,,Pragaras“

Remdamiesi vadovėlio medžiaga (p.13-14, 14-16, 17-21) ir /ar peržiūrėję filmuką

(​
https://www.youtube.com/watch?v=zgixQgoOHM8​) užpildykite tekste praleistą informaciją​
:

Savo gyvenimo vidury, sulaukęs 35 metų , Dantė pasijunta paklydęs tamsiame miške.
Išsigandęs jis eina į mišką, apšviestą spindulių, bet kelią jam pastoja trys plėšrūs žvėrys: lanksti ir
gašli lūšis, išdidus ir besipuikuojantis liūtas, išdžiūvusi ir godi vilkė. Trys žvėrys alegoriškai
vaizduoja tris pagrindines (didžiąsias) aistras: lūšis- gašlumą, liūtas- puikybę, vilkė- godumą .
Dantė traukiasi nuo jų į tamsiojo miško glūdumą. Čia jis sutinka Vergilijų, dvasią, atsiųstą padėti
Dantei.
Vergilijus veda poetą kitu keliu – per Pragarą. Abu greit atsiduria ties vartais, kurių
angoje įrašyta: ,,Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį“. Keleiviai įžengia. Aplink tamsu. Girdėti tik
dejuojančios vėlės . Tai ​Pragaro prieangis​, kur kenčia žmonės nepadarę blogų darbų ir angelai. Jie
gyvenime nedarė nieko blogo, o angelai, nes jie neprisidėjo nei prie Dievo, nei prie Velnio.
Toliau keleiviai atsiduria ​pirmame pragaro rate​. Čia – sielos, nepažinusios Dievo, čia
ir Aristotelio, Plotono, Sokrato vėlės. Čia gyvena ir patsai Vergilijus.
Antrame rate​-tai geidulio ir ištvirkavimo vėlės, nuolatinio sūkurio blaškomos,
nesustodamos, besidaužydamos ir verkdamos, skrenda kartu su savo nuodėmės draugais.
Trečiame rate​keleiviai mato, kaip vėles, kurios neturėjo saiko maistui ir gėrimams, plaka
nuolatinis lietus, sniegas ir kruša.
Ketvirtame rate​- godumo ir pinigų noro apimtos vėlės į kalną rideną akmenį, bet pasiekę
viršūnę puola žemyn, nuolat susidaužia, keikdamiesi ir ritindami milžiniškus akmenis.
Penktame rate​Stikso purve yra tinginių ir pikčiurnų vėlės, kurios pešasi, nepaprastai įnirtę.
Šeštasis ratas​panašus į kapines, kur ugnies įkaitintuose, atidarytuose karstuose vaitoja
eretikų vėlės
Septintas ratas​- žudikų, savižudžių ir tironų buveinė. Ji padalyta į tris skyrius. Pirmame
kraujo upėj panardinti tie, kurie griebėsi smurto prieš artimą. Jie negali iškišti galvos iš upės, nes
pakraščiais bėgioja kentaurai ir laido į juos strėles. Antrame skyriuje - savižudžiai, jų vėlės
išaugusios į kreivus, juodus, nuodingus medžius, baisūs paukščiai juose peri, o iš įdrėkstų ir
nulaužtų šakų srūva kraujas. Trečiame skyriuje pelkėse ant nusidėjėlių lyja ugnies lietus.
Aštuntas ratas​gerokai siauresnis už kitus, tačiau jo dešimtyje ,,kišenių“ (skyrių) sugrūsti
įvairūs suteneriai ir gundytojai: jie badomi raguotų demonų . Burtininkai, raganos skęsta mėšluose,
kabo žemyn galvom, vaikščioja į nugarą atsuktomis galvomis, verda dervoje, smaugiami ir
kandžiojami, kapojami ir draskomi, vieni perskrostomis krūtinėmis ir viduriais, kiti nupjautomis
galvomis.
Devintasis ratas - išdavikų buveinė. Šių niekšų vėlės – keturiuose skyriuose: giminių,
tėvynės, svečių ir savo geradarių išdavikai. Jie visi įšalę leduose taip, kad nė verkti negali, nes jų
ašaros tuoj sušąla. Šio rato centre didžiausias išdavikas ir nusidėjėlis – Liuciferis. Jis ligi krūtinės
įšalęs lede. Jo trys galvos triuškina tris šlykščiausius išdavikus – Judą, Brutą ir Kasijų.