Rapolas Geišė

Rapolas Geišė tai dvaro tijūnas – „dvigubas baudžiauninkas“, ponas paskiria jį

prižiūrėtoju, kuris tik tariamai ir laikinai yra paskirtas dvariškiu, o iš tiesų yra
baudžiauninkas turintis laikiną vietą apsistoti. Pagal pareigas Rapolas - K.
Donelaičio „Metų“ Pričkaus atitikmuo. “ Nei jis mušės, nei jis keikės, nei ką
piktino. Protingas beraštis ir nematyto sąžiningumo žmogus.“ Stiprus, galingas,
turintis gaivališkos jėgos. Paprastų baudžiauninkų prižiūrėtojas, darbų
organizatorius, jį visi gerbia ir net myli, nepiktai pravardžiuodami – „mūsų
Daisia“. Po baudžiavos panaikinimo užima dėdės, socialinio vieneto šeimoje,
statusą. Net ir susenęs Rapolas nepasikeičia, išlieka protingas, iškalbingas, mylintis
vaikus, tikras „penatas“ saugantis namus, tačiau brolio šeima, išskyrus mažąjį
Adomėlį, jo nevertina, nes jis neatneša jokios naudos – dirba tik liežuviu lyg jis
būtų pragmatiškas žemdirbys. „Rapolas tiesiog sukvailo iš laimės. Žmona jam
dabar rodės nebe moteriškė, tik mistinis asmuo...“ Ūmus, aistringas meilės
prasiveržimas yra priešybė ir Mykoliuko, ir Severjos jausmams. Tai lemia ne tik
Geišės charakterio savybės, bet ir išskirtinė socialinė padėtis – tijūno meilė,
sustiprinta galingojo teisės turėti ir valdyti, įgyja realų, kūnišką pavidalą. Tačiau
Rapolas nėra valdomas vien tik fizinės aistros – jis trokšta šeimos, nors iki
Severijos apie vedybas ir negalvojęs, visas moteris kvailėmis vadinęs. Po vedybų
Rapolo meilė įgyja dvasingumo: jis „gėrėjosi Severiute, ne tik žmona, dar lyg ir
savo dukrele“. Žmona lieka vienintelis džiaugsmas ir paguoda: „Žiūrėjo į ją
maldingai, kaip į kokį šventąjį paveikslėlį...“ Severija iš pagarbos savo vyrui, dabar
karšinčiui, dirba daugiau už kitus, kad jos vyras nebūtų įžeidinėjamas.. Severijos ir
Rapolo šeimos istorija kitokia: neįprasta santuoka dėl amžiaus ir padėties skirtumo,
Rapolas, kad ir trisdešimčia metų vyresnis, bet tijūnas, sutuoktiniai iš pradžių
vienas kitą mato kaip savotiškus gamtos gaivalus, rodoma šeimos idilė – iki
baudžiavos panaikinimo, Rapolo bei Severijos socialinių statusų pasikeitimo
žingsneliai. Net ir pražuvus jų laimei, praradus namus, mirus kūdikiui, jie gina
vienas kitą, gerbia už buvusią pasakišką praeitį: Rapolas pagrasina broliui teismais,
kad šis priglaustų jų šeimą gyventi. Severija dirba už du, tris, kad tik brolienė
nebartų jos vyro karšinčiaus; be to, ji neužmiršusi gražiausių santuokos metų,
kuriuos buvo dovanojęs jai vyras. Rapolas prisiriša prie brolio sūnaus Adomėlio,
Geišė rūpinasi jo moralumu ir dora, ūgdo vaiko gailestingumo, atjautos jausmus,
poreikį elgtis tik gerai ir teisingai, su vaiku bendrauja kaip su sau lygiu.