Daiva Sotera

BRENDANT BRASTAS

Brasta – natūrali arba dirbtinė sekluma, tinkama perbristi, perjoti ar

pervažiuoti upę, ežerą ar pelkę. Senovėje brastos turėjo strateginę reikšmę: prie jų kūrėsi
miestai, pilys. Senovės Lietuvoje prie pilių, slėptuvių būdavo įrengtos slaptos brastos,
žinomos tik vietiniams gyventojams. Jos būdavo sudaromos iš akmenų, žvyro, šakų ir
vadinamos kūlgrindomis.

https://lt.m.wikipedia.org/wiki/Brasta

1
 I dalis

Kai plaudavausi rankas močiutės namų vonios kambaryje, man prieš akis
visuomet būdavo tas mažas, nepaprastai dailus langelis lengvutėmis ažūrinėmis grotelėmis,
išsitempusiomis lyg karalienės sargyba per iškilmingą paradą, lyg į bažnyčios skliautų
aukštybes kylančios vargonų tūtos... aplinkui jį nežinomo dailininko ranka išvinguriavo kuklų
stilizuotų tulpių ornamentą, per daugelį metų šiek tiek įsigėrusį į šviesios terakotos spalvos
sieną, tačiau dėl to tik dar poetiškesnį savo violetiniuose, bordiniuose ir rusvuose tonuose...
tas langelis turėjo mažutę palangę, ant kurios priklausomai nuo močiutės nuotaikos
atsirasdavo tai gėlės žiedas, kuris džiūdamas skleisdavo salsvą ką tik nupjauto šieno ar
prisiminimų rožių aromatą, tai žvakė, varvanti žemyn terakotine siena, ir iš anksto būdavo
aišku, jog ant jos atsiras nauji nutrupėjusio tinko plotai, močiutei stengiantis nuimti
nuvarvėjusį vašką. Kartais močiutė ten pastatydavo kurią nors iš fajansinių figūrėlių iš
indaujos, ir ji žiūrėdavo į mane išpūstomis mopso arba ištikimomis žirgo, arba žvitriomis,
žvairomis katino akimis. Į mane ir į man už nugaros stovinčią vonią - sėdimą, su lipdiniais
puoštais šiek tiek papūstais šonais, švelniai rožinės spalvos, tame rožiniame emalyje
atsispindėdavo chromuotų čiaupų blizgesys. Nedrįsau paklausti močiutės, kuo tas langelis
virš kriauklės jai toks svarbus. Kadangi tuo metu visos paslaptys man, pirmapradiškai ir
gaivališkai įsimylėjusiam Moną, atrodė besisukančios aplink meilę, o močiutė taip žvelgdavo
į senelį, jog toji langelio paslaptis tegalėjo būti labai baisi ir tamsi, ir kėsinosi sugriauti
jųdviejų laimę.

Iš mūsų keturių, gyvenančių pas mano senelius, Mona, be abejo, buvo labiausiai
verta dėmesio. Ir vienintelė man svetima - giminystės, bet ne sielos reikalų prasme. Mūsų
visų istorijos buvo kiek skirtingos, tačiau persipynę tarpusavyje supanėšėjo: pusbrolis su
pussesere, dvyniai, pas senelius atsidūrė drauge su Mona, kadangi visų jų tėvai, norėdami
tęsti mokslinius tyrinėjimus, privalėjo nuolat keliauti po pasaulį. Aš prie jų buvau prijungtas
po dvejų metų, kuomet maniškiai, tų vaikus vardan mokslo apleidusių tyrėjų kolegos,
galiausiai susitaikė su mintimi, jog nukirpti mus skiriančią bambagyslę niekada nebus lengva
ir neskausminga - tad geriau daugiau nebegaišti. Taip sutapo, jog visi keturi buvome
vienmečiai, ir neišvengiamai sudarėme tikrą šutvę.

Nė įsivaizduoti nepajėgiu, kaip turėjo jaustis seneliai, kuomet jų namus

užgriuvo govėda paauglių... vaikų iš didmiesčio, nė velnio nesuprantančių mažo miestelio

2
gyvenime ir besipiktinančių kiekviena jo konservatyvios kasdienybės apraiška. Prireikė laiko
apsiprasti, nors net praėjus geriems metams nuo atvykimo, leisdamasis iš neobliuotų lentų
sukaltomis aukštomis kopėčiomis iš vietos jaunimo sambūrių vietos miestelio pakraštyje
stovinčio apleisto namo palėpėje, aš vis dar šiek tiek bijodavau jų svyravimo - kaip ir
tikimybės dėl kažko apsijuokti, kažkam neįtikti, vis dar piktindavausi diskusijų
neleidžiančiais paliepimais, nusenusiais autoritetais ar abejotinomis vertybėmis. Tik jau
nevaidindavau kieto - laiku supratau, jog šičia tai niekieno akyse autoriteto nepakelia, o
supykdyti gali; rūstus žvilgsnis, kurį senokai buvau išmokęs nutaisyti, veikė nebent sostinės
mergaites ir kelis nesubrendėlius kaimynus. Mums keturiems teko priimti akivaizdžią tiesą,
jog esame lygiaverčiai vienintelę miestelio mokyklą lankantiems kaimietukams, ir sėdėdami
jos mažose klasėse, su klasiokais šonais trindamiesi ankštuose kabinetuose, per fizinio
lavinimo pamokas sukdami ratus žole pusiau užžėlusiame stadione, pamažu tapome
nuolankesni. Žvelgdamas atgal, mąstau, kad tai buvo ne toks jau blogas dalykas. Be to,
mainais gavome draugystę, krūvą išradingai sukurtų nuotykių, ypatingus pojūčius ir patirtį, ir
net tikrą ir neabejotiną meilę, po truputį išgrynintą naujam gyvenimui nuvelkant ar net
nuplėšiant jai visiškai nederančius apdarus.

Išsapnuodavau tos meilės žygius, gulėdamas po močiutės kruopščiai išlygintais

patalais, kiekvienas turėjome labiausiai patinkančios spalvos antklodę; vasarai tos spalvingos
antklodės būdavo sukraunamos ant lentynos virš laukųjų durų ir švytėdavo senojo koridoriaus
prieblandoje, melodingai skrodžiamoje alsių saulės spindulių, krentančių per pradarytų
kambarių durų plyšius. Sapnuodavau tokias pat spalvingas Monos sukneles, nakties svajose
jos neretai nusklęsdavo į priešais namą plytinčią pievą ir plevendamos supdavosi ant žolės
stiebelių, lapelių ir žiedų. Aš žengdavau link jų ir pačioje sapno gelmėje kojų pirštais
pajusdavau rasą, jau kylančią link ryto; gyvenime turėjau labai nedaug pojūčių, pranokstančių
šį intensyvumu ir gerumu. Danguje šviesdavo mėnulis, miestelio gatvėse vėjo pusčiojami
ritinėdavosi kankorėžiai, iš didelės pagalvės, kurią močiutė prieš miegą paslapčia
supurendavo, į mano plaukus įsiveldavo plunksnų.

Buvau tikras esąs močiutės mylimiausias, ir kad senelis dienpinigių man duoda
truputį daugiau nei kitiems trims - todėl juos vaišindavau ledais, į skardinę lėkštelę miestelio
parduotuvėje byrant paskutiniams tos savaitės centams. Tik jie mane mylėjo ne dėl ledų, mes
keturi labai stipriai vienas kitą mylėjome dėl tuo metu mums visiškai neaiškių ir nė kiek
nerūpėjusių priežasčių - gerai, kad nerūpėjusių: nebūtų malonu suvokti, jog labiausiai vienijo
vienišumas. Suvokti, kad glostydama mano garbanas Mona prisimena savo kačiuką, kurį

3
kraustydamasi iš sostinės buvo priversta palikti draugei. Kad sostinėje dvyniai stengtųsi
laikytis atokiau vienas nuo kito dėl kaustančio drovumo, juntamo ypatingai į tave panašaus
žmogaus akivaizdoje; laimė dar, jog jiedu buvo skirtingos lyties. Suvokti, jog viskas galėjo
būti žymiai blogiau.

Sykiais, praeidama pro mane, iš toliau stebimą Monos, močiutė imdavo ir

apkabindavo, pasitikdama nustebusį ar pasipiktinusį merginos žvilgsnį; nejudėdamas
laukdavau, kol vėl išsilygins jos kvėpavimas, kol paleistas pats galėsiu atsikvėpti tarsi laisvę
atgavęs įkaitas. Trokšdavau pasiteirauti Monos, ar, jos manymu, mūsų visų tėvai buvo įkaitai,
įstrigę tarp aistros mokslui bei tyrinėjimams ir meilės vaikui. Troškau patikinti merginą, jog
tai gyvenimas, likimas, audros ar štormai juos bloškė ne į vaiko, o į mokslo pusę, - ir kad
pasipriešinti gūsiams nebuvo įmanoma. Iki ašarų, iki pykinimo norėjau, kad žodžiai "mama"
ir "tėtis" vėl atsirastų mūsų žodyne išplėšytais puslapiais, nors gyvenimo sakinių prasmę jau
buvome išmokę perskaityti ir be jų... iki šiol nemėgstu žodynų, užsienio kalbas mokausi
bendraudamas gyvai. Su bendravimu niekad neturėjau problemų: mažas būdamas plepėdavau
nesustodamas, vėliau irgi gerai maldavau liežuviu - ypač kai reikėdavo suktis iš kokios nors
nepalankios situacijos. Galėjau tapti sėkmingu politiku, o ne...

Galėjau išsilaisvinti iš močiutės gniaužtų ir tarti: "Myliu tave, močiute, bet taip
nereikia". Ir Mona būtų nusišypsojusi - tik man. Kitaip - ne vaikiškai, vien tos šypsenos būtų
užtekę, kad tapčiau vyru. Ji tikrai būtų veiksmingesnė nei mudviejų su pusbroliu sumanyta
tikrų vyrų kelionė užutekiuota miestelio upe, "pasiskolinus" kažin kokią nežymiai prakiurusią
valtį, iš jos semiant vis šaltesniu atrodantį vandenį... ant valties krašto nutūpė paukštis ir
žvelgė į mūsų triūsą ir neviltį apvaliomis akimis. Kai prišvartavome savo apgailėtiną
transporto priemonę jos senojoje vietoje, pajutęs netikėtą jėgų antplūdį, paskutiniu irklo
mostu aptaškiau pusbrolį, o tada pats šokau į upę su visais drabužiais... vakare pakilo
temperatūra, gerklė degė ugnimi, o močiutė niekaip negalėjo suprasti, kaip gi įmanoma taip
peršalti vasaros vidury.

Nors mums atrodė kiaurai permatanti, ir tikrai dažniausiai tokia būdavo. Mums
kaisdavo skruostai, prakaituodavo delnai, strigdavo balsas... Prieš senelį taip nesijausdavome,
nebent tą atmintiną pavakarę, kai jis vieną vienintelį sykį nusijuosė savo seną, platų diržą ir
paeiliui išpėrė visus keturis - paslėpusius močiutės dantų protezus, o vėliau su jais padariusius
žavingą koliažą virtuvės stalo vidury: protezai gulėjo įsikandę morką, abipus jų styrojo
kopūsto ausys... Mona nužvelgė tą natiurmortą ir puse lūpų tarstelėjo "persistengėm", tačiau

4
aš - būtent aš! - įkalbėjau viską palikti, kol pati močiutė pamatys, juk šitaip linksma, juk yra ir
nosis iš bulvės, ir pomidorai vietoje akių... močiutė verkė tyliai, nė pirštu nepajudinusi mūsų
šedevro, ir tada Mona nudrožė pas senelį ir prisipažino už mus visus. Man pasirodė, jog
kirčių - kaip ir dienpinigių - gavau daugiau už kitus, ir kad tai turbūt teisinga. Nė vienas
neverkėme - ašaros būtų reiškusios atleidimą, kurio nebuvome verti. Labai tikiuosi, jog
močiutė dabar neprisimena to natiurmorto - kaip ir mano vardo...

O gyvenimas ėjo į priekį. Voriukai šmirinėjo mums su pusbroliu skirto

kambario palubėje, savo kibiomis kojytėmis šiugždindami nuo senumo veik popieriumi
virtusį tinką. Vis perdegdavo merginų kambario lempa, ir tamsų vakarą juodvi įsiverždavo
pas mus, jau snūduriuojančius, spiegdamos ir kvatodamos iš baimės. Mudu sutartinai
atsidusdavome ir koridoriaus spintelėje, už pundo špagatu tvirtai draugėn surištų senų žurnalų
su praeito šimtmečio pradžios madomis ir buitį lengvinančiais išradimais, suieškodavome
naują lemputę; amžinai pamiršdavome, jog senoji vis dar įkaitusi, nusvildavome pirštus ir iki
pat ryto, migdydamiesi ir jau sapnuose, pykdavome ant tų kvailų mergų, bijančių tamsos, o
pusbrolis dar tarsteldavo:

- Tavoji labiau bijo.

Ir man kildavo vis tas pats klausimas: ar stuktelėti jam per makaulę? Su kuriuo
vienytis, o kurį išduoti? Kai trumpam į vaikystę sugrįžę miestelio vaikinai pusdieniui
užrakino mane toje palėpėje virš siūbuojančių aukštų kopėčių, ji kažkaip suprato ir atėjo,
nešina krepšeliu vėlyvųjų slyvų, mėlynai violetinių, su kur ne kur pro perplyšusį šoną
išlindusiu gintariniu minkštimu. Atrakino spyną plaukų segtuku, mudu sėdėjome, nuleidę
kojas nuo stogo krašto, ir vaišinomės, o paskui aš strimgalviais bildėjau tomis kopėčiomis
žemyn ir bėgte - iki artimiausių nuošalių krūmų... nes paskutinėms slyvoms vietos pilve
nebuvo likę. Po kelerių metų, kai smarkiai susipykome, ji man vėl atnešė slyvų - po šiai
dienai nežinau, norėdama susitaikyti ar šaipydamasi.

Močiutė gi sakydavo, jog tikru vyru padaro sunkus darbas, subalansuotas su

dykinėjimu, ir man prieš akis sumirguliuodavo spalvingos tinkamos mitybos batonėlių
pakuotės, žadančios stebuklus kūnui, sveikatai ir energijai. O sykį - kai buvome tik dviese - ji
pridūrė, jog mane auklėti privalanti kitaip nei mano tėvą. Kvailai paklausiau, kodėl, - ir
tesulaukiau mąslaus žvilgsnio. Prisiminiau, kaip tėvas pasikišdavo mane po pažastimi ir
nešdavosi per begalinę ramunėmis iškaišytą pievą, kuri dabar buvo tapusi paprasčiausiu
dirvonėliu už senelių namo.

5
 - Jis tau iš glėbio išslys! - iš kito pievos pakraščio atsklisdavo mamos
perspėjimas.
- Tik jeigu spurdės, - atsišaukdavo tėvas, ir aš sustingdavau, stengdamasis
kuo ilgiau nekvėpuoti.

Taip mane auklėjo, taip augino... erdviame lauke su saugumo pakraščius

žyminčiais tėvų balsais ir jų krištoliniu aidu.

- Ir kas gi jūs toks? Tapote keliautoju, nes nuo pat pradžių žinojote, jog niekur
nesijausite savas. O duonai pelnotės iš atsitiktinių, paskubomis sukurptų
reportažų ir apybraižų, kurių verte pats abejojate, - po daug metų pasakė
man viena pažįstama.
- Nieko jūs neišmanote, - atsakiau.

Gailėtis manęs turėjo teisę tik močiutė. Mačiusi mane visokį. Žinoma,
nelėkdavau pas ją atraportuoti apie pirmą bučinį su Mona ar apie pirmąsias išgertuves su
draugais. Tačiau ji kažin kaip suuosdavo. Netrukus išmokau atpažinti tą išraišką, kuri
močiutės veide tokiu atveju atsirasdavo, ir jau galėjau rinktis: susėsti pasikalbėti tuojau pat ar
palaukti iki vakaro, o gal iki rytdienos ar savaitės pabaigos.

- Ne ne, močiute, tik ne psichoanalizės seansas!.. - dar pabandydavau, tapęs

vyresniu ir drąsesniu, juoktis ir moti ranka.
- Nori tardymo areštinėje? - atremdavo ji.

Pagamindavo kokį skanėstą ir išvirdavo mudviem arbatos, vėliau - kavos.

Pakėlęs akis nuo puodelio, spėdavau išvysti koridoriaus prieblandoje ar už laukųjų durų
greitai pranykstantį Monos siluetą, ji tikrai nugirsdavo vieną kitą žodį; tačiau tų pokalbių
niekuomet man neprikišdavo. Kiek kantrybės reikėjo močiutei, kad iš paauglio ir jaunuolio
ištrauktų, kas, kur, kada, kaip, o dar ir kodėl!.. jeigu būčiau toks kantrus su savo vaikais!.. O
juk matau juos toli gražu ne kasdien.

Gal kaip tik todėl, atsidūręs tų nenaudėlių akivaizdoje, kiek pasimetu; žvelgiu ir
stebiuosi, kad jie - mano, ir klausinėju savęs, ką tas "mano" reiškia ir kokius įgaliojimus
suteikia. "Pirmiausia pareigas, tėti", - su įžūlia šypsenėle mestų vyriausias... tas pirmasis, kurį
- kaip iki tol nepatirtą stebuklą - užaugini mažiausiai dėkingu. O vieną vakarą, anksčiau nei
planuota grįžęs iš svečių, randi besibučiuojantį su mergina ant tos pačios sofos, ant kurios

6
kadaise keitei jam sauskelnes. Užuot susidrovėjęs ar pašokęs iš vietos, jis tik žvelgia kiaurai
tave merginas iš proto varančiomis akimis...

Mudu su Mona ir tai labiau slėpdavomės. Pavyzdžiui, tąkart, kai grįždami iš

gretimo miestelio senutėliais sukriošusiais savo dviračiais, nuolat pametančiais pedalus ar lyg
nirtus žirgas nusipurtančiais grandinę, pakliuvome po liūtimi ir namo parvažiavome prie kūno
prilipusiais drabužiais... ji stvėrė skudurą ir ilgai ilgai šluostė koridoriaus grindis, o aš
stovėjau greta, truputį palinkęs virš jos, ir stebėjau dailiai judantį nugarkaulį, sulipusias ilgų
plaukų sruogas ir jos pirmapradį, gaivališką nerimą. Didelis vėsus lašas, nuriedėjęs mano
kakta ir nosimi, nuo jos galo nukrito ant Monos stuburo viršutinio slankstelio, ji krūptelėjo,
bet neatsisuko, ir aš sugriežiau dantimis; atsitraukiau ir, užbėgęs laiptais į viršų, trenkiau savo
kambario durimis. Man buvo šešiolika, nuo karščio apsunkusiais žingsniais slinko pirmoji
mano vasara senelių namuose. O ji jau buvo senbuvė, žinojo, kur laikomas grindų skuduras.
Ir kur paslėpti save, kad niekas greitai ir lengvai nerastų. Matydavau, kaip pirmą pusmetį
šnabždėdavosi apie mane su pussesere - net prie pietų stalo, - ir vis nesuskubdavau nukreipti
žvilgsnio prieš pastebint pusbroliui. Kartais močiutė, mano akyse sugavusi nuoskaudą,
primygtinai įsistebeilydavo į merginas, o jei tos nepajusdavo ar nesiliaudavo plepėję, be
ilgesnių ceremonijų pusalkanes išsiųsdavo viršun. "Tėvai žinojo, su kuo mane palikti
gyventi", - vėliau pripažino Mona, pasakė tai ir močiutei, kuri tų žodžių prasmės tuomet,
deja, greičiausiai jau nebesuprato.

Kai močiutei diagnozavo klastingą ligą, po truputėlį parazitiškai

pasiglemžiančią asmenybę to, kurio smegenyse apsigyvena, mes keturi vienas po kito ją
aplankėme. Tačiau po vieną. Pirmasis, aišku, pusbrolis; jis kažkokiu paslaptingu būdu tapo
labai pavyzdingu, iš nieko sukūrė klestinčią kaimo turizmo sodybą, įsitaisė gražią ir veiklią
žmoną, su kuria susilaukė pulko baltapūkių vaikų, lankančių muzikos mokyklą ir
besimokančių vien dešimtukais.

- Kaip ten? - paklausiau jo kitą dieną po vizito.

Jis tik patylėjo. Ir aš bailiai atidėjau savo apsilankymą vėlesniam laikui, pats
prieš save teisindamasis tuo, jog močiutės protas jau nebepajėgus vertinti adekvačiai -
vadinasi, ji gali nudžiugti ar nuliūsti neprognozuojamai, nepriklausomai nuo įvykių
dėliojimosi visuotinai priimtoje laiko tėkmėje. Mintijau taip, kol naujienas man pranešė
pusseserė, o galiausiai neapsikentusi viena pas močiutę nuvyko Mona. Grįžo, trenkė man
antausį ir užsirakino miegamajame.

7
 - Aš buvau jos mylimiausias, - pasakiau aklinai uždarytoms durims.

Per jaunas susidurti su tokiu išbandymu, nepasiruošęs iš globojamojo tapti

globotoju. Be to, močiutė nepakęstų globėjiškumo. Todėl ir atminties pertrūkius, ir
užmaršumo duobes ji nuo mūsų slėpė - taip ilgai, kiek nuo jos priklausė.
Kol kaimynė rado ją savo darželyje, sėdinčią po aukščiausia saulėgrąža; takelis ten buvo
išmintas netvarkingai, per agurkų lysvės vidurį... Kaimynės daržas garsėjo saulėgrąžomis, kai
jos užderėdavo, nurėžusi porą galvų atnešdavo mums, ir močiutė skrudindavo tuos juodai
apvilktus salsvus grūdelius ant didelės keptuvės, po namus pasklisdavo jaukus, šiltas,
aliejingas aromatas. Keturi paaugliai susėsdavo aplink stalą, ir po pusvalandžio jo vidury
kūpsodavo saulėgrąžų lukštų krūva, tarp jų būdavo saugiai suslapstyti atviri atsakymai į
pačius drąsiausius ar begėdiškiausius, o kartais kvailiausius klausimus, kuriuos tie paaugliai
ką tik vienas kitam uždavė.

Aš juos visus labiausiai mylėdavau būtent ten, prie talpiojo virtuvės stalo, - tuos
paauglius ir senelius, susirinkusius draugėn dalintis valgymo ritualu, gyvybiškai svarbiu
kiekvienam žmogui. Net jei prie stalo būdavo kalbama vien apie valgį, arba slogiai tylima
kurią nors iš dienų, kai būdavome prasikaltę ar ypatingai stipriai pajusdavome senelių diktatą,
aš vis tiek mylėjau sėdinčius ratu, kaip kad su savo riteriais sėdėdavo legendinis karalius
Artūras - apvalus stalas močiutės virtuvėje kūrė bent jau demokratijos regimybę. Mano
niekuo neapsaugotai paauglystei tokia regimybė atrodė geriau nei jokios demokratijos - dabar
manau, jog yra atvirkščiai; savo vaikams atvirai pasakau toje ar kitoje situacijoje griebsiąs
diktatūros. Ir jie purkštauja lygiai taip kaip aš paauglystėje. Garsiai, apmaudžiai,
paniekinamai, aršiai.

Džiaugiasi šviesiai ir melodingai, žyrant juoko kibirkštims. Ką tu apie juos

mąstydavai, močiute, žvelgdama į vėjyje besidraikančius plaukus, strazdanas ant nosies ir
stačiai laukinį gyvybingumą? Ar berniukuose matei mane, įžvelgei charakterio atplaišas,
išvaizdos atspindžius, - kaip manyje matydavai daleles mano tėvo? O mergaitėje, tame
gležname plačių laukų žiedelyje, pinančiame kasas lėlėms, - ar atpažinai Moną, kokia ji buvo
tau neprieinamoje vaikystėje? Nelabai pamenu, ką tiksliai sakydavai, kai su jais
atvažiuodavome į mažą miestelį ir savimi užpildydavome jūsų su seneliu namus; tik žinau,
jog būdavai laiminga.

- Jei tik mes juos būtume auginę nuo mažumės, mieloji... - sykį nugirdau
močiutei skirtą senelio atodūsį dėl mūsų ketvertuko, jo garsas plakėsi tarp

8
 virtuvės sienų tarsi į patalpos nelaisvę pakliuvęs neatsargus drugelis, man
norėjosi švelniai suglėbti jį delne ir, išnešus į žydintį sodą, paleisti skristi
per plaukiančias, vilnijančias pavasario bangas...
- Ne kažin kas būtų kitaip, - numykė močiutė, tądien ji veikiausiai buvo
prastai nusiteikusi.

Kai koridoriuje išgirdęs tylų juoką senelis iškišo galvą pro virtuvės duris, manęs
ten jau nebebuvo, kartu su drugeliu mudu jau skriejome trumpuoju keliuku link upės,
tolydžio aplenkdami vienas kitą.

Pilnais laumžirgių ir muselių krūmynais apžėlęs kelias su iš po dirvos

besisunkiančiu ir dviračių provėžose žliugsinčiu dumbluotu upės vandeniu, kuriuo iškart
apsiveldavo sandalai ar basos kojos. Nuorūkos pakrūmiuose ir šimtą metų čia riogsanti
sunkvežimio padanga, pusiau mirkstanti upės vingyje. Įkyrokas, su karščiu sumišęs paukščių
čirškimas ar tylus, pilkas lietaus šnarėjimas. Persikreipusios sūpynės - ant nevienodo ilgio
virvių kadaruojanti stora, grubi lenta, gerai pasistengus iškelianti taip, jog pasisekdavo
pamatyti artimesnes apylinkes. Ir trauka, kuriai neatsispyrė nė vienas miestelio jaunuolis. Ko
mes ten ieškodavome? Bičiulių, nuotykio, tylos? O gal savęs?

Kartą tiesiai mudviem virš galvų, susiglaudusių didžiojo žilvičio pavėsyje, visu
balsu suklykė kiras. Ji sudrebėjo, kaltai šyptelėjo, o akyse pasiliko prietaringos baimės
blyksnis... tąsyk daugiau nesileido bučiuojama. Aš mėčiau į upę akmenis ir, nusisukęs nuo
jos, vis nusivaipydavau.

- Ko toms moterims reikia, seneli? - knygine fraze užklupau jį, tąvakar prieš
miegą rūkantį ant suolelio prie namo durų.
- Hmm.

Tai buvo mėgstamiausias ir dažniausiai girdimas senelio atsakymas; toks

diplomatiškas, neutralus, toks siutinantis. Po tokio dažniausiai tiesiog numoji ranka, tačiau
tada aš nusprendžiau išlaukti.

- Man toks klausimas pirmą kartą iškilo būnant keturiasdešimties. O tau...

septyniolika? - vėl pabandė išsisukti senelis.
- Akseleracija, - leptelėjau.
- Kas?
- Pagreitintas brendimas.

9
 - To dar betrūko! - jis suirzęs sumaigė cigaretę į peleninę ir vis dėlto pabėgo
nuo manęs.

Net neapsimetė pamėginsiąs ilgainiui tapti man tėvu.

Tėvu vietoje to, kuris į mano gyvenimo kelionės lagaminą drabužius ir daiktus
krovė kartu su manimi, tačiau buvo toks susisielojęs ir išsiblaškęs, jog pusę jų apskritai
pamiršo įdėti. Mama net į mano kambarį neįėjo, sėdėjo svetainėje, ant sofos, aptrauktos
gobelenu, kuriame nenatūraliame mėlyname fone skleidėsi nenatūraliai pilkos rožės, ir,
įsikišusi į burną, kandžiojo mažąjį dešinės rankos pirštą - akivaizdžiausias įrodymas, jog
nervinosi ir graužė save. Vieno vaikino išsiuntimas svetur tapo sunkiai įveikiama kliūtimi
jiedviem, mokantiems tvarkytis su sudėtingomis problemomis moksle, gerai susigaudantiems
didžiulių bibliotekų kataloguose ir kaip žuvis vandenyje nardantiems duomenų bazėse. Šioje
situacijoje nebuvo teorinių atsakymų, viskas vyko pačioje realybėje, stipriausiai smogiančioje
praktikoje. Bjauriausia, jog aš pats buvau paauglys ir tariausi nė už ką negalįs demonstruoti
savo jausmų: nei rėkti piktindamasis, nei prisiglausti prie jų abiejų taip smarkiai, kaip tik
įmanoma atskirus kūnus turinčioms būtybėms.

- Neverta prisiminti, - tepasakė Mona per visą mūsų gyvenimo pas senelius
laiką.

Ir aš piktai linktelėjau, kad tikrai, tą akimirką absoliučiai tikėdamas tamsiaake

mergina, žymiai gražesne už mano motiną ir šimteriopai valdingesne nei mano tėvas. Tačiau
vėliau, kažkada gyvenime, supratau, jog gražūs ir valdingi žmonės ne visuomet būna teisūs...
Tiesą sakant, suvokdavau tai per kiekvienas Kalėdas, kuomet mūsų keturių tėvai su rytiniu
pašalu, su balta pūga atsirasdavo senelių namuose lyg kalėdinė dovanėlė, kurią esi priverstas
priimti, privalai rodyti besidžiaugiąs, nors dar nenusprendei, ar ji tau patinka. Bijodavau
kiekvieno Kalėdų ryto. Bet švelniai mylėjau Kūčių vakarą, kai dar būdavome tik su seneliais,
tėvams lankant kitus giminaičius. Ryte rengiantis pusbrolis užjaučiamai pažvelgdavo į mus
abu, atsispindinčius spintos veidrodyje. Aš galynėdavausi su viršutine marškinių saga, kurią
būdavo vieodai sunku ir užsegti, ir persigalvojus atsegti. Jis bandydavo susišukuoti savo
netvarkingais kuokštais styrančius plaukus, kuriuos galiausiai, sulaukęs trisdešimties,
nusiskuto; pamenu, kaip abu tai atšventėme keliais bokalais alaus ir ilgu pokalbiu apie
išvaizdos reikšmę žmogaus gyvenime. Prisiminėme senelį, kalantį mums, kad vyras turi
atrodyti tvarkingai, o moteris santūriai.

10
 - Niekad iki galo nesupratau, ką jis turėdavo omeny, - prisipažino pusbrolis.
- Pirmą sykį - neabejotinai Monos išsišokimą, - paaiškinau.

Pusbrolis minutėlę pagalvojo.

- Kokį išsišokimą?

Tai niekas kitas - be manęs ir senelio - to net nepastebėjo?!.

... Buvo viena tų pavasario dienų, per kurias užeina smarkesnis nei vasarą
karštis. Ji atėjo pietauti, apsivilkusi naują palaidinę - lengvutę, gėlėtą, raukiniais priekyje
papuoštą, su paslaptingai sužybsinčiomis miniatiūrinėmis sagutėmis. Išvakarėse buvau
skaitęs graikų mitus literatūros pamokai, ir man pasidingojo, jog į mūsų labai žemišką virtuvę
dėl kažin kokios svarbios priežasties, į tuniką įsisupusi, nužengė viena iš Olimpo deivių.
Nepajėgiau atplėšti nuo Monos akių, o ypač pastebėjęs, jog po ta savo tunika ji nedėvi
liemenėlės... greičiausiai suvokiau tai instinktyviai, beveik nieko nebuvo matyti... susiradau
jos akis ir uždaviau nebylų klausimą - pats ne iki galo žinodamas, koks jis. "Kodėl?" - padėjo
man ji, vien lūpomis klausimą sukonkretindama. Senelis šnairomis sekė mūsų pokalbį,
prisimerkęs ir srėbdamas močiutės išvirtą gležnų jaunų dilgėlių sriubą; stebėjo, kaip
virpančiais pirštais atsisegiau viršutinę marškinių sagą... Baigiant valgyti pagrindinį patiekalą
senelis pasijuto pakankamai pribrendęs rėžti pamokomą kalbą; laimė, neminėjo vardų, tačiau
jo žvilgsnis vis tiek labiausiai smigo į Moną, o po to - ir į mane. Aš mintyse kartojau "koks
skirtumas... koks skirtumas...", ir tai padėjo ištverti, netgi išrodyti pakankamai ramiam - kad
niekas neįtartų esant kaltą, tačiau ir pakankamai dėmesingam - kaip reikalavo mandagumas ir
pagarba. Popietinę arbatą gėriau turbūt trigubai ilgiau nei paprastai - šiaip jau dviem
gurkšniais išmaukdavau dar gerklę deginantį skystį ir lėkdavau užsiimti kuo nors įdomesniu.
O tądien mano judesiai ir reakcija staiga tapo sulėtinti, balsas - šiek tiek žemesnis ir
duslesnis. Specialiai neieškojau anksčiau už mane pietauti baigusios Monos, bet žinojau, jog
popiet, jeigu lauke karšta, ji dažnai sėdi ant suoliuko už malkinės; prasukęs pro ten tikrai ją
pamačiau.

- Daugiau taip nedaryk! - ištariau kaip gebėdamas įsakmiau, drąsiai

žiūrėdamas į raukinius jos palaidinės priekyje.
- Manyk, kad jau paklausiau, - atrėžė ir nuleidusi akis ėmė tyrinėti savo
poilgius nagučius, kurių mokslo metų laiku močiutė joms su pussesere
neleisdavo lakuoti. - Kas nenori, gali nežiūrėti. Aš gi neverčiu! - dar pridūrė.

11
 Baigėsi tuo, jog prisėdau prie jos, ir mes kelias minutes tiesiog paplepėjome
apie nieką. Tai buvo turbūt pirmas kartas - bent jau kito prieš jį nepamenu - kai su Mona
sąmoningai nekalbėjome nieko prasmingo. Anksčiau visuomet nagrinėdavome mūsų abiejų
sutarimu dėmesio vertą temą, Mona net tarsteldavo retsykiais, jog patinku jai, kadangi noriu
ir net truputį moku kalbėtis, va tokį mažą truputėlį - išskėsdavo didįjį ir rodomąjį pirštus per
kelis centimetrus. Dabar gi tiesiog plepėjome, leidomės įsukami spontaniško bet kokių žodžių
bei sakinių srauto. Gal - kaip kad visa žmonija nuo priešistorinių laikų - naiviai tikėjomės būti
jo nunešti ten, kur išsipildytų viena seniausių žmogaus svajonių - vyrui susikalbėti su
moterimi... Pradėdamas kiekvieną iš trijų mudviejų vaikų, aš jai šnabždėdavau švelnias
beprasmybes. O štai per skyrybas kalbėjau itin logiškais, stiliaus ir gramatikos požiūriu
nepriekaištingais sakiniais, savyje teturinčiais vien prasmę, kurią mums visiems teko ištverti.
Buvau užsisegęs viršutinę marškinių sagą ir dar tvirtai prispaudęs ją kaklaraiščio mazgu.
Buvau tvarkingai susišukavęs plaukus. Viskas kaip dera vyrui... Mūsų vyriausias jau
studijavo (ar veikiau studentavo) - o tai reiškė, kad su Mona kartu pragyvenome dvigubai, o
gal net trigubai ilgiau nei prognozavo dauguma mūsų pažįstamų. Ir netikėtumu skyrybos tapo
turbūt tik mums dviems.

Teismo sprendimo dėl pilnamečio nereikėjo, ir mūsų antrakursis liko gyventi su

manimi dėl įvairių logistinių bei psichologinių priežasčių, kurias su jo pritarimu man pateikė
Mona ir į kurias aš nei tuomet, nei iki šiol pernelyg neįsigilinau. Po pusmečio jis neapsikentęs
susirado sau pigiai nuomojamą butuką, ir aš tapau vien savaitgalių tėčiu - kitiems dviems
savo vaikams. Iš pradžių labai kentėjau, kad vyriausias mane net ne kiekvieną savaitgalį
prisimena... jis buvo mano mylimiausias, nuo pat jo gimimo nepajėgiau šito nuslėpti, nors jis
savo ruožtu nė nesiruošė slėpti, jog sykiais tėviškumą turėčiau susikišti į vieną vietą. Kiti du
švelnesni ir mandagesni. Tiesą sakant, tai, jog jie buvo priversti gyventi atskirai, turėjo vieną
privalumą: vyresniajam nebepasitaikydavo kasdienių, iš pirmo žvilgsnio tokių nekaltų progų
rodyti broliui ir seseriai blogą pavyzdį, pamažėliais formuoti jų prigimčiai svetimą dygumą.

- Spyglius šiaušia tie, kurie neturi kitokių įtikinamų argumentų, - močiutė

galėjo nei iš šio, nei iš to mestelti išminties perlą ir kuo ramiausiai uždaryti
savo kriauklę, nieko daugiau neaiškindama.

Užduodavo mano smegeninei darbo. Įsilipęs į obelį, kurios viršutinėse šakose

kasvakar įstrigdavo saulėlydis, priklausomai nuo nuotaikos stengdavausi arba analizuoti
močiutės ištarmes, arba jomis atsikratyti - abi užduotys būdavo sunkios. Nesu darbštuolis,

12
netrukdavau to užsiėmimo atsikąsti; tada nugara atsiremdavau į obels kamieną, kojas
nukardavau abipus storosios šakos, ant kurios sėdėdavau, ir užsimerkdavau. Akyse
sutavaruodavo žvaigždutės - kibirkštys ryškios saulės, pro medžio lapus spiginusios man į
veidą; paskui viskas užtemdavo kaip prieš audrą, gūsingam vėjui laužant aviečių krūmus
daržo pakrašty ir teliūskuojant vandenį kubilėlyje ties trobos kampu; galiausiai po užmerktais
vokais plytintis horizontas nubaldavo, aš atsimerkdavau, išsilaisvinęs iš visų minčių, - gal tais
momentais pasiekdavau nirvaną, tik trunkančią pernelyg trumpai. Nes kvietė aktyvus,
žmonių, vaizdų, užsiėmimų, daiktų, garsų ir spalvų kupinas pasaulis. Dažniausiai kurio nors
bendraamžio pavidalu.

Pavyzdžiui, spuoguoto kaimynės anūko, kiekvieno birželio vidury lauktuvių

man atvežančio lagaminą naujienų iš išsiilgtos sostinės. Jis buvo fainas - linksmas ir lengvai
pritampantis mūsų kompanijoje. Nemažai dalykų savo gyvenime aš suprantu per vėlai, taip
pat ir faktą, jog tas savotiškai gražus vaikinas smulkiai garbiniuotais poilgiais plaukais,
šukuosena ir romiu žvilgsniu ištįsusiame veide truputį primenantis avį, buvo geriausias mano
vaikystės draugas. Turėjo nuostabiai gražų balsą, sostinėje dainavo garsiame chore, o mūsų
miestelyje giedodavo per sekmadienio mišias, tais sekmadieniais aš melsdavausi uoliau nei
paprastai. Žvelgdamas į oranžines, tamsiai šlakuotas kaimo darželio lelijas vazose abipus
Mergelės Marijos statulos altoriuje, uosdamas vos juntamą smilkalų aromatą... Močiutė
neliepdavo mums dalyvauti mišiose, laikė tikėjimą tuo, kuo jis iš tiesų ir yra - kiekvieno
asmeniniu reikalu bei laisvu pasirinkimu. Bet mes eidavome; ne kiekvieną sekmadienį, tačiau
dažnai. Atsiklaupęs jausdavau mėlynę ant kelio, įsitaisytą užvakar, staigiame smėlėto keliuko
posūkyje nudribus nuo dviračio, ar vakar, keliu dunkstelėjus į akmenį upės pakrantėje.
Skausmas būdavo nestiprus, bet įkyriai maudžiantis, ir klūpojimą priskirdavau atgailai už tai,
jog važinėjausi dviračiu ar maudžiausi tuo metu, kai turėjau močiutei su seneliu padėti ravėti
daržą ar rinkti serbentus; jie svirdavo nuo krūmų it raudoni, juodi ir balti karoliai, tarp dantų
prilįsdavo kietų sėklyčių... Tarp močiutės pirštų slysdavo rožinio karoliukai, daugybės maldų
nusvidinti iki blizgesio. Močiutė atrodydavo senesnė nei buvo, panaši į iš medžio išdrožtas
bažnytėlės madonas su savo tamsiu įdegiu ir giliomis raukšlėmis, įdiržusiais delnais ir
standžiai iškrakmolyta skarele. Senelis bažnyčioje nuolat krenkšdavo, lyg ruošdamasis imti ir
viešai išpažinti kokią baisią savo kaltę, tačiau nesiryždamas. Vis išsitraukdavo iš kišenės
nosinę, nusišnypšdavo ir vėl kišdavo ją atgal, piktindamas močiutę, kuri tarp dviejų rožinio
karoliukų ar tarp dviejų giesmės posmų vis niūkteldavo jam į pašonę. Paskui būdavo

13
Komunijos priėmimas, močiutė neišsiduodavo, tačiau akylai sekdavo visus parapijiečius, ir
pakeliui namo nugirsdavau ją pusbalsiu sakant seneliui:

- Anas Komunijos nepriėjo. Turbūt ir vėl žmoną mušė, bjaurybė neraliuotas!

Tiedu ir bažnyčioje už rankučių laikėsi!.. Negi dabar medaus mėnesį reikia
ir bažnyčioje demonstruoti?!

Senelis linksėdavo ir kartodavo "hmm". Galiausiai Mona paimdavo močiutę už

parankės ir vienu vykusiu šypsniu nuramindavo. Juodvi parkulniuodavo namo, labai
patenkintos viena kita, kairėn ir dešinėn linksėdamos sutiktiems pažįstamiems.

- Mano mieloji, - tarpduryje patapšnodavo Monai per ranką močiutė.

Aš ties varteliais ištiesdavau penkis choristui, jis kartu su saviškiais

nužingsniuodavo gatve tolyn, ir greitai garbiniuotų plaukų kupetą paslėpdavo palei tvorą
išvešėję močiutės jurginai. Birželio karštis alindavo, aš įpuldavau į namą, užbėgdavau į viršų,
nusirengdavau visus drabužius, užsitempdavau glaudes ir, grįžęs į kiemą, apsiliedavau šulinio
vandeniu, rėkdamas taip, kad išgirstų ir mano drąsą įvertintų ne tik namiškiai, bet ir artimi bei
tolimesni kaimynai. Močiutė liepdavo Monai eiti ir mane sudrausminti, ta entuziastingai
išlėkdavo laukan ir žiodavosi ant manęs užrikti, bet apliedavau ją kibire likusiu vandeniu,
mergina prišokdavo prie manęs, viena ranka užsikabinusi, pakibdavo ant peties, kitos rankos
kumštuku tvatindavo per galvą, kol netrukus pavargdavo, galutinai įsižeisdavo visam likusiui
savaitgaliui ir atstodavo. Mona buvo lengviausia ir nuostabiausia našta iš tų, kurias esu
turėjęs gyvenime.

Bažnyčios varpams skambinant aštuonias, atsisėsdavau į rausvąją vonią,

panirdavau šiltame - beveik karštame - vandenyje, ir pamiršdavau visas naštas. Mažasis
langelis aprasodavo, jame blausiai matydavau išskydusį, grotelių skaidomą savo pavidalą...
problemas tegalėjai trumpam pamiršti - bet jos niekur nedingdavo.

- Jūs, jaunuoli, turite problemų... - mokyklos direktorius žvelgė kažkur pro

šalį, tarsi kalbėtųsi ne su manimi, lyg į savo kabinetą, prikaitintą aliejinio
radiatoriaus, būtų išsikvietęs tą palei jo langus gatve prakaukšinčią panelę ar
kieme paskutinius rudens lapus grėbiantį mokyklos ūkvedį.
- Tikrai? - gūžtelėjau pečiais; iš staigiai į mane įsmigusio žvilgsnio suvokiau
klausimą nuskambėjus įžūliai.

14
 - Jeigu to, jog praleidote trečdalį pamokų, nelaikote problema... - nevykusiai
pajuokavo jis, paskui pabandė "savo bičo" stiliumi. - Klausykit, suprantu,
kad prestižinį sostinės licėjų pakeisti paprasta kažkokio miesteliūkščio
mokykla...
- Nesu išlepęs, - atrėmiau jo mėginimą: licėjus su savo elitine publika ir
perspaustomis ambicijomis jau per vienerius metus man spėjo įgristi iki
gyvo kaulo.

Pasilenkęs pasikasiau staiga užnižusią blauzdą; nepadėjo - niežėjo vis smarkiau,

aš atsitiesiau ir sukandau dantis. Ištverti.

- Džiaugiuosi tai girdėdamas, - dabar jis kalbėjo kaip rūpestingas tėtušis. -

Todėl kartu turime rasti būdą...
- Ištverti, - pratariau.
- Atsiprašau?..
- Būdą ištverti.
- Ach... Na taip, tikriausiai.

Va taip mes pirmaisiais mano mokslo metais ir kalbėdavomės toje mažoje

mokykloje, stovinčioje ant aukštos kalvos pačiame miestelio pakraštyje. Močiutė buvo tiesiai
šviesiai pasakiusi, jog dėl mūsų į mokyklą nelakstys: jeigu ko nors prisidirbsime, palūkės, kol
būsime išmesti, ir išsiųs tėvams - kuriame pasaulio pakrašty jie tuo metu bebūtų. Pirmą
semestrą dar tikėjau šiais žodžiais ir visaip siekiau jų įgyvendinimo. Po to supratau, jog tai
tuščias grasinimas, kad močiutė taip niekada nepasielgs - nė už ką nepripažins savo
nesėkmės, nors padaryti šiokių tokių nesklandumų bei nepatogumų mūsų tėvams gal ir būtų
buvusi ne prieš. Todėl priverčiau save apsitrinti ir į kitą klasę perėjau be jokių problemų.
Močiutė mokėjo meistriškai žlugdyti viltis, bet lygiai taip nuostabiai jas kurti.

- Va imsi ir nukeliausi kada nors ten, - mostelėjo ranka į tolius link horizonto.

Aš, atsisėdęs ant trobos slenksčio, skutau bulves vakarienei; nustebęs pakėliau
galvą:

- Kur?
- Toli toli nuo čia.

15
 Ji trumpu, net šiurkštoku judesiu paglostė man galvą ir greitai įėjo į trobą.
Nukeliavau daug ir tikrai toli, močiute. Ir žinai ką? Ten visur radau vis tą patį - save įvairių
įvairiausiais pavidalais: kalnais ir lygumomis, ledinėmis upėmis ir šiltomis spalvingomis
jūromis, skirtingais rašmenimis, architektūra ir šventyklų bokštais, neįprastais patiekalais,
madingais drabužiais ir prabangiomis vilomis, lūšnynų akligatviais ir šurmuliuojančiais
turgumis - maisto, sendaikčių, automobilių. Buvau kiekvienas miestas, šalis ir kultūra. Tad
dėl kelionių pasaulis man ir labai išsiplėtė, ir visiškai sumažėjo. Vienintelis, ko negalėjau
sutalpinti ar atrasti savyje, buvo kiti žmonės.

Negalėjau suprasti, kaip choristas gali būti toks paklusnus ir pozityvus. Kaip
Monoje sutelpa jautrus gerumas ir žiaurokas bjaurumas. Kodėl pusbroliui kyla žymiai mažiau
sudėtingų klausimų nei man, o jei tiek pat - kaip jis iškenčia jų neuždavęs kitiems. Kaip
pusseserė gali būti tokia visiškai normali, beveik eilinė, ir būtent tuo išsiskirti iš mūs
ketveriukės. Bet jei galėčiau pasirinkti - suprasti ar ne, veikiausiai supratimo atsisakyčiau: be
jo gyventi įdomiau, daugiau netikėtumų ir ilgesnis pažinimo kelias.

Pirmąsias šito kelio atkarpas nueidavau bemiegėmis naktimis senelių namuose.

Žiemą, kai migdantis imdavo šalti kojos (man nuolat šaldavo kojų ir rankų pirštai, miestelio
felčerė močiutei paaiškino, jog veikiausiai dėl prastos kraujo apytakos), užsitempdavau ant jų
besikandžiojančias vilnones puskojines ir, nutykinęs prie lango, pritūpdavau ten, alkūnėmis
parimęs ant palangės žiūrėdavau į kiemą, nakties tamsoje visiškai pasikeitusį. Tarp medžių ir
krūmų, tarplysviais ir takeliais greta laukiniu būdu liūdnai pagarsėjusio močiutės katino
klajodavo mėnesiena, šerkšnu apsitraukdavo aštrūs rudenį tebemininčios žolės lapai, šulinyje
skambėdavo ledinis vanduo. Retsykiais apačioje, virtuvėje, įsižiebdavo šviesa, į kiemą
krintantys jos pluoštai sutrikdydavo mano vienumą, tačiau atnešdavo jaukumo; ir aš
žinodavau, jog tai močiutė taip pat nemiega. Ne kartą dingteldavo, kad galėčiau, o gal net
turėčiau pas ją nulipti; susidrovėdavau - prikąsdavau lūpą ir nusisukdavau į kambario pusę.
Vis dėlto sykį surizikavau; lėtai leidausi laiptais, girgždindamas seną medį ir ištęsdamas
nedrąsos sekundes, nežinodamas, jog per tą laiką močiutė iš virtuvės jau nuėjo į vonią.
Sustojęs ant paskutinės pakopos, išgirdau ją atsukant čiaupą - nestipriai, čiurlenančio vandens
garsas buvo vos apčiuopiamas. Begėdiškas smalsumas dėl to, kaip močiutė atrodo ir elgiasi
būdama visiškai viena, pastūmėjo mane per centimetrą plačiau pradaryti iki galo neužvertas
vonios duris ir žvilgtelti vidun. Ji pirštais vedžiojo aplink langelį vinguriuojantį ornamentą,
stabteldama ir sulaikydama juos ties kiekvienu žiedu, kiekvienu neryškiu lapeliu. Apmiriau,
suvokęs, jog galbūt turiu šansą sužinoti... kokia ta paslaptis bebūtų... negalėjau tverti...

16
 - Eikš, vaike, - tarė ji neatsisukdama.

Kaltai šyptelėjau ir peržengiau vonios slenkstį, atsisėdau ant klozeto dangčio.

- Sakiau, kad nežiūrėtumėt filmų iki vėlumos. Miegą visai išbaido, -

burbtelėjo močiutė.

Aš pratylėjau: kiti trys, kuriems irgi buvo skirtas šis priekaištas, sau saldžiai
knarkė. Paskui klustelėjau:

- O šitos tulpės?..
- Čia lelijos, - pataisė ji. - Įsižiūrėk - žiedlapiai labiau ištempti, ir jų
šlamėjimas melancholiškas.
- Bet man atrodo...
- Na, tau daug kas gali atrodyti. O man aiškino pati autorė. Tavo mama.

Priblokštas ir vėl tik kaltai šyptelėjau.

- Ji sakė, jog lelijos labiausiai tinka atsiprašymui - už tai, kad atėmė iš manęs
sūnų.

Šitie žodžiai, vėl tariami po maždaug dvidešimties metų, vis tiek nuskambėjo
piktai. Ruošiausi įsižeisti, tačiau močiutė švelniai bakstelėjo man į nugarą, stumteldama link
langelio, ir aš kažkaip pats susipratau paliesti piešinį... pajusti sienos nelygumus, akimi
nematomus tinko įtrūkius - tokius, kurie turbūt atsirado močiutės širdyje, kai mano tėvas
visam laikui paliko jos namus. Svarsčiau, ar papasakoti Monai. Močiutė nepasakė, leidžia su
kuo nors dalintis ar ne. Be to, iš Monos galėjai sulaukti bet kokios reakcijos. O aš bet kokios
nenorėjau, tad delsiau...

Atėjo pavasaris, abiem rankom pakibęs ant žilvičio šakos, kojomis teškenau dar
šaltą upės vandenį ir stebėjau kitame krante su pussesere bei keliomis miestelio merginomis
sėdinčią Moną. Jų nenutrūkstamas plepėjimas sklido link manęs, šokčiodamas upės
paviršiumi ir pamesdamas vieną kitą žodį, tačiau sakinių prasmė buvo aiški, ir aš, saugiai
slepiamas ligi pat vandens nusvirusių šakų, šiek tiek piktdžiugiškai mėgavausi prieš mane
atsiskleidžiančiomis mergiotiškomis paslaptimis, net jeigu jose vienu kitu aštresniu epitetu
būdavo palydimas mano vardas. Sūpavausi taip, kol už nugaros šaižiai skimbtelėjo parūdijęs
dviračio skambutis. Krūptelėjęs pasukau tenlink galvą ir išvydau choristą; iš džiaugsmo
nušokau tiesiai į vandenį, apsitaškydamas kelnes iki pat klyno, pūkštelėjimas nuvilnijo iki

17
merginų - ir jos kaip pabaidytos šarkos liovėsi plepėję, akimis neramiai patyrinėjo kitą krantą,
tačiau mudu su bičiuliu jau spėjome užsiglausti už žilvičio kamieno ir prunkštėme, burną
prisidengę delnu. Šarkos pakilo ir nuskrido link miestelio, kažkur link galutinių jo trobų.

- Sutrukdžiau tau? - atsiprašomu tonu paklausė bičiulis.

- Bala nematė! - nusikvatojau.

Ir puoliau jo klausinėti, iš kur jis čia, kaip...

- Užsinorėjau, - paprastai atsakė. - Mieste nebūtų kuo užsiimti per visas

pavasario atostogas, tai pamaniau, jog čia...

Klausiausi jo švytinčiomis akimis - įsivaizduodamas, jog atvažiavo jis

pirmiausia dėl manęs. Tačiau netrukus gavau tuo suabejoti.

- Kaip Mona? - paklausė. - Ar judu dar draugaujat?

Pasimuisčiau ir maktelėjau galva. O jis prisimerkė ir tarstelėjo, esą Mona keista

ir kažin, ar su ja įmanoma būti laimingu. Staiga baisiai supykau, įtaręs jį bandymu mudu
išskirti, o Moną pakabinti pačiam: man ilgai, net ir suaugusiu vyru būnant, vis dingojosi, jog
pasaulis sukasi aplink tą moterį. Nė žodžio netaręs, ėmiau žingsniuoti miestelio link - vis
sparčiau. Bičiulis iškart pagriebė savo dviratį, pasivijo mane ir sustabdė. Pasakė žinojęs, kad
veikiausiai taip sureaguosiu, ir visai nenorėjęs blogo: tiesiog jo tėvų pora truputį panaši į mus
su Mona, o dabar jie skiriasi... ir... Priblokštas atsirėmiau į jo dviračio vairą.

- Gal dar susitaikys? - netvirtai tarstelėjau.

Jis papurtė galvą: teismo posėdis įvyko vakar. Jis privalėjo pasirinkti, su kuriuo
iš tėvų gyvens vienerius metus, likusius iki pilnametystės. Aš nuleidau galvą ant rankų,
užkliudytas varpelis ir vėl girgždžiai skimbtelėjo. Maniau, jog man teko sunki dalia, taip, be
abejo, ir buvo, tačiau bent jau neturėjau rinktis... po galais, kaip gali pasirinkti - futbolas ar
krepšinis, cukrus ar druska, dešinė ar kairė ranka, skausmas ar neviltis?!

- Aš pasirinkau mamą. Žinai, ji gi negalėjo likti iškart be dviejų vyrų, - jo

balsas sudrebėjo ir šoktelėjo.

Ir mokslo metams pasibaigus jis su mama išvažiuos gyventi į Vieną: mama irgi
galėjo rinktis, kurį iš naujo darbo užsienyje pasiūlymų priimti, ir Viena - dėl jo, ten visi
kvėpuoja muzika, ten jis...

18
 - Garantuotai ko nors pasieks, - per sukąstus dantis pacitavo bičiulis.

Aš šiuose žodžiuose greta kitų baisių dalykų girdėjau ir tai, jog vasarą jo
nebepamatysiu. Gal nebepamatysiu niekada. To, kuris apsižergė dviratį ir į viską spjovusio
balsu man pasiūlė:

- Sėsk ant bagažinės. Prasilekiam.

Ir mudu, klykaudami kaip išprotėję, pasileidome iš pradžių krūmokšniais

apžėlusiu taku, o išsukę iš jo ir kirtę pievą - pagrindine miestelio gatve, gąsdindami palengva
ja pėdinančius gyventojus, šokčiodami nuo šaligatvio bortelio į važiuojamąją dalį ir atgal, per
sėkmingą atsitiktinumą neįsirėždami į kokį automobilį ar pernelyg į gatvę išsikišusią kiemo
tvorą, baidydami paukščius ir katinus, pastarieji, pasekę paukščių pavyzdžiu, gailiai
kniaukdami irgi skriste užskrisdavo į medį.

Vėliau močiutė man atskaitė moralą, bet kadangi namo - jau pėsčias - parėjau
tik vakare, tai sakėsi praaušusi ir nebepanaudosianti to kočėlo, kurį stvėrusi išbėgo į kiemą,
mudviem su bičiuliu kaip tik lekiant pro šalį ir keliant netoliese buvusių moterėlių paniką,
virtusią priekaištais močiutei, kurių besiklausant jai ausys kaito dėl netinkamo vaikų
auklėjimo.

- Kokie jau jūs vaikai... - atsiduso, ir aš suvokiau, jog ir merginų kalbos,

kuriose buvo tiesos, ir bičiulio naujienos, kurias privalėjau padėti pakelti, ir
močiutės tolerancija, susidėję į viena, šiandien išties padarė mane suaugusiu
- greitai ir netikėtai.

Vakarieniavau tylėdamas. Mona man dusyk spyrė po stalu į blauzdą, tačiau

kažkaip sugebėjau išlaikyti abejingą veidą - kadangi mąsčiau apie bičiulį, jo gyvenimo
situaciją. Jis tikriausiai laukė iš manęs patarimo, kaip iš to, kuriam sudėtingi santykiai su
tėvais, susiklostę ne dėl jo kaltės, yra gerai pažįstamas dalykas; tik aš supratimo neturėjau, ką
patarti.

- Kodėl choristas pavasarį atvažiavo? - po vakarienės Mona užtvėrė laukujes

duris, įsisprendusi į šonus ir įsižeidusi, jog prie stalo ją ignoravau.
- Greit sužinosi, - išsisukau ir pasinaudojęs tuo, kad senelis ėjo į kiemą rūkyti,
prasmukau pro merginą.

19
 Buvau tikras, jog rytoj ar poryt mano bičiulio šeimos istorija jau bus apkeliavusi
miestelį - patyliukais, iš lūpų į lūpas, į stačiai pastatytas ausis bei godžiai atvertas burnas. Kai
jis eis gatve - į jį gręžiosis, bet kultūringai, kai jau bus pasilikę vaikinui už nugaros. Turguje
jam pridės papildomą kriaušę ar obuolį prie ką tik pasvertų - tarsi tai būtų įprastinė praktika.
Ir dar visokie dalykai... Nepakenčiama! - žinojau, nes taip buvo man. Todėl ir bėgau pas
bičiulį - dar šįvakar, kol jis to nepatyrė, kol mano palaikymas neatsistojo į vieną gretą su tuo
papildomu vaisiumi. Kodėl drauge nepasiėmiau Monos? Nes po paskutinių bičiulio žodžių
apie ją dar nesupratau - palankus jis merginai ar pakenčia tik todėl, jog ji mano draugė. Buvo
per daug rizikinga įvelti ją į šitą istoriją, kol nepaaiškės toks svarbus dalykas; beje, nebuvo
aišku, kada, kaip ir ar apskritai paaiškės. O man, nepaisant bjaurios bičiulį ištikusios
situacijos, buvo savotiškai smagu ir saldu turėti nuo Monos paslapčių...
Jis išvažiavo po keturių dienų. Išsiskirdami, jam lipant į automobilį, prie kurio vairo sėdėjo
liūdnai besišypsanti moteris, Lietuvoje paliekanti buvusį vyrą, buvusį darbą, butą, draugus ir
net šį jos nepriekaištingai vairuojamą automobilį, tvirtai paspaudėme viens kitam rankas - iki
kito karto... po gerų dešimties metų...

Vienoje diena ilgiau nei planuota mane užlaikė oro uosto darbuotojų streikas. O
gal lakūnų? - nesiaiškinau: buvau piktas, kadangi pavargęs, nebeturintis pinigų net
šokoladiniam vienietiškam pyragaičiui, norintis laikyti glėbyje žmoną, o ne specialaus
rankinio bagažo dydžio lagaminą.

- Galime jums pasiūlyti vandens, užkandžių ir net dantų šepetėlį, -

aviakompanijos atstovė, nepailsdama šypsotis, pasakė man - gal
trisdešimtam nepatenkintų keleivių eilėje.
- Labiausiai šiuo metu man reikalingas daiktas - dantų šepetėlis! - patraukiau
ją per dantį, puikiai žinodamas, jog ji čia mažiausiai kalta.
- Tai gal praverstų patogi lova? - pasigirdo iš už nugaros, ir pamaniau, jog
arba man pasivaideno tai, ką geidžiu išgirsti, arba nevykusiai pajuokavo
kuris nors už manęs stovintis likimo bendras.

Apsigręžiau, dėl visa ko nutaisęs ne pačią maloniausią išraišką... Priešais mane

stovėjo vyras smulkiai garbiniuotais plaukais ir pailgu veidu, su branda įgijusiu
pritrenkiančio, svajingo šarmo.

- Kaip tu mane atpažinai?! - išsišiepiau plačiau nei kada nors gyvenime.

- O tu mane? - klausimu į klausimą atsakė jis.

20
 Išsitempė mane iš tos vos judančios eilės ir, trumpai paaiškinęs, jog grįžta namo
po gastrolių, vis dar apkvaitintą susitikimo džiaugsmo su visu lagaminu įgrūdo į taksi. Pats
klestelėjo šalia ir sklandžia vokiečių kalba (o ko dar buvo galima tikėtis?) paprašė vairuotoją
vežti į... gatvės pavadinimo tiksliai neatsimenu. Tačiau atsimenu, jog ji buvo graži, plati ir
šviesi - kaip visa man pažįstama Viena.

Taksi mudu nesikalbėjome: buvo matyti, kad jis laimingas, ir man to kol kas
užteko; nežinau, ką iš mano išvaizdos nusprendė jis, bet turbūt irgi tuo pasitenkino. Visgi abu
žinojome, kad šiąnakt nemiegosime - kokia patogi lova bebūtų. Jis įjungė kavos aparatą, prie
koridoriaus sienos abu pastatėme savo lagaminus. Kai ėjau palei pradarytas kambario duris, į
mane iš ant sienos kabančios nuotraukos smalsiai pažvelgė graži jauna moteris, jos veidas ir
plaukai žaidė juodai baltuose fotografijos šešėliuose. Mums į tą kambarį nusinešus kavos
puodelius, atvirai įsispoksojau į nuotrauką. O buto šeimininkas, pasekęs mano žvilgsnį,
paėmė į rankas metalinį pieno ąsotėlį, balta gija įsiliejo į juodą kavos naktį ir apsisuko
verpetu, iš tolimos popietės paupyje atsklido dabar vėl jo užduotas klausimas:

- Kaip Mona? Judu drauge?

Iškėliau ranką ir pasukiojau, parodydamas žiedą ant bevardžio piršto. Jis įsidėjo
į kavą cukraus ir, lėtai maišydamas jį, su šypsena tarstelėjo:

- Nepaklausei mano perspėjimo.

Tada mostelėjo į ąsotėlį ir cukrinę. Papurčiau galvą ir atsakiau mūsų

paauglystės stiliumi:

- Toks pobaltis posaldis byzalas manęs ant kojų nepastatytų. Geriu juodą ir
karčią.

Jis suprato, jog atsakymas tinka ir kavai, ir moteriai; guviai linktelėjo. Nurijęs
didelį gurkšnį gėrimo, savo ruožtu uždaviau klausimą jam:

- Gastrolės – su Vienos opera?

Pastebėjau lipduką ant lagamino. Jis papasakojo, kaip mokėsi dainavimo, kaip
gavo pakvietimą dirbti tame prestižiniame teatre, ir kad jau antrą sezoną atlieka vieną
antraplanio personažo vaidmenį "Skrajojančiame olande", vildamasis, jog ateityje - tereikia
dar truputėlį palūkėti - ir kituose spektakliuose iš choro pereis į ryškiau apšviestus scenos

21
plotus. Pasakojimas, kurį vėliau papildžiau ir savo gyvenimo realijomis, vis tolino mudu nuo
žilvičio paupyje ir parūdijusio dviračio... Nepasistengiau įsiminti jo adreso: bijojau, jog kiti
susitikimai nutolintų vienas nuo kito ir mus.

Supratau, jog kažką šioje draugystėje padariau ne taip - po jo paskutinio

išvykimo iš mūsų miestelio. Slankiojau lyg ne savas: niekas nelindo į galvą mokykloje - ir
susirinkau keletą labai prastų pažymių, to semestro vidurkis buvo vienas žemiausių per visą
mano mokyklinę karjerą; paupio vengiau lyg kažkuo užkrėstos vietos, kol ypač karšta tų metų
vasara privertė apsigalvoti ir stačia galva pulti į gaivinantį vandenį; dešimtis kartų norėjau
paskambinti ar net parašyti bičiuliui, bet pats sau pasirodydavau apgailėtinas, o sakiniai -
juokingai banalūs... tuomet nežinojau, jog kartais neįmanoma pasakyti kitaip; kam nors
išdrįsus mano akivaizdoje paminėti choristo vardą, atrėždavau ką nors atžagaraus - tarytum
būčiau turėjęs į jį išskirtinę teisę. Vienoje - pačioje mūsų netikėto susitikimo pabaigoje - jis
man prisipažino išgyvenęs panašius jausmus, daręs panašias klaidas. Tik dainavimas dar
pagerėjo, patobulėjo - lyg tos švarios, skaidrios natos, tos užburiančios melodijos būtų
stengęsi kompensuoti tai, ko jis buvo netekęs. Liūdnai pagalvojau, jog mūsų prisipažinimai
jau mažai ką bepakeis, todėl pats nepasakiau nieko. Monai apie susitikimą su choristu ne tik
kad nepasakojau - nė žodžiu neužsiminiau: buvo kažkaip nesmagu, jog iš to laimingo
atsitiktinumo tesugebėjome gauti miglotą senos kaltės jausmą ir skanios vienietiškos kavos
prisiminimą.

Ne tokios, kokią kiekvieną studijų rytą užsiplikydavau miegu ir trijų vaikinų

prakaitu tebekvepiančiame bendrabučio kambaryje ir siurbčiodavau paskubomis, vartydamas
laikraštį ar vadovėlį ir spjaudydamas į puodelio dugną nusėsti nespėjusias rupiai maltų kavos
pupelių kruopas. Išsiuntę mane gyventi pas senelius, tėvai pardavė mūsų butą sostinėje, dalis
tų pinigų dabar gulėjo mano asmeninėje banko sąskaitoje - juos ir naudojau bendrabučiui,
maistui ir studentiškoms pramogoms apmokėti. Stipendiją tai gaudavau, tai negaudavau, ji
buvo beveik tokia pat nepastovi kaip Monos dėmesys man, ir visa laimė, jog tiedu dalykai -
galbūt atsitiktinumo dėka - aplankydavo dažniausiai pakaitomis: be meilės ir be pinigų tuo
pat metu būčiau baisiai sunkiai ištvėręs. Vos pakirdęs, plačiai atlapodavau langą, net žiemą, ir
stovėdavau priešais jį, gerdamas į save gaivų orą, pažadais dosnų rytą ir ore pakibusias
pasaulio naujienas.

Jeigu gerai mali liežuviu, tačiau krataisi oficialumo, - esi puikus kandidatas į
žurnalistikos studijas. Žurnalistu bandžiau tapti šešerius studijų metus, pertrauktus

22
akademinių atostogų, per kurias išvykau į savo pirmąją ilgą kelionę. Pusmetis trankymosi
kažkur tarp Europos ir Azijos mano galvoje aiškiai sudėliojo prioritetus, o širdyje visiškai
sujaukė jausmus. Atmenu, kaip tysojau ant viršutinio gulto barake, vietinių išdidžiai
vadinamame viešbučiu, ir ant sviestinio popieriaus, kuriame įvyniotą parsinešėme vakarienę,
iš to viešbučio krosnies išsitrauktu nuodėguliu piešiau nuogą moterį; žvilgtelėjęs kelionės
bendras sukikeno, tačiau nieko nepasakė, o aš vedžiojau pulsuojančias linijas ir mąsčiau, kas
ne fizinio glūdi tarp vyro ir moters vykstančiuose kūniškuose dalykuose, kas juos pakylėja į
poezijos lygmenį? Neturėjau pakankamai gabumų nupiešti tai moteriai Monos veidą, o ir
nežinojau, ar to reikia: anonimiškame piešinyje buvo visos pasaulio moterys. Fiziškai
geidžiau jų visų, o troškau tik Monos. Kelionėje buvau įgijęs šiokios tokios patirties, kuria
tuo metu labai didžiavausi; sudėta draugėn su pirmo kurso pabaigos - dvejų metų senumo -
įvykiu, kai su dviem metais vyresne studente jos bendrabučio kambaryje pirmąkart
išbandžiau meilės vaisiaus skonį, ta patirtis leido man jaustis tvirtai ir tikėti, jog grįžus
pagaliau įtikinsiu Moną man atsiduoti. Kodėl tas pirmas kartas buvo ne su ja, ne kokioje nors
gražioje ir mums abiems kažką reiškiančioje vietoje? Tiesiog abu labai drovėjomės.

- Po galais! - išsprūdo jai, kai kažkada, dar dvyliktoje klasėje, nuo durų
atokiausiame malkinės kampe bandžiau kuo vikriau ir gal elegantiškiau
nuvilkti jos marškinėlius, pasiryžęs iki galo atlikti tai, ko bendru sutarimu
ėmėmės. - Aš negalėsiu!

Sutrikęs nuleidau rankas jai ant kelių.

- Tu man... lyg koks brolis, ar ką, - ji nusisuko į sieną ir užsitempė

marškinėlius atgal.

Skaniai kvepėjo ką tik supjautos malkos, nuolatinį nematomų kinivarpų darbą

išdavė ore kybantis švelnus burzgimas. Vienu gaistu stryktelėjau ant kojų, pasilypėjau ant
žalios plastikinės dėžės, skirtos stiklo tarai ir paslaptingu būdu atsiradusios mūsų malkinėje,
ir užsižiūrėjau pro ilgą, siaurą langelį, iškirstą palubėje šviesai į vidų įeiti. Buvau tik su iki
kelių atraitotais džinsais, jaučiau, kaip tarp menčių kaupiasi prakaitas, pirmieji sunkūs jo lašai
rieda žemyn pačiu nugaros viduriu ir susigeria į džinsų juosmenį.

- Nori, aš... - padelsiau. - Kaip nors kitaip? Šiurkščiau, kad... kad ne taip
broliškai?

Už nugaros išgirdau kimų juoką:

23
 - Na tu ir sugalvoji!.. Neužsibūk čia ilgai.

Trinktelėjo palaikės malkinės durys. Kakta ir sugniaužtais kumščiais įsirėmiau į

sieną, tebedegdamas gėda už mus abu - nes jai, panašu, buvo lengviau pakelti šitą fiasko.
Taip ji ir išsisukinėjo nuo manęs, teisinosi tuo, kas šaudavo į galvą, gynėsi, kuo pakliuvo; po
kelių nesėkmingų bandymų nustojau mėginęs. Šiek tiek atsigriebdavau bučiniais - jie buvo
aistringi, burnoje palikdavo keistą moters skonį, su kuriuo dar taip neseniai susipažinau -
salsvą ir lengvą. Beveik nesijaučiau kaltas, tą skonį išsinešdamas iš svetimo bendrabučio
kambario ir parsiveždamas iš kelionės: visa dariau dėl Monos, kad suvokčiau, ko jai reikia,
išmokčiau duoti tai, kam jinai neatsispirtų, ir sugebėčiau elgtis taip, kad šie du dalykai
sutaptų.

- Viskas bus kitaip, kai mane vesi, - žvelgdama virš mano peties tolyn, tarė ji.
- Kai gyvensime ne šituose pasibaisėtinuose bendrabučiuose...
- Kai... ką padarysiu? - atsisėdau čia pat, ant suoliuko stoties perone, ir akis
nuo grindinio į Moną pakėliau tik po keletos minučių.

Ji nesiteikė pakartoti. Tačiau papasakojo mano kelionės metu viską apmąsčiusi

ir suplanavusi mudviejų ateitį - įžvalgiai, skrupulingai ir pakylėtai, kaip kad jai būdinga.

- Mona, mes tik rūpesčių prisidarytume, - pabandžiau atverti jai akis, -

bendras virimas, skalbimas... Vaikai! Vaikai, Mona.
- Tai štai kaip tu mane myli!..

Ji buvo tapusi išdidžia moterimi. O aš vėl buvau malkinėje prakaituojantis

berniokas. Su kuo galėjau pasitarti? Supratau, jog močiutės palaiminimą apdairioji Mona jau
gavusi, o močiutė buvo vienintelis žmogus, kuriuo šioje situacijoje linkau pasikliauti.
Nujaučiau, jog jos patirtis dar platesnė nei ta, kuria su mumis sykiais pasidalindavo - gudriai
šypsodama ir tik puse lūpų: apie savo piršliavimą draugėms, apie vaikinams krečiamus
pokštus, o kartais ir kiaulystes. Mona su pussesere kvatodavo, mudu su pusbroliu širsdavome,
bet močiutė sakydavo, jog turime žinoti, ko galima sulaukti iš gyvenimo - tuomet jo
akivaizdoje būsime stipresni.

- Leisk man bent daiktus pasidėti ir po dušu palįsti, - išsišiepiau Monai,

bandydamas išlaikyti savigarbą.

24
 ... Savo spalvas po miestelį ruduo ištaškydavo, rodės, kaip papuola: čia
kyšteldavo rausvą jurginą, nebetelpantį savyje ir tarsi putojantį smulkiais, kupliais
žiedlapiais; ten pritaškuodavo astrų, man visuomet primenančių, kad jau laikas į mokyklą;
anava stiebdavosi kardeliai, močiutės pokalbiuose su kaimyne bajoriškai tituluojami
gladiolėmis; pakraščiuose dulsvai švytėdavo džiūstančio šieno kupetos. Ir visgi šiame
paveiksle netrūkdavo estetinės logikos - juk nuo grožio svaigdavo galva ir suskausdavo
krūtinėje, gal ir dėl to, jog rudenį po studentiškos vasaros iš naujo atsisveikindavome su
miesteliu... Eidama po berželiais, augančiais ties bažnyčia, Mona ištiesusi ranką papurtė
liauną šakelę, ir jos veliumą papuošė smulkių lapelių auksas. Išvydau tą genialaus režisieriaus
vertą etiudą pro plačiai atvertas bažnyčios duris - tarytum teatro scenoje, nutviekstoje ryškios
rudens saulės, siekiančios įrodyti savo teisę šildyti užsispyrusiai vėstantį orą. "Laikykis,
Justai", - šnibžtelėjo greta stovintis pusbrolis. Susidėjau rankas už nugaros ir kojomis tvirtai
įsispyriau į grindis, šįryt kelių miestelio moterų nušveistas iki baltumo. Baltame veidrodyje
man staiga pasirodė, jog kostiumas, kurį taip išdidžiai apsirengiau, gerokai per didelis, o kitą
sekundę švarkas jau rodėsi per siauras ir ėmė dusinti; panika - labai nepageidaujamas, bet
tikriausiai retai išvengiamas vestuvių svečias, ypač iš jaunikio pusės. Prisiverčiau susiimti.
Susiradau Monos akis - jos buvo dar toli, tačiau taip gerai pažįstamos, kad nedvejodamas
atsidaviau to žvilgsnio globai. Ji juk žino, ką daro? Visada žinojo geriau už mane.

Lygiai taip mąsčiau skyrybų teismo išvakarėse. Tįsojau viešbučio kambaryje,

kuriame gyvenau visą šią karštą savaitę: pasilikti namuose, kai iš vieno advokato pas kitą
keliavo dokumentai, padarysiantys mudu su Mona svetimais žmonėmis, atrodė kažkaip
nedora. O ji kasdien man paskambindavo - iš pačio ryto, turbūt patikdavo kartu su šaltu
pasilabinimu išgirsti žiovulį ir piktdžiugiškai triumfuoti išvertus iš lovos; paskambindavo,
kad primintų, kada ir kur šiandien turiu nuvežti vaikus, kuo juos pamaitinti, nuo kokių žodžių
atpratinti, ir kad neturiu teisės skiesti jiems apie skyrybas. Vykdydamas tuos nurodymus, pats
sau išrodydavau kvailai, o vyresnėlis iš manęs beveik atvirai juokdavosi ir dar jaunesniuosius
paakindavo; gal taip jie keršijo, baudė mane, jog nesusitvarkiau, neradau sprendimo
komplikuotoje, bet visgi tokioje gyvenimiškoje situacijoje.

- Sugriešijot su kuo nors, ir jus pričiupo? Net neįdomu, - vyptelėjo ta pati

pažįstama.
- Neatspėjot! - tuo metu viskas dar buvo taip šviežia, jog nesusilaikiau
neužrikęs.

25
 Be to, abu buvome padauginę alkoholio, ir nors iš pradžių kaip tik ir norėjau
apsvaigti, dabar tai siutino, kadangi nepajėgiau savęs iki galo kontroliuoti. Ji papūtė lūpas
(kolegos kuždėjosi, jog tariasi turinti ypatingai gražias ir erotiškas) - lyg įsižeidusi, jog gali
būti kokių nors kitų ir gal net svarbesnių skyrybų priežasčių. Čiupau paltą ir patraukiau prie
baro durų, įveikiau tą kelią, vos dukart atsirėmęs į laiku po ranka pasitaikiusias kėdes ir kartą
- į vieno iš klientų pečius, kurie pasirodė tvirti ir patikimi. Atsidūręs gatvėje, giliai įkvėpiau
šalto oro; pasijutau vienišas iki ašarų.

Panašiai jaučiuosi jau penkerius metus - su retais ir trumpais palengvėjimais, vis

dėlto laikas turi gydomąją galią, pripratimas irgi. Kartais - silpnumo akimirkomis - net
pasidžiaugiu, jog turiu niekieno neribojamą laisvę, kad galiu elgtis pagal vien savo norus,
įpročius ir net įgeidžius, ir net niekam už tai nedėkoti. Tarsi vėl žaisčiau vieną pažliugusį,
nuobodų ir žvarbų lapkritį mūsų ketveriukės sukurtą "Imperatorių": priklausomai nuo to, kiek
laiko turėdavome, kiekvienas iš žaidžiančiųjų penkiolikai minučių, pusvalandžiui ar net visai
valandai tapdavo galingu valdovu, kurio norus kiti trys besąlygiškai tenkindavo. Jis gaudavo
imperatoriui pritinkantį vardą, kuris ilgainiui tapo pastovus: mane vadindavo Justus Magnus -
išsikovojau tokią teisę, maniškiam kreidos brūkšniui ant malkinės durų staktos kasmet
atkakliai aplenkiant kitus tris, tegul sykiais vos vienu centimetru; Mona iš pradžių galvojo
pasivadinti Mona Liza, bet po to nusprendė, jog taip bus perdėm pretenzinga - ir tapo Mona
Bella. Man tas vardas nepatiko, ir pirmasis mano įsakas, tapus imperatoriumi, būdavo jį
pakeisti. Žinoma, su įsakymais tekdavo būti atsargiam: pernelyg supykdęs ar išnaudodamas
kitus, valdžiai pasikeitus rizikavai sulaukti naujojo valdovo kerštingo susidorojimo. Tai, ką
vienas kitam nurodydavome įvykdyti, dažniausiai skyrėsi priklausomai nuo įsakančiojo:
Mona mėgaudavosi jos asmeniui viešai reiškiama pagarba, tad ją ir ant kėdės sėdinčią esame
miestelio gatve nešę, ir visą jųdviejų su pussesere kambarėlį gėlėmis išpuošę, ir eiliuotas
panegirikas kūrę; aš bevelydavau kitiems perkelti senelių man užkrautus darbus - močiutė
nervindavosi, jog niekas kitas šito konkretaus darbo veikiausiai neatliks taip gerai kaip aš, ir
kritikuodavo menkiausius jų triūso trūkumus, o mane vadindavo tinginiu ir veltėdžiu.
Jos žodžiuose buvo tiesos. Kai, norėdamas lengvai gauti gerą istorijos pažymį, vietos
laikraščiui parašiau straipsniuką apie žymius miestelio ir apylinkių žmones, tiesiog
paplepėjęs su jais ir padaręs keletą nuotraukų, susidariau klaidingą įspūdį, jog reporterio
darbas - lengvas ir malonus, be to, greitai atnešantis ne tik uždarbį, bet ir šlovę; todėl
nusprendžiau tapti žurnalistu. Turbūt nebūtina sakyti, jog vėliau ne sykį ir ne du tą sprendimą
keikiau - kaip vyras keikia femme fatale. Kuomet savo kailiu pajutau, jog šlovė žengia koja į

26
koją su panieka visuomenės, begėdiškai vartojančios žurnalisto sukurtą pikantišką produktą,
ir kuo didesnė šlovė - tuo didesnė panieka. Jog tas, kuris neblogai valdo plunksną, paprastai
žymiai prasčiau tvarkosi su pinigais, ir gali būti, kad iš pirmo žvilgsnio stulbinančiu pasirodęs
honoraras po savaitės bus išleistas - o kam, nė negalėsi tiksliai pasakyti.

Mano vyriausias, pajutęs Moną teisingai prikišant man išsiblaškymą

santykiuose su pinigais, kartais tuo piktnaudžiavo, nesunkiai išsiderėdamas gausesnius
dienpinigius ar kokį nors brangesnį daiktą, kurio kaina toli gražu neatitiko kokybės arba kuris
būdavo įdomus tik pirmąsias dienas, o sykiais - net visai nereikalingas. Mona sako, kad jeigu
aš ir mano sūnus turėtume daugybę pinigų, tai abu juos iššvaistytume per tą patį trumpą laiką,
tik aš tai padaryčiau be jokio malonumo ir net nesuprasčiau likęs be nieko, o jis pasimėgautų.
Mona su pinigais žaidžia - ar, tiksliau pasakius, žongliruoja: turėdama kietos finansistės
mąstymą ir kazino lošėjos azartą, priverčia juos, anot ekonomistų, "dirbti".
Į turgų močiutė visuomet eidavo su Mona ir leisdavo jai derėtis iki užkimimo. Nuolatiniai
pardavėjai dejuodavo negalį atsakyti, nes kitą savaitgalį ta mergina prie jų nė neprieis, o į
mūsų miestelį pirmąkart užsukusius, regis, apkerėdavo tamsios akys padūmavusia gelme ir
greitakalbe beriami jaunosios pirkėjos pageidavimai. Nežinojau, ar tame turguje galima gauti
pankolių, šiaip ar taip, močiutė jų niekada nenupirkdavo, bet grįžusios Monos delnai
kvepėdavo pankoliais, kažkodėl visuomet jais, ir aš taip laukdavau, kol tie delnai suims mano
veidą, susems jį rieškučiose su visomis ašaromis, šypsenomis, su pernykščiu randeliu ant
kairio skruosto... įsitaisytu šviečiant kaip pankolio vaisius baltam ir apvaliam mėnuliui. Kai
jie trys patys išsigando išbandymo, tą labai tamsų rugsėjo vakarą mano išlošto kortomis.

- Gal pats šeimininkas ten bus - supyktų, kad landžiojam... - pabandė viską
užbaigti pusseserė.
- Vidurnaktį?! - išpūtė akis užuominos nesupratęs pusbrolis, jo sesuo
priekaištingai, pratisai atsiduso.
- Justai, prisimeni, toms kopėčioms trūksta gal trijų skersinių... - Monos akys
buvo dar didesnės nei paprastai.
- Dviejų beveik pradžioje ir priešpaskutinio, žinau.

Didžiulis vėjo perpučiamas namas buvo nuščiuvęs tamsoje, ant paradinių durų
kabojo mėlynai dažyta spyna, dažai aplink rakto skylutę buvo nelygiai nusitrynę. Tačiau mes
jau seniai žinojome neužrakintą kelią, dabar ir broviausi link jo, pasišviesdamas senelio
žibintuvėliu, palikęs kitus sargyboje prie vartelių. Smėlėtu taku link namo nubėgau bėgte,

27
tada, glausdamasis prie sienos, gana lengvai nuslinkau iki namo kampo, tik kartą apleisto
daržo lysvėje įmynęs į kažką minkšto - iš pradžių pagalvojau, jog tai koks supuvęs agurkas,
paskui dingtelėjo, jog šiame darže jau seniai niekas nieko neaugina... žibintuvėlio sau į kojas
nenukreipiau. Už kampo buvo mažos medinės durelės, už jų - ankštas kvadratinis
koridoriukas su atsarginiais laiptais į antrą aukštą - kopėčiomis, kurių trūkumus man prieš
pusvalandį priminė Mona. Atsikvėpiau ir pašviečiau į jas, spindulys perbėgo nuo apačios į
viršų, pašokinėjo skersiniais, kluptelėdamas ties tais, kurių nebebuvo, - viskas kaip mes ir
atminėme iš ankstesnio apsilankymo, pažįstama vieta, kurioje bučiuojantis nugara pradėdavo
bėgioti šiurpuliukai. Jau ketinęs lipti, stabtelėjau, paveiktas tų saldžių prisiminimų. Mintyse
nusišaipiau iš tų trijų, prakaituojančių lauke, kol aš čia maloniai leidžiu laiką; baimė būti
pagautam išgaravo, nuojauta sakė, jog niekas čia mūsų - bent jau šiąnakt - neieškos, net namo
šeimininkui į galvą nešaus tokį vėlų metą vilktis į miestelio pakraštį... dulkių savo valdose
šluostyti?! Nusikvatojau, žibintuvėlį įsikišau į kišenę, nusiaviau sportbačius ir ėmiau kilti į
viršų, basais padais čiuopdamas atmintinai pažįstamas kopėčias... Skersinis lūžo, garsiai
pokšteldamas (Mona sakė girdėjusi, bet aš nelinkau tikėti), ir savo kerplėša skaudžiai
perbraukė man skruostą... Jeigu ne Mona, nebūtume bėgę į ambulatoriją, tamsoje (senelio
žibintuvėlio lūženos gulėjo mano kišenėje) bandę įžiūrėti prie durų priklijuotame popieriaus
lape užrašytą jaunosios felčerės namų adresą, kuriuo buvo galima kreiptis kritiniu atveju. "Ji
supras", - patikino Mona. Nežinojome, jog apie nepilnamečių traumas medikai privalo
informuoti jų teisėtus globėjus...

- Toks gražus berniukas... - išgirdau atsidūstant jaunąją felčerę.

Senelis piktai burbtelėjo, jog ji turbūt norėjo pasakyti "velniukas", o aš,

laukdamas vietinės anestezijos ir spėliodamas, ar vis tiek ką nors jausiu siuvant žaizdą,
prisiminiau, kaip praeitų mokslo metų vidury ji buvo pakviesta į mokyklą papasakoti mums
apie lytinį gyvenimą... įžūliems žvilgsniams, sakantiems, jog jie seniai jau viską žino;
kaistančioms ausims, pripratusioms prie skirtingos, bet vienodai bailios cenzūros, namuose
iškerpančios daugumą fizinių, draugelių būryje - beveik visus dvasinius aspektus; grimasėlių
perkreiptoms lūpoms, paruošusioms vieną kitą nešvankybę... Prisiminiau mokykloje felčerei
buvęs mandagus bei malonus, tad dabar patenkintas pasimarksčiau ryškioje šviesoje,
nukreiptoje tiesiai į mano veidą, į žaizdą ant kairio skruosto; spėjau painkšti, kol žaizda buvo
valoma.

28
 - Pasistengsiu, kad neliktų rando, - pažadėjo felčerė, priėjusi prie manęs su
švirkštu nuskausminamųjų.

Užsimerkiau.

- Toks gražus veidelis, - nė kiek nesidrovėdama pakartojo felčerė, čiuopdama

jau tirpstantį mano skruostą ir vis žvilgčiodama į jai iš už nugaros
nesitraukiančią močiutę.

Piktinausi, kad į ambulatoriją atvažiavo abu su seneliu - lyg pas kokį mažvaikį!
Kad pyktis atlėgtų, žvilgsnį nukreipiau į koridoriuje lūkuriuojančią trijulę, mačiau juos per
plačiai atlapotas kabineto duris - dar vienas įrodymas, kokie visi aplinkui buvo susijaudinę
dėl tokio paprasto, tačiau mūsų miesteliui neeilinio įvykio. Mona nuobodžiavo - spoksojo į
priešais ją kabantį plakatą su tinkamos mitybos patarimais ir ant piršto suko ilgų tamsių
plaukų sruogą; pusbroliai snaudė, suglaudę galvas, jo burna buvo pravira, o lūpų kamputis
iškvepiant sudrebėdavo, ji miegojo ramiai kaip visada - žinojau, jog ne todėl, kad jai
nusispjaut, tiesiog tokia pusseserės prigimtis. Randas liko - ant skruosto visai mažas, širdyje -
didesnis ir gilesnis, primenantis man, jog tuo pat metu esu rūpėjęs iš karto šešiems
žmonėms...

- Mes su tėčiu taip džiaugiamės, kad tu čia pritapai, - mama lyg ir norėjo
mane apkabinti, o gal paglostyti galvą, tačiau ranka pakilo tik truputį,
nedrąsiai pasiekė ant stalo sudėtas manąsias ir jas spustelėjo.
- Aha, - krenkštelėjau, žvilgsnį ir toliau nudūręs į stalo lentas, per kurias
vingriomis medžio gyslomis sroveno laikas.

Jiedu su tėvu egzistavo mokslo dėsnių amžinybėje - gal todėl nesuvokė

kiekvienos akimirkos, kiekvieno ant žemės nukritusio rudens lapo ir kiekvieno parskridusio
pavasario paukščio vertės: jų pasaulyje viskas kartojosi kasmetiniu ar kitokios trukmės ciklu,
todėl nespėjęs ko nors perprasti ar nepasiteisinus hipotezei, galėjai tiesiog palaukti ir
bandymą pakartoti. O vaikai augo tiese, ne spirale.

- Ir ta mergaitė...

Man ėmė spausti smilkinius - kaip po ilgo protinio darbo, prieš įsisiūbuojant
stipresniam galvos skausmui.

- Močiutė mano, jog turėtume tavęs paklausti, ar tai rimta.

29
 - Gerai, kad yra močiutė.

Mama nežymiai krūptelėjo.

- O tu pasidarei kandus, Justinai.

Man buvo nusispjaut į jos priekaištus. Sprigtelėjau eglutės burbulą - nenorėjau

stipriai, bet jis staiga išslydo iš per laiką atsilaisvinusio laikiklio ir ištiško į grindis. Mama
pašoko nuo kėdės ir nubėgo atnešti šluotos. Aš sėdėjau nejudėdamas, kol ta šluota šiūravo
grindis ir karts nuo karto dunkstelėdavo man į kojas.

- Tai taip ir nepadėsi motinai?!

Močiutė išdygo tarpduryje ir rankomis įsisprendė į klubus.

- Kad aš jau... - pralemeno mama.

Galva skaudėjo vis labiau.

- Tu mane pažįsti, - dar pagrasino močiutė, bet, sugavusi besiblaškantį

maldaujamą mamos žvilgsnį, sunkiai atsiduso ir lėtai išėjo iš kambario.
- Jinai labai tave myli, - tyliai pratarė mama ir, susėmusi stiklo duženas į
subraižytą, nuo senumo nebeaiškios spalvos plastikinį samtelį, pasekė
močiutės pavyzdžiu.

Likęs vienas, plačiai atlapojau langą ir vos spėjau per jį persilenkti: nuo didelio
skausmo mane visuomet supykindavo. Tebežiaukčiodamas ir gaudydamas šviežią orą,
prisiekiau, jog niekada nepaliksiu savo vaikų. Šiaip ne taip ištempęs sunkiausias savo
gyvenime žiemos šventes ir sulaukęs, kol senelių namuose vėl liksime šešiese, padariau du
dalykus - pirmąjį iš meilės, antrąjį iš pareigos, o gal abu - iš kažkokio padorumo, kurį mums
savo pavyzdžiu ir užuominomis buvo įskiepijusi močiutė.

Miestelio ūkio prekių parduotuvėje dėžė su Kalėdų eglutės žaisliukais buvo

pavojingai įsprausta tarp metalinių daržo įrankių, lyg mūšyje vienas su kitu surėmusių savo
aštrias geležtes, smailius ragus ir tvirtus dantis, ir grubios drobės maišo, kurio du trečdaliai
buvo prikrauti vinių, juos stambi ir visuomet geros nuotaikos pardavėja sverdavo vyrams
lygiai taip, kaip greta esančioje maisto prekių krautuvėje jų žmonoms, dukroms ar seserims
kita pardavėja sverdavo kruopas, miltus ar sviestą. Pritūpiau prie žaisliukų ir ėmiau rinktis -
patį gražiausią... Kai su pusbroliu už namo išnešėme nupuoštą eglutę ir grįžęs į kambarį radau

30
močiutę, į laikraštinį popierių stropiai vyniojančią jos papuošimus - iki kitų žiemos švenčių,
tylomis prie kitų žaisliukų padėjau savo nupirktą; močiutė - irgi tylomis - linktelėjo. To
linktelėjimo padrąsintas, užlipau į savo kambarį ir sėdau rašyti atsiprašymo laiško tėvams -
vėliau tokį patį būtinos veidmainystės jausmą keliskart patyriau, jau dirbdamas žurnalistu ir
kurpdamas straipsnį, pavyzdžiui, apie tai, kokie laimingi žmonės, iškraustyti iš savo senųjų
kaimiškų trobų ir įkeldinti į jų vietoje pastatytus daugiaaukščius: galvojau, kad perskaitę tą
straipsnį jie gal tikrai pasijus geriau. Laišką rašiau be juodraščių, per daug nesirūpindamas
sklandumu ar dar kuo - reikia, tai padarysiu, tegul jie patiki, jog gailiuosi, labai juos myliu ir
net esu laimingas - kaip tie nauji daugiaaukščių gyventojai. Lyžtelėjau iš anksto nusipirkto
voko kraštelį, susiraukiau nuo bjauraus klijų skonio, voką su jame įdėtu laišku užklijavau, tą
pačią dieną įmečiau į pašto dėžutę ir pasistengiau pamiršti, vildamasis, jog tėvai neparašys
atsakymo ir nepradės niekam iš mūsų nereikalingo susirašinėjimo. Atsakymo tikrai negavau,
tik už laišką dėkojantį prierašą po kelių mėnesių seneliams atsiųstoje telegramoje -
telegramas tėvai siųsdavo, tarytum bijodami normaliuose laiškuose pasakyti per daug, o gal
tikrai buvo įsitikinę, jog pakanka paminėti man išlaikyti reikalingą pinigų sumą, kurią
netrukus po telegramos pervesdavo seneliams, ir parašyti pasikeitusį - vėl ir vėl - savo adresą.

Lygiai taip, o gal sykiais ir stipriau kentėjo Mona ir mano pusbrolis su

pussesere. Tas, kam rūpėjo, galėjo suprasti vien iš to, su kokiu įkarščiu formavome "viešąją
nuomonę" apie mūsų šutvę; kartais pavykdavo labiau nei būtume norėję. Bjauriausia
miestelio boba, net pamačiusi jos vyšnias nulesusių ir išpampusius pilvelius pašaipiai tolyn
skraidinančių špokų uodegas, per visą gatvę vis vien šaukdavo močiutei:

- Adeliuk, taviškiai pasidarbavo! Bezbrizornikai - ko iš jų tikėtis?!

Močiutė, tuo metu ravinti daržą, nė galvos nepakeldavo, o po pusvalandžio

įduodavo man piktžolių pilną seną pintą krepšį ir puse lūpų tardavo:

- Prie jos daržo nepastebėtam lengviausia prieiti iš upės pusės.

Ir piktžolės per tvorą nukeliaudavo ten, kur augo gardžiosios vyšnios.

- Namų darbus vakar drauge ruošėte? - nieko gero nežadančiu balsu

pasiteiraudavo kuris nors iš mokytojų ir kaip įrodymą pateikdavo visų
keturių sąsiuviniuose pasikartojančią klaidą.

31
 O mes iki kvapo netekimo ginčydavomės, kad ne, tik nepridurdavome, jog
ruošė kažkuris vienas, o kiti tiesiog persirašė... tie mokytojai nieko neišmanė apie darbo
efektyvumą ir jo didinimo metodus.

Mums atrodė, jog bet kokiais būdais ir skirtingomis dingstimis laikantis kartu,
pasaulis nedrįs iškrėsti didelių kiaulysčių; savo matymo lauke turėdami kitus tris, du ar bent
vieną, jausdavomės saugesni. Išimtis teko daryti tik pasimatymams. Mona pusseserę
išpuošdavo, sušukuodavo ir išdažydavo, mudviem su pusbroliu trinantis ant plačios jųdviejų
kambario palangės, tada turėdavome vyrų akimis įvertinti, ar pusseserė atrodo gerai.
Sulaukusią pritarimo, Mona ją išvesdavo į kiemą, pabučiuodavo į kaktą, o paskui įsilipdavo į
obelį - tą pačią, kurioje aš spręsdavau močiutės išminties šaradas - ir akimis lydėdavo tol, kol
buvo matyti. Tolstanti laiba pusseserės figūrėlė mudviem su jos broliu, spoksantiems pro
langą, atrodydavo trapiai graži ir šiek tiek graudi, aplink jos blauzdas, atkartodamas žingsnių
ritmą, plakdavosi sijonas, o pėdos lygiais, dailiais žingsneliais matuodavo atstumą nuo namų
iki naujo mylimojo. Ji įsimylėdavo dažnai, bet trumpam, Mona susierzinusi dūsaudavo ar net
bardavosi, paaiškėjus, jog nutrūko dar viena meilės istorija, o pusseserė teisindavosi,
pateikdama daugybę paaiškinimų, kodėl ji negalėjo tęstis. Tą, su kuriuo viskas kitaip, ji
sutiko jau baigusi studijas, ir atpažino ne iškart. Pusbrolis apie savo meilės žygius ir jų
laimikius pasakodavo atvirai, garsiai ir mėgaudamasis: kadangi jų buvo nelabai daug,
kiekybę protingai stengdavosi kompensuoti kokybe, - tuo labiau, jog tos kokybės nebūtume
galėję patikrinti. Klausydamasi jo, Mona svajingai į mane žvelgdavo, o kai be garso
paklausdavau "ką?", tik ūmiai kilsteldavo antakius, gūžteldavo pečiais ir rymodavo toliau.

Tokiais momentais man atrodydavo, jog šutvę rimtai priimame tik mes trys, o
Mona paprasčiausiai žaidžia tariamo artimumo žaidimą, nes neturi pasirinkimo; ir progai
pasitaikius spjautų į visa tai. Dabar žinau, kad klydau: tik absoliutus nuoširdumas garantavo,
kad Mona jausis sava namuose, kuriuose neturėjo nė vieno giminaičio, - geriausiai tai suprato
ji pati.

... Gimdymo namų palatos duris pravėriau atsargiai ir į vidų įžengiau pamažu -
nors žinojau, kad manęs laukia, nepajėgiau kitaip. Kuprinę padėjau prie pat durų: ką gali
žinoti, kas prie jos prikibo kuriame nors oro uoste arba dar tame tolimame, stepių vėjų
košiamame krašte, po kurį keliavau dešimt dienų, glausdamasis tai mažuose nušiurusiuose
provincijos viešbučiuose, tai stebėtinai pigiuose prašmatniuose didžiųjų miestų
apartamentuose. Iš kurio lėkiau kaip akis išdegęs, išgirdęs netikėtą žinią: buvo neįprasta, kad

32
pirmas vaikas gimtų savaite anksčiau. Dabar, prisiminęs tą tolimą vakarą, atlaidžiai šypteliu -
tai buvo pirmas, bet toli gražu ne paskutinis mūsų vyresnėlio pareiškimas, jog pasaulis
privalo prie jo derintis.

- Ką tik jis ilgai verkė, - pirštų galais glostydama nuo prakaito sulipusius
tamsius plaukučius, pavargusiu, bet pakiliu balsu vietoje pasisveikinimo
pasakė Mona. - Nemokėjau nuraminti, jau ir pati pravirkau... tada jis staiga
liovėsi ir užmigo nuvargęs.

Ir man visą beprotiškos priešlaikinės kelionės namo nuovargį lyg ranka nuėmė,
pajutau, jog ta Kažkieno ranka labai dosni. Nesumečiau, kaip dar galėčiau Jam padėkoti, jei
ne priklaupdamas ties girgždančia metaline lova ir padėdamas delną taip, kad tas liestų jų
abiejų rankas.

- Jis turi pusę manęs, Justai, - tyliai ištarė Mona, o paskui jau garsiau
sukikeno. - Pusę mano iksų.

Pamiršusi, jog amžinai pyks ant savo genetikų tėvų, o gal tiesiog nepajėgianti
pykti tokią akimirką.

- Na, kita pusė dar liko man, - neva nerūpestingai atsiliepiau, su trupučiu
pavydo (daugiau negalėjau sau leisti) atidžiai įsižiūrėdamas į tą laimės
kūdikį.

Man jis - kitaip nei Monai - neatrodė gražus: pabrinkę užmerktų akių vokai, oda
su gelsvu atspalviu, mažutės papūstos lūpytės tarp kiek per apvalių skruostų... Tačiau mane
prie jo lyg magnetu traukė.

- Duok, paguldysiu jį į lovelę, - tariau Monai, norėdamas pajusti visą tėvystės

svorį.

Jai dėkingai pažvelgus į mane kaip į didvyrį, širdyje truputį atlėgo.

Močiutė mėnesiui apsigyveno mūsų vieno kambario butuke, atvažiavo su krūva

puodų, kuriuose dar garavo ką tik paruoštas naminis maistas, su kraitele drabužėlių ir jos
rankomis dailiai išsiuvinėtos patalynės komplektu. Jau nuo pirmųjų dienų tapo aišku, jog
ilgam turėsiu pamiršti užsiėmimus, malonesnius nei sauskelnių keitimas, pilvuko dieglių
kamuojamo kūdikio raminimas ar jo migdymas, kurio metu, pasirodo, dar privalu švelniai

33
dainuoti ar bent jau niūniuoti. Vieną dieną močiutė, pričiupusi mane, stebintį vaiką žindančią
Moną ir mintyse kuriantį išradingiausius planus, kaip patenkinti savo vyriškus poreikius,
paėmė už parankės, nusivedė į virtuvę ir suraukusi kaktą prigrasė:

- Duok moteriai ramybę, nenaudėli! Jai reikia atsigauti. Jeigu aš tau gerai
iškarščiau sėdynę ir iškart liepčiau mylėtis - ar būtų saldu?!
- Bet aš ją taip myliu, močiute!
- Maniau, kad geriau supranti, kas yra meilė...

Įsiutęs norėjau riktelėti, kad tai - ne senos bobos reikalas, kad mes su Mona
pagaliau turime tikrą šeimą, o ne apgailėtiną jos pakaitalą, ir patys joje tvarkysimės - kaip
mums atrodys tinkama; mano žodynas augant ir bręstant gerokai praturtėjo. Tačiau net
nepravėriau burnos, laiku suvokęs, jog visa tai, ką ketinau išrėkti - neteisybė, bent iš dalies.
Tirštai išraudęs nuo tramdomo pykčio ir iš gėdos, svarsčiau, ar pokalbį girdėjo Mona. Jei
žinočiau, kad ne, - niekuomet jai apie jį neužsiminčiau; bet juk negalėjau būti tikras. Todėl
močiutei išėjus į svečius pas sostinėje gyvenančią draugę, nedrąsiai klustelėjau Monos:

- Ar tai, ką sakė močiutė, tiesa?

Mona kiek pašaipiai šyptelėjo, paskui surimtėjusi priėjo prie manęs arčiau,
giliai pabučiavo ir atsakė:

- Taip. Išskyrus supratimą apie meilę.

Kalbėtis apie meilę man visuomet parūpdavo rudenį, vėl išvydus

besibaigiančius, praeinančius dalykus, - skausmingai kabinausi už to, kas galbūt gali
garantuoti atgimimą, tęsinį, ėjimą pirmyn. Vieną rudenį Mona priminė, jog meilės metas esąs
pavasaris, o aš užginčijau, kad ji turbūt turi omeny įsimylėjimą.

- Vajetau, kaip giliai tu knisi... - nustebo.

Mudu sėdėjome ant patręšusio rąsto, praeitą vasarą atvilkto prie malkinės iš
miško, kad turėtume ant ko susėsti, ilgais studentiškų atostogų vakarais kūrendami laužą,
klausydamiesi pusbrolio gitaros ir jai pritariant dainuodami, nuo išgerto pigaus vyno išdrąsėję
bei įgiję operos teatro vertus balsus. Šį semestrą pradėjau klausyti pasaulinės literatūros
kursą, ir nauji atradimai, padaryti verčiant jos puslapius, skirtus meilei, dar sustiprino mano
paties pamintijimus šia tema. Pažarsčiau rankoje laikomu pagaliu laužo žarijas ir prie mūsų
kojų išridenau bulvę apanglėjusia lupena.

34
 - Gal jau iškepė?

Mona siektelėjo to pailgo angliuko, plikom rankom pakėlusi padėjo jį ant

vienintelės lėkštės, kurią buvome čia atsinešę, ir vienintele šakute praskyrė juodą luobą; į
viršų nuvilnijo garų juosta; žvaigždės danguje buvo ryškios ir rodėsi kietos, o kai kurios
blizgėjo ir mirguliavo tarsi veidrodžiai.

Girdėjome, kaip, išėjusi į verandą, močiutė išpurtė priemenės kilimėlį ir,

grįždama atgal, į vidų pasivadino verandoje rūkantį senelį ("kad vėsa ir drėgmė kaulų
neišsukiotų").

- Kitą vasarą galbūt čia nebeatvažiuosiu, - tarė Mona.

Mintis apie praeinančius ir dingstančius dalykus smogė man tiesiai į paširdžius.

- Nebenoriu jiems savęs užkrauti - ir taip šitiek metų ant sprando sėdžiu... o
jie jau nejauni...

Apkabinau ją per pečius:

- Tavęs sulaukę atjaunėja.

Ji užvertė akis. Paskui stipriau prie manęs prisiglaudė ir papasakojo, kaip

šiandien močiutė jai padovanojo savo jaunystės papuošalą - sunkų sidabrinį pakabutį, kurį
pati vadino "kulonu". Užkišo ranką už megztuko ir ištraukė jį, kabantį ant ilgos, grubaus
pynimo grandinėlės - ažūrinį, tarsi sumegztą iš metalinių lapelių ir uogų, priekyje išpūstą ir
per patį vidurį padabintą nedideliu pusbrangiu akmenėliu, mirktelėjusiu paskutinės laužo
žarijos šviesoje. Pasidėjau papuošalą ant delno, spėliodamas, ar tai - senelio dovana, o jeigu
taip, iš kur jis gavo tiek pinigų: pakabutis buvo sunkus, aiškiai jutau jo aristokratizmą - tą
šleikštulio nekeliančią prabangą, būdingą skoningai padarytiems daiktams. Monos nieko
neklausiau, nors močiutė turbūt jai paporino papuošalo istoriją: troškau paslapties,
išjudinančios kasdienybę ir suteikiančios jai spindesio - tokio, kokiu didelių rudens
žvaigždžių šviesoje bolavo sidabrinis juvelyrikos šedevras.

Savo gyvenimą tuomet, apimtas jaunystės arogancijos, laikiau nuobodžiai

kasdienišku. Pavydėjau tėvams, klajojantiems po pasaulį, išvystantiems vis kitas jo vietas,
uodžiantiems ir čiupinėjantiems jo įvairovę, besiklausantiems jo gyvo pulso. Tada, antro
kurso pabaigoje ir trečio pradžioje, tariausi išaugęs ir mažo miestelio romantiką, ir sostinės

35
dinamiką, ir studijų suolą... planavau akademines atostogas kelyje - ar, tiksliau, pasaulio
magistralėse, kurios mano svajonėse virsdavo gyvenimo keliu - ypatingu ir puikiu. Tikiu, jog
juo šiek tiek keliavau, o retsykiais suįžūlėjęs prisižadu dar pakeliauti, įsivaizduodamas, jog
tik pristabdžiau automobilį kelkraštyje ar paleidau žirgą pasiganyti, kad įgautų naujų jėgų.

- Kaipgi, prasilėksite su vėjeliu, - nusišaipo manoji pažįstama.

Jai lengva šaipytis - ji jauna. Bet kaip tik todėl ir nesupranta, jog taip mane dar
labiau uždega. Ir aš pradedu pasakoti tai mergiūkštei, kiečiausiai iš visų redakcijose mano
turėtų pagalbininkų, kas ir kaip bus. Ji nuleidžia akis ir kavos puodelyje ar vyno taurėje slepia
šypsenėlę - nepatiklią, bet geranorišką, dygią, tačiau tuo pat metu šildančią, keistą ir
vienintelę tokią. Ji įsimylėjusi mano vyresnįjį sūnų - ir tai visą situaciją daro pikantišką, tuo
labiau, jog ji nesupranta, kad žinau...

- Aš žinau, Justai.

Mona stovėjo kambario tarpduryje, rankose gniaužydama šluotos kotą - ką tik

girdėjau ją įnirtingai švarinant antrąjį senelių trobos aukštą.

- Kad iš fizikos vėl gavau šešetą? Ar kad tų gamtos dėsnių iš tiesų per daug? -
atsiliepiau nerūpestingu ir veik pagyrūnišku tonu.
- Žinau, kad kaip tik po fizikos judu su pusbroliu dviese primušėte tą
dvyliktoką. Dviese vieną! Bailiai!

Atsikrenkščiau.

- Nevadink manęs taip.

Jis buvo metais už mus vyresnis, ir žinojome, jog išmano muštynių meną:
vienas šansų nebūčiau turėjęs.

- Nerandu jokio kito vardo, - ji parimo ant šluotos taip, tarsi būtų radusi
patikimą atramą ar pasiryžusi dar ilgai man pamokslauti. - Nesu tavo
nuosavybė, įsidėk tai į fizikai per kvailą savo galvą!

Žengiau į priekį ir, nustvėręs jai už riešų, skaudžiai suspaudžiau.

- Negaliu matyti tavęs su niekuo kitu!..

36
 Ji suprato, jog mėginu atsiprašyti, - gal kaip tik iš to, jog niekuomet
neatsiprašinėdavau tiesiai šviesiai.

- Pati pavarysiu bet kurį kitą, - vos girdimai pratarė. - Bet pati!

Aš per lengvai patikėjau, jog ji viską geba padaryti pati. Rūpintis namais, dirbti
ir gražiai atrodydama laukti po pasaulį besitrankančio manęs, o ypač – prižiūrėti tris beveik
pamečiui vienas paskui kitą sekančius mūsų vaikus. Net tikėjau, jog Monai patinka pačiai
viską kontroliuoti. Kitaip nemokėjau paaiškinti, kodėl, po mano grįžimo iš ilgesnės
komandiruotės namuose užvirus įnirtingai, kompromisų nepripažįstančiai trijų būtybių kovai
dėl tėvų dėmesio, Mona nepailsdama, entuziastingai joje dalyvaudavo, atlaikydama
begalinius raundus bei vienas po kito sekančius mačus, - juk jeigu nepatiktų, perduotų
estafetę man ir lieptų žinotis.

Neprisimenu, ar taip, gyvendami pas senelius, elgdavomės ir mes: gali būti, jog
jiedu atrodė kiek per seni, kad norėtume daug ir intensyviai bendrauti bei dažnai kartu leisti
laiką. Tik atmenu močiutę neskubriai šukuojant ilgus merginų plaukus - vienos tamsius
tiesius, kitos gelsvus ir banguojančius, ir pinant ar segant juos lėtais, kelissyk apgalvotais
amžiaus sugrubintų pirštų judesiais; lopant mudviejų su pusbroliu kelnių kelius, adant kojines
ir po nosimi skaičiuojant, kiek pinigų vis dėlto reikės naujiems drabužiams ir batams - juk,
kad ir sutaisytus, galiausiai juos išaugsime; vėl girdžiu senelį barantis, kad tie nemokšos
mažvaikiai atšipino jo skustuvą, ir pačiam sau prisižadant jau rytoj nupirkti dar vieną -
palaukę iki porytojaus, paprašėme pinigų ir patys nubėgome į parduotuvę, pakeliui vienas
kitam linksmai pasuodami senelio duotą monetą; matau jį paliekant nesuvyniotą laistymo
žarną, šypsantis į ūsą ir žvilgčiojant mūsų pusėn - ar pastebėjome, ar jau einame lenktynių,
katram atiteks pirmenybė aplaistyti klykaujančius kitus.

Pastebėjus šiuos nedrąsius, sąmoningus ar nesąmoningus senelių bandymus

visiškai mus keturis pasisavinti, man sugildavo širdį. Užsinešdavau ją į apleistą, žemomis
lubomis mūsų palėpę, ir atsisėsdavau ten, basas kojas nukoręs žemyn per langelį kadais
išdužusiu, taip iš naujo ir neįstatytu stiklu - žiūrėdavau į tolį, kur debesų ganyklose siautė
paukščiai ir vėjai, o pakraščiuose spietėsi debesys - tarsi pogulio aplink saulėlydžio laužą
susirinkę barzdoti, ilgaplaukiai piemenys. Jeigu būčiau gyvenęs senais laikais ir už šeimos
turto švaistymą, perdėm liberalias kalbas ar nederamą elgesį aukštuomenės pobūvyje
aristokratai tėvai iš sostinės mane ištremtų į giminės valdas kaime, vienu mėgstamiausių
užsiėmimų man būtų tapusi naktigonė. Nedaug apie ją išmaniau, bet įsivaizduodavau nuo

37
upės kylančioje vakaro migloje pamažu dingstantį taką per pievą... ta migla jau semia raitelių
kojas... vėsu ir paslaptinga. Aplinkui mane vienu kitu žodžiu persimeta drauge jojantys kaimo
bernai - tiesą sakant, tai aš joju kartu, jie maloningai sutiko pasiimti neišmanėlį iš miesto,
mokantį gerai joti tik pabalnotu žirgu ir gailiai atrodantį ant stambaus kaimiško arklio, kurio
plačią nugarą vos apžergia. Nenorėčiau atskleisti savo bejėgiškumo, tačiau vis tenka šio ar to
jų pasiteirauti - priklausomai nuo klausimo pobūdžio, paklaustojo asmens santykių su
manimi, o gal tiesiog nuo to, kaip papūtė vėjas, sulaukiu atsakymo, striuko linktelėjimo,
užgaulios replikos, sutartinio švilpimo ar tylos - o ji gali būti ir maloni, ir nejauki. Kai, prijoję
ganiavos vietą, nušokame nuo arklių, tie bernai nebekreipia į mane dėmesio, o gal apskritai
užmiršta, jog esu čia... Nupėdinu rūke visiškai nematomu, tik basais padais juntamu taku link
tolimos ganyklos tvoros, ten iš tako išsuku ir atsigulu aukštoje, sodrioje žolėje, persunktoje
nakties. Girdžiu per pievą plačiai sklindančias netašytas bernų kalbas, jos vis pasuka prie
merginos, gyvenančios ištaigingame dvare kiek atokiau nuo visų: jos tėvai turi titulą ir
neįtikėtinai daug žemės, o pati grafaitė... "Sako, karšta ir ištverminga", - lyg koks arklys
nusižvengia vienas. "Iš kur tau žinoti? - pašiepia kitas. - Va jį, - suprantu, kad mosteli mano
pusėn, - gal ir prisileistų". "Tik pas jį... per minkšta", - nenusileidžia pirmasis. Šiaip ne taip
susitvardau ir lieku gulėti, tačiau stengiuosi nebesiklausyti tebesitęsiančios kalbos. Su
mergina tamsiais tiesiais plaukais ir giliomis, protingomis akimis mane supažindino dar prieš
savaitę, mudu pasivaikščiojome jos gimtojo dvaro parko takeliais, ir dabar aš žinau, kad jos
vardas Mona ir kad meilė iš pirmo žvilgsnio egzistuoja.

Šią fantaziją, o gal sapną esu pasakojęs pačiai grafaitei, kai sykį, pievomis
nuklydę toli už miestelio, pamatėme besiganančius tris arklius, lėtai prie jų prisiartinome,
pakalbinome ir galiausiai iš delno pamaitinome mūsų priešpiečiams Monos turėta duona; jie
juokingai prunkštė ir leido glostyti savo ilgus, švelnius snukius, karpė ausimis, o, kai jiems
nusibodome, tiesiog nusisuko ir nurisnojo į šoną. Tada mes pirmą kartą pasibučiavome.

- Nesijaudink dėl tų kaimo bernų šnekų, - trumpam atitraukusi savo lūpas nuo
manųjų, sušnibždėjo Mona.

Pažvelgiau į ją klausiamai.

- Ten... pas tave... ne per minkšta, - pripažino ir vėl grįžo prie bučinio.

38
 Po šiai dienai esu jai dėkingas už tą lyg tarp kitko mestą pastabėlę. Manau, jog
nė viena iš Monos bendraamžių miestelyje nebūtų išdrįsusi apie tai prasižioti, o jei ir taip -
būtų nuskambėję arba juokingai, arba vulgariai.

Mona niekada nebūdavo vulgari ir tik labai retai - juokinga. Pavyzdžiui, tąsyk,
kai į kelionę mane lydėjo viena iš kolegių, ir žmona sumąstė, jog neatsispirsiu tos moters
kerams. Vos išgirdęs šitokią nesąmonę, pasodinau Moną ant ką tik susikrauto lagamino -
juodo, aptrintomis siūlėmis, su kažkada įdrėkstu ir jos susiūtu šonu - ir mandagiai, nuosekliai,
stengdamasis neprunkščioti paaiškinau, jog toje moteriškėje nėra jokių kerų - tik nuolatiniai
iššūkiai, nuo kurių man greitai pradeda skaudėti galvą.

- Oi, kokie mes jautrūs!.. - replikavo žmona, bet debesys jos akyse, man
pradėjus kalbėti dar patamsėję ir grasinantys pratrūkti žaibais, šiek tiek
prasisklaidė.

Tad variau toliau: jeigu jau manęs nesuviliojo egzotiškos palmėmis žaliuojančių
salų gražuolės, išnyrančios iš ultramarino mėlio bangų ir lyg undinės žvynais pasipuošusios
ant bikiniu vos pridengto kūno blyksinčiais vandens lašiukais... ar Šiaurės moterys, taip
apsitūlojusios šiltais drabužiais, jog nevalingai pradedi spėlioti, ką rastum po jais - ir negali
liautis, kol atsipeikėji, mintims vos nenukeliavus kiek per toli... o gal... Užsimiršau tarytum
įsitraukęs į man pačiam įdomaus reportažo rašymą, iš naujo pergyvenau pasakojamus
įspūdžius, nepastebėdamas, kad audros debesys grįžta.

- Ir kiek sykių taip ištvirkavai? Mintyse? - pagaliau pravėrė burną Mona.

Atsipeikėjau. Situacija nebuvo baisi: jei jau paklausė, o ne tylėdama išlėkė iš

kambario, tai sugebėsiu išsigelbėti.

- Tikrai mažiau nei galvodamas apie tave, - nusišypsojau jai.

Mona nuleido galvą, veidą apkrito tamsūs plaukai; nuo trisdešimties nešiojo
juos trumpesnius, ir dabar tarp prasiskleidusių sruogų švystelėjo ilgas, grakštus jos kaklas;
įsitempęs laukiau reakcijos... pamažu iš krūtinės link jos lūpų atsiritusiame juoko pliūpsnyje
išgirdau palengvėjimą ir pagyriau save, jog sugebu tarp reportažo eilučių paslėpti tai, ko
skaitytojams žinoti visai nereikia: kad nuo Šiaurės šalčio galima gintis ne vien storais
apdarais ir suomiška pirtimi, kad undinės kaip sakmėse netikėtai virsta sirenomis, ir vargšas
keliautojas nepajėgia atsispirti jų gundymams... Pabučiavau Moną, į bučinį sudėdamas visas

39
kelionėse išgyventas aistras ir jų saldžiai priblokštą palikau laukti manęs sugrįžtant.
Leisdamasis link prie laiptinės laukiančio taksi, šiek tiek drebėjau, prisimindamas, kaip
atsisveikindamas su sūnumis sukau akis į šoną: jiems dar tik penkeri ir treji, ir jie, aišku,
nesuvokia, bet... Prisižadėjau ateityje pats save laikyti už trumpo pavadžio - ir to pažado
laikiausi visus likusius mūsų santuokos metus, o gimus dukrai supratau, jog mano pasaulyje
visiškai ir absoliučiai pakanka trijų moterų - jos, Monos ir močiutės.

Tąkart skridau į Paryžių. Jo nelaikau jaukiu miestu - gal kad visuomet

atvykdavau čia be mylimosios: ranka glamonėdavau Senos krantinės turėklus, o pasimatymus
Liuksemburgo sode ("ten, prie fontano") skirdavau savo ilgesiui, siekiančiam daug daugiau
nei namie likusią mylimąją. Tik Monmartras man iškart tapo ir visad liko mylimu Žemės
kampeliu. Sukiodavausi jame tiek laiko, kiek leisdavo įtempta komandiruotės dienotvarkė, -
tarp apsimetėlių genijų, nesuprastų ir savo kančia besimėgaujančių keistuolių, apsukrių
prekijų, romantiškų merginų trumpais sijonėliais, triukšmingų ir amžinai apie kažką
diskutuojančių studentų, vietinių senučiukių, vedinų mažučiais pasipūtusiais šuniukais, ir
gausybės turistų, kuriems popieriniai, virtualūs ar gyvi gidai įkalė į galvą, jog suvalgę
kruasaną ar išgėrę taurę vyno kurioje nors iš užeigėlių ant legendinės kalvos, jie prisilies prie
fizinių ir dvasinių kadais čia siautusių aistrų. O aš gaudžiau ne tik tada, bet ir dabar oru
sklindančius laisvės ir kūrybos, įkvėpimo, beprotybės virpesius.

Lietus tarytum modernus dailininkas kavinės lange tapė nuolat kintantį ir

mirguliuojantį nedidelės Monmartro aikštės paveikslą, iš pilkos nebūties staiga ištraukdamas
vieną ar kitą siluetą - kaip prie vieno iš stalelių netoli baro įsitaisęs vyras ilgais plonais
pirštais, iš popieriaus karpantis priešais sėdinčios merginos profilį; draugė greta
nepaliaudama kikeno, nors ne kažin ką kol kas matė, ir mane tai truputį nervino. Vyras baigė,
merginos atsiskaitė - banknotu ir dviem skambiais bučiniais. Buvo mano pirmoji popietė
Paryžiuje; pirmąją dieną po atvykimo vadindavome apsižvalgymo diena, kai įprasta buvo ne
rašyti, o žvalgytis, klausytis, pagauti atmosferą. A priori džiaugiausi, kad ši komandiruotė bus
viena iš lengvesnių: kartu atvykusi kolegė garsėjo savo darbštumu ir nuostata, jog geriausiai
viską padaro pati, tad tikėjausi ją atliksiant visą "juodą darbą" - tuo labiau, jog mano pozicija
redakcijoje buvo kiek aukštesnė už jos, turėjau didesnę patirtį ir žurnalistikos pasaulyje labiau
žinomą vardą. Tad nutariau šiandien atsipalaiduoti, leisti sau bent dvi, o gal ir tris taures vyno
bei vėlyvą vakarienę, nors rizikavau už tokį svaigų vakarą būti nubaustas bemiege naktimi:
trečioji vyno taurė retsykiais išprovokuodavo kokią nors įkyrią idėją, kurios paskui, praėjus
pusgirčiam entuziazmui, nepavykdavo atsikratyti neapmąsčius, ir ryte jinai spengdavo

40
neišsimiegojusioje galvoje - tolimas kadaise išgyventų pirmųjų ir vienintelių pagirių
atgarsis...

Gėrėme, aišku, ne vyną - vyrams derėjo stipresnis gėrimas; todėl merginos į

gimtadienį apskritai nebuvo pakviestos, ir vyko jis ne varduvininko namuose, o toje slaptoje
sambūrių palėpėje. Niekas nesirūpino papuošimais, stalo padengimu ar kokiais nors
šventiškais užsiėmimais: varduvininkas iš krepšio ištraukė butelius, dalykiškai paaiškino, kad
stiklinių nebus - o jeigu kuris nors pernelyg delikatus ir jam taip netinka, dabar pats laikas
nešdintis; niekas nepasijudino iš savo vietų ant grindų, aplinkui stalą, sustumtą iš kelių
apverstų medinių dėžių. Pasiuntėme butelį ratu. Gėrimas nebuvo skanus, tačiau ir ne toks,
nuo kurio žiaukčiotum; ne pirmą kartą link manęs atkeliavus buteliui, gurkšteldavau iš jo
abejingai. Duris buvome užrakinę iš vidaus, vėliau girdėjau į jas bumbsinčius kankorėžius, o
gal akmenukus, - arba tuo metu man jau vaidenosi, arba taip merginos pasakė mums
žinančios, jog esame čia ir užsiimame nežinia kuo... Miegoti buvo beveik patogu - visiškai
prabudęs supratau, kodėl: mano galva per atsitiktinumą atsidūrė ant minkšto medžiaginio
krepšio, kuriame prieš tai gulėjo buteliai.

Man užteko proto prieš pareinant namo nusiprausti veidą, kaklą ir pažastis,
išsiskalauti burną miestelio upę maitinančiame skaidriame šaltinėlyje akmenėliais
skambančiu dugnu, šmurkštelti į trobą pro užpakalines duris ir valandą, per kurią močiutė
nepajuto manęs parsiradus, iš dalies atgauti jai įprastą žvalaus vaikinuko pavidalą.

- Kaip praėjo gimtadienis? - linksmai pasiteiravo, pravėrusi mūsų su

pusbroliu kambario duris.

Pusbrolis irgi būtų dalyvavęs, bet šiandien iš pat ryto turėjo atstovauti mokyklą
miesto matematikos olimpiadoje - nieko ten nelaimėjo, ir baisiai graužėsi, vėliau man
išplėstai apsakant didįjį nuotykį.

- Ištempėte iki paryčių...

- Aha, - plačiai nusižiovavau. - Buvo smagu, nors... visada gali būti geriau, -
nesiruošiau pasirodyti kaip koks pernelyg entuziastingai nusiteikęs
naivuolis.

Kažkas - gal nervingai virptelėjęs mano balsas, gal tai, jog atkakliai stebeilijau į
ant stalo atverstą knygą, o ne įprastai atsigręžiau į močiutę, gal moteriška intuicija - paskatino
ją užverti duris ir prieiti prie pat manęs.

41
 - Gėrėt? - paklausė, nei priekaištingai, nei piktai ar liūdnai, o tiesiog
konstatuodama faktą.

Galbūt dėl tokio tono, o gal nuo tiesmukumo man dar labiau perdžiūvo gerklė.

- Žinojau, kad to berno gimtadienis baigsis būtent taip, - jau piktai pridūrė
močiutė.

Susigėdęs pašnairavau į ją:

- Manei, kad aš atsisakysiu ir išeisiu namo?

Ji atlaidžiai atsiduso:

- Per daug gerai tave pažįstu.

Gavau smūgį žemiau juostos ir karčiai susiraukiau. Močiutė šitai pastebėjo;

atsiprašinėti nesiruošė - o juk ir nebuvo už ką; tačiau paaiškino:

- Tai nereiškia, jog tavęs nemyliu. Kaip tik... - daugiau nepasakė, susilaikė.

Dūzgiančioje Paryžiaus kavinėje pakėliau trečią taurę aukštėliau – tartum su

kažkuo susidauždamas; šita taurė nereiškia, jog nepamenu, močiute, gal kaip tik... Nustebęs
rutuliojau mintį, jog šešiolikmetis vaikinas būtų atidavęs viską už savosios grafaitės bučinį -
viską, išskyrus močiutės prielankumą. Dar ir dar kartą klausiau savęs, kuo ypatinga ta
nedidukė moterėlė vos įžiūrimu švelniu linkiu ant nugaros - mažas būdamas spėliodavau, ar
tai raganos kuprelė, ar suglausti angelo sparnai.

Panašią moterį esu sutikęs tik kartą gyvenime Lisabonoje - baltame mieste, lyg
didžiulis atviras balkonas pakibusiame virš vandenyno, raižomame bėgių, kuriais, senoviškai
tilindžiuodami varpeliais, rieda geltoni tramvajai, netikėtai išnirdami iš už posūkio ties
didinga bažnyčia, apkaišyta gėlių girliandomis. Ji sėdėjo prie vienos iš siaurų senamiesčio
gatvelių kampo, su mezginiu skreite, geltonas siūlas, ypatingai ryškus ant juodos jos suknelės
sijono, tįso žemyn ir vyniojosi į kamuolį prie kojų padėtame pintame krepšelyje. Akimirką
stebėjo mane, stabtelėjusį netoliese su išskleistu žemėlapiu rankose, prakaituojantį kaitrioje
saulėje ir beviltiškai žvelgiantį į akyse besiliejantį vaizdą, o tada pasišaukė kampinio namo
duryse parimusį senuką, kažką jam pasakė išdidžia, tarytum viešam deklamavimui sukurta
kalba, suliepsnojančia fado dainose, ir pirštu parodė mano pusėn. Senukas nužvelgė mane,
supratingai linktelėjo mums abiems, ir priėjo artyn. Nemokėjo nė vieno angliško žodžio, bet

42
perėmė iš manęs žemėlapį, nusinešęs patiesė jį ant vienintelio gretimo namo pirmame aukšte
įsikūrusios bistro staliuko, ir drauge su į gatvę išėjusiu to bistro pardavėju ėmėsi ieškoti
vietos, kurioje visi dabar esame, ir kelio nuo jos iki gatvės, kurios pavadinimą buvau
užsirašęs, telefonu paraidžiui diktuojant vienos meno galerijos savininkės sekretorei.
Senučiukė nenustojo mezgusi, tačiau nuolat stebėjo tai suglumusį mane, tai kitus du vyrus,
džiaugsmingai sulinksinčius vienas kitam ties kiekvienu žemėlapyje teisingai atliktu posūkiu.
Galiausiai atsistojo, mezginį įdėjo į krepšelį, tą užkėlė ant kėdės, priėjusi paėmė mane už
rankos, nuvedusi pasodino prie bistro staliuko po skėčiu ir griežtai priminė:

- Siesta!

Bistro pardavėjas iškart dingo savo užeigėlės viduje, tačiau netrukus grįžo,
nešinas aukšta stikline išrasojusiomis storo stiklo sienelėmis; šaltame kartokame limonade,
drumstame nuo citrinos sulčių ir minkštimo atplaišų, plūduriavo mėtų lapeliai ir ledo
kubeliai.

- Obrigado! - teištariau.

Prie mano kojų pritykino ir į basą blauzdą pasitrynė raina katė, veik pilka nuo
gatvės dulkių. Ne kažin kiek daugiau mokėjau portugališkai, o troškau senučiukei papasakoti
apie savo močiutę, ir kad ji taip pat mėgsta megzti.

Man patikdavo būti prie jos mezgančios. Atsisėsdavau ar net atsiguldavau

netoliese ant grindų, stebėdavau vienodu ritmu bėgantį siūlą, virstantį mezginiu, kurio
akutėse mirguliuodavo šviesa... pasitaikydavo, kad net prisnūsdavau.

- Kurgi močiutės katinėlis? - išgirsdavau pusbrolio šnabždėjimą.

Merginos krizendavo ir - pačioje pabaigoje - Mona šonu įlisdavo per pravirų

durų tarpą, pritūpdavo, atkišdavo mano pusėn ranką ir paplonintu balseliu pakviesdavo:

- Kic kic kic!

Priklausomai nuo nuotaikos, močiutė apsimesdavo nieko negirdinti ir nematanti

arba su meile šypsodavo ir man, ir likusiai trijulei, arba staigiai nusitraukdavo nuo kojos
šlepetę ir sviesdavo durų link - dunkstelėjimas būdavo stiprus, iš gretimo kambario atlėkdavo
senelis, retais į visas puses styrančiais plaukais ir su išgąsčiu akyse. Aišku, jog prie durų jau
nieko neberasdavo, tik padu viršun apvirtusią šlepetę.

43
 - O varge... - atsidusdavo močiutė, gestu parodydavo man keltis ir eiti, ir pati
padėdavo mezginį.

Nuklydau kažin kur... Nurijau paskutinį vyno gurkšnį, lūpomis ir gomuriu

jausdamas jo tamsiai raudoną aksomą. Lietus tebelijo, aš tebesėdėjau toje pačioje kavinėje
prie baro.

- Iš tavęs daug neuždirbsi, - angliškai, bet pabrėždamas prancūzišką akcentą,

pusiau pajuokavo, pusiau papriekaištavo barmenas.

Skėstelėjau rankomis, padėjau ant stalviršio banknotą ir nuslydau nuo aukštos

kėdės.

- Prisižiūrėjau tokių svajingų fizionomijų, - dėdamas pinigus į senovinio

kasos aparato stalčių, pavymui dar tarstelėjo jis.

Suintriguotas stabtelėjau ir atsisukau:

- Ką turi omeny?
- Meilė be atsako arba nepripažintas talentas. Virš trisdešimt. Easy! - atidavė
pagarbą jis.
- Tiesiai į dešimtuką, - linktelėjau, viduje visa gerkle kvatodamas.

Nepaisant užsitęsusio lietaus ir prieš mėnesį kalendoriuje prasidėjusio rudens,

vakaras buvo šiltas, o dangus debesų properšose - vaiskus. Lašai, nors reti, bet atkakliai
kapnojantys į lietvamzdžius ir į varnų lizdus, glamonėjo virš praeivių galvų jau kadais
įsižiebusius žibintus, tad nuo kalvos leidausi, lydimas šviesos ir muzikos dueto, tirpau jame,
nebesuvokdamas ribų tarp savo kūno ir aplinkos, o ir pati ta aplinka darėsi vis labiau
efemeriška, kinematografiška, impresionistiška. Viskas tebuvo simboliai, šifrai, sentencijų
pradžios ar dainų priedainiai: kepti kaštainiai rudo popiriaus tūtoje, raudonai iliuminuoti
garsiojo malūno sparnai, kažkur, o gal į niekur įkyriai kviečiančios skrajutės, įspraustos man į
delną, balandžiai ir žvirbliai, ir viešbučio naktinį budėtoją kviečiantis durų varpelis... Ilgai
stovėjau po dušo srove, mėgaudamasis tik man vienam priklausančiu vakaru. Žinojau, jog
rytoj, gal net iš paties ryto, susiginčysiu su kolege, veikiausiai be priežasties, kuri būtų
akivaizdi ir kitiems: tiesiog ji buvo iš tų nuolatos (!) pasitempusių ir pozityviai nusiteikusių
personų - o tokių pakęsti negalėjau. Močiutė tokia niekada nebuvo, nors dabartinėje jos
situacijoje sutikčiau, kad ji turėtų bet kokį charakterį - o ne jokio, kad lemtis nebūtų jo

44
atėmusi ir pakeitusi kratiniu savų ir svetimų savybių, pikta ligos ranka dėliojamų į
fantasmagoriškus derinius ar išstatomų visuotinei apžvalgai po vieną - nesusijusi su kitomis,
ta savybė atrodo arba keista, arba juokinga, sykiais net miela, bet visada liūdina ir piktina.

Tuo metu ir dar maždaug dešimt metų gyvenime viskas tebebuvo gerai.
Močiutė kartą per ketvirtį atvažiuodavo pas mus į sostinę, sutiktiems kaimynams
išaiškindavo, kokie mudu geri vaikai ir kaip jiems pasisekė su tokiais kaimynais - juk
jaunimo dabar esti visokio, tiesą sakant, visais laikais buvo... O mudu nepraleisdavo progos
pamokyti, kaip tvarkyti ūkį, ką leisti ir ką drausti augantiems vaikams, kaip taupyti pinigus ir
prižiūrėti baldus, kad jie ilgiau tarnautų. Mona paprastai tylėdavo, nutaisiusi vos vos
niekinamą ir apgaulingai nuolankią išraišką - taip daro išdykęs vaikas, žinodamas, jog vos
pamokslaujančiam suaugusiam nusisukus vėl elgsis kaip panorėjęs. Paprieštaraudavo retai ir
taikiai, atlaidžiai. Ne taip, kaip tą popietę...

- Čia mano namai, mano vaikai ir mano vyras!

Buto duris pravėręs turbūt pačiu netinkamiausiu momentu ir nenorom

sugėdindamas abi besiriejančias moteris, dar spėjau Monos akyse išvysti per akimirką gilyn
nugramzdintą nuožmumą, liudijantį, kaip skausmingai ji svajodavo apie savo teritoriją,
dalindamasi kambarį su mano pussesere ir klausydama tegul ir teisingų, tačiau svetimų
žmonių paliepimų, pastabų ir pagyrų. Seniai žinojau, jog Mona taip gali: su vaikais buvome
patyrę jos rūstybės pliūpsnius. Juose pasitaikydavo visko, net ir bjaurasties, tačiau nuožmumo
- niekada. Greitai žvilgtelėjau į man prie šono stovinčius tris išsižiojusius vaikiūkščius.

- Mes per anksti grįžome, tėti? - pasiteiravo vyriausias.

Tiriamai į tą dešimtmetį pažvelgiau: nujaučiau, jog jis visuomet suvoks daugiau

ir greičiau nei kiti du, ir dabar galėjau pasikliauti tik juo. Įspraudžiau prakaituotas mažesniųjų
letenėles į abu jo delnus ir veikiau paprašiau nei paliepiau:

- Pabūkit dar kieme. Oras tinkamas gaudynėms.

- Bet sakei, kad jau ir taip pernelyg sukaitome, ir mama gali duoti velnių? -
užvertė į mane galvą jaunesnysis sūnus.

Penkiametės dukros akyse šmėsčiojo nebylus nerimas. „Nemanau“, - vos

neleptelėjau. Bet dešimtmetis buvo greitesnis ir už mane:

45
 - Mama duoda velnių močiutei, ir mes jai dabar nerūpim! - išpoškino,
tempdamas brolį ir seserį laiptais žemyn.
- Cit! - sudraudžiau, galvodamas, jog kalbėdamas su vaikais ar jiems girdint
turėsiu atsargiau rinkti žodžius, tačiau akimis dėkodamas mažajam
supratinguoliui.

Uždariau duris jiems trims už nugarų ir įžirgliojau pas moteris. Močiutė, dar
neatsigavusi nuo Monos pareiškimo, galbūt pirmąsyk gyvenime pažvelgė į mane, akimis
prašydama pagalbos.

- Mona pavargusi... - pradėjau nuo tikros tiesos. - Darbe sunkus laikotarpis, ir

šiaip...

Mona nusigręžė į langą, delnais įsirėmė į palangę ir pirštais tvirtai sugniaužė jos
kraštą.

- Aš sugebu tvarkytis! - dar pasakė mums abiems, likusiems jai už nugaros.

- Nemanau, jog kažkas, - reikšmingai žvilgtelėjau į močiutę, - tuo abejoja.

Mano žmona, pergalėjusi save, linktelėjo ir išėjo iš kambario.

- Būsiu kieme, - šūktelėjo iš koridoriaus. - Prižiūrėsiu, kad jie ten

nenusilakstytų iki devinto prakaito, - vėjas pavasarinis, klastingas, -
kyštelėjo galvą į kambarį. - Taip močiutė mums sakydavo.

Laukujoms durims užsivėrus, abu su močiute valandžiukę nejaukiai tylėjome.

Paskui ji lėtai atsistojo nuo kėdės, pasilygino sijono raukšles ir priėjusi suėmė man už rankos
aukščiau alkūnės.

- Mona išmintinga ir labai drąsi, - tarstelėjo - jaučiau, jog nenorom. - Su ja

niekuomet nebuvo lengva.
- Šimtu procentų sutinku, - pamaloninau močiutę, bet čia pat pridūriau. -
Nurodinėjimu su ja nieko nepasieksi.

Mano ranką suėmęs delnas trumpai ją spustelėjo ir pasitraukė, tarytum močiutė

paleido dar vieną siūlą iš tų, kuriais buvome jos pririšti ar prisirišę patys...

Liga nudraskė daugelį iš jų ir – priešingai nei aną popietę – dėl to labai

skaudėjo; lankydamas močiutę, bandau raišioti, tačiau pasiseka baisiai retai. Pirmas nevilties

46
priepuolis mane ištiko netrukus po skyrybų. Nors pas močiutę į ligoninę važiavau, nusiteikęs
beveik pakiliai: buvo pati pavasario pabaiga, gausi žiedų ir spalvų, pirmadienis po sėkmingo
savaitgalio su visais trimis vaikais, tad į grotuvą net įstačiau ir dideliu garsu paleidau
automobilyje jaunesniojo sūnaus pamirštą diską su populiaria jaunimo muzika ir bandžiau jai
pritarti, sekdamas melodiją ir gaudydamas dainos žodžius. Jeigu atvirai, tai pas močiutę
stengdavausi važiuoti, tik būdamas pakilios nuotaikos - kitaip, su ja susitikus, aptemdavo
akyse.

Pasistačiau automobilį stovėjimo aikštelės pakraštyje, po vešliu kaštonu; iš čia

buvo matyti močiutės palatos langas, per atvirą jo tarpą žaismingas vėjelis valiūkiškai
mergino užuolaidas, tos pūtėsi tarytum laivo burė ir vėl bliuško, pūtėsi ir bliuško. Kol
močiutės protas dar prašviesėdavo, atvykęs pabelsdavau į tą langą pirmame aukšte, ir - jei
mane pažindavo - į palatą įlipdavau pro jį. Močiutės kaimynė išsižiodavo, pamačiusi šitaip
išdykaujantį suaugusį vyrą, o močiutė smagiai juokdavosi ir rankomis plodavo per kelius,
šitaip sukviesdama pusę ligoninės personalo - ir mes visi džiaugdavomės drauge, net
apytikriai mano amžiaus gydytojas, kurio nebūčiau pajėgęs įsivaizduoti elgiantis panašiai į
mane. Mes keturi kažkaip savaime, nė karto tiesiogiai neaptarę, pasiskirstėme vaidmenimis
močiutės priežiūroje: pusseserė užsiimdavo organizaciniais reikalais, pusbrolis rėmė
finansiškai, Mona tvarkydavosi, iškilus ypatingai didelėms psichologinėms ir medicininėms
problemoms, o aš tapau linksmintoju - pats žinojau, jog tam tinku geriausiai, ir iš pradžių
maniau, kad tik taip ištversiu apsilankymus ligoninėje.

Per langą nebelaipiojau jau senokai, nes būčiau išgąsdinęs ir močiutę, ir jos
kaimynę, kurios būklė irgi buvo pablogėjusi; bet rankose nešiausi gėlių puokštę ir,
žingsniuodamas ligoninės koridoriumi, tebeniūniavau automobilyje skambėjusią dainą... Abi
moterys mane paprastai priimdavo palankiai, bet įsitempusios, ta įtampa joms jau buvo tapusi
įprastu dalyku; dažniausiai neatsakydavo į pasisveikinimą - taip buvo ir šiandien. Vis dėlto,
kai pamerkęs gėles prisėdau ant močiutės lovos, ji patikliai pasislinko artyn. Droviai ranka
perbraukė mano švarko rankovę.

- Čia per šilta su švarku, - paprotino.

Nors suvokdavau mąstąs niekšiškai, tokiomis akimirkomis vis tiek

svarstydavau, jog tėvai, palikę močiutę jų žodžiais tariant patikimesnei ir jai mielesnei mūsų
keturių globai, išvengė daugelio pasibjaurėtinų dalykų, tačiau neteko ir kažko šviesaus bei
tyro... Nusišypsojau tai senai sergančiai moteriai - vis dar mano močiutei - ir, nusirengęs

47
švarką, pakabinau jį ant greta stovinčios kėdės atkaltės. Žiojausi jai priminti, kaip
paauglystėje, skubėdamas siausti, pamiršdavau nusimesti šiltesnius drabužius ir tuoj pat
išprakaituodavau, o ji paerzindavo, jog bent tuo požiūriu esu tikras vyras... Tačiau močiutė
prabilo vėl: pasiguodė visą gyvenimą buvusi per daug įkyri, vis pamokydavusi... tikriausiai
taip jį ir atgrasė, tikrai, garantuotai taip!

- Ką tokį? - paklausiau, šiurpdamas taip, jog būčiau buvęs ne prieš apsivilkti

ką nors šiltesnio nei ant kėdės pakabintas švarkas, - kadangi nujaučiau
atsakymą.

Laukiau jo nuo pat diagnozės paskelbimo, keikiau ir vijau šalin, kartais

liepdavau sau užmiršti - ir nepajėgdavau... tai buvo neišvengiamas blogis...

... kaip tada, kai tie treninguoti raumenų kalnai laikė Moną prispaudę prie
vienos, o mane - prie kitos sienos sandėliuke įgriuvusiomis lubomis ir ore tvyrančiu pelėsių
tvaiku. Čionai mudu atklydome, pasibaigus šokiams ieškodami vienumos, garsiai
juokdamiesi ir tankiai kvėpuodami nuo greito bėgimo iki pat miestelio pakraščio; ji
spygtelėjo, nuogą blauzdą nusvilinus palei siaurutį, tamsoje prastai matomą takelį
augančioms dilgėlėms, tačiau nesiliovė kvatotis.

- Nagi nagi, - sušlamėjo sandėliuko dešinėje augantys krūmai, - kaip čia geri
vaikučiai vaikšto taip vėlai ir taip toli nuo namų?
- Mano tetulė sako, kad jie bezprizornikai - tai ko iš jų norėti.

Iš už krūmų išlindo visi trys - tie patys, kuriuos matėme atsidanginus į šokius
veikiausiai iš gretimo miestelio, o gal ir iš toliau. Buvo ratuoti, ir aš mintyse nusikeikiau, per
vėlai pastebėjęs tolėliau stovinčius motorolerius.

- Ach, tai čia tie, kurie komunoje gyvena? Pas kuriuos viskas bendra - ir
namai, ir seneliai? - tęsė kalbą vyriausias, su netvarkinga šiaudų spalvos
barzda.

Lyg užhipnotizuotas nevaliojau atitraukti akių nuo jo veido, tai pasirodančio

visų trijų turimų žibintuvėlių šviesoje, tai vėl panyrančio į tamsą.

- Mums mamos neleisdavo taip vėlai kažin kur bastytis, ane? Laimingi
vaikučiai - jokios kontrolės, - perėmė iniciatyvą kitas ir kalbėdamas ėmė
mudu su Mona stumti arčiau įėjimo į sandėliuką.

48
 Trečiasis - tas, turintis bjaurią tetą - krizeno toliau:

- Pinigų jie neturės, chebra. Tai kaip mums užsimokės už patalpų nuomą?..

Akimis sekiau, kaip per duris vidun jo įstumta Mona nugara įsiremia į sieną, o
anas jau pradeda mano merginą grabinėti. Tačiau vadeiva jį sustabdė:

- Tu savo paną turi - ją ir glostyk!

Paleido iki tol gniaužtą mano petį ir prisiartino prie Monos. Kiti du, aiškiai
širstantys dėl tokios savivalės, mėgino atsigriebti, linksmindami save ir mane kietai
suspaustais kumščiais bei trumpais spyriais į kojas. Dėl to juokingo skausmo nesukau sau
galvos - karštligiškai mąsčiau, kas bus toliau ir kaip galėčiau pakreipti įvykius palankesne
kryptimi. Puikiai žinojau, jog visi "Nelįsk prie jos!", "Palikit mus ramybėj!" ir panašiai bus
bergždi, ir kas dar blogiau - nuskambės gailiai. Monos akys buvo įsmeigtos į veidą vyrukui,
sunkiai šnopuojančiam ir gašliai besišypsančiam.

- Nagi! - neiškentęs riktelėjo stovintis man iš kairės. - Pradėk jau!

- Nori pasižiūrėti, ištvirkėli?! - nusižvengė anas; tada nuvėrė bendrą piktu
žvilgsniu. - Jei nebūtum paminėjęs tos savo velnio neštos ir pamestos
tetulės, būtume labiau pasismaginę, idiote!

Aš sutramdžiau palengvėjimo atodūsį. Vadeiva palinko prie Monos ir įsisiurbė

jai į lūpas; dantis sukandau taip, kad net sugrikšėjo. Mergina stūmė jį nuo savęs rankomis ir
kojomis, o iš to diedo sustūgimo antro bučinio vidury supratau ją jam įkandus; atsitraukęs
nuvėrė pasikeitusiu žvilgsniu - įsiūčio kupinu, tačiau su trupučiu pagarbos; atsitraukė ir leido
prieiti kitiems - "bet tik po kartą, turim kitų reikalų"... Prieš išeidamas iš sandėliuko,
šiaudabarzdis alkūne atsirėmė į sieną greta mano galvos.

- Ar išmalti tau snukį? - pasiteiravo lyg manęs, lyg savęs. - Gal truputį - juk
turėti ir tokį gražų veidelį, ir tokią paną labai jau nedora!

Kai atsipeikėjau po smūgio į žandikaulį, viduje jų nebebuvo, o lauke pasigirdo

nedarnus trijų variklių burzgimas, keli žodžiai, kurių nebesistengiau suprasti, ir galiausiai -
palaiminga tyla. Nuėjau ir atsisėdau šalia ant grindų nusileidusios savo merginos. Apkabinau
ir paprašiau atleisti, o ji - vis dar be žado - linktelėjo; kalti buvome abu, bet dar labiau -
nekalti ir tyri. Apsikabinę sėdėjome ant grindų ir verkėme.

49
 Nė pats gerai nesuvokiau žodis po žodžio, sakinys po sakinio tą seną istoriją
išpasakojęs moteriai klaidžiojančiu žvilgsniu, retsykiais netikėtai susitelkiančiu ir veriančiu
kiaurai.

- Sakei, gyvenot su močiute? - perklausė; aiškiai mačiau, koks jai svarbus tas
aspektas.

Linktelėjau, visas sustingęs: ji manęs tikrai nebepažino.

- Ir ką jinai pasakė, kai parėjote namo?

Nors sukaustytas nevilties, nesulaikiau prunkštelėjimo:

- Pasakė?

Ji ne tik pasakė: iš pradžių tyliai dalykiškai paklaususi Monos, ar neatsitiko

blogiausias dalykas, ir išgirdusi neigiamą atsakymą, pastatė mudu kiemo vidury, pasikvietė
pusbrolį su pussesere ir visiems keturiems išdrožė gyvu pavyzdžiu iliustruotą pamokslą, kuo
baigiasi vėlyvi klaidžiojimai po apylinkes. Tačiau kitą dieną, nutaikiusi progą, kai virtuvėje
likome dviese, man skaitinėjant laikraštį, o jai sukiojantis prie plytos, neatsigręždama
tarstelėjo, jog šokiai be peštynių - tai kaip sriuba be druskos, absoliučiai neįdomus ir
nuobodus dalykas. Ligoninės palatoje sėdinti moteris žavėdamasi palinksėjo:

- Ji žymiai protingesnė už mane. Turbūt ir suaugęs nuolat ją aplankai?

Vos sulaikydamas ašaras, vėl linktelėjau.

Vėliau ne kartą ir ne du tvirtinau močiutei esąs jos anūkas, bet, jai purtant ir
purtant galvą, pats pradėdavau tuo nebetikėti. Stebėdamas močiutės kančią, kurią ji, ačiū
gailestingam Dievui, taip jos mylimam ir turbūt labai mylinčiam ją, ne visada suvokdavo pati,
tarsi nugrimzdavau į tuštumą, kurią aiškumo dėlei įpratau vadinti neviltimi; pirmą kartą
persijungimą iš įprastinio, kasdienio mąstymo bei jaudrumo į absoliutų nieką pajutau kaip
ryškų, veik girdimą kažin kokio jungiklio trakštelėjimą, vėliau to persijungimo viltingai
laukdavau: tuštumoje man neskaudėdavo... tačiau po apgaulingu palengvėjimu tykodavo už
skausmą bjauresni dalykai, kurių man iki šiol nepavyko įvardinti.

Mona bando. Dabar, kai skyrybų šėlas abiems atlėgo, kai retsykiais net ilgokai
pasišnekame, o jinai nusišypso, tardama susigrąžinanti savo paauglystės įsitikinimą, jog
moku kalbėtis, kuriuo skyrybų laikotarpiu buvo ėmusi abejoti, ji pasidalija nuogąstavimu, jog

50
toje tuštumoje glūdi savojo pažeidžiamumo suvokimas, nyra ten iš pasąmonės į dienos
šviesą...

- Aš baisiai dėl šito pykstu! - sako garsiai, tarytum priekaištaudama visiems ir

viskam.

Užsimerkia ir užsimiršusi, o gal kaip tik apgalvotai priglunda prie manęs,

uždeda ranką ant peties, pakibdama ant jo visu svoriu. Surizikuoju apglėbti ją per liemenį, ir
kelias minutes iš tiesų jaučiuosi pažeidžiamiausiu žmogumi pasaulyje. Ir pačiu drąsiausiu.

Šiandien sutvarkysime senelių namo pardavimo dokumentus, juos patvirtins

notaras. Esu tikras, jog geriausiai viską padarytų pusbrolis, tačiau senelis pageidavo, kad
dalyvaučiau ir aš - būtinai, pabrėžė seniokišku, irzloku ir piktoku, prieštaravimų
nepripažįstančiu tonu. Gal prisiminė tuos gausesnius dienpinigius, ir kad tinkamai su jais
tvarkydavausi? Už gautus pinigus senelis su močiute apsigyvens kituose namuose - ten, kur
kambarius tvarko ir darželiu rūpinasi svetimi žmonės, gaunantys už tai algą, o sykiais
imantys ir prisirišantys prie kurio nors savo globojamo senuko, jį pamilstantys - švelniau ir
atlaidžiau nei bet kuris iš mūsų ketverto, ne taip dramatiškai - todėl gal net teisingiau ir
išmintingiau...

51
 II dalis

Monos kūnas šiltas ir lankstus, pastebiu tai, net mudviem kalbantis apie
skaudžius ir liūdnus dalykus. Tai kas, kad ji artėja prie penkiasdešimties: savo nelaimei,
moku vertinti brandų grožį, rugio auksu ir prisirpusio obuolio saldumu viliojantį... spjaunu į
visas jaunikles ir įžūliai laikau apkabinęs buvusią žmoną, mintyse skaičiuodamas savo
šansus... po viso to, ko pridarėme, prikalbėjome, prikrėtėme vienas kitam...

Regis, provincijos miesteliuose niekada nebūna tokių karščių, kokie tą vasarą

alino sostinę. Visi buvome jų nukamuoti, išerzinti ir širdome vienas ant kito dėl menkiausių
smulkmenų. Vaikai ištisas valandas zirzdavo, aš juos tildydavau, o Mona mus visus vadino
lepšiais, bet ir pati pripažino, jog blogesnių atostogų jos gyvenime nėra buvę. Įstrigome savo
remontuojamame bute, susigundę reklamų pasakomis apie tai, kaip lengvai ir linksmai
dažomos sienos, klojamos grindys ir kabinami užuolaidų karnizai, tose reklamose plačiai
besišypsančios porelės ar šeimos su pustuziniu vaikų viską padarydavo pačios - švilpaudamos
ir džiaugdamosi, su bučiniais ir valiūkišku akies pamerkimu viens kitam. Mums niekaip
neišėjo. Su seneliu buvau lopęs malkinės sieną ir keitęs keletą prakiurusių bei suskilusių
stogo čerpių - tuo mano patirtis šioje srityje ir baigėsi. Seneliams niekuomet per daug
nerūpėjo, kad namas atrodytų gerai prižiūrimas, - buvo patogus gyventi, nekėlė pavojaus
užgriūti ant galvos, ir užteko.

Tad dažais aitriai prakvipusiame didžiajame kambaryje, kurį per langus, dar
neturinčius karnizų anei užuolaidų, karštais šuorais - lyg per šiltomis antklodėmis,
gramzdinančiomis į sunkų, slopų snaudulį - klojo ir klojo nerimstanti saulė, neatsispyriau
pagundai trumpam padėti į šalį teptuką ir užsimerkęs įsivaizduoti septynmetės dukros
pasakojamą sapną. Išsitiesiau ant grindų, ji užsilipo man ant pilvo, tada padėjo galvutę ant
krūtinės ir ilgomis rankytėmis apsivijo kaklą. Plonu, šiek tiek spigiu balseliu, šokinėjančiu
nuo šviežio įspūdžio, apsakė aukštą medį lygutėliu kamienu, visos jo šakos - pačioje
viršūnėje, susisukę lyg verpetu, gaivios žalios spalvos su mažais baltais pumpurų spurgeliais;
to verpeto piltuve - milžiniškas lizdas iš gulbės pūkų, ji matė kiekvieną pūkelį, sniego
baltumo ir su plonyte aukso šerdimi, jie sudėlioti ornamentu, kurio elementai kartojasi, vis
stambėdami, kol lizdo pakraščiuose virsta dideliais, oro pripildytais burbulais.

- Ir kas tupėjo tame lizde? - pasiteiravau, jusdamas, jog tuoj užmigsiu.

52
 - Tėti! - šūktelėjo ir atsisėdo, smailūs keliukai priekaištingai įsirėmė man į
šonus. - Jei tik netingėtum pagalvoti!.. Iš kieno pūkų buvo lizdas?
- Gulbės?..

Ji linktelėjo - truputį atlyžusi.

- Tai ir gyventi jame gali tik gulbė! Kitaip reikštų, kad kažkas lizdą užgrobė!
- Gulbės traukiasi į šoną! Nes uodegą nurausiu! - į kambarį ant jaunesniojo
brolio paspirtuko (pats jis paspirtuko neturėjo, kadangi "buvo per didelis")
įsiveržė dvylikametis Nojus.

Instinktyviai kilstelėjau ir atsisėdau, saugodamas galvą nuo dviejų labai jau

greitai besisukančių ratukų. Apglėbęs dukrą, pajutau ją suvirpant. Prikišo lūputes man prie
pat ausies ir, lyg perduodama slaptą koduotą informaciją, sušnabždėjo:

- Va tokie ir užgrobia lizdus.

Tada atsistojo ir nužingsniavo į virtuvę pas mamą, per daug akivaizdžiai

ignoruodama ir brolį, ir paspirtuką.

- Ar su juo įmanoma nuvažiuoti iki ežero, tėti?

Nojus nušoko nuo pasisavintos - panašu, kad ilgesniam laikui - transporto

priemonės. Maždaug už trijų kilometrų nuo mūsų namų tyvuliavo ežeriukas - su melduose
šnarančiais vakarais, garsiai gagenančiomis antimis ir su žilvičiu, panašiu į mano jaunystės
medį... tokį pat pasakišką, koks mano dukrai buvo medis iš jos sapno.

- Bet gal dviračiu geriau, - nelaukdamas mano atsakymo, toliau samprotavo

sūnus. - Tik maniškio sėdynė kieta, tai ilgiau pavažiavus subinę skauda.

Nieko nesakiau dėl "subinės" - gal dėl to, jog jis pastabos laukė, spitrino į mane
nenuleisdamas akių.

- Susiruošei prie ežero? - perklausiau, lyg būtų nepakankamai aišku. - Bet nei
aš, nei mama laiko neturim.

Jis vyptelėjo:

- Jau savaitė taip.

53
 Kantriai aiškindamas, jog remontas pats nepasidaro, kad greit mūsų namai taps
gražesni ir modernesni, žvelgiau į surauktus antakius ir žaižaruojančias tamsias akis - joms
namai nelabai rūpėjo.

- Tai eisiu vienas!.. Važiuosiu. Keletas iš mūsų kiemo ten šiandien bus.

Savarankiškumas man patiko, bet visa situacija - visai ne.

- O leidimą jau turi?

- Aš noriu!!!

Išgirdusi dažniausiai naudojamą Nojaus argumentą, kambario duris pravėrė

Mona. Įtvirtindamas savo autoritetą ir sūnaus, ir jos akyse, nutaisiau grėsmingą veidą:

- Kentės subinė.

Kartais aš juos taip gąsdindavau; nemušiau nė sykio. Nojus staigiai grįžtelėjo į

motiną; žinojau, kad jai skirta išraiška žymiai gailesnė už tą, kurią leisdavo išvysti man.
Mona žvilgsnį nuo sūnaus nukreipė į mane - dėbtelėjo priekaištingai: mūsų požiūris į
auklėjimą skyrėsi, be to, ji žinojo žymiai įvairesnių būdų vaikų elgesiui reguliuoti, nuolat ką
nors išradingo sumąstydavo. Dėl visa ko - nors ir kiek pavėluotai - paaiškinau Nojui:

- Kentės... nuo dviračio sėdynės...

Berniūkščio akys nušvito:

- Tai galėsiu važiuoti?

Linktelėjau:

- Kartu su manimi.

Sūnui išlėkus į savo kambarį pasiimti daiktų, pašnairavau į dažus ir teptukus.

- Nenoriu nelaimingų vaikų gražiuose namuose, - paprastai pasakė Mona.

- Ir aš, - atsidusau. - Tik ar kai kurie tuo nesinaudoja?

Abu gūžtelėjom pečiais ir dar pusdieniui pamiršom remontą.

Važiavau su abiem berniukais; dukra vis dar pyko dėl gulbių ir liko su mama.
Visą kelią turėjau šūkčioti Nojui, kad važiuotų atsargiai, saugotųsi iš kiemų išsukančių

54
automobilių, nemintų visu greičiu - būčiau mielu noru irgi prasilėkęs su vėjeliu, bet
privalėjau derintis prie Adomo tempo. Iki šiol nežinau, ar ramų, pakantų Adomo būdą labiau
suformavo tai, jog dažnai atsidurdavo aktyvaus brolio šešėlyje, ar tokia yra jo prigimtis; po
kūdikišku klykimu mus gerokai privarginusio Nojaus jaunesnysis sūnus, ramiai sau gulintis
lovelėje, prie jo palinkstančius veidus stebintis su kol kas dar neišraiškinga šypsena ir net
motinos krūtį žindantis atsargiai (vis pagalvodavau, kad šuniukų vadoje toks jauniklis augtų
vangiausiai), stebino, Mona net gydytojo klausė, ar jo elgesys normalus.

Maudynės manęs nesužavėjo: drungnas vanduo atvėsino ne kažin kiek, jis buvo
drumstas ir vertė pamąstyti, nuo ko... dugnas padengtas dumblo lopinėliais, per juos
nemaloniai slysčiojo kojos. Berniukams šitie dalykai, žinia, buvo nė motais, tad paganęs juos,
plaukiojančius ten, kur Nojus pirštų galais vos siekė dugną, o Adomas, mėgindamas tai
padaryti, garsiai žavėjosi šiurpulį keliančia bedugne gelme, liepiau toliau turkštis prie kranto,
o pats nupėdinau vos įžiūrimu takeliu, bėgančiu aplinkui ežerą. Netrukus ankštame pliaže
susirinkusiųjų balsai nuslopo, palei taką čirpė žiogai, nuo pakrantės kelissyk atsklido varlių
trelės, vanduo tarp tankiai želiančių meldų buvo užsistovėjęs, ir silpnas vėjelis retsykiais
atnešdavo nemalonaus salsvo kvapo nuoplaišas, tačiau, to nepaisydamas, atkakliai ėjau
pirmyn, užsibrėžęs prasimankštinti ir galbūt pamatyti ar patirti kažką, apie ką įdomiai
papasakosiu namuose likusioms mergaitėms; nors jau ilgokai negyvenau miestelyje, kur
namukai buvo maži, o gamta aplinkui - didelė ir galinga, tačiau žaliuojančių erdvių ir ryškiai
žvaigždėto dangaus ilgesys manęs neapleido... Taip svajingai nusiteikęs, žengiau į šoną nuo
tako, apsidairiau ir nusisukau į meldus... po akimirkos išgirdau man už nugaros kažką
kikenant ir nesėkmingai stengiantis tą kikenimą slopinti. Žaibiškai susitvarkiau kelnes ir
nutirpęs pastovėjau, tikėdamasis, kad jie bus kultūringesni už mane ir nueis sau; bet juokas
staiga prasiveržė galingu pliūpsniu, o prisivertęs atsigręžti pamačiau ties takelio posūkiu į
mano regos lauką iššokančius du berniūkščius smėlėtais keliais ir su pergalės šūksniais
lūpose:

- Matėm! Matėm!

Vienu dideliu šuoliu atsidūriau prie jų ir iškart abu sugriebiau į glėbį, kutenau ir
žnaibiau, iš pradžių reikalaudamas, o vėliau maldaudamas neišduoti manęs mamai. Jųdviejų
pažadą papildė nuo kasas vandenin įmerkusio žilvičio tolimajame ežero pakrašty atsklidęs
kakofoniškas varnų kranksėjimas - visu būriu pakilusios nuo šakų, jos turbūt skrido į savo
žvaigždėtos nakvynės vietą...

55
 Grįžtant namo, Nojaus nebereikėjo tramdyti - vilkosi pačiame mūsų nedidelio
būrelio gale: su juo taip visuomet būdavo - išsikrauna iki galo, o likęs leisgyvis zirzia ir prašo
viso pasaulio pagailėti... dviratį kieta sėdyne laiptais į viršų užtempiau aš, neatsilikdamas nė
per pakopą, už manęs su savuoju pūškavo Adomas - lyg per didelį obuolį nešantis ežiukas,
nesutikęs juo su niekuo dalintis.

Tą naktį ilgai neužmigau - gal nuo tvankumos, prasisklaidžiusios tik bąlant

dangui, bet labiausiai dėl to, jog mąsčiau norįs gyventi kaip tos varnos – arti žvaigždžių.

- Kaip erelis! - prunkšteli mano pažįstama. - Ir ko, ko jums trūko?! Ar tiems

vyrams galvoj negerai?!

Valandėlę svarstau, ar papasakojus ji suprastų - kitaip tariant, ar verta užsiimti

jos akiračio plėtimu. Atskleisti, kas po truputėlį pradėjo graužti dar jauną vyrą, gulintį
santuokinėje lovoje su gražia, protinga ir jo mylima moterimi? Ir kad tai nesusiję su lytimi?

Pasivertęs ant šono, žiūrėjau į Moną. Į vos vos pravertas lūpas, mažą švarplę
tarp priekinių dantų, per kurią ji paauglystėje taip ir nespėjo išmokti spjaudyti iš to mudviejų
su pusbroliu galiausiai sumušto ir šitaip atgrasyto dvyliktoko; jei nebūtume to padarę - ar
Mona dabar priklausytų jam? Vis labiau švintantis rytas paryškino pailgą raukšlę kaktoje -
matomą gal tik man, lyg kakta tįstų kūno spalvos siūlas; viena iš kelių mažų mano saugomų
paslapčių, įrodančių Monos netobulumą... Štai kas mane neramino ir nervino - netobulumas,
bet pirmiausia mano paties; ir toli gražu ne tik išvaizdoje. Ar kiekvienam žmogui gyvenime
ateina momentas, kai jis suvokia šiame pasaulyje veikiąs per mažai? Ne taip intensyviai, kaip
galbūt reikėtų? Nežinojau, ar įmanoma į šituos klausimus atsakyti vienareikšmiškai.

- Suprantat... - pratariu.

Mano pažįstama atkiša man cigaretę, ir aš išsitraukiu iš vidinės kišenės

žiebtuvėlį, kurį ne taip seniai nusipirkau tik tam, kad galėčiau būti paslaugus. Atsimenu, kaip
su Mona į šiukšliadėžę mėtydavome šešiolikmečio Nojaus slapta nusipirktas cigaretes, ir
paspėlioju, ar šitos mergiūkštės tėvai darė tą patį; viduje dilgteli, tačiau vis tiek pridegu.
Žiebtuvėlis pigus, balta plastikinė jo dėžutė pamarginta laikraščių skiaučių piešiniu - perkant
atrodė, jog bus šmaikštu, bet dabar tame piešinyje tematau atspindžio atspindį, rašeivų
kuriamus fantomus... Tobulumas - dar vienas fantomas, tačiau mums gal reikalingi tokie
miražai, padedantys eiti pirmyn, žingsnis po žingsnio, sykiais gal tik iš inercijos nesustojant,
verste priverčiant save tikėti oaze, kurios neįmanoma pasiekti. Taip gimsta naujovės, šitaip

56
įmenamos šimtametės paslaptys, taip pradreskiamas pasaulį dengiantis regimybės šydas...
Monai išvaizdos netobulumas tiko, jis švelniai mane erzindavo ir užvesdavo daug labiau nei
būtų pajėgusios klasikinės, simetriškos ir proporcingos gražuolės. Tačiau mano paties
neišpildytų sumanymų ir ne iki galo atliktų darbų netobulumas ilgainiui tapo asmeniniu
įžeidimu.

- Na žinoma! - mano pažįstama net pliaukšteli delnais. - Moterims grožis, o

vyrams - didūs darbai!..
- Po velnių! - užrinku ant jos. - Monos darbai tobuli, ypač tie, kurie verti
dėmesio.

Matau, jog merginą pribloškiu, nors ji iš visų jėgų stengiasi neišsiduoti -

nuleidžia akis į peleninę ir joje nervingai, per ilgai maigo smilkstančią cigaretę. Atlyžtu.

- Gal tai truputį nulėmė ir skyrybas... - paatvirauju, pamažu suvokdamas, jog

pasipasakojimo labiau reikia ne jai, o man pačiam.

Apie tai, kad nesijaučiau nei pilnaverčiu tėvu, nei pilnaverčiu žurnalistu, ir
klaidingai maniau, jog tobulumas įmanomas tik pasirinkus vieną iš šitų užsiėmimų. Išvykusį į
profesines keliones, mane jau po dienos kitos imdavo traukti namo, o atsidūręs ten, veik
iškart pradėdavau svajoti apie kitą komandiruotę. Buvau per bailus pasvarstyti, ar tai rodo,
jog abu užsiėmimai man neįveikiami, ar tai, jog be jų abiejų prasmės gyvenimas būtų tuščias.

- Nes pirmu atveju būtut turėjęs viską mesti, o antru - viską vežti, - taikliai
įterpia mano pažįstama.

Vieną iš daugelio kartų nustembu, kad ji tokia jauna ir tokia protinga. Ir myli tą
šunsnukį, kuris jos už žmogų nelaiko...

Jei ne jis, savo tėvystės sėkme taip stipriai neabejočiau.

- Na, buvau... pusiau pažadėjęs... tame šimtadienyje pagroti... - su visais

sportbačiais įsitaisęs ant savo sujauktos lovos, Nojus knebinėjo saksofoną.

Žodžius tarė tęsiamai - ruošėsi atsikalbinėti. Vos tvardydamasis, paaiškinau

jam, jog ką tik, siaubingai ankstų šeštadienio rytą, buvau priverstas iš pilkai baltos vasario
darganos į namus įsileisti įniršusią vienuoliktokę, kuri dar koridoriuje išdėjo man viską apie

57
sūnaus nepareigingumą - taigi, ir blogą auklėjimą, o dabar sėdi didžiajame kambaryje ir
laukia jo - turbūt tam, kad dar sykį savo tiradą pakartotų.

- Ji tau nelabai patiko, ką? - Nojus pakėlė nuo instrumento šypsančias akis. -
Įdomu, kuri čia atsibeldė?

Atsakiau, kad vardo nepaklausiau, o ir ji neprisistatė, bet vilki garstyčių spalvos

paltą ir vis kiša atgal po kepuraite kaštoninių plaukų sruogą. Nojus pratisai sudejavo ir atvirto
ant lovos.

- Ji mane įsimylėjusi!..
- Tai gal eik ir išbučiuok ją! - neištvėriau ir užtrenkiau iš pradžių jo kambario,
o paskui ir mūsų su Mona miegamojo duris.

Palikęs juodu pačius tvarkytis, išsitiesiau tuščioje lovoje ir pagalvojau, jog

panašiai būtų pasakiusi močiutė - tik visai kitokiu tonu, valiūkišku ir nuotykį žadančiu.
Atsidusau: Mona kaip tik viešėjo mūsų paauglystės namuose su kitais dviem vaikais, o aš
sostinėje pasilikau prižiūrėti Nojaus, kategoriškai atsisakiusio važiuoti "į tą kaimo skylę, kur
žiemą garantuotai nebus ką veikti!"; dėl to dabar dvigubai ant jo pykau. Koridoriuje kažkas
tyliai sušlamėjo. Šyptelėjau ir valandėlę svarsčiau, ar tai, jog Nojus sukruto taip greitai,
reiškia, kad didžiajame kambaryje sėdinčioji jam irgi patinka, ar tai, kad vaikinas nori ja kuo
greičiau atsikratyti. Dar nugirdau, kaip kambario tarpduryje jis ištarė "labas" tuo atsainiu,
tarytum nuo visko pavargusiu tonu, kurio kai kurie paaugliai nežinia iš kur išmoksta, o kai
kurie vyrai užsimiršę neatsikrato visą gyvenimą; po to sūnus uždarė duris, ir iki manęs
teatsklisdavo vienas kitas nuo turinio išsivadėjęs, besvoris ir čia pat lyg muilo burbulas
susprogstantis jųdviejų pokalbio atgarsis.

Nusprendžiau praustis eiti tik tuomet, kai merginos jau nebebus bute. Gulėjau,
galvoje dėliodamas sakinius pirmadienio numerio straipsnio, kurį per savaitgalį turėjau
pradėti ir užbaigti; taip dirbti nemėgdavau, įkvėpimas mane pagaudavo, rankai popieriuje jau
vedžiojant žodžius - tada sakiniai pasiliedavo savaime... apmaudavau, kad geriausias
straipsnio variantas jau prarastas, jo gabalėliai - galbūt patys sultingiausi - jau nusėdo
tolimuose smegenų užkaboriuose ir išlįs tik kada nors ateityje, kai bus per vėlu ir neturėsiu,
kur jų dėti...

Monos balsas buvo nenatūraliai ramus:

58
 - Susidėkit daiktus ir tuoj pat atvažiuokit.

Pašokau iš lovos, antklodę nublokšdamas žemyn, grindys buvo veriamai šaltos.

Tarp ausies ir peties prispaudęs telefoną, stengiausi atidžiai klausytis Monos, tuo pat metu
užsitempdamas kelnes, paskui spintoje ieškodamas šiltesnio megztinio. Žmona kalbėjo vis
taip pat ramiai, tik vis greičiau, lyg mėgindama pabėgti nuo tikrovės ar užbėgti už akių
kažkam, kas dar galėjo nutikti: močiutė susapnavo klaikų sapną ir niekaip neatsigauna,
kartoja, kad ne savo namuose - nes čia nėra Justo; senelis, aišku, bejėgis kaip visada, o vaikai
išsigandę, ir ji...

- Būsim po poros valandų, - tik tiek tegalėjau pasakyti.

Nojus raukėsi, bet paklusniai susimetė daiktus į šilto ir šalto mačiusią

mokyklinę kuprinę, pagal jaunimo madą apsagstytą ženkliukais su užrašais; tikriausiai iš
pradžių jį pritrenkė tai, kaip puldinėjau po namus, daug betikslių mano judesių ir liuguistas
skubėjimas. Po to, kai pranešiau jam trikdančią ir gąsdinančią naujieną, nebesikalbėjome -
man džiūvo gerklė, tad tik mostelėjau į kelis sumuštinius, bet kaip suverstus į lėkštę, pats
teįstengiau nuryti kelis kąsnius. Jau žengiant per slenkstį, sūnus viltingai paprašė:

- O gal... galiu pasilikti? Tu gi greit grįši. Arba mama.

Pažvelgiau į jį, į juokingą neoninį dinozaurą - prie kuprinės užtrauktuko

tabaluojantį atšvaitą, ir pagalvojau, koks jis dar vaikas, egocentriškas ir ne visada nuovokus.

- Juk močiutei nieko nenutiko. Tik sapnas, - Nojui ištarus tai tonu, kuris
turėjo būti užtikrintas, supratau, jog tas vaikas - paprasčiausiai išsigandęs.

Išsigandęs to, kas įvyko, likus pusmečiui iki prie saulėgrąžos pasibaigusio
nevykusio močiutės pasivaikščiojimo į kaimynės daržą. Jis kabinosi už to močiutės
paveikslo, kurį turėjo ir kuris, kaip mums visiems atrodė, niekada nepasikeis: uogauti ir
grybauti ji proanūkius vesdavosi į patį miško vidurį, nes ten saldžiausios uogos ir daugiausia
baravykų, galėjo nė nemirktelėjusi nusukti ausį išdaigaujančiam ir prieš miegą išvirti kakavos
- net jei tau jau keturiolika, ji garsiai kalbėdavosi ir dainuodavo drauge su radiju ir beveik
nesiskųsdavo, jog augdami anūkai bei proanūkiai aplanko rečiau.

- Geriau važiuok su manimi, - irgi paprašiau.

59
 Jis atsiduso, į ausis įsigrūdo ausines ir stipriu garsu paleido pernai gimtadieniui
gautą muzikinį prietaisėlį, bosų prisodrinta melodija visą pernelyg lėtai slenkantį kelią
sunkėsi į automobilio saloną. Šitą mašiniuką pusvelčiui perpirkome iš pusbrolio, jam - kaip ir
dera klestinčiam verslininkui - persėdus prie galingo, prabangios bordo spalvos džipo vairo.
Dingtelėjo mintis, kad apie močiutės sapną reikėtų perspėti pusbrolį su pussesere, bet išsyk
po jos - kita: o ką jiems sakyčiau? Nuvažiuosiu į vietą, pasižiūrėsiu, kas ir kaip, - gal tada...

Močiutė stovėjo prie vartelių, akys įsmeigtos į kelią - lygiai tokia, kokia mane
pasitiko, parvažiavusį vasaros atostogų po pirmojo studijų kurso. Tik tuomet atvykau
čiaudinčiu autobusu su kietomis sėdynėmis, į jas prikimštas porolonas šen bei ten lindo lauk
per praplyšusius ar chuliganiškai perrėžtus dermantininius užvalkalus, o vairuotojas keikė
kiekvieną link miestelio vedančiame kelyje po ratais pakliuvusį grumstą; tad iš autobuso
išlipau, džiaugdamasis, jog kelionė jau baigta. Šoktelėjęs nusiskyniau saują vyšnių nuo
arčiausiai stoties esančio kiemo medžio, paslaugiai nuleidusio gausiai uogomis aplipusią šaką
į gatvę už tvoros; spjaudydamas jų kauliukus į gatvės dulkes, išdidžiai praėjau pro mus
"bezprizornikais" vadinusios niurzgos kiemą, ir būdamas tikras, jog ji seka mane per langą,
pažvelgiau tiesiai į užuolaidų slepiamas akis ir plačiai nusišypsojau.

Šiandien man plačiai šypsojosi močiutė, jos plaukuose buvo pritūpę drėgnų
snaigių.

- Gudriai judu čia atsiviliojau? - pasiteiravo vietoje pasisveikinimo.

Suvaidinau patikėjęs; Nojus jau buvo išsitraukęs iš ausų ausines ir klausiamai į

mane žvilgtelėjo. Patapšnojau jam per petį ir nusivedžiau paskui močiutę - sugirgždinę
vartelius, nupėdavę šviežiai apsnigtą takelį, ties laukujomis durimis nusipurtėme nuo kojų
sniegą ir įėjome į vidų. Mona kaip tik kišo į krosnį malkas, Adomas su Marija jai padėjo;
atsigręžė, ir jos akys nušvito labiau už prakuroje ūžaujančią liepsną. Priėjęs artyn, pritūpiau,
nugara atsiremdamas į šiltą mūrą - ant širdies atlėgo, ir iš palengvėjimo pasijutau netenkantis
jėgų.

- Matai, mieloji, - močiutė patenkinta žvilgčiojo tai į Moną, tai į mudu su

Nojumi, - mane smarkiai myli! Net ir šitas vaikinas, - sutaršė poilgius
Nojaus plaukus, ir tas nesusilaikęs susiraukė.

Klestelėjo prie stalo greta tylomis viską stebinčio senelio, ir alkanomis akimis
įsispitrino į dar nenurinktus pusryčių likučius.

60
 - Valgyk, Nojau, - paraginau.

Pats alkio nejaučiau. Mona atsistojo ir ištiesė man ranką:

- Eime už malkinės?

"Bučiuositės," - išskaičiau jau kertančio Nojaus mestame žvilgsnyje, tą patį

bylojo ir abiejų jaunesniųjų akys: vasarą jie mudu pričiupo, paaugliškai besiglamžančius savo
senojoje vietoje, ten, kur ant sutryptos žemės ties trinka pribirę blukių skiedrų. Neabejojau
bent jau Nojų gerai nutuokiant, kas vyksta tarp vyro ir moters lovoje ar dar kur, ketinau
artimiausiu metu su sūnumis apie tai pasikalbėti... o šiandien padaryti su Mona, gal net
nelaukiant nakties, gal net ne vieną kartą. Bet ne dabar - dabar man reikėjo išsiaiškinti, kas
čia, po galais, dedasi.

Snigti liovėsi, debesys kur ne kur pleišėjo, nuo netikėtai, trumpai švystelinčios
saulės sužvilgėdavo nuo malkinės stogo nukarę varvekliai. Mona vieną nusilaužė, įsikišo į
burną ir, užsimerkusi saulės spinduliuose, sušnibždėjo:

- Dieve mano, kaip gera!.. Nojus išsigando?

- Ne labiau už kitus du.

Ji linktelėjo, parodė ant trinkos paliktą šonu pavirtusią pliauską ir greta trinkos
bet kaip numestą kirvį:

- Senelis bėgo į trobą, kai jį pašaukėm.

Paėmęs kirvį, perkirtau pliauską, tada iš malkinės atsinešiau dar, nusimečiau

puspaltį ir, pakabinęs jį ant vinies prie malkinės durų, jau rimtai ėmiausi kapojimo. O Mona
pasakojo paryčiais prabudusi nuo verksmo, močiutė raudojo tokiu plonu balseliu, jog Mona iš
pradžių pamanė, kad tai - Marija; tik balse buvo toks skausmas, kokį mūsų šviesiaplaukė
mergytė išgyventi dar tikrai per maža... Šilčiau apklosčiusi dukrą, Mona drebėdama išėjo iš
kambario, kuriame juodvi nakvojo, ir veik bėgte nusileido laiptais į pirmą aukštą.

- Aš iki šiol nedrįstu be kvietimo įeiti į senelių miegamąjį, buvau ten tik kelis
kartus gyvenime, kartais žvilgtelėdavau į vidų per langą... įsiveržiau ir
sustojau prie durų...

Močiutė, susigūžusi, susirietusi, daužė iš savęs raudą kaip įskilęs varpas -

giesmės melodiją. Mona pripuolė artyn, kvėpdama miego ir apatinių drabužių dvelksmą,

61
dešinį kelį atmušė į grindis, kairys pakliuvo ant minkšto kilimėlio prie lovos; atsiklaupusi ties
močiutės kojomis, galų gale paklausė: „Kas?!.“.

- Jos atsakymą tau jau persakiau. Ne kažin kaip mane nustebintų - jei išties
būtų susapnuotas. Tik kad ji... - Mona sustabdė mano rankas, niekaip
nesiliaujančias skaldyti malkų, ir nubraukė nuo kaktos lipnų prakaitą, - per
ilgai neišsibudino.

Jai tebeklūpant, atlėkė vaikai; jie buvo įžūlesni - į kambarį įbėgo neatsiklausę,
sutūpė abipus mamos, tačiau prie močiutės liestis vengė; po valandėlės Marija pasisiūlė
atnešti vandens; Mona linktelėjo, o Adomui liepė pakviesti seniau pakirdusį ir kieme
besitvarkantį senelį... Po gero pusvalandžio močiutė, apsupta būrio žmonių, sėdėjo tyli, lyg ir
atsikračiusi sapno klaikumos, - tik Mona jautė, jog ji paprasčiausiai pavargo, tad suėmė save į
rankas ir paskelbė supratusi, jog tik sapnavo.

- Vaikams tai buvo tikras palengvėjimas, seneliui turbūt irgi... O ji melavo,

taip gražiai šypsodama...
- Tai dar ne liga, Mona? - garsiai paklausiau to, apie ką abu galvojome. -
Vienas nutikimas... Juk ir jauniems būna.

Miestelio ambulatorija tebebuvo toje pačioje vietoje - paviršutiniškai

paremontuotas pastatas su aplinkui tankiau suaugusiais kaukazinių slyvų medeliais. Ir felčerė
tebebuvo ta pati - ir beveik tokia pat jauna. Pasiūlė man kavos ir, įdėmiai žiūrėdama į kadais
sužalotą skruostą, šyptelėjo:

- Baisiai bijojau siūti! Ir matyti - randas liko...

- Toks mažas, kad negaliu net prieš vaikus pasipuikuoti, - nuraminau.

Ji atsistojo paimti iš baltai dažytos, kabliuku uždaromos spintelės sausainių, o

man ūmiai kilo beprotiškas noras pamylėti šitą mielą, amžinai jauną "daktarytę" - čia ir dabar
pat, saldžiomis dejonėmis užpildant baimės išgraužtą tuštumą... Susiverčiau į gerklę pusę
puoduko kavos ir jos, kramsnojančios sausainį, paprašiau medicininio ryto įvykių
paaiškinimo...

Visi vienu balsu tvirtino, kad močiutė turi pasitikrinti, pas kokį nors gerą
gydytoją sostinėje. Ir visi daugiau ar mažiau pagrįsdami, tačiau teisingai spėjo ją to
nepadarysiant.

62
 - Žmogui nelengva išsiversti išvirkščiam ir parodyti savo vidų, - tyliai tarsteli
mano pažįstama.
- Todėl jūs tai paslaugiai atliekate už mane, - irgi tyliai prikišu.

Ir ji toje tyloje šypsosi.

- Tėvas man nuolat prikiša, kad sugadinau jam gyvenimą: jei ne aš - nebūtų
reikėję vesti mano motinos.
- Ką atsakote?
- Dabar? Kad negimęs vaikas, deja, nieko negali priversti.

Suprantu su ketvirtu savo vaiku įklimpęs giliau nei su kitais trim...

Mona norėjo ketvirto; manau, tą mintį puoselėjo ilgai, kol galėjo tikėtis pagimdysianti. Kai
pirmą sykį apie tai užsiminė, beveik metukų Marija kaip tik purškė ant manęs košę, kurią
prieš sekundę taip didžiavausi jai sumaitinęs.

- Tu ką, šaipaisi?! - atsigręžiau rimtai perpykęs.

Tokiais momentais man jos švarplė labai kliūdavo - lyg kokio įžūlaus kiškio ar
nervus aštriais nagučiais draskančios voverės. Mano akims toliau apvalėjant, Mona prasisegė
palaidinę, ištraukė apvalią krūtį, iš kurios bėgantį pieną Marija skanaudavo su žymiai
didesniu noru nei tą skystą, bespalvę mano siūlomą košę, ir pareiškė, kad vertingi dalykai
privalo būti panaudojami, ir vaikai, kurie galėtų būti išmaitinti jos krūtimi, turėtų gimti. Taip
pamažu mano sąmonėje atsirado, formavosi ir augo suvokimas, jog Mona pranašesnė - ir
mintimis, ir darbais.

Mano pažįstama nusprendžia, kad tegul tėvas sako, ką nori, - o ji išgarsės.

Nušluostys nosį visiems ir kada nors, uždirbdama daug pinigų, atsives tėvą į restoraną, kur
turės savo staliuką, o kiekvienas padavėjas mintinai žinos, ką ji paprastai užsisako.
Pasižadėjimas kaip iš prasto filmo, tačiau ryžtingas - ir tuo man patinka. Tik adresuotas ne
tam.

- Išgarsėkit vardan savęs. Manęs. Nojaus, - sakau.

- Nepanašu, kad Nojus man pastatytų tvirtą ir patikimą laivą, - ji nuo kavinės
stalelio pakyla per greitai ir nuskuba išėjimo link - iš nervingos eisenos
suprantu, jog eina susitikti būtent su juo.

63
 Ką jis jai galų gale pasiūlys? "Pagyvenkim, apsitrinkim"? Trokštu pasivyti
merginą ir pas sūnų nueiti kartu su ja; arba pasekti, slapstydamasis už gatvės posūkių,
medžių, kurių kontūrus apgaulingai transformuoja tamsa, už plačių praeivių nugarų ir nuvogti
dalelę jųdviejų laiko iš vyro, kurio nemačiau keletą mėnesių - ne todėl, kad būtume susipykę,
priešingai, mudviejų santykių sėkmingumas atvirkščiai proporcingas susitikimų dažniui, ir
taip yra nuo to laiko, kai Nojus padarė klaidingą išvadą, jog be Monos nesugebu tvarkytis
gyvenime, - taip iš vaikystės didvyrio tapau nevykėliu.

Jeigu mano pažįstama tebesiklausytų, atskleisčiau jai tai, ko Nojus iki šiol
nesuprato - be Monos man paprasčiausiai nesinorėjo tvarkytis. Valytis batų ir lygintis
marškinių, ir pavasarinei alergijai užpuolus šnypštis nosies, laikraščiuose skaityti apie tai, kas
nauja pasaulyje, kuriame mane jau antrąkart gyvenime palieka brangiausi žmonės; net
pasigerti nesinorėjo - kaip kad visiškai nuoširdžiai patarė bičiuliai. Vengiau eiti
pasivaikščioti, nes atrodė, jog visi žmonės kažkodėl į mane spokso, lyg smerkdami.
Neketinau prisiminti, kaip gaminamas paprastas, bet gardus maistas, prie kokio buvau
pripratęs studijų metais, kai ankštoje, prigaravusioje ir svilėsių prirūkusioje bendrabučio
virtuvėje už kelis bučinius ar už kelias bulves - mokestis priklausė nuo mokytojo lyties -
gaudavau kulinarijos pamoką, ir galiausiai išėjau visą kursą.

- Dabar jau žinau, kad mama mane su tavimi paliko tam, kad tave
prižiūrėčiau! - vieną dieną pareiškė mano protingas aštuoniolikmetis sūnus,
ir man taip norėjosi juo patikėti.

Troškau nulėkti pas Moną - kaip paauglystėje, vėsiame ore šiurpstant odai ir
vėjeliui draikant plaukus, su pavasario saulėtekyje suskinta lauko gėlių puokšte, ir sutartiniu
ženklu pasibelsti į jos kambario duris. Ir pasakyti, jog mudu - tikri idiotai!

Bet vietoje to kas rytą kulniuodavau į darbą, tikėdamasis ten lengviau

prastumsiąs dieną, rašinėdamas pusėtinus straipsniukus, maukdamas pusėtiną kavą ir
risdamasis į pusėtino rašeivos būklę. Kaip tik tada redakcijoje pasirodė mano nauja padėjėja.
Didelė burna dailiomis lūpomis prakauliame, beveik liesame veide - išvydęs ją, išsyk
pagalvojau, jog tokia gali ir labai garsiai rėkti, ir labai saldžiai bučiuoti. Jeigu mano
pažįstama nebūtų išskubėjusi, gal net pasakyčiau, kad man kilo mintis pakiaulinti Monai - bet
tuoj pat dingo.

64
 Močiutė mano tuometiniu elgesiu būtų pasibaisėjusi; bet močiutė sirgo, ir vis
sunkiau, ir viskas ėjo velniop... mano sąžinė ir savigarba snaudė. Kol į jų vietą stojo
redakcijoje praktikuotis pradėjusi ketvirtakursė. "

- Man kaip visada sekasi! - trečiąją praktikos dieną paskelbė taip garsiai, jog
supratau pagrįstai neabejojęs jos burnos galia. - Nusiunčia pas kietą profą, o
realybėje gaunu...

Sustojo pačiu laiku, palingavo galva ir nusisukusi atsisėdo prie savojo

kompiuterio, ant pusiau sulūžusios, jau nebesisukančios ir sykiais nei iš šio, nei iš to žemyn
smuktelinčios biuro kėdės. Kelias minutes paspoksojęs į išdidžiai tylintį jos pakaušį,
atsistojau ir jam pasakiau:

- Pirmiausia pakeisime tavo kėdę. O tada pagalvosime, ką padaryti su

manimi.
- Man dėl jūsų vienodai šviečia, - atrėmė, ir supratau, jog nuo "jūs" prie "tu"
nepereisime dar ilgai, galbūt niekada.

Tačiau tai jai netrukdė absoliučiai atvirai, su žiaurumu vaiko, nesuprantančio,

jog skaudina ar įžeidžia, aptarinėti mano trūkumų ar privalumų - pradedant blogai padrožtu
pieštuku ant rašomojo stalo ir baigiant įvairių mano kūno dalių dydžiais. Lįsdavo giliai - lyg
operuodama be anestezijos, arba sukeldavo nepakenčiamą maudulį - tarytum knebinėdama
šviežią šašą, kol vėl pasirodys kraujas. Laimė, aptarinėdavo tik su manimi, užsičiaupdavo
netoliese pasirodžius kolegoms ar - jau vėliau, kai kartu ne tik sėdėdavome darbe, bet ir kur
nors retsykiais nueidavome - kitiems pažįstamiems, ar susidomėjus nepažįstamiems; todėl
man buvo absoliučiai neaišku, kodėl ji tai daro, kodėl nevengia dalies mano skaudulių
užsikrauti sau. Keista, bet ilgainiui toks atvirumas pradėjo mane savotiškai guosti, gal kad
priminė atvirumą močiutės ir Monos - dviejų mane skirtingai auginusių ir formavusių
moterų? To atvirumo fone žavioji ketvirtakursė ir susipažino su antrakursiu Nojumi...

Kavinėje tvyrojo prieblanda ir buvo tvanku kaip mūsų jaunystės miestelio

palaukėje prieš audrą. Tarpusavyje maišėsi žmonės ir jų šešėliai, kvapai ir prisiminimai,
pokalbių garsai ir muzika. Mudu su praktikante tęsiamai lėtai gurkšnojome gėrimus,
susimokę panervinti staliukų laukiančius lankytojus, atėjusius vėliau už mus ir niauriai
besigrūdančius siaurame baro prieangyje. Kažkuriuo momentu iš ten išnėrė Nojus,
atžingsniavo su draugų kompanija, berods ir kažkokią merginą atsivedė, familiariai

65
laikydamas už parankės. Toks frajeris iki skylių sunešiota džinsine striukele per trumpomis
rankovėmis, gurgždančiais baltutėliais marškiniais ir ant šono pakreipta skrybėlaite siaurais
bryliais. Užsisakė alaus su citrina, atsainiai ragavo jį, apsižergęs baro kėdę ir viena koja
tabaluodamas ore; mažai kalbėjo, daug dairėsi. Pamatęs mane, instinktyviai nuleido koją ir
timptelėjo striukės skvernus. Kilstelėjau ranką, ir jam neliko nieko kito - tik prieiti; galbūt tik
tuomet ir išvydo mano pažįstamą - jinai išniro iš bendro prietemoje išskydusio paveikslo lyg
chameleonas, priešingai gamtos dėsniams pakeitęs spalvą taip, kad taptų pastebimas - ne tik
pastebimas, bet neįprastai ryškus. Buvo lengva atspėti, ką apie mudu pagalvojo Nojus, ir
giliai jame sėdintis mano ir Monos sūnus karštai pasipiktino:

- Pramogauji, tėti?
- Užsiimu jaunų specialistų rengimu, - tikėjausi, kad atsakymas nuskambėjo
dviprasmiškai.
- Nepasitikėk juo, - Nojus, nė leidimo nepaprašęs, nuo gretimo staliuko
paėmė kėdę, apsuko ją nugarėle į merginą - tarsi archajišką medinį skydą,
pasirėmė ant jo viršaus ir palinko visai arti išraiškingo veido, - jis prastas
mokytojas: savaitę vargom su dviračiu dviem ratais, kol reikalo ėmėsi mama
- ir neprilaikomas važiavau jau tos pačios dienos pavakare.

Pajutau, kaip labai man rūpi jųdviejų pokalbis, ir akimis bandžiau skverbtis per
baro prietemą, žvilgsniu čiuopdamas abiejų veidus. Mergina buvo šalta kaip ledas: pažaidė
tarp pirštų suspaustu mediniu dantų krapštuku, neskubėdama nurijo plokščioje trikampėje
taurėje likusius karstelinčio kokteilio lašus... o vaikinas kaito...

- Vieno jis jus tikrai išmokė - kalbėti gryna literatūrine kalba, ta

beišnykstančia pakylėta tarme, skambančia sumautai tokioje aplinkoje,
kurioje visi trys dabar esame, - iškvėpė ir, galutinai suvystydama mano
sūnų, pridūrė. - Mokykloje už rašinėlius gaudavau vien dešimtukus.

Nojus su visa kėde atsilošė atgal ir nervingai nusikvatojo, į kampą įvaryto

žvėriuko akimis ieškodamas atsivestosios panelės. Man dingojosi, jog apskritai teliko mūsų
trijų akys, jų žvilgesys, žaibai ir judėjimas, vokų alsavimas ir blakstienų virpesys... Panelė
priėjo pati; pasisveikino taip mandagiai ir manieringai, kaip mano padėjėja gyvenime nebūtų
padariusi, ir, švelniai stumdama Nojaus nugarą, visas keturias kėdės kojas vėl pastatė ant
žemės. Mačiau, kaip bjura mano sūnaus nuotaika, ir apsidžiaugiau, kad toji mergina jį

66
išsiveda... aukštoje taurėje ant baro, drungnuose šviesaus alaus likučiuose mirko blyškus
citrinos griežinėlis.

Kai vėl likome dviese, norėdamas jai padėkoti, nors nesuprasdamas už ką ir

nežinodamas kaip, greitai, lyg tarp kitko paklausiau, ar tikrai skambu sumautai. O jinai liepė
man liautis vaidinus kvailelį:

- Jums netinka. Jam tinka, o jums - visai ne.

Mona su pussesere sėdėdavo ant tvoros ir dainuodavo:

- Pasakų kvailelis valdė karalystę! Karalystėj stovi rūmai, ir fontanai trykšta!

Rodydavo pirštais į mudu su pusbroliu ir juokdavosi: jei gaudavome prastų

pažymių ar pastabų už namų darbų neatlikimą, močiutė paklupdydavo ravėti daržų,
sakydama, jog nenorintys mokytis turi prasti prie juodo darbo. Atmenu sausos, dulkančios
daržo žemės kvapą, ji lenda į mudviejų, pasilenkusių tarpulysvyje, nosį ir akis, jos dega sausu
karščiu, jeigu nuo kaktos nusibraukiame prakaitą, pasipuošiame purvinu dryžiu - tarsi
rengtumės į karo žygį; mes ir rengiamės: kai pasieksime lysvės pabaigą, nusivysime tas
mergas, pagausime, pargriausime kur nors ant žolės, malkinėje ar net tolėliau, pievoje, ir
kutensime, žnaibysime, kumščiuosime tol, kol atsiprašys. Su pussesere nebūdavo sunku, ir
egzekucija netrukdavo ilgai, bet Mona rėkdavo, jog verčiau apsisisios negu mums pasiduos,
ir aš žinau, jog lygiai taip pačiose įvairiausiose gyvenimo situacijose darytų mano pažįstama.
Ilgą laiką tariausi ir pats esąs iš tų, kurie kovoja, kol, atidžiai peržvelgęs skirtingas savo
gyvenimo situacijas, pamačiau, jog kovojau dažniausiai dėl menkniekių arba tada, kai dėl
pergalės buvau beveik ar visiškai tikras; tad - bent jau dažniausiai - neapsijuokdavau ir
negaudavau per galvą stipriau nei būčiau galėjęs atlaikyti. Maniau, jog Mona užginčys mano
sprendimą skirtis, kad tiesiogine ir perkeltine prasme kabinsis man ant kaklo, o gal suriš kojas
ir rankas. Kad tvirtins, jog esu neteisus, o paskui - bučiuodama ir glamonėdama - pasisakys
bijanti likti be manęs, nemokanti po šitiekos metų. Kad manipuliuos vaikais, piktnaudžiaus
savo grožiu, pagaliau - bent jau kaip reikiant aprėks. Nesulaukiau.

- Daiktus krautis tu pripratęs, - ištarė ir išėjo iš kambario.

Ir aš įširdęs išties žaibiškai susimečiau keletą būtiniausių į kuprinę, kurią po

valandos nutrenkiau viešbučio kambaryje; neįstengiau jos paliesti iki pat gūdžios nakties,
bijodamas patvirtinimo, jog pusė mano širdies, du trečdaliai minčių ir absoliuti jausmų

67
dauguma į kuprinę netilpo - nors visaip juos lanksčiau, spaudžiau ir grūdau; jie liko namuose
- rymoti ant palangės, auksu tūpti Monai į plaukus - kaip naktinės lempos šviesa mudviejų
miegamajame, nematomu dalyviu įsitraukti į vaikų užsiėmimus ir pokalbius, žvilgčioti į pašto
dėžutę ir slapta varstyti šaldytuvo dureles. Iki šiol jaučiu tą gėlą, kuri varstė, sėdint ant
svetimų grindų ties prasegta kuprine: ji buvo aštri ir dusinanti, buvo visur, ir man teko ją
įkvėpti ir vėl iškvėpti, įkvėpti ir iškvėpti.

Įkvėpti lipant teismo rūmų laiptais, iškvėpti sėdantis į kėdę posėdžių salėje.
Įkvėpti, jai praeinant pro šalį, pajusti aromatą kvepalų, kuriuos jai dovanojai per praėjusias
Kalėdas; iškvėpti, pasirodžius vaikams: jie buvo apsirengę oficialiai, tik Nojaus kostiumines
kelnes prilaikė ryškiaspalvės petnešos, tik aš nejučia skaičiavau laiką, kurio Marijai prireikė
taip tvarkingai susipinti savo nepaklusnius plaukus, tik Adomas, greitosiomis apsidairęs,
pasilenkė ir rankovės kraštu patrynė batą - vėl užmiršo nusišveisti. Jie stengėsi atrodyti
nešališki - tiksliau, vienodai palaikantys ir smerkiantys abi puses, tik Nojus kažkaip keistai
markstėsi - tarytum šiltoje, mažoje pintinėlėje tupėjęs kačiukas, kurį iš jos iškėlė ir privertė
pamatyti, jog pasaulis - gerokai didesnis ir ne visuomet labai jaukus; iš visų trijų jis atrodė
pažeidžiamiausias, ir balsas, kalbant su teisėju, virpčiojo labiausiai. "Vaike! - norėjau tarti,
nebodamas tų visų begėdiškai į jį spoksančių žmonių. - Čia kaip su lūžusia ranka, kai
nuslydai nuo besisukančio žaidimų aikštelės rato. Sugis". Įkvėpti ir iškvėpti.

- Ar tikrai nebematote galimybių susitaikyti?

Teisėjui uždavus šį klausimą, abu su Mona instinktyviai pažvelgėme vienas į

kitą, paskui ji truputį pašaipiai šyptelėjo, atsistojo ir tarė:

- Tai kad mes nesipykom.

Įkvėpti ir iškvėpti. Pasakė taip ir stovėjo toliau. Teisėjas atrodė pasimetęs: buvo
maždaug mūsų amžiaus ir galbūt susimąstė apie savo šeimyninę laimę; man - kaip vyrui - jo
pagailo, tad irgi atsistojau:

- Užbaikime viską ir skirstykimės, - pasakiau. Kalbėti buvo sunkiau nei

tikėjausi. - Labai jau daug triukšmo dėl dviejų puikiai sutariančių žmonių.

Išgirdau priekaištingą moters, kurią myliu ir kuri dar kelias akimirkas bus mano
žmona, atodūsį, bet niekaip kitaip ji neprieštaravo - mane tebelydėjo sėkmė kovojant dėl
menkniekių bei daugmaž sklandūs įkvėpimai ir iškvėpimai...

68
 - Nekvėpuok taip garsiai! - mačiau, kaip Nojus niūkteli broliui į pašonę - taip
stipriai, jog tas turbūt pritrūko kvapo. - Tu tiesiog švokšti!

Jie buvo užlindę už nuo trobos tolimiausio malkinės kampo, o Marija, dar visai
mažutė ir tokia bejėgė milžiniško kiemo erdvėje, stovėjo ant trobos slenksčio; sąžiningai
suskaičiavusi iki trisdešimties ir išlėkusi į lauką ieškoti. Norėjau jai padėti, bet prisiminiau,
kad vaikystėje mano slėptuvę išdavusiems būčiau galvą nurovęs, tad tik tylomis stebėjau
veiksmą. Močiutė, ant palaikės į kiemą išneštos taburetės pasidėjusi skalbinius, iš prijuostės
kišenės išsitraukė virvės ritinėlį ir padavė man.

- Prikabink tarp didžiųjų obelų, gal sutalpinsiu viską.

Paklusniai pririšau virvę, nors žinojau, jog tokių dalykų kaip švarūs skalbiniai
vaiskiame rugsėjo ore, balti obuoliai, slėpynes žaidžiantys vaikai, senoji jos prijuostė, kurios
kišenėje vėliau rasiu užmirštus vis sunkiau įskaitoma rašysena pakeverzotus raštelius apie tai,
ką reikia prisiminti... tokių dalykų niekur nesutalpinsi. Marija tebestovėjo toje pačioje vietoje,
tik jos akyse atsirado mažos gudruolės išraiška - prisimerkė, ir aš suvokiau ją supratus, kur
slepiasi broliai. Nors šviesiaplaukė ir šviesiaakė, taip žvelgdama ji tapo labai panaši į Moną -
tokią, kokią ją atradau pirmaisiais savo metais pas senelius: ką nors žinodama, ta paauglė
neišsiduodavo tol, kol atsirasdavo proga žinojimu pasinaudoti ar žiniomis su kažkuo
pelningai pasikeisti; tuomet, per dvejus metus dar ne iki galo atsigavusi dėl to, jog tėvai
staiga ėmė ir išnyko, ji nedraudė sau būti savanaude ir egocentrike, net puoselėjo tas savybes.
Didžiuojuosi drauge su kitais padėjęs laužyti Monos pažadą žiūrėti tik savęs ir gėdijuosi, jog
skyrybų metu tas pasiryžimas grasinosi atgimti; tačiau buvo jau per vėlu: Mona seniai
pasikeitė ir subrendo, ir išmoko skirti pelus nuo grūdų. Maniškis sprendimas palikti šeimą
vardan galimybės visą save atiduoti profesijai jai tebuvo pelai - nei ką nors sočiai
maitinsiantys, nei ateityje duosiantys dėmesio vertą derlių. Mona puikiai matė, jog nesu
genijus, kuris gyvenime tegali užsiimti vien jam skirta sritimi, tas, nuo kurio jo paties
sprendimai gal net nepriklauso; atvirai kalbant, esu vidutiniokas, kuriam palankiai
susiklosčiusios aplinkybės ir entuziazmas leido prasimušti žurnalistikoje.

Tuo tarpu Nojų mintis apie laisvą tam tikrai sričiai pasišventusio vyro
egzistenciją sužavėjo - taip stipriai, jog savo merginai iki šiol neužsimena apie įprastinę
bendrą vyro ir moters ateitį. Juntu jųdviejų poroje palaipsniui augančią įtampą - jos
susierzinimą ir nusivylimą, jo užsispyrimą ir triumfą. Jeigu vaikystėje Nojus kvailai
užsispirdavo, nesiimdavau bergždžio darbo jį perkalbėti - pastatydavau į kampą ir

69
prisakydavau laukti, kol visi ožiai iškeliaus toli toli; sykiais girdėdavau, kaip jis su tais
užsispyrėliais kalbasi, atsiprašinėdamas dėl tėvo nesupratingumo; atsisukdavo į kambarį ir
pareikšdavo, kad jau viskas, tad turbūt galįs eiti žaisti?! Leisdavau jam tuoj pat bėgti lauk,
nes, po galais, būčiau ėmęs ir šiltai apkabinęs!

Anksčiau, kai Nojus su mano pažįstama pradėjo susitikinėti, bandydavau

įsivaizduoti juos apsikabinančius, besibučiuojančius - buvo smalsu, panašiai kaip stebint
mažojo Nojaus šliaužiojimą keturiomis, mėginimus vieną ant kitos sustatyti daug daug
kaladėlių, pirmuosius savarankiško plaukimo mostus, pirmąjį barzdos skutimą ir pirmąjį
bandymą įsidarbinti... O realiai pamatyti neturėjau progos - viešumoje jiedu buvo pabrėžtinai
korektiški, net šaltoki vienas kitam; tiesa, kreipinio "jūs" jinai atsisakė greitai, tačiau sykiais
"tu" dar ištardavo tokiu tonu, lyg būtų verčiama iš kilmingo elito nusileisti pas prastuomenę.

Kartą, po pietų petraukos į kabinetą grįždamas valanda vėliau nei turėjau,

primiršęs, jog manęs pagal išankstinį susitarimą ten laukia sūnus, atsidarydamas duris
išgirdau murkiantį Nojaus klausimą:

- Iš kur tu tokia atsiradai?

Smarkiai paklebenau rankeną, ir murkimas liovėsi. Įėjau lyg niekur nieko. Jiedu
stovėjo priešingose kabineto pusėse: Nojus - ant vienos kojos, kitą sulenkęs ir padu įsirėmęs į
sieną, mano pagalbininkė - su jo skrybėlaite ant galvos ir su dar vienu iššūkiu akyse.

- Liaukitės į mus spoksojęs, - metė man, ir žodžiuose išgirdau kažką daugiau

nei jos įprastiniuose papurkštavimuose.
- Jis dar turi neblogą kaklaraištį - jei teisingai pamenu, su jūros arkliukais, -
vis tiek pasakiau, pirštams jau bėgiojant kompiuterio klaviatūra. - Gal ir tą
paskolins.
- Chamas! - šūktelėjo ir išlėkė iš kabineto, Nojui į rankas įbrukusi skrybėlę.
- Prisidedu prie kaltinimo, - šaltai tarstelėjo vaikinas ir išėjo jai iš paskos.

Mano pirštai spausdino toliau - staiga nepaprastai susitelkiau į rašomą pastraipą,

bet kam kitam sąmonę užverdamas. Tačiau iškenčiau trumpai; atsistojau, kėdę su ratukais
stumtelėdamas taip stipriai, kad ji nuriedėjo net ūžtelėjusi ir trinktelėjo į sieną toje vietoje,
kur ką tik stovėjo Nojus - ant baltai nutinkuotos sienos liko ne tik jo sportukų pado, bet ir
juodos plastmasės paliktas pėdsakas. Greitais žingsniais priėjau prie lango, pravėriau jį,
norėdamas įkvėpti kitokio oro nei kabinete tvyranti tiršta ir klampi tvankuma... po redakcijos

70
kiemą bėgiojantis mano žvilgsnis beveik išsyk užkliuvo už jųdviejų - manau, jog būtent to
akys ir ieškojo. Suvokiau, kodėl žvelgiu taip godžiai, - nuo pat skyrybų pradžios man trūko
to, ką jiedu turėjo ir begėdiškai demonstravo visiems redakcijos langams, visoms jos kieme
lesinėjančioms varnoms ir kuosoms, visiems savo čirškimu retsykiais iš proto varantiems
žvirbliams forzicijų krūmuose, kurie, pavasarį taip ūmiai ir ryškiai pražydėję, tapdavo
blankūs ir prasti: moters prisilietimų, labiausiai deginančių tada, kai esti lengvi ir trumpi, to
meilaus vienas kito erzinimo - gundant ir atsitraukiant, ir prašant, ir kviečiant, kas sekundę
keičiant strategiją bei taktiką; nuo kito rankų ir lūpų pražystančio moters grožio ir vyro jėgos,
skausmingo, bet saldaus raumenų įsitempimo, stebuklingai permatomais tapusių drabužių ir
nevalingo užsimerkimo. Ilgėjausi paprastos ir galingos meilės, ir laiko, kai ją laikiau savaime
suprantamu dalyku. Į upę grimztančios raudonos saulės ir apgamėlio ant jos dešinio skruosto,
arčiau ausies; to, kaip po antklode savo blauzda patrindavo manąją, jos iš geismo
pašiurpusios odos; ilgų pokalbių, į pabaigą susipainiojant mintims bei argumentams, liekant
tik puikiai pažįstamo balso skambesiui ir dvasinio artumo jausmui... Prie lango išstovėjau
amžinybę ir būčiau rymojęs toliau, jei ne kabinete pasigirdęs mano pažįstamos balsas:

- Atleisiu jums. Tiesiog taip.

Atsigręžiau - švytėjo visa, nuo viršugalvio iki pirštų galiukų; nutariau, jog prie
jos žodžių neturiu ką pridurti. Jaunystė, žinia, greita supykti ir atleisti, pasmerkti ir išteisinti.
Mes, vyresnieji, santykių takais žengiame atsargiau, mėgstame apsidrausti, temptis su savimi
Ariadnės siūlą, reikalui esant padėsiantį tuo pačiu keliu grįžti atgal; nors kartais - priešingai -
atsukame išmintam takui nugarą, leisdami laiko ir užmaršties smėliui jį užpustyti. Priklauso
nuo to, koks takas, kas pasiliko ar eina už tavęs, ką regi priekyje ir kiek jėgų turi žengti, o gal
sustoti ir ištiesti rankas...

Pirmąsyk pas Moną taikytis nuėjau, praslinkus dviems ar trims mėnesiams nuo
skyrybų. Apsimečiau norįs pasikalbėti apie vaikus, bet nuo buto slenksčio ją iškart pagrobiau
ir nusivedžiau vyno taurės - ten, kur anksčiau mėgdavome sėdėti.

- Na, ir koks tas laisvės skonis? - Mona užmetė koją ant kojos, siauros pėdos
buvo apautos man nematytais plokščiapadžiais bateliais, subtiliai
priderintais prie laisvai krintančių kelnių.
- Nesišaipyk, - šyptelėjau, žvelgdamas į sunkų kandeliabrą, kybantį žemai
virš mūsų pamėgto staliuko tolimiausiame restoranėlio kampe - ant blausiai
švytinčio metalinio paviršiaus atsispindėjo mųdviejų atvaizdų mozaika.

71
 Ji sunėrė rankas už galvos ir atsilošė kėdėje; truputį nustebęs ir labai patenkintas
pagalvojau, kad bus lengva.

- Gražiai atrodai, - pasakiau banaliai iki apsivėmimo, kadangi visai nesinorėjo

mąstyti - tik į ją žiūrėti.

Kaip žiūrėjau dvidešimt penkerius mūsų bendro gyvenimo metus: į uniforma

apsirengusią rimtą Moną, nutaisiusią snobės išraišką ir demonstratyviai žiovaujančią nuo
klasiokių kalbų; į pastoraline piemenaite virtusią Moną, pirmąją vasaros dieną pagerbiančią
nauja gėlėta suknele - nors svetimuose namuose palikusius tėvus niekino, tačiau jų
dovanojamus drabužius priimdavo nė nemirktelėjusi, tarsi taip jie mokėtų netesybas; į Moną,
grakščiai bėgančią per ežero ledą pasinerti į eketę, jau į vyrystę žengiantis Nojus lydi ją tokiu
žvilgsniu, kokiu niekada nelydės nė vienos pasaulio moters - tik šitą nimfą, per stebuklą
esančią jo motina; į virtuvėje suplukusią Moną, kaip juodai baltuose itališkuose filmuose
viena ranka maišančią burbuliuojantį puodą, o ant kitos laikančią mažąją Mariją, kūdikis
tampo jai ausį ir plaukus, Mona raukosi iš skausmo ir šviesiai juokiasi; į Moną, kartu su
Adomu sukišusią galvas į knygą, liečiasi jų smilkiniai, pečiai, rankos ir skaitančios sielos... į
Moną, atveriančią vis naujas duris mano viduje - tiek ir tokias, kad net nežinojau jas
egzistuojant. Gerai nesuvokdamas, ką darąs, atsistojau nuo kėdės. Mona krustelėjo ir nuleido
rankas į skreitą, atsisėdo tiesiai. O aš prisiartinau dar labiau, pasilenkiau ir ranka perbraukiau
jos skruostą...

- Vyrams atrodo, jog bučiniai visagaliai, - vypteli mano pažįstama.

Tą patį ir su panašia išraiška man sakė restoranėlio savininkė, per kelerius

metus mūsų porai tapusi beveik drauge, - kai po mano nevykusio bandymo Mona pati
susimokėjo, palikdama gausius arbatpinigius, ir ryžtingai išėjo neatsigręždama.

Ilgą laiką nedrįsau mėginti vėl. Dar po poros mėnesių ėmė atrodyti, jog
mudviejų planetų orbitos, seniau kirtusios viena kitą ne dviejuose taškuose, bet žymiai
dažniau, dabar atsitolino ir nusklendė į skirtingus Visatos pakraščius. Ėmiau manyti, kad gal
ir nereikia... Tačiau tą vakarą, kai Nojus tįsojo ant sofos, iš greta pasistatyto pakelio
traukdamas traškučius ir vartydamas jo prisilietimų jau nutaukuotus knygos puslapius, kai
pastebėjau kažkurio iš mūsų užnešiotus marškinius, po ilgokos migracijos apsistojusius po
stalu pačiame svetainės viduryje, kai dėl nesuprantamų priežasčių pradėjo traškėti radijas, ir

72
jo transliuojama muzika pavirto savo pačios karikatūra, pasiryžau. Atsistojau priešais sūnų ir
atsisakymo nepriimančiu tonu pasakiau:

- Susitvarkysime ir pasikviesime į svečius mamą.

- Prisidirbęs šiaip jau tu, tėtuk, - Nojus nepakėlė akių.

Buvo taip įnikęs į knygą, jog net susidomėjau, kokia ji.

- Bet daiktai šiaip jau tavo, - viena ranka iškėliau traškučių pakelį, kita -
marškinius.
- Smagu, - Nojus demonstratyviai užvertė knygą.

Pastebėjęs, kad tai vadovėlis, truputį susigėdau. Ir vis dėlto mes susitvarkėme.
O tada, pajutę seniai beišgyventą solidarumą, susėdome ant tos pačios sofos ir keliasdešimt
minučių sėdėjome tylėdami. Paskui paskambinau Monai.

- Atsimeni, kaip pirmą kartą aplankei mane bendrabutyje? - paklausiau vos

spėjęs pasisveikinti.
- Nesu tikra... - nutęsė Mona, o aš, rodės, girdžiu, kaip - nepaisant nieko -
bando prisiminti.
- Pakartojam?

Tuomet abu kambariokai išpūtę akis žiūrėjo, kaip tvarkausi, ir vaipėsi,

klausydamiesi mano burbėjimo, kokie jiedu nevalos; smalsavo, kas čia per pana ateis, gal
kokia karalaitė? - o aš linksėjau galva ir šveičiau šilto bei šalto mačiusius kampus. Galiausiai
šluotą grąžinau kaimynėms iš dešinės, ant radiatoriaus pakabinau du skirtingo dydžio, tačiau
vienodai nustekentus skudurus ir pats klestelėjau prie jo ant grindų; nugarą maudė, pirštų
pagalvėlės buvo nubalusios ir išbrinkusios, o visas kūnas - prakaituotas. Širdis daužėsi stipriai
- bet aš žinojau, jog ne dėl nuovargio, o džiūgaudama. Regis, valandėlę prisnūdau, o kai
pabudau, nugara atsirėmusi į drungną radiatorių prie manęs sėdėjo Mona, o kambariokai,
susikraustę ant savo lovų ir suglaudę ausis, spoksojo dabar jau į ją. Mane suėmė neįveikiamas
juokas, ir kartu su savo mergina kvatojausi nuostabias penkias minutes. Tie du dundukai,
aišku, nė velnio nesuprato, kas čia dedasi, - o mudu su Mona nesistengėme jiems aiškinti.

Ne kažin kiek pasikvietimo į svečius situaciją suprato ir Nojus: kad ir koks

pagaulus, jis nebuvo nei aš, nei Mona, nebuvo vidutinio amžiaus vyras, vedęs ir išsiskyręs,
nei tokio pat amžiaus moteris, tebegeidžianti to vyro ir kaip tik todėl šitaip širstanti dėl jo

73
spontaniško bučinio. Gal ir galėjo - net geriau už mus - sudėlioti situacijos logiką, tačiau ne
išjausti, ne iškentėti pirmapradiškai - kaip kad pagrindiniai veikėjai. Žinojau, kad Nojumi
nepavyks kaip nors atsikratyti - nei grubiai, nei kaip vaikystėje, į delną įspraudžiant centų ir
su kitais dviem išsiunčiant nusipirkti ledų, - jeigu prispirdavo su jų mama likti vienumoje.
Nesugebėsiu ir iki galo išaiškinti, kokia unikali mudviejų su Mona situacija: tų, kurie buitinio
"apsitrynimo" etapą praėjo dar paauglystėje, kurie vienas nuo kito užsikrėsdavo gripu ar
kitokiais bjauriais virusais ir pakaitomis lakstydavo į tualetą vemti bei viduriuoti, kurie
senelio buvo tuo pat metu mokomi vairuoti automobilį ir susipešdavo kitam išjuokus
klaidas... miegodavo, skiriami tik vienos medinės sienos, kurią vaikinas kas antrą naktį
trokšdavo išversti, sėdėjo toje pačioje klasėje, tačiau jų atsiliepimai apie mokytojus sykiais
skirdavosi šimtu penkiasdešimčia procentų... tiesiogine prasme kvėpavo tuo pačiu oru ir gėrė
vandenį iš to paties šulinio.

Galbūt prie to šulinio dar pavyktų vienas kitą susigrąžinti - tik šulinys jau
priklauso svetimiems... O galbūt aš pernelyg idealizuoju tuos kelerius ankstyvos jaunystės
metus senelių namuose? Gal neturiu su kuo palyginti? - kaip senelis, kuris beveik
neišvažiuodavo iš gimtojo miestelio ir jo vandens bokštą laikė vienu aukščiausių statinių
Lietuvoje, o karvių melžimo aparatą - vienu moderniausių žmonijos pasiekimų.

Visai neseniai, sentimentalaus polėkio apimtas, pareiškiau redaktoriui

parašysiąs straipsnį apie provinciją, nedidelį jos miestelį, - taip, kaip dar niekas nerašė; jis
žvelgė nepatikliai, tačiau neprieštaravo, ir aš įsisodinau į automobilį savo padėjėją, įsimečiau
fotoaparatą - juk negalėjau atspausdinti metams bėgant sieloje blukstančių ir vėl ryškėjančių
nuotraukų, o tada užvedžiau prisiminimų variklį... Į miestelį atvykome ankstyvą popietę,
mano pažįstamai knietėjo išsyk bėgti prie senelių trobos, bet aš tik papurčiau galvą. Nieko
neaiškindamas, žingsniavau pagrindine gatve į priešingą pusę. Visai nenorėjau būti
atpažintas, o tuo labiau - užkalbintas, tad žingsniavau greitai, įtraukęs galvą į pečius - taip
grįždavau namo, muštynėse užsidirbęs mėlynių ar vėluodamas pareiti sutartu laiku. Nežinau,
kur ėjau ir kada ketinau sustoti... Buvo bulviakasio metas, kur ne kur degė gardžiai
kvepiantys laužai, ir trys pusberniai nuogo lauko pakrašty gal kepė bulves... o gal tik sriaubė
alų iš jiems aiškiai per didelio "bambalio". Ir aš staiga taip užsinorėjau bulvių, iš meilės
užsimiršus sudegintų lauže, ir ramumos, ir kad rytais žadintų gaidys, o pavakary mūktų
karvės pieno pilnais tešmenimis!.. Miestelio gale išsukau iš gatvės ir palei paskutinio kiemo
tvorą nužirgliojau tolyn, kol tapau nematomas praeiviams; tada atsisėdau ant lyg tyčia tam
prie tvoros atridento akmens ir pravirkau - rodės, ruošiausi tam šimtus metų, gal dar prieš

74
gimimą, dar motinos įsčiose nujaučiau raudosiąs čia, niekuo neišsiskiriančiame provincijos
užkampyje prie tvoros, suieižėjusios nuo karščio ir šalčio, apsivijusios atkakliais, sunkiai
nutraukomais vijoklinių žolių stiebais.

- Ten, senelių name, jau gyvena nauji šeimininkai? - mano pažįstama pritūpė
šalia ir paklausė kitokiu, mergaitišku, balseliu.

Vėl papurčiau galvą: jie turėjo įsikraustyti po dviejų savaičių, dabar nebent koks
pasamdytas remontininkas... Galėjome nubristi ten padaržiais, per aukštas sausas smilgas su
vištytėm ir gaideliais viršūnėlėse, po vakarykščio lietaus patęžusiu oranžiniu moliu. Per rytus,
dienas, vakarus ir naktis. Surasti po paradinių durų kilimėliu naujų šeimininkų nepastebėtą
raktą ir svaigti nuo minties, jog lengvai įeitum į šitą trobą, ir įsidėti raktą į kišenę, kad vėliau
pamėgintum juo atsirakinti kažkokias vien tik tau priklausančias duris.

Nieko nepadariau. Netikėtai suvokiau, jog fizinis susilietimas su paauglystės

namais man visai nebūtinas, kadangi net norėdamas neatsikratyčiau jausmo, jog jie - mano
viduje, kiekvieną akimirką, dideli ir jaukūs savo tiesa bei klaidomis, šviesūs savo
sąžiningumu.

- Ar Nojui čia patikdavo? - automobiliui už savęs paliekant paskutines

miestelio trobas, paklausė mano pažįstama.

Pirmą kartą apie Nojų kalbėjo tiesiai, teiravosi apie jo jausmus; mano kišenėje
tyliai, švelniai dzingtelėjo senasis trobos raktas. Man būtų patikę pratęsti popietės pasaką,
tačiau šita panelė jau seniai buvo išmokiusi nemeluoti.

- Nojui tai tebuvo provincijos skylė, į kurią tėvai karts nuo karto nutempia, o
retsykiais ir ilgesniam laikui palieka, - atsiminiau siaubą berniuko akyse.

Namai su keistokais - gal dėl amžiaus, o gal iš prigimties - proseneliais, kuriuos

patogumo dėlei jis su broliu ir sese vadino močiute ir seneliu. Retos netikėtos prošvaistės,
kuomet, panakčiui vis dar neužmigęs, ant lubų pamatydavo praskrendančio drugelio - o gal
angelo - siluetą, sparnų sukelta galinga oro banga atimdavo žadą. Kai močiutė mokydavo
pinti sesei kasas, o senelis leisdavo vadelėti vežimą, pats atsisėdęs greta, o ant šieno užkėlęs
Adomą; Nojus įsitikindavo juos žinant, jog už anuos mažius yra vyresnis daug daugiau, nei
kasmet parodo žvakutės ant gimtadienio torto.

75
 - Man tėvai visuomet sakydavo, kad esu tik maža ir kvaila mergaitė, - tarė
mano padėjėja, traškindama iš rankinės išsitraukto saldainio popierėlį. - O
aš tikriausiai niekada nebuvau nei tokia, nei tokia... Norit? - ištiesė man dar
vieną sužvejotą ledinuką.

Ledinukų nemėgau, bet paėmiau ir įsikišau į burną... Po kokios nors itin

smarkios išdaigos šaukdavau ant vyresniojo sūnaus:

- Ar proto netekai?!

O jis, nenuleisdamas akių, atšaudavo:

- Vakar sakei, kad jo niekad neturėjau.

Ir mano pedagoginės viltys žlugdavo... Nejučia perkandau ledinuką ir

susiraukiau, jo aitriai rūgščiai nudiegus dantį. Padidinau greitį.

Studijų metais man teko laimė ir smagumas šituo keliu prasilėkti motociklu - ne
tokiu dūmus spjaudančiu ir periodiškai užgestančiu trantu, kokiu važinėjo mūsų miestelio
paštininkas, o beveik nauju, juodai nudažytu, į galingą sunkiasvorį vabzdį panašiu kurso
draugo paskolintu gražuoliu, kurį išvydusi Mona aiktelėjo iš susižavėjimo.

- Varom aplankyti močiutės! - šūktelėjau, nusiėmęs dūmų spalvos šalmą ir

tiesdamas jai kitą - baltutį moterišką. - Senelių, - pasitaisiau.

Tuo metu pasaulyje dar nebuvo Nojaus, galinčio bet kurią kelionę sugadinti
nuolatiniais komentarais apie nuobodų kraštovaizdį, prašinėjimais sustoti "sysio" ir zirzimu,
jog yra alkanas; nebuvo ir Marijos, sykiais pernelyg pavyzdingos ir nuoširdžiai
besistengiančios visiems sutrumpinti kelionės laiką tam skirtoje knygelėje išskaitytais
kvailokais žaidimais; nebuvo Adomo, melancholišku veidu rymančio prie automobilio lango
ir besitikinčio, jog kas nors pastebės jo tylią kančią, jo ištvermę ir pasiaukojimą. Už mano
nugaros sėdėjo jauna vadybos studentė Mona, rankomis apsivijusi mano liemenį, pasikaišiusi
pakraščiais vis vien drastiškai plazdantį sijoną ir pasižadėjusi vienu akies mirktelėjimu
numaldyti policininko pyktį, jeigu pareigūnas mus pričiuptų: neturėjau motociklo vairavimo
teisių, nors puikiai mokėjau tai daryti - pasikeisdami su kursioku, buvome nuriedėję ne vieną
šimtą kilometrų, mėgaudamiesi tuo grėsmingai burkuojančiu didelių berniuku žaislu.
Atpažinusi mus, įsukančius į kiemą, močiutė persižegnojo.

76
 - Viešpatie, - pasakė, - ačiū Tau, kad neturėjau pinigų pirkti jiems tokius
žaislus! - tada pašnairavo trobos link ir skubiai pridėjo. - Justinai, slėpk jį
toliau nuo akių - neduok Dieve, dar senelis sugalvos pravažiuoti.
- Močiute!.. - juokdamasis nutęsiau. - Žmonės jau senokai į kosmosą skraido,
o čia - tik motociklas.
- Vis pokštauji, - ji švelniai kepštelėjo man per pakaušį.

Ir tol neleido mudviem su Mona eiti į trobą, kol pavojingosios transporto

priemonės nepastačiau tolimiausiame kiemo kampe ir lyg kokioje karo veiksmų zonoje
neapkaišiau čia pat palaužytomis krūmų šakelėmis.

- Buvote pasiutęs, - mano šiandienos bendrakeleivė atspėjo mane tikintis

pagyrimo, tačiau, kad nebūtų per saldu, savo papratimu pridūrė. - Ir kvailas.

"O dabar? - knietėjo jos paklausti. - Ar labai pasikeičiau?". Nebuvau tikras, kokį
atsakymą noriu išgirsti. Be to, mano pageidavimai nedaro jokios įtakos viešajai nuomonei -
jeigu būtų atlikta mano pažįstamų apklausa, respondentų atsakymai veikiausiai išsiskirtų:
pasiutęs esu tiems, su kuriais per atostogas leidžiuosi į tolimus laukinius žygius, pėsčiomis
sukardamas dešimtis kilometrų kasdien, visomis kalbomis drąsiai įsiprašydamas į
pakeleivingas mašinas, įžūliai dėl pramogos kabindamas skirtingo amžiaus merginas ir
moteris. Kvailu mane laiko nesuprantantys, kodėl kai kuriuos honorarus iškart atiduodu
labdarai, kodėl tebešelpiu vyresnįjį sūnų, pradėjusį psichologijos doktorantūros studijas, kam
sykiais iki akių draskymo ginčijuosi su redaktoriumi ir kas, esant tokiems įtemptiems
mudviejų santykiams, neleidžia man atsakyti į jo naujos pasijos rodomą dėmesį. O kai kurie
pažįstami turbūt pažymėtų atsakymą "kita" ir, kaip sakydavo močiutė, "prikurtų baikų".

Panašių į tas, kurias vaikams karts nuo karto vis dar papasakoju apie savo tėvus
- juk pažįstu juos taip pat mažai ir paviršutiniškai, kaip kai kurie mane vertinantys žmonės
pažįsta tikrąjį Justą. Galėčiau pažindintis: dabar jie gyvena sėsliai, turi nedidelį jaukų butą,
prigrūstą iš odisėjos po pasaulį prisivežtų suvenyrų, su ilga lentyna mokslinių jųdviejų
autorystės knygų, formuojančių aukštos savivertės jausmą ir suteikiančių teisę gauti vis naujų
mokslo pasaulio garbės titulų. Per retus mūsų susitikimus jiedu apsimeta, kokia įdomi ir
svarbi maniškė rašliava, tačiau aš nė velnio netikiu. Nepajėgiu patikėti. Sėdžiu už jų pietų
stalo, tuščiu žvilgsniu klaidžiodamas aplinkui; kartais stabteliu ties kuriuo nors iš veidų - abu
raukšlėti, tarytum patys save būtų išsunkę kaip citriną, visas vertingas sultis atiduodami
žmonijai ir likdami tik su karčia, žvilgesį ir aromatą po truputį prarandančia žieve; abu kalba

77
akademiniu stiliumi, ir sykiais man pasidingoja, jog ne su tėvais šnekučiuojuosi, bet vartau
enciklopedijos puslapius, kuriuose viskas - net paprasti buitiniai dalykai - virsta schemomis,
apibrėžimais ir kitokiu teoriniu produktu, kuris mūsų atveju tėra negyvas šlamštas. O štai
pasakose vaikams savo tėvus paverčiu tai genialais superherojais, blizgančiose laboratorijose
gelbstinčiais ar tobulinančiais pasaulį, tai bebaimiais keliautojais, kurie atradimais užpildo
baltuojančias mokslinio žemėlapio vietas. Tos "baikos" - tai mano paguoda, padedanti ištverti
nykius apsilankymus tėvų bute ir atleisti - taip iš pagrindų, jog tampi abejingas.

- Žinai, - formuluodamas disertacijos temą pasakė man Nojus, - būtų teisinga

pasirinkti tėvų ir vaikų santykių tyrinėjimą. Lyg ir nulemta. Betgi šleikščiai
banalu. Be to, - vaipėsi toliau, - mažieji Adomas ir Marija nustėrtų iš siaubo
paskaitę apie tai, kas iš tiesų vyksta toje erdvėje...

Buvau įpratęs prie tokių jo komentarų, tad tik nuolankiai linktelėjau - specialiai,
norėjau išmušti iš vėžių, sudrumsti savimi patenkintą fizionomiją, iš tolo švytinčią bandomais
nuslėpti kompleksais.

Kažkada man buvo šovusi kvaila mintis nusivesti vaikus pas tėvus. Mona
kategoriškai atsisakė prie mūsų prisijungti: tapusi savarankiška, su saviškiais absoliučiai
nebendravo, neleisdavo jiems net prisiartinti - nei prie jos, nei prie anūkų.

- Tau negaliu uždrausti, - pasakė, žiūrėdama į mane savo gražiomis akimis,

kurių gilumoje glūdėjo man puikiai pažįstama nuoskauda.

Linktelėjau; puikiai supratau, jog ruošiuosi eiti, ne ketindamas pamaloninti

tėvus, ne suteikdamas pasirinkimo - bendrauti ar ne - galimybę vaikams, ir jau tikrai ne tam,
kad susigraudinčiau dalyvaudamas šeimos santykių atkūrimo apeigose. Tiesiog troškau
prikišamai parodyti tėvams, ko jie neteko, atkeršyti už save, užmokėti už tą skausmą Monos
žvilgsnyje!

Nojus visą kelią žingsniavo paniuręs: buvo beveik aštuonerių, jau išvargintas
mokyklos reikalavimų sėdėti ramiai, nepertraukti kalbančių suaugusiųjų ir nujautė panašias
taisykles galiosiant šito netikėto pasisvečiavimo metu; spardė ant šaligatvio pasitaikančius
akmenėlius ir šiukšles, vis nubraukdavo atgal ant akių krentančią plaukų sruogą. Adomas vis
stipriau spaudė mano ranką, o įėjus į laiptinę įsikibo į ją abiem prakaituotais delniukais ir
išpūtęs akis ieškojo durų su dvidešimt ketvirtuoju numeriu. Mariją visą laiką nešiau ant pečių
ir jaučiau šypsantis: senelius ji įsivaizdavo tokius, kokie būna gražiose pasakose - mylinčius,

78
globojančius, laukiančius su pyragais ir dovanojančius dovanas - gal net savo rankomis
megztą šaliką ar išdrožtą švilpynę.

Mama, aišku, susigraudino. Susikišo rankas į gerokai ištampytas ilgo, seno,

apsipūkavusio megztinio kišenes - galbūt tam, kad kaip laukinė nepultų prie trijų gyventi vos
pradedančių būtybių, dar nepadariusių nepataisomų klaidų; šiek tiek atsilošusi glostė juos
žvilgančiomis akimis ir alkūne nedrąsiai baksnojo tėvui į pašonę. Tas galiausiai žengė artyn
ir, palinkęs visu savo ūgiu, ištiesė ranką Nojui - kaip vyriausiam. Tačiau berniūkštis jo, regis,
nė nepastebėjo: įdomesnė buvo senelė - su džinsais, liesutė, nedusinanti jo glėbyje, visai
kitokia nei močiutė iš kaimo.

- Kodėl... - jis stabtelėjo, akimirką pamąstė, kas galima, o kas neleistina, ir vis
dėlto ryžosi. - Kodėl tu... jūs... taip apsirengusi?
- Ar negerai? - mama sutriko, prieš tai po visą koridorių sklidusi jos šypsena
išsisklaidė.

Aš įsitempiau ir kažkodėl prispaudžiau Nojų prie savęs. Tačiau jis nusipurtė

mano ranką ir jau visiškai drąsiai tarė:

- Man patinka. Džinsai jėga! Jų gali neskalbti mėnesius! - ir, atsigręžęs į

mane, nekaltai pasitikslino. - Ane, tėti?

Aš tirštai išraudau, nors ir nujausdamas, jog tai, kad per retai skalbiame vaikų
kelnes, mano mamai tikrai nerūpi. Ji vėl nusišypsojo - šįkart tik Nojui, ištraukė iš kišenės
ranką ir mostelėjo savo darbo kambario link:

- Ateikit, vaikai, parodysiu daug jums nematytų dalykų.

Kvietė visus tris, bet nuo tos akimirkos mylimiausiu anūku tapo Nojus. Kuris
tik po gerų septynerių metų atsisakė dažnų savaitgalių senelių namuose, paaiškindamas mano
tėvams, kad labai juos myli, bet nuo šiol daugiau laiko turės leisti su panomis. Netikėta karšta
Nojaus meilė naujiesiems seneliams buvo pamoka, jog ne mes sprendžiame, ką, kada ir kaip
nuteisti ir nubausti ar pasigailėti ir išteisinti, o gal net apdovanoti. Kad galime labai apsirikti.
Tiesa, Adomas su Marija seneliais žavėjosi mažiau; kitokie, neįprasti žmonės juos apskritai
ne itin traukė, sykiais net gasdino, o štai Nojus prie tokių lipte lipo.

Tad jau kitą dieną po pažinties bare redakcijos prieigose lūkuriavo mano
padėjėjos - supratau, jog panaršė laikraščio internetinėje svetainėje ir, radęs ten merginos

79
nuotrauką, išsiaiškino, kas ji tokia. Tai, kad Nojus manęs nelaikė rimtu konkurentu kovoje
dėl šitos merginos dėmesio, mano paties nuostabai buvo smūgis žemiau juostos: juk vakar
bare patikėjo įsiveržęs į pasimatymą - iš pradžių net labai patikėjo, o flirtuojant gal ir kilusios
abejonės jo galvoje negalėjo taip greitai pavirsti aiškumu. Pirmą sykį paširdžius nudiegė
karštas ir aštrus savojo amžiaus suvokimas, ir keista nuoskauda, jog kai kurios pramogos - jau
ne man, ir dėl to skaudu, net jei jos mažai rūpi. Dar kartą pašnairavau į viltingu laukimu
degantį sūnų, spustelėjau pristabdyto automobilio akseleratorių ir įvažiavau į redakcijos
kiemą; neužkalbinau Nojaus ir neinformavau, kad mano padėjėja į darbą ateina valanda
anksčiau nei privalėtų ir tikrai nesidairo per langus, ieškodama gatvėje dėl jos dūsaujančių
jaunikaičių.

Iki šiol nežinau, kokiu būdu juodu vis dėlto susiėjo. Kokia buvo abiejų išraiška,
pamačius vienas kitą, ir pirmieji žodžiai, ar sulėtėjo judesiai, o gal tapo nervingi ir kapoti. Ar
Dievas juos apdovanojo ypatinga šiluma, pas mane iki šiol atsklindančia iš tos valandos
laukuose, kai su Mona duona šėrėme mano susapnuotos naktigonės arklį. Žinau tik, jog
netrukus po to susitikimo man paskambino nuo skyrybų vis dar įkaitusi Mona ir piktai
paklausė:

- Kokią ten mergiotę turi darbe?

- O koks tamstos reikalas? - atrėžiau, petimi prilaikydamas telefoną, o staiga
sugrubusiais pirštais bandydamas atšipusiu drožtuku nusmailinti tuo
momentu man labai reikalingą pieštuką.

Telefone supypsėjo... po dviejų minučių, per kurias nulaužiau pieštuką ir į

šiukšlių dėžę išmečiau niekam tikusią jo smailinimo priemonę, Mona paskambino vėl.

- Raminkis, Kazanova! - pasakė šaltai. - Klausiu ne dėl tavęs, o dėl mūsų

sūnaus.

Nepasidaviau jos provokacijai:

- Kažkodėl ta panelė, su kuria jis, beje, vis dar nuomojasi butą, tavęs niekada
taip nedomino.
- Šitos naujos jis man nerodo, - balsas suskambo kaip karalienės, pavargusios
apsimetinėti geradare. - Puikiai žinai, jog Nojaus atveju tai - jau įspėjimas
apie pavojų.

80
 Mona sakė tiesą: apie dvyliktoje klasėje jo kabintą merginą sužinojome tik tą
vakarą, kai įsiutęs jos tėtušis perkūniškai pasibaladojo į mūsų namų duris ir vidun įstūmė
išsidraikiusį Nojų, ką tik pusnuogį pričiuptą ties nekaltybės prarasti taip ir nespėjusia
vienturte. Tuomet Mona su juo nesikalbėjo likusią savaitės dalį, o miegamajame, padėjusi
galvą man ant krūtinės, verkdavo ir klausinėdavo, ką mes padarėme ne taip?!

Sekmadienį Nojus staiga ilgam dingo iš namų; kai su Mona, pamažiukais

atsileidžiančia ir to dingimo šiek tiek nugasdinta, pasiteiravome, kur buvęs, sukdamas akis
šalin tarstelėjo "bažnyčioje" ir užsidarė savo kambaryje, o aš atsakymą palaikiau vienu iš jo
įžūlių pokštų - tiesą sakant, apsidžiaugiau, nes vaikinas jau kiek per ilgai atrodė pritilęs,
prigesęs, lyg nesavas... Pavakary Mona svečiavosi pas draugę, kartu įsiprašė ir švelniai
moteriškėjanti Marija; Adomas išėjo pas klasioką užbaigti projekto istorijos pamokai...

- Nuėjau ten, susiradau kunigą ir tiesiai šviesiai paklausiau, kas su manimi ne

taip, - Nojus stovėjo svetainės tarpduryje, kaire ranka spausdamas durų
rankeną.

Pakėliau akis nuo skaitomos knygos. Ne taip? Nojus kalbėjo toliau: jis juk myli
tą merginą, ir gerbia... turbūt, ir visai neketino taip - jos senių namuose, tik kur gi dar?!. taip
taip, privalėjo susilaikyti, ir mama teisi, kad ant jo pyksta, aš turbūt irgi... tik kam abu
tylim?!. jis jau nebegalėjo šiandien - tai ir nulėkė... kaip koks šventeiva - išpažinsi, tai
palengvės!.. kas iš to, kad kunigas geranoriškai linksėjo žilą galvą, kad nubaudė tik
dvidešimčia maldų, ir kad buvo duotas tuo metu absoliučiai nuoširdus ir labai karštas
pažadas?.. dabar jis vėl mato ją, mintyse nurenginėja - jau ne spėliodamas, bet žinodamas, ką
pamatys...

- Ką atsakė kunigas?

Vaikinas krūptelėjo - tarytum buvo pamiršęs, kad esu čia. Liūdnai atsiliepė, jog
atsakymo negavo, tik paakinimą valdytis ir pagyrimą, jog, pripažindamas kaltę, eina teisingu
keliu...

- Gal su mumis abiem kažkas ne taip, - pratariau.

- Kuria prasme? - jis beveik šūktelėjo dėl netikėto siužeto posūkio.
- Na, mes abu kairiarankiai, ir aš ta ranka tavo metų būdamas... ne tik rašiau
ar šaukštą laikiau.

81
 Žinojau, jog savo prisipažinimu pritrenksiu net tokį nepraustaburnį kaip Nojus,
ir globėjiškai mostelėjau išraudusiam sūnui sėstis šalia.

... Aš bijojau, Nojau. Nors nesugebėdavau apibrėžti, ko; galbūt kaip tik
nežinomybės: kas su manimi dedasi? nuo ko prasideda ir kuo baigsis? Lygiai kaip tu
klausiau: kodėl?! kodėl vyksta tai, apie ką nederėtų nė prasižioti? kodėl netikėjau psichologų
samprotavimais, jog retsykiais galiu sau tai leisti? Gal todėl, kad nei greta nuolat buvęs
senelis, nei visiškai nutolęs tėvas, nei visu kitu artimas pusbrolis nepakvietė manęs atsisėsti
štai taip, šonas prie šono, ir pažvelgti viena kryptimi, tomis pačiomis - bręstančio vyro -
akimis. Į mano naiviose, beveik pasakiškose fantazijose pasirodančią Moną - ilgais tamsiais
plaukais, drėgnomis sruogomis prilipusiais prie mėnesienos sidabruojamo nuogo kūno, su
ryškiaspalvių lauko gėlių vainiku ant galvos, su pailgomis duobutėmis besišypsančiuose
skruostuose. Ji paimdavo mano ranką ir bučiuodavo delną, jame pražydindama baltą
žvaigždės formos žiedą.

Su Mona susipažinau pirmąją gyvenimo senelių namuose dieną, kai ji įkišo

galvą į mums su pusbroliu skirtą kambarį ir pamatė mane, tiesiogine prasme sėdintį ant
lagaminų ir bandantį susivokti naujoje aplinkoje.

- Sveikas, - pasakė. - Tai tu - tas ketvirtas į mūsų kompaniją? Jie ką, ruošiasi
čia vaikų namus padaryti? Derėtų suprasti, kad namas ne guminis, o tie du
seni žmonės - ne iš geležies.

Išsakė viską ir klestelėjo greta manęs; jos plaukai kvepėjo vasaros saule, kojos
buvo basos ir purvinos, vietos ant lagaminų buvo mažai, tad jutau Moną labai aiškiai ir
ryškiai; jutau ir save - kaip prarandu kontrolę... visiškai pamiršau, ką jai tuomet sakiau, o gal
ir tylėjau. Tiesiog slaptai viduje nusprendžiau, jog pasaulis nėra toks blogas ir neteisingas,
kokiu jį dar šįryt laikiau - šonas prie šono su šita išstypėle būčiau sėdėjęs visą likusį
gyvenimą. O kai pusbrolis paaiškino Moną vis revoliucijas keliant, išsyk sutikau: mano
širdyje, kūne ir prote vyko bent kelios revoliucijos, ir jų pabaigos nepajėgiau prognozuoti...
Nojus trūksmingai atsiduso ir nė žodžio netaręs paliko mane dar paklajoti uždraustomis
teritorijomis.

Uždraustų teritorijų mūsų miestelyje buvo keletas: apleista tarpmiestinių

autobusų stotis, kurios griūvančiame pastate rezidavo benamės katės, atklydę čia augti iš
kažin kur paslėptų morčiaus gūžtų, vešlūs vijokliai, rudenį pavirstantys tauriu auksu ir giliu

82
raudoniu švytinčia freska, nutapyta ant purvinų, nutrupėjusio tinko gabalais marguojančių
sienų, ir nelegalia automobilių prekyba besiverčiantys vietiniai biznieriai, po įdubusiu stogu
susitinkantys su kolegomis iš kitų miestelių. Mažutis pliažiukas už tolimesniojo upės vingio,
kur rinkdavosi kažin kokios sektos atstovai, suaugusiųjų apibūdinami kaip savo apeigoms
naudojantys vandenį, perpus sumaišytą su žmogaus krauju, be gailesčio nuleistu iš to, kam
neužtenka proto laikytis atokiai; ar bereikia sakyti, jog bent kelis kartus per metus - per
ryškiausią mėnesieną, mėnulio užtemimo metu ar tada, kai nerasdavome jokių kitų įdomių
užsiėmimų - miestelio jaunimas pagarbiu atstumu aplink tą pliažiuką užmesdavo tankų savų
sargybinių ir žvalgų tinklą, sėdėdavome laukdami ir nesulaukdami nežinia ko... Dar buvo
prabangus senas dvaras, neseniai atsiradusio šeimininko aptvertas aukščiausia tvora,
šeimininkas laikė du plėšrius šunis ir važinėjo baltu kabrioletu, o retsykiais užsukęs į vietinę
parduotuvę nė karto nepravėrė vešlių ūsų dengiamos burnos.

Mane žavėjo tas paslaptingas, gyvenime garantuotai daug pasiekęs, nors dar
jaunas vyras, ir aš nedrausdavau sau, progai pasitaikius, begėdiškai į jį paspoksoti, o sykiais,
lydėdamas žvyrkeliu nudulkantį automobilį, aiškiai besipiktinantį tokia bekele, ilgokai
eidavau jam iš paskos, vildamasis, kad vartai neužsitrenks, dvaro šeimininkas išlips iš
mašinos, atsigręš ir pakvies mane užeiti... paporins savo sėkmės istoriją ir priims už mokinį.
Daug mieliau nei mokykloje dėstomus dalykus būčiau studijavęs tokią istoriją, turto
matematiką, kilimo karjeros ir visuomenės laiptais fiziką ir šlovės fanfarų muziką.

Pasitaikydavo, kad ūsuotį aplankydavo govėda draugų - suvažiuodavo tokio pat

lygio automobiliais, nepaisančiais greičio apribojimų, per tvoros viršų į tamsų vėlaus vakaro
dangų šaudavo kiemo prožektorių spinduliai, o per naktį poškėdavo petardos ir fejerverkai.
Močiutė vienais naktiniais marškiniais išeidavo į kiemą ir savo mažu kumšteliu grūmodavo
dvaro pusėn, ant ūsuočio galvos siųsdama tokius keiksmus, už kuriuos mudviem su pusbroliu
būtų kailį nudyrusi. Pabudinti iš toli laukais ataidinčio ir kieme močiutės keliamo triukšmo,
mes keturi įsitaisydavome ant palangių ir, slopindami juoką, stebėdavome nelygią kovą, ne
prastesnę už Servanteso aprašytąją. Mus visus - daugiau ar mažiau - viliojo tas prašmatnus,
skersą ant visko dedantis gyvenimas, per šviesmečius nutolęs nuo mūsų kasdienybės, kurioje
močiutė skalbdavo bei džiovindavo polietileninius maišelius ir didžiuodavosi didžiausiomis
miestelyje svogūnų galvomis, senelis metai po metų pasakodavo vis tuos pačius savo
"bravos" jaunystės nuotykius ir vienas pats jais žavėdavosi, o kaimynė kieme džiovindavo
penkis spalvomis ir raštais vienas už kitą baisesnius sijonus, įsigytus per kasmetinį didįjį
išpardavimą vietiniame prekybos centre.

83
 - Aš būčiau kaip nors pakliuvusi į tą kiemą! - pareiškia mano pažįstama. - Gal
šunis migdomaisiais prišėrusi.

Gudriai šypteliu: o kas sako, jog ten nebuvau? Kartais ir mediniu arkliuku
pavyksta nujoti tikrą kelią. Būtent taip - ant medinio arkliuko ir su kartoniniu kardu rankose -
jaučiausi, vieną apniukusią rudens dieną prie pat dvaro tvoros iš vos matomo lauko keliuko
išsukęs į žvyrkelį ir išgirdęs su niekuo nesupainiojamą vėl nukrentančios dviračio grandinės
garsą. Piktai numečiau dviratį ant žemės ir pritūpęs ėmiau ties juo kapstytis, kaip niekad
aiškiai suvokdamas, jog ir šitos, ir daugelio kitų savo problemų neturėčiau, jei gyvenčiau
anapus aukštosios tvoros, galingų prožektorių apšviečiamame kieme. Garsiai keikiausi ir
beveik verkiau, tematydamas prieš pat mano akis tavaruojantį žvyro lopinėlį ir kelias
tepaluotas detales, likusį akiratį temdė besiplečiatis apmaudas.

- Niekada nesileisk valdomas aplinkybių, - išgirdau žemą, malonų ir

nepaprastai įtaigų balsą, sklindantį iš po tankių ūsų uždangos - lyg kine už
kadro liekančio pasakotojo.

Tačiau šis kalbėtojas buvo matomas - stovėjo prie pat manęs, aukštas,
kasdieniškai apsirengęs, su paprastu skardiniu kibiru rankoje, kibire gulėjo kelios medžio
pliauskos. Negalėjau patikėti, jog veikiausiai esu pirmas mūsų miestelio žmogus, su kuriuo
jis šnekasi. Nelaukdamas mano atsakymo, vyras tęsė:

- Norėčiau paprašyti pagalbos: man šiandien privežė malkų, išvertė kažkaip

nevykusiai - kiemo vidury. Reikėtų sunešioti po stogu, tik aš laiko nelabai
turiu. O palikti tokias geras malkas mirkti lietuje, - jis mostelėjo į
besitelkiančius audros debesis, - būtų nusikaltimas.

Pritūpė greta, perėmė man iš rankų veržliaraktį ir mikliai įveikė grandinės

pasipriešinimą. Atsistojome.

- Varyk dviratį į kiemą, - atrodė, jog ir toliau kalbės jis vienas. - Malkų,
brolau, ten nemažai!..

Benešiojant kvapias alksnines malkas, liežuvis man pagaliau atsirišo, bet tik
pasakoti apie mokyklą, miestelio realijas ir vieną kitą kasdienybės momentą; neprasitariau
apie tėvų palikto vaiko situaciją - nes ji mane liūdino ir žemino, nes nenorėjau pasirodyti
prastesnis už kitus. Užvėrus malkinės duris, jis pakvietė į namus. Senieji miestelio gyventojai

84
pasakodavo apie dvaro sienas ir lubas puošiančius lipdinius, ąžuolines grindis ir sijas, rožyną
vidiniame kieme... lipdiniai buvo apleisti, aptrupėję, grindys praradusios blizgesį, nors vis dar
atrodė tvirtos ir patikimos - kaip ir storosios sijos; šeimininkas pasakė, jog rožės vasaromis
klesti - tai vis jo moters nuopelnas. Atnešė atsigerti - alaus sau ir limonado man, terasoje
susėdome į pintinius krėslus, žvelgdami į nurudusį rožyną; jis patenkintas caktelėjo liežuviu:

- Susitvarkėme su nepalankiomis aplinkybėmis. Su jomis dažniausiai

lengviau nei su žmonėmis. Marionetė nebegali pabėgti iš teatro, todėl jei
pajusi prie rankų ir kojų kimbant virvutes - dink kuo greičiau, nešdinkis bet
kur, kad tik toliau nuo lėlininko.
- Gerai būtų jį laiku atpažinti, - tarstelėjau ir nejučia nepatikliai pašnairavau į
jį patį.
- Protingai kalbantis suaugęs, - vyras nusikvatojo, - taip, toks variantas būna!
- gurkštelėjo alaus. - Graži moteris. Apsukrus bičiulis. Familiarus
darbdavys...
- Jūs gal pamokslininkas? - leidau sau pajuokauti. - Kalbat kaip iš rašto.

Ūsuotis šyptelėjo - truputį arogantiškai:

- Mano duona - kalbėti.

Sužinojau, kad jis prodiuseris ir ką tai tiksliai reiškia; dar labiau susižavėjau:
nuostabu būti tuo, kuris padeda meno kūriniui ar popieriuje aprašytam renginiui suteikti
realią, apčiuopiamą būtį! Paskui man dingtelėjo, jog panašiu darbu užsiima ir žurnalistas,
gyvybę popieriuje suteikdamas idėjoms, kurdamas ir formuodamas viešąją nuomonę. Šiek
tiek drovėdamasis, atskleidžiau ūsuočiui savąjį apsisprendimą studijuoti žurnalistiką, ir kad
dėl šito jaučiuosi jau dabar įgijęs galios.

Jis išleido mane per vartus, už pavadžio laikydamas abu milžiniškus šunis,
kuriuos, iš pradžių šiepusius dantis, nutildė vienu trumpu įsakymu. Išleido su tvarkingai
perlenktu banknotu kišenėje, bet visiškai sujauktomis mintimis ir įaudrinta vaizduote. Tąnakt
negalėjau užmigti.

Kitą dieną, pirštu kapstydamas žemę ant virtuvės palangės sustatytuose

močiutės pelargonijų vazonuose, vakarykštį nuotykį išpasakojau bulvinius blynus kepančiai
Monai.

85
 - Na, už žurnalisto algą kažin kokių fejerverkų nepalaidysi, - nuleido mane
ant žemės. - Kiek jis tau davė už darbą? - pamačiusi banknotą, vyptelėjo. -
Tiek reporteris turbūt už visą dieną uždirba.

Bandžiau nepasiduoti, ir toliau pakylėtai aiškindamas merginai apie žymiai

ryškesnius idėjų fejerverkus, kylančius aukščiau ir savo garsą paskleidžiančius iki pat kitų
žemynų. O ji priešais mane padėjo lėkštę ir įvertė į ją du rusvus garuojančius skritulius
apskrudusiais pakraščiais, užkrėtė ant kiekvieno šaukštą grietinės ir nusišypsojo plačiai,
neatremiamai - iš tos šypsenos supratau, jog viską girdėjo, bet mažai kuo patikėjo. Buvau per
daug alkanas ir pernelyg mėgau bulvinius blynus, kad supykęs jų atsisakyčiau; vis dėlto
valgiau, nutaisęs nepatenkintą nesuprasto žmogaus išraišką, ir, sukirtęs pirmuosius du,
įsakmiai pareikalavau trečio.

- Globalias idėjas patogiausia nagrinėti, sėdint užpečkyje, - palinguoja galva

mano pažįstama.

Neseniai ji pakeitė šukuoseną, ir tankūs, lygūs kirpčiukai iki pusės kaktos

gražiai subanguoja.

- Tik nemeluokit, jog nemėgstat bulvinių blynų, - paerzinu.

Kirpčiukai truputį pasišiaušia - gindamiesi, o gal stodami kovos pozicijon.

- Tiesiog man užtenka valios laikytis dietos.

Netikėjau, jog kada nors taip pagalvosiu, tačiau vyru būti... veikiausiai...
lengviau. Juk štai sumaniau ir palikau Moną, išėjau kaip stoviu, ir tai, jog su ja pasiliko du iš
trijų vaikų (jei atvirai, per daug nesiginčydamas būčiau palikęs visus), namų ūkis ir krūva
neišsakytų priekaištų man, atrodė visiškai natūralus, savaime suprantamas bei dažniausiai
pasitaikantis išsiskyrusių žmonių santykių tęsinys.

Norėčiau savo padėjėjai, kuri pagal protą ir kitus gabumus jau dabar galėtų tapti
mano viršininke, tačiau atsisakė net neseniai pasiūlyto nedidelio paaukštinimo, galėjusio jai
suteikti nuosavą kasdienę kolonėlę mūsų laikraštyje, atskirą kišenės dydžio kabinetą ir laisvę
nuo manęs, atskleisti, jog dieta moterį išerzina, įdilgina ir susilpnina. Kad vyrai - tarp jų ir
Nojus - linkę tuo pasinaudoti. Kad jos kūno linijos dietos nereikalauja. Norėčiau pagirti
kirpčiukus ir naują aviečių spalvos tuniką, suveržtą ryškiai violetiniu diržu. Valandėlę pabūti
tėvu, kurio dėl skirtingų priežasčių neturėjo jos abi su Mona, o būdama keturiolikos pusiau

86
neteko ir mano Marija. Pasakyti, kad leidžiu mane barti, plūsti ir pašiepti kiek tinkamai,
kadangi, klausydamasis jos teisuoliško balselio, nebesijaučiu toks vienišas.

Dingteli ir kita mintis: jeigu pavyktų susigrąžinti Moną, kaip su ja gyventume

po tokių samprotavimų, su visa po skyrybų palaipsniui įgyta išmintimi? Tikrai nebūtų
lengviau. Nors išmintingesnis, nebesu berniokiškai patrauklus, nebe tas, kurio bučiuojama
Mona pirmapradiškai užsimirštų. Išmintis suteikia tam tikro atšiaurumo, išsyk pastebimo ir
kuriančio nuolatinę šviesią įtampą, kuri verčia būti pasitempus, tik kažin ar prideda laimės.
Turbūt niekada nedovanosiu tai mano gyvenime prieš kelerius metus šmėkštelėjusiai
moteriai, septyniems mėnesiams padariusiai laimingu prieš mano valią. Jinai nepažinojo
kitokio manęs, tad mėgdavo įvairiais netiesioginiais būdais pabrėžti, jog atrodau daug geriau
nei įprasta vidutinio amžiaus vyrams, ir elgiuosi jaunatviškiau, su nesuvaidinta energija;
"vidutinis amžius" skambėjo bjauriai, energija didžiavausi.

... Kempinge prie indigo spalva žioruojančio Norvegijos fjordo, su rankšluosčiu

per petį eidamas į plastikinę dušo būdelę nusiprausti uolotuose takeliuose praleistos dienos
prakaito, išgirdau lietuviškai dūsaujant dvi moteris: joms niekaip nesisekė įkalti palapinės
kuoliukų, o lauke vis temo, darėsi žvarbu, ir galiausiai juodvi, visiškai pasimetusios, sustingo
prie vėl nuvirtusios palapinės, panašios į bet kaip sumestų purvinai mėlynų skudurų krūvą.
"Gerą vakarą!" - pasisveikinau prieidamas. Jos džiaugsmingai ir garsiai nusijuokė, iš plaučių
išleisdamos susikaupusią įtampą. Pritūpiau ir pasklaidžiau palapinės audeklą, bandydamas
rasti po juo pasislėpusius ir jame įsipainiojusius daiktus, kurių reikėjo nesėkmingai pradėtam
darbui užbaigti; teko šiek tiek pasikuisti, tačiau viltį atgavusios moterys pasirodė toli gražu ne
berankės, tad galiausiai bendromis jėgomis įkūrėme jų laikinus namus, o aš buvau pakviestas
labai vėlyvos, bet nuostabiai skanios vakarienės.

Kitą dieną tos dvi per vasaros atostogas amazoniškai keliaujančios moterys
prisijungė prie mano kompanijos, ir keleriais metais už mane vyresnis kolega iškart pradėjo
atakuoti jaunesniąją; aš neužpykau - vyresnioji buvo įdomesnė, vakar sėdint prie laužo ji ėmė
ir uždainavo sodriu balsu, tas dainavimas ypatingai tiko prie dangaus skliaute švytinčių ir
fjorduose plūkuojančių žvaigždžių lygut lygiomis, tarytum iš deimanto išpjautomis
kraštinėmis, spinduliuojančių laukinę jėgą ir gyvybingumą. Ji irgi buvo stipri ir gyvenimo
užgrūdinta, viena užauginusi dabar jau studijuojantį sūnų, ir iš pasaulio nesitikėjo pasakų;
norėjo gerai bei prasmingai leisti laiką ir buvo nieko prieš patirti romantišką nuotykį.
Geranoriškesnė už Moną, ji siūlė man iki šiol nepatirtą jaukų, beveik motinišką moteriškumą.

87
Ir jos kūnas buvo jaukus, be kontrasto tarp plono liemens ir plačių klubų kaip pas tą, kurios
nesilioviau mylėjęs. Stamantri, viliojanti krūtinė, mergiotiškai garbanoti plaukai - pušies
kamieno spalvos, lygiai taip kaip jis koketuojantys su saule, nuo vienos ant kitos sruogos
žarstantys jos spindulius. Mona nemėgo keliauti, tad ne kartą ir ne du liūdnai žvelgdavau į
tolumoje nykstantį jos siluetą, iš stoties išvažiuojant autobusui ar traukiniui, arba į oro uosto
gelmes mane įtraukiant saugumo patikros eilei. Aiškino man turinti prisijaukinti kiekvieną
žmogų, kad galėtų prie jo ir su juo būti, - tegul ir trumpą laiką, o kelionėje tai, be abejo,
neįmanoma; mėginimai paaiškinti, jog kelyje daug kas vyksta kitaip, jog laikas ten
intensyvesnis, ir dingsta kai kurie tabu, nubėgdavo nuo Monos kaip vanduo nuo žąsies, tad
galiausiai palikau ją ramybėje. Norvegijoje sutikta moteris buvo aistringa ir patyrusi
keliautoja, ir tai mudu gelbėjo situacijose, kai iš esmės viens kitam svetimi žmonės pritrūksta
temų pokalbiams ir paskęsta jų santykių laikinumą aiškiai bylojančioje tyloje. Visgi
laikinumą - kaip lengvą sfumato - nuolat mačiau mūsų draugystės paveiksle, ir juo
džiaugiausi: supratau, kad jeigu mane ilgai mylės tokia ramia meile, netruksiu pasenti. Kaip
močiutė paseno greta senelio, kuriam, dabar esu tikras, didesniąją gyvenimo dalį tejautė
švelnų pakantumą.

- Kuo tave patraukė senelis? - labai retai pasitaikydavo priremti močiutę prie
sienos, bet šiuo klausimu padariau būtent tai, nors - garbės žodis! - neturėjau
tokio tikslo.
- Ar ne per daug nori žinoti?.. - ji iškart išsidavė, o susigriebusi pridūrė. - Ir
kodėl tau apskritai atrodo, kad...? Kvailystė kažkokia!..

Aš kilstelėjau antakius ir žvilgsniu paprašiau nedaryti iš manęs kvailio; jau

buvau nustojęs augti, nors dar po truputėlį brendau, ir kai kurios į galvą šovusios mintys man
pačiam atrodė baisiai išmintingos, todėl drąsiai jas viešinau ir piršau kitiems. Močiutė vėl
pradėjo skainioti apatinius parudusius astrų lapelius ir merkti gėles į tamsiai žalią, įmantriai
išlipdytomis roželėmis išpuoštą vazą; rožės ir paprastučiai padaržės astrai taip nederėjo
tarpusavyje, kad man knietėjo tą į tortą panašią vazą išversti, o astrus pastatyti į tuščią litrinį
stiklainį, jau kažin kadės dulkantį ant virtuvės palangės - kad blizgesį praradęs stiklas
nusidažytų visomis tarp raudonos ir violetinės nusidriekusiomis spektro spalvomis.

- Tu trejus metus neturėjai pasirinkimo - privalėjai gyventi čia, provincijoje,

su sena boba, kuri visai netroško tau vadovauti, tačiau buvo aplinkybių
priversta, - sunkios astrų galvutės spaudėsi viena prie kitos.

88
 "Prasideda..." - pamaniau: labai nemėgau, kai močiutė šnekėdavo tai, ką sykiais
pats pagalvodavau, bet kuo garantuotai netikėjo ji pati.

- Močiute, užteks tas gėles prievartauti! - neištvėriau.

Ji vyptelėjo, sukišo į vazą tris paskutines (man rodėsi, jog gėlių prikimšta vaza
tuoj sprogs), visą tą grožį pastatė ant palangės, į šiukšliadėžę išmetė nuskainiotus lapelius ir
nulaužytus kotus, pasiėmusi skudurą, ilgai trynė vandens klaneliais nutaškuotą stalą.

- Senelis... - pratarė proceso vidury. - Kaip gali jo nemylėti?..

Susiraukiau - klausiau visai ne to.

- Va ir aš neturėjau pasirinkimo, - pratęsė, šlapią skudurą užkabindama ant

krosnies, jau kaistančios pusryčių pažadu.

Prisitraukiau savo kėdę arčiau jaukaus mūriuko ir užsikėliau kojas greta

padžiauto skuduro, per storus naminės vilnos kojinių padus ėmė sruventi šiluma. Mąsčiau,
kad močiutė turbūt ne kartą bandė pati sau susidėlioti atsakymą į tą sunkųjį klausimą, ir kaip
tik todėl jos kalbėjimas dabar toks padrikas. Tačiau, tylomis paraikiusi duoną ir užplikiusi
arbatą, močiutė suvaikė mintis ir prabilo apie tai, jog, norint pakenčiamai gyventi sielai
tolimoje aplinkoje, išeitis - šlietis prie joje gerai besijaučiančių ir tikėtis jų palaikymo,
pagalbos, kad išaiškins, kas ir kaip. Tarstelėjau, jog bėgčiau; buvau nustebintas, kad ji to
nepadarė. Pajutau jos plaštaką ant savo pakaušio ir nuo jos lūpų nusprūdusį "mano vaikas" -
ūmų meilės prisipažinimą, tokį tylų, jog tegalėjo išgirsti tas, kuriam prisipažinimas buvo
skirtas.

- Aš ir bėgau.

Senelis ją atsivijo iki pat sostinės - medicinos studijuoti įstojusią merginą

ryžtingais veido bruožais, pačios pasisiūta kartūnine suknele - iš gražiausios miestelio
parduotuvėje buvusios medžiagos, ji iki šiol prisimena rausvas ir žalsvas roželes skanios
kremo spalvos fone - labai panašias į tas, kuriomis papuošta man taip nepatinkanti vaza;
merginą, kuri sau prisižadėjo netekėti, neturėti vaikų ir visu kuo pasiaukoti žmonijai. Jis patį
pirmą vakarą atsivedė ją į sostinėje gyvenančio savo draugo namus ir, visiškai apdujusiai iš
nuostabos, praradusiai kontrolę, tą pačią naktį užtaisė vaiką.

- Nėščia būdama, toli nenubėgsi.

89
 Mintyse greitai paskaičiavau, kurie buvo metai, - taip, tie patys kaip ant
nuotraukos, kurią Mona netyčia aptiko, sumaniusi iškuopti senosios "saliono" spintos
užkaborius. Merginą nustebino, kad nuotrauka buvo suvyniota į pablukusią kartūninę
suknelę, o kartu su ja - stetoskopas, sukietėjusia ir vietomis sutrūkinėjusia vamzdelio guma.
Kitoje fotografijos pusėje buvo užrašyta "Gyvenimas tęsiasi"... tad mes keturi jau seniai
žinojome, jog ta jauna moteris netapo gydytoja... nors pradžioje dar bandė, giliai įkvėpė ir
tęsė mokslus... kol vienas senas profesorius liepė liautis, nustoti spardytis. Piktai purkštelėjau
- štai ko pridirbo tas aistros apimtas asilas! Bet močiutė pasakė, kad nevaidinčiau teisuolio,
nes būčiau pasielgęs su Mona lygiai taip kaip jis, galiu čia galvos nepurtyti, ir pastebėjo, jog
esu panašesnis į savo senelį labiau nei norėčiau. Užpykau; pašokau ant kojų ir dingau iš
virtuvės, nenuėjęs pusryčiauti klaidžiojau iš pradžių kiemo pakraščiais, vėliau nusivilkau prie
upės.

- Kuris taikėsi pirmas? - teiraujasi mano pažįstama.

Ir tenka prisipažinti, jog aš...

- Negalėčiau būti ir toks, kuris bėga, ir toks, kuris vejasi, - išdygau prieš
močiutę, po mūsų sodo obelimi valančia ir plonytėmis skiltelėmis
pjaustančia kvapnius, geltonus svarainius didumo ir tvirtumo sulig kūdikio
kumštuku.

O ji valandėlę patylėjo, tada atsikrenkštė ir atsiliepė, kad jei nustosiu siutęs,

suprasiu, jog tie du dalykai nėra vienas kitam priešingi, bent jau ne visada; pridūrė, jog
paauglystėje už tokį ožių rodymą ir neatėjimą pusryčiauti būčiau paliktas suvalyti va šitą
svarainių krepšį - vienas ir visut visą. O aš prisėdau prie jos, perėmiau peiliuką, kuris turėjo
nuo senumo ir nuo drėgmės įjuodusias medines kriaunas ir buvo patogiausias iš visų mūsų
virtuvėje, ir atskleidžiau, ką ji galbūt irgi seniai žinojo - jog Mona, jei tik panorėdavo,
visuomet rasdavo būdą palengvinti man užsidirbtą bausmę. Mano mergina kaip tik išėjo iš
trobos ir rasotu rudenišku sodu žingsniavo link mūsų, ant galvos užsimaukšlinusi Vilniaus
universiteto studento kepuraitę, su kuria pirmaisiais studijų metais veik nesiskirdavo. Pritūpė
prie puspilnio krepšio ir pasilenkusi įkvėpė auksinį aromatą. Aš irgi pasilenkiau ir ją
pabučiavau - tiesa, tik į skruostą, tačiau likau patenkintas, šoniniu regėjimu matydamas
močiutės susierzinimą.

90
 Dar porą dienų pykau ir ant močiutės, ir ant senelio, po to pyktį pakeitė
intriguojančios spėlionės, kaip būtų susiklostę jų abiejų gyvenimai, jeigu močiutė būtų gavusi
gydytojo diplomą. Ar ji vis tiek gyventų šitame svarainiais kvepiančiame ir nelengvas
kasdienes kovas kovoti priverčiančiame miestelyje, ištekėtų už to paties jos ramybėje
nepaliekančio vaikino, pagimdytų tuos pačius du kūdikius - mano tėvą ir jo brolį, dirbtų
medicinos punkte, kur, švytuodama trumpoku chalatėliu, sukiojasi jaunoji felčerė? o gal būtų
pakviesta į kurią nors sostinės ligoninę, gal net universitetinę? visai tikėtina, jog pasiutimo
turinti mano močiutė taptų "Gydytojai be sienų" organizacijos nare, ir mudu, kelionėse daug
patyrę žmonės, dalintumės jų istorijomis... jeigu aš vis dėlto egzistuočiau.

Mano kaip patyrusio keliautojo ir svečių šalių lankytojo statusas leido patirti
vieną rečiausių išgyvenimų - pasijusti pranašesniam už Moną, kuomet Marija vyko į metų
trukmės mokslus JAV, įsiterpusius tarp vienuoliktos ir dvyliktos klasės. Mokykla ją, kaip
vieną geriausių moksleivių, įtraukė į ką tik prasidėjusią tarptautinių mainų viduriniame
moksle programą, ir mano dukra, rami ir tyli, sutiko, nustebindama mus visus. Nojui
atsipeikėti prireikė gal poros savaičių, o Mona, panašu, su įspūdinguoju pokyčiu nebuvo iki
galo apsipratusi net tuomet, kai atėjo laikas Marijai krautis daiktus.

- Tėti, - telefone išgirdau susierzinusį ir gailų dukters balselį, - ar gali

atvažiuoti ir padėti man pakuotis? Nes mama norėtų, kad pasiimčiau visą
spintą, pusę virtuvės ir turbūt... jos širdį ar bent akis, - galiausiai pajuokavo.
- Aš jai aiškinu vykstanti į šalį, kurioje vartojamų dalykų daugiau nei kur
kitur pasaulyje, o ji vis vien netiki! Tu pakeliavęs - tiksliai žinosi, ką reikia
imtis, ir gal mamą įtikinsi.

Mano buvusių namų duris man atidarė Nojus; paklaustas, ką čia veikia, pareiškė
besismaginąs: atėjo pas mamą pietų, o gavo ne tik juos, bet ir dviejų moterų vaidinamą
spektaklį.

Jiedu su seserimi niekuomet nesutarė. Kai parsivežėme Mariją iš gimdymo

namų, Nojus nešokinėjo aplinkui kaip trimetis Adomas, painiodamasis po kojomis ir
kaišiodamas kūdikiui po nosimi čiulptuką, barškučius ir net savo piešinius, aiškiai
parodydamas šitą keistą būtybę priimąs į šeimą bei entuziastingai reikšdamas džiaugsmą, jog
jau nebėra mažiausias, susirenkantis ne tik daugiausiai saldainių, bet ir brolio niūksus bei
kiemo vyresniųjų pašaipas. Nojus gi abiem rankom įsikibo į kūdikio lovelės groteles ir

91
sustingo, tik tamsios akys lakstė, sekiodamos dvigubu tempu judančius tėvus ir Mariją,
besikuičiančią jai dar kiek per dideliuose drabužėliuose.

- Truputį panaši į tave, mielasis, - apsikabino jį Mona.

Nojus išbalo:

- Nenoriu!
- Ko nenori? - nesupratome, sužiūrome į jį visi.
- Sakei, kad aš vienintelis! - Nojus pasigręžė motinos glėbyje ir piktai į ją
pažiūrėjo.
- O kaipgi!.. - prunkštelėjau.

Mona dėbtelėjo į mane taip pat piktai kaip Nojus. Galbūt kaip tik už tą man
kadaise išsprūdusią pastabą mūsų vyresnėlis vis dar negalėjo dovanoti sesutei? Nors
susigriebęs tikinau jį, o tuo pačiu ir Adomą, jog mes visi išties unikalūs, nors tai nakčiai
įsirengiau guolį berniukų kambaryje, ant grindų tarpe tarp lovų, ir ryte radau sūnus abipus
savęs - antklodė mums trims buvo per siaura, tad abi Nojaus pėdos ir vienas Adomo šonas
kyšojo iš po jos; pagalvė, kurią, kraustydamasis žemyn, apdairiai pasiėmė jaunesnysis, buvo
drėgna nuo saldaus sapno, o ta, kuria Nojus be ceremonijų su manim pasidalino, - sujaukta ir
pusiau išlindusi iš užvalkalo... Marija Nojui visada buvo ir iki šiol liko mergaite, kurios
akivaizdoje jo išsišokimai tampa pernelyg ryškūs.

Pastebiu, kaip, tai išgirdusi, nurausta mano pažįstama, o kadangi rytmetinę kavą
gurkšnojame, sėdėdami prie to paties popieriais užversto stalo, spėju sugriebti jos į kišenę
slepiamą ranką; įsitikinu, jog pro langą įspindusioje saulėje tikrai blykstelėjo žiedas - kuklus,
bet skoningas, originalaus dizaino, toks, kokį ir turėtų dovanoti Nojus... Bet kurios kitos
poros atveju žinočiau, kaip pasveikinti būsimą nuotaką, ko palinkėti jaunikiui. O dabar vėl
aiškiai regiu ant sesers lovos užsirioglinusį Nojų, laidantį kandžius komentarus mums su
Marija, iš lagaminų traukiantiems visus jųdviejų motinos ten sugrūstus nereikalingus daiktus;
vėl jaučiu, kaip ant jo pykau - kad ne padeda, o blaško dėmesį, ir kaip troškau būti toks pat
įžūlus, kad čia pat nužirgliočiau pas virtuvėje besitvarkančią Moną ir pasakyčiau grįžtąs.
Tarytum viduramžių mokykloje vaikus rykšte čaižantis mokytojas, vyriausias sūnus rodė
man, jog meilė gali būti skausminga ir vieniša, net jei gyvena gulbės pūkų lizde... nors šitame
gražiame žiede ant mano padėjėjos piršto ji jau kitokia - droviai klausianti, ar gali dovanoti
save, ir pasiryžtanti teigiamam atsakymui. "Kodėl man nepasisakėt?" - švelniai

92
papriekaištauju, paleisdamas merginos pirštus. Numanau, kaip keistai ji jaučiasi, ir kad jos
statusas mano atžvilgiu kuo toliau, tuo neaiškesnis; galbūt netrukus ji prisimins atskiro
kabineto ir laisvės pasiūlymą, veikiausiai juo pasinaudos.
Tiesą sakant, lengviau atsikvėpčiau. Vėl sujaukčiau savo kabinetą taip, kaip man patogiausia,
o ryte pakirdęs nespėliočiau, kaip kitaip galėjo susiklostyti mano gyvenimas, - nes neliktų,
kas tas spėliones palaiko ar sutrina į miltus. Mąstau, kokias lelijas, o gal tulpes Nojus turėtų
nupiešti ant kažkada sportbačių padais išteptos mano darbo kabineto sienos, kad lengviau
būtų ilgėtis šitą kabinetą paliksiančios merginos. Svarstau, ką ji man padovanos
atsisveikindama; gal rankogalių sąsagas - variantas labai tikėtinas, ji juk šiek tiek snobė; be
to, sąsagų man reikėtų, kad ypatingai atrodyčiau per artėjančias Marijos išleistuves.

Norvegijoje sutikta septynių mėnesių mylimoji mums skiriantis padovanojo

gertuvę - "kad priklausomai nuo poreikio svaigintų, šildytų ar saugotų nuo kulkų"... keistokai
pajuokavo. Jos žingsniams nuaidint laiptais žemyn, širdies man nedilgtelėjo, tačiau ir
šypsenos neišspaudžiau - nors ir stengiausi: troškau atsistoti prieš veidrodį ir apsimesti vyru,
kuriam dar viskas prieš akis, bet tose akyse mačiau per daug prisiminimų, ir toli gražu ne visi
galėjo turėti tęsinį.

Vis dėlto kai kurie trumpam atgydavo, veržliai pakildavo nuo lietaus
vaivorykštės nubertos žolės, ant kurios slaugytoja būdavo patiesusi neperšlampamą apklotą ir
pasodinusi močiutę, jos dešinys delnas braukydavo ir braukydavo tuos vandens karoliukus, o
žvilgsnis būdavo susitelkęs lygiai taip, kaip seniau sprendžiant kryžiažodžius, išbandant naują
pridegusių puodų šveitimo priemonę, vartant mano diplomą su daugybės studijuotų dalykų
pavadinimais ar gydant Monos iš miško atsineštą iš lizdo iškritusį paukštuką. Aš išsitiesdavau
ant žolės, svajodamas tapti vienu iš tų lašelių, kad mane taip pat paliestų pasaulyje geriausiai
pažįstamas delnas - tegul ir nesąmoningai. Slaugytoja sakydavo, kad tas vandens lašelių
žaidimas ramina močiutę, ir aš tikėdavau, jog taip žaisdama ji atgaivina lietaus šnarėjimą
mūsų trobos sienomis, jo beldimasį į palėpės stogą ir aplink vonios langelį besivejančių lelijų
šlamesį.

Senelis be slaugytojos pagalbos įsitaisydavo ant greta stovinčio suoliuko,

drėgna žole kvepiantis vėjas kedendavo nuplikusį pakaušį išretėjusiu lanku juosiančius žilus
plaukus, o iš akių nedingdavo senelio neapleidžiantis ir gyvenimą jam visuomet kartinęs
įtarumas. Dabar jis buvo nukreiptas į močiutės ligą - ką ji dar iškrės, į juodu abu
priglaudusios įstaigos personalą - ar gali būti, jog jie visą laiką atlieka visas savo pareigas, net

93
į mane - nejaugi tikrai traukia čia lankytis. Retsykiais jis pabandydavo užmegzti pokalbį,
tačiau kaskart nusivildavo mano atsakymais, nes jie buvo ne tokie, kokius būtų norėjęs
išgirsti - o aš kitokių neturėjau, mudviejų mąstymas radikaliai skyrėsi.

Jis niekuo neišsidavė kenčiąs, o aš bijojau kliudyti jo žaizdą. Nedrįsau

paklausti, ar teisingai spėju jį supratus, ko reikia moteriai, - tačiau tik dabar, per vėlai. Tad
dažniausiai vyriškai tylėdavome. Mano apsilankymų jam nereikėjo; vienintelis, kurio atėjimo
senelis truputį laukdavo, buvo Adomas.

- Senelis sakė, kad aš vienintelis iš Justino šeimos turėsiu rimtą profesiją, tėti,
- pusiau pajuokavo, pusiau pasididžiavo tas vieną atvirumo popietę.

Buvo nuostabus žydro dangaus, ilgesingų saulėlydžių ir po kojomis išdykėliškai

šiugždančių lapų ruduo, ir man šovė mintis ištempti iš paskaitų pavyzdingą teisės studentą ir
kaip vaikystėje nusivesti prie Neries, mėtyti į ją akmenukų. Mudu nusileidome prie pat
vandens, žingsniavome po Baltuoju, Žaliuoju ir Mindaugo tiltais, prisimindami laukinius
Nojaus klyksmus, akmenukui skriejant toli toli ir garsiai, įspūdingai pliūkštelint į ramią
tėkmę, ir kad juos abu pakaitomis nešdavau ant pečių, o paskui be kvapo klesteldavau ant
pirmo pakeliui pasitaikiusio suolelio. Nojus nulėkdavo pašniukštinėti aplinkui, o Adomas
atsisėsdavo ar atsistodavo prie manęs ir nuo žemės pakeltu pagaliuku pasuolėje vedžiodavo
puriame smėlyje greitai pradingstančius piešinius; sakydavo kuriąs filmus, o kai
pasiteiraudavau, apie ką, tik mąsliai numykdavo dar tiksliai nežinąs.

- Piešdavau mus, - prisipažino po šitiekos metų. - Didelį, stiprų tėtį, vikrų ir

sumanų brolį... ir save - geriausiai viską suprantantį.
- Na, senelis su tuo sutiktų, - šyptelėjau, žvelgdamas į kitą upės krantą.
- O tu, tėti?

O aš... mačiau savo akis gerokai jaunesniame veide, tačiau jų žvilgsnis buvo
gilesnis ir, nors akys šviesios, pačioje gelmėje atrodė šešėliuotos. Kam bus lemta panerti į tą
paslaptingą gelmę? Galbūt nuskalbtus marškinėlius su vis dar įskaitomu linksmu užrašu
vilkinčiam vyrukui ilgomis rankomis bei kojomis ir didelėmis akimis, nespėjusiam atitraukti
delno nuo mano jaunesniojo sūnaus rankos, kai priėjau prie jųdviejų, universiteto koridoriuje
skaitančių tuos pačius teisinių terminų primargintus užrašus? Kol kas nieko nesakysiu
Monai... gal praeis...

- Tėti?

94
 - Taip, Adomai, - atsiliepiau ir jį apkabinau, prisipažindamas, jog man - kaip
bebūtų keista - stinga žodžių, ir kad nežinau, gerai ar blogai, jog taip.

Vis dėlto neišsakyti žodžiai, su niekuo nepasidalinti nuogąstavimai ilgainiui

ėmė graužti ir kankinti. Be to, žinojau, jog niekas nepraėjo kaip kad vyliausi, priešingai, tik
stiprėjo ir gilėjo - supratau tai iš retų, bet reikšmingų paties Adomo užuominų, kuriomis jis
aiškiai stengėsi iškviesti mane į pokalbį - tokį pat pavojingą kaip dvikova ir su tiek pat
nenuspėjama baigtimi; iš nebylaus klausimo Nojaus akyse, išsiplėtusio per visas brolio
atostogų kelionės nuotraukas, kuriose vienas greta kito, vienas su kitu ir vienas kitam buvo du
labai skirtingi, tačiau puikiai derantys jaunuoliai; iš to, kad Marija su Adomu pradėjo
bendrauti dar maloniau ir atlaidžiau nei jiedviem buvo įprasta nuo vaikystės.

- Tu žinai, kas vyksta? - pagaliau paklausiau Monos.

Susitikau su ja iškart po darbo, šiek tiek vėlavau, nes šefas lyg tyčia užtempė
visuotinį susirinkimą; pakeliui iš gatvėje prekiauti įsitaisiusios senutės storu rankų darbo
megztiniu nupirkau pirmųjų žibuoklių puokštelę. Mona jomis lyg vėduokle pusiau prisidengė
veidą, nuleidusi akis valandėlę patylėjo.

- Su Adomu? - patikslinau.

Jinai giliai atsiduso:

- Aš jo motina. Žinojau anksčiau už jus visus.

Įdėmiai tyrinėdama žibuoklių žiedus, patarė man džiaugtis, kad Adomas gimė
ne mažame miestelyje, kad turi plačių pažiūrų šeima ir, kiek teko girdėti, tolerantiškus
draugus. Niūriai burbtelėjau, kad nebūtų tokia tikra dėl tolerancijos. Ji per daug plačiai
išsišiepė:

- Prisiminei, kaip žaidžiant "Imperatorių" liepiau judviem su pusbroliu

pasibučiuoti į lūpas?

Nusipurčiau - vienas iš purvinų Monos pokštų. Nors tada apsimečiau, jog man
nusišvilpt, pareiškiau ją galėjus ir ką nors baisesnio sugalvoti: juk kai kuriose šalyse vyrams
įprasta šitaip reikšti bičiuliškus ar giminiškus jausmus; su pusbroliu suvaidinome visą
spektaklį, turintį paslėpti tikruosius išgyvenimus.

95
 - Gal manai, jog nemačiau, kaip judviem šlykštu? - dusliai nusikvatojo Mona.
- Su tavo pussesere pusę nakties viena kitai jūsų grimasas kartojome ir
žvengėme iki alpulio.
- Mona? - suėmiau ją už pečių ir krestelėjau. - Ar suvoki, kad tai ne žaidimas,
kad jam su tuo reikės gyventi?

Ji išties atsipeikėjo, žibuoklėmis taukštelėjo man per skruostą... numetė

puokštelę ant suoliuko ir pravirko. Nebuvau pasiruošęs jos bejėgiškumui, į mus smingantiems
praeivių žvilgsniams, o labiausiai - nuolankaus Adomo drąsai būti savimi. Nusimečiau
gerokai patrintą, užtai minkštą ir jaukų savo švarką, ir apgaubiau juo nuo raudos ir
pavasarinės vėsos virpančius Monos pečius, tada švelniai pakėliau ir nusivedžiau pas save.

Pasodinęs ant sofos ir į rankas įdavęs mano mėgstamiausio mėtų aromato per
daugelį metų kiaurai persmelktą puodelį su garuojančia arbata, paskambinau Marijai.

- Mama nakvos pas mane, - pasakiau, nieko neaiškindamas, o dukrai tylint

sakinį vėl pakartojau ir paprašiau jį perduoti Adomui.

Paskui telefoną išjungiau.

- Sušilai bent truputį? - paklausiau Monos.

Ji neatsakė, bet pasimuistė, ir švarkas nuslydo nuo pečių.

- Man sunku be tavęs, - tarstelėjo.

Suklusau.

- Bet ir lengva... Nemoku paaiškinti.

Nereikėjo - puikiai viską supratau, lygiai taip jaučiausi pats. Suvokėme, jog
esame čia ne vien dėl Adomo, dėl jo gal mažiausiai: būtų neteisinga ir nesąžininga savintis
kito žmogaus gyvenimo situaciją, turime jam palikti jo klausimus ir atsakymus, net klaidas -
tačiau lygiai taip ir pergales. Tuo tarpu pats jaučiau artėjant kažkokią iki šiol neragautą
pergalę mūsų su Mona santykiuose, pabandžiau ieškoti jos į mane įsmeigtose moters akyse...
mūsų rankos ir lūpos buvo greitesnės ir vikresnės už protą... jau nyrant į švelniai valdingą
snaudulį, Mona staiga kilstelėjo virš manęs.

96
 - Jeigu kokiu nors būdu sužinosiu, kad Adomui būna taip gera,
nebesijaudinsiu dėl jo.

Vėl padėjo galvą man ant krūtinės ir išsyk užmigo. O aš snūduriuodamas

įsivaizdavau kitus mudviejų susitikimus ir leidau širdžiai šokinėti it džiūgaujančiam vaikui.

Taigi, kurį laiką žaidžiame įsimylėjėlius. Mona bando slėpti tai nuo vaikų -
labai nemokšiškai, juk nėra pratusi. O aš nenoriu atrodyti juokingas, tad pasirinkau kitokią
taktiką: paklaustas nieko neneigiu ir netvirtinu - mįslingai šypteliu, patyliu, o paskui nusuku
kalbą; man smagu. Mudviem smagu. Įdomu pasitikrinti, ką apie kitą prisimeni, o ką per
skyrium praleistus metus pamiršai, atskleisti požiūrių bei pomėgių pokyčius ir jų diktuojamas
santykių naujoves. Kartais pasigailiu po paskutinio teismo posėdžio savąjį sutuoktuvių žiedą
švystelėjęs į upę - imčiau ir vėl jį užsidėčiau, Mona juk neuždraustų nešioti?

- Jaučiatės to žiedo vertas? - gudriai klusteli mano pažįstama, tada iš stalčiaus

išsitraukia žirkles, atkerpa siaurą popieriaus juostelę. - Duokit šen ranką, -
paliepia, juostelę apvynioja aplink bevardį pirštą, o jos galus kruopščiai
suklijuoja.

Šiandien Marijos mokykloje - abiturientų išleistuvės. Mano dukra tuoj suksis

valso sukūryje, ir aš, nors bent jau valsą šoku neblogai, nesu tikras neužminsiąs naujais
aukštakulniais bateliais apautų kojyčių ar neįsipainiosiąs vaiskiai mėlyname - tarytum
besipildanti pakylėta svajonė - dukros suknelės audekle... ilgainiui Marija tapo stilinga
panele, ir aš per daug suspausiu jos laibus pirštus prancūzišku manikiūru papuoštais
nagučiais, bet Marija vis tiek šypsosis... bandysiu sušnabždėti, kad man atleistų - už pirštus ir
visa kita, ir už mamą, tačiau prabilti neįstengsiu... už Adomą, kuris išvaizda panašiausias į
mane, o charakterio rimtimi - į pirmąjį žmogų, ir su kuriuo kol kas turiu mažiausiai sąlyčio
taškų... už Nojų ne - jis irgi nepakenčia atsiprašymų, nei juos duoti, nei gauti... Atrodys, jog
muzika vis nauja, o dainos žodžiai - tie patys kaip ir per mūsų šutvės išleistuves mažo
miestelio mokykloje... krūptelėsiu paskaičiavęs, kiek daug pasaulyje dalykų, kurių mes
anuomet nepažinojome, o mano vaikai dar nepažįsta, ir kad kai kurie iksai gyvenimo lygtyje
amžini, o jų viršūnės visuomet aštrios. "Tėti, - kažkurią akimirką tars Marija, - dabar jau eik
ir išvesk šokti mamą", o aš tik tada pastebėsiu, jog greta trinasi man labai matytas
dvyliktokas, ir kad dukters ranka nuo mano peties jau seniai nukeliavo į jo delną... Kai

97
prieisiu prie Monos, ji jau bus pasiruošusi - šokti su manimi ir drauge nutarti, jog viską
paliksime kaip buvę, bent jau kol kas... ir kad šiuo momentu tai tikrai ne blogiausias
variantas. Kadangi - kokia įžūli ta mintis beatrodytų - mes penki nepriklausomai nuo
asmeninių norų buvome, esame ir būsime vieni kitų gyvenimuose.

98