Vokietijos imperijos kûrimasis

Þlugus Romos imperijai, Europoje imperijà atkûrë Karolis Didysis. Valdovai ëmë
tituluotis kaizeriais.
XV a. pab. – XVI a pr Ðv. Romos imperija  Ðventoji vokieèiø tautos Romos
imperija. Tai buvo daugelio feodaliniø valdø sàjunga. Ið maþdaug 300 vokieèiø
valstybiø didþiausia ir stipriausia buvo Austrijos imperija. Vokieèius á vienà valstybæ
sujungti pavyko Prûsijai. Nuo XVII a Prûsijos karalystës valdovai skyrë daug
dëmesio sausumos kariuomenei, todël greitai atsigaudavo. 1740 ið Austrijos atëmë
Silezijà, tuo parodydama savo siekius. 1806m, Napoleono karø laikotarpiu formaliai
panaikintas vokieèiø reichas. Vienos kongresas jo nebeatkûrë.
Vokietijos sàjunga buvo sukurta norint uþtikrinti sienø nelieèiamumà ir vidaus tvarkà
vokieèiø valstybëse. Tai konfederacinë sàjunga, kuriai priklausë 34 monarchijos ir 4
laisvi miestai. Vadovaujantis vaidmuo teko Austrijai.
1848m prasidëjo revoliucija. Ëmë posëdþiauti demokratiðkai iðrinktas visos
Vokietijos parlamentas. Buvo sudaryta laikinoji vyriausybë, taèiau ji neturëjo savo
kariuomenës, o kunigaikðtukai – turëjo. Iki 1849 revoliucija nuslopinta. Daugelyje
valstybiø iðliko parlamentai.
Prûsija panaikino muitus savo valstybëje, bet iðlaikë juos prekiaudama su uþsieniu.
Geleþinkelis, telegrafo linijos padëjo áveikti srièiø atskirumà. Pradëjo kurtis
patriotinio vokieèiø jaunimo bûreliai, kuriuose fiziðkai ruoðë karinei tarnybai.
Bismarkas lemiamu veiksniu vienijant V. laikë karinæ jëgà. Buvo geras diplomatas.
Siekë iðplësti Prûsijos karaliaus átakà, prûsiðkà tvarkà primesti vokieèiø
valstybëlëms. Tam prieðinosi Austrija, bet ji laikinai tapo sàjungininke kovoje dël
Ðlëzvigo ir Holðteino kunigaikðtysèiø. Jas siejo unija su Danijos karalyste. Ð
pasiþymëjo tautiniu nevienalytiðkumu. 1863m Danijos karalius praktiðkai prijungë Ð
prie Danijos. 1864m Prûsija laimëjo karà prieð Danijà, nesulaukusià uþsienio
pagalbos. 1866m Prûsija sumuðë Austrijos kariuomenæ, tuo gaudama valdþià visiems
vokieèiams.
1867 Bismarkas sukûrë Ðiaurës Vokietijos Sàjungà. Jis tapo kancleriu, o Prûsijos
karalius – prezidentu. Austrija á sàjungà neáëjo. Ilgà laikà jai susiformuoti trukdë ir
tikybiniai nesutarimai: protestantø ir katalikø.
1870 Ispanijos karalystës sostas pasiûlytas Hohencolernø giminës princui. Jam sutikus
Prancûzijoje kilo nepasitenkinimas. Napoleonas III privertë ne tik atsisakyti sosto, bet
ir garantuoti, kad tos giminës atstovai niekada nepretenduos á Ispanijos sostà. Bet ta
garantija suteikta nebuvo. dël to Prancûzija paskelbë karà Prûsijai. Pasaulio akyse
vokieèiai liko nekalta auka. Prancûzijos karininkai nebuvo tinkamai pasirengæ karui.
Prûsijos pranaðumas iðryðkëjo ið karto. Prancûzai kapituliavo. Pasipiktinæ prancûzai
pasiskelbë respublika ir sudarë Nacionalinës gynybos vyriausybæ. 1871 buvo
pasiraðyta taika. Vokietijai atiteko  Elzasas ir Rytø Lotaringija. Prancûzija turëjo
sumokëti didelæ kontribucijà. Karas suartino vokieèiø tautà.
Jungtinë valstybë oficialiai pavadinta Vokietijos reichu arba imperija Prûsijos karalius
Vilhelmas I paskelbtas imperatoriumi.
1871 priimta konstitucija. Didþiausià átakà turëjo Prûsija. Visos valstybëlës galëjo
imtis savarankiðkos vidaus politikos. Buvo skiriamas tik vienas bendras ministras
reichskancleris, kuris kartu vadovavo ir Prûsijos Karalystës vyriausybei. Pirmasis juo
tapo Bismarkas. Valdymui atskiroms sritims buvo skiriami valstybës sekretoriai.
Vienø rûmø parlamentas – reichstagas – buvo renkamas visø vyrø nuo 25 m amþiaus.
Sàjungos taryba – bundesratas, á kurá atstovus siuntë imperijà sudaranèiø valstybiø
atstovai. Reichstago sprendimai ásigaliodavo tik bundesratui patvirtinus. Vykdomoji
valdþia atsakinga imperatoriui. Þlugo karo metu.