Slaptoji vampyre

„Vampyrės dienoraščio" autorė

L.J. SMITH
Iš anglų kalbos vertė
VIKTORIJA LABUCKIENĖ

.Alma littera
VI LNI US / 2010
UDK 820(73)-93 - Versta iš: L. J. Smith
Sm28 SECRET VAMPIRE

Antra knyga „Tamsos dukterys“

ISBN 978-9955-38-638-4

Secret Vampire Copyright © 1996 by Lisa J. Smith

© Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Labuckienė, 2010
© Leidykla „Alma littera“, 2010
 Skiriu Marilin Marlow,
stebuklui, o ne agentei.

Taip pat dėkoju Jeanie Danek

kitoms tokioms nuostabioms kaip ji auklėms.
 1
SKYRIUS

irmąją vasaros atostogų dieną Pope sužinojo, kad mirs.

Tai nutiko pirmadienį, pirmąją tikrą atostogų dieną (savait­
galis nesiskaito). Pope pabudo jausdama nepaprastą lengvumą ir
pagalvojo: nebereikia į mokyklą. Pro langą sruvo saulės šviesa, ir
paprastos užuolaidėlės aplink jos lovą atrodė skaidrios ir auksi­
nės. Pope jas atitraukė ir iššoko iš lovos - tada susirietė.
Oi! Vėl tas skausmas pilve. Toks veriantis, lyg kas bandytų
prasigraužti kelią iki nugaros. Pasilenkus šiek tiek pagerėjo.
Ne, pamanė Pope. Nė už ką nesirgsiu per atostogas. Nė už
ką. Reikia mąstyti pozityviai.
Susiraukusi, pasilenkusi - galvok apie gerus dalykus, kvai­
ša! - ji patraukė koridoriumi į žalsvomis ir auksinėmis plytelė­
mis išklijuotą vonią. Iš pradžių manė apsivemsianti, bet paskui
skausmas dingo taip pat ūmiai, kaip buvo užėjęs. Pope atsitiesė
ir pergalingai pažvelgė į susitaršiusį savo atspindį.
- Nepasiduok, vaike, ir viskas bus gerai, - sušnabždėjo sau
ir sąmokslininkiškai mirktelėjo. Tada pasilenkusi įtariai pažvelgė
į savo žalias akis. Ant nosies buvo keturios strazdanėlės. Ketu­
rios su puse, jei jau visiškai sąžiningai, o Pope paprastai būdavo

- 7 -
 L isa Smith

sąžininga. Kaip vaikiška, kaip... žavu! Pope parodė sau liežuvį,

paskui oriai nusigręžė, nė nebandžiusi susišukuoti susivėlusių
vario spalvos garbanų, gaubiančių jai galvą.
Išliko ori tol, kol pasiekė virtuvę; čia jos brolis dvynys Fili-
pas krimto dribsnius. Pope vėl prisimerkė, šįsyk žiūrėdama į jį.
Anoks čia gerumas būti žemai, liesai ir garbanotai - tiesą sakant,
atrodyti kaip elfas, sėdintis ant vėdryno vaikiškoje knygelėje su
paveikslėliais. O turėti dvynį, aukštą, šviesų kaip vikingas ir kla­
sikinio grožio... na, tai jau tikrai byloja, kad visata nusiteikusi
priešiškai, tiesa?
- Labas, Filipai, - grėsmingai ištarė ji.
Pripratusiam prie sesers nuotaikų kaitos Filipui, tai nepada­
rė įspūdžio. Jis akimirką pakėlė akis nuo L. A. Times komiksų
skyrelio. Popei teko pripažinti, kad jo akys gražios - žalios, tarsi
ko klausiančios, itin tamsiomis blakstienomis. Vienintelis abiejų
dvynių bendras bruožas.
- Sveika, - atsainiai tarstelėjo Filipas ir vėl įniko į komiksus.
Nedaug Popės pažįstamų vaikų skaitė laikraščius, bet iš Filo
galėjai to tikėtis. Jis, kaip ir Pope, baigė trečią EI Kamino gimna­
zijos klasę, ir, skirtingai nei ji, mokėsi vien A lygiu, be to, buvo
geriausias futbolo, žolės riedulio ir krepšinio komandų žaidėjas.
Ir dar klasės seniūnas. Vienas didžiausių Popės malonumų buvo
jį erzinti. Brolis jai atrodė pernelyg griežtas.
Sesuo sukikeno, gūžtelėjo pečiais, iš jos veido dingo grės­
minga išraiška.
- Kur Klifas su mama? - Klifas Hilgardas trejus metus buvo
jų patėvis, dar griežtesnis už Filą.
- Klifas darbe. Mama rengiasi. Verčiau ko nors užvalgyk, kad
nekibtų.

- 8 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Taip, taip...
Pope pasistiebusi ėmė naršyti po lentyną. Radusi dėžutę cuk­
ruotų kukurūzų dribsnių įkišo ranką ir atsargiai išsitraukė vieną
jų. Suvalgė sausą.
Būti žemai ir panašiai į elfą nėra vien tik blogai. Ji šokio žings­
niu priėjo prie šaldytuvo, pagal ritmą kratydama dėžutę.
- Aš... karšta kaip laumė! - dainavo ji, koja mušdama taktą.
- Visai ne, - siaubingai ramiai ištarė Filipas. - Ir kodėl gi tau
neapsirengus?
Laikydama atdaras šaldytuvo dureles Pope nužvelgė save.
Vilkėjo per didelius marškinėlius, su kuriais miegojo. Jie dengė
ją kaip trumpa suknutė.
- Aš apsirengusi, - ramiai ištarė ji, traukdama iš šaldytuvo
dietinę kokakolą.
Kažkas pabeldė į virtuvės duris. Pope pro stiklą pamatė,
kas tai.
- Labas, Džeimsai! Užeik.
Įėjo Džeimsas Rasmusenas ir nusiėmė akinius nuo saulės.
Žiūrint į jį Popei sugniaužė širdį - kaip visada. Nesvarbu, kad
jie matydavosi, galima sakyti, kasdien pastaruosius dešimt metų.
Kas rytą jį išvydusi ji vis vien pajusdavo aštrų tvinkčiojimą krū­
tinėje, pusiau saldų, pusiau skausmingą.
Kaltas buvo ne tik nežemiškas grožis, dėl kurio jis miglotai
panėšėjo į Džeimsą Diną. Rasmusenas buvo šilkinių, šviesiai
rudų plaukų, švelnaus inteligentiško veido ir pilkų akių, žvelgian­
čių tai įdėmiai, tai abejingai. Gražiausias EI Kamino gimnazijos
vaikinas, bet ne tai jaudino Popę. Kažkas jame glūdėjo, kažkas
paslaptinga ir įdomu, juntama, bet nepasiekiama. Kaip tik nuo
to jos širdis imdavo greičiau plastėti, o oda dilgčioti.

- 9 -
 L isa Smith

Filipą apimdavo kitokie jausmai. Dabar, vos Džeimsui įžen­

gus, jis įsitempė, veido išraiška tapo šalta. Tarp abiejų berniukų
plykstelėjo antipatija.
Tada Džeimsas šyptelėjo, tarsi Filipo reakcija jį būtų pra­
linksminusi.
- Sveiki.
- Labas, - nėmaž neatlyžęs atsakė Filas.
Pope aiškiai juto, kad jis mielai stvertų ją ir išlėktų iš kam­
bario. Džeimsui būnant šalia, Filipas visada elgdavosi pernelyg
globėjiškai.
- Na, tai kaip sekasi Žaklinai ir Mikaelai? - pagiežingai pa­
klausė jis.
Džeimsas susimąstė.
- Tiesą sakant, ne ką žinau.
- Tu nežinai? Ak, tiesa, juk visada meti merginą prieš vasa­
ros atostogas. Kad būtum laisvas, ką?
- Žinoma, - mandagiai atsakė Džeimsas. Jis šypsojosi.
Filipas dėbsojo į jį su neslepiama neapykanta.
O Popę apėmė džiaugsmas. Lik sveika, Žaklina; geros kloties,
Mikaela. Sudie elegantiškoms ilgoms Žaklinos kojoms ir įstabiai
liulančiai Mikaelos krūtinei. Laukia nuostabi vasara.
Daugelis manė, kad Popės ir Džeimso santykiai platoniški,
bet tai buvo netiesa. Pope nuo seno žinojo ištekėsianti už jo. Tai
viena iš dviejų didžiųjų jos svajonių, antroji - pamatyti pasaulį.
Tiesiog jai dar nepasitaikė proga apie tai pranešti Džeimsui. Šiuo
metu jis tebemano, kad jam patinka ilgakojės merginos manikiū-
riniais nagais ir itališkais sportbačiais.
- Naujas kompaktas? - paklausė Pope, norėdama atitraukti
jo dėmesį nuo vėpsančio busimojo dieverio.

- 10 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Džeimsas pakilnojo plokštelę.

- Nauja Ethnotechno laida.
Pope sukrykštė.
- Dar daugiau gerklinių tuvių balsų - nekantrauju išgirsti.
Eime pasiklausyti.
Bet kaip tik tada įėjo mama - rami, šviesiaplaukė ir tobula
kaip Alfredo Hičkoko filmo herojė. Paprastai jos veido išraiška
būdavo atsainiai dalykiška. Lėkdama iš virtuvės Pope vos j ją ne­
atsitrenkė.
- Atsiprašau - labas!
- Luktelėk, - tarė mama, sugriebdama dukrą už marškinėlių
nugaros. - Labas rytas, Filai; labas rytas, Džeimsai, - pridūrė ji.
Filas pasilabino, o Džeimsas ironiškai mandagiai linktelėjo.
- Visi papusryčiavote? - paklausė Popės mama ir, berniu­
kams tai patvirtinus, pažvelgė į dukrą. - O tu? - pasiteiravo žiū­
rėdama į akis.
Pope pabarškino cukruotų dribsnių dėžutę, o mama susi­
raukė.
- Kodėl bent pieno neužsipili?
- Taip skaniau, - tvirtai atsakė Pope, bet, mamai švelniai
stumtelėjus prie šaldytuvo, nuėjo ir pasiėmė pakelį nugriebto
pieno.
- I<ą ketinate veikti pirmąją laisvės dieną? - pasidomėjo
mama, žiūrėdama tai į Džeimsą, tai į Popę.
- O, nežinau. - Pope žvilgtelėjo į Džeimsą. - Pasiklausysime
muzikos, gal eisime į kalvas. O gal važiuosime paplūdimin.
- Ko tik panorėsi, - atsakė Džeimsas. - Turime visą vasarą.
Vasara plytėjo priešais Popę, karšta, auksinė ir žėrinti. Ji
kvepėjo baseino chloru ir jūros druska, buvo kaip šilta žolė po

- 11 -
 L isa Sm ith

nugara. Trys ištisi mėnesiai, pagalvojo ji. Amžinybė. Trys mėne­

siai - tai amžinybė.
Keista, vos apie tai pamąsčius, kai kas nutiko.
- Galėsime aplankyti naująsias parduotuves Vilidže... - sva­
jojo Pope, ir staiga pervėręs dieglys užgniaužė jai kvapą.
Buvo prastai - nuo giliai j kūną įsigręžusio skausmo ji susi­
rietė. Pieno pakelis išslydo iš rankų, ir viskas papilkėjo.
 2 SKYRIUS

ope! - Pope girdėjo mamos balsą, bet nieko nematė. Vir­

P tuvės grindis užstojo juodi mirgantys taškeliai.
- Pope, ar gerai jautiesi? - Dabar ji pajuto už pažastų su­
imančias ir nerimastingai laikančias mamos rankas. Skausmas
pamažu atlėgo, ji vėl galėjo matyti.
Atsitiesusi priešais save Pope išvydo Džeimsą. Jo veidas buvo
beveik be išraiškos, bet ji ganėtinai gerai jį pažinojo, kad akyse
įžvelgtų susirūpinimą. Pastebėjo jį rankose laikant pieno pakelį.
Tikriausiai ji išmetė, o jis sugavo - nepaprasta reakcija, pamanė
Pope. Išties nepaprasta.
Filipas irgi stovėjo.
- Ar tau viskas gerai? Kas atsitiko?
- Aš... nežinau. - Pope apsidairė, tada suglumusi gūžtelėjo.
Dabar, pasijutusi geriau, panoro, kad jie taip įdėmiai į ją nespok-
sotų. Su skausmu galima susidoroti nekreipiant į jį dėmesio, ne­
galvojant apie jį.
- Tai tik tas kvailas skausmas - manau, gastrokažkoksmaka-
litas. Suprantate, ko nors užvalgiau.
Mama atsargiai papurtė dukrą.

- 13 -
 L isa Sm ith

- Pope, tai ne gastroenteritas. Tau ir anksčiau suskausda­

vo - beveik prieš mėnesį, tiesa? Ar dabar skauda taip pat?
Pope nejaukiai muistėsi. Tiesą sakant, tas skausmas nieka­
da ir nebuvo praėjęs. Pasinėrusi į džiaugsmingą mokslo metų
pabaigos veiklą ji sugebėjo jo nepaisyti, netgi išmoko su juo
gyventi.
- Panašiai, - delsė ji. - Bet...
Popės mamai to užteko. Ji glustelėjo mergaitę ir nužingsnia­
vo prie virtuvės telefono.
- Žinau, kad nemėgsti gydytojų, bet aš skambinu daktarui
Franklinui. Noriu, kad tave apžiūrėtų. Tokių dalykų nevalia ne­
paisyti.
- Oi, mama, juk atostogos...
Mama uždengė telefono ragelį.
- Pope, nesiderėsiu. Eik rengtis.
Pope suaimanavo, bet suprato, kad iš to nebus naudos. Pa­
mojo Džeimsui, mąsliai spoksančiam priešais save.
- Bent paklausykime plokštelės, kol reikės važiuoti.
Jis pažvelgė į plokštelę, lyg būtų ją užmiršęs, ir padėjo pieno
pakelį. Filipas išsekė paskui juos į koridorių.
- Ei, biče, palauksi čia, kol ji apsirengs.
Džeimsas beveik neatsigręžė.
- Žiūrėk savo reikalų, Filai, - išsiblaškęs atsakė jis.
- Tik nekišk rankų prie mano sesers, gražuoli.
Eidama į savo kambarį Pope papurtė galvą. Tarsi Džeimsui
rūpėtų pamatyti ją nuogą. O, kad taip būtų, niūriai pamanė
ji, traukdama iš stalčiaus šortus, {lipo į juos, tebekraipydama
galvą. Džeimsas buvo jos geriausias draugas, pats geriausias
draugas, o ji jo draugė. Vis dėlto jis niekada neparodė bent kiek

- 14 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

trokštąs ją paliesti. Kartais ji svarstydavo, ar jis apskritai suvo­

kia, kad Pope mergina.
Vieną dieną priversiu jį suvokti, pagalvojo sau ir šūktelėjo jį
pro duris.
Džeimsas įėjo ir jai nusišypsojo. Tokią jo šypseną kiti retai
matydavo, tai nebuvo pašaipus, ironiškas vypsnys, o mažumėlę
šelmiška šypsenėlė.
- Apgailestauju dėl viso šito reikalo su gydytoju, - tarė
Pope.
- Ne. Tu turi važiuoti. - Džeimsas veriamai pažvelgė į ją. -
Tavo mama teisi, pati žinai. Tai pernelyg ilgai trunka. Tu sulysai,
naktimis prabundi...
Pope apstulbusi pažvelgė į jį. Ji dar niekam, netgi Džeimsui,
nebuvo sakiusi, kad naktimis skausmas sustiprėja. Tačiau... kar­
tais Džeimsas pats viską sužinodavo. Tarsi būtų gebėjęs skaityti
jos mintis.
- Tiesiog pažįstu tave, ir tiek, - tarė jis, išdykėliškai šnairuo­
damas į apstulbusią Popę. Išvyniojo plokštelę.
Pope gūžtelėjo pečiais ir klestelėjo ant lovos, stebeilydamasi
į lubas.
- Šiaip ar taip, norėčiau, kad mama leistų bent vieną dieną
paatostogauti, - tarė ji. Atsilošusi mąsliai pažvelgė į Džeimsą. -
Norėčiau turėti tokią mamą kaip tavo. Maniškė nuolat nerimau­
ja ir stengiasi mane pataisyti.
- O manajai apskritai nerūpi, kur ir kada einu. Tai kas blo­
giau? - pasišaipė Džeimsas.
- Tėvai tau atidavė visą butą.
- Savo nuosavame name. Nes tai pigiau nei samdyti vadybi­
ninką. - Džeimsas papurtė galvą, nenuleisdamas akių nuo de­

- 15 -
 L isa Sm ith

damos į grotuvą plokštelės. - Nekibk prie savo tėvų, vaike. Esi

laimingesnė nei manai.
Pope mąstė apie tai, kai užgrojo muzika. Jiedviem su Džeim­
su patiko transas - iš Europos atklydę elektroniniai undergroun-
do garsai. Džeimsui patiko techno ritmas. Pope jį mėgo dėl to,
kad tai buvo tikra muzika, paprasta ir nepagražinta, sukurta ja
tikinčių žmonių. Aistringų, o ne pelno trokštančių žmonių.
Be to, klausydamasi muzikos iš viso pasaulio ji pasijusdavo
esanti kitose vietose. Jai patiko muzikos kitoniškumas, naujumas.
Popei toptelėjo, kad galbūt tuo jai ir patinka Džeimsas. Savo
kitoniškumu. Pakreipusi galvą pažvelgė į jį; orą pripildė savitas
Burundžio būgnų ritmas.
Ji pažinojo Džeimsą geriau už kitus, vis dėlto jame visada buvo
kažkas - kažkas jai neprieinama. Tai, ko niekas negali perprasti.
Kitiems žmonėms tai atrodė kaip pasipūtimas, šaltumas arba
abejingumas, o iš tiesų buvo kitaip. Jis tiesiog... kitoks. Savites-
nis už bet kurį mainų programos mokinį mokykloje. Kartais
Pope manydavo jau apčiuopianti tą kitoniškumą, bet jis visada
išsprūsdavo jai iš rankų. Ne kartą, ypač vėlai naktį, jiems klau­
santis muzikos arba žiūrint į vandenyną, jai atrodydavo, kad jis
ketina išsipasakoti.
Pope visada juto, kad prabilęs jis ištartų kai ką svarbaus, ir
tai būtų taip stulbinama ir miela, tarsi ją būtų užkalbinusi pri­
klydusi katė.
Dabar ji žvelgė į Džeimsą, į jo dailų lyg išraižytą profilį, į ru­
das plaukų bangas ant kaktos ir galvojo: jis atrodo liūdnas.
- Džeimi, viskas gerai, tiesa? Turiu galvoje, namie ir panašiai.
Ji vienintelė pasaulyje galėjo vadinti jį Džeimiu. Nei Žaklina,
nei Mikaela to nė nebandė.

- 16 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Kas galėtų būti blogai namie? - šyptelėjo jis, bet šypsena

nepasiekė akių. Tada atsainiai papurtė galvą. - Nesijaudink dėl
to, Pope. Tai nesvarbu - tik gresia giminaičio viešnagė. Nepagei­
daujamo giminaičio. - Dabar jo šypsena pasiekė akis, šios suži­
bo. - Galbūt aš jaudinuosi dėl tavęs, - pasakė jis.
Pope jau žiojosi leptelėti: „Ak, ką čia paistai“, bet netyčia iš­
tarė visai ką kita:
- Tikrai?
Regis, jos rimtumas užgavo kažkokią stygą. Džeimso šypse­
na pradingo, ir Pope suvokė, kad jie žvelgia vienas į kitą nėmaž
nesišaipydami. Tiesiog žiūri vienas kitam į akis. Džeimsas atrodė
suglumęs, netgi pažeidžiamas.
- Pope...
Pope sunkiai nurijo seiles.
- Na?
Jis prasižiojo, o paskui ūmiai atsistojo ir nuėjo pareguliuoti
jos aukštųjų 170 vatų galios kolonėlių. Kai atsigręžė, pilkos akys
atrodė tamsios ir neįskaitomos.
- Žinoma, jei rimtai sirgtum, nerimaučiau, - linksmai tarė
jis. - Juk tam ir yra draugai, tiesa?
Pope pasidavė.
- Tiesa, - susimąsčiusi atsakė ji, paskui ryžtingai nusišypsojo.
- Bet tu nesergi, - kalbėjo jis. - Tiesiog turi tuo pasirūpinti.
Galbūt daktaras išrašys antibiotikų ar šiaip ko - su didele ada­
ta, - šelmiškai pridūrė.
- Ak, užsičiaupk, - nutraukė jį Pope. Džeimsas žinojo, kad ji
bijo injekcijų. Vien nuo minties, kaip adata sminga į odą...
- Ateina tavo mama, - žiūrėdamas į praviras duris ištarė
Džeimsas.

1/
 L isa Sm ith

Pope nesuvokė, kaip jis galėjo išgirsti žingsnius - garsiai

grojo muzika, o koridorius buvo išklotas kilimu. Po akimirkos
mama atidarė duris.
- Viskas gerai, mieloji, - guviai tarė ji. - Daktaras Franklinas
sako, kad galime atvažiuoti dabar pat. Atleisk, Džeimsai, bet aš
pasiimu Popę.
- Viskas gerai. Galėsiu užsukti po pietų.
Pope žinojo, kada laikas pasiduoti. Ji leidosi mamos tempia­
ma į garažą, nekreipdama dėmesio į Džeimsą, vaidinantį, kad
kažkam didele adata leidžiami vaistai.
Po valandos ji gulėjo ant daktaro Franklino apžiūros sta­
lo, mandagiai nusukusi žvilgsnį nuo jo pirštų, čiuopiančių jai
pilvą.
Daktaras Franklinas buvo aukštas, liesas, žilstelėjęs ir pana­
šus į kaimo gydytoją. Tokiu gali aklai kliautis.
- Čia skauda? - pasiteiravo jis.
- Taip... bet skausmas lyg ir pereina į nugarą. Gal pasitem­
piau nugaros raumenį ar ką...
Švelnūs pirštai tiriamai judėjo, paskui sustojo. Daktaro Fran­
klino veidas pasikeitė. Tą akimirką Popei toptelėjo, kad tai ne
patemptas raumuo. Ir ne sutrikęs virškinimas, būtų pernelyg pa­
prasta. Viskas pasikeis amžiams.

Daktaras Franklinas teištarė:

- Žinote, norėčiau atlikti tyrimą.
Jo balsas buvo sausas, mąslus, ir vis dėlto Popę persmelkė
siaubas. Ji negalėjo suprasti, kas jai yra - sakytum, kilo šiurpi
nuojauta, tarsi priešais žemėje būtų atsivėrusi juoda paraja.
- Dėl ko? - paklausė mama.

- 18 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Na, - daktaras Franklinas nusišypsojo ir pasitaisė aki­

nius. Dviem pirštais pabilsnojo į apžiūros stalą. - Tiesą kal­
bant, tik noriu atmesti kai kurias galimybes. Pope sako, kad jai
skauda viršutinę pilvo dalį, skausmas plinta į nugarą, naktimis
sustiprėja. Paskutiniu metu ji neturi apetito, jai krito svoris.
Užčiuopiu tulžies pūslę - tai reiškia, kad ji padidėjusi. Na, šie
simptomai gali daug ką reikšti, o echoskopas padės atmesti
tam tikrus įtarimus.
Pope nurimo. Ji neprisiminė, kam reikalinga tulžies pūslė, ta­
čiau bemaž neabejojo galinti be jos gyventi. Tai, kas susiję su taip
kvailai vadinamu organu, negali būti rimta. Daktaras Franklinas
kalbėjo toliau, aiškino apie kasą ir pankreatitą, apie padidėjusias
kepenis, ir Popės mama linkčiojo, lyg būtų viską supratusi. Pope
nieko nesusigaudė, bet siaubas praėjo. Tarsi juodąją prarają kas
būtų dailiai uždengęs, nepalikęs nė ženklo, kad jos čia žiojėta.
- Echoskopiją galėsite atlikti vaikų ligoninėje anapus gat­
vės, - tarė daktaras Franklinas. - Tada grįžkite pas mane.
Mama ramiai, rimtai ir dalykiškai linkčiojo. Visai kaip Filas.
Arba Klifas. Gerai, pasirūpinsime tuo.
Pope pasijuto svarbi. Niekam iš jos pažįstamų ligoninėje ne­
darė tyrimų.
Joms einant iš daktaro Franklino kabineto, mama pašiaušė
jai plaukus.
- Na, Popele, ko šįkart prisidirbai?
Pope išdykėliškai nusišypsojo. Ji visiškai atsipeikėjo nuo
ankstesnės baimės.
- Gal mane reikės operuoti ir turėsiu įdomų randą, - tarė ji,
norėdama pralinksminti mamą.
- Tikėkimės, ne, - nepralinksmėjusi atsakė mama.

- 19 -
 L isa Sm ith

Siuzanos G. Montefort vaikų ligoninė buvo grakštus pilkas

pastatas didžiuliais panoraminiais langais. Eidama pro dovanų
krautuvėlę Pope susimąsčiusi pažvelgė į ją. Be abejo, tai buvo
vaikiškų dovanų krautuvė, pilna vaivorykštinių spiralių ir minkš­
tų žvėrelių, kad suaugusieji, eidami lankyti ligoniukų, paskutinę
minutę galėtų jų nusipirkti.
Iš krautuvės išėjo mergaitė. Ji buvo vyrėlesnė už Popę, gal
septyniolikos ar aštuoniolikos. Daili, gražiai pasidažiusi, su žavia
skarele, ne visai uždengiančia pliką galvą. Atrodė laiminga, aps­
kritaveidė, iš po skarelės linksmai tabalavo auskarai - ir vis dėlto
Popę persmelkė gailestis.
Gailestis... ir baimė. Ta mergaitė iš tikrųjų sirgo. Žinoma,
ligoninės tam ir skirtos - rimtai sergantiems žmonėms. Staiga
Pope panoro greičiau atlikti tyrimus ir nešdintis iš čia.
Echoskopija nebuvo skausminga, tik šiek tiek trikdė. Labo­
rantė ištepė Popei pilvą kažkokia želė, paskui šaltu prietaisu
braukė per jį, siųsdama garso bangas, fotografuodama vidurius.
Popės mintys nejučia nukrypo prie gražiosios plikės mergaitės.
Norėdama išsiblaškyti ėmė galvoti apie Džeimsą. Ir nežinia
kodėl prisiminė tą dieną, kai susipažino su Džeimsu - kai jis
atėjo į vaikų darželį. Jis buvo išblyškęs, gležnas berniukas dide­
lėmis pilkomis akimis. Jame buvo kažkas subtiliai keista, ir di­
desni berniukai iškart ėmė kibti. Žaidimų aikštelėje jie susispietė
aplink jį kaip šunys aplink lapę - kol Pope pamatė, kas vyksta.
Jau penkerių ji mokėjo puikiai smūgiuoti dešine. Pope įpuolė
į būrį, vienam pliaukštelėjo per veidą, kitam įspyrė į blauzdą, ir
didesnieji berniukai pasileido bėgti. Tada ji atsigręžė į Džeimsą.
- Draugaukim?
Padvejojęs jis droviai linktelėjo. Jo šypsena buvo keistai miela.

- 20 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Netrukus Pope pastebėjo, kad jos naujasis draugas kartais

elgiasi neįprastai. Kai nugaišo grupės driežas, jis nesibjaurėda-
mas paėmė kūnelį ir paklausė Popės, ar ji nenorinti palaikyti.
Auklėtoja pakraupo.
Be to, jis žinojo, kur rasti nugaišusių gyvūnų - parodė jai tuš­
čią lauką, ten aukštoje rudoje žolėje gulėjo keli triušių griaučiai.
Į juos jis žiūrėjo ramiai.
Džeimsui ūgtelėjus, vaikai liovėsi jį erzinę. Jis tapo toks pat
aukštas kaip jie, stebėtinai stiprus ir greitas, įgijo kieto ir pavo­
jingo vaikino reputaciją. Jam supykus, pilkose akyse šmėkštelė­
davo kažkas bauginama.
Ant Popės jis niekada nepykdavo. Visus tuos metus jie išliko
geriausi draugai. Pradėjęs lankyti gimnaziją, jis susirado mergi­
nų - visos mokyklos mergaitės jo troško. Bet nė su viena jis neiš­
būdavo ilgai. Ir niekada neatvėrė joms širdies; buvo paslaptingas
blogasis berniukas. Tik Pope matė kitą jo pusę - pažeidžiamąją,
rūpestingąją.
- Gerai, - laborantė kumštelėjo Popei ir grąžino į dabartį. -
Baigėme; leisk nušluostyti želė.
- Kas matyti? - pasidomėjo Pope, žvelgdama į monitorių.
- Na, tai pasakys tavo gydytojas. Radiologas peržiūrės rezul­
tatus ir paskambins jam į kabinetą.
Laborantės balsas buvo visiškai abejingas - toks abejingas,
kad Pope įdėmiai pažvelgė į ją.
Grįžusi į daktaro Franklino priimamąjį Pope muistėsi, o
mama sklaidė senus žurnalus. Seselei ištarus: „ponia Hilgard“,
abi atsistojo.
- Oi, ne, - sutrikusi tarė seselė. - Ponia Hilgard, gydytojas
norėtų trumpai pasikalbėti su jumis viena.

-21 -
 L isa Sm ith

Pope su mama susižvalgė. Tada mama lėtai padėjo „Žmones“

ir nusekė paskui seselę.
Pope spoksojo jai pavymui.
Po galais... Daktaras Franklinas dar niekada šitaip nesielgė.
Pope juto smarkiai besidaužant savo širdį. Ne greitai, o tik
stipriai. Tuk... tuk... tuk, krūtinės vidury, drebina jai vidurius. Ją
apėmė netikrumo jausmas ir svaigulys.
Negalvok apie tai. Tikriausiai tai niekis. Paskaityk žurnalą.
Bet pirštai jos neklausė. Kai galiausiai pavyko atsiversti žur­
nalą, akys tik bėgiojo eilutėmis, bet jų prasmės į smegenis ne­
perdavė.
Apie ką jie ten šnekasi? Kas dedasi? Taip ilgai...
Jie užtruko. Laukiant Popės galvoje sukosi dvejopos mintys:
1) jai nieko rimta, mama išeis ir nusijuoks, kad apskritai apie
tai galvojo; 2) jai nutiko kažkas siaubingai baisaus, ir teks sun­
kiai gydytis, kad pasveiktų. Užakusi praraja arba žiojinti praraja.
Beužsitraukianti praraja atrodė juokinga, ir Pope gėdinosi tokių
graudžių minčių. Bet, prarajai atsivėrus, Popei atrodydavo, kad
visas gyvenimas iki šiol tebuvo sapnas, o dabar ji pagaliau skau­
džiai atsitrenkė į tikrovę.
Norėčiau paskambinti Džeimsui.
Galų gale seselė pašaukė:
- Pope, užeik.
Daktaro Franklino kabinetas buvo iškaltas medžiu, ant sienų
kabojo pažymėjimai ir diplomai. Pope atsisėdo ant odinės kėdės
ir pasistengė neišsiduoti tyrinėjanti mamos veidą.
Mama atrodė... pernelyg rami, ir ši ramybė slėpė įtampą. Ji
šypsojosi, bet šypsena buvo keista, mažumėlę virpanti.
O Dieve, pagalvojo Pope. Kažkas vyksta.

- 22 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Ką gi, nėra priežasčių nerimauti, - tarė gydytojas, ir Pope

išsyk dar labiau sunerimo. Jos delnai prilipo prie odinių kėdės
ranktūrių.
- Tavo echogramoje matyti kai kas mažumėlę neįprasta, ir aš
norėčiau atlikti porą kitų tyrimų, - lėtai, apgalvotai ir raminamai
kalbėjo daktaras Franklinas. - Tam reikia būti nuo vidurnakčio
nevalgius. Bet mama sakė, kad šįryt nepusryčiavai.
Pope lyg automatas atsakė:
- Suvalgiau vieną cukruotą dribsnį.
- Vieną dribsnį? Na, galima sakyti, tu badavai. Šiandien at­
liksime tyrimus, ir, manau, būtų geriausia, kad atsigultum į li­
goninę. Tie tyrimai vadinami KAT ir ERCP - tai sutrumpinimai
žodžių, kurių nė aš negaliu ištarti.
Jis nusišypsojo. Pope spitrijosi į jį.
- Nė vienas tyrimas nebus baisus, - švelniai aiškino jis. -
KAT panašus į rentgeną. Atliekant ERCP, reikės įkišti žarnelę
per gerklę, per skrandį į kasą. Tada į žarnelę įpilsime skysčio, ir
jis bus matyti rentgeno nuotraukoje...
Jo lūpos judėjo, bet Pope liovėsi klausiusis. Bijojo taip, kaip
seniai nebuvo bijojusi.
Ką tik dar juokavau apie įdomų randą, galvojo ji. Nenoriu
iš tikrųjų sirgti. Nenoriu gultis į ligoninę, nenoriu, kad man į
gerklę kištų žarnelę.
Pope nebyliai maldaudama pažvelgė į mamą. Mama paėmė
ją už rankos.
- Nieko baisaus, mieloji. Parvažiuosime namo, sukrausime
tau daiktų, tada grįšime.
- Tai man šiandien gultis į ligoninę?
- Manau, taip bus geriausia, - tarė daktaras Franklinas.

- 23 -
 L isa Smith

Pope sugniaužė mamos ranką. Galvoje buvo tuščia, tik gir­

dėjosi dūzgimas.
Išeinant iš kabineto, mama tarė:
- Ačiū, Ouvenai.
Pope dar niekada negirdėjo, kad mama į daktarą Frankliną
būtų kreipusis vardu.
Ji neklausė, kodėl. Nieko nesakė, kol jodvi išėjo iš pastato ir įsė­
do į automobilį. Važiuojant namo mama linksmu, ramiu balsu ėmė
plepėti apie įprastus dalykus, ir Pope prisivertė atsakinėti. Vaidino,
kad viskas gerai, bet visą tą laiką ją draskė klaiki nuojauta.
Tik miegamajame, joms kraunant detektyvus ir medvilnines
pižamas į lagaminėlį, Pope bemaž atsainiai paklausė:
- Tai kas, jo manymu, man yra?
Mama ne iškart atsakė. Žiūrėjo žemyn į lagaminą. Galiau­
siai tarė:
- Na, jis neįsitikinęs, kad kas nors bloga.
- Bet ką jis mano? Turi ką nors manyti. Kalbėjo apie mano
kasą - esą, kažkas jai negerai. Maniau, tikrins tulžies pūslę ar dar
ką nors.^Nė nenutuokiau, kad tai susiję su kasa...
- Mieloji. - Mama suėmė ją už pečių, ir Pope suprato perne­
lyg susijaudinusi. Giliai įkvėpė.
- Aš tik noriu žinoti tiesą, gerai? Tik susigaudyti, kas dedasi.
Tai mano kūnas, ir aš turiu teisę žinoti, ko jie ieško, ką?
Tai buvo narsi kalba; iš tikrųjų Pope ne visai taip galvojo. Ji
tenorėjo nuraminimo, patikinimo, kad daktaras Franklinas ieš­
ko kažkokio menko dalykėlio. Kad baisiausi jo nuogąstavimai ne
tokie jau baisūs. Ji to nesulaukė.
- Taip, tu turi teisę žinoti. - Mama giliai iškvėpė, tada lėtai
prabilo. - Pope, daktaras Franklinas visą laiką nerimavo dėl tavo

- 24-
 SLAPTOJI VAMPYRE

kasos. Regis, kasoje gali vykti dalykai, paveikiantys kitus orga­

nus, pavyzdžiui, tulžies pūslę ir kepenis. Užčiuopęs šiuos poky­
čius daktaras Franklinas nusprendė viską patikrinti echoskopu.
Pope nurijo seiles.
- Ir jis sakė, kad rezultatai... neįprasti. Kokie neįprasti?
- Pope, tai tik spėjimai... - mama išvydo jos akis ir atsiduso.
Nenoriai kalbėjo toliau. - Echoskopija parodė, kad kažko gali
būti tavo kasoje. To, ko neturėtų būti. Todėl daktaras Frankli­
nas nori atlikti kitus tyrimus; jie tiksliai parodys, kas ten yra.
Tačiau...
- To, ko neturėtų būti? Turi omeny... pavyzdžiui, auglį?..
Vėžį? - keista, kaip sunku buvo tarti žodžius.
Mama linktelėjo.
- Taip. Pavyzdžiui, vėžį.
 3 SKYRIUS

TYopė tegalėjo galvoti apie gražią pliką mergaitę dovanų par-

JL duotuvėje.
Vėžys.
- Bet... bet jie galės ką nors padaryti, tiesa? - paklausė ji. Net
pati girdėjo, kad balsas skamba kaip mažo vaiko. - Turiu omeny,
jei reikės, jie galės išimti kasą...
- O, mieloji, žinoma. - Mama apkabino Popę. - Pažadu; jei
kas nors bus blogai, padarysime viską, kad tai atitaisytume. Nu­
keliaučiau į pasaulio kraštą, kad tik tu pasveiktum. Tu tai žinai.
Bet kol kas net neišsiaiškinome, ar kas nors blogai. Daktaras
Franklinas sakė, kad paauglystėje kasos vėžys labai retas. Nepa­
prastai retas. Tad kol kas nesijaudinkime.
Pope pasijuto atsipalaidavusi; praraja vėl užsitraukė. Vis dėl­
to giliai širdyje spaudė šaltis.
- Turiu paskambinti Džeimsui.
Mama linktelėjo.
- Tik paskubėk.
Pope sukryžiavusi pirštus surinko Džeimso namų numerį.

- 26 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Būk geras, būk namie, maldavo ji. Jis išties buvo. Atsiliepė trum­
pai, bet išgirdęs jos balsą puolė klausinėti:
- Kas atsitiko?
- Nieko... na, viskas. Galbūt. - Pope išgirdo save beprotiškai
juokiantis. Tai net nebuvo juokas.
- Kas negerai? - griežtai paklausė Džeimsas. - Susibarei su
Klifu?
- Ne. Klifas biure. O mane guldo į ligoninę.
- Kodėl?
- Spėja, kad man gali būti vėžys.
Popei neapsakytai palengvėjo tai ištarus, tai buvo lyg koks
emocinis išsilaisvinimas. Ji vėl nusijuokė.
Kitame laido gale tvyrojo tyla.
- Alio!
- Aš čia, - tarė Džeimsas. Tada pridūrė: - Atvažiuoju.
- Ne, nėra prasmės. Tuoj turėsiu išvykti.
Pope laukė, kad Džeimsas pažadės aplankyti ją ligoninėje,
bet jis to nepadarė.
- Džeimsai, ar galėtum kai ką dėl manęs padaryti? Sužinoti
viską, ką gali, apie kasos vėžį. Dėl visa ko.
- Ar jie mano, kad tau kasos vėžys?
- Kol kas nieko aiškaus. Jie atliks tyrimus. Tik tikiuosi, kad
nereikės adatų. - Pope vėl nusijuokė, nors galva ūžė. Ji troško,
kad Džeimsas kaip nors paguostų.
- Pažiūrėsiu, ką rasiu internete. - Jo balsas buvo ramus, ga­
lima sakyti, bejausmis.
- Vėliau papasakosi - tikriausiai man bus galima paskam­
binti į ligoninę.
- Taip.

- 27 -
 L isa Smith

- Gerai, turiu eiti. Mama laukia.

- Rūpinkis savimi.
Pope padėjo ragelį, jautėsi tuščia. Mama stovėjo tarpdury.
- Eime, Popele. Keliaukim.

Džeimsas sėdėjo labai ramiai, žiūrėjo į telefoną, bet jo ne­

matė.
Pope buvo išsigandusi, o jis negalėjo jai padėti. Jam niekada
nesisekė rėžti įkvepiančių kalbų. Džeimsas niūriai pamanė, kad
tai ne jo prigimčiai.
Norėdamas paguosti kitą turi pats gerai jaustis pasaulyje.
O jis buvo matęs pernelyg daug pasaulio, kad puoselėtų iliu­
zijas.
Bet jam puikiai sekėsi dirbti su faktais. Nustūmęs į šalį viso­
kio šlamšto krūvą pasisuko į nešiojamąjį kompiuterį ir prisijungė
prie interneto.
Po kelių minučių per Gopher susirado Nacionalinio vėžio
instituto tinklalapį. Pirmasis jo aptiktas dokumentas vadinosi
„Kasos vėžys: pacientams.“ Džeimsas jį peržvelgė. Buvo rašoma
apie tai, kam reikalinga kasa, kokios vėžio ligos stadijos, koks
gydymas. Nieko per daug baisaus.
Paskui susirado „Kasos vėžys: gydytojams“ - medikams skir­
tą dokumentą. Jau nuo pirmos eilutės sustingo iš siaubo.
Egzokrininės kasos dalies vėžys retai išgydomas.
Jo akys bėgiojo tekstu. Bendras išgyvenusiųjų, procentas...
Metastazės... Menkas chemoterapijos, spindulinės terapijos ir
operacijos poveikis... Skausmas...
Skausmas. Pope narsi, tačiau nuolatinis skausmas bet ką su­
gniuždytų. Ypač kai ateitis tokia niūri.

- 28 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Jis vėl pažvelgė į straipsnio pradžią. Išgyvena mažiau nei trys

procentai. Jei vėžys išplitęs, mažiau nei vienas procentas.
Turėtų būti daugiau informacijos. Džeimsas vėl įjungė paieš­
kos programą ir rado kelis straipsnius iš laikraščių bei medicinos
žurnalų. Jie buvo dar baisesni nei Vėžio instituto tinklalapis.
Specialistų teigimu, didžiuma pacientų miršta ūmia mirti­
mi... Kasos vėžys paprastai neoperuojamas, jis greitai plinta ir
kelia alinantį skausmų... Jei vėžys išplitęs, pacientas gali išgyventi
vidutiniškai nuo trijų savaičių iki trijų mėnesių...
Nuo trijų savaičių iki trijų mėnesių.
Džeimsas spoksojo į monitorių. Jam gniaužė krūtinę ir ger­
klę; akyse mirgėjo. Jis stengėsi susitvardyti, įrodinėjo sau, kad
kol kas niekas neaišku. Popei atliks tyrimus; dar nereiškia, kad
jai tikrai vėžys.
Bet žodžiai atrodė tušti. Džeimsas jau kurį laiką žinojo, kad
Popei kažkas negerai. Kažkas jos viduje sugedo. Jis juto, kad Po-
pės kūno ritmas mažumėlę sutrikęs; matė, kad jai stinga miego.
Ir skausmas - jis suvokė, kad jai nuolat skauda. Tik nesuprato,
kaip tai rimta.
Pope irgi tai žino, pamanė jis. Giliai širdyje numano, kad
vyksta kai kas labai baisaus, antraip nebūtų prašiusi pasidomėti.
Tik ko gi ji iš manęs tikisi? Kad nueisiu ir pranešiu, jog ji po kelių
mėnesių mirs?
O aš turėsiu stovėti ir žiūrėti?
Jis prašiepė dantis. Tai nebuvo šypsena, veikiau laukinė gri­
masa. Per septyniolika metų Džeimsas buvo regėjęs daug mirčių.
Žinojo mirimo etapus, suvokė skirtumą tarp akimirkos, kai susto­
ja kvėpavimas, ir akimirkos, kai miršta smegenys; neklystamai at­
pažindavo vaiduoklišką ką tik mirusiojo blyškumą. Prisiminė, kaip

- 29-
 L isa Sm ith

praėjus penkioms minutėms po paskutinio atodūsio subliūkšta

akių obuoliai. Tokių smulkmenų daugelis žmonių nežino - pra­
ėjus penkioms minutėms po mirties akys suzmenka ir apsitraukia
pilka plėvele. Tada kūnas ima trauktis. Iš tikrųjų sumažėji.
Pope ir šiaip jau smulkutė.
Džeimsas visada bijodavo ją sužeisti. Atrodė tokia trapi, o jis,
jei būtų neatsargus, galėtų sužeisti ir stipresnį žmogų. Tai buvo
viena priežasčių, dėl ko jis laikėsi atokiai nuo mergaitės.
Viena priežasčių. Bet ne svarbiausia.
Kitos jis negalėjo išsakyti žodžiais, netgi pats sau. Būtų per­
nelyg priartėjęs prie draudžiamos ribos. Susidūręs su taisyklė­
mis, įaugusiomis į kraują nuo pat gimimo.
Nė vienas iš Nakties pasaulio negali pamilti žmogaus. Pažei-
dusiems įstatymą gresia mirties bausmė.
Tai nesvarbu. Dabar jis žinojo, ką privalo daryti. Kur turi
vykti.
Ramiai, tiksliai Džeimsas išjungė internetą. Atsistojo, susira­
do ir užsidėjo tamsius akinius. Tada užtrenkęs buto duris išėjo į
negailestingą birželio saulę.

Pope liūdnai žvalgėsi po palatą. Joje nebuvo nieko baisaus,

tik šalta, vis dėlto... tai buvo ligoninė. Ši tiesa slypėjo už dai­
lių mėlynų užuolaidų, kabelinės televizijos ir animacinių filmų
veikėjais išpiešto pietų valgiaraščio. Į tokią vietą gali patekti tik
velniškai sirgdamas.
Nagi, liaukis, paliepė ji sau. Pralinksmėk mažumėlę. Kaip ten
dėl tos pozityviojo mąstymo galios?
Dievuliau, net pati save apgaudinėju, pamanė ji, bet vos vos
šyptelėjo pati iš savęs - jei jau daugiau nebuvo iš ko juoktis.

- 30-
 SLAPTOJI VAMPYRE

Seselės čia tikrai malonios, o lova labai šauni. Šone valdymo

pultelis, juo gali ją pakreipti bet kokia padėtimi.
Jai tebežaidžiant su lova atėjo mama.
- Suradau Klifą, jis netrukus bus čia. Tu gal geriau persirenk,
kad būtum pasiruošusi tyrimams.
Pope pažvelgė į mėlynai ir baltai dryžuotą ligoninės pižamą,
ir ją persmelkė skausmas, regis, siekiantis nuo pilvo iki nugaros.
Kažkas jos gelmėse vapėjo: Maldauju, tik ne dabar. Aš niekada
nebūsiu pasiruošusi.

Džeimsas pastatė savo integrą į stovėjimo vietą Kelto gatvėje

netoli Stounhemo. Tai nebuvo gražiausia miesto dalis. Los An-
džele viešintys turistai jos vengė.
Pastatas niūksojo sukrypęs ir aptrupėjęs. Kai kurie aukštai
buvo tušti, išdaužti langai užklijuoti kartonu. Apsilaupiusius
šlakbetonio sienų, dažus dengė grafitai.
Net smogas čia buvo tarsi tirštesnis, pats oras geltonas ir
šleikštus. Kaip nuodingi garai jis temdė giedriausią dieną, pro jį
visa atrodė netikra ir grėsminga.
Džeimsas apėjo pastatą iki užpakalinės sienos. Čia, tarp įė­
jimų į sandėliukus, buvo vienos grafitais neišdažytos durys. Ant
jų kabojo lentelė be užrašo, tik su nupiešta juoda gėle.
Juodas vilkdalgis.
Džeimsas pasibeldė. Durys prasivėrė per penkis centimetrus,
ir pro plyšį mažomis žvilgančiomis akutėmis pažvelgė liesas vai­
kis susiglamžiusiais marškinėliais.
- Ulfai, čia aš, - tarė Džeimsas, atsispyręs pagundai pa­
spirti duris. Vilkolakiai, pamanė sau. Kodėl jie taip saugo savo
teritoriją?

-31 -
 Lisa Smith

Durys atsivėrė tik tiek, kad pralįstų Džeimsas. Liesasis vai­

kiūkštis, prieš jas uždarydamas, įtariai apsižvalgė po lauką.
- Eik, pažymėk kokį vandens siurblį ar dar ką nors, - per
petį pasiūlė Džeimsas.
Patalpa priminė kavinukę. Tamsioje salėje vienas šalia kito
stovėjo apskriti staliukai, apsupti medinių kėdžių. Prie jų sėdėjo
keli pavieniai žmonės, visi jie atrodė kaip paaugliai. Salės gilu­
moje du vaikinai žaidė amerikietiškąjį biliardą.
Džeimsas priėjo prie apskrito staliuko ir sėdinčios merginos.
Nusiėmęs akinius nuo saulės atsisėdo.
- Sveika, Žizele.
Mergina pakėlė akis. Jos plaukai buvo tamsūs, akys mėlynos.
Įkypos, paslaptingos akys, atrodančios taip, lyg būtų apibrėžtos
juodu pieštuku - pagal senovės Egipto madą.
Ji atrodė kaip ragana, ir tai nebuvo atsitiktinumas.
- Džeimsai, pasiilgau tavęs. - Balsas aidėjo švelniai, dus­
liai. - Kaip reikalai?
Ji apgaubė delnais neuždegtą žvakę ant staliuko ir greitai juos
atvėrė, lyg paleisdama į laisvę sugautą paukštelį. Delnams nuto­
lus, dagtis užsidegė.
- Žavus kaip visada, - tarė ji, šypsodamasi jam plazdančioje
auksinėje šviesoje.
- Tai galiu pasakyti ir apie tave. Bet iš tikrųjų aš čia su reikalu.
Ji išrietė antakį.
- Kaip visada, tiesa?
- Šįkart kitaip. Norėjau paprašyti tavo... profesionalaus pa­
tarimo.
Žaklina ištiesė liaunas rankas, sidabriniai nagai sutvisko žva­
kės šviesoje. Ant smiliaus žiedas su juodo jurgino akute.

- 32 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Mano galios tavo paslaugoms. Ar nori ką nors prakeik­

ti? O gal primasinti sėkmę arba turtus? Žinau, kad žavesio tau
nestinga.
- Man reikia burtų ligai išgydyti. Nežinau, ar jie turi būti tik
nuo šios ligos, ar tai paveiks kokie nors bendri burtai. Bendri
sveikatinamieji burtai...
- Džeimsai, - ji tingiai sukikeno, uždėjo delną jam ant ran­
kos, švelniai paglostė. - Tu baisiai susijaudinęs, ką? Dar niekada
nemačiau tavęs tokio.
Tai buvo tiesa; Džeimsas juto, kad nebesivaldo. Jis stengėsi
susitvardyti, atrodyti visiškai ramus.
- Apie kokią ligą kalbame? - jam neatsakius pasiteiravo
Žizelė.
- Apie vėžį.
Žizelė atsilošė ir nusikvatojo.
- Nori pasakyti, kad jūsiškiai serga vėžiu? Netikiu. Valgykite
ką norite ir kvėpuokite kuo norite, bet nebandyk manęs įtikinti,
kad lamijos serga žmonių ligomis.
Tai buvo sunkioji dalis. Džeimsas tyliai ištarė:
- Serga ne mūsiškis. Ir ne jūsiškis. Žmogus.
Žizelės šypsena pradingo. Ji tarė:
- Pašalietis? Kirminas? Gal išprotėjai, Džeimsai? - ir jos bal­
sas nebebuvo duslus ir tingus.
- Ji ničnieko nežino nei apie mane, nei apie Nakties pasaulį.
Nenoriu laužyti įstatymų. Tik trokštu, kad ji pasveiktų.
Mėlynos įkypos akys tyrinėjo jo veidą.
- Ar tikrai dar nesulaužei įstatymo? - Ir, Džeimsui tarsi nu­
sprendus nesuprasti jos klausimo, tyliau pridūrė: - Ar kartais jos
neįsimylėjai?

- 33-
 Lisa Smith

Džeimsas prisivertė pažvelgti tiesiai į jos tiriamas akis. Švel­

niai, bet ir grasinamai tarė:
- Jei nenori susipykti, nekalbėk apie tai.
Žizelė nusisuko. Pažaidė su žiedu. Žvakės liepsna sumažėjo
ir užgeso.
- Džeimsai, seniai tave pažįstu, - nepakeldama galvos tarė
ji. - Nenoriu, kad prisidarytum bėdų. Tikiu, kad nesulaužei
įstatymų, bet, manau, abiem būtų geriausia užmiršti šį pokalbį.
Drožk iš čia, o aš apsimesiu, kad nė nebuvome susitikę.
- O burtai?
- Nėra tokių burtų. Jei ir būtų, nepadėčiau tau. Keliauk.
Džeimsas išėjo.
Jis turėjo dar vieną galimybę. Nuvažiavo į Brentvudą, taip
besiskiriantį nuo šio rajono, kaip deimantas skiriasi nuo anglies.
Pastatė automobilį dengtoje aikštelėje prie dailaus nedegtų ply­
tų pastato su fontanu. Sienomis iki ispaniškų čerpių stogo lipo
raudonos ir alyvinės bugenvilijos.
Arkine alėja įėjęs į kiemą Džeimsas pasuko prie biuro su
auksinėmis raidėmis ant durų. Filosofijos mokslų daktaras Džas-
peris R. Rasmusenas. Jo tėvas buvo psichologas.
Jam nespėjus paspausti rankenos, durys atsidarė, ir išėjo mo­
teris. Ji buvo panaši į daugumą tėvo klienčių, keturiasdešimties
su trupučiu, be abejo, turtinga, apsivilkusi dizainerio sumode­
liuotą sportinį kostiumą ir apsiavusi aukštakulnius sandalus.
Atrodė apdujusi ir mieguista, ant kaklo buvo matyti dvi grei­
tai gyjančios žaizdelės.
Džeimsas įėjo į biurą. Čia buvo laukiamasis, bet be registratū­
ros. Iš kabineto sklido Mocarto melodija. Džeimsas pasibeldė.
- Tėti!

- 34 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Durims atsivėrus, pasirodė žavus tamsiaplaukis vyras, vilkin­

tis idealiai pasiūtą pilką kostiumą ir marškinius su prancūziško­
mis sąsagomis. Nuo jo sklido jėga ir valia.
Bet ne šiluma. Vyras paklausė:
- Kas yra, Džeimsai? - tokiu pat balsu, kokiu kalbėdavosi su
klientais: dėmesingu, ryžtingu, tvirtu.
- Turi minutėlę laiko?
Tėvas dirstelėjo į roleksą.
- Tiesą sakant, kitas pacientas bus tik po pusvalandžio.
- Noriu apie kai ką pasikalbėti.
Tėvas pervėrė jį skvarbiu žvilgsniu, tada mostelėjo į minkš­
tą krėslą. Džeimsas įsitaisė jame, bet nejučia pasislinko į priekį,
prie pat krašto.
- Kas neduoda ramybės?
Džeimsas ieškojo tinkamų žodžių. Visa priklausys nuo to, ar
tėvas jį supras. Kokie gi žodžiai tiktų? Galiausiai nusprendė rėžti
tiesiai.
- Pope. Ji jau kuris metas serga, ir dabar mano, kad jai vėžys.
Daktaras Rasmusenas atrodė nustebęs.
- Man labai gaila. - Bet jo balse nebuvo justi gailesčio.
- Sunkus vėžys. Neįtikėtinai skausmingas ir beveik šimtu
procentų neišgydomas.
- Apgailestauju. - Tėvo balse vėl tebuvo girdėti šiokia to­
kia nuostaba. Staiga Džeimsas suprato, dėl ko jis stebisi. Ne
kad Pope serga, bet kad Džeimsas atkako tokį kelią jam tai
pranešti.
- Tėti, jeigu jai vėžys, ji mirs. Negi tau tai nieko nereiškia?
Daktaras Rasmusenas suglaudė delnus ir įsistebeilijo į rau­
donmedžio stalą. Prabilo lėtai ir ramiai.

- 35 -
 Lisa Smith

- Džeimsai, mes jau anksčiau apie tai kalbėjomės. Žinai,

mudu su mama nerimaujame, kad tu pernelyg artimai bendrauji
su Pope. Tu... per daug... prie jos prisirišai.
Džeimsas pajuto šalto įniršio bangą.
- Kaip buvau per daug prisirišęs prie panelės Emos?
Tėvas nė nemirktelėjo.
- Panašiai.
Džeimsas stengėsi nepaisyti galvoje besitvenkiančių vaizdų.
Dabar ne laikas galvoti apie panelę Emą; jis turi būti nešališkas.
Tai vienintelis būdas įtikinti tėvą.
- Tėti, noriu pasakyti, kad pažįstu Popę beveik visą savo gy­
venimą. Ji man reikalinga.
- Kaip? Tik ne tiesiogiai. Juk niekada ja nesimaitinai, tiesa?
Džeimsas nurijo seiles, jį pykino. Maitintis Pope? Šitaip ja
pasinaudoti? Vien nuo minties darėsi bloga.
- Tėti, ji mano draugė, - nebesistengdamas dėtis nešališkas
tarė Džeimsas. - Negaliu žiūrėti, kaip ji kenčia. Negaliu. Turiu
ką nors daryti.
Tėvo veidas pragiedrėjo.
- Suprantu.
Džeimsas net apkvaito nuo didžiulio palengvėjimo.
- Supranti?
- Džeimsai, kartais negali išvengti tam tikro jausmo... užuo­
jautos žmonėms. Apskritai to neskatinčiau, betgi tu tikrai seniai
pažįsti Popę. Tau gaila, kad ji kenčia. Jei nori sutrumpinti tą kan­
čią, tada taip, suprantu.
Palengvėjimas žlugo. Džeimsas kelias sekundes spoksojo į
tėvą, tada švelniai tarė:

- 36 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Nužudyti iš gailesčio? Maniau, seniūnai uždraudė žudyti

šiose vietose.
- Tiesiog reikia elgtis apdairiai. Jei viskas atrodo natūralu,
niekas nekreipia dėmesio. Nebus jokių priežasčių seniūnams
sušaukti.
Džeimsas burnoje pajuto metalo skonį. Atsistojo ir nusijuokė.
- Ačiū, tėti. Tu tikrai labai padėjai.
Tėvas, regis, neišgirdo pašaipos.
- Džiaugiuosi, Džeimsai. Beje, kaip butas?
- Gerai, - sausai atsakė Džeimsas.
- Kaip sekasi mokykloje?
- Jau atostogos, tėti, - tarė Džeimsas ir išėjo.
Kieme atsišliejo į nedegtų plytų sieną ir įsistebeilijo į teškantį
fontano vandenį.
Daugiau galimybių nebebuvo. Nebeliko vilties. Tokie Nakties
pasaulio įstatymai.
Jei Pope serga, ji mirs.
 4 SKYRIUS

ope be apetito spoksojo j padėklą su pietumis: vištienos

P kepsneliais ir gruzdintomis bulvytėmis. Į palatą įėjo dakta­
ras Franklinas.
Tyrimai buvo atlikti. KAT ėjosi gerai, tik šiek tiek gąsdino
uždara erdvė, o ERCP buvo siaubingas. Kaskart nurijusi seiles
Pope dar dabar tarsi pajusdavo žarnelę gerklėje.
- Palieki visą gardų ligoninės maistą, - švelniai juokaudamas
tarė daktaras Franklinas.
Popei pavyko šyptelėti. Jis kalbėjo apie nepavojingus daly­
kus. Apie tyrimų rezultatus nesakė nieko, ir Pope nenumanė,
kada jie turėtų būti gauti. Vis dėlto daktaras Franklinas jai kėlė
įtarimą. Tas meilus kojos patapšnojimas per antklodę, tie ratilai
jam po akimis...
Kai jis atsainiai pasiūlė Popės mamai „išeiti pasivaikščioti ko­
ridoriumi“, Popės įtarimai įgavo pavidalą.
Daktaras jai viską pasakys. Jis gavo rezultatus, bet nenori,
kad aš žinočiau.
Tą pat akimirką ji sukūrė planą. Nusižiovavo ir tarė:
- Eik, mama, aš noriu miego. —Tada atsigulė ir užsimerkė.

- 38-
 SLAPTOJI VAMPYRE

Vos jiems išėjus, Pope atsikėlė. Žvelgė pavymui į tolstančias

nugaras, kol tos įsuko į kitą koridorių. Tada vienomis kojinaitė­
mis nusekė iš paskos.
Kelias minutes sugaišo prie seselių posto.
- Tik pramankštinsiu kojas, - pasakė seselei, klausiamai žiū­
rinčiai į ją, apsimesdama šiaip vaikštinėjanti.
Seselei pasiėmus segtuvą ir nuėjus į palatą, Pope nuskubėjo
tolyn koridoriumi.
Jis baigėsi laukiamuoju - ji buvo jau anksčiau jį mačiusi. Čia
stovėjo televizorius ir virtuvės įranga, kad giminaičiai galėtų
patogiai jaustis. Pope pritykino prie pravirų durų. Išgirdo tyliai
murmant daktarą Frankliną, tik nesuprato, ką jis kalba.
Ji labai atsargiai prisliūkino dar arčiau. Netgi dirstelėjo pro
duris.
Iškart pamatė, kad nėra ko baimintis. Visi kambaryje užsiėmę.
Daktaras Franklinas sėdėjo ant sofos, šalia jo - Amerikos
afrikietė su akiniais, grandinėle pakabintais ant kaklo. Ji vilkėjo
baltą gydytojos chalatą.
Ant kitos sofos sėdėjo Popės patėvis Klifas.
Paprastai tvarkingai sušukuoti tamsūs jo plaukai atrodė šiek
tiek susivėlę, tvirtas smakras virpėjo. Jis laikė apkabinęs mamą.
Daktaras Franklinas kalbėjosi su jais abiem, uždėjęs ranką ma­
mai ant peties.
Mama kūkčiojo.
Pope atsitraukė nuo durų.
O Dieve. Viskas aišku.
Ji dar niekada nebuvo mačiusi mamos verkiančios. Nei tada,
kai mirė Popės senelė, nei per skyrybas su tėčiu. Mama turėjo
nepaprastą gebėjimą su viskuo susidoroti.

- 39 -
 L isa Sm ith

O dabar...
Viskas aišku. Aiškų aiškiausia.
Gal ne taip jau baisu? Gerai, mama sukrėsta, tai normalu. Bet
juk tai nereiškia, kad Pope mirs ar panašiai. Popės pusėje visa
šiuolaikinė medicina.
Ji kartojo tai sau, slinkdama tolyn nuo laukiamojo.
Vis dėlto slinko nepakankamai greitai. Dar nespėjusi nutolti
išgirdo mamos balsą, o jame tarytum sielvartą.
- Mano kūdikis. Ak, mano mažoji mergaitė.
Pope sustingo. Tada garsiai ir piktai prabilo Klifas:
- Tai norite pasakyti, kad nieko negalima padaryti?
Pope nebejuto savo alsavimo. Prieš savo valią grįžo prie
durų.
- Daktarė Loftus yra onkologė, šios rūšies vėžio specialistė.
Ji paaiškins geriau už mane, - atsakė daktaras Franklinas.
Pasigirdo nepažįstamas balsas - kitos gydytojos. Iš pradžių
Popę pasiekė tik pavienės frazės, tarsi nieko nereiškiančios: ade-
nokarcinoma, blužnies venos užsikimšimas, trečia stadija. Me­
dicinos žargonas. Tada daktarė Loftus tarė:
- Paprastai sakant, problema ta, kad auglys išplitęs. Jis jau
pasiekė kepenis ir limfmazgius aplink kasą. Tai reiškia, kad jo
neįmanoma pašalinti - negalime operuoti.
Klifas tarė:
- Bet chemoterapija...
- Galime mėginti derinti spindulinį gydymą ir chemotera­
piją vadinamuoju 5-fluorouracilu. Šiuo metodu esame pasiekę
rezultatų. Vis dėlto nenoriu jūsų klaidinti. Geriausia, ką galima
padaryti - tai pratęsti jos gyvenimą kelias savaites. Šiuo metu

- 40 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

ieškome būdų sumažinti skausmą ir pagerinti likusio gyvenimo

kokybę. Suprantate?
Pope girdėjo, kaip dusdama kūkčioja mama, o pati, regis, ne­
sijaudino. Jautėsi taip, lyg per radiją klausytųsi pjesės. Tarsi tai
visiškai nebūtų su ja susiję.
Daktaras Franklinas kalbėjo:
- Čia, Pietų Kalifornijoje, yra tyrimų protokolų. Eksperi­
mentuojama su imunoterapija ir kriogenine chirurgija. Bet vėlgi
veikiau minimas ligos palengvinimas, o ne išgydymas...
- Po paraliais! - ūmiai sušuko Klifas. - Jūs kalbate apie mažą
mergaitę! Kaip prieita iki to - iki trečios stadijos - ir niekas nie­
ko nepastebėjo? Tas vaikas dar užvakar visą naktį šoko.
- Pone Hilgardai, labai apgailestauju, - daktarė Loftus ištarė
taip tyliai, kad Pope vos išgirdo. - Toks vėžys vadinamas tyliąja
liga, nes daugiau simptomų matyti, tik jam gerokai pažengūs.
Todėl tiek mažai pasveikstančių. Dar turiu pasakyti, kad Pope
yra tik antra mano sutikta paauglė, kuriai diagnozuotas šis vėžys.
Daktaras Franklinas, prieš atsiųsdamas ją pas mane atlikti tyri­
mų, labai tiksliai nustatė diagnozę.
- Aš turėjau nujausti, - kimiai aimanavo Popės mama. - Tu­
rėjau ją čia anksčiau atvesti. Reikėjo... reikėjo...
Pasigirdo trinktelėjimas. Pope pažvelgė pro duris užmiršu­
si, kad slapstosi. Mama daužė plastikinį stalą. Klifas stengėsi ją
sulaikyti.
Pope atšoko.
O Dieve, turiu nešdintis iš čia. Negaliu žiūrėti. Negaliu to
matyti.
Ji apsigręžė ir parėjo atgal koridoriumi. Kojos judėjo. Kaip
visada. Keista, jos vis dar žingsniavo.

-41 -
 L isa Sm ith

Ir aplink viskas buvo kaip buvę. Seselių postas vis dar pa­
puoštas Liepos ketvirtajai. Palatoje ant sėdimosios palangės te­
bestovėjo jos lagaminėlis. Kietmedžio grindys po ja tebebuvo
tvirtos.
Viskas atrodė taip pat - kaip tai gali būti? Kodėl sienos tebe­
stovi? Kodėl kitoje palatoje rėkauja televizorius?
•Aš mirsiu, pamanė Pope.
Keistoka, kad ji nesijautė išsigandusi. Tejuto didžiulę nuos­
tabą. Ta nuostaba vis augo, kaskart mintyse kartojant šiuos du
žodžius.
Tai aš kalta (aš mirsiu), kad anksčiau nenuėjau pas gydytoją.
Klifas dėl manęs pasakė „po paraliais“ (aš mirsiu). Nežinojau,
kad taip jam patinku.
Jos mintys sukosi kaip pašėlusios.
Manyje kažkas yra, galvojo ji. Mirsiu dėl to, kad manyje kaž­
kas yra - lyg ateivis iš filmo. Ir dabar tai manyje. Šiuo metu.
Ji uždėjo delnus sau ant pilvo, paskui pasikėlė marškinėlius ir
pažvelgė į save. Oda lygi, švari. Skausmo nejuto.
Tačiau tai yra ten, ir dėl to aš mirsiu. Greitai mirsiu. Įdomu,
kaip greitai? Negirdėjau jų apie tai kalbant.
Man reikia Džeimso.
Pope ištiesė ranką, tarsi atkirstą nuo kūno, į telefoną. Surin­
ko numerį, mintyse kalbėdama: Maldauju, būk namie.
Šįkart tai nepadėjo. Telefonas skambėjo, skambėjo. Atsilie­
pus atsakikliui, Pope tarė: „Paskambink man į ligoninę.“ Tada
padėjo ragelį ir įsispoksojo į šalia stovintį plastikinį ąsotėlį su
šaltu vandeniu.
Jis grįš vėliau, pagalvojo Pope. Ir tada paskambins. Man te­
reikia sulaukti.

- 42 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Pope nenumanė, kodėl, bet staiga tai tapo jos tikslu. Sulaukti,
kol galės pasikalbėti su Džeimsu. Kol kas jai nereikia apie nieką
galvoti; tereikia išgyventi. Pasikalbėjusi su Džeimsu ji išsiaiškins,
kaip turėtų jaustis ir ką dabar daryti.
Kažkas tyliai pabeldė į duris. Pope krūptelėjo, pakėlė galvą
ir išvydo mamą su Klifu. Akimirką tegalėjo sutelkti dėmesį į jų
veidus - kilo keista iliuzija, kad šie sklando ore.
Mamos akys buvo raudonos ir patinusios. Klifas atrodė iš­
blyškęs kaip baltas suglamžytas popierius, o smakras, priešingai,
šeriuotas ir tamsus.
Dieve mano, negi jie ruošiasi man tai pasakyti? Jie negali taip
pasielgti; negali priversti manęs to klausytis.
Popę apėmė pašėlęs noras sprukti. Grėsė siaubo priepuolis.
Tačiau mama tarė:
- Mažute, tavęs atėjo aplankyti keli draugai. Filas šiandien
jiems paskambino ir pranešė, kad tu ligoninėje, jie ką tik atvyko.
Džeimsas, pamanė Pope ir lengviau atsikvėpė. Bet besisprau-
džiančioje pro duris grupelėje Džeimso nebuvo. Daugiausia
mergaitės iš mokyklos.
Nesvarbu. Jis paskambins vėliau. Dabar nereikia nieko galvoti.
Tiesą sakant, nė neįmanoma galvoti, kai palatoje šitiek lan­
kytojų. Tai buvo gerai. Atrodė neįtikima, kad Pope galėtų sėdėti
ir plepėtis su draugais, kai viena jos dalis nutolusi kažin kur, bet
ji plepėjo, ir tai padėjo išjungti smegenis.
Nė vienas draugas nenutuokė; kad ji rimtai serga. Netgi Filas,
toks malonus ir atidus, pats geriausias brolis. Jie kalbėjosi apie
kasdienius dalykus, apie vakarėlius ir riedučius, muziką ir kny­
gas. Apie dalykus iš senojo Popės gyvenimo, regis, ūmiai likusio
gūdžioje praeityje.

- 43 -
 Lisa Smith

Klifas taip pat dalyvavo pokalbyje, buvo toks malonus, kokio

Pope nematė nuo to laiko, kai jis piršosi Popės mamai.
Bet galiausiai lankytojai išėjo, pasiliko tik mama. Ji dažnai
lietė Popę truputį drebančiomis rankomis. Jei ir nežinočiau,
dabar suprasčiau, pamanė Pope. Ji elgiasi visai ne taip, kaip
būdinga mamai.
- Manau, šiąnakt liksiu čia, - tarė mama. Jai ne itin sekėsi
dėtis nerūpestingai. - Seselė sakė, kad galėčiau miegoti ant sėdi­
mosios palangės; iš tikrųjų tai ir yra lova tėvams. Tik sprendžiu,
ar grįžti namo pasiimti daiktų.
- Važiuok, - tarė Pope. Ji nebeturėjo ko sakyti, nebegalėjo
dėtis nieko nežinanti. Be to, mamai tikrai reikia pabūti vienai,
toliau nuo čia.
Vos jai išėjus prisistatė seselė gėlėta palaidine ir žaliomis dar­
binėmis kelnėmis, kad pamatuotų Popei temperatūrą ir kraujo­
spūdį. Paskui Pope liko viena.
Buvo vėlu. Ji vis dar girdėjo televizorių, bet iš toliau. Durys
liko praviros, koridoriuje tvyrojo prieblanda. Atrodė, į palatą nu­
sileido tyla.
Ji jautėsi labai vieniša, giliai viduje maudė. Auglys po glotnia
pilvo oda nesileido užmirštamas.
Blogiausia, kad neskambino Džeimsas. Kaip jis taip gali?
Negi nesupranta, kad Popei jo reikia?
Ji nenumanė, kiek dar pavyks apie tai negalvoti.
Turbūt geriausia pamėginti užmigti. Prarasti sąmonę. Tada
negalėtų galvoti.
Bet, vos tik jai išjungus šviesą ir užsimerkus, aplink ėmė
šmėžuoti vaiduokliai. Ne gražiosios plikos mergaitės paveikslas.
Griaučiai. Karstai. Ir, visų baisiausia, begalinė tamsa.

- 44 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Jei mirsiu, nebebūsiu čia. Ar kur nors būsiu? O gal manęs

visiškai nebeliks?
Tai buvo baisiausia, ką tik galima įsivaizduoti - Nebūtis.
Pope aiškiai suprato negalinti nieko pakeisti. Ji nebevaldo pa­
dėties. Apėmė nesulaikoma baimė, Pope ėmė drebėti po plona
antklode šiurkščiu užvalkalu. Aš mirsiu, aš mirsiu, aš mirsiu...
- Pope!
Ji staiga atsimerkė. Akimirką negalėjo atpažinti juodo silueto
tamsioje palatoje. Dingtelėjo klaiki mintis, kad tai pati Mirtis,
atėjusi jos pasiimti.
Tada Pope šūktelėjo:
- Džeimsai!
- Nežinojau, ar miegi.
Pope siekė lempos jungiklio prie lovos, bet Džeimsas tarė:
- Ne, nejunk. Turėjau prasmukti pro seseles ir nenorėčiau,
kad mane išmestų.
Pope atsikrenkštė, laikydama sugniaužusi antklodės raukšlę.
- Džiaugiuosi, kad atėjai, - tarė ji. - Nemaniau, kad aplankysi.
Iš tiesų ji troško pulti jam į glėbį, kūkčioti ir klykti.
Bet nepuolė. Ne tik todėl, kad dar niekada nebuvo taip dariu­
si; kažkasjame ją sulaikė. Pope nesuvokė, kas, tik pajuto bemaž...
baimę.
Dėl to, kaip jis stovėjo? Kad nebuvo matyti jo veido? Suprato
tik, kad Džeimsas atrodo neatpažįstamas.
Jis apsigręžė ir labai lėtai uždarė sunkias duris.
Tamsa. Dabar šviesa sklido tik pro langą. Pope jautėsi keistai
atskirta nuo visos ligoninės, nuo viso pasaulio.
Turėtų būti gera likti vienai su Džeimsu, apsaugotai nuo vis­
ko. Jei tik nekiltų tas keistas jausmas, kad jo nepažįsta.

-45 -
 L isa Sm ith

- Žinai tyrimų rezultatus, - tyliai tarė jis. Tai nebuvo klau­

simas.
- Mama nežino, kad žinau, - tarė Pope. Kaip ji gali taip
rišliai kalbėti, tetrokšdama klykti? - Girdėjau, kaip gydytojas
jai pasakė... Džeimsai, tai tiesa. Reikalai prasti; tai baisus vėžys.
Sakė, jau išplitęs. Sakė, kad aš... - paskutinio žodžio ji negalėjo
ištarti, nors jis aidėjo mintyse.
- Tu mirsi, - tarė Džeimsas. Vis dar atrodė ramus ir susikau­
pęs. Abejingas.
- Skaičiau apie jį, - toliau kalbėjo Džeimsas, eidamas prie
lango ir žvelgdamas pro jį. - Žinau, kaip viskas blogai. Straips­
niuose rašoma, kad labai skauda.
- Džeimsai, - aiktelėjo Pope.
- Kartais atlieka operaciją vien tam, kad numalšintų skausmą.
Bet, kad ir ką darytų, tai negelbsti. Gali prikišti cheminių medžiagų,
švitinti, bet tu vis vien mirsi. Tikriausiai dar nesibaigus vasarai.
- Džeimsai...
- Tai tavo paskutinė vasara...
- Džeimsai, dėl Dievo meilės! - Tai buvo bemaž klyksmas.
Pope virpėdama gaudė orą, įsitvėrusi antklodės. - Kodėl taip su
manim elgiesi?
Džeimsas apsigręžė ir vienu judesiu sugriebė ją už riešo, pirš­
tais apgniaužė plastikinę ligoninės apyrankę.
- Noriu, kad suprastum, jog jie negali tau padėti, - rimtu,
išvargusiu balsu tarė jis. - Ar supranti tai?
- Taip, suprantu, - atsakė Pope. Girdėjo, kaip jos balsas da­
rosi vis isteriškesnis. - Bet ar tai atėjai pasakyti? Ar nori mane
pribaigti?
Jo pirštai skaudžiai susigniaužė.

- 46 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Ne! Aš noriu tave išgelbėti. - Jis iškvėpė ir tyliau, bet ne

mažiau rimtai pakartojo: - Pope, noriu tave išgelbėti.
Pope kelias akimirkas tik gaudė orą. Kiek galėdama tvardėsi,
kad neimtų kūkčioti.
- Betgi tu negali, - galų gale pratarė. - Niekas negali.
- Štai tu ir klysti. - Džeimsas lėtai paleido jos riešą ir su­
gniaužė lovos turėklus. - Pope, noriu tau kai ką papasakoti. Kai
ką apie save.
- Džeimsai... - Pope jau galėjo alsuoti, bet nenumanė, ką
sakyti. Labiausiai tikėtina, kad Džeimsas išprotėjo. Tam tikra
prasme, jei viskas nebūtų taip siaubinga, ji jaustųsi pamaloninta.
Džeimsas prarado įprastinį šaltakraujiškumą - dėl jos. Jis taip
susijaudino dėl jos būklės, kad ėmė elgtis kaip pamišęs.
- Tu tikrai nori man padėti, - švelniai ištarė ji, juokdamasi
ir kūkčiodama vienu metu. Uždėjo delną jam ant pirštų, gniau­
žiančių turėklą.
Jis irgi sukikeno. Šiurkščiai stvėrė Popę už rankos, paskui at­
sitraukė.
- Tu nieko nenutuoki, - atžariai iškošė jis.
Žiūrėdamas pro langą pridūrė:
- Tariesi žinanti apie mane viską, bet nežinai nieko. Nežinai
vieno labai svarbaus dalyko.
Dabar Pope pasijuto išmušta iš vėžių. Nesuprato, kodėl
Džeimsas vis bando kažką apie save pasakyti, kai ji tuoj mirs.
Tačiau pasistengė būti maloni ir tarė:
- Gali man viską papasakoti. Pats žinai.
- Bet tu tuo nepatikėsi. Be to, sulaužysiu įstatymus.
- Jstatymus?

- 47 -
 L isa Sm ith

- Įstatymus. Aš gyvenu pagal kitokius įstatymus nei tu. Žmo­

nių įstatymai mums ne itin rūpi, o mūsiškių laužyti nevalia.
- Džeimsai, - apimta siaubo sušuko Pope. Jis iš tikro išsi­
kraustė iš proto.
- Nežinau, kaip geriausia tai paaiškinti. Jaučiuosi lyg iš
siaubo filmo. - Džeimsas gūžtelėjo ir neatsisukdamas ištarė: -
Suprantu, kaip tai skamba, bet... Pope, aš vampyras.
Pope akimirką sustingusi sėdėjo lovoje. Tada pakėlė ranką
prie staliuko. Čiupo pjautuvo pavidalo plastikinių dubenėlių
stirtą ir tėškė į jį.
- Tu, šunsnuki! - suriko ji ir ėmė ieškoti kito daikto sviesti.
 5 SKYRIUS

ope metė knygą plonais viršeliais, bet Džeimsas išsisuko.

P - Pope...
- Tu, pašlemėke! Gyvate! Kaip gali su manimi taip elgtis? Tu
išlepintas savanaudi nesubrendėli...
- Ššš! Tave išgirs...
- Ir tegu! Aš ką tik sužinojau, kad mirsiu, o tu nesugalvoji nieko
kita, kaip tyčiotis iš manęs. Kvaili, liguisti juokai. Negaliu patikė­
ti. Negi manai, kad tai juokinga? - Pope šaukdama neteko kvapo.
Džeimsas, bandęs gestais ją nutildyti, pasidavė ir atsigręžė į duris.
- Ateina seselė, - tarė jis.
- Gerai, paprašysiu, kad tave išmestų, - atsiliepė Pope. Jos
pyktis išseko, ji vos neverkė. Dar niekada nesijautė šitaip apgauta
ir apleista. - Žinai, nekenčiu tavęs, - tarė ji.
Durys atsidarė - tai buvo ta pati seselė gėlėta palaidine ir
žaliomis darbinėmis kelnėmis.
- Ar kas nors atsitiko? - paklausė ji, įjungdama šviesą. Tada
pamatė Džeimsą. - Nagi, pažiūrėkime; nepanašu, kad būtum
šeimos narys, - tarė ji. Šypsojosi, nors stengėsi suteikti balsui
valdingumo.

- 49 -
 L isa Sm ith

- Jis ir nėra šeimos narys. Noriu, kad nešdintųsi iš čia, —tarė

Pope.
Seselė papureno Popės pagalvę, uždėjo švelnią ranką jai ant
kaktos.
- Per naktį gali likti tik šeimos nariai, - tarė ji Džeimsui.
Pope žiopsojo į televizorių ir laukė, kol Džeimsas išsinešdins.
Bet jis tik apėjo aplink lovą ir atsistojo prie seselės. Ši, tvarkyda­
ma Popės patalus, pakėlė į jį akis. Judesiai sulėtėjo ir liovėsi.
Pope nustebusi pašnairavo į ją.
Seselė spoksojo į Džeimsą, lyg būtų užhipnotizuota, jos su­
glebusios rankos gulėjo ant patalų.
Džeimsas irgi žvelgė į ją. Degant šviesai, Pope matė Džeimso
veidą - ir vėl apėmė keistas jausmas, kad jo neatpažįsta. Džeim­
sas atrodė labai išblyškęs, bemaž rūstus, lyg dirbtų sunkų darbą.
Smakras įsitempęs, o akys - akys sidabro spalvos. Kaip tikras
sidabras jos blizgėjo šviesoje.
Pope kažkodėl pagalvojo apie išbadėjusią panterą.
- Matote, čia viskas gerai, - tarė seselei Džeimsas, tarsi tęs­
damas judviejų pokalbį.
Seselė sumirkčiojo, tada, tarsi ką tik pabudusi iš snaudulio,
apsidairė po palatą.
- Taip, taip, viskas gerai, - tarė ji. - Jei reikės, paskambinkite
man... - Ji, regis, vėl išsiblaškė, tada sumurmėjo: - Jei, hm, ko
nors prireiks.
Seselė išėjo. Pope žvelgė pavymui, užmiršusi kvėpuoti. Tada
lėtai nukreipė akis į Džeimsą.
- Žinau, tai kvaila, - tarė Džeimsas. - Piktnaudžiavimas ga­
lia. Užtat viskas sutvarkyta.
- Tu su ja susitarei, - vos girdimai sušnabždėjo Pope.

- 50 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

-Ne.
- Arba tai koks nors psichologinis triukas. Įstabusis Kaip Jis
Ten Vardu.
- Ne, - paprieštaravo Džeimsas ir atsisėdo ant oranžinės
plastikinės kėdės.
- Tada aš kraustausi iš proto.
Pirmą kartą tą vakarą Pope nebegalvojo apie ligą. Apie nieką
negalėjo dorai mąstyti; galvoje sukosi mintys, viskas painiojosi.
Jautėsi lyg Dorotės trobelė iš „Ozo šalies burtininko“, nunešta
viesulo.
- Tu nesikraustai iš proto. Tikriausiai aš nederamai pasiel­
giau; sakiau, jog neišmanau, kaip tai paaiškinti. Klausyk, aš ži­
nau, kaip tau sunku tuo patikėti. Maniškiai taip patvarkė; jie daro
visa, kad žmonės mumis netikėtų. Nuo to priklauso jų gyvybė.
- Džeimsai, atleisk, bet aš... - Pope jautė drebant savo ran­
kas. Ji užsimerkė. - Gal tu paprasčiausiai...
- Pope, pažvelk į mane. Aš sakau tiesą. Prisiekiu. - Jis akimir­
ką stebeilijo į ją, tada iškvėpė. - Gerai. Nenorėjau to daryti, bet...
Džeimsas atsistojo, pasilenkė prie Popės. Ji susitvardė ir ne-
atšlijo, bet juto besiplečiant akis.
- Dabar žiūrėk, - tarė jis ir iššiepė dantis.
Paprastas veiksmas, bet jo poveikis buvo stulbinamas. Visa
keičiantis. Tą akimirką jis iš blyškaus, bet gana paprasto Džeim­
so virto tuo, ko Pope dar nebuvo regėjusi. Visiškai kitos rūšies
žmogumi.
Jo akys švytėjo sidabru, veidas darėsi panašus į grobuonies.
Bet Pope to beveik nepastebėjo - spoksojo jam į dantis.
Net ne į dantis, į iltis. Jo iltys atrodė kaip katės - ilgos ir už­
linkusios, smailais galais.

-51 -
 L isa Sm ith

Nė kiek nepanašios į niekučių krautuvėlėse pardavinėja­

mas dirbtines vampyrų iltis. Labai stiprios, labai aštrios ir labai
tikros.
Pope sukliko.
Džeimsas delnu uždengė jai burną.
- Juk nenori, kad vėl grįžtų seselė.
Kai atitraukė ranką, Pope išlemeno:
- O dievulėliau, o dievulėliau...
- Prisimeni, kai sakydavai, kad skaitau tavo mintis? - tarė
Džeimsas. - Kai išgirsdavau, ko tu negirdi, ir judėdavau greičiau
už tave?
- O Dieve!
- Pope, tai tiesa. - Jis paėmė oranžinę kėdę ir sulenkė meta­
linę koją. Padarė taklengvai, grakščiai. - Mes stipresni už žmo­
nes, - kalbėjo jis. Atitiesino koją ir vėl pastatė kėdę. - Mes ge-
ii■
riau matome tamsoje. Mes sukurti medžioti.
Pamažu Pope susigaudę, ką jis nori pasakyti.
- Man nerūpi, ką tu gebi, - šaižiai sušuko ji. - Tu negali būti
vampyras. Pažįstu tave nuo penkerių metų. Tu, kaip ir aš, kasmet
augai. Paaiškink tai.
- Visa, ką tu žinai, netiesa. - Pope tik spoksojo į jį, tad
Džeimsas atsidusęs pridūrė: - Visa, ką tariesi žinanti apie vam­
pyrus, esi skaičiusi knygose arba mačiusi per televizorių. Be
abejo, tai sukūrė žmonės. Niekas iš Nakties pasaulio nelaužytų
slaptumo taisyklės.
- Nakties pasaulis? Kur tas Nakties pasaulis?
- Tai ne vieta. Tai tarsi slapta visuomenė - vampyrų, ra­
ganų ir vilkolakių. Pačių geriausių. Apie tai papasakosiu vė­

- 52 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

liau, - niūriai pažadėjo Džeimsas. - O dabar klausyk - viskas

paprasta. Aš vampyras, nes mano tėvai vampyrai. Aš toks gi­
miau. Mes esame lamijos.
Pope prisiminė poną ir ponią Rasmusenus, prabangų didžiu­
lį jų namą ir auksaspalvį mersedesą.
- Tavo tėvai?
- Lamijos - senas vampyrų pavadinimas, bet mums jis reiš­
kia, kad tokie gimėme, - pasakojo Džeimsas, nekreipdamas į ją
dėmesio. - Mes gimstame ir augame kaip žmonės, bet panorėję
galime liautis senti. Mes kvėpuojame. Vaikštome dienos švieso­
je. Netgi galime valgyti įprastą maistą^
- Tavo tėvai, - silpnu balsu pakartojo Pope.
Džeimsas pažvelgė į ją.
- Taip. Mano tėvai. Klausyk, kaip manai, kodėl mano mama
užsiima vidaus apdaila? Ne dėl to, kad jiems reikia pinigų. To­
kiu būdu ji sutinka daug žmonių, kaip ir mano tėvas psichotera-
peutas. Užtenka kelias mlputes pabūti su žmogumi, ir vėliau jis
nieko neprisimins.
Pope nejaukiai pasimuistė.
- Taigi jūs, hm, geriate žmonių kraują, ką? - Net ir po to, ką
regėjo, negalėjo ištarti nesijuokdama.
Džeimsas dėbsojo į savo Adidas sportbačių raištelius.
- Taip. Aš tikrai geriu, - švelniai ištarė jis. Tada pakėlė galvą
ir pažvelgė jai į akis. j
Džeimso akys atrodė tarsi grynas šj|dabras.
Pope atsilošė į pagalvių šūsnį ant lovos. Galbūt lengviau juo
patikėti dėl to, kad šiandien jau įvyko neįtikimų dalykų. Tikrovė
apsivertė aukštyn kojomis - tiesą sakant, vienu neįtikimu dalyku
daugiau ar mažiau, koks skirtumas?

-53 -
 L isa Sm ith

Aš mirsiu, o mano geriausias draugas yra kraugerys pabaisa,

galvojo ji.
Ginčas baigėsi, ji nebeturėjo jėgų. Abu su Džeimsu tyliai
žvelgė vienas j kitą.
- Gerai, - galiausiai tarė ji, ir tai reiškė, kad viską suprato.
- Aš tai pasakiau ne tam, kad nusimesčiau nuo pečių naš­
tą, - vis dar prislopintu balsu tarė Džeimsas. - Prisimeni, sa­
kiau, kad galiu tave išgelbėti?
- Miglotai. - Pope lėtai sumirkčiojo, tada griežčiau paklau­
sė: - Kaip?
Jo žvilgsnis nukrypo į sieną. /
- Taip, kaip tu manai.
- Džeimi, aš nebegaliu nieko manyti.
Švelniai, nežiūrėdamas į ją, Džeimsas pakišo ranką po ant­
klode ir uždėjo delną jai ant blauzdos. Palengva papurtė koją,
taip išreikšdamas meilę. - Vaikuti, paversiu tave vampyre.
Pope prispaudė kumščius prie veido ir pravirko.
- Ei. - Džeimsas paleido jos koją ir nerangiai apkabinęs
pasodino. - Neverk. Viskas kaip reikiant. Tai geriau nei kita
alternatyva.
- Tu... visiškas... beprotis, - kūkčiojo Pope. Ašaros jai srū-
te sruvo, ji nebegalėjo jų sustabdyti. Buvo gera verkti Džeimso
glėbyje.
- Sakei, kad turi toks gimti, - kūkčiodama suvapėjo ji.
- Ne, ne taip sakiau. Sakiau, kad aš toks gimiau. Yra ir daug
kitokių. Sukurtųjų vampyrų. Būtų dar daugiau, bet įstatymas ne­
leidžia bet kokio pašlemėko iš gatvės paversti vampyru.
- Bet aš negaliu. Esu tokia, kokia esu; esu aš. Aš negaliu
būti... kitokia.

- 54 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Džeimsas ją švelniai atitraukė, kad galėtų pažvelgti į veidą.

- Tada tu mirsi. Neturi ko rinktis. Aš domėjausi, netgi raga­
nos klausinėjau. Nakties pasaulyje niekas negali tau padėti. Taigi
klausimas vienas: nori gyventi ar ne?
Išblaškytos Popės mintys vėl susitelkė į šį klausimą. Tai buvo
lyg žibintuvėlio šviesa juodame kaip naktis kambaryje.
Ar ji nori gyventi?
O Dieve, žinoma, nori.
Iki šiol ji manė turinti nesąlygišką teisę gyventi. Netgi ne­
sijautė dėkinga už tokią laimę. O dabar susivokė, kad tai nėra
savaime suprantama - ir kad dėl to ji gali pakovoti.
Pabusk, Pope! Tai šaukia proto balsas. Jis tvirtina galįs išgel­
bėti tau gyvastį.
- Luktelk. Man reikia pagalvoti, - Pope šaltai tarstelėjo
Džeimsui. Ašaros išdžiūvo. Ji atstūmė draugą ir įsistebeilijo į
baltą ligoninės antklodę.
Gerai. Gerai. Dabar susikaupk, mergaite.
Žinojai, kad Džeimsas turi paslaptį. Na ir kas, kad nemanei,
jog ji gali būti tokia? Jis vis vien Džeimsas. Gal jis šiurpus ne­
mirtingas išgama, bet tu jam svarbi. Be to, niekas kitas negali
tau padėti.
Pope nejučia įsikibo Džeimsui į ranką, nors ir nežiūrėjo į jį.
- Kaip tai atrodys? - išstenėjo ji.
Ramiai, dalykiškai jis atsakė:
- Kitaip. Nesiūlyčiau to, jei būtų ką rinktis, bet... kaip yra,
taip. Kol tavo kūnas keisis, tu sirgsi, bet vėliau tau nebegrės jokia
liga. Būsi stipri ir greita - ir nemirtinga.
- Gyvensiu amžinai? Ar galėsiu liautis senusi? - Pope jau
įsivaizdavo save kaip nemirtingą senę.

-55 -
 L isa Sm ith

Džeimsas išsišiepė.
- Pope, tu dabar pat nustosi senti. Taip nutinka sukurtie­
siems vampyrams. Iš esmės tu mirsi kaip mirtingoji. Kurį laiką
būsi be sąmonės ir atrodysi mirusi. O paskui... pabusi.
- Supratau. - Panašiai, kaip Džuljeta karste, pagalvojo Pope.
O paskui jai dingtelėjo: o Dieve... mama ir Filas.
- Turėtum dar kai ką žinoti, - kalbėjo Džeimsas. - Tam ti­
kras procentas žmonių to neištveria.
- Neištveria?
- Persikeitimo. Tie, kam per dvidešimt, beveik niekada ne­
išgyvena. Jie taip ir nepabunda. Kūnas negali prisitaikyti prie
naujo pavidalo ir paprasčiausiai perdega. Paaugliai dažniausiai
išgyvena, bet ne visada.
Keista, bet Popę tai paguodė. Bent kiek menkesnė viltis atro­
dė labiau tikėtina už absoliučią. Kad gyventų, ji turės rizikuoti.
Pope pažvelgė į Džeimsą.
- Kaip tai padarysi?
- Tradiciniu būdu, - su šypsenėle veide atsakė jis. Paskui
rimtai pridūrė: - Mes apsikeisime krauju.
Ką gi, nuostabu, pagalvojo Pope. Aš bijojau paprasčiausios
adatos, o dabar man kraujagysles perkąs iltimis. Ji sunkiai nurijo
seiles ir sumirksėjo žiūrėdama į niekur.
- Pope, rinktis tau. Viskas priklauso nuo tavęs.
Ilgai buvo tylu, tada Pope tarė:
- Džeimi, aš noriu gyventi.
Jis linktelėjo.
- Tuomet gausi išvykti iš čia. Palikti tėvus. Jie negalės nieko
žinoti.

- 56 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Taip, ką tik supratau. Tarsi iš FTB gautum naują tapatybę,

tiesa?
- Dar daugiau. Gyvensi kitame pasaulyje, Nakties pasaulyje.
Tai vienišas pasaulis, pilnas paslapčių. Bet tu jame vaikščiosi, o
ne gulėsi po žeme. - Džeimsas spustelėjo jai ranką. Tada labai
tyliai ir rimtai paklausė: - Nori pradėti dabar pat?
Pope nesugalvojo nieko kita kaip tik užsimerkti ir susiim­
ti - taip ji darydavo prieš injekcijas.
- Aš pasiruošusi, - išspaudė pro sustingusias lūpas.
Džeimsas vėl nusijuokė - šįkart atrodė, kad jis nesusilaikė.
Tada nuleido lovos turėklą ir atsisėdo šalia.
- Aš pripratęs tai daryti užhipnotizuotiems žmonėms. Bus
keista, jei tu nemiegosi.
- Na ką gi, jei spiegsiu, galėsi mane užhipnotizuoti, - neat­
simerkdama tarė Pope.
Atsipalaiduok, tvirtai tarė ji sau. Kad ir kaip skaudėtų, kad
ir kaip būtų baisu, ištversi. Turi ištverti. Nuo to priklauso tavo
gyvybė.
Širdis daužėsi taip, kad net kūnas kilnojosi.
- Štai čia, - tarė Džeimsas, šaltais pirštais liesdamas jai ger­
klę, tarsi čiuopdamas pulsą.
Pirmyn, pagalvojo Pope. Atlikime tai.
Pajuto šilumą, Džeimsui palinkus prie jos ir atsargiai suėmus
už pečių. Suvokė jį kiekviena odos nervų galūnėle. Tada prie ger­
klės pajuto šaltą alsavimą ir staigų dvigubą įgėlimą - net nespėjo
atsitraukti.
Iltys įsmigo jai į kūną. Padarė dvi žaizdeles, kad Džeimsas
galėtų atsigerti jos kraujo...

- 57 -
 L isa Sm ith

Dabar tai jau tikrai skaudės, spėjo Pope. Nebegalėjo tvardy­

tis. Jos gyvenimas medžiotojo rankose. Ji - triušis, kurį apsivijo
gyvatė, pelė katės naguose. Nesijautė esanti geriausia Džeimso
draugė, jautėsi kaip pietūs...
Pope, ką darai? Nesipriešink. Jei muistysiesi, skaudės.
Džeimsas kalbėjo jai - bet šiltos lūpos prie jos kaklo nejudė­
jo. Balsas skambėjo jos galvoje.
Aš nesipriešinu, pamanė Pope. Aš tik nusiteikiu, kad skaudės.
Buvo justi deginimas ten, kur smigo dantys. Pope laukė, kada
ims skaudėti, bet neskaudėjo, tik deginimas pasikeitė.
Oho, pamanė Pope.
Karštis darėsi tikrai malonus. Lyg dovana, lyg išlaisvinimas.
Ir artumas. Jiedu su Džeimsu vis artėjo ir artėjo, kaip du van­
dens lašai, riedantys artyn ir susiliejantys vienas su kitu.
Juto Džeimso mintis. Mintis ir jausmus. Jo jausmai tekėjo j
Popę, per ją.
Švelnumas... rūpestis... globa. Šaltas juodas įtūžis ją užpuolu­
siai ligai. Nusiminimas, kad nėra kito būdo jai padėti. Ir troški­
mas - troškimas viskuo su ja dalytis, padaryti ją laimingą.
Taip, pagalvojo Pope.
Nuo saldumo bangos net apsvaigo. Nejučia sugriebė Džeim­
so ranką, jų pirštai susipynė.
Džeimsai, galvojo ji, apimta nuostabos ir džiaugsmo. Atsar­
giai perdavė jam savo troškimus.
Pope. Ji juto jo paties nuostabą ir džiaugsmą.
O pasakiškas malonumas vis stiprėjo. Nuo jo smarkumo
Pope net suvirpėjo.
Kaip galėjau būti tokia kvaila, galvojo Pope. Bijoti. Tai visai
nebaisu. Tai... tikra.

- 58 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Ji dar niekada nebuvo tokia artima su kitu žmogumi. Atrodė,

jie tapo viena būtybe, ne grobuonimi ir auka, bet šokio partne­
riais - Pope ir Džeimsu.
Pope galėjo prisiliesti prie jo sielos.
Ganėtinai keista, jam buvo baisu. Pope tai juto. Pope, nerei­
kia - per daug tamsių dalykų - nenoriu, kad matytum...
Tamsių - taip, pamanė Pope. Bet ne tamsių ir baisių. Tamsių
ir vienišų. Kokia siaubinga vienatvė. Jausmas, kad nepriklausai
nė vienam iš dviejų žinomų pasaulių. Niekur neturi vietos. Iš­
skyrus...
Staiga Pope išvydo savo paveikslą. Džeimso galvoje ji buvo
trapi ir grakšti, oro dvasia smaragdinėmis akimis. Silfidė gryno
plieno šerdimi.
Aš visai ne tokia, pagalvojo ji. Nesu aukšta ir graži kaip Žak-
lina arba Mikaela...
Popės išgirstas atsakymas, regis, buvo skirtas ne jai - atrodė,
Džeimsas kažką mąsto arba prisimena seniai užmirštą knygą.
Merginų myli ne dėl grožio. Myli, nes ji dainuoja tau vienam
suprantamą dainą...
Drauge su šia mintimi sklido stiprus troškimas globoti. Tai
štai ką Džeimsas jai jautė - Pope pagaliau sužinojo. Tarsi ji būtų
brangenybė, kurią reikia bet kokia kaina saugoti...
Bet kokia kaina. Kad ir kas jam nutiktų. Pope pabandė nusi­
tverti šios minties, išsiaiškinti, ką Džeimsas turi galvoje. Jai susi­
darė įspūdis, kad kalbama apie taisykles - ne, apie įstatymus...
Pope, nemandagu nekviestam naršyti kito galvoje. Žodžiuose
buvo justi neviltis.
Pope mintyse atsitraukė. Nenorėjo kišti nosies kur nereikia.
Tetroško padėti...

- 59 -
 Lisa Smith

Žinau, iki jos atsklido Džeimso mintis kartu su šilumos ir

dėkingumo banga. Pope atsipalaidavo ir paprasčiausiai mėgavosi
vienybės su Džeimsu jausmu.
Norėčiau, kad tai truktų amžinai, mąstė ji - ir kaip tik tada
viskas baigėsi. Nuo jos kaklo dingo šiluma, Džeimsas atsitraukė,
atsitiesė.
Pope bandė prieštarauti, prisitraukti jį vėl. Džeimsas nepa­
sidavė.
- Ne, dar kai ką turime padaryti, - sušnabždėjo jis. Bet nieko
daugiau nedarė. Tik laikė Popę glėbyje, priglaudęs lūpas jai prie
kaktos. Pope jautėsi rami ir suglebusi.
- Nesakei, kad taip bus, - tarė ji.
- Nežinojau, - paprastai paaiškino Džeimsas. - Anksčiau
niekada taip nebuvo.
Jiedu tyliai sėdėjo kartu, Džeimsas švelniai glostė Popei
plaukus.
Kaip keista, mąstė Pope. Viskas taip pat ir viskas kitaip. Tarsi
ji būtų vos nepaskendusi vandenyne, bet pasiekusi krantą. Visą
dieną viduje kunkuliavęs siaubas išnyko, pirmą kartą gyvenime
ji jautėsi visiškai saugi.
Po kokios minutės Džeimsas papurtė galvą, išsibudino.
- Ką dar turime padaryti? - paklausė Pope.
Vietoj atsakymo Džeimsas pakėlė sau prie lūpų riešą. Staigiai
trūktelėjo galvą, lyg norėdamas nukąsti siūlo galą.
Jam nuleidus ranką, Pope išvydo kraują.
Jis plona srovele tekėjo jo ranka. Toks raudonas, kad atrodė
beveik netikras.
Pope papurtė galvą.

- 60 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Tai ne taip jau baisu, - meiliai tarė Džeimsas. - Turi tai

padaryti. Be mano kraujo mirusi nevirstum vampyre, papras­
čiausiai mirtum. Kaip bet kokia kita auka.
Bet aš noriu gyventi, tarė sau Pope. Gerai jau. Užsimerkė ir
leido, kad Džeimsas palenktų jos galvą sau prie riešo.
Skonis buvo ne kaip kraujo, bent jau ne toks, koks būna įsi­
kandus liežuvį ar įsikišus į burną sužeistą pirštą. Jis atrodė keis­
tas. Stiprus ir aštrus.
Lyg koks stebuklingas eliksyras, apkvaitusi mąstė Pope. Ir vėl
ėmė skaityti Džeimso mintis. Apsvaiginta artumo ji gėrė toliau.
Labai gerai. Turi daug išgerti, tarė jai Džeimsas. Tačiaujo vidi­
nis balsas buvo tylesnis nei anksčiau. Ūmiai Pope pajuto nerimą.
O kas bus tau?
- Man viskas bus gerai, - balsiai tarė Džeimsas. - Tik dėl
tavęs nerimauju. Jei ganėtinai neišgersi, tau kils pavojus.
Ką gi, jis žinovas. Pope su džiaugsmu leido srūti į save tam
keistam svaigiam gėrimui. Ji maudėsi švytėjime, regis, nutvies-
kiančiame ją iš vidaus. Jautėsi tokia rami, tokia laiminga...
Ir tada, be jokio perspėjimo, ramybė sudužo. Įsiveržė balsas,
šaižios nuostabos sklidinas balsas.
- Ką judu čia veikiate? - sušuko balsas, ir Pope, pakėlusi gal­
vą, tarpdury išvydo Filipą.
 6 SKYRIUS

žeimsas buvo vikrus. Griebė plastikinę stiklinę nuo nak­

D tinio staliuko ir padavė Popei. Ji suprato. Jausdamasi ap­
dujusi ir nerangi, gurkštelėjo vandens ir apsilaižė lūpas, kad
neliktų kraujo.
- Ką judu čia veikiate? - pakartojo Filipas, žengdamas į
palatą. Jis įsmeigė akis į Džeimsą, ir tai buvo gerai - Pope pa­
bandė įsitaisyti taip, kad nesimatytų tos kaklo pusės, į kurią jis
įkando.
- Ne tavo reikalas, - sušuko ji ir tą pačią akimirką suprato
padariusi klaidą. Filipas, pats tvirtumo įsikūnijimas, šįvakar at­
rodė baisiausiai sutrikęs.
Mama jam pasakė, suprato Pope.
- Norėjau pasakyti, mes nieko nedarėme, - pasitaisė ji.
Jokios naudos. Matyt, Filas buvo tokios nuotaikos, kad visur
įžvelgė grėsmę seseriai. Tiesą sakant, Pope negalėjo jo kaltin­
ti - Filipui įėjus, juodu kiūtojo keistai apsikabinę ant sujauktos
ligoninės lovos.
- Džeimsas mane guodė, nes buvau išsigandusi, - tarė ji. Nė
nebandė aiškinti, kodėl jis glaudė jos galvą sau prie rankos. Tik

- 62-
 SLAPTOJI VAMPYRE

slapčia dirstelėjo į Džeimso ranką ir pamatė, kad žaizdelė beveik

užsitraukusi, randas apnykęs.
- Klausyk, viskas gerai, - tarė Džeimsas ir atsistojęs įsmeigė
į Filipą sidabrines hipnotizuojančias akis.
Bet Filipas į jį nežiūrėjo. Dėbsojo į Popę.
Neveikia, pagalvojo Pope. Galbūt Filas per daug įniršęs, kad
pasiduotų hipnozei. Arba pernelyg užsispyręs.
Ji klausiamai pažvelgė į Džeimsą, o šis vos pastebimai papur­
tė galvą. Jis irgi nesuprato, kodėl nesiseka.
Bet abu žinojo, ką tai reiškia. Džeimsui teks išeiti. Pope pasi­
juto apgauta ir nuvilta. Ji tetroško kalbėtis su Džeimsu, mėgautis
naujai atrastu tarpusavio ryšiu - ir negalėjo. Todėl, kad čia buvo
Filipas.
- Beje, kaip čia atsiradai? - Pope suirzusi paklausė brolio.
- Atvežiau mamą. Žinai, ji nemėgsta vairuoti naktį. Ir šitą
atvežiau. - Mestelėjo jai ant staliuko grotuvą. - Ir dar šitą. Šalia
padėjo juodą kompaktinių plokštelių dėžutę. - Visa tavo mėgs­
tamiausia muzika.
Pope juto, kaip pyktis atlėgsta.
- Tu labai mielas, - tarė ji. Ji buvo sujaudinta, ypač dėl to,
kad Filas nepasakė: „Visa tavo keista muzika“, kaip paprastai ją
vadindavo. - Ačiū.
Filas gūžtelėjo pečiais ir dėbtelėjo į Džeimsą.
V
Vargšas Filas, pamanė Pope. Brolis tikrai atrodė išvargęs,
akys paburkusios.
- Kur mama? - norėjo klausti Pope, bet ši kaip tik įėjo vidun.
- Aš grįžau, mieloji, - tarė mama, gana įtikinamai linksmai
šypsodamasi. Paskui tarsi nustebo.
- Džeimsai, gražu, kad aplankei.

- 63 -
 Lisa Smith

- Taip, bet jis jau išeina, - reikšmingai žvelgdamas tarė Fi­

las. - Aš jį palydėsiu.
Džeimsas neeikvojo jėgų kovai, kurios negalėtų laimėti. Pa­
sigręžė į Popę ir tarė:
- Pasimatysime rytoj.
Jo pilkose akyse - dabar jos atrodė pilkos, ne sidabrinės - kai
kas buvo skirta tik jai. Tokiu žvilgsniu Džeimsas dar niekada į ją
nežvelgė per visus tuos metus, kai jie pažįstami.
- Iki, Džeimsai, - švelniai tarė ji. - Ir... ačiū. - Pope žinojo,
kad jis supras, ką ji nori pasakyti.
Tik Džeimsui išėjus pro duris, o Filipui kaip sargybiniui mi­
nant jam ant kulnų, Popei kai kas dingtelėjo.
Džeimsas sakė, kad jai kils pavojus, jei neišgers ganėtinai
kraujo. O tada jiems sutrukdė. Ar Pope užtektinai jo išgėrė? Kas
bus, jei ne?
Ji nė nenutuokė, bet niekaip negalėjo pasiklausti Džeimso.

Filas nulydėjo Džeimsą iki laukujų durų.

Tik ne šįvakar, galvojo Džeimsas. Šįvakar jis negali tartis su
Filipu Nortu. Jo kantrybė išseko, o galva užimta svarstymu, ar
Pope išgėrė tiek kraujo, kad būtų saugi. Jam atrodė, kad taip -
bet kuo greičiau gaus dar, tuo geriau.
- Sakai - „pasimatysime rytoj?“ Bet rytoj jūs nepasimatysi-
te, - atžariai tarė Filas, jiems einant į garažą.
- Filai, neerzink manęs.
Bet šis užtvėrė jam kelią ir privertė sustoti. Filipas tankiai
alsavo, žalios akys liepsnojo.
- Gerai, biče, - tarė jis. - Nežinau, ką tu tariesi darąs su Pope,
bet dabar viskas baigta. Dabar laikysiesi atokiai nuo jos. Supratai?

- 64 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Džeimso galvoje sukosi mintis, kaip jis nulaužtų Filipo spran­

dą lyg naują pieštuką. Bet Filas Popės brolis, o žalios jo akys stul­
binamai panašios į jos.
- Nieku gyvu neskaudinčiau Popės, - iškamuotu balsu tarė jis.
- Tai gal dar aiškinsi, kad netrokšti su ja suartėti?
Džeimsas negalėjo taip greitai sugalvoti, ką atsakyti. Vakar
būtų nuoširdžiai pasakęs „ne“, tada tikrai netroško suartėti su
Pope. Nes tai būtų buvęs mirties nuosprendis jiems abiem. Tik
dabar, kai Popei pačiai paskelbtas mirties nuosprendis, jis leido
sau patyrinėti savo jausmus.
O ką tik... ką tik jis su Pope suartėjo. Prisilietė prie jos minčių
ir sužinojo, kad ji dar drąsesnė ir šaunesnė, negu jis manė; dar
labiau atjaučianti - ir pažeidžiamesnė.
Jis troško dar kartą pasijusti toks artimas su Pope. Ji buvo jam
tokia svarbi, kad net kvapą gniaužė. Juodupriklausė vienas kitam.
Taip pat suprato, kad to gali neužtekti.
Tarp dvejų besidalijančiųjų krauju savaime užsimezga stiprus
ryšys. Būtų neteisinga pasinaudoti juo - arba Popės dėkingumu.
Kol neįsitikins, kad Pope gali blaiviai mąstyti ir priimti sprendi­
mus, jis laikysis nuo jos atokiau. Taip bus garbinga.
- Mažų mažiausiai noriu ją skaudinti, - pakartojo jis. - Ko­
dėl negali tuo patikėti? - Tai sakydamas jis neryžtingai bandė
pagauti Filo žvilgsnį. Nepavyko, kaip ir ligoninėje. Atrodė, Fi-
lipas yra vienas tų retų žmonių, kurių minčių Džeimsas negali
kontroliuoti.
- Kodėl negaliu patikėti? Nes pažįstu tave. Tave ir tavo...
merginas. - Filo lūpose šis žodis nuskambėjo kaip keiksmažo­
dis. - Per metus jų susirandi kokias šešias ar septynias, o paskui
išmeti kaip šiukšles.

-65 -
 Lisa Smith

Džeimsą suėmė juokas, nes Filas pataikė į taikinį. Jam reikėjo

šešių merginų per metus. Per du mėnesius ryšys pasidarydavo
per daug stiprus.
- Pope nėra mano mergina, ir aš nesiruošiu jos mesti, - tarė
jis, patenkintas savo išmone. Nenorėjo meluoti - Pope tikrai ne­
buvo jo mergina tikrąja prasme. Tik jų sielos susiliejo - štai ir
viskas; jie nesitarė dėl pasimatymų ir panašiai.
- Taigi nori pasakyti, kad nesiruoši prie jos lįsti. Tiesa? Ver­
čiau jau tegu būna tiesa.
Kalbėdamas Filas tikriausiai atliko patį pavojingiausią veiks­
mą savo gyvenime. Jis sugriebė Džeimsą už marškinių krūtinės.
Tu, kvailas žmogau, pagalvojo Džeimsas. Šmėstelėjo min­
tis sulaužyti kiekvieną Filo rankos kaulelį. Arba sugriebti Filą ir
sviesti per aikštelę į kieno nors priekinį stiklą. Arba...
- Tu Popės brolis, - iškošė jis pro dantis. - Todėl duosiu
progą pasitraukti.
Filas akimirką žvelgė jam į akis, tada paleido marškinius. At­
rodė bent kiek sukrėstas. Bet ne tiek, kad nutiltų.
- Turi palikti ją ramybėje, - tarė jis. - Tu nieko nesupranti.
Liga, kuria ji serga, rimta. Šiuo metu jai tikrai nereikia, kad
kas griautų gyvenimą. Jai tik reikia... - Filipas nutilo ir sunkiai
nurijo seiles.
Staiga Džeimsas pasijuto labai pavargęs. Jis negalėjo kal­
tinti Filo, kad tas siunta - Filo galvoje buvo apstu ryškiausių
Popės mirties vaizdų. Paprastai Džeimsas tik bendrais bruožais
numanydavo, ką žmogus galvoja, o Filipas skleidė mintis kur­
tinamai garsiai.
i Pusiau tiesa ir išsisukinėjimas nepadės. Laikas imti įžūliai me­
luoti. Taip, kad Filas liktų patenkintas ir paliktų Džeimsą ramybėje.

- 66 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Žinau, kad Pope rimtai serga, - tarė jis. - Internete radau

apie tai straipsnį. Todėl ir atėjau čia, supranti? Man jos gaila.
Pope man rūpi tik kaip draugė, bet, jei apsimesiu, kad ji man
patinka, ji bus laimingesnė.
Filipas dvejojo, griežtai ir įtariai žvelgdamas į Džeimsą. Tada
lėtai papurtė galvą.
- Draugauti yra viena, o apgaudinėti - kas kita. Galų gale
apsimetinėjimas neduos jai jokios naudos. Netgi nemanau, kad
dabar ji nuo to jaučiasi geriau - Pope atrodė prastokai.
- Prastokai?
- Išblyškusi ir nusilpusi. Pažįsti Popę; žinai, kaip ji dėl vis­
ko jaudinasi. Nereikėtų žaisti jos jausmais. - Filipas prisimerkęs
pridūrė: - Gal verčiau kurį metą laikykis nuo jos atokiau. Kad ji
nesusidarytų klaidingo įspūdžio.
- Gal ir taip, - pritarė Džeimsas. Jis ne itin klausėsi.
- Gerai, - tarė Filipas. - Sutarėme. Bet, perspėju tave, jei
sulaužysi pažadą, turėsi bėdos.
Džeimsas nė to negirdėjo. Ir padarė klaidą.

Pope gulėjo tamsioje palatoje ir klausėsi mamos alsavimo.

Tu nemiegi, galvojo ji, ir aš nemiegu. Ir tu žinai, kad aš ne­
miegu, ir aš žinau, kad tu nemiegi...
Vis dėlto jos negalėjo kalbėtis. Pope siaubingai troško pasakyti
mamai, kad viskas bus gerai - bet kaip? Negalėjo išduoti Džeimso
paslapties. Net jei būtų galėjusi, mama nebūtų patikėjusi.
Turiu sugalvoti būdą, svarstė Pope. Privalau. Ir tada ją apė­
mė miegas. Tai buvo ilgiausia diena jos gyvenime, be to, sveti­
mas kraujas tekėjo jos kūnu ir darė keistus dalykus. Ji nebegalė­
jo... tiesiog nebegalėjo... išbūti atsimerkusi.

- 67-
 L isa Sm it h

Naktį kelis kartus atėjo seselė patikrinti būklės, bet Pope be­
veik neatsibudo. Pirmą kartą per paskutines savaites sapnų ne­
trikdė skausmas.
Kitą rytą ji atsibudo suglumusi ir silpna. Kai atsisėdo, akyse
ėmė suktis juodi taškeliai.
- Išalkai? - paklausė mama. - Tau paliko padėklą su pus­
ryčiais.
Popę pykino nuo ligoninės kiaušinių kvapo. Bet į ją žvelgė
sunerimusi mama, todėl ji paknaibė maistą ant padėklo, o pas­
kui nuėjo plauti indų. Vonios veidrodyje apsižiūrėjo kaklą. Įsta­
bu - nelikę nė menkiausios žaizdelės.
Grįžusi iš vonios rado mamą verkiančią.
Ji nekūkčiojo, ašaros netekėjo upeliais. Tik šluostėsi akis
vienkartine nosinaite. Bet Pope negalėjo tverti.
- Mama, jei bijai man pasakyti... Aš žinau.
Sakinys išsprūdo, Popei nespėjus susimąstyti.
Mama su siaubu pakėlė galvą. Spoksojo į Popę, akyse pasi­
rodė ašaros.
- Mieloji... tu žinai?..
- Žinau, kas man yra, ir žinau, kaip tai blogai, - tarė Pope.
Jei tai prasta strategija, jau per vėlu ją keisti. - Girdėjau judu su
Klifu kalbantis su gydytojais.
- O Viešpatie.
Ką sakyti, svarstė Pope. Mama, viskas gerai, nes aš nemirsiu;
tapsiu vampyre. Tikiuosi. Negaliu būti tikra, nes kartais žmonės
neištveria persikeitimo. Bet jei man pavyks, po poros savaičių
jau siurbsiu kraują.
Popei dingtelėjo, kad ji nepaklausė Džeimso, kiek truks per­
sikeitimas.

- 68 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Mama giliai kvėpavo, stengdamasi nusiraminti.

- Pope, noriu, kad žinotum, kaip labai tave myliu. Mes su
Klifu padarysime viską - viską - ką galime, kad tau padėtume.
Dabar jis kaip tik nagrinėja klinikinius protokolus. Tai ekspe­
rimentiniai tyrimai, jais išbandomi nauji gydymo būdai. Jei tik
mums pavyktų... laimėti laiko... kol bus atrastas gydymas...
Pope to nebegalėjo tverti. Jijautė mamos skausmą. Tikrų tik­
riausiai. Skausmas sklido apčiuopiamomis bangomis, tarytum
aidinčiomis jos kraujyje, ir Popei ėmė svaigti galva.
Tai dėl to kraujo, pagalvojo ji. Jis man kažką daro - keičia
mane.
Taip pagalvojusi ji priėjo ir apkabino mamą.
- Mama, aš nebijau, - įsikniaubusi į mamos petį tarė ji. -
Negaliu paaiškinti, bet man nebaisu. Ir nenoriu, kad dėl manęs
liūdėtum.
Mama tik laikė Popę stipriai apglėbusi, tarsi giltinė tą pat mi­
nutę galėtų ją pastverti. Ji verkė.
Pope irgi verkė. Tai buvo tikros ašaros. Nors iš tikrųjų ji ne­
mirs, kone viską praras. Savo senąjį gyvenimą, šeimą, visa, kas
pažįstama. Buvo gera dėl to paverkti; jai to reikėjo.
Baigusi verkti ji pabandė prabilti iš naujo.
- Tik vieno nenoriu - kad liūdėtum ir nerimautum, - tarė
ji, pakėlusi akis į mamą. - Gal galėtum bent pabandyti? Dėl
manęs?
O Dieve, elgiuosi kaip kokia šventoji Pope. O jei iš tikrųjų
mirčiau, tai klykčiau ir blaškyčiausi.
Vis dėlto jai pavyko paguosti mamą. Ši atsitraukė, akys buvo
ašarotos, bet gana išdidžios.
- Popele, tu tikrai nepaprasta, - virpančiomis lūpomis ištarė ji.

- 69 -
 Lisa Smith

Šventoji Pope, siaubingai suglumusi, nusisuko. Ją išgelbėjo

nauja svaigulio banga. Leidosi mamos nuvedama į lovą.
Galų gale jai pavyko suformuluoti klausimą, jį būtinai reikėjo
užduoti.
- Mama, - lėtai tarė ji. - Jei kur nors mane galėtų išgydy­
ti - tarkime, kitoje šalyje ar panašiai? Galėčiau ten nuvykti ir pa­
sveikti, bet man nebeleistų sugrįžti. Tu žinotum, kad man viskas
gerai, bet niekada manęs nebepamatytum. - Ji įdėmiai pažvelgė
į mamą. - Ar norėtum, kad ten vykčiau?
Mama nedelsdama atsakė:
- Brangioji, norėčiau, kad pasveiktum, net jei tau tektų
skristi į Mėnulį. Kad tik būtum laiminga. - Ji patylėjo, tada
tvirtai pridūrė: - Bet, mieloji, tokios vietos nėra. Norėčiau, kad
būtų.
- Žinau. - Pope švelniai patapšnojo mamai per ranką. - Tik
šiaip paklausiau. Myliu tave, mama.
Vėliau tą rytą užsuko daktaras Franklinas ir daktarė Loftus.
Susitikti su jais nebuvo taip baisu, kaip nuogąstavo Pope, bet ji
pasijuto veidmainiškai, jiems ėmus stebėtis jos „nuostabia drą­
sa“. Jie kalbėjosi apie kokybišką laiką, apie tai, kad nebūna dvie­
jų vienodų atvejų, apie savo pažįstamus žmones, išgyvenusius
ilgiau, nei tikėtasi. Šventoji Pope viduje gūžėsi, bet klausėsi ir
linkčiojo - kol kalba nukrypo į naujus tyrimus.
- Norėtume atlikti angiogramą ir laparotomiją, - tarė dakta­
rė Loftus. - Angiograma - tai...
- Man į venas kišite vamzdelius? - nespėjusi susilaikyti šūk­
telėjo Pope.
Visi atrodė apstulbę. Gydytoja Loftus liūdnai šyptelėjo.
- Atrodo, esi apsiskaičiusi.

- 70 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Ne, aš tik... manau, kažkur esu girdėjusi, - aiškino Pope. Ji

žinojo, iš kur tas vaizdas - iš daktarės Loftus galvos. Tikriausiai
derėjo patylėti, kad dar labiau neišsiduotų, bet ji jautėsi pernelyg
sukrėsta. - O laparotomija - tai operacija, tiesa?
Daktarė Loftus ir daktaras Franklinas susižvalgė.
- Taip, tiriamoji operacija, - patvirtino daktaras Franklinas.
- Bet man nereikia tų tyrimų, juk taip? Turiu omeny, juk jau
žinote, kas man yra. O nuo tų tyrimų man skaudės.
- Pope, - švelniai tarė mama.
Bet daktarė Loftus lėtai atsakė:
- Na, kartais tyrimais reikia patvirtinti diagnozę. Bet tavo
atveju... ne, Pope. Jie iš tikro nereikalingi. Mums nekyla abejonių.
^ Tada nesuprantu, kam jie, - paprastai tarė Pope. - Verčiau
grįžčiau namo.
Gydytojai susižvalgė tarpusavyje, paskui pasižiūrėjo į Popės
mamą. Tada be jokių gudrybių visi trys suaugusieji išėjo į kori­
dorių pasitarti.
Jiems grįžus, Pope suprato laimėjusi.
- Pope, gali važiuoti namo, - tyliai tarė daktaras Frankli­
nas. - Bent kol atsiras daugiau simptomų. Seselė paaiškins ma­
mai, į ką kreipti dėmesį.
Pirmiausia Pope paskambino Džeimsui. Jis atsiliepė po pir­
mo skambučio ir paklausė:
- Kaip jautiesi?
- Svaigsta galva. O šiaip neblogai, - pašnibždom atsakė Pope,
nes už durų mama kalbėjosi su sesele. - Aš grįžtu namo.
- Popiet užsuksiu, - tarė Džeimsas. - Paskambink, kai at­
siras galimybė kokią valandą likti vieniems. Ir, Pope... nesakyk
Filui, kad ateisiu.

-71 -
 Lisa Smith

- Kodėl?
- Vėliau paaiškinsiu.

Keista buvo grįžti namo. Čia jos laukė Klifas ir Filas. Su Pope
visi elgėsi neįprastai maloniai, apsimesdami, kad nevyksta nieko
ypatinga (Pope girdėjo, kaip seselė patarė mamai stengtis laiky­
tis įprastos dienotvarkės).
Panašu į gimtadienį, apdujusi galvojo Pope. Tarsi sutaptų
siaubingai svarbus gimtadienis ir diplomų įteikimas. Kas kelias
minutes sučirkšdavo durų skambutis, ir Pope gaudavo dar vieną
puokštę. Miegamasis panėšėjo į gėlių darželį.
Ji jautėsi kalta dėl Filo. Brolis atrodė toks prislėgtas - ir toks
narsus. Norėjo jį, kaip anksčiau mamą, paguosti - bet kaip?
- Eikš čia, - pakvietė ji, nusprendusi būti atvira. Jam priėjus,
stipriai apkabino.
- Tu įveiksi tą bjaurybę, - sušnabždėjo jis. - Žinau, kad
įveiksi. Niekas neturi tokios stiprios valios kaip tu. Ir niekas nie­
kada, niekada nebuvo toks užsispyręs.
Tik dabar Pope suprato, kaip baisiai jo ilgėsis.
Paleidusi brolį pajuto, kaip sukasi galva.
- Gal verčiau prigulk, - švelniai pasiūlė Klifas. Ir mama pa­
dėjo Popei nueiti iki jos kambario.
- Ar tėtis žino? - paklausė ji, mamai vaikštant po kambarį
ir tvarkantis.
- Vakar bandžiau su juo susisiekti, bet telefonų stotyje pasa­
kė, kad jis išsikraustė, lyg į Vermontą. Niekas nežino, kur.
Pope linktelėjo. Panašu į tėtį, niekada nenustygstantį vietoje.
Jis vedė renginius - kai nebūdavo aktorius arba scenos magas.

- 72 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Su mama jie išsiskyrė, nes tėčiui ne itin sekėsi visi tie darbai -
bent jau ne tiek, kad ganėtinai uždirbtų.
Klifas buvo tikra tėčio priešybė: atsakingas, drausmingas,
darbštus. Jis idealiai derėjo prie mamos ir Filo. Taip idealiai, kad
Pope kartais pasijusdavo nepritampanti prie šeimos.
- Pasiilgau tėčio, - tyliai tarė Pope.
- Žinau. Kartais ir aš pasiilgstu, - pritarė mama, nustebin­
dama Popę. Tada tvirtai pareiškė: - Mes jį rasime, Pope. Kai tik
išgirs, atvyks.
Pope vylėsi. Suprato vėliau nebeturėsianti kitos galimybės su
juo susitikti.
Tik praėjus maždaug valandai po pietų, Filui su Klifu išėjus
tvarkyti reikalų, o mamai prigulus numigti, Pope galėjo paskam­
binti Džeimsui.
- Tuojau būsiu, - tarė jis. - Įeisiu pats.
Po dešimties minučių jis įžengė į Popės kambarį.
Pope jautėsi keistai susidrovėjusi. Jųdviejų su Džeimsu santy­
kiai pasikeitė. Dabar juodu ne tik geriausi draugai.
Jie netgi nepasisveikino. Džeimsui įėjus, abiejų akys susitiko.
Jie be galo ilgai tiesiog žvelgė vienas į kitą.
Žiūrinčiai į Džeimsą Popei kaip visada sugniaužė krūtinę -
tik šįkart tas jausmas buvo be galo saldus. Ji jam rūpi. Matė tai
jo akyse.
Pala, neskubėk, mintyse sušnabždėjo sau. Per anksti nedaryk
išvadų. Taip, tu jam rūpi, bet jis nesakė, kad myli tave. Tai skir­
tingi dalykai.
Užsičiaupkit, ramiai tarė Pope savo smegenims. O balsiai
paklausė:

- 73-
 Lisa Smith

- Kodėl nenorėjai, kad Filas žinotų, jog esi čia?

Džeimsas užmetė ant kėdės savo lengvą neperpučiamą striu­
kę ir atsisėdo ant Popės lovos.
- Na... tiesiog nenorėjau, kad mums trukdytų, - atsainiai
mostelėjęs tarė jis. - Ar skauda?
- Nebe, - atsakė Pope. - Argi ne keista? Visą naktį nepabu-
dau. Ir dar kai kas. Regis, pradedu... na, skaityti žmonių mintis.
Džeimsas šyptelėjo puse lūpų.
- Tai gerai. Aš jaudinausi... - Jis nutilo ir nuėjo įjungti Popės
grotuvo. Iš jo ėmė sklisti graudžios bantų raudos.
- Jaudinausi, kad vakar vakare gavai per mažai kraujo, - vėl
sėsdamasis tyliai užbaigė sakinį Džeimsas. - Šįkart turi išgerti
daugiau - taip pat ir aš.
Pope pajuto, kaip viduje kažkas virptelėjo. Pasibjaurėjimo
neliko. Ji tebebijojo, bet tik jų veiksmų padarinių. Tai nebuvo
vien būdas suartėti ar pamaitinti Džeimsą. Jie tai darė siekdami
perkeisti Popę.
- Tik vieno nesuprantu - kodėl niekada anksčiau man neį-
kandai.
Balsas skambėjo linksmai, bet tardama tuos žodžius Pope
suprato klausianti rimtai.
- Turiu omeny, - lėtai kalbėjo ji, - juk darei tai su Mikaela ir
Žaklina, tiesa? Ir su kitomis merginomis?
Džeimsas nusigręžė, bet ramiai atsakė:
- Aš su jomis nesikeičiau krauju. Teisybė, maitinausi jomis.
- Tik ne manimi.
- Taip. Kaip tai paaiškinti? - Jis pažvelgė į Popę. - Pope,
kraujo gėrimas gali reikšti daug ką - bet seniūnai nori, kad tai

- 74-
 SLAPTOJI VAMPYRE

būtų tik maitinimasis. Jie sako, kad reikia patirti tik medžioklės
džiaugsmą. Tai ir patyriau - iki šiol.
Pope linktelėjo, stengdamasi pasitenkinti atsakymu. Nepa­
klausė, kas tie seniūnai.
- Be to, tai gali būti pavojinga, - toliau kalbėjo Džeimsas. -
Jei tai darysi neapkęsdamas, gali nužudyti. Turiu omeny, visiškai
nužudyti.
Popę tai bemaž prajuokino.
- Tu negalėtum nužudyti.
Džeimsas pažvelgė į ją. Buvo debesuota, Popės kambaryje
degė blausi šviesa. Joje Džeimsas atrodė išbalęs, akys sidabrinės.
- Bet aš nužudžiau. - Džeimso balsas skambėjo šaltai ir abe­
jingai. - Nedaviau ganėtinai savo kraujo ir nužudžiau - žmogus
nevirto vampyru.
 7 SKYRIUS

adinasi, turėjai tam priežasčių, - ramiai atsakė Pope.

V Pajutusi Džeimso žvilgsnį, gūžtelėjo pečiais. - Aš tave
pažįstu. - Pope pažino jį geriau už bet kurį kitą žmogų.
Džeimsas nusigręžė.
- Be jokios priežasties, nors buvo... lengvinančių aplinkybių.
Galima sakyti, mane privertė. Bet vis vien sapnuoju košmarus.
Jis atrodė toks pavargęs - ir toks liūdnas. Tai vienišas pasau­
lis, kupinas paslapčių, prisiminė Pope. Jam teko saugoti didžiau­
sią paslaptį nuo visų, kaip ir nuo jos.
- Tikriausiai tai siaubinga, - tarė ji beveik nesuvokdama, kad
kalba balsiai. - Turiu galvoje, visą gyvenimą tai slėpti. Niekam
nieko nesakyti. Apsimesti...
- Pope. - Jis suvirpėjo nuo slopinamų jausmų. - Nereikia.
- Nenori, kad tave atjausčiau?
Džeimsas papurtė galvą.
- Iki šiol niekas manęs nesuprato. - Patylėjęs jis pridūrė: -
Kaip gali jaudintis dėl manęs? Pati turėdama šitiek rūpesčių?
- Manau dėl to, kad... tu man svarbus.

- 76 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- O aš manau, kad dėl to nesielgiau su tavimi kaip su Mikae-

la arba Žaklina, - tarė Džeimsas.
Pope pažvelgė į tarsi išskaptuotus jo veido bruožus, rudų
plaukų sruogą, lyg šilkas krentančią ant kaktos... ir sulaikė kva­
pą. Sakyk „myliu tave“, mintyse paliepė. Sakyk tai, užsispyrėli.
Bet dabar jie nebuvo susilieję, ir Džeimsas niekaip neparodė
ją išgirdęs. Tik pagyvėjo ir griebėsi reikalų.
- Verčiau pradėkime. - Atsistojo ir užtraukė užuolaidas. -
Saulė slopina vampyrų galias, - pareiškė dėstytojo balsu.
Pasinaudodama pertrauka Pope priėjo prie grotuvo. Skam­
bėjo olandiškos klubinės dainos, jos puikiai tiko šokti, bet ne­
buvo labąi romantiškos. Popei spustelėjus mygtuką, pasigirdo
portugališkos giesmės.
Paskui ji užtraukė paprastas lovos užuolaidas. Atsisėdę jiedu
su Džeimsu atsidūrė savo pačių pritemdytame ir atskirtame nuo
visko pasaulėlyje, tarsi baltame kiaušinio lukšte.
- Aš pasiruošusi, - tyliai tarė ji, ir Džeimsas pasilenkė arčiau.
Net prietemoje Popę hipnotizavo jo akys. Jos buvo lyg langai į
kitą, tolimą ir stebuklingą vietą.
Nakties pasaulis, pamanė ji ir, Džeimsui paėmus už rankų,
atlošė galvą.
Šįkart dvigubas dūris į kaklą buvo malonus.
O maloniausia tapo tada, kai Džeimso mintys palietė jos min­
tis. Apėmė vienovės jausmas, atrodė, staiga ji tapo sveika - tas
pojūtis persmelkė lyg žvaigždžių šviesa.
Popę ir vėl apėmė jausmas, kad jie ištirpsta ir susilieja visomis
sąlyčio vietomis. Girdėjo, kaip jame aidi jos širdies tvinksniai.
Arčiau, arčiau... ir staiga pajuto Džeimsą atsitraukiant.

- 77 -
 Lisa Smith

Džeimsai, kas atsitiko?

Nieko, atsakė jis, bet Pope nujautė, kad tai ne visai tiesa. Jis
stengėsi silpninti tarp jų atsirandantį ryšį... Bet kodėl?
Pope, aš nenoriu tau ko nors primesti. Tai, ką mes juntame-
dirbtina...
Dirbtina? Tikriausias jausmas, kokį tik jai kada nors teko pa­
tirti. Tikresnis už tikrą. Pope pasijuto įskaudinta ir nirštanti ant
Džeimso.
Ne tai turėjau galvoje, tarė jis, ir jo mintyse buvo justi nu­
siminimas. Tiesiog tu negali atsispirti kraujo ryšiui. Negalėtum
atsispirti, net jei nekęstum manęs. Tai nesąžininga...
Popei nerūpėjo sąžinės reikalai. Jei neįmanoma atsispirti,
kam bandome? pergalingai paklausė ji.
Išgirdo tarytum juoką mintyse, juos abu užliejo stiprių jaus­
mų banga, ir jie stipriau įsikibo vienas kito.
Kraujo ryšys, pamanė Pope, Džeimsui pagaliau pakėlus gal­
vą. Nesvarbu, jei jis ir nepasakys, kad myli mane - dabar mes
susieti. Niekas to nepakeis.
Netrukus ji sutvirtins ryšį išgerdama jo kraujo. Pabandyk
tam atsispirti, pamanė sau ir išsigando, kai Džeimsas tyliai su­
kikeno.
- Vėl skaitai mano mintis?
- Ne visai. Tu pati siunti mintis - ir tau labai gerai sekasi.
Būsi stipri telepate.
Įdomu... kol kas Pope nesijautė esanti stipri. Sau atrodė silp­
na kaip kačiukas. Suglebusi kaip vystanti gėlė. Jai reikėjo...
- Žinau, - sušnabždėjo Džeimsas. Vis dar prilaikydamas pa­
kėlė riešą jai prie lūpų.
Pope jį sulaikė.

- 78 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Džeimsai. Kiek kartų tai turėsime daryti, kol aš... persikeisiu?

- Manau, dar vieną kartą, - tyliai ištarė Džeimsas. - Šįkart
išgėriau daug, ir noriu, kad tu padarytum tą pat, O kai kitą kartą
tuo užsiimsime...
Aš mirsiu, pagalvojo Pope. Na, bent jau žinosiu, kiek dar bū­
siu žmogus.
Džeimso lūpos prasišiepė, pasirodė ilgos, smailos iltys, jis
kirto sau į riešą. Judesys buvo panašus į gyvatės. Ėmė sunktis
kraujas, tokios spalvos kaip vyšnių uogienė.
Popei prasižiojus ir lenkiantis į priekį, pasigirdo beldimas į
duris.
Juodu su Džeimsu kaltai sustingo.
Vėl pabeldė. Sutrikusi ir nusilpusi Pope neprisivertė sujudėti.
Galvoje sukosi vienintelė mintis: O, kad tik tai nebūtų...
Durys atsidarė.
...Filas.
Kišdamas galvą pro duris Filas prabilo:
- Pope, ar nemiegi? Mama sakė...
Staiga jis nutilo, tada puolė prie lempos jungiklio. Staiga
kambarys nušvito.
O siaube, apimta nevilties pamanė Pope. Pro plonas lovos
užuolaidas Filas spoksojo į ją. Pope dėbtelėjo į jį.
- Kas - čia - vyksta? - už tokį balsą Filas būtų laimėjęs pa­
grindinį vaidmenį filme „Dešimt Dievo įsakymų“.
O tada, Popei nesusigaudžius, ką atsakyti, jis pasilenkė ir
griebė Džeimsą už rankos.
- Filai, nereikia, - sušuko Pope. - Filai, kvaily tu...
- Mes susitarėme, - suurzgė Filas Džeimsui. - Ir tu sulaužei
pažadą.

- 79-
 Lisa Smith

Dabar jau Džeimsas stvėrė Filą už rankos, taip pat šiurkščiai,

kaip Filas griebė jį. Pope išsigando, kad jie susimuš.
O Viešpatie, kad bent ji galėtų blaiviai mąstyti. Galva atrodė
visiškai tuščia.
- Tu ne taip supratai, - Džeimsas pro sukąstus dantis iškošė
Filui.
- Ne taip supratau? Įeinu ir randu jus lovoje užtrauktomis
užuolaidomis, o tu man sakai, kad aš ne taip supratau?
- Ant lovos, - pataisė Pope. Filas jos nesiklausė.
Džeimsas papurtė Filą. Švelniai, be didesnių pastangų, bet
Filo galva sumaskatavo. Pope suprato, kad Džeimsas dabar irgi
ne itin blaiviai mąsto. Prisiminė sulankstytą kėdės koją ir nutarė,
kad laikas įsikišti.
- Paleisk, - sušuko ji ir, sprausdamasi tarp vaikinų, pabandė
sugriebti juos už rankų. Už bet kurio rankų. - Liaukitės, vyru­
čiai! - O paskui apimta nevilties: - Filai, žinau, kad nesupranti,
bet Džeimsas bando man padėti...
- Padėti? Nemanau. - Tada kreipėsi į Džeimsą: - Pažiūrėk
į ją. Negi nematai, kad nuo šito kvailo apsimetinėjimo jai dar
blogiau? Kaskart, kai užklumpu jus dviese, ji būna balta kaip pa­
klodė. Tu ją dar labiau susargdini.
- Tu nieko apie tai neišmanai, - Džeimsas sušnypštė Filui į vei­
dą. Bet Pope vis dar bandė apdoroti kelis ankstesnius sakinius.
- Kvailo? Apsimetinėjimo? - paklausė ji. Kalbėjo tyliai, bet
viskas jau buvo nurimę.
Abu vaikinai sužiuro į ją.
Visi ėmė daryti klaidą po klaidos. Vėliau Pope suprato, kad
bent vienam jų išsaugojus sveiką protą, to nebūtų įvykę. Tik nė
vienas jo neišsaugojo.

- 80 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Atleisk, - Filas tarė Popei. - Nenorėjau tau sakyti...

- Užsičiaupk, - įtūžęs suriko Džeimsas.
- Bet aš privalau. Šitas... šlykštynė... tik žaidžia su tavimi.
Jis man pats prisipažino. Sakė, jam tavęs gaila, kad tu pasijusi
geriau, jei jis apsimes, jog jam patinki. Jo ego užtektų futbolo
stadionui pripildyti.
- Apsimes? - atšlijusi paklausė Pope. Galvoje jai dūzgė, o
krūtinėje tvenkėsi audra.
- Pope, jis beprotis, - kalbėjo Džeimsas. - Paklausyk...
Bet Pope nesiklausė. Bėda ta, kad ji jautė, kaip Filui jos gaila.
Tai kur kas labiau įtikino nei jo pyktis. Be to, sąžiningasis, dora­
sis, patikimasis Filipas beveik niekada nemeluodavo.
Ir dabar nemelavo. O tai reiškė... kad meluoja Džeimsas.
Pratrūko audra.
- Tu... - sušnabždėjo ji Džeimsui. - Tu... - ji negalėjo sugal­
voti ganėtinai baisaus keiksmažodžio. Jautėsi tokia įskaudinta,
tokia apgauta, kokia dar niekada nebuvo gyvenime. Ji tarėsi pa­
žįstanti Džeimsą; aklai juo pasitikėjo. Dėl to apgavystė atrodė dar
žiauresnė. - Vadinasi, visa tai tebuvo apsimetinėjimas? Tiesa?
Vidinis balsas meldė ją palaukti ir pamąstyti. Tokios būklės
nevalia imtis ką nors spręsti. Bet Pope neturėjo jėgų klausytis
vidinio balso. Jos pačios įsiūtis trukdė suvokti, ar yra priežasčių
siusti.
- Tai tau tik buvo gaila manęs? - sušnabždėjo ji, ir staiga
visas pyktis, visas sielvartas, slopintas vakar, išsiliejo. Ji apako
iš skausmo, ir dabar terūpėjo įskaudinti Džeimsą taip, kaip pati
jautėsi įskaudinta.
Džeimsas, sunkiai šnopuodamas, išbėrė:
- Pope, štai kodėl nenorėjau, kad Filas žinotų...

- 81 -
 Lisa Smith

- Nesistebiu, - tūžo Pope. - Taip pat nesistebiu, kad nepri-

sipažinai mane mylįs, - toliau kalbėjo ji, nepaisydama, kad girdi
Filipas. - Ir dar nesistebiu, kad darei visa tai, bet taip ir nepabu­
čiavai manęs. Ką gi, man nereikia tavo gailesčio...
- Ką reiškia „visa tai“? Ką? - šaukė Filipas. - Rasmusenai,
aš tave nudėsiu!
Jis išsilaisvino iš Džeimso ir puolė jį. Džeimsas išsisuko,
kumštis kliudė tik plaukus. Filas vėl smogė, bet Džeimsas kryp­
telėjo į šoną, sugriebė Filipą iš už nugaros ir užlaužė jam galvą.
Pope koridoriuje išgirdo skubius žingsnius.
- Kas čia dedasi? - išvydusi sceną Popės kambaryje, išsigan­
dusi aiktelėjo mama.
Beveik tą pačią akimirką jai už nugaros pasirodė Klifas.
- Ko čia šūkaujate? - paklausė jis; smakras atrodė itin kam­
puotas.
- Tai tu jai keli pavojų, - šnypštė Filipui į ausį Džeimsas. -
Kaip tik dabar. - Jis atrodė kaip laukinis. Necivilizuotas.
Ne žmogus.
- Paleisk mano brolįl - suspigo Pope. Akys jai iškart priplū­
do ašarų.
- O Dieve, mieloji, - šūktelėjo mama. Dviem žingsniais pri­
šoko prie Popės ir apglėbė. - Jūs, berniukai, dinkite iš čia.
Džeimso veide nebeliko laukinės išraiškos, jis paleido Filipą.
- Klausyk, atsiprašau. Aš turiu pasilikti. Pope...
Filipas smogė alkūne jam į pilvą.
Galbūt Džeimsui nesuskaudo taip, kaip būtų suskaudę žmo­
gui, bet, jam atsitiesus, Pope pamatė įniršusį veidą. Džeimsas
kilstelėjo Filipą ir tėškė į Popės spintą galva pirmyn.
Popės mama suriko. Klifas įšoko tarp Filo ir Džeimso.

- 82-
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Gana! - užriaumojo jis. Tada Filipui: - Ar tu nesužeis­

tas? - Ir Džeimsui: - Ką visa tai reiškia?
Filas apdujęs trynėsi galvą. Džeimsas tylėjo. Pope negalėjo
pratarti nė žodžio.
- Tiek to, nesvarbu, - tarė Klifas. - Manau, šiuo metu visi esa­
me mažumėlę nervingi. Bet, Džeimsai, tau verčiau keliauti namo.
Džeimsas pažvelgė į Popę.
Pope virpėdama nusisuko nuo jo. Įsikniaubė į mamą.
- Aš grįšiu, - tyliai tarė Džeimsas. Veikiausiai tai buvo paža­
das, bet skambėjo kaip grasinimas.
- Ne, kol kas čia nesirodysi, - įsakmiai pareiškė Klifas. Žvelg­
dama pro mamos ranką Pope pastebėjo kraują ant šviesių Filipo
plaukų. - Ko gero, visiems reikia atvėsti. Nagi, judinkis.
Patėvis išvedė Džeimsą. Pope šniurkščiojo ir drebėjo, steng­
damasi nekreipti dėmesio nei į ją imantį svaigulį, nei į susijau­
dinusius balsus, murmančius galvoje. Iš erdvinio grotuvo sklido
pašėlusi angliška šokių muzika.

Per kitas dvi dienas Džeimsas skambino aštuonis kartus.

Tiesą sakant, pirmą kartą Pope pakėlė ragelį. Jau po vidur­
nakčio suskambo jos asmeninis telefonas, ir ji pusiau miegoda­
ma atsiliepė.
- Pope, nepadėk ragelio, - paprašė Džeimsas.
Pope padėjo. Netrukus telefonas vėl suskambo.
- Pope, jei nenori mirti, verčiau paklausyk manęs.
- Tai apgaulė. Tu nesveikas, - tarė Pope, gniauždama ragelį.
Liežuvis atrodė ištinęs, skaudėjo galvą.
- Aš sakau tiesą. Pope, paklausyk! Tu nusilpai, nes aš išgėriau
tavo kraujo, o tu ne. Taip gali žūti.

- 83-
 Lisa Smith

Pope girdėjo žodžius, bet jie neatrodė tikri. Ji jautėsi apkvai­

tusi ir neįstengė galvoti.
- Man vis vien.
- Man ne vis vien, ir, jei pamąstytum, suprastum, kad tai
tiesa. Viskas dėl persikeitimo. Tavo galvoje viskas susijaukė. Tu
pernelyg paranojiška, išprotėjusi ir negali logiškai mąstyti, to­
dėl nesupranti, kad esi paranojiška, išprotėjusi ir negali logiškai
mąstyti.
Jo žodžiai buvo įtartinai panašūs į tai, ką Pope suvokė anks­
čiau. Ji miglotai nujautė besielgianti taip, lyg Naujųjų metų po­
būvyje būtų išgėrusi šešis butelius alaus. Siautėjanti kaip kvailė.
Ir, rodos, negalinti sustoti.
- Tik viena noriu žinoti, - tarė ji. - Ar tikrai pasakei Filui
visa tai?
Ji girdėjo, kaip Džeimsas atsiduso.
- Tiesa, pasakiau. Bet aš pasakiau netiesą, norėdamas juo
atsikratyti.
Tačiau Pope buvo taip įniršusi, kad nė neketino nusiraminti.
- Kodėl turėčiau patikėti žmogumi, kurio visas gyvenimas -
melas? - paklausė ji ir apsipylusi ašaromis padėjo ragelį.
Visą kitą dieną ji praleido apimta kvaitulio ir draskoma įnir­
šio. Viskas atrodė netikra - ir ginčas su Džeimsu, ir Džeimso
perspėjimas, ir jos pačios liga. Ypač liga. Pope suvokė, kad visi
su ja elgiasi ypatingai, bet sugebėjo negalvoti apie tokio elgesio
priežastį.
Jai netgi pavyko nekreipti dėmesio į mamos šnipštelėjimą Fi­
lui, kaip greitai ji silpsta, kaip vargšė Pope vis labiau blykšta ir
menksta. Pope niekam neprisipažino, kad pokalbius koridoriuje
girdi taip aiškiai, lyg jie vyktų jos kambaryje.

- 84 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Visi jos pojūčiai paaštrėjo, o protas atbuko. Pažvelgusi į save

veidrodyje ji išsigąsdavo, kad atrodo tokia išbalusi, kad tokia
peršviečiama, tarsi vaškinė, jos oda. O akys žalios ir nuožmios,
degte degančios.
Kitus šešis kartus Džeimsui skambinant, mama pasakė, kad
Pope ilsisi.
Klifas pataisė sulaužytą Popės spintos apvadą.
- Ir kas galėjo pamanyti, kad tas vaikis toks stiprus? - ste­
bėjosi jis.

Džeimsas uždarė mobilųjį telefoną ir vožė kumščiu į integros

prietaisų skydelį. Buvo ketvirtadienio popietė.
Myliu tave. Štai ką jis turėjo pasakyti Popei. O dabar per
vėlu - ji išvis su juo nebesišneka.
Ir kodėl gi jis to nepasakė? Dabar priežastys atrodė kvailos.
Džeimsas nenorėjo pasinaudoti Popės patiklumu ir dėkingu­
mu... ką gi, nuostabu. Taigi jis tik iščiulpė jos kraują ir sudaužė
jai širdį.
Pagreitino mirtį.
Bet dabar nebuvo laiko apie tai galvoti. Reikėjo dalyvauti
vaidinime.
Džeimsas išlipo iš automobilio, išsitraukė striukę ir nuėjo
prie erdvaus modernaus namo.
Neskambindamas atrakino ir atidarė duris. Jam nereikėjo
pranešti, kad atvyko; mama jį jautė.
Namo lubos atrodė kaip katedroje, sienos madingai tuščios.
Vienintelė keistenybė ta, kad ant daugybės stoglangių kabojo
dailios pagal užsakymą siūtos užuolaidos. Todėl viduje buvo er­
dvu, bet tvyrojo prietema, vos ne kaip požemyje.

- 85 -
 Lisa Smith

- Džeimsai, - tarė mama, ateidama iš galinio fligelio. Jos

plaukai buvo juodi kaip smala su lako blizgesiu, tobulą figūrą
veikiau pabrėžė nei slėpė sidabru ir auksu siuvinėta pelerina.
Akys atrodė šaltos ir pilkos, ilgomis blakstienomis, visai kaip
Džeimso. Ji pabučiavo orą jam šalia skruosto.
- Gavau tavo žinutę, - tarė Džeimsas. - Ko norėjai?
- Verčiau jau palauksiu, kol grįš tėvas...
- Mama, atleisk, bet aš skubu. Turiu kai ką nuveikti... šian­
dien dar nė nesimaitinau.
- Matyti, - tarė mama. Kurį laiką stebėjo jį nemirksėdama.
Tada atsiduso ir pasuko į svetainę. - Bent atsisėskime... Šiomis
dienomis esi mažumėlę susijaudinęs, tiesa?
Džeimsas atsisėdo ant tamsiai raudonos zomšinės sofos.
Atėjo laikas išmėginti savo aktorinius gebėjimus. Jei mama dar
bent minutę neišsiaiškins tiesos, jis bus laisvas.
- Neabejoju, tėtis tau pasakė, kodėl, - ramiai tarė jis.
- Taip, mažylė Pope. Be galo liūdna, ką? - Vienintelis medžio
formos toršeras skleidė sodriai raudoną šviesą, iš šono krentan­
čią mamai ant veido.
- Iš pradžių labai nusiminiau, bet dabar, galima sakyti, apsi­
raminau. - Džeimsas stengėsi kalbėti apatiškai ir mintimis nie­
ko - nieko - neperduoti. Juto mamą pamažiukais tiriant jo min­
čių pakraščius. Panašiai vabzdys čiuopia daiktus ūseliais arba
gyvatė laižo orą juodu dvišaku liežuviu.
- Stebiuosi, - tarė mama. - Maniau, ji tau patinka.
- Patinka. Bet juk jie tėra žmonės, tiesa? - Džeimsas pamąs­
tė, tada pridūrė: - Toks jausmas, lyg prarasčiau mylimą gyvūnė­
lį. Manau, reikės susirasti kitą.

- 86 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Tai buvo drąsus ėjimas, gerai išmokti žodžiai. Valios pastan­

gomis atpalaidavęs visus raumenis Džeimsas pajuto, kaip minčių
ūseliai staiga įsitempė ir apsivijo jį, ieškodami plyšio šarvuose.
Jis labai įtemptai galvojo apie Mikaelą Vaskez. Stengėsi skleisti
nerūpestingo prieraišumo jausmą.
Tai padėjo. Čiuopiantys ūseliai atsitraukė nuo jo minčių,
mama grakščiai atsilošė ir nusišypsojo.
- Džiaugiuosi, kad taip puikiai susidorojai. Bet jei panorėsi
su kuo nors pasikalbėti... tavo tėvas pažįsta tikrai gerų psicho­
terapeutų.
Ji turėjo galvoje vampyrus psichoterapeutus, kalančius į gal­
vą, kad žmonės skirti tik maistui.
- Žinau, nori išvengti rūpesčių ne mažiau už mane, - pridū­
rė mama. - Supranti, tai galėtų mesti šešėlį visai šeimai.
- Be abejo, - gūžtelėjo Džeimsas. - O dabar turiu eiti. Per­
duok linkėjimus tėčiui, gerai?
Jis pakštelėjo į orą jai šalia skruosto.
- O, beje, - prisiminė mama, Džeimsui pasukus prie durų. -
Kitą savaitę atvažiuos tavo pusbrolis Ešas. Manau, norės pas tave
apsistoti, o tau praverstų draugija.
Tik per mano bedvasį lavoną, pagalvojo Džeimsas. Buvo vi­
sai užmiršęs, kad gresia Ešo viešnagė. Bet dabar ne laikas ginčy­
tis. Išėjo jausdamasis kaip žonglierius, išmetęs aukštyn per daug
kamuoliukų.

Įsėdęs į automobilį jis pasiėmė mobilųjį, padvejojo ir vėl už­

darė. Iš skambinimo maža naudos. Laikas keisti strategiją.
Gerai, teks imtis griežtų priemonių. Rimtai pulti - taip, kad
išeitų į gera.

- 87 -
 Lisa Smith

Džeimsas kelias minutes mąstė, tada įsuko į Makdonelio

įvažiuojamąją užkandinę ir pastatė automobilį už kelių namų
nuo Popės.
Ir ėmė laukti.
Buvo pasiruošęs sėdėti kiaurą naktį, jei prireiktų. Leidžian­
tis saulei, garažo durys atsidarė ir atbulas išriedėjo folksvagenas
džeta. Vairuotojo sėdynėje Džeimsas pamatė šviesią galvą.
Sveikas, Filai. Malonu tave matyti.
Džetai išvažiavus, jis nusekė iš paskos.
 8 SKYRIUS

žetai įsukus į 7-Eleven parduotuvės stovėjimo aikštelę,

D Džeimsas nusišypsojo. Tai buvo puiki nuošali vieta. Temo.
Jis pats įvažiavo iš kitos pusės, išlipo ir ėmė stebėti parduotu­
vės įėjimą. Filui išėjus su krepšiu, šoko ant jo iš už nugaros.
Filas šaukė ir grūmėsi, numetė krepšį. Tai nesvarbu. Saulė
nusileido, ir Džeimsas buvo pačiame stiprume.
Jis nutempė Filą už parduotuvės ir pastatė veidu į sieną šalia
konteinerio. Klasikinė policijos apieškos padėtis.
- Paleisiu tave, - tarė jis. - Tik nebandyk bėgti. Padarytum
klaidą.
Išgirdęs jo balsą, Filas įsitempė ir sustingo.
- Aš nė neketinu bėgti. Sumalsiu tau snukį, Rasmusenai.
- Nagi, pamėgink. - Džeimsas paleido Filą, šis apsisuko ir
nenoriai pažvelgė.
- Kas nutiko? Nebeturi merginų, ant kurių galėtum šokinė­
ti? - sunkiai šniokštuodamas tarė jis.
Džeimsas sugriežė dantimis. Jokios prasmės įžeidinėti vienas
kitą, bet dabar jis suprato, kad išlikti kantriam bus nelengva. Fi­
las jį blogai veikė.

- 89 -
 Lisa Smith

- Atsivedžiau čia tave ne muštis. Norėjau kai ko paklausti.

Ar tau rūpi Pope?
Filas atšovė:
- Į kvailus klausimus dykai neatsakinėju, - ir pamankštino
petį lyg ketindamas smogti.
- Nes jei tai tiesa, įkalbėsi ją susitikti su manimi. Tai tu ją
įtikinai nesišnekėti su manim, todėl dabar turi išaiškinti, kad jai
būtina pasikalbėti.
Filas apsidairė po aikštelę, tarsi kviesdamas ką nors būti šios
beprotybės liudininku,
Džeimsas kalbėjo lėtai ir aiškiai, pabrėždamas kiekvieną žodį.
- Aš jai kai kuo galiu padėti.
- Nes tu Don Žuanas, tiesa? Pagydysi ją savo meile. - Filas
kalbėjo pašaipiai, bet jo balsas virpėjo nuo didžiulės neapykan­
tos. Ne tik Džeimsui, bet ir visai visatai, skyrusiai Popei vėžį.
- Ne. Tu nieko nežinai. Klausyk, manei, kad glebėsčiuojuosi
su ja, kad žaidžiu jos jausmais ir panašiai. Buvo visai ne taip.
Leidau tau šitaip manyti, nes man įgriso tavo kamantinėjimai.
Be to, nenorėjau, kad sužinotum, ką iš tikrųjų darome.
- Taigi, taigi, - Filo balsas buvo kupinas sarkazmo ir tiek pat
paniekos. - Tai ką gi jūs darėte? Vartojote narkotikus?
- Štai ką.
Iš pirmojo susitikimo su Pope ligoninėje Džeimsas kai ko pa­
simokė. Pirmiau reikia parodyti, o paskui aiškinti. Todėl šįkart jis
nieko nesakė; tik sugriebė Filą už plaukų ir atlošė jam galvą.
Už parduotuvės degė vos viena lempa, bet Filui užteko švie­
sos įžiūrėti prisikišusias ir iššieptas iltis. Džeimsui, gerai matan­
čiam tamsoje, nė to nereikėjo, kad pastebėtų, kaip išsiplėtė žalios
jo akys.

- 90 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Filipas suklykė, tada susmuko.

Ne iš baimės, suprato Džeimsas. Filas ne bailys. Iš sukrėtimo,
kai neįtikimas dalykas virto tikrove.
Filipas nusikeikė.
- Tu esi...
- Taip. - Džeimsas jį paleido.
Filas vos neprarado pusiausvyros. Griebėsi konteinerio, kad
nepargriūtų.
- Netikiu.
- Dar ir kaip tiki, - paprieštaravo Džeimsas. Jis neįtraukė
ilčių, žinojo, kad jo akys spindi sidabru. Filas turėjo tuo tikėti,
matydamas Džeimsą prieš save.
Regis, Filui kilo tokių pačių minčių. Jis spoksojo į Džeimsą,
tarsi norėdamas ir negalėdamas nusigręžti. Išblyško ir vis rijo
seiles, lyg pykinamas.
- Gerai, - galiausiai išstenėjo jis. - Taip ir žinojau, kad tau
kažkas ne taip. Visiškai ne taip. Tik niekaip nesupratau, kodėl
man nuo tavęs šiurpsta kūnas. Štai dėl ko.
Aš jam šlykštus, suprato Džeimsas. Tai ne vien neapykanta.
Jis mano, kad esu menkesnis už žmogų.
Tai ne itin tiko tolesniam Džeimso planui.
- Ar dabar supranti, kuo galiu padėti Popei?
Filas lėtai papurtė galvą. Jis stovėjo atsišliejęs į sieną, tebesi­
laikydamas už konteinerio.
Džeimsas pajuto kylant nekantrą.
- Pope serga. Vampyrai - ne. Negi dar neaišku?
Iš Filo išraiškos buvo matyti, kad ne.
- Jeigu, - iškošė Džeimsas, - mudu su Pope apsikeisime už­
tektinu kraujo kiekiu, ir ji pavirs vampyre, tai nebesirgs vėžiu.

-91 -
 Lisa Smith

Persikeis kiekviena jos kūno ląstelė, ir galiausiai ji taps tobula

būtybe: sveika, be jokių silpnybių. Ji turės galių, apie kokias žmo­
nės nė nesvajoja. Ir priedo taps nemirtinga.
Neapsakomai ilgai buvo tylu. Džeimsas matė, kaip Filas pa­
mažu susiprotėja. Jo mintys buvo pernelyg susipynusios ir per
greitai vijo viena kitą, kad Džeimsas ką nors suvoktų, bet akys
plėtėsi, o veidas vis labiau blyško.
Galiausiai Filas tarė:
- Negali taip su ja pasielgti.
Svarbiausia, kaip jis tai ištarė. Ne prieštaraudamas dėl to, kad
šis sumanymas pernelyg naujas, neįprastas. Ne pernelyg jaudin­
damasis, kaip Pope.
Jis tai pasakė visiškai įsitikinęs ir pasibaisėjęs. Tarsi Džeimsas
grasintų atimti Popei sielą.
- Tai vienintelis būdas išgelbėti jai gyvybę, - tarė Džeimsas.
Filas vėl lėtai papurtė galvą, jo akys buvo išplėstos, lyg transo
apimto žmogaus.
- Ne. Ne. Ji to nenorėtų. Tik ne tokia kaina.
-r Kokia kaina? - Džeimsas ne tik nekantravo, jis buvo susi­
erzinęs, ir pasiruošęs gintis. Jei būtų žinojęs, kad tai virs filoso­
finiais debatais, būtų pasirinkęs ne tokią viešą vietą. Dabar jam
reikėjo įtempti visas jusles ir stebėti, kad kas nesutrukdytų.
Filas paleido konteinerį ir tvirtai atsistojo. Akyse atsispindėjo
baimė ir klaikas, bet jis žvelgė tiesiai į Džeimsą.
- Tiesiog... žmonėms kai kurie dalykai atrodo svarbesni net
už gyvybę, - tarė jis. - Tu tai sužinosi.
Negaliu patikėti, galvojo Džeimsas. Filas atrodo kaip erdvė­
laivio kapitono padėjėjas iš prasto fantastinio filmo, susidūręs su

- 92 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

priešiškai nusiteikusiais ateiviais - „Pamatysi, Žemės žmonės ne

tokie silpni, kaip manėte."
Balsiai jis pasakė:
- Klausyk, gal tu kvailas? Filai, aš gimiau San Fransiske. Nesu
pabaisa išsprogusiomis akimis iš Kentauro Alfos. Pusryčių val­
gau dribsnius.
- O ką naktipiečių? - žalios Filo akys buvo liūdnos, bemaž
vaikiškos. - Juk iltys ne šiaip puošmena?
Neišsisukinėk, liepė Džeimsui vidinis balsas.
Jis nusigręžė.
- Gerai. Pričiupai. Mes vis dėlto kitokie. Niekada nesakiau,
kad esu žmogus. Bet ir nesu koks nors...
- Jei ne pabaisa, tai nežinau, kas.
Nežudyk jo, karštligiškai patarinėjo Džeimsui protas. Turi jį
įtikinti.
- Filai, mes nesame tokie kaip filmų herojai. Nesame visaga­
liai. Negalime pereiti kiaurai sieną, keliauti laiku, mums nebūti­
na žudyti, kad pramistume. Nesame blogi, bent jau ne visi. Mes
ne prakeiktieji.
- Jūs antgamtiški, - tyliai tarė Filipas, ir Džeimsas juto jį kal­
bant iš širdies. - Jūs - gamtos klaida. Jūsų neturėtų būti.
- Nes mitybos grandinėje esame aukščiau už jus?
- Nes žmonės neturėtų... maitintis... kitais žmonėmis.
Džeimsas nepasakė, kad jo aplinkos žmonės nelaiko žmonė­
mis Filipo gentainių. Jis tik tarė:
- Darome vien tai, ką turime daryti, kad išgyventume. Be to,
Pope jau sutiko.
Filipas apmirė.
- Ne. Ji nenorėtų tapti tokia kaip tu.

- 93-
 Lisa Smith

- Ji nori gyventi - bent jau norėjo, kol nesupyko ant manęs.

Dabar ji tiesiog sudirgusi, nes negavo ganėtinai mano kraujo, kad
persikeistų. Per tave. - Jis patylėjo, tada ryžtingai pridūrė: - Fi­
lai, ar esi kada nors matęs trijų mėnesių senumo lavoną? Nes ji
tokia virs, jei mums nepavyks susitikti.
Filo veidas persikreipė. Jis ūmiai apsisuko ir vožė kumščiu į
metalinį konteinerio šoną.
- Gal manai, kad aš nežinau? Gyvenu žinodamas nuo pir­
madienio vakaro.
Džeimsas stovėjo ramiai, bet širdis jam daužėsi. Juto Filipo
kančią ir sumuštos rankos skausmą. Tik po kelių akimirkų galėjo
ramiai ištarti:
- Ir, tavo galva, tai geriau už mano pasiūlymą?
- Žinau, lavonas šlykštus. Dvokia. Vis dėlto manau, kad tai
geriau nei virsti žmonių medžiotoju. Tuo, kuris naudojasi žmo­
nėmis. Tam ir buvo reikalingos visos tos merginos, tiesa?
Džeimsas ir vėl negalėjo iškart atsakyti. Bėda ta, suprato jis,
kad Filas per daug nuovokus. Per daug galvoja.
- Taip, tam buvo reikalingos visos merginos, - galop pavar­
gęs prisipažino. Stengėsi nežiūrėti į tai Filo akimis.
- Pasakyk man vieną dalyką, Rasmusenai, - Filipas išsitempė
ir pažvelgė jam tiesiai į akis. - Ar tu... - jis nutilo ir nurijo sei­
les - ...maitinaisi Pope... prieš jai susergant?
-Ne.
Filas atsiduso.
- Tai gerai. Nes jei būtum taip daręs, dabar nudobčiau tave.
Džeimsas juo patikėjo. Jis buvo stipresnis už Filą, daug grei­
tesnis ir niekada iki šiol nebijojo žmogaus. Bet šią akimirką ne­
abejojo, kad Filas tam būtų radęs kokį nors būdą.

- 94 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Klausyk, tu kai ko nesupranti, - tarė jis. - Pope to norėjo,

ir mes tai pradėjome. Ji dar tik pradėjo keistis; jei dabar mirtų,
nevirstų vampyre. Ko gero, net visiškai ir nemirtų. Ji taptų vaikš­
tančiu lavonu. Zombiu, supranti? Nemąstančiu padaru. Kūnas
irsta, bet nemiršta.
Filo lūpos virptelėjo iš pasibjaurėjimo.
- Tai sakai tik norėdamas mane išgąsdinti.
Džeimsas nusigręžė.
- Esu matęs, kaip tai nutinka.
- Netikiu.
- Mačiau savo akimis!- Džeimsas miglotai suvokė, kad šaukia,
sugriebęs Filą už marškinių krūtinės. Jis nebesivaldė - ir jam buvo
vis viena. - Mačiau, kaip tai nutiko artimam žmogui, supranti?
Filipas vis dar purtė galvą, todėl jis ėmė pasakoti:
- Kai man buvo ketveri, turėjau auklę. Visi turtingi vaikai
San Fransiske turi aukles. Ji buvo žmogus.
- Kas toliau? - sumurmėjo Filas, trūktelėdamas Džeimsą už
riešo. Jis sunkiai alsavo - nenorėjo to išgirsti.
- Buvau pamišęs dėl jos. Ji man suteikė visa, ko negavau iš
mamos. Meilę, dėmesį - ji niekada nebūdavo per daug užsiėmu­
si. Vadinau ją panele Ema.
- Toliau.
- Bet tėvai nusprendė, kad pernelyg prisirišau prie jos. Taigi
išsivežė mane trumpų atostogų - ir neleido maitintis. Tris die­
nas. Kai grįžome namo, buvau išbadėjęs. Tada jie atsiuntė Emą,
kad paguldytų mane į lovą.
Filas nebesiginčijo. Stovėjo nunarinęs galvą ir pasisukęs į
šoną, kad nereikėtų žiūrėti į Džeimsą. Džeimsas svaidė žodžius
į nugręžtą veidą.

- 95 -
 Lisa Smith

- Man buvo tik ketveri. Negalėjau susilaikyti, kad ir kaip no­

rėjau. Jei manęs būtų paklausę, ar verčiau būčiau miręs aš, ar
panelė Ema, būčiau atsakęs, kad aš. Bet išbadėjęs prarandi savi­
tvardą. Taigi maitinausi ja, visą laiką verkdamas ir stengdamasis
liautis. O kai galiausiai lioviausi, supratau, kad per vėlu.
Įsivyravo tyla. Staiga Džeimsas pajuto, kad jo pirštai mėš­
lungiškai sugniaužti. Jis lėtai paleido Filo marškinius. Filas nieko
nesakė.
- Ji gulėjo ant grindų. Pamaniau, jei duočiau 'savo kraujo,
ji virstų vampyre, ir viskas būtų gerai. - Džeimsas nebešau­
kė. Netgi nebesikalbėjo su Filipu, tik spoksojo į tamsią aikšte­
lę. - Taigi įsipjoviau ir įvarvinau kraujo jai į burną. Panelė Ema
nurijo šiek tiek kraujo, bet tada atėjo tėvai ir mane sustabdė.
Kraujo jai neužteko.
Stojo dar ilgesnė tyla. Džeimsas prisiminė, kodėl pasakoja šią
istoriją. Pažvelgė į Filą. ,
- Tą naktį ji mirė - bet ne visiškai. Joje kovojo dviejų rū­
šių kraujas. Taigi rytą ji vėl vaikščiojo - bet nebebuvo panelė
Ema. Ji seilėjosi, oda atrodė pilka, o akys negyvos kaip lavono.
Kai ėmė... pūti, tėtis nuvežė ją į Invernesą ir palaidojo. Tik prieš
palaidodamas nužudė. - Džeimsas gerklėje pajuto tulžį ir beveik
pašnibždom pridūrė: - Tikiuosi, kad nužudė.
Filas pamažu atsisuko ir pažvelgė į Džeimsą. Pirmą kartą tą
vakarą jo veide šmėkštelėjo ne tik siaubas ir baimė. Kažkas pa­
našaus į užuojautą, pamanė Džeimsas.
Jis giliai įkvėpė. Trylika metų tylėjęs pagaliau papasakojo šią
istoriją - ir iš visų žmonių pasirinko Filipą Nortą. Bet dabar ne­
buvo kada stebėtis. Reikėjo atlikti užduotį.

- 96-
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Todėl paklausyk mano patarimo. Jei neįkalbėsi Popės susi­

tikti su manim, pasirūpink, kad jai atliktų skrodimą. Juk nenori,
kad ji vaikščiotų su vidaus organais. Ir turėk po ranka medinį
kuolą tai akimirkai, kai nebegalėsi į ją žiūrėti.
Iš Filo akių dingo gailestis. Jo kietai sučiauptos lūpos drebėjo.
- Mes jai neleisime virsti... pusgyve šlykštyne, - pareiškė
jis. - Taip pat ir vampyre. Apgailestauju dėl to, kas nutiko tavo
panelei Emai, bet tai nieko nekeičia.
- Spręsti turėtų Pope...
Tačiau Filipas nebeturėjo jėgų ginčytis. Jis tik papurtė galvą.
- Nelįsk prie mano sesers, - tarė. - Tik tiek prašau. Tada
paliksiu tave ramybėje. O jei ne...
- Kas tada?
- Tada visiems EI Kamine paskelbsiu, kas tu toks. Iškviesiu
policiją ir merą, atsistosiu vidury gatvės ir šauksiu.
Džeimsas pajuto ledėjant rankas. Filas nesuvokė, kad dabar
Džeimso pareiga jį nužudyti. Netgi netyčia išsiaiškinantys Nak­
ties pasaulio paslaptis žmonės turi mirti. Tie, kurie grasina pa­
pasakosią apie Nakties pasaulį, turi žūti iškart, be jokių klausimų
ir jokio pasigailėjimo.
Staiga Džeimsas pasijuto toks pavargęs, kad nebegalėjo blai­
viai mąstyti.
- Dink iš čia, Filai, - bejatismiu, negyvu balsu tarė jis. - Da­
bar pat. Ir, jei iš tiesų nori apsaugoti Popę, niekam nieko nesa­
kyk. Nes jie paseks pėdsakais ir išsiaiškins, kad Pope taip pat
žino paslaptį. Tada ją nužudys - po apklausos. Nebus malonu.
- Kas tie „jie“? Tavo tėvai?
- Nakties Žmonės. Mes visur aplinkui, Filai. Bet kuris tavo pa­
žįstamas gali toks būti - netgi meras. Todėl verčiau neprasižiok.

- 97 -
 Lisa Smith

Filipas prisimerkęs pažvelgė j jį. Tada apsigręžė ir nuėjo

aplink parduotuvę.
Džeimsas neprisiminė, kada dar jautėsi toks tuščias. Visa, ką
jis darė, išvirto į bloga. Dabar Popei tiek pavojų, kad jis nė ne-
besuskaičiuoja.
O Filipas Nortas mano, kad Džeimsas yra gamtos klaida, netikęs
padaras. Tik nežino, kad didžiąją laiko dalį jis pats su tuo sutinka.

Nuvažiavęs pusę kelio iki namų Filipas prisiminė išmetęs

krepšį su Popės spanguolių sultimis ir vyšniniais ledinukais ant
pagaliuko. Paskutines dvi dienas Pope beveik nevalgė, o išalkusi
užsimanydavo keisčiausių dalykų.
Ne šiaip keisčiausių - raudonų dalykų, suprato jis, antrą
kartą susimokėjęs už 7-Eleven stovėjimo aikštelę. Pilve kažkas
nemaloniai apsivertė. Pastaruoju metu ji nori tik raudono arba
pusiau skysto maisto.
Kažin, ar Pope pati tai suvokia?
Įėjęs į miegamąjį paduoti ledinuko, Filipas ją nužvelgė. Dabar
Pope daugiausia gulėdavo lovoje.
Ji buvo baisiai išblyškusi ir rami. Vienintelės gyvos atrodė ža­
lios akys. Jos žibėjo beveik laukiniu budrumu.
Klifas su mama kalbėjosi apie tai, kad jai reikėtų pasamdyti
auklę visą parą.
- Nepatinka ledinukas? - paklausė Filas, traukdamasis kėdę
prie jos lovos.
Pope pasibjaurėjusi pažvelgė į saldainį. Lyžtelėjo ir susiraukė.
Filipas stebėjo ją.
Pope vėl lyžtelėjo. Tada padėjo saldainį į plastikinį puoduką
ant naktinio stalelio.

- 98-
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Nežinau... Tiesiog nenoriu valgyti, - tarė Popė ir atsirėmė

į pagalves. - Atleisk, kad tau teko veltui važiuoti.
- Ne bėda. - Dieve, ji tikrai prastai atrodo, pagalvojo Filas. -
Ar dar kuo nors galėčiau padėti?
Pope užsimerkusi papurtė galvą. Vos vos.
- Tu geras brolis, - atsainiai tarė.
Pope būdavo tokia guvi, galvojo Filas. Tėtis ją vadindavo Ki­
lovatu. Iš jos' trykšte trykšdavo energija.
Nejučia Filas tarė:
- Šiandieri buvau sutikęs Rasmuseną.
Pope įsitempė. Jos rankos, gniaužiančios antklodę, atrodė ne
kaip kumščiai, p veikiau kaip žvėriuko letenos.
- Verčiau tegu jis čia nesirodo!
Jos reakcija buvo kažkokia ne tokia. Tarsi nepopiška. Be abe­
jo, Popė gebėjo pykti, bet niekada anksčiau jos balse Filas negir­
dėjo šios žvėriškos gaidelės.
Mintyse jam šmėkštelėjo paveikslas. Būtybė iš „Gyvųjų nu­
mirėlių nakties“, vaikštanti, nors iš jos krenta viduriai. Gyvasis
lavonų^, kaip Džeimso panelė Ema.
Negi iš tikrųjų taip nutiktų, jei Popė dabar mirtų? Negi ji jau
tiek persikeitusi?
- Jei jis čia ateis, išlupsiu jam akis. - Popė gniaužė antklodę
kaip katė, išleidžianti ir sutraukianti nagučius.
- Pope, jis man prisipažino kas iš tikrųjų esąs.
Keista, Popė niekaip nereagavo.
- Jis niekšas, - sušuko ji. - Šliužas.
Nuo jos balso Filurkažkodėl pašiurpo oda.
- Aš jam pasakiau, kad tu nieku gyvu nenorėtum tokia tapti.

99 -
 L isa Sm ith

- Tikrai taip, - pritarė Pope. - Juk tada amžinai turėčiau būti

su juo. Nė už ką nebenoriu jo matyti.
Filas ilgai žvelgė į ją. Tada užsimerkė, atsilošė ir ėmė nykščiu
bilsnoti sau į smilkinį, kur skausmas stipriausias.
Pope ne šiaip kitokia. Jis nenorėjo tuo patikėti, bet ji elgė­
si keistai. Neprotingai. Dabar pagalvojęs jis suvokė, kad nuo
tada, kai buvo išmestas Džeimsas, Pope kas valandą darėsi vis
keistesnė.
Galbūt ji iš tikrųjų yra tarsi kokios tarpinės būsenos. Nei
žmogus, nei vampyras. Ir negalinti blaiviai mąstyti. Visai kaip
sakė Džeimsas.
Spręsti turėtų Pope.
Reikėjo jos kai ko paklausti.
- Pope. - Jis luktelėjo, kol Pope atsisuko į jį, didelės žalios jos
akys nemirksėjo. - Kai mes kalbėjomės, Džeimsas sakė, kad tu
sutikai... persikeisti. Prieš supykdama ant jo. Tiesa?
Pope kilstelėjo antakius.
- Aš pykstu ant jo, - pareiškė ji, tarsi suprasdama tik vieną
klausimo dalį. - Ir žinai, kodėl man patinki? Nes visada jo ne­
kentei. Dabar mes abu jo nekenčiame. *'
Filas pasvarstė, tada atsargiai tarė:
- Gerai. Bet anksčiau, kai nepykai ant jo, ar norėjai pavirsti...
tuo, kas jis yra?
Staiga Popės žvilgsnis tapo protingas.
- Aš tik nenorėjau mirti, - atsakė ji. - Aš taip bijojau - ir
norėjau gyventi. Jei daktarai galėtų kaip nors padėti, viską iš­
mėginčiau. Bet jie negali. - Dabar ji sėdėjo ir žiūrėjo į tolį, tarsi
matytų ten ką baisaus. - Neįsivaizduoji, k6ks jausmas žinoti, kad
mirsi, - sušnabždėjo ji.

-100-
 SLAPTOJI VAMPYRE

Filui per kūną perbėgo šiurpuliai. Ne, jis neįsivaizdavo, bet

žinojo - staiga aiškiai suprato - kas bus jam, kai Pope mirs.
Koks tuščias be jos bus pasaulis.
Ilgą laiką abu sėdėjo tylomis.
Tada Pope vėl atsirėmė į pagalves. Filipas matė melsvus rati­
lus jai aplink akis, tarsi nuo pokalbio būtų pervargusi.
- Nemanau, kad tai svarbu, - silpnu, bet šiurpiai linksmu
balsu tarė ji. - Šiaip ar taip, aš nemirsiu. Gydytojai ne viską
žino.
Tai štai kaip ji save ramina, pamanė Filipas. Viską neigia.
Bet dabar jis gavo visą reikiamą informaciją. Aiškiau suvokė
padėtį. Ir žinojo, ką toliau daryti.
- Išeinu, kad galėtum pailsėti. - Jis patapšnojo Popei per
ranką. Ši atrodė labai šalta ir gležna, sudėta iš mažyčių kauliukų,
kaip paukščio sparnelis. - Pasimatysime vėliau.
Filas išspruko iš namų niekam nepranešęs, kur eina. Išsu­
kęs į kelią padidino greitį. Jau po dešimties minučių privažiavo
daugiabutį.
Dar niekada nebuvo lankęsis Džeimso bute.
Jam paskambinus į duris, Džeimsas šaltai atsiliepė:
- Ką čia veiki?
- Ar galiu užeiti? Noriu kai ką pasakyti.
Džeimsas be jokios išraiškos veide pasitraukė ir įleido jį vidun.
Butas buvo erdvus ir tuščias. Čia stovėjo gerokai apkrautas
stalas su vienintele kėde, ne mažiau sujauktas rašomasis stalas
ir negraži kampuota sofa. Pasieniais riogsojo kartoninės dėžės,
prikrautos knygų ir kompaktinių plokštelių. Durys vedė į spar-
tietišką miegamąjį.
- Ko nori?

- 101 -
 Lisa Smith

- Pirmiausia noriu kai ką paaiškinti. Žinau, tu nekaltas dėl

to, koks esi - bet ir aš negaliu pakeisti savo jausmų tau. Tu negali
pasikeisti, ir aš negaliu. Turi tai suprasti.
Džeimsas sunėrė ant krūtinės rankas, atrodė budrus ir ne­
patiklus.
- Šitą paskaitą gali praleisti.
- Tik noriu įsitikinti, kad supranti.
- Filai, ko tu nori?
Filas nurijo seiles. Porą trejetą kartų pabandęs galiausiai nu­
galėjo išdidumą.
- Noriu, kad padėtum mano seseriai.
 9 SKYRIUS

ope vartėsi lovoje.

P Jautėsi nelaiminga. Tai buvo karštas, neramus liūdesys, re­
gis, tūnantis po oda. Jis sklido iš kūno, o ne iš proto. Jei ne tas
silpnumas, Popė būtų atsikėlusi ir pabėgiojusi, kad atsikratytų
to jausmo. Bet vietoj raumenų liko spagečiai, su jais niekur ne­
nubėgsi.
Mintys drumstėsi. Ji nė nebesistengė galvoti. Laimingiausia
jausdavosi miegodama.
O šįvakar negalėjo užmigti. Lūpų kampučiuose tebejuto vyš­
ninį ledinuką. Būtų mėginusi nusiprausti, bet vien nuo minties
apie vandenį pykino. Vanduo - nieko gero. Ne tai, ko man reikia.
Popė apsivertė ir įsikniaubė veidu į pagalvę. Ji nenutuokė, ko
jai reikia, tik žinojo, kad negaus.
Iš koridoriaus atsklido tylus garsas. Žingsniai. Mažiausiai
dviejų žmonių. Nepanašu, kad mamos ir Klifo, be to, juodu juk
atsigulė miegoti.
Kažkas tylutėliai pasibeldė, paskui durys prasivėrė, ir ant
grindų krito šviesos spindulys. Filas sušnabždėjo:
- Pope, miegi? Ar galiu užeiti?

- 103 -
 Lisa Smith

Pope pasipiktino, kad jis įėjo nelaukdamas atsakymo. Ir dar

kai kas su juo. Ne šiaip kas. Tas, kuris baisiausiai įskaudino Popę.
Apgavikas. Džeimsas.
Pyktis suteikė Popei jėgų atsisėsti.
- Dink! Primušiu tave! - primityviausia perspėjamoji žinia.
Gyvuliška reakcija.
- Pope, pasikalbėkime, - paprašė Džeimsas. Ir tada nuti­
ko stulbinamas dalykas. Netgi apkvaitusi Pope suprato, kad tai
stulbinama.
Filas tarė:
- Pope, būk gera, sutik. Bent išklausyk jį.
Filas išvien su Džeimsu?
Ji pernelyg suglumo, tad neprieštaravo, Džeimsui prieinant ir
klaupiantis šalia lovos.
- Pope, žinau, kad jautiesi įskaudinta. Tai aš kaltas; suklydau.
Nenorėjau, kad Filas išsiaiškintų, kas iš tiesų vyksta, todėl pasa­
kiau jam tik vaidinąs, kad tu man rūpi. Bet aš melavau.
Pope susiraukė.
- Patyrinėjusi savo širdį suprasi, kad tai melas. Tu daraisi te­
lepate, ir aš manau, kad jau turi ganėtinai galių perskaityti mano
mintims.
Prakalbus apie telepatiją, pasislėpęs už Džeimso Filas nejau­
kiai pasimuistė.
- Aš galiu patvirtinti, kad tai melas, - tarė jis, ir Pope su
Džeimsu nustebę sužiuro į jį. - Supratau tai kalbėdamasis su
tavim, - pridūrė jis Džeimsui, nežiūrėdamas į jį. - Gal tu ir pa­
baisa, bet Pope tau tikrai rūpi. Tu nenorėjai jos nuskriausti.
- Tai dabar pagaliau susiprotėjai? Sukėlęs šitiek?.. - Džeim­

- 104 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

sas nutilo, papurtė galvą ir vėl atsigręžė j Popę. - Pope, susi­

kaupk. Pajusk, ką aš jaučiu. Pati išsiaiškink tiesą.
Nenoriu, ir tu manęs nepriversi, pagalvojo Pope. Bet jos da­
lis, trokštanti žinoti tiesą, buvo stipresnė už piktąją, neprotin­
gąją dalį. Ji atsargiai sutelkė mintis į Džeimsą. Nebūtų galėjusi
paaiškinti, kaip tai padarė. Tiesiog padarė.
Ir atrado Džeimso mintis, skaisčias kaip deimantas, degan­
čias nekantrumu. Tai nebuvo tas pats, kaip jaustis susiliejusiai
su juo, jiems dalijantis krauju. Dabar Pope žvelgė į jį iš šalies, iš
tolo juto jo jausmus, ir to užteko. Jis tikrai jautė jai šilumą, ilgesį
ir norą globoti. Buvo justi ir sielvartas - skausmas dėl to, kad ji
įsižeidusi, kad nekenčia jo.
Popei akys prisipildė ašarų.
- Tu tikrai rūpiniesi manim, - sušnabždėjo ji.
Pilkos Džeimso akys susitiko su jos akimis, tokio jo žvilgsnio
Popė dar nebuvo mačiusi.
- Nakties pasaulyje galioja dvi pagrindinės taisyklės, - ramiai
tarė jis. - Viena jų liepia neišduoti žmonėms, kad mes egzistuo­
jame. Kita - neįsimylėti jokio žmogaus. Aš jas abidvi sulaužiau.
Popė miglotai suvokė, kad Filipas išeina iš kambario. Jis pri­
vėrė duris, ir šviesos vėduoklė susiaurėjo. Džeimso veidas atsi­
dūrė pusiau šešėlyje.
- Negalėjau tau pasakyti, ką jaučiu, - tarė Džeimsas. - Ne­
galėjau to nė sau prisipažinti. Nes tau būtų kilęs baisus pavojus.
Nė neįsivaizduoji, koks pavojus.
- Tau taip pat, - tarė Popė. Tik dabar jai tai toptelėjo. Ši
mintis iškilo iš jos drumstos sąmonės kaip burbulas troškinio
puode. - Turiu omenyje, - lėtai tarė ji, bandydama viską per­
prasti, - jei taisyklės neleidžia atskleisti žmonėms paslapties

- 105 -
 Lisa Smith

arba pamilti žmogaus, ir jas sulaužai, tai ir tau turėtų grėsti ko­
kia nors bausmė... - jau sakydama ji numanė, kokia ta bausmė.
Dar didesnė Džeimso veido dalis atsidūrė šešėlyje.
- Dėl to nesijaudink, - sau būdingu kieto vaikino balsu
tarė jis.
Pope niekada nesinaudojo kitų patarimais, netgi Džeimso.
Ją apėmė susierzinimas ir pyktis - gyvuliškas jausmų antplūdis,
panašus į karštligišką nerimą. Pajuto, kaip jos akys prisimerkia,
o kumščiai gniaužiasi.
- Tik neaiškink, dėl ko man jaudintis!
Džeimsas suraukė kaktą.
- Tik neaiškink, ką man tau aiškinti... - prabilo jis, bet staiga
nutilo. - Ir ką aš čia darau? Tavo persikeitimas dar nebaigtas, o
aš sau sėdžiu.
Jis atsiraitojo striukės rankovę ir nagu brūkštelėjo per riešą.
Toje vietoje ištryško kraujas.
Tamsoje jis atrodė juodas. Bet Pope nejučia įsmeigė susižavė­
jusį žvilgsnį į skystį. Jos lūpos prasiskyrė, ji ėmė tankiau alsuoti.
- Imk, - tarė Džeimsas ir ištiesė jai riešą.
Jau po akimirkos Pope jį sugriebė ir jpriglaudė lūpas, lyg ban­
dydama iščiulpti gyvatės nuodus.
Tai buvo taip natūralu, taip lengva. Štai ko jai reikėjo, kai ji
siuntinėjo Filą ledinukų ir spanguolių sulčių. Šis saldus svaigi­
nantis skystis buvo tikras maistas, niekas jam neprilygo. Pope
godžiai siurbė.
Viskas buvo gera: artumas, sodrus, tamsiai raudonas skonis,
kūnu srūvanti jėga ir gyvybė, šildanti ją iki pat pirštų galiukų.
Bet visų maloniausia buvo justi Džeimso mintis. Ji apsvaigo iš
malonumo.

- 106 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Ir kaip galėjo juo netikėti? Dabar, tiesiogiai juntant jo jaus­

mus jai, tai atrodė juokinga. Niekada nieko kito ji nepažins taip,
kaip Džeimso.
Atsiprašau, mintyse tarė ji, ir pajuto,, kad atsiprašymas pri­
imtas, kad jai atleista, kad ji brangi. Mintyse Džeimsas švelniai
laikė ją glėbyje.
Tu nekalta, atsiliepė jis.
Atrodė, sulig kiekviena akimirka Popės mintys aiškėja. Tarsi
bundant iš gilaus, nemalonaus sapno. Norėčiau, kad tai niekada
nesibaigtų, pamanė ji. Nesiuntė šios minties Džeimsui, tiesiog
pati sau pasvarstė.
Bet pajuto jo reakciją - o paskui suvokė jį greitai paslėpus
mintį. Bet neužtektinai greitai. Pope ją sugavo.
Vampyrai vienas kitam taip nedaro.
Pope pasijuto sukrėsta. Vos jai persikeitus, jie niekada nebe-
patirs šios laimės? Ji negalėjo, nenorėjo tuo patikėti. Turėtų būti
būdas...
Ji vėl pajuto kylant Džeimso mintį, bet vos pabandė ją už­
čiuopti, Džeimsas švelniai atitraukė riešą.
- Verčiau šiąnakt daugiau negerk, - tarė jis, ir tikrasis jo bal­
sas Popės ausims nuskambėjo keistai. Jis ne taip atitiko Džeimsą,
kaip jo mintys; dabar ji jo taip aiškiai nebejuto. Juodu vėl buvo
dvi atskiros būtybės. Apėmė baisus vienišumas.
Kaip ji ištvers, jei niekada nebegalės prisiliesti prie jo min­
čių? Jeigu jiems reikės vartoti žodžius, nors jie staiga pasirodė
esantys tokie neišraiškingi, kaip dūmų signalai bendraujant? Jei­
gu ji niekada nebepajus, kaip atsiveria visa jo būtis...
Tai žiauru ir nesąžininga, ir visi vampyrai tikriausiai kvailiai,
kad tenkinasi mažmožiais.

- 107 -
 L isa Sm ith

Jai nespėjus prasižioti ir pabandyti neišraiškingais žodžiais tai

paaiškinti Džeimsui, virstelėjo durys. Pro plyšį pažvelgė Filipas.
- Užeik, - tarė Džeimsas. - Reikia daug ką aptarti.
Filas spoksojo į Popę.
- Ar tu?.. - jis nutilo ir, prieš dusliu balsu užbaigdamas saki­
nį, atsikrenkštė, - ...geriau jautiesi?
Nereikėjo telepatinių gebėjimų, kad pajustum jo pasišlykštė­
jimą. Filipas dirstelėjo į Popės lūpas ir kaipmat nusigręžė. Pope
suprato, ką jis pamatė. Raudonį, tarsi ji būtų valgiusi uogų. Pope
pasitrynė lūpas atgalia ranka.
Norėjo pasakyti, kad tai visai nešlykštu. Tai gamtos dalis. Tai
būdas dovanoti gyvybę, grynąją gyvastį. Tai paslaptinga ir gražu.
Tai gera.
Tačiau ištarė:
- Nepabandęs nežinosi.
Filipo veidą iškreipė siaubas. O keisčiausia buvo tai, kad
Džeimsas visiškai su juo sutiko. Pope tai juto - Džeimsui atrodė,
kad dalytis krauju yra bloga ir bjauru. Jis gėdijosi. Pope atsiduso
ilgu, piktu atodūsiu.
- Berniukai.
- Tau geriau, - šyptelėjęs tarė Filas.
- Ko gero, anksčiau buvau keistoka, - tarė Pope. - Atsi­
prašau.
- Keistoka - ne tas žodis.
- Ne ji kalta, - Džeimsas paaiškino Filipui. - Ji merdėjo, ga­
lima sakyti, regėjo haliucinacijas. Smegenims neužteko kraujo.
Pope papurtė galvą.
- Nesuprantu. Juk aną kartą ne tiek jau daug mano kraujo
išgėrei. Kaip galėjo jo neužtekti smegenims?

- 108 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Ne ta bėda, - atsakė Džeimsas. - Dvi kraujo rūšys reaguoja

tarpusavyje - kovoja. Klausyk, jei tau reikia mokslinio paaiškini­
mo, yra maždaug taip. Vampyro kraujas žmogaus kraujyje ardo
hemoglobiną - raudonuosius kūnelius. Kai sunaikinama ganėti­
nai daug raudonųjų kūnelių, nebegauni deguonies, kad galėtum
blaiviai mąstyti. O kai jų sunyksta dar daugiau, nebeužtenka de­
guonies gyvasčiai palaikyti.
- Taigi vampyrų kraujas yra kaip nuodai, - tarė Filipas tokiu
tonu, lyg amžinai būtų tai žinojęs.
Džeimsas gūžtelėjo. Jis nežiūrėjo nei į Popę, nei į Filą.
- Tam tikra prasme taip. O apskritai - tai vaistas nuo visų
ligų. Nuo jo greičiau sugyja žaizdos, grįžta sveikata. Vampyrams
užtenka labai mažai deguonies, nes jų ląstelės itin atsparios.
Vampyrų kraujas daro viską, tik nenešioja deguonies.
Popei staiga viskas paaiškėjo. Ji įminė grafo Drakulos mįslę.
- Pala, - tarė ji. - Tai tam jums reikalingas žmonių kraujas?
- Tai viena priežasčių, - atsakė Džeimsas. - Yra ir kitų...
Žmonių kraujas turi ir daugiau paslaptingų savybių, bet svar­
biausia tai, kad jis palaiko mūsų gyvastį. Mes jo šiek tiek išge­
riame, ir jis nešioja deguonį po kūną, kol mūsų pačių kraujas jį
sunaikina. Tada išgeriame dar truputį.
Pope atsilošė.
- Štai kaip. Ir tai natūralu...
- Nieko čia natūralaus, - vėl pasibjaurėjo Filas.
- Taip, natūralu; tai panašu į kaiptaivadinama iš biologijos
pamokos. Simbiozę...
' - Nesvarbu, į ką tai panašu, - tarė Džeimsas. - Negalime čia
sėdėti ir šnekučiuotis. Turime sukurti planą.

- 109 -
 L isa Smith

Staiga stojo tyla - Pope suprato, apie kokį planą jis kalba.
Matė ir Filą suprantant.
- Tu vis dar pavojuje, - švelniai tarė Džeimsas, nenuleisda­
mas nuo Popės akių. - Reikės dar kartą apsikeisti krauju, ir kuo
greičiau. Antraip gali vėl atkristi. Bet tą kitą apsikeitimą turime
kruopščiai suplanuoti.
- Kodėl? - kuo dalykiškiausiai paklausė Filas.
- Nes tai mane nužudys, - Džeimsui nespėjus atsakyti įsiki­
šo Pope. Filas susigūžė, bet ji be gailesčio kalbėjo toliau. - Filai,
apie tai ir kalbame. Tai ne šiaip mudviejų su Džeimsu žaidimėlis.
Turime matyti realybę, o realybė ta, kad vienu ar kitu būdu ne­
trukus mirsiu. Aš verčiau mirsiu ir atsibusiu vampyre, nei mirsiu
ir visai neatsibusiu.
Vėl įsivyravo tyla, Džeimsas uždėjo delną jai ant rankos. Tik
dabar Pope susivokė visa virpanti.
Filas pakėlė galvą. Pope matė, kad jo veidas perkreiptas, akys
patamsėjusios.
- Mes dvyniai. Tai kaip tau pavyko greičiau už mane suaug­
ti? - prislopintu balsu tarė jis.
Po kiek laiko Džeimsas tarė:
- Manau, rytojaus vakaras tam puikiai tiktų. Bus penktadie­
nis - kaip manote, ar galėtumėt vakarui mamą su Klifu išprašyti
iš namų?
Filas sumirkčiojo.
- Manau, pavyktų. Jeigu Pope atrodys geriau, galbūt jie pa­
norės kur nors eiti. Jei pasakysiu, kad liksiu su ja.
- Įtikink juos, kad jiems reikia atsikvėpti. Nenoriu, kad mai­
šytus! po kojų.

- 110-
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Negi negali padaryti, kad jie nieko nepastebėtų? Kaip pa­

darei seselei ligoninėje? - pasiteiravo Pope.
- Negalėsiu, jei susitelksiu j tave, - atsakė Džeimsas. - Be
to, kai kurių žmonių minčių apskritai negalima valdyti —vienas
tokių yra tavo brolis. Kitas gali būti mama.
- Gerai, aš juos išprašysiu, - tarė Filipas. Jis, regis, nejaukiai
jautėsi ir bandė tai nuslėpti. - O jiems išėjus... kas tada?
Džeimsas mįslingai pažvelgė į jį.
- Tada mudu su Pope atliksime, ką turime atlikti. Paskui kar­
tu su tavimi žiūrėsime televizorių.
- Žiūrėsime televizorių, - priblokštas pakartojo Filas.
- Turėsiu būti čia, kai atvyks gydytojas - ir žmonės iš laido­
jimo namų.
Paminėjus laidojimo namus, Filą apėmė klaikas. Pope ir pati
dėl to ne per geriausiai jautėsi. Jei joje netekėtų tirštas, svetimas,
raminantis kraujas...
- Kodėl? - griežtai paklausė Filipas.
Džeimsas vos vos papurtė galvą. Jo veide nebuvo jokios iš­
raiškos.
- Tiesiog turiu, - tarė jis. - Vėliau suprasi. Kol kas tiesiog
kliaukis manimi.
Pope nusprendė daugiau nekamantinėti.
- Taigi jūs, vyručiai, rytoj turėsite susitaikyti, - tarė ji. - Prie
mamos ir Klifo. Antraip atrodys keista, kad kartu leidžiate laiką.
- Vis tiek atrodys keista, - vos girdimai tarė Filas. - Gerai,
užeik rytoj po pietų, ir mes susitaikysime. Tada įkalbėsiu juos
palikti mudu su Pope.
Džeimsas linktelėjo.

- 111 -
 Lisa Smith

- Dabar verčiau jau eisiu.

Jis atsistojo. Filas žengė prie durų, ketindamas jį išlydėti.
Tačiau Džeimsas stabtelėjo prie Popės.
- Tau viskas bus gerai? - tyliai paklausė jis.
Pope tvirtai linktelėjo.
- Tada iki rytojaus.
Jis palietė jai skruostą pirštų galais. Nuo šio menko prisilie­
timo Popei plastelėjo širdis, ir jos žodžiai tapo teisingi. Jai tikrai
viskas bus gerai.
Kurį laiką jiedu žvelgė vienas į kitą, tada Džeimsas nusisuko.
Iki rytojaus, mintyse atsisveikino Pope, žiūrėdama, kaip jam
iš paskos užsidaro durys. Rytoj bus mano mirties diena.

Nedaugeliui tenka privilegija tiksliai žinoti, kada mirs,

dingtelėjo Popei. Todėl nedaugelis gali atsisveikinti taip, kaip
ketino ji.
Nesvarbu, kad iš tikrųjų ji nemirs. Drugeliu virstantis vikšras
netenka savo, kaip vikšro, gyvenimo. Jis nebešliaužios per šake­
les, nebegrauš lapų.
Nebebus EI Kamino gimnazijos, pagalvojo Pope. Nebemie­
gosiu šioje lovoje.
Ji visa tai paliks. Šeimą, gimtąjį miestą. Visą žmogaus gyve­
nimą. Prasidės nauja paslaptinga ateitis; nežinia, kas laukia. Ji
tegalėjo kliautis Džeimsu - ir savo pačios gebėjimu prisitaikyti.
Tarsi žvelgtum į blyškų, vingiuotą kelią priešais save ir nega­
lėtum įžiūrėti, kur jis veda, dingdamas tamsoje.
Ji nebesivažinės riedučiais ant lentinių takelių Venecijos pa­
plūdimyje. Nebešlepsės šlapiomis kojomis ant betoninių baseino
grindų. Nebenuvažiuos apsipirkti į Vilidžą.

- 112-
 SLAPTOJI VAMPYRE

Pope atsisveikindama apžiūrėjo visus kambario kampus. Su­

die, baltai dažyta spinta. Sudie, stale - prie jo sėdėdama ji parašė
šimtus laiškų, tai liudijo dėmės, paliktos nuvarvėjusio ant me­
dienos antspaudų vaško. Sudie, lova, sudie plonos lovos užuo­
laidos, su jomis ji jautėsi kaip arabų princesė iš pasakos. Sudie,
erdvini grotuve.
Oi, dilgtelėjo jai. Mano grotuvas. Ir plokštelės. Negaliu jų pa­
likti, negaliu...
Žinoma, ji galės. Turės.
Gal ir gerai, kad prieš išeidama iš kambario ji atsisveikino su
grotuvu. Taip susikaupė atsisveikinti su žmonėmis.
- Labas, mama, - virpėdama pasisveikino virtuvėje.
- Pope! Nežinojau, kad atsikėlei.
Pope stipriai apkabino mamą, tuo pat metu jusdama daugy­
bę kitų dalykų: virtuvės plyteles po basomis kojomis, silpną ko­
kosų kvapą, likusį mamos plaukuose nuo šampūno. Ją laikančias
mamos rankas ir kūno šilumą.
- Išalkai, mieloji? Atrodai kur kas geriau.
Pope negalėjo žiūrėti į sunerimusį, bet viltingą mamos veidą, o
nuo minties apie maistą ją pykino. Vėl įsikniaubė mamai į petį.
- Geriau palaikyk mane minutėlę, - paprašė ji.
Tik dabar Pope suprato nespėsianti su visais atsisveikinti. Per
vieną popietę nesuraišios visų palaidų savo gyvenimo gijų. Gal­
būt jai suteikta privilegija žinoti, kad tai paskutinė jos diena čia,
ir vis dėlto ji išeis kaip ir visi kiti - nepasiruošusi.
- Tik nepamiršk, kad tave myliu, - mirkčiodama, kad neiš­
riedėtų ašara, tarė ji mamai į petį.
Paskui leidosi nuvedama į lovą. Likusią dienos dalį praleido
kalbėdamasi telefonu. Bandydama bent truputį sužinoti apie gy­

- 113 -
 Lisa Smith

venimą, kurį ruošiasi palikti, apie žmones, kuriuos tariasi pažįs­

tanti. Stengdamasi visa tai greitai įvertinti prieš palikdama.
- Na, Eleine, ilgesiuos tavęs, - tarė ji į ragelį, stebėdama sau­
lėlydį už lango.
- Ei, Bredi, kaip sekasi?
- Laura, ačiū už gėles.
- Pope, ar tu gerai jautiesi? - klausinėjo jie visi. - Kada vėl
tave pamatysime?
Pope negalėjo jiems atsakyti. Ji troško paskambinti tėčiui, bet
niekas nenumanė, kur jis.
Taip pat panoro, kad pernai būtų perskaičiusi jiems užduo­
tą perskaityti pjesę „Mūsų miestelis“, užuot pasinaudojusi Klifo
užrašais ir apsimetusi, kad skaitė. Dabar teprisiminė, kad ten pa­
sakojama apie mirusią mergaitę, gavusią progą peržvelgti vieną
įprastą savo gyvenimo dieną ir įvertinti. Galbūt tai jai būtų pa­
dėję suvokti savo jausmus - bet jau buvo per vėlu.
Daug gimnazijos laiko iššvaisčiau veltui, suprato Pope. Savo
smegenis naudojau mokytojams pergudrauti.
Dabar ji pajuto pagarbą Filui, savo smegenis naudojančiam
mokymuisi. Galbūt brolis anaiptol nėra apgailėtinas moksliukas.
Galbūt - o Dieve, - jis visai nieko.
Aš taip smarkiai pasikeičiau, dingtelėjo Popei, ir ją nukrėtė
šiurpas.
Nežinia, ar taip veikė svetimas kraujas, ar jos pačios vėžys, o
gal ji tiesiog suaugo. Vienaip ar kitaip, Pope pasikeitė.
Suskambėjo durų skambutis. Nė neišėjusi iš kambario ji ži­
nojo, kas ten. Jautė Džeimsą.
Jis čia atėjo pradėti vaidinimo, suprato Pope, ir dirstelėjo į
laikrodį. Negali būti. Jau beveik keturios valandos.

- 114 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Atrodė, laikas lėkte lekia.

Nesijaudink. Dar turi kelias valandas, tarė ji sau ir vėl paėmė
telefoną. Bet, regis, praėjo vos pora minučių, ir į duris pabeldė
mama.
- Brangioji, Filas mums siūlo pasivaikščioti. Be to, užsuko
Džeimsas, tik aš jam pasakiau, kad vargu ar pageidausi jį maty­
ti. Tiesą sakant, nenoriu tavęs palikti vakarui... - Mama atrodė
neįprastai sutrikusi.
- Aš norėčiau susitikti su Džeimsu. Tikrai. Ir manau, kad tau
reikėtų pailsėti. Tikrai.
- Na... džiaugiuosi, kad judu su Džeimsu susitaikėte. Bet aš
vis vien nežinau...
Pope užtruko, kol įtikino mamą, kad jai daug geriau, kad ji
gyvens dar kelias savaites ar mėnesius. Kad nėra priežasčių sė­
dėti namie šį penktadienio vakarą.
Galiausiai mama pabučiavo Popę ir nusileido. Dabar beliko
atsisveikinti su Klifu. Pope jį apkabino ir galų gale atleido už tai,
kad jis nėra jos tėtis.
Tu stengeisi kiek galėjai, pamanė ji, atsitraukdama nuo tam­
saus šiugždančio jo kostiumo ir žvelgdama į berniokiškai kam­
puotą smakrą. Tau teks rūpintis mama - vėliau. Todėl atleidžiu
tau. Tu tikrai visai neblogas.
Klifui su mama išeinant, Pope turėjo atsisveikinti patį pasku­
tinį, visų paskutiniausią kartą. Ji šūktelėjo jiems pavymui, juodu
atsigręžė ir nusišypsojo.
Tėvams išėjus, kambaryje pasirodė Džeimsas ir Filas. Pope
pažvelgė į Džeimsą. Jo akys buvo tamsiai pilkos, bejausmės.
- Dabar? - paklausė ji, ir balsas virptelėjo.
- Dabar.
 10 SKYRIUS

iskas turi būti kaip reikiant, - tarė Pope. - Viskas turi

V būti tinkamai paruošta. Filai, atnešk žvakių.
Filas buvo mirtinai išblyškęs, pervargęs.
- Žvakių?
- Kiek tik rasi. Ir pagalvių. Man reikia daug pagalvių.
Ji atsiklaupė prie grotuvo ir ėmė apžiūrinėti netvarkingai su­
dėtą plokštelių krūvą. Filas dirstelėjo į ją ir išėjo.
- „Tylos sandara“... ne. Per daug pasikartojimų, - kalbėjo
Pope, naršydama šūsnį. - „Girios glūduma“ - ne. Pernelyg jaus­
minga. Man reikia ko norsfonui.
- O kaip ši? - Džeimsas kilstelėjo plokštelę. Pope pažvelgė
į viršelį.
„Muzika, kurioje išnyksti".
Žinoma. Idealu. Pope paėmė plokštelę, jųdviejų su Džeim­
su žvilgsniai susitiko. Paprastai vaiduokliškas švelnias foninės
aplinkos garsų muzikos melodijas jis vadindavo naujojo amžiaus
pliurza.
- Juk supranti, - tyliai tarė ji.
- Taip, Pope. Bet tu nemiršti. Tu ruošiesi ne mirčiai.

- 116 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Bet aš išeinu. Aš persikeičiu. - Pope negalėjo tiksliai pa­

aiškinti, bet kažkas jos viduje tarsi sakė, kad ji daro kaip tik tai,
ką reikia. Ji mirs, jei kalbėsime apie senąjį gyvenimą. Tai buvo
iškilminga proga, perėjimas.
Ir, žinoma, nors nė vienas apie tai neužsiminė, abu žinojo,
kad ji iš tiesų gali mirti. Džeimsas apie tai atvirai pasakė - kai
kurie žmonės neištveria perėjimo.
Filas grįžo su žvakėmis: kalėdinėmis, avarinėmis, kvapiomis
apeiginėmis. Pope jam liepė išdėlioti jas kambaryje ir uždegti.
Pati nuėjo į vonią persirengti savo geriausiais naktiniais. Jie buvo
flaneliniai, su žemuogėmis.
Tik pamanyk, tarė sau eidama iš vonios. Paskutinį kartą einu
šiuo koridoriumi, paskutinį kartą atidarau savo kambario duris.
Jos kambarys buvo gražus. Šilta žvakių šviesa jam suteikė
šventumo, paslaptingumo. Skambėjo nežemiškai švelni muzika,
ir Pope pajuto galinti amžiams nugrimzti joje, kaip nugrimztamą
į sapną.
Ji atidarė spintą ir pakabu nubraukė nuo viršutinės lentynos
rusvą pliušinį liūtuką ir pilką minkštą pagalvėlę. Nusinešė juos
į lovą ir pasidėjo prie pagalvių šūsnies. Gal tai buvo kvaila, gal
vaikiška, bet jai norėjosi būti su jais.
Atsisėdusi ant lovos Pope pažvelgė į Džeimsą ir Filipą.
Jie abu ją stebėjo. Filas jaudinosi ir vis lietė sau lūpas, kad
liautųsi virpėjusios. Džeimsas taip pat nerimavo, bet tai galėjo
matyti tik toks gerai jį pažįstąs žmogus kaip Pope.
- Viskas kaip reikiant, - ramino juos Pope. - Negi nemato­
te? Jaučiuosi puikiai, taigi ir jums nėra priežasčių kitaip jaustis.
Keista, bet tai buvo tiesa. Pope jautėsi gerai. Rami ir blaivi,
tarsi viskas būtų labai paprasta. Matė priešais besidriekiantį ke­

- 117 -
 Lisa Smith

lią, ir dabar tereikėjo juo žengti žingsnis po žingsnio. Filas priė­

jęs spustelėjo jai ranką.
- Kaip tai... kaip tai įvyks? - kimiu balsu paklausė Džeimso.
- Pirmiausia apsikeisime krauju, - Džeimsas kreipėsi į Popę.
Žiūrėjo tik į ją. - Daug nereikės; tu jau beveik persikeitusi. Pas­
kui susigrums abi kraujo rūšys - tai bus lyg paskutinis mūšis, jei
supranti, ką turiu galvoje. - Jis skausmingai šyptelėjo, ir Pope
linktelėjo.
- Kol tai vyks, tu vis labiau silpsi. Paskui tiesiog... užmigsi.
Persikeitimas įvyks tau miegant.
- O kada pabusiu? - pasiteiravo Pope.
- Aš tau tai įteigsiu hipnoze. Kai ateisiu tavęs, liepsiu atsibusti.
Dėl to nesijaudink; aš viską sutvarkysiu. Tau tereikės ilsėtis.
Filas nervingai persibraukė plaukus, tarsi tik dabar būtų susi­
mąstęs, kokius reikalus jiems su Džeimsu teks aptarti.
- Luktelėk, - beveik sugargė jis. - Sakydamas... sakydamas,
kad ji miegos, turi galvoje, kad ji atrodys...
- Mirusi, - užbaigė Pope, broliui praradus žadą.
Džeimsas šaltai dėbtelėjo į Filą.
- Taip. Mums reikės tai ištverti.
- O tada - mes iš tikrųjų turėsime... Kas jai nutiks?
Džeimsas rūsčiai pažvelgė į jį.
- Viskas gerai, - švelniai tarė Pope. - Pasakyk jam.
- Pats žinai, kas nutiks, - pro dantis iškošė Džeimsas. - Ji
negali tiesiog dingti. Jos ieškodami mus imtų persekioti ir poli­
cija, ir Nakties Žmonės. Ne, turi atrodyti, kad ji mirė nuo vėžio,
vadinasi, viskas vyks taip, lyg ji būtų mirusi.
Klaiki Filo išvaizda patvirtino, kad jis ne pačios geriausios
psichinės būklės.

- 118 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Ar tikrai nėra kito būdo?

- Ne, - atsakė Džeimsas.
Filas apsilaižė lūpas.
- O Dieve.
Pope nenorėjo per daug apie tai galvoti. Ji griežtai pasakė:
- Filai, tu susidorosi. Privalai. Ir prisimink, jei tai nenutiks
dabar, nutiks po kelių savaičių - iš tikrųjų.
Filas taip stipriai laikėsi įsitvėręs žalvarinės lovos kojos, kad
net krumpliai pabalo. Bet suprato esmę, ir niekas geriau už jį
nemokėjo susitvardyti.
- Tu teisi, - tyliai tarė jis su sau įprasta dalykiška gaidele. -
Gerai, aš su tuo susitvarkysiu.
- Tada pradėkime. - Pope pasistengė, kad jos balsas skam­
bėtų ramiai ir tvirtai. Tarsi ji pati be vargo galėtų su viskuo su­
sitvarkyti.
Džeimsas tarė Filui:
- Tu šios dalies nenorėsi matyti. Eik ir kelias minutes pažiū­
rėk televizorių.
Filas padvejojo, tada linktelėjo ir išėjo.
- Dar kai kas, - tarė Džeimsui Pope, risdamasi į lovos vidurį.
Ji vis dar žūtbūt stengėsi atrodyti rami. - Po laidotuvių... na, aš
miegosiu, tiesa? Juk nepabusiu... supranti... savo karstelyje? - Ji
pažvelgė į jį. - Aš mažumėlę klaustrofobiška.
- Tu jame nepabusi, - patvirtino Džeimsas. - Pope, neleis­
čiau, kad tau taip nutiktų. Pasitikėk manimi; aš viską apgalvojau.
Pope linktelėjo. Pasitikiu tavimi, pamanė ji.
Tada ištiesė į jį rankas.
Džeimsas palietė jai kaklą, ji atsilošė. Juto, kaip kartu su
krauju Džeimsas įsiurbia ir jos mintis.

- 119 -
 Lisa Smith

Nesijaudink, Pope. Nebijok. Džeimsas galvojo tik apie tai,

kaip ją apsaugoti. Nors tai rodė, kad vis dėlto yra ko bijoti, kad
jiems gali nepavykti, Pope jautėsi rami. Tiesioginis jo meilės po­
jūtis ramino, užtvindė ją šviesa.
Ūmiai Pope pajuto tolį, aukštį ir gelmę - erdvę. Tarsi jos ho­
rizontas akimirksniu būtų išsiplėtęs beveik ligi begalybės. Tarsi
ji būtų atradusi naują matmenį. Tarsi nebūtų nei ribų, nei kliūčių
tam, ką jiedu su Džeimsu gali drauge nuveikti.
Ji jautėsi... laisva.
Aš apsvaigau, suprato ji. Jautė glembanti Džeimso rankose.
Nuleipo kaip vystanti gėlė.
Užtektinai išgėriau, mintyse tarė Džeimsas. Šiltos it žvėries
lūpos atitolo jai nuo gerklės.
- Dabar tavo eilė.
Tačiau šįkart jis neįsipjovė riešo. Nusivilko marškinėlius ir
greitu instinktyviu judesiu nagu persirėžė gerklę.
O, pamanė Pope. Lėtai, beveik pagarbiai palinko į priekį.
Džeimsas prilaikė jos galvą. Pope apkabino jį, pro naktinių marš­
kinių flanelę juto nuogą jo odą.
Šitaip buvo dar maloniau. Bet, jei Džeimsas teisus, tai pasku­
tinis kartas. Juodu su Džeimsu niekada nebesikeis krauju.
Negaliu su tuo susitaikyti, pagalvojo Pope, bet neįstengė il­
giau sutelkti dėmesio. Šįkart, užuot prašviesinęs galvą, stiprus,
svaiginantis vampyro kraujas dar labiau ją susuko. Pope pasijuto
apsunkusi ir apsnūdusi.
Džeimsai.
Viskas gerai. Tu pradedi keistis.
Sunkumas... miegas... šiluma. Teška sūraus vandenyno ban­
gos. Pope įsivaizdavo, kaip vampyro kraujas teka jos krauja­

-120-
 SLAPTOJI VAMPYRE

gyslėmis, viską pakeliui užkariaudamas. Tai senas, pirmapradis

kraujas. Jis ją pavers pirmykšte būtybe, gyvuojančia nuo laikų
pradžios.
Keitėsi kiekviena jos kūno ląstelė...
Pope, ar girdi mane? Džeimsas ją švelniai papurtė. Pope taip
įsijautė, kad nebesuvokė liovusis gerti. Džeimsas supo ją glėbyje.
Pope.
Buvo sunku atsimerkti.
- Man viskas gerai... Tik... noriu miego.
Jis stipriau ją apglėbė, tada atsargiai paguldė ant pagalvių.
- Dabar gali ilsėtis. Pakviesiu Filą.
Prieš išeidamas Džeimsas dar pabučiavo ją į kaktą.
Mano pirmasis bučinys, pagalvojo Pope ir užsimerkė. O man
koma. Nuostabu.
Pajuto, kaip lova nuo svorio sulinksta, ir kilstelėjo galvą, kad
pasižiūrėtų į Filą. Filas atrodė labai susijaudinęs, nedrąsiai sėdo­
si, žiūrėdamas į Popę.
- Tai kas dabar vyksta? - paklausė jis.
- Laimi vampyro kraujas, - tarė Džeimsas.
Pope tarė:
- Aš tikrai labai noriu miego.
Nieko neskaudėjo. Tiesiog norėjosi nugrimzti. Kūnas buvo
šiltas ir apmiręs, tarytum apgaubtas minkšta, stora antklode.
- Filai. Užmiršau pasakyti ačiū. Kad padėjai susigaudyti. Ir
už viską. Filai, tu geras brolis.
- Dabar gali to nesakyti, - nukirto Filas. - Pasakysi vėliau.
Juk žinai, aš ir paskui čia būsiu.
Bet manęs gali nebebūti, pagalvojo Pope. Visa tai lošimas. Nė
už ką nerizikuočiau, jei turėčiau ką rinktis.

- 121 -
 Lisa Smith

Juk aš viską išbandžiau, tiesa? Bent jau viską išbandžiau.

- Taip, tikrai, - Filo balsas drebėjo. Pope nesuvokė kalbanti
balsiai. - Tu visada buvai kovotoja, - tarė Filas. - Tiek daug iš
tavęs išmokau.
Įdomu. Juk tai ji tiek daug iš jo išmoko, nors didžiąją dalį -
per paskutinę parą. Troško jam tai pasakyti, bet minčių buvo
tiek daug, o ji jautėsi tokia pavargusi. Liežuvis atrodė ištinęs, vi­
sas kūnas nusilpęs ir suglebęs.
- Tik... palaikyk mane už rankos, - paprašė ji. Išgirdo, kad
jos balsas tylus kaip atodūsis. Filipas paėmė ją už vienos rankos,
Džeimsas už kitos.
Buvo gera. Štai kaip reikia tai atlikti. Su pagalvėle ir liūtuku.
Filo ir Džeimso laikoma už rankų, Pope jautėsi saugi ir rami.
Viena žvakė kvepėjo vanile, tai buvo šiltas, jaukus kvapas.
Priminė vaikystę. Sausainius ir pietų miegą. Ir dabar buvo pa­
našiai. Tarsi pokaitis panelės Sperdžin darželyje, saulės spin­
duliams įkypai krentant ant grindų, Džeimsui ant čiužinuko
gulint šalia.
Taip saugu, taip giedra...
- O, Pope, - sukuždėjo Filas.
Džeimsas tarė:
- Vaike, tau puikiai sekasi. Viskas kaip reikiant.
Tai Pope ir norėjo išgirsti. Leido sau grimzti į muziką, tary­
tum į miegą, be jokios baimės. Kaip lietaus lašelis, krentantis į jį
pagimdžiusį vandenyną.
Paskutinę akimirką jai dingtelėjo: aš dar nepasirengusi. Bet
jau žinojo atsakymą. Niekas niekada nebūna pasirengęs.
Oi, ji tokia kvaila - užmiršo svarbiausią dalyką. Taip ir nepa­
sakė Džeimsui, kad jį myli. Netgi tada, kai jis prisipažino mylįs.

- 122-
 SLAPTOJI VAMPYRE

Pope pamėgino įkvėpti, pasisemti jėgų ir pasakyti. Bet buvo

per vėlu. Ją supančio pasaulio nebeliko, ji nebejuto kūno. Sklan­
dė tamsoje ir muzikoje. Dabar galėjo tik miegoti.

- Miegok, - pasilenkęs prie Popės tarė Džeimsas. - Neatsi-

busk, kol nepašauksiu. Tiesiog miegok.
Įsitempė kiekvienas Filo raumuo. Pope atrodė tokia rami,
išblyškusi, jos vario spalvos garbanos išdrikusios ant pagalvės,
blakstienos juodos, lūpos prasiskyrusios nuo tylaus alsavimo. Ji
buvo panaši į porcelianinę lėlytę. Bet kuo ramesnė ji atrodė, tuo
didesnė baimė ėmė Filą.
Aš galiu su tuo susidoroti, tarė jis sau. Privalau.
Pope palengva iškvėpė ir staiga krustelėjo. Jos krūtinė pasikė­
lė kartą, kitą. Ji stipriai sugniaužė Filui ranką ir atsimerkė - bet
nieko nematė. Atrodė tiesiog nustebusi.
- Pope! - Filas sugriebė ją už flanelinių marškinių. Ji buvo
tokia smulkutė ir gležna. - Pope!
Krūtinė liovėsi kilnojusis. Akimirką Pope sulaikė kvapą, tada
užsimerkė ir susmuko ant pagalvių. Ranka Filo delne suglebo.
Filas visiškai pametė galvą.
- Pope, - šūktelėjo jis, balse buvo girdėti pavojinga pamiši­
mo gaidelė. - Pope, nagi! Pope, pabusk! - vis garsiau šaukė jis.
Jo rankos smarkiai drebėjo, stvarstė Popę už pečių.
Kitos rankos jį nustūmė.
- Ką čia, po velnių, dirbi? - tyliai tarė Džeimsas.
- Pope! Pope! - Filas nenuleido nuo jos akių. Popės krū­
tinė nebesikilnojo. Veidas buvo atsipalaidavęs ir nekaltas kaip
kųdikio.

- 123 -
 Lisa Smith

Ir jis... keitėsi. Tapo baltas, skaidrus. Šiurpus kaip vaiduoklio.

Nors Filas niekada nebuvo matęs numirėlio, instinktyviai supra­
to, kad tai mirties blyškumas.
Iš Popės išėjo gyvastis. Jos kūnas, netekęs dvasios, sustingo.
Ranka Filo delne suglebo, bet ne taip, kaip miegančio žmogaus.
Oda prarado žvilgesį, lyg kas būtų į ją kvėptelėjęs.
Filas atlošė galvą, iš jo išsiveržė gyvuliškas garsas. Tai nebuvo
žmogaus balsas, veikiau kauksmas.
- Tu ją nužudei! - Jis iššoko iš lovos ir puolė prie Džeim­
so. - Sakei, kad ji tik miegos, bet nužudei! Ji negyva!
Džeimsas nesitraukė nuo jo. Jis sugriebė Filą ir ištempė į
koridorių.
- Iš visų juslių klausa išnyksta paskutinė, - suurzgė jis Filipui
į ausį. - Galbūt ji dar girdi tave.
Filas išsilaisvino ir nulėkė į svetainę. Nežinojo, ką daro, tik
jautė turįs ką nors sulaužyti. Pope mirė. Jos nebėra. Filas stvėrė
sofą ir apvertė, tada nuspyrė kavos staliuką. Čiupo lempą, ištrau­
kė laidą iš lizdo ir sviedė ją į židinį.
- Baik! - per trenksmus suriko Džeimsas. Pamatęs jį Filas
puolė. Vien nuo jo svorio Džeimsas atbulas trenkėsi į sieną. Abu
suvirto ant grindų.
- Tu ją nužudei! - žiopčiojo Filas, stengdamasis sugriebti
Džeimsą už gerklės.
Sidabras. Džeimso akys žibėjo kaip lydytas metalas. Jis skau­
džiai suėmė Filą už riešų.
- Tuoj pat baik, Filipai, - sušnypštė jis.
Kažkas jo balse privertė Filą liautis. Bemaž kūkčiodamas jis
stengėsi įkvėpti oro.

- 124 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Jei reikės, nužudysiu tave, kad tik Pope būtų saugi, - įtū­
žusiu, grasinamu balsu tarė Džeimsas. - Ji bus saugi, jei nustosi
taip elgtis ir darysi, ką liepsiu. Vien tai, ką liepsiu. Supratai? - Jis
stipriai papurtė Filą, ir šio galva vos nesitrenkė į sieną.
Keista, bet kaip tik to ir reikėjo. Džeimsas parodė besirūpi­
nąs Pope, ir Filas patikėjo jį kalbant tiesą.
Šėlstantis beprotybės raudonis išnyko Filui iš galvos. Jis giliai
įkvėpė.
- Gerai. Suprantu, - kimiai tarė. Buvo pripratęs globoti - ir
save, ir kitus. Jam nepatiko, kad Džeimsas įsakinėja. Bet šiuo
atveju nieko negalėjai padaryti. - Bet... Ji mirė, ar ne?
- Nelygu, kaip tai apibrėši. - Džeimsas paleido Filą ir lėtai
pakilo nuo grindų. Niūriai sučiaupęs lūpas apžvelgė kamba­
rį. - Filai, nieko baisaus neatsitiko. Viskas vyko, kaip ir turėjo
vykti - išskyrus tavo elgesį. Maniau, sulauksime, kol grįš tėvai
ir ją suras, bet dabar nebegalime. Niekaip nepaaiškintume šitos
betvarkės, nebent pasakytume tiesą.
- O tiesa ta...
- Kad tu įėjai, radai ją mirusią ir pasiutai. Tada aš paskambi­
nau tavo tėvams - juk žinai, kokiame jie restorane, ką?
- Valentino. Mama sakė, kad jiems pavyko gauti ten vietas.
- Gerai. Mums pasiseks. Bet pirmiausia reikia sutvarkyti
Popės kambarį. Išnešk visas žvakes ir kita. Turi atrodyti, kad ji
paprasčiausiai nuėjo miegoti, kaip bet kurį kitą vakarą.
Filas dirstelėjo į stiklines stumdomąsias duris. Buvo ką tik
pradėję temti. Tačiau šiomis dienomis Pope daug miegojo.
- Pasakysime, kad ji pavargo ir liepė mums eiti žiūrėti te­
levizoriaus, - lėtai tarė jis, stengdamasis įveikti pyktį ir blaiviai
mąstyti. - Po kurio laiko aš įėjau pasižiūrėti, kaip ji.

- 125 -
 L isa Sm ith

- Gerai, - pritarė Džeimsas, šypsodamasis vien lūpomis.

Popės kambarį sutvarkė greitai. Sunkiausia buvo tai, kad Fi­
lui vis reikėjo pažvelgti į Popę - ir kaskart jam suspausdavo šir­
dį. Ji atrodė tokia mažytė, rankos ir kojos tokios liesos. Kalėdų
angelas birželį.
Jam nesinorėjo atimti pliušinių žaislų.
- Ji pabus, tiesa? - nežiūrėdamas į Džeimsą paklausė jis.
- Dieve mano, tikiuosi. - Džeimso balsas buvo labai pavargęs.
Skambėjo veikiau kaip malda, o ne kaip noras. - Jei nepabus, tau
nereikės manęs vaikytis su kuolu, Filai. Pats savimi pasirūpinsiu.
Filas pasijuto sukrėstas - ir įniršęs.
- Nebūk kvailas, - šiurkščiai tarė. - Jei Pope dėl ko nors
kovojo - jei ji dėl ko nors kovoja - tai dėl gyvybės. Atsižadėti gy­
vasties būtų lyg antausis jai. Be to, padarei visa, ką galėjai. Kvaila
būtų kaltinti save, jei kas nors nepavyktų.
Džeimsas tuščiomis akimis pažvelgė į jį, ir Filas suprato,
kad jiems pavyko nustebinti vienas kitą. Tada Džeimsas lėtai
linktelėjo.
- Ačiū.
Tai buvo svarbi akimirka - pirmą kartą jų nuomonės sutapo.
Filipas jautė keistą jųdviejų tarpusavio ryšį.
Nusisukęs jis guviai tarė:
- Ar ne laikas skambinti į restoraną?
Džeimsas žvilgtelėjo į rankinį laikrodį.
- Po kelių minučių.
- Jei per ilgai lauksime, jie gali išeiti.
- Nesvarbu. Svarbiausia, kad neatvažiuotų greitoji ir nepra­
dėtų jos gaivinti arba nenuvežtų į ligoninę. Kitaip tariant, kol kas
nors čia pasirodys, ji turi būti jau atšalusi.

- 126 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Filas pajuto, kaip jj užlieja siaubo banga.

- Ir vis dėlto tu šaltakraujė gyvatė.
- Aš tik praktiškas, - atsargiai, tarsi kalbėdamasis su vaiku,
tarė Džeimsas. Jis palietė baltą kaip marmuras Popės ranką ant
antklodės. - Tvarka. Laikas. Einu skambinti. Jei nori, gali vėl pa-
siautėti.
Filas papurtė galvą. Nebeturėjo jėgų. Norėjo tik pravirkti;
tai buvo irgi gera. Raudoti kaip pasiklydusiam ir nuskriaustam
vaikui.
- Pakviesk mamą, - per ašaras ištarė.
Jis atsiklaupė ant grindų prie Popės lovos ir ėmė laukti. Popės
muzika baigėsi, svetainėje buvo girdėti televizorius. Filas nejuto
laiko bėgant, kol keliuke išgirdo automobilį.
Tada priglaudė kaktą prie Popės čiužinio. Jo ašaros buvo
visiškai nuoširdžios. Tą akimirką Filas neabejojo amžiams ją
praradęs.
- Susiimk, - jam už nugaros tarė Džeimsas. - Jie čia.
 11 SKYRIUS

itos kelios valandos buvo baisiausios Filo gyvenime.

K Pirmiausia ir svarbiausia - mama. Vos jai įėjus Filo norai
pasikeitė - dabar jis troško ją paguosti, o ne pats būti guodžia­
mas. Žinoma, mamos paguosti nepavyko. Filas tegalėjo laikyti
ją apkabinęs.
Tai per daug žiauru, rūškanas svarstė jis. Turi būti koks nors
būdas jai pasakyti tiesą. Tik ji nieku gyvu nepatikėtų, o jei pati­
kėtų, irgi atsidurtų pavojuje...
Galiausiai atvyko greitoji pagalba, bet anksčiau už ją pasiro­
dė daktaras Franklinas.
- Aš jį iškviečiau, - per vieną pertraukėlę, Filo mamai rau­
dant Klifui ant peties, Džeimsas pasakė Filui.
- Kam?
- Kad viskas būtų paprasčiau. Mūsų valstijoje gydytojas gali
išrašyti mirties liudijimą, jei yra matęs pacientą paskutines dvi­
dešimt jo dienų ir žino mirties priežastį. Mums nereikia ligoni­
nių ar teismo pareigūnų.
Filas papurtė galvą.

- 128 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Kodėl? Kuo tau nepatinka ligoninės?

- Man jos nepatinka, - aiškiai, kapodamas žodžius kalbėjo
Džeimsas, - nes jose atliekamas skrodimas.
Filas apmirė. Prasižiojo, bet neišleido nė garso.
- O laidojimo namuose balzamuojama. Todėl man reikės
būti šalia, kai jie ateis pasiimti kūno. Turėsiu paveikti jų mintis,
kad jos nebalzamuotų, neužsiūtų lūpų arba...
Filą staiga supykino, ir jis nulėkė į vonią. Vėl ėmė nekęsti
Džeimso.
Bet Popės niekas nevežė į ligoninę, ir daktaras Franklinas ne­
minėjo skrodimo. Jis tik laikė mamą už rankos ir tyliai aiškino,
kad tai galėjo įvykti staiga, kad Pope bent jau nesikankino.
- Bet šiandien ji atrodė daug sveikesnė, - pro ašaras šnabž­
dėjo mama. - O, mano mažyle, mano mažyle! Jai buvo pablogė­
ję, bet šiandien ji jautėsi geriau.
- Kartais taip atsitinka, - tarė daktaras Franklinas. - Tarsi
ligonis būtų kaupęs jėgas paskutiniam gyvenimo proveržiui.
- Bet manęs čia nebuvo, - aimanavo mama. Ji nebeverkė, tik
balsas gergždė nuo kaltės jausmo. - Ji mirė viena.
Filas tarė:
- Ji miegojo. Tiesiog atsigulė ir nebepabudo. Pažiūrėjusi pa­
matysi, kokia ji rami.
Filas vis kalbėjo panašius dalykus, jam antrino Klifas ir gydy­
tojas. Pagaliau greitosios pagalbos medikai išėjo. Netrukus, ma­
mai sėdint ant Popės lovos ir glostant jai plaukus, atėjo žmonės
iš lavoninės.
- Duokite man kelias minutes, - sausomis akimis, išblyškusi
paprašė mama. - Noriu truputį pabūti su ja viena.

- 129 -
 Lisa Smith

Vyrai iš lavoninės nejaukiai sėdėjo svetainėje, o Džeimsas

stebeilijosi į juos. Filas suprato, kas vyksta. Džeimsas jiems kalė
į galvą, kad Popės nevalia balzamuoti.
- Dėl religinių priežasčių, tiesa? - nutraukdamas ilgą tylą
vienas vyriškis pasiteiravo Klifo.
Klifas suraukęs antakius pažvelgė į jį.
- Apie ką čia šnekate?
Vyriškis linktelėjo.
- Suprantu. Nieko baisaus.
Filas irgi suprato. Vyriškis girdėjo visai ne tai, ką sakė Klifas.
- Tik atsisveikinimą reikės surengti kuo greičiau, - kitas vy­
ras tarė Klifui. - O paskui uždaryti karstą.
- Taip, tai buvo netikėta. - Klifo kakta išsilygino. - Ji labai
trumpai sirgo.
Taigi dabar jis negirdėjo, ką kalba vyras. Filas pažvelgė į
Džeimsą ir pamatė, kad jo veidas išmuštas prakaito. Žinoma,
nelengva valdyti išsyk trijų žmonių mintis.
Paskui Klifas išėjo ir nusivedė mamą į miegamąjį, kad ši ne­
matytų, kas vyksta.
Du vyrai, nešini maišu kūnui ir diržais, įėjo į Popės kambarį.
Išeidami maiše išsinešė mažą, lengvą gumulėlį.
Filas vėl pajuto prarandantis protą. Knietėjo ką nors sudau­
žyti. Arba bėgti maratoną, atsidurti kuo toliau nuo čia.
Tačiau jam sulinko keliai, akyse papilkėjo.
Tvirtos rankos pakėlė jį ir pasodino ant kėdės.
- Laikykis, - tarė Džeimsas. - Dar kelios minutės. Jau beveik
baigta.
Kaip tik tada Filas jam bemaž atleido už tai, kad jis yra krau­
gerys pabaisa.

- 130 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Tą vakarą visi sugulė labai vėlai. Sugulė, bet neužmigo. Filas

nuo gerklės iki kojų buvo ištisas skausmo gniutulas. Jis gulėjo,
degant šviesai, kol patekėjo saulė.

Laidojimo namai priminė Viktorijos laikų rūmus. Popės salė

buvo pilna gėlių ir žmonių. Pati Pope gulėjo baltame karstelyje
su auksiniais pagražinimais ir iš tolo atrodė mieganti.
Filui nesinorėjo į ją žiūrėti. Jis stebėjo, kaip lankytojai ateina
ir pripildo salę, nusėda dešimtis medinių suolų. Nė nežinojo, ko­
kia mylima buvo Pope.
- Ji atrodė tokia gyvybinga, - prisiminė anglų kalbos mo­
kytoja.
- Negaliu patikėti, kad jos nebėra, - tarė berniukas iš Filo
futbolo komandos.
- Niekada jos neužmiršiu, - verkė draugė.
Filas vilkėjo tamsų kostiumą ir stovėjo šalia mamos ir Klifo.
Tarsi būtų priėmęs vestuvinius sveikinimus. Mama vis kartojo:
„Ačiū, kad atėjote“, - ir apkabindavo žmones. Lankytojai eidavo
toliau, švelniai paliesdavo karstą ir pravirkdavo.
Sutinkant visus tuos gedėtojus įvyko keistas dalykas. Filas
įsijautė. Popės mirties tikrovė buvo tokia tikra, kad visi vampyrų
reikalai ėmė rodytis kaip sapnas. Pamažu jis patikėjo savo vaidi­
nama istorija.
Juk visi buvo tokie įsitikinę. Pope sirgo vėžiu, o dabar mirė.
Vampyrai tėra prietaras.
Džeimsas atsisveikinti su Pope neatėjo.

Pope sapnavo.

- 131 -
 L isa Smith

Vaikščiojo su Džeimsu palei vandenyną. Buvo šilta, ji uodė

druską, jos kojos buvo drėgnos ir smėliuotos. Ji vilkėjo naują
maudymosi kostiumėlį, toks sušlapęs pakeičia spalvą. Tikėjosi,
kad Džeimsas atkreips į jį dėmesį, bet jis nieko nesakė.
Tada Pope suvokė, kad jis su kauke. Keista - juk nudegęs
atrodys bjauriai.
- Gal verčiau nusiimk ją? - pasiūlė Pope manydama, kad
jam gali prireikti pagalbos.
- Dėviu ją dėl sveikatos, - atsakė Džeimsas - bet balsas buvo
ne Džeimso.
Pope išsigando. Ištiesė ranką ir nutraukė kaukę.
Tai buvo ne Džeimsas. Tai buvo berniukas pelenų baltumo
plaukais, dar šviesesniais nei Filo. Kodėl ji anksčiau neatkreipė
dėmesio į jo plaukus? Jo akys buvo žalios - o paskui pamėlynavo.
- Kas tu? - griežtai paklausė Pope. Jai pasidarė baisu.
- Paslaptis, - šyptelėjo jis. Jo akys tapo violetinės. Tada ber­
niukas pakėlė ranką, ir Pope išvydo jį laikant aguoną. Tiksliau,
aguonos pavidalo gėlę, bet juodą. Berniukas gėle paglostė jai
skruostą.
- Tiesiog prisimink, - mįslingai nusišypsojo jis, - kad yra ir
blogoji magija.
-Ką?
- Yra ir blogoji magija, - pakartojo jis, nusigręžė ir nuėjo.
Pope liko su aguona rankoje. Berniukas smėlyje nepaliko
pėdų.
Pope buvo viena, šniokštė vandenynas. Virš galvos tvenkėsi
debesys. Ji troško atsibusti, bet negalėjo, buvo viena ir išsigandu­
si. Apėmė sielvartas, ir ji numetė gėlę.
- Džeimsai!

- 132 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

* * *

Filas atsisėdo lovoje, širdis daužėsi.

Dieve, kas gi tai buvo? Kažkas panašaus j riksmą - į Popės
balsą.
Man haliucinacijos.
Tai nenuostabu. Juk šiandien pirmadienik, Popės laidotuvių
diena. Po - Filas dirstelėjo į laikrodį - maždaug keturių valandų
jis turės būti bažnyčioje. Nieko nuostabaus, kad sapnuoja Popę.
Bet ji atrodė tokia išsigandusi...
Filas išmetė tą mintį iš galvos. Nebuvo sunku. Jis įtikino save,
kad Pope mirė, o mirusieji nešaukia.
Bet per laidotuves Filo laukė sukrėtimas. Čia buvo jų tėvas.
Netgi vilkėjo kažką panašaus į kostiumą, nors švarkas nederėjo
prie kelnių, o kaklaraištis buvo persisukęs.
- Atvykau vos tik išgirdęs...
- Na, tai kurgi tu buvai? - paklausė Filo mama. Aplink akis
jai atsirado rūpesčio raukšlelių, kaip visada bendraujant su Filo
tėvu.
- Keliavau po Blu Ridžo kalnus. Kitą kartą, prisiekiu, palik­
siu adresą. Skaitysiu žinutes... - Jis pravirko.
Mama nieko nebesakė. Tik ištiesė rankas, ir Filui širdis su­
tvaksėjo, jiems apsikabinant.
Filas žinojo, kad jo tėtis neatsakingas, menkai prisideda prie
vaikų išlaikymo, yra kuoktelėjęs ir tikras nevykėlis. Bet niekas la­
biau už jį nemylėjo Popės. Šįkart Filas negalėjo jo smerkti, netgi
lygindamas su Klifu.
Kai prieš pamaldas tėtis kreipėsi į Filą, šis patyrė sukrėtimą.
- Žinai, šiąnakt ji buvo pas mane atėjusi, - tyliai tarė tė­
tis. - Turiu galvoje, jos dvasia. Ji mane aplankė.

- 133 -
 Lisa Smith

Filas pažvelgė j jį. Tai buvo vienas tų keistų teiginių, dėl kurių
jo tėvai ir išsiskyrė. Tėvas nuolat pasakodavo keistus sapnus, re­
gėdavo nesamų dalykų. Ką jau kalbėti apie tai, kad rinko straips­
nius apie astrologiją, numerologiją ir NSO.
- Nemačiau jos, tik girdėjau šaukiant. Man tai nepatiko, ji
atrodė tokia išsigaifdįusi. Nesakyk mamai, bet man kilo įspūdis,
kad ji neranda ramybės. - Jis rankomis užsidengė veidą.
Filas pajuto, kaijftjam ant sprando stojasi plaukai.
Bet šiurpius jausmus beveik iškart nustelbė laidotuvių liū­
desys. Tokie žodžiai kaip „Pope amžinai gyvens mūsų širdyse
ir atmintyje.“ Sidabrinis katafalkas nuvažiavo į Girios kapines,
ir visi stovėjo birželio saulėkaitoje, dvasininkui tariant paskuti­
nius žodžius prie Popės karsto. Dėdamas ant karsto rožę Filas
drebėjo.
Tai buvo siaubinga akimirka. Dvi Popės draugės parkritusios
isteriškai raudojo. Filipo mama užsikniaubė ant karsto, ir ją teko
nuvesti. Nebuvo kada galvoti - nei dabar, nei vėliau per vaišes
Filo namuose.
Vis dėlto namie abu Filo pasauliai susikirto. Visoje šioje su­
maištyje jis išvydo Džeimsą.
Nenumanė, ką daryti. Džeimsas nederėjo prie to, kas čia
vyksta. Filui netgi kilo mintis nueiti ir jam pasakyti, kad nešdin­
tųsi sau, kad nesveiki juokai baigti.
Jam nespėjus nieko sugalvoti, Džeimsas priėjo ir tyliai tarė:
- Šiąnakt vienuoliktą būk pasiruošęs.
Filas apstulbo.
-Kam?
- Tiesiog būk pasiruošęs, gerai? Ir paimk Popei drabužių.
Tokių, kad niekas nepasigestų.

- 134 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Filas tylėjo, ir Džeimsas piktai pašnairavo į jį.

- Turime ją ištraukti, kvaily. Q gal nori ją ten palikti?
Taukšt! Susidūrė abu pasauliai. Akimirką Filas tarsi kybojo
ore, kojomis nesiekdamas nė vieno jų.
Tada, įprastajam pasauliui sudužus, jis atsirėmė į sieną ir su­
šnabždėjo:
- Negaliu. Aš negaliu to daryti. Tu beprotis.
- Tai tu beprotis. Apsimeti, kad to nė nebuvo. O man reikia
tavo pagalbos, vienas nieko nevaliosiu. Iš pradžių jai sunkiai eisis
susigaudyti, bus kaip lunatikė. Jai reikės tavęs.
Tai išjudino Filą. Jis atsitiesė ir sušnabždėjo:
- Ar šiąnakt ją girdėjai?
Džeimsas nusigręžė.
- Ji nebuvo atsibudusi. Tik sapnavo.
- Kaip galėjome ją girdėti iš taip toli? Netgi mano tėtis gir­
dėjo. Klausyk, - jis sugriebė Džeimsui už švarko atlapo, - ar jai
tikrai viskas gerai?
- Dar prieš minutę buvai įsitikinęs, kad ji mirusi. Dabar
prašai garantijų, kad jai viskas gerai. Na, negaliu patvirtinti
nei vieno, nei kito. - Filas neatlaikė jo šaltų kaip ledas akių
žvilgsnio. - Niekada anksčiau to nedariau, supranti? Laikausi
knygoje pateikiamų nurodymų. Visada kas nors gali nepavyk­
ti. Bet, - pridūrė jis, Filui vos spėjus prasižioti, - viena žinau
tikrai - jei paliksime ją ten, kur ji yra, jai bus labai nemalonu
pabusti. Aišku?
Filas lėtai atgniaužė kumščius ir paleido švarką.
- Taip. Atleisk. Tiesiog negaliu visu tuo patikėti - Jis pakėlė
galvą ir pamatė, kad Džeimsas žvelgia švelniau. - Bet jei ji šią­
nakt klykė, vadinasi, gyva, tiesa?

- 135 -
 Lisa Smith

- Ir stipri, - tarė Džeimsas. - Nepažįstu stipresnės tėlepatės.

Iš jos tikrai šis tas išeis.
Filas nebandė įsivaizduoti, kas. Žinoma, Džeimsas vampy­
ras, bet atrodantis visiškai įprastai - didžiąją laiko dalį. Vis dėlto
Filui netilpo galvoje Popės, kaip Holivudo pabaisos, paveikslas.
Raudonos akys, kreidos baltumo oda, kruvini dantys.
Jei ji tokia virstų, jis pasistengtų ją pamilti. Bet viena jo dalis
trokštų atsinešti kuolą.

Naktį Girios kapinės atrodė visiškai kitaip. Tamsa buvo labai

tiršta. Ant geležinių vartų kabojo iškaba: „Saulei nusileidus, lan­
kytis draudžiama", bet patys vartai buvo atviri.
Man čia nepatinka, pagalvojo Filas.
Džeimsas įsuko į vienišą keliuką aplink kapines ir pastatė au­
tomobilį po senutėliu ginkmedžiu.
- O jei kas nors mus pamatys? Negi čia nėra sargo ar ko
panašaus?
- Yra naktinis sargas. Jis miega. Tuo pasirūpinau prieš paim­
damas tave.
Džeimsas išlipo ir iš užpakalinės integros sėdynės ėmė trauk­
ti neįtikimai daug įrankių ir priemonių.
Du sunkius galingus prožektorius. Laužtuvą. Senas lentas.
Porą brezento atraižų. Du naujus kastuvus.
- Padėk man visa tai paimti.
- Kam tai?
Vis dėlto Filas padėjo. Jam sekant paskui Džeimsą vingiuotu
takeliu, po kojomis gurgždėjo žvyras. Juodu užlipo aplūžusiais
mediniais laiptais, kitoje pusėje nusileido žemyn ir atsidūrė Pa­
sakų šalyje.

- 136 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Taip per laidotuves kažkas buvo pavadinęs šią vietą. Filas

nugirdo apie tai kalbantis du Klifo verslo draugus. Šioje kapinių
dalyje daugiausia buvo laidojami vaikai. Tai galėjai pasakyti net
nežiūrėdamas į antkapius - ant kapų gulėjo pliušiniai meškiukai
ir panašūs daiktai.
Popės kapas buvo pačiame Pasakų šalies pakraštyje. Žinoma,
antkapio dar nebuvo. Tik žalia plastikinė lentelė.
Džeimsas numetė savo nešulius ant žolės ir atsiklaupęs, pa­
sišviesdamas prožektoriumi, apžiūrėjo žemę.
Filas tyliai stovėjo ir žvalgėsi po kapines. Jis vis dar bijojo. Iš
dalies tai buvo paprasta baimė, kad juos sučiups dar nebaigusius
darbo, iš dalies antgamtės baimė, jeigu jų nesučiups. Buvo girdėti
tik svirplių čirškimas ir tolimas eismo dūzgesys. Vėjyje palengva
judėjo medžių ir krūmų šakos.
- Gerai, - tarė Džeimsas. - Pirmiausia reikia pakelti velėną.
- Hm? —Filas nė nesusimąstė, iš kur ant šviežio kapo auga
žolė. Be abejo, tai velėna.
Džeimsas rado vieno rėžio kraštą ir suvyniojo jį kaip kilimą.
Filas rado kitą kraštą. Rėžiai buvo maždaug poros metrų ilgio
ir pusės metro pločio. Sunkūs, bet juos lengvai pavyko suvynioti
ir nuridenti į kapo kojūgalį.
- Palik juos čia. Paskui reikės vėl pakloti, - suniurnėjo
Džeimsas. - Juk nenorime, kad kapas atrodytų išplėštas.
Filui staiga atsivėrė akys.
- Tai štai kam brezentas ir kiti daiktai.
- Taip. Šiokia tokia netvarka nesukels įtarimo. Bet jei visur
pridrabstysime žemių, kas nors nusistebės.
Džeimsas apdėjo lentomis kapo pakraščius, tada abiejose pu­
sėse patiesė brezentą. Filas padėjo jį išlyginti.

- 137 -
 Lisa Smith

Po velėna buvo šviežia, molinga žemė. Filas nutaikė prožek­

toriaus šviesą ir paėmė kastuvą.
Negaliu patikėti, kad tai darau, pagalvojo jis.
Bet jis tai darė. Ir, kol tegalvojo apie fizinį darbą, apie tai,
kaip iškasti duobę, viskas ėjosi gerai. Susikaupė ir koja įbedė
kastuvą į žemę.
Kastuvas lengvai smigo gilyn. Buvo lengva semti žemes
ir mesti ant brezento. Bet po kokio trisdešimto kastuvo jis
pavargo.
- Nesąmonė. Mums reikia ekskavatoriaus, - šluostydamasis
kaktą tarė jis.
- Jei nori, gali pailsėti, - ramiai atsakė Džeimsas.
Filas suprato. Džeimsas ir buvo ekskavatorius. Stipresnis už
visus Filo pažįstamus. Jis be jokių pastangų kėlė kastuvą po kas­
tuvo. Atrodė, žaidžia.
- Kodėl nepriklausai nė vienai mokyklos komandai? - pa­
klausė Filas, sunkiai užgulęs kastuvą.
- Man labiau patinka individualus sportas. Pavyzdžiui, im­
tynės, - atsakė Džeimsas ir šyptelėjo Filui. Tai buvo pokštas, ko­
kius berniukai laido rūbinėje ir kokius visi supranta. Džeimsas
turėjo galvoje imtynes su, pavyzdžiui, Žaklina ir Mikaela.
Tą akimirką Filas nenorom šyptelėjo. Nebegalėjo jo smerkti.
Net ir su Džeimsu ilgai užtruko, kol iškasė duobę. Ji buvo
platesnė, nei Filui atrodė būtina. Kai jo kastuvas galiausiai sluk­
telėjo į kažką kieta, suprato, kodėl.
- Tai skliautas, - paaiškino Džeimsas.
- Koks dar skliautas?
- Kapo skliautas. Jis dedamas virš karsto, kad, žemei įgriu-
vus, šis nesulūžtų. Išlipk ir paduok man laužtuvą.

- 138 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Filas išsiropštė iš duobės ir padavė laužtuvą. Dabar ir pats

pamatė skliautą. Jis buvo betoninis, atrodė kaip paprasta sta­
čiakampė dėžė su dangčiu. Džeimsas laužtuvu bandė nukelti
dangtį.
- Na va, - atsikvėpė Džeimsas, kai jam pavyko jį kilstelė­
ti ir pamažu nustumti nuo dėžės. Štai kam reikėjo tokios pla­
čios duobės - tam, kad vienoje pusėje tilptų dangtis, o kitoje -
Džeimsas.
Dabar, pažvelgęs į duobę, Filas išvydo karstą. Ant jo gulėjo
didžiulė puokštė apmaigytų geltonų rožių.
Džeimsas sunkiai alsavo, bet Filas suprato, kad ne iš nuovar­
gio. Atrodė, jo paties plaučiai suspausti, o širdis tvinksi taip, kad
net kūnas dreba.
- O Dieve, - tyliai tarė jis.
Džeimsas pakėlė galvą.
- Taip, tikrai.
Jis nustūmė rožes prie karsto kojūgalio. Tada, kaip Filipui pa­
sirodė, sulėtintais judesiais ėmėsi atsegti sąsagas karsto šone.
Viską atsegęs akimirką sustojo, uždėjo delnus ant glotnaus
karsto paviršiaus. Tada pakėlė dangtį, ir Filipas pamatė, kas
viduje.
 SKYRIUS

nt balto aksominio apmušalo užsimerkusi gulėjo Pope. At-

A . rodė labai išbalusi ir keistai graži - negi ji mirusi?
- Atsibusk, - liepė Džeimsas. Uždėjo delną jai ant rankos.
Filipas nujautė, kad jis kviečia ne tik balsu, bet ir mintimis.
Ilgą skausmingą minutę nieko neįvyko. Džeimsas pakišo kitą
ranką Popei po sprandu, kilstelėjo ją.
- Pope, laikas. Pabusk. Pabusk!
Popės blakstienos virptelėjo.
Filipo viduje vyko arši kova. Jis troško pergalingai šaukti ir
daužyti žemę. Taip pat jam norėjosi sprukti. Galop kojos nebe­
išlaikė, ir jis susmuko prie kapo.
- Nagi, Pope. Kelkis. Laikas eiti. - Džeimsas kalbėjo švelniai,
įtaigiai, lyg šnekindamas po anestezijos bundantį žmogų.
Kaip tik tokia Pope ir atrodė. Filui susižavėjus, pagarbiai ir
baugščiai žvelgiant, ji sumirkčiojo, šiek tiek pakreipė galvą ir at­
simerkė. Beveik iškart vėl užsimerkė, bet Džeimsas vis šnekino
ją, ir kitą kartą atsimerkusi Pope nebeužsimerkė.
Tada, Džeimsui meiliai raginant, atsisėdo.

- 140 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Pope, - tarė Filas. Iš jo tarsi kas veržėsi, krūtinė plėtėsi,

liepsnojo.
Pope pažvelgė į jį, tada prisimerkė ir tuojau pat nusigręžė
nuo prožektoriaus šviesos. Atrodė susierzinusi.
- Eikš, - tarė Džeimsas, padėdamas jai išlipti iš karsto. Ne­
buvo sunku, Pope tokia smulkutė. Prilaikoma Džeimso už ran­
kos ji atsistojo ant apversto karsto dangčio, o Filas ištraukė ją
iš duobės.
Tada vos ne mėšlungiškai ją apglėbė.
Filui atsitraukus, Pope mirksėdama sužiuro į jį. Suraukė kak­
tą. Pasilaižė smilių ir perbraukė juo broliui per skruostą.
- Tu purvinas, - tarė.
Ji kalbėjo. Akys nebuvo raudonos, o veidas neišbalęs kaip nu­
mirėlio. Ji iš tiesų buvo gyva.
Apimtas palengvėjimo Filas vėl ją apkabino.
- O Dieve, Pope, tu sveika. Tu sveika.
Jis neatkreipė dėmesio, kad Pope jo neapkabino.
Džeimsas išsikapanojo iš duobės.
- Pope, kaip jautiesi? - paklausė. Ne iš mandagumo. Atsar­
giai tirdamas.
Pope pažvelgė į jį, tada į Filipą.
- Jaučiuosi... gerai.
- Puiku, - tarė Džeimsas, vis dar stebėdamas Popę, lyg toji
būtų tris šimtus kilogramų sverianti pasiutusi gorila.
- Jaučiuosi.-., alkana, - tuo pačiu maloniu, skambiu balsu pri­
dūrė Pope.
Filas sumirkčiojo.
- Filai, gal ateitum čia? - pakvietė Džeimsas, rodydamas sau
už nugaros.

- 141 -
 Lisa Smith

Filas pasijuto labai nejaukiai. Negi Pope... jį uosto? Ne gar­

siai šniurkščiodama, bet tyliai, kaip katė. Ji uodė orą jam apie
pečius.
- Filai, ko gero, tau vertėtų ateiti čia, - pabrėžtinai pakartojo
Džeimsas. Toliau viskas vyko taip greitai, kad Filas nespėjo nė
krustelėti.
Švelnios rankelės kaip plienas sugniaužė jam bicepsus. Pope
nusišypsojo, parodydama labai aštrius dantis, tada kaip puolanti
kobra šoko prie gerklės.
Mirsiu, pamanė Filas, jausdamasis keistai ramus. Negalėjo
priešintis. Bet Pope nepataikė įkąsti. Aštrūs dantys įdrėskė kaklą
kaip du įkaitę žarstekliai.
- Ne, negalima, - sušuko Džeimsas. Apglėbęs Popę per lie­
menį atitraukė nuo Filo.
Pope nusivylusi suaimanavo.
Stebėjo bandantį atsistoti Filą, kaip katė žiūri į įdomų vabzdį.
Nenuleido nuo jo akių net tada, kai Džeimsas į ją kreipėsi.
- Čia tavo brolis Filas. Tavo brolis dvynys. Prisimeni?
Pope tik spitrijosi į Filą išplėstais vyzdžiais. Filui ji pasirodė
ne tik išblyškusi ir graži, bet ir apsvaigusi, išbadėjusi.
- Mano brolis? Jis mūsų rūšies? - Pope atrodė suglumusi. Jos
šnervės virpėjo, lūpos prasiskyrė. - Jis kvepia ne taip.
- Ne, jis ne mūsų rūšies, bet jam negalima kąsti. Turėsi šiek
tiek palaukti, kol gausi pasimaitinti. - Filipui jis tarė: - Greičiau
užkaskime šią duobę.
Iš pradžių Filipas negalėjo nė pajudėti. Pope vis dar stebėjo
jį, žvilgsnis atrodė svajingas, bet ir įdėmus. Ji stovėjo tamsoje,
vilkėdama savo geriausia balta suknele, grakšti kaip lelija, aplink
veidą krentančiais plaukais. Ir žiūrėjo į jį jaguaro akimis.

- 142 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Ji nebebuvo žmogus. Buvo kažkas kita. Pati taip sakė - juodu

su Džeimsu vienos rūšies, o Filas kitos. Dabar ji priklausė Nak­
ties pasauliui.
O Dieve, gal reikėjo palikti ją mirusią, pamanė Filas ir dre­
bančiomis, sustirusiomis rankomis paėmė kastuvą. Džeimsas
jau buvo uždengęs karstą. Filas metė žemės nežiūrėdamas, kur
jos krenta. Jam galva maskatavo, tarytum kaklas būtų šepetys
kaminams valyti.
- Nebūk kvailys, - tarė balsas, ir Filą už riešo trumpam su­
griebė stiprūs pirštai. Per miglą jis išvydo Džeimsą.
- Nebūtų geriau, jei ji būtų mirusi. Tiesiog dabar ji sutrikusi.
Tai laikina, supranti?
Žodžiai skambėjo šiurkščiai, bet Filas pasijuto ramiau. Gyve­
nimas gražus, nesvarbu, kokiu pavidalu. Pope pati tai pasirinko.
Vis dėlto ji pasikeitė, ir tik laikas parodys, kiek.
Filas klydo manydamas, kad vampyrai yra visai kaip žmonės.
Su Džeimsu jis jautėsi taip gerai, kad beveik užmiršo jų tarpusa­
vio skirtumus.
Daugiau šios klaidos jis nebedarys.

Pope jautėsi nuostabiai - beveik visais atžvilgiais.

Jautėsi paslaptinga ir stipri. Pasakiška ir kupina galimybių.
Jautėsi tarsi nusimetusi senąjį luobą, kaip gyvatė išsinėrusi iš
odos ir gavusi naują, stiprų kūną.
Ji žinojo - nors gerai nesuprato, iš kur, - nebeserganti vėžiu.
Jo nebeliko, to baisaus joje išsikėtojusio daikto. Naujasis jos
kūnas jį tarsi nužudė ir susiurbė. O gal tiesiog persikeitė kiekvie­
na ląstelė, iš kurių buvo sudėta Pope Nort.

- 143 -
 Lisa Smith

Šiaip ar taip, ji jautėsi sveika ir gyva. Tokia sveika dar nebuvo

ne tik prieš susirgdama vėžiu, bet ir apskritai gyvenime. Naujasis
kūnas Popei atrodė keistokas, raumenys ir sąnariai dirbo sklan­
džiai, bemaž stebuklingai.
Vienintelė bėda ta, kad ji jautėsi alkana. Prireikė visų valios
pastangų, kad nepultų šviesiaplaukio vaikino duobėje. Filipo.
Savo brolio.
Pope žinojo, kad Filipas jos brolis, bet jis dar ir žmogus. Juto
skalsų, gyvybę teikiantį skystį tekant jo gyslomis. Įelektrintą me­
džiagą, kurios jai reikia, kad išgyventų.
Tad šok ant jo, kuždėjo viena dalis. Pope susiraukė ir pasi­
stengė atsikratyti tos minties. Jautė, kaip kažkas burnoje spau­
džia apatinę lūpą, ir instinktyviai apsičiupinėjo.
Tai buvo dantys. Dailiai išlenkti dantys. Abi jos iltys buvo
ilgos, smailos ir labai jautrios.
Kaip keista. Pope švelniai patrynė naujuosius dantis, tada at­
sargiai apčiupinėjo liežuviu. Iškišo pro lūpas.
Netrukus jie susitraukė iki įprastinio dydžio. Pagalvojus apie
kraujo sklidinus žmones tarsi uogas, vėl išaugo.
Ei, žiūrėkite, kaip aš moku!
Bet ji netrukdė dviem purviniems vaikinams, užkasantiems
duobę. Apsižvalgė ir nusprendė verčiau pati prasimanyti pra­
mogų.
Keista - nebuvo panašu nei į dieną, nei į naktį. Galbūt sau­
lės užtemimas? Dienai per tamsu, o nakčiai per šviesu. Ji matė
klevo lapus ir nuo ąžuolų nukarusias pilkas kedenines tilandsi-
jas. Aplink samanas sukosi mažytės kandys, Pope matė jų balz­
ganus sparnelius.

- 144 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Pažvelgusi į dangų ji apstulbo. Ten kažkas plaukiojo - kažkoks

milžiniškas apvalus daiktas, tviskantis sidabrine šviesa. Pope pa­
galvojo apie erdvėlaivį, apie ateivius, ir tik tada susigaudę.
Tai buvo mėnulis. Tik paprasta pilnatis. Jis atrodė toks di­
džiulis, mirguliuojantis, nes ji gerai regėjo tamsoje. Todėl matė
ir kandis.
Visi pojūčiai buvo paaštrėję. Iki jos atsklido skanus dvelks­
mas, mažų urvinių gyvūnėlių ir gardžių skraidančių paukštelių
kvapai. Vėjas atnešė apetitą žadinantį triušio aromatą.
Ir dar ji girdėjo. Šalia sulojus šuniui, pasuko galvą. Tada su­
prato lojant toli už kapinių. Tik atrodė arti.
Lažinuosi, kad moku greitai bėgti, pagalvojo ji. Kojas net
dilgčiojo. Norėjosi lėkti į nuostabią, gardžiai kvepiančią naktį,
susilieti su ja. Dabar Pope buvo jos dalis.
Džeimsai, kreipėsi ji. Keista, ištarė tai be balso. Savaime pa­
vyko, nereikėjo nė mokytis.
Džeimsas pakėlė galvą nuo kastuvo. Laikykis, tuo pačiu būdu
atsakė jis. Vaikuti, mes beveik baigėme.
Paskui išmokysi mane medžioti?
Jis vos vos linktelėjo. Plaukai krito ant kaktos ir atrodė žaviai
purvini. Popei atrodė, kad dar niekada gerai jo nematė - nes da­
bar suvokė naujomis juslėmis. Džeimsas nebuvo paprastas vai­
kinas rudais šilkiniais plaukais, paslaptingomis pilkomis akimis
ir lanksčiu raumeningu kūnu. Jis kvepėjo žiemos lietumi, jame
plakė plėšrūno širdis, o aplinkui buvo justi sidabrinė jo galios
aura. Pope juto jo mintis, lanksčias ir tvirtas kaip tigro ir tuo pat
metu švelnias, bemaž ilgesingas.
Dabar mes medžioklės bendrai, džiugiai pareiškė ji, ir
Džeimsas pritardamas nusišypsojo. Vis dėlto Pope juto jį šir­

- 145 -
 L isa Smith

dyje nerimaujant. Arba jis liūdi, arba dėl ko nors baiminasi, bet
slepia nuo jos.
Dabar Pope negalėjo apie tai galvoti. Nebesijautė alkana...
jautėsi neįprastai. Tarsi būtų sunku kvėpuoti.
Džeimsas su Filipu nukratė brezento atraižas, išvyniojo ve­
lėnos juostas ir uždengė kapą. Jos kapą. Įdomu, anksčiau ji apie
tai nesusimąstė. Ji gulėjo kape - turėtų jausti pasišlykštėjimą
arba baimę.
Bet nejautė. Apskritai neprisiminė ten buvusi - neprisiminė
nieko nuo tada, kai užmigo miegamajame, iki tada, kai atsibudo,
Džeimsui pašaukus.
Išskyrus sapną.
- Gerai,- tarė Džeimsas. Jis lankstė brezentą. - Galime va­
žiuoti. Kaip jautiesi?
- Hmmm... keistokai. Pridususi.
- Ir aš, - tarė Filas. Jis sunkiai šnopavo ir šluostėsi kaktą. -
Nežinojau, kad duobkasio darbas toks sunkus.
Džeimsas tiriamai pažvelgė į Popę.
- Kaip manai, ar ištversi iki mano buto?
- Hmm... Galbūt.
Tiesą sakant, Pope nesuprato, apie ką jis kalba. Ką jai reikės
ištverti? Ir kodėl nuvažiavus į jo butą bus lengviau kvėpuoti?
- Ten, pastate, turiu porą saugių donorų, - tarė Džeimsas. -
Nenorėčiau, kad vaikščiotum gatvėmis, ir, manau, jie tau tiks.
Pope nepaklausė, ką jis turi galvoje. Buvo sunku aiškiai
mąstyti.
Džeimsas paprašė, kad ji pasislėptų ant užpakalinės auto­
mobilio sėdynės. Pope atsisakė. Ji norėjo sėdėti priekyje ir veidu
justi nakties orą.

- 146 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Gerai, - pagaliau nusileido Džeimsas. - Bet nors užsidenk

veidą rankomis. Važiuosiu aplinkkeliais. Pope, tu negali niekam
rodytis.
Regis, gatvėse nebuvo nieko, kas būtų galėjęs ją pamatyti.
Skruostus glostė vėsus ir malonus oras, bet nepadėjo jai alsuoti.
Kad ir kaip stengėsi, ji negalėjo gerai įkvėpti.
Per tankiai kvėpuoju, pamanė ji. Širdis daužėsi, lūpos ir liežu­
vis išdžiūvo kaip pergamentas. Ir vis dėlto jai atrodė, kad dūsta.
Kas man darosi?
Tada ėmė skaudėti.
Raumenis sutraukė mėšlungis - kaip tada, kai bėgiodavo
pirmoje gimnazijos klasėje. Per skausmą miglotai prisiminė, ką
sakė kūno kultūros mokytojas. „Raumenis sutraukia todėl, kad
jie negauna užtektinai kraujo. Mėšlungis - tai mirtinai išbadėję
raumenys.“
Ak, kaip skaudėjo. Iš tikrųjų skaudėjo. Dabar ji net nebega­
lėjo prašyti Džeimso pagalbos; teįstengė laikytis įsikibusi auto­
mobilio durelių ir kaip nors kvėpuoti. Pope švokštė ir gargė, bet
be jokios naudos.
Jai sutraukė visus raumenis. Dabar ji jautėsi tokia apsvaigusi,
kad pasaulį matė pro mirgančias švieseles.
Pope merdėjo. Kažkas nepavyko. Atrodė, kad ji po vandeniu,
beviltiškai bandanti prisikapstyti iki deguonies - tik deguonies
niekur nebuvo.
O tada ji rado kelią.
Tiksliau sakant, užuodė. Automobilis sustojo prie raudonos
šviesos. Pope važiavo iškišusi pro langą galvą ir pečius - ir staiga
užuodė gyvybės dvelksmą.

- 147 -
 Lisa Smith

Gyvybė. Tai, ko jai reikia. Ji nemąstė, tiesiog veikė. Vienu ju­

desiu atidarė automobilio dureles ir iššoko.
Už nugaros išgirdo Filo šūksnius, o galvoje - Džeimso
riksmą. Nekreipė į juos dėmesio. Dabar terūpėjo numalšinti
skausmą.
Ji stvėrė einantį šaligatviu vyrą, kaip skenduolis griebiasi
šiaudo. Instinktyviai. Vyriškis buvo aukštas ir, kaip žmogus, ga­
nėtinai stiprus. Vilkėjo tamsų sportinį kostiumą ir striukę. Vei­
das atrodė šeriuotas, ne itin švarus, bet Popei tai nerūpėjo. Ją
domino ne pats indas, o gardus, lipnus jame esantis skystis.
Šįkart ji kirto taikliai. Nuostabieji dantys išlindo kaip nagai
ir susmigo vyrui į gerklę. Pervėrė jį lyg tie senoviniai konservų
atidarikliai. Vyras bandė priešintis, bet netrukus susmuko.
O Pope gėrė, gerklę jai užliejo vario saldumas. Siurbiančią
kraują iš venų ją apėmė gyvuliškas alkis. Burna prisipildė stip­
raus, gryno, pirmykščio skysčio, ir kiekvienas gurkšnis dovanojo
gyvybę.
Ji gėrė ir gėrė jausdama, kaip skausmas atlėgsta. Vietoj jo ap­
ėmė džiaugsmingas lengvumas. Stabtelėjusi įkvėpti Pope pajuto,
kad plaučiai prisipildė vėsaus, palaimingo oro.
Ji vėl pasilenkė gerti, siurbti, lakti, maukti. Vyro viduje buvo
skaidri kunkuliuojanti upė, ir ji troško jos visos.
Tada Džeimsas ją atitraukė.
Jis kalbėjo ir balsiai, ir mintimis; balsas buvo ramus, bet
įtaigus.
- Pope, atleisk. Atleisk. Tai aš kaltas. Neturėjau priversti ta­
vęs taip ilgai laukti. O dabar tau užteks. Gali liautis.
O... painiava. Pope akies kampučiu matė Filipą, savo brolį
Filipą, su siaubu žvelgiantį į ją. Džeimsas sakė, kad ji gali liautis,

- 148 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

bet tai nereiškė, kad privalo. Ji nenorėjo. Dabar vyras visiškai ne­
besipriešino. Regis, buvo be sąmonės.
Pope vėl pasilenkė. Džeimsas beveik šiurkščiai ją atitraukė.
- Klausyk, - tarė jis. Akys buvo ramios, bet balsas griežtas. -
Pope, dabar tau laikas pasirinkti. Ar tikrai nori jį nužudyti?
Žodžiai ją sukrėtė ir grąžino į tikrovę. Nužudyti... ji žinojo,
kad tai būdas įgyti galių. Kraujas - tai galia, gyvybė, energija,
maistas ir gėrimas. Jei ji išsunktų šį vyrą kaip apelsiną, įgytų pa­
čią jo esaties galią. Kas žino, ką tada gebėtų daryti?
Bet... jis vyras, o ne apelsinas. Žmogus. Kadaise ji pati buvo
tokia.
Pamažu, nenorom ji atsitraukė nuo vyro, ir Džeimsas giliai
atsiduso. Patapšnojęs jai per petį prisėdo ant šaligatvio, lyg būtų
per daug pavargęs keliauti toliau.
Filas susmuko prie artimiausio pastato sienos.
Jis buvo pasibaisėjęs, ir Pope tai juto. Netgi pagavo jo gal­
voje besisukančius žodžius: šlykštu ir nedora. Visas sakinys
skambėjo maždaug taip: „Ar verta buvo gelbėti jai gyvybę, jei
ji prarado sielą?“
Džeimsas ūmiai pašoko ir atsigręžė į jį. Pope pajuto sidabru
plykstelint jo pyktį.
- Tu ničnieko nesupranti, tiesa? - įniršęs sušuko jis. - Ji
galėjo bet kada užpulti tave, bet neužpuolė, nors ir merdėjo.
Nenutuoki, kas nutinka, stingant kraujo. Tai ne troškulys - tai
dusimas. Ląstelės ima mirti nuo deguonies stygiaus, nes kraujas
negali joms tiekti deguonies. Tai klaikus skausmas, bet ji nepuo­
lė tavęs, kad jį numalšintų.
Filipas, regis, suglumo. Pažvelgė į Popę, tada dvejodamas iš­
tiesė ranką.

- 149 -
 Lisa Smith

- Atleisk...
- Užmiršk tai, - tarstelėjo Džeimsas. Tada nusigręžė nuo
Filo ir apžiūrėjo vyrą. Pope jautė jį siunčiant mintis. - Liepiu
jam tai užmiršti, - paaiškino jis Popei. Jam reikia pailsėti, tai
galės tiesiog čia. Matai, žaizdos jau baigia gyti.
Pope matė, bet nesijautė laiminga. Suprato, kad Filas vis dar
ją smerkia. Ne tik dėl to, ką ji padarė, bet ir dėl to, kas ji yra.
Kas man atsitiko? - paklausė ji Džeimso ir puolė jam į glė­
bį. - Ar aš virtau kokia pabaisa?
Jis stipriai apkabino ją. Tu tiesiog kitokia. Ne pabaisa. Filas
kvailys.
Ji norėjo nusijuokti. Bet, be jo globėjiškos meilės, buvo justi
nerimas ir liūdesys. Džeimsui nepatiko būti plėšrūnu, ir dabar jis
Popę pavertė tokia pat. Jų planas puikiai pavyko - ir ji niekada
nebebus senoji Pope Nort.
Nors ji ir girdėjo Džeimso mintis, tai nė iš tolo nepriminė
to visiško susiliejimo, kaip keičiantis krauju. Galbūt jie niekada
nebepajus tos bendrystės?
- Nebuvo ko rinktis, - ryžtingai tarė Pope. Kalbėjo balsiai. -
Padarėme ką reikėjo. Dabar turime su tuo gyventi.
Tu narsi mergina. Ar kada nors tau tai sakiau?
Ne. Ojei ir sakei, mielai išgirsčiau dar kartą.
Į Džeimso butą jie važiavo tylomis, ant užpakalinės sėdynės
prislėgtas kiūtojo Filas.
- Klausyk, gali grįžti namo mano automobiliu, - pasiūlė
Džeimsas, pastogėje iškraudamas įrankius ir Popės drabužius. -
Nenoriu Popės ten vežtis, bet nenoriu ir vienos palikti.
Filas pažvelgė į nykų dviejų aukštų pastatą, tarsi jam kas būtų
toptelėję. Tada atsikrenkštė. Pope suprato, kodėl - Džeimso bu­

- 150 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

tas buvo liūdnai pagarsėjęs, ir vakarais jos čia niekada neleisda­

vo. Regis, Filas broliškai tebesirūpina savo seserimi vampyre.
- Klausyk, ėė, gal galėtum ją nusivesti pas savo tėvus?
- Kiek tau turėsiu aiškinti? Ne, negaliu jos vestis pas tėvus,
nes jie nežino, kad Pope vampyre. Šiuo metu ji yra neteisėta
vampyre, perbėgėlė, o tai reiškia, kad turėsime ją slėpti, kol viską
kaip nors sutvarkysiu.
- Kaip... - Filas nutilo ir papurtė galvą. - Gerai. Tik ne šią­
nakt. Vėliau apie tai pasikalbėsime.
- Ne, nepasikalbėsime, - atrėžė Džeimsas. - Tu nepriklau­
sai mūsų pasauliui. Dabar tai mudviejų su Pope reikalas. Tau
dabar reikia grįžti ir gyventi įprastą gyvenimą - ir laikyti lie-
žuvį už dantų.*
Filas ketino dar kažką sakyti, bet susilaikė. Paėmė iš Džeimso
raktelius. Tada pažvelgė į Popę.
- Džiaugiuosi, kad tu gyva. Myliu tave, - tarė jis.
Pope suprato, kad brolis nori ją apkabinti, bet kažkas juodu
sulaikė. Popės krūtinėje žiojėjo tuštuma.
- Iki, Filai, - atsisveikino ji.
Filas įsėdo į automobilį ir nuvažiavo.
 13 SKYRIUS

is nieko nesupranta, - tyliai ištarė Pope, Džeimsui atraki­

J nus savo buto duris. - Net nesuvokia, kad rizikuoji ir savo

gyvybe.
Butas buvo tuščias, tik būtiniausi daiktai. Aukštos lubos ir
erdvūs kambariai bylojo, kad jis brangus, nors baldų buvo mažai.
Svetainėje stovėjo žema kampuota sofa, stalas su kompiuteriu,
ant sienų kabojo pora paveikslų Rytų motyvais. Ir knygos. Pasie­
niais buvo prikrauta dėžių su knygomis.
Pope pasisuko tiesiai į Džeimsą.
- Džeimi... aš suprantu.
Džeimsas nusišypsojo jai. Jis buvo prakaituotas, purvinas ir
pavargęs. Bet iš jo išraiškos galėjai spręsti, kad dėl Popės nieko
nepagailėtų.
- Nesmerk Filo, - mostelėjo jis ranka. - Jis tikrai puikiai su
viskuo susitvarkė. Dar niekada neteko atskleisti paslapties žmo­
gui, bet, manau, daugelis jų būtų klykdami pabėgę ir nebegrįžę.
Jis bent jau stengiasi susidoroti.
Pope linktelėjo ir užbaigė šią temą.

- 152 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Džeimsas buvo pavargęs, vadinasi, reikia eiti miegoti. Ji pa­

ėmė maišelį su tualeto reikmenimis, Filo įdėtą prie drabužių, ir
patraukė į miegamąjį.
Bet persirengė ne iš karto. Pernelyg susižavėjo savo atspin­
džiu veidrodyje. Tai štai kaip atrodo Pope vampyre.
Pope patenkinta linktelėjo sau - dabar ji atrodė gražesnė.
Keturių strazdanėlių ant nosies nebeliko. Oda buvo grietinėlės
baltumo - kaip veido kremo reklamoje. Akys žalios tarsi brang­
akmeniai. Plaukus vėjas sušiaušė neklusniomis vario spalvos
bangelėmis.
Nebesu kaip ta, kuri tupi ant vėdryno, pamanė ji. Atrodau
laukinė, pavojingai egzotiška. Kaip modelis. Kaip roko žvaigždė.
Kaip Džeimsas.
Ji pasilenkusi apsižiūrėjo dantis, bakstelėjo į iltis, kad išlįstų.
Tada aiktelėjusi atšoko.
Akys. Anksčiau ji to nepastebėjo. O Dieve, nenuostabu, kad
Filas išsigando. Dantims išlindus, jos akys tapo šiurpiai sidabriš­
kai žalios. Kaip medžiojančios katės.
Staiga ją apėmė siaubas. Teko įsikibti į kriauklę, kad išsilai­
kytų ant kojų.
Aš nenoriu, nenoriu...
Ak nurimk, mergaite. Liaukis aimanavusi. Kaipgi tikėjaisi at­
rodyti? Kaip Širlė Tempi? Dabar tu medžiotoja. Tavo akys blizga
sidabru, o kraujas skanus kaip vyšnių uogienė. Kita galimybė -
ilsėtis ramybėje. Taigi nusiramink.
Pamažu kvėpavimas sulėtėjo. Per porą minučių joje kai kas
įvyko; ji tikrai nusiramino. Ji... susitaikė su savimi. Kažkas atsilais­
vino gerklėje ir skrandyje. Nebesijautė apkvaitusi, kaip tada, atsi­
budusi kapinėse; galėjo blaiviai vertinti padėtį. Ir su ja susitaikyti.

- 153 -
 Lisa Smith

Padariau tai be Džeimso pagalbos, staiga apstulbusi suvokė

ji. Man nereikia, kad jis guostų ar sakytų, kad viskas gerai. Aš
pati galiu pasijusti gerai.
Galbūt tai įvyksta, kai susiduri su pačiais baisiausiais gyveni­
me dalykais. Ji prarado šeimą, senąjį gyvenimą, gal net vaikystę,
bet atrado save. To turės užtekti.
Pope nusivilko per galvą baltą suknelę ir šmurkštelėjo į
marškinėlius ir sportines kelnes. Tada iškėlusi galvą nuėjo pas
Džeimsą.
Jis buvo miegamajame, gulėjo ant didžiulės lovos su šviesiai
rudais patalais. Tebevilkėjo purvinus drabužius, ranka dengė
akis. Popei įėjus, jis sujudėjo.
- Eisiu miegoti ant sofos, - tarė jis.
- Ne, - tvirtai paprieštaravo Pope. Griuvo lovon šalia jo. -
Tu mirtinai pavargęs. O aš žinau, kad su tavimi būsiu saugi.
Džeimsas, nepatraukdamas rankos, šyptelėjo.
- Nes aš mirtinai pavargęs?
- Nes su tavimi visada jaučiausi saugi.
Ji tai žinojo. Netgi tada, jai būnant žmogumi ir jos kraujui
tikriausiai jį masinant, ji buvo saugi.
Pope pažvelgė į jį, gulintį rudais susitaršiusiais plaukais, su­
glebusį, atsirišusiais ir purvu aplipusiais Adidas sportbačiais. Jo
rankos jai pasirodė tokios brangios.
- Kai ką užmiršau tau pasakyti, - tarė ji. - Supratau tik tada,
kai jau... beveik miegojau. Užmiršau pasakyti, kad myliu tave.
Džeimsas atsisėdo.
- Užmiršai tik balsiai pasakyti.
Pope pajuto savo lūpas besišiepiant. Tai buvo nuostabu, vie­
nintelis tikrai geras jai nutikęs dalykas. Juodu su Džeimsu kartu.

- 154 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Jų santykiai pasikeitė, tačiau išliko visa, ką ji anuomet brangi­

no. Tarpusavio supratimas, bičiulystė. Dabar atsirado naujas
džiaugsmas - jie suprato esantys kai kas daugiau nei geriausi
draugai.
Pope atrado tą jo dalį, kurios anksčiau negalėjo perprasti.
Sužinojo jo paslaptis, pažino širdį. Žmonės niekada šitaip nepa­
žįsta vienas kito. Jie niekada negali iš tiesų perskaityti vienas kito
minčių. Jokiomis šnekomis neįrodysi, kad kitas žmogus taip pat
regi raudoną spalvą.
Ir net jei jiedu su Džeimsu niekada nebesusilies kaip du van­
dens lašai, ji visada galės skaityti jo mintis.
Pope droviai prigludo prie jo, padėjo galvą ant peties. Iki šiol
jie dar niekada nėsibučiavo, tarp jų nebuvo jokios romantikos.
Kol kas užteko, kad sėdėjo greta, kad ji juto Džeimso alsavimą,
girdėjo širdies plakimą ir gėrė jo šilumą. Jis apglėbė ją per pe­
čius, ir to buvo beveik per daug, beveik nepakeliama, bet ir teikė
saugumą bei ramybę.
Tai buvo lyg daina, viena tų sentimentalių, graudžių dainų,
nuo kurių ant rankų pašiurpsta plaukeliai. Tada norisi tiesiog
kristi ant grindų ir žliumbti. Arba atsigulti aukštielninkai ir vi­
siškai atsiduoti muzikai. Viena tokių dainų.
Džeimsas suėmė jos ranką, pakėlė sau prie lūpų ir pabučiavo
į delną.
Sakiau tau. Žmogų myli ne dėl jo išvaizdos, ne dėl drabužių
ar automobilio. Žmogų myli todėl, kad jis dainuoja tik tau vie­
nam suprantamą dainą.
Popės širdis taip išsiplėtė, kad net suskaudo.
Balsiai ji tarė:
- Mes visada, net būdami maži, supratome vienas kito dainą.

- 155 -
 L isa Sm i Th

- Nakties pasaulyje žinomas sielos draugo dėsnis. Pagal jį

kiekvienas asmuo turi sielos draugą, vieną vienintelį. Tas asmuo
tau idealiai tinka, jis yra tau likimo skirtasis. Bėda ta, kad dėl ats­
tumo beveik niekas niekada nesuranda savo sielos draugo. Taigi
daugelis žmonių visą gyvenimą pragyvena stokodami.
- Manau, tai tiesa. Aš visada žinojau, kad tu man idealiai
tinki.
- Ne visada.
- Visada. Nuo penkerių metų. Tikrai.
- Ir aš būčiau supratęs, kad tu man idealiai tinki - tačiau visa,
ko mane mokė, bylojo, kad tai beviltiška. - Jis atsikrenkštė. - Tai
todėl draugavau su Mikaela ir kitomis merginomis. Man jos ne­
rūpėjo. Galėjau suartėti su jomis nenusižengdamas įstatymui.
- Žinau, - patvirtino Pope. - Manau, visada giliai širdyje
žinojau, kad panašiai ir yra. - Ji paklausė: - Džeimsai, kas aš
dabar?
Kai kuriuos dalykus Pope nutuokė instinktyviai, jautė juos
kraujyje. Bet ji troško sužinoti daugiau ir matė Džeimsą tai su­
prantant. Dabar tai jos gyvenimas. Ji turi išsiaiškinti taisykles.
- Gerai. - Jis atsirėmė į galvūgalio lentą ir atsilošė, o Pope
pakišo galvą jam po smakru. - Tu labai panaši į mane. Tik ne­
galėsi nei senti, nei sukurti šeimos. Sukurtieji vampyrai iš es­
mės yra kaip lamijos. - Jis pasimuistė. - Tu jau supratai, kad
gali geriau regėti ir geriau girdėti negu žmonės. Ir meistriškai
skaitai kitų mintis.
- Ne visų.
- Joks vampyras negali skaityti visų minčių. Dažniausiai tik
bendrais bruožais numanau, ką žmogus galvoja ir jaučia. Vienin­
telis užtikrintas būdas užmegzti ryšį - tai... - Džeimsas prasižio­

- 156 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

jo ir kaukštelėjo dantimis. Pope sukikeno, nes garsas nuaidėjo

jos kaukolėje.
- O kaip dažnai reikia... - ji irgi kaukštelėjo dantimis.
- Maitintis? - Pope pajuto, kad Džeimsas surimtėjo. - Maždaug
kartą per dieną. Antraip užvaldys kraujo troškulys. Jei nori, gali val­
gyti žmonių maistą, bet jis nepasotina. Kraujas mums viskas.
- Ir kuo daugiau kraujo, tuo daugiau galios.
- Iš esmės taip.
- Papasakok apie galias. Ar mes galime... na, ką mes gebame
daryti?
- Mes geriau valdome kūną nei žmonės. Galime beveik aki­
mirksniu pagyti nuo bet kokio sužeidimo - išskyrus padarytą
medžiu. Medis gali mus sužeisti, netgi nužudyti. - Jis prunkš­
telėjo. - Taigi filmuose šiuo atžvilgiu rodoma tiesa - vampyrą
galima nužudyti, mediniu kuolu persmeigiant širdį. Taip pat ir
sudeginant.
- Ar mes gebame virsti gyvūnais?
- Dar nebuvau sutikęs tokių galių turinčio vampyro. Bet teo­
riškai tai įmanoma, o persikeitėliai ir vilkolakiai tai daro nuolat.
- Išsisklaidyti kaip rūkas?
- Neteko sutikti tai gebančio persikeitėlio.
Pope stuktelėjo kulnu į lovą.
- Kaip matau, mums nebūtina miegoti karstuose.
- Ne. Nebūtina ir ant žemės. Man asmeniškai labiau patinka
Dormeo čiužinys. Bet jei tu užsigeistum kokio nors purvo...
Pope kumštelėjo jam į pašonę.
- Hm, ar galime pereiti vandens tėkmę?
- Žinoma. Galime nekviesti įeiti į namus ir, jei nebijome pra­
rasti draugų, voliotis česnakuose. Dar kas nors?

- 157 -
 L isa Smith

- Taip. Papasakok apie Nakties pasaulį. - Dabar tai buvo

jos namai.
- Ar pasakojau apie klubus? Kiekviename dideliame mieste
mes turime po klubą. Ir daugelyje miestelių.
- Kokie tai klubai?
- Na, kai kurie atrodo kaip paprasčiausios užeigos, kiti pana­
šūs į kavines, naktinius klubus arba viešbučius - daugelis jų skir­
ti suaugusiesiems. Žinau vieną klubą vaikams - tai tiesiog dide­
lis senas sandėlis, jame įrengtos rampos riedlentėms. Gali ten
nueiti pasivažinėti. O Juodajame vilkdalgyje kas savaitę vyksta
poezijos vakarai.
Juodasis vilkdalgis, pagalvojo Pope. Tai kai ką priminė. Kai
ką nemalonaus.
Ji tarė:
- Keistas pavadinimas.
- Visi klubai vadinami gėlių vardais. Juodos gėlės yra Nak­
ties pasaulio simboliai. - Jis pasuko riešą ir parodė elektroninį
laikrodį su juodu vilkdalgiu ciferblato viduryje. - Matai?
- Taip. Žinai, pastebėjau tą juodą daiktą, bet niekada gerai
neįsižiūrėjau. Spėjau, gal tai peliukas Mikis.
Džeimsas priekaištaudamas švelniai bakstelėjo jai nosį.
- Vaike, tai rimtas reikalas. Pagal šį ženklą tave atpažins
Nakties Žmonės - netgi tokie kvailiai kaip vilkolakiai.
- Tau vilkolakiai nepatinka?
- Jie puikūs, jei tave tenkina dviženklis intelekto koeficientas.
- Bet juos įsileidžiate į klubus.
- I kai kuriuos. Nakties Žmonės tuokiasi tik su Nakties
Žmonėmis, bet tarpusavyje mes visi maišomės: lamijos, sukur­
tieji vampyrai, vilkolakiai, abiejų rūšių raganos.

- 158 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Pope, žaidžianti pirštais, susidomėjusi krustelėjo.

- Kokios tos dvi raganų rūšys?
- O... Vienos rūšies raganos žino apie savo paveldą ir yra mo­
kytos, o kitos ne. Antrajai rūšiai priklauso tie, kuriuos žmonės va­
dina ekstrasensais. Kartais jų galios snaudžia, o kartais jie esti tokie
geri ekstrasensai, kad randa Nakties pasaulį, nors į jį ir neįstoja.
Pope linktelėjo.
- Gerai. Supratau. O jei į tokį klubą užsuktų žmogus?
- Niekas jo neįleistų. Tie klubai nekrenta į akis, be to, visada
saugomi.
- Bet jei taip nutiktų...
Džeimsas gūžtelėjo pečiais. Staiga jo, balsas tapo atšiaurus.
- Jį nužudytų. Nebent kas nors užsigeistų pasiimti kaip žais­
lą arba įkaitą. Tokiems žmonėms išplaunamos smegenys - jie
gyvena tarp vampyrų, bet to nesupranta, nes jų protas esti val­
domas. Jie panašūs į lunatikus. Kartą turėjau auklę... - Džeimso
balsas užlūžo, ir Pope pajuto jo sielvartą.
- Galėsi vėliau papasakoti. - Dabar nenorėjo jo skaudinti.
- Mhm. - Džeimsas atrodė apsnūdęs. Pope patogiau įsitai­
sė šalia.
Pagalvojus apie ankstesnį miegą buvo keista, kad ji apskritai
galėjo užmerkti akis. Bet Pope užsimerkė. Ji su savo sielos drau­
gu, tad kas bloga gali nutikti? Čia jos niekas nenuskriaus.

Filo neėmė miegas.

Kaskart užsimerkęs jis išvysdavo Popę. Popę, miegančią
karste. Popę, pabundančią ir žiūrinčią į jį alkanos katės žvilgs­
niu. Popę, pakeliančią galvą nuo vyro gerklės - lūpos raudonos,
kaip užvalgiusios uogų.

- 159 -
 Lisa Smith

Ji nebe žmogus.
Filas žinojo, kad taip bus, bet tai nepadėjo apsiprasti.
Jis negali - negali - pakęsti, kad puldinėjami žmonės ir vaka­
rienei plėšomos jų gerklės. Kita vertus, kažin ar geriau sužavėti
žmogų, įkąsti jam, o paskui užhipnotizuoti, kad viską pamirštų.
Visa sistema iki pat savo gelmių siaubinga.
Galbūt Džeimsas teisus - gal žmonės tiesiog negali susi­
taikyti su mintimi, kad mitybos grandinėje esama kažko aukš­
tesnio už juos. Jie prarado sąsajas su urviniais protėviais, ži­
nojusiais, ką reiškia būti medžiojamam. Tariasi atsikratę visų
pirmykščių dalykų.
Filipas galėtų jiems kai ką atskleisti.
Svarbiausia, jis negali su tuo susitaikyti, o Pope negali pa­
sikeisti. Viena, kas padeda visa tai ištverti, - kad jis vis dėlto
myli seserį.

Kitą dieną pabudusi tamsiame miegamajame užtrauktomis

užuolaidomis Pope pamatė, kad kita lovos pusė tuščia. Vis dėlto
ji neišsigando. Instinktyviai paskleidė mintis ir... štai. Džeimsas
virtuvėlėje.
Ji jautėsi... energinga. Kaip šunytis, besiveržiantis palaks­
tyti po laukus. Bet įėjusi į svetainę pajuto silpstant galias. Ir
akis perštėjo. Pažvelgusi į skausmingai šviesų langą Pope pri­
simerkė.
- Tai saulė, - tarė Džeimsas. - Prisimeni, ji slopina vampyrų
galias. - Jis priėjo prie lango ir užtraukė užuolaidas - jos buvo
naktinės, kaip miegamajame. Uždengė pietų saulę. - Tai mažu­
mėlę padės, bet šiandien verčiau lik namie, kol sutems. Jauni
vampyrai esti jautresni.

- 160 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Pope pajuto, kad jis ne viską pasakė.

- Tu išeini?
- Man reikia, - susiraukė jis. - Kai ką užmiršau - šią savaitę
turėtų pasirodyti mano pusbrolis Ešas. Turiu susitarti su tėvais,
kad jis negyventų pas mane.
- Nežinojau, kad turi pusbrolį.
Jis vėl susiraukė.
- Tiesą sakant, daugybę. Jie gyvena rytuose, saugiame mies­
te - visą tą miestą valdo Nakties pasaulis. Daugelis jų visai nieko,
tik ne Ešas.
- Kuo jis tau nepatinka?
- Jis išprotėjęs. Be to, šaltakraujis, žiaurus...
- Filas panašiai apie tave kalba.
- Ne, Ešas tikrai toks. Pats tikriausias vampyras. Jam nerūpi
niekas, išskyrus save patį, jam patinka pridaryti kitiems bėdų.
Pope buvo pasiryžusi dėl Džeimso pamilti visus jo pusbro­
lius, bet turėjo pripažinti Ešą esant pavojingą.
- Kol kas nenorėčiau, kad apie tave kas nors sužinotų, - tarė
Džeimsas. - Mažų mažiausiai - Ešas. Pasakysiu tėvams, kad jam
čia negalima, ir viskas.
O ką tada darysime, svarstė Pope. Juk ji negalės amžinai čia
slapstytis. Ji priklauso Nakties pasauliui - tačiau Nakties pasau­
lis jos nepriima.
Turi būti išeitis, ir, reikia tikėtis, juodu su Džeimsu ją ras.
- Ilgai neužtruk, - paprašė ji.
Džeimsas pabučiavo ją į kaktą, ir tai buvo malonu. Tarsi būtų
tapę įpročiu.
Jam išėjus, Pope nusimaudė po dušu ir apsirengė švariais
drabužiais. Senasis gerasis Filas buvo įmetęs mėgstamiausius jos

- 161 -
 L isa Smith

džinsus. Paskui prisivertė tvarkyti butą, nes nenorėjo sėdėti ir

galvoti. Niekas neturėtų galvoti kitą dieną po savo laidotuvių.
Ją viliojo šalia kampuotosios sofos stovintis telefonas. Jau kelin­
tą kartą turėjo susilaikyti nepakėlusi ragelio, net ranką paskaudo.
Bet kam gi ji galėtų paskambinti? Niekam. Netgi Filui, nes
kas nors galėtų išgirsti. O jeigu atsilieptų mama?
Ne, kvaiša, negalvok apie mamą.
Bet buvo per vėlu. Staiga Popę užvaldė beprotiškas poreikis
išgirsti mamos balsą. Tiesiog išgirsti „Alio!“ Žinojo pati nieko ne­
galėsianti pasakyti. Jai tiesiog reikėjo įsitikinti, kad, mama tebėra.
Negalvodama surinko telefono numerį. Skaičiavo skambu­
čius. Vienas, du, trys...
- Alio!
Tai buvo mamos balsas. Jis greitai nutilo, Popei to buvo maža.
Ji sėdėjo stengdamasi kvėpuoti, veidu riedėjo ašaros. Maigė te­
lefono laidą ir klausėsi tylaus dūzgimo kitame gale. Kaip kalinys
teisme, laukiantis nuosprendžio.
- Alio. Alio. - Mamos balsas buvo monotoniškas ir pavar­
gęs. Nepiktas. Telefoniniai pokštai nerūpi, kai esi ką tik praradęs
dukterį.
Spragtelėjimas reiškė, kad ryšys nutrauktas.
Pope priglaudė ragelį prie krūtinės ir ėmė siūbuodama kūk­
čioti. Galop padėjo jį ant svirtelės.
Ką gi, daugiau ji to nedarys. Išgirdus mamos balsą tapo dar
sunkiau. Be to, tikrai nepadėjo susitaikyti su tikrove. Apėmė
svaiginantis nerealumo pojūtis, atrodė, kad mama namie, visi
namie, tik Popės nėra. Tuose namuose virė gyvenimas, bet ji
jame nebedalyvavo. Negalėjo paprasčiausiai imti ir užeiti, kaip
negalėtų užeiti į svetimus namus.

- 162 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Tu tikra mąstytoja, ką? Negi negali liautis apie tai galvojusi ir

kaip nors prasiblaškyti?
Jai šniukštinėjant po Džeimso dokumentų spintą, atsidarė
buto durys.
Pope išgirdo metąlinį raktų žvangtelėjimą, todėl nusprendė,
kad tai Džeimsas. Vis dėlto nė neatsigręžusi suprato klydusi. Tai
nebuvo Džeimso mintys.
Atsisukusi išvydo berniuką pelenų baltumo plaukais.
Jis buvo labai gražus, iš stoto panašus į Džeimsą, tik šiek tiek
aukštesnis ir gal metais vyresnis. Ilgaplaukis. Gražaus veido, dai­
lių bruožų ir šelmiškų, vos įkypų akių.
Bet ne todėl Pope stebeilijosi į jį.
Vaikinas akinamai nusišypsojo.
- Aš Ešas, - tarė jis. - Sveika.
Pope vis dar spoksojo į jį.
- Tu buvai mano sapne, - tarė ji. - Ir sakei: „Yra ir blogoji
magija.“
- Tai tu ekstrasense?
-Ką?
- Tavo sapnai pildosi?
- Paprastai ne. - Staiga Pope susigriebė. - Klausyk, hm, ne­
žinau, kaip įėjai...
Jis sužvangino raktais.
- Teta Medė man juos davė. Lažinuosi, Džeimsas liepė ma­
nęs neįleisti.
Pope nusprendė, kad geriausia gynyba būtų ryžtingas
puolimas.
- Kodėl gi būtų turėjęs tai liepti? - paklausė ji ir susinėrė ant
krūtinės rankas.

- 163 -
 Lisa Smith

Ešas šelmiškai šypsodamasis pažvelgė į ją. Jo akys šioje švie­

soje atrodė šviesiai rudos, beveik auksinės.
- Aš blogas, - paprastai pasakė jis.
Pope pabandė nutaisyti teisėto pasipiktinimo miną - kaip
Filas. Ne itin pavyko.
- Ar Džeimsas žino, kad tu čia? Kur jis?
- Nenumanau. Teta Medė per pietus man davė raktus, o
paskui išėjo dekoruoti kažkieno namų. Tai apie ką buvo tas
sapnas?
Pope tik papurtė galvą. Stengėsi galvoti. Veikiausiai Džeim­
sas šiuo metu klajoja ieškodamas mamos. Suradęs sužinos, kad
Ešas čia, ir kuo greičiau grįš. Taigi... Pope nusprendė, kad vertėtų
užimti Ešą iki Džeimsui grįžtant.
Bet kaip? Ji niekada nebandė žavėti vaikinų. Be to, bijojo per
daug prasitarti. Gali išsiduoti esanti jauna vampyre.
Na, gerai. Jei abejoji, užsimerk ir šok.
- Žinai kokį gerą anekdotą apie vilkolakius? - paklausė ji.
Ešas nusijuokė. Jis juokėsi gražiai, o akys visai neatrodė švie­
siai rudos. Jos buvo pilkos, kaip Džeimso.
- Dar nepasakei, kuo tu vardu, mažoji sapnuotoja, - tarė jis.
- Pope, - atsakė Pope ir iškart pasigailėjo. O jei ponia Ras-
musen minėjo, kad Džeimso draugužė neseniai mirė? Norėdama
nuslėpti susijaudinimą atsistojo ir uždarė duris.
- Geras lamijų vardas, - tarė jis. - Man nepatinka įprotis va­
dintis žmonių vardais, o tau? Turiu tris seseris, jos visos šaukia­
mos senaisiais įprastiniais vardais. Rovana, Kestrelė ir Džeidė*.
* Mergaičių vardai turi prasmę: rowan angį. šermukšnis, kestrel - pelėsakalis, jade -
nefritas. Beje, Popės vardas taip pat prasmingas: angį.poppy - aguona. Čia ir toliau
vert. past.

- 164 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Mano tėčiui trūktų kraujagyslė, jei kuri nors jų staiga užsigeistų

pasivadinti Siuzana.
- O ką reiškia Medė? - nenorom susidomėjusi paklausė Pope.
- A? Sutrumpintai dažinė raudė*.
Pope nelabai žinojo, kas ta dažinė raudė. Nusprendė, kad
augalas.
- Žinoma, negaliu sakyti, kad man nepatinka „Džeimsas“. -
Iš balso galėjai aiškiai justi, kad jam tikrai nepatinka „Džeim­
sas“. - Jums čia Kalifornijoje viskas kitaip. Daugiau bendrauja­
te su žmonėmis, turite elgtis atsargiau. Jei pasivadinus kirmino
vardu lengviau... - jis gūžtelėjo pečiais.
- Ak taip, kirminai, - leptelėjo Pope kas pakliuvo. Ji svarstė:
Ešas žaidžia su manimi. O gal ne?
Pamažu apėmė jausmas, kad jis viską žino. Jaudulys skatino
judėti. Ji patraukė prie Džeimso erdvinio grotuvo.
- Tau patinka kirminų muzika? - paklausė ji. - Techno?
Eisid džiazas? Triphopas? Džianglas? - Ji pamojo jam plokšte­
le. - Štai čia rimtas džiampo džianglas. - Jis sumirksėjo. - O čia
nuostabus pramoninis triukšmas. Va šitas tikrai geras ir mažu­
mėlę pašėlęs eisid hausas...
Dabar Pope privertė jį gintis. Niekas negalėdavo jos sustab­
dyti, kai šitaip įsivažiuodavo. Išputusi akis tauškė niekus, dėda­
masi keistuole.
- Sakyčiau, fristailas grįžta. Kol kas jis dar pogrindyje, bet
jau kyla. Kita vertus, eurošokiai...
Ešas sėdėjo ant kampuotos sofos ištiesęs ilgas kojas. Jo akys
atrodė sodriai mėlynos, bent kiek apsiblaususios.

* Angį. madder.

- 165 -
 Lisa Smith

- Mieloji, - galop įsiterpė jis. - Nemėgsta nutraukti kalbos.

Bet mums reikia pasišnekėti.
Pope buvo per daug protinga, kad klaustų, apie ką.
- ...šios amžinos tuštumos tonacijos ir paslaptingas girgždesys
verda klausti: „Ar ten kas nors yra?“ - užbaigė ji ir atsikvėpė.
Ešas įsikišo.
- Mums tikrai reikia pasikalbėti, - tarė jis. - Kol Džeimsas
negrįžo.
Nebuvo kaip nuo jo išsisukti. Popei burna išdžiūvo. Ešas pa­
silenkė, jo akys buvo žydrai žalios kaip atogrąžų vandenys. Taip,
jos tikrai keičia spalvą, suprato Pope.
- Tu nekalta, - tarė jis.
-Ką?
Tu nekalta, kad negali užsklęsti minčių,. Vėliau to išmoksi,
tarė jis, ir Pope ne iškart suprato, kad kalba be balso.
O... mėšlas. Ji turėjo apie tai pagalvoti. Turėjo susikaupti ir
užsklęsti savo mintis. Dabar pasistengė tai padaryti.
- Klausyk, nesijaudink. Žinau, kad nesi lamija. Tu buvai su­
kurta, dar ir neteisėtai. Džeimsas pasielgė kaip blogas berniukas.
Kadangi nebuvo prasmės neigti, Pope iškėlė smakrą ir prisi­
merkusi pažvelgė į jį.
- Taigi tu žinai. Ką ketini toliau daryti?
- Dar neaišku.
- Nuo ko tai priklauso?
Jis nusišypsojo.
- Nuo tavęs.
 SKYRIUS

atai, Džeimsas man patinka, - tarė Ešas. - Manau,

M jis minkštokas su kirminais, bet nenorėčiau, kad jam
kiltų bėdų. Ir visiškai nenoriu, kad mirtų.
Pope pasijuto kaip praeitą vakarą, kūnui trokštant oro. Ji su­
stingo, negalėjo nė kvėpuoti.
- O gal tu nori, kad jis mirtų? - paklausė Ešas, lyg tai būtų
protingiausias klausimas pasaulyje.
Pope papurtė galvą.
- Tai gerai, - tarė Ešas.
Pope galiausiai atsikvėpė.
- Ką nori pasakyti? - Paskui, nelaukdama atsakymo, pridū­
rė: - Sakai, kad jį nužudys, jeigu sužinos apie mane. Bet jie ne­
būtinai turi tai sužinoti. Nebent tu pasakytum.
Ešas susimąstęs pažvelgė į savo nagus. Nutaisė miną, tarsi ši
tema jam būtų tokia pat skausminga, kaip ir Popei.
- Peržvelkime faktus, - pasiūlė jis. - Vadinasi, anksčiau bu­
vai žmogus.
- O taip, gerai jau, buvau kirminas.
Ešas linksmai pažvelgė į ją.

- 167 -
 Lisa Smith

- Nežiūrėk į tai labai rimtai. Svarbiausia, kas esi dabar. Taigi

Džeimsas tave perkeitė be niekieno leidimo. Tiesa? Be to, jis nu­
traukė paslapties šydą ir dar prieš tau persikeičiant papasakojo
apie Nakties pasaulį. Tiesa?
- Iš kur žinai? Gal perkeitė nieko nepaaiškinęs.
Ešas pagrasino pirštu.
- O, Džeimsas taip nebūtų padaręs. Jis laikosi tų radikaliųjų
idėjų, esą žmonės turi laisvą valią.
- Jei viską žinai, kodėl kamantinėji? - įsitempusi pasiteiravo
Pope. - Gal eitum prie esmės?..
- Esmė ta, kad jis įvykdė mažiausiai du nusikaltimus, už
kuriuos baudžiama mirtimi. Lažinuosi, kad tris. - Jo veide vėl
šmėkštelėjo pašėlusiai žavi šypsena. - Jei visa tai padarė, vadi­
nasi, myli tave.
Kažkas suspurdo Popės viduje tarsi paukštelis, uždarytas
šonkaulių narve ir bandantis ištrūkti. Ji rėžė:
- Nesuprantu, kaip galima išleisti įsakymą nemylėti! Tai ne­
sąmonė.
- Negi nesupranti, kodėl taip daroma? Pati esi puikus pavyz­
dys. Iš meilės Džeimsas tau atskleidė paslaptį ir tave perkeitė. Jei
būtų buvęs protingas ir iš pat pradžių nuslopinęs savo jausmus
tau, viskas būtų ramiai pasibaigę.
- O jeigu negali nuslopinti? Negalima priversti žmonių
nejausti.
- Žinoma, ne, - pritarė Ešas, ir Pope apmirė. Įsistebeilijo į jį.
Ešas išsiviepė ir numojo ranka.
- Pasakysiu tau paslaptį. Seniūnai žino, kad iš tikrųjų žmo­
gui negalima įsakyti vienaip ar kitaip jaustis. Bet galima įbaugin­

- 168 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

ti žmones, kad nedrįstų atskleisti jausmų - geriausiu atveju jie

juos slepia net patys nuo savęs.
Pope atšlijo. Retai kada jausdavosi tokia sutrikusi. Kalbantis
su Ešu jai ėmė suktis galva, ji pasijuto pernelyg jauna ir kvaila,
kad ką nors suprastų.
Apimta nevilties ji bejėgiškai mostelėjo.
- Bet ką man dabar daryti? Negaliu pakeisti praeities...
- Ne, bet gali deramai elgtis dabar. - Ešas grakščiai, lengvai
pašoko ant kojų ir ėmė vaikščioti po kambarį. - Turime greitai
ką nors sugalvoti. Tikriausiai čia visi mano, kad esi mirusi.
- Taip, bet*.. \
- Taigi atsakymas paprastas. Turi dingti iš šių apylinkių ir
nebesirodyti. Keliauk, kur tavęs niekas nepažintų, kur niekam
nerūpėtų, kad esi jauna arba neteisėta. Pas raganas. Tikrai! Las
Vegase turiu tolimų pusseserių, jos tave priglobs. Svarbiausia
dingti tuojau pat.
Popei galva ne šiaip sukosi, o tiesiog skriete skriejo. Jautėsi
apkvaitusi, ją pykino, lyg ką tik nulipus nuo linksmųjų kalnelių
Disneilande.
- Ką? Nesuprantu, ką čia šneki, - silpnu balsu ištarė ji.
- Paaiškinsiu pakeliui. Eime greičiau! Turi drabužių, kuriuos
norėtum pasiimti?
Pope įsirėmė kojomis į žemę. Papurtė galvą, bandydama iš­
siblaivyti.
- Klausyk, nežinau, ką sumanei, bet šiuo metu aš niekur nei­
siu. Turiu sulaukti Džeimso.
- Negi nesupranti? - Ešas liovėsi vaikščiojus ir atsisuko į ją.
Jo akys buvo žalios ir hipnotizuojamai spindinčios. - Kaip tik to
tau nevalia daryti. Džeimsui netgi negalima žinoti, kur išvyksti.

- 169 -
 L isa Smith

-Ką?
- Negi nesupranti? - nusistebėjo Ešas. Išskėtė rankas ir pra­
bilo vos ne su užuojauta. - Tai tu keli Džeimsui pavojų. Kol būsi
čia, bet kas, pažvelgęs į tave, išsiaiškins tiesą. Tu esi netiesioginis
jo nusikaltimo įrodymas.
Pope tai suprato.
- Bet aš galiu tiesiog palaukti, ir mes su Džeimsu išvyksime.
Jis to norėtų.
- Bet iš to nieko neišeitų, - švelniai tarė Ešas. - Kad ir kur
nuvyktumėte, būdama šalia kelsi jam pavojų. Vien pažvelgęs į
tave bet kuris normalus vampyras pajus tiesą.
Popei ėmė linkti keliai.
Ešas ramiai tarė:
- Nesakau, kad išvykus vienai tau bus saugiau. Pavojus seks
paskui tave, nes esi tokia, kokia esi. Bet, kol būsi toli nuo Džeimso,
niekas jūsų nesusies. Tai vienintelis būdas jam apsaugoti. Supranti?
- Taip. Taip, dabar suprantu. - Popei pasirodė, kad žemė
slysta iš po kojų. Ji grimzdo, tik ne į muziką, o į tamsią ledinę
properšą. Nebuvo ko įsitverti.
- Be abejo, prašydamas jo atsižadėti, per daug iš tavęs ti­
kiuosi. Tikriausiai nenorėsi šitaip aukotis...
Pope pakėlė smakrą. Jautėsi apsvaigusi, bet paniekinamai iš­
spjovė žodžius.
- Po viso to, ką jis dėl manęs paaukojo? Kaip manai, kas aš
tokia?
Ešas palenkė galvą.
- Tu drąsi, mažoji sapnuotoja. Negaliu patikėti, kad andai
buvai žmogus. - Tada jis pakėlė galvą ir guviai paklausė: —Tai
norėsi susikrauti daiktus?

- 170 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Nedaug jų teturiu, - lėtai atsakė Pope; nuo judesių ir kal­

bos jai skaudėjo kūną. Nustypino į miegamąjį taip, tarsi grindys
būtų nubertos stiklo šukėmis. - Beveik nieko. Bet turiu parašyti
Džeimsui raštelį.
- Ne, ne! - sušuko Ešas. - To tai tikrai nereikia. - Popei
pamažu atsigręžus į jį, pridūrė: - Juk Džeimsas toks kilnus, be­
protiškai įsimylėjęs ir visa kita - jei praneši kur vykstanti, jis tuoj
pat atseks iš paskos. Ir kas iš to?
Pope papurtė galvą.
- Aš... gerai,
Tebekraipydama galvą ji dingo miegamajame.
Nebenorėjo ginčytis, bet ir neketino pasinaudoti Ešo patari­
mu. Uždarė miegamojo duris ir kiek įmanydama pasistengė už­
sklęsti mintis. Įsivaizdavo akmeninę sieną sau aplink galvą.
Per pusę minutės susikišo į krepšį sportines kelnes, marški­
nėlius ir baltąją suknelę. Tada po naktiniu staliuku rado knygą,
o stalčiuje - flomasterį. Išplėšė iš knygos priešlapį ir greitai pa­
keverzojo.

Brangusis Džeimsai,
man labai gaila, bet jei pasilikčiau, kad viską tau paaiškin­
čiau, žinau, mėgintum mane sulaikyti. Ešas man išaiškino
tiesą - kol būsiu su tavimi, tau grės pavojus. Negaliu taip
daryti. Jei tau dėl manęs kas nors atsitiktų, mirčiau. Tikrai.
Dabar išvykstu. Ešas mane išsiveža kažkur toli, kad tu ne­
rastum. Ten niekam nerūpės, kas aš tokia. Ten būsiu saugi.
Tu liksi saugus čia. Ir, nors nebūsime kartu, iš tikrųjų nieka­
da neišsiskirsime.

- 171 -
 Lisa Smith

Myliu tave. Amžinai mylėsiu. Bet turiu tai padaryti.

Būk geras, perduok Filui mano atsisveikinimą.
Tavo sielos draugė Pope.

Pasirašant ant popieriaus lašėjo ašaros.

Pope padėjo lapelį ant pagalvės ir nuėjo pas Ešą.
- O, nagi, nagi, - tarė jis. - Neverk. Tu elgiesi teisingai.
Jis apkabino Popę per pečius. Ši jautėsi per daug nuliūdusi,
kad nusimestų jo ranką.
Pažvelgė į jį.
- Dar kai kas. Ar vykdama su tavimi nesukelsiu tau pavo­
jaus? Juk kas nors gali pamanyti, kad kaip tik tu mane pavertei
neteisėta vampyre.
Ešas pažvelgė į ją plačiomis, rimtomis akimis. Tą akimirką
jos buvo mėlynai violetinės.
- Mielai rizikuosiu, - tarė jis. - Labai tave gerbiu.

Džeimsas lėkė iškart per du laiptus, siųsdamas pirma savęs

mintis ir negalėdamas patikėti tuo, ką byloja pojūčiai.
Ji turi būti čia. Ji turi būti...
Kišdamas raktą į skylutę pabeldė į duris. Tuo pat metu min­
tyse šaukė:
Pope! Pope, atsiliepk! Pope!
Netgi tada, kai durys atsidarė, ir jo mintys atsimušė į bute
tvyrančią tuštumą, jis vis dar negalėjo patikėti. Apibėgo butą,
apžiūrėjo visus kambarius, krūtinėje vis garsiau ir garsiau tvak­
sėjo širdis. Popės krepšio nebebuvo. Drabužiai dingo. Jos ne­
beliko.

- 172 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Džeimsas atsišliejo į svetainės langą. Apačioje matė gatvę,

Popės nė ženklo.
Ir Ešo nė ženklo.
Tai Džeimsas kaltas. Visą popietę ieškojo mamos, lakstė iš
vieno jos darbo j kitą, bandė pavyti. O galų gale radęs sužinojo,
kad Ešas jau EI Kamine ir, tiesą sakant, prieš valandą buvo nu­
siųstas į jo butą. Su raktu.
Vadinasi, susitiko su Pope.
Džeimsas iškart paskambino į butą. Niekas neatsiliepė. Nu­
sižengdamas visiems greičio apribojimams grįžo namo. Bet pa­
vėlavo.
Ešai, žalty tu, pagalvojo jis. Jei nuskriausi ją, jei bent pirštu
paliesi...
Nejučia vėl ėmė slankioti po butą, ieškoti ženklų, kas čia įvy­
ko. Miegamajame ant šviesiai rudo pagalvės užvalkalo pastebėjo
baltą daiktą.
Raštelis. Stvėrė ir ėmė skaityti. Sulig kiekviena eilute jam da­
rėsi vis šalčiau ir šalčiau. Perskaitęs iki galo visiškai suledėjo ir
pasiruošė žudyti.
Vietomis, flomasteriui išsiliejus, susidarė apvalios dėmelės.
Ašaros. Už kiekvieną jų sulaužys Ešui po kaulą.
Džeimsas atsargiai sulankstė raštelį ir įsidėjo į kišenę. Tada iš
spintos išsitraukė porą daiktų ir leisdamasis laiptais žemyn pa­
skambino mobiliuoju.
- Mama, čia aš, - tarė jis, pyptelėjus atsakikliui. - Kelioms
dienoms išvykstu. Kai kas atsitiko. Jei sutiksi Ešą, pranešk man.
Noriu su juo pasikalbėti.
Jis nepasakė „prašau“. Žinojo, kad balsas skamba aštriai, bet
jam buvo vis vien. Tik vylėsi, kad toks tonas ją išgąsdins.

- 173 -
 Lisa Smith

Tą akimirką jis jautėsi pasiryžęs susigrumti su mama, tėvu ir

visais Nakties pasaulio vampyrų seniūnais. Jiems visiems būtų
užtekę vieno kuolo.
Jis nebebuvo vaikas. Paskutinę savaitę patyrė sunkių išban­
dymų. Žvelgė mirčiai į akis ir atrado meilę. Jis suaugo.
Ir buvo kupinas tylaus įniršio, galinčio visa kelyje sunaikinti.
Kad tik atgautų Popę.
Greitai ir meistriškai vairuodamas integrą EI Kamino ga­
tvėmis jis dar kelis kartus paskambino telefonu. Susisiekęs su
Juoduoju Vilkdalgiu įsitikino, kad Ešas ten nebuvo pasirodęs.
Paskambino dar į kelis juodųjų gėlių klubus, nors ir nesitikėjo
nieko rasti. Pope minėjo, kad Ešas ją vešis labai toli.
Bet kurgi?
Po velnių, Ešai, svarstė jis. Kur?

Filas žiopsojo televizorių, bet nieko nematė. Kaip jis gali domė­
tis pokalbių laidomis ar žiniomis, kai visos mintys sukasi apie sese­
rį? Galbūt ji dabar žiūri tas pačias laidas, o gal kandžioja žmones.
Už lango išgirdęs čiūžtelint ir sustojant automobilį, iškart pa­
šoko ant kojų. Keista, jis nė neabejojo, kieno tai mašina. Tikriau­
siai atpažino integros variklį.
Atidarė duris, Džeimsui einant prie verandos.
- Kas atsitiko?
- Eikš.
Džeimsas jau žingsniavo atgal prie automobilio. Jo judesiai
buvo kupini mirtį nešančios jėgos, vos suvaldomos galios, ko­
kios Filas iki šiol nebuvo pastebėjęs. Džeimsas liepsnojo įtūžiu,
valdėsi, bet buvo įsitempęs.
- Kas blogai?

- 174 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Džeimsas pasuko prie vairuotojo durelių.

- Pope dingo!
Filas išsigandęs apsidairė. Gatvė buvo tuščia, bet namų durys
atviros. O Džeimsas šūkavo taip, lyg jam būtų nerūpėję, kas ką
išgirs.
Paskui pamažu suvokė, ką jis sakė.
- Ką turi galvoje?.. - Filas nutilo ir užtrenkė namų duris.
Tada priėjo prie integros. Džeimsas buvo jau atidaręs keleivio
dureles.
- Ką turi galvoje sakydamas, kad ji dingo? - įšokęs į automo­
bilį pakartojo Filas.
Džeimsas užvedė variklį.
- Mano pusbrolis Ešas ją kažkur išsivežė.
- Kas tas Ešas?
- Jis lavonas, - atsakė Džeimsas, ir Filas suprato, kad kalba­
ma ne apie vaikščiojantį numirėlį. Džeimsas turėjo galvoje, kad
Ešas taps lavonu, bus visiškai negyvas, ir labai greitai.
- Kurgi jis ją išsivežė?
- Nežinau, - iškošė Džeimsas. - Nė nenumanau.
Filas kurį metą spoksojo priešais save, tada tarstelėjo:
- Gerai. Gerai.
Jis nesusigaudė, kas dedasi, bet suprato viena. Džeimsas per
daug įsiutęs ir užsidegęs keršyti, kad mąstytų logiškai. Gal jis ir
atrodo protingas, bet lakstyti devyniasdešimties kilometrų per
valandą greičiu po gyvenamąją zoną nenumanant, kur trauki,
yra kvaila.
Keista, Filas jautėsi palyginti ramus. Praėjusią savaitę atrodė
kuoktelėjęs, o Džeimsas vaidino šaltakraujį. Tačiau matydamas
kitą puolant į isteriją Filas visada nusiramindavo.

- 175 -
 Lisa Smith

- Gerai, klausyk, - tarė jis. - Pagalvokime. Neskubėkime,

gerai? Gal mes važiuojame visai ne į tą pusę.
Tai išgirdęs Džeimsas šiek tiek atleido greičio pedalą.
- Papasakok man apie Ešą. Kodėl jis kažkur išsivežė Popę?
Ar jis ją pagrobė?
- Ne. Įkalbėjo. Įtikino ją, kad man gresia pavojus, kai ji šalia.
Tai vienintelis užtikrintas būdas jai išsivežti.
Viena ranka laikydamas vairą Džeimsas išsitraukė iš kišenės
sulankstytą popieriaus lapelį ir padavė Filui.
Tai buvo iš knygos išplėštas lapas. Filas perskaitė raštelį ir
nurijo seiles. Pažvelgė į Džeimsą; šis spoksojo tiesiai į kelią.
Filas pasimuistė, jam buvo nejauku brautis į svetimas žemes,
gėdijosi perštinčių akių. Tavo sielos draugė Pope? Na, na.
- Ji labai tave myli, - galop susidrovėjęs tarė. - Džiaugiuosi,
kad atsisveikino su manimi.
Jis atsargiai sulankstė raštelį ir pakišo po stovimojo stabdžio
rankena. Džeimsas jį paėmė ir vėl įsikišo į kišenę.
- Ešas pasinaudojo jos jausmais ir ją išviliojo. Niekas geriau
už jį nemoka tampyti virvelių.
- Bet kodėl jam to reikėjo?
- Pirmiausia dėl to, kad jam patinka mergaitės. Jis tikras Don
Žuanas. - Džeimsas pašaipiai pažvelgė į Filą. - Dabar jie liko
dviese. Antra, jam patinka žaisti žaidimus. Kaip katei su pele. Jis
kurį laiką pakvailios, o paskui ją išduos.
Filas apmirė.
- Kam?
- Seniūnams. Kokiam nors atsakingajam asmeniui, kad tas
suprastų, jog ji perbėgėlė vampyre.
- O kas tada?

- 176 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Tada jie ją nužudys.

Filas įsitvėrė į prietaisų skydelį.
- Pala. Tai nori pasakyti, kad tavo pusbrolis atiduos Popę
nužudyti?
- Toks įstatymas. Bet koks doras vampyras taip pasielgtų.
Mano mama nė nesusimąstydama tai padarytų. - Jo balse buvo
justi kartėlis.
- Ir jis vampyras. Ešas, - kvailai ištarė Filas.
Džeimsas dėbtelėjo į jį.
- Visi mano pusbroliai vampyrai, - sukikeno jis. Tada jo iš­
raiška pasikeitė, jis nukėlė koją nuo greičio pedalo.
- Kas per... Ei, čia buvo „Stop“ ženklas! - suklykė Filas.
Džeimsas paspaudė stabdį ir apsisuko vidury gatvės. Perva­
žiavo kažkieno veją.
- Kas yra? - griežtai paklausė Filas, vis dar įsikibęs į prietai­
sų skydelį.
Džeimsas atrodė susimąstęs.
- Ką tik supratau, kur jie išvyko. Kur jis ją išsigabeno. Jis
sakė, kad važiuos ten, kur niekam nerūpi, kas ji tokia. Bet vam­
pyrams tai rūpi.
- Išeitų, kad jie tarp žmonių?
- Ne. Ešas nekenčia žmonių. Nusigabens ją į kokią nors vie­
tą Nakties pasaulyje, ten jis yra svarbus asmuo. O artimiausias
Nakties pasaulio valdomas miestas yra Las Vegasas.
Filas pajuto atvimpant lūpą. Las Vegasas? Valdomas Nakties
pasaulio? Staiga suėmė juokas. Žinoma, taip ir yra.
- O aš visada maniau, kad jį valdo mafija, - tarė jis.
- Taigi, kad mafija, - rimtai patvirtino Džeimsas, staigiai
įsukdamas į autostradą. - Tik kitokia.

- 177 -
 Lisa Smith

- Bet klausyk, palauk! Las Vegasas didelis miestas.

- Tiesą sakant, visai ne. Šiaip ar taip, tai nesvarbu. Aš ži­
nau, kur jie. Nes ne visi mano giminaičiai vampyrai. Tarp jų
yra ir raganų.
Filui kaktoje susimetė raukšlės.
- Štai kaip? Kaipgi taip susiklostė?
- Prieš keturis šimtus metų mano proseneliai pasistengė. Jie
atliko kraujo ryšio ceremoniją su raganų šeima. Raganos nėra
mano tikros pusseserės, mes nesigiminiuojame. Bet bendrauja­
me kaip šeima. Joms veikiausiai nė nedingtelės, kad Pope gali
būti neteisėta. Ten Ešas ir važiuos.

- Jos mums kaip giminės, - Ešas paaiškino Popei, Jie važia­

vo auksiniu Rasmusenų mersedesu. Ešas tvirtino, kad teta Medė
mielai būtų jį davusi. - Jos tavęs neįtars. Raganos, kitaip nei
vampyrai, neatpažįsta jaunų vampyrų požymių.
Pope tik spoksojo į tolimą horizontą. Buvo vakaras, už jų nu­
garų leidosi raudona saulė. Viskas aplinkui atrodė keistai sveti­
ma - ne ruda, kaip Pope tikėjosi dykumoje, veikiau pilkai žalia
su žaliais ir pilkais lopais. Aplink augo įdomios ir žavios trumpa-
lapės jukos, tarsi iš čiuptuvėlių sunarstyti medžiai.
Beveik visa, kas augo, turėjo spyglius.
Ši vieta savotiškai tiko tremčiai. Pope jautėsi taip, lyg paliktų
ne tik senąjį gyvenimą, bet ir visa, kas jai žemėje pažįstama.
- Aš tavimi pasirūpinsiu, - meiliai tarė Ešas.
Pope nė nemirktelėjo.

Pirmiausia Filipas išvydo Nevadą kaip švieselių virtinę tam­

soje. Artėjant prie valstijos sienos, švieselės virto iškabomis su

- 178 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

mirksinčia, blyksinčia, spindinčia neonine viešbučių reklama.

Whiskey Pete’s, skelbė jie. Bufalo Bilas. Primadona.
Kažkoks vaikinas su Don Žuano reputacija čia atsivežė Popę?
- Greičiau, - paliepė jis Džeimsui, kai šviesos liko jiems už
nugaros, ir jie įvažiavo į tamsią, nykią dykumą. - Pirmyn. Šis
automobilis gali pasiekti šimtą keturiasdešimt.

- Mes jau čia. Las Vegasas, - tarė Ešas, tarsi dovanotų Popei
visą miestą. Bet Pope miesto nematė, tik šviesą debesyse - at­
rodė, teka mėnulis. Paskui, greitkeliui pasukus, suprato, kad tai
ne mėnulis, o miesto šviesų atspindžiai., Las Vegasas - tviskantis
baseinas kalnų įduboje.
Nenorom Pope susijaudino. Ji visada troško išvysti pasaulį.
Tolimas šalis, Egzotiškus kraštus. Visa tai būtų tobula - jei tik
šalia sėdėtų Džeimsas.
Iš arčiau miestas visai neatrodė kaip brangakmenis. Ešas iš­
suko iš greitkelio, ir Pope atsidūrė spalvų, šviesų bei judesių pa­
saulyje - neskoningame ir pigiame.
- Alėja, - pranešė Ešas. - Žinai, čia visi tie kazino. Nėra
kitos tokios vietos.
- Neabejoju, - nenuleisdama akių tarė Pope. Vienoje pusėje
stūksojo juodas piramidės pavidalo viešbutis su milžinišku sfink­
su priekyje. Sfinksui iš akių švietė lazeriai. Kitoje pusėje stovėjo
prasta užeiga su iškaba „Kambarys už 18 dolerių“.
- Tai čia Nakties pasaulis, - tarė ji su pašaipia gaidele balse,
ir nuo jos pasijuto labai suaugusi.
- Ne, tai turistams, - tarė Ešas. - Bet tai geras verslas, todėl
galime surengti puikių vakarėlių. Aš tau parodysiu tikrąjį Nakties
pasaulį. Bet pirmiausia noriu susitikti su savo pusseserėmis.

- 179 -
 Lisa Smith

Pope jau ketino jam atrėžti, kad visai nenori su juo apžiūrėti
Nakties pasaulio. Kažkas Ešo elgesyje ėmė ją erzinti. Jis elgėsi
taip, lyg būtų pakvietęs ją j pasimatymą, o ne lydėtų į tremtį.
Bet jį vienintelį čia pažįstu, suprato ji, ir iš nerimo ėmė maus­
ti pilvą. Be to, neturiu nei pinigų, nei ko kito - netgi aštuonioli­
kos dolerių šiam prastam moteliui.
Kai kas buvo dar blogiau. Ji jau kurį laikąjautėsi alkana, o dabar
ėmė tiesiog dusti. Vis dėlto nevirto tuo apdujusiu, nemąstančiu
gyvuliu, kaip praėjusią naktį. Nenorėjo užpulti žmogaus gatvėje.
- Atvykome, - tarė Ešas. Tai buvo šalutinė gatvelė, tamsi ir
tuščia - ne tokia kaip Alėja. Jis nusitempė ją į skersgatvį. - Aš
tik pažiūrėsiu, ar jos namie.
Abiejose pusėse stūksojo aukšti betoniniai pastatai. Dangaus
fone tamsavo elektros laidai. Ešas pabeldė į duris betoninėje sie­
noje - jos buvo be rankenos. Ant durų nebuvo jokio ženklo, tik
grubiai nupurkštas grafitis, vaizduojantis juodą jurginą.
Pope spoksojo į šiukšlių konteinerį, bandydama suvaldyti
kvėpavimą. Įkvėpti, iškvėpti. Lėtai ir giliai. Viskas gerai, oro yra.
Gal taip ir neatrodo, bet yra.
Durys atsidarė, ir Ešas mostelėjo jai.
- Čia Pope, - tarė jis ir viena ranka apkabino sverdėjančią
Popę.
Viduje atrodė kaip krautuvėlėje, pilnoje žolelių, žvakių ir
kristalų. Ir daugybe kitų keistų Popei nepažįstamų daiktų, pana­
šių į raganų reikmenis.
- O čia mano pusseserės Blezė ir Tėja.
Blezė buvo įspūdinga mergina su kupeta tamsių plaukų, put­
laus kūno. Tėja - lieknesnė ir šviesiaplaukė. Popei mirgėjo akyse,
ir jos abi kartais dingdavo jai iš regėjimo lauko.

- 180 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Labas, - tai buvo ilgiausias pasisveikinimas, kokį ji galėjo

išspausti.
- Ešai, kas atsitiko? Jai bloga. Ką jai padarei? - Tėja žvelgė į
Popę užjaučiančiomis rudomis akimis.
- Hm? Nieko, - Ešas atrodė nustebęs, tarsi tik dabar būtų
atkreipęs dėmesį į Popės būklę. Pope suprato, kad jis ne iš tų,
kurie jaudinasi dėl kitų. - Ko gero, ji alkana. Mums reikia išbėgti
ir pasimaitinti...
- O ne, nieku gyvu. Tik ne čia. Be to, ji neištvertų, - paprieš­
taravo Tėja. - Eikš, Pope, šįkart pabūsiu donore.
Ji paėmė Popę už rdnkos ir pro karoliukų užuolaidą išsive­
dė į kitą kambarį. Pope leidosi tempiama. Ji nebegalėjo galvoti,
skaudėjo visą viršutinį žandikaulį. Vien nuo žodžio „maitintis“
paaštrėjo dantys.
Man reikia... Turiu...
Bet ji nežinojo, kaip. Prisiminė save veidrodyje, veidą sidab­
rinėmis akimis ir žvėries iltimis. Ji nenorėjo būti žvėris, pulti Tėją
ir perkąsti jai gerklę. Bet negalėjo paklausti, kaip tai daroma - tik­
rai būtų išsidavusi esanti jauna vampyre. Pope stovėjo ir drebėjo
neįstengdama pajudėti.
 SKYRIUS

ikš, viskas gerai, - pakvietė Tėja. Ji atrodė maždaug Po-

E pės amžiaus, buvo švelni ir jautri, ir tai jai teikė autori­
tetingumo. - Sėskis šičia. - Ji pasodino Popę ant nutriušusios
sofos ir ištiesė riešą.
Pope akimirką spoksojo į riešą, tada prisiminė.
Džeimsas jai davė kraujo iš rankos. Štai kaip tai daroma.
Draugiškai ir civilizuotai.
Ji išvydo melsvas venas po oda. Nuo to vaizdo išnyko visos
dvejonės. Nugalėjo instinktai, ir ji sugriebė Tėją už rankos. Susi­
vokė jau gerianti kraują.
Sūrsvai saldi šiluma. Gyvybė. Rimstantis skausmas. Buvo
taip gera, kad Pope vos nepravirko. Nenuostabu, jog vampyrai
nekenčia žmonių, pamanė ji. Žmonėms nereikia medžioti, kad
gautų šio nuostabaus skysčio, jie jo pilni.
Bet kitas balsas jai priminė, kad Tėja ne žmogus. Ji ragana.
Keista - jos kraujas tokio pat skonio. Tai tvirtino visi Popės
pojūčiai.
Taigi raganos yra tik žmonės, turintys ypatingų galių, supra­
to Pope. Įdomu.

- 182 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Prireikė pastangų susivaldyti ir laiku liautis. Bet ji liovėsi.

Paleido Tėjos riešą, šiek tiek sutrikusi atsilošė, apsilaižė lūpas ir
dantis. Nenorėjo sutikti rudų Tėjos akių žvilgsnio.
Tik tada suvokė visą šį laiką slėpusi mintis. Neužsimezgė
ryšys, kaip dalijantis krauju su Džeimsu. Vadinasi, jai pavyko
įgyti vieną vampyrų galią. Greičiau, nei tikėjosi Džeimsas ir
Ešas.
Dabar ji jautėsi gerai. Buvo tokia energinga, kad galėjo sušok­
ti olandų šokį. Tokia pasitikinti savimi, kad nusišypsojo Tėjai.
- Ačiū, - tarė,
Tėja nusišypsojo Popei lyg kokiai mielai keistuolei. Neatrodė,
kad būtų ką įtarusi.
- Nėra už ką, - atsakė ji, palankstė riešą ir nutaisė grimasą.
Pope tik dabar galėjo apsižvalgyti. Šis kambarys buvo pa­
našesnis į svetainę, negu į krautuvėlės dalį. Be sofos, čia buvo
televizorius ir kelios kėdės. Gale stovėjo didelis stalas su degan­
čiomis žvakėmis ir smilkalais.
- Čia klasė, - tarė Tėja. - Senelė čia buria ir priima mokinius.
- O tenai krautuvėlė? - atsargiai, nes nenutuokė, ką derėtų
išmanyti, pasidomėjo Popė.
Regis, Tėja nenustebo.
- Taip. Tikriausiai manai, kad šiose apylinkėse per mažai ra­
ganų, kad išsilaikytume, bet jos atvyksta iš visos šalies. Senelė
garsi. O jos mokiniai daug perka.
Popė linktelėjo, atrodė deramai nustebusi. Nedrįso daugiau
klausinėti, bet jos suledėjusi širdis mažumėlę atitirpo. Ne visi
Nakties Žmonės šiurkštūs ir pikti. Popė juto, kad galėtų susi­
draugauti su šia mergina. Galbūt jai pavyks pritapti prie Nakties
pasaulio.

- 183 -
 Lisa Smith

- Na, dar kartą dėkoju, - švelniai sumurmėjo ji.

- Gana apie tai. Bet nesileisk šitaip Ešo išsekinama. Jis toks
neatsakingas.
- Tėja, tu mane įžeidei. Rimtai, - tarė Ešas. Jis stovėjo tarp­
dury, ranka prilaikydamas užuolaidą. - Jei jau apie tai prakalbo­
me, aš ir pats jaučiuosi mažumėlę išsekęs... - Jis meilikaujamai
kilstelėjo antakį.
- Eik ir šok į Mido ežerą, Ešai, - džiugiai atsakė Tėja.
Ešas nekaltai troškštančiojo akimis pažvelgė į ją.
- Tik truputėlį. Gurkšnelį. Lašelį, - maldavo jis. - Tavo kak­
las toks gražiai baltas...
- Kieno? - paklausė Blezė, braudamasi pro kitą karoliukų
užuolaidos pusę.
Popei atrodė, kad ji kalba tik norėdama atkreipti dėmesį.
Blezė atsistojo kambario viduryje ir atmetė ilgus juodus plaukus
kaip mergina, pratusi prie dėmesio.
- Jūsų abiejų, - mandagiai atsakė Ešas. Paskui, rodos, prisimi­
nė Popę. - Žinoma, ir mažosios sapnuotojos viskas gražiai balta.
Blezės šypsena išnyko, ji suirzo. Ilgai ir įdėmiai žvelgė į Popę.
Akyse buvo matyti antipatija - ir dar kai kas.
Įtarimas. Kylantis įtarimas.
Pope tai jautė. Blezės mintys atrodė ryškios, aštrios ir pagie­
žingos kaip stiklo šukės.
Staiga Blezė išsišiepė. Pažvelgė į Ešą.
- Kaip suprantu, atvykai į vakarėlį.
- Ne. Kokį dar vakarėlį?
Blezė atsiduso, jos gili iškirptė sujudėjo.
- Žinoma, į Saulėgrįžos šventę. Tjeris rengia didelį pobūvį.
Visi bus tenai.

- 184 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Esą, regis, tai viliojo. Blausioje kambario šviesoje jo akys

tamsiai žybtelėjo. Tada jis papurtė galvą.
- Ne, negaliu. Atleiskite. Aprodysiu Popei miestą.
- Tai gali aprodyti, o į vakarėlį atvykti vėliau. Jis įsisiūbuos
tik po vidurnakčio. - Blezė keistai atkakliai žiūrėjo į Ešą. Ešas
prikando lūpą, tada šypsodamasis papurtė galvą.
- Na, galbūt, - atsakė. - Matysiu, kaip viskas klosis.
Pope suprato jį pasakius ką daugiau. Tarsi juodu su Bleze
būtų nebyliai siuntinėję vienas kitam žinutes. Bet jie bendravo
ne telepatiškai, ir ji negalėjo susigaudyti.
- Ką gi, gerai pasilinksminkite, - palinkėjo Tėja ir šyptelėjo
Popei, Ešo vedamai tolyn.

Ešas žvelgė tiesiai į Alėją.

- Jei paskubėsime, galėsime pamatyti ugnikalnio išsiverži­
mą, - tarė jis.
Pope pažvelgė į jį, bet nesusidomėjo.
Tik paklausė:
- Kas yra Saulėgrįžos šventė?
- Vasaros saulėgrįža. Ilgiausia metų diena. Nakties Žmo­
nėms tai šventė. Kaip žmonėms Užgavėnės.
- Kodėl?
- Visada taip buvo. Supranti, tai itin stebuklinga diena. Nu-
sivesčiau tave į vakarėlį, bet būtų pernelyg pavojinga. Tjeris yra
vampyrų seniūnas. - Paskui pridūrė: - Štai ugnikalnis.
Tai tikrai buvo ugnikalnis. Priešais pat viešbutį. Jo šlaitais
kliokė kriokliai, ant kūgio viršūnės švietė raudonos lempos. Ešas
pastatė automobilį vidury gatvės.
- Matai, čia puikūs vaizdai, - tarė jis. - Jauku kaip namie.

- 185 -
 L isa Sm ith

Ugnikalnis sugrumėjo. Apstulbusiai Popei bežiūrint, iš vir­

šūnės išsiveržė ugnies stulpas. Tikros ugnies. Tada užsilieps­
nojo ir kriokliai. Raudonos ir auksinės liepsnos plito juodo
akmens sienomis, kol ugnyje paskendo visas ugnikalnį supantis
ežeras.
- Įkvepiantys vaizdai, ką? - jai tiesiai į ausį paklausė Ešas.
- Na... tai...
- Jaudina? - kamantinėjo Ešas. - Keri? Vilioja? - Jo ranka vy­
niojosi aplink Popę, balsas skambėjo meiliai ir hipnotizuojamai.
Pope tylėjo.
- Klausyk, - sumurmėjo Ešas. - Jei persėstam čia, kur kas
geriau matytum. Nieko baisaus, pasispausiu.
Jis švelniai, bet atkakliai traukė ją artyn. Jam kvėpuojant, ple­
veno jos plaukai.
Pope dūrė jam į pilvą alkūne.
- Ei! - suspigo Ešas. Jam tikrai suskaudo, pamanė Pope.
Gerai.
Ešas nuleido ranką ir pažvelgė įžeistomis rudomis akimis.
- Už ką?
- Nes aš taip nusprendžiau, - drąsiai atsakė Pope. Joje kun­
kuliavo naujas kraujas ir ji buvo pasirengusi kovoti. - Klausyk,
Ešai, nežinau, iš kur ištraukei, kad esu tavo mergina. Dabar sa­
kau, kad taip tikrai nėra.
Ešas atsilošė ir skausmingai nusišypsojo.
- Tu tik per mažai mane pažįsti, - įkalbinėjo jis. - Kai susi­
pažinsime...
-Ne. Niekada. Manęs nedomina kiti vaikinai. Jei negaliu būti
su Džeimsu... - Popei teko nutilti ir nusiraminti. - Tai nenoriu ir
jokio kito, - galiausiai kategoriškai pridūrė. - Jokio kito.

- 186 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Na, gal ne dabar, bet...

- Niekada. - Pope galvojo, kaip tai paaiškinti. Tada susipro-
tėjo. - Žinai apie sielos draugą?
Ešas išsižiojo, tada užsičiaupė.
- O ne. Tik ne tas šlamštas.
- Taip, Džeimsas mano sielos draugas. Apgailestauju, jei at­
rodo kvailai, bet tai tiesa.
Ešas priglaudė prie kaktos ranką. Tada ėmė kvatotis.
- Tu kalbi rimtai?
- Taip.
- Ir toks tavo paskutinis žodis?
- Taip.
Ešas vėl nusijuokė, atsiduso, tada užvertė akis į dangų.
- Gerai. Gerai. Turėjau suprasti. - Atrodė, jis juokiasi iš
savęs.
Popei palengvėjo. Ji baiminosi, kad Ešas susierzins arba įsi­
žeis - arba supyks. Kad ir koks jis buvo žavus, Pope visą laiką
juto po paviršiumi slypint šaltį, lyg kokią ledinę upę.
Bet dabar Ešas atrodė kuo puikiausiai nusiteikęs.
- Gerai, - tarė jis. - Taigi, jei valgiaraštyje nėra romantikos,
keliaujame į vakarėlį.
- Rodos, sakei, kad ten per daug pavojinga.
Jis numojo ranka.
- Mažumėlę perdėjau. Supranti, kad liktume vienu du. - Jis
pašnairavo į ją. - Atleisk.
Pope dvejojo. Vakarėlis jai nerūpėjo. Bet ji netroško likti vie­
na su Ešu.
- Gal nuvežk mane pas savo pusseseres.

- 187 -
 L isa Smith

- Jų ten nebus, - tarė Ešas. - Neabejoju, jos jau vakarėlyje.

Nagi, drąsiau, bus linksma. Suteik man progą pasitaisyti.
Pope juto kirbant nerimą. Bet Ešas atrodė toks atgailaujantis,
kalbėjo taip įtikinamai... Ir ką daugiau ji galėjo rinktis?
- Gerai, - galop sutiko. - Tik trumpam.
Ešas kerinčiai nusišypsojo.
- Tik labai trumpam, - pritarė.

- Vadinasi, jie gali būti bet kur Alėjoje, - tarė Džeimsas.

Tėja atsiduso.
- Atleisk. Turėjau susiprotėti, kad Ešas ką nors rezga. Bet
kad pagrobtų tavo merginą... - Ji bejėgiškai kilstelėjo rankas. -
Nežinau, kiek iš to naudos, bet ji neatrodė labai susidomėjusi
Ešu. Jei jis ketina imtis žygių, turės nusivilti.
Taip, pamanė Džeimsas, tai laukia ir Popės. Pope naudinga
Ešui tik tol, kol jis gali su ja žaisti. Supratęs, kad nebegali...
Džeimsas nenorėjo nė galvoti, kas gali nutikti. Trumpas ap­
silankymas pas artimiausią seniūną, spėjo jis.
Jo širdis daužėsi, ausyse zvimbė.
- Ar Blezė išvažiavo su jais? - pasiteiravo jis.
- Ne, ji išėjo į Saulėgrįžos vakarėlį. Bandė prisikalbinti ir Ešą,
bet jis pareiškė norįs aprodyti Popei miestą. - Tėja nutilo, iškėlė
pirštą. - Pala - pamėginkite paieškoti vakarėlyje. Ešas sakė vė­
liau gal ir užsuksiąs.
Džeimsas akimirką stengėsi prisiversti kvėpuoti. Tada labai
tyliai paklausė:
- Kas gi rengia vakarėlį?
- Ijeris Deskuedras. Jo užmojai visada platūs.
- Ir jis seniūnas.

- 188 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- O ką?
- Nieko. Nieko tokio. - Džeimsas atbulas išėjo iš krautu­
vės. - Ačiū už pagalbą. Dar pasimatysime.
- Džeimsai... - ji nuliūdusi pažvelgė į jį. - Gal norėtum užeiti
ir prisėsti? Prastokai atrodai...
- Man viskas gerai, - jau už durų atsiliepė Džeimsas.
Automobilyje tarė:
- Jau gali išlįsti.
Filipas pakilo nuo grindų automobilio užpakalyje - savo
slėptuvės.
- Kas atsitiko? Ilgai užtrukai.
- Regis, žinau, kur Pope.
- Ar tik regis?
- Užsičiaupk, Filai. - Jis neturėjo jėgų bartis. Visą dėmesį
buvo sutelkęs į Popę.
- Gerai, tai kurgi ji?
Džeimsas kalbėjo aiškiai.
- Ji arba vakarėlyje, arba netrukus ten bus. Tai didžiulis po­
būvis, jame dalyvauja daug vampyrų. Ir bent vienas seniūnas.
Ideali vieta jai išduoti.
Filas vos tvardėsi.
- Manai, Ešas tam ruošiasi?
- Žinau, kad Ešas tam ruošiasi.
- Tai turime jį sulaikyti.
- Galime pavėluoti.

Vakarėlis buvo keistas. Pope stebėjosi, kad daugelis svečių

tokie jauni. Buvo ir keli suaugusieji, bet daugiausia paauglių.

- 189 -
 Lisa Smith

- Sukurtieji vampyrai, - paslaugiai paaiškino Ešas. Pope

prisiminė, ką sakė Džeimsas - sukurtieji visada lieka tokio
pat amžiaus, o lamijos gali nustoti senti kada panorėję. Taigi
Džeimsas gali senti kiek nori, o ji amžiams liks šešiolikos. Nors
dabar tai nesvarbu. Jei juodu su Džeimsu būtų kartu, galėtų
abu likti jauni - bet, jiems išsiskyrus, jis tikriausiai norės tapti
vyresnis.
Vis dėlto buvo keista matyti maždaug devyniolikos metų
vaikiną, kuo rimčiausiai besišnekantį su ketverių metų vaiku.
Mažylis atrodė žavus, blizgančiais juodais plaukais ir įkypomis
akimis, bet jo išraiška tuo pat metu buvo ir nekalta, ir nuožmi.
- Pažvelk, štai ten Kirkė. Garsi ragana. O čia Sekmeta, persi-
keitėlė. Jos geriau nesiutinti, - nuoširdžiai patarė Ešas. Juodu su
Pope stovėjo mažame prieškambaryje ir žvelgė į šiek tiek žemiau
esantį pagrindinį kambarį. Pats namas veikiau priminė rūmus.
Jis buvo prabangiausias iš visų kada hors Popės matytų būstų - o
ji buvo žiūrėjusi „Beverli Hilsą“.
- Aišku, - atsakė Pope, žiūrėdama maždaug ten, kur jis rodė.
Matė dvi aukštas dailias merginas, bet nenumanė, kas kuri yra.
- O čia Tjeris, mūsų šeimininkas. Jis seniūnas.
Seniūnas? Vaikinas, į kurį rodė Ešas, neatrodė vyresnis nei
devyniolikos. Buvo gražus kaip ir visi vampyrai, aukštas, šviesia­
plaukis ir svajingas. Beveik liūdnas.
- Kiek jam metų?
- O, neprisimenu. Jam labai seniai įkando mano prosenelė.
Dar tada, kai žmonės gyveno urvuose.
Pope pamanė, kad jis juokauja. Nors gal ir ne.
- Ką veikia seniūnai?

- 190 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Kuria taisykles. Ir prižiūri, kad jų būtų laikomasi.

Ešo lūpose žaidė keista šypsena. Jis atsisuko tiesiai į Popę.
Juodomis kaip gyvatės akimis.
Tada Pope susigaudę.
Ėmė sparčiai trauktis atgal. Bet Ešas taip pat greitai sekė jai
iš paskos. Kitame prieškambario gale Pope pamatė duris ir nu­
skubėjo prie jų. Įėjusi atsidūrė balkone.
Žvilgsniu išmatavo nuotolį iki žemės. Bet, jai nespėjus nė su­
judėti, Ešas pagriebė už rankos.
Kol kas nesimušk, patarė jai proto balsas. Jis stiprus. Palauk
progos.
Pope prisivertė atsipalaiduoti ir pažvelgti į tamsias Ešo akis.
- Tu mane čia atsivedei.
- Taip.
- Kad įduotum.
Jis tik išsiviepė.
- Bet kodėl?
Ešas atsilošė ir nusijuokė. Tai buvo žavus, melodingas juo­
kas, ir Popei nuo jo pasidarė bloga.
- Tu žmogus, - atsakė jis. - Arba turėtum tokia būti. Džeim­
sas neturėjo jokios teisės tavęs perkeisti.
Popės širdis plastėjo, bet mintys buvo stulbinamai aiškios.
Galbūt ji visą laiką numanė, ką Ešas ketina daryti. Gal jai netgi
derėtų pasiduoti, jei ji negali likti su Džeimsu, negali likti su savo
šeima, gal visa kita nesvarbu? Ar ji tikrai nori gyventi Nakties
pasaulyje, jei jame knibžda tokių žmonių, kaip Blezė ir Ešas?
- Taigi tau nė Džeimsas nerūpi, -1tarė ji. - Mielai sukeltum
jam pavojų, kad tik atsikratytum manęs.

- 191 -
 Lisa Smith

Ešas pamąstė, tada išsišiepė.

- Džeimsas savimi pasirūpins.
Be abejo, tokia buvo Ešo filosofija. Kiekvienas rūpinasi savi­
mi, nė vienas nepadeda kitam.
- Ir Blezė tai žinojo, - spėjo Pope. - Ji žinojo, ką ruošiesi
daryti, ir jai buvo vis vien.
- Pro Blezės akis nedaug kas prasprūsta, - tarė Ešas. Ruošėsi
dar kažką sakyti - ir tada Pope pasinaudojo proga.
Ji spyrė - stipriai. Ir tuo pat metu pasigręžė. Pamėgino per­
šokti balkono turėklą.

- Lik čia, - dar nė nesustojus automobiliui, paliepė Filui

Džeimsas. Jie atsidūrė priešais milžiniškus baltus rūmus, apso­
dintus palmėmis. Džeimsas atidarė dureles, bet dar stabtelėjo ir
pakartojo: - Lik čia. Kad ir kas nutiktų, neik į tuos namus. O jei
kas kitas ateitų prie automobilio, važiuok iš čia.
- Bet...
- Klausyk manęs, Filai! Jei nenori akis į akį susidurti su pačia
mirtimi - šiąnakt.
Džeimsas kiek įkabindamas pasileido į rūmus. Buvo per
daug susikaupęs, kad išgirstų atsidarant automobilio dureles sau
už nugaros.

- O atrodei tokia gera mergaitė, - apgailestavo Ešas. Jis laikė

Popės rankas užlaužęs už nugaros ir stengėsi pasitraukti taip,
kad nesiektų jos kojos. - Ne, ne, liaukis, tuoj pat.
Jis buvo per stiprus. Pope nieko negalėjo padaryti. Centimet­
ras po centimetro jis ją vilko atgal į prieškambarį.

- 192 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Gali ir pasiduoti, tarė Popei proto balsas. Jokios naudos.

Tau galas.
Ji pabandė viską įsivaizduoti: kaip Ją ištempia prieš visus
tuos dailius, žavius Nakties Žmones ir atskleidžia jos paslap­
tį. Įsivaizdavo negailestingus jų. žvilgsnius. Svajingasis vaiki­
nas prieis prie jos, ir jo veidas pasikeis, nebeatrodys svajingas.
Atrodys laukinis. Išaugs jo dantys. Akys taps sidabro spalvos.
Tada jis suurgs - ir kąs.
Ir toks bus Popės galas.
Galbūt jie tai daro kaip nors kitaip, gal Nakties pasaulyje nu­
sikaltėliams taikomos kitokios bausmės. Šiaip ar taip, malonu
nebus.
Pasistengsiu ir tau pridaryti rūpesčių, pamanė Pope. Pasiun­
tė mintis tiesiai Ešui, sviedė į jį visą savo pyktį, sielvartą ir įsiūtį
dėl apgavystės. Instinktyviai. Kaip rėkia įniršęs vaikas.
Bet poveikis buvo visai ne kaip riksmo.
Ešas krūptelėjo. Vos nepaleido jos rankų.
Jis tik akimirką nusilpo, bet to užteko, kad Pope išpūstų akis.
Aš jį užgavau. Aš jį užgavau!
Ji tą pačią akimirką liovėsi priešintis fiziškai. Visą savo dėme­
sį, visą energiją sutelkė į psichinį sprogimą. Į minčių bombą.
PALEISKMANE, NIEKINGAS ŠLYKŠTUS VAMPYRE!
Ešas susverdėjo. Pope pakartojo tą patį, tik šįkart pavertė
mintis gaisrinės žarna, galinga suslėgto oro srove.
PALEEEEEEEEEEEEISK!
Ešas paleido. Popei netekus jėgų, vėl pamėgino sugriebti.
- Verčiau nebandyk, - tarė šaltas kaip plienas balsas. Pope
pažvelgė į prieškambarį ir išvydo Džeimsą.

- 193 -
 L isa Sm ith

Jai širdis džiaugsmingai suplastėjo. Ir tada, nė pati nepajutusi

kaip, atsidūrė jo glėbyje.
O Džeimsai, kaip mane radai?
Jis tik kartojo: Ar tau viskas gerai?
- Taip, - galiausiai balsiai ištarė Pope.
Buvo neapsakomai gera vėl būti su juo, jo glėbyje. Tarsi pa­
budus iš košmaro ir išvydus besišypsant mamą. Pope įsikniaubė
veidu jam į kaklą.
- Ar tau tikrai nieko blogo?
- Taip. Taip.
- Puiku. Tada luktelk, kol nudėsiu šį vaikiną, ir galėsime
keliauti.
Jis kalbėjo visiškai rimtai. Pope juto tai jo mintyse, kiekviena­
me kūno raumenyje ir sausgyslėje. Jis troško nužudyti Ešą.
Išgirdusi Ešo juoką pakėlė galvą.
- Ką gi, turėtų išeiti nebloga kova, - tarė Ešas.
Ne, pamanė Pope. Ešas atrodo patenkintas savimi ir pavo­
jingas, ir labai prastai nusiteikęs. Netgi jį nugalėjęs Džeimsas
būtų sužeistas. Net jei jie su Džeimsu drauge jį pultų, vis vien
nukentėtų.
- Eime dabar pat, - patarė ji Džeimsui. - Kuo greičiau. - Ir
mintyse pridūrė: Manau, jis nori mus užlaikyti, kol kas nors iš
svečių ateis čia.
- Nė, ne, - entuziastingai ir piktdžiugiškai sušuko Ešas. -
Sutvarkykime tai kaip vampyrai.
- Verčiau nereikia, - tarė uždusęs pažįstamas balsas.
Pope pasuko galvą. Per balkono turėklus ropštėsi dulkinas,
bet džiūgaujantis Filas.
- Ar tu kada nors galėtum paklausyti? - sušuko Džeimsas.

- 194 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

- Nagi, nagi, - tarė Ešas. - Žmogus seniūno namuose. Ką su

juo darysime?
- Klausyk, drauguži, - Filas vis dar šnopavo, šluostydama­
sis rankas. - Nežinau, kas tu toks ir ką sau galvoji. Bet tu kišai
nagus prie mano sesers, todėl, manau, turiu pirmumo teisę nu­
sukti tau galvą.
Pope, Džeimsas ir Ešas tylėdami sužiuro į jį. Tyla užtruko.
Staiga Popę suėmė visiškai nederamas juokas. Ji suvokė, kad ir
Džeimsas žūtbūt stengiasi neprunkštelėti.
Ešas nužvelgė Filą nuo galvos iki kojų, tada pašnairavo j
Džeimsą.
- Ar šis vaikis nutuokia apie vampyrus? - paklausė jis.
- O taip, - mandagiai atsakė Džeimsas.
- Ir jis ruošiasi nusukti man galvą?
- Taip, - patvirtino Filas ir sutraškino krumplius. - Ko taip
stebiesi?
Vėl įsivyravo tyla. Pope juto, kaip Džeimsas vos vos virpa.
Tvardo juoką. Galop Džeimsas pasigėrėtinai rimtai tarė:
- Filas tikrai labai myli savo seserį.
Esąs vėl pažvelgė į Filą, tada į Džeimsą ir galop į Popę.
- Na... jūs trise, - tarė jis.
- Taip, mes trise, - dabar jau visiškai rimtai tarė Džeimsas.
Niūriai.
- Taigi, spėju, pasinaudosite savo pranašumu. Gerai, pasi­
duodu. - Jis kilstelėjo ir nuleido rankas. - Puiku, sprukite. Ne­
mėginsiu sulaikyti.
- Ir niekam mūsų neišduosi, - tarė Džeimsas. Tai nebuvo
prašymas.

- 195 -
 Lisa Smith

- Nesiruošiu pas ką nors eiti, - atsakė Ešas. Jo išraiška buvo

kuo nekalčiausia ir nuoširdžiausia. - Žinau, manote, kad atsi­
vežiau čia Popę norėdamas įduoti, bet iš tikrųjų neketinau to
daryti. Norėjau tik pasilinksminti. Visa tai tebuvo pokštas.
- Kurgi ne, - tarė Filas.
- Verčiau nemeluok, - pritarė Džeimsas.
Keista, bet Pope nebuvo tokia įsitikinusi kaip jie. Ji pažvelgė
Ešui į akis - plačias, violetines - ir pajuto abejonę.
Buvo sunku ką nors įskaityti jo veide - visą laiką buvo sunku.
Galbūt dėl to, kad ką nors sakydamas jis tai ir galvodavo - o gal
dėl to, kad niekada negalvodavo taip, kaip kalbėdavo. Šiaip ar
taip, Ešas ją erzino, kėlė neviltį ir buvo nepakenčiamas kaip joks
kitas jos pažįstamas.
- Gerai, mes eisime, - tarė Džeimsas. - Labai tyliai ir ramiai
pereisime šį kambarėlį, paskui koridorių - niekur nesustodami,
Filipai. Nebent norėtum grįžti tuo pačiu keliu, kaip atėjai, - pri­
dūrė jis.
Filas papurtė galvą. Džeimsas vėl apkabino Popę, bet sustojo
ir atsigręžęs pažvelgė į Ešą.
- Žinai, tau niekada niekas nerūpėjo, - tarė jis. - Bet kada
nors tai patirsi, ir tada skaudės. Tikrai skaudės - labai.
Ešas atsigręžė, bet jo nuolat besimainančiose akyse Pope nie­
ko neįžvelgė. Džeimsui nusisukus, jis atkirto:
- Tariesi esąs sumautas pranašas. Bet tavo mergina tikrai to­
kia. Kada nors paklausinėk jos apie sapnus.
Džeimsas sustojo. Suraukė antakius.
- Ką?
- O tu, mažoji sapnuotoja, kada nors patyrinėk savo gimi­

- 196 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

nės medį. Labai garsiai rėki. - Jis drąsindamas nusišypsojo Po-

pei. - Iki.
Džeimsas stovėjo dar kokią minutę, spoksodamas į pusbrolį.
Ešas rimtai žvelgė jam į akis. Kol abu stypsojo kaip įbesti, Pope
skaičiavo širdies tvinksnius.
Tada Džeimsas pasipurtė ir išsivedė Popę į prieškambarį.
Filas nusekė jiems įkandin.
Jie labai tyliai ir ramiai išėjo iš namų. Niekas nemėgino jų
sulaikyti.
Bet Pope nesijautė saugi, kol neišvažiavo į kelią.
- Ką jis turėjo galvoje kalbėdamas apie giminės medį? - nuo
užpakalinės sėdynės pasidomėjo Filas.
Džeimsas keistai pažvelgė į jį, tada atsakė klausimu:
- Filai, kaip sužinojai, kur šiuose namuose ieškoti Popės? Pa­
matei ją balkone?
- Ne, tik girdėjau riksmą.
Pope atsigręžė į jį.
Džeimsas pasidomėjo:
- Kokį riksmą?
- Tą riksmą. Pope šaukė: „Paleisk mane, niekingas šlykštus
vampyre!“
Pope atsigręžė į Džeimsą.
- Ar jis turėjo tai girdėti? Maniau šaukianti tik Ešui. Ar visi
svečiai girdėjo?
-Ne.
- Bet tada...
Džeimsas ją nutraukė.
- Apie kokį sapną kalbėjo Ešas?

- 197 -
 Lisa Smith

- Apie mano sapną, - suglumusi atsakė Pope. - Sapnavau jį

dar prieš susipažindama.
Dabar Džeimso išraiška tapo labai keista.
- Tikrai?
- Taip. Džeimsai, ką visa tai reiškia? Ką jis turėjo galvoje sa­
kydamas, kad man reikėtų patyrinėti giminės medį?
- Jis turėjo galvoje, kad ir tu, ir Filas visai nesate žmonės. Kas
nors iš jūsų protėvių buvo ragana.
 SKYRIUS

al juokauji, - nustebo Pope.

G Filas tik aiktelėjo.
- Ne. Kalbu visiškai rimtai. Jūs esate antros rūšies raganos.
Prisimeni, ką pasakojau?
- Yra raganų, žinančių apie savo paveldą ir mokytų, o kitos
to nežino. Tik turi galių. Žmonės jas vadina...
- Ekstrasensais! - kartu su ja ištarė Džeimsas. - Telepatais,
aiškiaregiais, - toliau kalbėjo vienas. Jo balse buvo girdėti juoko
ir verksmo mišinys. - Pope, štai kas tu esi. Todėl taip greitai ir
perpratai telepatiją. Todėl sapnuoji pranašingus sapnus.
- Ir todėl Filas mane išgirdo, - tarė Pope.
- O ne, - paprieštaravo Filas. - Tik jau ne aš. Baikit.
- Filai, jūs dvyniai, —tarė Džeimsas. - Jūsų tie patys protėviai.
Pripažink, esi raganius. Todėl ir negalėjau valdyti tavo minčių.
- O ne, - pratarė Filas. - Ne. - Jis susmuko ant sėdynės. -
Ne, - jau silpniau pakartojo.
- Bet iš kieno gi pusės tai gavome? - svarstė Pope.
- Žinoma, iš tėčio. - Balsas nuo užpakalinės sėdynės buvo
labai tylus.

- 199 -
 L isa Smith

- Na, taiatrodo logiška, bet...

- Tai tiesa. Argi neprisimeni, kaip jis nuolat pasakodavo keis­
tus dalykus? Kaip sapnuodavo tai, kas dar tik bus? Be to, Pope,
jis išgirdo tave šaukiant sapne. Kai šaukeisi Džeimso. Džeimsas
girdėjo, aš girdėjau ir tėtis girdėjo.
- Tada viskas aišku. Tai daug ką paaiškina ir apie mus - kai
ką nors nuįausdavome, numatydavome, ar kaip tai vadinama.
Nėt tave aplankydavo nuojautos, Filai.
- Nujaučiau, kad Džeimsas yra šiurpus padaras, ir buvau
teisus.
- Filai...
- Gal ir dar kai ką, - pasidavė Filas. - Šiandien toptelėjo, kad
atvažiavo Džeimsas. Pamaniau, gal atpažinau iš variklio.
Pope virpėjo iš džiaugsmo ir nuostabos, bet ne visiškai su­
prato Džeimsą. Šis švytėte švytėjo. Buvo toks pakilus, kad, rodės,
iš jo trykšta fejerverkai.
- Kas yra, Džeimsai?
- Pope, negi nesupranti? - Džeimsas iš džiaugsmo trankė
vairą. - Tai reiškia, kad dar prieš tapdama vampyre buvai Nak­
ties Žmogus. Slaptoji ragana. Turėjai teisę žinoti apie Nakties pa­
saulį. Tavo vieta jame.
Pasaulis apsivertė, Popei užėmė kvapą. Galop ji pratarė:
-O...
- Mes galime būti kartu. Niekas mūsų neišskirs. Mums ne­
bereikia slapstytis.
- O... - vėl aiktelėjo Pope. Tada tarė: - Džeimsai, sustok.
Noriu tave pabučiuoti.
* * *

- 200 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Jiems vėl pajudėjus, Filas paklausė:

- O kurgi dabar keliausite? Pope negali grįžti namo.
- Žinau, - tyliai atsakė Pope. Ji su tuo susitaikė. Atgal ne-
begrįš; senasis gyvenimas baigtas. Nelieka nieko kita, kaip tik
kurti naują.
- Juk negalite klajoti iš vietos į vietą, —neatlyžo Filas.
- Mes ir neklajosime, - ramiai atsakė Pope. - Vyksime
pas tėtį.
Tai buvo puikiai sumanyta. Pope pajuto, kaip Džeimsas jai
pritarė: žinoma.
Jie nuvažiuos pas tėtį, nuolat vėluojantį, nepraktišką, mylintį
tėtį. Tėtį raganių, nežinantį, kad jis raganius. Tikriausiai manan­
tį, kad kraustosi iš proto, galioms pasireiškiant.
Jis ras vietą apsistoti, o jiems to ir tereikia. To ir dar vienam
kito. Jiems bus atviras visas Nakties pasaulis, panorėję galės jį
tyrinėti. Gal kada nors sugrįš aplankyti Tėjos. Gal užsimanys pa­
silinksminti Tjerįo vakarėlyje.
- Jei tik jį rasime, - staiga sunerimusi pridūrė Pope.
- Rasite, - nuramino ją Filas. - Jis vakar vakare išskrido, bet
paliko adresą. Pirmą kartą.
- Gal ką nors numanė, - tarė Džeimsas.
Jie kurį metą važiavo, tada Filas atsikrenkštė ir tarė:
- Žinote, ką mąstau? Nenoriu priklausyti Nakties pasauliui
- man nerūpi mano paveldas. Tenoriu gyvėnti kaip žmogus - ir
kad visi tai suprastų...
- Mes suprantame, Filai, - nutraukė jį Džeimsas. - Patikėk.
Niekas iš Nakties pasaulio tavęs nevers ko nors daryti. Gali kiek
tik nori gyventi kaip žmogus, jei tik vengsi Nakties Žmonių ir
laikysi liežuvį už dantų.

- 201 -
 Lisa Smith

- Gerai. Puiku. Bet man štai kas toptelėjo. Man vis dar nepa­
tinka vampyrai, nors supratau, kad galbūt jie ne tokie blogi, kaip
atrodo. Vampyrai su savo maistu elgiasi ne blogiau už žmones.
Kai pagalvoji, kaip auginame karves... Jie bent jau nelaiko žmo­
nių tvartuose.
- Negarantuoju, - staiga subjuręs tarė Džeimsas. - Esu gir­
dėjęs gandų iš senų laikų...
- Tu visada ginčijiesi, ką? Bet dar supratau, kad esate gamtos
dalis, o gamta jau tokia yra. Ne visada graži, bet... na, tai gamta,
ir tiek. - Jis liūdnai užbaigė: - Gal ir niekus paistau.
- Man tai atrodo išmintinga, - visiškai rimtai tarė Džeim­
sas. - Ir - ačiū.
Jis nutilo ir atsigręžęs dėkingai pažvelgė į Filą. Popei ėmė
perštėti akis. Jei jis pripažįsta, kad esame gamtos dalis, pamanė
ji, vadinasi, nebetiki, kad esame antgamtiškos būtybės.
Tai jai daug reiškė.
Pope tarė:
- Žinai, aš irgi daug galvojau. Ir man dingtelėjo, kad gal esa­
ma kitų būdų maitintis, ne tik pulti nieko nenumanančius žmo­
nes. Pavyzdžiui, misti gyvūnais. Ar yra kokia nors priežastis,
kodėl jų kraujas galėtų netikti?
- Tai ne tas pat kaip žmogaus kraujas, - tarė Džeimsas. - Bet
yra tokia galimybė. Mitau gyvūnais. Elniai skanūs. Triušiai irgi
neblogi. Oposumai dvokia.
- Tikriausiai yra žmonių, kurie sutiktų būti donorais. Tėja
pabuvo man donore. Galėtume paprašyti kitų raganų.
- Galbūt, - pritarė Džeimsas. Staiga nusišypsojo. - Namie
pažinojau vieną raganą, kuri labai mielai sutikdavo. Jos vardas

- 202 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Žizelė. Bet, supranti, kasdien negali to prašyti. Jiems reikia laiko

atsigauti.
- Žinau, bet galbūt galima kaitalioti? Vieną dieną gyvūnai,
kitą dieną raganos. Ei, gal netgi vilkolakiai savaitgaliais!
- Verčiau jau įkąsčiau oposumui, - nusijuokė Džeimsas.
Pope kumštelėjo jam į ranką.
- Esmė ta, kad galbūt mums nereikia tapti kraugeriais pabai­
somis. Galbūt iš mūsų išeitų padorūs kraugeriai.
- Galbūt, - tyliai, beveik graudžiai tarė Džeimsas.
- Teisingai! - labai rimtai pritarė Filas nuo užpakalinės sė­
dynės.
- Mes galėsime tai išmėginti drauge, - Pope tarė Džeimsui.
Šis atitraukė akis nuo kelio ir nusišypsojo jai. Jo žvilgsnis ne­
buvo nei graudus, nei šaltas, nei paslaptingas.
- Drauge, - garsiai pasakė. O mintyse pridūrė: Nekantrauju.
Kai tu tokia telepate - supranti, ką mes galėsime daryti, tiesa?
Pope pažvelgė į jį, tada pajuto kunkuliuojant tokį džiaugsmą,
kad vos neiššovė iš mašinos. O Džeimsai - tikrai taip manai?
Tikrai. Apsikeitimas krauju ypatingas tik tuo, kad sustipri­
na telepatiją. Bet tau nereikia jokio sustiprinimo - tu, mažoji
sapnuotoja.
Pope atsilošė, norėdama tai išbandyti įr nuraminti širdį.
Jie vėl galės susivienyti mintimis. Kada panorėję. Ji įsivaiz­
davo, kaip skverbiasi į Džeimso protą, kaip jis jai atskleidžia
savo mintis.
Jiedu susilieja kaip vandens lašai. Taip, kaip žmonėms neį­
manoma.
Ir aš nekantrauju, tarė jam. Manau, man patiks būti ragana.

-203 -
 Lisa Smith

Filas atsikrenkštė.
- Jei norėtumėt asmeniškai pabendrauti...
- Tai mums nepavyks, - tarė Džeimsas. - Kol būsi šalia.
Suprantu.
- Nieko negaliu padaryti, - pro dantis iškošė Filas. - Jūs gar­
siai šūkaujate.
- Mes nešūkaujame. Tai tu šniukštinėji.
- Liaukitės abu, - nukirto Pope. O širdyje jautė šilumą ir
švytėjimą. Nesusilaikiusi pridūrė Filui: - Na, jei nori mums leisti
pabendrauti asmeniškai, vadinasi, ganėtinai pasitiki Džeimsu...
- Aš taip nesakiau.
- Ir nereikėjo, - atsakė Pope.
Ji buvo laiminga.

Buvo vėlus kitos dienos vakaras. Tiesą sakant, beveik vidur­

naktis, raganų valanda. Pope stovėjo ten, kur niekada nebesiti­
kėjo atsidurti - mamos miegamajame.
Džeimsas laukė lauke, prisikrovęs pilną automobilį daiktų.
Tarp jų buvo lagaminas su Popės plokštelėmis - jį vogčia išga­
beno Filas. Po kelių minučių Džeimsas su Pope trauks į Rytų
pakrantę, pas Popės tėvą.
Bet pirmiausia ji turėjo kai ką atlikti.
Tykiai prislinko prie karališko dydžio lovos, judėdama tyliai kaip
šešėlis, kad niekas neatsibustų. Sustojo prie miegančios mamos.
Žiūrėdama į ją prabilo mintimis.
Mama, žinau, manai, kad tai sapnas. Žinau, kad netiki dva­
siomis. Tik noriu tau pasakyti, kad man sekasi gerai. Man viskas
gerai, aš laiminga - net jei to nesupranti, būk gera, pasistenk
patikėti. Bent šįkart patikėk tuo, ko nematai.

- 20 4 -
 SLAPTOJI VAMPYRE

Patylėjusi pridūrė: Myliu tave, mama. Amžinai mylėsiu.

Jai išeinant iš kambario, mama tebemiegojo - ir šypsojosi.
Filas stovėjo prie integros. Pope jį stipriai apkabino.
- Iki, - sušnabždėjo ir įsėdo į automobilį.
Džeimsas pro langą padavė Filui ranką. Filas nedvejodamas
paspaudė.
- Ačiū, - tarė Džeimsas. - Už viską.
- Ne, tai tau ačiū. - Filas šypsojosi, nors balsas ir lūpos vir­
pėjo. - Rūpinkis ja... ir savimi. - Jis mirkčiodamas atsitraukė.
Pope pasiuntė jam oro bučinį. Tada abu su Džeimsu išvažia­
vo į naktį.
Sveiki atvykę į tamsų, ste­
buklingą Nakties namų pa­
saulį, labai panašų į mūsų,
tik čia karaliauja vampyrai.
Šešiolikmetė Zoja Redbird -
ką tik Pažymėta vampyrų
jauniklė - atvyksta į Nakties
namus, mokyklą, kur reng-
sis tapti suaugusia vampyre.
Jei tik ištvers Permai­
nas —ne visi Pažymėtieji
jas ištveria...
Vampyrų jauniklė Zoja Redbird
apsiprato Nakties namų gimna­
zijoje. Pagaliau ji jaučiasi radusi
savo vietą, net yra išrenkama
Tamsos dukrų vadove. Ji net­
gi turi vaikiną... o gal net du.
Tuomet ima dėtis neįtikėtini
dalykai: žudomi žmonių paau­
gliai, o įtarimo šešėlis krenta
ant Nakties namų. Žmones iš
senojo Zojos gyvenimo perse­
kioja pavojai. Ji supranta, kad
tos pačios galios, kurios daro ją
tokią išskirtinę, gali kelti grės­
mę mylimiems žmonėms...
Susitikime Nakties namuosei
 Smith, L. J.
Sm28 Slaptoji vampyre : [romanas] / L. J. Smith ; iš anglų kal­
bos vertė Viktorija Labuckienė. - Vilnius : Alma littera,
2010. - 208 p. - (Nakties pasaulis)
ISBN 978-9955-38-638-4
Pope mano, kad vasara truks amžinai. Tačiau vieną dieną ji pasijunta blo­
gai, o išgirsta diagnozė nuskamba kaip nuosprendis.. Dabar vienintelė mer­
ginos viltis išgyventi - tai Džeimsas, jos draugas ir slaptoji meilė. Būdamas
vampyras ir priklausydamas Nakties pasauliui, Džeimsas gali padaryti Popę
nemirtingą. Bet pirmiausia jie turi viskuo rizikuodami nusižengti Nakties Pa­
saulio įstatymui.
Tai pirma Nakties pasaulio knyga. Antra knyga - „Tamsos dukterys“.
UDK 820(73)-93

L. J. Smith
SLAPTOJI VAMPYRE
Redaktorius Dainius Račiūnas
Korektorė Indrė Petrėtytė
Maketavo Jurga Morkūnienė
Viršelio dailininkė Marina Basiui
Tiražas 2000 egz.
Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245, Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė UAB „Spindulio spaustuvė“,
Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48184 Kaunas