Biografija

Henrikas Radauskas (1910–1970) – poetas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių poetų modernistų.

Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, 1930–1934 m. studijavo VDU lituanistiką,
germanistiką, rusistiką. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV. Gyveno Baltimorėje,
Čikagoje.
Kūryba

• “FONTAS” – 1935 m.

• “STRĖLĖ DANGUJE” – 1950 m.

• “ŽIEMOS DAINA” – 1955 m.

• “ŽAIBAI IR VĖJAI” – 1965 m.

Bruožai

• H. Radausko poezijai būdingas estetizmas, antilyrizmas, estetinė distancija, poetinė tikrovės

transformacija („Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“). Eilėraštis kuriamas ne kaip jausmų ar idėjų
išraiška, su dominuojančiu lyriniu „aš“, o kaip dinamiškas poetinis pasakojimas, realybės dėsnius
paneigiantis vaizdų ir žodžių spektaklis, kuriame susipina ironija ir egzistencijos tragizmo pojūtis.
Dėl tokio atokumo Radauskas atrodė svetimas ir sunkiai suvokiamas skaitytojams, pripratusiems
poeziją laikyti vien tiesioginiu emociniu tam tikro laiko balsu.

Kontekstas: panašumai su...

• „Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala, / Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“, – rašė
pirmutiniame knygos eilėraštyje, kartodamas būdingiausią J. Aisčio ir S. Nėries įvaizdį.
Radausko eilėraštis turi ryškią kilimo aukštyn trajektoriją ir išlaiko vientisą judėjimą, kurį
pabrėžia rafinuoti pakartojimai, pamėgti dainiškoje neoromantikų lyrikoje.
• Radauskas – ironikas, kaip ir J. Savickis – nesiima aiškinti nedermės priežasčių. Pasaulis –
„marionečių naktis“, kurioje „Bacho fleita groja apie mirtį“. Aplinkui „daiktai išmirę“, ir vienišas
žmogus klausinėja: „Kas įmetė mane tamson ton?“ Marionetės ir „violetinis arlekinas“, „meilė,
kardai ir dekoracijos“, „patefono ilgesys“ ir žydintys mergaitės poakiai Radausko lyrikoje, kaip ir
J. Savickio novelėse, dangsto tragišką žmogaus netikrumą.

Kontekstas: kontrastas su...

• Henrikas Radauskas yra Aisčio priešingybė, nes jis poeziją, ir apskritai meną, sutapatina su tuo
kūrybiniu minties prasiveržimu, kuris tikrovę ne tik transformuoja, bet iš tikrųjų ją neigia,
griauna, degindamas visa, kas tikrovėje nesiderina su poeto maištaujančia gelme. Tuo būdu
poetas, Aisčio lyrikoje daugiau pasyvus, pasaulį pakenčiąs, Radausko kūryboje įgauna aktyvumo,
pasaulį palenkia savo valiai ir tas Aisčio širdį taip giliai sužeidusias vilyčias šauna į tikrovę joje
savo minčiai įlieti.