6 Seminaras

Žalos atlyginimas

1. Žalos atlyginimo sąlygos (DK 151 str.)

Kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai
sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.
Atvejai, kada darbo sutarties šalys gali padaryti viena kitai žalos, gali būti laibai įvairūs – nuo
darbdavio turto (pvz., priemonių ar įrankių) sugadinimo iki jo dalykinės reputacijos pabloginimo, nuo
darbuotojui įžeidimu ar priekabiavimu padarytos žalos iki darbuotojo sveikatos sužalojimo ar gyvybės
atėmimo.
Žala atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam
subjektui neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Šio skyriaus normų tikslas –
užtikrinti, kad ir darbdavys, ir darbuotojas atlygintų kitai šaliai padarytus nuostolius darbo teisės normų
nustatytu dydžiu ir tvarka.
Darbo sutarties šalies pareiga atlyginti žalą kyla esant šioms atsakomybės sąlygoms:
1) Padaryta žala
2) Žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu): dėl žalos atsiradimo kaltas asmuo pažeidė savo
įsipareigojimus pagal sutartį, įstatymus ar kitus teisės aktus (pvz., darbo tvarkos taisyklėse, saugos
darbe norminiuose aktuose, įrenginių eksploatavimo ar finansinių operacijų atlikimo taisyklėse, etikos
kodekse numatytas pareigas ir pan.)
3) Yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo, kai yra artima tiesioginė arba lemiama
minėtųjų veiksnių sąsaja. Netiesioginis priežastinis ryšys (pažeidėjo veiksmai nesukelia žalos, o tampa
tik sąlyga žalai atsirasti, pvz., paliktas praviras langas) atskirais atvejais taip pat gali būti pripažįstamas
pakankamu žalos atlyginimo pareigai nustatyti. Šiuo atveju turi būti vertinamas ir pažeidimo pobūdis,
ir darbo sutarties šalies pareigų aprašas, žalos atsiradimo tikimybė bei kitos šalies veiksmai, taip pat
darbovietėje įprasta praktika.
4) Yra pažeidėjo kaltė, kad ir kokios formos (tyčia, neatsargumas) ir rūšies (tiesioginė ar netiesioginė
tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumas) ji būtų. Skirtingoms darbuotojų
kategorijoms gali būti keliami skirtingi elgesio reikalavimai pagal jų darbo funkcijas
reglamentuojančių teisės normų nuostatas (pvz., valdymo organų nariai, skyrių vadovai, didesnio
pavojaus šaltinio valdytojai, asmenys, dirbantys su pavojingomis medžiagomis ir pan.). kiekviena
kaltės forma ir rūšis turi būti pakankama žalos atlyginimo pareigai kilti, kita vertus, pagal jas
nustatomas atsakomybės ribos ir dydis.
5) Pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais. Tam
tikrais atvejais pareiga atlyginti žalą gali kilti ir darbo sutarties šalims siekiant sudaryti darbo sutartį
(pvz., kandidatuojantis eiti pareigas asmuo darbo pokalbio metu yra įžeidžiamas arba patiria
diskriminavimą)
6) Žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla, t. y. žalą sukelia pareigų pagal darbo sutartį vykdymas
(netinkamas vykdymas). Jei net ir darbo metu, darbo vietoje kitai šaliai padaryta žala nėra susijusi su
darbo pareigomis pagal darbo sutartį, žala turi būti atlyginama pagal civilinės teisės normas.
Pareiga atlyginti žalą pagal DK atsiranda tik tada, kai yra vis nurodytosios žalos atlyginimo sąlygos. Jei
teisės pažeidimas ir žala nėra susijusi su darbo santykiu (šalys darbo teisės pažeidimo metu nebuvo
susijusios darbo santykiu; žalos atlyginimas nesusijęs su darbo veikla), atsakomybė gali kilti pagal kitų teisės
šakų (pirmiausia civilinės teisės) normas.
Jei darbuotojas, atlikdamas savo darbo pareigas, padaro žalos tretiesiems asmenims, už šiems
asmenims padarytą žalą visiškai atsako darbdavys. Atsiskaitęs tretiesiems asmenims darbdavys įgyja
atgręžtinę teisę į žalą padariusį darbuotoją. Ši žala atlyginama DK II dalies X skyriuje nustatyta tvarka. Taigi
darbdaviui net ir visiškai atlyginus trečiajam asmeniui padarytą žalą, darbuotojas ne visada savo darbdaviui
atlygins ją visą – dėl apsauginių darbo teisės nuostatų net ir kalto darbuotojo prievolė atlyginti savo
darbdaviui žalą gali būti ribota (DK 153 str.).
Darbo sutarties šalys viena kitai turi atlyginti ir neturtinę žalą. Darbo sutarties šalies reikalavimas
atlygini neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas, kuris taikomas
tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta
neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė ir kt.
Neturtinės žalos apibrėžtis pateikiama civiliniuose įstatymuose. Kaip nustatoma CK 6.250 str. 1 d.
neturtinė žala yra asmens išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas,
reputacijos pablogėjimas, bendradarbiavimo galimybių sumažėjimas ir kt., išreikšta pinigais. Darbo
santykiuose darbdavys neturtinę žalą darbuotojui gali padaryti pažeisdamas darbo pareigas –
nesudarydamas saugių ir sveikų darbo sąlygų, dėl ko darbuotojo sveikatai buvo padaryta žala, neteisėtai
atleisdamas iš darbo, atlikdamas bet kokius diskriminacinius veiksmus ir kitais deliktais (apšmeiždamas,
priekabiaudamas, persekiodamas, nesudarydamas sąlygų išvengti priekabiavimo ar seksualinio
priekabiavimo, nurodydamas priekabiauti ir pan.). Atskiru atveju gali kilti darbdavio, )pvz. JA) ir darbdavio
darbuotojo (vadovo ar kito darbuotojo), t. y. fizinio asmens, veiksmų ir atsakomybės atribojimo problema.
Gali pasitaikyti, kad teisei priešingas veiksmas (pvz., šmeižtas ar seksualinis priekabiavimas) bus atliktas ne
paties darbdavio, o jo darbuotojo, kuris veikė savarankiškai ar dėl asmeninių paskatų. Dėl tokių deliktų kilusi
žala turi būti atlyginama ne pagal darbo teisės normas, o civilinių įstatymų nustatyta tvarka. Darbdavio kaltė
atskiru atveju gali būti siejama su pareigos sudaryti darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas, nepatirti
diskriminavimo ir pan., nevykdymu.
Teismų praktikoje darbuotojo teisės į neturtinės žalos atlyginimą aplinkybės siejamos su padaryto
darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumu (pvz., neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu
pagrindu, prieš darbuotoją taikytas psichologinis spaudimas siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš
darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažinimas, šeimos santykių
pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs turtiniai pragyvenimo
šaltinio praradimo padariniai). Kai padarytoji neturtinė žala nėra žymi (pvz., darbuotojo atleidimo pagrindas
nėra diskriminuojantis, nepakenkta darbuotojo reputacijai, nesumažėja galimybės jam konkuruoti darbo
rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkybių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nebuvo
nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija. Nustatant
neturtinės žalos dydį yra reikšmingos darbo santykius apibūdinančios aplinkybės, t. y. kaip smarkiai
neteisėti darbdavio veiksmai įskaudino darbuotoją. Tokiu atveju atsižvelgiama ir į darbo santykių trukmę
(ilgai ar trumai dirbo darbuotojas), buvusį darbuotojo elgesį darbe (padaryti darbo pareigų pažeidimai), taip
pat jo teisių pažeidimo aplinkybes ir padarinius (pvz., darbuotoją buvo atleista grįžusi į darbą po sunkios
ligos).

2. Atlygintinos turtinės žalos dydžio nustatymas (DK 152 str.)

Žala gali būti turtinė ir neturtinė. Turtinė žala būna dviejų rūšių: tiesioginiai nuostoliai ir negautos
pajamos, kurias šalis būtų gavusi, jei kita šalis būtų tinkamai vykdžiusi savo pareigas. tiesioginiais nuostoliais
reikėtų laikyti turto netekimą, sužalojimą ir išlaidas, turėtas turtui atkurti ar naujam įsigyti.
Negautos pajamos taip pat priskiriamos prie turtinės žalos, kurią atlyginti gali būti įpareigojama kita
šalis (pvz., darbuotojas, sužalotas dėl darbdavio kaltės, negauna darbo pajamų, kurias būtų gavęs būdamas
sveikas, darbuotojui neteisingai užpildžius krovinio dokumentus, skubi siunta nebuvo išsiųsta laiku, todėl
pirkėjas pagal sutartį nutraukė užsakymą ir darbdavys negavo pajamų).
Įstatymų leidėjas numato kai kuriuos imperatyvus, į kuriuos turi atsižvelgti darbdavys ir darbo ginčus
nagrinėjantis organas, pagal savo kompetenciją nustatantys padarytos atlygintinos žalos dydį: pirmiausia
atsižvelgtina į netekto turto ar turto, kurio vertė sumažėjo, vertę, atskaičiuojant jo nusidėvėjimą, natūralų
sumažėjimą ir turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius).
 Gali būti, kad nukentėjusiosios šalies veiksmai ar elgesys darė įtaką žalos atsiradimo faktui ar dydžiui.
Dėl to vertinant pažeidėjo atsakomybės dydį privalu atsižvelgti ir į žalą patyrusios darbo sutarties šalies
kaltės laipsnį bei jos veiksmus siekiant išvengti žalos atsiradimo. Jei šalis elgėsi nerūpestingai ir neatidžiai
(pvz., nesaugojo ir nerūpestingai elgėsi su savo turtu, įvykus nelaimei nesiėmė neatidėliotinų priemonių
žalos dydžiui sumažinti ar jų išvengti), atlygintos žalos dydis galis būti mažinamas.
Pažeidėjo kaltė ir veiksmai siekiant išvengti žalos atsiradimo yra itin reikšmingi galutiniam žalos
dydžiui nustatyti. Jei darbuotojas sąmoningai siekė padaryti žalos darbdaviui, prarandamas pagrindas žalos
dydį mažinti dėl darbuotojo finansinių ir ekonominių galimybių ir darbuotojas privalo atlyginti visą žalą (DK
154 str. 1 p.).
Jei dėl darbdavio veiklos specifikos nuolat kyla sunkiai valdoma žalos rizika (pvz., prekių vagystės
mažmeninės prekybos vietose; produkcijos dūžiai stiklo keramikos prekių gamykloje ar sandėlyje ir pan.),
darbdavys turi prisiimti tokios rizikos padarinius. Tokiu atveju darbuotojo pažeidimo ir kaltės faktas turi būti
įrodomas taikant aukštesnį įrodinėjimo standartą, o bet koks prekės dingimas ar dūžis savaime negali būti
laikomas darbuotojo atlygintina žala.
Bet kuriuo atveju konkretų atlygintos žalos dydį turi nustatyti darbdavys, nurodydamas daryti išskaitą
iš darbuotojo darbo užmokesčio (DK 150 str. 2 d.), arba darbo ginčą nagrinėjantis organas (DK 216 str.),
gavęs darbo sutarties šalies prašymą išnagrinėti individualųjį darbo ginčą dėl teisės ir įpareigoti atlyginti
patirtą žalą. Jei šie subjektai nesilaikė nurodytųjų taisyklių, tai gali būti pagrindas pakeisti ar panaikinti jų
sprendimą.
Darbuotojo, kaip silpnesniosios šalies, padėtis ir priklausymas nuo darbo pajamų lemia darbo ginčus
nagrinėjančio organo (DK 216 str.) prievolę aktyviau veikti nustatant darbuotojo padarytos atlygintos žalos
dydį. Atlygintos žalos dydis turi atitikti teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl atsižvelgdamas į žalą
padariusios darbo sutarties šalies finansines ir ekonomines galimybes darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis
organas gali sumažinti atlygintinos turtinės žalos dydį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia.
Jei keli darbuotojai žalą padarė kartu, o vienam kuriam darbuotojui atlygintinos turtinės žalos dydis
sumažinamas, tai negali būti pagrindas padidinti atlygintinos turtinės žalos dydį kitiems kartu žalą
padariusiems asmenims.

3. Darbuotojo atlyginamos turtinės žalos ribos (DK 153 str.)

Darbuotojo atlygintos žalos ribojimo principas grindžiamas būtinybe apsaugoti turtinius darbuotojo
interesus dėl jo, kaip silpnesniosios darbo santykio šalies, padėties. Darbuotojo ir darbdavio (dažnai – JA)
finansinės galimybės asmeniškai atsakyti už bendrame darbe padaromas klaidas yra labai skirtingos, - darbo
pajamos darbuotojui dažnai yra vienintelis gyvenimui reikalingų pajamų šaltinis, todėl viso apimties
atsakomybė už net ir kaltus veiksmus kelia riziką jo paties ir šeimos narių, išlaikytinių gerovei ir ateičiai.
Darbo procesą, kuriame kyla žalos atsiradimo rizika, organizuoja darbdavys, o darbuotojas privalo vykdyti su
darbu susijusius darbdavio nurodymus, todėl pastarasis negali būti visiškai neatsakingas dėl žalos
atsiradimo, išskyrus aiškiai numatytus atvejus. Kita vertus, pernelyg ribojant darbuotojo atsakomybę kyla
pavojus, kad nebus įgyvendinamas konstitucinis nuosavybės apsaugos principas (Konstitucijos 23 str.),
nebus užkertamas kelias sutarties pažeidimams, piktnaudžiavimams, neatsakingumui. Todėl ir įstatymų
leidėjas, ir kolektyvinių derybų šalys turi stengtis suderinti abiejų šali teisėtus interesus ir rasti tinkamą jų
pusiausvyrą.
Interesų pusiausvyrai įgyvendinti naujajame DK numatomas kelių rūšių priemonės:
1) atlygintinos žalos dydžio ribojimas (komentuojamojo str. 1 d.)
2) šio ribojimo išimtys, leidžiančios darbuotojo padarytai žalai taikyti visiško atlyginimo principą (DK 154
str.)
3) darbo ginčą nagrinėjančio organo teisė sumažinti atlygintinos žalos dydį (DK 152 str. 3 d.)
 pirmiausia nustatoma bendroji taisyklė – darbuotojas privalo atlyginti jo padarytą žalą, bet ne
daugiau kaip trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Ši riba nustatoma pagal darbuotojo vidutinį darbo
užmokestį, apskaičiuotą tą dieną, kurią buvo padaryta žalą sukėlusi darbuotojo neteisėta veika. Jei tokios
dienos nustatyti neįmanoma arba buvo daromas trunkamasis pažeidimas, atskaitos momentu reikėtų laikyti
žalos paaiškėjimo dieną.
Šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio ribojimas atlygintinai žalai gali būti taikomas didelio
neatsargumo atveju.
Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo
nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamoms aplinkybėms. Neturi reikšmės,
ar darbuotojas elgėsi nerūpestingai, ar perdėtai pasitikėjo savimi, ar lėmė kitos aplinkybės. Svarbu, kad jo
elgesys neatitiko aplinkybių, kurioms esant gali kilti žala. Pvz., turi reikšmės, ar darbuotojas paliko
neuždarytą langą savo kabinete pirmajame pastato aukšte, ar dešimtajame. Darbo teisės normas
pažeidžiantis darbuotojo veiksmas vertintinas atsižvelgus į galimą grėsmę žalai, kurią gali sukelti vagystė pro
langą, atsirasti. Dideliu nerūpestingumu laikytini akivaizdžiai kalti darbuotojo veiksmai, kaip antai
neatsargus elgesys su brangia ir dūžiams jautria technika (pvz., netinkamai padėta vaizdo kamera nukrenta
ant grindų), piniginių operacijų pažeidimai (pvz., grynieji pinigai laikomi nerakinamame darbo stalo stalčiuje
arba išduodami be tinkamai įformintų dokumentų), palikimas neužrakintos transporto priemonės ar kelių
eismų taisyklių pažeidimai (smarkiai viršytas greitis darbuotojo vairuojamos transporto priemonės greitis ir
pan.).
Didesnis nei trijų ar šešių darbo užmokesčių dydžių atlyginimas už padarytą žalą yra leidžiamas, jei
tokia nuostata numato darbo teisės normos, įtvirtintos teritorinėje ar šakos kolektyvinėje sutartyje. Įmonės
lygio kolektyvinėje sutartyje ar vietos teisės aktuose tokių nuostatų negalima numatyti.
Pabrėžtina, kad žalos atlyginimas nėra įtrauktas į sąrašą institutų, kuriems taikomas DK 34 str. 3 p.
numatytas ribojimas sudaryti individualųjį susitarimą dėl DK imperatyvių nuostatų netaikymo. Vadinasi, jei
sutarties šalys nustato didesnį darbuotojo padarytos žalos atlyginimo dydį, negu numatytasis
komentuojamajame straipsnyje, tokios sutarties nuostatos teisėtumas bus vertinamas pagal tai, ar
tenkinamos šios sąlygos, kurių buvimą darbuotojo reikalavimu turi teisę nustatyti darbo ginčą
nagrinėjantis organas:
1) darbuotojo mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažesnis negu du šalies vidutiniai mėnesiniai darbo
užmokesčiai
2) per papildomą darbdavio įsipareigojimą (didesnis darbo užmokestis, lankstesnis darbo režimas,
mažesnė darbo laiko norma, papildomos garantijos) yra pasiekiama darbuotojo ir darbdavio interesų
pusiausvyra.
Darbdaviui pažeidus komentuojamajame str. nustatytas pareigas, darbuotojas dėl ginčo išsprendimo
turi teisę kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančius organus (DK 216 str.) individualiems darbo ginčams dėl
teisės nustatyta tvarka.
Atkreiptinas dėmesys, kad kolektyvinėje sutartyje gali būti numatyti atskiri atvejai (pvz., kokias darbo
funkcijas atliekant) taikoma pareiga visiškai atlyginti žalą (žr. DK 154 str. 1 d. 6 p.).
4. Atvejai, kai darbuotojas privalo atlyginti visą žalą (DK 154 str.)
Darbuotojas privalo atlyginti visą žalą šiais atvejais:
1) žala padaryta tyčia;
2) žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių;
3) žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų
darbuotojo;
4) žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo;
5) darbdaviui padaryta neturtinė žala;
6) kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje.
Jei žala yra padaryta tyčia, ji turi būti atlyginama visiškai. Tyčios formos (tiesioginė tyčia ir
netiesioginė tyčia) neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl visiško žalos atlyginimo. Faktas, kad asmuo
sąmoningai nesiėmė priemonių žalai išvengti, nors galėjo jų imtis, įrodo darbuotojo veiksmų tyčios buvimą.
Jei darbuotojas padaro veiką, kuri yra numatyta ir uždrausta baudžiamuoju įstatymu, jis privalo ja
padarytą žalą atlyginti visiškai. Pabrėžtina, kad būtinos viso sąlygos žalos atlyginimo pareigai kilti (žr. DK 151
str. komentarą), taigi NV turi būti susijusi su darbine veikla. Įstatymų leidėjas visišką žalos atlyginimą
expressis verbis sieja su veika, turinčia nusikaltimo požymių. Todėl svarbu, ar darbuotojo padarytas teisės
pažeidimas pagal LR BK yra kvalifikuojamas kaip nusikaltimas (BK 11 str.). Jei baudžiamojo nusižengimo (BK
12 str.) sudėtis neapima tų pačių požymių kaip nusikaltimas, už jo padarymą taikyti visišką žalos atlyginimo
taisyklę komentuojamuoju pagrindu negalima. Veikai kvalifikuoti svarbu, ar veika nusikaltimu laikoma pagal
įstatymą, galiojusį veikos padarymo dieną.
Pradėtas ikiteisminis tyrimas ar nušalinimas nuo darbo dėl darbo pareigų pažeidimo savaime
nereiškia nusikaltimo padarymo fakto. Kilus įtarimui dėl to, kad darbuotojo veiksmai gali atitikti nusikaltimo
sudėtį, darbdavys turi kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas, kurios BP tvarka išnagrinės įvykį ir atliks
veiksmus, kuriais asmuo bus pripažįstamas padaręs nusikaltimą arba įtarimai paneigiami. Taigi tai, kad
darbuotojo veika neatitinka nusikaltimo sudėties požymių, patvirtinama BPK nustatyta tvarka
kompetentingų institucijų sprendimai:
1) Ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas atsisako iškelti
baudžiamąją bylą arba ją nutraukia;
2) Teismas priima išteisinamąjį nuosprendį.
Įstatymų leidėjas nenustato, kad visiškam žalos atlyginimui taikyti būtinas asmens pripažinimas kaltu
dėl padaryto nusikaltimo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Buvus nusikaltimo požymių darbuotojo veikloje
gali būti pripažįstamas ir tada, kai nutraukus ikiteisminį tyrimą arba baudžiamąją bylą ir atleidus asmenį nuo
BA lieka nepaneigtas pats nusikaltimo padarymo faktas. Šiais atvejais darbuotojas gali būti įpareigojamas
atlyginti visą padarytą žalą.
Darbdavys turi teisė išieškoti visą padarytą žalą, kai ji padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo
narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbuotojo. Apsvaigimas negali būti laikomas pagrindu
atleisti nuo atsakomybės tuo pagrindu, kad darbuotojas nesuprato savo veiksmų ir negalėjo jų kontroliuoti,
nes laikoma, kad jis apsvaigo nuo alkoholio ar toksinių medžiagų savo valia, išskyrus kai tokią būseną lėmė
kitų asmenų valia ar įmonėje vykstantys procesai. Darbuotojo apsvaigimo laipsnis neturi lemiamos
reikšmės, nes darbuotojas privalo būti blaivus, net jei ir kai kurie teisės aktai leidžia minimaliąją alkoholio
koncentraciją kraujyje. Juk tai, kad pagal galiojančius teisės aktus vairuotojams leidžiama 0,4 promilės alko.
Koncentracija, nereiškia, kad vairuojantis darbuotojas taip pat gali vairuoti apsvaigęs iki šios ribos. Būtina
skirti poilsio laiką ir laisvalaikį nuo darbo funkcijų atlikimo laiko, kurio metu daromiems pažeidimams
įstatymų leidėjas nerodo tokios tolerancijos.
 Tais atvejais, kai asmuo pažeidžia pareigą saugoti konfidencialią informaciją (DK 25 str. komentarą,
DK 39 str., DK 41 str. 2 d.) arba pareigas pagal susitarimą dėl nekonkuravimo, jis privalo atlyginti visą žalą.
Suprantama, darbdavys turi įrodyti tokios žalos dydį ir kitas atsakomybės sąlygas.
Nustatyti atlygintinos žalos dydį labai svarbu ir tais atvejais, kai darbuotojas padaro darbdaviui
neturtinės žalos (pvz., paskleidžia tikrovės neatitinkančias žinias, sugadina verslo subjekto reputaciją). Šių
atvejų nereikėtų painioti su darbdavį atstovaujantiems fiziniams asmenims darbuotojo neteisėtais
veiksmais padaryta žala, kuri atlyginama civilinių įstatymų nustatyta tvarka. Sprendžiant dėl neturtinės žalos
padarymo, reikšmingos yra ir darbo pareigų pažeidimo padarymo aplinkybės.
Visiško žalos atlyginimo atvejai gali būti numatyti ir darbuotojui taikytinoje kolektyvinėje sutartyje.
Kaip bendrojo riboto darbuotojo padarytos žalos atlyginimo principo išimtis, tokią darbuotojo pareigą
nustatančios nuostatos turi būti aiškios, tikslios ir ginčo atveju aiškintinos siaurai. Atkreiptinas dėmesys, kad
kolektyvinė sutartis dažniausiai taikoma tik profesinės sąjungos, kuri yra šios sutarties šalis, nariams, todėl ir
minėtieji nukrypimai paprastai taikytini tik šių darbuotojų atžvilgiu.
Net ir tais atvejais, kai darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui visą jo padarytą žalą, ji gali būti darbo
ginčus nagrinėjančio organo sumažinta atsižvelgus į darbuotojo kaltės laipsnį (išskyrus kai žala padaryta
tyčia) ir konkrečias aplinkybes. Vienas iš darbdaviui atlygintinos žalos dydžio mažinimo kriterijų yra sunki
darbuotojo turtinė padėtis.
5. Žalos atlyginimas ir civilinės atsakomybės draudimas (DK 155 str.)
Jei darbuotojo civilinė atsakomybė buvo darbdavio apdrausta, DK 155 str. 1 d. numatoma darbdavio
pareiga pirmiausia siekti žalos atlyginimo iš draudiko. Darbuotojo civilinės atsakomybės draudimu laikytinas
ir pateis darbdavio civilinės atsakomybės draudimas, nes jis kaip tik ir yra skirtas dėl darbdavio vardu
veikiančių darbuotojų veiksmų tretiesiems asmenims sukeltai žalai atlyginti.
Darbdavys turi teisė reikalauti iš darbuotojo atlyginti žalą tik tada ir tik tiek, kada ir kiek jos
nepadengia draudiko išmoka. Tik jei dėl kokių nors draudimo sutartyje nurodytų priežasčių šios išmokos
žalai atlyginti nepakanka, žalos atlyginimą darbdavys gali nukreipti į darbuotoją. Šiuo atveju negaliotų
nustatyta jau nustatyta darbdavio kaltės pagal civilinės teisės normas prezumpcija, o darbuotojo veiksmai
dėl jų neteisėtumo ir kaltės sąlygų turėtų būti vertinami atskirai pagal darbo teisės normas (DK 151 str.).
Atitinkamai pagal DK nuostatas būtų sprendžiami ir atlygintinos žalos dydžio bei jos išieškojimo klausimai.
Diena, kurią darbuotojo veiksmais darbdaviui buvo padaryta žala, reikėtų laikyti dieną, kurią paaiškėjo, kad
draudiko išmoka nebus mokama arba jos nepakanka žalai atlyginti.
Darbdavys privalo atlyginti darbuotojo sveikatai padarytą žalą, kilusią dėl darbuotojo mirties, kurią
lėmė darbdavio ar asmenų, už kuriuos darbdavys atsakingas, neteisėta veika. Net jei darbuotojas susižalojo
atlikdamas darbo funkciją darbdavio kliento teritorijoje dėl kliento ar jo darbuotojų kaltės, darbdavio kaltė
yra preziumuojama, nes darbuotojas vykdė jo pavedimus. Darbdavio pareigos užtikrinti saugias ir sveikas
darbuotojo darbo sąlygas yra numatytos įstatyme, todėl šalys darbo sutartimi negali susitarti dėl šios
pareigos nevykdymo, darbuotojo teisių atisakymo ar atlygintinos žalos dydžio apribojimo net ir DK 33 str. 4
d. pagrindu.
Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, kiekvienas LR
jurisdikcijos darbdavio darbuotojas yra privalomai darbdavio draudžiamas nelaimingų atsitikimų darbe
socialiniu draudimu. Pagal minėtojo įstatymo 6 str. 1 d., draudžiamaisiais įvykiais, be kita ko, pripažįstami
darbuotojams įvykę nelaimingi atsitikimai darbe (arba nustatytos profesinės ligos), kuriuos ištyrus
nustatoma, kad jie įvyko esant visoms toliau įvardijamoms sąlygoms:
1) Dirbant darbdavio nustatytu darbo laiku, taip pat atskiru darbdavio nurodymu paskirtu dirbti laiku ar
tarnybinių komandiruočių metu;
2) Dirbant darbo sutartyje sulygtą darbą, taip pat atliekant kitus draudėjo pavestus su jo vykdoma veikla
susijusius darbus draudėjo naudai arba atliekant viešojo administravimo funkcijas;
3) Dirbant darbą, už kurį mokamas darbo užmokestis, nuo kurio mokamos arba turi būti mokamos
nelaimingų atsitikimų darbo socialinio draudimo įmokos.
 Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokos visiškai ar iš dalies kompensuoja
apdraustiesiems asmenims, o jų mirties atveju – jų šeimos nariams, dėl draudžiamųjų įvykių prarastas
pajamas. Draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja atgręžtinę teisę į žalą padariusį
asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusįjį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.
DK 155 str. 2 d. numatyta, kad jei minėtųjų išmokų nepakanka darbuotojo ar jo šeimos narių patirtai
žalai atlyginti, darbdavys privalo darbuotojui atlyginti draudimo išmoka nepadengiamos žalos dydį.

6. Žalos išieškojimo tvarka (DK 156 str.)

Jei žala darbdaviui padaro darbuotojas, ši žala gali būti atlyginama tokiais būdais:
1) Neribojanti dydžio, gali būti atlyginama gera valia natūra arba pinigais, Darbdavys turi teisę nesutikti
su darbuotojo siūlomu žalos atlyginimu natūra;
2) Visa žala arba žalos dalis, neviršijant darbuotojo 1 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio, gali būti
išskaitoma iš darbuotojo darbo užmokesčio, gali būti išskaitoma iš darbuotojo darbo užmokesčio
darbdavio rašytiniu nurodymu. Toks nurodymas turi būti priimtas per 3 mėn. nuo žalos paaiškėjimo
dienos. Nurodyti padaryti išskaitą gali tik tas darbdavio atstovas, kuris turi teisę priimti į darbą ar
atleisti šį darbuotoją iš darbo, o darant išskaitą turi būti laikomasi išskaitų dydžio ribojimo taisyklių:
a. Neviršijanti MMA išskaitoma 20 %;
b. Virš MMA – 70 %, kol bus ieškota išieškota visa suma, bet neviršijanti vieno vidutinio darbo
užmokesčio;
3) Kreipiantis į darbo ginčus nagrinėjančius organus su prašymu išnagrinėti individualųjį darbo ginčą dėl
teisės. Taip pat turi būti reikalaujama atlyginti žalą, kuri viršija darbuotojo vieno mėnesio vidutinio
darbo užmokesčio dydį arba yra praleistas 3 mėn. terminas duoti nurodymą padaryti išskaitą.
Jei darbdavys padaro žalą darbuotojo turtui, sveikatai dėl jo suluošinimo, ta žala turi būti atlyginama
inicijuojant individualųjį darbo ginčą dėl teisės. Kitokia tvarka turi būti taikoma, kai darbuotojui mirus
padaroma žala darbuotojo šeimos nariams, išlaikytiniams ar kitiems asmenims – jų ginčai dėl žalos
atlyginimo nagrinėjami teismuose pagal CK nuostatas.

7. Žalos atlyginimas reorganizavus darbdavį ar jam pasibaigus (DK 157

str.)
Komentuojamajame atkartojami CK 6/289 str. numatyti pagrindai žalos atlyginimo principai. Jei
darbdavys JA reorganizuojamas (prisijungimo, sujungimo, atidalijimo, skaidymo būdu), reikalavimai atlyginti
žalą pareiškiami JA teisių perėmėjui. Teisingam nurodytų teisės normų taikymui kiekvienu atveju būtina
išsiaiškinti, kas yra tie teisių ir pareigų perėmėjai bei kokios teisių ir pareigų dalys sudaro jų prievolę. Naujų
savininkų dalis šioje prievolėje nustatoma pagal reorganizavimo sąlygas, o jei šis klausimas nėra išspręstas,
prievolė pereina naujiems savininkams proporcingai kiekvieno iš jų gautai turto daliai.
Kai darbdavys FA miršta, reikalavimai atlyginti žalą pareiškiami jo įpėdiniams.
Po valstybės ar savivaldybės įmonės ar įstaigos likvidavimo pareiga atlyginti žalą pereina valstybei ar
savivaldybei.
Pagal CK 6.289 str. 2 d., jeigu įpareigotas atlyginti dėl FA sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo
atsiradusią žąlą JA likviduojamas, žalos atlyginimo sumos kaupiamos įstatymų nustatyta tvarka išieškant
konkrečia sumą iš karto arba sudarant draudimo sutartį.