UDK.821.511.

111-93 Versta iš:

Le-134 Marko Leino
JOULUTARINA
Gummerus Kustannus Oy,
Jyvaskyla, 2008

Knygos leidimą ir vertimą remia

FILI

©Tekstas, Marko Leino ir Snapper Films Oy, 2007

ISBN 978-609-441-088-8
©Viršelio iliustracija, Snapper Films Oy
©Viršelio dizainas, Snapper Films Oy ir
Markus Paajala / Design Paajala
Išleista susitarus su Stilton Literary Agency, Espas, Suomija
©Vertimas į lietuvių kalbą, Viltarė Urbaitė, 2012
© Leidykla „Nieko rimto“, 2012
MARKO LEINO

cv

Iš suomių kalbos vertė

Viltarė Urbaitė

■h

Vilnius
2012
„Kalėdų istorijos“ skaitytojas nebūtinai turi būti
Kalėdų aistruolis, jis netgi gali netikėti Kalėdų Se­
neliu. Knyga skirta tiems, kurie tiki artimo meile ir
pasiaukojimu ištisas tris šimtus šešiasdešimt penkias
dienas per metus.
 uvo karštas besibaigiančios vasaros pavakarys. Danguje
B be jokio debesėlio plieskė saulė, tingiai raibuliavo Botnijos
įlankos paviršius. Ten, kur uola staigiai, kaip stati nukirsta siena,
smigo į žalsvą vandenį, stovėjo du maži saulės nugairinti berniu­
kai. Tolėliau, už poros kilometrų nuo jų šiaurės kryptimi, buvo
matyti ant jūros kranto iškilęs miestas: daugiaaukščių languose
blyksėjo saulės spinduliai, o iš gamyklų kaminų į žydrą dangų
kilo tamsūs dūmai. Berniukams už nugarų stūksojo tvirtų senų
pušų miškas. Jaunesnysis, šešiametis, buvo vardu Osis, o dvejais
metais vyresnis jo brolis - Tomis.
Iškėlęs dešinę ranką aukštai virš galvos, Osis kumštyje laikė
raudoną metalinį gaisrinės automobiliuką. Jis žvilgtelėjo į greta
stovintį Tomį, šis linktelėjo. Osis sviedė žaisliuką į jūrą. Broliai
akylai stebėjo, kaip aplamdytas ir daug matęs automobiliukas
skrieja į vandenį. Kai vanduo jį prarijo, berniukai pasilenkė prie
pat uolos krašto ir pasiruošė šuoliui.
- Viens, du, trys... Pirmyn! - sukomandavo Osis.
Berniukai žemyn galva šoko nuo uolos į jūrą.
Vanduo buvo skaidrus, Tomis lengvai įžiūrėjo lėtai ant dug­
no siūruojančius dumblius, nors gylio čia buvo keturi metrai.

7
Jis žvilgtelėjo į greta neriantį Osį. Jaunesnysis brolis artėjo prie
dugno kaip visada kietai sumerkęs akis. Osis neturėjo jokių
galimybių laimėti!
Tomis pirmas pasiekė dugną ir atidžiai apsidairė. Gaisrinės
automobiliukas buvo per porą metrų nuo jo: jis net nenugrimzdo
iki pat dugno, o nusileido ant tankaus dumblių kupstelio, tarsi ant
padėklo. Tomis čiupo mašinėlę ir atsispyrė nuo puraus ir minkšto
jūros žoliųkilimo į viršų. Jis išsiviepė matydamas Osį užmerktomis
akimis ir išpūstais žandais grabaliojantį abiem rankom po dugną
dengiančias maurarykštes.
Kai Osis išnėrė išjūros ir pergalingai krykšdamas iškėlė ranką,
Tomis, nešinas gaisrinės automobiliu, sparčiai kopė į uolą.
- Aš jį radau! Pirmą kartą aš tave nugalėjau!
Tomis atsisuko ir delnu prisidengęs akis pažvelgė į jaunesnįjį
brolį, kuris spėriai yrėsi į krantą. Osis iš tiesų kažką laikė sugniau­
žęs kumštyje.
- Nieko tu nenugalėjai! Mašinėlę radau aš! - sušuko Tomis
ir parodė gaisrinę Osiui. Tas įsikibęs į uolą kaip tik ropštėsi ant
kranto, spjaudydamas iš burnos sūrų vandenį.
- Tai kas tada čia? - paklausė Osis ir pamosavo dumblių ap­
trauktu keturkampiu daiktu.
- Gal akmuo? - spėjo Tomis nesustodamas.
- Tikrai ne! - užsiplieskė Osis. - Per lengvas, kad būtų akmuo.
- Na, viršuje geriau apžiūrėsim, - atsakė Tomis.

Po valandėlės šlaput šlaputėliai broliai sėdėjo vienas priešais

kitą ant uolos viršūnėje patiestų rankšluosčių.

8
 Osis nukrapštė daiktą aplipusius dumblius neleisdamas Tomiui
nė prisiliesti, nors tas vos tvėrė savame kailyje, taip knietėjo prikišti
nagus prie brolio radinio. Dabar ir jis matė, kad tai ne akmuo.
Visas džiaugsmas nugalėjus nardymo varžybas buvo išgaravęs,
tai visiškai nebeatrodė svarbu.

Tomis mėgino įžiūrėti, kas Osio sterblėje, bet šis, jo apmaudui,

viena ranka buvo pridengęs paslaptingąjį daiktą, tad Tomis matė
tik ant uolos tyškančius dumblių kuokštelius.
- Nagi, parodyk!
- Palauk! - sušnypštė Osis, čiupo savo marškinėlius ir ėmė
jais šveisti radinį dengiančią žalią plėvelę.
Pagaliau nusviedė marškinėlius į šoną ir atsisukęs į brolį at­
gniaužė delną. Berniukai spoksojo net išsižioję.
Tai buvo mažulytė sena medinė skrynelė su dangčiu, visa išrai­
žyta iškiliomis girliandomis. Kiekvienas jos šonas buvo apmuštas
metaliniais puošniais lankeliais, kurie prie korpuso buvo prikalti
smulkiomis vinutėmis. Nors skrynelė atrodė sena ir aptriušus, į
akis krito subtilus kruopštaus meistro darbas.
- Atidaryk ją! - nekantravo Tomis.
- Ji su spyna, - atsakė Osis ir pasuko dėžutę taip, kad ir Tomis
pamatė ant dangtelio kabančią miniatiūrinę spynelę.
Berniukai susižvalgė.
- Lobis! - sukrykštė abu vienu balsu.
- Gal pamėginam dangtelį nusukti? - pasiūlė Tomis.
- Ne! Dar sulaužysimi Bėgam į trobą parodyti seneliui, - pa­
sakė Osis.
 Ir jiedu, stryktelėję iš vietos, pasileido miško takeliu. Senelio
sodyba buvo taip arti, kad skardinis trobos stogas prasišvietė tarp
medžių.

Kai berniukai, neatsilikdami vienas nuo kito, įsiveržė į kiemą,

senelis sėdėjo verandoje ir skaitė knygą.
- Seneli! Seneli! Mes radom lobį! - sušuko Tomis.
- Aš radau! - pataisė Osis ir prie pat namų aplenkė brolį.
Netrukus berniukai vienas per kitą ėmė pasakoti seneliui
apie rastą lobį. Jiedu buvo uždusę, kalbėjo nerišliai, tad senelis iš
pradžių nieko nesuprato.
- Kad jūs tarškat kaip šarkos, - nusijuokė jis padėjęs knygą
ant stalelio. - Parodyk man tą savo lobį, Osi.
Osis padavė seneliui dėžutę. Šis pakėlė ją prie akių ir įdėmiai
nužvelgė.
- Ji tikrai sena. Sena senutėlė, - pasakė senelis.
- Bet gal ne tokia sena kaip tu? - nustebo Tomis.
- Senesnė. Juk aš dar ne koks senis, - nusijuokė senelis. - Ir
gerokai sunkesnė, nei atrodo, - mąsliai pridūrė jis ir pakilojo
dėžutę lyg sverdamas ant delno. - Kažkas turi būti jos viduje.
- Lobis! - vėl vienu balsu sukrykštė broliai.
- Tikriausiai dėl to ji ir užrakinta, - pridūrė Osis.
- O gal joje didžiulė krūva deimantų! - spėjo Tomis.
- Nagi, nurimkite. Juk į tokią mažą skrynutę ne kažin kokia
krūva deimantų tilptų, - pasakė senelis ir dar sykį apžiūrėjo
spynelę. - Tomi, atnešk man iš dirbtuvės metalinės vielos. Ji ten,
apatinėje lentynoje, šalia jauko dėžučių.

10
 Tomio nereikėjo prašyti antrąkart: jis jau dūmė į dirbtuvę,
seneliui dar nebaigus sakinio.
- Oho! Tomis nuskuodė kaip įkirptas. Kad judu tokie greiti
būtumėt, kai reikia indus suplauti, - tarė senelis ir mirktelėjo Osiui.

Berniukai baisiai nekantravo, kol senelis susikaupęs knebinėjo

skrynutės spynelę.
Senelis Tomio atneštos vielos galą užlenkė stačiu kampu ir
įkišo ją į spynelės skylutę. Jis atsargiai sukinėjo vielutę į abi puses.
Nuo smilkinių ir kaktos jam jau lašėjo prakaitas.
- Atrodo, kad vis dėlto nepavyks, - pasakė jis, delnu nusi­
braukdamas nuo blakstienų prakaito lašelį.
- Dar pabandyk! - nenustygo berniukai.
- Stengiuosi, bet ir aš nesu toks jau...
Senelis taip ir nebaigė sakinio, nes staiga spynelės skląstis trakš­
telėjo ir kilpelė išsinėrė. Dėžutės dangtelis pats atsivėrė, tarytum
jame būtų įtaisytos spyruoklės, ir pasigirdo silpnas skimbtelėjimas.
- Girdėjai? - nustebo Osis.
- Ar čia muzikinė dėžutė? - pasiteiravo Tomis senelio, kuris
atrodė ne mažiau suglumęs negu berniukai.
- Tikriausiai tas garsas iš ten, - senelis parodė galva į verandos
kampe kabančius vėjo varpelius. - Vėjas pūstelėjo kaip tik tuo
metu, kai atrakinau dangtelį. Greičiausiai taip.
Broliai iškart palinko virš dėžutės, gulinčios senelio delne, ir
net kaukštelėjo kaktomis. Iš skausmo abu sucypė.
- Nagi, berniukai, nurimkite, kad neįvyktų didesnių bėdų, -
pasakė senelis purtydamas galvą ir traukdamas ranką iš berniukų
tarpo, o šiedu susiraukę trynėsi kaktas.

//
 - Ar ten yra aukso?
- Ar ten deimantai?
- Ne, - suniurnėjo senelis. - Čia senas ir apdaužytas kišeninukas.
- Kas toks? - sustenėjo Tomis.
- Ar tai auksas? - viltingai paklausė Osis.
- Tai sidabrinis kišeninis laikrodukas, - atsakė senelis ištrauk­
damas jį iš dėžutės. - Ir kol dar nespėjot paklausti, pasakysiu, kad
nėra jis baisiai vertingas. Bet jūs tik pažiūrėkite į šitą dėžutę. Tai
tikras meistro darbas. Net ir vidus išmuštas dažyta ruonio oda.
Berniukai pažvelgė į atvirą dėžutę. Jie net nesistengė slėpti
nusivylimo. Osis pasičiupo laikrodį ir ėmė nago galiuku krapštyti
jo dangtelį.
- Įdomu, ar jis bent veikia? - mąstė jis pusbalsiu.
- Tikriausiai baterijas reikės pakeisti, - svarstė Tomis.
Senelis nusišiepė sau į ūsą iš brolių kalbų. Dėžute jie visiškai
nesidomėjo.
- Jis atsidarė! - tarė Osis. - Ei! Čia viduje yra kažkoks popie­
riukas!
- Lobių žemėlapis! - nudžiugo Tomis.
Senelis irgi kilstelėjo pažiūrėti. Ir iš tiesų: Osis rankoje laikė
daug kartų sulenktą pageltusią popieriaus skiautelę.
- Atsargiai, Osi. Jis tikriausiai trapus, - perspėjo senelis, kai
berniukas ėmėsi jį lankstyti.
- Taip, taip, - atsiliepė Osis, kaipmat išlankstė popieriuką ir
prisikišo jį prie akių. - Čia kažkas parašyta, - pareiškė jis.
- Perskaityk balsu! - šūktelėjo Tomis. - Čia turbūt aiškina,
kaip rasti lobį!

% 12
 - Kokios smulkios ir išblukusios raidės, - pasakė Osis.
- Ar gali įskaityti? - paklausė senelis.
- Taip, - atsakė Osis. Tada jis atsikrenkštė ir lėtai perskaitė
dailiai išraitytą tekstą:
Linksmų Kalėdų mažajai Adai. Tavo brolis Mikalojus.
- Ir daugiau nieko? - nusivylęs paklausė Tomis.
Osis papurtė galvą.
- Ada ir Mikalojus, - tyliai pratarė senelis. Jis atrodė suglu­
męs. - Keista. Aš visuomet maniau, kad tai tik pasaka.
Broliai nustebę sužiuro į senelį.
- Kas tik pasaka? - pirmas suskubo paklausti Osis.
- Istorija, šių kraštų vaikams pasakojama jau nuo senų laikų. Ji
vadinama Kalėdų istorija. Manją pirmą kartą pasekė mano senelis
prieš vienas Kalėdas, po kurių man suėjo ketveri, - paaiškino se­
nelis ir abejodamas pažvelgė į dėžutę ant savo delno. - Nors paskui
girdėjau tą istoriją dar penktaisiais ir šeštaisiais savo gyvenimo
metais, bet laikui bėgant buvau ją beveik užmiršęs.
- Apie ką ji? - paklausė Tomis.
- Tai ilga istorija, vis tiekneišklausysit iki galo, - atsiduso senelis.
- Išklausysimi Papasakok! - patikino broliai ir ėmė nekantriai
timpčioti senelį už rankovių.
- Pirmiausia turėsite man parodyti, kurioje tiksliai vietoje ra­
dote dėžutę, - pasakė senelis ir atsistojo. - Nuveskite mane tenai.

Netrukus trijulė stovėjo ant uolos, nuo kurios berniukai nardė

į jūrą.
Vaikai žvilgčiojo į senelį, kuris mintimis atrodė keistai kažin

/J
kur nuklydęs. Jisvis dar nepaleido iš rankų dėžutės. Glostydamas
pirštų galiukais jos dangtelį, jis žvilgsniu klaidžiojo po atvirą jūrą.
- Tai štai kur toji vieta, - tarė senelis tarsi pats sau. - Visąlaik
buvo taip arti. Ta nudžiūvusi gumbuota pušis už mūsų... Viskas
sutampa. Neįtikėtina.
- Nagi, pasakok greičiau! - vienas per kitą šūktelėjo broliai.
- Na, gerai, - senelis pagaliau linktelėjo. - Papasakosiu tai, ką
girdėjau iš savo senelio. Tiesą sakant, Kalėdų istorija paprastai bū­
davo sekama prieš Kalėdas. Nuo pat gruodžio pradžios, kas vakarą
po gabalėlį, kol galiausiai Kūčių vakarą sulaukdavome pabaigos.
- Tai panašu į Advento kalendorių! - toptelėjo Osiui.
- Taip, panašu, - pritarė senelis. - Juokinga pasakoti tai vi­
dury vasaros. Bet tiek jau to, vis tiek neištversite iki Kalėdų. O
gal pakentėkit?
- Tai jau ne! - šūktelėjo berniukai.
- Taip ir maniau, - prajuko senelis. - Kadaise, seniai seniai,
štai tas dabartinis miestas, - jis parodė šiauriau stūksančio miesto
pusėn, - buvo tik mažulytis aštuonių šeimų kaimelis, vadinamas
Korvajokiu. Tais laikais svarbiausias jų pragyvenimo šaltinis buvo
žvejyba. Be Korvajokio žvejų kaimelio, kitų gyventojų šiose apylin­
kėse nebuvo. Išskyrus... - senelis vėl pasisuko į jūros pusę. - Tiesą
sakant, ne visi čionykščiai gyveno tame kaimelyje. Viena šeima
buvo įsitaisiusi saloje, - senelis mostelėjo į jūrą. - Ji yra apytikriai
ta kryptimi, maždaug už dviejų kilometrų nuo kranto. Tai maža
salelė, labiau primenanti jūroje kyšančią uolą. Man regis, dabar
ten nėra nė jokio vasarnamio, sala negyvenama.
Prisidengdami rankomis kaktas broliai pasisuko į tą pusę,
kur rodė senelis. Trijulei prieš akis raibuliavo vasaros saulės nu­
tvieksta jūra.
 - Tai kas gi gyveno toje saloje? - paklausė Osis.
- Ten buvo įsikūrusi neturtinga žvejų Pūkių šeima, - atsakė
senelis. - Tėvas Einaras Pūkis su žmona Aleksandra ir dviem
vaikais, Mikalojum ir Ada. Iš viso keturi.
- Mikalojus ir Ada! - šūktelėjo Tomis. - Visai kaip toje skiau­
telėje!
- Patylėk! - pyktelėjo Osis. - Leisk seneliui pasakoti!
- Kalėdų istorija apie tą šeimą ir jos likimą. Pasakojimo pra­
džioje Mikalojui - penkeri, ojo mažajai sesutei Adai - vos metukai.
- Ir kas jiems nutiko? - pertraukė Tomis.
- Jei judu užsimerktumėt, būtų lengviau klausytis ir įsijausti, -
pasiūlė senelis. - Būtų paprasčiau įsivaizduoti įvykius. Juolab kad
iš pradžių veiksmas vyksta visai kitu metų laiku.
Senelio nuostabai, vaikai pakluso. Jis patenkintas linktelėjo
sau ir žiūrėdamas į berniukus ėmė sekti.
- Įsivaizduokit, kad turite sparnus, tikrus erelio sparnus, -
pradėjo jis, - kurie pakelia į orą ir skraidina virš jūros Pūkių
salos link. Leiskite vaizduotei nešti jus tolyn.
- Aš tai nemoku skristi, - sušnabždėjo Tomis.
- Skristi yra lengva, kiekvienas žmogus viduje turi sparnus.
Tik reikia juos atrasti, - patikino senelis ir pakedeno Tomiui
plaukus. - Po jumis tingiai banguoja jūra. Pamažu, tarsi nepaste­
bimai, vanduo darosi vis sunkesnis. Vasariškas šiltas jūros mėlis
tamsėja, gilėja, tampa kone juodas ir kartu baugus. O štai žemai
apačioje priešais jus atsiveria sala. Maža, uolėta, nederlinga. Oras
giedras, jūra lygi kaip veidrodis, o salos krantus dengia plonas
nakties šalnos pabertas šerkšnas. Dar toliau, už kelių kilometrų
nuo salos, virš jūros kybo storų ir sunkių debesų uždanga.

15
 Įsivaizduokite metų laiką, kai šiaurinė gamta, sakytum, aki­
mirką stabteli įkvėpti oro prieš pasiduodama atšiauriai, viską
užklojančiai žiemai.
Senelis pakėlė žvilgsnį nuo berniukų ir, akimirką pažiūrėjęs į
jūrą, pats užsimerkė. Mintyse jis viską matė ir girdėjo. Ir neabe­
jojo, kad jo žodžiai Tomio ir Osio mintyse nupiešė tokį pat ryškų
vaizdą - praėjusių laikų ir pasaulio, visai kitokio nei tas, kuriame
gyveno jie patys.
 olėtoje saloje, kurioje gyveno Pūkių šeima, medžių, gali
U sakyt, nebuvo. Tik kelios žemos pušelės puošė mažą įlan­
kėlę, kur kiūtojo kukli trobelė. Joje tebuvo valgomasis su virtuve
ir vienas miegamasis.
Kieme stovėjo ūkinis pastatas, kuriame buvo malkinė, per
vidurį sauna, o kitame gale - išvietė. Šalia buvo įrengta nedidelė
pastogė vištoms. Dabar ji stovėjo tuščia. Statiniai nedažyti ir
smarkiai apšiurę, bet vis dėlto atitiko savo paskirtį.
Už ūkinio pastato juodavo šalčio sukaustytas sukastas daržas,
o tuoj už jo, kiek žemiau, - gal pusės hektaro rugių laukas. Dabar
ten švietė geltona nuskusta ražiena.
Kiektolėliau, įduboje tarp dviejų stačių uolų, pūpsojo natūralių
akmenų ir samanų suformuota kalva, primenanti kazematą, ojos
viduje - rūsys.
Nuo rūsio pažvelgę žemyn į uolėtą krantą pamatytume vande­
nyje vienai valtelei įrengtą stoginę. Išjos kranto pusėje, neaukštos
prieplaukos gale, kaip tik kyšojo medinės valties priekis.
Šalia stoginės, ant kranto, į akmenų krūvas buvo prismaigstyta
dvimetrinių lazdų dvišakais galais. Ant jų suguldytos plonesnės
lazdos, kuriose prigręžiota skyliųiš medžio išskaptuotiemskabliams.
Ant tų kablių jau buvo iškabinta keletas išnarpliotų žvejo tinklų.

11
 Vyras ir moteris pakrantėje kaip tik džiovė ant kablių pasku­
tinius dumblių ir jūros žolių išmargintus tinklus. Pora darbavosi
tiksliais, įgudusiais judesiais, nuo jų kvėpavimo šaltame ore kilo
garai. Retkarčiais jie stabtelėdavo pasipūsti ledinio jūros vandens
stingdomų pirštų. Tai buvo Einaras ir Aleksandra Pūkiai.
Einaras - maždaug trisdešimties, tvirtas ir aukštas vyras. Vėjo
plaikstomi šiaudų spalvos plaukai gaubė barzdotą, šiurkštų, jūros
ir atšiauraus oro nugairintą veidą. Einaras mūvėjo gerokai palopy­
tas kelnes iš klijuotės ir ilgaaulius batus. Vilkėjo storą, negrabaus
mezgimo atspurusį vilnonį megztinį; jo vienoje rankovėje žiojėjo
skylė, o pro ją švietė nuoga alkūnė. Strėnas Einaras buvo susijuo­
sęs odiniu diržu, ant kurio kabėjo į makštį įmautas medžioklinis
peilis ilgais ir plačiais ašmenimis ir elnio kaulo rankena.
Jo žmona Aleksandra - kiek jaunesnė, liauna, bet tvirta mo­
teris. Ilgas šviesias kasas buvo prisidengusi skara, tik retkarčiais
pasitaisydavo iš po jos išlendančias vėjo plaikstomas sruogas.
Vilkėjo ji paprastą pilką vilnonę suknelę ir vilnonį megztinį.
Vien iš nudryžusių drabužių galėjai suprasti, kad žvejo šeima
gyvena vargingai. Bet, nors ir skurdo, Einaras su Aleksandra buvo
laimingi. Jie turėjo vienas kitą ir, žinoma, savo vaikus, kuriuos be
galo mylėjo.
Einaras su Aleksandra, plušėdami kiekvienas savamtinklo gale,
netyčia pastvėrė tą patį dumblio tumulą. Einaras mirktelėjo žmo­
nai ir čiupo jūros žoles jai iš rankos. Aleksandra kyštelėjo liežuvį
ir prajuko. Einaras taip pat nusijuokė, tada pasisuko į trobelę, iš
kurios akmeninio kamino kilo siauras dūmelis.
- Mieliau norėčiau matyti Mikalojų čia, narpliojantį tinklus,
negu žaidžiantį su mažąja sesute, - mąsliai tarė žmonai. - Aš,
būdamas jo metų, jau padėdavau savo tėvui...
 - Na jau! Nesakyk, - pertraukė jį Aleksandra. - Mikalojus juk
pats dar beveik kūdikis. Ir kas gi būtų, jei jis nepasaugotų Ados?
Gerai, kad imasi prižiūrėti vaiką. Kitaip negalėčiau tau pagelbėti
jūroje, o vienas pats šituo metų laiku nesusitvarkytum.
- Kur jau ne... - mėgino nuneigti Einaras, bet žmona neleido.
- Šnekėkką nori, - tarė Aleksandra, - bet aš sakau gryną tiesą.
Einaras užsičiaupė ir toliau valė tinklą. Jis kažką sau murmė­
jo, ką - Aleksandra nesuprato. Ji pakraipė galvą ir nusijuokė iš
nepiktai bambančio vyro.
- Žinai, prabėgs dar ne vieni metai, kol Mikalojus bus per
didelis žaisti su Ada ir pakankamai suaugęs mokytis iš tavęs žvejo
amato, - toliau linksmai kalbėjo Aleksandra. - Kiekpamenu, tavo
tėvas pasakojo, kad tapai jo pagalbininku tiktai sulaukęs dvylikos.
- Na, gal... Bet tada viskas buvo... kitaip, - sumurmėjo Eina­
ras. - Geras berniukas mūsų Mikalojus, nieko nesakau. Tu išties
išmintingai šneki. Išaugs geresnis žmogus, jeigu išmoks rūpintis
mažesniais.
Aleksandra linktelėjo ir patenkinta nusišypsojo vyrui. Ji toliau
darbavosi mąstydama apie jų gyvenimą. Nors jiedu vos galą su
galu suduria, dabar ji laimingesnė nei iki tolei, kol Einaras pasiūlė
tekėti už jo ir abu išsikėlė toliau į Šiaurę, o galiausiai atsikraustė
į šią salą. Aleksandra žinojo: Einaras gerbia ir myli ją taip pat,
kaip ir jinai jį. Juodu sieja tos pačios vertybės: abu yra kuklūs ir
nereiklūs.
Aleksandra traukė iš tinklo akių dumblius ir vaizdavosi, kaip
šioje skurdžioje saloje toliau bėgs jų gyvenimas. Tuomet, kai už­
augs vaikai. Tikriausiai gerai.

19
 Ji negalėjo sugalvoti priežasties, dėl ko jie ir toliau negalėtų
gyventi laimingai kaip iki šiolei. Ateis laikas ir jiedu su Einaru
pasens. Tuomet Ada jau bus graži jauna mergina ir perims iš
savo senos motinos buities darbus. O Mikalojus taps aukštu ir
tvirtu jaunuoliu ir vietoj tėvo plauks į jūrą žvejoti. „Galbūt vaikai
susituoks ir atsigabens į salą savo antras puses, ir mes tapsime
seneliais, - mąstė Aleksandra. - Mudu su Einaru prižiūrėsim
vaikaičius, kol vaikai uždirbs mums duoną.“
Staiga Aleksandra susijuokė. Mintys nuklydo taip toli į ateitį,
kad ji pasijuto mažumėlę kvaištelėjusi. Sielos akimis ji regėjo
save ir Einarą susikūprinusius kinkuojančius per salos uolas su
lazdutėmis rankose.
- Ko gi dabar, žmona, juokiesi? - sumurmėjo Einaras kitame
tinklo gale.
- Ai, - Aleksandra papurtė galvą. - Mintyse regėjau tave seną.
- Ir kas gi čia juokinga? - nustebo Einaras.
- Nieko, - tarė žmona. - Aš tokia laiminga su tavimi. Ir su
vaikais! - ji papūtė į delnus šilto oro ir žvilgtelėjo pro pirštus į
vienintelį trobelės langą, kuriame atsispindėjo blausi saulės šviesa.
Ten buvo jų vaikai.
Einaras ne iškart atsakė, bet jo žvilgsnis buvo iškalbingesnis
už žodžius. Vėjų nugairintą veidą nušvietė toks platus šypsnys,
kad lygi eilė baltutėlių dantų suspindo ryškiai kaip saulė.
- Nekantrauji bėgti namolio, - netrukus pratarė Einaras. - Tai
gal sparčiau narpliotam tą tinklą. Ir aš jau išsiilgau vaikų, - dar
pridūrė užmesdamas akį į trobelės langą.

Kukliai įrengtoje virtuvėje ant grindų prie židinio sėdėjo ber­

niukas, kuris atrodė tarsi mažytė Einaro kopija. Be tų pačių veido

zo
bruožų, Mikalojus turėjo tokius pat paslankius šiaudų spalvos
plaukus kaip tėvas.
Mikalojus laikė ant kelių Adą ir prunkštė pro suspaustas lūpas.
Vos iš kūdikystės išaugusi mergytė krykštė iš brolio žaidinimų ir
nevikriai bandė sučiupti jį už nosies.
- Va ir nespėjai! - šūktelėjo Mikalojus ir staigiai pakštelėjo
sesutei į kaktą. - Na ir šilta tavo odelė.
Mikalojus pastebėjo, kad Ada žiovauja, jos vokai pamažu
apsunko. Jis tyliai niūniuodamas ėmė sūpuoti mažylę glėbyje.
Netrukus Ada užsnūdo. Nepaleisdamas jos iš rankų berniukas
atsistojo, priėjo prie stalo ir pasistiebęs virš aliejinės lempos ir
medinės lėkštės, kurioje gulėjo kepalėlis ruginės duonos, pažiū­
rėjo pro langą. Jo tėvai, pakrantėje ką tik išnarplioję paskutinius
tinklus, kopė į uolą trobelės link. Einaras pakėlė nuo žemės medinį
kibirą žuvims - lengvai lyg plunksnelę.
- Laimikis ne kažin koks, - šnipštelėjo Mikalojus miegančiai
sesytei. - Ir vėl.
Vis dar laikydamas Adą, Mikalojus prisėdo ant vieno iš dviejų
trumpų suolų, stovinčių prie stalo, ir atsilaužė gabalėlį duonos.
Žiaumodamas ją sūpavo seserį ir laukė tėvų.
Mikalojus švelniai pažvelgė į glėbyje miegančią sesutę. Jis
didžiavosi, kad tėvai jam, dar tokiam jaunam, paliko prižiūrėti
mažąją dukrelę ir nusprendė niekuomet neapvilti jų pasitikėjimo:
jis visada gerai rūpinsis savo mylima sesute.

Kai Einaras su Aleksandra jau buvo prie trobos, vyras staiga

stabtelėjo ir atsisuko. Ties horizontu pamatė sparčiai artėjančią
debesų uždangą. Jis pastatė ant žemės žuvų kibirą.

21
 - Kas nutiko? - paklausė Aleksandra. Ji taip pat stabtelėjo prie
trobelės durų, pastebėjusi, jog vyras atsiliko.
- Regis, ir šiais metais ateis žiema, - Einaras parodė į dangų. -
Atrodo gana grėsmingai.
- Jau būtų laikas, vos pora dienų liko iki Kalėdų. Ir šiaip keisti
buvo metai. Kitados tokiu laikujau pūpsodavo aukštos pusnys, o
jūra būdavo sukaustyta storo ledo, - pasakė Aleksandra.
Ji pravėrė duris ir stabtelėjo tarpdury.
- Na, ko gi ten smaksai? Kas ten tave taip glumina? Žiema?
- Ne, nieko. Aš tiktai... stebiu, - atsakė Einaras. - Eik vidun,
aš tuoj pareisiu. Įmesk malkų į židinį.
- Mikalojus jau bus įmetęs, - atsiliepė Aleksandra ir įėjusi į
priemenę uždarė duris.
Likęs kieme vienas, Einaras susirūpinęs įsmeigė akis į horizontą.
- Ar tik nebus tai audros pranašas, - pusbalsiu ištarė jis.
Netikėtai ūžtelėjo toks smarkus vėjo gūsis, kad Einaras net
suklupo. Jis pūtė šiltą orą į sušalusius pirštus, o įsišėlęs vėjas
taršė jam plaukus. Staiga Einarą nusmelkė bloga nuojauta, kad
besiartinanti audra atpus ne tik baltą birų sniegą. Ji atneš tamsą
ir liūdesį. Bet vos spėjus užplūsti, ta keista niūrių pokyčių baimė
taip pat greitai ir išsisklaidė. Einaras pakėlė nuo žemės kibirą su
žuvimi ir linguodamas galva patraukė trobos link.
- Ką aš čia dabar prasimanau, - sumurmėjo jis ir pravėrė du­
ris. Padvelkė šiltu, duona prakvipusiu namų oru. Veidą nušvietė
šypsena. - Juk mums viskas gerai.
Deja deja... Staiga Einami šmėkštelėjusi neaiški liūdna nuojauta
nebuvo klaidinga.
Likimas jau tiesė savo šaltus kibius pirštus į mažą skurdžią
Pūkių šeimos salelę. Jam buvo nė motais šviesios Aleksandros
ateities vizijos, Einaro pastangos neprarast tikėjimo ir Mikalojaus
pažadai rūpintis savo mažąja sesute.
Likimas buvo parengęs jiems kitą planą. Kol kas jis tik kaip
koks šešėlis tyliai šmirinėjo pakampėmis, be garso šnabždėdamas,
bet buvo nepermaldaujamai apsisprendęs pakeisti Pūkių šeimos
gyvenimą.
Likimas turėjo daug veidų ir keitė juos taip, kaip pats užsino­
rėdavo. Nieks nežino, kodėl neturtingai, bet laimingai žvejų Pūkių
šeimai jis nutarė parodyti baisiausią savo veidą.
Gal vis dėlto tie likimo vingiai turėjo kokią nors prasmę, kurios
nepajėgė suvokti žmogaus protas. Galbūt, jei jis nebūtų įsikišęs į
Pūkių šeimos gyvenimą, Mikalojus nebūtų tapęs tuo, kuo tapo.
Kas žino.
Dar tą patį vakarą, likus dviem dienoms iki Kalėdų, likimas
parodė savo valią ir apvertė aukštyn kojomis mažojo Mikalojaus
gyvenimą, kuris niekuomet nebegrįš į senas vėžes.
 j
ą pat vakarą Einaras, palinkęs virš stalo, vos šviečiant

T žibalinei lempai, storu avies vilnos siūlu adė savo megz­

tinio rankovę.
Mikalojus kiūtojo ant žemės prie židinio ir savo mažulyčiu
peiliuku drožinėjo pliauską.
Einaras atsitraukė nuo adinio ir žvilgtelėjo į plušantį berniuką.
Mikalojus dirbo susikaupęs, rimtas, net liežuvio galiukas kyšojo
pro pražiotas lūpas. Mažų pirštelių spaudžiamas bukas peilis
negalėjo įveikti kieto medžio.
Einaras šyptelėjo ir pakraipė galvą. Jis padėjo megztinį ir adatą
šalia ant suolo ir išsitraukė iš už diržo savo peilį. Paėmęs duonos
atriekė porą riekių. Paskui įbedė peilį į stalo kampą ir, stebėdamas
Mikalojų, atsikando duonos.
- Ką čia, vaike, drožinėji? - paklausė. - Gal šaukštą?
Mikalojus papurtė galvą ir, nepakeldamas akių nuo pliauskos,
drožė toliau.
- Tai gal dubenėlį košei? - toliau šelmiškai kamantinėjo Einaras.
Mikalojus vėl papurtė galvą. Dabar jis liovėsi drožęs ir paslap­
tingai apsidairė. Tik tada atsisuko į tėvą.
- Dovaną Adai, - tyliai sušnibždėjo. - Kalėdoms.

29
 - Kalėdoms? - nusistebėjo Einaras. - Juk per Kalėdas nėra
įprasta ką nors dovanoti.
- O aš noriu. Be to, per Kalėdas Ados gimtadienis, - atsakė
Mikalojus ir šnipštelėjo tėčiui kalbėti tyliau.
- Nejaugi? - Einaras apsimetė pamiršęs. - Gerai, kad priminei.
Tai kas gi čia bus?
- Paslaptis, - sušnibždėjo Mikalojus. - Bet reikia paskubėti,
kad spėčiau laiku užbaigti.
Einaras pridėjo pirštą prie lūpų.
- Tylėsiu kaip užsiūtas. Bet gal kruopštusis darbininkas - kad
ir kaip jis skuba - spės sukrimsti riekelę duonos? Beje, man tarsi
pasirodė, kad buvo atbėgusi pelytė ir kriaukšlelę jau sugraužė, kol
mudu su mama buvom išplaukę. Ar tik ta pelė nebuvo Mikalojus?
Berniukas linktelėjęs sukikeno.

Po akimirkos Mikalojus sėdėjo tėčiui ant kelių. Abudu rankose

turėjo po riekelę duonos.
Mikalojus valgydamas mėgdžiojo tėvą. Tai pastebėjęs Einaras
prajuko: berniuko skruostai buvo išsipūtę kaip žiurkėniuko.
- Tu geras berniukas, Mikalojau, - pratarė Einaras. - Turi
dorą, jautrią širdį. Iš tavęs išaugs puikus žmogus.
Mikalojus nusišypsojo ir apsivijo rankomis tėčiui kaklą. Eina­
ras pakedeno sūnui susivėlusius plaukus, užsimerkė ir priglaudė
smakrą berniukui prie pakaušio.
Tuo metu iš miegamojo į valgomąjį įėjo Aleksandra.
- Ada visa dega, - susirūpinusi pasakėji. - Smarkiai karščiuoja.
Einaras atsimerkė ir pažvelgė į žmoną. Bloga nuojauta, kuri
buvo aplankiusi jį dieną, sustiprėjo. Bet jis neišdavė šeimai savo

25
nerimo. Einaras pajuto, kaip Mikalojus krūptelėjo jo glėbyje. Jis
tuoj pašoko ir nudūmė į tėvų miegamąjį pas sesutę.
Tada Einaras pakilo nuo suolo ir apkabino žmoną.
- Gal nieko rimta, - sušnabždėjo jis. - Juk vaikai nuolat kuo
nors serga. Galiu iš rūsio atnešti ledo, kad numuštume karštį.
Jis švelniai kilstelėjo Aleksandrai smakrą ir pažvelgė jai tiesiai
į akis. Žmona nieko neatsakė, tik linktelėjo.
Einaras nuskubėjo prie durų ir užsitraukė batus.
- Viskas bus gerai, - tarė jis. - Patikėk.
Tada jis apsisuko ir pravėrė prieangio duris. Jos netrukus už­
sidarė ir buvo girdėti, kaip Einaras išeina į kiemą. Aleksandra dar
ilgai stebeilijo į užvertas duris. Ji jautė, kaip į prieangį siūbtelėjęs
šaltis įsismelkia iki pat kaulų.
Galiausiai Aleksandra atgavo amą ir nuskubėjo į miegamąjį.
Ji stabtelėjo tarpdury išvydusi Mikalojų, palinkusį prie sesutės
ir glostantį jos nuo prakaito šlapius plaukučius.
- Ada, mieloji, greičiau pasveik, - šnibždėjo jis. - Aš juk pa­
ruošiau tau staigmeną. Kuo greičiau pasveiksi, tuo greičiau galėsi
pažaisti su ja. Turi tučtuojau pasveikti.
Aleksandra liūdnai nusišypsojo, o tada pritūpė prie Mikalojaus.

Buvo jau kone naktis. Židinyje baigė degti malkos. Retsykiais

pašokantys liepsnos liežuviai ant tamsių kambario sienų pa-
skleisdavo nerimastingus šešėlius. Lauke kaukė vėjas. Be paliovos
įkyriai pliaukšėjo ant vyrių klibančios, kabliu užkabintos ūkinio
pastato durys.
Plazdančios liepsnos apšvietė belangiame trobos kampe sto­
vintį verpimo ratelį, ant kurio verpstės pūpsojo pūkuota, iškaršta

ZG
ir verpti paruošta avies vilna. Ant ratelio ritės jau buvo kelios
apvijos gatavo siūlo. Šalia mažos kėdutės stovėjo pintinė, kurioje
kūpsojo tumulai iškarštos vilnos. Ant krėslo gulėjo krūvelė dailiai
sulankstytų drabužių.
Kitapus ratelio kėksojo striuka negrabiai sukalta lova, kurio­
je miegojo Mikalojus. Jo sapnas buvo toks pat neramus kaip ir
besiblaškančios liepsnos: jis vartėsi nuo vieno šono ant kito, tai
užsitraukdamas užklotą iki pat pakaušio, tai vėl nuspirdamas jį
į kojūgalį.
Staiga siena virš Mikalojaus lovos praslinko šešėlis, ir kažkas
palietė berniukui petį. Prisilietimas buvo lengvas ir švelnus tarsi
oro gūsis, bet Mikalojus iškart pramerkė akis.
- Ar jau rytas? - promiegiais paklausė jis, pamatęs apsiren­
gusią motiną, palinkusią virš jo lovos. Aleksandra papurtė galvą.
- Mikalojau, - tarė ji. - Adai blogai. Turimgabenti ją į žemyną.
Negalimdelsti iki ryto. Korvajokio žvejų kaimelyje kas nors tikrai
pagelbės ir duos vaistų.
Mikalojui visi miegai išlakstė. Jis iškart atsisėdo.
- Aš kaipmat apsirengsiu! - šūktelėjo ir pašoko ant kojų.
Tuo metu atsivėrė prieangio durys ir į trobą įėjo Einaras,
nešinas glėbiu malkų ir audros žibintu. Malkas jis numetė prie
židinio ir pasižiūrėjo į Mikalojų ir Aleksandrą.
- Turėtų užtekti, kol grįšim namo, - pratarė jis ir nusikratė nuo
pečių ir plaukų sniegą. - Ar pasakei Mikalojui? - paklausė priėjęs
prie berniuko. Aleksandra prisėdo ant lovos krašto, o Mikalojus
skubiai movėsi kelnes.
- Taip, mama sakė.
- Aš dar nespėjau, - tarė Aleksandra. - Ne viską.

Z7
 Tėvai atsisuko į sūnų, o šis nuo jų žvilgsnių sustingo.
- Ką ne viską? - paklausė.
- Tau, Mikalojau, patikim svarbią užduotį saugoti ugnį, -
pratarė Einaras.
- Bet aš noriu su jumis! - pratrūkto vaikas. - Aš noriu būti
kartu, kai Ada...
- Negalima, - griežtai pertraukė tėvas. - Kitaip namai atvės.
Turbūt supranti, kad sergančios sesutės nevalia parsivežti į šaltus
namus?
Mikalojus žiojosi atsikirsti, bet susilaikė. Suprato, kad tėvai
teisūs.
Po valandėlės Einaras ir Aleksandra, kuri laikė rankose į storą
vilnonę skraistę susuktą ir sunkiai šnopuojančią Adą, jau buvo
ties prieangio durimis, pasirengę išplaukti. Mikalojus stovėjo
priešais savo šeimą.
- Juk ugnies sergėtojas turi turėti laikrodį, - pasakė Einaras
ir pasirausė kelnių kišenėje. - Tai vienintelis mano velionių tėvų
palikimas.
Jis pasilenkė prie sūnaus ir atgniaužė delną.
Mikalojus išvydo pažįstamą kišeninį tėvo laikrodį.
- Vieną dieną tu jį paveldėsi iš manęs, - tarė Einaras ir atidarė
dangtelį, dengiantį ciferblatą. - Bet dabar gausi laikrodį pasaugoti
per naktį. Laikas bėga greičiau, kai perpranti jo tėkmę.
- Bet aš dar nepažįstu laikrodžio, - sumurmėjo Mikalojus.
- Tai lengva, - patikino Einaras. - Žiūrėk į šias rodykles. Jos
juda į šitą pusę. Kai abi užlips viena ant kitos ir rodys tiesiai į
viršų, tuomet mes ir grįšime. Vėliausiai. Supranti?

26
 Mikalojus, įdėmiai apžiūrėjęs ciferblatą, linktelėjo. Tėtis uždarė
dangtelį ir padavė laikrodį berniukui.
- Saugokjį taip pat rūpestingai kaip ir ugnį, - pasakė Einaras
ir atsistojo. - Tai man brangus turtas, beveik toks pat brangus
kaip ir jūs.
Mikalojus linktelėjo ir tvirtai suspaudė laikrodį delne. Jokietas
metalinis paviršius dar skleidė tėčio rankos šilumą.
Berniukas pažvelgė į Adą. Mama pasilenkė, kad jis pasiektų
pabučiuoti kietai įmigusią išblyškusią sesytę.
- Metas eiti, - tarė Einaras.
Vos tik pravėrė duris, vidun švilpdamas įsiveržė ledinio vėjo
gūsis, kartu pažerdamas sniego.
Aleksandra žengė iš trobos į audringą naktį palinkusi į priekį,
stipriai spausdama prie savęs Adą. Žmonai nutolus, Einaras dar
atsigręžė į sūnų, kuris rimtas stovėjo tarpduryje.
- Mikalojau, nesijaudink be reikalo, - tarė jis. - Viskas bus
gerai. Dabar kaip tik galėsi pabaigti drožinėti savo dovaną. Tu
puikiai susitvarkysi vienas, esi jau didelis berniukas.
Durys kone savaime užsitrenkė nuo vėjo šuoro, ir Mikalojus
pirmą kartą per penkerius savo gyvenimo metus pasiliko visiškai
vienas.

Už tamsaus namelio sienų siautė baisi audra. Mikalojus bai­

minosi, kad ji nenurautų namelio nuo pamatų ir nepakeltų į orą.
Durys trinkčiojo, tarsi piktoji vėtra įkyriai prašytųsi vidun.
- Nieko baisaus, - ramino save Mikalojus. - Viskas bus gerai, -
kartojo prisimindamas tėčio žodžius.
 Jis sėdėjo priešais židinį sukryžiavęs kojas. Įmetęs dar dvi
pliauskas į spragsinčias ir pokšinčias liepsnas, jis palaukė, kol ugnis
jas pasiglemš. Pirmiausia ji palindo po pliauskomis ir raudonais
liežuviais ėmė laižyti joms šonus. Netrukus liepsnos suplazdeno
aukščiau ir pliauskos ėmė tamsėti. Tik tada Mikalojus išdrįso
imtis savo drožinio.
Akių vokai Mikalojui apsunko, o iš vidaus išsiveržė nevaldo­
mas žiovulys.
- Aš nieku gyvu negaliu užmigti, - murmėjo jis. - Man pati­
kėjo svarbią užduotį, aš turiu budėti.
Mikalojus ryžtingai papurtė galvą ir stengėsi nuvyti nuovargį
niūniuodamas. Bet netrukus akys nejučia užsimerkė, o mažutis
smakriukas nusviro ant krūtinės.

Pro debesų širmą tyliai ir atsargiai žvilgtelėjo saulė. Ji pamatė,

kad audra nuslinko ir kartu nusinešė vėjus. Apačioje ramutėlė
tyvuliavo jūra. Taigi saulė įsidrąsino ir visa išlindo iš už debesų,
užgulusių visą žemyną.
Nuo jūros pusės sklindantys spinduliai pirmiausia pasiekė Pū­
kių salos uolėtą pakrantę, tada šviesa ėmė kopti aukštyn, trobelės
linkui. Netrukus prasismelkė pro vienintelį jos langelį.
Išlinkę į trobą, spinduliai čiūžtelėjo valgomojo stalu ir, užkliuvę
už žibalinės lempos stiklinio gaubto, lūžo virsdami aštria šviesos
strėle. Spindulys smigo nuožulniai žemyn ir pataikė kaip tįk ton
vieton, kur gulėjo Mikalojui iš rankos iškritęs peiliukas. Dar kartą
atsimušusi į peilio ašmenis, šviesa tvykstelėjo tiesiai į užmerktus
priešais židinį užmigusio ugnies sergėtojo vokus.

JO
 Mikalojus gulėjo ant šono tarp medžio skiedrų, vis dar lai­
kydamas rankoje savo drožinį. Pliauska jau turėjo šiokią tokią
formą, bet vis dar buvo sunku suprasti, kas iš jos išeis.
Židinio žaizdre po pelenais blausiai žėravo žarijos.
Saulė pakuteno Mikalojui veiduką, ir jis suraukė nosytę.
Brūkštelėjo pirštu panosę ir jau buvo besiverčiąs ant kito šono,
bet staiga krūptelėjo ir praplėšė akis.
Berniukas pakėlė nuo grindų galvą ir prisimerkė išvydęs pro
langą plūstančią dienos šviesą. Kūną nupurtė drebulys.
- O ne! - šūktelėjo jis ir pasisuko į židinį. - Ugnis!
Mikalojus akimirksniu atsiklaupė ir ėmė paskubomis rankioti
aplinkui gulinčias skiedras ir mesti į žaizdrą. Ugnis neįsidegė.
Prisikišęs prie pat žaizdro Mikalojus iš visųjėgų ėmė pūsti žarijas.
- Nagi, užsidek, - meldė jis. - Būk gerutė.
Kai berniukas jau buvo bepasiduodąs, užsiliepsnojo viena
skiedra, paskui antra ir trečia.
Po akimirkos židinyje linksmai pokšėjo visos skiedros, ir Mi­
kalojus ryžosi ant jų užmesti pliauską. Tačiau visos tėčio atneštos
malkos buvo sukūrentos.
- Tėtis blogai apskaičiavo malkas, - tarė balsu. - Arba jis ne­
tiksliai apskaičiavo... - jis nebaigė sakinio.
Mikalojus žvilgtelėjo į langą. Buvo gerokai įdienoję, be jokių
abejonių. Jis išsitraukė iš kišenės tėvo paliktą laikrodį ir atvožė
dangtelį. Abi laikrodžio rodyklės jau buvo persiritusios per aukš­
čiausią ciferblato tašką ir tęsė savo kelionę stačia nuokalne žemyn.
- Tėtis tikriausiai blogai apskaičiavo, - sumurmėjo Mikalo­
jus. - Taip ir bus. Blogai apskaičiavo, - pakartojo jis tvirtesniu
balsu, stengdamasis nuvyti šalin bundantį nerimą.

J/
 Berniukas akimirką stebėjo ugnį ir suvokė, kad viena pliauska
netruks sudegti. Jos tikrai neužteks atvėsusiai trobai sušildyti. Jis
turėjo išeiti laukan parsinešti malkų.

Lauke aplink namą pernakt viskas labai pasikeitė. Pūga su­

minkštino skurdų peizažą: salą buvo užklojusi balta nepaliesta
danga. Aplink namelį vėjas sunešė aukštas pusnis.
Mikalojus suprato, kad jam bus sunku atidaryti duris ir išeiti į
kiemą. Jos tik vos prasivėrė, ir pro plyšį į prieangį tuoj ėmė byrėti
purus šaltas sniegas. Berniukas nusprendė užgulti visu svoriu. Jis
įsirėmė žastu, uždarė ir vėl įsirėmė.
Užtruko mažiausiai ketvirtį valandos, kol pagaliau tarp durų ir
staktos prasivėrė pakankamai didelis tarpas ir jis galėjo išsmukti
laukan.
Netrukus Mikalojus su kepure, storu vilnoniu megztiniu,
kumštinėmis pirštinėmis ir auliniais batais stovėjo kitapus trobos.
Sniego pusnys siekė jam kone iki juosmens.
Mikalojus prisimerkė nuo skaudžiai ryškių atspindžių. Jis net
sušnirpštė pamatęs, kad iki pašiūrės per tas purias aukštas pusnis
niekaip nenusigaus. Ką jau kalbėti apie tai, kad partemptų glėbį
malkų.
Jis įsmuko pro durų plyšį atgal į prieangį ir tuoj pat išlindo su
sniego kastuvu.
- Tai bus darbelio, - tarė pats sau pusbalsiu. - Kurgi dėsies...
Kitaip ugnis užges ir troba atšals.
Mikalojus įbedė kastuvą į pusnį ir pakėlė: laimė, sniegas buvo
lengvutis. Pirmasis jo pasemtas grybšnis, suspindęs saulėje, dailiu
skliautu nutūpė šone.

jz
 Pavakare iš trobelės kamino kone tiesiai į mėlyną dangų kilo
šviesūs tiršti dūmai.
Kiemas atrodė visiškai kitaip nei po audros. Siauri kalnų perėjas
primenantys takeliai vingiavo nuo namo iki visų ūkinio pastato
durų ir iki rūsio.
Dabar sniegas sūkuriavo netoli kranto: Mikalojus kasė pasku­
tinį, bet ilgiausią takelį iki prieplaukos stoginės.
- Dar porą kartų, - sušnopavo berniukas, semdamas sau iš
po kojų neklusnų baltutėlį sniegą, kuris vis žiro atgal. Jau, žiūrėk,
ima prasišviesti prieplaukos lentos, bet purus sniegelis ir vėl jas
uždengia.
- Dar kartelį pasemsiu, - sustenėjo Mikalojus ir bedė kastuvą
į pusnį. Pagaliau darbas buvo baigtas, lentų nebeklojo sniegas.
Mikalojus sunkiai alsuodamas atsirėmė į kastuvo kotą ir at­
sisuko pažiūrėti į nukastą taką. Jis vingiavo nuo namo iki kranto
tarsi gyvatė, nors berniukas labai stengėsi kasti tiesiai. Jo drabužiai
garavo nuo prakaito.
Mikalojus pažvelgė į namo šešėlį sniege. Jis buvojau toks ilgas,
kad kone siekė malkinę. Tada atsisuko į saulę, kybančią virš atviros
jūros. Ji artėjo prie horizonto. Mikalojus suvokė, kad netrukus
saulė šnypšdama nugrims į jūrą.
Berniukas pasisuko į tą pusę, kur buvo žemynas. Tenjūra buvo
visiškai tuščia. Jis nusimovė vieną pirštinę ir iš kišenės išsitraukė
laikrodį. Tėtis sakė, kad jie grįš, kai abi rodyklės žiūrės į viršų. Jos
jau kažin kada nukeliavo toliau savo amžinu ratu.
- Gal jie pasiliko Korvajokyje, iki Ada pasijus geriau, - svars­
tė Mikalojus. - Verčiau parsinešiu dar porą glėbių malkų, kol
nesutemo.

JJ
 Sala sparčiai gaubėsi tamsos marška. Uolų, augalų ir pastatų
formos sušvelnėjo, suapvalėjo, o netrukus tirštoje tamsoje visai
nebegalėjai jų išskirti.
Maždaug pusiaukelėje tarp namo ir pakrantės prie takelio
stovėjo audros žiburys, kurio šviesą galėjai matyti toli jūroje. Mi­
kalojus buvo išnešęs žiburį laukan, kad jis kaip švyturys padėtų
tėvams tamsioje jūroje greičiau rasti kelią namo.
Pats Mikalojus sėdėjo viduje prie stalo ir nenorom graužė
duonos kriaukšlį. Nuo darbų sušlapusius drabužius buvo pakoręs
ant tuščios karties duonai džiovinti, kuri kabėjo ant krosnies virš
židinio.
Mikalojus žvilgsniu permetė kambarį ir atsiduso: laukti buvo
sunku. Jis baisiai ilgėjosi savo šeimos.
Ant stalo gulėjo laikrodis. Berniukas pažvelgė į jį. Jo dangtelis
buvo pakeltas ir Mikalojus matė, kaip ilgesnioji rodyklė pasistūmė
dar per vieną padalą į priekį. Jis nežinojo, kuri dabar valanda.
- Tėtis grįžęs turės išmokyti mane pažinti valandas, - sumur­
mėjo. - Dabar suprantu tik tiek, kad išplaukė jie jau labai seniai.
Turbūt jiems laikas bėga greitai, o man jis slinkte slenka.
Mikalojus atitraukė žvilgsnį nuo laikrodžio ir įsistebeilijo į
pamirštą tėčio peilį su elnio kaulo kriaunomis. Peilis tebestyrojo
stalo kampe, tarsi ką tik būtų įbestas. O iš tiesų atrodė, kad nuo
to laiko praėjo visa amžinybė.
Galiausiai Mikalojus pamėgino pro langą įžiūrėti krantą, bet
veltui. Tamsa buvo tokia tiršta, kad lange atsispindėjo tikjo paties
veidas.
- Galėtų jau ir grįžti, - pasakė savo atvaizdui Mikalojus. Jis
pamatė iš akies kampučio išriedančią ašarą. Greitai nubraukė ją
atgalia ranka.
- Nėra reikalo verkti, - šniurkštelėjęs drąsiai tarė jis savo
atspindžiui. - Dabar turiu saugoti ugnį ir išlaikyti trobą šiltą. Aš
negaliu užmigti. Ar ne?
Mikalojus pamatė savo atvaizdą linktelint. Jis nustebo, nes
nepajuto, kad pats būtų nors kiek sujudėjęs.
 ikalojus sėdėjo prie židinio ir peiliuku mechaniškai

M drožinėjo savo pliauską.

Vis aiškesnės darėsi drožinio formos. Dabar jau galėjai spėti,
kad iš malkos randasi nerangus žmogeliukas. Figūrėlė turėjo di­
delę kampuotą galvą, tiesiai į abu šonus ištiestas rankas ir kojas,
vieną ploną kaip degtukas, o kitą storą kaip rąstas.
Mikalojus pakėlė drožinį prie akių ir nepatenkintas susukęs
lūpas jį apžiūrėjo. Staiga apmirė ir ištempė ausis.
- Atrodo, kažką girdėjau lauke, - sušnibždėjo jis pliauskai. -
Ar man tik pasirodė?
Jamnepasirodė. Dabar jau aiškiai buvo girdėti sniege girgždan­
tys žingsniai ir žemas vyriškas balsas. Sušmėžavo žiburio šviesa.
Mikalojus, paleidęs iš rankų medinę lėlę ir peilį, akimirksniu
stryktelėjo ant kojų. Su palengvėjimo šypsniu veide atplėšė prie­
angio duris.
- Tėti! Mama! Ada!
Tą pat akimirką, kai Mikalojus išvirto į prieangį, atsidarė ir
laukujės durys. Mikalojus jau buvo bepuoląs į glėbį, bet staiga su­
stojo. Tarpdury stovėjo rimtas Mikalojui nepažįstamas barzdotas
vyras su audros žibintu rankoje. Pamatęs berniuką, jis nusitraukė

36
nuo galvos kepurę. Netrukus pasirodė kitas vyras, kuris taip pat
nusismaukė vilnonę kepurę.
- Tu Mikalojus, ar ne? Aš esu Hanesas iš žvejų kaimo žemyne,
o čia mano draugas Heinas. Jis irgi iš Korvajokio, - pasakė žibintą
laikantis vyras.
Mikalojus išsmuko apsidairyti į kiemą, bet ten daugiau nieko
nebuvo. Jam dar nespėjus ko nors paklausti, vyras ėmė kalbėti
toliau.
- Tai va... įvyko nelaimė, - tyliai pasakė jis, rankomis gniau­
žydamas kepurę. Jis ilgai rinkosi žodžius, kol pagaliau jo lūpos
išspaudė gniuždančią tiesą: - Ta audra praėjusią naktį. Mes... šian­
dien aptikom netoli kranto apvirtusią tavo tėvų valtį. Vakarėjant
pagaliau suradome ir tavo tėvus. Abu. Labai užjaučiu.
Vyras uždėjo ranką Mikalojui ant galvos ir nevikriai patapšno­
jo. Mikalojus iškart nesuprato, ką vyras turėjo omeny. „Tai kurgi
mama su tėčiu, jeigu jie atsirado, - galvojo jis. - O kaipgi Ada?“
- O Ada? - pats nepajuto, kaip paklausė balsu.
- Tavo sesers neradom, - vos girdimai atsakė Hanesas. - Gal
jūros srovės ją nunešė kur toliau.
Pagaliau Mikalojus ėmė suprasti, kas jam sakoma, bet nenorėjo
tuo patikėti.
- Jūs meluojat, - ištarė jis iš pradžių vos girdimai ir narsiai
pažvelgė į vyrus. - Jūs meluojat! - suriko jis iš visų jėgų. - Kur
jie yra?
Vyrai papurtė galvas. Dabar prasižiojo ir Heinas:
- Tai tiesa. Labai gaila.
- Tau teks vykti su mumis, - pasakė Hanesas, vis dar laiky­
damas audros žibintą. - Nebegali čia pasilikti. Susirink pačius
būtiniausius daiktus. Kitus paimsime... vėliau.

J7
 Mikalojus žiūrėjo į vyrus lėtai purtydamas galvą.
- Aš negaliu niekur vykti. Aš turiu saugoti ugnį ir šiltai lai­
kyti trobą, - sumurmėjo jis. - Aš prižadėjau. Kitaip Ada nespės
pasveikti iki Kalėdų, jeigu grįš į šaltus namus.
Vyrai liūdnai susižvalgė. Heinas linktelėjo Hanesui. Hanesas
padavė žibintą Heinui, uždėjo rankas priešais stovinčiamberniukui
ant pečių ir pasilenkė.
- Paklausyk, Mikalojau, - švelniai tarė jis. - Nebėra nieko,
dėl ko turėtum laikyti namus šiltus. Ar supranti? Nieko. Iš savo
šeimos likai tu vienas.
Mikalojus Haneso veidą matė lyg pro rūką. Jis užsimerkė ir
leido žvejui jį apkabinti. Mikalojui galvoje aidėjo paskutiniai tėvo
prie durų ištarti žodžiai.
Tu puikiai susitvarkysi vienas, esi jau didelis berniukas.
Dar niekada Mikalojus nesijautė toks mažas ir bejėgis kaip tą
skaudžią akimirką. Rodės, akimirksniu išjo mažo kūnelio kažkas
išsiurbė visą gyvenimo džiaugsmą ir energiją. Nebėra nieko. Šie
žodžiai nuskambėjo tarsi nuosprendis, ir buvo neįmanoma suvokti,
kad tas nuosprendis neatšaukiamas. Nieko. Jau niekada nebebus.

Po valandėlės Mikalojus prisivertė susirinkti būtiniausius

daiktus į skepetą, patiestą ant stalo. Jisjudėjo lėtai ir vis dar atrodė
it apkvaitęs.
Vyrai stypsojo prie durų ir berniuko neskubino. Jie puikiai
suprato, kad Mikalojus, lėtai brūžindamas trobos grindis ir liesda­
mas įvairius daiktus, skausmingai atsisveikina su savo ankstesniu
gyvenimu.
 Hanesas su Heinu mieliau tylėjo, nemėgino guosti berniuko
žodžiais, išskyrus jau ištartus. Juk žodžiai tėra tik žodžiai, šiomis
aplinkybėmis jie atrodė nereikalingi ir netinkami. Pasaulyje ne­
rastum tokių žodžių, kurie galėtų atšaukti jau įvykusią tragediją.
Mikalojus sukrovė ant skepetos porą pamainų apatinių, vie­
nus marškinius ir dvi poras vilnonių kojinių. Tai buvo nedaug,
bet daugiau jis ir neturėjo, be tų, kuriuos vilkėjo šiuo metu. Be
drabužių, padėjo nebaigtą Adai drožinėtą figūrėlę ir tėčio kišeninį
laikrodį. Tada sukeitė skepetos galus ir surišo į ryšulėlį.
- Ar tai viskas? - paklausė Hanesas.
Mikalojus linktelėjo. Jis užsimaukšlino kepurę ir pasiėmė į
glėbį ryšulėlį.
- Tada eime, - pasakė Hanesas. - Nėra ko gaišti. Atrodo, kad
jūra netrukus užšals. Bus keblumų su valtimi.
Vyrai apsisuko tarpduryje ir išėjo iš trobelės. Mikalojus dar
kartą akimis perbėgo kambarį. Jis visam laikui įsiminė senųjų
namų vaizdą. Ratelis, gurbas, trobos stalas, suolai, židinys, ži­
balinė lempa, medinė lėkštė, suolelis, jo lova, užkrosnis, duonos
džiovinimo kartys, virimo anga virš žaizdro, katilai, puodas,
geležinės grotelės, medinės lentynos ant galinės sienos su keletu
indų, vandens kibiras ir medinis kaušas...
Mikalojus norėjo įsidėmėti viskąviską, kad niekada neužmirštų.
Jis giliai įkvėpė pažįstamo, saugaus namų kvapo. Ne, jis neužmirš.
Jis niekuomet neleistų sau užmiršti. Mat nuo šios akimirkos iš
praeities jam neliko daugiau nieko, tik mylimos šeimos ir namų
atminimas. Šitą vaizdą reikia saugoti lyg brangiausią turtą, nes
kaip tik toks jis ir yra.

39
 Netrukus niūri trijulė išniro iš namo šešėlio ir pasišviesdama
audros žibintu patraukė kranto ir stoginės link, kur laukė vyrų
valtis. Paskutinis ėjo Mikalojus, tvirtai spausdamas prie krūtinės
savo drobinį ryšulėlį.
Kai jie praėjo ūkinį pastatą ir ėmė leistis Mikalojaus nukastu
takeliu žemyn, šis staiga sustojo ir pasileido tekinas atgal į namelį.
Vyrai suglumę stabtelėjo.
- Kas dabar tam vaikui užėjo? - nusistebėjo Heinas.
- Gal jam iš liūdesio galvoj pasimaišė, - atsiduso Hanesas. -
Nors iki šiol neišspaudė nė vienos ašarėlės.
Per tą laiką Mikalojus pasiekė trobą. Jis paguldė ant stalo ry­
šulėlį ir, suėmęs abiem rankom, šiaip ne taip išlupo stalo kampe
stirksantį tėvo peilį elnio kaulo kriaunomis. Mikalojus šiek tiek
praskėtė ryšulį ir įkišo jį ten. Tada ištraukė iš makšties savo paties
peiliuką ir įbedė jį vietoj tėvo peilio.
- Likit sveiki, namai, - dar stabtelėjo prie durų atsisveikinti.
Paskui jis išėjo ir namai liko tušti. Židinyje spragsėjo paskutinės
žarijos. Troba ir miegamasis jau vėso. Nuo speigo ėmė šarmoti
lango pakraščiai. Rytoj ledinė ranka nudažys visą stiklą, o paskui
pamažu šerkšnas aptrauks kambarių sienas ir grindis.
- Štai, vaikis ateina, - su palengvėjimu tarė Hanesas, pamatęs
jų link atskubantį Mikalojų su ryšeliu rankose. - Pagaliau išplauk­
sime, kol dar šaltis nepaslėgė vandens po savo šalta danga.

Netrukus žvejų valtis treškėdama atsistūmė nuo apledėjusio

kranto ir Hanesas su Heinu nuirklavoją per leduku aptrauktąjūrą.
- Gerai, kad neužgaišom ilgiau, - sumurmėjo Hanesas Heinui.
- Taigi, - atsakė Heinas. - Galiu kirsti, kad anksčiausiai šią

¥0
salą valtimi bus galima pasiekti pavasarį. Dėl jūros srovių čionai
ir ledu neateitum mažiausiai iki sausio galo.
Valties gale kiūtodamas Mikalojus pabandė tamsiu siluetu
virtusioje saloje įžvelgti savo namą. Nepavyko.
Tamsa buvo apglėbusi viską. Mikalojus nepajėgė atskirti, kur
baigiasi sala ir kur prasideda dangus.
Jis pakėlė akis ir pamatė, kad stiprėjant šaltukui nakties debesų
danga trūkinėja. Sužibo viena kita blausiai mirksinti žvaigždė.
Tačiau gražiosios nakties žvaigždės neguodė Mikalojaus. Prie­
šingai. Deimantais nusagstyto dangaus spingsojimas dar labiau
stiprino nevilties ir gyvenimo neteisybės jausmą.
Visiškai netikėtai likimas prislėgė mažojo Mikalojaus pečius
tokia neregėta netekties ir vienatvės našta, kad netgi augdamas ir
stiprėdamas jis niekuomet taip ir nepajėgė jos nusipurtyti.
Mikalojui teko nešti savovaikystės naštą visą gyvenimą. Būtent
dėl to jis tapo toks, kokį jį dabar pažįsta visame pasaulyje.
Galbūt ne viskas žmogaus gyvenime yra tik juoda ir balta.
Galbūt nebūna vienareikšmiškai laimingų arba nelaimingų nuti­
kimų. Galbūt jie, nors ir būdami skirtingos prigimties, visuomet
eina greta. Taip kaip nelaimė kartais atneša gerų pokyčių, taip ir
laimėje gali slypėti liūdnų dalykų.
Gal jokių įvykių vos jiems nutikus nereikėtų iškart skirti prie
gerų ar blogų, o pažvelgti į juos po tam tikro laiko, per atstumą.
Gal tik tada juos gali pamatyti kaip visumą ir gal tik tada gali pa­
sverti, ko gi juose būta daugiau - gero ar blogo, o galgi vienodai
ir to, ir ano?
Sėdėdamas valtyje, plukdančioje jį į žemyną ir į ateitį, apie
kurią Mikalojus neturėjo nė menkiausio supratimo, jis, žinoma,

f/
negalėjo gyvenimą aukštyn kojom apvertusioje nelaimėje įžvelgti
nieko kita kaip tik blogį. Reikia pridurti, kad nieko gera neįžvelgė
ir tyliai irkluojantys Hanesas su Heinu. Jiedu abu vienodai gailėjo
berniuko, bet nė vienas neišmanė, kaip jį paguosti. Taigi vyrai
irklavo sutelkę visas savo jėgas, kad kuo greičiau sveiki laimingai
pasiektų krantą, kol šąlanti jūra nespėjo suspausti valties.
Vėliau Mikalojus neretai mintimis grįždavo į tą slogią kelionę,
kurios metu ne kažin kiek žodžių buvo ištarta. Buvo girdėti tik
ledo traškėjimas, irklo įkabų girgždesys ir sunkus vyrų alsavimas.
Jis pats sėdėjo sumišęs, o akys neišspaudė nė vienos ašaros. Praė­
jus dešimtmečiams, retkarčiais, nors ne visada, jis pajėgdavo toje
nelaimėje įžiūrėti ir tą kitą pusę - iš jos kilusį gėrį.
Bet neužbėkime įvykiams už akių, mat tą žiemos naktį valtyje
sėdinčio Mikalojaus dar laukė ilgas kelias ir įvairūs išbandymai,
kol jis sugebėjo bent kiek susitaikyti su baisiausiu savo praeities
sukrėtimu.
Pirmiausia išlipus į krantą Mikalojui teks išgyventi savo tėvų
laidotuves.
Visi tolesni įvykiai jo mažoje vaikiškoje galvelėje dar buvo
migloti. Tą akimirką Mikalojui atrodė, kad įvykiai po laidotuvių
netgi neturi ir niekada neturės jokios reikšmės. Tą akimirką jis
troško, kad, užuot pasilikęs saugoti šiltų namų, verčiau būtų plau­
kęs drauge su savo šeima į tą kelionę, kuri jiems tapo paskutinė.
 itu m etu , kitomis aplinkybėmis Mikalojų tikriausiai

K būtų sužavėjęs saulės nušviestas, mėlyno dangaus fone

išsidriekęs balta sniego danga apklotas Korvajokio žvejų kaimas.
Bet dabar jis be jokios išraiškos, nesidairydamas stovėjo prie
dviejų atvirų kapų ir kumštelyje tvirtai spaudė tėčio kišeninį
laikrodį. Tą akimirką jam atrodė, kad vis dar jaučia nuo jo
sklindančią savo tėvo Einaro delno šilumą.
Kaimelis buvo įsikūręs nuo vėjų apsaugotos įlankėlės gilumoj.
Jame iš viso buvo aštuoni ūkiai su gyvenamais namais, ūkiniais
pastatais, žemės sklypeliais ir bulvių laukais, kurie dabar buvo
storai užkloti sniego.
Per Korvajokį ėjo kelias, kuris pietuose, iškart už kaimo ir
medinio tilto per Korvajokio upę, suko tankaus miško link. O
šiaurinėje pusėje, palei pakrantę, jis vingiavo toliau, nei užmatė
akys.
Įlankėlės pakrantę juosė eilė stoginių su žvejų valtimis. Pasta­
tai buvo neįmantrūs, paprasti, nedažyti ir išoriškai labai priminė
Mikalojaus šeimos skurdžią trobelę.
Peizažas už žvejų kaimelio buvo išmargintas kalvų, kalnelių ir
miškų. Gyveno ten tik laukiniai gyvūnai. Ypač žiemą, viską už­
dengus sniegui, galėjai pajusti nuo kaimo sklindantį atsiskyrimo

/J
ir keistą amžinumo pojūtį. Tarsi Korvajokio kaimas būtų buvęs
atskiras pasaulis, veikiantis pagal savus dėsnius ir paklūstantis
saviems įstatymams, už kurio ribų daugiau nieko nėra.
Jeigu kokią nors vietą galima apibūdinti žodžiais pasaulio
kraštas, tai Korvajokio kaimelis buvo kaip tik tokia vieta.

Pirmąją naktį kaimelyje Mikalojus praleido žvejo našlės

Merės prieglobstyje. Geraširdė žilagalvė, į pasaulį žvelgianti pro
storiausius akinių stiklus, neturėjo nei šeimos, nei nuolatinių
pajamų. Prasimaitinti galėjo tik iš atsitiktinių siuvimo darbų ir
kitų kaimiečių malonės.
Mikalojui nejauku buvo miegoti svetimoje vietoje, be to, jis
ir nenorėjo užmigti. Mat kaskart prisnūdęs susapnuodavo tą
patį košmarą, kad jo šeima žuvo ir jis liko našlaičiu. Taigi kone
visą naktį praleido drožinėdamas dovaną sesutei, taip nė karto
ir nepravirkęs.
Kai pagaliau atėjo rytas ir dovana buvo baigta, Mikalojus
suvokė, kad nieko jis nesapnavo, pati tikrovė buvo baisus koš­
maras. Taigi galiausiai ir pats nebesusigaudė, ar nors akimirką
buvo sudėjęs bluostą, ar tik stengėsi save įtikinti, kad visa tėra
nakties sapnas. Bet jis tvirtai žinojo - nesvarbu, miegojo ar ne, -
kad dabar yra Kūčių rytas.
Tą dieną jo sesutei Adai sukako metukai. Tą dieną laidojo jo
tėvus.
Merė vargšui berniukui buvo draugiška ir supratinga. Ji viso­
mis išgalėmis stengėsi įkvėpti jam vilties ir tikėjimo, kad viskas
pasikeis į gera.
 - Dabar, kai praradai viską, kas tau gyvenime buvo svarbiau­
sia ir brangiausia, - pasakė Merė, kai jiedu pavalgė avižų košės
ir ėmė ruoštis laidotuvėms, - turi paversti tai savo stiprybe. Jei
atlaikysi tai, daugiau niekas gyvenime neišmuš tavęs iš vėžių.
Mano amžinatilsį vyras Augustas visuomet sakydavo: kas mūsų
neužmuša, tas mus sustiprina. Ką tu į tai pasakysi?
Mikalojus nieko nepasakė, jis pirmąkart pratrūko graudžiai
raudoti.
- Na, pagaliau. Paverk, vargšeli, išliek savo širdgėlą, - tarė
Merė. - Tau palengvės. Žinoma, šią akimirką tai tavęs nepaguos,
bet vis tiek pasakysiu: esu tikra, kad kaimo susirinkimas ras kokį
nors sprendimą, kaip tau, nelaimingam, pagelbėti. Gerą spren­
dimą dėl tavo ateities, patikėk manim. Žinoma, galėčiau ir aš
tave priglausti, bet nieko doro iš to neišeis. Gerai, kad dar savimi
vargais negalais pasirūpinu.

Kapinės, kur dabar stovėjo Mikalojus, buvo šiauriniam kaimo

pakrašty, ant mažos kalvelės, nuo kurios vėrėsi vaizdas į apačioje
išsibarsčiusius žvejų namelius. Jasjuosė žema, iš natūralių akmenų
sukrauta mūro siena. Į laidotuves susirinko visi kaimo gyventojai.
Kapųbuvo nedaug, kokios dvi dešimtys. Iš sniego kyšojo kuklūs
mediniai kryžiai ir plačios lentelės, kuriomis buvo paženklinta
dalis mirusiųjų amžino poilsio vietų.
Kad ir kaip Merė rytą stengėsi paguosti Mikalojų, nuo nemigos
ir visų išgyvenimų pavargęs, jis nesijautė itin tvirtai, stypsodamas
prie ką tik supilto savo tėvų kapo, juo labiau nepajėgė galvoti
apie ateitį. Staiga jis suvokė, kad kitapus kapo stovinčio kaimo
vyriausiojo Gideono žodžiai einajam pro ausis, tarsi būtų tariami
svetima kalba. Jis pabandė susikaupti ir paklausyti, kas sakoma
apie jo tėvus.
- Jūra turi du veidus, - pasakė į lazdą pasirėmęs Gideonas ir
žvilgsniu perbėgo visus susirinkusiuosius. - Gražų ir žiaurų. Mat,
viena vertus, jūra mus, žvejus, maitina, o, kita vertus, skaudžiai
mums primena, kad šiukštunesumanytume laikytijos savotarnaite.
Jūra nenuspėjama ir permaininga, ir mes niekuomet neper-
prasim jos iki galo ir neįminsime jos paslapčių.
Tokią dieną, tokią liūdną valandą, jūra mums tarsi sako: jūs
maži ir bejėgiai. O mes klausiame: kodėl? Argi tai teisinga? Argi
tai pelnyta?
Tokią dieną, Mikalojaus didžio skausmo valandą, mes vis
dėlto neturim teisės priekaištauti jūrai dėl įvykusios nelaimės.
Nors ji pasiglemžė Einaro ir Aleksandros Pūkių ir mažosios Ados
gyvybes, mums belieka prisiminti, kad esame čia tik svečiai, visi
iki vieno, o jūra tokia pat amžina kaip ir dangus virš mūsų galvų
ir žemė po mūsų kojomis.
Neverta jūros klausti, kodėl ji šėlsta, kaip neverta klausti dan­
gaus, kodėl mus laisto lietumi, arba žemės, kodėl ne visuomet
mums duoda tai, ko iš jos tikimės.
Nes jūra ir dangus, ir žemė yra amžini gamtos elementai, ir
ta amžinybė jau dabar yra mumyse ir išliks net tada, kai mums
sustos laikas. Todėl nėra prasmės klausti - kodėl. O ir teisės tokios
neturime. Galime tik stabtelėti ir akimirką paliūdėti, o paskui
nusukti žvilgsnius nuo praeities į ateitį.
Laikas gydo net giliausias žaizdas, nors ir palieka randus. Bet
po kurio laiko, žiūrėdamas į tuos randus ar netgi liesdamas juos,
skausmo jau nebejauti, - baigė savo kalbą Gideonas, žvelgdamas
tiesiai į Mikalojų.
 Kol senolis kalbėjo, Mikalojus, užmerkęs akis, prisiminė lai­
mingiausias savo gyvenimo minutes.
Akimirką paklausęs jis suprato, kad Gideono žodžiai skirti
ne jam, jie ne apie jo šeimą. Jam nereikėjo šaltų, negyvų, nors
ir gražių svetimo žmogaus žodžių. Jo prisiminimai dar nebuvo
išblėsę, jie buvo gyvi. Ir giliai viduje, jo paties mintyse, jie amžinai
išliks tokie gyvi kaip šiandien. Ypač Ados prisiminimas. Juk jos
netgi nesurado, tad kam su ja atsisveikinti, pamanė Mikalojus.
Juk gali būti, kad ji gyva. Tikriausiai taip ir yra, nusitvėrė minties
Mikalojus, Ada gyva! Einaras ir Aleksandra buvo rasti uolėtoje
pakrantėje, už poros kilometrų j pietus nuo kaimo. Hanesas su
Heinu nupasakojo Mikalojui, kur ta vieta, kai atplukdė jį iš Pūkių
salos. Bet apie mažosios sesutės likimą vyrai nieko nežinojo.
Pagalvojęs apie Adą Mikalojus pirmą kartą po nelaimės šiltai
susišypsojo. Tačiau vos atmerkė akis, šypsena kaipmat išblėso.
Dabar, be Gideono, į Mikalojų žiūrėjo visi kaimo gyventojai.
Berniukas sutrikęs apsidairė. Ar jam derėjo ką nors pasakyti?
Jis ką tik plūkavo paskendęs savo mintyse ir nepajėgė atspėti,
ko iš jo tikimasi. Taigi nusprendė, kad geriausia bus patylėti, ir
nudelbė žvilgsnį į kojas.
- Tikrai taip. Kartais tyla išreiškia daugiau negu patys tinka­
miausi žodžiai. Čia Mikalojus teisus, - garsiai pareiškė Gideonas,
nutraukdamas slogią tylą. - Kaimo susirinkimas vyks mano na­
muose iškart, kai grįšime atgal. Tikiuosi, visi dalyvaus.
Merė spustelėjo Mikalojui petį. Pažvelgęs į ją, berniukas išvydo
nuo ašarų aprasojusius storus jos akinių stiklus.

Ankstyvą popietę Korvajokį kertantis keliukas buvo tuštut

tuštutėlis. Kaimelio gyventojai pakluso Gideono kvietimui. Prie
jų prisidėjo net savais medžio drožiniais prekiaujantis Izaokas,
atsitiktinai šiom dienom čia atklydęs. Mikalojus pastebėjo, kad
vaikai jo vengia, atrodo, net prisibijo to tamsaus barzdoto gar­
siakalbio milžino. O ir suaugusieji, grįždami iš kapinių, nelabai
nudžiugo išvydę paniurėlį Izaoką su pypke burnoje stoviniuojantį
priešais Gideono trobą su savo vežimu, kupinu medžio dirbinių.
Pilnutėlėje Gideono pirkioje tvyrojo sunkus ir slogus drėgnų
drabužių, iškvėpuoto oro ir prakaito tvaikas. Seniausieji kaimo
gyventojai, kaip ir Gideonas, sėdėjo prie stalo, o kiti grūdosi
pasieniuose. Žmonės buvo susijaudinę ir įsitempę. Gideonas jau
buvo išdėstęs reikalą, ir dabar visi drauge svarstė, koks sprendimas
būtų tinkamiausias.
Klausimas, žinoma, buvo susijęs su Mikalojumi, kuris kiūtojo
trobos kampe, šalia durų, ant kelių pasidėjęs pirštines ir kepurę.
Kaimo susirinkimas turėjo nuspręsti našlaičio likimą. Ar galėtų
nors viena vargingo žvejų kaimo šeima pasirūpinti Mikalojumi
kaip savo šeimos nariu?
- Kur jau čia, - tarstelėjo Izaokas ir papurtė galvą, išgirdęs
Gideono klausimą.
Mikalojus nervingai sukrutėjo, bet išvisųjėgų stengėsi kantriai
išsėdėti, varstomas baikščių žvilgsnių. Viskas įvyko taip greitai.
Dar prieš keletą dienų jis gyveno sau laimingas su savo šeima. O
dabar, tą pačią dieną, kai žemė amžiams priglaudė jo tėvus, visas
kaimas sprendė tolesnį jo likimą. Įvykiai ritosi ant jo galvos vienas
po kito tarsi vandenyno bangos, nepalikdami laiko susigaudyti.
Žodžio paprašė moteris, vardu Kristina, su mažu kūdikėliu ant
rankų. Tai buvo Mikalojų iš salos pargabenusio Haneso žmona.
 - Aišku, nė vienas iš mūsų nenori, kad berniukas mirtų iš
bado ar šalčio, - pradėjo Kristina. - Bet mudu su Hanesu turime
du savo vaikus, kuriais reikia rūpintis. Deja, taip yra. Mes lyg ir
norėtume pagelbėti, tačiau... Apgailestauju, - Kristina pritrūko
žodžių. Ji šniurkštelėjo ir prisislinko arčiau vyro.
Šalia Kristinos ir Haneso stovėjo Heinas su žmona Grėte. Kris­
tinai nuščiuvus stojo tyla. Atrodė, kad daugiau niekas neprabils.
Galiausiai į priekį išėjo Grėtė ir pratarė:
- Tai, ką pasakė Kristina, gryna tiesa, - atsiduso ji. - Mūsų
visų tokia pat dalia, ir nieko čia neišgalvosi. Visi mes vargšai ir
vienodai kovojame dėl duonos kąsnio. Kaip kad Gideonas sakė
per laidotuves, jūra nenuspėjama, ir niekad nežinai, kada ji bus
dosni ir duos laimikį, o kada jo pašykštės. O dabar žiema dar
tik pradeda siautėti ir jūra šąla, tad vyrai kurį laiką netgi negalės
išplaukti. O jei dar viena burna...
Čia Izaokas pašoko iš vietos ir nutraukė Grėtę:
- Aš žinau, ką daryti! Sprendimas aiškus kaip dieną!
Visi atsisuko į Izaoką. Tas pasiglostė barzdą ir bedė pirštu į
Mikalojų:
- Įmeskit tą vaiką į jūrą paskui tėvus! Juktada ir bėdos neliktų!
Izaokas griausmingai nusikvatojo. Niekas nepratarė nė žodžio.
Dabar Mikalojus suprato, kodėl vaikai prisibijo Izaoko, labai gerai
suprato, nors ir spėjo, kad vyras karčiai juokauja.
- Aš galiujį įmesti, jei neatsiras kito norinčio! - toliau kalbėjo
Izaokas ir narsiai apsidairė aplinkui. Tada jis ėmė artintis prie
kampe tūnančio Mikalojaus.
Tas ūmai pašoko ir nėrė lauk iš trobos, niekam nė nespėjus
atsitokėti.
 - Kurgi dabar tas vaikas išbėgo? - susirūpino Grėtė.
- Pabėgo kaip ir visi kiti vaikai, vos mane išvydę, - šūktelėjo
Izaokas. -Kvaišelis, juokų nesupranta!
Visi išgirdo, kaip priemenėje trinktelėjo laukujės durys. Tačiau
niekas nesumojo, ką pasakyti, netgi Gideonas. Žmonės šnibždėjosi
ir nepatikliai kraipė galvas.
Galiausiai Hanesas pasilenkė prie žmonos ir sušnibždėjo kažką
jai į ausį. Akimirką pagalvojusi Kristina pažiūrėjo vyrui į akis ir
linktelėjo. Tada Hanesas žengė į priekį ir atsikrenkštė.
- Man kilo šiokia tokia mintis, - pradėjo žvejas, ir šurmulys
nutilo. - Mudu su Kristina kurį laiką galėtume vaiką priglausti.
Nors mūsų troba maža, bet priepirtyje atsirastų vietos dar vienai
lovai. Nuėmėme nemenką derlių, be to, pastaruoju metu gerai
sekėsi žvejyba, tad įstengėme šį tą atsidėti žiemai, - jis žvilgtelėjo
į žmoną, kuri jam drąsinamai šypsojosi. - Aš čia pamąsčiau ir
manau, kad galėtume išsiversti šią žiemą ir su viena papildoma
burna. Dėl tolesnės ateities - nežinau. Kaip Kristina jau sakė, nėra
lengva. Po metų mūsų padėtis gali pasikeisti. Todėl, mudviejų su
Kristina nuomone, visas kaimas turėtų prisiimti atsakomybę už
berniuką. Tačiau neišmanau, kaip tą padaryti.
Hanesas nutilo ir vėl atsistojo šalia žmonos. Tada nuo stalo
pakilo Merė.
- Manau, gerai čia pasakei! - tarė ji. - Ir man šovė galvon
mintis. Ojei kiekviena šeima priimtų Mikalojų pas save vieniems
metams? Po metų vaikas pereitų kiton šeimon. Juk visi kaip nors
tuos metus išsiverstume, ar ne? Gal net ir aš, jei sulaukčiau kai­
mynų pagalbos. Kaip manot? O sulaukęs penkiolikos berniukas
jau galės pats savimi pasirūpinti.
 Merė vėl klestelėjo prie stalo. Akimirką tvyrojo tyla, nes kai­
miečiai mintyse svarstė Merės pasiūlymą.
- Manau, mes galėtume prisidėti. Juk turime kaip nors ber­
niukui pagelbėt, - galiausiai tarė Grėtė ir pasisuko į greta stovintį
Heiną. - Heinai?
Heinas linktelėjo. Tada jauna besilaukianti moteris, vardu
Matilda, paplekšnojo sau per pilvą.
- Mudu su Andriejum, žinoma, taip pat prisidėsime, - pasakė
ji. - Dar keletą metų ne, mat laukiame papildomos burnos. Bet
kai šis truputį paūgės, galėsime metams priimti Mikalojų į savo
namus.
Staiga tai iš vienos, tai iš kitos pusės pasipylė Merės pasiūlymui
pritariantys šūksniai. Netrukus troboje kilo toks klegesys, kad
Gideonas atsistojo ir pabeldė lazda į grindis.
- Prašyčiau tylos! - sušuko jis. Minia kaipmat pakluso se­
noliui. - Ačiū. Merė siūlo išmintingą sprendimą. Reikėtų taip ir
padaryti. Bet aš kalbu tik už save, kiekvienas turi teisę rinktis, ir
nė vienam atsisakiusiam šiame kaime nebus prikaišiojama. Taigi
aš prašau, kad šeima, kuri nenori arba negali bendru sutarimu
pasirūpinti Mikalojumi, tepasisako dabar.
- Tfu, tikra kvailystė! - šūktelėjo Izaokas, kurio balso ilgokai
nebuvo girdėt.
- Tiesą pasakius, tai ne tavo rūpestis, - ramiai ištarė Gideo­
nas. - Tai kaimo vidaus reikalas. Tu šiame kaime negyveni, Izaokai.
- Kaip gerai, kad priminei, - burbtelėjo Izaokas ir nužirglio-
jo prie durų. - Keliauju iš čia, tiek mane ir tematysit! Bepročių
kaimas! Niekam tikus vieta prekiauti!
Supykęs Izaokas išeidamas taip trinktelėjo duris, kad net staktos
sudrebėjo. Gideonui tai buvo nė motais.

si
 - Taigi, dar kartą klausiu, ar visi pritaria pasiūlymui? - ir
perbėgo žvilgsniu trobą. Jeigu kas nors ir norėjo paprieštarauti
tokiam sprendimui, vis dėlto neišdrįso praverti burnos.
- Gerai, - patenkintas linktelėjo Gideonas. - Tai sutariame, kad
kiekviena kaimo šeima vieniems metams priims Mikalojų į savo
namus. Hanesas su Kristina tebūnie pirmieji. Taip pat sutarkime,
kad šeimos keisis visuomet tą pačią metų dieną. O ta diena tegu
bus skaičiuojama nuo rytdienos - tai yra Kalėdų.
Mūsų kaime yra aštuoni ūkiai. Dabar Mikalojui penkeri. Lai­
kydamiesi tokios tvarkos išsiversime, kol berniukui sukaks trylika.
Paskui, jei reikės, aptarsime jo likimą iš naujo, - tarė Gideonas
ir patvirtindamas priimtą sprendimą pabeldė lazda į grindis. -
Nors aš pats galiu lažintis, kad iki to laiko berniukas bus pabėgęs
į jūrą, - pridūrė jis ir apsidairė. - Jeigu dabar dar nepaspruko.
Šmaikšti Gideono pastaba išsklaidė įtampą, ir kaimo gyventojai
pratrūko kvatoti.
Netrukus Gideonui vėl teko pabelsti lazda, kadvisus nuramintų.
- Ojei rimtai - kur iš tiesų tasai berniokas prašapo? Tikiuosi,
neprasimanys kokių kvailysčių, pabūgęs paikų Izaoko tauškalų.

Tuo tarpu Mikalojus kiek įkabindamas lėkė gruodo sukaus­

tytu keliu. Jis perbėgo medinį Korvajokio tiltą ir nesustodamas
skuodė toliau. Jo skruostais tekėjo ašaros, kurias jis retkarčiais
nusibraukdavo pirštinės kraštu.
Mikalojus neišmanė, kur bėga. Nė nenutuokė, ką nusprendė
kaimo susirinkimas. Tiesiog nebeištvėrė Gideono troboje. Visu
kūnu juto, kaip neramiai ir išgąstingai dėbčioja kaimiečiai, nu­
girdo ne vieną pašnibždom ištartą žodį. Tie žvilgsniai ir žodžiai

3Z
jį vertino, ir Mikalojus jautėsi tarsi koks daiktas, kurį kas rengiasi
pirkti, arba greičiau kaip galvijas, parduodamas iš varžytynių
turguje. Tačiau, kita vertus, kaimiečiai juk norėjo padėti. Kad ir
kaip būtų, jam sunku ir skaudu buvo klausytis kalbų apie save.
Ne įžūlūs Izaoko paistalai ir elgesys jį išgąsdino.
Berniukas buvo nubėgęs taip toli, kad abipus keliojau stūksojo
miškas. Žemyno pusėje jis buvo tankus ir atrodė nepereinamas,
o jūros pusėje - gerokai retesnis, tad Mikalojus bėgdamas galėjo
įžiūrėti tarp pušų kamienų švytinčią ledo sukaustytą atvirą jūrą.
Staiga jis, per daug nemąstydamas, peršoko pakelės griovį ir
kone iki kelių grimzdamas į sniegą pasileido uolėtos pakrantės
link prie jūros.

Netrukus Mikalojus jau stovėjo ant aukštos, švariai vėjo nu­

šluotos uolos. Jam prie pat kojų ji kaip stati siena smigo tiesiai į
plonu ledu aptrauktą jūrą.
Už nugaros, atokiau nuo kranto, ošė pušynas. Ant uolos siū­
ravo viena pageltusi pušelė kreivomis šakomis. Ji tarsi liudijo, kas
laukia augalėlio, kuris mėgina varžytis sujūros galybe ir peržengia
ribą. Toliau už tos ribos viską lemia jūra. Ir gyvenimą, ir mirtį.
Tai jūros viešpatija.
Nuo bėgimo uždusęs Mikalojus sunkiai gaudė kvapą, aulinukai
pribiro sniego, bet jam tai nerūpėjo. Jis žvelgė į atvirą jūrą. Toliau
nuo kranto ji dar buvo neužšalusi, o žiemiška, žemai kabanti saulė
savo spinduliais glostė ramiai banguojantį vandenį.
Mikalojus užsimerkė ir pajuto savy ritmingą jūros šauksmą.
Pirmiausiaji siūbtelėjo per kulnus, vos neparversdama ant nugaros.

S3
Paskui vėl paviliojo į save, ir akimirksnį jis vaizdavosi stovįs ant
pirštų galų, klausydamas gundančio jūros šnabždesio, kol toji vėl
truktelėjo jį savęsp ir privertė atsilošti...
Nejau dėl to jis čionai atskubėjo? Ar jo likimas - pasiduoti
ir pulti į amžiną jūros glėbį? Juk Izaokas, žinoma, juokais, tokį
sprendimą jam ir siūlė.
Staiga Mikalojus atsimerkė.
- Ne, - balsu ištarė jis, atsipeikėjęs nuo jūros vilionių, ir, be
savo balso, tarytum išgirdo tėvų balsus, tariančius tą patį.
Tik tada Mikalojus suprato, kur taip be aiškaus tikslo bėgdamas
jis atsidūrė. Pažvelgęs į šiaurę, Korvajokio žvejų kaimą išvydo
toli už miško. Iš namelių kaminų dangun siauromis juostelėmis
vinguriavo dūmai. Taip, kelią iki šios vietos kaip tik taip ir buvo
nupasakoję Hanesas su Heinu.
Mikalojus suvokė, kad genamas nuojautos jis atsidūrė kaip tik
toje vietoje, kur buvo rasti jo tėvų kūnai.
Jisvėl atsigręžė įjūrą. Jis neatsitiktinai atbėgo čionai. Tai ženklas.
Mikalojui suspaudė krūtinę - lyg kas būtų geležiniais pirštais ją
sugniaužęs, bet vis dėlto prisivertė linktelėti. Suprato, kad jūra jį
pasišaukė tam, kad jis atliktų, ko neįstengė padaryti ir pripažinti
kapinėse. Jo užduotis buvo ne pasiduoti, o kovoti.
Jūra jį čionai prisiviliojo atsisveikinti su tėvais. Tik čia jis ga­
lėjo tinkamai tai atlikti. Ir tik tada galės pradėti tinkamai gedėti.
Saulė švietė Mikalojui į veidą, ir jis atsidusęs išspaudė žodžius:
- Sudie, tėti. Sudie, mama, - tai buvo veikiau atodūsiai nei
šnabždesys. - Suprantu, jūs norite, kad aš toliau gyvenčiau, šir­
dyje nešiodamasis jūsų atminimą. Sudie, brangūs tėveliai. Tačiau
su tavimi, mažoji Ada, aš neatsisveikinu. Tavęs juk nerado... Tu
turbūt tapai undinėle. Gražia, maža undinėle. Turiu tau dovanėlę,
Ada. Viliuosi, tau patiks, - jis išsitraukė iš kišenės savo išdrožtą
medinę lėlę ir švelniai ją glostydamas pasižadėjo: - Kad ir kas
man nutiktų, niekuomet tavęs nepaliksiu, mažoji mano sesyte.
Niekuomet.
Mikalojus pabučiavo lėlytę ir nusviedė ją ant apsnigto ledo,
taip toli, kaip tik įstengė.
Jis pridėjo delnus prie burnos lyg trimitą ir sušuko, kiek tik
leido plaučiai:
- Linksmų Kalėdų, Ada!
Garsas nuskriejo nuaidėjo toli nuo pakrantės uolos.
- Dabar viskas atlikta, - sušnibždėjo jis. - Dabar galiu išklau­
syti, kas nuspręsta dėl mano likimo.
Jis apsigręžė ir savais pėdsakais grįžęs į kelią nuėjo atgal į
kaimą - naujos pradžios, naujo gyvenimo link.
Mikalojus dingo snieguotų medžių šešėlyje, ir pakrantės uola
vėl liko tuščia ir tyli.
Staiga jūroje, uolų papėdėje, kažkas tyliai trekštelėjo. Jeigu
Mikalojus būtų buvęs tenai, jis būtų pamatęs, kaip toje vietoje,
kur gulėjo jo numesta lėlė, įtrūko ledas. Akimirką lėlytė suposi
ant properšos krašto, lyg svarstydama, o tada slystelėjo ir įkrito į
plyšį. Vos tik ji dingo po vandeniu, ledas vėl sutreškėjo, ir ką tik
žiojėjęs plyšys ėmė trauktis.
Netrukus ledo paviršius išsilygino - tarsi nieko nebūtų atsitikę.
 aigi Mikalojaus gyvenime prasidėjo naujas etapas.

T Jau tą patį Kūčių vakarą jis praleido Haneso ir Kristinos

priepirtyje.
Žvejų šeimyna mėgino įkalbėti Mikalojų pabūti su jais tro­
boje, tačiau berniukas atsisakė. Nenorėjo savo sielvartu gadinti
vaikams, dar mažesniems už jį - trejų metų Emiliui ir vos dvejų
Helenai - kalėdinės nuotaikos.
Jis sėdėjo sau vienas žibalinės lempos apšviesto kambarėlio
kampe, ant šiaudų prikimšto čiužinio, ir žiūrėjo į savo ant grindų
paskleistą lininį ryšulėlį. Drabužių pamaina, tėčio peilis ir kiše­
ninis laikrodukas - tai buvo visas turtas, likęs iš jo ankstesnio
gyvenimo.
Mikalojus girdėjo už sienos skambančią dainą. Kristina dai­
navo skardžiu ir maloniu balsu, o Hanesas griežė smuiku. Jiems
pritarė skaidrūs vaikiški Emilio ir Helenos balseliai, nors buvo
akivaizdu, kad vaikai dainos žodžių dar nemoka.
Mikalojus niūriai apsidairė: kambarėlis buvo vėsus, be langų,
žemom lubom.
- Tai mano naujieji namai, - sušnibždėjo jis. - Turėsiu prie jų
priprasti. Kiūtosiu tyliai ir būsiu nematomas, kad niekam netruk­
dyčiau. Ir kad prie nieko neprisiriščiau. Antros tokios netekties
nepakelčiau.

S6
 Tada Mikalojus užsimerkė ir leidosi liūliuojamas iš trobos
sklindančios dainos garsų.

Pirmosios Mikalojaus valandos naujuose laikinos šeimos

namuose greitai virto dienomis, o dienos - savaitėmis. Neilgai
trukus prabėgo du mėnesiai, o Mikalojus, dideliam Haneso ir
Kristinos skausmui, nuolat kiūtojo užsidaręs savo kamarėlėje.
Išpradžiųjiebergždžiai ragino Mikalojųprisidėti priejų šeimos.
Bet pamažu atkaklumas slopo, ir galiausiai jie liovėsi įkalbinėti.
Hanesas su Kristina susitaikė su tuo, kad nepavyks su berniuku
užmegzti glaudesnių ryšių, jeigujis pats nepanorės suartėti. Viskas
priklausė nuo Mikalojaus. Emilis taip pat mėgino įtraukti Mikalojų
į žaidimus kieme. Iš pradžių tik prašė, o kartą suirzęs netgi per
jėgą bandė tempti už rankos, bet Mikalojus tąkart ištrūkęs pabėgo
į mišką. Po šio įvykio jis ėmė iš tolo lenktis Emilio.
- Skaudu žiūrėti, kad berniukas taip užsisklendęs savame kiau­
te, - pasakė Kristina vyrui, kai Mikalojus, kaip paprastai, atsisakė
likti su jais pavalgyti. - Nieko keista, jei jis nenori turėti reikalų
su mumis, bet kad net su Emiliu ir Helena nežaidžia.
Mikalojus nieku gyvu nesutikdavo valgyti troboje drauge su
šeima. Išlinkęs tik pasiimdavo lėkštę, mandagiai padėkodavo ir
iškiūtindavo valgyti į savo kamputį priepirty. Taip jis pasielgė ir
šįkart.
- Visuomet toks niūrus. Niekaip nesumoju, kaip jį bent kiek
pralinksminti. Nė karto per šiuodu mėnesius neregėjau jo besi­
šypsančio. Nė vieno kartelio, - pridūrė Kristina.
- Berniukas patyrė tokią nelaimę, tad nieko keista, kad ne­
sišypso, - sumurmėjo Hanesas. - Arba nenori žaisti su tokiais

S7
mažiais kaip mūsiškiai, - pridūrė jis ir žvilgtelėjo į Emilį, su sesute
ant grindų žaidžiantį mediniais pagaliukais.
- Vis dėlto, - neatlyžo Kristina. - Tai taip liūdina. Mikalojus
tokio gero būdo. Jis kasdien prineša man į trobą vandens, nė ne­
prašomas. Kai šiandien įėjo, norėjau pakedenti jam plaukus, bet
jis taip atšlijo, kad vos neišvertė kibiro. O paskui pabėgo.
- Geriau palikti berniuką ramybėj, - patarė Hanesas. - Manau,
jis dar... Tegu laikas dirba savo darbą.
Kristina liūdnai papurtė galvą.
- Aš pradėjau baimintis, ar šiame pasaulyje mums duota tiek
laiko, kad Mikalojus atsigautų ir vėl taptų normaliu, džiugiu
berniuku.
- Nagi, neperspausk, - tarė Hanesas, nors ir jis giliai viduje
panašiai jautėsi. - Tuščios kalbos.
Hanesas buvo kelissyk nuėjęs į priepirtį vėlai naktį ir kaskart
rasdavo Mikalojų miegantį ta pačia poza. Berniukas abiemrankom
spausdavo plačiaašmenio tėčio peilio kriaunas lyg skęstantysis
virvę. Atrodė, tarsi net miegodamas bijo, kad paleidęs kriaunas iš
rankų praras ir saitus su praeitim. O tai, Haneso nuomone, būtų
buvusi geriausia išeitis. Mikalojus buvo toks mažas, kad nevertėjo
viso savo gyvenimo aukoti skausmui.
- Kad tik jis pats sau leistų pamiršti, - pusbalsiu pralemeno
Hanesas.

Nors žiema tais metais užgriuvo vėlai, bet pagaliau įsisiautėjusi

nutarė išbandyti Korvajokio gyventojų būdą ir kantrybę. Sniego
per tris žiemos mėnesius pridrėbė daugiau kaip pusantro metro,
o vietomis susidarė kone trijų metrų aukščio pusnys.
 Kartais užeidavo tokie šalčiai - keturiasdešimt laipsnių ir dau­
giau - kad žmonės būdavo priversti lindėti trobose nė nosies lauk
neiškišdami. Visas kaimas išgyveno sunkų laiką: rudenį žiemai
sukauptas maisto atsargas teko skirstyti saikingai, nes negalėjai
žinoti, kada ateis pavasaris ir išsklaidys rūsčią šiaurės žiemą.
Mikalojaus padėtis žiemos metu nė kiek nepasikeitė: berniukas
toliau elgėsi kaip atsiskyrėlis, nors ir gyveno tarp žmonių.
Galbūt taip būtų praslinkę ir tie, ir kiti metai, o gal net ir visas
Mikalojaus gyvenimas, jeigu nebūtų nutikęs vienas įvykis.
Po ilgos rūsčios žiemos pagaliau atėjo pavasaris. Atrodė, tarsi
kaimas būtų pakirdęs iš žiemos miego.
Sniego pusnys susiplojo, nuo pakraigių kapsėjo vanduo, o
vienur kitur, aukštesnėse atšlaitėse, jau juodavo lopinėliai žemės.
Kaimo vyrus jau buvo apėmęs karštas troškimas išplaukti į jūrą,
kone po pusės metų pertraukos: kas mielą rytą jie rinkdavosi
prie valčių stoginių ir taisydavo savo laives. Ore tvyrojo dervos
ir vilties kvapas, o pakrantėje vėl skambėjo juokas. Nors jūra
dar nebuvo atvira, bet kasdien vis ilgiau danguje išbūnanti ir vis
smarkiau šildanti saulė aiškiai bylojo, kad nedaug liko laukti, ir
ji vėl atvers jūros kelią ir žvejų valčių vilkstinė galės išplaukti į
plačiuosius vandenis.
Visus Korvajokio gyventojus pagavo džiaugsmas. Jie ir šįmet
pajėgė atsispirti žiemai ir dabar ateitis regėjosi daug šviesesnė.
Pagaliau išaušo ilgai lauktoji diena. Jūra atsivėrė. Vandenyje
dar plūduriavo didžiulės ledo lytys, bet nuo kranto jau driekėsi
siauras takas į jūrą. Visas kaimas anksti rytą susirinko pakrantėje
išlydėti vyrų į pirmąją žūklę. Žmonos ir vaikai glėbesčiavo savo
mylimuosius, visi juokavo, o kaimo senolis Gideonas pasakė
kalbą. Jis palinkėjo žvejams sėkmingos žūklės, kartu padėkojo
kaimiečiams už ištvermę ir kantrybę, pagyrė už atsparumą.
Galiausiai vyrai išstūmė valtis į vandenį. Ant kranto likusieji
mojavo į jūrą išplaukiantiems vyrams. Kai įlankėlės sąsmaukoje
ant stiebo iškilo pirmoji burė, kaimiečiai ėmė džiaugsmingai
šaukti valio.
Netrukus visų šešių valčių vilkstinė pakeltomis burėmis jau
skriejo atviron jūron, o juos skaisčiai sveikino pavasario saulė.
Mikalojus nėjo į pakrantę išlydėti žvejų. Jis nenorėjo, kad kai­
miečiai varstytųjį žvilgsniais. Užtat kai Haneso šeimyna iškurnėjo,
jis įsmuko į pašiūrę ir ėmėsi kapoti malkas.
Kai Kristina su vaikais grįžo namo, šalia krosnies pūpsojo
dailiai sukrautos kelios krūvelės malkų, o medinis kibiras buvo
sklidinas šviežio šulinio vandens.
Pats Mikalojus jau buvo spėjęs pasitraukti į savo kamputį
priepirtyje. Jis sėdėjo ant šiaudinio čiužinio glostydamas tėčio
kišeninį laikroduką.
- Aš taip jūsų pasiilgau. O, kad būtų galima laiką atsukti atgal
kaip laikrodžio rodykles. Ir viską pakeisti, - sušnibždėjo Mikalojus
ir priglaudė laikroduką sau prie skruosto.
Staiga apsivijo rankomis kelius ir pratrūko raudoti. Tuo metu
girgždėdamos atsivėrė durys. Mikalojus atsitokėjęs pamatė, kaip
vidun įsmuko Emilis. Jis skubiai nusišluostė ašaras.
- Ko tau? - paklausė Emilio. - Eikiš čia. Aš noriu pabūti vienas.
- Kodėl tu verki? - pasiteiravo Emilis.
- Visai aš neverkiu, - atrėžė Mikalojus ir šniurkštelėjo. - Šiau­
dai kutena nosį.

60
 Emilis žengtelėjo arčiau ir ištiesė ranką. Mikalojus pamatė jo
kumštelyje mažą beformį tošies gabalėlį.
- Ji sulūžo, - skausmingai tarė Emilis, vos tramdydamas ašaras.
- O kas čia buvo? - paklausė Mikalojus.
- Emilio valtis, - atsakė vaikas. - Ji sulūžo, - pakartojo jis ir
parodė šakelę kitoje rankoje. - Stiebas nulūžo. Reikia sutaisyti.
- Mat kaip, - tarė Mikalojus. - Paprašyk tėčio.
- Tėtis išplaukė į jūrą, - atsakė Emilis ir atkišo stiebą su valtele
Mikalojui. - Reikia sutaisyti.
- Tada paprašyk mamos, - atsakė Mikalojus. Buvo aišku, kad
jis nė neketina imtis Emilio valtelės.
- Mama nemoka! - suriko Emilis ir puolė į ašaras.
Mikalojus pažiūrėjo į įnirtingai raudantį berniuką ir atsiduso.
Jis nusišluostė rankove akis ir galiausiai ištiesė ranką.
- Na, gerai, - tarė. - Duok šen, pažiūrėsiu.
Emilis ištiesė valties dalis Mikalojui.
- Ar tu pats ją padarei? - paklausė Mikalojus, apžiūrinėdamas
nukentėjusią burę.
Emilis išdidžiai linktelėjo.
- Tau patinka?
- Taip, tikrai puikus laivas. Rytoj pataisysiu, - pasakė Mika­
lojus. - Ateik iš ryto jo pasiimti.
- Bet aš noriu šiandien jį paplukdyti! - sušuko Emilis ir trep­
telėjo koja.
- Dabar neturiu laiko, - atrėmė Mikalojus. - Palik mane ra­
mybėje ir ateik rytoj pasiimti savo laivo.
- Emilis nori dabar, - atkakliai reikalavo berniukas.- Emilis
čia palauks, kol sutaisysi laivą!

61
 - Nieko nebus. Dabar išeik, - Mikalojus stumte stūmė jį, bet
vaikas vėl puolė į ašaras. - Na, gerai jau, gerai! - tarė Mikalojus,
suprasdamas, kad berniuko neatsikratys. - Pataisysiu. Pastovėkčia,
o aš pažiūrėsiu, kas atsitiko tam nelaimingam laivui. Bet paskui
paliksi mane ramybėje, ar aišku?
- Eik ir tu su Emiliu paplukdyti laivo į upelį, - paprašė vaikas.
- Neisiu, - papurtė galvą Mikalojus. - Aš jį sutaisysiu, bet
paskui norėsiu pabūti vienas. Sutariam?
Emilis, nors ir nusivylęs, linktelėjo.

Galiausiai valtis buvo pataisyta.

Mikalojus dar padailino laivelio formą, kad būtų aptakesnis,
ir vietoj pagaliuko įtaisė tvirtesnį stiebą. Emilis taip džiūgavo ir
buvo toks dėkingas, kad net apkabino Mikalojų. Pirmą kartą po
ilgo laiko Mikalojus nepuolė išsisukinėti. Tiesą sakant, jam buvo
malonu matyti, kad tokia paprastutė paslauga sukėlė tokį tyrą
džiaugsmą.
Netrukus Emilis, nešinas valtimi, kaip ir buvo žadėjęs, išėjo
savais keliais. Mikalojus liko vienas.
Praslinko valanda. Mikalojus jau buvo beeinąs į trobą pasiimti
savo pietų, bet staiga prasivėrė priepirčio durys.
- Ar nematei Emilio? Niekur vaiko nerandu. Šaukiu šaukiu -
neatsiliepia.
Tarpdury stovėjo Kristina, atrodė smarkiai susirūpinusi.
- Emilis greičiausiai plukdo savo tošies laivą upelyje lauko
pakrašty, - pasakė Mikalojus. - Galiu nueiti jo parvesti.
- Ten Emilio nėra. Jau buvau nulėkus... Dieve šventas! Ar ne­
bus tik jis nuėjęs prie upės? - šūktelėjo Kristina. Ją apėmė baisus
išgąstis ir ji visa išbalus atsirėmė į sieną.
 Mikalojus netardamas nė žodžio nėrė pro Kristiną laukan.
Jis dūmė kiek tik kojos nešė. Bėgo tuo pačiu keliu kaip žiemą,
sprukdamas iš Gideono namų. Batai slysčiojo ant saulės aptirpdy-
to apledėjusio tako. Kartą jis net griuvo aukštielninkas, paslydęs
ant baloje pasislėpusio ledo. Akimirksniu stryktelėjęs nuskuodė
toliau, nekreipdamas dėmesio į skausmingai tvinksinčią plaštaką:
joje atsirado sopi žaizda.
Mikalojus pasiekė Korvajokio upę kertantį tiltą ir skubiai ap­
sidairė per turėklą aukštupio pusėje. Nieko. Tada puolė tikrinti
kitoje, žemupio pusėje. Jis jau lengviau atsiduso, mat ir ten nieko
neišvydo. Nuo kaimo dideliu greičiu tilto link artėjo kinkinys:
Kristina jau aiškiai sušaukė kitus kaimo gyventojus ieškoti ber­
niuko. Tačiau čia Emilio nė ženklo. Tai kurgi jis yra?
Mikalojus uždusęs atsirėmė į turėklą ir pažvelgė į apačioje
čiurlenantį juodą vandenį. Upė buvo siaura, ir srovė dar nebuvo
labai srauni. Po savaitės ar dviejų Korvajokis kurį laiką atrodys
kaip krioklys. Jis gavo pavadinimą nuo savo ištakų, toli, už šimtų
kilometrų krašto gilumoje esančių Korvatunturio kalnų. Jų snie­
guoti šlaitai tirpdami paleidžia tokią gausybę vandens, kad gili,
tačiau siaura Korvajokio vaga pavasario gale pasidaro per menka
ir upė išsilieja į artimiausius laukus. Dabar ji tekėjo rami ir siaura,
vos platesnė už upeliūkštį, o kai kur išvis nematoma per ledėtus
sniego liežuvius, kabančius virš upės. Pasroviui plaukė mažulytės
ledo lytys, kurios kartkartėmis užkliūdavo už apledėjusių sąnašų,
akimirką pasisupdavo ant bangelių, tarsi nežinodamos, kuria
kryptim pasiduoti toliau, o paskui vėl nuplaukdavo pasroviui.
Vanduo čiurleno ir sroveno, o saulė šiltai glostė Mikalojui veidą.
Staigajis išvydo iš po tilto išnirusią tošies valtį. Emilis prie stiebo
vietoj burės buvo pritvirtinęs žievės gabalėlį. Valtis plaukė pačiu
upės viduriu ir po akimirksnio supdamasi dingo už posūkio.
- Emili! - suriko Mikalojus ir nuskuodė į kitą tilto galą.
Jis ne nusileido, o greičiau nusirito po tiltu. Paskutiniai metrai
buvo vienas ledas, ir jis nepajėgė pristabdyti, todėl netrukus pūkš­
telėjo kojomis tiesiai į upę. Akimirksniu Mikalojus visas atsidūrė
po vandeniu ir pajuto, kaip srovė lediniais gniaužtais įsikibo į jo
apsunkusius permirkusius drabužius. Jis sėdėjo ant upės dugno
niekaip nevaliodamas atsistoti ir grabaliojo aplinkui, ieškodamas
lediniame dugne kokios nors atramos. Galiausiai pirštai apčiuopė
aštriabriaunį akmenį ir įsikibo. Įtempęs visas jėgas, laikydamasis
už akmens, Mikalojus atsistojo.
Dabar jis susilenkęs ir smarkiai čiaudėdamas stovėjo vidury
vagos. Berniukas pastebėjo, kad vandens jam tėra iki juosmens.
Prisivertęs nusiraminti apsidairė. Emilio - nė balso. Mikalojus
giliai įkvėpė ir vėl panėrė. Jis apsidairė po vandeniu į visas pu­
ses, ir, kai jau buvo bepritrūkstąs oro, už poros metrų, žemupio
pusėje, tarytum pamatė tamsų ryšulį. Emilis! Jis iškilo į paviršių
ir nebesibaimindamas ledinio upės dugno nužirgliojo šiaurinio
kranto link, kur, kaip spėjo, buvo pastebėjęs ryšulį. Upėj niekas
neplūduriavo ir Mikalojus nustebo, nes jam pasirodė, kad ryšu­
lėlis nebuvo nugrimzdęs ant dugno. Jau buvo bepuoląs į neviltį,
nes išnaršęs ir rankomis, ir kojomis - nieko neaptiko. Vaga toje
vietoje buvo siaura, abu jos krantus dengiantys stori ledo luitai
grėsmingai kabojo virš upės. Mikalojus vėl puolė ant kelių ir
dar kartą apsidairė po vandeniu. Bet Emilio ten nebuvo. Gal
jis suklydo ir tas ryšulėlis jam tik pasivaideno? Jis vėl pašoko
ant kojų.
 - Emili! - sušuko Mikalojus, iki juosmens mirkdamas ledinėj
srovėj. Iš šalčio jis kaleno dantimis, sąnariai darėsi vis sunkesni
ir Stingus. Buvo sunku išsilaikyti stačiam, nes vos bejautė kojas.
- Emili! - riktelėjo dar kartą.
Staiga jis kažką išgirdo. Įtempęs ausis pamėgino pro upės
šniokštimą pagauti kitus aplinkos garsus. Nuo šalčio, besiskver­
biančio į kaulus ir sąnarius, jau darėsi sunku kvėpuoti.
- Gelbėk!
Balsas buvo vos girdimas. Bet šaukė tikrai Emilis!
- Emili! Kur tu?
-Čia!
Emilis buvo visai čia pat, bet Mikalojus jo nematė.
-Kur?
- Čia!
Pagaliau Mikalojus nustatė garso kryptį: jis sklido iš po ledo
luito, palinkusio virš apledėjusios upės, ten, kur srovė buvo ne­
matoma. Jis nedvejodamas puolė keliais ropoti upės dugnu link
ledo iškyšulio. Tada išvydo virš savęs spurdančias Emilio kojas.
Mikalojus atsistojo ir skaudžiai trinktelėjo galva į ledinį stogą,
tada vėl susirietė taip, kad tik jo galva liko kyšoti virš vandens.
- Mikalojau... padėk, - pamėlynavęs nuo šalčio sudejavo Emilis.
Jis buvo iki juosmens vandenyje, mat pataikė į po ledo kyšuliu
susidariusią oro kišenę ir jam pavyko rankomis įsikirsti į krante
augančio medžio šaknis.
- Emili... tu turi pasileisti, - kiek galėdamas ramiau tarė Mi­
kalojus.
- Nnn-eee,- iškaleno dantimis Emilis. - Nn-epasileisiu.
- Privalai, - pasakė Mikalojus.
 Jisjudėjo lėtai ir nerangiai. Upės vanduo nebeatrodė toks šaltas.
Akimirką jį pagavo nenumaldoma pagunda pasiduoti srovei ir
nuslysti kartu su ja į jūrą, kur būtų ramu, tylu ir neskausminga.
„Juk taip paprasta, - šmėstelėjo mintis, - tereikia tik atsispirti
nuo dugno, ir būčiau laisvas nuo visko. Kaip Ada.“
Bet Mikalojus prisivertė susiimti.
- Griebk man už pečių ir šok žemyn. Tada stipriai apsikabink
man sprandą. Mums reikės iš čia išnerti.
- Aš nenoriu... Aš nuskęsiu, - verkšleno Emilis.
- Reikia. Arba abu nuskęsime, - atsakė Mikalojus. - Emili...
Aš ilgai neišlaikysiu.
Pagaliau Emilis ištiesė ranką ir įsikibo Mikalojui į petį. Mika­
lojus atplėšė ir kitą berniuko ranką nuo medžio šaknies ir uždėjo
ją sau ant kaklo.
- Apsivyk mane ir kojomis, - paliepė jis ir Emilis pakluso.
Dabar berniukas kiek begalėdamas stipriau priglaudė savo mažą
kūnelį prie Mikalojaus.
- Man baisu, - sušnibždėjo jis.
- Nėra ko bijoti. Tik giliai įkvėpk pilnus plaučius, - patarė
Mikalojus, - o paskui sulaikyk kvėpavimą, kiek tik pajėgsi.
Tada Mikalojus tvirtai apglėbė berniuką per juosmenį ir susirie­
tė. Jiedujau buvo po vandeniu. Su Emiliu ant nugaros buvo daug
sunkiau išlįsti iš po kyšulio. Emilis visą laiką spurdėjo ir taškėsi.
Tą akimirką, kai Mikalojus pajuto turįs į degančius plaučius
įtraukti oro, jis suvokė, kad jie išsivadavo iš savo ankšto kalėjimo:
virš jųdviejų tebuvo tik ledinis vanduo.
Mikalojus iš visų jėgų atsispyrė nuo dugno, ir staiga juos
nutvieskė ryški skaisti saulė. Pagaliau jie išnėrė! Mikalojus

a
paleido besiblaškantį Emilį, jis nebepajėgė jo nulaikyti. Ūmai
akys apsiblausė.
Mikalojus tematė neaiškią šviesą. Girdėti nieko negirdėjo, bet
staiga pajuto, kaip kažkas smarkiai truktelėjo už pečių. Gal Emilis
jį kumštelėjo? O gal tai buvo mirties gniaužtai?
Tą akimirką galvoje viskas aptemo ir aplinkinis pasaulis
išnyko.
-M IKALOJAU!
Mikalojus suvokė, kad girdi savo vardą, bet niekaip nesuprato,
kas jį šaukia. Jis atsimerkė ir pamėgino apsižiūrėti, kur esąs. Ar
čia dangus?
Aplinkui jautė šilumą ir matė blausią šviesą. Pamėgino kils-
telėt galvą, bet ji buvo sunki kaip akmuo. Tada pabandė pajudint
ranką - nepavyko. Ranka buvo nejudri kaip geležinis strypas.
Tuomet nusprendė tiesiog apsidairyti. Kur jis yra, po galais? Tik
aišku, kad ne priepirty.
Staiga Mikalojus prisiminė, kaip laikydamas glėbyje Emilį galy­
nėjosi su ledine upės srove. Bet kas nutiko paskui? Jis neprisiminė.
- Mama! Mikalojus pabudo!
Dabar jis pažino tą balsą. Tai Emilis. Taigi berniukas išsigel­
bėjo, nebent juodu abu dabar danguje. Ar gali būti, kad danguje
jautiesi toks bejėgis ir sunkus? Gal ne. Nors ką gali žinoti.
- Mikalojau! - jis išvydo virš savęs palinkusį moters veidą.
Tai buvo Kristina. Kartu jis pajuto, kaip mažutė Emilio rankytė
spustelėjo jam pirštus.
- Emili, negalima, - sudraudė Kristina. - Mikalojui reikia
pailsėti.

66
 - Kur aš esu? - Mikalojus tarsi iš tolybių išgirdo savo balsą.
Jis buvo silpnas ir kimus.
- Tu namie, - šypsodama atsakė Kristina. - Mano ir Haneso
miegamajame, - pridūrė ji ir padėjo delną Mikalojui ant kaktos.
- Tai kur tada jūs miegat? - susirūpino Mikalojus.
- Menka bėda, nesirūpink, - nusijuokė Kristina ir tuoj pat
surimtėjo. - Karštis atslūgo. Pagaliau... aš jau bijojau... nežinia ko.
- Ar aš sergu? - sušvokštė Mikalojus. Dabar jis geriau suvokė
aplinką. Jau galėjo pasukti galvą ir šyptelėti Emiliui, kuris, mamai
nematant, vėl palietė jam ranką.
- Tu labai karščiavai, - pasakė Kristina. - Gulėjai patale be
sąmonės nuo to laiko, kai išgelbėjai Emilį. Šešias dienas.
- Emilis net nesusirgo! - išdidžiai tarė mažylis. - Nors ir vė-
miau vandeniu! Tu galėsi man padaryti naują laivą.
- Emili, branguti, gal eik pažaisti su Helena, - paprašė Kristi­
na. - Dabar Mikalojus negalės padaryti tau jokio laivo.
Emilis išdūmė iš kambario linksmai dainuodamas: „Mikalojus
atsibudo, Mikalojus atsibudo!“
- Ar aš išgelbėjau Emilį? Gerai nepamenu, kas nutiko, - su­
šnibždėjo Mikalojus.
Kristina linktelėjo.
- Išgelbėjai ir pats vos nenuskendai. Laimė, mudu su Gideo-
nu laiku suspėjome ir ištraukėme judu iš vandens, - pasakė ji ir
paglostė Mikalojui galvą. - Tu labai drąsus. Nesu girdėjusi, kad
koks kitas tavo amžiaus vaikas būtų pasielgęs taip kaip tu. Esi
viso kaimo didvyris.
- Et, niekai.
- Sakau tau! - šūktelėjo Kristina. - Visi susižavėję tik ir kalba
apie tave. Gali savimi didžiuotis.
 Mikalojus nepajėgė atsakyti. Jis tik pamanė, kad nėra taip
blogai būti didvyriu. Didvyrių reikia nuolatos, jų gyvenimas
nėra beprasmis. Netrukus vėl pasijuto išsekęs. Akys nevalingai
užsimerkė ir jis paniro į sapną.
- Miegok, - sušnibždėjo Kristina. - Miegok, vaikuti mano.
Mikalojus užmigo švelniai glostomas Kristinos ir liūliuojamas
jos šnabždesio.

Kai Mikalojus atsigavo, viskas pasikeitė. Gulėdamas ligos

patale jis turėjo pamažu pripažinti, kad gyvenimas tęsiasi. Dabar
jis nebemanė, kad tai savanaudiška, kaip jam atrodė visą žiemą.
Dienos ilgėjo, ir vasara išpuošė Korvajokio žvejų kaimo apy­
linkes sodria įvairių atspalvių žaluma.
Pakirdęs iš ligos patalo Mikalojus vėl grįžo gyventi į priepirtį,
bet daugiau tenai nesislapstė. Jis ėmė valgyti troboje kartu su visa
šeima. Jo vieta buvo šalia Emilio: šis pamažu tapo jo geriausiu
draugu, ar netgi jaunesniuoju broliu.
Mikalojus priprato ir prie kitų šeimos narių ir jų būdo, tad kar­
tais pagaudavo save nevalingai galvojantį apie Hanesą ir Kristiną
kaip apie tėtį ir mamą. Tuomet jis primindavo sau, iš kur atėjęs.
Kaimo vaikai priėmė Mikalojų į savo žaidimus ir pripažino
jį savu. Nuo tos akimirkos, kai Mikalojus atvyko į kaimą, daug
kas pasikeitė į gera. Sakytum, ištisą parą šiaurės danguje švie­
čianti saulė būtų įnešusi į berniuko gyvenimą daugiau šviesos
ir džiaugsmo.

Prabėgo vasara, dienos ėmė trumpėti, šiaurinė gamta pasida­

bino ryškiom rudens spalvom. Mikalojus pradėjo atsigauti nuo
jam tekusio didžiulio sukrėtimo.

70
 Per vasarą užsitraukė žaizdos, kaip kad kadaise žadėjo Gideonas,
ir Mikalojus jau galėdavo be ašarų prisiminti tėvus ir mažąją Adą.
Atlėgo skausmas, ilgąlaiką temdęs dabarties akimirkos džiaugsmą.
Galvodamas apie savo šeimą, jis leisdavosi tik į šiltus ir džiu­
gius prisiminimus, kurie labiau atspindėjo jo dabartinę būseną.
Kartais jis pagaudavo save besijuokiantį balsu, prisiminęs, kaip
tėvas mėgdavo vaipytis ir kaip dėl to neva supykusi mama susi­
raukdavo, o po akimirkos prapliupdavo skaniai kvatoti. O Ada!
Apie Adą jam buvo likę tik šilti, mieli prisiminimai.
Kaip tik Ados vaizdas iškilo Mikalojaus atminty ir prajuokino
jį rudenį, kai jis padėjo Hanesui iš valties krauti žvejybos laimikį.
- Ko čia, vaike, kikeni? - pasiteiravo Hanesas.
- Nieko, - atsakė Mikalojus.
Hanesas be vargo tampė didžiules žuvies dėžes iš valties ant
prieplaukos, o Mikalojus turėjo jas nuvilkti prie krante stovinčių
karučių.
Abudu buvo su kepurėmis, o nuo jų kvėpavimo šaltame ir
drėgname ore kilo garai.
- Greičiau kibk į darbą, kad žuvys nepabėgtų atgal į jūrą, -
susijuokė Hanesas. - Juk pažadėjai visas dėžes nuvilkti į krantą
pats vienas.
- Pažadėjau, - narsiai atsakė Mikalojus. - Ir nuvilksiu.
Kai Mikalojus pasilenkė prie medinės dėžės rankenos, Hanesas
patapšnojo jam per kepurę.
- Tiek to. Dar patrūksi, vaike, - tarė Hanesas. - Aš juk pajuo­
kavau. Tai vyrų, ne vaikų darbas.
- Bet aš galiu, - atkirto Mikalojus ir pamėgino pajudinti dėžę
iš vietos. Toji - nė krust.

7/
 - Ar tikrai?
- Aš tikrai pajėgsiu, - pakartojo Mikalojus ir vėl timptelėjo.
Dabar dėžė pajudėjo, ir Mikalojus nusprendė nesustoti, antraip
jau niekaip nebūtų įstengęs pakrutinti dėžės iš vietos. Dėl to jis
buvo tikras.
Mikalojus vasarą leido ne žaidimams. Jis daug padėdavo Ha-
nesui. Ne jūroje, bet valčių prieplaukoje. Hanesas išmokė jį nar­
plioti ir taisyti tinklus, nuo valties šonų ir dugno smėliu nušveisti
dumblius, sutepti girgždančias irklų įkabas ir lynus. Mikalojus
greitai mokėsi ir jo pagalba labai pravertė Hanesui. Bet vilkti
dėžes! Mikalojui teko pripažinti, kad tai gerokai sunkiau, nei jis
įsivaizdavo. Bet garsiai to nepasakė.
Berniukas iš lėto sunkiai slinko per prieplauką atbulas, tęsda­
mas paskui save vieną ant kitos sudėtas dėžes. „Turiu nutempti
iki karučių, kitaip Hanesas iš manęs juoksis. Ir aš nutempsiu!“
Mikalojus pasiekė prieplaukos gilą, jau stojosi ant smėlio,
bet staiga dėžė įstrigo, ir Mikalojus plumptelėjo ant užpakalio.
Žaibo greitumu stryktelėjęs ant kojų vėl kibo į dėžę, bet veltui:
jam nepavyko jos nė pajudinti.
- Jau gana, - pasakė Hanesas, atėjęs vaikui iš paskos, ir lengvai
pakėlė dėžę - kaip kokią plunksninę pagalvę. Netrukus ji jau buvo
karučiuose, ir Hanesas nusiėmęs kepurę nusišluostė nuo kaktos
prakaitą.
- Mikalojau!
-Ką?
- Klausyk, aš mažumėlę... Nors... Ne, tiek to, - pasakė Hanesas
purtydamas galvą. - Pamiršk.
- Ką pamiršti?

12
 Staiga Mikalojus vyriškio veide išvydo liūdesį.
- Gal nori pamėginti dar vieną dėžę? - šyptelėjo Hanesas, bet
jo akyse nebebuvo tos Mikalojui pažįstamos pašaipos. - Ši turėtų
būti lengvesnė.
Antrą kartą prašyti nereikėjo. Mikalojus nuskuodė į prieplau­
ką ir čiupo kitos dėžės rankeną. Atsisukęs pamatė, kad Hanesas
žiūri į jūrą.
Mikalojus išsitiesė. Kažin kur, virš atviros jūros, kabojojuodas
debesis, į kurį Hanesas, matyt, neatkreipė dėmesio. Mikalojus
žinojo iš patirties, ką reiškia tokie debesys. Jie atneša sniegą ir
naują žiemą.
Iki šiolei berniukas nenorėjo net pagalvoti apie tai, kad jam
reikės persikelti į kitus namus. Jis sąmoningai vengė tokių min­
čių. Tačiau, matydamas, kaip nuliūdo Hanesas, jis pajuto nerimą.
Kaip tik dabar, kai prisirišo prie Haneso šeimos, kai apsiprato ir
ėmė jaustis toje šeimoje kone savas. Jis sulaužė sau pačiam duotą
pažadą prie nieko neprisirišti, nes nevaliojo jo laikytis.
Mikalojus atsisuko ir pažvelgė į Hanesą. Jųdviejų žvilgsniai
susidūrė. Hanesas nudelbė akis į savo batus.
Mikalojaus širdelę užplūdo jausmų lavina. Nors ir liūdėjo,
kad teks išsiskirti, ir nerimavo, kaip bus naujuose namuose, jis
jautėsi dėkingas tai šeimai už kantrybę, šilumą ir pripažinimą.
Nors tebuvo šešerių, jis suprato, kaip jiems buvo sunku su juo,
ypač pradžioje.
Mikalojui sudrėko akys, tačiau jis sukando dantis, pasilenkė
ir privertė žuvimi trenkiančią dėžę pajudėti iš vietos.

Bėgo dienos, savaitės, ir Mikalojus širdyje jau buvo atsisvei­

kinęs su pirmąja jį priglaudusią šeima. Jie visi jam tapo brangūs.

7J
Berniukas troško kaip nors jiems atsidėkoti, bet vis nesugalvojo
kaip. Vienintelis jo turtas šiame pasaulyje, be drabužių, buvo
tėčio peilis ir laikrodis, kurių jis nieku gyvu nebūtų atsisakęs.
Kai vieną lapkričio vakarą visi kaip įprasta susirinko troboje
vakarieniauti, Mikalojus, valgydamas košę, slapčia stebėjo kitus
šeimos narius. Helena kiurksojo mamai ant kelių, ir Kristina iš
vienos lėkštės kabino paeiliui sau ir jai po šaukštą košės. Hanesas,
pasikėlęs lėkštę prie burnos, srėbė be jokio šaukšto, net barzda-
plaukiai krutėjo. Ir Emilis. Emilis, kartkartėmis žvilgčiodamas į
Mikalojų, stengėsi valgyti tuo pačiu ritmu. Mikalojus buvo Emiliui
pavyzdys, kurį jis iš visųjėgų stengėsi mėgdžioti. Dievulėliau, kaip
mielai jis būtų pasilikęs šioje šeimoje! Emilis dar netgi nesupranta,
kad netrukus jis išsikels į kitus namus, galvojo Mikalojus.
- Žiūrėkit! - sukrykštė Emilis staiga ir, stuktelėjęs Mikalojui
į pašonę, parodė šaukštu į langą.
Visi kaipmat sužiuro. Iš dangaus krito didžiuliai balti sniego
tumulai.
- Kaip smagu! Žiema! Valiooo! - vienas per kitą krykštė iš
džiaugsmo Helena su Emiliu.
Tik tėvai ir Mikalojus tylėjo.
Netrukus berniukas pakilo nuo stalo, dėkodamas nusilenkė
ir išbėgo iš trobos. Hanesas su Kristina susižvalgė. Jiedu suprato,
kas nutiko Mikalojui ir kodėl jis taip staiga išdūmė į priepirtį.

Iki Kalėdų buvo likusios tik dvi savaitės. Kartą Mikalojus vie­
nas sau kiūtojo priepirtyje. Jis vėl ėmė daugiau laiko leisti savo
kamarėlėje, visai kaip prieš metus. Užsisklęsdamas savyje mėgino
sušvelninti būsimo išsiskyrimo skausmą. Staiga jis prisiminė
paskutinius tėvo jam ištartus žodžius:
Tu puikiai susitvarkysi vienas, esi jau didelis berniukas.
Tik Mikalojus taip visai nesijautė. Nors buvo šešerių, nesuvokė
dar daugelio dalykų. Kartais jis pykdavo ant savęs, kad nepamena,
kaip atrodė tėvai: Mikalojaus prisiminimuose dabar jie tebuvo
migloti pavidalai. Ir jeigu jis kada mėgindavo mintyse atkurti jų
paveikslus, jie vis dažniau įgaudavo Kristinos ir Haneso bruožų.
Tiesa, Adą jis prisiminė tokią, kokia ji buvo. Kartais jis pykdavo
ant tėvų, nors žinojo, kad tai neteisinga.
Mikalojus mąstė apie Haneso šeimą. Jis šypsojosi mintyse
matydamas Kristiną, taip jaukiai kvepiančioje troboje minkančią
duonos tešlą. Hanesasjo vaizduotėje iš žvejybos visuomet grįždavo
žvalus ir su šypsena, nors laimikis dažniausiai būdavo menkas, o
dirbti reikėdavo sunkiai. Jis šyptelėjo prisiminęs Emilį su Helena,
nuolat troboj ant grindų žaidžiančius šaukštais. Vaikai mėgo žaisti
su stalo įrankiais tarsi su lėlėmis, jie netgi turėjo savo vardus.
Nors Mikalojus buvo vos porą metų vyresnis už Emilį, jis
niekuomet nebūtų galėjęs taip įsitraukti į ilgus brolio ir sesers
žaidimus su tais nelaimingais mediniais šaukštais, kurie nė iš tolo
nepriminė lėlių. Tačiau vaikai buvo labai jais patenkinti, mat jokių
kitų žaislų jie neturėjo.
Staiga Mikalojui šovė mintis, kaip jis galėtų bent šiek tiek
atsidėkoti šeimai. Jis padarys Emiliui ir Helenai tikrų žaisliukų!
Lygiai taip, kaip prieš metus padarė savo mažajai sesytei Adai.
Nors jam pačiam Kalėdos buvo didelio skausmo diena, Emiliui
su Helena jis norėjo suteikti džiaugsmo. Dovanėlės sušvelnins
skausmą jam išėjus į kitus namus.

7S
 - Nuo šiol aš tai darysiu per kiekvienas Kalėdas, - prižadėjo
sau Mikalojus. - Visų šeimų, kuriose gyvensiu, vaikams.

Nuo tos dienos kiekvieną iki Kalėdų likusį vakarą Mikalojus

praleisdavo darbuodamasis priepirtyje. Jo drožinėjimo įgūdžiai
buvo gerokai patobulėję, palyginti su praėjusiais metais. Dideliu
tėčio peiliu buvo lengviau apdirbti medį, nors storos kriaunos vis
dar buvo per plačios mažam vaiko delniukui.
Mikalojus dirbo slapta. Kaskart, kai kas nors užsukdavo į prie­
pirtį, įpusėtą drožinį jis žaibo greitumu pakišdavo po čiužiniu ir
kaip niekur nieko imdavo švilpauti. Tai, žinoma, sukėlė įtarimų.
- Tu dabar visuomet švilpauji, kai tik aš čionai užeinu, - kartą
suraukęs kaktą pasakė Hanesas.
- Tiesiog aš dabar gerai jaučiuosi, - šypsodamasis atsakė
Mikalojus.
- Ar tu džiaugiesi, kad persikelsi pas Heiną? - paklausė Ha­
nesas. - Ar tau pas mus nebuvo gera?
- Buvo, - skubiai atsakė Mikalojus. - Aš ne dėl to švilpauju.
Visai dėl kitko. Bet atskleisti dar negaliu.
- Mat kaip, - pasikrapštė galvą Hanesas. - Na... šiaipjau atėjau
to kaušo. Tai aš jį pasiimsiu ir paliksiu tave čia... švilpauti, - pri­
dūrė jis, mažumėlę įsižeidęs.
Mikalojui buvo skaudu, kad Hanesas užsigavo, bet jis neno­
rėjo netgi jam atskleisti savo staigmenos. Baiminosi, kad girdint
vaikams apie tai netyčia prasitars Kristinai.
Kalėdų išvakarėse darbas pagaliau buvo baigtas. Jis nupūtė
nuo žaisliukų skiedreles ir išrikiavo juos į eilę priešais čiužinį. Štai
jie visi! Mažutėlis arkliukas, garbanotas ėriukas ir dar medinė
lėlytė. Tik šioji buvo kur kas dailesnė, nei prieš metus Adai
išdrožta lėlė.

Kitą dieną Mikalojus stovėjo apsnigtame kieme, rankose

spausdamas savo ryšulį. Hanesas už pavadžio laikė rogėse įkin­
kytą kumelę Kuzę.
Heino šeima gyveno kaimo pakrašty, maždaug už kilometro.
Smarkiai šalo, ir Hanesui širdis neleido išleisti Mikalojų į kelią
pėsčiomis. Taip jis pasiteisino, bet iš tiesų norėjo dar bent kiek
pabūti su jiems taip brangiu berniuku.
Emilis ir Kristinos glėby įsitaisiusi Helena rankose laikė Mi­
kalojaus padarytus žaisliukus. Helena visus baisiai prajuokino
mėgdžiodama avies mekenimą.
Mikalojus atsisveikino su šeimos nariais šiltai apsikabindamas.
- Prižadu, kad ir kitoms Kalėdoms išdrošiu jums žaisliukų, -
pasakė Mikalojus. - Turbūt jau būsiu geriau pramokęs, padarysiu
dailiau.
- Ir šitas gražus! Visai kaip Kuzė! - šūktelėjo Emilis ir, įkvėptas
sesers mekenimo, suprunkštė kaip arklys. - Kad tik greičiau ateitų
kitos Kalėdos! - kiek liūdniau pridūrė Emilis. - Tu vėl atneštum
dovanų ir būtum su Emiliu.
- Nekvailiok. Juk mes ir taip dažnai matysimės, - pasakė Mi­
kalojus. - Aš juk neišvažiuoju už jūrų marių.
Mikalojus klestlėjo į roges šalia Haneso. Tas supliaukšėjo lie­
žuviu, ir Kuzė kinkuodama pajudėjo. Mikalojus atsigręžė. Kristina
su vaikais jam mojo.
- Linksmų Kalėdų! - sušuko Mikalojus ir prisivertė nusišyp­
soti, nors akyse nevalingai tvenkėsi ašaros.

77
 Rogėsjau išvažiavo už kaimo, perlėkė apšalusį Korvajokio tiltą
ir artėjo prie miško. Mikalojus buvo tylus ir susimąstęs. Jis norėjo
Haneso paprašyti, tik niekaip nedrįso...
Galiausiai palietė jam ranką.
- Ar mes galėtume netrukus trumpam stabtelėti? Štai ten, -
parodė jis į priekį.
Hanesas timptelėjo Kuzę už vadelių, ir rogės sustojo.
- Ar ką nors palikai namie? - paklausė jis ir tuoj pat pasitai­
sė: - Tai yra pas mus?
Mikalojus papurtė galvą ir išlipo iš rogių.
- Kur tu dabar? Pasisioti?
Mikalojus vėl papurtė galvą.
- Turiu sutvarkyti vieną... svarbų reikalą. Ilgai neužtruksiu.
Bet tai paslaptis, - tarė jis. - Ar gali duoti man kirvį?
Hanesas ištiesė kirvį.
- Tu, vaike, baisiai paslaptingas, - tarė jis.
Mikalojus nieko neatsakė. Jis apsisuko ir, peršokęs kelio pa­
krašty pūpsančią pusnį, per miškelį nužirgliojo pakrantės link.
Hanesas, išlipęs iš rogių, krapštydamas galvą, akimis nulydėjo
miškan įsmukusį berniuką.
- Tikiuosi, žino, ką daro, - pasakė jis ir patapšnojo Kuzei per
snukį. - Ar ne, Kuze? Kad tik neprisigalvotų kokių kvailysčių.
Ką manai?
Kuzė sušnarpštė ir papurtė savo didelę galvą, tarytum būtų
supratusi šeimininko žodžius.
- Na, tuomet taip ir yra, - pasakė tas. - Tu geriau žinai. Tujuk
arklys, o aš tik vargšas žvejas.

78
 Mikalojus stovėjo ant ledo priešais pakrantės uolą, nuo kurios
per praeitas Kalėdas numetė Adai gimtadienio dovaną. Jis iškirto
lede skylę.
Netrukus jau klūpojo palinkęs virš nedidukės eketės. Rankoje
laikė savo išdrožtą lėlę.
- Kad būtum mačius, kaip jie džiaugėsi dovanomis, - tarė
jis lėlei, tarsi gyvai būtybei. - Gal tu ir matei. Ir man pasidarė
linksmiau, nors aš...
Mikalojui užspaudė gerklę. Jis nusišluostė ašaras ir giliai atsi­
dusęs prisivertė susiimti.
- Persikelsiu į naują šeimą, - toliau pasakojo sesutei, - kiek
atokiau, už kaimo. Nelabai toli. Heinas su Grėte turi penkis vaikus.
Tikiuosi, jie man bus tokie pat geri kaip Haneso šeima.
Mikalojus nepajėgė galvoti toliau į ateitį. Jis pabučiavo lėlytę,
atsiraitojo vilnonių marškinių rankovę ir panardino ją po ledu. Net
nepajuto, koks šaltas vanduo. Tiktai virš jūros pučiantis žvarbus
vėjas privertė jį sudrebėti.
- Linksmų Kalėdų ir su antruoju gimtadieniu, brangioji se­
sute undinėle, - sušnibždėjo jis ir vėl nusiraitojo rankovę. Tada
smarkiai suriko atviros jūros pusėn: - Linksmų Kalėdų, Ada!
Pagaliau atsistojo ir su kirviu ant peties nudūmė į krantą.
 iti metai Korvajokio kaimelyje Mikalojui pralėkė lyg ant

K sparnų. Nors iš pradžių baiminosi, laikui bėgant jis pri­

prato sulaukęs Kalėdų kraustytis vis į naujus namus. Vos spėja
įsikurti, ateina Kalėdos, ir vėl tenka keltis kitur. Mikalojaus
džiaugsmui, visi, išskyrus Heino šeimą, kur jis praleido antruosius
metus, gyveno kaime, todėl jam nereikėjo skirtis su brangiais
ir artimais žmonėmis - jie visi likdavo netoliese, keisdavosi tik
namų sienos. Ir kas geriausia - visos šeimos darbštųjį bernioką
priimdavo taip pat šiltai, kaip kitados Hanesas su Kristina. Ber­
niukas kasmet darėsi vis geresnis pagalbininkas. Jau būdamas
septynerių Mikalojus plušėdavo laukuose, padėdavo žvejybos
valtyse ir neprašomas rūpinosi gyvuliais. Korvajokio motinų jis
buvo itin mėgstamas, mat prireikus visada noriai apsiimdavo
prižiūrėti mažuosius. O kūdikiai ir vaikai mylėjo linksmą jukų
berniuką, visuomet pasiruošusį įsitraukti į žaidimus. Motinos
tuo metu ramiai galėdavo užsiimti namų ruoša.
Taigi Mikalojus jau be baimės laukdavo kasmetinio kalėdinio
kraustymosi. Jis išmoko į permainas žiūrėti su džiaugsmu. Ir tai
buvo geras požiūris, mat kiekvienais metais, su kiekvienu persi­
kraustymu, jo artimųjų būrys vis didėjo. Nors kadaise prarado

8o
savo tikrąją šeimą, vietoj jos gavo daugiau, negu kada nors būtų
drįsęs tikėtis. Vieną dieną jo šeima bus visas Korvajokio kaimas!

Sulaukęs aštuonerių, Mikalojus pradėjo lankyti kaimo

mokyklą, kurioje vaikus mokė Gideonas. Ir kai jis, Gideono
manymu, pakankamai pramoko skaityti, skaičiuoti ir rašyti,
senolis ėmėsi aiškinti gabiam berniukui gamtos mokslų ir geo­
grafijos paslaptis.
Tiktai tyrinėdamas Gideono žemėlapių knygą Mikalojus su­
prato, koks iš tikrųjų didelis ir platus yra pasaulis! Ir kaip jis toli
nuo jų mažo Korvajokio kaimelio! Suvokti pasaulio platybes buvo
kur kas sunkiau, nei perprasti raides ir skaičius.
- Kodėl šiame žemėlapyje Korvajokis išvis nėra pažymėtas? -
paklausė Mikalojus Gideono, kai šis pirmą kartą jam atvertė atlasą
ir Skandinavijos šiaurinę dalį vaizduojančiuose puslapiuose parodė,
kurioje maždaug vietoje jie esą. - Jeigujau mes esame čia, kur tu
parodei, - Mikalojus pridėjo pirštą prie jūros ir sausumos ribos,
aukštai Šiaurėje, - tai kodėl šiame žemėlapyje nieko neužrašyta?
- Korvajokio kaimas yra toks mažulytis taškelis, kad žmonės
nematė reikalo jo pažymėti, - atsakė Gideonas. - Paaugęs suprasi,
kad tokie kaimeliai pasaulio mastu neturi jokios reikšmės. Kor­
vajokio kaimas yra toks pat mažas kaip lašas jūroje.
- Tai neteisinga! - nusivylęs sušuko Mikalojus, o Gideonas
šyptelėjo. - Juk upė čia pažymėta kaip vingiuotas siūlas! O pirštu
sekdamas upe iki pat jos aukštupio atrasi pažymėtą Korvatunturio
kalną - ir pavadinimą, ir dar jo aukštį!
- Kalnai svarbesni už vargingas upeles ir jų vingiuose įsikū­
rusius kaimus, - paaiškino Gideonas. - Upės keičia savo vagas,

81
išdžiūsta, o kaimai, gyventojams persikėlus, ištuštėja. Užtat kalnai
yra amžini.
- Sakau tau, pamatysi, išauš tokia diena, kai visi sužinos, kur
yra Korvajokio kaimas! - karštai išrėžė Mikalojus.
- Ne taip jau daug kas žino, kur yra Korvatunturis arba Kor­
vajokio upė. Kąjau kalbėti apie žemupyje įsikūrusį kaimiūkštį, -
atsakė Gideonas.
- Ateis diena, kai žinos! Ir žinos visus tris: Korvatunturį, Kor­
vajokio upę ir Korvajokio kaimą! - garsiai pareiškė Mikalojus, ir
Gideonas prapliupo kvatotis.
Jispatenkintas pakedeno Mikalojui geltonus plaukus. Berniuko
požiūris į gyvenimą išties pasikeitė, pamanė Gideonas. Atsiskyrėlis
mažylis liūdnomis akimis tapo normaliu, gyvenimo džiaugsmo
kupinu vyruku, ir senoliui buvo malonu stebėti, kaip jis auga.

Kaskart persikeldamas į naujus namus, Mikalojus apdovano­

davo paskutiniosios šeimos ir visų ankstesniųjų šeimų vaikus savo
padarytomis dovanėlėmis. Kaip ir buvo žadėjęs Emiliui su Helena.
Dovanų kasmet reikėjo vis daugiau, irjas gamindamas Mikalo­
jus užtrukdavo vis ilgiau. Tačiau berniukas nepasidavė. Jis troško
tesėti pažadą. Juk kaimo vaikai buvo jam kaip broliai ir seserys!
Galiausiai jis turėjo aprūpinti dovanėlėmis tiek daug vaikų,
kad Kalėdų dieną tiesiog nespėdavo visų aplankyti. Tad nuspren­
dė Kalėdų naktį palikti dovanas prie kiekvienų namų durų, kad
anksti rytą pakirdę vaikai jas rastų.
Jis netroško, kad vaikai sužinotų, kas juos apibėrė dovanomis.
Atvirkščiai. Jei kurie mėgindavo dėkoti, Mikalojus apsimesdavo
nieko nežinąs. Jis buvo prisaikdinęs savo mokyklos draugus ir
suaugusiuosius neišduoti mažiesiems tiesos. Jo manymu, tai buvo
puiku. Jis nenorėjo, kad jam kas dėkotų, jis pats jautėsi be galo
dėkingas kaimo gyventojams.
Kalėdų naktį apėjęs visus kaimo namus, paskiausiai Mikalojus
visuomet patraukdavo prie jūros, nešinas dovana savo mažajai
sesutei. Jis papasakodavo Adai apie prabėgusių metų įvykius ir,
žinoma, apie laukiantį persikėlimą. Aplankyti Adą Mikalojui buvo
labai svarbu. Tokiu būdu jis sukūrė tiltą tarp dabarties ir praeities
ir širdyje išlaikė prisiminimus. Tai leido Adai gyventi.
Mikalojus nenorėjo ta akimirka su niekuo dalytis. Ji priklausė
tik jam, niekam daugiau. Bet kartą jis vis dėlto sutiko padaryti
išimtį Emiliui. Sykiu išgyvenus kraują stingdantį nuotykį upėje,
tarp Emilio ir Mikalojaus užsimezgė ypatingas ryšys.

Kartą Emilis įsipiršo Kalėdų naktį drauge išnešioti dovanas.

Mikalojui jau buvo vienuolika.
- Ei, Mikalojau! Argi mes dar ne visus namus aplankėme? -
paklausė Emilis, kai Mikalojus iš paskutinio namo kiemo nuskuodė
prie dovanų rogučių. - Man atrodo, kad jau visus.
Virš snieguoto miško sutvisko pirmieji saulės spinduliai. Nuo
to apylinkių peizažas virto tikru paveikslu aukso rėmuose.
- Visus, - sunkiai alsuodamas atsakė Mikalojus. - O ką?
- Na, - Emilis pasilenkė virš rogučių, - juk čia dar liko viena
dovana, - tarė jis ir paėmęs parodė medinę lėlę. - Ar tu suklydai
skaičiuodamas dovanas? Ar mes praleidome kurį nors namą?
- Ne, - atsakė Mikalojus. - Liko dar viena vieta.
- Juk tu ką tik sakei...
- Tai ne namas.

83
 - Kas tada?
- Jeigu prisieksi, kad niekuomet niekam neprasitarsi, vesiuos
tave kartu, - pasakė Mikalojus.
Emilis pažvelgė draugui į akis ir linktelėjo.

- Ar tavo sesuo tikrai pavirto undinėle? - dvejodamas paklausė

Emilis, kai jiedu palinko virš Mikalojaus iškirstos eketės.
- O kas daugiau galėjo nutikti Adai? - įžūliai atkirto tas.
- Aš tik pamaniau, kad... - Emilis niekaip nerado tinkamų
žodžių.
- Ką? Ką tu pamanei?
Emilis pamatė, kad Mikalojaus akyse sužvilgo ašaros ir ūmai
nutilo.
- Taip ir maniau, - sumurmėjo Mikalojus. - Tai pirmas ir
paskutinis kartas. Daugiau niekada nieko sykiu nesivešiu.
Emilis tykiai kiūtojo, kol Mikalojus pasakojo seseriai praėjusių
metų įvykius.
Tiktai kai bičiulis atsiraitojo rankovę ir įleido eketėn dovaną,
Emilis išdrįso praverti burną:
- Linksmų Kalėdų, Ada, - pasakė jis.
Mikalojus pro ašaras nusišypsojo Emiliui. Tai vis dėlto patikėjo!
Bet jis vis tiek daugiau niekada nekvietė jo drauge eiti ant ledo.

Kai Mikalojui suėjo trylika, į pabaigą ėjo jo aštuntieji metai

Korvajokio kaimo šeimose. Jis tapo aukštu laibu vaikinuku, o iš
veido bruožų ir pasišiaušusių šiaudų spalvos plaukų vis labiau
priminė velionį tėvą Einarą.

<3f
 Ir šiaip skurdžiai besiverčiančiamkaimui metai pasitaikė kaip
reta sunkūs. Pavasaris atėjo taip vėlai, kad lauko darbai buvo
pradėti tik liepą. Ir lyg to dar būtų negana, rugpjūtį prapliupo
nesiliaujantys lietūs, oras atšalo - prasidėjo ankstyvas ruduo. O
galiausiai visą dar nesubrendusį derlių nušniojo žiauri šalna.
Visa vasara ir ruduo buvo nesėkmingi ir žūklei. Diena po die­
nos, o galiausiai savaitė po savaitės nusiminę vyrai iš žvejybos pas
neramiai laukiančias žmonas ir vaikus grįždavo dykomis rankomis.
Tarytum jūra staiga būtų visa ištuštėjusi. Vargas ir nerimas, kaip
reikės išgyventi ateinančią žiemą, užgulė Korvajokį. Kai kurie
jau ėmė kalbėti apie kaimą užgriuvusį prakeiksmą, kuris visus
iki vieno gyventojus išmarins badu.
Žiema lipo ant kulnų, o Jakas ir Laura, pas kuriuos Mikalojus
leido paskutines dienas, neturėjo jokių maisto atsargų.
Nė vienas iš suaugusiųjų rudenį Mikalojui nepasakė tiesiai,
bet berniukas, dar per mažas, kad galėtų pats savimi pasirūpinti,
vis dėlto buvo pakankamai didelis, kad suvoktų, jog greičiausiai
neatsiras nė vienos šeimos, kuri galėtųjį priimti kitiems metams.
Nesvarbu, kad visi jį mėgo. Mikalojus matė, kad kiekvienai šeimai
bus nelengva pergyventi žiemą vien su savais vaikais.
Mikalojų kaip ir visus kitus slėgė kaimą užgriuvusi nelaimė,
tačiaujis, neišduodamas nerimo, bendravo su visais kaip iki šiolei,
kvailiojo ir žaidė su mažyliais, nors jo ateitis buvo miglota. Gal
būtų geriausia, mąstė Mikalojus, jeigu jis tiesiog imtų ir pabėgtų
į jūrą. Kažkas juk sakė, kad jis anksčiau ar vėliau taip pasielgs.
Gal kaip tik dabar ir atėjo tas laikas? Tuomet kaimo gyventojams,
turintiems į valias savų rūpesčių, nebereikėtų sukti galvos dar ir
dėl jo. Tačiau jūra Mikalojaus neviliojo. Korvajokio kaimas per

8s
aštuonerius metus tapo jam namais, jis nenorėjo niekur išvykti.
Ir niekada nenorės.

Mikalojus nujautė, kad Korvajokio gyventojų laukia didelė

bėda. Taip, jis iš anksto žinojo, kas yra neišvengiama.
Kai iki Kalėdų bebuvo likusi savaitė, Gideonas galiausiai prisi­
vertė padaryti tai, ko vengė iki paskutinės akimirkos. Jis sukvietė
kaimo gyventojus apsvarstyti viso Korvajokio ir ypač Mikalojaus
padėties ir likimo.
Mikalojus netroško dalyvauti, nors ir buvo kviečiamas. Jis
spėjo, kad kaimiečiams kalbėtis tokia skaudžia tema bus kur kas
lengviau, jeigu jo nebus. Be to, ir šiaip nesinorėjo eiti. Per aštuo­
nerius metus jis jau įgavo patirties.
Taigi susirinkimo dieną Mikalojus sėdėjo Jako ir Lauros klėtyje
ir stengėsi apie tai negalvoti. Jamrūpėjo tik, kaip greičiau užbaigti
paskutines kalėdines dovanėles.
Per tuos metus Mikalojus įgudo puikiai darbuotis ne tik savo
tėčio peiliu, dabar jis dar naudojo pjūklą, dildę, grąžtą, medinius
kaiščius, klijus ir daugybę kitų iš kaimo vyrų pasiskolintų reikmenų.
Kadaise iš pliauskos tiesiog negrabiai drožinėdavęs neįmantrias
lėlytes ir vos atpažįstamus gyvuliukus, dabar, kaip gabus busimasis
stalius, sukurdavo įvairių, gana sudėtingų kūrinių.
Mikalojus susikaupęs meistravo sniegbatį. Jambeliko iš odos
išpjauti ir pritvirtinti juostelę, į kurią bus galima įkišti veltinukų
galą.
- Dar šita, - balsu atsiduso Mikalojus.
Batsiuvio plaktuku jis prikalė odinę juostelę ir tada pastatė

86
batą šalia pirmojo. Jie atrodė truputį skirtingi, bet bristi per gilius
žiemos pusnynus su jais tikrai bus lengviau.
- Tiks. Pagaliau baigiau, - pusbalsiu tarė Mikalojus ir mankš­
tindamas sustingusius pečius peržvelgė ant klėties grindų sukrautą
dovanų krūvą.
Lūpų kampučius nevalingai išrietė liūdna šypsena. Jis tai pa­
darė, ir dargi anksčiau laiko! Ir šiemet kaimo vaikai Kalėdų rytą
prie savo namų durų ras dovanų. Mikalojus buvo taip įsigilinęs
į savo dirbinius, kad net nepastebėjo, kaip atsidarė klėties durys.
- Mikalojau! Ar tu čia?
Tai buvo Emilis.
Mikalojus krūptelėjo ir mikliai užklojo dovanas antklode. Bi­
čiulis, visas uždusęs, netrukus jau buvo viduje. Jis iškart pastebėjo
bergždžias Mikalojaus pastangas paslėpti dirbinius.
- Gali nuo manęs jų nedangstyti, - šnopavo Emilis. - Net
mažiausi pypliai įtaria, iš kur atsiranda tos dovanos už durų,
nors ir kaip stengiesi apsimesti nieko nežinantis, - pridūrė jis ir
parpuolė ant kelių.
- Klausyk, Emili. Apie ką tu šneki? - kuo rimčiausiai prabilo
Mikalojus. - Nieko nežinau apie jokias dovanas. Kaip ir tu, beje,
nežinai, jei kartais kas nors iš mažųjų tavęs paklaustų. Supratai?
Berniukai pažiūrėjo vienas į kitą. Tada Emilis papurtė galvą
ir numojo ranka.
- Tiek to. Neturiu spėkų su tavimi ginčytis. Žinau, kad tai
bergždžias reikalas. Nors akmeniu tašyk.
- Ko toks uždusęs? Bėgte čionai atbėgai? - paklausė Mikalojus,
žvelgdamas į pūškuojantį energingą dručkį.

<37
 - Aha, bėgau. Bet dabar nespėsiu paaiškinti. Pats pamatysi.
Eime!
Emilis staiga pašoko.
- Emili! Palauk! - Mikalojus dar mėgino sulaikyti, bet veltui.
To jau ir pėdos buvo ataušusios.
Mikalojus skubiai užsimaukšlino juodą kepurę su ausinėmis
ir vilkdamasis paltą išdūmė paskui savo draugą.

Pasivijo Emilį jau tolokai pabėgėjusį.

- Ką dėl manęs nusprendė? - viltingai paklausė Mikalojus,
prisigretinęs prie Emilio.
- Ką? A, tai... Ne. Kad aš nė nežinau, - neaiškiai ir nerišliai
atsakė pūkšdamas Emilis. - Dabar reikalas su tuo nesusijęs...
- Tai su kuo?
- Greitai... pats... pamatysi... Kaip ir sakiau.
Mikalojus nusivylė, bet daugiau neklausinėjo. Galiuką paėjėjęs
pamatė, kad prie Gideono namo susirinkęs tuntas kaimo vaikų.
Kaip tik tą akimirką visa šutvė sujudo sukruto ir staiga visi šauk­
dami ir krykšdami išsibėgiojo kas sau.
- Kas čia, po galais, vyksta?
Emilis taip staiga sustojo, kad Mikalojus į jį net atsitrenkė.
- O ne! - atsiduso Emilis ir parodė į priekį. - Ten Izaokas!
Bėgam! - suriko ir dėjo į kojas.
Keliukas staiga ištuštėjo. Tiktai Mikalojus stovėjo pačiam jo
vidury ir stebėjo, kaip į kaimą įlekia kinkytos rogės.
- Na ir kas, kad Izaokas, - pasakė sau Mikalojus. - Ašjo nebijau.
- Mikalojau! Eikš greičiau! Juk žinai, kaipjis vaikų nekenčia! -
pašaukė iš kažin kur Emilis.
 Bet šįkart Mikalojus neketino niekur bėgti. Metų metus, iki pat
šios dienos, jis kartu su visais kaimo vaikais sprukdavo nuo Izao­
ko, kai šis kartą vasarą ir kartą žiemos metu pasirodydavo kaime
su savo medžio dirbiniais. Bet bėgdavo jis ne iš baimės, tiesiog
nenorėdavo išsiskirti iš būrio. Žinoma, buvo girdėjęs iš kitų vaikų
baisių pasakojimų apie keistuolį Izaoką, bet tai veikiausiai tebuvo
istorijos, kurias žmonės seka vieni kitiems tamsiuose rūsiuose
ar apdulkėjusiose palėpėse, o jų didžiausias troškimas - įvaryti
klausytojams siaubą. Tokiose istorijose nerasi nė krislelio tiesios,
tą Mikalojus žinojo. Juk jis jau trylikametis berniukas, o ne koks
tamsos bijantis pyplys.
Jis nepajudėjo iš vietos. Pirmąkart Izaoką sutiko vos atvykęs
į Korvajokį, ir dabar, kai greičiausiai turės kaimą palikti, jis vėl
susitiks su Izaoku. Mikalojui atrodė, kad susitikimas lemtingas ir
jo nereikėtų vengti. Ratas apsisuko. Net jeigu tos istorijos, kurias
visi seka apie Izaoką, būtų tiesa, kas iš to? Ar jis turi ką prarasti?
Ničnieko. Be to, Mikalojui buvo netgi smalsu. Juk Izaokas dailidė,
o Mikalojus svajojo užaugęs tapti dailide.
Taigi stovėjo kaip įkastas vidury kelio ir laukė, kas bus.
Arkliai prunkšdami sustojo prie Gideono namo ir kailine ke­
pure bei kailiniais apsitaisęs augalotas dailidė išsiropštė iš rogių.
Nusibraukęs pirštinėmis nuo drabužių sniegą apsidairė. Staiga iš
už namo kampo netyčia išbėgo maža mergytė, Liza. Izaokas iškart
ją užmatė, išskėtė rankas ir sumaurojo kaip lokys. Liza klykdama
puolė bėgti, bet per skubėjimą iš pirštinėtų rankyčių į pusnį jai
iškrito lėlė. Izaokas smagiai suplojo ir ėmė kvatotis. Tada pridėjo
rankas prie burnos, giliai įkvėpė ir sušuko:
 - Nagi, metas Kalėdoms paruošti namus! Mediniai dubenė­
liai, puodeliai, samčiai ir šaukštai! Mentelės, dubenys ir ližės!
Mediniai ąsočiai, grūstuvės, muštuviai ir statinaitės! Piltuvėliai,
koštuvai, malūnėliai ir pypkės! Ko tik užsimanysite, viską gausite
čia! Žinoma, galima pagaminti ir pagal užsakymą, jeigu reikiamo
daikto nerasite tarp visų prekių!
Izaokas nutilo ir apsidairė.
- Kurgi visi pirkėjai? - nusivylęs sušnypštė jis, nes aplinkui
nesimatė nė gyvos dvasios. Tik dabar Izaokas atkreipė dėmesį į
Mikalojų, stypsantį už kokių dvidešimties metrų.
- O kas čia per statula vidur kelio? - šūktelėjo jis ir pamėgino
pagąsdinti taip pat, kaip ką tik išgąsdino Lizą.
Veltui, Mikalojus, nėmaž nepabūgęs Izaoko riaumojimo, nė
nekrustelėjo iš vietos.
- Vatai tau! - subaubė Izaokas ir, piktai nusikvatojęs, išskėstom
rankom, tarsi imtynininkas ėmė artintis prie Mikalojaus. Staiga
jo batas užkliuvo už Lizos pamestos lėlės.
- O čia kas dabar? - stabtelėjo Izaokas ir pakėlė lėlę. Akimirką
jis ją apžiūrinėjo. - Pala! Šita ne iš manęs pirkta, - tai nustatęs,
jis pakėlė akis į Mikalojų. - Ei, vaike, greičiau dumk čionai ten
nestypsojęs.
Dabar jau Mikalojus dvejojo: ar vis dėlto sprukti šalin, ar pa­
klusti įpykusio Izaoko paliepimui? Jis susiėmė ir sunkiom kojom
žengė prie dailidės, mojuojančio lėle.
- Ar čia prekiavo kiti dailidės, ką? - iškošė pro dantis Izao­
kas. - Ar dėl to čia niekas nebenori pirkti iš manęs?
Mikalojus, prieš prabildamas, papurtė galvą.

90
 - Ne. Blogi metai, niekas pinigų neturi, - išgirdojis savo ploną,
silpną balselį. - Gerai bus, jeigu visi ištemps šią žiemą.
- Nemeluok, netikša! - subliuvo Izaokas ir stvėrė Mikalojui
už peties. - Aš dar išspausiu iš tavęs tiesą!
Izaokas suspaudė taip smarkiai, kad Mikalojus susiraukė.
- Kas šitą pardavė? - pakartojo jis ir prikišo lėlę berniukui
prie veido. - Gerai įsižiūrėk ir pasakyk! Ir tučtuojau, kol aš dar
kaip reikiant neįsiutau!
- Niekas! - sudejavo Mikalojus. - Aš ją padariau.
- Meluoji, akiplėša velniūkšti! - sušvogždė Izaokas ir suspaudė
dar smarkiau. - Kuo tu vardu?
- Mikalojus.
- Ir kieno gi tu vaikas, ką?
- Niekieno.
- O tu tikras pirdžius. Visai nemoki meluot, - Izaokas pritūpė
ir atidžiau įsismaksojo į spurdantį berniuką. - Ei, bet pala... Tu gi
tasai bėdžius našlaitis! Tas, kuris eina iš vienų namų į kitus kaip
skatikas.
Mikalojus tylėjo. Izaokas neatgniauždamas kumščio vėl apsi­
dairė ir sušnypštė iš apmaudo.
- Savo akim negaliu patikėt! Kurgi visi prasmego?
- Pas Gideoną, - sušniurkščiojo Mikalojus, - susirinkime.
- Kas čia dabar per bėda, kad net susirinkimą sušaukė? - nie­
kinamai paklausė Izaokas.
- Sprendžia, ką daryti su manim, - išlemeno Mikalojus ir
įsistebeilijo į sniegą. - Niekas nebeturi atsargų mane išlaikyt.
Izaokas laisva ranka kilstelėjo Mikalojui smakrą ir privertė
berniuką pažvelgti jam į akis. Tamsios dailidės akys susiaurėjo
iki vos matomų plyšelių.
 - Nieko keista, kai pasižiūri į tave. Matau, esi toksai rajūnas,
kad beregint visą kaimą elgetom paleisi. Taigi čia tavo, niekieno
kito kaltė, kad man prekyba neina!
Daugiau Mikalojus neištvėrė. Tik trūktelėjo ir išsivadavęs iš
Izaoko gniaužtų nupluošė šalin. Izaokas kvatojo net pritūpdamas.
Paskui staiga liovėsi, pasiglostė barzdą ir dar įdėmiau apžiūrėjo
medinę lėlę.

Kai berniukas sunkiai alsuodamas įvirto į klėtį, didžiai nustebo

radęs ten būrį kaimo vaikų.
- Ištrūkai! - sukrykštė Emilis, kai Mikalojus šnopuodamas
parpuolė ant kelių. - Tu tikras kvailys, kad likai ten stypsoti! Ką
sau manei? Mes jau būgštavom, kad jis tave nudės!
Mikalojus pasitrynė petį.
- Ką čia niekus tauški, Emili. Nors spaudė tas Izaokas tikrai
smagiai. Kaip gnybtais gnybė!
- Juk ir sako, kad beprotis turi beprotiškos jėgos, - čiauškėjo
Emilis. - Gal matei prie Gideono namo tą skelbimą?
Mikalojus papurtė galvą.
- Kai Izaokas savo gniaužtais surakino, jokie skelbimai man
nerūpėjo. O kas ten parašyta?
Berniukai suskato aiškinti, bet Emilis pakėlė ranką ir liepė
visiems užsičiaupti.
- Leiskit man pasakyt! Nieko nebus, jei visi vienu metu
kalbės, - tarė jis. - Mūsų kaimo vaikams rengiamos šliuožynių
lenktynės. Pradėsim Žemuogių kalvos viršūnėj, o greičiausias
čiuožikas laimės Hilo prizą, tai yra naujas...
Kiti berniukai ilgiau nebeištvėrė. Visi vienu balsu suriko:
„...rogutes!“
 - Kas tas Hilas? - paklausė Mikalojus, nė kiek nesusidomėjęs
žadamom rogutėm.
- Tai į pelkyną neseniai atsikėlęs turtingas elnių augintojas! -
šūktelėjo Emilis. - Ar tau nė motais, kas vyksta aplinkui?
- Neturiu tam laiko, - atsakė Mikalojus. - Kada bus tos lenk­
tynės?
- Kalėdų rytą, - pasakė Emilis. - Lygiai devintą Hilas ragu
duos signalą pradėti.
Įsiaudrinę berniukai ėmė vienas per kitą girtis savo šliuožynėm
ir aiškinti, kaip galėtų laimėti. Netrukus kilo toks šurmulys, kad
klėtyje nė vienas nebegirdėjo net savo paties balso. Tik Mikalojus
kiūtojo tyliai.
Emilis pirmas jį prisiminė ir turėjo gerokai paprakaituoti,
kad nutildytų įsisiautėjusių berniūkščių būrį. Dabar visi dėbsojo
į susimąsčiusį Mikalojų.
- Mikalojau? Kas yra? - paklausė Emilis. - Ar eisi lenktynių?
Mikalojus truktelėjo pečiais.
- Nemanau.
- Kodėl gi ne?
- Kaip aš galiu galvot apie Kalėdų ryto lenktynes, kai nė ne­
nutuokiu, kur gyvensiu tos dienos vakare, - atsakė Mikalojus.
Po šių žodžių įkarštis berniukams kaipmat išgaravo. Jie droviai
žiūrėjo vieni į kitus neišmanydami, ką pasakyti Mikalojui.
Galiausiai Emilis nutraukė slogią tylą.
- Ei, Mikalojau. Suaugusieji tikrai ką nors sugalvos, - pasakė
jis ir uždėjo ranką bičiuliui ant peties.
- Aš nesu toks tikras, - sumurmėjo Mikalojus.

93
 Tuo metu Gideono troboje visi suglumę tylėjo. Kaimo susirin­
kimas ką tik pakrypo tokia netikėta linkme, kad nė vienas nebūtų
galėjęs to nė susapnuoti. O nustebino visus Izaokas, kuris stovėjo
vidury trobos ir glamžė kepurę.
- Bet... - nutraukė tylą Gideonas. - Tu juk nemėgsti vaikų.
- Na taip, nemėgstu! - suriaumojo Izaokas. - Bet aš padarysiu
iš to vaikigalio vyrą! Ką jūs į tai pasakysite? Leiskite jam važiuoti
su manim ir po metų, jeigu tik panorėsite, gausite atgal suaugusį
vyrą.
Kaimiečiai sutrikę susižvalgė. Izaoką suerzino toks jų neryž­
tingumas.
- Va tai tau! Ar visai amą praradot? Pas mane jam bus geriau
ir sočiau nei šitoj skurdo skylėj, jūs ir savo pypliais vargu bau
pasirūpinsit, ar aš ne teisus?
Izaokas grėsmingu žvilgsniu permetė trobą.
- Gerai, tebūnie! Tyla - gera byla! Argi ne taip sakoma? -
galiausiai tarė Izaokas ir suplojo rankomis. Tada pratrūko kva­
toti - kaip lokys riaumoti. Visiems pažįstamas juokas perskrodė
troboje tvyrančią tylą.

Apie tai, ką nusprendė kaimo susirinkimas, Mikalojus išgirdo

vėliau vakare iš Lauros ir Jako. Žinia apie Izaoko pasiūlymą ir tai,
kad jis buvo priimtas, jį pribloškė.
Berniukas nepatikliai žiūrėjo į sutuoktinių porą kitoje stalo
pusėje.
- Jūs turbūt juokaujate?
- Izaokas nėra toks blogas, kaip apie jį kalba, - tyliai pasakė
Laura.
 - Tada baisiai jau gerai moka apsimesti, - sumurmėjo Mika­
lojus ir palietė Izaoko letenos nuspaustą petį. Jį vis dar skaudėjo.
- Tiesiog jis yra toks... - akimirką Jakas svarstė, kaip jį pava­
dinti, - aštrialiežuvis.
Mikalojus nieko neatsakė. Jispapurtė galvąnegalėdamas suvokti,
kas įvyko tame susirinkime. Nors iš tiesų Izaoko nebijojo, vis tiek
negalėjo įsivaizduoti, kaip ištvertų pas jį visus metus. Niekada!
- Mikalojau, paklausyk, - pradėjo Laura. - Man labai gaila, bet
tai vienintelė išeitis šituo sunkiu metu... Be to, juk iki Kalėdų dar
visa savaitė... Gal kas pasikeis... Gal atsiras geresnis sprendimas.
Laura nutilo, nes Jakas paėmė ją už rankos, pažvelgė į akis ir
papurtė galvą.
Mikalojus nenustygo vietoje. Pajutęs, kaip akių kampučiuose
nevalingai kaupiasi ašaros, jis pakilo nuo stalo ir išbėgo iš trobos.
- Mikalojau! - dar suriko Laura jam įkandin, bet tai jo ne­
sustabdė.
 9

rabėgo savaitė. Nors visi giliai širdyje laukė stebuklo,

P Korvajokio gyventojų padėtis nepasikeitė į geresnę pusę.
Sparčiai bėgo paskutinės Mikalojaus dienos kaime. Galiausiai
liko tik Kalėdų naktis. Kitą dieną jis turėjo išvykti pas Izaoką.
Dalydamas dovanas kaimo vaikams, Mikalojus neskubėjo.
Paprastai jis nakties tamsoje bėgte bėgdavo, traukdamas paskui
save rogutes, o dabar ėjo lėtai ir ramiai. Jis sąmoningai stengėsi
kuo ilgiau užtrukti, mat buvo tikras, kad tai paskutinis kartas,
kai gali šitaip atsidėkoti kaimo gyventojams už jų geraširdišku­
mą. Ak, kaip jis troško sustabdyti laiką! Kad ši žvaigždėta šalta
naktis truktų amžinybę, o saulė savo spinduliais neskubintų šalin
tamsos. Jeigu Kalėdų naktis būtų begalinė, tai ir jam niekuomet
nereikėtų išvykti.
Tačiau, kad ir kaip Mikalojus troško sustabdyti laiką, naktis ėjo
savo ritmu. Bebuvo likę aplankyti tik vieną namą ir užšalusiąjūrą.
Dėdamas dovanas prie paskutinių durų, Mikalojus prisimi­
nė, kaip prieš daugelį metų jis su tėčio laikrodžiu delne sėdėjo
savo namelyje saloj ir bergždžiai laukė grįžtančių tėvų ir sesers
Ados. Tada jis galvojo apie tai, kad jiems tikriausiai laikas bėga
greitai, o jam jis slinkte slenka. Po tos ilgos laukimo nakties ir
dar ilgesnės kitos dienos jo gyvenimas taip pat ėmė lėkti lyg ant

%
sparnų. Ir dienos, savaitės, mėnesiai, net metai Mikalojui ėmė
skrieti tokiu greičiu, kad dabar jam atrodė, jog jis taip ir nespėjo
kaip reikiant ko nors įsitverti.
Aštuoneri metai.
Kai Mikalojus vilkdamas rogutes perėjo Korvajokio upės til­
tą ir patraukė per mišką prie uolos, užšalusio jūros kranto link,
saulė jau ėmė šviesinti horizontą. Po batais girgždėjo sniegas ir
su kiekvienu žingsniu atminty jam kilo vaizdai iš tų prabėgusių
aštuonerių metų Korvajokio kaime. Šeimos, persikraustymai,
pažįstami veidai, namai, valtys, gyvūnai, džiaugsmas, liūdesys,
įvairiausi įvykiai... Dabar jo mintyse tarsi paini, susivijusi gija
pralėkė visi metai, pavasariai, vasaros, rudenys, žiemos. Jis būtų
norėjęs įsikibti kokios nors akimirkos, stabtelėti ir nors minutėlę
pabūti jos keruose, tačiau negalėjo. Taip kaip jo kojos kilo nuo
apsnigtos žemės ir vėl leidosi ant jos, taip ir vaizdai bei prisimi­
nimai išnirdavo ir vėl dingdavo jo sąmonėje.
Mikalojus nė pats nepajuto, kadjau tupi ant ledo ir kerta eketę.
Jis ėmė pasakoti savo sesutei Adai apie laiką ir jo tėkmę ir apie
savo nelemtą ateitį pas Izaoką kažkur toli nuo kaimo - jis tiksliai
net nežinojo kur.
- Tai iš tiesų buvo paskutiniai mano metai Korvajokio kaime, -
Mikalojus greičiau sušnabždėjo, nei ištarė balsu. - Aš, žinoma,
suprantu, kad jie dėl manęs padarė daugiau, nei kada galėjau
tikėtis, bet vis dėlto...
Staiga tolumoje nuaidėjo duslus rago garsas, priversdamas Mi­
kalojų atsitokėti. Jis suprato, kad tai Hilas davė signalą Žemuogių
kalvoje pradėti šliuožynių lenktynes. Taigi jau devynios.

97
 Mikalojus susigriebė išbuvęs prie eketės geras dvi valandas.
Atrodo, jis išties prarado laiko nuovoką. Bet laikas buvo negai­
lestingas. Jis tiesiog ėjo savo ritmu, kad ir kaip Mikalojus stengėsi
jį sulaikyti.
- Prasidėjo varžybos, tos, apie kurias tau pasakojau, - sušnibž­
dėjo Mikalojus į eketės pusę. Savo pirštinėtoje rankoje jis laikė
mažutį supamąjį krėslelį.
- Padariau tavo lėlytėms štai tokią kėdę, - pasakė nusimovęs
pirštinę. Jis laikė ją virš eketės. - Dabar joms nebereikės stovėti.
Jos galės retkarčiais pailsinti kojas.
Staiga Mikalojus nuščiuvo. Jis nežinojo ką daugiau pasakyti.
Taigi atsiraitojo rankovę ir panardino kėdę į vandenį.
- Linksmų Kalėdų ir su devintuoju gimtadieniu, Ada!
Mikalojus žvelgė į tamsų vandenį. Netikėtai jam pasirodė,
kad kažkur gelmėse blykstelėjo skaidri šviesa. Bet kai įsižiūrėjo
geriau, nieko neišvydo. Nusprendė, kad tas blyksnis bus jam
pasivaidenęs. O gal akys po nemiegotos nakties pailso. Mika­
lojus nusižiovavo.
Saulė kybojo jau kone viršum medžių. Tolumoje, Žemuogių
kalvos pusėje, buvo girdėti garsūs šūksniai, tik negalėjai jų supras­
ti. „Kažin kas laimės tas rogutes“, - Mikalojus susimąstė. Šitai jis
turėtų sužinoti vėliau, lenktynininkai ir jų tėvai turbūt grįš į kaimą
pirma jo. Jis vis dar nenorėjo pakilti nuo ledo. Troško sustabdyti
laiką, pasilikti šioje vietoje amžinai.
Pagaliau Mikalojus prisivertė atsistoti. Dar akimirką pažiūrėjo
į eketę, kurią speigas jau buvo aptraukęs plona, traškančia plutele.
- Izaokas atvyks manęs paimti dar prieš vidurdienį. Taigi...
Turbūt būtų geriausia pamažėl grįžti į kaimą.
 Perėjęs tiltą ir priartėjęs prie kaimo, Mikalojus suprato, kad
kažkas yra kitaip nei visada. Bet ne iškart sumetė kas.
Tiktai žengdamas keliu tarp pirmųjų namų suvokė, kad pa­
prastai tokiu metu kaimas jau būna sukilęs ir visur vaikščioja
žmonės. O dabar buvo tuščia, visai kaip prieš savaitę. Kaip tada,
kai suaugusieji buvo susirinkę pas Gideoną, o vaikai kas sau iš­
sislapstę nuo Izaoko.
Mikalojus čiūžino toliau. Netgi namų, kuriuos praėjo, languose
nebuvo matyti jokių gyvybės ženklų. Kurgi visi prapuolė? Juk
negali būti, kad vis dar vyksta lenktynės.
Pagaliau priėjo Gideono sodybą. Priešais namą stovėjo žemos
rogės, išklotos kailiais. Jose įkinkyti nekantriai trypčiojo du el­
niai. Mikalojus sustojo pasigėrėti dailiais gyvūnais ir patapšnojo
vienam per šoną.
- Kieno gi jūs esat? - paklausė jis. - Anksčiau nesu jūsų matęs.
Vienas elnias papurtė galvą. Sutilindžiavo pakaklėj kabantys
sidabro varpeliai.
- Pagaliau parėjai! - už nugaros pasigirdo pažįstamas balsas. -
Mes jau užsilaukėme.
Gideono namo tarpdury šypsojosi Emilis.
- Ką? - vos išspaudė Mikalojus.
- Nagi, eikš vidun, - pamojo Emilis. - Ir nieko neklausinėk!
Emilis įleido Mikalojų į prieangį ir skubiai atidarė trobos duris.
Įžengęs vidun Mikalojus vos nenuvirto iš nuostabos. Gideono
pirkioj buvo susirinkę visi kaimo gyventojai - nuo kūdikių iki
senolių. Berniukai stovėjo išsirikiavę eilėn lyg maži kareivėliai.
Mikalojus apstulbęs žvalgėsi aplink. Visi tylėjo ir kaip įmanyda­
mi stengėsi atrodyti rimti, nors kai kurių veiduose aiškiai švietė
šypsenėlės.
 - Taigi tu esi tasai Mikalojus.
Stalo gale, šalia Gideono, sėdėjo stotingas vyras storais kai­
liniais ir išdidžiai rūkė pypkę. Mikalojaus žvilgsnis užkliuvo už
kailinės kepurės su uodega, gulinčios ant stalo. Ji buvo taip ryškiai
raudona, kad negalėjai atitraukti nuo jos akių.
- Aš esu Hilas, - tarė vyras. - Jeigu dar neatspėjai.
- Aha, - Mikalojus neįstengė išspausti daugiau nė žodžio.
- Emilis nori tau kai ką pasakyti, - tarė Gideonas.
Mikalojus atsisuko į Emilį. Dabar visų žvilgsniai nukrypo į
jį, o tas išraudo iki pat ausų ir atrodė, kad tuoj spruks iš trobos.
Nebuvo pratęs prie tokio dėmesio.
- Nagi, Emili, - Gideonas padrąsino berniuką, įnirtingai
glamžantį savo kepurę.
- O gal Gideonas galėtų? - išlemeno Emilis.
- Ne. Čia jūsų, berniukų, reikalas, - švelniai atsakė senolis. -
Drąsiau, Emili.
- Tai... taigi, - virpančiu balsu pradėjo Emilis, nudelbęs akis. -
Mes su berniukais nusprendėme... dar prieš šio ryto lenktynes,
kad... šita... kad ir kuris iš mūsų laimėtų, tai... mes... lyg ir...
Emilis nutilo ir perkėlė svorį ant kitos kojos. Tada įtraukė oro
ir išdėstė reikalą vienu atsikvėpimu.
- Rogutės yra tavo. Tu labiausiai jų nusipelnei. Tai kalėdinė
dovana, kad mus visus atsimintum! Prašom!
Trobos kampe išsirikiavę berniukai pasitraukė į šalis. Už
jų stovėjo didžiulės žvilgančios rogės plačiom pavažom! Mi­
kalojus tylėjo, jam iš nuostabos apsisuko galva. Jis suglumęs,
išsižiojęs dairėsi aplinkui. Visi šypsojosi, kai kas džiugiai kikeno.
Žvilgsniu permetęs pažįstamus veidus, Mikalojus pajuto, kaip

100
akyse susitvenkė ašaros ir staiga upeliais pasruvo per degančius
skruostus. Bet jis jau nesistengė jų sulaikyti. Tai buvo džiaugsmo
ir jaudulio ašaros. Nuo jų buvo šilta ir gera. Jis matė, kad ir kiti
graudinasi. Troboje aidėjo juokas, ir Mikalojus staiga patyrė esąs
vienas išjų. Jis pajuto begalinį artumą visiems čia esantiems kaimo
gyventojams. Tą akimirką jis suvokė, kad tai yra jo šeima ir jis
yra tos šeimos narys. Tai buvo žodžiais nenusakomas jausmas,
sujudinęs širdį plakti smarkiau.
Mikalojus užsimerkė, jam svaigo galva. Kaip tik tą akimirką,
kaip tik tokį pojūtį jis norėjo amžinai išsaugoti atmintyje. Kaip
tik tokio prisiminimo galia padės įveikti jam net ir sunkiausius
gyvenimo etapus. Tik prisimindamas šiuos išgyvenimus ir tu­
rėdamas vilties panašių patirti ateityje, jis turės jėgų apskritai
gyventi.

Po valandos visas kaimas stovėjo lauke. Dabar nuotaika nebu­

vo tokia pakili kaip Gideono pirkioj. Visiems gniaužė gerklę, bet
dėl kitų priežasčių. Ir dabar daug kas ašarojo, bet tai buvo tylaus
sielvarto ašaros. Dėl to, kas neišvengiama.
Izaokas sėdėjo rogėse laukdamas, kol Mikalojus atsisveikins
su visais Korvajokio kaimo gyventojais ir aiškiai nekantravo.
Naujosios Mikalojaus rogutės buvo pririštos Izaoko rogių gale.
Paskutinis eilėje laukė Emilis. Berniukai, kietai sučiaupę lūpas,
ilgai žvelgė vienas kitam į akis, iš paskutiniųjų stengdamiesi ne­
pravirkti. Galiausiai abu vienu metu, tarsi susitarę, išskėtė rankas
ir tvirtai apsikabino.
- Lik sveikas... broli, - sušnibždėjo Emilis Mikalojui į ausį.
- Iki pasimatymo, broliuk, - atsakė Mikalojus. - Mes tikrai
»
101
 susitiksim... dar ir kaip dažnai. Gal ne toks didelis tas atstumas.
Pora dešimčių kilometrų... tikriausiai.
Galiausiai Izaokas neišlaikė.
- Gal jau krutam?! Sugaišau visą dieną! Ropškis į roges, vaiki!
O jūs čia verkšlenkit sau pasilikę. Ir taip užtruksim iki vėlumos,
nes mano Hilma - kumelaitė nesparti, tai tau ne koks žirgas.
Netrukus Mikalojus jau kiūtojo rogėse šalia Izaoko, glėbyje
spausdamas ryšulėlį su drabužiais ir visu turtu, kuris per aštuo­
nerius metus ne ką tebuvo pagausėjęs. Izaokas liežuviu paragino
Hilmą. Mikalojus atsisuko ir pamojavo.
- Visiems linksmų Kalėdų! - šūktelėjo jis. - Jūs visi esat mano
šeima! Ačiū už viską, ką dėl manęs padarėt!
Kaimo gyventojai atsakė į Mikalojaus palinkėjimą kas kaip -
kiekvienas savu būdu, savais žodžiais.
Iki Korvajokio tilto būrelis vaikų mėgino neatsilikti nuo Hil-
mos. Tačiau pamažu vienas po kito liko užnugaryje, o kai rogės
pervažiavo upę ir pasuko miško link, jų niekas nebesivijo.
Netrukus kaimo žmonėms rogės virto tamsiu, sparčiai mažė­
jančiu taškeliu snieguotame peizaže.
Mikalojus slapčia niūriai dėbčiojo į vadelėjantį Izaoką. Vyras
nesistengė užmegzti pašnekesio, atrodė, kad nė nepastebi jo, tad
Mikalojus pasitenkino nebyliai stebėti prieš akis bėgančius miško
vaizdus pro tirštą snygio šydą.
Jis pasijuto taip kaip prieš aštuonerius metus. Tai buvo ne
šiaip ilga kelionė rogėmis apsnigtais keliais. Tai buvo kelionė į
naują gyvenimą, į naują pradžią. Jis buvo gerokai sutrikęs, nes
nė nenumanė, kas jo laukia ateity.

102
 Kaijiedu pagaliau sustojo gūdaus miško vidury, buvojau beveik
sutemę. Mikalojus vos įžiūrėjo tamsų tvartą. Izaokas išsiropštė iš
rogių ir suplojo didelėmis pirštinėtomis rankomis.
- Na štai! - šūktelėjo jis. - Iškinkyk arklį ir iškart į tvartą!
Hilmai čia šalta. Ir gerai užklokjai nugarą. Aš einu į namą užkurti
ugnies. Kai baigsi, ateik iš paskos.
Tai pasakęs Izaokas pasuko siauru takeliu, prasmengančiu
tamsoj. Mikalojus greitai iššoko iš rogių, pažiūrėjo į arklį, pažvelgė
į nueinantį Izaoką.
- Bet... O kur tas jūsų namas? - paklausė berniukas.
Izaokas stabtelėjo.
- Kai sutvarkysi arklį, sek mano pėdom! Gal kaip nors nepa­
klysi! - ir buvo jau benueinąs. Bet dar kartą atsisuko. - Tiesa, o
savo dailias rogutes gali iškart užkelt į tvarto palėpę. Čia tau su
jomis nebus ką veikti. Čia nėra laiko žaisti, čia mes darbuojamės!
- Bet...
- Jokių bet! - pyktelėjo Izaokas. - Gal nepameni, kur atsikėlei
gyventi? Ir vadink mane meistru, ar supratai?
- Taip, - tyliai atsakė Mikalojus.
- Ką pamiršai? - šūktelėjo Izaokas.
- Taip... meistre.
Izaokas nusikvatojo.
- Aš taip ir sakau, - atsklido iš tamsos jo balsas. - Ir čia tu
būsi Stungys. Per didelis tau tas vardas - Mikalojus. Stungys bus
pats tas.
Veikiai Mikalojus įvedė senutę Hilmą į aptvarą. Užklojo jai
nugarą stora gūnia ir švelniai patapšnojo per snukį. Pasiėmė
savo ryšulį ir prieš išeidamas ir užstumdamas duris dar ilgesingai
pažvelgė į savo rogutes, užkeltas ant tvarto.

Nuo tvarto iki Izaoko namo buvo kone kilometras. Siauras

sniege išmintas takelis išvedė į pamiškę. Kirtęs akmeningą tarpeklį
vingiuotas takas staiga ėmė kilti į statų kalną.
Mikalojui buvo sunku įžiūrėti kelią. Snigti liovėsi jau dieną,
tačiau dangus vis dar buvo taip aptrauktas debesų, kad nespingsėjo
nė menkiausia žvaigždutė.
Pagaliau Mikalojus kiek aukštėliau ant skardžio įžvelgė blausią
šviesą. Tačiau savo būsimų namų kontūrų įžiūrėti vis dar neįstengė.
Po dešimties minučių jis netvirtais žingsniais įžengė į mažos,
aptriušusios ir niūrios lūšnelės kiemą. Iškart už jos stačia siena į
viršų kilo kalnas. Buvo taip tamsu, kad nesimatė jo viršūnės. Vos
tik Mikalojus pasiekė trobos duris, jos atsivėrė, ir priešais jį su
žiburiu rankoje išdygo Izaokas.
- Pagaliau parsiradai! - burbtelėjo piktokai. - Na ir dykūną
aš čia parsivedžiau savo duonos valgyti!
Mikalojus nusitraukė kepurę. Plaukai buvo susitaršę ir šlapi
nuo prakaito. Izaokas žiūrėjo į sunkiai alsuojantį berniuką.
- Nagi eikš pagaliau vidun, kol neperšalai, - kiek šilčiau tarė
ir įleido Mikalojų vidun. - Iš sergančio tavęs man menka nauda.
Po valandėlės Izaokas, sėdėdamas prie stalo, stovinčio palei
vienintelį užuolaida nepridengtą apmūsojusį langą, spoksojo į
baugščiai besidairantį Mikalojų. Tamsioje lūšnoje ir tebuvo ta
vienintelė patalpa, kurios kitam gale kėpsojo didžiulė krosnis, o
joje spragsėjo ilgiausios storos malkos. Visi virtuvės rakandai -
puodai ir keptuvės - buvo pajuodę, rodės, išmirkyti pridegusiuose

m
riebaluose. Be dūmų smarso, troboje tvyrojo slogus nešvaros
tvaikas. Ant stalo priešais Izaoką stūksojo stirta pridžiūvusių,
priskretusių lėkščių, puodelių ir kitų indų. Kampe prie krosnies
buvo padrėbta šūsnis atspurusių užklotų ir gumbuota pagalvė
su styrančiais iš jos šiaudais. Tai buvo Izaoko patalas. Be stalo,
vieninteliai baldai čia buvo dvi išklibusios kėdės, ant vienos iš
jų dabar ir sėdėjo Izaokas. Buvo akivaizdu, kad troba niekada
neregėjus moters rankų.
- Galėsi miegoti štai ten, - pasakė Izaokas, nutraukdamas tylą.
Jis pirštu bedė kažin kur už Mikalojaus.
Tik dabar jis kitame kambario gale pastebėjo siauras dureles,
už kurių greičiausiai buvo kamara. Mikalojus nudrožė tiesiai prie
durelių. Ten iš tiesų buvo tamsi kamarėlė, o ant jos grindų - krūva
skarmalų.
- Pasiklok guolį, - šūktelėjo nuo stalo Izaokas. - Ir mikliai.
Čia nėra kada gaišti. Prieš eidamas gulti dar turiu kai ką pasakyti!
- Gerai, meistre, - tarė Mikalojus ir ėmė klotis palaikius pur­
vinus skudurus.
Netrukus jau sėdėjo priešais Izaoką, baugščiai dėbsodamas į
savo rankas.
- Apgavau tave tada, prieš keletą dienų, - pradėjo Izaokas,
papsėdamas pypkę. - Žinojau, kas tu esi, ir kad tas niekam tikęs
žaisliukas - tavo darytas. Tiesą sakant, stebiu tave jau penketą
metų.
Mikalojus pakėlė akis. Izaokas šyptelėjo ir papurtė galvą.
- Ko čia stebies? - paklausė jis. - Pasiėmiau tave tik tam, kad
būtum man nemokamas pameistrys. Nežadu tau mokėt nė sudi­
lusio skatiko! - nusikvatojo Izaokas Mikalojui į veidą.

10S
 Ką galėjo Mikalojus į tai atsakyt? Jam ėmė dingotis, kad Iza­
okas dar blogesnis, negu apie jį šneka kaime. O meistras staiga
surimtėjo ir žvelgdamas į berniuką linktelėjo.
- Bet tu neliksi bemokslis, - tarė jis. - Aš padarysiu iš tavęs
dailidę. Tikrą amatininką. Tu aiškiai šiamdarbui gabus. Toks ir bus
tavo atlygis. Tik atmink: niekais daugiau neužsiimsi, nesiterliosi
su lėlytėm ir arkliukais.
- Bet...
Izaokas pakėlė pirštą.
- Nesiginčyk! Aš dar nebaigiau. Kad man į šį namą ar netgi
kiemą joks snarglius nė kojos nekeltų. Atrodo, kaime tu per die­
nas tampeisi su tuntais geltonsnapių. Čia jų kad man nė kvapo
nebūtų! Nė vieno!
- Taip, bet... meistre, - vėl bandė įsiterpti Mikalojus.
Izaokas trenkė kumščiu į stalą ir ūmai pašoko. Dabar jis kaip
koks grėsmingas šešėlis pakibo virš Mikalojaus.
- Šituos namuos mano žodis yra įsakymas! Ar aišku?
Mikalojus neišspaudė nė garso, tik linktelėjo. Laimė, Izaokui
to pakako.
- Gerai. Galvoti turi tik apie darbą. Girdi? Apie darbą! Įsikalk
sau į galvą. O dabar marš gult, rytoj anksti kelsim.
- Ar galiu paklausti, meistre? - atsargiai ištarė Mikalojus.
Izaokas linktelėjo. Mikalojus apžvelgė trobelę.
- O kur jūs dirbat? Juk čia nėra jokių dailidės įrankių ir vietos
mažoka.
- Baisiai greitas viską sužinot, - atsakė Izaokas ir, Mikalojaus
nuostabai, šyptelėjo. - Rytoj pamatysi. Labanakt.
 10 (a/ipe/U

ikalojus ilgai kiūtojo kamarėlėje neįstengdamas

M užmigti. Vietos buvo maža, ir atsigulti jis galėjo tiktai

surietęs kojas. Nors buvo pratęs gyventi kukliai, pirmoji naktis
Izaoko namuose atšiaurumu pralenkė visą jo ankstesnę patirtį.
Mažas žvakigalis nuo lentynos metė blausią šviesą. Iš trobos
sklido duslus Izaoko knarkimas. Nuo Korvajokio kaimo iki
čia tebuvo kelios dešimtys kilometrų, tačiau Mikalojus jautėsi
patekęs į kitą pasaulį. Nepažįstamą ir bauginantį.
- Priprasiu, - sušnibždėjo jis. - Visus metus čia bus mano
namai. Kad ir kaip priešinčiaus, nieks nepadės. Tai kambe reikalo
sukti galvą.
Galiausiai Mikalojų ėmė lenkti miegas. Jis užpūtė žvakę. Kama­
rėlę užgulė nepermatoma ir sunki, bet kone apčiuopiama tamsa.
Tai buvo paskutinė mintis, šmėkštelėjusi Mikalojaus galvoje prieš
panyrant į gilų, juodą sapną.

- Kelkis, Stungy!
Mikalojus krūptelėjo ir praplėšė akis. Durys buvo praviros,
o žibinto šviesa iš Izaoko rankų skverbėsi į kiekvieną kamaros
kertelę. Mikalojus prisivertė atsisėsti. Kūnas buvo sustingęs ir
bejėgis, nors jam atrodė, kad vos spėjo sudėti bluostą.

101
 - Mikliai! - atžariai riktelėjo Izaokas. - Košė ir duona jau ant
stalo. Darbai laukia.

Paskubomsukimšęs pusryčius, Mikalojus stovėjovidurytrobos,

tempdamas pamažu atgyjančias galūnes. Lauke dar buvo tamsu.
- Ką gi, - pasakė Izaokas. - Laikas į dirbtuvę, - pridūrė jis
ir padavė Mikalojui žibintą. - Prašom, eik pirmas. Kad jau taip
nekantrauji ten patekti.
Mikalojus su žibintu rankose apsidairė, kaip ir aną vakarą.
- O... kur ta dirbtuvė?
- Tu ant jos stovi! - sukrizeno Izaokas ir parodė į grindis.
Mikalojus pažiūrėjo žemyn. Iš tiesų! Tik dabar pastebėjo grin­
dyse dureles su vyriais viename gale. Kitame gale buvo apvalus
geležinis žiedas, už kurio paėmęs galėjai dureles pakelti.
Netrukus Mikalojus, nešinas žibintu, jau leidosi stačiais laiptais
žemyn. Kai apačioje apsidairė pasišviesdamas žiburiu, mieguis­
tumas kaipmat išgaravo.
- Pasitrauk, - pasakė Mikalojui iš paskos lipdamas Izaokas.
Berniukas pakluso, ir netrukus patalpą užliejo dešimties ant lubų
kabančių žibalinių lempų šviesa.
Izaokas laikė ranką ant sienoje kyšančio sverto.
- Mano išradimas, - tarė meistras, aiškiai didžiuodamasis. -
Grandininis įjungimas, nieko ypatinga.
Mikalojus su Izaoku stovėjo kalne išsprogdintoje, maždaug
keturiasdešimties kvadratinių metrų dydžio oloje, kuri, priešingai
nei vargana lūšnelė viršuje, spindėjo švara.
Mikalojus net išsižiojęs iš nuostabos dairėsi aplinkui. Akme­
nines sienas dengė lentynų eilės, o ant jų gulėjo dešimtys, šimtai

m
įvairiausių dailidės įrankių. Viskas buvo suskirstyta pagal darbo
eigą ir įrankių dydį. Ant lentynų gulėjo įvairūs pjūklai, dildės,
kaltai, peiliai, obliai, skriestuvai, skylmušiai, veržliarakčiai, grąžtai,
skutikliai, drožtuvai, rankiniai grąžtai, tempikliai, pleištų spaustu­
vai, formos skutikliai, faneravimo mentelės, klijų puodai, gnybtai,
pjovikliai, plaktukai, viela, lakas, glaistas, rišikliai, cementas, ce­
liuliozės vaškas, bičių vaškas, politūra, pemzos milteliai, rūdys,
muilo drožlės, gausybė įvairiausių vinių ir smeigtukų... Paprastai
tariant, čia buvo visko, ko tik gali prireikti dailidei, ir dar gerokai
daugiau, nei Mikalojus galėjo įsivaizduoti.
Tolimiausiame kampe nuo laiptų pusės buvo akmeny išsprog­
dinta atvira krosnis su priekalu, odinėmis dumplėmis ir įvairiais
plaktukais. Tiesiai į viršų iš krosnies ėjo kaminas, ir Mikalojus
spėjo, kad jis yra sujungtas su trobos krosnies kaminu. Pats keis­
čiausias prietaisas visoje oloje stovėjo priešais krosnį. Akmeni­
nėse grindyse buvo skylė, iš kurios kyšojo ratas, odiniais diržais
ir tarpinėmis prijungtas prie keisto daikto. Mikalojus nustebęs
žiopsojo į tą prietaisą.
- Čia požeminės upės srovės varomos tekinimo staklės, - pa­
aiškino Izaokas, berniukui dar nespėjus paklausti. - Ar negirdėjai
čiurlenimo?
- Girdėjau, - atsakė Mikalojus. Jis iš tiesų viena ausim girdėjo,
bet tik dabar tai suvokė. Na ir keista vieta!
Dirbtuvės vidury stūksojo du tvirti darbastaliai, ant vieno iš
jų buvo nebaigtas Izaoko darbas - daili kėdė lenktomis kojomis,
dar be apdailos. Dirbtuvės kampe buvo išrikiuotos penkios jau
gatavos kėdės, jos žvilgėjo padengtos tamsiai rudo blizgaus lako
sluoksniu. Prie jų puikavosi dar nenulakuota drožiniais papuošta
skrynia.

m
 - Na, ką manai apie mano dirbtuvę? - paklausė Izaokas. Kol
Mikalojus tylėjo negalėdamas atsikvošėti iš nuostabos, meistras
priėjo prie nebaigtos kėdės, paglostė sėdimosios dalies paviršių,
tada pirštai nuslydo dailių linijų koja.
- Labai gražu!
Izaokas dėbtelėjo į Mikalojų pakeldamas antakius.
- Norėjau pasakyti, kad tai gražu, meistre, - kaipmat susi­
zgribo berniukas.
- Pažiūrėk, kokia kėdė, - tarė Izaokas. - Paslaptis ta, kad medis
nupjautas prieš plaušą, ne paplaušiui. Todėl jos toks paviršius. Tai
klevas. Kaip tik iš tokių gali uždirbti. Dubenėliai ir kiti namų apy­
vokos daiktai, kuriuos pardavinėju vargšams, tik vaikų žaidimas.
O tokius baldus gaminu dvarininkams, dvasininkams, pareigū­
nams ir kitiems ponams. Pavyzdžiui, šitos kėdės, - reikšmingai
mostelėjo ranka Izaokas, - keliaus į miestą. Pas vieną teisėją.
Mikalojus ištiesė ranką ir perbraukė kėdės paviršių be men­
kiausio trūkumėlio. Jis buvo taip glotniai nušlifuotas, kad atrodė
kone minkštas.
- Ar ta puiki skrynia irgi keliaus pas teisėją?
- Žinoma, kad ne! - pyktelėjo Izaokas. - Juk čia pušis, o kė­
dės - iš klevo! Ar tu visai neskiri medienos rūšies?
Mikalojus susigėdęs papurtė galvą.
- Ne visas.
- Negi būsiu suklydęs? - atsiduso Izaokas. - Ar iš tavęs tikrai
gali išeiti dailidė?
- Nesuklydote, meistre, - atsakė Mikalojus. - Nors aš dar nieko
neišmanau, bet esu imlus ir greitai mokausi. Juk ir pats dailide
negimėt... meistre.

110
 Akimirką atrodė, kad Izaokas ketina pliaukštelėti Mikalojui už
įžūlumą, nes labai jau niūriai pažiūrėjo į berniuką, bet netrukus
prapliupo kvatotis.
- Sakai, greitai mokaisi. O mes tuoj patikrinsim. Pirmas tavo
darbas bus išmokti sparčiai apsišluoti.
Mikalojus linktelėjo ir pasuko laiptų link.
- Stok! - šūktelėjo Izaokas. - Kur dabar trauki?
- Viršun.
- Ar manai, kad įsibėgėjęs iš viršaus greičiau atliksi darbą? -
paklausė Izaokas.
Mikalojus apsižvalgė. Visi kampai iščiustyti, net švyti.
- Ar čia reikia iššluoti?
- Žinoma, čia! Ant grindų ir obliavimo stalų yra drožlių dul­
kių. Ir jeigu jų paklius į dažus arba laką, - vargas mums! Pirmoji
pamoka: dirbtuvė visuomet turi blizgėti. Dėl to jokių derybų.
Nagi, sukis, krutėk, Stungy! - paliepė Izaokas. Bet ūmai tarė: -
Palūkėk! Parodyk savo peilį.
Mikalojus ištraukė iš makšties tėčio peilį ir padavė atsukęs
kriaunom į Izaoką. Tas pakėlė prieš akis ir apžiūrėjo jį priešais
šviesą.
- Taip ir maniau. Su šituo nė nesiliesk prie mano medienos,
net prakurų nemėgink drožti. Išsirink sau nuo lentynos tinka­
mą peilį, nuo to pradėsim mokslus. O šitam skatiko nevertam
gelžgaliui mes padarysim štai taip, - Izaokas nuleido peilį, įkišo
ašmenimis į vieną darbastalio plyšį ir tvirtai suėmęs kriaunas jau
ketino nulaužti!
- Ne! - sušuko Mikalojus.
- Kas dabar? - paklausė Izaokas. Ranka stabtelėjo.

///
 - Tai yra... Tai buvo mano tėčio peilis... meistre.
Izaokas pažvelgė į Mikalojų, tada į peilį.
- Jis taip ir atrodo. Vis tiekpasiimk nuo lentynos gerą, - pasakė
meistras ir atidavė peilį berniukui. Mikalojaus nuostabai, dargi
nerangiai patapšnojo jam per petį. Iš vyro laikysenos buvo matyti,
kad jis nepratęs reikšti užuojautos.
- O dabar drožk... šluoti, - vos girdimai išlemeno Izaokas, -
kol aš nepersigalvojau.
Mikalojus pirmą kartą ėmėsi blizginti Izaoko dirbtuvės grindis
ir darbastalius. Jis dirbo taip kruopščiai, kad meistras neturėjo
prie ko prikibti.

Nuo pat pirmos dienos Izaokas pradėjo mokyti Mikalojų darbo

su medžiu paslapčių.
Iš pradžių Mikalojus gaudavo tik paprastas, lengvas užduotis,
bet berniukas, kaip ir buvo žadėjęs, mokėsi greitai ir dar neišau­
šus pavasariui obliumi darbavosi ne prasčiau už senąjį meistrą.
Izaokui teko pripažinti, kad mokinys yra nepaprastai gabus, tikjis
niekad neištarė to garsiai. Tada, kai būdavo patenkintas Mikalo­
jaus atliktu darbu, o dažniausiai taip ir būdavo, jis tik linktelėdavo
arba suurgzdavo.
Iš pradžių Mikalojus neėmė į galvą, jamtovisai pakako. Mokslas
jam buvo viskas: kuo labiau gilinosi į dailidės amatą, tuo daugiau
troško išmokti. Visa siela atsidavęs darbui, jis lengviau ištvėrė širdį
graužiantį ilgesį. Negali nuneigti, Mikalojus ilgėjosi Korvajokio
kaimo ir jo gyventojų - tiek suaugusiųjų, tiek vaikų - jų juoko
ir žaidimų su mažaisiais. Nors Izaokas nuolat būdavo niūrus,
Mikalojus per keletą mėnesių prie jo priprato. Jis nujautė, kad

112
šiurkšti išvaizda ir atžarus vyro elgesys slepia tikrąjį, švelnesnį,
baugaus dailidės būdą.
Kaip tik ilgesys vertė Mikalojų darbuotis dirbtuvėje kasdien
iki išnaktų. Jis nesiliaudavo plušėjęs net Izaokui vakarais nuėjus
gulti, o rytais, dar meistrui nepakilus iš patalo, jis jau būdavo
pataisęs abiem pusryčius.
Gyvenimas šiuose namuose buvo paprastas, neįmantrus:
be darbo, jiedviem daugiau niekam nelikdavo laiko, o ir spėkų.
Mikalojus įgudo mažiau jėgos ir dėmesingumo reikalaujančius
darbus atlikti tada, kai raumenys jau nelabai jo klausydavo.
Taigi iki vasaros jis tapo tvirtu, raumeningu, sunkaus dailidės
darbo užgrūdintu jaunuoliu.
Bet vienas dalykas vis nedavė Mikalojui ramybės. Tai tyla. Jau
metai ritosi į antrą pusę, o jis niekaip neįstengė apsiprasti su ja.
Nuo mažens gyvenęs tarp žmonių, jis negalėjo pakelti vienatvės
Izaoko namuose ir tvyrančio ten atsiskyrimo jausmo.
Neretai iki vėlumos jis sėdėdavo ant namo laiptelių, klajo­
damas žvilgsniu plikais kalnų šlaitais ir jų papėdėse stūksančio
miško kontūrais. Jis svajodavo, kad staiga kas nors išnirs iš miško
ir ateis pas juos. Akis pražiūrėjo laukdamas kokio nors žmogaus.
Ne briedžio. Bet ko? Jis nė pats nežinojo, ko tikisi, tačiau, kad ir
ko būtų laukęs, niekas niekada taip ir neatėjo.
Izaokas bemaž nepratardavo žodžio, prasižiodavo tik tada,
kai reikėdavo ką nors pasakyti dėl darbo. Darbas jam buvo visų
svarbiausia. Jei baigus visus reikalus prabildavo, tai tik apie tai, ką
turės nuveikti rytoj. Iš pradžių Mikalojui to užteko, bet artinantis
rudeniui ėmė jį slėgti.

//J
 Skaudžiausia buvo tai, kad visą pusmetį Izaokas nė karto nepa­
vadinojo tikruoju vardu - jis vis dar buvo Stungys. Sunkiausiomis
minutėmis vaikinukui atrodė, kad meistrui jis nėmaž nerūpi, ir
ėmė abejoti savo nuojauta. Be to... ar jis išvis kam nors rūpi?
Kartą, norėdamas atkreipti Izaoko dėmesį, Mikalojus išbliz­
gino trobą taip pat švariai kaip dirbtuvę, tačiau Izaokas atsisėdo
prie padengto stalo nuduodamas, kad nieko pastebėjo. Mikalojus
nepasidavė. Jis laukė ne dėkingumo. Tik bandė parodyti, kad nėra
tuščia vieta. Žinoma, jis suprato, kad turi būti meistrui dėkingas
už viską, ko išmoko, to negalėjai išmatuoti jokiais pinigais ir jis
visa tai išsineš per kitas Kalėdas palikdamas šiuos namus. Taip,
kaip iki šiol buvo palikęs ne vienus svetimus namus.
Kartą vasarą jiedu buvo nuvykę į Korvajokį, ir Mikalojus
suprato, kad kaime niekas nesikeitė į gerąją pusę. Priešingai, jis
atrodė dar labiau nuskurdęs.
O neilgai trukus vėl stojo žiema.
Mikalojus buvo priverstas vis dažniau susimąstyti apie ateitį.
Dar niekuomet ji neatrodė jam tokia miglota. Grįžti į kaimą
nebuvo galimybių, Izaokui jis nerūpėjo. Atrodė, kad vienintelė
išeitis - iškeliauti. Bet kurgi jam eiti? Jis neturėjo nė menkiausio
supratimo. Dabar jam buvo keturiolika - ar tikrai sugebės išgy­
venti vienas? Dėl to jis nebuvo tikras.
Slegiamas tokių liūdnų minčių Mikalojus, nepaisydamas
griežto meistro draudimo, nutarė dar kartą padirbinti Korvajokio
vaikams kalėdines dovanas, kad ir kas jam pačiam nutiktų po
Kalėdų. Kaip tik dėl to, kad ateitis tokia neaiški, atrodė itin svarbu
visomis išgalėmis ištesėti vaikams duotą pažadą.
Jau prieš metus jis manė paskutinį kartą dalijąs dovanas. O
šįkart tuo jau nė kiek neabejojo.

M
 Taigi, likus kelioms savaitėms iki Kalėdų, Izaokui užmigus,
Mikalojus įsigudrindavo įsmukti į dirbtuvę ir vienos žvakės
šviesoje meistrauti vaikams dovanas, o prieš dailidei pabundant
vėl grįžti į trobą. Nors per šiuos metus vaikino įgūdžiai neregėtai
ištobulėjo, vis dėlto darbuotis naktimis po ilgos ir sunkios dienos
buvo nelengva, ir kartais Mikalojus betriūsdamas užsnūsdavo
dieną. Nors mirtinai nuvargęs, savo sumanymo neatsisakė. Tik
jo slaptieji darbai kėlė vieną didelį rūpestį: jam reikės kaip nors
tas dovanas pristatyti į kaimą, o kelias - tolimas. Ir atlikti viską
turės taip, kad nepastebėtų Izaokas.
Galiausiai, likus savaitei iki Kalėdų, išaušo diena, kai Mikalojui
teko prabilti. Jis siaurapjūkliu pjovė dekoratyvinį išlinkį komodai,
o Izaokas šlifavo tos komodos dangtį. Staiga Mikalojus tarė:
- Meistre?
Izaokas kažin ką burbtelėjo nepakeldamas akių.
- Kadangi metai jūsų namuose eina į pabaigą ir aš turėsiu
veikiai iškeliauti, - Mikalojus jautė, kaip jam gniaužia gerklę,
bet kalbėjo toliau: - norėčiau dar kartą nuvykti į Korvajokį ir
atsidėkoti jo gyventojams. Taigi... pamaniau, gal galėčiau gauti
laisvą dieną ir...
Izaokas pakėlė akis ir pažiūrėjo taip, kad Mikalojus nutilo dar
prieš jam prasižiojant.
- Ne! Laiko maža, tad mesk iš galvos paikas mintis ir galvok
verčiau apie darbą! - piktai išrėžė Izaokas. - Šiom dienom ir taip
iš tavęs menka nauda, goglinėji čia kaip apspangęs! Seniai jau
stebiuosi, kas su tavimi darosi.
- Man nieko...

115
 - Tylėk! Po Kalėdų ten nukeliausi, kai išeisi iš čia. Kaip tik
bus pakeliui! Ko tau ten trenktis dabar? Užsimanė mat į svečius.
Mikalojus žiojosi dar kažką sakyti, bet laiku susizgribo. Apie
dovanas išvis geriau neužsiminti. Be to, Izaokas vėl buvo palinkęs
prie darbo. Kalba buvo baigta. Berniukas sunkiai atsiduso. Izaokas
niekadajo neišleis, buvo aišku kaip dieną. Bet jis nenorėjo paklusti
pikčiurnos dailidės valiai. Ką gi čia jam sumanius?
 ad ir kiek Mikalojus svarstė, nesumojo nieko geriau, kaip

K tik Kalėdų naktį pabėgti, išdalyti dovanas ir grįžti dar prieš

pabundant Izaokui. Jis nebuvo tikras, ar pajėgs tamsią žiemos
naktį nupėsčiuoti tokį kelią. Bet pasiduoti neketino.
Kitąnakt, užmigus Izaokui, Mikalojus vėl įslinko į dirbtuvę
prie savo dovanų.
Mirtinai nuvargęs, palinkęs virš darbastalio žvakės šviesoje
klijavo prie mažučių žaislinių rogučių žmogeliuką. Staiga įsižiebė
visi dirbtuvės žibintai. Mikalojus krūptelėjo. Opakėlęs akis pamatė
prie laiptų stovintį Izaoką.
- Ką čia išdarinėji? - piktai riktelėjo meistras. - Ko nemiegi?
Žmogiukas iškrito Mikalojui iš rankų. Atsitrenkusi į akmeni­
nes grindis nuskilo lėlytės galva ir ėmė riedėti tekinimo staklių
link. Mikalojus puolė paskui galvelę ir vos spėjo nutverti, kol ta
neįkrito į sraunius požeminės upės vandenis.
Kai berniukas atsitiesė, Izaokas jau stovėjo prie darbastalio ir
apžiūrinėjo pasikėlęs nuo žemės begalvį žmogeliuką.
- Kas čia? Ar tu vagi mano medieną?
Mikalojus papurtė galvą.
- Ne. Padariau iš atliekų, meistre. Iš jo turėjo išeiti rogučių
vadelėtojas. Bet tikriausiai nebeišeis.

117
 Izaokas suraukęs antakius stebėjo Mikalojų.
- Tai štai ką tu veiki man už nugaros!
- Atleiskite, meistre.
- Duok šen tą galvą.
Izaokas ištiesė ranką. Mikalojus įmetė lėlės galvelęjam į delną.
Tas iškėlė ranką aukštai, tarsi ketindamas sviesti lėlę į Mikalojų.
Berniukas prisidengė veidą rankomis. Jis dar niekada nebuvo
matęs meistro tokio pikto.
Po kurio laiko Mikalojus atsargiai dirstelėjo pro pirštus. Izaokas
stovėjo priešais jį iškėlęs ranką ir apžiūrinėjo lėlę žibinto šviesoje.
- Nagi nagi. Ne taip jau blogai... - mąsliai sumurmėjo meis­
tras. - Duok man medžio grąžtą ir sprindžio ilgio vinį be galvutės.
Nors geriau tempk šen grąžtą ir ploną medinį baldų kaištuką. Taip
bus geriau. Ir atnešk man pypkę.
Po poros minučių Mikalojus stebėjo, kaip Izaoko pirštai su­
taisytą žmogeliuką įspraudė į roges.
- Štai taip, - sumurmėjo Izaokas. - Neliko nė žymės.
Jis pakėlė akis į Mikalojų.
- Šitų... žaislų veikiausiai yra ir daugiau, ar ne?
Berniukas linktelėjo.
- Yra, meistre. Iš viso keturiasdešimt vienas... paslėpiau tvarto
palėpėje.
Izaokas paptelėjo pypkę ir išpūtė dūmus, nenuleisdamas akių
nuo Mikalojaus, droviai nudūrusio galvą.
- Nieko keista, kad pastaruoju metu buvai toks nusmurgęs.
Turbūt tie pypliai tau išties baisiai rūpi?
Mikalojus linktelėjo nepakeldamas akių.
- Ir dievaži ketinai su savo dovanomis Kalėdų naktį slapčia
išsmukti į Korvajokį, kai tavęs neišleidau?

//<5
 - Taip... Dovanokite, meistre.
- Tebūnie, matau, niekas tavęs neperkalbės, - burbtelėjo Iza­
okas. - Bet žiūrėk man, kad išaušus vėl būtum čia, - nekantriai
pridūrė jis. - Ir paskutinę dieną nieks tau neleis čia dinderio
mušti. Ar aišku?
Mikalojus pakėlė akis į Izaoką, šyptelėjo ir jau ketino kažką
sakyti. Izaokas pakėlė ranką.
- Nereik! Kad man nė žodžio. Antraip aš persigalvosiu.
Mikalojus pakluso. Izaokas vėl sušnypštė ir patraukė prie laiptų.
- Tuos niekučius gali daryti ir vakarais, - burbtelėjo meistras. -
Gal ir aš kiek prikibsiu. Bent jau ramiai išsimiegosiu... Baladosis
čia mat naktimis su savo žaisliukais... Ir sugalvok tu man... Che!
Izaokas murmėdamas ir purtydamas galvą ėmė kopti laiptais į
trobą. Vaikinuko veide švytėjo plati šypsena, jis vos sulaikėjuoką.

Mikalojus, padedamas Izaoko, savo žaisliukus lengvai pabaigė

dar iki Kūčių. O Kalėdų naktį tamsoj apsirengė, batus ant kojų
užsitraukė už durų, užsidegė žibalinę lempą ir ėmė leistis nuo
šlaito tvarto linkui. Troboj buvo tylu, taigi jam pavyko išsliūkinti
nepažadinus dailidės.
Per slėnį pasiekęs mišką, jis ėmė artintis prie Hilmos tvarto. Jau
iš tolo pamatė prie jo žiburį. Išlindęs iš už medžių išvydo rogėse
sėdintį Izaoką, o priešais jau pakinkyta trepsėjo Hilma. Izaokas
traukė pypkutę ir žvilgčiojo jo pusėn.
- Pagaliau pasirodei! - burbtelėjo meistras. - Mudu su Hilma
dievaži manėm, kad Stungys pramigs, ar ne, Hilma?
Kumelė prunkštelėjo lyg pritardama šeimininkui. Mikalojus
iš nuostabos taip ir sustingo vietoje.
 - Ko ten stypsai? Šok šen, mikliau! - riktelėjo Izaokas ir
mostelėjo pirštinėta ranka. - Belaukdamas sukroviau tuos tavo
niekalus į roges!
Pagaliau Mikalojus atsitokėjo. Jis prislinko prie rogių, bet vis
dar nepatikliai žvelgė į dailidę.
- Ko čia dabar, Stungy, žiopsai? - papurtė galvą Izaokas. - Juk
su savo rogutėmis nebūtum spėjęs grįžti iki ryto, negi neaišku.
Būtume praradę visą darbo dieną. Ir taip jau gaištam čia stovi­
niuodami. Greičiau ropškis į roges! Ir kad man nė burbt, nes
kaipmat persigalvosiu!
Mikalojus klusniai įšoko į roges. Izaokas paragino Hilmą.

Hilmos ir Izaoko padedamas Mikalojus be vargo išdalijo ka­

lėdines dovanas, netgi pernelyg lengvai, kaip jam pačiam atrodė.
Aplankęs paskutinę tamsoje skendinčią trobą vaikinukas
liūdnas nudūmė atgal prie jo laukiančių rogių. Viskas. Savo
darbą atliko. O praėjus keleriems metams vargu ar kas nors
Korvajokio kaime prisimins, kaip kadaise Kalėdų rytais už
durų rasdavo dovanų. Vargu ar kas prisimins ir jį patį. Žmonės
taip greitai viską pamiršta, galvojo Mikalojus, lipdamas į roges,
kuriose su pypke dantyse kiūtojo Izaokas.
- Dėkui Dievui, paskutinė pirkia, - sušnypštė meistras. - Da­
bar - namo. Saulė greitai patekės. Kad tik kas nepamatytų, kokiais
niekais aš čia užsiimu. Tokio amžiaus! Visiems laikams prarasčiau
gerą vardą. Nooo, Hilma, krutinkis.
Kumelei pajudėjus Mikalojus slapčia dirstelėjo į dailidę.
- Tiesą sakant... yra dar viena vieta.
- Ne, negali būti! - suriaumojo Izaokas.

120
 - Yra, - atsakė Mikalojus ir papasakojo Izaokui, kaipjis kasmet
neša ant užšalusios jūros dovanų savo sesutei.

Po pusės valandos Mikalojus stovėjo su žibintu rankoje ant ledo

greta Izaoko, o šis kirviu kirto eketę. Nuo jūros pučiantis vėjas
vietomis sunešė storas sniego pusnis, o kai kur tarsi milžiniškas
veidrodis žvilgėjo plikas, lygus ir tamsus ledas.
- Tik veltui laiką gaištu, - burbėjo Izaokas.
- Aš ir pats galėjau, - pasakė Mikalojus.
- Tauškalai, manai, duočiau tau tokį gerą kirvį, kad suskaldy-
tum į šitą velnio ledą. Kiaurą naktį riogsojau rogėse, kol tu lakstei
iš kiemo į kiemą. Sustirau į ragą, o taip bent sušilsiu. Be to, bus
greičiau. Aš juk suaugęs vyras, ne koks vaikigalis. O ir Hilma
negali amžinai stypsoti miške. Jeigujos nesudraskys vilkai, tai ta
vargšė senutė negyvai sušals.
Mikalojus stebėjo meistrą. Ledas išties buvo kietas kaip akmuo.
Pirmieji Izaoko smūgiai įveikė tik paviršių. Aplink įtrūkimą su
kiekvienu smūgiu radosi vis platesni apskritimai. Mikalojui jie
atrodė kaip medžio rievės. Jis prisiminė ankstesnius kartus, kai
stovėdavo šioje vietoje. Antras kartas, kai atėjo čia ne vienas.
Pirmą kartą su juo buvo Emilis, o dabar - tuo jis niekad nebūtų
patikėjęs, nei per praeitas Kalėdas, netgi vakar vakare eidamas
gulti, - Izaokas, visų vaikų siaubas! Niekas tuo nepatikėtų, net
jeigu pats papasakotų. Nors Mikalojui buvo graudu, jis šypsojosi.
Užsimerkė ir atsidavė mintyse plaukiantiems geriems prisimi­
nimams. Užmiršo ledo šaltį ir pajuto viduje sklindančią šilumą.
- Tai jaujuokiesi iš manęs, velniūkšti, ką? - burbtelėjo Izaokas.
Mikalojus atsitokėjęs atsimerkė. Meistras žiūrėjo į jį.

121
 - Ne, - skubiai atsakė vaikinukas. - Aš tik... Nors ne, nieko.
Izaokas papurtė galvą.
- Štai čia skylė, jei tik ponuliui tinka.
Mikalojus pažvelgė į eketę.
Suklupęs prie jos atsiraitojo megztinio ir marškinių rankoves.
- Linksmų Kalėdų, Ada.
Jaubuvo bekišąs ranką, ir vos tik pirštai palietė ledinio vandens
paviršių, ant peties jis pajuto Izaoko delną.
- Palauk! Parodyk, ką čia turi.
Mikalojus padavė Izaokui mažulytį lėlių namelį.
Dailidė apžiūrėjo jį žiburio šviesoje ir pakraipė galvą.
- Šito man net nerodei. Kartą aš irgi buvau padaręs panašų, -
jo balsas atrodė tęvas ir pavargęs. - Tai buvo tada... kai jis dar
buvo mažas.
- Kas buvo mažas, meistre? - paklausė Mikalojus Izaokui ūmai
nutilus. Jis sustingęs žvelgė į lėlių namelį.
- Matijas, - atsiduso. - Mano sūnus.
Izaokas nusisuko į jūrą. Bet iš akių buvo matyti, kad žiūri ne į
ją, o greičiau į savo vidų. Paskui pravėrė burną ir, rodės, kalbėjo
labiau sau negu jam, esančiam greta. Atrodė, kad aplink eketę
susidarę žiedai privertė ir Izaoką mintyse perbėgti metų rievėmis,
kurios įsirėžia kiekvieno žmogaus atmintyje.
Mikalojus sužinojo, kad kadaise Izaokas turėjo žmoną Marketą
ir sūnų Matiją. Marketa mirė jauna, kai Matijui tebuvo dvylika.
- Marketos mirtis mane pakeitė. Aš tapau pagiežingas, neį­
stengiau savo sūnui būti toks mylintis tėvas, koks turėjau būti.
Tiesiog nepajėgiau, užsisklendžiau apgailėdamas savo karčią
dalią ir nemačiau, kaip Matijas kenčia. Berniukas pakentė mane

tzz
 dvejus metus, - virpančiu balsu pasakojo Izaokas. - Galiausiai
vieną rytą radau ant stalo raštelį. Matijas pabėgo į jūrą ir paliko
mane... visiškai vieną. Aš netgi nesijaučiau kaltas, mintyse kal­
tinau Matiją. Po trejų metų sulaukiau žinios. Laivas, kuriame
Matijas dirbo virėjo padėjėju, sudužo. Ir viską, visą laivo įgulą
pasiglemžė jūra... O aš... - Izaokas trūksmingai įkvėpė. - Nuo to
laiko kiekvienas vaikas man primena mano praradimą, Matiją,
mano sūnų. Žinau, kad tai neteisinga, bet aš vis tiek... Todėl aš
negaliu... nevalioju matyti vaikų. Geriau jau juos įbauginti ir
išvaikyti... Paskui pasirodei tu... tu panašus į mane... O dabar aš
vėl liksiu vienas. Niekas negali pakęsti tokio kaip aš...
Izaokui užgniaužė gerklę ir jis nutilo, lėlių namelis išsprūdo
iš pirštų ir nusirito ant ledo. Mikalojus stebėjo, kaip jis čiuožia
eketės link lyg rogutės ir per kraštą nusirita gelmėn. Tada ir vėl
po ledu išvydo šviesos žybsnį, bet tai galėjo būti saulės atspindys,
mat ji jau buvo patekėjusi.
Mikalojus atsistojo ir apėjo eketę, kur susmukęs kaip sniego
senis pavasarį kiūtojo Izaokas. Jis apglėbė kūkčiojantį ir virpantį
vyrą taip, kad dailidės galva nusviro jam ant krūtinės.
- Jeigu aš būčiau jūsų sūnus, meistre, niekuomet nebūčiau
jūsų palikęs, - pasakė Mikalojus. - Aš, žinoma, nenoriu kaltinti
jūsų žuvusio sūnaus, užjaučiujus, meistre. Bet aš būčiau išlaukęs,
kol jūs atsigausite po žmonos netekties. Nes aš žinau, kas yra
sielvartas, ir žinau, ką jis daro su žmonėmis.
Izaokas pakilo ant kelių. Jie ilgai tylomis žvelgė vienas į kitą.
- Tu geras berniukas... Mikalojau.
Mikalojus nusišypsojo. Pirmą kartą Izaokas pavadino jį
tikruoju vardu.

1Z5
 - Mikalojau, - toliau kalbėjo meistras, - noriu, kad žinotum...
Galbūt dabar jau per vėlu, juk ištisus metus laikiau tave kaip
vergą, - Izaokui sunku buvo tarti žodžius. - Jeigu tik manai, kad
mane pakęsi... Žinoma, suprasiu, jeigu ne... Bet aš noriu pasakyti,
kad gali pasilikti, jei tik...
Nors ir kaip stengėsi, Izaokas pritrūko žodžių. Bet Mikalojus
suprato, ką dailidė nori pasakyti.
Mikalojus vėl apkabino Izaoką.
- Aš pasiliksiu pas jus tol, kol jūs mane laikysit.
Izaokas atrodė suglumęs. Ašaros vėl ėmė tvenktis akių kam­
pučiuose.
- Nuo to vėjo akys drėksta, - sumurmėjo dailidė. - Geriaujau
eikim... Ir Hilma ten šąla...
Mikalojus padėjo Izaokui atsistoti ir jiedu patraukė kranto
link. Staiga dailidė sustojo.
- Dar du dalykai, Mikalojau, - pasakė jis. - Nuo šiol gali va­
dinti mane Izaoku.
- Gerai, - patenkintas atsakė Mikalojus. - O koks antras?
- Apie mano ašarojimą niekamnė žodžio, - atžariai po senovei
burbtelėjo Izaokas. - Niekada! Ar aišku?
- Žinoma, meistre! Tai yra, Izaokai, - juokdamasis atsakė
Mikalojus.
 1Ž

alėdų naktį, kai

ąk Izaokas su Mikalojum kartu dalijo

T dovanas ir meistras atskleidė mokiniui savo paslaptį, viskas

pasikeitė. Pagaliau Mikalojaus kelionės iš namų į namus liov
Nuo tų Kalėdų jiedu tapo daugiau nei meistru ir mokiniu, jiedu
tapo kone tėvu ir sūnumi.
Anksčiau toks atžarus ir šiurkštus Izaokas pamažu pasirodė
Mikalojui esąs visiškai kitoks žmogus. Tarytum sunki praeities
našta, iki šiolei slėgusi dailidės gyvenimą ir sukietinusi jo būdą,
nuslinko jam nuo pečių. Artėjant pavasariui paniurusio vyriškio
veidą vis dažniau ir lengviau nutvieksdavo šilta, iki pat akių pa­
kylanti šypsena. Mikalojus buvo be galo laimingas, kad Izaokas
išdrįso atskleisti jam savo tikrąjį veidą. Vis dėlto jis neklydo! Po
storu kiautu slypėjo gero būdo žmogus.
Tuodu žmones vienijo artimųjų netektis, su kuria jie niekada
iki galo nesusitaikys. Kita vertus, jiedu suprato, kad greičiausiai ta
netektis juos ir suvedė. Kaip tik tai padėjo jiems suprasti vienam
kitą ir išmokti vertinti dabarties akimirką. Vis dėlto atšiaurus
likimas atneša ne tik skausmą.
- Tik pagalvok, Mikalojau, - vieną vasaros vakarą, kai Mika­
lojus kieme ieškojo keturlapių dobilų, ant namelio laiptų rūkyda­
mas pypkę pasakė Izaokas. - Jei nebūčiau buvęs toks bjaurus ir

1ZS
sugalvojęs pasiimti tave kaip nemokamą darbo jėgą, dabar mudu
nebūtume čia drauge.
- Visa laimė, tu buvai bjaurus. Bet laimė, dabar nebesi, - pra­
tarė Mikalojus ir nusijuokė.
Vaikinojuokas užkrėtė ir Izaoką. Staiga Mikalojus džiūgauda­
mas su dviem keturlapiais dobilais pripuolė prie dailidės.
- Žiūrėk! Radau du laimingus dobilus! Abiem po vieną, -
parodė jis ir padavė vieną dobilą Izaokui. - Prašom, tegul atneša
tau laimę.
- Kad man jau nereikia, - atsakė Izaokas. - Aš jau laimingas.
- Paimk gi, - neatlyžo Mikalojus. - Juk aš radau.
- Na, gerai. Tegu bus užantyje, prastesnei dienai, - pasakė
meistras ir įsidėjo dobilą į marškinių kišenėlę. - Dabar jis arčiausiai
širdies, - tarė patapšnojęs.
Viskas pasikeitė. Izaoko name, kuo puikiausiai sutardami, gy­
veno du laimingi žmonės. Mikalojaus pageidavimujiedu dažniau
nuvykdavo į Korvajokio kaimą aplankyti buvusių Mikalojaus
šeimų ir vaikystės draugų.
Dabar Mikalojus su Izaoku važinėjo ir po kitus kaimus par­
davinėdami savo dirbinius. Linksmą ir žaismingą porelę netruko
pamilti visi aplinkiniai gyventojai. Jų draugiją mėgo ir vaikai, ir
suaugusieji: dar jiems nespėjus iššokti iš ratų, vežimą apspisdavo
būrys linksmai šurmuliuojančių pirkėjų. Izaokui teko pripažinti,
kad su Mikalojum prekyba eina kur kas geriau nei anksčiau, kol
važinėdavo vienas - atšiaurus ir niūrus. Nors ir tuomet Izaokas
neblogai vertėsi, prekiaudamas niekada nejausdavo tokio džiu­
gesio ir linksmumo kaip dabar. Visos jųdviejų kelionės būdavo
tarsi šventė. Izaokas išties atrodė kaip naujai gimęs. Užuot, kaip

126
kitados, gąsdinęs, jis žaisdavo su kaimo vaikais, kedendavo jiems
plaukus, o kartais kaip koks lokys stverdavo mažiausiuosius į savo
didelį glėbį ir pratrūkdavo kvatoti. Jojuokas pasidarė linksmesnis
ir šviesesnis, visai kaip jųdviejų gyvenimas.

Laikas lėkėkaip ant sparnų, metų laikai nenutrūkstama grandine

keitė vieni kitus. Po spalvingo Šiaurės rudens ateidavo baltutėlė
pusnėta žiema, kurią čiurlenančiais kalnų upeliais nuplaudavo
šviesus spindintis pavasaris. Sniegas nutirpdavo, žemę užliedavo
žaluma, ir netrukdavo ateiti vasara, netemstančių naktų metas,
kai saulė nesiteikdavo nusileisti ir visą parą gėrėdavosi sodriai
žaliuojančia gamta. Paskui vėl atslinkdavo spalvotas ruduo, kurį
nepastebimai pakeisdavo balta rūsti žiema su speiguotom tam­
siom naktim.
Gamtos ciklas buvo toks tolygus ir natūralus, kad Mikalojus
užsimiršo. Jis negalvojo apie tai, kad laikas vis dėlto nėra ratas,
kuriuo nepavargdamas gali suktis iki begalybės. Nors visa nuolat
kartojosi pažįstamu saugiu ritmu, laikas bėgo, metai ėjo, įsirėždami
ir Mikalojaus, ir Izaoko odoje. Mat kaip metai įspaudžia rieves
medžio kamiene, taip jie palieka žymes ir žmogaus kūne.
Mikalojus jau seniai nebeskaičiavo, kelintų Kalėdų sulaukė
Izaoko namuose. Nebebuvo reikalo, nes tie namai tapo jo namais,
kuriuose jis ketino praleisti visą likusį gyvenimą. Jamnebereikėjo
niekur išvykti, todėl į laiko tėkmę jis nesigilino.
Laimingi metai Mikalojui buvo panašūs vieni į kitus. Jų kul­
minacija visuomet būdavo Kalėdos. Prieš Kalėdas jiedu su Izaoku
turėdavo daugiausia darbo. Dienas nuo ankstaus ryto iki vėlaus
vakaro praleisdavo dirbtuvėje gamindami dovanas. Ir jeigu koks

1ZJ
Korvajokio gyventojas kurią nors Kalėdų naktį neužmigdavo, jam
tekdavo laimė pamatyti dvi figūras, su dovanomvalkstančias nuo
trobos prie trobos, nuo durų prie durų, o kumelė Hilma tuo metu
stovėdavo ant kelio su gūnia ant nugaros ir kantriai laukdavo.
Mikalojus su Izaoku nepraleido nė vienų Kalėdų.
Pasiruošti Kalėdoms jiedviemkasmet prireikdavo vis daugiau
laiko ir jėgų. Kiekvienais metais dovanų teko daryti vis daugiau,
nes Korvajokio kaimas augo ir, rodės, vis sparčiau ritosi nauja
karta. Tačiau netgi tai neprivertė Mikalojaus susimąstyti apie
laiko tėkmę.
Nesusimąstė jis net tada, kai jo vaikystės draugai ėmė kurti
šeimas ir gimdyti vaikus. Susituokė ir Emilis, nors vaikų jiedu
su žmona Elze dar nespėjo susilaukti. Net ir tuomet Mikalojus
neatsitokėjo, jis gyveno tarsi už laiko ribų, tame iš metų laikų
sudarytame rate. Gal jis tai darė sąmoningai, gal nesuvokdamas,
gal tai buvo jo prieglobstis arba būdas apsiginti nuo tikrovės, kas
žino. Žmogaus protas linkęs pasaulį pritaikyti savo reikmėms.

Vieną gražią vasaros pabaigos dieną Mikalojui gyvenimas

pagaliau priminė, kad laikas ne tik eina, bet ir kai ką nusineša.
Jis sėdėjo dirbtuvėje prie darbastalio ir mažyčiu delniniu kaltu
siauroje lentjuostėje gremžė banguotą ornamentą. Tai buvo jau
baigtos skrynios puošybos elementas. Mikalojus pūstelėjo, ir ant
akmeninių grindų tarsi aukso plunksnos nuplazdeno mažutėlės
skiedrelės. Jis ištraukė lentelę iš darbastalio spaustuvo, pakėlė
prie akių ir atidžiau apžiūrėjo dirbinį. Patenkintas pripažino, kad
ornamentas išėjo labai dailus. Banguojantys grioveliai atrodė kone
gyvi, sakytum, į medį būtų perkeltas gabalėlis jūros. Mikalojus
įsiklausė, gal jo sukurta jūra išties ošia. „Tikrai turėtų pasigirsti
lūžtančių bangų garsas, - pagalvojo jis. Bet staiga atsipeikėjo: -
O ne, koks aš vaikiškas!“
- Baigta, - ištarė garsiai. - Ar tu irgi baigi?
Mikalojus padėjo dirbinį ant darbastalio ir pažvelgė į kitoje
pusėje tokią pat lentelę drožiantį Izaoką.
- Nė iš tolo, - nepakeldamas akių atsakė meistras. - Dorai
nebematau, ką dirbu, - apmaudžiai pridūrė jis. - Ir rankos dreba
tarsi epušės lapai, šitas ornamentas bus panašesnis į balą negu į
jūrą. Betgi taip ir sakoma, kad senatvė viena nevaikšto.
- Juk tu ne senas, - nusijuokė Mikalojus.
Dabar Izaokas pakėlė akis.
- Sakai, ne senas? Juk pats matai. Esu bedantis seneliukas, ge­
rokai per septyniasdešimt. O ir tu pats ne berniūkštis, barzdočiau.
Esi trisdešimtmetis vyras.
Mikalojus jau žiojosi prieštarauti, bet ūmai susilaikė. Staiga
pečius jam užgulė visų prabėgusių metų svoris ir, rodės, prirakino
prie kėdės. Izaokas purtydamas galvą prunkštelėjo ir vėl palinko
prie darbo. Mikalojus matė, kaip kreta jo žilų, praretėjusių plaukų
dengiamas pakaušis. Jis turėjo pripažinti, jog laikas paliko atspau­
dą jų abiejų kūnuose. Žinoma, jis ir anksčiau pastebėjo pamažu
klimpstančią Izaoko laikyseną, kasmet vis labiaubąlančius plaukus,
bet iškart nuvydavo tokias mintis šalin. Nebuvo reikalo galvoti
apie tai, kas bus, reikėjo gyventi čia ir dabar. Jis jautėsi laimingas
su savo meistru, tas jį palaikė, visa kita buvo nesvarbu. Tad ir
dabar prisivertė nustumti mintį apie Izaoko senatvę į sąmonės
užkaborius.

129
 - Ėgi, - pagaliau prašneko Mikalojus, - pamaniau, gal jau būtų
metas pamažu ruoštis į kelią?
- Kur? - sumurmėjo Izaokas.
- Juk vakar kalbėjom, kad važiuosim pas Emilį apsipirkti ir,
žinoma...
- Ak taip, - tarė Izaokas. Jis vėl pakėlė akis į Mikalojų. - Visai
iškrito iš galvos. Nebėr atminties... Kitąkart tenka ilgokai pasukt
makaulę, kad prisiminčiau savo vardą.
- Dabar tai jau nusišnekėjai!
- Tai žinoma, - prunkštelėjo Izaokas. - Juokauju. Bet dėl
Emilio... Gal šįkart važiuok vienas?
Mikalojus apstulbo. Vienas? Jukjiedu visados į Korvajokį ke­
liaudavo drauge! Izaokas matė, kaipjis sumišo, bet nieko nepasakė.
- Tai gal rytoj? - pamėgino Mikalojus.
- Po teisybei... ko čia išsisukinėt, - lėtai ištarė dailidė, - aš jau
nebeįstengiu. Ar supranti mane?
Mikalojus pažvelgė į Izaoką ir suprato, kad dabar jis kalba
rimtai, nejuokaudamas. Tamsios jo akys buvo pavargusios, regis,
maldaute maldavo. Mikalojui pasirodė, kad Izaokui sunku išbūti
atsimerkusiam. Jisneprisiminė, kadbūtų matęs meistrą tokį pailsusį.
- Aišku. Tuomet keliausiu vienas, - Mikalojus linktelėjo. - Ką
parvežti iš krautuvės?
- Tavo amžiaus vyras jau ir pats gali nuspręsti tokius dalykus.
Puikiai išsiversi ir vienas, esi didelis vyras, su ūsais ir visa kita, -
šyptelėjo Izaokas ir vėl palinko prie dirbinio.
Dabar Mikalojus pamatė, kaip dreba kaltą laikantys meistro
pirštai, regėjo nukarusią raukšlėtą jo rankų odą. Tai buvo seno
žmogaus rankos, Izaokas paseno.

130
 - Tai aš tada judėsiu, - tarė Mikalojus ir pakilo eiti. - Ar per­
duoti Emiliui linkėjimų?
- Žinoma, perduok.
- Grįšiu dar nesutemus.
- Nėra skubos.
- Aš tikrai grįšiu, - tarė Mikalojus.
Nesumojo, ką dar pasakyti. Jis taip ilgai vengė pripažinti, kad
laikas eina, jog pagaliau tai suvokęs pajuto, kad žodžiai stringa
gerklėj.
Kopdamas iš dirbtuvės į trobą, Mikalojus persibraukė rankove
veidą. Staiga kažko taip sukuteno, kad akimirką jis manė pataikęs
į voratinklį, nors giliai viduje puikiai žinojo, kad tas kutenimas -
laiko pinklės. Tai buvo kibus tinklas, kurio jis metų metus vengė,
bet štai dabar įkliuvo.
Eidamas iš kiemo į tvartą jis mąstė apie laiko tėkmę. Jamteko
pripažinti, kad viskas yra laikina. Ta mintis jį slėgė, nors iš tiesų
buvo tokia natūrali.
Kai vežimas įsuko į pamiškę ir Hilma risčia pasileido į Korva-
jokį, Mikalojų ėmė kankinti ir kitos mintys. Kai kas, ką neseniai
pasakė Izaokas. Bet kas tai buvo? Ar apskritai kas nors buvo, ar
jis vėl išsigalvojo?
Kad ir kaip stengėsi, Mikalojus vis tiek nevaliojo suprasti,
kodėl Izaoko žodžiai jį taip sujaudino, tad nusprendė galvoti
apie Emilį. Jų susitikimai visuomet teikdavo didžiulį džiaugsmą.
Emilis buvo jam tarsi brolis, o jiedu šią vasarą dar nebuvo susiti­
kę. Šiemet rečiau su Izaoku beišvažiuodavo su savo prekėmis nei
ankstesniais metais. Izaokas nebepajėgė tiek keliauti, o vienam
Mikalojui nesinorėjo.

131
 Staiga jis susivokė, kad nuo to laiko, kai apsigyveno su Izao­
ku, jis visur važiuodavo tik drauge su juo. O nuo tų Kalėdų, kai
dar gyveno Korvajoky ir paskutinį sykį vienas dalijo kalėdines
dovanas, praėjo daug laiko, labai daug. Ištisa amžinybė! Dabar
jis buvo suaugęs vyras, kaip kad sakė Izaokas, tik iki šios dienos
nenorėjo to pripažinti. Mat nors išoriškai jis ir atrodė augus ir
stotingas, viduje vis dar jautėsi esąs tasai mažasis Mikalojus, per
sniego pūgą vienas trobelėje laukiantis grįžtančio tėčio, mamos
ir Ados. Laukiantis veltui.
 iek vėliau, kai Hilma kaukšėdama išniro iš miško šešėlio

K ir perbėgo tiltą, vedantį į kaimą, Mikalojus buvo jau pa­

miršęs savo liūdnas mintis. Jis išvydo priešais atbėgančius links­
mai mojančius vaikus. Korvajokis maudėsi saulės spinduliuose,
apačioje sidabru spindėjo lygi kaip veidrodis jūra. Kaimas buvo
smarkiai pasikeitęs nuo to laiko, kai Mikalojus išvyko. Viena po
kitos dygo naujos trobos, dabar čia buvo jau gal trisdešimt ūkių.
Tai paskatino Emilį prieš porą metų atidaryti savo krautuvę.
Mikalojus spėjo, kadjamvisai neblogai sekasi. Dabar čia apsipirkti
atvykdavo žmonės net iš aplinkinių kaimų.
Netrukus vaikai, juokdamiesi ir džiūgaudami, spiste apspito
meistro vežimą. Jų linksmumu užsikrėtė ir pats Mikalojus. Po
akimirkos sustojęs prie Emilio krautuvės, jis buvo kuo puikiausiai
nusiteikęs ir linksmai čiauškėjo su vaikais.
Iššokęs iš ratų čiupo porą kikenančių mažylių į glėbį ir apsuko
kelissyktarsi karuselėje. Tada nuleidojuos ant žemės ir, suvaidinęs,
kad jam baisiai apsisuko galva, griuvo aukštielninkas ant kelio.
Tai dar labiau pralinksmino vaikus ir jį patį. Nuo juoko skardėjo
visa gatvė.
- Na štai, - pasakė Mikalojus atsisėdęs. - Dabar jau pakaks.
Padėkite man atsistoti.

/J J
 Netrukus vaikų padedamas jis jau valėsi nuo drabužių dulkes.
Paskui nužvelgė pastatą priešais. Virš durų ir lango buvo pritvir­
tinta pažįstamu Emilio braižu užrašyta iškaba:
EMILIO GALANTERIJOS IR ĮVAIRIŲ PREKIŲ KRAUTUVĖ
- Ahaaa, - tarė Mikalojus ir apsimetė mąstantis. - Kaip ma­
note, ar Emilis turi ledinukų? Tikriausiai ne. Bet gal vis tiek užeiti
ir paklausti?
- Jooo! - vienbalsiai šūktelėjo vaikai.
Netrukus skimbtelėjo krautuvės varpelis, ir Mikalojus su visa
šurmuliuojančia šutve sugarmėjo į vidų.
- Kas ten, po galais, taip triukšmauja? - pasigirdo iš galinio
kambarėlio. Ir prie prekystalio, pasirišęs prijuostę, atbėgo suirzęs
Emilis. Išvydęs vaikų apsuptą Mikalojų, plačiai nusišypsojo.
- Mikalojau! Šimtą metų nesimatėm!
- Sveikas, Emili! Įdėk šitiems išdykėliams ledinukų! - sušuko
Mikalojus. - Visam būriui! Aš vaišinu!
Vaikai džiūgavo, o riksmo buvo tiek, kad, rodės, tuoj išneš
krautuvės sienas.
- Paskui dumkit lauk! - pridūrė Mikalojus. - Mudu turime
šiokių tokių suaugusiųjų reikalų.

Netrukus bičiuliai liko dviese. Mikalojus, pasirėmęs į prekystalį

iš pirkėjų pusės, Emilis - iš pardavėjo.
- Galėtum ir dažniau mus aplankyti, - tarė Emilis.
- Tai kad nespėju, - surimtėjęs atsakė Mikalojus. - Dirbtu­
vėj tiek darbo. Ir Izaokas nebevalioja darbuotis kaip anksčiau.
Tiesą sakant, važiuodamas čionai sumąsčiau, kad metas Izaokui
pasimėgauti senatve ir perleisti darbus man. Reikės su juo pasi­
kalbėt, kai grįšiu.
- Taigi, - linktelėjo Emilis. - Jau laikas, - pridūrė jis ir staiga
prajuko. - O tu dailius ūsus užsiželdinai!
- O tu - dailų pilvuką užsiauginai!
Vyrai bakstelėjo vienas kitą pirštais ir ėmė kvatoti. Mikalojus
pajuto, kaip užplūsta geras, šiltas jausmas. Emilis visad būdavo
Emilis. Su juo taip lengva. Mikalojui atrodė, kad, be Izaoko, tai
yra vienintelis žmogus, kuris jį supranta.
- Na, ko pageidausi? - pagaliau paklausė bičiulis, išskėtęs
rankas. - Gal ko ypatingo? Mes visko turim apsčiai!
Emilis aiškiai didžiavosi savo krautuve, o kaipgi kitaip. Nors
ir mažytė, lentynos linko nuo prekių gausos. O ko pirkėjai neras­
davo ant lentynų ar sandėliuke, tą Emilis užsakydavo iš miesto
per pasiuntinį.
- Iš tiesų? Bet raudonojo geležies oksido tai turbūt neturėsi? -
sudvejojo Mikalojus.
- Žinoma, kad turiu, - atsakė Emilis.
- Gerai, - linktelėjo Mikalojus. - Opusantro sprindžio varinių
vinių? Tų tikriausiai nebus?
- Yra, - išdidžiai atsakė Emilis. - Kokių įdėti - su galvute ar be?
- Va tai tau! - nusistebėjo Mikalojus. - Na... pagalvokim... Bet
bičių vaško tai jau tikrai neturi.
Emilis nebesivargino atsakyti. Jis tik pakišo ranką po prekys­
taliu ir ištraukė vaško dėžutę.
- Ko ponulis dar pageidautų?
Mikalojus išsižiojęs iš nuostabos dėbsojo į vašką. Tada pra­
pliupo kvatotis užkrėsdamas ir Emilį.
 Veikiai bičiuliai jau krovė Mikalojaus pirkinius į ratus. Svoriui
didėjant, Hilma purkštavo ir kratė galvą.
Emilis priėjęs patapšnojo kumelei per snukį.
- Aiškiai duoda suprasti, kad jau gana.
- Taip, tai senas ir protingas arklys. Hilma tiksliai žino, kiek
valioja patempti, - atsakė Mikalojus. - Kartais tokius dalykus ji
išmano geriau už mus, žmones. Ir senutė teisi, šitų prekių užteks
daugeliui mėnesių.
- Gal pasitiktum papietauti, - pasiūlė Emilis.
- Šįkart ne, - papurtė galvą meistras. - Izaokas taip prastai
atrodo, kad geriau jau pasiskubinsiu namolio. Bet... - tarė apsi­
dairęs. Aplinkui nieko nebuvo. - Dar tas reikalas... Ar turi sąrašą?
- Žinoma, turiu, - linktelėjo Emilis. - Eime vidun. Jis po
prekystaliu.

Netrukus vyrai vėl stovėjo krautuvėlėje. Emilis dar kartą

užmetė akį Mikalojui per petį, ar niekas neateina. Tada padavė
popierėlį.
- Štai, - sududeno jis žemu balsu.
Emilis jau daugelį metų sudarinėjo Korvajokio vaikų sąrašą.
Vaikų buvo gal pusantro šimto, ir Izaokas su Mikalojum niekaip
nebūtų įstengę visų įsiminti be Emilio pagalbos. Niekaip.
- Oho! Šitiek daug! - užmetęs akį pratarė Mikalojus. Sąrašo
paskutiniuosius jis suskaičiavo balsu. - Trisdešimt naujų kūdikių!
- Tiesą sakant... Čia ne visi, - pasakė Emilis. - Trūksta dar
vieno vardo. Aš dar... ne visai... spėjau.
Mikalojus pakėlęs antakius pažvelgė į paraudusį mikčiojantį
draugą.

136
 - Na, kas gi nutiko?
Emilis sunkiai ištiesino pečius, apsisuko ir pašaukė į trobos
pusę:
- Elze! Eikš čionai!
Neilgai trukus girgžtelėjo krautuvės sandėliuko durys ir iš
trobos, esančios užjo, išėjojaunoji Emilio žmona Elzė su mažyčiu
ryšulėliu ant rankų.
- Negali būti! - šūktelėjo Mikalojus. - Ar tai?..
Emilis linktelėjo ir pamojo Elzei, kad prieitų arčiau. Toji pakėlė
ryšulėlį Mikalojui prie veido.
- Taip, - tarė Emilis ir uždėjo ranką žmonai ant peties. - Mūsų
atžalėlė.
- Nieko man nesakei, kai lankiausi čia aną kartą, - pasakė
Mikalojus, žvelgdamas į besičiaupantį veidelį. Rausvaskruostė
būtybė žiūrėjo į viršjos palinkusį ūsuotą veidą ne mažiau nustebusi.
- Koks mažutis, - Mikalojus pamakalavo pirštu virš kūdikio. -
Berniukas ar mergaitė?
- Mergaitė, - atsakė Elzė. - Trijų savaičių.
- Na, laikas tavęs dar tikrai nepalietė, - čiauškėjo Mikalojus.
Staiga kūdikis čiupo dėdei už piršto. - Oho, kokia stipruolė!
Mažylė taip tvirtai laikėsi, kad galiausiai Elzė turėjo vieną po
kito atlenkti jos pirštukus, kad išlaisvintų Mikalojų. Kai tik jis
išsivadavo, kūdikis puolė į ašaras.
- Na, dabar mergaičiukė įsižeidė, - nusiminė Mikalojus. - Gal
vis dėlto grąžinti jai savo pirštą?
- Ne, nieko tokio, - nusijuokė Elzė. - Tiesiog ji alkana.
- Eik, Elze, pamaitink mažylę, - pasakė Emilis. - Mudu su
Mikalojum dar turime vyriškų reikalų.

/J7
 Vos tik Elzė išėjo, Mikalojus stvėrė nuo prekystalio pieštuką
ir pasilenkė prie Emilio sąrašo įrašyti dar vieno vardo.
- Na, kuo ta jūsų mažoji vardu?
- Mudu su Elze nutarėme, kad ji bus Ada... - tyliai pasakė
Emilis. - Ką tu apie tai manai?
Mikalojus taip ir sustingo. Pieštukas jo rankoje ėmė virpėti.
Galvoje nenutrūkstama gija ėmė plaukti prisiminimai apie mielą
mažąją sesutę. Atrodė, tarsi laikas būtų nusviedęsjį kone trisdešimt
metų į praeitį. Mikalojus pajuto, kaip apsiblausė žvilgsnis, kairėje
akyje sužvilgo ašara ir paptelėjo ant popieriaus šalia pieštuko
smaigalio. Visi aplinkiniai garsai nutyko ir nutolo.
- Mikalojau, - išgirdojis ūmai. Balsas aidėjo, tarsi Emilis būtų
stovėjęs kitame kambaryje, nors Mikalojus puikiai žinojo, kad
draugas stovi šalia ir laukia.
Mikalojus užsimerkė ir susikaupęs prisivertė grįžti atgal, į
šitą vietą, į šią akimirką. Paskui atsimerkė ir sunkia ranka įrašė
vardą į sąrašą. Tada išsitiesė visu ūgiu, pažiūrėjo Emiliui į akis ir
nusišypsojo.
- Ačiū, Emili, - pasakė jis. - Puikiai sugalvojai...
Įsitempęs Emilio veidas atsileido, ir dabar jis atrodė ramesnis.
- Tai gražus vardas, - atsakė Emilis.
Mikalojus matė, kad sudrėko ir Emilio besišypsančios akys.

Kai Mikalojus tekinas skuodė nuo tvarto trobelės link, hori­

zonte švytėjo tik raudonas saulės kraštelis. Jis netgi nejautė ant
nugaros dviejų pilnų maišų svorio. Viename buvo dailidės darbo
reikmenys, kitame pūpsojo maisto produktai. Mikalojaus širdis
dainavo iš džiaugsmo, o kojos tarsi pačios kopė stačiu šlaitu į
viršų. Važiuodamas namo jis ramiai pasidžiaugė, kad Emilis su
Elze davė dukrelei Ados vardą, jam tai su kiekviena akimirka vis
labiau patiko.
Įpuolęs į kiemą ėmė nekantriai šaukti Izaoką. Netrukus su
abiem maišais ant pečių įbildėjo į namą ir dar tarpdury išpyškino
savo naujieną:
- Izaokai! Emilis su Elze susilaukė dukters! Ir tu neatspėsi,
kokį vardą jie davė mažylei! Ji bus Ada!
Staiga Mikalojus sustingo.
- Izaokai? - pašaukė nusimetęs nuo kupros maišus.
Izaokas gulėjo lovoje. Senuko veidas buvo bespalvis. Jis mostu
pakvietė Mikalojų arčiau savęs.
- Eikš čionai, - pasakė silpnu gergždžiančiu balsu.
Kai Izaokas patapšnojo per savo patalą, Mikalojus priėjo ir
atsisėdo ant lovos.
- Ar susirgai? - paklausė. Visas džiaugsmas ir jaudulys aki­
mirksniu išgaravo.
Izaokas paėmė Mikalojaus ranką į savo delną. Tas net krūpte­
lėjo pajutęs šaltą senuko odą. Izaokas ėmė glostyti jam plaštaką.
- Tikriausiai karščiuoji. Pašildysiu tau sulčių, - pasakė Mi­
kalojus ir mėgino atsistoti. Atminty staiga šmėkštelėjo praeities
vaizdas: karščiuojanti Ada mamos glėbyje.
Tačiau Izaokas Mikalojų sulaikė. Jis tik dar tvirčiau suspaudė
jam ranką.
- Pameni, Mikalojau, - tarė jis ir papurtė galvą, - esamkalbėję,
kad jūra iš mudviejų kadaise pareikalavo skaudžios aukos, bet
kartu ji mums davė tiek daug. Iki tavo atvykimo nebūčiau pati­
kėjęs, kad tai pasakysiu, - Izaokas nutilo ir pažvelgė Mikalojui į
akis. - Tu man tapai sūnumi, o per tave aš iš naujo patyriau laimę
savo gyvenime. Nemaniau, kad esu to nusipelnęs. Aš daug už ką
tau dėkingas, Mikalojau. Tu mane išmokei dovanoti save. Todėl
tikiuosi, kad bent retkarčiais jauteisi taip, lyg aš būčiau tau kaip...
Staiga senolis susičiaupė. Mikalojus pamatė jo akių kampu­
čiuose ašaras. Dabar jis paglostė Izaokui ranką.
- Tu man tapai antru tėvu, - sušnibždėjo ir pajuto, kad jam
pačiam akys sudrėko. - O dabar aš pašildysiu tų sulčių.
- Ne, Mikalojau. Paklausyk. Kiekvienam iš mūsų skirtas savas
laikas... ir jo negali pailginti. Jaučiu, kad mano laikas baigėsi.
- Ne, - paprieštaravo Mikalojus. - Nekalbėk taip. Draudžiu
tau taip kalbėti.
- Mikalojau, sūneli, - tarė Izaokas. - Tai nėra blogai. Tai na­
tūralu.
Mikalojus užsimerkė ir papurtė galvą. Daugiau jis nenorėjo
klausytis. Staigajo galvoje iškilo Izaoko žodžiai, kurie jam nedavė
ramybės rytą išvykus. Izaokas pasakė, kad jis susitvarkys vienas,
kad jau esąs suaugęs vyras. Taigi jis nujautė. Tie žodžiai sujaukė
mintis todėl, kad priminė paskutiniuosius tėvo ištartus žodžius:
Tu puikiai susitvarkysi vienas, esi jau didelis berniukas.
Ir tada jo tėtis su mama ir mažąja Ada išplaukė palikdami jį
vieną. Ir jis...
- Mikalojau, paklausyk, - Izaoko šnabždesys grąžino jį į
dabartį.
- Aš nenoriu, - užsiplieskė Mikalojus.
- Bet tu turi, nes aš žinau, artėja mano valanda. Aš jau ir taip
pragyvenau ilgiau, nei būčiau drįsęs tikėtis. Ir gyvenau gerai, su
tavimi, - pasakė Izaokas. - Tu buvai mano gyvenimo keturlapis
dobilas. Arti širdies. Tačiau, kaip mudu abu žinome, nieko nėra
amžina, laiko negali sustabdyti.
Mikalojui vis dar norėjosi priešgyniauti, bet jis tylėjo. Izaokas
ištraukė ranką Mikalojui iš delno, užkišo pirštus sau už apykaklės
ir išsikrapštė sidabrinę grandinėlę su rakteliu.
- Tu niekad neklausei apie šį raktą, kuris nuo amžių kabėjo
man ant kaklo, - tarė Izaokas laikydamas raktelį tarp pirštų. - Jis
nuo skrynutės, kuri guli po mano lova. Turbūt esi ją pastebėjęs,
nors niekuomet nesidomėjai, kas jos viduje, - jis įspraudė raktą
Mikalojui į delną. - Aš gyvenau šykščiai, per daug šykščiai. Darbai
pagal užsakymą, supranti. Gali tai laikyti savo keturlapiu dobilu.
- Izaokai, - vos girdimai pratarė Mikalojus. - Aš nieko nesu­
prantu. Aš šito nenoriu. Čia tavo.
Izaokas užlenkė Mikalojaus pirštus ir jo kumštis galiausiai
apglėbė raktą.
- Ne, dabar tai tavo. Tu dar suprasi, - tarė Izaokas. - Juk ži­
nai, aš galiu drąsiai ir nesididžiuodamas sakyt, kad apie medį ir
kaip jį apdirbti išmanau viską, medį aš suprantu. Bet su žmonė­
mis... - jis akimirksnį patylėjo, paskui truktelėjo pečiais. - Gal tu
mokėsi elgtis kitaip nei aš. Su šiuo raktu galėsi daugybei žmonių
suteikti džiaugsmo. Taip, kaip suteikei man, - pridūrė jis ir šiltai
nusišypsojo. - Ačiū tau už tai, Mikalojau. Aš myliu tave, mano
sūnau. Sudie.
Tai buvo paskutiniai Izaoko žodžiai, ištarti šiame pasaulyje. Jis
užsimerkė ir su laiminga šypsena veide užmigo amžinu miegu.
 1¥ CcmodL

o izaoko laidotuvių, kad ir kaip Emilis prašė, Mikalojus

P nesutiko persikelti į Korvajokio kaimą. Jis visai nebeno­
rėjo matyti žmonių. Todėl prisidėjo tošies dėžutę maisto dviem
savaitėms ir iškeliavo į negyvenamas Šiaurės vietoves. Jis netgi
negalvojo apie tai, kur nukeliaus, svarbiausia buvo judėti, ne­
sėdėti vietoje. Jis nusprendė bėgti nuo savo liūdesio, kad šis jo
nepavytų ir nesuspaustų savo tvirtuose gniaužtuose.
Mikalojus skaudžiai išgyveno Izaoko netektį. Dieną ir naktį jis
ėjo per žmogaus nepaliestą gamtą. Jo kojos nejautė nei kalvų, nei
įdubų, jo nosis neužuodė sodrių rudeninio miško kvapų, o akys
neregėjo žėrinčių spalvų. Mikalojus tik ėjo ir ėjo kaip užsuktas.
Nesvarbu, ar po kojomis buvo kerpių kilimas, ar klampus liūnas,
ar uolėtas akmenynas, jis vis žingsniavo, prieš akis tematydamas
Izaoko veidą.
Mikalojus buvo tvirtas ir jo kojos laikė stebėtinai ilgai. Tiktai
po savaitės nepaliaujamo žingsniavimo, kai buvo jau visai nu­
sibaigęs ir kiekvienas kūno raumenėlis šaukė iš nuovargio, jis
turėjo sustoti ir prisėsti ant akmens. Bėgti buvo beprasmiška. Jis
neįstengė pamiršti Izaoko, prisiminimai netgi neišbluko, ir Mi­
kalojus suvokė, kad galutinai niekada neišbluks. Jie buvo įsirėžę
jam į sąmonę taip, kaip prisiminimai apie tėvus ir Adą. Mikalojus

142
suprato, kad niekur nepabėgs nuo sielvarto, nors nukeliautų iki
pasaulio krašto ir atgal.
Sėdėdamas ant akmens, jis galiausiai įsileido liūdesį į širdį. Ir
vos tik nustojo priešintis, užplūdo pirmosios ašaros. O pralaužęs
užtvanką, jos nebeužtvenksi, kad ir kaip stengtumeis.
Liūdesys Mikalojų liete užliejo. Visi patirti dešimtmečiais
vargai kaip sunki marška užgulė jam pečius.
Mikalojus raudojo ilgai. Pamažu nuo ašarų ėmė lengvėti,
ir našta nebeslėgė taip sunkiai. Galiausiai ašarų upelis išseko.
Nusišluostęs akis, Mikalojus staiga atsitokėjo ir apsidairė
aplinkui.
Pamatė sėdįs ant aukšto kalno, iš kur į visas puses galėjai ma­
tyti bekraščių tankių miškų, kuokštuotų pelkių ir raibuliuojančių
ežerų išmargintą vietovaizdį. Nors apačioje plytintis miglotas
peizažas buvo gražus, bet kartu ir tuščias. Tai tarsi atspindėjo jo
būseną. Dabar, iškeliavus Izaokui, jis vėl liko vienas.
Staiga Mikalojus suprato, kad kaip tik vienatvė nuo pat pra­
džios buvo jo likimas. Veltui jis mėgino tam priešintis.
Tu puikiai susitvarkysi vienas, esi jau didelis berniukas.
Kaip tik taip. Būtent tai nuo pat pradžių turėjo galvoje tėvas,
tai buvo jo gyvenimo gairės. Tiktai tada jis buvo per mažas, kad
tai suprastų. Bet dabar jau suprato. Ir su tuo susitaikė. Negalėjo
nesusitaikyti.
- Taip visiems bus lengviau, - garsiai pasakė Mikalojus,
stebėdamas žemiau slėnyje sklandantį erelį. - Aš ir vienas susi­
tvarkysiu. Visai kaip tas erelis, lydimas tik savo šešėlio.
Milžiniškas grakštaus paukščio šešėlis slinko šlaitais, sakytum,
egzistuotų visai kitas matmuo, pamanė Mikalojus, šešėlių pasau­
lis, kuris yra šio tikrojo pasaulio atspindys, paslėptoji jo pusė.
Mikalojus vėl mąstė apie Izaoką. Gal ir jis kaip šešėlis klajoja
po kalvotas vietoves kartu su kitais šešėliais. Gal žmogus tokiu
būdu tampa amžinybės dalimi. Lieka gyventi amžinai kaip savo
paties šešėlis.
Mikalojus išsitraukė iš kišenės seną kišeninį savotėčio laikrodį.
Paglostė per dešimtmečius aptrintą ciferblato dangtelį. Lengvas
vėjelis pakedeno šiaudinius plaukus. Virš slėnio pakilo migla.
- Gyvenimas keistas, - sušnibždėjojis. - Kokiaviso to prasmė?
Ar ji apskritai yra?
Mikalojus jautėsi taip, kaip kadaise ant užšalusios jūros, jam
atrodė, kad galėtų sėdėti čia ir žiūrėti į žmogaus nepaliestą gamtą
amžinai, sėdėti, kol pamažu suakmenės ir galiausiai visiškai pamirš
visą pasaulį. Kol pasaulis užmirš jį. Žinoma, jis suprato, kad taip
nepasielgs, bet vis tiek nutarė dar kartą sau pasižadėti. Kartą, kai
liko našlaičiu ir pateko į Korvajokį, jau buvo davęs sau tokį pažadą.
Tik tąsyk jį sulaužė. Bet dabar buvo pasiryžęs žūtbūt jo laikytis.
Dabar jis buvo vyresnis, labiau patyręs, gyvenimo pamokytas.
Bet stipresnis nesijautė. Jam atrodė, kad geriau pasižadėti balsu,
tada gamta bus jo liudytoja. Arba bent jau tas danguj sklandantis
erelis, pagalvojo jis.
- Kai aš atsigausiu nuo šito, daugiau niekada nieko arti savęs
neprisileisiu, - sumurmėjo Mikalojus ir nuleido akis į kišeninį
laikroduką. - Daugiau nepakelsiu išsiskyrimų. Visą likusį gyve­
nimą gyvensiu vienas, kaip man ir lemta. Kad bent jau dėl manęs
niekam netektų patirti tokio nepaguodžiamo skausmo, kokį man
teko daug kartų gyvenime iškentėti. Dievaži per daug. Šitopažado
laikysiuos. Aš jau pasimokiau.
Kai pakėlė akis nuo laikrodžio, erelis jau buvo dingęs, o su-
tirštėjusi migla buvo pakilus dar aukščiau, užklodama apačioje
plytintį peizažą. Atrodė, kad pasaulis baigiasi ties puse kalno.
Jis suprato, jog tai gamtos ženklas, kad jo priimtas skausmingas
sprendimas yra teisingas.
- Na ir gerai. Dabar galiu grįžti į Izaoko trobelę, - tarė Mika­
lojus ir linktelėjo, - ir gyventi toliau. Ne, geriau pradėti viską iš
naujo. Atversti visiškai švarų lapą.
Pradėti gyventi iš naujo buvo kur kas sunkiau, nei Mikalojus
įsivaizdavo. Dienos ir savaitės virto mėnesiais, bet jis vis negalėjo
nusitverti jokios veiklos. Viskas atrodė beprasmiška ir tuščia.
Noro jis turėjo, bet neturėjo jėgų. Nebuvo pagrindo, nuo kurio
galėtų atsispirti.
Savo liūdesy įkalintas Mikalojus įprato kiūtoti ant namuko
laiptų ir valandų valandas spoksoti į kalvos šlaitą nieko neveik­
damas ir nemąstydamas. Jis nė nepajuto, kaip pamažu laikas
užgydė jo žaizdas.

Pirmosiomis savaitėmis, kai Mikalojus grįžo iš savo klajonių,

į šlaitą vis dar užkopdavo vienas kitas žmogus užsisakyti baldų.
Bet meistras nesutiko imtis jokio darbo, kad ir kaip įkalbinėjamas.
Žinios netruko pasklisti ir žmonės pamažu liovėsi pas jį eiti,
o netrukus Mikalojus ištisas dienas galėdavo kiurksoti niekieno
netrikdomas, liūdėdamas dėl savęs, graužiamas tuštumos ir bepras­
mybėsjausmo, nes daugiau niekas nebeužsukdavojuo pasidomėti.
 Bėgant savaitėms Mikalojus apžėlė tankia barzda, o jam ant
pečių susivėlusiomis sruogomis krito kadai netrinkti plaukai. Bet
jis neėmė į galvą.
Dienos trumpėjo. Atslinkus vakarui Mikalojus pakildavo
nuo laiptų, pareidavo į trobą ir sėdėdavo ten barbendamas į
stalą pirštais. Troboje seniai niekas nebuvo liesta. Visi kampai
buvo sujaukti kaip ir šeimininko mintys. Ant grindų, gainiojami
skersvėjo, voliojosi didžiuliai dulkių tumulai, dėmėtas ir trupinių
pilnas stalas buvo nukrautas neplautais, dvokiančiais indais, o
nuo nekurtos krosnies kambarin sklido šaltis.
Pagaliau Mikalojui įgriso dykaduoniauti ir savęs gailėti. Jis
nusprendė susiimti ir griebtis bent jau būtiniausių kasdienės
ruošos darbų.
- Turbūt derėtų čia apsišvarinti. Bent retkarčiais, - burbtelėjo
jis sau. - Ir nusiprausti pačiam. Aš gi su šita barzda ir tokiais kal-
tūnuotais gaurais atrodau kaip kalnų trolis arba kaukas.
Netrukus Mikalojus keturpėsčias šepečiu žvaliai šveitė grindis.
Tiek ilgai tinginiavus dirbti buvo malonu.
- Gal tai ir bus pradžia, - pagalvojo jis, lopas po lopo blizgin­
damas trobą. - Galbūt tai nušveis ir mano mintis.
Mikalojus, vis pasistumdamas garuojantį vandens kibirą, pa­
siekė Izaoko lovą ir pasilenkęs ketino išvalyti palovį. Švystelėjęs
šepečiu prie pat kojos atsitrenkė į kažką kietą ir kampuotą.
- Kas ten dabar? Gal kas užkišo malką?
Atsigulęs ant pilvo Mikalojus žvilgtelėjo po lova. Kojūgalyje
prie pat sienos už lovos kojos buvo įsprausta nedidelė medinė
skrynutė. Suėmęs pirštais stipriai truktelėjo ir galiausiai išvilko
ją iš palovio. Paskui nupūtė dulkes ir paėmė į rankas. Ji buvo
stebėtinai sunki, geležim apkaustyta, nors pločio - per du del­
nus, o aukščio - per vieną. Aprūdijusi spynelė saugojo tvirtai ir
sandariai užvertą jos dangtį.
- Kas čia per stebuklas?
Staiga Mikalojui toptelėjo. Mintyse jis išgirdo Izaoko balsą,
tokį gyvą, tarsi meistras būtų sėdėjęs šalia.
Su šiuo raktu galėsi daugybei žmonių suteikti džiaugsmo.
- Raktas, - sumurmėjo Mikalojus. - Kaip aš galėjau pamiršti.
Prastumdęs priskretusius indus padarė ant stalo vietos ir
pastatė skrynutę.
- Ir kurgi aš nukišau tą raktą? - svarstė Mikalojus rausdama­
sis po kelnių kišenes. Ir iš tiesų rado jį ten, įsipainiojusį į palaikę
suglamžytą nosinę.
Mikalojus atsisėdo prie stalo ir įkišo raktą į spynelę. Pasukus
raktą liežuvėlis atšoko. Jis nukabino spynelę ir atvožė dangtį.
Pamačius skrynios turinį Mikalojui iš nuostabos atvipo žan­
dikaulis. Jis išgąstingai apsižvalgė ir vėl užvertė dangtį.
- Turbūt pasivaideno, - sušnibždėjo jis. - Taip ir buvo. Man
tik pasirodė.
Jis vėl apsidairė, giliai įkvėpė ir tada atsargiai pravėrė dangtį.
Pasilenkęs žvilgtelėjo vidun tarsi būgštaudamas, kad tai, kas yra
viduje, ims ir išspruks, jeigu tik jis atvoš skrynelę. Ir vėl skubiai
užtrenkė dangtį. Jis buvo priblokštas.

Vėlyvą rudenį Emilis ėmė vis labiau nerimauti dėl Mikalojaus.

Išvaryti meistro klientai skleidė įvairiausias kalbas. Korvajokio
kaimą pasiekė pasakojimai apie kaltūnuotą, barzda apžėlusį, iš
skausmo pakvaišusį ant laiptų per dienas kiūtantį suskretėlį. Iš
lūpų į lūpas sklindantys gandai pakeliui aplipo tokiomis sodrio­
mis detalėmis, kad išgirdus paskutiniuosius Emiliui per nugarą
nubėgo šiurpuliukai. Žmonės pasakojo, esą kažkas matęs vyrą,
klajojantį po kalnus keturpėsčią kaip laukinį žvėrį, o pastebėtas
jis neva nešąs kudašių kaukdamas kaip vilkas.
Taigi vieną vėlyvo rudens rytą Emilis, palikęs krautuvę prižiū­
rėti Elzei, išsirengė aiškintis, kaip viskas yra iš tiesų.
- Gal tau reikėtų pasiimti kokį įnagį? - paklausė Elzė, su Ada
ant rankų žiūrėdama į vežiman besiropščiantį vyrą.
- O kam? - pyktelėjo Emilis, išraudęs ir suprakaitavęs spraus-
damasis ant pasostės. - Pagaliau! Po perkūnais, na ir nusipenėjau.
Jei dar bent kiek pastorėsiu, reikės kopėčių.
- Vyras ir turi būt drūtas, - tarė Elzė. - Bet kaip dėl to įnagio...
- Nejau tu tiki tais iš piršto laužtais gandais? - suirzo Emilis. -
Aš juk ne miškan išsirengiau, o aplankyti Mikalojaus! Jis mano
draugas, o ne koks žvėris. Duok šen užkandžių krepšį.
Elzė klusniai ištiesė vyrui kuprinę.
- Ačiū, - tarė tas. - Grįšiu vakare. Prižiūrėkkrautuvę ir nesirū­
pink dėl niekų. Mikalojus draugiškas žmogus. Kitotokio nepažįstu.
Emilis paragino arklį. Elzė liko mojuoti prie krautuvės durų.
Tačiau iš tiesų Emilis nerimavo. Jis nebuvo tikras, ką ras kalnuose.
„Juk negali žinoti, - mąstė jis, važiuodamas per Korvajokio
tiltą, - kai žmogui taip bloga, kartais būna sunku su juo susikal­
bėti. Bet kad Mikalojus... Nieku gyvu.“
Netrukus Emilis su užkandžių krepšiu ant pečių jau kopė į
kalną Mikalojaus namų link. Jis buvo įsitempęs. Nerimas nė kiek
neatslūgo, kai pamatė atlapotas trobos duris. Prieš žengdamas
vidun akimirką dar patrypčiojo lauke.
 Išvydęs, kad troba kruopščiai sutvarkyta, patenkintas atsiduso.
Grindys net blizgėjo, o išplauti indai dailiomis eilėmis buvo suri­
kiuoti lentynose. „Nė nepanašu į laukinio žvėries irštvą, - pamanė
sau Emilis. - Tiktai kur pats Mikalojus?“
- Mikalojau! Aū! Mikalojau!
Niekas neatsiliepė. Emilis vėl išėjo į kiemą ir palypėjo į kalną.
Nyki dykynė, aplinkui nė gyvos dvasios.
- Neturėtų būti toli, jei jau durys paliktos atviros, - balsu pa­
svarstė Emilis. - Nagi pašauksiu, - nutarė jis ir linktelėjo. Tada
įkvėpė ir suriko: - MIKALOJAU!
Emilio balsas nuaidėjo iki pat slėnio, o atsimušęs ten grįžo
atgal į viršų, bet šauksmas nesulaukė jokio atsako. Nieko nebuvo
matyti, Mikalojaus - nė kvapo.
Emilis smarkiai sunerimo. O jeigu tos kalbos vis dėlto tiesa?
Gal Mikalojus paliko savo namus tuščius ir keturpėsčias išdūmė
į kalnus? Ojei tikrai virto vilkolakiu? Gal išties reikėtų paklausyti
Elzės patarimo ir pasiimti kad ir štai šitą akmenį ir...
Staiga name kažin kas smarkiai trinktelėjo. Emilis krūptelėjo
ir apsisukęs nusėlino prie durų. Priėjęs atsargiai pažvelgė pro
plyšį vidun.
Mikalojus purtydamasis dulkes lipo iš dirbtuvės trobon. Emilis
pamatė žmogų purvinu prakaituotu veidu, apžėlusį tankia barzda,
susivėlusiais ilgais plaukais ir akimirką pamanė, kad priešais jį
stovi ne Mikalojus, o gnomas.
- Žiū! Emilis! Sveikas! - nuo akmens dulkių prislopusiu balsu
suniurzgė baisūnas. - Maniau, kad mano kieme kaukia prikly­
dusių vilkų gauja.
 Emilis dvejojo: dėti į kojas ar surizikuoti ir pasilikti. Vis dar
nebuvo tikras, kas čia jam pasirodė.
- Sveikas sveikas, - ištarė tyliai. Jeigu čia Mikalojus, tai jis iš
tiesų atrodo lyg laukinis, kaip ir buvo šnekama kaime. - Čia tu,
Mikalojau? - atsargiai paklausė.
- Kas gi daugiau! Ko ten stypsai tarpdury kaip stabo ištik­
tas? - subarė jis.
Paskui linksmai nusišypsojo ir čiupęs Emilį į glėbį tvirtai ap­
kabino. Galiausiai suėmė abiem delnais jo žandus.
- O tu papilnėjai, - pasakė Mikalojus ir taip nusikvatojo, kad
burnoje sublizgo dantys, balti kaip perlai purvinam veide.
- Viso labo porą kilogramų, - gynėsi Emilis, - na, daugiausia
tris.
- Greičiau trisdešimt tris! Atrodo, Elzė pernelyg gerai tavimi
rūpinasi, - tarė Mikalojus ir prapliupo dar garsiau kvatoti.
Jisjuokėsi taip smagiai, kad nesusilaikęs ėmė kretėti ir Emilis.
Jam buvo gera matyti, kad Mikalojaus liūdesio nelikę nė ženklo.
Priešingai, jis aiškiai buvo žvalus ir kupinasjėgų. Emilio nuomone,
tų jėgų galėjo būti ir mažiau.
- Jeigu stebiesi dėl tokios mano išvaizdos, tuoj viską paaiškin­
siu, - tarė Mikalojus. - Bet nestovėk ten. Eikš, nekantrauju tau
parodyti savo naujausius išradimus!
Nespėjo Emilis nė prasižioti, Mikalojus pro grindų angą vėl
įsmuko į dirbtuvę.

Nusileidęs paskui Mikalojų Emilis neteko žado. Dirbtuvė

buvo išties pasikeitusi: visų pirma - kone dukart didesnė, be to,
nė nepriminė įprastos dailidės dirbtuvės, tai greičiau buvo žaislų
fabrikas. Ir triukšmas aidėjo visai kaip fabrike.
 - Praplėstoji dalis dar nebaigta, - pakeltu balsu paaiškino
Mikalojus ir parodė kitame urvo gale gulintį kirtiklį ir nuo uolos
atskeltų akmenų krūvą. - Dirbu kirtikliu. Todėl dabar taip atro­
dau, - pridūrė jis ir išskėtė rankas. - Akmuo kietas, bet aš - dar
kietesnis. Na, ką pasakysi?
Emilis nieko nepasakė. Jis negalėjo išspausti nė žodžio. Tik
išpūtęs akis dairėsi aplinkui. Mikalojus dirbtuvėje buvo įsiren­
gęs kuo išradingiausių prietaisų, kurie turėjo paspartinti žaislų
gamybą. Čia buvo atsiradusi vandens galios varoma slenkanti
juosta. Visų pirma pjūklas, veikiantis kaip švytuoklė, vienodais
gabalėliais pjaustė lentas. Kai lentos nukrisdavo ant juostos, jas
iškart apdirbdavo daugybė įvairiausių įrankių. Galiausiai apdorota
mediena įkrisdavo į medinę dėžę. Tačiau tai jau buvo ne lentos
gabalai, o mažulytės medinės lėlytės! Sienos buvo apstatytos lubas
siekiančiomis lentynomis, o jose - šimtai įvairiausių medinių
žaislų. Emilis vis dar negalėjo atsitokėti. O Mikalojus jamjau rodė
ilgą dažų teptuką. Tai buvo nepaprastas teptukas: vietoj vienos
jis turėjo tris galvutes.
- Tik pasižiūrėk, Emili! - šūktelėjo Mikalojus ir pademonstra­
vo, kaip trigubu teptuku galima vienu metu dažyti tris medinius
arkliukus. - Sumanu, ar ne? Tik reikia jį dar taip patobulinti, kad
galėtų veikti pats. Galbūt ką nors sukursiu jau kitiems metams!
Įkarščio apimtas Mikalojus pažvelgė į savo vis dar išsižiojusį
draugą, tada pridėjo pirštą jam prie smakro ir užčiaupė burną.
Tai padėjo Emiliui atsitokėti.
- Juk čia tiek dovanų, kad užteks ateinantiems penkeriems
metams! - šūktelėjo Emilis. - Mažiausiai! Jeigu ne šešeriems!
 - Nė iš tolo, - pasakė Mikalojus. - Reikia dar paspartinti ga­
mybą, kad užtektų šioms Kalėdoms. Ne taip lengva!
- Ką tu čia tauški, nesuprantu, - nusistebėjo Emilis.
- Tuojau suprasi, - pasakė Mikalojus ir nuėjo prie laiptų. -
Nagi, užlipkim į trobą, aš tau paaiškinsiu.
Netrukus Emilis jau sėdėjo prie stalo. Mikalojus iš susijau­
dinimo net neprisėdo. Emilis išdėliojo ant stalo savo atsivežtus
užkandžius: čia buvo sumuštinių, sulčių ir dubuo keptų vištos
šlaunelių.
Emilis lėtai žiaumojo vištieną, o Mikalojus kulšele baksnojo
ant stalo ištiestame žemėlapyje pažymėtus taškus.
- Ten... ten... ten ir ten! - vardijo kulšimi brėždamas žemėlapyje
riebaluotus apskritimus. - Į visas puses!
- O mes, sakai, esame čia? - paklausė Emilis ir, bakstelėjęs
vidury apskritimo savąja vištos kulšimi, kaipmat vėl pakėlė ją
prie burnos.
- Taip, žinoma! Argi ne puiki mintis? - pilna burna pareiškė
Mikalojus. - Nuo šiolei aš galiu dalyti gerą nuotaiką ir Kalėdų
džiaugsmą visų Korvajokio kaimyninių kaimų vaikams!
- Šitiek daug kaimų ir vaikų, - suabejojo Emilis. - Juk tu nie­
kaip neprisiminsi, kur kokias dovanas... ir kam...
- Vieni niekai, - paaiškino Mikalojus. - Nuo šiol aš pakuosiu
dovanas ir užrašysiu vaikų vardus. Sumanu, ar ne?
Emilis pažiūrėjo į energija trykštantį Mikalojų, tada vėl į
žemėlapį:
- Taip taip... Betgi... Iš ko tu gyvensi? Kiek girdėjau, visai ne-
bepriimi užsakymų.
 - Tam nėra laiko! Bet kaip tik darbai pagal užsakymus viską
ir išsprendė! - Mikalojus sukrykštė apipurkšdamas vištiena ir
stalą, ir Emilį. Tačiau jam buvo nė motais, jis tik nusikvatojo ir
čiupo kitą kulšį.
- Dabar aš jau tikrai nieko nesuprantu, - pasakė Emilis ir
nusibraukė nuo veido mėsos gabaliukus.
Mikalojus tuoj nuliuoksėjo prie lovos, pasilenkė ir ištraukė
Izaoko skrynutę. Pastatęs ją ant žemėlapio iš užančio išsitraukė
raktą. Kai dangtis atsivožė, Emiliui net veidas ištįso.
- Ką? Kas per velnias? - sulemeno jis. - Juk skrynia pilna
auksinių!
- Taigi! - nusijuokė Mikalojus. - Ir man atvipo žandikaulis,
kai pirmą kartą tai pamačiau.
- Kviečiame apsipirkti pas Emilį, - supūškavo Emilis ir pasėmė
saują pinigų. - Ko ponaitis pageidautų? Gal visos parduotuvės?
Abu pratrūko skardžiai kvatotis.
- Kalbant rimčiau, - galiausiai atsikrenkštė Mikalojus. - Iza­
okas baisiai taupė, visą gyvenimą dėjo pinigą prie pinigo. Jo dėka
galėsiu iki amžiaus galo džiuginti vaikus per Kalėdas.
Emilis netikėdamas pažvelgė į draugą.
- Ei, tik nereikia! Gyvenimas yra daug daugiau nei vien Ka­
lėdos. Niekas negali gyventi tik nuo Kalėdų iki Kalėdų. Bent jau
retkarčiais nenueidamas... - jo žvilgsnis nukrypo į žvilgančias
auksines monetas, - šio to nusipirkti.
Mikalojus, regis, nė negirdėjo Emilio pastabos. Jis užvožė
skrynią ir pastūmė ją į šoną. Pastebėjęs, kad Emilis čiauposi nie­
kaip nevaliodamas atitraukti nuo jos akių, jis galiausiai paėmė ją
ir nunešęs pakišo po lova.

155
 - Su dovanomis reikės skubėti, vargu ar liks bent viena laisva
diena per metus, - tarė Mikalojus ir grįžo prie stalo. - Bet nieko
tokio. Pagaliau aš supratau, kad iki šiolei dalydavau dovanas tik
tiems, kurie man yra pagelbėję, - tarė jis ir atsisėdo priešais Emi-
lį. - Tik pagalvok, koks aš buvau savanaudis!
- Savanaudis, tu?! - šūktelėjo Emilis. - Nagi, leisk pagalvo­
ti, - tarė jis ir kokią sekundę galvojo. - Žinai, neprisimenu tokio
atvejo. Paklausyk, Mikalojau...
- Neklausysiu! - riktelėjo Mikalojus. - Aš jau apsisprendžiau.
Ojeigujau aš ką nutariu, tai to ir laikausi. Nuo šiolei manęs niekas
nematys kitu laiku, kaip tik Kalėdų naktimis. O ir tada vargu ar
matys. Tik kartą per vasarą atvyksiu į tavo parduotuvę pasipil­
dyti atsargų ir pasiimti naujai gimusių Korvajokio vaikų sąrašo.
Visiems taip bus geriau.
- Dabar tai jau drūčiai nusišnekėjai! Tik kartą per vasarą
apsipirkti, nors esi toks turtuolis?! Galgi nebūtų taip blogai... -
pamėgino įsiterpti Emilis, bet Mikalojus jį pertraukė.
- Tai dar ne viskas, - tarė jis. - Aš nusprendžiau pasivadinti
antruoju vardu.
- Aš nė nežinojau, kad turi antrą vardą, - nustebo Emilis.
- Turiu, - atsakė Mikalojus. - Visas mano vardas yra Mikalojus
Oula Pūkis. Anksčiau buvo. O nuo šiol aš būsiu Oula Pūkis, net
ir tau. Noriu pradėti viską iš naujo. Greitai žmonės netgi nebesies
manęs su Mikalojumi, kadaise gyvenusiu kaime. Osu tokia barzda
ir plaukais tik paspartinsiu permainas.
- Nagi, Mikalojau, - pradėjo Emilis.
- Oula, - pataisė tas.
 - Oula ar Mikalojus, koks skirtumas, - užsiplieskė Emilis. - Nė
vienas žmogus negali gyventi tik dėl Kalėdų, net ir tu.
- Nejaugi? - šyptelėjo Mikalojus. - Žiūrėk, su kuo šneki. O kas
gi daugiau buvo mano gyvenime nuo pat mažų dienų? Visi svar­
biausi mano gyvenimo įvykiai neatsiejami nuo Kalėdų.
Emilis pažvelgė į priešais sėdintį surimtėjusį bičiulį ir suprato,
kad atkalbinėti bergždžia. Jis linktelėjo ir nuleido akis į žemėlapį,
norėdamas pakeisti pokalbio temą.
- Tebūnie, - pasakė jis. - Bet kad ir kas tu būtum, Mikalojus
ar Oula, tau niekaip nepavyks išdalyti visų dovanų. Tokia gausy­
bė tiesiog netilps į roges! Turėsi grįžti pasipildyti jų mažiausiai...
keturis kartus!
- Neturėsiu, - atsakė Mikalojus ir atsistojo. - Ir tai jau išspren­
džiau. Nagi, eime iki tvarto.

Veikiai vyrai jau buvo tvarte, kur šalia senutės Hilmos stovėjo
didžiulės raudonai dažytos išpuoštos rogės.
- Juk jos milžiniškos! - apstulbo Emilis, tada dvejodamas
pažiūrėjo į šieną gromuliuojantį senutėlį gyvulį. - Tiktai Hilma
nieku gyvu nepajudins jų iš vietos, netgi tuščių, ką jau kalbėti
apie pilnas dovanų.
- Jai ir nereikės, - atsiliepė Mikalojus. - Aš norėčiau, kad
tu pasiimtum Hilmą. Ją jau laikas išleisti į pensiją. Kaip reikėjo
išleisti ir Izaoką, - pridūrė jis ir priėjęs patapšnojo gyvuliui per
snukį. - Hilma jau atitarnavo savo. Pas tavejai tikrai bus lengviau
sulaukti dienų galo. Ką manai, Emili?
- Na... žinoma, galiują pasiimti, jei taip nori, - tarė Emilis. - Tu

i SS
teisus, ji nusipelnė poilsio. Bet tos milžiniškos rogės... Ar ketini
nusipirkti naują arklį? O gal du?
- Kada nors ketinu įsigyti arkliuką, bet ne šitoms rogėms, -
pasakė Mikalojus ir išsišiepė.
Emilis nepatikliai žvelgė į savo draugą.
- Ką gi tu sumanei? Ir kam prie tvarto surentei tą aptvarą?
- Vėliau pamatysi, - susijuokė Mikalojus.
O senoji Hilma ėmė taip prunkšti ir purtyti galvą, kad Emiliui
net pasirodė, jog ir ji kikena.
- Kad jį kur devynios! Net ir arklys juokiasi!
Kiekvėliau, dardėdamas savovežimu, paskui kurį lėtai kinkavo
į pensiją išleista Hilma, Emilis mąstė, kadjis vienintelis tvarte liko
nesupratęs Mikalojaus planų.
- Oulos planų, - balsu pasitaisė jis. - Na ir vardas. Oula, Oula,
Oula, - kartojo jis arklių kanopų mušamu ritmu. - Ir ką gi jis
sumanė? Na, svarbiausia, kad jam viskas gerai ir kad jis daugiau
nesielvartauja. Kad ir kokiu vardu save vadintų, vyrukas kupinas
jėgų ir džiaugiasi gyvenimu.
Kai Emilis įvažiavo giliau į mišką, iš dangaus sūkuriuodamos
pabiro pirmosios snaigės. Ruduo ėmė trauktis piečiau, šiaurę
užleisdamas žiemai.
 uo Emilioviešnagės prabėgo mėnuo. Buvojau gili žiema.
N Šiaurės miškus, kalnus ir slėnius užklojo stori, minkšti,
baltutėliai sniego patalai. Mikalojus slidėmis čiuožė susitikti su
elnių augintoju Hilu.
Hilas paseno, bet buvo orus kaip visada ir tokio pat tvirto stoto
kaip prieš dvidešimt metų, o ant galvos nešiojo tokią pat ryškiai
raudoną kailinę kepurę su uodega.
Mikalojus su Hilu stovėjo greta pasirėmę į aptvarą, kuriame
ramiai sau gūglinėjo būrys elnių. Hilas žvilgtelėjo į elniais besi­
gėrintį Mikalojų ir išpūtė pypkės dūmą.
- Aaa, - tarė jis. - Mat ką tu sumanei. Na, lengva tikrai nebus.
Ir ketini juos išmokyti jau šioms Kalėdoms?
- Jau šioms, - linktelėjo Mikalojus.
Hilas susimąstęs valandėlę papsėjo pypkę.
- Nedaugto laiko. Kalėdos ant nosies, - galiausiai sumurmėjojis.
- Gyvūnai greitai mokosi, - atsakė Mikalojus. - Net ir arkliai
išmoksta visokiausių triukų, jei tik gauna cukraus ar morkų...
- Elniai - ne arkliai, - pertraukė jį Hilas. - Duosiu tau pata­
rimą. Jie labiau klauso, kai būnu su šia raudona kepure.
Mikalojus užmetė akį į Hilo kepurę. „Ne visai mano skonio“, -
pamanė.

157
 - Ačiū už patarimą, - garsiai pasakė jis, - bet man neprireiks
jokių gudrybių.
- Matai kaip, - burbtelėjo Hilas. - Ar esi tikras?
- Žinoma! - šūktelėjo Mikalojus. - Elnius išmokyt - vaikų
žaidimas. Aš juk ne iš kelmo spirtas!
Mikalojus nusikvatojo.
- Ar mudu nebuvom anksčiau susitikę? - paklausė Hilas, įdė­
miai žvelgdamas į savo barzdotąjį svečią. - Kažką man primeni...
Ta barzda... Kuo, sakei, tu vardu?
- Aš vis dar esu Oula, kaip ir minėjau. Ir mudu niekad nebu­
vom susitikę, - atsakė Mikalojus. - Tikrai prisiminčiau, bent jau
šitą kepurę.
Hilas dėbtelėjo į Mikalojų iš padilbų.
- Na tai kaip? Ar sutariam? - paklausė Mikalojus ir ištiesė
dešinę.
- Gerai, - pasakė Hilas ir sukirto su Mikalojum rankomis. -
Jeigu tik pažadi gerai juos prižiūrėti.
- Nesirūpink, - atsakė Mikalojus. - Aš myliu gyvūnus, o gy­
vūnai myli mane.

Kitą rytą, vos prašvitus, Mikalojus stovėjo aptvare prie tvarto

su glėbiu odinių apynasrių keturiems jauniems savo elniams.
- Na ką, mano elniukai! - šūktelėjo jis. - Pirmoji pamoka -
kamanoti! Nagi, eikšenkit pas Oulą!
Nė krypt. Elniai tarytum nė neišgirdo. Vienas iš jų gardo
kampe kapstė kupstą.
- Nagi, vikriau! - nepasidavė Mikalojus. - Metas pasivėžinti.
Žaibe, Baltuoli, Sumanuti, Gudruti! Tuojau pat pas mane!

15b
 Elniai nė kreiva akim nedirstelėjo į Mikalojų, tik tas, kuris
kapstė kupstą, ėmė ir pakakojo.
- Tai štai kaip. Laikotės tokios nuomonės, - pyktelėjo Mikalo­
jus ir ėmė slinkti prie arčiausiai stovinčio balto kaip sniegas elnio
meiliai jį šnekindamas: - Mano gerasis elniuk, Baltuoli... Nagi,
parodyk kitiems pavyzdį.
Tačiau Baltuolis kaipmat spruko į šoną.
- Baltuoli, po šimts! Į vietą!
Kaip žirniai sienon!
Mikalojus neketino pasiduoti. Švelniai kalbindamas pamėgino
prisigretinti prie Žaibo. Deja, nesėkmingai.
- Po perkūnais! - suirzo Mikalojus. - Jūs tyčiojatės iš manęs,
ar ką? Ce, ce, ce... Nagi, eikšenkit, elniukai. Elniai, elniai, elniai...
Sumanutis dėbtelėjo šnairai ir nurisnojo šalin.
- Kasjums yra?! - šūktelėjo Mikalojus. - Kuo ašjums neįtinku?
Jis nusprendė pirmiausia pakamanoti mažiausią elniuką,
Žaibą. Netardamas nė žodžio, tykindamas tarsi medžiojanti katė,
jis nusėlino prie kerpes rupšnojančio elnio. Prisiartinęs ištiesė
ranką. Staiga Žaibas nėrė Mikalojui po pažastim ir tas, praradęs
pusiausvyrą, išsitėškė ant nugaros. O bandydamas atsistoti įsi­
painiojo į kamanas.
- Gelbėkit! Elniai! Padėkite man! - šaukė Mikalojus, mėgin­
damas išsinarplioti. Tačiau elniai tik iš tolo stebėjo, kaipjuokingai
spurda jų naujasis šeimininkas.

Laikas bėgo, o Mikalojui vis dar nesisekė susitarti su elniais.

Galiausiai jis sumanė išmėginti vieną gudrybę. Pasislėpęs tvarte
užsimetė ant nugaros pilką maršką ir prisirišo ant galvos elnio
ragus.
 - Jei ši apgaulė nepadės, tada jau nepadės niekas, - sušnibždėjo
sau žengdamas iš tvarto į kiemą. - Aš juk labiau primenu elnią
negu tie velniūkščiai.
Elniai nekreipė dėmesio į kone keturpėsčią prie jų slenkantį
padarą. Prisliūkinęs prie Žaibo, jis mitriai užnėrė šiam apynasrį.
- Štai ir įkliuvot! - šūktelėjo Mikalojus, pergalingai laikydamas
spurdantį Žaibą. - Vaikų žaidimas! Dabar jūsų teliko trys. O tada
mėginsim pasivažinėti rogėmis. Kaipmat aš jus sutramdysiu!

Tačiau Mikalojus klydo. Tiesą sakant, smarkiai klydo. Mat

saulė jau leidosi, o rogėse įkinkyti stovėjo tik trys elniai. Gudrutis
vis dar laisvas laigė po aptvarą. Šeimininkas, visai nusivaręs nuo
kojų, - jam iš paskos. Jis buvo nusimetęs ragus, maršką ir net
paltą, bet prakaitas žliaugte žliaugė.
Galiausiai Mikalojus pasidavė. Jis sustojo ir susikrimtęs drėbė
kamanas į sniegą.
- Na ir užsispyręs tu - kaip ožys, dievaži! - šūktelėjo piktai. -
Ir gerai! Neteks tau pasivėžinti. Žiūrėsim, ką sakysi pamatęs, kaip
kiti traukia šauniąsias roges. Va tik pasiimsiu paltą ir kepurę, -
Mikalojus atsuko Gudručiui nugarą ir perlipo aptvarą. - Per tavo
užsispyrimą kiaurą dieną sugaišom!
Gudrutis pakreipęs galvą stebėjo įsiutusį šeimininką.
Kai Mikalojus atėjo prie rogių, iš nuostabos net išsižiojo. Kas
čia per stebuklas? Gudrutis stovi įkinkytas!
Ir iš tiesų - didžiulių rogių prieky stovėjo visi keturi elniai.
Mikalojus pasiglostė barzdą ir pasilenkęs pažvelgė Gudručiui į akis.
- O tu - tikras nutrūktgalvis, - tarė jis. - Atrodo, esi nepa­
prastas elnias?

1(>0
 Gudrutis papurtė galvą, tarytumviską suprasdamas. Mikalojus
patapšnojo gyvuliui per šoną ir saldžiai nusijuokė.
Veikiai jis patenkintas sėdėjo įsitaisęs rogėse. Elniai nekan­
traudami kanopomis kapstė sniegą.
- O ką aš sakiau tam Hilui, - didžiavosi Mikalojus. - Nereikia
čia jokių raudonų kepurių nei kitų triukų, tai įgimti gebėjimai.
Elniai! O dabar antroji pamoka: mokysimės važiuoti rogėmis!
Nagi, pirmyn!
Mikalojus truktelėjo vadeles ir rogės girgždėdamos pajudėjo
iš vietos. Elniai trūkčiodami įsiręžę ėmė traukti Mikalojų ir roges
tamsėjančio miško link.
- Kairėn! Ne, ne! Dešinėn! - pats vos laikydamasis rogėse,
šūkčiojo elniams Mikalojus. - Sakiau - į dešinę! Tiesiai! Ne tiesiai
į medžius, o tiesiai miško taku!
Vos tik rogės įvažiavo į mišką, pasigirdo baisus riksmas:
- Ne! Ne ten! Gelbėkit, aš tuoj iškrisiu! Ajajai!
Neilgai trukus visas snieguotas Mikalojus pėsčias kėblino atgal
į tvartą. Elnių su rogėmis niekur nebuvo matyti. Jis apsisuko ir
piktai pagrasė kumščiu miško pusėn.
- Kerpėdos nelaimingi! Jums dar atsirūgs! Dėl manęs galite
ten ir likti! Jei nenorit rogių tempti, įsitaisysiu arklius! Na, ką į
tai pasakysit?
Mikalojus, kažin ką panosėje burbėdamas, patraukė namo, į
savo trobelę kalno šlaite. Jambuvo per akis grumtynių su elniais.
Tuo pat metu prie tvartelio privažiavo rogės, tempiamos ke­
turių elnių.

Ėjo dienos, lapkritį pakeitė gruodis, o Mikalojui vis dar nesi­

sekė sutramdyti elnių. Vieną rytą vos pabudęs jis įsispyrė į slides,

161
užsimetė ant nugaros kuprinę ir, elnių nuostabai, pračiuožė pro
aptvarą nė nestabtelėjęs.
- Tik nemanykit, kad pasidaviau! - šūktelėjo Mikalojus, kai
elniai sugužėjo prie aptvaro krašto pasižiūrėti į šeimininką. - Neee!
Aš niekuomet nepasiduodu! Aš jus vis tiek išmokysiu! Jeigu jau
ką nusprendžiu, tai einu iki galo!
Mikalojus išsirengė į Korvajokį susitikti su sena žvejo našle
Mere, ta pačia, pas kurią praleido pirmąją naktį kaime po savo tėvų
netekties. „Kažin ar Merė dar siuva, - svarstė Mikalojus, čiuož­
damas per apšerkšnijusį mišką, - juk jai jau koks šimtas metų.“

- Žinoma, pasiūsiu, - atsakė Mikalojui raukšlėta ir kuprota

senutėlė Merė, kai šis jos paklausė, ar apsiimtų sukurpti jam pal­
tą. - Nagi, išmatuokim tave.
Kol senutė savo juosta matavo Mikalojui rankas, pečius ir
juosmenį, šis dairėsi po trobą.
Merės pirkia buvo ne kažin kiek pasikeitusi nuo to laiko, kai
jis prieš porą dešimtmečių peržengė jos slenkstį pirmą kartą.
Karpomo audinio dulkelės kuteno Mikalojui nosį, visai kaip tada.
Prie sienų stovėjo plačios lentynos su medžiagos rietimais,
o ant lentynėlių palangėje buvo sukrauti siuvimo įrankiai ir
reikmenys: įvairiausi antpirščiai, dėžutės su sagomis, visa krūva
žirklių, dvigubų siūlų, lininių siūlų, tinklo virvelių, kanapinių
virvių, ardymo, siūlo vėrimo įrankiai, galybė įvairiausių adatų,
matavimo juostų, karoliukų, sagtelių, kraštavimo juostų, gumos
juostų, juostelių, blizgių juostų, korseto juostų, lankelių, sąsagų
juostelių, liemenėlių užsegimų, gabalai gumuliuoto pamušalo ir
dar galai žino ko! Be didžiulio veidrodžio, kambaryje dar stovėjo
moters figūros manekenas, ant kurio tarsi plačiakraštis sijonas
buvo pritvirtintas lanko formos rėmas. Ir, žinoma, Merės pasi­
didžiavimas: minama siuvimo mašina su darbastaliu.
- Ar tu tikras dėl tos spalvos? - paklausė Merė, žvelgdama pro
storiausius akinius, atsukusi klausos ragelį į Mikalojų. - Kad tas
švarkas turi būt raudonas?
- Raudonas raudonas! Visai kaip mano sušalusi nosis! - sušuko
Mikalojus ir bakstelėjo sau į nosį. - Ar matėt kada Hilo kailinę
kepurę?
- Kokią šliurę? - paklausė Merė.
- Hilo kepurę! - riktelėjo Mikalojus. - Ar matėt, kokią kepurę
jis nešioja?
- Mačiau, - linktelėjo Merė. - Ir kas iš to?
- Po galais! Noriu, kad mano švarkas būtų lygiai tokios spalvos!
Nors ne, dar ryškesnės raudonos! - suriko Mikalojus į ragelį. - Pala
pala... - jis staiga susimąstė. Kažin ar jo užsispyrėliams elniams
užteks tik raudono palto?.. - Dėl visa ko pasiūkit ir raudoną ke­
purę! Ojei geriau pagalvoji, tai reikia ir raudonų kelnių! Ir su tais
drabužiais labai skubu!
- Klysti, mielasis. Aš niekur neskubu, - pasakė Merė ir papurtė
galvą. - Ir iš kur tu ištraukei?
- Gal ir neskubėjot, bet dabar teks paskubėti! - riktelėjo Mika­
lojus, išsitraukė iš kišenės auksinę monetą ir padavė Merei. - Ar
šito užteks?
- Už tiek dar gausi ir diržą su sagtim, - atsakė Merė. - Ir gražų!
- Gerai! Dar vienas dalykas, - pridūrė Mikalojus ir apsidairė. -
Apie tuos drabužius niekam nė žodžio!
- Ką tu sakei? - perklausė Merė.
Mikalojų jau ėmė erzinti jos kurtumas.
- Kad apie tuos drabužius... Ai, nieko. Tiek to.
 Po savaitės Mikalojus vėl atkako pas Merę. Dabar jis stovėjo
vidur kambario vilkėdamas ryškiai raudoną paltą ir tokias pat
kelnes, kurias buvo sukišęs į ilgaaulius batus. Paltą Merė papuošė
baltai dažyto kailio rankogaliais ir apykakle.
Mikalojus pilvą susiveržė juodu, plačiu diržu.
- Na, kaip tau atrodo? - paklausė Merė.
- Trūksta kepurės.
- Aš pasiuvau, - išdidžiai atsakė Merė ir padavė raudoną
kepurę, papuoštą balta kailio juosta ir baltu bumbulu. Mikalojus
užsimaukšlino ją ant galvos ir atsistojo priešais veidrodį.
- Na? - paklausė Merė.
Mikalojus žvelgė į savo atvaizdą. „Tokią aprangą ne kiekvienas
vaikinas turi, - pamanė jis, - ta raudona labai jau krinta į akis. Bet
jei tai padės susitarti su elniais ir jeigu vilkėsiują tik per Kalėdas...
Juk aš ir tų elnių neketinu kitu metu varinėti, taigi...“
- Ar kas nors negerai? - susirūpinusi pasiteiravo Merė.
Mikalojus atsigręžė ir išskėtė rankas.
- Ne, tikrai nieko bloga! - nusišypsojo jis. - Prigula kaip antra
oda!
- Pagavai uodą? - nustebo Merė. - Iš kur tas uodas žiemos
vidury?
Mikalojus pridėjo burną prie senutės klausos ragelio ir suriko,
jog drabužiai puikiai guli.
- Gerai! - linktelėjo Merė. - Tikriausiai iškart su jais ir eisi?
- Ne! Jokiubūdu! - atsakė Mikalojus. - Pataupysiujuos... eee...
svarbesnėms progoms.
- Patampysi juos stambesnėmis rogėmis? - Merė nustebusi iš
padilbų pažiūrėjo į Mikalojų. - Kąčia pliauški? Ar tik ne karščiuoji?

m
 Kitą rytą Mikalojus atėjo į elnių aptvarą su savo naujais rau­
donais drabužiais ir kepure.
- Pažiūrėsim, ar iš to bus kokios naudos, - tarė jis sau. - Ar
vis dėlto Hilas turi kokį kitą slaptą triuką, kurio man neatskleidė.
O gal jis pats apie tai nenutuokia?
Mikalojus stebėjo po aptvarą maklinėjančius elnius, kurie kol
kas nekreipė į jį jokio dėmesio.
- Na, per galvą niekas neduos, jei pamėginsiu, - pamanė
Mikalojus. - Reikia išbandyti. Bet jeigu tai nepadės, tada man su
savo rogėmis ir dovanomis bus bėda. Iki Kalėdų liko savaitė! -
Mikalojus atsikrenkštė ir sušuko: - Elniai! Pas mane!
Vos išgirdę kvietimą, elniai klusniai atrisnojo prie savo šei­
mininko.
- Juk tai veikia kaip burtų lazdelė! - klyktelėjo Mikalojus
džiugiai ir paglostė savo naujojo palto rankovę. - Be to, aš ne taip
jau prastai atrodau, ar ne, elniukai?
Elniai papurtė galvas, ir Mikalojus patenkintas nusijuokė.
- Žinote, ką nusprendžiau, mano elniai? Pirma - šitą naują
puikų kostiumą vilkėsiu tik Kalėdų naktį. Šiaip rengsiuosi papras­
tais drabužiais. O antra... Klausykitės įdėmiai. Galėsite laisvai sau
ganytis kur tik panorėję, išskyrus Kalėdų naktį, jei tik prisiminsite
grįžti čionai Kūčių išvakarėse. Viena naktis sunkaus triūso, ir visus
metus paskui galėsite rupšnoti kerpes ir gulinėti. Ką pasakysit?
Elniai sulinksėjo galvom, tarsi būtų supratę Mikalojaus kalbas.
- Taip ir sutariam, - pasakė Mikalojus. - O dabar pagaliau
išbandysim naujas roges.
 ai tik Mikalojus įsitaisė raudonąjį kostiumą, reikalai

K pajudėjo kaip iš pypkės. Jau pačios pirmosios Kalėdos, kai

teko išvežioti dovanas po daugybę kaimų, pranoko visus lūkes­
čius. Turėdamas milžiniškas roges ir klusnius elnius Mikalojus
puikiai spėjo susidoroti su užduotimi per vieną naktį, nors Emilis
smarkai dėl to abejojo.
Atėjo kitos Kalėdos ir viskas klojosi dar sklandžiau. O per
trečiąsias Kalėdas elnių netgi nebereikėjo raginti: jie traukė roges
iš kaimo į kaimą patys sustodami ten, kur reikia. Atrodė, kad
elniams, kaip ir pačiam Mikalojui, smagu džiuginti vaikus.
Mikalojus, kaip ir buvo nusprendęs, kartą per vasarą atvažiuo­
davo į Korvajokį apsipirki. Emilis veltui stengėsi įkalbėti bičiulį
apsilankyti dažniau. Jis buvo užsidaręs nuo aplinkinio pasaulio ir
kiaurus metus gamindavo kalėdines dovanas, kad Kalėdų naktį
galėtųjas išdalyti. Mikalojui buvo apmaudu ir nesuvokiama, kad
bėgant metams Emilis jo taip ir nesuprato ir nepritarė jo pasirin­
kimui. Nors puikiai žinojo, kiek išbandymų jam teko gyvenime
patirti ir kokį praradimo skausmą iškęsti.
Mikalojus džiaugėsi, kad reikalai eina taip, kaip jis ir planavo.
Jau po poros metų retas vaikas kalnų atsiskyrėlį Mikalojų siejo su
Kalėdų naktį dovanas dalijančiu paslaptingu seniu. Po ketverių

166
metų maži vaikučiai jau ničnieko nežinojo apie kadaise kaime
gyvenusį Mikalojų. Laikas bėgo, į Korvajokį atsikėlė naujų žmonių,
o kai kurie iš ten išvyko, gyventojai keitėsi.
Atvykėliai ir maži vaikai Mikalojų pažinojo tikkaip Oulą. Oulą,
kuris kartą per vasarą atvyksta į Emilio krautuvę, prisikrauna
pilną vežimą prekių ir vėl dingsta iki kitos vasaros. Barzdotas
ilgaplaukis atsiskyrėlis vaikams buvo nepažįstamas ir nekėlėjokių
ypatingų jausmų.
Kaime daugiau buvo kalbama ne apie Oulą, o apie paslaptingą
raudonskvernį, Kalėdų naktimis važinėjantį su savo didžiulėmis
elnių traukiamomis rogėmis, pilnomis dovanų. Apie tą bevardį
senį vaikų galvelėse ėmė rastis įvairiausių istorijų. Kai kurie
buvo įsitikinę, kad dovanas atneša vaikus mylintis kaukas. Kiti
pasakodavo, kad dovanas dalija miškuose gyvenantys nykštukai,
kadaise iš kaimo pabėgę naminukai. Dovanos esančios atlygis
už tai, kad nykštukai apleido buvusius namus. Buvo vaikų, kurie
manė, kad raudonai apsitaisiusi būtybė yra ne kas kitas kaip samių
elfas. Keliaudamos iš lūpų į lūpas istorijos apaugo detalėmis, mat
kiekvienampasakotojui būtinai reikėjo ką nors pridėti nuo savęs.
Ir netrukus jau visi žinojo, jog kažkuris vaikas savo akimis matęs,
kad raudonskvernio elniai moka skraidyti.
Žodžiu, viskas vyko taip, kaip Mikalojus ir buvo sumanęs, po
Izaoko mirties pradėdamas gyvenimą iš naujo. Tačiau ne visai...
Nors vaikai daugiausia pasakodavo istorijas apie Kalėdų rau­
donskvernį, apie Oulą taip pat ėmė rastis įvairiausių gandų. Imta
kalbėti, kad Oula nekenčiantis žmonių, ypač vaikų.
Per penkerius metus barzdotasis atsiskyrėlis Oula tapo tikra
pabaisa, kuria vaikai gąsdindavo vieni kitus. Vyresnieji pasirišdavo
po smakru iš kanapiųvirvelių susimazgytą barzdą ir plačiai išskėtę
rankas, rodydami dantis gainiodavo spiegiančius mažuosius.
- Žiūrėk, kad tavęs atėjęs nenusineštų ir nesuėstų baisūnas
Oula! - vis dažniau galėdavai išgirsti sakant Korvajokio vaikus.
Kai kurie vaikai, žinoma, abejojo, kad pas Emilį atvažiuojantis
barzdočius yra siaubūnas žmogėdra. Bet Oula buvo keistas, to
negalėjai nematyti. Net Emilio duktė Ada, kuriai jau buvo penkeri,
prisibijojo Oulos.
Nors Emilis buvo atskleidęs dukrai paslapčių apie savo senąjį
bičiulį, jis buvo prisaikdinęs ją neišduoti to kitiems vaikams, tad
Ada niekam negalėjo pasigirti pažįstanti Oulą.
Mergaitė laikėsi pažado, nors retkarčiais jai knietėdavo pasakyti
visiems, kad neskleistų baisių gandų apie Oulą.
O Mikalojus gyveno užsidaręs savo mažame pasaulėlyje,
gamindamas dovanas, pakuodamas ir galiausiai išdalydamas jas
vaikams Kalėdų naktį. Jis buvo patenkintas vienišiaus gyveni­
mu ir nieko nė neįtarė apie baisius gandus iki tol, kol šeštaisiais
atsiskyrėliško gyvenimo metais atėjo laikas pasipildyti atsargas
Emilio krautuvėlėje.
Tą vasarą nuvažiavęs į Korvajokį jis pirmąkart pastebėjo, kad
reikalai pasikeitė.

Mikalojus artėjo prie kaimo. Vežimą traukė arklys Rudolfas,

kurį Mikalojus įsigijo vietoj senutės Hilmos. Privažiavęs medinį
Korvajokio tiltą, jis pamatė tuntą vaikų, susibūrusių prie Emilio
krautuvės.
- Kaip bus smagu vėl po tiek laiko pasimatyti su Emiliu, -
tarė Mikalojus arkliui. - Ką pasakytum, Rudolfai, jei nupirktume
tiems vaikams ledinukų? Jau daugelį metų vaikus palepinu tik per
Kalėdas. Argi nebūtų smagu?
Rudolfas prunkštelėjo.
- Aš irgi taip manau, - nusijuokė Mikalojus.
Privažiavęs kiek arčiau, jis pakėlė ranką ir pamojavo vaikams.
Vaikai akimirksniu išsilakstė kas kur, ir ant krautuvės laiptelių
teliko viena Ada, Emilio duktė. Mikalojus apstulbo išgirdęs vaikų
šūksnius:
- Siaubūnas Oula ateina! Slėpkitės!
- Kas čia dabar? - nusistebėjo Mikalojus.
Po valandėlės jis sustabdė vežimą prie Emilio krautuvės ir
nušoko nuo pasostės. Ada visa liūdna kiūtojo ant laiptelių.
- Sveika, Ada, - tarė Mikalojus ir apsidairė. - O kurgi kiti
išsilakstė?
Ada pakėlė akis.
- Jie tavęs bijo.
- Manęs? - nustebo Mikalojus. - Bet kodėl? Argi aš toks baisus?
Ada truktelėjo pečiais.
- Nežinau. Aš tavęs nepažįstu.
Mikalojus prisėdo šalia mergaitės.
- Bet tu juk nebijai? - paklausė jis.
Ada vėl truktelėjo pečiais. Mikalojus norėjo užkišti mergaitei
už ausies neklusnią sruogelę, bet susilaikė. Staigajis nebesumojo,
ką pasakyti. Jiedu ilgokai sėdėjo netardami nė žodžio. Galiausiai
Ada nutraukė tylą.
- Oula?
-Ką?
- Ar tu turi elnių?
 - Ar aš, elnių? - dėdamasis nustebęs perklausė Mikalojus. -
Elnių aš neturiu. Turiu tik Rudolfą. Ką gi aš veikčiau su elniais?
- Tai tu Kalėdų naktį mums neatneši dovanų? - paklausė Ada.
Ji žvelgė tiesiai į jį. Mergaitės akyse sužibo ašaros. - Visi sako, kad
ne tu. Sako, kad tu nekenti vaikų. Tik aš tikiu, kad tai tu. Juktai tu?
Iš Ados žodžių Mikalojus suprato, kad Emilis atskleidė jo
paslaptį dukrai, ir dabar dvejojo, ar pasakyti mergaitei tiesą, ar
viską paneigti.
Jis ilgai žiūrėjo į laukiančią Adą, tada nukreipė žvilgsnį į toli
horizonte stūksančias kalvas ir papurtė galvą.
- Visi iš dalies klysta ir yra iš dalies teisūs, - pasakė jis.
- Kaip suprasti? - paklausė Ada.
- Jie klysta sakydami, kad nekenčiu vaikų, - vos girdimai su­
murmėjo Mikalojus. Staiga jam taip užspaudė gerklę, kad sunku
buvo tarti žodžius. - Aš myliu vaikus. Bet jie teisūs sakydami,
kad dovanas atnešu ne aš.
- Tai kas tada jas atneša? - pratrūko Ada.
Mikalojus tylėjo. Jis dar akimirką svarstė, gal vis dėlto iškloti
mergaitei tiesą. Jau žiojosi prisipažinti, bet ūmai persigalvojo.
- Geras klausimas, Ada, - pasakė jis. - Bet žinau apie tai ne
ką daugiau nei kiti.
Atsisukęs į Adą, Mikalojus išvydo, kaip mergaitės veide liūdesį
staiga pakeitė pyktis.
- Kas gi nutiko? - paklausė jis, bet Ada staiga stryktelėjo ir
įlėkė į krautuvę.
Įėjęs jai iš paskos, Mikalojus pamatė už prekystalio stovintį
prislėgtą Emilį.

no
 - Meluoji! - šaukė Ada, žiūrėdama į tėvą. - Oula man pasakė,
kai aš jo paklausiau!
- Kas čia vyksta? - pasiteiravo Mikalojus. Ada su Emiliu at­
sisuko į jį.
- Gerai, kad atėjai, - su palengvėjimu atsiduso Emilis. - Anot
Ados, tu pats jai pasakei, kad nenešioji Kalėdų naktį vaikams
dovanų. O aš jai pasakojau, kad...
Emilis nuščiuvo, nes Mikalojus parodė jam pirštu tylėti.
- Ada kalba tiesą. Aš taip ir sakiau.
- Girdėjai?! - pasisuko į tėvą Ada. - Tu man melavai! - suriko
ji ir išbėgo iš krautuvės.
- Ada! Palauk! - Emilis apėjo prekystalį ir nuskubėjo paskui
dukterį. Bet Ados niekur nebuvo matyti. Kaimo gatvė buvo tuščia.
Jis uždarė duris ir grįžo į vidų.
- Kas čia per žaidimai? - paklausė Emilis. - Dabar turėsi nueiti
pas Adą ir iškloti jai tiesą!
- Nieko nebus, - papurtė galvą Mikalojus.
- Kaip nieko nebus? Kodėl?
- Todėl, kad aš taip nusprendžiau, - atsakė Mikalojus. - Tu
blogai pasielgei. Juk prašiau niekam apie mane nepasakoti. Vaikai
neturi žinoti, kad tai aš. Tai gali sugadinti visas Kalėdas.
- O tu gerai pasielgei paversdamas mane melagiu vaiko akyse?
- Aš atsiprašau, bet turėjau žūtbūt išsaugoti savo paslaptį, -
atsakė Mikalojus. - Na, aš būčiau...
- Dabar aš Adai esu melagis, - pasakė Emilis ir pasikrapštė
galvą. - Ir tik dėl to, kad tu trokšti likti paslaptinga būtybe, kurios
iš tiesų net nėra!

111
 - Ne, dabar tu viską blogai supratai, - tarė Mikalojus. - Juk
aš tik noriu...
- Aš visą gyvenimą laikiau tave draugu, - toliau varė Emilis,
neklausydamas Mikalojaus. - Bet, matyt, klydau. Tikras draugas
nepaverčia kito melagiu dėl savo tikslų.
- Emili, tu neklydai, - tarė Mikalojus, bandydamas uždėti
ranką Emiliui ant peties.
Emilis išsisuko ir atsitraukė.
- Eik, - pasakė rodydamas į duris. - Išeik iš čia.
- Emili, paklausyk, - mėgino perkalbėti Mikalojus.
- Išeik! - drebančiu balsu suriko Emilis. - Būk sau su savo
elniais ir pamiršk mane! Jie tau tikriausiai svarbesni! Ir gali va­
dintis kokiu tik nori vardu, man nerūpi! Daugiau nenoriu tavęs
matyti! Niekada!
Emilis buvo baisiai įsiutęs. Mikalojus suprato: bergždžias rei­
kalas ką nors aiškinti. Bičiulis jo neklausys ir nesupras. Bent jau
ne dabar. Gal pasitaikys geresnė proga. Kada nors vėliau.
Mikalojus ašarų sklidinomis akimis pasuko durų link. Palietęs
rankeną dar kartą atsigręžė į Emilį, bet tas vis dar rodė į duris.
- Emili, bičiuli mano, - tyliai ištarė Mikalojus.
- Keliauk! - visas išraudęs suriko Emilis.
- Kada nors tu mane suprasi, - tarė Mikalojus daugiau sau
nei draugui. - Kada nors.
Ir jis išėjo. Skimbtelėjo varpelis, trinktelėjo durys. Emilis
nuleido ranką. Tas tylus varpelis dar niekad taip liūdnai neskam­
bėjo - lyg rauda.
 utrūko santykiai suEmiliu ir Mikalojus liko vienas kaip

N pirštas. Jis neteko vienintelio artimo žmogaus, kurį laikė

draugu visam gyvenimui. Nors sąmoningai pasirinko vienatvę,
negalėjo nė numanyti, kad kaina bus tokia didelė. Ar vis dėlto
numanė? Jis nebuvo tikras. Koks skirtumas: Emilis nebenorėjo
jo daugiau matyti, o vaikai... vaikai jo bijojo. Dabar iš tiesų liko
tik dovanos ir Kalėdos. Tie dalykai jam visada buvo svarbiausi.
Tik juos ir beturėjo.
Graužiamas niūrių minčių, jis mėgino užsimiršti savo dirbtu­
vėje plušėdamas prie dovanų. Keldavosi anksti rytą ir triūsdavo
negailėdamas savęs iki vėlumos. Visai kaip kadaise, pirmaisiais
gyvenimo pas Izaoką metais. Tačiau širdį nuolat draskė priešta­
ravimai ir dvejonės. Jis iš tiesų nežinojo, kaip toliau pakryps jo
likimas. Viena vertus, jautėsi kaltas, kad dėl savo pasirinkimo
susipyko su Emiliu. Kita vertus, jam buvo skaudu, kad draugas jo
nepalaikė, nors žinojo apie visus jo gyvenimo vingius. Jis turėjo
suprasti, kad Mikalojus nieku gyvu negalėjo atskleisti Adai tiesos.
Bet, deja, nesuprato. Taip jau lemta. Jis prarasdavo viską, ką tik
jam pavykdavo užgyventi. Ir dar su palūkanomis.
Vieną vakarą, valgydamas vakarienę, Mikalojus užsimiršęs
įsižiūrėjo į savo rankas. Metai, dešimtmečiai dailidės darbo jo

/7 J
rankose įrentė daugybę gruoblėtų randų. Tai buvo neišdildomi
prisiminimai apie tai, kaip kadaise tarp pirštų prasprūdo peilis su
gerai išgaląstais ašmenimis, kaip karšta geležis išdegino pūsleles,
kaip lentų krūvos prispausti pajuodavo nagai ir lūžo pirštai, nė
nesuskaičiuosi, kiekvisko būta. Kai ką Mikalojus jau buvo pamir­
šęs. Kad ir kaip ten buvo, visi tie randai tarsi kalendorius vertė
jį prisiminti nenumaldomai bėgantį laiką. Kas rytą jis keldavosi
senesnis negu vakar, tamjis niekaip negalėjo pasipriešinti. Rankų
randai nekėlėjam didesnio rūpesčio, jie buvo tarsi į odą įrašyta jo
paties istorija. Žaizdos atsirasdavo ir užgydavo. Mikalojų labiau
jaudino seni sielos randai, po ginčo su Emiliu vėl atsivėrę tarsi
šviežios, pūliuojančios žaizdos.
Mikalojus staiga prisiminė Gideono žodžius, pasakytus per jo
tėvų laidotuves. Laikas gydo net giliausias žaizdas, žinoma, palik­
damas randus, bet vėliau gėla apmalšta, o galiausiai nė pagalvojęs
nebejauti skausmo. Taip sakė Gideonas, bet jis klydo. Dėl kūno
žaizdų - tai tiesa, bet su sielos žaizdomis yra kitaip. Sielos žaizdos
negyja. Vos prisiminęs ką skaudaus, kaskart iš naujo išgyveni tą
liūdną akimirką. Nėr tokių randų, kuriuos galėtum neskausmin­
gai lytėti, žioji tik atviros žaizdos, kurias liečiant gelia taip, kad iš
skausmo akys plūsta ašaromis. Kuo daugiau žmogus prisimena,
tuo sunkiau jam patikėti, kad viskas keisis į gera.
Tos Kalėdos Mikalojui buvo liūdnos. Jis be didelio džiaugsmo
važiavo nuo durų prie durų palikdamas ant slenksčio paketėlius.
Niūri nuotaika nepraskaidrėjo net tada, kai pagalvojo, kaip Kalėdų
rytą džiaugsis vaikai, radę dovanėles su užrašytais savo vardais.
Jis prisiminė tuos metus, kai turėjo persikelti iš kaimo pas
Izaoką. Ir tada jis nerimavo dėl miglotos savo ateities... Galiausiai

m
viskas baigėsi gerai, o dabar... Dabar savo ateityjejis neregėjo nieko
šviesaus. Ji rodėsi tamsi kaip šiaurės nakties dangus be žvaigždžių,
koks buvo ir šią Kalėdų naktį.
Žvarbus vėjas kaukė tarsi alkanų vilkų gauja. Mikalojus su­
stabdė elnius už Korvajokio kaimo ribų ir pėsčias nubrido per
gilias pusnis ant užšalusios jūros, nešinas dovana sesutei Adai ir
ledo gręžtuvu. Smarki pūga drėbė į akis tirštą sniegą ir Mikalojus
matė vos porą metrų priešais save. Atšiaurus oras atitiko niūrią
jo nuotaiką.
Mikalojus pasiekė pažįstamą uolą ir stabtelėjo prie nugeltu-
sios pušies. Vėjas vis stiprėjo ir taršė pusnių paviršių, plona ledą
dengianti sniego skraistė bangavo tarsi jūra. Dabar snigo kone
stačiai ir aštrios snaigės lyg mažos adatėlės badė Mikalojui veidą.
Ledo nebegalėjai įžiūrėti.
- Aš ateinu, sesyte Ada, - ištarė Mikalojus ir patraukė jūros
link. - Turiu daug ką papasakot. Šie metai buvo sunkūs. Turbūt
blogiau negu dabar jau būt negali.
„Baisus oras, - pagalvojo Mikalojus, atsargiai leisdamasis nuo
uolos ant ledo. - Artėja audra, kaip tada, kai susirgo Ada ir...“
Mintis nutrūko, nes jis išgirdo už nugaros tylų šauksmą.
- Mikalojau! Mikalojau!
„Tiktai vienas žmogus dar vadina mane šiuo vardu“, - topte­
lėjo Mikalojui ir jis atsisuko. Jo paliktomis pėdomis žirgliojo nuo
galvos iki kojų snieguotas Emilis ir mojo jam.
- Mikalojau! Palūkėk!
Mikalojus akimirksniu sustojo svarstydamas, ką čia Emilis
bus sumanęs. Gal panoro susitaikyti?

175
 Staiga stiprus vėjo gūsis nuo jūros įsisuko Mikalojui į drabu­
žius, smarkiai jį pastūmėdamas į bičiulio pusę.
Vyrai stovėjo vienas priešais kitą. Emilis, visas išraudęs, pa­
sruvęs prakaitu, sunkiai alsavo.
- Ada! - išlemeno jis ir atsirėmė rankomis sau į kelius. - Ar
nematei Ados?
Mikalojus nustebęs žiūrėjo į Emilį, paskui pažvelgė į jūrą.
- Ados?
- Ne! - riktelėjo Emilis ir privertė Mikalojų vėl atsisukti. - Ne
savo sesers! Mūsų Ados! Ji prapuolė!
- Jūsų Ada? Kada?
Akimirką Emilis stovėjo lyg žadą praradęs. Mikalojus matė,
kaip jis ūmai įsiuto.
- Tu kaltas! - ėmė šaukti jis, įsikibęs Mikalojui į atlapus.
- Dėl ko?
- Viskas per tavo kvailas paslaptis ir tą raudoną kostiumą! -
nenurimo Emilis. - Neduok Dieve, Adai bus kas nors atsitikę,
tuomet tau galas!
Emilis taip įsirėmė į Mikalojų, kad šis parkrito į sniegą. Bičiu­
lis drebėsi jam iš paskos ir liko sėdėti apžergęs kone visai sniege
prasmegusį draugą.
- Emili! Liaukis! - suriko Mikalojus. - Muštynėmis nieko
neišspręsi! Geriau klok, kuo tu mane kaltini?
Emilis nusirito nuo Mikalojaus ir ėmė šniurkščioti. Jis pra­
skleidė paltą ir iš vidinės kišenės ištraukęs sulankstytą popierėlį
padavė Mikalojui.
- Kas čia? - paklausė tas ir atsisėdo. Šaltas sniegas per apykaklę
nuslydo iki apatinių drabužių, ir Mikalojus net nusipurtė.

m
 - Perskaityk, - atsakė Emilis ir nusišluostė pirštine akis. - Tu
ir tavo kvailos Kalėdos.
Mikalojus išlankstė popierėlį ir ėmė skaityti dailiai parašytą
laiškelį.
Tėti ir mama! Dėl manęs nesijaudinkit. Grįšiu, kai sužinosiu,
kas atneša kalėdines dovanas.
Jūsų Ada
- O varge, - atsiduso Mikalojus. „Penkiametė mergaitė per
tokią pūgą viena lauke, - pagalvojo jis, - ji negalėjo toli nueiti.“
Mikalojus atsisuko į sniege tysantį ir tyliai raudantį Emilį.
- Emili! Kada ji išėjo?
- Naktį, kai mes miegojom, - atsakė bičiulis. - Iškart atlėkiau
čionai, vos radęs raštelį. Pamaniau, kad tave dar aptiksiu.
- Emili, - pasakė Mikalojus ir padavė jam ranką. - Kelkis!
Turime skubėti!

Netrukus abu snieguoti vyrai bėgte parbėgo į mišką, kur laukė

elniai su rogėmis ir į rogutes įkinkytas Emilio arklys. Mikalojus
skubiai ėmė vilktis savo raudoną kostiumą. Nusiplėšė kepurę,
nusisiautė paltą, nusijuosė diržą. Susuktą gniužulą įmetė į tuščias
roges ant ledo grąžto ir sesutės Ados dovanos. Kai puolė autis batų
ir mautis kelnių, Emilis neišturėjo.
- Ką čia, po galais, išdarinėji? - riktelėjo jis.
- Nenoriu išsiduoti, - pasakė Mikalojus ir numetė kelnes į
vieną krūvą su paltu ir kepure. - Turėsi paskolinti kuo apsirengt,
kai grįšim į kaimą. Dabar užteks ir rogių gūnios, - pridūrė jis ir
vėl įsispyrė į batus.

177
 Kitu atveju Emilį būtų prajuokinęs vienais apatiniais ir batais
ant sniego stypsantis Mikalojus, bet tik ne dabar. Dabar jis tik
tyliai papurtė galvą ir padavė Mikalojui apklotą. Nėra prasmės jį
protinti, per ilgus metus tą Emilis jau buvo įsikalęs į galvą.
- Elniai! Keliaukit namo! - sušuko Mikalojus ir paplekšnojo
Baltuoliui per šoną.
Elniai iškart pasileido bėgte ir taip greitai, kad Emiliui pasi­
rodė, jog jie skriete skrieja virš žemės. Juos akimirksniu paslėpė
tiršta sniego uždanga, nes dabar jau drėbė tokiais kąsniais, kad
prieš akis matėsi tik aklina siena. Mikalojus įšoko į Emilio roges,
ir šis paragino arklį.

Po valandos priešais Emilio krautuvę jau buvo susirinkęs visas

būrys Korvajokio gyventojų. Pūga įsisiautėjo, todėl Emilis, stovė­
damas ant laiptų šalia Elzės, turėjo šaukte šaukti, kad jį išgirstų.
- Pasidalykime į grupeles po penkis žmones! Dvi grupės eis
prie užšalusios jūros, o kitos - į mišką! Elzė visiems išdalys deglus
ir užkandžių!
Mikalojus stypsojo tarp kaimiečiųvilkėdamas Emilio drabužius.
Jis jautėsi tarytum pašalietis. Kai tik Emilio žvilgsnis užkliūdavo
už jo, jam atrodydavo, kad visi kaltinamai sužiūra į jį ir rodo
pirštais. Bet žmonėms jis buvo nė motais. Jie nerimavo dėl Ados.
Visi pasidalijo į grupes ir nuėjo iš krautuvės pasiimti dervinių
deglų ir į sviestinį popierių suvyniotų sumuštinių. Degti deglų
dar nereikėjo, ir imdamas savąjį Mikalojus troško, kad jų ir nepri­
reiktų. Jis norėjo, kad Ada atsirastų dar prieš sutemstant. Kitaip
gali būti per vėlu.
 Mikalojus prisidėjo prie vienos į mišką traukiančios grupelės,
kurią vedė Emilis. Jis ėjo keliais žingsniais atsilikdamas nuo kitų
vyrų. Suprato, kad Emilis netrokšta jo matyti šalia. Ko gera, ir jis
nenorėtų matyti Emilio, jei ne tokia bėda.
Kai jų būrelis pasiekė Korvajokio tiltą, staiga kažkas timptelėjo
Mikalojų už rankovės. Jis sustojo ir apsidairė. Tai buvo mažas
berniukas, kuris, rodės, tuoj pratrūks verkti. Be to, vaikas aiškiai
jo bijojo.
- Kas nutiko, vaikeli? - kaip tik galėdamas švelniau paklausė
Mikalojus.
- Aš žinau, kur išėjo Ada, - pasakė berniukas.
Mikalojus pritūpė. Berniukas taip drebėjo, kad neįstengė
išspausti nė žodžio.
- Nagi, nebijok, - tarė Mikalojus. - Kuo tu vardu?
- Mi-Mikas.
- Nusiramink, Mikai. Giliai įkvėpk ir papasakok dėdei Oulai,
kur išėjo Ada.
- Vakar Ada pasakė, kad nori nunešti dovaną, - paaiškino
berniukas.
- Dovaną? - nustebo Mikalojus. Apie tai Ada neužsiminė savo
laiškelyje. - Kam?
- T-tau, - atsakė Mikas.
- Man? Bet kodėl?
- Ada nepatikėjo, kad tai ne tu, - žiūrėdamas į savo pirštines
sušniurkščiojo Mikas.
- Kad ką ne aš? - paklausė Mikalojus, nors puikiai suprato,
apie ką kalba Mikas.

m
 - Kad ne tu atneši dovanas, - pasakė Mikas ir pirmą kartą
pažvelgė Mikalojui į akis.
- Kodėl gi tu anksčiau nieko nesakei?! - sušuko Mikalojus.
Ūmai jam nudiegė širdį. Kaip jis gali to klausti? Juk pats viską
laiko savyje.
- Aš ne... nedrįsau, - atsakė berniukas. - Ir... ir pažadėjau Adai,
kad ne... - Dabar jis prapliupo verkti. - Ar Ada grįš?
Mikalojus ištiesė ranką ir pirštinės nykščiu nušluostė berniukui
ašaras, tada linktelėjo ir atsistojo.
- Aš suprantu tave, Mikai. Suprantu geriau, nei tu manai. Bet
ačiū, kad man papasakojai, - tarė jis. - Dabar aš turiu skubėti.
Mikalojus apsisuko ir tekinas nulėkė vyrų paliktais pėdsakais,
kuriuos kaipmat paslėpė vėjas ir sniegas. Pro baltą širmą nesimatė
nei Emilio, nei jo vedamų žmonių.
 ai miškąapgaubė sutemos, vyrai pagaliau užsidegė deglus

K ir toliau brido per gilias pusnis. Jie ėjo vorele, dviejų trijų
metrų atstumu vienas nuo kito. Labiau pasklisti buvo negalima,
mat nuo ryto vis dar siautė smarki pūga, ir labiau nutolę vyrai
nebūtų galėję vienas kito įžiūrėti. Emilis su Mikalojum ėjo kai­
riajame voros šone, Mikalojus iš krašto. Vyrai buvo šlapi, pavargę
ir alkani. Užkandžiai seniai jau buvo suvalgyti. Visame miške
aidėjo jų balsai. Jie šaukė Adą.
- Beviltiška, - pasakė Emilis Mikalojui. - Ada nebūtų nuklydusi
taip toli. Be to, mergaitė netgi nežino, kur tu gyveni.
Mikalojus tylėjo, bet mintyse turėjo pripažinti, kad bičiulis
teisus. Net jeigu Ada žinotų, kur jis gyvena, vis tiek...
- Adajokiu būdu nenueitų taip toli, - dar kartą patikino Emilis,
tarsi išgirdęs Mikalojaus mintis. - Niekaip.
Mikalojus nieko neatsakė. Užtat jis pradėjo drauge su kitais
šaukti Adą.

Po valandos jau buvo visiškai tamsu ir eiti darėsi vis sunkiau.

Vienur kitur po sniegu slėpėsi uolų plyšiai, į kuriuos lengvai
galėjai įkišti koją.

/«/
 Brendant akmenuota kylančia vietove vienas žmogus taip
nikstelėjo koją, kad kitiems dviem grupelės vyrams teko nešti
sužeistąjį atgal į kaimą. Emilis su Mikalojum liko dviese.
Mikalojus žvilgtelėjo į Emilį, žingsniuojantį už poros metrų.
Bičiulis buvo visiškai užkimęs, prarėktas per dieną balsas vos
švokštė. Staiga jis pamatė, kad Emilio deglas nebejuda iš vietos.
- Kas nutiko? - šūktelėjo Mikalojus.
- Ateik čionai.
Mikalojus nubrido iki Emilio.
- Žiūrėk, - tarė tas ir nuleido deglą kone iki pat žemės. - Vilko
pėdsakai.
Mikalojus iš tiesų sniege išvydo pėdsakus, kurie ėjo tiesiai į
juos, o paskui staiga suko į šalį. Jis apžiūrėjo artimiausią pėdą.
Ji buvo maždaug dešimties centimetrų pločio ir tokio pat ilgio.
- Aiškiai dėjo šuolį į šoną. Išgirdo mus ir paspruko, - pasakė
Emilis. - Pėdsakai šviežutėliai.
- Čia gali būt ir ne vilkas, - Mikalojus prikišo deglą arčiau. -
Manau, tai lūšis. Labai jau apvali letena.
- Liaukis, - suirzo Emilis. - Juk puikiai žinai, kad eidamas per
sniegą vilkas praskečia pirštus ir ne visada matosi nagų įspaudai.
Tik pažvelk į viduriniojo piršto atspaudus, jie vienoje linijoje. Čia
tikrai vilkas.
Mikalojus turėjo pripažinti, kad bičiulis teisus.
- Bet juk tai nebūtinai reiškia... kad... - tyliai pratarė jis.
Emilis neatsakė. Jis patraukė toliau šaukdamas Adą.
Mikalojus dar kartą apžiūrėjo pėdsakus ir atsisuko į Emilį.
Bet šis buvo dingęs. Net jo deglo nebuvo matyti. Staiga viską
apgaubė tamsa.
 - Emili! - Mikalojus pasileido bičiulio pėdsakais į tamsą. -
Emili!
Pabėgėjus keletą metrų pėdsakai dingo.*Tarsi Emilis būtų
skradžiai žemę prasmegęs.
- Mikalojau, - lyg iš duobės atsklido silpnas Emilio balsas.
Bet kurgi jis pats?
Mikalojus ėmė žengti atsargiau ir savo deglo šviesoje paste­
bėjo atsidūręs ant stačios uolos krašto. Pažvelgęs žemyn išvydo
toli apačioje blyksintį Emilio deglą. Properša buvo tokia gili, kad
deglo šviesa atrodė taip pat toli kaip dangaus žvaigždės.
- Emili! - pašaukė Mikalojus ir atsigulė ant uolos.
- Aš čia, - sušnopavo Emilis.
Mikalojus nuleido ranką su deglu žemiau atbrailos ir pašvietė
į tamsą. Pagaliau jis pamatė savo draugą. Šis kabėjo viena ranka
įsikibęs pušies šaknies maždaug už pusės metro, po uolos atbraila.
- Mėgink išsilaikyti, - pasakė Mikalojus ir atsitraukė toliau
nuo krašto. Jis atsistojo ir vikriai kojomis pravalė sniegą.
Iš po sniego, netoli atbrailos, išlindo aštriabriaunis akmuo,
kuriuo Mikalojus nusprendė pasinaudoti. Jau spardydamas sniegą
jis nusimetė pirštines ir paltą ir paguldė savo deglą taip, kad šviesa
pasiektų Emilį.
Atsigulęs ant pilvo nuvalytame plote, Mikalojus kaire ranka
įsitvėrė aštriabriaunio akmens ir patikrino jo tvirtumą. Pasirodė
pakankamai tvirtas. Tada kiek galėdamas plačiau išskėtė kojas
ir atsargiai persisvėrė per uolos kraštą. Jo kūno viršutinė dalis
pakibo ore.
- Tverkis į mane, Emili! - sušuko Mikalojus ir pakišo Emiliui
dešinę ranką.
 Emilis stengėsi laisvąja ranka pagauti Mikalojaus plaštaką, bet
jų pirštai tiktai vos susilietė. O šaknys, ant kurių kabojo Emilis,
grėsmingai sugirgždėjo ir nusviro žemyn su visu Emiliu.
- Aš nepasiekiu, - sustenėjo Emilis.
- Aišku, kad pasieki! - sušuko Mikalojus, tiesdamas ranką. -
Bandyk dar kartą!
Emilis pamėgino, bet dabar jų pirštai netgi nesusilietė.
- Aš ilgai neišlaikysiu, - sušnibždėjo Emilis.
Mikalojus karštligiškai svarstė, ką daryti. Nesugalvodamas
nieko geriau, paleido akmenį ir užsikabino už jo abiem kojom.
Dabar jis rėmėsi į uolą tik šlaunimis, o užpakalis ir viršutinė kūno
dalis kabojo ore. Jis iš lėto pasilenkė virš Emilio žemyn galva tarsi
cirko akrobatas, vildamasis, kad kojos išsilaikys už akmens.
- Čiupk mano ranką, Emili! - šūktelėjo Mikalojus.
- Nekvailiok, Mikalojau, - supūkštė bičiulis. - Nepajėgsi iš­
traukti mūsų abiejų. Aš per storas.
- Neaušink burnos, kabinkis! Greičiau! - piktai suriko Mika­
lojus. - Abiem rankom.
Emilis pakluso. Pirmiausia jis laisva ranka įsikibo į Mikalojų,
tada paleido šaknį. Dabar Emilis abiem rankom laikėsi už Mika­
lojaus. Šis pajuto bičiulio svorį. Atrodė, kad rankos nuplyš jam
nuo pečių. Įsitempusios kojos degte degė.
- Gerai, - išstenėjo šiaip ne taip. - Kai pakelsiu tave sau virš
galvos, ropškis mano kūnu viršun.
Mikalojus užsimerkė ir sutelkė visas jėgas. „Jeigu nepavyks
iš pirmo karto, abu nugarmėsim žemyn“, - pamanė jis ir giliai
įkvėpęs ėmė lenkti rankas per alkūnes. Raumenys taip išsipūtė,
kad atrodė, sprogs. Bet Emilis centimetras po centimetro ropštėsi
aukštyn. Veikiai jis paleido vieną Mikalojaus ranką ir sugriebėjam
už kelniųjuosmens. Netrukus kita įsikibo į uolos kraštą. Mikalojui
gelte gėlė pėdas. Iš skausmo aptemo sąmonė. Staiga Emilis čiūž­
telėjo per jį ir atsidūrė ant uolos. Svoris dingo taip netikėtai, kad
Mikalojus netyčia atpalaidavo pėdas ir ėmė slysti atbrailos link.
Jis jau manė krentąs, bet Emilis pirštais tarsi žnyplėmis sugriebė
už kulkšnių. Jam teko tempte nutempti bičiulį į saugią vietą, nes
gelbėdamas jį Mikalojus išeikvojo visas spėkas.
Po akimirkos abu vyrai gulėjo ant uolos krašto vienas šalia
kito. Abu drebėjo nuo įtampos ir pūškavo lyg garvežiai.
- Ačiū, - tarė Emilis. - Išgelbėjai man gyvybę. Jau antrą kartą.
Prisiminiau tą pavasarį, kai ištraukei mane iš Korvajokio.
- Nėra už ką, - atsakė Mikalojus. - Dabar ir tu mane išgelbėjai.
Nebūčiau pajėgęs užsiropšti savo jėgomis, - pridūrė jis, atsisėdo
ir ėmė vilktis paltą. - Eime ieškoti Ados.
Emilis papurtė galvą.
- Neverta. Pernelyg pavojinga tamsoje tokiu oru, - pasakė
jis ir linktelėjo properšos pusėn. - Kam nors gali blogai baigtis.
- Bet... - pradėjo Mikalojus, tačiau Emilis jį pertraukė.
- Ne. Nenoriu savo sąžinei tokios naštos, - pasakė jis ir at­
sistojo. - Eime, pranešime kitoms grupėms, kad paieška baigta.

Paryčiui nusiminę vyrai grįžo į kaimą. Tikkeli deglai dar ruseno,

tarsi atspindėdami blėstančią viltį. Staiga atsivėrė krautuvės durys
ir pro jas išbėgo Elzė su žiburiu rankoje. Emilis sunkiai atsiduso.
Kai Elzėpriartėjo prievyrųbūrio, viltingasjos žvilgsnis pasikeitė,
ji nieko net nepaklausė, viską suprato iš vyrų veidų. Užspaudusi

/6S
burną delnuji susmuko ant kelių į sniegą. Emilis parpuolė priešais
žmoną ir tvirtai ją apkabino.
Mikalojus su savo deglu sutrikęs stovėjo šalia. Jokie žodžiai
nebūtų paguodę Emilio ir Elzės.
Emilis, glostydamas žmonai plaukus, pažvelgė į Mikalojų.
- Pasilik nakvoti, - sušnibždėjo jis.

Po valandėlės bičiuliai jau sėdėjo troboje už krautuvės. Židinyje

spragsėjo ugnis, vyrai tiesė jją sustirusias rankas. Mikalojus žvelgė
į kėdėje susmukusį draugą. Jis buvo neatpažįstamai pasikeitęs.
Kiūtojo visai be jėgų. Liepsnų atšvaitai ant niūraus Emilio veido
metė šešėlius, kurie dar labiau išryškino gilias raukšles.
- Ar pameni mūsų vaikystę? - staiga prabilo Emilis, įbedęs
akis į ugnį. - Tu visada manimi rūpinaisi. Išmokydavai visokių
dalykų, kai tėtis nespėdavo. Laikiau tave vyresniuoju broliu, - jis
pritilo ir atsisuko į Mikalojų. - Ir dabar dar laikau. Dėl nieko
gyvenime taip nesigraužiau, kaip dėl to, kas įvyko praeitą vasarą.
- Taip, ir aš dėl to apgailestauju, Emili, - pasakė Mikalojus. -
Niekad nemaniau, kad šita mano istorija...
- Ne, - griežtai nukirto Emilis. Kai Mikalojus norėjo tęsti,
jis pakėlė ranką ir papurtė galvą. - Tu nekaltas. Noriu pasakyti,
kad buvau neteisus tąkart tave užsipuldamas... Ir tai, kas nutiko
vakar rytą pakrantėje... Aš buvau tiesiog pamišęs. Aš spėjau viską
apgalvoti. Ir... Prašau man atleisti.
- Tu manęs atsiprašai?
- Taip, - linktelėjo Emilis. - Ir jokiu būdu nekaltink savęs
dėl to, kas nutiko Adai. Toks gyvenimas. Mes negalime prisiimti
visos atsakomybės už tai, ką kitas žmogus padaro ar ko nepadaro,
mes galime pamėginti jį perkalbėti, bet kaip viskas baigsis - nuo
mūsų nepriklauso.
Jis nutilo. Skruostais jam ritosi ašaros. Mikalojus norėjo kažką
pasakyti, bet Emilis suskubo jį nutraukti.
- Mikalojau, seniai turėjau su tavim pasikalbėti. Tiesą sakant,
jau metų metus ieškojau tinkamos progos, nuo pat Izaoko laidotu­
vių, - Emilis stabtelėjo ir sumosavo rankomis ore, tarsi ieškodamas
tinkamų žodžių. - Tiktai niekaip nesiryžau. Bet dabar, manau,
pats laikas... dabar, kai Ada... galbūt dabar tinkama proga...
- Kam? - paklausė Mikalojus, kai Emilis ūmai nuščiuvo.
- Aš žinau, kodėl tu užsidarei nuo žmonių ir nenori nieko
prisileisti per arti. Netgi manęs, - jis pasisuko kėdėje ir dabar jiedu
žvelgė kits kitam tiesiai į akis. - Visuomet žinojau, bet būtent šią
akimirką suprantu tai aiškiau nei kada nors. Gal kaip tik dėl to,
kad dingo Ada.
- Aš... Aš ne... - bandė išlementi Mikalojus, bet nerado žodžių,
kaip ir Emilis ką tik. O gal jų nė nebuvo.
- Tokio amžiaus tau jau reikėtų suprasti vieną svarbią tiesą,
kurios tu visada stengeisi išvengti ir nuo jos bėgai, - kalbėjo Emi­
lis, nepaisydamas silpno Mikalojaus protesto. - Meilę visuomet
lydi baimė prarasti mylimą asmenį. Tai yra natūrali gyvenimo
dalis. Tu vis dar esi savo praeities kalinys. Negali visą gyvenimą
bėgti nuo jausmų bijodamas netekties. Nes jeigu neišdrįsi mylėti
ir neleisi kitiems mylėti tavęs, tai iš tiesų nė negyvensi, - Emilis
vėl stabtelėjo, nusišluostė ašaras ir nusišnypštė nosį.
- Tai ką tu nori man pasakyti? - paklausė Mikalojus, pasi­
naudodamas tyla.
 - Mikalojau, metuose, be Kalėdų, yra dar trys šimtai šešiasde­
šimt keturios dienos. Tu susiėjai savo gyvenimą tik su Kalėdomis
ir dovanomis.
- Tai svarbus dalykas, - užsiplieskė Mikalojus.
- Žinoma, kad svarbus, aš to neneigiu, - raminamai tarė Emi­
lis. - Bet gyvenime turi būti šis tas daugiau nei Kalėdos, kitaip tai
nebus tikras gyvenimas. O ką tu dar turi?
Mikalojus vėl prasižiojo, bet taip nieko ir neatsakė.
- Pažvelk į mane, - tarė Emilis ir išskėtė rankas. - Aš priimu
tai, kas nutiko. Ir nors dabar man atrodo, kad daugiau niekuomet
nepatekės saulė ir daugiau niekada gyvenime nesijuoksiu, giliai
širdyje žinau, kad taip nebus. Saulė rytoj patekės kaip ir kitais rytais,
ir kai prabėgs šiek tiek laiko, aš vėl galėsiu juoktis. Aš nuoširdžiai
tuo tikiu, nors man ir skauda, - jis pažvelgė j Mikalojų ir iškart
suprato, kad jo žodžiai tikslo nepasiekė. - Viešpatie brangiausias,
Mikalojau! Tu tiesiog apsėstas Kalėdų! Jukjos tik kartą per metus!
Mikalojus atsistojo.
- Ne man. Aš galvoju apie Kalėdas kiekvieną dieną, taip aš da­
riau nuo pat vaikystės, - pasakė jis ir pasuko durų link. - Nuo tos
dienos, kai praradau šeimą. Nuo to laiko Kalėdos man yra viskas.
Noriu aš ar nenoriu. O dėl to tu teisus... Aš esu savo praeities kali­
nys ir Kalėdos... yra mane apsėdusios, bet... Aš apgailestauju, kad
Ada... - tarė jis, bet žodžiai vėl užstrigo gerklėje ir liko neišsakyti.
- Mikalojau! - šūktelėjo Emilis, kai tas jau buvo prie durų. -
Jeigu jau būtinai turi bėgti, pasiimk priemenėj mano slides. Ne­
norėčiau, kad nusigaluotum brisdamas per pusnis.
 ai Mikalojus apšarmojusia barzda, su Emilio skolintais

K drabužiais ir jo slidėmis įčiuožė į savo tvarto kiemą, buvo

jau rytas. Nebesnigo. Jis nusispyrė slides ir atrėmė jas į tvarto
sieną. Sniegas buvo verste užvertęs duris ir Mikalojui teko ge­
rokai pavargti, kad jas bent kiek pravertų.
Kai įžengė vidun ir nuėjo paglostyti aptvare stovinčio Rudolfo,
jo žvilgsnis nevalingai nukrypo į palėpę. Ten prieblandoje kyšojo
senų, apdulkėjusių ir parūdijusių rogučių kraštas. Ūmai Mikalojus
išgirdovaikišką Emilio balselį, tarytum staigabūtų grįžęs į vaikystę.
Rogutės yra tavo. Tu labiausiai jų nusipelnei. Tai kalėdinė do­
vana, kad mus visus atsimintum! Prašom!
- Ačiū, - sušnabždėjo Mikalojus. - Bet aš jų nenusipelniau.
Netrukus tvarte nuaidėjo suaugusio Emilio balsas.
Gyvenime turi būti šis tas daugiau nei Kalėdos, kitaip tai nebus
tikras gyvenimas. O ką tu dar turi?
- Nieko, - sumurmėjo Mikalojus. - Be Kalėdų, daugiau nieko
neturiu. O dabar netekau ir to. Turiu tiktai tave, arkleli mano
Rudolfai. Ir savo elnius.
Mikalojus dar paplekšnojo Rudolfui per strėnas ir jau sukosi

189
išeiti, bet staiga suvokė keistą dalyką. Dovanų rogės stovėjo tvarte,
savo vietoje.
- Kaip aš iškart nepastebėjau? - garsiai nusistebėjo jis ir nuėjo
prie rogių. - Argi gali taip būti? Elniai? Ir kur mano drabužiai ir
kepurė... Ir Ados dovana?
Rogėse nebuvo netgi ledo grąžto. Apsidairęs pamatė, kad
grąžtas stovi prie durų.
- Tikrai keista, - sumurmėjo Mikalojus.
Jis nužirgliojo už tvarto. Visi keturi jo elniai kaip niekur nie­
ko vaikštinėjo po aptvarą. Mikalojus peršoko tvorą ir pasišaukė
elnius prie savęs. Stebuklas, bet jie pakluso, nors jis nevilkėjo
raudonojo kostiumo.
Mikalojus, apsuptas elnių, stovėjo aptvare. Jis tapšnojo juos
kiekvieną paeiliui vadindamas vardu.
- Na ir protingi jūs padarai, - pasakė jis plekšnodamas Gudru­
tį. - Patys išsinėrėt iš kamanų ir dar roges įvežėt į tvartą. Mano
raudonasis kostiumas ir Ados dovana, matyt, pasimetė pakeliui.
Nieko tokio, - tarė jis liūdnai. - Mat aš, Gudruti, manau, kad to
kostiumo man nebeprireiks. Daugiau dovanų turbūt aš nedalysiu.
Gudrutis kilstelėjo ausis, tarsi negalėdamas patikėti tuo, ką
išgirdo. Tada jis papurtė galvą taip, kad net skimbtelėjo jam ant
kaklo kabantys varpeliai.
- Taip, Gudruti, - atsiduso Mikalojus. - Nors aš savo dovano­
mis norėjau skleisti tik gerą nuotaiką ir džiaugsmą... ir nenorėjau
savęs kaip nors sureikšminti, bet taip susiklostė, kad sukėliau didelį
skausmą savo geriausiam ir vieninteliam draugui. Taigi nuo šiol
verčiau nieko nebedarysiu. Visiškai nieko.

190
 Gudrutis dar smarkiau pasipurtė, dabar varpeliai sutilindžiavo
lygkarvių skambalai. Mikalojus akimirką suraukė antakius ir pa­
žvelgė Gudručiui į akis. Tada darsyk patapšnojo jam per nugarą.
- Ne, ne, Gudruti, nepadės. Aš jau apsisprendžiau, - tarė
Mikalojus. - Tiesiog tu negali suprasti, mano elniuk, nors esi
protingas. Niekas negali suprasti. Emilis teisus. Gal aš... ak, tiekto.
Mikalojus apsisuko ir nuleidęs galvą iškiūtino iš aptvaro.
Gudrutis stovėjo ir žiūrėjo, kaip jo šeimininkas persirita per
tvorą ir patraukia trobon per pusnis. Pūgos užversto tako nega­
lėjai nė įžiūrėti.

Mikalojus parsirado namo mirtinai nuvargęs. Nemigęs dvi

naktis iš eilės, be to, prapuolė Ada, ir visa kita... Jam dingojosi,
kad daugiau nepajėgs nė žingsnio žengti.
Nenusiavęs batų jis nušliaužė prie stalo, prisėdo ant suolo,
nusimovė odines pirštines ir nusitraukė kepurę. Akimirką spok­
sojo pro langą nieko nereginčiomis akimis, paskui sunkiai užkėlė
alkūnes ant stalo, užsimerkė ir užsidengė veidą. Kūnas atrodė toks
sunkus, kad nevaliojo pakelti rankos.
- Oula?
Mikalojus krūptelėjo. „Jaupradeda vaidentis, - pamanė jis, - iš
liūdesio maišosi protas. Pasirodė, kad girdžiu Ados balsą. Turiu
susiimti ir išmesti iš galvos tokias mintis.“
- Oula! Ar apkurtai?
Mikalojus praskleidė pirštus ir išvydo Adą. Mergaitė gulėjo jo
lovoje, iš po antklodės kyšojo tik apsimiegojęs veidelis. Mikalojus
vėl užsimerkė. „Dabar dar ir vaizdus regiu, - pagalvojo jis, - taigi
darosi tik blogiau. Mergaitei ant galvos - mano raudona kepurė.“
 - Oula! Kas tau pasidarė?
Mikalojus atsimerkė. Dabar jis matė, kaip Ada su raudona ke­
pure atsisėdo lovoje, pasirąžė ir nusižiovavo. Mikalojus dar kartą
užsimerkė, pasitrynė akis ir vėl atsimerkė. Ada su visa kepure
neišnyko. Mergaitė spoksojo į jį pakreipusi galvą ir sunėrusi ant
krūtinės rankas.
- Ar amo netekai? - paklausė Ada.
- Ada! - šūktelėjo Mikalojus ir taip ūmai pašoko nuo suolo,
kad tas kone apvirto. Nuovargio neliko nė pėdsako: jis perskriejo
kambarį grakščiai kaip stirna ir čiupo nustebusią mergaitę su visa
antklode į glėbį.
- Ada! Ada! Ada! - kartojo Mikalojus sukdamas mergaitę per
visą kambarį, tarsi šoktų.
- Nuleisk mane! - šaukė Ada. - Galva sukasi!
Mikalojus pastatė ją ant grindų.
- Atleisk, kad taip įsisiautėjau, - susidrovėjo jis staiga. - Bet
juk tai stebuklas! Tavo tėvai palaužti sielvarto, manė, kad tu...
Niekam nė į galvą, kad rasi kelią ir valiosi ateiti iki čia! Per sniego
pūgą, daugiau kaip dvidešimt kilometrų!
- Che, - purkštelėjo Ada. - Argi tai toli, ypač su elniais.
- Su elniais? - Mikalojus apstulbęs žiūrėjo į priešais stovinčią
žvalią mergaitę.
- Taip. Aš buvau nuvargusi, pasiklydusi, sušalusi ir nusiminu­
si, bet staiga prie manęs privažiavo rogės su elniais, - paaiškino
Ada. - Maniau, kad tai tu atvažiuoji, bet rogės buvo tuščios. Ten
radau tik raudoną kostiumą ir šitą, - mergaitė pabaksnojo ant
galvos pūpsančią kepurę. - Aš įšokau į roges ir apsisiaučiau tavo
kostiumu, kad sušilčiau. Elniai atvežė mane iki tvarto, o išten atėjau
iki čia. O tavo kostiumas džiūsta saunoje, jeigu ieškosi. Ačiū tau.
- Už ką man dėkoji?
- Tu išgelbėjai man gyvybę, - atsakė Ada. - Nors sakei, kad
neturi elnių.
Mikalojus buvo be žado, bet tik ne Ada.
- Ar turi ko užkąsti? Baisiai išalkau.
Netrukus Mikalojus su Ada sėdėjo prie stalo. Mikalojus žiūrėjo,
kaip mergaitė godžiai kemša. Atrodė, kadją kas būtų badu marinęs.
- Tu šlamšti kaip tavo tėtukas, - nusijuokė Mikalojus. - O
Emilis tai jau mažu nepasitenkins, jo apetitas žvėriškas.
Ada jau buvo bekelianti prie burnos kupiną šaukštą košės, bet
staiga stabtelėjo ir pasižiūrėjo į Mikalojų. Tada padėjo šaukštą į
lėkštę, susinėrė rankas ir patempė lūpą.
- Kas dabar nutiko? - paklausė Mikalojus. - Nejau įsižeidei?
Nenorėjau užgauti.
- Aš taip ir žinojau, - tarė Ada. - Tai tu. Todėl ir atnešiau tau
dovanų tuos elnių varpelius.
- Varpelius?
- Dovanojau juos elniams, nepastebėjai? - paklausė Ada.
Mikalojus prapliupo kvatoti.
- Na taip, žinoma! - šūktelėjo jis. - Na ir kvailys aš. Stebėjaus,
kas tiems gyvuliams ne taip. Kas ten vis skimbčioja. O jie juk su
varpeliais!
Ados visai neėmė juokas, ji vis dar piktai dėbsojo į Mikalojų.
- Tėtis nemelavo, o tu melavai. Kodėl?
Mikalojus surimtėjo. Jis pasijuto nejaukiai.
 - Ką gi, tu protinga mergaitė. Atsidavei į tėvą.
- Nepataikauk, neišsisuksi, - pyktelėjo Ada. - Kodėl melavai?
Mikalojus atsiduso ir pažvelgė mergaitei į akis.
- Na, turbūt turėsiu tau viską papasakoti, gal tada geriau mane
suprasi. Bet ar įstengsi išsaugoti paslaptį?
- Žinoma!
- Gerai, - linktelėjo Mikalojus. - Mat to, ką atskleisiu, nieku
gyvu negalima žinoti kitiems vaikams. Ar aišku?
Ada linktelėjo.
- Puiku, - tarė Mikalojus. - Aš tavim pasitikiu. Bet papasa­
kosiu tik pakeliui.
- Kodėl ne dabar?
- Tai ilga, viso mano gyvenimo istorija, - paaiškino Mikalo­
jus. - O tau kuo greičiau, vos tik pavalgysi, reikia grįžti pas tėvus.
- Na gerai, bet nepamiršk grąžinti tėčiui drabužių, - pasakė
Ada ir vėl ėmė kabinti košę. - Tau jie nelabai tinka. Po teisybei,
visai netinka.
Mikalojus pasižiūrėjo į save. Ada buvo teisi. Su Emilio drabu­
žiais jis atrodė kaip kokia kaliausė.
- Klausyk, Oula, rogėse radau vieną pamirštą dovaną. Be
vardo. Kamjinai?
- Ašjos nepamiršau, - atsakė Mikalojus. - Bet apie tai sužinosi
pakeliui, ji taip pat susijusi su ta paslaptim. Viskas susiję. O kur
tą dovaną padėjai?
- Ten, ant lentynos, - parodė Ada šaukštu ir vėl palinko prie
košės.
Alkis nugalėjo smalsumą. Mikalojus tyloje stebėjo, kaip Ada
sparčiai lapnoja košę. Jam buvo smagu, kad ji taip godžiai valgo.
Nuovargis išgaravo, jis jautėsi puikiai. Nors ir suprato, kad taip
jaučiasi iš džiaugsmo, bet tą akimirką atrodė, kad viskas vėl įgauna
prasmę.

Kai jiedu susėdo į roges ir patraukė Korvajokio link, Mikalojus

dar labiau pralinksmėjo. Jis vilkėjo kasdienius savo drabužius,
Emilio paskolintuosius Ada laikė ant kelių. Rogėse gulėjo ir Emi­
lio slidės su lazdomis. Mikalojus viena ranka vadelėjo Rudolfą, o
kita mosavo ore, tarsi patvirtindamas žodžius, kurie sklandžiai
ir nevaržomai sklido jam iš lūpų. Savo pasakojimą jis pradėjo iš
toli, nuo pat vaikystės dienų. Ada tyliai murksojo šalia, retkarčiais
linktelėdama, kai jis pasisukdavo į ją.
Kai jiedu priartėjo prie kaimo, Mikalojus nutilo. Jis išklojo
Adai viską. Pamėgino paaiškinti, kodėl tapo toks, koks yra dabar.
Papasakojo, kad pasivadino antruoju, Oulos, vardu tam, kad niekas
jo nesietų su tuo Mikalojumi, kuris kadaise gyveno Korvajokyje.
Paaiškino, kodėl jam atrodo taip svarbu per Kalėdas dalyti do­
vanas ir kaip jis nenori išsiduoti, kas esąs, kad vaikai nenusiviltų.
Šito Ada nesuprato.
- Ką tu šneki? Kodėl vaikai turėtų nusivilti sužinoję, kad do­
vanas atneši tu? - paklausė Ada.
- Matai, aš turiu tokią svajonę, - paaiškino Mikalojus, - kad
mano pradėta tradicija būtų tęsiama ir tuomet, kai manęs nebebus.
Ada suraukė antakius.
- Tai kas tada atneš tas dovanas?
- Taigi, - Mikalojus dvejojo. - Aš nežinau. Kas nors kitas, ne aš.
Ada purkštelėjo.

195
 - Okurgi tu dingsi? Nesuprantu, kodėl negali jų dalyti visada?
Tu jas atneši dabar ir atneši vėliau. Argi ne taip?
Mikalojus jau žiojosi atsakyti, bet žvilgtelėjęs į mergaitę su­
siturėjo. Jau per trumpą jų pažinties laiką jis suprato, kad su ja
neverta ginčytis, vis tiek bus jos viršus.
Mikalojus nesiryžo prieštarauti, kai Ada pareiškė eisianti
drauge su juo ant ledo pristatyti paskutinės dovanos ir tik tada
važiuosianti namo.

Pirmą kartą po Izaoko mirties Mikalojus prie eketės buvo ne

vienas. Jis žiūrėjo į mergaitę ir šypsojosi.
- Tavo tėtis vieną kartą irgi buvo čia su manim, - pasakė jis. -
Labai seniai. Man tada buvo vienuolika.
- Ar tėtis patikėjo, kad tavo sesutė tapo undinėle?
- Žinoma. Kodėl turėjo netikėti?
Ada, rodės, negirdėjo. Ji žvelgė į tamsų ledinį vandenį.
- Įdomu, kokia mergaitė būtų išaugus iš tavo sesutės, jeigu
nebūtų pavirtus undinėle?
- Tikriausiai tokia kaip tu, - atsakė Mikalojus ir išsitraukė iš
užančio dovaną.
Dabar Ada šypsojosi Mikalojui. Šypsojosi droviai, o jos baltą
odą nutvieskė raudonis.
Mikalojus padavė dovaną Adai.
- Gal tu nori ją įteikti?
Ada linktelėjo ir paėmė iš Mikalojaus ryšulėlį.
- Ar jį reikia praplėšti?
Mikalojus papurtė galvą.
 - Manau, sesutė Ada pati jį išpakuos.
Mergaitė akimirką palaikė dovaną virš eketės, paskui paleido.
- Linksmų Kalėdų, Ada! Mudvi turim vieną vardą!
Pakėlusi akis ji pamatė, kad Mikalojus verkia.
- Linksmų Kalėdų, - virpančiu balsu tarė jis, - abidvi Ados.

Kai Rudolfo traukiamos rogės įlėkė į Korvajokį, jas akimirksniu

apsupo būrys linksmai šurmuliuojančių vaikų. Ada su Mikalojum
visiems pamojavo. Prieš sustabdydamas roges priešais Emilio
krautuvę Mikalojus šnipštelėjo Adai į ausį:
- Tik nepamiršk, kad Mikalojus esu tik tau. Kai šalia bus kitų
vaikų, aš vėl būsiu Oula. Kuo mažiaujie žinos, tuo lengviaujiems
bus tikėti.
- Sutarta, Oula, - sušnibždėjo Ada. - Su viena sąlyga.
- Kokia?
- Nuo šiol aš per kiekvienas Kalėdas su tavimi vešiu dovaną
tavo sesutei Adai, - tarė ji ir taip plačiai nusišypsojo, kad dantukai
jos šalčio nurausvintam veidely sužvilgo kaip perliukai.
- Gerai, - atsakė Mikalojus ir sustabdė Rudolfą. Jis neturėjo
kada derėtis, nes tą akimirką pro krautuvės duris išpuolė Emilis
su Elze ir čiupo Adą į glėbį. „Ta mergiotė gudri kaip lapė“, - širdy
nusijuokė Mikalojus.
- Oula, pasilik pas mus pavalgyti! - laimingas spausdamas
prie savęs Adą pasiūlė Emilis.
- Gal šįkart atsisakysiu, - papurtė galvą Mikalojus ir išlipo iš
rogių. Jis iškėlė Emilio slides, atrėmė jas į krautuvės sieną, tada vėl
sugrįžo paimti bičiulio drabužių. - Ačiū, kad paskolinai, Emili.
 Emilis atidavė Adą žmonai į glėbį ir priėjęs apkabino savo
draugą.
- Ačiū tau, Mikalojau, - sušnibždėjo jis. - Už viską. Už viską.
Tuo metu Mikalojus per Emilio petį pažvelgė į Adą, kurios
žalios akys žibėjo tarsi du smaragdai. Jis pakėlė prie lūpų pirštą.
Ada padarė tą patį. Taigi jų bendra paslaptis saugi.
Mikalojus paragino Rudolfą.
Privažiavęs Korvajokio medinį tiltą jis atsigręžė. Emilis, Elzė
ir Ada vis dar mojo nuo krautuvės laiptų. Jis pakėlė ranką ir per­
lėkęs tiltą įsuko į mišką. Jo galvoje skambėjo ką tik Adai pasakyti
žodžiai. Jis turėjo juos pakartoti garsiai.
- Kuo mažiau žmonės žino, tuo labiau jie tiki, - tarė jis. Va­
landėlę pasimėgavęs šiais žodžiais pridėjo: - Okuo labiau žmonės
tiki, tuo mažiau abejoja.
 20

da laikėsi duoto žodžio. Ji neišdavė Mikalojaus paslap­

A ties kitiems vaikams. Atvirkščiai - visiems papasakojo,

kad klaidžiodama miške sutiko gerąjį raudonskvernį, dalijantį
vaikams dovanas per Kalėdas, kuris save vadino Kalėdų Senuku.
- Tas Kalėdų Senukas nė nepanašus į Oulą, - jau kitą dieną
po Kalėdų dėstė Ada savo draugams. Vaikai buvo sukritę Emilio
krautuvėje ant grindų, graužė džiūvėsius ir nuščiuvę klausėsi Ados.
Tarp jų buvo ir Mikas. Kaip jis džiaugėsi, kad Ada išsigelbėjo!
Berniukas slapčia žavėjosi drąsia krautuvininko dukra, nors ir
labai stengėsi neišsiduoti.
- Tai toks kuprotas ir raukšlėtas seneliukas, - porino Ada išsi­
juosus. Ji net parodė, kaip tas Kalėdų Senukas vaikšto - sulinkęs
į kuprą ir viena koja raišuodamas. - Rankoje jis turėjo lazdą. O
aš anksčiau maniau, kad dovanas nešioja Oula. Bet bala nematė,
net ir varpelius atidaviau to Kalėdų Senuko elniams prieš jam
pasipustant padus.
- O kodėl jis pasipustė padus? - paklausė Mikas.
- Mat tenai atčiuožė Oula, - paaiškino Ada. - Tas Kalėdų
Senukas buvo toks bailus ir drovus, kad vargu ar kas nors jį dar
kada pamatys.
- Bet jis kalbėjo su tavimi,- suraukęs antakius pasakė Mikas.

199
 - Kalbėjo, kur jis dėsis, - klostė Ada. - Nespėjo pasislėpti,
užklupau jį per pačią audrą.
- Gaila, kad tas Kalėdų Senukas toks bailus, - tarė Mikas. - Ar
jis ir tau daugiau nepasirodys?
- Nepasirodys, - rinitai atsakė Ada. - Jis niekamnenori rodytis.
- Bet kodėl jis neša mums dovanas? - nusistebėjo vienas iš
vaikų.
Emilio krautuvėje stojo tyla. Vaikai klausiamai sužiuro į Adą.
- Todėl, kad... - Ada susimąstė. Ji prisimerkė ir prieš akis jai
iškilo barzdotas Mikalojaus veidas - toks, koks jis buvo tuomet
prie eketės, kai šypsojosi taip šiltai, bet kartu ir liūnai. - Kalėdų
Senukas nori mus pradžiuginti. Jis nori pasakyt mums, kad svar­
biau yra duoti, nei gauti. Kai ką nors duodi kitam, pats gauni daug
daugiau, nei prarandi.
Ada atsimerkė ir suprato, kad vaikai nė nenutuokia, ką ji nori
pasakyti. Ji ir pati dorai to nesuvokė. Atrodė, lyg kas būtų įlindęs
jai į galvą ir jos lūpomis ištaręs tuos žodžius. Ar tai buvo Mika­
lojus? To ji nežinojo.
- Aš nemoku geriau paaiškinti, - prisipažino Ada ir truktelėjo
pečiais.
Vaikai jautėsi nusivylę, kažkas netgi nepatikliai prunkštelėjo.
Ada norėjo atsikirsti, kad ji ne kokia žiniuonė, o tik paprasta
mergaitė, atsitiktinai susidūrusi su Kalėdų Senuku, bet staiga
atsistojo Mikas ir padėjo jai išsisukti.
- Mes suprasim, - pasakė Mikas. - Dar ne dabar, bet kada
nors suprasim. Kai būsim dideli.
Ada su Miku susižvelgė. Mergaitė linktelėjo ir nusišypsojo.
- Taip ir yra, - pasakė ji, - taip ir yra.

200
 Tuomet Ada dar nežinojo, kad nuo šiol apie savo nuotykius su
Kalėdų Senuku turės pasakoti Korvajokio vaikams per kiekvienas
Kalėdas, iki pat savogyvenimo pabaigos. Žinoma, ta istorija bėgant
metams mažumėlę keisis, pavyzdžiui, galiausiai Kalėdų Senukas
per vieną atsitiktinumą virs Kalėdų Seneliu, bet iki to dar praeis ne
vieni metai. Kaip ir iki tolei, kol vaikai, dabar skaniai kremtantys
džiūvėsius, supras, ką norėjo pasakyti Ada.

Kai atsirado Ada, Mikalojaus gyvenimas vėl pasikeitė. Norsjis ir

toliau gyveno kaip atsiskyrėlis, vis dėltojau trečią kartą sulaužė sau
duotą pažadą nieko neprisileisti per arti. Jis neįstengėjo tesėti. Kitą
pažadą, kurį lemtingai susiklosčius aplinkybėms buvo priverstas
duoti Adai, jis tesėjo. Kiekvienų Kalėdų rytą, išdalijęs dovanas, jis
įsisodindavo į roges Adą, kuri jau laukdavo jo pamiškėj, ir jiedu
kartu eidavo aplankyti Mikalojaus sesutės. To pažado Mikalojui
laikytis buvo lengva ir jis tai darė su malonumu.
Leisdamas sau prisirišti prie Ados Mikalojus jautėsi laimin­
gas. Jis matė, kad ir mergaitė jį mėgsta. Ada tapo Mikalojaus
gyvenimo šviesa. Mergaitė skleidė tokį gyvenimo džiaugsmą ir
natūralų jaunatvišką pasitikėjimą, kad tos energijos per akis už­
teko net ir Mikalojui. Ada buvo tarsi vijoklinė laukinė vynuogė,
o Mikalojus - sena aptrupėjusi siena, kurią tas vijoklis susirado.
Linksmai besivejančios vijoklio šakelės kopė aukštyn, žydėjo ir
puošė apsilaupiusią sieną, kuri jau daugybę metų neatrodė tokia
graži kaip dabar.
Atokioje Mikalojaus trobelėje Ada buvo nuolatinė viešnia. Ji
aplankydavojį keturis kartus per metus: pavasarį, vasarą, rudenį ir
prieš Kalėdas. Ados vizitai, kaip ir metų laikai, suteikė Mikalojaus

20t
gyvenimui ritmą. Iš pradžių Ada atvykdavo drauge su savo tėvu
Emiliu, vėliau, pasikinkius arklį į vežimą, atvažiuodavo viena. Mi­
kalojus nekantriai laukdavo susitikimo suAda. Žinoma, svarbiausi
būdavo kalėdiniai jos apsilankymai. Tuomet Ada pas jį viešėdavo
visą savaitę ir kiek įmanydama padėdavojam ruošti dovanas. Adai
buvo patikėta jas pakuoti. Pirmą kartą mergaitė vyniojo dovanas
net liežuvį iškišusi, susikaupusi ir negrabiais judesiais, retkarčiais
padejuodama dėl savo nemokšiškumo, ir daugiau trukdė, nei pa­
dėjo. Bet Mikalojus leido jai klysti ir mokytis iš naujo, mat spėjo,
kad po kelerių metų Ada pakuos dovanas kur kas dailiau nei jis
pats. Jis matė, kad mergaitė gabi, taip pat, kaip kitados Izaokas
įžvelgė besiskleidžiantį Mikalojaus dailidės talentą.
Ir Mikalojus buvo teisus, kaip ir Izaokas buvo teisus dėl jo. Jau
būdama dešimties Ada tapo tikra pakavimo meistre: jos judesiai
buvo tvirti ir tikslūs, ir žaislai pasislėpdavo popieriuje tokiu greičiu,
kad Mikalojus nespėdavo sužiūrėti. Ojau tie ryšulėliai! Mikalojui
jie atrodė tokie gražūs, kad jam būdavo gaila, kai įsivaizduodavo,
kaip juos plėšys nekantrūs vaikų pirštukai.

Pavasariai, vasaros, rudenys ir žiemos su Kalėdomis keitė vieni

kitus nepertraukiama, tolygia seka, o Ados apsilankymai teikė
monotoniškam Mikalojaus gyvenimui lengvumo ir šviesos. Jis tų
apsilankymų ilgėjosi, jais mėgavosi ir imdavo laukti kito, vos tik
išlydėjęs Adą pro duris, stebėdamas, kaip ji tolsta, virsta taškeliu
kalno šlaite ir galiausiai visai išnyksta.
Tuo metu Mikalojui atrodydavo, kad taip buvo visada. Jis jau
nebegalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo be Ados. Mergaitė jam
buvo tarsi atgimusi sesuo, nors Mikalojus to nepripažino. Na,

Z02
gal tik sau, bet Adai - niekada. Jis manė, kad neverta visko sakyti
garsiai, kai kuriuos dalykus geriau nutylėti.
Mikalojus nė nepajuto, kaip pralėkė kone dvidešimt metų.
Ada tapo jauna žavia moterimi ir ėmė rūpintis tėvų krautuvės
reikalais, o juodu išleido į užtarnautą poilsį.
Ir Mikalojui Ada kasmet padėdavo vis daugiau. Ji ne tik pa­
kuodavo dovanas, bet ir perėmė iš tėvo savo žinion vaikų sąrašą,
kuriame būdavo ne tik Korvajokio, bet ir visų gretimų kaimų
vaikų vardai.
Nors Mikalojus matė, kaip Ada suaugo, o Emilis su Elze pa­
seno, jis nesuvokė, kad sensta ir pats. Jo šiaudų spalvos plaukai ir
barzda metams bėgant nubalo. Laikas išvagojojo odą raukšlėmis,
o pastaruosius penkerius metus pasaulį jis stebėjo pro stirksan-
čius ant nosies galo akinius apvaliais stiklais. Ne, jis nesusivokė
senstantis net kai pastebėjo, kad judėti jam darosi taip sunku, jog
turėjo išsidrožti lazdą, kad rytais savojėgomis išsiropštų iš lovos.
Mikalojus neėmė to į galvą, nes visas jėgas ir dėmesį turėjo skirti
dovanoms. Jis ir jo vargai didžiulės viso gyvenimo užduoties
šešėlyje atrodė nereikšmingi ir smulkūs.

Nuo to laiko, kai Mikalojus netekęs vilties grįžo į savo namelį

ir rado Adą savo lovoje su raudona kepure ant galvos, praėjo dvi­
dešimt dveji metai. Likus savaitei iki Kalėdų jis pagaliau pajuto,
kad atėjo senatvė.
Ir netgi tada jam atrodė, kad visa tai įvyko ką tik. Tarsi Ada
tik vakar būtų buvusi ta žvali penkiametė, kurią jis suko glėbyje
šokio žingsniu.
Tą dieną Mikalojus kaip visada laukė Ados kone prilipęs prie
lango. Pagaliau pamatė ją tarp kalnų - pirmiausia kaip tamsų

203
taškelį baltame fone. Tas taškelis pamažu didėjo virsdamas tamsia
figūra ir galiausiai išryškėjo Ada su ilgu paltu ir kailine kepure
ant galvos, po smakru surištomis ausinėmis. Mikalojus atsistojo
ir pasiramsčiuodamas lazda nuskubėjo atidaryti durų.
Išvydusi jį tarpduryje, Ada pamojavo ir pasileido tekina.
Mikalojus matė, kad ji šypsosi, tad ir pats nevalingai išsišiepė.
Pripuolusi Ada jį apkabino. Jiedu ilgai glėbesčiavosi, ir Mikalojus
juto nuo Ados sklindančią žiemos žvarbą, merginos skruostas
prie jojo atrodė labai šaltas.
Kai Mikalojus pagaliau atsiplėšė nuo Ados ir įsivedė ją vidun,
Ada nebeištvėrė.
- Mikalojau, aš turiu naujienų! - sukrykštė ji ir nusimetė paltą.
Mikalojus pažvelgė į ją per savo akinių viršų. Jos apskritus
skruostus nutvieskė sveikas raudonis.
- Nagi?
- Aš išteku! - sušuko Ada. - Iš-te-ku, - pakartojo ji paskieme-
niui. Ir tarsi tik tą akimirką pati būtų supratusi tikrąją šio žodžio
reikšmę, tučtuojau užsidengė burną delnu ir sukikeno kaip kokia
mergaičiukė.
Mikalojus neteko amo. Pagaliau jis pamatė Adą kaip jauną
moterį. Iš tikrųjų pamatė. Tik dabar jam teko pripažinti, kad
Ada seniai nebėra maža mergaitė, kaip jis iki šiol įsivaizdavo. Tą
akimirką Mikalojus suvokė savo amžių, jis suprato esąs senas,
kone senolis. „Ak, jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, - nejučia
pamanė. - Ir anksčiau esu to troškęs, tik nepamenu kada.“
- Ne kartą, bet turbūt dabar to trokštu labiausiai, - sumurmėjo
pats sau.
 - Na? - Ados balsas atsklido iš toli toli. - Mikalojau?! - pašaukė
mergaitė susirūpinus.
Mikalojus neatsiliepė. Jis mintyse regėjo Emilį ir Elzę. Elzė
laikė glėbyje ryšulėlį, iš kurio kyšojo mažutė putli rankelė.
Mudu su Elze nutarėme, kad ji bus Ada, - Mikalojaus galvoje
nuskambėjo Emilio balsas. - Nežinau, ką tu apie tai manai?
- Puikiai sugalvojai, - sušnibždėjo Mikalojus.
- Ką tu sakei? - paklausė Ada. - Ar tau viskas gerai?
Nuo to klausimojis atsitokėjo. Gunksojo vidury trobos, dešine
ranka remdamasis į lazdą, kurios rankena tarp prakaituotų pirš­
tų atrodė slidi, o priešais jį, taip arti, kad galėjai paliesti, stovėjo
Ada ir išgąstingai žiūrėjo. Mikalojus nusišypsojo, jis prisivertė
nusišypsoti ir linktelėti.
- Sveikinu, Ada! Aš taip dėl tavęs džiaugiuosi! - išgirdo save
sakantį. Balsas, jo paties nuostabai, skambėjo nuoširdžiai. Jukjis
ir buvo laimingas! - Leisk atspėti, - pridūrė kiek patylėjęs. - Tai
Mikas, ar ne?
Ada nuleido akis, skruostai išraudo kaip du prinokę obuoliai,
ir ji linktelėjo.
- Gerą vyrą pasirinkai, - tarė meistras. - Rimtą.
Kai Mikalojus paskui Adą nusileido į dirbtuvę, jo galvoje
siautė prieštaringos mintys. Viena vertus, jis buvo laimingas, la­
bai laimingas dėl Ados, bet kita vertus... Pagaliau jis suvokė, kad
nebeilgai įstengs per Kalėdas vežioti dovanas. Pirmą kartą rimtai
susirūpino, kas perims tą darbą, kai jo nebebus.
„Kažin ar žmonės ko nors išmoko? - paklausė savęs Mikalojus,
dairydamasis po dirbtuvę, kurios sieninės lentynos buvo nukrautos
dovanomis. Jis perėjo tarp lentynų tarsi koridoriumi, leisdamas

205
pirštams slysti glotniu paviršiumi. - Nejau viso gyvenimo darbas
buvo beprasmis?“
Mikalojus prisivertė nusikratyti niūrių minčių. Jis nusprendė
nuo šiol galvoti tik apie vienas Kalėdas į priekį. Per daug mąstyti
kenksminga. Kol nepamatei - iš kurgi gali žinoti, kaip bus... O
jis net ir nepamatys. Taigi tik veltui švaisto jėgas sukdamas galvą
dėl tokių dalykų. Jis norėjo tikėti, kad žmonės ko nors išmoko,
antraip kokia viso to prasmė. Jis privalėjo tikėti, negalėjo kitaip.
Ką gi jis pats kadaise yra sakęs, kai paprašė Ados girdint kitiems
vaikams vadinti jį Oula.
Kuo labiau žmonės tiki, tuo mažiau abejoja.
Tai buvo geras ir išmintingas patarimas, net ir jam pačiam.
Staiga Mikalojus panoro pasakyti prie stalo dirbančiai Adai
tai, ką turėjo ištarti prieš daugybę metų.
-Ada?
- Na? - atsiliepė ji nepakeldama akių nuo darbo.
- Ačiū.
- Už ką? - paklausė mergina. Dabar ji pažvelgė į Mikalojų,
stovintį kitoje stalo pusėje.
- Už viską, - atsakė Mikalojus. - Už viską.
Akimirką Ados akyse sušmėžavo nuostaba. Paskui palengva
veidą nušvietė šypsena, kurią Mikalojus metams bėgant buvo
taip pamilęs.
 tėjo vasara. Mikalojus sėdėjo ant savo namo laiptų ir
A lepinosi saulės šiluma. Jam atrodė, kad ji skverbiasi iki
pat senų pavargusių kaulų ir švelniai glosto sudiržusią širdį. Per
vasarą jis vis dažniau įsitaisydavo čia pasėdėti, nors dirbtuvėje
buvo tiek darbo, kad būtų užtekę visam būrui.
Rankose jis vis dažniau gniauždavo tėvo peilį, žiūrėdavo į
nugaląstus susiaurėjusius ir suplonėjusius ašmenis ir pirštais
čiuopdavo pageltusias elnio kaulo kriaunas. Jis galvojo, kiek
daug visko įvyko nuo tos akimirkos, kai tėvas atpjovė dvi riekes
duonos, o paskui įsmeigė peilį į stalo kampą. Jis valgė tą duoną
žiūrėdamas į Mikalojų.
Ką čia,vaike, drožinėji?- paklausė jis tada. - G
Mikalojus šyptelėjo prisiminęs, kaip jis skubiai apsidairė bai­
mindamasis, kad neišgirstų sesutė, nors ji buvo per maža, kad
suprastų.
Mikalojus pasirausė užantyje ir išsitraukė tėvo laikrodį. Jodang­
telio raštas buvo nusitrynęs, ir išvis - ar ten kada būta kokio rašto?
Mikalojus jau net nebuvo tikras. Jis perbraukė nykščiu dangtelį
ir prisiminė, kaip spaudė laikrodį pirmą kartą mažam delniuke
ir klausėsi, kai tėtis aiškino jam laiko paslaptis. Ką jis ten sakė?
Mikalojus užsimerkė stengdamasis prisiminti. Ūmai prisiminė.

207
 Laikas bėga greičiau, kai perpranti jo tėkmę.
Taip sakė tėtis.
- Laikas bėga greičiau, kai perpranti jo tėkmę, - sušnibždėjo
Mikalojus ir suspaudė laikrodį delne. Paskui prisikišo kumštį prie
akių ir apžiūrėjo, tai buvo seno žmogaus drebanti ranka. - Laikas
bėga greičiau, kai perpranti jo tėkmę, - pakartojo jis dar kartą ir
linktelėjo.
Pakėlęs akis nuo laikrodžio jis išvydo Adą. Mergina artėjo
prie jo trobelės. Mikalojus nusistebėjo, ji lankėsi vos prieš porą
savaičių. Juk dar ne ruduo. Jis atsistojo ir prisidengęs akis nuo
saulės pažvelgė į tolį.
- Tai tikrai Ada, - tarė balsu.
Ada artinosi iš lėto. Pastaruoju metu ji papilnėjo, tai Mika­
lojus pastebėjo per ankstesnį jos apsilankymą. „Darosi panaši į
Emilį“, - pamanė jis ir jo lūpų kampučius išlenkė šypsena. Tėvo
vaikas, visais atžvilgiais, visom gerom savybėm.
Po valandėlės Ada jau buvo kieme. Pamatęs neviltingą jos
veidą ir tamsius paburkusius paakius, Mikalojus suprato, kad
nutiko bėda.
- Tėtis, - sušnibždėjo Ada tyliai tyliai ir kriste įkrito Mikalojui
į glėbį. - Jis sunkiai serga. Labai sunkiai.
- Emilis? - negalėjo patikėti Mikalojus. Negali būti nieko
rimta, juk Emilis už jį jaunesnis.
Čiūčiuodamas verkiančią Adą, Mikalojus vėl išgirdo praeities
balsą. Tai buvo jo tėvo balsas. Žodžiai, ištarti mamai paguosti
prieš jam išeinant į rūsį parnešti ledo karščiuojančiai Adai. Tada
tėtis apglėbė mamą taip pat, kaip dabar jis apkabino Adą. Tėtis,

208
kuris neilgai trukus tamsią naktį išėjo į pūgą, uždarė duris ir vi­
siems laikams pasitraukė iš mažojo Mikalojaus gyvenimo kartu
su mama ir sesute Ada.
Mikalojus glostė Adai plaukus glausdamas smakrą jai prie
kaktos. Tada jis garsiai pakartojo žodžius iš praeities.
- Greitai viskas susitvarkys, - tarė jis. - Patikėk.
Deja, Mikalojus klydo, kaip kitados klydo jo tėvas. Nuo Ados
apsilankymo praėjo dvi savaitės ir visas kaimas susirinko kapinėse
palydėti Emilio į amžinąją kelionę.
Prie atviro kapo stovėjo Emilio žmona Elzė, Ada ir jos vyras
Mikas, užjų, pasirėmęs į lazdą, - Mikalojus. Mikas laikė apglėbęs
Adą.
Mikalojus apžvelgė gamtovaizdį. Apačioje, įlankėlės gale įsi­
kūręs kaimas išaugo ir šiaip gerokai pasikeitė nuo to laiko, kai toje
pačioje vietoje stovėdamas jis atsisveikino su savo tėvais. Ir vis
dėlto jam staiga pasirodė, kad iš tiesų niekas nepasikeitė. Kad ir
pasenęs, jis jautėsi esąs tas pats mažas berniukas, kuris tuomet nuo
kaimo senolio Gideono laidotuvių kalbos slėpėsi savo mintyse.
Mikalojus juto, kad kaimas tebėra toks pat atsiskyręs, vis dar
taip pat nepaklūsta laiko tėkmei kaip kitados. Tikriausiai nuo to
priklausė ir jo jausmai. Korvajokis buvo tarytum atskiras pasau­
lis, veikiantis pagal savo dėsnius, tarsi už jo ribų daugiau nieko
nebūtų. Tai buvo keistas jausmas.
Mikalojus prisivertė grįžti į tą vietą ir laiką, kur jie buvo šiuo
metu. Jis ištiesė ranką ir palietė Adai petį. Ada iškart atsigręžė.
Jos sakys buvo pilnos ašarų.
- Meilę visada lydi baimė prarasti mylimą žmogų, - sušnibž­
dėjo Mikalojus. - Tai natūrali gyvenimo dalis. Emilis... tavo

209
tėtis mane to išmokė. Bent jau mėgino išmokyti. Tavo tėtis buvo
išmintingas žmogus.
Ada linktelėjo ir liūdnai nusišypsojo.
- Taip jis ir man sakė prieš užmerkdamas akis. Judu abu esat
išmintingi žmonės. Ir tu mane daug ko išmokei.
- Ar aš?
- Taip, iš tavęs aš išmokau, koks džiaugsmas yra dovanoti
nelaukiant atlygio.
Mikalojus graudžiai pravirko.
- Aš jau eisiu, - sunkiai pratarė jis.
- Luktelėk dar truputį, - sušnibždėjo Ada, ištrūko iš Miko
glėbio ir priėjus apkabino senolį. - Mikalojau, - šnipštelėjo ji. -
Man atrodo, kad tau pats laikas pagalvoti apie save.
- Ką nori pasakyt?
- Tai, ką ir pasakiau. Negali visuomet galvoti tik apie kitus, -
šnibždėjo Ada rimtai žvelgdama Mikalojui į akis. - Anksčiau ar
vėliau viskas baigiasi. Ar supranti?
Mikalojus neišspaudė nė žodžio, žinoma, jis suprato, ką turi
galvoje Ada, bet teįstengė tik linktelėti. Tada jis apsisuko ir pasi­
ramsčiuodamas lazda iškiūtino iš kapinių.
Netrukus Mikalojus vargais negalais įsiropštė į vežimą. Įsitaisė
ant vadelėtojo suolelio ir dar sykį atsigręžęs į kapų pusę pamatė,
kaip Adajam pamojo. Jis taip pat pakėlė ranką, tada suėmė vadeles
ir paragino senučiuką Rudolfą.
- Dar šios Kalėdos, - sušnibždėjo jis. - Paskutinį kartą.

Vasara baigėsi, atėjo ruduo, atsiviliodamas pirmąsias ryto

šalnas su traškančiu leduku, o netrukus Šiaurę vėl užklojo storos,

Z10
žvilgančios pusnys. Šį rudenį Ada Mikalojaus neaplankė kaip buvo
įprasta, bet krimstis dėl to jis neturėjo kada. Po Emilio mirties
suėmė save į rankas ir, užuot sėdinėjęs ant laiptelių, užsidarė
dirbtuvėje - nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro.
Kai iki Kalėdų liko savaitė, Mikalojus sunerimo. „O jeigu
Ada išvis nebeateis“, - pamanė sėdėdamas prie pietų stalo. Jis
vis pakeldavo akis į langą. Snaigės smigo stačiai į šalčio išraižytą
langą. „Paprastai tokiu metu Ada jau būna čia...“ - pagalvojo jis
ir atvožė kišeninio laikrodžio dangtelį. Buvojau kone vienuolika.
Jis prigludo prie lango, bet snigo taip tirštai, kad nieko nesimatė
toliau kaip du metrus nuo namo sienos.
- Turbūt pats imsiuos pakuoti, - atsiduso jis.
Staiga kažkas pabeldė į duris. Ir netrukus trobon įvirto nuo
galvos iki kojų snieguota Ada.
- Vaje, na ir orelis! - supūkštė ji.
- Ada! Greičiau uždaryk, kad vidun neprisnigtų, - tarė Mi­
kalojus džiugiai šypsodamas.
- Ee... - Ada atsisuko į praviras duris. - Čia yra dar svečių.
Pro durų plyšį galvą kyštelėjo Mikas. Vyras atrodė kaip tikras
sniego senis.
- Sveikas gyvas, Oula! - linksmai pasisveikino Mikas.
Mikalojus kaipmat paniuro.
- Tik tu nesijaudink, - suskubo raminti Mikas, pamatęs, kaip
išsigando Mikalojus. - Aš moku saugoti paslaptį. Be to, jei atvirai,
aš niekada ir netikėjau tais Ados pasakojimais apie Kalėdų Senelį.
- Nejaugi? - nustebo Ada. - Šito tu niekuomet man nesakei.
- Na... aš vyliausi, kad ir pati numanai, - pasakė Mikas. - Aš
tik norėjau tikėti, nes tu jau tada man labai patikai.

Z1!
 Adavėl atsisukoį Mikalojų. Šissuirzęs tylomis žvelgėį atvykėlius.
- Pasistenk suprasti, - paaiškino Ada. - Aš juk nebegalėjau
vaikščioti čia slapta.
Paskui ji mostelėjo Mikui.
- Na užeik gi pagaliau nestypsojęs.
Kai Mikas per tarpdurį įsispraudė vidun, Mikalojui iš nuos­
tabos akys ant kaktos iššoko. Rankose jis laikė kailiais aptūlotą
ryšulėlį, iš kurio sklido knirkimas.
- Ypač dėl šito, - pridūrė Ada ir perėmė iš Miko ryšulėlį, kai šis
nuėjo uždaryti durų, nes sniegas jau veržte veržėsi vidun. - Dabar
mudu su Miku dalijamės viskuo. Netgi paslaptimis.
Mikalojus atsistojo, ir jo veidą pamažu nuskaidrino šypsena.
- Vaikas? Jūsų.
Ada su Miku linktelėjo ir meiliai pažvelgė vienas į kitą. Mika­
lojus, pasiramsčiuodamas lazda, priėjo prie jaunuolių ir užmetė
akį į ryšelį.
- O aš nė nenutuokiau, - pasakė jis. - Nors ir buvau užma-
tęs, kad tu suapvalėjai. Bet pamaniau, kad daraisi panaši į tėvą,
paveldėjai Emilio sudėjimą. O tu tada laukeisi!
Mikalojus pasilenkė ir pro savo akinius įsižiūrėjo į mažąjį
atvykėlį.
- Koks mažutis. Panašus į tave, Ada. Tada, kai buvai ką tik
gimusi. Prabėgo tiek nedaug laiko, o tu jau pati turi vaiką.
Ada su Miku susižvalgė. Mikas linktelėjo Adai, ši linktelėjo
jam.
- Čia berniukas, - tarė Ada. - Jo vardas Mikalojus. Aš turėjau
Mikui pasakyti tavo tikrąjį vardą.

212
 Mikalojus pakėlė galvą, akyse jam sužvilgo ašaros. Jis išsitiesė
ir skubiai atgalia ranka jas nusibraukė.
- Na ir skersvėjis čia, - pratarė jis, - man, senam, net akys
ašaroja. Ar tikrai gerai pritraukei duris?
- Tikrai, tikrai, - patikino Mikas.
- Na, tada gerai, - atsakė Mikalojus ir suplojo delnais. - Tai
ką, tuomet eime. Nors dabar jūsų, pagalbininkų, padaugėjo, darbų
čia stoviniuojant nė kiek nesumažės!
Mikalojus stengėsi atrodyti tvirtas, bet jo širdis šiltai spurdėjo.
„Jiedu davė vaikui mano vardą, - pamanė jis, - geresnės dovanos
nė būti negali, per visą gyvenimą.“
 etvirtosios dienos vakare ėmė matytis darbų pabaiga:

K dar vienas rytas ir visos dovanos bus supakuotos. Ilga

lentynų eilė palei dirbtuvės sieną buvo pritutinta dovanų ryšu­
lėlių, ir rytoj jaunoji šeimynėlė su savo vaikeliu jau galės vykti
namo, į Korvajokį. Mikalojui teko pripažinti, kad Ada protingai
pasielgė pasitelkdama į pagalbą savo vyrą. Jiedu kartu nudirbo
didžiulį darbą. Ada meistriškai pakavo dovanas, bet ir Mikas,
padedamas Ados, neįtikėtinai greitai perprato darbo ypatumus.
Mikas buvo miklių pirštų, malonus ir geraširdis žmogus. Ada
gerai pasirinko, ir Mikalojus džiaugėsi už ją.
Kai jaunieji sumigo savo šiaudų patale, įtaisytame troboj ant
grindų, Mikalojus atsikėlė iš lovos ir uždegė žibalinę lempą. Jis
tylutėliai nupėdino prie mediniame lopšelyje miegančio mažojo
Mikalojaus ir atsargiai pašvietėjam į veiduką. Vaikas buvo panašus
ne tik į savo tėvus, bet ir į Emilį.
- Miegok ramiai, mažasis Mikalojau, ir regėkgražius sapnus, -
sušnibždėjo ramiai šnopuojančiam kūdikėliui.
Paskui jis apsisuko ir pasilenkęs atkėlė dirbtuvės dureles grin­
dyse. Atsargiai atsargiai, kad nieko nepažadintų.
Nusileidęs žemyn užvožė jas taip pat tyliai ir atsargiai, kaip ir
buvo atvėręs. „Ačiū Dievui, niekas neišgirdo“, - pagalvojo jis nu­
lipęs į dirbtuvę. Tenjis eidavo kasnakt nuo pat jaunųjų atvykimo,
ir jam vis pavykdavo nesudrumsti jų sapno. „Jauni miega giliau ir
ramiau nei pagyvenę žmonės, - pamanė jis, - jiems prieš akis dar
toks ilgas kelias, kad mintys apie jo pabaigą nedrumsčia miego.“
Mikalojus, nešinas žibintu, nupėdino prie darbastalio ir
prisitraukė kėdutę. Priešais pasistatė žiburį ir šalia užsidegė dar
vieną. Išvydęs prietemoje šokančius liepsnų atšvaitus ir išgirdęs
po grindimis raminamai ir migdomai čiurlenančią upę, jis prisi­
minė savo pirmųjų metų pabaigą Izaoko namuose. Tuomet, seniai
seniai, jis taip pat tyliai išslinkdavo nepažadindamas Izaoko ir
meistraudavo dovanas Korvajokio vaikams. Dabar jis nebesirūpi­
no dėl dovanų kaimo vaikams, jos jau buvo paruoštos. Mikalojus
turėjo kitą rūpestį.
Jis atitraukė darbastalio stalčių ir išsiėmė nebaigtą darbą.
- Tai svarbiausia viso mano gyvenimo dovana, - sušnibždėjo
jis ir prisilenkė arčiau. - Žinoma, pavadinti vaikelį mano vardu
kur kas didesnė dovana. Tačiau iš visų mano rankomis pagamintų
darbų šis bus svarbiausias.
Po valandos, darbuodamasis mažutėliu plaktuku, ant laiptų
išgirdo Ados šnabždesį.
- Mikalojau?
Jis skubiai atidarė stalčių ir įbruko tenai nebaigtą dirbinį. Kai
Ada prisiartino, jis kaip niekur nieko sėdėjo prie stalo.
- Kodėl tu kasnakt atsėlini čionai? - paklausė Ada ir prisėdo
šalia. - Kuo tu užsiimi? Ar dar yra nebaigtų dovanų? Jeigu taip,
galėjai paprašyti Miko pagalbos, kad tau, senamžmogui, nereikėtų
vargti per naktis pačiam.

Z1S
 Mikalojus pažvelgė į Adą pro savo akinius ir papurtė galvą.
- Ne, judu ir taip man padėjote. Aš tik... - tarė jis ir akimirką
patylėjo. - Aš tik šiaip krapštinėjuosi su niekniekiais, kai nemiga
kamuoja. Tiktu nesirūpink, man visuomet taip būna prieš Kalėdas.
Kalėdų naktis, kai turiu išvežioti dovanas... Ji man svarbiausia...
Reikšmingiausia metų diena.
- Ar galiu pamatyti, ką ten krapštinėjai? - paklausė Ada. -
Netikiu, kad ten niekniekiai, žinau, koks nagingas meistras esi.
- Nieko ypatinga, - atsakė Mikalojus. - Paprasta dėžutė. Dabar
nenoriu jos rodyti... Ji dar nebaigta. Tačiau... tu ją dar pamatysi.
- Tebūnie, - tarė Ada. - Bergždžias darbas tave įkalbinėti. Tu
toks pat užsispyręs kaip ir aš, - ji mažumėlę patylėjo ir paskui
pridūrė kiek rimtesniu balsu. - Beje, ar norėtum, kad mudu su
Miku pagelbėtume tau Kalėdų naktį? Mes mielai važiuotume
drauge. Aš...
- Ne, jokiu būdu, - pertraukė Mikalojus. - Aš noriu dovanas
išvežioti vienas. Ypač dabar... kai pažadėjau tau ir sau pačiam, kad
tai paskutinės mano Kalėdos, taigi... Juk tu supranti?
Ada linktelėjo.
- Suprantu. Dar trys naktys, - pridūrė ji ir paskui skubiai
pažvelgė į laiptų pusę. Tenai nieko nebuvo. - Susitiksim įprastoj
vietoj sutartu laiku.
- O kaip Mikas? - paklausė Mikalojus.
- Mikas miegos kaip užmuštas. Visai kaip dabar, - atsakė Ada
ir mirktelėjo. - Nors aš daug ką papasakojau jam, bet ne viską.
Apie eketę ir Ados dovaną nežino nė viena gyva dvasia.
Ada pridėjo prie lūpų pirštą, kaip tada, prieš dvidešimt metų,
kai dar buvo maža mergaitė. Mikalojus padarė tą patį. Jis buvo
laimingas, kad jų bendra paslaptis tebėra saugi. Dar kartą be žo­
džių pasižadėję tylėti, jiedu vienas kitam nusišypsojo.

Kitos dienos popietę svečiai susiruošė namo. Mikas jau sėdėjo

rogėse, o Ada su kūdikiu rankose ir Mikalojus stovėjo atokiau.
- Ar esi tikras, kad susidorosi vienas? - paklausė Ada ir susi­
rūpinusi nužvelgė lazda pasirėmusį senolį.
- Susidorosiu, - atsakė Mikalojus. - Neverta apie tai daugiau
kalbėti.
- Gerai. Tada pasimatysime poryt, - tarė Ada ir apsisuko. Pas­
kui stabtelėjo ir vėl dvejodama pažiūrėjo į Mikalojų. - Mikalojau?
-Na?
- Ar tikrai tesėsi pažadą? Tai paskutinės Kalėdos.
Mikalojus linktelėjo.
- Paskutinės, - pakartojo jis.
- Gerai, - pasakė Ada ir įsitaisė rogėse greta Miko.
- Lik sveikas, Oula! - tarė Mikas ir nusišypsojo Mikalojui.
Tada švelniai užklojo žmoną su vaiku skraiste ir paragino arklį.
Rogės pamažėl nutolo miško keliuku. Iš po pavažų žiro sniegas
ir saulės šviesoje tarsi mažučiai deimantai žėrėjo snaigės.
Mikalojus dar ilgai stovėjo stebėdamas, kaip sniegas palengva
vėl sugula į pusnis.

Vos ėmė leistis sutemų skraistė, šiaurinis peizažas aplink Mi­

kalojaus trobą sušvelnėjo. Tamsavis tirštėjo, ir naktis sluoksnis po
sluoksnio supo į savo skraistęjau vargiai įžiūrimus žemės kontūrus.
Netrukus ji tarsi užklotas apgaubė snieguotą gamtovaizdį. Dangaus
aukštybėse siaučiantis vėjas atginė tirštą debesų skydą. Iš pradžių

Z11
danguje kur ne kur prasižiojo mažučiai plyšeliai, pro kuriuos,
tarsi žvejų žiburiai jūroje, žybčiojo tolimos žvaigždės; properšos
pamažu didėjo ir netrukus, atrodęs toks storas ir sunkus, debesų
skydas taip suplonėjo, kad pro jį pasimatė žvaigždėtas dangus.
Galiausiai iš debesų liko tik pailgos skiautės, lygkilimo skutai,
lėtai plazdantys aukštybėse šiaurės horizonto link.
Kai Mikalojus Rudolfo traukiamomis rogėmis išsirengė į kelią,
buvo giedra naktis. Žvaigždės taip ryškiai švietė, kad ant žvilgančių
pusnių atsispindėjo snieguotų medžių šešėliai.
Mikalojus patraukė į jūros pusę, iš tolo aplenkdamas Korva-
jokio kaimą. Arklys klausiamai prunkštelėjo, kai jiedu pasileido
ledu per bekraštę sustingusią jūrą.
- Nesijaudink, arkleli. Mudu keliaujam tenai, iš kur aš esu
kilęs, - paaiškino Mikalojus savo senam brangiam draugužiui. -
Taip, Rudolfai, atėjo metas. Netgi su Hilma niekuomet nesam
buvę saloj.

Mikalojus nesilankė saloje nei su Hilma, nei su kuo kitu, nė

karto nuo tos nebylios kelionės valtimi, kai Hanesas su Heinu
išgabeno jį į žemyną, į Korvajokio kaimą. Jis prisiminė, kaip tada
sėdėjo valtyje apkabinęs savo ryšulėlį, girdėjo ledo traškesį, irklų
laikiklių girgždėjimą ir sunkų vyrų kvėpavimą. Prisiminė, kaip
jautėsi apspangęs, o iš akių neišriedėjo nė viena ašarėlė. Ant kelių
jis laikė visą savo mantą, ir nė kitą pavasarį nepanoro, kad kas
nors atgabentų jam iš salos kitus šeimos daiktus. Norėjo viską
palikti kaip buvę.
Mikalojus paliko Rudolfą su rogėmis prie sugriuvusios valčių
stoginės. Prieplaukos išvis nebuvo, ją per ilgus dešimtmečius
pasiglemžė jūra. Mikalojus tik dabar suprato, kodėl kadaise taip
pasielgė. Tuomet, būdamas vaikas, jis tikėjo rasiąs būdą sugrą­
žinti laiką atgal. Jis troško tikėti, kad įvykius galima pakeisti taip,
kad nelaimė nebūtų įvykusi. Kaip tik dėl to buvo nevalia nieko
išgabenti iš salos, kaip tik dėl to išėjęs su Hanesu ir Heinu pasku­
tinę akimirką apsisukęs grįžo į trobą ir vietoj tėčio peilio paliko
savo mažą peiliuką. Tai buvo ženklas, žinutė šeimai apie tai, kad
nors jo ir nėra čia, dalis jo vis dėlto liko, lygiai kaip ir dalis jų. Ir
visuomet liks.
Mikalojus pasirėmė į savolazdą ir nužvelgė priešaisjį stūksančią
salą. Ji buvo savo vietoje, ji laukė, tarsi jis būtų išvykęs tik vakar.
Tik tai nebuvo tiesa. Iš ūkinio pastato irgi tebuvo likusi beformė
rąstų ir lentų krūva, užklota sniego. Baltutėlėse pusnyse niekas
nebuvo prakasęs takelio, sniegas buvo glotnus ir nepaliestas, iš­
skyrus elnių pėdsakus, nors ir tie buvo vos įžiūrimi sniego dangoj.
Bet žvaigždžių nutvieksta trobelė dar stovėjo, tik akmenų ka­
minas nuo kranto atrodė susmegęs. Mikalojus patraukė lūšnelės
link. Sniegas buvo gilus, senoms kojoms sunku buvo bristi per
pusnis pasiremiant lazda. Jis greičiau šliuožė į priekį, nei žengė.
Ir kai pusiaukelėj sustojo pailsėti ir atsigręžė atgal, pamatė paskui
save paliktą brydę. Tai jam priminė tuos per kiemą nusidrieku­
sius susikertančius takelius iki ūkinio pastato ir rūsio, kuriuos
nukasė tąkart, laukdamas mamos, tėčio ir Ados. Sunkiausia buvo
prasikasti iki kranto, valčių stoginės. Tuo takeliu tėvai ir Ada nuo
valties turėjo pareiti iki namo. Bet atsitiko taip, kad tuo taku nuo
trobelės iki kranto iš savo namų išėjo jis pats.
Galiausiai Mikalojus pasiekė savo vaikystės namus. Įėjęs vi­
dun apsidairė. Sugriuvęs buvo ne tik kaminas. Lubų šlaitas buvo
smarkiai įsmukęs ir pro skylę, nuo kurios aštrių kraštų karojo vos
besilaikančios malksnos, švietė žvaigždėtas dangus - kaip kokia
visatos akis. Atrodė, tarsi skylę būtų išmušusi krintanti žvaigždė.
„Langas į dangų“, - pagalvojo Mikalojus.
Vienintelio trobos langelio stiklas buvo išdužęs ir viduje pus­
nys siekė apatinį lango rėmą. Nuo palangės kambario gilumon
leidosi kalniukas, o pačiam trobos vidury buvo susidaręs slėnis,
užklotas mažiausiai dešimties centimetrų storio sniego danga.
Kalniuko apačioje kyšojo mažulytis kauburėlis. Jis atrodė kaip
sniege paskendęs akmuo arba greičiau kaip koks mažas medelis,
kurio viršutinės šakos ir netgi pati viršūnė nevaliojo nuo pečių
nusipurtyti sniego.
Mikalojus žvilgsniu perbėgo apleistą trobą. Jis mėgino užuosti
tą namų kvapą, kurį tikėjo prisimenantis ir iš tiesų prisiminė,
tačiau jo nebebuvo. Jis užsimerkė ir įsivaizdavo trobą, kokia ji
buvo kadaise. Verpimo ratelis, pintinė, stalas, suolai, židinys,
žibalinė lempa, medinė lėkštė, kėdutė, jo lova, krosnis, kartys
duonai džiovinti, anga krosnyje, puodai, keptuvė, geležinės gro­
telės, galinės sienos medinės lentynos su indais, vandens kibiras
ir medinis kaušas...
Kai Mikalojus labai susikaupė, jo šnerves paglostė pažįstamo,
saugaus namų kvapo prisiminimas. Jis girdėjo tėčio, mamos ir
Ados balsus. Jis pajuto, kad jie yra šalia. Tai buvo tik praeities
šmėkštelėjimas, bet jo širdis ėmė smarkiai daužytis. Ir ta akimirka
staiga išnyko.
Mikalojus atsimerkė. Gal visi daiktai iš tiesų tebėra, gal juos
tik užklojo sniegas? Sugriuvusios lentynos, indai, keptuvės ir
puodai, suėsti rūdžių...

220
 Mikalojus priėjo prie lango. Jis nubraukė pirštine sniegą. Ir ne­
trukus pajuto stalo paviršių. Vienoje pusėje kojos buvo sulūžusios.
Mikalojus suprato, kad kaip tik dėl to stalas atrodė kaip mažas
kalniukas. Jis valė sniegą nuo viršaus žemyn, nuo lango grindų
link. Jamteko atsiklaupti, nes nugara nepajėgė daugiau susilenkti.
Ir kai nuvalė visą stalo paviršių, išskyrus apatinį kraštą, jo pirštai
už kažko užkliuvo. Jis vis dar buvo čia! Tai tas kauburėlis, kurį jis
mintyse palaikė akmeniu arba mažyčiu medeliu.
Mikalojus nubraukė nuo stalo sniego likučius ir surado savo
mažąjį peiliuką. Neįtikėtina, kad po tiekos metų jis vis dar buvo
tenai. Jis stirksojo sau stalo kampe, tarsi ką tik būtų ten įbestas.
Betrūko tik duonos kepalėlio, nuo kurio tėtis jiems abiem atriekė
po riekelę. Akimirką Mikalojus juto burnoje duonos skonį, net
seilės išsiskyrė. Jis vėl išgirdo tėvo balsą.
Nesijaudink be reikalo, Mikalojau. Viskas bus gerai. Dabar kaip
tik galėsi pabaigti drožinėti savo dovaną. Tu puikiai susitvarkysi
vienas, esi jau didelis berniukas.
- Taip, aš susitvarkiau, - sukuždėjo Mikalojus. - Aš susitvar­
kiau. Tik dabar tai suvokiu. Man pasisekė nugyventi laimingą
gyvenimą, - pridūrė jis ir paglostė peiliuko kriaunas. - Gavau
daug daugiau, negu pats daviau. Gavau daugiau, negu kada nors
būčiau pajėgęs duoti. Tik ne visada mokėjau tai pamatyti. Bet
dabar matau.
Mikalojus suspaudė pirštais peiliuko kriaunas ir ištraukė aš­
menis iš stalo. Iš už diržo išsitraukęs tėvo peilį, įbedė jį į stalą, o į
jo vietą, į tuščią dėklą, įkišo savo peiliuką. Paskui, pasiremdamas
lazda, atsistojo ir pasižiūrėjo į stale styrantį peilį. Visai kaip tada.

221
Dabar viskas buvo aišku. Galų gale jis susitaikė su praeitimi. Ir
dar pagalvojo, kad kitą žiemą, kai į trobą pro išdužusį langą vėl
prižirs sniego ir stalas vėl virs mažu kalneliu, tas medelis stalo gale
nebebus toks jau mažas. Medis bus užaugęs, tai bus subrendęs
medis, tai bus senas medis. Galbūt jis bus nudžiūvęs ir kalnų pe­
lėda bus susisukusi jame lizdą. Galbūt jis primins jį. Arba apie jį.
Mikalojus dar kartą apsidairė. Jis žinojo, kad daugiau niekada
neišgirs tėčio balso. Pastarasis kartas buvo paskutinis. Dabar jau
viskas gerai. Su viskuo susitaikyta.
- Lik sveikas, tėti, lik sveika, mama, - pasakė jis. - Su tavimi
aš neatsisveikinu, mažoji Ada, nes tu esi undinėlė, o undinėlės
niekada...
Mikalojus nutilo. Jis apsisuko ir išėjo pro duris.

Kai Mikalojus su Rudolfu rogėmis šliuožė ledu į krantą, tebe­

buvo naktis. Jei jis būtų pažvelgęs į dangų, būtų pamatęs šiaurės
pašvaistę. O jei būtų atidžiai įsižiūrėjęs, būtų išvydęs ten tris
besišypsančius veidus: tėčio, mamos ir Ados. Tačiau Mikalojus
nesidairė į dangų, jis žvelgė į priekį, į tamsą. Jo mintys jau buvo
kitur, jis galvojo apie rytojaus naktį. Kalėdų naktį. Rytoj jis ap­
simaus raudonas kelnes, raudoną švarką susiverš juodu diržu ir
užsidės raudoną kepurę su bumbulu. Ir paskutinį kartą išvežios
dovanas. „Dabar tai išties paskutinis kartas, - pagalvojo jis. - Jau
daug kartų taip maniau, bet dabar tai tiesa. Viskas anksčiau ar
vėliau baigiasi.“
 ai ada pakilo iš lovos, buvo ankstus Kalėdų rytas, dar

K beveik naktis. Ji akimirką sustojo prie miegamojo durų.

Tamsoje tyliai knarkė Mikas, o iš mažojo Mikalojaus lopšio, sto­
vinčio arčiau durų, sklido tolygus kvėpavimas. „Gerai, - pagalvojo
Ada, - dabar kad tik nepažadinčiau.“
Paskubom apsirengusi Ada tylutėliai išsmuko į lauką. Ji žengė
ant laiptų ir atsargiai pritraukė duris. Valandėlę stovėjo atsirėmusi
į jas nugara. Šios akimirkos ji laukė su tokia įtampa, kad visą naktį
negalėjo sudėti bluosto. Ji nerimavo dėl Mikalojaus, nes nebuvo
tikra, ar gerai pasielgė leisdama senam žmogui vienam išvežioti
dovanas. Ji suskaičiavo iki penkių ir pažvelgė žemyn. Jai iš lūpų
išsprūdo palengvėjimo atodūsis. Apačioj gulėjo ryšulėlis, ant kurio
drebančia ranka buvo užrašyta: Mikalojui.
Ada nusišypsojo, ji žinojo, kas yra viduje. Mikalojus išdrožė
mažajam jos sūneliui elnią. Medinis elniukas priminė vieną iš
paties Mikalojaus elnių. Iš tiesų tai buvo Gudrutis.
- Jis ryžosi, - sukuždėjo Ada. - Jis vis dėlto pajėgė. Štai ir viskas.
Dabar jis pagaliau galės ramiai leisti senatvės dienas.
Ada uždegė žiburį, kurį buvo pasiėmusi išeidama. Dovanėlę
ji paliko ant laiptų. Pasiims ją kartu su mažuoju Mikalojum, kai
berniukas pabus. Dabar Adai rūpėjo kas kita. Jai teks sparčiai

223
paėjėti, kad laiku pasiektų slaptą jų susitikimų vietą. Bejų namo,
Mikalojus dar turėjo aplankyti keletątolėliau įsikūrusių Korvajokio
kaimo trobų, paskui jis su savo elniais per tiltą trauks miškelio
link ir nuo ten - ant ledo. Kaip visada iki šiolei.

Po pusvalandžio Ada su savo žibintu jau buvo susitikimo vie­

toje. Ji stovėjo atokiau nuo tako, užsiglaudusi už eglės. Ji visada ten
laukdavo Mikalojaus - nuo tų Kalėdų, kai šis rado ją savo troboje
su raudonąja kepure ant galvos. Ados širdį užliejo juokas, kai ji
prisiminė, kaip tąkart nustėro Mikalojus.
Povalandos kelias vis dar buvo tuščias. Mikalojaus ir jo elnių -
nė ženklo. Žibintas buvo nebereikalingas. Patekėjusi saulė iš lėto
keliavo dangaus skliautu, ir nakties tamsą sklaidė ryto prieblanda.
Ada pastatė žibintą šalia savęs ant sniego, papūtė šiltą orą į pirš­
tinėtas plaštakas ir pašokinėjo, kad sušiltų.
- Kurių galų jis vėluoja? - balsiai tarė ji sau. Ją vėl suėmė ne­
rimas, kaip ir vakare einant miegoti.
Galiausiai, pralaukusi daugiau kaip dvi valandas, galutinai su­
stirusi Adajau buvo beeinanti namo, bet staiga pamatė artėjančią
elnių ketveriukę. Raudonos rogės švytėjo ant sniego tarsi žarija.
- Pagaliau! - lengviauatsiduso Ada ir išlindusi iš už eglės išpuolė
ant tako. Ji pamojo besiartinančiam kinkiniui ir nekantraudama
pasileido tekina prie jų. - Aš ir vėl jaudinausi be reikalo.
Kai rogės privažiavo arčiau, džiaugsmas išblėso, Adą vėl užgulė
neramios mintys. Rogės atrodė tuščios!
Jos iš tiesų buvo tuščios. Ada tuo įsitikino, kai elniai po aki­
mirksnio sustojo priešais ją. Ada pažvelgė į tą pusę, iš kurios
atšliuožė rogės, bet Mikalojaus nesimatė. Buvo matyti tik jos
pačios pėdsakai ir gyvulių kanopų sutryptas sniegas bei rogių
pavažų paliktos šviežios vėžės.
- Kas nutiko? - garsiai paklausė Ada. Ji valandėlę pamąstė,
paskui įšoko į roges, suėmė vadeles ir pasuko Korvajokio link.
Beprotišku greičiu varomos rogės netrukus įlėkė į kaimą. Ada
sustabdė elnius priešais krautuvę, iššoko iš rogių ir nuskuodė
laiptais į vidų. Prieš atplėšdama duris ji spėjo pastebėti, kad naktį
Mikalojaus palikto ryšulėlio ant laiptų nebėra.
Veikiai Ada giliai alsuodama stovėjo trobos tarpdury. Mikas
sėdėjo ant grindų su mažuoju Mikalojum ant kelių ir kažką
čiauškėjo medinį elniuką rankutėje laikančiam sūnui. Išvydęs
Adą staiga nutilo. Jis atsistojo.
- Kurgi tu buvai dingusi? Mudu su Mikalojum... - piktai
paklausė.
- Mikalojus, - ištarė Ada. - Jam kažkas nutiko! Aš lekiu į jo
namus, judu su arkliu važiuokit iš paskos!
- Palauk, - tarė Mikas. - Tai kas gi, kada?
- Tuojau pat! - šūktelėjo Ada.
Mikas nespėjo daugiau nieko paklausti, nes durys trinktelėjo
ir Ada jau buvo dingusi.
Kai Mikas su sūneliu po valandėlės išėjo pro laukujės duris,
jis pamatė tik milžiniškas raudonas roges, tolstančias nuo kaimo,
iš po pavažų žeriančias sniego debesis.
- Kas gi čia vyksta? - tarė Mikas. - Turbūt belieka traukti iš
paskos, kaip ir liepė mama, ar ne, Mikalojau?
Mažylis suklegėjo, tarsi būtų supratęs tėčio žodžius.

Ada kaip viesulas skriejo rogėmis Mikalojaus namų link.

Pradėjo snigti.

225
 Iš pradžių iš dangaus krito tik mažučiai balti pūkeliai, tačiau
neilgai trukus prieš akis jau stūksojo neperregima sniego siena.
Atrodė, lyg elnių ketveriukė švilptų per vatos tunelį, kuris nejučia
vertųsi priešais juos ir vos jiems pravažiavus vėl užsitrauktų.
Tolygus elnių varpelių skambėjimas kėlė Adai keistą jausmą,
tarsi ji būtų visai ne čia, o keliautų laiku. Ji ir vėl buvo maža mer­
gaitė, nusprendusi atskleisti paslaptį, kas gi Kalėdų naktį vaikams
atneša dovanas, ta pati nuvargusi ir beveik praradusi viltį mergai­
tė, kurią seniai seniai, per rūsčią sniego pūgą, Mikalojaus elniai
surado vidury miško.
Kai Ada aklinai užsnigtu takeliu klampojo prie Mikalojaus
namo, buvojau gerai įdienoję. Ji greitai pasiekė duris ir iškart įvirto
vidun. Troboje vyravo prieblanda, šviežias sniegas buvo užklojęs
vienintelį langą balta danga. Ada apsidairė. Lova buvo paklota.
Stalas prie lango stovėjo tuščias, tiktai dulkių sluoksnis dengė
lakuotą jo paviršių. Krosnyje nedegė ugnis, nebuvo netgi žarijų.
Ada priėjusi palietė delnu krosnies mūrą. Jis buvo šaltas, daug
šaltesnis, negu turėjo būti, net jeigu Mikalojus nebūtų kūręs ugnies
prieš išvežiodamas dovanas. Mūras buvo šaltas kaip ledas. Kai Ada
atitraukė ranką, ant krosnies liko drėgnas jos delno atspaudas.
- Mikalojau!
Niekas neatsakė. Ada pasilenkė ir atkėlė dirbtuvės dureles
grindyse. Prieš leisdamasi žemyn, ji valandėlę įsiklausė.
Dirbtuvėje tvyrojo aklina tamsa.
- Mikalojau, ar tu čia?
Nieko. Tik tyla ir ramybė. Adai pasivaideno, tarsi dirbtuvėje
būtų sustojęs laikas. Tarsi niekas čia nebūtų užsukęs metų me­
tus. Tai buvo keista, nes ji pati juk su Miku vos prieš porą dienų

226
buvo čia ir padėjo Mikalojui. Ada priėjo prie darbastalio ir pirštu
perbraukė paviršių. Jį dengė storiausias purus dulkių sluoksnis.
- Tikrai keista, - sukuždėjo Ada.
Staiga ji pajuto, kad čia dar kažkas yra pasikeitę. Dirbtuvei
trūko kažin ko svarbaus. Bet ko? Ji apsidairė. Ne, visi daiktai
atrodė savo vietose, nors apdulkėję ir seniai neliesti, bet vietose.
Čia daugiau nieko netrūksta, tik Mikalojaus, spėjo pagalvoti ji
prieš suvokdama atsakymą. Dirbtuvėje tvyrojo spengianti tyla.
Čia pernelyg tylu, susivokė Ada, nebegirdėti upės čiurlenimo.
Ji perėjo nuo darbastalio prie skylės grindyse, iš kurios iki
pusės kyšojo sustojęs vandens malūno ratas. Ada patikrino vieną
rato sparną, jis buvo sausutėlis. Ji atsiklaupė ir pridėjo ausį prie
juodos kaip naktis ertmės. Nė garso. Jokių ženklų, kad kada nors
čia būtų tekėjusi požeminė upė.
- Gal ji staiga išdžiūvo arba pakeitė vagą, - spėliojo ji balsu.
Tuo metu viršuje atsivėrė durys.
- Mikalojau! - šūktelėjo Ada ir nubėgo prie laiptų.
Iškišusi galvą pro atvirą grindų landą, Ada pamatė Miką, ant
rankų laikantį jųdviejų vaikelį.
- Ak! Vis dėlto tu čia! - lengviau atsiduso Mikas ir ėmė purtytis
nuo drabužių sniegą. - Aš jau spėjau prisigalvoti... bala žino ko.
- Žinoma, kad aš čia. Jukpasakiau išvažiuodama, - Ada užlipo
į viršų. - Bet Mikalojus... jo neliko nė pėdsako.
- Tą turbūt galima kaip nors paaiškinti, - pasakė Mikas. - Beje,
kur tu palikai roges su elniais?
- Kaip kur? Žinoma, tvarte.
Mikas nustebęs pažiūrėjo į žmoną ir pasikasė galvą.
- Aš taip ir pamaniau, tačiau...

Z2J
 - Kas tačiau? Kas nutiko? - paklausė Ada.
- Nei elnių, nei rogių tvarte nėra nė ženklo, - tarė Mikas. -
Dėl to ir nebuvau tikras, ar gerai supratau, kad važiuoji čionai.
Ada nebežinojo, ką sakyti ar daryti, ji tik stovėjo kaip įbesta.
Nuo šitų keistų dalykų jai susisuko galva.
- Kas gi ten? - pratarė Mikas.
Ada staiga atsitokėjo. Ji pažvelgė ten, kur rodė Mikas. Ant stalo
stovėjo kažkas kampuota, nors jai atėjus stalas buvo tuščias. O gal
tik pasirodė? Dabar Ada niekuo nebebuvo tikra, ji ėmė abejoti
savo pojūčiais.
Ji priėjo prie stalo, Mikas su mažuoju Mikalojum glėbyje - iš
paskos.
- Skrynutė, - sušnibždėjo Ada. - Tai skrynutė.
- Kokia skrynutė? - paklausė Mikas.
Ada nieko neatsakė, tik paėmė ją į rankas.
- Nepaprastai daili, - sukuždėjo Mikas.
Tai buvo tiesa. Adai ant delno telpanti skrynelė buvo visa
išdrožinėta pynių raštais. Kiekvienas jos šonas buvo sutvirtin­
tas metalinėmis puošniomis juostelėmis, prikaltomis mažomis
vinutėmis.
- Ji užrakinta, - atsiduso Ada.
- Žiūrėk, raktas, - tarė Mikas ir paėmęs nuo stalo mažutėlį
raktelį padavė Adai. - Jis tikriausiai buvo po skrynute.
Ada įkišo raktą į spynelę, pasuko raktelį, spyna trekštelėjo
ir jos lankelis atšoko. Ada pastatė skrynutę ant stalo, nukabino
spynelę ir atvožė dangtį.
- Kas tenai? - nekantriai paklausė Mikas, stengdamasis pa­
žiūrėti žmonai per petį.
 - Laikrodis, - atsakė Ada. - Mikalojaus iš tėčio paveldėtas
senas kišeninis laikrodis.
Vidinė skrynutės pusė buvo išmušta tamsiai mėlynai dažyta
elnio oda, ir laikrodis gulėjo pamušale padarytoje įduboje, tarsi
būtų tenai įstatytas.
Ada paėmė laikrodį į delną - jos nuostabai, jis atrodė šiltas - ir
atvožė ciferblato dangtelį. Iš pojo iškrito maža popieriaus skiautelė.
- Kas čia? - paklausė Mikas.
Ada neatsakė. Ji padėjo laikrodį ant stalo ir paėmė lapelį. Iš-
lanksčiusi jį tyliai perskaitė. Tada padavė Mikui.
- Mažajai Adai? - nustebo Mikas. - Kokiai dar mažajai Adai?
Tavo brolis Mikalojus? Ar ši dovana tau?
Ada pažvelgė į vyrą ir papurtė galvą.
- Ji ne man, - atsakė ji. - Bet aš žinau, kamji skirta. Tai reiškia,
kad mes daugiau niekada nepamatysime Mikalojaus.
- Kaip suprasti? Aš nesusigaudau, kas čia vyksta.
- Aš irgi nesakau, kad suprantu, - atsiduso Ada. - Aš tiesiog
žinau.
- Bet argi tai ne keista...
- Nereikia, Mikai, - pertraukė jį Ada. - Neverta pernelyg sukti
galvos dėl dalykų, kurių negali suvokti protu. Nuo galvojimo jie
nepasidarys aiškesni.
Mikas jau žiojosi atsakyti, bet pamatęs Ados išraišką nutilo.
Jis paėmė laikrodį ir pridėjo jį prie ausies.
- Jukjis sustojęs, - pareiškė jis ir pažiūrėjo į rodykles. - Rodo
dvyliktą valandą dvidešimt penkias minutes.
- Tai žinutė, - valandėlę pamąsčiusi pasakė Ada. - Žinutė
nuo Mikalojaus.
 - Laikas? - klausiamai pažvelgė į žmoną Mikas.
- Tai ne laikas, - atsakė Ada. - Tai data. Užduotis man kitoms
Kalėdoms.
- Tau? Dabar aš jau visai nieko nebesuprantu, - užsiplieskė
Mikas. - Ir kodėl kitoms Kalėdoms?
- Negaliu daugiau pasakoti. Tai tik mano ir Mikalojaus paslap­
tis, - atsakė Ada. Ir ji nepapasakojo, kad ir kaip Mikas stengėsi
iškvosti ir visą kelią namo buvo susiraukęs.

Kiti metai pralėkė greitai, pernelyg greitai, bent jau Ados

nuomone. Ir vėl artėjo Kalėdos. Girdėdama ir matydama kai­
miečius, besiruošiančius Kalėdoms, Ada jautė begalinį ilgesį ir
liūdesį. O vaikų džiaugsmas, sumišęs su nekantriu jauduliu, ją
tiesiog draskyte draskė. Ji galvojo apie tai, kaip nusivils vaikai. Adai
rodėsi, kad dingus Mikalojui Kalėdos apskritai prarado prasmę.
Tad kam gijų laukti... Netgi gražūs prisiminimai apie Mikalojų,
į kuriuos ji, artėjant Kalėdoms, nejučia vis dažniau nugrimzdavo,
negalėjo numalšinti deginančios gėlos.
Kai iki Kalėdų buvo likusi tik viena naktis, Ada vakare uždarė
krautuvę, užgesino žibalines lempas ir atvėrė duris į jų butą. Ji
taip ir sustojo kaip įbesta tarpdury, pamačiusi ant grindų sėdintį
Miką. Jis pakavo dovaną!
- Ką tu čia išdarinėji? - atsiduso ji.
Mikas pakėlė akis ir skubiai pridėjo pirštą prie lūpų. Tada
linktelėjo miegamojo pusėn.
- Tik nešauk, - sušnibždėjo Mikas. - Berniukas miega. Tai
turi likti paslaptis.
- Mikai, - piktai atrėžė Ada, - kokia prasmė?

230
 - Tavo manymu, geriau sugadinti mažajamMikalojui Kalėdas,
ar ne? - paklausė Mikas.
- Ne tai norėjau pasakyti. Nors tu ir paruoši dovaną mūsų
Mikalojui, kiti vaikai juk nieko negaus.
- Nebūtinai, - atsakė Mikas.
- Kaip?
- Mes su kitais kaimo vyrais šiek tiek aptarėme šį reikalą, -
šyptelėjo Mikas. - Kitų vaikų tėvai slapta paruošė dovanas savo...
- Tai visai ne tas pats! - pertraukė jį Ada. - Tai apgaudinėjimas!
- Nagi, liaukis, - sušnypštė Mikas. - Aš tavęs nesuprantu, -
pridūrė jis ir parodė savo dovaną. - Juk Mikalojus kaip tik to ir
norėjo... kad tradicija nenutrūktų. Argi tu pati ne taip sakei?
Ada nieko neatsakė. Ji išbėgo iš kambario, paskui ir iš namo.
Ji lėkė kaimo keliu ir sustojo tiktai ant Korvajokio medinio tilto.
Gaudydama kvapą atsirėmė į turėklus ir su ašaromis akyse stebėjo
po tiltu kone aklinai užšalusią upės vagą. Ji suprato, kad Mikas
teisus. Mikalojus norėjo, kad tradicija nenutrūktų, bet vis tiek
atrodė nepakeliamai sunku tai pripažinti. Ji taip beprotiškai jo
ilgėjosi! Ji kuo aiškiausiai atsiminė jųdviejų pokalbį prieš dau­
gybę metų. Tąkart, kai Mikalojus parvežė ją į Korvajokį ir jiedu
pirmąkart drauge nuėjo ant užšalusios jūros.
Turiu tokią svajonę, kad manopradėta kalėdinių dovanų tradicija
nenutrūktų net tada, kai manęs nebebus, - tada pasakė Mikalojus.
Ada tuomet baisiai nustebo. Tai kas gi tada atneš tas dovanas? O
Mikalojus pažvelgė į ją ir atsakė nežinąs.
Kas nors kitas, ne aš, - galiausiai pasvarstęs pridūrė jis. Tąkart
Ada niekaip negalėjo suprasti, ką Mikalojus turėjo galvoje.
- Kas nors kitas, ne aš, - dabar jau balsu pakartojo Ada šluos­
tydamasi ašaras.
 Ji atsigręžusi pažiūrėjo į žemiau, įlankėlėje, išsibarsčiusį Kor-
vajokio kaimą ir linktelėjo. Gyvenimas turi tęstis, reikia leisti jam
tekėti kaip ir upei sava vaga, neverta kreipti srovės kita linkme,
kaip kadji bandė padaryti. Ji turi pagaliau susitaikyti, kad gyveni­
mas nesibaigė ir be Mikalojaus, ir be tėvo. Mikas teisus, vis dėlto
graži Mikalojaus pradėta tradicija neturi nutrūkti. Jos nereikia
užmiršti, juk tai buvo Mikalojaus gyvenimo prasmė.
- Aš buvau savanaudė. Tik pati to nesupratau, - sukuždėjo
Ada ir patraukė atgal į kaimą.
Dabar ji ne bėgo, o ėjo. Ji žingsnis po žingsnio vadavosi iš tos
pasipriešinimo grandinės, kuria pati save buvo supančiojusi.

Kalėdų naktį Ada nubudo kaip ir per visas ankstesnes Kalėdas.

Ji paliko Miką miegantį ir atsargiai nupėdino per tamsų miegamąjį,
tačiau šįkart nepakankamai tyliai. Mat kaip tik tą akimirką, kai
pravėrė duris ir buvo bežengianti į trobą, ją sustabdė mieguistas
mažojo Mikalojaus balsas.
- Mama!
Ada atsisuko ir pamatė berniuką sėdintį lovoje. Ji žvilgtelėjo į
Miką, bet tas nereagavo į garsus, tik apsivertė ant kito šono. Ada
balsu nuramino sūnų, tada pargrįžo į miegamąjį ir paėmė jį į glėbį.
- Tik labai tyliai, - sukuždėjo ji. - Nepažadinkime tėvelio.
Ji jau anksčiau buvo nusprendusi pasiimti Mikalojų kartu.
„Turi gi ten ant ledo būti bent vienas Mikalojus, - pagalvojo ji. -
Juk Kalėdos.“

Po pusvalandžio Ada su Mikalojumjau sėdėjo rogėse ir šliuožė

ledu pažįstamos vietos link. Kalėdų naktis buvo žvaigždėta, ir
šaltukas, artėjant rytui, kando dar smarkiau.
 - Mama, kas čia?
Mikalojus parodė į dangų virš kranto. Ada pažvelgė. Aukšta­
me danguje ryškiai plazdeno milžiniškos šiaurės pašvaistės. Jų
šviesa siekė net užšalusią jūrą. Pašvaisčių lankai ir juostos greitai
skrodė dangų, žalia spalva maišėsi su raudonomis, mėlynomis
ir violetinėmis bangomis, kurios iškildavo kaip šviesos stulpai ir
galiausiai, rodės, susijungdavo.
- Tai lapė savo uodega šluoja sniego pusnis, - atsakė Ada sūnui.
Taip gražiai jai sakydavo tėvas, kai ji buvo maža. Ir ji tuo tikėjo.
- Didelė lapė, - rimtai linktelėjo Mikalojus.
- Labai didelė lapė, - pritarė Ada ir nesusiturėjusi prajuko.
Ji prisiminė taip pat rimtai reiškusi savo nuostabą tėčiui. Didelė
lapė, tiesiog milžiniška rudauodegė.
Kaijiedu pasiekė reikiamąvietą, pašvaistėsjau buvo nurimusios,
danguje tvyrojo tik plona spalvota skraistė, kartkartėmis blykste­
lėdama įvairiomis formomis ir blausiomis ramiomis bangomis ir
trumpoms akimirkoms visai paslėpdama dangų jiems virš galvų.
Ada paskubom išgręžė eketę. Ji nenorėjo be reikalo gaišti ilgiau
nei būtina, ypač dabar, kai drauge su ja buvo mažasis sūnelis.
Netrukus Ada klūpojo prie eketės su Mikalojum už rankos.
Kitoje rankoje laikė skrynutę.
- Tai gražaus ir turiningo mano gyvenimo tarpsnio pabaiga, -
sušnibždėjo Ada. - Linksmų Kalėdų, mažoji Ada, - pratarė ji ir
įmetė skrynutę į tamsų vandenį. - Linksmų Kalėdų... Mikalojau.
Ir sudie.
Ada žiūrėjo į eketę, mat jai akimirksnį pasirodė, kad gelmėj
tarytum blykstelėjo melsva šviesa. „Gal tai tik mano vaizduotė“, -
pamanė ji, kai švieselė dingo.

233
 - Mama!
- Ką? - paklausė Ada.
Mažasis Mikalojus rodė pirštu į dangų. Virš miško atsirado
ryški šviesos juosta, kuri artėjo prie jų.
- Lapė vėl mosuoja uodega, - netvirtai ištarė Ada. Mat ji dar
nebuvo regėjus tokios pašvaistės, nors visą gyvenimą nugyveno
Šiaurėje, kur šiaurės pašvaistę gali pamatyt kone kasdien. „Iš pra­
džių šviesa iš po žemių, o dabar šitas, kas gi čia iš tiesų dedasi? -
svarstė Ada. - Gal aš vis dar savo lovoje ir visa tai tik sapnuoju?“
- Mama! Varpeliai!
Mažojo Mikalojaus akys švytėjo. Dabar ir Ada išgirdo varpelių
skimbčiojimą. Šviesa buvo tokia ryški, kad Ada turėjo prisidengti
akis, bet kai ir tai nepadėjo, galiausiai išvis užsimerkė. Varpelių
skambėjimas gaudė ausyse. Netrukus šviesa dingo, o iš varpelių
liko tik tolimas aidas, ir negalėjai suprasti, gal ir tai tebuvo vaiz­
duotės kūrinys. Paskui stojo tyla.
- Mama! Žiūrėk!
Atsimerkusi Ada pamatė, kad šaliajų ant ledo stovi rogutės. Ji
jas iškart atpažino: tai buvo senosios Mikalojaus rogutės, kurias
jam dovanojo Emilis. Bet jos visai neatrodė senos, paviršius bliz­
gėjo šviežiai nudažytas, o plačios pavažos žvilgėjo tarsi naujos.
- Mikalojau! - šūktelėjo Ada ir pažvelgė į dangų, bet ką tik
pasirodžiusios šviesos nebebuvo nė ženklo, netgi toli horizonte.
Virš jūros spindėjo tik įprastas žvaigždėtas dangus. Jis, žinoma,
buvo gražus, to Ada neketino neigti. - Mikalojau, - pakartojo ji
vos girdimai.
-Ką?
- Ne, ne tu, o toks kitas Mi... - staiga Ada nutilo. Ji vis dar
stengėsi suvokti, kas nutiko, bet suprato ne ką daugiau, nei prieš
metus, kai dingo Mikalojus.
- Toks kitas, - pasakė ji ir pažvelgė sūnui į akis.
Aiškinti apie du Mikalojus tokiammažamvaikui būtų pernelyg
sudėtinga. Gal kada nors vėliau, gal kai berniukas bus porą metų
vyresnis. Gal tuomet ji pabandys jam paaiškinti ir tai, kas ką tik
nutiko, jeigu iki to laiko jai pačiai pavyks ką nors perprasti. „Jei
visa tai nėra sapnas ir jeigu aš netrukus nepabusiu savo pataluos
šalia Miko“,- pamanė ji.
- Virš mūsų ką tik praskrido Oula, - šypsodamasi pasakė ji
Mikalojui. - Senelis Oula Pūkis pargrįžo Kalėdų.
- Kalėdų Senelis! Kalėdų Senelis! - sukrykštė jos glėbyje ma­
žasis Mikalojus. - Tai buvo Kalėdų Senelis! Jis nuskrido!
- Ne... Nors... Tebūnie taip, - nusijuokė Ada. - Kalėdų Senelis?
Kodėl gi ne, tai labai geras vardas. Kalėdų Senelis atnešė tau rogutes.
Ada pažiūrėjo į savo sūnų, o paskui į rogutes. „Dabar aš paimsiu
tas rogutes ir parsivešiu jas į kaimą, o tenai atremsiu į krautuvės
sieną, - mąstė Ada. - Paskui mudu su Mikalojum eisime mie­
goti, jeigu dabar dar nesam pataluos. O pabudusi rytą nusinešiu
sūnelį prie durų, ir jeigu šias rogutes rasiu prie namo sienos, tik
tada iš tikrųjų patikėsiu, kad Mikalojus... ne, kad Kalėdų Senelis
iš tiesų yra.“
- Tik tada, - garsiai pasakė Ada. - Tik tada patikėsiu.
 v
tai ir visa istorija, - pasakė senelis ir nutilo. Jis pa­

Š žiūrėjo į skrynutę rankose, o paskui nukreipė žvilgsnį

į jūrą. Saulė jau buvo nusileidusi taip žemai, kad jos spinduliai
nuo pat horizonto iki pakrantės uolų susiliejo į auksaspalvį
žvilgantį tiltą.
- Ar tik judu neužmigot? - paklausė senelis. Tomis su Ošiu
sėdėjo iš abiejų šonų, o berniukų galvos rėmėsi jam į alkūnes.
- Ne, - atsiliepė Osis. - Bent jau aš nemiegu.
- Ir aš ne, - atsakė Tomis ir atsistojo. - O ar... tos rogutės iš
ryto dar buvo prie sienos?
- Naa, - pasikasė barzdą senelis. - Šito man senelis niekada
nepasakojo. O kaip jūs manot?
- Manau, kad jos ten buvo, - pasakė Osis.
- Ar tik tu, seneli, pats neišgalvojai šitos istorijos? - sudvejojo
Tomis.
- Ne, - paskubėjo paneigti senelis. - Aš tik atkartojau tai, ką
buvau girdėjęs.
- Tai kas gi nutiko tam Mikalojui? - paklausė Tomis. - Tada,
kai jis tapo tikru Kalėdų Seneliu? Ir kodėl net jo elniai ėmė skrai­
dyti? Aš niekaip nesuprantu.
- Cha! - užsidegė Osis. - Kuo gi tu stebiesi? Juk gali būti, kad

236
jam įkando radioaktyvus voras, visai kaip Žmogui Vorui, ir jis
įgavo antgamtinių galių.
- Ai, - purkštelėjo Tomis. - Tai ar tas voras įkando irjo elniams?
- Iš kur aš galiu žinoti! - šūktelėjo Osis. - Sugalvok geresnį
paaiškinimą, jei toks gudrus!
- Vaikai, vaikai, nusiraminkit, - maldė juodu senelis. - To,
kaip Mikalojus tapo Kalėdų Seneliu, nežino niekas. Prisiminkite,
ką Ada pasakė Mikui, kai jiedu rado šitą skrynutę su rašteliu. Ar
kuris nors prisimenate, ką ji pasakė?
- Taaaip, ji turbūt pasakė: kokia daili skrynutė ir kažin kiekji
kainuotų, jeigu ją parduotume, - bandė prisiminti Tomis.
- Ne, visai ne taip, - papurtė galvą Osis. - Ji pasakė, kad neverta
pernelyg sukti galvos dėl dalykų, kurių negali paaiškinti protu,
nes nuo to jie nepasidaro nė kiek aiškesni. Tiktai galvą įsiskaudės.
- Tikrai taip, - linktelėjo senelis. - Bet nors ir niekas nežino,
kas nutiko Mikalojui, apie Kalėdų Senelį sklando įvairių istori­
jų, - pridūrė jis. - Turbūt geriausiai žinoma ta, kaip jis patraukė
Korvajokio upės vaga į aukštupio pusę ir keliavo iki pat jos ištakų.
- Iki Korvatunturio kalno! - sukrykštė Osis. - Ten jis įkūrė
savo naujas dirbtuves! Visi tai žino, juk ir dabar tenai galima siųsti
savo laiškus su prašymais iš viso pasaulio.
- Tikra tiesa, - sutiko senelis. - Tai patvirtintų žodžius, kuriuos
dar mažas būdamas Mikalojus ištarė kaimo senoliui Gideonui, kai
žemėlapyje nerado Korvajokio kaimo. Ar kuris nors prisimenate?
- Aha, šitai aš prisimenu, - tarė Tomis. - Jis pasakė, kad
vieną dieną visi išgirs apie Korvajokio kaimą, Korvajokio upę ir
Korvatunturį.
 - Taigi, - tarė senelis. - Iš dalies Mikalojus klydo. Kaipjam tą­
kart ir paaiškino Gideonas, upės kartais keičia savovagą, išdžiūsta,
o kaimai ištuštėja, kai žmonės išsikelia kitur. Arba kaimas gauna
naują pavadinimą, kai išjo išauga visas miestas, o buvę laikai lieka
istorijos pakraščiuose. Taip atsitiko ir tam miestui, kuris dabar
stūkso buvusio Korvajokio kaimo vietoje. Užtat kalnai beveik
nesikeičia, jie yra amžini.
- Aha, visai kaip ir Kalėdų Senelis, - pridūrė Osis.
- Visai kaip Kalėdų Senelis, - pritarė senelis ir nykščiu paglostė
skrynutę. - Šitas radinys yra tikras stebuklas.
Visi trys valandėlę patylėjo, žiūrėdami į laiko apgadintą skry­
nutę seneliui ant delno.
- Tiesa, - pertraukė tylą Osis, - ar neturėtume jos vėl įmesti į
jūrą? Man atrodo, taip būtų teisingiau, nei pasilikti ją sau.
- Aš irgi taip manau! - pritarė Tomis. - Įmeskim tuojau pat
skrynutę ten, kur ji ir turi būti!
Senelis šypsodamasis stebėjo, kaip užsidegę berniukai sukilo
ant kojų.
- Man šovė geresnė mintis.

Jūrą dengė storas šalčio nublizgintas ledas. Vietomis vėjas buvo

supustęs sniegą į storas, pailgas pusnis, kurios priminė dykumos
smėlio kopas.
Nakties danguje spindėjo daugybė žvaigždžių. Trijų slidinin­
kų draugija, palikusi už savęs tolimo miesto žiburius, artėjo prie
vietos, kur uola stačia siena smigo į jūrą. Naktis buvo tokia tyli,
kad atvykėlių slidžių girgždesys ir lazdų smaigalių kaukšėjimas į
ledą sklido toli į jūrą.

238
 Po valandėlės senelis, Osis ir Tomis jau stovėjo nusimovę sli­
des priešais pakrantės uolą. Berniukai rankose laikė kišeninius
žibintuvėlius, ir jų šviesoje senelio gręžtuvas greitai sukdamasis
ir traškėdamas smigo į ledą.
- Na, argi ne puiki mintis? - paklausė senelis.
- Jooo, - duetu atsakė vaikai.
- Tiesą sakant, man nuo pat pradžių kirbėjo šita mintis, -
pridūrė Tomis. - Dar vasarą.
- Netiesa! - pyktelėjo Osis. - Tu gi dar rudenį pasiūlei parduoti
skrynutę antikvariatui ir už tuos pinigus nusipirkti saldainių!
- Nesiūliau!
- Siūlei! Nemanyk, kad aš pamiršau!
- Tu meluoji!
- Vaikai! - šūktelėjo senelis, nutraukdamas ginčą. Staiga jis
iškėlė grąžtą su varvančiu patežusiu sniegu. - Šitaip elgtis nede­
ra, - pasakė jis ir paguldė grąžtą ant ledo. Jis pasirausė krepšyje
ir ištraukė jau pažįstamą skrynutę. - Katras?
- Aš! - šūktelėjo Tomis ir ištiesė ranką. - Aš vyresnis!
- Ne, aš! Juk aš ją radau! - riktelėjo Osis.
- Ei, berniukai, liaukitės! Juk dabar Kalėdos, - ramino sene­
lis. - O gal judu abu kartu ją įmeskite? Ar gerai?
Berniukai susižvalgę truktelėjo pečiais.
Netrukus jiedu, laikydami skrynutę už galų, suklupo prie
eketės. Senelis apšvietė eketę žibintuvėliu.
- Ar mūsų lapelis yra viduje? - paklausė senelis.
- Yra, - atsakė Osis.
- Tik pamanykit, jeigu kas nors suras skrynutę po kokių šimto
ar dviejų šimtų metų, kaip ir judu praeitą vasarą, - tarė senelis. -
Tai bent nustebs!

239
 Abu berniukai, be abejo, sutiko su seneliu. Mat dabar po skry­
nutėje gulinčio laikrodžio dangteliu buvo ir jų parašytas raštelis.
Kuo geriausių Kalėdų mažajai Adai ir Mikalojui - viso pasaulio
Kalėdų Seneliui!
Linki
Osis, Tomis ir Senelis
Taip ten buvo parašyta. Tekstą sugalvojo Osis su Tomiu, o
braižas buvo senelio.
- Ar tu pasiruošęs? - paklausė Osis Tomio.
- Aha.
- Viens, du, trys, jau!
Bet nė vienas nepaleido skrynutės.
- Aš taip ir maniau! - šūktelėjo Osis.
- Tu pats nepaleidai! Skaičiuok iš naujo.
- Viens, du, trys, dabar... va, dabar jau tikrai!
Šįkart abu paleido skrynutę, ir ji pūkštelėjo į eketę.
- Linksmų Kalėdų, mažoji Ada ir Mikalojau! - vienu balsu
palinkėjo berniukai, akis įbedę į juodą vandenį.
- Linksmų Kalėdų, vaikai! - palinkėjo jiems senelis. - Gal jau
traukime namo, kol visai nesustirom į kaulą.
Po valandėlės trijulė čiuožė savo paliktomis vėžėmis atgal į
miestą. Staiga Osis sustojo ir lazda parodė į dangų.
- Žiūrėkit! Šiaurės pašvaistė!
Senelis su Tomiu pažvelgė ton pusėn. Toli virš jūros buvo ma­
tyti mažas, bet ryškus šviesos kamuoliukas su kibirkščiuojančia
uodegėle.
- Ne, tai ne pašvaistė, - sumurmėjo senelis veikiau pats sau. -
Jis, atrodo, juda tolyn.

240
 Vos tik senelis nutilo, šviesos kamuoliukas toli danguje šok­
telėjo puslankiu ir ėmė artėti prie jų.
- Juk jis skrenda čionai! - sušuko Tomis.
Šviesos kamuoliukas sparčiai ryškėjo ir didėjo. Dabar jo šviesa
jau sklendė jūros ledu maždaug kilometro atstumu nuo kranto.
Trijulė turėjo prisidengti akis delnais.
- Ar girdite? - šūktelėjo Osis. - Varpeliai!
Varpelių negalėjai negirdėti, jų ryškus skambesys kone užgožė
Osio šūksnį.
- Tai Mikalojus! Kalėdų Senelis! - vienu metu sukrykštė
berniukai.
- Negali būti, - mėgino prieštarauti senelis. Bet jis negalėjo
netikėti savo akimis. Vidury ryškaus ir beprotišku greičiu dan­
gų skrodžiančio šviesos kamuolio galėjai aiškiai įžiūrėti keturis
elnius, o už jų - milžiniškas raudonas tviskančias dovanų roges.
Iš rogių linksmai šypsodamas jiems mojo raudonkepuris senis
balta barzda. Senelis net nepastebėjo, kaip jo paties ranka pakilo
atsakyti į pasveikinimą.
Veikiai šviesos kamuolys praskriejo pro šalį. Danguje tebuvo
matyti rogių pavažų pažertas žiežirbų lietus, bet ir tas - žiežirba
po žiežirbos - pamažu išblėso.
- Ta Kalėdų istorija vis dėlto tikra tiesa! - šūktelėjo Osis.
- Aš visąlaik žinojau, kad tai tiesa! - atšovė Tomis.
- Nieko tu nežinojai!
- Žinojau!
- Bet abejojai!
- Neabejojau!

Z¥1
 Senelis nebevaliojo ramdyti besiginčijančių vaikų, jį pernelyg
apstulbino tai, kas įvyko. Mat jis pats, nors skrynutė buvo negin­
čijamas įrodymas, netikėjo ta istorija, kurią vasarą vaikams papa­
sakojo. Jis manė, kad viską galima kaip nors protingai paaiškinti,
kad skrynutę juokais kas nors įmetė į jūrą, išgirdęs tą pačią istoriją
iš savo tėvų arba senelių. Tai atrodė visai įmanoma.
„Nejaugi aš šią akimirką guliu savolovoje ir sapnuoju, - pamanė
senelis. - Dabar tai sunku pasakyti, mat sapnai, tokie kaip ir šis,
kartais atrodo labai jau tikroviški. Bet gal padarysiu taip: vos tik
nubudęs pirmiausia nueisiu į prieškambarį ir pirštais patikrinsiu
šituos slidžių batus. Jeigu batai dar bus drėgni po šios nakties ke­
lionės, tuomet būsiu priverstas patikėti, kad tai nebuvo sapnas, o
Kalėdų Senelis iš tiesų egzistuoja. Tikrai, aš taip ir padarysiu, tai
vienintelis būdas išsiaiškinti tiesą. Bet iki ryto aš, žinoma, ma­
nysiu, kad tai labai jau tikroviškas sapnas“, - nusprendė senelis.
- Iki ryto aš tuo nepatikėsiu, - tarė jis garsiai.
- Kuo tu nepatikėsi iki ryto?
Senelis ūmai atsitokėjo. Jis pastebėjo, kad vaikai liovėsi ginčijęsi
ir nustebę žiūri į jį.
- Taigi taigi, - sutrikęs pralemeno senelis, stengdamasis su­
galvoti vaikams tinkamą paaiškinimą. - Aš nepatikėsiu tuo, kad
Mikalojui kadaise įkando koks radioaktyvus voras, - ištarė jis.
Suprasdamas, kaip kvailai tai skamba, jis skubiai pridūrė: - Na,
bent jau iki ryto nepatikėsiu. Paskui gal ir patikėsiu, jei mano
batai vis dar bus drėgni.
Senelis puikiai suprato, kad smarkiai nusišnekėjo. Todėl visai
nenustebo, kai berniukai susižvalgė ir reikšmingai papurtė galvas.
 Osis prasižiojo pirmas.
- Šitą... Seneli, ar tavo kepurė ne per plona? Tikiuosi, nenu­
šalai galvos?
- Gal ir nušalau, - atsakė senelis. - Labai gali būti. Tiesą sa­
kant, greičiau tai ir bus tiesa, o ne tai, kad aš šiuo metu sapnuoju.
Dabar berniukai išties susirūpino. O senelis nebegalėjo susilai­
kyti. Jis ėmė taip kvatotis, kad galiausia parkrito ant kelių į sniegą.
Staiga jis stvėrė berniukus į glėbį ir prisispaudė prie savęs. Senelį
užplūdo geras ir šiltas jausmas dėl paprasčiausios priežasties - kad
jis turi Osį ir Tomį, savo anūkus, ir jis buvo tikras, kad iki pat jo
kaulų ir sąnarių sklindanti šiluma pasiekia ir berniukus. „Jeigu tai
sapnas, - pagalvojo senelis, glausdamas berniukus prie širdies, -
dėl manęs tegu jis trunka nors ir amžinai. Tebūna šis sapnas toks
pat amžinas kaip dangus, jūra ir žemė. Ir Kalėdų Senelis.“
1 langelis.. ....7
2 langelis.. ...17
3 langelis.. ...24
4 langelis.. ...36
5 langelis.. ...43
6 langelis.. ...56
7 langelis.. ...68
8 langelis.. ...80
9 langelis.. ...96
10 langelis .107
11 langelis .117
12 langelis .125
13 langelis .133
14 langelis .142
15 langelis .157
16 langelis .166
17 langelis .173
18 langelis .181
19 langelis .189
20 langelis .199
21 langelis .207
22 langelis .214
23 langelis .223
24 langelis .236
 Juhai Wuolijokiui už nuostabias idėjas ir nuoširdžią paramą rašant sce­
narijų, pagal kurį Juha sukūrė filmą. Filmo scenarijus ir romanas be Juhos
niekada nebūtų išvydę dienos šviesos.
Amžiną atilsį Amelijai Catherine Houghton, kurios istorija The Life and
Adventures of Santa Claus buvo pasinaudota rašant šį romaną.
Dėdei Markui, tai yra Markui Rautijui (1891-1973), Valstybinio radijo
„Vaikų valandos“ redaktoriui, kuris pirmas visiems pranešė, kad Kalėdų
Senelis gyvena Korvatunturyje.
Savo žmonai Peivei už neįtikėtiną kantrybę, kad ji trejus su puse metų
pajėgė klausytis ir netgi komentuoti kartais labai jau neaiškius mano svaičio­
jimus - iš pradžių apie filmo scenarijų, paskui - apie romaną.
Savo mamai ir tėčiui, kurie man patarinėjo, kaip tikroviškai romane
atvaizduoti senovę.
Savo sūnėnams Osiui ir Tomiui, kurie patys savaime kadaise paskatino
mane pradėti rašyti ir vaikams.
Savo leidybos redaktorei Johanai Paaso už romano rankraščio komentarus
ir laiku pastebėtas klaidas.
Akui Louhimiesui, Tinai Kristoffersson, Organizacinio meno komiteto
Vaikų kultūros skyriui, Bibliotekų stipendijų komisijai, Suomijos rašytojų
sąjungai ir visoms įstaigoms ir asmenims, kurie prisidėjo prie kūrinio atsi­
radimo, bet kuriuos aš, savo gėdai, šiame sąraše pamiršau paminėti.
Šiuo romanu noriu pagerbti savo mylimos močiutės Elinos Aleksandros
atminimą. Jos mirtis 1978 metų Kalėdų išvakarėse dramatiškai pakeitė mano
požiūrį į Kalėdas ir šios šventės vertybių skalę.

Espas, 2006 m. gruodžio 24 d.

 Leino, Marko
Le-134 Kalėdų istorija / Leino, Marko; iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė. - Vilnius: Nieko rimto,
2012. - 248 p.

„Kalėdų istorija“ - garsaus suomių rašytojo ir scenaristo Marko Leino (g. 1967)
romanas, kuris buvo sukurtas pagal to paties pavadinimo filmo scenarijų. Tai
jausmingas pasakojimas apie mažą vienišą berniuką Mikalojų, kuris užaugęs tampa
Kalėdų Seneliu, dovanojančiu džiaugsmą viso pasaulio vaikams. Knygos siužetas
beregint įtraukia skaitytoją, o spalvingi, gebantys mylėti, atleisti ir pasiaukoti
personažai sužavi kiekvieną.

Redaktorė Giedrė Kmitienė

Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė
Tiražas 3000 egz.
Išleido leidykla „Nieko rimto“
www.niekorimto.lt
Spausdino UAB BALTO print
Utenos g. 41A, 08217 Vilnius
 Jei esi geraširdis, pasiaukojantis ir tiki stebuklais,
gali nuveikti bet ką. Tačiau argi įmanoma per vieną naktį
apdovanoti visus pasaulio vaikus?

Siekiant šio nepaprasto troškimo žvejo sūnui Mikalojui

teks pažinti daugybę žmonių, paslapčiomis
gaminti žaislus rūsčiojo staliaus Izaoko dirbtuvėje,
rogėmis apkeliauti užpustytus Suomijos kaimelius ir netgi
prisijaukinti pulkelį laukinių elnių. Šio sunkaus kelio
pabaigoje laukia neišmatuojamas džiaugsmas - juk visos tyros
svajonės galų gale išsipildo, o vienišas, mažas berniukas tampa
visame pasaulyje mylimu Kalėdų Seneliu.

„Kalėdų istorj“skaitytojas nebūtinai turi būti

Kalėdų aistruolis, jis netgi gali netikėti Kalėdų Seneliu.
Knyga skirta visiems tiems, kurie tiki artimo meile
ir pasiaukojimu ištisas tris šimtus šešiasdešimt penkias
dienas per metus.

ISBN 978-609-441-088-8
www.niekorimto.lt ilu u A .y
EI. knygynėlyje - geresnės kainos!
786094 410888