Teisinis reguliavimas kaip socialinio reguliavimo forma

Vartodami sąvoką „socialinė norma“, visada turime galvoje tam tikrą poveikį žmogaus elgesiui, siekiant
žmogaus elgesį įsprausti į tam tikrus rėmus. Žmogaus elgesį lemiantys veiksniai yra skirstomi: Žmogaus
elgesį formuojančius veiksnius, kuriuos racionaliai apibrėžti ar paaiškinti dažnai yra neįmanoma
(Nenormatyviniai reguliatoriai – dėl jų neapibrėžtumo ir specifikos teisės mokslas tokių faktorių beveik
nenagrinėja); Normatyviniai reguliatoriai, tiksliau tokį elgesį formuojančius veiksnius, kurie išreiškiami
tekstu ir kuriais tiesiogiai yra išsakomas tinkamo elgesio modelis.

Socialinių ir tikslo normų skirtumai:

Kriterijai Socialinės normos Tikslo normos

Ką reguliuoja? Reguliuoja santykius tarp žmonių
Koks reguliavimo Siekiama užtikrinti bent minimalią
tikslas? socialinę tvarką ir suderinti
skirtingus žmonių interesus
mažiausiai skausmingomis
priemonėmis
Kaip jos Socialinės normos yra kuriamos,
formuojasi? todėl joms būdingas subjektyvus
pobūdis ir reliatyvumas
Kokiu būdu Socialinėmis normomis yra
išreiškiamas išreiškiamas daugiau ar mažiau
tinkamas elgesys? apibrėžtas tinkamo elgesio
variantas
Kaip užtikrinamas Socialinių normų laikytis verčiama,
jų laikymasis? už jų pažeidimą gresia neigiamas
poveikis
Normų pavyzdžiai Moralinis reikalavimas nemeluoti.
Teisinis reikalavimas nustatytu
laiku teikti mokesčių deklaracijas.
Etiketo reikalavimas pirmiausia
išleisti išeinančius iš patalpos ir tik
po to įeiti pačiam
Tam tikros tikslo normos užrašomos teisine kalba ir tampa teisės normomis.
Reguliuoja santykius tarp žmogaus ir
aplinkos
Siekiama pasiūlyti optimalų aplinkos
įvaldymo būdą
Tikslo normos yra formuluojamos
atpažįstant ir taisyklėmis išreiškiant
objektyvius gamtinius dėsningumus
Tikslo normos visada siūlo daugelį
alternatyvių pasirinkimo variantų,
paliekant pačiam žmogui galimybę
pasirinkti tinkamiausią
Tikslo normų laikytis nėra verčiama, už jų
nesilaikymą nėra baudžiama.
Nesilaikydami tikslo normų, nepasieksime
norimo aplinkos įvaldymo tikslo arba
mūsų veikimas bus nerezultatyvus
Uždegame šviesą, jei patalpa tamsi.
Sodindami medį, turime iškasti tinkamo
dydžio duobę. Atsidarome langą,
turėdami tikslą išvėdinti patalpą

Normos požymiai(pagal Deontinę logiką):

● Norma – tai tekstu išreikštas elgesio nurodymas.

● Normomis laikomi elgesio standartai, kai tikimasi iš asmenų tam tikro elgesio, patekus į normos
veikimo sferą.

● Norma išsiskiria didžiule įtaiga, išskirtine preferencija joje nurodytam elgesio tipui.
 ● Norma turi ypatingą struktūrą: elgesio modelis, elgesio medelio pobūdis, normos taikymo
sąlygos, normos adresatas

● Normos yra preskriptyvios, joms nebūdingas aprašomasis pobūdis, todėl jos negali būti teisingos
ar neteisingos.

● Normos pasižymi, kad iš adresato galima reikalauti tik objektyviai įmanomo elgesio.

● Norma pasižymi ir objektyviai egzistuojančia galimybe normą pažeisti

● Norma kuria normos kūrėjas, kurios įtaka galioja tik normos kūrėjo valdžios zonoje

Normos adresatas – tai asmuo, kuriam skirti normos reikalavimai. Būtent normos adresato elgesį
siekiama nukreipti tinkama linkme – nusakant taisykle, kaip derėtų elgtis.

Teisės normos kaip tam tikrą elgseną apibrėžiančios taisyklės (formaliųjų teisės normos požymių) tyrimą
atskirti nuo sąlygų, kurioms esant ši taisyklė gali būti pavadinta teisine ir kurias įvairios teisės sampratos
supranta skirtingai (turiningųjų teisės normos požymių), tyrimo.

Formalieji teisės normų požymiai:

● Norminamasis pobūdis(Teisės norma siekiama įrėminti asmenų elgesį panašiose situacijose,

todėl turi būti nustatytas elgesio modelis, pobūdis, taikymo sąlygos, adresatas)

● Apibrėžtumas(Teisės norma išreiškiama aiškiai, vienareikšmiškai, +- tiksliai)

Pagal normos vertybinio pagrįstumo kriterijų, norma laikoma privaloma, jei ji tinkamai gina toje
visuomenėje vyraujančią vertybių sistemą.

Pagal elgesio kriterijų, norma galioja, kai iš tikrųjų daro poveikį adresatui.

Pagal legalumo kriterijų, norma galioja jei priima ir viešai paskelbia kompetentinga institucija valstybėje
pripažintu pavidalu.

Praktikuojantys teisininkai, ypač tie, kurie veikia kontinentinės teisės tradicijos valstybėse, yra linkę
suteikti pirmumą legalumo kriterijui. Teisės moksle ir teisės praktikoje įsitvirtino vertybiniai teisės
elementai, iš kurių bene ryškiausi – teisės principai.

Teisės normų skiriamieji požymiai:

● Teisės norma išsiskiria formulavimo tikslumu ir apibrėžtumu

● Teisės normoms būdingas visuotinis privalomumas

● Teisės normų veikimui būdingas sistemiškumas

● Teisės normos pasižymi glaudžiu ryšiu su valstybe

● Teisės normų nesilaikymas yra susietas su organizuotos valstybės prievartos taikymu asmenims,
pažeidusiems teisės reikalavimus

● Teisės normomis vadinamos bendro pobūdžio elgesio taisyklės

● Teisės normų turiniui keliami vertybiniai turinio reikalavimai

 ● Teisės normoms būtinas bent minimalus visuomenės priėmimas

● Teisės normoms būdingas viešumas

● Teisės normoms būdingas refleksiškumas ir dinamiškumas

Nėra absoliutinamas valstybės vaidmuo – kompetentingos valstybinės institucijos sukurta ir paskelbta

taisyklė gali būti pripažinta neatitinkančia teisei keliamų reikalavimų.

Įprasta pabrėžti labai glaudų tiesės ryšį su morale, religija, papročiais, politika, korporatyvinėmis
normomis.

Teisės ir moralės normų skirtumai:

Moralės normos Teisės normos

Moralės normos atspindi visos visuomenės
interesus
Moralės normos neformalizuotos, nerašytos –
veikia kaip viešoji nuomonė
Moralės normos reguliuoja tuos santykius, kurie
susiklosto dėl dvasinio – etinio turinio objektų
Moralės normoms būdingas spontaniškas kūrimosi
pobūdis – moralė nėra tikslingai kuriama ir
formuojasi stichiškai. Moralės normų negalima
tikslingai pakeisti – jos veikia tol kol visuomenė jas
aprobuoja ir jų laikosi.
Moralės normų kilmės šaltinis – visuomenė
Į moralės sistemą įeina tik normos, tiesiogiai
reguliuojančios žmonių santykius
Moralės normos formuluojamos abstrakčiai ir
suteikia didelę jų interpretavimo laisvę
Moralės normų adresatas žmogus
Moralės normų sankcijos nėra iš anksto apibrėžtos
ir institucionalizuotos – normų laikomasi dėl
vidinio įsitikinimo teisingumu ir visuomenės
spaudimo
Moralinis vertinimas labiausiai priklauso nuo
žmogaus poelgio motyvų vertinimo
Teisės normos labiau atspindi socialiai aktyvios
visuomenės interesus
Teisės normos dažniausiai rašytinės, reiškiamos
tiksliomis formuluotėmis
Teisės normos reguliuoja svarbiausius
visuomeninius santykius: egzistuoja situacijos,
kurias teisė reguliuoja, o moralė jų nevertina( ir
atvirkščiai)
Šiuo metu dauguma teisės normų sukuriama
tikslingai ir sąmoningai.
Pagrindinis teisės normų šaltinis – politiškai
organizuota visuomenė arba viešoji valdžia
Į teisės sistemą įeina ne tik normos, tiesiogiai
reguliuojančios žmonių santykius, bet ir normos,
nustatančios pirminių normų kūrimo, taikymo,
ginčų sprendimo ir kitas normų taisykles.
Galimybė laisvai interpretuoti teisės normas
priklauso nuo visuomenėje vyraujančios teisės
sampratos, bet bendruoju požiūriu yra daugiau ar
mažiau suvaržyta
Teisės normų adresatai – fiziniai ir juridiniai
asmenys.
Teisės normų sankcijos iš karto apibrėžtos ir
paskelbtos viešai
Teisiniam vertinimui elgesio motyvai dažniausiai
neturi reikšmės
Vyrauja nuomonė, kad teisei yra būtinas tam tikras moralinis minimumas, nes juo nepasižymėdama teisė
nebus pajėgi veikti efektyviai. Dėl Vakarų visuomenės moralinio pliuralizmo – neįmanoma nustatyti
vientisos ir nuoseklios moralės normų sistemos, kuria būtų galima patikimai remtis sprendžiant vieną ar
kitą teisės reikšmingą klausimą.

Religijos normos – elgesio taisyklės. Skiriamoji savybė – jų laikymasis paremtas tikėjimo elementu. Teisės
mokslo požiūriu yra akivaizdu, kad religija yra vienas iš materialiųjų teisės šaltinių (taigi, viena ir teisės
ištakų, versmių). Religija kuria žmogaus elgesio suvaržymus, padedančius užtikrinti bent minimalią
socialinę tvarką. Religija viena iš seniausių normatyvinių sistemų. Viena vertus modernių valstybių veiklai
būdingas sekuliarizmas ir jų pereigos religijos atžvilgiu primena veiksmus „naktinio sargo“, privalančio
užtikrinti tikėjimo ir religinio pliuralizmo laisvę.

Papročiai – tai socialinių normų grupė, suvokiama kaip elgesio taisyklės, įsitvirtinusios visuomenėje dėl
daugkartinio jų taikymo. Paprotys visuotinai pripažįstamas vienu iš materialiųjų teisės šaltinių (teisės
ištakomis). Ankstyvoji teisė, jos viešoji valdžia sankcionavo elgesio taisykles, kurias visuomenė jau žinojo
ir kurias jau taikė. Vienas iš pavidalų, kuriais šiandien funkcionuoja teisė, yra teisinis paprotys.

Politinės normos – susijusios su valstybės valdymu. Tam tikros visai visuomenei svarbios politinės
normos užrašomos teisiniuose tekstuose ir tampa teisės normomis. Teisės normas daugiausiai kuria
viešoji valdžia, kurios sprendimus didele dalimi lemia faktas, kokios politinės jėgos yra laimėjusios
rinkimus. Teismai taikydami teisę, kartais yra priversti nustatyti , kokius ketinimus turėjo įstatymų
leidėjas, priimdamas teisines taisykles.

Korporatyvinės normos – susivienijimų elgesio taisyklės. Normų pažeidimo atvejams korporacijos gali
būti nusistačiusios tam tikras poveikio priemones – gali net ir pašalinti asmenį, pažeidusį korporatyvines
taisykles, iš susivienijimo. Valstybė nedalyvauja korporatyvinių normų leidime – tokias normas leidžia
pats susivienijimas. Valstybės kontrolė yra vykdoma judėjimo steigimo metu ir galėtų būti vykdoma,
jeigu kiltų teisinis ginčas tarp susivienijimo dalyvio ir susivienijimo – tokie atvejai yra reti.

Teisės moksle, apibrėžiant vidinę teisės normos struktūrą, vartojamos hipotezės ir dispozicijos sąvokos.
Teisės moksle įsitvirtinus vienai teisės sampratai – teisiniam pozityvizmui – tapo įprasta teisės normos
struktūrą apibūdinti kaip šių trijų kategorijų – hipotezės, dispozicijos ir sankcijos – junginį.

Norma, kuri neturi bent vieno struktūrinio elemento, neatitinka jai keliamų reikalavimų ir, jeigu tokia
norma teisės sistemoje visgi atsiranda, ji laikytina tam tikru teisės broku – „netobula“ norma.

Trinarės teisės normos susiformavimo veiksniai:

● Stipri teisinio pozityvizmo įtaka, kai valstybės prievarta buvo tiesiog suabsoliutinta, teigiant, kad
taisyklė, neužtikrinta valstybės prievarta, apskritai praranda savo teisinį pobūdį.

● Nurodytas polinkis atskirai teisės normai suteikti visos teisinės tvarkos požymius.

1. Tokia trinarė struktūra labiausiai asocijuojasi su tomis teisės normomis, kurios formuluoja
teisinius liepimus.

2. Realybėje yra daugybė teisės normų (net ir tų, kurios formuluoja teisinius paliepimus), kurios
neturi teisinės sankcijos.
 3. Priekaištas pagrįstai išsakomas trinarei teisės normos struktūrai – jos elementų semantinis ir
normatyvinis nesuderinamumas.

Remiantis deontine logika suformuluota dvinarė teisės normų koncepcija, teisės normą sudaro du
privalomi jos elementai: hipotezė ir dispozicija.

Sankcionuojančios normos formuluoja privalomo elgesio taisykles valstybinėms institucijoms,

nurodydamos jų pareigą pritaikyti teisines sankcijas pažeidėjams.

Dvinarė teisės normos struktūra yra universali ir korektiška:

● Ši struktūra yra tinkama tiek teisinius liepimus, tiek teisinius leidimus formuluojančioms
normoms

● Sudaro galimybę pasiekti semantinę ir normatyvinę darną

● Palieka galimybę diskusijai, ar galimi kiti normos virtimo teisės norma kriterijai

Hipotezė – tai teisės normos struktūros dalis, nustatanti gyvenimiškas aplinkybes, kurioms atsiradus
teisės norma pradeda veikti, sukurdama tam tikriems asmenims teises ir pareigas.

Žmogus negali būti įpareigotas tam tikru būdu elgtis nuolat – normos hipotezė apibrėžia tas
gyvenimiškas situacijas ir sritis, kuriose turėtume elgtis tam tikru būdu, kad nebūtume nubausti ir (ar)
pasiektume norimą teisinį tikslą.

Normos veikimo sąlygos:

Paprastoji Normos veikimas yra siejamas su viena sąlyga,

kurios buvimo pakanka tam, kad norma pradėtų
reguliuoti adresato elgesį.
Sudėtinė Normos veikimas siejamas su dviem ar daugiau
sąlygų, kurios visos būtinos tam, kad norma
pradėtų reguliuoti adresato elgesį.
Alternatyvioji Normos veikimas siejamas su dviem ar daugiau
sąlygų, kurių bent vienos buvimo užtenka, kad
norma pradėtų reguliuoti adresato elgesį.
Mišrioji Hipotezė, turinti ir sudėtinės, ir alternatyviosios
hipotezės požymių.

Pagal hipotezės apibrėžtumo laipsnį skiriamos:

Absoliučiai apibrėžta Normos veikimo aplinkybės išdėstomos konkrečiai,

nepaliekant normos adresatui galimybės jų
interpretuoti savo nuožiūra.
Santykinai apibrėžta Normos adresatui paliekama veikimo laisvė
(diskrecija) apsispręsti, ar nurodyta aplinkybė
egzistuoja, ar neegzistuoja.

Dispozicija – tai teisės normos struktūros dalis, kurioje yra suformuluojama pati elgesio taisyklė.
Dispozicijoje būna išreikštas teisinis liepimas arba teisinis leidimas – dvi pagrindinės teisinio reguliavimo
priemonės, kurios ir suformuluoja teisinio reguliavimo kryptį.

Pagal teisės normoje išreikštą reguliavimo kryptį gali būti:

Liepiamoji Suformuluotas draudimas arba nurodymas elgtis

tam tikru būdu. Liepiamosios dispozicijos gali liepti
atlikti aktyvius veiksmus arba įtvirtinti pasyvų
elgesio tipą, įpareigojant tam tikrų veiksmų
nevykdyti (taip išreiškiamas teisinis draudimas)
Leidžiamoji Suformuluotos teisiškai ginamos galimybės siekti
tam tikrų teisinių tikslų ar tenkinti kitokius teisės
ginamus interesus

Pagal dispozicijos išsamumą skirstomos:

Paprastoji Išreiškiama elgesio taisyklė, jos neaiškinant

Aprašomoji Elgesio taisyklė ne tik išreiškiama, bet ir aiškinama

Paprastasis normos išdėstymas – tokiu atveju vienoje teisinio teksto vietoje būna suformuluota visi
keturi normos struktūriniai elementai – tiesa toks variantas praktikoje gan retas.

Blanketinis išdėstymas – tokiu atveju informacija išdėstome skirtinguose tekstiniuose šaltiniuose, t.y
tekstiniame tekste yra daroma gan abstrakti nuoroda į kitą teisės šaltinį.

Nukreipiamasis išdėstymas – tokiu atveju normos struktūriniai elementai išdėstomi tame pačiame
šaltinyje tik skirtingose vietose, t.y analizuojamoje teisinio teksto vietoje randame nuorodą į kitą to
paties teisės šaltinio vietą.

Teiginyje turi būti apibrėžti bent du normos elementai – elgesio modelis ir elgesio modelio pobūdis
(dispozicija).

Sankcija – tai neigiamos poveikio priemonės, kurios taikomos asmeniui, pažeidusiam teisinės taisyklės
dispozicijos reikalavimus.

Teisės moksle išskiriamos sankcijos:

● Kaip neigiamos poveikio priemonės, taikomos už teisinių liepimų nesilaikymą (tai represinės –
baudžiamosios sankcijos)

● Kaip privertimas įvykdyti teisinę pareigą, kurią įvykdyti asmuo vengė (restitucinė sankcija)

● Kaip poelgio teisinio reikšmingumo anuliavimas (negaliojimo sankcija)

Baudžiamojo poveikio priemonė – tokia priemonė, kuri turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį

Auklėjamojo poveikio priemonė – priemonė, skirta tam tikrais atvejais nepilnamečiam asmeniui,
padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.
Už administracinius nusižengimus taikomos administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio
priemonės. Administracinė nuobauda – valstybės prievartos priemonė, skiriama administracinį
nusižengimą padariusiam asmeniui.

Darbo kodekse numatyta, kad už šiurkštų darbuotojo pažeidimą jis gali būti atleistas iš darbo.

Pagal taikomų poveikio priemonių pobūdį teisinės sankcijos gali būti:

Restitucinė (atkuriamoji) Teisės reikalavimus pažeidęs asmuo yra

įpareigotas atkurti padėtį, buvusią iki teisės
pažeidimo – t.y užtikrinama, kad bus išsireikalauta
egzistuojančios teisinės pareigos atlikimo.
Represinė (baudžiamoji) Teisinius reikalavimus pažeidęs asmuo yra
nubaudžiamas, paskiriant jam naują teisinę
pareigą, kurios įgyvendinimą prižiūri valdingas
galias turinčios institucijos.
Negaliojimo (pasyvioji) Teisinius reikalavimus pažeidęs asmuo nėra
nubaudžiamas, bet taip pat patiria neigiamas
elgesio pasekmes – nepasiekia to tikslo, kurį
stengėsi pasiekti.

Pagal sankcijos struktūrą sankcijos skirstomos:

Paprastoji Už dispozicijos pažeidimą numatytas vienos rūšies

poveikio priemonės skyrimas.
Sudėtinė Už dispozicijos pažeidimą numatytos kelios kartu
taikomos poveikio priemonės.
Alternatyvioji Už dispozicijos pažeidimą numatyta daugiau negu
viena poveikio priemonė, iš kurių sankciją taikantis
asmuo pasirenka tinkamiausią.
Mišrioji Už dispozicijos pažeidimą numatytos kelios
poveikio priemonės, kurios turi ir sudėtinės, ir
alternatyviosios sankcijos požymių.

Pagal teisinės atsakomybės rūšis sankcijos gali būti:

Konstitucinės sankcijos Neigiamos poveikio priemonės, kurios taikomos už

Konstitucijos pažeidimus.
Baudžiamosios sankcijos Neigiamos poveikio priemonės (bausmės,
baudžiamojo poveikio ir auklėjamojo poveikio
priemonės), taikomos už nusikaltimus ir
baudžiamuosius nusižengimus.
Administracinės sankcijos Neigiamo poveikio priemonės (administracinės
nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės),
kurios skiriamos už administracinius nusižengimus.
Civilinės sankcijos Neigiamos poveikio priemonės, kurios taikomos už
civilinės teisės ar sutarties pažeidimus.
 Drausminės sankcijos Neigiamos poveikio priemonės, kurios taikomos už
darbo ar tarnybos tvarkos pažeidimus.
Procesinės sankcijos Neigiamos poveikio priemonės, kurios taikomos už
teismo proceso tvarkos pažeidimus.

Teisės normų klasifikacijos:

Pagal funkcijas Sankcionuojamos (reguliuoja elgesį – nustato

tinkamo elgesio taisykles) ir sankcionuojančios
(įtvirtina sankcijas už sankcionuojamų normų
pažeidimą ir valstybinių institucijų kompetenciją
šias sankcijas taikyti)
Pagal išdėstymą tekste Paprastos (normos elementai suformuluoti toje
pačioje teksto vietoje), nukreipiančios (nors
elementai suformuluoti tame pačiame teisės
šaltinyje, bet skirtingose jo vietose), blanketinės
(normos elementai suformuluoti skirtinguose
teisės šaltiniuose)
Pagal teisinę galią Konstitucinės (įtvirtintos aukščiausios galios
teisiniame akte – Konstitucijoje) ir ordinarinės
(įtvirtintos žemesnės juridinės galios teisės
aktuose)
Pagal priskyrimą tam tikrai teisės sričiai Administracinės, baudžiamosios, civilinės ir t.t
Pagal paskirtį Materialinės (nustato adresatų subjektines teises ir
teisines pareigas), procedūrinės (nustato teisių ir
pareigų įgyvendinimo procedūras), procesinės
(reguliuoja teisminį procesą)
Pagal reguliavimo intensyvumą Imperatyvios (įsakmios elgesio taisyklės, kurių
adresatas negali jų keisti) ir dispozityvios
(adresatas gali naudotis taisykle arba nesinaudoti;
taip pat gali pasirinkti vieną iš normoje siūlomo
elgesio modelių arba susikurti taisyklę pats)
Pagal galiojimo laiką Vienkartinio galiojimo (suformuluoja vienkartinę
taisyklę) terminuoto galiojimo (galioja tam tikru
laikotarpiu) ir neterminuoto galiojimo (galioja, kol
nėra panaikinamos arba pakeičiamos)

Teisės šaltiniai
Teisės normų pavidalas – žodinė ar kita ženklų sistema, kuria materializuojama elgesio taisyklė ir pagal
kurią sprendžiama apie tos taisyklės teisinę galią bei vietą kitų taisyklių hierarchijoje.

Formalieji teisės normų šaltiniai:

● teisinis paprotys (seniausias teisinis šaltinis)

● norminė sutartis
 ● teisinis precedentas

● norminis teisės aktas

● teisės mokslo doktrina.

Materialiaisiais teisės šaltiniais yra laikomi vertybiniai faktai, kurie kuriant teisę transformuojasi į teisės
normas ir turi didelės įtakos teisėkūrai, o dabar pripažįstami kaip esminiai teisės šaltiniai. Pagal teisinio
pozityvizmo metodologiją, naudojančią atskiriamumo tezę, tik deskriptyvūs t.y nenorminiai,
nevertybiniai faktai, yra teisės šaltiniai materialiąja prasme:

● Religija

● Politiniai ir filosofiniai principai

● Visuomenės ekonominis, politinis, socialinis fonas

● Situacijos ypatingumas laiko ir erdvės pokyčiu

● kiti

Teisėkūros procedūros tipai: sankcionavimas, ratifikavimas, originalios teisės normos sukūrimas

Sankcionavimas – viešosios valdžios institucijos pripažinimas visuomenėje jau egzistuojančios elgesio

taisyklės.

Ratifikavimas – aukščiausios valstybinės valdžios institucijos aktas, kuriuo tvirtinama tarptautinė sutartis.

Formaliaisiais teisės šaltiniais yra laikoma teisėkūros subjekto kompetencija ir pačios teisėkūros
procedūros, kuriomis žmonių interesai yra paverčiami konkrečiomis elgesio taisyklėmis arba
visuomenėje egzistuojančios elgesio taisyklės paverčiamo teisės normomis.

Teisės šaltinių formaliąja prasme klasifikavimas:

● Konstitucija

● Konstituciniai įstatymai

● Paprastieji įstatymai

● Poįstatyminiai teisės aktai

Teisinis paprotys – tai viešosios valdžios institucijos pripažinta elgesio taisyklė, susiformavusi
visuomenėje dėl ilgalaikio ir daugkartinio tam tikro elgesio kartojimosi. Sankcionavimo būdu kuriamas
teisinis paprotys. Teisinis paprotys yra teisės šaltinis formaliąja prasme, o paprotys – teisės šaltinis
materialiąja prasme: jų skirtumas tėra doktrininis, nes jie susiformuoja evoliucionuodami ir egzistuoja
visuomenės sąmonėje, santykiuose. Kai tam tikras elgesys pasirodo tinkamas, o kiti asmenys pradeda
elgtis taip pat, tai toks elgesio modelis yra socialinė norma, o jos pavidalas – paprotys. Kai viešosios
valdžios institucijos tokią normą pripažįsta, ji tampa teisės normas, o jos pavidalas – paprotys – tampa
teisiniu papročiu. Teisinio papročio požymiai:

● Visuotinis reikšmingumas
 ● Visuotinis privalomumas

● Normatyviškumas

● Sankcionuotas pobūdis

● Formalusis apibrėžtumas

Viešoji norminė sutartis – tai viešosios valdžios institucijos ratifikuota dviejų ar daugiau teisės subjektų
sudaryta sutartis, kuria nustatoma tam tikra bendra elgesio taisyklė. Privačių sutarčių sąlygos yra
privalomos tik jų šalims, taigi yra ne bendrosios, o individualus elgesio taisyklės. Viešosios norminės
sutartys gali būti tam tikros valstybės nacionalinės teisės normų pavidalas arba tarptautinės teisės
normų pavidalas.

Sutarties ratifikavimas – viešosios valdžios institucijos patvirtinimas teisės subjektų sudarytos sutarties,
kartu paverčiant sutarties sąlygas teisės normomis.

Teismo precedentas – teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje teisėjo suformuluota bendra elgesio
arba išaiškinta jau egzistuojanti teisės norma, atskleista pastarosios prasmė, privaloma tos pačios arba
žemesnės grandies teismui, nagrinėjančiam tą pačią bylą. Teismo precedentas yra natūrali teisės raidos
stadija, kurią pereina kiekviena besivystanti teisė. Skiriasi tik tolesnis teismo precedento likimas:
vienuose kraštuose jis tampa dominuojančia teisės normų forma, o kitose kraštuose vėlesnės teisės
normų formos išstumia teismo precedentą į periferiją, palieka jam tik šalutinį vaidmenį. Teismo
precedento struktūra:

● Sprendimo dalis, kuri formuluoja privalomo elgesio standartą, yra vadinama ratio decidendi –
sprendimo pagrindu

● Apibrėžiant kitas sprendimo nuostatas naudojamas terminas obiter dictum – dalykai, pasakyti
tarp kitko

Pagal teisinį precedentą priėmusios institucijos viršenybę (pagal egzistuojančią Anglijoje teismų sistemą)
precedentai skirstomi:

● Lordų rūmų teisiniai precedentai;

● Apeliacinio teismo (civilinių ir baudžiamųjų bylų skyrių) teisiniai precedentai;

● Aukštojo teismo teisiniai precedentai.

Pagal teisinės atsakomybės rūšį :

● Baudžiamieji teisiniai precedentai;

● Civiliniai teisiniai precedentai.

Pagal teisinio precedento ratio decidendi buvimą :

● teisiniai precedentai su vienu ratio;

● teisiniai precedentai su keliais ratio.

Precedentinės teisės teoretikai dar skirsto teisinius precedentus:

 ● motyvuotus teisinius precedentus;
● nemotyvuotus teisinius precedentus.

Norminis aktas – teisėkūros subjektų specialia tvarka išleistas oficialus rašytinis dokumentas, kurio turinį
sudaro teisės normos, skirtos daugkartiniam naudojimui ir neribotam subjektų skaičiui. Norminiai aktai
kuriama valdžiai arba teismo institucijai sukūrus elgesio taisyklę.

Kad būtų galima skirstyti į įstatymus ir poįstatyminius aktus, tam reikia prielaidų:

● Tam tikras teisinės minties išsivystymo lygis

● Įgyvendintas valdžių padalijimo principas

Teisės principai – svarbiausi teisės esmės reiškimosi būdai, pagrindinės teisinės idėjos, kurios nurodo,
kaip konkrečiomis normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai.

Religinės dogmos – paplitusios šalyse, kuriose nėra atskirta teisė nuo religijos ir turi kur kas didesnį
svarumą nei kiti teisės šaltiniai.

Religinės teisės šaltiniai, kurie sudaro pagrindinę teisės šaltinių dalį musulmonų bei kitose, stipriai
religijos paveiktose teisės sistemose.

Korporatyvines normas įtvirtinantys šaltiniai, labai svarbūs kai kurioms valstybėms (tradiciškai šiuo
atveju minima Italija, kurioje šie šaltiniai įgijo ypatingą reikšmę dar Benito Mussolinio valdymo laikais)

Teisės principai
Teisės principai – tai pamatinės teisės sistemos nuostatos, pamatiniai dėsniai, fundamentalūs pradai,
kuriais grindžiamas teisinis reguliavimas ir teisinė praktika.

Apibendrinant galima išskirti tris teisės principų vietos teisės sistemoje sampratas:

● Teisės principai nepripažįstami teisės normomis ir nepriskiriami teisės sistemai, t.y suvokiami
kaip abstraktaus pobūdžio teisinės idėjos, esančios už teisės, suprantamos kaip teisės normų
sistema, ribų.

Teisės principai nebūdami teisės normomis, neturi teisinio reguliavimo savybės ir savo poveikiu
negali net lygintis su teisės normomis, o teisės kūrėją ar teisės taikytoją veikia tik netiesiogiai.

● Teisės principai laikomi ypatingos rūšies teisės normomis, įvardijamomis kaip „normos –
principai“, „normos – tikslai“, „normos – apibrėžimai“, „normos – uždaviniai“, „rekomendacinės
normos“, „skatinamosios normos“ ar pan.

Teisės principai suprantami ne kaip savarankiški sistemos elementai, tačiau kaip abstrakčios
nuostatos, kurios gali veikti tik detalizuotos bei sukonkretintos kitų teisės normų.

● Teisės principai pripažįstami ypatingomis teisinėmis nuostatomis, savarankiškais ir savitais teisės

sistemos elementais, kurie egzistuoja šalia teisės normų ir atlieka tik jiems būdingas funkcijas.
 Principams suteikiamas aiškus normatyvinis poveikis, jais vadovaujamasi vertinant teisės normų
ir teisinės praktikos teisėtumą.

Pagal vyraujantį požiūrį teisės principai ir teisės normos pripažįstami atskirais, savarankiškais ir savo
skirtingas funkcijas turinčiais teisės sistemos elementais.

Teisės principų ir teisės normų tarpusavio sąveika ir funkcinis ryšys:

● Teisės normos ir teisės principai yra reikalaujamo elgesio modelius nurodančios nuostatos,
tačiau skiriasi šių reguliatorių turinio apibrėžtumas, t.y šios nuostatos vienos nuo kitų skiriasi
pagal tai, kiek konkrečiai modeliuoja ir įtvirtinta reikalaujamą teisinių santykių subjektų elgesį.

Teisės principas yra bendresnio turinio už teisės normą ir konkretaus elgesio modelio neįtvirtina.

Principais suteikiama prasmė visam teisiniam reglamentavimui, įtvirtinamos teisiškai reikšmingo

elgesio laisvės ribos.

Palyginti su normomis, principai yra formuluojami abstrakčiai, bendrai ir plačiai.

● Teisės normos ir teisės principai skiriasi veikimo būdu ir įgyvendinimo galimybėmis.

Skirtingai nuo normos, teisės principas neformuluoja jokio aiškiai nusakomo tikslaus elgesio
modelio, o veikiau brėžia elgesio laisvės ribas.

Skirtingai nei netaikytina teisės norma, kuri yra pašalinama iš teisės sistemos, netaikomas
konkrečioje situacijoje „silpnesnis“ principas iš teisės sistemos nėra panaikinamas ir lieka
nepakitęs.

● Kyla specifinės ir taip pat besiskiriančios normų ir principų kolizijų šalinimo taisyklės.

Kai vienas kitam prieštarauja teisės principai, netaikytino principo nėra, nes kiekvienu konkrečiu
atveju vienas iš jų yra įtvirtinamas „stipriau“, intensyviau.

Principai savo prigimtimi yra pamatinės nuostatos, todėl negalima iškelti vieno principo,
ignoruojant ar pažeidžiant kitą.

Iš kitos pusės, principai tarpusavyje yra susiję, todėl vieno principo pažeidimas reiškia tam tikrą
grandininę reakciją ir kito principo pažeidimą.

Tokioje situacijoje teisės teorijoje labiausiai pripažintos pozicijos teisės principų reikšmės bei
galios klausimais, teisės principui prieštaraujanti teisės norma neturėtų būti taikoma.

● Teisės principai turi jiems būdingų ypatingų funkcijų, kurios lemia jų santykį su teisės normomis.

Vidinė teisės sistemos hierarchija, kurios viršuje atsiduria teisės principai, o teisės normos
privalo pastaruosius atlikti ir įgyvendinti.

Skirtingą teisės normų bei principų teisinę galią, išlaukiančią iš skirtingų šių teisės sistemos
elementų funkcijų ir prigimties

● Teisės principai neturi tokios aiškios struktūros kaip teisės normos.

 Teisės principai struktūros požiūriu dažnai neturi ne tik sankcijos (nenustato pasekmių jų
nesilaikymo atveju), tačiau dažnai neformuluoja ir aiškiai apibrėžiamos dispozicijos (elgesio
taisyklės).

Principai būdami teisės sistemos elementais, neįgauna teisės normoms būdingos trinarės ar
dvinarės struktūros, neturi griežtos formos, vidinės sandaros ar elementų.

● Skiriasi teisės normų ir teisės principų deklaravimo ar įtvirtinimo teisiniuose dokumentuose

būdas

Teisės principai gali būti išvedami iš įtvirtintų teisės normų, t.y grupė skirtingų teisės normų gali
būti suvokiamos kaip teisės principo išraiškos elementai.

Taigi teisės norma įtvirtina konkretų elgesio modelį, o principas nurodo tam tikrą veikimo kryptį,
vertybinę orientaciją.

Normos veikia pagal principą „viskas arba nieko“, o principams būdinga „svarbumo plotmė, juos galima
įgyvendinti skirtingu intensyvumu.

Teisės principai įtvirtina vertybę, siekį, tikslą. Dėl to jie tampa kriterijumi teisės normoms vertinti, suvokti
bei pateisinti.

Teisės principų funkcijas galima išskirti į dvi pagr. grupes:

● Apibūdina principų vaidmenį teisės sistemos atžvilgiu

● Labiau apibūdina teisės principų reikšmę tiesės sistemai funkcionuojant praktikoje

Teisės principų funkcijos teisės sistemos atžvilgiu gali būti skirstomos:

● Organizavimo teisės principų funkciją – tai teisės principų atliekamas teisės sistemos
„organizavimas“, t.y principai, būdami kreipiančiaisiais pradais, lemia teisės normų turinį ir jų
taikymą, organizuoja jas į sistemą ir užtikrina teisės sistemos kryptingumą, darnumą,
neprieštaringumą.

Teisės principai yra tarsi teisės sistemos karkasas, kurį konkretinant yra kuriamos teisės normos.
Suteikia teisės normoms ne tik struktūrą, bet ir kryptį, dar ir užtikrina vidinę sistemos darną.

● Verifikavimo teisės principų funkcija leidžia patikrinti tiek įstatymų leidėjo kuriamų teisės normų,
tiek teisę aiškinančių bei taikančių subjektų sprendimų teisėtumą.

Teisės principai yra svarbus kriterijus, kuriuo remiantis galima patikrinti, ar įstatymų leidėjai ir
teisės norminių aktų taikytojai veikdami nepažeidžia tam tikrų teisinių standartų.

Principų funkcijos pagal principų poveikį teisiniam procesui:

● Reglamentavimo funkcija reiškia, kad teisės principai, kaip tam tikros bendro pobūdžio
nuostatos ir fundamentalūs teisės sistemos pradai, daro įtaką teisėkūros subjektams ir nustato
jų veiklos ribas, nes šie subjektai privalo kurti teisės principus atitinkantį teisinį reguliavimą.

Reglamentavimo funkcija apima ir teisės principų poveikį visiems teisinių santykių subjektams,
kad nebūtų pažeisti teisės principai.
 ● Interpretavimo funkcija reiškia, kad aiškinant ir taikant teisės normas privalu remtis teisės
principais, t.y normos turiniui gali būti suteikiama tik tokia reikšmė, kuri atitinka teisės principų
dvasią ir jiems neprieštarauja.

Pirmiausia, atsižvelgiant į tai, kad teisės principai yra ypatingos teisinės sistemos nuostatos,
fundamentalūs jos pradai ir kreipiančios idėjos, aiškinant teisės normas principų turi būti
paisoma visada

Antra, teisės principų atliekama interpretavimo funkcija ypač svarbi tais atvejais, kai
reguliavimas teisės normomis yra ydingas – teisinis tekstas yra neaiškus, neišbaigtas ar
prieštaringas.

Trečia, teisės principai laikomi ne tik instrumentu, tačiau taip pat ir tokia priemone, kuri palieka
tam tikros erdvės teisės aiškintojui veikti kūrybiškai.

Oficialiai įgaliotoms institucijoms aiškinant teisės principus, jų turinys nuolat papildomas naujais
reguliuojamojo poveikio aspektais.

● Spragų užpildymo funkcija teisės principams pripažįstama atsižvelgiant į tai, kad tais atvejais, kai
nėra konkretų teisinį santykį reguliuojančios teisės normos, teisiniai ginčai sprendžiami ar
situacijos sureguliuojamos remiantis teisės principais.

Nesant galimybės taikyti įstatymo analogiją (vadovautis panašiomis pozityviosios teisės

normomis), teismai turi taikyti vadinamąją teisės analogiją (vadovautis bendraisiais principais).

● Teisės principai atlieka kolizijų šalinimo funkciją, nes jais remiantis šalinamos teisės sistemos
vidinės prieštaros (kolizijos).

Kai nustatoma, kad konkreti teisės norma prieštarauja teisės principui, tokia norma arba negali
būti taikoma arba privalo būti aiškinama taip, kad jos prieštaravimas principams būtų
likviduotas.

● Teisės principams priskiriama teisinio argumentavimo stiprinimo funkcija, pabrėžiant, kad

tinkamas ir pakankamas teisinio sprendimo argumentavimas visų pirma yra susijęs su jo
pagrindimu teisės principais.

Pagrindinės teisės sampratos

Dvi prigimtinės teisės teorijos: klasikinė ir modernioji. Prigimtinės teisės pamatas – žmogaus veiksmų
moralinis reglamentavimas. Prigimtinė teisė – vertybių teisė.

Klasikinė prigimtinės teisės samprata susiformavo viduramžių laikotarpiu. Analizuojama kaip padedanti
išaiškinti ir nustatyti teisingus Dievo ir žmogaus santykio principus.

Prigimtiniai įstatymai pagal T.Akvinietį:

● Žmogaus teisė į gyvybę

● Vyro ir moters santykiavimas, vaikų auginimas ir panašūs dalykai

● Žmogaus gyvenimas visuomenėje nedarant kitam blogo

Modernioji prigimtinės teisės samprata formavosi nuo XIV-XV amžiaus, tai buvo susiję su pasaulėvaizdžio
kaita Vakarų pasaulyje. Prigimtinė teisė – tai teisingo proto balsas ar kitas veiksmas yra moraliai
niekingas arba moraliai būtinas.

Prigimtiniai įstatymai pagal T.Hobbesą:

● Siekti taikos, jeigu tai neįmanoma naudotis karo priemonėmis, suteikiančiomis pranašumą

● Laisvės suteikti kitam tiek, kiek pats žmogus norėtų turėti

● Teisingumas, reiškiantis, kad žmonės privalo vykdyti susitarimus

Teisinės taisyklės turi reikalavimus:

● Turi būti bendro pobūdžio visiems

● Turi būti viešai paskelbtos

● Nukreiptos į ateitį

● Išreikštos suprantamais terminais

● Suderintos tarpusavyje

● Turi būti vengiama formuluoti neįmanomus reikalavimus

● Taisyklės neturi būti keičiamos dažnai

● Pareigūnai negali nukrypti nuo teisės normų

Sprendimai gimsta iš žmogaus prigimties, kurioje ir egzistuoja tam tikra racionali tvarka.

Teisinio pozityvizmo pamatą sudaro dvi prielaidos: socialinė tezė, kad dėl to, kas yra teisė susitaria
visuomenė; tezė, kad teisė nepriklauso nuo moralės.

Pozityvistai manė, kad svarbiausias teisės šaltinis yra įstatymų leidėjo valia ir sankcija kaip organizuota
politinė prievarta.

Pozityvizmo principai arba pozityvizmo reikšmės:

● Įstatymai yra įsakymai, kaip žmonėms elgtis

● Ryšys tarp teisės ir moralės nėra būtinas

● Teisės idėjos taip pat turėtų būti analizuojamos

● Teisės sistema yra uždara loginė sistema

● Moraliniai sprendimai negali būti pripažinti ar apginti kaip faktų patvirtinimas racionaliais
argumentais ar įrodymais.

Tikroji teisė – tai faktiniai žmonių santykiai, susiklostę realiame gyvenime, atsižvelgiant į tuo metu
egzistuojančią teisingumo sampratą.
Teisinio realizmo atstovai teigia, kad teisė – tai socialinis faktas, kuriam būdingas „Netikrumas“,
„Neapibrėžtumas“ bei didelis teisėjų vaidmuo sprendžiant teisinius ginčus.

Realizmo atšaka, tai požiūris, kad teisė apibrėžiama ne tik aiškinant normas teisme, bet ir apibrėžiant
faktus. Teisė realistų teigimu yra institucijos dalis, kadangi ji susideda iš daugelio žmonių, veikiančių
pagal tam tikras normas atliekant „teisės darbus“( Amerikos teisinis realizmas). Pagal realistus teisės
institucijų nuosprendžiai turi būti nagrinėjami, kad būtų galima apibrėžti, kaip žmonėms reikia elgtis.

Taisyklių skepticizmas – Tam tikro teisės normų svarbos nuvertinimas.

Sociologinėje ir prigimtinės teisės sampratose siekiama kritikuoti teisinį pozityvizmą.

Teisinis pozityvizmas(teisė Prigimtinės teisės Sociologinė teisės

kaip normos) samprata(teisė kaip idėjos) samprata( teisė kaip elgesys)
Moralė Atskyrė teisę nuo moralės, Pozityviajai teisei kelia Teigiama, kad visos vertės yra
teisės moralumas paliekamas moralumo ir teisingumo konvencinės, visos reikšmės
už teisės ribų reikalavimus, teigiama, kad yra reliatyvios ir nėra
teisė pati iš savęs yra objektyvios moralės, tačiau
morali moralė labai svarbi
Teisės aiškinimas, Pripažįstama, kad Teigiama, kad teisėjas Didžiausias vaidmuo tenka ne
taikymas, teisėkūra taikydamas ir aiškindamas negali būti kūrėjas, teisėjas teisėkūros subjektui, o
teisę teisėjas nėra teisės teisę turi atrasti ir taikyti, tiesėjui, nes jis kuria teisę
kūrėjas; teisės norma tačiau pačiai teisei yra dažniau, nei yra
atsiranda kaip teisėkūros keliamas moralumo ir įsivaizduojama; pripažįstama,
proceso rezultatas teisingumo reikalavimas kad teisės taikymas,
aiškinimas ir kūrimas visada
yra arti vienas kito
Normos, taisyklės ir Teisė susideda iš normų; Akcentuojamas normų Teisės normos galioja tik
principai principai yra svarbūs, bet moralumas – šios teorijos taikomos teismų ar kitų galias
nėra esminiai teisės atstovai, kalbėdami apie turinčių institucijų
komponentai; nepripažįstami normas, turi omenyje ir
jokie nepozityvūs principai principus
Pragmatizmo teorija pripažįsta, kad nėra ir negali būti universalaus, visiems atvejam tinkamo nustatyti
teisingumą būdo, todėl ragina ne siekti nepasiekiamo idealo, bet spręsti konkrečius ginčus ir konfliktus,
remiantis ne viena, bet keliomis teisės metodologijomis.

Psichologinė teisės teorija teigia, kad teisė nėra objektyviai egzistuojantis socialinio gyvenimo reiškinys,
o yra tam tikros psichinės patirties ar impulsų rūšis.

Istorinė teisės teorija teigia, kad teisė yra ne įstatymų leidėjo valios produktas, o reiškinys, susiformavęs
plėtojantis visuomeniniams santykiams tam tikroje visuomenėje.

Vientisos teisės teorija yra teisinės praktikos visapusiškos interpretacijos produktas ir šios interpretacijos
įkvėpimo šaltinis. Anot šios teorijos autoriaus, būtent teisės principai yra esminiai elementai, siekiant
priimti sprendimą sunkiose bylose.

Normatyvizmo teisės teorija yra teisės teorijos kryptis, kuri tapatina teisę su valstybės nustatytų teisės
normų visuma ir siūlo tirti ją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų (grynoji teisė), nenurodinėjant, kokia ji turėtų
būti. Normatyvizmas remiasi prielaida, kad teisės mokslas neturi tirti teisės normas veikiančių socialinių,
psichologinių, politinių ir kitų veiksnių, šių normų turinio dorinių ir etinių vertinimų, jų santykio su
prigimtinėmis žmogaus teisėmis, o tik pozityviąją (valstybės nustatytą) kaip elgesio taisyklių sistemą.
 Norminis teisės aktas
Norminis teisės aktas laikytinas ketvirtąja teisės normų forma po: teisinio papročio, viešosios norminės
sutarties, teismo precedento. Norminis teisės aktas nustato keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis
galios bendro pobūdžio privalomos teisės normos.

Norminiams teisės aktams būdinga:

● Privalomumas

● Bendras pobūdis

● Priimamas teisėkūros subjekto

● Daugkartinis taikymas

● Galiojimas į ateitį

Teisės taikymo aktą asmuo gali skųsti teismui, o norminio teisės akto tiesiogiai skųsti negali.

_____________________________________________________________________________________

Konstitucija – tai ne tik rašytinis tekstas, įprastai priimamas referendumo metu Tautos, kuriame
išvardijami pagrindiniai valstybės veikimo principai. Konstitucija taip pat apima valstybės konstitucines
tradicijas, praktikas.

Konstitucijos aktą sudaro:

● Lietuvos Respublikos Konstitucija

● Lietuvos Respublikos Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“

● Lietuvos Respublikos Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines

Rytų sąjungas“

● Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“

● Lietuvos Respublikos Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“

_____________________________________________________________________________________
Konstituciniai įstatymai nuo kitų įstatymų skiriasi sudėtingesne priėmimo ir keitimo tvarka. Konstituciniai
įstatymai negali būti keičiami ar panaikinami paprastais įstatymais.

_____________________________________________________________________________________
Įprastai pagrindiniai teisinių santykių reguliavimo instrumentai yra įstatymai. Įstatymai nustato esmines
teisinių santykių reguliavimo gaires, kurios gali būti detalizuojamos poįstatyminiais teisės aktais.

Įstatymai leidžiami seimo arba priimami referendumo metu.

Poįstatyminiai teisės aktai, kurie detalesniu lygiu reguliuoja įvairius specifinius teisinius santykius,
detalizuoja įstatymų nuostatas.

Išorinės teisės aktų tvarkymo taisyklės:

 ● rekvizitų nurodymas teisės akte

● teisės akto pavadinimas

● teisės akto rūšies pavadinimas

● teisės akto tekstas

Teisės akto struktūros reikalavimai:

● Įžanginė dalis

● Norminė dalis

● Atsakomybę nustatančioji dalis

● Baigiamoji dalis

Teisės akto turinio reikalavimai:

● Žemesnės galios teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas negali turiniu konkuruoti su
nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose

● Pagarba tarptautinei teisei yra Lietuvos teisinė tradicija ir konstitucijos principas

Norminių aktų galiojimas analizuojamas trimis aspektais: laiko; teritorijos; asmenų atžvilgiu.

Norminio akto galiojimo laiką apibrėžiantys momentai:

● Norminio akto įsigaliojimo momentas

● Norminio akto galios netekimas

o Baigiasi terminas, kuriam jie buvo priimti

o Aktas pripažįstamas netukusiu galios

o Išleidžiamas aktas, kuris reguliuoja tuos pačius santykius

Pagal bendrąjį principą – teisė galioja tik ateities teisiniams santykiams (lex retro non agit), tačiau yra
išimčių – švelninantys ar naikinantys veikos atsakomybę (lex benignor retro agit). Švelnesnio
baudžiamojo įstatymo rūšys:

● Panaikinantis veiklos nusikalstamumą

● Švelninantis bausmę

● Kitaip palengvinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens padėtį

Grįžtamasis galiojimas suteikiama, kai veikos buvo padarytos seniai ir kai veikas nusikalstamomis įvardijo
tarptautinė teisė.

Norminiai aktai įprastai galioja tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje, kuri priklauso nuo norminį aktą
išleidusio subjekto įgaliojimų apimties. Norminiai aktai pagal galiojimo teritoriją gali būti skirstomi:
 ● Tarpvalstybiniai

● Valstybės

● Lokalius

Valstybė turi turėti šiuos požymius:

● Nuolatinius gyventojus

● Apibrėžtą teritoriją

● Vyriausybę

● Galimybę užmegzti santykius su kitomis valstybėmis

Norminiai aktai galioja visiems asmenims, esantiems akto galiojimo teritorijoje, įskaitant ir užsieniečius.

Diplomatinis imunitetas reiškia, kad prieš diplomatus ir atstovybes negali būti naudojamas prievartos
priemonės bendra tvarka (įskaitant atsakomybę pagal baudžiamąją teisę).

Svarbiems valstybės pareigūnams (Seimo nariai, premjerai, ministrai, teisėjai) baudžiamoji atsakomybė
gali būti taikoma laikantis specialios tvarkos – gaunant leidimą, o Respublikos Prezidentas negali būti
patrauktas baudžiamojon, administracinėn atsakomybėn arba suimtas.

Dėl teisės eksteritorialumo neretai tam tikros valstybės teisinis režimas taikomas ir kitose valstybėse,
remiantis tarptautinėmis sutartimis, susiklosčiusia praktika ar pan.

Teisės recepcija – praeities visuomenės ar valstybės teisės normų, principų, teisinių formų perėmimas ir
pritaikymas vėlesnėje visuomenėje ar valstybėje.

Teisiniai santykiai
Teisiniai santykiai – tai teisės sureguliuoti faktiniai visuomeniniai santykiai. Atsiranda teisinio
reguliavimo ir teisinių faktų pagrindu.
Socialiniams santykiams būdingi požymiai:

● Šie santykiai susiklosto tik tarp žmonių

● Socialiniai santykiai būtinai turi turėti išraišką realybėje

● Šie santykiai susiklosto tarp tam tikros visuomenės narių

● Socialiniams santykiams atsirasti būtinos tam tikros sąlygos

● Socialiniai santykiai susiklosto dėl tam tikrų vertybių ar interesų

Teisinių santykių bendrieji požymiai:

● Atsiranda tik teisinio reguliavimo pagrindu

● Yra faktinio visuomeninio santykio teisinė išraiška

● Teisės ir pareigos užtikrinamos viešosios valdžios prievartos taikymo galimybe

Teisės norma yra abstrakti elgesio taisyklė, skirta nenustatytam asmenų ratui ir nevienkartiniam
taikymui.

Teisinio santykio struktūros elementai:

● Teisinio santykio subjektas

● Teisinio santykio objektas

● Teisinio santykio turinys

Teisinio santykio subjektas – tai teisinio santykio dalyvis. Teisiniams santykiams susidaryti turi būti du ar
daugiau dalyvių, kurie būtinai turi būti žmonės. Teisinio santykio subjektais gali būti:

● Fiziniai asmenys. Fizinis asmuo – tai teisinė sąvoka, apibūdinanti žmogų, kuris pats ar per
atstovus turi ir gali įgyti teisių ir teisinių pareigų.

● Juridiniai asmenys. Juridiniai asmenys – kolektyviniai teisinių santykių subjektai, nes tai
susivienijimai, per kuriuos žmonės veikia teisiniuose santykiuose. Ypatingas subjektas yra
valstybė, kuri gali dalyvauti tam tikruose teisiniuose santykiuose. Pagal veiklos tikslus skirstomi:

o Viešieji juridiniai asmenys, kurių tikslas tenkinti viešuosius interesus

o Privatieji juridiniai asmenys, kurių tikslas tenkinti privačius interesus

● Kiti atvejai – tai kai kurių kolektyvinių teisių subjektai, kurie nėra organizuoti į juridinius asmenis,
tačiau vis tiek turi tam tikras teises bei pareigas.

Valstybei būdingos funkcijos:

● Kuria bendro pobūdžio visiems privalomus teisės norminius aktus

● Vykdo teisės reikalavimus

● Įgyvendina teisingumą

● Užtikrina kolektyvinį saugumą

Teisinio santykio objektas – tai vertybė ar kitoks gėris, dėl kurio atsiranda teisinis santykis. Teisinio
santykio objektai gali būti:

● Materialinės vertybės

● Finansinis turtas ir oficialūs dokumentai

● Visuomeninio pobūdžio vertybės

● Asmeninės nematerialios vertybės

● Intelektinės kūrybos produktai

● Informacija

● Veiksmai ir jų padariniai
 ● Kita

Žmogus teisinio santykio objektu negali būti, nes tai paneigtų asmenų lygiateisiškumo principą.

Teisinio santykio turinys – tai teisinio santykio dalyvių teisės ir pareigos. Teisinio santykio turinio
elementai:

1. Subjektinė teisė – tai konkretaus teisinio santykio dalyvio galimybė savo nuožiūra pasirinkti tam
tikrą elgesio variantą. Subjektinės teisės požymiai:

● Teisinio santykio subjekto teisė laisvai pasirinkti vieną iš keleto elgesio variantų

● Subjektinės teisės paskirtis – patenkinti teisinių santykių subjekto interesus

● Subjektinės teisės įgyvendinimą garantuoja priešpriešinė kito teisinio santykio subjekto

teisinė pareiga

2. Teisinė pareiga – tai privalomas elgesys, privalėjimas elgtis taip, kad garantuotų kito asmens
subjektines teises bei teisėtus interesus. Teisinė pareiga gali būti:

● Aktyvi pareiga įtvirtina veiksmų būtinumą

● Pasyvi pareiga įtvirtina būtinumą susilaikyti nuo uždraustų teisės normoje veiksmų

Subjektinės teisės turėtojo subjektinė teisė (galimybės)
Galimybė pačiam teisinio santykio dalyviui laisvai
pasirinkti elgesio variantą
Galimybė reikalauti, kad kitas teisinio santykio dalyvis
atliktų jam priklausančias ir atitinkančias pareigas
Galimybė kreiptis į kompetentingą subjektą, kad šis
apgintų pažeistas teises.
Teisinės pareigos turėtojo teisinė pareiga (būtinybės)
Būtinybė netrukdyti teisę turinčiam asmeniui pasirinkti
tam tikrą elgesio variantą
Pareiga atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus subjektinę
teisę turinčio asmens reikalavimu
Pareiga teisiškai atsakyti

Teisinio santykio prielaidos:

● Teisės norma arba principas

● Teisinių santykių subjektų subjektiškumas

● Teisiniai faktai

Teisės norma pabrėžia jog jo dalyvių teisės ir pareigos yra reglamentuotos teisės normomis.

Teisinis subjektiškumas – tai teisės nustatytas asmens gebėjimas būti teisinių santykių subjektu, įgyti
subjektines teises bei pareigas. Teisinį subjektiškumą sudaro:

● Teisnumas – tai asmens gebėjimas turėti teises ir teisines pareigas

● Veiksnumas – tai asmens galėjimas savo veiksmais įgyti bei įgyvendinti teises

Fizinio asmens subjektiškumas:

● Galėjimas turėti teisių ir teisinių pareigų

● Kiekvienas žmogus gali būti teisinių santykių subjektas

 ● Šią savybę turi kiekvienas žmogus nuo gimimo iki mirties

● Bendrasis teisnumas yra neatskiriamas nuo fizinio asmens ir negali būti iš jo atimtas

● Teisnumas neperduodamas

● Sugebėjimas teises ir teisines pareigas įgyvendinti

● Veiksnumas gali būti pagal įstatymą arba pagal sandorį

Juridinio asmens teisnumas nėra absoliutus, nes jį riboja natūrali tokio asmens prigimtis, gali būti
ribojamas kvalifikaciniais reikalavimais, privačiam juridiniam asmeniui leidžiama prisiimti bet kokias
teises ir pareigas.

Pagal apimtį subjektiškumas:

● Bendrasis subjektiškumas – tai asmens galėjimas būti visų teisinių santykių subjektu ir įgyti visas
subjektines teises ir pareigas.

● Šakinis subjektiškumas – tai galėjimas būti tam tikros teisės šakos reguliavimo sričiai priskiriamų
teisinių santykių subjektu

● Specialusis subjektiškumas – tai galėjimas būti tam tikrų teisinių santykių subjektu ir yra susijęs
su tam tikromis išimtimis

Teisiniai juridiniai faktai – tai konkrečios gyvenimo aplinkybės ar įvykiai, su kurių buvimu teisės normos
sieja tam tikrų teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

Teisinių faktų požymiai:

● Tai yra realios tikrovės, išorinio pasaulio reiškiniai ir jie turi konkrečią išraišką materialioje
aplinkoje

● Tai yra teisės normų hipotezėse įtvirtinti realios tikrovės aplinkybės, faktai ar įvykiai

● Teisinių faktų atsiradimas lemia teisės normos veikimą

Pagal sukeliamus padarinius teisiniai faktai skirstomi:

● Faktus, kuriais teisiniai santykiai sukuriami

● Faktus, kuriais teisiniai santykiai pakeičiami

● Faktus, kuriais teisiniai santykiai panaikinami

Teisiniai įvykiai – tai teisiniai faktai, kurie nuo asmens valios nepriklauso. Jie gali būti:

● Absoliutūs – tai tokie įvykiai, kurie vystosi be asmens.

● Santykiniai – tai tokie įvykiai, kurie vystosi iš dalies su asmeniu

Veikos – tai nuo asmens valios priklausantys teisiniai faktai. Veikos skirstomos:

● Teisiniai aktai – tai asmens veikimas, kuriuo siekiama tam tikrų teisinių padarinių
 ● Teisiniai poelgiai – tai asmens veikimas, kuriuo teisinių padarinių asmuo nesiekia, tačiau
pastarieji atsiranda dėl poelgio specifikos be asmens valios

● Teisėtos veikos – tai teisinių santykių subjektų veiksmai, kurie atitinka teisę

● Neteisėtos veikos – tai teisei prieštaraujantis veikimas, neveikimas

Teisiniai faktai pagal struktūrą:

● Vienkartiniai faktai

● Teisinės būsenos – apibūdina asmens teisinę padėtį, trunkančios teisinės būsenos

● Sudėtiniai faktai – siejami su keliais savarankiškais teisiniais aktais

Pagal atliekamas funkcijas teisiniai santykiai gali būti:

● Reguliaciniai – tai tokie teisiniai santykiai, kuriems susiklostant nustatomos jo dalyvių teisės ir
pareigos, jos yra įgyvendinamos.

● Apsauginiai – tai tokie teisiniai santykiai, kurie atsiranda pažeidus asmenų subjektines teises ar
nevykdant teisinių pareigų.

Pagal struktūrą teisiniai santykiai:

● Dvišaliai – dalyvauja du subjektai

● Daugiašaliai – dalyvauja keli subjektai

● Paprasti – kai sudaro viena teisė ir ją atitinkanti teisinė pareiga.

● Sudėtingi – kai sudaro dvi ar daugiau teisės bei teisinės pareigos.

Pagal teisinio santykio subjektų sukonkretinimo laipsnį teisiniai santykiai gali būti:

● Bendrieji teisiniai santykiai – nustatoma tik vienas subjektinės teisės turėtojas, o teisinė pareiga
nustatoma visiems kitiems asmenims, jų konkrečiai nenurodant.

● Konkretieji teisiniai santykiai – nurodomi abu teisinio santykio dalyviai, įtvirtinamos visų santykio
dalyvių teisės ir pareigos, konkrečiai apibrėžiami teisinio santykio dalyviai, iš kurių
įsipareigojantis asmuo atlieka pareigą, o kitas reikalauja ją įvykdyti.

Pagal teisinio santykio subjekto pareigos pobūdį teisiniai santykiai gali būti:

● Aktyvieji. Šiuo atveju teisinės pareigos turėtojas turi veikti aktyviai.

● Pasyvieji. Šiuo atveju įpareigotasis asmuo turi būti pasyvus, neatlikti veiksmų.

Pagal tęstinumą laike teisiniai santykiai gali būti:

● Vienkartiniai

● Tęstiniai

Teisėkūra
Plačiąja prasme teisėkūra apima tiek teisės aktų kūrimą, tiek kitų teisės sistemos norminių
elementų, teisės idėjų, principų formavimąsi. Todėl socialinė tvarka gali būti matoma:
● Kaip susidariusi savaime
● Kaip sukurta konkrečių žmonių
Neorganizuotoji teisėkūra.
Skirtingai nuo konkrečių, fiksuotų, valiniais žmonių veiksmais išreikštų taisyklių kūrimo,
spontaninę tvarką nulemiantys dėsniai neturi konkretaus tikslo.
Pasak F. Hayeko, valstybė turi siekti palaikyti susiformavusią spontaninę tvarką, taip
užtikrindama galimybę žmonėms įgyvendinti savo individualius poreikius.
Susiduriant skirtingiems individų, jų grupių interesams, formuojasi tam tikros interesus
„suderinančios“ taisyklės, kurios nepasiduoda sąmoningam proto veiksmui, o yra nevaldomo,
stichinio, atsitiktinio proceso rezultatas.
Žmonių visuomenėje nevaldomų procesų metu formuojasi tam tikri etiniai elgesio modeliai,
kurių išraiškos formos, be kita ko, tampa teisės principais ir teisiniais papročiais.
Organizuotoji teisėkūra.
Teisėkūra gali būti suprantama ir siauresne reikšme, kaip tam tikras organizuotas procesas,
kurio metu sukuriami, pakeičiami arba pripažįstami netekusiais galios norminiai teisės aktai.
Bendriausia reikšme organizuotas teisėkūros procesas yra tam tikrų politinių nuostatų
transformavimas į normatyvinę aplinką, suformuojant nurodymą.
Konkretūs reikalavimai teisėkūros procesui gali būti įtvirtinti:
● Konstituciniu lygmeniu
● Įstatymo lygmeniu
● Poįstatyminiu teisės aktu
● Nerašytiniais principais
Teisėkūros procesai yra ribotai racionalūs. Sudėtingų santykių norminimas reikalauja ypač
kompleksinio situacijos įvertinimo.
Teisėkūros subjektas gali turėti polinkį į oportunistinį elgesį, kai kuriant teisinius nurodymus yra
sąmoningai įtvirtinamos korupcinės elgesio schemos.
Siekiant suformuluoti veiksmingą teisinį nurodymą, būtina atsakyti į klausimą – kokio detalumo
šis nurodymas turi būti.
Reguliuojamus santykiu nėra gerai aptarti itin detaliai, nes:
 ● Siekis kuo detaliau sureguliuoti santykius gali teisinio nurodymo priėmimą padaryti per
daug komplikuotą
● Per didelis detalumas gali užkirsti kelią geram teisiniam nurodymui, nes gyvenimas
nestovi vietoje ir net labai pagrįsta prognozė gali neatitikti santykių ateityje
● Detalaus teisinio nurodymo priežiūros kontrolė taip pat bus sudėtingesnė nei
abstraktesnio, o nuo to priklausys nurodymo veiksmingumas.
Teisėkūros procesas yra pristatomas atsižvelgiant į siaurąją šio proceso reikšmę, t. y.
organizuotąją teisėtvarką suvokiant kaip techniškai apibrėžtą ir kontroliuojamą procesą.
Būtent nuo suvereno sampratos priklauso, kokie subjektai bus pripažinti įgaliotais veikti
teisėkūros procese – taigi, kurti teisę.
Su suverenu ypač susijusi demokratijos sąvoka kartais klaidingai siejama su daugumos valia.
Antimažoritariniu sprendimu įprastai yra atstovaujamos ir ginamos politinės mažumos teisės
Tauta yra specifinis teisėkūros subjektas. Tauta teisėkūros procese dalyvauja įvairiomis
formomis:
● Dalyvavimas rinkimuose ir referendumuose
● Teikiant įstatymų iniciatyvą (50 tūkst. rinkimų teisę turinčių rinkėjų gali teikti iniciatyvą
dėl įstatymo, o 300 tūkst. ir dėl Konstitucijos pakeitimų)
● Teikiant peticijas
● Kitaip dalyvaujant, išreiškiant nuomonę kitų subjektų organizuojamame teisėkūros
procese
Seimas – tai valstybės valdžios institucija, vykdanti įstatymų leidžiamąją valdžią. Parlamentinėse
valdymo formose tai yra esminis ir plačiausius įgaliojimus turintis teisėkūros subjektas.
Seimo parlamentinės funkcijos:
● Leidžia įstatymus
● Vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų parlamentinę kontrolę
● Steigia valstybės institucijas
● Skiria ir atleidžia valstybinių institucijų vadovus ir kitus valstybės pareigūnus
● Tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri kaip jis vykdomas
● Kt.
Seimo statutas ne tik apibrėžia Seimo narių statusą ir Seimo struktūrą, bet ir nustato
pagrindinius Seimo veiklos principus ir įstatymų leidybos procedūrą.
Leisdamos poįstatyminius teisės aktus vykdomosios valdžios institucijos pagal savo
kompetenciją faktiškai pratęsia įstatymų leidžiamosios valdžios veiklą.
Prezidento dalyvavimas pasireiškia:
● Pasinaudojimas įstatymų leidybos iniciatyvos teise
● Seimo priimtų įstatymų pasirašymas
● Seimo priimtų įstatymų grąžinimas Seimui pakartotinai svarstyti
Tarp pagrindinių Vyriausybės įgaliojimų – įstatymų ir kitų teisės aktų projektų rengimas ir
teikimas Seimui svarstyti.
Vyriausybei pavaldžios institucijos atlieka didelį teisėkūrinį darbą, apimantį tiek ekspertines
įžvalgas pirmiau minėtiems Seimo, Vyriausybės, ministerijų lygmens teisės aktams, tiek pačių
institucijų priimamus poįstatyminius teisės aktus.
Kitos nepriklausomos valstybinės institucijos, išskiriama nepriklausomos agentūros. Pagrindinis
šių agentūrų pranašumas prieš Vyriausybei tiesiogiai pavaldžias institucijas yra galimybė
nepriklausomai nuo valdžios politikos įgyvendinti ekspertinėmis žiniomis pagrįstą tam tikros
specifinės srities reguliavimą ir priežiūrą. Tendencija užtikrinti specifinėse srityse dirbančių
valstybės institucijų savarankiškumą yra globali ir duodanti teigiamą rezultatą valstybės
valdymo efektyvumui.
Didelę dalį poįstatyminių aktų konkrečiuose regionuose priima savivaldos institucijos.
Svarbiausias aktas yra Vietos savivaldos įstatymas. Savivaldybės vykdomoji valdžia –
savivaldybės meras ir administracija.
Teismai taip pat kartai kuria teisės normas.
Savireguliacija (privatūs asmenys) gali būti įvairių formų. Tarp jų – tam tikras sritis vienijančių
organizacijų steigimas ir bendrų sprendimų priėmimas. Savireguliacija padeda aiškiai parodyti
visuomenei, valdžios įstaigoms, kad organizacijos taiko tik technologijas, atitinkančias aukštus
etinius, saugumo standartus, taip išvengiant rizikų dėl pernelyg griežtos teisėkūros subjektų
reakcijos, sureguliuojant naujas paslaugas ar prekes.
Kolektyvinės sutarties nuostatos darbuotojams taikomos neatsižvelgiant į tai, ar jie individualiai
derino tam tikras nuostatas su darbdaviu, ar ne.
Teisėkūros principai.
Jie yra skirstomi į tokias grupes:
● Nukreipti į teisėkūros procesą
 ● Nukreipti į teisėkūros rezultatą
Konstitucija įpareigoja teisėkūros subjektus laikytis tam tikrų teisėkūros procedūrų reikalavimų.
Teisėkūros procese vadovaujamasi šiais principais:
● Teisėtumo principas (Šis principas reiškia, kad teisėkūros procese dalyvaujantys
subjektai turi griežtai laikytis nustatytų įgaliojimų ir procedūrinių taisyklių.
● Tikslingumo principas (Pagal šį principą teisės aktas rengiamas tik tokiais atvejais, kai
siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis)
● Atvirumo ir skaidrumo principai (Šie principai reiškia reikalavimą teisėkūros procesą
vykdyti viešai, informuojant visuomenę, sudarant galimybę visuomenės atstovams
dalyvauti teisėkūros procese)
● Efektyvumo principas (Šis principas yra susijęs su jau minėtu tikslingumo principu.
Siekiama nustatyti kuri alternatyva veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai leis pasiekti
priimamo teisinio reguliavimo tikslą)
● Profesionalumo principas (Šis principas įtvirtina, kad teisės akto rengimo procese turi
dalyvauti specialistai, išmanantys planuojamus reguliuoti socialinius santykius bei
gebantys prognozuoti priimamų reguliavimo priemonių poveikį socialiniams santykiams)
Kokybės užtikrinimas teisės akto.
Ex ante, tai išankstinis vertinimas, į ateitį orientuotas potencialus naujo teisės akto poveikio ir
galimo šalutinio poveikio tyrimas, po kurio pateikiama rašytinė ataskaita. Taikymo stebėsena –
tai ex post vertinimas.
Rengiant teisės akto, kuriuo nustatomi anksčiau nereglamentuoti santykiai arba tas
reguliavimas keičiamas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo
poveikio vertinimas. Atsižvelgiant į rengiamo teisės akto mastą turi būti įvertinimas poveikis
ekonomikai, socialiniai aplinkai, valstybės finansams, viešajam administravimui, teisinei sistemai
ir kitoms sritims.
Teisėkūros proceso viešumas, skaidrumas.
Teisėkūros pagrindų įstatymai įtvirtina konsultavimosi su visuomene institutą. Teisėkūros
proceso viešumas ir skaidrumas sudaro prielaidas įtraukti visuomenę į sprendimų, susijusių su
viešaisiais interesais, priėmimo procesą, visuomenei dalyvauti valdant savo šalį, kritikuoti
valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus.
Teisėkūros principai nukreipti į rezultatą.
Pagrindiniai teisės aktams keliami reikalavimai yra įtvirtinti Konstitucijoje ir suformuluoti
Konstitucinio Teismo praktikoje. Su teisės aktų turiniu – teisėkūros rezultatu – susijusius
teisėkūros principus:
● Teisėtumo principas (Šio principo esmė – priimami teisės aktai savo turiniu neturi
prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams)
● Proporcingumo principas (Pagal šį principą teisės akte numatyti nurodymai asmenims
neturi varžyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo
tikslams pasiekti)
● Pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principas (Pagal šį principą teisės aktų nuostatos
turi užtikrinti aukštesnės galios ir kituose teisės aktuose nustatytą asmens teisių ir laisvių
apsaugą)
● Aiškumo principas (Šis principas reiškia, kad teisės aktuose nustatytas teisinis
reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas...)
Teisėkūros procesas.
Įprasta teisėkūros procesą skaidyti:
● Teisėkūros iniciatyvos pareiškimas
● Teisės akto projekto rengimas
● Teisės akto priėmimas
● Teisės akto pasirašymas ir paskelbimas
Teisėkūros iniciatyva – tai pasiūlymas nustatyti naują ar keistą esamą teisinį reguliavimą.
Idėjos apie teisės akto pakeitimus gali būti reiškiamos bet kokio subjekto. Teisėkūros iniciatyvos
pateikimas yra formalus veiksmas, jis turi būti atliktas teisės aktų nustatyta tvarka. Svarbu, kad
valstybių institucijų teikiamos teisėkūros iniciatyvos būtų nustatytos tokių subjektų strateginio
planavimo dokumentuose ir paskelbtos Teisės aktų informacijos sistemoje.
Įstatymų iniciatyvą gali reikšti Seimo narys, Respublikos prezidentas, Vyriausybė ar 50
tūkstančių piliečių. Leidybos iniciatyvos teisės turėjimas nelemia būtinybės tokį teisės aktą
priimti, bet seimui atsiranda pareiga tokią iniciatyvą svarstyti.
Reikalavimai teisės akto projekto turiniui Konstitucijoje, Teisėkūros pagrindų įstatyme, kituose
įstatymuose. Teisės akto projektą rengianti institucija įprastai inicijuoja darbo grupę. Įstatymo
projektas svarstomas:
● Seimo pagrindiniame komitete
● Seimo posėdyje
Įstatymo projekto svarstymas gali būti:
● Įprastas
● Skubos tvarka
● Ypatingos skubos tvarka
Plačiąja reikšme suvokiamas kaip įstatymo projekto rengimu ir atitinkamai politinės valios
formavimu prasidedantis procesas, apimantis ne tik Konstitucijoje įvardytus subjektus ir jų
veiksmus.
Teisės akto priėmimo stadija tiesiogiai susijusi su teisės akto projekto rengimo stadija, kadangi
priimantis subjektas gali tobulinti teisės aktą.
Gali būti sudaryta iš tam tikrų aiškiai išskiriamų ir apibrėžtų veiksmų arba gali būti ir tiksliai
neaprašyta procedūra. Valstybės institucijų teisės aktų priėmimą reglamentuoja įstatymai ir kiti
tiesės aktai.
Priimti teisės aktai, išskyrus įstatymus ir kitus Respublikos Prezidento pasirašomus teisės aktus,
gali būti pasirašomi Teisės aktų informacinėje sistemoje (TAIS) saugiu elektroniniu parašu.
Norminis teisės aktas įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre (TAR),
jeigu pačiame teisės akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data.
Teisės aktų registras (TAR) – pagrindinis valstybės registras, kuriame registruojami šiame
įstatyme nurodyti registro objektai ir atliekami registro duomenų tvarkymo veiksmai.
Promulgavimas – Įstatymų pasirašymas ir oficialus paskelbimas vadinamas ir taip.
Prezidento galimybės dėl akto pasirašymo:
● Motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti
● Pasirašyti įstatymą
Motyvuotas gražinimas (vetavimas) nėra promulgavimo stadija!!!
Konstitucijos teismas ir administracinis teismas gali atlikti dvejopą analizę dėl atitikties:
● Įvertinti, ar teisės aktas atitinka Konstituciją (įstatymą) pagal turinį
● Įvertinti, ar teisės aktas atitinka Konstituciją (įstatymą) pagal priėmimo tvarką
Konstitucinis teismas išnagrinėja, ar teisės aktų leidybos subjekto faktiniai veiksmai teisės aktų
leidybos procese nepažeidė teisės aktų leidybą reguliuojančių teisės nuostatų.
Administraciniai teismai tikrina, ar norminis administracinis aktas atitinka įstatymą ar
Vyriausybės norminį teisės aktą. Nenagrinėja ginčų priskirtų Konstitucinio teismo
kompetencijai.
 Teisės įgyvendinimas
Teisės įgyvendinimas (realizavimas) apibrėžiamas kaip faktinių visuomeninių santykių
sutvarkymas pagal teisės reikalavimus.
Teisės įgyvendinimas yra procesas, kuriam vykstant „knygų teisė“ tampa „gyvąja teise“, tai
teisės „grįžimas“ iš norminio lygmens į realius faktinius visuomeninius santykius, kartu juos
paveikiant taip, kad atitiktų norminės teisines taisykles.
Teisinis procesas, kurio metu normatyvioji tikrovė pereina į faktų lygį (ir atvirkščiai):
Faktiniai santykiai Teisinio reguliavimo poreikio formulavimas Norminis teisinis
reguliavimas Individualus teisinis reguliavimas Teisės įgyvendinimas
Faktiniai santykiai:
Laikantis pozityvistinės teisės sampratos, pripažįstama, kad teisė yra kuriama faktinių socialinių
santykių pagrindu, ją kurti skatina susiklostę socialiniai santykiai, kuriuos reikia palaikyti arba
keisti. Laikantis nepozityvistinių teisės sampratų, teisės šaltiniais materialiąja prasme
pripažįstami ne tik deskriptyvūs faktai, bet ir vertybiniai faktai.
Teisinio reguliavimo poreikio formulavimas:
Laikantis pozityvistinės teisės sampratos, teisės normų ir principų sistema suformuluojama
oficialiosios teisėkūros procese, besibaigiančiame išleidžiant teisės norminį aktą, kuriame
nustatomas ir sankcionuojamas subjektų santykis. Laikantis nepozityvistinių teisės sampratų,
formuluojant teisinio reguliavimo sistemą kartu su oficialiu teisėkūros aparatu dalyvauja ir
teisinė savimonė.
Teisinis reguliavimas:
Norminis reguliavimas – tai teisėkūros proceso rezultatas: teisės norminio akto išleidimas.
Individualus reguliavimas – tai savireguliacija ir teisės taikymo procesai.
Savireguliacija – tai toks teisinis reguliavimas, kai teisinio santykio subjektai savo tarpusavio
teises ir pareigas nustato patys, nepažeisdami tam tikrų bendrųjų norminiuose aktuose
įtvirtintų teisinių principų ir normų.
Teisės taikymas – tai valdingus įgaliojimus turinčių institucijų formuluojamas individualus
teisinis reguliavimas, kai šios teisinės institucijos remdamosi teisės norminių aktų reikalavimais,
išsprendžia konkretų atvejį ir sureguliuoja konkrečių teisinių santykių subjektų tarpusavio elgesį,
apibrėžia jų teises bei pareigas teisės taikymo akte.
Teisės įgyvendinimas:
Tai galutinis teisinio proceso vyksmo etapas, kai teisinio poveikio priemonės paveikia realius
faktinius santykius.
Faktiniai teisiniai santykiai:
Teisiniai santykiai – tai teisės veikimą patyrę faktiniai socialiniai santykiai. Pradėjusi kelią
faktinių santykių srityje teisė vėl į ją grįžta. Teisinis procesas – nesibaigiantis ratas.
Teisinis įgyvendinimas gali būti suvokiamas kaip tam tikras procesas, turintis du aspektus:
išoriškai pasireiškiantį teisinėmis taisyklėmis nustatytų veiksmų atlikimą ir vidinį teisinių
santykių dalyvių suvokimą bei požiūrį į teisines nuostatas.
Teisės įgyvendinimo formos (rūšys).
Išskiriamos dvi teisės įgyvendinimo formos (rūšys):
● Teisės vykdymas
● Teisės naudojimas
Teisės vykdymas – tai teisės įgyvendinimo forma, kai realizuojami teisiniai paliepimai. Teisiniai
liepimai gali turėti kelias išraiškos formas: teisinius draudimus ir teisinius įsipareigojimus.
Teisinis draudimas – tai liepimas neatlikti tam tikrų veiksmų, o teisinis įpareigojimas – liepimas
atlikti tam tikrus veiksmus.
Teisės naudojimas (naudojimasis teise) – tai teisės įgyvendinimo forma, kai įgyvendinami
teisiniai leidimai, galimybės. Atsižvelgiant į asmens valią pasirenkant, ar naudotis teise, gali būti
išskiriami:
● Valstybės pereigūnų (institucijų) naudojimasis teise
● Kitų asmenų naudojimasis teise
Literatūroje kartais nurodoma dar viena teisės įgyvendinimo forma – teisės taikymas. Teisės
taikymas yra kompetentingų valstybės institucijų (pareigūnų) veikla, kuria padedama asmenims
įgyvendinti jų teises ar jas apginti. Tais atvejais, kai teisės yra nesilaikoma arba ji yra
nevykdoma, tai reiškia padarytą teisės pažeidimą. Tais atvejais, kai asmuo teise nesinaudoja,
teisės neįgyvendinimas reiškia vengimą užmegzti teisinius ryšius.
Piktnaudžiavimas teise – tai netinkamas naudojimasis teise, susijęs su tam tikrų teisės
nustatytų asmens veikimo ribų peržengimu: nesąžiningas turimos subjektinės teisės
įgyvendinimas, jos realizavimas pažeidžiant nustatytas imperatyvias teisės normas ar kito
asmens teises.

Teisės taikymas/Teisinis kvalifikavimas

Teisės taikymas – valstybinių institucijų, pareigūnų ar valstybės įgaliojimus turinčių privačių
asmenų veiklą, kurios metu bendro pobūdžio norminiai aktai yra pritaikomi konkrečiam atvejui.
Teisę taikantiems subjektams būdingas vienas požymis – jie visi turi teisinius valdingus
įgaliojimus (veikia kaip viešosios valdžios atstovai).
Atvejai kai yra taikoma teisė:
● Kai tarp asmenų kyla dėl subjektinės teisės turėjimo
● Kai asmuo nubaudžiamas už įvykdytą teisės pažeidimą
● Kai registruojamas juridinis faktas
● Kai subjektinės teisės įgijimui yra būtinas valstybės patvirtinimas
● Kai asmeniui skiriami valstybiniai apdovanojimai
● Kitais atvejais
Teisės taikymo aktas – tai oficialus rašytinis dokumentas, kuriam būdingi tam tikri turinio,
formos ir struktūros reikalavimai. Teisės taikymo akto turinys – dalykiškas, oficialus, korektiškas.
Teisės taikymo akto struktūra:
● Įvadinė dalis (kas aktą priėmė, koks akto pavadinimas, numeris, kokia akto priėmimo
data)
● Konstatuojamoji dalis (aprašomos vertinamos faktinės aplinkybės)
● Motyvuojamoji dalis (paaiškinami sprendimo motyvai)
● Rezoliucinė dalis (nurodomas sprendimas)
● Baigiamoji dalis (įvardijamas aktą priėmęs subjektas ir pateikiamas jo parašas)
Teisės taikymo akto forma priklauso nuo aktą priimančios subjekto ir akto rūšies – formos
reikalavimų privalu paisyti.
Teisės taikymo akto ir norminio akto palyginimas:

Norminiai aktai Teisės taikymo aktai

Suformuluoja bendro pobūdžio teisines
taisykles
Skirti tipiškiausiems ir pasikartojantiems
visuomenės santykiams reguliuoti
Kuria tik tos institucijos, kurios turi teisėkūros
galias
Neturi konkrečiai apibrėžto adresato – galioja
visiems asmenims, patenkantiems į akto
veikimo sritį
Formuluoja taisykles, skirtas pasikartojančiam
jų taikymui
Rašytiniai, priimami laikantis griežtų formos,
Bendro pobūdžio teisines taisykles pritaiko
konkrečiam atvejui
Skirti konkrečiai situacijai išspręsti
Kuria platesnis subjektų ratas – ne tik
valstybinės institucijos, bet ir pareigūnai, tam
tikrai atvejais – ir privatūs asmenys, turintys
valdingus įgaliojimus (antstoliai, arbitrai)
Turi konkrečiai apibrėžtą adresatą ir skirti
išimtinai jam
Formuluoja vienkartinę taisyklę (nors laiko
atžvilgiu ji gali būti ir tęstinė)
Rašytiniai, reikalavimai formai, struktūrai,
 struktūros, priėmimo ir paskelbimo procedūrų
reikalavimų
Pavyzdžiai: Civilinis kodeksas, Viešųjų pirkimų
įstatymas
priėmimo ir paskelbimo procedūrai gali būti ne
tokie griežti
Pavyzdžiai: teismo sprendimas konkrečioje
byloje, nutarimas skirti konkrečiam asmeniui
administracinę nuobaudą

Norma – tai privalomybės sferos kategorija, o faktinis elgesys – esamybė, valios faktas. Visais
atvejais kai turime teisiškai įvertinti asmens elgesį, reikia išspręsti tris uždavinius:
● Nustatyti, kaip viskas vyko iš tikrųjų – ištirti konkretaus atvejo aplinkybes
● Parinkti tam atvejui tinkamą teisės normą, nustatant jos turinį
● Bendrą normą pritaikyti konkrečiam atvejui kvalifikuoti
Teisinio kvalifikavimo stadijos:
● Faktinių aplinkybių nustatymas
● Faktines aplinkybes atitinkančių teisinių nurodymų parinkimas ir jų turinio išaiškinimas
● Individualaus sprendimo priėmimas
Faktų įrodinėjimas vyksta vadovaujantis pagrindinėmis taisyklėmis:
● Sąsajos taisykle
● Leistinumo taisykle
● Tikėtinumo taisykle
Pagal Sąsajos taisyklę yra taikomas Abstrahavimas – loginė operacija, kurios metu mintimis
atsiribojama nuo vienų požymių ir nagrinėjami kiti. Reikšmingi faktai yra nustatinėjami –
grindžiami įrodymais. Įrodinėjimo dalyko nustatymas leidžia apibrėžti teisinio ginčo ir
įrodinėjimo ribas.
Pagal leistinumo taisyklę, teisiškai reikšmingi faktai yra įrodinėjami ne bet kokiomis, o tik teisės
leistomis įrodinėjimo priemonėmis, kurios yra tiesiogiai išvardijamos teisės aktuose.
Pagal tikėtinumo taisyklę faktas yra laikomas įrodytu, jeigu labiau tikėtinas jo buvimas negu
nebuvimas – pasiekus tokį rezultatą, fakto tikrumo tikrinimas yra baigiamas. Teisiniam
kvalifikavimui reikšmingus faktus logikos prasme galima skirstyti į dvi grupes:
● Faktus nustatomus deskriptyviai
● Faktus nustatomus juos vertinant
Teisiniam ginčui reikšmingi faktai yra įrodinėjami tiesiogiai arba taikant prezumpcijas.
Prezumpcijos esmę išreiškia du svarbūs aspektai:
 ● Taikant prezumpciją, remiantis lengvai įrodomais faktais, yra įrodinėjami sunkiau
įrodomi faktai
● Prezumpcijų nustatymas dažniausiai reiškia, kad įrodinėjimo pareiga yra perkeliama tai
ginčo šaliai, kuri nesutinka su prezumpcijos taikymu
Prezumpcija – tai labai reikšminga įrodinėjimo priemonė. Prezumpcijų taikymas sutrumpina
ginčo išsprendimo laiką ir neleidžia suinteresuotam asmeniui piktnaudžiauti, siekiant, kad ginčas
būtų nagrinėjamas kuo ilgiau.
Yra nekaltumo prezumpcija, kuri išreiškia gilumines teisės vertybes. Kitos prezumpcijos veikia
kaip faktų įrodinėjimų instrumentai, tai gali būti skolininko kaltumo prezumpcija.
Teisės procese yra įrodinėjami faktų, o ne teisės buvimo klausimai. Tradiciškai teisės teorijoje
yra pateikiama nuostata, kad ginčo šalis, besiremianti užsienio teise, privalo įrodinėti jos buvimą
ir turinį. Įrodinėjimo teisiniame procese specifika teigia, kad įrodymai veikia:
● Jais ne tik siekiama konstatuoti vieno ar kito realiai egzistuojančio fakto buvimą
● Padaryti psichologinę įtaigą asmeniui, kuris priima teisiškai reikšmingą sprendimą
Ir kūrėjas, ir adresatas turėtų vadovautis tomis pačiomis minčių išreiškimo taisyklėmis, teisės
aktų leidyboje tokį tikslą padeda pasiekti teisinė technika – specialios teisinių aktų formulavimo
ir struktūrinio išdėstymo taisyklės. Teisės aiškinimo metodai laikytini pagrindiniai: kalbinis,
sisteminis, įstatymų leidėjo ketinimų.
Silogizmas – dedukcinis samprotavimas, kuriuo nustatomas ryšys tarp išvados kraštutinių
terminų, remiantis jų santykiu su viduriniu prielaidų terminu.
Subsumcijos būdu elgesio modelis, aprašytas bendro pobūdžio teisės normoje, yra
„užpildomas“ individualia situacija. Teisiniai sprendimai yra priimami taikant paplitusią
formaliosios logikos priemonę – silogizmą. Silogizmą sudaro dvi prielaidos (premisos) ir viena
išvada:
Didžioji premisa – žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę
žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo
Mažoji premisa – konkretus asmuo P. J. Padarė asmens P. K. turtui žalą
Išvada – asmuo P. J. Privalo atlyginti asmeniui P. K. visą žalą
Padarytos išvados teisingumo patikrinimas susideda iš tokių stadijų:
● Pagrindimo, kad pateiktos prielaidos yra teisingos
● Pagrindimo, kad įrodymo išvada kyla iš pateiktų prielaidų
Išvada daroma vadovaujantis taisyklingo silogizmo sudarymo taisyklėmis, tokiomis kaip:
 ● Kiekviename silogizme turi būti tik trys terminai
● Iš dviejų teigiamų prielaidų nekyla neigiama išvada
● Iš dviejų neigiamų prielaidų nekyla niekas ir kt.
Teisinis silogizmas sunkiai pritaikomas sunkioms byloms, kai konkuruoja keli galimi sprendimai
abejotini sveiku protu ir teisingumo požiūriu.
Kolizinės taisyklės leidžia susiaurinti ar apriboti kai kurių normų veikimo sritį arba vienos iš
normų apskritai netaikyti. Neegzistuoja kolizinės taisyklės, kurios galėtų išspręsti praktines
kolizijas, teisės moksle formuluojamos tik loginių normų kolizijų šalinimo taisyklės.
Dažniausiai kolizijos taisyklės yra formuluojamos teisės moksle – teisės doktrinoje ir įvardijamos
kaip kolizijų šalinimo maksimos. Kolizijos taisyklės ir jų taikymas:
● Teisės moksle išskiriama specialios normos pirmumo taisyklė, įpareigojanti
interpretatorių taikyti normą, kuri yra speciali bendros normos atžvilgiu (lex specialis
derogat legi generali).
● Chronologinė taisyklė reiškianti, kad vėlesnis įstatymas turi pirmenybę prieš ankstesnį
(lex posterior derogat legi priori). Kolizinė taisyklė įpareigoja taikyti vėliau išleistą teisinį
nurodymą.
● Taikomos hierarchijos kolizinė taisyklė, reiškianti, kad hierarchiškai aukštesnės
institucijos aktai turi pirmumą žemesnės institucijos aktų atžvilgiu (lex superior derogat
legi inferiori). Žemesnė institucija gali leisti tik normas, derančias su aukštesnės
institucijos normomis. Toks prieštaravimas dažniausiai nėra šalinamas pritaikant kolizijos
taisykles – šalinama naudojant teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo kontrolę.
● Vertinamojo turinio taisyklė, leidžianti, esant prieštaringam teisiniam reguliavimą,
pritaikyti kuo mažiau asmens padėtį apsunkinančią teisės normą (lex benignior).
Tam tikrus sunkiai sprendžiamus prieštaringumus turėtų pašalinti teisėkūros subjektai,
pakeisdami teisinį reguliavimą.
Teisinio reguliavimo spraga - tai situacija, kai tam tikrų asmenų santykiai patenka į teisinio
reguliavimo sritį, tačiau nėra sureguliuoti teisinėmis priemonėmis, vadinama teisinio
reguliavimo spraga.
Teisės spragos klasifikuojamos į pirmines – kai sritis yra visiškai nesureguliuota ir antrines – kai
sritis sureguliuota, tačiau nepakankamai, ir išryškėja atvejai, kurių egzistuojančios teisės normos
neaprašo.
Įstatymų spragų taisymo/pildymo taisyklės, priemonės:
 ● Reikalingos teisinės taisyklės sukūrimas (paprastai tai reiškia naujo norminio akto
išleidimą ar esančio norminio akto papildymą). Tačiau tai užima daug laiko, todėl nėra
tinkama, kai yra būtinybė rasti teisinę taisyklę.
● Įstatymo analogija ar teisės analogija (ieškoma kuo artimesnės prigimties santykius
reguliuojančio teisės akto, todėl žvalgomasi to paties instituto šakoje, o neradus kitoje
teisės šakoje)
● Teisės moksle yra siūloma taikyti teisės analogiją ir situaciją kvalifikuoti pagal
bendruosius teisės principus.
● Tam tikrose teisės srityse reguliavimo spragos gali būti užpildomos susitarimais.

Teisės aiškinimas
Sąvoka aiškinimas nėra vienareikšmė ir paprastai suprantama:
● Plačiausia reikšme aiškinimas – tai tiriamo objekto prasmės, prigimties ar turinio
nustatymas
● Siauresne reikšme aiškinimas - suvokiamas kaip bet kokio rašytinio teksto prasmės
nustatymas
● Siaurąja reikšme aiškinimas – tai neaiškių rašto ar kalbos dalių tikrosios prasmės
nustatymas, tekste esančių dviprasmybių ar abejonių šalinimas
Teisės aiškinimas gali būti suprastas trimis reikšmėmis:
● Plačiausia reikšme teisės aiškinimas – tai teisės, kaip reiškinio, socialinio fenomeno,
aiškinimas, jos esmės, prigimties bei paskirties paieška. Teisės aiškinimo plačiausia
reikšme rezultatai atskleidžiami teisės doktrinoje ir fiksuojami teisės mokslo veikaluose.
● Siauresne reikšme teisės aiškinimas – tai teisinio teksto turinio nustatymas (t.y
formaliųjų teisės šaltinių prasmės, prigimties, vietos teisės sistemoje, teisinės galios
tyrimas).
● Siauriausia reikšme teisės aiškinimas – tai neaiškių teisinio teksto vietų, prieštaravimų,
netikslumų paaiškinimas.
Teisės aiškinimas plačiąja reikšme aktualesnis teisės mokslui formuluojant teisės sampratas, o
siauresne ir siauriausia reikšmėmis – teisinei praktinei veiklai.
Teisėkūros subjektas kuria teisinį tekstą, formuluodamas teisines taisykles, o asmuo,
besiaiškinantis teisinį tekstą, šią elgesį norminančią informaciją iš teksto iššifruoja (dekoduoja).
Teisės teorijoje vyksta ginčas: teisės aiškinimas būtinas kiekvienąkart taikant teisės normą ar
aiškinti reikia tik neaiškiai suformuluotas ir prieštaringas teisines nuostatas. Teisinis tekstas
mažiau ar daugiau yra neaiškus, todėl taikant teisės normas, jas įtvirtinantį teisinį tekstą būtina
aiškinti visada. Teisės aiškinimo procesas apima du etapus:
● Teisės išsiaiškinimą
● Teisės išaiškinimą
Objektyviai išreikštą teisės išaiškinimą galima rasti:
● Teisės taikymo aktuose, kai teisė aiškinama siekiant ją pritaikyti konkretaus faktinio
atvejo kontekste
● Teisės aiškinimo aktuose, kai visas dokumentas skiriamas tam tikro teisinio reguliavimo
turiniui atskleisti
● Norminiuose aktuose, kai juose tiesiogiai įtvirtinami tam tikri paaiškinimai
Teisės aiškinimas - gali būti suvokiamas kaip teisinio teksto turinio nustatymas, o teisinis
argumentavimas – kaip pagrindimas ir įrodymas, kodėl tam tikras teisinis tekstas išaiškintas
būtent taip. O asmenis argumentavimo bruožas – argumentų nuginčijimas, suvokimas, kad
kiekvienas teisinis argumentas gali būti nuginčytas stipresniu argumentu, leidžia nesileisti į
nesibaigiančią diskusiją dėl teisingiausio sprendimo.
Teisės aiškinimo priežastys skirstomos:
● Tas, kurios natūraliai kyla iš teisės, kaip teisinio reguliavimo sistemos, ypatumų ir dėl
kurių teisinį tekstą interpretatorius yra priverstas aiškinti kiekvieną kartą, kai turi
nustatyti jo turinį
● Tas, dėl kurių atsiranda teisinio teksto neaiškumų, vidinių prieštaravimų, dviprasmybių
Pagrindinė teisės šalinimo priežastis – vidinis teisės prieštaringumas ir oficialiosios teisėkūros
klaidos. Toliau išdėstomos priežastys kodėl reikia ir verta aiškinti teisę:
Teisinės kalbos ypatumai.
Teisės taisyklės yra formuluojamos kalbos priemonėmis, todėl teisėkūros procese suformuluota
teisė gali būti suprantama tik tuo atveju, jei suvokiama teisines nuostatas „užkoduojanti“ kalba.
Specifinis teisės kalbai būdingas oficialus, kanceliarinis stilius ir teisinių nuostatų formulavimas
abstrakčiai ir formalizuotai taip pat yra priežastis, kodėl dažnai teisinius tekstus tenka aiškinti.
Sisteminis teisės pobūdis.
Sisteminis teisės pobūdis lemia teisinių nuostatų hierarchiją ir jų priklausymą konkrečiai teisės
sistemos grandžiai, nuo to priklauso konkrečios teisinės taisyklės teisinė galia ir taikymo
galimybės.
Be to, sisteminiu pobūdžiu pasižymi ne tik teisės sistema apskritai, tačiau ir kiekvienas teisės
norma yra iš tam tikrų struktūrinių dalių – hipotezės, dispozicijos, sankcijos – sudaryta sistema.
Greita visuomeninių santykių kaita.
Teisės reguliuojami visuomeniniai santykiai greitai kinta. Ir nors visuotinai deklaruojama, kad
teisei yra būdingas sąlygiškas normų stabilumas (palyginant su kitais reguliatoriais), teisės
veikimo socialinis fonas dažnai keičiasi greičiau, negu įstatymų leidėjas spėja leisti naujas
normas.
Teisinio teksto aiškinimas leidžia ne tik revizuoti pasenusias teisines nuostatas, bet ir užpildyti
teisinio reguliavimo spragas.
Vertybiniai teisės elementai.
Kiekvieną teisės normą sudaro pastovūs elementai ir kintamieji vertybiniai elementai, per
kuriuos į teisę, kaip formalizuotą tvarką, patenka vertybinės nuostatos ir principai.
Vidinis teisės prieštaringumas ir teisėkūros klaidos.
Nepavykus teisėkūros proceso metu įvertinti visų galimų vidinių teisės sistemos ryšių, gali
atsirasti prieštarų, dviprasmybių ar neaiškumų, teisės normų nesuderinamumo ar
konkurencijos, taip pat teisės spragų.
Teisę aiškinti reikia dėl nesugebėjimo tinkamai naudotis teisine technika – teismas negali
atsisakyti spręsti teisinio ginčo tik todėl, kad įstatymas, reikšmingas tam ginčui, yra
nesuprantamas.
Išskirtini tokie teisės aiškinimo metodai (būdai): Lingvistinis, sisteminis, istorinis, įstatymų
leidėjo ketinimų (genetinis), teleologinis (įstatymo tikslo)
Lingvistinis – tai kalbos tyrimo mokslo priemonių naudojimu paremtas teisės aiškinimo
metodas. Leksiniu požiūriu yra nustatomos teisiniame tekste vartojamų žodžių reikšmės.
Leksiniu požiūriu yra nustatomos teisiniame tekste vartojamų žodžių reikšmės. Tekstas tiriamas
ir morfologiškai (aiškinantis žodžių sandarą), ir ypač dažnai – sintaksės požiūriu, nagrinėjant
žodžių jungimą į sakinius.
Ilgainiui susiformavo lingvistinio metodo prezumpcijos:
● Skirtingos sąvokos turi skirtingas reikšmes, jei nėra nurodyta kitaip
● Ta pati sąvoka turi viena reikšmę, jei nėra nurodyta kitaip
● Visos sąvokos suprantamos kaip reiškiančios įprastoje kalboje įprastas reikšmes
● Kiekvienas teisinio teksto žodis yra reikšmingas
● Vyriškosios giminės žodis apima ir moteriškąją giminę
 ● Ir kt.
Negali būti suabsoliutintas lingvistinis metodas, nes:
● Dėl kalbos išraiškos neapibrėžtumo, kuris tam tikrais atvejais gali lemti, kad lingvistinis
aiškinimas nepadeda nustatyti teisinės taisyklės turinio
● Dėl būtinybės teisinį tekstą aiškinti atsižvelgiant ir į kitas aplinkybes, kontekstą
Sisteminis – tai sisteminiu teisės pobūdžiu paremtas teisės aiškinimo būdas, kai teisės normos
turinys nustatomas analizuojant jos ryšį su kitomis teisinėmis nuostatomis ir struktūrinių dalių
išdėstymą teisės aktuose.
Jis nėra toks paprastas, nes, priklausomai nuo teisės sampratos, sisteminis teisės aiškinimas gali
reikšti aiškinamos teisės normos tyrimą skirtingais aspektais ir skirtingos sistemos atžvilgiu.
Tiriamos sistemos pasirinkimas priklauso nuo aiškintojo pasirinkimo (palaikomos teisės
sampratos).
Istorinis – teisės aiškinimo metodas apibrėžiamas kaip teisės aiškinimas remiantis teisinio
reguliavimo istorine raida. Istorinis teisės aiškinimo metodas pasireiškia:
● Siekiama nustatyti istorinius įstatymų leidėjo ketinimus
● Tiriamos priimant teisės normą buvusios ekonominės, socialinės, politinės, tarptautinės
ir kitos sąlygos, daugelio metų normos taikymo praktika, jos pakeitimai ir papildymai bei
to priežastys
● Šį metodą galima taikyti aiškinant naujai priimtą įstatymą, pakeitusį ankstesnįjį
Abejojama istorinio teisės aiškinimo metodo savarankišku egzistavimu ir išskyrimo tikslingumu
arba, atvirkščiai, įstatymų leidėjo ketinimų metodas laikomas istorinio teisės aiškinimo būdo
dalimi.
Įstatymų leidėjo ketinimų metodas – tai teisės aiškinimo būdas, kurio aiškinant neaiškią teisės
normą atsižvelgiama į teisėkūros subjekto tikslus, kurių šis siekė nustatydamas atitinkamą
teisinį reguliavimą.
Įstatymų leidėjo ketinimai gali būti įtvirtinti teisės akto preambulėje, tačiau įstatymų leidėjo
ketinimai gali būti konkrečiai ir neįvardijami. Šio aiškinimo metodo kryptys:
● Semantinis intencionalizmas yra požiūris, kad teisės normos aiškintojas privalo nustatyti,
ką įstatymų leidėjas norėjo pasakyti tam tikru tekstu.
● Lūkesčių intencionalizmas pabrėžia, kad teisės norma turi būti aiškinama atsižvelgiant į
tai, kokių tikslų siekė ir tikėjosi jos kūrėjai.
Taigi įstatymų leidėjo ketinimų metodas priartėja prie teleologinio teisės aiškinimo, todėl juos
tampa sunku atskirti.
Teleologinis teisės aiškinimo metodas – teisės nuostatos turinys tiriamas atsižvelgiant į teisės
normos, konkretaus įstatymo ar visos teisės sistemos siekiamus tikslus.
Siekiama nustatyti ne konkretaus teisės normą sukūrusio teisėkūros subjekto valią ir tikslus, o
hipotetinę viso teisinio reguliavimo kryptį.
Teleologinio aiškinimo tikslas – išaiškinti teisės normą taip, kad ji nekonfliktuotų su bendraisiais
teisės principais ir kitomis teisės normomis. Todėl įstatymų leidėjo ketinimai gali būti
ignoruojami.
Bendrųjų teisės principų teisės aiškinimo metodas – remiasi tuo, kad teisė (teisės normos)
negali būti aiškinama taip, kad būtų nepaisoma bendrųjų teisės principų (taip pat ir
konstitucinių teisės principų).
Pastebėta, kad teisę suvokiant kaip teisės normų ir principų sistemą, t.y pripažįstant principus
būtina teisės sistemos dalimi, šis teisės aiškinimo metodas iš esmės nesiskiria nuo sisteminio
teisės aiškinimo.
Precedentinis teisės aiškinimas – remiasi būtinybe atsižvelgti į jau esančią teisinę praktiką t.y
aiškinantis teisės normos prasmę turi būti atsižvelgiama į teismų sprendimus, kuriuose ta norma
jau išaiškinta.
Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie
buvo sukurti analogiškose bylose. Taip pat formuluojamos tam tikros taisyklės kaip turėtų būti
elgiamasi precedentų konkurencijos atveju:
● Turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos teismo sukurtu precedentu
● Turi būti atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką
● Turi būti įvertinti kiti reikšmingi veiksniai: ar atitinkamas precedentas atspindi
susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis, sprendimo argumentacijos
įtikinamumas, sprendimą priėmusio teismo sudėtis, ar dėl ankstesnio sprendimo buvo
pareikšta teisėjų atskirų nuomonių
● Turi būti atsižvelgiama į galimus reikšmingus pokyčius, įvykusius priėmus atitinkamą
precedento reikšmę turintį teismo sprendimą
Lyginamasis teisės aiškinimo metodas – kai aiškinant teisinį tekstą atsižvelgiama į kitų valstybių
pavyzdžius t. y. į tai, kaip tam tikri analogiški santykiai reguliuojami kitose valstybėse.
Jo svarba didėja dėl tarptautinio valstybių bendradarbiavimo ir kuriamo kelioms valstybėms
skirto teiginio reglamentavimo, kaip prie tam tikro bendro reguliavimo prisijungusios valstybės
įsipareigoja vienodai jį aiškinti bei taikyti.
Pažymėtina, kad taikant šį metodą, jis dažniausiai taikomas kartu su kitais teisės aiškinimo
metodais, ypač sisteminiu.
Loginis teisės aiškinimo metodas – paprastai apibūdinamas kaip teisės normos turinio tyrimas
remiantis logikos priemonėmis.
Aiškinimo metodas išryškinamas kai norima išimtinai pabrėžti, kad rezultatas grindžiamas
išimtinai loginiais teiginių ryšiais.
Rezultatas aiškinimo pasiekiamas laikantis logikos taisyklių – jomis remiantis susiejant
naudojamus teiginius, tačiau nesigilinant į jų turinio teisingumą.
Pirmenybės taikymas metodams:
● Sisteminiam metodui teikiama pirmenybė prieš lingvistinį
● Teleologiniam metodui paprastai teikiama pirmenybė prieš sisteminį
● Pirmenybė teikiama tam metodui, kuris patvirtina aiškinamos normos teisėtumą
● Pirmenybė teikiama tam metodui, kurio rezultatas labiau užtikrina teisės sistemos
nuoseklumą ir stabilumą
● Pirmenybė teikiama tam metodui, kurį taikant bus mažiau ribojamos privačių teisės
subjektų teisės ir gaunamas ne toks „griežtas“ rezultatas
Išskiriamos trys teisinio tyrimo metodologijos: kalbinė, sisteminė, funkcinė.
Kalbinis teisės aiškinimas – tai pradinis ir būtinas teisinio teksto tyrimo etapas. Kalbinis teisinio
teksto tyrimo aspektas leidžia nustatyti pradinę teisei svarbių teisiniame tekste užfiksuotų
elgesio standartų prasmę ir visus interpretacijos rezultatus kildina iš juos išreiškiančios kalbos.
Sisteminis aiškinimas – toks teisės aiškinimo būdas, kai interpretacijos rezultatai kildinami iš
teisės sistemos ar kažkurios jos dalies ar elementų organizacijos.
● Sisteminis aiškinimas leidžia patikrinti aiškinamos teisės normos turinį derėjimo su
kitomis teisės normomis aspektu
● Sisteminis aiškinimas leidžia patikrinti kalbiniu požiūriu iššifruotos teisės normos
derėjimų su teisės principais
● Sistemiškai tirdamas tekstą interpretatorius gali patikrinti ar kalbiniu būdu nustatytas
teisės normos supratimas atitinka teisės norminio akto tikslus, deklaruojamus pačiame
teisiniame tekste arba nustatomus loginėmis operacijomis
Funkcinis aiškinimas - leidžia įvertinti pirmais dviem tyrimo etapais nustatytos teisės normos
reikšmės derėjimą su neteisiniu tos normos veikimo fonu – įstatymų leidėjo ketinimais,
siektomis apginti vertybėmis, galutiniu teisinio reguliavimo tikslu.
 Teisės aiškinimo rūšys (tipai)
Išskiriamos trys teisės aiškinimo rūšys (tipai):
● Pažodinis aiškinimas – kai išaiškintos teisės normos atskleistas turinys atitinka jos
tekstinę išraišką, t.y aiškinama teisinė nuostata yra suprantama taip, kaip galima suvokti
vien perskaičius tekstą.
Aiškinamos teisės normos prasmė nustatoma tik iš normos teksto prasmės, neįtraukiant
kitų kriterijų, pavyzdžiui, neatsižvelgiant į teisės ginamas vertybes ar siekiamus įstatymo
tikslus.
Baudžiamojoje arba administracinėje teisėję toks aiškinimas dominuoja.
● Siaurinamasis aiškinimas – kai išaiškinus teisės normą nustatoma, kad jos tikrasis
turinys yra siauresnis už tekstinę išraišką.
Pagal bendrą principą, siaurinamai negali būti aiškinamos žmogaus teises ir laisves
įtvirtinančios teisės normos bei teisinę atsakomybę švelninantys ar naikinantys teisės
aktai.
● Plečiamasis aiškinimas – kai tikrasis teisės normos turinys platesnis nei jos tekstinė
išraiška.
Plečiamai negali būti aiškinamos išimtis iš bendrųjų taisyklių įtvirtinančios teisės normos,
baigtiniai sąrašai, sankcijas nustatančios normos, toks teisės aiškinimas nėra leidžiamas
baudžiamojoje teisėje bei kai kuriose kitose viešosios teisės šakose.
Plečiamojo teisės aiškinimo ir įstatymo analogijos taikymo santykis. Įstatymo analogija
taikoma nesant reikalingo teisinio reguliavimo – tai teisės spragų užpildymo priemonė, kai,
nesant aktualius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, situacijai teisiškai
sureguliuoti yra pritaikoma panašius visuomeninius santykius reguliuojanti teisės norma.
Santykis su teisės kūrimu. Atvirkščiai – gali būtinai reikėti kūrybiškai traktuoti tekstą tam, kad
būtų išlaikyta tikroji normos prasmė.
Taigi, plečiamasis ir siaurinamasis teisės aiškinimas nereiškia teisės kūrimo, o yra skirtas
atskleisti teisės prasmę, kuri nebūtinai sutampa su konkretaus teisinio teksto lingvistine
reikšme.
Dažnai tai atvejai, kai konstatuojamos lingvistinio teisės aiškinimo metodo nepakankamumas ir
teisei išaiškinti būtina taikyti sisteminį, teleologinį, istorinį ar kitus teisės aiškinimo būdus bei jų
derinius.
Teisės aiškinimo rūšių santykis su teisės aiškinimo metodais (būdais). Taigi metodai apibūdina
tam tikras teisės aiškinimo priemones, o rūšys – paties aiškinimo rezultato santykį su lingvistine
normos reikšme.
Pagal teisę aiškinančius subjektus teisės aiškinimas gali būti:
● Oficialus teisės aiškinimas – tai kai teisę aiškina teisės aktais tą atlikti įgalioti
kompetentingi subjektai
Oficialus teisės aiškinimas gali būti apibrėžiamas keliais požymiais:
o Jį vykdo specialias galias turinčios institucijos

o Jo aiškinimo rezultatai yra privalomi visiems normą taikantiems asmenims ir

visada įforminami specialiu dokumentu
o Šiuo aiškinimu siekiama suvienodinti teisės taikymą

Oficialus teisės aiškinimas skirstomas:

o Autentiškas teisės aiškinimas – toks, kurį vykdo pats teisės normą išleidęs
teisėkūros subjektas ar teisės taikymo aktą priėmęs subjektas.
o Deleguotas teisės aiškinimas – toks aiškinimas, kai vienų subjektų priimtus teisės
aktus aiškina kiti, tą daryti įgalioti, kompetentingi subjektai.
o Bendrasis delegavimas yra tada, kai tam tikrai institucijai perduodama
kompetencija aiškinti teisės aktus ir toks aiškinimas atliekamas nesiejant su
konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečia byla ar atveju.
o Specialusis delegavimas – kai teisės aiškinimas atliekamas teisės taikymo
procese: teisė aiškinama nagrinėjant konkrečias bylas, sprendžiant tam tikras
situacijas ir joms taikant tam tikras teisės normas.
Svarbiausias tokio teisinio aiškinimo pavyzdys – teisminis aiškinimas, kai teismas,
nagrinėdamas konkrečias bylas, išaiškina teisę, kad galėtų ją pritaikyti tam
tikroms nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
● Neoficialusis teisės aiškinimas paprastai atliekamas privačia iniciatyva subjektų, kurie
nėra teisės aktais įgalioti ar įpareigoti aiškinti teisę. Neoficialus teisės aiškinimas gali
būti skirstomas į rūšis pagal teisę aiškinančių subjektų kvalifikaciją:
o Paprastas aiškinimas – teisę aiškina teisinio išsilavinimo neturintys asmenys.

o Kompetentingas aiškinimas – teisę aiškina aukštąjį teisinį išsilavinimą turintys

asmenys.
o Doktrininis aiškinimas – teisę aiškina aukštąjį teisinį išsilavinimą turintys ir

mokslinius tyrimus šioje srityje atliekantys asmenys: teisės mokslininkai.

Oficialus aiškinimas beveik visada yra privalomas.
sutartidelegavimo atveju teisės aiškinimo rezultatas paprastai nėra privalomas, nors tai ir yra
oficialus teisės aiškinimas.
Deleguotas teisės aiškinimas privalomas dažnai tampa de facto – kai pateikto teisės normos
išaiškinimo kiti subjektai laikosi dėl jį išleidusios institucijos autoriteto ar kitokių veiksnių.
Tada kai galios aiškinti teisę yra perleidžiamos vienoms ar kitoms institucijoms, tai laikomas
aiškinimas privalomu, kai tokio aiškinimo pasekmės yra tiesiogiai apibrėžiamos galias aiškinti
teisę suteikiančioje normoje.

Teisėtas elgesys
Teisinė pareiga ir teisinis draudimas yra tos pačios kilmės teisinės priemonės – teisiniai liepimai
(imperatyvai).
Terminas „teisės pažeidimas“ teisės moksle dažniau vartojamas siaurąja reikšme, juo įvardijant
tokį teisei priešingą asmens elgesį, kuris teisinėje tvarkoje yra susietas su teisinių sankcijų
taikymu.
Teisė pažeidimo turinys – teisinių liepimų nesilaikymas, o forma – neteisėta veika. Teisės
pažeidimo požymiai:
● Teisės pažeidimo subjektas – asmuo turintis deliktinį subjektiškumą (gali atsakyti už savo
veiksmus).
● Teisės pažeidimas – asmens elgesys, o mintys, neišreikštos elgesiu, nelaikomos teisės
pažeidimu
● Teisės pažeidimas – neteisėta veika, pasireiškianti teisinių reikalavimų nesilaikymu.
● Teisės pažeidimas – pavojinga veika, sukurianti visuomenei negatyvius padarinius, arba
prielaidas tokiems padariniams atsirasti
● Teisės pažeidimas – kalta veika, veika, kurią darantis asmuo suvokia jos padarinius.

Teisės pažeidimo sudėtis – tam tikras algoritmas, kuris padeda nustatyti ar reali veikla yra
laikytina teisiniu pažeidimu.
Objektyvieji požymiai analizuojami ar nuo padarytos veikos nukentėjo teisės saugomos vertybės
ir kaip išoriškai teisę pažeidžiantis elgesys pasireiškė.
Pagrindinių objektyviosios pusės požymių nustatymas yra būtinas – kitaip veika negali būti
laikoma teisės pažeidimu.
Teisinio pažeidimo objektas – teisinės tvarkos saugomos asmeninės, visuomeninės ir kitokios
prigimties vertybės.Pagrindiniai objektyviosios pusės požymiai:
● Teisei priešingas elgesys (veikimas ar neveikimas)
● Žalingos elgesio pasekmės (arba prielaidos jam atsirasti)
● Priežastinis ryšys tarp elgesio ir pasekmių, konstatavimas, kad pasekmės atsirado dėl šio
elgesio
Fakultatyviniai objektyviosios pusės požymiai nagrinėjami, jei pažeista teisė to reikalauja, kaip
pažeidimo vieta, laikas.
Teisės pažeidimo subjektas – fizinis ar juridinis asmuo turintis deliktinį subjektiškumą. Fizinis
asmuo laikomas teisės pažeidimo subjektu, jei jo amžius ir psichinė būsena sudaro jam galimybę
suvokti, ką jis daro, ir numatyti, kokios pasekmės dėl jo veikimo gali atsirasti. Juridiniai asmenys
laikomi teisės pažeidimo subjektais, jei jie atitinka požymius, įtvirtintus teisinėje nuostatoje.
Teisės pažeidimo subjektyviojo pusė siejama su tai padariusiu asmeniu ir jo psichinės būkles
bei vidinių nuostatų analize.
Asmens pakaltinimas:
● Nuo 16 m. už administracinius ir baudžiamuosius nusižengimus
● Nuo 18 m. Civilinėje srityje.
● Baudžiamojoje ir administracinėje teisėje asmens kaltumas siejamas su veiksnumo
sąvoka
Kaltė – svarbiausias subjektyviosios pusės elementas. Kaltės formos ir formos rūšies nustatymas
yra susijęs:
● Intelektualinis elementas – gebėjimas suvokti galimus savo veiksmų padarinius.
● Valinis elementas – asmens psichinis santykis su padariniais
Baudžiamosios ir administracinės teisės kaltės analizė:

Intelektualinis
Kaltės forma Kaltės formos rūšis Valinis elementas
elementas

Asmuo suvokė galimus

Tiesioginė tyčia savo veiksmų Asmuo padarinių siekė
padarinius
Tyčia
Asmuo suvokė galimus Asmuo padarinių
Netiesioginė tyčia savo veiksmų nesiekė, bet leido
padarinius jiems atsirasti

Asmuo padarinių
Asmuo suvokė galimus
Nepagrįstas nesiekė, bet
savo veiksmų
pasitikėjimas lengvabūdiškai tikėjosi
padarinius
jų išvengti
Neatsargumas
Asmuo nesuvokė
Nepagrįstas galimų savo veiksmų Valinis elementas
nerūpestingumas padarinių, nors galėjo laikomas neišreikštu
ir turėjo suvokti
Baudžiamojoje ir administracinėje teisėje taikomas itin svarbus instrumentas – asmens
nekaltumo prezumpcija, kuri reiškia, kad asmuo yra laikomas nekaltu kol nėra įrodyta priešingai.
Civilinėje teisėje įtvirtintos kaltumo prezumpcijos analizė:
● Asmuo kaltas, jeigu jis nepadarė visko, ką turėjo padaryti, tam kad išvengtų teisei
priešingo elgesio. (Skolininko kaltės prezumpcija)
● Analizuojant pažeidėjo kaltę, tiriama ar asmuo veikė sąžiningai, protingai, rūpestingai,
padoriai.
● Kartais kaltė nėra analizuojama, pvz. asmuo valdantis automobilį, atsakys už savo
veiksmus, jei tai nebus jo kaltė.

Teisės pažeidimo įvykdymo pasekmė – teisinės atsakomybės pritaikymas pažeidėjui. Nurodytos

žodžio atsakyti reikšmės yra susijusios su socialinės atsakomybės suvokimu ir turiniu.
Socialinė atsakomybė – asmuo atsako, kai yra laisvas pasirinkti elgesio modelį ir supranta
pasekmes, atsako visuomenei.
Skiriamos atsakingumo sąlygos:
● Objektyviosios atsakingumo sąlygos – egzistuojančios šalia asmens, kurio elgesys
formuojamas ir vertinamas. Žmogus tampa objektyviai atsakingas, kai jo elgesys yra
visuomeniškai reikšmingas, ir kai yra susidarę elgesio standartai šiam elgesiui vertinti
● Subjektyvios atsakingumo sąlygos - tiesiogiai susijusios su individu, kurio elgesį
vertiname. Jos nustatomos analizuojant laisvę:
o Išorinė laisvė – žmogaus gebėjimas išoriškai neveikiamam formuoti savo elgseną.
Pvz. grasinimai prieš gyvybę, jei neatliks veiksmų.
o Vidinė laisvė – žmogaus subalansuota vidinė būsena, leidžianti sąmoningai
pasirinkti veiksmus. Pvz. silpna psichinė būklė.
Išorinės laisvės nebuvimas dažnai eliminuoja moralinę atsakomybę, bet ne visada yra atleidimo
nuo teisinės atsakomybės sąlyga.
Teisinė atsakomybė – asmuo atsako už teisinių reikalavimų nesilaikymą ir atsako valstybei.
Taip pat teisinė atsakomybė, tai žmonių elgesio susiejimas su teisiniais reikalavimais, įtvirtintais
teisės normose ir teisės principuose.
Ji analizuojama kategorijom nes:
● Teisinė atsakomybė yra labai plati ir daugiareikšmė, todėl reikalauja įvairiapusės analizės
● Teisės moksle dėl teisinės atsakomybės sampratos ir turinio tebevyksta diskusijos
● Teisinės atsakomybės kategorija yra išvestinė, jos turinys tiesiogiai susijęs su vyraujančia
teisės samprata.
Pozityvioji teisinė atsakomybė – asmens įsipareigojimas laikytis visų reikalavimų ir savavališkas
žalos atlyginimas, jei jo veiksmais tokia žala buvo padaryta.
Negatyvioji teisinė atsakomybė – procesas, kurio metu pažeidus teisės reikalavimus, asmeniui
pritaikomos neigiamo poveikio teisinės sankcijos.
Teisinė atsakomybė, taip yra asmens suvokimas, kad būtent jo veiksmai nulėmė nepalankių jam
teisinių pasekmių atsiradimą.
Taip ji tampa antrine asmens teisine pareiga, atsiradusią dėl pirminės pareigos
nesilaikymo( reikalavimų nesilaikymo).
Negalima maišyti teisės pažeidimo ir šios sąvokos, nes teisinė atsakomybė atsiranda,
neįvykdžius teisinio pažeidimo. Pvz. Tėvai atsako už savo vaikų nusižengimus.
Negatyviosios teisinės atsakomybės pagrindai:
● Norminis pagrindas – teisės sistemoje yra norma, aprašanti tam tikrą elgesį, kaip
sankcijų taikymo prielaidą
● Faktinis pagrindas – asmuo turintis deliktinį subjektiškumą, padaro teisės pažeidimą
arba atsiranda kitokie juridiniai faktai, nurodyti teisės normoje kaip teisinių santykių
taikymo prielaida.
● Procesinis pagrindas – Sukuriamas teisinis santykis, kuriame kompetentinga valstybinė
institucija priima teisės taikymo aktą, pritaikant atsakomybėn traukiamam asmeniui
sankcijas
Pagrindinės negatyviosios teisinės atsakomybės rūšys:
● Baudžiamoji atsakomybė – griežčiausia teisinės atsakomybės rūšis. Taikoma už visai
visuomenei svarbaus intereso pažeidimus, ją taiko bendros kompetencijos teismai.
Baudžiamajai atsakomybei būdingos specialios teisinės sankcijos – baudžiamojoje teisėje
jos vadinamos bausmėmis ir baudžiamojo poveikio priemonėmis.
o Tikslas – nubausti ir izoliuota nusižengusi asmenį (realizuojama laikantis asmens
nekaltumo prezumpcijos).
o Subjektas – fizinas asmuo nuo 16 m., kartais 14 m., pakaltinamas
o Juridinis asmuo traukiamas atsakomybėn pagal nurodytas veikas
baudžiamajame kodekse ir pagal jame įtvirtintas sąlygas.
o Be bausmių, lieka dar tam tikros pasekmės – teistumas, kas gali lemti asmens
negalėjimą įsidarbinti ar turėti įtaką nusikaltimą padarius pakartotinai.
o Įtvirtinta apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, kuris reiškia,
kad pasibaigus atitinkam laikui negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
● Administracinė atsakomybė – pasižymi operatyvumu ir lankstumu taikant – asmenį
siekiama nubausti greitai. Administracinės sankcijos gali būti: administracinės
nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės. Administracinė atsakomybė taikoma
padarius pažeidimą, nurodytą Administracinių nusižengimų kodekse.
o Tikslas – siekiama ne tik nubausti asmenį, bet ir prevencijos tokių veiksmų
nekartoti.
o Subjektas – fizinis asmuo nuo 16 metų.
 o Yra skiriama administracinė nuobauda 1 metam, kuri reikšminga padarius dar
kartą administracinį nusižengimą.
● Drausminė atsakomybė - kai darbe yra įvykdomas nusižengimas (pareigų neatlikimas,
netinkamas atlikimas), tai skiriamos drausminės nuobaudos.
o Tikslas – siekiama nubausti drausminį nusižengimą padariusį asmenį, užtikrinti
drausmę organizacijoje.
o Subjektas – asmuo nuo 16m dirbantis pagal darbo ar kito pobūdžio sutartį.
o Darbo kodekse asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį, šiuo metu nustatyta
tik vienos rūšies nuobauda už drausminį nusižengimą – atleidimas iš darbo.
o Paskyrimo ir nuobaudos adekvatumo kontrolė – lokaliniai teisės aktai gali tapti
teisės šaltiniais, pagal kuriuos sprendžiamas ginčas tarp darbdavio ir darbuotojo.
● Civilinė atsakomybė – gali atsirasti asmeniui, kuris nėra kaltas dėl kito asmens nuostolių.
Pagrindas – civilinės teisės ar sutarties pažeidimas. Taikymo procesas yra inicijuojamas
privačių asmenų, todėl kol tokia iniciatyva nėra pareikšta teismui tol jis išlieka pasyvus.
o Tikslas – atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį, atlyginti nekentėjusiai šaliai
nuostolius.
o Subjektas – visiškai atsako nuo 18 m, o 14 - 18 m. atsako įstatymo numatytomis
sąlygom.
o Ieškinio senaties terminas per kurį asmuo turi teisę kreiptis į teismo dėl žalos
atlyginimo – 10 metų.
o Taikomos neigiamos teisinės civilinės sankcijos (gali būti taikoma kaltumo
prezumpcija), kurios pažeidėją verčia atlyginti padarytą žalą bei sumokėti
netesybas (baudą).
Ši atsakomybė atsiranda kai egzistuoja tokios sąlygos:
o Padaromas civilinės teisės ar sutarties pažeidimas
o Pažeidimu sukeliami nuostoliai
o Egzistuoja priežastinis ryšys tarp pažeidimo ir sukeltų nuostolių
o Teisės pažeidėjas yra kaltas dėl nuostolių
● Materialinė atsakomybė – atsiranda dėl netinkamo darbo (tarnybos) sutarties vykdymo.
Žalos atlyginimo klausimas kai saisto ne darbo , o kita sutartis yra panaši, tačiau
darbuotojo atsakomybė būna didesnė.
o Tikslas – atlyginti kitai šaliai kaltais veiksmais (netinkamai vykdant darbo,
tarnybos sutartį) padarytus nuostolius.
o Darbuotojo materialinė atsakomybė įprastai yra ribota, o darbdavys privalo
atlyginti žalą tiek, kiek jos nepadengia valstybinio socialinio draudimo išmoka.
● Procesinė atsakomybė – procesinis pažeidimas, suprantamas kaip teismo procesą
reguliuojančių normų pažeidimas.
 o Tikslas – nubausti netinkamai besielgiantį asmenį ir užtikrinti, kad procesas vyktų
tinkamai.
o Subjektas – asmuo, kuris teismo procesą trukdė organizuoti tinkamu būdu.
o Skiriamos teismo nuobaudos. Nuobaudos yra numatomos ir už netinkamą elgesį
baudžiamajame procese ir administracinių bylų teisenos procese.
● Konstitucinė atsakomybė – taikoma asmenims, kurie yra nustatyti Konstitucijoje ir turi
konstitucinius įgaliojimus, jų netenka už Konstitucijoje nurodytus normų pažeidimus.
Sankcijos numatomos:
o Atleidimas iš pareigų, kai pažemintas teisėjo vardas
o Įgaliojimų atėmimą apkaltos proceso tvarka
Teisės sistema ir teisinė sistema
Teisės sistema – tai struktūriška teisinių nuostatų organizacija bei tarpusavio sąsają.
Teisės kompleksiškumas ir plati reguliavimo sfera lemia tai, kad efektyvus teisės funkcionavimas
yra įmanomas tik atskiroms jos dalims veikiant ir egzistuojant sistemoje.
Teisinė sistema susideda iš: Jurisdikcinės sistemos, teisės sistemos, jurisprudencinės sistemos.
Teisinės sistema – tai, kas susiformuoja teisės sistemai tampant „gyvai“, ir kartu tai, dėl ko
teisės sistema yra „gyva“.
Teisės sistemiškumas pasireiškia:
● Užtikrinant teisės vientisumą ir tarpusavio suderinamumą
● Organizuojant ir klasifikuojant teisines nuostatas, taip užtikrinant jų praktinio taikymo
patogumą
Teisės moksle smulkiausiu santykinai savarankišku teisės sistemos elementu yra laikoma teisės
norma.

Grupavimo tikslas Grupavimo pagrindai Grupavimo rezultatas

Išdėstymas teisės šaltiniuose, Reguliavimo sritis,

Teisės aktai, kodifikacijos
sisteminimas Reguliavimo apimtis

Teisininkų specializavimas,
Vyraujantis reguliavimo
Praktinio taikymo patogumas sisteminis problemų
metodas, Reguliavimo sritis
identifikavimas ir sprendimas

Reguliavimo galia Klasifikacijos, moksliniai

Moksliniai tikslai Reguliuojami interesai atskirų sričių tyrimai,
Reguliavimo apimtis lyginamoji teisėtyra

Sąrašas yra pavyzdinis ir nepretenduoja į baigtinį sąrašą.

Teisės šaka – tai teisės sistemoje egzistuojančių ir sąlygiškai apibrėžtą bei
savarankišką santykių sritį reguliuojančių normų visuma. (pasižyminti panašiu
metodologiniu veikimu ir bendra tokio veikimo sritimi)
Didžiausios teisės šakos gali turėti pošakius ir dar smulkesnius elementus –
institutus. Skirstymas į teisės šakas, pošakius, institutus yra gana sąlygiškas ir
nepastovus. Vis dėl to galima nurodyti priežastis kodėl teisės skirstymas į šakas ir
pošakius yra prasmingas:
● Sukuria prielaidas teisės sisteminimui
● Supaprastina teisės aiškinimą
● Sukuria prielaidas specializuotiems teisės mokslo tyrimams ir profesiniam
parengimui, taip pat ir teisininkų praktikų specializavimuisi
Išskiriamos teisės šakos:
● Baudžiamoji teisė
● Civilinė teisė
● Administracinė teisė
● Civilinio proceso teisė
● Baudžiamojo proceso teisė
● Kt.
Teisės skirstymas į viešąją ir privatinę yra vienas seniausių teisinių klasifikacijų
būdų.
● Skirtumus tarp viešosios ir privatinės teisės pirmiausia apibrėžiamas
subjektų lygmeniu. Viešoji teisė reguliuoja tokius santykius, kuriuose:
o Dalyvauja viešuosius įgalinimus turintis subjektas
o Santykiai atsiranda, keičiasi ar pasibaigia subjektui naudojantis tokiais
įgalinimais
o Santykių dalyvių padėtis dažnai yra subordinuota t. y. juos sieja
tarpusavio pavaldumo santykiai.
 ● Viešosios ir privatinės teisės reguliavimo sritis skiriantis elementas –
ginamas interesas
● Skiriantis elementas – subjektų teisių ir pareigų šaltinis
● Skiriantis elementas - tikslas ir rezultatai
Viešoji teisė Privatinė teisė
Veikia viešuosius įgalinimus turintys Veikia privatūs asmenys, kurių
subjektai, subjektų tarpusavio padėtis tarpusavio padėtis yra lygiavertė
yra subordinuota
Orientuota į viešojo intereso gynimą ir Orientuota į privataus intereso gynimą
užtikrinimą ir užtikrinimą
Teisės ir pareigos kuriamos pasitelkiant Teisės ir pareigos kuriamos pasitelkiant
valdingus nurodymus lygiaverčius subjektus, individualią arba
suderintą jų valią
Orientuota į teisėtumo užtikrinimą ir / Orientuota į ginčo išsprendimą ir / ar
ar nubaudimą padarytos žalos atlyginimą
Vyrauja imperatyvus reguliavimo Vyrauja dispozityvaus reguliavimo
metodas, dominuoja bendrojo metodas, dominuoja bendrojo leidimo
draudimo tipo reguliavimas tipo reguliavimas

Nurodymas, kad viešąją teisę skiria imperatyvus reguliavimo modelis, o privatine

– dispozityvus nepadeda arba menkai atskiria teises vieną nuo kitos, nes:
● Pirma, nei privatinėje, nei viešojoje teisėje reguliavimas nėra grįstas
išimtinai vieno metodo naudojimu, todėl tai galima teigti tik iš esmės.
● Antra, taikomas reguliavimo metodas yra atskirų normų, o ne jų grupių
ypatybė.
● Trečia, pats skyrimas į viešąją ir privatinę teisę didele dalimi yra pagrįstas
siekiu identifikuoti normos priklausymą, priskyrimo pagrindu aiškinti normą
ir įtvirtinti reguliavimo modelį.
„Pagrindinės“ normos yra materialiosios teisės normos, o „pagalbinės“ –
procesinės teisės normos. Be proceso teisės normų materialios teisės normos
liktų deklaratyviomis nuostatomis, o proceso teisės normos be materialiosios
teisės normų būtų beprasmės.
Aptartos klasifikacijos pasižymi lygiaverčių teisės normų ir jų sistemų skirstymu į
giminingas grupes. (horizontalus skirstymas)
● Pirma, jis skirtas teisės normų, ne teisės šaltinių klasifikacijai.
● Antra, hierarchinės struktūros įvedimas į horizontalią sistemą sukeltų
neaiškumo ir prieštaravimų, kurie paneigtų paties klasifikavimo prasmę.
Teisės moksle analizuojamas ir hierarchiniu kriterijumi grįstas skirstymas į
konstitucinę teisę ir ordinarinę teisę. Konstitucinės teisės reguliavimo dalykas yra
išskirtinis (paties reguliavimo svarba ir išskirtine padėtimi). Kartu negalima
paneigti ir konstitucinės teisės aukšto savarankiškumo laipsnio ir išskirtinės
padėties.
Kertiniu skyrimo į nacionalinę ir tarptautinę teisę pagrindu laikomas subjektų
kriterijus. (nacionalinė teisė reguliuoja fizinių asmenų, juridinių asmenų, valstybės
ir kitų subjektų tarpusavio santykius, o tarptautinė teisė yra skirta reguliuoti
valstybių ir tarptautinių organizacijų tarpusavio santykiams)
Europos sąjungos pavyzdys, kuris siaurina ribas tarp nacionalinės bei tarptautinės
teisės ir laviruoja ant tarptautinės organizacijos ir federacijos ribos. Europos
sąjungos teisė negali būti laikoma tarptautine, nes:
● Jos reguliavimo sritis peržengia valstybių ir tarptautinių organizacijų
tarpusavio santykių reguliavimo ribas
● Teisėkūra Europos Sąjungoje vyksta ne tik tiesioginių įgaliotų valstybių
atstovų susitarimų forma, bet ir per tiesiogiai valstybių narių piliečių
renkamus organus (Europos parlamentas)