Studijų dalyko Ekonomika egzamino temos

Pagrindiniai gamybos veiksniai. Poreikiai, ištekliai

Gamybos galimybių kreivė. Norint pavaizduoti išteklių nepakankamumo problemą ir būtinybę

rinktis, taikoma gamybos galimybių kreivė.

Prielaidos: gaminamos tik dvi prekės. Turime pasirinkti, kokius šių prekių kiekius gaminsime;
Gaminant šias prekes naudojamų išteklių apimtys ir kokybė išlieka pastovūs; Gamybos technologija
nekinta.

Parodo, ką galime pagaminti iš turimų išteklių ir su esama technologija. Nors ištekliai riboti, bet
galima pasirinkti, kokias prekes gaminti ir paslaugas teikti. GGK yra riba, rodanti visuomenės
galimus pasirinkimus, jei visiškai panaudojama žemė, darbas ir kapitalas.

GGK retumą: prekių gamybos deriniai už kreivės ribos yra negaminami dėl išteklių trūkumo;
Pasirinkimo būtinybė: kadangi negalime pagaminti prekių derinimo, esančio už GGK ribos, reikia
pasirinkti vieną iš šiuo metu pasiekiamų taškų; Alternatyvius kaštus parodo GGK nuolydis, ribotus
kaštus skirdami vienos kurios nors prekės gamybai didinti, esame priversti gaminti mažiau kitos
prekės.

Alternatyvūs kaštai: tai išteklių naudojimo alternatyva, kurios atsisakome gamindami produklą.

Populiariausios įmonių teisinės formos.

Individuali įmonė: įmonės turtas nėra atskirtas nuo savininko asmeninio turto. Ją steigia vienas
fizinis asmuo. Įmonės steigėjas nuo įmonės įregistravimo laikomas savininku, nuostatai yra
steigimo dokumentas. Savininkas gali gauti pelną; pasiimti įmonės kasoje esančius pinigus, kaip
avansą. Privalumai: pakanka nedidelio pradinio kapitalo; paprasta išsimti pelną; paprastas
valdymas; gali dirbti vienas nesudarydamas darbo sutarties; Trūkumai: savininkas rizikuoja prarasti
savo turtą; gali būti tik vienas savininkas; gali būti tik vieno įmonės savininku; finansiniai ištekliai
per maži plėti veiklą; Neribota civilinė atsakomybė.

Akcinė bendrovė: yra įmonė, kurios kapitalas padalintas į dalis (akcijas). Akcijos – vertybiniai
popieriai, patvirtinantys savinininko teisę dalyvauti valdant įmonę, teisę gauti dividentus, teisę į dalį
bendrovės turto. Įstatinis kapitalas: ne mažesnis kaip 2,5tūkst. Privalumai: akcininkai rizikuoja turtu
tik tuo kurį įnešė į AB; gali išleisti naujas akcijas ir pritraukti lėšų; gali pasitraukti iš verslo
atiduodant akcijas ar parduodant; Trūkumai: steigimas sudėtingesnis, reikia lėšų kapitalui; dvigubas
pajamų apmokestinimas; apsakitos sudėtingumas. Ribota civilinė atsakomybė.

Mažoji bendrija: Gali būti ne daugiau kaip 10 žmonių; Nariai moka įnašus ir pagal įnašo dydį
gaunamas pelnas; darbo sutartis nesudaroma; Privalumai: nėra reikalavimo kapitalui; steigimas
paprastas; nebūtinas vadovas; nėra sudaroma darbo sutartis; Trūkumai: steigėjas gali būti tik fizinis
asmui; gali būti ginčai tarp narių; Buhalterinė ataskaita nevisada yra paprasta; Ribota civilinė
atsakomybė.
 Smulkusis ir vidutinis verslas: samprata ir reikšmė. Labai maža įmonė, įmonė kurioje dirba ne
daugiau kaip 10 žmonių; Metinės pajamos neviršija 2mln; Maža įmonė: dirba mažiau kaip 50
žmonių; metinės pajamos neviršija 10 mln; Vidutinė įmonė: dirba ne daugiau kaip 250 žmonių;
neviršija 50 mln;

Rinka ir jos struktūros.

Rinka: ekonominiu mainų sistema, suvedanti prikėjus ir pardavėjus. Tai pirkimo ir pardavimo
santykių visuma, kai pagrindinė informacija perduodama kainomis. Rinkos funkcijos: suderina
gamintojo ir vartotojo interesus; gerina ekonomikos eveikatą; skatiną techninę pažangą;

Rinkos struktūra: tai svarbiausių rinkos požymių visuma, apibūdinat įmonių elgseną. Svariausi
rinkos struktūros elementai: įmonių skaičius ir dydis, įmonės poveikis produkcijos kainai,
gaminamos produkcijos pobūdis, įėjimo į rinką sąlygos;

Rinkos struktūros: tobuloji konkurencija – daug nedidelių įmonių; gaminiai nėra tipiški ir vienodi;
įmonės įsteigti yra gana lengva; kainų kontrolės nėra; Monopolija – egzistuoja viena didelė įmonė;
produktų diferencijos nėra; įėjimas į rinką yra sudėtingas; kainų kontrolė labai stipri; oligopolija –
yra kelios stambios įmonės; produktų diferencija būdinga tik kai kuriems gaminiams; įėjimas yra
sunkus reikalinga daug investicijų; kainas kontroliuoja įmonių lyderis; monopolinė konkurencija –
daug įmonių gamina labai panašius gaminius; produktų diferencijavimas pagal gamintojus; įėjimas į
rinką lengvas; kainas įtakoja konkurencija;

Paklausos ir pasiūlos veiksniai.

Pagrindiniai rinkos elementai yra paklausa ir pasiūla. Paklausa – prekių ir paskaugų, pageidaujamų
įsigyti už tam tikrą kainą, kiekį.

Paklausos dėsnis – paklausos apimtis paprastai atvirkščiai proporcinga kainos lygiui.

Paklausos veiksniai: padidėja prekės kaina padidėja šios prekės pakaitalo kaina; tarpusavyje
susijusių prekių kainų kitimas (papildoma prekė brangsta automatiškai paklausa krenta kitos
prekės); oro sąlygos; vartotojų pajamų kitimas; ateityje laukiamos pajamos ir kainos (gali pirkėjas
daugiau išleisti ir jei žino kad prekė brags tai apsirūpina ja iš anksto); vartotojų skaičiaus kitimas;
vartotojų skonis, mada; reklama; nuo profesijos.

Pasiūla – prekių ir paslaugų, skirtų parduoti už tam tikrą kainą, apimtis.

Pasiūlos dėsnis: pasiūlos apimtis paprastai kinta kainos kitimo linkme.

Pasiūlos veiksniai: naudojamų išteklių kainos; technologija; kredito gavimo galimybė; mokesčiai;
gamintojų skaičius; kitų prekių kainos.

Paklausos ir pasiūlos elastingumas kainos atžvilgiu.

Paklausos elastingumo kainos. Apibūdinama kaip pirkėjų reakcija į kainų pokyčius. Tai perkamos
prekės kiekio procentinio pokyčio ir kainos procentinio pokyčio santykis. Produkto paklausa
elastinga kainos atžvilgiu, kai, kylant produkto kainai, paklausa mažėja.
Paklausa elastinga tada kai kyla kainos ir mažėja paklausa. E daugiau 1

Paklausa neelastinga, kai kyla kaina, bet nekinta paklausa. E mažiau 1

Paklausa vienetinio elastingumo, kai procentinis gaminio pirkimas yra lygus procentiniam kainos
pokyčiui. E = 1

Masto ekonomija ir jos priežastys. Ekonominis valstybės vaidmuo.

Masto ekonomika – vidutinių kaštų mažėjimas didėjant gamybos apimčiai. Pasireiškia: galima
geriau panaudoti darbuotojus ir įrangą; tobulesnės technikos ir darbo organizavimas; žaliavų ir
medžiagų pirkimas dideliais kiekiais; marketingo ekonomijos; finansų ekonomijos, gali įsigyti
kapitalo palankesnėmis sąlygomis; valdymo ekonomikos;

Pastovūs ir kintami kaštai. Pelnas ir jo rūšys, ribinis produktas ir ribiniai kaštai.

Gamybos kaštai – tai materialiniai ir darbo ištekliai, naudojami prekių gamybai ir paslaugų
teikimui, išreikšti pinigine verte.

Įmonė nevisada gali greitai reaguoti į pakitusius varototojų poreikius, todėl būtina įvertinti laiką:
trumpasis laikotartpis, tai įmonė gali tik ribotai padidinti gamybos apimtį, nes bent vieno gamybos
veiksnio ji negali padidinti; ilguoju laikotarpiu tai, įmonė neribotai gali keisti visus naudojamus
veiksnius ir todėl gali pagaminti bet kokį pageidaujamą produkcijos kiekį.

Trumpojo laikotarpio kaštai: pastovūs tai įmonės kaštai, kurie nekinta keičiant gaminamos
produkcijos apimtį (nuoma)(FC) ; kintami tai gamybos kaštai, kurie kinta keičiantis gamybos
mastui (išlaidos žaliavai) (VC); bendrieji kaštai tai patovųjų ir kintamųjų kaštų suma; (TC)

Vidutiniai kaštai parodo, kiek ir kokių kaštų tenka vienam pagamintos produkcijos kiekiui.

Vidutinis produktas, tai bendrasis produktas, padalintas iš jo gamybai sunaudotų kintamojo veiksnio
vienetų skaičiaus. AP=TP/L

Ribinis produktas, tai produkto prieaugis, gaunamas padidinus kintamą gamybos veiksnį vienu
vienetu, kai kiti veiksniai pastovūs. Jis parodo gamybos apimties pokytį didėjant samdomo darbo
kiekiui.

Ribiniai kaštai tai bendųjų kaštų padidėjimas, reikalingas papildomam produkcijos kiekiui
pagaminiti, arba bendrųjų kaštų sumažėjimas, sumažinus produkcijos gamybą vienu vienetu. Jis
parodo bendrą kaštų pokytį, gautą pagaminus papildomą produkcijos kiekį. MC skaičiuojamas kaip

bendųjų kaštų ir produkcijos apimties pokyčių santykis.

Mažėjančio rezultatyvumo dėsnis teigia, kad, didėjant kintamajam veiksniui, pasiekiama tokia
ribinio produkto apimtis, kai kiekvienas papildomas kintamojo veiksnio vienetas padidina bendrąjį
produktą mažiau, negu prieš tai sunaudotas kintamojo veiksnio vienetas.

Ilgojo laikotarpio kaštai. Ilgais laikotarpis – laikotarpis, per kurį keičiami visi gamybos veiksniai.

Bendrieji kaštai kaštai sutampa su kintamais kaštais.

Bendrosios (įmonės) pajamos.

BVP ir BNP. BVP nustatymo būdai.

BVP skaičiuojamas teritoriniu principu; BNP skaičiuojamas nacionaliniu principu;

BVP yra galutinis visų šalies teritorijoje veikiančių ūkinių vienetų gamybinės ir kitos veiklos
rezultatas.

BNP tai per tam tikrą laikotarpį šalies piliečių sukurtų galutinio vartojimo prekių ir paslaugų
piniginė išraiška.

Ryšys tarp BVP ir BNP: BVP =BNP-NFP,

NFP – tai gamybos veiksnių grynųjų pajamų srautas, apsakičiuojamas kaip skirtumas tarp pajamų,
kurias šalis gavo užsienyje už investuotą kapitalą ir išlaidų kurias teko patirti sumokant
užsieniečiams už jų kapitalą.

BVP skaičiavimo metodai: gamybos metodas; išlaidų apskaitos metodas sudedant visų galutinių
prekių naudotojų išlaidas C-namų ūkio vartojimo išlaidos; I-bendrosios investicijos; G-valdžios
sektoriaus išlaidos; X-grynasis prekių ir paslaugų eksportas(X=E-I) BVP=C+I+G+X; pajamų
apsakitos metodas;

Nominalusis BVP – tai per tam tikrą laikotarpį sukurtų galutinio vartojimo prekių ir paslaugų
piniginė išraiška einamosios rinkos kainomis.

Realusis BVP – tai per tam tikrą laikotarpį sukurtų galutinio vartojimo prekių ir paslaugų suma,
apskaičiuota bazinių metų kainomis.

Nominalaus ir realaus BVP ryšys:

Ekonomikos augimas dažniausiai yra pateikiamas metinio priedaugio procentais forma. Veiksniai:
darbo išteklių kiekis ir kokybė; kapitalo kiekis ir kokybė; šalies gamtinių išteklių kiekis ir kokybė;
technologinė pažanga;

Darbo pasiūla ir paklausa. Darbo našumas: skaičiavimas ir matavimas. Veiksniai, lemiantys

darbo užmokesčio lygį. Minimalus mėnesinis atlygis.
Darbo našumas tai produkcijos kiekis, pagamintas per laiko vienetą arba vienam dirbančiajam.
Tiesiogiai priklauso nuo darbo ir gamybos organizavimo lygio, gamybos technologijos,
technologijos lygio, darbuotojų kvalifikacijos, darbo sąlygų.

Matavimas: natūrinė išraiška darbo našumas skaičiuojamas įmonėse, gaminančiose vienarūšę

produkciją.; sąlyginiai darbo našumo rodikliai naudojami įmonėse, kuriose gaminamos produkcijos
nomenklatūra nedidelė ir panaši.; vertiniai rodikliai.

Darbo užmokestis – pinigins atlygis, sumokamas už darbą.

Nominalus darbo užmokestis – pinigų suma, kurią dirbantys gauna už atliktą darbą.

Minimalus darbo užmokestis – tai valstybės nustatomas mėnesinis užmokestis, kurį privalo mokėti
darbuotojui nepriklausomai nuo darbuotojo atlikto darbo kiekio ir kokybės.

Užimtumas ir nedarbas. Visiškas užimtumas. Nedarbo rūšys, nedarbo lygis, mažinimo

problema.

Užimti gyventojai – dirbantys visų teisinių formų įmonėse ir visi kiti ir laikinai nedirbantys. Ir
gaunantys pajamas.

Bedarbis – nedirbantys darbingi asmenys, kurie aktyviai ieško darbo ir yra pasiruošę dirbti.

Darbo jėga – tai konkrečioje teritorijoje galinčių dirbti žmonių suma. LF=E+U

Nedarbo lygis – bedarbių skaičius ir šalies darbo jėgos procentinis santykis.

Aktyvumo lygis – rodiklis, išreiškiantis darbo jėgos ir gyventojų skaičiaus santykius.

Užimtumo lygis – užimtų gyventojų ir gyventojų skaičiaus santykis.

Nedarbo rūšys: laikinasis nedarbas: jis yra neišvengiamas, nes atsiranda normaliame darbo paieškos
procese. Struktūrinis nedarbas: jis atsiranda, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos
struktūros; Ciklinis nedarbas: nedrabas atsiranda esant ekonomikos nuosmukiui.

Visiškas užiimtumas nereiškia nulinio nedarbo. Laikinasis ir struktūrinis darbas yra neišvengiami
todėl visiškas užiimtumas yra lygus laikino ir struktūrinio darbo sumai. Jis pasiekiamas tada kai
ciklinis darbas lygus nuliui.

Infliacija, jos priežastys ir rūšys.

Infliacija tai visuotinis kainų lygio kilimas, sukeliantis pinigų nuvertėjimą. Už tą pačią kainą gali vis
mažiau prekių. Matuojama vartotojų kainų indeksu išreikšta procentais.

Infliacijos rodiklis tai vartotojų kainų indeksas: santykinis rodiklis, kuriuo išreiškiamas vartojimo
prekių ir paslaugų, kurias namų ūkiai perka vartojimo reikmėms, bendras kainų pokytis per tam
tikrą laikotarpį.
Infliacijos lygis (IR):

Pt – esamo laikotarpio kainos; Pt-1 – praėjusio laikotarpio kainos.

Priežastys: pasaulio rinkos svyravimai; bendrosios paklausos didėjimas ir bendrosios pasiūlos

mažėjimas; biudžeto deficitas; importo infliacija;

Tempą: Šliaužiančioji infliacija: santykinai stabili kainų būsena, kainos kyla lėtai, bet nuolat. Pinigų
perkamoji galia mažėja lėtai; Šuoliuojančioji infliacija: kainos kyla staigiai ir šuoliškai. Pinigai
greitai nuvertėja.; Hiperinfliacija: užsitęsęs kainų lygio kilimas, piniginio vieneto vertės spartus
praradimas.;

Pasireiškimo akivaizdumą: Atvira infliacija: kainos reaguoja į rinkos mechanizmo siunčiamus

signals, o jie atitinkamai orientuoja prekių ir paslaugų gamintojus ir prikėjus.; Paslėpta: kai
ekonominiai procesai yra reguliuojami centralizuotai;

Ryšys: Defliacija: bendrojo visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimas per tam tikrą laikotarpį,
ekonominis smukimas.; Stagfliacija – pasižymi sparčiais infliacijos ir nedarbo augimo tempais.

Sprendimų būdai: pajamų indeksavimas; infliacijos kontrolė; antiinfliacinė politika.

Užsienio investicijos: samprata, reikšmė ir turinys. Inovacijos ir jų finansavimo šaltiniai.

„Verslo angelai“ ir rizikos kapitalo fondai.

Finansavimo šaltiniai: nuosavas kapitalas; verslo angelai; rizikos kapitalas; sutelktinis finansavimas.

Verslo angelai – verslininkai investuoja nuosavus pinigus į potencialą turinčias naujas žmones
ankstyvojo etapo. Remiasi patirtimi, mažesnėmis sąnaudomis. Turi paprastą verslo sutartį
akcentuoja sąžingumą. Kontroluoja aktyviai, praktiškai. Dalyvauja valdyme. Investacijų grąža yra
svarbi, bet keliama mažiau reikalavimų, nes investicija buvo maža.

Rizikos kapitalo bendrovė – finansų direktoriai investuoja investuotojų pinigus į vidutines ir dideles
augančias įmones. Sutartis yra sudėtinga, daug reikalavimų. Kontroliuoja strategiškai. Nėra labai
svarbus dalyvavimas valdyme. Svarbi investicijų grąžą bei svarbus aspektas pasitraukimas iš verslo.

Rizikos kapitalas dažniausiai būna nukreiptas į inoatyvias įmones, pasižymiančias augimu ir plštra.
Jos neiima pinigų jos nusipirka akcijų.

Sutelktinis finansavimas – tai projektų finansavimo būdas, kai specialioje platformoje viešai
paskelbtą verslo idėją finansuoja su tuo projektu susiję investuotojai.

Užsienio investicijos: tiesioginės investicijos šiuo pagrindu susiformuoja ilgalaikiai ekonomikos

finansiniai santykiai ir interesai; portfelinės investicijos investicijos į akcinių bendrovių akcijas arba
obligacijas; kitos visi finansiniai ryšiai su užsieniu, kurie nepriskiriami anksčiau išvardintiems, tai
gali būti paskolos, indėliai bankuose.

Teigiamas poveikis: technologijos ir žinių perdavimas, kapitalo pritraukimas, darbo našumo

didėjimas, gyvenimo lygio augimas, prekių ženklai, naujos darbo vietos.
Diskretinė ir nediskretinė fiskalinė politika. Monetarinė politika. Valstybės biudžetas.
Valstybės skola.

Fiskalinė politika: išlaidos ir sprendimai mokesčių srityje. Tikslas: švelninti ekonominio ciklo
svyravimus, palaikyti užimtumo lygį, kainš stabilumą, grynojo eksporto augimą.

Valstybės biudžetas: valstybės pajamų ir išlaidų sąmata tam tikram laikui arba planuojamas
valstybės numatomų pajamų ir išlaidų apskaičiavims tam tikram laikui.

Diskretinė fiskalinė politika tai vyriausybės sąmoningai vykdomas mokesčių ir išlaidų keitimas
siekiant norimo užimtumo lygio, kontroliuojant infliaciją ir skatinant ekonominį augimą.

Jei vyksta ekonomikos nuosmukis vyriausybė įgyvendina fiskalinė politiką. Ji apima vyriausybės
išlaidų didinimą arba mokesčių mažinimą. Jei vyksta ekonomikos pakilimas tai stabdoma fiskainė
politika. Ji apima vyriausybės išlaidų mažinimą ir mokesčių didinimą.

Nediskretinė fiskalinė politika tai savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, nepriimant
vyriausybė išankstinių sprendimų. Ekonominė sistema turi savaiminius stabilizatorius, kurie
sušvelnina ciklinius svyravimus.

Biudžeto defizitas, atsiranda esant nuosmukio fazei, vad cikliniu biudžeto defizitu.

Fiskalinės politikos probelmos: laiko, politiniai motyvai.

Monetarinė politika tai centrinių bankų priimami sprendimai, kuriais daroma įtaka apyvartoje
cirkuliuojančių pinigų kainai ir kiekiui. Sudaro: bazinių palūkanų normų sudarymas; valiutos kurso
kontroliavimas; kiekybinis skatinimas;pinigų spausdinimas.