Egdunas Račius - Musulmonai Ir Jų Islamai

E g d ū n a s R a č iu s
Musulmonai ir jų islamai
Egdūnas Račius
Musulmonai
ir jų
islamai
A n tr a s is le id im a s
m
M o k s lo ir e n c i k l o p e d i j ų l e i d y b o s c e n t r a s
V IL N IU S , 2 0 1 6
P i r m a j a m e v ir š e ly je :
M u s u lm o n ų p ilig r im a i
p r ie K a b o s š v e n ty k lo s M e k o je
( © R E U T E R S /S c a n p ix n u o t r a u k a )
R a n k r a š t i n i o K u r a n o p u s la p ia i .
K a ir a s , a p i e 1 3 6 6 - 1 3 6 8
Šį le id in į d r a u d ž ia m a a t g a m in ti b e t k o k ia fo rm a ,
v ie š a i s k e lb ti a r p a d a r y ti v ie š a i p r ie in a m ą k o m p iu t e r ių
tin k la is in te r n e te , p la tin ti j o k o p ija s - p a r d u o ti, n u o m o ti,
te ik ti p a n a u d a i, b e a u to r ia u s s u tik im o išleisti ir v ersti.
T a ip p a t d r a u d ž ia m a šį kū rin į, e s a n tį b ib lio te k o s e ,
m o k y m o įs ta ig o s e , m u z ie ju o s e a rb a a rc h y v u o s e ,
v ie š a i s k e lb ti a r p a d a r y ti v ie š a i p r ie in a m ą k o m p iu t e r ių
tin k la is t a m s k irtu o s e te r m in a lu o s e t ų įs ta ig ų p a ta lp o s e .
© E gd ūnas Račius, 2 0 1 6
© A lb e rtas Broga, ap ip a v id a lin im a s , 2 0 1 6
© M o kslo ir e n c ik lo p e d ijų leid yb o s centras, 2 0 1 6
ISBN 9 7 8 - 5 - 4 2 0 - 0 1 7 6 7 - 8
UDK 2 8 -9
Ra45
Turinys
P r a ta r m ė / 7
Is la m a s g lo b a lė ja n č io p a s a u lio
iš š ū k ių k o n te k s te / 1 0
Islamas skaičiais / 12
1 s ky riu s
Is la m o p a g r in d a i / 21
Islam o istorinis kelias / 21
T ikėjim o tiesos ir pam atin ės prievolės / 34
Pamatiniai tikėjimai / 34
Pamatinės prievolės / 4 0
Džihadas ir ginkluota kova / 51

Pam atiniai tekstai / 54
Kuranas / 54
Suna / 58
2 s ky riu s
K la s ik in ė s is la m o p lo tm ė s / 62
Kontekstas: islam o daugialypiškum as / 62
Legalistinis islamas / 6 4
Teisės šaltiniai / 66
Teisės šakos / 6 8
Baudžiamosios teisės ypatumai / 70

Teisininkų gildija ir teisinės tradicijos / 72
M istinis islamas / 76
Liaudies islamas / 81
3 s ky riu s
R e v a iv a lis tin is is la m a s / 87
N e o fu n d a m e n ta lizm a s / 9 0
Islam izm as / 91
D žihadizm as / 95
4 s ky riu s
M u s u lm o n ų s o c ia lin ė s
g y v e n s e n o s a s p e k ta i / 98
Santuoka, lyčių ir kartų santykiai šeim o je / 9 8
Santuoka / 98
Šeimyniniai santykiai / 102
Ištuoka / 106
Kūnas, higiena ir lytiškum as 109
Kūnas ir apdarai / 109
Lytiškumas ir seksas / 111
D ieta ir sveikata / 1 1 3
Dietos reikalavimai / 113
Sveikata ir medicina / 119
Form ali sekuliari ir n eform ali religinė
edukacija, mokslas / 120
Mokslas / 120
Švietimas / 123
D arb o etika ir laisvalaikio p raleid im o form os / 127
Darbo etika, verslumas / 127
Laisvalaikis / 129
Šventės / 131
M e n in ė veikla / 134
Epilogas: islamas Europoje - ta rp pažinim o,

p rip ažin im o ir a tm e tim o / 139
Kai kurių knygoje v a rto ja m ų

islam o te rm in ų žodynėlis / 143
P ra ta rm ė
Domėjimasis islamu ir musulmonais Lietuvoje yra daugiau

sporadiškas ir reaktyvus, t. y. žiniasklaidai, apžvalgininkams ir poli
tikams sureaguojant j su musulmonais susijusius rezonansinius įvy
kius bei reiškinius Vakarų Europoje ar musulmonų kraštuose, todėl
iki šiol šia tema nesama solidesnės literatūros lentynėlės. Iš palies
reaguojant į 2001 metų rugsėjo 11 d. išpuolius JAV bei atsaką į juos,
kai JAV su sąjungininkais įsitraukė į ilgamečius karinius konfliktus
Vidurio Rytuose ir Centrinėje Azijoje, kelių Lietuvos leidyklų rū
pesčiu buvo išleistos dabar jau bibliografinėmis retenybėmis tapu
sios Annos Marie Schimmel „Islamo įvadas“ (2001), Antano Rubšio
„Islamas. Religija, kultūra, valstybė“ (2002), Karenos Armstrong
„Islamas: trumpa istorija“ (2003), Egdūno Račiaus „Islamo žinynas“
(2007) bei Jaakko Hameen-Anttila’o „Islamo vadovas“ (2009). Deja,
dėl riboto tiražo bei rinkodaros ypatybių (jomis prekiauta daugiausia
didmiesčių knygynuose) šios knygos plačiajai visuomenei liko ma
žai žinomos, neatrastos, todėl negalėjo padaryti kiek didesnės įta
kos lietuvių supratimui apie islamą ir musulmonų visuomenių bei
bendruomenių raidą.
Nūdien islamas ir musulmonai - vėl visos Europos žiniasklai-
dos ir vyriausybių dėmesio centre. Nauja susidomėjimo banga ky
la į Europą atvykstant vis daugiau musulmoniškos kilmės asmenų,
vis daugiau europiečių atsiverčiant į islamą ir, galiausiai, dėl Vidurio
Rytuose vykstančių karinių konfliktų bei procesų (kaip, pavyzdžiui,
naujos valstybės - khilafa - kūrimosi) paūmėjus saugumo klausimams,
kurie dažniausiai siejami su islamo ir musulmonų tariamai keliamo
mis grėsmėmis. Lietuvoje taip pat akivaizdžiai juntamas susidomėji
mo islamu ir musulmonais pakilimas, šį kartą gal net pranokstantis
8 Eg dū n as RAČIUS. M U S U L M O N A I IR JŲ I S L A M A I
buvusįjį po 2001 metų įvykių JAV ir Afganistane. Lietuvai nuo pat

2001 metų aktyviai palaikant JAV karinius veiksmus Vidurio Rytuo
se, Centrinėje Azijoje, Afrikoje (Afganistane, Irake, Somalyje, Malyje ar
kitur) ir pačiai, kaip JAV partnerei ar NATO narei, juose dalyvaujant,
supratimas apie islamą ir musulmonus buvo siejamas daugiausia su
Lietuvos užsienio politikos įgyvendinimu. Šį kartą, beprecedenčio
išeivių iš Azijos ir Afrikos antplūdžio į Europą 2012-2016 metais
kontekste, musulmonai tampa jau Lietuvos vidaus politikos iššū
kiu. Esant gana didelei tikimybei, jog į Lietuvą nuolatinai gyventi
bus atkelta išeivių iš musulmonų kraštų, susipažinti su musulmonais
šiandien, kaip niekada iki šiol, yra aktualu ir reikalinga. Ne mažiau
svarbu suprasti jų skelbiamas ir praktikuojamas islamo formas, ku
rios dažnai tarpusavyje taip skiriasi, kad galima kalbėti daugiskaita
ne tik apie musulmonus, bet ir apie jų islamus.
Reaguojant į šiuos ir kitus pasaulinius, europinius, nacionali
nius procesus ir tendencijas, taip pat norint prisidėti prįe Lietuvos
gyventojų kultūrinio prusinimo, o netiesiogiai ir prie kultūrinės
jautros lygio kėlimo, skaitytojams siūloma ši nauja knyga.
Knygos tikslas - glaustai pristatyti musulmonų visuomenių ir
bendruomenių įvairovę, atskleisti islamo daugialypiškumą. Pirma
sis knygos skyrius skirtas trumpai apžvelgti islamo istorinės raidos
kelią, pristatyti šios pasaulinės religijos pamatinius tekstus bei iš
jų kildinamus tikėjimus ir religines prievoles. Antrajame skyriuje
supažindinama su klasikinėmis istorinėmis islamo plotmėmis, jų
pamatinėmis idėjomis bei religinėmis praktikomis. Jis apima laiko
tarpį nuo islamo susiformavimo VII amžiuje iki XVIII ir XIX amžių
sandūros, kai musulmonų visuomenėse pradėjo burtis refleksyvūs
religiniai sąjūdžiai, kritiški klasikinių islamo tradicijų atžvilgiu.
Trečiasis skyrius pašvęstas islamo atgimimo, vadinamojo revaiva-
listinio islamo, atmainoms ir formoms pristatyti. Šiame skyriuje ap
žvelgiami pastarųjų šimtmečių procesai nuo XIX amžiaus iki pat šių
dienų. Paskutinis, ketvirtasis-skyrius skirtas nūdienos musulmonų
socialinei gyvensenai aptarti. Jame gvildenami kai kurie dažniau su
tinkami tiek musulmoniškuose kraštuose, tiek išeivijoje įsikūrusių
musulmonų gyvensenos ir tarpusavio santykių, taip pat santykių su
kitų religijų atstovais, aspektai.
Knyga nėra mokslinis veikalas - ji skirta visiems, norintiems su
sipažinti su islamu, pirmiausia - su jo esme, pagrindais, šaltiniais,
istorija ir įvairiomis jo formomis: nuo teisininkų pripažįstamo nor
Pratarmė 9
minio islamo iki liaudies praktikuojamų kultūrinių plotmių. Kartu

tikimasi, kad ji gali tapti parankine knyga tiems, kurie savo profesi
nėje ar privačioje kasdienybėje susiduria su musulmoniškos kilmės
žmonėmis.
Kadangi apie islamą ir musulmonus kalbėti nevartojant islamo,
dažniausiai arabiškos kilmės, terminų ir sąvokų yra neįmanoma,
knygoje jų gausu. Todėl skaitytojų patogumui knygos gale pateikia
mas trumpas pagrindinių knygoje vartojamų islamo terminų žo
dynėlis. Islamo terminai knygoje rašomi (transliteruojami) siekiant
išlaikyti originalaus, arabiško, žodžio garsinį autentiškumą, tačiau
vengiant arabų kalbai svetimų balsių (tokių kaip o, e, ė). Todėl net ir
norminėje lietuvių kalboje įsitvirtinę per slavų kalbas patekę sko
liniai, kaip Alachas, Mahometas, hadžas, chidžra, salatas, zakiatas,
šariatas, Koranas ir 1.1., keičiami į arabiškam originalui, o kartu ir
lietuvių kalbai artimesnius. Tais atvejais, kai lietuvių kalboje nesa
ma raidinio ar garsinio atitikmens, originalią rašybą bei tartį buvo
siekta perteikti laikantis lietuvių kalbos taisyklių. Taip savotiškai ati
duodama duoklė islamiškos terminijos lituanizacijai. Atlikus šitokį
filologinį džihadą (žodis džihad arabų kalboje būtent ir reiškia „pastan
gas“) kai kurie terminai ir sąvokos knygoje rašomi neįprastai lietuvio
akiai, tačiau taip pagerbiama originali rašyba arabiškais rašmenimis
ir arabiška tartis.
Skaitytoją pasiekusi knyga yra kolektyvinio darbo vaisius. Jei už
teksto turinį išimtinai atsakingas autorius, tai už jo kalbinę kokybę
būtina padėkoti redaktorei Danutei Valentukevičienei, už autoriaus
taip mėgstamus žemėlapius - kartografei Laimai Gelčiūtei, už iliust
racijas ir apipavidalinimą - dailininkui Albertui Brogai ir maketuo
tojui Dariui Šimkūnui.
Ši knyga, kaip ilgamečio žinių ir patirties kaupimo produktas,
kartu yra ir atsidėkojimas visiems tiems, kurie palaikė autorių jo da
bar jau dviejų dešimtmečių profesiniame kelyje, kuris ne visuomet
atrodė toks prasmingas kaip šiandien. Be supratingų ir geranoriškų
darbdavių, palaikančių ir atjaučiančių kolegų, žingeidžių studentų,
ši knyga, jei ir būtų gimusi, neatrodytų tokia prasminga. Tačiau už
visus svarbiausi šiame kūrybiniame procese buvo ir yra artimiausi
žmonės - gyvenimo bendrakeleivė Aušra, atžalos Rachelė Elžbie
ta ir Magdalena Veronika, kurios visos drauge ir kiekviena atskirai
nuolatos kuria kiek įmanoma jaukiausią dvasinę aplinką ir komfortą
tokioms knygoms rašyti.
Islam as
g lo b a lė ja n č io p asau lio
iššūkių k o n te k s te
Dėl technologijų plėtros XX amžiaus II pusėje skirtingų visuo

menių atstovams pradėjus kaip niekada iki tol glaudžiai bendrauti
ir bendradarbiauti, pasaulis pradėjo virsti „globaliu miestu“ ar net
„kaimu“, į kurio sūkurį įtraukiama (ar įsitraukia) vis daugiau iki šiol
mažai tarpusavyje tesusidūrusių bendruomenių. Pastaraisiais de
šimtmečiais interneto bei socialinių tinklų teikiamos galimybės tą
procesą dar labiau paspartino. Globalizacijos centrai Šiaurės Ameri
koje, Okeanijoje bei Vakarų Europoje be perstojo traukia periferijų
gyventojus. Tai vyksta tiek idėjiniu, tiek fiziniu lygmeniu.
Migracija Europoje ir pasaulyje nėra naujas reiškinys - tereikia
prisiminti istorines tautų kraustymosi bangas. Vis dėlto panašu, kad
XXI amžius Senajame žemyne prasideda dar viena intensyvia vidi
nės migracijos bei išorinės imigracijos banga. Ženklią, nors jokiu
būdu ne didžiausią, apsigyventi į Europą atvykstančiųjų dalį sudaro
išeiviai iš musulmoniškų kultūrinių terpių. Apytikriais statistiniais
duomenimis, vien Europos Sąjungos 28 šalyse musulmoniškos kil
mės žmonių skaičius viršija 20 mln., o visoje Europoje jų daugiau nei
40 milijonų. Į šį skaičių patenka Rusijos europinės dalies gyventojai,
bet neįskaičiuojami Turkijos musulmonai, kurių yra beveik 80 mili
jonų. Kai kurios Europos musulmonų bendruomenės laikytinos au
tochtonais, tai - pomakai Bulgarijoje, bosniakai Bosnijoje, albanai
Kosove bei Albanijoje, torbešiai Makedonijoje, totoriai Lietuvoje,
Lenkijoje ir Baltarusijoje. Kiti musulmonai ES šalyse apsigyveno tri
mis pagrindiniais būdais: kaip išeiviai iš buvusių kolonijų, kaip lai
kini darbininkai ir kaip imigrantai, tarp jų - prieglobsčio prašytojai.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o ypač po įstojimo į ES bei
prisijungimo prie Šengeno erdvės, migracijos (tiesa, labiau emigraci
Islamas g lo b a lė ja n č io pa saulio iššūkių ko n te k s te 11
jos) srautai smarkiai suintensyvėjo. Be emigrantų bei Lietuvą aplan

kančių turistų, pastarojo dešimtmečio migracijos procesuose pra
deda ryškėti ir imigracijos tendencija. Eiliniams šalies piliečiams ji
kol kas nepastebima, bet netolimoje ateityje imigrantų skaičius Lie
tuvoje neabejotinai augs, ir ne tik dėl Europos Komisijos skiriamų
perkeltųjų asmenų kvotų. Tikėtina, kad ateinančiais dešimtmečiais
didelę dalį imigrantų Lietuvoje, kaip ir daugelyje ES šalių (vietomis
iki 50 procentų), sudarys išeiviai iš musulmoniškų bendruom enių
Azijoje ir Afrikoje. Integruojant imigrantus į Lietuvos visuomenę
bus neišvengiamai susiduriama su kultūrinėm is skirtybėmis, atsi
radusiomis etninės kilmės, religijos, iš
silavinimo, socialinės padėties nulemtų
vertybių sampratos bei kitokio gyvenimo
būdo pagrindu. Siekiant kuo sėkmingiau
imigrantus integruoti Lietuvoje, būtina
preliminariai susipažinti su imigrantų,
šiuo atveju m usulmonų, socialinės gy
vensenos bendraisiais bruožais.
Faktas, kad Lietuvos teritorijoje jau
bemaž 700 metų gyvena islamo išpaži
nėjai, nėra paskatinęs Lietuvos gyven N e m ė ž io m e č e tė , p a s ta ty ta 1 9 0 4 m .
A r c h it e k t a s A . S o n in a s
tojų artimiau susipažinti su šia religija.
Daugelis lietuvių su jais nėra nei susitikę,
nei lankęsi jų maldos namuose mečetė
se, kurių šiandieninėje Lietuvoje yra iš
likę vos keturios. Medinės mečetės stovi
pietinėje šalies dalyje Raižiuose bei šalia
Vilniaus esančiuose Nemėžio ir Keturias
dešimt Totorių kaimuose; vienintelė m ū
rinė - Kaune. Lietuvių supratimą apie is
lamą ir musulmonus daugiausia formuoja
masinės informacijos priemonės, kurios
žinias apie musulmonų visuomenėse ir
bendruomenėse vykstančius procesus per
teikia dažniausiai arba nekritiškai, arba K a u n o m e č e t ė . P a s t a t y t a K a u n o t o t o r i ų
net sąmoningai tendencingai, be to, nere b e n d r u o m e n ė s i n i c i a t y v a 1 9 3 0 m .,
m in in t L ie tu v o s d id ž io jo k u n ig a ik š č io
tai tiesmukai ir nepagrįstai įvykius susieja V y t a u t o 5 0 0 - ą s i a s m i r t i e s m e t i n e s .
su islamo religija. Kitaip tariant, Lietuvo A r c h i t e k t a i V a c l o v a s M i c h n e v i č i u s ir
A d o lf a s N e ty k s a
je dominuojančiame žinių ir žinučių apie
12 E gdūnas RAČIUS. M U S U L M O N A I IR JŲ I S L A M A I
musulmonus ir islamą sraute abu jie suliejami į vieną - musulmonai

esą elgiasi vienaip ar kitaip todėl, kad taip elgtis jiems „liepia“ is
lamas, ir atvirkščiai - islamas yra tai, ką daro musulmonai. Tačiau
tai - nedovanotinas labai spalvingos musulmonų visuomenių ir jų
bendruomenių diasporoje socialinės gyvensenos sukarikatūrinimas.
Musulmonų daugumos šalių visuomenės yra ne ką mažiau
įvairialypės nei vadinamosios Vakarų visuomenės, todėl kalbant
apie musulmonus visuomet pravartu įsisąmoninti, apie kuriuos ir
kokius musulmonus kalbama. Musulmonų įvairovė natūraliai pa
gimdė islamo įvairovę. Todėl į musulmonus ir jų praktikuojamą
islamą kviestina žiūrėti kaip į margą mozaiką, kurioje tačiau ne
verta ieškoti „teisingo“ ar „tikrojo“ islamo. Būtų prasmingiau siekti
suvokti tarpusavyje besivaržančių islamo atmainų ir formų savitu
mus, o kartu ir kiekvienos iš jų teisingumą bei tikrumą. Išanksti
nėmis nuostatomis ir stereotipais paremtas požiūris į islamą ir mu
sulmonus tik trukdytų autentiškai prisiliesti prie šios daugialypės
dvasinės ir materialinės megatradicijos.
Is la m a s s k a ič ia is
Prieš pristatant įvairias islamo atmainas ir formas bei aptariant
musulmonų socialinės gyvensenos ypatumus verta susipažinti su
islamo demografiniais bruožais. Islamas užgimė Arabijos pusiasa
lyje ir savo šaknimis yra arabiškas. Neretai populiariojoje sąmonėje
jis siejamas su arabų etnosu ir jų gyvenamuoju arealu. Vis dėlto
šiandien arabai musulmonai sudaro mažiau nei ketvirtadalį visų
pasaulio musulmonų - jų yra apie 350 milijonų. Pažymėtina, kad
ne visi arabai yra musulmonai. Artimuosiuose Rytuose - Sirijo
je, Libane, Jordanijoje, Palestinoje - gyvena keli milijonai arabų
krikščionių. Taip pat ne visi kalbantys arabiškai save tapatina su
arabų etnosu: pvz., gilias istorines šaknis turintys Egipto gyven
tojai krikščionys koptai, sudarantys apie dešimtadalį šiandieninio
Egipto gyventojų, yra praradę savo protėvių kalbą, todėl bendrau
ja arabiškai. Skirtingai nuo Lietuvoje paplitusios nuomonės, kad
demografinis islamo centras yra Vidurio Rytuose, vadinamajame
Arabų pasaulyje, statistika liudija didžiausią musulmonų koncen
traciją esant Pietų ir Pietryčių Azijoje.1
1 Č i a ir t o l i a u a p ta r ia n t m u s u lm o n ų p a s i s k i r s t y m ą ir d e m o g r a f i n e s t e n d e n c ija s pa
s a u ly je r e m ia m a s i „ P e w t y r im ų c e n tr o " t y r im ų d u o m e n im is (P e w R e s e a rc h C e n te r,
< h t tp : //w w w .p e w r e s e a r c h .o r g > ).

Islamas g lo b a lė ja n č io pasaulio iššūkių k on tek s te 13
10 v a ls ty b ių , ku rio se 2 0 1 0 m . g y v e n o ir 2 0 5 0 m . g a lim a i g yven s

d a u g ia u s ia m u s u lm o n ų
V a ls ty b ė M u s u lm o n ų P a s a u lio V a ls ty b ė M u s u lm o n ų P a s a u lio
skaičiu s m u s u lm o n ų s kaičiu s m u s u lm o n ų
2010 m. p r o c e n tin ė 2050 m. p r o c e n tin ė
d a lis 2 0 1 0 m . d a lis 2 0 5 0 m .
1. In d o n e z ija 2 0 9 1 2 0 000 1 3 ,1 % 1. In d ija 310 660 000 1 1 ,2 %
2. In d ija 17 6 2 0 0 0 0 0 11,0 2. Pakistanas 2 7 3 1 10 0 0 0 9 ,9
3. Pakistanas 1 67 4 1 0 0 0 0 10,5 3. In d o n e zija 256 820 000 9,3
4. B angladešas 13 4 4 3 0 0 0 0 8 ,4 4. N ig e rija 230 700 000 8 ,4
5. N ig e rija 77 300 000 4 ,8 5. B angladešas 182 3 6 0 0 0 0 6 ,6
6. E giptas 76 990 000 4 ,8 6. Egiptas 11 9 5 3 0 0 0 0 4,i
7. Iranas 73 5 7 0 0 0 0 4 ,6 7. T urkija 89 320 000 3,2
8. T urkija 71 3 3 0 0 0 0 4 ,5 8. Iranas 8 6 1 9 0 000 3,1
9. A lžyras 34 730 000 2,2 9. Irakas 8 0 1 9 0 000 2,9
10. M aro kas 31 9 3 0 0 0 0 2 ,0 10. A fg anistan as 72 19 0 0 0 0 2 ,6
Iš viso : 1 053 010 000 6 5 ,8 Iš viso : 1 701 0 7 0 0 0 0 6 1 ,6
Iš v is o k ito s e Iš v is o k ito s e
p a s a u lio šalyse: 546 700 000 3 4 ,2 p a s a u lio šalyse: 1 060 410 000 3 8 ,4
Iš v is o Iš v is o
p a s a u ly je : 1 599 700 000 1 0 0,0 p a s a u ly je : 2 761 4 8 0 0 0 0 1 0 0,0
Š a ltin is - P e w R ese arch C e n te r
Iš maždaug 1 ,7 mlrd. šiuo metu pasaulyje gyvenančių musulmo

nų (t. y. apie 2 3 % žmonijos) vien Pietų Azijoje - Indijoje, Pakistane ir
Bangladeše - gyvena apie 5 0 0 mln. islamo išpažinėjų. Pridėjus gau
siausiai musulmonų gyvenamą valstybę Indoneziją su jos daugiau
kaip 200 mln. gyventojų musulmonų, susidaro daugiau nei trečdalis
visų pasaulio musulmonų! Visame pasaulyje priskaičiuojama dau
giau kaip 5 0 valstybių, kuriose musulmonai sudaro jų gyventojų dau
gumą, t. y. beveik ketvirtadalis visų šiandien egzistuojančių suvere
nių valstybių. Dauguma jų - Vakarų ir Centrinėje Azijoje bei į šiaurę
nuo pusiaujo esančioje Afrikos dalyje. Remiantis „Pew tyrimų cen
tro“ atliekamomis globalių demografinių tendencijų analizėmis pro
gnozuojama, kad 2 0 5 0 metais pasaulio musulmonų skaičius išaugs
iki 2 ,7 6 mlrd., kas turėtų sudaryti beveik 3 0 % tuometinės žmonijos.
14 E g d ū n a s R A Č I U S . M U S U L M O N A I IR JŲ I S L A M A I
M u s u l m o n a i p a s a u l y je (s k a ič ia is )
Islamas g lo b a lė ja n č io pasaulio iššūkių ko n te k s te 15
O
i—
O.
Skirtingais laikotarpiais įvairiuose Europos kraštuose nevie

nodai žiūrėta į musulmonus. XX amžiaus I pusėje imperinėse Eu
ropos valstybėse išeiviams iš kolonijų buvo pradėtos statyti meče
tės ir edukaciniai-religiniai islamo centrai. Tokie centrai pastatyti
Paryžiuje, Londone, kai kuriuose kituose miestuose ir netgi Lietu
vos laikinojoje sostinėje Kaune. Musulmonų lūkesčiai tuomet bu
vo riboti - jiems užteko turėti sąlygas religiniams ritualams atlikti.
Mečetės tokias sąlygas visiškai atitikdavo. Po Antrojo pasaulinio
karo musulmonai darbininkai iš Turkijos, Šiaurės Afrikos ir kitų
musulmoniškų kraštų save matė (o ir vietinių buvo matomi) kaip
laikinus Vakarų Europos valstybių-rezidentus, todėl specifinių, su
religine praktika ar kasdiene gyvensena susijusių reikalavimų ne
kėlė - jie buvo pasirengę laikinai aukoti savo islamiškumą ir kultū
riškai sankcionuotą gyvenseną vardan svajojamos ateities gerovės
savo tėvynėse.
Padėtis pradėjo radikaliai keistis po 1970-ųjų, kai atvykusieji
laikinai padirbėti (vadinamieji Gastarbeiter) virto nuolatiniais imi
grantais, atsivežė šeimas ir vaikus pradėjo auginti Europoje. Imi
grantų nuo tada sparčiai daugėja. Vieni atvyksta kaip prieglobsčio
prašytojai, pretenduojantys j pabėgėlio statusą, kiti - kaip ekono
miniai migrantai, neretai atvykstantys nelegaliai. Plečiantis imi
gracijos (ypač nelegalios) mastams, Europos valstybių vyriausybės
ėmėsi dvejopos politikos musulmonų mažumų atžvilgiu. Viena
vertus, jos pradėjo stipriai riboti legalios imigracijos galimybes bei
griežtinti nelegalią imigraciją reglamentuojančius įstatymus. Kita
vertus, jos ne tik pradėjo iš naujo svarstyti su atvykėlių integracija
į vietines visuomenes susijusius klausimus, bet ir imtis priemonių
sėkmingai (kaip ji bebūtų suprantama) integracijai užtikrinti. Dis
kusijose dėl imigrantų integracijos Vakarų Europos šalyse neretai
musulmonai būna išskiriami kaip specifinė grupė, reikalaujanti
papildomo ar net atskiro dėmesio. Kai kada priimami įstatymai,
taikomi pirmiausia šiai žmonių grupei, pvz., Prancūzijoje ir kai ku
riose kitose šalyse priimti aprangą viešojoje erdvėje reglamentuo
jantys įstatymai.
Europoje šiandien jau nebėra valstybės, kurioje nebūtų dides
nių ar mažesnių musulmonų bendruomenių. Musulmonų skaičius
Europoje per paskutinius penkis dešimtmečius augo geometrine
progresija - jei XX amžiaus viduryje Senajame žemyne jie nesudarė
nė vieno procento, tai šiandien jų jau daugiau nei šeši procentai kon
Islamas g lo b a lė ja n č io pasaulio iššūkių k on tek s te 17
tinento gyventojų. „Pew tyrimų centro“ prognozėmis, 2050 metais

turėtų viršyti 10 % gyventojų ir absoliučiais skaičiais sudaryti beveik
71 mln. (palyginti - 2010 metais jų skaičius, skirtingų šaltinių duomeni
mis, buvo ne mažiau kaip 38 mln. ar net šiek tiek viršijo 40 mln.).
Daugelis iš šiuo metu Europoje gyvenančių musulmonų yra ne
seni atvykėliai iš Azijos ir Afrikos bei jų palikuonys. Tačiau Europoje
yra ir daug vietiniais (autochtonais) laikomų musulmonų - jų ne tik
tėvai ir seneliai, bet ir protėviai jau buyo europiečiai. Tai pirmiausia
pasakytina apie islamą viduramžiais ir ankstyvaisiais moderniaisiais
amžiais priėmusius Balkanų gyventojus - albanus, slavus (makedo-
niškai kalbančius torbešius, bulgariškai kalbančius pomakus, serbo-kroa-
tiškai kalbančius bosniakus) ir romus. Prie vietinių priskirtini ir mili
jonas Balkanų šalyse gyvenančių turkų, kurių protėviai kolonistai į
šį regioną atsikraustė tarp XVI ir XVIII amžių. Ir, žinoma, Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės žemėse (šiandieninių Lietuvos, Lenkijos
ir Baltarusijos valstybių teritorijose) įsikūrę totoriai. Nors pastarųjų
šiais laikais telikę apie dešimt (o Lietuvoje nė trijų) tūkstančių, kai
kurie istorikai mano, kad XVI-XVII amžiais jų galėję būti iki šimto
tūkstančių. Šių musulmonų bendruomenių paplitimas rytinėje ir
pietrytinėje Europos dalyse (Juodkalnijoje ir Makedonijoje musulmo
nai sudaro ženklias mažumas, Bosnijoje - beveik pusę šalies gyventojų, o
Albanijoje ir Kosove netgi daugumą) sudaro prielaidą islamą pagrįstai
laikyti Europos istorinio religinio bei kultūrinio spektro dalimi. To
dėl teisinga kalbėti ne tik apie islamo Europoje ilgalaikiškumą, bet
ir apie Europos islamą, t. y. europietiškas jo formas.
Nepamirština ir tai, jog Europoje nuolat gausėja į islamą at
sivertusių europiečių autochtonų. Patikimesnės statistikos apie at
sivertėlius į islamą Europos valstybėse nėra, tačiau manoma, kad
bendras jų skaičius gali siekti šimtą tūkstančių. Ne mažiau kaip 500
Lietuvos piliečių taip pat atsivertė į islamą per XXI amžiaus pirm ą
jį dešimtmetį. Tokių žmonių palikuonys gimsta jau musulmonais.
Į islamą atsivertusios Lietuvos pilietės per pirmuosius penkiolika
XXI amžiaus metų susilaukė ne mažiau kaip šimto vaikų. Tiesa, di
džioji dalis islamą priėmusių Lietuvos piliečių ir jų atžalų gyvena
už Lietuvos ribų.
Pateikta statistika nieko nepasako apie tai, ką atskiriems žmo
nėms ar jų grupėms reiškia būti musulmonu. Šie skaičiai rodo tik
sutartinį žmonių, save priskiriančių (per visuotinius surašymus ar ki
tais metodais renkamus duomenis) arba priskirtinų (ekstrapoliacijos,
M u s u l m o n a i E u r o p o s S ą ju n g o j e
remiantis kokiais nors kriterijais, kaip pvz., kilmės šalis, etninė tapatybė
ar pan., būdu) prie m usulm onų viseto, pačių m usulm onų vadina
mo urna. Populiariojoje sąmonėje m usulm onai skirstomi į sunitus
ir šyitus, tačiau toks skirstymas yra redukcionistinis, ir ne tik to
dėl, kad be šių dviejų islamo šakų esama ir trečiosios - kharidžitų,
bet labiausiai todėl, kad kiekviena šaka turi atšakas, kurios, savo
ruožtu, taip pat turi atšakas. Tačiau ir toks skirstymas neatskleidžia
islamo atm ainų ir form ų įvairovės, kuri tiek seniau, tiek dabar la
biau trukdė m usulm onam s realiai jaustis vienos vieningos bendri-
Islamas g lo b a lė ja n č io p a s aulio iššūkių ko n te k s te 19
Šalis M usulm onų %

skaičius
Vokietija 4 760 000 5.8
Prancūzija 4 710 000 7.5

Jungtinė 2 960 000 4.8
Karalystė
Italija 2 220 000 3,7
Bulgarija 1 020 000 13,7
N yderlandai 1 000 000 6,0
Ispanija 980 000 2,1
Belgija 630 000 5.9
Graikija 610 000 5.3
Austrija 450 000 5.4
Švedija 430 000 4.6
Kipras 280 000 25,3
Danija 230 000 4.1

I
Rumunija 70 000 0,3
I
Slovėnija 70 000 I 3.6
Kroatija 60 000 I 1.4
Airija 50 000 1.1
Suomija 40 000 0,8
Portugalija 30 000 0,3
Liuksemburgas 10 000 2,3
P a r e n g ta p a g a l„ P e w t y r im ų c e n tr o " 2 0 1 1 m e t ų d u o m e n is
jos dalimi, nei pagelbėjo ją konsoliduoti. Kitaip tariant, dėl islamo

pam atinių tekstų tiesų skirtingų interpretavim ų atsiradusi islamo
įvairovė de facto lėmė daugybinius skirtumus tarp m usulm onų tiek
tikėjimo tiesų, tiek ritualų, tiek kasdienės gyvensenos srityse.
Urna ~ be n d rija , gru p ė . Kurane d a u g ia u negu 60 k a rtų vartojam as

b e n d rin is visus kada nors gyvenusius ir gyve n a n čiu s m u su lm o n u s
a p im a n tis pavadinim as, k ita ip - pasaulio m u s u lm o n ų b endrija,
20 Eg d ū n a s R A Č I U S . M U S U L M O N A I IR JŲ I S L A M A I
visetas, m u s u lm o n ija . K u ra n e (1 6 :1 2 0 ) le id ž ia m a s u p ra sti, k ad ž m o
n ija iš p ra d ž ių esą b u v u s i v ie n in g a urna, v ė lia u suskilusi į atskiras

g ru p e s (e tn o k o n fe s in e s b e n d r u o m e n e s ) - „ ta u ta s “ (11:8; 1 2:45 ),
k u rių k ie k v ie n a i D ie va s s iu n tė (1 0 :4 7 ) p ranašu s, kilusius iš jų n a

rių. U rna, k a ip v ie n tik m u s u lm o n ų b e n d rija , g re ič ia u s ia i p ra d ė jo
fo rm u o tis M u c h a m a d u i d a r t e b e g y v e n a n t M e k o je (a p ie 6 2 0 - 6 2 2
m e tu s ), kai jis savo s ekėju s p ra d ė jo v a d in ti „ m a n o b e n d r u o m e n ė “.

M e d in o s la ik o ta rp iu te rm in a s ū m o įg ijo M e d in o s m u s u lm o n ų v i
s u o m e n ė s re ik š m ę ; v ė lia u u rna a p ė m ė visas M u c h a m a d o m isiją
p rip a ž in u s ia s ir jo v a ld ž ia i p a k lu s u s ia s (m u s u lm o n ų ) a ra b ų g e n tis
A ra b ijo s ^ p u s ia s a ly je . M u c h a m a d u i m iru s ir p a s ib a ig u s D ie v o „ tie
s io g in ia m k iš im u is i“ (p e r a p re iš k im u s ) į ž m o n ijo s g y v e n im ą , m u
s u lm o n ų urna ta p o a u k š č ia u s iu ž e m ė je e s a n č iu s u v e re n u , k u rio
p o litin ė išraiška - k alifa ta s .
Nepaisant didelio susiskaldymo, tarp musulmonų daug kas bu

vo ir lieka bendra - pradedant Dievo, kaip vienintelio, amžino ir vi
sagalio, samprata, einant per pranašų grandinės ir dieviškos kilmės
apreiškimų, Muchamado, kaip paskutinio Dievo siųsto pranašo, bei
Kurano, kaip neiškraipyto tiesioginio Dievo žodžio, tikrumo pripa
žinimą ir baigiant pamatinių prievolių pripažinimu. Kitas skyrius
skirtas pristatyti būtent šiuos daugumą musulmonų vienijančius
bendrumus.
I skyrius
Islam o p a g rin d a i
Islam o isto rin is kelias
Musulmonai savo eros pradžią skaičiuoja nuo 622 metų, kai

pranašas Muchamadas, Arabijos pusiasalyje bėgdamas nuo gre
siančio susidorojimo, persikėlė iš savo gimtojo Mekos miesto į už
apie 350 km į šiaurės vakarus esantį Jasribą. Tačiau islamo pradžia
laikytini 610 metai. Būtent tais metais Mekos pirklys Muchamadas
Ibn Abdilahi, kaip jis pats teigė, patyręs apreiškimą iš Dievo, pradėjo
skelbti savo mokymą, vadinamą islamu, tuomet dar pagonimis tebe
buvusiems vietiniams arabams.
M u s u lm o n a i savo e ro s p ra d ž ia p a s irin k o M u c h a m a d o p a b ė g im o
(a ra b . h id ž ra - p e rs ik ė lim a s , e m ig ra c ija ) iš M e k o s d a tą - 6 2 2 m e tų
lie p o s 1 d ie n ą , to d ė l jų k a le n d o r ia u s m e ta i ž y m im i h id ž ri (lo ty n iš
k u o s e ir k itu o s e e u r o p ie tiš k u o s e š a ltin iu o s e A .H . - „ A n n o H e g i-
ri"). T a č ia u k ita ip n e g u k rik š č io n ių b e n d r u o m e n ė s , n a u d o ja n č io s
S au lės k a le n d o r ių , d a u g u m a m u s u lm o n ų m e tu s s k a ič iu o ja p a g a l
M ė n u lio fa ze s . T o d ė l m u s u lm o n ų m e ta i yra 11 d ie n ų tr u m p e s
ni u ž G rig a lia u s k a le n d o r ia u s m e tu s - m ė n e s ia i tu r i p o 2 9 a r 3 0
d ie n ų . K a rtu m u s u lm o n ų k a le n d o r ia u s m ė n e s ia i n e s u ta m p a su
m e tų la ikais. T o d ė l k a le n d o r iu je n u m a ty to s k a s m e tin ė s p rie v o lė s

(p a s n in k a v im a s , d id ž io s io s -p ilig r im in ė s k e lio n ė s s e zo n a s ) ir š v e n
tės (P a s n in k o p a b a ig o s , A u k o jim o , P ran aš o g im t a d ie n io ir kito s)

k a s m e t „ a n k s tė ja " m e tų la ik ų a tž v ilg iu ir p e r 3 0 m e tų a p s u k a iš
tisą m e tų la ik ų c ik lą . M u s u lm o n ų k a le n d o r iu s v iso s e m u s u lm o n ų
d a u g u m o s v a ls ty b ė s e n a u d o ta s iki k o lo n ijin ių la ik ų (X IX a.). Kai
k u rio s e m u s u lm o n ų v a ls ty b ė s e š ia n d ie n ly g ia g re ta n a u d o ja m i
a b u k a le n d o r ia i - G rig a lia u s p ra k tin ia is s u m e tim a is , is la m o - re
lig in ė m s re ik m ė m s . T ie sa , kai k u rio s e šalyse, p vz., Ira n e ir A fg a

n is t a n e , n a u d o ja m a s S a u lė s k a le n d o r iu s , t a č ia u t e n m e t ų p r a d ž ia
n e s u t a m p a su G r ig a lia u s k a le n d o r ia u s .
Apie islamo pradininką, arba kaip musulmonai tiki - Dievo pra

našą (nabi) ir pasiuntinį (rasūl), patikimos, jei ne objektyvios, tai bent
nešališkos, informacijos nėra. Esama tik jo biografijos detalių patei
kimo nemusulmoniškuose archyviniuose šaltiniuose, o jie dažniau
siai negatyvūs tiek Muchamado kaip asmens, tiek jo skelbto tikėjimo
atžvilgiu. Musulmonai savo ruožtu Muchamadą pristato išimtinai
pozityvioje šviesoje; jo biografijoje (Syroje) apstu net hagiografinėms
biografijoms būdingų stebuklinių elementų. Pačiam Muchamadui
musulmonai nepriskiria stebuklų darymo, vis dėlto teigia, esą jam
pačiam tokių yra nutikę. Bet kokiu atveju, konvencinė universali jo
biografija yra pirmiausia pačių musulmonų pasakojimas apie savo
religijos pradininką.
Mususlmonų sutariama, kad Muchamadas gimė apie 570 me
tus Arabijos pusiasalio vakarinėje dalyje - Chidžaze, Mekos mieste.
Anksti likęs našlaitis jis užaugo tėvo brolio Abū Talibo, Mekoje do
minavusios kuraišitų genties Hašimų klano lyderio, šeimoje. Tiki
ma, kad Abū Talibas, būdamas prekijas, prekybos tikslais vykdamas
į Bizantiją (Siriją) kartais pasiimdavo ir paauglį Muchamadą. Šiose ir
vėlesnėse kelionėse, kai jau pats tapo savarankišku pirkliu, Mucha
madas susipažino su Bizantijos krikščionių (iš dalies ir žydų) kultūra.
Gyvendamas jau šeimyninį gyvenimą Muchamadas kasmet tam tik
ram laikui (maždaug mėnesiui) išvykdavo iš miesto į netoliese esan
čius kalnus, kur gyvendavo kaip visiškas atsiskyrėlis. Per vieną tokią
askezę apie 610 metus jam esą apsireiškęs angelas Gabrielius, kuris
liepęs Muchamadui skelbti Dievo žodį žmonėms. Skelbtasis Žodis
vėliau pavadintas skaitiniu (Kuran), tiesa, surašytas ir suredaguotas
po Muchamado mirties praėjus beveik dviem dešimtmečiams.
M e k a , m ie s ta s , e s a n tis a p ie 7 0 k m n u o R a u d o n o s io s jū r o s r y tin ė s
p a k r a n tė s , b u v o įs ik ū ru s i p r ie k a r a v a n ų k e lių , ju n g u s ių r y t in į V id u r
ž e m io jū r o s r e g io n ą su P ie tų A r a b ija , R y tų A fr ik a ir P ie tų A z ija . Ik iis -
la m in ė M e k a b u v o t a p u s i v ie n u s v a r b e s n ių k u lt ū r in ių ir e k o n o m i n ių
C h id ž a z o c e n t r ų , j o j e y p a č k le s t ė jo p r e k y b a ir p a s la u g ų s e k to riu s ,
n e s , b e k a r a v a n ų , m ie s tą k a s m e t g a u s ia i la n k ė p ilig r im a i, a t v y k d a v ę
į j a m e e s a n č ią K a b o s š v e n to v ę a t n a š a u t i s a v o d ie v a m s . S t a b m e ld iš
k u o ju la ik o t a r p iu , p rie š is la m o iš k ilim ą , K a b a ja u b u v o g a r b in a m a
1 skyri us. I s l a mo p a g r i n d a i 23
k a ip š v e n to v ė , a p lin k ją s to v ė jo , k a ip te ig ia m a , a p ie 3 6 0 a ra b ų g e n
čių g a r b in tų d ie v y b ių s ta b ų . P ilig rim ys tė s s e zo n o m e tu n e to li M e
kos e s a n č io je U k a z v ie to v ė je v y k d a v o re g io n in ė s re ikš m ė s m u g ė s .
Iš pradžių nebūdamas tikras dėl savo patirties Muchamadas esą

dvejojęs veikti, bet žmonos patikintas, kad jis - Dievo pranašas, ir
jį esą pradėjusio dažnai lankyti Gabrieliaus skatinamas ėmėsi savo
įtikėtos misijos - atvesti savo gentainius į paklusimą (islam) Dievo
valiai. Savo ankstyvuosiuose pamoksluose Muchamadas kalbėjo apie
besiartinančią pasaulio pabaigą, po kurios prikelta Visuotiniam teis
mui žmonija visa ko kūrėjo, vienintelio visagalio ir amžinojo Dievo
bus suskirstyta į išganytuosius ir pasmerktuosius. Jis kvietė arabus
atsisakyti stabmeldytės, kurią vadino tamsuma (džahilija) - pakly
dimu ir blogiu - ir sekti juo. Skelbdamasis esąs vienintelio tikrojo
Dievo pasirinktas vesti žmones, pirmiausia jo gentainius arabus, į
išganymą, žadėjo paklususiesiems (muslim) vaizdžiai nusakytą am
žiną palaimą pomirtiniame gyvenime rojuje. Atsisakiusiuosius sekti
juo ir įtikėti jo pranašiška misija Muchamadas baugino amžinomis
fizinėmis pragaro kančiomis.
Is la m as - p a k lu s im a s , a ts id a v im a s . M o n o te is tin ė s re lig ijo s p a v a d i
n im a s , s u p o n u o ja n tis v isišk ą a ts id a v im ą ir p a k lu s im ą D ie v o v a lia i.

Šios re lig ijo s iš p a ž in ė ja s v a d in a m a s m u s lim (m o te ris - m u s lim a ) -
p a k lu s ę s D ie v o v a lia i. E tim o lo g iš k a i ž o d is is la m a rtim a s ž o d ž iu i

s a la m - ta ik a , to d ė l is la m a s k a ip re lig ija n e re ta i m u s u lm o n ų p r i
s ta to m a s ir v a d in a m a s „taika".
Pirmaisiais naujojo pranašo sekėjais tapo jo artimiausi žmo

nės - žmona Khadydža, pusbrolis Ali, kiti namiškiai ir bičiulis, bu
simasis pirmasis Muchamado įpėdinis (kalifas) Abū Bakras. Apie 6 1 2
metus pradėjęs skelbti savo mokymus viešai Muchamadas užsitrau
kė Mekos pagonių arabų įtarumą, o netrukus ir atvirą priešiškumą.
Jo mokymuose jie įžiūrėjo tiesioginę grėsmę ne tik savo religinėms
tradicijoms, bet ir visai socialinei ekonominei Mekos visuomenės są
rangai. Tačiau Muchamadui tiesioginis fizinis susidorojimas negrėsė
iki jo globėjo, Hašimų klano, kuriam priklausė Muchamadas, vyres
niojo (šeikh), dėdės Abū Talibo, tiesa, niekada neatsivertusio į islamą,
mirties 6 1 9 - 6 2 0 metais. Maždaug tuo pačiu laiku mirė ir Muchama
do pirmoji žmona Khadydža.
24 E g d Ci n a s R A Č I U S . M U S U L M O N A I IR JŲ I S L A M A I
Netekęs dviejų artimiausių žmonių Muchamadas buvo bepra

dedąs abejoti galima savo veiklos sėkme. Ilgainiui atsivertusiųjų
daugėjo, musulmonais tapo ir kitų vietovių gyventojų. Tarp atsiver
tusiųjų buvo ir keletas Jasribo miesto, esančio apie 350 km į šiaurės
vakarus nuo Mekos, gyventojų, kurie pakvietė Muchamadą j savąjį
miestą. 621-622 metais Muchamado padėtis Mekoje smarkiai pa
blogėjo - jo išsižadėjo gimtasis Hašimų klanas, ir jis, numatydamas
artėjantį susidorojimą, ryžosi emigruoti iš Mekos. Gavęs saugumo
garantijas iš Jasribe gyvenusių savo sekėjų (jo pavadintų ansar - pagal
bininkais), Muchamadas, prieš tai pasiuntęs Mekoje gyvenusius savo
sekėjus (nuo to laiko vadinamus muhadžirūn - emigrantais), 622 metų
vasarą pats persikėlė į šią žydų ir arabų apgyvendintą oazę-miestą.
Ik iis la m in is J a s rib a s b u v o d a t u li ų p a lm ių p la n t a c ijo m is g a rs i o a z ė ,
į k u r ią u ž s u k d a v o p r e k y b in ia i k a r a v a n a i, k e lia u ja n ty s t a r p J e m e n o
ir S irijo s . M ie s ta s o a z ė je g r e ič ia u s ia i b u v o įk u r t a s ž y d ų , iš t r e m t ų iš
P a le s tin o s a p ie 1 3 5 m e tu s . V ė lia u į jį a ts ik r a u s tė k e lio s a r a b ų g e n t y s .
V II a m ž ia u s p r a d ž io je m ie s t e g y v e n o tr y s ž y d ų ir d v i a r a b ų g e n t y s .
Jasribe Muchamadas per trumpą laiką sugebėjo patraukti vie

tinius arabus į savo pusę, taip pirma tapdamas ten gyvenusių arabų
genčių dvasiniu lyderiu, o netrukus ir politiniu miesto-valstybės, jo
garbei pervadinto Medina (Madyna an nabi - Pranašo miestas), valdo
vu. Beveik visas paskutinis gyvenimo dešimtmetis Muchamadui bu
vo kovos su pagoniškąja Meka ir įtempto musulmoniškos tapatybės
(per apreiškimus ir jų išaiškinimą) kūrimo laikas. Galiausiai, 630 me
tais, kai dauguma jos gyventojų formaliai atsivertė į islamą, Meka
pasidavė. Triumfuodamas Muchamadas grįžo į savo gimtąjį miestą,
kurį jau seniau buvo paskelbęs švenčiausia vieta žemėje. Sujungęs
Mediną ir Meką į vieną savo valdomą valstybę Muchamadas privertė
beveik visas Vakarų ir Centinės Arabijos gentis paklusti jo valdžiai.
Tačiau naująją valstybę jis valdė neilgai - 632 metais, kaip manoma,
dėl sveikatos problemų, mirė.
Po Muchamado mirties jo sukurtoji valstybė vos nesubyrėjo ir,
nors politiškai ji išliko vieninga dar keletą šimtmečių, musulmonų
susiskaldymas į politines grupuotes, vėliau virtusias religinėmis sek
tomis (šakomis bei jų teisinėmis tradicijomis), ją pradėjo graužti jau nuo
Muchamado mirties dienos. Muchamado, kaip valdovo, postą (vėliau
virtusį sostu tikrąja to žodžio prasme), bet ne pranašo titulą, pavelde-
M u c h a m a d o g y v e n im o p a g rin d in ė s d ato s
570 610 622 630 632
g im ė p ra d ė jo skelb ti e m ig ra v o p riju n g ė m irė

M e k o je islam ą į Jasribą M eką M e d in o je
jo artimas jo bendražygis Abū Bakras. Nors dauguma musulmonų

pripažino Abū Bakrą kalifu, mažuma laikėsi nuomonės, kad vado
vo regalijos turėjo būti suteiktos Muchamado giminaičiui - jo pus
broliui, o kartu ir žentui, Ali. Tiesa, pats Ali nesiėmė jokių veiksmų
siekti valdžios, vildamasis, kad musulmonai jį patys išsirinks kalifu
po senstančio Abū Bakro mirties. Deja, po Abū Bakro valdė dar du
kalifai, o Ali vis nebuvo išrinktas vadovauti valstybei.
6 5 6 metais labai nepalankiomis aplinkybėmis, kai buvo nužudy
tas kalifas Osmanas, Ali frakcija - šyitai - ėmė intensyviai skelbti Ali
pranašumus, ir jis buvo paskelbtas valstybės galva. Su tokiu sprendi
mu nesutiko nužudytojo kalifo giminaitis Sirijos valdytojas Muavyja.
Dėl abiejų užsispyrimo musulmonų valstybėje kilo pirmasis pilieti
nis karas, per kurį 6 6 1 metais Ali buvo nužudytas atskilėlių (khari-
džitų) smogiko. Muavyja tapo vienvaldis monarchas, o musulmonai
pasidalijo į tris nesutaikomas politines dalis - daugumą, pripažinu
sią Umajadų dinastijos teisėtumą, bei dvi mažumas: vieną - teigu
sią, kad valdžia musulmoniškoje valstybėje turi priklausyti išimtinai
Muchamado palikuonims imamams, kurių pirmasis buvęs Ali, ir
antrąją - maniusią, kad Ali prarado imamo-kalifo mandatą ir ima
mu gali būti renkamas bet kuris bendruomenės narys. Po 6 8 0 me
tais Kerbelos (dabartinio Irako teritorijoje) lygumoje įvykusių pranašo
anūko ai Huseino (šyitams jis - trečiasis imamas) bei jo šeimos skerdy
nių atsiradusi praraja tarp šyitų - Ali bei jo palikuonių sekėjų - ir su
nitų - sava pranašo Muchamado mokymų versija besivadovaujančių
musulmonų - lėmė ne tik politinį musulmonų susiskaldymą, bet ir
religinės jų įvairovės atsiradimą.
K haridžitai - a ts k a lū n a i. V ie n a iš t r ijų is la m o š a k ų , s u d a r a n t i m a ž ia u
k a ip 1 p ro c . v is o p a s a u lio m u s u lm o n ų , n ū d ie n la b ia u ž in o m a ibadi
(d id ž ia u s io s iš lik u s io s k h a r id ž it ų a tš a k o s ) v a r d u . K h a r id ž ita i a ts is k y rė
n u o j ų r e m t o k a lifo A li fr a k c ijo s (p r o t o š y it ų ) p o 6 5 7 m e ta is v y k u s io
S ifin o m ū š io su s u n itų p r e t e n d e n t u į k a lifa tą , S irijo s g u b e r n a t o r i u m i
M u a v y ja . A ts is k y r im o p r e t e k s t u t a p o A li s u tik im a s p a s k e lb ti p a lia u -
26 E g d u n a s R A Č I U S . M U S U L M O N A I IR JŲ I S L A M A I
Š y it ų g y v e n a m o s v a ls t y b ė s ir j ų p r o c e n t i n ė d a lis
t a r p k i t ų to s š a lie s g y v e n t o j ų
T U R K IJ A
10- 15%
A F G A N IS T A N A S
10- 15%
P A K IS T A N A S
10- 15%
IN D IJ A
10- 15%
E G IP T A S
<1%
S A U D O A R A B IJ A
10- 15%
10%
JAE
10% 1 1 Š y itų d a u g u m a
7ZA Š y itų ž e n k li m a ž u m a
S u n itų d a u g u m a
OTffll K h a r id ž itų d a u g u m a
bas. Kerštaudam i dėl 658 m etais įv y k d y tų jų b e n d ra tik ių žudynių,

kh a rid žita i 661 m etais Kufoje pasikėsino ir m irtin a i sužeidė Ali. Jam
m irus baigėsi „te is ių jų ka lifų " v a ld ym o laikotarpis ir kalifate įsivieš
patavo sunitai. Šiais laikais daugiausia kh a rid ž itų gyvena Omane,
kur jie sudaro apie 60 n u o šim čių šalies g yv e n to jų ; sm ulkesnių g ru
p ių esama Tunise, Alžyre, Libijoje, T anzanijoje (Zanzibare).
Šyitai - viena iš tr ijų (šalia s u n itų ir k h a rid ž itų ) p a g rin d in ių islam o

šakų, šia n d ie n su d a ra n ti 1 2 -1 5 n u o š im č ių pasa u lio m u s u lm o n ų .
Šios islam o šakos pa va d in im a s kilęs iš p o litin ė s fra k c ijo s (šyjos),
susiform avusios p o M u c h a m a d o m irtie s 632 m etais ir ypač suak
tyv ė ju s io s po tre č io jo ka lifo O sm ano žūties 656 m etais. Ali fra kcija i
pralaim ėjus, m u s u lm o n ų v a ls ty b ė je ir v is u o m e n ė je įsivyra vo su-
nizmas, o šyitai, nors b u v o sukėlę kelis sta m b e sn iu s m aištus prieš
s u n itų va ld žią ir įk ū rę n e d id e liu s savarankiškus š y itų p o litin iu s
da rin iu s, liko m a rg in a lia , dažnai d a u g u m o s n ie k in ta ir persekiota,
s u n itų ap su p ta m ažum a. Tačiau n e t ir b ū d a m i m ažum a šyitai n e
su g e b ė jo iš la ikyti vie n yb ė s ir suskilo į ta rp u s a v y je besivaidijančias
atšakas.
Pats paprasčiausias šyitų skirstym as yra pagal p rip a ž in tų im a m ų
linijas: z a id ita i (pasivadinę im a m o Z a id o vardu), atskilę nuo pa
g rin d in ė s š y itų šakos VIII am žiaus I pusėje, prip a žįsta 5 im am us,
t o d ė l d a r v a d in a m i p e n k in in k a is ; is m a ilit a i ( n u o i m a m o Is m a y lo ),
v a d in a m i e ji s e p t y n in in k a i , a t s k ilę V III a m ž ia u s II p u s ė je ; ir i m a m i-
t a i, v a d in a m i e ji d v y li k in in k a i. D ė l t r i j ų p ir m ų j ų im a m ų - A li (I), j o
s ū n ų a i C h a s a n o (II) ir a i C h u s e in o (III) - s u ta r ia v is o s š ia n d ie n t e
b e e g z is t u o ja n č io s š y it ų a tš a k o s . T a č ia u z a id i t a i, v ie t o j d a u g u m o s
š y itų im a m a is p r ip a ž i n t ų A li Z a in a i A b i d y n o (IV ) ir j o s ū n a u s M u -
c h a m a d o a i B a k ir o ( V ) , C h u s e in o įp ė d in i u p r ip a ž įs t a M u c h a m a -
d o a i B a k ir o b r o lį Z a id ą , n u ž u d y t ą 7 4 0 m e t a is . D id ž ia u s ia z a id i t ų
b e n d ru o m e n ė gyvena J e m e n e . Jų ta ip pat gyvenam a S ir ijo je ,
P a k is ta n e , In d ij o je . Is m a ilit a i s e p t in t u o ju im a m u , k it a ip n e g u d a u
g u m a š y itų , k u r ie j u o la ik o M ū s ą a i K a z im ą ( V II), p r ip a ž įs t a š e š to jo
i m a m o D ž a f a r o a i S a d ik o (V I) s ū n ų Is m a y lą . Is m a ilit a i b u v o įk ū r ę
s a v o v a ls t y b e s - im a m a t u s J e m e n e ( I X - X X a m ž ia is ) , Š ia u r ė s A f r i k o
j e ( X - X I I a m ž ia is ) .
Im a m it a i y ra d id ž ia u s ia š y itų g r u p ė ir s u d a r o g y v e n t o j ų d a u g u m ą
Ir a n e ( b e v e ik 9 0 p ro c .; č ia i m a m it ų š y iz m a s n u o X V I a m ž ia u s y ra
v a ls t y b in ė r e lig ija ), Ir a k e ( a p ie 6 0 p r o c .), B a h r e in e ( a p ie 6 0 p r o c .) ir
d id ž ia u s ią e t n o k o n f e s i n ę L ib a n o g r u p ę ( a p ie 4 0 p r o c .). K iti i m a m it ų
im a m a i - A li ai R id a ( V III) , M u c h a m a d a s T a k is (IX ), A li a i H a d is (X ),
C h a s a n a s ai A s k a ris (X I) ir M u c h a m a d a s a i M a h d is (X II). Im a m it a i
t ik i, k a d b ū t e n t šis j ų im a m a s , d a r b ū d a m a s v a ik a s , 8 7 4 m e t a is p a
s la p t in g a i d i n g o ir n u o t o la ik o y ra s lė p u m o (ghaiba) b ū s e n o s , iš
k u r io s g rįš į ž e m ę p a s a u lio p a b a ig o s iš v a k a r ė s e .
K ie k v ie n a iš t r ijų š y itų a tš a k ų p lė t o j o s a v o a ts k ira s te is in e s tr a d ic ija s .
P la č ia u s ia i p a p lit o im a m it ų te is in ė t r a d ic ija , d a r v a d in a m a d ž a f a r i-
ta is (š e š ta s is im a m a s D ž a fa r a s ai S a d ik a s t a p o jo s e p o n i m u , n o rs p a ti
t r a d ic ija iš s ik r is ta liz a v o t ik X V I a m ž iu je ) .
K a lifa s - įp ė d in is , v ie t in in k a s . K u r a n e (2 :3 0 ; 6 : 1 6 5 ; 3 8 : 2 6 ) ž o d is ka
lifas v a r t o ja m a s įv a r d y t i ž m o g ų , k a ip D ie v o v ie t in in k ą ž e m ė j e . P ir
m u o ju t o k iu k a lifu , p a g a l 2 :3 0 , la ik o m a s A d o m a s . Š iu o p o ž iū r iu ,
v is i ž m o n ė s s a v o k ilm e y ra D ie v o v ie t in in k a i ž e m ė j e . T a č ia u s ia u
rą ja , p o lit in e , r e ik š m e k a lifa s - M u c h a m a d o įp ė d in ių , u ž ė m u s ių j o
s u k u r to s v a ls t y b ė s ( k a lif a t o ) v a d o v o p o s t ą , tit u la s . V ė lia u v a r t o t a s
įv a ir ių , n e t t a r p u s a v y je b e s iv a r ž a n č ių m u s u lm o n ų v a ls t y b ių m o
n a r c h ų . N e r e t a i k a lifo t i t u l ą ly d ė d a v o ir a m y ra l m um inyn ( t ik in č ių jų
p r in c a s ) tit u la s , t a č ia u k a lifa i n e p r e t e n d a v o į p r a n a š o s ta tu s ą , n e s
m u s u lm o n ų v is u o t in a i t i k im a , k a d p o M u c h a m a d o d a u g ia u p r a n a
šų D ie v a s n e s ių s ią s .
Teisieji k a lifa i
1. A b ū Bakras (v a ld ė 6 3 2 - 6 3 4 , n a tū ra li m irtis, sostinė - M e d in a )
2. U m aras (6 3 4 -6 4 4 , s m u rtin ė m irtis n u o n e m u s u lm o n o , sostinė - M e d in a )
3. O sm anas ( 6 4 4 -6 5 6 , s m u rtin ė m irtis n u o m u s u lm o n o m a iš tin in k o ,

sostinė - M e d in a )
______________________ a________________________________
4. A li (6 5 6 -6 6 1 , s m u rtin ė m irtis n u o k h a rid ž itų a tsto vo , so stin ė - Kufa,
d a b a r - N a d ž a fo m ie s to dalis; Irakas)
P ir m ie ji k e t u r i M u c h a m a d o į p ė d in i a i b u v o k a r t u d v a s in ia i m u s u l
m o n ų b e n d r ijo s (u rn o s ) ir p a s a u lie t in ia i v a ls t y b ė s ( k a lif a t o ) v a d o
v a i. R e a lia i j i e le id o įs t a t y m u s , k u r ių p r e c e d e n t a is d a ž n ia u s ia i v a
d o v a u t a s i m u s u lm o n ų t e is ė je , y p a č jo s f o r m a v im o s i la ik o t a r p iu .
Š ie k e tu r i k a lifa i m u s u lm o n ų s u n it ų v a d in a m i te is ia is ia is ( rašydūn ).
T a č ia u t i k p ir m a s is ir k e tv ir ta s is k a lifa s b u v o iš r in k ti d a u g u m o s ju o s
re n k a n t a rb a p a s k ir ia n t k a lif a t o s o s tin ė je M e d i n o j e d a ly v a v u s ių
m u s u lm o n ų s u ta r im u ; a n tr a s is b u v o tie s io g ia i p a s k ir ta s p ir m o jo , o
tre č ia s is iš r in k ta s a n t r o jo p a s k ir t o s š e š ių a s m e n ų ta r y b o s . P ir m ie ji
tr y s k a lifa i r ū p in o s i M u c h a m a d o p a lik im o - K u ran o - k o d if ik a v i-
m u (g a lu t in a i k o d if ik u o t a s v a ld a n t t r e č ia ja m k a lifu i O s m a n u i a p ie
6 5 0 m e tu s ). P o š ių „ te is ių jų " k a lifo p o s ta s t a p o p a v e ld im a s , o p a ty s
k a lifa i - d in a s tin ia is m o n a r c h a is .
Nepaisant musulmonų dvasinio, o vėliau ir politinio susiskal

dymo, per VIII-X amžius islamas sparčiai išplito šiaurinėje Afrikos
dalyje, Viduržemio jūros salose, Pirėnų bei Apeninų pusiasaliuose
Pietų Europoje, Vakarų ir Centrinėje Azijoje, o X-XVI amžiais toliau
plito ne tik Užsachario Afrikoje, bet ir Pietų bei Pietryčių Azijoje,
Rytų ir Pietryčių Europoje. Didžioji dalis ankstyvųjų nukariavimų
vyko „teisiųjų kalifų“ bei pirmosios musulmonų dinastijos - Umaja-
dų (661-750), valdžiusių iš sostinės Damasko - laikais.
Umajadų dinastija siejama su Mekoje dominavusios kuraišų
genties Umajų klanu. Jos pradininkas, Sirijos valdytojas Muavyja,
kalifato sostinę perkėlė į antikinį megapolį Damaską, iki užkariavi
mo (634-636 metais) priklausiusį Bizantijai. Būtent Umajadų laikais
pradėjo formuotis sunitų teisinės tradicijos. Be Kurano, jos rėmėsi
Muchamado žodiniu paveldu - chadysais, kurie galutinai buvo su
redaguoti jau vėlesnės, Abasidų dinastijos (750-1258), laikais. Tačiau
1 skyrius. Islam o p a g rin d a i 29
A r a b ų k a l i f a t o p lė t r a V I I - V I I I a m ž ia is
J u o d o ji jū ra
Korsika
Rom a
Bizantijos • K o n s ta n tin o p o lis
L is a b *
Im p e rija
T u n is a s
S ir a k ū z a i Kreta
Kipras
T r ip o lis
Viduržem io jū ra
A rabijos jū ra
Umajadų valstybės ir visuomenės raidai svarią įtaką darė bizantiškoji

kultūra. Jos poveikis reiškėsi ne tik valstybės administravime, bet ir
kasdieniniame krašto gyvenime (bent jau sostinėje ir jos apylinkėse), nes
Sirijoje ir kituose musulmonų naujai nukariautuose kraštuose (Persi
joje, Egipte) nemusulmonai iki pat Umajadų valdymo pabaigos suda
rė gyventojų daugumą. Kitaip tariant, Umajadų laikų kalifate arabai
musulmonai buvo valdantysis elitas, bet demografinė mažuma. Be to,
arabai musulmonai tuo metu menkai bendravo su nukariautų kraš-
tų gyventojais, kuriems buvo suteikę plačią sociokultūrinę savivaldą.
Todėl bent pirmąjį kalifato šimtmetį, iki pat VIII amžiaus vi
durio, atsivertimai į islamą buvo veikiau išimtis (kaip, pvz., berberų
Šiaurės Afrikoje atsivertimas en masse VII amžiaus II pusėje) nei taisy
klė. Priešingai vyraujančiam įsitikinimui, ankstyvuoju laikotarpiu
nukariautų kraštų gyventojai nebuvo prievarta verčiami atsiversti
į islamą, o pasitaikę jų žudymai veikiau sietini su ginkluotu pa
sipriešinimu arabų m usulm onų valdžiai. Kita vertus, nem usul
m onai tapo antrarūšiais kalifato piliečiais (zimi), turėjusiais daug
mažiau teisių nei musulmonai. Umajadų kalifato žlugimo išvakarė
se, VIII amžiaus I pusėje, siekis pagerinti tolydžio prastėjusią savo
socialinę padėtį kai kuriuos nem usulm onus stūmė į ūmos glėbį, ir
jie pradėjo rinktis atsivertimą į islamą. VIII-IX amžių sandūroje šis
atsivertimo, o kai kur kartu ir arabizacijos, procesas Persijoje, C en
trinėje Azijoje, Šiaurės Afrikoje ir net Sirijoje tapo kone visuotiniu.
Zimi, k it a ip ahlaizima - „ a p s a u g o s ž m o n ė s " - m u s u lm o n ų v a ld o m a
m e k r a š te g y v e n a n č ių la is v ų n e m u s u lm o n ų , t u r in č ių s p e c ia lų p ilie
č io s ta tu s ą , b e n d r in is p a v a d in im a s . R e m ia n tis M u c h a m a d o p r a k tik a ,
j o t a ik y t a A r a b ijo s ž y d a m s ir k rik š č io n im s , z im a m u s u lm o n ų t e is ė
j e a p im a f o r m a lią s u d e r ė tą s u ta r tį t a r p v a ld a n č ių jų m u s u lm o n ų ir
jų v a ld o m o je t e r it o r ijo je g y v e n a n č io s k o n k r e č io s n e m u s u lm o n ų
b e n d r u o m e n ė s , k u ria i u ž p a k lu s im ą m u s u lm o n ų v a ld ž ia i ir jo s įs ta
t y m a m s le id ž ia m a t u r ė t i k u lt ū r in ę ( r e lig in ę ir t e is in ę ) a u t o n o m iją . Iš
ahl ai zima k a te g o r ija i p r ik la u s a n č ių b e n d r u o m e n ių n a r ių n e r e ik a
la u ja m a e it i k a r o ta r n y b o s (k a i k u r iu o s e k r a š tu o s e jie m s n e t b ū d a v o
d r a u d ž ia m a n e š io ti g in k lą a r jo d in ė t i ž ir g a is ), o u ž v a ls ty b ė s t e ik ia m ą
g y v y b ė s ir t u r t o a p s a u g ą (iš č ia - „ a p s a u g o s ž m o n ė s " ) ji e t u r ė jo m o
k ė ti a ts k irą , t ik n e m u s u lm o n a m s p r is k ir tą p a g a lv ė s m o k e s tį - d ž iz iją .
Į Umajadų dinastijos žlugimą 749-750 metais atvedė plataus

masto maištas, kurio motyvas buvo nuversti esą neislamiškai besiel
giančius kalifus. Maištininkams vadovavę save Muchamado dėdės
Abaso sekėjais (Abasidais) vadinę lyderiai kaltino Umajadus išsiža
dėjus islamo ir faktiškai tapus netikėliais, kurie neturi teisės valdyti
musulmonų valstybę. Abasidai žadėjo islamizuoti kalifatą. Sutelkę
platų palaikymą net iš šyitų pusės Abasidai sugebėjo užimti kalifato
sostinę Damaską. Čia jie susidorojo ne tik su karališkąja gimine, bet
ir visu valdančiuoju elitu. Įtvirtinę savo valdžią veik visoje valstybėje
(Abasidams nepakluso tik tokie pakraščiai kaip Andalūzija) jie sostinę 762
metais perkėlė j Irake, prie Tigro upės, naujai pradėtą statyti mies
tą - Bagdadą. Naujoji sostinė netrukus tapo musulmonų civilizaci
jos centru, kuriame suklestėjo tiek mokslinė, tiek meninė veikla, nes
ankstyvieji Abasidų kalifai buvo dosnūs menų ir mokslų mecenatai.
Būtent Abasidų laikais musulmonų mokslinė veikla pasiekė savo
aukštumas tokiose srityse kaip astronomija, chemija, matematika,
medicina, architektūra, filosofija, literatūra (proza, poezija) ir kito
se. Abasidų eros pradžioje galutinai išsikristalizavo tiek sunitų, tiek
šyitų atšakos bei teisinės tradicijos (mazhabai), taip pat susiformavo
mistinė islamo plotmė - tasavuf, populiariai žinoma sufizmo pava
dinimu. Tad jei Umajadų laikotarpis vadintinas islamo formavimosi,
tai Abasidų - brandžiuoju klasikiniu periodu.
Nuo X amžiaus Abasidų kalifai prarado politinę valdžią. Sos
tinėje Bagdade ją uzurpavo įtakingų klanų atstovai, faktiškai vyk
dę valdytojų (vizirių; arab. vazyr) funkcijas, o provincijose įvairioms
O s m a n ų im p e r ija 1 6 8 3 m e ta is
karinėms ir ideologinėms grupuotėms atstovavę emyrai ir sulto

nai. Kalifai liko formaliais nominaliais musulmonų urnos vienybės
simboliais. Dar tebeegzistuojant Abasidų kalifatui Bagdade, kalifais
X amžiuje pasiskelbė šyitų Fatimitų dinastijos Šiaurės Afrikoje val
dovai. Kalifo titulą sau taip pat prisiskyrė ir Andalūzijos (musulmonų
valdytos Ispanijos dalies) valdovai. Maždaug tuo pačiu m etu įvairios
šyitų atšakos (tiek ismailitų, tiek zaiditų) įkūrė savarankiškus imama-
tus, kurių lyderiai prisistatydavo kaip visų (tikratikių) musulmonų
vadovai (amyr ai muminyn - tikinčiųjų princas), o tai iš esmės rodė juos
pretendavus jei ne į titulą, tai bent į kalifo statusą.
Po Abasidų kalifato žlugimo, 1258 metais mongolams užėmus
Bagdadą, kalifais kelis šimtmečius titulavosi Egipto Mameliukų di
nastijos valdovai. XVI amžiaus pradžioje šį titulą jie „perleido“ Egip
tą iš Mameliukų paveržusiems Osmanų imperijos sultonams, dar
1453 metais nukariavusiems Bizantiją ir savo sostine pasirinkusiems
tuometinę nugalėtųjų sostinę, pietrytiniame Europos kampe esantį
Konstantinopolį (nuo XX a. - Stambulas). Be to, į kalifo titulą preten
davo įvairių mažesnių musulmonų valstybėlių Artimuosiuose Rytuo
se, Anatolijoje ir Centrinėje Azijoje suverenai. Iki pat XVIII amžiaus
kalifais vadinosi Mughalų dinastijos valdovai Indijoje. Vis dėlto nuo
XVIII amžiaus II pusės kalifo titulas visuotinai pripažintas išimtinai
Osmanų valstybės valdovams. Osmanų imperija savo klestėjimo metu
(XVI-XVII a.) apėmė visą buvusio arabiško kalifato teritoriją Šiaurės
Islam o p e rio d iza c ija
Pranašiškasis A nkstyvasis Form atyvu sis Brandusis / N u o s m u k io R evaivalistinis

klasikinis
M ucham adas Teisieji kalifai U m a ja d a i A basidai, - K olo nializm as T au tin ės

O s m an ai valstybės
6 1 0 -6 3 2 6 3 2 -6 6 1 6 6 1 -7 5 0 7 5 0 -1 2 5 8 , 1 8 0 0 -1 9 2 0 1 9 2 0 -d a b a r
1 4 5 0 -1 8 0 0
Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose ir išplėtė savo valdas gilyn į Cen

trinę Europą - Osmanai pusantro šimto metų (1541-1699) valdė Ven
griją, kelis sykius (1529,1683), tiesa nesėkmingai, buvo apgulę Vieną.
Osmanų laikais toliau plėtotos sunitinio islamo teisinės tradici
jos, itin suvešėjo mistinės brolijos. Viena brolija buvo skirta vien tik
Osmanų kariuomenės elitiniams karininkams - janyčarams. Osma
nai nebuvo priešiškai nusiteikę neortodoksiškoms islamo formoms,
todėl jų valdymo laikais, ypač Pietryčių Europoje, suklestėjo liau
dies islamas, savo dievogarbos formomis nė iš tolo neprimenantis
musulmonų teisininkų propaguojamo norminio, vadinamojo le-
galistinio, islamo, kuris, jų teigimu, labiausiai atitinka musulmonų
teisines tradicijas. Tuo pačiu metu prie islamo, kaip dievogarbos ir
kultūros, pliuralėjimo prisidėjo ir Indijos subkontinente vykę sin-
kretizacijos procesai. Čia valdant musulmoniškai Mughalų dinas
tijai (XVI-XIX a.) islamas įgavo šiam regionui būdingų sinkretizmo
bruožų, neretai labai suartinančių islamą su vietinėmis hinduistinė-
mis religinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis.
Dar XVIII amžiaus pabaigoje į musulmonų šalis pradėjo skverb
tis imperinės Europos valstybės - visų pirma, Prancūzija ir Didžioji
Britanija, taip pat Rusija, Italija, Ispanija, Nyderlandai, Austrija-Ven
grija. Per šimtmetį jos kolonizavo ir aneksavo beveik visus musulmo
nų apgyvendintus kraštus. Sąlyginį suverenitetą, be nuolat besitrau
kiančios Osmanų valstybės, išlaikė šyitinė Persija bei britų nepajėgtas
pavergti Afganistanas. Imperinių Europos valstybių socialinės eko
nominės vesternizacijos (pristatomos kaip modernizacija) politika mu
sulmoniškose kolonijose lėmė tolesnę vietinių visuomenių kultūrinę
fragmentaciją - be jose jau gyvenusių legalistinio, mistinio ir liaudies
islamo atstovų, radosi įvairių pakraipų sekuliarių vesternizuotų mo
dernistų. Netrukus, kaip reakcija į musulmonų visuomenių vesterni-
zaciją / modernizaciją, atsirado naujos islamo plotmės - revaivaliz-
mo - atmainų (fundamentalizmo ir islamizmo formomis).
Po Pirmojo pasaulinio karo Afrikoje ir Azijoje pradėjo kur

tis nacionalinės (tautinės) valstybės. Radikalumu išsiskyrė Turkijos
Respublika, apėmusi tik nedidelę buvusios Osmanų imperijos da
lį - Mažąją Aziją (Anatoliją) ir nedidelį žemės lopinėlį pietrytiniame
Europos kampe aplink Stambulą. Būtent Turkijos Respublikos par
lamentas 1924 metais iš paskutinio kalifo atėmė šį titulą ir panaiki
no kalifo bei kalifato institucijas. Po tokio drastiško, nors tikėtino
Turkijos parlamento žingsnio musulmonų pasaulyje kilo visuotinis
„Khilafa judėjimas“, per kurį buvo siekiama atkurti neteritorinio (iš
imtinai dvasinio) kalifato instituciją. Deja, dviejuose panmusulmoniš-
kuose suvažiavimuose 1926 metais dalyvavę delegatai nepriėjo prie
vienos nuomonės, nei kaip turėtų atrodyti toks kalifatas, nei kas ga
lėtų būti kalifas. XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje keli musul
monų valstybių valdovai (tarp jų Saudo Arabijos Karalystės įkūrėjas Abd
ai Azyzas ibn Saudas) nesėkmingai pamėgino sau suteikti kalifo titulą.
Po Antrojo pasaulinio karo paspartėjus dekolonizacijai, nepri
klausomomis musulmonų daugumos valstybėmis tapo kelios dešim
tys buvusių kolonijų ir protektoratų. Dauguma naujųjų valstybių sa
vo valstybine ideologija paskelbė įvairias nacionalizmo (kaip nacijos ir
valstybingumo kūrimo pagrindo ir įrankio) atmainas, neretai sumišusias
su socialistinėmis idėjomis ir idealais. Šiuose nacijos ir valstybingu
mo kūrimo procesuose religijai, o konkrečiai - islamui, jei ir būdavo
suteikiamas koks nors vaidmuo, tai dažniausiai tik marginalus. Todėl
didžiuma naujųjų musulmoniškų valstybių tapo sekuliariomis - tiek
formaliai (konstituciškai), tiek realiai per jose valdžiusių režimų poli
tiką. Tokie procesai lėmė, kad 1950-1970 metų laikotarpio žemėlapy
je matyti vos pustuzinis naujai susikūrusių valstybių, kurios arba ofi
cialiai save įvardijo islamiškomis, arba skelbėsi tokios esančios. Bene
žymiausia tarp jų - 1932 metais įkurta Saudo Arabijos Karalystė.
XX amžiaus antrojoje pusėje kalifato atgaivinimo idėją užgožus
kitoms ideologijoms, jo (tiek dvasinu, tiek teritoriniu požiūriu) atgai
vinimu užsiėmė nevalstybiniai, o neretai ir antisisteminiai, veikėjai,
pvz., transnacionalinis „Khilafa judėjimas“. Galiausiai, 2014 metų
vasarą rytinėje Sirijos Arabų Respublikos bei vakarinėje Irako Res
publikos dalyse paskelbtas kalifato, su sostine Rakos mieste (Rytų Si
rijoje), atkūrimas. Naujuoju kalifu paskelbtas Abū Bakras ai Bagda-
dis. Tačiau šio kalifato avataro nepripažino ne tik pasaulio bendrija
bei jos galingiausios valstybės, bet ir pasaulio musulmonų absoliuti
dauguma - tiek jų vyriausybės, tiek visuomenės.
Tikėjimo tieso s
ir pam atinės prievolės
Pam atiniai tikėjim ai
Islamas yra monoteistinių religijų šeimos narys. Tai geriausiai
iliustruoja jo kosmologija bei eschatologija, kurios yra atpažįstamai
artimos judėjiškosioms ir ypač krikščioniškosioms, nors detalėmis
ir skiriasi nuo jų.
Kaip ir kitų abraomiškųjų tikėjimų išpažinėjai, musulmonai tiki
vienintelį visagalį amžiną Dievą - visa ko Kūrėją ir Valdovą. Arabų
kalboje Dievui įvardyti vartojamas daiktavardis Alah. Taip į Dievą
kreipiasi ir arabiškai kalbantys krikščionys. Manoma, kad iki islamo
žodis Alah tarp pagonių arabų Mekoje ir jos apylinkėse vartotas kaip
vienos iš dievybių, gal net vyriausiosios, vardas. Pagrindinė islamo
dogma yra visiško Dievo vienumo (tauchyd) teigimas. Tauchyd prin
cipas nusakomas viename trumpiausių Kurano skyrių (112): Dievas
yra vienintelis, nekintantis, Jis nebuvo pagimdytas ir pats netu
ri palikuonių, ir Jam niekas negali prilygti. Nors Kurane žodis
tauchyd nevartojamas, trylikoje jo ištarų Dievas apibūdinamas
kaip vienintelis (ilahu vachid), o net 29 teigiama, kad nėra jokio
kito Dievo (la ilaha ila huva). Tauchyd principas teigia, kad absoliu
čiai viskas kyla iš Dievo, yra Jo palaikoma ir galiausiai pas Jį sugrįžta.
Tauchyd, kaip islamiško tikėjimo (iman) pagrindas, priešpriešinamas
politeizmui, stabmeldystei (širk) ir netikėjimui (kufr).
Musulmonai Dievui priskyrė įvairiose Kurano ištarose (7:180)
minimus vadinamuosius nuostabiausius vardus (ai asma ai chusna) -
99 Jo epitetus, kuriais Jis gali būti apibūdinamas. Kai kurie iš Dievo
„vardų“ musulmonų vartojami dažnai ir įvairiomis aplinkybėmis,
pavyzdžiui, prieš atliekant kokius nors veiksmus, vienoje kasdie
Subcha - D ie v o nių m usulmonų formulių tariama: „Vardan Dievo, Mielaširdingojo,
e p ite ta m s v a rd y ti
Gailestingojo“. Šia formule prasideda ir visi, išskyrus vieną (devintą),
s k ir ti k a r o liu k a i
(© S h u tte rs to c k Kurano skyriai. Visus Dievo „vardus“ musulmonai vardija naudo

n u o tra u k a )
dami ritualinius karolius (subcha) - pirštais perstumdam i suvertus
karoliukus, su kiekvienu jų pašnibždomis ar mintyse ištaria vieną iš
„vardų“. Ypač dažnai tai daroma meditatyvinių praktikų (zikr) metu.
Kartais lentelės su visais „vardais“ kabinamos namuose ir kontorose.
Kurano komentaruose (tafsyruose) daug diskutuojama apie Die
vo atributus, tačiau linkstama sutarti, kad žmogus dėl savo ribotumo
negeba apibūdinti Dievą, o Dievas nėra panašus į ką nors žmogui at-
pažįstamą. Todėl musulmonų teisėje bet koks vizualinis Dievo vaiz

davimas draudžiamas.
Panašiai, ar net identiškai judaistinei ar krikščioniškai kos
mologijai, islamiškoji skelbia, kad Dievas sukūręs Visatą / pasaulį,
jame - Žemę, o joje - visą kūriniją. Tad pasaulis, o kartu ir Žemė
su savo kūrinija turi aiškią pradžią, o kreacionizmas (pasaulio su
kurtumas valingu Dievo aktu) yra integrali, gal net pamatinė, islamo
dogma.
Negyvąją gamtą Dievas papildė augalija, gyvūnija bei dviem ne
tik sąmoningų, bet ir laisvą valią turinčių būtybių rūšimis - džinais
ir žmonėmis. Be to, daugybėje Kurano ištarų (2:30-34,97-98; 15:7-8;
16:12; 35:1; 50:17-18 ir kt.) teigiama, kad, be sąmoningų ir laisvą valią
turinčių Dievo kūrinių (džinų, sukurtų iš karšto oro ir ugnies, ir žmonių,
sukurtų iš molio), yra ir trečioji sąmoningų būtybių rūšis - angelai. Jie,
kaip tikima, sukurti iš oro, todėl žmogaus akiai nematomi.
Angelai, nors ir būdami sąmoningos būtybės, gali veikti tik Die
vo valia. Angelų skaičius begalinis. Kai kurie iš jų turi vardus (tai
Kurane ir chadysuose minimi angelai). Atskiros angelų grupės atlieka
tam tikras tik jiems būdingas funkcijas, pavyzdžiui, amžinybę sklan
do aplink Dievo sostą ir Jį šlovina (39:75; 40:7), tardo mirusiuosius
kapuose ar registruoja žmonių poelgius (43:80), saugo rojų ir pra
garą (66:6; 74:30-1; 96:18). Esama angelų hierarchijos. Aukščiausias
pareigas eina angelas Gabrielius, per kurį Dievas savo pasirinktiems
žmonėms pasiuntiniams (rasūl) perduodavo apreiškimus (2:97; 66:4)
ir praktinius (apeiginius) religijos dalykus. Pagal rangą Gabrieliui pri
lygsta Mykolas, minimas 2:98 šalia Gabrieliaus.
Musulmonai, vadovaudamiesi chadysais, tiki, kad kiekvienam
žmogui Dievas priskiria asmeninį angelą, kuris dar gimdoje tebe
sančiam vaisui per šnerves įpučia sielą ir nuo to laiko visą gyveni
mą būna šalia jo. Tačiau angelas nėra sargas; jo funkcija apsiriboja
žmogaus gerų ir blogų darbų registravimu, kuriuo remdamasis Vi
suotinio teismo dieną (jaum ad dyn) Dievas nuspręs, ar žmogus bus
išganytas, ar ne.
Džinas (nematomasis, paslėptasis) - viena iš islamo kosmologinę
hierarchiją sudarančių būtybių, Dievo kūrinys, jo sukurtas po an
gelo, bet prieš žmogų. Kurane džinai minimi ir tos pačios šaknies
žodžiai vartojami apie keturiasdešimtyje ištarų. Pats žodis „džinas“
pavartotas tuziną kartų (6:100,128; 11:119; 34:41; 41:25,29; 46:29-32 ir
kt.), 72 skyrius net pavadintas „Džinai“. Chadysuose džinai taip pat
dažnai minimi - Sachych ai Bukhari rinkinys turi net atskirą skyrių,

pavadintą Džinų paminėjimas.
Daugiausia Kurano komentatorių dėmesio susilaukė substanci
jos, iš kurios džinai sukurti, aptarimas. Nors Kurane ši substancija
įvardyta, ji nėra įprastinė, gyvenime egzistuojanti medžiaga: vienu
atveju teigiama, kad džinai sukurti „iš karšto vėjo ugnies“ (15:27), o
kitu, kad „iš bedūmės ugnies“ (55:15). Abiem atvejais pasakoma, kad
džinai sukurti iš ugnies, bet kartu nurodoma, kad ta ugnis nėra gam
toje randama ugnis. Iš abiejų Kurano ištarų interpretacijų galima
daryti išvadą, kad džinai sukurti iš itin karštos (galbūt nežemiškos kil
mės) bedūmės, arba grynos, ugnies. Remdamiesi Kurano ištaromis ir
chadysais musulmonai tiki, kad džinai gimsta, sensta ir miršta, mai
tinasi ir gyvena socialiai, jie yra sielą ir laisvą valią turinčios būtybės,
gyvenančios žemėje šalia žmonių, bet dėl savo ypatingos substanci
jos yra nematomos. Kadangi džinai turi sielą ir laisvą valią, jie, kaip ir
žmonės, bus teisiami Visuotinio teismo dieną (jaum ad dyn). Vienoje
Kurano ištaroje (27:39) minima net specifinė džinų rūšis - ifryt.
Tikratikių priešas šėtonas (arab. šaitan) Kurane minimas septy
nias dešimtis kartų. Vienuolika kartų minimas Iblysas, kuris šėtonu
tapo dėl nepaklusnumo Dievui. Iblyso prigimtis nėra visai aiški: Ku
rane (18:50) teigiamąjį buvus džiną, bet net penkiose ištarose (2:34;
7:11; 15:31; 17:61; 20:116) liedžiama suprasti, kad Iblysas - vienas iš
angelų. Tačiau 38:74-76 sukuria dviprasmybę, kylančią dėl substan
cijos, iš kurios Iblysas buvo sudarytas: Kurane teigiama, kad jis bu
vęs sukurtas iš ugnies, o musulmonai tiki, kad angelai Dievo buvo
sukurti iš šviesos (nūr), tuo tarpu iš ugnies (nar) buvo sukurti džinai.
Kurano komentatoriai dažniausiai linkę manyti, kad Iblysas buvo
vienas iš džinų.
Dievas šėtonu tapusiam Iblysui suteikė teisę iki pasaulio pabai
gos gundyti žmones, tačiau, kaip teigiama Kurane (16:99-100), šė
tonas jiems neturi jokios galios, t. y. kiekvienas šėtono gundomas
žmogus, turėdamas laisvą valią, gali pasirinkti, ar sekti Dievu, ar šė
tonu. Dievas leido Iblysui sugundyti Adomą ir jo moterį Ievą: būtent
Iblysas, pasivertęs žalčiu, įtikino juos paragauti uždraustojo rojaus
medžio vaisių. Šėtonas veikia kasdieniame žmogaus gyvenime, be
to, jis turi įtakos ir sapnams: blogi sapnai esą kyla iš šėtono. Žiovu
lys chadysuose taip pat siejamas su šėtonu, todėl jį reikia tramdyti.
Prieš pradėdami rečituoti Kuraną musulmonai dažniausiai prašo
Dievą priglobti juos nuo prakeiktojo šėtono. Šėtonui tarnauja ir tai-
kininkauja jo vaikų kariauna. Jie yra bevalės, besielės būtybės, kurios

nusibaigs tik kartu su savo valdovu šėtonu. Musulmonų (ypač arabų)
liaudies tikėjimuose velniai neretai matomi kaip magų, pranašautojų
ir poetų įkvėpėjai, galintys įgyti žmogišką pavidalą.
Likdami ištikimi abraomiškųjų tikėjimų skelbiamai pasaulio ir
žmonijos sukurtumo istorijai musulmonai tiki, kad Dievo sukur
to pirmojo žmogaus vardas buvo Adomas, o jis pats Kurane mini
mas dvi dešimtis kartų (pvz., 2:31; 3:33; 7:19; 17:61). Musulmoniškasis
pasakojimas apie pirmąjį žmogų yra artimas Mozės penkiaknygės
Pradžios knygoje pateiktajam. Kurane (15:29) teigiama, kad sukū
ręs visą pasaulį Dievas sutvėręs Adomą iš pelenų ir molio ir įkvėpęs
jam gyvybę iš savo dvasios. Pasak chadysų, Dievas sukūrė pirmąjį
žmogų pagal savo atvaizdą ir įsakė angelams jam nusilenkti (2:34;
7:11). Tačiau tarp angelų buvęs Iblysas atsisakė paklusti Dievui, mo
tyvuodamas tuo, kad, būdamas sukurtas iš ugnies, yra pranašesnis
už Adomą, sukurtą iš pelenų ir molio. Dievui nepaklusęs Iblysas
tapo šėtonu ir vėliau sugundė Adomo žmoną Ievą, kad ši įtikintų
Adomą paragauti uždrausto rojaus medžio vaisių. Tačiau kitaip negu
krikščionybėje, musulmonų tai nėra traktuojama kaip nuodėmė (is
lame nėra prigimtinės nuodėmės dogmos), o tik kaip žmogaus silpnybė
ir suklydimas. Musulmonai tiki, kad būtent Adomas pastatė pirmąją
šventyklą žemėje - Kabą ir yra palaidotas Mekos apylinkėse.
Musulmonai vartoja du terminus, kuriais įvardijami Dievo
pasirinkti Jo valią žmonėms skelbti asmenys: rasūl - pasiuntinys ir
nabi - pranašas. Muchamadas pakaitomis vadinamas abiem titu
lais. Chadysuose skelbiama, kad žmonijos istorijoje būta 124 (kituose
šaltiniuose - 144) tūkstančių pranašų ir, remiantis 10:47 ir 16:36, tiki
ma, kad kiekviena visuomenė turėjo bent po vieną jų iš savo narių.
Kurane minimi dvidešimt penkių pranašų vardai. Pirmuoju pranašu
įvardijamas Adomas. Visi Senojo Testamento pranašai ir patriarchai
(svarbiausi - Nojus, Abraomas, Mozė), kaip ir Jonas Krikštytojas bei Jė
zus, musulmonų priskiriami prie Dievo pranašų. Paskutinis prana
šas - „pranašų antspaudas“ (khatm ai anbija) - Muchamadas. Musul
monai tiki, kad po jo Dievas nebesiųsiąs žmonijai daugiau pranašų.
Pranašai islame nėra šventieji, jiems nepriskiriamos tarpininkavimo
tarp Dievo ir tikinčiųjų funkcijos, todėl musulmonai pranašus turi
gerbti, bet jų negarbinti. Vis dėlto, liaudies tikėjimuose ir religinėse
apeigose pranašai musulmonų pradėti tapatinti su šventaisiais, jų ka
pai (mizar) tapo nekanoninių piligrimysčių (zijara) objektais.
Dievo pasiuntinių, per kuriuos Dievas žmonijai siuntė apreiš

kimus, yra vos ketvertas - Mozė, kuriam apreikšta Taura (Biblijos
Penkiaknygė), Dovydas, kuriam apreikštas Zabūr (Biblijos Psalmynas),
Jėzus, kuriam apreikštas Indžyl (Biblijos Evangelija) ir Muchamadas,
gavęs Kuraną. Musulmonai įsitikinę, kad originalūs Taura, Zabūr
ir Indžyl tekstai prarasti. Juos esą perrašinėdami judaistai ir krikš
čionys sąmoningai ir nesąmoningai iškraipė taip, kad dabartinių jų
naudojamų versijų musulmonams skaityti nedera. Todėl esą Dievas
ir apreiškęs Kuraną, kurio vienintelio užrašytas tekstas identiškas
„originalui“, esančiam pas Dievą.
Pasaulio laikinumą įrėmina ne tik jo pradžia, bet ir pabaiga.
Nors Kurane ir chadysuose nenurodoma, kada bus Pasaulio pabaiga
(31:34 ir 72:25 Muchamadui liepiama sakyti, kad Pasaulio pabaigos ir Vi
suotinio teismo dienos laiko nežino niekas, išskyrus Dievą), iš Kurano iš
tarų (20:102-104; 21:47; 23:101-111 ir kitur plačiai aptariama prisikėlimo
ir Visuotinio teismo diena) ir Muchamadui priskiriamų pasisakymų
justi, kad jos buvo laukiama netrukus, gal net jam tebesant gyvam.
Kurane (81:1-14; 82:1-5) pateikiamos kai kurios pasaulio pabaigos
aplinkybės: žemė drebės, Saulė priges, žvaigždės išsimėtys danguje,
vandenynai užvirs. Chadysuose nurodomos sąlygos ir aplinkybės,
kurioms esant ateis pasaulio pabaiga: 1) dvi didelės grupuotės kovos
viena su kita, 2) pasirodys bemaž 30 apsišaukėlių, tikinančių, kad jie
yra Dievo siųsti pranašai, 3) išnyks religijos išmanymas, 4) padaugės
žemės drebėjimų, 5) laikas eis greičiau, 6) atsiras pagundų ir išban
dymų, 7) padaugės neramumų, t. y. žudynių, 8) žmonės praturtės,
9) žmonės varžysis pastatų aukštumu, 10) žmonės pavydės mirusie
siems, 11) Saulė patekės iš vakarų.
Chadysuose (Kurane neminimas) musulmonai supažindinami su
Pasaulio pabaigos išvakarėse Žemėje pasirodysiančiu Dadžalu (ap
gaviku, apsimetėliu) - krikščioniškojo Antikristo atitikmeniu. Anot
kelių chadysų, Pasaulio pabaigos išvakarėse pasirodysiąs vienaakis
raudonveidis apsimetėlis, teigsiantis, jog jis esąs mesijas (mahdi) -
žmonijos išganytojas. Pasirodęs jis darysiąs stebuklus ir skelbsis esąs
siųstas Dievo. Žmonėms juo įtikėjus ir jam patikėjus valdžią, Da-
džalas užvaldysiąs didžiąją dalį žemės (tačiau ne Meką ir ne Mediną).
Jo valdymo laiku (40 dienų ar 40 metų) įsivyrausianti tironija ir netei
singumas, o musulmonams būsią ypač sunku, nes Dadžalas įvairiai
juos engsiąs ir persekiosiąs. Prasidėsią karai ir žudynės, bet Dievas į
pasaulį sugrąžinsiąs Jėzų, tikrąjį Mesiją, kuris pagal islamo tradiciją
nebuvo nukryžiuotas ir nemirė, o buvo gyvas Dievo paimtas į Dan

gų. Jėzus, padedamas Dievo, nugalėsiąs Dadžalą ir jo sekėjus ir pats
valdysiąs pasaulį iki pat jo pabaigos.
Pasaulio pabaigą ir prisikėlimo pradžią paskelbsiąs trimitą lai
kantis angelas Israfylis (39:68, taip pat 6:73; 18:99; 20:102; 23:101; 27:87;
36:51 ir kt.), kuriam Dievo patikėta užduotis vienu sutrimitavimu nu
marinti visus dar tebebusiančius gyvus žmones, o kitu prikelti žmo
niją Visuotiniam teismui. Pasaulio pabaigoje Visuotiniam teismui
Dievas prikelsiąs visus kada nors gyvenusius žmones, kurie stosią Jo
akivaizdon ir turėsią asmeniškai Jam atsiskaityti už savo gyvenimą
žemėje. Išganytieji teisieji (69:19) savo darbų apyskaitą gausią į deši
niąją ranką, o pasmerktieji (69:25) - į kairiąją. Po Visuotinio teismo
kiekvienas atsidursiąs amžinybei jam skirtoje vietoje. Tačiau ne vi
si būsią teisiami - mirę ar žuvę kankinio (šahyd) mirtimi pateksią į
aukščiausią rojaus lygmenį be jokio teismo.
Rojus (arab. džana - sodai) musulmonų tradiciškai įsivaizduoja
mas kaip nuostabi, malonumų kupina vieta, į kurią po Visuotinio
teismo pateksią gerais darbais pasižymėję musulmonai. Rojus skir
tas tiems, kurie gyvendami žemėje uoliai vykdė religines pareigas
ir sekė pranašo Muchamado pavyzdžiu - Suna. Kurane rojus mini
mas ne mažiau kaip 80 kartų, ypač ištarose, apreikštose Mekos lai
kotarpiu. Gausybėje Kurano ištarų ir chadysuose jis vaizduojamas
labai materialiai, dažniausiai kaip beribiai sodai (2:25, 3:15, 32:19,
43:68-73), kuriuose auga įvairiausi vaismedžiai, nuolat brandinan
tys nuostabiausius vaisius; tarp medžių teka skaidraus vandens,
pieno, vyno bei medaus upės (47:15). Rojaus „materialumą“ patvir
tina ir tai, kad jame esą atliekamos bent kai kurios žmogaus fizio
loginės funkcijos ir patenkinami poreikiai: žmonės valgo vaisius ir
mėsą, geria, mylisi (2:25; 3:15; 4:57; 52:19, 22). Rojuje išganytieji gy
vena pastatuose (39:20) su savo sutuoktiniais bei giminėmis (52:21),
maitinasi iš auksinių indų (43:71; šiame pasaulyje musulmonams tai
užginta), o juos aptarnauja tarnai (52:24). Rojaus soduose klimatas
toks, kad nei per karšta, nei per šalta ir juose niekas nesensta: ro
jaus gyventojų amžius - 33 metai, t. y. tiek, kiek gyveno Jėzus. 55:46
ir 62 leidžiama suprasti, kad rojuje yra ne mažiau kaip keturi lyg
menys, nors jų tarpusavio skirtumai nepaaiškinti. Tradiciškai m u
sulmonai skyrė net septynis rojaus lygmenis, į kuriuos patenkama
priklausomai nuo dievobaimingumo lygio ir gerų darbų, padarytų
gyvenant žemėje, gausos.
Kuranas (4:56; 14:16-17; 22:19-22; 56:42-44; 78:21-25) rojaus an

tipodą pragarą (džahanam arba nar) apibūdina kaip neigiamų poty
rių, išgyvenimų ir skausmų vietą, į kurią po Visuotinio teismo am
žiams pateksią pasmerktieji. Arabiškai nar reiškia ugnį, tad pragaras
labiausiai siejamas su deginančiu karščiu. Čia yra nepakenčiamai
karšta, be to, pasmerktieji verčiami gerti verdantį vandenį bei ryti
ugnį. Panašiai, kaip ir rojus, pragaras tiek Kurane, tiek ehadysuose
vaizuojamas kaip materialus, nes jame kančios būsiančios pirmiau
sia fizinės. Kurane (4:56) kalbama apie pasmerktųjų svilinimą: kai
oda visai susvyla, ši pakeičiama nauja ir vėl svilinama. Pragaro pri
žiūrėtojas yra angelas Malikas. Musulmonai tiki, kad pragaras turi
septynis lygmenis, į kuriuos pasmerktieji nutrenkiami priklausomai
nuo jų nepaklusimo Dievo valiai lygio, tai yra, ar tik nevykdė Dievo
valios, ar dar ir neigė jo buvimą, ar net garbino savo dievybes. Kad ir
kaip bebūtų, pragaras islamo dogmatikoje ir liaudies tradicijose vaiz
duojamas kaip pati nepageidaujamiausia amžino pasmerkimo vieta.
P a m a tin ė s p r ie v o lė s
Religinių sistemų esmę, be joms būdingų tikėjimų, paprastai
sudaro ir specifinės praktikos. Pastarosios, ypač ritualizuotos, daž
niausiai įvardijamos prievolėmis. Musulmonų teisėje išskiriamos dvi
prievolių kategorijos: individualios (fard ain; šių laikytis privalo kiekvie
nas musulmonas, už jų neatlikimą gresia griežta Dievo bausmė) ir bend
ruomeninės (fard kifaja; individualiai neprivalomos - joms atlikti reikia
pakankamo tikinčiųjų skaičiaus; šiai kategorijai priskiriama karinė tarnyba,
misionieriška veikla, malda už mirusįjį ir pan.) prievolės.
Individualių prievolių kategorijai pirmiausia priskiriami vadi
namieji tikėjimo stulpai (arkan ai iman) - penkios pamatinės islamo
prievolės: tikėjimo išpažinimas (šahada), apeiginis meldimasis (sa
la), pasninkavimas (saum), religinis mokestis (zaka) bei piligrimystė
(chadž). Būtent jų pripažinimas ir atlikimas asmenį daro musulmo
nu, mat pirmoji jų - tikėjimo liudijimas - atskiria musulmonus nuo
visų kitų tikėjimų atstovų, o likusios keturios, kaip religiniai ritua
lai ir dievogarbos išraiškos, įtvirtina islamišką tikinčiojo santykį su
Dievu. Kurios nors iš jų neigimas automatiškai reiškia, kad asmuo
n(eb)ėra musulmonas.
Tikėjimo išpažinimas arba liudijimas (arab. šahada) ištariant:
„Nėra jokios kitos dievybės, tik Dievas, o Muchamadas - Dievo
pasiuntinys“, - yra musulmonų visuotinai pripažįstamas kaip jų pa-
matinė pareiga. Ištaręs tokius žodžius ir jais įtikėjęs žmogus tampa

musulmonu. Šio dvidalio tikėjimo liudijimo esmė - absoliutaus mo
noteizmo (tauchyd) teigimas ir Muchamado, kaip Dievo pasirinkto
pranašo, vaidmens įtvirtinimas. Beje, pačios formulės Kurane nėra,
ji labiau laikytina išvestine iš tokių ištarų, kaip pavyzdžiui: „Kai pas
tave ateina veidmainiai, jie sako: ‘Mes liudijame, kad tu išties esi Die
vo pasiuntinys’. - Bet Dievas žino, kad tu išties esi Jo pasiuntinys, ir
Dievas liudija, kad veidmainiai išties yra melagiai.“ (63:1, t. p. remian
tis 3:19,6:19). Šahadą taip pat galima kildinti ir iš Kurano 112 skyriaus
„Grynumas“, kur teigiama: „Dievas yra vienintelis, Dievas yra nepa
judinamas, Jis negimė ir negimdė, ir niekas jam neprilygsta“.
Tikėjimo išpažinimo formulė musulmonų naudojama itin pla
čiai, ir ne tik religiniuose reikaluose. Ji, tiesą sakant, yra daugelio
musulmonų tapatybės pagrindas. Šią formulę naujagimiui į ausį pa
šnibžda tėvas kaip ženklą, kad gimęs žmogus bus musulmonas. Su
tikėjimo išpažinimu susijusi ir kankinystė, arabiškai įvardijama tuo
pačiu šahados terminu. Ši formulė yra ant Saudo Arabijos valstybi
nės vėliavos, ja savo vėliavą puošė ir Afganistaną valdę talibai, o pas
taruoju metu ją savo vėliavoje naudoja Irako bei Sirijos teritorijose
atsikūręs kalifatas.
Musulmonams prisakyta atlikti ritualinį meldimąsi (arab. sala;
persų ir tiurkų kultūriniuose arealuose vadinamas namaz) penkis kartus
per parą: prieš patekant saulei, tuoj po vidudienio, įpusėjus popie
tei, iškart po saulėlydžio ir sutemus. Toks skaičius, kaip teigiama
chadysuose, buvo nurodytas Muchamadui jo „naktinės kelionės į
dausas“ metu.
C h a d y s u o s e b e i S y r o je a p r a š y ta M u c h a m a d o n a k t in ė k e lio n ė ( isra)
į J e r u z a lę ir a p s ila n k y m a s d a u s o s e ( m iradže ), k u r jis s to jo D ie v o a k i
v a iz d o m D a u g u m a m u s u lm o n ų , r e m d a m ie s i 1 7 :1 , s u s ie ja is r ą ir m i-
r a d ž ą , k a i e s ą M u c h a m a d a s a p ie 6 2 0 m e tu s , d a r t e b e g y v e n d a m a s
M e k o je , t ą p a č ią n a k tį, a n g e la m s a p v a liu s j o k ū n ą ir s ie lą , s p a r n u o
to s b ū t y b ė s , v a d in a m o s B u r a k u , iš K a b o s š v e n ty k lo s M e k o je b u v o
n u g a b e n t a s į J e r u z a lę . K a r tu a p la n k ė H e b r o n ą ir B e t lie jų , o iš t e n ,
ly d im a s a n g e l o G a b r ie lia u s , b u v o p a k y lė ta s į d a n g ų . K ild a m a s a u k š
t y n a p la n k ę s v is u s r o ja u s ly g m e n is , k o l p a s ie k ę s D ie v o s o s tą . B ū t e n t
m ir a d ž o m e tu buvo n u s t a ty ta s p r iv a lo m ų k a s d ie n ių m e ld im ų s i
(sala) s k a ič iu s . T a m e s ą p a s it a r n a v o M o z ė , k u ris k e lis k a r tu s k a lb in o

M u c h a m a d ą g r įž t i p a s D ie v ą ir p r a š y ti s u m a ž in t i m e ld im ų s i s k a ič ių
nuo penkiasdešim ties iki penkių. Pakeliui M ucham adas esą sutikęs
kitus pranašus (Adom ą, Mozę, A braom ą, Jėzų), ku rių b e n d ru o m e
nin ia m m e ld im u is i pats vadovavo. Aplankęs ro jų M ucham adas v ie
šėjo ir pragare. M u s u lm o n ų fo lk lo re isros ir m iradžo isto rijo s buvo
labai p o p u lia rio s, jo s n e tg i va izd u o to s piešiniuose, ypač persų m i
niatiūrose, kur M ucham adas, neretai n e t n e p rid e n g tu veidu, vaiz
duojam as raitas a n t Burako.
Ritualinis meldimasis Kurane minimas apie šimtą kartų. Musul

monai Kurane raginami (2:238) ne tik reguliariai melstis, jiems nu
rodomi ir apytiksliai meldimosi laikai: „Melskis tarp šviesiojo paros
meto galo ir artėjant nakčiai“ (11:114; 20:130), „Melskis po saulėly
džio iki sutemų“ (17:78). Beje, Kuranas griežtai draudžia (4:43) mels
tis („artintis prie meldimosi“) apsvaigus nuo intoksikuojančių medžia
gų (Kurane vartojamas žodis sukąrą, reiškiantis
„apgirtę“) iki „suvoksite, ką sakote“.
Apie ritualinio meldimosi artėjimą
tradiciškai visai apylinkei garsiai paskelbia
mečetėse paskirti kvietėjai (muazin). Išgirdę
kvietimą melstis (azan) musulmonai m in
tyse ar pusbalsiu turi atsakyti, kad išgirdo
ir pasirengti maldai. Gana išsamus pasi
rengimo procedūros išaiškinimas pateiktas
Kurane (5:6). Juo vadovaudamasis m usul
monas turi nusiteikti maldai ir atlikti ritu
alinį apsiprausimą. Tačiau nesant vandens,
Kuranas (5:6; 4:43) leidžia apsiprausimo ri
tualą atlikti sausomis rankomis. Salą atlikti
galima mečetėje (masdžid) arba bet kurio
je kitoje švarioje vietoje. Kad ir kur būtų,
melsdamiesi musulmonai privalo atsigręžti
e ld im o s i k ilim ė lis , n a u d o t a s X V III a . p r a d ž io je į Kabps šventovę Mekoje. Mečetėse ši kryp
irk ijo s m ie s t e K o n ijo je ( v iln a , 1 7 0 x 1 2 1 c m )
tis (kibia) nurodyta specialia niša priekinė
je sienoje. Privačiai, ne mečetėje besimeldžiantis musulmonas turi
savo jėgomis nusistatyti kibią. Prieš melsdamiesi musulmonai turi
nusiauti avalynę, kurią dažniausiai palieka prie mečetės jai skirtose
lentynose. Tradiciškai meldimuisi naudojamasi kilimėliais, kuriais
išklotos ir mečetės; tačiau kilimėliai nėra kanoninė salos dalis. Šyitai
imamitai naudoja molio (kaip tikima, iš Kerbelos, kur jis tariamai per-
S u lt o n o C h a s a n o m e č e t ė s K a ir e ( X IV a .) in te r je r a s . S ie n o s v i d u r y j e - m ic h r a b a s ,
d e š in ia u - m in b a r a s
mirkęs kankinio trečiojo imamo Chuseino Ibn Ali krauju) kaladėles, ku
rias paliečia kaktomis. Sala susideda iš kelių ciklų (raku), kurių kiek
vienas - iš arabiškai tariam ų trum pų formulių, palydimų griežtai
reglamentuotais kūno judesiais (rankų pakėlimais, kūno pasilenkimais,
atsiklaupimais, puolimais kniūbsčiomis ir pan.). Rytinė sala trum piau
sia - keturios rakos, vakarinė ilgiausia - šešios rakos. Sala visiems
musulmonams yra vienoda, tačiau yra keli nedideli skirtumai (pvz.,
stovėsenos) tarp šyitų ir sunitų salos atlikimo. Penktadieninis meldi-
masis (sala ai džuma), kurio metu sakomas pamokslas (khutba), yra
bendruom eninė pareiga.
M asdžid - m ečetė - m u s u lm o n ų k u lto nam ai. Žodis m asdžid n u

silenkim o, a tn a ša vim o ir m e ld im o si vie to s reikšm e v a rto ja m a s ke
liose Kurano ištarose, tačiau įv a rd ija m o s tik dvi m ečetės - Šventoji
ir T olim iausioji. Dėl pirm o sio s Kurano ty rin ė to ja i v ie n in g a i sutarė,
kad tai Kabos šventykla M ekoje, o antrąja kartais n u ro d o m a M u-
cham ado laikais dar ne b u vu si pa sta tyta m ečetė Jeruzalėje arba
m ečetė M edin o je .
P agrindinė ir p irm in ė m ečetės paskirtis - m u s u lm o n ų b e n d ru o
m enės kasdienių m e ld im ų si (salų) vieta. M eldim asis m ečetėje ir
kong re g a cijo je laikom as ve rtin g e s n ių už m eldim ąsi kur nors kitur.
Teoriškai, kiekvienas m usulm onas gali laisvai pasirinkti, kurioje
m e č e t ė je m e ls tis , ta č ia u iš t i k r ų jų v ie n o s m u s u lm o n ų š a k o s a ts to v a i
į k ito s š a k o s m e č e t e s e in a t ik iš im tin ia is a tv e ja is . T o d ė l s u n ita i, š y ita i
ir ib a d it a i ( k h a r id ž it a i) m e ld ž ia s i s k ir t in g u o s e s ą v o k u lt o n a m u o s e .
M o t e r im s d a ž n ia u s ia i s k ir ia m a s p e c ia li, d a ž n a i a t it v e r t a , e r d v ė m e
č e tė s g a le a r b a š o n e , n o rs k a i k u r io s e m u s u lm o n ų b e n d r u o m e n ė s e
( p v z .,T u r k m ė n is t a n e ) m o t e r y s a p s k r it a i n e įle id ž ia m o s į m e č e te s .
A iš k ių ir iš s a m ių n u r o d y m ų , k a ip t u r i a t r o d y t i m e č e tė s , n ė r a n e i K u -
r a n e , n e i c h a d y s u o s e . B e n d r u o m e n in ė s m a ld o s v ie t o s p ir m ia u s ia
įk u r t o s M e d in o je p r iž iū r in t p a č ia m M u c h a m a d u i , o p ir m ų j ų m e
č e č ių m o d e liu t a p o j o n a m o k ie m a s M e d in o je . Ilg a in iu i s u s ik lo s tė
t a m tik r o s s p e c ifin ė s m e č e č ių įr e n g i m o ta is y k lė s . Is la m u i p lin t a n t
įv a ir ė jo m e č e č ių a r c h it e k t ū r in ia i s tilia i. J ie m s t u r ė j o įt a k o s t i e k k u l
t o p a s t a t ų s t a t y b o s v ie t in ė s t r a d ic ijo s ( t a ip p a t ir k it ų r e lig ijų ) , t ie k
m e d ž i a g i j p r ie in a m u m a s , t i e k b e n d r u o m e n i ų t u r t in g u m a s . Y ra d u
m e č e č ių t ip a i: p a p r a s to s , n e d id e lė s v ie t in ė s r e ik š m ė s , n e r e t a i p r i
v a č io s m e č e t ė s - m asdžid, ir d id e lė s , d a ž n ia u s ia i la b a i p u o š n io s
v a ls t y b in ė s a r v a ld o v ų ir k il m i n g ų jų p a s t a t y t o s „ k a t e d r in ė s " m e č e
tė s - m asdžid a i džam i, k u r io s e t i k in t i e ji r e n k a s i p e n k t a d i e n in ia m
m e ld im u is i (sala a ld ž u m a ) su p a m o k s lu (khutba).
P e n k t a d ie n in is p a m o k s la s k a t e d r in ė s e m e č e t ė s e s a k o m a s n u o p a
k y lo s ( m in b a r o ) , įr e n g t o s p r ie m e č e t ė s p r ie k in ė s s ie n o s , į d e š in ę n u o
jo s v id u r io . M in b a r u s s a v o p a m o k s la m s s a k y ti p r a d ė jo n a u d o t i d a r
M u c h a m a d a s . K a d a n g i K u r a n e y ra t e i g i a m a , jo g m e ls tis r e ik ia v e id u
a ts is u k u s į K a b o s p u s ę , ta i p a g r in d in is r e ik a la v im a s m e č e t ė m s - j ų
o r ie n t a c ija K a b o s k r y p t im i (kibia), k u r ią r o d o p r ie k in ė je m a l d ų s a
lės s ie n o je e s a n ti n e d i d e lė n iš a (m ichrab). Š a lia m ic h r a b o d a ž n a i
y r a le n t y n a K u r a n u i ir k it o m s r e lig in io t u r i n io k n y g o m s . M e č e t ė s
n e p u o š ia m o s jo k ia is p a v e ik s la is , f o t o g r a f ijo m is ir p a n ., o t i k k a li
g r a fiš k a i a n t s ie n ų , lu b ų , k o lo n ų , m i n b a r ų ir m ic h r a b ų iš r a š y to m is
a r iš r a iž y to m is K u r a n o iš ta r o m is . M e č e č ių g r in d y s p a p r a s ta i iš k lo to s
k ilim a is . K ie m e t u r i b ū t i r it u a lin ia m a p s ip lo v im u i (vudu) r e ik a lin g o
v a n d e n s š a ltin is - š u lin y s , f o n t a n a s , b a s e in a s a r v a n d e n t ie k is . M e
č e tė s e n e r e t a i b ū n a is to r in ių v e ik ė jų ir s v a r b ių a s m e n ų k a p ų , k u r ie
t a m p a n e k a n o n in ių p ilig r im y s č ių (z ija r ų ) o b je k ta is .
Be ritualinio meldimosi, yra ir neprivalomų maldų (arab. dua -

kreipimasis), kurias galima atlikti gimtąja kalba. Dua kaip kreipimasis
į Dievą minima ne tik Kurane (3:38; 13:14; 14:39-40; 19:48; 35:14; 41:49),
bet ir chadysuose. Dua forma ir turinys nėra apibrėžti, todėl faktiškai
kiekvienas kreipimasis į Dievą gali būti laikomas dua. Dažniausiai

dua metu rečituojamos Kurano ištaros ir specialiai tam parašytos ir
musulmonų atmintinai išmoktos Dievo garbinimo bei padėkos Jam
formulės arabų ar kita kalba.
Turto cenzą atitinkantys musulmonai kasmet privalo sumokė
ti vienintelį Kurane (2:43, 110, 177, 277; 4:162; 5:55; 22:78; 23:4; 24:56;
58:13) musulmonams numatytą religinį (švarumo) mokestį - zaką -
2,5 proc. nuo turimo finansinio turto. Pagal specialias formules ap
mokestinami ir gyvuliai bei žemės ūkio produkcija. Zaka mokama
musulmoniškų metų pabaigoje. Pinigais ir natūra surinkti mokes
čiai, remiantis 9:60, turi būti panaudojami vargingiems bendruome
nės nariams šelpti, mokesčių rinkėjų atlyginimams, misionieriškai
veiklai, musulmonų karo belaisviams išpirkti, skoloms padengti,
esantiems „Dievo kelyje“ (mudžahidams) paremti. Zaka alfitr, labiau
žinoma kaip/r fra, laikoma neprivalomu mokesčiu, tačiau pamaldūs
musulmonai ją moka natūra (žemės ūkio produktais) ir grynaisiais pi
nigais ramadano mėnesio pabaigoje arba Pasninko pabaigos šventės
(id alfitr) dieną. Fitra skiriama tiesiogiai tiems, kam reikia pagalbos.
Kurane ir chadysuose minimas dar ir savanoriškos labdaros teikimas
(sadaka), kuris, kaip ir zaka, skiriamas vargingiesiems šelpti.
Musulmonams privalomas kasmetinis mėnesio trukmės pas
ninkavimas (sawn) devintą musulmonų liturginių metų - rama
dano - mėnesį.2 Kurane pasninkavimas minimas keliose ištarose
(2:183-185; 2:196; 4:94; 5:89, 95; 58:5), o 2:183 nedviprasmiškai prisa
koma: „O jūs, kurie tikite, jums prisakytas pasninkavimas“. Pasnin
ko metu visiems suaugusiems ir sveikiems musulmonams privalu
šviesiu paros metu visą ramadano mėnesį susilaikyti nuo valgymo,
gėrimo, rūkymo bei lytinių santykių ir sąmoningai vengti bet kokių
maitinančių medžiagų patekimo į kūną. Vaikai, nėščiosios ir ligo
niai nuo pasninko atleidžiami. Tarp pasninkavimo tikslų - leisti ti
kinčiajam suvokti savo menkumą Dievo akivaizdoje, priversti jį būti
dėkingesnį Dievui už suteiktas malones, ypač materialinę gerovę,
taip pat pajusti vargšų, neturinčių sotaus gyvenimo, dalią. Pasnin
kavimas suprantamas ir kaip žmogiškųjų silpnybių drausminimo
priemonė, ugdanti valią bei stiprinanti sielą. Kiekvienos ramadano
mėnesio dienos vakarą, tik nusileidus saulei ir muazinui pradėjus
2 K a d a n g i m ė n e s ia i s k a ič iu o ja m i n e p a g a l S a u lę , o p a g a l M ė n u l į, m u s u l m o n ų m e t a i
11 d i e n ų t r u m p e s n i u ž k r ik š č io n ių n a u d o j a m o G r ig a lia u s k a l e n d o r i a u s m e t u s , r a m a
d a n o p r a d ž ia k ie k v ie n a is m e ta is „ a n k s tė ja " .
kviesti vakaro meldimuisi, musulmonai vėl gali valgyti. Pirmasis

maistas pasninko dienos pabaigoje vadinamas pusryčiais (iftar).
Chadysuose pasakojama, jog pranašas Muchamadas dienos pas
ninką nutraukdavo stikline pieno ir keliomis datulėmis, todėl tra
diciškai prie mečečių padedama padėklų su datulėmis ir pienu. Pra
leistas pasninkavimo ram adano mėnesį dienas musulmonai privalo
pasninkauti bet kuriuo kitu metu. Tačiau pasninkauti draudžiama
didžiųjų švenčių (id ai adcha, id alfitr) dienomis.
Musulmonai tiki, kad ramadano mėnesį, vieną iš mėnesio pa
skutinės dekados naktį, vadinamąją Galybės naktį (laila ai kadr), buvo
pradėtas apreikšti Kuranas. Tą įvykį pamaldūs musulmonai pažymi
melsdamiesi per visą kiekvieną nelyginę ram adano mėnesio pasku
tinės dekados naktį. Ramadanui pasibaigus pirmąsias kelias dešim
tojo (šaval) mėnesio dienas švenčiama viena iš dviejų svarbiausių
musulm onų religinių švenčių - id alfitr (Pasninko nutraukimo šventė).
C h a d ž o k e lia s Kurane apie tuziną kartų minimas
chadžas - didžioji piligrimystė į Me
ką (Kabos šventovę) ir jos apylinkes
Chidžaze - Miną, Arafą, Muzdalifą
5
® (dabartinėje Saudo Arabijoje). Chadžas
M eka
atliekamas paskutinio m usulmonų li
turginių metų mėnesio (zū ai chidža)
1-10 dienomis. Išskiriamos (2:196)
dvi piligrimystės formos - didžioji
piligrimystė (chadžas) ir mažoji, ne
pilnoji, piligrimystė (umra), kurioje
nereikia aukoti gyvulio. Trumpes
nę piligrimystės formą um rą galima
atlikti bet kuriuo metų laiku. Kurane nurodomos ir sudėtinės pili
grimystės dalys - trys ritualai: 2:158 - bėgiojimas tarp dviejų netoli
Mekos esančių kalvų, 2:198 - kopimas į Arafos kalvą melstis bend
ruomenėje, 22:29 - ėjimas aplink Kabą.
Chadžą bent kartą gyvenime privalo atlikti visi fiziškai ir finan
siškai pajėgūs musulmonai. Kurano 3:97 teigiama: „Žmonės, kurie
išgali tai, (skolingi) Dievui chadžą“. Nuo chadžo atleidžiami tik tie
musulmonai, kurie tam neturi pakankamų lėšų, serga sunkiomis li
gomis, yra neveiksnūs, nelaisvi, moterys, neturinčios lydinčiojo as
mens (vyro ar artimo giminaičio). Šiais laikais chadžą kasmet atlieka
daugiau kaip du milijonai musulmonų. Siekdama suvaldyti piligri-
C h a d ž a s . P ilig r im a i k o p ia į A r a fo s k a lv ą ( © S h u tt e r s t o c k n u o tr a u k a )
mų srautus Saudo Arabija nuo XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio taiko

kvotų sistemą. Chadžą atlikęs asmuo bendruom enės tituluojamas
chadži, pridedant šį titulą prie žmogaus vardo.
Prieš pradėdami apeigas piligrimai panyra į dvasinio susikau
pimo būseną (ichram), o vyrai dar specialiai apsirengia: apsijuosia
dviem baltos drobės juostomis - viena per juosmenį, kita per kairįjį
petį. Toks apdaras esą panaikina klasių ir kultūrų skirtumus - Dievo
akivaizdon visi stoja lygūs. Moterims joks specialus apdaras nenu
matytas. Būnant ichram būsenos musulmonams draudžiama skustis,
kirptis plaukus, trum pinti nagus, naudoti kvepalus, dėvėti pasiūtus
drabužius (tik vyrams), vyrams prisidengti galvas, tuoktis, lytiškai
santykiauti, užsiimti prekyba, pralieti kraują, žudyti gyvūnus, išsky
rus tuos atvejus, kai jie kelia akivaizdų pavojų žmonių sveikatai ir
gyvybei. Pažeidus šias taisykles privalu arba pasiūlyti auką, arba pa
valgydinti šešis alkanus žmones, arba pasninkauti tris dienas.
Chadžas prasideda bendruom enine malda Kabos šventovėje.
Čia atliekami ritualai: pirmiausia septynis kartus apeinama (tavaf)
aplink Kabą, paskui septynis kartus bėgama tarp dviejų mažų kal
velių - Safos ir Marvos, prisimenant Abraomo žmonos Hagar bė
giojimą ieškant sūnui Ismaylui vandens. Iš šalimais esančio šaltinio
Zamzamo, kuris, kaip teigiama, per Dievo malonę ištryško Hagar
ir Ismaylui pagirdyti, piligrimai pasisemia, tikima, gydomųjų savy
bių turinčio vandens ir traukia į slėnį prie Arafos kalvos, esančios
už 21 km j rytus nuo Mekos. Slėnyje piligrimai apsinakvoja pala

pinėse, o kitos, vadinamosios Arafos dienos popietę visi piligrimai
susirenka aplink kalvą ir meldžiasi bei klausosi pamokslo (khutba),
laikomo aukščiausiu chadžo tašku. Saulei nusileidus, piligrimai bėga
į Muzdalifą ir ten apsistoja nakčiai. Muzdalifoje kiekvienas pasiima
po septynis akmenėlius, kuriais per kitą dieną vykstantį ritualą sim
boliškai užmėto šėtoną - mėto akmenėlius į tris akmeninius stulpus
gretimame Minos kaime. Taip prisimenamas epizodas iš Abraomo
gyvenimo, kai šis atsispyrė šėtono gimdymams nepaklusti Dievui.
Minėdami kitą Abraomo gyvenimo epizodą, kai Dievas, norėdamas
išmėginti Abroamo tikėjimo Juo stiprumą liepęs jam paaukoti sūnų
Izmaelį (Ismaylą), bet paskutiniu momentu pasiuntęs vietoj sūnaus
paaukoti avį, piligrimai įsigyja aukoti skirtų galvijų. Galvijai ten pat
profesionalių skerdikų (ne pačių piligrimų) paskerdžiami ir išmėsinė-
jami, o mėsa išdalijama vargingiesiems. Po aukojimo piligrimai pa
prastai nusiskuta ar bent gerokai pasitrumpina plaukus. Taip baigiasi
chadžas, kuris virsta didžiausia musulmonų liturginių metų švente -
id ai adcha (Aukojimo šventė). Tiurkakalbėse musulmonų visuome
nėse ji dar vadinama Bairam kurban.
K a b a (k u b a s ) - n e d id e lis , a p ie 1 5 m e t r ų a u k š č io , k u b o f o r m o s b e la n -
g is p a s ta ta s su a p ie 2 m e t r u s n u o ž e m ė s p a k e lt o m is d u r im is - s v a r
b ia u s ia m u s u lm o n ų š v e n ty k la . M u s u lm o n a i t ik i, k a d D ie v o s o s ta s
y r a tie s ia i v irš K a b o s ir k a d p ir m ą ją š v e n t o v ę K a b o s v ie t o j e p a s t a
t ė A d o m a s , o v ė lia u K a b ą , k o k ia ji d a b a r y r a , k a ip t e i g i a m a K u r a n e
(2 : 1 2 7 ) , p a s t a t ė A b r a o m a s ( Ib r a h y m a s ) su s ū n u m i Iz m a e liu (Is m a y -
lu ), k u r ie D ie v o p a lie p t i ( 2 2 :2 7 ) e s ą ir p r a d ė jo s e n o v in e s p ilig r im ų
a p e ig a s , is la m e v ir tu s ia s u m r a ir c h a d ž u .
P a g o n iš k u o ju la ik o t a r p iu , p r ie š is la m o a t s ir a d im ą , K a b a ja u b u v o
g a r b in a m a k a ip š v e n to v ė . A p lin k j ą s to v ė jo , k a ip t e ig ia m a , a p ie 3 6 0
a r a b ų g e n č ių g a r b in t ų d ie v y b ių s ta b ų . P a s a k o ja m a , k a d d a r b ū d a
m a s p a g o n is M u c h a m a d a s d a ly v a v o j ą a t s t a t a n t p o p o t v y n io , ta č ia u
a n k s t y v u o ju p r a n a š a v im o la ik o t a r p iu jis K a b a i n e t e ik ė d a u g re ik š
m ė s . M e ld im o s i k r y p tis - k ib ia - t a d a b u v o į J e r u z a lę . T ik p o p e r s ik ė
lim o į J a s rib ą , a p ie 6 2 4 - 6 2 5 m e t u s , M u c h a m a d a s p a k e it ė m e ld im o s i
k r y p t į į K a b ą . N u o t o la ik o m u s u lm o n a i k a s d ie n p e n k is k a r tu s m e ls
d a m ie s i g r ę ž ia s i į K a b o s š v e n ty k lą .
6 3 0 m e ta is p e r g a lin g a i g r įž ę s į M e k ą M u c h a m a d a s įs a k ė s u n a ik in ti
K a b o s š v e n t o v ė je ir a p lin k j ą b u v u s iu s p a g o n ių s ta b u s ir n u o p a -
stato n u im ti pagoniškus paveikslus

bei iškaltas a n t plokščių poemas.
N uo to laiko Kaba vadinam a D ievo
nam ais (b a it atah). P ie trytin ia m e
Kabos kam pe įtaisytas, kaip m a n o
ma, m e te o ritin ė s kilm ės Juodasis
a km u o {ai chadžar a i asvad), kurį,
pasak tradicijos, tu o m e t dar baltą,
Dievas b u vo įdavęs A d o m u i išsiųs
dam as jį iš rojaus. Tačiau esą nuo
n u sid ė jė lių p ris ilie tim ų a km u o pa
ju o d o .
Kaba pastatyta iš p ilk o akm ens ir
m a rm u ro ta ip , kad jo s visi kam pai,
lyg kompasas, o rie n tu o ti į keturias
pasaulio šalis. V id u je yra trys stogą
laikančios m edinės kolonos. Ka
ba d e n g ia m a kasm et pakeičiam o
M e k a . P ilig r im a i e in a a p lin k K a b o s tra d iciška i iš Egipto a tg a b e n a m o
š v e n ty k lą (© S h u tt e r s t o c k n u o t r a u k a )
ju o d o b ro k a to a udeklu (kisva), ku
riam e auksu išsiuvinėtos Kurano ištaros (ajos). Šalia Kabos stovi
esą A b ra o m o m e ld im o si vie tą (m in im ą Kurane, 2:125) ž y m in ti sto-
vyla su ku p o lu (m akam Ibrahym ), o jo s v id u je - a km u o su tariam ai
A b ra o m o p ė d ų įspaudais.
VII am žiaus p a b a ig o je p ilie tin io karo m e tu Kaba b u vo beveik su
griauta, b e t n e tru ku s p e rsta tyta . XVII a m žiu je dėl n u o la tin ių p o tv y
n ių p a d a rin ių ją te k o d a r sykį p e rs ta ty ti. A p lin k šventovę XX am
žiaus II pusėje Saudo A rabijos valdžios in icia tyva pastatytas ištisas
šim ta tū ks ta n tin e s m a ld in in k ų m inias ta lp in a n tis kom pleksas su
šešiais m inaretais. Po jo g rin d in iu yra ja u M u ch a m a d o šventu lai
kytas Z am zam o šaltinis. Į Kabą ir jos a pylinkes p a te k ti leidžiam a tik
m usulm onam s.
Pamatinės islamo prievolės Kurane vienareikšmiškai prisako

mos, bet nedetalizuojamos. Kitaip tariant, iš Kurano aišku tik tiek,
kad jas vykdyti būtina - už jų vykdymą bus Dievo atpildas, o už ne
vykdymą - bausmė. Tiesa, praktiškai visų jų vykdymo atžvilgiu Ku-
ranas numato ir išimtis, ypač dėl sveikatos. Vis dėlto vadovaujantis
vien islamo šventraščiu, pačių šių prievolių visavertiškai atlikti ne-
M ū c h ij a i D y n L a r i„ F ū t ū c h a i c h a r a m e i n " - e i li u o t o M e k o s ir M e d in o s a p r a š y m o
n u o r a š a s ( 1 5 6 2 - 1 5 6 3 m ., k a lig r a f a s V a š i a i C h e r e v i; p o p ie r iu s , t u š a s , g u a š a s ; įr iš t a s o d a ,
p a a u k s u o ta s ). Tai - s a v o tiš k a s iliu s t r u o t a s c h a d ž o m a l d in in k ų v a d o v a s , s u k u r ta s 9 7 0 m .
M e k o je , b u v o p o p u lia r u s X V I a .
įmanoma - jų turinys Kurane lieka iki galo neatskleistas. Pavyzdžiui,

meldimuisi teikiama daug reikšmės, bet nepaaiškinamos detalės -
nei kaip tiksliai apsiprausti, nei kokie judesiai darytini, nei kokios
formulės tartinos; neaptarta ir meldimosi trukm ė ar erdvė. Panašiai
ir zakos atveju - nors jos mokėjimas įtvirtinamas daugelyje ištarų,
nei turto cenzas, nei mokesčio dydis nenurodyti. Pasninkavimo są
lygos taip pat nurodytos tik labai aptakiai. Galiausiai, nedetalizuota
piligriminė kelionė. Nors labai išpuoselėtos apeigos trunka beveik
dešimtį dienų, Kurane nėra išdėstytas chadžo algoritmas - kokie ri
tualai eina vieni po kitų.
Tokiomis aplinkybėmis, net ir pamatinių savo religijos prievolių
atžvilgiu musulmonams neišvengiamai tenka remtis ne vien Kura-
nu, bet ir Muchamado praktika ir šiais dviem šaltiniais paremtomis
Kurano komentatorių bei teisininkų įžvalgomis apie tai, kas sudaro
šių prievolių turinį. Atsižvelgiant į pasaulyje vykstančius pokyčius
(transporto, laiko ir erdvės sampratos, pagaliau buhalterinės apskaitos, gas
tronomijos ir daugelyje kitų sričių), musulmonams tenka vis iš naujo
tikslinti jų sudedamąsias dalis, kaip antai rūkymo pasninko metu,
tikslaus zakos dydžio apskaičiavimo mechanizmus, pasninko pabai
gos nustatymo, vykimo į piligriminę kelionę transporto priemones
ir būdus, ar net reglamentuoti meldimąsi nesvarumo būsenoje. Tad
nenuostabu, kad skirtinguose m usulmonų kraštuose tos pačios prie
volės suprantamos ir atliekamos šiek tiek skirtingai.
D ž ih a d a s ir g in k lu o t a k o v a
Kai kurie musulmonų teisininkai linkę džihadą, tiesa, supran
tamą daug plačiau nei ginkluota kova, priskirti prie pamatinių
prievolių - tikėjimo stulpų. Tačiau daugelis laikosi nuomonės, kad
džihadas nepatenka į jų kategoriją. Veiksmažodis džahada arabiš
kai reiškia „stengtis“, todėl žodis džihad verstinas kaip „pastangos“.
Kurane tiek veiksmažodis, tiek daiktavardis vartojami keliasdešimt
kartų, pvz., 9:20 (ir labai panašiai 2:218,9:88): „Tie, kurie įtikėjo, emi
gravo ir stengėsi Dievo kelyje savo turtu ir savimi, Dievo akyse yra
aukščiausio lygio, tokie yra laimėtojai“, 29:6: „Tas, kuris stengėsi, iš
ties stengiasi dėl savęs“, 29:69: „Tie, kurie stengėsi Mūsų (vardu), juos
Mes vedame Mūsų keliais, nes Dievas išties yra su tais, kurie daro
gerus darbus“, taip pat 5:35, 22:78, 25:52, 61:11 ir kitur. Tad Kuranas
kalba apie pastangas įtvirtinti tikėjimą, ir būtų galima sakyti, kad
anksčiau aptartos pamatinės prievolės reikalauja valios ir pastangų
jas vykdyti, todėl kai kurie musulmonų mokovai linkę matyti džiha
dą kaip vadinamųjų tikėjimo stulpų sudedamąją dalį.
Norėdami įrodyti neprievartinę islamo prigimtį musulmonai
dažniausiai pasitelkia Kurano 2:256 ištarą, skelbiančią nuostatą, jog
tikėjimo reikaluose žmonėms negali būti daromas spaudimas. Vis
dėlto ištarų, kuriose kalbama apie prievartą ir smurtą, netrūksta. An
tai 5:33 numato galimas bausmes maištininkams ir sukilėliams: „At
pildas tiems, kurie kariauja prieš Dievą ir Jo pasiuntinį ir sėja žemėje
sumaištį, yra nužudymas arba nukryžiavimas, arba plaštakų ir pėdų
iš priešingų pusių nukirtimas, arba išvarymas iš krašto“.
ŠaUa baudžiamajai teisei priskirtinų su prievarta ir smurtu su
sijusių sankcijų prieš individus, Kurane kalbama ir apie kolektyvinę
prievartą bei smurtą. Gausybė Kurano ištarų, kuriose minima prie
varta ir smurtas, veikiau priskirtinos tarptautinių santykių sferai.
Jose kalbama apie jėgos, net ir ginkluotos, naudojimą tarpusavio
santykiuose tarp musulmonų ir nemusulmonų bendruomenių bei
suverenių politinių vienetų. Kurane yra ištarų grupė, musulmonų
bendrai vadinama kovojimo eilėmis (ajat ai kitai). Šios ištaros papras
tai įtraukiamos į platesnę džihado sampratą, nors, kaip jau minėta,
Kurane džihadas su jomis tiesiogiai nesiejamas.
Žodžiai katala (žudyti, kovoti) ir kitai (kova) Kurane taip pat
gausiai vartojami, pvz. 2:190: „Kovokite Dievo kelyje prieš tuos, ku
rie kovoja prieš jus“, 2:191: „Žudykit juos aptikę“, 2:193: „Kovokite
prieš juos iki neliks sumaišties ir įsiviešpataus Dievo rebgija“, 2:216:
„Kovojimas yra prisakytas jums, o jūs juo boditės. Bet gali būti, kad
Jūs boditės tuo, kas yra jums gėris, ir mėgstate tai, kas yra jums blo
gis. Bet Dievas žino, o jūs nežinote“, 47:20: „O kai akivaizdi sūra ap
reikšta ir joje minimas kovojimas, pamatai tuos, kurių širdyse liga“,
9:5: „Jei baigėsi šventieji mėnesiai, žudyk stabmeldžius, kai tik susi
dursi su jais, užgrobk juos ir persekiok, ir tykok jų, kada tik įmano
ma“, taip pat 2:244,4:84,9:123 ir kitose. Tačiau be ištarų, kuriose mi
nimi žodžiai katala ir kitai, Kurane netrūksta ir kitų, kalbančių apie
tarpbendruomeninį smurtą, vadintiną kariavimu. Pavyzdžiui, 8:60
kviečiama: „Sutelk visas savo jėgas (kovai) prieš juos, ir karo žirgus,
kad sėtum juo terorą tarp Dievo priešų“, o 47:4 liepiama: „Jei sutiksi
netikinčius, smok jiems per sprandą (su kardu)“.
Su ginkluotu kovojimu susijusios Kurano ištaros dažniau aptin
kamos Medinos laikotarpio apreiškimuose, kuomet buvo daug dau
giau tarpbendruomeninės prievartos ir smurto nei Mekos laikotar
piu. Muchamadui tebesant gyvam, musulmonų bendruomenė buvo
vieninga. Vis dėlto Kurane numatyta, kad ginkluota kova gali kilti ir
tarp dviejų musulmonų grupių. Tokiais atvejais 49:9 duoda patarimą
bendrijos vadovui: „Jei dvi tikinčiųjų grupės kovoja, sutaikyk jas; bet
jei viena jų skriaudžia kitą, kovok su skriaudžiančiąja iki ji paklus
Dievo įsakymui“.
Kurane ne kartą reikalaujama, kad ginkluota kova būtų ne cha
otiškas visų karas prieš visus, o kontroliuojamas laikinas veiksmas,
atliekamas laikantis tam tikrų nustatytų sąlygų ir ribų, privalomų
dievobaimingiems musulmonų kovotojams. Šios sąlygos yra išsamiai
išdėstytos devintajame Kurano skyriuje: nusikaltimams ir priešišku
mui prieš musulmonus turi būti priešinamasi, jei reikia, net ginkluo
ta jėga; tačiau reikia kovoti tik su priešininkų kovotojais, tuo tarpu
civilių (pagyvenusių žmonių, vaikų, moterų, vienuolių ir dvasininkų) rei
kia pasigailėti; kova turi būti nutraukta, kai tik priešai baigia kovoti;
priešams, kurie paklūsta musulmonų valdžiai, turi būti suteiktos tam
tikros teisės mainais į tam tikras pareigas; sudarytų paliaubų reikia
laikytis, ir kita. Todėl darytina išvada, kad ginkluota kova, jeigu ji
nėra gynyba, kuri visuomet teisėta, turi būti nutraukta nemusulmo-
nams sutikus atsiversti į islamą arba pripažinus musulmonų valdžią
ir islamo teisės viršenybę savo teritorijoje. Tai akivaizdžiai numato
9:29: „Kovokite prieš tuos, kurie netiki Dievo, nei Paskutiniojo teis
mo dienos, ir nelaiko draudžiamu to, ką uždraudė Dievas ir Jo pa
siuntinys, ir nepripažįsta Tiesos religijos iš tų, kuriems buvo duota
Knyga, iki jie pradės mokėti džizyją ir nusižemins“ Kitaip tariant,

Kuranas numato, kad vadinamųjų Knygos žmonių (pirmiausia kitų
monoteistinių tikėjimų atstovų - judaistų ir krikščionių, tačiau taip pat ir
sabijų bei zoroastristų) atžvilgiu jokia kita prievarta ar smurtas negali
būti naudojami, jei jie reguliariai moka numatytą pagalvės mokestį -
džizyją. Tokių žmonių nevalia versti atsiversti į islamą ir jiems turi
būti suteikta tikėjimo laisvė.
Kaip matyti iš 2:216 ir kitų ištarų, teisėta ir teisinga ginkluota
kova Kurane ne tik leidžiama, bet ir prisakoma. Kurane itin šlovi
namas islamo kovotojas (katil), o žuvę kovotojai (maktūl) iš Dievo
gauna milžinišką atlygį (3:157: „Jei būtumėt nužudyti Dievo kelyje, ar
mirtumėt, Dievo gailestingumas ir palaiminimas yra geriau už tai, ką už
gyvenote 4:74: „Tam, kuris kovoja Dievo kelyje ir žūva ar nugali, duosi
me didžiulį atpildą“, taip pat 2:154, 3:158, 3:169). Šios ir daugelis kitų
Kurano eilučių rodo, kad ginkluota kova prieš islamo priešininkus
laikoma dorybingu veiksmu Dievo akyse.
Dėl gausybės prievartą ir smurtą sankcionuojančių ištarų mu
sulmonų šventraštyje islamas tampa neapsaugotas nuo kraštutinių
interpretacijų, garbinančių ne tik gynybinę, bet ir puolamąją prie
vartą, prilygstančią terorizmui plačiausia reikšme. Radikalių ištarų
neatsakingas interpretavimas gali turėti, ir labai dažnai turi, nepa
geidaujamų pasekmių tarpbendruomeniniame musulmonų ir ne-
musulmonų gyvenime. Jau Abasidų ir Osmanų valdymo laikotarpio
Kurano komentatoriams kilo klausimas, ar ginkluota kova (kitai)
apskritai nėra prievolė: jei ne individuali, tai gal bendruomeninė?
Radikaliau nusiteikę musulmonai kitalą sutapatino su džihadu ir pa
kylėjo į individualios prievolės lygį. Šiandien pasaulyje siautėjantys
džihadistai kaip tik taip ir suvokia savo pareigas Dievui. (Apie džiha-
dizmą detaliau 3 skyriuje).
Toks sintetinis kai kurių musulmonų požiūris nėra akivaizdžiai
įtvirtintas Kurane, kuriame ryšys tarp legalizuotos ginkluotos kovos
(kitalo) ir džihado lieka Dievo nepaaiškintas. Žvelgiant į Kuraną kaip
į istorinį dokumentą (ypač antrojo, Medinos laikotarpio, apreiškimus)
būtų galima sakyti, kad jame džihadas apima ir kitalą, bet matyti
džihadą išimtinai per kitalo prizmę būtų klaidingas supaprastinimas
ir suvulgarinimas. Be to, prievarta ir smurtas išreiškiami ir daugy
be kitų Kurane vartojamų arabų kalbos žodžių, pvz. charb (karas),
ghazw (karinė ekspedicija), sira'a (kova), kurių kiekvienas gali būti ir
legitimus, ir legalus, bet nebūtinai tapatintinas su džihadu. Galiausiai
egzistuoja sąlyga, kad bet kokio tipo džihadui būtina intencija - tik
teisėtas ir teisingas veiksmas, daromas išimtinai Dievo vardan gali
pretenduoti į džihado statusą.
Musulmonų teisininkai, remdamiesi pirminiu šaltiniu - Ku-
ranu, išskyrė ir beveik visuotinai sutarė dėl keturių džihado formų:
„sielos“, „liežuvio“, „rankos“ ir „kardo“. „Sielos džihadas“ nukreiptas
į tikinčiojo vidų - jis arba ji privalo visomis išgalėmis gryninti savyje
tikrą ir nuoširdų tikėjimą ir atsidavimą Dievui. Pamatinių prievo
lių vykdymas kaip tik patenka į „sielos džihado“ rėmus. „Liežuvio
džihadas“ - misionieriška veikla - islamo skleidimas, propagavimas
žodžiu. Musulmonams privalu skelbti savo tikėjimą aplinkiniams.
Tai jie turi daryti visais prieinamais būdais ir visuomet. „Rankos
džihadas“ taip pat yra misionieriškos veiklos forma - savo pačių
gyvensena musulmonai turi demonstruoti islamo pranašumą prieš
kitas religijas. Ir galiausiai - „kardo džihadas“ - prieštaringiausiai
vertinama džihado forma. Absoliuti dauguma musulmonų teisės
klasikų manė, kad „kardo džihadas“ gali būti tik gynybinis - iški
lus grėsmei musulmonų bendruomenei, jos turtui, žemei, kiekvienas
musulmonas privalo gintis jam ar jai prieinamomis priemonėmis.
Tačiau visais laikais būta ir tokių musulmonų teisininkų, kurie pro
pagavo (o ir tebepropaguoja) puolamąjį džihadą.
P a m a tin ia i te k s ta i
Kuranas
Musulmonai sutartinai tiki, kad Kuraną (liet. - skaitinys) nedide
lėmis dalimis tarp 610 ir 632 metų per angelą Gabrielių Muchama-
dui apreiškė Dievas. Tačiau mirdamas Muchamadas nepaliko jokio
vientiso užrašyto apreiškimų teksto. Būta tik pavienių asmenų ant
parankinių priemonių (odos skiaučių, kaulų ir pan.) užrašytų ištarų
bei daugybės kitų žmonių atmintinai išmoktų skirtingo ilgio dalių.
Pirmasis Muchamado įpėdinis Abū Bakras sudarė specialų komite
tą, kuriam pavedė surinkti pavienius užrašus bei užrašyti žmonių
mintinai mokamas ištaras, viską sutikrinti ir sudėti į vieną visu
mą - skaitinį. Komiteto darbas užtruko net kelis dešimtmečius, ir
tik vadovaujant trečiajam kalifui Osmanui, apie 650 metus, Kurano
teksto rinkimo ir autentifikavimo procesas paskelbtas baigtu, o os-
maniškoji versija (ant kurios buvo uždėtas kalifo antspaudas) paskelbta
1 skyrius. Islam o pa g rin d a i 55
išsami ir teisinga. Naujojo standarto neatitinkančius tekstus kalifas

esą įsakęs sunaikinti. Tačiau tai visai nereiškė, kad neliko alternaty
vių versijų - kai kurios iš jų, panašu, buvo naudotos dar iki VIII am
žiaus pabaigos. Tiesa, jos iš esmės nesiskyrė nuo osmaniškosios ver
sijos, bet ir nebuvo identiškos jai. Be to, ir pati osmaniškoji Kurano
versija dar evoliucionavo, ypač techninio suskirstymo į struktūri
nes dalis - ajas ir suras - požiūriu. 1
Formaliai Kuraną sudaro 6236
smulkiausios teksto dalys - ajos
(ženklai). Aja gali būti kelios raidės,
atskira frazė, formulė, sakinio dalis,
issssa^ l i j /
vienas ar keli pilni sakiniai. Anksty
A
vojoje Kurano versijoje ajos nebuvo
viena nuo kitos griežtai atskirtos, to
dėl įvairiuose musulmonų kraštuo K u r a n o r a n k r a š č i o f r a g m e n t a s . R a š y t a s r a š a l u
se vartotuose Kurano tekstuose jų a n t p e r g a m e n t o , a p i e 8 7 5 - 8 7 6 m .
skaičius šiek tiek skyrėsi. Tik XX amžiaus pradžioje ajų skaičius buvo
unifikuotas, o vadinamoji Egipto (Azhar) versija pripažinta etalonine.
Ajos Kurano tekste nėra sudėtos chronologine tvarka. Pavyz
džiui, pirmosios 610 metais apreikštos ištaros yra beveik Kurano
pabaigoje - 96 skyriuje, o prieš pat Muchamado mirtį 632 metais
apreikštosios yra 5 skyriaus pradžioje, nors laikomos paskutinėmis.
Siekdami išsiaiškinti ajų chronologiją ir reikšmę, musulmonai išplė
tojo atskirą Kurano mokslų (ai ulūm ai kuranija) šaką, nagrinėjančią
individualių ištarų apreiškimo aplinkybes (asbab ai nuzūl). Šis moks
las taip pat pagelbsti atskleisti ajų reikšmes tiek jų apreiškimo metu,
tiek ir bendresniu požiūriu, aiškinasi, kokiomis aplinkybėmis ir kaip
jos gali būti taikomos, kartu padeda tirti ankstyvosios musulmonų
bendruom enės padėties ir raidos istoriją.
Grupė ajų sudaro didesnę teksto dalį - skyrių (sūrą). Žodis
sūra Kurane vartojamas devynis kartus ir reiškia, panašiai kaip aja
ar net kitab, apreiškimą (pvz., 9:64;.9:86, 124, 127; 47:20). Kuranas su
sideda iš 114 trumpėjančių skyrių. Ilgiausią, antrąjį, skyrių sudaro
286, trumpiausią - 103 - vos trys ajos. Kurano skyriai neturi jokio
chronologinio ar teminio tarpusavio ryšio ir patys nėra chronolo
giškai vientisi - juos sudarančios ištaros apreikštos skirtingais m e
tais, neretai anksčiau apreikštos ištaros tame pačiame skyriuje eina
po vėlesnių. Todėl skyriai nėra naratyvinio pobūdžio, nors juose yra
mažesnės ar didesnės vientisos dalys, dažniausiai biblinių istorijų
56 E g d i m a s R A Č I U S . M U S U L M O N A I IR JŲ I S L A M A I
apie pranašus ir patriarchus perpasakojimai. Dažnai skyrių pavadi

nimai neatspindi jų turinio, nors gali būti susiję su kuria nors sky
riaus dalimi. Skyrių pavadinimai nėra laikomi Kurano teksto dalimi,
o yra tik techninė pridėtinė detalė, naudojama cituojant vieną ar kitą
Kurano ają. Skirtinguose musulm onų kraštuose kai kurie Kurano
skyriai vadinti skirtingai. Kurano skyriai suskirstyti į Mekos ir Me
dinos laikotarpius. Mekoje apreikštieji skyriai yra gerokai trum pesni
už Medinos skyrius; jų ištaros impulsyvesnės, neretai apokaliptiškos,
tačiau trumpos. Medinos skyriuose,
sudėtuose Kurano pradžioje, gausu
ištarų, orientuotų į musulmonų, kaip
religinės ir politinės bendrijos (ūmos),
gyvenimo norm ų reglamentavimą.
Kuranas prasideda trum pu sky
riumi - Faticha (Atveriančioji). Kartais,
vadovaujantis 3:7; 13:39; 43:4, Faticha
dar vadinama um ai kitab (Knygos mo
tina), nes sakoma, kad jame telpa visa
C h a m a ila s - n e d id e lis m a l d ų r in k in y s s u n u r o d y m a is , k a ip Kurano esmė, nusakanti Žmogaus ry-
k a l b ė t i m a l d a s ir a p e i g ų p a a i š k i n i m a i s . R a n k r a š t i n ė k n y g a g į s u ] y > įe v u Faticha yra vienas trum
piausių Kurano skyrių, apreikštų, kaip manoma, Mekos laikotarpio
apreiškimų antroje pusėje (tarp 616 ir 622 metų). Pagal turinį ir reikšmę,
Faticha dažnai tapatinama su krikščionybės Viešpaties malda. Fati-
choje sakoma: „1. Vardan Dievo, Gailestingojo, Maloningojo. 2. Šlovė
Dievui, pasaulių Viešpačiui. 3. Gailestingajam, Maloningajam. 4. Teis
mo dienos Valdovui. 5. Tave garbiname ir Tavo pagalbos šaukiamės.
6. Vesk mus tiesiuoju keliu. 7. Keliu tų, kuriems Tu buvai maloningas,
ne tų, kurie užsitraukė Tavo rūstybę, ir ne einančiųjų klystkeliais“.
Sukalbėjus Fatichą dažniausiai pridedamas žodis amyn (tikra, teisin
ga). Ši septynių eilučių Kurano dalis yra musulmonų dažniausiai kar
tojami šventraščio žodžiai, kuriuos kiekvienas musulmonas privalo
mokėti atmintinai arabų kalba., Faticha yra daugelio musulmoniškų
apeigų dalis: ji rečituojama per visus penkis kasdienius meldimusis
(iš viso septyniolika kartų per dieną), vestuvių ir laidotuvių ceremoni
jose, skelbiant svarbų sprendimą ar lankant šventas vietas. Kartais
Faticha naudojama ir egzorcistiniais tikslais. Liaudies islame Fatichos
tekstas rašomas ir ant amuletų, kurių paskirtis - apsaugoti nuo pikta.
Kurano teksto supratimą sunkina tai, kad jame nėra jokių sky
rybos ženklų, leidžiančių atskirti vieną mintį (sakinį) nuo kitos,
tiesioginę ir netiesioginę kalbą; ištarų suskirstymas į ajas yra gry

nai techninis ir jokiu būdu neatstoja skyrybos. Maža to, žvelgiant iš
standartizuotos arabų kalbos gramatikos perspektyvos, Kurano teks
te apstu sintaksės „klaidų“, {variausių svetimybių (nearabiškos kilmės
žodžių), naujadarų, kurių reikšmės tekste nepaaiškintos. Pačiame
Kurane (3:7) visos jo ajos padalytos į dvi neapibrėžtas kategorijas -
muchkamat (aiškias, suprastinąs tiesiogiai) ir mutašabihat (metaforines,
turinčias perkeltinių ar slaptų prasmių), kurių reikšmę žino vienas Die
vas, o žmonėms nevalia jų interpretuoti. Tačiau Kurane niekur nenu
rodoma, kurios konkrečios ajos priklauso vienai ar kitai kategorijai.
Galiausiai, Kurano tekste apstu prieštaravimų - vienos išta
ros akivaizdžiai prieštarauja ar net paneigia kitas. Vėliau Kurano
egzegezę (tafsyrą) išplėtoję jo komentatoriai (mufasirai), remdamie
si 2:106, skelbiančia, kad Dievas patikina, jog „neanuliuojame (ma
nansakh) ajos ir neleidžiame jai būti užmirštai, bet duodame geresnę
už ją arba panašią į ją“ bei 16:101, kur taip pat kalbama apie tai, kad
Dievas pakeičia vienas ajas kitomis, viena kitai prieštaraujančias
ištaras suskirstė j nasikh (keičiančiąsias, kurioms suteikiamas „galio
jančių“ statusas) ir mansūkh (keičiamąsias, „nebegaliojančias“). Kurano
komentatoriai jame įžiūrėjo šimtus tokio pakeitimo (naskh) atvejų.
Pavyzdžiui, kai kurių komentatorių nuomone, vien 9:5, vadinamo
joje kardo ajoje, esanti ištara esą anuliavo daugiau kaip šimtą kitų iki
tol apreikštų ištarų.
Kurano supratimui pagilinti musulmonai išplėtojo musulmo
nų egzegezę - Kurano komentavimo žanrą. Nors tafsyrą prakti
kuoti greičiausiai buvo pradėta netrukus po Kurano kodifikavimo
VII amžiaus viduryje, seniausi išlikę tafsyrų tekstai parašyti IX am
žiaus pabaigoje. Daugiatomis IX-X amžių sandūroje gyvenusio
istoriko ir mufasiro Tabari Kurano komentaras „Tafsyr ai Tabari“
tapo etalonu vėlesnėms mufasirų kartoms ir parankine knyga mu
sulmonų teisininkams. Bendra daugeliui tafsyrų yra tai, kad ko
mentuoti pradedama pirmaisiais.ir baigiama paskutiniais Kurano
žodžiais, komentuojant kiekvieną ają atskirai; kartais viena po ki
tos einančios ajos sujungiamos į grupes. Paprastai vienai kelių ar
keliolikos žodžių ajai skiriamas puslapio ar ilgesnis komentaras.
Todėl kai kurie tafsyrai sudaro iki dvidešimties kelių šimtų pusla
pių apimties tomų. Tradiciškai esminė sudedamoji atskiros ajos (ar
jų grupės) komentaro dalis yra ajos sintaksės aptarimas, mėginant
paaiškinti gramatiškai „netaisyklingas“ jos vietas. Dažnai aja būna
vienaip ar kitaip atspindėta (paaiškinta) chadysuose, todėl jos san

tykiui su jais mufasirai taip pat skyrė daug dėmesio. Yra netgi tokių
tafsyrų, kurie beveik išimtinai remiasi chadysais, t. y. Kuranas ko
mentuojamas per chadysus. Aptardami konkrečios ajos reikšmes,
kai kurie mufasirai leidžiasi į smarkius ginčus su ankstesnių tafsyrų
autoriais, bet būta ir tokių, kurie apsiribodavo savo asmeninės nuo
monės pateikimu.
Konservatyvūs musulmonai laikosi nuomonės, kad Kurano ne
galima versti į kitas kalbas, nes verčiant jis neišvengiamai interpre
tuojamas (tavyl), o tai paties Kurano (3:7) netiesiogiai draudžiama.
Todėl Kuraną reikia skaityti tik originalo (arabų) kalba net ir nemo
kant arabiškai, nes esą ir nesuprantant Kurano ištarų prasmės jo
skaitymas savaime yra vertybė.
Suna
Žodis suna reiškia „kelią“, „būdą“, „pavyzdį“. Tai islamiškos gy
vensenos etalonas, Muchamado gyvenimo pavyzdys, vadinamas
Dievo pranašo pavyzdžiu (suna rasūl alah). Musulmonai iš esmės vi
suotinai sutaria, kad viskas, ką darė ir kam pritarė Muchamadas, yra
suna - islamiškai teisėta ir teisinga. Suna, kaip Muchamado gyveni
mo aprašymas, susideda iš tekstų rinkinių - jo hagiografinės biogra
fijos - Syros ir Muchamadui priskiriamų individualių veiksmų bei
pasisakymų - chadysų (šyitų dar vadinamų akhbarais). Sunos tekstai
formavosi porą šimtmečių po Muchamado mirties, kol įgavo savo
klasikinę formą ir turinį ir buvo pripažinti daugelio musulmonų. Su
na teoriškai ir praktiškai paaiškina Kurano ištarų prasmes, todėl mu
sulmonų laikoma antru po Kurano pagal svarbumą teisės šaltiniu.
Pagrindinės musulmonų šakos - sunitų - pavadinimas tiesiogiai
susijęs su Suna. Šios šakos atstovai save vadina ahl ai suna va ai dža-
ma - „teisingo pavyzdžio ir bendro sutarimo žmonėmis“. Tačiau
tai nereiškia, kad kitų islamo šakų atstovai nevertina Muchamado
pavyzdžio, o tik tiek, kad jie remiasi skirtingais autoritetais, perda
vusiais pranašo palikimą. Dėl šio palikimo turinio didžiosios dalies
sunitai ir šyitai sutaria, nors esama ir gana ženklių nesutarimų. Be to,
šyitai Muchamado paveldą papildo savo imamų rašytiniu paveldu.
S u n ita i (v is a s p a v a d in im a s a r a b iš k a i - a h l a i suna va a i d ža m a -
„ p a v y z d ž io ir b e n d r u o m e n ė s ž m o n ė s " ) - v ie n a iš t r ijų p a g r in d in ių
(g r e t a š y itų ir k h a r id ž it ų ) ir g a u s ia u s ia i a t s t o v a u ja m a is t o r in ė is la -
S u n i t ų p a s is k ir s t y m a s p a g a l t e is in e s t r a d i c ij a s
m o šaka. S unitai XXI am žiaus p ra d žio je sudarė apie 85 nuošim čius

pasaulio m u s u lm o n ų . Šios m u s u lm o n ų šakos pavadinim as susijęs
su fa ktu , kad be Kurano, sunitai vadovaujasi sava išp lė to ta pra
našo M u ch a m a d o Sunos versija. Ši m u s u lm o n ų pakraipa p ra d ė jo
fo rm u o tis VII am žiaus v id u ry je kilus nesu ta rim a m s m u s u lm o n ų
b e n d rijo je dėl te isė to M u ch a m a d o įp ė d in io valstybės v a d o vo (ka
lifo) poste. D augum a m u s u lm o n ų (p ro to s u n ita i) p irm e n y b ę te ikė
a rtim ia u s ia m M u ch a m a d o b ič iu liu i ir jo uošviui A bū Bakrui. O m a
žum a (p ro to š y ita i) tik ė jo M u ch a m a d o p u s b ro lio ir že n to Ali teise
u ž im ti ka lifo postą. Po Ali m irtie s 661 m etais Ali fra kcija i (šyja ali)
s ilp n ė ja n t ir p ra la im in t įvairaus m asto m aištus, m u s u lm o n ų va lsty
bėje ir visu o m e n ė je įsivyravo s u n itin is islamas. Per kelis šim tm e čiu s
su n itų ju ris ta i s u fo rm u la v o tu z in ą savarankiškų te is in ių tra d ic ijų
(m azhabų), k u rių ke tu rio s (ch a n a fitų , m a lik itų , ša fitų ir c h a n b a litų )
išliko ir p a p lito ta rp s u n itų visam e pasaulyje. S u n itin e i tra d ic ija i
b ū d in g a nuostata, kad tik in č io jo ir D ievo santykis yra asm eninis ir
tie sio g in is, to d ė l le g a listin is sunizm as g rie žta i a tm e ta b e t ko kį ta r
p in in ka vim ą . S u n itų re lig ijo s m o ko va i (ulam ai) n e tu ri to k io paties
d vasinių v a d o vų statuso, kokį tu ri š y itų dvasiniai lyd e ria i (im am ai,
ajatulos). S unitai pabrėžia sekim ą iš im tin a i M u ch a m a d o Suna kaip
kelrodžiu į išganym ą.
Muchamado biografija - Syra, kaip sudėtinė Sunos dalis, buvo

parašyta jo sekėjų praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo pranašo
mirties. Plačiausiai naudojama Syros versija, kurią remdamasis Ibn
Ischako (704-767) tekstu surašė Ibn Hišamas (mirė apie 833 metus).
Ibn Ischakas, Ibn Hišamas ir kiti Muchamado biografai smulkmeniš
kai surašė tai, kas jau buvo tapę žodine Muchamado biografija-legen-
da, pasakota vyresniųjų musulmonų jaunesnėms kartoms. Syra apima
visą Muchamado gyvenimą - nuo gimimo iki pat mirties, daugiausia
dėmesio skiriant aktyviajam Muchamado gyvenimo laikotarpiui - jo,
kaip pranašo, veiklai. Be Muchamado karo žygių, bendravimo su savo
artimaisiais ir sekėjais smulkių aprašymų, Muchamadui priskiriamų
tekstų (laiškų, jo patvirtintų dokumentų) ir kalbų, Syroje pateikiamos
gausybės Kurano ištarų apreiškimo aplinkybės (asbab ai nuzūl), Ku-
rano komentarai. Muchamado biografai rūpinosi parodyti pranašo
išskirtinumą, todėl Syroje apstu stebuklų. Muchamado, kaip idealaus
ir tobulo žmogaus (ai insan ai kamil), biografijoje musulmonai gali
rasti praktinio gyvenimo pavyzdžių, kuriuos turėtų imituoti.
Chadysai (arab. chadys - pasakojimas, nutikimas) - Muchamadui
priskiriami pasisakymai, veiksmai ir nutikimai, kaip ir Syra, yra
sudėtinė Sunos dalis. Po Muchamado mirties plečiantis ir sudėtin-
gėjant musulmonų visuomenei, didėjo ir sielovadinių teisingo isla
miško gyvenimo gairių poreikis, kurio Kuranas visiškai nepatenki
no. Todėl pradėta vis labiau remtis trumpais pasakojimais apie tai,
ką Muchamadas vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis neva sakė
ar darė. Gausėjant tokių pavienių pasakojimų (chadysų), jie pradė
ti sisteminti ir galiausiai IX-X amžiais sudėti į rinkinius, kurie tapo
antru po Kurano musulmonų teisės šaltiniu. Sunitai naudojasi tu
zinu chadysų rinkinių, kurių šešis laiko kanoniniais. Išsamiausi ir
patikimiausiais laikomi vadinamieji „Sachych“ („Sachych ai Bukhari“,
„Sachych Muslim“) ir „Sunan Abū Daūd“ rinkiniai. Šyitai nepripažįsta
sunitų kanoniniais laikomų chadysų rinkinių ir turi savus rinkinius,
kurių pagrindiniai perdavėjų grandinės nariai yra Muchamado pus
brolis ir pirmasis šyitų imamas Ali, jo sekėjai bei kiti šyitų imamai.
Šyitai taip pat vartoja sinoniminį chadysams terminą akhbar, kurio
aprėptį jie išplėtė šiuo terminu įvardydami ir patiems imamams pri
skiriamus pasisakymus bei veiksmus.
Šimtuose tūkstančių chadysų/akhbarų reglamentuojama ne tik
tikėjimas ir apeigos, bet ir teisės, etikos, medicinos, prekybos, visuo
meninio bei asmeninio gyvenimo sritys. Individualūs chadysai su-
sideda iš dviejų dalių: a) nenutrūkstamos perdavėjų (musnadų), t. y.

žmonių, girdėjusių vienas iš kito, grandinės (isnad), kurios pradžioje
yra kuris nors Muchamado bendražygis, matęs Muchamadą vienaip
ar kitaip elgiantis arba girdėjęs iš jo lūpų frazę, paliepimą, draudimą,
pamokymą ar pasakojimą, ir b) paties nutikimo aprašymo, jo turinio
(matn). Patikimiausio isnado ir matno chadysas vadinamas teisingu
(sachych). Autoritetingiausi pirmi chadysų rinkiniai, pripažįstami
sektinais visų pasaulio sunitų, sudaryti Bukhario (mirė 870 metais)
ir Muslimo (mirė 875 metais), vadinami patikimu rinkiniu (ai džami
ai sachych), nes tikima, kad jų redaktoriai į rinkinius sudėjo kruopš
čiai patikrintus išimtinai patikimus chadysus. „Sachych ai Bukhari“
rinkinį sudaro 7300 individualių chadysų, tačiau dažnai tapataus ar
labai panašaus turinio chadysai skiriasi tik perdavėjų grandine, to
dėl skirtingų situacijų šiame rinkinyje yra perpus mažiau. Kitos trys
chadysų kategorijos - chasan (geras, turintis nedidelių perdavėjų grandi
nės ar turinio trūkumų), dayf (silpnas, nepatikimas, turintis esminių gran
dinės ir/ar turinio trūkumų) ir gharyb (keistas, ypač dėl turinio trūkumų).
Nors dauguma musulmonų, ypač konservatyvių sunitų, tiki,
kad chadysai atspindi realias Muchamadui nutikusias situacijas, vis
dėlto esama musulmonų, kurie tuo nėra taip įsitikinę. Mat daugelis
tų pasakojimų, iki jie buvo surinkti VIII amžiuje, gyvavo kaip sakyti
nės tradicijos dalis ir buvo veikiami tiek subjektyvių (asmeninių pasa
kotojų savybių), tiek objektyvių (laiko ir erdvės) sąlygų. Todėl kai kurie
kritiškai nusiteikę musulmonai nelaiko chadysų šaltiniu, iš kurio ga
lima semtis absoliučiai tikslių žinių apie pirminį Muchamado mo
kymą ir tikrąją jo elgseną. Dalis chadysų / akhbarų yra akivaizdžiai
gerokai po Muchamado mirties sukurti pasakojimai apie jį, labiau
atspindintys savo sukūrimo negu Muchamado gyvenimo laikmetį.
Tačiau net ir iš esmės sutardami dėl pamatinių tikėjimo tiesų,
prievolių bei tekstų musulmonai neišlaikė vienybės nei tikėjimų, nei
religinės praktikos, o vėliau ir pasaulėžiūros bei gyvensenos klausi
mais. Tad visa veik pusantro tūkstančio metų islamo istorija matyti-
na kaip paralelių, jei ne viena kitą neigiančių, tai tikrai tarpusavyje
konkuruojančių, islamo sampratų, šioje knygoje pakaitomis vadina
mų plotmėmis / dimensijomis, raida. Maža to, kiekviena iš jų yra taip
pat daugialypė, tad, net ir žvelgiant per atskiros islamo plotmės priz
mę, matome daugiau vidinio susiskaldymo nei jungiančio bendra
darbiavimo. Kiti du skyriai skirti aptarti klasikines bei revaivalistinę
islamo plotmes bei jų sudedamąsias dalis.
2
Z _ skyrius
K lasikinės islam o
p lo tm ės
K ontekstas:
islam o d a u g ia ly p iš k u m a s
Kalbant apie islamą ir musulmonus, būtina suvokti skirtį tarp

to, kas vadintina islamiška ir kas musulmoniška. Kitaip tariant,
negalima dėti lygybės ženklo tarp islamo religijos, kaip norminės
sistemos ir musulmonų visuomenių bei bendruomenių kultūrų ir
jų praktinių vertybinių sistemų, kaip paralelinių norminiam, arba
legalistiniam, islamui. Religija ir kultūra nebūtinai visada sutampa
ar viena kitą papildo; šventraščių ir religinės teisės keliami reikala
vimai nebūtinai turi tapti tikinčiojo kasdienio gyvenimo gairėmis.
Neretai kuriai nors religinei tradicijai formaliai priklausantis asmuo
ar grupė aklai nesivadovauja religinėmis dogmomis ir reikalavimais.
Dar dažniau tos dogmos ir normos perinterpretuojamos, pritaikant
jas prie realaus gyvenimo poreikių, ir ganėtinai nutolsta nuo „origi
nalo“. Išorinės kultūrinės įtakos, gamtinės ir kitokios aplinkybės dar
labiau atitolina gyvenseną nuo skelbiamų įsivaizduojamų universa
lių religinių idealų. Todėl islamo, kaip ir praktiškai bet kurios kitos
religijos, išpažinėjų kultūros nevalia sutapatinti su islamo mokovų
(ulamų) skelbiamu norminiu islamu. Neverta ieškoti nei islamo, nei
musulmonų kultūros vienovės. Egzistuoja specifinės, viena nuo ki
tos neretai labai besiskiriančios musulmoniškos kultūros, kurios,
nepaisant didelių kasdienės gyvensenos ir religinių normų skirtu
mų, išlaiko akivaizdų ryšį, liudijantį apie jų priklausomybę islamo
pasauliui, tačiau negali būti matomos ir kaip Islamo iš didžiosios
raidės reprezentacija.
Daugeliui europiečių, artimiau nesusipažinusių nei su islamo
tiesomis, nei su musulmonų pasaulėžiūromis bei gyvenimo būdais,
ši perskyra jokiu būdu nebuvo ir vis dar nėra akivaizdi. Dauguma
nemusulmonų europiečių praktiškai bet kokį musulmonų veiksmą
2 skyri us. Kl as i ki nės i s l a mo p l o t m ė s 63
P e rs k y ra t a r p to , k a s is la m iš k a i r m u s u lm o n iš k a
IslamiSka siekiamybė Musulmoniška realybė

G y v e n im a s p a g a l šven traščių Prie realyb ės p rita ik y to s ir
ir relig in ės teisės s u fo rm u o ta s p e rin te rp re tu o to s tik ė jim o
tik ė jim o tiesas tiesos
įk ū n y ta teisin ėse trad ic ijo s e įk ū n y ta s o c ia lin ė je k u ltū rin ė je

e lg s e n o je
O rto d o k s in is leg alistin is islam as M istin is ir liau d ies islam as
mato kaip religijos padiktuotą ar net prisakytą ir nuo jos neatsietiną.

Bet tai nėra vien neišprususių europiečių yda - neretai ir patys mu
sulmonai nesuvokia šio istoriškai susiformavusio neatitikimo tarp
idealo ir realybės.
Perskyrą tarp religinių dogmų ir visuomeninio ar bendruome
ninio gyvenimo realybės pastebėję musulmonai ėmė siekti islamo
atsinaujinimo, kuris mokslinėje literatūroje vadinamas revaivaliz-
mu. Islamo atgimimo sąjūdis pradėjo formuotis XVIII amžiuje, o
ypač suvešėjo XX amžiuje. Iki tol musulmonų visete promaišiu gy
vavo ir tarpusavyje konkuravo, iš vienos pusės - islamo teisininkų
pripažįstamas, todėl legalistiniu vadinamas, islamas, iš kitos - mis
tinis bei liaudies islamas; du pastarieji dažnai tarpusavyje persipynę,
bet vis dėlto laikytini atskirais. Revaivalistų skelbiamos idėjos tapo
alternatyva klasikinėms-istorinėms islamo plotmėms - „mokovų
aukštąja“ vadinamai legalistinei ir „liaudies žemosiomis“ vadina
moms mistinei bei liaudies islamo plotmėms.
Legalistinis islamas ir dėl kultūrinių bei istorinių veiksnių
atsiradusios mistinio bei liaudies islamo kryptys yra viena kitai
N ū d ie n o s m u s u lm o n ų tip o lo g ija
Istortnišlsllinas Naūjišis isiimas "v ' :

Trad icion alistai: Revaivalistai: M o d e rn is ta i:
1. Legalistai 1. N e o fu n d a m e n ta lis ta i 1. S ekuliaristai
2. M is tik a i (sūfijai) 2. Islam istai 2. A g n o s tika i
3. Liaudies islam o išp ažinėjai 3. N eo le g a lis ta i 3. A teistai
4 . D žih a d is ta i (0,001 proc.)
6 0 - 7 0 proc. 1 0 - 1 5 proc. 1 5 - 2 5 proc.

prieštaraujančios ar net viena kitą neigiančios islamo plotmės.

Skirtumus tarp jų įtikinamai parodė Ernestas Gellneris knygo
je „Postmodernizmas, protas ir religija“. Tiesa, Gellneris liaudies
islamui priskyrė daugelio islamo tyrėjų savarankiška traktuojamą
mistinę islamo plotmę, vadinamąjį sufizmą, o legalistinį islamą
praktiškai sutapatino su fundamentalizmu. Tačiau istoriškai san
tykis tarp legalistinio ir fundamentalistinio islamo dažniau būdavo
pažymėtas priešiškumu ir įtampa, o ne sutarimu ar, juo labiau, ta-
patinimusi. Todėl polemizuojat su Gellneriu reikėtų pridurti, kad
šiandien islamą galima matyti kaip daugiamatį, kur be minėtųjų
istorinių (legalistinio, mistinio ir liaudies) dar yra ir revaivalistinio
islamo plotmė, susidedanti iš neofundamentalizmo ir politizuoto
islamo, dar vadinamo islamizmu, bei džihadizmo. Visoms šioms
plotmėms susidūrus XX amžiaus II pusėje išryškėjo dar ir hibridi
nis neolegalistinis islamas.
L egalistinis islam as
Kalbant apie musulmonų religinę teisę dažniausiai vartojamas

šaryjos terminas, įsivaizduojamai įvardijantis vienareikšmių isla
miškų taisyklių (prisakymų ir draudimų) visumą, surašytą kokiuo
se nors tekstuose - kodeksuose ar net pačiame Kurane. Tačiau šis
Kurane vienintelį kartą (45:18) vartojamas žodis, reiškiantis „kelią“,
adekvačiau atitiktų tikėjimą, jog Dievas savo kūrinijai - žmonijai -
numatė taisykles ir ribas, kurių neperžengdama ji eitų Dievo išga
nymo keliu. Šiuo požiūriu šaryja musulmonams yra tiesus kelias į
Dievą. Taip ji suprantama ir chadysuose. Teigiama, kad šaryja yra
nesenstanti - amžina ir nekintanti, kaip amžinas ir nekintantis yra
ir jos teikėjas Dievas, todėl savo nuožiūra žmonės negali ir neturi
teisės keisti nei Dievo jiems numatytų taisyklių, nei ribų. Žmonija
visuomet privalanti gyventi pagal šaryją. Kita vertus, šaryja yra ne
daugiau negu principas, neturintis materialios, žmogui apčiuopia
mos išraiškos - ji nėra tekstas ar tekstų rinkinys, kuriame Dievas
būtų surašęs savo taisykles ir įsakymus. Kuranas gali būti laikomas
šaryjos išraiška, bet teigti, kad visa dieviškoji teisė sutalpinta į Ku-
raną, būtų Kurano pervertinimas ir dieviškosios teisės nuvertini
mas. Šaryja nėra tapati Kuranui, ji apima daug daugiau negu yra
išreikšta musulmonų šventraštyje.
Kadangi šaryja, kaip Dievo valia, nėra iki galo savaime pažini,
visiems prieinama ir suprantama, jos išaiškinimu žmonėms ėmė
rūpintis musulmonų teisininkai (fukaha, vns. fakyh), o jų veikla pa
vadinta teisės mokslu fik h (supratimas, išmanymas). Fikhas apima
musulmonų pastangas išaiškinti dieviškosios teisės (šaryjos) teo
rinius principus taip, kad juos būtų galima įgyvendinti praktiškai.
Musulmonų teisės mokslas susideda iš teisės šaltinių (teisės teori
jos, usūl) ir teisės šakų (pozityviosios teisės, furū). Fikhas tapo islamo
mokovų plėtoto legalistinio islamo šerdimi. Musulmonų juristai
išsikėlė tikslą suformuluoti musulmoniškoms visuomenėms kon
krečias teisiškai pagrįsto elgesio taisykles ir normas, kuriomis jos
galėtų vadovautis savo kasdieniame socialiniame ir privačiame gy
venime.
Žvelgiant per fikho prizmę, bet kuris žmogaus atliekamas veiks
mas gali būti traktuojamas ne tik moraliniu-etiniu, bet pirmiausia -
teisiniu požiūriu. Etika, moralė ir teisė čia yra glaudžiai susipynusios
ir dažnai neatskiriamos. Islame neišplėtota nuodėmės samprata; ją
veikiau atitinka smerktini, negarbingi veiksmai, už kuriuos Visuo
tinio teismo dieną nubaus pats Dievas, ir nusikaltimai, už kuriuos
bausmės susilaukiama dar čia, žemėje.
Musulmonų teisėje visi žmogaus veiksmai suskirstyti į penkias
sąlygines kategorijas:
1. Privalomus - pvz., penkias pamatines prievoles, išvardytas
vadinamuosiuose tikėjimo stulpuose, kurių atlikimas priva
lomas, o už neatlikimą baudžiama arba dar čia žemėje, arba
jau Dievo anapusybėje.
2. Skatinamus - tokius kaip išmaldos (sadaka) davimas, nekano
ninių maldų (dua) atlikimas ir panašius. Šie veiksmai nepri
valomi, bet už jų atlikimą Dievas apdovanosiąs pomirtiniame
gyvenime.
3. Nutylimus, neutralius - musulmonų teisė, taigi ir pats Die
vas, šių veiksmų atžvilgiu yra neutralūs. Kitaip tariant, juos
leidžiama atlikti „pagal nutylėjimą“.
4. Smerkiamus - veiksmus, kurių atlikimas (pvz., kiaulienos val
gymas) nėra kriminalizuotas ir už juos nėra numatyta baus
mė, bet musulmonų teisė juos smerkia, o Dievas jais bodisi ir
už jų atlikimą Paskutiniojo teismo dieną tikrai nepagirs.
5. Draudžiamus - klasifikuojamus kaip nusikaltimai, už kuriuos
numatytos bausmės jau čia, žemėje.
Te isė s š a ltin ia i
Musulmonų juristai per kelis pirmuosius islamo šimtmečius
susitarė dėl teisės šaltinių (usūl ai fikh). Pirmuoju ir pagrindiniu
musulmoniškosios teisės šaltiniu buvo paskelbtas islamo šventraš
tis - Kuranas. Kurane išdėstyti nurodymai ir draudimai visiems
musulmonams yra privalomi ir nekvestionuotini - visas Kuranas
yra etalonas ir šaltinių šaltinis. Vis dėlto, Kurane esančių prisaky
mų ir draudimų nepakanka, kad vien tik jais vadovaujantis būtų
galima eiti išganymo keliu. Todėl natūralu, kad Muchamado pavel
das chadysų, arba akhbarų, forma buvo paskelbtas antruoju teisės
šaltiniu. Kaip minėta anksčiau, chadysuose / akhbaruose dažnai
parodoma, kaip vienoje ar kitoje situacijoje esą elgėsi pranašas ar
jo artimos aplinkos žmonės, kuriais ne tik kad nevalia abejoti, bet
dargi būtina sekti. Chadysas, duodantis praktinį atsakymą į kurį
nors klausimą, traktuojamas kaip etaloninis ir taikytinas visoms
tapačioms situacijoms.
Musulmonų teisės mokslas jokiu būdu neneigia ir nesipriešina
žmonijos evoliucijos teorijai. Musulmonų juristai pripažįsta, kad su
sidarius naujoms sąlygoms, atsiradus naujiems klausimams ir iššū
kiams, kurių net netiesiogiai neaptaria nei Kuranas, nei chadysai /
akhbarai, reikia pasitelkti naujas priemones „islamiškai teisingiems“
sprendimams priimti. Todėl be Kurano ir Sunos, musulmonų tei
sininkai prie fikho šaltinių priskyrė ir idžmą - sutartinę teisininkų
poziciją nagrinėjamu klausimu. Šis principas numato daugumos
(idealiu atveju - visų) tuo metu esančių gyvų musulmonų teisininkų
konsensusinį sutarimą, kaip spręsti klausimus, kuriems neįmanoma
rasti analogijų, t. y. jie neaptariami Kurane, Sunoje ar ankstesnių tei
sininkų darbuose, arba dėl kurių ankstesniais laikais nebuvo prieita
prie bendro sutarimo. Kai kurie musulmonų teisininkai buvo linkę
manyti, kad visuotinė idžma neįmanoma, todėl jos vykdytojai galėjo
būti tuo metu drauge klausimą svarsčiusių teisininkų grupė. Kaip be
būtų, idžma, net ir būdama ribotos apimties, tapo bene svarbiausiu
praktiniu musulmonų jurisprudencijos įrankiu.
Būna atvejų, kai teisinio įvertinimo reikalaujančios situacijos,
kad ir būdamos panašios, nėra identiškos. Tokiose situacijose nerei
kia ieškoti konsensuso, o pakanka pasitelkti kitą teisės šaltinį - ana
logijos principą (arab. kijas - matas, pavyzdys, palyginimas, analogija).
Kijaso poreikis kilo netrukus po Muchamado mirties, kai sparčiai
besiplečiančioje jo sukurtoje musulmonų valstybėje (kalifate) susi-
durta su situacijomis, apie kurias Muchamadas neužsiminė. Be kija-

so nebūtų buvę įmanoma susidoroti su naujomis politinėmis, ekono
minėmis ir socialinėmis problemomis. Musulmonų teisininkai, ypač
labiausiai kijasą praktikavę chanafitai, sukūrė išsamias taisykles, ku
riomis turi būti vadovaujamasi priimant sprendimus. Kijaso esmė
yra bendrumo tarp originalaus ir naujo atvejo nustatymas. Pavyz
džiui, pritaikius kijasą, Kurane ir ypač chadysuose esantis draudimas
gerti vyną dėl jo intoksikuojančios prigimties buvo praplėstas iki už
draudimo vartoti svaigalus ir haliucinogenus apskritai. Tačiau išskir
tiniais atvejais kijasas turėdavo būti aprobuotas juristų konsensuso
(idžmos) idant neliktų paprasčiausiu idžtihadu - daug kieno laikytu
ribiniu ir išimtinu teisės šaltiniu.
Penktasis, nors ir labai kontroversiškas, teisės šaltinis yra idž-
tihadas (pastangos, žodžio šaknimi artimas žodžiui džihad) - individu
alios, dedukcija paremtos, teisininko pastangos priimti teisiškai ga
liojantį sprendimą. Idžtihadą praktikuojantis teisininkas vadinamas
mudžtahidu. Ankstyvojoje musulmonų bendruomenėje VII-IX am
žiais autoritetingi musulmonų juristai gana laisvai praktikavo idž
tihadą, remdamiesi analogijos principu (kijasu) ir savo individualia
nuomone (rai). Iškilesnieji to meto mudžtahidai vėliau tapo teisinių
tradicijų (mazhabų) eponimais (pvz., Abū Chanyfas, Ibn Chanbalas, Šafis,
Malikas, Džafaras). Į apyvartą įėjus chadysų rinkiniams ir X amžiaus
pradžioje galutinai išsikristalizavus musulmonų teisinėms tradici
joms, sunitų juristų dauguma priėmė sprendimą „uždaryti idžtihado
vartus“ ir nebeleisti teisininkams jo praktikuoti. Buvo nuspręsta, kad
visos vėlesnės juristų kartos turi praktikuoti taklydą - nenukrypsta
mai laikytis autoritetų sukurtų precedentų ir savo teisinės tradicijos
doktrinos. Vis dėlto kai kurie sunitų juristai skelbėsi buvę mudžtahi
dai ir savo teisiniuose svarstymuose smarkiai nukrypdavo nuo savo
mazhabo. Tokių pozicijų laikėsi Ibn Taimija (1263-1328), Džalalas
ad Dynas Sujūtis (1445-1505) ir kiti.
Šyitai imamitai, kitaip negu sunitai, idžtihado niekada ne
buvo atsisakę, tačiau jo praktikavimas buvo patikėtas tik patiems
aukščiausiems jų dvasiniams vadovams, vadinamiems imitavimo
šaltiniais (mardža ai taklyd). Imamitų mudžtahidai, daugiausia re
zidavę šventuosiuose šyitų miestuose Irake ir Persijoje (dab. Ira
ne), buvo nepriklausomi nuo politinės valdžios, o savo sekėjams
(mukalidams) - dažnai vienintelis ir absoliutus autoritetas, kuriam
jie, be kita ko, mokėdavo ir tam tikrą „pasislėpusiam“ dvyliktajam
imamui Mahdi skirtą mokestį (khums). Neretai imamitų mudžtahi-

dus saugodavo ginkluotos jų ištikimų sekėjų draugovės.
Šie penki šaltiniai musulmonų teisininkų manymu buvo pakan
kami, kad per visą savo istoriją musulmonų visuomenės ir valstybės
galėtų ne tik sėkmingai funkcionuoti, bet ir būtų teisiškai saugios -
laikytųsi dieviškosios teisės ir eitų išganymo keliu.
Te isė s š a k o s
Furū alfikh - musulmonų teisės šakos, kitaip - pozityvioji teisė.
Porą pirmųjų islamo amžių ji plėtojosi lygia greta ir veikė išvien su
teisės teorija. Vėliau atsirado nuomonių įvairovė: nors ir sutardami
dėl teisės šaltinių, pozityviosios teisės klausimais musulmonų tei
sininkai nuėjo skirtingais keliais. Taip pamažu susiformavo beveik
tuzinas savarankiškų teisinių tradicijų (mazhabų), nevienodai tai
kančių teisės šaltiniuose esančias ištaras ir priimančių nevienodus,
tarpusavyje iš esmės besiskiriančius sprendimus. Skirtumai tarp tei
sinių pozicijų išryškėjo dar ankstyvajame fikho etape, kai iškiliausi
teisininkai, remdamiesi skirtingomis ir kai kada viena kitai priešta
raujančiomis Kurano ištaromis, savo nuožiūra priimdavo skirtingus
sprendimus beveik tapačiose situacijose. Tų teisininkų mokiniai se
kė pradininkų pėdomis vis didindami atotrūkį, kol pamažu VIII-IX
amžiais susiformavo tuzinas teisinių tradicijų, kurių eponimais tapo
ankstyvieji teisininkai.
Musulmoniškosiose visuomenėse įsitvirtino ir iki naujųjų lai
kų išliko tik keturios sunitinės teisinės tradicijos - chanafitai, mali-
kitai, šafitai, chanbalitai. Chanafitų tradicija, kurios eponimas Abū
Chanyfa ai Numanąs ibn Sabitas (699-767) - seniausias mazhabas.
Iš kitų mazhabų jis išsiskiria didesnėmis spekuliatyvių sprendi
mų galimybėmis, paliekančiomis daugiau vietos interpretacijoms,
lankstumui ir išimtims. Chanafitų mazhabas paplito Artimuosiuo
se Rytuose ir Pietryčių Europoje, Egipte, Indijoje. Antrojo, maliki-
tų mazhabo principus suformulavo jo eponimas Malikas ibn Anas
(715/6-795), atstovavęs tradiciškesnėms nuostatoms, laikęs save
Sunos sergėtoju. Malikitų mazhabas prioritetą teikia chadysams ir
yra mažiau spekuliatyvus, todėl labiau rigoristinis. Šis mazhabas
labiausiai išplito vakarinėje Arabų pusiasalio dalyje, Vakarų Afri
koje ir iš dalies Egipte. Tarp chanafitų ir malikitų kilus ginčams dėl
tariamai per didelio chanafitų spekuliatyvumo (interpretacijos lais
vės), į diskusiją įsitraukė Abū Abd Alahas aš Šalis (767-820), tapęs
trečiojo, šafitų mazhabo eponimu. Šafis pirmasis iš musulmonų

teisės pradininkų pamėgino ją sisteminti. Jo pasiūlyta teisės šalti
nių klasifikacija pripažinta visų sunitų mazhabų. Šafitų mazhabo
pabrėžiama Sunos svarba paskatino sparčiai rinkti chadysus. Šafitų
mazhabas išplito Malajų salyne, Centrinėje Azijoje, Šiaurės Kau
kaze. Ketvirtojo, chanbalitų mazhabo pradininkas buvo Achmadas
ibn Chanbalis (780-855), propagavęs grynąją tradiciją - sekimą Su-
na vengiant pavojingų naujovių (bida). Jo mokiniai ir sekėjai buvo
įsitikinę, kad privalu kuo griežčiausiai laikytis Kurano ištarų ir sek
ti Pranašo palikimu - Simą. Chanbalitų mazhabas buvo pats ne
gausiausias, sugebėjęs įsitvirtinti tik Centrinėje ir Rytų Arabijoje.
XVIII amžiuje iš jo išaugo ir galiausiai jį užgožė neofundamentalis-
tinis vahabitų judėjimas, XX amžiuje įsiviešpatavęs beveik visame
Arabijos pusiasalyje.
Bida t e r m in a s a p im a ta r ia m a s a r re a lia s t i k ė ji m o a r p r a k tik o s n a u

jo v e s , k u r ių M u c h a m a d o s a n k c io n u o t o p r e c e d e n t o n e b ū t a j a m g y
v a m e s a n t. B id o s k o n c e p c ija p r a d ė jo f o r m u o t is p e r p ir m ą jį b e n d
r u o m e n ė s v id u je v y k u s į k a r ą (fitna, 6 5 6 - 6 6 1 ) t a r p p r o t o š y it ų ir
p r o t o s u n it ų , k a i š y ita i ir n u o j ų a ts k ilę k h a r id ž it a i k a lt in o b u v u s į k a
lifą O s m a n ą n e le is t in ų n a u jo v ių d ie g im u . V ė lia u t e r m in a s bida d a ž
n a i v a r t o t a s d o g m a t ik o je , a p t a r i a n t t i k ė ji m o d a ly k u s . M u s u lm o n ų
te is ė je b id a s k ir s to m a į n e ig ia m ą ( t o d ė l d r a u s t in ą ) ir t e i g i a m ą (t o d ė l
t o l e r u o t in ą ) . V is d ė lt o t e r m in a s bida d a ž n ia u s ia i t u r i n e ig ia m ą k o
n o t a c iją ir n e r e t a i v a r t o ja m a s k a ip p a k ly d im o ir e r e z ijo s a t it ik m u o .
V is k a s , ka s p r ie š t a r a u ja K u r a n e ir c h a d y s u o s e e s a n č io m s t i k ė ji m o ir
p r a k tik o s n o r m o m s , la ik o m a b id a . Įv a ir io s m u s u lm o n ų g r u p ė s n e r e
t a i b u v o lin k u s io s v ie n a k it ą k a lt in t i b id o s s k le id im u .
Formaliai visų keturių mazhabų atstovai vieni kitus laikė tik

raisiais (ortodoksiniais) musulmonais, o tarpusavio skirtumų ne
tik kad nelaikė trūkumu, bet dargi manė juos esant pranašumu,
todėl nesiekė skirtingus mazhabus sulieti į vieną teisinę tradiciją.
Musulmonų edukaciniuose ir moksliniuose centruose - religinė
se mokyklose (madrasose) ir universitetuose - būdavo įrengiamos
atskiros erdvės visų keturių sunitų mazhabų atstovams studijuoti
ir kurti. Be to, tuose miestuose ar regionuose, kurių gyventojai pri
klausė skirtingiems mazhabams, savarankiškai veikė kiekvienai jų
atstovaujantys teisėjai (kadijai).
70 E g d C i n a s R A Č I U S . M U S U L M O N A I IR JŲ I S L A M A I
Tarp šyitų įsitvirtino trys savarankiškos teisinės tradicijos: šyi-

tai imamitai, dar vadinami džafaritais (paplitusi Persijoje / dab. Irane,
Azerbaidžane, Pietų Irake, Libane, Bahreine), ismailitai / nizaritai (Rytų
Afrikoje, Indostano pusiasalyje) ir zaiditai (Jemene). Trečiosios musul
monų šakos kharidžitų gausiausia atšaka ibaditai suformavo savo
teisinę tradiciją, įsitvirtinusią Omane, kur dar ir šiandien ibaditai
sudaro daugiau nei 60 procentų šalies gyventojų.
Todėl, žiūrint per legalistinio islamo prizmę, galima kalbėti apie
aštuonias pagrindines klasikines musulmonų teisines tradicijas, ku
rios kartais laikomos islamo šakomis - keturias sunitų, tris šyitų ir
vieną kharidžitų; kai kurios dar turi savo atšakas.
Kuo gi praktiškai skiriasi tos teisinės tradicijos, ir kaip galėjo at
sitikti, kad remdamiesi tais pačiais šaltiniais musulmonų teisininkai
prieidavo prie skirtingų išvadų? Pirmiausia, teisinės tradicijos ski
riasi būtent dėl praktinių sprendimų, kuriuos padiktuodavo kijaso
ir ypač idžtihado principų taikymas. Pavyzdžiui, į klausimą: „Kada
musulmonė moteris gali inicijuoti skyrybas su sutuoktiniu?“, - skir
tingos teisinės tradicijos, remdamosi savo pradininkais - mudžta-
hidais - bei pasitelkusios skirtingus precedentus, atsako skirtingai.
Todėl, esant identiškai situacijai, gali nutikti, o istorijoje neabejoti
nai ir nutikdavo, kad vienai tradicijai priklausantis teisininkas mo
terį išskirs, o kitai - ne. Kitas pavyzdys galėtų būti paveldėjimas:
skirtingose tradicijose šiek tiek skiriasi paveldėtojų ratas ir paveldi
mos dalys. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad sunitų teisinės tra
dicijos skiriasi ne radikaliai, o tik detalėmis, kurios, tiesa, gali turėti
esminių padarinių atskiriems individams.
B a u d ž ia m o s io s te is ė s y p a t u m a i
Musulmonų baudžiamojoje teisėje nusikaltimai suskirstyti į
dvi kategorijas - tuos, kuriais pažeidžiamos Dievo teisės (chak ila-
hi) ir tuos, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės (chak adanti). Chak
ilahi pažeidimai baustini Kurane ir / ar chadysuose numatytomis
fiksuotomis fizinėmis, vadinamosiomis ribinėmis, bausmėmis
(chudūd); už chak adami pažeidimą skiriamos teisėjo numatytos
bausmės (tazyr).
Chad (riba, trukdys) minimas pusėje tuzino Kurano ištarų (2:187,
229-230; 4:13-14; 9:97,112; 58:4; 65:1). Kadangi chudūd bausmių dydis
numatytas Kurane ar Sunoje, t. y. nustatytas paties Dievo (iš čia Die
vo teisės samprata), jos negali būti pakeistos, sušvelnintos ar sugriež-
L e g a lis tin io is la m o šakos ir atšako s
tintos. Todėl baudžiamąją teisę praktikuojantys teisėjai priimdami

nuosprendžius negali šių bausmių interpretuoti savaip. Chad kate
gorijai priklausantys nusikaltimai - Dievo teisės pažeidimai - yra šie:
1. Paprastoji vagystė (sarika). Vadovaujantis chadysuose aprašy
ta Muchamado praktika, baudžiama galūnės - dešinės plašta
kos, o pakartotiniu atveju - kairės pėdos amputavimu.
2. Ginkluotas plėšikavimas (kata ai taryk). Baudžiamas chady
suose numatyta mirties bausme.
3. Alkoholio vartojimas (šarb ai khamr). Baudžiamas chadysuose
numatyta 80 kirčių bausme.
4. Atsimetimas nuo islamo (irtidad). Baudžiamas chadysuose
numatyta mirties bausme.
5. Svetimavimas (zina). Remiantis Kurano 24:2 ir 4:15-16 bau
džiamas, priklausomai nuo šeiminės nusikaltėlio padėties,
100 kirčių rykšte ar mirties bausme užmėtant akmenimis.
6. Melagingas kaltinimas svetimavimu (kazf). Baudžiamas Ku
rano 24:4 numatyta 80 kirčių bausme.
Dalis musulmonų teisininkų sutarė, kad atsižvelgiant j aplinky
bes, įrodymus, nusikaltusiojo motyvus ir atgailavimą, bausmės vis
dėlto gali būti švelninamos. Galiausiai, paskirti visą chad bausmę rei
kia sąlygų ir aplinkybių, kurios tikrovėje ne visada būna (pvz., sunku
rasti reikalaujamus keturis liudytojus svetimavimo byloje), todėl kai ku
rios chudūd bausmės vykdytos gana retai.
Antrajai nusikaltimų grupei priklauso visi kiti nusikaltimai, už
kuriuos Dievo bausmė nenumatyta nei šventraštyje, nei pranašo pa
likime. Tokios bausmės vadinamos tazyr (nuosprendis, pasmerkimas).
Musulmonų baudžiamojoje teisėje tazyr bausmę, atsižvelgdamas
į įvairias aplinkybes (tarp jų ir į nukentėjusiosios šalies lūkesčius) savo

nuožiūra skiria teisėjas. Tazyr bausmė gali būti taikoma tik už vadi
namosios žmogaus teisės (chak adami) pažeidimą, t. y. tais atvejais,
kai nei Kurane, nei chadysuose už byloje svarstomą nusikalstamą
veiką nėra numatyta konkreti bausmė. Tazyr bausmė gali būti žodi
nė (papeikimas, pasmerkimas), finansinė (bauda, turto konfiskavimas) ir
fizinė (nuplakimas, kūno organo pašalinimas ar net mirties bausmė). Pa
stebėtina, kad musulmonų klasikinės baudžiamosios teisės teorijoje
ir praktikoje įkalinimas nelaikomas bausme - įtariamajam gali būti
taikomas sulaikymas, tačiau tik kaip kardomoji priemonė iki nuo
sprendžio dėl tazyr bausmės priėmimo.
Prie pastarosios nusikaltimų kategorijos priskiriami kūno su
žalojimai bei žmogžudystė. Vadovaujantis baudžiamojoje teisėje
institucionalizuotu taliono principu „akis už akį“ (arab. kisas - atpil
das), kuris laikomas pamatine teisingumo kategorija, už žmogžu
dystę turėtų būti taikoma mirties bausmė. Kisas vienareikšmiškai
įtvirtintas Kurane (2:178 ir ypač 5:45). Beje, 2:178 išskiriamos trys
viena kitai nelygios žmonių kategorijos - laisvieji vyrai musulmo
nai, vergai ir moterys. Kurane taip pat nurodoma (5:45), kad už kon
kretų sužalojimą nusikaltėliui turi būti atlyginta tuo pačiu - akis už
akį, nosis už nosį, dantis už dantį, ausis už ausį. Tačiau tose pačiose
ištarose (2:178-9; 5:45) musulmonai skatinami nepraktikuoti kraujo
keršto, o priimti kompensaciją (arab. dija - išpirka). Į diją gali pre
tenduoti nukentėjusysis (sužalojimo atveju) arba jam atstovaujantys
artimiausi giminaičiai (nužudymo atveju). Už nužudymą sumokėta
dija giminaičiams padalijama vadovaujantis paveldėjimo paskirs
tymo taisyklėmis.
T e is in in k ų g i ld ija ir te is in ė s tr a d ic ijo s
Absoliučią pasaulio musulmonų daugumą sudarantys sunitai
neturi krikščioniškai suprantamos dvasininkijos - kunigų, kurie tu
ri būti atlikę ne tik formalaus išsilavinimo, bet ir dvasinės iniciacijos
procesą. Kunigijos pakaitalas tarp sunitų yra vadinamieji religijos
mokovai - ulamai (vns. alim). Istoriškai musulmonų visuomenėse
ulamai sudarė atskirą socialinę grupę ar net luomą ir buvo miestų
intelektualinis elitas. Ulamai musulmonų visuomenėse ir bendruo
menėse tradiciškai buvo atsakingi už Kurano ir chadysų studijas,
teisinių tekstų analizavimą. Prie ulamų priskiriami religinių insti
tucijų vadovai (mečečių imamai, mulos, labdaringų fondų ir zakos iždo
valdytojai), mokyklų ir seminarijų (madrasų) dėstytojai bei, savaime

suprantama, juristai. Žiūrint idealistiškai, alimu tampama po ilgų
religinių mokslų studijų, tačiau realybėje kaimiškų vietovių mečečių
imamais ar kitokiais dvasiniais vadovais (o kartu ir vietiniais ulamais)
neretai tapdavo bendruomenės įgalioti bent kiek raštingi jos atsto
vai. Kai kada alimo funkcijos bei titulas tapdavo net paveldimas iš
kartos į kartą.
Jei tapti vietinės reikšmės mečetės imamu buvo, ir tebėra, gana
paprasta, ir tai nereikalauja aukšto išsilavinimo lygio, tapimas juris
tu jau neišvengiamai suponuoja formalias studijas. Kitaip tariant, jei
mula tapti galima ir neturint išsilavinimo, tai siekiančiam tapti ju
ristu kartelė iškelta daug aukščiau. Musulmonų religinės teisės pro
fesionalai sąlyginai skirstytini į teoretikus ir praktikus, nors dažnai
tos dvi veiklos būdavo sumišusios viename asmenyje. Praktikai dar
skirstytini į teisėjus (kadijus) ir juriskonsultus (muftijus).
Pirmieji Muchamado įpėdiniai valstybės vadovo poste - kali
fai - laikytini ir pirmaisiais teisininkais, ir ne tik praktikais, bet ir
įstatymų leidėjais. Prie teisininkų priskirtini ir ankstyvieji provinci
jų valdytojai, kuriems darbe dažnai tekdavo priimti teisinius spren
dimus. Vėliau pradėjo rastis su valdžia nesusijusių teisės teoretikų,
padėjusių pamatus musulmonų teisei ir atskiroms teisinėms tradi
cijoms (mazhabams). Susiformavus teisinėms sistemoms, dauguma
teisininkų praktikų musulmonų valstybėse tapo valstybės tarnauto
jais - dirbo teismuose ir kitose valstybinėse institucijose; kai kurie
dirbo privačiame sektoriuje, pavyzdžiui, administravo labdaringus
fondus (vakf), buvo globėjų netekusių moterų atstovai (vali) santuo
kos sutartyse, rūpinosi našlaičių turtu. Aukščiausios kvalifikacijos
teisininkai užimdavo teisėjų (kadijų) ir valstybinių juriskonsultų
(muftijų) postus.
Kadijų funkcijos dažniausiai apėmė civilinių ir baudžiamųjų
bylų nagrinėjimą. Kadijų sprendimai turėjo būti vykdomi neati
dėliojant - apeliacijos galimybė musulmonų teisminėje praktikoje
nebuvo numatyta (išskyrus mirties nuosprendžio atvejus - juos kai ku
riuose kraštuose turėdavo patvirtinti valdovas; jis neretai būdavo sau pri-
siskyręs ir teisę suteikti malonę). Be ginčų sprendimo, kadijų funkcijos
apėmė ir administracinio pobūdžio veiklą: testamentu palikto turto
(kartu ir labdaringų fondų - vakf) valdymą, našlaičių ir silpnapročių
bei kitų, negalinčių pasirūpinti savimi, nuosavybės saugojimą, glo
bėjo (vali) vaidmens atlikimą sudarant moterų, neturinčių globėjų,
santuoką, notaro, tvirtinančio dokumentų ir parašų autentiškumą,

pareigas. Kai kada kadijai tarnaudavo ir kaip mečetės imamai ir pa
mokslininkai (khatyb). Istoriškai kiekvienas didesnis musulmonų
miestas turėdavo vyriausiąjį teisėją, tiesiogiai paskirtą krašto val
dovo (paties valdovo ar jo atstovo - gubernatoriaus), ir kelis jo paties
pasirinktus pavaduotojus. Atlyginimai teisėjams paprastai būdavo
mokami iš valstybės iždo. Nuo VIII amžiaus pabaigos sostinės (tuo
metu - Bagdado) vyriausiasis teisėjas buvo laikomas vyriausiuoju vi
sos valstybės teisėju - teisėjų teisėju (kadi ai kudat). Dažnai tai būda
vo politinis paskyrimas, todėl teisėjų, ypač aukščiausio rango, kaita
daugelyje musulmonų kraštų buvo didelė - valdovui neįtikę teisėjai
be skrupulų ir neatsižvelgiant į jų kompetenciją būdavo atleidžiami
iš pareigų. Teisėjo darbo netekę teisininkai neretai tapdavo nepri-
kausomais muftijais - musulmonų jurisprudencijos specialistais,
privatiems asmenims ar valstybinėms institucijoms teikiančiais ne-
įpareigojančią teisinę nuomonę - fatvą (išaiškinimą).
Fatva išduodama tik privačiam ar juridiniam asmeniui kreipusis
su rašytiniu paklausimu. Fatvos rengimo ir skelbimo procedūra va
dinama ifta. Išduodant fatvą, kaip ir priimant teismo nuosprendį, re
miamasi visais teisės šakniais; tačiau fatvos užsakovas gali pasirinkti,
vadovautis ja, ar ne. Kartais fatva pasirūpina teisme besibylinėjančios
šalys. Teisėjas gali, bet neprivalo, atsižvelgti į besibylinėjančiųjų jam
pateiktoje fatvoje išdėstytus argumentus, ypač jei ją išdavęs muftijus
yra gerbiamas teisininkas.
Istoriškai daugelis muftijų buvo nepriklausomi nuo politinės
valdžios ir savo teisines nuomones įvairiausiais teisiniais bei prakti
niais klausimais teikdavo apylinkės, kurioje rezidavo, gyventojams.
Kaimo vietovėse, kur raštingumas menkas, muftijai būdavo dvasi
niai vietinių gyventojų vadovai, siekę užtikrinti, kad musulmonai
nenukryptų nuo vadovavimosi teisiniais islamo principais. Be gau
sybės formalių pareigų neužimančių muftijų, daugelyje musulmonų
šalių būdavo ir tebėra muftijaųs, kaip valstybės tarnautojo, postas.
Pavyzdžiui, Osmanų imperijos sostinės Stambulo muftijus, vadintas
šeikh ai islam, buvo aukščiausias oficialus religinis teisinis autori
tetas ir politinės aukštuomenės narys. Kaire įsikūrusios formalios
fatvų išdavimo institucijos dar ai ifta teikiamas fatvas sunitai jau
kelis šimtmečius laiko autoritetingiausiomis.
Šyitų religijos mokovų gildija gerokai skiriasi nuo sunitų, nes,
skirtingai nuo pastarųjų, yra gana griežtai hierarchizuota. Ji susi-
deda iš keturių mokovų rangų, kurių kiekvienas turi savą titulą:

žemiausio rango profesionalūs šyitų ulamai vadinami chudža ai is-
lam („islamo įrodymas“). Skaičiumi šių mokovų yra daugiausia ir tai
dažniausiai būna jauni, profesiniu alimo keliu tik pradėję eiti vy
rai, kurie seka aukštesnių rangų mokovais. Ilgiau religijos mokslus
studijavę ir tam tikrą autoritetą bei savarankiškumą įgiję mokovai
vadinami ajatulomis („Dievo ženklais“). Už chudžą ai islamą ir aja-
tulą aukštesni išsilavinimu, autoritetu ir charizma yra ajatula uzma
(„didysis Dievo ženklas“), populiariai vadinami didžiaisiais ajatulo
mis. Didieji ajatulos vadovauja religinėms institucijoms ir religi
nių mokslų įstaigoms. Iki tuzino didžiųjų ajatulų turi aukščiausią
titulą - mardža taklyd („tas, kuriuo sekama“). Savo milijoniniams
sekėjams tokie mardžos yra absoliutūs neklystantys autoritetai - jų
fatvos ir kiti verdiktai religijos, socialiniais ir politiniais klausimais
yra nekvestionuotini.
Įvairūs mardžos tais pačiais klausimais dažnai turi gana skir
tingas nuomones, todėl mardžų sekėjai, nors ir priklauso tai pačiai
musulmoniškai denominacijai (šiuo atveju šyitams imamitams), dėl
savo atsidavimo lyderiui neišvengiamai atsiduria skirtingose sto
vyklose. Garsiausias XX amžiaus ajatula - buvęs Irano dvasinis ir
politinis lyderis Rūchula ibn Mustafa Musavis Khumainis Hindis
(1902-1989), po 1978-1979 metų Irano revoliucijos pasiekęs, kad
ajatulos taptų pagrindine šalies politinės sistemos atrama. Tačiau
porevoliuciniame Irane išliko jo naujajam islamistiniam režimui
oponuojančių ajatulų, net didžiųjų ajatulų. Kitur pasaulyje ajatu
los pasiskirstė į dvi grupes - palaikančiųjų Khumainio ir Teherano
režimą, t. y. islamistinių pažiūrų, ir jam nepritariančiųjų, tradicio-
nalistinių pažiūrų.
Musulmonų teisė - sudėtinga daugialypė sistema. Viena vertus,
ji turi nepajudinamus principus - šaltinius, kita vertus, nestokoja
įrankių evoliucionuoti. Vis dėlto, nepaisant musulmonų mokslo ir
švietimo centruose (gausybėje madrasų ir universitetų lygio edukacinių
institucijų) kultivuotos, išplėtotos ir sofistikuotos teisės teorijos, mu
sulmonų teisės praktikavimas buvo gana ribotas. Teisininkai prak
tikai (kadijai ir muftijai) daugiausia įtakos turėjo sprendžiant šeimos
teisės klausimus, o kitas teisės šakas (komercinę, administracinę, tarp
tautinę, neretai net baudžiamąją) palikdavo krašto administracijos ar
vietinių neformalių valdžios struktūrų (genčių, klanų) paprotinės tei
sės (urf, ada) vykdytojų nuožiūrai.
- (*-
M is tin is islam as
Paraleliai legalistiniam islamui per kelis pirmuosius islamo isto

rijos šimtmečius susiformavo šiai dimensijai diametraliai priešinga
islamo plotmė - tasavuf- musulmonų misticizmas, Europos kalbo
se įsitvirtinęs sufizmo pavadinimu. Musulmonų mistikai vadinami
sūfijais (sūfi); plačiausiai paplitę jų sinonimai -fa k yr (neturtėlis), der-
viš (vargeta), muryd (adeptas). Sūfi terminas kildinamas iš sūf (vilna),
nes ankstyvieji musulmonų mistikai rengdavosi šiurkščios vilnos
drabužiais. Kita galima termino sūfi kilmės versija yra iš šaknies sofa,
reiškiančios „švarus“, „grynas“.
Pirmieji musulmonų mistikai (jau nuo VIII amžiaus) buvo pa
vieniai atsiskyrėliai, išsižadėję žemiškų gėrybių bei pagundų ir su
sitelkę į Dievo kontempliavimą (zikr), o jų dvasinė praktika buvo
vadinama taryka. Netrukus apie tokius mistikus pradėjo burtis se
kėjų grupės, kurios nuo XII amžiaus vidurio ėmė burtis j brolijas
(arab. turuk, vns. taryka kelias, būdas). Techniškai terminas taryka
reiškia musulmonų mistikų broliją, praktikuojančią jai būdingą vi
sa apimantį dvasinio tobulėjimo ir artėjimo link Dievo būdą. Pra
dėjus kurtis brolijoms, taryka pradėjo reikšti konkrečios brolijos
regulą, kurios vykdymą prižiūrėjo brolijos vadovas (šeikh, py r, mur-
šid), nenutrūkstama tiesioginio palaiminimo (barako) grandine 5 7
sila) susijęs su prieš jį buvusiais brolijos vadovais iki paties brolijos
įkūrėjo, kuriuo neretai nurodomas vienas iš Muchamado bendra
žygių. Šeikhas vadovavo visam brolijos gyvenimui. Jis priimdavo
kandidatus į brolijos narius (muryd) ir jiems vadovavo jų kovoje su
žemesniąja prigimtimi. Murydų dvasinio apsivalymo kelias buvo
siejamas su atgailavimu, abstinencija, kantrybe, išsižadėjimu, be
kita ko, ir materialių gėrybių. Neturtas (fakr, iš čia fakyr - neturtėlis)
sufizme laikomas dorybe. Murydų dvasinio apsivalymo kelio kul
minacija laikomas vidinio žinojimo (marifa) arba meilės (machaba)
pasiekimas.
Per šimtmečius skylant senosioms ir kuriantis naujoms, sūfijų
brolijų skaičius pasiekė kelis šimtus, o jos pasklido po visą musul
monų (tiek sunitų, tiek šyitų) pasaulį ir net už jo. Kiekviena taryka
turi savitą ideologiją, iniciacijos, dvasinio tobulėjimo, meditatyvi-
nes (zikr, khalva) praktikas, ritualus ir apeigas. Tarykos nariai rink
davosi, o kartais ir gyvendavo bendruomenėmis, savo, atskirose
nuo mečečių, religinių mokyklų (madrasų) ir kitų religinės paskir-
2 skyrius. Klasikinės isla m o p lo tm ė s 77
S ū fija i r e n g ia s i a t li k t i r e lig in iu s r it u a lu s . C h a r t u m a s ( S u d a n a s )
(© S h u tte rs to c k n u o tra u k a )
ties pastatų patalpose (zavija, ribai). Tiesa, vėlesniais laikais kai ku
rių brolijų vadovai rengdavo zikro sesijas ir mečetėse. Kai kurios
tarykos buvo labiau m editatyvinio pabūdžio ir uždaros, kitos, prie
šingai, atviros pasauliečiams.
Khalva, arba čila - atsiskyrim as; m u s u lm o n ų m is tik ų va rto ja m a s

te rm in a s įv a rd y ti a tsiskyrim ą u žd a ro je e rd vė je ta m tik rą laiko
tarpą, per ku rį a tlie k a m i dvasiniai p ra tim a i - b ūdravim as, m e d i
tavim as [zikr), p a sninkavim as (saum). Šis te rm in a s ta ip p a t reiškia
p ro ce d ū rą (kartais ir patalpą), kuria siekiam a a p v a ly ti sielą. Khalva
yra vienas e sm in ių m u s u lm o n ų m is tic iz m o b ru o žų . T ikė tin a , kad
khalva, kurią iki ta ry k ų su s ik ū rim o itin p ra k tik a v o a n k s ty v ie ji m u
s u lm o n ų m istika i, p e rim ta iš k rik š č io n ių v ie n u o lijų . Susikūrus sūfi-
jų b ro lijo m s (ta ryko m s), d a u g e lis jų khalvai p ra k tik u o ti tu rė d a v o
atskiras belanges tam sias patalpas, tu rin č ia s su d a ry ti b u v im o ka
pe įsp ū d į. Khalva k a rtu tu rė jo p rim in ti ir M u c h a m a d o p ra k tik u o tą
ka sm e tin į m ėn e sio tru k m ė s a tsiskyrim ą n u o visuom enės, kai jis,
g yvendam as o lo je , m e d itu o d a v o ir pasn in ka u d a vo . Vis d ė lto n e t
ir sūfijai n e p ro p a g a v o visiško a ts is k y rim o n u o visu o m e n ė s visam
laikui, o ir laikinas (40 d ie n ų ) khalvos p ra ktika s tu rė d a v o p riž iū rė
ti dvasiniai vadovai. Kai kurios s ū fijų b ro lijo s savo a d e p ta m s le id o
p ra k tik u o ti khalvą ne dažniau ka ip ka rtą p e r m etus.
N a d ir D iv a n -B e g h i z a v ija B u c h a r o je ( U z b e k ija ) (© S h u tt e r s t o c k n u o tr a u k a )
Zavija - kam pas; m u s u lm o n ų m is tik ų s u sib ū rim o vieta, k u rio je

pra ktiku o ja m a s b e n d ru o m e n in is m e d ita vim a s - D ievo g a rb in i
mas (z ikr); neretai čia ir gyvenam a. Persakalbiuose kraštuose zavija
va d in ta khanaka, tiu rk a k a lb iu o s e - teke. K lasikinių (nuo m aždaug
XIII am žiaus) zavijų kom pleksai p rim e n a madrasas, kuriose a p lin k
v id in į kiem ą išsidėsčiusios a d e p tų celės, yra atskiros m e ld im o si,
s tu d ijų ir m e d ita c ijų patalpos, svečių kam bariai p ilig rim a m s , kai kur
ne t a d e p tų kapinės. Neretai zavijos sta tyto s a p lin k s ū fijų b ro lijo s
šeikho arba „š v e n to jo " kapą. Todėl s k irtin o s su m is tik ų b ro lijo m is
ir „šventaisiais" bei jų p a lik u o n im is susijusios zavijos. Pastarosios
dažnai yra kaip n e k a n o n in ių p ilig rim in ių v iz ita c ijų (z ija ra ) vietos,
kuriose vyksta su „š v e n to jo " k u ltu susiję re lig in ia i festivaliai.
Vienose tarykose labiau paisyta Kurano ištarų ir teisinių normų,

kitose į jas žiūrėta laisviau. Kai kurios tarykos liko lokalinės, kitos ta
po regioninės ar net globalios. Aplink mistikų brolijas nuolat būrėsi
neinicijuoti, bet joms palankūs apylinkių gyventojai, kuriems būda
vo leidžiama dalyvauti kassavaitinėse zikro apeigose. Neretai apylin
kėse, kur nebūdavo didesnės mistikų koncentracijos, zikro apeigoms
D e r v i š ų m e d i t a c i n i s š o k is - s e m a ( © S h u t t e r s t o c k n u o t r a u k a )
vadovaudavo klajojantys (ir neretai - elgetaujantys) mistikai - fakyrai,

persų ir tiurkų kalbomis kalbančiuose kraštuose vadinti dervišais.
Kadangi mirę brolijų vadovai neretai būdavo apgaubiami šventumo
aura, jų kapų lankymas (zijara) tapdavo apylinkės bendruomenės
religinio gyvenimo sudedamąja dalimi. Tad vienaip ar kitaip didelė
dalis, ypač kaimo vietovių, m usulmonų būdavo istoriškai susiję su
sufizmo praktikomis.
Fakyrams / dervišam s būdin g a s sąm oningas m a te ria lin io tu rto atsi

sakymas ir pabrėžtinis asketizmas, kaip pačių dervišų tikė ta , suda
rantys sąlygas užm egzti a rtim e sn į ryšį su Dievu. Bene žinom iausia
dervišų brolija yra M evlevija, kuri, įkvė p ta žym aus m istiko ir p o e to
Džalalo ai Dyn Rūmijo, apie 1240 m etus įsikūrė K onijoje (dab. Tur
kija). A k ty v ių šios b ro lijo s m e d ita c ijų (zikrų) esmę sudaro m istiko
sukim usi apie savo ašį pagrįstas šokis - sema.
Dėl savo heterodoksijos ir heteropraktikos daugelis tarykų iš

gyveno konfrontacijos su religijos mokovais (ulamais, ypač teisinin
kais) etapus, mokovams kaltinant m usulm onų mistikus nukrypus
nuo teisingos islamo doktrinos ir praktikų ar net atsimetus nuo
islamo. Kai kurie m usulm onų valstybių vadovai baimindavosi, kad
jiems nepavaldžios ir todėl nekontroliuojamos sūfijų brolijos gale-
tų tapti stipria jėga, galinčia pasipriešinti jų valdžiai. Kai kada taip

ir atsitikdavo, o kelis kartus sūfijų brolijos net pačios užėmė valdžią
(pvz., Sanusija Libijoje, šyitinė Safavija Persijoje). Šiandien daugelyje
musulmonų valstybių sūfijų brolijų veikla valdžios varžoma ar net
draudžiama, todėl kai kurie sūfijai persikėlė gyventi ir praktikuoti
sufizmą į Vakarus, kur į savo zikrą įtraukia vis daugiau vakariečių.
Pastaruosius suvilioja tiek nuoširdus sūfijų atvirumas, tiek jų lyri
ka, muzika ir šokiai.
Kita vertus, musulmonų mistikai daug prisidėjo prie islamo
plėtros Užsachario Afrikoje, Centrinėje, Pietų ir Pietryčių Azijoje.
Štai musulmonų kariaunos nebuvo pasiekusios Malajų archipelago,
o islamas išplito ten būtent klajojančių mistikų dėka. Panašiai ir
Užsachario Afrikoje (pavyzdžiui, Senegale, Šiaurės Nigerijoje ir kitur),
kur mistikų brolijos, iš pradžių skleidusios savitą islamo žinią tarp
vietinių politeistų, vėliau tapo integralia, o kai kada net dominuo
jančia to regiono islamo forma. Galiausiai ir Pietryčių Europoje,
kelis šimtmečius valdytoje Osmanų, daug vietinių gyventojų į is
lamą atėjo tik per mistikus: didžioji dalis albanų tapo bektašiais,
o tarp slaviškai kalbančių bosniakų, torbešių paplito kelios kitos
mistikų brolijos.
Sufizme esminė santykio tarp tikinčiojo ir Dievo kategorija yra
meilė, ilgėjimasis, troškimas priartėti ir net susilieti su Dievu dar
šiame gyvenime. Sūfijų įsitikinimu, paremtu Kurano ištara (5:54),
Dievas taip myli žmoniją, kad ir pats trokšta būti kuo arčiau jos. II-
gėdamiesi Dievo ir siekdami prie Jo priartėti, musulmonų mistikai
pasitelkia įvairiausias estetizuotas meditatyvines praktikas, kurias
atlikdami tikisi susilieti su Dievu, ištirpti Jame {fanai).
Kurane (13:28; 18:24; 33:41 ir kt.) zikr (apmąstymas, atsiminimas)
ir kiti tos pačios šaknies žodžiai vartojami skatinant musulmo
nus dažnai prisiminti Dievą, jį kontempliuoti, tačiau zikro turinys
ar forma nėra išplėtoti. Ankstyvaisiais islamo amžiais zikrai įgijo
individualios Dievo vardo (ar Jo vardų - ai asma ai chusna) kontem
pliacijos pobūdį. Zikrus kaip sudėtingas estetizuotas meditatyvines
apeigas nuo XII amžiaus ištobulino ir išpopuliarino būtent musul
monų mistikų brolijos. Kolektyvinis zikras atliekamas sūfijų ložėje
(zavija, khanaka) dažniausiai kartą per savaitę, paprastai ketvirtadie
nio vakarą ir per religines šventes. Nors sūfijų brolijos dažnai turėjo
skirtingas, joms būdingas zikro formas, tipiškas kolektyvinis sūfijų
zikras susideda iš pagrindinės islamo formulės (šahada - la ilaha ila
().
2 skyri us. Kl as i ki nės i s l a mo p l o t m ė s t
alah) ritmiško kartojimo kartu atitinkamai kvėpuojant ir ilgas va

landas vis greičiau judant ratu kol pasiekiama ekstazė ir transas.
Neretoje brolijoje zikras pagyvinamas poezija, himnais ir giesmė
mis, kuriems akomponuojama švendrine dūdele, liutnia ar būgnu.
Aukščiausiame ekstazės / transo taške, prieš prarasdamas sąmonę,
sūfijus gali pasiekti dvasinį susiliejimą su Dievu (arab.fana - išnyki
mas) ir ištirpimą (istighrak) Jame.
Kartu su baka (buvimas Dievuje),/an a - aukščiausias sūfijų me
ditacijų taškas, momentinis žmogaus sielos susiliejimas su Dievu ir
ištirpimas jame, kildinamas iš Kurane (55:26) esančios ištaros, tei
giančios kad „visa, kas ant jos, laikina (praeinama, fan)“. Legalistų
kaltinti politeizmu ar net atsimetimu nuo islamo sūfijai aiškina faną
esant ne visišku asmens įsiliejimu į Dievą (reiškiantį ir asmens sudie-
vėjimą), bet veikiau kaip sąmonės apvalymą nuo visa kas žema ir jos
pripildymą dieviškumu, arba netobulų asmens atributų išnaikinimą
ir pakeitimą tobulais, Dievo siunčiamais atributais. Kas kartą, pasie
kęs faną, asmuo tampa vis tobulesnis ir artimesnis Dievui. Vis dėlto
net ir toks fanos išaiškinimas daugeliui musulmonų juristų buvo ne
priimtinas, todėl jie ir toliau kaltino ir tebekaltina sūfijus linkstant
į pavojingas naujoves (bida), politeizmą (sirk) ar net atsimetimą nuo
islamo irtidad
Tačiau sufizme dievogarba neapsiribojo zikru. Sūfijai Dievą
garbina ir kitomis formomis, pavyzdžiui, poezija. Didelė dalis mu
sulmonų poezijos yra sukurta būtent mistikų. Ją deklamuodami
sūfijai pasitelkia įvairiausius instrumentus, todėl musulmoniškos
muzikos lobynas taip pat yra daugiausia sūfiškas. Sūfijai taip pat
sukūrė gausybę mistinės teologijos tekstų, taip praturtindami mu
sulmonų kultūrų rašytinį paveldą.
Liaudies islamas
Artima sufizmui ir dažnai su juo persipinanti, bet vis dėlto
netapatintina, yra liaudies islamo plotmė, persmelkusi visų musul
monų bendruomenių ir visuomenių gyvenseną. Istoriškai absoliuti
dauguma musulmonų praktikavo vieną ar kitą liaudies islamo for
mą. Atsakymo į klausimą, kodėl ji taip paplito, pirmiausia reikia
ieškoti žvelgiant į gyventojų išsilavinimo problemą. Legalistinio,
vadinamojo aukštojo, islamo atstovai turėjo būti ne tik raštingi, bet
ir ragavę religijos mokslų. O tokių musulmonų buvo mažuma. Dar
E g d ū n a s R A Č I U S . M U S U L M O N A I IR JŲ I S L A M A I
visai nesenai didžioji dauguma m usulm onų gyveno kaimo vietovė

se, neretai fiziškai gerokai nutolusiose nuo intelektualinių islamo
centrų ir praktikavo įvairias liaudies islamo formas, paveldėtas iš
ankstesnių kartų ne todėl, kad priešinosi legalistiniam islamui, o
veikiau todėl, kad neturėjo galimybių su „aukštuoju“ islamu susi
pažinti. Tokioms bendruom enėm s vadovavę ulamai, populiariai ži
nom i mulų (arab. maula - prievaizdas) pavadinimu, taip pat dažnai
neturėdavo aukštojo religinių mokslų išsilavinimo. Todėl jie arba
nesipriešino, arba net palaikė liaudies, vadinamojo žemojo, islamo
tradicijas. Kitaip tariant, jei konkrečios bendruom enės aplinkoje
nebuvo legalistinį islamą skelbiančių profesionalių jo mokovų bei
juos palaikančios stiprios valdžios, bendruom enės nariai natūraliai
vadovavosi savo paveldėta islamo samprata su jos tradicijomis tiek
tikėjimo, tiek dievogarbos, tiek kasdienės elgsenos lygmenyse.
Liaudies islamui būdingas sinkretizmas - įvairias jo atmainas
F a tim o s r a n k a praktikuojantys m usulmonai sugebėjo derinti skirtingų religinių tra
(O S h u tte r s to c k
dicijų tikėjimus ir ritualus, savotiškai „islamizuodami“ neislamiškas
n u o tra u k a )
religines praktikas. Todėl nenuostabu, kad liaudies islamas labiau
siai išplito ten, kur musulmonai gyveno arti ar net promaišiu su ki
tų tikėjimų atstovais, ypač ten, kur jie sudarė religinę tos vietovės
mažumą, pvz., Indostano pusiasalyje, Užsachario Afrikoje ar Rytų
Europoje. Kartais liaudies islamo ritualuose ir apeigose praktiškai ly
giomis teisėmis dalyvaudavo tiek musulmonai, tiek nemusulmonai.
Tai ypač būdinga Indostano pusiasaliui, kur islamas ir hinduizmas
liaudies religingumo lygmenyje neretai persipindavo.
Liaudies islamą sudaro įvairiausi legalistinio islamo norm ų
neatitinkantys (susiformavę jas iškraipius arba perimti iš kitų religinių
tradicijų) tikėjimai ir ritualinės praktikos. Bendruomenėse jos pa
laikomos tęsiant kultūrines tradicijas, papročius, vadovaujantis pa
protinės teisės normom is. Kadangi liaudies islamą paprastai prakti
kuoja žemesnieji, dažniausiai mažaraščiai, visuomenės sluoksniai,
jame teologijos, teisės ir kitų mokslų vietą užima prietarai, b urta
žodžiai ir užkalbėjimai, žodžių ir skaičių magija, astrologija. Dar ir
šiandien m usulm oniškų kraštų turguose galima nusipirkti esą nuo
pikta saugančių vadinam ųjų Fatimos rankų ir akių. Net Lietuvos
totorių rankraštinis paveldas, ypač vadinamieji chamailai, turi liau
dies islamo pavyzdžių.
Liaudies islamo simboliai, ritualai bei tikėjimai dažnai perkelia
mi į liaudies mediciną, tikint kad pasitelkus atitinkamus religinius
F a tim o s a k y s (© S h u tt e r s t o c k n u o tr a u k a )
simbolius galima (pa)gydyti ligonius. Pavyzdžiui, kai kur buvo tiki

ma, kad „suvartojus“ tam tikrą Kurano ištarą, galima atsikratyti vie
no ar kito negalavimo. Žinoma, Kurano „vartojimą“ reikia suprasti
netiesiogiai. Šis veiksmas atliekamas taip: norim ą ištarą reikia rašalu
užrašyti ant medžiagos ar popieriaus skiautės, ją numirkyti vandeny
je ir tą „vaistingą“ vandenį išgerti.
Liaudies islame daug reikšmės teikiama dvasių, tiek piktų, tiek
nebūtinai žmonėms priešiškų, pasauliui. Arabiškuose kraštuose
joms pirm iausia priskiriami džinai, kurie, kaip jau minėta, yra ir
bendresnės islamo kosmologijos dalis. M usulm onui abejoti dži
nų egzistavimu reiškia abejoti Dievo žodžiais, randam ais pačiame
Kurane. Tačiau liaudies islame nuo iš šventraščio kylančio tikėji
mo džinais buvo pereita prie tikėjimų, niekaip nepagrindžiam ų
nei Kuranu, nei chadysais. Apie džinus daug yra kalbėję Kurano
kom entatoriai, jiems dėmesio yra skyrę net teisininkai, bet visi jie
stengdavosi neišeiti už Kurane ar chadysuose pateikiamos džinų
sampratos ribų. Liaudies islamas tokių ribų nepaisė ir leido tikin
čiųjų vaizduotei laisvai plėtoti ne tik (ar net ne tiek) džinų kaip Die
vo kūrinijos dalies supratimą, bet ypač jų santykius su žmonėmis.
Liaudiškuose tikėjimuose džinas yra įgavęs realios būtybės pavida
lą: žmogus veik bet kurią akimirką gali kokiu nors būdu susidurti
su džinais ar velniais.
Liaudies islame tikima, kad džinai bei velniai pasivertę žmo

nėmis gana dažnai bendrauja su jais. Arabiškoje liaudies islamo ti
kėjimus atspindinčioje literatūroje apstu pasakojimų apie tai, kaip
žmonės susiduria su keistai atrodančiais be galo išmintingais ir vi
sažinančiais senukais, kurie, kaip paaiškėja, yra velniai ar džinai.
Štai tipinis pasakojimas: žmogus, išėjęs ieškoti savo pasiklydusio
kupranugario, beeidamas sutinka sėdintį se
C * J r lo - įj ? f L.j nį, su kuriuo užmezga pokalbį. Senis, pasiro
t r f -» do žinąs, iš kur tas žmogus einąs, ko jis einąs
bei kaip jam pasiseksią. Pokalbis nukrypsta į
poeziją, ir senis padeklamuoja neva savo su
kurtas eiles. Žmogus jas atpažįsta, nes jos yra
gerai žinomo poeto ir paprieštarauja seniui,
į ką šis atsako: tos eilės mano buvo sukurtos
prieš tiek ir tiek laiko ir aš jas pašnibždėjau
tam poetui. Taip žmogus suvokia kalbąs su
velniu (džinu). Žmogui tai suvokus, senis pa
prastai dingsta.
L a p e lis su m a g in e fo r m u le . J a m e a r a b ų k a lb a Apskritai liaudies islame linkstama ma
u ž ra š y to s fra zė s , tu rin č io s iš g y d y ti n u o įv a irių
nyti, kad džinai yra priešiškai nusiteikę žmo
lig ų . L a p e lis d e d a m a s į in d ą su v a n d e n iu ,
n u m irk o m a s , u ž k a lb a m a s . T a ip „ p a š v e n tin ta s " nių atžvilgiu. Liaudiškuose tikėjimuose jie
v a n d u o d u o d a m a s iš g e r ti lig o n iu i retai skirstomi pagal jų religiją, daugiausia
kalbama apie džinus kenkėjus. Pavyzdžiui,
tikima, kad Ghūla yra kanibališkas džinas, mintantis žmogiena. Šyla
taip pat minta žmogiena. Delhanas yra jūrų džinas, kuris užpuola
ir paskandina laivus. Tačiau esama ir gerų džinų, vienas jų, Hatifas,
žmogui pataria bei jį paguodžia.
Nors džinai esą daug žino, yra galingi bei išmintingi, tikima, kad
žmogus gali priversti džiną jam tarnauti. Norint to pasiekti, reikia
kreiptis į sachirą (burtininką, kerėtoją), kuris suras džiną ir pasitelkęs
specialų talismaną bei tariant atitinkamas formules, privers jį sutikti
tam tikrą laiką tarnauti žmogui. Kita vertus, džinui visai nesudėtinga
pavergti žmogų - jis tiesiog jį apsėda. Arabų kalboje „pamišęs“ ar
„apsėstasis“ (madžnūn) yra tos pačios šaknies kaip ir dzin. Todėl tiki
ma, kad psichiniai nukrypimai sukeliami džino.
Galiausiai, patys ekstraordinariausi tikėjimai yra susiję su dži
nų bei žmonių lytiniais santykiais. Buvo tikima, kad priėmę žmo
gišką pavidalą džinai gali santykiauti su žmonėmis, iš to gali gimti
palikuonys, turintys abiejų tėvų prigimties. Džinų ir žmonių bend-
rais palikuonimis buvo laikyti savo fizine išore kiek nors į gyvūnus
panašūs ar apsigimę žmonės.
Be kita ko, liaudies islame itin suklestėjo legalistinio islamo
griežtai draudžiamas šventųjų kultas, kur šalia mirusiųjų šventų
jų veikia ir gyvieji šventieji, Vakarų Afrikoje vadinami marabūtais.
Daugelyje musulmonų kraštų buvo gerbiami itin pamaldžių ar net
stebuklinių galių turėjusių mirusiųjų kapai. Jie tapdavo vietinių pi
ligrimysčių (zijara) centrais, prie jų vykdavo rūpesčių prislėgti ar
norintys padėkoti Dievui už jiems suteiktas dovanas tikintieji. Apie
tokius asmenis buvo pradėtos kurti lokalios hagiografinės biografi
jos, o jų kapai netrukdavo tapti mauzoliejais. Čia vykdavo religinės
apeigos ir ritualai, kurių sudėtinė dalis dažnai būdavo atnašavimai
ir aukojimai. Lietuvos totoriai musulmonai taip pat turi tokį „šven
tąjį“ - piemenėlį Kuntusį, kurio kapas yra Baltarusijos teritorijoje.
Gyvieji šventieji (marabūtai) dažniausiai gyvendavo atsiskyrė
lišką gyvenimą atokiau nuo urbanistinių centrų, nors galėjo būti ir
klajojantys keliauninkai. Buvo tikima, kad jie gebą ne tik išprana
šauti ateitį, bet ir tarpininkauti paprastiems tikintiesiems kreipiantis
į Dievą dėl kokios nors „paslaugos“ ar siekiant pakeisti nuspėtą atei
tį. Interesantai tokiam gyvam šventajam atsidėkodavo materialinė
mis gėrybėmis, pirmiausia - maistu.
Kai kur (pvz. Centrinėje ir Vakarų Azijoje, Malajų archipelage) liau
dies islamas atsidūrė prie stabmeldystės ribos, kai šventumo aureo
le bei stebuklinėmis galiomis būdavo apgaubiami net ne žmonės, o
gamtos objektai - medžiai, krūmai, uolos. Pavyzdžiui, retas ar iš
skirtinės formos augalas apylinkių žmonių galėdavo būti paskelbtas
kanalu, kuriuo galima susisiekti su Dievu. Antai Centrinėje Azijoje
tokį statusą turintys augalai dažnai būdavo apkabinėjami rašteliais su
prašymais ar padėkomis Dievui, tikint ir tikintis, kad Dievas į juos
atkreips dėmesį ir atsižvelgs į tikinčiųjų lūkesčius. Tokių „šventų“
medžių iki šių dienų gausu Artimuosiuose Rytuose, net Irane.
Liaudies islamas yra ne tik istoriškai plačiausiai paplitusi jo
plotmė, bet ir margiausia - liaudies islamo formų ir atmainų yra
šimtai, jei ne tūkstančiai. Kiekviena vietinė bendruomenė, kurio
je praktikuojamas liaudies islamas, yra, jei ne unikali, tai bent sa
votiška. Jos religinių praktikų turinys gali ženkliai skirtis nuo kai
myninių bendruomenių, jau nekalbant apie fiziškai toliau esančias
bendruomenes. Tačiau kolonializmo eroje (XIX amžiuje) pradėtos
musulmonų visuomenių modernizacijos programos iš esmės pa-
keitė musulmonų religinių tikėjimų ir praktikų turinį. Dėl urba

nizacijos ir industrializacijos prasidėję socialiniai-demografiniai
pokyčiai, tokie kaip masinė migracija į miestus, formalios švietimo
sistemos prieinamumas ir net privalomumas, lėmė kaimo bend
ruomenėse šimtmečius gyvavusių liaudies tikėjimų ir praktikų ap
mirimą, o kai kur net visišką išnykimą.
XX amžiuje pradėjus sparčiai daugėti pasaulietinį išsilavinimą
turinčių musulmonų atsirado itin kritiškas jų požiūris į liaudies isla
mo ir sufizmo tradicijas. Atsirado aktyvios politinio ir intelektuali
nio musulmonų elito grupės, pasirinkusios visuomenės ar net vals
tybės sekuliarizacijos kelią, reiškiantį griežtą privačiosios ir viešosios
erdvės atskyrimą, religiją paliekant išimtinai pirmajai, kaip tai buvo
padaryta 1923 metais susikūrusioje Turkijos Respublikoje. Šis proce
sas XX amžiaus antrojoje pusėje atvedė į agnostikų ir net ateistų gru
pių atsiradimą musulmonų šalyse. Jų atstovai mokslinėje literatūroje
įvardijami bendriniu modernistų pavadinimu.
Tačiau iki to laiko musulmonų visuomenėse jau buvo paplitę
ankstyvieji neofundamentalistiniai judėjimai - vadinamojo revaiva-
listinio islamo sąjūdžiai. Jie taip pat, kaip ir modernistai, buvo kri
tiškai nusiteikę liaudies islamo bei sufizmo atžvilgiu, bet priešingai
pastariesiems, į musulmonų visuomeninį gyvenimą siekė sugrąžinti,
jų pačių tikėjimu, „autentišką, tikrą“ islamą. Kitas skyrius skirtas re-
vaivalistinio islamo raidai ir tipams aptarti.
skyrius
R evaivalistin is
islam as
Kaip matyti iš ankstesnio skyriaus, musulmonai nesukūrė cent

rinės institucijos, tokios kaip krikščionių Bažnyčia, kuri autorite
tingai koordinuotų islamo dogmatikos ir religinės praktikos raidą.
Tokio dvasinio centro nebuvimas kėlė grėsmę islamo vienybei. Bai
mintasi, kad nekoordinuojamos atskirų musulmonų grupių plėto
jamos islamo formos nutols viena nuo kitos ir nebebus įmanoma
rasti bendro atskaitos taško - universalaus islamiško pamato, kuris
padėtų susikalbėti tarpusavyje. Kitaip tariant, nebeliks aišku, kas
yra „tikrasis“ ir „teisingasis“ islamas, o musulmonų bendrijai iškils
pavojus iškrypti iš Dievo žmonijai numatyto kelio į išganymą.
XVIII amžiuje pradėjusių rastis ir XX amžiuje suklestėjusių
musulmonų revaivalistinių sąjūdžių ideologai teigė, kad taip mu
sulmonams esą ir nutiko. Jie primygtinai įrodinėjo, kad musulmo
nų bendrija į tikėjimo dalykus ir gyvenseną ilgainiui įsileido nepa
geidautinų naujovių (bida), pradėjo nepaisyti šaryjos reikalavimų ir
iškrypo iš „teisingo“ islamo kelio į neortodoksines islamo formas,
pirmiausia - į misticizmą bei liaudies tikėjimus.
Vienas pirmųjų tokių sąjūdžių - vahabitų pavadinimu žino
mas judėjimas, XVIII amžiuje susifomavęs Centrinėje Arabijo
je (Nadžde). Jo įkvėpėju laikomas judėjimo eponimu tapęs sunitų
chanbalitų teisinės tradicijos atstovas Muchamadas ibn Abd ai Va-
habas (1703-1792 ar 1787). Abd ai Vahabas atmetė sekimą teisinėmis
tradicijomis (vadinamąjį taklydą) kaip pragaištingą ir griežtai pasisa
kė prieš visas po Muchamado mirties atsiradusias tikėjimo, teisės
ir visuomeninio musulmonų gyvenimo naujoves, kurios esą lėmė
musulmonų bendrijos dvasinį ir politinį nusilpimą. Abd ai Vaha
bas tikėjo ir teigė, kad pirminė musulmonų bendrijos didybė gali
būti grąžinta tik musulmonams sugrįžus prie Muchamado skelbtų

principų ir atsisakius paplitusių tikėjimų bei praktikų, ypač susiju
sių su mirusiųjų ir šventųjų kultais, atitolinusių musulmonus nuo
Dievo, o neretai ir nuvedusių į stabmeldystę (širk), netikėjimą {ku-
fr), visišką Dievo vienovės, absoliutaus monoteizmo principo (tau-
chyd) priešingybę. Abd ai Vahabo manymu, jo laikų musulmonai
gyveno būdami beveik tokios pat sąmonės ir dvasinės būsenos,
kaip ir iki islamo - paskendę religinėje tamsumoje ir stabmeldys
tėje. Skelbdami tauchyd principo pirmenybę, vahabitai save vadina
Dievo vienovės skelbėjais (muvachidūn).
Vahabitai nuo pat judėjimo pradžios aktyviai, dažnai ir ginklu,
siekė sugrąžinti musulmonų bendruomenes prie įsivaizduojamo
pirminio islamo mokymo, kurį jie rado išimtinai tik Kurane ir cha-
dysuose. Vahabitai atmetė klasikines teisines tradicijas (mazhabus),
šyitus paskelbė nemusulmonais, griežtai atmetė misticizmą (sufiz
mą), šventųjų kultą. Jie pradėjo dažnai taikyti ekskomunikavimo
principą (takfyr), kurį XX amžiaus antrojoje pusėje perėmė islamis-
tai ir džihadistai.
1744 metais Abd ai Vahabo skelbta doktrina tapo oficialia Sa
udu klano propaguojama ideologija. XVIII amžiaus pabaigoje va
habitai kontroliavo Nadždą, puldinėjo Pietų Iraką, trumpam buvo
užėmę Vakarų Arabijoje (Chidžaze) esančius švenčiausius musul
monų miestus Meką ir Mediną. Šią pirmąją vahabitų valstybę 1818
metais sutriuškino Egipto pašos Muchamado Ali kariuomenė,
kuri veikė tuomet Arabijos pusiasalį valdžiusios Osmanų imperi
jos sultono vardu. Netrukus susikūrusią antrąją vahabitų valstybę
XIX amžiaus pabaigoje sunaikino Šiaurės Arabijos arabų genčių
sąjunga. Abd ai Azyzas Ibn Saudas XX amžiaus pradžioje pradėjo
sėkmingai kurti naują, pasak jo, vahabitų ideologija paremtą vals
tybę. Užkariavęs Chidžazą, Nadždą ir kitas sritis 1927 metais jis pa
siskelbė karaliumi. Tačiau jo vykdoma politika ir gyvenimo būdas
buvo smarkiai nutolę nuo vahabitų doktrinos, todėl ideologiniai
vahabitai (ikhvan) 1927 metais sukilo prieš pragmatinę monarcho
Abd ai Azyzo ibn Saudo politiką ir gyvenimo būdą, nesuderinamus
su vahabitų doktrina. Abd ai Azyzas Ibn Saudas 1929 metais ginklu
nuslopinęs sukilimą ir užmezgęs diplomatinius ryšius su didžio
siomis Europos valstybėmis 1932 metais valstybę pavadino Saudo
Arabijos Karalyste.
3 skyri us. Re v a i v a l i s t i n i s i sl ama s 89
Vahabitų doktrina per XIX amžių išplito už Arabijos pusiasalio

ribų ir tapo neofundamentalistinių sąjūdžių įkvėpėja. Ji ypač prigijo
tarp ankstyvųjų Indostano pusiasalio musulmonų revaivalistų. Vis
dėlto vahabizmas neliko vienintelė revaivalistinio islamo ideologi
ja. XIX amžiaus antrojoje pusėje Egipte ir Artimuosiuose Rytuose
pradėjo formuotis paralelinis vahabitams sąjūdis, vėliau pavadintas
salafitų judėjimu. Šis pavadinimas tiesiogiai kildinamas iš žodžio
salaf (protėviai), klasikiniame islame reiškiančio (dažniausiai jun
ginyje ai salaf ai salich) bendrinį pavadinimą pirmųjų, dažniausiai
trijų, musulmonų kartų, kurios, musulmonų įsitikinimu, gyveno
autentišką ir teisingą islamišką gyvenimą. Terminas salaf musulmo
nų vartotas per visą islamo istoriją, tačiau etaloninio musulmono
įvaizdžio reikšmę XIX amžiaus pabaigoje jam suteikė musulmonų
reformatoriai. Šie reformų (islach) šalininkai tikėjo, kad salafai, dėl
jų tariamo dievobaimingumo, ortodoksiškumo, religijos reikalų iš
manymo, turi musulmonams vėl tapti gyvenimo vedliais.
Salafų gyvenamasis laikotarpis (70-80 metų po Muchamado mir
ties, t. y. iki VIII amžiaus pradžios) reformatorių, o vėliau ir jais se
kusių islamistų, laikytas islamo aukso amžiumi, kai idealusis (nor
minis) ir praktinis islamo lygmenys tariamai sutapo ir buvo viena
ir tas pat. Reformatorių įsitikinimu, vėlesnės musulmonų kartos
nukrypo nuo teisingo kelio ir pasirinko kultūrinį islamą, kuriam
būdingas teisinių tradicijų sustabarėjimas ir pastangų iš naujo įver
tinti padėtį atsisakymas, neleistinų naujovių tikėjimo ir praktikos
dalykuose įdiegimas, musulmonų bendrijos susiskaldymas į dau
gybę, dažnai tarpusavyje besivaidijančių, heterodoksinių sektų ir
brolijų. Reformatoriai salafus apsupo savotiška šventumo aura -
esą jie buvo ne siaurakakčiai dogmatikai, o atviri ir nepriklausomi
padėties vertintojai ir jos šeimininkai, dėl savo išskirtinės patirties
(artumo Muchamadui erdvės ir laiko požiūriu) galėję priimti geriau
sius ir adekvačiausius sprendimus. Todėl kviesdami musulmonų
visuomenes reformuotis islacho šalininkai hiperbolizavo salafų
istorinę reikšmę ir davė pagrindą kilti plačiam, tačiau sunkiai api
brėžiamam sąjūdžiui, vadinamam salafizmu. Salafizmo šalininkų
išeities taškas buvo salafų palikimo studijavimas ir sekimas jais. XX
amžiaus antrojoje pusėje salafizmą užgožė islamizmas, kurį pas
taruoju metu vis labiau pranoksta smurtingas džihadizmas. Tiek
islamizme, tiek džihadizme salafų kultas išliko, tik labiau susitelkta
į sociopolitinius salafų gyvenimo aspektus, ypač ginkluotą kovą.
N e o fu n d a m e n ta liz m a s
Įkvėpti vahabitų doktrinos bei sąlyginės vahabitų ir Saudu al

janso sėkmės XIX amžiaus antrojoje pusėje kuriant neofundamen-
talistišką valstybę Arabijos pusiasalyje, į reakcingus revaivalistinius
sąjūdžius pakilo ir kitų kraštų musulmonai. Jų sąjūdžiai buvo pa
gimdyti imperializmo, kolonializmo, pramonės revoliucijos ir kitų
sociopolitinių modernaus amžiaus procesų, tuo metu vykusių mu
sulmonų visuomenėse. Šių, neofundamentalistiniais vadintinų, są
jūdžių atstovai kartais dar vadinami skripturalistais ar literalistais.
Siekdami reislamizuoti, jų įsitikinimu, nuo teisingo islamiško kelio
nukrypusią musulmonų bendriją, savo pagrindiniu tikslu jie išsi
kėlė sugrąžinti musulmonų visuomenes į įsivaizduojamą autentišką
islamišką būseną. Keldami savo visuomenių religingumą, plėtoda
mi religinį švietimą (tarbija) ir misionierišką veiklą bendruomenės
viduje (dava) neofundamentalistai tikisi sukurti autentišką islamiš
ką sociumą „iš apačios“. Per šią veiklą neofundamentalistai tikisi iš
naujo atversti, jų manymu, tik nominaliais musulmonais esančius
bendratikius į tikrąjį islamą, neofundamentalistų aptinkamą išimti
nai Kurane ir chadysuose, kurių ištaros esą amžinai galiojančios ir
taikytinos be jokio interpretavimo, t. y., pažodžiui.
Musulmonų neofundamentalizmas yra iš prigimties apolitiš
kas, todėl neofundamentalistams džihadas pirmiausia reiškia dvasi
nes ir fizines individo ar grupės pastangas išlikti islamiškiems. Bene
plačiausiai šiandien paplitęs musulmonų neofundamentalistų ju
dėjimas yra „Tablighi džamiat“, savo veiklą pradėjęs britų Indijoje
XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Jo nariai misionierišką veik
lą yra paskelbę individualia pareiga ir prilyginę ją džihadui. Tab-
lighiams privalu kasmet skirti laiko vietinėms ar net tarptautinėms
misijoms. Tokiu būdu judėjimas išplito visuose kontinentuose, o
kasmetiniai grupių suvažiavimai gausa ne ką tenusileidžia kanoni
nei piligriminei kelionei - chadžui.
Iš esmės būdami apolitiški, susiklosčius aplinkybėms, neofun
damentalistai neatmeta galimybės siekti valdžios, o joje įsitvirtinę
stengtis ją išlaikyti. Taip nutiko Talibanui, XX amžiaus paskutinia
me dešimtmetyje Afganistane susiformavusiam lokaliam revaiva-
listiniam, daugiausia etninių puštūnų remiamam, judėjimui, kuris
1996-2001 metais valdė Afganistano teritorijos didžiąją dalį. Judė
jimo pradininku ir vadovu laikomas iš Kandaharo (Pietų Afganista-
3 skyri us. R e v a i v a l i s t i n i s i sl amas 91
nas) kilęs etninis puštūnas mula Umaras, kovojęs dar afganistaniečių

partizanų, XX amžiaus devintajame dešimtmetyje besipriešinusių
sovietinei okupacijai, gretose. Judėjimo pradžia sutartinai nurodo
mi 1994 metai, kai Umaras Kandaharo apylinkėse subūrė grupę jam
pavaldžių kovotojų, siekusių įvesti paprastą, bet gyventojams priim
tiną, religine musulmonų teise besiremiantį teisingumą. Pasivadinęs
Talibano (iš puštūnų k. - „studentų“) vardu judėjimas veikė vietinių
karo vadų bei jų vadovaujamų plėšikaujančių būrių terorizuojamo
je pietinėje Afganistano dalyje. Pilietinio karo ir suirutės išvargintų
vietinių gyventojų remiamas judėjimas per kelerius metus nuo įsi
kūrimo įsigalėjo ne tik puštūnų žemėse, bet ir kitų etninių grupių
gyvenamose teritorijose. 1996 metais Talibanas užėmė šalies sostinę
Kabulą, taip didžiojoje šalies dalyje (kurdamas Afganistano Emyratą,
kurio valdovu tapo pats Umaras, be kita ko prisiskyręs sau „Tikinčių
jų princo“ (amyr ai muminyn) titulą.
Šalį valdant Talibanui 1996 metais į Afganistaną savo džihadi-
nės grupuotės „ai Kaidos“ (plačiau žr. 3 skyriaus dalį „Džihadizmas“)
vadovybę perkėlė Usama bin Ladinas. Netrukus šalyje įsikūrė iš
plėtotas džihadistų rengimo stovyklų tinklas ir į Afganistaną iš viso
pasaulio pradėjo masiškai vykti globalaus džihado ideologijos pa
veikti radikalizuoti musulmonai. Veik visuotinai pripažįstama, kad
2001 metų rugsėjo 11 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose „ai Kaida“
įvykdė savo didžiausią teroristinį išpuolį. Ideologiniu išpuolio or
ganizatoriumi JAV paskelbė Usamą bin Ladiną ir pareikalavo jo
ekstradicijos į JAV. Šį reikalavimą Talibano vadovybė atmetė, todėl
spalio mėnesį JAV pradėjo invaziją į Afganistaną. Talibano režimas
buvo nuverstas, o Usamos bin Ladino (kaip ir globotinės „ai Kaidos“)
vadovybė priversta glaustis puštūnų ir balučių dominuojamuose
regionuose pietvakarinėje Pakistano dalyje.
Islam izm as
Su neofundamentalistais polemizuoja XX amžiaus pirmojoje

pusėje susiformavusio ir antrojoje amžiaus pusėje po visą pasaulį iš-
plitusio islamistinio sąjūdžio atstovai. Jie, panašiai kaip ir neofunda-
mentalistai, siekia reislamizuoti musulmonų visuomenes. Islamizmo
(politinio islamo) pradininku laikomas egiptietis Chasanas ai Bana,
1929 metais Egipte įkūręs pirmąją politinio islamo organizaciją -
Musulmonų broliją (džama ai ikhvan ai muslimyn) ir savo raštais padė

jęs islamizmo teorinius pagrindus.
Islamistams, kitaip nei neofundamentalistams, kuriems prikai
šiojamas politinis neveiklumas, būdinga selektyvus religinių impe
ratyvų taikymas ir politinis aktyvumas. Islamistai yra politiškai ak
tyviausia musulmonų bendruomenių dalis, savo oponentais ir net
priešais laikantys modernistų ir sekuliaristų stovyklas, siekiantys pa
traukti į savo pusę tradicionalistus bei neofundamentalistus. Islamis-
tų įsitikinimu, religija ir politika yra neatsiejamos, antroji turi būti
pirmosios vedama. Kitaip tariant, islamistai siekia sukurti religiškai
(be abejo, islamiškai) tvarkomą visuomenę ir valstybę. Jie tikisi užimti
valdžią ir reislamizuoti musulmonų visuomenes bei valstybes. Dar
vienas islamizmo bruožas - futuristiškumas. Būdami orientuoti į
ateitį, islamistai aukština tik pavienius praeities epizodus, salafų jie
neadoruoja, o veikiau paverčia įrankiais ideologinėje kovoje, paro
dydami juos kaip teisingiausiai reprezentuojančius „originalaus“ (t. y.
salafų laikų) islamo dvasią.
Islamizmą iš dalies galima kildinti iš neofundamentalizmo ir
reformizmo (islach), bet jie nėra tapatūs, todėl tarp jų turėtų būti da
roma mentalinė skirtis. Neofundamentalistinės ir islamistinės ideo
logijos turi daug ką bendra - jos abi nurodo bendrus priešus ir kalba
apie Dievo valstybės žemėje įkūrimą. Esminis skirtumas tarp musul
monų neofundamentalistų ir islamistų yra tas, kad islamistai šventus
tekstus priima ne pažodžiui, bet interpretuodami juos savaip, pritai
kydami savo ideologijai bei politinėms programoms pateisinti. Taigi,
islamistai religiją naudoja savo politiniams tikslams pasiekti, todėl
tam tikra prasme galima teigti, kad islamistai religiją laiko įkaite.
Islamistai gali būti skirstomi į du sparnus - vieną, operuojantį
legaliomis politinėmis priemonėmis tiek siekiant valdžios, tiek joje
jau esant (juos sąlygiškai būtų galima pavadinti nuosaikiaisiais), ir kitą,
pasitelkiantį nelegalias priemones, tarp jų ir smurtą. Pastarajame
sparne per paskutinius kelis dešimtmečius išryškėjo itin ekstremis
tiškų musulmonų atšaka - džihadistai (žr. 3 skyriaus dalį „Džihadiz-
mas“), suabsoliutinę ginkluotą kovą ir pakylėję ją iki svarbiausios
musulmono pareigos statuso.
Reislamizacijos pradžia laikytinas XX amžiaus aštuntasis de
šimtmetis, kai daugelio musulmoniškų šalių vyriausybės ėmė įgy
vendinti islamo vaidmens sugrąžinimo ar įtvirtinimo viešajame
valstybės gyvenime politiką. Daugelyje musulmoniškų šalių buvo
-
3 skyri us. Re v a i v a l i s t i n i s i sl ama s 93
įkurta gausybė religiniais reikalais besirūpinančių naujų vyriau

sybinių institucijų, restruktūrizuotos jau iki tol egzistavusios. Is-
lamistai ar islamistinėms ideologijoms simpatizuojantys valsty
bių vadovai XX amžiaus aštuntąjį-devintąjį dešimtmetį kai kur
(pavyzdžiui, Zia ui Chakas Pakistane) buvo patekę į valdžią. Libijoje,
Pakistane, Irane bei Sudane buvo priimti nauji įstatymai, akcen
tuojantys į islamiškumą orientuotos visuomenės kultūros kryptį,
pradėta skatinti kurti savo valstybių, kaip religinių valstybių ir vi
suomenių, įvaizdį.
Šalių viduje valstybinė reislamizacija pirmiausia vykdoma teisi
nėmis priemonėmis, tokiomis kaip baudžiamųjų kodeksų, paremtų
klasikine islamo jurisprudencija su jos fiksuotomis fizinėmis baus
mėmis, promulgacija. Tarp priemonių, kurių ėmėsi vyriausybės
reislamizacijai skatinti, išsiskiria cenzūra. Valstybinė cenzūra nėra
naujas reiškinys daugelyje musulmonų valstybių. Cenzūra siejama
su paslėpta ar atvira maksima „reikalauti to, kas yra gera ir drausti
tai, kas yra bloga“ (3:104). Šios Kurano eilutės įkvėpta žmonių grupė
sukūrė koncepciją, kuri diegiama Saudo Arabijoje ir Irane. Šių ša
lių vyriausybės patikėjo specialioms kvazipolicinėms jėgoms sergėti
žmonių moralę.
Prie nuosaikiųjų islamistų organizacijų priskirtinos daugumo
je musulmonų valstybių veikiančios tiek legalios „islamo partijos“,
neretai taip ir besivadinančios (chizb islami - Islamo partija, chizbu-
la - Dievo partija, džama islami Islamo sąjunga, ir kitos), tiek forma
laus juridinio statuso neturinčios, bet dažniausiai labai apibrėžtos
organizacinės struktūros grupės. Tokių „islamo partijų“ tikslas -
didesnio, o neretai ir totalaus, religijos, dažniausiai įvardijamos
šaryja, vaidmens įdiegimas valstybės sociopolitinėje erdvėje. Savo
programos pagrindu jos skelbia Kuraną ir juo bei Muchamado pa
veldu grindžia savo politines nuostatas. Nors daugelis islamo par
tijų apriboja savo veiklą valstybės teritorija, kai kurios jų yra pan-
islamistinės pakraipos, t. y. siekia suvienyti pasaulio musulmonus
ir įkurti pasaulinę islamo valstybę. Tačiau tokios „islamo partijos“,
net ir būdamos legalios, valstybių, kuriose veikia, režimų neretai
yra traktuojamos kaip grėsmė valstybės santvarkai, nes jos dažnai
kvestionuoja tiek esamos socialinės santvarkos tinkamumą musul
monų visuomenei, tiek režimo teisėtumą.
Kadangi daugelyje musulmonų valstybių yra chroniškas de
mokratijos deficitas, legaliomis priemonėmis pasiekti valdžią ar ją
išlaikyti islamistai dažnai neturi galimybės. Tokiais atvejais neretai

vieninteliu įsivaizduojamu įmanomu, o kartu legitimiu keliu yra
paskelbiama ginkluota kova, dažniausiai įvardijama tuo pačiu kla
sikiniu terminu - džihadas. Tačiau skirtingai nuo klasikinės džiha-
do (net ir siaurąja, „kardo džihado“, reikšme) doktrinos, skelbiančios,
kad džihadas galimas tik prieš išorės agresorius nemusulmonus,
islamistai nedvejodami skelbia džihadą ir jų valstybių valdžioje
esantiems musulmonams. Tiesa, prieš tai jie pasitelkia „ekskomu-
nikavimo“ procedūrą - takfyrą, per kurią valdantįjį savo šalių elitą
paskelbia netikėliais (kafir), kurio nuvertimas esą yra tikratikių mu
sulmonų (mumin ) pareiga.
Vieno didžiausių islamizmo ideologų Sajydo Qutbo raši
nių įkvėpta XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje Egipte
susibūrė viena pirmoji radikali musulmonų grupė „ai Takfyr va
ai hidžra“. Šios grupės nariai naikintinais netikėliais (kafirais) pa
skelbė visus, nepritariančius jų ideologijai. Pažodžiui sekdama
Qutbo mintimis, ši grupė praktikavo fizinį pasitraukimą (hidžrą)
iš netikėlių visuomenės. Grupės nariai apsigyvendavo tolėliau nuo
miestų esančiose dykynėse; čia įrengtose stovyklose jie buvo mo
rališkai bei fiziškai paruošiami eventualiai kovai su netikėliais. Ne
trukus jie pradėjo konfliktuoti su Egipto teisėsaugos struktūromis
ir pastarųjų pastangomis grupuotės veikimas buvo paralyžiuotas.
Savotiška jos palikuonė „Islamo džihado grupė“ dar itin aktyviai
veikė praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį, kol galiausiai įsilie
jo į „ai Kaidą“.
Be Kurane ir Sunoje randamų smurto pateisinimo ir už jo vyk
dymą pažadėto rojaus (žr. 2 skyrių), ne mažesniu tokio pobūdžio
smurto akstinu šiandieniniame pasaulyje yra tapusi neviltis, per
smelkusi daugelio musulmonų visuomeninį ir ypač asmeninį gy
venimą. Visuomenių politinė, socialinė ir ekonominė stagnacija,
nepritekliai ir skurdas musulmonus dažnai pastūmėja radikalizmo
link. Negalėdami savęs realizuoti politikoje, turėdami menkas so
cialinio mobilumo perspektyvas, apribotas pilietines ir žmogaus
teises, o dažnai ir nematydami perspektyvos legaliomis priemonė
mis susikurti savo asmeninę ekonominę gerovę, jauni musulmonai
pasiduoda radikaliųjų islamistų įtaigai ir įsitraukia į jų ginkluotų
grupuočių veiklą. Pastaraisiais dešimtmečiais atsiranda vis daugiau
jaunuolių, pasirenkančių tarptautinio džihado kelią.
3 skyri us. R e v a i v a l i s t i n i s i sl ama s 95
D žih a d izm as
Per XX amžiaus paskutinį dešimtmetį daugelis ginkluotą kovą

vykdančių musulmonų grupių perėjo evoliucijos tarpsnį, atvedusį
jas į visiškai naują revaivalizmo fazę - globalią džihadi kultūrą. Ji
išsigimė iš mudžahidų kultūros, kurioje prievarta ir smurtas buvo
priemonė tam tikriems politiniams tikslams pasiekti. Tačiau džihadi
kultūroje smurtas tapo savitikslis. Džihadistai ginkluotą kovą suab
soliutino ir pakylėjo ją iki amžinos religinės prievolės lygio. Geriau
sias džihadi kultūros pavyzdys - jau minėtas Usama bin Ladinas ir jo
vadovauta „ai Kaida“.
„Al Kaidos“, o kartu ir globalaus džihadizmo, ideologinį pagrin
dą dar XX amžiaus devintajame dešimtmetyje padėjo Abdula Azza-
mas, kuris tuo pat metu buvo bin Ladino mentorius. Bin Ladiną, kaip
ir daugumą kitų mudžahidų, patraukė Azzamo rašiniai apie džihado
prieš netikėlius būtinybę. Azzamas savo rašiniuose pateisino puola
mąjį džihadą bei džihadą prieš atsimetėliais paskelbtus musulmonus.
Jis taip pat aiškino, kad yra neišvengiama ir pateisinama nekaltų civi
lių, net ir musulmonų, žūtis.
Pasaulis apie „ai Kaidą“ išgirdo 1998 metų vasarą, kai vienu ir
tuo pačiu metu Kenijos ir Tanzanijos sostinėse esančias JAV diplo
matines atstovybes sudrebino galingi sprogimai, nusinešę beveik
pusės tūkstančio žmonių gyvybes. Tuomet „ai Kaidos“ įkūrėjas ir ly
deris išeivis iš Saudo Arabijos Usama bin Muchamadas bin Ladinas
(gimęs 1957 metais) tapo JAV nekenčiamiausiu priešu. Tačiau dar prieš
šiuos išpuolius, tų metų vasario mėnesį bin Ladinas paskelbė bene
žymiausią savo pareiškimą, pasirašytą dar keturių ekstremistų gru
puočių, įėjusių į bin Ladino suburtą „Pasaulinį islamo frontą kovai
prieš sionistus ir kryžiuočius“, lyderių.
Tame pareiškime, paties bin Ladino pavadintame fatva, bin
Ladinas kvietė musulmonus .prisijungti prie globalaus džihado, nu
kreipto prieš visą Vakarų pasaulį ir konkrečiai prieš JAV. Bin Ladinas
skelbė, kad civilių žudymas šiame džihade pateisinamas kaip būtino
ji gintis, nes esą musulmonai yra visuotinai puolami sionistų (žydų)
ir kryžiuočių (krikščionių). Anot bin Ladino, „žudyti amerikiečius ir
jų sąjungininkus, tiek civilius, tiek kariškius, yra individuali kiekvie
no musulmono, galinčio tai padaryti bet kurioje šalyje, kurioje tai
įmanoma padaryti, prievolė.“
„Al Kaidos“ istorijoje išskirtini keli evoliucijos etapai - pir

minis (1988-1991), Sudano (1991-1996), Afganistano (talibaninis,
1996-2001) ir potalibaninis (2001— iki dabar). Iš gana kompaktiškos
radikalių musulmonų grupuotės, kokia ji buvo Sudano laikotarpiu,
talibaniniu laikotarpiu „ai Kaida“ tapo skėtine organizacija. Afga
nistane nuvertus Talibano režimą ir suardžius kovotojų rengimo
stovyklų tinklą „ai Kaida“, ne be pasaulinės žiniasklaidos pagalbos,
tapo ginkluotos radikalizuotų musulmonų kovos simboliu ir ekvi
valentu, tam tikros pasaulėžiūros savotišku kodiniu žodžiu. Šios pa
saulėžiūros esminiai bruožai: nenumaldoma neapykanta JAV (tiek
vyriausybei, tiek ją renkantiems piliečiams) bei jos vykdomai politikai
bet kur musulmonų pasaulyje; musulmonų valstybių vyriausybių
paskelbimas antiislamiškomis; nuo įsivaizduojamo tikrojo islamo
kelio nutolusių musulmoniškų kultūrų pasmerkimas (tokiomis įvar
dijamos visos musulmoniškos šalys, atsisakiusios islamiškosios teisės); ne
nutrūkstamo globalaus džihado suabsoliutinimas. Šios „ai Kaidos“
nuostatos išdėstytos bin Ladinui priskiriamame 2002 metų lapkričio
mėnesio „Laiške amerikiečiams“.
Po bin Ladinui ir „ai Kaidai“ priskiriamų beprecedentinių iš
puolių 2001 metų rudenį „ai Kaida“ tapo simboliu, ideologiškai
vienijančiu viso pasaulio panašiai mąstančias, nors nebūtinai savo
veiksmus koordinuojančias, musulmonų radikalų grupuotes. Dalis
jų save priskyrė „ai Kaidai“ arba pasivadino jos dukterinėmis gru
puotėmis. Taip „ai Kaida“ per labai trumpą laiką iš fizinėje realybėje
egzistavusio tinklo tapo mentaliniu konstruktu, teikiančiu psicholo
ginį komfortą radikalizuotiems musulmonams.
Viena tokių džihadistų grupių, atvirai simpatizavusių bin Ladi
nui ir „ai Kaidai“, buvo Irake 2003 metais pradėjusi veikti „ai Tau-
chyd va ai džihad“. Ši bėglio iš Jordanijos Abū Musab ai Zarkavi
vadovaujama grupuotė veikė vadinamajame Sunitų trikampyje, į
šiaurės vakarus nuo Bagdado. Netrukus ji paskelbė Irake įkurianti
„Islamo valstybę“. Nors koalicinėms okupacinėms pajėgoms buvo
pavykę užgniaužti grupės veiklą ir net nukauti ai Zarkavį, 2011 me
tais JAV išvedus savo pajėgas iš Irako ji atnaujino ir net išplėtė savo
veiklą į pilietinio karo draskomą Siriją ir joje esantį Rakos miestą
paskelbė toliau kuriamos „Islamo valstybės“, dabar jau apimančios
Iraką ir Siriją, sostine. 2014 metais ją pervadino „Khilafa valstybe“
su kalifu tituluojamu Abū Bakru ai Bagdadžiu priešakyje. Galiausiai,
„Khilafa valstybės“ vadovai paskelbė net savo motininę organizaci-
3 skyri us. R e v a i v a l i s t i n i s i sl amas
R e v a iv a lis tin io is la m o e v o liu c ijo s c h ro n o lo g ija
v a h a b ita i n e o fu n d a m e n ta lis ta i salafitai islam istai d žih a d is ta
X VIII a. v id . XIX a. II p .-X X a. pr. X IX a. p a b .-X X a. pr. XX a. 1 p. XX a. p ab.
ją „ai Kaidą“ netikėliais ir pradėjo ginkluotą kovą prieš „ai Raidos“

atstovę Sirijoje, grupuotę „Pagalbos frontas“ (arab. jabhat ai nusra).
Įvertinant šį epizodą galima teigti, kad dėl akceleruotos džiha-
dizmo evoliucijos vyksta tiek žodinė konkurencija, tiek fizinė
ginkluota kova ne tik tarp skirtingas islamo vizijas puoselėjančių
klasikinių bei revaivalistinių islamo plotmių, bet ir tarp skirtingų
džihadistų grupuočių. Kitaip tariant, islamo ir skirtingas jo versijas
propaguojančių musulmonų įvairovės spektras darosi vis spalvin
gesnis, o jo vertinimas iš išorės ir iš vidaus - sudėtingesnis. Vis
dėlto bene didžiausią pasaulio musulmonijos dalį tebesudaro nuo
saikių, nors dažnai konservatyvių ar net patriarchališkų, pažiūrų
musulmonai, bendrai vadintini tradicionalistais. Todėl jų požiūris
tiek į save, savo aplinką, tiek į kitus vis dar lieka reprezentatyviau
sias. Būtent šios musulmonų dalies kai kurie socialinės gyvensenos
bruožai aptariami paskutiniame knygos skyriuje.
skyrius
M u su lm o n ų
socialinės gyvensenos
a s p e k ta i
Musulmonų socialinę gyvenseną sąlyginai galima skirstyti į pri-

vačiąją bei viešąją. Privačiosios gyvensenos sritis pirmiausia sietina
su santykiais šeimoje - tiek tarp tos pačios kartos, tiek tarp skirtingų
kartų atstovų. Viešajai erdvei priskirtinos tokios socialinės interakci
jos formos kaip ekonominė, visuomeninė, meninė ir panašios veiklos.
S a n tu o k a , lyčių ir k a rtų
s a n ty k ia i š e im o je
S a n tu o k a
Legalistiniame islame santuoka (nikach), kuri yra šeimos pama
tas, apibrėžiama kaip vyro ir moters sąjunga su iš jos kylančiomis
pasekmėmis - sutuoktinių prisiimtomis teisėmis ir pareigomis,
bendru ūkiu ir bendrais vaikais. Šeima suvokiama kaip socialinis
ekonominis vienetas, pirmiausia skirtas giminės pratęsimui ir šei
mos narių saugumui bei gerovei užtikrinti. Nors pačiame šventraš
tyje musulmonams vyrams leidžiama turėti iki keturių žmonų vienu
metu ir tai institucionalizuota teisėje, absoliuti dauguma musulmo
nų šeimų buvo monogamiškos. Tai lėmė, visų pirma, ekonominės
priežastys - musulmonai vyrai negalėjo sau leisti vienu metu turėti
daugiau nei vieną žmoną, nes papildomos žmonos atsiradimas reikš
davo finansinius įsipareigojimus ne tik jos, bet ir visų jos pagimdytų
vaikų atžvilgiu. Jei vidutiniškai tradicinėse vienos žmonos musulmo
nų šeimose būdavo po 6-8 vaikus, tai esant dviem žmonoms vaikų
skaičius potencialiai perkoptų tuziną, o tai, nepaisant bendros nuo
statos, kad vaikai - turtas, jau būtų didelė ekonominė našta.
4 skyri us. M u s u l m o n ų s o c i a l i n ė s g y v e n s e n o s a s p e k t a i 99
Santuoka, kaip ir visas musulmonų šeimyninis gyvenimas, yra

griežtai reglamentuoti musulmonų teisės. Šeimos (civilinė) teisė, kaip
rodo istorija, musulmonų valstybėse buvo praktikuojama labiau nei
kuri kita teisės šaka. Tai atspindi tiek išleidžiamų teisės aktų, tiek ir
teisinės praktikos taikymo atvejų kiekis. Šeimos teisėje santuoka su
prantama kaip socioekonominis kontraktas tarp dviejų giminių per
jų atstovus - sutuoktinius, todėl už kontrakto sąlygų laikymąsi atsa
kingi ne tik sutuoktiniai, bet ir jų abiejų artimieji.
Formaliai, santuokos procedūra yra labai paprasta - jaunieji
pasirašo santuokos kontraktą ir dviejų liudininkų akivaizdoje me
četei vadovaujančio alimo sutuokiami. Šventės ir linksmybių teisė
nereglamentuoja, tad jos įvairuoja priklausomai nuo istoriškai su
siklosčiusios kultūrinės tradicijos krašte, kuriame vyksta santuoka.
Tradiciškai moterys ir vyrai linksmindavosi atskirose erdvėse. Kon
servatyviose bendruomenėse dar ir šiandien taip tebedaroma.
Santuokos, kaip kontrakto, vaidmenį paliudija ir įstatymiškai
(remiantis Kurano ištaromis 2:229, 236-237, 4:4, 19-21, 25; 5:5) numa
tyta vertinga dovana - mahras, kurią jaunojo pusė deklaruoja ve
dybų sutartyje ir sumoka nuotakai. Kai kuriose musulmonų šalyse
tokia grafa yra dar ir šiais laikais pasirašomuose oficialiuose vedybų
kontraktuose; kitur, kur valstybė tokių dokumentų nereikalauja ar
net nepripažįsta, mahro davimas daug kur praktikuojamas tiesiog
laikantis Kurano raidės. Dovana gali būti ilgalaikę vertę turinčios
prekės - brangakmeniai, perlai, papuošalai, nekilnojamasis turtas ar
tiesiog pinigai. Ši dovana teisiškai traktuojama kaip neliečiama žmo
nos privati nuosavybė, ištuokos (ne dėl sutuoktinės kaltės) ar našlys
tės atveju turinti užtikrinti bent minimalų laikiną pragyvenimą be
maitintojo likusiai moteriai. Deja, istorijoje fiksuota aibė atvejų, kai
sutuoktiniai neperduodavo žadėtosios dovanos ar, jei ir perduodavo,
netrukus priversdavo žmonas atiduoti ar paprasčiausiai iš jų atimda
vo tą dovaną.
Chadysuose užsimenama .apie islamo pradininko Muchamado
požiūrį į vedybas: jis esą laikėsi nuostatos, kad tuoktis žmonės turė
tų kaip galima anksčiau - lytinį susilaikymą laikė mažų mažiausiai
yda. Praeityje šia nuostata besivadovaujančiose musulm6nų bend
ruomenėse besituokiantieji dažnai būdavo dar paaugliai. Tiesa, ve
dybas inicijuodavo ne patys sutuoktiniai, bet jų globėjai - tėvai ar,
jų nesant, globojantys giminaičiai. Tokiu būdu, daugelyje musulmo
nų visuomenių ir bendruomenių susiformavo „sutartų“ santuokų
tradicija - kai jaunuosius atstovaujantys tėvai ar kiti globėjai tiesiog

be globotinių žinios susitardavo dėl jų sutuokimo. Žinoma, jaunie
siems turėdavo būti leidžiama vienas kitą pamatyti (dažnai pirmą
kartą gyvenime) dar iki tuoktuvių, tačiau jų nuomonė įvykių eigos
pakeisti praktiškai negalėjo. Dažniausiai iš pagarbos tėvams jų pa
rinkti sutuoktiniai būdavo priimami nuolankiai. Tiesa, sūnūs dar iki
santuokos procedūros pradžios galėdavo tėvams įrodyti nenorį vesti
konkrečios parinktos nuotakos, bet tai dažnai reikšdavo tik tiek, kad
kita parinktoji privalo tikti.
Tokio dalyko, kaip santuoka iš meilės, musulmonų teisė nenu
mato, o tradicija nepalaikydavo. To priežastis labai paprasta - tra
dicinėse bendruomenėse ne tos pačios šeimos vaikinai ir merginos
praktiškai neturėdavo galimybių susitikti dėl visą visuomenę per
smelkusios lyčių segregacijos - vyrai ir moterys mokydavosi, dirb
davo, linksmindavosi, melsdavosi ir kitaip bendraudavo daugiausia
atskirai vieni nuo kitų. Viešojoje erdvėje moterys dažnai prisideng
davo veidus, o bendravimas su giminystės ryšiais nesusijusiais vyrais
būdavo suprantamas kaip potencialiai amoralus ar net nusikalsta
mas - artėjantis prie svetimavimo, kuris jau patenka į baudžiamojoje
teisėje numatytų nusikalstamų veikų sąrašą. Todėl vaikino ar mer
ginos pareiškimas, kad jis ar ji norėtų vesti mylimą žmogų, tėvams
galėdavo sukelti daugiau įtarimus dėl jų atžalų netinkamo (amoralaus
ar net nusikalstamo) elgesio, nei džiugesį, kad jų vaikas turi pasirinkęs
antrąją pusę. Kita vertus, niekur neneigta, kad meilė tarp sutuoktinių
yra jų santuoką stiprinantis veiksnys.
Iš dalies vengiant incesto, Kurane (4:23) išvardijama visa virtinė
musulmonių moterų, kurių musulmonas vyras negali vesti: pirmiau
sia tai jo paties sesuo, motina, duktė. Be šių artimiausių giminaičių
musulmonui neleidžiama tuo pačiu metu turėti dviejų žmonų, ku
rios yra seserys, vesti moterį, kurią žindė jo motina (vadinamąją pieno
seserį), savo žmonos dukterį iš kitos santuokos.
Tradiciškai, deja, teisinių reikalavimų santuokos klausimais daž
nai nepaisyta: neretai religinės-teisinės normos ignoruotos, iškrai
pytos (pvz. Centrinėje Azijoje, vietoj reikalaujamo mahro, buvo mokamas
kalymas, kurio davimas prilygintinas nuotakos išsipirkimui iš jos tėvų).
Dažnai vyravo paprotinė teisė ir tradicija, pvz., nuotakos grobimas
Šiaurės Kaukaze, ar daug kur paplitęs vaikų pažadėjimas ir sužadėtu
vės jiems tebesant kūdikiams ar net naujagimiams.
Kai kuriose musulmonų bendruomenėse, be klasikinės santuo

kos „jis ir ji (ar jos) neapibrėžtam laikui“, idealiu atveju - „iki grabo
lentos“, legalia pripažįstama ir kitokia santuoka - vadinamosios ma
lonumo vedybos (zavadž muta). Tai - laikinos santuokos institutas
šyitų imamitų teisinėje tradicijoje. Praktikuota ikiislaminėje Arabi
joje, islamo pradininko Muchamado neuždrausta. Mutos santuoka
uždrausta antrojo kalifo Umaro (valdė 634-644) valdymo pabaigoje ir
nuo tol įstatymu draudžiama visose klasikinėse sunitų teisinėse tra
dicijose. Šyitai su tokiu sprendimu nesutiko ir, argumentuodami tuo,
kad Muchamadas toleravo mutą, ją institucionalizavo savo teisinėje
tradicijoje.
Mutos santuoką gali sudaryti suaugę vyras ir netekėjusi mo
teris. Santuokos kontrakte, be vedybų kontrakto galiojimo laiko,
numatomos visos kitos standartinei santuokai būtinos sąlygos,
tarp jų ir mahras. Šyitų teisininkai iki šiol nesutaria dėl minima
laus laikotarpio, kuriam gali būti sudaroma mutos vedybų sutartis,
tačiau linkstama į nuostatą, jog tai turėtų būti ne trumpiau kaip
viena para. Laikotarpio pabaiga nenustatyta - mutos santuoka ga
li būti sudaroma dešimtmečiams. Tačiau kitaip negu standartinė,
mutos santuoka skirta visų pirma legaliai patenkinti seksualinius
poreikius malonumui, o ne šeimai kurti ir susilaukti palikuonių.
Be to, mutos santuoką sudarę sutuoktiniai vieno iš jų mirties atveju
nepaveldi mirusiojo turto dalies. Pasibaigus mutos santuokos kon
traktui buvusi sutuoktinė privalo išlaukti nustatytą laikotarpį (ida,
žr. žemiau) iki vėl galės ištekėti už kito vyro. Mutos santuoka iki
šiol praktikuojama šyitų imamitų bendruomenėse Libane, Irake, o
Irane oficialiai įteisinta.
Gyvenant Kurano dvasia, ideali santuoka esą įmanoma tik tarp
musulmonų. Tačiau musulmonų šeimos teisė neuždraudė ir mišrių
santuokų, tiesa, jų spektrą labai apribodama. Musulmonė moteris
negali ištekėti už nemusulmono (Kurano 2:221 ištaroje konkrečiai
nurodomi stabmeldžiai); kitatikis vyras prieš vesdamas musulmonę
privalo atsiversti į islamą. Tuo tarpu musulmonams vyrams Ku-
ranas (5:5) nedviprasmiškai suteikia teisę vesti „Knygos žmonių“
(monoteistinių tikėjimų, kuriems musulmonai priskyrė judaizmą, krišk-
čionybę, zoroastrizmą ir kai kada sabijų tikėjimą) atstoves. Tokiu atve
ju santuoka vyksta lygiai taip, kaip ir dviejų musulmonų - pagal
musulmoniškas tradicijas. Nemusulmonei moteriai, tekančiai už
musulmono, neprivalu atsiversti į islamą nei prieš santuoką, nei po
102 E g d ū n a s R A Č I U S . M U S U L M O N A I IR J Ų I S L A M A I
jos - sutuoktinis turi jai garantuoti religinę laisvę. Vis dėlto tokioje
santuokoje gimę vaikai „paveldi“ tėvo religiją, todėl yra musulmo
nai ir tokiais turi būti auklėjami.
Musulmonai nebuvo skatinami vesti nemusulmones, tačiau is
lamiškos teisės leidime musulmonams vesti nemusulmones esama
latentinio prozelitizmo. Per mišrias santuokas, kuriose gimę vaikai
statistiškai priskiriami musulmonų bendrijai, vykdomas taikus isla
mo plitimas pasaulyje. Pastebėtina, kad neretas reiškinys, kai atsi
versti į islamą neketinusios moterys po santuokos dėl įvairių aplin
kybių anksčiau ar vėliau priima vyro religiją.
Esant situacijai, kai vyras turi kelias žmonas, kurių viena nemu-
sulmonė, musulmonų šeimos teisė nėra kaip nors išskirtinai palan
kesnė žmonai musulmonei. Tačiau paveldėjimo atveju, nemusulmo-
nė nepaveldi vyro turto, tuo tarpu musulmonė paveldi tam tikrą jo
dalį. Kita vertus, nemusulmones sutuoktinės vaikai tėvo musulmono
mirties atveju paveldi tiek pat, kiek ir jų netikri broliai ir seserys mu
sulmonės vaikai.
Š e im y n in ia i s a n ty k ia i
Kurane (4:34) skelbiama, kad vyrai yra moterų globėjai, nes
Dievas esą jiems suteikė daugiau stiprybės nei moterims ir jie iš
laiko moteris. Tad istorinis daugumos musulmonų visuomenių
patriarchalumas išties įtvirtintas jau pačiame Kurane. Patronažas
jame matomas per geranoriško globėjo prizmę: daugybėje ištarų
Kurane vyrams prisakoma rūpintis moterimis ir kuo švelniausiai
elgtis su jomis, net jei jų elgesys nepakenčiamas ar nepateisina
mas. Atitinkamai, nederamas, o juo labiau grubus ar despotiškas
vyrų elgesys su moterimis Kurane, tiesa, netiesiogiai, smerkiamas.
Deja, neretai musulmonai vyrai, nepaisydami ar savaip interpre
tuodami Kuraną, iš globėjų tapdavo moterų engėjais. Tuo tarpu
moterys Kurane raginamos būti dėkingos savo vyrams (sutuokti
niams) ir klusnios jiems.
Tad šeimos taisyklės bei vaidmenų pasiskirstymas išvestini
tiesiogiai iš Kurano ir ypač chadysų, kuriuose gausu Muchamadui
priskiriamų pasisakymų ir veiksmų lyčių santykių šeimoje tema.
Muchamadas pats buvo vedęs tuziną kartų, o didelė dalis indivi
dualių chadysų tariamai papasakoti tiesioginės liudininkės, jau
niausios Muchamado žmonos Aišos, kurią musulmonai sunitai
tradiciškai itin gerbia (šyitai, priešingai, dėl jos priešiškumo pirmajam
šyitų imamui Ali, ją niekina). Tačiau būtina nepamiršti, kad tarpas

meninius santykius, ypač šeimoje, daugiausia lėmė paprotinė teisė
bei istoriškai susiklosčiusios vietinės kultūrinės tradicijos.
Tradicinėje musulmonų šeimoje maitintojo statusą turėjo vy
ras (sutuoktinis-tėvas). Tačiau tai visai nereiškia, kad tik jis vienas
dirbo. Kaimo bendruomenėse šeimos kultivuojamuose laukuose
dirbo ne tik šeimos vyrija, bet ir moterys. Miestuose kai kuriais
amatais ir paslaugomis, ypač tokiais darbais, kuriuos galima atlik
ti namuose, užsiimdavo ir moterys. Moterys nedirbdavo tik tokių
darbų, kurie atliekami viešumoje ir reikalauja fizinio kontakto su
vyrais, nesusijusiais giminystės ryšiais su jomis. Kitaip tariant, ma
terialinių gėrybių kūrimo procese dalyvaudavo visi šeimos nariai,
kas galėjo - tiek moterys, tiek vyrai, bet perteklinės ar specialiai
prekybai skirtos produkcijos realizacija rinkoje (tradiciškai - gigan
tiškuose miestų turguose) buvo veik išimtinai vyrų prerogatyva. Taip
visos šeimos darbo rezultatas - iš prekybos ar paslaugų gaunamos
pajamos - patekdavo į vyro rankas. Vyras, kaip šeimos galva, gautas
lėšas paskirstydavo savo nuožiūra. Žmonos vaidmuo šiame proce
se apsiribodavo poreikių sąrašo pateikimu. Modernėjant visuome
nėms šis vaidmenų pasiskirstymas koregavosi, ir šiandien moterys
nepalyginamai daugiau dalyvauja ne tik gamybos, bet ir realizaci
jos procese, taip pat veikia ir yra matomos viešojoje erdvėje. Dis
ponavimo lėšomis klausimas taip pat jau nebėra toks vienareikšmis
kaip prieš kelis šimtmečius.
Kurane vyrui (sutuoktiniui) suteikta ne tik galia kitų šeimos na
rių atžvilgiu, bet ir vidinių šeimyninių konfliktų sprendimo teisė.
Istoriškai susiklostė sutuoktinio galios principas - „vyras visuo
met teisus“. Tradiciškai tai buvo laikoma neginčijama tiesa, kuriai
pasipriešinti moterys neturėdavo ne tik realios teisinės bazės, bet
ir bendruomenės palaikymo. Priešgyniavimas vyro priimtiems
sprendimams galėdavo būti net baudžiamas: nepaklusnias žmonas
vyrai, laikantis Kurano 4:34, gali pabarti, atsisakyti dalytis lova, o
kraštutiniu atveju net suduoti. Jei žmona ir toliau nepaklūsta vyrui,
šis gali pradėti skyrybų procesą. Iškilus didesnėms problemoms
prireikdavo vienos ar abiejų pusių giminių įsikišimo, o kraštutiniu
atveju arbitro vaidmuo būdavo patikimas religijos mokovui - juris
tui. Tiesa, patarimo šeimyninio gyvenimo ir kitais klausimais bet
kuris šeimos narys gali kreiptis į juriskonsultą (muftijų). Neretai jo
prašoma patarti, kaip pasielgti būtų islamiškiau. Istorija byloja, kad
dievobaimingi musulmonai dažnai konsultuodavosi su muftijais.

Nūdien konservatyvesni musulmonai taip tebedaro.
Bene jautriausia tema šeimyninių problemų sprendimų srityje
yra vadinamieji garbės nužudymai, kai šeimos ar platesnės gimi
nės vyrai įvykdo linčo teismą seksualiniais nusikaltimais įtariamai
šeimos ar giminės narei. Nors islamo teisės šaltiniuose teigiama,
kad niekas neturi teisės į savavaliavimą, ypač kai kaltė nėra negin
čijamai įrodyta teisme, vadovaujantis istoriškai susiklosčiusiomis
musulmonų kultūrinėmis tradicijomis tai buvo daug kur prakti
kuojama. Paradoksalu, tačiau savavaliaujantys vyrai dažnu atveju
būdavo ne tik netraukiami baudžiamojon atsakomybėn už nužu
dymą ar kūno sužalojimą, bet dar ir vaizduojami pagarbos vertais
teisuoliais. „Garbės nužudymai“ iki šiol išlikę kai kurių pavienių
musulmonų ar bendruomenių socialiai sankcionuotų veiksmų są
raše. Tai liudija dešimtys visame pasaulyje kasmet registruojamų
tokių susidorojimų. Tikėtina, kad dar daugiau jų nepatenka į tei
sėsaugos ir kitų suinteresuotų žinybų bei organizacijų akiratį. Kita
vertus, „garbės nužudymai“ neturėtų būti matomi kaip universali
musulmonų praktika - jie veikiau nuokrypis nuo bendruomenės
kultūrinės tradicijos ir šaryjos.
Jei santykiams tarp lyčių Kurane, Sunoje, o todėl ir šeimos teisėje,
skirta išties daug dėmesio, tai santykiai tarp kartų pamatiniuose isla
mo tekstuose palyginti mažai aprašyti. Vaikų padėtis musulmonų šei
mose atsiskleidžia tik per bendrų kultūrinių bruožų reglamentavimą.
Vaikai, ypač berniukai, tradicinėse musulmonų bendruomenėse
laikomi turtu, o daugiavaikės šeimos - Dievo palaimintomis. Nenau
dojant jokių kontraceptinių priemonių ir neplanuojant gimdymų,
tradicinėse šeimose moterys įprastai gimdydavo dažniau nei dešimt
kartų; dažnu atveju pirmąkart motina tapdavo 14-16 metų amžiaus
paauglė. Savanoriškas gimstamumo ribojimas, ypač bevaikystė, tra
diciškai smerktas, nes manyta, kad tai prieštarauja žmogaus prigim
čiai ir Dievo skirtai giminės pratęsimo misijai, kad tai savanaudiškas
atsakomybės vengimas ar net rizika senatvėje netekti vaikų teikiamo
socialinio saugumo. Susilaikymas nuo lytinių santykių laikytas ne
leistinu natūralių poreikių patenkinimo ribojimu.
Esant gana žemam sveikatos priežiūros lygiui, o neretai ir pras
tai sanitarinei-higieninei aplinkai, buvo didelis kūdikių ir gimdyvių
mirtingumas, todėl pilnametystės sulaukdavo gerokai mažiau atža
lų. Kai kuriose musulmonų daugumos šalyse (Afganistane, Pakistane,
daug kur rytinėje ir centrinėje Afrikoje) iki šiol padėtis nėra patenki
nama. Kita vertus, bendram sveikatos apsaugos bei švietimo lygiui
kylant, didelėje dalyje musulmonų visuomenių jau pradėta kalbėti
apie gimstamumo planavimą; kai kur tai jau vyksta, o kai kur naudo
jamos ir kontraceptinės priemonės, nors dėl kultūrinio stigmatizavi-
mo bei griežto reglamentavimo jos toli gražu nėra paplitusios.
Su vaikų auklėjimu susijusi pamatinė iš Kurano kylanti nuosta
ta yra ta, kad vaikai visuomet besąlygiškai turi paklusti tėvų valiai.
Tikima, kad tėvai niekada nelinkės blogo savo atžaloms, o būdami
suaugę, t. y. su gyvenimiška patirtimi, visuomet patars teisingai. Dė
kingumo ženklan vaikai privalo karšinti nusenusius tėvus savo na
muose. Todėl senelių prieglaudų musulmonų šalyse iki šiol praktiš
kai nėra.
Lyčių segregacija tradiciškai galioja ne tik suaugusiems, bet ir
vaikams, o jos griežtumas priklauso tiek nuo kultūrinės, tiek nuo
socialinės terpės, kurioje gyvena konkreti šeima. Tradiciškai iki
maždaug 7-8 metų amžiaus berniukai ir mergaitės auginami kartu
„moteriškoje“ namų dalyje - jie ir miega, ir žaidžia toje pačioje patal
poje, drauge, prižiūrimi moterų. Tačiau sulaukę šio amžiaus berniu
kai dažniausiai perkraustomi į „vyriškąją“ namų dalį ir jų natūralus
bendravimas su mergaitėmis bei jaunomis moterimis, ypač konser
vatyvesnėse šeimose, praktiškai nutrūksta. Tiesa, tos pačios šeimos
vyrai ir moterys tradiciškai bendrauja „bendrojoje“ namo dalyje -
svetainėje ar vidiniame namo kieme. Atskirti berniukai ir mergaitės
pradedami ruošti jų lyčiai priskiriamiems vaidmenims - berniukai
dažniausiai auklėjami būti patriarchaliniais globėjais, prisiimančiais
atsakomybę už šeimą, tuo tarpu mergaitėms tradiciškai diegiamas
nuolankumas, drovumas ir panašios savybės. Liberalesnėse šeimo
se fizinės segregacijos galėjo ir nebūti, bet socializacijos procesas vis
tiek buvo nukreiptas į griežtai skirtingą lyčių vaidmenų mokymą.
Tarpsnis tarp 8 ir 12-14 metų musulmonų bendruomenėse
tradiciškai laikytas paauglyste, ypač mergaitėms, kurios paprastai
būdavo ištekinamos 14-16 metų amžiaus, nors neretai ir anksčiau.
Berniukams paauglystė galėdavo užsitęsti keleriais metais ilgiau -
iki 17 ar 18 metų. Santuokinio gyvenimo pradžia, beveik neišven
giamai pažymėta pirmojo nėštumo ir tėvystės, reikšdavo įžengimą
į suaugusiųjų, nors dar kelerius metus nebūtinai kaip savarankiškų
asmenybių, pasaulį. Neturėdama savo gyvenamojo ploto jaunoji šei
ma paprastai gyvendavo sutuoktinio tėvų ūkyje, kur anyta marčią
cyuuridb nftLiuD. iviuduliviuin ai m jų b l a iv ia i
mokydavo ne tik būti suaugusia, bet ir gyventi pagal sutuoktinu

giminės įpročius. Ir tik įsigijusi nuosavą nekilnojamąjį turtą šeim;
tapdavo visiškai savarankišku socialiniu ir ūkiniu vienetu. Šiandier
daugelyje musulmonų daugumos valstybių minimalus santuoki
nis amžius nustatytas įstatymais ir tik nedaugelyje šalių jis nesieki:
18 metų (tiek vaikinams, tiek merginoms) ribos. Tačiau konservaty
viose bendruomenėse (ypač Afganistane, Pakistane, Indijoje, daug kui
Užsachario Afrikoje) tėvai savo nuožiūra vis dar ištekina atžalas, ne
pasiekusias oficialaus santuokinio amžiaus.
Iš tu o k a
Skyrybos laikomos nepageidaujama išeitimi - kraštutine prie
mone santuokos kontrakto netesybų atveju. Jos įteisintos jau pačia
me Kurane, kur gana išsamiai nustatoma, kaip procesas turi būt
vykdomas. Kurane numatytas tripakopis skyrybų procesas: kiekvie
ną pakopą žymi viešas vyro pareiškimas - žodžio talak ištarimas, ku
ris reiškia, kad vyras skiriasi su savo žmona. Du kartus tai paskelbę:
vyras turi laukti keturis mėnesius (taip nustatyta 2:226) iki galės pakar
toti savo apsisprendimą. Tie keturi mėnesiai skiriami tam, kad abi
sutuoktiniai, be ar su artimųjų pagalba (tokia galimybė numatyta 4:35)
rastų sprendimą, kaip išsaugoti santuoką. Jei tai nepavyksta, vyru
telieka trečią kartą viešai (65:2 leidžiama suprasti, kad turi būti bent di
liudininkai) pareikšti, kad jis išsituokia, ir nuo tada ištuoka laikom:
formaliai įsigalėjusi. Formaliai, remiantis 4:128, skyrybų siekti gal
ir moteris, ypač jei ji „baiminasi prasto vyro elgesio su ja ar kad bu:
apleista“, tačiau praktikoje tokia jos teisė dažnai būdavo labai apribo
ta. Kuranas (2:229,4:20) ragina vyrus po ištuokos neatsiimti vedybi
metu žmonai dovanotos dovanos (mahro) - taip Kuranas skatina so
dalinį jautrumą ir teisingumą silpnesniųjų atžvilgiu.
Musulmonų teisė išsituokusiam vyrui leidžia nedelsiant vest
kitą moterį. Dažnai nutikdavo, o reikia manyti, jog ir tebenutinka
kad vyras užsigeisdavo išsituokti dėl jau kitos nusižiūrėtos, dažniau
šiai ženkliai jaunesnės už esamą žmoną, moters. Nors moraliai ta
smerktina, teisiškai legalu, todėl musulmonų bendruomenėse nei
ulamai to nelaiko antiislamiška praktika. Praktiškai neretai būdavc
nusižengiama teisiniam ištuokos reglamentui - vyrai ne tik išsituok
davo dėl trivialių ar net neetiškų priežasčių, bet ir nepaisydami pro
cedūrinių reikalavimų - neišlaukdami nustatytų intervalų tarp talal
ištarimo. Kita vertus, tradicionalistinėse bendruomenėse ištuok:
būdavo gana retas reiškinys, nes santuokos nutraukimas galėdavo

turėti pasekmių ne tik buvusiems sutuoktiniams, bet ir jų platesnių
giminių tarpusavio santykiams: dažnu atveju kaimo vietovėse kelios
giminės tarpusavyje būdavo susijusios daugiau nei vieneriomis san
tuokomis ir turėjo bendrus ūkius ar verslus.
Ištuokos atveju išskirtoji žmona formaliai praranda teisę gyven
ti vyro namuose ir dažniausiai grįžta j tėvų namus. Nors tam tikra
stigma išsituokusios moters atžvilgiu neabejotinai lieka, musulmonų
šeimos teisė nenuvertina išsituokusių moterų. Veikiau priešingai -
išsituokusi pilnametė moteris jau turi teisę pati sau pasirinkti vyrą,
su kuriuo santuoka būtų sėkmingesnė.
Tačiau šeimos teisėje, remiantis Kuranu (2:228, 231, 234; 65:04),
išsiskyrusiai moteriai nustatytas laukimo laikas (ida), prieš leidžiant
jai vėl ištekėti. Išsituokusiai moteriai (taip pat suėjus laikinos santuo
kos - mutos - terminui) ida trunka tris mėnesius. Ida reikalinga tam,
kad būtų galima nustatyti, ar moteris nėra nėščia, o nėštumo atveju -
būsimo naujagimio tėvą, kuriuo pagal nutylėjimą laikomas buvęs su
tuoktinis. Kuranas išsituokusioms moterims draudžia slėpti nėštu
mą. Praėjus trims mėnesiams po skyrybų ir paaiškėjus, kad nėštumo
nėra, vadovaujantis 2:231-2, buvęs sutuoktinis privalo atsisakyti bet
kokių pretenzijų ir teisių j savo buvusią žmoną. Jei paaiškėja, kad ji
laukiasi, po gimdymo dvejus metus buvęs sutuoktinis - kūdikio tė
vas - privalo rūpintis, kaip liepiama 2:233 „žindančios motinos mai
tinimu ir aprengimu“. Toks Kurane išreikštas reikalavimas gali būti
matomas kaip dar vienas socialinio teisingumo siekimo pavyzdys.
Buvusiam sutuoktiniui neigiant tėvystę, gali būti pradėtas ikiteismi
nis tyrimas dėl svetimavimo (zina). Daugelyje konservatyvių musul
monų bendruomenių ida neformaliai tebepraktikuojama iki šiol, o
kai kuriose musulmonų šalyse net nustatyta civiliniuose kodeksuose.
Dauguma minėtų tarpasmeninio elgesio formų galiojo tradi
cinėms musulmonų šeimoms, kuriose vyravo kultūrinės tradicijos
bei papročiai, promaišiais (kai kada prieštaraujant, kai kada sutinkant)
su Kurano bei Sunos raide ir dvasia. Iki XX amžiaus vidurio to
kios sudarė absoliučią musulmonų šeimų daugumą. Tačiau poko-
lonijiniu laikotarpiu, kai musulmonų visuomenės sukūrė tautines
suverenias valstybes, tarpasmeninių santykių musulmonų šeimose
sritis patyrė drastiškų kokybinių pokyčių. Tai pirmiausia susiję su
teisiniu reglamentavimu, kuriame pirmą kartą daugelio musul
monų visuomenių istorijoje moterų teisės įstatymais sulygintos su
vyrų - taip pradėta vykdyti moterų emancipaciją „iš viršaus“. Mo

terys musulmonės ne tik gavo formalią teisę dalyvauti viešajame
gyvenime, siekti išsilavinimo, karjeros, bet ir, pasitelkdamos naujai
atsiradusius teisinius įrankius, spręsti savo asmeninius ir šeimy
ninius reikalus. Pažvelgus į dabar musulmonų šalyse galiojančius
tarpasmeninius santykius reglamentuojančius civilinius kodeksus
galima lengvai pamatyti, kad dauguma jų yra savotiškos dabartinių
Europos valstybių civilinių kodeksų kopijos ir variacijos. Formaliai
žiūrint, musulmonių moterų padėtis teisiniu požiūriu daugelyje
musulmonų valstybių nūdien yra neabejotinai geresnė nei prieš
pusšimtį ar juo labiau šimtą metų.
Ne mažiau svarbus, o gal net svarbesnis, yra ir emancipacijos
„iš apačios“ procesas, kai jaunos moterys ir merginos vis dažniau
išdrįsta pasipriešinti jų šeimose ir platesnėje visuomenėje tebevieš
pataujančiam patriarchalizmui tiek partnerio pasirinkimo atžvilgiu,
tiek apsisprendimo būti vieniša motina (vadinamoji „vieno tėvo šeima“
tradicinėje visuomenėje praktiškai netoleruota), tiek galiausiai dėl apsi
sprendimo likti viengunge. Tokie pokyčiai labiau pastebimi miestuo
se, kuriuose giminių ir visuomenės spaudimas nebėra toks didelis ir
vyresniosios kartos kontrolė jaunesniosios atžvilgiu yra susilpnėjusi,
o kai kur ir išnykusi. Paprastai tokios moterys ir merginos yra seku-
liarių pažiūrų ir neabsoliutina religijos reiškmės savo asmeniniame
gyvenime.
Būtina pripažinti ir adekvačiai įvertinti, kad musulmonų visuo
menėms evoliucionuojant jos ypač laisvėja religinės praktikos atžvil
giu. Viena vertus, šiandien gausu abiejų lyčių musulmonų agnostikų
ir net ateistų, kurie savo asmeniniame gyvenime menkai ar apskritai
nesivadovauja religinėmis kategorijomis. Gyvenimas nesantuokinė
je poroje jiems jau tampa nebe išimtimi, o jų tarpasmeniniai san
tykiai grindžiami kitais - humanistiniais nereliginiais - pagrindais.
Modernybė ir liberalumas ateina net į dievobaimingų musulmonų
gyvenimus ir požiūrį į tarpasmeninius santykius. Vis dažniau net ir
religingų vaikinų ir merginų artimas ikivedybinis bendravimas ne
belaikomas anomalija.
Viena didžiausių globalizacijos pasekmių yra raštingumo ir
išprusimo lygio kilimas. Šiandieninė jaunoji musulmonų karta
yra raštinga ne tik klasikiniu požiūriu, ji ir technologiškai raštin
ga. Musulmonų jaunimas yra pasaulinio žiniatinklio vartotojai ir
kūrėjai. Tūkstančiai jų įkurtų internetinių svetainių skirta tarp-
asmeniniams santykiams aptarti ir plėtoti, jose lygiomis teisėmis

dalyvauja abiejų lyčių atstovai. Užsienio kalbas, pirmiausia, anglų,
mokantys jauni musulmonai bendrauja per tarptautinius interneto
tinklus ir čia susiduria su dar didesne tarpasmeninių santykių for
mų ir nuomonių apie jas įvairove.
Raštingumas ir profesinis išsilavinimas besiformuojančios rin
kos ekonomikos sąlygomis jaunajai musulmonų kartai suteikia vis
daugiau galimybių tapti ekonomiškai ir finansiškai nepriklauso
miems nuo vyresnės kartos, o tai savo ruožtu pasitarnauja bendram
jaunimo savarankiškumo lygio kilimui. Sprendimų laisvės įgijimas
yra fundamentaliausia sąlyga įvykti virsmui tarpasmeniniuose san
tykiuose - tiek tarp kartų, tiek ir tarp lyčių. Kaip ta laisve pasinaudo
ti - individuali kiekvieno musulmono ir musulmonės prerogatyva.
Kita vertus, globalizacijos nereikėtų pervertinti - musulmonų
visuomenėse vis dar dominuoja tradicionalistai, tad ir šeimos mode
lis su šeimyniniais santykiais daug kur tebėra tradicinis. Todėl kiek
vieno žmogaus ir kiekvienos šeimos atvejį visais laikais reikėtų ma
tyti kaip unikalų vienetą, turintį savą tarpasmeninių santykių modelį
ir savitą santykį su religija.
Kūnas, h ig ie n a ir ly tišk u m a s
K ū n a s ir a p d a r a i
Musulmonai religijos mokovų raginami visam kūnui skirti de
ramą dėmesį. Tai labiausiai pasireiškia higienos srityje - yra skati
nama dažnai praustis, pasikvėpinti. Švara tiesiogiai siejama ne tik su
ritualiniu švarumu (skaistumu), reikalingu kasdien penkiskart mel
džiantis, bet ir su higienos reikalavimais. Muchamadas chadysuose
liepia savo sekėjams po bet kokių didesnių kūno išskyrų nusimau
dyti, ir atskirai įspėja moteris laikytis švaros menstruacijų metu.
Pats islamo pranašas esą maudęsis dažnai, kartais - kartu su viena iš
žmonų. Muchamadas naudojo kvepalus, todėl kvėpintis, musulmo
nų nuomone, leistina tiek moterims, tiek vyrams. Tarp musulmonų
paplito ir įvairiausi smilkalai, nors jie neturi jokios religinės reikš
mės, naudojami tik dėl malonaus kvapo.
Kad musulmoniškuose kraštuose labai paisyta kūno higienos,
liudija ir išplėtota pirčių kultūra. Kiekvienas miestelis turėjo viešųjų
pirčių (arab. chamam) kompleksą. Jame būdavo galima ne tik nusi-
prausti, bet ir apsikirpti bei nusiskusti. Tokios viešosios pirtys tapo

vietovės gyventojų susitikimų, bendravimo vieta, kurioje moterys
ir vyrai - žinoma, atskirai vieni nuo kitų - praleisdavo daug laiko
aptarinėdami reikalus ar tiesiog plepėdami. Pirtyse būdavo priima
mi verslo sprendimai, sutariama dėl vaikų santuokų ir kitų dalykų.
XIX amžiuje europiečių keliautojai šias pirtis aprašė ir vaizdavo labai
egzotiškai. Dar ir dabar turime išlikusį „turkiškos pirties“ pavadini
mą, o daug kur, ypač Vidurio Rytuose, ir pačius pirčių kompleksus.
Europoje viena žymiausių tokių kompleksų koncentracija yra Veng
rijos sostinėje Budapešte, kur tebeveikia XVI-XVIII amžiais pastaty
tos turkiškos pirtys.
Tačiau, nors kūno švara bei higiena islame yra svarbūs, kūno
estetikos kulto nei legalistiniame islame, nei musulmonų kultūrose
nebūta; jo praktiškai nėra ir dabar. Kurane (24:31) pabrėžiama, kad
kuklumas ir santūrumas, ypač svetimųjų akivaizdoje, yra vertybė:
moterų puikavimasis savo papuošalais ar intymesnių kūno vietų ro
dymas yra tiesiog nepadoru. Vadovaudamiesi šia bei kitomis (ypač
33:59) Kurano ištaromis ir siekdami užtikrinti musulmonių moterų
kuklumą, moralumą, privatumą ir saugumą, musulmonų religijos
mokovai sutartinai reikalauja, kad jos dėvėtų drabužius, dengiančius
didžiąją kūno dalį; tokia apranga vadinama chidžabu. Vyresnio am
žiaus moterims, nebegalinčioms gimdyti ir neplanuojančioms ište
kėti, Kuranas (24:60) suteikia teisę rengtis laisviau nei jaunoms.
Tačiau Kurane nėra griežtai apibrėžta, ką ir kaip konkrečiai mo
terys turėtų dengtis. Dažniausiai chidžabas, be pilvą, rankas ir kojas
dengiančių ilgų ir laisvų drabužių, reiškia galvos apdangalą (skarą),
dengiantį plaukus, ausis ir kaklą. Neretai musulmonės dar apsigo
bia ir skraiste - abaja. Kai kuriuose arabų kraštuose (ypač Arabijos
pusiasalyje) moterys dėvi nikabus - juodos spalvos drabužį, kuriame
paliktas siauras plyšelis akims. Puštūnės, gyvenančios abipus Pakis
tano ir Afganistano sienos, dėvi burkas - visą kūną nuo galvos iki
kulkšnių dengiantį vienspalvį (populiariausia - žydra spalva) berankovį
drabužį, turintį tik retos medžiagos langelį akių aukštyje. Afganista
ną valdant Talibanui (1996-2001) burka buvo oficialiai reikalaujamas
viešumoje pasirodančios moters viršutinis drabužis. Nuvertus Tali-
bano režimą Afganistano, ne tik nepuštūnų etninių grupių atstovės,
bet ir liberalesnių pažiūrų puštūnės, atsisakė dėvėti burkas, kurios
vėl tapo išimtinai konservatyvių (tradicionalistinės gyvensenos) puštū-
nų bendruomenių moterų apdaru. Ir jei nikabą dėvinčių musulmo-
nių galima sutikti bet kur pasaulyje, tai už Afganistano ir Pakistano

ribų pamatyti burką dėvinčią moterį yra beveik neįmanoma.
Nors nei Kurane, nei chadysuose nikabas ir burka neminima, jų
šalininkai teigia tokius apdarus esant geriausia Kurane reikalaujamo
moterims dėvėti chidžabo forma. Tačiau dauguma musulmonų teisi
ninkų laikėsi nuomonės, kad nikabai ar burkos nėra privalomi, nors
neabejotinai leistini ar net rekomenduojami. Šiais laikais kai kuriose
musulmonų valstybėse chidžabas yra vyriausybių ribojamas (Turkmė-
nistane, Uzbekistane) ar net draudžiamas įstatymų (Turkijoje); kitose,
priešingai, reikalaujamas (Saudo Arabijoje, Irane). Kai kuriose Europos
valstybėse (Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje) chidžabai, o ypač veidą
dengiantys nikabai ir burkos, taip pat ribojami. Paskutiniaisiais de
šimtmečiais visame pasaulyje chidžabas tapo musulmonių revaivalis-
čių tapatybės sudedamoji dalis - laisvanoriškai apsispręsto ir įsisąmo
ninto jų dievobaimingumo bei islamiškumo išraiška.
L y tiš k u m a s ir s e k s a s
Kurane gana daug reikšmės teikiama seksualumui ir seksui. Lyti
niai santykiai tarp sutuoktinių laikomi viena esminių pilnaverčio san
tuokinio gyvenimo sudedamųjų dalių. Sutuoktiniui suteikiama teisė į
žmonos kūną, kuris vaizdžiai įvardijamas dirva (2:222-223): „Jūsų mo
terys yra jūsų dirva, įeikit į ją kaip tinkami“. Dar daugiau, iš chadysų
galima suprasti, kad sutuoktinių lytiniai santykiai gali būti praktiškai
bet kokios formos, su sąlyga, kad tam pritaria abu sutuoktiniai.
Nesantuokiniai, nelegalūs, seksualiniai santykiai (zina) Kurane
griežtai smerkiami (17:32: „Nesiartinkite prie svetimavimo, nes tai išties
ištvirkavimas ir kelias į blogį“; t. p. 4:24; 25:68-9), už juos žadama didelė
bausmė po mirties. Musulmonų baudžiamojoje teisėje svetimavimas
priskiriamas prie kriminalinių nusikaltimų, pažeidžiančių Dievo
teisę (chak ilahi), kategorijos, už kurį abiem nusikaltėliams (4:15-16)
skiriama vadinamoji ribinė (chad) bausmė. Priklausomai nuo nusi
kaltimo sudėties ir nusikaltėlių socialinio statuso, zina skirstoma į du
porūšius - kai lytiškai santykiavusieji neturi sutuoktinių ir kai abu ar
bent vienas jų turi sutuoktinį. Sutuoktinių neturintiems nusikaltė
liams taikoma švelnesnė - nuplakimo 100 kirčių bausmė, numatyta
Kurano 24:2: „Svetimautoją moterį ir svetimautoją vyrą nuplakite
kiekvieną jų šimtu rimbo kirčių“; turintiesiems sutuoktinį, remiantis
Mucahmadui priskiriama praktika, bet ne Kuranu, - mirties bausmė
užmėtant akmenimis. Papildoma bausmė sutuoktinio neturintie-
siems gali būti išvarymas iš bendruomenės. Be to, 24:3 nurodoma,

kad svetimautojai gali tuoktis tik tarpusavyje arba su „netikėliais“.
Pagal teisinius reikalavimus, kaltei už svetimavimą įrodyti rei
kalingi keturi liudininkai (4:15-16) - geros reputacijos suaugę mu
sulmonai vyrai arba savo akimis matę nusikaltimą, arba turintys
nenuginčijamų jo įrodymų. Šyitai leidžia liudyti ir moterims, jei be
šešių liudininkių yra bent vienas liudininkas vyras. Mirties bausmė
už žiną plačiai taikyta Talibano Afganistane, pastaraisiais dešimtme
čiais jos paskelbimų pasitaikė Saudo Arabijoje, Nigerijoje, Sudane,
Jemene, Irane.
Homoseksualumo, transseksualumo, transvestizmo ir kitų pa
našių seksualinės raiškos formų klausimas musulmonų teisininkų
aptarinėjamas jau daugiau nei tūkstantį metų. Kurane yra kelios
ištaros, griežtai pasmerkiančios ir kriminalizuojančios homoseksu
alinius santykius, vadinamus livata. Pavyzdžiui, Kurane 26:165-166
ir 27:55 vienareikšmiškai pasmerkiami vyrai, kurie geidžia vyrų ir
ignoruoja moteris, kurios Dievo jiems skirtos į žmonas, t. y. be vi
sa kita ir seksualiniams poreikiams patenkinti. Nors Kurane tiesio
giai nekalbama apie moterų homoseksualumą, 4:15 ir keliose kito
se ištarose smerkiamas moterų „gašlumas, nepadorumas“, vėlesnių
musulmonų teisininkų suprastas būtent kaip homoseksualumas.
Homoseksualumas (taip pat ir pederastija) Kurane priskiriamas prie
zina nusikaltimų rūšies: 4:15-16 prisako lesbietes įkalinti jų pačių
namuose, o homoseksualūs vyrai taip pat baustini. Tačiau Kuranas
nenurodo konkrečios bausmės jiems.
Chadysuose bausmės už homoseksualumą sukonkretinamos.
Muchamadas esą pasakęs, kad vykstant homoseksualiam lytiniam
aktui Dievo sostas yra supurtomas. Kadangi lytiniai santykiai už
santuokos ribų tarp skirtingų lyčių asmenų, sekant chadysais, baus
tini nuplakimu arba mirties bausme užmėtant akmenimis, bausmės
už homoseksualius santykius turi būti analogiškos. Muchamadui
taip pat priskiriamas tiesioginis pasakymas, kad homoseksualai turi
būti baudžiami mirtimi. Dalyje šiandieninių musulmonų valstybių
homoseksualumas išlieka baudžiamojo kodekso nusikalstamų vei
kų sąraše. Keliuose kodeksuose numatoma mirties bausmė, bet tik
Iranas ir Saudo Arabija jas iš tiesų vykdo nuteistiems už homosek
sualumą.
Kaip ir daugeliu kitų atvejų, islamiškos teisės nuostatų homo
seksualumo klausimu islamo istorijoje nebuvo griežtai paisoma.
Oficialiai homoseksualumas daugelyje musulmonų šalių buvo už

įstatymo ribų, tačiau jo persekiojimas ne visuomet buvo įgyven
dinamas. Taip atsitiko todėl, kad nepaisant homoseksualams ne
palankios teisinės kazuistikos, musulmonų visuomenės buvo gana
tolerantiškos privačiai (viešumoje neafišuojamai) homoseksualinei
praktikai. Musulmonų menininkų ir mąstytojų darbai iš skirtingų
epochų ir kraštų leidžia susidaryti įspūdį, kad visuomenė homosek
sualumą dažnai traktuodavo veikiau kaip ekstravagantišką pomėgį,
būdingą kultūriniam, ekonominiam bei politiniam elitui, nei nusi
kalstamą ir todėl baustiną veiką. Čia būtų galima prisiminti ir pedo
filiją, kurios atžvilgiu islamiškos teisinės nuostatos ir visuomeninė
nuomonė taip pat dažnai nesutapo.
Homoseksualumas musulmoniškuose kraštuose iki šiol dar to
li gražu netapo viešu reiškiniu - homoseksualų vaivorykštės spal
vų vėliavų ar seksualinių reikmenų parduotuvių niekur nepamaty
si. Tačiau neformalios musulmonų homoseksualų bendruomenės
pastarąjį dešimtmetį jau susibūrė tuzine šalių. Kai kur (pvz., JAV,
Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Pietų Afrikoje, Malaizijoje) jos turi
ir savo mečetes, kurioms vadovauja atvirai homoseksualūs imamai.
Matomiausia tokių grupių veiklos forma - jų kuriami apologetiniai
internetiniai portalai, kuriuose jos siekia save legitimuoti kaip ho
moseksualius musulmonus. Be to, vis dažniau liberalesnių pažiūrų
musulmonų intelektualai prakalbsta apie homoseksualumą kaip apie
dar vieną natūralią žmogiško seksualumo formą.
D ie ta ir s v e ik a ta
D ie to s r e ik a la v im a i
Musulmonų religinė teisė, remdamasi Kuranu ir Muchamado
praktika, visas pasaulyje esančias materialines gėrybes skirsto į dvi
pamatines kategorijas - musulmonams leidžiamas (arab. chalal) ir
jiems neleidžiamas (arab. charam). Kasdieniame vartojime terminu
chalal dažniausiai įvardijamas maistas, ypač gyvulinės kilmės ar tu
rintis gyvulinės kilmės sudedamųjų dalių. Chalal žaliava turi atitikti
šiuos pagrindinius reikalavimus: pirmiausia, musulmonai maistui
gali vartoti tik atrajojančiųjų skeltanagių gyvulių (karvių/jaučių, kup
ranugarių, ožkų, avių) bei naminių paukščių (vištų, kalakutų ir pan.) mė
są ir jos subproduktus. Tačiau tokie produktai savaime nėra chalal -
maistui skirti gyvuliai ir paukščiai privalo būti skerdžiami laikantis

islamo reikalavimų: prieš pat skersdamas skerdžiantysis (jis pats turi
būti musulmonas) privalo arabiškai ištarti formulę „Vardan miela-
širdingojo ir gailestingojo Dievo“, tada neapsvaigintam gyvuliui ar
paukščiui itin aštriu peiliu perrėžti gerklę, kad per kaip įmanoma
trumpesnį laiką ištekėtų kuo daugiau kraujo. Be šių yra ir skerdi
mo aplinkos reikalavimai - turi būti skerdžiama fiziškai ir dvasiškai
švarioje vietoje, laikantis higienos reikalavimų. Tik tokia skerdiena
laikytina dialed. Pramoninio lygio skerdyklos yra sertifikuojamos
ulamų, kurie turi jas nuolat inspektuoti.
Į išvardytas kategorijas nepatenkančių gyvūnų mėsa (išskyrus
žuvį) bei jos subproduktai niekada negali tapti chalal. Kitaip tariant,
visai nesvarbu, kaip (net jei ir techniškai labai islamiškai) atliktas kiau
lės, krokodilo ar meškos skerdimas, šių gyvūnų mėsa ir visi subpro
duktai musulmonams visuomet išliks charam - draudžiami vartoti.
Kraujas, tiek chalal, tiek charam kategorijoms priklausančių gyvūnų,
taip pat yra draudžiamas vartoti maisto gamyboje.
Vanduo, pienas (karvių, avių, kupranugarių ir ožkų), medus, žvy
nuota ir pelekuota žuvis, nenuodingi augalai, tarp jų daržovės, uogos
ir vaisiai, riešutai, grūdai (kviečių, ryžių, rugių, miežių ir kitos kruopos)
visada yra chalal. Tačiau kad net ir iš chalal produktų ruošiami pa
tiekalai patys būtų chalal, jie turi būti gerai išvirti ar iškepti, juose
negali būti draudžiamų ingredientų - kraujo ar tokių kiaulienos
subproduktų kaip žarnos ir želatina, be to, jiems gaminti negali bū
ti naudojamas alkoholis, haliucinogeninės ir kitos draudžiamosios
medžiagos. Visų reikalavimų besilaikantys musulmonai gali atsisa
kyti valgyti konditerijos gaminius, kurių sudėtyje jie gali įtarti, arba
žino esant želatinos ar alkoholio.
Alkoholio vartojimas ne tik draudžiamas, bet ir nusikalstamas -
už jo vartojimą, gamybą bei prekybą juo musulmonų baudžiamojoje
teisėje numatytas nuplakimas. Panašiai ir dar griežčiau (net mirties
bausme) baustina ir už kitų intoksikuojančių medžiagų vartojimą,
gamybą ir platinimą.
Skirtingai nuo alkoholio ir kitų svaigalų, draudžiamų (charam)
gyvulinės kilmės produktų vartojimas klasikinėje musulmonų ju
risprudencijoje nėra kriminalizuotas. Kitaip tariant, jokia žemiška
bausmė vartojančiam charam mėsą ar jos subproduktus nenuma
tyta. Tačiau toks asmuo negali tikėtis Dievo atlaidumo Paskutinio
teismo dieną. Ir priešingai, šalia kitų religinių reikalavimų laiky-
mosi, besistengiantis vartoti išimtinai chalal maistą musulmonas

ar musulmonė gali viltis, kad bus Dievo pastebėtas ir jam ar jai bus
atlyginta.
Musulmonų religinė teisė reikalauja, kad musulmonai vartotų
vien chalal maistą, tačiau musulmonams, negalintiems apsirūpinti
tokiu maistu, laikinai leidžiama vartoti košerinj maistą, o išimtiniais
atvejais (kilus grėsmei gyvybei arba sveikatai) ir krikščionių gaminamą
ar kitokį charam maistą, net kiaulieną. Netyčinis charam maisto pa
ragavimas nėra laikomas nusižengimu.
Chalal samprata apima ne tik maisto produktus - į šią sąvo
ką patenka žmogaus buityje naudojami įrankiai ir rakandai (mais
tui gaminti skirti indai ir įrankiai), higienos ir sveikatos prekės ir net
paslaugos (kaip, pvz., chirurginės operacijos, barzdos skutimas ar plaukų
kirpimas). Štai, pavyzdžiui, medicininiai preparatai taip pat skirstomi
į musulmonams leidžiamus ir neleidžiamus vartoti. Ir ne dėl jų gy
domųjų savybių, bet dėl sudėties - visi vaistai, kuriuose yra kraujo,
alkoholio ar želatinos (pvz. želatina padengtos piliulės) yra charam., to
dėl dievobaimingi musulmonai turėtų ieškoti jų pakaitalų. Religingi
musulmonai, susirūpinę savo išganymo perspektyvomis, be privalo
mų ritualų ir apeigų atlikimo savo kasdienybėje turėtų nuolat išlikti
budrūs chalal ir charam klausimu.
Istoriškai chalal produktų vartojimas priklausė nuo aplinkos,
kurioje gyveno konkretus musulmonas. Musulmonų daugumos
kraštuose, ir ypač valstybėse, kuriose vyriausybės laikėsi islamiškų
normų, tarp jų ir chalal maisto klausimu, chalal maisto neabejotinai
netrūko. Ten, kur musulmonai sudarė krašto gyventojų mažumą, o
vyriausybės nesirūpino ir neprotegavo musulmonų teisių ir lūkesčių,
apsirūpinimas chalal maistu galėjo būti sudėtingesnis.
Kitas veiksnys - socialinė padėtis. Išsilavinimo stoka, priklau
symas žemesniam socialiniam sluoksniui (ir su tuo tiesiogiai susijusios
materialinės gyvenimo sąlygos) neretai būdavo trukdis paruošti maistą
taip, kad jis būtų chalal - juk ne kiekvienas musulmonas „automa
tiškai“ žinodavo, kokie produktai ir technologijos leidžiami maisto
ruošime, o kurių reikėtų vengti. Skurdas dar pakoreguodavo maisto
racioną taip, kad vartojamas maistas galėjo visiškai neatitikti chalal
reikalavimų. Galiausiai, geografiniai-kultūriniai ypatumai (pvz. saly
nuose, kuriuose gausiai vartojami jūrų gyviai) taip pat kai kada prisidė
davo prie to, kad musulmonų racione atsirasdavo (ar dažniau, iš jo
neišnykdavo) charam produktų.
116 Egdū n as RAČIUS. M U S U L M O N A I IR JŲ I S L A M A I
Nustatytos chalal ribos neretai buvo peržengiamos. Vartojamo

maisto, ir ypač svaigalų, atveju musulmonų visuomenės ir bendruo
menės ne visada buvo ištikimos islamiškiems idealams. Dažnai ne
pagal reikalavimus paruoštas (todėl techniškai charam) maistas būda
vo atmestinio požiūrio j religijos reikalavimus išdava. Svaigalų - tiek
alkoholio, tiek to, kas dabar įvardijama kaip narkotinės medžiagos -
vartojimas, nors formaliai kriminalizuotas, musulmonų visuome
nėse buvo paplitęs dideliu mastu ir praktiškai visais amžiais. Apie
tai byloja gausybė teisininkų traktatų, metraščių ir biografinių bei
kitų literatūrinių kūrinių. Tad manyti, kad nuo amžių visi ar bent
absoliuti dauguma musulmonų nuolatos rūpinosi neperžengti chalal
ribų, būtų ne tik naivu, bet ir istoriškai neteisinga. Kita vertus, šiapus
chalal-charam prarajos besistengiančių likti musulmonų neabejoti
nai būta gausu, ir visais amžiais.
Dar vienas veiksnys, nuo kurio priklausė ir tebepriklauso chalal
principo įdiegimas praktikoje, buvo neretas musulmonų teisininkų
nuomonių išsiskyrimas, kokie produktai (o dar dažniau - veiksmai)
priskirtini chalal, o kurie - charam kategorijai. Ankstyvieji teisi
ninkai, vadovaudamiesi Muchamado bei jo įpėdinių praktika, gana
lengvai galėjo suskirstyti Arabijoje ir aplink ją randamus gyvūnus
ir augalus. Islamui plintant į tolimesnius kraštus, kuriuose maistui
tradiciškai naudoti musulmonams iki tol nežinomi gyvūnai bei au
galai, susidurta su jų priskyrimo vienai ar kitai kategorijai problema.
Vadovaudamiesi šiek tiek skirtingais šaltiniais bei vedini skirtingų
argumentų musulmonų teisininkai kai kada nesutardavo dėl nau
jos gyvūnų ar augalų rūšies ar produkto (ypač, jei jo gamybos procese
dalyvauja rūgimo bakterijos ar naudojami termiškai neapdoroti gyvulinės
kilmės produktai) traktavimo chalal ir charam spektre. Todėl esama
kelių paralelių leidžiamų ar neleidžiamų produktų sąrašų, kurių au
toriai ir sekėjai mano juos esant teisingus.
Nepaisant to, kad chalal principas yra integralus musulmonų
religinės teisės elementas, egzistuojantis jau bemaž pusantro tūks
tančio metų, XXI amžiaus pradžioje jis išgyvena renesansą. Šį kartą
jis ateina per vartotojiškos visuomenės funkcionavimo principus,
kuriuose paklausa ir pasiūla glaudžiai susiejamos per marketingą
ir reklamą, kuri dažnai neatskiriama nuo mados. Tad chalal tampa
ir savotiška mada, savaime suprantama, pirmiausia tarp musulmo
nų. Tiesa, pastaruoju metu pastebima, kad chalal maistu vis dažniau
domisi maisto kokybe besirūpinantys nemusulmonai, ypač Šiaurės
pusrutulio poindustrinėse šalyse. Tokį populiarumą lemia tai, kad

chalal maistas, idealiu atveju, neturi cheminių priemaišų, todėl jis
laikomas ekologišku.
XXI amžiaus pradžia pasižymi beprecedenčiu pragyvenimo ly
gio pakilimu daugelyje musulmonų gyvenamų šalių. Daugėjant gy
ventojų bei kylant jų perkamajai galiai tokiose šalyse, kaip Arabijos
pusiasalio valstybės, Malaizija, Indonezija, tradiciškai ir iš inercijos
priskiriamose trečiajam, besivystančiam pasauliui, sparčiai plečia
si ir jų vartotojiška visuomenė, kurią nuožmiai atakuoja reklamos
agentūros, siekiančios įsiūlyti toms visuomenėms priimtinas prekes
ir paslaugas. Nors ne visi pasaulio musulmonai pagal perkamąją ga
lią priskirtini sąlyginei viduriniajai ir aukštesniajai klasėms, jų nuolat
daugėja tiek absoliučiais skaičiais, tiek santykinai skurdesnių klasių
atžvilgiu. Dėl ekonominės globalizacijos atsiradęs neregėtas darbo
jėgos, prekių ir paslaugų judėjimo srautų padidėjimas bei suaktyvė
jimas užtikrina prekių ir paslaugų pasiekiamumą ir įtraukimą į glo
balią rinką, jų virtimą prekių ženklais bei mados dalyku. Kai kada iš
inercijos šis procesas tapatinamas su vesternizacija.
Galima teigti, kad XXI amžiaus pradžioje yra susidariusios pa
lankios sąlygos tiekti į rinką chalal produktus ir paslaugas, t. y. didinti
jų pasiūlą. Tačiau pasiūlą turi atliepti paklausa. Šiandieninis chalal
paklausos didėjimas iš dalies nulemtas pastaruosius kelis dešimtme
čius vykstančios socialinės reislamizacijos (nepainiotinos su ne tokia
sėkminga ir daug kur konvulsiška politine reislamizacija) - konservaty
vaus globalaus judėjimo, siekiančio į privačiąją ir viešąją (socialinę)
sferas sugrąžinti religines vertybes, normas ir reikalavimus. Bene
akivaizdžiausia tokio konservatyvaus posūkio išraiška yra chidžabo
dėvėjimo atgimimas daugelyje musulmonų šalių Azijoje. Musulmonų
revaivalistų inicijuoti ir vadovaujami reakciniai sąjūdžiai prieš politi
nę ir socialinę sekuliarizaciją, režimų vykdytą nuo XX amžiaus vidu
rio, yra apėmę ne tik daugelį musulmonų daugumos valstybių, bet ir
musulmonų mažumas visame pasaulyje, įskaitant ir Europą. Revaiva-
listiškai nusiteikę musulmonai sąmoningai renkasi chalal produkciją
ir paslaugas, taip pabrėždami savo nuostatą kaip įmanoma daugiau
(re)islamizuoti savo kasdienybę ir aplinką. Kartu jie kuria chalal pro
duktų ir paslaugų paklausą. Prie to prisideda pelno šaltinių nuolat
ieškančios maisto ir paslaugų pramonės, siūlydamos naujus produk
tus. Taip verslas, adiepdamas vartotojiškos, tačiau reislamizacijos sie
kiančios visuomenės lūkesčiams, įsuka naują pasiūlos-paklausos ratą.
Kadangi chalal tradiciškai siejamas su maisto produktais, jo

renesansas labiausiai ir matomas šioje srityje. Siekdami pritraukti
kuo daugiau vartotojų musulmonų visuomenėse maisto pramonės
gigantai musulmonų rinkoms tiekia savo produktų chalal versijas.
Pavyzdžiui, Austrijoje pradėtas gaminti chalal vynas, Belgijoje - alus,
o JAV - viskio skonio gėrimas. Savaime suprantama, visi jie nealko
holiniai. Europos gamintojai siūlo chalal paštetus, pešto, Bolonijos
ir kitus padažus. Augantį globalų chalal mėsos poreikį ėmė tenkinti
ne tik Pietų Amerikos, Australijos mėsos perdirbėjai, bet ir Lietuvos
mėsos pusfabrikačių gamintojai - kelios Lietuvos įmonės apsirūpino
chalal sertifikatais, idant galėtų įsilieti į pasaulinį chalal mėsos pro
duktų tiekėjų srautą.
Mažmeninės prekybos tinklai, tokie kaip „Carrefour“, „Tesco“,
„Wal-Mart“, „A&P“ savo parduotuvėse Europoje ir Šiaurės Ameriko
je turi chalal produktų skyrius, kuriuose prekiaujama tiek Europos,
tiek Azijos gamintojų produkcija. Tuo pačiu musulmonų pritrauki
mo tikslu pasauliniai greito maisto tinklai („McDonald’s“ ir kiti) savo
užkandinėse siūlo chalal suvožtinių, sumuštinių ir kitų patiekalų.
Šiandien daugelyje Vakarų Europos valstybių chalal maisto pro
duktų rinka taip išplėtota, kad religingiems musulmonams nebeli
ko jokių kliūčių ne tik sočiai, bet ir įvairiai maitintis išimtinai chalal
maistu. Pavyzdžiui, eilinio Paryžiaus supermarketo mėsos skyriuje
chalal mėsos produktų rūšių ne mažiau nei charam, o prancūziškas
amerikietiško tipo greito maisto tinklas „Quick“ keliasdešimtyje sa
vo užkandinių visoje Prancūzijoje musulmonams siūlo savo patieka
lų chalal versijas.
Kosmetikos ir asmeninės higienos sektoriuje taip pat daugėja
produktų su chalal logotipais. Pamatiniai reikalavimai šiems pro
duktams yra panašūs kaip ir chalal maisto produktams - kad juose
nebūtų aukščiau minėtų gyvulinės kilmės charam ingredientų ar al
koholio. Todėl religingos musulmonės vietoj veido priežiūros prie
monių ar kvepalų, kuriuose yra alkoholio, turėtų ieškoti alkoholio
neturinčių chalal pakaitalų. Nors kokių nors patikimesnių duomenų
nesama, spėjama, kad chalal asmeninės higienos ir kosmetikos prie
monių metinė apyvarta pasaulyje svyruoja tarp 5 ir 15 mlrd. JAV do
lerių ir kasmet auga 10-15 procentų. Toks ne pirmo būtinumo prekių
apyvartos didėjimas liudija ne tik religingų musulmonų perkamosios
galios, bet ir tokių prekių paklausos didėjimą. Kylant pragyvenimo
lygiui ir formuojantis viduriniajai, į vartotojiškumą orientuotai, reli-
gingų musulmonų klasei, asmeninės higienos ir kosmetikos „chala-

lizacija“ yra simptomiškas rinkos dėsnių veikimo pavyzdys.
Globalios chalal rinkos didėjimą gerai iliustruoja tuzinas vi
same pasaulyje kasmet vykstančių grandiozinių chalal produktų
mugių. Viena tokių, „EuroHalalMarket“, organizuojama vis kita
me Vakarų Europos didmiestyje. Kitoje, keturias dienas Maskvoje
vykstančioje kasmetinėje mugėje dalyvauja apie 150 įmonių. Beje,
Rusijoje su jos 20 milijonų musulmonų kasmetinė chalal produktų
apyvarta yra didžiausia Europoje - ji viršija 20 mlrd. JAV dolerių, kai
bendra kasmetė islamiško maisto, higienos reikmenų, farmacijos,
kosmetikos rinka Europoje yra beveik 70 mlrd., o visame pasaulyje
siekia 640 mlrd. JAV dolerių. Prancūzijoje, kurioje gyvena didžiau
sia, neskaičiuojant Rusijos, musulmonų bendruomenė Europoje,
chalal rinka kasmet auga 10 procentų.
S v e ik a ta ir m e d ic in a
Higiena, ypač chalal, neatsiejama nuo sveikatos. Musulmonai
medicinoje, kaip ir kitur savo kasdieniame gyvenime, turi vadovautis
islamo teisės principais bei morale, kildinamais iš Kurano ir Mucha-
mado paveldo. Nors pats pranašas neišmanė gydymo meno ar vaistų,
jam priskiriami keli pasisakymai, kuriuose jis kalba tarsi būtų gydy
tojas. Vėliau jo sekėjai sukompiliavo keletą tekstų ir pavadino juos
„Pranašo medicina“. Muchamado sveikatos supratimas rėmėsi dau
giau įžvalgumu nei profesionaliu požiūriu. Pavyzdžiui, jis pataręs mu
sulmonams valgyti tiek, kad maistas ir gėrimai nespaustų diafragmos,
miegoti siūlęs ant dešiniojo šono, kad nebūtų spaudžiami skrandis bei
širdis, pjautines ir kirstines žaizdas rekomendavęs „uždeginti“.
Musulmonų medicinos teoretikai bei gydytojai praktikai vi
duramžiais ištobulino gydymo meną taip, kad jų patirtimi ilgus
šimtmečius rėmėsi ir europiečiai. Tačiau gydytojų ir medikamentų
prieinamumas tiek fiziniu, tiek ekonominiu požiūriais, buvo ribo
tas, todėl daugelyje musulmonų bendruomenių natūraliai vyravo
liaudies medicinos, artimai susijusios su liaudies islamu, priemonės.
Neretai tomis liaudies medicinos priemonėmis net ir nūdien siekia
ma pagydyti ir aiškiai chirurginio įsikišimo reikalaujančias ligas bei
negalavimus.
Tiesa, chirurgiją musulmonai patys ištobulino dar viduramžiais;
čia prisimintinas persų gydytojo ir filosofo Avicenos (980-1037) in
dėlis į šią medicinos mokslo šaką. Žvelgiant per legalistinio islamo
prizmę, chirurgija yra teisėta veikla, nors laikoma veikiau kraštutine

priemone. Vis dėlto į chirurginį įsikišimą, o ypač organų transplan
taciją, daugelyje musulmonų visuomenių vis dar žiūrima nepalan
kiai, mat tradicionalistinių pažiūrų musulmonai mano, kad žmogus
negali naudotis ne savo kūno dalimis ir organais. Organų donorys
tė, kaip ir kraujo perpylimas, tiek musulmonų tradicionalistų, tiek
neofundamentalistų nuomone, yra draustini: žmonėms, kad ir kokių
gerų ketinimų jie turi, neleistina pretenduoti į Kūrėjo, t. y. Dievo,
vaidmenį - tik Jis vienas galįs sukurti žmogų, o jei sukūręs jį neto
bulą, turėjęs tam savų priežasčių. Todėl organų transplantacija šių
musulmonų grupių laikoma kišimusi į Dievo reikalus, apie kuriuos
žmonija neišmano.
Tradicionalistiškai ar neofundamentalistiškai nusiteikę tėvai ne
retai atsisako suteikti reikiamą profesionalią medicininę pagalbą jų
atžaloms tiek dėl nepasitikėjimo medikais, kuriuos tapatina su vaka
rietiškomis kultūrinėmis vertybėmis ir įtaria turint negerų ketinimų,
tiek dėl tarp žemesniųjų musulmonų sluoksnių išplitusio fatalizmo -
esą Dievo prerogatyva nuspręsti, kada žmogui gyventi, o kada mirti.
Tiesa, toks kultūrinis fatalizmas nesietinas išimtinai su sveikatos ar
gyvybės klausimais - jis aptinkamas ir kitose gyvenimo sferose, ypač
darbinėje veikloje.
F o rm ali s e k u lia ri ir
n e fo rm a li re lig in ė e d u k a c ija ,
m okslas
M o k s la s
Pamatiniame islamo šaltinyje Kurane lengva aptikti netiesiogi
nių paakinimų siekti žinių. Štai 58:11 sakoma, kad Dievas „pakylės
tuos, kurie tiki, ir tuos, kurienjs buvo suteiktas žinojimas (žinios)“
(arabiškai „žinojimas“ ir „žinios“ išreiškiami tuo pačiu žodžiu - ilm). O
39:9 retoriškai klausiama: „Ar žinantieji ir nežinantieji yra lygiaver
čiai?“ Dievo pažinimo Kuranas (3:190-1; 6:97-99; 10:5; 13:3-4) ragina
siekti ir per Dievo kūrinijos, kuri pilna Jo ženklų, tyrimą. Antai 29:20
įsakmiai liepiama tikintiesiems keliauti po pasaulį ir stebėti, kaip
Dievas „pradėjo kūrimą“. Galiausiai; 20*1 14 randama ištara, kurią vė
lesnių laikų musulmonų švietėjai naudojo praktiškai kaip Dievo pa-
liepimą siekti žinių: „Viešpatie, praplėsk mano žinojimą“. Apskritai,

žodis ilm bei jo išvestiniai žodžiai Kurane pasitaiko taip pat dažnai
kaip ir su tikėjimu susiję žodžiai. Tad tikėjimas ir žinojimas Kurane
nėra sutapatinami, o veikiau matomi kaip vienas kitą papildantys.
Nors, kaip patys musulmonai teigia, Muchamadas buvęs beraš
tis, bet esą jis skatinęs lavintis ir tobulėti. Tarp Muchamadui priski
riamų pasisakymų esama tokių, kuriuose pranašas tiesmukai aiškina
žinių siekimo prasmingumą. Štai viename jų teigiama, kad žinių sie
kimo keliu einančiam žmogui Dievas palengvins patekimą į rojų. Ki
tame beveik imperatyviai tikinama, kad musulmonas žinių troškulio
nenumalšins iki pat rojaus. Dar kitame įtaigaujama, kad musulmo
nams siekti žinojimo ar žinių yra privalu. Galiausiai, viename cha-
dyse Muchamadas ragina musulmonus siekti žinių kaip įmanoma
plačiau pasaulyje, net Kinijoje. Žinoma, galima suabejoti šių teiginių
autentiškumu (dėl paskutiniojo dalis musulmonų yra labai skeptiški - gal
būt Muchamadas taip tiesiogiai niekada ir nepasakė), bet svarbiausia, kad
musulmonų dauguma ne tik tiki juos esant autentiškus, bet ir tikrus
kelrodžius jų asmeniniame ir bendruomeniniame gyvenime. Kitaip
tariant, svarbus yra ne islamo pradininkui priskiriamų pasisakymų
autentiškumas, bet jų įtaka kiekvieno musulmono ir jų bendruome
nių gyvenimui.
Pamatiniuose islamo tekstuose žinojimo įvertinimas ir žinių
siekimo skatinimas nedetalizuojami - nėra kalbama apie leistinus
ir neleistinus žinių įgijimo būdus, teisingas ar neteisingas žinias,
prioritetines sritis ir šakas. Todėl natūralu, kad vėlesnių kartų mu
sulmonams, priklausomai nuo įvairiausių aplinkybių, kurių viena
svarbiausių neabejotinai būdavo sociopolitinė konjunktūra, nuolat
tekdavo iš naujo apsibrėžti tiek leistinų žinių ribas, tiek jų siekimo
būdus. Skirtingas teisines tradicijas atstovaujančius musulmonus
vienijantis bendras vardiklis dažniausiai būdavo reikalavimas, kad
žinios ir jų įgijimo metodai neprieštarautų ir nekvestionuotų pama
tinių islamo dogmų, visų pirma, pasaulio sukurtumo Dievo valia.
Kitaip tariant, teoriškai viskas, kas atliekama teisiškai legaliais būdais
ir ko rezultatas taip pat yra teisiškai legalus, turėtų būti leidžiama.
Deja, praktikoje, veikiant skirtingoms interesų grupėms, pačios lega
lumo ar nelegalumo ribos būdavo nuolat perstumdomos.
Viduramžių musulmonų intelektualai kelis šimtmečius diskuta
vo dėl žinojimo (žmogaus proto galių) vietos musulmonų visuomenė
se bei žinojimo ir tikėjimo santykio. Abū Jūsufas ai Kindis (gyveno
apie 800-apie 870) buvo pirmasis, suformulavęs nuostatą, kad ap

reikštosios ir filosofinės (žmogaus intelektualinėmis pastangomis pasiek
tos) tiesos vienos kitoms neprieštarauja ir abejos yra teisingos. Abū
ai Valydas Ibn Rušdis (europinėje tradicijoje žinomas Averojaus vardu,
gyvenęs 1126-1198) savo traktate „Nutariamasis svarstymas apie tei
sės ir išminties sąryšį“ remdamasis 29:20 ir kitomis Kurano ištaromis
kategoriškai teigė, esą pats Dievas per Savo apreiškimus ir pranašus
prisakęs žmonėms tirti aplinką pasitelkiant savo intelekto galias, ki
taip tariant, per kritinę-eksperimentinę prizmę.
Pirmaisiais islamo raidos amžiais musulmonai ne tik sukūrė ga
lingą valstybę - kalifatą, bet ir išplėtojo musulmonišką civilizaciją
(čia suprastiną kaip materialiosios ir dvasinės kultūrų visumą), kurios su
dėtinė dalis buvo mokslas. Musulmonų teoretikai ir praktikai dirbo
visose tuo metu žinomose mokslo šakose - tiek humanitarinių (filo
logijos, istorijos, filosofijos, teologijos), tiek tiksliųjų ir gamtos (fizikos,
chemijos, matematikos, astronomijos, medicinos) mokslų.
Tačiau sekuliariems mokslams, tokiems kaip matematika, me
dicina, chemija, astronomija ir kiti gamtos bei tikslieji mokslai, de
ja, nebuvo lemta savo ilgalaikiškumu prilygti religiniams ir kitiems
humanitariniams mokslams. Jų klestėjimo laikotarpis buvo nepa
lyginamai trumpesnis nei pastarųjų - tik nuo IX iki XIII amžiaus. Ta
čiau ir per šį sąlyginai neilgą laikotarpį arabiškai rašiusių musulmonų
mokslininkų indėlis į gamtos ir tiksliųjų mokslų raidą yra kolosalus.
Jau vien tas faktas, kad nūdien tarptautiniais tapę tokie žodžiai, kaip
„algebra“, „algoritmas“, „alkoholis“, „azimutas“, „karatas“, „nadiras“
ir šimtai kitų yra arabiškos kilmės, leidžia suprasti, kad musulmo
nams mokslas nebuvo svetimas ar nepriimtinas. Tačiau svarbūs ne
tik objektų ar reiškinių pavadinimai. Musulmonų mokslininkų nuo
pelnai teorinėse ir eksperimentinėse veiklose yra daug didesni - jie
padarė daugybę išradimų, atradimų, rūpinosi Antikos mokslininkų
paveldo išsaugojimu bei papildymu. Be musulmonų mokslininkų
indėlio navigacija, chemijos pramonė, medicina (ypač chirurgija),
aukštoji matematika neabejotinai būtų skurdesnės ir mažiau pa
žengusios. Be arabų astronomų darbų būtų sunkiai įsivaizduojami
didieji XV-XVI amžių pasaulio atradimai, o Avicenos teoriniai dar
bai, parašyti dar XI amžiuje, medicinos srityje buvo nepranokstami
kelis šimtmečius, jais iki pat naujųjų laikų vadovavosi ir europiečiai.
Al Džabras sukūrė algebros lenteles, pagaliau arabai padovanojo Eu
ropai dabar naudojamus vadinamuosius arabiškus skaitmenis.
Būtų galima išvardyti daugybę priežasčių, lėmusių gamtos ir

tiksliųjų mokslų nuosmukį Vidurio Rytuose po XIII amžiaus. Iš jų
bene svarbiausia yra valstybingumo žlugimas, jį lydėjusi visuomeni
nė suirutė kartu su nestabilumu ir nesaugumu. Viso to rezultatas -
didėjantis konservatizmas apologetyvaus tradicionalizmo pavidalu.
Po kelių amžių turkams Osmanams atkūrus valstybingumą ir tvarką
Vidurio Rytuose jau buvo prarastas ne tik mokslų plėtotės pagreitis,
bet ir visa pasaulio sąranga buvo pakitusi, iniciatyvos ir jėgos balan
sui pasislinkus modernėjančios Europos naudai.
Š v ie tim a s
Nors esama daug akivaizdžių arabų mokslo laimėjimų, vis dėlto
švietimas ir viduramžiais, ir vėlesniais laikais buvo ir liko prieinamas
tik elitui, ir tik labai retais atvejais kitiems visuomenės sluoksniams.
Tiesa, religinis švietimas buvo pasiekiamesnis ir paprastiems pilie
čiams. Mat musulmonų kraštuose susiklostė pirmoji neformalių, o
vėliau ir institucionalizuotų religinių mokyklų, vadinamų madraso-
mis, sistema. Tačiau tose mokyklose mokytis galėdavo tik berniukai
ir jaunuoliai; merginos į jas nebuvo įleidžiamos.
Madrasų tvarkaraštį užpildydavo daugiausia religijos mokslai -
Kurano skaitymas ir mokymasis atmintinai, jo komentarų studija
vimas, pranašo gyvenimo ir jo ištarų analizavimas. Pasaulietinių
mokslų madrasose praktiškai nebūdavo, ypač musulmonų kraštus
apėmus nuosmukiui po Bagdado kalifato žlugimo XIII amžiuje. Ga
bieji mokiniai vėlesniais mokymosi metais pereidavo prie religinės
teisės pagrindų bei šakų (pozityviosios teisės) studijavimo. Baigusieji
madrasas gaudavo sertifikatą, kuris liudydavo, jog jo turėtojas turi
religinį-teisinį išsilavinimą ir yra priskirtinas neformaliam mokovų
(ulamų) luomui.
Tačiau ir madrasų lygis nebuvo visiems pasiekiamas tiek dėl ma
terialinės padėties, tiek dėl intelektinių pajėgumų. Tokiems pradinį
išsilavinimą teikdavo kaimo mokyklėlės, kutabai, kuriose neaukštos
kvalifikacijos ulamai, kartais tiesiog praprusęs vietinis asmuo, mo
kydavo mažus vaikus rašto pradmenų bei Kurano skaitymo. Į tokias
mokyklėles kartais būdavo įsileidžiamos ir mergaitės.
Švietimo padėtis daugelyje musulmoniškų kraštų po truputį
pradėjo keistis kolonializmo epochoje (nuo XIX amžiaus), kai didelė
dalis musulmonų žemių tapo Europos imperijų kolonijomis ir pro
tektoratais. Vienu svarbiausių savo tikslų pasiskelbę čiabuvių dvi-
S a m a r k a n d a s , Š y r D o r o m a d r a s a ( p a s t a t y t a 1 6 1 6 - 1 6 3 6 m .) , į ė ji m o p o r t a la s
lizavimą europiečiai be kita ko ėmėsi švietimo sistemos pertvarkos.

Tiek m etropolijų vyriausybių, tiek privačių organizacijų (dažnai
krikščionių misionierių) lėšomis buvo pradėtos steigti naujo - euro
pietiško - tipo mokyklos, kuriose islamo mokslams vietos neliko,
nes visas dėmesys buvo sutelktas į pasaulietinį, o kartais ir religi
nį krikščionišką, švietimą. Europiečiai pasirūpino, kad naujo tipo
mokyklos būtų atviros ir mergaitėms bei merginoms - tuo tikslu
buvo steigiamos mergaičių mokyklos, tačiau vėlesniais laikais pa
sitaikydavo ir mišrių mokyklų, kuriose drauge mokydavosi abiejų
lyčių vaikai ir paaugliai.
Pasaulietinių mokyklų sistema buvo perimta ir nepriklauso
momis vėl tapusių m usulmonų valstybių. Joje religinė edukacija
dažniausiai buvo paliekama už formalios švietimo sistemos ribų
arba tapdavo specializuotu profesiniu mokymu būsimiems religijos
mokovams ir teisininkams. Tad šiais laikais šalia formalaus pasau
lietinio lygiagrečiai egzistuoja neformalus religinis švietimas. Deja,
dažnai šios dvi tradicijos yra priešingos ar net priešiškos viena kitai,
konkuruoja tarpusavyje ir įtraukia į savo konkurenciją musulmonų
visuomenes. Taip yra todėl, kad itin religingų mokovų valdomos ma-
drasos yra tradicionalizmo, o dažnai ir neofundamentalizmo, atm e
tančių pažangą bet kurioje žmogaus gyvenimo srityje, citadelės. Tuo
tarpu pasaulietinė švietimo sistema nuvertina religijos vaidmenį tiek

individo, tiek visuomenės gyvenime.
Aukštasis išsilavinimas daugelyje musulmonų kraštų šiandien
yra masinis - gausiuose universitetuose studijuoja dešimtys ir net
šimtai tūkstančių abiejų lyčių studentų. Statistika rodo, kad daugelyje
musulmonų šalių daugiau nei pusę studentų sudaro moterys. Žino
ma, esama išimtinių atvejų, kur universitetai (ir net mokyklos) negali
veikti visavertiškai, pavyzdžiui, daugiau nei du dešimtmečius pilie
tinio karo draskomame Somalyje, dešimtmetį trunkančio pilietinio
karo smukdomame Irake, niekaip iš smurto ir nepritekliaus neišbren-
dančiame Afganistane, okupuotoje Palestinoje ir daug kur kitur.
Švietimo sistemos funkcionalumui ir rezultatyvumui turi įtakos
karai, socialinės ir ekonominės suirutės, bendrojo vidaus produkto
lygis. Daugelyje musulmoniškų valstybių vyksta akivaizdus demo
grafinis sprogimas - vien Egipte kasmet mokyklas baigia milijo
nas moksleivių. Esant tokiai padėčiai, darbo rinkai sunku pasiūly
ti geresnes pajamas ir perspektyvią karjerą. Perpildytų mokyklų ir
universitetų teikiamas išsilavinimas dažnai yra neaukšto lygio, ab
solventų kvalifikacijos vidurkis gana žemas, o konkurencija tarp jų
didelė. Neturint karjeros perspektyvų, motyvacija lavintis ir tobulėti
ženkliai mažėja, krenta ir švietėjų teikiamų edukacinių paslaugų ly
gis. Daugelyje musulmonų kraštų itin aukštas bedarbystės lygis, o
aukštąjį išsilavinimą turintys piliečiai dirba jų kvalifikacijos neati
tinkančius darbus. Tokia padėtis žmones verčia priimti drastiškus
sprendimus - emigruoti, šlietis prie religinių grupių ar net pasidavus
įtaigai tapti vienu iš gausėjančios virtualios džihadistų bendruome
nės narių, pasirengusių patiems brutaliausiems veiksmams, net sa
vižudiškam teroristiniam išpuoliui. Kadangi daugelyje musulmonų
šalių vietinės vyriausybės švietimo ir studijų nesuvokia kaip priori
tetinės srities, didelė dalis gabių akademikų dirba už tėvynės ribų,
o tai savo ruožtu trikdo tiek švietimo ir studijų, tiek mokslo plėtrą
daugelyje musulmonų šalių. •
Tačiau esama ir vis didėjančios grupės musulmonų valstybių,
kuriose dėmesys ir investicijos į studijas ir aukštąjį mokslą kasmet
auga geometrine progresija. Tokioms visų pirma priskirtinos tur
tingosios Arabijos pusiasalio valstybės, kurios pasaulyje dažniausiai
pristatomos kaip socialiai konservatyvios, kur religinės islamo nor
mos neretai pakylėjamos iki įstatymo lygio. Žiūrint per religijos vaid
mens viešumoje prizmę Arabijos pusiasalio monarchijos patenka į
labiausiai religingų valstybių (nors nebūtinai visuomenių) dešimtuką.

Saudo Arabijoje, Katare, Kuveite, Bahreine, Omane ar Jungtiniuose
Arabų Emyratuose daugiau nei kur kitur yra religinių reikalavimų,
suvaržymų ne tik viešajame, bet ir privačiame, gyvenime. Atrody
tų, kad dėl konservatyvumo šios valstybės turėtų būti gana toli nuo
mokslinės veiklos ir apskritai aukštojo mokslo, išskyrus nebent reli
gijos mokslus. Bet čia, matyt, yra musulmoniškų valstybių paradok
sas: religiškai konservatyvios valstybės nėra priešiškos mokslo, ypač
gamtos ir tiksliųjų mokslų, atžvilgiu.
XX amžiaus antrojoje pusėje įkurtos Arabijos pusiasalio šalys
(įskaitant Saudo Arabiją, susikūrusią dar XX amžiaus pirmojoje pusėje),
būdamos santykinai naujos valstybės pasaulio žemėlapyje, kaip ir
daugelis kitų besivystančių šalių, neturėjo savo studijų ir mokslo ba
zės, todėl gabiausiems savo jaunuoliams vietoj žemo lygio vietinių
universitetų ir mokslo centrų tegalėjo pasiūlyti stipendijas studijuoti
užsienio (dažniausiai JAV ar kitų anglakalbių šalių) universitetuose. Da
lis gavusiųjų išsilavinimą grįždavo dirbti į savo tėvynes, tačiau nuo to
jų šalyse nei studijų, nei mokslo eksperimentinės veiklos lygis ženk
liai nekilo.
Pati konservatyviausia arabų ir viena konservatyviausia mu
sulmonų valstybė Saudo Arabija Vakarų žiniasklaidos dažnai pa
brėžtinai paniekinamai vadinama vahabizmo ar fundamentalizmo
bastionu, tačiau toks vertinimas netaikytinas kalbant apie aukštojo
mokslo situaciją. Tai liudija per paskutinį dešimtmetį joje vykstantis
daugiamilijardinių investicijų reikalaujančių mokslo miestelių staty
bos bumas. Tiesa, skirtingai nuo Jungtinių Arabų Emyratų, Kataro
ir Kuveito, Saudo Arabijos vyriausybė neskuba „importuoti“ ameri
kietiškų universitetų; ji mokslą ir studijas siekia plėtoti vietinių bei iš
kitų šalių atvykstančių musulmonų akademikų jėgomis. Štai valsty
bės įkūrėjo vardu pavadintame mokslo ir technologijų mieste veikia
tuzinas gamtos mokslų institutų, kuriuose dirba šimtai mokslininkų.
Be to, 2009 metais įsteigtas didžiulis, 36 kv. km plote išsidėstęs Kara-
liaus Abdulos mokslo ir technologijų universitetas, atliekantis dau
giausia gamtos ir tiksliųjų mokslų tyrimus.
Atskiras atvejis yra Iranas, kuriame, nepaisant itin negatyvios
informacijos apie jį ir neigiamo jo įvaizdžio kūrimo Vakarų žinia-
sklaidoje, aukštasis mokslas yra itin vertinamas. Šioje šalyje veikia
daugiau nei du šimtai didesnių ir mažesnių universitetų, kuriuose
didelę dalį programų sudaro gamtos ir tikslieji mokslai. Be universi-
tetų, Irane veikia ir keli tuzinai branduolinės fizikos mokslo centrų,

kurie, vėl ne be žiniasklaidos pagalbos, yra tapę bene žymiausiais
šalyje. Būtų galima sakyti, kad islamistinė Irano valdžia vienu savo
tikslų išsikėlė sukurti visiškai savarankišką ir autarkišką, nuo išorės
pasaulio nepriklausančią, visa apimančią mokslinę bazę, kur kiek
vienam šiuolaikiniam mokslui atsirastų vietinių specialistų. Apie
Irano mokslo pasiekimų tarptautinį įvertinimą byloja daugybė ira
niečių mokslininkų straipsnių svarbiausiuose pasaulio moksliniuo
se leidiniuose, taip pat Irano mokslo žurnalų įtraukimas į prestižinį
tarptautinį ĮSI publikacijų sąrašą.
D a rb o e tik a ir la is v a la ik io
p ra le id im o fo rm o s
D a r b o e t i k a , v e rs lu m a s
Islamo pradininkas buvo pirklys, todėl daug jam priskiriamų
pasisakymų susiję tiek su prekybiniais, tiek apskritai su darbiniais
santykiais. Nors Muchamadas niekur neišaukštino pirklių, būtent ši
verslo rūšis - prekyba - buvo itin išplėtota musulmonų bendruo
menėse, o musulmonų teisėje susiformavo atskira teisės šaka - ko
mercinė teisė. Ši teisės šaka reglamentuoja ir kitus darbo santykius.
Legalistiniame islame vyrauja nuostata, jog žmogus yra savo likimo
kalvis - teigiama, kad besistengiančiam antra tiek pagelbsti Dievas.
Tai ypač galioja karjeros ir gerovės kūrimosi atveju. Vis dėlto, kaip
minėta anksčiau, realybėje apstu fatalizmo - pasikliovimo Dievo va
lia, kuriam neretai perkeliama atsakomybė už konkrečias veiklas bei
jų rezultatus. Beje, toks požiūris apima ne tik ūkinę veiklą.
Islamiška darbo etika sietina su pamatiniuose islamo tekstuose
užrašytais draudimais. Pavyzdžiui, negalima gaminti tokių prekių,
kurių vartojimą ar naudojimą draudžia teisė: alkoholio, kiaulienos
produktų ar subproduktų, gaminių iš kiaulės odos, kitų religijų apei
ginių daiktų ir pan.; draudžiama jais prekiauti. Taip pat draudžiamas
neuždirbtas pelnas, pvz., palūkanos, lupikavimas. Bet kokie sando
riai turi būti ne tik teisėti, bet ir moralūs - pažadai turi būti vykdo
mi, apgavystė ir melas netoleruojami. Žinoma, realybėje visuomet
pasitaikydavo nukrypimų nuo šių principų, tačiau dauguma musul
monų, išmanančių savo religiją, savo ekonominėje veikloje jų laiky
davosi ir tebesilaiko.
D ž e n ė s (M a lis ) d id ž io ji m e č e t ė t u r g a u s d ie n ą (© S h u tt e r s t o c k n u o tr a u k a )
Su praktine darbo etika sietinas ir kultūriškai susiklostęs laiko

pojūtis. Daugelyje musulmoniškų kraštų, iš dalies dėl klimato sąlygų,
gyvenimo tempas yra daug lėtesnis nei Vakarų ir Šiaurės Europo
je. Žmonės dažnai ne itin paiso punktualumo, neretai net ir skubius
sprendimus nukeldami į neapibrėžtą ateitį. Taip pažadai lieka netesė
ti, tačiau ne dėl piktavališkumo, bet dažniausiai dėl jau minėto fata
lizmo. Kartais pasitaikanti negatyvi šio atsidavimo Dievo valiai pusė
yra kai kurių žmonių įsivaizdavimas, jog rezultatų galima pasiekti
nededant pastangų. Todėl kitų kultūrų atstovai bendraudam i su m u
sulmonais kartais gali susidurti su nepamatuotais lūkesčiais, kuriems
pasiekti trūksta asmeninio įsipareigojimo.
Daugybės apžvalgininkų įvairiose situacijose pabrėžiama, kad
daugelyje musulmonų šalių itin išsikerojusi biurokratija bei suvešė-
jusi korupcija. Arabai net turi specialų term iną - vasta, reiškiantį tai,
ką šnekamojoje lietuvių kalboje reiškia „blatas“. Vasta daugelyje m u
sulmonų kraštų yra tapusi ištisa klientelizmo sistema su tarpusavio
priklausomybėmis tarp savo tarnybine padėtimi piktnaudžiaujančių
valstybės tarnautojų ir nuo jų priklausančių piliečių, kurie savo ruož
tu taip pat gali piktnaudžiauti savo tarnybine padėtimi ar pasinau
doti turim u socialiniu kapitalu. Tokiomis korupcinėmis sąlygomis
darbo našumas yra minimalus, už tiesioginių funkcijų vykdymą vi
suose tarnybos lygiuose imami kyšiai, karjeros galimybės priklauso
nuo turim ų ryšių, o ne nuo išsilavinimo ar kvalifikacijos, o oficialus
darbo užmokestis dažnai sudaro tik nedidelę dalį realių valstybės

tarnautojų pajamų. Kadangi valstybės sektorius musulmoniškose
šalyse dažnai yra išpūstas, didesnė darbingų piliečių dalis dirba bū
tent jame. Ir nors piliečiai tokios sistemos negerbia, ji yra gyvybinga,
nes net ir privatus sektorius tiesiogiai priklauso nuo valstybinio ir iš
principo yra tos pačios sistemos dalis.
Šios ir panašios socialinės ydos, gyvuojančios musulmonų
bendruomenėse ne tik darbo santykių bei darbo etikos srityse, nie
kaip nesietinos su jokia islamo religijos forma. Priešingai, beveik vi
sų islamo plotmių atstovai tokią padėtį mato kaip neislamišką ir net
gi antiislamišką. Musulmonai revaivalistai kaip tik ir siekia ją keisti
įsivaizduojamos teisingos islamiškos darbo santykių ir darbo etikos
sistemos link. Pokyčių, tiesa ne ta pačia kryptimi, siekia ir sekuliarios
musulmonų socialinės grupės. Kai kurios musulmonų daugumos
valstybių vyriausybės imasi pertvarkyti šiuos socialinius santykius,
net ir nebūtinai pagal Kurano raidę ar dvasią, deja, kultūrinis tradi
cionalizmas kol kas sunkiai įveikiamas.
L a is v a la ik is
Islamo šventraščiai griežtai nereglamentuoja musulmonų lais
valaikio, tačiau juose netiesiogiai leidžiama suprasti, kad vienos lais
valaikio praleidimo formos yra prasmingesnės už kitas. Labiausiai
skatintinos yra religinė savišvieta (Kurano, Sunos, kitų religinių tekstų
skaitymas ir studijavimas) bei dorybinga, į religiją orientuota veikla,
kaip misionieriavimas, labdarybė. Tokios laiko praleidimo formos,
kurios nestiprina sielos ar kūno, pamatinių tekstų perspektyvoje yra
nevertinamos. Kurane aptinkami ir draudimai, susiję su laisvalaikio
praleidimu - pavyzdžiui, smerkiami ar net draudžiami azartiniai
žaidimai, tuščiu laiko praleidimu vadinamos apkalbos.
Asmens laisvalaikį santykinai galima padalyti į tą, kuris ski
riamas šeimai, ir tą, kuris skiriamas žmonėms už šeimos ribų, t. y.
draugams, bendradarbiams ir kitiems. Kadangi musulmonų šeimos
dažnai būdavo, o ir tebėra gausios, jose, be religinių ir valstybinių,
dažnos asmeninės šventės - gimtadieniai, mokyklos baigimo, vedy
bos ir panašios. Vedybos yra bene svarbiausia šeimos šventė, švenčia
ma kelias dienas. Jai neretas musulmonas išleidžia didžiules pinigų
sumas. Didelės šeimos šventės dar yra vardynos, Kurano išmokimas
atmintinai. Galiausiai, šeimos ir platesnės giminės susibūrimo pro
gos yra laidotuvės ir mirusių artimųjų minėjimai.
Be laisvalaikio leidimo su šeima, vyrai dažnai renkasi draugėn

kavinėje, palapinėje ar pasiturinčio bičiulio namuose, kur rūkydami
vandens pypkę, gerdami arbatą bei žiūrėdami televiziją (dažniausiai
futbolo rungtynes) kalbasi apie politiką, ekonomiką ir savo darbus bei
šeimas. Daug kur Vidurio Rytuose esama tokių kavinių, kuriose gau
siai renkasi tik vyrai; jose be lengvų užkandžių, gaiviųjų ir karštųjų
gėrimų, praktiškai nieko daugiau nesiūloma. Moterys, ypač nedir
bančios ir prižiūrinčios ikimokyklinio amžiaus vaikus, su draugėmis
dažniausiai susitinka namuose nei eina j kavines.
Atskira tema, susijusi su laisvalaikio praleidimo formomis, yra
sportas. Šiuo klausimu musulmonai yra priešingybė Antikos grai
kams. Dar visai neseniai musulmonai netoleravo jokio sporto, kuris
susijęs su apnuogintu kūnu ar jo dalimi, pavyzdžiui, plaukimo. Jei
vyrus plaukikus dar galima įsivaizduoti, tai apie baseine visų žiūro
vų akivaizdoje plaukiančias musulmones negali būti nė kalbos. Taip
pat ir gimnastika - kūną aptempiantis drabužis išryškina figūrą, o
tai nepriimtina. Kita vertus, būtų neteisinga teigti, kad musulmonai
anksčiau apskritai nesportavo - jojimas, šaudymas iš lanko, polas
buvo labai paplitę.
XX amžiaus pradžioje musulmonų lyderiai (tiek valstybių vadovai,
tiek islamistinių judėjimų vedliai) suvokė, kad fizinis pasirengimas ir
kūno grūdinimas yra svarbūs bendrai žmogaus savijautai gerinti bei
valiai stiprinti. Todėl imta steigti sporto klubus jaunimui, kuriuose
jaunuoliai kultivavo įvairiausias sporto šakas - daugiausia tas, kurios
susijusios su ištverme ir savigyna. Futbolas daugelyje musulmonų
kraštų šiandien yra mėgstamiausia sporto šaka (nemažai profesiona
lių futbolininkų išeivių iš musulmonų kraštų žaidžia Europos futbolo klu
buose) bei jaunuolių laisvalaikio praleidimo forma. Futbolas dažnai
žaidžiamas nepritaikytose ir net visiškai netinkamose erdvėse, pvz.,
laisvame plote kapinėse ar pakelėje šalia greitkelio. Neretai galima
pastebėti, kad jį žaidžia įvairaus amžiaus vyrai, tikėtina, esantys, jei
ir ne tos pačios šeimos nariai, tai kaimynai. Daugumoje arabų šalių
futbolo klubai turi daugiatūkstantines sirgalių gretas, kurios užpildo
stadionus per varžybas. Sirgaliai yra galinga komandos palaikymo
jėga, bet deja, ji kai kada būna ginkluota ir agresyviai nusiteikusi tik
rų ar įsivaizduojamų priešininkų atžvilgiu. Tarp klubų sirgalių nere
tai kyla susirėmimai, ypač jei tie klubai yra iš skirtingų šalies regionų
ar atstovauja skirtingoms etnokonfesinėms grupėms.
4 skyri us. M u s u l m o n ų s o c i a l i nė s g y v e n s e n o s a s p e k t a i 13
Š v e n tė s
Visos religinės bendruomenės turi savo šventes. Tiesa, musul
monai jų turi ne tiek daug, kaip, pavyzdžiui, katalikai. Vis dėlto pro
gų švęsti musulmonams užtenka. Dvi šventės yra visuotinai privalo
mos visiems musulmonams - jas šventė pats pranašas Muchamadas
ir pavedė švęsti savo bendruomenei. Tai id ai adcha (Aukojimo šven
tė, švenčiama chadžo pabaigoje) ir id ai fitr (Pasninko pabaigos šventė,
švenčiama pasibaigus pasninkavimo mėnesiui). Jas švenčia visų pakraipų
musulmonai. Žiūrint per legalistinio islamo prizmę, tik tos dvi šven
tės yra islamiškos. Visos kitos musulmonų šventės yra musulmoniš
kos - atsiradusios vėliau, dažnai neturinčios jokių sąsajų su Kuranu
ar Muchamado praktika. Netgi abejotina, ar Muchamadas pritartų jų
šventimui. Bet tai netrukdo musulmonams jas švęsti jau daugiau nei
keturiolika šimtmečių. Daugelis musulmonų švenčių yra švenčiamos
kartą per metus.
Id ai adcha - pagrindinė kasmetinė islamo šventė, trunkanti
kelias dienas. Ji švenčiama paskutinį musulmoniško kalendoriaus
mėnesį zū ai chidža, kasmetinės piligriminės kelionės į Meką ir jos
apylinkes (chadžo) pabaigoje. Didžiausia šventė vyksta būtent Me
koje ir jos apylinkėse, kur maždaug du milijonai piligrimų tą pačią
dieną atlieka šventės apeigas. Prie šventimo prisijungia ir visi liku
sieji pasaulio musulmonai. Šventės svarbiausia apeiga yra gyvulių
aukojimas. Jų mėsa išdalijama bendruomenės nariams. Lietuvoje
gyvuliai aukojami prie Raižių (Alytaus r.) mečetės, kur į šventę susi
renka keli šimtai Lietuvos musulmonų iš visos Lietuvos.
Pasibaigus pasninko mėnesiui ramadanui, pirmąją šavalio mė
nesio dieną, švenčiama antroji iš dviejų svarbiausių islamo švenčių -
id aifitr, pažodžiui reiškianti Pasninko nutraukimo šventę. Kartais ši
šventė tęsiasi kelias dienas. Šventė pradedama bendruomeniniu mel-
dimusi, po jo rengiamos visos dienos vaišės, einama į svečius, vyksta
ir kitokios islamo teisei neprieštaraujančios linksmybės.
Be šių, esama ir kitų, neformalių, švenčių, tarp kurių ryškiau
sia - maulid - pranašo Muchamado gimimo dienos minėjimas.
Muchamado gimimo diena musulmonų sutartinai laikoma ir jo
mirties diena. Iki XIII amžiaus maulidas nebuvo švenčiamas, bet
XI amžiaus pabaigoje Egiptą valdę šyitai fatimitai minėdavo keturis
gimimo dienos minėjimus: Muchamado, pirmojo šyitų imamo Ali,
jo žmonos Fatimos (iš kurios palikuonių save kildino fatimitai) ir tuo
metu valdžiusio kalifo-imamo. Fatimitų maulidas buvo minimas

gana paprastai: dieną įvykdavo dvariškių procesija į kalifo rūmus,
čia, dalyvaujant fatimitų elitui ir pačiam kalifui, buvo sakomi trys
pamokslai.
Nuo XIII amžiaus Muchamado gimimo metinių minėjimas
musulmonų mistikų (sūfijų) brolijų buvo išplatintas po visą musul
monų pasaulį. Tai sukėlė nemažai diskusijų tarp musulmonų tei
sininkų. Dauguma jų santūriai ar net su įtarumu priėmė naująją
šventę, baimindamiesi, kad ji yra naujovė (bida), prieštaraujanti
islamo monoteistiškumo principui, neigiančiam šventųjų kultą.
Vis dėlto po ilgų diskusijų XV amžiuje įsivyravo pozicija, kad Mu
chamado gimimo metinių minėjimas yra priimtina naujovė. Nuo
XVI amžiaus pabaigos Muchamado maulidas oficialiai būdavo
švenčiamas Osmanų sultonų rūmuose Stambule. Tradiciškai mau
lidas susidėjo iš religinių apeigų ir linksmosios, šventinės, dalies.
Pagrindinės šventimo dalys yra Kurano rečitavimas ir panegirikų
bei poemų, pašvęstų Muchamadui (taip pat vadinamų maulid), kū
rimas, o mugės, procesijos ir šventės bei vaišės tėra pagražinimai.
Vahabitai neprieštarauja pirmajai daliai, tačiau antrąją laiko stab
meldiška ir visiškai ją atmeta.
Dar viena specifinė šventė yra Ašūros minėjimas. Tiesa, jis la
biau aktualus šyitams. Ašūros pavadinimas yra kilęs iš ašara - ara
biškai reiškiančio „dešimt“. Musulmonų sutariama, kad būtent de
šimtą mucharamo mėnesio dieną 680 metais pietinėje Irako dalyje
buvusioje Kerbelos lygumoje buvo nužudytas jaunesnysis Mucha
mado vaikaitis (šyitams - trečiasis imamas) ai Chuseinas, prieš tai bent
devynias dienas kovojęs prieš nepalyginamai galingesnį priešą ir sa
vo akimis matęs savo artimųjų bei šeimos narių žūtis. Todėl visas
metinių minėjimas šyitų bendruomenėse užsitęsia daugiau nei sa
vaitę. Šventės ašis yra širdį verianti daugiadienė misterija, vadinama
apraudojimu (tazyja). Jos metu. aktoriai scenoje po atviru dangumi
kiauras dienas atkartoja ai Chuseino šeimos tragediją, kiekvieną die
ną pašvęsdami vieno ar kelių jo giminaičių žūčiai.
Tazyjoje vaidinantys aktoriai (vaidina tik vyrai, net ir moteriškus
vaidmenis) pasidalina į dvi grupes - ai Chuseino bendražygius ir
anuometinio kalifo sunito Jazydo kariauną. Al Chuseino stovyklos
atstovai savo žodžius taria progiesmiu, o priešai švokščia džeržgian
čiais balsais. Kad žiūrovams būtų lengviau atskirti, abi stovyklos
dėvi skirtingų spalvų (ai Chuseino žmonės - žalius, Jazydo - raudonus)

raiščius. Aktoriams akomponuoja muzikantai, grojantys įvairiais
pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais. Tazyjos žiūrovai būna
visa tos vietovės šyitų bendruomenė. „Žuvus“ kuriam nors ai Chu
seino giminaičiui, žiūrovės moterys garsiai rauda, vyrai pasipikti
nimo šūksniais išreiškia savo apmaudą. Vaidinimo metu žiūrovai
kumščiais mušasi sau į krūtines, kartoja religines formules, svaido
replikas, kai kalba Jazydo atstovai. Vakarais vietiniai ulamai aiškina
teologinius, kosmologinius ir politinius ai Chuseino žūties aspektus.
Tazyja pasiekia apogėjų kai paskutinę, Ašūros dieną, scenoje lieka tik
ai Chuseinas ant balto žirgo. Žirgas tradiciškai būna tikras. Pasakęs
graudinančią kalbą, ai Chuseinas leidžiasi į „mūšį“, kuriame po ilgos
nuožmios kovos „žūva“.
Tazyja pradėta atlikti netrukus po ai Chuseino žūties, pirm i
ne neformalizuotų žuvusiųjų apraudojimo sueigų forma. Sunitų
valdytame kalifate tazyja buvo draudžiama, o jos dalyviai perse
kiojami. IX amžiuje atsirado profesionalūs „apraudotojai“, kurie
giedodami pasakodavo ai Chuseino žūties istorijos epizodus. Be
jų dar buvo profesionalūs „vedėjai“. Vėliau, pradedant X amžiumi,
įvairios šyitų dinastijos tazyją įteisino, ji pamažu įgijo misterijos
formą. X amžiuje Bagdade, Chalabe ir Kaire buvo įsteigti specialūs
namai, kuriuose vykdavo tazyja. Persijai (dab. Iranas) XVI amžiu
je tapus šyitine imamitų valstybe, tazyja pradėta globoti valdovų.
Tazyjos vaidinimams buvo pradėti statyti specialūs cirką prime
nantys statiniai (takija, chuseinija). Tačiau XX amžiuje valdant Pa-
hlavi dinastijai tazyja Irane, nors nebuvo draudžiama, bet pradė
ta smerkti kaip nereikalingas jausmingumas, sentimentalumas ir
menkavertė atgyvena. Po 1978-1979 metų revoliucijos Irane isla-
mistinis režimas tazyjai vėl suteikė svarbiausios kasmetinės re
liginės šventės statusą. Irake, kur daugiau negu pusę gyventojų
sudaro šyitai imamitai, Sadamo Chuseino valdymo laikais tazyja
buvo faktiškai draudžiama, bet po Chuseino nuvertimo 2003 me
tais pradėta plačiai ir viešai atlikti, ypač šventuosiuose Nadžafo ir
Kerbelos miestuose. Indostano pusiasalyje ir Rytų Afrikoje tazyja
švenčiama procesijoms nešiojant ai Chuseino mauzoliejaus mo
delį. Kai kurie šyitai vaidina ir kitas misterijas, apraudančias kitų
iškilių šyitų kankinystes (šahadas). Tokiose tazyjose Kerbelos epi
zodui paprastai taip pat skiriama šiek tiek dėmesio.
M e n in ė v e ik la
Tai, kad musulmonai per savo istoriją sukūrė neįkainojamų me

no šedevrų, papuošusių pasaulinio meno paveldo lobyną, patvirtin
tų bet kuris išsilavinęs žmogus. Dažnas galėtų nurodyti į Chafizo,
Omaro Chajamo ir kitų poeziją, kiti prisimintų Kordobos, Grana
dos, Damasko, Samarkando, Bucharos architektūros perliukus, dar
kiti nurodytų į miniatiūras ir kaligrafiją.
Musulmoniškas menas atspindi tiek musulmonų visuomenių
gyvenimą - tuo jis yra integrali ir natūrali jų kasdieninio gyvenimo
dalis, tiek jų lūkesčius ir viltis. Tačiau, nors nebuvo tokio laiko
tarpio ar musulmoniškos visuomenės, kurioje nebūtų kultivuota
vienokia ar kitokia meno forma, meninė raiška musulmoniškuose
kraštuose ne visų ir ne visada buvo suprantama kaip vertinga ir
prasminga. Meno arba bent atskirų jo formų nevertinantieji mu
sulmonai savo nepalankumą meninei veiklai dažniausiai grindė ir
tebegrindžia ne asmeniniu nusistatymu ar grynai estetiniais sume
timais, bet musulmonų šventraštyje Kurane bei pranašo Muchama-
do pavelde randamomis pastabomis meninės raiškos ir menininkų
atžvilgiu.
Reikia pripažinti, kad Kurane menui skiriama itin mažai dė
mesio, ir tik netiesiogiai. Pavyzdžiui, Kurano 26-to skyriaus, va
dinamo „Poetai“, 223 ir 224 ajose nepalankiai kalbama apie poe
tus - esą jų sekėjai eina klystkeliais, nes poetai yra melagiai. Kitose
vietose Kurane Dievo lūpomis taip pat paneigiama, kad Muchama-
das yra poetas (36:69,37:36-37). Nors šios, kaip ir kitos, šventraščio
ištaros nukreiptos ne tiek prieš poetus, kiek siekiant atskirti Mu-
chamadą, kaip Dievo siųstą pranašą, nuo paprastų poetų ir būrė
jų. Kai kuriems dievobaimingiems musulmonams tai pakankamas
argumentas, kad jie priskirtų poeziją prie musulmonui nederamų
užsiėmimų.
Chadysuose taip pat galima aptikti islamo pradininko Mucha-
mado nepalankumą kai kurioms meno formoms. Chadysuose mi
nima muzika ir muzikiniai instrumentai. Nors tiesioginio draudimo
kurti, atlikti muziką arba dainuoti Muchamadui nėra priskiriama,
chadysuose leidžiama suprasti, kad jis buvęs labai santūrus muzikos
ir dainavimo atžvilgiu. Pavyzdžiui, savo mažametei žmonai Mu-
chamadas nedraudė klausytis vergių atliekamos muzikos ir dainų.
Tačiau viename iš chadysų rinkinių yra pranašui priskiriamas paša-
kymas, kad dainavimas atitolina žmogų nuo tikrojo tikėjimo. Vieno

muzikinio instrumento vartojimas itin erzinęs Muchamadą - varpus
jis paskelbė šėtono muzikiniu instrumentu, o varpelį turinčio keliau
tojo esą nelydi angelas.
Chadysuose gana daug reikšmės teikiama atvaizdams, į kurių
kategoriją pateko tiek krikščionių religinės paskirties šventųjų pa
veikslai, tiek vaizdai ant audinio (tapyti paveikslai, užuolaidų ir pagalvių
papuošimai). Apie visus juos Muchamadas esą buvęs itin nepalankios
nuomonės. Pavyzdžiui, net keliuose chadysuose yra perpasakojamas
nutikimas, kai pranašas atsisakė įžengti į savo namus, į kuriuos jo
žmona Aiša buvo parnešusi užuolaidą (kitoje versijoje - pagalvę), ant
kurios buvo (išsiuvinėti?) gyvulių atvaizdai. Iš pykčio jis net suplėšęs
užuolaidą į skutus ir paaiškinęs, kad tie žmonės, kurie kuria tokius
atvaizdus, susilauks griežčiausios Dievo bausmės. Savo pozicijai su
stiprinti Muchamadas neva pasakęs, kad į namus, kuriuose yra at
vaizdų, joks angelas neįžengs - jis tai pats patyręs, kai, nors ir buvo
žadėjęs, jo aplankyti neatvyko angelas Gabrielius. Bent viename cha-
dyse yra paminėta, kad angelai neina į tuos namus, kuriuose be at
vaizdų yra ir statulų. Keliuose chadysuose nepavydėtinas dailininkų
likimas paaiškinamas taip: Paskutinio teismo dieną Dievas liepsiąs
dailininkams suteikti gyvybę savo kūriniams, o to jie padaryti nega
lėsią, todėl Dievas vis bausiąs ir bausiąs dailininkus už jų pretenzijas
į kūrėjo statusą. Tačiau Muchamado pasekėjas, perteikęs pranašo žo
džius priduria, jog negyvų objektų piešimas nėra nusikalstamas. Kad
negyvus objektus, tarp jų ir ornamentus, piešti nėra draudžiama, pa
tvirtina ir kitas chadysas.
Per amžius musulmonų teisininkai interpretavo ir papildė
šventraštyje ir chadysuose randamus nurodymus ir draudimus, taip
sukurdami visa apimantį meninės veiklos, ir ne tik vaizduojamojo
meno, reglamentavimą. Paprastai jie tolydžio išplėšdavo draudžia
mos meninės veiklos sąrašą, jam priskirdami ir tokias meninės raiš
kos formas, apie kurias Muchamadas nekalbėjo. Todėl meno raida
musulmoniškuose kraštuose buvo pasmerkta vystytis nuolatinės
įtampos ir kovos fone - puritoniškai nusiteikę musulmonų teisinin
kai nuolat prikaišiodavo tiek meno kūrėjams, tiek meno vartotojams,
kad jie nepaiso pranašo nurodymų ir eina klystkeliais, vedančiais
pragaran. Islamo istorijoje apstu teisinių traktatų, kuriuose negai
lestingai pasmerkiama praktiškai bet kokia meninė veikla, o meno
kūrėjus siūloma teisti kaip kriminalinius nusikaltėlius.
Vis dėlto, žvelgiant iš keturiolikos šimtmečių atstumo dabar jau

drąsiai galima teigti, kad musulmonų teisininkai pralaimėjo kovą
prieš, kaip pasirodė, žmonijai natūralų ir įgimtą meninės raiškos po
reikį - musulmonai, ypač mistinio ir liaudies islamo atstovai, sukūrė
pasakiško turtingumo meninį paveldą, ir net tose srityse, kurias Mu-
chamadas vienareikšmiškai pasmerkė kaip ydingas ar net nusikalsta
mas. Visais amžiais radosi musulmonų menininkų, kurie nepaisė nei
chadysuose esančių nepalankių atsiliepimų apie meno kūrėjus, nei
teisininkų grūmojimų ir grasinimų susidoroti su menininkais. Tiesa,
būta atvejų, kai su menininkais, dažniausiai apkaltintais atsimetimu
nuo islamo, būdavo susidorojama tiek per teismus, tiek savavališkai,
o jų kūriniai naikinami.
Kaip bebūtų, musulmonai per visus amžius puoselėjo daugelį
meno šakų, kuriose jie pasiekė neabejotinų laimėjimų. Musulmonai
itin pasižymėjo architektūros ir kaligrafijos srityse, kurios glaudžiai
susijusios su ornamentika. Jie sukūrė įspūdingų religinės ir pasau
lietinės architektūros pavyzdžių - mečečių, madrasų, mauzoliejų,
fontanų, rūmų, gyvenamųjų pastatų, turgų statinių, viešųjų pirčių,
karavansarajų ir kitų statinių. Visiems jiems būdingi keli bruožai, ku
rie, tiesa, skirtingose kultūrose skirtingai išryškinti.
Būdingiausias musulmoniškos architektūros bruožas - stili
zuoti arabiški rašmenys, kuriais puoštos pastatų išorinės, o neretai
ir vidinės, sienos. Dažniausia tai - Kurano ištaros, nors pasitaiko
ir chadysų, kurios būdavo arba iškalamos sienoje, arba užrašo
mos dažais. Persiškos kultūros areale užrašai būdavo sudėliojami
iš mozaikos - įvairių spalvų akmenėlių. Tokio tipo menas nebuvo
draudžiamas ar smerkiamas, nes jis stilizuotai perteikdavo islamo
šventraščio žodžius. Estetinis gėrėjimasis juo nebuvo suprantamas
kaip kas nors smerktina - juk ir bet kaip užrašytas Kuranas, jei tik
teisingai, yra Kuranas, o musulmonai jį turi skaityti ir juo žavėtis.
Žinoma, Kurano eilutėmis labiausiai išpuošti religinės paskirties
pastatai. Pavyzdžiui, mečetėse neretai būdavo išrašinėjamos ne tik
sienos, bet ir lubos, ir net sakykla, nuo kurios pamokslininkas penk
tadieniais sakydavo pamokslus.
Kitas musulmoniškai architektūrai būdingas bruožas - orna
mentika. Ja lygiagrečiai Kurano eilutėms būdavo puošiami musul
moniškuose kraštuose statyti pastatai. Ornamentikos gausu tiek
religiniuose, tiek pasaulietiniuose pastatuose. Musulmoniškoje ar
chitektūroje naudota ornamentika buvo itin preciziška - jai neprie-
kaištingai atlikti ir kuo didesniam efektui sukurti buvo pasitelkiamos

gamtos ir tiksliųjų mokslų žinios. Musulmonišką ornamentiką su
darė geometrinės figūros ir stilizuota augalija - gyvų (sielą turinčių)
būtybių joje pasitaiko be galo retai.
Architektūroje ištobulinta arabiška kaligrafija buvo naudoja
ma ir kitose meno srityse. Pirmiausia reikia paminėti Kurano rank
raščius - viduramžių musulmonai tiesiog varžėsi tarpusavyje, kas
įmantriau, tačiau estetiškai skoningiau, užrašys arba visą Kurano
tekstą, arba bent jo dalį. Musulmonai sukūrė keletą rašysenos stilių,
kurie tapo standartiniais. Pasaulio muziejų ir privačiose kolekcijose
saugomi tūkstančiai pinigais neįvertinamų skirtingais stiliais kali
grafiškai užrašyto Kurano rankraščių.
Kaligrafiškai užrašinėtas ne tik islamo šventraštis, bet ir kiti teks
tai - chadysai, žymių musulmonų ištaros. Be to, kaligrafiją pradėta
naudoti iškabose, užrašant pavadinimus, vardus ir panašius dalykus.
Ypač paplito kaligrafiškai užrašyti poezijos posmeliai, kuriuos mu
sulmonai vietoj paveikslų kabindavosi namuose ar įstaigose. Dauge
lis tų tekstų būdavo dar „pagardinami“ ornamentika.
Deja, dar XIX, o juo labiau XX amžiuje, religines vertybes vis
labiau išstumiant sekuliarioms (europinėms), tiek musulmonų ar
chitektūra, tiek ornamentika ir kaligrafija pamažu neteko užima
mų pozicijų. Ornamentikai ir kaligrafijai triuškinantį smūgį sudavė
spausdinto teksto įsigalėjimas, o dabartiniais laikais ir kompiuteri
nė bei kita technika. Taip iš plačiai kultivuoto meno musulmoniška
kaligrafija virto saujelės entuziastų užsiėmimu, kurie ją praktikuoja
dažniausiai ne iš religinių paskatų, bet estetinio jausmo išreiškimo
vedini. Vis dėlto, dar ir šiandien musulmoniškoji kaligrafija nenu
stojo savo žavesio - tiek viduramžiais sukurti šedevrai, tiek šiandie
ninių meistrų darbai teikia didžiulį estetinį pasigėrėjimą.
Būtų neteisinga manyti, kad be aptartųjų klasikinių meninių
ir kūrybinių veiklų, musulmonai kitomis neužsiėmė. Netgi prie
šingai - musulmonų bendruomenių gyvenimas istoriškai buvo
tiesiog persmelktas vienos ar kitos meninės ar kūrybinės veiklos,
glaudžiai susijusios su kasdieniais apyvokos daiktais ir aplinka -
audeklų (apdarų, staltiesių, rankšluosčių) marginimo, molio dirbinių
puošimo, juvelyrikos dirbinių gamybos, kilimų rišimo, baldų puo
šybos, aplinkos puošybos ir kitų sričių kūriniai dabar eksponuo
jami pasaulio muziejuose esančiose musulmonų menui skirtose
ekspozicijose.
Nūdien musulmonų menininkai ir kūrėjai dalyvauja įvairiapu

sėje kūrybinėje veikloje, netgi tokioje subkultūrinėje ar antikultūri-
nėje, kaip pop muzika (ra'i, punk, metai), grafičių kūrimo, aktų tapy
bos ir panašiose. Šiandien daug musulmonų rašytojų (pvz. Naguibas
Mahfouzas, Orhanas Pamukas, Khaledas Hosseinis, Alaa Al Aswany ir ki
ti) yra pripažinti pasaulinio garso plunksnos meistrai. Irano, Egipto
ir kitų musulmonų daugumos šalių kinematografas nei produkcijos
kiekiu, nei šedevrais nenusileidžia Vakarų šalių kinematografui,
o kasmetinis Marakešo (Marokas) kino festivalis sutraukia tuzinus
pasaulio kinematografo grandų - tiek aktorių, tiek režisierių. Tad
musulmonų visuomenių kultūrinių terpių vertinimas turi būti atsa
kingas - būtina aprėpti visą itin margą meninės ir kūrybinės veik
los sceną, o ne įžvelgti vien tik marginalias ekstremistų grupes ir
jų veiksmus, nuo kurių dažnai nukenčia būtent pačių musulmonų
menininkai ir kūrėjai bei jų kūriniai.
Epilogas:
islam as E u ro p o je -
ta rp p a žin im o , p rip a ž in im o
ir a tm e tim o
Kol kas didžiausio dėmesio Europoje tiek iš politinių grupių,

tiek iš žiniasklaidos susilaukia imigrantai bei natūralizuoti musul
monai ir jų palikuonys, kurie, nepaisant savo gimimo vietos (kurios
nors Europos šalies) ir pilietybės, neretai iš inercijos tebevadinami
imigrantais ir tebetapatinami su jais. Ši Europos musulmonų da
lis daugumos europiečių nemusulmonų laikoma jei ne tiesioginę
grėsmę, tai bent jau rimtą iššūkį keliančia bendruomene tariamai
monolitinei europietiškai tapatybei ir įsivaizduojamai europietiškai
vertybinei sistemai. Vakarų Europos valstybės dėl jų vyriausybių
požiūrio į migraciją bei imigrantų integraciją pateko į kelias tarpu
savyje ganėtinai reikšmingai besiskiriančias grupes.
Kai kurių, pvz., Skandinavijos, šalių vyriausybės ėmėsi kurti
ir įgyvendinti valstybines integracines programas, kurių premisa
dažniausiai būdavo įsitikinimas, kad imigrantai nori tapti tokiais
pačiais europiečiais, kokie yra vietiniai. Tuomet veik visuotinai ti
kėtasi, kad sudarius reikiamas sąlygas musulmonai, kaip ir kitoms
religinėms tradicijoms priklausantys imigrantai, taps integralia eu
ropinių visuomenių dalimi, gebėsiančia adekvačiai ir visavertiškai
dalyvauti socialiniame ir politiniame tų visuomenių gyvenime. Ki
taip tariant, buvo tikima, kad Europoje apsigyvenusius musulmo
nus galima ir būtina europeizuoti - išmokius vietinių kalbų suteikti
profesinį išsilavinimą, įdiegti jiems europinėse visuomenėse nusi
stovėjusias vertybines orientacijas, taip sukuriant naują, europietiš
ko pagrindo tapatybę. Tuo laikotarpiu į musulmonus buvo žiūrima
kaip į savotišką tabula rasa, į kurią reikia įrašyti mąstymo ir veikimo
principus, atitinkančius tariamus (idealistiškai suprantamus) visuo
menės daugumos mąstymo ir veikimo šablonus. Galutinis daugelio
integracinių programų tikslas, nors nebūtinai išsakytas atvirai, buvo

kultūrinis imigrantų asimiliavimas.
Keliose valstybėse (geriausi to pavyzdžiai yra Jungtinė Karalystė ir
Nyderlandai) buvo pasirinkta kitokia strategija - multikultūrinė pri
eiga, kai susilaikyta nuo integracinių programų brukimo ir leista
imigrantams „likti savimi“, tikintis, kad jie patys apsispręs būti at
sakingais ir lojaliais pasirinktų valstybių gyventojais, o pamažu savo
mąstymu ir elgesiu supanašės su vietiniais.
Dar kitokį kelią pasirinko Vokietijos ir Italijos vyriausybės.
Jos apsisprendė tiesiog neigti pačius imigracijos ir iš jos tiesiogiai
kylančius integracijos bei natūralizacijos faktus ir imigrantus bei
jų palikuonis oficialiai įvardyti užsieniečiais, laikinai gyvenančiais
tų valstybių teritorijose. Prancūzijoje, priešingai Vokietijos atvejui,
nutarta neužsiimant jokių integracinių programų vykdymu visus
imigrantus traktuoti kaip savus - prancūzus, taip kartu iš esmės
paneigiant bet kokias jų pretenzijas į kitoniškumą (kultūrinį savitu
mą ir išskirtinumą).
Deja, kaip netrukus pasirodė, nė viena iš pasirinktų strategijų
nepasiteisino iki galo - ženkli dalis musulmonų nebuvo sėkmin
gai integruoti, nesugebėjo ar net nenorėjo integruotis į europines
visuomenes. Daug kur jos tapo beveik uždaromis kultūrinėmis sa
lelėmis, o atskirais atvejais praktiškai pavirto fiziniais getais. Taip
nutiko dėl daugybės priežasčių. Tačiau bendra daugeliui Europos
valstybių buvo tai, kad diegtosios integracinės programos (o kur
tokių nebūta - bendra vyriausybių ir visuomenių nuostata) rėmėsi dau
giausia europinėse visuomenėse susiformavusiais žmonių tarpu
savio sugyvenimo principais. Nepaisant to, kad tie principai buvo
laikomi universaliais, jie dėl savo prigimties buvo viso labo par
tikuliarus - nulemti europinio kultūrinio konteksto ir nebūtinai
imponavo tiems imigrantams, kurie į Europą atsivežė stiprų prisi
rišimą prie savo prigimtinių kultūrų.
Dėl kultūrinio nesusikalbėjimo ir lūkesčių neatitikimo XX am
žiaus devintajame dešimtmetyje įvyko pirmieji musulmonų ir nemu-
sulmonų susikirtimai - Jungtinėje Karalystėje ietys buvo sukryžiuo
tos dėl skirtingų reakcijų į Salmano Rushdie romaną „Šėtoniškos
eilės“, o Prancūzijoje - dėl musulmonių moksleivių aprangos vals
tybinėse mokyklose. Šie ir panašūs didesnio ar mažesnio rezonanso
incidentai tarp europiečių nemusulmonų, ne be žiniasklaidos pagal
bos, pamažu suformavo musulmonų, kaip nepritampančios (neno-
Epi l oga s: i sl ama s E u r o p o j e - t a r p p a ž i n i m o , p r i p a ž i n i m o ir a t m e t i m o 141
rinčios ar negebančios) ir net pavojingos žmonių kategorijos, įvaizdį.

O todėl Europoje suvešėjo kultūrinio rasizmo atmaina - muslimofo-
bija, dažnai slepiama po antiimigracine retorika, bet vis labiau pasi
reiškianti atviromis formomis.
Bene iliustratyviausiai muslimofobijos raidą ir suklestėjimą
parodo XXI amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais per Europą nuvil
nijusi kraštutinių dešiniųjų partijų iškilimo banga. Daugumos šių
partijų progamos savo prigimtimi yra antiimigracinės ir pirmiausia
nukreiptos prieš konkrečią imigrantų dalį - musulmonus. Tai ypač
pastebima musulmonų imigrantų gausėjimą patiriančiose Vakarų
Europos šalyse. Šių partijų sėkmė rinkimuose atspindi Europos ne-
musulmonų visuomenėse įsitvirtinančią antiimigracinę (muslimofo-
bišką) nuostatą, kuri pastaruoju metu tampa ir iki šiol nuosaikiomis
laikytų politinių jėgų atspirties tašku. Pavyzdžiui, net siekusio būti
perrinktu Prancūzijos prezidentu Nicolas Sarkozy rinkiminėje kam
panijoje antiimigracinės, o netiesiogiai ir antimusulmoniškos gaidos
jei ne dominavo, tai užėmė gana svarbią vietą.
Antimusulmoniškos nuotaikos Europoje kai kur jau net institu
cionalizuojamos - Šveicarijoje referendumu uždrausta statyti mina
retus, Prancūzijoje - kriminalizuotas ne tik nikabo (dengiančio veidą),
bei ir chidžabo (dengiančio plaukus, bet ne veidą) dėvėjimas, keliose
kitose šalyse aktyviai svarstoma pasekti Prancūzijos pavyzdžiu. Net
Lietuvoje 2015 metais buvo mėginta inicijuoti diskusijas dėl burkos
dėvėjimo uždraudimo. Nyderlandai šalyje norintiems apsigyventi
neeuropiečiams įvedė privalomą kultūrinį testą, kurio vizualiojoje
dalyje yra epizodų (nuoga saulėje besideginanti moteris, besibučiuojantys
homoseksualai), akivaizdžiai nukreiptų prieš imigrantams musulmo
nams priimtinas moralės normas.
Europietiškos kilmės musulmonų, t. y. į islamą atsivertusių eu
ropiečių padėtis gerokai skiriasi nuo jų bendratikių, atvykusių iš
musulmoniškų kraštų: konvertitai nepatiria biurokratinių barjerų
patekti į šalį ir joje įsikurti bei varginančio adaptavimosi ir inte
gravimosi Europoje proceso. Jie pažįsta europines visuomenes ir jų
kultūrinius ypatumus, kas suteikia daugiau galimybių tiek ekono
minėje, tiek socialinėje sferose. Tačiau didėjančios muslimofobijos
akivaizdoje ir atsivertusieji į islamą susiduria su nemusulmonų ne
prielankumu musulmonams ar net nepakantumu jiems. Kai kada
buvimas atsivertėliu yra žalingas labiau nei buvimas imigrantu -
antimusulmoniškai nusiteikusios grupės ir paskiri europiečiai atsi-
vertelius neretai mato kaip savotiškus išdavikus, išsižadėjusius savo

prigimtinės kultūrinės tapatybės ir vertybių sistemos. Tokį požiūrį
sustiprina ir tai, kad didelė dalis konvertitų tampa demonstratyviai
uoliais musulmonais, neretai besitapatinančiais su revaivalistais ir
talkinančiais jiems. Tarp aršiausių teisės dėvėti nikabą gynėjų yra
daug europiečių konvertičių. Į Sirijos ir Irako teritorijose besiku
riančią „Khilafa valstybę“ kaip naujakuriai išvyko šimtai į islamą
atsivertusių jaunų vyrų ir moterų, kai kurie ištisomis šeimomis su
mažamečiais vaikais.
Dėl nepaliaujamo musulmonų gausėjimo ir siekimo įsitvirtin
ti Europoje Senojo kontinento visuomenės neišvengiamai kis. Ir ne
tik demografinės (etninės, rasinės ir panašiai) sudėties požiūriu. Jos iš
esmės kis kultūriškai. Tačiau akivaizdu, kad tas kismas, vykstantis
jau dabar, nebus švelnus ir sklandus - įvairios, neretai antagonistiš
kos, politinės ir socialinės interesų grupės sieks išlaikyti arba įgyti
daugiau santykinės galios ir primesti savo perkuriamos Europos ta
patybės viziją. Kol kas sunku nuspėti, kokia demografiškai ir kultū
riškai bus Europa po dar vieno penkiasdešimties metų laikotarpio,
bet jau dabar aišku, kad musulmoniškas veiksnys joje įgis vis daugiau
reikšmės. Todėl islamo daugialypiškumo bei musulmonų kultūrinių
terpių įvairovės pažinimas europiečiams, o tarp jų ir Lietuvos gyven
tojams, netolimoje ateityje taps ne tik naudingas, bet ir būtinas.
Šioje knygoje siekta glaustai supažindinti skaitytojus su islamo
istorija, jo klasikinėmis bei revaivalistine plotmėmis, su jų tarpusa
vyje besivaržančiomis atmainomis bei pristatyti kai kuriuos musul
monų socialinės gyvensenos aspektus. Autorius suvokia, kad toks
trumpas šio sudėtingo aptariamo dvilypio objekto, kaip islamas ir
musulmonai, pristatymas negali atsakyti į visus galimai iškylančius
klausimus tiek apie islamą, tiek apie musulmonus, tiek apie tarp-
religinį ir tarpkultūrinį bendravimą. Jis vis dėlto tikisi, kad ši knyga
pasitarnaus islamo ir musulmonų, jei ne pripažinimui, tai bent gi
lesniam pažinimui, kuris, savo ruožtu, galėtų vesti į adekvatesnį ir
kultūriškai jautresnį padėties vertinimą bei juo paremtų sprendimų
priėmimą.
Kai k u rių k n y g o je v a rto ja m ų
islam o te rm in ų žo d y n ė lis
a h l ai k ita b [Knygos žmonės] - bendrinis Kurane vartojamas monoteisti

nių religijų išpažinėjų pavadinimas. Prie Knygos žmonių priskiriami
religijų, turinčių musulmonų apreikštais pripažįstamus šventraščius,
atstovai - judėjai, krikščionys, zoroastritai, sabijai, manichėjai.
a h l as suna va ai d ž a m a [pavyzdžio ir bendruomenės žmonės], kitaip -
sunitai. Viena iš trijų pagrindinių tradicinių islamo šakų. Pati gau
siausia. Greta Kurano vadovaujasi sava išplėtota Muchamado Sunos
versija; iš čia pavadinimas.
a h l a z z im a [apsaugos žmonės] - musulmonų valdomame krašte gyvenan
tys laisvi nemusulmonai, turintys specialų piliečių statusą. Atskiras
bendruomenės narys vadinamas žirni,
a ja [ženklas] - techninė sudedamoji Kurano teksto dalis. Aja gali būti ke
lios raidės, atskira frazė, formulė, sakinio dalis, vienas ar keli sakiniai.
Formaliai Kuraną sudaro 6236 tokios dalys,
a ja tu la [Dievo ženklas] - neformalus šyitų imamitų religijos mokovų (ula-
mų) religinis teisinis titulas. Aukščiausias titulas - mardža taklyd - di
dysis ajatula. Ajatulos vadovauja religinėms institucijoms ir religinių
mokslų įstaigoms.
a k h b a r [naujienoSy pranešimai] - sinoniminis chadysų pavadinimas, var
tojamas šyitų.
ai asm a ai ch u sn a [Nuostabiausi vardai] - Kurane minimi Dievo epitetai.
Chadysuose jų priskaičiuojama 99.
a rk a n ai im a n [tikėjimo stulpai] - penkios pamatinės islamo prievolės,
kurių privalomas laikymasis yra minimali sąlyga pasiekti išganymą:
tikėjimo liudijimas (šahada)y kasdienis penkiakartinis ritualinis mel-
dimasis (sala)f kasmetinis religinis mokestis (zaka)y kasmetinis pas
ninkavimas (saum ) ištisą mėnesį (devintąjį m u su lm o n ų litu rg in ių m etų
mėnesį ramadaną), ir bent kartą gyvenime atliktina didžioji piligrimys

tė (chadž). Kai kurie musulmonų teisininkai prie tikėjimo stulpų linkę
priskirti džihadą, tačiau dauguma laikosi nuomonės, kad džihadas
nepatenka į šią kategoriją.
ašūra [dešimtoji] - šyitų trečiojo imamo, pranašo Muchamado jaunesniojo
vaikaičio Chuseino ibn Ali ibn Abi Talibo žūties (680 metais) diena; jos
gedulingas minėjimas.
a za n [kvietimas] - formalizuotas progiesmiu garsiai arabiškai iš mečečių
arba minaretų skelbiamas kvietimas melstis. Susideda iš keturgubo
Dievo pagarbinimo (takbyr), dvigubo tikėjimo liudijimo (šahada) ir
paties kvietimo - raginimo.
b id a [naujovė] - tariamos ar realios tikėjimo ar praktikos naujovės, kurių
precedento nebūta Muchamadui gyvam esant, jo nesankcionuotos.
Viskas, kas prieštarauja Kurane ir chadysuose esančioms tikėjimo ir
praktikos normoms, laikoma bida.
b u rk a - visą kūną nuo galvos iki kulkšnų dengiantis vienspalvis (popu
liariausia - žydra spalva) berankovis moteriškas drabužis, turintis tik
retos medžiagos „langelį“ akių aukštyje, dėvimas išimtinai Pakistane
ir Afganistane gyvenančių puštūnių. Laikytinas veikiau tautiniu nei
religiniu apdaru.
c h a d [riba, trukdys] - bausmė, skiriama už vadinamosios Dievo teisės
(ichak ilahi) pažeidimą. Terminas vartojamas musulmonų baudžiamo
joje teisėje. Daugiskaitinė forma - chudūd.
ch ad ys [pasakojimai, nutikimai] - Muchamadui priskiriami pasisakymai,
veiksmai ir nutikimai, IX-X amžiais sudėti į rinkinius, kurie tapo ant
ru po Kurano musulmonų teisės (fikho) šaltiniu.
c h a d ž - didžioji piligrimystė į Meką ir jos apylinkes - Miną, Arafą, Muz-
dalifą. Viena pamatinių islamo prievolių. Atliekama paskutinio mu
sulmonų kalendoriaus mėnesio zū ai chidža („turintis chadžą“) 1-10
dienomis.
c h a la l - tai, kas legalu, leistina. Kurane, Sunoje ar islamo teisininkų iš
aiškinimuose nurodyti mus.ulmonams leidžiami veiksmai, objektai,
mintys. Terminas dažniausiai vartojamas maistui, ypač gyvulinės kil
mės, apibūdinti.
c h a ra m [užginta, šventa, uždrausta] - tai, kas uždrausta arba šventa. Ter
minas dažniausiai vartojamas kalbant apie maistą ir elgesį. Charam
elgesys yra nuodėmės ir nusikaltimo sinonimas.
c h id ž a b [užuolaida] - plaukus, ausis, kaklą dengiantis moteriškas galvos
apdangalas, skara.
Kai kur i ų k n y g o j e v a r t o j a m ų i s l a mo t e r m i n ų ž o d y n ė l i s 145
d ija [išpirka] - kompensacija, dažniausiai piniginė, už žmogaus nužudymą

ar sužalojimą. Terminas vartojamas musulmonų baudžiamojoje teisė
je. Kurane skatinama mokėti diją vietoj kraujo keršto,
d u a [kreipimasis] - neformali nekanoninė malda, atliekama šalia priva
lomųjų meldimųsi (salų). Duos forma ir turinys nėra apibrėžti, todėl
kiekvienas kreipimasis į Dievą gali būti laikomas dua.
d ž ih a d lstengimasis, pastangos] - Kurane vartojamas daugiaprasmis ter
minas (taip p a t ir jo veiksm ažodinės fo rm os), apimantis visokeriopas pa
stangas įtvirtinti islamo religiją tiek individo, tiek visuomenės (sociali
niu, teisin iu ir p o litin iu ) lygmenimis.
fa k y h [juristas, teisininkas] - musulmonų teisės (fikho) teoretikas ar prak
tikas, religijos mokovų (ulamų) gildijos narys,
fa k y r [neturtėlis] - klajojantis ir neretai elgetaujantis mistikų (sūfijų) bro
lijų narys. Fakyrui būdingas sąmoningas materialinio turto atsisaky
mas ir pabrėžtinis asketizmas, sudarantys sąlygas užmegzti artimesnį
ryšį su Dievu.
fa n a [išnykimas] - aukščiausias sūfijų meditacijų (zikro) taškas, momenti
nis žmogaus sielos susiliejimas su Dievu ir ištirpimas jame.
fa rd [prievolė, priedermė] - islamo išpažinėjams privalomi ritualai, veiks
mai, pareigos. Svarbiausios prievolės - tikėjimo išpažinimas (šahada),
ritualinis maldimasis (sala), pasninkas (saum), didžioji piligrimystė
(chadž), religinis mokestis (zaka).
fa tic h a [atveriančioji] - Kurano pirmasis skyrius. Sudarytas iš septynių
eilučių, kuriose - visa Kurano esmė, nusakanti žmogaus ryšį su Die
vu. Faticha yra dažniausiai kartojami šventraščio žodžiai, kalbami per
daugelį apeigų. Kiekvienas musulmonas privalo juos mokėti atminti
nai arabų kalba.
fa tv a [išaiškinimas] - neįpareigojanti kvalifikuota teisinė nuomonė kon
krečiu klausimu, teikiama juriskonsulto (m uftijaus). Fatva išduodama
tik privataus ar juridinio asmens rašytiniu prašymu,
fik h [supratimas, išmanymas] - dieviškosios teisės (šaryja ) principų ir
praktinio taikymo aiškinimas. Skirstomas į teisės teoriją (p a g rin d u s -
usūl) ir pozityviąją teisę (teisės šakas - fu r ū ai fikh ). Fikhą atliekantis
teisininkas vadinamas fakyhu.
h id ž ra [pasitraukimas, pabėgimas, emigracija] - priverstinis Muchamado
persikėlimas iš gimtosios Mekos į Jasribą 622 metų vasarą; musulmo
nų kalendoriaus atskaitos taškas.
id ai a d c h a [Aukojimo šventė] - pagrindinė kasmetinė musulmonų reli
ginė šventė. Pradedama švęsti chadžo pabaigoje, trunka tris dienas.
Šventė simbolizuoja pranašo Ibrahymo (biblinio Abraomo) pasiaukoji

mą Dievui. Tiurkakalbėse musulmonų visuomenėse šventė vadinama
Bairam kurban.
id ai f itr - Pasninko pabaigos šventė. Antroji svarbiausia islamo šventė.
Prasideda musulmonų kalendoriaus dešimto (šava1) mėnesio pirmąją
dieną, tęsiasi kelias dienas.
id ž m a [bendras sutarimas, konsensusas] - musulmonų teisės (fikh) vienas
pagrindų (usūl) - bendra teisininkų nuomonė nagrinėjamu klausimu.
Idžma pasitelkiama neradus precedento Kurane, chadysuose ar anks
tesnių teisininkų priimtuose sprendimuose.
id ž tih a d [pastangos] - musulmonų teisės (fikh) vienas pagrindų (usūl) - in
dividualios, dedukcija paremtos teisininko (fakyho) pastangos priimti
teisiškai galiojantį sprendimą.
im a m [priekinis] - musulmonų bendruomenės, idealiu atveju - visos
bendrijos (ūma), dvasinis ir politinis lyderis, rangu neprilygstan
tis pranašams. Sunitams pirminė žodžio imam reikšmė - ritualinio
meldimosi (sala) metu kongregacijos priešakyje stovintis meldimosi
vedėjas. Kharidžitams ir šyitams zaiditams imamas - renkamas poli
tinis, o kartu ir dvasinis bendruomenės vadovas. Šyitams imamitams
ir ismailitams - neklystantis dvasinis vadovas, kilęs iš Muchamado
dukters Fatimos ir jo pusbrolio Ali palikuonių.
im a m ita i - didžiausia šyitų atšaka, dar vadinama dvylikininkais, arba dža-
faritais, besivadovaujanti dvylikos neklystančiais laikomų bendruo
menės vadovų (imamų) linija.
irtid a d [atsimetimas] - atsimetimas nuo islamo. Musulmonų baudžiamo
joje teisėje vienas sunkiausių nusikaltimų Dievui, už kuriuos taikytina
vadinamoji ribinė (chad), mirties bausmė.
is m a ilita i- antroji pagal gausumą šyitų atšaka, dar vadinama septyninin-
kais. Susiformavo VIII amžiaus II pusėje, kai mirus šeštojo imamo
Džafaro ai Sadiko vyresniajam sūnui Ismaylui, kilo nesutarimai dėl
to, ką pripažinti septintuoju, imamu - Ismaylo sūnų Muchamadą (jo
šalininkai tapo ismailitais) ar Džafaro jaunesnįjį sūnų Musą ai Kazimą
(jo šalininkai tapo imamitais).
isn ad [grandinė] - nenutrūkstama chadysų individualių perdavėjų gran
dinė.
kaba [kubas] - svarbiausia musulmonų šventykla Mekoje. Nedidelis, apie
15 m aukščio kubo formos (iš čia pavadinimas) belangis pastatas. Mu
sulmonai tiki, kad Dievo sostas yra tiesiai virš Kabos.
Kai kur i ų k n y g o j e v a r t o j a m ų i s l a mo t e r m i n ų ž o d y n ė l i s 14:
kadi [teisėjas] - teisminės valdžios atstovas, valdovo patikėtinis administ

ruoti teisę ir teisingumą.
k h a lv a , arba čila [atsiskyrimas] - sūfijų askezė - atsiskyrimas uždaroje
erdvėje tam tikrą laiko tarpą, atliekant dvasines praktikas. Tikslas -
apvalyti sielą.
k h a rid ž ita i [atskalūnai] - viena iš trijų pagrindinių musulmonų šakų, su
daranti mažiau kaip 1 proc. viso pasaulio musulmonų. Šiandien la
biau žinomi ibaditų vardu.
k h u tb a [kalba, pamokslas] - religinio ir socialinio turinio pamokslas, sa
komas bendruomeninių penktadieninių (sala ai džum a) ir religinių
švenčių (id) meldimųsi metu. Khutbos sakytojas vadinamas khatyb.
k ib ia [kryptis] - kryptis, nurodanti Kabos šventyklą Mekoje, į kurią mu
sulmonai turi atsisukti melsdamiesi.
kijas [matas, pavyzdys, palyginimas, analogija] - analogijos principas,
vienas pagrindų, taikomas musulmonų teisėje. Pasitelkiamas, kai
nei Kurane, nei Sunoje neaptinkama identiškų precedentų arba nėra
ankstesnio bendro sutarimo (idžmos), kaip išspręsti iškilusią teisinę
dilemą.
kisas [atpildas] - musulmonų baudžiamojoje teisėje už kūno sužalojimą ar
nužudymą taikomas principas „akis už akį, dantis už dantį“.
m a h d i [vedamas] - Dievo vedamas mesijas, žmonijos išgelbėtojas, atei
siantis (sugrįšiantis) į žemę pasaulio pabaigos išvakarėse atkurti dieviš
kąjį teisingumą. Dauguma sunitų mahdį tapatina su Jėzumi. Įvairios
šyitų denominacijos laukia sugrįžtant ne Jėzaus, bet savų imamų. Šyi-
tai imamitai mesiju laiko imamą Muchamadą ai Mahdį, neaiškiomis
aplinkybėmis IX amžiuje dingusį ir nuo tol, jų įsitikinimu, esantį pa-
slėptumo būklės (ghaiba).
m a h r [kraitis] - vestuvių dovana, kurią jaunasis neatlygintinai perduoda
jaunajai. Mahr gali būti pinigai, brangenybės, kiti ilgalaikę vertę tu
rintys vertingi daiktai.
m a rd ž a ai ta k ly d [sekimo šaltinis, sektinas pavyzdys] - neformalus titulas,
kuriuo įvardijami aukščiausi šyitų imamitų dvasiniai teisiniai vadovai
(mudžtahidai), vadovaujantys religijos mokovų (ulamų) hierarchijai.
m a tn [tekstas] - individualaus chadyso dalis, Muchamadui priskiriamų
veiksmų ir ištarų aprašymas, jo turinys.
m a z h a b [kryptis, kelias] - musulmonų teisinė tradicija. Aiškinant ir in
terpretuojant tikėjimo šaltinius VIII-IX amžiais susiformavo keletas
mazhabų. XXI a. gyvuoja keturios pagrindinės sunitinės teisinės tra
dicijos - chanafitų, malikitų, šafitų, chanbalitų.
m ic h ra b [niša] - mečetės meldimosi salės priekinėje sienoje įrengta du

rų staktą primenanti niša, nurodanti Kabos šventovės Mekoje kryptį
(kibią), į kurią atsisukę turi melstis musulmonai,
m in b a r [pakyla, paaukštinimas] - mečetėje esanti pakyla, nuo kurios
penktadienio bendruomeninio meldimosi metu sakomas pamokslas
(khutba).
m u fti - musulmonų teisės (fikh) specialistas, privatiems asmenims ar vals
tybinėms institucijoms teikiantis neįpareigojančią teisinę nuomonę -
fatvą.
m u la [.šeimininkas, valdovas, viešpats] - tam tikrą religinį išsilavinimą tu
rintis asmuo, musulmonų religijos mokovas,
n askh [pakeitimas, panaikinimas] - terminas, vartojamas musulmonų
teisėje komentuojant Kuraną, analizuojant chadysus ir lyginant vieną
kitai prieštaraujančias ištaras; nasikh ištarų kategorijai priskirti cha-
dysai ar teisinės normos anuliuoja kitus, prieštaraujančius (mansūkh)
šaltinių teiginius.
n ik a b - visą kūną apglobiantis, dažniausiai juodos spalvos, viršutinis mo
teriškas drabužis, kuriame paliktas siauras plyšelis akims, dėvimas
konservatyvių musulmonių, daugiausia Arabijos pusiasalyje,
raka [nusilenkimas] - kasdienio penkiakartinio ritualinio meldimosi sude
damoji dalis, formalizuotų ritualinių judesių ir juos lydinčių formulių
grandinė. Raką sudaro Dievo išaukštinimas (takbyr), pirmosios Kura-
no suros Fatichos sukalbėjimas, rankų pakėlimas, nusilenkimas, atsi
tiesimas, klaupimasis, kniaubimasis kakta paliečiant meldimosi kilimo
paviršių, atsitiesimas sėdantis ant pėdų, pakartotinis kniaubimasis.
sachych [teisingas, tikras, autentiškas, patikimas] - aukščiausias patikimu
mo lygis. Terminas taikomas kalbant apie chadysus - Muchamadui
priskiriamus pasisakymus ir veiksmus. Prie sachych kategorijos pri
skiriami chadysai laikomi pačiais patikimiausiais tiek dėl perdavėjų
grandinės (isnad ), tiek dėl chadyso turinio (m atn ).
s a d aka [labdara, išmalda] - neprivaloma laisvanoriška auka (dovana) pa
remti vargingesnius musulmonų bendruomenės narius,
sala [meldimasis] - ritualinis meldimasis. Viena iš penkių pamatinių isla
mo prievolių - tikėjimo stulpų (arkan ai iman). Persų ir tiurkų kultūri
niuose arealuose vadinama namaz.
s alaf [protėviai] - bendrinis pirmųjų (dažniausiai trijų) musulmonų kartų, ku
rias musulmonai mano gyvenus autentišką ir teisingą islamišką gyve
nimą, pavadinimas. Dažniausiai vartojamas junginyje ai salaf ai salich.
sau m [pasninkas] - musulmonams privalomas kasmetinis mėnesio truk

mės pasninkavimas devintą musulmonų kalendorinių metų ramada
no mėnesį. Viena iš penkių pagrindinių islamo prievolių - tikėjimo
stulpų (arkan ai iman).
syra [kelias, būdas] - hagiografinio pobūdžio Muchamado gyvenimo ir
veiklos aprašymai, sudedamoji Sunos dalis. Parašyta Muchamado se
kėjų praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo jo mirties,
suna [kelias, būdas, pavyzdys] - islamiškos gyvensenos etalonas, Mucha
mado gyvenimo pavyzdys, vadinamas suna rasūl alah (Dievo pranašo
pavyzdys). Susideda iš Muchamado hagiografinės biografijos - Syros
ir Muchamadui priskiriamų individualių veiksmų bei pasisakymų
(chadysų) rinkinių.
sūra [skyrius, dalis] - Kurano skyrius; visame Kurane jų yra 114.
šah a d a[liudijimas] - tikėjimo išpažinimas, viena iš penkių pagrindinių
islamo prievolių - tikėjimo stulpų (arkan ai iman). Jame skelbiama:
„Nėra jokios dievybės, išskyrus Dievą, o Muchamadas - Dievo pa
siuntinys“. Musulmonai šahada taip pat vadina kankininkystę, laiko
mą aukščiausia tikėjimo liudijimo forma, o kankinio mirtimi miręs
musulmonas - šahyd.
šaryja [kelias] - Dievo žmonijai numatytos taisyklės ir ribos, kurių neper
žengdama žmonija eitų dieviškuoju išganymo keliu,
šyja [frakcija] - politinė frakcija, susidariusi po Muchamado mirties 632
metais, ir ypač po trečiojo kalifo Osmano, rėmusio Ali pretenzijas į
musulmonų valstybės vadovo (khalyfa ) postą, žūties 656 metais. Šyi-
tai - viena iš trijų pagrindinių tradicinių musulmonų šakų.
ta fs y r [komentavimas] - Kurano komentavimas, arba musulmonų egze
gezė.
ta ry k a [kelias, būdas] - terminas, reiškiantis musulmonų mistikų (sūfijų)
broliją, praktikuojančią jai būdingą visa apimantį dvasinio tobulėjimo
ir artėjimo link Dievo būdą. Iki susikuriant brolijoms taryka reiškė
dvasinę atskirų mistikų praktiką. Nuo XII amžiaus taryka pradėjo
reikšti konkrečios brolijos regulą.
- musulmonų misticizmas, Europos kalbose įsitvirtinęs sufizmo
ta s a v u f
pavadinimu.
ta u c h y d [vienumas, vienovė] - Dievo vienatinumo principas,
ta z y ja [apraudojimas]- musulmonų kalendoriaus pirmojo (mucharam) mė
nesio pirmąją dekadą šyitų (ypač imamitų) rengiamo kasmetinio Ašū-
ros minėjimo ašis - daugiadienė misterija. Jos metu aktoriai atkartoja
trečiojo šyitų imamo, pranašo Muchamado jaunesniojo vaikaičio Chu-

seino šeimos tragediją, įvykusią 680 metais Kerbelos lygumoje,
ta z y r [nuosprendis, pasmerkimas] - musulmonų baudžiamojoje teisėje
vartojamas terminas, įvardijantis bausmes, kurias savo nuožiūra ski
ria teisėjas.
u la m a [žinovai, mokovai] - kolektyvinis terminas kvalifikuotiems islamo
religijos žinovams, mokovams įvardyti. Ulamai tradiciškai buvo atsa
kingi už religijos mokslus - Kurano ir chadysų studijas, teisinių teks
tų analizavimą ir naujų klausimų sprendimą. Prie ulamų priskiriami
religinių institucijų vadovai (mečečių imamai, mulos, labdaringų fondų ir
zakos iždo valdytojai), mokyklų ir seminarijų (madrasų) dėstytojai, tei
sininkai (fakyhai).
urna [bendrija] - visus kada nors gyvenusius ir gyvenančius musulmonus
apimantis pavadinimas, kitaip - pasaulio musulmonų bendrija, vise
tas, musulmonija.
u m ra [aplankymas] - mažoji piligrimystė į Meką ir jos apylinkes. Umra,
kitaip negu chadžas, gali būti atliekama bet kuriuo metų laiku, išsky
rus dienas, kuriomis atliekamas pats chadžas.
usūl ai fik h - teisės šaltiniai. Musulmonų teisėje (fikh) nustatyti penki tei
sės šaltiniai: Kuranas, Muchamado Suna (ypač chadysai), idžma, kija-
sas ir idžtihadas.
vakf [sustojimas, sustabdymas] - fondas, valdantis palikimu ar dovanojant
labdarai ar bendrojo gėrio reikalams patikėtą pelną duodančią nuosa
vybę (n ekilnojam ąjį tu rtą - pastatus, žem ę, m išką), lėšas, verslą,
vudu [švarumas] - ritualinis apsiplovimas vandeniu, musulmonų būtinai
atliekamas prieš kiekvieną kasdienį meldimąsi (salą). Vudu susideda
iš griežtai reglamentuotų judesių rankomis: tekančiu vandeniu iki al
kūnių nusimazgojamos rankos (p irm a kairė, paskui - dešin ė), nusiprau-
siamas veidas, pėdos, išplaunamos ausys (abi k a rtu ), išsivaloma nosis,
sudrėkinami plaukai. Nesant vandens, prausimąsi galima imituoti
sausomis rankomis. Toks sausas apsiplovimas vadinamas tajamum.
- menkiausia iš trijų šyitų atšakų, dar vadinama penkininkais, at
z a id ita i
skilusi nuo pagrindinės šyjos šakos VIII amžiaus viduryje šyitų ket
virtojo imamo Ali Zaino ai Abidyno sūnui Zaidui pradėjus sukilimą
prieš tuo metu valdžiusią Umajadų dinastiją,
zaka [švarumas] - vienintelis Kurane numatytas religinis mokestis; viena
iš penkių pamatinių prievolių, tikėjimo stulpų (arkan ai iman).
z ija ra [lankymas] - tarp musulmonų paplitęs, kaip manoma, iš krikščionių

ir judaistų perimtas „šventų“ vietų - kapų, mauzoliejų, šventyklų ir
pan. - lankymas, nekanoninė piligrimystė,
z ik r [apmąstymas, atsiminimas] - Dievo vardo (a r Jo v a rd ų - ai asma ai chus-
na) individuali kontempliacija. Musulmonų mistikų (sūfijų) brolijų
XII amžiuje ištobulinta ir išpopuliarinta, paversta sudėtingomis este-
tizuotomis meditatyvinėms apeigomis,
zin a [svetimavimas] - nelegalūs seksualiniai santykiai. Musulmonų bau
džiamojoje teisėje zina priskiriama prie kriminalinių nusikaltimų,
pažeidžiančių Dievo teisę, už kurį abiem nusikaltėliams skiriama va
dinamoji ribinė (chad) bausmė.
Račius, Egdūnas
Ra45 Musulmonai ir jų islamai / Egdūnas Račius. -
2-asis leid. - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos
centras, 2016. - 151, [1] p.: iliustr., žml.
ISBN 978-5-420-01767-8
Knygoje pristatomas islamo istorinis raidos kelias ir šios

pasaulinės religijos pamatiniai tekstai bei iš jų kildinami
tikėjimai ir religinės prievolės. Supažindinama su klasikinėmis
(istorinėmis) islamo plotmėmis, jų pamatinėmis idėjomis
bei praktikomis nuo islamo susiformavimo VII amžiuje
iki XVIII ir XIX amžių sandūros, kai musulmonų visuomenėse
pradėjo burtis refleksyvūs religiniai sąjūdžiai, kritiški klasikinių
islamo tradicijų atžvilgiu. Nemažai vietos skirta islamo
atgimimo, vadinamojo revaivalistinio islamo, atmainų ir
formų pristatymui pastaraisiais keliais šimtmečiais. Pabaigoje
aptariama bendresnė nūdienos musulmonų socialinė gyvensena
tiek musulmoniškuose kraštuose, tiek išeivijoje.
UDK 28-9+28-6+28-44
Egdūnas Račius
M u s u lm o n a i
ir j ų
islam ai
Redaktorė Danutė Valentukevičienė

Dailininkas Albertas Broga
Maketavo Darius Šimkūnas
Iliustracijas spaudai parengė Dalia Toliušienė
Žemėlapius rengė Laima Gelčiūtė
Korektorė Rūta Šližytė
Techninė redaktorė Elvyra Volkienė
2016 04 29. 8,23 apsk leid. 1. Tiražas 1500 egz.

Užsakymas 161012. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras,
L. Asanavičiūtės g. 23, LT-04315 Vilnius, www.melc.lt.
Spaudė STANDARTŲ spaustuvė, S. Dariaus ir S. Girėno g. 39,
LT-02189 Vilnius
Egdūnas Račius yra Vytauto Didžiojo universiteto
Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Regionistikos
katedros profesorius, turintis daugiau kaip 20 metų
mokslinės veiklos patirtį islamo ir musulmonų kultūrų
studijų srityje, parašė kelias dešimtis mokslinių straipsnių
ir knygų skyrių šia tematika, metraščio Yearbook o f Muslims
in Europe, mokslinio žurnalo Journal o f Muslims in Europe
(abu leidyklos Brill, Nyderlandai) redakcinių kolegijų narys.
Musulmonų visuomenės yra ne ką mažiau įvairialypės

nei vadinamosios Vakarų visuomenės, todėl kalbant apie
musulmonus visuomet pravartu įsisąmoninti, apie kuriuos
ar kokius musulmonus kalbama. Musulmonų įvairovė
natūraliai pagimdė islamo ar net islamų įvairovę.
Todėl į musulmonus ir jų islamus reikėtų žiūrėti kaip į
margą mozaiką, kurioje tačiau neverta ieškoti „teisingo"
ar „tikrojo" islamo, bet labiau siekti suvokti tarpusavyje
besivaržančių islamo atmainų ir formų savitumą,
kartu ir savitą teisingumą bei tikrumą.
Autorius
ISBN 9 7 8 -5 -420-01767-8
9 785420 017678

Egdunas Račius - Musulmonai Ir Jų Islamai

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

You might also like

Egdunas Račius - Musulmonai Ir Jų Islamai

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Egdunas Račius - Musulmonai Ir Jų Islamai

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

E g d ū n a s R a č iu s

tin k la is in te r n e te , p la tin ti j o k o p ija s - p a r d u o ti, n u o m o ti,

te ik ti p a n a u d a i, b e a u to r ia u s s u tik im o išleisti ir v ersti.

© A lb e rtas Broga, ap ip a v id a lin im a s , 2 0 1 6

© M o kslo ir e n c ik lo p e d ijų leid yb o s centras, 2 0 1 6

Džihadas ir ginkluota kova / 51

Baudžiamosios teisės ypatumai / 70

Epilogas: islamas Europoje - ta rp pažinim o,

Kai kurių knygoje v a rto ja m ų

Domėjimasis islamu ir musulmonais Lietuvoje yra daugiau

buvusįjį po 2001 metų įvykių JAV ir Afganistane. Lietuvai nuo pat

minio islamo iki liaudies praktikuojamų kultūrinių plotmių. Kartu

Dėl technologijų plėtros XX amžiaus II pusėje skirtingų visuo­

jos) srautai smarkiai suintensyvėjo. Be emigrantų bei Lietuvą aplan­

musulmonus ir islamą sraute abu jie suliejami į vieną - musulmonai

< h t tp : //w w w .p e w r e s e a r c h .o r g > ).

10 v a ls ty b ių , ku rio se 2 0 1 0 m . g y v e n o ir 2 0 5 0 m . g a lim a i g yven s

1. In d o n e z ija 2 0 9 1 2 0 000 1 3 ,1 % 1. In d ija 310 660 000 1 1 ,2 %

2. In d ija 17 6 2 0 0 0 0 0 11,0 2. Pakistanas 2 7 3 1 10 0 0 0 9 ,9

3. Pakistanas 1 67 4 1 0 0 0 0 10,5 3. In d o n e zija 256 820 000 9,3

4. B angladešas 13 4 4 3 0 0 0 0 8 ,4 4. N ig e rija 230 700 000 8 ,4

5. N ig e rija 77 300 000 4 ,8 5. B angladešas 182 3 6 0 0 0 0 6 ,6

6. E giptas 76 990 000 4 ,8 6. Egiptas 11 9 5 3 0 0 0 0 4,i

7. Iranas 73 5 7 0 0 0 0 4 ,6 7. T urkija 89 320 000 3,2

8. T urkija 71 3 3 0 0 0 0 4 ,5 8. Iranas 8 6 1 9 0 000 3,1

9. A lžyras 34 730 000 2,2 9. Irakas 8 0 1 9 0 000 2,9

10. M aro kas 31 9 3 0 0 0 0 2 ,0 10. A fg anistan as 72 19 0 0 0 0 2 ,6

Iš viso : 1 053 010 000 6 5 ,8 Iš viso : 1 701 0 7 0 0 0 0 6 1 ,6

Š a ltin is - P e w R ese arch C e n te r

Iš maždaug 1 ,7 mlrd. šiuo metu pasaulyje gyvenančių musulmo­

Skirtingais laikotarpiais įvairiuose Europos kraštuose nevie­

tinento gyventojų. „Pew tyrimų centro“ prognozėmis, 2050 metais

Šalis M usulm onų %

Prancūzija 4 710 000 7.5

Bulgarija 1 020 000 13,7

N yderlandai 1 000 000 6,0

Ispanija 980 000 2,1

Belgija 630 000 5.9

Graikija 610 000 5.3

Austrija 450 000 5.4

Švedija 430 000 4.6

Kipras 280 000 25,3

Danija 230 000 4.1

Kroatija 60 000 I 1.4

Airija 50 000 1.1

Suomija 40 000 0,8

Portugalija 30 000 0,3

Liuksemburgas 10 000 2,3

jos dalimi, nei pagelbėjo ją konsoliduoti. Kitaip tariant, dėl islamo

Urna ~ be n d rija , gru p ė . Kurane d a u g ia u negu 60 k a rtų vartojam as

visetas, m u s u lm o n ija . K u ra n e (1 6 :1 2 0 ) le id ž ia m a s u p ra sti, k ad ž m o ­

n ija iš p ra d ž ių esą b u v u s i v ie n in g a urna, v ė lia u suskilusi į atskiras

k u rių k ie k v ie n a i D ie va s s iu n tė (1 0 :4 7 ) p ranašu s, kilusius iš jų n a ­

m e tu s ), kai jis savo s ekėju s p ra d ė jo v a d in ti „ m a n o b e n d r u o m e n ė “.

s u o m e n ė s re ik š m ę ; v ė lia u u rna a p ė m ė visas M u c h a m a d o m isiją

p o litin ė išraiška - k alifa ta s .

Nepaisant didelio susiskaldymo, tarp musulmonų daug kas bu­

Islam o isto rin is kelias

Dėl technologijų plėtros XX amžiaus II pusėje skirtingų visuo

jos) srautai smarkiai suintensyvėjo. Be emigrantų bei Lietuvą aplan

Iš maždaug 1 ,7 mlrd. šiuo metu pasaulyje gyvenančių musulmo

Skirtingais laikotarpiais įvairiuose Europos kraštuose nevie

visetas, m u s u lm o n ija . K u ra n e (1 6 :1 2 0 ) le id ž ia m a s u p ra sti, k ad ž m o

k u rių k ie k v ie n a i D ie va s s iu n tė (1 0 :4 7 ) p ranašu s, kilusius iš jų n a

Nepaisant didelio susiskaldymo, tarp musulmonų daug kas bu

lig in ė m s re ik m ė m s . T ie sa , kai k u rio s e šalyse, p vz., Ira n e ir A fg a

Apie islamo pradininką, arba kaip musulmonai tiki - Dievo pra

čių g a r b in tų d ie v y b ių s ta b ų . P ilig rim ys tė s s e zo n o m e tu n e to li M e

Is la m as - p a k lu s im a s , a ts id a v im a s . M o n o te is tin ė s re lig ijo s p a v a d i

Pirmaisiais naujojo pranašo sekėjais tapo jo artimiausi žmo

Netekęs dviejų artimiausių žmonių Muchamadas buvo bepra

Jasribe Muchamadas per trumpą laiką sugebėjo patraukti vie

m o n ų b e n d r ijo s (u rn o s ) ir p a s a u lie t in ia i v a ls t y b ė s ( k a lif a t o ) v a d o

Nepaisant musulmonų dvasinio, o vėliau ir politinio susiskal

Zimi, k it a ip ahlaizima - „ a p s a u g o s ž m o n ė s " - m u s u lm o n ų v a ld o m a

ahl ai zima k a te g o r ija i p r ik la u s a n č ių b e n d r u o m e n ių n a r ių n e r e ik a

karinėms ir ideologinėms grupuotėms atstovavę emyrai ir sulto

Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose ir išplėtė savo valdas gilyn į Cen

Po Pirmojo pasaulinio karo Afrikoje ir Azijoje pradėjo kur

(© S h u tte rs to c k Kurano skyriai. Visus Dievo „vardus“ musulmonai vardija naudo

pažįstamą. Todėl musulmonų teisėje bet koks vizualinis Dievo vaiz

Dievo pasiuntinių, per kuriuos Dievas žmonijai siuntė apreiš

nebuvo nukryžiuotas ir nemirė, o buvo gyvas Dievo paimtas į Dan

Kuranas (4:56; 14:16-17; 22:19-22; 56:42-44; 78:21-25) rojaus an

į J e r u z a lę ir a p s ila n k y m a s d a u s o s e ( m iradže ), k u r jis s to jo D ie v o a k i

Ritualinis meldimasis Kurane minimas apie šimtą kartų. Musul

M asdžid - m ečetė - m u s u lm o n ų k u lto nam ai. Žodis m asdžid n u

už 21 km j rytus nuo Mekos. Slėnyje piligrimai apsinakvoja pala

Pamatinės islamo prievolės Kurane vienareikšmiškai prisako