
Daktarės reakcijos vis dar nereikėjo ir ji tik vargiai susilaikė
neatsidususi. Moters veido išraiška rėkte rėkė — esu apgailėtina,
silpna auka. Aleksa jautė, kad šios pacientės atveju vienintelis iššūkis
bus susivaldyti ir neišmesti jos lauk.
Staiga Aleksa suvokė, kodėl ši moteris ją taip dirgina. Kažkas joje
priminė Sarą. Aleksa vėl pasižymėjo užrašų knygutėje. Keletą dienų ji
nebuvo internete tikrinusi nekilnojamojo turto agentų. Neabejojo, kad
bus atsiradę naujų skelbimų dėl nuosavybės Longolene. Aha, skubiai
parduodamas dailutis dviejų miegamųjų sublokuotas namukas,
tiesiog „puikus pirkinys“.
Paprastai užtekdavo vos dviejų laiškų prikelti seserį veiksmui. Jei
nepadėtų, Aleksa žinojo kitokių triukų, priversiančių Sarą pasipustyti
padus. Pasiruošti, dėmesio, startas. Bėk, sese, bėk.
Nors, antra vertus, Sara jau pasidarė gana nuspėjama. Aleksa tęsė
žaidimą vien todėl, kad galėjo, be to, bent toks dalyvavimas sesers
gyvenime jai teikė savotiško
malonumo. Ją linksmino, jog sena kvailė
leidosi taip įbauginama, kad kas keleri metais išrauna savo šeimą iš
gyvenamosios aplinkos ir
kraustosi kitur.
— prasidėjo kelios savaitės po gimdymo...
...
Bla bla bla. Aleksa pagalvojo, ar jai palengvėtų, jei imtų po vieną
pešioti plonus plaukelius sau iš rankos. Turbūt mažiau skaudėtų.
Dieve, išgelbėk mane iš šios kančios. Aleksos nuomone,
pogimdyvinė depresija tampa pačiu madingiausiu pirmąkart
gimdžiusių moterų aksesuaru ir yra diagnozuojama visoms iš eilės.
Nebeliko nerimo dėl kūdikio ar prisitaikymo prie naujų sąlygų
laikotarpio, tik depresija.
— .. jaučiausi bevertė ir norėjau suprasti, kas kelia tokius
jausmus...
Matyt, tavo pačios pasąmonė sakė tau tiesą, pagalvojo Aleksa,
linktelėdama sutrikusiai moteriai.
—
. jaučiau
savo vyrą.
kaltę neigiamų minčių. Jaučiausi tarsi išduodanti
dėl
Jis taip džiaugėsi kūdikiu, todėl negalėjau pasakyti teisybės,
— rydama ašaras moteris papurtė galvą. — Maniau, kraustausi iš
proto...
Viskas kaip vadovėlyje, pagalvojo Aleksa, nors Džesika įkrito į šią

būklę greičiau, nei ji būtų maniusi. Dabar teks uždavinėti nuobodžius

klausimus.
— Arjus buvo aplankiusios mintys apie savižudybę?
Padvejojusi Džesika nusišluostė ašaras ir linktelėjo.
— Ir dėl tojaučiausi kalta. Kadangi ketinau juos palikti.
— Kas tądien atsitiko? — paklausė Aleksa.
Ji norėjo, kad ta bevertė moteris greičiau išeitų. Jei Aleksai tektų
spėti, sakytų, kad vaikas nenustojo rėkti ir
ji per stipriai sugriebė jį už

rankų, ar kažką panašiai banalaus.

— Kurią dieną? — paklausė Džesika.
Klausimas nustebino Aleksą. Ji manė, kad buvo tik vienas smurto
prieš kūdikį protrūkis, kuriuo iškart susidomėjo socialinės tarnybos.
— Pirmą, — atsakė Aleksa, sutelkdama visą dėmesį į moterį. Darėsi
įdomu.
— Tai atsitiko vieną blogiausių mano dienų. Išvakarėse jaučiausi
kaip ant sparnų. Man buvo gera, beveik per gera. Jaučiausi džiugiai
susijaudinusi, pilna energijos. Kitą dieną staiga blykst ir mane
užgriuvo tamsa. Baiminausi visko. Net išsijungiančio arbatinuko
garsas vertė krūpčioti. Pamenu, kaip negalėjau prisiminti, kur laikau
skalbimo miltelius. Buvo tikrai keista. Susivokiau ieškanti jų sodo
pašiūrėje. Džeimiui pradėjus verkti, iš pradžių negalėjau rasti jo
kambario. Tame name mes buvome pragyvenę trejus metus, o aš

negalėjau rasti kambario.

Aleksa padėjo į šalį užrašų knygutę ir palinko priekin.
— Tęskite, — paragino ji savo naująją pacientę, visiškai ja
susidomėjusi.
— Man stovint prie lopšio, jis liovėsi verkti. Aš žiūrėjau į kūdikį
ir
išgirdau balsus, labai tylius, liepiančius jam įgnybti. Iš pradžių
pašiurpau, bet paskui supratau, kad pasijusiu geriau, jei pirštais
suspausiu jam odelę.
Dabar Aleksa atidžiai klausėsi kiekvieno žodžio.
— Taip ir padarėte?
Džesika nuraudo, apsiašarojo ir užsimerkusi linktelėjo.
Aleksai norėjosi ploti katučių. Persidirbusios socialinės tarnybos
atsiuntė jai dovaną. Šiai moteriai buvo nustatyta pogimdyvinė
depresija su visais požymiais. Bet visų svarbiausia, Džesika patyrė
euforiją, sumišimą ir žodinę haliucinaciją. Džesika Ros sirgo
pogimdyvine psichoze, visai kitokiu sutrikimu, darančiu ją labai
įdomiu subjektu.
— O varge, tik
dabar suvokiau, — šiltai pratarė Aleksa, pašokdama
nuo kėdės, — kad nepasiūliau jums kavos. Luktelėkite, kol įjungsiu
kavos aparatą.
Aleksa raminamai nusišypsojo eksperimentiniam subjektui
numeris keturi.
48

Brajentas pastatė automobilį už „Tesco“ parduotuvės Blekhyto

centre.
— Žinai, galjuos ir apgavai, bet aš nesu toks kvailas, kaip atrodau.
— Negali būti, — kandžiai tarstelėjo ji.
— Žinau, kad nebuvai pas odontologą, — pasakė jis, žiūrėdamas
priešais save.
— Aš turiu dantis, — paaiškino Kima, pirštu baksnodama viršutinę
lūpą.
— Aha, esu matęs, kaip nuo skausmo suskysta kiečiausi vyrukai.
Bet ne apie tai kalba. Per trejus metus tu nė karto nesikreipei į

gydytoją darbo metu. Nė karto.

Jai ant liežuvio galo sukosi tai neigiantys argumentai, bet

o
nusprendė verčiau patylėti. Brajentas žinojo, kad ji melavo, ji žinojo,
kad Brajentas tai žino. Kima nenorėjo dar labiau visko komplikuoti.
— Tik norėčiau būti tikras, kad žinai, ką darai, — tarė Brajentas,
vis dar nežiūrėdamas
į ją.
Kima vos neuždėjo delno jam ant rankos ir nepasakė, kad viskas
bus gerai, bet akimirką praleido.
— Eime, mano mažasis rūpestėli, gaudysime šešėlį.
Batų parduotuvė buvo didžiojoje gatvėje, įgrūsta tarp mėsinės ir
Įėjimo
Kimai
į turgų po stogu.
atidarius duris praleisti Brajentą, suskambo varpelis.
Automobilių dalių kvapas Kimai kur kas malonesnis nei batų.
Parduotuvėje atsidavė užsibuvusiomis, neišpirktomis prekėmis,
beviltiškai riogsančiomis sandėlyje.
Ranka pieštos kainų etiketės luposi nuo sienų, kur kabojo
nebemadingi krepšiai. Parduotuvės viduryje buvo išdėliotos rankinės
ir piniginės. Krautuvė akivaizdžiai sirgo asmenybės susidvejinimu.
Arba paprasčiausiai stengėsi išgyventi.
Pro galines duris įėjęs vyrukas atsistojo už prekystalio. Kima
nusprendė bebaigiant penktą dešimtį. Pilki džinsai susiglamžę,
jį

juosmuo suveržtas papilvėje. Juodų marškinėlių pažastys

permirkusios prakaitu. Kimai pasidarė įdomu, ar
jis drabužius keitė
taip pat retai kaip ir prekių asortimentą. Pagal šeimininką buvo
galima spręsti apie parduotuvės populiarumą. Matyt, ji negausiai
lankoma.
Brajentas žengtelėjo į priekį. Kima stovėjo už jo ir atidžiai stebėjo
vyriškį.
— Norėtume pakalbėti apie Leonardą Daną. Jis jūsų vadovaujamo
knygų klubo narys.
Kima pastebėjo paraustant vyriškio kaklą palei juodų marškinėlių
apykaklę.
— Turbūt žinote, kad jis kaltinamas dviejų savo dukterų
tvirkinimu?
Nors Brajentas kalbėjo maloniai, klausimas nuskambėjo
pritrenkiamai tiesmukai. Čarlis Kukas energingai pakratė galvą.
— Apie tai nieko nežinau. Mes tik kartkartėmis susitinkame
pakalbėti apie knygas.
Vyro akys šaudė nuo vieno prie kito. Brajentas supratingai
linktelėjo.
 — Aha, aš pats esu knygų klubo narys. Malonu kartkartėm susieiti
su vaikinais pasišnekėti. — Jam meluojant, Kima neatrodė nustebusi.

į
Brajentas paėjo į priekį ir atsirėmė prekystalį. — Mano ponia galvoja,
kad tai priedanga.
Vyriškio įraudis ėmė skleistis veide.
— Kokia priedanga... prisiekiu... mes knygas skaitome, o paskui...
aptarinėjame. Nieko daugiau... prisiekiu...
— Aha, taigi, o mano ponia mano, kad einame prisiliuobti.
Čarlio veidas akivaizdžiai atsipalaidavo. Jis nusišypsojo. Raudonis
truputį atlėgo.
— Bet suprantate, išaiškėjo, kad dar kažkas dalyvavo Leonardo
Dano veikloje.

Raudonis vėl užklojo veidą nelyginant antklodė. Čarlis ėmė

energingai purtyti galvą:
— Ne, bičiuli... jokiu būdu. Nė vienas mūsų... be šansų. Tas vyrukas
ligonis... tik jau ne su mažomis mergaitėmis... net pykina. Mes tik
šnekame apie knygas. Vien nuo minties...
— Gerai, Čarli, — pertraukė jį Brajentas, iškeldamas plaštaką. —
Kad ir kaip būtų, turėjome paklausti.
— Aha, gerai... taip, supratau.
— Jei ką nors prisiminsite, paskambinkite mums.
Įsižiebus vilčiai, kad jie išeis, Čarlio oda ėmė po truputį atgauti
įprastą spalvą. Skersai prekystalio jam atkišus drebančią ranką,
Brajentas įsidrąsino ją paspausti. Jis nusekė paskui Kimą prie durų,
ir
tačiau netikėtai stabtelėjo atsisuko.
— O, beje. Mūsų klubas praeitą mėnesį skaitė „Ilgiausią kelią“, —
Brajentas įvardijo knygą, kurią buvo minėjusi Steisė.
— Aha, aha, gera knyga.
 Brajentas gūžtelėjo.
— Tik nusivyliau, kad pabaigoje Eimė Bleik numirė. Man ji patiko.
Čarlis smagiai sulinkčiojo.
— Tikrai, baisiai gaila.
Kima papurtė galvą ir žengė prie išėjimo. Jai prasilenkiant su
grupele mokinių, Brajentas išdygo šalia. Kima tyliai žvilgtelėjo jį.
— Žinai, norėjau tave pagirti, bet komplimentas gerklėje užstrigo.
Va čia, — parodė
ji į kaklą.
— Tau patiks, viršininke. Knygų klubas, mano subinė... Kol buvai
pas odontologą, aš pavarčiau tą knygą. Jokios Eimės Bleik ten nėra.
49

— Po velnių, reikėjo pasakyti „ne“, — suvaitojo Dosonas,

atsišliedamas
į
Steisė nusijuokė.
automobilio dureles.

— Aha, pranešk man, kai pasakysi viršininkei „ne“, užsakysiu

restoraną.
— Suprantu, kad tau tai
geriau nei laisvas vakaras.
Kima buvo liepusi jiems stebėti Čarlį Kuką. Pažiūrėti, ko imsis. Po
ankstesnio pokalbio su juo kilo įtarimų, kad ne viskas buvo švaru.
Prieš pusvalandį Kukas grįžo namo į savo vieno miegamojo butą
valdiškame name irnuo to laiko jie laukė.
— Jei nori Žinoti, Kevai, netrukus aš turėsiu su kuo leisti vakarus.
Dosonas atsisuko į ją nustebęs.
— Negali būti. Nori pasakyti, eisi į pasimatymą? Su žmogumi?
— Galbūt.
— Nagi, Steise, klok. Vyras ar moteris?
Kolegos žinojo, kad Steisė biseksuali, tik ji vengė viešintis. Jos
senamadiški tėvai laikėsi tam tikrų pažiūrų. Bet kas, išskyrus
heteroseksualumą, atrodė nepriimtina. Steisės tėvai buvo kilę iš
Afrikos. Oji — ne. Anglija buvo jos vieninteliai namai.
— Moteris, — atsakė Steisė.
Staiga jis suprato. Supratimas peraugo
— Aš žinau, kas ji.
į sardonišką šypseną.

— Nesiusk. Ką padarysi, kad aš jai labiau patinku nei tu.

 Dosonas papurtė galvą.
— Ne, viskas gerai, Steise. Triša puiki mergina.
Steisė dar nebuvo visiškai apsisprendusi dėl naujų santykių, bet
linko pasakyti „taip“.
— Žiūrėk, Kukas pajudėjo.
Steisė suėmė mašinos užvedimo raktą.
— Palauk, — sustabdė ją Kevas. — Regis, jis eina pėsčiomis.
— Šūdas, — susitaikė ji, abiem lipant iš mašinos.
Gatvė ėjo per patį gyvenamųjų namų rajono vidurį, išsišakojusi
skersgatviais ir grioviais. Kai Steisė buvo paauglė, jos draugė gyveno
netoli vietos, kur jiedu dabar stovėjo. Abi mergaitės valandų valandas
leisdavo be tikslo klajodamos gatvelėmis.
Jie stovėjo už ligustrų gyvatvorės. Steisė iškišo galvą pasižvalgyti.
— Jis pasuko link skersgatvio po geležinkelio viaduku.
— Ar galime jį
sekti?
Steisė papurtė galvą.
— Per arti. Jei atsisuktų, išsyk mus pastebėtų.
Vos Kukui dingus iš akių, jiedu puolė per gatvę. Steisė apsidairė.
Tarp jų buvo pernelyg mažas atstumas.
— Kur ta
gatvelė veda? — paklausė Dosonas.
— Saderlendo kelio link. Jei pasuks kairėn, atsidurs prekybos
centro teritorijoje. Dešinėje rikiuojasi eilė sublokuotų namų, o kitoje
pusėje yra laukas
ir
parkas.
Ji vėl žvilgtelėjo. Kukas pasirodė ties griovio pradžia.

— Bėgam, — paragino Steisė. Reikėjo jį pasivyti, kad pamatytų, kur

pasuks.
Jie nuskuodė link skersgatvio. Steisė apsidairė. Jei Kukas pasuko į

kairę arba
į dešinę, vis dar
jį matytų. Ji pasiūlė pereiti keliuką.
 — Jis traukia per lauką. Jei mes per daug atsiliksime, pamesime jį,
o parkas turi tris išėjimus.
— Velnias, — pratarė Dosonas.
Steisė suprato. Jie nepajėgė išlaikyti saugaus atstumo.
jį

Neapšviestame plote jų taikinys netruks pradingti iš

akių.
Kol dar jį matė, abu nuskubėjo per lauką. Pasiviję maždaug per

dvidešimt pėdų, jie sulėtino žingsnį ir prisiderino prie Čarlio Kuko

tempo.
Dosonas ištiesė ranką
ir palietė Steisę.
— Kevai... kas po velnių?..
— Steise, paimk man už rankos.
Ar būtina? Steisė nesuprato, kas jį apsėdo. Visgi už rankos paėmė ir
tvirtai suspaudė pirštus — šie net sutraškėjo. Partnerio garbei turėjo
pasakyti, kad šis net necyptelėjo.
— Kurjis veda? — paklausė Dosonas, kai Kukas pasuko prie pirmo
Išėjimo.
— Prie namų ir mokyklos. Keliuko gale stovi biblioteka, o kitoje
pusėje yra kelios parduotuvės.
Kukas įžengė gatvės žibinto apšviestą plotelį. Jie iškart pakeitė
į

ėjimo tempą. Vaizdas prieš akis gerai matėsi. Priekyje tebuvo vienas
posūkis į dešinę.
Steisė ir Dosonas palaukė tamsoje, kol Kukas nuėjo iki keliuko galo
ir pasuko į dešinę. Paskui juos skiriantį atstumą įveikė bėgte. Šiuokart
Dosonas žvilgtelėjo už kampo.
— Jis perėjo į kitą pusę, — pranešė, laukdamas nurodymų.
Steisė stengėsi prisiminti.
— Ten yra alinė „Vežimas ir arkliai“, manau, elektros prietaisų
parduotuvė ir... palauk...
 — Kas? — sušnypštė Dosonas.
— Senoji mokykla, „Red Hilas“, dabar paversta bendruomenės
centru.
— Jis dingsta iš akių.
Jie paėjo šaligatviu kitapus keliuko. Už penkiasdešimties pėdų
Steisė pamatė senosios mokyklos įėjimą. Kukas buvo vos už dešimties
pėdų. Jis pasuko prie įėjimo.
Steisė sustingo.
— Dabar bentjau žinome.
Dosonas ėjo į priekį.
— Kodėl sustojai?
— Nes žinome, kur jis nuėjo.
Dosonas nutaisė savo nuovokiąją šypseną.
— Aha, bet nežinome, kodėl.
Kolegė
jį pasivijo.
Po minutės jie įsmuko į senosios mokyklos teritoriją. Iškart prie

įėjimo kabojo skelbimų lenta. Ant jos buvo prismaigstyta visokių

spalvų A4 formato lapų, išmargintų įvairaus dydžio raidėmis.
— Atrodo kaip koks sušiktas mokinių stovyklos tvarkaraštis, —
pasakė Dosonas.
Steisė perskaitė kelis skelbimus.
— Boksas. Karatė. Traukinių modeliavimas. Kino klubas. Lengvo
intensyvumo mankšta. O, Kevai, čia tau. Jie rengia bingo vakarus.
— Pažiūrėk, ką jie turi šįvakar, Steise.
Ji žvilgsniu susirado Dosono pirštą, prispaustą prie skelbimo.

Jaunimo klubas.
50

Praėjus pusvalandžiui po skambučio, Kima sustojo priešais Istvudo

parko kalėjimo Šeimos ir draugų centrą. Šešių automobilių sangrūda
netoli Bristolio privertė ją nusukti nuo greitkelio į vaizdingą kelią pro
Malverno kalvas.
Prieš išjungdama automobilio variklį, Kima šiek tiek nuleido
vairuotojo pusėje langą, kad Barnis turėtų kuo kvėpuoti. Regis, šuo
žinojo, kad jam teks pasilikti mašinoje, tad dukart apsisukęs, įsitaisė
ant užpakalinės sėdynės.
Pastate, kuriame anksčiau veikė paauglių bei jaunų teisėsaugos
pažeidėjų sulaikymo centras, dabar buvo įsikūręs griežtojo režimo
moterų kalėjimas, turintis apie 360 kalinių. Kad ir kaip buvo stengtasi
priderinti pastatą prie aplinkos, spygliuota viela išdavė, jog tai vieta,
kurios vertėtų vengti.
Kimos nuomone, kalėjimas neturi atrodyti gražiai. Aplinkai
jaukumo suteikiančioms gėlėms bei krūmynams čia ne vieta.
Kalėjimas turi būti aukštomis, tvirtomis tvoromis, manė ji.
Kalėjime
apgyvendinami žmonės, padarę nusikaltimus, todėl tokia vieta turi
atgrasyti kitus nuo noro laužyti įstatymus. Bandymas pagražinti
kalėjimą, kad jis panėšėtų į bendruomenės namus, yra klaidinanti
reklama.
Ji prisiminė matytą laidą apie Ros Kempo kalėjimą Pietų

Amerikoje, prigrūstą pačių baisiausių nusikaltėlių. Valdžia kas savaitę

siuntė kaliniams maisto ir griežtai saugojo, kad niekas iš ten
nepabėgtų. Atsieina kur kas pigiau nei Anglijoje, tačiau Kima įtarė,
kad tokia tvarka „civilizuotame“ krašte neįmanoma.
Laimei, sulaikymo izoliatorių-kalėjimų tvarka nereikalavo
specialaus leidimo lankyti ir vieno skambučio gubernatoriui pakako,
kad būtų atšauktas reikalavimas įspėti apie apsilankymą prieš
dvidešimt keturias valandas. Prie vartų parodžiusi savo pažymėjimą ir
patikinusi sargus, kad nieko, išskyrus smulkias monetas, neturi, Kima
buvo paviršutiniškai apieškota. Ji pareigingai stovėjo, kol aplink
šniukštinėjo tingus tarnybinis šuo. Neradus kontrabandos, detektyvė
buvo įleista į lankytojų kambarį.
Pirmiausia ją nustebino ūužesys kambaryje. Nors žmonės
grupelėmis kalbėjosi prislopintais balsais, ją pritrenkė bendras
gyvumo įspūdis. Tai kalėjimas, ir visgi jame tvyrojo turgaus dienos
bažnytkaimyje atmosfera.
Atrodė, kad visi stengėsi apsimesti linksmais vardan ko nors kito.
Įnamiai gyvai čiauškėjo apie savo buitį, nes nenorėjo, kad giminės ir
draugai išgyventų dėl jų padėties; lankytojai elgėsi taip, tarsi iškylautų
ant upės kranto, tarsi niekur kitur jie ir nesvajojo vykti šeštadienio
rytą. Kima pagalvojo, kiek popierinių nosinaičių vėliau bus aplaistyta
ašaromis abipus sienos.
Ji pastebėjo Rutą, sėdinčią kambario kairėje. Kima sunkiai ją
bepažino. Paskubomis įvertinusi, pastebėjo, kad Rutai priaugus
svorio, išsilygino išsekimo raukšlės veide, anksčiau vagojusios moters
veidą. Šviežiai išplauti plaukai, nors ir ne itin gražiai sušukuoti, krito
bangelėmis žemiau pečių. Kalėjimas Rutai buvo išėjęs į naudą. Atrodė
iš
taip, lyg ką tik būtų grįžusi atostogų.
— Detektyve inspektore, — pašaukė Ruta, ištiesdama ranką.
 Kima nutaisė veide šypseną, jai tarsi ir nederančią, tačiau šįkart
norėjo kalinei pasirodyti maloni.
— Šiandien nėra kitų lankytojų?
Ruta papurtė galvą.
— Mama su tėte vakar buvo atėję, — pasakė taip, tarsi niekas kitas
negalėtų jos lankyti.
— Kaipjjie laikosi?
Ruta trūktelėjo pečiais.
— Jiems sunkiau negu man. — Ji apsidairė. — Suprantu, kodėl
kitos moterys savo namiškių prašo jų nelankyti. Mano mamos veidas
viską paaiškino. Kalėjime sėdi kitų žmonių vaikai. Lankymas yra
sunkiausia savaitės dalis.
— Dauguma atrodo patenkinti.
— Taip tik atrodo. Artimiesiems matant stengiesi neliūdėti, bet
paskui skauda nežmoniškai, kai pagalvoji, kad dėl tavo kaltės žmonės,
kuriuos labiausiai myli, savaitgalius turi leisti tokioje vietoje.
— Ar norite kavos?
Ruta linktelėjo.
— Su pienu irdviem gabalėliais cukraus, prašyčiau.
Kima pakilo nuo stalo, stebėdamasi lengvu nerealumo jausmu.
Pokalbis vyko mandagiai ir maloniai, nors Kima buvo Rutą areštavusi
pareigūnė. Turėtų jaustis bent kruopelė priešiškumo, tačiau Kima jo
nejuto. Apskritai Ruta rodė vien tik prielankumą.
Laukdama kavos prie aparato, Kima pajuto, kad kažkas ją stebi.
Atsisukusi pamatė į ją spoksančią aptukusią moterį, kurios kūnu
laipiojo trys maži vaikai. Ji nepažino moters, tačiau žinojo, kad kai
kurie užkietėję nusikaltėliai policininką iš tolo atpažindavo.
Kima
grįžo ir padėjo gėrimus ant staliuko.
 — Na, tai kaipjūs laikotės?
Ruta gūžtelėjo.
— Gerai. Prie kalėjimo gyvenimo netrunki priprasti. Viskas
nurodoma: kada keltis, kada eiti pasivaikščioti, praustis, valgyti ar
miegoti. Čia mažai kas keičiasi. Pripranti prie personalo, kitų įnamių
bei tau paskirto kambario kampo. Nėra dėl ko rūpintis ar priiminėti
sprendimų.
Kima pastarajame sakinyje išgirdo palengvėjimo gaidą.
Ruta apsižvalgė.
— Galėtų būti ir blogiau. Įstojau į rytinio vaikščiojimo klubą.
Užsirašiau į keletą kursų. Kartais rengiamos bendruomenės
vakaronės.
— Atrodo, visai gerai prisitaikėte, — padarė išvadą Kima,
įtardama, kad mato „turistinę“ kalėjimo versiją.
Nepaisant Rutos papasakotos dienotvarkės ir su vaikais gražiai
bežaidžiančios moters, šis kalėjimas buvo ketvirtas pagal savižudybių
skaičių šalyje.
Ruta nusišypsojo.
— Atrodo, aš čia liksiu ilgam. Ne kažin kokį pasirinkimą turiu. Ir
jei kartais dėl to atvažiavote, tai aš tvirtinu, kad teisme prisipažinsiu
kalta. Kad ir kokią bausmę skirtų, aš nevengsiu atsakomybės. — Ji
tarsi kalbėjo apie praloštą šachmatų partiją, o ne apie savo gyvenimą.
Tyliai nusijuokusi, pridūrė: — Regis, žado netekote.
Tai buvo ne ta moteris, kurią Kima areštavo. Prieš ją sėdinti
moteris atrodė rami, susitaikiusi su likimu, beveik patenkinta.
— Bet bausmę skirs teismas, — Kima tikėjo teisingumu.
Ruta papurtė galvą.
 — Teismo posėdžio nebus. Negaliu leisti, kad mano šeima ir jo
motina tai išgyventų. Nežiūrėkite tokia priblokšta. Aš nesu psichikos
ligonė. Aš nužudžiau ir esu pasirengusi atsakyti už pasekmes. Kai
atimi kitam gyvybę, negali tikėtis likti nenubausta. Privalau sumokėti
skolą visuomenei ir pradėti gyvenimą iš naujo.
Kima seniai norėjo sutikti žmogų, šia tema mąstantį panašiai kaip
ir ji, tik nesitikėjo, kad tai bus jos areštuotas žmogus, ir jau tikrai
nesitikėjo pasijusti šiek tiek nejaukiai. Ši jauna moteris priėmė
bausmę kiek per lengvai, ir Kima įtarė, kad čia ne vien Rutos kaltė.
— Tikiuosi, atsakiau į jūsų klausimus, — Ruta jau ketino atsistoti.
— Prašau sėstis. Aš ne dėl to čia atvykau, — pasakė Kima,
purtydama galvą.
Išorinės ramybės šydas trumpam nuslinko nuo Rutos veido ir
kaktoje susimetė nerimo raukšlė.
— Norėčiau pakalbėti apie daktarę Torn.
Ruta prisimerkė.
— Atleiskite, nesuprantu.
Kima suvokė, kad privalo būti itin atsargi.
— Man labai reikėtų, kad trumpai papasakotumėte apie savo
seansus su daktare.
— Kam jums to reikia?
Detektyvė pastebėjo, kad dabar Rutos balsas pasidarė atšiaurus.
— Karūnos prokuroro tarnybai praverstų, norint geriau jus
suprasti.
Neatrodė, kad Rutą tai įtikino. Ji susidėjo rankas priešais save.
— Na, mes šnekėjomės, kaip ir priklauso. Seansų metu daug ką
aptarėme.
 — Gal galėtumėte papasakoti apie paskutinį seansą. Mums būtų
labai naudinga.
— Mes šiek tiek pakalbėjome, o tada ji man surengė simbolinę
vizualizaciją.
Rutai buvo nejauku ir Kima jautė, kad moteris nori baigti šį
pokalbį. Ne dabar, ji maldavo nebyliai. Bet Kima privalėjo sužinoti, ką
ta prakeikta simbolinė vizualizacija reiškia. Nuojauta sakė, kad nieko
gero. Kima suprato: norint sužinoti, nelaikas būti subtiliai.
— Ruta, ar to paskutinio seanso metu buvo pasakyta kas nors, kas
galėjo jus paskatinti padaryti tai, ką padarėte?
— Viską dariau viena pati. Paėmiau peilį. Palaukiau jo, pasekiau ir
nudūriau.
Kima matė, kaip priešais ją sėdinti moteris ima jaudintis. Veido

raumenys įsitempė, kaklą išmušė raudonis.

— Bet, kaip manote... ar negali taip būti, kad daktarė Torn jumis
manipuliavo? Pasinaudojo? Tai yra privertė įsivaizduoti, kad žudote
Aleną Harisą peiliu to simbolinio pratimo metu? Ar įmanoma, kad
daktarė tyčia?..
— Jūs juokaujate? Kaip daktarė galėjo numatyti, kad panaudosiu
jos pastangas man padėti...
Rutos žodžiai ištirpo nepabaigus sakinio, kai ji suprato patvirtinusi
Kimos mintį, išsakytą tik kaip galimybę. Nusikaltimas buvo
vizualizavimo seanso veidrodinis atspindys.
— Ruta, kalbėkite su manimi, prašau.
Moteris ryžtingai papurtė galvą.
— Detektyve inspektore, aš nė žodžio nepasakysiu prieš daktarę
Torn. yra profesionali, sumani, intuityvi psichiatrė, padėjusi man
Ji

blogiausiu gyvenimo tarpsniu. Nežinau, ką įtariate ją padarius, bet aš

tvirtai pareiškiu, kad daktarė yra mano gelbėtoja. Manau, turėtumėte
eiti ir neskleisti šlykščių kaltinimų.
— Ruta...
— Prašau, išeikite ir niekada nebegrįžkite.
Perliejusi Kimą piktu žvilgsniu, Ruta atsistojo ir nuėjo šalin.
Kima tyliai susikeikė. Prakeikta moteriškė taip įsijautė į saviplaką,

kad net nesvarstė galimybės, jog už jos įvykdytą nusikaltimą dar

kažkas galėtų būti atsakingas. Paprasčiausiai atsidavė kaltei ir
nenorėjo, kad kas nors ją blaškytų.
Kima grįžo prie automobilio įsitikinusi tuo, ką anksčiau tik įtarė,
— Aleksa privertė Rutą nusikalsti. Tik nenutuokė, kam daktarei to
reikėjo.
Ar tik daktarė nežaidžia kokio nors nesveiko žaidimo, rodydama
savo galią, norėdama pamatyti, kiek gali spausti žmones? Tačiau Kima
nemanė, kad tai atsakymas. Ji prisiminė, kaip pirmojo jųdviejų
susitikimo metu iškart po Aleno nužudymo daktarė paklausė, ar
galinti aplankyti Rutą. Ar tuomet ji
tik norėjo paslėpti pėdsakus, ar ko
nors daugiau? Ar jos tikslas buvo manipuliuoti Ruta ir, sužinojus, ką ši
padarė, jausti pasitenkinimą savo sėkme? Kima taip nemanė. Daktarė
norėjo ištardyti Rutą po jos įvykdyto nurodymo.
Ne, tai nebuvo paprasčiausias proto krušimas. Aleksa norėjo kažką
sužinoti, ir Kima pasiryžo tiksliai išknisti, ką. Dėl to teks keliauti
daktarės praeitį.
į
Kima negalėjo nepripažinti, kokią galią dabar Aleksa laikė savo
rankose prieš ją. Tai, kad daktarė sužinojo apie Kimos praeities
siaubus, darė jų kovą nelygią. Aleksa galėjo ištyrinėti kiekvieną jos
praeities detalę ir neprarasti sveiko proto. O Kimai tai buvo
nepasiekiama.
 Daktarė galėjo pasinaudoti bet kokia smulkmena, siekdama įvilioti
Kimąį tamsą, o ši net nežinojo, kaip su tuo kovoti. Tad privalėjo

geriau suprasti, su kuojai teks susidurti.

Kima
įtarė, kad šiuo metu yra tik vienas žmogus, padėsiantis jai
susigaudyti.
51

„Bardslio namai“, esantys keturios mylios nuo Česterio miestelio

centro, buvo psichiškai nesveikų nusikaltėlių prieglauda. Įkurta
devyniolikto amžiaus pradžioje, prieglauda nerengė ekskursijų
turtingiesiems po nesveikos psichikos užkaborius, kaip daro Londono
Bedlamas. „Bardslio namų“ pacientai buvo laikomi saugiai užrakinti
nuo smalsių akių. Išorė niekaip neatspindėjo viduje esančios
beprotystės.
Pusės mylios žvyrkelis, pravingiavęs pro vešlias, kalvotas pievas bei
septynių šimtų akrų elnių parką, baigėsi ties įspūdingu pastatu,
išlaikiusiu septyniolikto šimtmečio išvaizdą.
Prisiartinusi prie namo, Aleksa nusprendė, kad yra ir blogesnių
vietų eiti iš proto.
Administracijos patalpa nebuvo panaši į įprastos ligoninės
priimamąjį. Jaukiame kambaryje stovėjo patogūs foteliai su
ranktūriais, vienas kitas žemas staliukas. Ant sienų kabojo vietinio
kraštovaizdžio akvarelių, iš garsiakalbio virš stebėjimo kameros liejosi
tylūs fleitos garsai.
Aleksai laikant pirštą ant skambučio, durys atsidarė ir vidun įėjo
aptukusi moteris, bebaigianti šeštą dešimtį. Atrodė čia dirbanti jau
seniai. Ji dėvėjo juodas pigaus poliesterio kelnes, baltus marškinėlius,
ryšėjo paprastą baltą prijuostę. Nagai buvo nulakuoti skirtingomis
spalvomis, riešą ir kaklą puošė ryškiai geltona bižuterija. Trumpi
plaukai skaisčiai violetiniai. Prie krūtinės prisegtoje paprastoje
kortelėje Aleksa perskaitė „Helena“. Nei pareigų, nei titulo, tiesiog
Helena.
Aleksa ištiesė ranką.
— Sveiki, aš...
— Daktarė Torn, — Helena užbaigė sakinį atvirai, plačiai
šypsodamasi. Moteris aiškiai buvo lengvai prieinama ir
patikli. Tokias
Aleksa mėgo.
— Daktaras Praisas įspėjo, kad atvažiuosite. Jis prašė mūsų padėti
jums visais įmanomais klausimais.
Žinoma, jis prašė, pagalvojo Aleksa. Daktaras Natanielis Praisas
buvo ligoninės registratorius. Jų „draugystė“ tęsėsi nuo tų laikų, kai
dar mokydamas: medicinos mokykloje Aleksa iškniso apie jo
homoseksualius ryšius su vienu mokytoju. Anuomet jo paslaptis
Aleksai nebuvo itin naudinga, be to, ji nelinko į lengvabūdes
piktadarystes. Ji visada ieškojo naudos ar, blogiausiu atveju,
pasilinksminti. Tuo laiku daktaro paslaptis nebūtų turėjusi reikiamo
poveikio ir būtų greitai, daugiausia po poros savaičių, paskendusi
paviršutiniškų universiteto gandų baloje. Bet dabar ši paslaptis buvo
daug reikšmingesnė, ypač Praiso žmonai ir trims dukroms.
Laimei, Aleksai neteko grasinti. Tik vos vos užsiminti telefonu. Jam
užteko
to,
kad ji žino, ir jei daktaras Praisas turėjo bent kiek nuojautos
— jis jos turėjo, — numanė, kad Aleksa tuo žinojimu būtinai
O

pasinaudos. Greičiausiai jis vis dar tuo užsiima. Aleksa mintyse

pasižymėjo išsiaiškinti. Niekada neprošal apsidrausti.
— Jūs labai maloni, Helena, — tarė Aleksa, šypsodamasi ir tvirtai
spausdama jai ranką.
Storos, šlykščios žmogystos visuomet džiaugiasi, kai gražūs
žmonės atkreipia į juos dėmesį.
 Trumpu koridoriumi Helena nusivedė ją į mažą tvarkingą
kabinetą.
— Prašau sėstis.
Aleksa atsisėdo. Erdvė buvo maža ir funkcionali, su nedideliu langu
Į gražiai išpuoštą fontaną rytinėje teritorijos pusėje. Delfino snukis

buvo išdžiūvęs tarsi jis penkiasdešimt metų nebūtų švirkštęs vandens.

— Aš jau dvidešimt dvejus metus dirbu čia rūpybos direktore.
Atsakysiu
į bet kokį jūsų klausimą.
Aleksa atsiloše kėdėje.
— Nežinau, kiek daktaras Praisas jums papasakojo.
— Tik kad jūs domitės panašiu atveju ir kad bet kokia mūsų
pagalba jums bus naudinga.
Aleksa apgailestaudama linktelėjo.
— Suprantate, aš negaliu atskleisti detalių, bet jei papasakotumėte
apie Patriciją Stoun ir
leistumėte trumpam su ja susitikti, būčiau be
galo dėkinga. Tai man padėtų veiksmingiau gydyti savo pacientę.
Helena atrodė laiminga, galėdama pagelbėti.
— Gerai, aš jums pasakosiu, ir
jei jums kils kokių nors klausimų,
ir
prašau nesivaržyti mane pertraukti.
Aleksa išsiėmė užrašų knygutę. Helena nugėrė gurkšnį iš dietinės
kolos skardinės. Juokinga, turint galvoje, kokia moteris nutukusi.
— Manau, kad žinote pagrindinius faktus iš ankstesnio Petės
gyvenimo. Ją čia atsiuntė tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt
septintais, iškart to tragedijos. Dar anksčiau jai buvo diagnozuota
šizofrenija, tačiau liga buvo sėkmingai slopinama vaistais, o per
panašių įstaigų uždarymo vajų Petė apskritai buvo paleista iš
gydyklos. Atvykus pas mus, Petei nustatyta daugelis šizofrenijos
požymių. Pacientę kamavo įvairios manijos, haliucinacijos, jos kalba
buvo sutrikusi, o elgesys — katatoninis. Ji buvo visiškai asociali ir taip
gyveno daugiau nei pusę metų. Bet kokios žinomos organinės kilmės
priežastys buvo atmestos.
— Ar galite smulkiau papasakoti apie manijas ir haliucinacijas? —
paprašė Aleksa. Jai atsibodo klausytis pirmo kurso paskaitos.
— Na, iš
pradžių ji girdėjo galvoje besiginčijančius balsus, visiškai
nepriklausomus nuo jos asmenybės. Petė buvo tarsi jų teisėja ar
taikytoja, kaip jums labiau patinka. Balsai norėdavo, kad ji palaikytų
kurio nors vieno pusę. Ją taip pat kamavo maniakinis suvokimas.
Kartą, dar iki man imantis pareigų, per priešpiečius vienas pacientas
jos link pastūmė vandens ąsotį, o Petė tai suvokė kaip bandymą ją
nužudyti ir ėmė gintis vieninteliu jai suprantamu būdu —
nusišlapindama ant valgyklos grindų. Neilgai trukus po to, kai
įsidarbinau čia, pacientę ėmė kamuoti langų fobija. Ji baiminosi, kad
pro atidarytą langą ištekės iš galvos mintys.
— Ar yra buvę smurto atvejų?
Helena liūdnai linktelėjo. Buvo akivaizdu, kad ši moteris
nepaprastai mėgsta Patriciją Stoun. Kaip neprofesionalu leisti sau
jausti simpatiją pacientui, mąstė Aleksa.
— Deja, taip. Iš prigimties Petė nėra agresyvi, bet kartais sunku ją
suvaldyti.
— Gal papasakotumėte apie tuos atvejus.
Helena atsivertė bylą, kad ko nors nesupainiotų.
— Devyniasdešimt antraisiais ji užpuolė pacientę, teigdama, esą
pagyvenusi moteriškė implantuoja mintis į Petės smegenis ir
ji turinti
tai sustabdyti. Devyniasdešimt septintų metų birželį ji užpuolė kitą
pacientą, reikalaudama, kad tas nustotų valdyti jos pojūčius. Po poros
mėnesių tą patį pacientą apkaltino, neva šis garsiai skaito jos mintis.
Prieš šešerius metus Petė užsipuolė lankytoją, teigdama, kad jis,
užvaldęs jos mintis, liepė iki kraujo nusidraskyti kelį. O visai neseniai
Stoun ant grindų pargriovė jauną slaugę už tai, kad ši esą siunčia jai
smegenis impulsus.
į
Aleksa susidomėjo. Petės Stoun elgesys atitiko beveik visus
pagrindinius šizofrenijos požymius. Būtų pakakę ir bet kurio vieno iš
jų.
Helena užvertė bylą.
— Prašau suprasti teisingai. Tokių atvejų nepasitaikydavo daug ir
dažnai. O šiaip Petė yra pavyzdinė pacientė, sukalbama, ganėtinai
maloni. Dėl pavienių smurto atvejų mes peržiūrėjome jai skirtus
vaistus. Anksčiau pacientei buvo išrašytas chlorpromazinas, o dabar ji
vartoja klozapiną.
Klozapinas dažnai yra duodamas sunkiai gydomiems šizofrenija
sergantiems pacientams. Šis vaistas kelia mažiau šalutinių poveikių.
— Ar pacientės elgesys bei smurto protrūkiai kaip nors siejasi su
jos artimųjų apsilankymais?
— Per visus tuos metus Petės niekas neaplankė.
Aleksa apsimetė nustebusi:
— O, aš maniau, kad dukra...
— Deja, ne. Dukra skambina kas mėnesį nuo tada, kai jai suėjo
aštuoniolika, bet niekada nėra savo motinos aplankiusi.
— Petei turbūt labai sunku.
Helena skėstelėjo rankomis.
— Mums nedera kištis į santykius su šeima. Tik stengiamės kuo
galėdami padėti mūsų globojamiems pacientams.
— Ar yra vilčių, kad Petė kada nors bus paleista
Helena susimąstė.
į laisvę?
 — Sunkus klausimas, daktare Torn. Būna tarpų, kai Petė atrodo
labai stabili ir nėra sunku įsivaizduoti ją gyvenant normalų gyvenimą
už prieglaudos ribų, bet jos periodiški smurto proveržiai tokią
galimybę panaikina. Atminkite, kad panašiose įstaigose ji praleido
daugiau nei ketvirtį amžiaus. Mes nesame greitojo maisto tipo įstaiga.
Mūsų tikslas nėra greita apyvarta. Mes rūpinamės pacientais ir
suprantame, kad daugelis jų pasiliks čia labai ilgam, o kai kurie net
visam gyvenimui.
Aleksa linktelėjo, nuoširdžiai manydama, kad jei ši moteris nėra
atsakinga už viešuosius prieglaudos ryšius, tikrai turėtų tokia tapti.
— Tačiau jūsų gydykla yra brangi, nepanaši į mano kada nors
lankytas.
— Mes turime privačių klientų, susimokančių už savo gyvenimą
čia. Už kitus moka socialinės apsaugos sistema.
Žinoma, moka, pagalvojo Aleksa, ypač už tuos, kuriuos pati sistema
ir apvylė, paskatindama smurtauti bei žudyti.
— Ačiū, Helena. Jūs labai man padėjote. Akivaizdu, esate
neatskiriama čia siūlomos globos kokybės dalis.
Helena jautėsi deramai pamaloninta.
— Kiek suprantu, jūs norėtumėte susitikti su Pete?
Jai pavyko lengviau, nei tikėjosi.
— Jeigu galima.
— Aš įspėjau daktarą Praisą, kad neversiu Petės su jumis susitikti.
Kaip jau anksčiau minėjau, Petės niekas nelankė, ir jei ji nesijaus
pasirengusi susitikti, tuomet niekuo negalėsiu padėti.
Aleksa dėkingai linktelėjo. Po visu tuo niekalu moteriškė pasirodė
turinti stuburą.
— Ir aš visąlaik būsiu su jumis. Ar aišku?
 Aleksa linktelėjo. Jai moteris ėmė vis mažiau patikti.
Helena atsistojo ir mostelėjo Aleksai sekti. Jos vėl grįžo
koridorių,
į

kur skambėjo fleitos garsai. Bauginamai nesigirdėjo jokio kito garso.

Helena raktų nesinešiojo. Kiekvienas duris ji atidarydavo kodu,
mikliai įprastu judesiu surinkdama skaičių derinį.
Prie sunkių ąžuolinių durų moteris sustojo.
— Nenorėčiau, kad eitumėte į bendrąją salę. Mūsų pacientams
labai svarbi, kasdienė rutina. Visi žino, jog dabar ne lankymo laikas, ir
nenoriu, kad jie jaudintųsi.
Aleksa buvo nuvesta į erdvų kambarį, kuriame, regis, nesilankė nei
darbuotojai, nei gyventojai.
— Prašau sėstis. O aš eisiu pašnekėti su Pete.
Aleksa padėkojo, bet sėstis neskubėjo. Ji vaikščiojo po kambarį, kur
prie dviejų sienų buvo įrengtos lentynos, nuo lubų iki grindų pilnos
knygų. Trečioji siena buvo nukabinėta paveikslais, kuriuose Aleksa
atpažino Geinsborą, Van Daiką, serą Piterį Lelį.
Ji rūpestingai rinkosi vietą. Atsisėdo veidu į langą, tikėdamasi, kad

Petė įsitaisys priešais ir jos neblaškys jokie vaizdai už lango.

Nepaisant Helenos žodžių, Aleksa buvo tikra, kad Petė sutiks su ja
pasimatyti. Jos kelionė čia jau buvo verta sugaišto laiko. Aleksą žavėjo
tai, kad Kima niekada nelankė motinos, nors kas mėnesį skambino.
Aleksa nežinojo, ką dar galės išgauti iš Petės, bet jai knietėjo
pamatyti moterį, paleidusią pasaulį Kimą ir suformavusią kiekvieną
į

detektyvės asmenybės kompleksą. Tai, kad susitiks su Kimos šeimos

nare, jiedvi dar labiau suartins. Aleksa įtarė, kad nė vienas žmogus
Kimos gyvenime nėra sutikęs vienintelės gyvos jos šeimos atstovės,
todėl jautė, kad tai sustiprins jųdviejų ryšį.
 Atsidarius durims, Aleksa negalėjo nuslėpti nuostabos, pamačiusi,
kaip atrodo Petė Stoun. Moteris buvo liekna, bet ne silpna. Jos plaukai
visiškai Žili 17 trumpai nukirpti. Vilkėjo plačius džinsus ir gėlėtą
megztuką. Kojas buvo įsispyrusi į blyškiai žydrus nevarstomus
žemakulnius. Ją atvedė tiesiai iš sodo, kur atitraukta nuo darbų ji
paliko skrybėlę nuo saulės ir
gėlių krepšį.
Moteriai lėtai ir nerangiai prieinant, Aleksa nusišypsojo.
— Sveika, Pete, kaip laikotės?
Petė leidosi paimama už rankos pasisveikinti. Plaštaka šilta, bet
glebi. Ši liauna penkiasdešimt aštuonerių metų moteris iš pažiūros
atrodė vyresnė ir visiškai nepanaši į smurtautoją, bet Aleksa žinojo,
kad išvaizda gali būti apgaulinga.
Ji atsisėdo ir įsmeigė
į
atvykėlę trikdantį žvilgsnį. Aleksa pažvelgė į
nenatūraliai tamsias moters akių raineles, kurias paveldėjo jos dukra.
Staiga, net nemirktelėjusi, nepajudinusi nė menkiausio raumens, Petė
pliaukštelėjo sau per šlaunį.
Aleksa į šį judesį nekreipė dėmesio.
— Taigi, Pete, ar jūs neprieštaraujate, jei mudvi truputį
pašnekėsime?
Petė tarsi klausėsi, bet ne jos. Po šešių ar septynių sekundžių ji

linktelėjo.
— Norėčiau pakalbėti apie jūsų dukrą, Kimberlę, jei galima.
— Jūs pažįstat Kimą? — ir vėl pliaukšt per šlaunį.
Vogčiomis Aleksa pažvelgė į Heleną, sėdinčią nuošalyje ir
skaitančią žurnalą. toli, kad nesikištų, bet pakankamai arti, kad
Gana

girdėtų kiekvieną pasakytą žodį. Ir kad matytų Petės reakciją. Aleksai

teks pasistengti atsargiai formuluoti klausimus.
 į moters akis, kur su siaubu pamatė
Aleksa linktelėjo ir pažvelgė

trumpą akimirką šmestelėjusį priešiškumą, kuris, jai sumirksėjus,

dingo.
— Aš susipažinau su Kima neseniai. Jūs, regis, seniai jos nematėte?
Petė susiraukusi pažvelgė
į kairę.
— Atsiprašau, Pete. Jūs seniai nematėte Kimos?
Skruostu nuriedėjo vienintelė ašara, o rankos ėmė judėti tarsi
mezgant.
— Kima saugi?
Aleksa linktelėjo, nors Petės žvilgsnis buvo nudurtas kažkur jai virš
galvos.
— Kima skambina, aš saugi.
Aleksa vėl linktelėjo. Kartais beprasmiška stengtis suprasti padriką
šizofreniko kalbą. Ji pastebėjo, kad Helena nepervertė nė vieno
rankose laikomo žurnalo puslapio.
— Ar galite ką nors papasakoti apie Kimos vaikystę? — spaudė
Aleksa. Ji nemanė sužinosianti ką nors naudinga.
Rankos ėmė megzti greičiau.
— Mikis saugus, Kima saugi. Velnias ateina, velnias paima.
Petė staiga nutilo ir, pasukusi galvą į šoną, ėmė klausytis, nors
kambaryje buvo visiškai tylu. O Dieve, moteriške, baik nesąmones,
pagalvojo Aleksa.
Petė ėmė purtyti galvą.
— Ne, Kimos drauge, Kima saugi.
Moteris nutilo pasiklausyti atsakymo, nuskambėjusio tik jos pačios
galvoje. Nustojusi megzti, ji vėl pliaukštelėjo sau per šlaunį ir ėmė dar
greičiau megzti.
 — Ne, Kimos drauge. Draugė Kima. Kima saugi? — ji įbedė į Aleksą
žvilgsnį, skvarbų tarsi rentgeno spinduliai. — Ar saugi?
Rodės, kad juodas, klaidžiojantis žvilgsnis skverbiasi tiesiai į sielą.
Aleksa linktelėjo.
Staiga kaip stirna Petė liuoktelėjo ant jos. Aleksa užtruko sekundę,
kol susigaudė, kas vyksta. Petė nagais, sukištais į Aleksos plaukus,
gremžė jai odą. Ji instinktyviai pakėlė rankas, norėdama nustumti
beprotę. Neryškiai matė Heleną, šaukiančią Petei ramintis.
Petė ir toliau nagais akėjo Aleksai galvą. Jai iš gerklės veržėsi
gomurinis urzgimas. Iš burnos tryško seilės. Aleksa vos nesusivėmė,
seilių lašeliams užtiškus jai ant lūpų. Ji nuleido galvą, norėdama
apsaugoti veidą, bet jau ėmė jausti, kaip peršti smilkiniai ir skruostai.
Aleksa vėl pabandė ją nustumti, bet lieknoji moteris tvirtai laikėsi.
Aleksa matė, kaip Helena rankomis iš nugaros apkabina Petės
liemenį, mėgindama ją atitraukti. Petė dešine ranka gniaužė Aleksos
plaukų sruogą. Helenai atitraukus Petę, Aleksa suriko iš skausmo,
jausdama, kaip raunami jos plaukai. Kita ranka pamišėlė stengėsi
sugriebti daugiau plaukų.
— Čiupkite jos kitą ranką, o aš trauksiu, — suvadovavo Helena.
Aleksa sugraibė Petės kairę ranką, stipriai spaudžiančią jos plaukų

sruogą. Petei patraukus, Aleksa apsiašarojo. Ji vieną po kito atlenkė

moters pirštus.
— Traukite! — šūktelėjo ji Helenai.
Net Helenos traukiama, Petė vis dar mosavo rankomis, norėdama
pasiekti Aleksą.
Aleksa stebėjo iš kambario išvelkamą Petę. Ši paklaikusiu žvilgsniu
spoksojo į atvykėlę. Lieknoji sodininkė išnyko, jos vietą užėmė
besispjaudantis, laukinis žvėris.
 — Laukite čia, aš pakviesiu jūsų apžiūrėti, — paliepė Helena,
stumdama
pro duris Petę.
Užsidarius durims, Aleksa susiglostė plaukus ir patraukė prie
išėjimo. Ji neketino ilgiau čia pasilikti. Užteks. Ji nė artyn daugiau

neprisileis nė vieno pamišėlio psichopato.

Atsisėdusi į savo automobilį, Aleksa apžiūrėjo sužalojimus. Vienas
dryžis ėjo nuo smilkinio žemyn link smakro. Plona linija paraudusi,
bet nekraujavo. Visas veidas buvo išmargintas Petės nagų įdrėskimais.
Vis dėlto labiausiai nukentėjo plaukai ir
galvos oda. Ji degte degė.
Apsilankiusi beprotnamyje ji gavo daugiau, nei prašė, ir dabar
mąstė, ar išvis buvo verta čia važiuoti. Kažkas dėl Petės kėlė nerimą
Aleksai. Ji išsiėmė užrašų knygutę.
Nors ir vartojo vaistus, Petės judėjimo sutrikimas buvo labai
išreikštas. Su tokiu Šnaiderio šizofrenijos pirminių požymių rinkiniu,
kokį turėjo Petė, Aleksai dar neteko susidurti. Ją ypač domino
periodiniai smurto proveržiai, pasireiškiantys itin reguliariai, bei
nerišli, regimai nesąmoninga kalba.
Aleksa pirštais barbeno į vairą. „Žinoma“, pasakė ji sau, dėlionės
dalims sukritus į savo vietas. Aleksa negalėjo susilaikyti nesišypsojusi,
galvodama apie tą klastingą, suktą senę.
Nepaisant sužeidimų, Aleksą linksmino ironiška mintis, kad
įžvalgiausias jos kada nors sutiktas žmogus pasirodė besąs
paranojinis šizofrenikas.
Atbulomis išvažiuodama iš stovėjimo aikštelės, Aleksa nusprendė,
kad atvykti čia visgi buvo verta.
52

Nuo pastarojo Kimos apsilankymo dviaukštis pastatas Brokmure

mažai tebuvo pasikeitęs. Duris būtų reikėję padažyti, o jų varinę
rankeną — nublizginti. Kima nežinojo, ar jis vis dar gyvena ir dirba
šiuo adresu, bet nusprendė pamėginti.
Prieš nuspausdama skambutį ji dvejojo, nes nežinojo, kaip ją
priims ir ar išvis pažins.
Galiausiai paspaudusi skambutį, laukė sulaikiusi kvapą. Sunkūs
žingsniai ir
tylus niurnėjimas privertė ją sukąsti dantis.
Duris atidaręs vyriškis buvo žemesnis ir platesnis, nei ji prisiminė.
Jo žili plaukai styrojo į visas puses kaip Einšteino. Ant kaklo kabojo
grandinėlė su akiniais. Jis buvo beveik nepasikeitęs.
— Atsiprašau, panele, bet aš nepirksiu... — jis nutilo, geriau
įsižiūrėjęs jai į akis. Tada pasibalnojo nosies galiuką akiniais. — Kima?
linktelėjo, laukdama reakcijos. Liovėsi pas
Ji
jįvaikščioti dėl vienos
paprastos priežasties — būdamas pernelyg profesionalus, jis buvo
bepradedantis prie jos artėti: Kima išnyko nepadėkojusi,
nepaaiškinusi, neatsisveikinusi.
— Užeik, užeik, — pakvietė jis, pasitraukdamas iš kelio. Jo balse
nebuvo girdėti pykčio ar nusivylimo. Taip, turėjo pati tai suprasti.
Paskui įėjusi į kabinetą, Kima negalėjo atsistebėti, kaip šis
jį
skiriasi nuo to kambario, kuriame savo pacientus gydė Aleksa.
Daktarė Torn buvo sukūrusi jaukumo iliuziją. Rūpestingai sustatyti
brangūs foteliai, rytietiški kilimai, plastikiniai augalai, žvakės,
kaspinais surištos aksominės užuolaidos. O šiame kambaryje stovėjo
seni, patogiai išsėdėti foteliai, vietomis apčiurę, bet švarūs ir
viliojantys prisėsti. Ant staliukų stovėjo įvairių skulptūrinių formų
bonsai. Ant sienų nekabojo diplomai, šaukiantys apie jų turėtojo
kvalifikaciją. Šio kambario šeimininkui to nereikėjo.
— Kaip laikaisi, brangioji? — paklausė jis. Ištarti bet kieno kito šie
žodžiai būtų paprasčiausias pasisveikinimas. Iš jo lūpų tai skambėjo
kaip žinojimas ir supratimas.
— Kažkaip laikausi, Tedai.
— Leisiu savo smalsumui pasikankinti, kol paruošiu tau puodelį
kavos.
Kima nusekė paskui jįį koridoriaus gale esančią virtuvę. Dėl senų

ąžuolinių lentynų ir indaujos ši maža patalpa atrodė tamsesnė. Prie

kriauklės džiūvo stalo įrankiai, surinkti iš įvairių komplektų.
— Antrąkart nevedei?
— Ne, brangioji, būtų buvę nesąžininga. Nė viena moteris
neprilygo Eleonorai, o aš neketinau mažinti savo reikalavimų.
Žinoma, per tą laiką pasitaikė visokių susižavėjimų, bet mano
principas nesileisti į ilgalaikius įsipareigojimus visada liko
nepajudinamas.
Kima nepasakė nieko, tik stebėjo, kaip jis pila verdantį vandenį į du
skirtingų komandų — „West Bromwich Albion“ ir „Aston Villa“ —
puodukus. Jai padavė „Aston“ puodelį.
— Jie šį savaitgalį pralaimėjo, todėl aš jo nenoriu.
Paėmusi gėrimą, Kima nusekė jį atgal į jaukųjį kambarį.
— Na, tai kas nutiko tavo gyvenime per
tą
laiką, kai prieš dvidešimt
metų pametei mane?
 Jėzau, tai bent aštri atmintis. Dabar atsiprašinėti jau beprasmiška.
Ji atsisėdo į pažįstamą fotelį. Jautėsi taip pat gerai, kaip ir tada.
— Mokiausi universitete, įstojau į policiją. Savo darbą mėgstu.
— Koks tavo rangas?
— Detektyvė inspektorė.
— Hmm... šaunuolė. Bet kodėl pasitenkini būdama būtent šioje
maisto grandinės dalyje?
Kristau, šis vyriškis — vieni iššūkiai. Net ir menkiausias faktas
O

nepraslysta pro jo akis nepastebėtas. Dėl to jis toks puikus

psichologas.
— Kas sako, kad pasitenkinu?
— Nesjei būtum norėjusi, būtum iškilusi aukščiau.
Tai buvo paprastas pareiškimas ir gryna tiesa. Kima neišbuvo čia
nė dešimties minučių, ojis jau skaitė ją kaip knygą.
— O kaip pats laikaisi? Ar jau pensijoje? O gal vis dar kaišioji nosį į

kitų žmonių reikalus?

Jis nusišypsojo.
— Šaunuolė, brangioji. Temos keitimas ir bandymas juokauti
viename sakinyje. Tu atvykai iš
toli, bet aš apsimesiu, kad atvažiavai
pasižiūrėti, kaip gyvenu, ir tavo viešnagės priežastis galiausiai
išaiškės. — Jis nugėrė gurkšnį kavos. — Sakyčiau, esu pusiau
pensininkas. Kartais turiu vieną ar du pacientus, o jei reikia, ir
daugiau.
Kima pamanė, kad „jei reikia“ būdavo tada, kai paprašydavo
socialinės tarnybos. Tedas visada dirbo valstybei, pirmiausia su vaikų
nepriežiūros ir smurto bylomis. Kima tik galėjo įsivaizduoti, kokių
siaubų šis žmogus buvo prisiklausęs, kokių nenormalių vaizdų jam
teko iškęsti.
 — Kaip tau tai pavyksta, Tedai?
Jis sekundę pamąstė.
— Nes man patinka manyti, kad dėl to, ką darau, žmonėms yra
geriau. Tada aš galiu naktį miegoti.
Jau tikrai ne dėl pinigų, pamanė Kima. Jis buvo gerasis.
Vyras sukikeno.
— Žinai, prisiminiau vieną savo pacientę, mažą mergaitę, kuri
buvo tokia pikta, tokia nuo visko besiginanti, kad ištisus tris seansus
nepratarė nė žodžio. Manau, tuomet jai buvo šešeri. Nieko negalėjau
padaryti. Išmėginau ledinukus, žaislus, pasivaikščiojimą sode, bet ji
net nepravėrė burnos.
Kima sustingo. Kaip
į
tik šią teritoriją ji eiti nenorėjo.
— Kai pamačiau ją kitą kartą, tai mergaitei buvo devyneri ir ji buvo
mėtoma iš vienų globėjų pas kitus. Kai pasiūliau jai šokoladinių
sausainukų, pirmiausia, ką iš jos išgirdau, buvo: „Ką, daktare,
nebeturi ledinukų?“ Po to susitikom, kai jai buvo penkiolika ir ji
kategoriškai atsisakė pasakoti, kas nutiko pas paskutinius globėjus,
nors...
— Tedai, man reikia tavo pagalbos, — pertraukė jį Kima.
Ji, be jokios abejonės, tikėjo šio žmogaus sugebėjimais, bet
nenorėjo prisileisti jo artyn prie šios uždaros teritorijos. Tedas buvo
pernelyg sumanus.
Jis pagavo Kimos žvilgsnį ir
jį atrėmė.

— Norėčiau, kad leistum padėti tau. Tavo gyvenimas galėtų...

— Daktare, ne.
Pasiėmęs pypkę nuo staliuko, degtuku ją prisidegė. Ore pasklido
sieros kvapas.
— Tu gali prašyti manęs bet ko, Kima.
 Kima juto, kaip atsileidžia įtampa. Jis niekada pernelyg stipriai
nespaudė, ir
dėl toji jautėsi dėkinga.
— Aš dirbu prie nužudymo bylos. Gal tu skaitei laikraštyje ar matei
per Žinias?
— Išprievartavimo auka?
Kima linktelėjo.
— Tau gali pasirodyti kvaila, bet ta mergina lankėsi pas psichiatrę,
labai protingą ir pripažintą savo srities specialistę. Po pirmojo mūsų
susitikimo kažkas man nedavė ramybės, bet niekaip negalėjau
suprasti. Man pasirodė, kad psichiatrė kažkaip į tą reikalą
Įįsipainiojusi.
Kima pamatė abejonės šešėlį Tedo veide.
— Žinau, žinau, skamba abejotinai. Tai nutiko ne per pirmąjį
susitikimą, o vėliau, kapinėse. Mūsų susitikimas įvyko tarsi
atsitiktinai, bet man pasirodė, kad ji surengė jį tyčia. Nuo tada mes
dar kelis kartus buvome susitikusios ir kaskart aš jausdavau tarsi ji
viską apie mane žinotų, tarsi būtų nepasivarginusi patyrinėti mano
gyvenimą.
— Gal tu paprasčiausiai perdėtai sureagavai į intuityvų ir įžvalgų
žmogų. Ar nepagalvoji, kad tu bjauriesi tokiais žmonėmis? Juk jie visą
vaikystę tave tyrinėjo ir analizavo.
Kima gūžtelėjo.
— Jos sesuo mano, kad Aleksa yra sociopatė, ir aš iš dalies linkusi
jai pritarti, nors šiuo metu ir
nežinau, su kuo turiu reikalą.
Tedas pratisai švilptelėjo.
— Ojeiji ir yra sociopatė, kokios pagalbos norėtum iš manęs?
— Norėčiau patekti į sociopato smegenis, kad galėčiau žaisti
Aleksos žaidimus.
 — Bet kam tai būtų beprotiškai rizikinga kelionė, o tau gal net ir
savižudiška. Tu nepasirengusi galynėtis su šia moterimi ir aš negaliu
pritarti tavo ketinimui, Kima.
Jam parodžius tokį netikėjimą ja, Kimos akys sužaibavo.
— Tai tu atsisakai man padėti?
Tedas minutę pamąstė.
— Ojei tikrai žino apie tavo praeitį, tai išsiaiškino tik tam, kad tas
žinias kaip nors panaudotų prieš tave. Dėl savo praeities potyrių
turėtum suprasti, kaip tai gali būti pavojinga. Taigi, atsakydamas
tavo klausimą dėl sociopato smegenų, bet kam patarčiau bėgti
į
neatsigręžiant nuo tokio žmogaus, o tau pasakysiu — bėk kaip
galėdama greičiau.
Kima perliejo jį žvilgsniu.
— Klausiu dar kartą, ar atsisakai man padėti?
jos žvilgsnį atlaikė.
Tedas

— Taip, brangioji, atsisakau.

Pagriebusi švarkelį, Kima išlėkė pro duris.
53

Kima skaičiavo tvenkinyje ratus sukančias ir maisto ieškančias

žuvytes.
— Mobis mirė, — pasakė Tedas, duodamas jai šviežios kavos
puodelį. — Atsimeni?
Ji nugėrė gurkšnį ir linktelėjo, atsimindama
aną kartą, kai išlėkė iš
Tedo namų
į sodą.
— Tu manęs klausei, kokie jų vardai, o aš atsakiau, kad jos vardų
neturi. Tau tai nepatiko, reikalavai duoti joms vardus, — jis sukikeno.
— Jei gerai atsimenu, jas pavadinai Mobiu, Viliu ir...
— Nasrais.
— Žinoma. O tada atskrido purpleliai, tu jiems irgi norėjai duoti
vardus, kiekvienam...
— Tedai, aš vis tiek tai padarysiu, su tavo pagalba ar be.
— Žinau.
Jis nusivedė ją prie didžiulio skėčio, kurio niekada nenuleisdavo,
kad bet kokiu oru nesušlaptų po juo stovinčios medinės kėdės.
— Pažaiskime du už vieną.
Viešpatie, šis žmogus nieko nepamiršdavo. Vienas jo žaidimų su
pacientais būdavo klausinėjimas. Iš pradžių pacientas klausdavo tam
tikrą skaičių klausimų, o po to klausinėdavo Tedas. Santykis
nustatomas prieš pradedant žaisti.
— Ne, trys už vieną, — pareiškė Kima.
 Per jų trumpą laiką kartu Kima sužinojo apie Tedą daugiau nei jis
apie ją. Bent jau taip manė Kima. Ji žinojo, kad Tedo gyvenimo meilė
pralaimėjo kovą su vėžiu, būdama vos trisdešimt septynerių metų.
Kad jis buvo užkietėjęs sodininkas ir pats puoselėjo savo sodą. Kad jis
laiko Terio Prečeto romanų kolekciją savo miegamajame,
nenorėdamas trikdyti pacientų, ir kad iki išnaktų žiūri pokerio
varžybas. Kima taip pat žinojo, kad Tedas yra vienintelis žmogus,
beveik sužinojęs apie jos praeitį.
Jis linktelėjo sutikdamas.
— Vieną atsakymą galima praleisti.
— Tris.
Buvo dalykų, kurių jokiu būdu neaptarinės.
Kima

— Priimu taisykles. Pradėkime.

— Gerai. Pirmas klausimas. Kas yra sociopatas?
— Tai yra Žmogus be sąžinės. Tokiu gimstama. Jis nesugeba mylėti
ar rūpintis kitu gyvu padaru. Stebėtina, bet sociopatai sudaro apie
keturis procentus žmonijos. Tokie žmonės dažniausiai būna
charizmatiški, seksualūs, linksmi. Aplinkiniai lengvai pasiduoda jų
paviršutiniškam žavesiui.
Kima prisiminė, kaip iš pat pradžių Brajentą paveikė Aleksos
spinduliuojamas žavesys, o ir pati turėjo prisipažinti esanti
susidomėjusi ta moterimi.
— Viskas tik išorėje. Sociopatams nerūpi ilgalaikiai žmogiški
santykiai, nors jie ir sugeba patraukti žmones.
— Arjie geba skirti bloga nuo gero?
Tedas linktelėjo.
— Protu taip, bet jie nejaučia vidinio poreikio laikytis žmogiškos
moralės. Sąžinė nėra elgesys. Tai kažkas, ką mes jaučiame. Juk
tu turi
sau pavaldžių policininkų?
— Žinoma.
— Okąjiems sakai po ilgesnės nei priklauso darbo dienos?
— Sakau, kad reikėjo dirbti greičiau.
Tedas nusišypsojo.
— Juokinga, brangioji, bet atsakyk klausimą.
į

— Pasakau, kad kitą ateitų vėliau ir nuperku jiems vakarienę.

dieną

— Kodėl taip darai? Juk tai jų darbas.

— Tiesiog taip darau.
— Kad tave labiau mėgtų?
— Aha, kad naktį užmigčiau.
— Tiksliai. Tokį tavo elgesį diktuoja sąžinė. Taip daryti yra teisinga.
Toks elgesys gimsta iš emocinio prieraišumo. — Jis iškėlė plaštakas.
— Žinau, šiuo klausimu tu ginčysiesi, bet tu nesi sociopatė.
— Ačiū, kad patvirtinai, jog nesu psichiškai nesveika.
— Aha, bet irsociopatas toks nėra. Jų elgesys yra jų pasirinkimas.
Jie supranta skirtumą tarp to, kas blogai ir kas gerai. Jie patys
pasirenka nesivadovauti morale. Kaip kiti žmonės išmoksta gyventi be
rankosar kojos, sociopatas išmoksta gyventi be sąžinės.
— Bet kaip tokiu tampama?
— Na, blogis nelimpa prie kurios nors atskiros rasės, fizinio tipo,
lyties ar socialinio vaidmens. Aš manau, kad moki skaičiuoti ir

į
supranti, jog jau atsakiau tris klausimus.
Kima pavartė akis.
— Šauk pirmą šūvį.
— Kas tau nutiko pas globėjus numeris du?
— Praleidžiu. Taigi, sociopatija yra įgimta ar įgyjama?
Tedas nusišypsojo. To ir tikėjosi.
 — Tyrimai rodo, kad greičiausiai ir vienaip, ir kitaip. Polinkis į
sociopatiją yra genetiškai įgimtas, bet aplinka nulemia, ar jis
pasireikš.
Kima tylėjo. Ji tikėjosi, kad jis paaiškins plačiau, sutaupydamas
jai
klausimą.
— Yra teorija, kad motinos atstumtam kūdikiui vėliau gali išryškėti
įgimtas polinkis į sociopatiją. Prieraišumo teorija yra palyginti nauja,
bet apibendrinant skambėtų maždaug taip: sutrikę ryšiai tarp
motinos ir kūdikio gali turėti didžiulės įtakos žmogui užaugus. Nesu
didelis šios srities žinovas, bet yra įrodymų, kad platesnė aplinka
vaidina didesnį vaidmenį.
Kima pakreipė galvą.
— Vakarų filosofijos atpildas už materialių dalykų vaikymąsi.
— Nori pasakyti, kad Rytų visuomenėse sociopatų mažiau?
— Įdomus klausimas. Pavyzdžiui, Japonijoje sociopatinio elgesio
atvejai daug retesni.
Kimajautėsi susipainiojusi.
Tedas tęsė:
— Gerai, sakykime, tavyje ima reikštis sociopatija ir iš pradžių tu
nori pasilinksminti, pakišdama fejerverką kačiukui po uodega vien
tam, kad pamatytum, kaip jam sprogus, kraujas aptaškys sieną.
Kima nusipurtė.
— Aha, baisu. Bet ar tu norėtum atlikti šį eksperimentą, jei visi
aplink manytų, kad taip elgtis negalima? Sociopatija yra elgesio
sutrikimas. Tokiu atveju tu, kaip pradedanti sociopatė, vis tiek trokši
pamatyti trykštantį kraują, bet pasirinksi nesprogdinti kačiuko dėl
aplinkos moralės normų.
Kima pagalvojo apie kitą klausimą. Ji beveik bijojo klausti.
 — Kojie nori?
— O, Kima. Kodėl neleidi padėti tau atleisti savo motinai?
— Aš vis dar o
turiu vieną klausimą, tavąjį praleidžiu. Ko jie nori?
Tedas papurtė galvą.
— Brangioji, Indira Gandi yra pasakiusi, kad mokėjimas atleisti yra
drąsiųjų dorybė.
— O Viljamas Bleikas yra sakęs, kad lengviau atleisti priešui nei
draugui. O jei kalbėtume apie tikrą motiną — atleisti, po velnių,
beveik neįmanoma.
— Betjei tu...
— Aš praleidau klausimą, Tedai. Ko nori sociopatas?
Tedas išraiškingai skėstelėjo rankomis.
— Jie nori to, ko nori. Sociopatai nėra identiški robotai. Visų jų
charakteriai skirtingi. Kai kurie nėra protingi ir nori valdyti nedidelę
žmonių grupelę. Kiti yra protiškai toliau pažengę ir trokšta didelės
galios.
— O kaip dėl žudymo?
— Labai mažai sociopatų yra žudikai ir mažai žudikų yra
sociopatai. Sociopatas žudytų pirmiausia, tik jei turėtų įgimtą polinkį
į smurtą. Vienintelis jo tikslas — gauti tai, ko nori. Kitaip sakant, jo

tikslas yra laimėti.

Kima pagalvojo apie Rutą.
— Ar gali sociopatas kontroliuoti žmogaus protą, tarsi
hipnotizuoti?
— Hipnozė nėra proto kontroliavimas. Hipnotizuotojas negali
priversti žmogaus paminti savo principus. O štai manipuliavimas —
visai kas kita. Visišką proto užvaldymą palikime kino filmams. Tačiau
išnaudoti žmogaus mintį, slypinčią net giliai pasąmonėje, visiškai
įmanoma, ypač turint tam tikrų sugebėjimų.
— Tęsk, — paragino Kima. Tai nebus įskaityta kaip klausimas.
— Įtikinti žmogų pasielgti visiškai priešingai, nei jis norėtų, gana
sunku. Tarkime, po geros pylos, kurios sulauki iš viršininko, tu su
malonumu įsivaizduoji išpilanti verdančios kavos puodelį jam į

skreitą. Betgi nuoskauda praeina ir

tu apie tai nebegalvoji. Patekusi į
ir
išmanias rankas, po dviejų savaičių tu gali įeiti į viršininko kabinetą
verdančiu vandeniu.
apipilti jį
Kima mokėjo skaičiuoti.
— Turiu paruoštą klausimą, bet dabar tavo eilė klausti.
— Kurjauteisi laiminga?
Kimai ant liežuvio galo sukosi pasakyti, kad ir šį klausimą
praleidžia, tačiau nors prisiminimai ir buvo skausmingi, tačiau
nepavojingi gyvybei.
— Pas globėjus numeris keturi, Kitą ir Eriką.
— Kodėl?
Kima nusijuokė:
— Man regis, čia jau kitas klausimas, bet aš į jįatsakysiu. Nes jie
nebandė manęs pakeisti. Trejus metus leido man būti savimi be
didelių lūkesčių ar priekaištų. Jie man leido tiesiog būti.
Tedas supratingai linktelėjo.
— Ačiū, Kima. Kitas klausimas?
Kima
grįžo į dabartį.
— Ką turėjai omenyje, sakydamas „į išmanias rankas“?
— Gerai, jei norėčiau, galėčiau priversti tave vėl išgyventi
pažeminimą, kurį anksčiau jutai, kai barė viršininkas. Pasistengęs,
priversčiau pasijusti dar blogiau, o paskui leisčiau tau įsivaizduoti,
kaip jį baudi ir mėgaujiesi kerštu, suteikčiau tau priežastį pateisinti
keršto aktą, faktiškai duočiau tau leidimą keršyti.
tai nėra visiškas žmogaus proto valdymas?
— Bet negi
— Nes pirmiausia tu pati apie tai mąstei ir veiksmą atlikai
sąmoningai. Tu net nesupratai, kad tavimi manipuliuoja.
Kima pagalvojo apie Rutą. Situacija po truputį ėmė ryškėti.
Žinoma, Ruta pati buvo įsivaizdavusi, kaip smeigia peiliu savo

į
skriaudikui krūtinę. Ši mintis jau buvo gimusi Rutos galvoje ir Aleksa
tai suprato. Kiek Kima žinojo, tarp Aleksos ir Aleno Hariso nebuvo
jokio ryšio, tai ko ji tuomet siekė?
— Ar tie Žmonės visai nejaučia emocijų?
— Jie jaučia vadinamąsias primityvias emocijas:
momentinį
skausmą ar pasitenkinimą, trumpą nusivylimą ar džiugesį. Gilesnės
emocijos, kaip antai meilė ar atjauta, sociopatams nepažįstamos.
Kadangi nejaučia meilės, gyvenimas jiems tampa tarsi Žaidimas,
stengiantis valdyti kitų jausmus.
— Ar taipjie leidžia laiką?
— O, Kima, abu žinome, kad dabar mano eilė. Ar kada nors nustosi
jausti kaltę dėl Mikio?
— Ne.
— Bet negi nenori...
— Aš atsakiau
į
— Gerai, aš atsakysiu
tavo klausimą, daktare.
į tavo. Sociopatai jaučia kone skausmą
keliantį nuobodulį, tarsi vaikai, kuriuos reikia nuolat kuo nors užimti.
Bet koks žaidimas galiausiai nusibosta, susižavėjimas išblėsta, todėl
kitas žaidimas turi būti įdomesnis, sudėtingesnis, labiau jaudinantis.
Kima prisiminė Sarą, nuolat bėgančią nuo savo sesers. Kiek
malonumo patyrė Aleksa, metų metus valdydama Saros gyvenimą?
 Ji ėmė jausti neviltį.
— Bet argi negalima jų kaip nors demaskuoti?
— Taigi ta psichiatrė, kuria domiesi. Manai, ji gali būti prikišusi
nagus prie žmogžudystės? Ką toliau žadi daryti?
ji
Dabar buvo ne jos eilė, bet vis tiek atsakė:
— Gal gauti orderį?
Tedas garsiai nusijuokė.
— Kokiu pagrindu? Be abejo, ji gerbiama savo srities specialistė.
Galiu lažintis, kad nėra turėjusi nusiskundimų. Nemanau, kad ta
moteris kalėjime liudytų prieš ją, nebent įtikintum, kaip stipriai ja
buvo manipuliuojama. Taigi, kaip tu gausi orderį ją suimti? Tavo vadai
pamanys, iš ir
išėjai proto, nebepasitikės tavimi.
kad

— Ačiū, daktare.
— Sakau tau atvirai. Sociopatą galima pričiupti, bet tam reikia, kad
bent keli žmonės liudytų prieš jį. Rodos, Einšteinas yra pasakęs:
„Pasaulis yra pavojinga vieta gyventi ne dėl blogų žmonių, bet dėl
tų,
kurie jų nesustabdo.“
— Arjuos galima išgydyti?
— Kodėl jie norėtų gydytis? Atsakomybė — tai kitų Žmonių
prisiimama našta, kuri jiems nesuprantama. Sociopatija yra liga,
nekelianti jokio nepatogumo pačiam ligoniui.
— Bet psichiatro...
— Tu nesupranti visos esmės, — nekantriai pertraukė ją Tedas. —
Jie visiškai savimi patenkinti. Jie nenori keistis.
— Negijie nesijaučia vieniši?
— Sociopatas neturi šiuo klausimu atskaitos taško. Lygiai taip pat,
kaip nuo gimimo aklas žmogus negali apibūdinti mėlynos spalvos. Jis
nežino, kas yra mėlyna.
 Kima
jautė, kad nuo viso to, ką papasakojo Tedas, jai sprogs galva.
Jis žiojosi kalbėti, bet ranka sustabdė jį.
Kima

— Žinau, dabar tavo eilė, bet turiu dar vieną atsisakymą, todėl
nešvaistysiu veltui tavo laiko ir iškart atsisakysiu atsakyti į bet kokį
klausimą. — Kima nusišypsojo, sušvelnindama žodžius. Jei ji kada
nors ketins kam nors papasakoti apie savo praeitį, tai bus Tedas.
— Tu visada šį žaidimą laimėdavai, Kima.
— Taigi, koks būtų patarimas dėl elgesio su ta moterimi?
— Pakartosiu, ką sakiau anksčiau. Laikykis atokiau nuo jos, Kima.
Tau nepavyks iš tos dvikovos išeiti nesužeistai.
Kima
jautė, kaip pokalbis vėl grįžta prie jos. Išgėrusi kavos likučius,
ji atsistojo.
— Ačiū, daktare, už sugaištą laiką.
Jis liko sėdėti.
— Ar neketini kada nors vėl pas mane lankytis?
Krestelėjusi galvą, Kima nuėjo prie vartelių.
— Žinai, iš visų mano gydytų vaikų tu buvai pati baisiausia
nesėkmė.
Tyliai neatsisukdama Kima paklausė:
— Kodėl, daktare? Ar todėl, kad buvau pernelyg sužalota?
— Ne, paprasčiausiai todėl, kad iki skausmo norėjau tau padėti.
Kima sunkiai nurijo gerklėje susikaupusią gėlą. Ji norėjo ką nors
jam duoti.
— Aš turiu šunį.
— Kokia gera naujiena, Kima. Labai džiaugiuosi, kad turi šunį.
Dabar turėtum išsiaiškinti, kodėl.
54

Sustabdžiusi automobilį, Kima atsisuko į Brajentą.

— Šiam pokalbiui vadovausiu aš. Čia reikia būti atsargiems.
Gniauždamas juoką, Brajentas apsimestinai sukosėjo. Kima
įvertino aplinką. Anksčiau buvusių atskirų vienaukščių namų vietoje
dabar stovėjo keturių triaukščių namukų eilė. Naujas skaisčiai
oranžinis mūrinukas išsiskyrė iš kitų namų, pastatytų šeštojo
dešimtmečio pabaigoje. Įvažoje stovėjo sidabrinis „Audi“, o prieš
namą gatvėje buvo pastatyta „Corsa“.
— Ot velnias, — nusikeikė Brajentas, lyg krabas šonu
prasisprausdamas tarp „Audi“ ir kito sienos.
namo
Duris atidarė tamsiai mėlynu kostiumu vilkintis vyriškis. Vyšninės
spalvos kaklaraiščio mazgas buvo atlaisvintas. Ryžtingą smakrą dengė
vos matomi šeriai, greičiausiai atsiradę per ilgą dieną.
— Kuo galiu padėti?
— Detektyvė inspektorė Kima Stoun, detektyvas seržantas
Brajentas. Ar galėtume minutę pakalbėti su?..
— Prašome išeiti iš mūsų privačios valdos, detektyve inspektore. Aš

neleisiu, kad ir toliau kankintumėte mano seserį.

Vyro veidas pasikeitė. Pakančią šypsenėlę, nutaisytą netikėtiems
atvykėliams, pakeitė grynas pasišlykštėjimas.
Kima
jį suprato. Ji anaiptol nebuvo maloni šio vyriškio seseriai per
pastarąjį jųdviejų susitikimą.
— Pone Parksai, jei tik galėčiau...
 — Kokio galo jums reikia? — paklausė Vendė, išdygdama už savo
brolio. Nors šalia stovėjo Brajentas, pasibjaurėjimas buvo nukreiptas
tik į ją.
Vos juntama triumfo šypsena perbėgo Robino veidu. Jis
sukryžiavo
rankas. Kima iškart pastebėjo, kad Vendė buvo numetusi svorio.
Liekna tarsi nendrė, į uodegą surištais plaukais panėšėjo į Olivą Oil,
mergaitę iš animacinio filmuko. Akys spinduliavo neapykanta.
Kima akimirksniu suvokė, kad reikia keisti pokalbio taktiką. Nors
Robinas Parksas rodė akivaizdų priešiškumą, o Vendė džiaugtųsi
galėdama ją išskrosti lyg žuvį, Kima buvo pasirengusi patekti vidun.
— Vende, aš mačiau mergaites, — pasakė ji.
Neapykanta prigeso. Ją pakeitė nuostaba ir
rūpestis.
— Pasitrauk, Robinai, — paliepė Vendė broliui.
Tarsi netikėdamas sesers žodžiais, vyras ją nužvelgė, bet
nepajudėjo.
— Gal išprotėjai? Aš neleisiu šių žmonių
Vendė perėmė iš brolio
rankeną
į savo...
ir atvėrėduris. Robinas
pasitraukė. Kima nusekė paskui Vendę į skoningai įrengtą svetainę su
didžiuliu televizoriumi ant sienos. Palei kitą sieną stovėjo ilga odinė
sofa. Viename jos gale buvo atlošiamas fotelis. Vendė atsisėdo
toliausiame nuo Kimos kampe. Ji buvo išties nepaprastai sulysusi.

į
Susidėjusi rankas skreitą, moteris paklausė:
— Matėte mano mergaites?
Kima su Brajentu įsitaisė šalia vienas kito, nors kvietimo sėstis ir

negavo. Kima suprato, kad moteriai knietėjo šokti per kambarį ir gerai
papurtyti detektyvę, bet dar labiau jai
rūpėjo sužinoti apie vaikus.
Detektyvė inspektorė linktelėjo.
 — Jos jaučiasi gerai, — pasakiusi tai, ji pajuto poreikį ką nors
pridurti: — Deizė vilkėjo pižamą su dalmatinais, o Luiza buvo
apsirengusi kaip pelėda.
Vendė iš visų jėgų mėgino sulaikyti ašaras, bet jos vis tiek ėmė
nesustodamos riedėti skruostais.
— Jų mėgstamiausios. Pasirūpinau, kad jas gautų.
Kambaryje stojo tyla. Kima Žiojosi kalbėti, bet Vendė ją aplenkė.
— Man nebesvarbu, ar tikite manimi. Tiesa ta, kad aš nežinojau.
Arba jis buvo labai gudrus, arba aš visiškai kvaila, bet jei būčiau
žinojusi, dabar tas šunsnukis nebegyventų. — Jai kalbant, ant lūpų
ištryško keli seilių lašiukai. — Jūs to negalite suprasti, bet manyje
dega toks įsiūtis, kad net karšta. Niekada nebuvau agresyvi, bet dabar
tiesiog svajoju, kaip suimu jo kaklą rankomis ir išspaudžiu visą
prakeiktą gyvastį. Tik apie tai ir galvoju.
Robinas įėjo kambarį ir atsisėdo šalia sesers.
į

Viskas vyko ne taip, kaip Kima iš pradžių buvo sumaniusi, tačiau ji

mokėjo improvizuoti. Pamėginę tiesiai klausinėti Robiną Parksą, jie
iškart bus išmesti iš namų ir nieko nesužinos.
— Gyvybę paaukočiau, kad galėčiau grąžinti laiką ir jį sustabdyti.
Gyvybę paaukočiau, kad galėčiau atitaisyti mergaitėms padarytą žalą.
Ir, patikėkite, visą gyvenimą stengsiuosi tai padaryti.
Robinas, paėmęs Vendės ranką, ėmė ją glostyti.
Kima
ja tikėjo. Ir žinojo buvusi neteisi. Ši moteris nenutuokė, kas
vyko jos namuose.
— Vende, tame kambaryje buvo dar kažkas.
Kima stengėsi tarti žodžius kuo švelniau, tačiau kiekvienas jų
smigo tarsi kulka. Nauju siaubu sužibo Vendės akys ir
ji dusliai suriko.
Kimai norėjosi ją nuraminti, užtikrinti, jog tas kažkas buvo tik
stebėtojas, bet negalėjo suteikti tuščių vilčių.
Nors Kima kalbėjo tik su Vende, tačiau slapta stebėjo Robino
reakciją. Ji žinojo, kad Brajentas irgi tai daro. Neabejojo, kad jos
partneris suprato pokalbį pakrypus kita linkme.
Robinas liovėsi glostyti Vendei ranką.
— Manau, turėtumėte...
— Ar esate visiškai tikri? — maldaujančiu balsu paklausė Vendė.
Kima paprasčiausiai linktelėjo.
— Tai juokinga, — pratarė Robinas, apkabindamas Vendę per
pečius.
Kima nekreipė į jį dėmesio. Puikiai žinojo, kad tą akimirką, kai tik
prabils tiesiogiai
į jį, bus išprašyta lauk.
— Ar galėtumėte pagalvoti apie ką nors, ką jūsų vyras pažinojo...
— Negaliu patikėti... negaliu net pagalvoti... aš tiesiog...
— Kodėl mano sesuo turėtų žinoti, kas tas jūsų išgalvotas
personažas gali būti? Ji jums pasakė...
— Tas Žmogus nėra išgalvotas personažas, pone Parksai. Tai
patvirtinta.
Tai ne tiesioginis klausimas.
Nepaisant nevilties, Vendės motiniškas instinktas liko
nepažeidžiamas. Jos lūpos drebėjo.
— Deizė patvirtino. Todėl ir
susitikote su ja?
Linktelėjusi galva, Kima giliai įkvėpė.
— Vende, tas žmogus buvo Deizei pažįstamas.
Robinas pašoko ant kojų.
— Ne... ne... ne... Aš to daugiau nepakęsiu. Ji nieko nežino, argi
jums neaišku?
 Jis patraukė per kambarį tiesiai prie Kimos. Brajentas atsistojo
priešais.
— Jumis dėtas, to nedaryčiau, pone Parksai.
Atsistojusi, Kima pažvelgė į brolį ir seserį.
aš tai darau dėl jūsų mergaičių.
— Vende,
Robinas mėgino per Brajentą sugriebti ją už rankos. Kima
nustūmė jo
ranką
ir žengtelėjo žingsnį artyn.
— Gal dar kartą norite pamėginti?
— Jums laikas išeiti, — pasakė vyriškis atsitraukdamas.
Nekreipdama dėmesio į jį, Kima tarė Vendei:
— Negi nenorite, kad surasčiau tą šunsnukį, buvusį kartu rūsyje?
— Robinai, baik! — sušuko Vendė, stodamasi nuo sofos. Ji lėtai
perėjo per kambarį. — Jei ką nors prisiminsiu, būtinai susisieksiu su
jumis. Tikrai jums laikas eiti. Tikiuosi, niekada daugiau jūsų
nepamatyti.
Kima pažvelgė į Robiną, pasirengusį fiziškai išprašyti ją iš namų, ir
įBrajentą, laukiantį, kad jis pamėgins tai padaryti.
Vendei kainavo daug jėgų išsilaikyti ant kojų. Taip, Kima su
Brajentu tikrai per ilgai čia užsibuvo.
— Tikrai atsargiai pasidarbavai, viršininke, — pasišaipė Brajentas,
jiems traukiant į automobilį.
Detektyvė nieko nepasakė. Galiausiai Kima gavo tai, dėl ko čia
atvyko.
55

Jai atrodė, kad ji seniai nekvietė bendro susirinkimo, nors

pastarasis buvo tik prieš kelias dienas.
— Gerai, Steise, kas naujo apie Čarlį Kuką?
— Nedaug, viršininke. Susisiekiau su bendruomenės centru, bet jie
registruoja tik kai kuriuos renginius. Daugelį jų rengia tretieji
asmenys, kuriems centras tik nuomoja patalpas. Vis aiškinuosi, kur
Čarlis Kukas lankėsi.
— Ar mes vis dar manome, kad tai jaunimo klubas? — paklausė
Brajentas.
Kima gūžtelėjo.
— Man
tai
nepatinka, — pasakė ji atvirai. — Bet kas, sietinas su
jaunimo klubais, privalo turėti pažymą apie kriminalinę praeitį, bet
patys žinote, kaip būna.
Vietoj kriminalinių įrašų biuro įkurta tarnyba reikalavo, kad visi su
vaikais dirbantys asmenys pateiktų pažymas apie kriminalinę praeitį.
Tačiau nors pavadinimas irpasikeitė, skylių sistemoje liko.
— Kas nors išaiškėjo dėl skysčių ir plauko?
Steisė papurtė galvą.
— Šįryt nusiunčiau jiems priminimą.
Kima stebėjosi, kurios žodžio „skubu“ dalies laboratorija
nesuprato.
— O kaip dėl to šmikio atsarginių dalių parduotuvėje, viršininke?
 Kima papurtė galvą. Kažkas su juo neaišku, bet prikibti galėjai tik
dėl vangios emocinės reakcijos. Ir kaip ne kartą buvo minėjęs
Brajentas, Kima negalėjo už tai teisti.
Detektyvė inspektorė jautė, kad jos komandą apima nusivylimas.
Jiems labiau būtų patikusi logiška ir metodiška byla, kur viena
užuomina veda prie kitos. Tačiau ne visos bylos būna tokios patogios.
Kartais tenka pamaklinėti po liūną. Dar bjauriau, kai tenka atnaujinti
jau neva išspręstą bylą. Tada apklausiami tie patys žmonės, bet niekas
neaiškėja. Tai žlugdo komandos dvasią labiau nei vėluojantys
atlyginimai.
— Klausykite, bičiuliai, žinau, kaip ilgai dirbote be didelio atlygio.
Jaučiu jūsų neviltį. Bet mes prisikasime iki galo. Ši komanda nežino,
kas yra pralaimėjimas. — Jie visi sulinkčiojo. — Tik šiai komandai
reikia pailsėti. Dabar dinkite ir negrįžkite iki pirmadienio. O tada mes
juos susemsime. Nagi, lauk, — suurzgė Kima.
Dosonas išnyko pirmasis, jam ant kulnų mynė Steisė.
Kima atsisuko.
— Tai liečia ir tave, Brajentai.
— Tave irgi, viršininke? — paklausė jis, siekdamas švarko.
— Be abejo, — atsakė ji, nusukdama žvilgsnį.
Atėjo laikas kai ką gerai papurtyti. Kažkas žinojo daugiau, nei sakė.
Atėjo laikas surasti galus.
56

Kaskart atsidarius durims, Aleksos akys smigdavo į jas, naujos

geriausios draugės belaukiant. Nuo pastarojo susitikimo jų santykiai
pasikeitė. Dabar jiedvi jau tujinosi. Aleksos projektas sklandžiai
rutuliojosi.
Kai šįryt paskambino Kima
irpasiūlė susitikti kavos, Aleksa buvo tą
patį bedaranti. Dar vienas jų abipusio smalsumo įrodymas. Kimai
pasiūlius jaukią kavinukę už penkiasdešimt pėdų nuo Aleksos biuro, ši
su džiaugsmu sutiko.
Durys atsidarė ir vidun įėjo Kima, vilkėdama sau įprastais juodais
drabužiais. Stebėdama ją artinantis, Aleksa pagalvojo, ar ši moteris
bent numano, kaip traukia aplinkinių dėmesį. Ji ėjo ryžtingų
žingsniu. Akys žvelgė į taką, nuo kurio nedrįso nukrypti kojos.
— Laba diena, daktare, — pasisveikino Kima, sėsdamasi priešais.
Aleksa pastebėjo, kad detektyvė grįžo prie ankstesnio kreipinio. Jai
atrodė, kad per pastarąjį susitikimą jiedvi ėmė vadintis vardais, ir
Aleksa neketino grįžti prie oficialaus bendravimo.
Net jei Kima ir pastebėjo užpudruotus įdrėskimus Aleksos veide,
neišsidavė.
— Malonu tave matyti, Kima. Užsakiau tau latės kavos.
Kima sukryžiavo po stalu kojas.
— Ačiū, daktare, vadinkite mane detektyve inspektore. Turiu jums
keletą klausimų.
 Aštrių žodžių ji net nemėgino sušvelninti šypsena ir Aleksa pajuto
nusivylimą. Nesvarbu, ar Kimos vizitas į jos biurą buvo nuoširdus, ar
ne, Aleksai maloniau būtų žaisti, simuliuojant draugystę. Ką gi, teks
tvarkytis su tuo, kas yra.
— Kaip suprantu, šiuo metu apie miego sutrikimą nekalbėsime?
— Jei norite, galime. Ar jūsų sutrikimai prasidėjo po to, kai žuvo
jūsų Seima? — Aleksa palenkė galvą ir nieko neatsakė. Tai buvo
retorinis klausimas. — O, atsiprašau, tai nebuvo jūsų šeima ir jie
nežuvo.
Aleksa susilaikė
neparodžiusi nuostabos. Ji trumpam buvo
besusigundanti apsiašaroti ir maldaujamai prabilti apie vienatvę,
asmeninio gyvenimo aukojimą dėl karjeros, bet tą etapą jos jau buvo
praėjusios. Kima nebesileistų kvailinama, todėl Aleksa nusprendė šio
žaidimo nebežaisti. Be to, buvo malonu, kad Kima pasivargino šį tą
aple ją sužinoti.
— Juk tai melas, ar ne?
Aleksa trūktelėjo pečiais.
— Nepiktybinis. Pacientams daro įspūdį ir mano išsimokslinimas,
ir asmeniniai išgyvenimai.
— Bet tai netikra jūs, ar ne, daktare?
— Labai mažai žmonių būna savimi. Manau, tu tai irgi Žinai. Ant
mano stalo stovinčios nuotraukos leidžia pacientams įsivaizduoti, kad
geriau mane pažįsta. Visi mes pasauliui rodome fasadą. O aš rodau
savo Žuvusią šeimą. Net
tau, Kima.
Kimos akys blykstelėjo, Aleksai taip į ją kreipiantis, bet
ji susilaikė.
— Juk tai manipuliacija?
— Taip, bet kaip sakiau, nepiktybinė.
 — Ar visos jūsų manipuliacijos nepiktybinės? — paklausė Kima,
pakreipdama galvą.
— Nesuprantu, apie ką šneki.
— Ar kaip nors manipuliuojate savo pacientais?
Aleksa leido lūpų kampučiams pakilti vaizduojant linksmą
šypseną.
— Kuo konkrečiai mane kaltini?
— Tai buvo klausimas, ne kaltinimas.
Taigi detektyvė analizavo kiekvieną žodį. Gerai. Klausykis,
pagalvojo Aleksa.
— Kima, aš turiu daug pacientų. Aš gydau įvairius psichikos
sutrikimus, nuo streso priepuolių iki paranojinės šizofrenijos.
Susiduriu su ligoniais, niekada nepasveiksiančiais nuo vaikystės
traumų. Gydau žmones, kamuojamus kaltės sindromo, kaltės, kad liko
gyvi. — Aleksa nežinojo, kiek taškų ji uždirbo, bet vos pastebimai
įsitempusi Kimos nugara patvirtino, kad viena ar dvi nuodingos
strėlės tikslą pasiekė. — Bet jei pasakytum šiek tiek konkrečiau,
padėčiau kuo galėčiau.
— Ruta Vilis.
Aleksai buvo įdomu, kiek Kima žino.
— Kartais žmonių pagydyti negalima, Kima. Įsivaizduok, kad turi
praeityje atvejų, kurių, nepaisant tavo didžiausių
neišspręstų
pastangų, užbaigti
sėkmingai nepavyko. Palankiomis sąlygomis
būčiau norėjusi pagelbėti Rutai pereiti į kitą gyvenimo etapą, bet yra ji
labai sutrikusi jauna moteris. Supranti, kartais pyktyje galima rasti
saugumą, o kerštas yra asmenybės vientisumą sutvirtinantys klijai. —
Aleksa nuleido akis. — Ruta niekada neatsigaus nuo to, ką padarė.
— Faktiškai ji gana gerai laikosi, — šovė atgal Kima.
 Kaip ir tikėjosi, Aleksa sužinojo, ką norėjo sužinoti. Detektyvė buvo
aplankiusi Rutą. Bet tai nesvarbu. Niekas Ruta nepatikės, net jei ji ir
išdrįs prabilti.
— Įdomų vizualizacijos pratimą jūs išbandėte per paskutinį
seansą.
Aleksa gūžtelėjo.
— Šis metodas plačiai naudojamas įvairiems tikslams: stresui
numalšinti, tikslui panašiai. Veiksmingas siekiant
pasiekti ir
atsikratyti neigiamų emocijų. Tai simboliška.
— Arba tarnauja kaip veiksmų planas nestabiliai psichikai.
Aleksa nusijuokė. Ji niekada taip nesilinksmino nuo to laiko, kai
įtikino bulimijos kamuojamų Žmonių grupę, jog šis sutrikimas jiems
padeda patirti tai, kas yra geriausia abiejuose pasauliuose.
— Oi, baik. Vizualizacijos technika leidžia prigalvoti visokių
dalykų, bet juk Žmonės neina ir nepadaro to iš tikrųjų. Tai yra
technika, o ne instrukcija.
— Ir jūs nežinojote, jog Ruta yra pernelyg nestabili, kad pamėgintų
gyvenime pritaikyti šią techniką?
Aleksa akimirką pamąstė.
— Ar tu visa širdimi tiki savo profesijos vientisumu ir tais
žmonėmis policijoje, kurie rūpinasi, kad įstatymai nebūtų
pažeidžiami?
— Jūs atsakote klausimą klausimu. Taip, aš tikiu.
į

— Tai yra sistema, kuria besąlygiškai tiki, nepaisydama jos

trūkumų?
— Žinoma.
— Nors tai atsitiko anksčiau, nei pati atėjai į policiją, bet esu tikra,
kad girdėjai apie Karlo Bridžvoterio bylą. Trylikos metų laikraščių
išnešiotojas buvo nušautas ūkyje netoli šių vietų. Midlandsų sunkių
nusikaltimų grupė įtarė keturis vyriškius ir sėkmingai juos apkaltino,
remdamasi skausmingai menkais įkalčiais. Vėliau šis sunkių
nusikaltimų skyriaus padalinys buvo išformuotas už įkalčių
klastojimą bei kitas nuodėmes, ir daugelis jų ankstesnių sprendimų
buvo peržiūrėti. Po daugelio metų trims gyviems likusiems vyrams,
nuteistiems už Karlo Bridžvoterio nužudymą, buvo suteikta malonė
ir
jie paleisti iš kalėjimo. — Aleksa pakreipė galvą į dešinę. — Pasakyk,
kuri šios konkrečios bylos dalis tau kelia pasididžiavimą?
— Vienas tų vyriškių visiškai prisipažino, — gynė policijos
veiksmus Kima.
— Po žiauraus tardymo. Šiuo konkrečiu pavyzdžiu aš noriu
pasakyti, kad, blogiausiu atveju, tie policijos pareigūnai žinojo
klastojantys įkalčius prieš nekaltus žmones. Tokiu atveju sistema
suklydo. Arba jie, nors ir persistengė, suėmė tikrai kaltus vyrukus,
kurie po dviejų dešimtmečių buvo paleisti iš kalėjimo atsižvelgus į
apeliaciją. Tokiu atvejuirvėl sistema suklydo. Kiekviena profesija turi
trūkumų. Išimtys dažniausiai patvirtina taisykles. Aš aistringai tikiu
savo darbu, bet ar esu pasiryžusi susitaikyti su tuo, kad ne visi elgsis
pagal mano norą? Be abejo, nes tokia yra žmogaus prigimtis.
Kima suraukė kaktą.
— Taigi jūsų pavyzdys įrodo, kad policija arba sąmoningai
suklastojo įkalčius, arba pasielgė žiauriai nekompetentingai. O kuris
iš šių dviejų pasirinkimų galioja Rutos atveju, daktare?
Aleksa sukikeno. Ji mėgo įtampą pokalbiuose.
— Užtikrinu tave, visiška Rutos kaltė.
Kima įsmeigė į ją nuginkluojantį žvilgsnį.
 — Nesuprantu, kodėl? Arba jūs sąmoningai pasirinkote gydymą,
kuris turėjo įkvėpti Rutą perkelti vizualizacijos veiksmus į realybę,
arba padarėte klaidą, netinkamai panaudodama šį pratimą. Kad ir
kaip būtų, jūs esate iš dalies atsakinga už įvykius. Ar nesutinkate,
daktare?
Aleksa giliai atsiduso.
— Ar yra pasitaikę, kad įtariamieji nusižudytų areštinėse?
Kima linktelėjo.
— Kodėl? Kaip tai įmanoma?
Kima nieko neatsakė.
— Įtariamojo uždarymas į areštinę yra teisėsaugos veiksmų
proceso dalis. Jūs tai atliekate. Negalite žinoti, kad sulaikytas asmuo
pasinaudos proga ir atims sau gyvybę. Jei žinotumėte,
neuždarytumėte jo.
— Gal jūs uždarytumėte, jei norėtumėte pasižiūrėti jo reakciją, —
atrėmė Kima.
— Žmogus, paskyręs savo gyvenimą psichinės sveikatos profesijai,
negali domėtis savo pacientais kaip tyrimo objektais.
Pirmą kartą Kima nusišypsojo.
— Pastebimai išsakyta trečiuoju asmeniu.
Aleksa nusivylė, pajutusi pirmuosius nuobodulio ženklus.
— Gerai, Kima. Savo žinių ir patirties aš tokiu būdu nenaudoju.
Kima pakreipė galvą.
— Hmm... jūsų mirusi sesuo su tuo nesutiktų.
Aleksa nustebo, išgirdusi minint Sarą. Kimos ir sesers bendravimo
ji nebuvo numačiusi — skirtingus žaidimus mėgo laikyti atskirai.
Tačiau ji akimirksniu atsigavo.
 — Mes nesame artimos. Sesuo nėra patikimas informacijos apie
mano profesinę veiklą šaltinis.
— Tikrai? Kaip matyti iš laiškų seseriai, jūs ją informuojate apie
savo pacientų būklę.
Aleksa pajuto, kaip įsitempia sprandas. Kaip drįsta ta bestuburė
kalė kištis į jos gyvenimą?
— Iš tikro, seseriai atrodo, kad jūs metų metais kankinate ir
tyčiojatės Iš jos.
Aleksa bandė šypsena atplėšti surakintus žandikaulius.
— Pavydas yra labai bjaurus bruožas. Jei turi brolių ar seserų,
konkurencija neišvengiama. Mano karjera labai sėkmingai klostosi.
Mano intelekto koeficientas kur kas aukštesnis nei aukštas. Tėvai
mane mylėjo labiau nei ją. Taigi matai, kad priežasčių jausti kartėlį ji
turi tikrai daug.
Kima supratingai linktelėjo.
— Taip, ji smulkiai papasakojo apie jūsų vaikystę. Kalbėjomės apie
judviejų skirtingus požiūrius į naminių gyvūnėlių priežiūrą.
Aleksa sutelkė visas jėgas, kad garsiai nesuvaitotų. Jėzau, negi ta
apgailėtina menkysta dar nepamiršo to vieno atvejo? Aleksai nepatiko,
kai jai kiša koją. Net vaikystėje ji nekentė staigmenų. Užspeista į
kampą, užuot gynusis, ji visada puldavo pati. Dabar nusprendė
paspartinti įvykius.
— O, Kima, šeimos santykiai yra toks sudėtingas dalykas. Jei Mikis
nebūtų miręs prie tavo šono, dabar tai suprastum, tačiau, nelaimei,
vaikystės skriaudos paliko tavyje gilesnius randus nei išgyvenusiojo
kaltė. Tu esi...
— Jūs nieko nežinote apie...
Skausmu degančios Kimos akys džiugino Aleksą.
 — Bet aš žinau, — maloniu balsu pertraukė ją. — Labai daug žinau
apie tave. Žinau, kad skausmas, pabėgus nuo motinos, nenumalšo.
Tose globėjų šeimose irgi dėjosi skaudžių dalykų, apie kuriuos su
niekuo nešnekėjai.
— Gerai atlikote namų darbus, daktare. Dešimt taškų iš dešimties.
Aleksa pajuto pasikeitimą moters balse ir suprato pajudinusi nervą.
— Aš visada gaudavau geriausius įvertinimus, Kima. Žinau, kad
pripažinimas ateina tik per sunkų darbą. Žinau, kad esi vieniša ir
emociškai šalta. Kai tavo asmeninė erdvė pažeidžiama, jautiesi tarsi
dusinama
ir privalai išsilaisvinti. Bet kokie santykiai grindžiami tik
tavo taisyklėmis arba santykių išvis nėra.
Detektyvės veidas mirtinai išbalo. O Aleksa rengėsi dar kartą
pasukti peilį.
— Bet kurią akimirką tu gali įkristi į juodumą, persekiojančią tave

kiekvieną minutę. Žinau, kad būna dienų, kai tu vos susilaikai

neatleidusi varžtų ir nepasidavusi beprotystei.
Aleksa nutilo. Ji norėjo tęsti, bet pasakė užtektinai, kad būtų

suprasta. Visa kita pratęs vėliau.

Paėmusi rankinę, ji atsistojo.
— Iki kito pasimatymo, detektyve inspektore.
Ją gręžė kupinos neapykantos juodos akys. Aleksa jautėsi gavusi
atpildą, bet negalėjo susilaikyti dar kartą nespyrusi. Eidama pro
Kimos kėdę, daktarė pasilenkė ir pabučiavo jai į skruostą.

— Mamytė Kimai sako labas.

57

Kima
įėjo į namus, ausyse tebeskambant pokalbiui. Ji ignoravo du
raudonus šviesoforo signalus ir aplenkė viską, kas tik pasitaikė kelyje.
Tačiau šis beprotiškumas nesumažino joje siaučiančio įniršio ir jai vis
dar norėjosi kam nors suteikti skausmo.
— Sukrušta krušena! — spiegė ji, numesdama švarkelį ant kavos
staliuko, nuo kurio ant grindų nulėkė žurnalas ir
dvi degimo žvakės.
Vizgindamas uodegą, priėjo Barnis, visiškai kurčias ir aklas jos
nuotaikai.
— Jei nori išlikti sveikas ir gyvas, laikykis nuo manęs toliau, —
patarė jam Kima.
Barnis nusekė paskui ją į virtuvę, įsitikinęs, kad Kima nekelia
grėsmės. Ir jis buvo teisus.
Barnis ją sutiko lygiai taip pat entuziastingai kaip ir kitais kartais.
Dukart pavizginęs uodegą, šuo atsitūpė prie spintelės — maisto
spintelės.
Įjungusi arbatinuką, Kima atsisėdo prie valgomojo stalo. Ji svarstė,

į
ar nenuėjus garažą, bet galvoje sukosi daugybė klausimų.
Barnis atsitūpė prie jos ir atsirėmė į koją, kaip ir tuomet, kai Kima
lankėsi jo senojo šeimininko namuose. Tačiau šiuokart ji padėjo ranką
jam ant viršugalvio. Šuo ramiai tupėjo glostomas.
Kima pripažino pati sau, kad ne visas įniršis nukreiptas į daktarę.
Dar niekada ji nesijautė taip įsprausta į rėmus. Dvi bylos slydo jai iš
rankų.
 Privatus Leonardo Dano gyvenimas buvo šimtus sykių įvertintas.
Per pirminį tyrimą jie apklausė šimtus žmonių ir surinko pakankamai
jį suimti, o dabar jie vaikėsi vaiduoklį. Bet kas buvo
įkalčių, leidusių
galimai įtariamas ir Kima baiminosi, suprasdama, ką privalėsianti
daryti.
Išsiėmusi mobilųjį, ji suvedė kelias pavardes.
Bretas Lovetas iš
„Atsarginių dalių“.
Čarlzas Kukas iš
Blekhyto.
Vendė Dan.
Robinas Parksas.
Kima žinojo, kad Danų bylos
tyrimas vyko skolintu laiku. Kasdien
ant jos stalo nuguldavo naujos bylos. Kaskart Vudžiui pasikvietus į
kabinetą, ji baimindavosi išgirsti nurodymą padėti Danų bylą į
lentyną. Bijojo išgirsti Vudį ištariant šį nurodymą, nes žinojo, kad
nepaklus jam.
Ji nenurims, kol nesuras žmogaus, stovėjusio tame kambaryje ir

ir nedarė, tas Žmogus bent jau žinojo, kas vyksta, ir nepranešė

policijai. O blogiausiu atveju... bet apie tai ji nenorėjo galvoti.
Kima prasižiojo, norėdama pamankštinti surakintus žandikaulius.
Įtampa atlėgo.
Ne, įtampa neatlėgs tol, kol ji to šunsnukio nesuras.
Aleksa. Dar viena byla, kurioje ji buvo vieniša žaidėja. Kima žinojo,
kad kitas jųdviejų pasimatymas nebus toks kultūringas. O tuo tarpu
jai reikėjo sugalvoti kokį nors psichologinį šarvą apsisaugoti nuo jos.
Tedas patarė nesusidėti. Tedas patarė bėgti nuo jos. Greitai.
Ta moteris žinojo apie ją tikrai daug. Tarp jųdviejų prasidėjo kova
be taisyklių. Iš dalies Kima buvo patenkinta, kad jos įtarimai dėl
Aleksos pasitvirtino. Dabar jai teks rasti įrodymų.
Kima įsijungė „Yahoo“ ir į paiešką įvedė daktarės pavardę.
Ieškodama pirmą kartą, ji peržiūrėjo tik oficialias svetaines su
straipsniais apie Aleksą arba jos parašytais darbais, bet dabar išsirinko
svetaines, kur daktarė bent kiek minima.
Po keturiasdešimties minučių, dešimtis pokalbių
peržiūrėjusi
svetainių, tinklaraščių ir tinklalapių, Kima drąsiai galėjo nominuoti
daktarę Aleksą Nobelio taikos premijai. Atsiliepimai buvo pagarbūs, o
kai kurie net panegiriški.
Prisipylusi antrą kavos puodelį, Kima susimąstė. Jėzau, negi aš
medžioju motiną Teresę? Ji vėl grįžo prie kompiuterio ir netrukus
rado ją sudominusį įrašą, beveik pasislėpusį pokalbių svetainėje,
persiųstoje iš agorafobijos forumo, kur klausiama, ar kas nors gydėsi
pas daktarę Torn. Kima suskaičiavo septyniolika atsakymų, visi
teigiami, bet ji nerado atsakomojo komentaro iš diskusiją pradėjusio
žmogaus.
Kima nemanė aptikusi karštus pėdsakus, bet žmogus, pasivadinęs
DaiHardi137, uždavė klausimą ne šiaip sau. Tai, kad neatsakė į jam

atsiųstus pranešimus, rodė, jog jis negavo tokio atsakymo, kokio

tikėjosi. Jei DaiHardi37 norėjo pagirti daktarę, kodėl nebeatsiuntė
pritariamo atsakymo visiems ją gyrusiems?
Jaudulys įsimetė Kimai į vidurius, bet greitai ten ir pranyko.
Niekaip nebuvo įmanoma sužinoti, kas tas DaiHardi37. Žinoma,
techniniame skyriuje ji galėtų rasti specialistų, kurie per kelias
minutes nustatytų jo asmenybę, bet toks Kimos prašymas sukeltų
audito bangą iki pat Vudžio kabineto.
Kima išsiėmė naują užrašų knygutę ir ėmėsi surašinėti visus su
daktare turėtus kontaktus, stengdamasi kuo tiksliau prisiminti, kur
vyko kiekvienas susitikimas. Užrašius susitikimą daktarės kabinete,
Kimos ranka su rašikliu sustingo ore, jai prisiminus moterį,
sutrukdžiusią jų pokalbį. Moteris kažką priminė. Kima mėgino
prisiminti smulkmenas, bet tada ji nekreipė į tą moterį pernelyg daug
dėmesio. Bandė prisiminti veidą — nervingą, susirūpinusį, bet
ji
niekaip negalėjo suprasti, kas tokia.
Atsistojo nuo stalo ir ėmė vaikščioti po kambarį, mintyse
išbraukdama galimybes. Moteris nebuvo liudytoja. Kima žinojo, kad
jos nėra kalbėjusios, todėl atmetė bet kokią tirtą bylą. Kima pagalvojo,
kad moteris galbūt jai pažįstama, nes gyvena kur nors netoliese, bet tą
mintį irgi atmetė.
Teismas. Toptelėjo į galvą. Tai nebuvo Kimos byla, bet staiga viskas
sukrito į vietas.
Ji surinko Brajento numerį. Jis atsiliepė po antro signalo.
— Brajentai, pamėgink prisiminti tą sukčiavimo bylą, kurią
turėjome prieš kelias savaites. Kokios ten dar buvo bylos?
Brajentas žinos. Jis kalbėjosi su vienu aukos palaikymo pareigūnu.
Brajentas kalbėdavo visais.
su

— E... apiplėšimas sunkinančiomis aplinkybėmis ir smurto prieš

vaiką byla.
Štai. Moteris, kurią Kima sutiko pas Aleksą, matyt, buvo teismo
įpareigota lankytis pas psichiatrą.
— Ačiū, Brajentai.
Ji padėjo ragelį, prieš kolegai suskumbant klausinėti.

Kylant susijaudinimui, kilo ir baimė. Aleksa gydė moterį, kuri

sukėlė ar leido sukelti fizinį skausmą savo vaikui. Ir tai įvyko, Aleksai
dar nepradėjus su ja bendrauti. Kima bijojo įsivaizduoti, ką ji gali
padaryti, vadovaujama Aleksos.
 Kima rankomis susiėmė galvą. Niekas ja nepatikės. Ką daryti? Kaip
surasti tą moterį, ojei ir surastų, ką, po velnių, jai pasakyti?
Pasitrynusi akis, ji vėl pažvelgė į kompiuterio ekraną. Jos
žandikaulis atvipo.
— Jūs juokaujate? — ištarė ji garsiai.
Barnis akivaizdžiai pamanė, kad Kima kalbasi su juo. Nušokęs nuo
sofos, įsitaisė šalia. Kaire ranka ji nesąmoningai ėmė glostyti šuns
kailį.
— Negali būti, — ji giliai kvėpavo, žiūrėdama
į ekraną. Manė, kad
DaiHard137 yra labai gudrus vardas. Toks ir buvo, ypač jei juo
pasirašinėjo Deividas Hardvikas iš „Hardviko namų“.
58

Vyriškis, atidaręs duris, atrodė sumišęs.

— Detektyve inspektore?
Kima ketino skambinti Vudžiui ir iškloti apie savo būgštavimus,
bet dar neturėjo įrodymų. Tikėjosi jų rasti čia.
ji vis
— Atsimenate mane? — paklausė ji.
— Žinoma. Mums visiems tas vakaras buvo nepamirštamas. Ar kas
nors atsitiko?
Žmonės, gyvenantys tarp šių sienų, turėjo būti pasiruošę, kad

į
kiekvieną akimirką duris gali pasibelsti policija.
Kima papurtė galvą.
— Ar galiu užeiti?
— Žinoma.
Vyras palaikė atviras duris, kol
ji pro jį praėjo. Nuo jo odos dvelkė
pušų kvapu.
— Eime; virtuvę.
Nusekusi iš paskos, Kima atsisėdo. Vyriškis įsitaisė kitoje nutrinto
medinio stalo pusėje. Tarpdury pasirodė aukštas vyras. Jis dėvėjo
šviesius džinsus ir marškinėlius su universiteto pavadinimu. Sudėjęs
du smilius, vyras pažvelgė į viršų ir kairėn.
— Dag!, čia yra... atsiprašau, nežinau jūsų...
— Detektyvė inspektorė Stoun.
— Dagi, ši ponia yra policijos pareigūnė, atvykusi... Iš tikro
nežinau, kodėl
ji čia atvyko, bet neatsitiko nieko baisaus, Dagi. Gerai?
 Jis linktelėjo ir nuslinko šalin.
— Prie naujų Žmonių Dagis nesijaučia patogiai.
Kima jautėsi sutrikusi.
— Argi šie namai nėra pusiaukelė į normalų gyvenimą buvusiems
nusikaltėliams?
— Patyrinėjote mus, detektyve inspektore?
— Ką padarė Dagis?
— Hmm... Dagis nėra oficialus gyventojas. Iš tikro jis yra
pusiaukelėje į nieką.
Kima susiraukė. Jai šie žodžiai pasirodė nemalonūs.
— Atsiprašau, nuskambėjo bjauriau, nei maniau. Turėjau galvoje,
kad Dagis su mumis bus tiek, kiek pats norės. Jis nėra čia registruotas,
taip pat atitinka „Hardviko namų“ gyventojui taikomų kriterijų, tačiau
turbūt pastebėjote, kad jis autistas, taigi buhalterijoje įrašytas kaip
„kitos išlaidos“.
— Kokie kriterijai taikomi jūsų gyventojams? — paklausė Kima.
Prie internetinio įrašo ji prieis vėliau. O kol kas norėjo sužinoti,
kokį reikalą čia turėjo Aleksa.
— Pirmą kartą įvykdytas nusikaltimas ir nuoširdi atgaila.
Klausykite, ar jūs nieko prieš, jei išeisime į lauką? Turiu truputį darbo.
Kima išsekė paskui jį pro užpakalines duris. Ant žemės gulėjo
sulūžęs „Jawa 500“ lenktyninis motociklas.
— Jūs esate lenktynininkas?
Vyriškio veidas įsitempė.
— Anksčiau buvau, bet suknežinau kelį viename iš pavojingų
posūkių.
Nuo jo sklido įvairių jausmų mišinys — liūdesys, gailestis, ilgesys.
Akivaizdu — šis sportas jam labai svarbus.
 Vyras atsisėdo ant brezento, patiesto po motociklu, kad apsaugotų
jį nuo šlapios žolės. Kima taisė ant baltos plastikinės kėdės.
— Gražus motociklas, — pagyrė ji.
Deividas nusišypsojo šypsena, reiškiančia „ką tu nusimanai“.
— Taigi, ką ši vieta suteikia savo gyventojams? — paklausė Kima.
— Pirmiausia grįžimą visuomenę. Pasakykite bent vieną dalyką,
į

nepakitusį per pastaruosius dešimt metų?

Kima minutėlę pamąstė.
— Konservuota sūdyta jautiena.
Deividas nustebęs atsisuko.
— Ką?
— Esant dabartinėms
technologijoms, kam reikia to Dievo
pamiršto žiedo, pritvirtinto prie skardinės dugno, kuris
neišvengiamai nulūžta, vos tik pabandai atidaryti?
Deividas garsiai susijuokė.
— Tikrai, kodėl niekas nesugalvoja ko nors geriau?
Vyras regimai atsipalaidavo.
— Žinote, ašsuprantu jūsų mintį, — jis nutilo ir pažvelgė jai akis.
Tame žvilgsnyje suspindo potraukio kibirkštėlė ir Kimai knietėjo
į
nusukti akis, bet ji
atsilaikė.
— Papasakokite apie save, detektyve inspektore. Kodėl tapote
policininke?
To dar betrūko. Kad ir kaip ji atsipalaidavo, neketino pasakoti apie
save.
— Man patinka suiminėti blogiukus.
— Supratau, pokalbis pasibaigė. Tada gal paaiškinkite savo
apsilankymo tikslą.
 Apsižvalgiusi Kima pamatė pro duris išslenkantį 1r vėl grįžtantį

į
vidun Dagį. Deividas nekreipė jį dėmesio.
— Ar lankėte Barį?
Deividas su gailesčiu veide linktelėjo.
— Jis vis dar prijungtas prie aparato.
— Ar bent nutuokėte, kad jis ketino susitikti su buvusia žmona?
Deividas papurtė galvą.
— Ne, ir jei būčiau įtaręs, būčiau mėginęs jį atkalbėti. Negaliu
suprasti, kodėl jis staiga pasikeitė. Prieš tai atrodė trokštąs pradėti
naują gyvenimą.
Neatrodė, kad toks žmogus ruoštųsi išžudyti savo šeimą, pamąstė
Kima.
— Turiu pasakyti, kad daktarė Torn gana efektingai pasirodė,
mėgindama sulaikyti jį ant tos garažo atbrailos, kaip manote?
Deividas linktelėjo ir nusuko žvilgsnį. Vyras vis dar nebuvo palietęs
motociklo, tik žiūrėjo į jį.
— Jums pasisekė, kad čia dirba tokia kvalifikuota psichiatrė.
— Ji čia oficialiai nedirba, — paaiškino Deividas.
— Tuomet nesuprantu, — Kima puikiai suprato, bet norėjo išgirsti
visą istoriją.
— Aleksa kreipėsi mus prieš pusantrų metų, žuvus vyrui ir dviem
į

vaikams. Juos užmušė girtas vairuotojas. Kadangi tai buvo jo pirmas

nusikaltimas, už tris gyvybes vyras gavo penkerius metus kalėjimo.
Aleksa žinojo, kad mes padedame pirmą kartą nusikaltusiems. Ji
paaiškino pajusianti apsivalymą, jei galėsianti prisidėti gelbėjant
tokius žmones kaip kaltininkas dėl jos šeimos žūties.
Taigi šis melas buvo jos mėgstamiausias.
— Irjūs mielai sutikote?
 — Ar esate girdėjusi, kad dovanotam arkliui
į dantis nežiūrima?
Kimai neatrodė, kad tai tiesus
Dagis buvo dukart išslinkęs
atsakymas

ir grįžęs
virtuvę.
į
į jos klausimą.

— Jis išgirdo minint Aleksą. Jo klausa ypatinga. Dagis garbina

Aleksą. Kai ji
čia lankosi, nuo jos neatstoja.
Kad Aleksa nerado reikalo išnaudoti tokį prisirišimą, Kimai buvo
mįslė.
— Jūs, matyt, nepaprastai ją gerbiate.
— Ji yra daug pasiekusi ir
pripažinta psichiatrė.
Ir vėl, užuot pritaręs jos klausimui, Deividas tik pasakė faktą. Šis

į
pokalbis ėmė panėšėti šokį, tik Kima nesuprato, kuris kurį čia veda.
— Hmm... manyčiau, daktarės pasiryžimas neatlygintinai aukoti
laiką daug pasako apie ją, ar ne taip?
— Manau, kad bet kas, aukojantis...
— Jėzau, gal bent kartą atsakysite tiesiai? — Kima nusprendė, kad
į mano klausimus taip apgalvotai, kad tik
šį Sokį ves ji. — Atsakinėjate
neišreikštumėte savo nuomonės apie daktarę, tarsi jos jiems prireiktų
rakštims iš subinės traukti.
— Nesuvokiau, kad tai tardymas.
— Tai pokalbis, Deividai.
— Ar man kviestis advokatą?
Žalios vyro akys žvelgė į ją primygtinai.
— Taip, kadangi esate kaltinamas tiesos vengimu.
Jis nusišypsojo.
— Ką norėtumėte išgirsti?
— Kodėl abejojate daktarės Torn kompetencija ir patirtimi?
— Kas sako, kad abejoju?
 — Kažkoks ponas DaiHardi37 vienoje neaiškioje pokalbių
svetainėje.
Deividas atsisėdo
— Tai buvo seniai.
į kėdę.

— Nesulaukėte atsakymo, kokio tikėjotės, a?

— Aš nesitikėjau konkretaus atsakymo. Paklausiau šiaip sau.
— Bet kodėl?
— Kodėl tuo domitės?
Šis vyriškis ją siutino. Kima kažką pastebėjo jo žvilgsnyje ir
prisiekė sau išsiaiškinsianti.
— Ar labai nustebtumėte sužinojęs, kad jokia šeima nežuvo
automobilio avarijoje, nes jos niekada ir nebuvo?
Deividas susiraukė.
— Iš kur žinote? Kam jai reikėtų meluoti?
— Žinau, nes pati jos paklausiau ir daktarė Aleksa prisipažino
niekada neturėjusi vyro. Kodėl — tai visai kitas klausimas. Tačiau
turiu įtarimų, kad ji manipuliuoja savo pacientais, įtikindama atlikti
veiksmus, kurių jie patys nedarytų.
Dagis atslinko į sodą ir
prieš išnykdamas kelias sekundes spoksojo
į Kimą.
— Kalbėkite tyliai. Jis ima nerimauti.
Kima supratingai linktelėjo ir prakalbo tyliau:
— Neturiu tiesioginių įrodymų dėl to, ką jums sakau, bet manau, ir
jūs jaučiate, kad daktarei Aleksai kažkas ne taip. Ar aš neteisi?
Deividas susimąstė.
— Nemanau, kad galėčiau pasiūlyti ką nors naudinga. Nenoriu
tikėti tuo, ką sakote, bet visgi aš niekada nesijaučiau su Aleksa gerai.
Kažkas joje kelia atsiribojimo įspūdį, tarsi ji nevisiškai supranta
emocijas, kurias pati rodo. Bet jei jūs matėte mano klausimą pokalbių
svetainėje, turėjote matyti ir jos gydytų žmonių atsakymus.
Kima nusivylusi linktelėjo. Nieko čia nešvaraus. Deividas tik
intuityviai jautė, kad kažkas daktarei negerai, bet neturėjo jokio
įrodymo, kad ji manipuliuoja lengvai pažeidžiamais žmonėmis.
— Jei tai, ką sakote, yra tiesa, ką, jūsų nuomone, Aleksa sugeba
daryti?
— Iš to, ką teko sužinoti, ji sugeba padaryti bet ką, jei tik pasiryžta.
Visa bėda, kad nežinau, kaip ją sustabdyti.
Kimą apėmė nusivylimas. Ji niekada nesugebės įrodyti, kad
daktarė susijusi su Aleno Hariso mirtimi, ką jau kalbėti apie kitus
nusikaltimus, kuriems ji galbūt turėjo įtakos.
Atėjo laikas atsisveikinti, tačiau Kima turėjo dar vieną klausimą.
— Deividai, kodėl jūs penkiolika minučių sėdėjote prie šito
motociklo ir net nepalietėte jo? Gal galiu kuo nors padėti?
Jis atlaidžiai papurtė galvą.
— Neįsižeiskite, bet mechaninės lenktyninio motociklo savybės
jums nelabai...
— Ar dėl to, kad toks motociklas turi tik vieną pavarą ir neturi
stabdžių?
Jo tonas ją sunervino. Nebūdingai sau, Kima ryžosi pasiūlyti
pagalbą, kurią jis paniekino. O dabar ji į
atkreipė Deivido dėmesį save.
— O gal dėl to, kad metanolio, kaip kuro, naudojimas leidžia
padidinti variklio kompresiją ir kartu motociklo galingumą? O gal...
— Tekėk už manęs, — pasiūlė Deividas.
— Tai gal dabar pasakysi, kas atsitiko motociklui?
— Jis neužsiveda. Paprastai kas keletą mėnesių aš jį užvedu, bet
šįkart nepavyko.
 Akimirką Kima pamąstė.
— Gal laidai trumpina? Prieš leisdamas pinigus naujoms dalims,
pamėgink prijungti masės laidą prie rėmo.
— Tu net neįsivaizduoji, kaip mane sujaudinai.
Kima garsiai nusijuokė, bet susilaikė nuo atsakymo, nes staiga
šalia išdygo Dagis. Pasilenkęs, jis labai švelniai palietė jos kairę ranką.
— Dagis... — įspėjo Deividas, sutikęs jos klausiamą žvilgsnį. — Jis
niekada neliečia žmonių.
Kaip ir aš, pagalvojo Kima.
— Nieko tokio, — pasakė ji.
Dagio oda buvo vėsi ir švelni. Vis dar į ją nežiūrėdamas, savo
didžiuliu delnu jis suėmė jos mažutę plaštaką. Vyro skruostu tekėjo
ašara. Kima pažiūrėjo į Deividą, žvilgsniu klausdama, ką daryti. Šis
gūžtelėjo, aiškiai nesuprasdamas, kodėl Dagis taip elgiasi.
Tada Dagis tvirtai truktelėjo ją už rankos. Kima nepajuto nei
pykčio, nei blogų ketinimų, tik švelnų liūdesį.
Ji tyliai paklausė:
— Ar nori, kad eičiau su tavimi, Dagi?
Vis dar žiūrėdamas
į
viršų kairėn, jis linktelėjo.
Kima atsistojo ir leidosi vedama
pro virtuvę ir koridorių. Jis laikė
jos ranką tvirtai, bet ne grėsmingai. Deividas susiraukęs nusekė iš
paskos.
— Dagi, ką darai? — paklausė jis, kai jie visi trys ėmė
lipti laiptais į
antrą aukštą.
Vyrukas nieko neatsakė, tik toliau tikslingai yrėsi į priekį. Pasukęs
rankeną, atidarė savo kambario duris.
— Dagi, juk žinai, kad moterims nevalia eiti į kambarius.
 Kimai įėjus vidun, Dagis paleido jos ranką. Kambarys panėšėjo į
dvylikamečio berniuko miegamąjį. Ant sienų aplink tiksliai
vienodame aukštyje kabojo lenktyninių automobilių plakatai. Trijų
ketvirčių pločio lovą dengė lovatiesė su mašinomis. Lentynoje stovėjo
„Top Gear“ laidos vaizdo įrašai. Šalia lovos buvo įrėminta laidos vedėjo
nuotrauka. Kimai atsisukus į Deividą, šis gūžtelėjo.
— Jam patinka Džeremis Klarksonas, ką galiu padaryti?
Lentynoje po įrašų kolekcija stovėjo surikiuotos užrašų knygutės.
Kai kurios buvo pigios, plonos, maisto parduotuvėse pardavinėjamos,
kitos storos, spalvotais viršeliais.
— Jis mėgsta užrašų knygutes. Pigiąsias aš nupirkau, o
prabangiosios — dovanotos. Dagis jomis nesinaudoja, tik mėgsta
rinkti.
Dagis dukart treptelėjo koja, nepatenkintas Deivido aiškinimais.
Kima pastebėjo pieštuką, užkištą už nuotraukos rėmelio.
— Aresi tikras, kad jis nenaudoja jų?
Deividas atrodė nustebęs. Kima atsigręžė į augalotąjį vyruką.
— Dagi, ar nori man ką nors parodyti?
Dagis, peržvelgęs užrašų knygutes, išėmė trečiąją iš kairės. Jis
nevartė puslapių, tik suskaičiavo iki septintojo, atvertė jį ir įdavė
Kimai.
Tekstas buvo parašytas skausmingai mažomis raidelėmis. Kimos
regėjimas puikus, bet vis tiek turėjo prisimerkti, kad įžiūrėtų žodžius.
Raidės buvo gulsčios, tekste ji perskaitė vardą ir pastebėjo tiesioginės
kalbos skyrybos ženklus.
Nuo užrašų knygutės ji pakėlė akis į Dagį. Jos oda pašiurpo.
— Dagi, ar tavo atmintis fotografinė?
Šis nieko neatsakė.
 Deividas atrodė sutrikęs kaip ir

ji.
— Kas, po galais...
Ji vėl įsispoksojo į užrašų knygutę.

— Deividai, tu manei, kad Dagis įsimylėjęs. Manei, kad jis sekioja

Aleksą todėl, kad ši jam patinka, tačiau iš tikro jis užrašinėjo kiekvieną
daktarės žodį. — Kima pabaksnojo sau į kaktą. — Štai čia.

Kima pasklaidė užrašų knygelę. Visi puslapiai buvo prirašyti.

Prasižiojusi ji vėl pasižiūrėjo į Dagį.
— Neįtikėtina. Šis talentingas vaikinas žinojo, su kuo susidūręs,
kai tuo tarpu kiti net nenutuokė.
Kima priėjo prie jo ir švelniai palietė skruostą. Dagis neatsitraukė.
Ją užplūdo palengvėjimas ir
dėkingumas.
— Ačiū, kad parodei man savo darbo rezultatus.
Kima perskaitė ištrauką iš teksto, jausdama kylantį įniršį.

TODĖL, KAD ESI MANO LAIKO GAIŠATIS. TU ESI TOKS

SUKNISTAS, KAD NIEKADA NĖ Iš TOLO NEGYVENSI
NORMALAUS GYVENIMO. NĖRA TAU VILTIES. KOŠMARAI
NIEKADA NESIBAIGS IR KIEKVIENAS PUSAMŽIS VYRAS
BUS TAVO DĖDĖ. TU NIEKADA NEIŠSILAISVINSI NUO JO IR
NUO TO, KĄ JIS TAU DARĖ. NIEKAS TAVĘS NEMYLĖS, NES
ESI UŽTERŠTAS. TAVO KANČIA BUS AMŽINA.

Kima pakėlė akis nuo lapo.

— Deividai, kas tas prakeiktas Šeinas?
59

Tai buvo du dideli namai, pertvarkyti į keturis vieno miegamojo

butus. Prie durų buvo pritvirtintos kortelės su pavardėmis ir

skambučiai.
— Nagi, Čarli, atidaryk, — suvaitojo Dosonas. — Lauke velniškai
šalta.
— Nesuskysk, Kevai, — nusišaipė Steisė.
Nesirinkdama
ji nuspaudė kitą mygtuką.
— Sveiki, ar čia ponas Prysas? Ar galėtumėte mus įleisti. Mes iš
policijos ir norime...
Linijai išsijungus, Steisė nutilo. Ji laukė, kol subirbs atsidarančios
durys. Nepasigirdo jokio garso.
Dosonas nustūmė kolegę sau iš kelio. Ir nuspaudė kitą mygtuką.
— Pone Hokinsai? Turiu jums siuntą iš „Amazon“.
Durys subirbė. Steisė įsekė paskui jį vidun.
— Kaip tau, po velnių...
— Visi užsisakinėja dalykus iš „Amazon“. — Pasisukęs kairėn, jis
pabeldė į duris. Jokio atsakymo. Vėl pabeldė. — Šis vyrukas pradėjo
mane užknisti. Jei aš supyksiu, pokalbis jam nepatiks.
— Okątu padarysi? Kankinsi jį
vandeniu?
Dosonas sukikeno:
— Steise, beveik juokinga.
— Man tai nepatinka, Kevai, — tarė Steisė, pasilenkdama prie
plyšio laiškams. Pro jį koridoriuje matėsi aną vakarą Kuko dėvėtas
švarkas ir sportbačiai.
— Jis viduje, bet laikosi tyliai. Kažkas ne
taip.
Jie abu kartu pabeldė ir
garsiai pašaukė.
— Bent kartą sutinku su tavimi, Steise. Reikėtų patekti vidun.
— Ar iškviesti ugniagesius? — paklausė ji.
— Ne, pasinaudosime jų įrankiu.
Dosonas čiupo nuo sienos gesintuvą ir nukreipė šį į užraktą.
— Ar atnešėte mano siuntinį? — paklausė pagyvenęs balsas aukštu
aukščiau.
— Paštininkas sakė, kad suklydo dėl adreso! — šūktelėjo Dosonas.
Jis iš visų jėgų trenkė gesintuvu į duris. Nuo smūgio šios
triukšmingai atsidarė. Steisė susižavėjusi pažvelgė į Dosoną.
— Ei, ką jūs ten apačioje veikiate?
— Mes
iš policijos, — garsiai paaiškino Steisė, o tuo tarpu Dosonas
pakvietė Kuką vardu.
— Tai ar turite mano siuntinį?
— Ne, mes iš policijos, — garsiau suriko Steisė, smukdama
— O... šūdas, — pratarė Dosonas, sustodamas tarpduryje.
į butą.

Steisė atsistojo šalia.mintyse tiksliai pakartojo jo ištartą žodį.

Ji

Išsiskėtęs ant lovos kniūbsčias gulėjo nutukęs vyriškis. Jis dėvėjo

žydras trumpikes, pilvas apžėlęs plaukais. Dešinė koja karojo nuo
lovos krašto. Šalia stovėjo stiklinė vandens ir aspirino tablečių pakelis.
— Kviesk greitąją, Kevai, jis vis dar gyvas. Pasakyk — be sąmonės,
bet kvėpuoja.
Kevinas suskubo skambinti. Steisė, suėmusi riešą, skaičiavo pulsą.
Dosonas diktavo
į
telefoną adresą ir aiškino apie paciento būklę.
— Jis išgėrė apie dvidešimt penkias tabletes, — pasakė Steisė.
Dosonas, pasakęs dispečerei tablečių skaičių, nutraukė pokalbį.
 Jiedu stovėjo ir žiūrėjo vienas
į kitą.
— Ar nereikėtų mums ko nors daryti? — paklausė Steisė.
Dosonas apsižvalgė.
— Galėtum paruošti jam puodelį arbatos, bet nemanau, kad gers.
Steisė perliejo jį nuožmiu žvilgsniu. Dosonas skėstelėjo rankomis.
— Ką nori, kad pasakyčiau? Ačiū Dievui, nereikia daryti dirbtinio
kvėpavimo. Jis dar kvėpuoja.
— Jėzau, Kevai, baik. Kaip... e... nejautru.
Ji priėjo prie lovos
ir palinko Kukui prie ausies.
— Čarli, aš detektyvė konsteblė Vud ir...
— Po velnių, Steise, kas taip šneka su mirštančiu žmogumi?
Jam žengiant pro ją artyn ir suimant nuogą vyriškio petį, Steisė
piktai nužvelgė Dosoną.
— Nagi, Čarli. Čia Kevas. Viskas bus gerai. Pagalba jau važiuoja.
Bet kurią minutę bus čia. Mes tavęs nepaliksime, nebijok.
Tikrai, taip geriau, pripažino Steisė, bet tik pačiai sau.
— Dėmesio stoka? — paklausė ji Dosono.
— Ne, tai rimtas mėginimas nusižudyti. Jis norėjo mirti. Nė vienas
šmikis nesutiktų būti aptiktas tokioje padėtyje ir paskui ilgai gyventi,
pasakodamas istorijas apie bandymą atimti sau gyvybę.
Ošiuo metu jie nežinojo, ar jis išgyvens.
Nuo ko bėgo Čarlis Kukas?
60

Pildama aromatingą kavą į puodelį, Aleksa prisipažino rūpestingai

suplanavusi seansą. Esant idealioms sąlygoms, ji būtų norėjusi
padirbėti su Džesika ilgiau, bet dabar knietėjo greičiau sulaukti
rezultato. Beviltiškai troško, kad Džesika jai netaptų nusivylimu kaip
kiti.
Šis buvo visų didžiausias jos žaidimas. Jeigu jis pavyktų, būtų
nubrauktos visos iki šiol patirtos nesėkmės. Prie Kimos dar teks ilgiau
padirbėti, tačiau Džesikos atvejis buvo visai kito lygmens.
Jei Aleksa norėtų padėti šiai moteriai, ji mėgintų išsiaiškinti
Džesikos praeitį, bet šitam ji pirmenybės neteikė. Aleksa neturėjo
daug laiko. Dauguma moterų, kenčiančių nuo pogimdyvinės
depresijos, praeityje buvo patyrusios rimtų psichikos sutrikimų.
Aleksa stebėjosi, kad socialiniai darbuotojai Džesikos atvejį
priskyrė ne psichozei, o pogimdyvinei depresijai, nors pastaroji
ištinka tik vieną iš penkių šimtų moterų. Džesikos atveju jie nustatė
eilinius depresijos simptomus, bet neįžvelgė papildomų psichozės
ženklų.
Džesika taip pat turėjo polinkį į ryškią nuotaikų kaitą, maniją,
minčių painumą, nerealias idėjas ir garsines haliucinacijas. Visi šie
simptomai, išryškėję iškart po vaiko gimimo, vertė manyti, kad jai
prasidėjo pogimdyvinė trauma. Tokios būklės pacientei reikalinga
kompetentinga priežiūra visą parą.
 Dažnai tokios psichozės sukelia motinos norą nužudyti savo vaiką,
ir Aleksai knietėjo išsiaiškinti, koks pagrindinis motyvas vertė Džesiką
žaloti savo kūdikį. Ji ištyrė visas tokio elgesio galimybes ir surūšiavo
mintyse, paruoštas veikti.
Aleksa padėjo kavą ant staliuko. Reikia pradėti.
— Kaip suprantu, jūs paaiškinote pareigūnams, kad netyčia
prispaudėte Džeimį, kuris gulėjo šalia jūsų ant lovos. Mes abi žinome,
kad tai netiesa. Norėčiau, kad su manimi būtumėte atvira.
Džesika abejojo.
— Kad ir ką pasakytumėte šiame kabinete, viskas yra
konfidencialu. Aš čia esu tam, kad jums padėčiau, o galėsiu tai
padaryti tik, jeigu būsite su manimi visiškai atvira. Kuo greičiau man
viską papasakosite, tuo greičiau galėsiu suteikti pagalbą, kurios jums
reikia.
Įsispoksojusi į savo skreitą, Džesika papurtė galvą. Aleksa manė,
kad bus nelengva įtikinti moterį iškloti savo giliausias paslaptis. Nė
viena motina nenorėtų nešiotis galvoje Džesikos minčių, ką jau
kalbėti apie jų išsakymą garsiai. Bet Aleksai reikėjo atvirumo. Jai
reikėjo tų žodžių.
— Ar tai kaip nors susiję su jūsų vyru? Ar jūs pykote ant jo? —
Aleksa kalbėjo švelniai ir ramiai. — Kerštas sutuoktiniui daug
dažnesnis, nei Žmonės mano. — Ji nutilo, ieškodama prisiminimų,
laikomų parankioje atminties kertelėje. — Prieš keletą metų vyras,
vardu Arturas Filipas Frymanas, numetė savo ketverių metukų dukrą
nuo Vest Geito tilto Melburne ginčo dėl vaiko globos metu. Manoma,
jis tai padarė tyčia, kad jo žmona kentėtų.
Aleksa pamanė, kad Džesikai šis atvejis netinka, kadangi ši
nepasakė nieko tokio, kas rodytų jos priešiškumą vyrui. Visgi jos
beprotystė kažkuo buvo grįsta.
— Ar jūs taip pykote ant savo vyro, kad nusprendėte nuskriausti
Džeimįirtokiu būdu nuskriausti sutuoktinį?
Džesika lėtai papurtė galvą. Gerai. Ji nesigynė, kad užgavo vaiką
netyčia. Moters galva vis dar liko nuleista, bet žvilgsnis nebebuvo

į
įsmeigtas skreitą. Dabar Džesika tiesiog žiūrėjo jį.
Džesika klausėsi, o Aleksai kaip tik to ir reikėjo. Pacientė dar
nebuvo pasirengusi prisipažinti kalta. Teisiama visuomenės ir
šeimos,
Džesika jautė ją slegiantį susitaikymą. Jai reikėjo supratimo,
palaikymo. Leidimo. Jai reikėjo jausti, kad yra ne viena.
— Galiu paklausti, ar Džeimis buvo planuotas vaikas?
— O, taip, — atsakė Džesika nedelsdama.
Gerai, klausėsi ir reagavo. Ir pagaliau prabilo.
ji
Aleksa rimtai negalvojo, kad tai buvo nenorimo kūdikio nužudymo
atvejis, tačiau jos kitam ėjimui tai neturėjo įtakos. Daktarė atsilošė
kėdėje ir ėmė kalbėti:
— Jūs gal ir nepamenate, bet dešimto dešimtmečio viduryje apie
tai rašė visi laikraščiai. Moteris iš Pietų Karolinos — regis, vardu
Siuzana Smit, — policijai pranešė, kad jos automobilį su dviem
mažamečiais pagrobė kažkoks juodaodis. Po devynių dienų ašaringo
maldavimo grąžinti jos sūnus gyvus, moteris prisipažino nukreipus
automobilį nuokalnėn į ežerą ir paskandinusi saugos diržais prisegtus
savo vaikus. Tik tam, kad jos nepamestų turtingas meilužis.
Pacientės kūnu neperbėgo pasibaisėjimo virpulys. Ji tik nežymiai
palenkė galvą, parodydama susidomėjimą. Gerai. Ji pasiekė pirmąjį iš
trijų etapų. Supratimą. Džesikai reikėjo pajusti, kad ji ne viena.
— Atvirai kalbant, Džesika, problema paplitusi kur kas labiau, nei
žmonės mano. Jūs nesate pirma pacientė, kurią gydau dėl šios būklės,
irjūs tikrai nebūsite paskutinė. Neturėtumėte gėdytis savo jausmų. Jie
yra jūsų dalis. Pažadu, šiame kambaryje jūsų niekas neteis.
Pagaliau Džesika pakėlė galvą ir pažvelgė Aleksai į akis. Aleksa
užjaučiamai nusišypsojo ir tęsė:
— Prižadu, padėsiu jums, bet turite sakyti man tiesą.
Džesika vos vos pajudino galvą. Puiku, jos judėjo susitaikymo link.
Aleksai liko du galimi motyvai — altruizmas arba karštligė, su kuriais
ji vienodai gerai susidoros. Iš ankstesnio jųdviejų pokalbio Aleksai
susidarė įspūdis, kad Džesikos karštinė nekamavo. Taigi liko
altruizmas. Padariusi šią išvadą, Aleksa ėmė vesti Džesiką sėkmingos
vaikžudystės keliu. Dabar moteris klausėsi.
Aleksa atsisėdo tiesiai, alkūnes pasidėjo ant kelių.
— Manau, kad norėjai apsaugoti savo kūdikį, Džesika.
Moteriai ištryško ašara ir vieniša nuriedėjo skruostu.
Na jūs ir kvailiai, pagalvojo Aleksa apie socialinius darbuotojus.
Jeigu jie bent būtų numanę apie Džesikos sutrikimo pobūdį, tučtuojau
būtų atėmę iš jos kūdikio globą. Bet Aleksai tai būtų buvę nė kiek
neparanku. Socialinės tarnybos negalėjo atsiųsti jai geresnės dovanos,
net jeigu būtų perrišta dideliu raudonu kaspinu.
ji
— Jūs taip mylite Džeimį, kad negalite iškęsti minties, jog jam kas
nors atsitiks. Jūs norite apsaugoti sūnų nuo bet kokio blogio pasaulyje.
Ar aš teisi? — tyliai paklausė Aleksa.
Džesika ėmė lėtai linksėti.
— Džeimis toks gražus ir tobulas, ir nekaltas, kad jūs negalite
susitaikyti su mintimi apie jam teksiantį skausmą.
Džesika linktelėjo ryžtingiau.
Aleksai trūko vienos žūtbūtinės informacijos detalės prieš
pereinant prie trečiojo šio proceso etapo. Leidimo.
 — Ar galite prisiminti, kada jus pradėjo lankyti šios mintys?
Kol Džesika mąstė, ašara ant skruosto nudžiūvo.
— Tai dėl žinių, — mechaniškai paaiškino Džesika.
Jai buvo skirti jausmus bukinantys vaistai. Žinoma, moters būklei
visiškai nereikalingi. Litis arba elektrošokas būtų kur kas efektyvesnis
gydymas, tačiau ir šia informacija Aleksa neketino dalintis su
atsakingais asmenimis.
— Teęskite.
— Neilgai trukus po to, kai grįžau iš ligoninės, per Žinias pranešė
apie sprogdinimą Pakistane. Pažiūrėjusi rodomus vaizdus, aš
išsigandau dėl pasaulio, į kurį atvedžiau savo Džeimį. Iš pradžių aš tik
retkarčiais įsijungdavau žinių kanalą, bet po to įvykio ėmiau jas
žiūrėti kasdien kiaurą parą. Galiausiai, viena ranka laikydama Džeimį,
kita tikrinau Žinias telefone. Jaučiau tarsi priklausomybę.
— Kojūs ieškojote?
— Vilties. Tačiau visas pasaulis buvo pilnas mirties, griovimo ir
neapykantos. Nesupratau, kodėl viso to nemačiau prieš pastodama.

į
Kaip galėjau paleisti savo vaiką tokį baisų pasaulį?
Aleksa supratingai linktelėjo. Džesikos motyvas buvo pats
dažniausias — altruizmas. Dėl daugelio priežasčių moteris
nuoširdžiai tikėjo, kad jos kūdikiui geriau būtų mirti. Ši būklė
dažniausiai pasireikšdavo tada, kai motina įtikėdavo negalinti
deramai pasirūpinti kūdikiu ir apsaugoti jo nuo realių ar
įsivaizduojamų pavojų.
— Ar galite pasakyti man, kas jus gąsdino?
— Vieną dieną perskaičiau apie bombos sprogimą, apie trečiajame
pasaulyje kankinamas ir žudomas ištisas šeimas. Žmonės alksta,
miršta iš bado, yra žudomi, vyksta pilietiniai karai. Stengiausi save
įtikinti, kad visa tai vyksta kažkur kitur, bet paskui perskaičiau apie
automobilių avarijas, apie vaikus, nuduriančius savo bendramokslius,
apie vyrą, negyvai uždaužytą dėl butelio degtinės. Aš suvokiau, kad
visa tai artėja, pernelyg greitai artėja.
Prisimindama savo baimes, Džesika nemirksėdama spoksojo į tolį.
O baimių ji turėjo nemažai. Aleksa džiaugėsi, kad jai neteks vargti.

— Taigi, ką jūs padarėte?

— Pasiguldžiusi Džeimį šalia savęs ant sofos, staiga pajutau
nenumaldomą troškimą jį
apsaugoti, išgelbėti nuo viso aplink esančio
blogio. Įsivaizdavau, kaip jis užmiega ir tampa saugus. Užsimerkusi,
tiesiog prisiglaudžiau prie jo. Kurį laiką gulėjau rami, įtikėjusi, kad
pagaliau deramai rūpinuosi savo kūdikiu.
— Okas atsitiko paskui?
— Mičas grįžo iš darbo anksčiau pažiūrėti, kaip laikausi. Pripuolęs
pagriebė Džeimį ir nuskubėjo ligoninę.
į

— Kaip jautėtės? Ir
prašau, dėl jūsų pačios išgijimo, būkite atvira.
Užsimerkusi, Džesika tiek ilgai dvejojo, kad Aleksai pasirodė, jog ši
užmigo.
Aleksa ją paragino:
— Prašau, Džesika. Tikrai noriu jums padėti, bet negalėsiu, jei
nesakysite visos tiesos.
Vis dar neatsimerkusi, Džesika giliai atsiduso.
— Jaučiausi nusivylusi. Džeimis net nesipriešino. Tarsi būtų
supratęs, ką noriu padaryti. Jis ruošėsi miegoti. Buvo taip teisinga.
Aleksa žavėjosi viso reikalo paprastumu. Kaip jai lengva.
— Ar Mičelas suprato, kai jam paaiškinote?
Džesika papurtė galvą.
 — Nieko jam nesakiau. Vyras manė, kad aš užmigau ir netyčia
užguliau kūdikį. Taip jis 1r pasakė ligoninėje, bet socialiniai
darbuotojai tuo nepatikėjo ir apkaltino mane aplaidumu prižiūrint
kūdikį.
Aleksa išgirdo nuostabą Džesikos balse. Savo pačios iliuzijų migloje
Džesika neįstengė įsivaizduoti, kad kas nors galėtų šitaip apie ją
pagalvoti. Tai, kad melavo vyrui, įrodė jos pačios tikėjimą savo
motyvacija.
— Teisėjas liepė man lankytis pas psichiatrą ir viskas. Aš tvirtinau
netyčia prispaudusi vaiką, nes, regis, visi norėjo tuo tikėti. Jūs esate
pirmas žmogus, su kuriuo buvau atvira.
— Ir kaip dabar jaučiatės? — maloniai paklausė Aleksa.
Pasitikėjimas yra svarbu.
— Geriau. Visi aplinkiniai žiūri į mane vienodai. Net mano motina
žvelgia su siaubu, jei aš prieinu per dešimt pėdų prie savo vaiko.
— Argi jie teisūs, taip akylai jus stebėdami?
Džesika dvejojo.
— Aš niekada nedaryčiau to, kas nėra geriausia mano kūdikiui.
Niekada.
Aleksa pastebėjo žodžių pasirinkimą. Taip, motyvacija likusi.
Aleksa prisivertė neskubėti. Džesika vis dar laukė leidimo daryti tai,
kas, jos nuomone, buvo teisinga. Aleksa nuginė nuo veido šypseną.
— Keista, bet Vakarų kultūra jūsų motyvaciją laiko klaidinga.
Budistai tiki sielų persikūnijimu ir teigia, kad nužudytas vaikas
atgimsta geresnėje aplinkoje.
Aleksa linktelėjo, veide nutaisiusi „sunku patikėti“ išraišką. Ji
nepaaiškino, kad tokio tikėjimo laikėsi žmonės, gyvenantys pernelyg
skurdžiai, kad galėtų išmaitinti savo vaikus, todėl manė, jog
nužudytas vaikas atgims ten, kur jam nebeteks mirti iš bado.
Džesika atidžiai linkčiojo.
Aleksa turėtų perspėti socialinius darbuotojus, kad Džesika kelia
rimtą grėsmę savo kūdikiui. Informuoti pareigūnus, kad ši moteris
neserga pogimdymine depresija, ir pasakyti gydytojams, kad jų skirti
vaistai nėra tinkami jai gydyti.
Tačiau perspėti atitinkamas tarnybas Aleksai buvo nenaudinga.
Aleksa, nusiėmusi akinius, pažvelgė kairėn, ieškodama paruošto,
surežisuoto ir išmokto prisiminimo. Džesika neatitraukė žvilgsnio
nuo Aleksos veido. Daktarei norėjosi garsiai nusijuokti. Jei net ir pati
būtų rašiusi scenarijų šiam seansui, nebūtų sugalvojusi geriau.
Paširdžiuose ėmė kirbėti jaudulys. Džesika gali būti ta, vienintelė.
Nuleidusi akis, ji pažvelgė į viltingą pacientės veidą.
— Gerai pagalvojusi, prisiminiau panašią į jūsų situaciją su
amerikiete Andrėja Jeits. Ją panašiai, kaip ir jus, kamavo baimės, tik ji
visur matė šėtoną. Ta moteris buvo labai religinga ir be galo mylėjo
savo vaikus. Ji kasdien baiminosi, kad juos pagrobs šėtonas, ir kad
galiausiai nesugebės jų apsaugoti. Pareigūnai manė, jog motina kelia
grėsmę penkiems savo vaikams, todėl pasirūpino priežiūra, kad
Andrėja niekada neliktų viena su savo vaikais. Bet vieną dieną jos
vyras, kuris irgi buvo labai religingas, nusprendė, jog valdžia neturi
teisės kištis, ir pavedė savo šeimą Dievo globai. Jis išėjo į darbą dar
neatvykus kitam globėjui, ir Andrėja pasinaudojo proga. Moteris
nuskandino vonioje savo vaikus, vieną po kito.
Aleksa ieškojo Džesikos veide pasibaisėjimo, bet matė tik gryną
susidomėjimą.
 — Teisme Andrėja aiškino padariusi tai iš meilės vaikams, kad juos
apsaugotų. Visuomenė ją nuteisė, bet aš norėčiau, kad jūs šiek tiek
pamąstytumėte apie šį atvejį prieš mūsų kitą seansą.
Tarsi surežisuotai suskambo Aleksos laikrodis, pranešdamas apie
seanso pabaigą.
— Gerai, Džesika, šiandienai viskas, — ji sunkiai atsiduso. — Mano
kita pacientė yra penkerių metukų mergytė, kurios veidą sudraskė
šuo. — Aleksa papurtė galvą. — Vargšas vaikelis žaidė parke.
Aleksai knietėjo nufotografuoti siaubo perkreiptą Džesikos veidą.
Nulydėjusi moterį prie durų, Aleksa jas atidarė.
— Pasimatysime kitą savaitę, rūpinkitės savimi.
Džesika linktelėjo ir išėjo.
Aleksa uždarė duris. Ji tikėjosi, kad kitą savaitę jos nebepasimatys.
Kitą savaitę ji tikėjosi pamatyti Džesikos veidą televizijos ekrane per
žinias.
61

Džesika Ros išsvirduliavo laukan. Ji privalėjo skubėti namo.

Džeimiui jos reikėjo. Kaimynų šuo dažnai palaidas lakstydavo sode.

Jis galėjo peršokti tvorą ir įsigauti į namus.
Ji įjungė mašinos pavarą, tyliai dėkodama Dievui už tai, kad atvedė
ją pas Aleksą — vienintelį ją suprantantį žmogų. Būdama visiškai
atvira ir sąžininga su daktare, Džesika apsivalė bei atsikratė ją
kamuojančios abejonės dėl savo veiksmų. Mintyse sukosi istorija,
kurią papasakojo daktarė Torn apie amerikietę, Andrėją ar kažkaip
panašiai. Džesika turėjo mažai laiko.
ji
.. Galiausiai nesugebės jų apsaugoti.
Visur tykojo pavojai. Šviesoforas, prie kurio ji stovėjo,
paprasčiausiai galėjo sugesti, o tai reiškia, kad koks nors automobilis,
riedėdamas nuo kalno, nesustotų ir trenktųsi į jos „Citroėn“. Prieš
dvejus metus Gornale taip ir atsitiko — penkiametė mergaitė daugiau
nei valandą išbuvo po automobilio nuolaužomis.
Už jos pasigirdo klaksono garsas. Švietė žalias šviesoforo signalas.
Džesika pasuko ir nuvažiavo per parko kairėje vidurį. Dvi mergaitės

į
bėgiojo po aikštelę ir juokėsi. Kiek truktų joms išbėgti kelią ir papulti
po ratais? Vos praėjusį mėnesį šiame kelio ruože žuvo paauglys
dviratininkas.
Ji pasuko pro greitį ribojantį ženklą ir toliau važiavo trisdešimties

mylių per valandą greičiu pro abipus kelio plytinčius laukus. Jei kas
nors išbėgtų priešais, ji spėtų sustabdyti mašiną.
 Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje Džesika pastebėjo besiartinantį
automobilį. Ji matė, kaip vairuotojas, vos netrinktelėjęs į jos mašinos

galą, parodė nešvankų gestą. Džesika visą dėmesį sutelkė į kelią.

Džesika atsargiai išvažiavo į kelio vidurį, kad galėtų pasukti tiesiai
įnamų įvažą. Už jos važiavęs automobilis pyptelėjo ir nulėkė pro kairę
pusę tolyn, sukeldamas vėjo gūsį, švelniai susiūbavusį jos mašiną. Po
velnių, ji užmiršo parodyti posūkį.
Pro šalį praėjo moteris, stumdama vežimėlį. Iš dešinės prie
vežimėlio buvo pririštas labradoro pavadėlis, iš kairės įsikibęs
vežimėlio rankenos ėjo mažylis. Šuo bėgo ristele tolimesnėje nuo
gatvės pusėje, arčiau namų, o vaikas tipeno šaligatvio pakraščiu. Bet
kurią akimirką šuo, pamatęs katę, galėjo ją pulti, su savimi
nusitraukdamas ir visą šeimą. Kodėl žmonės nepastebi tokių dalykų?
Net paprastas pasivaikščiojimas parke kupinas grėsmių.
.. penkiametė mergaitė... apdraskytas veidas... užpulta šuns...
Pastačiusi automobilį šalia sesers „Ford Ka“, Džesika su
palengvėjimu atsiduso. Maža mergaitė su perpus perplėštu veidu sekė
ją Iki pat namų.
Pažvelgusi į savo namus, Džesika žinojo, ką privalo daryti.
Susitikus su Aleksa, jai tapo aišku tai, ką seniai pati žinojo.
— Ei, sese! Aš namie! — pašaukė ji nuo durų. Ausis pasiekė
Džeimio verksmas.

į
Džesika vos susivaldė instinktyviai nepuolusi svetainę, negriebusi
seseriai iš rankų vaiko, kad tik jį apsaugotų. Viską reikia atlikti
tinkamai. Tai buvo jos vienintelis šansas.
Ema, sukdama ratus po svetainę, ant rankų sūpavo vaiką.
— Jis visą laiką toks neramus. Nieko negaliu padaryti.
 Džesika žvaliai, kaip pati manė, nusišypsojo seseriai ir ištiesė
rankas.
— Nagi, duok jį
man.
Paėmusi vaiką ant rankų, Džesika ėmė švelniai sūpuoti. Ji jautė,
kaip sūnaus kūnelis atsipalaiduoja. Vaikas buvo patenkintas, žinojo
esąs saugus.
Džesika pastebėjo sesers veidu prabėgus; palengvėjimo šešėlį.
Negalėjo pakęsti minties, kad visi tikėjo ją galint sužaloti savo vaiką,
nors mamos vienintelis tikslas buvo jį apsaugoti. Bet kokia švelnaus
elgesio su vaiku apraiška buvo sutinkama galvos linkčiojimais ir
šnabždesiais pakampėmis.
— Kaip sekėsi? — paklausė Ema, sėsdamasi ant sofos.
Džesika linktelėjo.
— Pokalbis su Aleksa tikrai buvo naudingas. Jau dabar jaučiuosi
daug geriau. — Ji paglostė sūnaus galvelę. — Ar ne taip, meškiuk?
Ji nesustodama vaikščiojo, glausdama sūnų prie savęs.
— Aš niekada jo neužgausiu, Ema, — ji pažiūrėjo į seserį, kaip pati
manė, skaidriu žvilgsniu.
Ema nurijo seilę.
— Aš Žinau, Džese.
Džesikos balsas sušvelnėjo:
— Žiūrėk, jis žino, kad mamytė niekada jo neįskaudins, ar ne,
angeleli?
Vaikas sugugavo. Ema nusijuokė.
Nuo supimo Džeimio akys ėmė merktis. Džesika pabučiavo jo
galvytę ir paguldė sūnų
į pintą lopšį.
.. Prieš atvykstant kitam globėjui, ji pasinaudojo proga...
Moteris pasisuko į seserį. Atėjo laikas jai eiti.
 — Aš ketinu pasilepinti karšta vonia, kol Džeimis miegos. Jei nori,
gali pasėdėti irpalaukti.
Ji pastebėjo, kaip Ema paskubomis žvilgtelėjo į virš židinio kabantį

laikrodį. Sesuo pati turėjo tris vaikus ir daugybę laukiančių darbų.

— Mama atvažiuos už dvidešimties minučių, Ema. Aš

susitvarkysiu. — Sesuo dvejojo. — Tikrai, Ema, prižadu. Man daug

geriau.
Ema nusuko žvilgsnį.
— Viskas gerai. Aš šiek tiek palauksiu, kol jis gerai įmigs.
Džesika gūžtelėjo 1r ėmė
lipti laiptais, trokšdama, kad sesuo išeitų.
Laikas seko. Įpusėjusi laiptus ji išgirdo savo vardą.
— Kas yra, Ema?
Atsisukusi ji
pamatė seserį, stovinčią apačioje su paltu rankoje.
— Tu teisi. Žinau, kad viskas bus gerai. Aš pasitikiu tavimi.
Grįžusi į prieangį, Džesika apkabino seserį. Pagaliau ji išeina.
— Man tikrai viskas gerai, Ema. Nesirūpink.
Ji atidarė laukujes duris, norėdama išleisti seserį.
Ema atsisuko.
— Artu tikra?
Dar kartą apkabinusi seserį, Džesika linktelėjo.
— Mums nieko neatsitiks. Aš tik noriu, kad jam būtų kuo geriau.
Ema lėtai nuėjo link mašinos, tarsi abejodama savo sprendimu,
tačiau atsisukusi ir pamačiusi plačią Džesikos šypseną, nusiramino.
Jei Ema ir mėgins skambinti motinai, ši jau bus išvažiavusi ir
neatsilieps telefonu, nes vairuos. Jeigu ji paskambins Mičui, tas
užtruks mažiausiai dvidešimt minučių, iki pasieks namus.
Seseriai nuvažiuojant, Džesika dar sykį jai pamojavo ir paskui save
uždarė duris.
 Tą akimirką, kai įėjo į svetainę, ją apėmė ilgai laukta ramybė.
Tolumoje išnyko televizoriaus garsas.
Po seanso su Aleksa Džesika neabejojo visąlaik buvusi teisi. Iš
pradžių, sulaukus audringos aplinkinių reakcijos, jai buvo kilę
klausimų dėl savo veiksmų, taigi apsimetinėjo esanti apsiraminusi,
kai tuo tarpu būtent ji buvo teisi.
Seansas su Aleksa ne tik įtvirtino jos įsitikinimus, bet ir išteisino ją.
Nebesijautė kalta dėl savo minčių. Džesika jautėsi teisi ir pilna jėgų.
— Ateik pas mamytę, saldainėli, — suburkavo ji, pasilenkusi virš
kūdikio lopšio.
Mažytis suglebęs kūnelis sutrūkčiojo ir patogiau prigludo prie
mamos krūtinės — pačioje saugiausioje pasaulyje vietoje.
Išsirinkusi virtuvinį peilį, ji ėmė kopti laiptais į viršų. Švelniai
paguldė Džeimį į jųdviejų su Miču lovą.
Įėjusi į miegamojo vonios kambarį, Džesika padėjo peilį ant vonios
krašto, tada iki galo atsuko karšto ir šalto vandens čiaupus. Jos sūnui
neteks ilgai būti be mamos.
Džeimio kambaryje ji užtruko, išrinkdama sūnui drabužėlius —
baltą kostiumėlį, margintąų mėlynais dinozauriukais. Jo
mėgstamiausią.
Grįžusi į vonios kambarį, užsuko čiaupus ir greitai apsirengė baltą
kilpinį chalatą.
Miegamajame kelias minutes pastovėjo šalia sūnaus, žiūrėdama,
kaip atsibudęs vaikas dairosi po neįprastą aplinką. Mažomis
rankytėmis jis buvo įsikibęs į antklodės kraštą. Džesika pajuto
pasididžiavimą savo kūdikiu.
Džesika pastovėjo miegamajame šalia lango, mąstydama apie
pasaulį, leidžiantį kasdien vis arčiau prišliaužti grėsmei ir blogiui.
Patenkinta ji užtraukė užuolaidą, kad siaubas neįsiskverbtų į jų
kambarį. Plintantis nematomas blogis niekada nepalies jos kūdikio.
Užtamsintas kambarys atrodė intymus ir
saugus.
Numaudama baltus vaiko šliaužtinukus, Džesika jam šypsojosi.
Maldamas kojytėmis, mažylis patenkintas gulėjo, kol mama pakeitė
sauskelnes ir apvilko baltą kostiumėlį.
Džeimis čia, su ja, buvo saugus. Iki šiol blogis jo nepalietė, o dabar
jau ir nepalies. Džesika, kaip motina, privalėjo tuo pasirūpinti. Ir
pasirūpins.
.. Nužudytas vaikas atgims geresnėmis aplinkybėmis...
Kitais laikais pasaulyje nebebus žiaurumo ir smurto. Vaikai bus
auginami laisvi, be gąsdinimų ir baimių. Kitame gyvenime jos sūnus
bus saugus.
Siekdama pagalvės Džesika žiūrėjo į vaiko akytes.
Džeimis sugugeno ir ėmė visomis kryptimis mosuoti rankytėmis,
patenkintas ir susijaudinęs.
— Aš myliu tave taip stipriai, kad net skauda, branguti. Žinau, tu
supranti, kad privalau tave ginti nuo šio pasaulio. Negaliu leisti, kad
tave įskaudintų ar sužeistų. Tavęs visur tyko pavojai, o aš privalau tave
saugoti. Žinau, kad suprati, ar ne, saldainėli?
Iš džiaugsmo mažylis sukvykė ir Džesika be šešėlio abejonės

suprato daranti vienintelį teisingą dalyką, vienintelį įmanomą dalyką,

kad apsaugotų savo vaiką.
Pasilenkusi ji pabučiavo sūnaus putnius žandus, kaktą ir nosies
galiuką.
— Netrukus mes būsime kartu, mano angelėli.
Džesika nuleido pagalvę ir uždengė ja
kūdikio veidelį.
62

Velnias, pagalvojo Kima, pamačiusi Džesiką Ros užtraukiant

užuolaidą. Tam vaizdeliui kažkas negerai.
Kima atvažiavo susitikti su Aleksa ir tiesiai jos paklausti apie Dagio
užrašytą pokalbį, kai pamatė iš jos namų išeinančią Džesiką. Ji nieko
neišmanė apie gydymo seansus, tačiau nutuokė kad pacientas,
išeinantis iš gydytojo namų, negali atrodyti tarsi velnio vejamas.
Pakrikęs Džesikos vairavimas ir jos veido išraiška, kai apsikabino
tą kitą moterį, nenumaldė Kimos paširdžiuose besikaupiančio
nerimo. Moters veido tyrumas, jai užtraukiant užuolaidą kūdikio
kambaryje, sustingdė kraują Kimos gyslose.
Kima nepastebėjo, kad name kas judėtų, todėl nusprendė, jog
Džesika liko viena su vaiku.
Ji nurijo seiles, malšindama pašėlusį širdies plakimą. Kima
nežinojo, kokio veiksmo liudininke tapo, tačiau suvokė, kad iš Aleksos
namų Džesika išėjo priėmusį kažkokį sprendimą.
Jėzau, kam pasakyti? Brajentui? O ką pasakyti? Miegamojo lange stovi
moteris ir atrodo gana patenkinta. Brajentas jau ir taip turėjo daug
įkalčių, kuriais remdamasis galėtų įkišti Kimą į beprotnamį. Ji
nesiryžtų įduoti jam į rankas dar vieną.
O gal paskambinti socialinėms tarnyboms? Socialiniai darbuotojai

žinojo Džesikos istoriją, tačiau vargu ar galėtų atlėkti su įjungtais

švyturėliais. Jei Kima paskambintų kaip susirūpinusi pilietė, jai
patartų kreiptis į policiją. Ji suprato veiksmų eigos ironiją. Tačiau

negalėjo paprasčiausiai sėdėtiir laukti. Kažkas tikrai buvo negerai.

— Užsikrušk, — nusikeikė ji, suvokdama, kad kalba su savimi.
Ji iššoko iš mašinos, perbėgo per pievelę prie Rosų namų ir

nuspaudė skambutį, kartu garsiai daužydama į duris. Jei Džesika

atidarytų duris ir paklaustų, kas atsitiko, Kima maldautų paslėpti ją
nuo mačete mosuojančio maniako, kuris ką tik buvo čia, bet netikėtai
ištirpo ore.
Ji atvėrė pašto plyšį pažiūrėti, ar ateina Džesika, bet aidinti tyla

namuose nutvilkė iki širdies gelmių. Jokio garso — vaiko ar

suaugusiojo. Po velnių, ji žinojo, kad jie abu čia. Kokio velnio ji
neatidaro durų?
Kima patraukė šoninius vartelius. Užrakinti. Apsidairiusi pamatė
karučius, perpus prikrautus išravėtų kiaulpienių. Pristūmė juos prie
vartų ir pasilipusi persikabarojo per juos. Name nesimatė nė vieno
atviro lango, nė gyvos dvasios.
Ji nuskubėjo anapus namo ir pamėgino atidaryti prancūziško tipo
duris. Irgi užrakinta. Kima jautė, kaip senka laikas. Apsidairiusi sode,
surado kastuvą. Atsivėdėjusi, kad įrankis įgautų pagreičio jėgos,
trenkė juo į stiklą. Antru kartu langas išbyrėjo. Šukės pažiro į visas
puses, kelios įsmigo jai į dešinę ranką. Nekreipdama dėmesio į
skausmą, Kima kumščiu suėmė megztuko rankovę ir stikle pasidarė
angą, pakankamą jai pralįsti.
Jei Džesika nedarė nieko grėsmingesnio, nei maudėsi vonioje,
Kima bus patekusi į didelę bėdą. Pirmą kartą gyvenime
ji
norėjo, kad
taip ir būtų.
Per virtuvę ji nubėgo į priekinę namo dalį, kone pargriuvo,
užkliuvusi už paklotės su žaislais. Per dvi pakopas užlėkusi laiptais
aukštyn, širdies dūžiams užgulus ausis, prieš save ji išvydo uždarytas
duris.
Spyrusi į duris, Kima įėjo vidun ir lyg stabo ištikta sustojo,
bandydama suvokti, ką mato.
Džesika, vilkėdama tik kilpiniu chalatu, stovėjo palinkusi virš
lovos, pirštais suėmusi pagalvę.
Mažas, ramus kūnelis, apvilktas kostiumėliu su dinozaurais, nieko
nereginčiomis akimis spoksojo
į
lubas.
Džesika linktelėjo ir švelniai nusišypsojo.
— Dabarjis saugus.
Kima atsiminė kitą porą nekaltų akių, žvelgiančių į lubas, gražių,
bet negyvų akių, tarsi tobulos lėlės. Anuomet, jos broliuko lūpoms
išleidus paskutinį kvapą, ji nežinojo, ką daryti. Tik sėdėjo ir purtė jį,
maldavo grįžti pas ją. Kima išbandė viską, bet niekas negelbėjo. Kai
pajuto jo kūną šąlant šalia savęs, galiausiai užspaudė broliuko akis ir
į
pasiuntė Mikį dangų.
Akimirksniu Kima grįžo į dabartį. Reikėjo kviesti greitąją, bet
neturėjo laiko skambinti ir
aiškinti detales.
Nubėgusi prie lango, Kima atplėšė jį ir iš visų jėgų, kiek tik leido
plaučiai, suriko. Ant keliuko buvo trys žmonės ir
visi jie atsisuko.

— Kvieskite greitąją, vaikas mirė!

Ji staigiai nusisuko nuo lango ir nustūmė Džesiką sau kelio. Tarsi iš
transe moteris susverdėjo.
Slopindama rankų drebulį, Kima nebesusivokė kur esanti. Prieš
uždėdama du pirštus ant kūdikio kaklo, į švarkelio skverną
ji nusivalė
kraują nuo įpjautos rankos. Ji tik norėjo įsitikinti tuo, ką ir taip žinojo.
Vaikas buvo negyvas. Tačiau Kima nenorėjo pasiduoti. Ir ji
nepasiduos.
 Atsiklaupusi prie lovos, įkvėpė pilną burną oro ir švelniai apžiojusi
kūdikio burnytę, iškvėpė orą jam į plaučius. Ji stebėjo, kaip dirbtinai
pakilo jo krūtinė, ir laukė, kol ji subliūkš. Tada vėl kartojo tą patį
keturis kartus. Du pirštus uždėjo ant vaiko krūtinės ir staigiai
spustelėjo, suspausdama vaiko kūnelį trečdaliu. Trisdešimt kartų
pakartojusi judesį, Kima pridėjo ausį prie jo burnytės. Nieko.
Kima stabtelėjo, prieš pradėdama vėl viską iš pradžių. Ji jautė
neviltį. Jei tai būtų suaugęs Žmogus, viską darytų stipriau.
— Nagi, — šnabždėjo Kima, vėl ėmusi daryti dirbtinį kvėpavimą.
Ji neturėjo supratimo, kiek buvo praėję laiko, kol tolumoje
pasigirdo sirenos.
— Nagi, mielasis, tau pavyks.
Du kartus įpūtusi oro, Kima stabtelėjo pažiūrėti į vaiką ir pamatė,
kaip kyla ir leidžiasi jo krūtinė. Pati. Į akis grįžo gyvybė, iš lūpyčių
pasigirdo inkštimas. Malonesnio garso Kimai neteko girdėti.
Verksmas pažadino Džesiką, kuri, pakirdusi iš transo, žengė link
lovos.
— Dink nuo vaiko, — suurzgė Kima, rankomis užstojusi berniuką.
Lovatiesė išsitepė jos krauju.
Džesika sustojo kaip įbesta ir spoksojo į kūdikį. Jos veide
atsispindėjo sumišimas. Kima stebėjosi, ar jį sukėlė moters veiksmai
žudant kūdikį, ar nesupratimas, kodėl vaikas liko gyvas.
Kima girdėjo, kaip laužiamos laukujės durys, kaip laiptus trypia
sunkūs žingsniai. Ją apėmė neapsakomas palengvėjimas. Daugiau
nebegalėjo būti viename kambaryje su šita moterimi.
Į kambarį įėjo paramedikas ir jai nepažįstamas policijos
pareigūnas. Paramedikas apėjo Kimą ir norėdamas įvertinti būklę,
pasilenkė prie kūdikio, kuris vis dar kvėpavo.
 — Kraujas mano, — paaiškino Kima atsitraukdama.
Konsteblis žvilgtelėjo į Džesiką, kuri tvirtai spaudė pagalvę prie
krūtinės. Paskui jis pažvelgė į Kimą, kad ši patvirtintų jo baisiausią
nuogąstavimą. Detektyvė linktelėjo.
— Detektyve inspektore?
tik ranka numojo į pareigūno klausimą.
Ji

— Vėliau aš pateiksiu išsamų raportą, bet dabar jums derėtų žinoti,

kad motina labai serga ir kad man įėjus į kambarį, ji laikė pagalvę virš
savo kūdikio.
— Mes susisieksime su socialinėmis tarnybomis ligoninėje, bet
kaip jūs?..
— Vėliau, konstebli, — nutraukė jį, pajutusį begalinį nuovargį,
adrenalino pliūpsniui nuslūgus.
Paramedikas akimis susitiko su Kima.
— Jis silpnas, bet stabilus. — Pažvelgęs į kraują, varvantį iš jos
rankos, pasiūlė: — Leiskite apžiūrėti...
— Nieko baisaus, — tarstelėjo Kima
Paskutinį kartą žvilgtelėjusi į
ir įsikišo ranką
į
švarko kišenę.
lovą, Kima apsisuko ir išėjo iš
kambario.
Pagaliau nebeliko abejonių, kad Aleksa manipuliavo Džesika,
įkalbėdama ją atlikti tokį pasibaisėtiną veiksmą, kaip buvo įkalbėjusi
Rutą, Barį ir net Šeiną.
Pakaks. Ji sustabdys Aleksą. Bet kokia kaina.
63

— Pone, išklausykite mane, — maldavo Kima.

Vudis trinktelėjo kumščiu per stalą. Kimai norėjosi lygiai taip pat
išlieti savo neviltį, bet ją stabdė ką tik sutvarstyta ranka.
— Ne, Stoun, aš neleisiu. Ši moteris atėmė gana daug tavo laiko, o
tu nesurinkai nė uncijos įrodymų, kad ji yra padariusi ką nors
nederama.
— Turiu užrašų knygutes. Dagis atgamino kiekvieną jos...
— Ir jis liudys teisme, ar ne? — griausmingai suriko viršininkas,
perliedamas ją žvilgsniu.
Kimos kišenėje suskambo mobilusis telefonas. Ji nekreipė dėmesio,
kaip ir Vudis.
— Patikėkite, žaloja žmonių psichiką. Ne tiesiogiai, bet
ji

manipuliuoja jais, įtikindama atlikti įvairius veiksmus. Ruta Vilis...

— Nužudė Aleną Harisą iš
keršto.
— Bet Džesiką ji įtikino...
— Tu juokinga, Stoun. Džesika Ros sunkiai serga. Tu negali būti
tikra, kad tai susiję su psichiatre.
Kima spėliojo, ar jis kada nors leis jai pabaigti sakinį.

Jos telefonas dzingtelėjo, pranešdamas, kad gautas balso pašto

pranešimas. Vudis vis labiau irzo.
— Aš žinau, kad ji naudoja savo pacientus kažkokiems nesveikiems
tyrimams...
 — Net mano kabinete tai skamba juokingai, o teisme tai atrodys
absurdiška.
Kai jos telefone dzingtelėjo žinutė, Vudžio veidas atrodė kaip
audros debesis.
— Stoun, aš jau pasiunčiau tavo komandą namo ir siūlau tau
padaryti tą patį. Šios temos daugiau su tavimi neaptarinėsiu.
Vėl suskambus telefonui, Kima atsistojo.
— Ir, po galais, atsiliepk į prakeiktą skambutį.
Bet koks keiksmažodis, išsprūdęs iš
viršininko lūpų, reiškė, kad jis
kaip reikiant įsikarščiavo. Kitas jo sakinys užbaigtų jos karjerą. Jai
reikėjo dingti. Šiam kartui.
Kol ji uždarė Vudžio kabineto duris, skambutis nutilo. Du praleisti

sakinys veik neužkliuvo:

ATLEISK KAD TRUKDAU JEI ESI UŽIMTA
Bet antras sakinys tiesiog rėžė akis:
DAGIS NEGRĮŽO IŠ PASIVAIKŠČIOJIMO
Nuspaudusi skambučio mygtuką, Kima ėmė leistis laiptais žemyn.
Deividas atsiliepė po antro signalo.
— Ačiū, kad atskam...
— Kiek jis vėluoja? — paklausė Kima, pečiu prilaikydama telefoną
ir braudamasi pro duris.
— Dvidešimt minučių, bet jis niekada nevėluoja...
— Nemanai, kad Aleksa? — Kima nurijo gerklėje kylančią tulžį.
— Po to, ką perskaitėme? Net nežinau, ką galvoti, — atsakė jis
nuoširdžiai.
— Betji nežino apie užrašų knygutę, — pasakė Kima.
 Jai taip ir nepavyko užsipulti Aleksos dėl Dagio užrašų. Kaip tik tuo
metu ji vaikėsi Džesiką Ros.
— Ji galėjo žinoti, — prisipažino Deividas.
Kimai ėmė svaigti galva. O,
ne.
— Kai tu išvažiavai, aš sugavau Malkolmą, besiklausantį už durų.
— Velnias, — nusikeikė ji ir baigė pokalbį.
64

Kima užvedė motociklą ir delnu apglėbė akceleratorių. Skausmas

šovė per visus penkis pirštus peties link. Nekreipdama
į jį dėmesio,

pakeitė plaštakos padėtį taip, kad žiogelis, kuriuo buvo sukabintas

tvarstis, nesirėžtų į žaizdą.
Pasiėmusi švarkelį 1r raktus, ji dar paskambino Deividui,
norėdama sužinoti Dagio pasivaikščiojimų kelią. Paprastai jis eidavo
palei kanalą iš Netertono iki Brajerlio kalvos, nuo čia grįždavo namo
pro žuvies barą Kvori Benke, kur gaudavo nemokamų traškučių.
Jiedu sutarė, kad Deividas pradės nuo Netertono, 0 ji — nuo
ir
Brajerlio kalvos, abu susitiks kur nors pusiaukelėje.
Žodžiais Deividas užtikrino, kad nėra ko baimintis. Jo balso tonas
sakė visai ką kita.
Jiedu žinojo, kad jei Aleksa pričiupo Dagį, nerimauti buvo dėl ko.
Daktarė nemėgo palaidų galų, o Dagis buvo labai palaidas.
Kima sustojo prie šviesoforo Erškėčių kelio pradžioje ir nusivalė
akinius. Žiema nebuvo tokia snieguota kaip praėjusi, tačiau kovas
apgailėtina šlapdriba mėgino atsigriebti už buvusį gražų orą.
Jipravažiavo ryškias Meri Hilo prekybos centro šviesas. Deivido
nupasakotas tiltas driekėsi priešais išsimėčiusių namų kvartalą su
septyniais bokštais, kylančiais iš
jo vidurių.
Kima pastatė motociklą ant suplūktos žemės plotelio. Pirštines
įgrūdo į šalmą, kurį pritvirtino prie sėdynės.
 Ji apėjo motociklą, norėdama nusileisti takeliu per šlaitą žemyn
link kanalo. Aplink mėtėsi sauskelnės ir maisto pakuotės.
Sulig kiekvienu žingsniu ji tolo nuo vienintelio šviečiančio gatvės
žibinto. Kaire koja netyčia įsistojo į subliuškusį futbolo kamuolį.
Kluptelėjo ir prisilaikydama sugriebė skaudžiai jai įdūrusią šaką.
Kima tyliai nusikeikė ir patraukė tolyn tamsiu taku. Tolumoje
baugiai gaudė greitkelis.
Iki užslenkant visiškai tamsai, Kima nuėjo daugiausia dvidešimt
žingsnių. Ji neturėjo supratimo, kiek truko ta tamsa. Ji nesustojo ir
išvydusi priešais Žiojinčią juodą masę. Neilgai trukus nebegalės
atskirti takelio nuo kanalo.
Ji slinko lėtai, kartkartėmis krūptelėdama nuo vandens
pliuškenimo. Kima spėjo, kad tai žiurkės.
Išsiėmusi mobilųjį telefoną, pašvietė juo į žemę. Net jei ir
užsimerktų, tamsiau nepasidarytų. Mobiliojo telefono švieselė bent
jau leido statyti vieną pėdą po kitos.

žemę,ji
į
Pamažu judant priekį, gruntas po kojomis keitėsi. Palietusi ranka
apčiuopė glitėsiais apsitraukusią trinkelę. Kima buvo tunelyje.
Šlapimo kvapas jos vos nesuvimdė, vis dėlto ore tvyrojo tamsesnis,
bjauresnis tvaikas.
Vieniša gatvės žibinto šviesa apšvietė išėjimą iš tunelio, kur gulėjo
atvipęs šiukšlių maišas su pūvančia mėsa. Kažkoks mažas padarėlis
nuskubėjo šalin nuo akinamo šviesos spindulio. Užsispaudusi nosį
pirštais, Kima nuskubėjo pirmyn.
Irji vėl paniro į tamsą.
Aleksa su ja žaidė kaip katė su pele. Kima jautėsi tikra pele.
— Na, Dagi, kur tu?
65

Giliai atsidusęs, Dosonas įrėmė galvą į sieną. Steisė nesiliovė

žingsniuoti. Ji perskaitė skelbimų lentą keliolika kartų ir dabar

atmintinai žinojo bent penkiolikos skirtingų ligų simptomus.
Šoninės palatos durys atsidarė. Steisė sustojo, Dosonas su viltimi
pakėlė galvą. Jie laukė daugiau nei keturias valandas.
Slaugytoja linktelėjo.
— Dabar galite įeiti. Jis dar silpnas, bet gyvas. Tik negaliu leisti
jums ilgai būti.
Steisė sutikdama linktelėjo, Dosonas pakilo nuo kėdės.
— Po velnių, Čarli, na
palatą.
tu musir išdūrei, — pasakė Dosonas įėjęs
į
Steisė nustebo, pamačiusi, kaip atrodo šis Žmogus. Baisingas
nutukimas, matyt, bus jį ir išgelbėjęs. Mirtinas apsinuodijimas
aspirinu skaičiuojamas pagal tai, kiek šio vaisto tenka kūno masei. O
masės Čarlis turėjo daug.
Pagal veido spalvą neatrodė, kad žmogaus širdis plaka. Veide
nebuvo nė lašelio kraujo. Tačiau jis atrodė jaunesnis, nei Steisė buvo
maniusi. Galėjo būti įpusėjęs ketvirtą dešimtį.
— Kas vyksta, Čarli? — paklausė Dosonas, sėsdamasis šalia lovos.
Steisė pritūpė ant palangės.
— Man atsibodo.
— Gal nori ką papasakoti, bičiuli? — paklausė Kevas.
— Nesuprantu, apie ką šnekate.
 — Nagi, Čarli. Kažkas vyksta. Juk yra priežastis, dėl kurios norėjai
mirti. Pasakyk mums ir
mes tau padėsime. Pasakęs, pasijusi geriau.
Steisės akylai stebimas, jis sunkiai nurijo seiles ir papurtė galvą.
— Čarli, mes žinome, kad ten buvai tu. Tu buvai rūsyje su tomis
mergaitėmis, ar ne? Tu žiūrėjai, kai jų tėvas...
— Ne, — pasakė jis užsimerkdamas, — ne aš. Prisiekiu.
Dosonas prisislinko arčiau ir sušnabždėjo:
— Oi, Čarli, baik meluoti, a? Mes žinome, kad knygų klubas tik
priedanga. Juk tu knygų neskaitai.
Pagaliau išbalusiame veide atsirado spalva.
— Ne visada turiu laiko...
— Nepanašu, kad nusivarai nuo kojų savo krautuvėje. Čarli,
patikėk, prisipažinęs iškart geriau pasijusi. Mes žinome, kad aną
vakarą ėjai į jaunimo klubą bendruomenės centre. Tą vakarą tai buvo
vienintelis renginys. Ar eitum į susitikimą su dvylikamečių mergaičių
grupe, jei nebūtum...
— Tai buvo ne jaunimo klubas, — tarė jis užsimerkdamas.
— Čarli, mes patikrinome. Daugiau nieko nevyko...
— Yra renginių, kurių jie nereklamuoja.
Steisė sureagavo pirmoji.
— Anoniminiai alkoholikai, — pasakė tyliai.
Dosonas vėl atsisuko
— Artualkoholikas?
į Čarlį.

Stojo ilga tyla, kai Čarlio skruostu nusirito viena vienintelė ašara.
Jis vos pastebimai papurtė galvą.
Dosonas pažvelgė į Steisę. Ši gūžtelėjo.
— Aštik jiems sakau, kad toks esu, — prisipažino Čarlis.
Steisė prisiartino.
 — Nesjie visus priima.
— Tu eini į AA klubą, nes ieškai draugijos? — pasitikslino
netikėdamas Dosonas.
Susigėdęs Čarlis linktelėjo galvą.
— O knygų klubas? Irgi? Tik dėl to, kad kartą per savaitę susitiktum
su keletu vyrukų paplepėti?
— Jie suvažiuoja 1š visur. Įvairių profesijų. Visi turi ką papasakoti.
Aš dažniausiai tik klausausi.
Dosonas atsilošė kėdėje. Jis tikrai tikėjosi, kad jie bus pričiupę
bendrininką, o pasirodo, tik beviltiškai drovų, vienišą vyrą, kuris
griebiasi bet kokios progos susirasti draugų.
— Kodėl žudytis? Kodėl dabar? — netikėtai sau paklausė Steisė.
Jis truktelėjo pečiais.
— Jums pradėjus šniukštinėti, knygų klubas ėmė irti. Tai nėra
daug, bet tikrai viskas, ką turiu.
— Tau reikia susirasti moterį, bičiuli, — tarė Dosonas, kildamas
nuo kėdės.
Čarlis beviltiškai nusišypsojo.
— Taip atrodant, ką?
Steisė nuėjo prie durų. Jų darbas čia baigtas. Čarlis Kukas ne jų
žmogus.
Dosonas stabtelėjo.
— Žinai Dadlio sporto klubą?
Čarlis papurtė galvą.
— Gatve aukštyn nuo dengto turgaus. Aš ten paprastai būnu
pirmadienio ir trečiadienio vakarais. Užeik ir mes ką nors
sugalvosime.
Steisė išėjo iš palatos, lydima Dosono.
 Atsisukusi pažvelgė į jį ir papurtė galvą.
— Kodėl šypsaisi, Steise?
— Be priežasties, Kevai. Visiškai be jokios priežasties.
Jis gūžtelėjo ir įkišo ranką
— Ar tikrinai skambučius?
į kišenę telefono.

Steisė išsiėmė telefoną ir rimta mina patikrino.

— Iš viršininkės nieko?
Jipapurtė galvą.
Judviejų akys susitiko ir abu aplankė suvokimas. Iš viršininkės jie
nieko nebuvo girdėję valandų valandas. O taip niekada anksčiau nėra
atsitikę.
Netarę nė žodžio, abu apsisuko ir nuskubėjo į nuovadą.
66

Aleksa džiugiai šypsojosi Dagiui. Jį nebuvo sunku rasti. Deividas

daug kartų buvo jai pasakojęs apie kvailelio vaikštynes. Būdamas
įpročių vergas, jis niekada neišklysdavo iš
kelio.
Delf Loksai — tai aštuonių šliuzų eilė, jungianti Dadlio ir
Stauerbridžo kanalus. Kiekvienas šliuzas yra septyniasdešimties pėdų
ilgio ir aštuoniasdešimt penkių pėdų gylio. Derama vieta Dagiui mirti,
turint galvoje, kiek valandų jis čia buvo praleidęs.
Iš pradžių telefono skambutis ją pribloškė, ypač todėl, kad nė
nenutuokė Malkolmą turint jos telefono numerį. Bet dabar Aleksa
džiaugėsi, kad jis turėjo. Per seansą su Džesika ji praleido septynis
skambučius iš nepažįstamo numerio ir grynai iš smalsumo
atskambino.
Iškart Aleksa nepatikėjo. Kaip galėjo šiaudų pėdas Dagis būti toks
protingas? Bet Malkolmui pasakojant, ji klausėsi. Pirmas įniršio
priepuolis buvo nukreiptas į save. Kaip kvailai ji nurašė Dagį,
manydama, kad tas ją įsimylėjęs. Pyktis nuslopo ir tapo susierzinimu,
Aleksai supratus, kad Dagis yra lengvai išsprendžiama problema.
Dagio pirminė nuostaba, pamačius Aleksą, dingo jai patikinus, kad
Kima norinti su juo pakalbėti. Todėl jis dabar čia ir stovėjo.
Aleksa patenkinta stebėjo, kaip jis vogčiomis dairosi.
— Ak, Dagi, ar patikėjai manimi?
Jiapšvietė vyro veidą prožektoriumi. Jam po kojomis nukrito keli
šlapdribos kąsniai. Dagis sumirksėjo ir prisidengė akis nuo šviesos.
 Aleksa nusišypsojo.
— Koks tu juokingas kvailelis. Dabar tavo gyvenimas pasikeis. Nėra
reikalo bijoti. Pirmą kartą per visą savo gyvenimą būsi naudingas. Tu
esi beprasmis ir bevertis, bet man pasitarnausi, perduodamas mano
žinutę savo brangiajai Kimai. — Ji išspjovė detektyvės vardą po
kojomis ir pakratė galvą. — Maniau, tu visiškas bestuburis, o tu štai
paimi ir
nustebini. Dagi, aš nemėgstu staigmenų.
Aleksa žengtelėjo artyn. Prožektoriumi apšvietusi Dagį nuo galvos
iki kojų, ji
garsiai nusijuokė.
Nukreipusi spindulį į jo tarpkojį, tarė:
— O, Dagi, apsišlapinai... Kokia gėda, — Aleksa džiaugėsi jį
pažeminusi ir maudėsi jo baimėje. — Būtų buvę kur kas geriau, jei
būtum dar ir
neraštingas, ne tik atsilikęs.
Ji vėl apšvietė jo veidą. Galvą palenkęs į šoną, akis Dagis buvo
nukreipęs
į
kairę. Jo lūpos krutėjo tarsi mėgindamos suformuoti žodį,
bet kiek Aleksa žinojo, Dagis niekada nėra kalbėjęs. Jo ranka
vogčiomis judėjo lyg užrašinėdama neištartus žodžius.
Suėmusi Dagį už alkūnės, Aleksa pastūmė jį arčiau krašto. Vyras
menkai tesipriešino ir ji juto, kaip virpa jo kūnas.
Bet kurią akimirką šis vyras galėjo ją fiziškai įveikti, tačiau kaip ir
vokiečių aviganis, jis nežinojo esąs didesnis ir stipresnis. Dagio
galvoje Aleksa buvo tvirtesnė, todėl jis nė nemėgino priešintis.
Stengdamasis išsilaikyti vietoje, Dagis kojomis braižė skaldą.
Aleksai neprireikė daugiau jėgų, nei stumti parduotuvės vežimėlį.
— Baik, Dagi, neapsunkink visko, — kalbino jį Aleksa, stumdama
prie šliuzo krašto.
Ji pašvietė prožektoriumi žemyn į bedugnę. Dagis tyliai aiktelėjo.
Aleksos nuomone, kristi jam teks apie trisdešimt pėdų iki sienas
skalaujančio vandens.
Šypsodamasi priglaudė delną Dagiui tarp menčių. Jai prireikė tik
menko spustelėjimo ir Dagis pasviro į priekį.
67

Kima išgirdo, kaip tolumoje kažin kas pliumpteli į vandenį. Iki tol
ji girdėjo visokių vandens garsų, bet nė vieno, sukelto tokios jėgos. Ji
sustojo kaip įkalta, bet girdėjo tik savo kraują, pulsuojantį po visą
kūną.
Ji paspartino žingsnį. Dar buvo likusios kelios kanalo mylios iki tos
vietos, kur buvo sutarusi susitikti su Deividu. Taigi, jai teks vienai
sugalvoti, ką daryti.
Apmąstymams nebuvo laiko. Kima privalėjo išsiaiškinti, kas sukėlė
tą garsą. Daiktas ar žmogus.
Kiek pasisukusi į krantinę, ji pamatė figūrą, pasilenkusią ties
šliuzu ir šviečiančią prožektoriumi žemyn.
Jei anksčiau Kima ir nebuvo tikra, ko gali imtis Aleksa, dabar

į
abejonių neliko. Šita psichė nustūmė Dagį šliuzą.
Kima girdėjo, kaip vyro rankos beviltiškai plaka vandenį. Jei ji

mėgins gelbėti Dagį, Aleksa tuo tarpu pabėgs — o Kima

turėjo reikalą
ne su eiline nusikaltėle. Ji niekada nebesuras Aleksos.
Žvilgtelėjusi iš už kampo, Kima įvertino jas skiriantį nuotolį.
Penkiasdešimt pėdų.
Jei greitai įveiks atkarpą, Kimos rankose bus vienas
kelio
privalumas — netikėtumas. Ji žinojo, ką reikia daryti.
Skubiai nusivilkusi švarkelį, ji metė jį ant žemės. Batus teks
pasilikti. Nėra laiko. Vandens pliuškenimas tilo.
 Giliai įkvėpusi, ji suskaičiavo iki trijų ir metėsi per jas skiriantį

tarpą, iš akių nepaleisdama Aleksos. Nors ir nematė veido, Kima

įsivaizdavo jos nuostabą. Dieve, jai tereikėjo nukreipti beprotės
dėmesį.
Dešimt pėdų, penkios... ir pyst — Aleksa jau krenta į vandenį.
Giliai įkvėpusi, Kima šoko iš paskos.
68

Brajentas sėdėjo prie stalo priešais Robiną Parksą. Detektyvas

seržantas nebuvo iš tų, kurie geba akimirksniu nuspręsti apie žmogų
ar pasikliauja vidine nuojauta. Visa tai jis palieka savo viršininkei. Jei
Brajentui koks nors žmogus iš pradžių ir nepatikdavo, jis visuomet
suteikdavo jam progą pasitaisyti.
Vyriškis priešais jį sėdėjo atsilošęs, dvi priekinės kėdės kojos
kybojo ore. Dešinę pėdą užsidėjęs ant kairio kelio. Vilkėjo tamsius
džinsus ir marškinėlius V formos iškirpte.

— Pone Parksai, dėkoju, kad sutikote šįvakar su manimi pakalbėti.

Šis didingai skėstelėjo rankomis.
— Džiaugsiuosi galėdamas padėti.
Brajentas išgirdo užslėptą pašaipą, bet stengėsi nekreipti dėmesio.
— Detektyvė inspektorė Stoun ir aš neseniai kalbėjomės su jumis...
— Detektyvė inspektorė? Turit omenyje, Buldogas? Jos negalima
išleisti be antsnukio.
Brajentas po stalu įspyrė sau į čiurną. Pokalbis prasidėjo ne itin
gerai.
— Mes jus informavome, kad bent vienu atveju patalpoje su jūsų
svainiu buvo dar kažkas.
— Galir minėjote, kai terorizavote mano seserį.
Jis sūpavosi kėdėje pirmyn atgal.
— Ar turite įtarimų, kas tas asmuo galėtų būti, pone Parksai?
 — Tiesą sakant, netikiu, kad toks žmogus išvis yra. Manau, tą
istoriją išsigalvojo Buldogas, kad ir toliau galėtų versti Vendės
gyvenimą pragaru.
— Okamjai to reikia, pone Parksai?
Velnias, Brajentas įsižeidė.
Robinas Parksas palinko į priekį.
— Todėl, kad ji yra tulžinga, vieniša moteris, aiškiai trokštanti, kad
būtų gimusi vyru, ir dabar liejanti savo neviltį ant niekuo nekaltų
žmonių. Štai kam.
Jis vėl ėmė
suptis kėdėje, visiškaipatenkintas savimi.
— Tai tik jūsų nuomonė, pone Parksai, — pasakė Brajentas
dirbtinai ramiu balsu.
— Betjūs turite sutikti, kad ji yra šiurkšti akiplėša...
— Ir aiškiai labai įsimintina, nes jūs negalite liautis apie ją kalbėjęs
nuo tada, vos tik susėdome. — Kėdė nustojo suptis, o Brajentas varė
toliau: — Pone Parksai, mes turime teismo ekspertizės išvadas ir
plauką. Nė vienas įkaltis nepriklauso Leonardui.
Priekinės kėdės kojos nusileido ant žemės.
— Tikrai?
Brajentas linktelėjo ir ėmė šnekėti, įrašinėdamas pokalbį:
— Taip. Kaip žinote, Deizė patvirtino pažįstanti žmogų, buvusį
rūsyje. Ar galite kuo nors pagelbėti?
Nuotaika kambaryje pasikeitė.
— Esu buvęs tame rūsyje...
— Jei leistumėte paimti jūsų...
— Nė velnio. Mačiau, kaip jūsų šutvė dirba. Ta viršininkė būtų
mano seserį apkaltinusi, jei tik būtų gavusi progą.
Robinas Parksas pastūmė kėdę
ir
atsistojo.
 — Kiek prisimenu, čia atėjau savo noru?
Brajentas linktelėjo. Jis nesivargino patvirtinti.
— Matau, kur sukate, todėl jums leidus, eisiu.
Brajentas atsistojo.
— Pone Parksai, prašau. Šnekame apie jūsų dukterėčias. Žinau,
kaip mylite savo seserį, bet atminkite, ne jiyra auka. Neleiskite savo
pykčiui ant mano viršininkės trukdyti tyrimui.
Brajentas net atšlijo nuo įniršio kupino vyriškio žvilgsnio.
— Negi nesuprantate? Man reikia ant ko nors pykti. Tai mano

ir
šeima aš myliu šitas mergaites kaip savo. Gyvybę atiduočiau, kad tik
galėčiau jas apsaugoti. Aš vos įstengiau patikėti, kad nepastebėjau, ką
mano išsigimėlis svainis išdarinėjo, bet dabar kategoriškai atsisakau
patikėti, kad tame dalyvavo dar kas nors. Būčiau žinojęs.
— Pone Parksai, aš suprantu...
— Šūdą jūs suprantate, — spjovė jis ir išlėkė iš kambario.
Brajentas krito ant kėdės. Negi tikrai Parksas leis savimeilei
stabdyti tyrimą? Jam buvo sunku suvokti, kad nepastebėjo po nosimi
vykstančio dukterėčių tvirkinimo, visgi priremtas įrodymų, turėjo tai
pripažinti. Bet negi galėjo nepastebėti dar ir kito žmogaus? O gal jo
atsisakymą pripažinti tokią galimybę paskatino visai kitos, baisesnės,
priežastys?
Atėjo laikas pašnekėti su viršininke.
69

Kima plojosi veidu į vandenį lyg įledinę paklodę. Jautė, kaip jos
kairė ranka atsitrenkia
į kitą ranką
ar koją, tik nežinojo į kieno.

Kairėje vanduo judėjo ir pliuškeno. Dešinėje viskas buvo ramiau,

bet tamsoje ji nieko negalėjo įžiūrėti. Kima pasirinko — spyrusi
kairėn, nuplaukė į dešinę.
Aleksos skausmingas klyktelėjimas Kimai buvo didžiausias
atpildas. Ji įtarė, kad silpnesni judesiai kažkur dešinėje buvo
gaivališkas Dagio bandymas gelbėtis.
Kanalo vanduo sūkuriavo aplink ją visomis kryptimis. Kima
užtruko akimirką, kol susigaudė, kur ant kranto liko prožektorius.
Nuo ten ji ėmė plaukti skersai kanalo.
Dagi, laikykis... kur tu?
Jos koja įlindo į kažkokią metalo konstrukciją ir niekaip nepavyko
jos ištraukti. Tarsi voratinklis būtų apraizgęs jos pėdą. Pasiekusi gilyn
į vandenį, Kima rankomis išsilaisvino iš dviračio rėmo.
Trečiuoju bandymu ji priplaukė prie šiaip taip besilaikančio
Dagio,
paviršiuje. Rankomis jis vis dar tarsi šuniukas makalavo vandenį, bet
galva jau buvo panirusi. Nuo jo nesklido jokie garsai.
Pasiekusi ji
sučiupo Dagį už sprando, pakeldama jo kūną taip, kad
veidas išnirtų iš vandens. Vyrukas ėmė kosėti ir žiaukčioti, aplink
spjaudydamas vandenį. Tačiau, užuot atsipalaidavęs nuo Kimos
prisilietimo, jis suaktyvėjo ir ėmė muistytis. Dagis kovojo už savo
gyvybę. Puiku, pagalvojo Kima, jis mano, kad aš Aleksa.
 — Dagi, čia aš, Kima, — pasakė ji.
Iškėlusi kairę ranką iš vandens, ji švelniai palietė jo skruostą, tuo
tarpų kojomis desperatiškai stengdamasi išsilaikyti paviršiuje.
Privalėjo įtikinti Dagį, kad jis saugus.
Kima
jautė, kaip jėgos apleidžia Dagio kūną.
— Viskas gerai, Dagi, tiesiog suglebk, nekovok su manimi.
Kaip ir lieptas, jis visiškai suglebo ir pasidavė. Kima mintyse
padėkojo jam už pasitikėjimą.
Pakišusi dešinę ranką Dagiui po smakru, Kima pasivertė ant
nugaros. Jos kojos malė vandenį tarsi propeleris — vienintelis jėgos
šaltinis, ištrauksiantis juodu į saugų krantą.

su
Viršugalviu
savimi
ji trinktelėjo į kanalo sienelę. Dešine ranka traukdama
Dagą, nusiyrė kairėn. Kima numanė, kad šliuzuose yra
kopėčios, tačiau vienas Dievas težinojo, kur dabar jos.
Po kelių yrių Kima ranka užkliuvo už metalinio stulpo. Pagaliau. Ji
sugriebė metalą, bet prieš imdama traukti su savimi Dagį, kažką
pajuto ant savo skruosto. Pernelyg vėlai supratusi, kad tai oda, buvo ji
apsvaiginta kulno spyriu į galvą. Apakusi nuo skausmo, Kima vos
besuvokė, kas dedasi. Velnias, virš jos Aleksa ropštėsi kopėčiomis
viršun.
Kima neketino leisti daktarei ištrūkti.
— Dagi, irkis, — paliepė, akimirksniu jį paleisdama.
Kima šoko aukštyn ir kaire ranka sugriebė už kojine apmautos
čiurnos, besiropščiančios
įviršų.
Tvirtai suėmusi pirštais, Kima truktelėjo žemyn. Ji išgirdo, kaip
Aleksa aiktelėjo, ir nors ji nenutraukė moters nuo kopėčių, visgi per

porą skersinių sulėtino jos kopimą

į
laisvę.
Kima skruostu įsirėžė į metalinę kopėčių atramą.
 Ji siektelėjo Dagio ir, sugavusi jį už gobtuvo, viena ranka

prisilaikydama atramos, kita trūktelėjo vyruką į viršų. Kiekvienas jos

kūno raumuo degė.
— Kai tave paleisiu, lipk kopėčiomis aukštyn, bet ant kranto
nesirodyk, supratai?
Kima ranka pajuto, kaipjis linkteli.
Įsitikinusi, kad Dagis laikosi už skersinio, ji iš visų jėgų įsitvėrė
kopėčių. Kimai iškilus į paviršių, nuo drabužių srūvantis vanduo jos
vėl vos nepanardino atgal į šliuzą.
Tvirtai laikydamasi turėklo, ji sunkiai ėmė kelti vieną koją po kitos
ant kopėčių skersinių. Ji lipo viena. Velnias, Aleksa jau viršuje. Kimai
atrodė, kad kopia visą amžinybę, sulig kiekvienu coliu jos raumenys
klykė vis garsiau.
Užlipus iki viršaus, prožektoriaus spindulys šiek tiek prasklaidė
tamsą, bet Aleksos nesimatė.
Galiausiai Kima atsistojo ant žemės. Nusilpusios kojos drebėjo,
permirkę drabužiai traukė žemyn. Ji kluptelėjo, bet išsilaikė ant kojų.
Netrukus pamatė Aleksą vos už dešimties ar penkiolikos pėdų.
Kima įsakė kojoms judėti greičiau. Ji nuskuodė skaldos takeliu.
Iš paskutiniųjų atsispyrusi, puolė ant Aleksos ir pargriovė ją ant
žemės.
70

Kima suprato apsiskaičiavusi, kai jos rankos užčiuopė šlapias

Aleksos kelnes, o ne jos liemenį. Bet to, ką sugriebė, ji neketino
paleisti.
Aleksa aiktelėjo ir griuvo priekį. Kima tvirtai laikė apglėbusi
į

daktarės koją ir spaudė ją prie savęs, kaip regbio žaidėjas sunkiai

atkovotą kamuolį.
Daktarė rangėsi ant žemės, stengdamasi ištrūkti iš Kimos
gniaužtų ir nušliaužti tolyn.
Kima jautė, kaip slysta kelnių audinys, Aleksos kojai daužant jai
krūtinę. Džiaugėsi tik dėl vieno — kad pėda apmauta kojine, o ne
į
batu, kurį Aleksa, matyt, pametė.
Sučiupusi kairę čiurną, Kima stipriai pasuko ją dešinėn. Aleksa
suklykė iš skausmo, betvis tiek mėgino šliaužti pirmyn. Beprasmiška,
spėjo pagalvoti Kima. Reikia ko nors kitko.
— Aleksa... aš... turiu atsakymą... kurio tau... reikia, — Kima iškvėpė
žodžius trumpais, staigiais atodūsiais, sukaupusi paskutinius oro
likučius.
Aleksa akimirką nustojo priešintis. To Kimai ir tereikėjo. Apvertusi
Aleksą aukštielninką, jiužsiropštė ant viršaus. Apsižergusi jos krūtinę,
keliais suspaudė šonkaulius.
Jos gulėjo gatvės žibinto šviesos salelėje ant tilto. Kima juto, kaip
išsiplečia Aleksos krūtinė, jai stengiantis įtraukti bent gurkšnį oro.
Būdama taip arti šios moters, Kima jautė burnoje bjaurų skonį, net
bjauresnį nei kanalo vandens.
— Nulipk... po velnių... nuo manęs, — siuto Aleksa.
Kima papurtė galvą.
— Nė negalvok... sukrušta psiche.
Kima troško išdaužyti iš po ja gulinčios moters gyvastį, bet
pirmiausia jiedviem reikėjo pasikalbėti.
Atrodė, kad jos spokso viena į kitą iš taip arti jau daugelį savaičių. Ji
nuo akių nusibraukė šlapių plaukų sruogą.
— Turiu atsakymą, kurio tu nori.
— Apie ką... čia kalbi?
Kima nusišypsojo.
— Prieš dvi valandas buvau Džesikos namuose.
— Nair kas?
Kima nusijuokė.
— Ir viskas?
— Tu manęs nesudominai.
— Tu įkalbėjai Rutą nužudyti Aleną Harisą. Tu paskatinai Barį
Grantą smurtauti, o paskui žudytis. Džesika Ros atėjo pas tave
pagalbos, bet ji sirgo daug sunkiau, nei buvo nustatyta. Žinojai, ką ji
padarė, bet tau buvo nusispjaut. Svarbu buvo tik tai, ką ji jautė taip
pasielgusi, ar ne?
Kima pajuto, kaip Aleksa įsitempia.
— Ar Ruta tave taip pat nuvylė, kaip ir Šeinas?
— Nemačiau Rūtos nuo...
— O tau ir nereikėjo. Mes su Brajentu pasakėme tau, ką norėjai
žinoti. Tu neprašei susitikimo su Ruta.
Aleksa tylėjo.
 — Džesika, tavo pastaroji jūrų kiaulytė. Moteris, šįryt išėjusi iš tavo
namų nužudyti savo kūdikio.
— O Dieve, ji...
— Nustok skiesti, Aleksa. Norėjai, kad dalyvaučiau tavo žaidime, ir
štai aš dalyvauju, bet neįžeidinėk manęs. Nieko negaliu dėl to
padaryti, yra tiksliai taip, kaip tu ir norėjai.
Kima
jautė, kaip Aleksos kūnas atsileidžia.
— Jeijau taip sakai.
— Ar nori sužinoti, kas atsitiko?
Aleksa neatsakė ir nesujudėjo. Kima jautė, kad ji beviltiškai trokšta
žinoti. Moteris iki paskutinio siūlelio peršlapusiais drabužiais ramiai
gulėjo ant kranto ir nesipriešino. Tai jau tikrai — ji norėjo sužinoti.
— Klausk manęs ir aš atsakysiu. — Kima matė, kaip susispaudžia
daktarės žandikauliai. — Nagi, Aleksa. Klausk.
— Kaip jaučiasi Džesika?
— Pasiekei savo. Negi tau neįdomu, ar kūdikis gyvas? Bet aš tau
pasakysiu. Džeimis gyvas, Aleksa. Nors tau tik svarbu žinoti, ką jaučia
Džesika.
Aleksos žvilgsnis degino Kimai veidą.
— Na, gerai, pasakysiu. Ji jaučiasi velniškai kalta.
Aleksa pabandė ją nusimesti, bet Kima buvo tam pasirengusi. Ji
visu savo kūnu prispaudė Aleksą prie žemės ir, pakeisdama svorio
centrą, pasilenkė žemyn, tarsi važiuodama motociklu. Kai Aleksa
rankomis pamėgino įsikibti jai į plaukus, Kima jas sugriebė ir tvirtai
suspaudė.
— Visą savo gyvenimą gyvenai be sąžinės... be atsakomybės. Tu
žinojai, jog sociopatas negali išsiugdyti sąžinės, ir norėjai įrodyti, kad
tokiu galima paversti bet ką. Tikėjaisi turėsianti galių atimti iš
žmogaus sąžinę. Visa tai, kad paverstum pažeidžiamą žmogų
sociopatu, priverstum jį imtis siaubingų darbų, nejaučiant kaltės.
Aleksos burna iš neapykantos
visi mėginimai ginčytis.
susičiaupė
į siaurą brūkšnį. Išgaravo

Kima
tęsė:
— Žinojai, kad gali įkalbėti savo tiriamus žmones padaryti bet ką,
bet norėjai, kad jie tai darytų nejausdami kaltės. Buvai tokia
arogantiška, kad įtikėjai galinti pakeisti žmogiškąją prigimtį.
— Sėkmės teisme. Tu neturi...
Per vidurį sakinio Aleksa staiga kilstelėjo dubenį aukštyn ir
nustūmė dešinį Kimos kelį. Ši mėgino ją
vėl prispausti prie žemės, bet
daktarė rangėsi visu kūnu. Kima griebė už jos dešinės rankos, bet
Aleksa ją aplenkė.
Sugriebusi sutvarstytą plaštaką, Aleksa giliai suleido į ją nagus.
Akyse Kimai pasipylė žvaigždės, o galva vos nesprogo.
Mėgino išvaduoti ranką, bet Aleksa dar kartą ją suspaudė. Kima
jautė, kaip gerkle kyla tulžis. Priešininkė spaudė plaštaką stipriau ir
Kimanusirito šalin, alpdama nuo skausmo.
Akimirksniu Aleksa užsiropštė ant Kimos, apkeisdama jėgų
persvarą.
— Gerai, Kima, atėjo laikas pakalbėti apie tave.
71

Brajentas įpuolė į pasitarimų kambarį.

— Sakykite, ar kas nors girdėjo iš jos žinių?
Dosonas su Steise papurtė galvas.
Brajentas išsiemė telefoną.
— Jėzau, Brajentai, tu su savo skambučiais iškrovei jos telefono
bateriją.
Brajentas vis tiek surinko viršininkės numerį. Girdint, kaip tuščiai

jį
aidi signalas, apėmė bloga nuojauta.
Viduriuose susisuko drebulys; akivaizdu, kad ir abu kolegos
panašiai jaučiasi. Nepaaiškinama nuojauta kuždėjo, kad jis apvylė
Kimą.
Brajentas žinojo, kad Kima vis dar tiria daktarės Torn veiksmus,
kad nepaliko jos ramybėje. Ji tiek daug kartų mėgino apie tai pakalbėti
su Brajentu, bet jis vis priimdavo tai kaip pramaną. Jis žinojo per
menkai įvertinęs Kimos pasiryžimą. Viršininkės pasaulyje niekas
nelieka nenubaustas.
O dabar niekas nežinojo, kur
ji.
— Gal mums reikėtų jos paieškoti? — svarstė Steise.
— O nuo ko pradėti? — savo ruožtu paklausė Brajentas.
Jie trise, lakstydami aplink Vakarų Midlandsą, atsidurtų tiesiai
Vudžio kabinete, o tai Kimai tikrai nepatiktų.
— Velnias, vaikai, teks tiesiog ja pasitikėti.
 Galbūt jie nerimavo be reikalo. Kima turėjo teisę kartais neatsakyti
į skambučius. Skirti laiko sau. Mintis buvo graži, tik kažkodėl nė
vienas tuo netikėjo.
Brajentas tvirtai žinojo, kad jo draugė pavojuje, o jis niekuo negali
padėti.
72

— Nedrįsk manęs taip vadinti, nuokruša! — suklykė Kima.

Aleksa, sėdėdama jai ant krūtinės, nusišypsojo. Tokia poza jai buvo
priimtinesnė. Jai patiko žiūrėti iš aukšto. O dabar tai pasilinksmins.
— Atsiprašau, šiuo vardu tave vadina tik mama.
Aleksą pamalonino gyvuliškos neapykantos žvilgsnis, kuriuo ją
apdovanojo priešininkė. Meilė, neapykanta — taip susipynusios... Ji

tai priims.
Kima kilnojo aukštyn klubus ir draskėsi, tarsi mėgindama išmesti
Aleksą iš balno, bet daktarės šlaunys buvo tvirtos kaip raitelio, ir laikė
Kimą itin stipriai. Visą laiką, kai Kima, apžergusi ją, kalbėjo, Aleksa
buvo įsitikinusi, kad jei tik pavyktų apsikeisti vietomis, ji neabejotinai
laimėtų šią kovą.
Smurtas niekada nebuvo jos stiprioji pusė. Ir atvirkščiai, ne
fizinėje kovoje glūdėjo Kimos silpnumas. Aleksa nenorėjo, kad lūžtų
Kimos kaulai. Mat galiausiai jie sugis, ir jųdviejų kovos joje neliks nė
ženklo. Ne, po ja besirangančios moters silpnumas gražiai slėpėsi jos
praeityje. Aleksa buvo puikiai įvaldžiusi žaidimų su Žmogaus protu
meną. Atėjo laikas perlaužti detektyvę pusiau.
— Tu mane intriguoji, Kima. Esi aukšto intelekto, bet labai
užsisklendusi. Tu nuolat kovoji su gyvenimu, kurį likimas tau skyrė.
— Nuostabi įžvalga, bet gal eikime prie reikalo? Neturiu laiko
niekams.
 — Sarkazmas, Kima, yra tavo pasirinkta gynyba. Tu visąlaik apie
tai galvoji. Kiekvieną dieną kovoji su savimi tokia, kokia turėjai būti.
— O kokia turėjau būti, Froide?
— Alkoholikė, narkomanė. Dėl to, kad vienintelė būtybė, kurią tu
tikrai mylėjai, mirė šalia tokia siaubinga mirtimi, turėjai išaugti piktu,
bjauriu, kupinu neapykantos žmogumi. Tavo ankstyvos vaikystės
prisiminimai motinos pastangomis...
— Ar dabar varžysimės, kas toliau nuspjaus, Aleksa? — pertraukė
Kima, blaškydamasi
į šonus.
Aleksa įsitaisė patogiau. Ji palinko į priekį ir delnais prispaudė
Kimos rankas prie žemės, tarsi nukryžiuodama.
Dabar
jų veidai beveik lietėsi.
Aleksa nutilo, mėgaudamasi Kimos neapykanta. Ji pritildė balsą iki
šnabždesio:
— Skaičiau tą knygą apie tave ir suprantu, kaip gyveni. Kiek tik
būsi gyva, niekada nebepasitikėsi jokiu žmogumi, ir kas galėtų tave
dėl to kaltinti? Tavo brolis...
— Palik brolį ramybėje, tu, nuokru....
— Mikis buvo vienintelis žmogus, kurį mylėjai, ir jį atėmė tavo
tikra motina. Ji judu skriaudė ir
apleido taip, kad jis nebeištvėrė. Ir vis
tiek kartą per mėnesį tu skambini savo motinai, ar ne, Kima?
Aleksa leido sau pasimėgauti ją užplūdusiu triumfu. Praeitis šios
moters sieloje paliko tokius gilius randus, kad net menkiausia kelionė
laiku ją visiškai sugniuždys.
— Jus sieja tavo neapykanta jai.
Kiekviena tavo pergalė, kiekvienas
pasiekimas yra tarsi špyga motinai. Tu net neklausi, kodėl ji taip
pasielgė. Negali sau leisti. Nes jei paklaustum, gal tektų ir atleisti. Ji
privalo būti absoliutus blogis, ar ne?
 — Tu nežinai nieko apie...
— Žinau, kad tavo motinai užeina smurto priepuoliai kaskart prieš
peržiūrint jos bylą. Taip, Kima, tavo motina pati save laiko nelaisvėje.
Dėl tavęs. Tai yra vienintelė dovana, kurią ji gali duoti savo dukrai.
Kaip tai dera su tavo susikurtu motinos įvaizdžiu?
Aleksa neįskaitė atsakymo Kimos akyse. Jos net nemirksėjo. Net
blakstienos nesudrebėjo. Aleksa džiaugėsi matydama, kaip jos
paleistos kulkos kliudo taikinį. Kiekviena kulka.
— Visi sumušimai, visi apsilankymai ligoninėse surašyti jos byloje.
Tavo motina buvo įtikėjusi, kad Mikį apsėdo šėtonas, ir nuolat mėgino
jįnužudyti. Tau teko saugoti brolį, kad jis liktų gyvas.
Aleksa nusišypsojo, pamačiusi, kad visai šalia į ją spoksančios akys
ėmė tuštėti. Kima keliavo į praeitį ir Aleksa su džiaugsmu ruošėsi
pabūti jos palydove.
— Ir vis tiek tau nepavyko jo išsaugoti. Ir vis tiek tau teko stebėti,
kaip jį apleidžia gyvybė. Gulėjai šalia brolio, turėdama kelis sausainius
ir šlakelį kolos. Buvai suskirsčiusi juos porcijomis, maitinai ir girdei
Mikį, sau nieko nepasilikdama. Bet to vis vien nepakako, ar ne? Sakei
broliukui, kad viskas bus gerai, kad kas nors ateis jūsų gelbėti, bet
niekas neatėjo, ar ne? Tau teliko gulėti jį apglėbus ir stebėti, kaip
liaujasi kovoti už gyvybę. Kiek ilgai pragulėjai prie negyvo brolio kūno,
Kima?
Aleksa tikėjosi, kad jos priešininkė mėgins keltis, tačiau ši
nejudėjo. Tuščias žvilgsnis buvo nukreiptas kažkur tolyn pro Aleksos
veidą. Ji žinojo galutinai palaužusi moterį. Aleksa grojo jos silpnumu
tarsi smuiku. Neliko nei noro muistytis, nei bet kokio jausmo. Aleksa
nusivedė
negrįžtų.
Kimą
į praeitį ir paliko ją ten. Ji meldėsi, kad moteris iš ten
Kima Stoun niekada nebebus kokia buvusi.
73

tuščiu žvilgsniu spoksodama į gatvės žibintą, mėgino

Kima,
pajudinti pirštą. Dar kartą... dar... štai, čia. Pagaliau ištraukė tvarstį
prilaikantį žiogelį. Sugrąžinusi savo dėmesį į pokalbį, Kima
nusišypsojo:
— Negi tai viskas, ką gali, daktare?
Akimirką pasimėgavusi sumišimu Aleksos veide, Kima staigiu
judesiu kilstelėjo sutvarstytą ranką nuo žemės. Delnu apkabinusi
Aleksos kaklą, jautė, kaip žiogelis sminga odą. Spustelėjusi stipriau,
į

suvarė smeigtuką gilyn.

Aleksa sukliko iš skausmo ir mėgino griūti ant šono, bet Kima
suveržė lanku savo rankas jai ant kaklo ir išsirangė iš po trūkčiojančio
kūno.
Kima atsistojo, traukdama aukštyn ir Aleksą. Ši nagais draskė jos

rankas, bet Kima gniaužtų neatleido. Tvirtai laikydama moterį, ji

pažvelgė į jos baimę spinduliuojančias akis.
— Aš tiek daug iš tavęs tikėjausi, Aleksa.
Ji vėl pamėgino atgniaužti Kimos pirštus.
— O štai dėl šito noriu, kad stovėtum.

Plačiai atsivėdėjusi kaire ranka, su visa įmanoma jėga Kima vožė

Aleksai antausį. Kirčio smūgis nubloškė daktarę žemyn, išplėšdamas
ją 1š dešinės Kimos rankos gniaužtų.
Kima prisvyravo prie moters ir palinko virš jos, pasirengusi vėl
smogti, jei kartais ši atsikeltų.
 Kairės akies krašteliu Kima pastebėjo jų pusėn bėgančią figūrą.
— Kima... Kima... kas čia, po velnių?..
Deividas sustojo kaip įbestas, šalia jos pamatęs drybsantį kūną.
Kimos kojos iš nuovargio ėmė linkti. Ištiesęs ranką, Deividas ją
prilaikė, kad nenugriūtų.
Kima papurtė galvą.
— Padėk Dagiui, jis ant kopėčių.
Dar kartą žvilgtelėjęs į ją, Deividas nubėgo į jos nurodyta kryptim.
Kima buvo tikra, kad Dagis pasielgė kaip tik taip, kaip buvo jam
liepusi. Ištrauktas iš vandens, jis bus pažeidžiamas.
Dagis bus sušalęs, šlapias, išsigandęs, pavargęs. Bet gyvas.
Atsitūpusi šalia Aleksos, Kima stebėjo, kaip atsimerkia jos mėlynos
akys. Kraujo srovelė tekėjo daktarės kaklu. Mūšis buvo baigtas.
Kima, pažvelgusi į tamsą, su palengvėjimu pastebėjo pasirodančias
dvi figūras.
— Tu žinai, kadaš
taip tavęs nepaliksiu, — ištarė Aleksa ramiai.
Stebėdama, kaip Deividas veda Dagį tvirta žeme, Kima atsiliepė:
— O štai ir tavo žlugęs sumanymas.
Du
vyrai išdygo šalia Aleksos.
— Aleksandra Torn, aš sulaikau jus dėl mėginimo nužudyti
Daglasą Parį. Jums nereikia nieko sakyti. Tačiau jūsų gynybai bus
padaryta žala, jei tardymo metu neatskleisite informacijos, kuria
vėliau ketinate remtis teisme. Viskas, ką pasakysite, bus panaudota
kaip įkalčiai.
Kima atsistojo. Kuo ilgiau liks atsitūpusi, tuo sunkiau bus
nustovėti.
Tolumoje pasigirdo sirenos. Kima pažvelgė į Deividą.
— Tų?
 Jis linktelėjo. Jos pačios telefonas ilsėjosi kanalo dugne.
Priėjusi prie Dagio, Kima kaire ranka palietė jo skruostą. Jis
neatšlijo.
— Ačiū, kad patikėjai manimi, jog išgelbėsiu. Žinau, kaip tau buvo
sunku.
Dagis spoksojo į kairę kaip spoksojęs, tačiau jo dešinė ranka pakilo
ir vyras delnu apglėbė Kimos plaštaką.
Ją persmelkė malonus jausmas.
Akimirkos apžavus sugriovė iš visų pusių pasigirdę žingsniai. Juos
apšvietė prožektorių spinduliai. Kima prisidengė akis.
— Ponia...
Kima su malonumu atpažino savo seną draugą seržantą Džarvisą.
Jų nesutarimas, kadaise kilęs nusikaltimo vietoje sprendžiant
prievartavimo bylą, atrodė seniai užmirštas.
parodė į Aleksą.
Ji

— Šitą reikia pristatyti į nuovadą. Ji kaltinama mėginimu

nužudyti. jos
Aš jai perskaičiau teises.
Seržantas linktelėjo ir liepė dviem policininkams pakelti Aleksą ir
pastatyti ant kojų.
— O šiuos du vyrus nuvežkite namo. Visi klausimai gali palaukti iki
rytdienos.
Deividas žengtelėjo į priekį.
— Kima... aš nežinau...
Nutildydama jį, Kima iškėlė plaštaką.
— Parvesk Dagį namo. Ir sausai perrenk.
Deividas linktelėjo ir nusišypsojo.
— Neblogą kablį užmetei iš kairės.
 Kima gūžtelėjo ir parodė jam savo kumštį. Krumpliai buvo paraudę
ir ištinę.
Akimirką apžiūrinėdama savo ranką, Kima pajuto, kaip ją užplūsta
šleikštulys.
— Šūdas, — į nieką nesikreipdama nusikeikė ji, mintyse iškilus

Danų mergaičių vaizdui. Tą akimirką Kima suvokė, kas buvo kartu su

jomis rūsyje.
74

Kima, nulipusi nuo motociklo, sunkiai sudejavo tamsoje. Šiandiena

virto diena be pabaigos. Ji negalėjo prisiminti, kada pastarąjį kartą
matė nuovadą, bet dabar jos vaizdas detektyvę džiugino, kaip ir
vyriškis, laukiantis prie įėjimo.
Permirkę drabužiai buvo prilipę prie kūno ir vertė iki kaulų
drebėti. Nuo kiekvieno judesio kūnas klykė iš skausmo. Atsipalaidavęs
tvarstis buvo permirkęs krauju.
Kima troško ilgai lepintis karšta vonia ir ramiu poilsiu ant sofos su

Barniu. Bet kol kas tai turės palaukti.

— Jėzau, Kima...
Ji pastebėjo buvusi pavadinta vardu.
Su siaubu nužvelgęs ją nuo galvos iki kojų, Brajentas jau Žiojosi
kalbėti.
Ji atstatė delną.
— Nepradek... ne.
Seržantas linktelėjo galva ir šimtai juokų apie jos išvaizdą
neišsakyti ištirpo jo burnoje.
— Ar jie čia? — paklausė ji, prilaikydama atidarytas duris.
Paskambinusi Brajentui iš Deivido telefono, Kima buvo išsakiusi savo
nurodymus.
— Aha, bet aš vis dar nesuprantu...
— Suprasi, — patikino Kima. Ji neketino visko aiškinti dukart.
 Brajentas nusekė paskui — į kambarį, kuriame buvo apsilankiusi
anksčiau. Ir vėl Kima ėjo persirengimo spintelių labirintais, kol
pasiekė suoliuką. Bet kitaip nei pastarąjį kartą, abu konstebliai
stovėjo. Abu vilkėjo megztinius ir
džinsus.
— Beveik, vaikinai. Judu beveik mane išdūrėte, — pasakė Kima
atsišliedama
į
spintelę. Jos kūnas mėgavosi atrama. — Bet tik beveik.
Dženkso veidas skaisčiai nuraudo. Jo kojos stipriai tirtėjo. Vyras
prisėdo ant suoliuko.
Vyresnysis, Vailis, spoksojo pro šalį. Jo žandikaulis pastebimai
vipo.
— Ar toks ir buvo sumanymas, kai daužėt jį? Kad jo byla nepatektų
į teismą?
Dženksas akimirką dvejojo.
— Ne... man tiesiog protas aptemo... mačiau tas mergaites...
— Užsičiaupk, Dženksai. Ne tave kreipiausi. —
į Ji pasisuko į

pensijos laukiantį policininką. — Su jumis kalbu, Vaili.

Jo veidas išbalo tarsi numirėlio.
— Juk ne Dženksas daužė. Jūs leidote kolegai prisiimti kaltę. Jūs
sumušėte suimtąjį ir paprašėte kolegos, remdamasis savo artėjančia
pensija, jūs užstoti.
Kima vėl pažvelgė į Dženksą.
— Ar todėl jis paprašė tavęs prisiimti kaltę? Ar jis sakė negalėjęs
susivaldyti, prisimindamas mergaites?
Linktelėjęs Dženksas surauktais antakiais nukreipė žvilgsnį nuo
Kimos prie Vailio.
— Tave išdūrė, bičiuli, — pareiškė ji, purtydama galvą. — Tai
neturi nieko bendra su jo pensija. Viskas dėl to, kad Vailis pats buvo
tame rūsyje.
 Vėpsodamas Dženksas ėmė purtyti galvą. Kima neturėjo jėgų jį

įtikinėti. Jai tereikėjo sužinoti vieną dalyką.

Ji prisivertė pereiti per kambarį ir prisiartinti prie Vailio per kelis
colius. Sustojusi įsmeigė žvilgsnį tiesiai jam į akis. Ir ten pamatė tiesą.
— Arjas irgi lietėte?
— Prisiekiu... aš ne... nežinau...
— Atidarykite savo spintelę, Vaili.
Jo akyse prabudo suvokimas. Kima ištiesė ranką.
— Atidarykite pats arba duokite raktą.
Drebančia ranka jis ėmė grabalioti kišenėje. Paėmusi raktą, Kima
atrakino spintelę. Ant skersinio sugrūsti kabojo marškiniai ir
megztukai. Apačioje stovėjo batai, mėtėsi specialūs didelio
matomumo drabužiai. Bet jai rūpėjo viršutinė spintelės lentyna.
Nuo jos paėmusi knygą, padavė ją Brajentui.
— „Ilgiausias kelias“, — pasakė ji, purtydama galvą.
— Jūs jau buvote pažįstami! — suriko Dženksas. — Jis vadino tave
vardu, kai nuvykome pagal iškvietimą. — Jis negalėjo patikėti tuo, kuo
kaltino porininką. — Aš nesuvedžiau galų, bet, po velnių, tu jį
pažinojai.
Dženksas pašoko nuo suoliuko, bet Brajentas tučtuojau atsirado
šalia.
— Prakeiktas nuokruša! — šaukė Dženksas, mėgindamas apeiti
Brajentą.
Kima atsisuko į Vailį.
— Klausiu dar kartą. Ar lietėte mergaites?
Kima buvo maniusi, kad nebeturi jausmų, bet
jos keliui kylant link
Vailio tarpkojo, suvokė, kad visada lieka neišsemtų atsargų.
— Ar lietėte?
 — Ne... ne... ne, — išstenėjo jis, braukdamasis nuo kaktos prakaitą.
— Tik norėjau pažiūrėti. Man tik
buvo įdomu... Prisiekiu, aš ne...
Gerklėje kylant šleikštuliui, Kima nuo jo atsitraukė. Dar šiek tiek, ir
ji nesusilaikytų.
— Seržante, — pakvietė ji tarpduryje pasirodžiusį seržantą Trevisą.
— Sunki naktis, ponia, — pasakė jis, šypsodamasis akimis.
nuoširdžiai linktelėjo. Jie suprato vienas kitą.
Ji

— Prašau patraukti šitą šlykštynę man

iš
akių.
— Su malonumu, ponia.
Kima susmuko ant suoliuko šalia Dženkso. Šio rankos vis dar
drebėjo iš įsiūčio.
— Už savo veiksmus gausi pylos, Dženksai. Bet karjerą išsaugosi.
— Ačiū. Bet kaip jūs supratote?
— Aha, viršininke, kaip supratote? — pakartojo klausimą
Brajentas.
Paėmusi Dženkso dešinę ranką, Kima
ją
apvertė.
— Tu laikei galvą susiėmęs rankomis. Kai tada atėjau į
persirengimo kambarį, tavo krumpliai nebuvo nei ištinę, nei
nubrozdinti. Vailis laikė rankas kišenėse.
— Ir tai viskas? — paklausė Brajentas, trindamasis smakrą.
— Ne visai. Kai paminėjai tos knygos pavadinimą, žinojau, kad aš
kažkur arba girdėjau apie ją, arba mačiau pačią knygą.
Kima neminėjo, kad Vailis nešiojo skaitymo akinius ar kad tada
atvykęs pagal iškvietimą į buitinio konflikto vietą, jis pasiskubino
nusivesti Daną į virtuvę ir patvarkė, jog mergaitės būtų nusiųstos į
savo lovas. Nera ko stebėtis, kad Vendė Dan nieko neįtarė. Po velnių,
jis juk buvo policijos pareigūnas.
Ji vėl atsigręžė į Dženksą.
 — Pasigavęs mane koridoriuje iškart po Dano sumušimo, Vailis
patvirtinto, kad tai padarei tu. Jis taip pat užsiminė, kad tu žinojai,
kur yra Danų namas. O aš žinojau, kad mergaitės anksčiau buvo
mačiusios tą antrąjį vyrą. Ir kai supratau, kad tu Dano nemušei, liko
tik suabejoti vieno Žmogaus veiksmais. Niekada anksčiau Vailis
nesielgė su suimtaisiais agresyviai, o Danas nebuvo pirmas jo sutiktas
vaikų tvirkintojas. Todėl pamaniau, kad turėtų būti kita priežastis.
— Jėzau, viršininke, kalbant apie aklą pasitikėjimą... — prabilo
Brajentas.
— Palieku tau sužinoti visas detales. Apklausk jį.
— Su didžiausiu malonumu.
Kima atsistojo.
— Bet
ar gali padaryti man paslaugą?
— Žinoma.
— Pirmiausia parvežk mane namo.
75

Kima stovėjo prie Mikio kapo, ieškodama atsakymų į klausimus,

neduodančius jos mintims ramybės.
Vudis primygtinai įkalbėjo ją pasiimti savaitę atostogų. Ir pirmą
kartą gyvenime ji
nesurado, kaip atsisakyti.
Pirmomis dienomis ji tik miegojo ir vedžiojo šunį. Galiausiai
Barnis nebekreipė dėmesio į kratomo pavadėlio garsą ir mirtinai
užsispyrė nekelti užpakalio nuo sofos.
Iš pradžių jai nepavyko sutelkti dėmesio į motociklą, tad ištisas
valandas praleisdavo tuščiai spoksodama į schemas ir diagramas,
nesugebėdama iššifruoti net menkiausios instrukcijos. Prieš tris
dienas jai pavyko iš išmetamojo vamzdžio ištraukti lūžusį varžtą.
Susidūrimas prie kanalo paliko daug neatsakytų klausimų.
Praeities įvykius Kima turėjo surūšiavusi, supakavusi ir giliai
paslėpusi galvoje. Tame smegenų kampelyje ji nesilankydavo, o štai
Aleksa jėga ten įsiveržė ir, išdraskiusi pakuotes, išmėtė jos
slapčiausius prisiminimus bei emocijas.
Akimirką Kima buvo besusiviliojanti. Viena jos dalis norėjo sekti
paskui Aleksą tamsą. Viską paleisti, nebesipriešinti. Išsilydyti
į

prisiminimuose apie Mikį ir pirmuosius šešerius savo gyvenimo

metus. Bet Kima negalėjo sau to leisti. Nes tada Aleksa būtų
pasprukusi nenubausta.
Kima užtruko, kol vėl sudėliojo ir supakavo savo skausmą. Praėjus
kelioms dienoms po tų įvykių, Kima stebėjosi, kaip užsispyrusiai ji
balansavo ant sveiko proto ribos. Regis, atėjo laikas priimti
sprendimus. Arba atidaryti atminties stalčius ir peržiūrėti jų turinį,
arba dar tvirčiau juos užverti. Puikiai žinojo abiejų pasirinkimų
pasekmes. Jei viską išleistų, prisiminimai ją prarytų. Greičiausiai
nebesugebėtų grįžti į ankstesnį gyvenimą.
Jei užkals prisiminimų dėžes karsto vinimis,
tamsa jos
nepasiglemš ir
ji išsaugos aiškų protą, tačiau pasmerks save amžinai
vienatvei ir
nepasitikėjimui niekuo.
Jos jausmai Aleksai buvo ne mažiau sudėtingi. Kima nekentė
daktarės už tai, kad ši Žiauriai žaidė žmonių gyvenimais, ir kartu
žavėjosi šios moters sugebėjimu tai daryti. Nekentė daktarės už tai,
kad ši į dienos šviesą išvilko visas jos juodžiausias baimes, ir kartu
žavėjosi šios moters sugebėjimu beveik sunaikinti ją.
Giliai įkvėpusi Kima lėtai palinko prie šalto akmens. Dešine ranka
ji ėmė vedžioti savo mirusio dvynio brolio vardo raides. Siunčiant tylią
meilės žinutę Mikiui, jausmai stipriai suveržė gerklę.
— Brangusis, atleisk, bet dar nesu pasirengusi. Man tavęs be galo
trūksta, bet pažadu, kai būsiu stipresnė, prisiminsiu kiekvieną mūsų
kartu praleistą minutę.
Akies krašteliu ji pastebėjo kažką judant. Kalva artyn kopė
pažįstama figūra.
Kima
vos girdimai sušnibždėjo:
— Bet dabar norėčiau tau pristatyti savo draugą.
Brajentas jai ištiesė puodelį pirktinės kavos.
Kima linktelėjo į antkapį.
— Čia mano brolis dvynys. Jis mirė.
Brajentas pažiūrėjo į akmenį. Viena geresnių Brajento savybių
buvo suvokimas, kada galima klausinėti, o kada — ne.
 Pasitraukusi nuo kapo, Kima atsisėdo ant suoliuko. Brajentas
įsitaisė šalia.
— Kima...
— Pasakyk, kur mes esame, — paprašė ji, nugerdama gurkšnį
kavos.
— Gerai. Vailis prisipažino buvęs kartu su Danu tame rūsyje. Jis
tikina, kad tai buvo vienintelis kartas, o įrašas patvirtina jo žodžius.
Su jo prisipažinimu ir visu tuo, ką turėjome surinkę, Danas neišsisuks
nuo teismo, net ir sudaužytu snukiu.
— Ar buvai nuvykęs aplankyti Rutos?
Brajentas linktelėjo.
— Man bebaigiant pasakoti apie visus įvykius, ji faktiškai jau
maldavo galimybės liudyti prieš daktarę. Prašymas sušvelninti
bausmę išspręstas Rutos naudai. Ji atliks jai skirtą bausmę kalėjime,
bet dar turės visai nemenką gabalą gyvenimo.
Dėl Rutos daktarė Aleksa buvo teisi. Pati ji nebūtų įvykdžiusi šio
nusikaltimo.
Kima jau žinojo, kad Džesikai diagnozuota pogimdyminė
psichozė, ir ji atskirta nuo šeimos bei paguldyta į specialius slaugos

namus. Darydamas Kimai paslaugą, Tedas sutiko Džesiką gydyti.

Kima neabejojo, kad moteriai bus suteikta pati geriausia pagalba.
Ji pati paskambino Sarai Lujis. Pagaliau maža moters šeima galės

nuo namo nuimti skelbimą „Parduodama“ ir įleisti šaknis.

Baris Grantas buvo atjungtas nuo gyvybę palaikančių aparatų, bet
prognozės dar neaiškios. Sutriko jo atmintis. O ironiją, kad jis
nebegalės vaikščioti, suprato visi.
Kima kalbėjo su Deividu, aplankiusiu Šeiną kalėjime. Vyrukas buvo
nešnekus ir atsisakė atskleisti įvykius, pasiuntusius jį į kalėjimą. Ir
liepė Deividui daugiau nebeateiti.
Jų pokalbio metu Deividas visai nesubtiliai užsiminė norėsiąs
pamatyti jos motociklo gaivinimo projektą. Ir nors Kima dar nebuvo
jo pakvietusi, bet ir nebuvo atmetusi tokios galimybės.
Taigi, dauguma Aleksos aukų visai neblogai tvarkėsi. Tik dėl savęs
Kima nebuvo tokia tikra. Išoriškai ji atrodė tokia pati. Fasadas
atsistatė. Buvo pasirengusi dirbti prie bylų. Ji blogai miegojo ir gėrė
kavos daugiau, nei reikėjo.
— Gerai, Brajentai, ačiū už informaciją. O dabar dink iš akių ir
grįžk į šeimą.
— Turbūt žinai, kad kapinės nėra tavo privati nuosavybė, ir tu
negali manęs išvaryti.
— Aha, ojeigu gražiai pasakysiu „prašau“?
— Suprasiu tai kaip proto užtemimą ir
iškviesiu greitąją.
— Beveik juokinga.
Brajentas atsistojo.
— Bet kadangi paprašei kaip normalus žmogus, aš palieku tave
ramybėje.
Jis paėjo du žingsnius
— Kima, ačiū tau.
į šalį.

— Aha, o dabar atsiknisk.

Nusijuokęs jis nusisuko ir nuėjo.
Kima atsistojo ir apžvelgė pačios Juodojo Krašto širdies
kraštovaizdį. Jis nebuvo gražus. Šioje vietoje telkėsi daugiau skurdo ir
nusikaltimų, nei derėtų.
Ji nusišypsojo, pagalvojusi apie mažą berniuką, kurio širdelė plaka
po pižama su dinozaurais. Kaip ir ji pati, kūdikėlis Džeimis atsitraukė
nuo bedugnės.
LAIŠKAS NUO ANGELOS

Pirmiausia norėčiau nuoširdžiai padėkoti už tai, kad pasirinkote

skaityti „Blogio žaidimus“. Tikiuosi, jums patiko antroji Kimos
kelionės dalis, ir jūs jaučiate tą patį, ką ir aš. Nors ir
ne visada tobula,
Kima yra žmogus, su kuriuo saugu eiti į žvalgybą.
Jeigu jums patiko knyga, būčiau neapsakomai dėkingai, jei
parašytumėte atsiliepimą. Norėčiau sužinoti, ką manote. Galbūt jūsų
mintys paskatintų kitus skaitytojus pirmą kartą atsiversti mano
knygą. O gal patarsite ją paskaityti savo draugams ar namiškiams...
Bet koks pasakojimas prasideda nuo idėjos grūdelio, augančio
klausantis kitų ir stebint aplinkinius. Kiekvienas žmogus yra unikalus.
Visi mes turime istorijų. Noriu kuo daugiau jų išgirsti. Tikiuosi, kad
kartu su Kima Stoun jūs
leisitės į mano sukurtas keliones, kad ir kur
jos nuvestų.
Jei keliausime kartu — susisiekime. Parašykite man į Facebook,
Goodreads tinklalapį, Twitter, ar į mano svetainę.
O jei sužinoti apie mano jau išleistas knygas,
norėtumėte
užsiregistruokite apačioje nurodytoje interneto svetainėje.
Labai ačiū už palaikymą. Jis man nepaprastai svarbus.

www.bookouture.com/angelamarsons
www.angelamarsons-books.com
www.facebook.com/angelamarsonsauthor
www.twitter.com/(HWriteAngie