Tarptautinė teisė (viešoji)

Ypatybės:

Teisės sistemos:

1. nacionalinės valstybės teisės sistema

Tarptautinės teisės sistema

Europos teisės sistema

2. Sudentingumas.

Konsensusas – norma bus laikoma parengta, tinkama jei nei viena valstybė nebalsuos prieš.

pvz. 1982 m.- jūru teisės konvencija, pradėjo rengti 1970 m. Konvencija įsigalios po 12 mėn. Kada 60-
oji valstybė pripažins konvencija teisiškai reikšminga. įsigaliojo 1994 m. 2004 m. Lietuva ratifikavo šią
konvenciją.

Nacionalinė Teisė reguliuoja – visuomeninius santykius.

Tarptautinė teisė reguliuoja – tarptautinius santykius. Užeina už vienos valstybės ribu. Principas:
draudimas kištis į valstybių vidaus reikalus.

3. Tarptautinės teisės normu laikymosi užtikrinimas –

3.1. Poreikis (jei valstybei atsiranda poreikis, tai ir laikysis).

3.2. Atsakomosios priemonės – valst. individualios veiksmai, valstybė individualiai reaguoja į

susiklosčiusia situacija. rūšis: Retorsijos, Represalijos, Sankcijos.

Represalijos – atsakomoji priemonė kai valst. į kitos valst. teisės pažeidimą atsako teisės pažeidimu.

Retorsijos – Atsakomosios priemonės į susikosčiusia situacija.

Sankcijos – sankcijas gali taikyti Jungtiniu tautu organizacijos saugumo taryba, tarptautiniai teismai.

4. šiuolaikinė tarptautinė teisė –

Raidos etapai:

4.1. Klasikinė tarptautinė teisė – pradininkas olandu mokslininkas Hugo Brocijus parašė „Karo ir
taikos teisė“, suskirstė karus kur teisingas o kur neteisingas karas. Subjektai, valstybės,

4.2. Šiuolaikinė tarptautinė teisė – šioje teisės sistemoje įvyko kardinalus, kokybiški pokyčiai, kuria
atskiriai atskirė nuo klasikinės tarptautinės teisės. Apibūdinamas kaip „Taikos ir saugumo teise“
Šiuolaikynėje tarptautinėje teisėje prasipletė subjektu ratas, tarptautinės organizacijos, žmogus ir t.t.
Kaikurie reiškiniai nebepripažįstami.

Tarptautinės teisės definicija –

gelb. ratas – galima tarptautinės teisės definicija, tarptautinė teisė tai savarankiška teisės sistema, kuria
sudaro sutartinės ir paprotinės teisės normos, reguliuojančios tarptautinius santykius tarp tarptautinės
teisės subjektu siekiant užtikrinti taika ir sauguma, vystiti bendradarbiavimą sprendžiant globalines
problemas. Tarptautinės teisės normos užtikrinamos specifinėmis priemonėmis (atsakomosios
priemonės).

Tarptautinės teisės šaltiniai.

Teisės šaltinis:

1. Materialiane prasme – apima visuma faktoriu, kurie sąlygoja teisės normos atsiradimą, bei teisės
normos turinį.(Kai atsiranda poreikis.)

2. Formos prasme – Įtvirtinta tarpautinio teisingumo teismo statuto 38 str. Tarptautinis teisingumo
teismas spręsdamas teismus taiko: 1. tarptautines konvencijas (bendrąsias ir specialiasias).
2 .tarptautini paprotį, kaip bendrosios praktikos įrodymą.
3. Bendrus teisės principus, kuriuos pripažįsti civilizuotos tautos.
4. Teismo sprendimus, kur įtvirtinta tarptautinio teismo statute.
5. Įvairių tautų labiausiai kvalifikuotu viešosios teisės specialistų doktriną.

PVZ.Lietuvos teisės šaltiniai įtvirtinti teisės normų aktuose. USA Precedentas.Afrika Papročiai.

3. pažintine prasme -

Gelb. ratas. Išvardinkite tarptautinės teisės šaltinius, įtvirtintus tarptautinio teisingumo teismo statute.

pirmi 2 pagrindiniai , kiti papildomi

1. Tarptautinės konvencijos ( bendrosios ir specialiosios). (Tarptautinės sutartys).

2. Tarptautinis paprotys. – apibudina objektyvus elementas (bendroji praktika, kurios pasekoje

susiformuoja taisyklė) ir subjektyvus elementas (praktika yra, bet taisykle reikia pripažinti teisiškai
reikšminga).

opinio juris – valst. pripažina taisykle reikšminga ir įsipareigoja ją laikytis. Reikšminga – iš valst.
vadovu, teismu sprendimų .
3. Bendrieji teisės principai. paaiškina doktrina, tai tokie teisės principai kurie taikomi nacionalinėje
teisėje ir tarptautinėje teisėje. (teisingumo, lygiateisiškumo ir t.t)

non liquet problema – nėra pakankimai norminio pagrindo, teisės normu. kad atsakyti į šį teisės
klausimą. Teisėje negali egzistuoti non liquet problema.

Jeigu teismas nesuranda konkrečios teisės normos jis teismą turi išspręsti „teisingai ir objektyviai“.

4. Teismo sprendimai. Teismo sprendimai atskleidžia tikrąjį normos turini. Teisingumo teismo
sprendimai nėra vertinami kaip precedentas.

5. įvairiu tautu

doktrina – mokslas.

Tarptautinės teisės sistema – tarptautinės teisės struktūra kuria apibudina sekantys tarptautinės teisės
sistemos elementai: tarptautinės teisės šakos, tarptautinės teisės institutai, tarptautinės teisės normos.

Tarptautinės teisės šakos – tarptautinė jūrų teisė, sutarčių teisė, diplomatinė ir konsulinė teisė,
humanitarinė teisė, oro ir kosmoso teisė, ekonomikos teisė, prekybos ir investicijų teisė ir t. t.
Išskiriamos atsižvelgiant į reguliavimo dalyką. Reguliuoja konkrečius tarptautinius santykius.

Tarptautinės teisės institutai – grupė normu, kurios reguliuoja giminingos. grupės dalis iš teisės šakos.

tarptautinės teisės normos –

Teisinė sistema – apjungia ir teisės sistemą ir pačia teisinę praktiką.

Tarptautinės teisės lygiai:

1. Universali (bendroji) – Taikoma visame pasaulyje. pvz. Jūrų teisės konvencija.

2. Regijoninė – pvz. Europos žmogaus teisiu konvencija. Taikoma tik Europoje, regione.

3. Partikuliarine (tarptautinė) - Dvišalė sutartis, tik tarp dviejų šalių. (trys ir daugiau jau bus daugiašalė
sutartis.)

Tarptautinės teisės subjektai.

teisės subjektas – apibūdina teisnumas ir veiksnumas.

tarptautinis Teisnumas – subjekto savybė leidžianti subjektui turėti tarptautines teises ir pareigas.
Laikomas subjektu nes turi atitinkamas teises ir pareigas.

tarptautinis Veiksnumas – tai subjekto gebėjimas savo veiksmais realizuoti tarptautines teises ir
pareigas.

Tarp teisnumo ir veiksnumo apimtis turi sutapti.

Tarptautinės teisės subjektas – asmuo turintis tarptautinės teises ir pareigas ir galinti savo veiksmais tas
teises ir pareigas realizuoti. turi :

1. Valstybės,

2. tautos siekiančios nepriklausomybės,

3. tarptautinės organizacijos

4. Laisvieji miestai

5. Fiziniai asmenys

3. Gelb ratas. Išvardinkite tarptautinės teisės subjektus.-

1. Valstybės – 1933 m. priimta Montevideo konvencija, dėl valstyvių teisiu ir pareigų nurodo, kad
valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas privalo turėti: nuolatinius gyventojus (piliečiai), teritorija
(nebūtinai apibrėžta), vyriausybę (įstatymu leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžia), ir gebėjimą
užmegzti tarptautinius santykius.

2. Tautos siekiančios nepriklausomybės – valstybės suverenitetas. Vidinis ir išorinis. Vidinis parodo,

kad aukščiausia valdžia valstybės viduje priklauso valstybei, valstybėje jokios kitos valstybės valdžios
įsikišimas negalimas. Išorinė suvereniteto pusė rodo, kad valstybė yra lygiateisis subjektas, nepriklauso
santykiuose su kitomis valstybėmis. Valstybės imunitetas – apsaugoti valstybę nuo kitos valstybės
instituciju jurisdikcijos, (apsaugoti valstybe nuo teisminės jurisdikcijos ir nuo vykdomųjų veiksmų).
Valstybės imunitetas neleidžia valstybės bei jos instituciju atsakomybėn, be jų sutikimo, valstybė
naudojasi imunitetu ir savo turto atžvilgiu niekas negali paimti iš valstybės jos turto (1972 m. Europos
tarybos konvencija“ dėl valstybiu imuniteto“; 2004 m. JTO konvencija „dėl valstybių ir jų turto
jurisdikcinių imunitetu“).

Tautos siekiančios nepriklausomybės – tautos subjektiškumo pagrindas yra tautos suverenitetas, tautos
suverenitetas leidžia tautai siekti nepriklausomybės ir savarankiškumo. Tautos suverenitetas suteikia
teisę tautai, į kalbą, religiją, kultūra, papročius.

3. Tarptautinės organizacijos – trįjų ar daugiau valstybių susivienijimas, tik vyriausybinės tarptautinės

organizacijos yra laikomos tarptautinės teisės subjektais.
Požymiai:

3.1. Steigiamoji sutartis (organizacijos įstatai, statutas)

3.2. Narytės organizacijoje (valstybės laikomos organizacijos nariais)

3.3. Kiekviena organizacija turi nuolatinio pobūdžio tikslus.

3.4. Kiekvienai organizacijai būdinda institucinė struktūra.

3.5. Kiekviena tarptautinė organizacija yra tarptautinės teisės subjektas. Subjektiškumo ribas apibrėžia
tarptautinė sutartis. Tarptautinės teisės doktrinoje (moksle), tarptautinės organizacijos traktuojamos
kaip išvestiniai tarptautiniai teisės subjektai. Tarptautinės organizacijos negali stovėti aukščiau
valstybių. Valstybės įkuria tarptautine organizaja, ja ir gali panaikinti.

4. Laisvieji miestai – kai neaišku kam priklauso miestas, jos statusas nustatomas tarptautine sutartimi.

5. Fiziniai asmenys – 1. žmogaus teisiu srityje. 2. kai kurie fiziniai asmenys gali būti tarptautinės
teisinės atsakomybės subjektais. 3. Diplomatiniai imunitetai ir privilegijos. Daro fizinius asmenis iš
dalies tarptautinės teisės subjektais.

Valstybių pripažinimas

1. valstybių pripažinimas – atsiradus naujai valstybei iškyla valstybės pripažinimo klausimas. Lietuvos
valst. pripažinimo klausimas iškylo 2 kartus. 1. 1918 d. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d.

Definicija – valstybės pripažinimas tai yra teisinis politinis aktas, priimtas kompetetingos valst.
institucijos, adresuotas naujai atsiradusiai valstybei konstatuojant atsiradusios valstybės faktą ir siūlant
užmegzti tarptautinius santykius.

4. Gelb. ratas – Valstybės pripažinimo definicija.

1. Teisinis politinis aktas priimtas kompetetingos politinės institucijos – (LT sprendžia Lietuvos
Respublikos seimas).

Valstybių pripažinimo kriterijai.

1. Realaus suvereno (nuo ko atsiskirė valstybė) suteiktas pripažinimas. –

2. Gyventoju remiamos valdžios veikimas valstybės viduje.

3. Valstybės gebėjimas kontroliuoti valstybės teritoriją.

4. Valstybės gebėjimas vykdyti tarptautinius įsipareigojimus.

1991 m. valstybių pripažinimo gairės

1. Gali būti pripažinta valstybė kuri rodo pagarba teisinės valstybės idealui, JTO chartijai, žmogaus
teisėms, helsinkio baigiamajam aktui, demokratijai.

2. Valstybė užtikrina tautiniu mažumu teises, valstybė rodo pagarba valst. sienų neliečiamumo ir sienų
vientisumo principams.

3. Valst. pripažįsta įsipareigojimus nusiginklavimo, ir branduolinio ginklo neplatinimo srityje.

4. Valstybė visus ginčus pasirengusi spręsti sutartiniu pagrindu.).

Valstybių pripažinimo teorijos –

1. Konstatojamoji – šąlininkai teigia: tik pripažinta valstybė gali tapti tarptautinės teisės subjektu. Sieja
su Valst. subjektiškumu. Silpnos vietos: 1. valst. subjektiškumas nepriklauso nuo pripažinimo
skaičiaus.

2. Deklaratyvinė – nepripažinimas daro valstybę tarptautinės teisės subjektu. Valstybės pripažinimas

yra tik deklaracija, neturintis jokios reikšmės. silpnos vietos: 1. pripažinta valstybė, gali tapti
tarptautiniu organizaciju nariu, pripažinimas yra siekis įeiti į kuo daugiau santykiu su kitomis
valstybėmis.

Pripažinimo rūšys:

1. De jure – pilnas, tikras valstybės pripažinimas. Diplomatiniu santykių užmezgimas.

2. De facto – Pusiau pripažinimas, geriausiu atveju atsiunčia konsulus, arba skiria valstybės atstovus,
pasirašo kaikurias tarptautinias sutartis.

3. Ad hoc – pripažinimas tam atvėjui. pvz. sudaroma prekybos sutartis.

Pripažinimas pagal adresatus – valstybės,Vyriausybės, karinės

valstybių teisių perėmimas

valstybių teisių perėmimas – institutas buvo kodifikuotas priimant dvi konvencijas 1978 m. „dėl
valstybių teisių perėmimo sutarčių atžvilgiu“ ir 1983 m. konvencija „dėl valstybių teisių perėmimo
valstybės nuosavybės , valstybės skolų ir valstybės archivų atžvilgiu“. (dar neįsigaliojusios).

atsako:
 1. Kas yra valstybių teisių perėmimas – vienos valstybės pakeitimą kita valstybę kuri tampa atsakinga
už tarptautinius santykius valstybės teritorijoje. Konvencijose pabrėžiama valstybių teisių perėmimas
reiškia ir pareigų peremima.

peremimo atvėjai:

1. Viena valstybe tesia kitos valstybės valstybingumą.

2. Viena valstybė perima tik dalį valstybės teisių ir pareigų.

(Lietuva valstybių teisių peremimo klausimo testinuno politika, lietuva tesė valstybinguma tos
valstybės kuri būvo iki antrojo pasaulinio karo, iki tol kol ji buvo užimta.

3. Dekolonizacija – buvusi kolonija perima dalį metropolijos teisių.

4. Valstybių susijungimas – susijungia VFR ir VDR (vokietjos federacija respublika ir vokietijos

demokatrinė respublika.) (ir perima VFR teises, išskyrus kurios prieštaravo VDR).

5. Tam tikros teritorijos perdavimu.

Valstybių teisiu perdavimas tarptautinių sutarčiu klausimu – sprendžiant tarptautinių sutarčiu klausimą
susikerta 2 principai:

1. Pakta sun servanda – sutarčiu reikia laikytis.

2. Sutartys trečių valstybių neįpareigoja ir nesuteikia joms teisių be jos pačios sutikimo.

Bosnija ir hercogovina – pareiškė ieškini Jugoslavijos federacijai dėl 1948 m. konvencijos „dėl
genocijo“ pažeidimo. Taptautinės sutarčiu teismas nutarė kad Jugoslavija išliko genocido išlaikymo
šalimi.

Seminaras:. valst. skolos...

1 seminaras. Tarptautinės teisės savoka ir ypatumai.

1kl. Galima tarptautinės teisės definicija. Tarptautinės teisės reguliavimo dalykas ir objektas.
2 kl. Tarptautinės teisės ypatumai.
3k. Tarptautinės teisės raida.
4k. tarptautinės teisės sistema, šakos, institutai, normų rušys.
5kl. Bendroji, regijoninė ir partikuliarinė tarptautinė teisė.

2 seminaras. Vasltybių pripažinimas ir teisių peremimas.

1kl. Valstybių ir vyriausybių pripažinimas, sąvoka rūšys, kriterijai.
2k. Konstatojamoji ir deklarativi pripažinimo teorijos, pripažinimo teisinės pasekmės.
3k. Teisių perėmimas tarptautinėse santykiuose. sąvoka ir šaltiniai.
4k. Teisių perėmimas tarptautinių sutarčių, skolų, nuosavybės ir archivų atžvilgių.
5k. Valstybės testinumas ir valstybių teisių perėmimas, Lietuvos valstybės pavyzdis.
 03.14

Tarptautinės ir valstybiu vidaus teisės santykis

klausimai.

1. Bendroji tarptautinės teisės ir vidaus teisės santykio problema.

2. Tarptautiniu sutarčiu vieta, LR teisinėje sistemoje.

Tarptautinės teisės ir nacionalinės teisės sistemos santykis:

Teorijos:

1. Monistinė teorija – Nacionalinė teisė ir tarptautinė teisė „telpa į vieną rutilį“. Hanzas Kelzinas.
Taisyklė – sutarčių reikia laikytis.
-- Negalima dviejų teisės sistemų dėti į vieną sistemą.

1948 m. Žmogaus teisių deklaraciją.

Tarptautinės organizacios kuria tarptautine teisę.

xx a. pr.

2. Duolistinė teorija – Egzistuoja dvi savarankiškos teisės sistemos. Kaip rytai ir vakarai niekada
nesusisiekia, kaip diena ir naktis niekada nesusisiekia, tiek tarptautinė teisė ir nacionalinė teisė
nesusisiekia.

Problema: jei susikerta nacionalinės ir tarptautinės teisės normos, iškyla klausimas kuria pozicija
taikyti.

Dauguma valstybių suteikia pirmenybę tarptautinėms teisėms.

xx a. pr.

3. Koordinacinė teorija – Nepaisant to, kad visos trys teisės sistemos yra savarankiškos, visos trys
teisės sistemos santykiauja, susisiekia, saveikauja todėl visos trys teisės sistemos, ypač toje srityje
kur jos susisiekia turi būti suderintos(harmonizuotos).

harmonizacijos principai: 1. priimtas konstitucinis įstatymas nustatantis Europos teisės viršenybė mūsų
LR teisei. Nacionalinė teisė turi būti suderinta su Tarptautinę teise, nors tarp šių dviejų teisės sistemų
pavaldumo nėra, bet vis dėlto jeigu valstybė prisiima tarptautiniu įsipareigojimus, pagrindinis
principas: sutarčių reikia laikytis. Tarptautinėje teisėje yra susiformavusi taisyklė: negalima remtis
nacionaliniais įstatymais, kad pateisinti Tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymą. Koordinacijos teorija
užtikrina, kad konfliktu tarp trijų teisės sistemų nebūtų. Visos normos turi būti harmonizuotos.
xx a. vid.

Tarp EU ir tarptautinės teisės.

tėzės:

1. Europos sąjunga yra tarptautinės teisės subjektas.

2. Europos sąjunga kaip subjektas dažnai įsipareigoja laikytis tarptautinių sutarčių. 1950 m. 1974 m. Eu
pasirašė 18 tarptautinių sutarčių. 1975 -2000 m. – pasirašė 400 tarptautinių sutarčių. 2000-2010 m.
pasirašė 700 tarptautinių sutarčių.

teorijos tikslas – paaiškinti santyki tarp tarptautinės teisės ir nacionalinės teisės.

Europos sąjungos teisė skirstoma į : pirminė ir antrine (derektyvos ir reklamentai).

Sutartyse Europos sąjungos teisės aktai turi būti suderinti su Tarptautinėmis sutartimis.

EU teisingumo teismas: antrinė Europos sąjungos teisė negali prieštarauti tarptautinėms sutartims.

Valstybės pripažindamos sutartį įsipareigodamos Tarptautinės sutarties laikytis privalo suderinti savo
Nacionalinės teisės nuostatas, su tarptautiniais įsipareigojimais.

kl. 2. Tarptautinių sutarčiu vieta LR teisinėje sistemoje.

LR konstitucija ir LR tarptautinių sutarčių įst.

LR konstitucijoje yra straipsnis nusakantis tarptautinių sutarčiu vietą LR teisinėje sistemoje, 138 str.
tarptautinės sutartys kurias ratifikavo LR Seimas yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis.

LR teisės normų aktu hierarchija:

1. Konstitucija

2. Konstituciniai įstatymai

3. Įstatymai + tarptautinės sutartys.

4. Po įstatyminiai teisės normų aktai + tarptautinė sutartis patvirtinta vyriausybės.

1990 m. priimtame LR tarptautinių sutarčių įstatyme nurodyta : „Tarptautinės sutartis LR turi įstatymo
galia“.

Tarptautinės sutartys turi įstatymo galia, gali būti taikomos tik toms tarptautinėms sutartims kurias
ratifikavo LR Seimas.
1999 m. LR tarptautinių sutarčių įst. „ Jeigu įsigaliojusi LR tarptautinė sutartis nustato kitokias
taisykles negu LR įstatymai, taikomos Tarptautinės sutarties nuostatos.“

Tarptautinė organizacija Europos taryba – Strazbure.

Pagrindiniai tarptautinės teisės principai.

1.Pagrindinių tarptautinių teisės principų savoka ir sistema

2. Pagrindinių tarptautinės teisės principų turinys.

Teisės principas – teisės pradas, kurio pagalba atskleidžiama teisės esmė ir kurio pagalba parodomos
teisės vystymosi kryptis.

„Aš suprantu situacija kad kartais gali būti pažeistos teisės normos, bet aš nesuvokiu situacijos kada
pažeidžiami teisės principai“ Ruzveltas.

Teisės principų pažeisti negalima.

Teisės principo ir teisės normos santykis – Principas aukščiau teisės normos.

Delimituojant jūrų ribas „ ieškoti teisingu proporcijų tarp kitų šalių ..“

Tarptautinės teisės principas – požymiai:

1. Terminas teisės principas yra naudojamas norint pabrėžti, kad tai aukštesnio lygio tarptautinės teisės
norma.
2. Tai norma iš kurios išplaukia konkrečios elgesio taisyklės.
3. Tai norma kuri atspindi rezoliucijų tikslus.
4. Bendrųjų tarptautinės teisės principų pagalba, turi būti aiškinamos visos tarptautinės teisės normos.

Požymiai:

1. Pagrindiniai tarptautinės teisės principai tai visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos.
Pagrindiniai tarptautinės teisės principai įtvirtinti Jungtinių tautu chartijoje. 193 valstybės Jungtinių
tautų organizacijos.
2. Pagrindiniai tarptautinės teisės principai, kaip normos reguliuoja svarbiausius, aktualiausius ,
esminius tarptautinės teisės klausimus. Todėl galima teigti kad šie principai sudaro tarptautinės teisės
pagrindą.
3. Dauguma autoriu pažymi, kad pagrindiniai tarptautinės teisės principai yra „jus cogens“ normos.
1969 m. Vienos konvencijoje „dėl tarptautiniu sutarčių teisės“ 53 str. sutartys prieštaraujančios
privalomojo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normoms (jus cogens).
4. Pagrindiniai tarptautinės teisės principai yra - universalios normos (galioja visose tarptautinėjė
teisėje, visose šakoje, institutuose ir normose).
jus cogens – požymis: 1. sutartis yra niekinė, jei jį prieštarauja jus cogens normoms(nuo sudarymo
pradžios).
2. jus cogens normas konstatuoja tarptautinis teisingumo teismas, spręsdamas ginčą ir pasiremdamas
tam tikrą norma pasako, tai jus cogens normą.
3. nuo jus cogins normų draudžiamą nukrypti. (normos imperatyvinės ir dispozityvynės). Jus cogins
normos yra imperatyvinės normos, jos pateikia tikslų elgesio variantą.
4. Jus cogins normos gali būti pakeistos tik tokio pat pobudžio normą.
5. Jus cogins normos, kaip pagrindiniai teisės principai galioja visose valstybėse.

Gelb. ratas.

jus cogins normos sąvoka – tarptautinėje teisėje su jus cogins normomis siejamos erga omnes
pareigos. Tarptautinis teisingumo teismas pažymėjo, kad tautu apsisprendimo principas yra jus cogins
norma turinti ir erga omnes pobūdį. Tautų apsisprendimo principas suteikia teise tautai apsispręsti ir
pareiga visoms valstybėms gerbti. Erga omnes pobūdis dažnai paryškinamas kalbant apie tarptautinius
nusikaltimus, visos valstybės turi bendradarbiauti kovojant su tarptautiniais nusikaltimais (pvz.
genocidas).

erga omnes – pareigos visiems.(dėl visų)

Pagrindiniai tarptautinės teisės principai – 1. Jegos ir grąsinimo jėga nenaudojimo principas.

2. Taikus ginčų sprendimo principas.
3. Valstybių suverenios lygybės principas.
4. Bendradarbiavimo principas.
5. Laisvanoriško tautų apsisprendimo principas.
6. Nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas.
7. Įsipareigojimu, pagal tarptautine teise laikymosi principas.
+
8. Žmogaus teisių ir laisvių pagarbos principas.
9. Valstybės sienų neliečiamumo principas.
10. Valstybių teritorinio vientisumo principas.

(Įtvirtinti jungtiniu tautų chartijoje)

Šie principai buvo paaiškinti ir atskleistas jų turinys Jungtinių tautų deklaracijoje, „dėl tarptautinės
teisės principu“.

1975 m. buvo priimtas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Helsinkio baigiamasis

aktas, greta 7 principu buvo suformuluoti dar 3 principai: 1. Žmogaus teisių ir laisvių pagarbos
principas. 2. Valstybės sienų neliečiamumo principas. 3. Valstybių teritorinio vientisumo principas.

Gelb. ratas. Išvardinkite pagrindinius tarptautinius teisės principus.

Pagrindinio tarptautinio teisės principo sąvoka.

1. Jėgos ir grąsinimo jėga nenaudojimo principas – galėjo susiformuoti tik šiuolaikinėje tarptautinėje
teisėje, turi ilgalaike raida. Pirma karta valstybių teisė į karą buvo apribota Tautų sąjungos statute
„Ginčai turi būti sprendžiami taikiomis priemonėmis“ taip pat suformuluota „ jei šalis per 3 mėn.
neišsprendė ginčo šali gali panaudoti jėga.“ 1928 m. du užsienio reikalų ministrai Prancūzijos ir
jungtinės karalystės parengė daugiašialę tarptautine sutartį, kuri buvo pavadinta Briano-kelogo vardu,
buvo pasakyta „ Karas kaip nacionalinės politikos priemonė yra negalimas, ginču karinėmis
priemonėmis spręsti negalima“ (prisijungė 146 valst.). 1936 m. Londono konvencija „dėl agresijos
apibrėžimo“, konvencija nepopuliari (prisijungė mažiau kaip 10 valst.). 1941 m. spalio mėn. 24 d.
susirinke kelių valst. vadovai ir 1945 m. įkurė Jungtinių tautų organizacija. 1946 m. Niumbergo ir
Tokijo kariniai tribunolai pritaikė atsakomybę valstybių vadovams kurie pradėjo kara, nuteisiami
mirties bausme ir laisvės atemimu, priėmus JTO chartija įtvirtinamas jėgos ir grąsinimo jėga
nenaudojimo principas, imperatyviai nurodo negalima naudoti jėgos, negalima grąsinti jega, bet
chartijoje taip pat numatomi teisėti jėgos panaudojimo atvėjai:
1. Savyginos atvėju.
2 . Realizuojant tautu apsisprendimo teisę(principa).
3. Saugumo tarybos sprendimu.

Nuo 1967 m. iki 1972 m. vyko diskusijos, specialiam komitete ir jam pavesta pateikti agresijos
apibrėžimą. Iškeltos problemos: ką reiškia terminas „Jėga“. Agresija buvo suprasta kai – Karinė jėga.
Atsirado kvalifikavimas: tiesioginė ir netiesioginė agresija.
1974 m. generalinė amsamblėja priėmė rezoliucija ir patvirtinimo agresijos apibrėžimą: būdai:
1. pateiktas bendras apibrėžimas. Agresija – tai valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos
valstybės suveriniteta, teritorini vientisumą ar politinę nepriklausomybę.
2. 3-ame straipsyne, agresijos apibrėžimo, buvo išvardinti veiksmai kuriuos konstatavus galima teigti,
kad įvykdytas agresijos aktas.

Teisioginės
Veiksmai: 1. Valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją. valstybės okupacija
ar aneksija laikytina agresijos aktu. Okupacija – kada valstybės ginklotuosios pajėgos užima valst.
teritorija. Aneksija – teisinėmis priemonėmis bandoma pajungti valstybę (bandoma įteisinti okupaciją).
2. Kitos valstybės teritorijos bombordavimas.
3. Valstybės uostų ir pakrančių blokada.
4. Valstybės karinių pajėgų užpuolimas, kitomis ginkluotomis pajėgomis.
5. Ginkluotųjų pajėgų pasilikimas valstybės teritorijoje, pasibaigus sutarties terminui.

netiesioginės:
1. teritorijos suteikimas valstybei, kad būtų įvykdyta agresiją prieš 3-ąją valstybę.
2. Ginkluotų gaujų siuntimas į kitos valstybės teritorija, kurios vykdo ginkluotus užpuolimus.

2018 m. viduryje. aktyvuotas

1. Numatė atsakomybė kas atsako už agresiją. (atsako valstybių vadovai ir ginkluotūjų pajėgu vadai).
2. Tai kas pateikta JTO agresijos apibrėžime.
3. Konstatuoja saugumo taryba, o taiko tarptautinis teismas.
 03.15

Taikaus ginčo sprendimo principas. Sietinas su jėgos nenaudojimo ir grąsinimo principu.

1 kl. Kas slypi už sąvokos: ginčas.

Tarptautinis teisingumo teismas – tarptautinis teisinis ginčas yra dviejų ar daugiau teisės subjektu
nesutarimas, dėl tarptautinės teisės normų aiškinimo, taikymo arba vykdymo. Imperatyviai reikalauja
visus ginčus spręsti tik taikiai. Jeigu vieno ginčo nepavyko išspręsti naudojant vieną taikia ginčo
priemonę būtina naudotis kitomis taikiomis priemonėmis.

Taikios priemonės:
1. Derybos
2. Tarpininkavimas – aktyvesnė taikaus ginčo sprendimo forma, kada siūlomi ginčo sprendimo
variantai.
3. Geros paslaugos – pvz. vietos suteikimas deryboms.
4. Tarptautinis arbitražas ar tarptautiniai teismai. – norint kad šalys pakliutu į teisma, šalys turi
pripažinti teismo jurisdikcija (kad jos paklūs teismo sprendimui).
dar gali būti
5. speciali ginčų komisiją – sudaryta paritėtiniais pagrindais.

paritėtiniais – lygiais pagrindais.

Valstybių suverinios lygybės principas.

Suverinios lygybės principas – įtvirtintas Jungtinių tautų chartijoje.

Požymiai:
1. Visos valstybės teisiškai yra lygios.
2. Kiekviena valstybė turi naudotis visomis teisėmis, išplaukiančiomis iš jos suvereniteto.
3. Visos valstybės privalo gerbti kitų valstybių subjektiškumą.
4. Valstybių teritorinis vientisumas ir politinė nepriklausomybė – neliečiami.

Laisvanoriškas tautų apsisprendimo principas.

Visi dokumentai kurie įtvirtina šį principa nurodo: visos tautos turi teisę į apsisprendimą, o tai reiškia,
kad tautos gali nustatyti valstybės politini statusą, numatyti politinio, socialinio, kulturinio vystymosi
kryptis.
Aksioma – tautų apsisprendimo principas nėra absoliutus.
Valstybių nesikišimo į valstyvių vidaus reikalus principas

Tautos suverenitetas:

1. aiškiai leidžia apsisprensti.

2. suteikia teisė į kalba, religija, kultūra, papročius.

Tautinės mažumos apsisprendimo laisvės – neturi.

18 a. pab.Pirmoji Princūzija paskelbė kad nesikiš į kitų valstybių reikalus, ir nepakes kad kyšis į jų
valdymą. 19 a. pab. jungtinės amerikos valstybės. Lietuvai padėjo 1918 m. su tautos apsisprendimo
teisę.

Valstybių bendradarbiavimo principas(nėra laikomas jus cogins norma)

Sąžiningo įsipareigojimo pagal tarptautine teise vykdymo principas (pakta sun cervanda)

pakta sun cervanda- sutarčių reikia laikytis. Principo esmė- įsipareigojimų nevykdymas priveda prie
tarptautiniu santykių nestabilumo. Sutarčių reikia laikytis principas įpareigoja valstybes – sutartis
vykdyti laiku, nenukrypti nuo įsipareigojimų, neleidžiama sutarties nevykdymo pateisinti nacionalinės
teisės normomis. Tarptautinė teisė valstybėms suteikia galimybę denonsuoti (nutrautki) tarptautinę
sutartį.

Valstybės sienų neliečiamumas.

1975 m. Helsinkio baigiamajame akte – įtvirtintas.

Sienų neliečiamumo principas ir jo elementai:

1. Valstybės sienų pripažinimas.
2. Atsisakymas pretenzijų į valstybės sienas.
3. Atsisakymas pretenzijų į valstybės sienas grąsinant jėga ar panaudojant jėga.
atsižvelgiant į tas sienas kurios susiklostė po antrojo pasaulinio karo.

Valstybės sienų teritoriniu vientisumo principas.

Valstybės teritorija nedaloma.

Žmogaus teisės tai vertybės kurių dėka yra užtikrinama žmogaus kaip biologinės būtybės apsauga, kaip
socialinė būtybės apsauga. Yra nusistovėjusi Universali, regijoninė ir nacionalinė žmogaus teisių
sistemos.
 Tarptautinė teisinė atsakomybė

klausimai.
1. Tarptautinės teisinės atsakomybės sąvoka.
2. Tarptautinės teisinės atsakomybės rūšys ir formos.
3. Tarptautinės teisės pažeidimai.
4. Aplinkybės šąlininčios valstybių atsakomybę
5. Tarptautinis baudžiamasis teismas.

Tarptautinėje teisėje jeigu įvykdytas teisės pažeidimas, po tarptautinės teisės apžeidimo turi sekti
veiksmai:
1. valstybės kurios atvėjų padarytas pažeidimas „Status kvo“ atstatymas.
2. Valstybės pažeidėjos atsakomybės klausimas.

Tarptautinės teisės doktrinoje keliamas klausimas, kas yra tarptautinė teisinė atsakomybė. atsakymai:
1. tai teisės principas
2. tai teisės institutas.

Tarptautinė teisinė atsakomybe- tarptautinės teisės institutas. sudaro: keturios grupės tarptautinės teisės
normų:
1. valstybių atsakomybė
2. valstybių atsakomybė už teisėtą veiką.
3. fizinių asmenų atsakomybė
4. tarptautinių organizacijų atsakomybė.

Tarptautinės teisės komisija iškėlė klausima: ar tarptautinės teisinės atsakomybės institutas gali būti
kodifikuotas (susistemintas)?. Gali.
1953 m. buvo pradėtas rengti dokumentas apie Valstybių atsakomybę už tarptautinės teisės pažeidimus.
2001 m. Generalinė asamblėja valstybių atsakomybės projekta už teisės pažeidimus patvirtino
rezoliucija. Tai nėra konvencija, o rezoliucija. 2004 m. – 2007 m. konvencija

probleminiai klausimai: pirminėje projekto stadijoje visus tarptautiniu teisės pažeidimus skirtyti į:
Deliktus ir nusikaltimus. Vėliau šio skirstymo atsisakyta – liko tik Deliktai (pažeidimai).
Dėl atsakomybės sąvokos išplėtimo –

valstybių atsakomybė – teisinis santykis kuris gali atsirasti tarptautinėje teisėje, valstybei padarius
tarptautinės teisės pažeidimą. Padarius teisės pažeidimą atsiranda santykis tarp valstybės pažeidėjos ir
tiesiogiai nukentėjusios valstybės, to santykio pasekoje atsiranda valstybės teisės pažeidėjos pareiga
atkurti nukentėjusios valstybės teises, atlyginti padaryta žalą, arba valstybei pažeidėjai pritaikyti
sankcijas.
Komentare buvo apibrėžtas valstybės atsakomybės turinys –
1. valstybės atsakomybė už tarptautine neteisėta veiką sukelia teisines pasekmes.
2. atsakinga valstybė privalo atlyginti visus nuostolius atsiradusius dėl teisės pažeidimo.
3. Atsakinga valstybė negali remtis savo vidaus teise, kad pateisintu tarptautiniu įsipareigojimų
nevykdimą.
4. Atsakingos valstybės įsipareigojimai gali apimti: įsipareigojimus vienai valstybei, kelioms
valstybėms, ar visai tarptautinei bendrijai.
Komentare buvo nurodyta kad kalbant apie tokius nusikaltimus kaip agresija, genocidas, vergovė,
žmogaus teisių pažeidimai, rasinė diskriminacija, egzistuoja erga omnes pareigos (pareigos visiems). Ir
iškyla atsakomybė prieš visą tarptautinę bendriją.

atsakomybės sąvoka aiškinama – per teisinį santyki, tarp dviejų pusiu. Santykio esmė: pažeidėja turi
atlyginti žalą ir grąžinti prieš tai buvusia padėti.

Tarptautinės teisinės atsakomybės rūšys ir formos.

vadovėliuose išskyriamos 3 tarptautinės teisinės atsakomybės rūšys:
1. materialinė
2. politinė
3. moralinė

galima išskirti dvi rušis: materiline ir nematerialine.

AtsakomybėsFormos:
1. nematerialinė atsakomybė – siejama su satisfakcijomis bei sankcijomis.
Satisfakcija – tokia atsakomybės forma kurios pagrindinis tikslas apsaugoti valstybės orūmą, prestižą,
jos vertę tarptautiniuose santykiuose. Tarptautinio teisės pažeidimo konstatavimas irgi satisfakcija.
Satisfakcijos atvėjų valstybė gali prašyti, kad jos būtų atsiprašyta, kad būtų suteiktos garantijos, kad
bus asmenys padarę pažeidimą nubausti, kad tokie veiksmai nepasikartos.
Sankcijos – sankcijas gali taikyti tarptautinės organizacijos, valstybių grupės, ar atskiros valstybės. Kai
sankcija taiko tam tikrą valstybė, jį vadinasi individualia sankcija.

Prof. Vadofalas kaip tam tikrą atsakomybės formą išskyria atsakomasias priemones:
1. Represalijos
2. Retorsijos
3. Prekybos uždraudimas
4. Boikotas.

Atsakomųjų priemonių taikymas siejamas su dviem sąlygom:

1. Atsakomosios priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir sunkumą.
2. Šalims pradėjus derybas arba ginča perdavus arbitražui ar teismui, atsakomųjų priemonių taikymas
nutraukiamas.

Materialinė atsakomybė
Materialinės atsakomybės formos:
Pagrindinė materialinės atsakomybės forma yra: Reparacija.
Reparacija – visiškas nuostolių atlyginimas taikant restitucija, kompensacija, satisfakciją, atskirai arba
bendrai.
Reparacijos forma restitucija – atstatymas. Visiškas padėties atstatymas.
Substitucija – Meno vertybių pakeitimas, kitomis meno vertybėmis.
Kompensacija – valstybė už teisės pažeidimą privalo kompensuoti šiuo pažeidimų padarytą žalą.

Tarptautinės teisės pažeidimai

Teisės pažeidimas – taisyklės:

1. kiekvienos valstybės teisės pažeidimas sukelias valstybės tarptautine atsakomybe.
2. Valstybė įvykdo tarptautinės teisės pažeidimą, kai jos veika priskiriama valstybei pagal tarptautine
teisia, ir kai jos veika yra šios valstybės tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas.

elementai: Subjektyvus ir objektyvus.

Subjektyvus elementas – leidžia veiką priskirti konkrečiai valstybei.
Objektyvus elementai – įrodymas kokia norma,tarptautine sutartį valstybė pažeidė.

Tarptautinės teisės doktrinoje yra išskyriami tarptautiniai nusikaltimai ir tarptautinio pobūdžio

nusikaltimai.
Tarptautiniai nusikaltimai - Jei tarptautinė sutartis apibrėžia nusikaltimą kaip tarptautine, tai ir yra
tarptautinis nusikaltimas. Už tarptautini nusikaltima atsako:
1. Valstybė
2. Asmenys padarę tarptautinį nusikaltimą

Tarptautinio pobūdžio nusikaltimai – prof. Abromavičius. Visi nusikaltimai kurie išvardinti LR BK, jei
jie turi tarptautini elementą yra tarptautinio pobūdžio nusikaltimas.

valstybių atsakomybės projekte II skyrius , „ veikos priskyrimas valstybei“ 4 str. atsakoma „bet kokio
valstybei valdžio organo veika yra priskiriama valstybės veikai“.
Už privačių asmenų veiką, valstybė neatsako.

Aplinkybės šąlinančios valstybių atsakomybę

Skirtoma į dvi grupes:

1. Aplinkybės kurios parodo, kad valstybė pasinaudojo savo subjektyvia teisę nevykdyti savo
tarptautinio įsipareigojimų. (sąvygina, atsakomosios priemonės, valstybės sutikimas)
2. Aplinkybės kurios rodo, kad vasltybės elgesys buvo priverstinis. Prie tokių aplinkybių galima
priskirti nelaime, nenumatymas įvykis, nenugalima jėga, šiuo atvėju valstybės elgesys yra priverstinis.

Tarptautinis baudžiamasis teismas

Tai pirmoji nuolat veikianti tarptautinė organizacija kurį įgyvendina fizinių asmenų tarptautine
baudžiamąją atsakomybę už tarptautinius nusikaltimus. Šis teismas įsteigtas 1998 m. priimto
tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto pagrindu, realiai tarptautinis baudžiamasis teismas
pradėjo funkcionuoti 2003 m. šiuo metu statutą pripažįsta apie 130 valstybių. Statute nustatyta, kad
tarptautinis baudžiamasis teismas vykdo jurisdikcija genocido nusikaltimo, nusikaltimo žmoniškumui,
karo nusikaltimu, ir agresijos nusikaltimo atžvilgiu.
Agresijos nusikaltimo straipsnis aktyvuotas 2018 m. vasarą.

tarptautinis baudžiamasis teismas susideda iš :

1. susidėda iš 18 teisėjų. renkami slaptu balsavimu.
2. Teismo struktūra, teismas susideda iš: preziudimo, teisminiu skyriu, prokuratūros, sekrotariato.
Teismo preziudima sudaro: pirmininkas ir du pavaduotojai, renka patys teisėjai.
Teisminiai skyriai: iki teismini skyrius, teisminio skyrius, apeliacinis skyrius.
Teisminio nagrinėjimo pradėjimas – iniciatyva gali parodyti prokuroras. Kai pradėda savo iniciatyva,
jis pradėda rinkti informacija kreipdamasis į tarptautines organizacijas, ne vyriausybines organizacijos,
valstybių institucijas, ir jeigu prokuroras nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas pradėti tyrimą
pateikia surinkti medžiagą ikiteisminio tyrimo kolegijai, iki teismini tyrimo skyriui. Iki teisminio
tyrimo skyrius priima sprendimą atlikti galutini tyrimą. Gali atsisakyti pratęsti tyrimą.
Tarptautinis Baudžiamasis teismas įsteigtas, kad fiziniai asmenys negalėtų išvengti atsakomybės.

Atsakomybė gali būti taikoma ir valstybių prašymu, turi būti stututo nariai.

Skyriamos bausmės:
1. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
2. Laisvės atėmimas iki 15 ir daugiau metu. (max iki 30 metų)
3. Galimas turto konfiskavimas.
Tarptautinio baudžiamojo teismo būstinė – Haga, Nyderlandai.

Gelb. ratas. Tarptautinio baudžiamojo teismo struktūra.

preziudimo, teisminiu skyriu, prokuratūros, sekrotariato

žmogaus teisės
klausimai:
1. Žmogaus teisių sąvoka ir rūšys.
2. Universali žmogaus teisių apsaugos sistemą.
3. Regijoninė žmogaus teisių apsaugos sistemą.

Žmogaus teisių sąvoka – žmogaus teisės kaip reiškinys yra įvairių mokslų objektas.
Žmogaus teisės – vertybės., galimybės. – Apsaugoti žmogų kaip biologinę būtybę.
vertybės – teisę į gyvybę, maistą, atlygintiną darbo užmokestį.
Žmogaus teisės kaip vertybės yra evoliucinio pobūdžio, visada kinta ir atsiranda naujos vertybės.
Žmogaus teisės yra prigimtinės. Prigimtinė romėnų – teisė į gyvybę, teisė į nuosavybę, teisė į
kilnojimąsį (judėjimo).
Visos teisės ir laisvės yra prigimtinės.
Žmogaus teisėmis turi rūpintis – pats žmogus.
Užtikrinti žmogaus teises turi – valstybė.
Dažniausiai pažeidžia – valstybė.
Žmogaus teisės nėra absoliučios, pvz savigynos atvėjų.
Absoliučios teisės – teisė į teisingas teismą,

žmogaus teisės kaip vertybės turi būti įtvirtintos teisės normuose.

lygiai:
1. Žmogaus teisės turi būti įtvirtintos nacionalinėje teisėje.
2. Žmogaus teisės turi būti įtvirtintos tarptautinėje teisėje.
3. Įtvirtinta Europos sąjungos teisėje.
Žmogaus laisvės apibūdina plačiau, tačiau teisės yra konkrečiau apibrėžtos.

Žmogaus teisių rūšys:

Tarptautinėje teisėje yra priimta žmogaus teises pagal jų susiformavimo momentą skirstyti į žmogaus
teisių kartas. Tarptautinėje teisėje išskyriamos 3 žmogaus teisių kartos:
1. Teisės kurios susiformavo anksčiausiai – prie pirmos kartos teisių priklauso asmeninės teisės. Teisė į
gyvybę, teisė į laisvę, teisė nuo kankinimų uždraudimą.
2. Būdingos kolentyvynės teisės, tautinių mažumu teises, tautų apsisprendimo teisę ir socialinės teisės
(teisė į darbą, teisinga darbo užmokesti, mokslą, nuosavybę).
3. Įdėją, kurios dar neegzistuoja

gelb. ratas. Apibūdinkite kartu teises.

Universali žmogaus teisių sistema.

1945 m. įkurtos Jungtiniu tautu organizacijos vienas iš tikslu, grąžinti pasauliui pasitikėjimą, žmogaus
teisėmis. Jungtinių tautu dėka 1948 m. gruodžio 10 d. priimamas universalus dokumentas, žmogaus
teisių klausimais, „žmogaus teisių deklaraciją.“. Deklaracijos kurėjai yra Eleonora Ruzvelt, Renė
Kasin. Jų tikslas parengti bent minimuma žmogaus teisių.
iškylusios problemos:
1. Dokumento teisinė reikšmė (teisinis svoris).
1948 m. gruodžio 10 d. buvo priimtas ir traktuojams kaip rekomendacinio pobūdžio. Bet palaipsniui
tapo kaip papratonė tarptautinės teisės norma ir tapo privalomojo pobūdžio.
Gruodžio 10 d. Tarptautinė žmogaus teisių apsaugos diena.
Jungtinės tautos priėmusios deklaraciją 1966 m. priėmė tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas.
Tais pačiais metais priimtas antra paktas „tarptautinis ekonominio socialinių ir kultūriniu teisių paktas“.
Paktai traktuojami:
1. Paktai traktuojami kaip tarptautinės sutartys. LR prisijungė prie šių paktu 1992 m. įtvirtina, taip
vadinamas veiksmo teises. Beto prie pilėtinių ir politinių teisių pakto tais pačiais metais priimtas 1-asis
protokoklas. šitas protokolas numatė keleta svarbių dalykų:
1. jis įtvirtino individualiu peticijų teisę.
2. Jis įpareigojo valstybes teikti ataskaitas apie pakto įgyvendinimą.
3. Valstybėms buvo suteikta teisė teigti pranešimus dėl pakte įtvirtintu teisių pažeidimo. Protokolas
numatė institucija kuri priimė ir nagrinėjo individualias peticijas bei ataskaitas. Tai žmogaus teisių
taryba.
1989 m. priepilietinių ir politinių teisių pakto buvo priimtas protokolas, panaikinantis mirties bausme.
Tarptautinis ekonominiu socialiniu bei kulturiniu teisių paktas, prof. vadapalo nuomone įtvirtiną
rezultato teises
rezultato teises –
2008 m. prie šio pakto buvo priimtas fakultatyvinis protokolas, pagal šį protokola, kuris įsigaliojo 2009
m. valstybės privalo teikti ataskaitas apie pakto įgyvendinimą.
Ataskaitas turi rengti: Užsienio reikalų ministeriją.

Žmogaus teisių chargija, žmogaus visuotiniu teisių deklaracija, tarptautinis pilietiniu ir politiniu teisių
paktas, tarptautiniu pilietiniu ir politiniu teisiu pakto 1 protokolas, protokolas dėl mirties bausmės
panaikinimo 1989 m.; Tarptautinis ekonominiu socialiu ir kulturinių teisų paktas, 2008 m.
fakultatyvinis protokolas – visa tai Žmogaus teisių chartija.

Gelb. ratas. išvardinkite žmogaus teisių chartijos sudetines dalis.

europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sistema.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos sistema buvo priimta 1950 m. Pati konvencija
įtvirtino tik 14 teisių ir laisvių, bet į šią konvencija sudėta visu mokslininkų išmintis. šį konvencija
buvo pirmoji kuri suteikė galimybę fiziniam asmeniui galinėtis, ginčytis su valstybe. Šiai dienai
konvencija nuolat papildoma protokolais. šiuo metu yra priimta 16 protokolų.
Protokolai:
1. Įtvirtino trys teises : teisę į nuosavybę, teisę į mokslą ir rinkimų teisę.
4. Įtvirtino judėjimo laisvę
6. Mirties bausmės panaikinimas. (taikos metu)
7. Įtvirtino teisę apskusti teismo sprendimus baudžiamosiose bylose. O taip pat teisę į žalos atlyginimą
dėl klaidingo nuosprendžio. Šio protokolo 5 str. įtvirtinta sutuoktinių lygybė. Negali bausti du kartus už
tą pati nusikaltima.
12. Dėl diskriminacijos uždraudimo.
13. Dėl mirties bausmės panaikinimo. Dėl mirties bausmės panaikinimo visais atvėjais.
14. Reorganizavo žmogaus teisių teismą. (buvo žmogaus teisių komisija ir žmogaus teisiu teismas)
15. Žymiausias pokytis, pakeitimo į žmogaus teisių teismą termino sumažinimas. Pagal galiojusia seną
nuosta gali kreiptis laike 6 mėnesiu, pagal 15 protokolą laike 4 mėnesiu.
16. Leido kreiptis į žmogaus teisių teismą aukščiausiems valstybės teismams, dėl konsultacinės
išvados. Iš LR gali kreiptis dėl išvados: Konstitucinis teismas, Aukščiausiasis teismas, Vyriausiasis
administracinis teismas.

Teismui Peticija gali pateikti – Fiziniai asmenys, asmenų grupės, nevyriausybinės institucijos,
valstybes , kurie yra tariamos aukos(tesiu kurios yra įtvirtintos konvencijoje).

Kokios peticijos priimtinumo sąlygos.

Sąlygos: šaltiniu. 184 str. 34 str.

1. Ginti sąvo pažeistas teises tik valstybėje narėje. (tik po visu teisiniu gynybos priemonių
išnaudojimo).
2. Ne vėliau kaip pet 4 mėnėsiu nu ogalutinio sprendimo priėmimo dienos. (sužinojimo dienos, gavimo
dienos.)
3. Negali būti anonimonė.
4. Negalima piknaudžiauti Peticijos teise, išskyrus jeigu yra naujos aplinkybės.
5. Racio Matilia – jei teikiam peticija tai turi nurodyti konkretų straipsni, kuris įtvirtina teise.
6. Peticija bus nepriimta jei pareiškėjas nepatyrė didelės žalos (vertinama pagal valstybės pajėguma,
vidutine alga, valstybės pajamas, teismas kiekviena kartą individualiai vertina)

Gelb. ratas . Peticijos nepriimtinumo pagrindai, Europos žmogaus teisiu konvencijos.

Peticijos priimtinumo klausimą sprendžią – Priimtinumą sprendžia 1 teisėjas.

šaltiniu . 27 str.
Jeigu asmenu grupė – priimtinumo klausima sprendžia ne vienas teisėjas.
Byla nagrinėja – byla nagrinėjama komitetuose. Komitetas susideda iš 7 teisėju.
Byla gali nagrinėti Didžioji kolegija , byla perduodama didžiajai kolegijai kada sprendžiamas
sudėtingas klausimas, kai reikia pakeisti teismo praktika, jei bylos šalys neprieštarauja ginča nagrinėja
Didžioji kolegija.
Kiek yra Europos tarybos nariu, tiek yra Teisėjų.

03.23

Gyventojai ir tarptautinė teisė

kl.
1. Gyventojai ir jų sąvoka.
2. Pilietybė tarptautinėje teisėje.
3. Diplomatinė ginyba.

Tarptautinės teisės šiuolaikinė Ypatybė – išsiplietė tarptautinės teisės subjektai.

Gyventojai – Į gyventoju kategorija įeina: 1. piliečiai. 2. Užsieniečiai 3. Asmenys be pilietybės.

Užsieniečiai – tai asmenys esantis kitos valstybės teritorijoje ir turintis kitos valstybės pilietybę.
Literatūroje kai kas sutapatina asmenis be pilietybes su užsieniečiais.
Teisinis rėžimas – formavosi palaipsniui tiek nacionalinėje teik tarptautinėje teisėje. Tarptautinėje
teisėje palaipsniui nusistovėjo taisyklės:
1. užsieniečiai valstybiu viduje turi buti pripažįstami kaip teisės subjektai.
2. Su užsieniečiais turi būti humaniškai elgiamasi.
EŽTK 7 protekole- suteikiamos procesinės garantijos užsieniečiams. – Turi teise kreiptis į teismą.
Reikalauti, kad jo ginčas būtu nagrinėjamas kompetetinguose institucijoje.
4 protokole – suformuluotas draudimas „negali kolektyviai išsiusti iš valstybės užsieniečių“.
Valstybių viduje teisės normų pagalba nustatomi užsieniečiu teisiniai rėžimai. Paprastai taikomi:
1. Nacionalinis rėžimas. – užsieniečiai naudojasi tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir tos valstybės
piliečiai.
2. Didžiausio palankumo rėžimas – visiems užsieniečiams taikomas toks pats rėžimas, kaip ir trečiųjų
valstybių piliečiams.
3. Priviligijuotas rėžimas – skirtos tam tikroms valstybėms.

Pabėgeliai. – Pasauliniai karai, nuolat vykstantis kariniai konfliktai, priverte dalį asmenų palikti savo
gyvenamasias vietas bei valstybes.
Lietuvoje 1105, atvyko 486, liko apie 100 pabėgeliu.
Pabėgelių klausimais rūpinasi Jungtinės tautos- įsteigė vyriausiąjį pabėgėlių komisariatą.
Pagrindiniai dokumentai:1949 m. Ženėvos konvencija „dėl pabėgelio statuso“, 1967 m. protokolas „dėl
pabėgelio statuso“. šiuo dokumentuose visu pirma pateikiama pabėgelio sąvoka.
Pabėgėlis- pabėgėlių laikomas asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam, dėl
pilietybės, priklausymo socialinei grupei, rasės, religijos, politinių įsitikinimų, yra už šalies ribų. kurios
piliečių jis yra ir negali pasinaudoti savo valstybės gynybą. Išskiriami objektyvus ir subjektyvus
kriterijai.
Obektyvus kriterijai –pabėgėliu komisaru tarnyba, turi informacija apie įvairaus pobūdžio įvykius
konkrečiose šalyse. (pvz. karinis komfliktas, perversmas, žmogaus teisių pažeidimai.)
subjektyvus kriterijai – parodo, kad žmogus turi baime dėl:
1. Kas jis neapgins pažeistu teisių savo valstybėje.
2. Jis yra persekiojamas savo valstybėje.
Pabėgelio statusas – nėra neatskiriamas nuo teisės į prieglobstį. Prieglobščio suteikimą reglamentuoja
valstybių vidaus įstatymai. Lietuvoje egzistuoja įstatymas „dėl pabėgėlio statuso“. Prašymą dėl
pabėgėlio statuso užsienietis gali pateikti 1. Lietuvos valstybės sienos perėjimo punktuose, armiesto
rajono policijos komisariate. Užsieniečio prašymai perduodami migracijos departamentui. Gavęs šį
prašymą departamentas sprendžia ar yra pagrindas užsieniečiui būti valstybės teritorijoje.
Migracijos departamentas taip pat nagrinėja, ar užsienietis atvyko iš saugios šalies, ar užsienietis
laikomas pavojingų Lietuvos valstybės viešajai tvarkai ir saugumui. Aiškinasi duomenys dėl
užsieniečio persekiojimo. Ir kaip atvyko į Lietuvos valstybės teritoriją.
Kol sprendžiamas pabėgėlio statuso klausimas, užsienietis gyvena Užsieniečiu registracijos centre.
Dėl pabėgelio statuso suteikimo ar nesuteikimo priima, migracijos departamentas. Kada suteikiamas
pabėgelio statusas, užsienietis gauna leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Skundus dėl pabėgėliu statuso
nesuteikimo nagrinėja Administraciniai teismai.

Pilietybė – pilietybės institutas vystosi palaipsniui. Palaipsniui didėjo norminė bazė reglamentuojanti
pilietybės klausimus. 1923 m. Tarptautinis teisingumo teismas į klausimą „ar pilietybė yra išimtinai
valstybės jurisdikcijos dalykas“ atsakė – Klausimas yra sąlyginis. Atsakymas priklauso nuo tam tikros
norminės bazės pilietybės reguliavimo klausimais, nuo tarptautinės teisės šaltiniu gausos pilietybės
klausimais.
1930 m. priimta konvencija „Dėl pilietybės“ Šioje konvencijoje 1 str. buvo nurodyta „ Kiekviena
valstybė savo įstatymų nustato kas yra jos piliečiai.
2 str. nurodė „ valstybių pilietybės įstatymai turi atitikti Tarptautines konvencijas, tarptautinius
papročius, reglamentuojančius pilietybę.
Šiai dienai konstatuojami dokumentai kurie reglamentuo pilietybę :
1. visuotine žmogaus teisių deklaraciją. priimta 1948 m. gruodžio 10 d.
2. 1966 m. pilietybių ir politinių teisių paktas.
3. 1955 m. Konvencija „dėl ištekėjusiu moterų pilietybės statuso“
4. 1961 m. konvencija „dėl bepilietybės mažinimo“
5. 1997 m. Europos tarybos konvencija „dėl pilietybės“
Tarptautinėje teisėje susiformavo sekantis su pilietybę susiję principai:
1. Kiekvienas asmuo turi teisę į pilietybę.
2. Turi būti vengiama bepilietybės.
3. Iš nieko negali sąvavališkai atimti pilietybės.
4. Pilietybės negali panaikinti nei vedybos nei skirybos.

Pilietybė – Nuolatinis teisinis, politinis ryšis su valstybę kurio pasekoje atsiranda abipusės teisės ir
pareigos.
Notebomo byla – dėl diplomatinės gynybos. principas – diplomatinė gynyba vykdo pilietybės
valstybė. Notebomas buvo Vokietijos pilietis ir emigravo įkvatemalą, gyvendams kvatemaloje tapo
Lichenšteino piliečių. Kai prasidėjo karas Kvatemala paskelbė karą vokietijai ir departavo Notebomą iš
kvatemalos į JAV ir norėjo konfiskuoti turtą Kvatemaloje. Lichtenšteinas ėmėsi diplomatinės gynybos.
Teismas pasakė – turi egzistuoti realus ryšis su Valstybę.

ES teisingumo teismas išnagrinėjo ginčą, asmuo netekes ES valstybės narės pilietybės netenka ir ES
pilietybės.

Tautinės mažumos – tarptautinėje teisėje, dažniausiai remiamasi Kapotorti (specialus pranešėjas

tautinių mažumu klausimas Jungtinėje tautose). Grupė kiekybiškai mažesnė nei likusioji valstybės
gyventojų dalis, kurios nariai būdami tos valstybės piliečiais pasižymi etninėmis, kalbinėmis,
religinėmis įpatybėmis ir yra suinteresuoti tų įpatybių išsaugojimų.
Vietiniai gyventojai – JAV laikomi indėnai, maoriai. Nėra traktuojami kaip tauta turi religijas, kalba ir
t.t tačiau nėra tautinės mažumos. Gali turėti apsisprendimo laisvę.

Diplomatinė gynyba
Diplomatinė gynyba – diplomatinis procesas, kurį vykdo diplomatinių valsttybių institucijos dėl
tarptautinės teisės pažeidimo. Vykdo: Diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos.
Diplomatinė gynyba vykdoma taikiomis priemonėmis.
Vykdoma laikomasi sąlygomis:
1. tarptautinis teisės pažeidimas
2. Pilietybė - Diplomatine gynyba įgyvendina tą valstybė kurios pilietybę turi gynamas individas.
(realus ryšis su valstybę notebomo bylą)
3. Švarių rankų doktrina – nevykdoma tu asmenų atžvilgiu kurie padarė nusikaltimą.
4. Jei asmens teisės yra pažeistos, jis turi išnaudoti teisines vidaus gynybos priemones.

Tarptautinė jūrų teisė

kl.
1. Tarptautinės jūrų teisės sąvoka ir šaltiniai.
2. Jūrų erdvės ir jų reziumai.

Tarptautinės jūrų teisės reguliavimo dalykas – sudaro dvi grupės santykių:

1. Santykiai kurie susiklosti tarp valstybių dėl pasaulinio vandenyno naudojimo. Santykiai laivybos
srityje, žvejyba ir gyvuju išteklių apsauga, jūros aplinkos apsauga (iš sausumos, atmosferos, laivų),
laivų turto ir asmenų gelbėjimas jūrose(asmenu gelbėjimas privalomas bet neatlygintinas, turto gali
būti atlyginamas), moksliniai tyrimai, naudingosios iškasenos ir jų gavyba, elektros srityje ir t. t.
2.

Šiai dienai 1982 m. jūrų teisės konvencija galima išskirti jūros erdves:
1. Jūrų vidaus vandenys. – Traktuojami kaip valstybės teritorijos dalis, kurios atžvilgiu yra taikomas
valstybės suverenitetas. Prie jūrų vidaus vandenų priklauso: jūrų uostų vandenys, įlankų vandenys, ir
vandenys esantys nuo teritorinės jūros bazinės linijos į kranto pusę.
2. Teritorinė jūra – Siejamas su valstybių interesais: 1. Praplėsti valstybės teritorija. 2. Žvejyvos
interesai 3. valstybės saugumas
Teritorinės jūros plotis – 1982 m. nustatyta Teritorinės jūros plotis negali viršyti 12 jūros milių, nuo
bazinės jūrų linijos iki išorinės teitorinės jūroslinijos.
Teritorinė jūra – valstybės teritorijos dalis.
Tarp greta esančių valstybių nustatoma – naudojant lygių atstumu metodą, jeigu negalima naudoti
lygių atstumu metodo, tuomet valstybės turi susitarti.
Taikomas valstybės suverenitetas atsižvelgiant į tarptautines jūrų teisės normas.
Teritorinėje jūroje galioja – Taikaus plaukimo teisė (T.P.T) – teisė įplaukti įsiekiant įplaukti į vidaus
vandenis arba įplaukti į plačiuosius vandenis.
Korfu sąsiaurio byla – už teritorine jūros apsauga priklauso tai valstybei kurios yra.

3. Gretutinė zona – Skirtas 4 skyrius jūrų teisės konvencijos.

Gretutinės zonos plotas- negali viršyti 24 juros milų nuo bazinių linijų.
Gretutinės zonos paskirtis – 1. Prevencinė (muitu, mokesčiu, imigracinos ir sanatarijos srityje) 2.
Speciali zona užtikrinti zonose. 3. Represinė funkcija (nubausti).
Lietuva turi gretutine zona, tačiau nesureguliavos jos.
Zonos statusas –specialios paskirties zona. – prevencija ir represijos.

4. Išskirtinė ekonominė zona - Skirta 5 konvencijos dalis.

Kur yra išskirtinė ekonominė zona – 200 jurmiliu atėmus teritorinės jūros plotas. – jeigu teritorinės
jūros plotis 12 jurmiliu tuomėt 188 jurmiliu.
Teisinis rėžimas – per pakrančių valstybės teisėmis ir jurisdikcija ir kitų valstybių teisėmis ir laisvėmis.
Pagrantės valstybių teisės ir jurisdikcijas nustato 56 str.
Išskirtinėje ekonominėje zonoje valstybė turi suverenias teises tirti ir eksportuoti, saugoti ir valdyti
gyvuosius išteklius (žvejyba) ir negyvos gamtos turtus, gaminti energiją vandens, srovių ir vėjo
pagalba. Pagrandės valstybės įgyvendina jurisdikciją dėl:
1. dirbtinių sąlų, įrenginių ir statinių statymo ir naudojimo
2. Jūrų mokslinių tyrinėjimų
3. jūros aplinkos apsauga ir išsaugijimo.
Kitos pakrantės valstybės teisės – žvėjybos reglamentavimu (nustatyti žvejybos kvotas, nustatyti
žvejybos sezonus, nustatyti žvejybos intensivumą, inspektuoti laivus vykdančius žvejybą.
įgyvendinti jurisdikcija – 1. Sureglamentuoti išvardinti sritis. 2. visi ginčai kylantis iš trijų sferų bus
sprendžiami pakrantės valstybių institucijų.
Kitos valstybės naudojasi – laivybos, skraidymo, povandeninių kabelių ir vamzdžiu tiesimo laisvė.
Išskirtinės ekonominės zonos statusas – traktuojama kaip sui generis zona (savo rūšies) atskleidžiama
per rėžima, nėra valstybės teritorijos dalis, turi teises bet teises turi ir kitos valstybės.

5. Atviroji jūra –
Kur yra atviroji jūra – taikomos visoms jūros dalims, kurios neįeina į valstybės išskirtinę ekonominę
zoną, teritorinę jūrą ar vidaus vandenis.
Atvirosios jūros statusas – įtvirtintas 1982 m. jūrų teisės konvencijoje – Atviroji jūra yra atvira
visoms valstybėms. Atviroji jūra turi būti naudojama tik taikiems tikslams. Nei vieną valstyė negali
pretenduoti į suverenitetą atvirosios jūros dalyvę. Atvirosios jūros rėžimas atskleidžiamas per atvirosios
jūros laisves, atvirojoje jūroje visos valstybės naudojasi:
1. Laivybos laisvę. – kiekviena valstybė šita laisvę naudojasi ir atvirojoje jūroje gali pjaukioti visų
valstybių laivai. Laisvas atvirojoje jūroje turi nacionaline priklausomybę su kurios valstybės vėliava jis
plaukioja. Valstybė : 1. Registruoja savo laisvus. 2. suteikia teisia plaukioti su valstybės vėliava. Laivai
turi plaukioti tik su vienoos valstybės vėliava, o tarp laivo ir valstybės turi būti realus ryšis. Karo laivai
turi imuniteta (neliečiamybę) atvirojoje jūroje. Atvirojoje jūroje jeigu yra pagrindo manyti kad laivas
užsiima piratavimu, prekyba vergais, perveža neteisėtai narktoines ir psichotropines medžiagas,
vykdo transliacija iš atvirosios jūros be leidimo, jei laivas neturi nacionalinės priklausomybės,
laivas plaukioja su kitos valstybės vėliava (kuriai nepriklauso), tokiais atvėjais yra suteikiama laivo
apžiūros teisė. laivo apžiūros teise – atlieka, karo laivai (bausk arba išduok),
Piratai neturi tėvynės. – išpirka už žmones nemokama.
Karinio laivo veiksmai užgrobiant kita laiva- vadinama agresija.
Piratavimas – į laivybos teisę.
Visos valstybės įpareigotos kovoti su piratavimu.

2. Skraidimo virš atvirosios jūros laisvę

3. Laisvę kloti povandeniniu kabelius ir kanalus.
4. laisvė statyti dirbtinas salas.
5. Mokslinių tyrimų laisvė.
6. Žvejybos laisvė
Visos valstybės- tiek turinčios priėmimą prie jūros tiek netūrinčioms.

6. Sąlynų (archipelagų) vandenys

7. Tarptautiniai sąsiauriai ir kanalai

8. kontinentinis šelfas. – 76 str. Jūros dugnas ir jo gelmės, už teriitorinės jūros iki 200 jurmilių.
Traktuojamas kaip naturalus teritorinis sausumo tęsinis.
gylio kriterijus -2500 metrų. (iki tos ryšis su teritoriją egzistuoja). Jeigu jūra yra sekli tai
kontinentinins šelfas gali tęstis iki 350 jurmylių, tačiau nustatyti 2 kriterijai:
Pakrantės iki 200 jūrmylių valstybės turi suverenes teises į kontinentini šelfa, tirti jį ir eksploatuoti.
Jeigų jūra yra gyli kontinentinio šelfo ribos negali viršyti 100 jurmylių nuo 2500 metrų izobatos
(gylio).
bendrą taisyklės – plotis 200 juros milių

Gelb. ratas. Nusakykite skaičiais kontinentinio šleifo ploti.

200 jurmyliu , 350 jurmyliu, ne daugiau 100 jurmyliu nuo taško kurio gylis yra 2500 metrų.

9. Tarptautinis jūros dugno rajonas.

jūros uostas- laivams stovėti, vykdyti krovis ir iškrovos darbus, keleivius įlaipinti ir išlaipinti.
Atplaukes į jūros uostą laivas paklūsta dvigubos jurisdikcijai ir privalo būti iškėlęs dvi vėliamas (kur
atvyko ir savo valstybės vėliava). Civilinė ir administracinė yra 100%-inė, reglamentuojami LR
nacionaliniais teisės aktais, baudžiamoji atsakomybė taikoma tokiu atvėju kai nusikaltimo pasekmes
paliečia Lietuvos valstybę.

Įlanka – ryškus vidaus vandenu

Gelb. ratas – Išvardinkite egzistuojančias jūrų erdves remiantis 1982 m. tarptautine jūros
konvencija.

Tarptautinės jūrų teisės šaltiniai

1. 1982 m. Jūrų teisės konvencija. Įsigaliojo 1993 m. Lietuvoje įsigaliojo nuo 2003 m.

Tarptautinė Sutarčių teisė

kl.
1. Tarptautinės sutarčiu teisės sąvoka ir šaltiniai
2. Tarptautinės sutarties sąvoka ir rūšis.
3. Tarptautinių sutarčių sudarymo procesas.
4. Tarptautinių sutarčių veikimas.
5. Tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai.
6. Tarptautinių sutarčių aiškinimas.

Tarptautinių sutarčių teisės sąvoka ir šaltiniai

tarptautinių sutarčiu teisė yra – Tarptautinės teisės šaka.
Šakos dalykas – sudaro:
1. sutarčių sudarymo ir įsigaliojimo klausimai.
2. Išlygos ir jų priėmimas
3. Sutarčių laikymąsis.
4. Sutarčių taikymas.
5. Sutarčių aiškinimas.
6. Sutartis ir trečiosios valstybės.
7. Sutarčių pataisos.
8. Sutarčių negaliojimas.
9. Sutarčiu galiojimo sustabdymas.
10. Sutarčių nutraukimas.

Su šios teisės šakos raida susijęs paradoksas, ilga laika tarptautinės sutarčių teisės šaltinių buvo
laikoma – papročiai. Jungtinių tautų dėka 1969 m.buvo priimta Vienos konvencija „dėl tarptautinių
sutarčių teisės“. Lietuva prisijungė prie šios konvencijos 1992 m. Oficialiame leidenyje valstybės
žiniose konvencijos tekstas buvo paskelbtas 2002 m.

1986 m. Priimta konvencija „dėl tarptautinių sutarčių kurios sudaromos tarp tarptautinių organizaciju ir
valstybių“. Konvencija nėra įsigaliojusi. Kad jį įsigaliotų reikia kad ją pripažintų 35 valstybės.

Tarptautinių sutarčių teisės šaltiniais taip pat reiktu laikyti ir nacionaliniu teisės aktus. (Konstitucija) ir
1999 m. Tarptautinių sutarčių įstatymas. Šiai dienai LR yra įsipareigojusi laikytis daugiau kaip 1000
tarptautinių sutarčių.

Tarptautinės sutarties sąvoką ir rūšys.

Tarptautinė sutartis – galima atskleisti dviem lygiai:
1. Doktrininis – prof. Kūrys- tarptautinė sutartis, tai aiškiai išreikštas dažniausiai rašytineforma,
susitarimas tarp dviejų arkelių valstybių, ar kitų tarptautinės teisės subjektų kuris nustato, pakeičia ar
panaikina teises ir pareigas.
Požymiai:
1. Tarptautinė sutartis tai – susitarimas
2.Tarptautinės sutarties pagrindu – sutarties šalis įgyja teises ir pareigas.
3. Į savoką Įeina ir sutarties kalba. (kokia dvišalės ir kokia daugiašalės.)
Jeigu dvišalės – Dviejų šalių kalbos ir gali būti Anglų, kaip pagrindinė.
Oficialus Tarptautinio teismas – anglų ir prancūzų kalbomis.
Vienos konvencijos kalba bus – Anglu, Kinų, Įspanų, Rusų, Arabų, Prancūzų.
Sutarties sąvoka be kalbos įeina ir sutarties pavadinimas.
Konkordatas – Vatikano sudarytos sutartys.
Konvencija – kodifikuoja tam tikra teisės šąka.
Kodifikuoti – susisteminti.
Paktas – įtvirtina žmogaus teises.
Statutas – tarptautinės Organizacijos įkurimo sutartis.
Sutarties struktūra – tarptautinė sutartis susidėda: 1. Ižanginė dalis (preambulė) 2. Sutarties turinys.
3. Baigiamosios nuostatos
2. Tarptautinis Norminis lygis – 255 lapas 2 str. (šaltiniuose)
Raštu sudarytas susitarimas.
Laikantis tarptautinių teisės normų.
Sudėti sudaro vienas ar kelį dokumentai, ir tie dokumentai yra neatsiejama konvencijos dalis.
Sutarties pavadinimas.
Džentelmeniški susitarimai – bus sprendžiama taikiai, derybomis, arba bus sprendžiama teisingumo
teisme.

Sutarčių rūšys –gali būti skirstomos į vienašalias, dvišalias ir daugiašalias.

Pagal forma – rašytinės ir džentelmeniškos
pagal galiojimo laika- terminuotos ir neterminuotos
Pagal įgyvendinimą valstybės viduje- tiesiogio veikimo ir netiesiogio veikimo.
Europos žmoguas teisių konvencija – tiesiogio veikimo sutartis
Kad pradėtu veikti netiesiogio veikimo sutartis, valstybei reikia priimti įstatymą.
Pagal įtvirtinta objekta – politines, socialis, kulturines, sporto srityje ir t.t.

Tarptautinių sutarčių sudarymo procesas.

Tarptautinių sutarčių sudarymo procesas – atskleidžiamas per sutarties sudarymo stadijas:
1. Sutarties teksto parengimo stadija. – rengimios diplomatiniais kanalais, įjungiant diplomatines
atstovybes, tačiau prieš rengiant tarptautine sutarti, remiantis LR Tarptautinių sutarčių įstatymų
sprendžiami klausimai: 1. LR tarptautinių sutarčių sudarimo iniciatyvos teisė. (Prezidentas, vyriausybė,
m. pirmininkas, užsienio reikalų ministerija) 2. LR tarptautiniu sutarčiu priėmimo klausimas. 3.
Sudaroma delegacija ir turi derėtis dėl įstatymo ex oficio (pagal užimamas pareigas) turi teise derėtis be
įgaliojimų.
Gelb. ratas. Kas gali be įgaliojimų sudaryti tarptautines sutartis Lietuvos respublikoje.
Prezidentas, Ministras pirmininkas, užsienio reikalu ministras, diplomatinės atstovybės vadovas.
Kitiems asmenims suteikia įgaliojimus: įgaliojimu suteikimas kitiems asmenims priklauso nuo fakto ar
sutartis yra ratifikuojama ar sutartis tvirtinama vyriausybės. įgaliojimus derėtis dėl ratifikuotinu
sutarčių suteikia LR Prezidentas. Neratifikuotoms tarptautinėms sutartims, įgaliojimus suteikia
Vyriausybė.

Momentas kada užfiksuojama, kad sutarties tekstas yra galutinis vadinamas teksto audentiškumo
patvirtinimu.

2. Sutarties teksto pripažinimo teisiškai reikšminga stadija. – sutartis pripažįstama teisiškai reikšminga
įvairiomis formomis. Vienos konvencijoje nurodyta, kad pasirašymas, prisijungimas, pasikeitimas
dokumentais, ratifikavimas yra sutikimo laikyti sutartį įpareigojančia, pagrindines formos.
Pripažįstant sutarti teisiškai reikšminga Vienos konvencija leidžia daryti išlygas.
Išlyga – valstybė gali padaryti išlyga, pasakydama kad ji nesutinka su tuo straipsių
Išlygos negalima daryti jeigu ji susikerta su sutarties objektu.
išlygos reiškiamos: sutartis ratifikuojant arba pasirašant.
Ratifikuoja – Seimas.
Teikia ratifikuoti – Prezidentas.
Seimas ratifikuoja- priimdamas įstatymą. Priėmus, renkiami ratifikaciniai raštai. Ratifikaciniai raštai
yra sunčiami sutarties depozitarui. Sutarties depozitaras – juo gali būti valstybės arba tarptautinės
organizacijos. Depozitaro funkcijos:
1. Saugo tarptautine sutartį. (saugo teksto originalą)
2. Parengia originalo kopijas ir jas išsiunčia sutarties šalims.
3. Informuoja sutarties šalis apie valstybes kurios prisiėmė įsipareigojimus dėl sutarties.
4. Registruoja sutartį, jungtinių tautų sekretoriate.

3. Sutarties teksto paskelbimo stadija.(promulgacija) ? – Visos tarptautinės sutartis yra registruojamos,

tarptautinių sutarčių registra veda Užsienio reikalų ministeriją.

03.25
Teisės aktų registre- taip pat skelbiamos ir tarptautinės sutartis.
Tarptautinės sutartis turi būti registruojamos JTO sekretoriate. – jeigu neužregistruoja, tos valstybės
negali remtis tarptautine sutartimi Jungtinių tautų organizacijos veikloje.

Tarptautinių sutarčių veikimas.

Sutarčių veikimas atsako:
1. Nuo kada sutartis įsigalioja? – dvišalių sutarčių įsigaliojimas ir daugiašalių sutarčių įsigaliojimas,
atskirai.
Dvišalės –įsigalioja nuo to momento, kai abi šalis pripažįsta sutartį teisiškai reikšminga.
Daugiašalės – 1. Kai reikšmingas kiekis pasirašo ar pripažįsta sutartį.(kiekį nustato pati konvencija)
2. nustatytas terminas kada įsigalioja.
2. Ar galima terminuotu sutarčių veikimo laiką pratęsti? Taip, terminuotų sutarčių veikimo laikas gali
būti pratęstas. Šis veiksmas vadinamas sutarties prolongavimu.
3. Ar gali sutarties šalys sutartį nutrauktį (denonsavimas) –
Sutarčių denonsavimas – teisėta vienašalį, sutarties nutraukimą laikantis sąlygų numatytų pačioje
sutartyje.
Vienos konvencija „dėl tarptautinių sutarčių teisės“ suteikiagalimybę nutraukti sutartį dėl esminio
sutarties pažeidimo. (turi paliesti sutarties objektą ir tikslus).

Tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai

Vienos konvencija reguliuoja sutarčių negaliojima, išskyriami 3 sutarčių negaliojimo pagrindai:
1. Dėl sutarties šalies teisnumo. – valstybė sutarti sutartis per tam tikrus asmenis (suteikiami įgaliojimai
asmenims). Jeigu įgaliojimai yra viršyti, pats faktas nedaro sutarties negaliojančia, tačiau įgaliojimų
viršyjimas gali būti pagrindas ginčyti sutarties galiojimą.
2. Dėl sutarties šalies sutikimo tikrumo – sutarties ydos: 1. Apgaulė. 2. Klaida 3. Prievarta 4. Valstybės
atstovų papirkimas. 1-2-4 – daro sutarti ginčytina. 3 – Sutarti daro negaliojančia.
3. Dėl sutarties objekto teisėtumo – Sutartis yra niekinė jeigu ji prieštarauja jus cogens normoms.
Teisėtumas vertinamas per Jus cogens prizme.

Sutarčių aiškinimas
Galioja 3 požiūriai į tarptautinės sutarties aiškinimą.
1. Sutarties aiškinimas turi apsiriboti sutarties teksto, terminų bei formuluočių aiškinimu.
2. Sutarties aiškinimas turi būti susijęs su sutarties šalių ketinimais.
3. Sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į sutarties objektą, sutarties tikslus, sutarties principus.
Sutarties aiškinimas turi remtis visais trims požiūriais.
Sutarties aiškinimo tikslas – norma po sutarties aiškinimo turi būti aiškesnė.
Oficialiai aiškina tarptautines sutartis – Tarptautinis teisingumo teismas.

Jungtinės tautos.
1941 m. tarp didžiųjų valstybių vyksta derybos dėl jungtinių tautų organizacojos įkurimo.
Sovietu sąjunga, Ukraina ir Baltarusija tapo nariai – nes po antrojo pasaulinio karo jos patyrė
daugiausiai nuostolių.
Jungtinės tautos 1945 spalio 24 d.
Jungtinių tautų tikslai įtvirtinti chartijoje:
1. Palaikyti tarptautinę taiką ir sauguma.
2. Plėtoti tarp tautų draugiškus santykius.
3. įgyvendinti bendradarbiavimą sprendžiant ekonominius, socialinius, kultūrinius, humanitarinius ir
kitus klausimus.
4. būti centru siekiant šių tikslų.

Narystė Jungtinėse tautose yra atvira visoms valstybėms, kurios pripažįsta įstatuose esančius
įsipareigojimus. JTO narių tampama:
1. Saugumo tarybai rekomendavus ir generaliniai asamblėjai priėmus sprendimą.
2. Nereglamentuojas išstojimo klausimas.

JTO turi aiškia sistema institucijų. – yra 6 pagrindinės JTO institucijos:

1. Generalinė asamblėja. – sudaro visos JTO valstybės narės. Šiai dienai JTO nariai 193 valstybės.
Kiekvienas generalinės asamblėjos narys turi vieną balsą. Generalinės asamblėjos nutarimai priimami
dviejų trečdalių balsų dauguma nuo dalyvavusių valstybių narių. Renkasi 1 kartą į metus, pradeda
rugsėjo pabaigoje ir baigia gruodžio pabaigoje. nagrinėja maždaug nuo 150 iki 200 klausimu.
Klausimai susijė su tarptautine taika ir saugumu, tarptautinės teisės plėtra ir kodifikavimu, globalinių
problėmu sprendimu, netolygių šalių įsivystymų ir t.t.
2. Saugumo taryba – sudaro 15 valstybių narių iš kuriu 5 nariai yra nuolatiniai, kiti 10 narių dviejų
metų laikotarpiui renka generalinė asamblėja. 5 narės: JAV, Jungtinė Karalistė, Prancūzija, Rusija,
Kinija. tarybos narių sprendimų priėjjimas – kiekvienas narys turi 1 balsą, sprendimas priimami 9
tarybos narių balsų daugumą įskaitant visų nuolatiniu saugumo tarybos balsus. 5 Nuolatiniai nariai
turi VETO teisę.
3. Ekonominė ir socialinė taryba. – užsiima ekonominiu, socialiniu, sveikatos apsaugos, tarptautiniu
bendradarbiavimo kultūros ir švietimos srityse klausimu sprendimu. Ekonominei ir socialinei tarybai
yra pavesta svarbi funkcija: žmogaus teisių apsauga. Sudaro: 54 JTO nariai. Renkami trijų metų
kadencijai. Kas treji metai 18 narių keičiasi. iš pagrindinių funkcijų: Koordinuoti specialių įstaigų
veikla. šiuo metu yra 16 specializuotų įstaigų. Specializuotos įstaigos veikia įvairuosę sferuose:
unesco(koordinuoja mokslo, švetimo ir kultūros klausimus), inco(tarptautinė jūrų organizacija, Icao
(civilinės aviacijos organizacija), tarptautinis valiutos fondas ir t.t.
4. Globos taryba. – Neveikianti institucija, tačiau nepanaikinta. Speciali institucija kurios tikslas
padėti Kolonijoms. Suteikdavo globos mandata metropolijoms, kurios privalėjo teikti pagalbą
svarbiausiose gyvenimo srityse. Kiekviena metropolija atsiskaitydavo už globą (ką jį padarė).
Šios keturios susideda iš valstybių narių.
5. Sekretoriatas – dirba 14 000 darbuotojų. JT būstinė Hagoje ir Ženevoje. Vadovauja – Generalinis
sektretorius. Norit tapti Generaliniu sektretoriu reikia gauti saugumo tarybos ir generalinė asamblėjos.
Dabartinis Antonio Goteresas. Renkamas 5 metams.
6. Tarptautinis teisingumo teismas. – institucija kuri vykdo 2 funkcijas: 1. Ginčų sprendimas 2.
Teikia konsultacines išvadas. Būstinė – Hagoje. Teisingumo teismo veikla reglamentuoja
Tarptautinio teisingumo teismo statutas, kuris yra sudėtinė JTO įstatų dalis. Susidėda iš – 15 teisėjų.
Kaip formuojamas teisėjų korpusas – renka generalinė asamblėja ir saugumo taryba, 9 metų kadencijai.
Norint kad spėstų teisingumo teisme, valstybės turi pripažinti teismo Jurisdikcija. Teisėjai turi
atstovauti viso pasaulio teisinei sistemai, ir iš vienos valstybės neturi būti dviejų teisėjų.

atstovauja ne valstybės, o nepriklausomi asmenys.

Gelb ratas. Išvardinkite pagrindines JTO institucijas.

Diplomatinė ir konsulinė teisė.

kl.
1. Diplomatinės ir konsulinės teisės sąvoka ir šaltiniai.
2. užsienio santykiu institucijos.
3. Diplomatinės atstovybės ir jų funkcijos
4. Diplomatiniai imunitetai ir privilegijos.
5. Konsulinės įstaigos ir jų funkcijos.

Diplomatija kaip sritis yra – tyrimo objektas įvairių mokslų, iš kurių labiausiai išsiskyria Politikos
mokslais, įstorijos mokslai, tarptautinė teisė.
Terminas Diplomatija kiles- iš jūsų noro siekti diplomo.
Suprantama Diplomatija – kaip užsienio politikos įgyvendinimas, taikiomis priemonėmis.
Prof. Pranas. Kūris – pažymi, kad egzistuoja glaudus ryšis tarp diplomatijos ir tarptautinės teisės. Ryšis
pasireiškia:
1. tarptautinė teisė yra diplomatijos realizavimo pagrindas.
2. dėka diplomatijos atsiranda tarptautinės teisės normos.
3. per diplomatija realizuojamos tarptautinės teisės normos.
Tarptautinės teisės šakos: diplomatinė ir konsulinė.
Diplomatinė ir konsuline teise – galima apibrėžti, kaip visuma tarptautinės teisės normų, kurios
reglamentuoja diplomatiniu ir konsulinių santykių užmezgimą bei nutraukimą, diplomatinių atstovybių
bei konsulinių įstaigų statusą, funkcijas, šių institucijų bei juose dirbančių darbuotojų imunitetus bei
privilegijas.
Pagrindiniai šių teisės šakų šaltiniai – 1961 m. Vienos konvencija „dėl diplomatinių santykių“ –
įsigaliojo 1964 m. Šiuo metu Šią konvencija ratifikavo 189 valstybės, Lietuvoje konvencija galioja nuo
1992 m. Konvencija parengė Tarptautinės teisės komisija, iš esmės laikydamasi paprotinių tarptautinės
teisės normų.
LR nacionaliniai įstatymai- 1998 m. Diplomatinės tarnybos įstatymas.
Konsulinės teisės pagrindinių šaltinis – Vienos konvencija „ Dėl konsulinių santykiu“ – priimta 1963
m. Įsigaliojo 1967 m. . LT įsigaliojo nuo 1992 m. Konvencija susideda iš preambulės ir 79 straipsnių.

Tarp vasltybių sudaromos dvišalės konsulinės sutartis.

1995 m. Lietuvoje priimtas Konsulinis statutas.

kl 2. užsienio santykių institucijos.

Tarptautiniai santykiai, sienio palitika palaikomi per institucijos. visos institucijso kurios palaiko
tarptautinius santykiu gali būti skirtomos į bendros kompetencijos institucijas, specialios
kompetencijos institucijos.
Prie bendros kompetencijos institucijų priklauso – valstybės vadovas, parlamentas, vyriausybė.
Specialios kompetencijos – Užsienio reikalų ministerija, bei kitos ministerijos kurios atsakingos už
specifine užsienio santykių sritį.
Pagal veikimo ribas, visos užsienio santykių institucijos yra skirstomos:
1. Veikiančios valstybės viduje.
2. Veikiančios užsienio valstybių teritorijoje. (diplomatinės atstovybės, konsulinės įstaigos, atstovybės
prie tarptautinių organizacijų).

Valstybės vadovo vaidmo priklauso – nuo valstybės valdymo formos (prezidentinėse daugiau, mažiau
parlamentinės).
LR – parlamentinė respublika, su prezidentinės respublikos požymiais.
LR prezidento teisės ir galios – apibrėžtos 84 str. Sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus
ir kartu su vyriausybė vykdo užsienio politiką.

Parlamento vaidmuo – priima įstatymus, kuriu pagalba formuojama vidaus politiką. Užsienio politika
yra vidaus plitikos Tąsa. (ratifikuoja tarptautines sutartis, sprendžia karo ir taikos priėmimo klausimus).

Vyriausybė – įgyvendina užsienio politika, per vyriausybę užmezgami diplomatiniai santykiai,

palaikomi ryšiai su tarptautinėmis organizacijomis. Vyriausybėje išsiskyria užsienio reikalų ministerija.
Užsienio reikalų ministerijos veiklos kryptis –
1. dalyvauti formuojant užsienio politiką.
2. Atstovauti ir ginti LR ir jos piliečių teisėtėms interesams.
Pagrindiniai LR užsienio politikos prioritetai:
1. Lietuvos saugumo politika.
2. Lietuvos ekonominė diplomatija
3. Lietuva Europos sąjungoje.
4. Lietuva pasaulyje ir europos regijone.
5. LR parama ir bendradarbiavimas su valstybėmis siekiant demokratijos.

Diplomatinės atstovybės ir jų funkcijos.

Pagal Diplomatinės tarnybos įstatymo 7 str. LR diplomatinė atstovybė yra užsienio valstybėje ar prie
tarptautinės organizacijos veikianti diplomatinės tarnybos institucija oficialiems tarptautinėms
santykiams palaikyti.
LR palaiko santykiu su – 176 valstybėmis. 85 atstovybės.
Diplomatinės atstovybės statysas – diplomatinė atstovybė traktuojama, kaip aukščiausia politinė
institucija veikianti užsienio valstybėje ir atstovaujanti Lietuvos valstybę. Remiantis Vienos konvencija
dėl diplomatinių santykių“ 3 str. galima teikti kad diplomatinė atstovybe teikia funkcijas:
1. Diplomatinė atstovybė atstovauja valstybei – priskiriama tik diplomatinei atstovybei
2. Atstovaujamosios valstybės ir jos piliečių interesų ginymas.
3. Derybos su priimančios valstybės vyriausybę.
4. Informacijos rinkimas apie šalyje vykstančius įvykiu bei asmenis. – rinkimas teisėtomis
priemonėmis
5. Draugišku santykių pletojimas.
LR diplomatinės tarnybos įst. dar viena funkcija: LR diplomatinė atstovybė platina informacija apie
LR politine, socialine ir ekonomine padėti, apie mūsų tautos papročius bei tradicijas.
LR diplomatinų atstovybių steigimas – steigiamos ir likviduojamos, vyriausybės iniciatyvą. (didžiausia
užsienio reikalų ministerija)
visi dirbantis diplomatinėje atstovybėje darbuotojai, gali būti suskirstyti į 3 grupes: 1. Diplomatai. 2.
Administracinis techninis personalas. 3. Pagalbinis personalas.
Šis skirstymas yra svarbus sprendžiant privilegijų ir imunitetu klausimus. Vienos konvencija pažymi,
kad diplomatinės atstovybės personalo nariai paprastai turėtu būti atstovaujamosios valstybės piliečiai.
Diplomatas – remiantis LR diplomatinės tarnybos įstatymų, diplomatas yra diplomatinį ranga turintis
LR pilietis dirbantis atstovybėje pagal diplomatinės tarnybos sutartį. Diplomatinaii rangai: 1. LR
nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius. 2. LR nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras. 3.
Ministras patarėjas 4. Patarėjas. 5-6-7 Sekretoriai (1-2-3). 5. Atašė (informacijos veikimo funkcija).
Diplomatinius rangus suteikia 1-2 LR prezidentas, kitus – Užsienio reikalų ministras.
Diplomatai siekiantis pakilimai – Diplomatai politikai.
Kad diplomatai pradėtų vykdyti savo pareigas, jie turi būti akredituoti priimančioje valstybėje. Priimta,
kad diplomatinės atstovybės vadovai, bei atašė turi gauti priimančios valstybės Agremana (sutikimą).
Agremanos sutikimas- jei per 3 mėn suteikimas nesuteikiamas, tai reiškia kad sutikimas neduotas.
Gavęs agremana diplomatinės tarnybos vadomas įteikia įgaliojimus raštus, įgaliojimo raštai įteikiami
aukščiausiems valstybių vadovams, gali būti teikiami prezidentui, karaliui, vyriausybės vadovui.
Įgaliojiams raštas reiškia – diplomatinės atstovybės vadovas pradeda vykdyti funkcijas ir ja
prisistatynėti nebereikia.
Tarptautinėje teisėje susiformavo terminas Diplomatinis korpusas siauraja ir plačiaja prasme
plačiaja prasme – korpusa sudaro visi diplomatai bei jų šeimos nariai reziduojantys konkrečioje
valstybėje.
siauraja prasme – sudaro tik diplomatai.
Diplomatiniam korpusui vadovauja duaenas - LR yra Vatikano atstovas.

Diplomatinių atstovybių imunitetai ir privilegijos – vadovalo vadovėlis ir moodle.

ir diplomatū.Konsulines įstaigos.