Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazjijos

IV C klasės mokinio
Lukašo Kološevskio
viešosios kalbos ,,Patrizano jausmų pasaulis literatūroje“ planas
I. Partizanas – tai ginkluoto pasipriešinimo kovotojas, grupės, kuri priešinasi prieš
okupavusias pajėgas, dalyvis.

II. Daugelis Lietuvos inteligentų savo kūryboje atskleidė ne tik partizaninio karo
aktualijas, bet ir partizanų jausmus akis į akį susidūrus su įvairiais pavojais.

1. Broniaus Krivicko gyvenime ir poezijoje atsiskleidžia kovojančių ir

nepasiduodančių partizanų jausmai.
a.) 1945 m. pradžioje persekiojamas mokytojas įsitraukė į partizaninę kovą.
b.) Rudeninio grožio pajauta tarsi papildo mirties nuojautas eilėraštyje
„Mano dienos nebūtin pasvirę”.
c.) Mirties akivaizdoje B. Krivicko eilėraščio „Mano dienos nebūtin pasvirę“
žmogus išlieka išdidus, turintis valios ištverti ir kovoti iki galo.

2. Broniaus Krivicko poezijoje žmogus atsiskleidžia kaip apsisprendusi herojiškai

aukai asmenybė.
a.) Broniaus Krivicko eilėraščiuose nepaliekama vilčių laimėti, lyrinis
subjektas aiškiai suvokia, kad laukia vienintelė išeitis – mirtis.
b.) Eilėraščiuose randame nemažai žiauraus partizaninio karo realijų:
slapstymasis bunkeriuose, bendražygių netektys („mūsų liko gal iš šimto
vienas“), žuvusių partizanų kūnų niekinimas ir sau pasiliekamas
paskutinis šovinys.
c.) Ryžtinga ir drąsi kova iki mirties atneša moralinę pergalę, o baimė
pasmerkia amžinai gėdai.

3. Broniaus Krivicko kūryboje ir gyvenime matėme pasiaukojantį, dvasinė stiprybę

rodantį partizaną, kuris nebijojo mirties ir išlaikė stoiškumą net pačiomis
žiauriausiomis gyvenimo akimirkomis.