Grožis – tai malonus žiūrėti suderintas vienybėje įvairumas.

Daugelis žmonių į grožį žiūri nevienodai:

vieniems svarbios spalvos, kitiems – formos, kvapai. Skirtingais amžiais grožis buvo suprantamas vis kitaip.
Antikos laikais gražus žmogus – išsilavinęs tiek fiziškai, tiek dvasiškai ir dirbantis savo miesto gerovei,
Renesanso – kultūringas, suprantąs meną, išsilavinęs ir iškalbingas. Taigi, o kaip kalbama apie grožio
samprata lietuvių literatūroje ?

Grožio šaltinis slypi gamtoje ir mituose. XX a. poeto, modernisto H. Radausko akys krypsta į gamtą, kurioje
jis įžvelgia grožį ir džiaugsmą. Eilėraštyje „Gėlės audroj“ yra nusakomas pavasario grožis, kuriame lietus
paskatino augalijos žalumą. Panaudojus palyginimą yra nusakomas baltų rožių grožis: „Dvi baltos rožės
purtė galvą \ Kaip širmas žirgas lietuje.“. Šis H. Radausko eilėraštis yra „vykstantis“, tai parodo, kad šiame
eilėraštyje yra veikėjai, veiksmas vyksta teatrališkai. Trečiame posmelyje yra minimas V.Šekspyro tragedijos
veikėjas Otello, kuris įkūnija blogio jėgą: „Granitą trupindamas šėlo \ Erdvių beribiam teatre.“. Susidaro
įspūdis, kad ši blogio jėga griauna visą pasaulį, o šalia blogio stovi maža ir graži neužmaršuolė, kurios
gležnumui apibūdinti yra naudojami epitetai: „nusigandusi“, „trapi“, „virpanti“. Šis eilėraštis atskleidžia, kad
grožis yra pažeidžiamas ir silpnas, o blogis yra nenugalimas. Dar vienas eilėraštis, kuriame yra kalbama apie
grožį yra „Vienaragis“. Eilėraštyje pasakojama apie vienaragio kaip mitinės būtybės klajones po mistišką
pasaulį. Šiame eilėraštyje ryškus poetinės transformacijos principas, kai iš tikrovės pereinama į naują poetinį
pasaulį. Vienaragis įėjęs į užnuodytą upę savo stebuklingomis galiomis išvalė visą upę nuo nuodų ir vandenį
padarė gyvybės šaltiniu: „O ištroškę žirgai ir lakštingalos vandenį geria, \ Ir su naščiais nuo kalno atbėga prie
upės merginos.“. Vanduo yra apibūdinamas kaip didžiausia brangenybė, tam naudojama metafora:
„merginos rieškučiom žaibuojančius deimantus beria.“. Taigi vienaragis pasirodo kaip magiška būtybė, kuri
gali pagydyti ir nudžiuginti, tačiau eilėraščio pabaigoje yra grįžtama į liūdną tikrovę, kurioje nėra laimės ir
džiaugsmo: „O jis grįžta per mišką į niekad nebuvusį laiką, \ Kur kiti vienaragiai po liūdinčiu ąžuolu ganos.“.
Grožis šiame eilėraštyje atsiskleidžia, kaip gydomoji ir džiuginanti jėga vienaragio pavidale.

Grožis gali būti paaiškinamas panaudojus pagrindinius jutimo pojūčius. XIX a. romantikas A. Baranauskas
pirmojoje lietuvių romantinėje poemoje „Anykščių šilelis“ atskleidė miško grožį kvapais, garsais ir miško
augalų dailumu. Autorius mišką pavaizduoja kaip grožio idealą ir sako, kad tai yra vieta, kur galima pajusti
grožį. Poetas grožisi grybų spalvomis: „Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, - \ Linksmutės, gražiai
auga, niekas joms nerūpi.“. Autoriui taip pat svarbūs kvapai ir garsai, nes jie sukelia susižavėjimo pojūčius ir
išlaisvina vaizduotę. A. Baranauskas pamini, kokie kvapnūs pušelių sakai, žiedeliai, pievos dobilai, ramunės.
Be to, autoriui pušys buvo gražiausi medžiai ir jis panaudojo epitetą joms apibūdinti: „Ė pušelės ! pušelės
tos nesurokuotos ! / Tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos.“. Skaitytojo ausį taip pat džiugina ir
aprašomi garsai: „Ai siaudžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai, / Siaudžia ūžia ir skamba linksmai, dailiai,
skardžiai.“. Yra naudojamos onomatopejos norint pamėgdžioti paukščių garsus, pavyzdžiui, anties garsai:
„Pry ! Pry!“. Šie garsai, spalvos ir miško vaizdai mums atgaivina gamtos ir miško grožį, kurį pajaučiame nuėję
į mišką. A. Baranauskas, panaudodamas mūsų jusles, sugebėjo atskleisti miško gyvybingumą, kurio
harmonija mums ir suteikia grožio jausmą.

Taigi apibendrinant galima teigti, kad ne visiems grožis yra vienodas, bet daugeliui žmonių grožio samprata
atsiskleidžia gamtoje, nes ji suteikia daug spalvų, garsų, vaizdinių, o ši įvairovės harmonija nulemia, kad tai
yra gražu.