„ROMANAS APIE

TRISTANĄ IR
IZOLDĄ“
PAGRINDINĖ MINTIS: Netikra meilė gali tave pražudyti
PROBLEMA: Ar netikroji meilė yra stipresnė už tikrąją?
TEMA: uždrausta meilė ir pasiaukojimas

FABULA

Tristanas ir Izolda - vienas lyriškiausių ir gražiausių viduramžių epochos kūrinių apie

uždraustą meilę ir pasiaukojimą...
Prieš pat Blanšefleros mirtį gimė jai sūnus Tristanas. Jį prižiūrėjo, mokė ir juo
rūpinosi ištikimasis Rohaltas ir nuo septynerių metų ginklanešys Gorvenalis mokė jį
įvairiausių manierų bei kovos menų. Kartą norvegų laivai įsiviliojo Tristaną pas save ir
pradėjo plukdyti plačiais vandenim. Tristanas labai išsigando, pradėjo kilti audros ir
uraganai, todėl norvegai, nusprendę kai tai dėl Tristano, paleido jį su valtele vidury
vandenyno. Tristanas pateko į neatpažįstamą žemę kur susipažino su Kornevelio
gyventojais, kurie jį nuvedė pas karalių Marką į Tentagalo pilį. Markas gerėjosi
gražiomis Tristano manieromis ir papročiais, todėl leido jam pasilikti. Tristanas išaugo
tikras riteris, karaliui Markui padėjo atsikovoti daug žemių ir buvo jo numylėtinis.
Tristanas buvo sugrįžęs į gimtąsias Lonua žemes, bet po kelių metų grįžo pas karalių
Marką. Kai tik jis grįžo pamatė kad visi to krašto gyventojai buvo labai nusiminę. Jis
išsiaiškino, kad Markas skolingas Airijos karaliui duoklę. Airija į Kornevelį buvo
pasiuntųsi milžiną Morholtą, kurio bijo visi. Jis pranešė kad karalius Markas turįs duoti
jiems tris šimtus jaunuolių ir tris šimtus mergaičių, penkiolikos metų amžiaus, arba gali
susikauti su Morhaltų žūtbūtinėje kovoje. Tristanas pasisiūlė ir nugalėjo Morhaltą, jis
mirė. Karalius Markas labai didžiavosi ir džiaugėsi tokiu sūnėno žygdarbiu. Bet po mūšio
Tristanas buvo labai sužeistas, nes į jo kūną pateko nuodų. Tristanas suprato kad jis mirs
ir atsisveikinęs su karaliumi įsėdo į valtį be irklų ir pasileido į vandenų platybes. Bangus
jo valtį nunešė į Veizeforto uosta, iš kurio buvo kilęs Morholtas ir, kur gyveno Morholto
labai ilgėjusi Izolda Auksaplaukė. Tristanas buvo labai pasikeitęs, sublogęs, dėl nuodų,
todėl gyventojai Tristano, nužudžiusio jų milžino Morholto nepažino ir Izolda
Auksaplaukė, jį išgydė, kai Tristanas jau pasveiko ir atgavo formą, nusprendė kad reikia
sprukti ir grįžo pas Marką.
Karaliaus Marko dvare buvo keturi bajorai, kurie nekentė Tristano. Jie prisakė
karaliui, kad jis turi vesti, kad susilauktų palikuonio, nes nieku gyvu nenorėjo kad sosto
įpėdiniu taptų Tristanas. Markas pamatė įskridusi plauką į pilies vidų ir pasakė, kad jei
suras to plauko savininkę ves tik ją vienintelę. Tai buvo Izoldos Auksaplaukės plaukas,
Tristanas gerai juos buvo įsidėmėjęs ir prižadėjo Markui ją surasti. Tristanas su keliais
palydovais išsiruošė į pavojingą žygį pas Izoldą. Atvykus į tą kraštą Tristanas pamatė,
kad žmonės vaikšto sunerimę ir pasiklausęs vieno žmogelio išsiaiškino, kad tame krašte
buvo slibinas, kuris kiekvieną rytą budėdavo prie kokios gyvenvietės ir nepasitraukdavo
kol negaudavo jaunos mergaitės. Sužinojo taip pat, kad kas nukaus tą slibiną tam žadėta
karaliaus duktė Izolda. Tristanas nukovė slibiną ir nupjovęs jo liežuvį įsikišo į batą. Jis
buvo labai nusilpęs ir sužeistas po mūšio todėl krito gretimais į krūmus ir apalpo. Pro šalį
jojęs bailys bajoras pamatęs negyvą slibiną, nukirto jam galvą ir nunešė karaliui. Izolda
nepatikėjusi, kad tas bailys galėjo nukauti slibiną išjojo su savo ištikimąja tarnaite
Brangjena prie nukautojo slibino ir radusios ten Tristaną parsivežė jį į pilį. Izolda juo
rūpinosi, išgydė ir tik po to suprato, jog tai tas pats Tristanas, nukovęs Morholtą. Ji labai
supyko ir nusprendė nužudyti Tristaną, bet jis labai protingai pašnekėjo ir ją atkalbino.
Tuomet Tristanas norėdamas įrodyti savo teisybę, jog nukovė slibiną, susikovė su tuo
bailiu bajoru ir žinoma laimėjo, todėl gavo Izoldą Auksaplaukė. Bet jis pranešė iš anksto,
kad ji bus ištekinta už karaliaus Marko. Izolda labai nusiminė, o jos mama padarė
stebuklingo vyno, kurį įdavė tarnaitei Brangjenai ir liepė duoti tai kartu išgerti karaliui
Markui ir Izoldai Auksaplaukei, kad jie vienas kitą pamiltų. Grįžtant į Kornevalį
Tristanas labai užsimanė gerti ir netyčia, kartu su Izolda išgėrė tą vyną. Jie pamilo vienas
kitą ir tai reiškė jų pražūtį.
Tristanas pargabeno Izoldą Markui ir jis labai apsidžiaugė. Izolda apsigyveno
Tentagalio pily ir Markas juodu susituokė. Izolda slapčia susitikinėjo su Tristanu, nes jie
negalėjo vienas be kito. Keturi bajorai, nekenčiantys Tristano paskundė juos karaliui ir
karalius patikėjo, išvarė Tristaną, bet norėjo įsitikinti tuo. Jis pasitelkė į pagalbą nykštuką
Frosiną, kuris viską labai gerai numano. Jis pasakė karaliui, kad Tristanas su Izolda slapta
susitikinėja po didžiąja pušimi ir patarė karaliui tą vakarą juos patikrinti.
Tristanas kaip ir kas vakarą laukė Izoldos po pušimi siųsdamas jai signalus ž medžių
žieves upeliu, bet Tristanas pastebėjo karalių, įsikorusį į medį ir kai atėjo Izolda jis
nesidžiaugė tuo kaip visados, net nebėgo pasitikti, Izolda viską suprato ir jiems pavyko
pergudrauti karalių ir jis pamanęs, kad neteisingai apkaltino Tristaną leido jam sugrįžti.
Sugrįžęs jis miegodavo karaliaus kambarį. Vėl tie patys keturi bajorai liepė papilti prie jo
lovos miltų, kad matytų pėdsakus kur naktį vaikšto, Trisstanas ir tai suprato, bet
neiškentęs nuėjo pas Izoldą, o jam lašėjo kraujas iš žaizdos ir kraujo žymės jį išdavė.
Karalius viską suprato ir liepė Tristaną ir Izoldą sudeginti. Tristanui pavyksta pabėgti kai
jį veda pro koplyčią, jis pasiprašo prieš mirtį, kad jam leistų pasimelsti ir prabėga pro
koplyčios langą. Ten susitiko Gornevalį ir laukė kol ves Izoldą. Bet Markas nusprendė,
kad didesnė jai bus kančia jei atiduos ją raupsuotiesiems. Tristanas sugebėjo juos visus
užmušti ir atsiėmė Izoldą. Jie apsigyveno miške. Vieną naktį kai jie miegojo palapinėje,
tarp savęs pasidėję Tristano kalaviją karalius Markas juos surado ir pakeitė Tristano
kalaviją su savuoju. Tristanas tai pamatęs, nusiuntė karaliui laišką, kad taikiai jam atiduos
Izoldą, o pats išvyksiąs gyventi į kitą karalystę. Tristanas nukeliavo į Velsą kur padėjo
karaliui ir už tai gavo stebuklingą šuniuką su žvangučiu, kuris visus pralinksmina ir tą
žvangutį nusiuntė Izoldai Auksaplaukei, bet jos žvangutis nelinksmino nes ji troško tik
Tristano.
Tristanos po tolimesnių keliavimų pateko į Brėtanės žemę, kur vedė kunigaikščio
Hoelio dukterį Izoldą Baltarankę (jis gavo jos ranką už padėtas nukariauti žemes), bet jis
jos nemylėjo, nors gyveno kartu su jais. Tristanas negalėjo gyventi be Izoldos
Auksaplaukės, jis perdavė savo žiedą su japsu kaip ženklą ir prašė savo bičiulio jį
perduoti Izoldai. Jis pasiryžo tai padaryti ir iškeliavo. Perdavė žiedą Izoldai ir Izolda
nepatikėjo savo akimis, bet suprato jog tai Tristano žiedas. Tristanas apsimetė bepročiu ir
persirengęs įpuolė į pilį. Karalius Markas juokėsi ir kartu bandė išvaryti nelauktą svečią,
bet Izoldą po ilgo laiko sugebėjo atpažintį Tristaną iš jo kalbų. Jie pasikalbėjo ir Tristanas
greitai išbėgo, bijodamas, kad jį gali atpažinti.
Grįžęs į Bretanę Tristanas susikovė su vienu baronu ir jį nukovė, ir jo septynis
brolius, bet deja buvo ir pats sužeistas ir apnuodytas. Jis kvietė Izoldą Auksaplaukę ir ši
vargais negalais pas jį nukako, jam buvo likę gyventi vos keli atodūsiai ir jie spėjo
atsisveikinti ir numirus jam, iš paskos mirė ir Izolda Auksaplaukė, iš skausmo.
VEIKĖJŲ CHARAKTERISTIKA
Tristanas narsus „-Karaliau, jei iš savo malonės teiksiesi man leisti, aš
stosiu į kovą.“
išdidus „Vežkitės, senjorai, namo tą plieno gabalėlį: tai Kornvalio
duoklė!”
garbingas „Nerausk, mergele, kad igydei tas žaizdas: ar ne garbingoj
kovoj aš jas buvau gavęs?“
protingas, „Snejorai, aure koplyčia; leiskite man įeti vidun.“
gudrus,
Izolda ištikima „-Pašauk, brangusis, tu žinai, kad ateisiu!”
atlaidi „Jeigu tas vyras įrodys, kad jis išgelbėjo jūsų žemę nuo
dievo rykštės ir kad jūsų duktį neturi būti atiduota bailiui,
- ar pasižadate jam atleisti senas kaltes, nors ir kokios jos
didelės jos būtų, pamiršti visa pikta ir būti jam
maloningas?“
sutrikusi „Vargas mums!“ „Karalius mus užtiko!“ „Tuomet Izolda
smarkiai sunerimo.“
Markas griežtas „-Tristanai, pasitrauk iš mano pilies ir, kai išeisi, nedrįsk
daugiau peržengti jos griovų nei užtvarų“
„Sudeginti juos!”
gailestingas „Dieve,-tarė jis sau,-ką aš regiu? Argi turiu aš juos žudyti?
Tiek jau laiko juodu gyvena šioje girioje, tad jeigu
mylėtųsi beprotiška meile argi būtų pasidėję tarp savęs
kalaviją?“

MINTYS RAŠINIUI:

“Tai tarusi pabučiavo sūnų, o pabučiavusi mirė.“

„Rohaltas atidavė berniuką Gorvenaliui. Per keletą metų Gornevalis išmokė Tristaną
viso, kas dera gebėti bajorui“

„Norvegų laivai įsiviliojo Tristaną laivan ir nusivežė kaip puikų grobį“

“Šnypščiančios bangos nunešė Tristano valtį ant pakrantės smėlio“

„Pilis stūksojo ant jūros kranto, tvirta ir graži, nebijanti antpuolių nei jokių kariškių
įtaisų; o didysis jos kuoras, kadaise milžinų pastatytas, buvo sukurtas iš stambių akmens
luistų, dailiai nutašytų ir sudėliotų kaip šachmatų lenta iš žalsvų ir žydrų ketvirtainių“

„- Airijos senjorai, Morhaltas narsiai kovėsi. Veizėkite: mano kalavijas ištrūkęs, ašmenų
nuolauža paliko įsmigusi jo galvoje. Vežkitės, senjorai, namo tą plieno gabalėlį: tai
Kronvalio duoklė!”
„Tik iš jų snapų iškrito ilgas moters plaukas, plonesnis už šilko giją, žvilgantis it saulės
spindulys”

„Tačiau Tristanas, beregint pašokęs, suvaro savo kietą kalaviją pabaisai nasruosna:
kalavijas susminga visas ir perskriodžia pusiau jai širdį“

„Karalius paėmė Izoldą už ranko ir paklausė Tristaną, ar jis garbingai ją nuveš savo
senjorui.“

„Kai atėjo laikas perduoti Izoldą Kornavalio riteriams, jos motina surinko žolelių, žiedų ir
šaknelių, užpylė vynų ir išvirė stiprų gėrimą.“

„- Tristanai, pasitrauk iš mnao pilies ir, kai išeisi, nedrįsk daugiau peržengti jos griovių
nei užtvarų. Klastingi žmonės tave kaltina didele išdavyste.“

„jai norisi bėgti pas Tristaną.“

„Tristanas kas vakarą pripjausto žievies iš šakučių gabalėlių. Jis peršoka samilius
statinius ir, atėjęs po pušimi, mėto skiedreles i šaltinį. Lengvos it puta, jos plaukia ant
vandens, o moterų kambariuose Izolda laukia jų pasirodant.“

„Senjorai, pasitarkime su Frosinu, kupruotuoju nykštuu. Jis išmano septynis mokslus,

magiją ir visus kerėjimo būdus.“

„Tristanas ir karalienė sugauti, karalius pasmerkė juos miriop.“

„Šalia kelio, kur ėjo Tristanas, ant uolos gaugaro prie pat jūros, šiaurės vėjo pagairėje,
stovėjo koplyčia. Galinė jos siena buvo sukrauta palei pat uolos skardį, aukštą,
akmeningą, su aštriomis briaunomis; absidoje, ties pat bedugne, buvo langas iš spalvotų
stiklų – vieno nagingo ir šventojo darbas <...> Jis bėga per koplyčią, pro altorių, šoka
absidon prie spalvotojo lango, griebia jį, atidaro ir puola žemyn...“

„Tristanas atsikovojo karalienę, nūnai ji nebekenčia skausmo.“

„Tristanas išsitiesė šalia, o tarp jos ir savęs padėjo nuogą kalaviją.“

„Markas, visų baronų patariamas, sutinkąs atsiimti Izoldą, bet nenorįs, kad Tristanas liktų
jam tarnauti: po trijų dirnų ties Sunkiąja brasta jis turįs perduoti karalienę į Marko rankas,
o paskum iškeliauti už jūrų.“

„Tristanas patraukė į Velsą, į kilnaus kunigaikščio Gileno žemę. Kunigaikštis buvo

jaunas, galingas, geraširdis; jis priėmė Tristaną kaip laukiamą svečią.“

„-Bičiuli, nemoku apsakyti, kaip aš jums dėkingas, kad jjūs išgelbėjote mano karalystę.
Aš noriu jums už tai atsilyginti. Mano duktė Izolda Baltarankė kilusi iš kunigaikščių,
karalių ir karalienių giminės. Imkite Izoldą – atiduodu ją jums.“

„Paskui pradengė savo numylėtojo kūną, atsigulė šalia, pabučiavo į lūpas ir kaktą ir
stipriai apkabino. Taip ir iškvėpė ji dvasią: kūnas prie kūno, lūpos prie lūpų, mirė jinai
šalia Tristano iš skausmo dėl savo mylimojo.“