VILNIAUS UNIVERSITETAS

KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS

FINANSŲ IR APSKAITOS KATEDRA

MONETARINĖ POLITIKA LIETUVOJE

Makroekonominės verslo aplinkos referatas

Kaunas
2016
 TURINYS

PAVEIKSLŲ IR LENTELIŲ SĄRAŠAS ................................................................................................ 3

ĮVADAS.................................................................................................................................................... 4

1. MONETARINĖ POLITIKA TEORINIU ASPEKTU....................................................................... 5

1.1. Monetarinės politikos samprata, tikslai ir priemonės ..................................................5

1.2. Monetarinės politikos rūšys pagal siekiamus tikslus ...................................................8

1.3. Monetarinės politikos valdymo modeliai ....................................................................9

2. MONETARINĖ POLITIKA LIETUVOJE ..................................................................................... 12

2.1. Lietuvos monetarinės politikos raida. Lietuvos bankas .............................................12

2.2. Lietuvos banko monetarinės politikos priemonės .....................................................12

3. MONETARINĖ POLITIKA LIETUVOJE, LENKIJOJE IR ESTIJOJE ........................................ 18

IŠVADOS ............................................................................................................................................... 23

LITERATŪROS SĄRAŠAS .................................................................................................................. 25

2
 PAVEIKSLŲ IR LENTELIŲ SĄRAŠAS

Paveikslų sąrašas:
1 pav. Monetarinės politikos tikslai .......................................................................................................... 6

2 pav. Vienos nakties paskolų palūkanų norma Lietuvoje...................................................................... 13

3 pav. Privalomųjų rezervų norma Lietuvoje.......................................................................................... 14

4 pav. Komercinių bankų atsargos eurais Lietuvos banke ...................................................................... 15

5 pav. Vidutinė metinė infliacija (%) ...................................................................................................... 19

6 pav. BVP metinis pokytis..................................................................................................................... 20

7 pav. Valstybės skolos dalis (%) nuo BVP............................................................................................ 20

8 pav. Nedarbo lygis šalyje (%) .............................................................................................................. 21

9 pav. Minimalus darbo užmokestis (EUR/mėn.) ................................................................................... 21

Lentelių sąrašas:
1 lentelė. Monetarinės politikos priemonės .............................................................................................. 6

2 lentelė. Monetarinės politikos įgyvendinimo modelių pagal valiutos kurso reguliavimą palyginimas . 8

3 lentelė. Valiutos valdybos charakteristikos .......................................................................................... 10

4 lentelė. Nuolatinių galimybių instrumentai .......................................................................................... 13

5 lentelė.Eurosistemos atvirosios rinkos operacijos ............................................................................... 16

3
 ĮVADAS

Temos aktualumas. Šalies ekonomika susideda iš daugybės sudedamųjų dalių ir rodiklių, kurie
yra nuolat nagrinėjami, pagal juos stengiamasi priimti geriausius sprendimus. Viena iš krypčių
nagrinėjanti bei reguliuojanti šalies ekonomiką yra monetarinė politika. Būtent šios politikos pagalba
šalių centriniai bankai ir kitos institucijos siekia ekonomikos užimtumo ir efektyvumo per šalies kainų
stabilumą, palūkanų normų reguliavimą ir nacionalinės valiutos stiprinimą bei palaikymą.
Lietuvai monetarinė politika taip pat aktuali. Valiutų Valdybos modelio pagalba Lietuvoje
vykdoma pasyvi monetarinė politika, o Lietuvos Centrinio banko išsikeltas tikslas – užtikrinti kainų
stabilumą. Nuo 2002 m. Lietuvos bazinei valiutai iš JAV dolerio tapus euru, o 2004 m. įstojus į
Europos Sąjungą, Lietuvai teko derinti šalies monetarinę politiką pagal Europos Centrinio banko
reikalavimus.
Šiame darbe plačiau panagrinėsime monetarinės politikos sampratą, priemones ir veiksmus tiek
teoriškai, tiek Lietuvos šalies kontekste. Palyginsime Lietuvos, Lenkijos ir Estijos šalių vykdomą
monetarinę politiką.
Darbo objektas: Monetarinė politika Lietuvoje.
Darbo tikslas: Apibrėžti ir išanalizuoti monetarinę politiką Lietuvoje.
Siekiant užsibrėžto tikslo iškelti šie uždaviniai:
1. Apibrėžti monetarinės politikos sampratą, tikslus bei priemones;
2. Išskirti bei aptarti monetarinės politikos modelius;
3. Palyginti centrinio banko bei valiutos valdybos sistemas;
4. Trumpai išnagrinėti Lietuvos monetarinės politikos įgyvendinimo priemonių raidą;
5. Palyginti Lietuvos, Lenkijos ir Estijos vykdomą monetarinę politiką.
Darbo ir tyrimo metodai: siekiant atsakyti į užsibrėžtus uždavinius atlikta mokslinės literatūros
analizė, sisteminimas bei apibendrinimas, šalių duomenų, rodiklių lyginimas, apibendrinimas.
Informacija rinkta internetinėse svetainėse, bibliotekose, naudotasi internete pateiktais straipsniais,
Lietuvos, Maltos bei Europos statistikos departamentuose, centrinių bankų tinklalapiuose viešai
prieinamais duomenimis.
Darbą sudaro įvadas, trys pagrindinės dalys: pirmoje dalyje nagrinėjama monetarinė politika
teoriniu aspektu - pateikiami apibrėžimai, tikslas, priemonės, išskiriami monetarinės politikos
modeliai. Antroje dalyje pateikiama Lietuvos monetarinės politikos raida bei nagrinėjamos Lietuvos
Banko monetarinės politikos įgyvendinimo priemonės. Trečioje šio darbo dalyje lyginama Lietuvos,
Estijos ir Lenkijos vykdomos monetarinės politikos bei jų pagrindiniai makroekonominiai rodikliai.
Pateiktos išvados. Pagrindinė darbo medžiaga aprašyta 26 puslapiuose, įskaitant 9 paveikslus ir 5
lenteles. Naudotos literatūros sąrašą sudaro 12 mokslinių ir 9 informaciniai literatūros šaltiniai.
4
 1. MONETARINĖ POLITIKA TEORINIU ASPEKTU

Pirmoje darbo dalyje apibrėžiama monetarinės politikos samprata, išskiriami pagrindiniai

tikslai ir priemonės tiems tikslams pasiekti. Aptariama fiksuoto ir kintamo valiutos kurso modeliai bei
skatinančiosios ir stabdančiosios monetarinės politikos rūšys. Išskiriami panašumai, skirtumai, pliusai
bei minusai kai pinigų politikos įgyvendinimo šalyje imasi centrinis bankas ir valiutos valdyba.

1.1. Monetarinės politikos samprata, tikslai ir priemonės

Pagrindiniai įrankiai, kuriais šalies vyriausybė reguliuoja ekonomiką yra fiskalinė ir

monetarinė politika. Šiame darbe nagrinėsime būtent vieną iš šių įrankių – monetarinę politiką.
Išskiriama ekonomikos teorijos srovė – monetarizmas, kurios atstovai teigia, jog pinigų kiekis yra
pagrindinis veiksnys, lemiantis ūkinio aktyvumo lygį, todėl pinigų kiekio reguliavimas yra
veiksmingiausia priemonė veikti makroekonominius procesus.
Nagrinėjant autorių pateiktus monetarinės politikos apibrėžimus, matyti daug panašumų. Pasak
J. Bagdanavičiaus, P. Stankevičiaus ir L. Lukoševičiaus (1999) monetarinė politika, tai valstybės
rengiamų bei realizuojamų priemonių ir veiksmų visuma, siekiant reguliuoti ekonominius procesus
kontroliuojant pinigų kiekį ir palūkanų normą. D. Hyman (1992) apibūdina labai panašiai – tai šalies
Centrinio banko veiksmai ir priemonės, norint daryti įtaką pinigų pasiūlai ar palūkanų normai, siekiant
stabilizuoti ekonomiką. O V. Navickas (1999) monetarinę politiką, dar kitaip vadinamą pinigų politiką,
įvardina kaip visumą veiksmų, pinigų reguliavimo priemonėmis užtikrinančių stabilų nacionalinės
valiutos (pinigų) kursą (santykį) kitų valiutų atžvilgiu. Atsižvelgus į autorių apibrėžimus, galima daryti
išvadą, kad monetarinė politika, tai pinigų politika vykdoma valstybės, apimanti priemones ir
veiksmus, kuriais siekiama reguliuoti šalies ekonomiką per pinigų masę bei palūkanų normą.
Kiekvienos valstybės monetarinės politikos atstovai siekia suvaldyti kainų kilimą ir stabilizuoti
jos valiutą, todėl išsikelia konkrečius tikslus, kurių siekia tam tikromis priemonėmis. Ž. Žaliauskas
(2010) išskiria dviejų tipų monetarinės politikos tikslus:
• Ilgo laikotarpio siektini tikslai, kurių neveikia ekonomikos ciklo sutrikimai. Tai kainų
stabilumas, didelis ekonomikos užimtumas, stabili ir patikima valiuta, subalansuotas mokėjimų
balansas, tolygus ir pastovus ekonomikos augimas.
• Trumpalaikiai tikslai, kurie priklauso nuo esamos ekonomikos būklės, t.y. ekonomikos
pakilimo/nuosmukio. Tai siektinas konkrečios ūkio srities kainų lygis, vidutinis ar didelis užimtumas
ekonomikoje, stabilios ir augančios nacionalinės pajamos ir t.t.
Pasak V. Petraškevičiaus (1995) pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti
nacionalinio produkto gamybą, užkirsti kelią nedarbo augimui ir infliacijai.
5
 Pagal Lietuvos banko tarybos nutarimą „Dėl Lietuvos banko pinigų politikos priemonių
taikymo krypčių“ (1999) išskiriami dar tokie monetarinės politikos tikslai: skatinti finansų rinkos
plėtrą, spartinti integraciją į tarptautines organizacijas, derinant pinigų politikos priemones
reikalavimais bei užtikrinti, kad visi banko įsipareigojimai bus padengti centriniame banke laikomomis
aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis, atėmus įsipareigojimus užsienio valiuta.
Apibendrinant autorių nuomones, galima išskirti pagrindinius monetarinės politikos tikslus (1
pav.).
Monetarinės politikos
tikslai

Kainų / infliacijos Stabilus ekonomikos Didelis šalies Šalies valiutos kurso

stabilumas augimas užimtumas stabilumas

Šaltinis: sudaryta autorės

1 pav. Monetarinės politikos tikslai
Pagal Europos centrinį banką, yra daug monetarinės politikos tikslų, tačiau vienas pagrindinis,
apimantis visus smulkesnius – siekti ir palaikyti kainų stabilumą šalyje.
Užsibrėžtų tikslų paprastai šalyje siekia centrinis bankas, vykdydamas monetarinę politiką,
reguliuoja pinigų pasiūlą šalyje per tam tikras priemones. Plačiąja prasme išskiriamos dvi pagrindinės
monetarinės politikos priemonės1, t.y. pinigų kiekis (esantis rinkoje tiesiogiai įtakoja vartotojų išlaidų
dydį šalyje, kas tuo pačiu įtakoja šalies kainų lygį ir pagamintų prekių kiekį) ir pinigų kaina (palūkanų
norma, ją padidinus pabrangsta paskolos, o dėlto sumažėja vartotojų išlaidų dydis, sumažėja
investicijos, krenta turto kainos, pritraukiamos užsienio investicijos, kyla valiutos keitimo kursas).
Remiantis V. Snieškumi, V. Baumiliene, D. Bernatonyte (2005) bei Europos Centrinio banko
(2011) informacija buvo išskirta smulkesnės ir konkretesnės monetarinės politikos priemonės (žr. 1
lentelė).
1 lentelė
Monetarinės politikos priemonės
Priemonės Aprašas
Šalies centrinio banko vykdomas vyriausybės vertybinių popierių (obligacijų ir iždo
Atviros rinkos operacijos
vekselių) pirkimas/pardavimas finansų rinkose.
Šalies centriniam bankui didinant ar mažinant diskonto normą, daromas komerciniams
Diskonto normos
bankams bei jų klientams poveikis dėl atitinkamai išduodamų/gaunamų paskolų, kas savo
reguliavimas
ruožtu daro poveikį ekonomikos augimui, pinigų kiekiui bei rinkos palūkanų dydžiui.

1
Šaltinis: http://e-terminai.lt/ekonomika/monetarine-politika
6
 1 lentelės tęsinys
Rezervo normos Tai šalies centrinio banko nustatytas atsargų dydis komerciniuose bankuose, kuriuos
reglamentavimas privalo laikuti grynaisiais pinigais, kad galėtų vykdyti savo įsipareigojimus.
Šaltinis: sudaryta autorės.
Atvirosios rinkos operacijos – viena iš pagrindinių šalies centrinio banko vykdomų
monetarinės politikos priemonių. Jos atlieka svarbų vaidmenį valdant palūkanų normas, likvidumo
padėtį rinkoje ir informuojant apie pinigų politikos poziciją. Veikimo sistema: šalies centrinis bankas
norėdamas sumažinti cirkuliuojančių pinigų kiekį ekonomikoje pradeda pardavinėti valstybės
vertybinius popierius, komerciniai bankai ir kiti investuotojai superka parduodamas vertybinius
popierius, tokiu būdu cirkuliuojančių pinigų kiekis rinkoje sumažėja. Taip pat ir komercinių bankų
kreditavimo galimybės. Ir atvirkščiai – jei centrinis bankas nori padidinti cirkuliuojamų pinigų kiekį
rinkoje – superka išleistus vertybinius popierius. Atvirtos rinkos operacijos yra ypač efektyvios, nes
centrinio banko vertybiniai popieriai yra saugūs ir patikimi investuotojo naudai. Centriniai bankai taip
pat renkasi šį instrumentą dėl operacijų neribojimo, greitumo, atviros rinkos operacijų greito
konvertuojamumo ir lengviausio būdo reguliuoti rezervus . Išskiriamos trys pagrindinės atviros rinkos
operacijų rūšys, t.y. trumpalaikės (atpirkimo sandoriai, pagal kuriuos centrinis bankas perka
vertybinius popierius su sąlyga, kad pardavėjas atpirks juos per trumpą laikotarpį, kuris paprastai būna
savaitė ar 14 dienų), ilgesnio termino (atpirkimo sandoriai su iki trijų mėnesių skolinimo laikotarpiu.
Šie sandoriai nestandartizuoti ir nereguliarūs. Ilgam padidina komercinių bankų atsargas ir pinigų
pasiūlą) bei šalies centrinio banko parduoti vyriausybės vertybiniai popieriai užsienio centriniams
bankams (reikalavimas užsienio centriniams bankams turėti toje šalyje, kurios perka vertybinius
popierius sąskaitą centriniame banke). Taigi, atviros rinkos operacijų pagalba centriniams bankams
lengva reguliuoti rinkoje esamų pinigų pasiūlą.
Antrasis instrumentas – diskonto politika. Tai centrinio banko funkcija, kai bankas gali
reguliuoti komercinių bankų veiklą per palūkanų normos dydžio arba termino, per kurį paskola turi
būti grąžinta, nustatymą. Centrinis bankas padidinęs diskonto normą sąlygoja trumpalaikes užsienio
kapitalo įplaukas į šalį, didindamas užsienio valiutos pasiūlą, ko pasekoje krenta užsienio valiutos
kursas ir kyla nacionalinės valiutos kursas. Taip vyksta dėlto, kad komercinių bankų išduodamų
paskolų skaičius mažėja ir tai lemia pinigų kiekio ekonomikoje mažėjimą. Ir atvirkščiai, jei diskonto
norma sumažinama skolintojui paskola tampa patrauklesnė dėl mažesnių skolos kaštų, tačiau
komerciniai bankai nėra linkę skolinti su maža grįžtamąja verte, todėl tai gali padidinti cirkuliuojamų
pinigų kiekį rinkoje arba ne. Išskiriamos trys diskonto paskolos pagal centrinio banko suteikiamą
terminą, t.y. vienos nakties paskolos ( tai sureguliavimo paskolos, kurių bankams reikia papildyti savo
atsargas iki reikalaujamo lygio ir grąžinti iki kitos darbo dienos pabaigos), sezoninis kreditas (skirtas
patenkinti sezoninius poreikius, kai patiriami žymesni sezoniniai indėlių ir paskolų svyravimai) bei
likvidumo paskolos (teikiamos mokiems bankams, bet dėl išorinių veiksnių turintiems likvidumo
7
problemų). Taigi, diskonto norma - komercinio banko kreditinių galimybių išplėtimas/sumažinimas
atitinkamai normą sumažinant/padidinant.
Pagal Europos centrinio banko reglamentą nr.1745/2003 „Dėl privalomųjų atsargų reikalavimo
taikymo“, kuris apibrėžia, kad privalomųjų atsargų reikalavimas reiškia reikalavimą įstaigoms
privalomąsias atsargas laikyti atsargų sąskaitose, esančiose šalių centriniuose bankuose. Taip
apibrėžiamas trečiasis monetarinės politikos instrumentas. Minimalių privalomųjų rezervų atsargų
priemonės tikslas – stabilizuoti rinkos trumpalaikių palūkanų normas ir sukurti struktūrinio likvidumo
trūkumą bankininkystės sistemoje. Paprasčiau – kiekvienas komercinis bankas turi laikyti nustatytą
šalies centrinio banko rezervų normą. Šios normos didėjimas verčia didinti komercinių bankų turimus
rezervus, o tai reiškia pinigų kiekio mažėjimą ekonomikoje. Ir atvirkščiai – mažinant rezervų normą,
padidėja pinigų kiekis ekonomikoje, nes komerciniams bankas mažesni reikalavimai laikyti rezervus,
kaip nenaudojamas lėšas. Privalomųjų atsargų paskirtis – garantuoti bankų likvidumą. Tai stipri pinigų
pasiūlos bei kiekio ekonomikoje priemonė, todėl yra naudojama gana retai.

1.2. Monetarinės politikos rūšys pagal siekiamus tikslus

Tiek teorijoje, tiek praktikoje išskiriamos dvi monetarinės politikos įgyvendinimo rūšys, kurios
priklauso nuo šalies siektinų tikslų vykdymo bei valiutos kurso reguliavimo:
1) Fiksuotas valiutos kursas. Siekiant stabilios ir stiprios nacionalinės valiutos, kursas turėtų
būti fiksuotas, o šalies centrinio banko veikla aktyvi arba pasyvi, jei veikla organizuojama valiutos
valdybos modelio principu;
2) Plaukiojantis valiutos kursas. Siekiant šalyje stabilių kainų, stabilaus ir užtikrinto
ekonomikos aktyvumo yra tinkamiausias plaukiojantis valiutos kursas, o centrinio banko veikla
ekonomikos procesuose aktyvi. Plačiau šie modeliai aptariami 2 lentelėje.
2 lentelė
Monetarinės politikos įgyvendinimo modelių pagal valiutos kurso reguliavimą palyginimas
Fiksuotas valiutos kursas Plaukiojantis valiutos kursas
Šalies valiutos kursas fiksuotas kitos valiutos ar aukso Šalies valiutos kursas keičiasi priklausomai nuo valiutos
atžvilgiu; paklausos ir pasiūlos pokyčių;
Šalies vyriausybė ar atitinkamos institucijos yra Šalies vyriausybė į valiutų rinką;
įpareigotos palaikyti tam tikrą nustatytą valiutos
keitimo kursą;
Sistema garantuoja pasitikėjimą šalies valiutos kokybe, Galimybė sušvelninti galimus išorinius šalies ekonomikos
stipriai reguliuojama infliacija; sukrėtimus;
Būtini tam tikri vyriausybės veiklos suvaržymai, Didelės palūkanų normos dėl negarantuoto valiutos kurso.
griežta finansinė politika.
Šaltinis: sudaryta autorės pagal Makroekonominės verslo aplinkos (2016) paskaitų medžiagą
8
 Lentelėje matyti panašumai ir skirtumai tarp pasirinkto fiksuoto ir kintamo valiutos kursų
modelių. Išskirti kiekvieno modelio pliusai ir minusai.
Jei ekonomika veikia ne visiškai panaudodama darbo išteklius, didinant pinigų pasiūlą
pasiekiamas gamybos apimties išaugimas. Šiuo tikslu centrinis bankas ir vyriausybe imasi
vadinamosios „lengvų pinigų“ taktikos, skatindama palūkanų normos kritimą ir investicines veiklos
pagyvėjimą. Tai vadinama skatinančiąja monetarine politika. Artėjant prie visiško užimtumo, pinigų
pasiūlos didinimas skatina ne tik racionalumo produktu augimą, bet ir kainų lygio kilimą. Tada ima
grėsti ūkio „perkaitimas“ su sparčia infliacija ir pereinama prie „sunkiai prieinamu“ pinigu politikos
priemonių – vadinamosios stabdančiąja monetarine politika; kredito sąlygos tampa sunkesnės, dalis
investicijų atkrenta ir gamybos infliacinis tarpsnis palengva likviduojamos, ekonomika ima veikti savo
potenciniu galimybių ribose. Monetarine politika turi skatinti dar didesni užimtumą, kartu
nesukeldama spartaus kainų lygio augimo.

1.3. Monetarinės politikos valdymo modeliai

Pagal šalies centrinio banko monetarinės politikos įgyvendinimą yra išskiriama į aktyviąją ir
pasyviąją monetarines politikas. Aktyvi monetarinė politika laikoma, kai šalies centrinis bankas
aktyviai dalyvauja ekonomikos gyvenime – dauguma centrinio banko instrumentų naudojami ir
priklausomi nuo jo sprendimų. Čia valiutos kursas gali būti tiek fiksuotas, tiek kintamas. Aktyviąją
monetarinę politiką galima apibrėžti kaip politiką, kai ją vykdanti institucija yra nepriklausoma nuo
fiskalinės politikos ir vienintelė šalyje turi teisę į pinigų emisiją, atviros rinkos operacijas, atlieka
diskonto politiką bei reglamentuoja rezervo normas. Čia monetarinės politikos atstovai aktyviai
dalyvauja finansų rinkoje. Visi pakeitimai ir koregavimai vyksta ne savaime, o būtent šios politikos
modelio atstovų sprendimu.
Tuo tarpu pasyvi monetarinė politika – kada šalies centrinis bankas nėra aktyvus dalyvis šalies
ekonomikos gyvenime – naudoja keletą instrumentų, kurių dauguma automatizuoti ir nepriklausomi
nuo sprendimų. Čia valiutos kursas – fiksuotas. Monetarinės politikos atstovai – tiesiogiai neįtakoja
nei vieno proceso, išlieka stebėtojo ir kontroliuotojo pozicijoje. Geriausias šio modelio pavyzdys
valiutos valdyba.
Valiutų valdyba yra automatinės pinigų emisijos mechanizmas, reikalaujantis nacionalinės
valiutos (rezervinių pinigų) kiekį visiškai padengti auksu ir konvertuojamomis užsienio valiutomis.
Pagrindinės valiutų valdybos charakteristikos yra pateiktos 3 lentelėje.

9
 3 lentelė
Valiutos valdybos charakteristikos
Valiuta Bazinė - pasirinka dėl laukiamo jos stabilumo bei tarptautinio priimamumo. Daugumoje valiutų
valdybų kaip bazinė valiuta naudojama stiprių šalių valiuta (pvz.: JAV doleris, Didžiosios
Britanijos svaras sterlingų, Vokietijos markė ar euras).
Konvertuojamumas Išlaikomas visiškas ir neribotas konvertuojamumą tarp vietinės valiutos ir bazinės valiutos
nustatytu fiksuotu kursu. Valiutų valdyba neprisiima atsakomybės užtikrinant, kad indėliai
bankuose yra konvertuojami į valiutos valdybos pinigus.
Rezervai Adekvatūs, kad būtų užtikrinama, jog visi vietinių pinigų turėtojai galėtų pasikeisti savo turimus
pinigus į bazinę valiutą. Valiutų valdybų rezervai dažniausiai sudaro ne 100%, o 105-110% jų
įsipareigojimų, kad apsisaugoti tuo atveju, jei jų turimos obligacijos prarastų vertę
Šaltinis: sudaryta autorės
Teigiamos modelio savybės – stabilus valiutos keitimo kursas ir garantuoti rezervai. Dėl šios
priežasties vartotojai gali būti ramūs ir garantuoti, kad prireikus yra galimybė efektyviai pasikeisti
valiutą. Šis modelis apsaugo pinigų rinką nuo vyriausybės manipuliavimo pinigais. O didžiausios
neigiamos savybės – šio modelio funkcijos labai apribotos, todėl labai sunku apsaugoti ekonomiką nuo
išorinių šokų, kas būtų daug lengviau ir veiksmingiau vykdant aktyviąją monetarinę politiką per
centrinio banko priemones, tokias kaip teikiamos paslaugos ar atviros rinkos operacijos. Valiutų
valdybos sistema negali vykdyti nepriklausomos monetarinės politikos ar daryti intervencijų į valiutų
rinką.
Šalies centrinis bankas – pagrindinė institucija vykdanti monetarinę politiką, jo pagrindinė
funkcija paprastai būna – pinigų ir kredito pagalba reguliuoti ir gerinti finansinio sektoriaus ir visos
šalies ūkio būklę. Centrinis bankas, priklausomai nuo monetarinės politikos valdymo modelio gali
užimti nereikšmingą poziciją ir reguliuoti pinigų politiką per valiutos valdybą arba būti aktyvus
dalyvis reguliuojant šalies ekonomiką per pinigų politiką.
Išskiriamos pagrindinės centrinio banko šalyje funkcijos - pinigų emisijos, kitų kredito įstaigų
reguliavimo ir priežiūros, paskutinės vilties skolintojo vaidmuo, pinigų pasiūlos reguliavimas rinkoje,
šalies valiutos kurso stabilumo palaikymas ir tam tikrų rezervų saugojimas.
Būtina pabrėžti, kad centrinis bankas reguliuodamas pinigų pasiūlą, veikia ne visą pinigų kiekį
rinkoje, o tik grynuosius pinigus, esančius cirkuliacijoje ir čekiniuose indėliuose, kuriems išrašomi
reikalavimai bei kelioniniai čekiai.
Didžiausią efektą centrinis bankas pasiekia anksčiau darbe aptartomis monetarinės politikos
priemonėmis per komercinius bankus. Pagrindinis rodiklis, kurį šalies centrinis bankas privalo
reguliuoti yra perteklinės privalomųjų rezervų atsargos bankų sistemoje – jei bankų sistemoje
pastebima didesnis privalomųjų rezervų perteklius, viršijantis centrinio banko numatytas pinigų
pasiūlos apimtis, tai šis perteklius turi būti pašalintas iš sistemos.

10
 Centrinis bankas imasi tokių priemonių kaip:
• Išieškodamas iš komercinių bankų jiems suteiktas paskolas;
• Parduodamas komerciniams bankams užsienio valiutą;
• Parduodamas komerciniams bankams savo arba vyriausybės išleistus vertybinius
popierius,
• Padidindamas privalomąsias atsargas,
• Priimdamas nustatytomis sąlygomis indėlius iš komercinių bankų.
O jei bankų sistema turi mažiau likvidžių lėšų nei numatyta centrinio banko pinigų plėtros
apimtyse, tai centrinis bankas didina likvidumą bankų sistemoje:
• Teikdamas paskolas komerciniams bankams,
• Pirkdamas užsienio valiutą iš komercinių bankų,
• Pirkdamas vyriausybės vertybinius popierius iš komercinių bankų;
• Sumažindamas privalomąsias atsargas,
• Rediskontuodamas vekselius ar kitus priimtinus skolinius įsipareigojimus.
Visus šiuos veiksmus bankas atlieka naudodamasis anksčiau aptartomis monetarinės politikos
priemonėmis.

Monetarinė politika, tai pinigų politika vykdoma valstybės, apimanti priemones ir veiksmus,
kuriais siekiama reguliuoti šalies ekonomiką per pinigų masę bei palūkanų normą. Siekiami tikslai:
kainų / infliacijos bei šalies valiutos kurso stabilumas, ekonomikos augimas, šalies užimtumas. Šiems
tikslams pasiekti naudojamos monetarinės politikos priemonės. Pagrindinės: atvirosios rinkos
operacijos, diskonto politika bei rezervo normos reguliavimas.
Pagal siektinus šalies tikslus išskiriamos dvi monetarinės politikos įgyvendinimo rūšys -
fiksuoto valiutos kurso bei plaukiojantis.
Egzistuoja dvi sistemos monetarinei politikai valdyti – valiutų valdybos ir centrinio banko.
Valiutų valdyba išlaiko fiksuotą valiutos kursą su rezervine valiuta, laiko užsienio rezervus, kad jie
padengtų 100% pinigų bazės arba pinigų apyvartoje, palaiko valiutos pilną konvertuojamumą, tačiau
negali vykdyti nepriklausomos monetarinės politikos, daryti intervencijų į valiutų rinką, taip pat negali
būti paskutinės vilties skolintoju nei valstybei, nei bankiniams sektoriui. Centrinis bankas - išlaiko
susietą ar svyruojantį valiutos kursą, gali vykdyti diskretišką monetarinę politiką, atlieka paskutinės
vilties skolintojo vaidmenį, tačiau užsienio rezervų laikymas neparemtas jokiomis taisyklėmis, o
valiutos konvertuojamumams yra politikos sprendimas.

11
 2. MONETARINĖ POLITIKA LIETUVOJE

Antroje šio darbo dalyje trumpai supažindinama su Lietuvos monetarinės politikos raida bei
Lietuvos Banku, išskiriamas tikslas, misija ir vizija. Nagrinėjamos pagrindinės Lietuvos Banko
vykdomos monetarinės politikos priemonės, t.y. nuolatinės galimybės, privalomųjų rezervų norma bei
atviros rinkos operacijos.

2.1. Lietuvos monetarinės politikos raida. Lietuvos bankas

Lietuvos monetarinės politikos nenutraukiama veikla prasidėjo maždaug nuo 1992 metų, kai po
nepriklausomybės buvo atkurtas Lietuvos centrinis bankas, dar kitaip vadinamas Lietuvos Banku. Tuo
metu buvo sukurta nacionalinė pinigų sistema bei valiuta - litas. Iki to laiko, laikinoji Lietuvos valiuta
buvo – talonas, o, pasak Ž. Žaliausko (2010), valiutų kursai jo atžvilgiu – labai nepastovūs. Įvedus litą,
valiuta po truputį stiprėjo, o valiutos keitimo kursai stabilizavosi.
Valiutų valdybos komisija Lietuvoje pradėjo veikti 1994 metais, kada buvo priimtas „Lito
patikimumo įstatymas“. Tuometinė valiuta buvo litas, o bazine valiuta pasirinktas JAV doleris. Nuo to
momento Lietuva tapo pasirinkto fiksuoto valiutos kurso šalimi. Nuo 1999 metų pradėta svarstyti apie
euro, kaip bazinės valiutos pasirinkimą ir 2002 metais priėmus Lietuvos Banko siūlymą, buvo pakeista
bazinė valiuta iš JAV dolerio į eurą. O 2004 metais Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvos
Bankas tapo Europos Centrinių bankų sistemos nariu bei prisijungė prie antrojo valiutų kurso
mechanizmo.
Lietuvos banko pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Pasak senojo LR Banko įstatymo,
iki 2004 metų buvo – siekti LR pinigų stabilumo. Pagal senąjį įstatymą šio tikslo siekiant privalėjo
užtikrinti patikimą pinigų rinką, kredito ir atsiskaitymo sistemos funkcionalumą ir palaikyti LR
Vyriausybės vykdomą politiką tiek, kiek ji neprieštarauja pagrindiniam tikslui.
Dabar įstojus į Europos Sąjungą siekdamas savo pagrindinio tikslo Lietuvos bankas yra
nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kitų valstybės įstaigų. Lietuvos banko
tinklalapyje išskiriama misija – siekti darnios ir tvarios šalies ekonominės plėtros įgyvendinant pinigų
ir makroprudencinę politiką, puoselėjant patikimą ir veiksmingą šalies finansų sistemos
funkcionavimą. Vizija – pažangus, iniciatyvus ir atvirai veikiantis centrinis bankas – Eurosistemos
narys, optimaliais ištekliais kuriantis kuo didesnę naudą visuomenei.

2.2. Lietuvos banko monetarinės politikos priemonės

Lietuvos Bankas įgyvendindamas monetarinės politikos tikslus naudoja tam tikrus

instrumentus. Vienas pirmųjų – 1998 metais pradėta naudoti vienos nakties paskolos, o nuo 2003 metų
- atpirkimo sandoriai. Jų pagalba siekta palaikyti likvidumą, nes pasirinkus fiksuotą valiutos kursą,
12
Valiutų valdybos modelio reikalavimu, turi būti užtikrintas pakankamumas – didėjant nacionalinės
valiutos paklausai, Lietuvos Bankas privalo 100 procentų dengti ją bazine valiuta. 2 paveiksle matoma
vienos nakties paskolų palūkanų norma bei jos kitimas per visą laikotarpį iki pat 2015 metų.

Šaltinis: sudaryta autorės pagal Lietuvos Banko skelbiamą informaciją.

2 pav. Vienos nakties paskolų palūkanų norma Lietuvoje
2 paveiksle matyti, kad palūkanų norma buvo ypač nepastovi iki 2003 metų. Vėliau, atsiradus
atpirkimo sandoriams – ji stabilizavosi. Galima daryti prielaidą, kad Lietuvos Bankas pradėdamas
naudoti šį instrumentą dar labiau apsaugojo finansų sektorių, komerciniams bankams atsiradus
galimybei rinktis – ar atstatyti likvidumą skolinantis iš Lietuvos Banko, ar sudarant atpirkimo sandorį.
Aptartieji instrumentai priskiriami prie Lietuvos banko dar kitaip vadinamų teikiamų nuolatinių
galimybių. Pasak Lietuvos banko, jomis siekiama padidinti ir sumažinti vienos nakties likvidumą,
išreikšti bendrą pinigų politikos poziciją ir apriboti vienos nakties rinkos palūkanų normas. Sandorių
šalys gali savo iniciatyva pasinaudoti dviem nuolatinėmis galimybėmis (žr. 4 lentelė).
4 lentelė
Nuolatinių galimybių instrumentai
Instrumentas Aprašas
Ribinio skolinimosi sandorių šalys gali pasinaudoti šia galimybe, pagal kurią nacionaliniai centriniai bankai už
galimybė tinkamą turtą suteikia vienos nakties likvidumą. Palūkanų norma už naudojimąsi ribinio
skolinimosi galimybe paprastai atitinka vienos nakties rinkos palūkanų normos aukščiausią ribą
Indėlių galimybė sandorių šalys gali pasinaudoti šia galimybe, padėdamos vienos nakties indėlius į nacionalinius
centrinius bankus. Palūkanų norma už naudojimąsi indėlių galimybe paprastai atitinka vienos
nakties rinkos palūkanų normos žemiausią ribą.
Šaltinis: sudaryta autorės.
Pagal Lietuvos Banko metinę 2015 metų ataskaitą per šiuos metus indėlių galimybe sandorių
šalys nesinaudojo, o ribinio skolinimosi galimybe, kuriai taikyta 0,30 proc. palūkanų norma,
nagrinėjamu laikotarpiu naudotasi: didžiausia pasiskolinta suma – 4,3 mln., mažiausia – 0,5 mln. EUR.

13
 Kitas instrumentas – tai privalomųjų atsargų normos nustatymas. Lietuvos bankas šią priemonę
dar 1993 m. sėkmingai naudojo pinigų kiekio ir valiutos kursui reguliuoti. Vėliau, pasak Šiaudenio S.
(2000) privalomosios atsargos pradėtos naudoti siekiant palaikyti bankų sistemos likvidumą ir didesnį
pinigų rinkos palūkanų lygio stabilumą. Dabar ši priemonė padeda reguliuoti pinigų bazės ir
apyvartoje esančio pinigų kiekio santykį bei skolinimąsi ir skolinimą bankų sistemoje, tačiau rezervų
normą reguliuoja Europos Centrinis Bankas.
Pasak Lietuvos banko valdybos (1999) Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo
kryptyse numatyta, kad Lietuvos finansų rinkai plėtojantis ir integruojantis tarptautiniu mastu,
švelninti privalomųjų atsargų reikalavimus derinant su Europos centrinio banko reikalavimais. Todėl
Lietuvos bankas nuo 2000 metų pradėjo mažinti privalomųjų atsargų reikalavimus. Remiantis Europos
centrinio banko reikalavimais, kuriuos yra pasirašęs Jean-Claude Trichet (tuometinis Europos centrinio
banko pirmininkas), Eurosistema reikalauja, kad kredito įstaigos laikytų minimalias privalomąsias
atsargas nacionalinių centrinių bankų sąskaitose. Kiekviena kredito įstaiga privalo laikyti tam tikrą
savo klientų indėlių dalį (taip pat ir kitų banko įsipareigojimų dalį) indėlio sąskaitoje atitinkamame
nacionaliniame centriniame banke vidutiniškai apie vieną mėnesį trunkantį atsargų laikymo laikotarpį.
3 paveiksle pavaizduotas grafiškai Lietuvos privalomųjų rezervų normos kitimas.

Šaltinis: sudaryta autorės.

3 pav. Privalomųjų rezervų norma Lietuvoje
1994 metais įsigaliojus „Lito patikimumo“ įstatymui privalomųjų atsargų norma buvo 12
procentų, o nuo 1995 – 10 procentų. Tačiau 1996 metais gegužės mėn. pasikeitus situacijai bankinėje
sistemoje buvo nustatyta privalomųjų atsargų kontrolė bei 5 procentų privalomųjų atsargų norma.
Tačiau jau kitą mėnesį ji buvo padidinta iki 6 procentų ir buvo nuspręsta normą didinti kas ketvirtį po
1 procentinį punktą kol 1997 metais ji pasiekė vėl 10 procentų. Lietuvai 2000 metais pradėjus
oficialias derybas dėl integracijos į Europos Sąjungą, Lietuvos bankas numatė nuosekliai mažinti
privalomųjų atsargų normą, derinant ją su ECB reikalavimais. Todėl 2000 metų rudenį visiems
Lietuvoje veikiantiems šalies ir užsienio komerciniams bankams anksčiau taikyta 10 procentų
privalomųjų atsargų norma sumažinta iki 8 procentų, o nuo 2002 m. gegužės 24 dienos - sumažinta iki
14
6 procentų. Lietuvos bankas taip pat suvienodino su ES privalomųjų atsargų apskaičiavimo datą ir
laikymo laikotarpį. Šie sprendimai priimti atsižvelgiant į stabilią ekonominę ir bankų sistemos būklę
bei siekiant privalomųjų atsargų taisykles palaipsniui derinti su Europos centrinio banko reikalavimais.
2008 metais Lietuvos banko valdyba sumažino Lietuvoje įsteigtiems komerciniams bankams ir
užsienio bankų filialams taikomų privalomųjų atsargų normą nuo 6 iki 4 procentų. Tokiu būdu
Lietuvos bankas išlaisvino dalį bankų išteklių ir sudarė bankams lankstesnes likvidumo valdymo
sąlygas taip skatindamas ir ekonomikos atsigavimą. 2013 metais privalomų atsargų norma sumažinta
iki 3 procentų ir pakeista palūkanų, kurias Lietuvos bankas moka kredito įstaigoms už privalomųjų
atsargų laikymą, formulė, o nuo 2015 metų įvedus eurą, privalomųjų rezervų norma susilygino su
Europos Centrinio banko reikalavimais ir sumažinta iki 1 procento. Suvienodinus privalomųjų atsargų
reikalavimus su euro zona, privalomosios atsargos sumažėjo 0,3 mlrd. ir sudarė 0,2 mlrd. EUR.
4 paveiksle pateikta Lietuvos Banko 2015 metų ataskaitoje komercinių bankų atsargų eurais
Lietuvos banke duomenys.

Šaltinis: http://www.lb.lt/metu_ataskaita_2015
4 pav. Komercinių bankų atsargos eurais Lietuvos banke
2015 m. pradžioje dėl euro įvedimo efekto, kai gyventojai ir įmonės grynuosius pinigus perkėlė
į sąskaitas, kredito įstaigos einamosiose sąskaitose Lietuvos banke sukaupė 2,7 mlrd. EUR perteklių,
t.y. tiek viršijo privalomąsias atsargas. Lietuvai tapus euro zonos nare, kredito įstaigoms tapo lengviau
valdyti likvidžias lėšas. Pažymėtina, kad 2015 m. pradžioje Eurosistema už perteklines privalomąsias
atsargas taikė neigiamą 0,2 proc. palūkanų normą, todėl jau 2015 m. vasario pradžioje lėšos
einamosiose sąskaitose priartėjo prie privalomųjų atsargų normos.
Trečioji Lietuvos Banko monetarinės politikos įgyvendinimo priemonė - atvirosios rinkos
operacijos. Laikoma svarbiausia pinigų pasiūlos kontrolės priemone. Pagal 1999 metais Lietuvos
Banko nutarimą „Dėl Lietuvos Banko pinigų politikos priemonių taikymo krypčių“ atvirosios rinkos
15
operacijos - tai Lietuvos banko iniciatyva vykdomas pinigų išleidimas į vidaus pinigų rinką arba
išėmimas iš jos, atsižvelgiant į bendrą finansų rinkos padėtį, bankams vienodomis sąlygomis
konkuruojant tarpusavyje dėl atitinkamų sandorių sudarymo su centriniu banku. Šių sandorių dalyviai
yra komerciniai bankai, laikantys Lietuvos banke privalomąsias atsargas.
Pasak S. Šiaudenio (2000) Lietuvos banko atviros rinkos operacijos didina bankų sistemos
likvidumą (atpirkimo sandorių aukcionai, kai Lietuvos bankas perka vertybinius popierius) arba
mažina jį (terminuotųjų indėlių aukcionai bei atpirkimo sandorių aukcionai, kai Lietuvos bankas
parduoda vertybinius popierius). Ribotinų ilgesnio termino likvidumo svyravimų atvejais Lietuvos
bankui gali būti tikslinga atlikti skolos vertybinių popierių pirkimo arba pardavimo antrinėje rinkoje
operacijas bei išleisti savo vertybinius popierius.
Lietuvai tapus 2015 metais Eurosistemos dalimi atvirosios rinkos operacijas paprastai inicijuoja
ECB, o nacionaliniai centriniai bankai jas vykdo decentralizuotai. Eurosistemoje yra penkių rūšių
priemonės, skirtos atvirosios rinkos operacijoms vykdyti. Svarbiausia priemonė yra grįžtamasis
sandoris (taikomas atpirkimo sandorių arba įkaitu užtikrintų paskolų forma). Eurosistema gali naudoti
ir vienakrypčius sandorius, ECB skolos sertifikatų išleidimą, valiutų apsikeitimo sandorius ir
teminuotųjų indėlių pritraukimą. Atvirosios rinkos operacijas inicijuoja ECB, kuris taip pat
nusprendžia dėl taikomų priemonių ir jų įgyvendinimo sąlygų. Tai gali būti standartiniai konkursai,
greitieji konkursai arba dvišalės procedūros. Eurosistemos atvirosios rinkos operacijos pateiktos 5
lentelėje.
5 lentelė
Eurosistemos atvirosios rinkos operacijos
ARO pavadinimas Aprašas
Pagrindinės refinansavimo reguliarūs kas savaitę sudaromi likvidumo didinimo grįžtamieji sandoriai, kurių terminas
operacijos paprastai yra viena savaitė;
Ilgesnės trukmės kas mėnesį sudaromi likvidumo didinimo grįžtamieji sandoriai, kurių terminas paprastai
refinansavimo operacijos yra trys mėnesiai. Eurosistema taip pat gali vykdyti ir nereguliarias ilgesnės trukmės
operacijas, kurių trukmė ilgesnė nei trys mėnesiai. Šiomis operacijoms siekiama suteikti
kitoms sandorių šalims papildomą ilgesnės trukmės refinansavimą;
Koreguojamosios įgyvendinamos siekiant valdyti likvidumą rinkoje ir kontroliuoti palūkanų normas,
operacijos pirmiausia sušvelninti nenumatytų likvidumo svyravimų rinkoje įtaką palūkanų normoms.
Priemonės ir procedūros koreguojamosioms operacijoms atlikti taikomos atsižvelgiant į
sandorių rūšis ir konkrečius operacijų atlikimo tikslus;
Struktūrinės operacijos gali būti įgyvendinamos išleidžiant ECB skolos sertifikatus, sudarant grįžtamuosius ir
vienakrypčius sandorius. Šios operacijos įgyvendinamos tuomet, kai ECB nori pakoreguoti
Eurosistemos struktūrinę poziciją finansų sektoriaus atžvilgiu.
Šaltinis: sudaryta autorės.

16
 Eurosistemos reguliarias atvirosios rinkos operacijas sudaro savaitės termino likvidumo
didinimo operacijos eurais (pagrindinės refinansavimo operacijos) ir trijų mėnesių termino likvidumo
didinimo operacijos (ilgesnės trukmės refinansavimo operacijos). Pagrindinės refinansavimo
operacijos padeda valdyti trumpalaikes palūkanų normas, valdyti likvidumo padėtį ir informuoti apie
pinigų politikos poziciją euro zonoje, o ilgesnės trukmės refinansavimo operacijos finansų sektoriui
suteikia papildomo, ilgesnės trukmės refinansavimo galimybes.
Europos centrinio banko duomenimis mažiau reguliarios atvirosios rinkos operacijos –
koregavimo operacijos ir struktūrinės operacijos. Koregavimo operacijų tikslas – reaguoti į
nenumatytus likvidumo svyravimus rinkoje, ypač siekiant sušvelninti jų įtaką palūkanų normoms, o
antrojo tipo operacijomis daugiausiai siekiama nuolat koreguoti euro sistemos struktūrinę poziciją
finansų sektoriaus atžvilgiu.
Remiantis Lietuvos Banko 2015 metų ataskaitos duomenimis, Lietuvos banko sandorio šalys
šiais metais gana aktyviai dalyvavo tiek pagrindinėse, tiek ilgesnės trukmės, tiek ir tikslinėse
refinansavimo operacijose. Pasinaudodamos šiomis priemonėmis, sandorių šalys metų pabaigoje buvo
pasiskolinusios 0,35 mlrd. EUR.
Lietuvos bankas kartu su kitais Eurosistemos narių centriniais bankais nuo 2015 m. kovo mėn.
pradėjo įgyvendinti viešojo sektoriaus vertybinių popierių pirkimo programą. Lietuvos bankas, kaip
viešojo sektoriaus vertybinių popierių pirkimo programos dalyvis, perka Lietuvos Respublikos
Vyriausybės vertybinius popierius ir Europos viršvalstybinių institucijų obligacijas. Narių centriniams
bankams tenkanti nupirkti dalis apskaičiuojama pagal įnašą į Europos centrinio banko kapitalą. Per
mėnesį Lietuvos bankas vertybinių popierių pirko vidutiniškai už 250 mln. EUR. Lietuvos banko
pinigų politikos tikslais įsigytų euro zonos rezidentų VP vertė 2015 m. pabaigoje sudarė 2,5 mlrd.
EUR. Eurosistema buvo įsigijusi 1,1 mlrd. EUR vertės Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinius
popierius.

Apibendrinant, Lietuvos banko pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Šiam tikslui pasiekti jis
naudoja 3 priemones: nuolatines galimybes, privalomųjų rezervų normą bei atviros rinkos operacijas.
Nuolatinių galimybių pagalba siekiama padidinti ir sumažinti vienos nakties likvidumą, išreikšti bendrą
pinigų politikos poziciją ir apriboti vienos nakties rinkos palūkanų normas. Privalomųjų atsargų normą
nustatydamas Lietuvos bankas sėkmingai naudojo pinigų kiekio ir valiutos kursui reguliuoti. Dabar ši
priemonė padeda reguliuoti pinigų bazės ir apyvartoje esančio pinigų kiekio santykį bei skolinimąsi ir
skolinimą bankų sistemoje, kurią reguliuoja Europos Centrinis Bankas. Šiuo metu ji sudaro 1 procentą.
Lietuvos banko atviros rinkos operacijos didina bankų sistemos likvidumą (atpirkimo sandorių aukcionai,
kai Lietuvos bankas perka vertybinius popierius) arba mažina jį (terminuotųjų indėlių aukcionai bei
atpirkimo sandorių aukcionai, kai Lietuvos bankas parduoda vertybinius popierius).

17
 3. MONETARINĖ POLITIKA LIETUVOJE, LENKIJOJE IR ESTIJOJE

Kaip jau buvo aptarta pirmame šio darbo skyriuje, yra išskiriama fiksuoto ir kintamo valiutos
kurso monetarinės politikos modeliai. Lietuvoje pasirašius „Lito patikimumo“ įstatymą ir sukūrus
Valiutų valdybos sistemą, atsirado fiksuoto valiutos kurso modelis. Todėl Lietuvos bankas pagrindinio
tikslo siekia įstatymų nustatyta tvarka pasirinkdamas bazinę valiutą (valiutas) ir išlaikydamas fiksuotą
lito kursą. Šiame skyriuje bandysime palyginti Lietuvos bei kitų dviejų šalių: Lenkijos ir Estijos
monetarines politikas. Šalys buvo pasirinktos atsižvelgiant į monetarinės politikos įgyvendinimo
modelius (Estijoje dar prieš Lietuvai pasirenkant 1992 m., jau veikė fiksuoto valiutos kurso sistema2,
Lenkijoje – nuo 2000 metų veikia kintamas valiutos kursas) bei stojimo į Europos Sąjungą metus, t.y.
Lietuvai 2004 metais prisijungus prie Europos Sąjungos, kartu su ja tais pačiais metais prisijungė ir
Lenkija su Estija. Paanalizuosime bei palyginsime skirtingų monetarinės politikos modelių reikšmę
šalies ekonomikai bei prisitaikymą įstojus į Europos Sąjungą.
Prieš įstojant į Europos Sąjungą šalys turi atitikti tam tikrus ekonominius kriterijus.
Dokumentas, apibrėžiantis šiuos kriterijus, yra Mastrichto sutartis, pasirašyta 1992 m. vasarį.
Mastrichto konvergencijos kriterijai – tai rodikliai, formaliai rodantys atskiros Europos Sąjungos
valstybės pasirengimą pereiti į aukštesnę ekonominės integracijos pakopą. Vertinamas ne tik atitikimas
šiems kriterijams tam tikru momentu, bet ir galimybė juos atitikti ateityje. Nustatyti šie kriterijai:
1. Infliacija negali būti didesnė už trijų ES valstybių narių, kuriose žemiausiais infliacijos
lygis, infliacijos vidurkį daugiau kaip 1,5 procentinio punkto. Toks kainų stabilumas turi būti
ilgalaikis;
2. Bendrojo šalies biudžeto deficitas negali sudaryti daugiau kaip 3 procentus BVP arba jis turi
sparčiai ir nuosekliai artėti prie šio lygio;
3. Valstybės skola turi būti ne didesnė kaip 60 procentų BVP arba ji turi sparčiai ir nuosekliai
mažėti;
4. Ilgalaikių VVP palūkanų normos negali būti didesnės už trijų ES valstybių narių, kuriose
žemiausias infliacijos lygis, ilgalaikių VVP palūkanų normų vidurkį daugiau kaip 2 procentiniais
punktais;
5. Šalies nacionalinė valiuta turi būti stabili ir mažiausiai dvejus metus neperžengti nustatytų
svyravimo ribų euro atžvilgiu (±15 proc.), dalyvaujant VKM II.
Žinant, kad monetarinės politikos kišimasis į ekonomiką gali daryti įtaką daugeliui
makroekonominių rodiklių, paanalizuosime ir palyginsime infliacijos, BVP, valstybės skolos dydį

2
Vytautas Kuokštis (2015)
18
BVP, minimalaus darbo užmokesčio bei nedarbo rodiklius Lietuvoje (fiksuoto valiutos kurso),
Lenkijoje (kintamo valiutos kurso) ir Estijoje (fiksuoto valiutos kurso).
Infliacija. Infliacija tai bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto
perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per
metus. Šis rodiklis ir jo stabilumas ypatingai svarbus monetarinės politikos tikslas.

Šaltinis: sudaryta autorės pagal http://ec.europa.eu/eurostat duomenis

5 pav. Vidutinė metinė infliacija (%)

Pagal Europos centrinio banko duomenis, metinis infliacijos lygio palaikymas turi siekti 2%
vidutiniu laikotarpiu. Tačiau kaip matome 5 paveiksle, maždaug nuo 2015 metų nagrinėjamų šalių
duomenys rodo minusinę infliaciją, t.y. defliaciją.
Nagrinėjant šalių infliacijos duomenis atskirai, stebėtinas mažas infliacijos skirtumas Lenkijoje
krizės laikotarpiu, kas tuo tarpu Lietuvoje ir Estijoje - 2008 metais infliacija buvo pasiekusi net 11%.
Nors 2009 metais Estijai pavyko staigiai sumažinti infliacijos šuolį, o Lietuvai – 2010 metais,
Lenkijoje infliacija laik4si stabiliai (tarp 2-4%). Galima daryti prielaidą, kad Lenkijai turinčiai kintamą
valiutos kursą su infliacija pavyko susitvarkyti geriau nei Estijai ir Lietuvai su fiksuotu valiutos kursu.
Bendrasis vidaus produktas (BVP) yra vienas iš pagrindinių rodiklių, rodančių šalies
ekonomikos išsivystymo lygį. Bendrasis vidaus produktas yra apibrėžiamas kaip galutinė prekių ir
paslaugų sukurtų šalyje rinkos vertė per tam tikrą laiko tarpą. Tai dar vienas pagrindinių monetarinės
politikos tikslų – siekti ekonomikos augimo.
6 paveiksle pavaizduota nagrinėjamų šalių BVP pokytis eliminavus sezoninius pokyčius (imant
2010 bazinius metus). Nesunku pastebėti Estijos ir Lietuvos bendrojo vidaus produkto panašumus
lyginant su Lenkija. Taip pat matyti, kad BVP augimas nuo 2004 iki 2008 Lietuvoje ir Estijoje buvo

19
didesnis nei Lenkijoje, tačiau 2008 metais pastebimas staigus kritimas ir tik nuo 2009 metų laipsniškas
kilimas.

Šaltinis: sudaryta autorės pagal http://ec.europa.eu/eurostat duomenis

6 pav. BVP metinis pokytis
Būtina pabrėžti, kad ekonominė krizė Lenkijos BVP didelio pokyčio nesukėlė – paveiksle
matomas nuosekliai didėjantis rodiklio augimas.
7 paveiksle pateikta metinė Lietuvos, Estijos ir Lenkijos valdžios sektoriaus bendroji skola
procentais nuo BVP. Matoma, kad Estijoje skola sudaro mažiausią dalį BVP ir iki 2012 metų nesiekė
nė 10%. Kai tuo tarpu Lietuvoje, valstybės skola nuo 2008 iki 2010 metų šoktelėjo nuo 15% iki beveik
38%. Lyginant Lietuvą su Estija, kur abiejose šalyse fiksuotas valiutos kursas, Estija su krize
susidorojo lengviau nei Lietuva. Lenkijoje valstybės skola sudaro didžiausią dalį iš visų nagrinėjamų
šalių (apie 45-55% BVP).

Šaltinis: sudaryta autorės pagal http://ec.europa.eu/eurostat duomenis

7 pav. Valstybės skolos dalis (%) nuo BVP
Lyginant Estiją su Lenkija, krizė didelio poveikio neturėjo arba jis neatsispindėjo šiame
rodiklyje – Lenkijos skola lyginant su BVP 2008-2010 metų laikotarpyje išaugo 7%, o Estijoje – 2009
metais lyginant su buvusiais išaugo 3,5%, tačiau jau 2010 metais krito 0,4%. Tačiau Lietuvoje
20
matomas ženklus krizės poveikis, dėl ko galima daryti prielaidą, kad šiam rodikliui svarbus ne vien
monetarinės, bet ir fiskalinės politikos veiksniai.
Nedarbas - darbingų asmenų neužimtumas ūkinėje veikloje. Tai socialinis reiškinys, kai
darbingas asmuo neturi darbo ir aktyviai jo ieško. Nedarbo lygis – bedarbių skaičiaus procentinis
santykis su ekonomiškai aktyvių gyventojų arba darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi. Monetarinės
politikos vienas iš tikslų – siekti kuo didesnio užimtumo arba kitaip – siekti kuo mažesnio nedarbo. Šio
rodiklio duomenys pateikti 8 paveiksle.

Šaltinis: sudaryta autorės pagal http://ec.europa.eu/eurostat duomenis

8 pav. Nedarbo lygis šalyje (%)
Analizuojant duomenis, nuo 2002 metų matomas ženklus nedarbo lygio mažėjimas visose
nagrinėjamose šalyse, tačiau Estijoje ir Lietuvoje rodiklio kilimas matomas jau 2008 metais, o
Lenkijoje pastebimas metais vėliau ir ne toks ženklus. Krizės laikotarpiu ir po, Lenkijos nedarbo lygis
buvo pasiekęs daugiausia 6,3%, tuo tarpu Lietuvoje ir Estijoje jis siekė net 11%. Lyginant vėlesnį
laikotarpį, Estija ir Lietuva po truputį mažina iki krizės buvusį nedarbo lygį ir šiuo metu Estijoje jis yra
mažiausias – 4,3%, o Lietuvos – 6,1%.

Šaltinis: sudaryta autorės pagal http://ec.europa.eu/eurostat duomenis

9 pav. Minimalus darbo užmokestis (EUR/mėn.)

21
 9 paveiksle pateikta minimalaus darbo užmokesčio eurais duomenys Estijoje, Lietuvoje ir
Lenkijoje. Matome, kad visose nagrinėjamose šalyse darbo užmokestis laipsniškai didėja, mažiausias
yra Lietuvoje 300 EUR, Estijoje 390 EUR, o Lenkijoje 409,53 EUR. Vienintelėje Lenkijoje galima
pastebėti ne tik darbo užmokesčio didėjimą, bet ir sumažėjimą, kas leidžia daryti prielaidą, kad Lenkija
labiau reguliuoja ekonomiką per fiskalinę politiką – sumažinusi 2012 metais darbo užmokestį,
pristabdė šalies skolos didėjimą, tačiau 2013 metais jį pakėlus, tai atsispindėjo valstybės skolos dydyje
lyginant su BVP, kuri išaugo 2%.

Apibendrinant, šiame skyriuje buvo lyginta Lietuvos, Lenkijos ir Estijos monetarinės politikos
bei pagrindiniai makroekonominiai rodikliai, kuriems turi įtakos tam tikri šalių monetarinės politikos
priimami sprendimai. Nagrinėti rodikliai – infliacija, BVP, valstybės skolos dydis BVP bei nedarbo
lygis. Lietuvoje (1994) ir Estijoje (1992) veikia fiksuoto valiutos kurso sistema su Valiutų valdybos
modeliu, o Lenkijoje (2000) – kintamas valiutos kursas. O euras nacionaline valiuta Estijoje tapo 2011
metais, Lietuvoje – 2015 metais, o Lenkija dar nėra įsivedusi euro, kaip nacionalinės valiutos.
Lyginant visus rodiklius akivaizdžiai pastebimas Lenkijos stabilumas ar neženklūs pokyčiai krizės
laikotarpiu, kas tuo tarpu tiek Lietuvoje, tiek Estijoje – krizė paveikė visus nagrinėjamus rodiklius, tik
nuo pačios šalies vykdomos ne tik monetarinės, bet ir fiskalinės politikos priemonių atsigavimas –
skirtingas. Prieita išvados, kad kintamo valiutos kurso sistema padeda lengviau atlaikyti išorinius
sukrėtimus, o fiksuotas – sunkiau ir jam labiau reikia kitų priemonių bei greitesnio reagavimo, tačiau
mažoms valstybėms tai suteikia pasitikėjimą šalies valiutos kokybe, stipresnių šalių atžvilgiu.

22
 IŠVADOS

1. Monetarinė politika, tai pinigų politika vykdoma valstybės, apimanti priemones ir veiksmus,
kuriais siekiama reguliuoti šalies ekonomiką per pinigų masę bei palūkanų normą. Pagal Europos
centrinį banką, pagrindinis monetarinės politikos tikslas – siekti ir palaikyti kainų stabilumą šalyje. Šis
tikslas apima smulkesniuosius aptartų autorių tikslus - siekimas kainų / infliacijos bei šalies valiutos
kurso stabilumo, ekonomikos augimo, šalies užimtumo. Šiems tikslams pasiekti naudojamos
monetarinės politikos priemonės. Pagrindinės: atvirosios rinkos operacijos, diskonto politika bei
rezervo normos reguliavimas.
2. Pagal siektinus šalies tikslus išskiriamos dvi monetarinės politikos įgyvendinimo rūšys -
fiksuoto valiutos kurso, kai siekiama stabilios ir stiprios nacionalinės valiutos, griežto infliacijos
reguliavimo bei plaukiojantis valiutos kursas, kai siekiama šalyje stabilių kainų, stabilaus ir užtikrinto
ekonomikos aktyvumo.
3. Egzistuoja dvi sistemos monetarinei politikai valdyti – valiutų valdybos ir centrinio banko.
Valiutų valdyba išlaiko fiksuotą valiutos kursą su rezervine valiuta, laiko užsienio rezervus, kad jie
padengtų 100% pinigų bazės arba pinigų apyvartoje, palaiko valiutos pilną konvertuojamumą, tačiau
negali vykdyti nepriklausomos monetarinės politikos, daryti intervencijų į valiutų rinką, taip pat negali
būti paskutinės vilties skolintoju nei valstybei, nei bankiniams sektoriui. Centrinis bankas - išlaiko
susietą ar svyruojantį valiutos kursą, gali vykdyti diskretišką monetarinę politiką, atlieka paskutinės
vilties skolintojo vaidmenį, tačiau užsienio rezervų laikymas neparemtas jokiomis taisyklėmis, o
valiutos konvertuojamumams yra politikos sprendimas.
4. Lietuvos banko pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Šiam tikslui pasiekti jis naudoja
3 priemones: nuolatines galimybes, privalomųjų rezervų normą bei atviros rinkos operacijas.
Nuolatinių galimybių pagalba siekiama padidinti ir sumažinti vienos nakties likvidumą, išreikšti
bendrą pinigų politikos poziciją ir apriboti vienos nakties rinkos palūkanų normas. Privalomųjų atsargų
normą nustatydamas Lietuvos bankas sėkmingai naudojo pinigų kiekio ir valiutos kursui reguliuoti.
Vėliau privalomosios atsargos pradėtos naudoti siekiant palaikyti bankų sistemos likvidumą ir didesnį
pinigų rinkos palūkanų lygio stabilumą. Dabar ši priemonė padeda reguliuoti pinigų bazės ir
apyvartoje esančio pinigų kiekio santykį bei skolinimąsi ir skolinimą bankų sistemoje, tačiau rezervų
normą reguliuoja Europos Centrinis Bankas. Šiuo metu ji sudaro 1 procentą. Lietuvos banko atviros
rinkos operacijos didina bankų sistemos likvidumą (atpirkimo sandorių aukcionai, kai Lietuvos bankas
perka vertybinius popierius) arba mažina jį (terminuotųjų indėlių aukcionai bei atpirkimo sandorių
aukcionai, kai Lietuvos bankas parduoda vertybinius popierius). Lietuvai tapus 2015 metais
Eurosistemos dalimi atvirosios rinkos operacijas inicijuoja ECB, kuris taip pat nusprendžia dėl
taikomų priemonių ir jų įgyvendinimo sąlygų. Tai gali būti standartiniai konkursai, greitieji konkursai
23
arba dvišalės procedūros. Eurosistemos atvirosios rinkos operacijos yra šios pagrindinės
refinansavimo, ilgesnės trukmės refinansavimo, koreguojamosios bei struktūrinės operacijos.
5. Buvo lyginta Lietuvos, Lenkijos ir Estijos pagrindiniai makroekonominiai rodikliai, kuriems
turi įtakos tam tikri šalių monetarinės politikos priimami sprendimai. Nagrinėti rodikliai – infliacija,
BVP, valstybės skolos dydis BVP bei nedarbo lygis. Lietuvoje (1994) ir Estijoje (1992) veikia fiksuoto
valiutos kurso sistema su Valiutų valdybos modeliu, o Lenkijoje (2000) – kintamas valiutos kursas. O
euras nacionaline valiuta Estijoje tapo 2011 metais, Lietuvoje – 2015 metais, o Lenkija dar nėra
įsivedusi euro. Lyginant visus rodiklius akivaizdžiai pastebimas Lenkijos stabilumas ar neženklūs
pokyčiai krizės laikotarpiu, kas tuo tarpu tiek Lietuvoje, tiek Estijoje – krizė paveikė visus
nagrinėjamus rodiklius, tik nuo pačios šalies vykdomos ne tik monetarinės, bet ir fiskalinės politikos
priemonių atsigavimas – skirtingas. Lenkijoje pastebimas didelis valstybės skolos dydis BVP, kuris tik
auga, nors kiti nagrinėti rodikliai geri. Prieita išvados, kad kintamo valiutos kurso sistema padeda
lengviau atlaikyti išorinius sukrėtimus, o fiksuotas – sunkiau ir jam labiau reikia kitų priemonių bei
greitesnio reagavimo.

24
 LITERATŪROS SĄRAŠAS

Moksliniai šaltiniai:
1. BAGDANAVIČIUS J., STANKEVIČIUS P., LUKOŠEVIČIUS L. (1999) Ekonomikos
terminai ir sąvokos (mokomasis žodynas). Vilnius. Vilniaus pedagoginis universitetas. ISBN 9986-
869-47-1
2. BUŠKEVIČIŪTĖ, Eugenija, MAČERINSKIENĖ, Irena. (2008) Finansų analizė. Kaunas:
Kauno technologijos universitetas. 379 p. ISBN 9986-13-710-1;
3. European central bank (2011) The monetary policy of the ECB. ISBN 978-92-899-0778-1
4. HYMAN, David N. (1992) Economics. 2thed. Homewood (Ill.); Boston (Ma.): Irwin. 1040p.
ISBN 0-256-08381-9;
5. Lietuvos banko valdybos nutarimas (1999) Dėl Lietuvos Banko pinigų politikos priemonių
taikymo krypčių Nr.101. Vilnius;
6. NAVICKAS V.(1999) Lietuvos ekonomika: dabartis ir perspektyvos. V.: I Į Valga;
7. PATERNOSTER, Dario, VERBEKEN, Dirk (2016) Europos pinigų politika. Europos
parlamentas;
8. SNIEŠKA V., BAUMILIENĖ V., BERNATONYTĖ D. ir kt. (2005) Makroekonomika. –
Kaunas: “Technologija” Leidykla, 615p. ISBN 9986-13-935-X;
9. ŠIAUDINIS, Sigitas (2000) Privalomųjų atsargų reikalavimai komerciniams bankams
[interaktyvus] Pinigai ir bankininkystė. Pinigų studijos. Prieiga per internetą:
http://www.lb.lt/siaudinis_4;
10. VAŠKELAITIS, Vytautas (2006) Pinigai: pinigų politika ir jos priemonės, 55 knyga
Vilnius. 351-384 p. ISBN 9986-795-39-7;
11. VENSLOVAITĖ, Jurgita (2007) Lietuvos monetarinės politikos efektyvumas. Magistro
baigiamasis darbas. Kaunas. Vilniaus universitetas;
12. ŽALIAUSKAS, Žilvinas (2010) Lietuvos monetarinės politikos vertinimas. Bakalauro
baigiamasis darbas. Kaunas. ISM vadybos ir ekonomikos universitetas.

Informaciniai šaltiniai:
1. European commission (2016) [interaktyvus] Prieiga per internetą:
http://ec.europa.eu/eurostat;
2. Europos centrinis bankas (2016) Pinigų politika [interaktyvus] Prieiga per internetą:
https://www.ecb.europa.eu/ecb/tasks/monpol/html/index.lt.html;
3. Europos Centrinio banko reglamentas (2003) Dėl privalomųjų atsargų reikalavimo taikymo
Nr. 1745/2003 (ECB/2003/9);
25
 4. Europos Centrinio banko nuomonė (2013) Dėl kredito įstaigų privalomųjų atsargų
reikalavimų (CON/2013/79);
5. Lietuvos bankas (1998). Lietuvos banko metų ataskaita [interaktyvus] Lietuvos banko
valdyba. Prieiga per internetą: http://www.lb.lt/metu_ataskaita_1998;
6. Lietuvos bankas (2001). Lietuvos banko metų ataskaita [interaktyvus] Lietuvos banko
valdyba. Prieiga per internetą: http://www.lb.lt/metu_ataskaita_2001;
7. Lietuvos bankas (2012). Lietuvos banko metų ataskaita [interaktyvus] Lietuvos banko
valdyba. ISSN 1648-9020. Prieiga internetu: http://www.lb.lt/metu_ataskaita_2012;
8. Lietuvos bankas (2015). Lietuvos banko metų ataskaita [interaktyvus] Lietuvos banko
valdyba. ISSN 1648-9020. Prieiga internetu: http://www.lb.lt/metu_ataskaita_2015;
9. Oficialosios statistikos portalas (2016) [interaktyvus] Prieiga per internetą :
http://osp.stat.gov.lt/web/guest.

26