Mažvydo ir Vilento pokalbis

1. Kodėl Mažvydas pradeda kalbą šviesos ir tamsos priešprieša? Kokią prasmę įgyja šviesa, o kokią-tamsa?

Ši priešprieša reiškia, jog Mažvydas prisimena anksčiau buvusius geresnius ir lengvesnius laikus
žodžio fronte, nes kunigaikštis Albertas vis sparčiau lenkėja. Šviesa simbolizuoja Dievo žodžio sklaidą,
spausdintą žodį, o tamsa simbolizuoja lietuviškumo nykimą.

2. Ką Mažvydas laiko dirva? Kaip su šiuo žodžiu susiję aruodai? Ką nori pasakyti apibūdindamas juos kaip
nepilnus?

Dirva Mažvydas laiko savo ir Vilento darbus, o su šiuo žodžiu aruodai susiję taip, kad reiškia,
jųdviejų padarytus darbus. Nepilni aruodai reiškia, kad Mažvydas su Vilentu nepadarė visko, ką
galėjo padaryti dėl Lietuvos ir jos žmonių.

3. Kaip tokius žodžius bando atremti Vilentas?

Jis bando Mažvydui įrodyti, jog jie jau padarė nemažai naudingų darbų, pvz., Mažvydo Katekizmas;
jis stengiasi pakelti Mažvydo savivertę.

4.Kaip, anot Mažvydo, matuojamas gyvenimas? Kokia žmogaus gyvenimo samprata išryškinama?

Žmogaus gyvenimas matuojamas nuveiktais, matomais darbais. Kūrinyje yra išryškinama tokia
gyvenimo samprata, kurioje žmogus privalo po savęs palikti savo darbo rezultatus, kad galėtų vykti
darbų tąsa.

5. Remdamiesi mitologiniu-filosofiniu kontekstu paaiškinkite, ką reiškia titano darbas. Pagrįskite Martyno

Mažvydo situacija.

Titano darbas – tai garbingas, sunkus ir daug jėgų (dvasinių) reikalaujantis darbas. Mažvydas
svetimame, suvokietintame krašte stengėsi skleisti lietuviškumą.

6. Kodėl Mažvydas savo darbą yra linkęs lyginti ne su titano, o su Sizifo darbu? Remdamiesi ištrauka ir viso
kūrinio kontekstu paaiškinkite, kodėl Mažvydas taip jaučiasi.

Mažvydas jaučia, jog jo darbas yra nesibaigianti kančia, kuri neturi pabaigos ir niekada nebus
pasiektas galutinis, norimas tikslas.

7. Kuo abejoja Mažvydas? Kaip reaguoja į Vilento žodžius: „Kol klausys – sakysiu“? Ar jis pritaria tokiai
pozicijai? Kodėl?

Mažvydas abejoja ar žmonėms rūpi lietuviškas žodis. Jis tokiai pozicijai nepritaria, nes, jo nuomone,
Mažvydas ne tik turi skaityti pamokslus, bet ir skatinti žmones pažinti žodį, jo vertę ir prasmę, gelbėti
žodį nuo išnykimo. Vilentas yra abejingesnis, linkęs prisitaikyti prie esamos situacijos labiau nei
Mažvydas, kuris yra nelinkęs pasiduoti.

8. Kokius argumentus savo pozicijai pagrįsti pateikia Mažvydas? Kas, anot jo, yra prasminga veikla?

Mažvydas teigia, kad jei žmonės susitaikys su esama padėtimi, tuomet jų gyvenimas neturės prasmės.
Jis savo gyvenimo prasmę ir tikslą sieja su kova prieš germanizaciją.

9. Kas jaunystėje buvo Mažvydo idealai? Kodėl jis teigia, kad jaunas buvo naivus? Kaip pasikeitė jo
požiūris? Kas lemia Mažvydo sąmonėjimą?
Mažvydas buvo naivus, tačiau pasikeitė jo vertybės, kadangi keitėsi istorinės aplinkybės, gyvenimiška
patirtis. Įtakos turėjo ir Prūsijos valstybės pozicija, kunigaikščio Alberto įtaka, pastoriaus darbas,
skurdus gyvenimas. Jaunystėje jis buvo pasiryžęs tarnauti Dievui, o dabar – žodžiui.

10. Kodėl tarnavimas Žodžiui nukonkuruoja tarnavimą Dievui? Ir apskritai – ar nukonkuruoja?

Ne, nes Mažvydas siekia tarnauti Žodžiui per Dievą, per Dievo Žodžio prizmę ir taip skleisti lietuvišką
žodį germanizuotoje aplinkoje.

11. Kodėl savo „Katekizmą“ Mažvydas vertina kaip užsinertą kilpą? Kodėl kryžiuočių ordino magistro
žodžiai buvo tarsi peilis į širdį?

Mažvydui „Katekizmas“ yra tarsi užsinerta kilpa todėl, kad ordino magistrui „Katekizmą“ supratus
ne taip, kaip Mažvydas siekė perteikti, jis pradeda bijoti, kad jo veikalą ne taip supras tauta ir pradės
jį smerkti bei laikyti tautos nusikaltėliu, taip neriant jam kilpą ant galvos. Mažvydui tai buvo peilis į
širdį, nes savo „Katekizmu“ jis siekė sujungti ir suvienyti susiskaldžiusią Lietuvą ir skleisti Dievo
žodį, o tai kryžiuočių ordino magistras „Katekizmą“ palaikė tarsi įrankiu sugermanizuoti mažąją
Lietuvą.

12. Kuo magistro žodžiuose tampa Dievas? Prisiminkite V. Krėvės „Skirgailą“. Kaip jis vertina
krikščioniškąjį dievą?

Dievas yra priemonė, suvienyti susiskaldžiusią priemonę. V. Krėvės „Skirgailos“ pgr. veikėjas
Skirgaila krikščioniškąjį Dievą laiko ateitimi, nes, pasirinkus pagoniškąjį Dievą, Lietuvos lauktų
Prūsijos likimas – ji išnyktų.

13. „Esu čionai, kad pats save atpirkčiau.“ Šias žodžiais Mažvydas užsimena apie nuodėmę. Kuo nusidėjęs
dramos herojus?

Mažvydas nusidėjęs tuo, kad norėjo pasilikti Karaliaučiuje ir nebegrįžti į Lietuva, tačiau išgirdęs
magistro ordino žodžius suvokia, jog pasilikęs Prūsijoje jis būtų buvęs naudingas tik Prūsijos
valdovui, o Lietuvoje – lietuviams ir žodžiui.

14. Ar Mažvydas atgailauja? Juk Dievas savo auka atpirko žmonijos nuodėmes, taigi, pasakymas: „Esu
čionai, kad pats save atpirkčiau.“ rodo, kad jis netiki Dievo gailestingumu?

Mažvydas tiki Dievo gailestingumu, tačiau nenori, kad jo kaltę atpirktų Dievas, nes tai nori padaryti
pats, taip tarsi atsilygindamas tautai už padarytą klaidą. Be to jis nenori, jog ši nuodėmė slėgtų visą
likusį gyvenimą. Jis jaučiasi kaltas bei skolingas tautai ir jos žmonėms, o ne Dievui.

15. Katekizmas aiškina: „Dievo gailestingumui nėra ribų, bet kas sąmoningai neatgailaudamas atmeta Dievo
gailestingumą, tas išsižada nuodėmių atleidimo ir Šventosios dvasios dovanojamo išganymo.“ Vadinasi, ne
dievas neatleidžia, bet pats žmogus gali išsižadėti atleidimo. Kokios Mažvydo galimybės atpirkti
nuodėmes?

Mažvydas turi galimybę atpirkti savo nuodėmę, kadangi jis atgailauja ir gailisi dėl savo padarytos
nuodėmes bei išlieka ištikimas savo pareigai – moko špitolninkus skaityti, tarti, išgirsti ir pajausti žodį
„Lietuva“.