Ką „Anykščių šilelis“ kalba šiuolaikiniam žmogui

Darba atliko:

Karolina Čaplinskytė

Eleonora Vygantaitė

Tomas Gliožeris

Lukas Bartkus

Ižanga

Lukas Bartkus
Antano Baranausko poema “Anykščių Šilelis“ pasakoja apie poetui brangų mišką. Kalbama apie miško
grožį ir turtą. Apie esminę miško įtaką žmogui. Lietuviai nuo pačių pirmųjų savo dienų gyveno giriose
tarp miškų ir per amžius labai sustiprėja žmogaus ryšys su mišku. Tas žmogus ir parašė šį kūrinį, kuris lyg
ir leidžia vėl iš naujo šiuolaikiniam žmogui patirti to tikro miško sukurtą stebuklingą atmosferą, kurią
autorius poemoje puikiai perteikia visokiais vaizdingais žodžiais. Tačiau poemoje nėra pasakojama vien
tik apie miško grožį, joje taip pasakojama kas nutinka žmogui kai miškas iš jo atimamas, naudojamas
vien tik kaip žaliava, yra neprižiūrimas. Šiuolaikinis žmogus to gali nesuprasti, to ką gimtinės miškas
reiškia lietuviui. Poema labai gerai parodo jog niekas nėra amžina, nustojus mišką mylėti ir tausoti jis
tampa tik kelmų jūra, visa magija išblėsta. „Anykščių šilelije“ kalbama apie miško grožį, miško nauda.

„Miško grožis“

Eleonora Vygantaitė

Antanas Baranauskas „Anykčių šilelije“ kalba apie miško grožį, kurį šiuolaikinis žmogus gali tik
įsivaizduoti ar pamatyti senose nuotraukose, piešiniuose. Nors šiuolaikinio žmogaus grožio standartai ir
pasikeitė, bet grožio samprata liko ta pati, todėl ir aprašomi šilelio vaizdai daugumai išlieka gražus. A.
Baranauskas šitaip apibūdina miška:

„ Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!

Kur tik uostai, vis miela: griria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Kur tik jauti, vis ramu: širdi glosto, glaudžia! “

Buvęs šilelio grožis taip pat atgyja antroje poemos dalyje. Joje pateikiamas prisiminimas apie buvusį šilo
grožį, kuris išreiškiamas frazeologizmu „net akį veria“. Šis vaizdas suteikia džiaugsmo, kad net už
„širdies tveria“. Poemoje daug kalbama apie miško ir lietuvio draugystę. Pirmiausia autorius pasakoja
apie ąžuolyną kaip apie ypatingą vietą kadangi pagonybės laikais miškas buvo laikomas  šventa vieta. Ta
vieta buvo laikoma  šventa vieta, nes ten lietuvis jausdavęsis pakyletai, galedavo pabūti su savo mintimis,
jausmais. Todel senoves žmogus labai  vertino mišką, lygino jį su dangumi, rojumi. Kai kurie
šiuolaikiniai žmonės taip pat ramybe atranda miške, ieško įkvepimo ir žinoma naudos, o iš „Anykščių
šilelio“ žmogus pasisėmęs šitokio grožio, jo ieško ir dabartineme miške.

„Miško nauda šiuolaikiniam žmogui“

Tomas Gliožeris

„Anyksčių Šilelyje“ atskleidžiama materialinė ir dvasinė miško nauda žmogui. Materialinis miško turtas
visais laikais buvo svarbus žmogui, mediena, žemė, žvėrys, uogos, grybai, visa tai padėdavo žmogui
išlikti ir padeda šiandien, tačiau masinis miškų kirtimas ir jų nebeatsodinimas yra milžiniška pasaulio ir
mūsų visų problema, kuri atsiliepia visai žmonijai. Be materialinės naudos miškas turi stiprią dvasinę
naudą, žmonės ateina į mišką atrasti dvasinės ramybės ir pasigrožėti gamta. Nesvarbu ar esi kaimo ar
miesto žmogus, miškas visada suteiks dvasinio turto kiekvienam, svarbiausia mokėti jį priimti.
Šiuolaikinis žmogus mišką įsivaizduoja kaip materialios naudos šaltinį, jam svarbu pasipelnyti iš miško ir
gauti sau naudos. Tačiau daugelis žmonių į mišką žiūri kaip į ramybės ir grožio šventovę, kurioje
nusiramina ir atranda savo sielos ramybę ir grožį. Taigi, šiuolaikiniam žmogui miškas yra naudingas ir
dvasiškai ir materialiai, tačiau vis daugiau žmonių jame ieško materialios naudos.

Karolina Čaplinskytė

„Anykščių šilelis" šiuolaikiniam žmogui kalba apie tai, kas bus jei nesaugosime miško. Šiuolaikinis
žmogus mišką dažniausei vertina ti kaip materialinį objektą iš kurio yra galima pasipelnyti ir tik retas
miške randa paguodą, ramybę, įkvėpimą. Antanas Baranauskas poemoje kalba žodžiais: „Kalnai
kelmuoti, pakalnės nuplikę! / Kas jūsų grožei senobinei tiki? / Kur toj puikybė jūsų pasidėjo? " Kūrinyje
žodžių apie prarastą mišką ir jo grožį gausu, kogi iš jų galėtų pasimokyti šiuolaikinis žogus? Ogi to, kad
jei mes nesaugosime savo turto, lietuviško miško, kuris yra lyg ir lietuvių stiprybės simbolis dar nuo
tada, kai girios šiuos kraštuos buvo neįžiangiamos, kas kitas už mus jį saugos? Taip praeitos kartos neitin
pagalvojo, kad taip sparčiai kertamas miškas neataugs greitai, bet ir mes jo nė kiek nesaugome. Jei mes,
vadinamoji Z karta, su savo technojogijomis nepradėsime sparčiai atsodinti lietuviško miško, tolymesnės
kartos apie jo grožį sužinos tik iš tokių kūrinių kaip Antano Baranausko „Anykščių šilelis".