socialinio - kultūrinio tyrimo konteksto, kurį pabrėžė T. Kūnas, J. Lakatosas ir P. į
Feyerabendas.
3.6.3. T. Kuno mokslo raidos samprata
Prieš 25 metus pasirodžiusi T. Kuno knyga "Mokslinių revoliucijų
struktūra" [52] suintrigavo visus, besidominčius mokslinės kūrybos procesu. Šios1
knygos autorius bandė paaiškinti mokslinio pažinimo raidos mechanizmą, įvedęs
paradigmos terminą.
Paradigma (gr. paradeigma - pavyzdys, modelis) - tai mokslinės bendrijos
priimtas mąstymo būdas, sąvokų tinklas, per kurį mokslininkas žvelgia į tikrovę
[52, p. 287]. Tyrinėtojai, besiremiantys skirtingomis paradigmomis, tuos pačius
faktus interpretuos skirtingai. Todėl į mokslo raidą galima žiūrėti kaip į
paradigmų kaitos raidą. Naujos paradigmos atsiradimas dažnai perorientuoja
mokslo problematikos supratimą. Kai kurios senos paradigmos problemos
tampa nebeaktualios, o buvusios neesminės problemos - aktualios. Taigi
paradigma ne tik suformuluoja mokslininko veiklos planą, bet dažnai padeda ir
numatyti reikšmingas jo realizavimo kryptis. Pabrėžtina, kad naujos paradigmos
susiformavimui labai svarbūs socialiniai, filosofiniai ir psichologiniai veiksniai,
kurių įtaką atmetė pozityvistai.
T. Kūnas skiria dvi mokslo raidos stadijas: normalią ir anomalią.
Pirmosios stadijos tikslas nėra naujų reiškinių numatymas. Viskas vyksta
neišeinant už tos pačios paradigmos ribų. Tačiau anksčiau ar vėliau atsiranda
faktų, netelpančių į senosios paradigmos rėmus, dėl ko moksle kyla savotiška
krizė (antroji mokslo raidos stadija). T. Kuno nuomone, visos krizės baigiasi
viena iš trijų galimų išeičių: arba normalus mokslas įrodo savo sugebėjimą
išspręsti sukėlusią krizę problemą, arba mokslininkai prieina išvadą, kad
problemos išspręsti dabar negalima, ir ji atidedama ateinančioms kartoms, arba
problema išsprendžiama iškeliant naują paradigmą. Daugėjant anomalijų,
galiausiai įvyksta "mokslo revoliucija", kurios metu dominavusi mokslinio
mąstymo paradigma pakeičiama kita. Taigi staigūs paradigmų pakeitimai - tai
mokslinės revoliucijos, o nuoseklus perėjimas nuo vienos paradigmos prie kitos -
tai įprastinis bet kurio brandaus mokslo raidos modelis.
50
Be paradigmos termino, T. Kūnas įveda mokslinės bendrijos sąvoką.
Mokslinė bendrija yra tarsi mokslinės veiklos loginis subjektas. Pasak T. Kuno,
mokslininku gali būti tik tas, kuris priklauso mokslo bendrijai, kurios nariai
laikosi tam tikros paradigmos, t.y. žinių ir mokslinių sprendimų būdų visumos,
priimtos toje bendrijoje.
3.6.4.1. Lakatoso mokslinio tyrimo programos esmė
I. Lakatosas buvo K. Popperio mokinys. Jis iš esmės pritaria mokytojo
iškeltai mokslo teorijų atrinkimo taisyklei - atrinkti spėjimus, turinčius gilesnį
empirinį turinį. Tačiau vertinamuoju vienetu I. Lakatosas pasirenka ne atskirą
leoriją, o ištisą teorijų grupę, kurią jis pavadino mokslo tyrimų programa.
Svarbiausias mokslo tyrimo programos elementas - tvirtas branduolys,
kurį sudaro būdingiausi šios programos teiginiai, principai ir prielaidos, tam
likros filosofinės idėjos. Programos branduolį juosia apsauginė hipotezių juosta,
kuri gali būti keičiama. Kitas svarbus programos elementas yra vadinamoji
negatyvi euristika (gr. heurisko - atrasti) - taisyklės, nurodančios, kokių veiksmų
reikia vengti realizuojant programą (negalima keisti branduolio), ir pozityvi
euristika, nurodanti, kaip programa turi būti realizuojama kuriant ir keičiant
apsauginę juostą sudarančias hipotezes [22, p. 124].
Mokslo raidą I. Lakatosas įsivaizduoja kaip metodologinių programų
konkurenciją. Jo nuomone, tyrimo programa yra pažangi, kai teorinis jos
augimas viršija empirinį. Kitaip tariant, kai ji gali numatyti naujus faktus.
Programa regresuoja tada, kai jos teorinis augimas atsilieka nuo empirinio, t.y.
kai ji paaiškina po tam tikro laiko konkuruojančios programos numatytus ar
atrastus faktus. S. Jankauskas yra teisus, teigdamas, kad I. Lakatosas turėjo
prisipažinti, jog, nesant galimybių teoriškai įvertinti programą "empirinė
pažanga", jo sukurtos mokslinės programos vertinimo taisyklės gali būti
taikomos tik retrospektyviai [6, p. 104].
I. Lakatoso požiūrį į mokslinio tyrimo procesą kritikuoja vienas žymiausių
šiuolaikinio mokslo filosofų P. Feuerabendas.
51
3.6.5. P. Feuerabendo metodologinio anarchizmo esmė s mdukcionistinės pažinimo metodologijos esmė ta, kad bendrieji mokslo
teiginiai (teorijos) išvedami iš singuliarinių teiginių, fiksuojančių stebėjimo ir
Remdamasis kai kuriais K. Popperio ir I. Lakatoso teiginiais, P. eksperimento rezultatus;
Feuerabendas mano, kad žinių daugėja, konkuruojant alternatyvioms teorijoms.
• dedukcionistinės pažinimo metodologijos šalininkai pabrėžia, kad indukciniu
Jis teigia, kad negalima lyginti alternatyvių teorijų ir bendros jų empirinės
būdu gautos išvados, kaip neturinčios visuotinumo pobūdžio, tėra tik
bazės, ir loginių - metodologinių standartų ar normų atžvilgiu, nes kiekviena
tikėtinos, todėl ir bendrųjų teiginių (teorijų) negalima pateisinti empiriniais
teorija turi individualią savo kalbą ir normas. Jo nuomone, norėdami vertinti
argumentais. Teorijas sukurti iš faktų logiškai neįmanoma, nes jos yra
mokslo tobulėjimą, visų pirma turime įvertinti, kaip keičiasi žmogus ir jo
svarbesnės už faktus;
mąstymas. Atsisakydamas mokslinio metodo prioriteto, jis prieina prie
s XX amžiaus mokslinio pažinimo metodologijoje ryškiai išsiskiria dvi kryptys:
anarchistinio principo: viskas galima ("anything goes"). P. Feyerabendo
deskriptyvinė (T. Kūnas, P. Feyerabendas), aprašanti mokslinio pažinimo
nuomone, anarchizmas padeda pasiekti pažangos bet kuria prasme. Net įstatymu
proceso mechanizmą, ir normatyvinė (loginis empirizmas, K. Popperis, I.
ir tvarka besiremiantis mokslas sėkmingai rutuliosis tik tada, jei nors retkarčiais
Lakatosas), formuojanti loginius ir metodologinius mokslinio pažinimo
vyks anarchistiniai judėjimai [62, p. 158]. Mokslo raida, jo galva, yra iracionalus
kriterijus ir normas. Abi šias pažinimo metodologijos kryptis reikėtų
dalykas. Mokslas nėra pranašesnis už mitus ar religiją. Jis yra tik ideologijos
traktuoti ne kaip viena kitą atmetančias, bet kaip viena kitą papildančias.
rūšis, išsikovojusi išskirtinį vaidmenį.
Žmogus, P.Feyerbendo nuomone, - ne tik racionaliai mąstanti, bet ir
socialinė, emocinė bei etinė būtybė. Ir visa tai formuluoja mokslines žinias.
Todėl apibrėžti vienintelį teisingą ir universalų racionalumo būdą neįmanoma.
Pati metodologija negali būti normatyvine disciplina, ji visada turi būti susieta su
konkrečia situacija. O kiekviena situacija reikalauja savo metodologijos. Dėl to
P. Feuerabendas ir atsisako bet kokio metodo, laikomo normatyviniu tikrovės
tyrimo būdu. Tai pagrindžia teorijų nepalyginamumo principą. Todėl kyla
klausimas: ar galima tirti teorijų raidą ir ar galima jas lyginti? Iki P.
Feyerabendo buvo manoma, kad teorijos palyginamos pagal empirines jų bazes.
Jis tuo abejoja ir teigia, jog kiekviena teorija turi tik jai vienai būdingą empirinę
bazę. Aukščiausias teorijos įvertinimas susijęs su aiškinamąja jos galia, t.y. ką ji
galinti paaiškinti daiktiniame pasaulyje. JI
Išnagrinėjus pažinimo sampratą ir jo raidą, akivaizdžiai matyti, kad: fl
• bendrųjų pažinimo principų ir metodų teorija (gnoseologija, arba 1
epistemologija), pritaikius ją tyrimo procesui, virsta metodologija. Kitais 1
žodžiais tariant, gnoseologija atlieka bendrosios metodologijos funkciją; 1

52
4. MOKSLO METODOLOGIJA IR METODAS
4.1. Metodologijos samprata
Pažinimo proceso skyriuje (3.6) kiek plačiau nagrinėtos bendrosios
XX amžiaus mokslo raidos metodologinės koncepcijos, todėl šiame
poskyryje bus gvildenama tik pati mokslo metodologijos sąvoka.
Plačiąja prasme metodologiją galima apibrėžti kaip bendriausius
pažinimo principus (žodis metodologija kilęs iš graikų kalbos žodžių
"methodos" ir "logos"). Tačiau įvairioje literatūroje ši sąvoka traktuojama
nevienodai. Tarkim, yra metodologija, nagrinėjanti bendramokslinius
principus ir tyrimo formas (pavyzdžiui, viso to, kas egzistuoja,
sistemingumas, struktūriškumas, informatyvumas). Kita metodologija - tai,
pažinimo metodai ir būdai konkrečioje mokslo kryptyje. Pavyzdžiui, I
pedagogikos metodologija - tai žinių sistema apie mokslinio pedagoginio I
pažinimo procesą, metodus ir konkrečių pedagoginių tyrimų metodiką [16].
Dar gali būti metodologija, susijusi su tyrimo metodais ir technika. Šiuo
atveju tai reiškia, kad bet kurį mokslinį tyrimą būtina metodologiškai,
pagrįsti, t.y. korektiškai suformuluoti temą, aptarti tyrimo koncepciją,]
hipotezę, tyrimo metodus ir t.t. Kitas supratimas apie metodologiją teigia,
jog tai mokymas apie metodą. Pavyzdžiui, humanitarinių tyrimų
metodologija aiškina humanitarinių mokslų tyrimo metodus. Dar kiti mokslo j
metodologiją suveda į mokslo logiką, nors ji analizuoja ne patį mokslinio
tyrimo procesą, bet jau gatavas mokslo žinias.
Nepaisant sąvokų įvairovės, metodologiją galima apibrėžti kaip I
teoriją, kuri nagrinėja mokslinio pažinimo procesą (bendroji metodologija)
ir jo principus (bendramokslinė metodologija) bei mokslinio tyrimo metodus
ir techniką (mokslo krypties metodologija). Metodologija, kaip žinių
sistema, gali būti aprašomoji (deskriptyvinė), aprašanti kaip funkcionuoja
mokslinio pažinimo procesas, bei atskleidžianti jo struktūrą, ir normatyvinė
(preskriptyvinė), formuojanti paties mokslinio pažinimo proceso
reikalavimus ir atsakanti į klausimą, koks turi būti mokslinis pažinimas [16,
p.5].
Be abejo, kiekvienam tyrėjui, ypač pradedančiajam, nėra lengva
nusakyti tyrimo metodologiją, juolab jog jos supratimas ir taikymas gali būti
įvairūs. Matyt, kiekviename konkrečiame tyrime reikėtų apsiriboti tuo, jog
visų pirma svarbu išskirti ir apibrėžti tyrimo" koncepciją, t.y. tą pagrindinę
54
•aimanytesjyrimas, ir ko^kj^kmjau^ky^^įmojtnetodus, nes .paprasčiau
lariant, metodologija gali būti suprantama ir karjTTyrimo metodo
panaudojimo logikaTt.y. nurodanti, kuo būtent p^rįstasjcurįo> norsmetodo
pasTnMimas. Pavyzdžiui, ilgą laiką'žmbgaus sąmonė buvo laikoma vidiniu,
visiškai autonomišku reiškiniu, todėl manyta, jog tirti ją galima tik stebėjimo
hūdu. Tačiau pabandžius praktiškai tai padaryti, paaiškėjo, jog stebint
negalima suvokti psichinių reiškinių ir kad visa tyrėjo gaunama informacija
yra perdėm subjektyvi. Todėl tyrimo metu gauti duomenys negali būti
patikrinti. Vadinasi, dėl netinkamos metodologijos ilgą laiką nebuvo galima
objektyviai tirti psichinių reiškinių. Ir tik iškėlus sąmonės ir veiklos vienovės
principą, atsirado galimybė psichinius reiškinius tirti remiantis žmonių
elgesiu, kuris yra šių reiškinių determinuotas. Taigi, remdamiesi žmogaus
elgesiu, mes galime pažinti jo psichiką; be to, dar yra kalba, kuria galime
pasakyti savo nuomonę, jausmus, išgyvenimus ir kt.; įvairūs psichofiziniai
pokyčiai, kuriuos galima užregistruoti prietaisų pagalba ir t.t. Pavyzdys rodo,
jog nuo tinkamai pasirinktos tyrimo metodologijos priklauso ir paties darbo
sėkme.
4.2. Empirinis tyrimas ir tyrimo metodas
4.2.1. Empirinis tyrimas
Empirinį tyrimą galima apibūdinti kaip įvairios formos informacijos
i/avimą esant kontaktui tarp iyrėjo ir tiriamojo objekto. Tačiau tai nėra visai
paprastas procesas. Kaip tarpininkas tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto yra •
yrimo metodas, kuris riboja arba iš viso izoliuoja tyrėjo poveikį. Todėl
vrimo metodams yra keliami dideli reikalavimai (apie tai bus kalbama
kitame skyrelyje).
Kiek plačiau reikėtų pagvildenti empirinio tyrimo duomenis. Apie tai
galima kalbėti iš kelių pozicijų. Visų pirma duomenys -tai daiktų, reiškinių,
požymių arba objektyvios tikrovės ryšių atspindys. Tačiau tai ne objektyvios
aplinkybės, o jutiminis jų atspindys, nes ne realūs objektai, o duomenys apie
juos sudaro empirinį mokslo pagrindą [59]. Taigi duomenys - bet kurio
mokslinio tyrimo žaliava, ir tai svarbiausias, lemiamas dalykas tikrinant
hipotezes. Antra, duomenys, tiesiogiai gaunami empirinio tyrimo metu ir
sudarantys tyrimo protokolą, yra vadinami pirminiais, arba empiriniais
duomenimis. Tačiau duomenys tampa prasmingi (reikšmingi) tik tada, kai
.nes juos gretiname arba lyginame su kitais duomenimis arba kokia nors
55
teorine ar žodine sistema. Be to, lyginami gali būti tik tokie duomenys, kurie
turi objektyvių savybių. Pavyzdžiui, negalima lyginti charakterio su
materialinėmis (medžiaginėmis) savybėmis. Kita vertus, lyginti reikia tik
esminius požymius.
Būtina pabrėžti, jog duomenys tam tikroje teorinėje sistemoje turi
savo funkciją ir vietą. Kitoje teorinėje sistemoje arba hipotezėje tie patys
duomenys įgauna kitą reikšmę ir funkciją. Todėl duomenų kaip pačių
savaime nėra: tie patys duomenys sėkmingai gali būti realizuojami
skirtingose mokslo kryptyse ar netgi srityse (pavyzdžiui, duomenys apie
vaikų fizinį brendimą ir raidą, surinkti ir išanalizuoti kūno kultūros
specialistų, gali būti interpretuoti specialistų, dirbančių medicinos srityje).
Dauguma duomenų turi būti statistiškai sugrupuoti pagal kurią nors
teoriją. Taip sugrupuoti duomenys vadinami antriniais. Pavyzdžiui, tokie
duomenys gali būti įvairios dažnuminės charakteristikos, vidurkiai,
koreliaciniai (tarpusavio) ryšiai ir t.t. Šiuo atveju jie įgauna mokslinio
apibendrinimo formą ir sudaro prielaidas tolimesniems teoriniams
apibendrinimams. Antra vertus, duomenys turi būti patikrinti arba turi būti
patikrintas jų reprezentatyvumo laipsnis. Be šito jie negali būti teoriškai
apibendrinti, nes, priešingu atveju, galime padaryti moksliškai nepagrįstas
išvadas, tai tebus žongliravimas duomenimis.
Pagal pobūdį duomenys gali būti klasifikuojami į mokslinius ir
nemokslinius, sociologinius, edukologinius, psichologinius, biologinius ir t.t.,
o pagal tyrimo metodus -į stebėjimo, apklausos,eksperimento ir kt. Pravartu
pabrėžti, jog svarbu surinkti ne kuo daugiau duomenų kaip tokių, nes
moksliniu požiūriu svarbiau surinkti mažiau duomenų, tačiau tokių, kurie
būtų pakankamai reprezentatyvūs ir informatyvūs.
Logiškai apdoroti ir apibendrinti duomenys įgalina nustatyti įvairius
priežastinius ryšius, kurie gali būti traktuojami kaip empiriniai dėsniai
(pavyzdžiui, Archimedo dėsnis). Kai kada šie dėsniai tiesioginio jutiminio
pažinimo gali neturėti. Sakykim, empiriškai galime nustatyti garso sklidimo
greitį. Tačiau mes negalime tiesiogiai stebėti, kaip atsiranda garso bangos ir
kaip jos plinta. Stebime tik galutinį rezultatą, t.y. vienoje vietoje kilęs garsas
po tam tikro laiko bus užfiksuotas kitoje vietoje.Teiginys apie garso greitį
bus gautas kaip loginė išvada, o ne kaip reiškinio tiesioginio stebėjimo
rezultatas. Tai būdinga edukologijos ir kitiems socialiniams mokslams, kur
stebimi procesai aprašomi naudojantis netiesioginiais informacijos gavimo
šaltiniais. Dėl to socialinių tyrimų metodai turi būti patikimai
56
metodologiškai pagrįsti, nes jie, priešingai negu gamtos pažinimo metodai,
nestokoja subjektyvumo.
4.2.2. Tyrimo metodas
Kiekviena mokslo sritis, o tuo labiau kryptis, turi savus tyrimo
metodus, nors, aišku, y r a i r bendrų tyrimo metodų (pavyzdžiui,
eksperimentas, ._mj.tejąg^ė._s^isū^2Jęojin^jina^s ir apibendrinimo ir
kt.). Metodo reikšmė - didžiulė. Gerai parengtas ar pritaikytas metodas
žymiai palengvina tyrimą. Teigiama, kad nuo metodo priklauso viso tyrimo
sėkmė, o remdamasis tinkamai parengtais tyrimo metodais net ir nelabai
gabus žmogus gali daug padaryti, kai tuo tarpu netinkamai parinkti tyrimo
metodai nepadės ir genialiam mokslininkui.
Tačiau patys metodai, kad ir kokie tikslūs būtų, dar nenulemia mokslo
laimėjimų. Jie negali pakeisti kūrybinės tyrėjo mintks,_Jp_sugebėjirap
analizuoti ir interpretuoti tyrimo duomenis, o tai gali ne kiekvienas.
Duomenis rinkti gali bet kas, preliminariai susipažinęs su instrukcija, o juos
aprašyti ir interpretuoti kur kas sunkiau. Kita vertus, Rinkamas metodas
leidžia išvengti nereikalingų klaidžiojimų, padeda greičiau gauti norimus
rezultatus (pavyzdžiui, medicinoje reikėtų atlikti labai daug tyrimų, norint
įvertinti ligonio ar sveiko žmogaus būklę, o šiuolaikiniais tyrimo metodais,
įgalinančiais vienu metu registruoti daugelį parametrų, situaciją galima
įvertinti kur kas greičiau).
Mokslui rutuliojantis, tobulėjo ir tyrimo metodai. Ypač tai pastebima
gamtos ir technikos moksluose, kur sukurti prietaisai izoliuoja tyrėjo poveikį
stebimam objektui, t.y. tyrimo rezultatai nuo tyrėjo valios nepriklauso. Kur
kas sunkiau taikyti objektyvius tyrimo metodus, įgalinančius gauti
įiedjnrffasm^^^onnącįia^.jdji^bgiiiiuose ir" kituose socialinių mokslų
tyrimuose. Pavyzdžiui, anksčiau edukologijoje™~vienas svarbiausių tyrimo
metodų buvo stebėjimas bei pedagoginės patirties apibendrinimas. Dabar,
be jų, taikomi ir kiti, objektyvesni informacijos gavimo metodai (tarp jų ir
statistinė analizė), nors ir čia gali pasitaikyti subjektyvumo bei
interpretavimo klaidų.
Apibūdinant tyrimojnetodąt jalima teigti, jog tai - tam tikrų praktinių
arba pažintinių rezultatų gavimo būdas, taikant įvairias priemones. Savo
ruožtu tai cisterninė procedūra, susidedanti iš nuosekliai pasikartojaričių
operacijų, kurių taikymas kiekvienu konkrečiu atveju leidžia pasiekti norimų
57