Kodėl verta atsigręžti į praeitį?

Tauta ir jos praeitis yra du neatsiejami dalykai. Kiekviena tauta turi savo praeitį dėl,
kurios mes esame ir egzistuojame šiandien. Praeities svarba yra nepakeičiama, nes tik praeities įvykiai
padėjo pagrindą šių dienų pasauliui ir taip leisdama žmogui geriau suprasti esamą dabartį. Taip pat
šiandieninis žmogus vis rečiau susimąsto apie savo tautos praeitį, o jei ir susimąsto tai tik trumpam.
Taigi kyla klausimas, kodėl žmogui verta atsigręžti į praeitį?

Lietuvos praeitis suteikia pagrindą ja didžiuotis. Dėl tos pačios priežasties žymiausias
devyniolikto amžiaus pabaigoje lietuvių poetas, romantikas Jonas Mačiulis pravarde - Maironis mėgino
įkvėpti ir parodyti tautiečiams Lietuvos didingą ir galingą praeitį. Poetui buvo ypač svarbi tautos
praeitis, nes tuo metu Lietuva buvo okupuota carinės Rusijos. Maironis savo patriotiniais eilėraščiais
žadino Lietuvos žmones kovoti už laisve, ir tuo pačiu paskatinti tautiečius ginti praeitį, kurią Lietuvos
protėviai taip gynė ir brangino. Maironio eilėraščių rinkinyje „Pavasario balsiai" galime rasti daug
eilėraščių, kuriuose yra kalbama apie tautinio atgimimo įdėjęs ir Lietuvos didingą praeitį. Vienos iš jų
yra "Aš norėčiau prikelti" jame lyrinis subjektas norėtų prikelti bent vieną gyvą žodelį iš praeities,
sakydamas, kad tai žmonėms, o ypač poetams padėtų pasisemti patirties bei žinių. Tai parodo, kokia
svarbi ir vertinga praeitis ir šiandiena. Maironis ne kartą savo kūryboje išaukština ir pagerbia Vytautą
Didįjį, kuriam valdant Lietuva buvo pačiame jėgų ir šlovės žydėjime. Eilėraštyje "Trakų pilis" lyrinis
subjektas grįždamas į Lietuvos praeitį: ,,Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai! / Ir tiek mums davei
milžinų! / Tu Vytauto Didžio galybę matei, kad jojo tarp savo pulkų“, žadina tautą, taip mėgindamas
paskatinti tautiečius ginti savo šalį ir taip pat priminti Lietuvos didingą praeitį. Taigi, Maironio
apdainuota Lietuva – garbinga, buvusi didinga tauta praeityje, kėlusi pasididžiavimą, skatinanti kovoti
prieš carinės Rusijos priespaudą.

Iš praeities mes galime pasisemti daug idėjų ir jų šaltinių. Net išradėjai ar apskritai
paprasti žmonės dažniausiai semiasi įdėjų iš praeities kultūrų ar jų laimėjimų. Kaip mados atsinaujina ir
sugrįžta iš kelių dešimtmečiu, taip ir menas bei literatūra semiasi įdėjų iš antikos ar kitų kultūrų. Praeitis
yra tam, kad prisimintume ir nekartotume tų pačių klaidų, pasisemtume įkvėpimo, kuris mums padeda
keliauti toliau. Taip pat tai galime rasti ir Antano Baranausko kūryboje. Antano Baranausko – vieno
žymiausių Lietuvos romantikų – poemoje ,,Anykščių šilelis“ rašoma apie šilelio didybę ir grožį. Deja,
lyrinis subjektas teigia, jog skirtumas tarp šilelio dabarties ir praeities yra akivaizdus: ,,Miškan, būdavo
eini – tai net akį veria /Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria“, o dabar vien tik ,,kalnai kelmuoti,
pakalnės nuplikę“, o pats miškas lyg ,,rūmas suiręs“. Iš to mes galime pasimokyti, kad reikia tausoti
gamtą ir nepasiduoti materealumui. Taigi, Antanas Baranauskas poemoje ,,Anykščių šilelis“ atskleidžia
miško grožį ir jo svarbą, bei praeities vertę dabarčiai.

Apibendrindamas rašinį galiu teigti, kad verta atsigręžti į praeitį, kuri mūsų protėviams
buvo ypač svarbi. Praeitis padeda išvengti tų pačių klaidų pasikartojimų, leidžia žmogui iš jų
pasimokyti, atminti pačią praeitį, dėl kurios viskas taip susiklostė.