VILNIAUS UNIVERSITETAS

KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS

FINANSŲ IR APSKAITOS KATEDRA

Ekonomikos studijų programa

FINANSINIO TARPININKAVIMO MODELIS

Referatas

Kaunas 2015
 TURINYS

LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS ....................................................................................3

ĮVADAS ........................................................................................................................................4
1. FINANSINIS TARPININKAVIMAS......................................................................................5
1.1. Finansinio tarpininko samprata ir klasifikavimas ...........................................................5
1.2. Finansinių tarpininkų veikla ...........................................................................................8
1.3. Finansų tarpininkų funkcijos...........................................................................................9
1.4. Finansinio tarpininkavimo privalumai ir trūkumai .......................................................12
2. FINANSINIO TARPININKAVIMO MODELIAI ................................................................15
2.1. Finansinio tarpininkavimo modelis...............................................................................15
2.2. Finansų tarpininkų ir asimetrinės informacijos modelis ...............................................17
2.3. Finansinis tarpininkavimas kaip deleguota stebėsena (monitoringas) ..........................18
2.4. Likvidumo užtikrinimo modelis ...................................................................................21
IŠVADOS ...................................................................................................................................22
LITERATŪROS SĄRAŠAS ......................................................................................................24

2
 LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

1 lentelė. Finansų tarpininkų samprata..........................................................................................5

1 pav. Informacijos asimetrijos raiška finansiniuose sandoriuose ..............................................10

2 pav. Finansinio tarpininkavimo funkcijos ir jų veikla .............................................................12
3 pav. Finansinio tarpininkavimo privalumai ir trūkumai ..........................................................13
4 pav. Finansinio tarpininkavimo procesas .................................................................................16
5 pav. Monitoringas be finansinio tarpininko .............................................................................20
6 pav. Monitoringas per finansų tarpininką ................................................................................20

3
 ĮVADAS

Šiuolaikinėje visuomenėje, kur laikas skaičiuojamas pinigais, rinkos dalyviams sunku

tarpusavyje susitarti norint keistis laisvomis lėšomis, t.y. vieniems jas skolinti, kitiems jas skolintis.
Tiesioginio finansavimo kanalais sunku taupyti laiką ir paieškos kaštus, norint rasti į kur investuoti
ar iš ko skolintis. Netgi radus tam tinkamą rinkos dalyvį susiduriama su informacijos asimetrija bei
moraline rizika. Todėl aštuonioliktojo amžiaus pradžioje iškilo pagrindinės finansinio tarpininko
koncepcijos. Mokslininkai ėmėsi tyrinėti, kad būtent finansinio tarpininko pagalba galima išvengti
pagrindinių problemų, su kuriomis susiduria rinkos dalyviai finansų rinkose.
Šiame darbe analizuojami finansinio tarpininko privalumai ir trūkumai, jo funkcijos bei
pristatomas pagrindinis modelis, kurį dar 1983 metais aprašė mokslininkai Diamond ir Dybgiv.
Būtent šio modelio pagrindais veikia visa pasaulio bankinė sistema, kuri padeda rinkos dalyviams
produktyviau veikti finansų rinkose, taupyti laiką ir kaštus.
Darbo objektas – finansinis tarpininkavimas;
Darbo tikslas – teoriniu aspektu apibrėžti finansinio tarpininkavimo sampratą bei plačiai
aptarti jo modelius;
Siekiant užsibrėžto tikslo buvo nagrinėjami šie uždaviniai:
1. Pateikti finansinio tarpininko sampratą ir veiklą finansų rinkose;
2. Aptarti finansinio tarpininko funkcijas;
3. Išskirti finansinio tarpininkavimo privalumus ir trūkumus;
4. Aprašyti pagrindinį finansinio tarpininkavimo modelį;
5. Susipažinti su finansinio tarpininkavimo informacijos asimetrijos ir monitoringo
modeliais.
Tyrimo metodai - siekiant atsakyti į užsibrėžtus uždavinius atlikta mokslinės literatūros,
straipsnių analizė, duomenų rinkimas, lyginimas ir apibendrinimas. Informacija rinkta internetinėse
svetainėse, naudotasi Lietuvos virtualia biblioteka.
Tiriamąjį darbą sudaro įvadas, dvi pagrindinės dalys: pirmoje dalyje aprašomas finansinis
tarpininkas, išskiriamos jo funkcijos, pagrindiniai privalumai ir trūkumai, aprašoma jo veikla.
Antrame šio darbo skyriuje aprašoma tiesioginio ir netiesioginio finansavimo kanalai. Pateikiamas
pats paprasčiausias netiesioginio finansavimo modelis įsiterpiant finansų tarpininkui. Plačiau
aprašoma informacijos asimetrija, pagrindžiama teigiama įtaka, kurią sukuria finansinis tarpininkas,
pristatomas monitoringas, jo nauda ir kaip pasiekiamas geriausias rezultatas naudojantis finansiniu
tarpininku. Pateiktos išvados. Pagrindinė darbo medžiaga aprašyta 19 puslapių, įskaitant 6
paveikslus ir 1 lentelę. Panaudotos literatūros sąrašą sudaro 12 šaltinių.

4
 1. FINANSINIS TARPININKAVIMAS

Pirmoje darbo dalyje aprašomas finansinis tarpininkas, mokslininkų samprata ir jo

atsiradimas. Išskiriamos finansinio tarpininkavimo funkcijos, pagrindiniai privalumai ir trūkumai,
aprašoma jų veikla. Supažindinama su tiesioginio finansavimo trūkumais, atsirandančia
informacijos asimetrija, moraline rizika ir kt. kai veikiama be finansinio tarpininko.

1.1. Finansinio tarpininko samprata ir klasifikavimas

XVIII a. neoklasikai, tokie kaip A.Marshall’as ir I. Fisher’is, iškėlė teoriją apie efektyvią
rinką, kurioje veikia laisva rinka, skolinimosi/skolinimo galimybės yra tos pačios, nėra mokesčių ir
visi rinkos dalyviai turi reikiamą informaciją apie vienas kitą. Tačiau realybėje yra viskas šiek tiek
sudėtingiau, skolininkui ir skolintojui sunku susitarti, susiduriama su didele rizika, nesusitariama
dėl keliamų reikalavimų, nežinoma visa informacija apie vienas kitą (susiduriama su informacijos
asimetrija) ir t.t. Todėl tuo pačiu laikotarpiu pradėjo vystytis finansinio tarpininko veikla.
Žemiau pateikiama lentelė įvairių autorių samprata į finansinio tarpininko apibrėžimą.

1 lentelė
Finansų tarpininkų samprata
Autorius Finansų tarpininko samprata
Greenbaum ir Thakor Finansų tarpininkai – tai subjektai, veikiantys kaip tarpininkai tarp finansinių lėšų tiekėjo ir
(2007) jų vartotojo.
Gorton ir Winton Finansų tarpininkai – įmonės, kurios skolinasi iš vartotojų/taupytojų ir skolina toms
(2002) kompanijoms, kurioms tuo metu reikalingos papildomos investicijos.
Scholtens ir Finansų tarpininkai – subjektai, kurie padeda sumažinti sandorių kaštus ir informacijos
Wensveen (2003) asimetriją finansų rinkose.
Allen ir Santomero Finansų tarpininkai – tau subjektai, kurie padeda suprasti sudėtingą finansinių priemonių ir
(1996) rinkų „labirintą“ neprofesionaliems investuotojams bei pasidalina ar perkelia finansinę
riziką, susijusią su tų priemonių pirkimu ar pardavimu.
Gwilym (2008) Finansinis tarpininkavimas yra procesas, kuris sujungia perteklinių lėšų turinčius subjektus
su finansų institucijomis, kurios, savo ruožtu, tas lėšas skolina tiems, kuriems jų trūksta.
Siklos (2001) Finansų tarpininkas – tai finansų įstaiga, kuri sujungia finansiškai deficitinius ir
perteklinius agentus rinkoje.
Sullivan ir Steven Finansų tarpininkas – institucija, transformuojanti vienų asmenų turtą į kitų
(2003) įsipareigojimus. Paprasčiausiai tariant – suveda skolintoją su skolininku.

5
 1 lentelės tęsinys
Lipsey ir Chrystal Finansinis tarpininkavimas yra lėšų iš jų taupytojų paėmimas ir investavimas į paskolas,
(2007) kurios reikalingos besiskolinantiems. Tai tarsi ciklas tarp dviejų pusių, kurių norai skiriasi
ir kuriems tiesiogiai būtų labai sunku rasti reikiamą bei tinkamą kompromisą. Finansų
tarpininkas yra grandis tarp šių dviejų pusių, padedanti rasti tinkamą ir ekonomiškai
efektyvų sprendimą.
Jalan (2006) Finansų tarpininkas – institucija, įmonė ar individas, atliekantys tarpininkavimą
finansiniame kontekste tarp dviejų ar daugiau dalyvių. Finansų tarpininkas transformuoja
lėšas iš ekonominių atstovų su perteklinėmis lėšomis į ekonominių atstovų, norinčių
naudoti tas lėšas. Taip pertekliaus vienetai tampa trūkumo vienetais.
Hiray (2008) Finansų tarpininkai yra tokios institucijos kaip komerciniai bankai, kredito unijos ar
brokerių asociacijos, kurios iš skolintojų skolina lėšas privatiems ar fiziniams asmenims,
kuriems reikia išteklių vienokioms ar kitokioms investicijoms.
Mishkin ir Eakins Pagrindiniai finansų tarpininkai yra bankai, paverčiantys privačių ir fizinių asmenų indėlius
(2012) į privačių ir fizinių asmenų paskolas, laidavimus ar kitus finansinio kreditavimo būdus.
Hashmi ir Haider Finansų tarpininkai – tai subjektai, kurie mobilizuoja skirtingų subjektų santaupas
(2012) investuotojams.
Belavina ir Girotra Finansų tarpininkai prisitaiko prie klientų ir tiekėjų kintančių poreikių, tuo pačiu metu
(2012) užtikrina, kad tiekėjai elgsis taip lyg jie turėtų ilgalaikių apsirūpinimo įsipareigojimų.
Šaltinis: Mačerinskienė, I., Finansų rinkų įžvalgos, I dalis, 15-16 p.

Taigi matome iš lentelės, kad visi pasaulio mokslininkai finansų tarpininką apibūdina labai
panašiai. Apibendrinant visų nuomones galime daryti išvadą, kad finansinis tarpininkas – tai
subjektas priimantis laisvus pinigus iš jų turinčių objektų ir paskirstantis/skolinantis tiems, kuriems
jų trūksta. Visa tai atliekama už tam tikrą komisinį mokestį.
Pasak Europos komisijos (2010) išleisto reglamento, finansinis tarpininkavimas
apibūdinamas, kaip veikla, kurią vykdydamas institucinis vienetas įsigyja finansinio turto ir savo
vardu prisiima įsipareigojimų, rinkoje sudarydamas finansinius sandorius. Finansinių tarpininkų
turtas ir įsipareigojimai pakeičiami arba perskirstomi dėl išpirkimo terminų, masto, rizikos ir
panašių veiksnių finansinio tarpininkavimo procese. Vykdant finansinį tarpininkavimą daugiau lėšų
turinčių trečiųjų šalių lėšos nukreipiamos trečiosioms šalims, kurioms trūksta lėšų. Finansinis
tarpininkas ne tik veikia kaip kitų institucinių vienetų tarpininkas, bet ir rizikuoja, įsigydamas
finansinį turtą ir savo vardu prisiimdamas įsipareigojimus. Apie plačiau bus aptarta antrame šio
darbo skyriuje.
Apibendrinant, finansinių tarpininkų pagrindinė užduotis yra padėti finansų rinkos
dalyviams susitikti rinkoje ir patenkinti savo poreikius, tokius kaip skolinti ar pasiskolinti tam tikrą
kiekį laisvų ar trūkstamų lėšų.

6
 Išskiriamos dvi pagrindinės finansų tarpininkų grupės (Mačerinskienė, 2013): bankiniai
finansų tarpininkai ir nebankiniai finansų tarpininkai. Bankiniai finansų tarpininkai yra visi
komerciniai ir centriniai bankai, o nebankiniai – visos kitos finansinės institucijos, pvz. draudimo
bendrovės, investiciniai ir pensijų fondai, valiutų keityklos ir t.t.
Pagrindiniai ir populiariausi finansų tarpininkai: [2]
• Komerciniai bankai;
• Investiciniai bankai;
• Kredito unijos;
• Draudimo kompanijos, kurių užduotis – sumažinti riziką;
• Lizingo bendrovės;
• Finansų maklerio įmonės;
• Valdymo įmonės (kaip įvairūs fondai), pvz. Investiciniai fondai pirmiausia prisiima
įsipareigojimus išleisdami investicinių fondų akcijas (vienetus). Jie keičia lėšų formą tas lėšas
įsigydami finansinio turto ir (arba) nekilnojamojo turto.

Taip pat būtina nepamiršti, kad finansinio tarpininkavimo procesas gali būti susijęs su visų
kategorijų įsipareigojimais, tačiau išskyrus kategoriją „kitos mokėtinos sumos“. Subjektuose su
finansinio tarpininkavimo procesu susijęs finansinis turtas gali būti priskiriamas įvairioms
kategorijoms, įskaitant kategoriją „kitos gautinos sumos“, bet išskyrus kategoriją „draudimo,
pensijų ir standartinių garantijų sistemos“.
Pasak Europos komisijos (2010), Finansiniai tarpininkai gali investuoti savo lėšas į
nefinansinį turtą, įskaitant nekilnojamąjį turtą. Kad subjektas būtų laikomas finansiniu tarpininku,
jis turėtų prisiimti įpareigojimus rinkoje ir vykdyti lėšų formos keitimo veiklą, tačiau pabrėžiama,
kad nekilnojamojo turto bendrovės nelaikomos finansiniais tarpininkais. Vykdant finansinį
tarpininkavimą įsigyjamas visuomenės arba konkrečių ir santykinai didelių jos grupių turtas ir
prisiimami įsipareigojimai. Jei veikla susijusi tik su maža asmenų grupe arba šeima, finansinis
tarpininkavimas nevykdomas. Tačiau bendram finansinio tarpininkavimo apribojimui, susijusiam su
rinkos finansiniais sandoriais, gali būti taikomos išimtys. Jų pavyzdžiai yra municipaliniai kredito ir
taupomieji bankai, priklausantys nuo susijusių savivaldybių arba finansinės nuomos bendrovių,
kurių lėšų įsigijimas ar lėšų investavimas priklauso nuo patronuojančiosios bendrovių grupės. Tam,
kad jos būtų priskiriamos finansiniams tarpininkams, jų skolinimas arba santaupų priėmimas turi
būti nepriklausomas atitinkamai nuo susijusios savivaldybės ar patronuojančiosios grupės.

7
 1.2. Finansinių tarpininkų veikla

Finansinis tarpininkas nėra lygu komerciniams bankams, tačiau šiame darbe darysime
prielaidą, kad būtent bankai yra finansiniai tarpininkai. Vis dėlto jie atlieka pagrindinį vaidmenį ir
yra dažniausiai naudojami kai prireikia finansų tarpininko. Cetorelli, Mondel ir Mollineaux
pabrėžia, kad finansinis tarpininkavimas XX a. užima vis sudėtingesnę ir reikšmingesnę vietą
bankinėje sistemoje. Nors bankai laikomi pagrindiniais finansiniais tarpininkais, jų finansinėse
ataskaitose tai mažai atsispindi. Pasaulinė problema yra ta, kad bankai norėdami veikti ekonomiškai
efektyviau, siekiant pagerinti rinkos dalyvių poreikius, tampa susiskaidę pagal atliekamas funkcijas.
Investicines paslaugas Lietuvoje gali teikti tik licencijuoti finansų tarpininkai: finansų
maklerio įmonės, kredito įstaigos, teikiančios investicines paslaugas, ir finansų patarėjo įmonės.
Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad finansų tarpininko veikla priklauso nuo jam išduotos licencijos
kategorijos. Būtent licencijoje nurodomas leidžiamų teikti investicinių paslaugų pavadinimas.
Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas pateikia tokias finansų tarpininko galimas
teikti paslaugas:
• Indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimas;
• Klientų pavedimų priėmimas ir perdavimas;
• Skolinimas (įskaitant hipotekines paskolas);
• Finansinė nuoma (lizingas);
• Mokėjimo paslaugos;
• Pavedimų vykdymas klientų sąskaita, pvz.: kliento pavedimo pirkti tam tikrą kiekį
akcijų realizavimas;
• Seifo kamerų nuoma;
• Elektroninių pinigų leidimas;
• Valiutos keitimas;
• Investavimo rekomendacijų teikimas – tai klientui finansų tarpininko teikiama
asmeninio pobūdžio rekomendacija dėl sandorio, susijusio su finansinėmis priemonėmis;
• Pinigų tvarkymas;
• Kreditingumo vertinimo paslaugos;
• Finansinių priemonių portfelio valdymas – tai klientui priklausančių finansinių
priemonių valdymas, atsižvelgiant į kliento pavedime suteiktus įgaliojimus;
• Finansinių priemonių pasirašymas ir (arba) platinimas įsipareigojant jas išplatinti ir kt.

8
 Be šių pagrindinių investicinių paslaugų finansų tarpininkas dažniausiai teikia vieną ar
kelias papildomas paslaugas, reikalingas pagrindinėms teikti. Papildomos paslaugos paprastai būna:
finansinių priemonių saugojimas, apskaita ir valdymas, pinigų ar finansinio užstato valdymas,
suteikimas investuotojui kredito ar paskolos, kuriais naudodamasis investuotojas gali sudaryti
sandorį dėl finansinių priemonių, įmonių konsultavimas kapitalo struktūros, verslo strategijos ir
kitais su tuo susijusiais klausimais, investiciniai tyrimai, su finansinių priemonių platinimu
susijusios paslaugos ir kt.
Pagrindinės finansų tarpininko pareigos, kurias išskiria Striužas, tai yra – sąžiningai,
teisingai ir profesionaliai veikti klientui geriausiomis sąlygomis ir jo interesais, vengti interesų
konfliktų, saugoti jam patikėtą kliento turtą. Tai labiau detalizuojama sudarant sutartį tarp kliento ir
finansų tarpininko. Nepaisant to, finansų tarpininkas turi veikti laikydamasis nusistovėjusios
praktikos ir profesinės sąjungos etikos standartų.

1.3. Finansų tarpininkų funkcijos

Mačerinskienė (2013) yra išskyrusi tris finansų tarpininkų funkcijas:

• Terminų transformacija;
• Rizikos perkėlimas;
• Patogumo užtikrinimas;
Terminų transformacija – tai gebėjimas trumpo termino įsipareigojimus pakeisti į ilgo
termino įsipareigojimus. Paprastai šią funkciją puikiai atlieka bankai, kurie ir yra pagrindiniai
finansų tarpininkai. Bankai gali savo klientus dalinti į dvi grupes, t.y. skolintojai ir skolininkai,
todėl veikiant kartu jie sugeba suderinti abiejų grupių keliamus reikalavimus. Rizikos perkėlimas –
tai sugebėjimas rizikingas investicijas konvertuoti į mažiau rizikingas. Kitaip tai vadinama rizikos
diversifikavimu. Skolinama daugeliui skolininkų, norint padalinti (sumažinti) riziką. Patogumo
užtikrinimas Mačerinskienės apibūdinamas, kaip mažų indėlių derinimas su didelėmis paskolomis ir
didelių indėlių derinimas su mažomis paskolomis.
Pagal finansų tarpininkų atliekamą užduotį, kuri buvo aptarta ankstesniame šio darbo
poskyry, yra išskiriama dažniausiai atliekamos funkcijos:
• Tarpininkavimo;
• Turto transformacijos.
Tarpininkavimo funkcijos esmė: finansų tarpininkai suveda skolintojus su skolininkais,
teikia sandorių sudarymo ir kitas būtinas paslaugas. Šio proceso metu susitinka turintis laisvų lėšų
rinkos dalyvis su tuo, kuriam jų trūksta bei pasirašomos pinigų priėmimo/atsiėmimo sąlygos.

9
Tarpininko nauda: jis gauna tam tikrą mokestį iš savo klientų, o skolintojo ir skolininko: greičiau
prieinamas sprendimas, sutaupoma laiko paieškoms.
Pabrėžtina, kad finansų tarpininkas, atlikdamas šią funkciją ne tik suveda rinkos dalyvius,
bet ir padeda spręsti su patikimumu ar informacijos asimetrija susijusias problemas, ne tik prieš
sandorio sudarymą, bet ir po to. Pasak Gwilym (2011), informacijos asimetrija teigia, kad
skolininkas tikėtina žino daugiau, nei skolintojas apie projekto riziką, o tai veda prie moralinės
rizikos. Žemiau pateikiamas paveikslas, vaizduojantis informacijos asimetriją.

Informacijos asimetrija

Informacijos asimetrija prieš Informacijos asimetrija po

sandorio sudarymą sandorio sudarymo

Netinkama informacijos Pasikartojanti informacijos Moralinis pavojus

atranka atranka

Šaltinis: sudaryta autorės pagal Mačerinskienę (2013)

1 pav. Informacijos asimetrijos raiška finansiniuose sandoriuose

Kaip matyti iš aukščiau pateikto paveikslo sandorio dalyviai gali susidurti su dviejų rūšių
informacijos asimetrija. Pirmoji šaka rodo, kad neprofesionaliam rinkos dalyviui sunku tinkamai
atsirinkti informaciją. Jis turi nuspręsti kur padėti savo laisvas lėšas (kur investuoti), kokią riziką
prisiimti, norint gauti atitinkamą pajamingumą. Jis gali susidurti su netinkamu informacijos
atsirinkimu. Todėl čia reikalingas finansų tarpininkas, kuris profesionaliai, turėdamas daug didesnę
prieigą prie informacijos, gali atrinkti ir tiksliau pasakyti kas bus naudinga neprofesionaliam rinkos
dalyviui. Finansų tarpininkai kaupia informaciją, todėl atsiradus klientui jie jau turi dalį žinomos
informacijos, tik turi ją papildyti.
Pasikartojanti informacijos atranka vaizduoja situaciją, kai skirtingi neprofesionalūs rinkos
dalyviai analizuoja tą pačią informaciją, taip sugaištant daug laiko. Kai sandoriai vykdomi per
tarpininką, pats finansų tarpininkas atlieka šį veiksmą, analizuodamas informaciją. Jis pateikia

10
skirtingiems rinkos dalyviams jau atrinkęs pagal tai ko jiems reikia, taip mažindamas jų laiko
sąnaudas.
Antroji šaka vaizduoja informacijos asimetrijos pavojų jau po sandorio sudarymo. Toks
pavojus gali atsirasti jei nors viena sandorio šalis pradės vykdyti veiklą, kuri įtakotų sandorio
pradines sąlygas ar kitaip paveiktų buvusią situaciją. Todėl finansų tarpininkas čia atlieka svarbų
vaidmenį – stebėsenos procesą, kurio metu gali įvertinti skolininko finansinę padėtį, investicijų
sėkmę ir daugelį kitų veiksnių, prie kurių negali prieiti paprastas skolintojas. Įsikišus finansiniam
tarpininkui yra sumažinamas moralinis pavojus iki minimumo.
Turto transformacijos esmė: finansų tarpininkas, atsižvelgdamas į rinkos dalyvių norus, turi
galimybę pasiūlyti daug patrauklesnius finansinius produktus, sutaupant jiems informacijos
rinkimo, stebėjimo laiko kaštus bei sumažinant jiems atsirandančią riziką, nei tai gali padaryti pats
rinkos dalyvis. Pvz. finansų tarpininkas aktyviai veikdamas rinkoje gali įsigyti ilgo laikotarpio,
aukšto rizikingumo, didelio nominalo skolininkų įsipareigojimus ir juos transformuoti išleidžiant
trumpo laikotarpio, žemo rizikingumo ir mažo nominalo investicines priemones, kad būtų
patrauklesnės investuotojams. Taip jie transformuoja ilgalaikes paskolas į trumpalaikes investicijas
prisiimdami dalį rizikos, tačiau kadangi aktyviai veikia rinkoje, jie tai kompensuoja masto
ekonomija, ko paprastas rinkos dalyvis padaryti negali. Toks procesas, anot Mačerinskienės (2013),
literatūroje dažniausiai vadinamas kokybiniu turto transformavimu. Kitais žodžiais tariant, finansų
tarpininkai naudodamiesi šia funkcija geba pakeisti paties investicinio produkto pobūdį.
Šios dvi funkcijos, kurias geba įgyvendinti finansų tarpininkas, yra pagrindinės ir gali būti
skaidomos, priklausomai nuo užsiimamos finansų tarpininko veiklos ir teikiamų paslaugų, kas buvo
aptarta anksčiau. Žemiau pateikiama schema, kaip gali būti išskaidomos šios dvi funkcijos.

11
 Šaltinis: sudaryta autorės pagal Mačerinskienę (2013)
2 pav. Finansinio tarpininkavimo funkcijos ir jų veikla

Taigi, matome, kad be vienos funkcijos būtų sunku atlikti kitą. Jos abi yra labai svarbios.
Tarpininkaujant daugiausia padedama susitikti skolininkui su skolintoju, taupant laiko kaštus. O
kokybinio turto transformavimo atveju finansų tarpininkas užsiima veikla, kuri trunka ilgesnį
laikotarpį nei tarpininkavimo funkcijos atveju, t.y. stebėjimas jau turimų klientų ir kt.

1.4. Finansinio tarpininkavimo privalumai ir trūkumai

Finansų tarpininkų įsikišimas teikia tam tikrų privalumų ir trūkumų (žr. 3 pav.)

12
 Finansų tarpininkai

Privalumai Trūkumai

• Rizikos sumažinimas; • Brangu;

• Likvidumas; • Reikalavimų gausa;
• Greitumas; • Ekonominių šokų sukėlėjai.
• Sąlyginis pigumas.

Šaltinis: sudaryta autorės pagal Hiray, Schenk (2008).

3 pav. Finansinio tarpininkavimo privalumai ir trūkumai

Kaip teigia Schenk (2008) vienas iš pagrindinių finansinio tarpininkavimo privalumų yra
rizikos sumažinimas. Skolinant tiesiogiai patiriama daug didesnė rizika nei per finansinį tarpininką.
Taip yra dėl to, kad finansų tarpininkais sugeba diversifikuoti riziką, t.y. ją paskirstyti. Jie turi daug
klientų, o turėdami daug investicijų gali skolinti ir labai rizikingiems ir ne tiek rizikingiems
klientams. Tų skolininkų, kurie vienaip ar kitaip nesugebėjo išsimokėti, padaryta žala
kompensuojama kitų skolininkų, kurie susimoka įmokas su palūkanomis. O jei rinkos dalyvis
skolintų kitam rinkos dalyviui tiesiogiai ir tas nesugebėtų išsimokėti, skolintojas patirtų
šimtaprocentinę riziką ir nesėkmę. Taip pat būtina paminėti, kad finansų tarpininkai labiau patyrę ir
gali prieiti prie didesnės informacijos, jie geriau nuspėja, kurie rinkos dalyviai sugebės atiduoti
skolas laiku, o kurie ne. Kitais žodžiais tariant, finansų tarpininkai geba geriau įvertinti savo klientų
mokumą.
Kitas schemoje minimas finansų tarpininko privalumas – likvidumas. Schenk (2008) jį
apibūdina kaip galimybę konvertuoti turimus aktyvus į labiau likvidų turtą - pinigus. Pateikiant
pavyzdį, mašina nėra likvidus turtas, o pirkėjo gebančio sumokėti visą sumą grynais tektų ieškoti
ilgai. Taip pat ir su atskirais rinkos dalyviais, norint gauti didelės vertės paskolą, reikėtų ilgai
ieškoti, o ir norėdamas skolintojas atgauti visus investuotus pinigus iš karto susidurtų su problema.

13
Tuo tarpu finansų tarpininkai turi daug klientų, todėl jie gali varijuoti ir lengviau disponuoti
turimais skolintojų pinigais.
Hiray (2008), kaip vieną iš privalumų išskiria ir sutaupomus kaštus ir laiką rinkos dalyvių
jei jie skolintų/skolintųsi tiesiogiai, t.y. greitumas ir sąlyginis pigumas. Finansų tarpininkai,
naudodamiesi masto ekonomija, sumažina savo kaštus, o atskiri rinkos dalyviai sudarydami vieną ar
kelias sutartis/sandorius to padaryti negali. Vien kompromiso priėmimas tarp skolintojo ir
skolininko užima daug laiko, o kur dar paieškos kaštai ir kt. Įsikišus finansų tarpininkui šie
keblumai išnyksta.
Pereinant prie finansų tarpininkų trūkumų, didžiausias jų, pasak Schenk (2008), yra dideli
paslaugos mokesčiai. Kaip ir daugumos institucijų, finansų tarpininkų pagrindinė užduotis yra
uždirbti pelną. Finansų tarpininkas imdamas indėlius ir juos perskolindamas už tam tikras palūkanas
uždirba pelną, todėl indėlininkams mokamos palūkanos niekada nebus mokamos didesnės nei jie to
norėtų, o skolininkų palūkanų norma niekada nebus tokia maža, kokios jie tikėtųsi. Finansų
tarpininkų pelnas susideda iš to skirtumo, kurį gauna iš skolintojų mokamų palūkanų atėmus
indėlininkų mokamas palūkanas. Jei rinkos dalyviai veiktų tiesiogiai, šių kaštų išvengtų.
Kitas trūkumas, anot Schenk (2008), yra ekonominių šokų sukėlimas. Palūkanų normų
didinimas ir mažinimas stipriai veikia ekonomiką bei pinigų cirkuliaciją. Kylant palūkanų normoms
mažėja skolinimasis ir didėja skolinimas, tad grynųjų pinigų apyvartoje mažėja, o mažėjant
palūkanų normoms atvirkščiai – didėja skolinimasis, bet mažėja skolinimas, o grynųjų pinigų
apyvartoje daugėja. Todėl galima daryti prielaidą, kad finansų tarpininkų veikla turi didžiulę įtaką
ekonominei padėčiai. Jei finansų tarpininkas sumažina palūkanų normas, reikalavimus tiems, kas
nori skolintis, tokiu atveju daugėja paskolų kas gali vesti į paskolų krizę, kurios metu gerai
neįvertinus kliento finansinės padėties paskola gali tapti „įšaldyta“, t.y. nesumokama. Tokiu atveju,
žinant, kad atskiri finansų tarpininkai yra glaudžiai susiję, gali įvykti domino efektas, kuris mums
sako, kad sutrikus vienai finansinio tarpininko veiklai, tai gali daryti įtaką kitiems.

14
 2. FINANSINIO TARPININKAVIMO MODELIAI

Antrame šio darbo skyriuje aprašoma tiesioginio ir netiesioginio finansavimo kanalai.

Pateikiamas pats paprasčiausias netiesioginio finansavimo modelis įsiterpiant finansų tarpininkui.
Plačiau aprašoma informacijos asimetrija, pagrindžiama teigiama įtaka, kurią sukuria finansinis
tarpininkas, pristatomas monitoringas, jo nauda ir kaip pasiekiamas geriausias rezultatas
naudojantis finansiniu tarpininku.

2.1. Finansinio tarpininkavimo modelis

Namų ūkiai perka tam tikras finansines priemones, išleistas finansų tarpininkų, o jie tuo
tarpu, gautas lėšas investuoja skolindami tiems rinkos dalyviams, kurie patiria lėšų trūkumą. Taip
įsikišus finansų tarpininkui, jis panaikina tiesioginį ryšį tarp skolininko ir skolintojo (įsipareigojimų
davėjo ir gavėjo). Toks būdas yra paprastesnis, nes visuomenės nariai nėra gerai supažindinti su
vienas kito informacija ir nėra visiško pasitikėjimo tarp rinkos dalyvių, kas buvo aptarta šio darbo
pirmame skyriuje. Namų ūkiai jaučia didesnį pasitikėjimą atiduodant savo laisvus pinigus
(sukauptas lėšas) finansų tarpininkui (pvz: bankui), kuris turi patirties, užtarnautą pasitikėjimą ir
gerą reputaciją, nei tiesiogiai juo perleidžiant mažai pažįstamam, kitam rinkos dalyviui, kuris
negarantuoja visos informacijos suteikimo.
Finansinis tarpininkavimas yra naudingas tiek namų ūkiams, tiek įmonėms, nes laisvos lėšos
sukuriamos namų ūkiuose, o investicijų paprastai reikia įmonėms, kad galėtų kuri, plėsti savo veiklą
ir kt. Būtent šią problemą ir sprendžia finansų rinka, kurioje susidaro daug kanalų, kuriais piniginės
lėšos iš jų savininkų patenka tiems, kuriems jų reikia. Tai galima padaryti dviem būdais, todėl yra
skiriama tiesioginio ir netiesioginio finansavimo kanalai.
Kaip anksčiau buvo aptarta, tiesioginis finansavimas – kai pinigai tiesiogiai pereina iš
skolintojo skolininkui, o netiesioginis – kai tarp jų įsikiša finansinis tarpininkas, padedantis
skolintojui ir skolininkui pasiekti savo tikslų už prieinamą kainą.
Žemiau pateikiama schema, vaizduojanti tiesioginį ir netiesioginį finansavimo kanalus.

15
 Šaltinis: sudaryta autorės.
4 pav. Finansinio tarpininkavimo procesas

Taigi, kaip matyti iš 4 paveikslo finansinio tarpininkavimo procese vyksta skolinimas ir

skolinimasis. Taip pat matome skirtumą, tarp finansinio tarpininkavimo, t.y. netiesioginio
finansavimo ir tiesioginio. Esant tiesioginiam finansavimui namų ūkiai turimas lėšas skolina
įmonėms, kurios gautas lėšas investuoja į įrangą, techniką, verslo plėtimą, naujoves ir t.t. Tokiu
būdu namų ūkis turi finansinė pretenziją į savo paskolintas lėšas (ta pati procedūra galioja ir
atvirkščiai, jei įmonės skolina namų ūkiams).
Esant netiesioginiam finansavimui, t.y. atsirandant finansų tarpininkui, visas procesas vyksta
šiek tiek kitaip. Namų ūkiai skolina finansų tarpininkui, padėdami indėlį į banką ir gaudami tam
tikrą palūkanų normą. Taip atsiranda finansinė pretenzija iš namų ūkio bankui – suėjus sutarties
terminui ar esant reikalui bankas privalo grąžinti pasiskolintą sumą, t.y. privalo grąžinti klientui
indėlį. Kadangi tokių namų ūkių yra labai daug, bankas surinktus pinigus gali perskolinti
įvertindamas riziką ir taip transformuodamas turtą, kas buvo aptarta anksčiau. Įmonės siekdamos
gauti paskolas kreipiasi į finansų tarpininką (pvz. banką), kuris skolina atitinkamą lėšų kiekį ir
pasilieka sau finansinę pretenziją, kad klientas atitinkamai nustatytu laiku grąžins jam skolintas
lėšas bei palūkanas (Mačerinskienė, 2013).
Mačerinskienė (2013) išskiria sandorio kaštus su kuriais susiduria finansų tarpininkas
skolinimo procese. Sandorio kaštų tipai:
• Ieškojimo kaštai;
• Patikrinimo kaštai;
• Stebėjimo kaštai;
• Vykdymo kaštai.
16
 Ieškojimo kaštai atsiranda ieškant skolintojo ir skolininko informacijų atitikimo. Patikrinimo
kaštai – siekiant patikrinti, gautos informacijos iš abiejų šalių, tikslumą. Stebėjimo kaštai – stebint
paskolos vykdymą, įmokų mokėjimą laiku, gebėjimą sumokėti nustatytas palūkanas ir pan.
Vykdymo kaštai – gebėjimas atsiimti paskolą ir palūkanas priverstiniu būdu.

2.2. Finansų tarpininkų ir asimetrinės informacijos modelis

Žinant kaip veikia finansų tarpininkas, jau buvo minėta, kad jis privalo apdoroti turimą
informaciją, išvengiant informacijos asimetrijos, kas labai tikėtina tiesioginio finansavimo metu.
Leland ir Pyle (1977) modelis pagrindžia finansinio tarpininkavimo privalumus gaunamus
skolininkams su sąlyga jei jie pateikia tikslią ir sąžiningą informaciją apie tai kur bus investuojami
pinigai, koks tai projektas ir t.t. Finansinis tarpininkas turėdamas privačios informacijos iš abiejų
šalių, t.y. skolintojo ir skolininko yra pajėgus pasiekti geriausią rezultatą. Leland ir Pyle (1997)
teigia, kad vien skolininkui bandant pateikti savo informaciją tiesiogiai skolintojui, jis susidurs su
klasikine patikimumo problema: potencialūs skolintojai gali būti neįtikinti informacijos patikimumu
ir sandoris gali neįvykti.
Antra, žvelgiant iš skolintojo pusės, kaštai, kuriuos jis patirs ieškodamas patikimos ir jo
interesus atitinkančios informacijos, gali būti per dideli atsižvelgiant i galimybę šią informaciją
pigiau per finansų tarpininką. Skolintojo pelnas išskaičiavus visus patirtus kaštus gali būti lygus
nuliui. Ramakrishnan ir Thakor (1984) tam pritaria Kai teikiama informacija yra naudinga
investuotojui ir skolintojui. Mokslininkai priėjo išdavą: jei rinkos dalyviai sugeba susitarti, t.y.
pasirašyti kontraktus ir abipusiai susitarti, tokiu atveju jie didina bendrą numatomą pelną, tačiau
tokie atvejai būna reti, kai nepatiriami dideli kaštai.
Millon ir Thakor svarstė šį modelį su finansiniu tarpininku remdamiesi dviem papildomais
elementais:
1. Pakartotino naudojimo informacija (faktas, kad informacijos rinkimas apie vieną projektą
suteikia tam tikrą informaciją ir apie panašius projektus),
2. Vidinės komunikacijos problemos (kas lemia optimalų finansinių tarpininkų skaičių).
Šiuos du punktus finansinis tarpininkas vykdo laisvai ir be problemų, o nepatyręs rinkos
dalyvis to pasiekti negali.
Pasak Boyd ir Prescott (1986) finansų tarpininkai prisiima ir blogų ir gerų skolininkų,
įvertindami riziką, taip geras skolininkas atsveria blogąjį, kas buvo aptarta anksčiau šiame darbe. Jie
tai aiškina taip, kad finansų tarpininkas kryžmina subsidijavimą, mažinant gerų projektų grąžą.
Galiausiai, Gorton ir Pennacchi (1990) akcentuoja kokybinį finansų tarpininkų įnašą, kurie
finansuoja investicijas patirdami didelę riziką, o prisiima indėlius su ne tokia didele rizika. Taip

17
padėdami rinkos dalyviams bei visai ekonomikai veikti, nes būtent jie gali lengvai gauti privačios
informacijos apie rizikingas investicijas, paskaičiuoti jų grąžą ir t.t.

2.3. Finansinis tarpininkavimas kaip deleguota stebėsena (monitoringas)

Gorton ir Winton išskiria Diamond (1984) stebėjimo (monitoringo) modelį. Pats

monitoringas reiškia sistemingą (nuolatinį/periodinį) tam tikro svarbaus reiškinio ar objekto
stebėjimą, renkant informaciją, reikalingą sistemos valdymui. Diamond pirmasis bandė paaiškinti
finansinio tarpininkavimo modelį, pagrįsdamas jį per monitoringą. Kadangi monitoringas kainuoja
daug kaštų, jei tai atliekama atskirai kiekvieno rinkos dalyvio, todėl tai atlikti puikiai geba
finansinis tarpininkas, kuris būtent ir specializuojasi šioje srityje. Diamond ne tik pagrindžia
finansinio tarpininkavimo modelį, bet ir identifikuoja, iškelia ir išsprendžia pagrindinę problemą, jei
finansinis tarpininkas stebi namų ūkių investuotas lėšas, jas paskolina įmonėms ir stebi jų veiklą,
kad to nereikėtų daryti patiems skolintojams, kas tada stebi patį finansų tarpininką?
Pasak Diamond (1984) skolininkai turi būti stebimi, dėl asimetrinės informacijos, kurios
modelį mes jau aptarėme, nes skolintojai patys to padaryti negali arba jiems tai per daug kainuoja.
Tokiu būdu skolintojai gali patirti nesėkmę, jei nesužino visos reikalingos informacijos tam kam
skolina arba pažadas atiduoti skolą yra nevykdomas. Pirmiausia šiai problemai spręsti Diamond
pasiūlo pasirašyti sutartį, kuri įpareigotų skolintoją susimokėti arba už jos nevykdymą taikyti
baudas. Tačiau jei skolintojas už tam tikrą kainą įsigyja reikiamą informaciją apie skolininką, gali
išvengti žalos nuo pat pradžių, taip panaikindamas ir informacijos asimetriją ir moralinę riziką.
Kaip mokslininkas teigia, tai būtų netgi pigiau nei taikyti baudas ar reikalauti pinigų iš to kuriam
jau paskolinta suma. Kadangi įsigyti informaciją apie būsimą skolininką yra sunku, tai galima apeiti
su finansų tarpininku.
Taigi Diamond (1984) pristato teoriją, kaip vykdomas monitoringas finansų tarpininko.
Skolintojas su finansų tarpininku suderinęs monitoringo išlaidas, gali pastebėti skirtumą, tarp
išlaidų per tiesioginį kanalą skolinant ir stebint pačiam skolininką arba įsikišus finansų tarpininkui.
Jei monitoringo išlaidos su finansų tarpininku yra mažesnės pasirenkamas šis variantas.
Taip pat gavęs indėlį finansų tarpininkas iš skolintojo įsipareigoja mokėti jam palūkanas, o
perskolinęs indėlius skolininkams yra įsipareigojęs juos stebėti, norėdamas atgauti suteiktas
investicijas.
Vėliau Hellwig (1991), išskyrė monitoringo sąvoką reiškiančią:
1. Prioritetiška projektų atranka;
2. Skolininkų tolimesnio elgesio užkirtimas atliekant tolimesnę projektų realizaciją
(moralinė rizika);

18
 3. Baudimas skolininko, kuris neįvykdo sutartinių įsipareigojimų.
Toks stebėjimas aiškiai pagerina skolininko - skolintojo sandorių efektyvumą su asimetrine
informacija. Jie gali geriau veikti kaip individualūs skolininkai ar įmonės. Deleguotos stebėsenos
teorija finansiniam tarpininkavimui siūlo tai, kad bankai turi lyginamąjį pranašumą tokiuose
procesuose.
Kad ši teorija veiktų reikia tam tikrų sąlygų:
• Masto ekonomija, kuri numato tai, kad tipiškas bankas finansuoja daug projektų. Mažos
dalies investuotojai (lyginant su investicijų į projektą dydžiu), kas reiškia, kad kiekvienas projektas
turi būti finansuojamas keleto investuotojų.
• Mažos kainos delegacija: finansinio tarpininko stebėsena ar kontrolės kaina turi būti
mažesnė nei perteklius įgytas iš ieškojimo masto ekonomijos stebėjime ar kontrolės finansuojant
projektus.
Pasak Diamond (1984), sakykime, kad n nusako firmas kurios siekia finansuoti projektus
(skolininkus). Kiekviena firma reikalauja vienos investicijos ir grąža kiekvienos firmos yra
identiškai nepriklausoma. Pinigų srautas y, kurį firma įsigyja iš investicijos skolintojams yra
nepastebimas. Taip įgyjama moralinio pavojaus problema, kuri gali būti išspręsta stebint firmą už
kainą K ar sudarant neturtinį skolos kontraktą už kainą C. Tarkime, kad C duotas. Ir taikykime, kad
K < C, kas reiškia, kad jei firma turi unikalų finansininką, sandoris bus veiksmingas pasirenkant
stebėsenos techniką. Tačiau, tarkime, kad vienam skolininkui priklauso keletas skolintojų, t.y. jis
skolinosi iš keleto rinkos dalyvių, tuo atveju kiekvienam investuotojui priklauso 1/m, o m reiškia,
kad kiekvienam reikia stebėti atskirai tą patį projektą, jo eigą ir įmonę bei jos veiklą. Tiesioginis
skolinimas tada reikštų, kad kiekvienas iš m investuotojų stebi firmą, o kaina to būtų n*m*K. Taip
visi kaštai išauga (žr. 5 pav.)
Jei įsiterpia bankas, jis gali pasirinkti stebėti kiekvieną įmonę (kaina to būtų n*K) ar
pasirašytų skolos kontraktą su kiekviena iš jų (kaina būtų n*C). Kadangi K < C, pirmas variantas
yra geresnis. Grįžtant prie monitoringo finansinio tarpininko, pastovus ir tiesioginis jo stebėjimas
kiekvieno investitoriaus būtų aiškiai neefektyvu, todėl vienintelis pasirinkimas bankui pasiūlyti
skolos kontraktą su kuriuo kiekvienam investuotojui pažadama nominali suma R/m. Naudojant
baudas už kontrakto pažeidimus, gali būti sudarytas efektyvus sandoris, todėl bankas norėdamas
išvengti baudų yra suinteresuotas teikti teisingą informaciją (žr. 6 pav.)

19
 Šaltinis: sudaryta autorės pagal Diamond (1984)
5 pav. Monitoringas be finansinio tarpininko

Šaltinis: sudaryta autorės pagal Diamond (1984)

6 pav. Monitoringas per finansų tarpininką

Taigi, Diamond ir kiti mokslininkai pagrindžia finansų tarpininko svarbą bei pateikdami
modelį įrodo jo naudą.

20
 2.4. Likvidumo užtikrinimo modelis

Pasak Mačerinskienės (2013), likvidumas – tai galimybė greitai ir lengvai pakeisti aktyvus
kitais instrumentais neprarandant vertės. Ši savybė, finansų rinkose yra labai svarbi, norint veikti
tinkamai ir siekiant gauti maksimalią grąžą iš investicijų bei saugiai investuoti. Anksčiau minėtieji
mokslininkai, tokie kaip Diamond ir Dybvig (1983) sukūrė DiamondoDygvigo modelį, kuris
paaiškina kaip bankas, veikdamas kaip finansų tarpininkas, gali veikti užtikrindamas indėlių ir
paskolų likvidumą.
Jų modelyje visi rinkos dalyviai turintys laisvų lėšų yra linkę rizikuoti, tačiau nežino savo
ateities vartojimo poreikio, t.y. nori turėti galimybę savo investicijas bet kada atsiimti. Todėl jiems
tinkamiausia yra likvidžios finansų rinkos, kuriose galėtų bet kuriuo momentu išsigryninti savo
investicijas. Čia ir prireikia finansų tarpininko. Būtent jis geba užtikrinti likvidumą. Kitais žodžiais
tariant, Mačerinskienė (2013) teigia, kad nesant finansinio tarpininko tokioje situacijoje, visi rinkos
dalyviai, norėdami investuoti savo laisvas lėšas, tai galėtų padaryti tik į ilgalaikes finansines
priemones ir tikėtis aukšto pajamingumo tik išlaikydami jas ilgą laikotarpį. O tie kurie nori pasilikti
galimybę atsiimti savo investicijas bet kada ar per trumpą laikotarpį, gali tikėtis tik labai mažo
pajamingumo.
Finansų tarpininkai, pasitelkdami kokybinio turto transformavimo funkciją, geba išpildyti
abiejų šalių interesus. Paskirstydami skolintojų lėšas ir suteiktas paskolas jie gali veiksmingai
reguliuoti įeinantį ir išeinantį pinigų srautą ir taip užtikrinti finansinių priemonių likvidumą.
Tačiau kartais nutinka ir taip, kad finansinis tarpininkas, susiklosčius tam tikroms
aplinkybėms rinkoje, gali turėti problemų susijusių su laisvų pinigų trūkumu. Pvz. netinkamai
apskaičiavus tikimybę klientų norinčių ateityje atsiimti savo pinigus, ar pasklidus neigiamai
informacijai pritrauktų per didelį dėmesį rinkos dalyvių, norinčių atsiimti savo investicijas. Tokiais
atvejais bankas gali turėti problemų išmokant visiems klientams, nes dalį investicijų jis yra pavertęs
paskolomis, kurios gali neatitikti investicijų atsiėmimo laiko.

21
 IŠVADOS

1. Finansinis tarpininkas – tai subjektas priimantis laisvus pinigus iš jų turinčių objektų ir

paskirstantis/skolinantis tiems, kuriems jų trūksta. Visa tai atliekama už tam tikrą komisinį mokestį.
Pats finansinis tarpininkavimas apibūdinamas, kaip veikla, kurią vykdydamas institucinis vienetas
įsigyja finansinio turto ir savo vardu prisiima įsipareigojimų, rinkoje sudarydamas finansinius
sandorius. Finansinių tarpininkų pagrindinė užduotis yra padėti finansų rinkos dalyviams susitikti
rinkoje ir patenkinti savo poreikius, tokius kaip skolinti ar pasiskolinti tam tikrą kiekį laisvų ar
trūkstamų lėšų.
2. Pagrindinės finansų tarpininkų funkcijos: terminų transformacija - tai gebėjimas trumpo
termino įsipareigojimus pakeisti į ilgo termino įsipareigojimus, rizikos perkėlimas - sugebėjimas
rizikingas investicijas konvertuoti į mažiau rizikingas, kitaip tai vadinama rizikos diversifikavimu,
patogumo užtikrinimas - mažų indėlių derinimas su didelėmis paskolomis ir didelių indėlių
derinimas su mažomis paskolomis. Taip pat finansiniai tarpininkai atlieka šias funkcijas:
tarpininkavimo ir turto transformacijos.
3. Vienas iš pagrindinių finansinio tarpininkavimo privalumų yra rizikos sumažinimas -
kolinant tiesiogiai patiriama daug didesnė rizika nei per finansinį tarpininką. Taip yra dėl to, kad
finansų tarpininkais sugeba diversifikuoti riziką, t.y. ją paskirstyti. Kitas finansų tarpininko
privalumas – likvidumas, t.y. galimybė konvertuoti turimus aktyvus į labiau likvidų turtą - pinigus.
Vykstant lėšų keitimuisi per finansų tarpininką yra sutaupomi kaštai ir laikas rinkos dalyvių jei jie
skolintų/skolintųsi tiesiogiai, t.y. greitumas ir sąlyginis pigumas. Finansų tarpininkai, naudodamiesi
masto ekonomija, sumažina savo kaštus, o atskiri rinkos dalyviai sudarydami vieną ar kelias
sutartis/sandorius to padaryti negali.
Vienas iš didžiausių trūkumų yra dideli paslaugos mokesčiai. Kaip ir daugumos institucijų,
finansų tarpininkų pagrindinė užduotis yra uždirbti pelną. Finansų tarpininkas imdamas indėlius ir
juos perskolindamas už tam tikras palūkanas uždirba pelną, todėl indėlininkams mokamos
palūkanos niekada nebus mokamos didesnės nei jie to norėtų, o skolininkų palūkanų norma niekada
nebus tokia maža, kokios jie tikėtųsi. Kitas trūkumas yra ekonominių šokų sukėlimas. Palūkanų
normų didinimas ir mažinimas stipriai veikia ekonomiką bei pinigų cirkuliaciją. Kylant palūkanų
normoms mažėja skolinimasis ir didėja skolinimas, tad grynųjų pinigų apyvartoje mažėja, o
mažėjant palūkanų normoms atvirkščiai – didėja skolinimasis, bet mažėja skolinimas, o grynųjų
pinigų apyvartoje daugėja.
4. Esant tiesioginiam finansavimui namų ūkiai turimas lėšas skolina įmonėms, kurios
gautas lėšas investuoja į įrangą, techniką, verslo plėtimą, naujoves ir t.t. Tokiu būdu namų ūkis turi
finansinė pretenziją į savo paskolintas lėšas (ta pati procedūra galioja ir atvirkščiai, jei įmonės

22
skolina namų ūkiams). Tačiau atsirandant finansų tarpininkui, t.y. esant netiesioginiam
finansavimui, visas procesas vyksta šiek tiek kitaip. Namų ūkiai skolina finansų tarpininkui,
padėdami indėlį į banką ir gaudami tam tikrą palūkanų normą. Taip atsiranda finansinė pretenzija iš
namų ūkio bankui – suėjus sutarties terminui ar esant reikalui bankas privalo grąžinti pasiskolintą
sumą, t.y. privalo grąžinti klientui indėlį. Kadangi tokių namų ūkių yra labai daug, bankas surinktus
pinigus gali perskolinti įvertindamas riziką ir taip transformuodamas turtą, kas buvo aptarta
anksčiau. Įmonės siekdamos gauti paskolas kreipiasi į finansų tarpininką (pvz. banką), kuris skolina
atitinkamą lėšų kiekį ir pasilieka sau finansinę pretenziją, kad klientas atitinkamai nustatytu laiku
grąžins jam skolintas lėšas bei palūkanas.
5. Leland ir Pyle (1977) modelis pagrindžia finansinio tarpininkavimo privalumus per
informacijos asimetrijos problemą. Finansinis tarpininkas turėdamas privačios informacijos iš
abiejų šalių, t.y. skolintojo ir skolininko yra pajėgus pasiekti geriausią rezultatą už mažiausią riziką.
Mokslininkai teigia, kad vien skolininkui bandant pateikti savo informaciją tiesiogiai skolintojui, jis
susidurs su klasikine patikimumo problema: potencialūs skolintojai gali būti neįtikinti informacijos
patikimumu ir sandoris gali neįvykti. Taip pat žvelgiant iš skolintojo pusės, kaštai, kuriuos jis patirs
ieškodamas patikimos ir jo interesus atitinkančios informacijos, gali būti per dideli atsižvelgiant i
galimybę šią informaciją pigiau per finansų tarpininką. Skolintojo pelnas išskaičiavus visus patirtus
kaštus gali būti lygus nuliui.
Gorton ir Winton išskiria Diamond (1984) stebėjimo (monitoringo) modelį. Kadangi
monitoringas kainuoja daug kaštų, jei tai atliekama atskirai kiekvieno rinkos dalyvio, todėl tai atlikti
puikiai geba finansinis tarpininkas, kuris būtent ir specializuojasi šioje srityje.
Diamond ir Dybvig (1983) sukūrė DiamondoDygvigo modelį, kuris paaiškina kaip bankas,
veikdamas kaip finansų tarpininkas, gali veikti užtikrindamas indėlių ir paskolų likvidumą. Šiame
modelyje visi rinkos dalyviai turintys laisvų lėšų yra linkę rizikuoti, tačiau nežino savo ateities
vartojimo poreikio, t.y. nori turėti galimybę savo investicijas bet kada atsiimti. Todėl jiems
tinkamiausia yra likvidžios finansų rinkos, kuriose galėtų bet kuriuo momentu išsigryninti savo
investicijas. Čia ir prireikia finansų tarpininko. Būtent jis geba užtikrinti likvidumą. Finansų
tarpininkai, pasitelkdami kokybinio turto transformavimo funkciją, geba išpildyti abiejų šalių
interesus. Paskirstydami skolintojų lėšas ir suteiktas paskolas jie gali veiksmingai reguliuoti įeinantį
ir išeinantį pinigų srautą ir taip užtikrinti finansinių priemonių likvidumą.

23
 LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Autorius nežinomas (2014) Financial intermediation. Chapter 17.;

2. Autorius nežinomas (2014) Finansistas.net [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. vasario 27 d.].
Prieiga per internetą: http://www.finansistas.net/finansu-tarpininkas.html;
3. Autorius nežinomas (2014) Financial intermediaries: meaning, functions, examples,
advantages, explained. [interaktyvus] [žiūrėta 2015 m. vasario 25 d.] Prieiga per internetą:
http://mrunal.org/2013/04/economy-financial-intermediaries-meaning-functions-examples-
advantages-explained.html#1;
4. CETORELLI, Nicola, MADEL, Benjamin H., MILLINEAUX, Lindsay (2007) The
evolution of banks and financial intermediation: framing the analysis.[interaktyvus] Financial
management association [žiūrėta 2015 m. kovo 1 d.] Prieiga per internetą:
http://www.jstor.org/stable/3665532;
5. Europos komisija (2010) Europos parlamento ir tarybos reglamentas dėl Europos
nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos Europos sąjungoje [interaktyvus] Briuselis [žiūrėta
2015 m. kovo 24 d.] Prieiga per internetą:
http://www.europarl.europa.eu/meetdocs/2009_2014/documents/com/com_com%282010%290774_
/com_com%282010%290774_lt.pdf ;
6. FREIXAS, Xavier, ROCHET, Jean-Charles (1999) Macroeconomics of banking. Fourth
printing, 15-51 p. ISBN 0-262-06193-7;
7. GORTON, Gary, WINTON, Andrew (2002) Financial intermediation. Financial
Institutions center.
8. GWILYM, O. (2011) Financial intermediation. [interaktyvus] University of London
[žiūrėta 2015 m. kovo 1 d.] Prieiga per internetą: www.londoninternational.ac.uk ;
9. MERTON, Robert C. (2009) A functional perspective of financial intermediation;
10. SCHOLTENS, Bert, WENSVEEN, van Dick, (2003) The theory of financial
intermediation: an essay on what it does (not) explain. SUERF – The European Money and Finance
Forum. ISBN 3-902109-15-7;
11. STRIUŽAS, Vilius (2009) Investicinių paslaugų teikimas: pagrindinės nuostatos, kurias
pravartu žinoti investuotojui;
12. VAINIENĖ, Rūta (2014) Finansinins tarpininkavimas [interaktyvus] Verslo žinios
[žiūrėta 2015 m. vasario 25 d.] Prieiga per internetą: http://zodynas.vz.lt/Finansinis-
tarpininkavimas.

24