Samprotavimo rašinys

Kodėl pasauliui reikia maištininkų?

Nuo seniausių laikų žmonės piktinosi esama padėtimi, gyvenimu, tam tikrais žmonių
sprendimais. Maištininkas – žmogus, kuris kovoja už savo vertybes, idealus. Pasaulyje jų nėra daug,
dažnai lieka nesuprasti visuomenės, ir lieka vieniši arba atstumti. Tačiau tikslas, kurio siekia
maištininkas, tampa svarbiausias gyvenime. Todėl tokie žmonės dažniausiai yra tvirti ir ryžtingi, o
jų kova – be galo svarbi visuomenei.

XVII – XIX a. Lietuvos istorijos įvykiai yra dramatiški. Jau XVII a. pab. Lietuva
tapo carinės Rusijos dalimi, kraštas buvo kolonizuojamas, vyko sparti rusifikacija. Todėl šiuo
Lietuvos istorijos laikotarpiu šaliai reikėjo aktyvių maištininkų, kurie kovotų dėl tėvynės laisvės,
gerovės ir svarbiausia – saugotų valstybės pamatus: lietuvių kalbą, raštą, tradicijas. Tai tapo itin
svarbu, kai po 1863 – 1864 m. lietuvių sukilimo rusų valdžia uždraudė leidinius, spausdinamus
lotyniškais rašmenimis, ir pradėjo „rusų pradų atkūrimo programą“. Tuomet daugelis inteligentų
įrodė, kad nesusitaikys su šia padėtimi, mat Mažojoje Lietuvoje leista lietuviška spauda, aktyviai
veikė knygnešiai, buvo kuriamos slaptos „vargo mokyklos“. Lietuvos patriotai rizikuodami savo
gyvybe, saugumu drąsiai kovojo už tautinio tapatumo išsaugojimą. Vienas iš ryškiausių tautinio
atgimimo veikėjų Vincas Kudirka savo redaguotame laikraštyje „Varpas“ ir eilėraštyje „Varpas“
teigė svarbiausią idėją – žmogus turi tarnauti visuomenei ir maištauti prieš lietuvybės naikinimą.
Eilėraštyje „Varpas“ varpo gaudimas simbolizuoja tautinį atgimimą, budina žmonių sąmonę.
Varpas tampa tautos žadintoju: „Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite!“ Siekiama, kad dirbančiųjų tautos
labui vis daugėtų. Todėl lyrinis subjektas, atstovaujantis visuomenę, skatina prie sąjūdžio prisidėti
miegalius ir dvasiškai abejingus žmones. Galima teigti, kad V. Kudirka buvo maištininkas, kuris
kovojo už lietuvių kalbos, tradicijų išsaugojimą. O jo indėlis – demokratizmo principų diegimas
lietuvių kultūroje yra itin svarbus. Vadinasi, tik dėl aktyvios maištininkų – tautinio sąjūdžio veikėjų
– veiklos lietuviai išsaugojo tautinę savimonę. Manau, žiauriame pasaulyje gyvenantis žmogus
dažnai neturi į ką atsiremti, jo idealai gali netekti prasmės, todėl tik maištas gali padėti nepalūžti.
Taigi, absurdo pasaulyje gyvenantis žmogus neretai gali suabejoti vertybėmis, tačiau tam tikra
maišto forma padeda išgyventi.

Antano Baranausko kūryba yra ypatinga savo idėjomis. Labiausiai jos atsiskleidžia jo
žymiausioje poemoje „Anykščių šilelis“. Būtent iš šio kūrinio galima spręsti apie Baranausko
kūrybos idėjas bei bruožus. Taigi, pirmiausia, svarbu pabrėžti Baranausko norą parodyti tai, kad
gamta nuo žmogaus yra neatsiejama. Jis tarsi bando iš naujo parodyti žmonėms gamtos reikšmę
įvardindamas visus teigiamus dalykus gamtoje. Jo kūrybos tikslas – protestuoti prieš nacionalinę
priespaudą, įtikinti žmogų, kad jis turi būti laisvas, mylėti gamtą, atsigręžti į senųjų dienų istoriją ir
patirties semtis iš šios, kad ir toliau būtų galima gyventi darnoje bei harmonijoje. “Ė kur dabar
šilelis, buvę miškai šventi, Kažin kodėl senobėj visiškai išskinti. Maž ir vierą įvedęs Jagiela išskynė,
Kad jau nebetarnautų dievaičiams tėvynė“.Baranauskas savo kūryboje subtiliai pabrėžia tokias
vertybes, kaip ir jau paminėta gamta, dvasinis žmogaus ir gamtos ryšys, bei tauta, kurios dalimi yra
kiekvienas skaitantis Antano Baranausko kūrinius. „Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“
 Taigi, maištaudamas žmogus gali apginti savo vertybes, išsaugoti tautai svarbią kalbą,
tradicijas ir meną, teigiantį grožį ir gėrį. Nors ryžtis maištui yra sunku, tačiau dvasingas žmogus
turėtų suvokti tai kaip būtinybę ir kovoti už savo idealus, nes tik maištas gali išsaugoti gyvenimo
pagrindus.