1

Nuostabus pasakojimas apie tai, kokią milžinišką reikšmę

gali turėti vieno žmogaus pasiaukojimas

Pa

IDONU
|

DANGUM

W MARK SULLIVAN
BALTO

AS
ITS Ta E USE
Amazon, The Wall Street
EN
MARK SULLIVAN

PO
RAUDONU
DANGUM
Romanas

Iš anglų kalbos vertė

VAIDA JĖCIENĖ

BALTO
Vilnius, 2019
Versta iš:
Mark Sullivan
Beneatb a Scarlet Sky
Lake Union Publishing, Seattle, 2018

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu,

viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas:
parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama
šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo irmokslo įstaigų
bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių
studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-8233-25-4

Text copyright O 2017 by Mark Sullivan

Cover design O by Shasti O'Leary Soudant
O Vaida Jėčienė, vertimas
O BALTO leidybos namai, 2019
į
lietuvių kalbą, 2019
 Aštuoniems tūkstančiams neišgelbėtų Italijos žydų.

Milijonams paverstųjų nacių karo mašinos vergais

ir nesuskaičiuojamai galybei tų, kuriems nebuvo lemta grįžti namo.

Robertui Delendorfui,
nes jis pirmasis išgirdo šią man gyvybiškai svarbia tapusią istoriją.
Meilė nugali viską.
— Vergilijus
 PRATARMĖ

2006-ųjų vasarį, sulaukęs keturiasdešimt septynerių, atsidūriau pa-

čiame gyvenimo dugne.
Praėjusią vasarą jaunėlis brolis, kurį laikiau ir geriausiu draugu, pra-
gėrė gyvybę. Buvau parašęs niekam nepatikusį romaną, įsivėlęs į verslo
ginčus irpasiekęs asmeninio bankroto ribą.
Prieblandoje vienas važiuodamas Montanos greitkeliu susimąsčiau
apie savo gyvybės draudimą ir suvokiau, kad iš mirusio manęs šeimai
būtų kur kas daugiau naudos nei
iš gyvo. Svarsčiau, ar nevertėtų rėžtis

į kelio atitvarą. Snyguriavo, temo. Niekas nebūtų nė įtaręs savižudybės.

Visgi persigalvojau, nes tarp sūkuriuojančių snaigių prieš akis iškilo
žmonos ir sūnų veidai. Nevaldomai virpėdamas išsukau iš greitkelio.
Buvau ties
priepuolio riba, tad nunarinau galvą ir ėmiau melsti Viešpa-
ties ir Visatos pagalbos. Meldžiau istorijos, ko nors didesnio už mane
patį, projekto, kuriam galėčiau visiškai atsiduoti.
Galite tikėti, galite ne, bet dar tą patį vakarą vakarieniaujant Boz-
mane, Montanoje (kur mažiausiai tikėtumeisi), mano ausis pasiekė įs-
tabios, bet pasauliui dar neatskleistos Antrojo pasaulinio karo istorijos
nuotrupos. Pagrindinis jos veikėjas buvo septyniolikmeris italas.
 Pratarmė

Iš pradžių pamaniau, kad pasakojimas apie Pino Lelos (Pino Lella)

gyvenimą paskutiniuosius dvidešimt tris karo mėnesius — neabejotinai
iš piršto laužtas. Juk tikrai būtume apie tai girdėję. Tuomet sužinojau,

kad prabėgus šešiasdešimčiai metų Pinas tebėra gyvas ir,

beveik trisde-
šimt metų pragyvenęs Beverli Hilse ir Kalifornijoje esančiame Mamot
Leikse, sugrįžo į Italiją.
Paskambinau jam. pradžių ponas Lela ne
Iš itin
norėjo leistis su ma-
nimi į kalbas. Tikino nesąs joks didvyris, veikiau jau bailys, bet tokios
jo šnekos tik dar labiau kurstė mano smalsumą. Dar keli skambučiai, ir
į
galų gale jis sutiko su manimi pasimatyti, jei atvyksiu Italiją.
Atskridęs tris savaites praleidau su Pinu senoje viloje Lesos mieste,
į šiaurę nuo Milano, prie Madžorės ežero. Tuomet jis jau ėjo aštuo-
niasdešimtuosius, bet buvo stambus, stiprus, žavus, charizmatiškas ir
linksmas, o nuo tiesmukesnių klausimų neretai sugebėdavo išsisukti.
Kai leisdavosiporinti apie praeitį, valandų valandas jo klausydavausi.
Kai kurie Pino prisiminimai buvo tokie ryškūs, kad iškildavo tie-
siai man prieš akis. Kiti gi pasirodydavo blausesni, tad viską išsiaiškinti
pavykdavo tik kamantinėjant garbaus amžiaus vyrą. Buvo akivaizdu,
jog apie kai kuriuos nutikimus ir asmenis jis vengia daug kalbėti, apie
-
kitus būgštauja net prasižioti. Kai klausimais apie tą skausmingą metą
užspeičiau senolį į kampą, jis prabilo apie tokias tragedijas, kad kūkčio-
jome abu.
Tos pirmosios kelionės metu man teko bendrauti ir su Holokaustą ty-

rinėjusiais Milano istorikais, kalbinti katalikų dvasininkus ir

partizaninio
pasipriešinimo dalyvius. Su Pinu aplankėme visas reikšmingiausias vieto-
ves. Kad kuo geriau perprasčiau pabėgimo maršrutus, slidinėjau Alpėse
ir kopiau į jų viršukalnes. Laikiau apkabinęs Piną, iš širdgėlos suklupusį
Loreto aikštėje, stebėjau draskomą klaikių kančių aplink Sforcų pilį nu-
sidriekusiose gatvelėse. Jis parodė man, kur paskutinį sykį regėjo Benitą
Musolinį (Benito Mussolini). Didžiojoje Milano katedroje mačiau, kaip
degant žvakelę mirusiems ir
nukankintiems atminti drebėjo vyro rankos.

10
 Pratarmė

Visą tą laiką klausiausi jo prisiminimų apie dvejus neįtikėtino gyve-

nimo metus, brandą sulaukus septyniolikos ir senatvę — aštuoniolikos,
pakilimus ir nuosmukius, išbandymus ir pergales, meilę ir į šipulius
sudaužytą širdį. Visos kamavusios bėdos ir apskritai mano gyvenimas
atrodė menkutis ir nereikšmingas, palyginti su tuo, ką jam, dar nesuvo-
kiamai jaunam, teko patirti. Be to, paveiktas jo požiūrio, ir pats iš naujo
įvertinau tragiškus gyvenimo įvykius. Mano žaizdos ėmė trauktis, o su
Pinu netrukus artimai susibičiuliavome. Namo grįžau jausdamasis taip
gerai, kaip nebuvau jautęsis jau kelerius metus.
Per kitus dešimtį metų dar keturis kartus vykau į keliones, jų metu
rašydamas kitas knygas galėjau gilintis į Pino istoriją ir ieškoti reikia-
mos informacijos. Tariausi su didžiausio Izraelio holokausto atminimo
ir edukacijos centro Y24 Vashem specialistais bei istorikais iš Italijos, Vo-
kietijos ir JAV. Ištisas savaites kapsčiausi šių šalių ir Jungtinės Karalystės
karo archyvuose.
Bendravau
su išgyvenusiais liudininkais, — bent jau tais,
kuriuos pa-
vyko rasti, — kad tvirčiau įsitikinčiau Pino pasakojime minimų įvykių
tikrumu. Taip pat — su seniai mirusiųjų palikuonimis ir bičiuliais, tarp
jų ir Ingrida Bruk (Ingrid Bruck), paslaptingo ir istoriją gerokai supai-
niojusio nacių generolo dukra.
Kai tik galėjau, laikiausi archyvuose rastų, interviu ar liudininkų
pasakojimuose išgirstų faktų. Vis dėlto netrukus supratau: artinantis
Antrojo pasaulinio karo pabaigai buvo sudeginta tiek nacių istorijai
reikšmingų dokumentų, kad Pino praeities pėdsakai mažų mažiausiai
išsibarstė.
Dar vienakliūtis, su kuria man teko susidurti, buvo Italiją ir italus
po karo apgobusi kolektyvinė užmarštis. Prirašyta šūsnis knygų apie
išsilaipinimą Normandijoje, prieš Vakarų Europos šalis nukreiptus Są-
jungininkų veiksmus ir kitų Europos valstybių narsuolių, kurie gelbė-
dami žydų gyvybes rizikavo savosiomis, darbus. Tačiau nacių okupuota
Italija ir jos karalikai, sukūrę ištisą pogrindinį tinklą, kad padėtų žydams
 Pratarmė

pabėgti, tiek dėmesio nesulaukė. Maždaug šešiasdešimt tūkstančių S4-

jungininkų karių žuvo kaudamiesi už Italijos laisvę. Nacių okupacijos
metai pasiglemžė apie šimto keturiasdešimties tūkstančių italų gyvybes.
Ir vis dėlto — apie kovą dėl Italijos, kurią istorikai ilgainiui praminė
Pamirštuoju frontu, rašyta itin mažai.
Šią užmarštį daugiausia lėmė išgyvenę italai. Vienas senas partizanas
man prisipažino: „Buvome dar jauni ir troškome viską pamiršti. No-
rėjome visas patirtas baisybes palikti praeityje. Italijoje niekas nekalba
apie Antrąjį pasaulinį karą, todėl niekas jo ir neprisimena.“
Dėl sudegintų dokumentų, bendros šalį apėmusios užmaršties ir
begalės veikėjų, kurie mirė anksčiau, nei istorija pasiekė mano ausis,
kai kuriuos įvykius ir pokalbius buvau priverstas atkurti vien pagal de-
šimtmečių senumo Pino prisiminimus, menkučius išlikusius įrodymus
ar pasinaudoti informacijos paieškų ir nuojautų pakurstyta vaizduote.
Siekdamas pasakojimo sklandumo kai kuriuos įvykius sutraukiau ar su-
pyniau į vieną, o tiems, kurie man buvo nupasakoti palyginti lakoniš-
kai, leidau sau įpūsti veiksmo ir dramatizmo.
Dėl šių priežasčių istorija, kurią netrukus skaitysite, neturėtų būti
laikoma dokumentiniu pasakojimu: tai biografine ir istorine medžiaga
paremtas romanas, kuriame gana tiksliai atsekta visa, kas Pinui Lelai
nutiko nuo 1943-iųjų birželio iki 1945-ųjų gegužės.
 PIRMA DALIS

NIEKAS NEMIEGA
 1
skyrius

1943 m. birželio 9-oji

Milanas, Italija

Kaip ir visi prieš jį buvę faraonai, imperatoriai tironai, dučė* savą- ir

ją imperiją sukūrė tik tam, kad ji subyrėtų į šipulius. Tą vėlyvo pavasa-
rio popietę galia išslydo iš Benito Musolinio rankų kaip džiugesys iš -
jaunos širdies, kuriai lemta našlauti.
Sutriuškinti fašistų diktatoriaus kariuomenės būriai traukėsi iš Šiau-
rės Afrikos šalių. Sąjungininkų kovotojai rengėsi išsilaipinti Sicilijoje, o
Adolfas Hitleris kasdien į pietus siuntė vis daugiau karių ir reikmenų,
būtinų Italijos ilgaauliui sustiprinti.
Pinas Lela visa tai žinojo iš 8B8C naujienų, kurių kas vakarą klau-
sydavosi trumposiomis radijo bangomis. Kur tik pasisukdavo, savo
akimis regėjo gausėjančius nacių būrius. Ir vis dėlto, kulniuodamas
viduramžius menančiomis Milano gatvelėmis, Pinas palaimingai ne-
prisileido minčių apie priešiškas jėgas, kurios artėjo vis grėsmingiau.
Antrasis pasaulinis karas jam tebuvo antraštė spaudoje — nieko daugiau,
tik pranešimas, kuris pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, o galvoje vie-
toje jo sukasi trys mėgstamiausios temos: merginos, muzika valgis. ir
Šiaip ar taip, jis buvo metro aštuoniasdešimt penkių centimetrų ūgio
septyniolikmetis, sveriantis septyniasdešimt penkis kilogramus — aukštas,
liesas ir nerangus. Rankos ir
kojos atrodė milžiniškos, plaukai — neklusnūs,
-
o spuogų ir drovumo kaip tik tick, kad nė viena į kiną pakviesta panelė
nesutiktų eiti drauge. Visgi Pinas nebuvo iš tokių, kurie nuleidžia rankas.

*
Iš lot. dux — „valdovas, lyderis“. Italijos fašistai // Duce vadino Benitą Musolinį. (Čia ir
toliau — vert. past.)
 Mark Sullivan

Iškėlęs galvą jaunuolis su bičiuliais traukė į aikštę priešais Mer-

gelės Marijos baziliką — didžiąją gotikinę Milano katedrą, stūksan-
čią pačioje miesto širdyje.
— Šiandien susipažinsiu su tikra gražuole, — Pinas pirštu pagrū-
mojo raudonam grėsme alsuojančiam dangui. Mudu pasiglemš —-

pašėlusi, tragiška meilė, patirsime didžių nuotykių ir kasdien nuo

ryto iki sutemų mėgausimės muzika, valgiu, vynu ir
intrigomis.
— Tavo galva prikimšta pasakų, — atšovė Karletas Beltraminis,

geriausias jo draugas.
— Visai ne, — purkštelėjo Pinas.

— Dar
ir kaip, —atsiliepė dvejais metais jaunesnis Pino brolis
Mimas. — Tik pamatai kokią žavią merginą — ir baigta, jau meilė
iki ausų.
—Tik nė viena tuo pačiu neatsako, — pridūrė Karletas. Smul-
kiam vaikinui putliais skruostais dėl ūgio skirtumo į Piną teko
žvelgti užvertus galvą.
Dar
ir už jį žemesnis Mimas pridūrė:
— Kas teisybė, tai ne melas.
Pinas numojo į abiejų plepalus.
— Judu aiškiai nieko nenutuokiate apie romantiką.

— O tie ką ten veikia? — Karletas parodė

prie katedros triūsian-
čias vyrų grupeles.
Vieni į angas, kuriose paprastai akį traukė katedros vitražai,
statė iš medienos išpjautus užpildus. Kiti iš sunkvežimių tempė
smėlio maišus ir krovė juos aplink bazilikos pamatus. Treti, įdė-
miai prižiūrimi keleto dvasininkų, prie dvivėrių katedros durų
įrenginėjo kilnojamuosius žibintus.
— Eisiu išsiaiškinti, — pasišovė Pinas.
— Aš tuojau prie darbininkų nuskuto jo brolis.
pirmesnis, —

— Mimui viskas — varžybos, — pastebėjo Karletas. — Galėtų iš-

mokti būti bent kiek ramesnis.

 Po raudonu dangum

Pinas nusikvatojo ir atsigręžė:

— Jei sužinosi, kaip jam to išmokti,
- būtinai
papasakok mūsų mamai.
Apsukęs darbininkus, jaunuolis patraukė tiesiai prie kunigų ir palietė
vieno iš jų petį.
— Atleiskite, tėve.
"Trečiądešimtį įpusėjęs dvasininkas buvo kiek stambesnis, bet ūgiu
maždaug lygus Pinui. Atsigręžęs jis nužvelgė jaunuolį nuo galvos iki
kojų — naujus jo batus, pilkas linines kelnes, iškrakmolytus baltutėlius
marškinius, žalią raštuotą kaklaryšį, gimtadienio proga dovanotą ma-
mos, — ir įsispitrijo į akis taip giliai, tarsi kiaurai permatytų visas nuodė-
mingas paaugliškas mintis, besisukančias jo galvoje. Galiausiai prabilo:
— Mokausi seminarijoje. Dar neįšventintas ir net nedėviu apykaklės.

— Ak, atleiskite, — sutriko Pinas. — Tik norėjome sužinoti, kam įren-

ginėjamos šviesos.
Seminaristui nespėjus atsakyti, kažkas kaulėta ranka suėmė deši-
jo
niąją alkūnę. Jaunuolis žengtelėjo šalin, kad praleistų žemą smulkaus
sudėjimo kunigą, jau perkopusį penkiasdešimt, pasidabinusį balta
mantija ir raudona pijuse. Jį atpažinus Pinui širdis į kulnus nusirito, ir
jis parklupo prieš Milano kardinolą ant vieno kelio.
— Mano
pone kardinole, - išpyškino palenkęs galvą.
Seminaristas nudelbė
jį griežtu žvilgsniu.
— Kreipiamasi „Jūsų Eminencija“.
Pinas pakėlė suglumusias akis.
— Auklė britė visuomet mokė
mane, kad jei kada sutiksiu kardinolą,
jį turiu vadinti „mano ponu kardinolu“.
Rimtas jaunesniojo vyro veidas, regis, suakmenėjo, bet kardinolas
Ildefonsas Šusteris arlaidžiai nusijuokė ir
atsakė:
— Manau, jis teisus, Barbareski. Anglijoje į mane išties kreiptųsi
„pone kardinole“.
Kardinolas Šusteris Milane buvo ne tik gerai žinomas, bet ir įta-
kingas. Šiaurės Italijos katalikų lyderio, kurio nuomonės itin paisė ir
 Mark Sullivan

popiežius Pijus XII, veidas dažnai pasirodydavo spaudoje. Įsimintiniau-

sia Pinui atrodė Šusterio mina: nors šypsena spindėjo gerumu, akyse

šmėkščiojo prakeiksmo grėsmė.

Neslėpdamas susierzinimo seminaristas atšovė:
—Mes Milane, Jūsų Eminencija, ne Londone.
— Baisus skirtumas, — numojo Šusteris. Uždėjęs ranką Pinui ant
pe-
ties, paragino atsistoti. — Kuo tu vardu, jaunuoli?
— Pinas Lela.
— Pinas?
— Mama vadindavo Džuzepinu, — nerangiai stodamasis paaiškino
vaikinas, tai „Pinas“ ir užsiliko.
Kardinolas Šusteris nužvelgė „mažąjį Juozapą“* ir nusijuokė:
— Pinas Lela. Tokio vardo lengvai nepamirši.
Kam tokiam žmogui kaip kardinolas sakyti ką nors panašaus, jau-
nuolis nesuprato.
Aplink stojo tyla, kurią pertraukė Pinas:
— Mes jau buvome susitikę, mano pone kardinole.
Šusteris nustebo:
— Kurgi?
— Tėvo Rė stovykloje Alpių kalnuose, viršum Madesimo - Casa
Alpina. Prieš daug metų.
Kardinolas Šusteris šyptelėjo.
— Gerai prisimenu
tą kelionę. Tuomet sakiau tėvui Rė, kad jis - vienin-
telis kunigas visoje Italijoje, kurio katedra lenkia
dydžiu Pet-
Milano
ir Šv.

ro. Jaunasis Barbareskis kitą savaitę kaip tik išvyks darbuotis pas tėvą Rė.
— Jums tėvas ir Casa Alpina patiks, — patikino Pinas. — Kalnai ten
puikiai tinka laipioti.
Barbareskis net nusišypsojo.

*
Džuzepinas — maloninė itališko vardo Giuseppe (Džuzepė, arba Juozapas) forma.

18
 Po raudonu dangum

Pinas neužtikrintai šyptelėjo ir ėmė droviai trauktis atgal, tuo labai

nustebindamas kardinolą Šusterį. Šis priminė:
— Maniau, norėjai paklausti apie žibintus?
Pinas sustingo.
— Taip?
— Tai mano mintis, prisipažino Šusteris. — Nuo šio vakaro visur
—

bus gesinamos šviesos. Apšviesta liks tik Milano katedra. Melsiuosi, kad
ją išvydę bombonešių lakūnai liktų taip apžavėti grožio, jog nutartų jos
pasigailėti. Pastatyti šiai neprilygstamai bažnyčiai prireikė penkių am-
žių. Tikra katastrofa būtų jos netekti per vieną naktį.
Pakėlęs akis Pinas nužvelgė meistriškai išdailintą bažnyčios fasadą.
Pastatyta blyškiai rausvo atspalvio Kandolijos marmuro, išpuošta
iš

gausybe smailių, balkonų ir bokštelių Milano katedra atrodė tokia pat

apšarmojusi, didinga ir netikra kaip žiemos speigo sukaustytos Alpės.
Slidinėti ir kopti į viršukalnės Pinui patiko ne mažiau, nei klausytis
muzikos ir kalbinti merginas, o išvydęs baziliką jis kaskart mintimis
nusikeldavo į kalnų aukštumas.
O dabar kardinolas mano, jog katedrai ir visam Milanui iškilo pa-
vojus. Pinas pirmąsyk suvokė, kad oro antpuolio tikimybė tiesų reali.iš
Jis sunerimo:
— Vadinasi, mus bombarduos?
— Melsiuosi, kad taip nenutiktų, — patikino kardinolas Šusteris, —

bet visada apdairu ruoštis blogiausiam. Sudie, Pinai, ir lai tikėjimas

Dievo saugo kiekvieną tavo žingsnį.

Milano kardinolas nuėjo, palikęs Pinui neišdildomą įspūdį. Jis grįžo

pas Karletą ir Mimą, kurie iš pažiūros buvo ne mažiau priblokšti.
— Ten kardinolas Šusteris, — tarė Karletas.

—
Žinau,
- atsakė Pinas.
Ilgai su juo kalbėjaisi.
 Mark Sullivan

— Nejaugi?
— Tikrai, -
linktelėjo jaunėlis brolis. — Ką jis tau sakė?
— Kad prisimins
mano vardą, o šviesos — kad bombonešiai nesu-
sprogdintų katedros.
— Matai? — rėžė Mimas Karletui. — Juk sakiau.
Karletas įtariai nužvelgė Piną.
— Kodėl kardinolas Šusteris turėtų prisiminti tavo vardą?

Pinas gūžtelėjo pečiais.

— Gal tiesiog patiko skambesys. Pinas Lela.
Mimas prunkštelėjo:
— Dievaži, tavo galva tikrai prikimšta fantazijų.
Virš galvų pasigirdus griaustiniui vaikinai išėjo iš Katedros aikštės,
kirto gatvę ir pro didžiąją arką nėrė į Galeriją — pirmąjį pasaulyje preky-
bos centrą po stogu. Du plačius susikertančius takus, kurių šonuose vei-
kė dešimtys krautuvių, dengė įspūdingas geležies ir stiklo gaubtas. Kai
tądien trijulė įžengė vidun, stiklo plokštės jau buvo pašalintos: teliko
tvirta armatūra, ant prekeivių metanti stačiakampių šešėlių voratinklį.
Perkūnijai artėjant Pinas Galerijoje pastebėjo susirūpinusias dauge-
lio praeivių minas. Vis dėlto jo paties širdis buvo rami. Griaustinis tėra
griaustinis - ne bombų sprogimai.
— Gėlių? — šūktelėjo moteris, stovinti prie šviežiai skintų rožių veži-
-
mėlio. Jūsų merginai?
— Kai tik ją rasiu, būtinai grįšiu, — atsiliepė Pinas.
— Pražilsite belaukdama, sig207a, — pridūrė Mimas.
Pinas pagrasino kumštelėsiąs jaunėliui. Išsisukęs nuo niukso šis šovė
lauk iš Galerijos — tiesiai į aikštę, kurioje išdidžiai stūksojo Leonardo da
Vinčio skulptūra. Už jos, kitapus gatvės ir
tramvajaus bėgių, pro salei vė-
dinti plačiai atlapotas garsiojo La Scala operos teatro duris gatvėn skriejo
derinamų smuikų iratsiliko tenoro oktavos.
violončelių garsai bei repetuojančio
Pinas nedaug nuo staiga jo žvilgsnį patraukė daili
brolio, bet
mergina — juodaplaukė, šviesiaodė, žibančiomis tamsiomis akimis. Ji

20
 Po raudonu dangum

žengė išilgai aikštės Galerijos link. Sustingęs Pinas nulydėjo ją akimis.

Nuo geismo net žadą atėmė.
Merginai praėjus pro šalį, Pinas išlemeno:
— Manau, imu įsimylėti.

— Greičiau jau ruošiesi apsikvailinti, — burbtelėjo jam už nugaros

kulniavęs Karletas.
Apsukęs rarą apie aikštę, Mimas grįžo pas draugus.
— Ką tik girdėjau kažką sakant, jog Sąjungininkai Milaną pasieks dar

prieš Kalėdas.
— Norėčiau, kad amerikiečiai čia pasirodytų greičiau, —-
sumurmėjo
Karletas.
— Ir aš, — sutiko Pinas.
Daugiau džiazo, mažiau operų!
—

Vaikinas leidosi bėgti, liuoktelėjo per tuščią suoliuką ir užšoko ant

lenktos metalinės tvorelės, juosiančios da Vinčio skulptūrą. Slystelėjęs
metrą kitą lygiu paviršiumi, nušoko kitoje pusėje ir nusileido minkštai
lyg katinas.
Šokinėti nepratęs Mimas mėgino pakartoti brolio triuką, bet žiebėsi
veidu į žemę pilnokai tamsiaplaukci moteriai gėlėta suknele po kojomis.
Dama atrodė maždaug keturiasdešimties. Dėkle nešėsi smuiką, o nuo
kaitrios saulės buvo prisidengusi mėlyna plačiakrašte šiaudine skrybėle.

Išgąsdinta moteris vos neišmetė iš rankų instrumento. Kol Mimas

dejavo susiėmęs už šonkaulių, ji piktai prispaudė dėklą prie krūtinės.
— Čia La Scala aikštė! — sudraudė. — Didžiojo Leonardo garbei! Ar

jums visai nėra nieko švento? Marš savo vaikiškais niekais užsiiminėti
kur nors kitur!
— Mes jums atrodome vaikai? — išpūtė krūtinę Mimas. — Mažyliai?
Nužvelgusi jį moteris rėžė:
— Mažyliai, kurie nė nenutuokia, kokie žaidimai išties vyksta aplink
juos.

21
 Mark Sullivan

Dangų aptraukė tamsūs debesys ir aikštė apniuko. Atsigręžęs Pinas iš-

vydo didžiulį juodą Daimler-Benz automobilį, riedantį aikštę nuo Operos
teatro skiriančia gatve. Plazdėjo vėliavėlės: ties abiem sparnais — raudonos
nacių, o ant radijo antenos — generolo. Pinas aiškiai matė generolo silue-
tą — važiavo ant galinės sėdynės, įsitempęs it styga. Kažkodėl nuo reginio
jaunuolį nupurtė.
Pinui atsisukus smuikininkė jau buvo nuskubėjusi: maištingai iškėlusi
galvą
ji perėjo gatvę išsyk pravažiavus partijos automobiliui ir nužingsniavo
į Operos teatrą.
Trijulė žengė tolyn; Mimas, trindamas delnu dešinįjį klubą ir skųs-
damasis, šlubavo paskutinis. Tačiau Pinas vargiai jo klausėsi. Šaligarviu
jų link ėjo mergina šviesrudžiais plaukais ir pilkšvai žydromis akimis.
Vaikinui ji atrodė vos vyresnė nei dvidešimties. Žavaus sudėjimo, dailia
nosele, aukštais skruostikauliais ir lūpomis, kuriose žaidė vos pastebima
nerūpestinga šypsena. Liekna vidutinio ūgio gražuolė vilkėjo plona gelto-
o
na suknele, ant peties nešėsi drobinį pirkinių maišelį. Ji pasuko į priešais
esančią kepyklą.
— Vėl įsimylėjau, — sudejavo Pinas, delnais susiėmęs už širdies. — Ar
matėte ją?
Karletas prunkštelėjo:
— Ar
tu
kada nors nuleidi rankas?
— Niekada, - kaip kirviu nukirto Pinas.
Nuskubėjęs prie kepyklos lango dirstelėjo vidun.
Mergina krovėsi į krepšį duonos kepalus. Jaunuolis pastebėjo, kad ji
nemūvi žiedo ant kairiosios rankos, tad luktelėjo, kol sumokėjusi žengs
pro duris.
Sulaukęs Pinas pastojo šviesiaplaukei kelią, griebėsi už širdies ir užkalbino:
— Atleiskite, sigmorina. Apžavėtas jūsų grožio tiesiog privalėjau su jumis

susipažinti.
— Pats savęs pasiklausyk,
traukdama savo keliu.
— prunkštelėjo mergina, aplenkdama
jį ir

22
 Po raudonu dangum

Jai žengiant pro šalį Pino uoslę pakuteno moters ir jazminų dvelks-
mas. Svaigino labiau nei bet koks kada nors anksčiau užuostas kvapas.
Vaikinas nuskubėjo nepažįstamajai iš paskos.
— Tai tiesa. Kasdien regiu būrius gražuolių, sig207i2a. Gyvenu mados
kvartale — San Babiloje. Ten vien manekenės.
Ji kreivai dėbtelėjo į atkaklų jaunuolį.
— San Babila neprasta vieta gyventi.
—

— Mano tėvams priklauso rankinių parduotuvė Le Borsette di Lella.

Gal esate girdėjusi?
Mano... mano viršininkė kaip tik ten pirko rankinę — aną savaitę.
—

— Tikrai? — nudžiugo Pinas. — Taigi matote, kad esu kilęs iš garbin-

gos šeimos. Ar norėtumėte šįvakar nueiti su manimi pažiūrėti filmo?

Kaip tik rodo Niekada nebuvai mielesnė*. Fredas Asteras. Rita Heivort.
Šokiai. Dainos. Tokia elegancija — visai kaip jūsų, signorina.
Galų gale ji atsigręžė ir pervėrė vaikiną įdėmiu žvilgsniu.
— Kiek tau metų?
— Beveik aštuoniolika.
Mergina nusijuokė.
— Kiek
per jaunas man.
— Tai tik filmas. Eime kaip draugai. Juk tam
per jaunas nesu, tiesa?
Ji neatsakė, tik žingsniavo toliau.
— Taip? Ne? — nerimo Pinas.
—Šįvakar gesins šviesas.
— Kai prasidės filmas, bus dar šviesu, o paskui aš saugiai parlydėsiu

jus namo,
- -
patikino jis. Prieblandoje matau aiškiai kaip katinas.
Ji žengė kelis žingsnius tylėdama, ir Pinui širdis nusirito į kulnus.
— Kur rodys tą hilmą? — paklausė mergina.
Pinas padiktavo adresą ir pasitikslino:
— Ten ir susitiksime, taip? Pusę aštuntos, prie kasos?

*
Angl. You Were Never Lovelier (1942 m.).

23
 Mark Sullivan

— Tu šiek tiek
juokingas, o gyvenimas trumpas. Kodėl gi ne?
Vaikinas nusišypsojo, prisidėjo ranką prie krūtinės atsisveikino: ir
— Tuomet iki vakaro.

Stebėdamas ją nueinančią ir iš pergalės džiugesio vos įstengdamas

kvėpuoti, Pinas staiga kai ką suprato — kaip tik tuomet, kai mergina
sustojo tramvajaus stotelėje ir nustebusi dar dirstelėjo į jį.
— Signorina, atleiskite, — suriko Pinas, — bet kuo jūs vardu?!
— Ana, - atsiliepė ji.
— Aš Pinas! Pinas Lela!
Stojančio tramvajaus cyptelėjimas užgožė jo pavardę, o korpusas už-
stojo reginį. Jam nuvažiavus, Anos gatvėje nebebuvo.
— Tikrai neateis, — rėžė Mimas,
visą laiką kėblinęs iš paskos. Sutiko -
tik tam, kad atstotum.
— Žinoma, ateis, — paprieštaravo Pinas ir pakėlė akis į Karletą: šis irgi

juodu sekė. — Juk matei tai jos akyse, Anos akyse, nejaugi ne?
Broliui nei bičiuliui nespėjus atsakyti, dangų perskrodė žaibas ir pa-
sirodė pirmieji lietaus lašai, vienas stambesnis už kitą. Trijulė leidosi
bėgti.
— Lėksiu namo)! — riktelėjo Karletas ir nuskuodė sau.
 2 skyrius

Dangus prasiskyrė. Prasidėjo tikras tvanas. Pinas bėgo Mimui pas- iš

kos per mados kvartalą. Lietus merkė kiaurai, bet vaikinui tai nerūpėjo.
Anaeis su juo pažiūrėti filmo. Ji sutiko. Jam kone svaigo galva.
Broliai peršlapo iki paskutinio siūlelio. Dangų skrodžiant žaibams
įpuolė į dėdei priklausančią parduotuvę ir dirbtuves Vž/geria Albane-
se — Albanezės lagaminai septintuoju numeriu pažymėtame rūdžių spal-

vos pastate Pietro Verio gatvėje.

Permirkę vaikinai įžengė
į ilgą, siaurą parduotuvės patalpą, kurioje
juos akimoju apgaubė naujutėlių odų kvapas. Lentynose gulėjo neprie-
kaištingos kokybės rankinės ir krepšiai, dokumentų dėtuvės, kelioni-
niai lagaminai irskrynios. Vitrinose už stiklo buvo demonstruojamos iš
odos juostelių pintos piniginės, meistriškai dekoruoti cigarečių dėklai
ir portfeliai. Parduotuvėje sukiojosi pora pirkėjų: prie durų — senutė,
toliau už jos — nacių karininkas tamsiai pilka uniforma.
Stebėdamas
—
jįPinas išgirdo moteriškės žodžius:
Tai kurią, Albertai?
— Klausykite širdies, — paragino
vyras prie kasos. Stambus ūsuočius
plačia krūtine vilkėjo žaviu pilku kostiumu, krakmolytais baltais marš-
kiniais ir ryšėjo žaismingą mėlyną varlytę su taškučiais.
— Bet man patinka abi, — skundėsi klientė.

Vyriškis kikendamas glostė ūsus.

— Tai gal abi ir pirkite!

Moteris sudvejojo, bet netrukus susijuokė.

— O gal imsiu ir nusipirksiu!
— Nuostabu! Nuostabu! — pardavėjas pasitrynė rankas. — Greta, ar
gali atnešti dėžių — šiai nuostabiai poniai, galinčiai pasigirti tiesiog ne-
priekaištingu skoniu?

25
 Mark Sullivan

— Aš dabar užsiėmusi, Albertai,atsakė Pino teta, austrė Greta, tuo

—

metu aptarnavusi nacį. Aukštos, lieknos, trumpai apsikirpusios ruda-

plaukės lūpose žaidė šypsena. Cigaretę įsikandęs vokietis apžiūrinėjo
oda aptrauktą portsigarą.
Pinas sušuko:
— Aš atnešiu dėžių, dėde Albertai!
Dėdė pervėrė vaikiną griežtu žvilgsniu.
— Tik kaip reikiant nusišluostyk, prieš kišdamas prie jų
nagus.
Tebegalvodamas apie Aną, Pinas movė pro dirbtuvių duris už tetos
ir vokiečio nugarų. Atsigręžęs pareigūnas nužvelgė pro šalį skubantį jau-
-
nuolį. Vokiečiui sukantis atlapuose pasirodė ąžuolų lapeliai pulkinin-
ko ženklas. Plokščią kepurės priekį puošė mažutė Totenkopf emblema,
vaizduojanti kaukolę ir sukryžiuotus kaulus po išdidžiai svastiką nešan-
čiu ereliu. Pinas suprato: vyras užima aukštas pareigas Gebeime Staatspo-
lizei — gestape, slaptojoje Hitlerio Vokietijos policijoje. Vidutinio ūgio
ir sudėjimo vyro nosis buvo siaura, lūpos atrodė bejausmės, o tamsios
stiklinės akys neišdavė ničnieko.
Sudirgęs Pinas pro duris įpuolė į kur kas crdvesnę dirbtuvių patalpą
aukštesnėmis lubomis. Siuvėjos ir odų pjaustytojai jau buvo bebaigią

-
darbus diena ritosi į pabaigą. Radęs skudurų, vaikinas nusišluostė ran-
kas, čiupo porą kartoninių dėžių, pažymėtų A/banese logotipu, ir pa-
traukė atgal į parduotuvės salę. O mintimis palaimingai grįžo prie Anos.
Ji tokia žavi, ir dar vyresnė, ir...
Pinas akimirką sudvejojęs stabtelėjo prie durų. Gestapo pulkininkas
-
jau rengėsi eiti buvo bežengiąs į lietaus merkiamą gatvę. Teta stovėjo
ties įėjimu — uoliai linkčiodama išlydėjo pareigūną.
Jaunuoliui palengvėjo tą pat akimirką, kai pasigirdo užveriamų durų
dunkstelėjimas.
Jis padėjo dėdei supakuoti abi rankines. Paskutinei klientei išėjus
dėdė Albertas paprašė Mimo užrakinti priekines duris ir pakabinti lange
ženklą, skelbiantį, jog parduotuvė uždaryta.

26
 Po raudonu dangum

Mimui įvykdžius prašymą, dėdė paklausė:

— Arišgavai pavardę?
— Štandartenfiureris Valteris Raufas, atsakė teta Greta. — Neseniai
—

paskirtas Šiaurės Italijos gestapo vadas. Atvyko iš

Tuniso. Tulijus nenu-
leis nuo jo akių.
— Tulijus grįžo? maloniai nustebo Pinas. Tulijus Galimbertis buvo
—-

penkeriais metais vyresnis šeimos draugas ir tikras vaikino autoritetas.

— Vakar,
-
linktelėjo dėdė Albertas.
Teta Greta pridūrė:
— Anot Rauto, gestapas ketina užimti viešbutį Regina.
Jos vyras suniurzgėjo:
— Tai kieno gi
ta
Italija Musolinio ar Hitlerio?
—

— Koks skirtumas, —
pats save įtikinti mėgino Pinas. — Karas netru-
kus baigsis, o tada ateis amerikiečiai ir visur skambės vien džiazas!
Dėdė Albertas papurtė galvą.
— Viskas priklauso nuo vokiečių ir dučės.

Teta Greta sunerimo:

— Pinai, ar žiūrėjai į laikrodį? Mama judviejų laukė grįžtančių jau
prieš valandą — juk turite padėti pasiruošti vakarėliui.
Pinui širdis nusirito į kulnus. Motinos geriau nenuvilti.
— Pasimatysime vėliau? — paklausė, su Mimu skubėdamas prie durų.
—
-
Tikrai nepraleistume progos, atsiliepė dėdė Albertas.

Kol vaikinai pasiekė trečiuoju numeriu pažymėtą namą Monte Na-

poleonės gatvėje, tėvams priklausanti rankinių parduotuvė Le Borsette
di Lella jau buvo uždaryta. Vien nuo minties apie motiną Piną pervėrė
baimė. Jis vylėsi, kad tėvas bus šalia ir padės suvaldyti tą uraganiško
būdo moterį. Lipančius laiptais brolius apgaubė pikantiški aromatai —
lėtai troškinamos ėrienos ir česnakų, smulkintų šviežutėlių bazilikų ir
šiltos, ką tik iš orkaitės ištrauktos duonos.

27
 Mark Sullivan

Jie pravėrė prabangaus šeimos buto, kuriame virte virė veiksmas,

duris. Nuolatinė tarnaitė drauge su pasamdytąja tik šventės vakarui
zujo po valgomąjį, dėliodamos krištolo taures, sidabrinius stalo įran-
kius ir porcelianą švediškam stalui. Svetainėje liesas sukumpęs ilgšis
stovėjo nugara į koridorių ir smuiku čirpino melodiją, kurios Pino
ausis nepažino. Nepataikęs į toną vyriškis nuleido stryką ir papurtė
galvą.
— Tėti? — tyliai pašaukė Pinas. — Ar mes giliai įklimpę?

Mikelė Lela nuleido smuiką ir atsigręžė, nervingai kramtydamas

vidinę skruosto pusę. Jam dar nespėjus prasižioti, koridoriumi vir- iš
tuvės atskuodė šešiametė mergaitė. Mažoji Pino sesutė Čiči sustojo
tiesiai priešais jį ir griežtai suriko:
— Pinai, kur tu buvai? Mama jau griežia ant tavęs dantį. Ir ant tavęs,
Mimai.
Nekreipdamas dėmesio į mažylę, Pinas žvelgė į iš virtuvės pusės
atidundantį garvežį su prijuoste. Būtų galėjęs prisiekti, kad iš motinos
ausų veržiasi garas. Porzija Lela už vyriausiąjį sūnų buvo keliais sprin-
džiais mažesnė ir bent dvidešimčia kilogramų lengvesnė. Vis dėlto at-
skubėjusi nuožmiai nusiėmė akinius ir krestelėjo juos rankoje.
— Prašiau būti namie ketvirtą, o jau penkiolika šeštos! — siuto ji. —

Elgiesi kaip mažas vaikas! Net tavo seserimi galiu pasitikėti labiau.
Užrietusi nosytę Čiči linktelėjo.
Akimirką Pinas nė nežinojo, ką ir pasakyti. Staiga jam kilo mintis —
nutaisęs skausmo kupiną išraišką, vaikinas susirietė ir griebėsi už pilvo.
— Atleisk, mama, — išlemeno. — Užkandau šio
to iš gatvės prekeivių,
ir sustreikavo skrandis. Paskui prasidėjo audra, tad teko slėptis pas dėdę
Albertą, kol ji aprimo.
Sukryžiavusi ant krūtinės rankas, Porzija gręžte gręžė sūnų žvilgsniu.
Skeptišką jos pozą tuojau atkartojo ir Čiči.
Mama dėbtelėjo į Mimą.
— Ar
tai tiesa, Domenikai?

28
 Po raudonu dangum

Pinas meldžiamai dirstelėjo į brolį.

Mimas linktelėjo.
— Sakiau, kad tos dešrelės atrodo ne kažin kokios, bet kur jis tau
klausys... Trijose kavinėse turėjome sustoti, kad Pinas galėtų pasinaudo-
ti tualetu. O dėdės Alberto krautuvėje buvo gestapo pulkininkas. Sakė,
naciai užiminėja viešbutį Regina.
Motina išbalo.
— Ką?
Susiraukęs Pinas dar labiau susirietė.
— Daugiau nebeiškęsiu.
Čiči žvilgsnis liko įtarus, bet motinos pyktį pakeitė rūpestis.
— Eik. Negaišk! Tik
po to gerai nusiplauk rankas.
Pinas nuskuodė koridoriumi.
Už nugaros dar išgirdo Porzijos klausimą:
— O tu kur, Mimai? Tu juk gerai jautiesi.

— Mama,
- Pinui visada pavyksta išsukti uodegą.
skundėsi Mimas. —

Mamos atsakymo Pinas nebegirdėjo. Prabėgęs virtuvę ir visus iš jos

sklindančius neįtikėtinus kvapus laiptais užlipo į antrąjį apartamentų
aukštą, kuriame buvo tualetas. Kaip ir pridera, praleido ten maždaug
dešimt minučių, mintydamas apie kiekvieną greta Anos praleistą aki-
-
mirką, o ypač jos nuostabos kupiną žvilgsnį nuo tramvajaus stotelės.
Nuleidęs vandenį dar uždegė degtuką, kad dėl ore netvyrančios smarvės
niekam nekiltų įtarimas, ir nuėjęs išsitiesė ant savo lovos. Trumpųjų
bangų radijas transliavo BBC - kaip tik atėjo metas džiazo programai,
kurios Pinas niekada nepraleisdavo.
Djuko Elingtono ansamblis grojo Cotton Tai! -
pastaruoju metu ši
daina buvo viena jo mėgstamiausių, ir vaikinas užsimerkė, norėdamas
deramai pasimėgauti Beno Vebsterio saksofono tenoro solo partija.
Džiazą Pinas įsimylėjo vos pirmąsyk išgirdęs Bilės Holidei ir Lesterio
Jango atliekamos dainos / Cant Get Started įrašą. Kad ir kaip švent-
vagiškai tai skambėtų Lelų namuose, kur aukštinta opera ir klasikinė

29
 Mark Sullivan

muzika, nuo tos akimirkos Pinas įtikėjo, jog pasaulyje nesama didinges-
nės muzikos meno formos už džiazą. Būtent dėl
-
to
jis troško nuvykti
JAV džiazo gimtinę. Apie nieką kita taip karštai nesvajojo.
į
Pinas spėliojo, koks būtų jo gyvenimas anapus Atlanto. Kalba — ne
problema. Vaikystėje jį prižiūrėjo dvi auklės: viena iš Londono, kita iš -
Paryžiaus. Kone nuo gimimo berniukas sklandžiai kalbėjo trimis kalbo-
mis. Ar Amerikoje visur skamba džiazas? Ar jis
lyg neprilygstama garsų
užuolaida gaubia kiekvieną žingsnį? O kaip amerikietės merginos? Ar
yra bent viena, grožiu prilygstanti Anai?
Cotton Tail baigėsi ir užleido eterį Benio Gudmano Ro// 'Em. Ši pra-
sidėjo bugivugio ritmu, kurį netrukus pakeitė klarneto solo. Pašokęs
nuo lovos Pinas nusispyrė batus ir
leidosi šokti vaizduodamasis, jog pa-
šėlusio lindihopo ritmu sukasi su žaviąja Ana, o aplink nėra nei karo,
nei nacių vien muzika, maistas, vynas ir meilė.
—

Susipratęs, kaip garsiai plyšoja radijas, jį pritildė ir nustojo šokti.

Nenorėjo, kad viršun atidundėjęs tėvas vėl imtų su juo rietis dėl mu-
zikos. Mikelė negalėjo pakęsti džiazo. Vos prieš savaitę pričiupęs Piną,
šeimai priklausančiu Steinway Armos pianinu besimokantį skambinti
Mido Luiso bugio melodiją Zow Down Dog, sureagavo taip, lyg sūnus
jo akivaizdoje būtų išniekinęs šventenybę.
Pinas nusimaudė po dušu ir persirengė. Prabėgus kelioms minutėms
po to, kai ir
katedros varpai išmušė šeštą, vėl išsitiesė ant lovos žvilgtelėjo
pro atvirą langą. Audros debesys liko tik atmintyje, o San Babilos gat-
vėse viešpatavo įprastas, pažįstamas triukšmas. Buvo uždaromos ilgiau-
siai dirbusios parduotuvės. Milano madingieji ir turtingieji skubinosi
namo. Pino ausis pasiekė linksmi jų balsai, susipynę į vientisą gatvės
chorą: moterys juokėsi iš nereikšmingų dalykų, vaikai raudojo dėl men-
kučių tragedijų, o vyrai vaidijosi be jokios rimtesnės priežasties — vien iš

tyros italų meilės žodinėms dvikovoms ir

suvaidintam įtūžiui.
Apačioje pasigirdus skambučiui, Pinas stryktelėjo. Išgirdo besisvei-
kinančius ir užeiti kviečiančius balsus. Dirstelėjo į laikrodį. Penkiolika

30
 Po raudonu dangum

po šešių. Filmas prasideda septintą, o iki teatro ir Anos dar reikia gerą
galiuką paėjėti.
Iškišęs vieną koją pro langą, Pinas pėda ieškojo atbrailos, nuo kurios
galėjai lengvai pasiekti avarinį išėjimą. Staiga už nugaros pasigirdo šai-
žus juokas.
— Ji neateis, — patikino Mimas.
— Žinoma, ateis, — atrėžė Pinas, lipdamas pro langą.

Nuo žemės jį skyrė geri devyni metrai, o atbraila — ne iš plačiausių.

Prisispaudęs nugara prie sienos Pinas slinko šonu iki gretimo lango,
pro kurį įlipo į kraštinę laiptinę. Dar akimirka, ir jau buvo kieme, ant
žemės. O čia veltui negaišo nė akimirkos.

Dėl naujojo nurodymo nedegti lempų kino teatro afišos nebuvo ap-
šviestos. Vis dėlto išvydus ant filmą reklamuojančio plakato Fredo Aste-
ro ir Ritos Heivort pavardes Pino širdis nesitvėrė džiaugsmu. Jis stačiai
dievino Holivudo miuziklus, o ypač tuos, kuriuose skambėjo svingas.
Be to, buvo Ritą Heivort matęs tokiuose sapnuose... Na...
Pinas nupirko porą bilietų. Kol žiūrovai rinkosi į salę, stypsojo gat-
vėje dairydamasis Anos veido. Laukė tol, kol apėmė tuščias, slogus su-
vokimas: ji nepasirodys.
— Sakiau gi, - pašonėje
išdygo Mimas.
Pinas norėjo pykti, bet nebeįstengė. Giliai širdyje jis dievino jaunė-
lio įžūlumą
ir
pasitikėjimą savimi, protą ir gatvėje įgytą gudrumą. Tad
ištiesė Mimui antrąjį bilietą.
Nukiūtinę vidun, jaunuoliai susirado vietas.
— Pinai? sušnibždėjo Mimas. — Kada
—
tu
išstypai? Penkiolikos?
Pinas vos sulaikė šypseną. Brolis visuomet nerimavo dėl savo nedi-
delio ūgio.
— Tiesą sakant, iki šešiolikos — nė iš vietos.
— Ber juk tai gali nutikti ir anksčiau?

31
 Mark Sullivan

— Gali.
Salėje užgeso šviesos, prieš akis sumirgo fašistų propagandinis
kino žurnalas. Kol Pinas tebesikrimto dėl kvailio vietoje jį palikusios
Anos, ekrane pasirodė dučė. Apsirėdęs kaip generolas — medaliais
nukabinėtu švarku, diržu ties juosmeniu, marškiniais, trumpomis
kelnėmis ir žvilgančiais varno juodumo raitelio batais iki kelių, —
Benitas Musolinis drauge su vienu savo karo lauko vadų vaikštinėjo
stačia Ligūrijos jūros pakrante.
Pasakotojo balsas už kadro porino, esą italų diktatorius apžiū-
rinėja ir vertina įtvirtinimus. Ekrane dučė žingsniavo už nugaros
sunėręs rankas ir pakėlęs galvą taip, lyg smakru rodytų horizon-
to pusėn. Jo nugara buvo išriesta, krūtinė — išpūsta kiek įmanoma
labiau.
— Kaip gaidžiukas, — drėbė Pinas.
— Ša, sukuždėjo Mimas. — Ne
—-
taipgarsiai.
— Kodėl? Kaskart, kai jį pamatau, taip ir atrodo, kad tuojau puls
kakariekuoti.
Brolis patyliukais kikeno, o kino ekrane ir toliau buvo liaupsi-
nama Italijos gynyba ir auganti Musolinio galia pasaulyje. Gryna
propaganda. Pinas kas vakarą klausydavosi BBC naujienų. Žinojo,
-
jog tai, ką dabar girdi, gryniausias melas, tad tik lengviau atsipūtė,
kai kino žurnalas baigėsi ir prasidėjo filmas.
Tuojau pasinėręs į komišką siužetą, Pinas nuoširdžiai žavėjosi
kiekviena scena, kurioje Heivort šoko su Asteru.
— Rita, — atsiduso jis, kai
po daugybės apsisukimų Heivort suk-
nelė apsivijo kojas tarsi matadoro skraistė. — Tokia elegantiška...
Visai kaip Ana.
Mimas susiraukė.
— Ji paliko tave ant ledo.
— Bet kokia ji graži, — sušnibždėjo vyresnėlis.

Pasigirdo oro pavojaus sirena. Žmonės klykdami puolė iš savo vietų.

32
 Po raudonu dangum

Ekrane sustingusiame kadre Asteras ir Heivort šoko suglaudę skruos-

tus, o stambiu planu rodomų besišypsančių jų veidų fone minia ėjo iš
proto.
Lydantis kino juostai, kieme tratėjo priešlėktuvinės gynybos pabūk-
lai, o anksčiau neregėti Sąjungininkų bombonešiai skriejo virš Milano
iš savo vidurių siųsdami miestui pragaištingą liepsnų ir griūčių lietų.
 5 skyrius

Panikos apimti žiūrovai būriu veržėsi prie teatro durų. Kai persigan-
dusius Piną ir Mimą jau nešė nevaldoma minios srovė, klaikiai riaumo-
dama sprogo bomba ir išvertė galinę salės sieną. Skriejančios nuolaužos
įskutus sudraskė kino ekraną. Šviesos užgeso.
Kažkas stipriai trenkėsi Pinui į veidą ir perrėžė odą. Jis aiškiai juto,

kaip pulsuoja žaizda, o skruostu teka kraujas. Apimtas veikiau šoko nei
baimės, vaikinas skynėsi kelią į priekį, dusdamas nuo dulkių ir dūmų.
Susirietę ir kosčiodami jiedu su Mimu stengėsi pasprukti iš teatro, o į

akis ir šnerves lindo deginantis žvyras.

Lauke kaukė sirenos: bombardavimas tęsėsi — dar toli iki kulminaci-
jos. Liepsnos ryte rijo gatvę abipus teatro. Pyškėjo priešlėktuvinės gyny-
bos ginklai. Dangų raudonais puslankiais raižė trasuojamieji sviediniai.
Sprogdami jie nutvieksdavo viską aplink, ir Pinas aiškiai įžiūrėjo viršum
galvų skrendančių Lancaster bombonešių siluetus: išsirikiavę taisyklin-
gomis V formos virtinėmis jie panėšėjo į per nakties dangų migruojan-
čių tamsių žąsų būrius.
Iš dangaus be paliovos krito bombos, dūgzdamos
it širšių spiečiai.
Kelios pataikė taip arti bėgančių brolių Lelų, kad sprogimų bangos vos
neišvertė jų iš kojų.
— Kur mes bėgame, Pinai? — vaitojo Mimas.
Akimirką vyresnėlis baiminosi net galvoti, bet galop tarė:
— Į Milano katedrą.
Pinas vedė brolį prie vienintelio pastato Milane, nutvieksto ne lieps-
nos. Dėl ryškių ją supančių šviestuvų katedra iš toli atrodė kone neže-
miška — tarsi nusileidusi iš dangaus. Kol vaikinai bėgo, dangaus širšių

34
 Po raudonu dangum

dūzgesys ir sprogimai pamažu sumenko

Niekas nebešaudė.
ir nutilo. Bombonešiai nuskrido.

Aplink buvo girdėti tik sirenos, žmonių riksmai ir raudos. Nevilties ap-
imtas tėvas, vienoje rankoje laikydamas žibintą, laisvąja kažko ieškojo ply-
tų nuolaužų krūvoje. Greta jo, apglėbusi nebegyvą sūnelį, graudžiai verkė
motina. Būrelis miestiečių su žibintais rankose ir ašaromis akyse susirinko
aplink rankos netekusią mergaitę, kurios akis čia pat, gatvėje, sustingdė
mirtis.
Pirmą kartą gyvenime susidūręs su mirtimi, Pinas ir pats pravirko.
Niekas nebebus taip, kaip anksčiau. Tai jaunuolis jautė taip par aiškiai,
kaip ir ausyse tebeaidintį bombų ūžesį ir sprogimų aidą. Niekas nebebus
taip, kaip anksčiau.
Galų gale jie pasiekė katedrą. Greta jos nebuvo matyti bombų išmuštų
duobių. Nei nuolaužų. Nei liepsnos. Tarsi puolimo čia nė nebūtų buvę —
tragediją išdavė tik gedulingos raudos tolumoje.
Pinas vos šyptelėjo.
— Kardinolo Šusterio planas pavyko.

— Namai netoli nuo katedros, bet vis tiek galiukas,

-
susiraukė Mimas.
Tamsiu gatvių labirintu berniukai leidosi skuosti prie Monte Napoleo-
nės gatvės trečiojo numerio. Rodės, rankinių parduotuvė ir butas virš jos
nenukentėjo. Tikras stebuklas po to, ką teko ištverti jiems.
Pravėręs laukujes duris, Mimas nuskubėjo laiptais. Sekdamas iš paskos
Pinas išgirdo smuikų atodūsius, pianino melodiją ir dainuojantį tenorą.
Kažkodėl muzika vaikiną įsiutino. Stumtelėjęs brolį šalin, jis ėmė kumš-
čiais vanoti į buto duris.
Muzika nutilo. Atidarė motina.
— Miestą ryja ugnis, o jūs muzikuojate? — suriko Pinas Porzijai, kuri

-
išsigandusi net žengtelėjo atgal. Žmonės miršta, o jūs muzikuojate?
Į koridorių išėjo ir motinai už nugaros sustojo dar keli žmonės, tarp

jų — dėdė, teta irtėvas.

— Tik muzika ir padeda ištverti tokius laikus, Pinai, - paaiškino Mikelė.
35
 Mark Sullivan

Pinas pastebėjo, kad kiti susirinkusieji pritariamai linksi. Svečių kom-

panijoje sėdėjo ir smuikininkė, kurios Mimas perpiet vos neparvertė.
— Tu sužeistas, Pinai,
tarstelėjo Porzija. Kraujuoji.
— —-

— Kitiems baigėsi kur kas liūdniau, — atsakė jis. Akyse kaupėsi aša-

ros. — Atleisk, mama. Buvo... Siaubinga.

Pasidavusi jausmams Porzija ištiesė rankas ir apglėbė murzinus, kru-
vinus sūnus.
— Dabar viskas gerai, - bučiavo tai vieną, tai kitą. - Nenoriu žinoti, nei
kur buvote, nei kaip ten nusigavote. Tik džiaugiuosi, kad grįžote namo.
Ji paragino sūnus eiti viršun ir apsiprausti, kad vienas iš svečių, gy-
dytojas, galėtų apžiūrėti Pino žaizdą. Žvelgdamas į kalbančią motiną
jaunuolis suprato joje regis kai ką visai naujo. Baimę — baimę, kad kitą-
syk pasirodžius bombonešiams sėkmė gali ir nebenusišypsoti.
Nuogąastis neapleido jos veido net tuomet, kai gydytojas kruopščiai
susiuvo žaizdą ant sūnaus skruosto. Jam baigus Porzija griežtai dėbtelė-
jo į vyresnėlį.
—Rytoj mudu apie tai dar šnektelėsime, — rėžė.
Nuleidęs akis, Pinas linktelėjo.
— Taip, mama.
— Eik, ką nors suvalgyk. Žinoma, jei tik nebeskauda skrandžio.
Dirstelėjęs į mamą, jaunuolis pastebėjo klausiamą jos žvilgsnį. Rei-
kėjo ir toliau vaidinti ligonį, patikinti, jog verčiau eis gulti nevakarie-
niavęs. Deja, žarna žarną rijo.
— Jaučiuosi geriau, — atsakė.
— Man regis, jautiesi blogiau, — sumurmėjo Porzija ir paliko sūnų
kambaryje vieną.

Pinas niūriai nuspūdino koridoriumi į valgomąjį mamai iš paskos.

Mimas jau
buvo spėjęs prisikrauti pilną lėkštę valgio ir vaizdingai pori-
no apie jų nuotykį keletui tėvų bičiulių.

36
 Po raudonu dangum

— Atrodo, ne šiaip sau buvo naktelė, Pinai, — pasigirdo balsas jam už

nugaros.
Atsigręžęs Pinas pamatė išvaizdų nepriekaištingai pasipuošusį dvide-
šimt kelerių metų vaikiną. Šalia jo, įsikibusi į parankę, stovėjo gražuo-
lė. Pino veidą nutvieskė šypsena.
— Tulijau! — sušuko. — Girdėjau, kad grįžai!
— Pinai, tai mano draugė Kristina, — pristatė Tulijus.
Pinas mandagiai linktelėjo merginai. Rodėsi, jai buvo nuobodu —

Kristina atsiprašė ir nuėjo.

— Kada spėjote susipažinti? — nustebo Pinas.
— Vakar, atsakė Tulijus. — Traukinyje. Nori tapti manekene.
—

Pinas papurtė galvą. Kalbant apie Tulijų Galimbertį, tai — jokia

staigmena. Jam sekėsi ir verslas — prekyba drabužiais, bet greta žavių
moterų Tulijus virsdavo tikru stebukladariu.
— Kaip tau pavyksta? — paklausė jaunuolis. — Šitiek gražuolių.
— Nežinai? Tulijus atsipjovė sūrio.
—

Pinas jau žiojosi pasigirti, bet staiga prisiminė, kaip Ana jį apmovė
nepasirodydama. Priėmė jo kvietimą tik
tam, kad atstotų.
— Patirtis rodo, jog ne. Nežinau.
— Kol tave išmokyčiau — pelėsiais ir kerpėm apželčiau, — vos sulaikė
šypseną Tulijus.
— Nagi, Tulijau, — ragino Pinas. — Juk turi būti kokia gudrybė,
kurios...
— Gudrybių nėra, — staiga surimtėjęs kaip kirviu nukirto vyras. —

Pirmiausia - klausykis.
— Klausytis?
— Merginos, nekantriai aiškino Tulijus. - Dauguma vaikinų nesi-
—

klauso. Tik pliauškia patys apie save. Moterims reikia supratimo. Tad
klausykis jų kalbų, girk išvaizdą, balsą ar dar ką nors. Išklausyk, negai-
lėk komplimentų
žeme vaikštančių vyrų.
ir
jau būsi visa galva aukščiau už keturis iš penkių šia

37
 Mark Sullivan

— O jeigu
jos ne iš kalbiųjų?
— Tada juokauk. Arba meilikauk. Arba
ir
tai, ir tai.
Pinui atrodė, kad su Ana jis elgėsi ir linksmai, ir maloniai, bet vei-
kiausiai galėjo pasistengti ir labiau. Staiga jam dingtelėjo mintis apie
kai ką visai kita.
— kur šiandien traukė pulkininkas Raufas?
Tai
Tulijaus mandagumas išnyko kaip dūmas. Tvirtai sučiupęs Piną už
dilbio, jis iškošė:
— Tokiose vietose nekalbama
apie Raufą ir panašius dalykus. Supratai?
Bičiulio reakcija nuliūdino ir pažemino Piną, bet jam nė nespėjus
atsakyti, greta vėl pasirodė Tulijaus atsivesta mergina. Pritykinusi prie
jo, kažką sušnibždėjo ausį. Nusijuokęs Tulijus paleido Piną.
į

— Žinoma, mieloji. Galime.

Jis dar akimirkai atsigręžė į Piną.

— Tavo vietoje prieš demonstruodamas, kaip puikiai moku šmaikš-
tauti ir klausytis, geriau palūkėčiau, kol veidas nebeprimins išilgai per-
pjauto dešrigalio.
Pakreipęs galvą, Pinas netvirtai nusišypsojo ir sukando dantis taip,
kad ėmė skausmingai tempti skruosto siūles. Jis nulydėjo akimis nu-
einančius Tulijų su Kristina ir darsyk pagalvojo, kaip būtų gera tapti
tokiam kaip jis. Kiekviena, net pati menkiausia su tuo vaikinu susijusi
smulkmena atrodė nepriekaištinga ir tviskėte tviskėjo elegancija. Geras
vyrukas. Puikiai rengiasi. Neprilygstamas bičiulis. Linksmas, nuoširdus.
Ir vis dėlto išlieka pakankamai paslaptingas, kad galėtų sekti gestapo
pulkininką.
Nors kiekvieną kąsnį lydėjo skausmas, Pinas jautėsi toks peralkęs,
kad prisikrovė lėkštę antrąsyk. Staiga jo ausis pasiekė tėvų bičiulių mu-
zikantų — smuikininkės ir dviejų vyriškių —pašnekesys.
— Milane kasdien vis daugiau nacių, — sakė stambesnysis. Jis La Scala
grojo valtorna.
— Dar blogiau,
- įsiterpė perkusininkas. — Esesininkų.

38
 Po raudonu dangum

Prabilo smuikininkė:
— Mano
vyras sako, esą sklinda gandų, jog planuojami pogromai.
Rabinas Zolis mūsų draugus jau ragino bėgti iš Romos. Galvojame
persikelti Portugaliją.
į

— Kada? — susidomėjo perkusininkas.

— Tikriausiai jau netrukus.
— Pinai, laikas gulti, — griežtai tarė mama.
Pasiėmęs lėkštę, vaikinas užlipo į miegamąjį. Prisėdęs ant lovos
ir
dorodamas skanėstus apsvarstė, ką buvo ką tik išgirdęs. Žinojo, kad
visa muzikantų trijulė — žydai, o Hitleris ir naciai žydų nekenčia,
nors Pinas gerai ir nesuprato kodėl. Jo tėvai bičiuliavosi su daugybe
-
žydų tautybės žmonių, daugiausia muzikantų ar mados verslo šulų.
Iš esmės, Pinui žydai atrodė protingi, linksmi ir geraširdžiai. Bet kas
tie pogromai? Ir kam rabinui liepti Romos žydams bėgti?
Sočiai pavalgęs Pinas darsyk apžiūrėjo sutvarstytą skruostą ir
galiausiai įsikeberiojo į lovą. Šviesos buvo išjungtos, tad atitraukęs
užuolaidą įsispitrijo į tamsą. Čia, San Babiloje, nebuvo matyti nei
gaisrų, nei kitų siaubingos jo regėtos tragedijos ženklų. Pinas stengėsi
negalvoti apie Aną, bet vos padėjus galvą ant patalo ir užsimerkus
mintyse viena kitą ėmė vyti jų susitikimo akimirkos ir sustingęs kino
kadras, kuriame Fredas Asteras amžiams liko skruostu prigludęs prie
Ritos Heivort. Ir sprogimas, išgriovęs galinę teatro sieną. Ir rankos
netekusios mergaitės lavonėlis.
Jis neįstengė užmigti, pamiršti nė menkiausios smulkmenos. Galų
gale įsijungė radiją ir kiek pasukiojęs rankenėlę rado stotį, kurioje
skambėjo gerai pažįstama smuiko melodija — ją visuomet stengdavo-
si pagriežti tėtis. 24-asis Nikolo Paganinio kapričas 2-m0/l.
Pinas tįsojo tamsoje, klausydamasis šėlstančio smuiko, ir laukines
kūrinio nuotaikų permainas juto ryškiai tarsi savas. Kai muzika bai-
gėsi, vaikinui neliko nei jėgų, nei minčių. Galų gale jis užmigo.

39
 Mark Sullivan

Kitos dienos popietę, apie pirmą valandą, Pinas išėjo ieškoti Kar-
leto. Važinėjo tramvajais, matė vienus rajonus paverstus smilkstančiais
griuvėsiais, kitus — visai nepaliestus. Rodės, nebuvo jokios aiškios prie-
žasties, lėmusios griūtį pirmiesiems ir ramybę antriesiems, ir ši bepras-
mybė Piną erzino ne mažiau nei patys sprogimai.
Jis išlipo tramvajaus ties Loreto aikšte — didžiuliu eismo žiedu,
iš

kurio viduryje žaliavo miesto parkas, o kraštuose klestėjo parduotuvės

ir verslai. Dirstelėjo į kitapus žiedo plytinčią Andrėjos Kostos gatvę,
vaizduotėje regėdamas kovos dramblius. Prieš daugiau nei du tūkstan-
čius metų, norėdamas užkariauti Romą, Hanibalas ginklais apkrautus
dramblius varėsi per Alpes, o tuomet — kaip ten, kur dabar ši gatvė.
Anot Pino tėvo, nuo tada visos nugalėtojų armijos Milaną pasiekdavo
būtent šiuo keliu.
Jaunuolis praėjo Esso degalinę, kurios geležinės sijos styrojo trys
metrai virš kuro kolonėlių ir talpyklų. Tiesiai kitapus eismo žiedo kuo
aiškiausiai buvo matyti baltos ir žalios spalvų Beltraminio šviežių vaisių
ir daržovių krautuvėlės stoginė.
Beltraminis dirbo. Neatrodė, kad pastatui būtų padaryta kokios
žalos.
Karleto tėvas parduotuvės kieme svėrė vaisius. Nusišypsojęs Pinas
paspartino žingsnį.
— Nesijaudinkite. Mums priklauso slapti nuo sprogimų apsaugoti

sodai prie Po upės, — tikino pagyvenusią moterį ponas Beltraminis,

vaikinui žengiant artyn. — Todėl pas Beltraminį visada rasite geriausių
šviežių daržovių visame Milane.
—Netikiu nė per nago juodymą, bet man patinka, kad mokate
mane pralinksminti, - atsakė pirkėja.
— Meilė ir juokas, — sutiko
ponas Beltraminis. — Nėra geresnio vais-
to, netgi tokią dieną kaip ši.

40
 Po raudonu dangum

Moteris nuėjo, bet

jos veide liko šypsena. Žemas, drūtas it meška Karle-
to tėvas pastebėjo Piną ir dar labiau nušvito.
— Pinas Lela! Kur buvai? Kur mama?
— Namie, - atsakė Pinas, spausdamas vyrui ranką.
— Telaimina ją Viešpats, — nužvelgė jį ponas Beltraminis. — Gal jau pa-
kaks augti, ką?
Nusikvatojęs Pinas gūžtelėjo pečiais.
— Ką aš žinau.

— Viską tu žinai. Dar kiek, ir galva į medžių šakas trankysies, jis parodė -
į žaizdą ant Pino skruosto. — O, regis, su viena jau būsi susidūręs.
— Tai nuo bombos.
Natūralus pono Beltraminio džiugesys kaipmat išgaravo.
— Negali būti. Tikrai?

Pinas išklojo visą istoriją — nuo pat akimirkos, kai paspruko pro langą iki
grįžimo namo, kur visus rado muzikuojančius ir
puikiai leidžiančius laiką.
— Manau,
jie
elgėsi visai nekvailai, — svarstė ponas Beltraminis. — Jei
bomba krenta, ji ir nukris. Jokios naudos, kad jaudinsies. Verčiau jau užsi-
imti tuo, kas teikia malonumo, ir mėgautis gyvenimu visa širdimi. Juk aš

teisus?
— Tikriausiai. Ar Karletas čia?
Ponas Beltraminis mostelėjo per petį.
— Pluša viduje.
Pinas žengė prie krautuvėlės durų.
— Pinai, — dar šūktelėjo
ponas Beltraminis.
Atsigrįžęs vaikinas išvydo rūpestį vaisių prekeivio veide.
— Taip?
— Jūs su Karletu juk rūpinatės vienas kitu, tiesa? Kaip broliai, ar ne?
— Visuomet, pone B.
Vaisininkas nušvito.
— Tu geras berniukas. Geras draugas.
Nėręs vidun, Pinas išvydo datulių maišus tampantį Karlerą.

41
 Mark Sullivan

— Buvai mieste? — paklausė. — Matei, kas įvyko?

Bičiulis papurtė galvą.
— Turėjau darbo. Esi apie tokį girdėjęs, tiesa?
— Žmonės kalba, tai va, atėjau pasižiūrėti savo akimis.
Pokštas Karletui nepasirodė juokingas. Persimetęs per petį dar
vieną džiovintų vaisių maišą jis ėmė medinėmis kopėčiomis leistis
žemyn pro angą grindyse.
— Ji nepasirodė, — prisiminė Pinas. — Ana.

Karletas pakėlė akis nuo rūsio aslos.

— Vakar vakare buvai mieste?
Pinas šyptelėjo.
— Į kino teatrą pataikė bomba, vos į orą neišlėkiau.
— Skiedi.
— Visai ne, — atšovė Pinas. — kur šitas?
Kaip manai, iš

Jis nusilupo pleistrą, ir draugas pasišlykštėjęs suraukė nosį.

— Na
ir bjaurastis.
Ponui Beltraminiui leidus, jiedu nuskubėjo apžiūrėti kino teatro
dienos šviesoje. Kol ėjo, Pinas dar sykį papasakojo viską nuo pradžių,
stebėdamas bičiulio reakciją ir ja gardžiuodamasis, šokčiodamas valso
žingsneliu, kai porino apie Fredą ir Ritą, ir imituodamas sprogimus,
kai aiškino, kaip jiedu su Mimu skuodę miesto gatvėmis.
Jautėsi visai neblogai — tol, kol pasiekė teatrą. Griuvėsiai tebesmilko,
aplink sklaidėsi dūmai ir tvyrojo aštri, nosį riečianti smarvė. Keli žmo-
nės klajojo garvelėmis aplink teatrą, rodėsi, be jokio tikslo. Kiti tebesi-
kuitė plytų ir lentgalių krūvose, vildamiesi rasti gyvus savo mylimuosius.
— Niekada neįstengčiau padaryti to, ką sugebėjote judu su Mimu, —

sukrėstas tragedijos išlemeno Karletas.

— Žinoma, įstengtum. Kai baimė gerai pasvilina padus — imi ir
darai.

42
 Po raudonu dangum

— Jei man virš galvos kristų bombos? Dribčiau ant žemės, susiries-
čiau ir užsidengčiau rankomis galvą.
Stojo tyla: paskendę apmąstymuose vaikinai dėbsojo į apdegusią su-
trupintą galinę teatro sieną. Fredas ir Rita buvo štai čia, devynių metrų
aukštyje, o tada...
— Kaip manai, ar šįvakar lėktuvai vėl pasirodys? — paklausė Karletas.
— Nesužinosime, kol neišgirsime širšių zvimbimo.
 4 skyrius

Sąjungininkų lėktuvai Milaną kas vakarą lankė ne tik iki birželio

pabaigos, bet ir visą 1943-iųjų liepą. Griuvo vienas pastatas po kito,
o gatves užkloję dulkių debesys neišsisklaidydavo net pakilus kraujo
raudonumo saulei, ypač negailestingai svilinusiai miestą pirmosiomis
bombardavimo savaitėmis.
Pinas su Karletu kone kasdien slampinėdavo miesto gatvėmis regė-
dami krūvas lavonų ir netekties skausmą, kuris, rodės, tvyrojo miestie-
čius gaubiančiame ore. Ilgainiui Pinas ėmė jaustis menkas ir atbukęs.
Retsykiais jam kildavo noras sekti Karleto instinktais — susiriesti į ka-
muoliuką ir pasislėpti nuo gyvenimo.
Ir vis dėlto kone kasdien jį kamavo mintys apie Aną. Pats žinojo,
kaip tai kvaila, bet vis prasukdavo pro kepyklą, kurioje pirmąsyk ją
išvydo, vildamasis pamatyti vėl. Deja, merginos nebesutiko, o kai pasi-
teiravo kepyklos vadovo žmonos, ši nesuprato, apie ką jaunuolis kalba.
Birželio 23-iąją Pino tėvas išsiuntė Mimą į Casa Alpina akmenuoto-
se Alpėse,
į šiaurę nuo
siųsti ir vyresnėlį, bet šis
Komo ežero,praleisti likusios vasaros. Mėgino iš-
atsisakė. Vaikystėje ir ankstyvojoje paauglystėje
Pinas dievino tėvo Rė stovyklą. Nuo pat šešerių kasmet Casa Alpina du
vasaros mėnesius praleisdavo kopdamas į kalnus, o dar vieną žiemos —
slidinėdamas. Pas tėvą Rė buvo išties smagu. Bet dabar ten susirinks tik
kur kas jaunesni berniukai. Jis troško likti Milane, cimpinėti gatvėmis
su Karletu ir dairytis Anos.
Antskrydžių vis dažnėjo. Liepos 9-ąją BBC pranešė apie aršią Sici-
lijoje išsilaipinusių Sąjungininkų kovą su vokiečių ir italų fašistų pajė-
gomis. Po dešimties dienų subombarduota Roma. Ši žinia krūptelėti
privertė visą Italiją. Ne išimtis buvo ir Lelų namai.

44
 Po raudonu dangum

— Jeigu jie galėjo užpulti Romą Musoliniui ir fašistams galas, —

—

pasakė Pino tėvas. — Sąjungininkai varo vokiečius lauk iš Sicilijos.

Puls ir Pietų Italiją. Pabaiga nebe už kalnų.
Vieną dieną, liepai ritantis į pabaigą, Pino tėvai paleido fonogra-
fo įrašą ir viduryje baltos dienos ėmė šokti. Karalius Viktoras Ema-
nuelis III areštavo Benitą Musolinį ir įkalino tvirtovėje Gran Saso
kalnuose, į šiaurę nuo Romos.
Rugpjūtį griuvėsiais buvo virtę ištisi Milano kvartalai. Visur zujo
vokiečiai — jie statė priešlėktuvinės gynybos pabūklus, įrenginėjo
kontrolės punktus ir
vietas kulkosvaidininkams. Visai netoli La Sca-
la teatro akį rėžė viršum viešbučio Regina plevėsuojanti nacių vėliava.
Gestapo pulkininkas Valteris Raufas nustatė komendanto va-
landą. Sugautuosius viešumoje vėliau, nei buvo leistina, tuojau
areštuodavo. Jei gatvėmis draudžiamu laiku vaikštinėdavai be do-
kumentų — galėjo ir nušauti. Kulkos skriejo ir už trumpųjų bangų
radijo imtuvus.
Pinas nekvaršino dėl to galvos. Naktimis pasislėpęs spintoje vis
vien klausydavosi muzikos ir naujienų. O dienomis ėmė po truputį
pratintis prie naujosios miesto tvarkos. Tramvajai pasirodydavo ne
dažniau nei jaunas mėnulis. Prireikus kur nors nusigauti, kiūtinda-
vai pėsčias, čiupdavai dviratį arba prašydavaisi pavėžėjamas pakelei-

vingų automobilių.
Nepaisydamas kaitros Pinas dviračiu lakstė po miestą, pro galybę
patikros punktų, ir dėjosi į galvą, ko jį sustabdę pirmiausia ieško-
davo naciai. Nemažas kelio dalis prarijo po sprogimų likusios duo-
bės, kurias tekdavo apsukti arba ieškoti kito maršruto. Važiuodamas
dviračiu jaunuolis regėdavo ištisas šeimas, gyvenančias tarp namų
nuolaužų suręstose brezento palapinėse.
Pinas puikiai suprato, kaip jam pasisekė. Pirmąsyk pajuto, kiek
daug gali pakeisti vienintelė akimirka, tebūnie tai mirksnis ar bom-
bos sprogimas. Ir vis spėliojo, ar išgyveno Ana.

45
 Mark Sullivan

Rugpjūčio pradžioje Pinas pagaliau suprato, kodėl ant Milano kren-

ta Sąjungininkų bombos. BBC žinių pranešėjas paaiškino: Sąjunginin-
kai praktiškai suniokojo nacių bazę Rūro slėnyje, kur buvo gaminama
didžiuma Hitlerio ginkluotės. Dabar jie stengėsi išsprogdinti Šiaurės
Italijoje laikomas gamybos stakles, kad vokiečiai negalėtų jomis naudo-
damiesi dar ilgiau vilkinti karo.
Rugpjūčio 7-osios ir 8-osios naktimis britų bombonešiai Lancaster
ant Milano numetė tūkstančius sprogmenų
-
taikėsi į gamyklas, gamy-
bines ir karines patalpas, bet nukentėjo ir jas supę gyvenamieji rajonai.
Kai bombos ėmė kristi taip arti, kad nuo sprogimų jėgos tirtėjo Lelų
namo sienos,
persigandusi Porzija kaip galėdama įkalbinėjo vyrą išsivež-
ti šeimą į Rapalo miestą vakarinėje pakrantėje.
— Ne,
-
griežtai nukirto Mikelė. — Prie katedros nebombarduos. Čia
dar saugu.
— Užtektų vienintelio sprogmens, — nerimo Porzija. — Tada išsivešiu
bent jau Čiči.
Pino tėvas nuliūdo, tačiau neatlyžo.
— Aš liksiu rūpintis verslu, bet Pinui, man regis, jau pats metas vykti

į Casa Alpina.
Sūnus atsisakė antrąsyk.
— "Ta aiškino jis. — Aš jau nebe vaikas.
stovykla mažiams, tėti, —

Rugpjūčio 12-osios ir 13-osios naktimis Milaną puolė daugiau nei

pusė tūkstančio Sąjungininkų bombonešių. Pirmąsyk sprogimai aidėjo
prie pat katedros. Dar viena bomba pataikė į Galeriją ir siaubingai su-
niokojo prekybos centrą. To sprogimo aidas sudrebino ir Lelų namus.
Tą klaikią naktį Pinas praleido slėpdamasis rūsyje.
Rytojaus dieną jis susitiko su Karletu. Beltraminiai rengėsi į trau-
kinį, kuriuo ketino vykti nakvoti į kaimą, kad išvengtų sprogimų. Ki-
tos dienos popietę Pinas su tėvu, teta Greta, dėde Albertu, Tulijumi

46
 Po raudonu dangum

Galimberčiu ir naujausia jo mergina prisijungė prie į saugų prieglobstį

vykstančių Beltraminių.
Traukiniui išdundėjus iš centrinės stoties rytų kryptimi, Pinas,
Karletas
ir
Tulijus stovėjo prie atvirų durų vagone, prisigrūdusiame
nakčiai iš miesto skubančių milaniečių. Traukinys dūmė vis grei-
čiau. Pinas pakėlė akis į dangų — tokį nepriekaištingai žydrą, kad
nė nebūtum įstengęs įsivaizduoti jo nujuodinto sutemų ir pilno
lėktuvų.

Jie kirto Po upę, ir iki sutemų likus dar nemažai laiko, kaimui
ramiai tebesnaudžiant po vasariško tingulio apklotu, traukinys cyp-
telėjęs atsiduso ir sustojo tarp plytinčių ūkininkų laukų. Per petį suvy-
niotą antklodę persimetęs Pinas paskui Karletą kėblino į nedidelę žalią
kalvelę šalia vaismedžių sodo. Iš čia atsivėrė vaizdas į pietvakarius —

ten, tolumoje, stūksojo ir miestas.

— Būk atsargesnis, Pinai, — įspėjo
ponas Beltraminis. — Kitaip iki
ryto vorai tinklais apraizgys tau ausis.
Ponia Beltramini, smulki, trapi gražuolė, kuri visuomet atrodė ka-
muojama kokio negalavimo, švelniai sudraudė:
— Kodėl taip pasakei? Juk žinai, kad negaliu pakęsti vorų.
Vaisių pardavėjas vos sulaikė šypseną.
— Ką tu kalbi? Tik įspėjau berniuką, kas laukia, jei miegos iki ausų

paniręs į žolę.
Žmona lyg ir norėjo
ginčytis, bet tik numojo ranka, tarsi sutuokti-
nis tebūtų įkyriai zyzianti musė.
Dėdė Albertas kuitėsi drobiniame maišelyje, ieškodamas duonos,
vyno, sūrio ir vytintos saliamio dešros. Beltraminiai atsinešė penketą
sunokusių melionų. Pino tėvas įsitaisė žolėje prie savo smuiko dėklo
ir
apglėbė rankomis kelius. Atrodė lyg apkerėtas.
— Argi ne nuostabu?
-
paklausė Mikelė.

47
 Mark Sullivan

— Kas nuostabu? — sutrikęs apsidairė dėdė Albertas.

— Ši vieta. Toks tyras oras. Visi kvapai. Jokių liepsnų. Jokio sprogme-
nų dvoko. Viskas taip... Nė nežinau. Nekalta?
— Būtent, — pritarė ponia Beltramini.

— Būtent kas? — atrėžė

ponas Beltraminis. — Truputį paėjėk ton pu-
sėn, ir baigsis visi nekaltumai. Karvių blynai, vorai, gyvatės, be to...
Taukšt! Ponia Beltramini atgalia ranka pliaukštelėjo vyrui per dilbį.
— Pasigailėjimo iš tavęs nesulauksi, ar ne? Nė
per nago juodymą?
— Ei, man skaudėjo,
-
šypsodamas priešgyniavo ponas Beltraminis.
—Na ir puiku, — atšovė žmona. — O dabar nurimk. Per visus
tuos tauškalus apie vorus ir gyvates aną naktį nė valandėlei bluosto
nesudėjau.
Akivaizdžiai kažko įpykęs, Karletas pašoko ir nušlepsėjo šlaitu žemyn
į sodą. Pino akį patraukė merginų kompanija, susirinkusi prie akmeni-
nės vaismedžius supančios sienos. Nė viena grožiu neprilygo Anai. Bet
gal atėjo laikas žengti į priekį? Jis pabėgėjo nuokalnėn, prisivijo Karletą,
išklojo savo planus ir abu bičiuliai pamėgino gudriai įsiterpti į merginų
pokalbį. Deja, kitas vaikinų būrelis buvo pirmesnis.
Pinas pakėlė akis į dangų.
— Aš teprašau lašelio meilės.

— Manau, užtektų ir bučinio, — atsakė Karletas.

— Ir šypsena džiaugčiausi, — atsiduso Pinas.
Perlipę akmeninę sieną, vaikinai vaikštinėjo tarp eilėmis susodintų
medžių, kurių šakos lūžo nuo vaisių. Persikai dar neatrodė sunokę, už-
tat figos — kaip tik gardžiuotis. Kelios jau buvo nukritusios, tad bičiuliai
surinko jas nuo žemės, apvalė ir nusilupę suvalgė.
Kai maisto produktai normuojami, švieži vaisiai tiesiai nuo šakos yra
retas gardėsis, bet Karletas vis vien atrodė susikrimtęs.
— Ar viskas gerai? — sunerimo Pinas.

Geriausias draugas papurtė galvą.

— Kas yra?

48
 Po raudonu dangum

— Tiesiog toks jausmas.

— Koks jausmas?
Karletas gūžtelėjo pečiais.
— Lyg gyvenimas nebebus toks, kaip galvojome anksčiau. Lyg mums
blogai baigsis.
— Iš kur tokios mintys?

— Per istorijos pamokas varnas gaudei, tiesa? Kai didžiulės kariuome-

nės suremia ginklus, nugalėtojas nušluoja viską.
— Ne visada. Saladinas juk Jeruzalės neišplėšė. Matai? Negaudžiau
per pamokas jokių varnų.
— Koks skirtumas, — dar labiau įpyko Karletas. — Tiesiog taip jau-

čiuosi ir galo tam nematyti. Ta pati emocija visur ir...

Bičiulis užsikirto. Kol stengėsi suimti save į rankas, veidu ritosi ašaros.
— Kas tau darosi? — nustebo Pinas.
Karletas atlošė galvą tarsi dėbsodamas į paveikslą, kurio visai nesu-
pranta. Jam tariant žodžius lūpos nervingai virpėjo.
— Mama sunkiai serga. Jai blogai.
— Ką tai reiškia?
— Kaip tau atrodo, ką dar tai gali reikšti? — suriko Karletas. — Ji mirs.
— Jėzau, — išlemeno Pinas. — Ar tu tikras?
— Nugirdau tėvus šnekučiuojantis, kokių ji norėtų laidotuvių.
Pinas susimąstė apie ponią Beltramini, bet mintys tuojau nuklydo
prie Porzijos. Jis pagalvojo, koks jausmas būtų sužinoti, kad motinos
dienos suskaičiuotos. Skrandyje tarsi atsivėrė tuštuma.
— Apgailestauju, — prabilo Pinas. — Išties. Tavo mama — puiki mote-
ris. Ištveria su tavo tėčiu — tikra šventoji. Sako, danguje šventųjų lauks
malonės.
Nosį nukabinęs Karletas vis dėlto šyptelėjo ir delnu nusišluostė
ašaras.
— Ji vienintelė gali jį pastatyti į vietą. Bet žinai ką? Jam reikėtų tvar-
dytis. Mama serga, o jis šitaip ją erzina pliurpalais apie gyvates ir vorus.
Žiauriai, lyg visai nemylėtų.

49
 Mark Sullivan

— Jis myli tavo mamą.

— Bet neparodo. Lyg bijotų.
Jiedu pasisuko grįžti. Nuo akmeninės sienos pusės atskriejo smuiko
melodija.

Pinas pažvelgė aukštyn kalvos viršūnę ir išvydo smuiką derinantį

į

tėvą. Greta jo stovėjo ponas Beltraminis su partitūra rankose. Abu vy-

rus ir aplink juos susirinkusius žmones glostė auksiniai besileidžiančios
saulės spinduliai.
— O ne, - suvaitojo Karletas.
Švenčiausioji motina, nereikia.
—

Pinas jautėsi ne ką geriau. Retsykiais Mikelei Lelai pavykdavo su-

griežti nepriekaištingai — deja, dažniausiai jis nuklysdavo nuo ritmo
ar fragmentą, kuriam reikia ypatingo subtilumo, sugrodavo klaikiai
cypindamas instrumentą. O vargšui ponui Beltraminiui, jei tik balsas
nelūžinėdavo, būtinai neišeidavo intonuoti. Klausytis tiek vieno, tiek
kito buvo tikra kančia: negalėjai atsipalaiduoti nė akimirkai. Visu kūnu
jautei, kad kuris nors garsas jau tuoj nuslys į šalį, o retsykiais dėl to ne-
grabumo trokšdavai skradžiai prasmegti iš gėdos.
Srovėdamas ant kalvos, tėvas stengėsi kuo patogiau paimti instru-
mentą — neprilygstamą XVIII amžiuje vidurio Italijoje padirbintą
smuiką, kurį prieš dešimtmetį buvo gavęs nuo Porzijos Kalėdų proga.
Smuiką Mikelė saugojo kaip savo akį. Meiliai jį priglaudęs prie smakro,
pakėlė stryką.
Ponas Beltraminis ištiesė nugarą, rankas laisvai nuleido prie šonų.
— Artinasi katastrofa,
-
sumurmėjo Karletas.
— atsiliepė Pinas.
Jau girdžiu, kaip atšvilpia, —

Jo tėvas ėmė griežti pirmąsias Nessun dorma — Niekas nemiega —

melodijos gaidas. Tenoro arija iš Džakomo Pučinio operos Turandot
trečiojo veiksmo stiprėjo su kiekvienu taktu. Šis kūrinys buvo vienas Mi-
kelės mėgstamiausių, tad Pinas ne kartą klausėsi įrašo, kuriame Arturo

50
 Po raudonu dangum

Toskaninio diriguojamas La Scala orkestras ir galingasis tenoras Migelis

Eleta atliko jį per operos premjerą trečiajame dešimtmetyje.
Fleta vaidino princą Kalafą — slapčia po Kiniją keliaujantį karališ-
ko kraujo turtuolį, kuris iki ausų įsimyli žavią, bet šaltą ir priekabią
princesę Turandot. Karalius paskelbia, jog tas, kuris nori vesti prince-
sę, privalo įminti tris mįsles. Viena kavalieriaus klaida kainuotų jam
gyvybę.
Baigiantis antrajam veiksmui Kalafas susidoroja su visomis trimis
mįslėmis, bet karalaitė dar nesutinka už jo tekėti. Kalafas pasiūlo: jei
iki aušros princesė atspės jo vardą, jis išeisiąs, jei ne — privalės tapti
jo pačia.
Karalaitė iškelia papildomų sąlygų: pareiškia Kalafui, jog jei var-
dą iki aušros atspės, jo galva lėksianti nuo pečių. Princas sutinka, ir
princesė paskelbia: messun dorma — niekas nemiega, kol neatspėtas
jaunuolio vardas.
Kai pasigirsta Kalafo arija, artinasi aušra, o karalaitei vis nesišypso
sėkmė. Nessun dorma — didingas kūrinys, tolydžio stiprėjantis su kiek-
viena gaida, vis daugiau jėgos įgyjantis pats ir to paties reikalaujantis
iš solisto, besimėgaujančio meile princesei ir kas akimirką vis tvirčiau

tikinčio pergale, kurią visai netrukus atneš pirmieji saulės spinduliai.

Pinui atrodė, kad jausmingam arijos triumfui deramai išreikšti bū-
tinas visas orkestras ir žinomas tenoras — toks kaip Fleta. Vis dėlto jo
tėvo ir pono Beltraminio versija — paprasta virpanti melodija ir libre-
to posmai, pasirodė kur kas įspūdingesnė, nei būtų galėjęs pagalvoti.
Tą vakarą Mikelei griežiant jo smuikas pragydo sodriu it medus
balsu, o ponas Beltraminis dainavo geriau nei kada nors anksčiau.
Gaidoms ir muzikinėms frazėms vis garsėjant Pinui dingtelėjo, jog
girdi porą angelų: vieno neįtikėtina giesmė liejosi iš po tėvo pirštų,
kito, gerokai žemesnė — iš pono Beltraminio gerklės. Abu priminė ne
šiaip įgudusius muzikuotojus — veikiau jau įkvėptus paties dangaus.
— Kaip jiems pavyksta? — apstulbo Karletas.

51
 Mark Sullivan

Pinas nė neįsivaizdavo, iš kur toks tėvo virtuoziškumas — užtat

pastebėjęs, kad Karleto tėvas dainuoja ne miniai, o vienam žmogui
joje, iškart suprato, kas lėmė puikią vaisių pardavėjo balso tonaciją
ir malonias dermes.
— Pažiūrėk į savo tėvą, — paragino jis bičiulį.
Pasistiebęs Karletas išvydo tėtį, dainuojantį ariją ne susirinkusių-
jų būriui, o mirštančiai žmonai — taip, lyg jiedu būtų likę vienui
vieni visame pasaulyje.
Vyrams baigus, ant šlaito susirinkusi minia atsistojo, švilpė ir
audringai plojo. Pinui net ašaros ištryško: dar niekada anksčiau ne-
buvo regėjęs tėvo tokio didingo. Karletas irgi verkė — dėl kitų, giles-
nių priežasčių.
— Griežei fantastiškai, — vėliau, stojus vakaro sutemoms, pagyrė
Mikelę Pinas. — Nessun dorma — puikus pasirinkimas.
— Tokioje neprilygstamoje vietoje joks kitas kūrinys nė į galvą

nešovė, — prisipažino tėvas, regis, pats negalėdamas atsigėrėti savo

pasisekimu. — O tada jau mus užvaldė aistra, su kuria ir grojome —
con smania, kaip sako La Scala muzikantai.
—Girdėjau, tėti. Visi girdėjome.
Mikelė linktelėjo ir patenkintas atsiduso.
— O dabar eik, numik.
Pinas jau buvo pasiruošęs vietą miegoti, tad nusivilkęs marški-
nius susivyniojo juos it pagalvėlę, o pats apsisupo iš namų atsivežtu
apklotu. Jau kiek apsnūdęs jis susirietė ant žemės ir įtraukė saldaus
žolės kvapo.
Mintydamas apie tėvo pasirodymą, paslaptingą ponios Beltra-
mini ligą ir pokštininko vyro dainą jai, vaikinas užsimerkė. Pama-
žu grimzdamas į sapną dar spėliojo, ar tik nebus šiandien išvydęs
stebuklo.
Kai po kelių valandų jau giliai įmigęs Pinas sapne vaikėsi Aną gatvė-
mis, jo ausis pasiekė grėsmingas dundesys tolumoje. Jaunuolis sustojo,

52
 Po raudonu dangum

bet šviesiaplaukė nubėgo ir dingo minioje. Jis nenuliūdo — tik spėliojo,

kada prapliups lyti ir kokio skonio pasirodys lašai, pasiekę liežuvį.
Purtydamas bičiulį pažadino Karletas. Aukštai virš galvų pakibęs mė-
nuo pilkšvai melsva šviesa užliejo kalvą, ant kurios sustoję visi žvelgė
vakarus. Sąjungininkų bombonešiai sprogmenų pliūpsniais it galingomis
į
bangomis puolė Milaną. Iš taip toli negalėjai aiškiai matyti nei miesto,
nei lėktuvų — tik ties horizontu kažin kas blykčiojo ir žaibavo, grumėjo
tolimas karo aidas.

Kai kitą rytą vos išaušus traukinys pardundėjo į Milaną, čia drie-
kėsi, rangėsi ir viršum miesto stulpais kilo juodi dūmai. Kompanijai
išlipus ir patraukus į gatves, Pinas plika akimi regėjo skirtumus tarp
tų, kurie buvo ištrūkę iš miesto, ir tų, kurie antpuolį išgyveno. Nuo
sprogimų siaubo sukumpo jų pečiai, akyse neliko jausmų, o tvirtai
sučiauptos lūpos išdavė nerimą. Vyrai, moterys ir vaikai nedrąsiai
žingsniavo gatvėmis lyg bijodami, kad žemė po jų kojomis bet kada
gali prasiverti ir pavirsti neįtikėtina, ugnimi besispjaudančia smeg-
duobe. Beveik viską dengė dūmų migla ir plėnys — kur visai balti,
kur pilkšvi it ugnikalnio pelenai. Sulaužytos, kraupiai sulamdytos
mašinos. Sutraiškyti ir perskelti pastatai. Sprogimų jėgos apnuoginti
medžiai.
Kelias savaites Pinas su tėvu laikėsi to paties režimo: dienomis dir-
bo, o vėlyvą popietę įšokdavo į traukinį ir palikdavo miestą. Saulei
pakilus vėl grįždavo į šviežių žaizdų išvagotą Milaną.
1943-iųjų rugsėjo 8-ąją Italijos vyriausybė, prieš penketą dienų pa-
sirašiusi susitarimą dėl besąlygiškų paliaubų, viešai prabilo, jog šalis for-
maliai pasiduodanti Sąjungininkų armijai. Jau kirą dieną Salerne, tiesiai
viršum Italijos ilgaaulio bato kelties, išsilaipino britų ir amerikiečių pa-
jėgos. Vokiečiai mėgino priešintis — vieni aršiau, kiti vangiau. Dauguma
fašistų karių baltas vėliavas iškėlė vos krante išvydę generolo leitenanto

53
 Mark Sullivan

Marko Klarko vedamą JAV penktąją armiją. Kai žinia apie amerikiečių
įsiveržimą pasiekė Milaną, Pinas, jo
tėvas, teta ir dėdė nesitvėrė džiaugs-
mu. Jie manė, jog karo dienos jau suskaičiuotos.
Nepraėjus nė parai, naciai užėmė Romą, areštavo karalių ir apsupo
Vatikaną kareiviais ir tankais, nukreipusiais pabūklus
į
auksinį Šv. Petro
bazilikos kupolą. Rugsėjo 12-ąją sklandytuvais pasinaudoję nacių ko-
mandosai užpuolė tvirtovę Gran Saso kalnuose, kur laikytas Musolinis.
Įsibrovę į kalėjimą, jie išlaisvino dučę. Jis buvo nuskraidintas į Vieną, o
iš ten -
į Berlyną, kur susitiko su Hitleriu.

Po kelių dienų Pinas abu diktatorius išgirdo per trumpųjų bangų

radiją jiedu prisiekė kautis su Sąjungininkais iki paskutinio vokiečių ir
—

italų kraujo lašo. Jaunuoliui atrodė, kad pasaulis eina iš proto. Maža to,
graužė mintis, kad jau tris mėnesius nematė Anos.
Prabėgo savaitė. Bombos krito ir toliau. Pino mokykla liko uždaryta.
Vokiečiai užsispyrė užimti visą Italiją: įsiveržę pro Austriją ir Šveicariją,
pradėjo nuo šiaurės, o Musolinį įtaisė vadinamosios Italijos socialinės
respublikos marionetinėje vyriausybėje. Respublikos sostine tapo mažu-

į
tis Salo miestelis prie Gardos ežero, šiaurės rytus nuo Milano.
Ankstyvą 1943-iųjų rugsėjo 20-osios rytą, po dar vienos bemiegės
nakties ūkio laukuose iš geležinkelio stoties kiūtinant atgal į namus San
Babiloje, Pino tėvas tik apie tai ir tekalbėjo. Mikelė buvo taip susitelkęs
įnaujienas apie Šiaurės Italijos besigviešiančius nacius, kad nė nepaste-
bėjo, jog tiesiai viršum mados kvartalo ir Monte Napoleonės gatvės taip
pat rūksta dūmai. Juos išvydęs Pinas leidosi tekinas. Pabėgėjus siauru-
tėmis gatvelėmis, po kelių akimirkų kelias pasisuko ir priešais atsivėrė
Lelų namo vaizdas.
Didžiumos stogo vietoje žiojėjo didžiulė rūkstanti kiaurymė, iš
kurios į dangų kilo dūmų stulpas. Le Borsette di Lella vitrinose mė-
tėsi pajuodusios skeveldros ir geležtės. Pati rankinių parduotuvė iš
pažiūros priminė aplūžusią anglių kasyklą. Sprogimas viską susvilino
neatpažįstamai.

54
 Po raudonu dangum

— O, gerasis Dieve, ne! — suriko Mikelė.

Paleidęs iš rankų smuiko dėklą Pino tėvas kūkčiodamas susmuko
ant kelių. Vaikinas niekada nebuvo regėjęs jo verkiančio — bent jau ne-
prisiminė, ir matydamas tėvą apimtą tokios nevilties pats jautėsi sužalo-
tas, nusivylęs ir pažemintas.
— Nagi, tėti, — jis stengėsi padėti Mikelei atsistoti.
—
-
Nieko nebeliko, — raudojo šis. Pražuvo visas mūsų gyvenimas.
— Nesąmonės, — rėžė dėdė Albertas, keldamas svainį iš kito šono. —

Juk turi pinigų banke, Mikele. Jeigu reikės paskolos, aš tikrai padėsiu.
Butas, baldai, rankinės — viską galima atstatyti ir nupirkti.
Pino tėvas išlemeno:
— Nežinau, kaip pasakysiu Porzijai.
— Mikele, elgiesi taip, lyg būtum kažkuo kaltas dėl to, kad
sprogmuo
ėmė ir pataikė į tavo namą, - purkštelėjo dėdė Albertas. — Pasakysi jai
tiesą ir pradėsite viską nuo pradžių.
— O kol kas pagyvensite
-
pas mus, įsiterpė teta Greta.
Mikelė linksėjo galva, bet staiga piktai atsigręžė į Piną.
— Tik ne tu.
— Tėti?
— Tu vyksi Casa Alpina. Mokysies ten.
į

— Ne, noriu likti Milane.

Pino tėvas visai įsiuto.
— Niekur tu neliksi! Šįkart tavęs niekas neklausia. Esi mano pirma-

gimis. Nelauksiu, kol imsi ir veltui žūsi. Pinai, aš... Aš to neištverčiau.

Nei aš, nei tavo mama.
Piną tėvo riksmas pribloškė. Mikelė buvo tų, kurių jausmai kun-
iš

kuliuoja ilgai, bet patyliukais: jis nesiusdavo ir nelaidydavo gerklės, o

juo labiau San Babilos garvėse, kur viską pastebėtų, galvon įsidėtų ir
nieku gyvu nepamirštų mados pasaulio šulai.
— Gerai, tėti, — sušnibždėjo Pinas. — Išvažiuosiu iš Milano. Jei toks
tavo noras — vyksiu į Casa Alpina.
 ANTRA DALIS
VIEŠPATIES KATEDROS
 5 skyrius

Ankstyvą kitos dienos popietę centrinėje geležinkelio stotyje Mi-

kelė įspraudė Pinui į delną ritinėlį lirų.
— Tavo knygas išsiųsiu tiesiai į Casa Alpina, beje, kažkas ateis į sto-
tį tavęs pasitikti. Elkis gerai ir perduok šilčiausių linkėjimų Mimui
ir tėvui Rė.
— Ber kada aš
grįšiu?
—Kai grįžti bus saugu.
Nelaimingas Pinas dirstelėjo į Tulijų, kuris gūžtelėjo pečiais, tuo-
-
met į dėdę Albertą. Šis įdėmiai apžiūrinėjo savo batų nosis.
— "Taip neteisinga, — vaikinas perpykęs čiupo drabužių prikimštą
kuprinę ir įlipo į vagoną. Įsitaisęs vienoje iš daugelio tuščių vietų,
įsmeigė įniršio kupiną žvilgsnį į langą.
Su juo elgėsi kaip su mažu berniuku. Ar jis puolęs ant kelių blio-
vė viduryje gatvės? Ne. Pinas Lela priėmė likimo smūgį stovėdamas
tvirtai, kaip tikras vyras. Ką gi dar jis galėjo padaryti? Pasipriešinti
tėvui? Pasprukti iš traukinio? Traukti pas Beltraminius?
Cyptelėjęs traukinys pajudėjo iš vietos ir nudundėjo pro stotį, kur
vokiečių kareiviai prižiūrėjo būrius vyrų tuščiomis akimis. Daugu-
ma
jų vilkėjo pilkšvas apiplyšusias uniformas. Ant platformų jie kro-
vė tankų dalis, ginklus, automatus, sprogmenis ir amuniciją. Pinui
dingtelėjo, kad tai veikiausiai kaliniai. Ši mintis jį nuliūdino. Iškišęs
galvą pro langą jaunuolis įdėmiai žvelgė į juos, kol vagonas nudar-
dėjo tolyn.
Po poros valandų traukinys per kalvas viršum Komo ežero jau pūš-
kavo Alpių link. Įprastai Pinas būtų žavėjęsis ežeru, kurį laikė pačiu
nuostabiausiu visame pasaulyje, o ypač — Beladžo miesteliu, įsikūrusiu

59
 Mark Sullivan

pusiasalyje ežero pietuose. Ten stūksantis didelis viešbutis priminė raus-

vą pasakų pilį.
Vis dėlto šįsyk vaikino dėmesys liko sutelktas vaizdą žemiau gele- į

žinkelio — ten jis probėgšmais vis išvysdavo rytinę Komo pakrantę juo-
siančio kelio fragmentus ir
ilgą sunkvežimių eilę: šie buvo pilni purvinų
vyrų tokiomis pat tuščiomis akimis ir blankiomis pilkšvomis uniformo-
mis, kokias buvo matęs stotyje. Čia jų buvo šimtai, gal net tūkstančiai.
Kur juos sugavo? Ir kam?
Kas jie tokie? — spėliojo Pinas. —

Mintys apie tuos vyrus nepaliko jo ramybėje nei po keturiasde-

šimties minučių persėdus į kitą traukinį, nei galop išlipus Kjavenos
miestelyje.
Ten budėję vokiečių kareiviai į jį nekreipė nė menkiausio dėme-
sio. Einant stoties Pinui pirmąsyk per visą dieną pasitaisė nuotaika.
iš

Buvo šilta ir saulėta ankstyvo rudens popietė. Gaivino tyras, malonus

oras ir mintis, kad tuoj bus kalnuose. Niekas nebegali pakrypti į bloga,
nusprendė jis, žingsniuodamas stoties grindiniu. Bent jau ne šiandien.
— Ei, vaiki, — pasigirdo balsas.
Liesas maždaug Pino amžiaus ilgšis stypsojo atsirėmęs į dvidurį
Fiat Coupe. Mūvėjo drobines darbo kelnes, vilkėjo baltus marškinė-
lius, ištepliotus taukų dėmėmis. Lūpose smilko cigaretė.
— Ką vadini vaikiu? — atšovė Pinas.

— Tave. Tu Lelų vaikis?

— Pinas Lela.
— Albertas Askaris, nykščiu sau į krūtinę parodė jaunuolis.
— —

Dėdė liepė atvažiuoti tavęs paimti ir nuvežti į Madesimą.

Nuspriegęs nuorūką šalin, Askaris ištiesė ranką — beveik tokią pat
didelę kaip Pino ir — jo nuostabai — netgi stipresnę.
— Iš kur tiek jėgos? — nusistebėjo Pinas, nes spaudžiama plaštaka vos
nesutrupėjo.
Askaris nusišypsojo.
— Iš dėdės krautuvės. Mesk daiktus į galą, vaiki.

60
O
Po raudonu dangum

—
Tasai „vaikis“ erzino, bet šiaip jau Askaris atrodė visai padorus
vaikinas. Pinas pravėrė keleivio dureles. Automobilio salonas atrodė
nepriekaištingai. Vairuotojo sėdynę dengė rankšluostis, skirtas ap-
saugoti nuo riebalų dėmių.
Askaris užvedė variklį. Šis skleidė kitokį garsą nei visi anksčiau
Pino girdėti Fiat: gilus, gerklinis riaumojimas, regis, supurtė visą
važiuoklę.
— Čia ne
šiaip gatvės varikliukas, — išsprūdo Pinui.
Šyptelėjęs Askaris įjungė pavarą.
— Koks gi lenktynininkas savo automobilyje pasiliktų eilinį
varikliuką ar pavarų dėžę?
— Tu lenktynininkas? — skeptiškai dėbtelėjo Pinas.

— Būsiu, — linktelėjo Askaris ir įmynė sankabą.

as“
Cypdamas automobilis išlėkė iš stoties ir įsuko į akmenimis grįstą
kelią. Jau rodėsi, kad Fiat slysta šonu į kelkraštį, bet Askaris suktelėjo
vairą į kitą pusę. Padangų sukibimo jėga nenuvylė. Perjungęs aukštes-
nę pavarą, vairuotojas nuspaudė greičio pedalą.
Prie keleivio sėdynės visu kūnu prisiplojusio Pino rankos ir kojos
įsitempė: Askaris juodu skriete praskraidino skersai mažutės miestelio
aikštės, vikriai išsisuko nuo viščiukus vežusio sunkvežimio ir trečiąsyk
perjungė aukštesnę pavarą. Gyvenvietei likus už nugaros, automobilio
greitis vis dar didėjo.
Kelias staigiais posūkiais vingiavo aukštyn Špliugeno perėja, palei
slėnyje tekantį šaltinį, apsuptą stačių Alpių šlaitų, besidriekiančių į
šiaurę Šveicarijos link. Askaris keliu skriejo lyg profesionalas, nerte
nėrė į kiekvieną posūkį ir lyg stovinčius praskriejo kelis kitus perėja
dardėjusius automobilius.
Per visą kelionę Pino jausmai kunkuliavo it pašėlę — šokinėjo nuo
apgailėtinos baimės iki džiaugsmingo jaudulio, pavydo ir susižavėjimo.

61
 Mark Sullivan

Askaris prilėtino automobilį tik jiems pasiekus Kampodolčino mieste-

lio pakraštį.
— Tikiu tavimi, — išlemeno Pinas. Atrodė, kad širdis ketina išlipti
per gerklę.
— Ką? nesuprato Askaris.
—

— Tikiu, kad vieną dieną tapsi lenktynininku, — paaiškino Pinas. —

Ir labai garsiu. Dar nesu regėjęs, kad kas nors šitaip vairuotų.
Askaris ir labai norėdamas nebūtų įstengęs plačiau nusišypsoti.
— Mano tėvas štai
jis vairavo dar geriau. Laimėjo Europos Grand
Prix, kai dar buvo gyvas, -
pakėlęs nuo vairo dešinę ranką, Albertas
pirštu parodė į už priekinio stiklo plytintįį dangų. — Jei Dievas leis,
-
tėtuk, aš tapsiu Europos čempionu dar daugiau, viso pasaulio!
— Tikiu tavimi, — pakartojo Pinas, susižavėjęs purtydamas galvą.

Tuomet pakėlė akis į stačią pilkšvą uolą, iškilusią maždaug puspenkto

šimto metrų viršum rytinės miestelio dalies. Atsidaręs automobilio
langą iškišo galvą ir nužvelgė uolos viršūnę.
— Ko dairaisi? — susidomėjo Askaris.

— Kartais čia matyti varpinės kryžius.

iš

— Anas juk priekyje,

- -
paaiškino Askaris. Kalvoje yra nedidelis tar-
-
peklis. Tik dėl jo ir matyti, — jis parodė pro priekinį langą. Anava, ten.
Akimirką Pinui prieš akis šmėstelėjo baltutėlis kryžius ir Motos,
didžiausios šios Alpių dalies gyvenvietės, akmeninės koplyčios varpi-
nės viršūnė. Pirmąsyk nuo pat ryto, kai išvyko iš Milano, jis leido sau
lengviau atsipūsti.
Askaris pasuko klastingu Madesimo keliu — stačiu, siauru, pilnu
duobių ir staigių posūkių, glaudžiai apsupusiu šlaitą. Daugelyje vie-
tų nebuvo nei kelkraščių apsaugų, nei pačių kelkraščių, ir kylant Pi-
nui kelissyk dingtelėjo, kad Askario vairuojamas automobilis su jais
abiem tuojau nuskries nuo uolos krašto. Vis dėlto vaikinas pažinojo
šį kelią kaip savo penkis pirštus — reikiamą akimirką staigiai pasuk-
davo vairą ar mygtelėdavo stabdžius, ir posūkiu jie praslysdavo taip

62
 Po raudonu dangum

sklandžiai, kad Pinas būtų galėjęs prisiekti, jog lekia ne uolomis, o

sniego užklotu.
— Ar
ir
slidinėti taip moki? — pasmalsavo jis.
— Slidinėti nemoku visai, — atsakė Askaris.

— Ką? Gyveni Madesime ir nepastovi ant slidžių?

— Mane čia atsiuntė mama, kad būčiau saugus. Dirbu dėdės krau-
tuvėje ir vairuoju.
— Lenktynės ant slidžių niekuo nesiskiria nuo lenktynių už vai-
ro, — pareiškė Pinas. — Taktika tokia pati.
— Gerai slidinėji?
— Esu laimėjęs keletą varžybų. Slalomo.
Regis, vairuotojui tai padarė įspūdį.
— Vadinasi, mums lemta bičiuliautis. Tu mane išmokysi slidinėti,
o aš tave — vairuoti.
Pinas ir norėdamas nebūtų suvaldęs šypsenos.
— Sutarta.

Jie pasiekė mažutį Madesimo miestelį, kuriame kėpsojo užeiga

akmenimis ir čerpėmis dengtu stogu, restoranas keli tuzinai kal- ir
nų namelių.
— Armerginų? — pasidomėjo Pinas.
yra čia
— Pažįstu kelias,
gyvena kiek žemiau. Mėgsta važinėtis greitais
automobiliais.
— Turėtume kada išsirengti su jomis pasivažinėti.
— Man toks planas patinka! — Askaris sustabdė mašiną. — Kelią
nuo čia žinai?
— Užrištomis akimis
per pūgą nueičiau, — nusišypsojo Pinas. — 5a-
vaitgaliais gal nusileisiu, pernakvosiu užeigoje.
— Jei atvyksi, susirask mane. Mūsų parduotuvė tiesiai už užeigos.

Lengva rasti.
Jis ištiesė ranką, ir Pinas susiraukė.
— Tik šįkart pirštų nesulaužyk.

63
 Mark Sullivan

— Na jau, — tvirtai delną paspaudė Askaris. —- Buvo malonu susipa-

žinti, Pinai.
— Ir man, Albertai, - atsakė šis ir čiupęs kuprinę išlipo iš automobilio.
Cyptelėjo ratai ir Askaris nudūmė, modamas pro langą iškišta ranka.

Pinas akimirką pastovėjo jautėsi taip, lyg būtų ką tik susipažinęs

—

su žmogumi, kuriam jo gyvenime atiteks reikšmingas vaidmuo. Tuo-

met užsimetė ant pečių kuprinę ir taku, pakankamai plačiu važiuoti
automobiliu, patraukė į girią. Valandą kopęs vis statėjančiu keliu, vai-
kinas iš miško išniro į aukštą Alpių plokščiakalnį akmenuoto kalno
papėdėje - apie tūkstančio dviejų šimtų metrų jo šlaitas kilo iki stačios
uolos, žinomos Groperos viršukalnės vardu.
Kelių šimtų metrų pločio Motos plokščiakalnis apsupdamas Gro-
perą driekėsi į pietryčius. Vakarinis plačios terasos galas baigėsi ties
nedideliu eglynu, prigludusiu prie mažne pusės kilometro aukščio
skardžio, smingančio žemyn į Kampodolčiną. Pavakarės saulė nu-
tvieskė rudenines Alpes vario spalvos šviesa, ir Pinui, kaip visuomet
čia atsidūrus, gamtos grožis užėmė kvapą. Kardinolas Šusteris nekly-
do: lankytis Motoje — tarsi stovėti didingiausios Viešpaties katedros
balkone.
Dydžiu Mota vargiai lenkė Madesimą. Rytiniame šlaito papėdės
krašte stovėjo kelios kalnų trobelės, pietvakariuose — į uolas ir eglyną
atgręžta katalikų koplytėlė, kurią Pinas regėjo iš apačios, ir gerokai
didesnis akmenų
keletą mėnesių,
ir rąstų statinys. Toks laimingas, koks nesijautė jau
Pinas žengė artyn prie grubiai suręsto namo, iš kurio
sklido šviežiai kepamos duonos, česnakų ir kažko pikantiško aromatai.
Jis pasilenkė, nėrė po stogeliu viršum įėjimo ir sustojo priešais
sunkias medines duris. Ištiesęs ranką, čiupo prie masyvaus bronzinio
varpo pririštą virvutę. Po varpu buvo užrašas: „Casa Alpina. Mielai
priimsime kiekvieną pavargusį keleivį.“ Pinas dusyk timptelėjo.

64
 Po raudonu dangum

Varpo skambesys aidu atsimušė nuo šlaito jam už nugaros. Jau-

nuolis išgirdo berniukų keliamą šurmulį ir artėjančius žingsnius. Du-
rys plačiai atsivėrė.
— Laba diena, tėve Rė, - Pinas
pasisveikino su stambiu penkias-
dešimtį perkopusiu kunigu. Lazdele besiramsčiuojantis vyras vilkėjo
juoda sutana su balta apykakle ir avėjo odinius kaustytus alpinistų
batus. Tėvas Rė plačiai išskėtė rankas.
— Pinas Lela! Kaip tik ryte nugirdau kalbas, kad vėl atvyksi
pas
mane pasisvečiuoti.
— Antskrydžiai, tėve, - Pinas jausmingai apglėbė kunigą. — Padėtis
išties sunki.
— Girdėjau ir apie tai, sūnau, — surimtėjo tėvas Rė. — Betgi užeik,
užeik — neleiskime pro duris šilumos.
— Kaip jūsų klubas?
— Būta geriau, bet būta ir sunkiau, — kunigas šlubčiodamas pasi-
traukė, kad įleistų Piną.
— Kaip žinią priėmė Mimas, tėve? — paklausė Pinas. — Turiu ome-
nyje, apie mūsų namą.
— Tai tu turėtum jam pranešti, — atsiduso tėvas Rė. — Ar
jau valgei?
— Ne.

— Tuomet
tu pačiu laiku. Kol kas pasidėk daiktus čia. Po vakarie-
nės parodysiu, kur miegosi.
Kunigui iš valgomąją salę. Čia prie grubiai
paskos Pinas nusekė į

tašytos medienos stalų

ant suolų grūdosi keturios dešimtys berniukų.
Akmeniniame židinyje kambario gale žaižaravo ugnis.
— Eik, pavakarieniauk su broliu, — paragino tėvas Rė. — O paskui
prisėsk prie manęs suvalgyti deserto.
Pinas pastebėjo Mimą, linksminantį bičiulius kažkokia istori-
ja apie drąsius nuotykius. Priėjęs broliui iš už nugaros, vyresnėlis
cyptelėjo:
— Ei, Trumpuli, paslink užpakalį!

65
 Mark Sullivan

Penkiolikmetis Mimas buvo vienas vyriausių salėje ir aiškiai pratęs būti

pačiame įvykių sūkuryje. Jis atsigręžė nutaisęs piktą veidą — rengdamasis
parodyti mažajam cypliui jo vietą, bet pažinęs brolį suglumo ir tuojau
išsišiepė.
— Pinai? — negalėjo patikėti. - Ką tu čia veiki? Juk sakei, kad niekada... —

Mimo nuostabą staiga pakeitė išgąstis. - Kas nutiko?

Pinas papasakojo. Naujienos jaunėlį pritrenkė. Kelias akimirkas jis ne-
įstengė pakelti akių nuo tamsių salės grindlenčių. Galop dirstelėjo į brolį.
— Kur gyvensime?

— Tėtis ir dėdė Albertas ras naują butą ir vietą parduotuvei, — aiškino

Pinas, sėsdamasis greta. — Bet iki tol mudu, ko gero, pasiliksime čia.
- Jūsų vakarienė, — paskelbė sodrus vyriškas balsas. — Šviežia duona, ką
tik sumuštas sviestas ir vištienos troškinys pagal Bormijų.
Žvilgrelėjęs virtuvę, Pinas išvydo pažįstamą veidą. Žvėriško didumo
į

vyras susitaršiusių juodų plaukų kupeta ir milžiniškomis apžėlusiomis ran-

komis — brolis Bormijus — buvo visiškai atsidavęs tėvui Rė. Visuomet pa-
tarnaudavo
ir padėdavo kunigui bet kokiu reikalu. Maža to, jis Casa Alpina
gamino maistą — ir visai neprastai.
Brolis Bormijus akylai stebėjo, kaip į stalą nešami puodai su garuojančiu
troškiniu. Šiems atsidūrus savo vietos ir prabilo:
vietose, tėvas Rė pakilo iš

— Jaunuoliai, privalome padėkoti už šią dieną ir visas kitas, kad ir su

kokiais nesklandumais susidurtume. Nulenkite galvas, išsakykite padėką

Viešpačiui, tikėkite juo ir šviesesniu rytojumi.
Šiuos žodžius iš kunigo lūpų Pinas buvo girdėjęs šimtus kartų, ber jie
vis tiek virpino širdį, vertė jį jaustis menką ir nereikšmingą, kai patyliukais
dėkojo Dievui, kad leido pasprukti nuo sprogimų, susipažinti su Albertu
Askariu ir grįžti į Casa Alpina.
Padėkojęs už maistą ant vakarienės stalo, tėvas Rė paragino valgyti.
Išvargintas ilgos kelionių dienos, Pinas susikimšo kone visą kepa-
l4 tamsios Bormijaus duonos ir prarijo tris porcijas dieviško vištienos
troškinio.

66
 Po raudonu dangum

—
-
Palik ir mums ką nors, suniurzgėjo Mimas.
— Aš didesnis, — atšovė Pinas, — tad ir maisto man daugiau reikia.
— Eik prie tėvo Rė stalo. Jis vos kąsnį pajėgia nuryti.
— Nebloga mintis, -
pašiaušęs jaunesniojo brolio plaukus, Pinas iš-
sisuko nuo niukso į šoną.

Stengdamasis neužkliudyti suolų ir stalų Pinas nuvingiavo prie sė-

dinčių tėvo Rė ir brolio Bormijaus. Šis ilsėjosi, rūkydamas savadarbę
suktinę.
— Juk prisimenate Piną, broli Bormijau? paklausė tėvas Rė.
—

Suniurzgėjęs Bormijus linktelėjo. Prarijęs dar porą šaukštų sultinio,

peštelėjo dūmą ir
tarė:
— Eisiu atnešti deserto, tėve.

— Štrudelis? — pasmalsavo šis.

— Su šviežiais obuoliais ir kriaušėmis, — patenkintas atsiliepė Bormijus.

— Iš kur jų gavai?
— Iš
draugo, -
paaiškino Bormijus. — Labai gero draugo.
— Tebus palaimintas tavo gerasis draugas. Jei
yra pakankamai, atnešk
mums po du gabalėlius, — paprašė tėvas Rė ir atsigręžė į Piną. — Juk
negali žmogus visko atsisakyti.
— Tėve?
— Saldumynai — vienintelė mano yda, Pinai, - kunigas kvatodamas
-
patapšnojo pūpsantį pilvą. Net per Gavėnią neįstengiu susilaikyti.
Kriaušių ir obuolių štrudelis niekuo nenusileido kepiniams, kuriuos
Pinas pirkdavo savo mėgstamiausioje San Babilos kepykloje. Vaikinas
džiaugėsi, kad tėvas Rė jam užsakė porą gabalėlių. Juos sukirtęs jautėsi
toks sotus, kad iš pasitenkinimo net snaudulys suėmė.
— Pinai, ar pameni kelią į Lei slėnį? — paklausė tėvas Rė.
— Tiesiausias — į pietryčius nuo Angelogos perėjos, o tuomet — nosies
tiesumu į šiaurę.

67
 Mark Sullivan

— Viršum Sostės kaimo, linktelėjo kunigas. — Tuo keliu pro

—

Angelogos perėją — vadinamąjį Angelo žingsnį — į Lei slėnį aną

savaitę leidosi tavo pažįstamas.
— Kas
gi?
— Barbareskis. Seminaristas. Sakėsi tave sutikęs, kai buvo su
kardinolu Šusteriu.
Rodės, nuo tada praslinko amžių amžiai.
— Prisimenu
jį. Ar jis čia?
— Šįryt išvyko į Milaną. Tikriausiai kažkurioje kelionės atkar-
poje būsite prasilenkę.
Pinas nemąstė apie tą sutapimą. Valandėlę žvelgęs į hipnotizuo-
jančią židinio liepsną, jis pajuto grįžtant snaudulį.
— Ar
tai
vienintelis kelias, kuriuo esi ėjęs? — pasitikslino tėvas
Rė. — Į Lei slėnį?
Pinas pagalvojo.
Ne, dusyk esu ėjęs šiauriniu keliu iš Madesimo, o kartą
— — su-
dėtinguoju taku: iš
čia — į viršukalnę, išilgai Groperos.
— Gerai, — linktelėjo kunigas. — Niekaip neprisiminiau.
Atsistojęs dvasininkas įsikišo burnon du pirštus ir šaižiai sušvil-
pė. Salėje įsivyravo tyla. Tėvas Rė prabilo.
Tie, kurių eilė plauti indus, prisistatykite broliui Bormijui.
—

Likusieji nurinks ir nuvalys stalus, o tada kibsite į mokslus.

Regis, Mimui ir
kitiems berniukams tvarka buvo gerai žino-
ma — net keista, bet imdamiesi pareigų jie beveik neniurnėjo.
Pinas pasiėmė kuprinę ir nusekė tėvui Rė iš paskos. Praėję du
didelius miegamuosius, jie įžengė į siaurą patalpėlę, kurios ni-
šoje buvo įrengta dviaukštė lova, nuo smalsių akių pridengiama
užuolaida.
— Nieko prašmatnaus, juolab tavo ūgio jaunuoliui, bet kol kas

nieko geresnio negalime pasiūlyti, - skėstelėjo rankomis tėvas Rė.

— Kas dar čia
gyvens su manimi?

68
 Po raudonu dangum

— Mimas. Iki šiol kambaryje karaliavo vienas.

— Tai apsidžiaugs.
— Patys viską išsiaiškinsite, — Tu už kitus vyres-
atsakė kunigas. —

nis, tad nesitikiu, jog laikysies tų pačių taisyklių. Taigi tau skiriamos
tokios. Kasdien turėsi kopti į kalnus mano nurodytu maršrutu. Kas-
dien mažiausiai tris valandas mokysiesi. Nuo pirmadienio iki penk-
tadienio. Savaitgaliai — tavo reikmėms. Ar viskas tinka?
Laipiojimo atrodė kiek daugoka, bet kalnuose būti Pinui labai
patiko.
— Taip, tėve, — atsakė jis.
— Tuomet paliksiu tave išsikrauti daiktų, — tarė kunigas. — Ma-
lonu vėl tave čia matyti, jaunasis bičiuli. Jau dabar suprantu, kad iš

tavęs čia bus labai daug naudos.

Pinas šyptelėjo.
— Gera sugrįžti, tėve. Pasiilgau jūsų ir Motos.
Mirktelėjęs tėvas Rė dusyk pabeldė lazda į durų staktą ir išėjo.
Iškraustęs dvi lentynas, Pinas sukrovė brolio drabužius ant viršutinio

į
pulto. Tuomet, išsikrovęs iš kuprinės mantą, vietas susidėjo knygas,
drabužius ir pamėgtojo trumpųjų bangų imtuvo dalis, — jas buvo
išslapstęs tarp drabužių, nepaisydamas nacių, kelionėje galėjusių pa-
tikrinti jo nešulius. Išsitiesęs ant apatinio gulto, išklausė BBC nau-
jienų apie Sąjungininkų kariuomenės veiksmus ir
paniro į tuštumą.

— Ei,po valandos šūktelėjo Mimas. — Čia miegu aš!

—

— Jau nebe, — pakirdęs iš

miego atšovė Pinas. — Dabar tavo vieta
viršuje.
— Aš įsikūriau pirmas, — ginčijosi jaunėlis.
— Kas rado, tam ir teko.
— Aš juk gulto nepamečiau! — suriko Mimas, ir puolęs prie brolio
mėgino ištempti jį iš lovos.

69
 Mark Sullivan

Brolis jėga gerokai lenkė Mimą, bet kario dvasia neleido jaunėliui
pasiduoti. Nors galop Pinui pavyko priremti jį prie grindų, Mimas
bent jau sukruvino jam nosį.
— Prakišai, — rėžė Pinas.
— Ne, - rangydamasis ir stengdamasis išsilaisvinti iš brolio gniaužtų
priešgyniavo Mimas. — Tai mano gultas.
— Štai ką pasakysiu. Kai savaitgaliais išvažiuosiu, galėsi jame parpti.

Keturias ar
penkias naktis per savaitę apačioje miegosiu aš, dvi ar tris — tu.
Regis, toks pasiūlymas brolį nuramino.
— O kur
tu dingsi savaitgaliais?
— Madesimą, — paaiškino Pinas. — Turiu ten bičiulį, kuris mane
Į

mokys taisyti automobilius ir vairuoti ne prasčiau nei lenktynių

prizininkai.
— Skiedi.
— Visai ne. Jis mane atvežė iš stoties. Albertas Askaris. Geriausias
vairuotojas, kokį man kada teko sutikti. Jo tėvas skynė prizus Europos
varžybose.
— Kam jam tave mokyti?

— Mainai. Aš jį mokysiu slidinėti.

— Kaip manai, gal ir mane vairuoti pamokytų? Slidinėju aš, šiaip ar

taip, geriau už tave.
— Bet
tavo ir fantazija, broliuk. Gal geriau aš tave išmokysiu visko,
ko didysis Askaris išmokys mane?
Mimas valandėlę pagalvojo.
— Sutarta.
Vėliau, jiedviem užgesinus šviesą, pasislėpęs po antklode Pinas spė-
liojo, ar ant Milano švilpdamos krenta bombos, kaip laikosi tėvas bei
dėdė, ar Karletas miega pievoje, ar ant kalvos — o gal visai nemiega
ir stebi, kaip miestą pamažu glemžiasi liepsnos ir dūmų stulpai... Vos
akimirką jo galvoje šmėstelėjo iš kepyklos laukan žengianti Ana kaip -
tik tada, kai pirmąsyk jį pastebėjo.

70
 Po raudonu dangum

— Pinai? — prabilo Mimas, broliui jau pradedant snausti.

— A? — susierzinęs atsiliepė Pinas.
— Kaip manai, ar
jau greit užaugsiu?
— Ta diena jau ne už kalnų.

— Džiaugiuosi, kad tu čia.

Pinas šyptelėjo, nepaisydamas tinstančios nosies.

— Aš taip
pat džiaugiuosi čia atvykęs.
 6 skyrius

Kitą rytą automobilių lenktynes saldžiai sapnuojantį Piną purtyda-

mas pažadino tėvas Rė. Lauke dar tvyrojo tamsa. Kunigo siluetą išryški-
no nešiojamojo žibinto, kurį buvo palikęs už siauručio brolių kambario
durų, šviesa.
— Tėve? — išlemeno Pinas. —- Kiek valandų?
— Pusė penktos.
— Pusė penktos?
— Kelkis ir apsirenk žygiui. Turi atgauti formą.
Pinui užteko proto nesiginčyti. Nors kunigas nebuvo toks smarkuo-
lis kaip mama, užsispyrimu ir reiklumu kartais galėdavo prilygti net
įkarščio apimtai Porzijai. Pinas jau seniai buvo supratęs, kaip geriausia
elgtis su tokiais žmonėmis: arba traukiesi jiems iš kelio, arba leidiesi
kartu.
Griebęs drabužius, vaikinas nuėjo į prausyklą apsivilkti. Sunkūs šor-
tai iš drobės ir odos, storos, kulkšnis dengiančios vilnonės kojinės ir
naujutėlė pora tvirtų batų, tik vakar nupirktų tėvo. Ant plonų samanų
žalsvumo vilnonių marškinėlių dar užsitempė tamsią vilnonę liemenę.
Valgomasis buvo beveik tuščias: čia sukiojosi tik tėvas Rė ir brolis
Bormijus, paruošęs jam kiaušinienės su kumpiu ir šiltų skrebučių. Kol
Pinas valgė, kunigas atnešė du užsukamus indus vandens, kuriuos vai-
kinas turėjo neštis kuprinėje. Dar pridėjo sočius pietus ir impregnuoto
audinio lietpaltį — jei prapliuptų lyti.
— Kur turėčiau eiti? — tramdydamas žiovulį paklausė vaikinas.
"Tėvas Rė turėjo pasirengęs žemėlapį.
— Imkis lengvojo kelio — iki Angelogos perėjos Stelos viršukalnės

papėdėje. Iki jos devyni kilometrai, dar devyni — atgalios.

72
 Po raudonu dangum

Aštuoniolika kilometrų? Tokių atstumų Pinas senokai nebuvo vaikš-

čiojęs. Vis dėlto linktelėjo.
— Eik tiesiai link perėjos ir stenkis, kad tavęs nepastebėtų kiti žygei-
viai. Nebent tai pasirodytų neišvengiama.
— Kodėl?
Tėvas Rė sudvejojo.
— Kai kurie aplinkinių kaimų gyventojai mano, kad Angelo žings-
nis priklauso jiems. Bus paprasčiau, jei laikysiesi nuo jų atokiai.
Žinia kiek suglumino Piną, dar nė nepradėjus brėkšti jau pilnu
skrandžiu išsirengusį traukti į pietryčius nuo Casa Alpina vedančiu
taku. Šis ramiai vinguriavo kalno šonu, kol galop nuožulniu šlaitu
nusileido iki pietinio Groperos krašto.
Kol jaunuolis pasiekė apačią, saulė spėjo pakilti ir ryškiai nušvies-
ti dešinėje priešais jį stūksančią Stelos viršukalnę. Oras taip maloniai
dvelkė pušimis ir alpinių erinų žiedais, jog pasirodė sunku ner aiškiai

prisiminti troškius bombų dūmus.

Stabtelėjęs Pinas atsigėrė ir sudorojo pusę Bormijaus suruoštos
duonos su kumpiu ir
sūriu. Šiek tiek pasirąžė, apsidairė aplink ir su-
simąstė apie tėvo Rė įspėjimą stengtis laikytis nepastebėtam tų, kurie
perėją laiko savo nuosavybe. Kas per velniava?
Vėl užsinėręs ant pečių kuprinės pernešas Pinas pasuko link An-
gelogos perėjos Angelo žingsnio, pietinio kelio į Lei slėnį. Iki šiol
—-

jis žygiavo ilganuožulnia papėde, bet dabar su kiekvienu žingsniu

kilo vis aukščiau. Godžiai kvėpdamas retą kalnų orą, Pinas kentė
veriamą šlaunų ir blauzdų skausmą.
Netrukus kelias išvedė jį iš girios ir medžius pakeitė vienas ki-
tas apšepęs, vėjo nudraskytas kadagio krūmelis, šaknimis įsitvėręs
akmenuoto kelkraščio. Viršium kalnagūbrio plieskė saulė, išryški-
nanti žemę dengiančius krūmokšnius, kerpes ir samanas. Visi jie
mirgėjo panašiais prislopintais oranžiniais, raudonais ir geltonais
atspalviais.

73
 Mark Sullivan

—
Užkopus maždaug tris ketvirčius kelio iki perėjos, vėjas dangu-
mi ėmė ritinti sunkius debesis, kurie susitelkė ties Groperos smaile,
kylančia dangun Pinui iš kairės. Žemiau daubos tundrą primenantį
kraštovaizdį pakeitė akmenų ir žvyro laukai. Nors kelias dar buvo pa-
lyginti tvirtas, kai kur iš po naujųjų Pino batų nuriedėdavo pavienių
akmenėlių. Kieta apavo oda jau buvo pradėjusi skausmingai trinti
pirštus ir užkulnius.
Pinas galvojo pasiekti akmenų sukrautą kūgį Angelo žingsnio
iš

viduryje ir ten prisėdęs nusimauti batus bei kojines. Deja, nuo žy-
gio pradžios praslinkus trejetui valandų, debesys danguje išpampo, o
niūri pilka jų spalva nežadėjo nieko gera. Vėjas vis labiau įsismarka-
vo. Vakaruose vaikinas išvydo audrą pranašaujančius juodus debesis.

—
Apsigaubęs lierpalčiu Pinas traukė tiesiai link akmenų pirami-
dės — ties ja, Angelogos perėjos viršuje, susikirto keli takai: vienas
jų vedė Groperos šlaito link, kitas — į Stelos viršukalnę. Vaikinui dar
nespėjus pasiekti kaugės, viską užklojo tiršta migla.
Netrukus prasidėjo ir lietus — iš pradžių vos keli lašai, bet Pinas
buvo praleidęs pakankamai laiko Alpėse, kad puikiai suvoktų, kas
artinasi. Nuvijęs šalin mintis apie užkandį ar pėdų būklės apžiūrą,
jis palietė akmenis ir atsigręžė į vėtrą ir besikaupiančią audrą. Lietaus
lašus netrukus pakeitė akmenėlių dydžio ledukais prapliupusi kruša,
skaudžiai vanojanti vaikino gobtuvą ir verčianti atsargiai leidžiantis
nuo kalno dilbiu prisidengti akis.
Dėl uolas ir palaidus akmenis užklojusios krušos kelias tapo sli-
dus, tad Pinui teko sulėtinti žingsnį. Vėtra ir kruša ilgainiui aprimo,
bet lietus ir toliau pylė kaip iš kibiro. Takas pranyko
po ledo ir van-
dens sluoksniu. Nusigauti iki pirmųjų medžių vaikinui prireikė dau-
giau nei valandos. Jis kiaurai permirko. Sušalo. Ant pėdų prisitrynė
pūsles.

74
 Po raudonu dangum

Pasiekęs kelio išsišakojimą ir jau besisukdamas kopti atgal,

Motos ir Casa Alpina link, Pinas išgirdo riksmą: jis sklido iš
apačioje plytinčios Sostės gyvenvietės. Nors ji buvo gana toli ir
aplink šniokštė lietus, suprato: balsas —
vyro, ir ne šiaip kokio,
0 itin įtūžusio.
Jis prisiminė tėvo Rė perspėjimą stengtis likti nepastebėtam ir,
pajutęs pašėlusiai besidaužančią širdį, dėjo į kojas.
Apačioje vyro šauksmas virto pasipiktinimo keiksmais, tad
užskuodęs įkalnėn Pinas nėrė tarp medžių ir žingsnio nelėtino
kone penkiolika minučių. Rodės, dar kiek — ir plaučiai sprogs.
Palinkęs priekį jis godžiai gaudė orą. Nuo aukščio ir nuovar-
į

gio net pykino. Vis dėlto šūksniai jo ausų nebepasiekė — tik nuo
medžių varvančio lietaus lašai ir tolimas traukinio švilpesys kaž-
kur nuokalnėje. Kone prisiversdamas judėti pirmyn jaunuolis
pamažu pasijuto geriau ir net prajuko iš džiaugsmo, kad įstengė
pasprukti.
Kai pasiekė Casa Alpina, lietus jau rimo. Iš viso kalnuose vai-
kinas praleido penkias su ketvirčiu valandos.
— Kur tiek užtrukai? - sunerimo
tarpduryje išdygęs tėvas Rė. —

Manęs neapleido tikėjimas, bet brolis Bormijus jau nerimavo.

— Kruša, — tirtėdamas atsakė Pinas.

— Nusirenk iki apatinių ir eik prie ugnies, — nurodė kunigas. —

Pasiųsiu Mimą atnešti tau sausų drabužių.
Pinas nusiavė batus, nusitraukė kojines ir raukydamasis ap-
žiūrėjo pūsles: visos buvo jau pratrūkusios ir bjauriai išraudusios.
— Patepsime jodu ir druska, — ramino tėvas Rė.
Pinas susigūžė. Likęs tik su apatiniais, kalendamas dantimis
apsivijo kūną rankomis ir nukiūtino į valgomąjį, kur visi ketu-
riasdešimt berniukų patyliukais mokėsi, įdėmiai stebimi brolio
Bormijaus. Vos išvydę pusnuogį Piną, droviai cimpinantį židinio

75
O
Mark Sullivan

link, visi prapliupo juokais, Mimas — užvis garsiausiai. Juokinga pa-

sirodė net broliui Bormijui.
Pinas nerūpestingai numojo ranka — jam terūpėjo atsidurti kaip
galima arčiau ugnies. Kelias ilgas minutes jis stypsojo židinio kaitro-
je, ugniai atsukdamas tai
vieną, tai
kitą šoną, kol pasirodė sausais dra-
bužiais nešinas Mimas. Kai Pinas persirengė, tėvas Rė atnešė puodelį
karštos arbatos ir pilną dubenį šilto vandens su druska kojoms mirkyti.
Vaikinas dėkingas išgėrė arbatą ir sukandęs dantis pamerkė šaltas kojas
į vandenį.
Kunigas paprašė Pino detaliai nupasakoti ryto kopimą. Vaikinas vis-
ką išklojo — taip pat ir
apie susidūrimą su pikčiurna iš Sostės.
— Veido nematei?

— Buvo labai toli, be to, lijo.

"Tėvas Rė susimąstė.
— Po pietų galėsi nusnausti. O tada dar esi skolingas tris mokymosi
valandas.
Nusižiovavęs Pinas linktelėjo. Prisikirtęs kaip šernas jis nudūlino iki
gulto ir užmigo vos prisilietęs prie pagalvės.

—“
Kitą rytą tėvas Rė vaikiną pažadino gera valanda vėliau nei vakar.
— Kelkis, — paragino. — Laukia dar vienas žygis į kalnus. Po penkių

minučių pusryčiai.
—

Pinas krustelėjo. Gėlė visą kūną, bet pūslės nuo druskos vonelės kiek
apmalšo.
Ir vis dėlto rengdamasis jautėsi taip, lyg jį tebegaubtų tirštas vaka-
rykštis rūkas. Juk buvo augantis jaunuolis. Mėgo ilgai pūsti į akį, tad
niekaip neįstengė suvaldyti žiovulio atsargiai vienomis kojinėmis kiū-
tindamas į valgomąjį. Čia jau laukė tėvas Rė su maistu ir topografiniu
žemėlapiu.
Noriu, kad šiandien trauktum į šiaurę, — prabilo, pirštu baksnoda-
—

mas į plačias žemėlapio linijas, žyminčias Motos plokštumą ir menkutį

76
 Po raudonu dangum

šlaitu žemyn į Madesimą vedantį šunkelį bei brūkšnelius, skirtus

įkalnės statėjimui pažymėti.
— Štai Čia ir čia laikykis aukštesniojo krašto. Ties šia griova ma-

tysi gyvūnų išmintų takų — jais saugiai pereisi daubą. Galop išnirsi
šičia, pievoje ant kalvos aukštėliau Madesimo. Pažintum šią vietą?
Pinas įsižiūrėjo į žemėlapį atidžiau.
— Manau,
taip, bet ar ne geriau būtų iš pradžių kalną praleisti
irplačiuoju taku nusileidus į Madesimą užkopti tiesiai ten? Juk
būtų greičiau.
— Išties, — sutiko tėvas Rė. — Bet mane domina ne
tavo greitis,
o gebėjimas nepastebėtam rasti kelią.
— Kodėl?
— Turiu tam priežasčių, bet kol kas pasilaikysiu jas sau. Taip
saugiau.
Jaunuolis tik dar labiau suglumo, bet atsakė:
— Gerai. Ir tada atgal?

— Ne, — papurtė galvą kunigas. Noriu, kad įkoptum į šiauri-

į
—-

nės šlaito griovos įdubą. Dairykis žvėrių takų, vedančių Lei slėnį.

Nekopk, jei nesijausi visiškai pasirengęs. Galėsi grįžti pamėginti

ir kitą dieną.
Pinas atsiduso supratęs, jog laukia dar vienas nelengvas žygis.
Oras niekuo dėtas. Pietų Alpėse švito žavus vėlyvo rugsėjo ry-
tas. Apdairiai žingsniuojant akmenuotais takais Groperos vaka-
ruose ir senų rąstų bei lavinų paliktų nuolaužų pilnutėle dauba,
Pinui kankinamai gėlė raumenis ir pleistrais užklijuotas pūsles.
Pievai, kurią tėvas Rė rodė žemėlapyje, pasiekti prireikė poros
valandų. Vaikinas leidosi kopti. Įkalnė buvo apžėlusi aukštomis
rusvomis, jau spėjusiomis nublukti kalnų žolėmis.
Visai kaip Anos garbanos, -
susimąstė Pinas, žvelgdamas į ant
galvučių siūbuojančius pūkus, — sėklos jau buvo subrendusios ir
pasirengusios lėkti pavėjui. Jis prisiminė, kaip Ana žengė šaligatviu

77
 Mark Sullivan

prie kepyklos, ir kaip jis vos spėjo ją vytis. Jos plaukai atrodė kaip tik
taip, nusprendė vaikinas — tik vešlesni, brandesni. Kopiant švelnūs
žolės stiebeliai elostė kojas, ir tai įžiebė jo veide šypseną.
Po pusantros valandos jaunuolis pasiekė šiaurinę šlaito griovą. Iš vi-
daus ji priminė ugnikalnį: Piną iš abiejų pusių supo lygios trijų šimtų
metrų aukščio sienos, kurių viršuje styrojo aštrūs uolų dantys. Radęs
kalnų ožkų išmintą taką dar galvojo kopti, bet nusprendė, kad jei iš
pėdų liks faršas, pasiekimo džiaugsmas to tikriausiai neatsvers. Užuot
lipęs aukštyn, nusileido šlaitu į Madesimą.
Miestelį jis pasiekė pirmą penktadienio popietės valandą. Užeigoje
pavalgė ir užsisakė kambarį nakvynei. Čia šeimininkavo maloni šeima
su trimis vaikais. Vienas jų buvo septynmetis Nikas.
— Aš
-
slidininkas, — gyrėsi jis, kol Pinas beveik nekramtydamas rijo
pietus.
— Aš
irgi, — linktelėjo šis.
—Ne toks geras kaip aš.
Vaikinas nusišypsojo.
— Turbūt ne.
— Aš tave nusivesiu slidinėti, kai pasnigs, - pažadėjo vaikas. — Parodysiu.
— Labai lauksiu, — Pinas pakedeno mažylio plaukus.
Įsitempusiais raumenimis, bet numaldytu skrandžiu Pinas leidosi
ieškoti Alberto Askario. Deja, variklių taisykla buvo uždaryta. Palikęs
vaikinui raštelį, kuriame pažadėjo grįžti vakare, Pinas patraukė į Casa
Alpina.
Tėvas Rė atidžiai išklausė Pino pasakojimą, kaip jam sekėsi įveikti
uolingą Groperos viršukalnę ir kaip jis priėmė sprendimą dar nekopti į
šiaurinį šlaitą. Kunigas linktelėjo.
— Geriau jau nesiimti uolų, kol nesi joms pasirengęs. O būsi jau visai

netrukus.
— Tėve, pasimokęs trauksiu į Madesimą pernakvoti ir pasimatyti su
bičiuliu Albertu Askariu, — prasitarė Pinas.

78
 Po raudonu dangum

Tėvui Rė primerkus akis, vaikinas jam priminė — savaitgaliai skirti

jo laisvalaikiui.
— Iš tiesų taip sakiau, — sutiko kunigas. — Eik, pasilinksmink, atsi-
pūsk, ber būk pasirengęs pirmadienį pradėti iš naujo.
Nusnaudęs Pinas kibo į senovės istorijos ir matematikos knygas,
vėliau — į Luidžio Pirandelo pjesę Kalnų milžinai. Kai persiavęs kas-
dicniais batais patraukė šlaitu į Madesimą, jau buvo pusė šeštos. Nors
klaikiai skaudėjo pėdas, atšlubavo iki užeigos, užsiregistravo, palinks-
mino mažąjį Niką istorijomis apie slidinėjimą, o tuomet pasuko tiesiai
į Askario dėdės namus.
Atlapojęs duris Albertas šiltai sutiko svečią ir pareikalavo, kad šis
pas juos vakarieniautų. Jo teta kulinariniais gabumais lenkė net brolį
Bormijų, o tai jau šį tą reiškė. Askario dėdė dievino kalbas apie auto-
mobilius, tad jiedu su Pinu puikiai sutarė. Jaunuolis tiek prisikirto, kad
valgydamas desertą sunkiai suturėjo snaudulį.
Askaris su dėde parlydėjo jį į užeigos namus, kur Pinas nusispyrė
batus, išsitiesė ant lovos ir nė nenusivilkęs užmigo.

Bičiulis į jo duris pabeldė vos pakilus saulei.

— Ko taip anksti? — nusižiovavo Pinas. — Galvojau...

— Tai nori išmokti vairuoti ar ne? Numarytos dvi giedros dienos —

jokio lietaus, jokio sniego, tad mielai tave pamokyčiau. Tik už kurą,
žinoma, mokėsi pats.
Pinas čiupo batus. Jiedu paskubomis pavalgė užeigoje ir nuskuto
prie Askario Fiar. Kitas keletą valandų jaunuoliai praleido važinėda-
miesi keliu, kylančiu nuo Kampodolčino Špliugeno perėjos ir Šveica-
rijos link.
Šiame vingiuorame Albertas Piną mokė pažinti matuoklius
kelyje ir
jais naudotis, prisitaikyti prie aplinkos, aukščio ir krypties pokyčių. Jis

79
 Mark Sullivan

parodė, kaip lėtai sukti vienose vietose ir griežtai nukirsti kitose, kaip
valdyti automobilį naudojantis varikliu ir pavaromis, o ne aklai pasiti-
kint stabdžiais.
Jie važiavo tol, kol priešaky išdygo vokiečių patikros punktai Švei-
ir
carijos pasienis — tuomet apsisuko grįžti. Pakeliui į Kampodolčiną juo-
du sustabdė pora nacių pareigūnų
kelyje.
ir pareikalavo pasiaiškinti, ką veikia
—
jį
Mokau
dokumentus.
vairuoti, - prisipažino Askaris, pareigūnams grąžinus jų

Vokiečiai neatrodė itin patenkinti, bet pamojo važiuoti toliau.

Jiedviem grįžus į viešbutį Pinas džiūgavo taip, kaip jau seniai ne-
buvo džiūgavęs. Koks jaudulys apima sėdus prie tokios mašinos vairo!
Kokia neįtikėtina likimo dovanota galimybė — mokytis iš Alberto As-
kario, būsimo Europos čempiono!
Pinas vėl vakarieniavo pas Askarius ir puikiai praleido laiką klau-
sydamasis Alberto ir jo dėdės kalbų apie automechaniką. Pasisotinę
jie nuskubėjo į dirbtuves, kur kone iki vidurnakčio krapštinėjosi prie
Alberto Fiat.
Kitą rytą, iškart po ankstyvųjų mišių, vaikinai vėl išsiruošė į kelią
nuo Kampodolčino iki
Šveicarijos pasienio. Askaris Pinui parodė, kaip
geriausia išnaudoti maršrute pasitaikančias kalveles, ir pamokė visuo-
met žvilgsniu aprėpti kaip įmanoma daugiau kelio, kad būtų galima
daugiau numatyti iš anksto, pasirinkti tinkamiausią greitį ir valdyti
automobilį.
Paskutinį kartą riedėdamas perėja Pinas per greit pasuko riboto ma-
tomumo kelio atkarpoje ir vos neįsirėžė į Kūbelwagen — vokišką karinį
visureigį. Staigiai pakrypusios į kelkraščius, mašinos susidūrimo išven-
gė tik per plauką. Askaris atsigręžė.
— Apsisuka! — sušuko jis. — Spausk!
— Ar nereikėtų sustoti?
— Gi norėjai lenktynių, ar ne?

80
 Po raudonu dangum

Pinas nuspaudė greičio pedalą. Askario automobilis buvo kur kas ma-
nevringesnis nei karinis, be to, turėjo geresnį variklį, tad naciai dingo už
horizonto vaikinams dar nė neišvažiavus iš Izolos miestelio.
— Jėzau, kaip buvo šaunu! — sušuko Pinas. Rodės, širdis tuoj iššoks iš
krūtinės.
— Juk išties? nusikvatojo Askaris. — Neblogai pasirodei.
—

Pinui tai prilygo didžiausioms liaupsėms. Išvykdamas į Casa Alpina

penktadienį sugrįšiąs tolesnių pamokų. Pareiti į Motą pa-
jis pažadėjo
sirodė kur porą dienų - skausmas kaip reikiant
kas lengviau nei prieš

atlėgo.
— Gerai, — linktelėjo tėvas Rė, vaikinui parodžius ant pėdų besifor-
muojančias nuospaudas.
Kunigą sudomino ir istorija apie mokymąsi vairuoti.
— Kiek sargybinių matei Špliugeno perėjoje?

— Tris, prisiminė Pinas.

—

— Bet sustabdė tik du?

— Trečiasis bandė, bet mes su Alberto automobiliu buvome nepavejami.
— Neerzink jų, Pinai. Turiu omeny, vokiečių.
— Tėve?
— Noriu, kad mokytumeisi likti nepastebėtas, — priminė tėvas Rė. —
Vairuodamas tokį automobilį tikrai patrauki į save dėmesį, o ypač vo-
kiečių. Supranti?
Pinas nesuprato — bent jau ne visai, bet išvydęs dvasininko akyse
rūpestį pažadėjo daugiau taip nesielgti.
Kitą rytą tėvas Rė pažadino Piną gerokai prieš aušrą.
— Dar viena giedra diena, — patikino. — Kaip tik kopti į kalnus.
Suniurzgėjęs Pinas apsivilko ir nukėblino į valgomąjį, kur jau laukė
kunigas ir garavo karšti pusryčiai. Tėvas Rė topografiniame žemėlapyje
parodė siaurą stačią kalno keterą keliais šimtais metrų aukščiau Casa
Alpina: įkalnė iš ten vingiavo iki pat Groperos smailės.
— Įstengsi vienas ar norėtum vedlio?

81
 Mark Sullivan

— Sykį esu ten buvęs, — prisiminė Pinas. — Sudėtingiausios vietos —

štai Čia ir čia. Dar — šis tarpeklis ir siaura žemės juostelė anava ten.
Jei pasiekęs tarpeklį nesijausi pasirengęs eiti toliau — geriau ir
—

neik, — įspėjo tėvas Rė. — Apsigręžk ir nusileisk atgalios. Ir pasiimk

žygio lazdą. Pašiūrėje yra keletas. Tikėk Dievą, Pinai, ir neprarask
budrumo.
 7 skyrius

Pinas išėjo su aušra ir patraukė tiesiai Groperos link. Džiaugėsi pasi-

ėmęs žygio lazdą: ja pasinaudojęs sėkmingai įveikė upeliuką ir leidosi į
pietryčius prie kunigo nurodytos keteros. Per tūkstantmečius nuo kal-
nų atskilusios plokščios uolienos nuklojo įdubos paviršių, paversdamos
jį itin nelygiu, tad žygis iki pat kalno briaunos krašto truko ilgiau, nei
norėjosi.
Nuo čia aiškaus tako nebeliko tik uolos ir kur ne kur žaliuojantys
—

žolės kuokštai ar atkaklūs krūmokšniai. Žinodamas, jog abipus kete-

ros — skardžiai, Pinas puikiai suprato negalįs sau leisti nė menkiausios
klaidos. Vienintelį kartą, kai buvo čia užkopęs anksčiau — prieš dvc-
jus metus, ėjo su dar ketvertu berniukų ir tėvo Rė bičiuliu, vedliu iš
Madesimo.
Jaunuolis stengėsi prisiminti, kaip jie tąsyk kopė aptrupėjusiais laip-
teliais ir siaurais klastingais takais, vedančiais į aukštai virš jo iškilusią
viršukalnę. Kelias akimirkas jį užvaldė dvejonės ir baimė pasirinkti ne-
tinkamą maršrutą, bet Pinas prisivertė susikaupti ir pasitikėti nuojau-
ta — apsisprendė susilaikyti nuo išankstinių nuostatų apie atkarpas, kol
jų nepasiekė, ir kopdamas vis iš naujo įvertinti kelią.
Užsikarti ant kalno keteros jam buvo didžiausias iššūkis. Ties pačiu
jos pamatu stūksanti poros metrų aukščio vėjo nugludinta ir suapva-
linta uola pažiūros atrodė neįveikiama. Vis dėlto pietų pusėje akmuo
iš

buvo skilęs į keletą dalių. Pinas užmetė lazdą viršun ir pasiklausė, kol
barškėjimas nutilo. Įspraudęs pirštus ir batų nosis į tarpus, kabindama-
sis siauras atbrailas, jis leidosi lazdai pavymui. Kelios akimirkos, ir jau
į

klūpėjo ant keteros stengdamasis atgauti kvapą. Luktelėjęs, kol plaučiai

aprims, pasičiupo lazdą
ir vėl atsistojo ant kojų.
83
 Mark Sullivan

Pinas patraukė aukštyn, kur pamažu atrado kiekvienam žingsniui tin-

kamą ritmą, skaitė prieš akis nusidriekusios vietovės mozaiką ir atkakliai

ieškojo lengviausiai žygeiviui pasiduodančio kelio. Po valandos susidūrė

su dar viena kliūtimi. Prieš amžių amžius uolienų atskalos krisdamos
užtvėrė tiesų kelią: neliko nieko kita, kaip tik kopti per kreivą jų kaugę.
Nei josplotis, nei ilgis nesiekė metro, užtat aukštyn kreivą kaminą pri-
menanti krūva driekėsi gerus aštuonis — iki pat kalno atbrailos.
Kelias minutes Pinas tiesiog stovėjo priešais kauburį, jusdamas vėl
širdyje bundančią baimę. Vis dėlto šiai nespėjus galutinai jo susting-
dyti, vaikino ausyse pasigirdo tėvo Rė balsas, raginantis tikėti Dievą
ir neprarasti budrumo. Galų gale Pinas apsisuko ir įsispraudęs į uolos
plyšį rankomis ir pėdomis įsirėmė į kaugės kraštą. Dabar galėjo apsuk-
riai manevruodamas pamažu kopti aukštyn: laikydamasis uolos trimis
galūnėmis, ketvirtąja — ranka ar koja — apgraibomis ieškojo ir siekė
aukštesnių atbrailų.
Įveikęs šešis metrus išgirdo erelio klyksmą ir
iš plyšio dirstelėjo Mo-

tos link, į kalnagūbrį. Dabar jau stovėjo svaiginamai aukštai, tad apsi-
sukus galvai akimirką vos neprarado pusiausvyros ir nepaleido uolos.
Iš baimės širdis į kulnus nusirito. Nupulti jis negalėjo. Tokio kritimo
nebūtų išgyvenęs.
Tikėk Dievą.
Šios minties Pinui pakako užkopti kaugės viršūnę ir užsikarti ant
į

atbrailos, kur lengviau atsikvėpęs padėkojo Dievui už pagalbą. Jėgoms

grįžus, vaikinas beveik nepailsėjęs pasiekė pietvakarinę keteros pusę.
Šios būta stačios
ir visai siaurutės — kai kuriose vietose plotis nesiekė nė
metro. Nuošliaužų takai supo nelygų kelią iš abiejų pusių. Daugiau nei
keturiasdešimt metrų virš jo iškilusi uolėta Groperos smailė iš pažiūros
priminė kreivą ieties antgalį.
Pinas nešvaistė laiko grėsmingai uolos viršūnei apžiūrėti — tik prisi-
merkęs stengėsi įžvelgti vietą, kur ties viršūnės pagrindu jungėsi kalno
šlaitas ir atbrailos. Radus, ko ieškojo, širdis jo krūtinėje ėmė daužytis

84
 Po raudonu dangum

kaip pašėlusi. Užsimerkęs jis liepė sau nusiraminti ir karštai tikėti.

Persižegnojęs judėjo toliau, jausdamasis lyg lynu žengiantis cirko ar-
tistas: slinkdamas tarp dviejų didžiausių nuošliaužų skardžių, nė nesi-
ryžo dirstelėti apačion — sutelkė visą dėmesį tiesiai į priekį, kur takas
kick platėjo.
Pasiekęs tako pabaigą Pinas apglėbė išsikišusias uolas lyg seniai regė-
tas bičiules. Kai įsitikino galįs kopti toliau, užlipo jomis — uolos buvo
nelygios tarsi bet kaip suverstų plytgalių krūva, užtat nejudėjo iš vietos,
ir užsirioglinti viršun nebuvo itin sunku.
Praėjus keturioms su puse valandos nuo tada, kai užvėrė Casa Alpina
duris, Pinas pasiekė smailės apačią. Žvilgtelėjęs dešinėn, išvydo gerai
pritvirtintą plieninį lyną, kuris juosė uolą maždaug krūtinės lygyje, tie-
siai virš maždaug aštuoniolikos centimetrų pločio atbrailos.
Nuo minties, kam teks ryžtis dabar, Pinui sulinko keliai. Kelissyk
giliai įkvėpęs, kad nusikratytų kylančio baimės šiurpulio, jis įsikibo į
menkai įtemptą lyną. Dešiniojo bato priekiu pabaksnojęs uolieną, rado
siaurą atbrailą. Beveik kaip namie, rabždinantis lauk per savo kambario
langą. Vos apie tai pagalvojęs, vaikinas įstengė tvirčiau įsikibti į lyną ir
ėmė pamažu slinkti aplink viršūnę.
Dar penketas minučių, ir Pinas pasiekė plačiausią viršūnės vietą, ku-
rią, atsigręžusią pietryčius, visą dengė samanų, kerpių, liūtpėdžių ir
į

alpinių astrų kupsteliai. Išsitiesęs ant nugaros, svilinamas pusiaudienio

saulės, vaikinas godžiai gaudė orą. Kopimas nė iš tolo nepriminė ano
karto, kuomet aukštyn kilo vedamas gal trisdešimt kartų šį maršrutą
išmėginusio žmogaus, aiškiai parodydavusio, kur statyti koją, o kur įsi-
kibti pirštais. Šis žygis buvo didžiausias fizinių jėgų išbandymas, kokį
tik buvo patyręs per gyvenimą. Nuolat teko sukti galvą, vertinti padėtį
ir pasitikėti Viešpačiu — tik dabar jis suvokė, kaip tai vargina ir kaip
sunku tų minčių nepaleisti.
Pinas gurkšnojo vandenį irgalvojo: Bet man juk pavyko. Sudėtingąjį
kelią įveikiau niekieno nepadedamas.

85
 Mark Sullivan

Laimingas ir įgavęs pasitikėjimo savimi, vaikinas padėkojo už šią

dieną ir maistą, o tuomet kibo į sumuštinį, kurį jam buvo suruošęs
brolis Bormijus. Radęs krepšyje dar ir štrudelio, itin nudžiugo — valgė
jį lėtai, gardžiuodamasis kiekvienu kąsniu. Ar būna pasaulyje ko nors
skanesnio?
Apimtas snaudulio Pinas prigulė ir užsimerkė. Rodės, viskas šioje ne
laikui, o kalnams ir dangui pavaldžioje vietoje buvo taip, kaip ir turėjo
būti.

Jį pažadino migla.
laikrodį Pinas apstulbo: buvo beveik antra valanda po-
Dirstelėjęs į

piet. Dangus užklotas debesų. Žvelgdamas žemyn į šlaitą vaikinas matė

ne daugiau nei devyniasdešimt metrų į priekį. Užsitraukęs lietpaltį gy-
vūnų ir piemenų pramintais takais leidosi į rytus, tuomet — į šiaurę. Po
geros valandos priėjo griovos kraštą šiaurinėje Groperos pusėje.
Stračiu griovos vidumi besidriekiantį ir zigzagu į vietą, kurioje prieš
tris dienas Pinas nusprendė apsigręžti, vedantį taką rasti pavyko ne iš-
kart. Stabtelėjęs pakėlė akis viršukalnę, nuo kurios ką tik nusileido.
į

Po visų tądien patirtų iššūkių ji nebeatrodė nė perpus tokia baisi kaip

anksčiau.
Vis dėlto, kol nukėblino kalno šlaitu Madesimą ir užkopė atgal į
į

Mortą, visai pervargo. Kai pasiekė Casa Alpina, lauke jau temo. Tėvas Rė
laukė koridoriuje greta valgomosios salės, kur berniukai krimto kny-
gas. Ore tvyrojo nepakartojamas naujausio brolio Bormijaus kūrinio
aromatas.
— Užtrukai, — pasakė tėvas Rė. — Nenorėjau, kad vaikštinėtum
sutemus.
— Aš
ir pats netroškau klaidžioti kalnais patamsyje, tėve, bet kelias ne-
trumpas, — priminė vaikinas. — O dar kopti... Sunkiau, nei prisiminiau.
— Ber tiki, jog galėtum darsyk įveikti viršukalnę? — paklausė kunigas.

86
 Po raudonu dangum

Pinas pagalvojo apie smailę, siaurą keterą tarp nuošliaužų šlaitų ir

perėjimą įsikibus lyno. Iš tikrųjų netroško to imtis dar kartą, tačiau
atsakė, jog galėtų.
— Gerai, — linktelėjo tėvas Rė. — Labai gerai.
— Tėve, kodėl turiu tai daryti?
Gręždamas
jį akimis, vyras atsakė:
— Stengiuosi, kad sustiprėtum. Artimiausiais mėnesiais tau gali pri-
rcikti jėgų.
Pinas jau žiojosi paklausti kam, bet kunigas nusigręžė.
Po poros dienų tėvas Rė išsiuntė Piną Angelo žingsniu vykti į Lei
slėnį. Kitą rytą jis leidosi skersai šiaurinės daubos ir kalnų ožkų išmintu
taku užkopė kone iki pat jos krašto. Trečią dienąnaujo ėmėsi sudėtin-
iš

gojo kelio viršukalnėn, bet šįsyk taip pasitikėjo savimi, kad nuošliaužų
šlaitus pasiekė visa valanda greičiau nei pirmąkart.
Oras visą savaitgalį ir dar keletą kitų dienų pasitaikė kuo tinkamiau-
sias vairavimo pamokoms. Prisimindamas tėvo Rė įspėjimus, vaikinas
drauge su Askariu stengėsi laikytis atokiau nuo Špliugeno perėjos ir
deramai elgtis staigiuose posūkiuose mokėsi Madesimo apylinkėse.
Sekmadienio popietę jiedu kartu pasivažinėti pasiėmė porą Askario
pažįstamų merginų iš Kampodolčino. Viena jų, Ticiana, buvo Askario
bičiulė, kita, Frederika, Ticianos draugė. Drovi kaip pelytė — vargiai
—

akis į Piną tepakėlė. Kad ir kaip troško pajusti merginai simpatiją, Pinas
neįstengė iš galvos išmesti Anos. Žinojo, kad jau vien apie ją galvoti —
tikra beprotybė. Jiedu tebuvo kalbėjęsi tris minutes, nuo tada nesimatė
beveik keturis mėnesius, o sutarus susitikti ji paliko vaikiną ant ledo.
Ir vis dėlto jis šventai tikėjo Aną dar išvysiąs. Ji virto fantazija, kurios
įsikibęs tvirtai laikėsi — pasaka, kurią porindavo pats sau, stengdamasis
šalin nuvyti vienatvę ar dvejones dėl ateities.
Pirmąją 1943-iųjų spalio savaitę, po dar trijų sudėtingo kopimo
dienų, Pinas grįžo į Casa Alpina kankinamas klaikaus alkio ir nuo-
vargio. Tik prarijęs du milžiniškus dubenis Bormijaus spagečių ir

87
 Mark Sullivan

išmaukęs kelis litrus vandens pajėgė pakelti galvą ir apsidaryti po val-

gomojo salę.
Čia buvo susirinkusi visa įprasta berniukų kompanija. Kitame patal-
pos gale Mimas vadovavo visam stalui. Tėvas Rė linksmino svečius — du
vyriškius ir moterį. Jaunesniojo vyro plaukų spalva priminė smėlį. Jis
laikė per pečius apglėbęs blyškiaodę moterį tamsiomis, susirūpinusio-
mis akimis. Vyresnysis, su ūsais, vilkėjo kostiumą, bet kaklaraiščio ne-
ryšėjo. Daug rūkė, nuolat kosčiojo, o kunigui kalbant pirštais švelniai
barbeno
į
stalą.
Pinas tingiai mąstė, kas jie galėtų būti. Svečiai Casa Alpina nebuvo
tokia jau retenybė. Dažnai pasirodydavo berniukų tėvai, per audras už-
klysdavo pastogės ieškantys žygeiviai. Bet ši trijulė neatrodė išsirengusi
pasivaikščioti kalnuose. Jų drabužiai buvo įprasti, nepritaikyti žygiams.
Pinas degė noru grįžti į lovą, bet žinojo, kad tėvui Rė tai nepatiktų.
Todėl stengėsi sukaupti jėgas ir mokytis.
Užsidirbai rytoj poilsio dieną,
— — tarė priėjęs kunigas. — Kol kas
gali
į
atidėti knygas šalį. Gerai?
Nusišypsojęs Pinas linktelėjo. Nė neprisiminė, kaip nusigavo iki lo-
vos ir ant jos nuvirto.

Kai Pinas pagaliau pakirdo, saulė seniai ritinėjosi dangumi ir

plieskė
pro langą koridoriaus gale. Mimo nebuvo. Nebuvo nė vieno berniuko.
Valgomąją salę vaikinas rado beveik tuščią — tik tolimiausiame kampe
karštai kivirčijosi ta pati svečių trijulė.
— Ilgiau laukti nebegalime, prabilo jaunesnysis vyras. — Viskas byra
-—

į šipulius. Pusšimtis vien Meinoje! Kol kalbamės, jie jau apieško Romą.
— Bet juk tikinai, kad mes saugūs, — nervinosi moteris.

— Čia — saugūs, — patikino vyriškis. — Tėvas Rė —

geras žmogus.
— vyresnysis prisidegė dar vieną cigaretę.
Tačiau kaip ilgai? —

Pastebėjusi jų pusėn dėbsantį Piną, moteris nutildė pašnekovus.

Brolis Bormijus atnešė vaikinui kavos, duonos ir
saliamio. Svečiai išėjo

88
 Po raudonu dangum

iš salės, ir Pinas jų nebeprisiminė iki pat vakaro — kone visą dieną skaitė
knygas prie židinio ugnies.
Kai į Casa Alpina sugužėjo Mimas ir kiti berniukai, grįžę iš ilgo

žygio, buvo beveik laikas vakarienei. Pinas jautėsi ne tik puikiai pail-
sėjęs, bet ir toksstiprus, kaip dar niekada gyvenime. Šitiek mankštin-
damasis ir sočiai valgydamas brolio Bormijaus jam ruošiamų skanėstų,
inas su kiekviena diena priaugo vis daugiau svorio ir raumenų.
— Pinai? — šūktelėjo tėvas Rė, Mimui ir dar dviem berniukams den-
piant ilgą stalą.
Pinas padėjo knygas į šalį ir pakilo nuo kėdės.
— Tėve?
— Po deserto ateik į koplyčią.
Jo žodžiai vaikiną suglumino. Koplyčioje retai vykdavo kas nors
daugiau nei trumpos sekmadienio mišios, paprastai laikomos saulei
tekant. Vis dėlto nustūmęs smalsias mintis šalin Pinas prisėdo prie
Mimo
ir
kitų berniukų, juokavo drauge ir žavėjo kompaniją pasako-
jimais apie pavojus, su kuriais susidūrė sunkiuoju keliu kopdamas į

Groperą.
— Vienas žingsnis pro šalį — ir baigtas kriukis, - tikino jis.
— Aš įstengčiau, — gyrėsi Mimas.
— Pradėk nuo prisitraukimų, atsispaudimų ir pritūpimų. Lažinuo-
si, kad įstengtum.
Iššūkis pakurstė Mimą ne menkiau nei bet kuris kitas. Pinas pui-
kiai žinojo, kad brolis akimoju taps didžiausiu prisitraukimų, atsi-
spaudimų ir pritūpimų aistruoliu.
Nurinkus indus Mimas pasiūlė Pinui palošti kortomis. Pinas atsi-
prašė ir paaiškino turįs traukti į koplyčią pasikalbėti su tėvu Rė.
— Apie ką? —
nesuprato Mimas.
— Išsiaiškinsiu, — atsakė vyresnėlis, griebdamas vilnonę kepurę nuo
lentynos prie laukujų durų. Užsimaukšlinęs ją ant galvos, išėjo į tamsą.

89
 Mark Sullivan

Temperatūra jau buvo nukritusi žemiau nulio. Pinui virš galvos bal-
tavo mėnulio ketvirtis, žvaigždės blykčiojo ne blankiau už fejerverkus.
Kol vaikinas žingsniavo link koplyčios, stovinčios netoli eglėmis apau-

gusio plokščiakalnio krašto, šiaurys, jau žiemiškai žvarbus, gnaibė jam

skruostus.
Kilstelėjęs koplyčios durų velkę ir užėjęs vidun Pinas išvydo ketvertą
liepsnojančių žvakių. Tėvas Rė nunarinęs galvą meldėsi klaupte. Paty-
liukais uždaręs duris Pinas prisėdo. Dar kelios minutės, irsudėjęs kry-
žiaus ženklą, pasiremdamas lazda, kunigas atsistojo. Tada prišlubavo
atsisėdo arčiau jaunuolio.
ir
— Kaip manai, ar galėtum didesnę dalį šiaurinio kelio iki Lei slėnio
įveikti tamsoje? — paklausė jis. — Šviečiant tik mėnuliui?
Pinas akimirką susimąstė.
— Griovos — ne, tačiau kelią iki jos, manau,
taip.
— Kiek laiko prisidėtų?

— Gal valanda. Kodėl klausiate?

Tėvas Rė giliai įkvėpė ir prabilo.
— Meldžiau atsakymo tą klausimą, Pinai. Dalis manęs verčiau pa-
į

liktų tave nežinioje, visko neapsunkintų ir susikauptų tik ties tau skir-
tomis užduotimis — nieko daugiau. Deja, Dievas gyvenimo paprastinti
nė negalvoja, tiesa? Mums surištos tiek rankos, tiek liežuviai.
Pinas visai sumišo.
— Tėve?
— Trijulė per vakarienę. Ar su jais kalbėjaisi?
— Ne, — atsakė jaunuolis.
-
Tik nugirdau šnekančius apie Meiną.
Kunigo veidas apniuko, jį iškreipė skausmas.
— Prieš dvi savaites Meinoje ir aplinkiniuose kaimuose slėpėsi dau-
giau kaip pusšimtis žydų. Aptikę juos, esesininkai visus išžudė ir sumetė
į Madžorės ežerą.

90
 Po raudonu dangum

Pinui net vidurius sutraukė.

— Ką? Už ką?

— Už žydišką kraują.
Pinas suprato, kad Hitleris žydų nekenčia. Netgi pažinojo italų, ku-
rie jų nemėgo ir nesibodėjo bjauriai peikti. Bet šaltakraujiškai žudyti?
Vien dėl tikėjimo? Taip nesielgia net barbarai.
— Aš tiesiog nesuprantu.
— Nesuprantu nė aš, Pinai. Tačiau dabar jau aišku kaip dieną: Italijos
žydams kilo baisi grėsmė. Šįryt telefonu apie tai kalbėjausi su kardinolu
Susteriu.
Tėvas Rė paaiškino, jog kardinolas jam pasakojęs, esą po Meinos žu-

dynių naciai išgujo Romos gete dar likusius žydus ir mainais į saugumą
pareikalavo per trisdešimt šešias valandas parūpinti jiems penkiasde-
šimt kilogramų aukso. Žydai auksą surinko iš
savo santaupų, prisidėjo
ir ne vienas katalikas. Deja, gavę vertybes vokiečiai apieškojo sinagogą
ir rado visų Romos žydų sąrašą.
Kunigas akimirkai nutilo. Jo veidą iškreipė kančia.
— Kardinolas Šusteris sako, kad naciai atsigabeno atskirą esesininkų

dalinį žydams iš
to sąrašo gaudyti.
— O tuomet?

—Nužudyti. Visus iki vieno.

Vos prieš akimirką Pinas nebūtų galėjęs nieko panašaus įsivaizduoti
net slapčiausiuose ir juodžiausiuose jaunos sąmonės kampeliuose.
— Tai... žiauru.

— Išties žiauru, —sutiko tėvas Rė.

— Iš kur kardinolas Šusteris visa tai žino?
— popiežiaus, — paaiškino kunigas. — Jo Šventenybė persakė kardi-
Iš

nolui Šusteriui, ką girdėjęs iš Vokietijos ambasadoriaus Vatikane.

— Nejau popiežius negali užkirsti tam kelio? Papasakoti apie niekšy-

bes visam pasauliui?

Tėvas Rė nudelbė akis į iki baltumo suspaustus kumščius.

91
 Mark Sullivan

— Šventąjį Tėvą ir Vatikaną laiko apsupę tankai ir esesininkų da-

liniai, Pinai. Jei popiežius viešai prabiltų, tai reikštų mirties nuo-
sprendį jam pačiam, įsiveržimą į Vatikaną ir jo sunaikinimą. Vis dėlto
jis slapčia prasitarė kardinolams. Per juos visiems Italijos katalikams
įsakė atverti duris kiekvienam, kuriam tik gali prireikti prieglobsčio
slepiantis nuo nacių. Privalome žydus slėpti, o jei tik galime — ir pa-
dėti jiems pabėgti.
Pinui ėmė smarkiau plakti širdis.
— Kur pabėgti?
Tėvas Rė pakėlė akis.
— Ar esi kada buvęs tolimajame Lei slėnio gale — kitapus Groperos,
už ežero?
— Ne.
— Ten esama tankaus miško trikampio, — paaiškino dvasininkas. —
Įžengęs į jį, pirmuosius du šimtus metrų eini Italijos žeme, supamas
Italijos medžių. Bet čia Italijos teritorija susiaurėja ir aplink pasirodo
Šveicarijos plotai — neutrali žemė. Ten saugu.
Pastarųjų kelių savaičių išbandymai Pino mintyse staiga nušvito vi-
sai kitomis spalvomis. Širdį apėmė jaudulys ir
ji prisipildė naujų tikslų.
— Norite, kad juos vesčiau, tėve? — pasitikslino Pinas. — Tuos tris
žydus?
— Tris mylimus Dievo vaikus, — pataisė tėvas Rė. — Ar padėsi jiems?
— Žinoma. Taip.
Kunigas suėmė jaunuolio petį.
— Noriu, kad suprastum, jog teks rizikuoti gyvybe. Pasak naujųjų

vokiečių įstatymų, pagalba žydui prilygsta išdavystei, o už šią baudžia-

ma mirtimi. Jei tave sučiups — tikriausiai pribaigs.
Apie tai pagalvojęs Pinas sunkiai nurijo seiles. Širdį purtė nerimas,
bet vaikinas pakėlė akis į tėvą Rė.
— Argi jūs pats nerizikuojate — jau vien priimdamas juos į Casa
Alpina“

92
 Po raudonu dangum

— Ir savo, ir berniukų gyvybėmis, — sutiko kunigas rimtu veidu. —

Išet mes privalome padėti visiems, sprunkantiems nuo vokiečių. Taip
mano popiežius. Taip mano kardinolas Šusteris. Taigi ir aš pats.
— Ir aš, tėve, - atsakė Pinas, susijaudinęs labiau nei kada nors anks-
Čiau —tarsi tuojau pat galėtų eiti ir atitaisyti didžią neteisybę.
— Gerai, — kunigo akys sužvilgo. — Tikėjau, kad norėsi padėti.
— Noriu, — patvirtino Pinas, pajutęs jį užplūstančias jėgas. - O dabar
verčiau jau eisiu gulti.
— Pažadinsiu tave
po dviejų penkiolika. Pusę trijų brolis Bormijus
jus visus pavalgydins. Trečią leisitės į kelią.
Žengiant iš
koplyčios Pinui atrodė, jog vidun užėjo kaip berniukas,
bet išėjo apsisprendęs tapti vyru. Mintis apie bausmę už pagalbą žy-
dams baugino, tačiau jis
vis viena ketino padėti.
Prieš įeidamas vidun vaikinas sustojo priešais Casa Alpina ir įsispit-
rijo į šiaurės rytus viršum Groperos šlaito galvodamas, kad jis bus at-
sakingas už dar tris gyvybes. Tą jauną porą. Ir rūkalių. Paskutinio jų
pabėgimo etapo sėkmė priklausė tik nuo jo.
Pinas pakėlė akis į žvaigždes, žibančias už mėnesienos nutvieksto
milžiniško Groperos viršukalnės silueto, ir
tolumoje plytinčią juodumą.
— Gerasis Dieve, — sukuždėjo,
-
padėk man.
 8 skyrius

Kai tėvas Rė atėjo žadinti Pino, šis jau prieš dešimtį minučių buvo
nubudęs ir
apsirengęs. Brolis Bormijus paruošė saldintos avižinės košės
su kedrinėmis pinijomis, pripjaustė vytintos mėsos ir sūrių. Kai priė-
jęs kunigas uždėjo rankas Pinui ant pečių, rūkalius ir jaunoji pora jau
pusryčiavo.
— Tai jūsų vedlys, Pinas, — pristatė tėvas Rė. — Jis žino kelią.

Koks jaunas, — atsiliepė rūkalius. — Nejau nėra vyresnių?

—

— Pinas kalnuose nestokoja nei patirties, nei jėgų, o šį kalną pažįsta

-
ypač gerai, pagyrė dvasininkas. — Karštai tikiu, kad nuves jus ten, kur
norite papulti. Arba galite susirasti kitą vedlį. Tačiau perspėju: esama
tokių, kurie susirinks iš jūsų pinigus ir vis tiek įduos naciams. Užtat čia
mums terūpi, kad rastumėte saugų prieglobstį.
— Meseeisime su Pinu,
-
prabilo jaunesnysis vyras. Moteris linktelėjo.
Vyresnysis, rūkalius, dar dvejojo.
— Kuo
jūs vardu? — paklausė Pinas, spausdamas jaunesniojo vyriškio
ranką.
— Prisistatykite tais vardais, kuriuos jums suteikė, — priminė tėvas
Rė. — Tais, kurie įrašyti dokumentuose.
— Marija, — atsakė moteris.
— Rikardas, — prisistatė jos vyras.
—
-
Luidžis, sumurmėjo rūkalius.
Pinas prisėdo pavalgyti su jais. Marija kalbėjo tyliai, bet pasirodė
linksma. Rikardas Genujoje dirbo mokytoju. Luidžis Romoje pre-
kiavo cigarais. Akimirką dirstelėjęs po stalu Pinas pastebėjo, kad nė
vienas neavi žygio ilgaaulių, bet visų batai atrodo pakankamai tvirti
keliui įveikti.

94
 Po raudonu dangum

— Ar kelyje daug pavojų? — paklausė Marija.

— Tiesiog klausykite manęs, ir viskas bus gerai, — nuramino Pi-
nas. — Po penkių minučių?
Trijulė linktelėjo. Vaikinas pakilo nurinkti lėkščių. Nunešęs jas
tėvui Rė, tyliai paklausė:
— Tėve, argi jiems nebūtų lengviau į Lei slėnį keliauti per Angelo
žingsnį?
— sutiko kunigas. — Bet tuo keliu mes prieš kelias sa-
Lengviau, —

vaites jau naudojomės — nenoriu pritraukti nereikalingo dėmesio.

— Nesupratu, - suglumo Pinas. - Kas juo naudojosi?
— Džovanis Barbareskis, seminaristas, - priminė tėvas Rė. — Prieš
pat tau atvykstant iš Milano čia buvo apsistojusi dar viena ištrūkti
troškusi pora su dukrele. Mudu su Barbareskiu surezgėme planą.
Jis vedėsi šeimą ir dvi dešimtis berniukų
sos
-
tarp jų ir Mimą -
dienos žygį Angelo žingsniu iki Lei slėnio. Kompanija sustojo
vi-
į
iškylai tarp tolimojo ežero kranto ir girios. Išėjo dvidešimt keturi,
sugrįžo dvidešimt vienas.
— Niekas nė nepastebėtų skirtumo, — plano gudrumą įvertino
Pinas. Ypač stebėdami būrį per atstumą.
—

Tėvas Rė linktelėjo.
Ir mums taip atrodė, bet siųsti tokias dideles grupes žmonių
— —

nepraktiška, juolab artinantis žiemai.

— Mažos geriau, sutiko Pinas ir dėbtelėjo per petį. — Tėve, ga-
—

liu kaip įmanydamas stengtis juos paslėpti, tačiau esama daugelio

vietų, kur prisidengti nebus kuo.
— Įskaitant
ir
visą Lei slėnį, kuris tau kelia ypatingą pavojų - juk
dalį kelio atgal keliausi visai atvirai. Vis dėlto, kol vokiečiai patru-
liuos ties perėja ir lėktuvais nestebės pasienio iš oro, viskas turėtų
sektis.
Tėvas Rė nustebino vaikiną tvirtai apkabindamas.

95
 Mark Sullivan

— Eik su Dievu, mano sūnau. Telydi jis kiekviename žingsnyje.

Brolis Bormijus padėjo Pinui ant pečių užsidėti kuprinę. Keturi
litrai vandens, dar tiek pat — saldintos arbatos. Maistas. Virvės. Topo-
grafinis žemėlapis. Lietpaltis. Vilnonis megztinis ir kepurė. Degtukai
ir medvilnės kuokšteliai ugniai nedideliame plieno inde įžiebti. Mažas
žibintas, — tokius nešiojasi kalnakasiai, — pilnas sauso karbido. Peilis.
Kirvukas.
Visa našta siekė dvidešimt, gal dvidešimt penkis kilogramus, tačiau
Pinas nemažą svorį ant nugaros į kalnus nešiojosi nuo pat pirmosios
dienos Casa Alpina. Buvo visiškai prie jo įpratęs — spėjo, kad to tėvas
Rė ir siekė. Žinoma, siekė. Kunigas planui tikriausiai rengėsi ištisas
savaites.
— Eime, — paragino Pinas.

Kerveriukė žengė
į
vėsią rudens naktį. Danguje nebuvo nė debesėlio,
mėnuo tebekybojo aukštai pietuose ir vos apšvietė vakarinį Groperos
šlaitą. Pirmiausia Pinas juos nuvedė šunkeliu — kad tik toliau nuo prie
mokyklos šviečiančio dujinio žibinto. Tuomet paprašė sustoti, kad akys
palengva apsiprastų su prieblanda.
— Nuo dabar kalbėsime tik pakuždomis, sušnibždėjo Pinas ir paro-
—

dė viršukalnės pusėn. — Yra vietų, iš

sias tolybes, todėl mums geriausia laikytis patyliukais —
į
kurių aidas garsus nuneša didžiau-
kaip pelėms po
šluota, suprantate?
Visi atsakė linkčiodami. Luidžis užsižiebė degtuką cigaretei.
Pinas nusiminė, bet staiga suprato privaląs suimti vadžias į savo ran-
kas. Žengęs platų žingsnį rūkaliaus link, jis sušnypštė:
— Užgesink. Bet kokia liepsnelė gali būti pastebėta iš už kelių šimtų
metrų, O per žiūronus net - iš
dar toliau.

Man reikia parūkyti,

—
-
ginčijosi Luidžis. - Taip nusiraminu.

96
 Po raudonu dangum

- Nerūkysi, kol neleisiu. Arba pėdinsi atgal ir ieškosiesi kito ved-

lio, o aš lydėsiu tik juos du.
[Dar kartą įtraukęs dūmo, Luidžis numetė nuorūką ir sutrynė ją batu.
— Vesk, nusipurtė.
—

Menkutėje šviesoje vesdamas trijulę plokščiakalniu į šiaurę ir ly-

dėdamas iš pradžių pašlaite, o paskui stačiomis įkalnėmis vingiuo-
jančiu maždaug pusės metro pločio taku, Pinas juos ragino viską
stebėti akies krašteliu. Išvyniojęs virvę, jaunuolis maždaug kas trejetą
metrų surišo keturias juosmens pločio kilpas.
— Nepaisant virvės, noriu, kad dešine ranka visada laikytumėtės

už uolos ar bet kokio iš jos išsikišusio krūmokšnio, — aiškino Pi-

nas. —
į
Jei pajusite ką nors, ką galite įsikibti, sakykime, jauną medelį,
prieš pakibdami visu svoriu, būtinai išbandykite, ar atlaikys. O dar
periau — rankas dėkite ir kojas statykite tiksliai ten, kur ką tik buvo
manosios. Žinau, dabar tamsu, bet iš mano silueto kontūrų suprasi-
te, ką darau.
— Aš seksiu paskui tave, — pasišovė Rikardas. — Marija, tu — už
manęs?
— Tu tikras? sunerimo Marija. — Pinai?
—

— Rikardai, jei būsi už žmonos, pačiame gale — kur kas labiau

palėsi jai padėti. Lai Marija eis trečia, o Luidžis — iškart už manęs.
Rikardą toks pasiūlymas suerzino. Jis pakėlė balsą:
— Bet aš...
— Ir jai, ir mums visiems bus saugiausia, jei stipriausi žygeiviai
bus ties virvės galais, — neatlyžo Pinas. — O gal apie kalnus ir kopimą
išmanai geriau nei aš?
— Klausyk jo, — paragino Marija. — Stipriausi — priekyje ir gale.
Pinas aiškiai suprato — Rikardą drasko prieštaringi jausmai: sep-

jį
tyniolikmečio įsakymai erzino, bet pavadintas stipriausiu negalėjo
nuslėpti esąs pamalonintas.
— Gerai jau, — sutiko. — Pabūsiu inkaras.

97
 Mark Sullivan

— nudžiugo Pinas,
Perfetto*, —
ir
visi įsinėrė į savąsias kilpas.
Pirštinėta dešiniąja ranka įsirėmęs į uolos sieną, vaikinas leidosi
taku. Nors daugumoje vietų jis buvo ganėtinai platus, įsivaizduoda-
mas, jog takas kairėje bent penkiolika centimetrų siauresnis, vaikinas
laikėsi kuo arčiau sienos. Blogiausia būtų, jei kurio nors koja slyste-
lėtų nuolaidžiuoju tako kraštu. Jei pasisektų, likusiųjų trijų svorio
pakaktų visai ketveriukei išlaikyti ant keteros. Jei ne, iš paskos kristų
antrasis ir trečiasis. Šlaitas jiems po kojų buvo maždaug keturiasde-
šimties laipsnių statumo. Jei tik imtų kristi, juos tuojau prarytų aš-
trios uolos ir Alpių krūmynai.
Pamažu slinkdamas į priekį Pinas vedė juos lėtai it katinas: atsar-
giai, bet ramiai ir
užtikrintai. Be didesnių sunkumų ėjo beveik va- jie
landą, kol atsidūrė iš esmės tiesiai virš Madesimo, o Luidžis pratrūko
kimiai kosčioti ir spjaudytis. Pinui neliko nieko kita, kaip tik sustoti.
— Signore, — sukuždėjo jis, —
suprantu, kad kosulys — ne jūsų valio-
je, bet, jei jau labai reikia, kosėkite į alkūnės linkį. Tiesiai po mumis —
kaimas. Negalime rizikuoti būti išgirsti tų, kam nereikėtų.
— Kiek dar? — sukuždėjo cigarų prekeivis.

Atstumas nesvarbus. Galvokite tik apie artimiausią žingsnį.

—

Maždaug po pusės kilometro šlaitai tapo nebe tokie statūs, o ke-

lias — patogesnis žingsniuoti.
— Ar čia buvo sunkiausia dalis? — paklausė Luidžis.

— Priešingai, paprasčiausia, — atsakė Pinas.

— Ką? išsigandusi tyliai šūktelėjo Marija.
—

— Juokauju, — išsigynė Pinas. — Išties sunkiausia.

Auštant ketveriukė jau kopė viršum Madesimo plytinčiomis kal-

nų pievomis. Anksčiau Anos plaukus Pinui priminusios žolių sėklelės
* Tr. Perferto - puiku.

98
 Po raudonu dangum

jau buvo nubyrėjusios, stiebeliai džiūvo. Vaikinas apsidairė už sa-

vęs,tuomet nužvelgė kitapus slėnio iškilusį grublėtą kalnų masyvą.
dvejojo, ar ten, taip aukštai, vokiečių kareiviai galėtų jų tykoti ste-
bėdami Groperą pro žiūronus. Nors tai ir atrodė vargiai tikėtina,
vaikinas nulydėjo trijulę pievos pakraščiu, kur kopti buvo galima
pasislėpus medžių šešėliuose. Tiesa, visai netrukus medžius pakeitė
uolos
ir reti kadagynai jų menkas prieglobstis.
— o iš
— Dabar turėsime judėti sparčiau, — paaiškino Pinas. — Saulei

pasislėpus už viršukalnės, anava tą daubą apgobs šešėliai. Jie mums

padės, bet neilgai trukus šviesa prisivys.
griovą šiaurinės daubos apačioje Rikardas ir Marija
Pakeliui į

neatsiliko nuo Pino. Rūkalius Luidžis vilkosi iš paskos. Jo veidu

žliaugė prakaitas, krūtinė sunkiai kilojosi dėl išretėjusio kalnų oro.
Įveikus ištisus laukus apledėjusių riedulių, visiems teko laikytis
seno tako ties galiniu daubos šlaitu, ir Pinas turėjo dusyk grįžti
atgal dėl vyresniojo vyro.
Pinas ir jaunoji pora ilsėjosi, laukdami cigarų prekeivio. Šis ko-
sėdamas ir spjaudydamasis šliaužė ne greičiau už sraigę. Išsitiesęs
ant plokščios uolos greta Pino garsiai sudejavo. Nuo vyro trenkte
trenkė šviežiais tabako dūmais.
Pinas iš kuprinės ištraukė saldintos arbatos, vytintos mėsos ir
duonos. Luidžis sukirto valgį pasigardžiuodamas, jaunoji pora taip
pat. Pinas palaukė, kol jie pasisotins, tuomet užkando parts — tik
porcija buvo mažesnė. Dalį pasiliko kelionei atgal.
— Kur dabar? — paklausė Luidžis, tarsi ką tik susivokęs, kur esąs.

Pinas mostelėjo ožkų tako, aštriais zigzagais išraižiusio įkalnę,

pusėn.
Vyrui atvipo žandikaulis.
— Aš nesugebėsiu ten įkopti.

— Sugebėsi, — patikino Pinas. — Tik viską daryk taip kaip aš.

99
 Mark Sullivan

Luidžis iškėlė rankas.

—Ne. Nesugebėsiu. Nelipsiu. Palikite mane čia. Anksčiau ar vė-
liau mirtis vis tiek prisivys, ir man nepavyks jos išvengti.
Akimirką Pinas nesumojo, ko imtis. Tuomet paklausė:
— Kas sako, kad mirsi?

— Naciai, —atšovė rūkalius, ir atsikrenkštęs mostelėjo kelio pu-

sėn. — O štai tas kelias sako, kad Dievui atrodo, jog geriau anksčiau
nei vėliau. Bet aš ten kojos nekelsiu — nekrisiu ir nesitėkšiu ant uolų.
Ne tokios bus mano paskutinės akimirkos. Aš sėdėsiu štai čia, rūky-
siu ir lauksiu mirties. Čia bus kaip tik.
— Ne, eisi su mumis, — neatlyžo Pinas.
— Liksiu, — užsispyrė Luidžis.
Nurijęs seiles, Pinas jam rėžė:
— Tėvas Rė man liepė
jus nuvesti į Lei slėnį. Jam nepatiktų, jei
tave palikčiau, tad eisi toliau. Su manimi.
— Negali manęs priversti niekur eiti, bernužėli, — priešgyniavo
Luidžis.
— Žinoma, galiu, — atkirto įtūžęs Pinas sparčiais žingsniais eida-
mas artyn. — Ir priversiu.
Jis palinko virš rūkaliaus, ir šis išpūtė akis. Nors vaikinui tik sep-
tyniolika, už Luidžį jis buvo aukštesnis ir stambesnis. Cigarų pre-
keivis suprato, tai parodė jo veidas, kurį iškreipė baimė, kai Luidžis
pažvelgė į statų šlaitą.
— Nejau nesupranti? it pralaimėtojas pagaliau pripažino vyras. —
—

Aš tikrai neįstengsiu. Netikiu, kad man pavyks...

— Bet tikiu aš, — pertraukė
jį
Pinas, stengdamasis veikiau riaumo-
ti, nei kalbėti.
— Prašau?
— Ne. Pažadu, kad su manimi pasieksi viršukalnę ir nusigausi į Lei

slėnį, net jei ant kupros gaučiau tave pernešti.

100
 Po raudonu dangum

Užsispyręs Pino veidas, regis, įtikino Luidžį.

— Prisieki? — jo lūpos virpčiojo.

— Prisiekiu, — paspaudė vyrui ranką Pinas.

Jis vėl užnėrė visiems ant juosmens kilpas: Luidžis turėjo eiti iškart
už Pino, po jo — Marija ir jos vyras.
— Tu tikras, kad aš nenubildėsiu žemyn?
- aiškiai persigandęs klau-
sinėjo cigarų prekeivis. Kaip gyvas nesu daręs nieko panašaus. Aš...
—

kojos iš Romos nebuvau iškėlęs.

Pinas akimirką susimąstė.
— Gerai, vadinasi, po Romos griuvėsius laipioti teko?
— Teko, bet...
— O tais siaurais stačiais laiptais Koliziejuje?
Luidžis linktelėjo.
— Daugybę kartų.
— Čia nieko baisesnio ir nerasi.
— Kur jau.
— Tikrai,patikino Pinas. — Įsivaizduok, kad tu Koliziejuje nardai
—

tarp sėdimų vietų ir laiptų. Eisis kaip iš pypkės.

Luidžis dar dvejojo, bet Pinui žengus pirmuosius žingsnius, virvės
traukai nesipriešino. Jaunuolis šnekino rūkalių, tikino leisiąs sutrauk-
ti net dvi cigaretes, vos tik pasieks viršukalnę, ir vis primindavo nuo-
lat laikytis pirštais už uolos.
— Neskubėk, — mokė. — Žiūrėk tik į priekį, ne žemyn.

Kai eiti ėmė darytis vis sunkiau, o uola vis statėjo, Pinas stengėsi
nukreipti Luidžio dėmesį istorijomis apie tai, kaip jiedu su broliu
išgyveno pirmąją Milano bombardavimo naktį, o grįžę namo išgirdo
ten skambančią muziką.
— Tavo tėvas išmintingas žmogus, —- nusprendė cigarų prekeivis. —

Muzika. Vynas. Cigarai. Tik tos menkos prabangos akimirkos leidžia

ištverti tai, kas protu nesuvokiama.

101
 Mark Sullivan

—Kalbi taip, lyg savo krautuvėlėje daug laiko skirtum apmąsty-

mams, — Pinas nusibraukė nuo akių prakaitą.
Luidžis nusijuokė.
— Daug apmąstymų. Daug pašnekesių. Daug skaitymo. Ten... - jo
veidas tapo liūdnas. - Ten buvo mano namai.

Kompanija jau buvo kaip reikiant pakilusi šlaitu — pati sudėtin-

giausia dalis laukė priešaky. Dabar jiems reikėjo itin staigiai žemyn
šaunančios nuokalnės plyšyje porą metrų eiti tiesiai į dešinę, tuomet —
tris kairėn. Didesnis iššūkis protui nei kūnui: pats takas ketera buvo
palyginti platus. Vis dėlto vien ilgiau pažvelgti į trisdešimt metrų ab-
soliučios tuštumos visai greta būtų buvęs didžiulis išbandymas net pa-
tyrusiam alpinistui.
Pinas nusprendė jų neįspėti — verčiau paprašė Luidžio papasakoti
apie parduotuvę.
— O, tai buvo žavinga vieta, — prisiminė šis. — Nusileidi Ispanijos
laiptais ir randi ją — visai greta Ispanijos aikštės. Ar žinai, kur tai?
— Prie Ispanijos laiptų esu buvęs, - linktelėjo Pinas patenkintas, kad
Luidžis, nė akimirką nesudvejojęs, seka jam pavymui. — Puikus rajonas,
daug elegantiškų krautuvių.
— Neprilygstama vieta verslui, - sutiko Luidžis.
Pinas perėjo pusę kreivės. Dabar jiedu su cigarininku stovėjo prie-
šingose uolos plyšio pusėse. Jei Luidžis kada ir nuleis akis — tai dabar.
Pastebėjęs, kad šis jau suka galvą dirstelėti būtent ten, Pinas tuojau pa-
prašė:
— Papasakok, kaip atrodė parduotuvė.
Luidžis žvilgsniu rado Pino akis.
— Išvaškuotos medžio grindys ir prekystaliai, — sukikeno ra-
miausiai apeidamas plyšio briauną. — Dygsniuotos odos krėslai. Ir

102
 Po raudonu dangurn

aštuoniakampis humidoras, kurį mudu su žmona, tebus jai lengva

žemelė, sukūrėme patys.
— Kertu lažybų, jog įžengus pro duris nosį kutendavo malonus
kvapas.
— Tai jau. Turėjau cigarų ir tabako iš visų pasaulio kampelių. Dar —

džiovintų levandų, mėtų ir 5e2-Se2 saldainukų burnos kvapui gaivinti.

Mėgstamiausiems klientams — gero brendžio. Turėjau daugybę gerų,
ištikimų pirkėjų. Iš tiesų laikiau juos draugais. Dar visai neseniai par-
duotuvė prilygo tam tikram klubui. Apsipirkti užeidavo net bjaurybės
vokiečiai.
Perėję plyšio gilumą, visi jau kopė prie kitos jo briaunos.
—
-
Papasakok apie žmoną, paprašė Pinas.
Valandėlę jam už nugaros stojo tyla, o virvė neklusniai įsitempė.
Tuomet Luidžis prabilo.
— Manoji Ruta buvo gražiausia moteris, kokią kada pažinojau. Susi-

pažinome vos dvylikos, sinagogoje. Niekada nesuprasiu, kodėl jimane

pasirinko, bet pasirinko. Paaiškėjo, jog vaikų susilaukti negalime, ta-
Čiau kartu nugyvenome dvidešimt nuostabių metų. Tik vieną dieną ji
pasijuto blogai, kitą — dar blogiau, trečią — dar... Anot gydytojų, baisiai
sutriko virškinamojo trakto veikla, ir jie nieko negalėjo padaryti: orga-
nizmas pats save mirtinai apnuodijo.
Akimirką Pino mintyse iškilo ponia Beltramini. Jis spėliojo, kaip
laikosi moteris, Karletas ir jo tėvas.
— Apgailestauju, — išlemeno jis, peržengdamas briauną.
— Šešeri metai praėjo, — tęsė Luidžis, kol vaikinas padėjo pereiti jam,
o
paskui — ir porai. — Bet iki šiol galvoju apie ją kiekvieną valandą.
Pliaukštelėjęs cigarų prekeiviui per petį, Pinas nusišypsojo:
— Tau pavyko. Mes viršūnėje.

— Ką? —apstulbęs apsižvalgė šis. — Jau viskas?

— Viskas, — patvirtino jaunasis vedlys.
— Nebuvo taip jau blogai, — Luidžis su palengvėjimu pakėlė akis į

dangų.

103
 Mark Sullivan

Juk sakiau. Paskui galėsime pailsėti, tik pirma noriu kai ką

—

parodyti.
Jis pavėdėjo trijulę iki vietos, nuo kurios atsivėrė vaizdas kitą Gro-
peros pusę.
į
— Sveiki atvykę į Lei slėnį, — tarė.
kurį įkopė, žemyn leidosi visai švelniai, o
Palyginti su šlaitu, į

kalną apaugusių žemų, vėjo apkandžiotų krūmynų lapai mirgėjo

oranžine, gelsva ir rūdžių raudonumo spalvomis. Akimis skriedami
slėniu tolyn, jie jau aiškiai regėjo jo bendravardį*. Mažiau nei poros
šimtų metrų pločio ir gal keturissyk tiek ilgio kalnų ežeras driekėsi
iš pietų į šiaurę, tiesiai tėvo Rė nupasakotos trikampės girios link.
Paprastai ežero paviršius atrodydavo sidabriškai melsvas, bet
tądien atspindėjo liepsningus rudens atspalvius. Kitapus jo iškilu-
si akmeninė siena vinguriavo toli į pietus, link Angelogos perėjos
ir akmenų kaugės, ties kuria pirmojo žygio dieną Pinas apsisuko
grįžti. Ketveriukė patraukė gyvūnų išmintu taku, kuris vedė palei
upeliuką, atsiradusį tirpstant viršukalnėse dar išsilaikiusiam ledui.
Man pavyko, — patenkintas galvojo Pinas. — Jie manęs klausėsi, ir
aš įstengiau visus pervesti per Groperą.
— Dar niekada nesu buvusi tokioje gražioje vietoje, — prisipaži-

no Marija, kai jie pasiekė ežerą. — Neįtikėtina. Toks jausmas...

— Laisvės jausmas, — papildė Rikardas.
— Tokias akimirkas reikia branginti, — pridūrė Luidžis.
— Ar mes jau Šveicarijoje? — pasitikslino Marija.
— Beveik, — linktelėjo Pinas. — Trauksime į mišką — per
jį ir pa-
sieksime pasienį.
Pinas niekada nebuvo nusigavęs kitapus ežero, tad į girią žengė
atsargiai. Vis dėlto, prisiminęs tėvo Rė aiškinimus, kaip rasti reikia-
mą taką, netrukus jį aptiko.
* Lei slėnyje tyvuliuoja Lei wvenkinys, dažnai vadinamas ežeru.

104
 Po raudonu dangum

Tankus eglynėlis priminė labirintą. Oras čia buvo vėsesnis, žemė —

minkštesnė. Nors kelionė kalnais truko daugiau nei šešias su puse
valandos, nė vienas neatrodė išsekęs.
Pagalvojus, kad jis išvedė šiuos žmones į Šveicariją, Pinui ėmė
sparčiau daužytis širdis. Tai jis padėjo jiems ištrūkti iš...
Maždaug trys metrai prieš juos iš už žaliuojančio medžio išlindo
aukštas barzdočius ir atstatė dvivamzdį šautuvą tiesiai Pinui į veidą.
 9 skyrius

Persigandęs Pinas iškėlė rankas. Jo pavyzdžiu pasekė ir globoti-

nių trejetas.
— Prašau... prabilo vaikinas.
—

Vyras suniaukrojo nenuleisdamas ginklo:

— Kas jus siuntė?

— Tėvas, - sumikčiojo Pinas, — tėvas Rė.

Akimirka, kurią vyro žvilgsnis nuo vedlio šokčiojo prie vedamų-
jų, prilygo amžinybei. Galop jis nuleido šautuvą.
— Šiais laikais turi laikytis atsargiai, a?

Pinas nuleido rankas. Galva sukosi, keliai linko. Nugara tekėjo

į
ledinio prakaito lašai. Dar niekada jį niekas nebuvo atstatęs ginklo.
Prabilo Luidžis:
— Dabar jūs mums padėsite, sigm07e2..
—

—
Mano pavardė Bergstromas,
Kur? — nusigandusi išlemeno Marija.
-
prisistatė vyras. — Lydėsiu jus toliau.

— Emeto perėja iki Inerfereros kaimo Šveicarijoje, — paaiškino

Bergstromas. — Ten būsite saugūs, ir galėsime planuoti tolimesnę
kelionę, — vyras linktelėjo Pinui. — Perduok geriausius linkėjimus
tėvui Rė.
— Būtinai, — pažadėjo šis ir atsigręžė į savo kompanionų trijulę. —

Sėkmės jums.
Marija stipriai jį apkabino. Rikardas paspaudė ranką. O Luidžis
išsitraukė iš kišenės nedidelę metalinę tūtelę užsukamu kamšteliu ir
ištiesė ją Pinui.
— Kubietiškas, — pridūrė.
— Negaliu jo priimti.

106
 Po raudonu dangum

I .uidžis atrodė įžeistas.

— Nejau manai, kad nesuprantu, kaip pervedei mane ta paskuti-
ne atkarpa? Tokių kokybiškų cigarų kaip šis bet kur nerasi, ir lengva
tanka jųtikrai nedalinu.
— Ačiū, nusišypsojęs Pinas paėmė cigarą.
signore, —

— Tavo
saugumas priklauso nuo to, ar įstengsi likti nepastebė-
tas, — pamokė Bergstromas. — Prieš išeidamas iš miško laikykis at-
sargiai. Neženk nė žingsnio, gerai neapžiūrėjęs slėnio ir papėdžių.
— Būtinai.
— Tai mes ir eisime, Bergstromas nusigręžė.
—-

Paplekšnojęs Pinui per nugarą, Luidžis nusekė šveicarui pavymui.

Rikardas šyptelėjo jaunajam vedliui. Marija palinkėjo gražaus gyvenimo.
— Ir tau, — atsakė šis.
— Tikiuosi, į kalnus kopti nebereikės,
- dar išgirdo Luidžio žo-
džius Bergstromui. Netrukus juos paslėpė medžiai.
— Lipti žemyn — visai kas kita nei aukštyn, — tolumoje atsakė

Bergstromas.
Vėliau Pinas ne ką tegirdėjo: kur ne kur trakštelėdavo šakelė, nu-
ricdėdavo akmenukas, o galop teliko vėjo šiurenimas eglišakiuose.
Nors buvo laimingas, apsigręžęs ir kulniuodamas Italijos link vaiki-
nas pajuto keistą, kone kiaurai diegiančią vienatvę.
Pinas ėjo taip, kaip jam patarė Bergstromas. Prieš išnirdamas iš
miško sustojo ten, kur
jį
dar slėpė medžiai, ir atidžiai apžiūrėjo slėnį
bei virš jo iškilusias kalnų keteras. Nepamatęs nieko, kas galėtų jį
stebėti, vėl leidosi į kelią. Laikrodžio rodyklė artinosi prie pusiau-
dicnio. Kelyje kone aštuonias valandas praleidusį vaikiną kamavo
nuovargis.
Tėvas Rė nujautė, kad žygis Piną išsekins, ir ragino nesistengti
(asa Alpina grįžti tą pačią dieną: patarė verčiau kopti į pietvakarius
į
iki senosios piemens trobelės, — kalnuose tokių buvo keletas, — ir

pernakvoti joje. Į Casa Alpina galės pareiti ryte, per Madesimą.

107
 Mark Sullivan

Traukdamas Lei slėniu pietus, jaunuolis jautėsi patenkintas

į gerai ir
nusiteikęs. Jiems pavyko. Tėvui Rė ir visiems, kurie padėjo atgabenti
pabėgėlius į Casa Alpina. Suvieniję jėgas jie veikė kaip tikra komanda
ir išgelbėjo tris žmones nuo mirties. Slapčiomis pasipriešino naciams ir
nugalėjo!
Užplūdę jausmai ne tik
jį atgaivino, bet ir nustebino įpūsdami naujų
jėgų. Vaikinas nusprendė nenakvoti trobelėje — verčiau jau pasistengs ir
nusigaus Madesimą, apsistos užeigos namuose ir pasimatys su Albertu
į

Askariu. Kai uolos plyšys jau buvo ranka pasiekiamas, jis sustojo pail-
sinti kojų ir darsyk užkąsti.

Pasisotinęs Pinas atsigręžė į Lei slėnį ir pastebėjo ketvertą mažų figū-

rėlių, traukiančių į pietus palei ežerą iškilusiomis uolomis. Jis prisidengė
akis, kad saulė netrukdytų geriau įsižiūrėti. Iš pradžių lyg ir nepamatė
nieko konkretaus, bet netrukus suprato: visi iki vieno nešėsi ginklus.
Nudiegė nerimas. Ar jie matė, kaip Pinas įžengė į mišką vedinas
trimis žmonėmis ir išėjo iš jo vienas? Ar jie vokiečiai? Kodėl bastosi
viduryje visiškos dykynės?
Atsakymo Pinas nerado, ir kerveriukei dingus iš akių jį dar ilgai ka-
mavo nežinia. Ožkų taku ir
kalnų pievomis vaikinas nusileido į Madesi-
mą. Kai peržengė miestelio ribas, buvo beveik ketvirta valanda po pietų.
Greta užeigos žaidė grupelė berniukų, tarp jų — ir mažasis jo bičiulis
Nikas. Buvo bežengiąs vidun teirautis kambario, kai pastebėjo jo link
skubantį ir aiškiai nosį nukabinusį Albertą Askarį.
— Aną vakarą čia
buvo užklydęs partizanų būrelis, — rėžė jis. — Sakėsi
kovoją su naciais, bet kamantinėjo apie žydus.
— Žydus? — Pinas žvilgtelėjo į Niką, pritūpusį aukštoje žolėje pa-

kelti kažko, kas iš maždaug keturiasdešimties metrų atstumo priminė

didžiulį kiaušinį. — Ką jiems atsakėte?
— Nagi, kad nėra čia žydų. Kodėl manai, kad jie...

108
 Po raudonu dangum

Nikas iškėlė kiaušinį, norėdamas parodyti draugams. Staiga radi-

nys žybtelėjo ugnimi ir šviesa, ir neprabėgus nė akimirkai sprogimo
jėga žiebė Pinui lyg mulas užpakalinėmis kojomis.
Nors mažai trūko, kad nukristų, vaikinas svyruodamas šiaip ne
taip išsilaikė ant kojų, bet nebesuvokė nei kur esąs, nei kas nuti-
ko. Nors ausyse spengė, aiškiai girdėjo vaikų klyksmus. Pinas puo-
lė prie jų. Arčiausiai Niko stovėję berniukai tįsojo pasliki. Vienas

neteko plaštakos. Iš kito akių teliko krauju pasruvusios duobelės.

Sprogmuo nuplėšė dalį Niko veiduko ir didžiumą dešinės rankos.
Aplink mažylį sruvo ir purslais taškėsi kraujas.
Šoko ištiktas Pinas čiupo Niką ant rankų. Berniuko akys užvir-
to. Juo nešinas Pinas nulėkė link užeigos, pro kurios duris tuojau
išpuolė vaiko tėvas ir motina. Niką ėmė tampyrti traukuliai.
— Ne! — suriko jo mama
ir čiupo vaiką į glėbį. Dar sykį sutrūk-
čiojęs, berniuko kūnelis suglebo jos rankose. — Ne! Nikai! Nikai!
Apkvaitintas siaubo ir negalėdamas patikėti savo akimis Pinas
žiūrėjo, kaip kūkčiojanti Niko mama suklupo, paguldė sūnaus kūną
ant žemėsir pridengė jį savuoju — tarsi palinkusi virš lovelės stebėtų
dar visai kūdikį. Kurį laiką Pinas tiesiog taip ir stovėjo it suakmenė-
jęs jos gedulo liudininkas. Dirstelėjęs žemyn pastebėjo, jog visas su-
sikruvino. Matė, kaip kitų vaikų gelbėti jau skuba kaimo gyventojai,
o užeigos šeimininkas niūriai žvelgia į žmoną ir negyvą sūnelį.
— Apgailestauju, — sukūkčiojo Pinas. Negalėjau jo išgelbėti.
—-

— Tai ne tavo darbas, Pinai,

- bejausmiu balsu atsakė ponas Kon-
tė. — Tikriausiai tie partizanai vakar... Bet kas gi paliktų granatą ten,
kur?.. — jis papurtė galvą, balsas užsikirto. Ar galėtum atvesti tėvą
—-

Rė, kad palaimintų mano Niko kūnelį?

Nors buvo pakirdęs dar nakties tamsai neišblėsus ir įveikęs dvi-
dešimt tris stačios, kalnuotos vietovės kilometrus, Pinas užsispyrė
nubėgti visą kelią — tarsi kojos ir greitis galėtų kažin kaip jį atskirti
nuo ką tik regėto žiaurumo. Vis dėlto įpusėjęs atstumą suprato, kad

109
 Mark Sullivan

visko per daug: ant drabužių likusio kraujo kvapo, ryškių prisimi-
nimų apie Niko pagyras, esą jis slidinėjąs kur kas geriau nei Pinas,
ir vaiko gyvybę nusinešusį ugnies žybsnį. Pinas sustojo, pasilenkė ir
smarkiai išsivėmė.
Dienos šviesą keičiant sutemoms, jis kūkčiodamas nusvirduliavo iki
Motos likusį kelią.

Kol Pinas pasiekė Casa Alpina, išsekęs jo veidas visai nubalo. Vaiki-

į
nui įžengus tuščią valgomąjį, tėvas Rė apstulbo.
— Juk sakiau pasilikti... — prabilo jis, bet vos išvydęs kruvinus jau-
nuolio drabužius sunkiai atsistojo. — Kas nutiko? Ar tau viskas gerai?
— Ne, tėve, — vėl apsiašarojo Pinas ir tuojau išpasakojo kunigui apie
-
nelaimę. Kam žmogui šitaip elgtis? Palikti granatą?
— Žalio supratimo neturiu, — niūriai sumurmėjo tėvas Rė, siekdamas

palto. — O kaip draugai, kuriuos vedei?

Prisiminimas apie miške pradingstančius Luidžį, Rikardą ir Mariją
dabar atrodė be galo senas.
— Palikau juos su ponu Bergstromu.
Kunigas apsivilko paltą ir pasiėmė lazdą.
— Tai Dievo palaima. Bent už tai galime jaustis dėkingi.

Pinas prasitarė matęs ketvertą ginkluotų vyrų.

— Bet
jie tavęs nematė?
— Nemanau,
- atsakė vaikinas.
Ištiesęs ranką tėvas Rė suėmė jaunuolį už peties.
— Tada viską padarei gerai. Elgeisi teisingai.

Kunigui išėjus, Pinas klestelėjo ant suolelio tuščiame valgomajame.

Užsimerkęs nunarino galvą, prieš akis iškilo sužalotas Niko veidas ir nu-
-
traukta rankutė, apakintas berniukas, o paskui ir mirusi mergaitė be
rankos, kurią matė pirmąją bombardavimo naktį. Kad ir kaip stengėsi,
nepajėgė nustumti šių vaizdų į šalį. Jie kartojosi, vyte vijo vienas kitą,
kol vaikinui ėmė dingotis, kad jis netenka proto.

110
 Po raudonu dangum

— Pinai? po kiek laiko pasigirdo Mimo balsas. — Ar viskas gerai?

—

Atsimerkęs Pinas išvydo pric jo pritūpusį brolį.

— Kalba, esą užeigos šeimininko mažylis žuvo, o dar du vaikai mirtimi

—
paluojasi.
— Viską mačiau,
- atsakė Pinas ir vėl prapliupo raudoti. — Laikiau jį
ant rankų.
Išvydęs vyresnėlio ašaras, Mimas akimirkai sustingo, bet galop prabilo:
— Nagi, Pinai. Eime, apsiprausi ir atsigulsi. Mažiams nereikia tavęs
tokio matyti. Tu jiems pavyzdys.
Jis padėjo broliui atsistoti ir palydėjo koridoriumi iki prausyklos. Nu-
sirengęs Pinas ilgai sėdėjo drungname vandenyje ir nemąstydamas šveitė
prie rankų bei veido pridžiūvusį Niko kraują. Jis atrodė lyg netikras. Deja.
Kitą rytą, apie dešimtą valandą, tėvas Rė švelniai purtydamas pažadi-
no vaikiną. Kelias akimirkas Pinas nesuvokė, kur esąs. Tuomet suvokimas
staiga grįžo — ir darsu tokia jėga, kad jam iš naujo atėmė žadą.
— Kaip laikosi Kontės?
Dvasininko veidas paniuro.
— Tėvams visada baisus smūgis netekti vaiko. Bet šitaip...
— Toks linksmas buvo vaikas, — karčiai suniurnėjo Pinas. — Tai
nesąžininga.
— Tai tragedija, — sutiko tėvas Rė.
— — Kiti du berniukai išgyvens, bet
jau niekada nebus tokie kaip anksčiau.
Jiedu valandėlę patylėjo.
— Ko mes imsimės, tėve:

— Tikėsime, Pinai. Tikėsime ir toliau elgsimės taip, kaip elgtis teisin-

pa. Madesime girdėjau, kad jau šįvakar su mumis vakarieniaus du nauji
keliautojai. Norėčiau, kad šiandien pailsėtum. Ryte turėsi juodu išlydėti.

an“
Per kelias kitas savaites tokia tvarka tapo įprasta. Kas keletą dienų —

du, trys, retsykiais keturi nauji keliautojai paskambindavo varpu prie

(asa Alpina durų. Pinas dar neišaušus išvesdavo juos į kalnus būrelis —-

111
 Mark Sullivan

kopdavo kliaudamasis tik mėnulio šviesa. Nors turėjo kalnakasių žibintą,

jį įžiebti ryždavosi tik tuomet, kai mėnuo visai pradingdavo už debesų.
Po šių žygių patikėjęs globotinius Bergstromui grįždamas permiegodavo
piemenų trobelėje.
Statinys kalno šlaite buvo negrabiai suręstas ant akmenų pamato. Rąs-
tais paramstytą stogą dengė velėna, duris laikė odiniai vyriai. Viduje buvo
šiaudinis čiužinys, malkomis kūrenama krosnelė, šiek tiek malkų ir kirvis.
Kai leisdamas trobelėje vakarus Pinas kurdavo ugnį, jį klaikiai kankindavo

-
vienatvė. Ne kartą stengėsi guostis prisiminimais apie Aną deja, atmintis
išsaugojo tik merginą užstojusio tramvajaus stabdžių cypimą.
Netrukus tokias mintis pakeisdavo abstraktesnės — apie merginas ir
meilę. Pinas vylėsi, kad jo gyvenime netrūks nei vieno, nei kito. Spėliojo,
kokia bus jo mylimoji: ar dievins kalnus ne mažiau neijis pats, ar slidinės...
Šimtai klausimų ir iš proto varantis negalėjimas nė į vieną atsakyti.
Lapkričio pradžioje Pinas lydėjo besigelbstintį britų Karališkųjų oro
pajėgų lakūną, pašautą per bombardavimą Genujoje. Po savaitės dar vie-
nam sužeistam pilotui padėjo pasiekti poną Bergstromą. O į Casa Alpina

atvykstančių žydų kasdien daugėjo.

Tamsiomis 1943-iųjų gruodžio dienomis tėvą Rė ėmė graužti nerimas:
nacių patrulių abipus Špliugeno perėjos gerokai padaugėjo.
— Darosi įtarūs, — aiškino jis Pinui. — Vokiečiams nepavyksta rasti dau-

gelio žydų. Naciai jau susiprato, kad jiems kažkas padeda.

— Albertas Askaris sako, kad dedasi žiaurūs dalykai, tėve, — nervinosi
Pinas. — Naciai nužudė ne vieną žydus gelbėjusį kunigą. Per mišias tiesiai
nuo altoriaus nusitempė.
— Ir mes girdėjome tokių kalbų, patvirtino dvasininkas. — Bet nega-
—

lime vien dėl baimės nustoti mylėti artimą, Pinai. Jei neteksime meilės,
prarasime viską. Mums tereikia labiau pasukti galvas.
Kitą dieną tėvas Rė ir
kunigas iš Kampodolčino surezgė neįtikėtiną pla-
ną. Nusprendę nuolat sekti Špliugeno perėjoje patruliuojančius nacius, jie
sukūrė unikalią ryšio sistemą.

112
 Po raudonu dangum

Koplytėlėje už Casa Alpina, palei vidinę bokšto sieną, būta paky-

los. Iš čia atvėrę langines berniukai galėjo stebėti pusantro kilometro
žemiau jų stūksančios Kampodolčino klebonijos viršutinį aukštą, o visų
svarbiausia — vieną konkretų langą. Vokiečiams patruliuojant Špliugeno
perėjoje, jis būdavo uždengtas. Jei dieną langinės likdavo atlapotos, o
naktį degė žiburys, bėglius galima buvo saugiai gabenti į Motą jaučių
tempiamais vežimais, paslėptus po šiaudų kaugėmis, kad nepatrauktų
dėmesio.
Kai tapo akivaizdu, jog kiekvieno į Casa Alpina atklydusio žydo, su-
žeisto lakūno ar politinio bėglio Pinas pervesti neįstengs, jis ėmėsi ruošti
būti vedliais kelis kitus vyresnius berniukus, tarp jų — ir Mimą.
Stiprių pūgų kalnuose nebuvo iki pat 1943-iųjų gruodžio vidurio.
Ieja, tuomet staiga atšalo, o dangus negailėjo dažnų, galingų pūgų.
Grioviuose ir aukštutinės Groperos daubose kaupėsi už pūkus puresnis
sniegas — dėl to vis didėjo lavinų tikimybė, tad įprasto šiaurinio kelio į
Šveicariją per Lei slėnį ir Emeto perėją teko atsisakyti.
Dauguma pabėgėlių niekada anksčiau nebuvo susidūrę su šalčiu ir
speigu, maža to, nieko nenusimanė apie žygius į kalnus, tad tėvas Rė
nutarė rizikuoti siųsti Piną, Mimą
—
ir
kitus vedlius lengvuoju, pietiniu
keliu — per Angelo žingsnį. Kad greičiau parsigautų atgalios, berniukai
ėmė nešiotis slides ir specialias prie jų tvirtinamas juostas.
Trečią gruodžio savaitę broliai išvyko iš Casa Alpina ir Rapalo mies-
te susitikę su šeima atšventė Kalėdas. Jie spėliojo, ar karui kada ateis
pabaiga. Anksčiau Lelos vylėsi, kad tokiu metu Sąjungininkai jau bus
išlaisvinę Italiją. Deja, atspariųjų ugniaviečių, tankų spąstų ir kitų
iš

įtvirtinimų vokiečių suformuota vadinamoji Gustavo linija* tvirtai lai-

kėsi nuo Montekasino miestelio rytuose iki pat Adrijos jūros.
Kelias Sąjungininkams buvo užkirstas.

*
Gustavo linija — nacių Antrojo pasaulinio karo gynybinių įtvirtinimų linija, ėjusi skersai
Apeninų pusiasalio ir turėjusi atkirsti Sąjungininkams kelią į Romą.

113
 Mark Sullivan

"Traukiniu grįždami į Alpes, Pinas ir Mimas važiavo per Milaną.

Kai kurias miesto dalis jie vos įstengė atpažinti. Šįsyk pasiekęs Casa Al-
pina Pinas jau nesitvėrė džiaugsmu, kad žiemą galės praleisti kalnuose.
Jiedu su broliu ne tik mėgo, bet ir puikiai mokėjo slidinėti. Pri-
sitvirtinę prie slidžių juostas kopdavo į šlaitus viršum mokyklos ir
šliuoždavo žemyn per šviežias baltas smiltis, iškritusias, kol jiedu buvo
trumpam išvykę. Abu berniukus žavėjo greitis ir slidinėjimo jaudulys,
bet Pinui tai
reiškė daugiau nei nuotykį. Leidžiantis nuo kalno vaiki-
nui atrodydavo, kad trūksta visai nedaug ir pradės skristi. Slidės jį
—

paversdavo paukščiu. Sušildydavo dvasią. Suteikdavo daugiau laisvės

nei bet kas kita.
Nors gulti nueidavo pervargęs ir geliančiais raumenimis, Pinas jaus-
davosi laimingas ir rytojaus dieną trokšdavo viską pakartoti
naujo.iš

Albertas Askaris ir jo bičiulė Ticiana nusprendė Končių užeigoje

Madesime surengti Naujųjų metų sutikimo vakarėlį. Šventiniu laiko-
tarpiu atvykstančių pabėgėlių srautas kiek aprimo, tad tėvas Rė leido
Pinui dalyvauti pobūvyje.
Nudžiugęs vaikinas nusiblizgino žygio batus, pasipuošė geriausiais
drabužiais ir patraukė į Madesimą. Snyguriavo, ir
viskas atrodė kitaip
nei įprastai — lyg apgaubta stebuklo. Užeigoje Askaris ir Ticiana jau
buvo bebaigią kabinti papuošimus. Pinas valandėlę pabuvo su Kon-
tėmis, kurie, nors vis dar gedėjo sūnelio, džiaugėsi vakarėlio žadamu
pelnu ir proga prasiblaškyti.
Šventės būta ne šiaip sau. Jaunų merginų čia sukiojosi kone dvi-
gubai daugiau nei vyrukų, ir beveik visą vakarą Pinas vos spėjo suk-
tis šokio žingsniu. Maistas buvo nuostabus — rūkytas kumpis, bulvių
virtinukai, kukurūzų košė su šviežutėliu Montasio sūriu, stirniena su
saulėje džiovintais pomidorais ir moliūgų sėklomis. Vynas ir alus liete
liejosi.

114
 Po raudonu dangum

Vakarui įsisiūbavus lėtam šokiui pakvietęs Frederiką, Pinas

staiga susivokė nė sykelio neprisiminęs Anos. Kai jau spėliojo, ar
vakaras baigsis nuostabia gaida — Frederikos bučiniu, staiga atsila-
pojo užeigos durys. Vidun įžirgliojo ketvertas vyrų, nešinų senais
šautuvais. Buvo apiplyšę, ryšėjo apskretusias raudonas kaklaskares.
Sulysę veidai raudonavo nugairinti šalčio, o įkritusių akių žvilgs-
niai Pinui priminė laukinius šunis, kuriuos prasidėjus bombarda-
vimams vis matydavo besigviešiančius bet kokių surastų atliekų.
— Mes — partizanai. Siekiame išlaisvinti Italiją iš Vokietijos
gniaužtų, — paskelbė vienas jų, apsilaižydamas kairįjį lūpų kam-
-
putį. Mums reikia aukų, kad galėtume tęsti kovą.
Už kitus gerokai aukštesnis vyriškis nusitraukė nuo galvos vil-
nonę kepurę ir
Niekas nė
atkišo ją susirinkusiesiems.
nekrustelėjo.
— Šunsnukiai jūs! — suriaumojo ponas Kontė. — Nužudėte
mano sūnų!
Jis puolė prie vadeivos, bet šis, smogęs šautuvo buože, pargrio-
vė šeimininką ant žemės.
— Nieko panašaus, — iškošė.

— Taigi kad, Titai,atšovė Kontė, tįsodamas ant grindų. Iš

—

praskeltos galvos sruvo kraujas. — Tu arba vienas taviškių palikote

čia granatą. Mano sūnelis pamanė, kad žaislas, paėmė rankas.
nebėra. Dar vienas berniukas apako. Trečiam nutraukė ranką.
į Jo
— Kaip jau sakiau, — pakartojo Titas, — mes nieko apie tai neži-

nome. Aukų, per favore“.

Iškėlęs pistoletą, jis paleido kulką į lubas, paragindamas vaka-
rėlio vyrus išversti kišenes, o damas — išpurtyti rankines.
Kišenėje sužvejojęs dešimties lirų banknotą, Pinas ištiesė jį
vyriškiui.

*
It. Per favore - prašom.
115
 Mark Sullivan

Čiupęs pinigą, Titas akimirkai stabtelėjo ir įdėmiai nužvelgė vaikiną.

— Dailūs rūbeliai, — įvertino. — Išversk kišenes.
Pinas nė nekrustelėjo.
— Išversk arba liksi plikas basas.

Kad ir kaip troško jam trenkti, Pinas tik išsitraukė dėdės Alberto
iš odos ir magnetuko pagamintą pinigų segtuką ir išėmęs pluoštą lirų
ištiesė jas Titui.
Švilptelėjęs vyras griebė pinigus. Tuomet žengtelėjo arčiau ir kaip
reikiant įsispitrijo į vaikiną. Nuo jo sklindanti grėsmė buvo tokia pat
stipri kaip kūno ir burnos smarvė.
— Žinau, kas tu per vienas, — susivokė jis.
— Ne, nežinai.
— Va ir žinau, — pakartojo Titas. Jų veidus skyrė vos keli centimet-
rai. - Mačiau tave pro
žiūronus. Mačiau, kaip kopi Angelogos ir Emeto
perėjomis, vedinas būriais nepažįstamųjų.
Pinas tylėjo.

Titas nusiviepė ir apsilaižė lūpų kamputį.

— Ak, ko tik nepagailėtų naciai už žinią apie tave.

— Maniau, kovojate prieš vokiečius, — atšovė Pinas. — Ar tai tebuvo

pasiteisinimas, kad plėšikaujate šventėje?
Titas trenkė jam į pilvą šautuvo buože ir pargriovė ant žemės.
— Laikykis atokiau nuo perėjų, vaiki, — paliepė. — Tą patį ir kunigė-

liui pasakyk. Angelo žingsnis? Emetas? Anie mūsų. Supratai?

Pinas neatsakė, tik godžiai gaudė orą. Titas skaudžiai jam spyrė.
— Supratai?
Jaunuolis linktelėjo. Parenkintas vyras darsyk jį apžiūrėjo.
— Neblogi batai, — pagaliau iškošė. Koks dydis? -
Pinas išurzgė, ko klaustas.
— Viena kita pora šiltų kojinių, ir bus kaip tik. Nusiauk.
— Kitų batų neturiu.
— Gali nusiauti gyvas arba galim nuauti lavoną. Rinktis tau.

116
 Po raudonu dangum

Nors ir tūždamas ant jį pažeminusio užpuoliko, mirti Pinas neno-

tėjo, tad, atsirišęs batus, nusitraukė nuo kojų. Jis dirstelėjo į Frederiką,
bet ši nuraudusi nusuko žvilgsnį, ir pasijutęs kaip paskutinis bailys vai-
kinas ištiesė Titui batus.
— Ir pinigų segtuką,dusyk pirštais spragtelėjo šis.
—

— Man jį pagamino dėdė, -

paprieštaravo Pinas.
— Paprašysi pagaminti kitą. Sakyk — viskas geram tikslui.
Vaniuręs Pinas įkišo ranką į kišenę ir ištraukęs segtuką nuspriegė jį
Titui. Šis sugavo daikčiuką ore.
--: Nekvailas bernužėlis.
Jis linktelėjo saviškiams. Prieš išeidami vyrai dar čiupo šventės daly-
viams patiekto maisto — prisikimšo jo pilnas kišenes ir krepšius.
— Kad nematyčiau jūsų Emete,
-
dar pakartojo Titas, ir vyrai išėjo.

Durims užsitrenkus, Pinas vos laikėsi įtūžio nevožęs kumščiu į

iš

sieną. Ponia Kontė nuskubėjo prie vyro ir audinio skiaute užspaudė jo

žaizdą.
— Ar jums viskas gerai? — paklausė Pinas.

— Gyvensiu, — sumurmėjo užeigos šeimininkas. — Reikėjo atsinešti

šautuvą. Visus išguldyti.
— Kas
jis toks, tas partizanas? Lyg vadinote Titu?
— Taip, Titas, išSostės. Tik joks jis ne partizanas. Tik sukčius kontra-
bandininkas iš senos sukčių kontrabandininkų giminės. O dabar dar -
ir žudikas.
— Aš atgausiu batus ir pinigų segtuką.
Ponia Kontė papurtė galvą.
— Titas ne tik klastingas, bet ir pavojingas. Jei turi bent kiek sveiko

proto, Pinai, laikysiesi nuo jo atokiau.

Vaikinas jautėsi nepasipriešino Titui. Vakarėlyje
bjauriai, kad
daugiau negalėjo praleisti nė akimirkos. Jam šventė baigėsi. Mėgino

117
 Mark Sullivan

pasiskolinti ko nors batus, bet niekas neturėjo pakankamai didelių.

iš

Galų gale paėmė šeimininko pasiūlytas vilnones kojines, žemus gumi-

nius antbačius ir per pūgą nukėblino atgal į Casa Alpina.
Kai išklojo tėvui Rė apie Titą ir kad jis arba vienas jo vyrų nužudė
Niką
ir suluošino kitus vaikus, šis teatsakė:
— Pasielgei tinkamai,Pinai.
— Tai kodėl visai nesijaučiu gerai? — vis dar tūžo šis. — Ir dar
jis liepė
jums perduoti, kad laikytumės atokiau Angelo žingsnio ir Emeto.
— Ak, štai kaip? — tėvo Rė veidas suakmenėjo. — Na, apgailestauju,
bet šito jis nesulauks.
 10 skyrius

Pirmą Naujųjų metų dieną kalnus viršum Casa Alpina uždengė met-
ro storio sniego antklodė. Vieną dieną pailsėjęs, trečiąją dangus išbėrė
jo dar tiek pat. Pusnynai buvo tokie, kad pradėti lydėti pabėgėlius ved-
liai galėjo tik antrąją sausio savaitę.
Įsitaisęs naujus tinkamus batus Pinas su broliu vėl pradėjo vesti žydus,
sužeistus lakūnus ir kitus pabėgėlius - kartais net po aštuonis iškart. Ne-
paisydami Tito perspėjimų nesirodyti Angelogos perėjoje, į Lei slėnį jie ir
toliau ėjo nuolaidesniu pietiniu keliu, bet į žygį išsirengdavo vis kitą die-
ną
ir valandą, o atgal parsirasdavo slidėmis šiauriniu keliu pro Madesimą.
sistema kuo puikiausiai veikė iki 1944-ųjų vasario pradžios. Viršu-
Ši

tiniame Kampodolčino klebonijos lange degant žibintui virtinės jaučių

tempiamų vežimų, kuriuose po šiaudais slėpėsi pabėgėliai, vis kildavo iš
Madesimo Casa Alpina, o vėliau Pinas arba kuris kitas berniukas juos
į

per Groperą pervesdavo į Šveicarijos teritoriją.

Kito mėnesio pradžioje vieną dieną Pinas apstulbo piemens trobelė-
je radęs vinimi prie sienos prikaltą raštelį. Jame buvo iškeverzota: Pas-
kutinis perspėjimas.
Įgrūdęs popierių į krosnelę, Pinas panaudojo jį viduje sukrautoms
malkoms pridegri. Pataisęs krosniakaištį, išėjo lauk pasikapoti malkų.
Tikėjosi, jog Titas irgi sukiojasi Alpių platumose kažkur netoliese, vėp-
so pro savo žiūronus iraiškiai regi, kaip Pinas nesutinka...
"Trobelės duris išplėšė nugriaudėjęs sprogimas. Vaikinas nėrė į pusnį.
Kelias minutes ten gulėjo drebėdamas iš baimės, kol pagaliau įsidrąsino
dirstelėti vidun. Niekaip nebūtum supratęs, kad ten stovėta krosnelės.
Bombos, granatos ar velniai žino ko, kas buvo paslėpta jos viduje, spro-
gimo jėga visiškai išdraskė krosnelę, o įkaitusio metalo nuolaužos lyg,

119
 Mark Sullivan

mažais peiliukais iškapojo pamatus, susmigo į sijas ir kitus medinius

namelio daiktus. Karštos žarijos išdegino skyles vaikino kuprinėje ir
padegė šiaudinį čiužinį. Pinas išvilko juos lauk, į sniegą, ir užgesino
liepsną. Jautėsi pažeidžiamas: jei Titas ryžosi paslėpti krosnyje sprogme-
nį, ryžtųsi ir nupilti Piną vietoje.
Vydamas šalin jausmą, jog kažkas į jį taikosi, vaikinas atsistojo ant
slidžių, užsimetė ant pečių kuprinę ir čiupo slidinėjimo lazdas. Trobelėje
apsistoti nebegalės, o pietinis maršrutas vis dar netinkamas keliauti.
— Teliko vienas takas, —
tą vakarą prie židinio pasakė Pinas tėvui Rė.
Kiti berniukai ir keletas naujų svečių tuo metu gardžiavosi dar vie-
nu brolio Bormijaus šedevru.
— Šitaip sningant buvo akivaizdu, jog anksčiau ar vėliau teks nau-

dotis būtent juo, — palinksėjo kunigas. — Nuo keteros viršūnės sniegą

nupustys vėjai, tad visame kalne nebus lengviau pereinamo kelio. Poryt
-
eisi su Mimu išmokysi jį kopti tuo maršrutu.
Prisiminus smailę, siaurą kelio atkarpą tarp šlaitų ir perėjimą žemė-
liau Groperos viršukalnės įsikibus į lyną, Piną užplūdo dvejonės. Tokio-
mis sąlygomis vienintelis žingsnis į šalį reikštų pražūtį.
Tėvas Rė mostelėjo svečių pusėn.
— Vesi anava tą jauną šeimą ir moterį su smuiku. Ji grieždavo La
Scala teatre.

Pinas sumišęs atsisuko ir atpažino smuikininkę — tą pačią, kurią pir-

mąjį bombardavimo vakarą buvo matęs vakarėlyje tėvų namuose. Nors
puikiai žinojo, kad moteriai apie keturiasdešimt, dabar ji atrodė suse-
nusi ir pasiligojusi. Kuo ji vardu?
Jis išmetė iš galvos mintis apie Groperą ir kartu su Mimu nuskubėjo
prie smuikininkės.
— Ar
pamenate mus? — paklausė Pinas.
Regis, smuikininkė jų neatpažino.

120
 Po raudonu dangum

— Mūsų tėvai — Porzija ir Mikelė Lelos, — tęsė Pinas. - Lankėtės va-

karėlyje senajame mūsų bute Monte Napoleonės gatvėje.

Mimas pridūrė:
— O priešais L2 Scala apšaukėte mane sakydama, jog esu tik vaikas,
nesuvokiantis, kas išties dedasi aplink. Neklydote.
Moters lūpų kampučiai pamažu pakilo.
— Regis, prabėgo tiek laiko.

— Ar jums viskas gerai? — paklausė Pinas.

— Tik šiek tiek pykina, - numojo moteris. — Tai dėl aukščio. Vargu
ar esu kada buvusi taip aukštai kalnuose. Tėvas Rė sako, jog priprasti
reikės dienos ar dviejų.
— Kaip mums jus vadinti? — pasiteiravo Mimas. — Koks vardas ir
pavardė jūsų dokumentuose?
— Elena... Elena Napolitano.
Pino žvilgsnis užkliuvo už vestuvinio žiedo ant jos rankos.
— Ar ir jūsų
vyras čia, ponia Napolitano?
Rodės, moteris tuojau pravirks. Ji apsivijo rankomis pilvą, žodžiai
strigo gerklėje.
— Kai ištrūkome
iš buto, jį nusivijo vokiečiai. Jie... jie išvežė jį į Bi-
nario 21.
— Kas tai? nesuprato Pinas.
—

— Ten veža visus Milane sučiuptus žydus. Į centrinės stoties dvide-

šimt pirmąjį peroną. Suvaro į gyvulinius vagonus, ir daugiau jų nebe-
mato niekas. Išveža... Niekas nežino kur. Bet jie negrįžta.
Smuikininkė netramdė jausmų — jos skruostais ritosi ašaros, lūpos
virpėjo.
Pinas prisiminė žudynes Meinoje ir nacių sušaudytus žydus Madžo-
rės ežere. Jį net pykino iš
bejėgiškumo.
— Jūsų
vyras... tikriausiai buvo išties drąsus.
Ponia Napolitano kūkčiodama linktelėjo.
— Ne
šiaip sau drąsus. Dar daugiau.

121
 Mark Sullivan

Šiek tiek susitvardžiusi moteris nosinaite nusišluostė akis ir priki-

musiu balsu pridūrė:
— Tėvas Rė sako, kad
judu mane pervesite į Šveicariją.
— Taip, tačiau lengva nebus — juk šitaip sninga.

— Niekas, ko gyvenime verta imtis, nebūna lengva, — atsakė

smuikininkė.
Nuleidęs akis Pinas dirstelėjo į juodus, atvirus batelius žemais padais.
— Ar
su šitais čia ir užkopėte?
— Apvyniojau vaikiškos antklodėlės skiautėmis. Tebeturiu jas.
— Netiks, — papurtė galvą Pinas. — Tik jau ne ten, kur eisime mes.
— Kitų neturiu.
— Paklausinėję vaikinų, rasime. Kokį dydį avite?
Ponia Napolitano pasakė dydį. Kitai dienai įpusėjus, Mimas jau
buvo radęs tinkamą porą ir įtrynęs odą pušų sakų ir riebalų mišiniu,
saugančiu nuo vandens. Dar jis
gavo moteriai vilnones apatines kelnes
pasivilkti po suknele, apsiaustą, vilnonę kepurę ir pirštines.
— Štai, — tėvas Rė ištiesė jiems baltus patalynės užvalkalus, kuriuose

buvo iškirptos skylės pečiams ir galvoms. — Užsimaukite šituos.

— Kam?
-
nesuprato ponia Napolitano.
— Kelias, kuriuo eisite, keliose vietose gana atviras. Kas nors gali
jūsų tamsius drabužius pastebėti net stovėdamas slėnio apačioje. Užtat
užsitraukę šituos susiliesite su plytinčiais pusnynais.
Drauge su ponia Napolitano vyko d Andželų šeima: tėvai Peteris ir
Liza, septynmetis Entonis ir devynerių jo sesutė Judita. Buvo atvykę
iš
Abrucio -
visą gyvenimą praleido ūkininkaudami ir
laipiodami kalnais
Romos pietuose, tad galėjo pasigirti puikiausia fizine forma.
Užtat ponia Napolitano daugiausia laiko praleisdavo salėse, kur
grieždavo smuiku patogiai įsitaisiusi ant kėdės. Nors ir
tikino Milane
visur vaikščiodavusi pėsčiomis ir tramvajumi beveik nevažinėdavusi,
Pinas vien iš jos alsavimo Casa Alpina suprato: žygis taps tikra kančia
jiems abiem.

122
 Po raudonu dangum

Užuot niūriai svarstęs apie kelionėje galbūt kilsiančius sunkumus,

inas stengėsi galvoti, ko jiems gali prireikti. Iš brolio Bormijaus ga-
vęs papildomus devynis metrus virvės, užkabino juos Mimui lyg šovi-
ninę — be jos jaunėlis dar nešė kuprinę, ledo kirtiklį, slides ir jų lazdas.
Price ir taip jau sunkios savo mantos Pinas dar pridėjo kelis karabinus,

papildomą ledo kirtiklį, batų apkaustus, slides, jų lazdas ir juostas bei

gerą saujelę smaigų.
Į kelią jie išsirengė antrą valandą nakties. Mėnulio pusskritulio

skleidžiama šviesa nuo sniego atsispindėjo kaip tik tiek, kad nereikėtų

degti žibinto. Ankstyvas žygis galėjo tapti tikru pragaru, jei kopiant
keteros įkalnėn visiems dar būtų reikėję ir prasiminti kelią giliame
sniege, bet praėjusią popietę tėvas Rė visus mokyklos berniukus buvo
išsiuntęs įkopti į šimto dvidešimt dviejų metrų aukštį ir nusileisti at-
pal. Taip jie ištrypė kone visą kalvą dengusį sniegą. Nepaisydamas
nuolatinio klubų skausmo, kunigas didžiumą kelio įveikė kartu su
vaikais.
Pastangos davė vaisių: platus išmintas takas vedė tiesiai iki vakarinio
Groperos šlaito. Tai tikriausiai ir išgelbėjo ponios Napolitano gyvybę.
Nors su savimi dėkle nešėsi tik brangųjį smuiką, jau į pirmąjį šlaitą ji
kopė ilgai ir sunkiai, nuolat stabčiojo atsikvėpti ir purtė galvą, kol ga-
lop, abiem rankomis apkabinusi instrumentą, pasiryždavo žengti toliau.
Kol įkopė, -
poniai Napolitano tam prireikė kiek mažiau nei valan-
dos, — Pinas kalbėjo nedaug. Tik drąsino moterį bendromis frazėmis:
— Nagi. Jums visai gerai einasi. Dar truputį aukščiau, ir galėsime
atsipūsti.
Vaikinas jautė, kad persistengęs visiems padarytų meškos paslaugą.
Šįsyk bėdų kėlė ne psichologiniai sunkumai, kuriuos kadaise teko įveik-
ti nukreipiant cigarų krautuvėlės savininko dėmesį. Ponia Napolitano
tiesiog nebuvo pakankamai stipri sudėtingam žygiui į kalnus. Sekdamas

123
 Mark Sullivan

įkalne jai pavymui, Pinas meldėsi, kad moteriai pakaktų valios ir užsis-
pyrimo įveikti save.
Vis gilėjantis sniego sluoksnis ir sutrūkinėjęs ledas kelionę per griovą
darė dar sunkesnę nei įprastai, bet Pino padedama smuikininkė kelią
įveikė be didesnio vargo. Deja, jiems priartėjus prie siauros keteros pra-
džios, ponia Napolitano ėmė drebėti iš baimės.
— Nežinau,
-
ar įstengsiu, — kartojo ji. Turėčiau grįžti su tavo broliu.
Tik užlaikau kitus.
Casa Alpina likti negalite,
—
- paaiškino Pinas. — Ten bet kam per-
nelyg pavojinga užsibūti.
Muzikantė netarė nė žodžio — tik apsisuko, tvirtai susiėmė už pilvo
ir išsivėmė.
— Ponia Napolitano? — sunerimo Pinas.
—
-
Viskas gerai, numojo ši. — Praeina.
— Jūs laukiatės? — tamsoje prabilo ponia d' Andželo.
— Moterys visada įžvalgios, - aiktelėjo ponia Napolitano.
Ji nėščia? - Pino pečius užgriuvo už šviną sunkesnė našta. — Viešpa-
tėliau! Kūdikis? O kas, jei?..
—
-
Turite kopti vien dėl vaikelio, smuikininkę patikino bendrakelei-
vė. - Tikrai nenorite dabar apsigręžti. Juk suprantate, ką tai gali reikšti.
— Pinai?stojus ilgai tylai galų gale sukuždėjo brolis.
— —- Aš galiu ją
parvesti, leisti apsiprasti su aukščiu.
Pinas jau žiojosi sutikti, bet ponia Napolitano pasakė — kaip kirviu
nukirto:
— Kopsiu.
Bet kas, jei aukštis, išretėjęs kalnų oras paveiks ją ir mažylį?..
Pinas prisivertė nurimti. Negalėjo dabar leisti baimei užvaldyti min-
čių. Nuogąstauti nebuvo prasmės. Reikėjo mąstyti — pasikliauti šaltu
protu.
Kartodamas tai sau Pinas paėmė iš Mimo antrąją virvę ir surišo kilpą
poniai Napolitano po pažastimis. Tuomet pats užsikorė ant atbrailos

124
 Po raudonu dangum

krašto. Traukdamas virvę užvilko smuikininkę ant keteros paskui save.

Mimas kopė jai iš paskos. Ir šiaip jau nelengvą užduotį dar labiau ap-
sunkino tai, kad nėščioji tvirtai laikėsi įsikibusi smuiko dėklo ir nė ne-
palvojo duoti jo Mimui.
— Smuiką teks palikti, įspėjo Pinas, vėl mesdamas kilpą papėdėn.
—

— Niekada, - -
atrėmė ji. Smuikas — visada su manimi.
— Tada leiskite jį nešti man. Aš padarysiu jam šiek tiek vietos savo

kuprinėje, o kai pasieksime Šveicariją — atiduosiu.

Mėnesiena nušvietė ponios Napolitano veidą ji dvejojo. -
— Ten, kur traukiame, jums reikės laisvų rankų ir kojų, — paaiškino

vaikinas. — Jei laikysite smuiką, rizikuosite vaikelio gyvybe.

Valandėlę patylėjusi, moteris ištiesė instrumentą.
— Tai Stradivarijaus smuikas. Viskas, kas man liko.

— Rūpinsiuosi juo ne prasčiau, nei rūpintųsi mano tėvas, — prisiekė

inas, tvirtindamas dėklą po kuprinės atvartu.

Vieną po kito Pinas užkėlė d'Andželų vaikus, kuriems visas žygis

atrodė
itkoks įspūdingas nuotykis, o tuomet — tokiam vaikų požiūriui
noriai pritariančius tėvus. Vaikinas aprišo pakeleivius virve, kaip dary-
dlavo kone su visomis pabėgėlių grupėmis: tiesiai už jo ėjo ponia Napo-
litano, tuomet — ponia d'Andželo, vaikai, ponas d'Andželas ir Mimas
pačiame voros gale.
Būreliui dar nespėjus pradėti judėti ketera, mažasis berniukas su-
niurzgė ir ėmė rietis su seseria.
— Ša, piktai šnipštelėjo Pinas.
—

— Niekas čia mūsų negirdi, — priešgyniavo Entonis.

— Kalnai
irgi turi ausis, — griežtai rėžė Pinas, — ir jei per daug triukš-
mausi — pabus, pasipurtys po savo antklode
kuria mūsų niekas neberas.
ir
pasiųs sniego laviną, po

— Ar kalnai — pabaisos? — nustebo vaikas.

125
 Mark Sullivan

— Primena slibinus. Todėl ir turime laikytis atsargiai ir tyliai — juk

kopiame vieno jų žvynuota nugara.
iš

— O galva kur? - įsiterpė Judita.

— Virš mūsų. Debesyse, — pasakė Mimas.
Regis, toks paaiškinimas vaikus patenkino, ir būrelis galėjo eiti to-
liau. Kelias, kuriam įveikti Pinui pastarąjį kartą neprireikė nė valandos,
šįsyk užtruko beveik dvi. Kol pasiekė smailę, jau buvo pusė penktos.
Pinui pavyko įžiūrėti plyšį kone vertikaliame kalno paviršiuje, bet ten
kopti mėnesienos skleidžiamos šviesos pasirodė per maža.
Jis šliūkštelėjo vandens
į
karbido lempą ir tvirtai užsuko dangtį, kad
neišsiveržtų staiga ertmę užpildę garai. Minutėlę palaukęs atlaisvino
dujų vožtuvą ir pamėgino skeltuvu įžiebti kibirkštį. Pavyko iš antro kar-
to: menka žydra liepsnelė žybtelėjo priešais ją atspindintį paviršių, su-
teikdama kaip tik tiek šviesos, kad visi aiškiai išvystų jų laukiantį iššūkį.
— O, Viešpatie, - sudejavo ponia Napolitano, — o, Viešpatie.
Pinas suėmė delnu jos petį.
— Ne
taipbaisu, kaip atrodo.
— Dar baisiau, nei atrodo.

—Visai ne. Blogiau buvo rugsėjį, kai stirksojo plikos uolos. O dabar
matote — abipus ledas. Nuo jo uolos plyšys susiaurėjo, ir kopti bus
lengviau.
Pinas atsigręžė į brolį.
— Gali truputį užtrukti, bet aš verčiau iškirsiu pakopas. Pasirūpink,
kad jie judėtų ir nesušaltų, kol švilptelėsiu — tai reikš, jog leidžiu žemyn
kirtiklius. Aprišęs virve leisk kopti ponui d' Andželui: viršuje man pri-
reiks jo jėgos. Pats lipsi paskutinis.
Bent sykį Mimas nesiginčijo su broliu, kad kažkur jam tenka likti
paskutiniam. Išsilaisvinęs iš
savosios virvės kilpos Pinas nusimetė mantą
ir užsiveržė dygliuotus batų apkaustus. Tarsi šovinių diržu apsijuosęs
Mimo virve, čiupo savo ir brolio ledo kirtiklius ir prieš pradėdamas
kopti dar sukalbėjo maldą. Atgręžęs nugarą kalnui Pinas priminė sau

126
 Po raudonu dangum

nežiūrėti žemyn tol, kol tvirtai neįsirems į uolą apkaustų dygliais,

nepasieks viršūnės ir
kirtikliu neįsikibs ledą.
į
Kaskart įveikęs pusmetrį Pinas stabtelėdavo ir rūpestingai iškirs-
davo lede po plokščią pakopą kopsiantiems paskui. Darbo lėtumas
varė iš proto, maža
to, kuo aukščiau kilo, tuo aiškiau regėjo vieną po
kitos besižiebiančias šviesas papėdėje, Kampodolčine. Jaunuolis ži-
nojo: pro žiūronus kas nors galėtų išvysti ledo sukaustytą smailę nu-
šviečiantį kalnakasių žibintą; deja, suprato ir tai, kad kito būdo nėra.
Po keturiasdešimties minučių, visas permirkęs prakaitu, Pinas
pasiekė atbrailą. Lempos negesino tol, kol prie smaigo, kurį kop-
damas čia pastarąjį sykį buvo įsmeigęs į uolą, prisegė karabiną, per-
vėrė per jį vieną virvės galą ir išbandė savo kūno svoriu. Laikėsi
pakankamai tvirtai.
Vaikinas pririšo ledo kirtiklius ir batų apkaustus prie virvės,
švilptelėjo ir nuleido juos į plyšį. Po kelių minučių, išgirdęs brolio
švilpimą, stipriai suėmė laisvąjį virvės galą. Po ketvirčio valandos
ant atbrailos pasirodė ponas d'Andželas. Drauge jiedu greit užtem-
pė viršun jo sūnų, dukrą ir žmoną.

Ponios Napolitano aimanas Pinas išgirdo jai dar nė nepriėjus

apledėjusio plyšio. Kad galėtų pasišviesti, nuleido jai žemyn kalna-
kasių lempelę. Deja, papildoma šviesa tik sustiprino besilaukian-
čios smuikininkės siaubą. Drebėdama nuo galvos iki kojų moteris
paėmė
uolos.
į
rankas ledo kirtiklius ir kaustytais batais nužingsniavo prie

—
- -
Pirmiausia dešine ranka, mokė Mimas. Tiesiog imkite
iš visų jėgų smeikite ten, kur Pinas aplygino paviršių.
- ir
Ponia Napolitano paklausė, bet jėgų pagailėjo, ir
kirtiklis nusly-
do jai nė nespėjus visu svoriu ant jo pakibti.
— Negaliu, — dejavo ji. —- Tiesiog negaliu.

127
 Mark Sullivan

— Paprasčiausiai statykite kojas Pino iškirstas pakopas, o kirtik-

į

liais ir apkaustais tvirtai kabinkitės į ledą, pamažu kildama aukštyn —

iki pat viršaus, — aiškino Mimas.
— Bet aš galiu paslysti.
Pinas riktelėjo iš viršaus:
— Negalite, jei mes jus laikome virve, o juo labiau - jei kaip rei-
kiant įsispirsite apkaustais ir užsimosite kirtikliais... Visai kaip stry-
ku, kai griežiate c0n smania.
Regis, raginimas veikti su aistra pataikė į dešimtuką: kaip reikiant
atsivėdėjusi ponia Napolitano trenkė dešiniuoju kirvuku į ledą. Net
Pinas viršuje aiškiausiai išgirdo, kaip tvirtai jį perskrodė ašmenys. At-
sistojęs už bendrakeleivio nugaros, vaikinas padėjo jam laikyti virvę,
o ponia d Andželo išsitiesė ant pilvo ir žiūrėdama žemyn nuo krašto
juodu įspėdavo kaskart, nėščiajai smuikininkei susirengus žengtelėti
aukščiau ir perkelti svorį ant kitos kojos. Kiti vienu judesiu įveikdavo
pusę metro, o jos pažangai matuoti pakako ir centimetrų.
Nuo žemės pakilusi ketvertą metrų ponia Napolitano kažin kaip
neišlaikė pusiausvyros ir klyktelėjusi nukrito. Ją sulaikę vyrai šiaip
ne taip įstengė įkalbėti ant virvės kabalduojančią, murmančią vai-
ir
tojančią moterį pamėginti dar kartelį. Dar trisdešimt penkios klai-
kiausio nerimo minutės, ir jiems pagaliau pavyko užtempti ponią
Napolitano ant atbrailos. Jos drabužiai baltavo šerkšnu, po nosimi
žibėjo prišalęs snarglys. Blausioje lemputės skleidžiamoje šviesoje
moteris atrodė taip, lyg būtų ką tik perėjusi užšalusį pragarą ir par-
siradusi atgal.
— Košmaras, — susmuko ji. — Nekenčiau kiekvienos akimirkos.

— Bet dabar jūs čia, išsišiepė Pinas. — Nedaugelis tai įstengtų —

—

o jūs įstengėte. Dėl vaikelio.

Priglaudusi pirštinėtas rankas prie palto dengiamo pilvo smuikinin-
kė užsimerkė. Prireikė dar gerų dvidešimties minučių, kad visi galėtų
užsikelti ant pečių mantą, — šį darbą gerokai apsunkino prie kuprinių

128
 Po raudonu dangum

šonų pritaisytos slidės ir jų lazdos. Dar po penkiolikos minučių ant

atbrailos pasirodė Mimas.
- Ne taip jau baisu, — tarė.
- Tave tikriausiai nuo lopšio kankino, - atšovė ponia Napolitano.
Jei Pino laikrodis rodė tiksliai, buvo beveik šešios. Netrukus švis.
Vaikinas norėjo, kad iki aušros jie jau būtų anapus Groperos. Jis apri-
šo visus virve kaip ir prieš tai, ir būrelis leidosi kopti.
Pusę septintos, kai rytų pusėje dangus jau turėjo pradėti blykšti,
staiga stojo dar tirštesnė tamsa. Mėnuo pradingo. Pinas pajuto, jog
pasikeitė ir vėjas — ne tik sustiprėjo, bet ir pūtė iš šiaurės.
— Turime pasiskubinti, paragino jis. — Artinasi sniego audra.
—

— Ką? — sudejavo ponia Napolitano. — Čia?

— Kaip tik čia ir siaučia audros, — paaiškino Mimas. — Bet nesijau-

dinkite. Mano brolis žino kelią.

Pinas iš tiesų žinojo, tad brėkštant aušrai ir kylant audrai dar va-
landą jie pastoviu tempu artėjo prie tikslo. Vaikinas nutarė, jog snie-
pas — tik į gera. Mažiau galimybių juos pamatyti stebinčioms akims.
Maždaug pusę aštuntos audra įsismarkavo, ir
Pinui teko išsitraukti
tėvo per Kalėdas padovanotus akinius kalnų žygeiviams. Odiniai jų
kraštai gerai priglusdavo prie odos, neleisdami į akis patekti sniegui.
(roperą apgobė tamsūs debesys. Jie atvėso nuo viršūnę sukausčiu-
sio ledo ir ėmė ant žygeivių galvų tirštai žerti sniegą. Iš paskutiniųjų
stengdamasis nepanikuoti Pinas skynėsi kelią į priekį slidžių lazdo-
mis. Galvoje vis įkyriau sukosi mintis, jog kuo aukščiau jie kyla — tuo
didesnė galimybė žengti ne ten, kur reikia. Per sūkuriuojantį vėją kai
kur visai nieko nebuvo matyti. Toks aklas kopimas Piną baisiai erzi-
no. Kad ir kaip stengėsi nenustoti tikėjęs, į mintis brovėsi dvejonės
ir nuogąstavimai. Kas, jei pasuks ne ten, kur veda kelias? Arba svar-
biausią akimirką ne ten padės koją ir kris? Jo kūno svorio pakaktų,
kad sprandus nusisuktų visa kompanija. Pajutęs timpčiojamą virvę,
Pinas sustingo.

129
 Mark Sullivan

—
-
Nieko nematau, pasiskundė Judita.
— Ir aš ne, — pridūrė jos motina.

— Tuomet palūkėsime, — Pinas stengėsi, kad

jo balsas skambėtų kuo
ramiau. — Atsukite pūgai nugaras.
Snigo ir toliau. Jei jėgų nuolat pūsti būtų užtekę ir vėjui, žmonės
niekada nebūtų pasiekę keteros. Vis dėlto po kiekvieno gūsio kelioms
minutėms stodavo visiška ramybė. Per šiuos tarpus Pinas galėdavo įžiū-
rėti taką, ir kompanija skynėsi kelią aukštyn — tol, kol jaunasis vedlys
pajuto, jog įkalnė išsilygino ir susiaurėjo. Maždaug penkiolika metrų
priešaky jis matė siaurąją perėją ir abiejose jos pusėse žiojinčius įgaub-
tus, sniego užklotus tarpeklius.

— Čia eisime vienas paskui kitą, vora, — aiškino jis. — Matote tuos
sniego ruožus prie keteros? Jokiu būdu nestatykite ten kojų. Tiksliai
sekite mano pėdsakais, ir viskas bus gerai.
— O kas po tuo sniegu? — sunerimo ponia Napolitano.
Pinas nenorėjo sakyti.
— Oras. Daug oro,
-
burbtelėjo Mimas.
— A, nutęsė moteris. — Aaaaa.
—

Pinas mielai būtų kumštelėjęs brolį.

— Nagi, ponia N, — stengėsi ją paraginti Pinas. — Jau taip toli nu-
ėjote, įveikėte ir sunkesnių atkarpų. O aš visada būsiu kitame virvės
gale.
Smuikininkė lyg ir atsiduso, sudvejojo, bet vos pastebimai linktelė-
jo. Atrišęs visus jungusią virvę, Pinas sumazgė ją su brolio, kad turėtų
vieną itin ilgą. Rišdamas mazgą dar šnipštelėjo broliui:
— Nuo dabar verčiau laikyk liežuvį už dantų.
— Ką? nesuprato Mimas. — Kodėl?
—

— Kartais kuo mažiau žinai — tuo geriau.

— Ten, iš kur aš kilęs, — geriau žinoti daugiau.

130
 Po raudonu dangum

Supratęs, jog vaidytis beprasmiška, Pinas apsirišo juosmenį virve.

-
Įsivaizdavo, kad jis lynu žengiantis akrobatas, o pusiausvyrai palaikyti
tankose horizontaliai laikė slidžių lazdas.
Kiekvienas žingsnis kėlė šiurpą. Prieš stodamasis visa koja, vaiki-
nas apkaustų priekiu patikrindavo kiekvieną žemės lopinėlį: švelniai
įspirdavo ir tik pajutęs po kojomis tvirtą ledą ar uolą įsiremdavo kul-
nu tiksliai tą vietą. Nors dusyk šiek tiek susvyravo dar nepasiekęs
į

siauros atbrailos priešaky, abu kartus sugebėjo laiku atgauti pusiau-

„vyrą. Stabtelėjo, kakta prigludo prie uolos ir sukaupė jėgas smaigui
į paviršių įkirsti.
Pinas pervėrė per smaigą virvę. Mimas patraukė laisvąjį galą, ir ši
įsitempė lyg turėklas. Stipriai papūtė vėjas. Akiratis vėl nubalo. Dau-
iau kaip minutę Pinas ir
likusieji žygeiviai negalėjo vieni kitų matyti.
Vėtrai nurimus, kai vaikinas vėl galėjo įžiūrėti likusius kitoje pusėje, jų
vciduose švietė išgąstis. Pinas sunkiai nurijo seiles.
— Pirmą siųskite Entonį.
Dešiniąja ranka įsikibęs įįtemptą virvę, Entonis žengė tiksliai Pino
paliktais pėdsakais. Minutėlė — ir atsidūrė kitapus. Broliuką sekė Judita.
Ji irgi stipriai laikėsi virvės ir dėjo kojytes ten, kur žengta jų vedlio. Už-

dluotis jiems pasirodė palyginti nesudėtinga.

Atėjo ponios d Andželo eilė. Moteris sustingo tarp šlaitų — lyg kas
būtų užhipnotizavęs.
— Nagi, mama. Tu gali,
-
sušuko mažasis sūnus.
Ji žengė priekį ir vos pasiekusi arbrailą tvirtai apkabino vaikus.
į

Skruostais nuriedėjo ašaros. Žmonai iš paskos sekęs ponas d'Andželas

keterą įveikė per kelias akimirkas: paaiškino vaikystėje lankęs gimnasti-
kos užsiėmimus.
Prieš pat poniai Napolitano žengiant ant keteros sušvilpė vėjo gū-
sis. Pinas patyliukais nusikeikė. Žinojo, jog svarbiausia gudrybė, norint
pereiti ką nors panašaus
į
siaurą atbrailą — negalvoti apie tai
Ieja, dabar minčių šalin nuvyti moteriai nebepavyks.
iš anksto.

131
 Mark Sullivan

Vis dėlto, regis, įkopusi į viršukalnę ponia Napolitano įgavo šiek

tiek pasitikėjimo savimi: vėjui aprimus ir matomumui bent kiek pa-
gerėjus, ji leidosi eiti Pino nė neraginama. Kai jau buvo įveikusi tris
ketvirčius kelio, vėtra vėl pakilo ir moteris dingo bendrakeleiviams iš

akių, paslėpta balto sūkurio.

— Kad man nė krust, — į tuštumą suriko Pinas. — Išlaukite!
Ponia Napolitano neatsiliepė. Vaikinas timpčiodamas virvę vis atsar-
giai tikrino, ar ji
dar stovi. Galop vėjas nurimo
ir
pasirodė smuikininkės
figūra — nubalinta sniego ir sustingusi it skulptūra.
Pasiekusi atbrailą, moteris kelioms sekundėms tvirtai įsikibo į Piną.
— Vargu ar kada gyvenime
taip bijojau. Bent jau taip karštai melstis
dar niekada neteko.
— Jūsų maldos buvo išklausytos, jaunuolis paplekšnojo moters nu-
—

garą ir švilptelėjo broliui. Vienas ilgos virvės galas glaudžiai juosė jaunė-
lio juosmenį, kitą, laisvąjį, rankose spaudė Pinas.
— Pasirengęs?
— Aš gimiau pasirengęs, — atsiliepė Mimas ir užtikrintai liuoktelėjo
į priekį.
— Lėčiau, — šūktelėjo Pinas, stengdamasis traukti virvę per smaigą ir
karabiną kaip galėdamas greičiau.
Mimas jau stovėjo beveik tarp šlaitų.
— Kodėl? — riktelėjo.
-
Tėvas Rė sako, kad mano gyslomis teka kalnų
ožio kraujas.
Dar nebaigęs sakinio Mimas nežymiai susvyravo. Per toli padėta
dešinioji pėda perėjo tiesiai kiaurai. Pasigirdo keistas garsas — lyg kas
purentų pagalvę. Staiga sniegas kiaurymėje ėmė sūkuriuoti ir smegti
žemyn it kriauklėn bėgantis vanduo, didžiam Pino siaubui, kartu nusi-
nešdamas ir jaunėlį jo brolį, kuris tuojau pranyko baltumoje.
 11 skyrius

- Mimai! - suriko Pinas

ir stipriai
trūktelėjo virvę. Tuštumon pani-
tusio brolio svoris trūkčiojo kitą jos galą taip stipriai, kad vyresnėlis pats
vos išstovėjo ant kojų.
— Padėkite! — sušuko jis ponui d'Andželui.
Ponia Napolitano pirmoji pripuolė padėti — pirštinėtomis rankomis
įsikibo į virvę už Pino nugaros ir įsirėžė visu svoriu. Virvė atlaikė. Svorio
pakako atsvarai sukurti.
— Mimai!
-
šaukė Pinas. - Mimai!
Niekas neatsakė. Stipriai papūtus vėjui visas pasaulis viršum nuoš-
liaužų šlaitų ir vėl nubalo.
— Mimai! - neatlyžo jis.
Akimirką tylu, bet netrukus vaikino ausis pasiekė silpnas, nusigan-
dęs balsas:
— Aš čia. Jėzau, užtraukite mane. Man po kojomis nieko nėra — vien
tik oras. Manau, tuoj apsivemsiu.
Pinas iš visų jėgų tempė virvę, bet pastangos pasirodė veltui.
— Kuprinė už kažko užsikabino,
-
sušuko Mimas. — Nuleiskite mane
vos žemiau.
Ponią Napolitano prie virvės jau buvo pakeitęs ponas d' Andželas.
Kad ir kaip trokšdamas valdyti padėtį, Pinas leido virvei slystelėti jo
pirštinių oda.
— Gerai, - sušuko Mimas.
Giliai įkvėpę vyrai trūktelėjo virvę ir kilstelėjo Mimą iki kiaurymės
krašto. Pinas tvirtai pririšo virvę ir liepė ponui d' Andželui stripriai lai-
kyti jo kojas, kad išsitiesęs galėtų pasiekti brolio kuprinę. Išvydus, kad
Mimas pametė kepurę, kraupiai praskelta jo galva srūva krauju, o po

133
 Mark Sullivan

kojomis žioji tuštuma, Piną užliejo adrenalino banga: jis ryžtingai užtem-
pė jaunėlį ant atbrailos.
Broliai sėdėjo atsirėmę uolą ir bandė atgauti kvapą — buvo aiškiai ma-
į

tyti, kaip kilojasi jų krūtinės.

— Daugiau niekada taip nedaryk, — pagaliau išlemeno Pinas. Mama
- ir
tėtis niekada man neatleistų. Aš pats niekada sau neatleisčiau.
Mimas aiktelėjo.
— Tai maloniausi žodžiai, kokius tik esu iš tavęs girdėjęs.

Ranka apsivijęs brolio kaklą, Pinas stipriai jį spustelėjo.

— Gerai jau, gerai, — aikštijosi jaunėlis. — Ačiū, kad išgelbėjai man

gyvybę.
— Tu juk pasielgtum taip pat.

— Žinoma, Pinai. Mudu broliai. Per amžius.

Vyresnėlis linktelėjo. Rodės, niekada nemylėjo brolio taip stipriai, kaip

tą akimirką.
Ponia d'Andželo šiek tiek mokėjo teikti pirmąją pagalbą. Sniegu ji pravalė
žaizdą galvoje ir sustabdė kraujavimą. Perplėšę šaliką dalį jie panaudojo kaip
tvarstį, o likusiąja aprišo Mimui galvą. Užvyniotas audinys priminė keistą

Kol Pinas būrelį lydėjo žemu viršukalnės

į
kepurę — anot vaikų, su ja paauglys buvo panašus ateities pranašautoją.
šlaitu, vėjo gūsiai kiek aprimo,
bet sniegas dribo dar didesniais kąsniais nei ligi tol.
— Niekaip ten neįkopsime, — užvertęs galvą ir nužvelgęs it ledinė ietis
jiems virš galvų iškilusią smailę aiktelėjo ponas d'Andželas.
— Apeisime, — patikslino Pinas. Pilvu prisispaudęs prie uolos jis žengė
šonu.
Prieš pat pasukdamas už kampo, kur atbraila siaurėjo iki devyniolikos ar
dvidešimties centimetrų, jis atsigręžė į ponią Napolitano ir kitus.
— Čia yra nutiestas lynas. Apledėjęs, bet įsikibti galėsite. Noriu, kad
laikytumėtės: dešine ranka krumpliais į viršų, kaire -
krumpliais žemyn.
Iš virvės viršaus ir apačios, matote? Kad ir kas nutiktų, nepaleiskite, kol
nepasieksite kitos pusės.

134
 Po raudonu dangum

— Kieno kitos pusės?

nesuprato ponia Napolitano.
—

Dirstelėjęs žemyn nuo uolos, Mimas suprato: pūga visiškai paslėpė

skardį, nuo kurio kristi tektų išties ilgai, o išgyventi neliktų nė men-
kiausios galimybės.
— Uolos siena bus tiesiai jums priešais nosį, — paaiškino jis. — Žiūrė-
kite į priekį ir į šoną, bet jokiu būdu ne žemyn ar sau už nugaros.
— Man šitai nepatiks, tiesa? — paklausė smuikininkė.
Galiu lažintis, jog nepatiko ir pirmą kartą griežti La Scala, bet juk
—

pavyko. Pavyks ir šitai.

Nepaisydama šerkšno ant veido moteris apsilaižė lūpas, nusipurtė ir
linktelėjo.

Po visko, ką kompanijai jau buvo tekę įveikti, pereiti uolos atbraila

įsikibus lyną pasirodė paprasčiau, nei Pinas manė. Vis dėlto toji viršū-
į

nės pusė buvo atgręžta į pietryčius — pavėjui. Pabėgėlių penketukui ir

Mimui su
atkarpa susidoroti pavyko be didesnių sunkumų.
Išsitiesęs sniege Pinas dėkojo juos sergėjusiam Dievui ir meldėsi, kad
blogiausia jau būtų praeityje. Deja, vėl pakilo vėjas — ir nebe atskirais
gūsiais, o su pastovia jėga, snaiges tarsi ledines adatas smaigančia žygei-
viams į veidus. Kuo toliau į šiaurės rytus jie ėjo, tuo labiau šėlo pūga,
ir galop Pinas ėmė dvejoti, kur esąs. Iš visų kliūčių, su kuriomis jiems
buvo tekę susidurti nuo tada, kai ryte užvėrė Casa Alpina duris, aklas
ėjimas atvira ketera per sniego audrą Pinui atrodė grėsmingiausias. To-
kiu metų laiku Groperos viršukalnė mirgėte mirgėjo daubomis. Leng-
vai būtų galėję į kurią įkristi ir nugarmėti šešis metrus, o gal dar giliau,
kur niekieno nesurasti gulėtų iki pavasario. Net įveikus fizinius kalno
keliamus pavojus šaltis ir drėgmė kėlė hipotermijos bei mirties grėsmę.
— Nieko nematau!
- skundėsi ponia Napolitano.
D'Andželų vaikai puolė į ašaras. Judita nebejautė pėdų ir plaštakų.
Laimei, kai Pinas jau buvo bepuoląs į paniką, priešaky išniro pūgos

135
 Mark Sullivan

nepaslėpta akmenų kaugė. Pagal ją

vaikinas galėjo lengvai orientuo-
tis. Priešais plytėjo Lei slėnis, bet iki miško dar buvo likę geri ketu-
ri, gal penki kilometrai. Čia jaunuolis prisiminė: greta į šiaurę nuo
akmenų piramidės vedančio kelio esama dar vienos piemens trobelės
su krosnele viduje.
— Kol audra neišsikvėps, priekį judėti negalime! — suriko jis. —
į
Bet žinau, kur galėsime pasislėpti nuo vėjo ir pūgos, kiek apšilti ir
palaukti ramesnio oro!
Lengviau atsikvėpę bendrakeleiviai linktelėjo. Po pusvalandžio
Pinas ir Mimas jau keturpėsti rausė sniegą, kad galėtų atidaryti tro-
belės duris. Nėręs vidun pirmas, Pinas įjungė kalnakasių žibintą.
Įsitikinęs, kad krosnis neužminuota, Mimas prikrovė vidun mal-
kų. Prieš įžiebdamas ugnį Pinas dar išėjo iš trobelės pakviesti vidun
kitų, o pats, užlipęs ant stogo, patikrino, ar neužsikimšęs kaminas.
Tvirtai užšovęs duris paragino brolį kurti ugnį. Prikišus deg-
tuką sausos prakuros tuojau žybtelėjo valandėlė, ir malkos jau
—

pleškėjo. Liepsna apšvietė žygeivių veidus — jie visi buvo išsekę.

Pinas žinojo, jog sprendimas ateiti čia ir išlaukti, kol audra nu-
rims, buvo teisingas. Bet ar miške už Lei slėnio jų lauks ponas
Bergstromas? Šveicaras juk nujaus, kad audra gerokai sulėtino jų
kelionę. Jai nuslopus turėtų grįžti.
Po kelių akimirkų šie klausimai pasimiršo: kone iki raudonumo
įkaitusi krosnelė maloniai šildė trobelę žemomis lubomis ir plūk-
tine asla. Nuavusi Juditai batus, ponia d'Andželo ėmė spaudyti su-
stirusias mažylės kojas.
— Gelia, skundėsi mergaitė.
—

— Tai grįžta kraujas, — paaiškino Pinas. — Sėskis arčiau ugnies ir

nusimauk kojines.
Netrukus drabužius nusimetė visi. Pinas apžiūrėjo žaizdą Mimo
galvoje, — ši nebekraujavo, — ir ištraukė
kuprinės valgio bei gėri-
iš

mo. Ant viryklės pasišildę arbatos jie užkando duonos su sūriu ir

136
 Po raudonu dangum

saliamiu. Ponia Napolitano tikino nevalgiusi nieko gardesnio per visą

pyvenimą.
Entonis užsnūdo tėvui ant kelių. Užgesinęs žibintą Pinas ir pats pa-
niro į gilų, besapnį miegą. Valandėlei nubudęs pastebėjo, kad snūdu-
riuoja visi, tad patikrino židinį — jame ruseno žarijos. tik
Po keliųvalandų vaikiną pažadino garvežio dunksėjimą primenantis
triukšmas. Rodės, traukinys važiavo tiesiai į juos, supurtė visą žemę
ir
nudundėjo sau. Kurį laiką aplink spengė tyla, pertraukiama tik stogą
laikančių rąstų girgždesio ir pokšėjimo. Širdies gilumoje Pinas suprato:
jie ir vėl įkliuvo.
— Kas čia sušuko ponia Napolitano.
buvo, Pinai? —

— Sniego lavina, — šis, stengdamasis suvaldyti drebantį balsą ir

atsakė

apgraibomis ieškodamas žibinto. — Užvirto tiesiai ant mūsų.

Pinas uždegė lempą. Tada priėjo prie durų, truktelėjęs jas atidarė
ir sustingo it pervertas. Lavinos svorio suspaustas sniegas ir nuolaužos
visiškai užklojo vienintelį kelią iš trobelės.
Už jo sustojęs Mimas išvydo tvirtą sniego ir ledo sieną.
— Marija, Motina švenčiausia... Pinai, mus
gyvus palaidojo, — persi-
pandęs sušnibždėjo jis.

Trobelėje pasigirdo raudos ir dejonės, bet Pinas vargiai jas girdėjo.

Stebeilydamasis į sniego sieną vaikinas jautėsi taip, lyg Dievo Motina
ir patsai Viešpatsbūtų išdavęs ne tik jį, bet visus, su juo peržengusius
namelio slenkstį. Kokia dabar nauda iš tikėjimo? Tie žmonės tetroško būti
saugūs, pasislėpti nuo audros, 0 vietoje to gavo...
Mimas trūktelėjo brolį už rankos.
— Ką darysime?
Žvelgiant į brolį ir klausantis nusigandusių d'Andželų bei ponios
Napolitano beriamų klausimų Pinui žemė slydo iš po kojų. Šiaip ar
taip, jam tebuvo septyniolika. Dalis jo tetroško atsisėsti kampe, daužyti
galva sieną ir bliauti.

137
 Mark Sullivan

Tačiau tada jaunuolio sąmonėje vėl išryškėjo į jį žvelgiantys veidai,

nutvieksti kalnakasių žibinto. Jiems jo reikėjo. Jis buvo atsakingas. Jei
šie žmonės mirs — kaltas bus tik jis. Tai supratus, kažkas galvoje lyg

apvirto. Vaikinas dirstelėjo į laikrodį. Iki dešimtos ryto buvo likusios

penkiolika minučių.
Oras, - dingtelėjo jam. Vienintelio žodžio pakako, kad nuskaidrėtų
mintys ir išryškėtų tikslas.
— Visi laikykitės tyliai ir ramiai,
liepė jis, žengdamas prie atvėsusios
—

viryklės ir krutindamas krosniakaištį. Laimei, šis judėjo. Sniegas neuž-

pildė kamino taip giliai.
— Mimai, pone d'Andželai, padėkite man, — paprašė Pinas. Užsi-
movęs pirštines jis iš paskutiniųjų stengėsi atskirti viryklę nuo kamino.
— Ką tu darai? —
nesuprato ponia Napolitano.
— Stengiuosi neuždusti.
— O Viešpatėliau, - sudejavo smuikininkė. — Po viso to, ką patyriau,
dabar abu su mažyliu čia nutrokšime.
— Jei man pavyks, nenutrokšite.

Atkabinęs krosnelę, Pinas stumtelėjo ją šalin. Palubėje atskyręs apa-

tinę pajuodusio skardinio kamino dalį, atidėjo
Kad ir kaip mėgino pašviesti žibintu
ją.
į
ir
vamzdžio vidų, Pinui nelabai
ką tepavyko įžiūrėti. Pridėjęs ranką prie angos jis mėgino pajusti oro
srovę — ženklą, jog vidun patenka bent kiek oro. Nieko. Stengdamasis
nepanikuoti, čiupo vieną savo bambukinių slidžių lazdų ir peiliuku nu-
pjovė nuo apačios metalinę atramą laikančią odą, kad liktų tik plieninis
smaigas.
Pinasįbedė slidžių lazdą į kamino vamzdį. Ši sulindo tik iki pusės, ir
jaunuolis ėmė stipriaibaksnoti užsikimšusią vietą. Iškritęs sniegas dribo
ant grindų. Pinas baksnojo toliau, vis sukiodamas ir judindamas lazdą,
tad sniegas iš vamzdžio virto kone be atvangos. Penkios minutės. De-
šimt. Dabar jis galėjo į angą iki galo sukišti ne tik lazdą, bet ir ranką iki
pat alkūnės — ir vis tiek gale buvo justi sniego kaištis.

138
 Po raudonu dangum

Kiek dar galime čia išbūti be oro? paklausė Mimas.

—

Nė nenumanau,
-
atsakė Pinas ir ištraukė lazdą iš kamino angos.
Paėmęs antrąją slidžių lazdą, nupjovė nuo apačios odą ir
suraižė ją į plo-
nas juosteles. Jų ir diržo užteko smailiajam vienos lazdos galui pritvirtinti
prie kitos rankenos. Sujungimo būta ne paties tvirčiausio, ir taip stipriai
kaip ligi šiol badyti Pinas nebegalėjo.
Kiek dar galime čia išbūti be oro? Keturias, penkias valandas? Dar mažiau?
Kol Mimas, ponas d Andželas ir Pinas pasikeisdami daužė iš kamino

«nicgą, ponia Napolitano, ponia d Andželo ir vaikai juos stebėjo susigū-

ję kamputyje. Nuo jų pastangų ir alsavimo trobelės vidus kaip reikiant
šilo — regis, net įkaito. Pinui bedant slidžių lazdas vis giliau ir po truputį
kapojant vamzdį užkimšusią kliūtį, kakta žliaugė prakaitas.
Kai nuo pirmojo bandymo atkimšti kaminą praėjus porai valandų
antrosios lazdos rankena jau buvo beveik ties lubomis, Pinas bakstelėjo į
kažką, kas nė nesirengė krutėti iš vietos. Jaunuolis vis bandė, bet atkirsti
pavykdavo tik menkučius ledo gabaliukus. Viršuje tikriausiai buvo geras
jo gabalas.
— Nejuda, - susierzino Mimas.
— Bandyk tu, Pinas žengtelėjo į šalį.
—

Irobelėje jau buvo karšta it pirtyje. Pinas nusitraukė marškinius — net

įkvėpti dabar reikėjo milžiniškų pastangų. Ar tai galas? Ar skaudės likus be
vro? Prieš akis jam iškilo žuvis, kurią kartą buvo matęs gaištančią ant Rapa-
lo paplūdimio: burna ir
žiaunos ieškojo vandens, bet kiekvieną judesį sekė
silpnesnis, kol galop padarėlis sustingo. Ar taip ir mes mirsime? Kaip žuvys?
Kol Pinas iš paskutiniųjų stengėsi suvaldyti skrandį sukančią paniką, jo
brolis ir ponas d'Andželas toliau klibino kliūtį. Prašau, Viešpatie, meldė -
-
Pinas. Prašau, neleisk mums čia šitaip numirti. Mudu su Mimu stengiamės
Y/ems žmonėms padėti. Nenusipelnėme tokios baigties. Nusipelnėme ištrūkti ir

toliau padėti žmonėms bėgti nuo...

Kažkas garsiai kaukšėdamas nubildėjo vamzdžiu ir vožėsi Mimui į

rankas.

139
 Mark Sullivan

— Aaaa! - riktelėjo šis iš skausmo. — Po velnių, na ir žiebė. Kas tai?

Pinas prikišo žibintą prie žemės. Purve gulėjo gerų dviejų kumščių
dydžio ledo gabalas. Tada vaikino žvilgsnis užkliuvo už šešėlių, tamsuo-
jančių ant sienų, ir ledą supančio purvo. Priėjęs prie kamino angos jis
pridėjo ranką ir pajuto silpną, bet nenutrūkstamą vėsaus oro srovę.
— Turime oro! - jis apglėbė brolį.
— Dabar išsikasime lauk? — paklausė ponas d Andželas.
— Dabar išsikasime lauk, — patvirtino Pinas.
— Manai, įstengsite? — nerimo ponia Napolitano.
— Kito pasirinkimo nėra.
Dirstelėjęs aukštyn vamzdžiu, Pinas išvydo blausią šviesą. Jis prisi-
minė, kiek aukštai nuo stogo išsikišęs kaminas. Tuomet dirstelėjo į atvi-
ras duris ir įėjimą užklojusią baltų nuolaužų sieną. Durų stakta buvo
žema — gal pusantro metro? Jis įsivaizdavo aukštyn vedantį tunelį. Bet
kokio ilgio jis turės būti?
Mimas tikriausiai galvojo apie tą patį, nes tarė:
— Kasti teks mažų mažiausiai tris metrus.
— Daugiau, — atsiliepė Pinas. — Juk negalime kasti tiesiai aukštyn.

Teks tunelį šiek tiek išlenkti, kad galėtume nuo durų šliaužti laukan.

Užgriuvusiai lavinai įveikti jie naudojo ledo kirtiklius, kirvuką ir

metalinį prie krosnies rastą kastuvėlį. Kasė septyniasdešimties laipsnių
kampu nuo durų staktos, stengdamiesi tunelį išplatinti pakankamai, kad
galėtų prašliaužti žmogus. Pradžios būta palyginti nesudėtingos. Sniegas
nebuvo taip suslėgtas, tad kaskart užsimojus kirviu pabirdavo nedideli
jo gabalėliai ir už žvyro akmenukus ne didesnės ledo ir nuolaužų dalelės.
— Išsikapstysime jau sutemus, — tarė Mimas, kastuvu žerdamas snie-
gą link tolimiausios trobelės sienos.
Pino žibintas užgeso — karbido garai išdegė, tad aplink stojo aklina
tamsa.

140
 Po raudonu dangum

— Mėšlas, burbtelėjo Mimas.

—

— Mamyte, -
niurzgėjo Entonis.
—Kaip matysime, kur kasti? — jaudinosi ponia Napolitano.
Uždegęs degtuką Pinas pasikuitė savo krepšyje ir ištraukė porą baž-
nytinių žvakių. Iš viso turėjo tris, Mimas - dar tiek pat. Uždegęs dvi,
vaikinas įstatė vieną greta staktos, kitą — virš jos. Nors jau nebegalėjo
pasikliauti ryškia žibinto šviesa, netrukus akys apsiprato su mirgančio-
mis liepsnelėmis, ir žygeiviai vėl ėmėsi nuošliaužos: kapojo ir gremžė
tai, kas dabar labiau priminė sniego ir ledo monolitą. Lavinos sukeltos
trinties įkaitintos nuolaužos vietomis sustingo tvirčiau už cementą.
Pažanga sulėtėjo — kasėjai vos šliaužė pirmyn. Vis dėlto kiekvienas
atkirstas gabalas kėlė milžinišką džiaugsmą, ir pamažu tunelis įgavo for-
mą: pločiu kiek lenkė Pino pečius, ilgis iš pradžių siekė metrą, netru-
kus — jau beveik du. Vyrai dirbo pasikeisdami: vienas priekyje kapojo
sniegą ir ledą, du atlaisvindami tunelį stūmė masę į trobelę, kur kampu-
tyje susigūžusi d Andželų šeima ir ponia Napolitano stebėjo vis augantį
kauburį.
— Ar visas tas sniegas čia sutilps?
klausinėjo nėščioji smuikininkė.
—

— Jei reikės, užkursime krosnelę, kad dalis ištirptų,

-
paaiškino Pinas.
Aštuntą vakaro, kai, Pino skaičiavimais, nuo durų jie buvo nutolę
jau per keturis metrus, darbus teko nutraukti. Vaikinas nebeįstengė pa-
kelti kirvio. Jam reikėjo pavalgyti ir numigti. Visiems reikėjo pavalgyti
ir numigti.
Kol Mimas ir ponas d' Andželas prijungė krosnelę prie kamino, Pi-
nas padalijo likusį maistą. Pusę atidėjęs rytojui, kitą paskirstė šešiems, ir
visi užkando vytintos mėsos, džiovintų vaisių, riešutų ir sūrio. Atsigėrę
dar arbatos, susiglaudė arčiau kits kito. Uždegęs krosnelę Mimas užpūtė
žvakę šių buvo likusios dar dvi.
—

Naktį Pinas net du kartus susapnavo esąs gyvas uždarytas į karstą

ir palaidotas. Pašokęs iš miego jis klausėsi kitų alsavimo ir vėstančios
krosnelės tiksėjimo. Sniegas tirpo ant aslos, ir vaikinas puikiai suprato

141
 Mark Sullivan

tuojau gulėsiąs vėsaus purvo baloje. Vis dėlto, kamuojamas nuovargio,

raumenų skausmo ir spazmų, dėl nepatogumų nebesuko galvos — už-
migo ir trečiąsyk.
Po kelių valandų jį ėmė baksnoti Mimas. Brolio rankose degė prieš-

paskutinė žvakė.
— Šešta ryto, — paragino
jis.
— Laikas rabždintis čia. iš

Vėl buvo šalta. Pinui gėlė visus kaulus, maudė kiekvieną sąnarį. Vis
dėlto jis tuojau stojo dalyti paskutinio likusio maisto ir vandens — prieš
miegą ant krosnelės ištirpdyto sniego.
Ponas d Andželas į tunelį nėrė pirmasis. Ištvėrė dvidešimt minučių.
Pusvalandį prasikamavęs Mimas trobelėn grįžo visas permirkęs nuo
prakaito ir tirpstančio ledo vandens.
— Kirvį
ir žvakę palikau gale, Turėsi užsidegti iš naujo.
— tarė. —

Pinas nušliaužė gilyn į tunelį. Jo skaičiavimu, dabar šio ilgis siekė

penketą metrų. Pasiekęs galą, vaikinas apsivertė ir įžiebė vieną keturių iš
paskutinių likusių degtukų. Žvakelės šviesa buvo visai blausi.
Jis puolė sniegą ir ledą, išliejo ant jų visą įsiūtį. Kapojo, badė, daužė
jo gabalus. Sėmė, stūmė ir
spardė nuolaužas tolyn nuo savęs.
— Lėčiau! po pusvalandžio riktelėjo Mimas.
—
-
Nespėjame.
Pinas stabtelėjo, atsikvėpė lyg kurį laiką būtų bėgęs tekinas ir nu-
žvelgė žvakę: tebuvo likęs galiukas, mirkčiojantis nuo tunelio lubų la-
šant vandeniui.
Ištiesęs ranką vaikinas perkėlė žvakę — padėjo ant kirviu iškirstos
atbrailos. Tuomet vėl puolė kapoti, tik jau lėčiau nei prieš tai ir geriau
apgalvodamas kiekvieną judesį. Jis ieškojo paviršiuje įtrūkimų, o radęs
stengėsi kirsti tiesiai į juos. Atskildavo trikampiai ir
kitokių keistų for-
mų dešimties ar dvylikos centimetrų storio luiteliai.
Sniegas čia kitoks, -
dingtelėjo jam, patrynus tarp pirštų. Gabalėliai
atrodė trapūs, kristalai aštriomis briaunomis priminė vertingiausias ma-
mos brangenybes. Kiūtodamas tunelyje jaunuolis svarstė: toks sniegas
galėtų įkristi į tunelį iš viršaus. Kol jie bandė išsikirsti kelią pro tvirtą

142
 Po raudonu dangum

į
sniego ir ledo sluoksnį, Pinui nė kartelio nešovė galvą, kad gali įgriū-
ti tunelio lubos. Užtat dabar, nebeįstengdamas nuvyti šios minties

šalin, jis suakmenėjo iš baimės.

— Kas negerai? tuneliu artyn prišliaužė Mimas.
—

Pinui nespėjus atsiliepti žvakės liepsna sušnypštusi užgeso, nusi-

nešdama paskutinę šviesą. Vaikinas susiėmė veidą delnais — mintis,
jog ir jam kaip tai žvakelei teks užgesti ir išleisti paskutinį kvapą,
galutinai pakirto kojas. Per širdį ritosi baimė ir
abejonės, šmėstelėjo
noras nuleisti rankas.
— Kodėl? — sukuždėjo jis. - Ką mes?..
— Pinai! — sušuko Mimas. Pinai, pakelk akis!
—

Užvertęs galvą Pinas suprato, kad tunelis neskendi aklinoje tam-

soje: blausi sidabriška švieselė skverbėsi pro jo lubas. Nevilties aša-
ras pakeitė džiaugsmas.
Jie beveik pasiekė paviršių, bet, visai kaip Pinas ir bijojo, plonas
ledo sluoksnis neatlaikė sniego svorio, ir įlūžęs šis dviem bangomis
pribėrė tunelį. Jaunuoliui teko stabtelėti ir išsikapstyti iš šviežio
sniego — tik tada galėjo užsimoti kirviu ir pajusti, kaip šis pramuša
paskutinę kliūtį.
Kai atitraukė geležtę, tunelį užliejo ryški dienos šviesa.
— Išlindau! — sušuko
jis. — Išlindau!

Pinui pro sniego plutą iškišus galvą, o netrukus — ir pečius, po-

nia Napolitano, ponia d'Andželo ir vaikai džiūgavo balsu. Audra
jau buvo seniai nurimusi, liko tik šaltas kalnų oras, kvapu ir sko-
niu kutenantis jusles. Žydrame danguje — nė debesėlio. Rytuose iš
už kalno keteros buvo ką tik pasirodžiusi saulė. Lavinos riedulių
lauką, — Pinas tuojau sumetė, kad šis bus beveik penkiasdešimties
metrų pločio ir pusantro kilometro ilgio, — dengė gal penkiolika
centimetrų šviežutėlio puraus sniego. Viršum jo, sniege ant dangun

143
 Mark Sullivan

besistiebiančios Groperos smailės, vaikinas aiškiai matė kreivą įtrū-

kimo liniją.
Kai kur nuošliauža kalną paliko plikutėlį. Šviežias sniegas buvo
sumišęs su akmenimis, purvu ir menkučiais medeliais. Išvydęs lavi-
nos padarytus nuostolius ir suvokęs tikrąją jos jėgą, Pinas nuoširdžiai
įtikėjo: tai, kad jie išgyveno, — tikras stebuklas.
Taip atrodė ir poniai d Andželo, ir
jos vyrui — jiedu išsigavo į lauką
paskui vaikus. Mimas išsirabždino paskui ponią Napolitano. Pinas
dar sykį įlindo į vidų, čiupo slides, kuprines ir išstūmė mantą.
Paskutinį kartą išlindęs iš sniego tunelio Pinas jautėsi išsekęs, bet
širdis buvo kupina dėkingumo. Juk iš tiesų stebuklas, kad išsikapstėme.
Kaipgi dar tai paaiškintumėte?
— Kas tai? — paklausė Entonis, rodydamas į slėnį.

— Tai, mano bičiuli, Lei slėnis, — paaiškino Pinas. — O tie kalnai

štai ten? Tai Emeto ir Palu viršukalnės. Jų papėdėje, anava tuose miš-
kuose, Italija virsta Šveicarija.
— Atrodo toli, nusprendė Judita.
—

—
-
Kokie penki kilometrai, atsakė Pinas.
— Įstengsime, - linktelėjo ponas d' Andželas. — Padėsime vienas kitam.
— Aš negaliu, - prabilo ponia Napolitano.
Atsigręžęs Pinas išvydo besilaukiančią smuikininkę sėdinčią ant
sniego riedulio. Viena ranka ji laikėsi už pilvo. Drabužius dengė
šerkšnas.
— Žinoma, galite, — padrąsino vaikinas.
Papurčiusi galvą moteris pratrūko verkti.
— Visa tai. Man
jau per daug.
Kraujuoju.
Pinas nesuprato, kol ponia d Andželo jam nepaaiškino:
— Kūdikis, Pinai.
Jo širdis į kulnus nusirito.
O Dieve. Ne. Meldžiu, ne.
Nejau
ji neteks kūdikio? Čia?

— Negalite judėti? — pasitikslino Mimas.

144
 Po raudonu dangum

— Turėčiau laikytis nė nekrustelėdama, atsakė ponia Napolitano.

—

— Bet juk negalite čia pasilikti, - paprieštaravo Mimas. — Mirsite.

— Ojei judėsiu, gali mirti vaikelis.
— Negalite tiksliai žinoti.
— Jaučiu — taip sako kūnas.
— Ber
jei pasiliksite, mirsite abu, - neatlyžo Mimas.
— Taip geriau, — atsiduso smuikininkė. — Negalėčiau gyventi toliau,
jei tektų palaidoti mažylį. Jūs eikite!
— Ne, —

prisiekėme tėvui Rė.

nesutiko Pinas. - Mes nugabensime jus
į Šveicariją, kaip ir

— Nežengsiu nė žingsnelio! isteriškai sušuko ponia Napolitano.

—

Pinas svarstė likti su ja, o kitus pasiųsti su Mimu, bet apsidairęs aki-
mirkai susimąstė ir tarė:
— O gal ir nereikės žengti.
Jis nusimetė nuo pečių kuprinę ir pasiruošė ilgas medines slides odos
ir plieno vielų apkaustais. Krapštėsi prie jų tol, kol juostelės tvirtai su-
veržė batus.
— Pasirengusi? paklausė ponios Napolitano.
—

— Pasirengusi kam?
— Lipti ant nugaros, — paaiškino Pinas. — Ant kupros — ir nunešiu.
— Ant slidžių? — persigandusi paklausė moteris. - Gyvenime nesu
stovėjusi ant slidžių.
— Ir lavinos palaidota anksčiau nebuvote, — nenusileido vaikinas. —

Be to, jums ant slidžių stovėti ir nereikės. Pastovėsiu aš.

Smuikininkė skeptiškai šnairavo į jaunąjį vedlį.
— O kas, jei nukrisime?

— Šito aš neleisiu,
atsakė jis su pasitikėjimu, būdingu
— septynio- tik
likmečiui, kuris slidinėti išmoko vos pradėjęs tvirtai vaikščioti.
Moteris nė nekrustelėjo.
Suteikiu jums progą išgelbėti savo mažylį ir pasiekti laisvę,
— — pri-
dūrė Pinas, nuo kuprinės atsegdamas smuiko dėklą.

145
 Mark Sullivan

— Ką darysi su mano Stradivarijaus smuiku? — sunerimo ji.

— Laikysiu pusiausvyrą, — atsakė Pinas. Ištiesęs dėklą prieš save, įsi-

kibo į jį abiem rankomis lyg į automobilio vairą. — Visai kaip orkestre —

visi seks paskui jūsų smuiką.

Akimirką stojo tyla: ponia Napolitano pakėlė akis į dangų, o tada

drebėdama iš baimės pakilo nuo sniego.
— Įsikibkite man į pečius, ne į kaklą, - Pinas atsuko jai nugarą. — Ir
tvirtai apsivykite juosmenį kojomis.
Ponia Napolitano įsikirto jam į pečius. Vaikinas pritūpė, užkabino
rankomis jos pakinklius ir padėjo užsikarti ant nugaros. Smuikininkei
apsivijus jį kojomis vaikinas jas paleido. Moters svoris buvo vargiai di-
desnis nei jo kuprinės.
— Įsivaizduokite, kad jojate ant žirgo, — paaiškino Pinas, priešais save

ištiesęs ir už abiejų galų laikydamas smuiko dėklą. — Ir nepaleiskite.

— Paleisti? Ne, niekada. Tai paskutinis dalykas, kuris man šautų į galvą.

Nusipurtęs akimirką šmėstelėjusią abejonę, Pinas perkėlė pėdas, nu-

kreipdamas slides nuokalnėn, link nuošliaužos paveikto lauko krašto
už maždaug trisdešimties metrų. Jie leidosi šliuožti. Šviežiame sniege
pūpsojo kalvelių ir grubių ledo nuolaužų. Po truputį didindamas greitį
Pinas stengėsi jas aplenkti. Deja, priešaky pasirodė viena, kurios išvengti
nebuvo kaip. Užčiuožę tiesiai ant jos viršaus, jiedu nuskriejo į priekį oru
tarytum nuo tramplino.
— Aaaa! sukliko ponia Napolitano.
—

-
Pinas ant sniego nusileido nei šiaip, nei taip kreivomis slidėmis, ir
akimirką jau pamanė, kad šios nulėks sau, palikusios jį ir kūdikio besi-
laukiančią smuikininkę skaudžiai tvotis į suledėjusias nuolaužas.
Vis dėlto tada jis pastebėjo kalvelę, kurią dar akimirka — ir būtų
į

atsitrenkę. Jaunuolis instinktyviai suktelėjo kairiau, kad aplenktų ją,

tada — dar vieną, panašią. Dviejų staigių judesių užteko pusiausvyrai

146
 Po raudonu dangum

atgauti, ir jis ėmė šliuožti greičiau. Netrukus Pinas ir ponia Napolitano

iš nuošliaužų lauko išlėkė į
puraus šviežio sniego lygumą.
laikydamas priešais save ištiestą smuiko dėklą vaikinas nusišypsojo
ir ėmė sukioti kojas, tai stipriau įsispausdamas slidėmis į sniegą, tai vėl

jas atpalaiduodamas, kad kiek pakiltų, kaip mokė tėvas Rė. Toks jude-
sys ties kiekvienu posūkiu leisdavo akimirką pasijusti besvoriam — tada
Pinas galėjo beveik be jokių pastangų perkelti svorį ir pasukti slides.
Šios raižė sniegą ilgomis kreivėmis — tai į kairę, tai į dešinę, pamažu

preitėjo ir be gailesčio skrodė pusnis, kurios, pažirusios snaigėmis, ap-

lipdydavo jų veidus.
Ponia Napolitano kurį laiką tylėjo. Pinas spėjo, kad baimindamasi
dėl savo gyvybės moteris tiesiog užsimerkė ir stengėsi kaip įmanoma
tvirčiau laikytis.
— Vyyyy! — staiga cyptelėjo jam į ausį. - Lyg būtume paukščiai, Pi-
nai! Skriete skriejame!
Ponia Napolitano kikeno ir džiugiai šūkčiojo kaskart, kai jie nusi-
leisdavo nuo kokio kauburėlio. Dešiniuoju petimi Pinas juto prispaustą
jos smakrą, tad suprato, kad moteris puikiai mato, kur jiedu šliuožia,
kol jis ilgais sklandžiais vingiais varo slides nuokalnėn link užšalusio
vžero, girios ir ten laukiančios laisvės.
Jaunuolis suprato, kad netrukus nuolaidus kelias baigsis ir peizažas
išsilygins. Kad ir kaip degė šlaunys, jis įstengė pasukti slides taip, kad

į
galėtų nusileisti nuo paskutinės statesnės kalvelės — tiesiai Italijos miš-
ko trikampėlį, įsiterpusį į Šveicarijos teritoriją.
Posūkių čia nebereikėjo — slalomas baigėsi. priekį dėl pusiausvyros
Į

atkišęs smuiką ir šiek tiek pritūpęs Pinas leidosi tiesiai žemyn. Švilp-
damos slidės šliuožė sniego paviršiumi. Tuo paskutiniuoju kauburėliu
jie prašvilpė trisdešimties, keturiasdešimties, gal net penkiasdešimties
kilometrų per valandą greičiu. Ne taip krustelėsi kelį — ir nelaimė neiš-
vengiama. Aiškiai išvydęs vietą, kurioje kalva susiduria su lyguma, Pinas
sulenkė kojas, kad visu kūnu sugertų smūgį.

147
 Mark Sullivan

Jie praskriejo pro ežerą. Pinas liko pritūpęs, kiek įmanoma vengdamas
vėjo pasipriešinimo, ir medžių juosta jau atrodė ranka pasiekiama. Iš ten,
kur sustojo, būtų lengvai iki miško nusviedęs sniego gniūžtę.

Jiedu akimirką parylėjo.

Tuomet ponia Napolitano prapliupo kvatoti. Ji nukorė kojas Pinui
nuo juosmens, paleido pečius. Atsistojusi ant žemės, susiėmė delnais pil-
vą, atsiklaupė ant minkšto sniego ir ėmė juoktis taip, lyg dar niekada ne-
būtų patyrusi nieko malonesnio. Savo kikenimu ir
prunkščiojimu užkrėtė
ir Piną. Kritęs šalia, jaunuolis kvatojosi iki ašarų.
Na ir beprotybę iškrėtėme. Ir kas būtų pa...
— Pinai!mintis pertraukė griežtas vyro balsas.
—

Sutrikęs Pinas pakėlė akis ir išvydo pačiame miško pakraštyje stovintį

poną Bergstromą. Vyras spaudė rankose ginklą ir atrodė susirūpinęs.
— Mums pavyko, pone Bergstromai! — sušuko Pinas.
— Vėluojate visa diena, — atsakė tas. — Ir traukitės iš atviros laukymės.
Artvesk ją į girią, kur nematyti.
Vėl blaiviau mąstyti ėmęs Pinas nusisegė slides. Atidavė poniai Napoli-

tano smuiką. Atsisėdusi moteris tvirtai apkabino instrumentą.

— Manau, dabar
jau viskas bus gerai, Pinai. Jaučiu.
— Ar
galite paklausė Pinas.
eiti? —

— Galiu pamėginti,
-
atsakė moteris, ir vaikinas padėjo jai atsistoti.
Laikydamas už riešo ir alkūnės Pinas sniegu pavėdėjo smuikininkę iki
tako.
— Kas jai negerai? — sunerimo Bergstromas vos jiems pasiekus mišką.
Švytėdama ponia Napolitano paaiškino jam apie kūdikį ir kraujavimą.
— Bet dabar man atrodo, kad nueičiau
taip
toli, kaip tik paprašytumėte.
— Toli nebūtina, tik kelis šimtus
metrų, — nuramino Bergstromas. —
Kai pereisite į Šveicariją, sukursiu jums laužą. Tuojau sugrįšiu — einu, pa-
imsiu jums rogutes.

148
 Po raudonu dangum

— Kelis šimtus metrų, manau, įveiksiu, - numojo moteris. — O lau-

žas skamba lyg tikra
palaima. Ar jūs kada slidinėjote, pone Bergstromai?
Šveicaras dėbtelėjo į ją lyg į kvaištelėjusią, tačiau linktelėjo.
— Argi tai ne įspūdinga? — paklausė smuikininkė. — Argi tai ne pats
didingiausias dalykas, kokį esate patyręs?
Pinas pirmąsyk išvydo pono Bergstromo veide šypseną.
Jie laukė pamiškėje, kur pasakodami šveicarui apie audrą ir sniego
laviną stebėjo pamažu papėdėn besileidžiančius Mimą ir d' Andželus.
Ponia d Andželo nešė ant rankų dukrą, ponas d'Andželas tempė Pino
kuprinę ir slidžių lazdas, o jam iš paskos turseno sūnelis. Prireikė geros
valandos, kad per storą sniego sluoksnį jie nusigautų iki lygumos vir-
šum ežero.
Pinas nušliuožė jų pasitikti, paėmė ant nugaros Juditą ir nugabeno
ją į mišką. Netrukus visi jau saugiai slėpėsi girioje.
— Ar čia jau Šveicarija? — paklausė Entonis.

— Jau nebetoli, - patikino Bergstromas.

Truputį atsikvėpęs būrelis patraukė pasienio link. Pinas padėjo po-
niai Napolitano žengti per mišką gerai išmintu taku. Pasiekę giraitę,
kurioje Italija virsta Šveicarija, žygeiviai stabtelėjo.
— Štai, — paskelbė
ponas Bergstromas. — Dabar naciai jums grėsmės
nebekels.
Ponios d'Andželo skruostais ritosi ašaros.
Tvirtai ją apkabinęs vyras nubučiavo sūrius lašus.
— Mes saugūs, brangioji, — pakartojo jis. - Kaip mums pasisekė - juk
šitiek kitų...
Jis nutilo — neįstengė užbaigti sakinio. Žmona paglostė jo skruostą.
— Ir kaip gi galėtume jums atsidėkoti? — paklausė ponia Napolitano
Pino ir Mimo.
— Už ką? —
nesuprato Pinas.
— Už ką! Vedėte mus per košmarišką audrą ir ištraukėte iš tos trobe-
lės. Ant nugaros nunešėte mane žemyn nuo kalno!

149
 Mark Sullivan

— O ką gi dar galėjome padaryti? Prarasti tikėjimą? Nuleisti rankas?

— Judu? Niekada! ponas d'Andželas spūsčiojo Pinui ranką. — Jūs it
—

jaučiai. Niekada nepasiduodate.

Nutilęs jis apglėbė Mimą. Apkabino ir ponia d' Andželo, ir
jųdviejų
vaikai. Ponia Napolitano ilgai laikė Piną glėbyje.
— Tūkstantis palaiminimų tau, jaunuoli,
-
už tai, kad išmokei mane
skraidyti, — tarė ji. Kol gyva to nepamiršiu.
—-

Nusišypsojęs Pinas pajuto, kaip sudrėko akys.

— Aš taip pat.
—
-
Ar tikrai nieko negaliu dėl jūsų padaryti? dar paklausė ji.
Pinas jau žiojosi atsakyti, jog ne, bet staiga jo akys nukrypo į smuiko
dėklą.
— Pagriežkite mums, kai eisime Italijos link. Jūsų muzika pakels
mums nuotaiką — įkvėps prieš ilgai kopiant į kalną ir šliuožiant nuo jo.
Moteris liko patenkinta prašymu. Ji
pakėlė žvilgsnį į Bergstromą.
— Ar galima?

—Čia niekas jums to neuždraus, — atsakė šis.

Viduryje šerkšno nubalinto miško, aukštai Šveicarijos Alpėse, ponia
Napolitano atvėrė dėklą ir įtrynė kanifolija stryką.
— Ką norėtumėte išgirsti?
Kažkodėl Pinas prisiminė tą rugpjūčio vakarą, kai jis, tėvas, Tuli-
jus ir Beltraminiai traukiniu išvyko į kaimą, bėgdami nuo antskrydžių
Milane.
— Nessun dorma, —
-
paprašė jis. Niekas nemiega.
— Šitą vidury nakties pažadinta sugročiau, bet tau — pagriešiu con

smania, -pažadėjo smuikininkė ašarodama. — O dabar eikite. Seniems

draugams atsisveikinimų nereikia.
Ponia Napolitano taip nepriekaištingai sugrojo pirmąsias arijos gai-
das, kad Pinui kilo noras pasilikti ir išklausyti kūrinį iki galo. Deja, jo
ir brolio laukė ne viena sunkaus kelio valanda — kas galėjo žinoti, su
kokiomis kliūtimis dar teks susidurti.

150
 Po raudonu dangum

Vaikinai užsikėlė ant pečių kuprines ir

patraukė per girią. Ponia Na-
politano ir kiti iš akių dingo kone akimirksniu, bet jie puikiai girdėjo
huostabų griežimą: kiekviena nata aistringai skriejo retu gaiviu kalnų
oru. Broliai buvo kaip tik pasiekę miško kraštą ir vėl prisitvirtinę slides,
kai smuikininkė ėmė groti greičiau — rodės, triumfo melodiją it strėlę
paleido tiesiai Pinui
į
širdį ir suvirpino sielą.
Jis sustojo paežerėje pasiklausyti toli likusio smuiko griežiamos kūri-
nio kulminacijos, o muzikai nutilus buvo sujaudintas iki širdies gelmių.
Skambėjo it meilė, - dingtelėjo jam. - Manau, kai įsimylėsiu, apims
kaip tik toks jausmas.
Neįtikėtinai laimingas Pinas prisitvirtino ant slidžių juostas ir ėmė
kopti į kalną paskui brolį. Nutvieksti ryškios žiemos saulės šviesos jiedu
traukė šiaurinės Groperos daubos link.
 12 skyrius

1944 m. balandžio 26-oji

Piną pažadino skimbčiojimas. Nuo tada, kai nuvedė ponią Na-

politano ir į
d'Andželų šeimą Šveicariją, jau buvo praslinkę pustrečio
mėnesio. Dėkingas tėvui Rė už tai, kad po dar vieno žygio į Lei slėnį
leido parpti iki soties, vaikinas atsisėdo lovoje. Stodamasis pajuto:
negelia nė vieno raumens. Skausmas visai nekamavo jau kurį laiką.
Pinas jautėsi gerai, tvirtai — dar niekada neturėjo šitiek jėgų. Ir kas
gi čia keista?Juk nuo tada, kai ponia Napolitano griežė jiedviem
su Mimu smuiku, iki Šveicarijos buvo nukulniavęs dar mažiausiai
tuziną sykių.
Vėl pasigirdus tilindžiavimui Pinas dirstelėjo pro langą. Kieme

septynetas jaučių, kuriems po kaklais kabojo varpeliai, stumdėsi dėl

jiems prieš nosis sukrautų šieno ritinių.
į
Užtektinai juos atsižiūrėjęs, Pinas apsirengė. Žengdamas į tuščią
valgomojo salę išgirdo kieme vyriškus balsus — jie šaukė, rėkė ir gra-
sino. Įsitempęs iš virtuvės tuojau pasirodė brolis Bormijus. Drauge
jiedu patraukė prie paradinių Casa Alpina durų ir jas atidarė. Čia,
vos žingsnis nuo mažutės verandos, stovėjo tėvas Rė ir ramiausiai
žiūrėjo į šautuvo vamzdį.
Naujesne raudona skepetaite kaklą apsirišęs Titas žvelgė į kunigą
pro ginklo taikiklį. Jam už nugaros stypsojo tie patys trys pakalikai,
su kuriais buvo pasirodęs Naujųjų metų šventėje.
— Visą žiemą kaliau jūsų berniūkščiams nevaikščioti per Emetą,
jei nesirengiate mokėti duoklės ir remti Italijos išlaisvinimo, — iškošė
Titas. — Atėjau pasiimti pinigų.

152
 Po raudonu dangum

— Reketuoti dvasininkus, — palingavo galva tėvas Rė. — Tai prasimu-

čei, Titai.
Vyras pervėrė kunigą nuožmiu žvilgsniu ir spustelėjo ginklo saugiklį.
— Viskas —pasipriešinimui paremti.
— Partizanus aš jau remiu, — atsakė tėvas Rė. —- Devynioliktąją Gari-
baldžio brigadą — ir žinau, kad jai nepriklausai, Titai. Nė vienas iš jūsų.
Man regis, skarelėmis dabinatės tik todėl, kad jums patinka galimybė
išspausti iš to naudos.
— Duok man tai, ko
prašiau, seni, arba pamatysi: tavo mokykla su-
pleškės, o tau ir tavo benkartams ateis paskutinioji.
Tėvas Rė dvejojo.
— Arnešiu pinigų. Ir maisto. Patrauk tą šautuvą.
Titas akimirką tyrinėjo kunigą žvilgsniu. Dešiniąją jo akį tampė ti-
kas. Lūpų kamputyje tvykstelėjo liežuvis. Galų gale nusišypsojęs vyras
nuleido šautuvą.
—Taip ir padaryk — tik, žiūrėk, nepašykštėk, arba gausiu pats eiti
vidun pasižiūrėti, ką išties ten slepi.
— Palaukite čia, paprašė tėvas Rė.
—-

Atsigręžęs kunigas išvydo Bormijų ir jam už nugaros stovintį Piną.

lėjęs vidun, paragino:
— Sukraukite jiems trijų dienų maisto davinį.
— Tėve? perklausė virėjas.
—

— Klausyk manęs, brolau, prašau, tėvas Rė ėjo toliau.

—

Brolis Bormijus nenoriai apsisuko ir nusekė kunigui pavymui, pali-

kęs Piną tarpdury. Jį pastebėjęs Titas kreivai šyptelėjo.
— Tik pažiūrėkite, kas čia per vienas. Mano senasis bičiulis iš Naujųjų
metų baliaus. Ko neišeini laukan? Nepasisveikini su manimi ir vaikinais?
—Gal tiek jau to, — Pinas aiškiai girdėjo pykčio gaidelę savo balse,
bet nekvaršino dėl to galvos.
—Tiek jau to? — Titas nutaikė į jį ginklą. - Kad nelabai turi pasirin-
kimo, tiesa?

153
 Mark Sullivan

Pinas įsitempė. Jis visa savo esybe

nekentė to vyro. Žengęs prie-
kį, nulipo nuo verandos pakylos. Taip ir stovėjo, įsmeigęs akmeninį
į
žvilgsnį į Titą ir jo šautuvą.
— Matau, tebenešioji batus, kuriuos iš manęs nudžiovei,
- pasa-
kė. — Ko šįkart paprašysi? Apatinių?
Lyžtelėjęs lūpų kamputį Titas dirstelėjo žemyn į batus ir nusi-
šypsojo. Tada žengtelėjo į priekį ir stipriai užsimojo šautuvo buože.
Pataikė tiesiai Pinui į paslėpsnius, ir pragariškas skausmas surietė
vaikiną perpus.
— Ko šįkart paprašysiu, snargliau?
- pakartojo Titas. - Gal žiups-
nelio pagarbos tam, kuris iš Italijos veja purvinus nacių snukius?
Pinas raitėsi purve, iš paskutiniųjų stengdamasis neapsivemti.
— Pasakyk, — paragino šalia stovintis Titas.
Ką pasakyti? — vos išlemeno Pinas.
—

— Kad gerbi Titą. Kad Titas

-
partizanų lyderis, nuo kurio pri-
klauso viskas, kas dedasi aplink Špliugeną. Ir kad tu, vaiki, Titui
pavaldus.
Kad ir kaip draskė skausmas, Pinas papurtė galvą ir iškošė pro
sukąstus dantis:
Tai, kas čia dedasi, priklauso tik nuo vieno žmogaus. Tėvo Rė.
—

Ir pavaldus aš tik jam ir Viešpačiui.

Titas iškėlė šautuvą taip, kad buožė pakibtų tiesiai Pinui virš
galvos. Šis jau nė neabejojo: dar akimirka, ir jam sumals kaukolę.
Paleidęs skaudžiai sumuštą tarpkojį vaikinas pakėlė rankas galvai
apsaugoti ir susirietęs laukė smūgio, kurio taip ir nepajuto.
— Gana!suriaumojo tėvas Rė. — Baik arba, prisiekiu Dievu, —
—

pasikviesiu čia vokiečius ir papasakosiu, kur tavęs ieškoti.

Užsimetęs dvivamzdį ant peties, Titas vėl nusitaikė į kunigą,
vos spėjusį nužengti į kiemą.

154
 Po raudonu dangum

— Įduosi mus? Ak, šitaip? — paklausė.

Pinas ištiesė žygio auliniu apautą koją ir kaip reikiant spyrė Ti-
tui į kelio girnelę. Šis suklupo. Ginklas iššovė. Pralėkusi pro tėvą
Rė, kulka užkabino Casa Alpina tasado šoną.
Pinas šoko ant Tito ir iš visų jėgų vožė tiesiai jam į nosį — net
išgirdo, kaip ši trakštelėjo. Iš šnervių pasipylė kraujas. Jaunuolis
čiupo šautuvą, atsistojo, ir jų vaidmenys tuojau pasikeitė: dabar
jau jis nutaikė vamzdį Titui į galvą.
— Po velnių, gana!
-
tėvas Rė žengė prie Pino ir užstojo nuo jį
nutaikytų Tito bendražygių ginklų. — Pasakiau, kad skirsiu pinigų
ir prikrausiu maisto trims dienoms. Būkite protingesni. Paimkite
ir nešdinkitės, kol čia nieko baisesnio nenutiko.
— Nušaukit
jį! — klykė Titas, rankove šluostydamasis kraują ir
varstydamas žvilgsniu čia Piną, čia dvasininką. Abu nupilkite!-
Minutėlę stojo tyla. Niekas nė nekrustelėjo — tik svarstė. Ga-
lop vienas po kito Tito vyrai nuleido ginklus. Pinas lengviau atsi-
kvėpė, suinkštė tebekamuojamas skausmo tarp šlaunų ir nusuko
šautuvą nuo Tito veido. Tada, atsklendęs spyną, išmetė paskutinę
apkaboje likusią kulką.
Jis palaukė, kol Tito vyrai susirinks maistą ir pinigus. Nekreip-
dami dėmesio į keiksmus ir
įžeidinėjimus, du palydovai čiupo savo
vadą už pažastų. Trečiajam Pinas ištiesė neužtaisytą jo šautuvą.
— Užtaisykite! Aš juos nudėsiu! — siuto Titas. Lūpomis ir smak-

ru varvėjo kraujas.
— Nusiramink, Titai, — paragino vienas, — dėl Dievo, čia juk
kunigas.
Užsikėlę Tito rankas ant pečių, du pakalikai iš paskutiniųjų
tempė jį
tolyn nuo Casa Alpina. Vis dėlto gaujos lyderis kaip įma-
nydamas stengėsi žvalgytis atgalios.
— Tai dar ne pabaiga, — bliovė
jis. — O ypač tau, snargliau. Taš-
kas dar nepadėtas!

155
 Mark Sullivan

Visas tirtėdamas Pinas stovėjo tėvo Rė pašonėje.

— Ar tu sveikas? — paklausė kunigas.

Vaikinas prabilo tik gerą valandėlę parylėjęs.

— Tėve,
jei aš tebeklausiu savęs, ar teisingai pasielgiau nenužudęs to
vyro — ar tai nuodėmė?
— Ne, ne nuodėmė. Ir palikęs jį gyvą, pasielgei teisingai, — atsakė
dvasininkas.
Pinas linktelėjo, bet apatinė lūpa dar virpčiojo. Kad nurytų gerkle
aukštyn lipančius jausmus, reikėjo sukaupti visas jėgas. Viskas įvyko
taip greit, taip...
Tėvas Rė paplekšnojo jam per nugarą.
— Patikėk. Pasielgei teisingai.

Vaikinas linktelėjo dar kartą, bet neįstengė pažvelgti kunigui į akis:

per daug bijojo pravirkti.

— Kur išmokai
taip laikyti ginklą? — pasmalsavo tėvas Rė.
Nusišluostęs akis, Pinas atsikrenkštė ir kimiu balsu paaiškino:
— Pas dėdę Albertą. Jis turi medžioklinį šautuvą Mauser, labai panašų
į aną. Išmokė.
— Dar svarstau, drąsiai elgeisi ar neapgalvotai.
— Neketinau leisti Titui jūsų nušauti, tėve.
Kunigas nusišypsojo.
-Telaimina tave Viešpats už tai. Šiandien nebuvau pasirengęs sutikti
mirties.
Šyptelėjęs Pinas susiraukė.
— Aš taip pat ne.
Jiedu žengė atgalmokyklą. Tėvas Rė atnešė Pinui ledo, o brolis
į

Bormijus paruošė pusryčių, kuriuos vaikinas sukirto apsilaižydamas.

— Taip augi, kad tuoj iš paskos nebespėsim,
-
bambėjo Bormijus.
— O kur visi kiti? — pasiteiravo Pinas.

156
 Po raudonu dangum

- Slidinėja su Mimu,
Kol vaikinas dorojo
-
paaiškino tėvas Rė. — Pietums grįš.
antrą kiaušinių, dešros ir juodos duonos porciją,
į salę droviai užėjo pora moterų ir ketvertas vaikų. Jiems pavymui sekė
trisdešimtį perkopęs vyras ir du maži berniukai. Pinas akimoju suprato:
nauji bėgliai. Jau buvo išmokęs persekiojamuosius pažinti iš veidų.
— Ar
ryte būsi pasirengęs vėl leistis į kelią? — paklausė tėvas Rė.
Pinas pasimuistė, pajutęs tebemaudžiančias kirkšnis, bet atsakė:
— Žinoma.
— Puiku. Ir ar galėtum man padaryti paslaugą?
— Ko tik paprašysite, tėve, — sutiko Pinas.

— Nueik į koplyčios bokštą ir sulauk ženklo iš Kampodolčino. Gali

pasiimti ten ir knygas — dar spėsi pasimokyti.
Po dvidešimties minučių Pinas atsargiai užlipo kopėčiomis į koply-
čios bokštą. Ant nugaros nešėsi krepšį su knygomis, o tarpkojį vis dar
skaudžiai gėlė. Saulės apšviestame bokšte buvo stebėtinai šilta — vaiki-
has jautėsi per storai prisirengęs.
Stovėdamas ant siauros atbrailos koplyčios bokšto viduje jis žvel-
pė į tuščią vietą, kurioje turėjo kabėti varpas. Jo tėvas Rė dar nebuvo
pritaisęs. Pinas pravėrė langinę, kad pro uolų tarpelį galėtų dirstelėti
žemyn: geru kilometru žemiau buvo matyti Kampodolčino klebonijos
viršutinio aukšto langai.
Nusiėmęs nuo pečių kuprinę su knygomis, Pinas išsitraukė tėvo Rė
duotus žiūronus. Pažiūrėjęs pro juos nustebo, kaip arti atrodė stūksanti
klebonija. Jis apžiūrėjo du svarbiausius langus. Langinės uždarytos. Va-
dinasi, Špliugene sukiojasi kurie nors vokiečių patruliai. Regis, artinan-
-
tis vidudieniui jie automobiliu važiuodavo įkalnėn ir atgal tam reikėjo
apytiksliai valandos.
Pinas žvilgtelėjo į laikrodį. Be ketvirčio vienuolika.
Vaikinas stovėjo ir mėgaudamasis šiltu pavasarišku oru stebėjo tarp
vglių nardančius paukščius. Nusižiovavęs dar papurtė galvą, vydamas
šalin stiprų troškimą grįžti į lovą, ir vėl pakėlė prie akių žiūronus.

157
 Mark Sullivan

Jis lengviau atsipūtė, kai po pusvalandžio langinės atsivėrė. Sar-

gyba nuvažiavo slėniu žemyn, link Kjavenos. Pinas vėl nusižiovavo ir
susimąstė, kiek dar pabėgėlių šįvakar pasirodys Motoje. Jei per daug,
visi kartu eiti negalės — teks pasidalinti į dvi grupes. Vieną ves jis,
kitą — Mimas.
Per pastaruosius kelis mėnesius Pino broliui teko kaip reikiant su-
augti. Jis nebebuvo toks... Na, toks išlepintas: jėga ir valia nenusileido
nė vienam kalniečiui. Pinas pirmąsyk suvokė, kad jaunėlis brolis ge- -
riausias jo draugas, artimesnis net už Karletą.
Vis dėlto jis spėliojo, kaip šiam einasi, kaip laikosi jo mama
ir
ponas Beltraminis. Vaikinas dirstelėjo žemyn į bokšto vidų. Akys
merkėsi. Juk galėtų prigulti — taip, kad nenusiristų nuo atbrailos, ir
pasnausti šiame šiltame, patogiame...
Ne, nutarė jis. Čia vienas juokas nukristi ir nusisukti sprandą. Ge-
riau jau nulips kopėčiomis ir nusnaus ant kurio klaupto. Ten gal ir
nebus taip šilta, bet jis juk turi paltą ir kepurę. Sumerks akis vos dvi-
dešimčiai minučių.
Pinas nė nenumanė, kiek laiko ir kaip giliai buvo paniręs į besapnį
miegą — suprato tik, kad kažkas staiga privertė pašokti. Apsnūdęs pra-
simerkė, bandydamas suvokti, kas jį pažadino, pasidairė po koplyčią,
dirstelėjo aukštyn į bokšto viršūnę, o tada...
Jo ausis pasiekė iš kažin kur toli ataidintis gaudesys. Kas tai per
garsas? Iš kur jis sklido?

Pinas pakilo, nusižiovavo, ir garsas nutilo. Tuomet vėl pasigirdo —

lyg kas plaktuku būtų daužęs į metalą. Vėl nutilo. Vaikinas susiprato ant
atbrailos palikęs kuprinę su knygomis, žiūronus ir
žibintuvėlį. Užlipęs
kopėčiomis pasiėmė krepšį ir jau tiesė ranką užverti langinę, bet kažkur
ir vėl pasigirdo triukšmas. Pinas susiprato: tai apačioje, Kampodolčine,
gaudė bažnyčios varpai.

158
 Po raudonu dangum

Vaikinas užmetė akį į laikrodį, norėdamas suprasti, kiek laiko

prasnaudė. Dvidešimt po vienuoliktos? Paprastai varpai mušdavo lygią
valandą. O dabar skambėjo, skambėjo be atvangos...
Griebęs žiūronus Pinas pažvelgė pro langą. Kairįjį langą dengė langi-
nė, dešiniajame mirkčiojo šviesa. Žiūrėjo į ją, mėgindamas suprasti, ką
tai reiškia, kol galop susivokė, jog šviesa tai pasirodo vos akimirkai, tai
užsibūna lange kiek ilgėliau. Jai dar sykį užgesus ir vėl nušvitus, vaikinas
suprato: tai signalas. Žinutė Morzės abėcėle?
Čiupęs žibintuvėlį, jis dusyk juo mirktelėjo. Šviesa apačioje irgi
mirktelėjo dusyk — ir aptemo. Varpai nutilo. Tada šviesa vėl pasirodė
i čmė mirkčioti trumpais ir ilgais signalais. Jai aptemus Pinas čiupo iš
krepšio rašiklį ir popieriaus lapą. Jis laukė, kol signalas vėl pasirodys.
Sulaukęs užsirašė ilgų ir trumpų šviesos signalų seką nuo pradžios iki
pat galo.
Pinas Morzės abėcėlės nemokėjo, tad nesuprato, ką nori pasakyti
budėtojas iš Kampodolčino, bet buvo tikras: gerų naujienų viltis ne-
verta. Jis dusyk mirktelėjo žibintuvėliu, įsidėjo jį į kuprinę ir nulipo
kopėčiomis žemyn. Tuomet nedelsdamas nuskuodė į mokyklą.
— Pinai! ataidėjo Mimo riksmas.
—

Brolis leidosi nuo kalno viršum mokyklos ir kaip pašėlęs mojo slidžių
l17domis. Nekreipdamas į jį dėmesio Pinas nuskubėjo į Casa Alpina,
kur tėvą Rė ir brolį Bormijų rado besišnekučiuojančius su pabėgėliais
koridoriuje.
— Tėve, - šnopavo Pinas, — nutiko kažkas negero.
Jis papasakojo apie varpą, langines ir apačioje mirksėjusią šviesą,
tuomet parodė kunigui popieriaus lapą. Tėvas Rė suglumęs nužvelgė
užrašus.
— Iškur, jų galva, turėčiau mokėti Morzės abėcėlę?
— Jums ir nereikia, — įsiterpė brolis Bormijus. Moku
- aš.
Tėvas Rė ištiesė jam lapą.
— Iš kur?

159
O
Mark Sullivan

— Išmokau dar... — pradėjo sakyti virėjas, bet staiga nutilo ir išbalo lyg
drobė.
Prakaito išpiltas Mimas vidun įpuolė kaip tik tuo metu, kai brolis
Bormijus perskaitė:
— „Naciai į Motą.“

— Mačiau
juos iš aukštai! - sušuko Mimas. - Madesime jų
keturi ar —

penki sunkvežimiai, kareiviai eina nuo vienų durų prie kitų. Paršliuožė-
me
taip greit, kaip tik įstengėme.
Tėvas Rė dirstelėjo į pabėgėlius.
— Privalome juos paslėpti.
— Apieškos, — numojo brolis Bormijus.

Drebėdama atsistojo viena iš motinų bėglių.

— Ar mums bėgti, tėve?
— Suseks, — atsakė kunigas.

Kažkodėl Pinas prisiminė ryte jį pažadinusius jaučius.

— Tėve,
- -
lėtai prabilo jis. Man kilo viena mintis.

—
Po geros valandos baisiai susinervinęs Pinas tūnojo koplyčios bokšte ir
žvelgė pro žiūronus: iš girios išniro vokiečių karinis visureigis Kiibe/wagen.
Jis sparčiai artėjo vežimų taku iš Madesimo. Masyvaus automobilio ratai
sukdamiesi taškė į šalikelę purvą
ir
sniegą. Jam iš paskos vilkosi dar vienas,
didesnis, vokiečių sunkvežimis, bet jį Pinas dėmesio nekreipė: stengėsi
į

pro purvu nutaškytą priekinį langą įžiūrėti, kas dedasi visureigio viduje.
Kūbelwagen šoniniai ratai slystelėjo, ir Pinas gavo progą atidžiai nu-
žvelgti ant priekinės visureigio sėdynės sėdinčio pareigūno veidą
formą. Kad ir koks didelis atstumas juodu skyrė, Pinas akimoju vyrą
uni- ir
atpažino. Juk buvo matęs iš
visai arti.
Dabar jau visai persigandęs Pinas nusileido kopėčiomis ir išlėkė pro
duris už altoriaus. Ignoruodamas jam už nugaros skambančius galvijų
varpelius jis pro galines duris įpuolė į Casa Alpina: pirmiausia — į virtuvę,
o iš jos — į valgomojo salę.

160
 Po raudonu dangum

Tėve, ten pulkininkas Raufas! — šūktelėjo jis. — Milano gestapo

vadas!
- Iš kur tu?..
- Kartą mačiau jį dėdės galanterijos parduotuvėje, — paaiškino vai-
kinas. — jis. Tai

kojas. Pulkininko Raufo užsakymu įvyko

Pinas vos valdėsi nedėjęs į

Mcinos žudynės. Jei jam apsiverčia liežuvis įsakyti atimti niekuo ne-
nusikaltusių žydų gyvybes, negi sudvejos prieš nužudydamas kunigą
būrelį žydus gelbstinčių paauglių?
ir
"Tėvas Rė išėjo į verandą. Pinas pasiliko koridoriuje nesumojo, kur -
dėtis. Ar jo mintis pasirodys išties gera? Gal naciai aptiks žydus išžu- ir
dys visus, ką ras Casa Alpina?
Raufo automobilis sustojo purvyne — visai greta vietos, kurioje dar
tos pačios dienos rytą jiems grasė Titas. Gestapo pulkininkas atrodė
lygiai taip, kaip Pinas prisiminė: praplikęs, vidutinio sudėjimo, nudri-
busiu pagurkliu, smailia nosimi, siauromis plokščiomis lūpomis ir tam-
siomis, bejausmėmis, ničnieko neišduodančiomis akimis. Vyras avėjo
juodais batais iki kulkšnių, vilkėjo ilgą juodą odinį švarką su dviem
sagų eilėmis, kai kur aptaškytą kelio purvu, o ant galvos buvo užsidėjęs
kepurę su snapeliu ir kaukolės emblema.
Raufas įsmeigė žvilgsnį į kunigą. Lipdamas iš automobilio, beveik
šyptelėjo.
— Ar jus visada taip sunku pasiekti, tėve Rė? — paklausė gestapo
pulkininkas.
— Pavasariais kyla sunkumų, - paaiškino dvasininkas. — Jūs mane
pažįstate, o štai aš...
— Štandartenfiureris Valteris Raufas, — išrėžė pulkininkas. Jam už

nugaros sustojo pora kariškų sunkvežimių. — Milano gestapo vadas.

— Iš toli atvykote, pulkininke, — tarė tėvas Rė.

— Mus pasiekė gandai, tėve,

-
net pačiame Milane.
— Gandai apie mane? Kas juos skleidžia? Apie ką?

161
 Mark Sullivan

— Ar pamenate seminaristą? Džovanį Barbareskį? Dirbo su kardino-

lu Šusteriu — regis, ir su jumis?
— Barbareskis kurį laiką čia padėjo, — sutiko tėvas Rė. O kas dėl jo? -
— Praėjusią savaitę jį suėmėme, — pasakė Raufas. — Jis San Vitorės

kalėjime.
Pinas vos susivaldė netirtėjęs. Apie žiaurumus San Vitorės kalėjime
sklido gandai — net ir tada, kai jo dar nebuvo perėmę naciai.
— Už ką? pasiteiravo kunigas.
—

— Už klastojimą, — atsakė Raufas. — Jis padirbinėjo dokumentus. Ir

visai neprastai.
— Nieko
apie
tai negirdėjau, — išpyškino tėvas Rė. — Barbareskis Čia

vesdavo žygeivius į kalnus ir padėjo virtuvėje.

Gestapo vadas, regis, vėl nustebo.
— Žinote, tėve, mes visur turime ausų. Gestapas — lyg Dievas. Gir-
dime viską.
Dvasininkas įsitempė.
— Kad ir kaip jums atrodytų, pulkininke, jūs — ne Dievas, tegu ir
esate su meile sukurtas pagal jo paveikslą.
Raufas žengtelėjo arčiau ir įsmeigė ledines akis į kunigą.
— Neabejokite, tėve, — galiu jus ir išgelbėti, ir pasmerkti.

— Ir vis dėlto tai nepaverčia

jūsų Viešpačiu, — tėvas Rė laikėsi savo.
Gestapo vadas valandėlę gręžė kunigą įdėmiu žvilgsniu, tuomet pa-
sisuko įvieną savo palydovų.
— Išsiskirstykite ir apžiūrėkite kiekvieną šio plokščiakalnio centimet-

rą. Aš ieškosiu čia.

Iš sunkvežimio pasipylė kareiviai.

— Ko ieškote, pulkininke? — pasmalsavo tėvas Rė. - Galbūt ir aš galiu

padėti.
— Ar slepiate žydus, tėve? — tiesiai rėžė Raufas. — Ar padedate jiems
pasiekti Šveicariją?
Burnoje Pinas pajuto rūgštumą, jam ėmė linkti keliai.

162
 Po raudonu dangurn

Ruufas žino, - nerimavo jis. —- Mums visiems galas!

Kunigas ramiai atsakė:
Pulkininke, aš laikausi krikščioniškos nuostatos, jog visiems, ku-
tiems kilo grėsmė, būtina pasiūlyti savo meilę ir prieglobstį. Tai sutampa

su nerašytomis Alpių taisyklėmis: žygeivis privalo ištiesti pagalbos ran-

k, kai ši reikalinga. Italui, šveicarui, vokiečiui... Man
tai rūpi mažiausiai.
Raufo akyse vėl pasirodė nuostaba.
— Ar kam nors padedate
ir
šiandien, tėve?
Tik jums, pulkininke.
—

Pinas sunkiai nurijo seiles, stengdamasis nedrebėti. Iš kur jie žino?

UGalvoje sukosi spėlionės. Negi Barbareskis prasižiojo? Ne. Ne, tuo Pinui

patikėti būtų per sunku. Bet iš kur?..

— Tuomet padėkite, tėve, — paragino
gestapo vadas. — Aprodykite
savo mokyklą. Noriu išvysti kiekvieną kampelį.
— Mielai, - kunigas
žengtelėjo šalin, praleisdamas vyrą.
Užkopęs laiptais, pulkininkas Raufas patrepsėjo, kad nuo aulinių nu-
byrėtų purvinas sniegas, ir išsitraukė Luger pistoletą.
— O šitas kam? pasmalsavo tėvas Rė.
—

— Kad neklusniesiems netektų per ilgai laukti bausmės, — tarė Rau-

las, žengdamas
į koridorių.
Pinas nesitikėjo, kad pulkininkas užeis vidun, tad visai sutriko, kai
gestapo vadas pervėrė jį atidžiu žvilgsniu.
— Pažinau tave, — prisiminė Raufas. Niekada nepamirštu bent sykį
—-

regėto veido.
— Mano tetos ir dėdės odos dirbinių krautuvėlėje San Babiloje? —

išlemeno jaunuolis.
Pulkininkas pakreipė galvą, vis dar apžiūrinėdamas jaunuolį.
— Kuo tu vardu?

— Džuzepė Lela, — atsakė šis. - Mano dėdė — Albertas Albanezė. Jo

žmona, mano teta Greta, — austrė. Man regis, judu kalbėjotės. Kartais
darbuodavausi pas juos.

163
 Mark Sullivan

— Taip, - Tiesa. Ką veiki čia?

linktelėjo Raufas. —

— Tėvas mane išsiuntė mokytis kuo toliau nuo bombarduojamo

miesto — kaip ir kitus mokinius.
— Aišku,burbtelėjo Raufas. Akimirką sudvejojęs patraukė tolyn.
—

Tėvo Rė veido išraiška atrodė griežta: dirstelėjęs į Piną, jis nusekė

gestapo vadui iš paskos. Šis stabtelėjo prie plačių tuščios valgomosios
salės durų ir apsidairė.
— Švaru ir tvarkinga, tėve. Man patinka. O kur kiti auklėtiniai? Kiek

jų šiuo metu čia gyvena?

— Keturiasdešimt, — Tris paguldė gripas, du pa-
atsiliepė kunigas. —

deda virtuvėje, penkiolika išėję slidinėti, o likusieji padeda gaudyti iš-

trūkusius vieno Madesimo ūkininko jaučius. Jei gyvulių nesugrąžins iki
nutirps sniegas, jie išsilakstys po kalnus.
— Jaučius, — pakartojo pulkininkas Raufas, atidžiai apžiūrinėdamas
kiekvieną smulkmeną - stalus, suolus, vakarienei jau padėtus stalo įran-
kius. Stumtelėjęs virtuvę vedančias duris, jis išvydo brolį Bormijų ir
į

porą jaunesnių berniukų: trijulė uoliai skuto bulves.

— Nė dėmelės,
-
patenkintas pabrėžė Raufas ir uždarė duris.
— Turime oficialų Sondrio provincijos mokyklos statusą, — paaiškino
tėvas Rė. — Be to, dauguma mokinių atvyksta iš geriausių Milano šeimų.
Gestapo vadas dar sykį žvilgtelėjo į Piną.
— Šitai aš matau.

Pulkininkas apžiūrėjo miegamuosius bei Pino ir Mimo kambarį.

Raufui užlipus tiesiai ant nepritvirtintos grindų lentos, po kuria Pinas
slėpė trumpųjų bangų radiją, šiam vos širdis nesustojo. Vis dėlto įrampa
netruko ilgai, nes vokietis žengė toliau. Jis patikrino visus sandėliukus
ir kambarį, kuriame miegodavo brolis Bormijus. Galų gale priėjo užda-

rytas ir užrakintas duris.

— Kas ten? — paklausė.

— Mano kambarys,
-
atsakė tėvas Rė.
— Atidarykite, — paliepė Raufas.

164
 Po raudonu dangum

—
Pasikuitęs kišenėje kunigas ištraukė raktą ir atvėrė duris. Pinas nie-
kada nebuvo regėjęs, kur miega tėvas Rė. Nebuvo regėjęs niekas. Raufui
„1umtelėjus duris, jaunuolis išvydo visai mažą patalpėlę, kurioje testovė-
jo siaura lova, mažulytė spinta, žibintas, grubiai suręstas rašomasis stalas
1 kėdė. Ant stalo gulėjo Biblija, o ant sienos buvo pakabintas kryžius ir
Mergelės Marijos paveikslas.
- Tai čia jūs gyvenate? — nustebo Raufas. — Čia — visi jūsų daiktai?
— O ko dar reikia
Viešpaties tarnui? — skėstelėjo rankomis tėvas Rė.
Pulkininkas valandėlę susimąstė. Tada atsigręžė į kunigą.
— Lyg tikras atsiskyrėlis
gyvenate tarnyste, asketiškumu ir pačiu tik-
viausiu kilnumu tai išties įkvepia, tėve Rė.
Daugelis mano pareigūnų
palėtų iš jūsų pasimokyti. Tiesą sakant, netgi didžioji dalis Salo respub-
likos armijos.
— Nesu dėl to tikras, - atsakė
kunigas.
— Ne, jūsų gyvenimo būdas išties spartietiškas, — nuoširdžiai neat-
lyžo Raufas. — Žaviuosi tuo. Toks patogumų atsisakymas visada išugdo
didžiausius karius. Ar širdyje jūs — karys, tėve?
— Kristaus kariaunos, pulkininke.

— Matau, — Raufas užvėrė duris. — Ir vis dėlto apie jus ir šią mokyklą
sklando tokios nemalonios šnekos.
— Nėneįsivaizduoju kodėl, - gūžtelėjo tėvas Rė. — Juk viską apžiūrė-
jotc. Jei norite, galite patikrinti ir sandėlį rūsyje.
Gestapo vadas kiek patylėjo.
— Nusiųsiu pažiūrėti kurį iš vyrukų.
— Aš parodysiu, pro kur patekti vidun, — atsakė kunigas. —-
Daug
kasti nereikės.
— Kasti?
— Dangrį dar laiko užklojęs geras metras sniego.
— Parodykite, — įsakė Raufas.
Lydimi Pino jiedu išėjo laukan. Vos tėvui Rė spėjus pasukti už kam-
po, iš už eglynėlio prie koplyčios pasigirdo berniukų šūksniai riksmai. ir
Keturi esesininkai jau traukė
jų link.
165
 Mark Sullivan

— Kas čia dabar? griežtai riktelėjo pulkininkas Raufas. Kone tą par

—

akimirką iš už medžių išniro jautis, kuris bliaudamas dūlino per sniegą.

Vos gaudydamas orą, išsišiepęs Mimas sušuko:
— Kiti jaučiai jau miške, prie skardžio, tėve Rė. Apsupome juos, bet
negalime priversti eiti pirmyn kaip šitą.
Kunigui dar nespėjus nė prasižioti, pulkininkas Raufas rėžė:
— Turite apstoti juos V forma ir priversti ten, kur norite, traukti pirmą-
jį jautį. Kiti seks iš paskos.
Tėvas Rė dėbtelėjo į gestapo vadą, šis paaiškino:
— Užaugau ūkyje.
Mimas dvejodamas pakėlė akis kunigą.
į

— Aš pamokysiu, — pasišovė Raufas, ir

Pinas jau pamanė nualpsiąs.
— Visai nebūtina, - tuojau atsiliepė dvasininkas.
— Ne, bus smagu,
Jis atsigręžė į
- užsispyrė pulkininkas.
savo karius.
- Metų metus nesu to daręs.
— Jūs keturi eisite su manimi, — nurodė ir atsisuko į Mimą. - Kiek jūsų
berniokų miškuose?
— Gal dvidešimt?
— Sočiai, - numojo pulkininkas ir žengė link eglaičių.
—
-
Padėk žmogui, Pinai! sukuždėjo tėvas Rė.
Nenoromis Pinas leidosi paskui vokiečius.
— Kur
turėtų susiburti mokiniai, pulkininke? - paklausė Pinas, vilda-
masis neišsiduoti virpančiu balsu.
— O kur dabar jaučiai?pasitikslino Raufas.
—

— Aaa, įsprausti į kampą — ten, prie skardžio, — atsiliepė Mimas.

Medžiai, už kurių baubė ir maurojo kol kas nematomi jaučiai, buvo

jau beveik ranka pasiekiami. Kad ir kaip troško apsigręžti ir dėti į kojas,
Pinas žengė
į
priekį. Regis, nutikimas įpūtė gestapo vadui jėgų: tamsios
bejausmės jo akys išsiplėtė ir sužibo, o lūpas nutvieskė jaudulio kupina
šypsena. Pinas apsidairė galvodamas, į kurią pusę geriau mestis, jei viskas
pakryps bloga linkme.

166
 Po raudonu dangum

Pulkininkas Raufas įžengė į miškelį - jo pusmėnulis nuo skardžio drie-

kėsi plokščiakalnio gilumon.
Jaučiai anava ten, dešiniau, - parodė Mimas.
Raufas įsikišo ginklą į dėklą ir nusekė paskui Mimą per pusnis, kurios
pyliu čia nė kiek neprilygo toms, pūpsančioms už miško ribų. Jaučiai
buvo ištrypę sniegą, kiek tik akys užmato, be to, visur tamsavo jų išmatų

blynai.
Išsisukinėdami nuo šakų pirma Mimas, o tuomet ir gestapo vadas pa-
silenkė ir praėjo vieną didžiausių eglių. Pinui nuo nervų vartėsi skrandis.
I sesininkai sekė Raufą, jiems pavymui ėjo Pinas. Stabtelėjęs po stambiau-
sio medžio šakomis jis žvilgsniu nusekė ore besisukantį
nubyrėjusių spyglių
pluoštelį. Pakėlęs akis nepastebėjo nė vieno aukštai medžiuose besislepian-
(io žydo. Jų pėdsakus sniege jau buvo ištrypę galvijai.
-
I)ėkui Dievui, lengviau atsikvėpė Pinas. Raufas nosies tiesumu traukė
link miške išsibarsčiusių Casa Alpina berniukų. Jie buvo apsupę šešetą li-
kusių jaučių, kurie, linguodami galvomis ir maurodami, dairėsi tokio kelio
ištrūkti, kuris nevestų skardžiu žemyn.
— Kai duosiu ženklą, lai viduriniai šeši berniukai žengia atgal
pasida- ir
lija į aiškino
dvi grupeles po tris, Raufas, suglaudęs prieš save
— delnus ir
išskėtęs pirštus. — Turime suformuoti štai tokią V. Kai jaučiai ims judėti,
kiti berniukai tegul bėga priekyje, kad nukreiptų juos ten, kur mums rei-
kia. Kraštuose reikia išlaikyti V formą. Karvės, jaučiai — kaip ir žydai, jie
seka paskui bandą. Eis iš paskos.
Pinas nusprendė praleisti paskutinius žodžius pro ausis, bet pirmuo-
sius nurodymus išrėkė viduryje stovėjusiems berniukams. Šešetukas
tuojau atsitraukė ir pasidalijo. Pasileidus bėgti pirmajam jaučiui, likusi
bandos dalis nedelsdama puolė jam pavymui. Baubdami laužydami ša- ir
kas masyvūs gyvuliai pasileido per girią, iš abiejų pusių supami berniukų,
kurie šaukdami tol siaurino smailę, kol galop ėmė bėgti tiesia vora.

167
 Mark Sullivan

— Taip! Taip! - vydamas paskutinį jautį iš skardžio zonos šaukė pul-

kininkas Raufas. — Būtent taip ir reikia!
Žingsniuodamas tarp medžių Pinas sekė gestapo vadą, bet stengėsi
išlaikyti atstumą. Iš abiejų pusių berniukų apsupti jaučiai išniro iš gi-
raitės ir naciai nusekė juos — taip pat ir Raufas, kuris nė nežvilgrelėjo
atgal. Tik tada Pinas sustojo dirstelėti į kitos didelės eglės viršūnę. Pro
šakas dvylikos metrų aukštyje vos įžiūrėjo kažin kokį neryškų į kamieną
įsikibusį siluetą.
Lėtai išėjęs iš miško vaikinas išvydo į aptvarą jau sugintus jaučius,
ramiai rupšnojančius šieną.
— Ach,
-
sunkiai alsuodamas, bet nuo ausies iki ausies šypsodamasis
tėvui Rė atsiduso pulkininkas Raufas Pinui priėjus. —- Tai smagu buvo.
Vaikystėje taip gainioti galvijus tekdavo dažnai.
— Regis, gerai praleidote laiką, — įvertino kunigas.
Gestapo vadas kostelėjo, nusijuokė ir linktelėjo. Tada pakėlė akis į

leitenantą ir sulojo kažin ką vokiškai. Šis tuojau ėmė garsiai rėkauti ir

pūsti švilpuką. Aplinkinius pastatus ir saujelę Motoje kėpsančių namų
naršę kareiviai tuojau subėgo į sunkvežimius.
— Lieku įtarus, tėve, — pulkininkas Raufas ištiesė ranką.

Pinas sulaikė kvapą.

Kunigas paėmė ir tvirtai paspaudė vyro ranką.
— Visuomet maloniai jus priimsime, pulkininke.

Raufas įsiropštė atgal į visureigį. Tėvas Rė, brolis Bormijus, Pinas,

Mimas ir kiti berniukai stovėjo kieme ir
tylėdami akimis lydėjo apsisu-
kinėjančias vokiečių mašinas. Sulaukę, ko! Raufas ir
jo kareiviai nutols
per pusę kilometro ir purvinu keliu nudardės į Madesimą, visi prapliu-
po garsiai džiūgauti.

— Buvau įsitikinęs, kad jis suprato, jog suslėpėme jus medžiuose, —

po kelių valandų prisipažino Pinas. Jis ir tėvas Rė valgė prie vieno stalo
su lengviau atsikvėpusiais bėgliais.

168
 Po raudonu dangum

I)viejų berniukų tėvas pridūrė:

- Visą laiką aiškiai mačiau ateinantį pulkininką. Praėjo tiesiai
po
musų medžiu. Du kartus!
prapliupo kvatotis taip, kaip gebama tik per plauką išvengus
Visi
mirties — kupini dėkingumo ir užkrečiamo džiugesio, negalėdami pati-
kėti savo sėkme.
Įkvėpimo pakuždėtas planas, — pripažino tėvas Rė, plodamas Pi-
—

hui per petį, ir pakėlė vyno taurę. — Už Piną Lelą.

Pasekdami jo pavyzdžiu, pabėgėliai pakėlė taures. Atsidūręs dėmesio
centre, vaikinas susidrovėjo ir šyptelėjo.
— Iš tiesų viską įgyvendino Mimas.

Vis dėlto jis buvo geros nuotaikos, net pakylėtas. Šitaip apkvailinęs
nacius Pinas jautėsi galingesnis nei kada nors anksčiau. Jis irgi kovė-
si —
tegu savaip. Kovėsi jie visi, tapę augančio pasipriešinimo dalimi.
ltalija — ne Vokietija. Niekada negalėtų ja tapti.
Nepaskambingęs prie durų, į Casa Alpina įėjo Albertas Askaris. Spaus-
damas rankose kepurę jis pasirodėvalgomosios salės tarpduryje.
Atleiskite, tėve Rė,
— bet turiu skubų pranešimą Pinui. Jo tėvas pa-
skambino į mano dėdės namus, paprašė rasti Piną ir perduoti jo žodžius.
Pino širdyje atsivėrė tuštuma. Kas nutiko? Kas mirė?
— Klausau? — prabilo jis.

—Tavo tėtis nori, kad kaip įmanoma greičiau grįžtum namo, — per-

— Kieno gyvenimo ir mirties? —

-
(lavė Askaris. — Į Milaną. Sakė, tai gyvenimo
ir
mirties klausimas.
Pinas atsistojo.
— Atrodo, jog tavo, Pinai.
 TREČIA DALIS
ŽMOGAUS KATEDROS
 15 skyrius

Po dvylikos valandų Pinas jau sėdėjo ištobulinto Askario Fiat kelei-

vio vietoje, beveik nekreipdamas dėmesio į statų skardį vingiuoto kalnų
kelio nuo Madesimo iki Kampodolčino pašonėje. Jis nė nedirstelėjo į
skaisčiai žalius pavasario lapus, neuodė orą pripildžiusio žiedų aromato.
Jo mintys liko Casa Alpina, kurios duris užvėrė taip nenoriai.
— Noriu likti ir padėti jums,
-
tikino jis tėvą Rė praėjusį vakarą.
— Ir tavo pagalba mums būtų labai naudinga,
-
sutiko kunigas. — Ta-
Čiau šis reikalas skamba rimtai, Pinai. Turi paklusti tėvui ir grįžti namo.
Pinas mostelėjo į pabėgėlius.
—

—
Kas nuves juos
Mimas, - atsakė
į Lei slėnį?
tėvas Rė. — Gerai jį apmokei — taip pat ir kitus
berniukus.
Pinas taip graužėsi, kad naktį vis nubusdavo, o
ryte nuvežti jo į Kja-
venos stotį atvykusį Askarį sutiko visai nusiminęs. Casa Alpina praleido
beveik septynis mėnesius, tačiau rodėsi, jog metų metus.
— Kai galėsi, juk atvyksi manęs aplankyti? — paklausė tėvas Rė.

— Žinoma, tėve, — patikino Pinas, ir jiedu apsikabino.

— Tikėk Viešpaties planu tau, — priminė kunigas. — Ir būk atsargus.

Brolis Bormijus prikrovė jam į kelią maisto ir taip pat stipriai

apkabino.
Kol pasiekė slėnį, Pinas tikriausiai ir dešimties žodžių neištarė.
— Bent šis tas gero — išmokei mane slidinėti, — priminė Askaris.
Pinas šyptelėjo.
— Tu greit mokaisi. Gaila, nebegalėsiu tobulinti vairavimo įgūdžių.

— Jie ir taip labai labai geri, Pinai, — patikino Askaris. — Retas taip

jaučia automobilį, taip moka

jį valdyti kaip tu.
173
 Mark Sullivan

Pinas mėgavosi pagyromis. Askaris buvo neprilygstamas vai-

ruotojas — iki šiol stulbino draugą sugebėjimais prie vairo. Tarsi
norėdamas dar sykį tai įrodyti, jis taip paspaudė veždamas Piną
slėnio šlaitu Kjavenos link, kad šiam užėmė kvapą, o kumščiai tvir-
tai susigniaužė.
— Baisu ir pagalvoti, ką nuveiktum su tikru lenktyniniu auto-

mobiliu, Albertai, — pratarė Pinas, jiedviem sustojus prie geležin-

kelio stoties.
Askaris išsišiepė.
— Kaip sako mano dėdė,
tai tik laiko klausimas. Ar grįši vasarą?
Užbaigti pamokų?
— Labai norėčiau, —atsisveikindamas draugo ranką paspaudė
Pinas. — Laikykis, bičiuli. Ir nenulėk į griovį.
— Būtinai,
- linktelėjo Askaris ir nurūko.
Pinas buvo nusileidęs iš Motos — aukštumų, kur oras buvo kone
septyniolika laipsnių vėsesnis nei čia. Kjavena mirgėjo gėlių žiedais,
oras atrodė net tirštas nuo jų ir žiedadulkių kvapų. Alpių pietuose
ne kasmet ateina toks žavus pavasaris — dėl to Pinas pajuto tik dar
didesnį nenorą pirkti bilietą, rodyti vokiečių kareiviui dokumentus
ir lipti į traukinį, vykstantį į pietus, Komo ežero ir Milano link.
Pirmasis vagonas, į kurį įlipo, pasirodė kimšte prikimštas fa-
šistų kareivių. Nusigręžęs Pinas nuėjo į priekį ir susirado vagoną,
kuriame keleivių tebuvo keletas. Kaip reikiant nepailsėjęs ir dėl to
kiek apsnūdęs pasidėjo krepšį, vietoje pagalvės pasikišo po galva
kuprinę ir tuojau užmigo.

Po trijų valandų traukinys pasiekė centrinę Milano stotį - nors ke-

liskart nukentėjusi nuo bombardavimų, ji atrodė beveik taip par, kaip
Pinas prisiminė. Skirtumas tik tas, kad transporto mazgų nebesaugo-
jo italų kariai. Valdžia priklausė naciams. Žingsniuodamas peronu ir
174
 Po raudonu dangum

stoties sale, laikydamasis kuo atokiau nuo tuo pačiu traukiniu vykusių
karcivių, vaikinas pastebėjo, su kokia panieka į Musolinio vyrus žvelgė
vokiečiai.
— Pinai!
Jo pasitikti jau skubėjo tėvas ir dėdė Albertas. Abu atrodė gerokai
pasenę: smilkiniai žilesni, o skruostai įkritę ir pageltę labiau nei per
Kalėdas. Mikelė sušuko:
— Albertai, ar tu matai, koks jis sutvirtėjęs?
Dėdė net išsižiojęs nužvelgė sūnėną.
— Septyni mėnesiai — ir berniuką pakeitė
vyras iš stuomens ir iš lie-

mens! Kuo tėvas Rė tave maitino?

— Brolis Bormijus puikiai gamina, -
Pinas kvailokai vyptelėjo, pra-
linksmintas įdėmių jų žvilgsnių. Taip džiaugėsi juodu regėdamas, kad
pyktis visai išgaravo.
— Kodėl turėjau grįžti, tėve? — paklausė, vos tik stotis liko už
nuga-
ros. — Casa Alpina mes darėme gerus darbus — svarbius darbus.
Dėdės veidas apsiniaukė. Papurtęs galvą jis pusbalsiu paaiškino:
— Čia mes apie
gera ir bloga nekalbėsime. Luktelėsime, supranti?
Jie sulipo į taksi. Po dešimties su puse bombardavimo mėnesių Mi-
lanas labiau priminė kovos lauką nei miestą. Kai kuriuose rajonuose
griuvėsiais buvo virtę du trečdaliai pastatų, bet gatvėmis pasirodė gali-
ma pravažiuoti. Netrukus Pinas suprato kodėl. Būriai vyrų atbukusiais
žvilgsniais ir pilkomis uniformomis valė gatves rinkdami akmenis ir
plytgalius.
— Kas jie? — paklausė vaikinas. — Tie pilkieji?

Uždėjęs ranką ant Pino kojos, dėdė Albertas pirštu parodė į vairuo-
toją ir papurtė galvą. Pastebėjęs, kad šis vis dirsčioja į juos pro galinio
vaizdo veidrodėlį, Pinas suprato: reikia laikyti liežuvį už dantų tol, kol
pasieks namus.
Kuo labiau jie artėjo prie Milano katedros ir San Babilos, tuo dau-
giau išlikusių pastatų regėjo gatvėse. Daugelis buvo visiškai nepaliesti.

175
 Mark Sullivan

Jie pravažiavo kanceliariją. Prie jos durų stovėjo nacių automobilis,

sprendžiant pagal ant kapoto plevėsuojančią vėliavėlę — generolo.
Katedrą supančiose gatvėse išties knibždėte knibždėjo aukštų vo-
kiečių kariškių ir jų automobilių. Jiems reikėjo išlipti iš taksi ir pereiti
griežtos patikros punktą, kad pro smėlio maišų įtvirtinimą patektų į
San Babilą.
Parodę dokumentus jie tylėdami perėjo vieną klaikiausiai sunio-
kotų Milano teritorijų. Parduotuvės, restoranai ir barai veikė — juose
sukiojosi būriai nacių karininkų ir jų moterų. Tėvas nusivedė Piną
įLitorijo alėją maždaug už keturių gatvių nuo senojo buto, vis dar
mados kvartale, bet kiek arčiau La Scala teatro, Galerijos prekybos
centro ir Katedros aikštės.
— Parodyk dokumentus dar kartą,
-
paragino jis sūnų, traukdamas
savuosius.
Vos įžengus
įpastatą kelią jiems pastojo pora ginkluotų esesininkų.
Pinas apstulbo. Nejau naciai saugo kiekvieną San Babilos daugiabutį?
Mikelę ir Pino dėdę sargai jau pažinojo, tad į jų dokumentus už-
metė akį tik iš pareigos. Užtat Pino apžiūrinėjo ilgai ir įdėmiai — tik
po to leido žengti toliau. Jie pakilo grotuotu liftu. Šeštame aukšte
Pinas prie durų išvydo dar du esesininkus.
Jie išlipo iš lifto septintame aukšte, nuėjo iki neilgo koridoriaus
galo ir įžengė į naująjį Lelų butą. Dydžiu jis nė iš tolo neprilygo apar-
tamentams Monte Napoleonės gatvėje, bet jau buvo patogiai įrengtas
ir apstatytas baldais. Pinas atpažino motinos braižą.
"Tėvas ir dėdė nebyliai mostelėjo Pinui pasidėti krepšius ir sekti

jiems pavymui. Pro dvivėres duris jie išėjo į terasą ant stogo. Rytuose
į dangų kilo katedros bokštai. Dėdė Albertas prabilo:

— Dabar kalbėtis saugu.

— Kodėl koridoriuje ir žemiau mūsų aukšto — naciai? — nerimo
Pinas.
Tėvas parodė į vos žemiau terasos sienos stirksančią anteną.

176
 Po raudonu dangum

— antena sujungta su trumpųjų bangų radiju bute po mūsiškiu.

Ši

Vasarį naciai išmetė į gatvę senąjį jo gyventoją, odontologą. Atsiuntė

Čia karius, kurie perstatė viską iš pagrindų. Teko girdėti, esą čia atvykę

į Milaną apsistoja svarbiausieji nacių šulai. Jei kada atvyktų Hitleris, jis
įsikurtų būtent čia.
— Vienu aukštu žemiau? — vien apie tai pagalvojęs Pinas negalėjo
nustygti vietoje.
— Tai naujas, pavojų pilnas pasaulis, Pinai, — linktelėjo dėdė Alber-
tas. Ypač tau.
—

— Todėl ir pasikvietėme tave namo, — pridūrė tėvas, vaikinui nespė-

jus nė prasižioti. -
Mažiau nei po dvidešimties dienų tau sueis aštuonio-
lika — tapsi potencialiu šauktiniu.
Pinas prisimerkė.
— Na
ir kas?
Jei sėdėsi ir lauksi, kol tave pašauks, būsi įkištas
— į fašistų armijos
pretas, — paaiškino dėdė Albertas.
O vokiečiai visus italų kariuomenės naujokus siunčia į Rusiją, —
—

Mikelė grąžė rankas. - Taptum patrankų mėsa, Pinai. Žūtum, o mes

negalime leisti, kad taip atsitiktų — tik ne tada, kai karo pabaiga jau
taip arti.
Karas išties
artėjo prie pabaigos. Pinas žinojo, kad tai tiesa. Dar va-
kar per savo trumpųjų bangų imtuvą, kurį paliko tėvui Rė, girdėjo, kad
Sąjungininkai ir vėl kaunasi dėl Monte Kasino vienuolyno aukštai ant
uolos, kur vokiečiai laikė įrengę galingas patrankas. Galų gale Sąjungi-
ninkų bombos visiškai sunaikino vienuolyną ir sutriuškino vokiečius.
Miestelį apačioje — taip pat. Romos pietuose Sąjungininkų kariai irgi
nesitraukė nuo Gustavo linijos ir atrodė, kad jau netrukus ją pralauš.
— Tai kaip norėtumėte, kad pasielgčiau? — paklausė Pinas. — Kad

slėpčiausi? Jau geriau būčiau likęs Casz Alpina tol, kol Sąjungininkai
išvys nacius.
Jo tėvas papurtė galvą.

177
 Mark Sullivan

— Kariuomenės atstovai jau buvo pasirodę čia tavęs ieškoti. Žino,

kad buvai apsistojęs ten. Pora dienų po tavo gimtadienio — ir kas nors
būtų atvykęs į Casa Alpina tavęs išsivesti.
— Tai kaip norėtumėte, kad pasielgčiau? lyg aidu
— atkartojo klausi-
mą Pinas.
— Norime, kad užsirašytum savanoriu, — atsakė dėdė Albertas. — Jei

užsirašysi, galėsime pasirūpinti, kad gautum vietą atokiau nuo pavojaus.

— Užsirašyti į Salo kariuomenę?

Abu vyrai susižvalgė. Galop tėvas išlemeno:

— Ne,
Pinui
įnet
Vokietijos.
vidurius sutraukė.
—Prisijungti prie nacių? Nešioti svastiką? Ne. Niekada.
—Pinai, — prabilo tėvas, — tai...
— Ar bent žinai, ką veikiau pastaruosius pusę metų? — piktai per-
traukė
jį
sūnus. — Žydus ir
pabėgėlius per Groperos viršukalnę vedžiau
į Šveicariją, padėjau sprukti nuo nacių — tų, kurie nė nemirktelėję kul-

kosvaidžių kulkomis suvarpo nekaltus žmones! Negaliu to padaryti ir -

nedarysiu.
Kelioms akimirkoms stojo tyla. Abu vyrai įdėmiai žvelgė į jaunuolį.
Galop dėdė Albertas prakalbo:
Tu pasikeitei, Pinai. Ne tik atrodai, bet ir kalbi kaip tikras vyras.
—

Tad pasakysiu tiesiai: jei nenuspręsi bėgti į Šveicariją ir ten sulaukti karo
pabaigos, vienaip ar kitaip būsi pašauktas kariauti. Tris savaites daly-
vausi apmokymuose, o tada išsiųs į šiaurę kautis su sovietais — ten žūva
beveik pusė pirmamečių italų karių. Vadinasi, sulaukti devynioliktojo
gimtadienio tau tikėtina lygiai tiek par, kiek žūti.
Pinas jau žiojosi pertraukti dėdę, bet šis pakėlė ranką.
— Aš dar nebaigiau. Turiu pažįstamą, galintį įrašyti tave
į vokiečių

armijos dalinį, vadinamą Todto* organizacija, arba TO. Jie nekovoja.

Jie stato. Ten būsi saugus, be to, veikiausiai šio to pramoksi.

Organizacija pavadinta įkūrėjo Frico Todto (Fritz Todt) nacių inžinieriaus, Trečiojo
*
—

reicho ginkluotės ministro, vardu.

178
 Po raudonu dangum

Noriu kautis su vokiečiais, o ne prie jų prisidėti.

„Tai tik dėl saugumo, - paaiškino tėvas. — Kaip ir sakei, karas netru-
kus baigsis. Tikriausiai nespėsi nė mokymų iki galo užbaigti.
— Ką aš pasakysiu žmonėms?
— Niekas nesužinos, — patikino dėdė Albertas. — Visiems, kas klaus,
atsakysime, jog tebesi kalnuose su tėvu Rė.
Pinas tylėjo. Logiką jis suprato, tačiau burnoje juto kartumą. Tai —

ne pasipriešinimas. Tai simuliacija, išsisukinėjimas — bailio kelias.

— Ar
privalau atsakyti dabar pat? — paklausė jis.
— Ne,
- atsakė tėvas.
Dėdė Albertas pridūrė:
— Bet apsispręsti turi maždaug per dieną.

— O kol kas eikš su manimi į parduotuvę. Gali šiuo tuo padėti

lulijui.
Pinas plačiai nusišypsojo. Tulijus Galimbertis! Nebuvo jo matęs...
kick, jau septynetą mėnesių? Jaunuolis spėliojo, ar Tulijus vis dar Mi-
lanc ir seka pulkininką Rautfą. Svarstė, apie kurią merginą dabar sukasi
jo mintys.
— Einu,- atsiliepė Pinas. Nebent esu kur nors reikalingas tau, tėve.
—

— Ne, keliauk, - numojo Mikelė. Man reikia prisėsti prie sąskaitų.

—

Išėję iš buto Pinas su dėde nusileido liftu - šeštame aukšte tebestovė-

jo sargybiniai. Jiems išeinant, sargybiniai vestibiulyje linktelėjo.
Jiedu nuskubėjo gatve Vž/geria Albanese link. Dėdė Albertas visą
kelią kamantinėjo Piną apie Alpes. Rodės, jį ypač sužavėjo tėvo Rė
sugalvota ryšio sistema, taip pat — šaltas sūnėno protas ir išmonė, pa-
dėjusi išlikti tokiomis akimirkomis, apie kurias net klausantis plaukai
šiaušėsi.
Laimei, odos dirbinių parduotuvėje klientų nebuvo. Dėdė Albertas
pakabino vitrinoje ženklą Uždaryta ir užtraukė žaliuzes. Iš patalpų par-
duotuvės gale atskubėjo tera Greta ir Tulijus Galimbertis.

179
 Mark Sullivan

— Tik pažiūrėk, kaip jis išaugo! — Tulijui kumštelėjo teta.

— Tikras milžinas, — sutiko šis. — Ir tas veidas, tik pažiūrėkite — vi-

sai kitoks. Viena kita mergina net gražiu pavadintų. Aišku, ne tada,
kai stovės šalia manęs.
Tulijus laidė liežuvį kaip visuomet, bet jo pasitikėjimas savimi,
anksčiau kone pasipūtėliškas, dabar buvo sumenkęs. Atrodė gero-
kai sulysęs, vis įsispitrydavo į tuštumą, o vieną cigaretę lūpose vis
keitė kita.
— Vakar mačiau
tą nacį, kurį sekei. Pulkininką Raufą.
Tulijus perbalo lyg popierius.
— Vakar matei Raufą?

— Kalbėjausi su juo, - linktelėjo Pinas. Ar žinojai, kad jis augo ūkyje?

—

— Nė nenumaniau, — Tulijus įsmeigė žvilgsnį į dėdę Albertą.

Akimirką sudvejojęs, šis prabilo:
— Tikėkimės, moki išsaugoti paslaptį?

Pinas linktelėjo.
— Pulkininkas Raufas nori, kad Tulijus būtų atvesdintas apklau-
sai. Jei jį sučiups — išveš į viešbutį Regina, kankins, o tada išsiųs į San
Vitorės kalėjimą.
— Drauge su Barbareskiu? — pasitikslino Pinas. — Klastotoju?
Visi apstulbę dėbsojo į jį.
— Iš kur
jį pažįsti? — gricžtai paklausė Tulijus.
Pinas paaiškino ir pridūrė:
— Raufas minėjo, kad jis — San Vitorėje.

Tulijaus veide pirmąsyk pasirodė šypsena.

— Buvo iki vakar vakaro. Barbareskis pabėgo!
Pinui ta mintis galvoje netilpo. Seminaristą jis prisiminė tokį,
kaip tądien, kai prasidėjo bombardavimai, o dabar mėgino įsivaiz-
duoti, kaip tas ne tik pradėjo padirbinėti dokumentus, bet ir pabėgo
iš kalėjimo. Ir ne šiaip kokio — dėl Dievo, iš paties San Vitorės!
— Tai
geros naujienos, — sutiko Pinas. — Vadinasi, slepiesi čia,
Tulijau? Ar tai protinga?

180
 Po raudonu dangum

— Apsistoju tai šen, tai ten, — Tulijus prisidegė dar vieną cigaretę. —
Kasnakt — vis kitoje vietoje.
— Dėl to mums dar sunkiau, — paaiškino dėdė Albertas.
-
Kol Raufas
nebuvo susidomėjęs Tulijumi, šis galėjo laisvai sukiotis po miestą, imtis
įvairių pasipriešinimo skiriamų užduočių. Dabar gi tokios galimybės
neliko. Kaip jau sakiau anksčiau, esama kai ko, ką galėtum padaryti —

taip mums labai padėtum.

Piną užliejo jaudulys.
— pasipriešinimo - bet ką.
Dėl

— Turime dokumentų, kuriuos būtina pristatyti iki komendanto va-

landos, — tarė dėdė. — Pasakysime adresą. Nunešęs ten, paduosi tiesiai

rankas. Ar galėtum?
į
— Kokie tai dokumentai?

— Tai ne tavo reikalas, — atsakė dėdė.

— Bet
jei
naciai su jais pagaus ir supras, ką reiškia įrašai juose, tavęs
laukia mirties bausmė. Jos ir mažiau nusižengę sulaukė, — niūriai pri-
dūrė Tulijus.
Pinas nužvelgė dėdės ištiestą paketą. Jei neskaičiuotume vakar die-
nos ir popietės, kai pievoje pakėlęs granatą žuvo mažasis Nikas, tiesio-
ginės nacių grėsmės jis beveik nejuto. Deja, dabar Milane visur buvo
vokiečių. Bet kuris galėjo jį sustabdyti ir
apieškoti.
— Ar tai
svarbūs dokumentai?
— Išties, taip.
— Tada
manęs nepagaus, — tarė Pinas ir paėmė paketą.
Po valandos dėdės dviračiu pajudėjo nuo galanterijos parduotuvės.
Prie San Babilos rajono ribos ir vakarinėje katedros pusėje įrengtuose
patikros punktuose dar parodė savo dokumentus, bet jo niekas nuodug-
niai nekrėtė, o ir apskritai per daug dėmesio neskyrė.
Vingiuodamas per miestą nurodytą adresą viename pietryčių
Milano kvartalų Pinas pasiekė tik vėlyvą popietę. Kuo toliau nuo
centro, tuo labiau nuniokotas buvo miestas. Jis važiavo ir stūmėsi

181
 Mark Sullivan

dviratį išdaužytomis, degėsių nujuodintomis, skurdo ir vargo pažen-

klintomis gatvėmis. Privažiavęs sprogmens išmuštą kraterį, sustabdė
dviratį prie pat duobės krašto. Naktį buvo lijęs lietus. Kraterio dugne
užsilikęs purvinas vanduo nemaloniai dvokė. Kvatojosi vaikai. Ketu-
ri ar penki, iki ausų išsipurvinę, karstėsi ir žaidė sudegusio pastato
griaučiuose.
Ar
jie čia buvo? Ar juto sprogimus? Matė gaisrus? Ar tebeturi tėvus?
O gal juos augina gatvė? Kur jie gyvena? Čia?
Išvydęs griuvėsiuose gyvenančius vaikus, Pinas nuliūdo, bet sek-
damas Tulijaus nurodymais skubėjo toliau. Per gaisro nuniokotą
plotą pateko į rajoną, kuriame buvo mažiau sugriautų pastatų. Vai-
kinui dingtelėjo, kad miestas primena sukiužusį pianiną: keli klavišai
sulūžę, vieno kito visai nebėra, o likusieji raudonuoja ir geltonuoja
tamsiame fone.
Pinas rado du greta stovinčius daugiabučius. Kaip buvo nurodęs
Tulijus, įėjo į dešinįjį, stačiai pulsuojantį gyvybe. Koridoriuose try-
nėsi suodini vaikai. Daugumos butų durys buvo praviros, o kam-
bariuose pilna žmonių — šie atrodė gyvenimo nukamuoti. Viename
bute grojo patefonas: skambėjo arija iš Madama Butterfly. Vaikinas
susivokė: dainuoja jo pusseserė Ličija.
— Ko ieškai? — paklausė purvinas berniūkštis.

— Šešiolikto B, — atsakė Pinas.

Žioptelėjęs berniukas parodė į koridoriaus galą.
Pinui pabeldus, durys vos prasivėrė — jas laikė apsauginė grandi-
nėlė. Vyriškis ryškia tartimi išrėžė:
— Ko?
— Baka, mane siuntė Tulijus, - paaiškino Pinas.
— Jis gyvas?
— Prieš
porą valandų tikrai buvo.
Tokio atsakymo vyrui visai užteko. Atkabinęs grandinėlę pravėrė duris
plačiau, bet ne daugiau, nei reikėjo Pinui įleisti į studijos tipo butuką.

182
 Po raudonu dangum

Baka pasirodė esąs slavas - žemas, bet galingo stoto. Juodi plaukai buvo
tankūs, antakiai vešlūs, nosis plati, o rankos ir pečiai milžiniški. Nors Pi-
nas gerokai jį
lenkė ūgiu, vis tiek greta jautėsi ne itin jaukiai.
Baka minutėlę jį apžiūrinėjo, tuomet burbtelėjo:
Kažką atnešei, ar ne?
—

Pinas iškrapštė lauk kelnėse slėptą voką ir ištiesė jam. Baka paėmė
dlokumentus ir nuėjo neištaręs nė žodžio.
— Vandens nori? — šūktelėjo. - Ten. Atsigerk ir keliauk. Kad grįžtum
iki komendanto valandos.
Po ilgos kelionės Piną išties kamavo troškulys. Nurijęs kelis gurkš-
nius, jis apsidairė — tik tuomet
tiesų suprato, kas yra Baka ir kuo jis
iš

užsiima. Ant siauros lovos gulėjo atlapotas rudas odinis lagaminas su

tvirtomis sagtimis ir diržais. Akivaizdu, pagamintas pagal užsakymą: vi-
duje specialiose paminkštintose vietose gulėjo įstatytas nedidelis trum-
pųjų bangų radijas,
rankinis elektros generatorius, pora antenų, įrankiai
ir atsarginiai kristalai*.
Pinas parodė į radiją.
— Su kuo
per jį bendraujate?
— Londonu, — suniurzgėjo Baka, skaitydamas dokumentus. —
Su

Naujutėlis. Tik prieš tris dienas gavom. Senasis nusibaigė — dvi savaites
tylėjome.
— Kaip ilgai jūs jau čia?
— Prieš šešiolika savaičių nusileidau parašiutu už miesto ir atėjau
pėsčias.
— Ir visą laiką šiame bute?

Radistas prunkštelėjo.
— Šitaip Baka jau prieš penkiolika savaičių būtų nusibaigęs. Naciai
dabar turi aparatus radijo imtuvams medžioti. Naudodami tris sukuria,

*
Derektoriniuose imtuvuose informacija, sklindanti radijo bangomis, išgaunama puslai-
dininkiniais mineralais, paprastai - galenito kristalais.

183
 Mark Sullivan

kaip ten sakoma, trianguliacijos grandinę ir ieško, iš kur skleidžiamos

bangos, kad galėtų mus nudėti, o imtuvus sunaikinti. Žinai, kaip šiais
laikais baudžia turinčius radijo aparatų?
Pinas papurtė galvą.
— Jokių klausimų, nieko,
- mėgdžiodamas pjovimo garsą Baka per-
sibraukė pirštu skersai kaklą.
— Vadinasi, nuolat kraustotės?
— Kas antrą dieną Baka rizikuoja ir pasiėmęs lagaminą vidury baltos
dienos traukia į kitą tuščią butą.
Pino galvoje netilpo klausimai, kuriuos troško užduoti, bet suprato
ir taip užsibuvęs per ilgai.
— Ar dar pasimatysime?

Kilstelėjęs vešlų antakį, Baka gūžtelėjo pečiais.

— Kas
gali žinoti?

Negaišdamas laiko Pinas išėjo iš buto ir pastato. Čiupęs dviratį, sėdo

ant jo ir nėrė į pavasario popietės šviesą. Dardėdamas atgal per išdegusią
dykynę jautėsi gerai - jo darbas ir vėl davė naudos. Kad ir kokia smul-
ki buvo užduotis, jis žinojo: priešindamasis ir rizikuodamas pasielgė
teisingai, ir ši mintis teikė pasitenkinimo. Jis nestos į vokiečių gretas.
Prisijungs prie pasipriešinimo, ir viskas.
Pinas patraukė į šiaurę, Loreto aikštės link. Kai privažiavo vaisių ir
daržovių prekyvietę, ponas Beltraminis kaip tik leido stoginę. Nuo ano
karto, kai buvo susitikę, Karleto tėvas atrodė klaikiai susenęs. Nerimas
ir įtampa giliai įsirėžė vyro veide.
Laba diena, pone Beltramini,
— — pasisveikino jaunuolis. — Tai aš.
Pinas.
Ponas Beltraminis prisimerkė, nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, tuo-
met atsilošė ir prapliupo griausmingai kvatotis.
— Pinas Lela? Tu atrodai kaip tas, kuris Piną Lelą pietums sudorojo!

184
 Po raudonu dangum

Pinas susijuokė.
— Šmaikštu.

— Ach, na, mano jaunasis drauge, kaip galima viską, ką mums siunčia
gyvenimas, ištverti be juoko ir meilės — ir argi tai ne vienas ir tas pats?
Vaikinas susimąstė.
— Tikriausiai. Ar Karletas čia?

— Viršuje, padeda motinai.

— Kaip ji?
Plati pono Beltraminio šypsena išnyko. Jis papurtė galvą.
— Ne kažin kaip. Gydytojai žada pusmetį, o gal net mažiau.

— Apgailestauju, pone.
— Dėkoju likimui už kiekvieną su ja praleistą akimirką, — ištarė krau-
tuvininkas. — Eisiu, pakviesiu tau Karletą.
— Ačiū,padėkojo Pinas. — Perduokite jai labų dienų.
—

Ponas Beltraminis žengė prie durų, bet staiga stabtelėjo.

— Mano sūnui tavęs trūko. Jis sakosi niekada neturėjęs geresnio
draugo.
— Aš taip pat jo pasiilgau, — atsakė Pinas. — Turėjau jam parašyti, bet
tai, ką ten veikėme... Atėmė daug jėgų.
— Jis
supras. Bet tu juk juo pasirūpinsi, tiesa?
— Pažadėjau tai jums, — priminė Pinas. O pažadų aš nelaužau.
—-

Ponas Beltraminis palietė Pino pečius ir apčiuopė dvigalvius žasto

raumenis.
— Viešpatie, tu kaip lenktyninis žirgas!
Po keturių ar penkių minučių tarpduryje pasirodė Karletas.
— Sveikas.
— Labas, — Pinas švelniai kumštelėjo bičiulio ranką. — Smagu tave
matyti.
— Tikrai? Ir tave.

— Girdžiu abejonę.
— Mamai nelengva diena.

185
 Mark Sullivan

Pinui nudiegė pilvą. Savo motinos jis nebuvo matęs nuo pat Kalėdų.
Staiga ėmė ilgėtis Porzijos ir net Čiči.
— Negaliu to nė įsivaizduoti, — atsakė Pinas.

Jie kalbėjosi ir juokavo penkiolika minučių, kol pastebėjo, kad die-

nos šviesa pamažu blėsta. Pinas iki šiol nebuvo susidūręs su komendan-
to valanda, tad norėjo saugiai užsidaryti naujajame bute dar gerokai iki
sutemų. Sutarę artimiausiomis dienomis pasimatyti, jiedu paspaudė kits
kitam ranką
ir
išsiskyrė.
Dviračiu nuo Karleto tolstančiam Pinui gėlė širdį. Draugas atrodė
sutrikęs, lyg iš jo tebūtų likęs tuščias kiautas. Kol nenukrito pirmosios
bombos, Karletas niekada neieškodavo žodžio kišenėje, vis šmaikštauda-
vo — visai kaip tėvas. Dabar gi pasirodė atbukęs, tarsi širdis būtų papilkė-
jusi, panėšėjo į Pino regėtus vyrus, tvarkančius gatves. Patikros punkto
ties San Babilos riba sargybinis pažino Piną ir pamojo eiti. O juk galėjau
neštis ginklą, — dingtelėjo vaikinui. Pradėjęs vėl minti pedalus, jis staiga
išgirdo šūksnius už nugaros.
Pinas dirstelėjo per petį. Patikros punktą saugoję kareiviai bėgo jam
pavymui. Prie juosmenų kabėjo kulkosvaidžiai. Persigandęs vaikinas su-
stojo kaip įbestas ir iškėlė rankas.
Prabėgę pro jį, vyrai pasuko už kampo. Pino širdis taip daužėsi, kad

į
ėmė svaigti galva — žengti priekį jis įstengė tik po valandėlės. Kas ten
nutiko? Kur skubėjo kareiviai? Staiga jo ausis pasiekė sirenų gausmas.
Greitoji pagalba? Policija?
Jis pasistūmė dviratį už kampo, apsidairė ir išvydo tris nacius, jie
apieškojo vyrą, iš pažiūros kokių keturiasdešimties. Jo rankos buvo pri-
spaustos prie sienos, kojos plačiai išskėstos. Atrodė nusiminęs, o dar la-
biau apsiniaukė vienam iš vokiečių iš už jo diržo ištraukus revolverį.
— Per favore! — suriko jis. — Man
jotereikia saugoti parduotuvei ir
eiti
į banką!
Vienas karių kažką sulojo vokiškai. Visi trys atsitraukė per kelis
iš

žingsnius. Vokietis iškėlė ginklą ir paleido kulką vyrui į pakaušį. Šis it

skudurinė lėlė susmuko prie sienos.

186
 Po raudonu dangum

Paklaikęs Pinas atšoko. Vienas iš kareivių jį pastebėjęs kažką su-

riko. Šokęs ant dviračio vaikinas ėmė pasiutusiai greit minti namų
-
Litorijo alėjoje link aplinkiniais keliais, kad niekas nepričiuptų.
Esesininkus vestibiulyje buvo pakeitę kiti — šie tikrino kur kas ati-
džiau. Vienas Piną apčiupinėjo ir dusyk apžiūrėjo dokumentus - tik
tuomet leido žengti
į
liftą. Paukščio narvelį primenančiu
mas aukštyn Pinas niekaip neįstengė iš
liftu
kilda-
galvos išmesti prisiminimo
apie nušautą vyriškį.
Pinas jautėsi apdujęs, jį pykino. Tik pakėlęs ranką belstis, pajuto
iš naujojo buto sklindančius gardžius kvapus. Atidaręs dėdė įleido jį

vidun.
— Mes jaudinomės, — prisipažino, rakindamas duris. — Tavęs ne-
buvo per ilgai.
— Buvau nuvažiavęs pasimatyti su bičiuliu Karletu, — paaiškino
Pinas.
— Dėkui Dievui. Bet kitų bėdų nekilo?
— Mačiau, kaip vokiečiai nužudė žmogų
vien už tai, kad šis turėjo
ginklą, — išlemeno vaikinas. Ėmė ir nupylė vietoje lyg šunį. Tarsi
—-

nė nebūtų žmogus.
Dėdei nespėjus atsakyti, koridoriuje pasirodė Porzija. Plačiai iš-
skėtusi rankas, suriko:
— Pinai!
— Mama?

Jausmų banga nešte nunešė Piną prie motinos. Čiupęs Porziją į

glėbį sūnus apsuko ją ratu ir pabučiavo, priversdamas kvyktelėti iš

baimės ir smagumo. Tuomet darsyk apsuko ore.
— Gerai jau, gerai! Pastaryk mane ant žemės!
Pinas atsargiai pastatė mamą ant kilimo. Delnais sulyginusi suk-
nelę, Porzija pakėlė akis į sūnų ir papurtė galvą.

187
 Mark Sullivan

— Tėvas pasakojo, kad išaugai, bet aš... O mano Domenikas? Ar jis

irgi toks didžiulis kaip tu?
— Ūgiu neištįso, bet tikrai sustiprėjo, mama, - pasakė Pinas. - Mimo
dabar bet kas nepastumdys.
— Na, - Porzija
nušvito, jos akyse sužibo ašaros. — Aš taip džiaugiuo-
si, galėdama naujuose namuose būti su savo milžinų sūnumi.
Iš virtuvės pasirodė tėvas.
— Ar patiko mano staigmena? — paklausė. - Mama atvyko iš Rapalo
traukiniu — vien tam, kad tave pamatytų.
— Staigmena nuostabi. O kur Čiči?
— Serga, — atsakė Porzija. — Ja rūpinasi mano draugai. Ji bučiuoja
tave ir perduoda linkėjimų.
— O kur Greta? — sunerimo Mikelė. — Vakarienė beveik paruošta.
— Uždaro parduotuvę, — paaiškino dėdė Albertas. - Netrukus grįš.
į
Pasigirdo beldimas duris. Jas atvėrė Pino tėvas.
Vidun įpuolė teta Greta. Atrodė palūžusi, bet nuo ašarų susilaikė
tol, kol durys buvo uždarytos ir saugiai užrakintos.
— Gestapas sučiupo Tulijų!
— Ką? — sušuko dėdė Albertas. — Kaip?
— Jis nutarė išeiti iš parduotuvės anksčiau. Šįvakar ketino apsistoti
pas motiną. Pakeliui, matyt, kažkur netoli krautuvės, jį suėmė ir išvežė
į viešbutį Regina. Sonis Maskolas, įmantriųjų sagų meistras, viską matė

savo akimis ir papasakojo man, kol rakinau patalpas.

Kambarys prisipildė nerimo. Tulijus - gestapo būstinėje. Ką jis da-
bar išgyvena? To Pinas negalėjo net įsivaizduoti.
— Ar jie sekė Tulijų nuo parduotuvės? — pasitikslino dėdė Albertas.
— Pasirodė iš skersgatvio pusės, tad vargu, — atsakė teta Greta.
Jos vyras papurtė galvą.
— Net
jeitai netiesa, turime galvoti, jog taip ir buvo. Visai tikėtina,
kad esesininkai mus nuo šiol stebės pro didinamąjį stiklą.

188
 Po raudonu dangum

Pinui ėmė rodytis, kad sienos aplink glaudžiasi, pamažu jį dusinda-

mos. Panašią reakciją atpažino ir kitų veiduose.
— Vadinasi, taip, — rėžė Porzija, lyg tiesiog persakydama iš aukščiau
perduotą įsaką. —Pinai, rytoj ryte tu vyksi į karo prievolės skyrių, užsi-
rašysi į

karo pabaigos.
vokiečių kariuomenę
irlaikysiesi atokiau nuo pavojaus iki pat

— Ir ką tada, mama? — sušuko Pinas. - Žūsiu nuo Sąjungininkų ran-

kos, nes dėvėsiu uniformą su svastika?
— Kai Sąjungininkai prisiartins, uniformos atsikratysi, — žvilgs-
niu pervėrė jį motina. — Aš jau nusprendžiau. Tu tebesi nepilnametis.
Sprendimo teisė vis dar priklauso man.
— Mama,
-
skundėsi vaikinas. — Tu negali...
— Galiu ir padarysiu,
- kaip kirviu nukirto Porzija. - Kalba baigta.
 14 skyrius

1944 m. liepos 27-oji

Modena, Italija

Prabėgus daugiau nei vienuolikai savaičių nuo tada, kai tėvai

prisakė jam užsirašyti į vokiečių kariuomenę, Pinas žygiavo į Mo-
denos geležinkelio stotį su pusiau automatiniu Gewebr 43 šautuvu
ant peties. Dėvėjo vasarinę Todto organizacijos uniformą — kulkšnis
dengiančius kariškus juodos odos aulinius, alyvuogių žalumo kelnes,
marškinius ir kepuraitę su snapeliu. Prie juodos odos diržo ant juos-
mens kabėjo dėklas, o jame — WZ/:be7 pistoletas. Ant kairiojo žasto
ryšėjo raudonos ir baltos spalvų raištį - galutinį uniformos akcentą
ir kartu ženklą.
Baltame fone
jo
viršuje švytėjo užrašas 7ZODT ORG. Raudoname
skritulyje žemiau juodavo svastika. Antsiuvas ant kito peties išdavė
laipsnį — vorarbeiteris*. Vyresnysis eilinis.
Vorarbeiteris Lela jau menkai berikėjo Viešpaties planais jam. Tie-

į
są sakant, žengdamas stotį vis dar niršo. Į tokią padėtį jį įstūmė mo-
tina. Casa Alpina jis veikė šį tą reikšmingo, gero ir teisingo: drąsiai,
net ir rizikuodamas, vedė kitus. Dabar jo gyvenimas prisipildė mo-
kymų, nesibaigiančių paradų, gimnastikos pratimų, vokiečių kalbos
pamokų ir kitokių beprasmių įgūdžių lavinimo. Kaskart dirstelėjęs į
svastiką norėdavo ją nusiplėšti ir traukti į kalnus padėti partizanams.
— Lela, — Pino mintis išblaškė jį pašaukęs frontfiureris, būrio va-

das. — Pasiimk Pritonį ir eikite saugoti trečiojo perono.

*
Vorarbeiteris (vok. vorarbeiter) — Todto organizacijos laipsnis; sąvoka iš esmės atitinka
meistrą, prižiūrėtoją.

190
 Po raudonu dangum

Pinas abejingai linktelėjo ir pasuko į postą kartu su Pritoniu sto- -

vuliuku, kuris anksčiau nebuvo nė sykio išvykęs iš namų Genujoje.
Jiedu atsistojo tiesiai tarp dvejų dažniausiai naudojamų kelių, ant pe-
rono pakylos po aukštomis skliautuoromis lubomis. Vienoje pusėje
vokiečių kareiviai į atvirus vagonus krovė ginklų dėžes. Kitoje buvo
tuščia.
— Negaliu pakęsti čia stypsoti iki paryčių, — suburbėjo Pritonis.
Prisidegęs cigaretę, įtraukė dūmą. — Pėdos, kulkšnys — viskas tinsta
ir gelia.
— Remkis į kolonas, perkelk svorį nuo vienos kojos ant kitos.
— Bandžiau, pėdoms ne ką lengviau.
Pritonis skundėsi neužsičiaupdamas, ir po valandėlės Pinas tiesiog
nustojo jo klausytis. Nesiskųsti ir nedejuoti, kai sunku, jį išmokė Al-
pės. Taip tik jėgas iššvaistysi.
Jis ėmė galvoti apie karą. Kol vyko mokymai, jokios naujienos jo
nepasiekė, tačiau nepraėjus nė savaitei po paskyrimo saugoti stotį at-
skriejo žinia, kad birželio penktąją generolo leitenanto Marko Klarko
vadovaujama JAV penktoji armija išlaisvino Romą. Tiesa, nuo tada
Sąjungininkams pavyko pasistūmėti tik šešiolika kilometrų į šiaurę
Milano link. Pinas tebetikėjo, kad karas truks ne ilgiau nei iki spalio,

daugių daugiausia — lapkričio. Apie vidurnaktį nusižiovavęs susimąs-

tė, ko galėtų imtis po karo. Tęsti mokslus? Grįžti į Alpes? Ir kada gi jis
pagaliau ras merginą, kuri norėtų...
Pasigirdo oro sirenų staugimas. Išsijungė priešlėktuvinių ginklų
saugikliai. Iš dangaus krito bombos — piktos dūzgiančios širšės, tarsi
lietus užklodamos Modenos centrą. Iš pradžių bombų sprogimai ai-
dėjo tolumoje. Netrukus viena pokštelėjo kitapus bėgių. Ją sekė trys,
viena po kitos nukritusios ant stoties.
Pinas išvydo šviesos blyksnį, ir tik tuomet sprogimo jėga nubloškė jį
nuo platformos. Ant pečių tebelaikydamas kuprinę, vaikinas skaudžiai
dunkstelėjo ant tuščių bėgių ir akimirkai neteko sąmonės. Pažadintas

191
 Mark Sullivan

dar vieno pokštelėjimo, instinktyviai susirietė į kamuoliuką. Aplink

be paliovos krito nuolaužos ir stiklo šukės.
Atakai nurimus Pinas pamėgino atsistoti. Aplink matė lieps-

—
nas, užuodė dūmus. Galva svaigo, o ausyse ūžė tarsi šėlstantis
vandenynas. Viskas aplink buvo padrika, tarsi sudužus kaleidos-
kopui, tačiau tada jis apsigręžęs pamatė ant bėgių gulintį Prito-
nio lavoną. Vaikiui iš Genujos teko didžiuma sprogimo jėgos.
Stambi sprogmens skeveldra nusinešė beveik visą jo galvą.
Nušliaužęs šalin Pinas išsivėmė. Galva taip pulsavo, jog, ro-
dės, tuojau sprogs. Susiradęs savo šautuvą šiaip ne taip užsiropš-
tė atgal ant pakylos. Čia apsivėmė dar kartą. Ūžimas ausyse tik
stiprėjo. Aplink regint žuvusius ir sužalotus karius, svaigo galva
ir darėsi silpna — dar kiek, ir būtų nualpęs. Iškėlęs rankas Pinas
įsikibo į vieną plieninių kolonų, tebelaikančių geležinkelio sto-
ties stogą.
Dešinę ranką pervėrė staigus ir aštrus skausmas. Tik tada supra-
to, jog mažai trūko, kad būtų netekęs didžiojo ir rodomojo pirštų.
Abu kabėjo, prilaikomi tik odos atplaišų ir raiščių. Kuo aiškiausiai
baltavo rodomojo piršto kaulas. Iš žaizdos liejosi kraujas.
Pinas antrąsyk neteko sąmonės.

as
Piną nugabeno į karo lauko ligoninę, kur vokiečių chirurgai
prisiuvo pirštus ir pasirūpino sutrenktomis smegenimis. Ligoninės
lovoje jis praleido devynias dienas.
Rugpjūčio šeštąją Piną išleido, bet pripažino laikinai netinkamu
tarnybai ir liepė dešimčiai dienų grįžti namo atgauti jėgų. Drėgną,
lietingą vasaros dieną grįždamas į Milaną laikraščius išvežiojančio
furgono gale Pinas jau nebebuvo tas linksmas, vilčių kupinas jau-
nuolis, parvykęs iš Alpių. Jautėsi silpnas ir viskuo nusivylęs.
Tiesa, Todto organizacijos uniforma turėjo ir privalumų. Dėl jos
Piną negaišindami praleisdavo patikros punktų sargybiniai, tad jau

192
 Po raudonu dangum

visai netrukus jis mynė numylėto San Babilos rajono gatvėmis. Suti-
ko ir pasisveikino su keliais senais tėvų bičiuliais, kurių nebuvo matęs

metų metus. Įsmeigę žvilgsnius į uniformą ir svastiką ant raiščio, šie

apsimetė jo nepažįstą ar nenorį pažinti.
Valigeria Albanese buvo arčiau nei namai, tad Pinas pirmiausia pa-
traukė ten. Žengdamas Monte Napoleonės gatve pastebėjo priešais
odos dirbinių parduotuvę pastatytą Daimler-Benz G4 Offroader — šeše-
tu ratų varomą nacių automobilį. Kapotas buvo pakeltas. Nors pliaupė
lictus, vairuotojas palinkęs krapštėsi prie variklio.
Iš prekybos salės išniręs nacių karininkas su lietpalčiu kažką grubiai
riktelėjo vokiškai. Išsitiesęs it styga vairuotojas papurtė galvą. Pasibjau-
rėjęs pareigūnas vėl dingo viduje.
Pinas visuomet domėjosi automobiliais, tad stabtelėjo ir paklausė:
— Kokios bėdos?
— O tau kas darbo? - suniurnėjo vairuotojas.
— Nieko, nieko, - numojo Pinas. - Tiesiog šį tą išmanau apie variklius.
— O aš žalio supratimo neturiu, — prisipažino vyras. — Bet šiandien
ncužsiveda, o jei užsiveda — tuojau ima pukšėti duslintuvas. Kaip dirba
tuščiąja eiga, nė kalbėti nesinori, o perjungiant pavaras visa šokčioja.
Pinas pagalvojo ir, stengdamasis saugoti sveikstančią ranką, dirste-
lėjo po kapotu. G4 buvo varoma aštuonių cilindrų varikliu. Patikrino
žvakes ir laidus viskas atrodė kaip pridera. Apžiūrėjęs oro filtrą, paste-
—

bėjo ir išvalė jame susikaupusį purvą. Užsikimšęs pasirodė ir kuro fl-

tras. Paskui atėjo eilė karbiuratoriui. Pinui krito į akis žibančios varžtų
galvutės. Kažkas čia visai neseniai buvo daryta.
Iš vairuotojo paėmęs atsuktuvą, sveikąja ranka kiek pasikrapštė prie

varžtų.
— Pabandyk dabar.
Vairuotojas įlipo ir užkūrė variklį. Šis užsivedė ir pokšėdamas iško-
sėjo juodų dūmų debesį.
— Matai?

193
 Mark Sullivan

Pinas linktelėjo, susimąstė, ką juo dėtas darytų Albertas Askaris, ir

dar kartą palinko prie karbiuratoriaus. Išgirdęs atsiveriant dėdės krautu-
vės duris, šūktelėjo:
— Užvesk dar kartą!
Šįsyk automobilis suriaumojo, kupinas gyvybės. Nusišypsojęs Pinas
padėjo įrankius ir užvožė kapotą. Tuomet išvydo ant šaligatvio greta dė-
dės Alberto ir tetos Gretos stovintį vokiečių karininką. Lietpaltį šis jau
buvo nusivilkęs. Iš jo antsiuvų Pinas suprato, jog vyras generolas ma- -
joras.
Teta Greta kažką pasakė jam vokiškai. Generolas atsakė.
— Pinai, — pašaukė teta. Generolas Lejersas norėtų su tavimi persi-
—-

mesti vienu kitu žodžiu.

Pinas nurijo seiles, iš priekio apėjo automobilį ir pasveikino vyriškį

kiek atmestinu Žle:/ Hirler* net suvokdamas, kad jiedu su generolu vilki
vienodas uniformas ir ant žastų ryši vienodus raiščius.
Teta Greta pridūrė:
— Pinai, jis nori pamatyti tavo dokumentus ir sužinoti, kur esi paskir-
tas Todto organizacijos.
— Į Modeną, -atsakė Pinas ir, pasikuitęs kišenėje, ištraukė dokumentus.

Lejersas juos perskaitė ir kažką pasakė vokiškai.

— Jis klausia,
ar
tokios būklės gali vairuoti, — išvertė teta Greta.
Pinas kilstelėjo smakrą, pajudino ore pirštus ir patikino:
— Kuo puikiausiai,
pone.
Tera išvertė jo žodžius. Generolas atsakė. Teta kažką sumurmėjo jam.
Lejersas nužvelgė Piną.
— Ar bent kiek moki vokiškai?

— Šiek tiek, — pripažino jis. — Suprantu daugiau, nei galiu pasakyti.

*
Vok. Heil Hirler - Šlovė Hideriui — nacių pasisveikinimas, lydimas ištiestos rankos gesto.

194
 Po raudonu dangum

— Vous parlez frangais, vorarbeiter?

—Oui, mon gėnėral. Trės bien.*
— Tuomet nuo šiol būsi mano vairuotojas, — nurodė generolas. —
Anas liurbis apie automobilius nieko neišmano. Tu tikras, kad su tokia

ranka galėsi vairuoti?

— Taip, - linktelėjo vaikinas.
— Tada rytojaus
rytą, be
dvidešimt septynios, prisistatyk į Vermachto
būstinę, Vokiečių namus. Automobilių aikštelėje rasi ir šį. Daiktinėje
paliksiu adresą. Turėsi ten atvažiuoti manęs pasiimti. Supratai?
Pinas palenkė galvą.
— Oui, mon gėnėral.
Generolas Lejersas įsitempęs linktelėjo, įlipo į automobilį ir kažką
griežtai riktelėjo vairuotojui. Šis piktai dėbtelėjo į Piną, ir automobilis
pamažu nuriedėjo tolyn.
— Eik vidun, Pinai!
-
sušuko dėdė Albertas. — Dėl Dievo! Eik vidun!
— Ką jis pasakė vairuotojui? — paklausė Pinas tetos, jiedviem sekant
dėdei pavymui.
— Išvadino asilu, tinkamu tik tualetams valyti, — atsakė ši.
Dėdė užtrenkė parduotuvės duris, pakabino vitrinoje iškabą Užda-
ryta ir triumfuodamas iškėlė aukštyn kumščius.
— Pinai, ar bent suvoki, ką padarei?
— prisipažino šis. — Iš tikrųjų tai nelabai.
Ne, —

— Tai buvo genorolas majoras Hansas Lejersas! — lyg apsvaigęs išpyš-

kino dėdė Albertas.

Teta Greta pridūrė:
— Oficialiai jo titulas skamba
taip: Generalbevol/mūchtigter fur Reichs-
minister fūr Rūstung und Kriegsproduktion fūr Italien. Tai reiškia — Rei-
cho ginkluotės ir karo gamybos ministro įgaliotinis Italijoje.
Matydama, kad Pinui dar neaišku, ji tęsė:
Pranc. Prancūziškai moki, vorarbeiteri? - Taip, mano generole. Labai gerai.
+

195
 Mark Sullivan

—Įgaliotiniui perduodama absoliuti valdžia. Tokį statusą užsitarnau-

ti gali tik aukščiausio lygio pareigūnas — Reicho ministras suteikia jam
visišką laisvę daryti bet ką, kas tik jam atrodo teisinga ir naudinga nacių
karo mašinai.
Dėdė Albertas papildė:
— Po lauko maršalo Keselringo, generolas Lejersas — galingiausias
vokietis visoje Italijoje. Įgaliojimai jam suteikia tokią pačią galią, ko-
kią turi Hitlerio Reicho ginkluotės ir karo gamybos ministras Albertas
Špėras. Nuo fiurerio jį skiria vos du žingsniai! Ko tik įsigeidžia Lejer-
sas taip ir būna. Kad ir ko Vermachtui reikėtų Italijoje, Lejersas tai
—

gaus — privers fabrikus pagaminti arba pavogs iš mūsų. Čia jis gamina
visus nacių ginklus, pabūklus, amuniciją ir sprogmenis. Visus tankus.
Visus sunkvežimius.
Pino dėdė akimirkai nutilo, dėbsodamas kažin kur į tolumą. Tuo-
met sušuko:
Viešpatie, Pinai, Lejersas privalo žinoti, kur yra visi spąstai tan-
—

kams, atspariosios ugniavietės, minos ir fortai nuo čia iki pat Romos.
Juk pats viską įrengė, argi ne? Žinoma, pats. Negi nesupranti, Pinai?
Dabar esi asmeninis didžiojo generolo vairuotojas. Vyksi visur, kur vyks
jis. Marysi viską, ką matys jis. Girdėsi viską, ką girdės jis. Būsi mūsų
šnipas vokiečių valdžioje!
 15 skyrius

Nubudus 1944-ųjų rugpjūčio aštuntosios rytą Pinui tebesvaigo gal-

va nuo staigaus ir
dramatiško likimo posūkio. Uniformą jis išsilygino ir
pusryčius pavalgė tėvui nė nespėjus pakilti iš lovos. Siurbčiodamas kavą
ir kramsnodamas skrebučius dar prisiminė dėdės Alberto sprendimą:
niekas, išskyrus jį ir tetą Gretą, negali žinoti apie Pinui, asmeniniam
generolo majoro Hanso Lejerso vairuotojui, tekusią slaptą užduotį.
— Niekam neprasižiok, — mokė dėdė. — Nei tėvui, nei motinai, nei
Mimui ar Karletui. Niekam. Jei kam nors pasakysi, gali sužinoti dar kas
nors, o tuomet — dar... Neilgai trukus į duris pasibelstų gestapo vyrai,
pasirengę tave suimti ir kankinti. Supranti?
— Turi būti labai
atsargus, — tikino teta Greta. — Būti šnipu - klaikiai
pavojinga.
— Gali paklausti Tulijaus,
- pridūrė dėdė Albertas.
— Kaip jis? — paklausė Pinas, stengdamasis nukreipti mintis nuo
grėsmės būti sugautam ir kankinamam.
— Praėjusią savaitę naciai leido jam pasimatyti su seseria, — atsakė

teta. — Anot jos, jį

baisiai mušė, tačiau nieko neišgavo. Atrodo sulysęs
ir negaluoja — kažkas viduriams, bet sesuo tikina, kad jis nepraranda
vilties, net kalba apie pabėgimą ir kovą partizanų gretose.
Tulijus pabėgs ir kausis, — mintyse kartojo sau Pinas, skubėdamas
San Babilos gatvėmis ir vydamas iš galvos miegus. — O štai aš — šnipas.

-
Vadinasi, dabar ir aš pasipriešinimo dalis, tiesa?
Vokiečių namus prie Romos vartų Pinas priėjo be penkių pusę sep-
tintos. Jam parodė, kur rasti automobilių aikštelę — šioje jis pričiupo po
|ejerso Daimler-Benz automobilio kapotu besikrapštantį mechaniką.
— Ką
čia išdarinėji? — suriko Pinas.

197
 Mark Sullivan

Mechanikas, keturiasdešimt perkopęs italas, suniurzgėjo:

— Dirbu savo darbą.

— Aš —
-
naujasis generolo Lejerso vairuotojas, Pinas nužvelgė kar-
biuratorių. Dviejose vietose aiškiai kažkas buvo daryta. — Daugiau
neliesk karbiuratoriaus.
Žengtelėjęs atgal mechanikas išlemeno:
Nieko panašaus nedariau.
—

— Aišku, darei, — Pinas čiupo iš mechaniko įrankių dėžės atsuktuvą

ir kur ne kur pataisė varžtelius. — Štai. Dabar murks kaip liūtė.

Mechanikas dėbsojo į Piną, kuris, atlapojęs vairuotojo dureles,
stryktelėjo ant laiptelio, įsliuogė į vietą ir apsidairė. Pakeliamas stogas.
Oda aptrauktos sėdynės. Atskiros sėdynės priekyje, vientisa — gale. Be
jokios abejonės, G4 buvo pats didžiausias automobilis, kokį tik Pinui
teko vairuoti. Šeši ratai ir aukšta prošvaisa leido automobiliui įveikti
bet kokius kelius — spėjo, kad greičiausiai kaip tik tam šis modelis ir
sukurtas.
Kur važinėja Ginkluotės ir karo gamybos ministro įgaliotinis? Su to-
kia mašina ir turėdamas absoliučią valdžią — visur, kur tik įsigeidžia.
Prisiminęs nurodymą, Pinas dirstelėjo į daiktinę. Čia gulėjo adre-
sas — Dantės gatvėje, vienas juokas rasti. Nenorėdamas be reikalo
jautrinti žaizdos, Pinas išbandė pavarų svirtį ir įvairias rankos padėtis,
kol galop rado patogiausią. Tada patikrino sankabą, pertikrino visas
pavaras. Dešinės rankos nykščiu ir bevardžiu pirštu pasuko raktelį.
Vairu nusirito laukinės variklio jėgos banga.
Pinas atleido sankabą. Ši pasirodė kietoka. Ranka nuslydo nuo pa-
varų svirties, ir
šoktelėjęs į priekį Daimler sustojo. Pinas dar dėbtelėjo
į mechaniką; šis kreivai šypsojosi, nenuleisdamas nuo jo akių.

Nekreipdamas į vyrą dėmesio Pinas vėl užvedė automobilį, šįsyk

kur kas daugiau dėmesio skirdamas sankabai. Pirmąja pavara išriedė-
jęs iš aikštelės, įjungė antrąją. Milano centro gatves, kitados pritai-
kytas arklių tempiamiems vežimams, geriausiu atveju galima buvo

198
 Po raudonu dangum

pavadinti siauromis. Prie Daimler vairo įsitaisęs Pinas jautėsi taip, lyg,
vingiuotais keliukais vairuotų nedidelį tanką.
Dviejų pakeliui sutiktų automobilių vairuotojai iš kelio pasitraukė
vos išvydę raudonas nacių generolo vėliavėles, plazdančias ant abiejų
Daimler sparnų. Mašiną Pinas pastatė specialiai jam Lejerso paliktoje
vietoje, ant šaligatvio, iškart už raštelyje nurodyto namo Dantės gatvėje.
Vienas kitas praeivis nudelbė Piną žvilgsniu, bet regėdami nacių ge-
nerolo vėliavėles, nesiryžo prieštarauti. Paėmęs raktelius jaunuolis išlipo
ir žengė į nedidelio daugiabučio vestibiulį. Prie laiptų, greta uždarytų
durų, ant taburetės sėdėjo senutė. Jos akinių stiklai storiu prilygo bute-
lio dugnui. Ji dėbtelėjo Pino pusėn taip, lyg vargiai ką teįžiūrėtų.
— trečią B, — pranešė šis.
Einu į

Netardama nė
žodžio žilagalvė linktelėjo ir mirktelėjo iš už akinių
stiklų. Kraupoka, dingtelėjo vaikinui lipant į ketvirtąjį aukštą. Jis pa-
žvelgė į laikrodį. Kai tvirtai pabeldė į duris, buvo lygiai be dvidešimt
septynios.
Jo ausis pasiekė žingsniai. Durys atsivėrė į vidų, ir Pino gyvenimas
apvirto aukštyn kojomis.
Mirktelėjusi pilkšvai žydromis akimis ir nusišypsojusi tarnaitė prabilo:
— Tai tu — naujasis generolo vairuotojas?
Kad ir kaip jaunuolis troško jai
atsakyti, nuostaba neleido nė prasižio-
ti. Širdis krūtinėje daužėsi lyg pakvaišusi. Nors bandė prabilti, neįstengė
išspausti nė garso. Veidas degte degė. Jis persibraukė pirštu kaklą, vos
atlaisvino apykaklę. Galų gale tiesiog linktelėjo.
— Tikiuosi, vairuoji geriau nei šneki, — nusikvatojo mergina, viena
ranka žaisdama rusvų plaukų kasa, o kita mostelėdama jam užeiti vidun.
-
Pinas praėjo pro tarnaitę, giliai įkvėpė jos aromato galva ėmė svaigti
taip, kad išsigando nukrisiąs.
— Aš Dolės tarnaitė, - paaiškino mergina jam už nugaros. —- Gali mane
vadinti...
— Ana, - prabilo Pinas.

199
 Mark Sullivan

Kai
jis atsigręžė į tarnaitę, durys buvo uždarytos, o šypsena - dingusi
iš jos veido. Ana žvelgė į jaunuolį taip, lyg šis keltų neaiškią grėsmę.
— Iš kur žinai mano vardą? —-
-
paklausė. Kas tu per vienas?
— Pinas, — išlemeno jis. - Pinas Lela. Mano tėvams priklauso ranki-
nių parduotuvė San Babiloje. Pernai prie kepyklos kviečiau tave drauge
nueiti pažiūrėti Ailmo, o tu klausei, kiek man metų.
Anos akys surimtėjo — regis, ji mėgino iš atminties ištraukti išblu-
kusią, seniai palaidotą akimirką. Tuomet prajuko, prisidengė burną ir
apžiūrėjo vaikiną iš naujo.
— Nė kiek neprimeni to pakvaišusio berniuko.

— Keturiolika mėnesių gali daug ką pakeisti.

— Matau, — sutiko ji. - Negi jau tiek laiko praėjo?

— Visas gyvenimas,
-
linktelėjo Pinas.
Susierzinusi Ana kilstelėjo antakius.
—- Niekada nebuvai mielesnė.

— Atsiprašau?
— Taip vadinosi filmas, — paaiškino jis. — Fredas Asteras. Rita Hei-
vort. Palikai mane ant ledo.
Mergina palenkė galvą, jos pečiai nusileido.
— Išties palikau, ar ne?

Valandėlę stojo nejauki tyla, kurią pertraukė Pinas:

— Ir gerai, kad taip nusprendei. Tą vakarą kino teatrą subombardavo.

Mudu
su broliu buvome viduje, bet abiem pavyko ištrūkti.
Ana pakėlė į jį akis.
— Tikrai?
— Tikrų tikriausiai.
— O kas tavo rankai? — pasiteiravo ji.
Vaikinas nužvelgė savo sutvarstytą plaštaką.
— Tik pora siūlių.
— Ana! Ana, man tavęs reikia, prašau! — iš kažkur atsklido sodrus
moters balsas.

200
 Po raudonu dangum

—
-
Ateinu, Dole, atsiliepė Ana. Ji parodė Pinui suoliuką kori-
doriuje. Gali čia prisėsti, kol generolas Lejersas bus pasirengęs.
—-

Pinas žengtelėjo į šalį, ir tarnaitė praėjo pro jį siauru korido-

-
riumi. Vaikinui užgniaužė kvapą jis sekė žvilgsniu siūbuojančius
Anos klubus, kol galiausiai ši dingo buto gilumoje. Kai pagaliau
prisėdo ir prisiminė kvėpuoti, jo uoslę kuteno ore pasilikęs mo-
teriškas, jazminais dvelkiantis Anos aromatas. Pinui dingtelėjo
atsistoti ir pasivaikščioti po butą — vien tam, kad galėtų darsyk
ją išvysti ir užuosti. Nusprendus surizikuoti, širdis ėmė pašėlusiai
daužytis.
Staiga Piną pasiekė du balsai: vyras ir moteris šnekučiavosi
vokiškai ir garsiai juokėsi. Vaikinas ištempė ausis. Kitame trum-
pučio koridoriaus gale pasirodė vos keturiasdešimtį perkopusi
moteris nėriniuotu pieno baltumo satininiu chalatėliu ir karoliu-
kais siuvinėtomis aukso spalvos šlepetėmis. Ilgakojė žengė artyn:
ji nesegėjo liemenėlės, o grožiu priminė aktorę — meniškai išsi-
draikę kaštoniniai plaukai gaubė pečius ir veidą, kuriame žibėjo
žalios akys. Nors buvo dar visai ankstyvas rytas, jau kruopščiai
pasidažiusi. Įrraukdama cigaretės dūmą, moteris įdėmiai nužvel-
gė Piną.
— Kaip vairuotojas tu aukštas ir atrodai neprastai, — įvertino ji.
Kalbėjo itališkai, bet su ryškia vokiška tartimi. — Gaila. Aukšta-
ūgiai kare pirmieji padeda galvas. Lengvi taikiniai.
— Tikriausiai teks įprasti savąją nunarinti.
— Mmm, -sumurkė
ji ir įrraukė dūmą. — Aš Dolė. Dolė Stotlmejer.
— Vorarbeiteris Lela, Pinas Lela, — atsakė visai neužsikirsdamas.

Dolė neatrodė itin sužavėta. Ji sušuko:

— Ana? Ar generolo kava paruošta?

— Minutėlę, Dole,
- atsiliepė tarnaitė.
Ana ir generolas Lejersas į trumputį koridorių įpuolė vienu sykiu.
Pinas tuojau įsitempė lyg styga, pasveikino karininką, bet jo žvilgsnis

201
 Mark Sullivan

įsmigo merginą, žengiančią prie jo ir tiesiančią termosą. Visa aplink

į

vėl padvelkė jos aromatu. Žiūrėjo į jos rankas ir

pirštus, kokie jie tobuli,
kokie...
— Imk termosą, sušnibždėjo Ana.
—

Atsitokėjęs Pinas paėmė indą.

— Ir generolo lagaminą, sumurmėjo —-
ji.
Nuraudęs Pinas negrabiai nusilenkė Lejersui ir čiupo didelį odinį
jo lagaminą buvo sunkus.
— šis
— Kur automobilis? — prancūziškai paklausė generolas.
—Priešais namą, mon gėnėral, — atsakė Pinas.
Dolė kažką pasakė generolui vokiškai. Šis linktelėjo ir atsakė, tuo-
met įsmeigė žvilgsnį į Piną.
—Ko stovi ir spoksai kaip koks dummkopf*? Nešk lagaminą į ma-
šiną. Padėk ant galinės sėdynės. Per vidurį. Aš tuojau nusileisiu, — iš-
košė jis.
Oui, mon gėnėral. Ant galinės sėdynės, per vidurį,
—
- sumišęs pa-
kartojo Pinas.
Prieš išeidamas jis dar sykelį žvilgtelėjo į Aną ir nusivylė išvydęs,
kad ši į jį žiūri lyg į nevisprotį. Žengė iš buto ir tempdamas generolo
lagaminą pasileido laiptais žemyn. Stengėsi prisiminti, kada pastarąjį
sykį galvojo apie Aną. Prieš penkis, šešis mėnesius? Tiesą sakant, jau
buvo netekęs vilties dar kada nors ją išvysti, o dabar — štai.
Kol pro fojė mirkčiojančią senę ėjo į kiemą, visos mintys sukosi tik
apie Aną. Jos kvapą. Šypseną. Juoką.
Ana, - galvojo Pinas. — Koks žavus vardas. Tiesiog pats nuo liežuvio
Tilas1.

Ar generolas Lejersas pas Dolę leidžia visas naktis? Pinas nuošir-

džiai vylėsi, jog taip. O gal įprastai taip nebūna? Tik kartą per savaitę
ar panašiai? Pinas nuoširdžiai vylėsi, jog ne.

* Vok. Dummkopf- kvailys.

202
 Po raudonu dangum

Staiga vaikinui dingtelėjo, kad jei nori dar išvysti Aną, turi susikaup-
ti. Jis nusprendė, jog privalo tapti tokiu geru vairuotoju, kokio Lejersui
nickada nešautų į galvą atleisti.
Pinas priėjo prie Daimler. Tik tada, keldamas lagaminą ant galinės
sėdynės, susimąstė, kas galėtų gulėti jo viduje. Vos per plauką nepamė-
pino Čia pat jo ir atidaryti, bet laiku susiprato, kad aplink vaikšto vis
daugiau pėsčiųjų, tarp jų ir vokiečių kareivių.
Pinas padėjo lagaminą ant sėdynės, užtrenkė dureles ir apėjęs auto-
mobilį atsistojo vairuotojo pusėje taip, kad daugiabutis būtų jam prieš
akis. Atidaręs galines dureles, prisitraukė lagaminą arčiau. Nužvelgė
spyną: šioje žiojėjo rakto skylutė. Jis pakėlė akis į ketvirto aukšto langus
spėliodamas, kiek generolas užtruks prie pusryčių stalo.
Su kiekviena akimirka laiko lieka vis mažiau, - pamanė Pinas ir pa-
bandė atidaryti. Užrakintas.
Dirstelėjus į ketvirto aukšto langus jam pasirodė, kad užuolaidos
suplazdėjo — lyg kas būtų jas laikęs kilstelėtas, bet dabar paleidęs. Pi-
nastuojau užtrenkė galines dureles. Po kelių akimirkų atsilapojo Dolės
daugiabučio durys. Generolas Lejersas žengė į gatvę. Apibėgęs automo-
bilį, Pinas atidarė dureles kitoje pusėje.
Nacių Ginkluotės ir karo gamybos ministro įgaliotinis beveik nė
nedirstelėjo į vairuotoją ir tuojau įsitaisė greta savo lagamino. Iškart
atidžiai patikrino užraktą.

Pinas uždarė generolo dureles. Rodės, širdis tuojau iššoks iš krūtinės.

() kas,
jei nacis būtų išėjęs iš pastato ir radęs jį apžiūrinėjantį lagamino
vidų? Nuo tos minties širdis dar labiau pašėlo, bet vaikinas įsitaisė už
vairo ir žvilgtelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį. Nusiėmęs ir
šalia pasidėjęs
kepurę su snapeliu, Lejersas iš po apykaklės išsitraukė ploną sidabrinę
grandinėlę. Ant jos kabėjo raktelis.
— Kur vyksime, mon gėnėral? — paklausė Pinas.

203
 Mark Sullivan

— Tylėk, kol tavęs niekas nekalbina, — kaip kirviu nukirto Lejersas,

rakindamas lagaminą. — Aišku, vorarbeiteri?
— Oui, mon gėnėral,
- atsakė Pinas. — Visiškai aišku.
— Skaityti žemėlapį moki?

— Taip.
— Tada gerai. Važiuok Komo link. Kai jau būsime už Milano ribų,

sustok ir nukabink mano vėliavėles. Paslėpk jas daiktinėje. O kol kas

patylėk. Turiu susikaupti.
Automobiliui pajudėjus generolas Lejersas užsidėjo skaitymo aki-
nius ir ėmė kruopščiai tyrinėti milžinišką šūsnį ant kelių gulėjusių
dokumentų. Tiek vakar Va/igeria Albanese, tiek ir šiandien pas Dolę
Stotlmejer Pinas buvo pernelyg išsiblaškęs, kad deramai įsižiūrėtų į Le-
jersą. Užtat dabar važiuodamas vis dirsčiojo į generolą, stengdamasis
galvon dėtis kiekvieną smulkmeną.
Jis spėjo, kad Lejersui turėtų būti apie penkiasdešimt penkeri. At-
rodė tvirtai sudėtas, ypač per pečius, o stambusit jaučio kaklas sunkiai
tilpo iškrakmolytų baltutėlių marškinių ir švarko apykaklėje. Reti, jau
žilti pradėję plaukai buvo sušukuoti į viršų nuo palyginti plačios kaktos
jų
ir sutepti blizgia pomada. Generolas skaitinėjo ataskaitas, žymėjo ant
pastabas, o peržiūrėtus segtuvus krovė į atskirą krūvą ant sėdynės. Dėl
tamsių vešlių antakių atrodė, kad akis nuolat dengia šešėlis.
Lejersas atrodė visiškai pasinėręs į dokumentus. Iki tol, kol Daimler
kirto Milano miesto ribą, Pinas nė karto nematė, kad jis būtų pakėlęs
galvą nuo darbų. Net vaikinui sustojus nuimti nuo mašinos generolo
vėliavėlių, šis nearplėšė akių nuo dokumentų. Ant kelių ištiesęs brėži-
nius Lejersas atidžiai juos tyrinėjo.
— Komas, mon gėnėral, — pranešė Pinas.

Lejersas pasitaisė akinius.

— Į stadioną. Pro galinį įvažiavimą.

Dar kelios minutės, ir Pinas jau riedėjo Džuzepės Sinigalijos gatvėje

veikiančio futbolo stadiono ilguoju kraštu iš vakarų pusės.

204
 Po raudonu dangum

— Pastatyk automobilį pavėsyje, — paragino generolas Lejersas. — Ir

palauk jame.
— Oui, mon gėnėral.

Pinas sustabdė mašiną, iššoko lauk ir tuojau atidarė galines dureles.

Tarsi jo nė nepastebėdamas Lejersas išlipo laukan su lagaminu rankoje
ir praėjo pro Piną it pro tuščią vietą. Ne kitaip žengdamas į stadioną
elgėsi ir su apsaugininkais.
Nors buvo dar anksti, rugpjūčio oras kaito kaip reikiant. Puikiai
užuosdamas kitoje stadiono pusėje plytintį Komo ežerą, Pinas troško
pačjėti šlaitu žemyn ir paganyti akis po vakarinę jo
atšaką, besidriekian-
čią Alpių ir Casa Alpina link. Jis spėliojo, kaip sekasi tėvui Rė ir Mimui.
Pinas susimąstė apie motiną — spėliojo, kokius rankinių modelius
ji kuria dabar, ar žino, kas nutiko sūnui. Apimtas ilgesio suvokė, kaip

labai jam trūksta Porzijos, o ypač — jėgos, su kuria ji griebdavosi kiek-

vienos smulkmenos. Seniau Pinas nė neįsivaizdavo, kad kas nors galė-
tų įbauginti jo motiną, bet viską pakeitė pirmoji ant miesto nukritusi
bomba. Nuo tada jiedvi su Čiči gyveno Rapale, karo naujienas sekė
klausydamosi radijo ir meldėsi, kad viskas kuo greičiau nurimtų.
Slapstytis buvo pasyviųjų kelias, tad iš dalies Pinas džiaugėsi nesąs
su motina. Jis bent jau nuo nieko nesislėpė. Buvo šnipas pačioje Italijos
nacių valdžios širdyje. Jo kūnu persirito šiurpuliukai: pirmąsyk apie šni-
pinėjimą svarstė ne kaip apie nerūpestingą žaidimą, bet kaip apie tikrą
karo strategiją.
Ką jis stengėsi rasti ar pamatyti? Ir kur? Žinoma, buvo lagaminas
ir tai, kas gulėjo viduje. Pino spėjimu, generolas Lejersas turėjo vieną
biurą čia, Kome, ir antrą — Milane. Bet ar jam kada bus leista įkelti ten
koją?
Tokia galimybė neatrodė labai tikėtina, ir suvokęs, kad dabar kažin
ko nuveikti negali — tik laukti Lejerso, Pinas mintimis grįžo prie Anos.
Jau galvojo niekada jos nebeišvysiąs, ir štai — ji patarnavo generolo mei-
lužei! Na ir neįtikėtinas sutapimas! Greičiausiai visa tai...

205
 Mark Sullivan

Daugiau nei tuzinas vokiečių sunkvežimių praburzgė pro šalį,

spjaudydami į orą juodus dyzelino dūmus. Visi kaip vienas sustojo
šiauriniame gatvės gale. Iš vieno iššokę ginkluoti Todto organizacijos
kareiviai išsiskirstė ir nukreipė šautuvų vamzdžius į kitų sunkvežimių
galus.
— Raus!* — šaukė jie, atidarydami priekabų užkardas. Nuklojus
brezentą, kiekvienoje pasirodė iš nuostabos besidairančių maždaug
keturiasdešimties vyrų veidai. — Raus!
Visi atrodė išsekę, purvini, pasišiaušusiomis barzdomis ir ilgais su-
sivėlusiais plaukais. Jų akys buvo tuščios, tarsi negyvos. Visi vilkėjo
nudriskusias pilkas kelnes ir marškinius. Ant krūtinių juodavo raidės,
kurių Pinas neįstengė įskaityti. Supančioti žmonės vos vilkosi į priekį,
kol pripuolę sargybiniai keliems vožė šautuvų buožėmis. Ištuštėjo vie-
nas sunkvežimis, tuomet — kitas, ir netrukus būriu į šiaurinį stadiono
kraštą jau ėjo mažiausiai trys šimtai vyrų.
Pinas prisiminė panašių žmonių regėjęs centrinėje Milano geležin-
kelio stotyje — ten jie iš gatvių rinko sprogmenų paliktas nuolaužas.
Ar
tai žydai? Iš kur jie atsirado?

Pilkieji, kaip juos praminė Pinas, apėjo stadioną šiaurės vakaruose

ir, pasukę rytuose mėlynuojančio ežero link, netrukus dingo iš akių.
Vaikinas prisiminė generolo Lejerso įsaką laukti jo prie Daimler, tuo-
met — dėdės Alberto troškimą, kad taptų šnipu. Sparčiu žingsniu
praėjo keturis sargybinius prie artimiausio įėjimo. Vienas jų kažką
šūktelėjo vokiškai, bet Pinas nesuprato. Linktelėjęs ir nusijuokęs trau-
kė tolyn, vildamasis, jog apsimestinis pasitikėjimas savimi suveiks ne
prasčiau nei tikras.

Jis pasuko už kampo. Pilkųjų nebebuvo. Kaipgi tai įmanoma?

*
Vok. Raus!- Lauk!

206
 Po raudonu dangum

"Tuomet Pino žvilgsnį patraukė pakeliamosios durys šiauriniame sta-

diono gale: jos buvo atidarytos, o greta budėjo pora ginkluotų sargybi-
nių. Vaikinas prisiminė Tulijų Galimbertį: šis vis kartodavo, kad norint
įveikti bet kokią sudėtingą užduotį tereikia apsimesti kuo nors kitu —
tuo, kam čia kaip tik ir vieta.
Pinas pasisveikino su sargybiniais ir ramiai žengė į aikštelės link ve-
dantį tunelį. Manė, jei jį ir sustabdys — tai čia ir dabar. Vis dėlto rizi-
kingas sumanymas išdegė: kareiviai nė neprasižiojo. Jis tuojau suprato
kodėl. Tunelio kraštuose buvo daug koridorių, kuriuose gausybė tokio-
mis pat kaip jo TO uniformomis vilkinčių vyrų krovė dėžes ir pakus.
Sargybiniai tikriausiai palaikė Piną vienu iš
jų.
Beveik pasiekęs tunelio galą jis pasislėpė šešėlyje ir apsidairė. Pilkieji
stovėjo išsirikiavę eilėmis. Jiems už nugarų, pietiniame stadiono gale,
buvo pakeltas ir ištiestas kareiviškas maskuojamųjų spalvų tinklas. Už
jo ant priekabų stovėjo haubicos — Pinui pavyko suskaičiuoti šešias, tu-
zinai sunkių kulkosvaidžių ir nesuskaičiuojama gausybė medinių krep-
šių. Atsargų, o gal amunicijos sandėlis.
Pinas atsigręžė į TO karius. Kol šie statė paskutinius pilkuosius į
vietas, iš tunelio gal už pusšimčio metrų pasirodė generolas Lejersas. Jis
žingsniavo išilgai stadiono, sekamas TO kapitono ir seržanto.
Prisispaudęs prie tunelio sienos vaikinas rimtai susimąstė, kas galėtų
nutikti, jeigu jį sugautų šniukštinėjantį. Apklaustų, be jokios abejonės.
Gal dar primuštų. O gal dar blogiau. Jam dingtelėjo, kad bus geriausiai

tvirtu žingsniu patraukti atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo, tada ramiai
sulaukti Lejerso ir toliau rūpintis dienos reikalais.
Bet tada generolas Lejersas tiesia it styga nugara, demonstruodamas
visišką nacių Reicho ministro valdžią, sustojo priešais pilkuosius, susta-
tytus po dešimt į trisdešimt eilių. Vyrus skyrė beveik metro, eiles — gerų
trijų pločio tarpai. Lejersas akimirką nužvelgė pirmąjį vyrą ir išrėžė kaž-
ką, ko Pinas neišgirdo.
Kapitonas užsirašė kažką bloknote. Seržantas pamojo šautuvo buo-
že, ir pirmas pilkasis žengė šalin, suardydamas tvarkingą stačiakampį.

207
 Mark Sullivan

Lejersą, kuris jau buvo pe-

Perėjęs lauką jis apsisuko ir atsistojo veidu į

rėjęs prie kito vyro, o netrukus žengė prie trečiojo. Apžiūrėjęs kiekvieną
vyrą, jis kažką šūktelėdavo. Kapitonas užsirašydavo, o seržantas ginklo
buože pamodavo, kur šiam eiti. Vieni sustojo prie pirmojo, iš kitų buvo
suformuotos dar dvi grupės.
Jis juos vertina. Rūšiuoja.
Ir tikrai: stambiausi, stipriausi kaliniai stovėjo mažiausiame iš visų
trijų būrių. Kiek didesnės antrosios grupės vyrai atrodė labiau nusika-
mavę, bet dar nepraradę orumo. Trečioji, didžiausia, grupė rodėsi su-
daryta iš svyruojančių ant gyvenimo ir mirties ribos — į griaučius jau jie
panėšėjo labiau nei į žmones ir bet kada galėjo kristi, neatlaikę stiprė-
jančios kaitros.
Grupuodamas vyrus Lejersas pasirodė kaip tikras vokiško našumo
etalonas. Kiekvienam kaliniui skyręs ne daugiau nei penkias sekundes,
jis riktelėdavo, ką nusprendęs, ir žengdavo toliau. Nepraėjo nė penkio-
lika minučių, o jis jau stovėjo priešais paskutinį iš
trijų šimtų vyrų. Kaž-
ką pasakė kapitonui ir
seržantui, kurie tuojau iškėlė rankas ir
riktelėjo:
— Sieg Heil!
*

Generolas Lejersas į nacių pasveikinimą guviai atsakė tuo pačiu ir

patraukė išėjimo link.

Jis eina link automobilio!

Pinas apsisuko ir nurijęs seiles pajuto liežuviu metalo prieskonį.
Nors magėjo bėgti, prisivertė verčiau pamėgdžioti tvirtą autoritetingą
generolo eiseną. Žengiant pro šiaurinius vartus, vienas iš sargybinių
kažko jo paklausė vokiškai. Pinui nespėjus atsakyti, visų dėmesį patrau-
kė tunelį už jo nugaros žingsniuojančių pilkųjų šurmulys. Vaikinas
į

nesustojo — apsimetė per atstumą vadovaująs paradui.

*
Vok. Sieg Heil! - Už pergalę!

208
 Po raudonu dangum

Jis nėrė už kampo. Ties stadiono viduriu pasirodęs Lejersas patraukė

ticsiai prie automobilio. Pinas dėjo į kojas.
Kai generolas žengė pro duris, juos skyrė septyniasdešimt penki
metrai, bet iki Daimler likus dvylikai žingsnių Pinas jį prisivijo, žen-
gė artyn ir sustojo lyg įbestas. Jis pasveikino Lejersą ir iš paskutiniųjų
stengdamasis suvaldyti alsavimą atidarė dureles. Nuo plaukų linijos že-
myn nusiritęs prakaito lašas nėrė tarp akių ir nuslydo nosies ketera.
Tai nepraslydo generolui pro akis: užuot lipęs vidun, vyras sustingo
ir atidžiai įsižiūrėjo į Piną. Prakaito lašelių pagausėjo kelissyk.
— Liepiau tau laukti prie automobilio, — iškošė jis.
— Oui, mon gėnėral,
- -
aiktelėjo Pinas, bet man reikėjo nusičiurkšti.
Kiek pasibjaurėjęs generolas įlipo į mašiną. Pinas uždarė dureles —
jautėsi taip, lyg ką tik būtų kaitinęsis garinėje pirtyje. Viena, po to kita
rankove nusibraukęs nuo veido prakaitą sėdo prie vairo.
— Varena, — rėžė generolas Lejersas. — Žinai, kur?

— Rytinės ežero atšakos rytiniame krante, mon gėnėral, - atsakė Pinas

ir užvedė automobilį.
Pakeliui jiems teko sustoti keturiuose patikros punktuose, bet vos
išvydęant galinės sėdynės įsitaisiusį Lejersą sargybiniai tuojau pamo-
davo važiuoti toliau. Generolas dar paprašė Pino stabtelėti prie mažos
kavinukės Leke — nusipirko puodelį espreso kavos ir bandelę, kurią su-
valgė pakeliui.
Jiems pasiekus Varenos pakraštį, generolas nurodė važiuoti keliu,
vedančiu už miesto,
takas link ganyklos
į
pietinius Alpių šlaitus. Plentą pakeitė išvažinėtas
vartų. Lejersas Pinui liepė važiuoti pro vartus, tiesiai
per lauką.
— Jūs tikras, kad mašina patrauks? — sunerimo Pinas.

Generolas dėbtelėjo į jį lyg į paskutinį kvailį.

—Ji varoma šešiais ratais. Patrauks bet kur, jei tik paliepsiu.
Pinas sumažino pavarą, ir
jie netikėtai lengvai — tarsi nedideliu tan-
ku — nuriedėjo per nelygią žemę kitapus vartų. Generolas Lejersas įsakė

209
 Mark Sullivan

pastatyti mašiną tolimiausiame lauko kampe, kur jau stovėjo šešetas

tuščių sunkvežimių, saugomų TO karių.
Įvažiavęs į vietą Pinas užgesino automobilio variklį.
Jam dar nespėjus išlipti, generolas paklausė:
— Ar
gali žymėti pastabas?
— Oui, mon gėnėral.
Pasikuitęs lagamine Lejersas išėmė stenografuotojo bloknotą ir rašik-
lį. Tuomer išsitraukė iš po marškinių grandinėlę su rakteliu ir lagaminą
užrakino.
— Sek paskui mane, — Ir užrašinėk tai, ką pasakysiu.
liepė. —

Čiupęs bloknotą
ir
rašiklį, Pinas išlipo iš automobilio. Kai atlapojo
galines dureles, Lejersas išlipo ir palikęs sunkvežimius už nugaros sparčiai
patraukė į mišką vedančiu taku.
Artėjo vienuolikta valanda ryto. Kaitroje čirpė cikados. Malonia žalu-
ma dvelkiantis miško oras Pinui priminė pieva apaugusį šlaitą, ant kurio
jiedu su Karletu miegojo, kai bombardavo miestą. Kelias staigiai pakrypo
žemyn, aplink kyšojo vis daugiau apnuogintų medžių šaknų ir
pagalių.
Po kelių minučių, išnirę iš girios, jie išvydo bėgius, dingstančius tu-
nelyje. Generolas Lejersas patraukė tiesiai prie jo. Tik tada Pino ausis
pasiekė akmenį daužomo plieno cinksėjimas: tunelyje uolienas kapojo
į

šimtai plaktukų. Oras trenkė sprogmenų dūmais.

Sargybiniai prie įėjimo tunelį įsitempė ir pasveikino praeinantį Le-
į

jersą. Žengdamas iš paskos Pinas juto jų žvilgsnius. Tunelyje tvyrojo prie-

blanda, tirštėjanti su kiekvienu žingsniu. Plaktukų kaukšėjimas aidėjo vis
garsiau, kol nuo jo ėmė gelti ausis.
Generolas sustojo, paieškojo kažko kišenėje ir galop išsitraukė vatos
gumulėlių. Ištiesęs vieną Pinui, gestais parodė padalyti perpus ir užsi-
kimšti ausis. Tai padaręs, šis galėjo suprasti tik greta šaukiančio generolo
žodžius.
Tunelis sukosi
į lubų pakabintos ryškiai plieskiančios elekt-
šalį, ir ant
ros lemputės nušvietė nedidelės pilkųjų kariuomenės siluetus: kaltais ir

210
 Po raudonu dangum

pusių kapojo tunelio sienas. Ore tvyrojo sprogimo

kūijais vyrai iš abiejų
palikta smarvė. Smūgiams pasidavę uolienų gabalai skilo ir krito vyrams
po kojomis. Šie juos paspirdavo tolyn, kur kita grupė nuolaužas krovė
ant bėgių stovinčius vagonus.
į
Tikras pragaras, -
dingtelėjo Pinui. Jis mielai būtų tuojau pat mo-
vęs laukan. Vis dėlto generolas Lejersas traukė toliau — sustojo tik prie
VO sargybinio, ištiesusio jam žibintuvėlį. Lejersas pašvietė į iškapotas
crtmes abipus bėgių. Kai kur pilkieji buvo iškirtę po gerą metrą uolos.
Iš viso plotas, prie kurio jie plušo, Pinui pasirodė maždaug pustrečio

metro aukščio ir dvidešimt keturių ilgio.

Jie ėjo toliau palei ertmes. Vos už penkiolikos metrų iškapotų ert-
—

mių gylis abiejose bėgių pusėse jau siekė puspenkto metro, ilgis — dar
trisdešimt. Didžiumą vietos abipus bėgių užėmė didžiulės medinės dė-
žės. Kelios buvo atidarytos: viduje gulėjo kalnai amunicijos atsargų.
Generolas apžiūrėjo pavyzdžius iš kiekvienos dėžės ir kažko vokiškai
pasiteiravo seržanto. Šis ištiesė Lejersui dokumentų segtuvą. Nužvelgęs
kelis puslapius jis pakėlė akis į Piną.
— Rašyk, vorarbeiteri, — įsakė. - 7,92x57 milimetrų Mauser: 6,4 mi-
lijono šovinių parengta siųsti į pietus.
Pinas užsirašė ir pakėlė galvą.
— 9x19 milimetrų Parabellum, tęsė Lejersas. — 225 tūkstančiai šo-
—

-
vinių į Waffen-SS skyrių Milane. Keturi šimtai tūkstančių — į Mode-
nos pietus. Pustrečio šimto tūkstančių — Genujos esesininkams.
Pinas rašė kaip įstengdamas greičiau, bet vis tiek vos spėjo viską Žy-
mėtis. Kai pakėlė akis, generolas paragino:
— Perskaityk, ką užrašei.
Vaikinas perskaitė. Lejersas vos pastebimai linktelėjo ir žengė tolyn,
skaitydamas užrašus ant kai kurių dėžių bei šūkaudamas pastabas įsakus. ir
— Panzerfaust, — suriko. — Šeši...
— Atleiskite, 202 gėnėral, — pertraukė jį Pinas. — Aš nežinau to žo-
džio —
panzer...

211
 Mark Sullivan

Šimto milimetrų rankinė granata, — nekantriai atšovė generolas.

-
— —

Septyniasdešimt penkios dėžės, lauko maršalo Keselringo užsakymu į

Gotų liniją*. 88 milimetrų — tankams sprogdinti. Keturiasdešimt svai-

dyklių ir tūkstantis raketų Gotų linijai — taip pat prašius Keselringui.
Tai tęsėsi maždaug dvidešimt minučių: generolas šūkavo įsakymus ir
kryptis, kuriomis turėjo būti išgabenta viskas, pradedant automatiniais
pistoletais ir baigiant standartiniais Vermachto pėstininkų šautuvais
Karabiner 98k, tolimajam šaudymui skirtais Solothurn bei jiems skirta
tvirta 20x138 milimetrų amunicija.
tunelio gilumos pasirodęs karininkas pasisveikino su Lejersu ir
Iš
kažką jam pasakė. Apsigręžęs generolas patraukė atgal. Karininkas —
pulkininkas, nė akimirkai neužsičiaupdamas turėjo bėgti, kad nuo
jo neatsiliktų. Pinas vilkosi jiems iš paskos, išlaikydamas mandagų
atstumą.
Galų gale pulkininkas nutilo. Generolas Lejersas truputį nunarino
galvą, atsigręžė tiksliai, kaip karininkui dera, ir puolė koneveikti jaunes-
nįjį pareigūną vokiečių kalba. Pulkininkas bandė gintis, bet Lejersas nė
negalvojo nutilti. Pulkininkas žengtelėjo atgal, tačiau tai, rodės, tik dar
labiau įsiutino generolą.
Apsidairęs jis išvydo greta stovintį Piną ir
susiraukė.

-
— Tu, vorarbeiteri,
-
įsakė. Eik, palauksi manęs prie akmenų krūvos.
Nunarinęs galvą Pinas juos pralenkė. Už nugaros vėl nuaidėjo ge-
nerolo riksmas. Iš priekio atsklido kaukšinčių plaktukų ir skylančių
akmenų triukšmas, ir Pinui kilo noras verčiau Lejerso palūkėti čia. Vos
vaikinui spėjus apie tai pagalvoti, šurmulys nutilo: jį pakeitė ant že-
mės krentančių įrankių žvangesys. Pinui priėjus vyrai, dirbę su kaltais ir
kastuvais, sėdėjo atrėmę nugaras į sienas. Dauguma laikėsi susiėmę už
galvų, kiti bukai spoksojo į tunelio lubas.

*
Gotų linija — nacių Antrojo pasaulinio karo gynybinių įtvirtinimų linija Apeninų
šiaurinėje dalyje.

212
 Po raudonu dangum

Pinui atrodė, kad tokių žmonių jis dar niekada nėra matęs. Vos galė-
jai žiūrėti, kaip jie alsavo, prakaitavo ir laižėsi perdžiūvusias lūpas. Jau-
nuolis apsidairė. Prie gretimos sienos stovėjo didžiulis vandens pilnas

-
bidonas, o šalia kibiras ir samtis.
Nė vienas darbininkus prižiūrėjusių sargybinių nė piršto nepaju-
iš

dino, kad pasiūlytų jiems atsigerti. Ka4 žr kas jie tokie, kad ir ką padarė,
dėl ko čia atsidūrė, vandens tikrai nusipelnė, — tūždamas svarstė Pinas.
Priėjęs prie bidono jį pavertė ir pripylė kibirą.
Vienas iš sargybinių jau žiojosi prieštarauti, bet Pinui paminėjus ge-
nerolą Lejersą tuojau nutilo.
Priėjęs prie arčiausiai sėdėjusio vyro vaikinas įpylė jam vandens.
Žmogus buvo toks sulysęs, kad dėl styrančių skruostų ir smakro kaulų
jo veidas labiau priminė kaukolę. Vis dėlto jis atlošė galvą, prasižiojo ir
Pinas samčiu įpylė vandens tiesiai jam į gerklę. Kai šis atsigėrė, žengė
prie kito, vėliau — dar kito vyro.
Tik nedaugelis pakėlė į jį akis. Pinui semiant vandenį, septintasis

vyras, įsmeigęs žvilgsnį akmenis jam po kojomis, murmėjo itališkus

į

keiksmus, visaip jį koneveikdamas.

— Aš italas, asile,
-
suburbėjo Pinas. — Nori vandens ne? ar
Vyras pažvelgė aukštyn. Pinas išvydo, koks jis dar jaunas. Galėtų
būti bendraamžis — tik tiek patyręs ir taip pasenęs, kad Pinas nė įsivaiz-
duoti negalėjo.
— Kalbi kaip milanietis, bet uniforma nacių, - sugergždė jis.
— Ilga istorija, — atšovė vaikinas. Gerk. -
Gurkštelėjęs vandens, šis nurijo taip pat godžiai, kaip ir visi šeši vyrai
prieš jį.
— Kas tu?paklausė Pinas, jam numalšinus troškulį. — Kas visi kiti?
—

Vyras nužvelgė Piną, tyrinėdamas tarsi nematytą vabzdį.

— Aš vardu Antonijus, — tarė jis.
-
Mes vergai. Visi iki vieno.
 16 skyrius

Vergai? - pagalvojo
Pinas, pasibjaurėjęs ir sykiu apimtas gailesčio.
— Kaip čia atsidūrei? — paklausė jis. — Ar tu — žydas?
— Aš — ne, bet žydų čia yra, — atsakė Antonijus. — Dalyvavau pasi-

priešinime. Koviausi Turine. Mane sučiupę naciai, užuot paleidę kulką,

pasmerkė šitam. Be manęs čia — lenkai, slavai, rusai, prancūzai, belgai,
norvegai ir
danai. Iš kur kuris, pasufleruos ant krūtinės prisiūtos raidės.
Iš kiekvienos šalies, kurią įsiveržia ir nugali, naciai parsiveža stiprių
į

vyrų, kuriuos išnaudoja vergovei. Tiesa, jie sako „priverstinis darbas“ ar

kažkaip panašiai, bet, kad ir kaip pažiūrėsi, tai tėra vergystė. Kaip ma-
nai, kaip naciams pavyksta taip sparčiai tiek visko pastatyti? Šitiek pa-
krantės įtvirtinimų Prancūzijoje? Didžiulių apsauginių sienų pietuose?
Hitleris turi visą armiją vergų — štai tau ir atsakymas. Visai kaip faraonai
Egipte, ir...Jėzau, Juozapo sūnau, — štai patsai faraono vergvaldys!
Paskutiniuosius žodžius Antonijus išbėrė patyliukais, baimės kupi-
nomis akimis žvelgdamas į tunelį Pinui už nugaros. Vaikinas atsigręžė.
Jų link skubančio generolo Lejerso žvilgsnis gręžte gręžė vandens kibirą
ir samtį jo rankose. Jis kažką vokiškai sulojo sargybiniams, ir vienas jų
puolė paimti vandens.
— Tu mano vairuotojas, — rėžė generolas, eidamas pro Piną. - Neap-
tarnauji darbininkų.
— Atleiskite, 202 gėnėral,
- jam iš paskos Jie atrodė
nuskubėjo šis. —

ištroškę, bet nekas jiems neleido atsigerti. Tai tiesiog... Na, kvaila.

—
Lejersas sustojo lyg įbestas, atsisuko ir sušuko Pinui akis:
Kas
gi kvaila?
į
— Negalėdamas atsigerti dirbantis žmogus silpsta, — išlemeno Pi-
nas. — Jei norite, kad dirbtų sparčiau, jiems reikia maisto ir vandens.

214
 Po raudonu dangum

Generolas stovėjo taip arti Pino, kad dar kiek ir

jiedu būtų susilietę
nosimis. Jis taip spitrijosi vaikinui į akis, lyg norėtų pažvelgti tiesiai į
sielą. Pinui teko sukaupti visas jėgas, kad susilaikytų nenusigręžęs.
— Darbininkų sąlygas riboja mūsų veiklos kryptys, - galop išspjovė
generolas. — O maisto šiais laikais ne taip jau paprasta gauti. Bet pažiū-
rėsiu, ką galiu padaryti dėl vandens.
Pinui nespėjus nė mirktelėti, Lejersas nusisuko ir patraukė savo ke-
liu. Jaunuolis virpančiomis kojomis nusekė jį į kiemą, kur svilino ryški
vasaros saulė. Jiedviem priėjus automobilį, generolas paprašė bloknoto.
Išplėšęs lapus, kuriuose Pinas buvo sužymėjęs jo pastabas, paslėpė juos
lagamine.
— Prie Gardos ežero, į Garnjaną, į šiaurę nuo Salo, — išrėžė ir vėl
ėmėsi iš pažiūros nesibaigiančių aplankų ir ataskaitų iš savo lagamino.

Pinas kartą buvo lankęsis Salo, bet kaip ten nuvažiuoti, neprisiminė,
tad kelią pasitikslino detaliajame Italijos šiaurės žemėlapyje, kurį daik-
tinėje laikė generolas. Radęs maždaug dvidešimt kilometrų į šiaurę nuo
Salo vakariniame ežero krante stūksantį Garnjano miestelį, susiplanavo
maršrutą.
Vaikinas užvedė mašiną, ir ši nuriaumojo ganyklos pieva. Kai pasiekė
Bergamą, oras net žėrėjo nuo kaitros. Netrukus po vidudienio jie sustojo
Vermachto stovykloje įsipilti kuro, apsirūpinti maistu ir vandeniu.
Lejersas užkando ant galinės sėdynės, nė akimirkai neatsitraukda-
mas nuo darbo — nuostabu, kaip jam pavyko nė kiek neišsitepti ir ne-
apsitrupinti. Išvažiavęs iš greitkelio Pinas pasuko
šiaurę palei vakarinį
į

Gardos ežero kraštą. Apie vėjelį tegalėjai pasvajoti. Vandens paviršius

tviskėjo lyg veidrodis, kuriame atsispindėdamos viršum šiaurinio ežero
krašto iškilusios Alpių viršūnės atrodė dar didingesnės.
Jie praskriejo pro auksaspalvių gėlių laukus ir
tūkstantmečio ssnumo
bažnyčią. Dėbtelėjęs į generolo atspindį veidrodėlyje, Pinas susivokė

215
 Mark Sullivan

degąs neapykanta jam. Lejersas vadovavo nacių vergams. Jis nori sunai-
kinti Italiją ir ant jos griuvėsių įkūnyti Hitlerio viziją. Dėl Dievo, dirba
pačiam Hitlerio architektui.
Dalis Pino troško rasti nuošalią vietą, išlipti, išsitraukti ginklą ir nu-
pilti nacį kaip šunį. Tada galėtų traukti į kalnus ir
prisijungti prie vieno
iš Garibaldžio partizanų dalinių. Galingojo generolo Lejerso neliktų.
Tai jau būtų šis tas, tiesa? Sklandi karo tėkmė būtų sutrikdyta? Daugiau
ar mažiau?
ir
Vis dėlto Pinas kone akimoju suprato tai, jog jis — ne žudikas. Jam
nepakiltų ranka atimti žmogui gyvybę, net jei tas žmogus...
— Prieš įvažiuodamas į Salo, iškelk mano vėliavėles, — iš automobilio
galo šūktelėjo Lejersas.
Pinas sustabdė automobilį, ant priekinių jo sparnų pritaisė vėliavė-
les, kad važiuojant per Salo šios plazdėdamos trauktų žvilgsnius, ir nu-
riedėjo toliau. Kaitra ir rvankuma klaikiai vargino. Ežero vanduo taip
viliojo, kad Pinas vos laikėsi nesustojęs ir nepuolęs maudytis su visa
uniforma
ir
raiščiu.
Lejerso, regis, temperatūra nė kiek neveikė. Nors buvo nusivilkęs
švarką, kaklaryšio nė neatlaisvino. Jiedviem pasekus Garnjaną, genero-
las Pinui nurodė siauromis gatvelėms važiuoti tolyn nuo ežero, iki pat
vartų ir kulkosvaidžiais ginkluotų juodmarškinių saugomo pastato ant
kalvos. Vos dirstelėję į Daimler ir raudonas nacių vėliavėles, kareiviai
atlapojo vartus.
Vingiuotas įvažiavimas vedė prie milžiniškos vijokliais ir gėlių žiedais
išdabintos vilos. Juodmarškinių čia knibždėjo dar daugiau. Vienas gestu

paragino Piną pastatyti automobilį. Jo paklausęs vaikinas išlipo ir atida-

rė galines dureles. Generolas Lejersas išlipo. Fašistų kareiviai elgėsi lyg
sudrausminti botagu: išsitempė, bet bijojo net pažiūrėti tiesiai į atvykėlį.
— Likti prie mašinos, mon gėnėral? — paklausė Pinas.
— Ne, eisi su manimi, — atšovė šis. — Nepasirūpinau vertėju, o šitai
ilgai netruks.

216
 Po raudonu dangum

Pinas nesuprato, apie ką kalba Lejersas, bet nusekė jam iš paskos pro
arką ir budinčius juodmarškinius. Į vilą vedė akmeniniai laiptai, vazo-
nuose abipus jų žydėjo įspūdingos gėlės. Pasiekę vilos fasadą puošusią
kolonadą, jiedu žengė akmeninės terasos link.
Pasukęs už kampo ir atsidūręs terasoje generolas Lejersas žengte-
lėjo į priekį, sumušė kulnais, nusiėmė kepurę ir pabrėžtinai pagarbiai
palenkė galvą.
— Duče.

Pinas žengė paskui nacių generolą iš nuostabos išpūtęs akis.

Nuo Benito Musolinio jo neskyrė nė penketas metrų.
Italijos diktatorius mūvėjo rusvas jojimo kelnes ir avėjo beveik ke-
lius siekiančius lakuotos odos aulinius. Balti marškiniai, atsagstyti kur
plaukų ir jau matomo pagyvenusiems
kas žemiau krūtinės, neslėpė žilų

vyrams būdingo pilvuko, ant kurio audinys įsitempęs raukšlėjosi aplink

susegtas apatines sagas. Plikutėlė dučės galva ir oda virš garsiosios žan-
dikaulio linijos atrodė įraudusi. Rankoje jis
laikė raudonojo vyno taurę.
Ant stalelio diktatoriui už nugaros stovėjo pustuštis grafinas.

— Generole Lejersai, - linktelėjo Musolinis. Drėgnos jo akys įsmigo

į Piną. — O tu,
po velnių, kas toks?
— Šiandien aš vertėjausiu generolui, duče, — sumikčiojo šis.
—Paklausk, kaip jis laikosi, — prancūziškai paliepė Lejersas. — Pa-
klausk, kaip šiandien galėčiau jam pasitarnauti.
Pinas išvertė klausimus
į
ko kvatotis, tuomet pašaipiai vyptelėjo:
italų kalbą. Atlošęs galvą Musolinis pratrū-

— Kaip laikosi dučė?

Terasoje pasirodė brunetė iš berankovės baltos palaidinės besiveržian-

čia įspūdinga krūtine. Akis buvo prisidengusi akiniais nuo saulės, ranko-
je taip pat spaudė vyno taurę. Ryškiai raudonose lūpose smilko cigaretė.
— Pasakyk jiems, Klara. Kaipgi laikosi Musolinis?

217
 Mark Sullivan

Giliai įtraukusi ir išpūtusi dūmus, ši prabilo:

— Pastarosiomis dienomis Benitas jaučiasi gana šūdinai.
Pinas vos valdėsi neišsižiojęs. Jis puikiai žinojo, kas ji per viena. Ži-
nojo visa Italija. Klareta Petači — garsioji diktatoriaus meilužė. Jos nuo-
traukas kasdien spausdino laikraščiai. Jaunuolis negalėjo patikėti, kad ji
stovi tiesiai jam prieš nosį.
Nustojęs juoktis Musolinis itin surimtėjo, atsisuko į Piną ir tarė:
— Taip generolui ir pasakyk. Pasakyk jam, kad dučė pastarosiomis

dienomis jaučiasi gana šūdinai. Ir paklausk, ar jis gali pataisyti tai, kas
dučę verčia šūdinai jaustis.
Pinas išvertė. Susierzinęs Lejersas atsakė:
— Pasakyk jam, kad galbūt galėtume padėti kits kiram. Pasakyk, kad

jei pasirūpins, jog Milane ir -

Turine baigtųsi streikai, padarysiu dėl jo,
ką tik galiu.
Pinas pažodžiui viską persakė Musoliniui. Diktatorius prunkštelėjo:
— Streikai baigsis, jei tik sumokėsi mano darbininkams tvirta valiuta

ir užtikrinsi jų saugumą.
— Sumokėsiu Šveicarijos frankais, bet bombarduotojų aš nevaldau, —

-
atsakė Lejersas. Didžiumą gamybos jau perkėlėme į požemius, tačiau
tunelių neužteks viskam apsaugoti. Vienaip ar kitaip, kalbėdami apie
Italiją turime pripažinti: karas pasiekė lūžio tašką. Pasak naujausių ži-
nių, po įsiveržimo į Ispaniją ten iš Italijos perkelti jau septyni Sąjungi-
ninkų kariuomenės daliniai — vadinasi, jei įstengsiu tinkamai aprūpinti
savąją Gotų liniją, ji atlaikys per žiemą. Vis dėlto neturėdamas gabių
meistrų, kurie gamintų ginklus ir
jų dalis, negaliu būti tikras, kad man
pavyks. Tai ar galite dėl manęs nutraukti streikus, duče? Nė neabejoju,
kad fiurerį labai nudžiugintų jūsų parama.
— Man pakaks vieno skambučio, - Musolinis spragtelėjo pirštais ir
įsipylė dar vyno.
— Nuostabu, — nudžiugo generolas. — Kuo dar galėčiau jums būti
naudingas?

218
 Po raudonu dangum

— Gal padėtum suvaldyti mano šalį? — karčiai iškošė diktatorius.

Pakėlęs prie lūpų taurę, jis nurijo gėrimą vienu mauku.
Pinui išvertus, generolas giliai įkvėpė.
— Jūsų rankose didžiulė valdžia, duče. Dėl to ir atėjau pas jus prašyti
sustabdyti streikus.
— Dučės rankose
- didžiulė valdžia?sarkastiškai pakartojo Musoli-
—

nis, dirsčiodamas į meilužę, kuri pritariamai linksėjo galva. — Tai kodėl

tada mano kariai kasa griovius Vokietijoje ar krinta Rytų fronte? Ko-
dėl nevyksta susitikimai su Keselringu? Kodėl Italijos likimą lemiantys
sprendimai priimami nedalyvaujant prezidentui? Kodėl Hitleris neatsi-
liepia suknistu telefonu?
Paskutinį klausimą diktatorius rėkte išrėkė. Pinas išvertė, bet Lejer-
sas neatrodė sujaudintas.
— Negaliu vaizduoti žinąs, kodėl fiureris nearsiliepia į jūsų skambu-

čius, duče, bet kariauti trimis frontais užima nemažai laiko, atsakė jis. -
— Aš
pats žinau, kodėl Hitleris neatsiliepia į mano suknistus skam-
bučius! sustugo Musolinis ir trenkęs taurę ant stalo taip dėbtelėjo į
—

generolą, o tuomet — į Piną, kad šis sudvejojo, ar nevertėtų žengtelėti

atgal. — Kas pats nekenčiamiausias žmogus visoje Italijoje? — paklausė
dučė. Klausimas buvo skirtas Pinui.
Sutrikęs jaunuolis nesumojo, ką ir atsakyti, bet galop susitvardė ir
ėmė versti. Musolinis jį pertraukė, bet ir toliau kalbėjo tiesiai Pinui,
ranka mušdamasis į krūtinę.
— Dučė —nekenčiamiausias žmogus visoje Italijoje, visai kaip Hitle-
ris — nekenčiamiausias Vokietijoje. Bergi matai, Hitleriui nerūpi. Dučei
svarbi jo žmonių meilė, bet Hitleriui ant meilės nusišikt. Jam terūpi
baimė.
Pinas kaip įmanydamas stengėsi spėti versti, bet diktatoriui, regis,
staiga viskas tapo aišku.
— Klara,
ar
žinai, kodėl nekenčiamiausias Italijos žmogus nesuvaldo
savo paties šalies?

219
 Mark Sullivan

Sutrynusi peleninėje nuorūką, jo meilužė išpūtė dūmus ir atsakė:

— Dėl Adolfo Hitlerio.

— Būtent! — suriko dučė. - Dėl to, kad

nekenčiamiausias Vokietijos
žmogus nekenčia nekenčiamiausio Italijos žmogaus! Dėl to, kad Hilte-
ris net su nacių aviganiais elgiasi geriau nei su Italijos prezidentu! Laiko
mane užrakinęs vidury...
— Neturiu laiko šitoms beprotystėms, — rėžė Pinui generolas Lejer-
sas. — Pasakyk jam, kad artimiausiomis dienomis pasistengsiu supla-
nuoti susitikimą su lauko maršalu Keselringu, o per savaitę jis turėtų
sulaukti fiurerio skambučio. Kol kas nieko daugiau pažadėti negaliu.
Pinas išvertė, tikėdamasis dar vieno Musolinio sprogimo.
Vis dėlto šių pažadų diktatoriui, regis, pakako. Jis ėmė sagstytis
marškinius.
— Kaip greit — su Keselringu?
— Duče, aš
kaip tik vykstu su juo susitikti, — prisipažino Lejersas. —
Liepsiu jo adjutantui jums paskambinti dar šįvakar. Pono Hitlerio dė-
mesiui sužadinti gali prireikti kiek daugiau laiko.
Musolinis pareigingai linktelėjo tarsi atgavęs bent dalį įsivaizduoja-
mos valdžios ir ketindamas užkariauti visatą.
— Labai gerai, generole Lejersai, — tarstelėjo apžiūrinėdamas savo
rankogalius. -
Streikai bus nutraukti dar nesutemus.
Lejersas sumušė kulnais, nulenkė galvą ir atsakė:
— Nė neabejoju, kad lauko maršalas ir fiureris bus labai patenkinti.
Dar sykį dėkoju už jūsų laiką ir įtaką, duče.

Apsisukęs generolas patraukė tolyn. Nesumodamas, kaip turėtų

elgtis, Pinas sudvejojo, paskubomis nusilenkė Musoliniui ir Klaretai
Petači, o tada nėrė iš paskos Lejersui, jau spėjusiam dingti už kampo
ir nužygiuoti kolonados link. Pasivijęs generolą žingsniavo jo deši-
nėje, kol prisiartino prie automobilio — čia jau paskubėjo į priekį
atidaryti durelių.
Lejersas sudvejojo, valandėlę nužvelgė Piną ir pagaliau tarė:

220
 Po raudonu dangum

— Puikiai padirbėjai, vorarbeiteri.

— Dėkoju, mon gėnėral, — linktelėjo šis.
— Dabar vežk mane tolyn nuo šito beprotnamio,
-
burbtelėjo gene-
rolas, lipdamas į mašiną. — Į telefono stotį Milane. Žinai, kur?
— Taip, žinoma, mon gėnėral.
Atrakinęs lagaminą Lejersas vėl pasinėrė į darbą. Pinas vairavo tylė-
«amas, bet vis dirsčiojo į galinio vaizdo veidrodėlį kamuojamas priešta-

ringų minčių. Generolo pagirtas, regis, net ūgtelėjo iš pasididžiavimo,

tačiau dabar svarstė kodėl. Lejersas buvo nacis, vergvaldys, viena svar-
biausiųjų karo galvų. Kaip iš tokio žmogaus lūpų išsprūdę pagyrimai
palėjo būti Pinui malonūs? Negalėjo. Neturėjo. Ir vis dėlto buvo — min-
tis apie tai nepaliko ramybėje.
Vis dėlto, kol jie pasiekė Milano pakraštį, Pinas apsisprendė leisiąs
sau didžiuotis tuo, kiek daug spėjo sužinoti, vežiodamas generolą Lejer-
są vos daugiau nei pusdienį. Dėdė savo ausimis nepatikėtų. Pinas kal-
bėjosi su pačiu Musoliniu ir Klareta Perači! Kiek šnipų Italijoje galėtų
tuo pasigirti?
Pasirinkęs kelią, kuriuo Hanibalas kadaise vedė karo dramblius,
Pinas į Loreto aikštę generolą pristatė rekordiniu greičiu. Sukdamasis
cismo žiedu darbo vietoje išvydo poną Beltraminį: vyras priešais vaisių
ir daržovių prekystalį padėjo pagyvenusiai moteriškei. Norėjo pamo-
juoti važiuodamas pro šalį, bet vos pamėginus pasukti vairą į dešinę,
kelią jam užtvėrė vokiečių sunkvežimis. Avarijos išvengti pavyko tik per
plauką: Pinas paskutinę akimirką spėjo pasukti šalį.
Jis negalėjo patikėti vairuotojo įžūlumu. Negi
į jis nematė...
Vėliavėlės. Milaną jis pamiršo ant automobilio sparnų
Įvažiavęs į

pritaisyti generolo vėliavėles. Dabar teks eismo žiedu apsukti dar vieną
ratą. Važiuodamas Pinas pastebėjo šaligatviu žingsniuojantį Karletą — jis
drožė tiesiai link vienos
pamėgtų kavinių.
iš

Padidinęs greitį Pinas be didesnių sunkumų įsuko į Abrucio alė-

ją ir visai netrukus pasistatė automobilį prie itin griežtai saugomos

221
>
ss
Mark Sullivan

telefono stoties. Iš pradžių apstulbo, išvydęs daugybę nacių, bet tuo-

jau suvokė: nuo to, kas valdo telefono stotį, priklauso visi ryšiai.
— Darbo čia man pakaks trejetui valandų, — tarė Lejersas. — Tau

nebūtina laukti. Čia niekas nedrįs paliesti automobilio. Tik grįžk sep-
tynioliktą nulis nulis.
— Oui, mon gėnėral, — linktelėjo Pinas, atidarydamas dureles.
——

Luktelėjęs, kol Lejersas dings pastato viduje, Pinas patraukė atgal

į Loreto aikštę, link Beltraminio šviežių vaisių ir daržovių krautuvėlės.
Nespėjus nueiti nė kvartalo, vaikiną jau smigo tiek tulžingų žvilgsnių,
į

kad jis tuojau susivokė: kur kas gudriau bus nusirišti raištį su svastika ir
paslėpti jį užpakalinėje kišenėje.
Tai reikalus kiek pataisė. Praeiviai į jį beveik nė nedirsčiojo. Jis vil-
kėjo uniforma, bet nepriklausė nei esesininkams, nei Vermachtui. Tiek
jiems ir terūpėjo.
Pinas paspartino žingsnį. Priešaky jau matė poną Beltraminį, krau-
nantį ant prekystalio vynuogių kekes. Vis dėlto iš tiesų jis troško susitikti
su Karletu. Prabėgo keturi mėnesiai — jis turėjo šitiek visko papasakoti
senam draugui.
Perėjęs gatvę, kuria konvojumi dardėjo vokiečių sunkvežimiai, Pi-
nas pasuko į dešinę. Pažvelgęs kitapus gatvės, išvydo nugara į jį sėdintį
Karletą.
Plačiai išsišiepęs priėjo artyn ir pamatė, kad Karletas kažką skaito.
Atitraukęs nuo staliuko kėdę įsitaisė greta draugo.
— Tikiuosi, nelauki kokios elegantiškos panelės, - pajuokavo.
Karletas pakėlė akis nuo knygos. Iš pirmo žvilgsnio bičiulis atrodė
dar labiau išsekęs ir neramus, nei Pinas atsiminė matęs balandžio pabai-

goje. Vis dėlto tuojau atpažinęs draugą Karletas sušuko:

— O Viešpatie, Pinai! Maniau, tu negyvas!

222
 Po raudonu dangum

Pašokęs jis čiupo draugą į tvirtą glėbį, bet po minutėlės atsitraukė,

norėdamas ašarotomis akimis gerai jį įsižiūrėti.
— Tikrai taip maniau!
į
— Kas sakė, kad aš miręs?
— Kažkas tėvui
užsiminė, kad saugojai Modenos geležinkelio stotį tą
naktį, kai į ją pataikė bomba. Sakė, sprogimas tau beveik nuplėšė galvą!
Klaikiai išgyvenau.
— Ne, ne! - sušuko Pinas. — Taip nutiko kitam budėjusiam vyrukui.
O aš tik per plauką nelikau be
šitų.
Jis parodė bičiuliui sutvarstytą ranką ir pajudino prisiūtus pirštus.
Karletas pliaukštelėjo jam per petį ir plačiai nusišypsojo.
— Vien žinodamas, kad esi gyvas, — prisipažino, — tikriausiai jaučiuo-

si laimingesnis nei kada nors anksčiau!

— Smagu prisikelti iš mirusiųjų, — šyptelėjo Pinas. — Jau užsisakei?
— Tik espreso, — Karletas vėl įsitaisė savo vietoje.
Pavalgykime, — paragino Pinas.
—
- Man sumokėjo prieš pat išleisda-
mi iš ligoninės, tad vaišinu aš.
Tai seną jo draugą dar labiau nudžiugino, ir jiedu užsisakė kumpio
griežinėliais apvyniotų melionų rutuliukų, duonos, česnakinio alyvuo-
gių aliejaus ir šaltos pomidorų sriubos, tobulai tinkančios svilinamai
kaitrią dieną. Kol laukė maisto, Pinas išklausė, kas pastaruosius keturis
mėnesius vyko Karleto gyvenime.
Kadangi ponas Beltraminis turėjo ryšių už miesto, jo
vaisių ir daržovių
prekystalis ir toliau klestėjo. Tai buvo viena iš nedaugelio šviežiais produk-
tais nuolat aprūpinamų vietų visame mieste, tad prekes neretai išgraibs-
tydavo dar darbo dienai nesibaigus. Apie Karleto mamą — jau kita kalba.
— Būna
geresnių dienų, būna prastesnių, bet jėgų jai stinga nuolat, —
pripažino Karletas. Pinas aiškiai matė skausmą jo akyse. Aną mėnesį -
buvo rimtai susirgusi. Plaučių uždegimas. Tėvas visai palūžo manyda-
mas, kad artinasi paskutinioji, bet jai kažkaip pavyko susiimti ir ligą
įveikti.

223
 Mark Sullivan

—gerai,
"Tai
-
nudžiugo Pinas. Pasirodęs padavėjas ėmė krauti ant
stalo lėkštes. Pinas dirstelėjo Karletui per petį, vaisių ir daržovių krau-
tuvėlės link. Pro tarpus, skiriančius vokiečių sunkvežimius, jis išvydo
pirkėją aptarnaujantį poną Beltraminį.
— Tai tokia naujoji fašistų uniforma, Pinai? — paklausė bičiulis. —

Lyg ir nesu tokios matęs.

Pinas ėmė nervingai kramtyti vidinę skruosto pusę. Jis taip gėdi-
josi užsirašęs į vokiečių kariuomenę, kad nė neprasitarė draugui apie
Todto organizaciją.
Karletas tęsė:
— Ir ką veikei Modenoje? Visi, kuriuos pažįstu, patraukė į šiaurę.

— Ilga istorija,
-
Pinas pabandė pakeisti temą.
— Ką gi tai reiškia? — paklausė draugas, kramtydamas meliono
rutuliuką.
— Ar
gali išsaugoti paslaptį?
— Kam gi dar reikalingi geriausi draugai?
— Tiesa, — sutiko Pinas. Atsilošęs kėdėje, jis sukuždėjo: — Šį rytą,
Karletai. Dar nė pora valandų nespėjo praeiti. Kalbėjausi su Musoli-
niu ir Klareta Petači.
Karletas irgi atsilošė, tada pervėrė draugą skeptišku žvilgsniu.
— Skiedi.

— Ne, prisiekiu, kad ne.

Eismo žiede nuaidėjo automobilio signalas.
Dviratininkas su paštininko krepšiu ant peties pralėkė pro jų stale-
lį taip arti, kad Pinas nė nedvejojo, jog rėšis tiesiai
— į Karlerą. Šis dar
spėjo pasitraukti į šalį, kad išvengtų susidūrimo.
— suriko atsigręžęs Karletas. — Važiuoja šaligatviu, ir
Pusgalvis! —

dar prieš eismą. Tikrai ką nors sužeis!

Žvelgdamas dviratininkui pavymui, Pinas pastebėjo iš tamsių jo
marškinių apykaklės išdavikiškai kyšantį raudono audeklo gabalėlį.
Vaikinas nuzvimbė pro ant šaligatvio besibūriuojančius praeivius

224
 Po raudonu dangum

kaip tik tuomet, kai dar trys ilgos vokiečių kolonos sunkvežimiai
ėmė pamažu sukti
į šurmuliuojančią Abrucio alėją. Nusitraukęs

krepšį nuo peties, dviratininkas spaudė jo pernešą dešine ranka,

kairiąja laikydamas vairą. Pasukęs į Abrucio alėją jis atsidūrė tiesiai
už vieno
iš sunkvežimių.
Supratęs, kas tuojau nutiks, Pinas pašoko ir suriko:
— Ne!
Įsikibęs į brezentinį krepšio atvartą, dviratininkas pakėlė jį,
sviedė į sunkvežimio galą ir nulėkė tolyn.
Mostą pastebėjo ir ponas Beltraminis. Stovėjo visai greta, ne
daugiau nei už šešeto metrų — vos jam spėjus kilstelėti rankas,
sunkvežimis sprogo ir virto milžinišku ugnies kamuoliu.
Sprogimo jėgą visu kūnu pajuto net už gero kvartalo stovėję
Pinas ir Karletas. Pinas tuojau nėrė ant žemės, stengdamasis ap-
saugoti galvą nuo nuolaužų ir sprogmens atplaišų.
— Tėti!sukliko Karletas.
—

Sužeistas, bet nekreipdamas dėmesio į ant Loreto aikštės kren-

tančių duženų lietų Karletas nuskuodė link gaisro, link apanglė-
jusiais griaučiais akyse virstančio karinio sunkvežimio, link savo
tėvo, parkritusio ant šaligatvio tarp vaisių ir daržovių prekystalio
stoginės skutų.
Karletas prie tėvo pribėgo greičiau, nei Vermachto kareiviai iš
kitų sunkvežimių spėjo išsiskirstyti, stengdamiesi suvaldyti aplink
-
kilusį chaosą. Pora jų užtvėrė Pinui kelią praleido tik tuomet, kai
išsitraukęs raudonąjį raištį vaikinas jį užsirišo ir parodė svastiką.
— Aš generolo Lejerso adjutantas, — vokiškai sušuko jis. — Pri-

valau praeiti.
Jie praleido jaunuolį. Bėgdamas nuo tebeliepsnojančio sunk-
vežimio, Pinas aplink girdėjo žmonių riksmus ir
dejones. Vis dėl-
to jam rūpėjo tik Karletas, klūpantis ant šaligatvio ir ant kelių
laikantis apdegusio, kruvino tėvo galvą. Sprogimo suodžiai buvo

225
 Mark Sullivan

nujuodinę pono Beltraminio marškinius, jie lipo nuo kraujo, bet

vyras tebebuvo gyvas. Gulėjo atsimerkęs ir
iš paskutiniųjų sunkiai
alsavo.
Rydamas ašaras, Karletas pakėlė akis ir išvydo Piną.
— Iškviesk greitąją, — paprašė.
Pino ausis pasiekė vis arčiau Loreto aikštės aidinčios sirenos.
— Jau atvažiuoja, — atsakė jis ir atsitūpė. Ponas Beltraminis sun-
kiai, netolygiai kvėpavo, jo kūną tampė traukuliai.
— Nejudėk, tėti, — prašė Karletas.

— Tavo mama, — išlemeno vyras, vis sunkiau sutelkdamas žvilgs-

nį. — Privalai pasirūpinti...
— Ša, tėveli, — raudodamas ir glostydamas apsvilusius tėvo plau-
kus tildė jį Karletas.
Ponas Beltraminis kosėjo ir sunkiai krenkšrė — neabejotinai ken-
tė tokį klaikų skausmą, kad Pinui kilo mintis pabandyti nukreipti jo
mintis prie kokio malonaus prisiminimo.
— Pone Beltramini, ar prisimenate
tą naktį ant kalvos, kai mano
tėvas griežė smuiku, o jūs dainavote žmonai? — paklausė jis.
— Nessun dorma,
-
sukuždėjo ponas Beltraminis. Mintimis tolyn
nuklydusio vyro veide pasirodė šypsena.
— Dainavote c02 smania — dar niekada jūsų balsas neskambėjo
taip gerai kaip tada, — tęsė Pinas.
Akimirkai ar dviem visi trys persikėlė kone į atskirą pasaulį —
kalvotą kaimo vietovę, kur dar niekas nebuvo suteršta, nebuvo vie-
tos siaubui ir kančiai. Pinas išgirdo jau gerokai arčiau kaukiančias
greitųjų sirenas. Jam dingtelėjo, kad reikėtų atsistoti ir rasti gydy-
toją, bet vos pamėginus keltis ponas Beltraminis trūktelėjo jį už
rankovės.
Karleto tėvas apstulbęs žiūrėjo į ryškiaspalvį raištį ant Pino žasto.
— Nacis? — springdamas paklausė.

— Ne, pone Beltramini...

226
 Po raudonu dangum

— Išdavikas? — susijaudinęs kuždėjo daržovininkas. — Pinai?

— Ne, pone...
Ponas Beltraminis vėl sunkiai atsikrenkštė. Šįsyk jam atlošus
galvą ir įsmeigus žvilgsnį į Karletą smakru nutekėjo tamsaus krau-
jo srovelė. Vyro lūpos judėjo, bet žodžių nebegirdėjo niekas. Taip
jis ir užgeso — pamažu, tarsi dvasia būtų pasidavusi mirčiai, tačiau
dar kažko lūkuriavusi, nebekovodama, bet ir neskubėdama išeiti.
Karletas sukūkčiojo. Pinas — taip pat.
Sūpuodamas negyvo tėvo kūną, vaikinas raudojo balsu. Netek-
ties kančia augo sulig kiekvienu įkvėpimu, kol pasiglemžė kiekvie-
ną Karleto kūno raumenį ir kaulą.
— Apgailestauju, — verkė Pinas. — O, Karlerai, po velnių, kaip

gaila... Aš taip pat jį mylėjau.

Nustojęs supti tėvą, Karletas pakėlė į Piną įtūžio apakintą žvilgsnį.
— Nesakyk taip! — suriko jis. —- Niekada daugiau to nesakyk! Tu,
naci! Išdavike!
Pinas pasijuto taip, lyg žandikaulis būtų sutrupėjęs į kelias de-
šimtis gabalėlių.
— Ne,
-
pradėjo jis, — viskas ne taip, kaip atrodo...
— Eik šalin nuo manęs! — klykė Karletas. Mano tėvas matė.
—-

Žinojo, kas tu per vienas. Ir man parodė!

— Karletai, tai tik raištis.

— Palik mane ramybėje! Daugiau nebenoriu tavęs matyti!

Niekada!
Karletas verkė, palinkęs viršum tėvo kūno. Jo pečiai krūpčiojo,
iš krūtinės veržėsi skausmo persmelkta rauda. Iš jaudulio Pinas
neįstengė nė žodžio ištarti. Galų gale atsistojęs žengtelėjo atgal.
— Pasitrauk, — paragino jį vokiečių karininkas. — Ant šaligatvio

reikės vietos greitosioms.

Paskutinį kartą pažvelgęs į Beltraminius, Pinas patraukė į pie-
tus link telefono stoties. Rodėsi, sprogimas išplėšė ir dalį jo širdies.

227
 Mark Sullivan

Netekties skausmas Piną persekiojo ir po kelių valandų, pastačius

Daimler priešais Dolės Stotlmejer daugiabutį. Generolas Lejersas išlipo,
ištiesė Pinui savo lagaminą ir pasakė:
— Ne
šiaip sau pirma darbo diena.
— Oui, mon gėnėral.
— Esitikras, kad ant sprogdintojo kaklo matei raudoną skarelę?
— Buvo užsikišęs už marškinių, bet taip.

Generolas išsitiesė ir žengė į pastatą. Iš paskos ėjo Pinas, nešinas

lagaminu, kuris atrodė sunkesnis nei ryte. Senė kiūtojo toje pačioje
vietoje, ant taburetės ir tankiai mirkčiojo žiūrėdama pro storus akinių
stiklus. Lejersas į ją nė nedirstelėjo — tik nuskubėjo prie Dolės buto ir
pasibeldė.
Atidarė Ana — vos ją išvydus Pino širdgėla truputį aprimo.
— Dolė laukė jūsų vakarienei, generole, — tarė Ana, vyrui žengiant
pro ją.
Nepaisant visko, kas tądien nutiko, Pinui išvydus Aną galva apsvai-
go ne menkiau nei pirmuosius du kartus. Skausmas savo akimis regė-
jus pono Beltraminio mirtį ir netekus draugo niekur nedingo, bet jis
tikėjo: jei galėtų viską išpasakoti Anai, ji gebėtų kaip nors įžvelgti tuose
įvykiuose prasmę.
— Eini, vorarbeiteri? — nekantravo tarnaitė. — Ar taip ir stovėsi čia,
vėpsodamas į mane?
Pašokęs Pinas įėjo vidun.
— Aš nevėpsojau, — sumurmėjo.
— Dar
ir kaip vėpsojai.
— Ne, tiesiog nuklydau kitur. Mintimis.
Netarusi nė žodžio mergina užtrenkė duris.
Kitame koridoriaus gale pasirodė Dolė. Generolo meilužė avėjo
juodus aukštakulnius ir juodas šilkines kojines, dėvėjo aptemprą juodą

228
 Po raudonu dangum

sijoną ir perlų baltumo palaidinę trumpomis rankovėmis. Plaukai at-

rodė ką tik įmantriai sušukuoti.
— Generolas minėjo, kad matei sprogimą, — tarė Dolė, degda-
masi cigaretę.
Pinas linktelėjo ir padėjo lagaminą ant suolelio. Aiškiai juto,
kad Ana irgi jį stebi.
— Kiek žuvusių? išpūtė dūmus Dolė.
—

— Daug vokiečių ir... ir keli milaniečiai, — išlemeno jis.

— Tikriausiai buvo klaiku, nusprendė moteris.

—-

Vėl pasirodė generolas Lejersas. Jau be kaklaryšio. Kažką vokiš-

kai pasakė Dolei, ši linktelėjo ir atsigręžė į Aną.
— Generolas norėtų pavalgyti.

— Žinoma, Dole, — dar akimirką žvilgtelėjusi į Piną, tarnaitė

nuskubėjo koridoriumi ir dingo iš akių.

Lejersas priėjo prie Pino, atidžiai jį nužvelgė ir čiupo lagaminą.
— Grįžk lygiai septintą nulis nulis.

— Oui, mon gėnėral,

-linktelėjo jis, bet liko kur stovėjęs.
— Laisvas, vorarbeiteri.

Pinas troško pasilikti, pažiūrėti, ar tuojau nepasirodys Ana. Vis

dėlto, saliutavęs generolui, patraukė savo keliu.
Jis parvairavo Daimler į automobilių aikštelę, mintyse steng-
damasis dar sykį perbėgti visos dienos įspūdžius. Deja, protas te-
įstengė šokinėti tarp trijų vaizdų: mirštančio pono Beltraminio,
sielvartingo Karleto įrūžio ir Anos žvilgsnio priebutyje prieš jai
nueinant.
Tuomet prisiminė susitikimą su Musoliniu ir jo meiluže. Ati-
duodamas naktiniam sargui automobilio raktus ir San Babilos
gatvėmis žingsniuodamas namų link, Pinas dvejojo, ar tik jiedu
nebuvo miražas. Drėgnas rugpjūčio vakaro oras šildė odą. Ore tvy-
rojo prašmatnios virtuvės aromatai: kavinių lauko terasose gėrė ir
lėbavo būriai nacių kariškių.

229
 Mark Sullivan

Į Valigeria Albanese Pinas įėjo iš kiemo pusės, pro siuvyklos duris.

Prieš dėdei jas atidarant vaikino emocijos plūdo per kraštus.
— Na?
-
paklausė dėdė Albertas. — Kaip ėjosi?
Iš Pino širdies išsiveržė nevaldomas sielvartas.
— Nė nežinau, nuo ko pradėti,
-
pravirko jis.
— Dėl Dievo, kas gi nutiko?

— Ar galiu ką nors suvalgyti? Nuo ankstyvo

ryto nė kąsnio burnoje
neturėjau.
— Žinoma, žinoma. Greta tau paruošė daugiaryžio su šafranu, o

pavalgęs galėsi mums viską papasakoti — nuo pat pradžių.

Pinas nusišluostė ašaras. Negalėjo pakęsti minties, kad pravirko dėdės
akivaizdoje, bet jausmai nugalėjo — išsiveržė iš jo lyg iš trūkusio vamz-
džio. Tylėdamas vaikinas sukirto dvi porcijas tetos daugiaryžio, o tada
išklojo viską, kas jam nutiko per su generolu Lejersu praleistą dieną.
Juodu šokiravo sūnėno pasakojimas apie vergus geležinkelio tu-
nelyje. Vis dėlto dėdė Albertas pripažino — jiems ir anksčiau teko
girdėti, jog vokiečiai gamyklas ir amunicijos saugyklas perkėlinėja į

požemius.
— Tikrai lankeisi Musolinio namuose? — smalsavo teta Greta.
— Viloje, - patikslino Pinas. — Ten buvo ir jis pats, ir Klareta Petači.
— Negali būti.
— Gali, - tikino Pinas.
Jis pakartojo viską, ką buvo girdėjęs apie gamyklų darbuotojų
streikus, kuriuos Musolinis nutrauks mainais už vietą prie Keserlingo
stalo ir pažadą, jog jam netrukus paskambins Adolfas Hitleris. Tada
prisiminė baisiausia: jog ponas Beltraminis mirė, laikydamas Piną
išdaviku, o geriausias draugas nebenori jo matyti — juk jis — nacis,
užtraukiantis tik gėdą.
— Netiesa, — dėdė pakėlė akis nuo bloknoto, kuriame žymėjosi

faktus. — Išgaudamas tokią informaciją tampi nebyliu didvyriu. Visa,

ką regėjai, perduosiu Bakai, ir jis viską persakys Sąjungininkams.

230
 Po raudonu dangum

— Bet negaliu prisipažinti Karletui, — atrėmė Pinas. — Ir jo tėvui...

— Nemalonu atrodyti tokiam bejausmiam, Pinai, bet manau, kad tai
nesvarbu. Tavo vieta pernelyg vertinga, o jos netekti — pernelyg lengva,
kad galėtume rizikuoti kam nors apie ją prasitardami. Kol kas tau tie-
siog teks visa tai nuryti ir tikėti, kad tada, kai jau galėsi viską atskleisti,
jūsų draugystė atgis. Kalbu rimtai, Pinai. Esi šnipas priešo teritorijoje.
Priimk kiekvieną įžeidimą, kad ir iš kieno lūpų jis
atskrietų, praleisk jį
pro ausis ir stenkis kaip įmanoma ilgiau išlikti taip arti Lejerso, kaip tik
gali.
Pinas vangiai linktelėjo.
— Vadinasi, manote, kad iš to, ką sužinojau, bus naudos?
Dėdė Albertas prunkšcelėjo.
— Dabar mes žinome apie milžinišką amunicijos sandėlį tunelyje
netoli Komo. Žinome, kad naciai naudoja vergų darbo jėgą. Dar ži-
nome, kad Musolinis — bejėgis eunuchas, kuris vaikšto it žemę parda-
vęs, nes Hitleris neatsiliepia į jo skambučius. Ko dar galime tikėtis iš
vienos dienos?
Patenkintas atsakymu Pinas nusižiovavo.
— Man reikėtų eiti gulti. Jis
manęs lauks anksti ryte.
Apkabinęs dėdę irtetą nulipo laiptais ir perėjo mažąją gamyklą. At-
sivėrė durys iš skersgatvio. Tarpdury prasilenkė su radistu Baka, kuris
dėbtelėjo įPiną ir įdėmiai nužvelgė jo uniformą.
— Ilga istorija,
- numojo Pinas ir žengė lauk.
Kol Pinas pasiekė namus ir perėjo greitą patikrą pastato vestibiu-
lyje, tėvas jau buvo atsigulęs. Nusistatęs žadintuvą vaikinas nusirengė
ir išsitiesė lovoje. Galvoje sūkuriu skriejo klaikiausi vaizdai, mintys ir
emocijos, ir jam atrodė, kad kol gyvas negalės sudėti bluosto.
Vis dėlto galų gale įstengęs suvaldyti sūkuriuojančius prisiminimus
ir susitelkti ties Anos veidu, Pinas nurimo. Mintyse įsiviešpatavus tar-
naitei, vaikinas paniro į tamsą.
 17 skyrius

1944 m. rugpjūčio 9-oji

6.45

Pinas iššoko Daimler, kurį pastatė Dantės gatvėje. Įžengęs į Dolės

iš

daugiabutį, praskubėjo pro mirksinčią senę ir užbėgo laiptais, nekan-

traudamas pasibelsti į generolo meilužės duris.
Nusivylė, kai atidarė Dolė. Generolas Lejersas jau laukė koridoriuje,
iš porcelianinio puodelio gurkšnojo kavą ir atrodė pasirengęs eiti.
vidun Pinas paėmė lagaminą. Taip ir neišvydęs tarnaitės ir dar
Įėjęs
labiau nusivylęs vėl pasisuko link Dolės ir buto durų.
Dolė šūktelėjo:
— Ana? Generolui reikia maisto.

Dar akimirka ir, didžiam susijaudinusio Pino džiaugsmui, pasirodė

tarnaitė, nešina termosu ir
rudu popieriniu maišeliu. Generolas patrau-
kė prie išėjimo. Pinas priėjo prie Anos.
— Aš paimsiu, — pasisiūlė.

Nusišypsojusi jam, Ana ištiesė termosą. Pasikišęs šį po pažasčia, vai-

kinas paėmė maišelį su pietumis.
— Geros dienos, — palinkėjo mergina. — Pasisaugok.

Pinas išsišiepė.
— Stengsiuos kaip galėdamas.
— Vorarbeiteri! — riktelėjo generolas.
Pašokęs Pinas atsisuko ir griebė lagaminą. Praėjęs pro atviras duris
laikančią ir išmintingu žvilgsniu jį nudelbusią Dolę, vaikinas išskubėjo
Lejersui pavymui.
Tą rytą Lejersas keturias valandas praleido susitikime su lauko mar-
šalu Keselringu Vokiečių namuose. Pino prie stalo niekas nekvietė. Apie

232
 Po raudonu dangum

pietus iš susitikimo išėjęs generolas atrodė susierzinęs ir nusiminęs. Pi-

į
nui liepė nuvežti telefono stotį.
Pinas vien sėdėjo automobilyje arba trynėsi aplink jį mirdamas iš
nuobodulio. Mielai būtų kur nors nuėjęs pavalgyti, bet nenorėjo palikti
Daimler be priežiūros. Nuo Loreto aikštės jį teskyrė keli kvartalai, ir
vaikinas svarstė, ar nevertėtų eiti ir susirasti Karletą, prasitarti jam tik
tiek, kiek pakaktų, kad bičiulis nustotų laikyti jį išdaviku. Pinas nuo to
tikrai pasijustų geriau, bet ar reikėtų...
Jo mintis pertraukė balsas, sklindantis iš vis
artėjančio garsiakalbio.
Abrucio gatve riedėjo esesininkų automobilis, ant kurio stogo pūp-
sojo penkios kolonėlės.
— Įspėjimas visiems Milano gyventojams, — bliovė vyriškas balsas
italų kalba. — Su bailiu vakarykščiu vokiečių karių sprogdinimu taiksto-
masi nebus. Išduokite sprogdintoją šiandien arba būsite nubausti rytoj.
Kartoju: įspėjimas visiems Milano gyventojams...
Pinas žvilgsniu lydėjo automobilį, važinėjantį gatvėmis aplink Lo-
reto aikštę, klausydamasis iš jo garsiakalbių sklindančių žodžių. Ka-
muojantis alkis žadino irzlumą — rodės, net juto tuščią ertmę pilve.
Popiet vokiečių kareiviai vėl pro jį praėjo, šįsyk — to paties įspėjimo apie
sprogdintoją spausdinto teksto kopijas klijuodami prie telefono stulpų
ir sienų.
Telefono stotyje praleidęs tris valandas, generolas Lejersas išlėkė lauk
ir įtūžęs klestelėjo ant galinės Daimler sėdynės. Nieko nuo šeštos valan-
dos ryto nevalgęs Pinas sėsdamasis prie vairo jautėsi ne tik nervingas,
bet ir nusilpęs, jam šiek tiek svaigo galva.
— Verdammte idioten, - įsiutęs griežtai kartojo Lejersas. — Verdammte
idioten. *

Nesuprasdamas, ką tai reiškia, Pinas dirstelėjo į galinio vaizdo

veidrodėlį kaip tik tuomet, kai generolas trissyk kumščiu trenkė per

*
Vok. Verdammte idioten - prakeikti nevispročiai.

233
 Mark Sullivan

sėdynę. Jo veidas išraudo ir sublizgo prakaitu — baimindamasis, kad

nacis nepradėtų lieti savo įtūžio ant jo, Pinas nusuko akis.
Ant galinės sėdynės įsitaisęs Lejersas giliai alsavo. Galų gale vėl į
veidrodėlį žvilgtelėjęs Pinas išvydo generolą užsimerkusį, susidėjusį ant
krūtinės rankas, ramiai, tolygiai kvėpuojantį. Nejau miega?
Pinas nesumojo, ko griebtis — tik laukti ir ryti seiles: nuo alkio jau
drebėjo rankos.
Po dešimties minučių generolas Lejersas prabilo:
— Kanceliarija. Žinai, kur?
Galinio vaizdo veidrodėlyje Pinas išvydo
neįskaitomą miną.
vėl
į generolo veidą grįžusią

— Oui, mon gėnėral.

Kad ir kaip magėjo paklausti, kada galėtų stabtelėti užkąsti, jaunuo-

lis nutarė verčiau prikąsti liežuvį.
— Nuimk mano vėliavėles. Tai — neoficialus vizitas.

Pinas pasielgė, kaip lieptas, užvedė automobilį ir įjungė pavarą. Jis

spėliojo, ko generolui galėjo prisireikti kanceliarijoje. Važiuodamas per
miestą link Patario gatvės, vis žvilgčiojo į Lejersą, bet generolas atrodė
paskendęs apmąstymuose — jo povyza ničnieko neišdavė.
Kol privažiavo kanceliariją, nusileido saulė. Čia nebudėjo sargybi-
niai, tad generolas Pinui liepė įvažiuoti pro vartus ir pasistatyti auto-
mobilį. Mašina įriedėjo įakmenimis grįstą kiemą, apsuptą dviaukščių
kolonadų. Išjungęs Daimler variklį, Pinas išlipo. Kiemo viduryje purs-
lais tiško fontanas. Apatiškoje vasaros kaitroje sėdo dulkės.
Pinas atidarė generolui dureles.
— Man gali tavęs prireikti, — išlipęs burbtelėjo šis.
Pinas spėliojo, su kuo jie bendraus šįvakar. Staiga viskas tapo aki-
vaizdu
irjo širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Jie kalbėsis su Šusteriu.
Apie Milano kardinolo atmintį sklandė legendos. Jis prisimins Piną ne

234
 Po raudonu dangum

prasčiau, nei prisiminė pulkininkas Raufas — tik, kitaip nei šis, kardi-
nolas dar prisimins ir pavardę. Maža to, išvydęs jaunuolio nešiojamą
svastiką kardinolas Šusteris griežtai jį pasmerks — tikriausiai net pra-
keiks amžinoms kančioms.
Užlipęs laiptais generolas Lejersas pasuko kairėn, žengė prie sunkių
medinių durų ir pasibeldė. Atidaręs nebejaunas kunigas pažino Lejer-
są — nors patenkintas neatrodė, žengtelėjo šalin jo įleisti. Praeinančiam
Pinui taip pat nepagailėjo smerkiamo žvilgsnio.
Lentelėmis išmuštas koridorius vedė į įspūdingais ornamentais iš-
puoštą svetainę, kur kabėjo karalikiškais motyvais išsiuvinėti XV am-
žiaus gobelenai, drožinėti XIII amžiaus kryžiai ir viskas tviskėjo
paauksinimais. Vienintelis neitališkas daiktas visame kambaryje buvo
stalas, prie kurio nugara į Piną ir Lejersą sėdėjo ir kažką rašė žemas
plikas vyras paprastute rusva sutana ir raudona pijuse. Kol kunigas ne-
pabeldė į durų staktą, kardinolas Šusteris svečių, regis, nė nepastebėjo.
Jo ranka akimirkai stabtelėjo, bet prieš pakeldamas akis ir atsigręždamas
vyras dar kelias sekundes rašė, norėdamas užbaigti sakinį.
Lejersas nusiėmė kepurę. Pinas nenoriai pasekė jo pavyzdžiu. Gene-
rolas žengė prie Šusterio, bet Pinui mestelėjo per petį:
— Pasakyk kardinolui, kad labai vertinu jo priėmimą be išankstinio

susitarimo — reikalas svarbus.

Stengdamasis stovėti už generolo peties, kad kardinolui būtų sun-
kiau aiškiai jį matyti, vaikinas išvertė Lejerso žodžius į italų kalbą.
Šusteris palinko į priekį, norėdamas pamatyti Piną.
— Paklausk generolo, kuo galiu jam padėti.
Nudelbęs žvilgsnį į kilimą, šis perklausė Lejerso prancūziškai. Kar-
dinolas įsiterpė:
— norėtų, kad bendrauti būtų paprasčiau, galiu pakvies-
Jei generolas
ti vokiškai mokantį kunigą.
Pinas paklausė Lejerso, bet šis papurtė galvą.
— Nenoriu be reikalo gaišinti nei jo, nei savo laiko.

235
 Mark Sullivan

Pinas paaiškino Šusteriui, kad Lejersas visiškai patenkintas ir tokiu

bendravimu. Kardinolas gūžtelėjo pečiais.
— Jūsų Eminencija, neabejoju, kad jau girdėjote, jog vakar Loreto
aikštėje sprogusi partizanų bomba nužudė penkiolika vokiečių karių, —
pradėjo Lejersas. — Esu tikras, žinote ir tai, kad pulkininkas Raufas ir
gestapas nori, jog bombarduotojas būtų įduotas dar iki sutemų — kitaip
miesto laukia skaudžios pasekmės.
— Žinau, — linktelėjo kardinolas Šusteris. — Ar labai skaudžios?

— bet kokį partizanų išpuolį prieš vokiečių karius bus atsakyta — ne

Į
mažiau nukentės ir
vietiniai vyrai, — paaiškino generolas. — Patikinu jus,
sprendimą priėmiau ne aš. Ši negarbė priklauso generolui Volfui.
Šokiruotas Pinas išvertė. Šusterio veidas išdavė, kad žinia apie gali-
mas pasekmes jį
paveikė taip pat kaip ir jaunuolį.
— Jei naciai žengs šiuo keliu, gyventojai atsigręš prieš jus, ir pasiprie-
-
šinimas tik stiprės, paaiškino kardinolas. Lemiamą akimirką
—-
jūsųjie
nepasigailės.
— Sutinku, Jūsų Eminencija, — ir pats taip sakiau, - linktelėjo Lejer-
sas. — Bet mano balsas nieko nereiškia nei čia, nei Berlyne.
— Ko norėtumėte, kad imčiausi? — paklausė Šusteris.

— Jūsų Eminencija, man regis, jūs tegalite viena: paprašyti sprogdin-

tojo pasiduoti dar nesulaukus bausmės.
Šusteris akimirką susimąstė.
— Kada
ji laukia?
— Rytoj.
— Ačiū, kad asmeniškai man pranešėte, generole Lejersai, - padėkojo
kardinolas.
— Jūsų Eminencija, - Lejersas nusilenkė, sumušė kulnais ir patraukė
link durų, atidengdamas už jo nugaros besislepiantį Piną.
Kardinolas nužvelgė jaunuolį, lyg ir atpažindamas.
— Mano
pone kardinole, — itališkai prabilo šis, -
prašau, neprasitar-
kite generolui Lejersui, jog mane pažįstate. Nesu tas, kas jums atrodau.
Meldžiu, pagailėkite mano sielos.

236
 Po raudonu dangum

Nors atrodė suglumęs, dvasininkas linktelėjo. Pinas nusilenkė ir Le-

jersui iš paskos nuskubėjo į kanceliarijos kiemą, galvodamas apie viską,
ką jam ką
tik
išgirsti.
teko

Pasekmės jau kitą rytą? Nieko gero. Ko griebsis vokiečiai? Ne mažiau

nukentės ir vietiniai vyrai? Juk būtent taip ir sakė, tiesa?
Jiedviem priėjus automobilį, Lejersas paklausė:
— Ką ten judu
su kardinolu kalbėjote po visko?
— Tik palinkėjau jam gero vakaro, mon gėnėral.
Lejersas akimirką įdėmiai žvelgė į jaunuolį.
— Dabar
pas Dolę. Padariau viską, ką galėjau.
Nors ir nerimavo dėl artėjančios bausmės miestui, galvodamas apie
Aną, katedrą apraizgiusiomis vingriomis gatvelėmis Pinas lėkė taip
greit, kaip tik drįso. Pasiekęs Dolės Stotlmejer daugiabutį, pasistatė au-
tomobilį, atidarė galines dureles ir jau tiesė rankas į generolo lagaminą.
— Nusinešiu, — pagalbos atsisakė Lejersas. — Lik prie mašinos. Šįva-
kar gali laukti dar viena kelionė.
Pinui lyg kas žemę būtų išmušęs iš po kojų.
Jeigu ir pastebėjo jo nusivylimą, Lejersas neišsidavė ir tuojau dingo
už durų. Tik tada Pinas vėl pajuto žvėrišką alkį. Ko iš jo tikimasi? Kad
niekada nevalgys? Negers?
Pinas pakėlė varganą žvilgsnį į pastato langus. Pro sunkias užuolai-
das Dolės bute buvo matyti tik menki šviesos plyšeliai. Ar ir Ana nusi-
minė? Juk rytą tikrai jam nusišypsojo — ir tai buvo daugiau, nei įprasta
mandagi šypsena, dalijama kiekvienam sutiktam, argi ne? Pinas Anos
šypsenoje įžvelgė susižavėjimą, galimybę ir viltį. Juk paprašė jo pasisau-
goti ir kreipėsi vardu, tiesa?
Kad ir kaip būtų, Pinui jos pamatyti neteks. Tik ne šįvakar. Šįvakar
jam teliko miegoti automobilyje iš bado urzgiančiu pilvu. Širdį užgu-
lė sunkumas, kuris dar padidėjo nugriaudėjus perkūnijai. Pinas tuojau

237
 Mark Sullivan

pakėlė ir pritvirtino brezentinį Daimler stogą. Dar akimirka, ir pra-

pliupo lyti kaip iš kibiro. Apkurtintas audros ir gailėdamasis pats savęs,
Pinas šleptelėjo prie vairo. Negi jam teks čia ir miegoti iki pat ryto? Be
kąsnio burnoje, be stiklinės vandens?
Prabėgo pusvalandis. Valanda. Lietus aprimo, bet lašai tebekapsėjo į

automobilio stogą. Pinui gėlė pilvą - dingtelėjo, ar nevertėtų nuvažiuo-

ti pas dėdę perduoti naujienų ir šio to užkrimsti. Bet kas, jei nusileidęs
Lejersas jo neras? Kas, jei...
Staiga atsidarė priekinės keleivio pusės durelės.
Vidun įlipo Ana su gardžiai kvepiančio maisto pilnu krepšiu rankoje.
— Dolė pamanė, kad gali būti praalkęs, — paaiškino ji, užtrenkdama

dureles. — Atsiuntė mane tavęs pamaitinti ir palaikyti kompanijos, kol

valgysi.
Pinas šyptelėjo.
— Generolo nurodymas?

— Dolės nurodymas, — pataisė Ana, dairydamasi po automobilį. —

Manau, ant galinės sėdynės valgyti bus patogiau.

— Ten generolo zona.
— Jis užsiėmęs Dolės miegamajame, — atšovė ji. Išlipusi iš mašinos,

atsidarė galines dureles ir

įsitaisė ant sėdynės. — Kurį laiką ten užtruks.
Jei ne iki ryto.
Nusijuokęs dureles ir per lietų nėrė į automobilio galą.
Pinas atlapojo

Ana padėjo krepšį su maistu kaip tik ten, kur paprastai gulėdavo gene-
rolo lagaminas. Uždegusi mažą žvakelę, pastatė ją ant lėkštės. Žybsinti
liepsnelė nušvietė automobilio saloną auksine šviesa. Mergina nuėmė
nuo krepšio viršaus virtuvinį rankšluostį: viduje gulėjo pora keptų vištos
ketvirčių, šviežia duona, tikras sviestas, stovėjo taurė raudonojo vyno.
— Geriau, nei tikėjausi, — ištarė Pinas, prajuokindamas Aną.
Bet kurį kitą vakarą jis būtų neįstengęs atitraukti žvilgsnio nuo jos
besijuokiančios, tačiau dabar jautėsi toks peralkęs, kad tik sukikeno ir
puolė prie maisto. Kramtydamas uždavinėjo klausimus — taip sužinojo,

238
 Po raudonu dangum

kad Ana kilusi

Triesto, pas Dolę dirba jau metus ir du mėnesius, o
iš

darbą gavo per draugę, kuri pastebėjo Dolės skelbimą laikraštyje.

— Nė neįsivaizduoji, kaip man to reikėjo, — prisipažino Pinas sulig

paskutiniais kąsniais. - Buvau išbadėjęs. Kaip vilkas.

Ana nusikvatojo.
— O aš ir galvojau, kas čia kaukia už lango.
— Ar Ana - netrumpintas tavo vardas? — pasmalsavo Pinas.
— Dar prisistatau Ana Marta.
— O pavardės neturi?
— Nebe, — tarnaitė surimtėjo ir susikrovė indus į krepšelį. — Be to,

man laikas eiti.

— Palauk, — šūktelėjo vaikinas. — Ar negalėtum dar valandėlę pabūti?
Vargu, ar esu kada sutikęs mielesnę ir elegantiškesnę merginą už tave.
Ana abejingai numojo ranka, bet vis dėlto nusišypsojo.
— Ar pats girdi, ką kalbi?
— Tai gryna tiesa.
Kiek tau dabar metų, Pinai?
—

— Pakankamai, kad vilkėčiau uniformą ir nešiočiausi ginklą, — su-

sierzino jis. — Pakankamai, kad imčiausi užduočių, apie kurias negaliu
niekam prasižioti.
— Pavyzdžiui? susidomėjo mergina.
—

— Tokių, apie kokias negaliu niekam prasižioti, — tvirtai pakartojo

Pinas.
Ana užpūtė žvakę, ir aplink juodu stojo tamsa.
— Tada man laikas.

Pinui nespėjus paprieštarauti ji išlipo iš Daimler ir užtrenkė paskui

save dureles. Pinas dar spėjo iššokti iš automobilio, kad žvilgsniu nuly-
dėtų jos siluetą, kylantį į namą vedančiais laipteliais.
— Buona notte, signorina Anna Marta,*
- atsisveikino jis.
*
lt. Buona notte, signorina Anna Marta - labos nakties, panele Ana Marta.

239
 Mark Sullivan

—
— Labos nakties, vorarbeiteri Lela, — atsiliepė Ana ir dingo už durų.
Nebelijo, tad Pinas dar ilgai stovėjo įsmeigęs žvilgsnį į tą vietą, kur
mergina dingo jam iš akių, mintyse vis grįždamas į ant galinės automo-
bilio sėdynės praleistą laiką, kuomet visur aplink tvyrojo Anos kvapas.
Pajuto jį tik tada, kai baigėsi maistas, o ji nusijuokė išgirdusi, jog Pi-
nas buvo išbadėjęs lyg vilkas. Ar dar kas nors pasaulyje kvepėjo būtent
taip? Ar buvo dar bent viena šitaip atrodanti moteris? Tokia graži. Tokia
paslaptinga.
Galų gale, klestelėjęs prie vairo, užsitraukė kepurę ant akių. Mintys
tebesisuko apie Aną: jis ne tik pergalvojo viską, ką sakė pats, bet uoliai ir
nagrinėjo kiekvieną iš merginos lūpų išsprūdusį žodį taip, tarsi jie būtų
užuominos, Anos dėlionės dalys. Pono Beltraminio mirties siaubas, jam
prilipdyta išdaviko etiketė — visi šie įvykiai iš jo sąmonės išsitrynė. Iki
pat akimirkos, kai jį įveikė miegas, Pinas tegalvojo apie tarnaitę.

us“
Miegus išvaikė stiprus beldimas langą. Švito. Atsidarė galinės au-
į

tomobilio durelės. Pirmoji Pinui į galvą šovusi palaiminga mintis buvo

apie vėl jo pamaitinti grįžusią Aną. Deja, dirstelėjęs per petį išvydo ge-
nerolo Lejerso siluetą.
— Iškelk vėliavėles, — paragino jis, — ir vežk į San Vitorės kalėjimą.
Laiko turime nedaug.
Daiktinėje ieškodamas vėliavėlių Pinas šiaip ne taip suvaldė žiovulį.
— Kiek dabar valandų, 202 gėnėral?
- paklausė.
—
-
Penkta ryto, amtelėjo šis. Tad krutinkis!
—-

Liuoktelėjęs iš automobilio Pinas pritaisė vėliavėles, sėdo prie vai-

ro ir nedelsdamas nudūmė per miestą. Generolo vėliavėlės sutaupė
brangaus laiko patikros punktuose, ir
netrukus jie
pasiekė žymųjį San
Vitorę. Šeši triaukščiai XIX a. aštuntajame dešimtmetyje pastatyto
kalėjimo Alygeliai buvo sujungti su centriniu pastatu. Vos atidarytas
San Vitorė buvo vadinamas architektūros meno šedevru, bet dabar

240
 Po raudonu dangum

jis tebuvo septyniasdešimt ketverius metus netvarkytas išsiskėtusią

jūrų žvaigždę primenantis griozdas, kurio kamerose ir koridoriuose
vyrai kiekvieną akimirką stengėsi išgyventi. Dabar, kai kalėjimą savo
valdžion perėmė gestapas, Pinas nė įsivaizduoti negalėjo vietos, kuri
jį baugintų labiau, — nebent tik
viešbutis Regina.
Viko kelyje, nutiestame palei aukštą, iš rytų pusės kalėjimą supan-
čią sieną, prie pat atvirų vartų jiedu išvydo du sunkvežimius. Pirmasis
atbuline eiga važiavo pro vartus, antruoju buvo atkirstas išvažiavimas.
Viršum miesto švito aušra, generolas Lejersas išlipo ir garsiai
trenkė automobilio durelėmis. Iššokęs laukan Pinas nusekė jam pa-
vymui. Generolui perėjus gatvę ir pasukus pro vartus jį pasveikino
sargybiniai. Jie pateko didžiulį trikampį kiemą tarp dviejų Alygelių,
į

besijungiančių su centriniu pastatu.

Žengęs ketvertą žingsnių į kiemą, Pinas stabtelėjo, norėdamas
viską įsidėmėti. Maždaug už dvidešimt penkių metrų, ties dešimta
valanda jam iš kairės stovėjo aštuoni ginkluoti Wžffen-SS kareiviai.
Priešais juos — esesininkų kapitonas. Jo pašonėje viską didžiai su-
sidomėjęs stebėjo gestapo pulkininkas Valteris Raufas. Už nugaros
sunertose rankose jis laikė juodą raitelio botagą. Lejersas patraukė
prie Rauto ir kapitono.
Pinas šiek tiek atsiliko, vildamasis, kad Raufas jo nepastebės.
Atsidarė sunkvežimio kėbulo galas. Lauk išlipo Juodosios briga-
dos Mučio legiono būrys. Nepaisydami šilto oro, fanatiškai Muso-
liniui atsidavę elitiniai fašistų komandosai vilkėjo juodas palaidines
aukštais kaklais. Jų kepures ir krūtines puošė kaukolės be apatinio
žandikaulio emblema.
— Pasirengę? — itališkai paklausė esesininkų kapitonas.
— Atveskite, - šūktelėjo
juodmarškinis, praeidamas pro Piną.
Kareiviai pasidalijo į dvi grupeles po keturis ir patraukė atidaryti kalė-
jimo Aygelių sienose įrengtų durų. Laukan bruzdėdami ėmė eiti kaliniai.
Pinas žengtelėjo į priekį, kad geriau matytų vyrus. Kai kurie atrodė tokie

241
 Mark Sullivan

išsekę, kad vargiai bepajėgė kelti nuo žemės kojas. Iš pažiūros tvirtesniųjų
skruostai buvo apžėlę tankiomis barzdomis, o plaukai gerokai ataugę —
jaunuolis abejojo, ar suprastų, jeigu tarp jų būtų pažįstamo veidas.
Staiga per kairiąsias duris į kiemą išėjo aukštas impozantiškas jau-
nas vyras. Pinas atpažino Barbareskį — kardinolui Šusteriui padėjusį
ir dokumentus pasipriešinimui klastojusį seminaristą. Tikriausiai jį
sučiupo ir areštavo antrąsyk. Nors kiti vyrai, baimingai dirsčiodami
juodmarškinius komandosus, būriavosi be jokios aiškios tvarkos, Bar-
į
bareskis narsiai stojo į pirmąją eilę.
— Kiek? — riktelėjo Raufas.
— Šimtas keturiasdešimt aštuoni, — atsiliepė vienas sargybinis.
— Dar du, — įsakė pulkininkas.
Paskutinis pro dešiniąsias duris išėjęs vyras loštelėjo galvą, norėda-
mas nusimesti neklusnias plaukų sruogas nuo akių.
— Tulijus!
-
pusbalsiu prasitarė Pinas.
Tulijus Galimbertis jo neišgirdo. Neišgirdo niekas žodžius užgo- —

žė tebesirikiuojančių vyrų žingsniai. Tulijus atsistojo už sunkvežimio

ir dingo Pinui iš akių. Kalinių būrio priešaky pasirodė juodmarškinių
vyresnysis. Generolas Lejersas pastojo kelią pulkininkui Raufui esesi- ir
ninkų kapitonui. Pinas aiškiai matė ir girdėjo jų ginčą. Galop Raufas bo-
tagu pamojo juodmarškiniui ir sušuko kažką, kas tuoj užčiaupė Lejersą.
Fašistų vadas parodė į kairįjį kalinių būrio kraštą ir suriko:
— Nuo tavęs — išsiskaičiuokite pirmais dešimtais. Kas dešimtas
ženkite į priekį.
Akimirką patylėjęs kairiausiai stovėjęs vyras atsiliepė.
— Pirmas.
— Antras, — tarė antrasis.
Vyrai skaičiavo vienas po kito, kol vienas iš pažiūros silpnesnių vyrų
tarė „Dešimtas“ ir dvejodamas žengtelėjo pirmyn.
— Pirmas, — tęsė vienuoliktas
vyras.
— Antras, — atsiliepė dvyliktasis.

242
 Po raudonu dangum

Netrukus atėjo ir Barbareskio eilė.

— Aštuntas.
priekį žengė antras dešimtasis, po minutėlės — ir trečias. Prie jų pri-
Į

sijungė dar dvylika. Petys prie peties vyrai stypsojo priešais kalinių būrį.
Skaičiavimas tęsėsi. Pinas pasistiebė, galvodamas apie generolo Lejerso
ir kardinolo Šusterio pokalbio nuotrupas.
Didžiam savo siaubui, jis išgirdo Tulijaus balsą.
— Dešimtas.
Tulijus tapo penkioliktuoju.
— Jūs penkiolika
-
į sunkvežimį, — nurodė juodmarškinis. Likusie- -
-
ji atgal į kameras.
Pinas nesumojo, ką daryti: sykiu troško bėgti ir prie generolo Lejer-
so, ir prie Tulijaus. Bet jei patraukęs pas Lejersą prisipažins esąs artimas
Tulijaus, San Vitorėje kalinčio pasipriešinimo šnipo, bičiulis — ar jam
nekils įrarimų?..
— Ką tu
čia veiki, vorarbeiteri?
prirėmė Lejersas.
—

Piną taip paveikė prieš akis vykusi scena, kad jis visai pametė gene-
rolą iš akių. Užtat dabar šis įtūžęs stovėjo greta jo.
— Atleiskite, 202 gėnėral, — atsakė jaunuolis. — Pamaniau, kad jums

gali prireikti vertėjo.

Tuoj pat eik, — įsakė Lejersas,
— — ir būk čia su automobiliu vos iš-
važiuos sunkvežimis.
Pinas saliutavo generolui ir išbėgo pro kalėjimo vartus. Priėjęs prie
Daimler, greitai įlipo vidun. Prie San Vitorės stovėjęs sunkvežimis pa-
mažu pajudėjo. Vaikinas užvedė variklį kaip tik tuomet, kai ant aukštes-
niųjų kalėjimo sienų ir vartų arkos pasirodė pirmieji saulės spinduliai.
Iš apačioje likusio šešėlio pasirodė ir pirmajam pavymui nuburzgė

sunkvežimis, gabenęs Tulijų ir kitus keturiolika vyrų.

Pinas prisiartino prie vartų. Generolas nė nesivargino laukti, kol vai-
ruotojas atidarys dureles. Vargiai valdomo įsiūčio iškreiptu veidu šoko
tiesiai į mašinos galą.

243
 Mark Sullivan

— Mon gėnėral? — prabilo Pinas, jiems akimirką pasėdėjus tyloje.

— Kad juos kur velniai nujotų, — iškošė Lejersas. — Sek jiems iš pas-
kos, vorarbeiteri.

Daimler tuojau prisivijo per miestą dundančius sunkvežimius. Pinui

magėjo paklausti generolo, kas dedasi. Troško jam pasakyti apie Tulijų,
tačiau nedrįso.
Sukdamas automobilį per aikštę priešais Milano katedrą, jis pakėlė
akis į aukščiausią šventovės smailę. Šią glostė saulės spinduliai, tačiau
chimeras bažnyčios šonų apačioje tebegaubė tamsūs šešėliai. Reginys
kaip reikiant kėlė nerimą.
—
-
Mon gėnėral? prabilo Pinas. — Žinau, prašėte laikyti liežuvį už
dantų, bet gal galėtumėte papasakoti, kas laukia tų vyrų sunkvežimyje?
Lejersas neatsakė. Pinas dėbtelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį baimin-
damasis, kad tuojau bus iškoneveiktas. Vis dėlto generolas į jį žvelgė
bejausmiu žvilgsniu.
— Tai, kas jų laukia, sugalvojo tavo protėviai, — tarė jis.
— Mon gėnėral?

— Senovės romėnai tai vadino decimacija, vorarbeiteri. Taikė visoje im-

perijoje. Decimacijos bėda tik ta, kad šia taktika negalima pasikliauti ilgai.
— Nesuprantu.
— Decimacija paveikia psichologiškai, — paaiškino Lejersas. — Prin-
cipas sukurtas taip, kad atimtų drąsą priešintis. Vis dėlto istorija liu-
dija, jog brutalus kerštas civiliams įžiebia daugiau neapykantos nei
paklusnumo.
Brutalus kerštas? — svarstė Pinas. - Civiliams? Atsakas dėl kurio Lejer-
sas įspėjo kardinolą? Ką jie padarys Tulijui ir kitiems? Ar prisipažinimas
generolui Lejersui, kad Tulijus — artimas jo bičiulis, padėtų, ar?..
Pinas girdėjo, kaip gretimose gatvėse plyšauja garsiakalbiai. Itališkai
kalbantis vyras kvietė „visus neabejingus miestiečius“ burtis į Loreto
aikštę.

244
 Po raudonu dangum

Kelią į eismo žiedą buvo užkirtę du juodmarškinių būriai. Vis dėlto

sunkvežimiams ir generolo Lejerso automobiliui jie pamojo važiuoti
pirmyn. Pravažiavę Beltraminio šviežių vaisių ir daržovių krautuvėlę
sunkvežimiai stabtelėjo, pariedėjo atbuline eiga ir pasisuko taip, kad
kėbulų galai liktų atsukti paprastą kelis pastatus jungiančią sieną.
į

— Apvažiuok žiedą, — įsakė Lejersas.

Važiuojant pro vaisių prekystalį, kurio sudraskyta stoginė tebe-

plevėsavo vėjyje, Pino atmintyje šmėstelėjo čia įvykęs sprogimas. Jis
apstulbo išvydęs iš parduotuvės išeinantį Karletą — nužvelgęs sunkve-
žimius, vaikinas jau gręžėsi jų pusėn.
Spustelėjęs greičio pedalą, Pinas tuojau dingo jam iš akių. Automo-
biliui apsukus tris ketvirčius eismo žiedo, Lejersas Pinui įsakė važiuoti
į Esso degalinę — tą pačią, kurioje virš kuro kolonėlių stirksojo milži-

niškos geležinės sijos. Prie jų tuojau priėjo nervingas patarnautojas.

— Liepk pripildyti baką ir pasakyk, kad paliksime automobilį
čia, — liepė Lejersas.
Pinas persakė paliepimus. Vyras nužvelgė generolo vėliavėles ir
nuėjo.
Tebeaidint raginimams iš garsiakalbio, pirmiausia pasirodė keli
smalsesni milaniečiai, bet jau visai netrukus į Loreto aikštę iš visų
-
pusių ėmė burtis minios nebuvo matyti galo.
Juodmarškiniai pastatė medinius barjerus: trisdešimties metrų - į
vakarus nuo vaisių kioskelio, dar du po keturiasdešimt penkis met-
rus — šiaurės link, abipus sunkvežimių. Taip aplink sunkvežimius
buvo atriekta didžiulė atvira erdvė. Prie užtvarų būriavosi miestiečiai.
Greit Pinas sumetė, kad žmonių bus geras tūkstantis — gal net
daugiau. Daimler nuo Tulijaus sunkvežimio skyrė apie pusantro šim-
to metrų ruožas maždaug per
—-
jo
vidurį eismo žiedo pakrašty sustojo
antras nacių automobilis. Iš tokio atstumo ir kampo Pinas negalėjo
įžiūrėti, kas sėdi viduje. Į aikštę plūdo tiek žmonių, kad netrukus
minia visiškai užstojo vaizdą.

245
 Mark Sullivan

— Nieko nematau, pasiskundė Lejersas.

—

— Non, mon gėnėral,

- sutiko Pinas.
*

Generolas akimirką patylėjo, dirstrelėjo pro langą ir paklausė:

— Ar gali palypėti aukštyn?

Po minutėlės Pinas jau stovėjo ant kuro kolonėlės — išsitiesęs kiek

ilgas, prisitraukė prie vienos žemesniųjų geležies sijų. Tvirtai įsikibo į

stulpą ir antrą siją maždaug jo galvos aukštyje.
— Ar matai ką? — iš apačios šūktelėjo Lejersas, stovėdamas prie
mašinos.
— Oui, mon gėnėral, žvelgdamas viršum pusantro tūkstančio
—

aikštėje jau susibūrusių milaniečių galvų, Pinas viską matė kaip ant
delno. Vis dar uždaryti sunkvežimiai stovėjo ten pat, kur prieš tai. ir
Padėk užlipti man, įsakė Lejersas.
—
-
Pinas žvilgtelėjo žemyn ir išvydo ant kolonėlės jau užsiropštusį ir
ranką jam tiesiantį generolą. Vaikinas trūktelėjo jį aukštyn, Lejersas ir
įsikibo į virš galvos susikryžiavusias sijas. Pinas abiem rankomis tvir-
tai apsivijo stulpą.
Tolumoje devynis kartus sugaudė Milano katedros varpas. Iš arti-
miausio sunkvežimio išlipo juodmarškinių vyresnysis, matytas kalėjimo
kieme. Žengęs už kito sunkvežimio — to, kuriame buvo kaliniai, — fašis-

tas dingo Pinui iš akių.

Netrukus penkiolika vyrų ėmė vienas paskui kitą lipti laukan ir
žygiuoti prie sienos dešiniau vaisių prekystalio. Vyrai sustojo petys
petin atsigręžę į nerimaujančią minią. Tulijus stovėjo septintas. Piną
kamavo baisi nuojauta dėl to, kas netrukus nutiks, — gal net kaip
nutiks, ir jam teko iš
visų jėgų apsivyti rankomis plieninį stulpą, kad
nežnektelėtų ant žemės.
Tuščias sunkvežimis pajudėjo iš vietos. Minia pasitraukė jam iš
kelio, ir netrukus didžiulė mašina jau sukosi eismo žiedu. Išleidęs iš

*
Pranc. Mon, mon gėnėral - ne, mano generole.

246
 Po raudonu dangum

kėbulo gobtuvais prisidengusius juodmarškinių šaulius, išburzgė ir

antrasis sunkvežimis. Automatiniais pistoletais ginkluoti fašistų ko-
mandosai išsirikiavo vora ne daugiau kaip per penkiolika metrų nuo
kalinių.
Juodmarškinis suriko:
— Kaskart, kai komunistų partizanas nužudys Vokietijos ar Salo
respublikos karį, bus įvykdyta bausmė — nedelsiant ir be menkiausio
pasigailėjimo.
Aikštė nutilo, tebuvo girdėti nuostabos kuždesiai.
Vienas iš kalinių ėmė šaukti ant fašistų ir šaulių.
Tulijus.
— Bailiai! riaumojo Tulijus. — Išdavikai! Tepatės rankas purvinais
—

nacių darbais ir slepiate veidus. Visi jūs — tik banda...

Pasigirdo automatinių pistoletų šūviai. Pirmieji buvo nutaikyti į Tų-
lijų. Kulkų suvarpytas Pino draugas žengtelėjo atgal, susvirduliavo įr
krito ant šaligatvio.
 18 skyrius

Viena kulka sekė kitą, vis daugiau vyrų krito ant gatvės grindi-
nio, o Pinas, neįstengdamas susivaldyti, šaukė ir klykė, įsikniaubęs
į alkūnės linkį. Iš siaubo raudanti minia ėjo iš proto ir skubėjo kuo

greičiau atsitolinti nuo automatiniais pistoletais ginkluotų šaulių,

krauju nutaškiusių sienas Loreto aikštėje. Aplink penkiolika aukų
telkšojo kraujo klanai, kurie plėtėsi dar ilgai po to, kai nutilo pasku-
tiniai šūviai.
Užsimerkęs Pinas nuslydo stulpu žemyn ir apsižergė žemiausiąją
siją. Vos girdėjo riksmus Loreto aikštėje — jie atrodė aidį kažin kur
tolumoje. Pasaulio tvarka ne tokia, — tikino save. — Pasaulis ne toks
ŽIAUTUS IT SUupuvęs.

Jis prisiminė, kaip tėvas Rė jį vadino prisidėti prie kilnesnio tiks-

lo, ir staiga pagavo save kalbantį Sveika, Marija — maldą išeinantiems
ir išėjusiems. Jau buvo pradėjęs paskutinę eilutę:
— Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už
mus, nusidėjėlius, da-
bar ir mūsų...
— Vorarbeiteri! Po velnių! - riktelėjo generolas Lejersas. — Ar girdi,
ką sakau?
Lyg apdujęs Pinas atsisuko ir pakėlė žvilgsnį į bejausmį lyg uola
ant sijos tebestovinčio nacio veidą.
—
-
Lipk žemyn, paragino Lejersas. — Važiuojam iš čia.
Pirmiausia Pinui šovė mintis kaip reikiant trūktelėti generolą už
kojų, kad šis iš daugiau nei keturių metrų aukščio drėbtųsi nugara
į gatvės cementą. Tada Pinas nušoktų ir plikomis rankomis jį dar

pasmaugtų — dėl visa ko. Lejersas leido šiam košmarui įvykti. Stovėjo
ir nesikišo, kai...

248
 Po raudonu dangum

— Pasakiau /ipk žemyn.

—

Jausdamasis taip, lyg dalis jo minčių būtų negrįžtamai išdegintos,

vaikinas pakluso. Lejersas nusileido jam iš paskos ir
įlipo į Daimler galą.
Uždaręs automobilio dureles, Pinas įsitaisė prie vairo.
— Kur, mon gėnėral? - pasiteiravo be menkiausio entuziazmo.
— Pažinojai kurį? — paklausė Lejersas. — Girdėjau, kaip šaukei.
Pinas sudvejojo. Akyse kaupėsi ašaros.
— Ne,
-
galop išlemeno. — Tiesiog niekada nebuvau regėjęs nieko
panašaus.
Generolas valandėlę apžiūrinėjo jį galinio vaizdo veidrodėlyje.
— Važiuok. Čia nebėra ko veikti, — pagaliau pasakė.

Kai Pinas užvedė Daimler, kita vokiečių mašina jau buvo apsisu-
kusi ir judėjo apsaugos punkto link. Vienas iš galinių jos langų buvo
atidarytas, ir Pinas aiškiai matė jų pusėn žvelgiantį pulkininką Raufą.
Pinui magėjo paspausti greičio pedalą ir iš visų jėgų rėžtis į gestapo vado
automobilį. Raufo mašinai iki Daimler buvo toli. Gal net pavyktų jį
užmušti pasaulis išsyk taptų kur kas
— geresne vieta.
Generolas Lejersas paliepė:
— Palauk, kol jie išvažiuos.
Prieš pajudėdamas iš vietos Pinas palūkėjo, kol Raufo mašina nuva-
žiuos miesto link.
— Kur, mon gėnėral? pakartojo jis, nepajėgdamas išmesti iš gal-
—

vos įtūžusio Tulijaus, nepabūgusio kankintojų, kurių kulkos galop jį

pakirto.
— Į viešbutį Regina, — nurodė Lejersas.

Pinas pasuko viešbučio pusėn.

— Jei galiu paklausti,
202 gėnėral, kas laukia kūnų?
— Gulės čia, kol sutems. Tada
giminės galės pasiimti.
— Visą dieną?
—Pulkininkas Raufas nori, kad visas Milanas, o ypač partizanai,
pamatytų, kas laukia, jei bus žudomi vokiečių kariai, — paaiškino

249
 Mark Sullivan

Lejersas, jiems pravažiavus patikros punktą. — Laukiniai puspročiai.

Negi jie nesuvokia, kad taip tik pagausins vokiečius skersti trokštančių
italų gretas? O tu, vorarbeiteri, nori žudyti vokiečius? Mane norėtum
pribaigti?
Piną klausimas apstulbino — akimirką net sudvejojo, ar tik šis vyras
negeba skaityti jo minčių. Vis dėlto papurtė galvą.
— Non, mon gėnėral. Aš, kaip ir visi, trokštu taikos ir gerovės.
Reicho ginkluotės ir karo gamybos ministro įgaliotinis nutilo ir pa-
sinėrė į apmąstymus. Pinas nuvežė jį į gestapo būstinę. Išlipęs Lejersas
trumpai rėžė:
— "Turi tris valandas.

Piną šiurpas krėtė nuo minties apie laukiančią užduotį. Vis dėlto
jis paliko Daimler, nusiplėšė raištį su svastika ir patraukė į naująją ran-
kinių parduotuvę. Deja, ten dirbanti mergina pasakė, jog, tėvas išėjęs į
Valigeria Albanese.
Įžengęs į odos dirbinių parduotuvę Pinas ten rado tik Mikelę, dėdę
Albertą ir tetą Gretą. Išvydęs sūnėną, dėdė puolė iš už prekystalio.
— Kur,
po velnių, tu buvai? Mes čia iš nerimo plaukus rovėmės!
—
- -
Neparėjai nakvoti, pridūrė tėvas. O, dėkui Dievui, kad grįžai.
Teta Greta, vos užmetusi akį į Piną, paklausė:
— Kas nutiko?
Kelias akimirkas Pinas neįstengė išspausti nė žodžio. Galų gale, nu-
rijęs ašaras, prabilo:
— Naciai ir fašistai... kerštaudami už sprogmenį, jie atliko decimaciją
San Vitorėje. Išskaičiavo kas dešimtą vyrą, kol surinko penkiolika. Tada
nuvežė juos į Loreto aikštę ir sušaudė vieną po kito. Mačiau... — žodžiai
strigo jam gerklėje. — Tarp jų buvo ir
Tulijus.
Dėdė Albertas ir Pino tėvas patys atrodė it gavę po kulką.
Įsiterpė teta Greta:

250
 Po raudonu dangum

— Netiesa! Tikriausiai su kuo nors supainiojai.

Pinas pravirko.
— Tikrai jis. Tulijus laikėsi taip drąsiai. Apšaukė jį nužudyti besiren-
giančius šaulius, išvadino bailiais... Ir... O, Viešpatie, buvo... klaiku.
Vaikinas žengė prie tėvo ir jį apkabino. Dėdė Albertas priglaudė
isteriškai raudančią tetą Gretą.
— Nekenčiu jų,
-kartojo ji. — Tautiečiai — ir vis tiek nekenčiu.
Kai ją pavyko bent kiek nuraminti, dėdė Albertas tarė:
— Privalau eiti pranešti jo motinai.
— Tulijaus kūną pasiimti ji galės tik saulei nusileidus, — perspėjo
-
Pinas. Lavonus paliko kaip įspėjimą — esą štai, kas nutinka, kai par-
tizanai pasikėsina į vokiečius.
— Kiaulės, — iškošė dėdė. — Tai nieko nepakeis. Tik įpūs mums
stiprybės.
— Generolas Lejersas irgi taip sakė.

Atėjus vidudienui Pinas sėdėjo ant La Scala teatro laiptų — iš

čia galėjo gerai matyti viešbučio Regina fasadą. Netoliese stovėjo ir
Daimler. Gedulas apmarino jo kūną. Žvelgdamas į didžiojo Leo-
nardo skulptūrą kitapus gatvės ir klausydamasis pro šalį skubančių
praeivių šurmulio, vaikinas vos laikėsi nepravirkęs dar kartą. Visi tik
ir kalbėjo apie egzekuciją. Ne vienas Loreto aikštę jau vadino pra-
keikta vieta. Mintyse vis iš naujo regėdamas patirtą košmarą, Pinas
nebūtų galėjęs prieštarauti.
Trečią valandą iš būstinės pagaliau išėjo Lejersas. Įlipęs į auto-
mobilį paliepė Pinui ir vėl vežti jį į telefono stotį. Stovėdamas prie
jos ir laukdamas, Pinas galvojo apie Tulijų. Pamažu miestą užklojo
gailestinga tamsavaikinas kiek lengviau atsikvėpė supratęs, kad jo
—

draugo kūną giminės galės pasiimti ir parengti deramoms laidotu-

vėms.
Septintą generolas išėjo iš telefono stoties, įlipo pro galines duris
ir burbtelėjo:

251
 Mark Sullivan

— Pas Dolę.
Pinas pastatė mašiną priešais daugiabutį Dantės gatvėje. Lejersas
įsakė jam nešti užrakintą lagaminą. Senė koridoriuje markstydamasi
žvelgė pro storus akinių stiklus — regis, net pauostė juos praeinančius.
Vyrai užlipo iki Dolės buto. Kai Ana atidarė duris, Pinas išsyk suprato,
kad ji nusiminusi.
— Liksite nakvoti, generole? — paklausė Ana.
— Ne,
- atšovė šis. -
Galvoju vestis Dolę pavakarieniauti.
Koridoriuje pasirodė chalatu apsivilkusi Dolė su kokteilio taure ran-
koje. Ji tarė:
— Puiki mintis. Iš proto galiu išeiti čia tūnodama ir ištisas dienas

tavęs laukdama. Kur eisime?

— Į
-
tą kavinę už kampo, atsakė Lejersas. — Galime nueiti pėsčiomis.
Regis, man to reikėtų, — akimirką parylėjęs jis atsisuko į Piną. — Gali
pasilikti čia ir pavalgyti, vorarbeiteri. Kai grįšiu, pranešiu, ar šįvakar
tavęs dar prireiks.
Linktelėjęs Pinas klestelėjo ant suoliuko. Lyg žemes pardavusi Ana

į
zujo po valgomąjį. Nekreipdama vaikiną nė menkiausio dėmesio, pra-
ėjo pro šalį ir sušuko:
— Dole, kokius drabužius jums paruošti?
Generolas Lejersas žengė jai iš paskos, ir visi trys tuojau pranyko
buto gilumoje. Pinui viskas atrodė tarsi netikra. Lejersas elgėsi lyg; nie-
kur nieko tarsi tos dienos rytą nebūtų savo akimis regėjęs, kaip šalta-
—

kraujiškai buvo atimtos penkiolikos žmonių gyvybės. Pinas nutarė, kad

generolas kažkuo primena driežą. Jis galėjo ramiai stebėti, kaip mirštan-
tys vyrai springsta krauju perverti kulkų, o tada apsisukti ant kulno ir
drožti vakarieniauti su meiluže.
Grįžusi Ana lyg iš pareigos paklausė:
— Alkanas, vorarbeiteri?

— Per favore, signorina, jei sukelsiu jums vargo — tikrai ne, - Pinas nė
nepakėlė į ją akių.

252
 Po raudonu dangum

Minutėlę patylėjusi tarnaitė atsiduso ir prakalbo jau visai kitu tonu:

— Jokio vargo, Pinai. Galiu ką nors pašildyti.
— Ačiū, — padėkojo jis, vis dar nežiūrėdamas Anai
į
akis: jo dėmesį pa-
traukė prie kojų gulintis generolo lagaminas. Gailėjosi niekad neišmokęs
be rakto įveikti spynų.
Netrukus išgirdo prislopintus, tačiau aiškiai pakeltus balsus. Lejersas su
meiluže dėl kažko vaidijosi. Pakėlęs galvą Pinas išvydo, kad tarnaitės nebėra.
Durys triukšmingai atsilapojo. Dolė perėjo koridoriumi, kur tebesė-
dėjo Pinas.
— Ana? — šūktelėjo ji.

Ana
tuojau atskubėjo į valgomąjį.
— Klausau, Dole?
Moteris kažką jai pasakė vokiškai — regis, tarnaitė viską suprato, nes
tuojau kažkur nuėjo. Vėl pasirodė generolas — su uniformos kelnėmis ir
baltais berankoviais apatiniais marškiniais.
Pinas pašoko. Lejersas praėjo pro jį lyg pro tuščią vietą, žengė į valgo-
mąjį ir kažką vokiškai pasakė Dolei. Ši trumpai atsakė, ir vyras kelioms
minutėms dingo. Jo meilužė ta proga įsipylė šlaką viskio ir prie lango
sutraukė cigaretę.
Piną nudiegė keistas jausmas: žiūrint į Lejersą, kažkas patraukė jo dė-
mesį nors dar iki galo nesuvokė, bet kažkas buvo neįprasta. Kas gi tai?
—

Vėl pasirodęs koridoriuje generolas jau vilkėjo ką tik išlygintus marš-

kinius ir ryšėjo kaklaraištį. Per petį buvo persimetęs švarką.
— Po kelių pranešė, žengdamas visai pro pat Piną.
valandų grįšime, —

Jis nulydėjo žvilgsniu generolą ir Dolę, vėl persmelktas to keisto jaus-

mo, mėgindamas prisiminti, kokį vos prieš kelias minutes matė Lejersą —
be marškinių ir...
O, Viešpatie,- dingtelėjo jam.

Durys užsitrenkė. Pinas išgirdo, kaip sugirgždėjo grindų lentos. Pa-

kreipęs galvą išvydo greta stovinčią Aną.

253
 Mark Sullivan

Girdėjau, kaip daržovių pardavėjas sakė, jog Loreto aikštėje šįryt

—

sušaudyti penkiolika pasipriešinimo vyrų, — grąžydama rankas prabilo

ji. — Ar tikrai?
Piną vėl supykino.
— Viską mačiau. Tarp jų buvo ir mano draugas.
Ana prisidengė burną ranka.
— O, vargšeli tu... Prašau, ateik į virtuvę. Yra šnicelio, bulvių virti-
nukų, česnakinio sviesto. Atidarysiu vieno iš geriausių generolo vyno
butelį. Jis nė nepastebės.
Netrukus ant stalo,
stovinčio švarutėlės virtuvės gale, buvo suruošta
vakarienė. Degė ir žvakė. Kitapus stalo įsitaisiusi Ana iš taurės gurkš-
nojo vyną.
pagalvojo Pinas, sėsdamasis ir uosdamas nuo lėkštės
Veršiena? —

sklindantį dievišką aromatą. Kada jis pastarąjį kartą valgė veršienos?

Dar prieš prasidedant bombardavimams? Pinas atsikando.

Ana
Ooo,
-
šyptelėjo.
atsiduso. — Kaip skanu.

— Močiutė, amžiną jai atilsį

tai jos receptas.
—

Jis valgė. Jie kalbėjosi. Jis pasakojo apie įvykius Loreto aikštėje, ir
mergina susiėmė galvą delnais ir nuleido žvilgsnį. Kai vėl pakėlė jį į
Piną, akys buvo paraudusios, o jose žibėjo ašaros.
— Kaip žmonėms ir į galvą ateina toks žiaurumas? — klausė ji. Nuo
žvakės varvantis vaškas lašėjo į balutę aplink žvakidę. - Negi jie nesibai-
mina dėl savo sielų.
Pinas prisiminė Raufą ir gobtuvais prisidengusius juodmarškinius.
— Vargu ar tokie susimąsto apie savo sielas,
prasitarė jis, dorodamas
—

paskutinius mėsos kąsnelius. — Jei jau vis tiek stojo šėtono pusėn, vienas
ar kitas žingsnelis nieko nebcpakeis.
Ana kurį laiką žvelgė tolyn, tada vėl pažiūrėjo į Piną.
— Tai kaip italų berniūkštis tampa galingo nacių generolo vairuotoju?
Susierzinęs Pinas atsakė:

254
 Po raudonu dangum

— Aš neberniūkštis. Man aštuoniolika.

— Aštuoniolika.
— Kiek tau metų?
— Beveik dvidešimt ketveri. Nori dar ko nors suvalgyti? Dar vyno?
— Gal pirmiau galiu nueiti į tualetą? — paklausė Pinas.
— Eik tiesiai koridoriumi — pirmos durys dešinėje, —-
parodė Ana
siektelėdama vyno butelio.
Perėjęs svetainę Pinas pateko į kilimais išklotą koridorių, kuriame
blausiai švietė dvi silpnos lempelės. Atidaręs pirmąsias duris dešinėje
įjungė šviesą ir žengė į plytelėmis išklotą vonios kambarį, kuriame
išvydo vonią su dušu, kosmetika nukrautą stalelį ir dar vienas duris.
Priėjęs prie jų akimirką sudvejojo ir pamėgino atsargiai pasukti ran-
keną. Ši pasidavė.
Už atsivėrusių durų pasirodė tamsus kambarys, kuriame tvyrojo
toks stiprus Lejerso ir jo meilužės kvapas, kad Pinas stabtelėjo. At-
sargus balsas galvoje įspėjo neiti vidun ir verčiau jau grįžti į virtuvę,
pas Aną.
Jis įjungė šviesą.
Nužvelgęs kambarį išsyk pastebėjo, kad generolo daiktai užima
tolimesnę, kairiąją jo pusę: ši buvo tvarkinga, kiekviena smulkmena —
tiksliai savo vietoje. Arčiau Pino buvusi Dolės pusė veikiau priminė
seniai netvarkytą teatro drabužinę. Ant dviejų kabyklų mirgėjo krū-
vos prašmatnių suknelių, sijonų ir palaidinių. Iš stalčių virto kašmyro
megztiniai. Ant pravirų spintos durelių kabėjo begalė įvairiaspalvių
šilko skarelių, keli korsetai ir prisegamų kojinių diržai. Vienintelis
ženklas, kad Dolė pasiduoda tvarkai, buvo eilėmis prie lovos išrikiuo-
tos batų poros. Už jų, apsuptas knygų ir skrybėlių dėžių stirtų, sto-
vėjo prie nieko nederantis stalelis: ant jo viršaus buvo padėta didelė
atidaryta brangenybių dėžė.
Pinas pirmiausia žengė į tvarkingesnę kambario pusę. Perbėgo žvilgs-
niu stalčius, ant lėkštutės padėtas sąsagas, šepetį drabužiams valyti, batų

255
 Mark Sullivan

—
šaukštą ir skutimosi priemones. Ne tai, ko ieškojo. Naktiniame stalely-
je ir ant jo — taip pat.

-
Galbūt aš klydau, pamanė jis. Bet tada papurtė galvą. Ne, neklydau.-
Bet kur toks kaip Lejersas jį paslėptų? Pinas dirstelėjo po čiužiniu
ir po lova. Kai jau rengėsi apžiūrėti skutimosi reikmenų krepšelį, jo
žvilgsnį patraukė šis tas veidrodyje — netvarkingojoje, Dolės, kambario
pusėje.
Pinas apžirgliojo lovą pasistiebęs ant pirštų galiukų, kad tik neuž-
ir
mintų Dolės daiktų, galiausiai priėjo brangenybių dėžutę. Prie dang-
čio vidinės pusės buvo pritaisyti kabliukai, nuo kurių driekėsi ilgi perlų

——2
vėriniai, auksiniai kaklo papuošalai ir krūvos pakabučių.
Pinas stumtelėjo juos į šalį, ieškodamas kai ko paprastesnio, ir
staiga...
Štai! Pinokūnu perbėgo šiurpuliai. Jis nuėmė nuo kabliuko ploną
grandinėlę, ant kurios tabalavo generolo lagamino raktas, ir paslėpė ją
savo kelnių kišenėje.
— Ką čia išdarinėji?

anas“

Pinas atsigręžė. Širdis, rodės, sustingo galugerkly. Vonios tarpduryje

stovėjo Ana, ant krūtinės susidėjusi rankas. Vienoje laikydama taurę, ji
įtariai žvelgė vairuotoją.
į

— Tik žvalgausi, — atsakė jis.

— Dolės papuošalų skrynutėje?
Pinas gūžtelėjo pečiais.
— Tik žiūrinėju.
— Ne
šiaip sau žiūrinėji, — piktai atšovė Ana. — Mačiau, kaip kažką
įsidėjai į kišenę.
Pinas nesumojo, ką atsakyti ar kaip pasielgti.
— Vadinasi, tu vagišius, — pasibjaurėjusi suniurnėjo. — Turėjau
suprasti.

256
 Po raudonu dangum

— Aš ne vagišius, - paprieštaravo Pinas, eidamas artyn.

— Ne? — žengtelėjo atgal ji. - Tuomet kas?
— Aš... Negaliu pasakyti.
— Sakyk, arba Dolė išgirs, kur tave pričiupau.

Vaikinas nežinojo, ko griebtis. Galėjo vožtelėjęs jai pabėgti arba...

— Aš šnipinėju. Sąjungininkams.
Ana nepatikliai nusijuokė.
— Šnipinėji? Tu?
Jos juokas Piną supykdė.
— O kas galėtų geriau? — atšovė jis. — Juk seku jį kiekviename žingsnyje.
Ana nutilo. Jos veide pasirodė dvejonė.
Papasakok, kaip tapai šnipu.

į
—

Akimirką sudvejojęs Pinas paskubomis išklojo jai viską: kaip išvyko

(asa Alpina ir kuo ten užsiėmė, kaip baimindamiesi dėl jo gyvybės tėvai
privertė stoti į Todto organizaciją, kaip atsitiktinių įvykių virtinė iš su-
bombarduotos Modenos traukinių stoties jį nuvedė vokiečių ligoninės
palatą, o iš ten - į dėdei priklausančios lagaminų parduotuvės
į kiemą
ir
vietą prie generolo Lejerso automobilio vairo.
— Man nerūpi, tiki manimi ar ne, — galop prisipažino. — Bet savo

gyvybę atidaviau į tavo rankas. Jei viską sužinos Lejersas man galas. -
Ana įdėmiai žiūrėjo į vaikiną.
— Ką ten įsikišai į kišenę?
— Jo lagamino raktą, — atsakė Pinas.
Ana persimainė akimirksniu — tarsi tuo raktu vaikinas būtų ir joje
kažką atrakinęs. Įtarumą jos veide pakeitė nedrąsi šypsena.
— Nagi, atrakinkime!

Pinas lengviau atsikvėpė. Ana juo tikėjo ir neketino išduoti Lejersui.

Juk jei prikiš nagus atidarinėjant lagaminą ir
generolas tai supras mirs -
ir pati.
— Šiandien turiu kitų planų, — papurtė galvą jis.
— Kokių planų?

257
 Mark Sullivan

— Eime, parodysiu, — Pinas nulydėjo Aną atgal virtuvę.

į
Ant stalelio vis dar degė žvakė. Kilstelėjęs ją, vaikinas šliūkštelėjo ant

stalo šiek tiek vaško, kuris tuoj virto nedidele balute.

— Nedaryk to, - įspėjo Ana.
— Nuvalyti bus vienas juokas, - numojo Pinas, iš kišenės traukdamas
ant grandinėlės kabantį raktą.
Nuėmęs raktą nuo grandinėlės luktelėjo, kol vaškas kiek atvėso, su-
stingo ir pasidarė panašus į plastiliną. Tada švelniai įspaudė raktą į jo
paviršių.
— Dabar galėsiu pasidaryti kopiją ir kada panorėjęs atsirakinti laga-

miną, — paaiškino. — Ar turi dantų krapštuką ir mentelę?

Nužvelgusi Piną su pagarba ir tam tikra nuostaba, Ana ištraukė iš
spintelės dantų krapštuką. Atsargiai išlaisvinęs raktą iš vaško, vaikinas
nuplovė
jį
karštu vandeniu. Tarnaitė padėjo ant stalo mentelę ja Pinas -
lengvai atskyrė sustingusio vaško sluoksnį nuo stalo paviršiaus. Suvy-
niojęs vėstančią
— Kas toliau?
formą

—
į
servetėlę, tuojau paslėpė ją marškinių kišenėje.
Anos akys žaižaravo. Kaip neįtikima!
—-

Pinas nusišypsojo jai. Iš tiesų neįtikima.

— Dirstelėsiu, kas lagamino viduje, o tada grąžinsiu raktą į Dolės
brangenybių dėžutę.
Jis manė, kad Anai tai patiks, bet užuot nudžiugusi tarnaitė timp-
telėjo lūpą.
— Kas negerai? nesuprato Pinas.
—

— Na,
-
gūžtelėjo pečiais mergina, — kaip ir sakei, kai pasidarysi
rakto kopiją, galėsi lagaminą atidaryti bet kada, tad galvojau, galėtume
grąžinti raktą į vietą, o tada...
— Tada ką?

— Galėtum mane pabučiuoti, — ramiausiai tęsė Ana. — Juk to nori,

tiesa?
Pinas jau žiojosi prieštarauti, bet galų gale tarė:
— Labiau, nei gali įsivaizduoti.

258
 Po raudonu dangum

Grąžinęs raktą vietą, Pinas uždarė Dolės miegamojo duris. Ana

į

linksmai šypsodamasi laukė jo virtuvėje. Parodė į kėdę. Kai atsisėdo,

tarnaitė pastatė ant stalo savo taurę, įsitaisė jam ant kelių, apsivijo
rankomis pečius ir pabučiavo.
Glausdamas Aną, pirmąsyk jausdamas švelnias jos lūpas savosiomis
ir uosdamas nepakartojamą jos kvapą Pinas jautėsi taip, lyg pirmąsias
neprilygstamos melodijos gaidas griežtų vienintelis smuikas. Muzikos
bangos taip maloniai perliejo jo kūną, kad vaikinas net suvirpėjo.
Nutraukusi bučinį, Ana prigludo prie jo kaktos savąja.
— Nujaučiau, kad taip ir bus, - sukuždėjo.
— Meldžiausi, kad būtų, — vis dar neatgaudamas kvapo prisipažino

Pinas. Nuo pat pirmos akimirkos, kai tave išvydau.

—-

— Tai man pasisekė, - Ana darsyk jį pabučiavo.

Pinas priglaudė ją arčiau nudžiugęs, kad viskas klojasi taip natū-
raliai — lyg prie smuiko būtų prisijungusios violončelės, lyg dingusi
jo dalis būtų ne tik atsiradusi, bet dar labiau sustiprėjusi dėl Anos
prisilietimo, lūpų skonio ir švelnaus akių žvilgsnio. Jis netroško nieko
kito — tik laikyti ją glėbyje taip ilgai, kaip leis Viešpats. Jie pasibučiavo
trečiąsyk. Pinas prigludo lūpomis prie jos kaklo — regis, merginai tai
patiko.
— Noriu sužinoti apie tave viską, — šnibždėjo jis. — Iš kur esi ir...
Ana šiek tiek atšlijo.
— Juk sakiau. Iš Triesto.
— Kokia buvai vaikystėje?
— Keista.
— Negali būti.
— Taip sakė mama.
— O kokia ji buvo?
Ana priglaudė pirštą Pinui prie lūpų, pažvelgė jam į akis ir tarė:

259
 Mark Sullivan

— Vienas labai išmintingas žmogus kartą man sakė, jog atverdami

širdis ir apnuogindami randus, tampame žmogiški, tikri ir netobuli.
Jis pajuto, kaip susiraukė antakiai.
— Na, ir?
— Aš dar nepasirengusi tau rodyti savo randų. Nenoriu tavo akyse
būti žmogiška, tikra ir netobula. Noriu, kad tai... Kad mes... Būtume
fantazija, kurią galime dalytis. Prasiblaškymas, leidžiantis nuvyti šalin
mintis apie karą.
Ištiesęs ranką, Pinas paglostė jos skruostą.
— Nuostabi fantazija. Neprilygstamas prasiblaškymas.
Ana pabučiavo jį ketvirtą kartą. Pinui pasirodė, kad jis išgirdo prie
styginių jo krūtinėje prisidėjus medinius pučiamuosius. Mintyse ir
kūne teliko Anos Martos muzika ir ničnieko daugiau.
 19 skyrius

Kai pavakarieniavę grįžo generolas Lejersas su Dole, Pinas sėdėjo ant

suoliuko koridoriuje ir tiesiog švytėjo iš smagumo.
— Čia ir sėdėjai visas dvi valandas? — nustebo Lejersas.
Apstulbusi ir įkaušusi Dolė nužvelgė Piną.
— Tai nelaimė būtų Anai.

Nuraudęs Pinas nusuko akis. Dolė kikendama nuėjo koridoriumi.

— Gali eiti, vorarbeiteri,
- paragino Lejersas. — Pastatyk automobilį
aikštelėje ir šeštą ryto grįžk Čia.

— Oui, mon gėnėral.

Artėjo komendanto valanda, ir vairuodamas Daimler miesto gatvė-

mis Pinas pamanė, jog šiandien buvo baisiausia jo kada nors išgyventa
diena, pasibaigusi nuostabiausiu gyvenime vakaru. Per dvylika valandų
jis patyrė tiek jausmų, kiek tik, rodės, įmanoma: siaubą, gedulo širdgė-
lą, bučinių su Ana svaigulį. Tiesa, ji buvo beveik šešeriais metais vyres-
nė, tačiau Pinui tai visai nerūpėjo, o jeigu ką ir lėmė, tai
tik dar didesnę,
kone magnetinę trauką.
Palikęs mašiną aikštelėje Pinas pėsčiomis leidosi link Lelų buto Li-
torijo alėjoje. Mintys klajojo nuo mirštančio Tulijaus vaizdo prie mu-
zikos, kurią visu kūnu juto bučiuodamas Aną. Kildamas atviruoju liftu
pro nacių sargybinius, svarstė: Dievas duoda, Dievas ir pasiima. Kar-
tais — dar tą pačią dieną.
Kainemuzikuodavo su bičiuliais, Pino tėvas paprastai guldavosi
anksti, tad atidaręs duris vaikinas tikėjosi rasti jam paliktą šviesą ir
tylutėlius namus, bet buto langus aklinai dengė užuolaidos, viduje
plieskė lempos, o ant grindų gulėjo pažįstami lagaminai.
— Mimai!
-tyliai šūktelėjo Jjis. — Mimai, ar tu čia?
JO

261
 Mark Sullivan

Išvirtuvės pasirodė brolis. Plačiai išsišiepęs čiupo vyresnėlį į glėbį.

Per penkiolika savaičių, prabėgusių nuo tada, kai Pinas išvyko iš Casa
Alpina, mažasis brolis ūgtelėjo gal tik keliais centimetrais, užtat gerokai
sustambėjo: jiedviem apsikabinus, Pinas aiškiai juto masyvius jo rankų
ir nugaros raumenis.
— Kaip
gera tave matyti, Pinai, - džiaugėsi Mimas. - Išties labai gera.
— Ką
čia veiki?
Mimas prabilo kiek tyliau:
— Pasakiau tėčiui, kad noriu parvažiuoti
trumpam, bet tiesa ta, jog
kad ir kiek gerų darbų nuveikiame Casa Alpina, nebegaliu ten tverti.
Nebegaliu slėptis ten, kai tikroji kova vyksta čia.
— Ko ketini imtis? Jungsies prie partizanų?
— Taip.
— Tu per jaunas. Tėtis neleis.
— Tėtis nieko nesužinos,
jei tu neišplepėsi.
Pinas įdėmiai žvelgė į brolį, gerėdamasis jo narsa. Vos penkiolikos
sulaukęs Mimas, regis, nesibaimino nieko — kad ir ko būtų ėmę-
sis, nėakimirkos nešvaistė dvejonėms. Vis dėlto prisijungdamas prie
partizanų grupuotės ir kaudamasis su naciais jis išties tampytų likimą
už ūsų.
Staiga Mimo veidas nubalo tarsi jame nebūtų likę nė lašo kraujo.
—

Ištiesęs ranką
jis drebančiu pirštu parodė raudoną raištį su svastika, ky-
šantį iš brolio kišenės.
— O čia kas?
— A, - numojo Pinas. — Tai dalis mano uniformos. Bet ne tai, ką
galvoji.
— Kaip gali būti ne tai, ką galvoju? — piktai riktelėjo Mimas. Jis atsi-
traukė, nužvelgdamas uniformą. — Pinai, ar tu kauniesi nacių pusėje?
— Kaunuosi? Ne, — paprieštaravo šis. — Aš vairuotojas. Tik tiek.

— Vokiečių.
—Taip.
Rodės, Mimas vos laikosi nenusispjovęs.

262
 Po raudonu dangum

— Kodėl nekovoji už pasipriešinimą, už Italiją?

Pinas akimirką sudvejojo.
— Nes man būtų tekę bėgti ir tapti dezertyru. Naciai dezertyrus
šaudo, negi negirdėjai?
— Vadinasi, pripažįsti, jog esi nacis? Italijos išdavikas?
— Viskas nėra tik balta ir juoda.
— Žinoma,
yra, - šaukė Mimas.
— Viską sumanė dėdė Albertas ir mama, — riksmu jam atsakė Pi-
nas. — Jie norėjo išgelbėti mane nuo fronto, tad prisijungiau prie
rusų
šito... TO, Todto organizacijos. Jie stato ir gamina. O aš tik vežioju
vieną pareigūną po miestą ir laukiu karo pabaigos.
— Ša!
-
kambaryje pasirodė tėvas. — Sargybiniai apačioje jus išgirs!
— Ar
tai tiesa, tėti? — nušnibždėjo nutildytas Mimas. — Pinas vel-
kasi nacių uniformą, kad saugiai pratūnotų iki karo pabaigos, kol kiti
kaunasi dėl Italijos laisvės?

— taip nesakyčiau, — atsakė Mikelė, — bet taip — jūsų motina,

Aš
dėdė Albertas ir aš nutarėme, kad šitaip bus geriausia.
Tėvo žodžiai jaunėlio sūnaus nė kiek nenuramino. Mimas panie-
kinamai šnairavo į brolį.
— Ir kas būtų pagalvojęs? Pinas Lela renkasi bailio kelią.
Pinas taip
stipriai ir staigiai žiebė broliui į veidą, kad sulaužė nosį
ir parvertė jį ant žemės.
— Pats nežinai, ką kalbi, — rėžė jis. — Nė menkiausio supratimo

neturi.
— Gana! - įsiterpė Nedrįsk trenkti vėl!
Mikelė. —

Mimas žvilgtelėjo į sukruvintas savo rankas ir pakėlė paniekos pil-

nas akis į brolį.

Nagi, pabandyk mane užmušti, broluži naci. Jūs, vokiečiai, nie-
—

ko kito ir nesugebate.
Pinas norėjo kaip reikiant sumalti broliui veidą, pasakodamas vis-
ką, ką jau buvo pamatęs ir nuveikęs dėl Italijos. Doja.

263
 Mark Sullivan

— Tikėk, kuo nori, - drėbė jis ir nuėjo.

— Kraut!“ — riktelėjo jam pavymui Mimas. — Adolfo mažylis sėdės
sau šiltai ir saugiai?
Visas drebėdamas Pinas užtrenkė ir užrakino savo miegamojo duris.
Nusirengęs atsigulė, nusistatė žadintuvą ir išjungė šviesą. Gulėdamas ir
atsargiai liesdamas tinstančius pamėlusius krumplius svarstė, kaip stip-
riai jam ir vėl sudavė likimas. Ar tai širo jam norėjo Dievas? Kad netektų
autoriteto, rastų meilę ir ištvertų brolio panieką — viską per vieną dieną?
Kaip ir du praėjusius vakarus, pašėlęs minčių sūkurys galop nuslopo
ties prisiminimais apie Aną, ir Pinas nugrimzdo į miegą.

Praėjo penkiolika dienų. W2ffen-SS karys šiurkščiai vanojo šešetą

mulų, stačią išdžiūvusią nuokalnę tempiančių porą sunkių patrankų.
į

Botagas plakė gyvuliams šonus, o šie, kopdami link viršukalnės Ape-

ninuose, kiek šiauriau nuo Italijos centre įsikūrusio Areco miestelio,
baubė skausmo ir baimės ir trypdami kanopomis kėlė paskui save
iš

dulkių debesis.
—Negaišk, vorarbeiteri, aplenk juos, -
paragino generolas Lejersas,
pakėlęs akis nuo darbų ant galinės sėdynės. — Jau lieja cementą.
— Oui, mon gėnėral, -— linktelėjo Pinas.
Apvažiavęs mulus, jis stipriau paspaudė greičio pedalą ir jau kelin-
tąkart nusižiovavo — jautėsi toks pavargęs, kad mielai būtų išsitiesęs ir
numigęs čia pat, purve.
Lejerso darbo ir kelionių tempas stulbino. Nuo pat žudynių Lo-
reto aikštėje jiedu su Pinu kelyje kasdien praleisdavo po keturiolika,
penkiolika, retsykiais net šešiolika valandų. Pasitaikius progai Lejersas

*
Dar Pirmojo pasaulinio karo metu paplitęs įžeidimas vokiečiams, kilęs iš vokiečių kalbos
žodžio sauerkraut, reiškiančio raugintus kopūstus. Pašaipų raugintus kopūstus šlamščiančio
ir orą gadinančio vokiečio stereotipą jau anksčiau buvo išpopuliarinę Žiulis Vernas, Hein-
richas Heinė irkiti grožinės literatūros kūrinių autoriai.

264
 Po raudonu dangum

mėgdavo keliauti tamsiu paros metu, automobilio žibintus užtemdžius

taip, kad būtų matyti tikvisai ploni šviesos ruoželiai. Galėdamas kliau-
tis tik jais, Pinas valandų valandas įsitempęs ir
sutelkęs dėmesį stengda-
vosi neišklysti iš kelio.
Mulus jie aplenkė antrą popiet, bet prie vairo vaikinas sėdėjo jau
nuo apyaušrio. Dar labiau jį erzino tai, jog nuo to vakaro, kai pasibu-
čiavo su Ana, per nuolatines keliones vargiai tepasitaikė laisva minutė
pasilikti dviese. Pinas negalėjo išmesti galvos nei merginos, nei jaus-
iš

mo, užliejusio suspaudus ją glėbyje, prigludus prie jos lūpų savosiomis.

Jis nusižiovavo, bet šyptelėjo, pamalonintas prisiminimo.
— Anava, ten, — generolas pirštu parodė už priekinio stiklo plytintį
kalvotą sausros nualintą plotelį.
Pinas vairavo tol, kol kelią automobiliui pastojo stambios uolos ir
akmenys.
— Nuo čia paėjėsime, tarė Lejersas.
—

Išlipęs Pinas atidarė galines dureles.

— Pasiimk bloknotą ir rašiklį,
-
įsakė išlipęs generolas.
Pinas žvilgrelėjo į ant galinės sėdynės gulintį lagaminą. Rakto ko-
piją buvo gavęs jau prieš gerą savaitę — padėjo vienas iš dėdės Alberto
draugų, tačiau išbandyti kol kas nepasitaikė proga. Bloknotą ir rašiklį
išsitraukė po daiktinėje gulinčio žemėlapio.
iš

Jie lipo per uolas ir akmenis, vis slystančius po kojų pakeliui į

iš

viršūnę. Nuo čia visas slėnis buvo kaip ant delno— peizažą įrėmino dvi

ilgos susijungiančios kalnų keteros, žemėlapyje primenančios išskėstas

krabo žnyples. Plačią lygumą pietuose buvo išsidaliję ūkiai ir vynuogy-
nai. Šiaurėje, vidinės žnyplių pusės aukštumoje, nepakeliamoje kaitroje
dirbo būrys vyrų.
Lejersas ryžtingai žengė ketera jų link. Pinas vilkosi iš paskos, apstul-
bintas vyrų kalno viršūnėje ir šlaite gausumo: jų čia buvo tiek
daug, kad
priminė visur knibždančias ir viena per kitą lipančias skruzdes, kurių
skruzdėlyną kažkas perplėšė perpus.

265
 Mark Sullivan

Jiems artinantis skruzdės virto žmonėmis — palūžusiais ir pilkais.

Penkiolika tūkstančių, gal net dar daugiau, vergų maišė, nešiojo ir pylė
cementą kulkosvaidininkų apkasams ir artilerijos platformoms. Slė-
nio lygumoje vyrai kasinėjo ir rengė spąstus tankams. Šlaitų šonus jie
juosė spygliuota viela, o kirvukais ir kastuvais rausė slėptuves vokiečių
pėstininkams.
Kiekvienai vergų komandai vadovavo W2ffen-SS karys, vis raginantis
dirbti greičiau. Pinas girdėjo riksmus, matė talžomus ir plakamus ver-
gus. Nepakėlusius alinančios kaitros ir nualpusius kiti vergai nutemp-
davo į šalį ir palikdavo likimo valiai — tįsoti ant akmenų ir merdėti
negailestingoje saulėje.
-
Pinui atrodė, kad šios scenos šaknys gilioje senovėje. Jam pasirodė,
kad faraonai, ištisas kartas pavertę jų kapus stačiusiais vergais, persikėlė
į šiuos laikus. Lejersas stabtelėjo vietoje, iš kurios viskas buvo aiškiausiai

matyti. Nužvelgė didžiulius į darbą įkinkytų savo valdomų belaisvių

būrius. Jei jų vargas generolą bent kiek ir paveikė, to neišdavė nė vienas
veido raumenėlis.
Faraono vergvaldys, - dingtelėjo Pinui.
Būtent taip Lejersą pavadino Antonijus, partizanų karys iš Turino.
Patsai vergvaldys.

Pino širdyje vėl užvirė neapykanta generolui. Galvoje netilpo, kaip

žmogus, ką tik aršiai kovęsis, kad San Vitorės kalėjime nebūtų įvykdyta
barbariška decimacija, dabar gali valdyti gausybę vergų nekamuojamas
nei vidinių prieštaravimų, nei paniekos sau. Lejersas stebėjo rąstus ir
didžiulius akmenis ant stačių šlaitų verčiančius buldozerius, o jo veidas
buvo neįskaitomas.
Generolas atsisuko į Piną ir parodė
į
šlaito apačią jiems po kojomis.
— Kai Sąjungininkai puls, šios kliūtys juos nukreips tiesiai
pas mūsų
kulkosvaidininkus.

266
 Po raudonu dangum

— Oui, mon gėnėral,su apsimestiniu entuziazmu linktelėjo Pinas.

—

Jiedu apėjo sujungtų kulkosvaidininkų apkasų ir patrankų žiedą.

Sekdamas Lejersui iš paskos, Pinas žymėjosi pastabas. Kuo toliau ėjo ir
kuo daugiau matė, tuo nervingesnis ir neramesnis darėsi generolas.
— Užrašyk, — diktavo jis.
-
Daugumoje vietų — per prastos kokybės
cementas. Tikėtina, jog italų tiekėjai pakišo kiaulę. Slėnio aukštuma
nepakankamai sutvirtinta mūšiui. Pranešti Keselringui, kad man reikės
dar dešimties tūkstančių darbininkų.
Dešimt tūkstančių vergų, — pasibjaurėjęs svarstė Pinas, skrebendamas
rašikliu. — O jam — it tuščia vieta.
Generolas patraukė susitikti su aukštais TO ir Vokietijos karinin-
kais — Pinas aiškiai girdėjo iš vadų bunkerio sklindančius jo riksmus
ir grasinimus. Kai susitikimas baigėsi, jis matė, kaip karininkai apšau-
kė savo pavaldinius, o šie — savuosius. Tada Lejerso reikalavimų banga
pasiekė Waffen-SS karius, kurie viską suvertė vergams: plakė ir spardė
juos kaip tik įmanydami, versdami dirbti sunkiau ir sparčiau. Ženklai
Pinui buvo aiškūs: vokiečiai žinojo, kad Sąjungininkai pasirodys visai
netrukus.
Generolas Lejersas stovėjo ir žiūrėjo tol, kol jam pasirodė, kad darbo
tempas tinkamas. Tuomet atsigręžė į Piną.
— Baigta.
Jie grįžo kalno ketera. Kur ne kur generolas vis stabtelėdavo, norėda-
mas įvertinti darbų eigą, bet šiaip jau žingsniavo į priekį it nesustabdo-

ma mašina. Ar jis -
apskritai turi širdį? svarstė Pinas. — O sielą?
Prie automobilio vedantis kelias jau buvo visai čia pat, bet Pino
žvilgsnį staiga patraukė septynių pilkai vilkinčių vyrų būrelis. Atidžiai
stebimi esesininkų, jie mojavo kastuvais ir kirtikliais, skaldydami uolas
ir skalūnus. Kai kurie atrodė taip, lyg vargas būtų suniokojęs ir jų kū-

nus, ir protus. Pinui jie priminė sykį matytą pasiutusį šunį.

Arčiausiai Pino stovėjęs vergas, dirbęs kiek aukščiau kitų, sunkiai
benulaikė kastuvą. Staiga sustojo ir įsirėmė delnais į rankeną, lyg jam

267
 Mark Sullivan

būtų nusibodę. Vienas esesininkų nedelsdamas paleido gerklę ir patrau-

kė prie jo.
Vergas atsigręžė ir išvydo Piną, kuris stovėjo įsmeigęs į jį akis. Saulės
nutamsinta vyro oda spalva priminė tabako nuovirą, o barzda atrodė išsi-

kerojusi kur kas plačiau, nei Pinas prisiminė. Maža to,

jis atrodė klaikiai
sulysęs. Vis dėlto Pinas būtų galėjęs prisiekti žvelgiąs į Antonijų — ver-
gą, kuriam tunelyje davė atsigerti pirmąją savo darbo Lejersui dieną. Jų
žvilgsniai susitiko, ir Piną kartu perliejo gailestis bei gėda. Tą akimirką
esesininkas trenkė vergui į smilkinį šautuvo buože — šis susmuko
rito nuo stataus šlaito.
nusi- ir
— Vorarbeiteri!

Pašokęs Pinas žvilgtelėjo per petį. Maždaug už pusšimčio metrų sto-

vėjęs generolas Lejersas gręžte gręžė jį žvilgsniu.
Paskutinį kartą žvilgtelėjęs į nebejudantį vergo kūną, Pinas tvirtai žen-
gė generolui iš paskos galvodamas, kad dėl visko kaltas Lejersas. Nors tie-
siogiai ir neįsakė užmušti vergo, vaikino akyse tai nesumenkino jo kaltės.

—
Pro dėdės Alberto siuvyklos duris Pinas įžengė jau sutemus.
— Šiandien regėjau baisių dalykų. — Emocijos grįžo. — Ir girdėjau.

— Pasakok, — paragino dėdė.

Jaunuolis kaip įmanydamas tiksliau papasakojo apie įvykius su Lejer-
su ir esesininką, atėmusį Antonijaus gyvybę vien už tai, kad šis stabtelėjo
atsikvėpti.
— Visi tie esesininkai — mėsininkai, — žvilgsnį nuo užrašų pakėlė dėdė
Albertas. — Po įsako imtis atsakomųjų priemonių apie žiaurumus jau gir-
dime kasdien. Sant Ana di Stacemoje kulkosvaidžiais ginkluoti esesinin-
kai nukankino ir sudegino penkis šimtus šešiasdešimt nekaltų žmonių.
Kasalijoje per mišias nušovė kunigą ir tris tikinčiuosius, o tada dar šimtą
keturiasdešimt septynis parapijiečius nuginė į kapines prie bažnyčios ir
suvarpė kulkosvaidžiais.

268
 Po raudonu dangum

— Ką? apstulbo Pinas.

—

Čia įsiterpė teta Greta:

— Tai dar ne viskas. Bardine di San Terence daugiau kaip pusšimtį
naujokų italų — tokių kaip tu, Pinai, — pasmaugė spygliuota viela, o
lavonus sukabino ant medžių šakų.
Pinas degė neapykanta visiems naciams iki paskutinio.
— Juos žūtbūt reikia sustabdyti.

— Įkovą su jais kasdien stoja vis daugiau žmonių, — tarė dėdė Al-
bertas. — Todėl tavo teikiami duomenys tokie reikšmingi. Ar galėtum
žemėlapyje parodyti, kur buvote?
— Padaryta, Pinas išsitraukė generolo žemėlapį, paprastai gulėda-
—

vusį automobilio daiktinėje.

Išlankstęs jį ant vieno odos pjaustymo stalų, vaikinas dėdei parodė
vos pastebimas pieštuko žymes, kurias buvo palikęs apytikslėse šiandien
regėtų artilerijos, kulkosvaidininkų apkasų, ginklų ir amunicijos sandė-
lių vietose. Jis parodė, kur Lejersas įsakė užversti kelius nuolaužomis,
kad Sąjungininkams tektų pasukti kitu maršrutu — tiesiai į kulkosvai-
džių ugnį.
— Visame šiame plote, anot Lejerso, cementas nekokybiškas, silp-
nas, — žemėlapyje parodė jis. — Buvo labai dėl to susierzinęs. Sąjungi-
ninkams vertėtų pirmiausia bombarduoti čia — išsprogdinti dar prieš
tai, kai pradės puolimą ant žemės.
— Sumanu, - įvertino dėdė Albertas, užsirašinėdamas vietovės koor-
dinates. Viską perduosiu. Beje, ar pameni tunelį, kuriame lankeisi su
—

Lejersu ir matei vergus? Vakar partizanai jį sugriovė. Palaukė, kol viduje

liks tik vokiečiai, o tada abiejose pusėse susprogdino dinamitą.
Ši žinia kiek pakėlė Pinui ūpą. Juk jis prie to prisidėjo.
— Jau kas išties padėtų — tai proga žvilgtelėti į
tą lagaminą, - sumur-
mėjo vaikinas.
Dėdė sutiko:
— Tu teisus. O kol kas pažiūrėsime, ar nepavyktų gauti tau nedidelio
fotoaparato.

269
 Mark Sullivan

Pinui ta mintis patiko.

— Kas žino, kad šnipinėju?

— Tu, aš ir tavo teta.

Ir Ana, - pagalvojo jis, bet garsiai tarė:

— Sąjungininkai nežino? Partizanai?
— Jie žino tik tavo slapyvardį.

Ši mintis Pinui patiko dar labiau.

— Tikrai? Ir koks gi jis?
— Stebėtojas, — atsakė dėdė. Sakykim: „Stebėtojas praneša, jog kul-
—-

kosvaidininkai įsitaisę ten ir ten.“ Arba: „Stebėtojas informuoja, kad

sunkvežimiai su ginklais važiuoja į pietų pusę.“ Slapyvardis tyčia pa-
rinktas taip, kad nieko konkretaus apie tave neišduotų. Jei vokiečiai
kada perimtų mūsų transliacijas ir mėgintų išsiaiškinti tavo tapatybę —
neturėtų už ko užsikabinti.
— Stebėtojas, pakartojo Pinas. — Neutralus
—
ir
tikslus.
— Būtent, — dėdė Albertas pakilo nuo žemėlapio. — Dabar jau gali

sulankstyti. Tik aš tavim dėtas pirmiausia ištrinčiau pieštuko žymes.

Taip ir padaręs, Pinas netrukus išėjo. Jautėsi išalkęs ir pervargęs, taigi

norėjo traukti namo, bet jau tiek dienų nebuvo matęs Anos, kad pasuko
link Dolės daugiabučio.
Vos spėjęs ateiti vaikinas jau svarstė, kam to reikėjo. Komendanto
valanda buvo čia pat. Be to, jis juk negalėjo tiesiog užlipti, pasibelsti
ir pasakyti atėjęs pas Aną, tiesa? Generolas juk liepė traukti namo ir
pamiegoti.
Jau susirengus eiti Pinui staiga dingtelėjo, kad Ana minėjo prie pat
jos kambario už virtuvės esant galinius laiptus. Džiaugdamasis ryškia
mėnesienos šviesa jis apėjo pastatą ir apsižiūrėjo, kuris kambarys ir
lan-
gas trimis aukštais aukščiau turėtų būti Anos. Ar ji dabar ten? O gal
plauna indus ar skalbia Dolės drabužius?

270
 Po raudonu dangum

Pasėmęs saują žvyro, Pinas atsilošė ir šveitė į langą. Jei jos nebus
kambaryje, tai nebus. Prabėgo dešimt sekundžių. Tuomet dar dešimt.
Jau susiruošęs eiti išgirdo prasiveriančią lango sklendę.
— Ana! - tyliai šūktelėjo.
— Pinai? atsiliepė mergina.
—

— Įleisk mane pro galines duris.

— Generolas ir Dolė dar čia, - dvejojo ji.
— Mes pabūsime tyliai.
Akimirką stojo tyla.
Duok minutėlę, - galop išgirdo Pinas.
—

Ana atrakino tarnų duris ir jiedu užlipo galiniais laiptais. Ji žengė

pirma, vis stabtelėdama paklausyti, kas vyksta. Galų gale jie pasiekė
merginos miegamąjį.
— Aš alkanas, — sukuždėjo Pinas.

Pravėrusi duris Ana įstūmė

jį
vidun ir atsakė:
— Suieškosiu tau ko nors užkąsti, bet privalai likti čia ir tylėti.

Netrukus ji grįžo, nešina keptos karkos ir makaronų likučiais — šį

patiekalą itin mėgo generolas. Pinas viską viską suvalgė šviečiant vie-
nintelei žvakei, kurią Ana buvo uždegusi. Sėdėdama ant lovos su vyno
taure rankoje ji stebėjo, kaip jis valgo.
— Tikra laimė pilvui, — baigęs įvertino.

— Puiku, -
linktelėjo Ana. — Žinai, aš itin daug dėmesio skiriu lai-
mei. Tai viskas, ko išties trokštu — būti laiminga kiekvieną man likusio
gyvenimo dieną. Kartais laimė mus susiranda pati, bet paprastai tenka
jos ieškoti. Kažkur tai
perskaičiau.
— Tai viskas, ko nori? Laimė?

— O kas galėtų būti geriau?

Kaip rasti laimę?
—

Ana akimirką parylėjo.

— Pirmiausia reikia apsidairyti ir pastebėti, kur gyvenime tau sėkmė

jau nusišypsojo. O tai supratus — negailėti dėkingumo.

271
 Mark Sullivan

—Ir tėvas Rė taip sakydavo, — prisiminė Pinas. — Jis mokė dėkoti už

kiekvieną dieną, kad ir su kokiais nesklandumais susidurtume. tikėti Ir
Viešpačiu bei šviesesniu rytojumi.
Ana nusišypsojo.
— Pirmoji dalis teisinga. Dėl antrosios nesu tokia tikra.

— Kodėl?

Jau per daug kartų man teko nusivilti šviesiu rytojumi, prisi-

į
— —

pažino Ana ir pabučiavo Piną. Tvirtai ją apkabinęs, jaunuolis atsakė

bučinį.
Staiga už sienos pasigirdo ginčas. Vaidijosi Lejersas ir Dolė.
— Dėl kojie pykstasi? — sušnibždėjo Pinas.
— Dėl to paties, kaip ir visada. Berlyne jo laukia žmona. O tau, Pinai,
jau metas eiti.
— Tikrai?

— Nagi, eik, — paragino. Tada pabučiavo dar sykį ir nusišypsojo.

1944-ųjų rugsėjo 1-ąją britų aštuntoji armija pažeidė silpnes-

niąsias Gotų linijos dalis krabo žnyples primenančioje kalnų at-
karpoje šiauriau Areco ir patraukė
į
rytus link Adrijos jūros. Kova
įsismarkavo. Italiją purtė aršiausi mūšiai nuo pat Montekasino ir
Ancijaus. Į įtvirtinimus, skiriančius juos nuo pakrantės miestelio
Riminio, Sąjungininkai paleido daugiau nei milijoną mortyrų ir
patrankų sviedinių.
Po devynių žiaurių dienų JAV penktoji armija išvarė nacius iš

Džiogo perėjos aukštumų, o britai dar stipriau ėmė spausti ryti-

nį Gotų linijos kraštą. Į šiaurę Sąjungininkai judėjo žnyplių for-
ma, stengdamiesi apsupti vokiečių dešimtąją armiją, šiai nespėjus
persiformuoti.
Įsitaisę aukščiau, netoli Toračijos, Pinas su Lejersu stebėjo, kaip
bombarduojamas Koriano miestelis ir gausios jį apsupusios vokiečių

272
 Po raudonu dangum

pajėgos. Dar iki puolimo ant žemės miestelį nuklojo daugiau nei sep-
tyni šimtai šarvuotų sviedinių. Po dviejų dienų nuožmios, žūtbūtinės
kovos Korianas krito.
Per dvi savaites apylinkėje žuvo apie keturiolika tūkstančių Sąjun-
pininkų ir šešiolika tūkstančių vokiečių kareivių. Nepaisant didžiu-
lio aukų skaičiaus, vokiečių tankų ir pėstininkų divizionams pavyko
atsitraukti ir įsikurti naujoje mūšio fronto linijoje šiaurėje ir šiaurės
vakaruose. Likusi Lejerso Gotų linijos dalis dar laikėsi. Net ir vadovau-
damiesi Pino teikiama informacija Sąjungininkai į Italiją vėl tegalėjo
skverbtis vėžlio žingsniu: per daug buvo aukų, per dideli nuostoliai ko-
voje su prancūzais ir Vakarų frontu.
Mėnesiui ritantis į pabaigą streikuoti pradėjo Milano gamyklų dar-
bininkai. Kai kurie paliko darbo vietas, tyčia sugadinę įrangą. Tankų
gamyba apmirė.
Generolas Lejersas kaip įmanydamas stengėsi atnaujinti tankų
gamybos konvejerius, tačiau spalio pirmąją jį pasiekė žinia, jog Fiat
gamyklos Mirafiorėje darbuotojai ketina skelbti streiką. Jie tuojau
patraukė į Mirafhoręnuošalų Turino rajoną. Pinui teko vertėjauti
—

generolui ir Fiat gamyklos vadovams kabinete virš surinkimo linijos,

kur, nors ir pamažu, bet vyko darbai. Oras patalpoje atrodė net tirštas
nuo įtampos.
— Man reikia daugiau sunkvežimių, aiškino generolas Lejersas. —
—

Daugiau šarvuotų automobilių ir daugiau dalių karo lauko mašinoms.

Gamyklos vadovo, storulio Kalabrezės, kostiumą merkė prakaitas.
Vis dėlto jis nesibaimino priešintis Lejersui.
— Mano žmonės -
ne vergai, generole, — aiškino Kalabrezė. Jie dir-
—

ba tam, kad galėtų išgyventi — vadinasi, jiems turėtų būti pakankamai

mokama.
— Sumokėta bus, - linktelėjo Lejersas. - Pažadu jums.
Kalabrezė vangiai šyptelėjo — generolo žodžiai jo neįtikino.
— Jei tik viskas būtų taip
paprasta.

273
 Mark Sullivan

Negi nepadėjau jums septynioliktojoje gamykloje? — priminė ge-

—

nerolas. — Man juk buvo įsakyta perimti kiekvieną jos įrenginį ir išsiųsti
atgal
—
į Vokietiją.
Dabar tai juk nesvarbu, tiesa? Po Sąjungininkų puolimo iš septynio-
liktosios teliko griuvėsiai.
papurtė galvą.
Lejersas
— Juk žinote, kaip viskas vyksta. Ranka ranką plauna — kitaip
neišgyventume.
— Jei jau taip sakote, generole, - sumurmėjo Kalabrezė.
Lejersas žengtelėjo arčiau Fiat vadovo, atsigręžė į Piną ir tarė:
—Primink jam, kad bet kada galiu kiekvieną prie to konvejerio dirban-
tį vyrą įtraukti į Todto organizacijos sąrašus arba deportuoti į Vokietiją.
Kalabrezė įsitempė.
— Norite pasakyti — į vergovę?
Pinas sudvejojo, bet išvertė.
— Jei neturėsime kitos išeities, — gūžtelėjo Lejersas. — Jums rinktis, ar
gamykla liks jūsų rankose, ar pereis manąsias.
į

— Man reikės garantijos, kad už darbus bus sumokėta — ne vien jūsų

žodžio.
Ar bent suvokiate, kokias pareigas užimu? Kokį darbą dirbu? Aš
—

sprendžiu, kiek tankų turi būti pagaminta. Aš nurodau, kiek kelnaičių

privalu pasiūti. Aš...
-Dirbate Albertui Špėrui, linktelėjo Fiat vadovas. — Jums atviri tie
—

patys keliai. Paskambinkite jam. Špėrui. Jei jūsų darbdavys galės duoti
man žodį — pažiūrėsime.
-
Špėras? Manai, man įsakinėja tas minkštauodegis?
Generolas atrodė įsižeidęs. Jis paprašė galimybės paskambinti gamyk-
los vadovo telefonu. Kelias minutes vyras karštai su kažkuo ginčijosi vo-
kiečių kalba, kol galop atlošė
— Jawohl, mein Fūbrer. *
galvą
ir tarė:
*
Vok. Jawobl, mein Fihrer - taip, mano fureri.

274
 Po raudonu dangum

Pinas

nerolą; šis
ir visi kiti patalpoje stovėję vyrai tuojau
ir toliau kalbėjo telefonu vokiškai. Maždaug
įsmeigė žvilgsnius

po
į ge-
trijų minučių
atitraukė nuo ausies ragelį.
Visą kabinetą užpildė įtūžusio Adolfo Hitlerio balsas.
Lejersas atsisuko į Piną, šaltai šyptelėjo ir tarė:
—Pasakyk signore Kalabrezei, kad fiureris norėtų jį asmeniškai užtik-
rinti, jog už darbus bus apmokėta.
Kalabrezės veidas išdavė — jis mieliau būtų čiupęs neizoliuotus elekt-
ros laidus nei telefono ragelį. Vis dėlto paėmęs jį pakėlė per kelis centi-
metrus nuo veido. Įsiutęs Hitleris ir toliau bėrė pamokslą — taip aršiai,
kad rodės, jog kažin kas jį plėšia perpus, o iš burnos virsta putos. Fiat
gamyklos vadovo kakta žliaugė prakaitas. Jo rankos ėmė drebėti, o kar-
tu dingo
ir
atkišo
visas ryžtas.
Jis ragelį Lejersui ir pratarė Pinui:
— Tegu pasako ponui Hitleriui, kad jo pažadą priimsime.
— Protingas sprendimas, - įvertino Lejersas, ir priglaudęs prie ausies
telefono ragelį prabilo raminamu balsu. - Ja, mein Fūbrer. Ja. Ja. Ja.*
Po keliųakimirkų jis baigė pokalbį.
Kalabrezė žnektelėjo ant kėdės. Jo kostiumą merkė prakaitas. Dėda-
mas telefono ragelį, generolas Lejersas pakėlė į jį akis.
Ar dabar jau suprantate, kas aš toks? — paklausė jis.
—

Fiat vadovas nesiryžo nei pažiūrėti į Lejersą, nei jam atsakyti. Vos
įstengė silpnai, paklusniai linktelėti.
— Na
ir puiku, — atšovė generolas. — Tikiuosi gamybos ataskaitų su-
laukti du kartus per savaitę.
Lejersas ištiesė Pinui lagaminą ir jiedu patraukė lauk.
Kieme jau tvyrojo prieblanda, bet oras dvelkė malonia šiluma.

*
Vok. Ja, mein Fišbrer. Ja. Ja. Ja - taip, mano Kureri. Taip. Taip. Taip.

275
 Mark Sullivan

— Pas Dolę, — lipdamas į Daimler nurodė generolas. - Ir jokių plepa-

lų. Man reikia pagalvoti.
— Oui, mon gėnčral, — atsiliepė Pinas. — Stogą pakelti ar palikti
nuleistą?
— Palik man patinka grynas oras.
—

Čiupęs brezentinius žibintų dangčius, Pinas juos pritaisė, užvedė

automobilį ir pasuko į rytus, Milano pusėn, pasikliaudamas tik siau-
rais šviesos ruoželiais. Visgi nepraėjus nė valandai rytuose pasirodžiusi
milžiniška mėnesiena užliejo kelią švelnia šviesa ir sekti maršrutą Pinui
tapo kur kas lengviau.
-
Mėlynasis mėnulis, pasakė Lejersas. — Pirmoji iš dviejų pilnačių
—

per mėnesį. Ar taip vadinama antroji? Visada painioju...

Tai buvo pirmieji generolo žodžiai nuo tada, kai jiedu išvažiavo iš
Turino.
— Man jis atrodo gelsvas, 202 gėnėral, - atsakė Pinas.
— Šis pavadinimas
ne spalvai nusakyti, vorarbeiteri. Paprastai per
—

tris metų laiko, šiuo atveju — rudens, mėnesius pasirodo trys pilnatys.
Bet šiemet, šį rudenį, per tris mėnesius danguje jų išvysime net ketu-
rias šią akimirką matome vieną, o mėnesio pabaigoje sušvis ir antra.
—

Dėl retumo šį reiškinį astronomai vadina mėlynuoju mėnuliu.

—
-
Oui, mon gėnėral, atsiliepė Pinas.
Važiuodamas ilga tiesia kelio atkarpa, vaikinas žvelgė į viršum hori-
zonto pakibusį mėnulį tarsi į pikta lemiantį ženklą.
Jiems priartėjus prie kelio atkarpos, kurią iš abiejų pusių supo laukai
ir aukšti, toli vienas nuo kito susodinti medžiai, Pino mintys sukosi ne
apie mėnesieną. Jis galvojo apie Adolfą Hitlerį. Ar telefonu išties kalbė-
jo pats fiureris? Atrodė pakankamai pamišęs, kad būtų Hitleris. Ir tas
klausimas, Lejerso užduotas gamyklos vadovui: Ar dabar jau suprantate,
kas aš toks?
Pinas dirstelėjo į gale sėdinčio Lejerso siluetą veidrodėlyje ir mintyse
jam atsakė: Nežinau, kas tu toks, bet dabar suprantu, kam dirbi.

276
 Po raudonu dangum

Vos spėjus apie tai pagalvoti, vaikinui pasirodė, jog už nugaros, va-
karų pusėje, pasigirdo kažin koks burzgimas. Jis žvilgtelėjo į šoninio
ir galinio vaizdo veidrodėlius, bet neišvydo šviesos ruoželių, įspėjančių
apie kitą artėjančią transporto priemonę. Burzgesys vis garsėjo.
Pažvelgęs dar kartą Pinas išvydo, jog generolas staigiai apsigręžė.
Kažkas subolavo jam už nugaros — didžiulis daiktas virš medžių. Tą
akimirką mėnesiena apšvietė naikintuvo sparnus ir nosį. Garsiai riau-
modamas lėktuvas taikėsi tiesiai į juos.

Pinas staigiai įmynė stabdžius ir trys ratų poros slystelėjo keliu. Nai-
kintuvas tarsi naktį medžiojančio vanago šešėlis praskriejo jiems virš
galvų pilotui dar nespėjus nutaikyti kulkosvaidžių. Šaudmenys suvarpė
kelio asfaltą visai slystančiam automobiliui prieš nosį.
Šūviai liovėsi. Pakilęs naikintuvas nėrė kairiau Pino ir dingo tarp
medžių viršūnių.
— Laikykitės, mon gėnėraA — riktelėjo Pinas ir įjungė atbulinę eigą.
Pariedėjęs atgal, staigiai pasuko vairą dešinėn, sumažino apsukas, įjun-
gė pirmą pavarą ir užgesino žibintus. Tuomet visa jėga įspaudė greičio
pedalą, ir automobilis šovė iš vietos.
Daimler nėrė skersai griovio, iškilo kitapus ir pro tarpą tarp medžių
įvažiavo lauką, kuris atrodė visai neseniai išartas. Nusigavęs kaip įma-
į

noma arčiau tankiai medžiais apaugusio lopinėlio centro, Pinas sustab-

dė automobilį ir išjungė variklį.
— Kaip tu?.. — persigandęs išlemeno Lejersas. — Ką tu?..
— Klausykitės,
- sušnibždėjo Pinas. — Grįžta.
Naikintuvas, kaip ir anksčiau, artinosi iš vakarų, tarsi siekdamas
prisivyti automobilį ir pulti iš už nugaros. Pro šakas Pinas ne iškart jį
įžiūrėjo, bet netrukus milžiniškas sidabrinis paukštis pralėkė pro juos
greitkelio link. Didžiulį jo siluetą dar labiau išryškino rečiausiai mato-
mas mėnuo.

277
 Mark Sullivan

Ant korpuso Pinas pastebėjo baltus skritulius juodais viduriukais.

— Britų, — tarė.
— Vadinasi, Spire, — linktelėjo Lejersas. — Su 7,7 milimetro
Browning kulkosvaidžiais.
Užvedęs Daimler variklį, Pinas laukė žvalgydamasis ir ištempęs au-
sis. Naikintuvas suko ratą apie mažesnį plotelį: pasirodė viršum medžių
linijos maždaug, už šešių šimtų metrų priešaky jų.
— Žino, kad mes kažkur čia, —
suprato Pinas. Tuomet jam dingtelė-
jo: mėnesiena veikiausiai atsispindi nuo automobilio stogo ir priekinio
stiklo.
Įjungęs pavarą vaikinas automobiliu pavažiavo į priekį, stengdama-
sis kairiąją priekinę automobilio pusę paslėpti gyvatvorę apsivijusiuose
dygliuotuose brūzgynuose. Kai sustojo, nuo lėktuvo juos skyrė maž-
daug du šimtai metrų. Nunarinęs galvą Pinas pajuto, kaip naikintuvas
praskrenda virš galvos ir nutolsta.
Traiškydamas žemės grumstus, automobilis įsibėgėjo — provėžos liko
išilgai viso išarto lauko. Pinas vis dairėsi atgalios spėliodamas, lėktu- ar
vas mėgins pulti trečiąsyk. Pasiekusi tolimiausią lauko kampą mašina
pasisuko tarp medžių ir vėl nėrė nosimi griovį.
Išjungęs variklį Pinas įsiklausė.
į
Naikintuvo burzgimas blėso tolumo-
je. Generolas Lejersas prajuko ir paplekšnojo vaikinui per petį.
Tu tiesiog gimęs žaisti katę ir pelę! pagyrė.
—
- —- Niekaip nebūčiau
susivokęs, kaip išsisukti net neužkliudytiems.
— Merci, mon gėnėral!* - plačiai nusišypsojo Pinas. Užvedęs automo-
bilį vėl pasuko į rytus.
Vis dėlto netrukus jį ėmė draskyti abejonės. Iš dalies jį gąsdino tai,
kad ir vėl mėgaujasi generolo pagyromis. Antra vertus, juk išties pasi-
elgė protingai ir sumaniai, tiesa? Juk tikrai apsuko britų pilotą aplink
pirštą — ir tai, tiesą pasakius, jam visai patiko.

*
Pranc. Merci, mon gėnėral! - Ačiū, mano generole!

278
 Po raudonu dangum

Po dvidešimties minučių jie pasiekė kalvos viršūnę. Virš galvų švytė-

jo pilnatis. Iš naktinio dangaus išniręs Spigfžre prazvimbė skersai mėnu-
lio ir pasuko tiesiai į juos. Pinas įmynė stabdžius, ir šeši mašinos ratai
vėl skaudžiai sucypė slysdami keliu.
— Bėkite, m0n gėnėral!
Automobiliui dar nespėjus kaip reikiant sustoti, Pinas liuoktelėjo

į
pro duris, svirduliuodamas žengė priekį ir nėrė į griovį. Spžžfžre kulko-
svaidžiai ant kelio skaldos paleido šovinių krušą.
Parkritęs į griovį Pinas pasijuto, tarsi jo kūne būtų visai nelikę oro.
Kulkos skrodė plieną ir daužė stiklą. Nuolaužos biro jam ant nugaros,
ir vaikinas susigūžė, stengdamasis apsaugoti galvą ir vos pajėgdamas
įkvėpti.
Šūviai nutilo, ir Spžfffre nuzvimbė
į vakarus.
 20 skyrius

Kai lėktuvas nutolo ir jo ūžimas buvo vos girdėti, Pinas sukuždėjo

tamsoje:
— Mon gėnėral?

Tyla.
— Mon gėnėral?
Ir vėl - jokio atsakymo.
Nejau negyvas? Anksčiau Pinas manė, jog to-
kia žinia jį nudžiugintų, bet dabar suvokė, kad būtų ne visai taip. Nelikus
Lejerso, neliktų ir progų šnipinėti. Neliktų informacijos...
Jis išgirdo kažką judant. Dejuojant.
— Mon gėnėral?
-— Taip, — vos išlemeno Lejersas. — Čia.
Jis buvo Pinui už nugaros. Dabar mėgino atsisėsti, bet jam sunkiai
sekėsi.
— Tikriausiai netekau sąmonės. Nieko neprisimenu nuo tada, kai atsi-
dūriau griovyje, ir... Kas nutiko?
Padėdamas generolui išlipti, Pinas viską papasakojo. Daimler duslin-
tuvas pukšėjo, automobilis drebėjo ir strigo, bet kažkodėl tebeveikė. Pi-
nas pasuko raktelį, ir variklis palaimingai nurimo. Iš bagažinės pasiėmęs
įrankių dėžę ir žibintuvėlį, Pinas perbėgo jo spinduliu per automobilį.
Generolas Lejersas prasižiojęs stovėjo greta. Kulkos buvo kone perplėšu-
sios Daimler perpus sudraskyto kapoto dangčio virto garai. Kulkos-
— iš

vaidis taip pat išdaužė priekinį stiklą, suvarpė priekinę ir galinę sėdynes
ir išmušė skyles bagažinėje. Priekinė dešinioji padanga buvo perdrėksta,
paskutinė iš trijų kairėje
taip pat. —

— Ar
galite palaikyti, mon gėnėral? — Pinas ištiesė jam žibintuvėlį.
į
Lejersas akimirką bukai jį spoksojo, kol pagaliau paėmė.

280
 Po raudonu dangum

Pakėlęs kaporą Pinas išvydo, kad į variklį pataikyta penkis kartus. Lai-
mei, lengvos 7,7 milimetro skersmens kulkos buvo per mažos: perskro-
dusios kaporą, jos jau nebegalėjo padaryti rimtos žalos. Vienas žvakės
kabelis atrodė pažeistas, bet kitą dar buvo įmanoma naudoti. Radiato-
riaus viršuježiojėjo skylė. Vis dėlto apskritai ši atominė elektrinė, kaip ją
buvo pratęs vadinti Albertas Askaris, atrodė dar visai tinkama naudoti.
Čiupęs peilį, Pinas nulupo ir drauge susuko abi pažeisto kabelio da-
lis, tuomet sujungimą
ir silpnesniąją pusę tvirtai apsuko izoliacine juos-
ta. Išsitraukęs įrankius padangoms pakeisti, rado lopų ir gumos klijų,
kuriais abiejų pusių užsandarino skylę radiatoriuje. Tuomet nuėmė
iš

tuščią priekinę padangą ir pakeitė ją viena iš galinių. Nuėmęs kiaurą

galinę padangą kitoje automobilio pusėje, numetė ją šalin. Užvestas
Daimler šiurkščiai burzgė, bet nors nebesitampė ir nekosčiojo kaip senas
rūkalius.
— Manau, Milaną pasieksime, mon gėnėral, bet toliau — kažin.
— Toliau ir nesvarbu,

-atsiliepė Lejersas, lipdamas į automobilio galą.

Jo balsas jau skambėjo tvirčiau. — Vis tiek Daimler — pernelyg paste-
bimas taikinys. Pakeisime mašiną.
— Oui, mon gėnėral,
-
sutiko Pinas, ir pamėgino įjungti pavarą.
Pasipurtęs automobilis užgeso. Vaikinas pamėgino dar kartą, varik-
liui tiekdamas jau daugiau degalų, ir šis riaumodamas užsivedė. Deja,
važiuodamas ne šešiais, kaip įprasta, o keturiais ratais Daimler ne visai
išlaikė pusiausvyrą — svirduliavo į šalis. Teliko pamažu linguoti keliu.

Antroji pavara neveikė. Spausdamas iš variklio viską, ką šis dar įstengė,

Pinas išdrįso surizikuoti ir įjungti trečiąją. Mašinai pasiekus normalų
greitį virpesiai kiek aprimo.
Nuriedėjus keliu gerą aštuonetą kilometrų, generolas Lejersas papra-
šė žibintuvėlio. Juo pasišviesdamas pasikuitė lagamine ir išsitraukė bu-
telį. Atsukęs gurkštelėjo iš kaklelio ir ištiesė butelį į automobilio priekį.
— Imk, — paragino. — Škotiškas viskis. Užsidirbai. Išgelbėjai man
gyvybę.

281
 Mark Sullivan

Pinui taip visai neatrodė.

— Ber kuris būtų pasielgęs taip pat, - atsiliepė jis.
—
- -
prunkštelėjo Lejersas. Daugelis būtų sustingę, toliau vaira-
Ne,
vę kulkosvaidžių link ir dabar jau gulėtų negyvi. Bet tu... Tu nebijojai.
Išlaikei šaltą protą. Tokius kaip tu vadindavau veikliais jaunuoliais.
— Tokie žodžiai glosto man širdį, m20n gėnėral, — vėl mėgaudamasis

generolo pagyromis Pinas paėmė butelį ir nurijo gurkšnį gėrimo, kuris

akimoju užliejo kūną karščiu.
Lejersas atsiėmė butelį.
—Tau iki Milano pakaks, - sukrizeno.
Kad ir kaip automobilis virpėjo, Pinas aiškiai girdėjo, kaip Lejersas
nurijo dar kelis gurkšnius viskio tiesiai iš butelio ir liūdnai nusijuokė.
— Kai kuriais bruožais tu, vorarbeiteri Lela, man kai ką primeni.
Netgi du žmones.
— Oui, mon gėnėral? — sukluso Pinas. — Ką gi?
Nacis valandėlę patylėjo, gurkštelėjo viskio ir atsakė:
— Mano
sūnų ir sūnėną.
Šito Pinas nesitikėjo.

— Nežinojau, kad turite sūnų, 202 gėnėral, — atsakė Pinas. Žvilgrelė-

jo į veidrodėlį, bet ant galinės sėdynės prieblandoje bolavo tik blyškus
vyro siluetas.
— Hansą Jurgeną. Beveik septyniolikos. Gudrus. Kaip ir tu, moka
išsisukti iš padėties.
Pinas nesumojo, kaip reaguoti, tad paklausė:
— O sūnėnas?

Trumpam stojo tyla. Galop Lejersas atsiduso ir prabilo:

— Vilhelmas. Mes vadindavome
maršalo Romelio vadovaujamame būryje.
jį Viliu.Žuvo
Sesers sūnus. Tarnavo lauko
al Alameine.
Minutėlę parylėjęs pridūrė:
— Kažkodėl jo motina dėl vienturčio sūnaus netekties kaltina mane.

Pinas pajuto nuoskaudą gencrolo balse.

282
 Po raudonu dangum

— Apgailestauju, 202 gėnėral, — tarė jis. — Bet jūsų sūnėnas tarnavo

-
pačiam Romeliui Dykumų Lapei.
— Vilis buvo veiklus jaunuolis, -
prikimusiu balsu patikino genero-
las ir gurkštelėjo dar. — Tikras lyderis, nebijojęs tampyrti likimo už ūsų.
Galų gale dėl to žuvo vos dvidešimt aštuonerių vidury blusų apniktos
Egipto dykumos.
— Ar Vilis vairavo tanką?

Lejersas nurijo seiles.

— Septintajame tankistų padalinyje.
—Vaiduoklių divizijoje.
Generolas Lejersas palenkė galvą į šalį.
— Iš kur apie visa tai žinai?
BBC, - pamanė sau Pinas, bet tuojau sumojo: lengvai toks prisipa-
žinimas nepraslystų. Tad verčiau tarė:
— Skaitau visus laikraščius. Be to, kine rodė naujienas.

— Skaitai laikraščius, -
pakartojo Lejersas. — Retas jaunuolis tai daro.
Bet Hansas Jurgenas ir Vilis nuolat skaitydavo — ypač sporto skiltis.
Kartu stebėdavome varžybas. Mudu su
Viliu matėme, kaip per Berlyno
olimpines žaidynes bėgo Džesis Ovensas. Fantastika. Kaip tądien siuto
mūsų fiureris: mūsų geriausiems iš
geriausių nosis nušluostė juodaodis.
Ber Džesis Ovensas? Vorarbeiteri, tas negras buvo tikras kūno genijus.
Taip visada sakydavo Vilis. Neklydo.
Vyras nutilo. Pasinėrė į savo mintis, prisiminimus, gedulą.
— Ar turite daugiau vaikų?
-
galų gale paklausė Pinas.
— -
Jaunesnę dukrą, Ingridą, jau linksmesniu balsu atsakė Lejersas.
— O kur jie
dabar? Hansas Jurgenas Ingrida? ir
— Berlyne. Su mano žmona Hanelise.
Pinas linktelėjo ir sutelkė dėmesį
gurkšnojo viskį.
į kelią. Generolas ir toliau pamažu

— Dolė — brangi draugė, — prabilo po kurio laiko. — Pažįstu ją

daug metų, vorarbeiteri. Ji labai man patinka. Esu jai daug skolingas.

283
 Mark Sullivan

Rūpinuosi ja taip bus visuomet. Bet tokie kaip aš nepalieka žmonų

—

tam, kad vestų tokias kaip Dolė. Atrodyčiau lyg senas ožys, besivaikan-
tis tigrę pačiame jėgų žydėjime.
Prieš gurkštelėdamas jis
nusijuokė, o balse buvo girdėti ne tik susiža-
vėjimas, bet ir kažin koks kartėlis.
Pinas buvo apstulbintas tokio Lejerso atvirumo po aštuonių atšiau-
rumo savaičių, ką jau kalbėti apie didžiulį amžiaus ir rango skirtumą.
Vis dėlto troško, kad generolas kalbėtų toliau. Kažin kas dabar jam
galėtų išsprūsti?
Nurilęs Lejersas toliau siurbčiojo viskį.
— Mon gėnėral? — galiausiai prakalbo Pinas.
- Ar galėčiau jūsų kai ko
paklausti?
— Nagi? — rodės, Lejersas jau vos apvertė liežuvį.
Pinas stabtelėjo prieš posūkį, susiraukė automobiliui garsiai sukosė-
jus, ir dirstelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį.
— Ar
jūs tikrai dirbate Adolfui Hitleriui?
Lejersas nė žodžio neištarė, regis, visą amžinybę. Galų gale, jau šiek
tiek švepluodamas, prabilo:
— Daugybę, daugybę kartų, vorarbeiteri, man teko sėdėti fiurerio
kairėje. Žmonės kalba, jog mudu sieja ryšys mūsų abiejų tėvai dirbo
—-

muitininkais. Tai tiesa. Bet aš — tas, kuris įvykdo skirtas užduotis. Tas,
kuriuo galima pasitikėti. Hidleris tai vertina. Išties vertina, tačiau...
Pakėlęs akis į veidrodėlį Pinas pamatė, kad generolas vėl geria.
— Tačiau? — paragino
jis.
—Tačiau gerai, jog esu Italijoje. Jei būsi per arti tokio žmogaus kaip
Hitleris, vieną dieną nudegsi. Tad laikausi nuošaliau. Dirbu savo darbą.
Užsitarnauju jo pagarbą, bet tik tiek. Supranti?
— Oui, mon gėnėral.
Prabėgo keturios ar penkios minutės. Galop generolas truktelėjo dar
ir tęsė:
— Pagal išsilavinimą aš inžinierius, vorarbeiteri. Turiu daktaro laips-
—

nį. Nuo pat pradžių, -

dar būdamas visai jaunas, dirbau valdžiai rūpinausi

284
 Po raudonu dangum

pinkluote, sudarinėjau sutartis. Milijonai, milijonai kronų. Išmokau

derėtis su didžiomis asmenybėmis — tokiais industrijos milžinais kaip
Frydrichas Flikas ir Alfredas Krupas. Dėl to tokie kaip Flikas ir Krupas
man yra skolingi paslaugų, — Lejersas akimirkai nutilo, bet tuojau pri-
dūrė: — Duosiu tau vieną patarimą, vorarbeiteri. Tokį, kuris gali pakeisti
tavo gyvenimą.
— Oui, mon gėnėral?

— Negailėk paslaugų, patarė generolas. — Neįtikėtina, su kokiu

—

kaupu jos sugrįžta per visą gyvenimą. Kai padarai žmonėms vieną kitą
paslaugą, kai pasirūpini kitais, kad jų kelias į sėkmę būtų kuo tiesesnis,
jie lieka tau skolingi. Kiekvieną kartą ištiesęs pagalbos ranką pats sustip-
rėji ir įgyji palaikymo. Tokie gamtos įstatymai.
— Štai kaip... — atsiliepė Pinas.
—
- -
Kaip tik taip, patvirtino Lejersas. Vadovaudamasis tokia taisyk-
le, niekada nesuklysi: ateis diena, kai paslaugos reikės tau pačiam, bet
jaudintis neteks — ją jau turėsi, teliks pasinaudoti. Toks mąstymas ne
kartą gyvenime mane išgelbėjo.
— Turėsiu tai omenyje.

—
-
Tu sumanus vaikinas — visai kaip Hansas Jurgenas, pagyrė gene-
-
rolas ir nusikvatojo. — Tokia paprasta smulkmena paslaugos. Vis dėlto
kaip tik dėl jų aš gerai gyvenau iki Hitlerio, gerai gyvenu jam valdant
ir nė neabejoju, kad gerai gyvensiu dar ilgus metus po to, kai jo neliks.
Veidrodėlyje Pinas išvydo tamsų Lejerso siluetą: vyras išmaukė pas-
kutinius butelyje dar likusio gėrimo lašus.
— Nori dar vieno patarimo iš žmogaus, išgyvenusio kur kas daugiau,

nei tikėtina jo metuose?

— Oui, mon gėnėral?

— Niekada gyvenimo žaidime negeisk tapti vienvaldžiu lyderiu,

žmogumi priešaky, tuo, kurį visi mato ir stebi, - pamokė Lejersas. —
Čia mano vargšas Vilis ir suklydo. Jis prasibrovė
į
priekį, tiesiai į die-
nos šviesą ir dėmesio centrą. Matai, vorarbeiteri, gyvenimo žaidime
visada parankiausia likti prieblandoje, o jei būtina — net visiškoje

285
O
Mark Sullivan

tamsoje. Taip gali valdyti, bet likti nepastebėtas. Tarsi... Operos fan-
tomas. Tarsi...
Viskio butelis nukrito ant grindų. Generolas pusbalsiu nusikeikė.
Dar akimirka, ir rankomis tarsi pagalvę apkabinęs savo lagaminą jau
šnarpštė, krenkštė, knarkė ir gadino orą.
———

Dolės daugiaburį jiedu pasiekė jau beveik vidurnaktį. Palikęs susmu-

-
kusį generolą parpti automobilyje, Pinas neišjungė variklio baimino-
si, kad prireikus šis dar kartą nebeužsives. Jis perbėgokoridoriumi, pro
tuščią senės taburetę, ir laiptais nuskubėjo iki Dolės durų. Ana atidarė
tik jam pasibeldus trečiąsyk.
Gulti jau susiruošusi Ana vilkėjo naktinukais ir chalatu. Atrodė nu-
vargusi, bet labai žavi.
— Man reikia Dolės, — tarė Pinas.
— Kas nutiko? sunerimo Dolė, žengdama koridoriumi artyn apsi-
—

vilkusi juodos ir aukso spalvų chalatu.

— Generolas, — paaiškino vaikinas. — Jis
per daug...
— Per daug išgėrė? pasigirdo Lejerso balsas. Generolas įvirto pro
—

duris su lagaminu rankoje. -

Nesąmonės, vorarbeiteri. Išlenksiu dar
taurelę, ir tu — taip pat. Prisijungsi, Dole?
Pinas dėbsojo į mirties patalo pakilusį Lozorių. Kai ge-
Lejersą lyg iš

nerolas žengė pro vaikiną, nuo jo kaip reikiant trenkė alkoholiu, o akys
atrodė pasruvusios krauju, tačiau jis kalbėjo palyginti aiškiai ir visai
tvirtai laikėsi ant kojų.
— Ką švęsime, Hansai? — nušvito Dolė.
Ana pratarė visuomet pasirengusi pasilinksminti.
— Mėlynąjį mėnulį, — atsakė generolas, ant suoliuko statydamas la-

gaminą. Geidulingai pabučiavęs Dolę, apkabino ją per pečius ir vėl at-

sisuko į Piną. — O kartu pakelsime taures už tai, kad vorarbeiteris Lela
išgelbėjo man gyvybę — tokia proga būtina išgerti!

286
 Po raudonu dangum

Jisapsuko Dolę svetainės link.

Sutrikusios Anos veide pasirodė šypsena.
— Tikrai?
— Aš savo kailį gelbėjau, — sukuždėjo Pinas. — Jis, galima sakyti,
tik iš paskos sekė.
— Vorarbeiteri! — iš kito kambario riktelėjo Lejersas. — Šlakelį! Ir
žaviajai Anai — taip pat!
Jiems įžengus
į
svetainę, švytintis generolas jau tiesė taures, į ku-
rias buvo negailėdamas pripylęs viskio. Dolė jau gurkšnojo iš savo-
sios. Pinas nesuprato, kaip Lejersas dar laikosi ant kojų, o šis, vėl
gurkšrelėjęs, ėmė detaliai pasakoti apie tai, ką čia pat pavadino „klas-
tingo Spžifire piloto ir narsaus Daimler vairuojančio vorarbeiterio
dvikova, kokia tegali įvykti stojus mėlynajam mėnuliui“.
Lejersui pasakojant, kaip Spi;fi7e paskutinį kartą nėrė jų link, o
Pinas įmynė stabdžius ir suriko jam bėgti, įsitempusios Dolė ir Ana
vos įstengė tvardytis. O kur dar kulkosvaidžiai ir sumaitota mašina...
Baigęs pasakoti, generolas Lejersas pakėlė taurę.
— Už vorarbeiterį Lelą, kuriam lieku skolingas vieną kitą paslaugą.

Dolė ir Ana paplojo. Pinas pajuto, kaip nuo netikėto dėmesio

nuraudo veidas, bet nusišypsojo ir taip pat pakėlė taurę.
— Ačiū, generole.
Sraiga pasigirdo garsus beldimas į buto duris. Padėjusi gėrimą ant
stalo Ana nuėjo į koridorių, o Pinas — kartu su ja.
Atidariusi duris tarnaitė išvydo nudriskusiu chalatu vilkinčią se-
nąją daugiabučio prižiūrėtoją su žibintu rankoje.
— Per jūsų u/žojimus kaimynai miegoti negali, sudraudė, mirk- -
čiodama pro storus akinių stiklus. — Gatvėje sunkvežimis ar kažin
kas pūškuoja,
o jūs čia sau girtaujate vidury nakties!
— Pamiršau, — prabilo Pinas. — Tuojau nusileisiu ir užgesinsiu
variklį.
Koridoriaus gilumoje pasirodė Dolė ir Lejersas.

287
 Mark Sullivan

— Kas čia dedasi? — paklausė Dolė.

Ana viską paaiškino, ir Dolė tarė:
— Dabar jau eisime gulti, sig2072 Plastino. Atleiskite, kad neleidome

ilsėtis.
Senė suniurzgėjo ir vis dar pasipiktinusi nusigręžė laiptų link. Aukš-
tai iškėlusi žibintą, apgraibomis lipo žemyn, o iš paskos vilkosi purvinas
chalato šleifas. Pinas ėjo paskui saugiai atsitolinęs.
Kai išjungė automobilio variklį, o girtas kaip pėdas generolas užsidarė

miegamajame su Dole, Pinas pagaliau liko su Ana virtuvėje vienudu.

Mergina pašildė jam dešrelių ir brokolių patiekalą su česnaku ir įpylė
abiem po taurę vyno. Tada įsitaisė priešais, pasirėmė delnu smakrą ėmė ir
Pino klausinėti apie naikintuvą ir koks jausmas apėmė, kai į jį šaudė, kai
kažkas mėgino nužudyti.
— Buvo baisu, — prisipažino jis, tarp gardaus patiekalo kąsnių nutaikęs
akimirką pagalvoti. - Bet
didesnė baimė apėmė, kai viskas baigėsi, kai
galėjau tai apsvarstyti ir iki galo suvokti. Viskas vyko taip greit, supranti?
— Ne, bet
ir
nenoriu suprasti. Tikrai ne. Man nepatinka ginklai.
— Kodėl?
— Ginklai atima žmonių gyvybes. O aš žmogus. -
— Gyvybę gali prarasti bet kur. Ar ir į kalnus kopti bijai?

— Taip, - linktelėjo ji. - O tu — ne?

— Ne, - Pinas gurkštelėjo vyno. — Dievinu alpinizmą ir slidinėjimą.
— Ir dvikovas su lėktuvais?
— Kai prisireikia, — nusišypsojo jis. — Beje, be galo skanu. Tu išties
neprilygstamai gamini.
— Senas šeimos receptas. Ačiū tau, — Ana palinko į priekį ir kaip
rei-

kiant įsižiūrėjo į Pino veidą. — Žinai, tu kupinas staigmenų.

— Nejaugi? — šis pastūmė tuščią lėkštę.

— Manau, žmonės tave nuvertina.
— Tai gerai.
— Kalbu rimtai. Nuvertinau ir aš.
288
 Po raudonu dangum

— Šit kaip?

- Taip. Tenorėjau pasakyti, kad tavimi didžiuojuosi.

Jos žodžiai Piną privertė nurausti.
— Ačiū.

Ana dar kelias ilgas akimirkas žvelgė į jį, ir Pinas pasijuto skęstąs jos

akyse — tarsi aplink save jiedu būtų susikūrę atskirą pasaulį.

— Vargu ar kada esu sutikusi tokį žmogų kaip tu,
-
galop pratarė ji.
— Tikiuosi, kad ne. Turiu omeny, tai juk gerai, ar ne?
Ana atsilošė.
— Atvirai kalbant, sykiu ir gerai, ir šiek tiek gąsdina.
— Aš tave gąsdinu? — susiraukė jis.
— Na, taip. Iš dalies.
— Kokios dalies?
Mergina nusuko žvilgsnį ir gūžtelėjo pečiais.
— Sukeli norą būti kitokiai. Geresnei. Na, jaunesnei — tai tikrai.
— Man patinki kaip tik tokia, kokia esi.
Ana dvejodama pažvelgė į jį. Pinas ištiesė ranką. Mergina minutėlę
žvelgė į ją, kol galiausiai šyptelėjo ir paėmė savąja.
— Tu ypatinga, — tarė Pinas. - Noriu pasakyti — kaip fantazija.
Ana nusišypsojo plačiau, tada pakilo ir priėjo atsisėsti jam ant kelių.
dar

— Parodyk, kokia ypatinga esu tikrovėje, — tarė ir jį pabučiavo.

Lūpoms pagaliau atsiskyrus, jiedu susiglaudė kaktomis ir susikibo

rankomis. Jų pirštai susipynė ir Pinas tarė:
— Žinai paslapčių, nuo kurių priklauso mano gyvybė, bet aš apie tave

žinau tiek mažai.

Po kelių akimirkų Ana, regis, šį tą nusprendė. Ji priglaudė plaštaką
kiek aukščiau širdies.
— Papasakosiu apie vieną iš savo randų. Labai seną.
Ana papasakojo, kad ankstyvieji jos vaikystės metai prilygę pasakai. Tė-
vas, iš Triesto kilęs žvejys, turėjo nuosavą laivą. Mama buvo sicilietė — be
galo prietaringa, bet puiki, mylinti motina. Šeima turėjo gražius namus

289
 Mark Sullivan

šalia prieplaukos, o ant stalo niekuomet nestigo puikaus maisto. Mama

patyrė daugybę persileidimų, tad Ana augo vienturtė ir tėvų dievinama.

jo
Jai labai patiko triūsti virtuvėje su mama, taip pat — leisti laiką su tėvu
laive. Ypač per savo gimtadienius.
Dar neišaušus mudu su tėčiu išplaukdavome į Adrijos jūrą, — aiš-
—

kino Ana. - Nuplaukdavome kelis kilometrus į vakarus. Tuomet tėtis

apsukdavo laivą ir leisdavo prie vairo stoti man. Vairuodavau tiesiai te-
kančios saulės link. Man be galo patikdavo.
— Kiek tau buvo metų?
— Ak, pirmąsyk -
gal penkeri.
Per devintąjį Anos gimtadienį jiedu su tėčiu pakirdo anksti. Rytas
pasirodė vėjuotas ir lietingas, tad kelionę į saulėtekį teko pamiršti, bet
mergaitė vis tiek norėjo plaukti.
— Tad išplaukėm. Valandėlę parylėjusi, nurijo seiles. — Audra
—

tik stiprėjo. Baisiai sustiprėjo. Tėtis apvilko man gelbėjimosi liemenę.

Bangų talžomas laivas pasisuko taip, kad vanduo plakėsi tiesiai į bor-
tą. Viena didžiulė banga tėškėsi su tokia jėga, kad apvirtę atsidūrėme
vandenyje. Netrukus mane išgelbėjo kiti Triesto žvejai. Tėvo taip nie-
kada ir nerado.
— O, Viešpatie, — Tai siaubinga.
išlemeno Pinas. —

Ana linktelėjo. Jos ašaros biro jaunuoliui ant krūtinės.

— Su mama buvo blogiau, bet ji

-
kitas randas, kitam sykiui. Dabar
turiu eiti miegoti. O tau jau irgi laikas.
— Ir vėl?
— nusišypsojusi Ana dar kartą jį pabučiavo.
Taip, —

Kad
ir
kaip jam magėjo likti, apie antrą valandą žengdamas per Do-
lės buto slenkstį Pinas jautėsi laimingas. Anos veidui dingus už durų
apėmė liūdesys, bet kartu ir džiaugsmas dėl to, kad ji nekantrauja ir vėl

jį išvysti.
Apačioje nebuvo nė gyvos dvasios. Senės taburetė stovėjo tuščia. Išėjęs
į lauką Pinas apžiūrėjo kulkų automobilyje paliktas skyles ir nusistebėjo,

290
O
Po raudonu dangum

kaip jiedviem pavyko išgyventi. Dabar jis trauks namo, gerai išsimiegos,
o ryte susiras dėdę. Šįsyk turi daug ką papasakoti.

——

Kitą rytą, kol teta Greta pjaustė ir skrudino duoną, kurios įsigyti
palėjo tik ne vieną valandą išstovėjusi eilėje, Pinas dėdei pasakojo viską,
ką buvo patyręs nuo pastarojo jųdviejų pokalbio, o šis kruopščiai užsi-

ans"
rašinėjo. Pasakojimas baigėsi tuo, kad generolas Lejersas kaip reikiant
pasigėrė.
Dėdė Albertas kelias minutes pasėdėjo tyloje, kol galop paklausė:
— Kiek, sakei, sunkvežimių ir šarvuotų automobilių kasdien nurieda

nuo Fiat gamyklos konvejerio?

— Septyniasdešimt, — pakartojo Pinas. - Jei ne sabotažas - pagamin-
tų dar daugiau.
—Naudinga informacija, - pasižymėjo dėdė.
Teta Greta padėjo ant stalo skrebučių, sviesto ir nedidelį džemo
stiklainį.
— Sviestas ir džemas! — nustebo dėdė Albertas. — Iš kur gavai?
— Visi turi savų paslapčių, — šyptelėjo ji.
— Pasirodo, net generolas Lejersas,
-
sutiko dėdė Albertas.
— Ypač generolas Lejersas, — pataisė Pinas. — Ar žinojote, kad jis

pavaldus pačiam Hitleriui? Kad per posėdžius sėdėdavo fiurerio kairėje?

Dėdė papurtė galvą:
— Lejersas — kur kas galingesnis, nei mes manėme. Būtent todėl taip

norėčiau pamatyti, ką jis slepia tame lagamine.

— Ber jis visuomet nešiojasi jį su savimi arba palieka ten, kur jam

dingus tuojau pastebėtų.

— Vis dėlto galima
šį tą nuspėti. Daugiausia laiko šią savaitę jis pralei-
do spręsdamas streikų ir pasipriešinimų sukeltas bėdas — vadinasi, streikai
ir pasipriešinimai yra veiksmingi. Tai reiškia, kad gamyklose jų
reikia kuo
daugiau. Pamažu, po vieną dantračio dantuką, mes perlaušime nacius.

291
 Mark Sullivan

Vokiečiams dar kyla bėdų ir dėl pinigų, — prisiminė Pinas. —

—

-
Fiat gamykla dirba be jokio apmokėjimo teturi Hitlerio pažadą,
kad jis bus.
Svarstydamas apie Pino žodžius, dėdė Albertas įdėmiai jį nužvelgė.
— Stygius, — galų gale tarė.

— Ką? —
nesuprato teta Greta.
tik ilgyn, tiesa?

mu"
— Eilės prie maisto eina

Ji linktelėjo:
— Kasdien vis ilgesnės. Beveik prie visko.
— Bus kur kas blogiau,
patikino ją vyras. — Jei naciai neturi pinigų
—

sąskaitoms apmokėti — tai ženklas, kad jų ekonomika greitai žlugs.

Netrukus jie pradės savintis vis daugiau prekių iš mūsų parduotuvių
ir dar labiau padidins maisto stoką ir visų milaniečių vargą.
— Tikrai taip manai?
taisydamasi prijuostę paklausė teta.
—

— Galvojant apie tolimesnę ateitį, stygius nebūtinai reiškia proble-

mą. Kuo daugiau skurdo ir kančių, tuo daugiau mūsiškių ryšis kautis
tol, kol paskutinis vokietis mirs arba paspruks iš Italijos.

———2000

Įpusėjus 1944-ųjų spaliui pasidarė aišku, kad dėdė Albertas buvo

teisus.
Vieną gražų rudens rytą Pinas naująją generolo Lejerso mašiną,
keturių durų Fa: sedaną, vairavo į pietvakarius nuo Milano. Po upės
slėnyje buvo prasidėjęs derliaus ėmimo sezonas. Darbininkai dalgiais
pjovė javus, rinko vaisius soduose ir giraitėse. Lejersas sėdėjo Fiat gale.
Šalia, kaip įprasta, - atviras lagaminas, ant kelių — ataskaitos.
Nuo tada, kai jiedu kartu išgyveno puolimą, Lejersas su Pinu
bendravo šilčiau — tiesa, toks atviras ir empatiškas kaip tąnakt dau-
giau nebuvo. Visgi nuo to karto Pinas niekada nematė jo geriančio.
Jis vadovavosi generolo nurodymais, ir per valandą kelias juos at-
vedė į plačią pievą netoli kaimo. Cia jau stovėjo pusšimtis vokiečių

292
 Po raudonu dangum

sunkvežimių, tankų, šarvuotų automobilių ir septyni ar aštuoni šimtai

kareivių — visas batalionas. Dauguma jų priklausė Todto organizacijai,
bet už jų dar rikiavosi visas būrys esesininkų.
Generolas Lejersas akmeniniu veidu išlipo iš automobilio. Vos jį iš-
vydęs, visas batalionas įsitempė. Lejersą sutikęs papulkininkis tuojau pa-

lydėjo jį prie ginklų dėžių stirtos. Užlipęs ant jos, šis ryžtingai ir
įtaigiai
prabilo vokiškai.
Pinui pavyko suprasti tik vieną kitą sakinį, kai kuriuos žodžius: kažką
apie tėvynę, apie brolių vokiečių poreikius. Vis dėlto, kad ir ką generolas
kalbėjo, kareiviai godžiai gaudė kiekvieną žodį. Jie stypsojo tiesiomis it
stygos nugaromis, atlošę pečius, it užburti juos raginančio generolo kalbos.
Pasakęs viską, ką norėjo, generolas Lejersas suriko kažką apie Hitlerį,
ištiesė ranką į priekį ir pasveikino visus nacių saliutu.
— Sieg beil! -
suriaumojo jis.
— Sieg beil! — it griaustinis atkartojo minia.
Pinas stovėjo suglumęs irjausdamas kylančią baimę. Ką jiems pasakė
Lejersas? Kas čia dedasi?
Generolas su dar pora pareigūnų dingo palapinėje. Aštuoni šimtai
karių sulipo į pusę sunkvežimių — kita pusė liko tušti. Dyzeliniai jų
varikliai gyvai suburzgė. Didžiulės mašinų voros tarsi gyvatės nušliaužė
per pievą: kiekvieną karius vežantį sunkvežimį sekė tuščias. Kelios poros
kaimo keliu pasuko į šiaurę, likusios — į pietus. Vis labiau toldamos jos
priminė parade žygiuojantį karo dramblių būrį.
Iš palapinės išniro Lejersas. Jo veidas ničnieko neišdavė — generolas
ramiai įlipo į Fiat galą ir liepė Pinui važiuoti į pietus Po upės slėniu —
derlingiausia vieta, kokią tik galėjai rasti Žemėje. Jiems nuvažiavus tris
kilometrus Pinas išvydo ties žvyruotu įvažiavimu
sėdinčią mergaitę. Ji raudojo. Jos mama
į
sėdėjo ant
nedidelio ūkio kiemą
slenksčio, nunarinusi
veidą į delnus.
Griovyje visai netoli kelio Pinas išvydo veidu į žemę gulinčio vyro
lavoną. Ant baltų jo marškinėlių tamsavo krešančio kraujo dėmė. Dar

293
 Mark Sullivan

žvilgtelėjo į jį per veidrodėlį. Jei Lejersas ką ir pastebėjo, neparodė nė men-

kiausios reakcijos. Jo galva buvo palenkta. Generolas skaitė.
Kirtę upelį jie privažiavo didelę lygumą — abipus kelio plytėjo dirbami
laukai, kuriuose buvo neseniai nuimtas derlius. Dar už kilometro driekėsi ne-
didelė gyvenvietė, jos pakraštyje stovėjo iš akmenų sumūryta grūdų saugykla.
Ant kelio
ir ūkio žemėse stovėjo vokiečių sunkvežimiai. Wzffėm-SS karei-
vių būriai varė gyventojus — gal dvidešimt penkis — į kiemus ir
vertė klaup-
tis, sunėrus už galvos rankas.
— Mon gėnėral? — prabilo Pinas.

Ant galinės sėdynės sėdėjęs generolas pakėlė akis, nusikeikė ir liepė su-
stabdyti automobilį. Išlipęs iš jo, aprėkė esesininkus. Pasirodė pirmas Todto
organizacijos kareivis su milžinišku grūdų maišu ant pečių. Jam už nugaros,
-
nešini tokiais pat, sekė kiti gal daugiau nei dvidešimt.
Esesininkai sureagavo į Lejerso žodžius: šeimoms buvo tuojau leista at-
sistoti, susėsti drauge ir beviltiškai stebėti, kaip jų grūdai, žūtbūt reikalingi
išgyventi, grobiami ir metami į nacių sunkvežimių kėbulus.
Vienas ūkininkas sėdėti nenorėjo. Pašokęs iš vietos suriko Lejersui:
— Galėtumėte bent
jau palikti tiek, kad užtektų mums pramisti. Tai būtų
žmogiška.
Generolui nespėjus atsakyti vienas iš
kareivių žiebė ūkininkui į galvą šau-
tuvo buože, ir žmogus susmuko ant tako.
— Ką jis man sakė? — paklausė Lejersas Pino.

Jaunuolis išvertė. Generolas išklausė, pagalvojo ir suriko vienam iš Todto

organizacijos pareigūnų:
— Nehmen sie alles!

Tuomet patraukė tiesiai prie automobilio. Pinas nusivylęs nusckė jam

pavymui: jo vokiečių kalbos žinių užteko Lejerso įsakymui suprasti. Nehmen
sie alles. Paimkite viską.
Pinui norėjosi užmušti generolą. Deja, tai buvo neįmanoma. Teko nuryti
įtūžį ir eiti toliau. Tačiau nejau Lejersui tikrai reikėjo paimti viską?
Sėsdamasis prie Fiat vairo, Pinas patyliukais pakartojo priesaiką, kurią
buvo davęs sau: įsiminti viską, ką išvys -
nuo vergysčių iki plėšikavimų.
Karui pasibaigus, jis viską išklos Sąjungininkams.

294
 Po raudonu dangum

Artėjo vidudienis. Jiedu važiavo tolyn, regėjo vis daugiau ūkių, ku-
riuose Lejerso įsakymu vokiečiai savinosi grūdus, skirtus malti, dar-
žoves —
turgų ir numatytus paskersti gyvulius. Karves čia pat
vežti į

patiesdavo šūviu į galvą, išpjaudavo vidurius, o kūnus nesupjaustytus

kraudavo į sunkvežimius. Nuo dar šiltos skerdienos į vėsų orą kilo
balkšvi garai.
Kartkartėmis generolas paprašydavo Pino sustoti ir išlipdavo pasi-
kalbėti su vienu ar keletu Todto organizacijos pareigūnų. Tada, liepęs
važiuoti toliau, grįždavo prie savo ataskaitų. Pinas vis dirsčiojo į veidro-
dėlį galvodamas, kaip Lejersas nuolat mainosi tiesiog akyse. Kaip gali
būti, kad jo visai nejaudina tai, ką regi? Kaip jis gali...
— Manai, kad aš niekdarys, a, vorarbeiteri? — iš automobilio galo tarė

Lejersas.
Žvilgtelėjęs
—
į

Non, mon gėnėral,

veidrodėlį Pinas
—
išvydo atidžiai
į jį žvelgiantį generolą.
pasistengė nutaisyti linksmą veido išraišką.
— Žinoma, manai, — numojo Lejersas. — Neįtikėtina, kad galėtum
nejausti man neapykantos už tai, ką šiandien teko įvykdyti. Iš dalies ne-
kenčiu pats savęs. Deja, turiu įvykdyti tam tikrus nurodymus. Artinasi
žiema. Mano šalyje — apgultis. Jei ne šis maistas, mūsiškiai mirs badu.
Tad čia, Italijoje, taip pat tavo akimis, esu nusikaltėlis. Užtat namie —
neapdainuotas didvyris. Gėris. Blogis. Viskas priklauso nuo požiūrio,
ar ne taip?
Pinas per veidrodėlį pažvelgė į generolą svarstydamas, kad šis atrodo
negailestingas ir neturintis saiko — toks, kuris galėtų pateisinti kone bet
ką, jei tik tai padėtų siekti tikslo.
—Oui, mon gėnėral, — linktelėjo jis, bet neįstengė susivaldyti. — Ta-
čiau dabar badu mirs mūsiškiai.
— Kai kurie gali,sutiko Lejersas. — Bet aš atsiskaitau aukštesnei
—

valdžiai. Net menkiausias mano entuziazmo stygius galėtų lemti... Na,

jei tai priklauso nuo manęs — to nebus. Vežk mane atgal į Milaną,
centrinę geležinkelio stotį.
į
 21 skyrius

Iki pat viršaus nacių grobio iš italų ūkių, sodų ir vaismedžių giraičių
prikrauti sunkvežimiai užkimšo gatves aplink geležinkelio storį. Pinas
nusekė paskui generolą Lejersą vidun, tiesiai į peroną, kur vokiečių ka-
reiviai į krovininius vagonus vieną po kito krovė grūdų maišus, vyno
statines, didžiulius vaisių ir daržovių krepšius.
Regis, Lejersui sistema pasirodė visiškai aiški: žingsniuodamas pero-
nu pirmyn ir atgal jis bėrė pavaldiniams klausimus ir
šūkčiojo pastabas,
kurias Pinas turėjo žymėtis.
— Devyni traukiniai šįvakar išvyks į šiaurę
pro Brenerį, — stabtelėjęs
pasakė generolas. — Insbruką pasieks septintą nulis nulis. Miuncheną —
tryliktą nulis nulis. Berlyną — septynioliktą nulis nulis. Iš viso 360 mais-
to pilnų vagonų...
Lejersas nutilo. Pinas pakėlė akis nuo bloknoto.
Kelią pastojo septynetas Wžffen-SS karių. Jiems už nugarų, ant to-
limesniojo perono bėgių, stovėjo septyni sujungti gyvuliniai vagonai —
seni, apsitrynę. Kadaise jie veikiausiai buvo plytų raudonumo, bet dažai
seniai supleišėjo ir nusilupo, mediena suskilinėjo, ir vagonai atrodė var-
giai tinkami naudoti.
Lejersas kažką griežtai išrėžė esesininkams, ir šie žengtelėjo šalin.
Generolas priėjo prie senų vagonų eilės. Pinas nusekė jam iš paskos.
Pakėlęs akis išvydo užrašą Binario 21.
Vaikinas suglumo. Žinojo kažkur šį pavadinimą girdėjęs anksčiau,
bet niekaip neprisiminė kur. Nuo stotyje kraunamų vagonų aidėjo toks
triukšmas, kad tik priėjęs paskutinįjį vagoną Pinas išgirdo viduje ver-
kiančius vaikus.
Regis, nuo šio garso generolas sustingo lyg įbestas. Stovėjo ir žvelgė
į suskilinėjusias gyvulinio vagono sienas, į šitiek nevilties kupinų akių,

296
 Po raudonu dangum

pro tarpus žiūrinčių į juodu su Pinu, kuris jau prisiminė ponios Na-
politano žodžius. Dvidešimt pirmasis peronas — vieta, iš kurios šiaurės
kryptimi vykstantys traukiniai nežinia kur išveža žydus.
— Prašau, — vagone kūkčiojo itališkai kalbanti moteris. Kur jūs —-

mus vežate? Juk negalite mūsų, net ir kalinių, čia taip palikti! Čia nėra
vietos. Čia...
Sutrikęs Lejersas pažvelgė į Piną.
— Ką ji sako?
Jaunuolis išvertė, ir generolo kaktą nusėjo prakaito lašeliai.
— Pasakyk jai, kad vyksta į Todto organizacijos darbo stovyklą Len-

kijoje. Tai...
Traukinio variklis sunkiai atsiduso, ir vagonai pasislinko kelis sprin-
džius atgal. Lyg gavę ženklą šimtai vyrų, moterų ir vaikų, uždarytų
gyvuliniuose vagonuose, ėmė raudoti ir klykti, prašyris išleidžiami, pri-
mygtinai klausinėti, kur juos gabena, ir melsti pasigalėjimo.
— Važiuojate į darbo stovyklą Lenkijoje, — raudančiai moteriai pa-
aiškino Pinas.
— Melskis už mus, — dar spėjo paprašyti ji. Sucypė ratai, ir traukinys
pajudėjo iš Binario 21.
Pro tarpelį galinėje paskutinio gyvulinio vagono sienoje išlindo trys
mažutėliai pirštukai. Traukiniui pamažu didinant greitį, Pinui pasiro-
dė, kad jie jam moja. Jis nulydėjo žvilgsniu traukinį. Net kai pirštukai
dingo iš akių, dar ilgai regėjo juos mintyse. Jam magėjo pulti paskui
traukinį ir išlaisvinti žmones, padėti jiems nusigauti ten, kur saugu. Ir
vis dėlto Pinas liko stovėti bejėgis, nugalėtas, vos įstengdamas tram-
—

dyti ašaras. Pirštukų vaizdas neblėsdamas taip ir liko stovėti prieš akis.
— Generole Lejersai!

Pinas atsisuko. Taip pat ir perbalęs generolas. Ar ir jis pastebėjo pirš-

tukus?
Jiems už nugaros peronu artinosi gestapo pulkininkas Valteris
iš

Raufas, paraudęs iš
įtūžio.

297
 Mark Sullivan

—
— Pulkininke Raufai, — pasisveikino Lejersas.
Pinas žengtelėjo nuo generolo ir įsmeigė žvilgsnį į perono grin-
į šalį
dinį sau po kojomis. Nenorėjo, kad Raufas jį atpažintų — bijojo, kad
italų jaunuolis iš Casa Alpina, kažkaip tapęs generolo Lejerso vairuoto-
ju, gali jam sukelti nemenkų įtarimų.
Gestapo pulkininkas tuojau paleido gerklę. Lejersas jam taip pat at-
sakė riksmu. Nors Pinas nelabai ką suprato, išgirdo, kad Raufas pami-
nėjo Jozefo Gėbelso pavardę. Lejersas savo ruožtu tuojau išrėžė kažką
apie Adolfą Hitlerį. Vyrų kūno kalba Pinui išdavė tai, kas svarbiausia.
Raufas dirbo Reicho ministrui Gėbelsui, bet Lejersui tiesiogiai įsakinė-
jo pats fiureris.
Po kelias minutes trukusių grasinimų ir atšiauraus pokalbio įsiutęs
Raufas žengtelėjo atgal ir ištiesė ranką saliutuodamas:
— Heil Hitler!
Lejersas įpasveikinimą atsakė vangiau. Kai Raufas jau buvo besiren-
giąs eiti, jo dėmesį kelioms akimirkoms patraukė Pinas. Vaikinas aiškiai
juto verte veriantį įdėmų jo žvilgsnį.
— Vorarbeiteri, — pašaukė generolas Lejersas. - Mes išvykstame. At-
varyk automobilį.
— Jawohl, General, - kaip įmanydamas tiksliau vokiškai atsakė Pinas
ir nuskubėjo pro abu nacių pareigūnus, nė sekundėlei nepakeldamas
akių į Raufą, tačiau visą laiką jusdamas į save įsmeigtas bejausmes tam-
sias jo akis.
Su kiekvienu žingsniu rodėsi, kad jį tuojau pašauks grįžti. Visgi Rau-
fas nieko nepasakė, ir Pinas išėjo iš dvidešimt pirmojo perono melsda-
masis, kad jam niekada netektų čia sugrįžti.

ao“
Generolas Lejersas įlipo į automobilį. Jo veide ir vėl pasirodė įprasta,
nieko neišduodanti išraiška.
— Pas Dolę,
- tarstelėjo.

298
 Po raudonu dangum

Pinas pažvelgė į veidrodėlį ir išvydo į horizonto liniją priešaky įsmeig-

tas Lejerso akis. Žinojo, kad vertėtų prikąsti liežuvį, bet nesusiturėjo.
Mon gėnėral?
Kas yra, vorarbeiteri? — paklausė šis, nenusukdamas žvilgsnio.
- Ar tie žmonės vagonuose tikrai vyksta į TO darbo stovyklą
| cnkijoje?
Taip, — atsakė generolas. — Ji vadinasi Aušvicas.
- Kodėl Lenkiją? į
Sulig tais žodžiais Lejerso žvilgsnis nukrypo šalin. Susierzinęs jis
kone ėmė šaukti:
- Iš kur tiek klausimų, vorarbeiteri? Nejau nežinai savo vietos? Ne-
žinai, kas aš toks?
Pinas pasijuto it gavęs smūgį per pakaušį.
- Oui, mon gėnėral.
- Tada užsičiaupsi. Nekamantinėsi nei mangs, nei kitų — tik vykdysi
nurodymus. Supratai?
— Oui, mon gėnėral, - drebėdamas pakartojo Pinas. — Atleiskite,
mon gėnėral.
Jiems privažiavus Dolės daugiabutį, Lejersas pasakė pats nusine-
Šis lagaminą viršun, o Pinas verčiau jau tegul parvaro Fiat į automo-
bilių aikštelę.
Pinas troško sekti paskui generolą laiptais arba apeiti pastatą ir pa-
prašyti Anos
jį įleisti, tačiau Dolės
buvo dar
buto langus,
šviesu
ir jisnuvažiavo
pabijojo būti sučiup-
tas. Valandėlę paspoksojęs į galvodamas,
kaip norėtų išpasakoti Anai, ką šiandien matė. Smurtą. Pažeminimą.
Neviltį.
Tąnakt ir dar daugelį naktų po to Pinui ilsėtis neleido košmarai
apie raudonąjį traukinį ir dvidešimt pirmąjį peroną. Jo galvoje aidėjo
moters prašymas už ją melstis, prieš akis stovėjo jam mojantys vargšai
pirštukai. Sapnavo, kad tai mojo vaikas su tūkstančiu skirtingų veidų —

vaikas, kuriam nelemta būti išgelbėram.

299
 Mark Sullivan

Po to Pinas ne vieną dieną ir savaitę vežiojo generolą Lejersą po

Šiaurės Italiją. Jiedu retai tesudėdavo bluostą. Sėdėdamas prie vairo
Pinas dažnai susimąstydavo apie beveidį mažylį ir moterį, su kuria
kalbėjosi dvidešimt pirmajame perone. Ar juos išvežė į Lenkiją dirbti
iki mirties? O gal naciai tiesiog kur nors juos nugabeno ir sušaudė
kulkosvaidžiais — taip, kaip Meinoje ir dar tuzine smurtu paženklintų
vietų visoje šalyje?
Kai nevairuodavo, išvargęs Pinas bejėgiškai stebėdavo, kaip Lejer-

——
sas grobia gamyklų įrangą ir neįtikėtiną gausybę statybinių medžiagų,
transporto priemonių, maisto produktų. Ištisi miestai liko be rei-
kalingiausių atsargų — jos arba traukiniais buvo išvežtos į Vokietiją,
arba išdalytos Gotų linijoje budintiems kareiviams. Kad ir kas vyktų,
Lejersas išliko stoiškas ir negailestingas, visiškai atsidavęs jam skirtai
užduočiai.
— Vis kartoju, kad Sąjungininkai turėtų išsprogdinti bėgius prie
Brenerio perėjos, — vieną 1944-ųjų spalio pabaigos vakarą mygo dėdę
Pinas. — Reikia padaryti tą kelią nepravažiuojamą — kitaip mums ne-
liks nė kąsnio, o žiema jau ne už kalnų.
— Jau du kartus liepiau Bakai tai perduoti, — susierzinęs patikino

dėdė Albertas. — Bet pasaulio dėmesys prikaustytas prie Prancūzijos —

visų pamiršta Italija lieka nuošalyje.

0“
1944-ųjų spalio 27-ąją, penktadienį, Pinas vėl nuvežė generolą Le-
jersą į Benito Musolinio vilą Garnjane. Buvo šilta rudens diena. Medžių
lapijos iki pat Alpių viršūnių nusidažė ugnies spalvomis. Žydras dangus
buvo vaiskus kaip krištolas. Gardos ežero paviršiuje viskas atsispindėjo
lyg veidrodyje, ir Pinas sudvejojo, ar kur nors pasaulyje esama žavesnių
vietų nei Šiaurės Italijoje.
Pinas nusekė Lejersui iš paskos. Praėję vilos kolonas jie pateko į iš-
tuštėjusią, lapais nuklotą terasą. Vis dėlto dvivėrės durys į Musolinio
kabinetą buvo atlapotos, ir jiedu išvydo ten prie stalo stovintį dučę. Prie

300
 Po raudonu dangum

jojimo kelnių prisegtos petnešos karojo abipus šonų, marškiniai — giliai

atsagstyti. Diktatorius laikė prie ausies priglaudęs telefono ragelį, veidą
buvo iškreipusi panieka.
— Klareta, Rakelė kvaištelėjo, — kalbėjo jis. — Ji kėsinsis į tave. Ne-
bendraukite. Tikina nužudysianti tave, tad užsirakink vartus ir... Gerai,
perai, paskambink vėliau.
Musolinis padėjo telefono ragelį ir papurtė galvą. Tik tuomet paste-
bėjo tarpduryje stovinčius generolą Lejersą ir Piną.
— Paklausk generolo, ar jo žmona eina iš
proto dėl Dolės, — tarė jis.
Pinas paklausė. Lejersas atrodė nustebęs, kad dučė žino apie jo mei-
lužę, tačiau atsakė:
— Mano žmona dėl daug ko eina iš proto, bet apie Dolę nieko neži-
no. Kuo galiu pasitarnauti, duče?
— Kodėl lauko maršalas Keselringas visada su manimi pasimatyti
siunčia jus, generole Lejersai?
— Jis manimi pasitiki. Pasitikite ir jūs.
— Nejaugi?
— Ar kada
esu privertęs suabejoti mano garbingumu?
Musolinis įsipylė vyno ir papurtė galvą.
— Generole, kodėl Keselringas nepasitiki mano armija pakankamai,

kad duotų jai darbo? Turiu lig valiai ištikimų, nepriekaištingai apmo-
kytų karių, tikrų fašistų, pasirengusių kautis už Salo respubliką — ir vis
dėlto jie sėdi barakuose.
— Ir man
tai neatrodo protinga, duče, bet lauko maršalas kur kas
geriau nei aš išmano karo veiksmus. Aš tesu inžinierius.
Suskambo telefonas. Musolinis čiupo jį, pasiklausė ir prabilo:
— Rakele?
Diktatorius patraukė ragelį nuo ausies ir susiraukė:
kambarį pripildė
jo žmonos riksmas, kurio kiekvienas žodis aidėjo kuo aiškiausiai:
— Partizanai! Benitai, jie man siunčia eilėraščius! Viena eilutė vis atsi-
kartoja: „Visus jus išvešim į aikštę Loreto“! Jie kaltina mane, tave ir
tavo
kalę meilužę! Todėl ji ir mirs!

301
 Mark Sullivan

Diktatorius trenkė telefono ragelį. Atrodė sukrėstas. Jis įsmeigė žvilgsnį

į Piną, stengdamasis perprasti, kiek šis išgirdo. Sunkiai nurijęs seiles Pinas

apsimetė itin susižavėjęs siuvinėtu kilimu.

— Duče, mano darbotvarkė perpildyta, — įsiterpė Lejersas.
— Planuoji atsitraukimą? — šnairavo į jį Musolinis. Bėgimą link Bre- -
nerio perėjos?
— Gotų linija dar laikosi.
—Girdėjau, kad joje jau žioji tarpai, — dučė susivertė vyną į gerklę. —
Sakykite, generole, — ar tiesa, kad Hitleris statosi paskutinę saugią tvirtovę?
Kažkur Vokietijos Alpėse, po žeme, kur ketina pasislėpti drauge su ištiki-
miausiais sekėjais?
— Sklinda įvairių kalbų. Vis dėlto nežinau nieko tikslaus.

— Jei tai tiesa, ar toje požemio tvirtovėje atsiras vietos man?

— Negaliu kalbėti fiurerio vardu, duče.
— Girdėjau, jog ne visai taip, — paprieštaravo Musolinis. — Na, galbūt
galite kalbėti bent jau už Albertą Špėrą. Hitlerio architektas, be abejonės,
žinos,
artokia vieta išties egzistuoja.
— Kai kitąsyk kalbėsimės, duče, pasiteirausiu Reicho ministro apie tai.
— Man reikės kambario dviem, — tarė diktatorius ir įsipylė dar vyno.
— Turėsiu omenyje, — linktelėjo generolas. - O dabar man laikas. Lau-
kia susitikimas Turine.
Rodės, Musolinis jau žiojosi prieštarauti, bet suskambo telefonas. Su-
siraukęs jis pakėlė ragelį. Lejersas pasisuko eiti. Žengdamas jam iš paskos,
Pinas išgirdo Musolinio žodžius:
— Klareta? Ar užtrenkei vartus?
Valandėlę patylėjęs dučė suriaumojo:
— Rakelė ten? Liepk sargybiniams nuvaryti ją nuo vartų, kol pati
nesusižalojo.
Šūksniai netilo nei Lejersui su Pinu einant terasa, nei leidžiantis laiptais.
Jiedviem įsėdus į mašiną generolas papurtė galvą ir atsiduso:
— Kodėl visuomet iš čia išvykdamas jaučiuosi taip, lyg būčiau apsilan-
kęs beprotnamyje?

302
 Po raudonu dangum

—
— Dučei išsprūsta nemažai keistybių, — sutiko Pinas.
— Nė įsivaizduoti negaliu, kaip jis valdė šalį, — murmėjo Lejersas. —

Išet juk kalbama, kad kai visa valdžia priklausė jam, geležinkelio siste-
mos veikė tiksliai kaip vokiškas laikrodis.
— Ar Alpėse tikrai pasmalsavo Pinas.
yra požeminė tvirtovė? —

— Tokiais niekais patikėti galėtų tik visiškas puskvaišis.

Pinas jau žiojosi priminti generolui, kad Adolfas Hitleris — ne iš

stabiliųjų, bet nutarė verčiau patylėti ir važiuoti tolyn.

——
r“
1944-ųjų spalio 31-ąją, antradienį, tuojau po saulėlydžio, generolas
Lejersas įsakė Pinui nuvežti jį geležinkelio stotį Moncoje, maždaug
į

penkiolika kilometrų į šiaurės rytus nuo Milano. Piną kamavo nuovar-

gis. Jie kone visą laiką praleisdavo kelyje, tad vaikinas tetroško pamatyti
Aną ir numigti. Vargu ar nuo to vakaro, kai juos su generolu apšaudė
naikintuvas, praleido su ja bent dešimt minučių.
Vis dėlto klausydamas nurodymų Pinas pasuko Fiat į šiaurę. Dan-
guje pakibusi antroji šį mėnesį pilnatis, tikrasis mėlynasis mėnulis*,
blyškia šviesa užliejo sodybas, ir šios nusidažė tamsaus turkio spalva.
Moncos stotyje generolas išlipo, ir Todto organizacijos kareiviai tuojau

įsitempė kaip stygos. Visi iki vieno buvo italų jaunuoliai — visai kaip
Pinas, jie tik stengėsi išgyventi iki karo pabaigos.
— Pasakyk jiems, kad atvykau prižiūrėti perdavimo operacijos, — nu-

rodė Lejersas.
Pinas išvertė jo žodžius. Vaikinai linktelėjo ir parodė į perono galą.
Privažiavo nedidelis sunkvežimis, iš kurio išlipo pora TO kareivių ir
keturi vyriškiai nudriskusiais pilkais drabužiais. Ant jų krūtinių buvo
prisiūtos emblemos. Trijų — su užrašais OS T, ketvirtojo — P

' 1944-ųjų spalį pirmoji mėnesio pilnatis prasidėjo 2, antroji — 31 dieną. Mėlynuoju
mėnuliu (vok. B/auer Mond) iš tiesų vadinama antroji pilnatis tą patį mėnesį, taigi ankstes-
niame pokalbyje generolas Lejersas suklysta: žinodamas, kad būtent tą spalį bus dvi pil-
natys, pavadina mėlynuoju mėnuliu pirmąją.

303
 Mark Sullivan

— nuoširdžiai paprašė Pino Lejersas. — Aš

Palauk čia, vorarbeiteri, —

neužtruksiu — daugiausia valanda, ir mudu galėsime kaip reikiant išsi-

miegoti ir pasimatyti su draugėmis. Sutarta?
Pinas šyptelėjo ir energingai linktelėjo generolui. Mielai būtų išsi-
tiesęs ant vieno iš
suolelių ir numigęs čia pat, bet išvydus, kaip Lejersas
paima vieno iš kareivių žibintuvėlį ir pasišviesdamas nueina į tolimąjį
perono galą, miegai tuojau išsilakstė.
Generolas nesinešė lagamino!
Jis liko automobilyje priešais stotį. Lejersas sakėsi užtruksiąs dau-
giausia valandą. Bet juk tiek laiko per akis lagamino turiniui apžiūrėti,
tiesa? Dėdė Albertas taip ir negavo jam fotoaparato, kuriuo sakė pasi-
rūpinsiąs. Bet Pinas turėjo generolo fotoaparatą, maža to — žinojo, kad
į jį kaip tik įdėta nauja juosta. Lejersas reikalaudavo visada laikyti jį

automobilyje, kad prireikus galėtų nufotografuoti vietas, tinkamas pa-

būklams pastatyti. Ką nors įamžinęs, generolas visada išimdavo juostą,
net jei ši nebūdavo pilna, ir pakeisdavo nauja.

-
Pinas nutarė, kad jei užtiks ką nors, kas pasirodys svarbu, nufoto-
grafuos dokumentus, išims juostelę ir vietoje jos paėmęs iš automobilio
daiktinės įdės kitą.
Jis žengė du žingsnius Pa: link, bet jautėsi kažin kaip neramiai,
ir tai nebuvo tik nuovargis. Vaikinui buvo keista, kad Lejersas tiesiog
ėmė ir nuėjo, vedinas keturiais vergais ir dviem TO kareiviais. Nesu-
prasdamas, ką tai galėtų reikšti, Pinas spėliojo, ką generolas gali per-
duoti mėnesienos šviesoje. Ir kodėl generolas nenori, kad perdavimą
matytų jis? Tai buvo neįprasta. Juk šiaip Pinas jį
lydėdavo kiekviename
žingsnyje.
Netoliese pasigirdo traukinio švilpukas. Negalėdamas būti iškart
dviejose vietose, Pinas nutarė pasikliauti nuojauta ir patraukė link pe-
rono galo, kur buvo dingęs Lejersas. Kai jau buvo nušokęs nuo platfor-
mos ir paėjėjęs ganėtinai toli nuo stoties, bet dar nematė nei generolo,
jį
nei
į
lydėjusių vyrų, stotį triukšmingai įpūškavo krovininis traukinys.
Cyptelėjęs stabdžiais jis sustojo perone.

304
 Po raudonu dangum

Palindęs po vienu iš vagonų, Pinas ėmė šliaužti bėgiais. Kai pasiekė

kitą traukinio galą, jo dėmesį patraukė balsai. Dirstelėjęs iš po vagono,
kick dešiniau išvydo dviejų TO kareivių siluetus, išryškintus generolo ži-
bintuvėlio šviesos. Vyrai ėjo Pino pusėn.
Jis visu kūnu prisispaudė prie vagono ir nulydėjo kareivius akimis.
ratų
Vėl žvilgtelėjęs iš
po vagono, maždaug už šešiasdešimties metrų dešinėje

į
pastebėjo nugara jį stovintį Lejersą. Generolas stebėjo keturis pilkuosius.
Sustoję vorele jie krovė kažkokius daiktus iš prie krovininio traukinio pri-
tvirtinto vagono į kitą, atskirai pastatytą ant gretimos bėgių linijos. Daik-
tai atrodė nedideli, bet sunkūs: vergams teko įtempti visus raumenis, kad
įstengtų perkelti svorį.
Jei jau negalės dėdei papasakoti, ką matė Lejerso lagamine, Pinas troš-
ko bent būti pasirengęs pasakyti, kokius perdavimus sutemus organizuoja
generolas ir kodėl jis asmeniškai prižiūri dirbančius vergus.
Pinas nusigavo
į kitą traukinio pusę. Judėjo stengdamasis žengti pirštų
galiukais ir neišleisti nė menkiausio garso. Nuo Lejerso jį skyrė vagonų
cilė. Vaikinas džiaugėsi: iš taip arti jau girdėjo skimbčiojant sunkius me-
talinius daiktus. Din. Din. Bumt.
Perpratęs skimbčiojimų ritmą Pinas stengėsi derinti savo žingsnius
prie jo — dėjo vieną koją prieš kirą tol, kol pajuto susilyginęs su vyrais.
Tada atsistojo keturpėsčias ir nuropojo po traukiniu. Žvilgtelėjo kitapus
vagonoir suprato: nuo generolo jį skiria mažiau nei dešimt metrų.
Žibintuvėlį Lejersas laikė nukreipęs į pelenus tarp bėgių, tad apšvietė
tik žemę vyrams palei kojas. Pinas matė vieną vyriškį, stovintį vagone kiek
aukščiau Lejerso, ir kitiems dalijantį siaurus stačiakampius daiktus. Sun-
kiai sekėsi kaip reikiant įžiūrėti, kas tai. Vyrai krovinius perdavinėjo kiek
aukščiau šviesos srauto, iš rankų į rankas, o paskutinysis krovė į rūdžių
spalvos vagoną.
Kas per velnias?..
"Trečiasis vyras susvyravo ir vos neišmetė nešulio. Lejersas pasuko
žibintuvėlį nukreipdamas šviesą į daiktą vergo rankose, ir
Pinas vos su-
silaikė neaiktelėjęs.

305
 Mark Sullivan

Tai buvo plyta. Gryno aukso plyta.

— Das ist genug, — vokiškai rėžė generolas. - Gana.
Keturi vergai pakėlė į Lejersą viltingas akis. Generolas žibintuvėliu
mostelėjo vagonų link, nurodydamas juos uždaryti iružkabinti spynas.
Pinas suprato, kad aukso perdavimas baigtas. Vadinasi, netrukus
Lejersas patrauks stoties ir automobilio link. Atsargiai nuropojo atgal:
išpradžių pamažu, paskui, išgirdęs jam virš galvos užtrenkiamas vago-
no duris, — jau greičiau.
Kai užsitrenkė antro vagono durys, Pinas jau stovėjo kitapus trauki-
nio. Pirštų galiukais nuskubėjęs tolyn jis nėrė į šalį arčiau šlakbetonio
blokų, kur žolė sugėrė žingsnių garsą.
Nepraėjus nė minutei jau ropštėsi ant perono pakylos. Bėgių gale
suriaumojo krovininius vagonus tempęs garvežys. Cypiant ir
vaitojant
ratams traukinys pamažu įgijo pagreitį. Vagonų jungtys zulinosi vie-
na į kitą. Važiuodamas per kiekvieną bėgių sujungimo vietą traukinys
sunkiai dunktelėdavo. Dunkt, dunkt, dunkt. Ir vis dėlto Pinas kuo
aiškiausiai išgirdo šūvių pokštelėjimus.
Po pirmojo dar suabejojo. Bet išgirdęs dar tris — nebe. Šūvių, ku-
riuos skyrė dvi, gal keturios sekundės, garsas sklido nuo Lejerso pusės.
Ne daugiau kaip ketvirtis minutės, ir baigta.
pat išgirdę šūvius, perone pasirodė abu TO kareiviai, ku-
Lyg taip
riems Lejersas buvo nurodęs laikytis atokiau perdavimo vietos.
Pasibaisėjęs ir vis labiau tūždamas Pinas galvojo: Keturi negyvi ver-
gai. Keturi negyvi aukso perdavimo liudininkai. Gaiduką paspaudė Le-
jersas. Šaltakraujiškai nušovė vyrus vietoje. Ir tai buvo suplanavęs iš
anksto.
perono išriedėjo ir į naktį nuskubėjo paskutinis krovininio trau-
Iš

-
kinio vagonas, vežantis tikrą lobį Pino manymu, pagrobtą auksą. Dar
vienas tikras lobis liko bėgių aikštelėje. Kiek iš viso aukso ten buvo?
Pakankamai, kad mirtų keturi nekalti žmonės, - pamanė Pinas. —

Pakankamai...

306
 Po raudonu dangum

Pasigirdo generolo batų girgždėjimas ir mėnesienos šviesoje pasiro-

dė tamsus jo siluetas. Lejersas įjungė žibintuvėlį ir pasidairė po peroną
Pino, kuris tuojau pakėlė ranką, norėdamas prisidengti nuo akinamos
sviesos. Akimirką jam šmėstelėjo baugi mintis: galbūt generolas nu-
sprendė atsikratyti ir jo?
— Štai
ir tu, vorarbeiteri,
prabilo Lejersas. Girdėjai šūvius?
—
-
Pinas nusprendė, kad protingiausia bus apsimesti kvailelių.
— Šūvius, mon gėnėral?

Lejersas žengė į peroną, iš nuostabos purtydamas galvą.

— Keturis. Ir visi —
pro šalį. Niekada nemokėjau šaudyti kaip pridera.
— Mon gėnėral? Nesuprantu jūsų.
— Suorganizavau vieno svarbaus dalyko pervežimą
čia, Italiją, kad
palėčiau jį saugoti, — paaiškino jis. — Bet vos atsukau nugarą, keturi
į
darbininkai pasinaudojo proga pabėgti.
Pinas suraukė antakius.
— lr jūs juos nušovėte?
— Šoviau į juos, — pataisė generolas. — O gal tiksliau būtų sakyti —

viršjų ir už jų. Aš pasibaisėtinas šaulys. Atvirai kalbant, nelabai sukau ir

dėl to galvą. Man nerūpi. Sėkmės jiems, — Lejersas suplojo delnais. —
Vežk mane pas Dolę, vorarbeiteri. Diena buvo ilga.
Jei generolas Lejersas melavo, jei išties nužudė keturis vergus, tai
jis arba gebėjo nepriekaištingai vaidinti, arba neturėjo nė krislelio są-
žinės, svarstė Pinas, jiedviem grįžtant į Milaną. Antra vertus, žydai
dvidešimt pirmajame perone Lejersą sukrėtė. Galbūt jo sąžinė jautriau
reagavo į vienus dalykus, bet buvo abejinga kitiems? Važiuojant gene-
rolas atrodė gana patenkintas — kartkartėmis sukikendavo po nosimi
arba patenkintas caktelėdavo lūpomis. Kodėl gi ne? Juk ką tik susikro-
vė kalną aukso.
Generolas tikino tai darąssaugojąs auksą, bet statydamas
dėl Italijos,

Fiar priešais Dolės daugiabutį Pinas buvo nusiteikęs skeptiškai. Kam gi

Lejersui ką nors saugoti dėl Italijos, kai jau spėjo šitiek iš jos prisigrobti?

307
 Mark Sullivan

Be to, Pinas buvo girdėjęs pakankamai, kad žinotų, jog ten, kur įsipai-
nioja auksas, daugelio žmonių elgesys tampa keistas ir nepaaiškinamas.
Jiedviem pasiekus namą Dantės gatvėje, lagaminu nešinas generolas
išlipo lauk.
— Rytoj tau laisvadienis, vorarbeiteri, — tarė jis.
—
-
Ačiū, mon gėnčral, linktelėjo Pinas.
Laisvadienio jam tikrai reikėjo. Reikėjo ir pamatyti Aną, bet atrodė
akivaizdu, kad užeiti vidun taurės viskio jo niekas nepakvies.
Generolas žengė prie durų, bet staiga stabtelėjo.
— Rytoj gali pasiimti mašiną, vorarbeiteri, — šūktelėjo. — Nusivežk
tarnaitę kur tik panorėsi. Gerai praleiskite laiką.

Kitą rytą Ana nulipo laiptais į prieškambarį kaip tik tuomet, kai
Pinas įžengė pro duris. Abu vangiai linktelėjo ant taburetės sėdinčiai
ir tankiai mirksinčiai senei, o tuomet juokdamiesi ir
laimingi, kad gali
leisti laiką drauge, žengė į lauką.
—
- į
Kaip smagu, džiaugėsi Ana, sėsdamasi keleivio vietą greta Pino.
Jam buvo malonu pagaliau dėvėti kitus drabužius — ne Todto orga-
nizacijos uniformą. Atrodė kaip visai kitas žmogus. Ana — taip pat. Ji
vilkėjo žydra suknele, avėjo juodus plokščiapadžius batelius, o pečius
buvo prisidengusi plonos vilnos skraiste. Buvo pasidažiusi lūpas, blaks-
tienas ir...
— Kas? —nustebo ji.
— Tiesiog tu tokia graži, Ana. Net dainuoti norisi.
— Tu toks mielas, — Ir mielai tave pabučiuočiau, bet
šyptelėjo ji. —

nenoriu nusivalyti brangių prancūziškų Dolės lūpų dažų.

— Kur važiuosime?

— Kur nors, kur gražu. Len, kur galėtume pamiršti karą.

Pinas valandėlei susimąstė.
— Žinau kaip tik tokią vietą.

308
 Po raudonu dangum

— Kol nepamiršau,
Pinui voką. —-
- ranką
į
rankinę, Ana ištraukė ir ištiesė
įkišusi
Generolas Lejersas sakė, kad tai — jo pasirašytas leidi-
mas pravažiuoti.
Neįtikėtina, kaip persimainydavo kelią į Černobijų saugojusių
sargybinių žvilgsniai ir elgsena, Pinui ištiesus laišką. Jis nusivežė Aną
į savo mėgstamiausią vietą prie Komo ežero — nedidelį parką pietinė-

je vakarinės ežero atšakos pakrantėje. Buvo giedra, neįprastai šilta ru-

dens diena. Nuo ežero pūtė lengvas brizas. Blyškiai mėlyno dangaus
ir plonu sniego sluoksniu padengtų viršukalnių atspindžiai vandens

paviršiuje priminė porą sujungtų akvarelių. Sukaitęs Pinas nusivilko

sunkius marškinius ir liko su baltais berankoviais marškinėliais.
— Kaip čia gražu, — žavėjosi Ana. - Nesunku suprasti, kodėl tau
čia patinka.
— Stovėjau čia tūkstančius kartų — ir vis tiek atrodo, kad tai ne-
gali būti tikrovė. Veikiau jau nežemiškos kilmės Viešpaties fantazija,
supranti?
— Suprantu.
Ana išsitraukė generolo Lejerso fotoaparatą.
— Leisk nufotografuoti tave čia, paprašė. -
— Iš kur
jį gavai?
— Iš daiktinės. Pasiliksiu juostelę, o fotoaparatą grąžinsiu į vietą.
Sudvejojęs Pinas gūžtelėjo pečiais.
— Gerai.

— Atsistok šonu, —-
paragino Ana. - Kilstelėk smakrą ir nusibrauk
nuo veido plaukus. Noriu matyti tavo akis.
Pinas stengėsi, bet vėjas vis suversdavo garbanotų jo plaukų sruo-
gas ant akių.
— Pala,
- Ana kažko ieškojo rankinėje. Galų gale ištraukė baltą
lankelį.
— Aš jo nesidėsiu, — paprieštaravo Pinas.
— Bet aš noriu, kad nuotraukoje būtų matyti tavo akys.

309
 Mark Sullivan

Supratęs, kaip Ana nusimins, jei jis nepaklausys, Pinas paėmė lanke-
lį, užsidėjo ir nutaisė pašaipią miną, kad ją prajuokintų. Tada pasisuko
profiliu, kilstelėjo smakrą ir nusišypsojo.
Ana dusyk nuspaudė fotoaparato mygtuką.
— Tobula. Visuomet tave tokį prisiminsiu.
— Su lankeliu?
— Tik tam, kad matyčiau akis, — ginčijosi ji.
— Žinau, — Pinas čiupo ją į glėbį.

Jiedviem atsiplėšus nuo kits kito, vaikinas parodė į tolimąjį ežero

galą šiaurėje.
— Štai ten, viršum sniego ribos, matai? Ten — Mota, kur tėvas Rė
vadovauja Casa Alpina. Pasakojau tau apie tą vietą.
— Prisimenu,

Tėvas Rė?
-linktelėjo Ana. — Kaip manai, ar jis juos tebegelbsti?

— Žinoma, — atsakė Pinas.

Jo tikėjimui nebaisios jokios kliūtys.
—

Staiga jis prisiminė dvidešimt pirmąjį peroną. Tikriausiai veidas tai

išdavė, nes Ana tuojau paklausė:
— Kas negerai?
Jis papasakojo, ką matė stoties perone ir kaip baisiai jautėsi, stebė-
damas tolstančius raudonus gyvulinius vagonus ir mojančius mažyčius
pirštukus.
Ana atsiduso ir paglostė jam nugarą.
— Negali visada būti didvyris, Pinai.
— Jei taip sakai.

— Sakau. Negali ant savo kupros nešti visų pasaulio bėdų. Turi
rasti gyvenime bent šiek tiek džiaugsmo,
o
su tuo, kas lieka, kaip nors
susitvarkyti.
—Džiaugsmas mane apima susitikus su tavimi.
Mergina atrodė draskoma prieštaringų minčių, bet netrukus jos vei-
de pasirodė šypsena.
— Žinai, mane
taip pat.
310
 Po raudonu dangum

— Papasakok man apie savo mamą, — paprašė Pinas.

Ana įsitempė.
— Skaudus randas?
— Vienas skaudžiausių, — linktelėjo, ir jiedu ėmė žingsniuoti
pakrante.
Ana prisipažino Pinui, kad po to, kai vyras nuskendo, o dukra
išgyveno, motinai pamažu ėmė temti protas. Ji kaltino Aną tik dėl
ne
tėvo mirties, bet ir dėl visų persileidimų, kuriuos patyrė dukrai gimus.
— Ji manė, kad mano bloga akis,
-
paaiškino mergina.
— Tavo? — nusijuokė Pinas.

— Visai nejuokinga, — rimtų rimčiausiai atšovė Ana. — Mama siau-

bingai su manimi elgėsi, Pinai. Privertė įtikėti klaikiausiais melais apie

mane. Net kvietėsi kunigus egzorcistus, kad išvarytų iš manęs velnią.
— Negali būti.
— Gali. Vos gavusi progą, išvykau.
— Iš Triesto?

Pirmiausia iš namų, o netrukus ir iš Triesto, jos žvilgsnis

į
— — —

nuklydo ežerą.
— Kur išvykai?
— Į Insbruką. Atsiliepiauskelbimą laikraštyje, susipažinau su
į

Dole, o dabar štai. Argi ne keista, kaip likimas vis atveda mus vietas,
kurias turime pamatyti, ir pas žmones, kuriuos privalome pažinti?
į
— Ir apie mane
taip galvoji?
Stipresnis vėjo gūsis uždengė jos veidą plaukų sruogomis.
— Ko gero. Taip.
Pinas spėliojo, ar Dievas lėmė ir
jo pažintį su generolu Lejersu, bet
vos tik Ana nusibraukė nuo veido plaukus ir nusišypsojo, tos mintys
išdulkėjo jam iš galvos.
— Nepatinka man paryžietiški lūpdažiai, - sumurmėjo jis.
Mergina nusikvatojo.
— Kur dar galėtume nuvažiuoti? Kuo dar pasigrožėti?

311
 Mark Sullivan

— Tu išrink.
— Galėčiau parodyti tau daugybę gražių vietų aplink Triestą, bet čia
ne kažin ką težinau.
Pinas susimąstė ir dvejodamas nužvelgė ežerą. Galop tarė:
— Žinau vieną vietą.

Po valandos jie pervažiavo

geležinkelį ir kaimo keliuku pasiekė kal-
vą, ant kurios jo tėvas ir ponas Beltraminis atliko Nessun dorma — Nie-
kas nemiega.
— Kodėl čia? — Ana skeptiškai šnairavo į dangumi atsiritančius tam-
sius debesis.
— Palypėkime — parodysiu.
Jiedu išlipo ir ėmė kopti į kalvą. Vaikinas papasakojo Anai apie trau-
kinius, kurie kiekvieną 1943-iųjų vasaros naktį išvažiuodavo iš Milano,
kaip jie atvykdavo čia saugiai praleisti nakties tankioje, saldžiai kve-
piančioje žolėje ir kaip jiedu su Karletu stebėjo mažąjį Mikelės ir pono
Beltraminio stebuklą, sukurtą balso ir smuiko stygų.
— Kaip jiems tai pavyko?
— Meilė, — paaiškino Pinas. Jie muzikavo com smania — su aistra,
—

bet ši aistra kilo iš meilės. Kito paaiškinimo nėra. Visa, kas geriausia,
kyla iš meilės argi ne?
—

— Tikriausiai, — sutiko Ana ir nusuko žvilgsnį. - Blogiausia — taip pat.

— Ką tai reiškia?
— Kitą kartą, Pinai. Dabar aš
per daug laiminga.
Jiedu pasiekė kalvos viršūnę. Prieš penkiolika mėnesių čia žėlė tan-
ki, žalia, nepaliesta pieva. Dabar gyvybę buvo pakeitę rusvi tonai. Ilgi
žolių lapai netekę blizgesio, visur lyg ražiena stirksojo išdžiūvę stiebai,
o medžiai giraitėje nevedė vaisių. Dangus aptemo. Prasidėjusi dulksna
tuojau virto lietumi, ir jiems teko bėgti šlaitu iki automobilio.
Jiedviem užsidarius viduje, Ana tarė:

312
 Po raudonu dangum

— Turiu pasakyti, Pinai, jei galėčiau rinktis — ši vieta ar Černobijus, —

mieliau pasilikčiau Černobijuje.

— Ir aš, prisipažino Pinas, pro lietaus srovelių išmargintą priekinį
—

stiklą žvelgdamas į kalno viršūnę bepasiglemžiantį rūką. — Čia nebe

taip nuostabu, kaip mano prisiminimuose. Antra vertus, tada čia buvo
mano šeima
ir draugai. Tėvas grojo smuiku gražiau nei kada nors anks-
čiau, o ponas Beltraminis dainavo žmonai. Ir Tulijus, ir Karletas, jis...
Susijaudinęs vaikinas atrėmė galvą į vairą spaudžiančias rankas.
— Kas nutiko, Pinai? — sunerimo Ana.

— Jie visi mane paliko, - kūkčiojo jis.

— Kas paliko?
— "Tulijus ir mano geriausias draugas, net brolis. Jie laiko mane naciu,
išdaviku.
— Negi negali jiems prisipažinti esąs šnipas?
— Neturėjau prasitarti nė tau.
— Ak, tavo našta išties nelengva, — ji paglostė Pinui petį. Bet galų -
gale, kai karas baigsis, jie viską sužinos. Ir Karletas, ir Mimas. O Tulijus?
Geriausia, ką gali padaryti, — tai gedėti tų, kuriuos mylėjai, tačiau nete-
kai, bet sykiu priimti ir mylėti naujus žmones, kuriuos pas tave atveda
gyvenimas.
Pinas pakėlė galvą. Keletą ilgų akimirkų jiedu žvelgė vienas į kitą.
Galop Ana suėmė jo
ranką savąja, palinko arčiau ir tarė:
— Man tas lūpdažis jau visai neberūpi.
T
 KEITVIRTIA DALIS

ŽIAURIAUSIA ŽIEMA
 22 skyrius

1944-ųjų lapkritį šiaurės rytų pučiantys atšiaurūs vėjai vis labiau

iš

šaldė Šiaurės Italiją. Britų lauko maršalas Aleksandras paviešino raginimą

padrikoms italų pasipriešinimo pajėgoms, dar vadinamoms GAP*, burtis
įpartizanų armijas ir pulti vokiečius. Iš dangaus ant Milano gatvių krito
nebe bombos, o skrajutės, kviečiančios miestiečius įsitraukti į kovą. Pa-
sipriešinimo puolimai vis dažnėjo. Ramybės naciai neturėjo nė viename
|

žingsnyje.
Gruodį Alpes palaidojo storas sniego sluoksnis. Viena kalnuose užgi-
musi audra sekė kitą, po sniegu pasislėpė ne tik Milanas, bet ir vietovės
gerokai piečiau jo — iki pat Romos. Lejersas su Pinu skubinosi apvažiuoti
gynybinius Gotų linijos įtvirtinimus Apeninų kalnuose.
Vokiečių kareivius jie rasdavo besistumdančius prie aprūkusiuose ce-
mentiniuose kulkosvaidžių ir patrankų įtvirtinimuose užkurtų laužų, be-
sislepiančius po brezento atraižomis, turėjusiomis atstoti antklodes. Reikia
daugiau antklodžių, Lejersą tikino TO pareigūnai. Daugiau maisto. Dau-
giau sunkių vilnonių švarkų ir kojinių. Vis labiau įsismarkaujant žiemai
klaikių sunkumų neišvengė nė vienas aukštumose įsikūręs nacių kareivis.
Jų padėtis išties jaudino generolą Lejersą: jis darė viską, ką galėjo, kad
jicdu su Pinu galėtų pasirūpinti kareivių poreikiais. Antklodžių pavyko
gauti iš gamyklos Genujoje, vilnonių kojinių ir švarkų — iš fabrikų Milane
ir Turine. Generolas išgrobstė visų trijų miestų prekyvietes, taip tik dar
labiau sustiprindamas italų vargą.
Gruodžiui įpusėjus Lejersas atkakliai siekė gauti, paskersti ir karei-
viams Kalėdoms išsiųsti kuo daugiau jaučių, taip pat pilnas statines
vyno, kurį atiminėjo iš visos Toskanos vyndarių.

Trumpinys iš it. Gruppi di Azione Patriottica - patriotiškai veikiančios grupuotės.

*

317
 Mark Sullivan

Ankstyvą 1944-ųjų gruodžio 22-osios, penktadienio, rytą Lejersas

įsakė Pinui vėl nuvežti jį į Moncos geležinkelio stotį. Jiems atvykus
generolas išlipo iš automobilio su lagaminu rankoje ir liepė Pinui jo pa-
laukti. Buvo vidurys baltos dienos, tad bijodamas būti sučiuptas Pinas
nesekė iš paskos. Generolui grįžus, lagaminas atrodė pasunkėjęs.
— Šveicarijos pasienį viršum Lugano, — paragino.
Į

Pinas vairavo šventai įsitikinęs, kad lagamine guli vienas, o gal net
pora aukso luitų. Jiems privažiavus pasienį, generolas vėl įsakė jo laukti.
Lauke smarkiai pustė, ir peržengęs Šveicarijos sieną Lejersas pranyko
pūgoje. Grįžęs po aštuonių kaulus geliančio šalčio valandų, liepė Pinui
parvežti jį atgal į Milaną.

— Tu tikras, kad jis nuvežė auksą į Šveicariją? — paklausė dėdė Albertas.

— O ko dar jam grįžti prie
tų bėgių? — atrėmė Pinas. — Lavonų už-
kasti? Po šešių savaičių?
— Tu teisus. Aš...
— Kas negerai? — sunerimo Pinas.
— Nacių radijo medžiotojai. Jie dirba vis geriau... Pernelyg gerai. Kur
kas greičiau nei anksčiau sukuria trianguliacijos grandines ir aptinka
mūsų transliacijos vietas. Praėjusį mėnesį Baka jau dusyk tik per plauką
išsisuko nesugautas. Kokia gresia bausmė — pats žinai.
— Ką darysite?
Indus kriauklėje plovusi teta Greta sustingo ir atsigręžė į vyrą, kuris
įdėmiai apžiūrinėjo sūnėną.
— Albertai, — prabilo ji. Manau, tau nesąžininga net to prašyti.
—

Berniukas ir taip jau šitiek nuveikė. Tegu pabando kas nors kitas.
— Nieko kito neturime,
- atsiliepė dėdė.
— Juk nė neaptarei to su Mikele.

— Ketinau paprašyti Pino tuo pasirūpinti.

— Kuo pasirūpinti? — susinervino Pinas.

318
 Po raudonu dangum

IVėdė minutėlę sudvejojo.

— Žinai
tą
butą po tavo tėvų namais?
— Nacių VIP būstą?
—Tą patį. Klausyk, tau ši idėja pasirodys keistoka.
Teta Greta pridūrė:
— Kai pirmąsyk apie tai užsiminei, Albertai, man ji pasirodė bepro-
tiška. Bet kuo daugiau svarstau, tuo labiau įsitikinu, kad nieko pamišė-
liškesnio ir norėdamas nesugalvotum.
— Manau, tai turėtų nuspręsti Pinas.

Vaikinas nusižiovavo ir tarė:

— Pasakysite, ko iš manęs norite, ar ne — dar dvi minutės, ir aš eisiu
namo miegoti.
— Po tavo tėvo butu naciai turi trumpųjų bangų siųstuvą, — pradėjo

aiškinti dėdė Albertas. — Pro langą iškišras laidas prijungtas prie radijo
antenos, kuri kabo ant išorinės tavo tėvų buto terasos pusės.
Pinas prisiminė, bet liko suglumęs — kol kas neturėjo nė menkiausio
supratimo, kur veda ši
kalba.
— Taigi, — tęsė dėdė, — aš pamaniau, kad jei vokiečių radijo medžio-
tojai ieško neteisėtų transliacijų per neteisėtas antenas, mes galėtume
juos apkvailinti, savo neteisėtą siųstuvą prijungę prie visiškai teisėtos
nacių antenos. Supranti? Sujungtume jų laidą su savuoju, prikabintu-
me radiją ir siųstume savo signalą per žinomą vokiečių anteną. Aptikę,
iš kur sklinda transliacija, radijo medžiotojai nutars, jog tai — savi, ir

mūsų nelies.
— Argi žinodami, kad naciai konkrečiu metu nieko netransliuoja, jie

neprisistatys prie terasos?

— Mes palauksime jų transliacijos pabaigos ir, vos jiems atsijungus, iš-
kart pradėsime savąją — jie nė nepastebės, kad pirmoji transliacija nutrūko.
— Kas nutiktų, jei mūsų bute rastų radiją? — pasiteiravo Pinas.
— Nieko gero.
— Ar tėtis žino jūsų planus?

319
 Mark Sullivan

— Visų pirma noriu, kad papasakotum Mikelei, ką iš tikrųjų veiki,

vilkėdamas nacių uniforma.
Nors tėvai patys liepė jam užsirašyti į Todto organizaciją, Pinas aiš-
kiai matė tėvo reakciją, išvydus ant jo žasto raištį su svastika. Mikelė
nusukdavo žvilgsnį, o jo lūpas iškreipdavo gėda.
Galimybė iškloti tėvui visą tiesą pakėlė Pinui ūpą. Vis dėlto jis pri-
minė dėdei:
— Maniau, jog kuo mažiau žmonių apie tai žinos, tuo geriau.
— Iš tiesų taip sakiau. Bet žinodamas, kaip rizikuoji dėl pasipriešini-

mo, Mikelė sutiks su mano planu.

Pinas viską apgalvojo.
— Sakykime, tėtis sutiks. Kaip jūs ketinate įsinešti į butą siųstuvą?
Fojė juk budi sargybiniai.
Dėdė Albertas nusišypsojo.
— Štai čia ir pasirodysi tu, mano berniuk.

Tą vakarą šeimos bute tėvas neįstengė atplėšti nuo Pino akių.

— Tu iš tiesų šnipas?

Šis linktelėjo.
— Negalėjome tau
to sakyti, bet dabar neturime kitos išeities.
Mikelė papurtė galvą, pamojo Pinui prieiti ir negrabiai jį apkabino.
— Atsiprašau, — tarė.

Pinas nurijo gerklę užspaudusį jaudulio gumulą.

— Žinau.
Paleidęs sūnų iš glėbio Mikelė nužvelgė jį žibančiomis akimis.
— Tu toks drąsus. Kur kas drąsesnis, nei kada galėčiau būti aš, ir

sugebi rasti sprendimų, apie kokius aš net nepagalvočiau. Didžiuojuosi

tavimi, Pinai. Noriu, jog tai žinotum, kad ir kas mudviejų lauktų iki
karo pabaigos.
Pinui buvo neįtikėtinai svarbu tai išgirsti. Iš jaudulio jam gerklėje
strigo žodžiai.

320
 Po raudonu dangum

- Tėti...
Laugiau jis neįstengė išspausti nė žodžio, tad tėvas suėmė delnu vai-
kino skruostą.
- Jei
įstengsi įsinešti radiją pro sargybinius, aš sutinku laikyti jį bute.
Noriu prisidėti, kuo galiu.
— Ačiū, tėti, galų gale išlemeno Pinas. — Aš palauksiu Kalėdų —
—-

tuomet tu vyksi aplankyti mamos ir

Čiči. Jei kas nutiktų, galėsi lengvai
paneigti ką nors žinojęs.
Mikelės veide šmėstelėjo liūdesys.
— Tavo mama labai nusimins.

— Aš negaliu vykti, tėti. Manęs reikia generolui Lejersui.

— Jei su manimi susisiektų Mimas — ar galiu apie tave papasakoti?
— Ne.
— Ber
jis galvoja...
— Žinau, ką jis galvoja. Jam teks su tomis mintimis pagyventi, kol
išauš geresnės dienos, — nukirto Pinas. — Kada pastarąjį kartą sulaukei
naujienų?
iš jo

— Gal prieš tris mėnesius? Pranešė vykstąs į mokymus Pidmonte.

Mėginau užkirsti tam kelią, bet jei jau tavo karštakošis brolis ką nors
įsikala į galvą — ir su mietu neišmuši. Išlipo per tavo langą, užsikorė ant
atbrailos ir ištrūko. Iš septinto aukšto. Kam gi dar tai šautų į galvą?
Prisiminęs, kaip kadaise pats bėgo labai panašiu keliu, Pinas vos su-
laikė šypseną.
—Domenikas Lela. Vienintelis toks. Man taip jo trūksta.
Mikelė nusišluostė akis.
— Vienas Dievas težino,
į ką tas berniūkštis įsipainiojo šįsyk.

Vėlyvą kitos dienos vakarą, prie generolo Lejerso automobilio vairo

atidirbęs dar vieną ilgą pamainą, Pinas sėdėjo Dolės virtuvėje, skanavo
nuostabų Anos pagamintą daugiaryžį ir spoksojo į niekur.

321
 Mark Sullivan

Ana švelniai įspyrė jam į blauzdą. Vaikinas tarsi iš sapno nubudo.

— Kas?
— Šįvakar tu lyg ne čia.
Pinas atsiduso.
— Esi tikra, kad jie miega? — sukuždėjo.
— Esu tikra, kad jie Dolės kambaryje.
Pinas ir toliau kalbėjo patyliukais.
— Nenorėjau tavęs į tai painioti, bet kuo daugiau svarstau, tuo labiau
įsitikinu, kad galėtum labai man padėti įvykdyti vieną svarbią užduotį.
Tiesa, abu atsidurtume pavojuje.
Iš pradžių Ana į jį žvelgė su džiugiu jauduliu, bet jos veidas tuojau

surimtėjo. Netrukus jamc šmėstelėjo ir baimė.

— Jei atsisakysiu, imsiesi to vienas?

— Taip.
Po minutėlės ji paklausė:
— Ką turiu padaryti?
— Nejau nenori prieš apsispręsdama išklausyti, kokios pagalbos
norėčiau?
— Pasitikiu tavimi, Pinai, — nuramino jį Ana. — Tik pasakyk, ką turiu
padaryti.

Net siaučiant karui, neramumams ir nevilčiai per Kūčias pražysta

gerumas ir
viltis. Pinas tai pamatė jau anksti ryte, kai Weibnacbtsmann —
Kalėdų Seneliu — virtęs Lejersas rūpinosi vogtos duonos, jautienos,
ir
vyno sūrio dalijimu Gotų linijoje. Dar sykį tai išvydo vakare, drauge
su Ana stovėdamas Milano katedros gale, už tūkstančių į tris erdvias ka-
tedros nišas Bernelių mišioms susispietusių milaniečių nugarų. Naciai
vidurnakčio šventės tradicijos nepaisė ir nė nemanė atšaukti komen-
danto valandos.
Mišias aukojo kardinolas Šusteris. Ana dvasininką vos galėjo matyti,
bet Pinas buvo pakankamai aukštas, kad kuo aiškiausiai matytų kunigą,

322
 Po raudonu dangum

pamoksle sykiu ir aptarusį Jėzaus gimimą skurde, ir kvietusį parapijie-

čius susivienyti.
— „Tegul neišsigąsta jūsų širdys!“* — kalbėjo Milano kardinolas. —
mūsų Viešpaties ir Išganytojo, žodžiai galingesni už
Šie Jėzaus Kristaus,
bet kokią kulką, bombą ar patrankos sviedinį. Tie, kurie jais tiki, lieka

stiprūs ir neįsileidžia į širdį baimės. „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tie,

kurie tuo tiki, tikrai nugalės tironus ir jų baimės kariaunas. Tai vyksta
jau tūkstantį devynis šimtus keturiasdešimt ketverius metus, ir galiu
prisiekti, jog vyks iki amžių pabaigos.
Chorui nustojus giedoti, didžiuma Piną supusios minios atrodė pa-
kylėta narsaus kardinolo Šusterio pamokslo. Žmonėms pradėjus gie-
doti drauge su choru, jaunuolis išvydo nuvargusiuose, iškamuotuose
veiduose sužibusią viltį — miestiečiai džiaugėsi, nors daugumos kasdie-
nybėje progų šypsotis pasitaikydavo ne taip jau ir dažnai.
— Ar padėkojai Dievui? — paklausė Ana, jiedviem išėjus iš katedros po
mišių. Ji perėmė pirkinių krepšį iš vienos rankos kitą.
į
— Žinoma,

man tave.
- -
linktelėjo Pinas. Padėkojau Viešpačiui, kad dovanojo

— Tik paklausyk, ką kalbi. Kokie gražūs žodžiai.

— Ne
tik gražūs, ir teisingi.
bet Su tavimi nejaučiu baimės, Ana.
— O štai aš nerimauju labiau nei kada anksčiau.
— Nereikia, — Pinas apkabino merginą per pečius. Elkis taip, kaip
—

kartais nusigandęs elgiuosi aš: įsivaizduok, kad esi visai kitas žmogus —
gerokai drąsesnis ir protingesnis.
Jiedviem tamsoje pro apgriuvusį La Scala fasadą žingsniuojant odos
dirbinių parduotuvės link, Ana tarė:
— Manau, galėčiau. Turiu omenyje — apsimesti kuo nors kitu.

— Žinau, kad galėtum, - patikino ją Pinas. Su Ana jausdamasis neį-

veikiamas, jis nuėjo iki pat dėdės Alberto namų.

*
Jn 14:1.

323
 Mark Sullivan

Jiedu pabeldė
į
atidarė, ir jiedu žengė tiesiai
galines duris
į
skersgarvio pusės. Dėdė Albertas
iš

dirbtuvių siuvimo kambarį. Aplink

tvyrojo rauginamos odos kvapas. Užrakinęs duris dėdė įžiebė šviesą.
— Kas
ji? — paklausė jis.
— Mano draugė, - pristatė Pinas. - Ana
Marta. Ji man padės.
— Maniau, sakiau tau, jog geriau to imtis vienam.
— Kadangi ant kortos mano galva, elgsiuosi savaip.
—-

— Savaip — tai kaip?

— Nesakysiu.
Nors dėdė Albertas neatrodė patenkintas, neslėpė pagarbos
sūnėnui.
— Kuo galiu padėti? Ko tau reikės?
— Trijų butelių vyno. Vieno atkimšto ir užkimšto antrąsyk.
— Atnešiu, atsiliepė dėdė
—
ir
užlipo į butą.
Pinas nusimetė kasdienius drabužius ir apsivilko uniforma. Ana
pasidėjo pirkinių krepšį ir perėjo dirbtuves, apžiūrinėdama odos
pjaustymo ir siuvimo stalus bei lentynas, prikrautas daugiau ar ma-
žiau išbaigtų nepriekaištingos kokybės galanterijos dirbinių.
— Nuostabu, - žavėjosi ji.
— Kas?
— Šis pasaulis, kuriame gyveni. Tie kvapai. Nuostabus amatinin-
kų rankų darbas. Man
tai -
lyg svajonė.
— Tikriausiai niekada taip apie šitai negalvojau, bet tu teisi — čia
išties labai gera.
Laiprais nulipo dėdė Albertas su teta Greta ir Baka. Radistas
nešėsi rudą lagaminą su rankenomis ir netikrų dugnu, kurį Pinas
buvo matęs dar balandį.
Dėdė nužvelgė odos dirbiniais tebesigrožinčią Aną.
— Anai labai patinka tai, ką darote, — prasitarė Pinas.
Dėdės išraiška sušvelnėjo.
— Ak taip? Patinka?

324
 Po raudonu dangum

-
Toks nepriekaištingas rankų darbas, pagyrė mergina. — Kaip
—

to ir išmokstama?

ta.
— Išmokoma,

-
įtariai dėbsodama į merginą burbtelėjo teta Gre-
- Mokomasi iš dirbančių meistrų. Kas tu? Iš kur pažįsti Piną?
— Galima sakyti, mes kartu dirbame, - paaiškino Pinas. — Gali-
te ja pasitikėti. Aš pasitikiu.
Tetos Gretos taip paprastai įtikinti nepavyko, bet ji nieko ne-
sakė. Baka ištiesė Pinui lagaminą. Iš arti radistas atrodė išsekęs ir
nukamuotas. Tai nestebino — jis ilgai bėgo slapstėsi. ir
— Gerai juo pasirūpink, — Baka linktelėjo radijo link. — Balsas

siekia visur, užtat pats — reto jautrumo.

Pinas paėmė lagaminą ir nusistebėjo menkučiu jo svoriu.
— Kaip neapieškotas įsmukote į San Babilą?
— laikrodį. — Tau
Per tunelius, — dėdė Albertas žvilgtelėjo į
laikas skubėti, Pinai. Prasidėjus komendanto valandai verčiau nė
nemėginti.
Ana, ar galėtum paimti pirkinių krepšį ir abu neatidarytus
—

butelius? — paprašė Pinas.

Mergina padėjo odinį krepšį su įspaudu, kuriuo žavėjosi, atgal
ant lentynos, čiupo reikalingus daiktus ir drauge su Pinu patraukė
į parduotuvės galą. Čia jis atidarė lagaminą. Jiedu suguldė vidun

butelius ir daiktus iš pirkinių krepšio, kad šie visiškai paslėptų ne-

tikrą dugną — po šiuo buvo sudėtos radijo dalys ir generatorius.
— Puiku, — linktelėjo Pinas, jiedviem užvožus lagaminą. — Tai
jau ir eisime.
— Kol neapkabinau, slenksčio neperžengsi, — įspėjo teta Greta
ir čiupo Piną
atsigręžė į
į
Aną. —
-
glėbį. Linksmų Kalėdų, Pinai. Eik su Dievu, ji
Ir jūs, panele.
-
— Linksmų Kalėdų, sig207a, — nusišypsojo ši.
Dėdė Albertas ištiesė odinį krepšį, kuriuo Ana taip gėrėjosi.
— Linksmų Kalėdų narsiajai gražuolei Anai Martai.

325
 Mark Sullivan

Mergina net išsižiojo iš nuostabos. Ji paėmė krepšį lyg maža mergai-

tė, dovanų gavusi išsvajotą lėlę.
— Per visą gyvenimą nesu gavusi nuostabesnės dovanos. Niekada su

ja nesiskirsiu. Ačiū jums! Labai ačiū!

— Mums garbė,
-
atsakė teta Greta.
— Būkite atsargūs, — pridūrė dėdė Albertas. — Ir vienas, ir kitas.
Linksmų Kalėdų.

Durims užsitrenkus Piną visu svoriu užgriuvo jų laukiančios užduo-

ties našta. Būti sučiuptam su amerikiečių pagamintu trumpųjų bangų
siųstuvu tolygu sulaukti parašo po mirties nuosprendžiu. Tebestovėda-
mas skersgatvyje Pinas atkimšo dėdės atidarytą butelį, godžiai gurkšte-
lėjo neprilygstamo Chianti vyno ir
ištiesė atsigerti Anai.
Mergina nurijo tris mažesnius gurkšnius ir dar vieną — didesnį. Pla-
čiai nusišypsojusi pabučiavo Piną
ir tarė:
— Kartais tereikia tikėti.
— Taip visada sakydavo tėvas Rė, — šyptelėjo šis. — Ypač jei elgiamasi
teisingai, kad ir kokios grėstų pasekmės.
Jiedu žengė skersgatvio. Lagaminą nešė Pinas. Ana įsidėjo vyną
iš

prasegtą naująją rankinę. Pora laikėsi už rankų, kojos šiek tiek pynėsi,
į
ir abu sukikeno taip, lyg būtų likę tik dviese visame pasaulyje. Iš nacių
patikros punkto kitame gatvės gale pasigirdo kimus juokas.
— Atrodo, geria,
-
nusprendė Ana.
— Mums tik į naudą, - nudžiugo Pinas ir žengė pirmas, rodydamas
kelią tėvų butą.
į

Kuo labiau jie artėjo, tuo stipriau Ana spaudė Pino delną.
— Atsipalaiduok,
-
švelniai ramino jis. — Mes išgėrę, dėl nieko nesu-
kame galvų...
Ana
nurijo didelį gurkšnį vyno.
— Kelios minutės, ir arba viskam ateis galas, arba išauš nauja pradžia.

326
 Po raudonu dangum

— Dar turi laiko apsigalvoti.

Ne, Pinai, aš su tavimi.
—

Užkopus iki įėjimo vedančiais laipteliais ir stumtelėjus duris, Piną

akimirką perliejo baimė ir abejonės. Jis dvejojo, ar nebus suklydęs, kar-
tu pasiimdamas Aną ir
be būtino reikalo taip rizikuodamas jos gyvybe.
Vis dėlto vos jam spėjus atlapoti duris, ši prapliupo kvatotis, įsikibo jam
į parankę ir ėmėkuoniūniuoti kalėdinių giesmių ireilutes.
Apsimesti nors kitu, prisiminė Pinas, pasekė merginos pavyz-
džių. Jiedu įsvirduliavo į fojė.
Prie lifto stovėjo pora ginkluotų Wžffen-SS sargybinių, kurių Pinas
anksčiau nebuvo matęs. Vyrai įsmeigė į atėjusiuosius įdėmius žvilgsnius.
— Kas čia dedasi? — itališkai paklausė vienas. Kitas tuo metu atsuko

jaunuolius pistoleto vamzdį. — Kas jūs tokie?

į
Aš čia gyvenu, septintajame aukšte, — suvebleno Pinas ir ištiesė
—

dokumentus. — Mikelės Lelos sūnus, Džuzepė, ištikimas Todto organi-

zacijos karys.
Vokiečių kareivis paėmė ir
įdėmiai apžiūrėjo jo dokumentus.
Su nuostaba veide Ana stovėjo įsitvėrusi Pinui į parankę, kol į ją
kreipėsi antrasis kareivis:
— O tu kas?
— Ana, - prisistatė ji ir žagtelėjo. - Ana Marta.
— Dokumentus.
Ji mirktelėjo ir jau buvo beseganti rankinę, bet staiga atsuko į sargus
apgirtusį veidą.
— O,
ne. Čia juk mano naujoji rankinė, Kalėdų dovana. Dokumen-
tus palikau senojoje, pas Dolę. Žinote Dolę?
— Ne. Kokiu reikalu čia?

— Reikalu? Ana prunkštelėjo. — Aš tarnaitė.

—

— Lelų tarnaitė šiandien jau išėjo.

—
-
Ne jų, numojo mergina. -
Generolo Lejerso tarnaitė.
Sargybiniai sukluso. Ypač prabilus Pinui:

327
 Mark Sullivan

— O aš - asmeninis generolo vairuotojas. Kūčių proga gavome lais-

vadienį ir...
Pinas palenkė galvą prie dešiniojo peties, apnuogindamas kaklą, ir dro-
viai šypsodamasis žengė arčiau kareivių. Sąmokslišku pusbalsiu pridūrė:
— Mano tėvai išvykę. Laisvadienis. Butas tuščias. Mes su Ana pa-
manėm, gal pakilsim ir, žinot... Pašvęsim?
Pirmasis sargybinis pagarbiai kilstelėjo antakį. Antrasis dėbtelėjo
į Aną, kuri gosliai jam nusišypsojo.
— Gerai? — paklausė Pinas.
—Ja, ja, - kareivis juokdamasis atidavė jaunuolio dokumentus.
—

Lipkit. Juk Kalėdos.

Čiupęs dokumentus, Pinas netvarkingai susigrūdo juos į kišenę.
— Lieku skolingas.
—
-
Abu liekam, droviai pridūrė Ana
ir dar kartelį žagrelėjo. laisvi
Pinui atrodė, kad namai — jau ranka pasiekiami, ir jiedu
eiti, bet kai kilstelėjo odinį lagaminą, jame garsiai skimbtelėjo vyno
buteliai.
— Kas lagamine? — paklausė antrasis sargybinis.

Pinas atsigręžė į Aną, kuri nuraudusi prajuko.

— Jo Kalėdų dovana.

— Parodyk, — pareikalavo sargybinis.

— Ne, purkštavo mergina. — Turi būti staigmena.
—

— Atidaryk, — neatlyžo ir antras kareivis.

Pinas pažvelgė į Aną — vėl nuraudusi ši tik gūžtelėjo pečiais.

Atsidusęs vaikinas atsiklaupė ir atsegė lagamino diržus.
Jis atvožė dangtį. Lagamine gulėjo dar du buteliai Chianti, raudo-
no satino korseto ir kelnaičių komplektas, taip pat šlaunis siekiančios
raudonos kojinės ir diržas joms prisegti, greta — juodai baltas kamba-
rinės kostiumėlis su derančiomis kelnaitėmis, perregimo juodo šilko
kojinėmis ir jų diržu, juodų nėrinių liemenėlė ir kelnaitės.
— Staigmena, — švelniai sumurkė Ana. — Linksmų Kalėdų.

328
 Po raudonu dangum

Pirmasis kareivis pratrūko kvatotis ir kažką leptelėjo vokiškai —

per greit, kad Pinas suprastų. Jo partneris prapliupo juoku, Ana —
taip pat. Ji kažką jiems pasakė vokiečių kalba, ir vyrai dar labiau
įsismagino.
Pinas nesumojo, kas vyksta, tačiau pasinaudojo proga ištraukti
vieną vyno butelį ir užvožti lagaminą. Jis ištiesė vyno sargybiniams.
— Linksmų Kalėdų ir jums.
— Ja? — butelį paėmė vienas. — Geras?
—Magnifico.* Iš daryklos prie Sienos.
Esesininkas pakėlė butelį ir parodė tebesišypsančiam partne-
riui, tada vėl atsisuko į Piną ir Aną.
—Ačiū. Linksmų Kalėdų jums ir
jūsų kambarinei.
Abu sargybiniai ir Ana vėl prapliupo kvatotis. Lipdamas
juokėsi ir Pinas, nors gerai nė nesuprato
lifrtą iš ko.
į atvirą

Liftas pajudėjo aukštyn. Patenkinti nacių sargybiniai laidydami

liežuvius atkimšo vyną. Pakilus iki ketvirto aukšto, kur iš apačios
jų nebepasiekė smalsūs žvilgsniai, Ana sušnibždėjo:
— Mums pavyko!

— Ką tu jiems pasakei?
—
tą nepadoraus.
Šį
Pinas nusijuokė, palinko artyn ir pabučiavo merginą. Peržengu-
si lagaminą ji puolė jam į glėbį. Važiuodami pro šeštą aukštą, ku-

riame budėjo antra W2ffen-SS sargybinių pora, jie glėbesčiavosi, ir

prasimerkęs dirstelėti Anai per petį Pinas išvydo pavydžius žvilgs-
nius. Įžengę į butą jie uždarė duris, įjungė šviesą, padėjo lagaminą
su radiju į spintą ir,
klestelėję ant sofos, tvirtai apsikabino.
— Dar niekada taip nesijaučiau, — atsiduso Ana, išplėtusi tvis-

kančias akis. —-
Galėjome ten ir mirti.
* It. Magnifico - puikus.
329
 Mark Sullivan

— Tokie potyriai padeda suvokti, kas svarbiausia, — paaiškino Pinas,

švelniais bučiniais apiberdamas jos veidą. — Visa kita tuojau nublanksta.
Aš... Manau, jog myliu tave, Ana.
Pinas vylėsi, kad mergina jam atsakys tuo pačiu, tačiau ji surimtėjo
ir atšlijo.
— Ne, neturėtum taip kalbėti.
— Kodėl ne?
Ana sunkiai rinko žodžius:
— Nežinai, kas aš tokia. Nežinai, kad...
— Kas galėtų mane priversti negirdėti muzikos, kuri kaskart suskamba
širdyje vos tave išvydus?
Ji nedrįso pakelti į jaunuolį akių.
— Kad aš našlė?

— Našlė? — perklausė Pinas, stengdamasis balsu neišduoti nusivyli-

mo. — Buvai ištekėjusi?
— Paprastai be to našle netapsi.
Dabar
ji
verte vėrė Piną žvilgsniu, stengdamasi perprasti.
— Tu
per jauna būti našle.
— Anksčiau labai geldavo, Pinai. Ber dabar tai — tik žodžiai, kuriuos
kartoja visi.
— Na, - tarė jis, vis dar sunkiai suvokdamas naujienas. — Papasakok
apie jį.

Santuoka buvo
sutarta iš anksto. Dėl vyro mirties Aną vis dar kaltinusiai
motinai magėjo kuo greičiau jos atsikratyti, tad namą, kurį dukra turėjo pa-
veldėti, paskelbė dovanosianti jai kraičio. Vaikinas buvo vardu Kristianas.
— Tikras gražuolis, — karčiai šyptelėjo Ana. — Kariškis. Vedybų dieną

jis už mane buvo vyresnis dešimčia metų. Drauge praleidome vestuvių

naktį ir dvi medaus mėnesio dienas — tuomet
Žuvo gindamas dykumų kaimą Tobruką. Jau treji metai prabėgo.
jį
išsiuntė į Šiaurės Afriką.

330
 Po raudonu dangum

— Mylėjai jį? — paklausė Pinas. Jo gerklę užspaudė jaudulys.

Ana kilstelėjo smakrą.
— Ar ėjau dėl jo
iš proto, kai krovėsi daiktus vykti kariauti kvailo Mu-

solinio karo? Ne. Vos jį pažinojau. Tikrai meilei įsižiebti tiek laiko per
-
maža ką jau kalbėti apie liepsną. Bet pripažįstu — kai dar tikėjau, jog jis
pas mane grįš, man patiko mintis, kad galėčiau tą vyrą pamilti.
Pinui atrodė akivaizdu: mergina nemeluoja.
— Bet jūs... Mylėjotės?
— Jis juk buvo mano
vyras, - susierzino Ana. - Mylėjomės dvi dienas,
o tada jis išvyko į karą, žuvo ir paliko mane vieną.
Pinas viską apsvarstė. Pažvelgęs į ieškančias, liūdnas Anos akis, jis
pajuto krūtinėje bundančią melodiją.
— Man
tai nerūpi, - atsakė tvirtai. - Tik moko dar labiau tave dievinti
ir žavėtis.
Ana sumirksėjo, sulaikydama beprasiveržiančias ašaras.
— Tikrai taip galvoji — ne tik sakai?

— Tikrai, - ramino Pinas.Tad ar galiu sakyti, jog tave myliu?

—

Mergina sudvejojo, bet netrukus linktelėjo ir droviai prisiartino prie jo.

— Kad myli, gali ir parodyti, — tarė.

Jie užsidegė žvakę ir ištuštino trečią Chianti butelį. Ana nusimetė

prieš Piną drabužius, tuomet padėjo nusivilkti jam, ir abu atsigulė į pa-
talą, kurį iš pagalvių, sofos pagalvėlių, paklodžių ir antklodžių pasiklojo
ant svetainės grindų.
Jei tai būtų buvusi bet kuri kita moteris, o ne Ana, Pino dėmesys gal
būtų nukrypęs į jaudulį, sužadintą jos prisilietimų. Vis dėlto dabar jį
užbūrė ne tik kviečiančios merginos lūpos ir kerinčios akys, bet ir kažkas
kur kas labiau viliojančio, pirmykščio — tarsi ji būtų ne žmogus,
o
dvasia,
melodija, tobulas instrumentas meilei groti. Jiedu glamonėjosi, jungėsi,
ir tos pirmosios ekstazės šviesoje Pinas pajuto su Anos kūnu susiliejąs
taip pat giliai kaip ir su siela.
 23 skyrius

Tą naktų Pinui neegzistavo nei miegas, nei karas — tik Ana ir jų

bendrystės malonumas.
Auštant 1944-ųjų metų Kalėdų
rytui, jiedu snūduriavo kits kito
glėbyje.
— Geriausia dovana, kokią tik esu gavęs, — tarė Pinas. — Net ir be
Dolės apdarų.
Ana nusijuokė.
— Jie vis tiek ne mano dydžio.

— Džiaugiuosi, kad sargybiniai neužsiprašė madų šou.

Vėl prajukusi Ana švelniai jam pliaukštelėjo.
— Ir aš.
Pinas jau buvo beužsnūstąs —dar akimirka, ir būtų paniręs gilų
palaimingą miegą. Staiga jis išgirdo koridoriumi iš miegamųjų pusės
į
besiartinančių batų žingsnius. Pašokęs ėmė apgraibomis ant kėdės ieš-
koti savo W2/zher pistoleto dėklo. Kai rado, čiupo ginklą ir atsigręžė.

į
Šautuvo vamzdį brolį jau įrėmęs Mimas rėžė:
— Linksmų Kalėdų, naciuk.

Kairiąją Mimo veido pusę vagojo dar iki galo nesugijęs bjaurus
randas. Jis pats atrodė kovos iškamuotas ne mažiau nei Gotų lini-
joje budėję vokiečių kareiviai. Dėdei Albertui kažkas prasitarė, kad
Mimas įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą, dalyvavo kovose ir buvo
neįtikėtinai drąsus mūšiuose. Patamsėjusios jo akys Pinui išdavė, jog
tai — ne tik kalbos.
—Kas tavo veidui? — paklausė Pinas.
Mimas kreivai šnairavo į brolį.
— Perbėgo fašisto peilis. Paliko mane tokį numirti, baily.

332
 Po raudonu dangum

— Kas bailys?pasipiktinusi Ana atsistojo, apsigobusi antklode.

—

Mimas nužvelgė ją, vėl atsisuko į Piną ir papurtė galvą.

— Negana, kad esi mižnius išdavikas, — pasišlykštėjęs drėbė jis, — tai

dar tėčio ir mamos namus per Kalėdas parsivedi kažkokią šliundrą ir

į

kruši ją vidury svetainės!

Dar nespėjęs suvokti jį apėmusio įtūžio Pinas švystelėjo pistoletą į

orą, sugavo už vamzdžio ir rankena kaip reikiant žiebė broliui. Ginklas

pataikė į sužalotą skruostą, ir susvyravęs Mimas sustūgo iš skausmo.
dviem didžiuliais žingsniais peršokęs sofą Pinas buvo betrenkiąs broliui
antausį, bet šis išsisuko ir jau taikėsi šautuvo buože. Pinas griebė ginklą
ir pasuko — šis išsprūdo Mimui iš
rankų
ir į
visa jėga trenkė pilvą, visai
taip, kaip Casa Alpina kadaise jam pačiam buvo vožęs Titas. To pakako,
kad Pino broliui užgniaužtų kvapą ir jis aukštielninkas kristų ant sve-
tainės grindų.
Pinas sviedė šautuvą šalin, šoko prie Mimo ir čiupo jį už gerklės.
Jam magėjo iš visų jėgų žiebti jaunesniajam broliui į veidą kumščiu,
sužalotas jis ar ne, bet vos spėjęs atsilošti
vaikinas išgirdo Anos riksmą:
— Ne, Pinai! Kas nors išgirs, o tada viskas perniek.

Kad ir kaip troško primušti brolį, Pinas paleido jo kaklą ir šiaip ne

taip atsistojo ant kojų.
— Kas jis? — paklausė Ana.
— Mano jaunėlis brolis, - niekinamai iškošė Pinas.
— Kadaise buvau, - su ne ką menkesne neapykanta drėbė ant grindų
gulintis Mimas.
— Nešk iš čia skudurus, kol dar nepersigalvojau ir Kalėdų
proga tavęs
neužmušiau.
Atrodė, kad Mimas tuojau pašoks ir kibs vyresnėliui
tik pasikėlė ant alkūnių.
į atlapus, bet
jis

Vieną dieną, Pinai, visai netrukus, tu nekęsi savęs už tai, kad pasi-
—

rinkai išdaviko kelią. Naciai sulauks pelnyto galo, o tada jau

lai pasigaili

tavęs Dievas.

333
 Mark Sullivan

Mimas pakilo, pasiėmė šautuvą ir nė neatsisukdamas nuėjo kori-

doriumi miegamųjų link.
—
-
Turėjai jam pasakyti, tarė Ana, Mimui išėjus.

—
— Jis negali nieko sužinoti. Viskas dėl jo paties gerovės. Ir manosios.

Staiga jį ėmė krėsti drebulys. Ana praskleidė antklodes, į kurias

buvo įsisupusi.

ms“
— Atrodai vienišas
irsušalęs.
Nusišypsojęs Pinas prigludo prie jos. Mergina apgobė juodu ant-
klodėmis ir tvirtai suspaudė
jį
glėbyje.
Apgailestauju, kad tau teko tai patirti Kalėdų rytą,
—
- guodė ji. —

Po nuostabiausios mano gyvenimo nakties.

— Nejaugi?
— Tu lyg tam gimęs, — pagyrė Ana ir pabučiavo Piną. Šis droviai
nusišypsojo.
— Taip manai?

— O Viešpatie, be abejo.
Ana
ir Pinas vėl atsigulė ir, susirangę vienas kito glėbyje, pasinėrė
į tokį gilų ir malonų miegą, kokiu pasidžiaugti proga jiems nebepa-
sitaikys dar ne vieną savaitę.

Po švenčių Šiaurės Italijai nė

0
dienelės atsikvėpti neleido viena
kitą sekusios pūgos. Naujieji metai iš Rusijos pusės atnešė gelian-
čius vėjus, ir šie visai užklojo peizažą blankiais balsvais ir niū-
riai pilkšvais tonais. Tokios žiaurios žiemos Milanas dar nebuvo
regėjęs.
Didžiuliai miesto plotai atrodė klaikiai. Tarp nuolaužų
ir
griuvė-
sių stirksojo apdegusių pastatų liekanos, Pinui panašios
juodų
ir
į
eilę kreivų
baltų dantų, kuriais miestas griežė žvelgdamas į dangų. Šis
kone be paliovos drėbė sniegą, tarsi Viešpats iš paskutiniųjų būtų
stengęsis pridengti karo paliktus randus.

334
 Po raudonu dangum

Dėl šalčiu dvelkiančių Dievo pastangų kentė milaniečiai. Lejersas

toliau grobstė visa, kas reikalingiausia, tad ir taip jau menkos kuro at-
sargos buvo skirstomos mieste įsikūrusiems vokiečiams. Žmonės pra-
dėjo malkoms kirsti didingus senus miesto medžius. Tiek iš sugriautų,
tiek iš išlikusių pastatų rūko laužų dūmai. Gatvėse vietoje pavėsį kita-
dos teikusių medžių styrojo kelmai. Nuolat puldinėjami parkai stovėjo
pliki. Deginama buvo visa, kas degė. Kai kuriuose rajonuose oras dvokė
kaip anglių krosnyje.
Per pirmąją sausio pusę generolas retai kur nors ilgėliau stabtelė-
davo — vadinasi, vietoje nestovėjo ir Pinas. Apsnigtu pavojingu keliu
jiedu vis traukdavo prie Gotų linijos, norėdami įsitikinti, jog šąlantys
kareiviai gauna jiems skirtą davinį.
Vis dėlto paprastų italų vargui Lejersas liko visai abejingas. Nebeplo-
nino liežuvio, žadėdamas sumokėti italams už jų gaminius ar vokiečių
karo pajėgoms atiduotas gėrybes. Jei generolui ko nors reikėdavo, tie-
siog įsakydavo tai gauti. Pino akivaizdoje Lejersas pamažu virto tokiu
pačiu driežu, kokį matė jiedviem pirmąsyk susitikus. Atšiaurus, negai-
lestingas, našiai dirbantis — jis tebuvo inžinierius, gavęs užduotį ir įsi-
pareigojęs ją įvykdyti.
Vieną šaltą popietę, sausiui įpusėjus, generolas Pinui įsakė nuvežti jį
į Moncos geležinkelio stotį, iš kurios ir vėl išėjo su pasunkėjusiu lagami-

nu,
o tada paprašė važiuoti į Šveicarijos pasienį virš Lugano.
Šįsyk Lejersas nepasirodė penketą valandų. Kai išlipo iš atgal prie
jį
šalies sienos pavėžėjusio sedano, lagaminą nešė taip, lyg nuo išvykimo
iš Italijos šis būtų pasunkėjęs dar dvigubai. Žengiant per sieną Fiar link,

jam, regis, šiek tiek pynėsi kojos.

— Mon gėnėral?
- paklausė Pinas, šiam su lagaminu įsėdus į automo-
bilio galą. — Kur dabar?
— Koks skirtumas, — numojo Lejersas. Nuo jo trenkė alkoholiu. —

Karas baigtas.
Apstulbęs Pinas nė nekrustelėjo — svarstė, ar tik nebus blogai nugirdęs.

335
 Mark Sullivan

Karas baigtas?
—

— Galima manyti, kad taip, — su pasibjaurėjimu atšovė generolas. —

Ekonomika žlunga, kariai slapstosi, o visos dėl Hitlerio padarytos be-

dievystės netrukus iškils aikšrėn. Vežk mane pas Dolę.
Pinas apsuko automobilį ir pasileido žemyn nuo kalno, stengda-
masis suvokti generolo žodžius. Ką reiškia ekonomikos griūtis, jis
suprato. Iš dėdės žinojo ir tai, kad po Ardėnų operacijos Rytų Pran-
cūzijoje naciams teko atsitraukti, o Budapešte jie buvo per plauką
nuo pralaimėjimo.
dėl Hitlerio padarytos bedievystės. Ką tai reiškė? Žydus? Vergus?
Visos

Žiaurumus? Pinas troško paklausti Lejerso, ką šis turėjęs omenyje, ta-

čiau bijojo pasirodyti pernelyg smalsus.
Vis siurbčiodamas iš gertuvės alkoholį generolas iki pat Milano ne-
ištarė nė žodžio. Vis dėlto jiems artinantis prie miesto centro, kažkas
patraukė Lejerso dėmesį, ir jis paprašė Pino važiuoti lėčiau. Regis, jo
žvilgsnį prikaustė tebestovintys pastatai: Lejersas žvelgė į jų viršų, tarsi
ten būtų saugomos kažin kokios svarbios paslaptys.
Pasiekus Dolės namus, generolas suvebleno:
— Man reikia pagalvoti, paplanuoti, vorarbeiteri. Pastaryk mašiną
aikštelėje. Tu laisvas iki pirmadienio, aštuntos nulis nulis.
— Pirmadienio, - pakartojo Pinas. - Oui, mon gėnėral,
Jam nespėjus prieiti ir atidaryti generolui durelių, šis pats išvirto
lauk, nupėdino šaligatviu link Dolės daugiabučio ir dingo už durų
tuščiomis rankomis. Pamiršo... Pinas atsisuko ir nužvelgė automobilio
galą. Lagaminas ramiausiai gulėjo ant grindų.

Pirmiausia Pinas užsuko namo persirengti, o tada jau nuskubėjo

tiesiai pas dėdę Albertą. Pasistatęs automobilį jis paėmė lagaminą —
šis pasirodė lengvesnis, nei tikėjosi. Pro langą žvilgterėjęs į odos dir-
binių parduotuvę, ten pamatė tetą Gretą, aptarnaujančią du vokiečių

336
 Po raudonu dangum

karininkus, tad verčiau patraukė prie galinio įėjimo ir pasibeldė

siuvyklos duris.
į
Šias atidariusi darbininkė atidžiai jį nužvelgė:
— šiandien tavo uniforma?
Kur

— Man laisvadienis, — atšovė Pinas, žengdamas

pro ją ir net
pakaušiu jusdamas įdėmų moters žvilgsnį. — Ar galite dėdei pa-
sakyti, kad būsiu virtuvėje, viršuje?
Darbininkė linktelėjo, tačiau be didelio džiaugsmo.
Kai dėdė Albertas įžengė į virtuvę, Pinas pamatė, kad jis
susirūpinęs.
— Ar viskas gerai? — paklausė.
— Kaip
įėjai?
Pinas paaiškino.
— Ar nematei nieko, kas stebėtų parduotuvę?

— Ne, bet labai ir nesidairiau. Ar manote?..

Dėdė linktelėjo.
— Gestapas. Turime atsitraukti, sulėtinti žingsnius, jei tik
įmanoma — ištirpti šešėliuose.
Gestapas? Ar jie matė, kaip jis išlipo iš generolo Lejerso auto-
mobilio, nešinas lagaminu?
Staiga grėsmė būti sučiuptam Pinui pasirodė labiau tikėtina
nei kada nors anksčiau. Ar gestapas sekė dėdę Albertą? O gal
sužinojo apie šnipą, įsitaisiusį aukščiausių Vokietijos pareigūnų
pašonėje? Jam prieš akis iškilo Tulijus, tūžmingai keikiantis savo
žudikus. Pinas dvejojo, ar, jei būtų pričiuptas ir pastatytas prie
sienos sušaudyti, pats galėtų taip pasielgti.
Būdamas beveik tikras, kad pro duris tuojau įvirs gestapinin-
kai, vaikinas paskubomis nupasakojo, kaip generolas Lejersas
vyko į Šveicariją, kaip grįžo vos pastovėdamas ant
kojų ir pasakė,
esą karui atėjęs galas, ir kaip nuėjo, palikęs lagaminą be priežiūros.
— Atrakink, — paragino dėdė Albertas. — Pakviesiu tavo tetą,

kad išverstų.

337
 Mark Sullivan

Dėdei išėjus Pinas išsitraukė raktą, kurį buvo pasigaminęs pagal

vaško formelę, patyliukais pasimeldė ir
įkišo jį į pirmąją spynelę. Teko
kiek paklebenti, kol ši pasidavė. Su antrąja ėjosi paprasčiau.
Virtuvėje pasirodė teta Greta. Išvydusi dokumentų segtuvus, ku-
riuos Pinas ištraukė lagamino, išbalo ir sutriko.
iš

— Beveik nė nenoriu žiūrėti, — prisipažino, bet tuojau atvertė vir-

šuje gulėjusį aplanką ir peržvelgė puslapius jo viduje. Į virtuvę grįžo
ir dėdė. — Tai Gotų linijos įtvirtinimų planai. Ištisų atkarpų. Atsinešk
fotoaparatą.
Dėdė tuojau nuskubėjo fotoaparato, ir
jiedu ėmė fotografuoti pla-
nus, o tas vietoves, kurios atrodė reikšmingesnės Sąjungininkams, dar
žymėjosi ir žemėlapiuose. Viename plane buvo detaliai aprašytas tarp
-
Italijos ir Austrijos kursuojančių traukinių grafikas, kituose amunici-
jos sandėliai ir tikslios jų vietos.
Dugne gulėjo Lejerso ranka rašytas, bet nebaigtas raštelis, adresuotas
generolui Karlui Voltui — Italijos esesininkų vadui. Laiške buvo tikina-
ma, jog karas pralaimėtas, aprašoma vis prastėjanti pramonės padė-
tis, Sąjungininkų pranašumas, kurį šie užsitikrino dar prieš pradedant
snigti, ir Hitlerio atsisakymas paklausyti savo generolų nuomonės.
— „Privalome pripažinti, kad ilgai nebetversime, — skaitydama vertė

teta Greta. — Jei toliau kariausime, pražūsime patys ir pražudysime tė-

vynę.“ Viskas. Parašo nėra. Dar nebaigė rašyti.
Dėdė Albertas kiek pasvarstė.
— Tai užsirašinėti pavojinga, — galop tarė. — Trumpai pasižymėsiu ir
liepsiu Bakai iš pat ryto ištransliuoti.
Radistas, apsimetinėdamas spinteles ir knygų lentynas Lelų namuo-
dieną nuo pat Kalėdų siuntė Sąjun-
se įrenginėjančiu dailide, kiekvieną
gininkams pranešimus, naudodamasis prie vokiečių antenos prijungtu
aparatu. Kol kas viskas ėjosi puikiai.
— Kaip manote, ką turėčiau daryti? —- paklausė Pinas, sudėjęs doku-
mentus atgal į lagaminą.

338
 Po raudonu dangum

—Grąžink lagaminą jam, — paragino dėdė. — Dar šįvakar. Pasakyk,

kad kažkas rado automobilių aikštelėje ir susiieškojo tave.
— Būkite atsargūs, — atsisveikino Pinas ir pro jau nutilusias dirbtuves
išėjo į skersgatvį.
Kai jau buvo beveik pasiekęs Fiat, staiga išgirdo balsą:
— Halt.*

Laikydamas rankoje Lejerso lagaminą, Pinas sustingo kaip įbestas.

Jo kūnu perbėgo žibintuvėlio spindulys.
Prie jo priėjo esesininkas, lydimas Milano gestapo vado — pulki-
ninko Valterio Rauto.
— Dokumentus, - itališkai pareikalavo leitenantas.
Pinas pastatė lagaminą ant žemės — kaip įmanydamas stengėsi iš-
likti ramus. Tada išsitraukė dokumentus, taip pat ir generolo Lejerso
laišką.
— Kodėl be uniformos? — neatlyžo esesininkas.
— Generolas Lejersas suteikė du laisvadienius, — paaiškino Pinas.
Iki šiol pulkininkas Raufas - žmogus, pasmerkęs mirčiai Tulijų, —

tylėjo.
—O čia kas? — dabar prabilo, batu liesdamas lagaminą. Pinui ding-
telėjo, kad artinasi paskutinioji.
— Generolo Lejerso lagaminas, pulkininke. Siūlė prairo, tad pa-
prašė atvežti į odos dirbinių krautuvę pataisyti. Kaip tik vešiu jam
grąžinti. Gal norėtumėte važiuoti drauge? Pats jo paklausti? Turiu
pripažinti, jog kai išsiskyrėme, buvo gerokai įkaušęs ir ne pačios gied-
riausios nuotaikos.
Raufas varstė Piną įdėmiu žvilgsniu.
— Kodėl remontuoti atvežei būtent čia?

*
Vok. Halt - stot.
339
 Mark Sullivan

— Nes čia geriausia galanterijos parduotuvė Milane. Tai žino visi.

— Maža to, dar
ir -
priklauso tavo dėdei, prikišo Raufas.
— Taip, ir dėl to, — sutiko Pinas. — Šeima neretai pagelbsti bėdai išti-
kus. Ar pastaruoju metu teko pagainioti galvijų, pulkininke?
Raufas dėbsojo į jį taip ilgai, kad Pinas jau išsigando leidęs sau ženg-
ti kiek per toli ir viską sugadinęs.
— Nuo ano karto progų nepasitaikė, - galop atsakė gestapo vadas
ir
linksmai nusikvatojo. Perduok generolui Lejersui linkėjimų.
—

— Būtinai, — Pinas linktelėjo, ir Raufas su leitenantu nuėjo.

Kai vaikinas pastatė lagaminą ant grindų automobilio gale, o pats

įsitaisė priekyje ir suėmė vairą, jo kaktą išmušė prakaitas.
— O, Jėzau,
- šnibždėjo jis. — O, brangus Jėzau.
Vos tik nustojo drebėti rankos, Pinas užvedė variklį ir grįžo prie
Dolės daugiabučio. Duris atvėrė Ana — atrodė susierzinusi įsitempusi. ir
— Generolas girtas ir baisiai įtūžęs, - sukuždėjo ji. - Ir Dolei trenkė.
— Trenkė?
— Dabar jau aprimo, tikina nenorėjęs.
— Kaip tu? Ar viskas gerai?
— Man tai gerai. Tiesiog nemanau, kad dabar tinkamas metas su
juo kalbėtis. Niekaip neužsičiaupia apie kvailius ir išdavikus, dėl kurių
pralaimėjo karą.
— Padėk jo lagaminą prie kabyklos, — paprašė Pinas, tiesdamas jį

-
merginai. Davė man porą laisvų dienų. Ar gali ateiti pas mane? Tėvas
vėl išvažiavo aplankyti motinos.
— Ne šįvakar manęs gali prireikti Dolei. Rytoj?
—

Jis palinko arčiau ir pabučiavo Aną.

— Laukiu nesulaukiu.

Palikęs automobilį aikštelėje, Pinas parėjo į šeimos butą. Ramybėje

nepaliko mintys apie Mimą. Dėdė Albertas tik puse lūpų teužsiminda-
vo, kuo užsiima jo mažasis brolis. Taip ir turėjo būti. Jei Piną kada tar-
dytų dėl Mimo partizanavimo, jis galėtų teigti nieko nežinąs. Vis dėlto

340
 Po raudonu dangum

jam magėjo sužinoti, kokius iššūkius įveikė jaunėlis — juolab kad dėdė
Albertas prasitarė, jog jis garsėjo kaip nuožmus kovotojas.
Pasinėręsmalonius prisiminimus apie Alpes, kur jiedu kopė į
į

kalnus
ir
stojo petys petin dėl aukštesnių tikslų, Pinas dar labiau nu-
siminė, kad Mimas jį
laiko bailiu ir išdaviku. Tūnodamas bute vie-
nas karštai troško, kad generolas Lejersas Šveicarijos pasienyje būtų
kalbėjęs tiesą — kad karas išties baigėsi, o gyvenime, jo gyvenime, vėl
galės išaušti šviesesnės dienos.
Užsimerkęs stengėsi įsivaizduoti akimirką, kai baigsis karas, kaip ir
ši žinia pasieks jį. Ar gatvėse šoks miestiečiai? Ar Milaną užplūs ame-
rikiečiai? Be abejonės, užplūs. Juk Romoje pasirodė jau prieš pusmerį,
tiesa? Argi ne didinga tai buvo? Argi ne elegantiška?
Šios mintys Pino širdyje pažadino seną svajonę nukeliauti į Ame-
riką, pamatyti platųjį pasaulį. Ga! tik to ateičiai ir tereikia, — svarstė
jis. - Pirmiausia
įsivaizduoti. Pirmiausia — svajoti.
—

Po kelių valandų bute suskambo telefonas. Neramus jo signalas

netilo.
Pinas nenorėjo lipti šiltos lovos, bet aparatas vis skambėjo, ir il-
iš

gainiui jam įgriso tas įkyrus garsas. Išsliuogęs iš po antklodės vaikinas

nusvirduliavo šaltu koridoriumi ir
įjungė šviesą.
Ketvirta ryto? Kas gi tokiu metu skambintų?
—

—
Lelų butas,
- atsiliepė jis.
Pinai? — iš traškančio ragelio pasigirdo Porzijos riksmas. — Ar čia tu?
— Taip, mama. Ar kas negerai?
— Viskas,prapliupo raudoti ji.
—

Baimė galutinai išblaškė jaunuolio snaudulį.

— Ar tėtis?
— Ne, - kūkčiojo ji. - Jis kitame kambaryje, miega.
— Tada kas?
— Liza Roša. Prisimeni? Mano geriausia bičiulė nuo vaikystės?
— Ji gyvena Leke. Turi dukrą, žaisdavau su ja prie ežero.

341
 Mark Sullivan

— Gabriela, ji žuvo, - mama vos pajėgė išspausti žodžius.

— Ką?Pinas prisiminė, kaip supdavo mergaitę ant sūpuoklių jos
—

tėvų namo kieme.

Porzija sušnirpštė nosimi.
— Gyveno
ir dirbo Kodigore, buvo ten saugi, bet kamuojama baisaus
namų ilgesio sumanė nuvykti aplankyti tėvų. Jos tėvas Vitas, Lizos vy-
ras, sunkiai sirgo, tad Gabriela buvo susirūpinusi.
Mama papasakojo Pinui, kad praėjusios dienos popietę Gabriela
Roša su bičiule autobusu išvyko iš Kodigoro. Norėdamas sutaupyti
laiko, vairuotojas nusprendė pasukti trumpesniu keliu, vedančiu per
Lenjago miestelį.
— Ten partizanai kaip tik kovėsi su fašistais, — aiškino Porzija. — Į

vakarus nuo Lenjago, netoli kapinių ir vaismedžių sodo, visai netoli

Nogaros kaimelio, autobusas pateko į mūšio zoną. Gabriela bandė bėg-
ti, tačiau pateko į kryžminę ugnį, ir ją nušovė.
—
-
Ak, kaip baisu, — apgailestavo Pinas. Labai liūdnos žinios, mama.
— Gabriela vis dar ten, Pinai, vos išlemeno Porzija.
—-
-
Jos draugė
įstengė nutempti kūną į kapines, paskui pabėgo ir paskambino Lizai.
Ką tik baigiau telefonu kalbėtis su Liza. Jos vyras negaluoja ir negali
važiuoti ieškoti dukters. Pasaulis atrodo toks neteisingas ir blogas.
Motina verkė pasikūkčiodama.
Pinas jautėsi klaikiai.
— Nori, kad nuvykčiau jos parvežti?

Porzija aprimo ir
šniurkštelėjo nosimi.
— Galėtum? Ir nugabenti namo, pas mamą? Man
tai reikštų be galo
daug.
Nors pernelyg nesidžiaugė mintimi, kad teks rūpintis merginos la-
vonu, Pinas žinojo, jog privalo tai padaryti.
— "Tai ji kapinėse tarp Lenjago ir Nogaros?
— Taip, ten jos kūną paliko draugė.
— Išvykstu tuojau pat, mama.

342
 Po raudonu dangum

Po trejeto valandų storais žieminiais drabužiais apsivilkęs Pinas

įsuko generolo Lejerso Fiat į kaimo keliuką, vedantį į rytus nuo Man-
tua link Nogaros ir Lenjago. Rytas pasitaikė vėjuotas, aplink dribo
sniegas. Automobilis trūkčiojo ir slidinėjo ant nelygaus apledėjusio
kelio.
Pinas važiavo per kaimus. Nuo sniegu užklorų pasėlių laukų kelią
skyrė iš lentų sukaltos ir iš akmenų sukrautos tvorelės. Privertęs seda-
ną užpūškuoti ant kalvelės Nogaros vakaruose, stabtelėjo pasigrožėti
slėniu. Kairėje iki pat milžiniškų, aukšta siena apsuptų kapinių tam-
savo lapus nusimetusios alyvmedžių giraitės ir sodai. Dešinėje nuo-
kalnė buvo kiek statesnė, bet ir greičiau virto lyguma, nusėta tuščių
vaismedžių sodelių, laukų ir ūkinių pastatų.
Jei ne skersai kelio visai greta kapinių vartų stovintis apdegęs au-
tobusas ir vos keli šimtai metrų nuo kalvos tebeaidintis pokšėjimas,
dundesys ir riksmai, pamažu sningant vaizdas būtų galėjęs priminti
žavią pastoralinę sceną. Pinas pajuto, kaip aižėja ir į smulkiausias dalis
trupa jo ryžtas.
Aš tikėjausi ne šito, pamanė, ir jau buvo benusigręžiąs. Tačiau
—

tuomet mintyse išgirdo Porzijos balsą, meldžiantį parvežti Gabrielą

motinai. Palikti merginą, savo vaikystės bičiulę, mėsinėti paukščiams
atrodė tiesiog neteisinga.
Pinas atidarė daiktinę ir išsitraukė generolo Lejerso žiūronus. Išli-
pęs iš mašinos
įšaltį, sufokusavo vaizdą į apačioje plytintį slėnį. Vos
pastebėjęs kažką judant, suprato — juodmarškiniai fašistai ir partizanai
raudonomis kaklaskarėmis buvo pasidaliję visą rytinę kelio atšaką iki
pat kapinių sienos: pietinę kelio pusę kontroliavo pirmieji, šiaurinę —
antrieji. Piną nuo sienos skyrė maždaug pusė kilometro. Ant kelio,
grioviuose, laukuose ir giraitėse gulėjo vokiečių ir partizanų lavonai.
Akimirką pasvarstęs, Pinas sumanė planą atrodė
nors šis
— mirtinai
pavojingas, geresnis į galvą nešovė. Kurį laiką baimė leistis nuo kalvos

343
 Mark Sullivan

laikė jį kone suparalyžiavusi. Ramybėje nepaliko daugybė klausimų

„kas, jeigu?..“ ir su kiekvienu darėsi vis baisiau.
Vis dėlto galutinai apsisprendęs eiti jis stengėsi išmesti iš galvos
visas bauginančias mintis. Pasitikrino, ar palto kišenėje turi užtaisytą
Waltber pistoletą, tuomet užsimovė pirštines ir išsitraukė iš bagažinės
porą baltų paklodžių. Jas buvo atsivežęs lavonui apgobti, bet dabar tu-
rėjo panaudoti kitam tikslui. Tarsi sijoną apsivyniojęs vieną apie juos-
menį, antrąja lyg skraiste prisidengė vilnonę kepurę ir švarką.
Pinas patraukė
į šiaurę, tolyn nuo kelio. Apsivyniojęs paklodėmis
jis lyg šmėkla paėjėjo per pūgą kalvos šonu, tuomet ėmė pamažu leis-
tis, kol pasiekė artimiausią priedangą alyvmedžių giraitę.
—-

Įveikęs dar du šimtus metrų, palei tolimiausią, šiaurinę, giraitės

pusę juosiančią akmeninę sieną pasuko į rytus. Per žiūronus ir pūgą
dešinėje galėjo tolumoje įžiūrėti partizanų siluetus: išsitiesę kniūbsti
prie senų alyvmedžių šaknų, vyrai šaudė į kelią pereiti mėginančius
fašistus.
Pinas stengėsi laikytis kuo arčiau žemės, kad kaip įmanoma dides-
nę jo kūno dalį slėptų akmeninė tvora. Jo ausis pasiekė fašistų paleistų
kulkų švilpimas — jos pataikydavo į medžius, atšokdavo nuo tvoros
akmenų, o kartkartėmis pasigirsdavo duslus garsas. Pinas suprato: tai
krenta pašauti partizanai.
Ugniai nurimus aidinčią tylą abiejose pusėse perskrodė sužalotų
vyrų riksmai. Raitydamiesi kančioje jie šaukėsi žmonų ir motinų, Jė-
zaus, Mergelės Marijos ir visagalio Viešpaties, melsdami arba padė-
ti, arba nutraukti jų kančias. Agonijos kupini balsai įsiskverbė į Pino
mintis, tad vėl pasigirdę šūviai mirtinai gąsdino. Neįstengė žengti nė
žingsnio. Kas, jei jį pašaus? Kas, jei mirs? Ką darytų sūnaus netekusi
motina? Ant pilvo tįsodamas sniege, už akmenų sienos, jis nevaldomai
drebėjo ir svarstė, ar nevertėtų apsisukti ir grįžti namo.
Tuomet jam prieš akis iškilo Mimas, apšaukiantis jį bailiu ir išda-
viku. Piną persmelkė gėda, kad slepiasi už sienos. Tėgu! neišsigąsta jūsų

344
 Po raudonu dangum

tirdys, - per Kūčių pamokslą ragino kardinolas Šusteris. Tėgu/ neišsi-

-
c4sta tavo širdis. Tikėk Dievą, daugiau kartų, nei įstengė prisiminti,
jam kartojo tėvas Rė.
-
Pinas susigūžė ir nuskubėjo pirmyn įveikė gerą šimtą metrų
rytus, iki pat sienos pabaigos. Akimirką sudvejojęs jis perbėgo dar
į
vienos alyvmedžių giraitės kraštu, už maždaug septyniasdešimties
metrų dešinėje kuo aiškiausiai matydamas tarp medžių judančius
partizanus. Fašistų užimtoje kelio pusėje sukaleno kulkosvaidis.
Nėręs į sniegą Pinas apsivijo rankomis seno medžio kamie-
ną prie pat šaknų. Kulkos varpė giraitę iš rytų pusės į vakarus ir
atvirkščiai, draskė medžių šakas ir partizanų galūnes, ir netrukus
orą pervėrė klaikūs riksmai. Kelias akimirkas viskas aplink Pinui
priminė vangų, sniegu užklotą košmarišką sapną — viskas, išskyrus
žvėrišką kulkosvaidžio keliamą triukšmą ir
sužeistųjų raudas.
Kulkosvaidžio vamzdis pamažu ėmė gręžtis Pino pusėn. Pašokęs
vaikinas pradėjo bėgti ir tik per plauką išvengė šūvių. Girdėjo, kaip
visai netoliese medžius kapoja kulkos, bet kapinių sienos kampas
atrodė jau ranka pasiekiamas, ir
Pinas jau tikėjo, kad jam pasiseks.
Po kojomis pasipainiojusi šaknis privertė suklupti. Sukaupęs vi-
sas jėgas Pinas atsistojo, bet žengus dar vieną žingsnį, žemė išslydo
iš po kojų. Jis tėškėsi žemyn — tiesiai į sniego pilną melioracijos
griovį.

Kulkos draskė orą jam virš galvos ir varpė kapinių sienos kampą.
Išmušusi iš jos ne vieną akmens skeveldrą, kulkosvaidžio kruša pa-
sisuko atgal.
Veidą į sniegą panardinęs Pinas girdėjo klaikius vyrų ir jaunuolių
-
riksmus — jausdami mirtį, vieni šaukėsi pagalbos, kiti kančių pabai-
gos. Jų skausmas pakėlė jį pusnies ir pastatė ant kojų. Stovėdamas
iš

melioracijos griovyje ir žiūrėdamas, kur nukrito, vaikinas suprato:

345
 Mark Sullivan

jei būtų neparpuolęs ir toliau skubėjęs kapinių link, dabar neabejotinai

būtų miręs, o kūnas veikiausiai perplėštas perpus.
Jis pastebėjo kažką judant pietuose. Per kelią ėjo juodmarškiniai fašistų
kareiviai. Pinas apsigobė paklode, išsikabarojo iš griovio ir, žengęs kelis pla-
čius žingsnius, pasislėpė už pustrečio metro aukščio galinės kapinių sienos.
Susukęs paklodes gumulą permetė per sieną, tuomet prirūpė, pašoko
į

ir įsikibo apledėjusio jos krašto. Atsispyręs prisitraukė, perkėlė vieną koją

kitapus, apsižergė sieną ir pagaliau nušoko ant kapinių žemės, padengtos
storu šviežiai iškritusio sniego sluoksniu. Sužeistųjų ir suluošintųjų raudos
netilo — tik liko kitapus sienos.
Sraiga pasigirdo šūvis. Spėjant iš sauso trakštelėjimo — menko kalibro
ginklo. Dar vienas. Ir dar.
Pinas išsitraukė palto kišenės W2/:ber pistoletą, vėl apsigobė pečius
iš

balta paklode ir pro apsnigtus antkapius, paminklus ir mauzoliejus nu-

skubėjo į kapinių priekį. Sumetė, jog Gabrielos draugė tikriausiai nebus
nutempusi kūno labai toli, tad ieškoti reikėtų priekinėje kapinių dalyje.
Dar vienas šūvis už sienos, tada penktas ir
šeštas. Pinas nesustojo. Kad
ir kiek sukiojosi ir dairėsi aplink, kapinėse daugiau neišvydo nė gyvos dva-
sios. Mėtydamasis
Pinas
į šalis, kad niekas nuo kelio jo nepastebėtų pro vartus,
pasiekė arčiausiai
priekinio įėjimo stūksančių antkapių eilę.
Pakėlė prie akių žiūronus ir apžiūrėjo laisvą plotą priešais priekinę
kapinių sieną, bet ir šįsyk niekas nepatraukė žvilgsnio. Žengtelėjęs at-
gal, nužvelgė pirmą, tada — antrą paminklų eilę. Čia ir pastebėjo Ga-
brielą Rošą, tiksliaujos siluetą, užklotą penkiolika centimetrų sniego.
—

Pinas nuskubėjo prie žmogaus pavidalo pusnies. Už sienų nuaidėjus

septintam ir aštuntam šūviams, pakėlė akis, bet prie priekinių vartų
nieko neišvydo.
Geriausios Porzijos draugės dukra gulėjo ant nugaros prie didžiu-
lio antkapio pagrindo, tad nei nuo vartų, nei nuo kelio niekas nebūtų
jos pastebėjęs. Pinas priklaupė prie sniego užkloto kūno, palinko ar-
tyn ir nubraukė purias snaiges, kurios pabirusios atidengė mielą ledo

346
 Po raudonu dangum

melsvumo veidą. Gabriela buvo užsimerkusi. Lūpose sustingusi kone

linksma šypsena — lyg pakeliui į dangų būtų išgirdusi ką nors itin
šmaikštaus. Vaikinas nužėrė nuo jos veido ir tamsių plaukų dar kiek
sniego ir pastebėjo, kad į ledo kristalus nutekėjęs kraujas apgaubė galvą
tarsi rausva aureolė.
Pino veidą iškreipė skausmas. Jis kilstelėjo Gabrielos galvą. Mergi-
nos kaklą jau buvo surakinusi mirtis, vaikinui pavyko pakaušyje įžiūrėti
dvi kulkos paliktas žaizdas: nors sužeista nesmarkiai, mergina nukrau-
javo, šoviniuikiaurai perėjus abipus stuburo ir smegenų jungties. Vėl ją
paguldęs Pinas nubraukė nuo kūno likusį sniegą. Prisiminus, kaip jiedu
linksmindavosi vaikystėje, jam dingtelėjo, kad gerai, jog merginai bent
jau neteko ilgai kankintis. Vieną akimirką — gyva ir persigandusi, kitą,
-
nespėjusi nė įkvėpti, mirusi ir visiškai rami.
Ištiesęs paklodę ant žemės, Pinas pasidėjo pistoletą prie paminklo ir
įvyniojo į ją Gabrielą. Apkamšęs audiniu, ėmė galvoti, kaip be virvės
perkelti lavoną per galinę sieną.
Jis atsisuko paimti antrosios paklodės, bet iškart ją pamiršo. Pro
vartus į kapines įžengė trys fašistų kareiviai. Vos už keturiasdešimties
metrų stovintys vyrai atgręžė į Piną šautuvų vamzdžius.

— Nešaukite! — riktelėjo Pinas. Jis puolė ant kelių ir iškėlė rankas. —

Aš — ne partizanas. Dirbu generolui majorui Hansui Lejersui vyriau-

siojoje Vermachto vadovybėje Milane. Jis mane atsiuntė parvežti šios
merginos kūną į Leką jos motinai.
Du kraujo ištroškę kareiviai įtariai į jį šnairavo, bet trečiasis nusijuo-
kė ir žengė arčiau Pino, nė akimirkai nenuleisdamas ginklo.
—Pats geriausias partizano pasiteisinimas, kokį teko girdėti, — išties
gaila, kad teks ištaškyti tau smegenis.
— Nereikia, — perspėjo Pinas. — Galiu įrodyti savo žodžius: turiu
dokumentus, štai čia, palte.

347
 Mark Sullivan

— Nusišikt mums ant tavo suklastotų dokumentų, -—

suniurzgė
juodmarškinis.
Vis dėlto kai juodu skyrė dešimt metrų, sustojo, nes Pinas paklausė:
— Ar norėsi paaiškinti dučei, kodėl mane nupylei, užuot leidęs pasirū-

pinti merginos kūnu?

Regis, fašistas stabtelėjo pamąstyti. Tuomet prunkštelėjo:
— Dabar dar aiškinsi, kad bičiuliaujiesi su Musoliniu?

— Nesibičiuliauju. Bet vertėjauju, kai atvyksta generolas Lejersas. Vis-

kas tiesa. Leiskite parodyti dokumentus ir pamatysite patys.
— Gal geriau
tiesiog patikrinkim, a, Rafaeli? — aiškiai susinervino kitas
juodmarškinis.
Akimirką padvejojęs, Rafaelis pamojo rodyti dokumentus. Pinas ištie-
sė Todto organizacijos išduotą pažymėjimą, pasirašytą generolo Lejerso
laišką ir Salo respublikos prezidento Benito Musolinio pasirašytą leidimą
laisvai keliauti. Jį vienintelį Pinas buvo nudžiovęs iš Lejerso lagamino.
— Nuleiskite ginklus,
- galop tarė Rafaelis.
— Ačiū, Pinui lyg akmuo nuo širdies nusirito.
—

— Pasisekė, kad nenudėjau vien už tai, kad čia pasirodei.

Pinui stojantis, Rafaelis pridūrė:

— O kodėl nepriklausai Salo kariuomenei? Kaip išėjo, kad vežioji nacį?
— Ilga istorija, — burbtelėjo Pinas. — Sigmore? Aš tenoriu pargabenti
šios merginos kūną namo palūžusiai motinai, kuri tik ir telaukia, kada
galės palaidoti dukrą kaip dera.
Rafaelis niekinamai nužvelgė
jį, bet tarė:
— Eik sau, neškis.
Pasiėmęs pistoletą Pinas paslėpė jį dėkle ir įvyniojo Gabrielą į antrą
paklodę. Jis išsitraukė ir ant žasto užsirišo TO raištį su svastika, tada pa-
silenkė ir pakėlė lavoną ant rankų.
Mergina nebuvo labai sunki, bet Pinui ne išsyk pavyko patogiai pri-
glausti ją prie krūtinės. Jis linktelėjo ir per gilų sniegą nubrido palei ant-
kapių eilę, kiekviename žingsnyje jusdamas ne tik krentančias snaiges,
bet ir jį lydinčius įdėmius juodmarškinių žvilgsnius.

348
 Po raudonu dangum

—
—200"

kapinių vartus, pro debesis prasiskverbęs spin-

Kai Pinas žengė pro
dulys nušvietė apanglėjusį autobusą jo kairėje. Saulės apšviestos snaigės
atrodė neprilygstamai — lyg ratu besisukantys ir žemėn besileidžiantys
brangakmeniai. Vis dėlto pradėjęs eiti tolumoje stūksančios kalvos
link vedančiu keliu Pinas į dangaus deimantus nebesidairė. Jo žvilgsnis
šokinėjo nuo vieno juodmarškinio prie kito: vyrai kirviais, pjūklais ir
peiliais pjovė partizanų lavonams galvas, rėždami tiesiai po ant kaklų
raudonavusiomis skarelėmis.
Penkiolika, gal dvidešimt galvų jau buvo pamautos ant tvoros stulpų
veidais į kelią. Dauguma žuvusiųjų liko atsimerkę, veidai sustingo iš-
kreipti mirties kančių. Lydimas bekūnių vyrų tamsių, nebylių žvilgsnių
Pinas pajuto, koks nepakeliamai sunkus jo
glėbyje staiga tapo merginos
kūnas. Pinas mielai būtų metęs Gabrielą, palikęs ją ir sprukęs nuo tos
klaikybės, kurią matė aplink. Užuot taip pasielgęs, paguldė kūną ant
že-
mės, priklaupė ant vieno kelio, nunarino galvą, užsimerkė ir ėmė melsti
Dievo suteikti jam jėgų žengti pirmyn.
— Taip elgdavosi romėnai, — už
nugaros pasigirdo Rafaelio balsas.
Pinas paklaikęs atsigręžė į fašistą.
— Ką?
Cezaris priešų galvas pamaudavo ant kuolų abipus į Romą vedan-
—

čio kelio — kaip įspėjimą, kas laukia tų, kurie nepaklus imperatoriui.
Manau, poveikis ne ką silpnesnis ir šiandien. Man regis, dučė mumis
didžiuotųsi. O tau kaip atrodo?
Pinas bukai sumirksėjo ir atsakė juodmarškiniui:
— Nežinau. Aš tik vairuotojas.

Jis vėl pakėlė Gabrielos lavoną ir patraukė apsnigtu keliu, stengda-

masis nežiūrėti nei į galvas, kurių ant kruvinų stulpų radosi vis daugiau,
nei
į
judesius.
negrabius fašistų, kurie it mėsininkai darkė likusius lavonus, rankų
 24 skyrius

Kai Pinas su Gabrielos kūnu ant rankų pasirodė prie geriausios Por-
zijos draugės durų Leke, šią ištiko isterija. Vaikinas padėjo paguldyti la-
voną ant stalo, kur gedulo rūbais vilkinčios
moterys jau rengėsi paruošti
kūną laidotuvėms. Nelaukdamas padėkos Pinas išsmuko vos joms pra-
dėjus raudoti. Jis suvokė — daugiau nė akimirkos negali praleisti greta
mirusiųjų ar klausytis gyvųjų skausmo aido.
Pinas įsėdo į Fiat ir užvedė variklį, bet pavaros neįjungė. Pjaunamų
galvų vaizdas sukrėtė jį iki pat sielos gelmių. Nužudyti žmogų kare yra
viena. Išniekinti lavoną — visai kas kita. Kas jie per barbarai? Kam gi
kiltų ranka taip pasielgti?
Jaunuolis prisiminė didžiumą baisių įvykių, regėtų nuo tos dienos,
kai Šiaurės Italijoje prasidėjo karas. Mažasis Nikas su granata rankoje.
Tulijus, koneveikiantis šaulių būrį. Vergai tunelyje. Mažyčiai pirštukai,
išlindę iš raudono vagono dvidešimt pirmajame perone. O dabar nuo -
kūnųatskirtos galvos ant apšerkšnijusių tvoros stulpų.
Kodėl aš? Kodėl turiu visa tai regėti?

Pinui rodėsi, kad jį ir Italiją kažkas prakeikė kęsti iš pažiūros nesi-

baigiančius žiaurumus. Kokie dar košmarai laukia? Kas dar neteks gy-
vybės? Ir kaip baisiai?
Šios ir kitos tamsios mintys nepaliko Pino ramybėje. Kamavo ne-

rimas, baimė, galiausiai -

panika. Nors sėdėjo nė nekrustelėdamas, jis
tankiai alsavo ir sruvo prakaitu. Purtė šaltis, o širdis daužėsi taip, lyg
būtų visų jėgų bėgęs įkalnėn. Suprato negalįs toks grįžti į Milaną.
iš

"Turėjo nusigauti kur nors atokiau, kur ramu, kur galėtų niekieno ne-
pastebėtas išsirėkti. Dar daugiau — jam reikėjo kieno nors pagalbos,
pokalbio...

350
 Po raudonu dangum

Pažvelgęs į šiaurę Pinas tuojau pat suprato, kur vyks ir su kuo nori
susitikti.
Jis nuvairavo Fia šiaurės kryptimi palei rytinį Komo ežero kraštą, ne-
kreipdamas nė menkiausio dėmesio į vandens telkinio grožį. Dabar vaiki-
hui terūpėjo kaip įmanoma greičiau pasiekti Kjaveną
ir
Špliugeno perėją.
Už Kampodolčino kelias pasirodė vargiai įveikiamas. Pinui teko už-

-
kabinti ant automobilio ratų grandines kitaip nebūtų pasiekęs Made-
simo. Palikęs mašiną prie kelio į Motą, toliau kopė pėsčiomis. Įprastai
išmintą taką dabar dengė ketvirtis metro šviežio, puraus sniego.
Išpo debesų galop išniro saulė. Kai sunkiai alsuodamas gerklę gnai-
bančiu lediniu oru Pinas pasiekė plokščiakalnį, stiprus vėjas jau vaikė pas-
kutinius debesis. Vis dėlto apylinkių grožis jam menkai terūpėjo — visos
mintys sukosi apie Casa Alpina. Jį kamavo tokia neviltis, kad vos išvydęs
prieglobsčio namus leidosi bėgti išilgai plokščiakalnio, o prie durų taip
įkyriai spaudė skambutį, lyg stengtųsi visus įspėti apie kilusį gaisrą.
Akies krašteliu Pinas pastebėjo keturis ginkluotus vyrus, iš už kampo
besiartinančius jo link. Ant kaklų jie ryšėjo raudonas skareles, o ginklus
buvo atgręžę į atėjūną. Pinas iškėlė rankas.
— Aš tėvo Rė draugas.
— Apieškokit, — paragino vienas.
Pinas persigando: jo kišenėje vis dar gulėjo dokumentai, vienas pa-
sirašytas generolo Lejerso, kitas — paties Musolinio. To užtektų, kad
partizanai pasiųstų jam į kaktą kulką.
Vis dėlto vyrams dar nespėjus jo sučiupti, atsivėrė durys. Į jį žvelgė

tėvas Rė.
— Taip? — tarė. Kuo galiu pasitarnauti?
—-

Pinas nusiėmė kepurę.

— Tai aš, tėve Rė. Pinas Lela.

Kunigas išplėtė akis:pradžių negalėjo patikėti tuo, ką regis, bet

iš

netrukus jį apėmė nuostaba ir džiaugsmas. Tėvas Rė čiupo vaikiną į

glėbį ir sušuko:

351
 Mark Sullivan

— Mes manėme, kad tu žuvai!

— Žuvau? — vos įstengė ašaras nulaikyti šis. — Kodėl taip manėte?
Visas nušvitęs kunigas žengtelėjo atgal ir nužvelgė jaunuolį.
— Nesvarbu. Svarbiausia, kad tu gyvas!

— Taip, tėve, — linktelėjo Pinas. — Ar galiu užeiti? Pasikalbėti?

Tėvas Rė pastebėjo įdėmius partizanų žvilgsnius.
— Laiduoju už jį, draugai, — patikino jis. — Pažįstame vienas kitą
daugelį metų — kalnuose geresnio vyro nerasite.
Jei tai ir paliko jiems kokį įspūdį, Pinas to nepastebėjo. Gerai pažįsta-
mu koridoriumi sekdamas tėvui Rė
iš paskos jis užuodė brolio Bormijaus
kepamą duoną. Netrukus išgirdo vyrų dejones ir pokalbius pusbalsiu.
Daugiau nei pusę valgomosios Casa Alpina salės dabar užėmė karo
lauko ligoninė. Pinas atpažino gydytoją iš Kampodolčino: su slauge jie-
du apžiūrinėjo vieną iš devynių sužeistų vyrų, gulinčių ant prie židinio
pastatytų gultų.
— Devynioliktojo Garibaldžio partizanų būrio vyrai, — paaiškino tė-
vas Rė.
— Ne Tito vaikinai?
— Devynioliktieji jau kadaise išvijo tuos niekdarius iš slėnio. Pasku-
tinės mus pasiekusios žinios — kad Titas su saviškiais renka atliekas ir
užpuldinėja važiuojančius link Brenerio perėjos. Bailiai. Vyrai, kuriuos
regi čia, — tikri narsuoliai, visi iki vieno.
— Ar galėtume kur nors pasikalbėti, tėve? Kad su jumis susitikčiau,
sukoriau ilgą kelią.
— Ak, štai kaip? Žinoma, — tėvas Rė nusivedė Piną
savo kambarį. į

Jis pamojo sėstis ant suolelio. Vaikinas prisėdo grąžydamas rankas.

— Noriu atlikti išpažintį, tėve,
-
galop tarė.
Kunigas atrodė susirūpinęs.
— Už ką nori atgailauti?

— Už
tai, kaip gyvenau išvykęs iš čia, — tarė Pinas
ir viską papasakojo
tėvui Rė.

352
 Po raudonu dangum

Pasakodamas tėvui Rė apie generolą Lejersą, vergus, Karleto Bel-

traminio prakeiksmus, siųstus jo tėvo mirties akimirką, San Vitorės
kalėjime atliktą decimaciją, kulkosvaidžių suvarpytą Tulijų Galimbertį,
Mimo patyčias, kapines šįryt ir jį stebėjusias negyvas nupjautų galvų
akis, vaikinas net keturis kartus puolė į ašaras.
— Nesuprantu, kodėl visa tai ištinka mane, - kūkčiojo Pinas. - Visko
per daug, tėve. Per daug mano akims.
"Tėvas Rė suėmė Pino petį.

— Ir man atrodo, kad

per daug, Pinai. Deja, regis, Dievui neatrodo
per daug to iš tavęs prašyti.
Pinas apstulbo.
— Ko jis manęs prašo?
— Būti visko, ką regėjai ir girdėjai, liudininku,
paaiškino kunigas. —
—

"Tulijaus mirtis negali būti beprasmė. Loreto aikštėje siautėję žudikai

privalo sulaukti atpildo. Tie fašistai, kuriuos matei šįryt, — taip pat.
— Regint, kaip jie mėsinėja lavonus... Nežinau, tėve... Mano
tikėji-
mas žmonija susvyruoja. Sudvejoju, ar iš tiesų žmonės širdyje yra geri,
o ne tokie — ne laukiniai.
— Išvydęs tokių dalykų, žmonijos gerumu suabejotų kiekvienas, —
-
ramino jį dvasininkas. Bet dauguma - išties geri. Privalai tuo tikėti.
— Netgi naciai?
Tėvas Rė minutėlę sudvejojo. Galop tarė:
— Nacizmo paaiškinti negaliu. Kažin ar patys naciai gali.

Pinas sušnirpštė nosimi.

— Manau, verčiau būčiau vienu tų vyrų, gulinčių jūsų valgomojoje
salėje, tėve. Atvirai kaučiausi. Daryčiau reikšmingus darbus.
— Viešpats nori, kad kautumeisi kitaip ir siektum aukštesnių tikslų —

kitaip nebūtų tavęs siuntęs ten, kur atsidūrei.

— Šnipinėti generolą Lejersą, — gūžtelėjo vaikinas. — Tėve, jei nepai-
sytume pažinties su Ana, paskutinį kartą išties gerai jaučiausi tik Čia,

353
 Mark Sullivan

Casa Alpina, —- padėdamas žmonėms pasiekti Lei slėnį, iš tiesų gelbė-

damas gyvybes.
— Na,
-
atsakė kunigas. — Aš ne žinovas, bet reikia tikėti, jog informa-
cija, kurią gavai rizikuodamas gyvybe, išgelbėjo daugybę Sąjungininkų.
Apie tai Pinas anksčiau nė nesusimąstė. Šluostydamasis ašaras
jis
paklausė:
— Tėve,
ar išgirdęs mano pasakojimus manote, kad generolas Lejer-
sas — blogas žmogus?
Jokio skirtumo, ar žmogų į kapus nuvarysi darbu, ar kulka,
— — at-
sakė kunigas. — Tik ginklas kitas.
— Ir man taip atrodo, - sutiko Pinas. — Kartais Lejersas atrodo visai
eilinis žmogus, o kitą akimirką jau virsta pabaisa.
— Girdėjau, ką pasakojai, todėl manau, kad vieną dieną patupdysi
tą
pabaisą už grotų. Jis turės išpirkti nuodėmes Viešpaties akyse, bet prieš
tai dar priversi jį atkentėti už jas žemėje.
Ši mintis paglostė Pinui širdį.
— Labai norėčiau, kad taip ir nutiktų.
— Tuomet taip ir bus. Ar tikrai lankeisi Milano kanceliarijoje?
—
-
Sykį, linktelėjo vaikinas.
— O Musolinio viloje Garnjane?
— Du. Tai keista vieta, tėve. Man ten vykti nesmagu.
— Nė žinoti nenoriu. Geriau papasakok daugiau apie savo Aną.
— Ji linksma, graži ir protinga. Šešeriais metais už mane vyresnė ir
jau palaidojusi pirmąjį vyrą, bet aš ją myliu, tėve. Ji to dar nežino, bet
po karo ketinu ją vesti.
Senasis dvasininkas nusišypsojo.
— Tuomet meilėje Anai iš naujo atrask savo tikėjimą žmonija, o

meilėje Dievui rask jėgų ir stiprybės. Dabar sunkus metas, Pinai,

bet nujaučiu, kad debesys netrukus išsisklaidys, o saulė Italijoje vėl
patekės.
— Net generolas Lejersas sako, kad karui atėjo galas.

354
>
Po raudonu dangum

—Melskimės, kad tavasis generolas neklystų, — atsakė tėvas Rė. — Pasi-

liksi vakarienės? Galėtum pernakvoti, pabendrauti su sužeistaisiais, be to,
šįvakar atvyks pora amerikiečių pilotų, kurių lėktuvus numušė, -
jiems la-
bai praverstų gidas, žinantis kelią į Lei slėnį. Ar imtumeisi šios užduoties?
Amerikiečiai! -
nudžiugo Pinas. Tai būtų smagu. Kelionė į Lei slėnį
tikrai praverstų jo kūnui, o pagalba porai ištrūkti norinčių amerikie-
čių — ir sielai. Deja, jaunuolis prisiminė generolą Lejersą ir susimąstė,
kaip šis pasielgtų sužinojęs, jog Pinas jo automobiliu važinėjosi po visą
Šiaurės Italiją, o ant galinės sėdynės dar vežė ir lavoną.
— Tiesą sakant, tėve, — atsiprašė jis, — man derėtų grįžti. Manęs
gali
prireikti generolui.
— Arba Anai.

Išgirdęs jos vardą, Pinas nusišypsojo.

— Arba Anai.
Taip ir turėtų būti,
— — nusijuokė tėvas Rė. — Pinas Lela. Jaunasis
įsimylėjėlis.
— Išties, tėve.

— Būk atsargus, sūnau. Nesudaužyk jai širdies.

— Ne, tėve. Niekada.
Iš Casa Alpina Pinas išvyko tarsi apsivalęs. Grynas ir šaltas vėlyvos
popietės oras gnaibė skruostus. Žydro dangaus fone lyg varpinės bokš-
tas stūksojo Groperos viršukalnė, o Motos plokščiakalnis vaikino akyse
vėl priminė vieną didingiausių Viešpaties katedrų.
——2000

Netrukus po saulės laidos skubindamasis namo iš automobilių

aikštelės Pinas jautėsi taip, lyg per vieną dieną būtų nugyvenęs tris gy-
venimus. Kai įžengė į daugiabučio koridorių, jame jau stovėjo ir su
sargybiniais juokėsi Ana.
— Štai kur tu! — šūktelėjo ji, regis, jau gurkštelėjusi
vyno.
Vienas sargybinis kažką pasakė, antrasis nusijuokė, o Ana išvertė:
— Jis nori žinoti, ar suvoki, kaip tau pasisekė.

355
 Mark Sullivan

Pinas šyptelėjo sargybiniui.

— Perduok jam, jog suvokiu. Pasakyk, kad kai
esu su tavimi, jaučiuo-
si laimingiausias vaikinas žemėje.
— Tu toks mielas, — atsakė ji ir išvertė.
Vienas sargybinis skeptiškai kilstelėjo antakį. Vis dėlto antrasis
linktelėjo — tikriausiai prisiminęs moterį, šalia kurios laimingiausias
jautėsi pats.
Jie nė neprašė Pino dokumentų, ir netrukus jiedu su Ana jau kilo
atviru liftu. Kai pasiekė šeštą aukštą, vaikinas čiupo į glėbį
ją
aistrin- ir
gai pabučiavo. Vienas nuo kito jie atsitraukė tik liftui sustojus reikia-
mame aukšte.
— Tai ar pasiilgai manęs? paklausė mergina.
—

— Beprotiškai, — atsakė Pinas. Jiedviem lipant iš lifro, paėmė merginą

už rankos.
— Ar kas sunerimo Ana, kol jis rakino duris.
ne taip? —

— Nieko. Tiesiog... Tiesiog noriu vėl su tavimi pamiršti karą.

Ana švelniai suėmė delnu jo skruostą.

— Skamba kaip
nuostabi svajonė.
Jiedu žengė vidun, užtrenkė duris ir iš buto neišėjo beveik trisdešimt
valandų.

Pirmadienio rytą priešais Dolės daugiabutį Pinas sustojo dešimčia

minučių anksčiau, nei reikėjo. Minutėlę kitą pasėdėjo automobilyje,
mėgaudamasis prisiminimais apie dviese su Ana praleistas valandas, kai
atrodė, kad laikas stovi vietoje, o aplink nėra jokio karo — vien malonu-
mas ir svaiginama laimė, kurią teikia bepražystanti meilė, pergalinga ir
džiugi lyg princo Kalafo arija.
Atsidarė galinės Fiar durelės. Pirmiausia įkėlęs lagaminą, vidun įlipo
generolas Lejersas, apsivilkęs ilgu pilku vilnoniu paltu.
— Į Moncą,
- tarė, - geležinkelio stotį.

356
 Po raudonu dangum

Pamažu ėmė snyguriuoti. Perpykęs, kad Lejersas vėl vyksta vogto aukso,

į
kurio dar daugiau išgabens Šveicariją, Pinas įjungė automobilio pavarą.
Būsima diena jau skleidėsi prieš akis. Praleis ją mašinoje, pastaty-
toje prie valstybės sienos aukščiau Lugano ir
valandų valandas šals, kol
generolas užsiims savo slaptaisiais reikalais. Vis dėlto grįžęs iš traukinių
stoties šis liepė ne sukti Šveicarijos sienos link, o vežti jį į centrinę Mila-
no geležinkelio stotį.
Tikslą jie pasiekė apie vidudienį. Neleisdamas Pinui paimti laga-
mino, generolas nešė jį tai vienoje, tai kitoje rankoje, kol jie per ledo
šaltumo dvidešimt pirmąjį peroną traukė palaikio išblukusių, kadaise
raudonai dažytų gyvulinių vagonų sąstato link.
Pinas ne sykį meldėsi, kad daugiau netektų regėti to traukinio, deja.
Paklaikęs žengė artyn, maldaudamas Dievo neleisti jam išvysti mažyčių
pirštukų, mojančių per suskilinėjusių vagonų sienų plyšius. Deja, nuogi
pirštai švietė iki traukinio likus dar trisdešimčiai metrų — ištisi tuzinai
jų, jaunų ir senų. Balsai maldavo pasigailėti ir visomis jėgomis šaukėsi
pagalbos. Pro vagonų skyles Pinas aiškiai matė, kad didžiuma žmonių
vilkėjo ne ką šiltesnius drabužius, nei tie, kuriuos šioje vietoje buvo re-
gėjęs rugsėjį.
— Mums šalta! — šaukė balsas. — Prašau!
— Mano dukrelė! nuaidėjo kitas. — Ji karščiuoja. Meldžiu, padėkite.
—

Jei generolas Lejersas jų raudas ir girdėjo, tai nekreipė dėmesio. Jis

žengė tiesiai prie pulkininko Raufo, kuris drauge su dešimčia esesi-
ninkų stovėjo ir laukė, kol traukinys pajudės. Užsismaukęs ant akių
kepurę, Pinas liko palūkėti atokiau. Du arčiausiai Raufo stovintys sar-
gybiniai už trumpų pavadžių laikė pulti išmokytus vokiečių aviganius.
Lejersui šunys, regis, nepaliko didelio įspūdžio. Jis kažką pasakė Raufui
ramiu balsu.
Po minutėlės gestapo vadas sargybiniams nurodė atsitraukti. Pinas
stovėjo geležinio stulpo šešėlyje atidžiai stebėdamas generolą ir Rautą:
atkaklus vyrų ginčas tęsėsi tol, kol Lejersas mostelėjo į lagaminą.

357
 Mark Sullivan

Prieš prasižiodamas Raufas įtariai nužvelgė generolą, tada lagaminą -

ir vėl pakėlė akis į Lejersą. Šis linktelėjo. Gestapo vadas kažką amtelėjo
esesininkams. Du iš jų patraukė prie paskutinio gyvulinio vagono, jį atra-
kino ir atidarė. dvidešimčiai galvijų skirtą vagoną buvo suvaryta aštuo-
Į

niasdešimt žmonių — vyrų, moterų

— Vorarbeiteri, — pašaukė Lejersas.
ir
vaikų. Jie tirtėjo iš baimės ir šalčio.

—
Nežiūrėdamas
Oui, mon gėnėral.
Rautfui
į akis, Pinas žengtelėjo arčiau generolo.

— Girdėjau, kaip kažkas sakė „Mano dukrelė serga.

—
-
Oui, mon gėnėral, linktelėjo jaunuolis. — Ir aš girdėjau.
— Liepk motinai parodyti negaluojantį vaiką man.
Suglumęs Pinas atsigręžė
rolo prašymą.
į žmones atvirame vagone ir išvertė gene-
Po kelių akimirkų pro minią prasibrovė moteris su išbalusia, prakai-
to išpilta mergaite. Ši atrodė maždaug devynerių.
— Pasakyk, kad aš išgelbėsiu jos dukrelę, — liepė Lejersas.

Moteris puolė į ašaras.

— Ačiū. Ačiū.

— Paaiškink, kad parūpinsiu mergaitei medicininę pagalbą ir ji nie-

kada daugiau neįžengs į dvidešimt pirmąjį peroną, — tęsė generolas. —
Bet vaikas turi vykti be tėvų.
— Ką? nesuprato Pinas.
—

— Pasakyk, — neatlyžo Lejersas. — Ir derybų čia nebus. Arba mer-

gaitė bus išgelbėta, arba ne, o aš rasiu ką nors, su kuo susitarti bus
paprasčiau.
Nežinodamas, ką
irsunkiai
galvoti, Pinas išvertė.
seiles, bet
Mergaitės mama nurijo tylėjo.
Aplink susibūrusios moterys ją ragino:
— Sutik. Gelbėk ją!

Pagaliau sergančios mergaitės motina linktelėjo, ir Lejersas įsakė

esesininkams:

358
 Po raudonu dangum

—Veskite ją į mano automobilį ir kartu palaukite manęs ten.

Naciai sudvejojo, bet pulkininkas Raufas riktelėjo paklusti. Nors
nusilpusi ir karščiuodama, atskirta nuo motinos mergaitė ėmė iste-
riškai verkti. Jos riksmui ir raudai aidint per visą stotį, Lejersas įsakė
visiems išlipti iš vagono. Žingsniuodamas pro žmones jis
paeiliui ap-
žiūrėjo kiekvieną, kol sustojo ties aštuoniolikos ar devyniolikos metų
mergina.
— Paklausk, ar norėtų būti išgabenta ten, kur tarė Lejersas.
saugu, —

Pinas išvertė, ir mergina nedvejodama linktelėjo.

Generolas įsakė dar dviem Waffen-SS sargybinių vesti ją į automobilį.
Įdėmiai apžiūrinėdamas žmones Lejersas ėjo toliau, ir Pinas pri-
siminė pirmąją savo darbo generolui dieną, kai šis vertino vergus
Komo stadione. Dabar per kelias minutes vyras pasirinko dar porą —

du paauglius berniukus. Vienas eiti atsisakė, bet tėvas ir motina jo

nepaisė.
— Paimkite jį, —tvirtai tarė vyras. — Jei tik bus saugus, jis — jūsų.
— Ne, tėveli, - priešinosi vaikas. — Aš noriu...
— Man nerūpi, — raudodama sūnų apglėbė motina. —- Eik. Mes jau
kaip nors.
Esesininkams nulydėjus vaikus tolyn, Lejersas linktelėjo Raufui,
kuris tuojau suginė likusiuosius į gyvulinį vagoną. Stebint traukinį
pančius žmones, o
ypač paskutinio išrinkto berniuko tėvus, Piną apėmė
į li-
siaubas. Prieš lipdami į vagoną, jie dairėsi per petį, lyg trokšdami dar
kartą žvilgtelėti į prarastą meilę ir džiaugsmą.
Priėmėte teisingą sprendimą, — galvojo Pinas. — Tragišką, bet teisingą.
Pinas neįstengė žiūrėti, kaip esesininkai užsklendė ir
užrakino vagoną.
— Eime,
-paragino Lejersas.
Jiedu praėjo pro pulkininką Raufą. Generolo lagaminas gulėjo ges-
tapo vadui po kojų.
Priėję prie automobilio, iš traukinio išvestą ketvertą rado dreban-
tį viduje. Trys sėdėjo ant galinės sėdynės, vienas — priekyje. Vaikus

359
 Mark Sullivan

saugojo du esesininkai. Lejersas leido jiems eiti, bet šie neatrodė

patenkinti.
Generolas atidarė galines dureles ir šypsodamasis nužvelgė vaikus.
— Vorarbeiteri, pasakyk jiems, kad esu Todro organizacijos generolas

majoras Hansas Lejersas. Ir paprašyk, kad pakartotų.

— Pakartotų, mon gėnėral?
— Taip, — susierzinęs atšovė Lejersas. - Mano pavardę. Pareigas. Tod-
to organizacijos pavadinimą.
Pinas paklausė generolo, ir visi keturi klusniai pakartojo jo pavardę,
pareigas ir Todto organizacijos pavadinimą — netgi mažoji ligoniukė.
— Puiku,
-
atsakė generolas. — Dabar paklausk, kas juos išgelbėjo iš
dvidešimt pirmojo perono?
Nors jautėsi keistai, vaikinas išvertė klausimą, ir visi pareigingai at-
kartojo Lejerso pavardę.
— Sėkmės jums ir ilgo gyvenimo - šlovinkite savo Viešpatį lyg Pas-
chos dieną, — palinkėjo generolas ir užtrenkė automobilio dureles.
Jis pažvelgė į Piną. Šaltame ore iškvepiamas oras virto baltais garų
debesėliais.
— Vežk juos į kanceliariją, vorarbeiteri, — kardinolui Šusteriui. Pa-
prašyk arba juos paslėpti, arba išgabenti į Šveicariją. Ir perduok, kad
apgailestauju, negalėdamas atvežti daugiau.
— Oui, mon gėnėral, - atsakė Pinas.
— Mane šeštą valandą pasiimk iš telefono stoties, - generolas pasi-
suko eiti atgal į stotį. - Laukia nemažai darbo.
Nulydėjęs Lejersą žvilgsniu, Pinas atsigręžė į mašiną, stengdamasis
iki galo suprasti, kas čia ką tik įvyko. Kodėl! jis?.. Ką jis?.. Visgi vaikinas
suprato, jog visa tai neturi reikšmės. Dabar svarbiausia — nugabenti
visus keturis į kanceliariją. Sėdęs prie vairo jis užvedė variklį.
Ligoniukė, vardu Sara, pravirko ir dejuodama ėmė šauktis motinos.
— Kur mes vykstame? paklausė vyresnė mergina.
—

— Į saugiausią vietą visame -

Milane, atsakė Pinas.

360
 Po raudonu dangum

Jaunuolis pastatė Fa: kanceliarijos aikštelėje ir liepė vaikams

palaukti viduje. Užkopęs sniegu apnešrais laiptais iki kardinolo ap-
artamentų, pasibeldė.
Duris atidarė iš pažiūros nepažįstamas kunigas. Pinas prisistatė,
kas esąs, kam dirba ir ką paliko laukti automobilyje.
— Kodėl
jie buvo vagonuose? — paklausė kunigas.
— Neklausiau, bet, man regis, jie žydai.
— Kodėl nacių generolui atrodo, kad kardinolas Šusteris veltųsi
į žydų reikalus?
Pinas nužvelgė suakmenėjusį dvasininko veidą ir nuoširdžiai
įsiuto. Išsitiesęs visu ūgiu, jis dėbtelėjosmulkutį vyrą.
į
— Nežinau, kodėl Lejersui taip atrodo, — atsakė. — Užtat žinau,

kad pastaruosius pusantrų metų kardinolas Šusteris padėjo žydams

bėgti į Šveicariją, nes pats jam ir padėjau. O dabar gal vertėtų pa-
siklausti paties kardinolo, kaip elgtis norėtų jis?
Pinas kalbėjo šiurkščiai, ir kunigas susigūždamas pasakė:
— Negaliu jums nieko pažadėti. Jis dirba bibliotekoje. Bet aš
nueisiu...
— Ne, nueisiu
pats, — pertraukė jį Pinas. — Kelią žinau.
Nelaukdamas, kol jį
praleis, vaikinas praėjo kunigą, koridoriu-
mi nužingsniavo iki bibliotekos ir pasibeldė į duris.
— Prašiau manęs netrukdyti, tėve Bonanai, — iš už jų atsiliepė
Šusteris.
Pinas nusiėmė kepurę, pravėrė duris ir nulenkęs galvą žengė vidun.
— Atleiskite, mano
pone kardinole, bet reikalas skubus.
Kardinolas Šusteris smalsiai žvelgė į vaikiną.
— Aš tave pažįstu.
— Pinas Lela, mano pone kardinole. Generolo Lejerso vairuo-
tojas. Jis išlaipino keturis žydus iš traukinio dvidešimt pirmajame

361
 Mark Sullivan

perone. Liepė atvežti juos jums ir atsiprašyti, kad negalėjo atgabenti

daugiau.
Kardinolas kietai sučiaupė lūpas.
— Ak, šit kaip?

—Jie čia. Jo mašinoje.

Šusteris neištarė nė žodžio.
— Jūsų Eminencija, -
įsiterpė tėvas Bonanas. — Aš aiškinau, kad ne-
galite asmeniškai painiotis į tokius...
— Kodėl ne? — nukirto Šusteris ir pakėlė akis į Piną. — Vesk juos
vidun.
—
-
Ačiū, mano pone kardinole, padėkojo šis. — Viena mergaitė labai
karščiuoja.
— Pakviesime gydytoją. Tėvas Bonanas tuo pasirūpins. Ar ne, tėve?

Iš pradžių kunigas lyg ir dvejojo, bet tada žemai nusilenkė.

— Tuojau pat, Jūsų Eminencija.

Atlydėjęs ketvertą į kardinolo biblioteką vaikinas stebėjo, kaip tėvas
Bonanas atneša jiems antklodžių ir karštos arbatos.
— Turėčiau keliauti, mano pone kardinole, — tarė.
Šusteris įdėmiai nužvelgė Piną ir pasivedė vaikiną į šalį, kad jų po-
kalbio negirdėtų vaikai.
— Nežinau, ką
ir galvoti apie tavo generolą Lejersą, — nusistebėjo.
— Aš ir pats nežinau. Kaip diena, taip naujiena. Jis pilnas staigmenų.
— "Taip, - susimąstęs atsakė Susteris. — Išties pilnas, ar ne?
 25 skyrius

1945-ųjų sausio pabaigoje ir vasario pradžioje atšiaurus Alpių vėjas

ir toliau negailestingai šaldė Milaną. Generolas Lejersas įsakė nusavinti
svarbiausius maisto produktus, tokius kaip miltai, cukrus ir
aliejus. Prie
likusio maisto nusidriekdavo ilgos eilės, kuriose neretai kildavo riau-
šės. Dėl sprogdinimų sąlygos daug kur buvo antisanitarinės ir puikiai
tiko vidurių šiltinei, cholerai bei kitoms ligoms tarpti: padėtis ištisose
didžiulėse miesto dalyse artėjo prie epidemijos. Pinui Milanas priminė
prakeiktą vietą, ir jis stebėjosi, už ką taip nežmoniškai baudžiami jo
gyventojai.
Oras
ir Lejerso negailestingumas Šiaurės Italijoje sėjo neapykantą.
Ner baisiausiasspeigas svastiką ryšinčiam Pinui netrukdė justi įniršio ir
pagiežos, atsirasdavusios italų veiduose jam praeinant. Pasibjaurėjimo
tikai. Pykčio tvinksėjimai. Niekinimo spazmai. Jis regėjo visa tai ir dar
daugiau. Nors troško viską jiems išrėkti, prisipažinti, ką išties veikia,
Pinas tvardėsi sunkiai nurijęs gėdą, žengdavo į priekį.
—

Išgelbėjęs keturis žydus generolas Lejersas mėtėsi nuo vieno kraštu-

tinumo prie kito. Kelias dienas padirbėdavo įprastu ritmu, beveik nesu-
dėdamas bluosto, o paskui staiga vėl nuliūsdavo ir griebdavosi butelio
Dolės bute.
— Jo nuotaika kas minutę svyruoja čia aukštyn, čia žemyn, — vieną
vasario pradžios popietę pasakojo Ana, jiedviem su Pinu išeinant iš ka-
vinės, už kvartalo nuo Dolės namų. — Vieną naktį apgailestauja, kad
karas baigtas, o kitą šneka apie dar laukiančius mūšius.
Dantės gatvė buvo apsnigta, nuo šalto oro gėlė skruostus, bet
po ilgos pertraukos danguje švietė tokia skaisti saulė, kad jie nutarė
pasivaikščioti.

363
 Mark Sullivan

— Kas laukia po karo?paklausė Pinas, jiems artinantis prie Centri-

—

nio parko. — Turiu omenyje, Dolės?

— Kai tik bus galima važiuoti Brenerio perėja, ji grįš į Insbruką, —

paaiškino Ana. Norėtų traukiniu išvykti jau dabar. Bet jis tikina, jog
—

nesaugu. Breneryje traukinius bombarduoja. Tačiau man atrodo, kad

jis tiesiog nori, kad Dolė liktų čia — panašiai kaip ji nori, kad aš būčiau
su ja dar kurį laiką.
Pino širdis nusirito į kulnus.
— Išvyksi su Dole į Insbruką?
Ana sustojo prie ilgos, plačios ir gilios įdubos sniege, žyminčios Sforcų
pilį nuo seniausių laikų supusį apsauginį griovį. XV a. suręstą akmeninę
tvirtovę 1943-iaisiais subombardavo. Iš viduramžius menančių apvalių
bokštų abiejuose pilies šonuose teliko griuvėsiai. Viršum pakeliamojo til-
to ant bokšto fasado tarsi plėštinės žaizdos juodavo sprogimų pėdsakai,
dar ryškesni baltame pusnynų fone.
— Ana? — nerimavo Pinas.
— Tik tol, kol Dolė įsikurs, — atsakė
ji,
įdėmiai apžiūrinėdama bokš-
tą, lyg jame būtų slepiamos svarbios paslaptys. — Ji žino, kad norėsiu
grįžti į Milaną. Ir
pas tave.
— Tuomet gerai,
-
Pinas pabučiavo pirštinėtą Anos ranką. Kalnų -
viršūnėse bent penkiolika metrų sniego. Praeis ne viena savaitė, kol tuo
keliu bus galima pravažiuoti be didesnių sunkumų.
Mergina nusigręžė nuo pilies.
— Generolas minėjo, kad nustojus snigti dar prireiks mėnesio — gal
ir daugiau.
— Melsiuos, kad daugiau, — Pinas apglėbė ją ir bučiavo tol, kol jie
išgirdo sparnų plazdėjimą ir atsitraukė vienas nuo kito.
Pro centriniame tvirtovės bokšte sprogmenų paliktas angas išskrido
didžiuliai juodvarniai. Trys paukščiai kranksėdami ir klykdami nulė-
kė tolyn, o stambiausiasis ėmė tingiai sukti ratus virš karo suniokotos
bokšto smailės.

364
 Po raudonu dangum

-
Man reikia grįžti, tarė Ana. Tau
—
- taip
pat.
Susikibę rankomis jiedu patraukė Dantės gatve. Iki Dolės daugiabu-
čio likus kvartalui, Pinas išvydo generolą Lejersą, žengiantį pro duris ir
cinantį link priešais pastatą laukiančio Fiat.
— atsisveikino Pinas, pasiuntė merginai oro bučinį
Turiu bėgti, —
ir
nuskubėjo pasitikti Lejerso. Atidarydamas mašinos dureles išpyškino: —

Tūkstantį kartų atleiskite, 7202 gėnėral.

Generolas pasišiaušė:
— Kur buvai?

Vaikštinėjau,
— — prisipažino vaikinas. — Su tarnaite. Kur turėčiau jus
nuvežti?
Lejersas, regis, miclai būtų išliejęs ant Pino įrūžį, tačiau dėbtelėjęs
pro automobilio langą išvydo besiartinančią Aną. Giliai atsidusęs tik
burbtelėjo:
— Pas kardinolą Šusterį.

Po dvylikos minučių Pino vairuojamas Fiat pro arkinius vartus įsuko

į kanceliarijos kiemą, kuriame jau stovėjo daug automobilių. Šiaip ne
taip radęs laisvą vietą vaikinas sustojo, išlipo ir atidarė generolui dureles.
— Tavęs gali prireikti, - mestelėjo Lejersas.
-
Out, mon gėnėral, linktelėjo Pinas ir nusekė naciui pavymui: pir-

-
—

miausia per apsnigtą kiemą, tuomet į kardinolo Šusterio apartamentus

vedančiais laipteliais.
Generolui pasibeldus duris atidarė Džovanis Barbareskis.
Negi jaunajam seminaristui pavyko dar sykį ištrūkti? Neatrodė, kad
Lejersas būtų atpažinęs decimacijos ritualą San Vitorės kalėjime išgyve-
nusį dokumentų klastotoją. Vis dėlto jį pažino Pinas ir tai, kad ryšėjo
nacių raištį, vertė jį jaustis taip bjauriai, kaip niekada anksčiau.
— Generolas Lejersas —
pas Jo Eminenciją.
Barbareskis žengtelėjo į šalį. Akimirką sudvejojęs Pinas patraukė vi-
dun, lydimas įdėmaus seminaristo žvilgsnio — regis, šis bandė suprasti,

365
 Mark Sullivan

kur jį matė anksčiau. Pinas meldėsi, kad nebūtų jo pastebėjęs San Vi-
torės kalėjimo kieme. Užtat Lejersą ten tikrai turėjo matyti. Ar matė ir
jo mėginimus užkirsti decimacijai kelią? Jie žengė į asmeninę Šusterio
biblioteką. Milano kardinolas stovėjo už rašomojo stalo.
— Malonu, kad apsilankėte, generole Lejersai, — sutiko jį Šusteris. —

Ar pažįstate sig207 Dolmaną?

Išvydęs antrąjį bibliotekoje sėdintį vyrą, Pinas vos laikėsi neišsižio-
jęs. Jį pažinojo visa Italija. Oigenas Dolmanas, aukštas, lieknas, grakš-
taus sudėjimo vyras nenatūraliai ilgais pirštais ir plačia dirbtine šypsena,
nuolat šmėžavo laikraščių puslapiuose. Jis vertėjaudavo Hitleriui kas-
kart, kai šis atvykdavo Italiją arba
Vokietijoje sulaukdavo Musolinio.
Pinas pradėjo Lejersui versti kardinolo žodžius į prancūzų kalbą, bet
Dolmanas tuojau jį pertraukė.
— Kad kas tu toks, vertėjauti galiu aš, - mostelėjo ranka.
ir

Pinas linktelėjo ir žengė atgal prie durų, dvejodamas, ar jam derėtų

išeiti. Regis, vienintelis Barbareskis pastebėjo, kad vaikinas liko biblio-
tekoje. Dolmanas pakilo nuo kėdės, ištiesė ranką ir prabilo Lejersui
vokiškai. Generolas šyptelėjo, palenkė galvą ir atsakė.
Dolmanas kreipėsi į kardinolą Šusterį itališkai:
—Jam tinka, kad vertėjaučiau aš. Ar išsiųsti vairuotoją lauk?
Kardinolas pažvelgė į už Lejerso ir Barbareskio nugarų stovėjusį Piną.
— Tegu lieka, - numojo ir atsigręžė į Lejersą. -
Generole, mane pa-
siekė kalbos, kad jei
kariams teks trauktis, Hidleris ketina imtis išdegin-

tos žemės taktikos* ir suniokoti dar likusias Milano vertybes.

Dolmanas išvertė. Viską išklausęs Lejersas pasiskubino atsakyti.
— Generolas girdėjo tokių pačių kalbų ir nori kardinolui pranešti
nesutinkąs su tokiu sprendimu, — prabilo vertėjas. — Jis yra inžinierius,

*
-
Išdeginta žemė karo strategija, kurią pasirinkusi kariuomenė, pasitraukdama iš priešo
žemių, suniokoja viską, kas galėtų būti naudinga priešui. Kadaise ši taktika reiškė žemės
(pasėlių) deginimą siekiant sukelti badą, vėlesniais laikais — ne tik maisto gavybos, bet ir
pramonės, transporto ryšių ir kitų sistemų sunaikinimą.

366
 Po raudonu dangum

todėl labai vertina didingą architektūrą ir meną. Generolas nesutinka

su jokiu nebūtinu niokojimu.
— O naujasis lauko maršalas, Vitinghofas? — klausė kardinolas.

— Naująjį lauko maršalą, manau, galima įkalbėti pasielgti teisingai.

— O ar jūs sutiktumėte tai padaryti?
— Sutikčiau pamėginti, Jūsų Eminencija, — atsakė Lejersas.
— Tuomet laiminu jūsų
pastangas. Pranešite man, kaip einasi?
— Žinoma, Jūsų Eminencija. Beje, taip
pat turiu įspėti jus, kardino-
planuokite savo viešus pranešimus ateityje. Esama galingų
le: atsargiau

žmonių, kurie tik ir ieško priežasties jus įkalinti ar dar blogiau.

— Jie nedrįstų, - numojo Dolmanas.
— Nebūkite naivūs. Nejau negirdėjote apie Aušvicą?
Vos išgirdus tą pavadinimą, kardinolo veidas nubalo.
— Tai šventvagystė.
Aušvicas? - -
dingtelėjo Pinui. Darbo stovykla, į kurią važiavo raudo-
-
nieji gyvuliniai vagonai? Prieš akis iškilo pro vagono plyšį baltuojantys
pirštukai. Kas nutiko tam mažyliui? O visiems kitiems? Akivaizdu, jų
nebėra gyvų, tačiau... — Šventvagystė?
— Iki pasimatymo, Jūsų Eminencija, — atsisveikino Lejersas ir, sumu-
šęs kulnais, nusigręžė eiti.
— Generole? jam pavymui šūktelėjo dvasininkas.
—

— Jūsų Eminencija?
— Rūpinkitės savo vairuotoju.
Lejersas įsmeigė į Piną griežtas akis, bet staiga jo veidas sušvelnėjo.
— Argi galėčiau kitaip? Jis man taip primena sūnėną, amžiną jam
atilsį.

Aušvicas.
Kol Pinas vežė generolą Lejersą kitą susitikimą Fiat gamykloje Tu-
į

rine, Mirafiorės rajone, jo galvoje vis sukosi mintys apic tą žodį, tą vietą,

367
O
Mark Sullivan

—
tą TO darbo stovyklą. Jam magėjo pasiteirauti Lejerso apie šventvagystę,
bet vaikinas bijojo užduoti klausimą ir
išgirsti generolo atsakymą.
Taigi Pinas neklausinėjo. Net jiedviem susitikus su Fa: gamyklos va-
dovu Kalabreze, kuris anaiptol nenudžiugo vėl išvydęs Lejersą.
— Nieko negaliu padaryti, — skėstelėjo rankomis Kalabrezė. — Žalos
padaryta per daug. Nebegalime naudotis konvejerio linija.
Pinas šventai tikėjo, kad Lejersas pratrūks. Betgi šis tarė:
— Vertinu jūsų sąžiningumą. Noriu, kad žinotumėte: stengiuosi užtik-

rinti, kad Fiat gamykla visuomet liktų apsaugota.

Kalabrezės veide šmėstelėjo dvejonė.
— Apsaugota nuo ko?
— Nuo sugriovimo, paaiškino generolas. — Fiureris reikalauja, kad
—

prireikus pasitraukti, kariai imtųsi išdegintos žemės strategijos. Vis dėlto

aš pasirūpinsiu, kad jūsų kompanijos stuburas atlaikytų, o ekonomika
nežlugtų. Fiat veiks ir toliau, kad ir kas nutiktų.
Vadybininkas valandėlę pasvarstė.
— Perduosiu valdžiai. Ačiū jums, generole Lejersai, — padėkojo jis.
anos“

— Jis daro paslaugas, — vėliau aiškino Pinas dėdės

ir tetos virtuvėje. —

Tokia jo taktika.
— Na, bent
jau padeda kardinolui Šusteriui apsaugoti Milaną, - pri-
tarė dėdė Albertas.
— Prieš tai apiplėšęs kaimus, — įsikarščiavo Pinas. — Vertęs žmones
dirbti iki mirties. Mačiau, kuo jis užsiėmė.
— Žinome, kad matei, atsakė teta Greta, bet jos mintys, regis, kla-
—

jojo visai kitur. Dėdės, tiesą sakant — taip pat.

— Ar kas negerai? — sunerimo vaikinas.

— Šįryt trumposiomis bangomis atskriejo baisių naujienų, — prasitarė

-
dėdė Albertas. Apie koncentracijos stovyklą Lenkijoje. Vadinasi Au...
kažkaip.
— Aušvicas, — Pinui rodės, kad jį tuojau supykins. — Kas nutiko?

368
 Po raudonu dangum

Dėdė papasakojo, kad sausio 27-ąją į Aušvicą įsigavę rusai rado

daug ką stovykloje susprogdinta ir sudegintas dokumentų krūvas.
Tvarką prižiūrėję esesininkai jau buvo spėję pasprukti, drauge kaip
vergus išsiveždami ir penkiasdešimt aštuonis tūkstančius žydų kalinių.
— Septynis tūkstančius paliko ten, — dėdės Alberto balsas strigo
gerklėje.
Teta Greta pasibaisėjusi papurtė galvą.
— Sako, iš
jų telikę tik griaučiai ir oda: naciai mėgino juos numa-
rinti darbu.
—
-
Argi nesakiau? sušuko Pinas. — Juk mačiau, kad jie taip elgiasi!
— Čia baisiau, nei tu pasakojai, — tarė dėdė. — Kaliniai paliudijo,
kad pastatai, kuriuos išvykdami iš
stovyklos susprogdino naciai, — tai
dujų kameros, skirtos žydams nuodyri, ir krematoriumas jų lavonams
deginti.
— Pinai, sako, kad juodi dūmų kamuoliai dangų virš stovyklos lai-
kė užkloję ne vienus metus, -
šluostėsi ašaras teta. Ten mirė šimtai-
tūkstančių.
Pinui prieš akis iškilo pirštai, mažieji pirštukai, sergančios mergai-
tės mama ir sūnų išgelbėti troškęs tėvas. Jie išvyko į Aušvicą vos prieš
kelias savaites. Ar jie nebegyvi? Nunuodyti ir sudeginti? Ar kartu su
kitais vergais vyksta Berlyno link?
Jis nekentė vokiečių, visų iki vieno, o užvis labiausiai — Lejerso.
Generolas jam sakė, jog Aušvicas — tai Todto organizacijos dar-
bo stovykla. Pinas prisiminė: jie stato. Ką stato? Dujų kameras?
Krematoriumus?
Pagalvojus, kad nešioja TO uniformą — tokią pačią, kokiomis vil-
kintys vyrai statė dujų kameras žydams nuodyti ir krematoriumus įro-
dymams naikinti, Piną perliejo pasibjaurėjimas ir gėda. Jo galva, šių
stovyklų statytojai buvo ne mažiau kalti už jų vadus. Ir Lejersas turėjo
viską žinoti. Šiaip ar
taip, jo balsas ėjo Hitleriui į ausį.
369
 Mark Sullivan

Osterijos Kaidos kaimelį 1945-ųjų vasario 20-ąją Pinas ir gene-

rolas Lejersas automobiliu pasiekė per kelias valandas. Paskutiniąsias
dvidešimt minučių Fiat slidinėjo šaltame riebiame purve, šiaip ne taip
kildamas į aukštą kyšulį — pietryčius, maždaug už
nuo jo pažvelgęs į

trijų kilometrų, galėjai matyti viduramžius menančią Monte Kastelo

tvirtovę.
Pinas čia buvo kelis kartus lankęsis praėjusį rudenį: Lejersas atvyk-
davo pasižvalgyti aplink tvirtovę, kad suplanuotų, kaip ją sustiprinti.
Monte Kastelas bolavo aštuoniais šimtais metrų aukščiau kelio, vedan-
čio Bolonijos ir Milano link. Pastarojo kontrolė Gotų linijai buvo žūt-
būt reikalinga.
Per praėjusį mėnesį pilis ir Belvederio bei Dela Toračijos miesteliuo-
se Lejerso suręsti bokšteliai atlaikė keturis Sąjungininkų puolimus. Vis
dėlto šaltą blyškų rytą Monte Kastelą palaužė.
šį

Į pilies vidų ir aplink ją švilpdami ir dundėdami krito artilerijos

šaudmenys — Pinas neištvėrė, neužsidengęs rankomis ausų. Sprogimai

tarsi kūjo dūžiai atsiliepė krūtinėje. Po kiekvieno smūgio pasipildavo
nuolaužos
ir
liepsnos, kylančios iki debesų, kur virto tirštais dūmais ir
temdė alavo pilkumo dangų.
Virpėdamas Pinas žiūrėjo, kaip į ilgą vilnonį paltą susisupęs Lejer-
sas per lauko žiūronus stebi, kas dedasi mūšio lauke. Netrukus gene-
rolas nusigręžė į pietvakarius, kur mirgėjo kalnų keteros ir viršūnės.
Pinas plika akimi kuo aiškiausiai matė maždaug už penkių kilometrų
per balsvais ir pilkšvais tonais žiemos nudažytus kalnus atžygiuojančią
kariuomenę.
— Dėl Dela Toračijos kaunasi JAV dešimtoji kalnų armija, — Lejersas
ištiesė žiūronus Pinui. — Puikiai apmokyti. Reto tvirtumo kariai.
Dirstelėjęs pro žiūronus Pinas spėjo pastebėti mūšio fragmentų.
— Žiūronus, — tuojau pareikalavo Lejersas.

370
 Po raudonu dangum

—
Vaikinas tuojau grąžino žiūronus generolui, šis priglaudė juos prie
akių ir pažvelgė pietryčių kryptimi, už Monte Kastelo. Nusikeikęs sar-
kastiškai sukikeno.
— Še,
- jis grąžino Pinui žiūronus. — Pažiūrėk, kaip mirs keli juodi
šikniai.
Akimirką sudvejojęs Pinas pažvelgė pro žiūronus ir išvydo Brazi-
lijos ekspedicinio korpuso karius, žygiuojančius plynu pietvakarinės
kalnų keteros šlaitu. Kai pirmajai pėstininkų eilei iki keteros tebuvo
likę keturiasdešimt metrų, ant minos užlipęs karys pranyko purvo,
dūmų
ir trečias, o likusius išguldė
kraujo debesyje. Po jo ant sprogmens užlipo dar vienas karys,
tada ir
kosvaidžių kruša.
iš viršaus pasipylusi vokiečių kul-

Vis dėlto tvirtovę ir toliau niokojo Sąjungininkų mortyros patran- ir

kos. Vėlyvą rytą plyšiai jau žiojėjo abiejuose pilies šonuose, o brazilų
pajėgos nemažėjo: didžiuliai jų būriai galop perėjo mūšio lauką, pasiekė
Monte Kastelo pamatus, žūtbūt pasiryžę įkopti, nors tai truktų ir va-
landų valandas.
Generolas Lejersas ir
Pinas visą šį laiką stypsojo šaltyje ir žiūrėjo, kaip

iki penktos valandos popiet Dešimtoji kalnų armija užėmė Dela Tora-

-
čiją, o vienas prieš vieną kovęsi brazilai Monte Kastelą. Sąjungininkų
patrankų šūviai nutilo tik tuomet, kai visa įkalnė mirgėjo krateriais. Iš

pilies teliko rūkstantys griuvėsiai. Vokiečiams teko visiškai atsitraukti.

— Čia mane nugalėjo, — prabilo Lejersas. — Užteks kelių dienų,
ir
neteksime Bolonijos. Vežk mane atgal į Milaną.
Visą kelią namo generolas tylėjo. Nunarinęs galvą kažką keverzojo
bloknote ir kuitėsi po dokumentų pilną lagaminą tol, kol automobilis
sustojo prie Dolės namų.
Nešdamas lagaminą Pinas ėjo generolui iš paskos. Praėję koridoriuje

budinčią senę, jie užlipo laiptais ir Lejersas pasibeldė. Pinas nustebo,

kai buto duris atidarė Dolė. Ji vilkėjo juoda suknele, kurios vilnonis
audinys puikiai pabrėžė figūrą.

371
 Mark Sullivan

Jos akys atrodė pavandenijusios — lyg būtų gėrusi. Tarp pirštų

smilko cigaretė, o pati Dolė svirduliavo, tvirtai nepastovėdama ant
aukštakulnių.
— Kaip nuostabu sulaukti jūsų namie, generole, tarė ji ir atsigręžė
—

į Piną. — Deja, Ana jaučiasi nekaip. Kažko skrandis negaluoja. Geriau

nesiartinti.
— Tada geriau atokiau laikykimės visi, — atgal žengtelėjo Lejersas. —

Negaliu leisti sau sirgti. Tik ne dabar. Šiąnakt miegosiu kur kitur.
— Ne, - paprieštaravo Dolė. — Noriu, kad liktum.
— Ne šiąnakt, — šaltai atšovė Lejersas, apsisuko ir paliko tarpduryje
piktai šaukiančią Dolę.
Pinas nuvežė generolą į vokiečių būstinę ir išklausė nurodymo grįžti
jo paimti septintą ryto.

Palikęs mašiną aikštelėje Pinas patraukė namo. Ramybėje jo nepa-

liko tądien regėtos skerdynės ir griūtys. Kiek vyrų mirčių jis regėjo iš
saugaus, nuošalaus savo kampelio? Kelių šimtų?
Jį slėgė brutalus žiaurumas. Jis nekentė karo. Nekentė vokiečių už
tai,
vogtų
jįkad

tol,
pradėjo. Ir kam? Kad pamintų
kol pasirodęs didesnis batas nuspirs
kitą
žmogų ir akiplėšiškai
šalin juos pačius?
jo
Pino
iš
galva, karai reiškė vien žmogžudystes ir grobstymą. Viena kariuomenė
žudė, kad kalvą užimtų, antroji — kad atsiimtų.
Pinas suprato, jog turėtų džiaugtis regėdamas nugalėtus ir atsitrau-
kiančius nacius, bet širdyje žiojėjo tuštuma ir kamavo vienatvė. Jis be
galo troško pamatyti Aną. Deja, negalėjo, ir vien apie tai pagalvojęs
vos laikėsi nepravirkęs. Nuslopinęs jausmus vaikinas prisivertė mintyse
pastatyti sieną, atkertančią mūšio prisiminimus.
Siena laikėsi, kol jis rodė dokumentus daugiabučio fojė budėjusiems

sargybiniams, kol atviru liftu kilo pro Wžffen-SS karius šeštame aukšte ir
kol ieškojo kišenėje raktų. Pinas manėsi atidarysiąs buto duris, įžengsiąs
į tuščią butą, nukrisiąs ant žemės ir paleisiąs viską, ką tądien regėjo.

372
 Po raudonu dangum

Deja, suklupusi Pino tėvo glėbyje čia jau laukė teta Greta. Išvydusi
jaunuolį, dar labiau puolė į ašaras.
Mikelės apatinė lūpa drebėjo.
— Popiet parduotuvėje pasirodė pulkininko Raufo vyrai, — prabilo
jis. — Viską iškuitė ir areštavo tavo dėdę. Išsivežė į viešbutį Regina.
— Kuo kaltina? — Pinas užtrenkė duris.

— Dalyvavimu pasipriešinime, - kūkčiojo teta Greta. - Šnipinėjimu.

O tu juk žinai, kaip gestapas elgiasi su šnipais.
Mikelės žandikaulis ėmė virpėti, skruostais ritosi ašaros.
— Ar
girdi, ką ji kalba, Pinai? Ką jie padarys Albertui? Ką padarys
tau, jeigu jis palūš ir pasakys apie tave?
— Dėdė Albertas nieko neišduos.
— O jei išduos? — neatlyžo Mikelė. - Jie ateis ir tavęs.
— Tėti...
Noriu, kad bėgtum, Pinai. Pavok savo generolo automobilį, va-
—

žiuok su savo uniforma ir pasu prie Šveicarijos sienos. Pinigų duosiu,

kiek reikės. Galėsi pagyventi Lugane, sulaukti karo pabaigos.
— Ne, tėti, — atkirto Pinas. — Aš to nedarysiu.

Darysi, kaip liepsiu!

—

Man aštuoniolika! Elgsiuosi, kaip panorėsiu!

—

Vaikinas suriko taip tvirtai ir ryžtingai, kad tėvas net atsilošė. Pinas
tuojau susikrimto pakėlęs balsą. Jam tiesiog išsprūdo.
Drebėdamas ir stengdamasis nurimti tęsė:
Atleisk, tėti, bet aš jau ir taip per didelę karo dalį praleidau šil-
—

tai tupėdamas. Dabar nebėgsiu. Tik ne kol tebeveikia radijas ir tęsiasi

karas. Kol vyks mūšiai, liksiu generolo Lejerso pašonėje. Atsiprašau,
tačiau kitaip būti negali.

Po dešimties
dienų, 1945-ųjų kovo 2-ąją, Pinas stovėjo prie genero-
lo Lejerso automobilio, žvelgė į rytų pusėje, už Gardos ežero kalnuose
stovinčios vilos fasadą ir spėliojo, kas dedasi už jos sienų.

373
 Mark Sullivan

Greta Fiat stovėjo dar septyni automobiliai. Du vairuotojai vil-

kėjo Waffėn-SS uniformas, vienas — Vermachto. Likusieji buvo ap-
sirengę civiliais drabužiais. Tarp jų, Lejerso paliepimu, — ir Pinas.
Didžiumą laiko jis nekreipė dėmesio į kitus — labiau domėjosi pas-
tatu: atpažino du vokiečių pareigūnus, kurie prieš beveik dvidešimt
minučių ten įėjo drauge su Lejersu.
Tai buvo esesininkų vadas Italijoje generolas Volfas ir lauko mar-
šalas Heinrichas fon Vitinghofas, neseniai pakeitęs Keselringą ir
ėmęs vadovauti visoms vokiečių pajėgoms Iralijoje.
Ką čia veikia Vitingbofas? Ir Volfas? Ką jie visi planuoja?
Šie klausimai vis iš naujo sukosi Pino mintyse, ir
jis nebeištvėrė.
Lauke snyguriavo. Išlipęs iš automobilio vaikinas nuėjo prie aikštelę
supusios dekoratyvinių kedrų gyvatvorės. Sustojęs nusišlapino — dėl
visa ko, jei žvilgsniais jį būtų sekę kiti vairuotojai. Tada prasispraudė
pro kedrus ir dingo kitapus.
Slėpdamasis prie gyvatvorės, Pinas nuslinko iki šiaurinės vilos
sienos. Čia pritūpęs pamažu judėjo į priekį, tarp langų minutėlei
stabrelėdamas pasiklausyti ir dirstelėdamas viršum tvoros.
Po trečiuoju langu išgirdo kažkieno riksmą. Balsas sukriokė:
— Was du redest ist Verrat! Ich werde an einer solchen Diskussion

nicht teilnehmen!“*
Pinas nesuprato, užtat išgirdo užtrenkiamas duris. Kažkas išėjo.
Generolas Lejersas?
Jis nėrė atgal, pirmiausia palei vilos sieną, tada — prie tvoros.
Bėgdamas palei ją ir vis dirsčiodamas tarp šakų išvydo iš vilos išsku-
bantį įsiutusį lauko maršalą Vitinghofą. Jo vairuotojas tuojau šoko
iš mašinos, atidarė galines dureles irpo minutėlės išvažiavo.
Pinas sudvejojo. Ar grįžti prie lango ir pasistengti nugirsti dau-
giau? Ar nerizikuoti ir
skubėti atgal prie automobilio laukti generolo?

*
Vok. Was du redest ist Verrat! Ich werde an einer solcben Diskussion nicht teilnebmen! —

Tai, ką siūlai, yra išdavystė! Aš atsisakau tai svarstyti!

374
 Po raudonu dangum

o“
—
Tarpduryje pasirodęs Lejersas nusprendė už jį. Pinas prasispraudė
pro tvorą ir nubėgo jo pasitikti, stengdamasis nepamiršti žodžių, ku-
riuos prieš trenkdamas durimis išrėkė Vitinghofas.
Was du redest ist Verrai!
Patylomis kartodamas tuos žodžius pats sau, jis atidarė dureles su-
irzusiam generolui Lejersui. Šis, atrodė, lengvai būtų po ranka pasipai-
niojusiam kačiukui nusukęs galvą. Jo įtūžio bangos, regis, pasiekė net
automobilio priekyje sėdintį Piną.
— Mon gėnėral?
— Į Garnjaną, — burbtelėjo Lejersas. - Į beprotnamį.
—
Pinas pasuko automobilį pro Musolinio vilos viršum Gardos ežero
vartus baimindamasis to, ką gali ten išvysti. Vos tik generolas Lejersas
pasirodė prie durų, vienas dučės pagalbininkų jam užsiminė, jog lai-
kas — ne pats geriausias.
— Žinoma, ne pats geriausias,atšovė Lejersas.
— — Todėl ir esu Čia.
Vesk mane pas jį, arba turėsiu tave nušauti.
Parankinis susierzino.
— Kieno įgaliojimu?
— Adolfo Hitlerio. Mane čia
tiesiogiai siuntė pats fiureris.
Pagalbininkas tebepyko, bet linktelėjo.
— Labai gerai. Sekite paskui mane.

Palydėjęs juodu į biblioteką jis pravėrė duris. Nors lauke jau temo,
Musolinio bibliotekoje lempos nedegė. Vienintelė šviesa vidun sklido
pro dvivėres duris. Blyškus spindulys įstrižai kirto patalpą ir apšvietė
visur išmėtytas knygas, dokumentus, stiklo šukes ir aplaužytus, išvar-
tytus baldus.
Praėjus isterijos priepuoliui, kurio, rodėsi, išties būta nemenko,
dučė sėdėjo prie rašomojo stalo rankomis pasirėmęs tvirtą smakrą ir
žvelgė žemyn, tarsi kiaurai stalviršį regėdamas savo gyvenimo nuo-
laužas. Ant fotelio priešais tįsojo Klareta Petači. Vienoje jos rankoje

375
 Mark Sullivan

rūko cigaretė, kita prie krūtinės spaudė tuščią vyno taurę. Pinui
atrodė, kad tokiomis pozomis jie lyg suakmenėję sėdi jau ištisas
valandas.
— Duče? prabilo generolas Lejersas, žengdamas artyn per su-
—

niokotą biblioteką.
Jei Musolinis jį ir išgirdo — neišsidavė ir nepakėlė nuo stalo
akių, nors generolas su Pinu ėjo vis arčiau. Tačiau diktatoriaus
meilužė juos išgirdo, ji pažvelgė per petį ir blankiai su palengvėji-
mu šyptelėjo.
— Generole Lejersai,
-sumurmėjo ji. -
Vargšeliui Beniui neleng-
va dienelė. Tikiuosi, negalvojate užkrauti jam dar daugiau vargo?
— Mudviem su duče reikia atvirai pasikalbėti, — atsakė Lejersas.

— Apie ką? — sududeno Musolinis, nepakeldamas galvos.

Stovėdamas arčiau Pinas išvydo, kad marionetinio režimo dik-

tatorius spokso į Italijos žemėlapį.
— Duče?
- darsyk paragino generolas.
Musolinis pakėlė galvą, keistai nužvelgė Lejersą ir tarė:
— Mes užėmėme
Etiopiją, Lejersai. O dabar Sąjungininkų kiau-
lės į teritorijas šiauriau Toskanos privežė negrų. Negrai karaliauja
ir Bolonijos, ir Romos gatvėse! Dabar man tūkstantį kartų geriau
mirti, nei gyventi. Ar taip nemanote?
Pinui išvertus, Lejersas sudvejojo, bet atsakė:
— Duče, negaliu jums
patarinėti tokiais klausimais.
Musolinio akys ėmė klajoti po patalpą lyg ieškodamos kokio seniai
pamesto daikto, kol galop nušvito tarsi sužavėtos kokio blizgučio.
— Ar tai tiesa? — paklausė jis. - Ar Hitleris išties slepia įspūdingą
superginklą? Raketą, reaktyvinį sviedinį, bombą — tokią, kokios
dar niekas nematė? Girdėjau, kad fiureris laukia, ko! priešai pakan-
kamai prisiartins, o tada šiuo superginklu suduos jiems triuškina-
mą smūgį ir nušluos visus nuo žemės paviršiaus.
Lejersas vėl susvyravo.
— Gandų apie slaptą ginklą išties
esama, duče.

376
 Po raudonu dangum

— Aha!Musolinis iškėlęs pirštą pašoko ant kojų. — Taip ir žinojau!

—-

Argi nesakiau, Klara?

— Sakei, Beni,
-
linktelėjo meilužė, pildamasi gėrimo.
Musolinio nuotaika iš pažemių pakilo į aukštybes. Susijaudinęs,
kone trykšdamas džiaugsmu, jis apėjo stalą.
— Kažkas panašaus į V-2 raketą, tiesa? — nerimo. — Tik daug, galin-
pesnė — lengvai išguldytų visą miestą, taip? Tik jūsų, vokiečių, moksli-
ninkai ir inžinieriai gebėtų sukurti tokį dalyką!
Valandėlę parylėjęs, Lejersas linktelėjo.
— Ačiū, duče. Labai vertinu jūsų
pagyras, bet esu atsiųstas paklaus-
ti, ko galvojate imtis, jei viskas pakryptų blogyn.
Regis, klausimas Musolinį suglumino.
— Ber juk yra milžiniška raketa. Kaip viskas gali pakrypti blogyn,
jei mūsų galioje — milžiniška raketa?
— Manau,
jog visuomet reikia ruoštis nenumatytiems atvejams.
— Ak, diktatoriaus žvilgsnis vėl nuklydo šalin.
—

— Valtelina, Beni, — priminė Klareta Petači.

— Būtent, — Musolinis vėl susikaupė.

- Turiu dvidešimt tūkstančių
karių — jei mums kils grėsmė, jie seks paskui mane į Valtelinos slėnį
kiek šiauriau nuo čia, beveik prie Šveicarijos sienos. Jie gins mane
ir mano fašistus tol, kol ponas Hitleris paleis savo įspūdingos galios
raketą!
Musolinis plačiai šypsojosi, žvelgė į tolį ir akivaizdžiai nekantravo,
kada
gi
išauš ta nuostabi diena.
Generolas Lejersas patylėjo, o Pinas nepastebimai jį pažvelgė. Ar
Hitleris išties turėjo superginklą? Ar ketino juo atremti Sąjunginin-
į
kus, jei šie pernelyg priartės prie Berlyno? Jei Lejersas ką nors ir žinojo,
neišsidavė.
Sumušęs kulnais, generolas nusilenkė.
— Dėkoju, duče. Tiek mums
ir
tereikėjo žinoti.
— Jūs mus
įspėsite, Lejersai? pasitikslino Musolinis.
— — Kai Hitleris
jau rengsis paleisti savo neprilygstamąją raketą?

377
 Mark Sullivan

— Nė neabejoju, jog sužinosite vienas pirmųjų, —-

patikino jį genero-
las ir nusisuko eiti.
Akimirkai dar stabtelėjo prieš diktatoriaus meilužę.
— Ar jūs taip
pat vyksite į Valteliną?
Klareta Petači nusišypsojo, lyg seniai susigyvenusi su savo dalia.
— Mylėjau savo Benį, kai viskas ėjosi gerai, generole. Kai pakryps

blogyn — mylėsiu dar karščiau.

Kiek vėliau tądien pasakodamas apie apsilankymą pas Musolinį Pi-

nas pakartojo tuos kelis žodžius, nugirstus po vilos langu kalvotoje ry-
tinėje Gardos ežero pakrantėje.
— Was du redest ist Verrat.

Ant sofos sėdėjusi teta Greta ištiesė nugarą. Nuo tada, kai dėdę Al-

bertą išsivežė, ji gyveno čia ir kasdien padėjo Bakai radijo bangomis

transliuoti naujienas.
— Ar esi tikras, kad tai pasakė Vitinghofas? — paklausė ji.
—Ne, nesu, tačiau žodžiai buvo ištarti labai piktai, o iškart po to
pamačiau iš vilos skubantį įtūžusį lauko maršalą. Ką tai reiškia?
— Was du redest ist Verrat, — pakartojo teta. — „Tai, ką siūlai, —

išdavystė.“
— Išdavystė? — sunerimo Pinas.
Jo tėvas išsitiesė kaip styga.
— Nori pasakyti sąmokslas prieš Hitlerį?
—

— Jei
-
jie taip kalbėjo su Vitinghofu atrodo, kad taip, — atsakė teta. —

"Ten buvo ir Volfas? Ir Lejersas?

— Buvo ir kitų, bet jų aš nemačiau. Jie atvyko pirmiau nei mes, o

išvažiavo vėliau.
— Jie mato ženklus, — Rezga planus, kaip išgyventi.
svarstė tėvas. —

— Sąjungininkams derėtų tai žinoti, — tikino Pinas. — Taip pat — apie

Musolinį ir superginklą, kurį šis tiki Hitlerį turint.

— Ką apie tą superginklą galvoja Lejersas? — paklausė teta Greta.

378
 Po raudonu dangum

— Nesuprantu. Didžiumą laiko jo veidas — it akmuo. Bet jei

toks egzistuotų, jis tikrai žinotų. Pats pasakojo, kad dirbti Hitle-
riui pradėjęs nuo patrankų statybos.
— Ryte pasirodys Baka, — priminė Mikelė. — Pinai, užrašyk vis-

ką, ką norėtum, kad sužinotų Londonas. Liepsiu išsiųsti drauge su

kitomis žiniomis.
Čiupęs lapelį, Pinas užrašė ataskaitą. Teta Greta šalia pažymėjo
jo nugirstų žodžių vertimą.
Galų gale vaikinas nusižiovavo ir dirstelėjo į laikrodį, kurio ro-
dyklė jau artinosi prie devintos.
— Turiu prisistatyti generolui — gauti nurodymus rytojui.
— Ar šiąnakt grįši?
— Vargu, tėti.
— Būk atsargus, — įspėjo Mikelė. — Karas artėja prie pabaigos,
kitaip tie generolai nebūtų kalbėję apie išdavystes.
Pinas linktelėjo ir nuėjo pasiimti palto.
— Dar nepaklausiau apie dėdę Albertą. Šįryt juk matėtės su juo

San Vitorėje, tiesa? Kaip jis?

— Šiek tiek sulysęs — tai nėra labai blogai, — teta Greta vangiai

-
šyptelėjo. Jo valios nepalaužė, kad ir kaip stengėsi. Į naudą ir tai,
kad jis pažįsta daugelį kalinių. Jie saugo vieni kitus.
— Jis neliks ten ilgam, — patikino Pinas.

Iš tiesų gatvėmis einant atgalDolės daugiabutį Pinui atrodė,

į

kad iki karo pabaigos liko labai mažai laiko, o pasibaigus karui jo
bus neaprėpiamai daug ir kiekviena akimirka bus kupina Anos
buvimo.
Galvodamas apie beribę ateitį su Ana Pinas nė nepajuto, kaip
atsidūrė prie Dolės buto durų. Dideliam jo džiaugsmui, šias ati-
darė Ana - besišypsanti, nebekamuojama ligos ir labai laiminga jį
regėdama.
—Generolas su Dole išėję, — tarė ji, leisdama Piną vidun.
Vos spėjusi užtrenkti duris ištirpo jo glėbyje.

379
 Mark Sullivan

Po kurio laiko jųdviejų kūnai Anos lovoje spinduliavo meile žvil-

gėdami nuo prakaito.
— Pasiilgau tavęs, — prisipažino ji.

— Galvoju vien apie tave,

-
atsakė Pinas. Ar blogai, kad tuomet,
—

kai turėčiau šnipinėti generolą Lejersą, įsiminti aplankytas vietas ir

viską, ką matėme, visos mano mintys sukasi tik apie tave:
— Visai ne blogai, - nusišypsojo Ana. — Miela.
— Aš nejuokauju. Kai esame atskirai, nutyla visa pasaulio muzika.
Mergina žvelgė į jį.
— "Tu ypatingas žmogus, Pinai Lela.
— Ne, vargu.
— Tikrai, — neatlyžo ji, pirštų galiukais glostydama jo krūtinę. —

Esi narsus. Linksmas. Ir be galo žavus pažiūrėti.

Susigėdęs vaikinas nusijuokė.
— Žavus? Ne gražus?

— Gražus, — sutiko Ana

ir
paglostė jo skruostą. — Tačiau toks pil-
nas meilės man, kad ja net švyti — todėl žavi jaučiuosi pati ir todėl
mano akims žavus tu.
— Vadinasi, mudu žavūs, - apibendrino Pinas ir prispaudė mer-
giną kuo arčiau.
Jis papasakojo Anai apie tą jausmą, kai jam atrodė, jog; laikas
iki karo pabaigos labai trumpas, o po karo nusitęsia iki nematomų
horizontų.
— Galėsime daryti ką tik norime, - aiškino Pinas. — Gyvenime
neliks jokių ribų.
— Galėsime būti laimingi ir pasiduoti aistrai?

— Ar šito norėtum? Būti laiminga ir pasiduoti aistrai?

— Ar
gali
įsivaizduoti kitą kelią?
— Ne, — Pinas pabučiavo Aną ir kuo aiškiausiai
pajuto dar stip-
riau ją įsimylįs. — Rodos, tikrai negaliu.
 26 skyrius

Kitas dvi savaites generolas Lejersas su Pinu ir vėl praleido kone

vien kelyje. Lejersas du kartus vyko į Šveicariją, bet prieš tai lankėsi
nebe Moncos, o Komo geležinkelio stotyje, tad Pinas padarė išvadą,
jog aukso vagoną veikiausiai įsakyta perkelti. Neskaitant šių kelionių
į Luganą, Lejersas beveik visą laiką skyrė keliams ir bėgiams, vedan-

tiems
įšiaurę, apžiūrinėti ir vertinti.
Pinas nesuprato, kam to reikia, negalėjo ir tiesiai paklausti, bet kai
kovo 15-ąją jiedu nuvyko į Brenerio perėją, generolo tikslai išaiškė-
jo. Austrijos sienos link vedantys geležinkelio bėgiai bombarduoti be
paliovos. Važiuoti nebuvo įmanoma nė viena kryptimi, tad pilkųjų
būriai sunkiai dirbo remontuodami geležinkelį.
Visą Brenerio perėją iki pat apačioje plytinčio slėnio dengė storas
sniego sluoksnis. Kuo aukščiau jie važiavo, tuo aukštesnės sniego sie-
nos iš abiejų pusių supo automobilį, ir netrukus jau atrodė, kad Fiat
rieda atviru tuneliu murzinai balkšvomis sienomis. Už posūkio jiems
prieš akis atsivėrė pribloškiantis plačios Brenerio drenažo sistemos
vaizdas.
— Sustok, liepė Lejersas ir išlipo laukan su žiūronais rankoje.
—

Pinui žiūronų nereikėjo. Jis kuo aiškiausiai matė priešais plytin-

tį kelią ir pilkųjų minią, dirbančią sklandžiai lyg vientisas vergystei
pasmerktas organizmas: vyrai kasė, kapojo ir kastuvais Žėrė sniegą,
užtvėrusį kelią Brenerio perėjos viršūnę ir Austriją.
į

Jie dar taip toli nuo sienos, dingtelėjo Pinui. Jis pakėlė akis: sniego
sluoksnis tikriausiai dengė dešimt, gal dvylika metrų kelio. Tamsūs
dryžiai gerokai aukščiau, arčiau Austrijos, priminė nuošliaužų palik-
tas žymes. Tiesiai po jomis, po sniegu ir nuolaužomis, galėjo būti
palaidota dar bent penkiolikos metrų kelio atkarpa.

381
 Mark Sullivan

Lejersas tikriausiai padarė panašią išvadą. Kai nuvažiavo pakan-

kamai toli, kad pasiektų vergus prižiūrėjusius W2ffe2-SS kareivius,
generolas vėl išlipo lauk ir puolė prie vado su majoro emblema. Jie-
du aprėkė vienas kitą, ir akimirką Pinas jau manė, kad abu sprogs iš
pykčio.
Į automobilį Lejersas grįžo toks pats įtūžęs, koks išlipo.
— Jei jie ir toliau dirbs tokiu
tempu, gyvenime neišsikapanosime
iš Italijos, — keikėsi jis.
- Man reikia sunkvežimių, ekskavatorių, bul-
dozerių... Tikrų mašinų. Kitaip nieko nebus.
— Mon gėnėral?
- nesuprato Pinas.
— Užsičiaupk ir važiuok, vorarbeiteri!
Pinui užteko nuovokos generolo nespausti. Jis prikando liežuvį,
bet apgalvojo Lejerso žodžius ir pagaliau suprato, ką jie veikė pasta-
rąsias savaites.
Generolui Lejersui pavesta rūpintis pabėgimo keliu. Vokiečiams
jis reikalingas, kad galėtų atsitraukti. Geležinkelio bėgiai suniokoti,
vadinasi, Brenerio perėja — vienintelis kelias pabėgti, o dabar už-
versta ir ji. Buvo dar pora kelių, vedančių į Šveicariją, tačiau pas-
tarosiomis dienomis šveicarų pasieniečiai nebejsileido nei vokiečių
traukinių, nei konvojų.
Bent jau kol kas naciai sbąstuose, — patenkintas galvojo Pinas.

Tą vakarą Pinas užrašė Bakai žinutę, kurioje apibūdino didžiulę

sniego sieną tarp Italijos ir Austrijos. Jis tikino, jog partizanai arba
Sąjungininkai turėtų mėtyti sprogmenis ant sniego gūbrių viršum
kelio, kad jį uždengtų kuo daugiau sniego lavinų.
Po penkių dienų Pinas grįžo į Brenerį drauge su Lejersu ir slap-
čia nudžiugo, kai išgirdus naujienas generolą kone priepuolis ištiko:
Sąjungininkų bombos sukėlė baisias nuošliaužas, ir kelią vėl užklojo
neįveikiamas sniego sluoksnis.

382
 Po raudonu dangum

Su kiekviena prabėgančia valanda Lejersas vis labiau irzo. Vieną

akimirką gyvas ir šnekus, kitą nutildavo ir paniurdavo. Kovo pa-
baigoje generolas net šešioms dienoms pasiliko Šveicarijoje, ir Pinas
galėjo lig valiai pabūti su Ana. Jis tik stebėjosi, kodėl Lejersas neišga-
bena Dolės į Luganą ar net į Ženevą.
Vis dėlto tokioms mintims per daug laiko negaišo. Pinas buvo
įsimylėjęs iki ausų, ir meilė — taip juk būna mylint — iškraipė jo
laiko suvokimą. Minutės su Ana skriejo taip greit, kad nė atsikvėpti
nespėdavo, užtat atsiskyrus apimdavo begalinis ilgesys.
1945-ųjų kovą pakeitė balandis, ir planetoje kažkas tarytum jun-
giklį nuspaudė. Italijos šiaurę kamavęs ir Sąjungininkams trukdęs
šaltas speigas užleido vietą vėlyvo pavasario šilumai, o ši savo ruožtu
skubinosi tirpdyti sniegą. Pinas vežiojo generolą Lejersą į Brenerio
perėją faktiškai kasdien. Kelyje jau dirbo ekskavatoriai, o savivarčiai
stūmė šalin sniegą ir lavinų atneštas nuolaužas. Greta mechaninių
kaušų plušėjo ir saulės kepinamų pilkųjų būriai. Nuo sniego atsi-
mušę spinduliai svilino jų veidus, raumenys buvo įsitempę kilnojant
patižusį sniegą, o valia — palaužta vergystės.
Pinas troško juos nuraminti, padrąsinti, patikinti, kad karas
jau beveik baigėsi. Neliko nė mėnesio, tik kelios savaitės. Laikykitės.
Išgyvenkite.

1945-ųjų balandžio 8-ąją, jau kaip reikiant sutemus, Pinasge-ir

nerolas Lejersas atvyko į Molinelos kaimelį Bolonijos šiaurės rytuose.
Lejersas apsistojo Vermachto stovykloje, o Pinas miegoti budriu
miegu liko prie Fi2t vairo. Auštant jiedu jau buvo aukščiau kalnuo-
se Argentos kaimo vakaruose. Iš čia atsivėrė vaizdas į plokštesnes,
—

drėgnesnes lygumas abipus į Komakjo ežerą įtekančios Senijaus upės

žiočių. Ežeras Sąjungininkams neleido apsupti šiaurinėje upės pusėje
Lejerso įrengtų tvirtovių.

383
 Mark Sullivan

Spąstai tankams. Minų laukai. Tranšėjos. Atspariosios ugniavietės.

Nors buvo už kelių kilometrų, Pinas kuo aiškiausiai viską matė. Už
įtvirtinimų, Sąjungininkų teritorijoje kitapus upės, nebuvo matyti nė
judesio — tik vienas kitas sunkvežimis važiavo Riminio ir Adrijos jūros
link arba atgal.
Daugybę valandų tądien ant kalvos spengiančią tylą retsykiais per-
traukdavo tik pavasariškos paukščių trelės ir vabzdžių dūzgimas, o šil-
tas vėjelis vis atnešdavo dirbamos žemės kvapą. Taip Pinas suprato, jog
žemė nepripažįsta karo: gamta visada gyvens savo ritmu, nesvarbu, ko-
kius siaubingus dalykus vieni kitiems darytų žmonės. Gamtai nusišvilpti
į žmones,
į jų
įgeidžius žudyti ir užkariauti.
Rytas tęsėsi. Kaitra stiprėjo. Apie vidudienį jų ausis pasiekė dunde-
sys tolumoje: tai aidėjo sprogimai prie Riminio vandenų. Neilgai trukus
Pinas išvydo ir toli jūros pakrantėje kylančių dūmų stulpą. Spėliojo, kas
ten nutiko.
Generolas Lejersas, lyg išgirdęs jo mintis, sausai pasakė:
— Jie bombarduoja mūsų laivus. Smaugė jau seniai, bet dabar aiškiai

stengiasi mane palaužti.

Popietei įsibėgėjus tvyrojo vasariška kaitra — tik oras nebuvo toks sau-
sas. Saulė kaitino ir garais vertė per žiemą ant žemės iškritusią drėgmę,
ir jos prisisunkęs oras tapo slogus. Kol generolas budėjo, Pinas laikėsi
automobilio šešėlyje.
— Ką veiksi po karo, vorarbeiteri? — paklausė Lejersas.
Moi, mon gėnėral?* —
— pasitikslino Pinas. — Nežinau. Galbūt tęsiu
mokslus. Gal dirbsiu tėvų versle. O jūs?
Generolas nuleido žiūronus.
— Tokios tolimos ateities neplanuoju.
— O Dolė?
Lejersas palenkė galvą lyg svarstydamas, ar sudrausminti vairuotoją
už įžūlumą, bet galop atsakė:

*
Pranc. Moi, mon gėnėral? - Aš, mano generole?

384
 Po raudonu dangum

— Kai Brenerio perėja taps pravažiuojama, ja bus pasirūpinta.

Jiedu išgirdo, kaip kažkas nugriaudėjo ir sudundėjo pietuose. Prisi-
dėjęs prie akių žiūronus Lejersas įdėmiai nužvelgė dangų.
— Prasideda, — tarė.
Pinas pašoko, prisidengė nuo saulės akis ir išvydo iš pietų besiar-
tinančius sunkiuosius bombonešius — dvidešimt eilių po dešimt. Du
šimtai karo lėktuvų skriejo tiesiai į juos ir priartėjo taip, kad Pinas sune-
rimo, jog paleis klaikius savo nešulius tiesiai jam virš galvos.
Už vos daugiau nei kilometro ir maždaug tokiu pat atstumu nuo že-
mės bombonešiai susirikiavo numatyta tvarka ir pasisukę atidarė bombų
skyrius. Pirmoji lėktuvų Aotilė nusileido kiek žemiau, pakreipė spar-
nus ir nuskriejo viršum Gotų linijos ir vokiečių užimtos teritorijos. Jų
paleisti sprogmenys švilpė ore, pavymui palikdami dūmų stulpus, ir iš
pažiūros priminė išnyrančių jūros žuvų būrį.
Paraikiusi gerokai už vokiečių gynybinių įtvirtinimų, pirmoji bomba
sprogo. Aplink pasipylė nuolaužos, o dangų nutvieskė fluorescencinės
šviesos ir liepsnų vaivorykštė. Už Gotų linijos tvirtovių vienas sprogimas
sekė kitą, ir rytų pusėn it kilimas besidriekiančiame suniokotame pa-
krantės ruože paliko smilkstančias duobes ir vario raudonumo liepsnas.
Po dešimties minučių pirmuosius antskrydžio paukščius pakeitė ant-
rieji, o netrukus — tretieji ir ketvirtieji. Iš viso — daugiau nei aštuoni
šimtai sunkiųjų bombonešių. Gremėzdiški lėktuvai svaidė sprogmenis
tokiu pat ritmu ir tvarka, kaskart vienu ar dviem laipsniais pakeisdami
taikymosi kryptį, kad bombos vis naujose vietose kristų ant atsitrau-
kiančios vokiečių kariuomenės.
Ginklų sandėliai sproginėjo. Degalų talpyklos trūko. Barakai, keliai,
sunkvežimiai, tankai, atsargos pirmiausia dingo nuo žemės paviršiaus.
Žemai virš upės pasirodę lengvieji ir vidutiniai bombonešiai nusitaikė

pačią gynybinę liniją. Lejerso tankų spąstai dalimis išlėkė orą. Byrėjo
į
į
atspariosios ugniavietės. Trupėjo kulkosvaidininkų apkasai. Griuvo pa-
trankų įtvirtinimai.

385
 Mark Sullivan

Per kitas keturias valandas Sąjungininkų lakūnai ant teritorijos

numetė dvidešimt tūkstančių bombų. Vos trumpam nurimus puoli-
mui iš oro, dviejų tūkstančių artileristų būrys užliedavo Gotų liniją
gerą pusvalandį trukdavusia ugnies kruša. Vėlyvos popietės saulei
nušvietus upę gaubusius dūmų kamuolius, prie žemės itin priartėjęs
pavasario dangus priminė pragarą.
Pinas dirstelėjo į Lejersą. Kol šis vokiškai keikdamasis žvalgėsi
po kovos lauką piečiau pažeistų jo gynybinių įtvirtinimų, žiūronus
spaudusios rankos drebėjo.
— Mon gėnėral? —prasižiojo Pinas.
— Jie ateina, — tarė Lejersas. — Tankai. Džipai. Artilerija. Mus
puo-
la ištisos armijos. Mūsų vaikinai laikysis, kiek įstengs, — daugelis prie
tos upės paaukos gyvybes. Bet galų gale, nebeilgai trukus kiekvienam
ten likusiam kariui teks rinktis: atsitraukti, pasiduoti ar žūti. To neiš-
vengia nė vienas pralaimėtojas.
Dienos šviesa užleido vietą tirštėjančiai prieblandai, ir liepsno-
svaidžiais ginkluoti Sąjungininkų kariai užėmė vokiečių apkasus ir
ugniavietes. Laukus užklojo juoda bežvaigždė naktis. Kova vienas
prieš vieną tęsėsi tamsoje — Pino akis tepasiekė sprogimų blyksniai ir
tingūs liepsnų tvykstelėjimai.
— Iki
ryto juos palauš, - galop pripažino Lejersas. — Viskas baigta.
— Mes, italai, turime tokį posakį, mon gėnėral: „Kol storulė neuž-

dainavo — dar ne pabaiga“, atsiliepė Pinas.

-—

— Nekenčiu
operos, — suniurzgė generolas ir žengė mašinos link. —
Vežk mane iš čia, atgalMilaną, kol niekas nesučiupo.
į

Pinas ne visai suprato, ką tai reiškia, bet noriai klestelėjo prie

vairo. Naciai dabar tegali atsitraukti, pasiduoti arba žūti, — svarstė
jis. - Karui atėjo galas. Dar kelios dienos, ir sulauksime taikos — na, ir
amerikiečių!
Pinas dardėjo nakties gaubiamu keliu į Milaną tyliai džiūgau-
damas, kad galų gale turės progą susipažinti su amerikiečiu. O gal

386
 Po raudonu dangurn

net visu jų būriu! Galbūt po vedybų jiedu su Ana galėtų išvykti į

JAV kaip jo pusseserė Ličija Albanezė, nuvežti jo motinos rankiniųir

dėdės Alberto galanterijos gaminių į Niujorką, Čikagą, Los Andželą.
Ten jis galėtų susikurti sėkmingą gyvenimą.
Vien nuo tos minties Pino nugara nusirito šiurpuliukai — juk
žvelgia į tokią ateitį, apie kokią vos prieš kelias akimirkas dar nė
nesvajojo. Per visą kelionę atgal daugiau nė karto nesusimąstė apie
klaikų mūšį, kurį buvo ką tik regėjęs. Vaikino mintys sukosi tik apie
tai, ką gero ir pelningo galėtų nuveikti savo gyvenime, būtinai su
aistra — con smania, ir jis nekantravo sulaukti, kada galės apie tai
papasakoti Anai.

Kiek vėliau tąnakt Gotų linija prie Senijaus upės buvo pralaužta.
Jau kitos dienos vakarą Sąjungininkų pajėgos iš Naujosios Zelandijos
ir Indijos buvo pasistūmėjusios per penketą kilometrų nuo sugriautų
Lejerso gynybos įtvirtinimų, o performuoti vokiečių būriai plūdo į
šiaurę. Balandžio 14-ąją, po dar vieno klaikaus bombardavimo, JAV
penktoji armija prasiveržė pro vakarinę Gotų linijos dalį ir patraukė
šiaurėn, Bolonijos link.
Kasdien pasigirsdavo vis daugiau naujienų apie naujus Sąjungi-
ninkų laimėjimus. Pinas kas vakarą klausėsi BBC žinių per Bakos
trumpųjų bangų imtuvą ir kone kasdien nuo ryto iki vakaro vežiojo
Lejersą iš vieno fronto į kitą arba pabėgimo maršrutais, kur jiedu
stebėdavo ilgiausias atsitraukiančių vokiečių kolonas. Šios judėjo kur
kas vangiau nei tuomet, kai atidundėjo užimti Italijos.
Nacių karo mašina Pinui pasirodė suluošinta. Ant kelio vis nukris-
davo sutrūkinėjusių tankų vikšrų dalys, o patrankas tempiantiems
mulams iš paskos einančių pėstininkų veiduose buvo matyti karo
ženklai... Sužeisti vokiečiai tįsojo atviruose sunkvežimių kėbuluose,
svilinami saulės. Pinas meldėsi, kad jų kančios baigtųsi čia ir dabar.

387
 Mark Sullivan

Kas dvi ar tris dienas jiedu su Lejersu vykdavo į Brenerio perėją.

Orui įkaitus, sniegas ėmė staigiai tirpti, tad perėją potvyniu užliejęs
purvinas tirpsmo vanduo prarijo kelią ir požeminius vamzdžius. Nusi-
gavę toliausiai, kaip tik galėjo, jie išvydo šalia garu varomų ekskavatorių
ir savivarčių tebedirbančius vergus, kurių kojas iki kulkšnių sėmė ledi-
nis vanduo. Balandžio 17-ąją pilkuosius nuo Austrijos sienos teskyrė
kiek daugiau nei du kilometrai. Vienas jų sukniubo vandenyje. Esesi-
ninkai jį išvilko ir pametė pašalyje.
Regis, generolas Lejersas to nė nepastebėjo.
— Tegu dirba kiaurą parą, — įsakė jis prižiūrinčiam vadui. -
Ne dau-

giau nei po savaitės šiuo keliu važiuos visa dešimtoji Vermachto armija.
 27 skyrius

1945 m. balandžio 21-oji, šeštadienis

Kol Todto organizacijos pareigūnai ant penkių milžiniškų dokumen-

tų kalnų, suverstų TO biuro Turine kieme, liejo benziną, generolas Lejer-

sas stovėjo nuošaliau. Jis linktelėjo vienam iš pareigūnų: šis nedelsdamas
uždegė degtuką ir sviedė jįirant kaugės. Garsiai suūžusios liepsnos, regis,
per akimirką viską prarijo apgaubė dūmais.
Didžiai susidomėjęs generolas stebėjo degančius dokumentus. Pi-
nas — taip pat.
Kas tokio svarbaus buvo juose įamžinta, kad Lejersas trečią valandą
nakties paliko šiltą Dolės guolį, norėdamas savo akimis pamatyti, kaip
juos sunaikins? Tiesiog stovėti, kol įsitikins, kad sudegs viskas iki pas-
kutinio skutelio? Ar dokumentuose buvo įrodymų, galinčių pakenkti
Lejerso reputacijai? Tikriausiai.
Pinui nespėjus geriau apie tai pagalvoti, generolas sulojo TO pareigū-
nams nurodymus ir atsigręžė į jį.
—Padują, įsakė.
Į -
Važiuodamas į pietus, Pinas apsuko ratu Milaną ir pasiekė Padują.
Pakeliui turėjo kovoti su savimi, kad neužliūliuotų mintys apie greitą
karo baigtį. Sąjungininkai įveikė Lejerso gynybą Argentos perėjoje. JAV
dešimtoji kalnų armija laimėjo Po upės pakrantėje.
Lyg pajutęs Pino išsiblaškymą, Lejersas pasikuitė kišenėje ir išsitraukė
buteliuką. Įsibėrė į delną nedidelę baltą tabletę ir ištiesė ją vaikinui.
— Išgerk. Amfetaminas. Padės neužsnūsti. Nagi. Pats vartoju.
Pinas išgėrė tabletę ir netrukus išties pasijuto kur kas budresnis —
tiesa, ir irzlesnis, o pasiekus Padują, kur generolas prižiūrėjo dar vieną

389
 Mark Sullivan

grandiozinį TO dokumentų deginimą, dar ir kaip reikiant įsiskaudėjo

galvą. Po to jie vėl vyko Brenerio perėją. Nuo atviro kelio į Austri-
į

ją nacius dabar teskyrė ketvirčio kilometro sniego užtvara, ir Lejersą

patikino, kad jai įveikti artimiausių keturiasdešimt aštuonių valandų
pakaks.
Balandžio 22-osios, sekmadienio, rytą Pinas žiūrėjo, kaip Lejersas
naikina TO dokumentus Veronoje. Popiet segtuvai liepsnojo Bresoje.
Kiekvienoje stotelėje, prieš įsižiebiant laužui, generolas nusinešdavo la-
gaminą į vietinį TO biurą ir kurį laiką atidžiai peržiūrinėdavo įrašus —

tik tada traukdavo prižiūrėti deginimo. Prie lagamino, kuris kaskart

darėsi vis sunkesnis, Pinui jis neleido nė pirštu prisiliesti. Pavakare jie
stebėjo, kaip ugnis pasiglemžia TO dokumentus Bergame, o tada grįžo
į Lejerso kabinetą už Komo stadiono.
Kitą rytą, pirmadienį, balandžio 23-iąją, generolas žiūrėjo, kaip TO
pareigūnai stadiono aikštelėje sukrovė didžiulę dokumentų krūvą ir
užkūrė laužą. Jis kelias valandas stebėjo kurstomą ugnį. Pino prie do-
kumentų niekas neprileido. Jis sėdėjo ant suolo, jusdamas vis didėjan-
čią ugnies kaitrą, ir žiūrėjo, kaip nacių įrašai virsta dūmais ir sklaidosi
plėnimis.
Kai tos dienos
pavakarę jiedu grįžo į Milaną, teritoriją aplink kated-
rą laikė užėmusios dvi esesininkų tankų divizijos. Kad ten patektų, net
Lejersas turėjo pereiti įdėmiausią patikrą. Viešbutyje Regina, gestapo
būstinėje, Pinas suprato kodėl. Akis užsipylęs pulkininkas Valteris Rau-
fas tūžo ir bandė sudeginti viską, ant ko tik užrašyta jo pavardė. Visgi
išvydęs Lejersą gestapininkas nušvito ir pakvietė jį užeiti. Lejersas atsi-
gręžė į Piną.
— Šiandien esi laisvas, bet devintą ryte manęs laukia susitikimas. Pa-
siimk mane iš Dolės buto be penkiolikos devintą.
— Oui, mon gėnėral, - linktelėjo Pinas. - O mašina?
— Gali pasiimti.

390
 Po raudonu dangum

Generolas Lejersas nusekė Raufui iš paskos. Pinas baisėjosi, kad

naikinamos tokios krūvos dokumentų. Nacių Italijoje įvykdytų pikta-
darybių įrodymai virto pelenais, ir jam, regis, neliko ko griebtis — tik
pranešti Sąjungininkams. Pastatęs Fiat už dviejų kvartalų nuo daugia-
bučio ir palikęs raištį ant sėdynės svastika aukštyn, vaikinas vėl praėjo
pro sargybinius fojė.
Mikelė priglaudė pirštą prie lūpų, o teta Greta užtrenkė buto duris.
— Tėti? — sunerimo Pinas.

— Turime svečią, — pusbalsiu prasitarė tėvas. - Mano pusseserės sū-

nus Marijus.
Pinas prisimerkė.
— Marijus? Maniau, jis karo lakūnas?
— Iš tiesų, prieblandos artyn žengtelėjo Marijus — neaukštas pla-
— iš

čiapetis su šypsena veide. — Aną naktį mane pašovė, bet pavyko iššokti
su parašiutu ir parsigauti čia.
— Marijus slapstysis čia iki karo pabaigos, — paaiškino Mikelė.

— Tavo tėvas ir teta man papasakojo, kuo užsiimi,

-
Marijus paplekš-
nojo Pinui nugarą. — Tam reikia narsos.
— O, nė nežinau,
- -
drovėjosi šis. Manau, Mimas susiremia su rim-
tesniais iššūkiais.
— Nesąmonės, — numojo teta Greta, ir Pinas pasiduodamas iškėlė
rankas.
— Jau tris dienas nelindau po dušu, — prisipažino jis. — O tada rei-
kės pervaryti generolo automobilį. Džiaugiuosi matydamas tave gyvą,

Marijau.
— Ir aš tave, Pinai, — atsakė
vyras.
Pinas nuėjo koridoriumi į vonios kambarį prie savo miegamojo.
Nusivilkęs dūmų kvapo prisigėrusius drabužius, nusiprausė po dušu,
kad smarvės neliktų ant odos ir plaukų. Išsirinko ir apsivilko geriausius

391
 Mark Sullivan

drabužius, šiek tiek pasišlakstė skruostus tėvo losjonu po skutimosi.

Anos buvo nematęs jau keturias dienas, tad troško padaryti kuo geresnį
įspūdį.
Valgomajame jaunuolis paliko Bakai raštelį apie dokumentų laužus,
atsisveikino su tėvu, teta ir pusbroliu, o tada žengė pro duris.
Nors miestą jau gaubė sutemos, nuo pastatų sienų ir kelio dangos
dar sklido toks karštis, tarsi būtum pirtyje. Žengti gatve buvo malo-
nu. Karštis ir drėgmė ramino po ilgų vairavimo, stovėjimo ir stebėjimo
dienų geliančius sąnarius. Įlipęs į automobilį Pinas jau tiesė ranką jį
užvesti, bet kažkas sujudėjo ant galinės sėdynės, ir prie vaikino pakaušio
prigludo šaltas pistoleto vamzdis.
— Nejudėk, — prabilo vyras. — Rankas ant
vairo. Ginkluotas?
—
-
Ne, atsakė Pinas. Nepažįstamojo balse jis išgirdo dvejonę. — Ko
nori?
— O kaip manai?
Dabar Pinas jau pažino balsą, ir staiga jį sukaustė siaubas, kad jam
tuojau ištaškys smegenis.
— Nereikia, Mimai, —meldė jis. Mama ir tėtis...
-
Jis pajuto, kaip ginklas atsitraukė nuo galvos.
— Pinai,
po velnių, aš taip apgailestauju dėl visko, ką tau prikalbė-
-
jau, žodžius lyg žirnius ėmė berti Mimas. — Dabar jaužinau, kuo už-
siėmei, kad šnipinėjai, ir... Aš taip žaviuosi tavo narsa. Tavo atsidavimu.
Jaudulys užgniaužė Pinui gerklę, bet netrukus jį pakeitė pyktis.
— Tada kodėl įrėmei man

— Nežinojau,ar
į galvą pistoletą?
tu ginkluotas. Maniau, gali mėginti nužudyti mane.
— Niekada nenušaučiau savo mažojo brolio.
Mimas persisvėrė per sėdynę ir čiupo Piną į glėbį.
— Ar atleisi man?
— Žinoma, Pino įsiūtis tuojau nuslūgo. — Tu juk nežinojai. O aš
—

negalėjau tau išsiduoti — dėdė Albertas tikino, jog taip bus saugiau.
Jaunėlis linktelėjo ir rankove nusišluostė ašaras.

392
 Po raudonu dangum

— Mane atsiuntė partizanų vadai — jie ir papasakojo, kuo užsiėmei.

Atvykau perduoti tau nurodymų.
— Nurodymų? Man įsakinėja generolas Lejersas.
—
-
Jau nebe, Mimas ištiesė broliui lapelį. -
Dvidešimt penktos die-
nos vakarą turėsi areštuoti Lejersą ir pristatyti šiuo adresu.
Areštuoti generolą Lejersą? Iš pradžių ši mintis jam kėlė nerimą, bet įsi-
vaizduodamas, kaip nutaiko ginklą
į
Lejerso galvą, pasijuto kur kas geriau.
Jis tikrai areštuos generolą. O tada prisipažins šnipinėjęs. Svies šią

į
tiesą naciui akis: Visą šį laiką sukiojausi tiesiai po jūsų nosimis. Mačiau
viską, ką išdarinėjai, vergvaldy.
— Taip ir padarysiu, — galop atsakė Pinas. Man bus garbė.
—-

— Tada pasimatysime karui pasibaigus, — linktelėjo Mimas.

— O kur vyksti tu?
— Atgal į mūšio lauką.
— Kaip? Ko imsies?
— Šiąnakt apsupsime tankus. Be to, laukiame, kol iš Milano pradės
trauktis naciai. Suruošime jiems pasalą ir paaiškinsime, kad daugiau
niekada nė negalvotų kelti kojos į Italiją.
— O fašistai?
— Ir jiems. Jei norime naujos pradžios, privalome visiškai atsikratyti
praeities atliekų.
Pinas papurtė galvą. Vos šešiolikos sulaukęs Mimas jau buvo kovų
užgrūdintas karo lauko veteranas.
— Žiūrėk, nepadėk galvos dar pabaigos nesulaukęs, — atsisveikino

Pinas.
— Ir tu, - linktelėjo automobilio ir dingo šešėliuose.
Mimas, išlipo iš

Atsigręžęs Pinas dar mėgino įžiūrėti tolstantį brolį, bet pastangos pa-
sirodė bergždžios. Tarsi Mimas būtų buvęs vaiduoklis.
Vaikinas nusišypsojo ir užvedė generolo Lejerso mašiną; jau ilgokai
nesijautė taip gerai — bent jau nuo pastarojo jųdviejų su Ana susiti-
kimo.

393
 Mark Sullivan

Kai apie aštuntą vakare Pinas sustabdė automobilį prie Dolės

namo, jo
širdis dainavo. Jis pamojo senei koridoriuje, užkopė laip-
tais į ketvirtąjį aukštą ir nekantriai pasibeldė.
Duris atidarė Ana su šypsena lūpose. Pakštelėjusi jam į skruos-
tą, sukuždėjo:
— Dolė nusiminusi. Generolas jau ketvirta diena nesirodo.
— Šįvakar grįš, — nuramino Pinas. — Esu tikras.

— Prašau, eik ir pasakyk tai jai,

- Ana mostelėjo jam eiti.
Dolė Stotlmejer sėdėjo ant svetainės sofos. Vilkėjo baltus Le-
jerso marškinius ir ne kažin ką daugiau. Vienoje rankoje laikė tau-
rę viskio su ledu, iš pažiūros — ne pirmą, ne antrą ir netgi nebe
penktą tądien.
Išvydusi Piną, Dolė sukando dantis kaip įskaudinta dama
ir iškošė:
— Kur mano Hansis?
— Generolas Vermachto būstinėje, — atsiliepė vaikinas.

— Tokiu metu jau turėjome būti Insbruke, — vos vertė liežuvį Dolė.

— Perėja atsivers rytoj, — paaiškino Pinas. — Generolas anądien

kaip tik užsiminė, kad ja išgabens ir jus.

Dolės akyse sužibo ašaros.
— Tikrai?
— Savo ausimis girdėjau.
— Ačiū, — padėkojo Dolė ir virpančia ranka pakėlė taurę. — Ne-
žinojau, kas manęs laukia...
Gurkštelėjusi viskio nusišypsojo ir pakilo nuo sofos.
— Judu
jau eikite. Man reikia pasigražinti.
Praėjusi juodu, Dolė pasirėmė į sieną. Atgavusi pusiausvyrą,
pradingo koridoriaus gilumoje.
Išgirdę, kaip užsitrenkė jos miegamojo durys, Pinas su Ana pa-

į
traukė virtuvę. Apsukęs merginą ratu, pakėlė ją ir karštai pabučiavo.

394
 Po raudonu dangum

Apsivijusi mylimojo juosmenį kojomis, Ana atsakė į bučinį su ne ką

menkesne aistra. Jųdviejų lūpoms pagaliau atsiskyrus, ji tarė:
— Turiu tau valgio. Dešrelių ir brokolių patiekalą, kurį taip mėgsti,
dar — duonos irsviesto.
Pinas staiga suprato, koks yra išalkęs. Nenoriai pastatęs merginą ant
žemės sušnibždėjo:
— Viešpatie, kaip tavęs pasiilgau. Nė neįsivaizduoji, kaip
gera dabar
būti čia, su tavimi.
Anos veide švytėjo šypsena.
— Nė nežinojau, kad taip gali būti.
— Ir aš ne, — atsakė Pinas ir vėl apibėrė ją bučiniais.

Jiedu skanavo alyvuogių aliejuje su česnakais pakepintas karštas

dešreles ir brokolius, užsikąsdami duona su sviestu, ir mėgavosi
gene-
rolo vynu. Išgirdę beldimą į duris ir Dolės šūksnį nesijaudinti, nes
ji
pati tuojau atidarys, nėrė į Anos kambarį. Mažučiame, šiltame ir
tam-
siame kambaryje Piną akimoju apsvaigino Anos kvapas. Prieblandoje
žvilgsniu ieškodamas jos silueto, Pinas išgirdo lovos girgžtelėjimą ir
patraukė tiesiai link garso. Kai įsitaisė merginos pašonėje ir ištiesė
ranką, ieškodamas jos kūno, Ana jau buvo nusimetusi drabužius ir
degė geismu.

Pasigirdo vienas, o netrukus ir

antras bilstelėjimas į tarnaitės duris.
1945-ųjų balandžio 24-osios rytą Pinas pašoko ir sumišęs apsidairė.
Pakilusi nuo jo krūtinės Ana atsiliepė:
— Taip?
— Be dvidešimt septynios, — pasigirdo Dolės balsas.
-
Generolui po
dvidešimties minučių reikės vairuotojo, o mums, Ana, laikas krautis
daiktus. Brenerio perėja jau galima važiuoti.
— Išvykstame šiandien?
— Kuo greičiau, tuo geriau.

395
 Mark Sullivan

Jiedu gulėjo lovoje ir laukė, kol Dolės aukštakulnių kaukšėjimas nu-

tols koridoriumi virtuvės link. Pinas švelniai pabučiavo Aną.
— Tai buvo nuostabiausia naktis mano gyvenime.
— Ir mano, - atsakė mergina, žvelgdama jam į akis taip, lyg jose būtų
slypėjusios visos svajonės. — Niekada nepamiršiu šio stebuklo.
— Niekada. Nė už ką.

Jiedu vėl pasibučiavo, vos susiliesdami lūpomis. Kai jis iškvėpė, ji

įkvėpė ir iškvėpė tuomet, kai įkvėpė jis: Pinas vėl pajuto, kokie artimi
jiedu tampa, kai štai taip būna kartu — tarsi vienas kūnas.
— Kaip aš tave rasiu? — paklausė jis.
- Turiu omeny, Insbruke.
— Kai tik nuvyksime, paskambinsiu į tavo tėvų butą.

— Kodėl tau verčiau nepersikėlus ten dabar? Ar bent jau kai padėsi
Dolei susikrauti daiktus?
— Dolei reikės manęs ten, priminė Ana.
Kol įsikurs,
- - Ji žino, kad
noriu kaip įmanoma greičiau grįžti į Milaną.
— Nejaugi?
— Taip. Jau sakiau, kad turės pasisamdyti naują kambarinę.
Pinas darsyk ją pabučiavo, jie atsitraukė vienas nuo kito ir apsirengė.
Prieš žengdamas pro duris, Pinas apglėbė Aną tarė: ir

— Nežinau, kada vėl tave išvysiu.

— Pažadu, kad sulauksi iš manęs žinių. Paskambinsiu vos gavusi
progą.
Pinas ilgesingai žvelgė merginai į akis, stipriomis rankomis glostė jos
veidą ir kuždėjo:
— Karas netrukus baigsis. Ar grįžusi tekėsi už manęs?

— Tekėti? — jos akyse sublizgo ašaros. — Ar tu tikras?

— Daugiau nei tikras.

Ana pakštelėjo jam į delną.
— Tuomet taip.
Piną perliejo džiugesio banga, galinga kaip crescendo.
— Iš tiesų?

396
 Po raudonu dangum

— Žinoma. Visa širdimi sutinku, Pinai. Visa siela.

— Žinau, kad skamba lėkštai, — sumurmėjo jis. — Tačiau ką tik paver-
tei mane laimingiausiu vaikinu visoje Italijoje.
— Manau, mes abu padarėme vienas kitą laimingus, — Ana vėl jį
pabučiavo.
Girdėdamas virtuvėje generolo žingsnius, Pinas spaudė merginą glė-
byje taip ilgai, kaip tik galėjo.
— Mūsų meilė bus amžina,
- šnibždėjo jis.
— Amžina
ir begalinė, — sutiko ji.
Jiedu išsiskyrė. Pinas dar kartą nužvelgė Aną, mirktelėjo ir išėjo. Mer-
ginos grožis, kvapas ir prisilietimas jo galvoje nepaliko vietos jokioms
kitoms mintims.

Pirmiausia generolas Lejersas nuvyko į gestapo būstinę. Iš viešbučio

Regina jis išėjo po valandos ir jiedu patraukė į telefono stotį, kur gene-
rolas pradingo ilgam. Milanas tuo metu kentė dar vieną slogios kaitros
dieną.
Pasislėpęs pavėsyje Pinas atkreipė dėmesį, jog; visi pro šalį einantys
žmonės atrodo įsitempę, lyg justų besiartinančią siaubingą audrą. Jis
prisiminė Aną. Kada vėl ją išvys? Skaudžiai nudiegė širdį mintis, jog
gali prabėgti savaitė ar net mėnuo. Tačiau kiek truks taika? Amžinybę.
O jam netikėtai pasipiršus, Ana sutiko! Ji mylės Piną amžinai. Ir jis am-
žinai mylės ją. Kad ir kas nutiktų, dėl vieno dalyko savo ateityje vaikinas
buvo užtikrintas, ir ši mintis suteikė jam ramybės.
Tegul neišsigąsta jūsų širdys, — galvojo Pinas, mėgaudamasis galimybe
nedvejoti, jog taps šio to amžino
ir didesnio už jį patį dalimi. Jis jau įsivaiz-
davo, koks fantastiškas gyvenimas
jų
laukia, jau buvo bepamilstąs visus ste-
buklus, kuriuos gali atnešti rytojus. Jam juk reikėjo žiedo, tiesa? Galėtų...
Pinui dingtelėjo, jog jis stovi vos už kelių kvartalų nuo Loreto aikštės
ir Beltraminio šviežių vaisių ir daržovių krautuvėlės.

397
 Mark Sullivan

Ar Karletas dabar ten? Kaip jo mama? Vaikystės bičiulio jis nebuvo

matęs daugiau nei aštuonis mėnesius — nuo tos dienos, kai paliko Kar-
letą apraudoti vargšo tėvo, sukniubusio jam ant rankų.
Dalis Pino troško iš telefono stoties patraukti į aikštę ir viską paaiš-
kinti draugui, bet bijodamas, kad Karletas gali nepatikėti, jis liko vieto-
je suprakaitavęs, peralkęs ir pavargęs laukti vis naujų generolo užgaidų.
Paprašys Mimo pasikalbėti su Karletu, kai tik...
— Vorarbeiteri! — sulojo Lejersas.

Pinas pašoko, pasveikino prie galinių Fiat durelių jau stovintį ge-
nerolą ir leidosi bėgti jo link. Lejersas spaudė rankose lagaminą, veide
švietė susierzinimas ir nekantrumas. Pinas atsiprašė, teisindamasis var-
ginančia kaitra.
Lejersas pakėlė akis į dangų ir miestą svilinančią saulę.
— Ar balandžio pabaigoje čia visuomet šitaip?

— Non, mon gėnėral,

-
lengviau atsikvėpęs Pinas atidarė mašinos du-
reles. — Tai išimtis. Šiemet oro sąlygos apskritai labai neįprastos. Kur
vyksime?
— Į Komą. Ten ir nakvosime.
— Oui, mon gėnėral, vaikinas pro veidrodėlį žvilgtelėjo į lagamine
—

besirausiantį Lejersą. — O kada Dolė su Ana išvyks į Insbruką?

Generolas atrodė kažkuo labai susidomėjęs, tad nė nepakėlė galvos.
— Manau, jau turėtų būti pakeliui. Užteks tų klausimų. Darbo turiu
iki kaklo.
Pinas nuvairavo Komą, prie stadiono. Prieš tris dienas jame lieps-
į

nojo dokumentų laužas. Dabar gi neliko nė pelenų, o lauke buvo ap-

sistoję keli Todto organizacijos kareivių ir karininkų būreliai. Pridengę
tribūnų dalis brezento atraižomis, vyrai ilsėjosi jų pavėsyje lyg atosto-
gaudami.
Kai Lejersas nuėjo vidun, Pinas susigūžė ant priekinės Fiat sėdynės.
Kimus stadione aidintis juokas jam sufleravo: vokiečiai girtauja. Lejer-
sas tikriausiai irgi ten, su jais. Jie pralaimėjo, bet karas baigėsi — ar bent

398
 Po raudonu dangum

jau buvo besibaigiąs. Vaikinas dar pamanė, kad dėl tokios priežasties bet
koks vyras galėtų pasigerti, ir giliai užmigo.

——“

Kitą rytą, 1945-ųjų balandžio 25-ąją, trečiadienį, Piną pažadino

nekantrus krumplių barbenimas į Far keleivio pusės langą. Vaikinas
nustebo, kad saulė jau pakilusi. Ramiai sau miegojo, sapnavo Aną ir...
Automobilio durelės atsivėrė. TO kareivis pranešė, kad Pinas reika-
lingas generolui Lejersui.
Jaunuolis pakilo, persibraukė pirštais plaukus ir dirstelėjo į savo at-
spindį veidrodyje. Nesiprausęs, bet pusė velnio. Sekdamas kareiviui iš
paskos, jis įžengė
į
Lejerso būstinę ir perėjo daugybę koridorių, kol galop
atsidūrė patalpoje, pro kurios langą atsivėrė vaizdas į stadiono aikštelę.
Civiliais drabužiais apsivilkęs generolas gurkšnojo kavą su vyru varno
juodumo plaukais ir siaurais juodais ūseliais. Atsigręžęs šis linktelėjo Pinui.
— Ar patogiau anglų, ar italų kalba? — paklausė amerikietiška tarsena.
Gerokai už
jįaukštesnis Pinas atsiliepė:
— Anglų bus gerai.
— Maksas Korvas, — prisistatė
vyras ir ištiesė ranką. Akimirką sudve-
jojęs, Pinas tvirtai ją paspaudė.
— Pinas Lela. Iš kur jūs?

— Amerikos, Konektikuto valstijos. Pasakykite generolui, jog atvy-

Iš

kau su SPB — Strateginių paslaugų biuru ir atstovauju Alenui Dalesui.

Pinas suabejojo, bet išvertė jo žodžius į prancūzų kalbą generolui, šis
linktelėjo.
— Generole Lejersai, mums reikia jūsų patikinimo, kad jūsų vyrai liks
savo barakuose ir
nesipriešins, jei bus paprašyti padėti ginklus, — pasakė
Korvas.
Pinas išvertė,
ir Lejersas vėl linktelėjo.
— Jei bus lauko maršalo Vitinghofo pasirašytas susitarimas, mano
vyrai tikrai jam paklus, — atsakė jis. Dar pasakyk jam, kad ir toliau
—-

stengiuosi apsaugoti Milaną nuo suniokojimo.

399
 Mark Sullivan

— Jungtinės Amerikos Valstijos vertina jūsų pastangas, generole Le-

jersai, — padėkojo Korvas. — Manau, popieriai bus surašyti ir pasirašyti
dar šią savaitę.
Lejersas linktelėjo.
— Tai iki greito.
Perduokite ponui Dalesui labų dienų.
Išvertęs jo žodžius, Pinas pridūrė:
— Pastarąsias tris dienas jis visoje Italijoje degina dokumentus.

Korvas palenkė galvą į šalį.

— Iš tiesų?
— Taip, - patikino Pinas. - Degina visi. Visi iki vieno.
— Supratau. Ačiū, kad pranešei.
Korvas paspaudė ranką generolui, tada — Pinui ir
išskubėjo sau.
Pinas kelias nejaukias akimirkas stovėjo priešais Lejersą, kol šis
paklausė:
— Ką ten kalbėjotės prieš jam išeinant?
— Paklausiau, koks tas Konektikutas. Jis atsakė, jog grožiu nė iš tolo
neprilygsta Italijai.
Generolas įdėmiai jį nužvelgė.
— Eime. Aš susitaręs su kardinolu Šusteriu.

—————

Kai antrą popiet jiedu grįžo į Milaną, šis kibirkščiavo įtampa ir maiš-
tu. Plyšojo gamyklų švilpukai. Vairuotojai ir kontrolieriai skirstėsi, pali-
kę tramvajus ir autobusus be priežiūros trukdyti šiaurėn traukiančioms
ir miestą pakeliui įveikti turinčioms vokiečių mašinų kolonoms. Susto-
jęs sankryžoje Pinas būtų galėjęs prisiekti, kad jam nepasigirdo: kažkur
tolumoje aidėjo šūviai.
Ši mintis privertė vaikiną dirstelėti automobilio gale sėdintį gene-
į

rolą Lejersą ir pagalvoti apie malonumą, kai ateis laikas nacį areštuoti
ir jis prisipažins, kad visą laiką šnipinėjo. Kur turėčiau tai padaryti? Ir
kaip? Automobilyje? Ar kur nors kelyje?

400
 Po raudonu dangum

Kuo arčiau katedros, tuo daugiau aplink buvo nacių. Dauguma

jų esesininkai — žudikai, žagintojai, vagys ir vergų prižiūrėtojai. Jie
zujo po gatves aplink gestapo būstinę, slėpėsi už tankų prie kated-
ros ir kanceliarijos. Pinui automobilį teko palikti už vartų: kieme
laisvos vietos jau nebuvo likusios.
Pinas nusekė laiptais paskui Lejersą, bet kelią jiems pastojo kunigas.
— Šiandien, generole, Jo Eminencija jus priims savo kabinete.
Įžengę į ornamentais išpuoštą oficialųjį Šusterio kabinetą, Mi-
lano kardinolą jie rado sėdintį prie rašomojo stalo lyg teisėją balta
sutana. Raudona pijusė buvo padėta ant lentynėlės jam už nugaros.
Pinas nužvelgė žmonių pilną kambarį. Kardinolo kairėje stovėjo
seminaristas Džovanis Barbareskis. Arčiausiai jų su generolu — Oi-
genas Dolmanas, Hitlerio vertėjas Italijoje. Prie šio — esesininkų
generolas Volfas ir keli kostiumuoti vyrai, kurių Pinas nepažinojo.
Kairiau kardinolo stalo, kabineto gale, kiurksojo piktas lazda
pasirėmęs senis, kurio Pinas būtų neatpažinęs, jei ne greta sėdėjusi
jo meilužė. Benitas Musolinis kažkuo priminė persuktą, ištampytą
spyruoklę. Marionetinio režimo diktatorius buvo sublogęs ir
sėdėjo
išpiltas prakaito, išbalęs, tarsi suriestas pilvo dieglių. Klareta Petači
tingiai glostė dučės ranką ir ramindama glaudėsi prie šono.
Už Musolinio ir jo meilužės sėdėjo du vyrai raudonomis kakla-
-
skarėmis. Partizanų lyderiai, dingtelėjo Pinui.
— Visi, kuriuos kvietėte, jau čia, Jūsų Eminencija, — prabilo
Barbareskis.
Šusteris nužvelgė susirinkusiuosius.
— Nė vienas čia
ištartas žodis nepaliks šių sienų. Sutarėm?
Visi paeiliui linktelėjo. Pinas — taip pat, nors ir nesuprato, ką
veikia kabinete — kaip vertėjas juk dalyvavo Dolmanas.
— Vadinasi, mūsų tikslas — apsaugoti Milaną nuo tolimesnio
naikinimo ir pasiekti, kad vokiečiams atsitraukiant būtų pralieta
kiek galima mažiau kraujo. Taip?

401
 Mark Sullivan

Musolinis linktelėjo. Dolmanui išvertus, linktelėjo ir Volfas su Lejersu.

— Gerai, - atsiliepė Generole Volfai? Ką galite pranešti?
kardinolas. —

— Pastarosiomis dienomis dusyk lankiausi Lugane, — prabilo esesi-

-
ninkas. Derybos vyksta lėčiau, nei tikėtasi, bet reikalai vietoje nestovi.
Dar
trys keturios dienos — ir turėsime dokumentą pasirašyti.
Musolinis sąstingio nubudo.
lyg iš
— Kokį dokumentą? Kokios derybos?
Volfas pažvelgė į -
kardinolą, tuomet į generolą Lejersą. Šis paaiškino:
— Duče, karas pralaimėtas. Hitleris savo bunkeryje kraustosi iš pro-

to. Mes visi stengiamės , kad viskam baigiantis mirčių ir nuostolių būtų
kiek įmanoma mažiau.
Musolinis sėdėjo pasirėmęs lazda, pelenų atspalvio jo veidas paraudo
it burokas. Dučės lūpų kampučiuose pasirodė seilių putos. Pasiraukęs
vyras atkišo tvirtą žandikaulį ir ėmė šaukti, mojuodamas lazda Volfo ir
Lejerso pusėn.
Jūs, nacių šunsnukiai, — riaumojo Musolinis. — Ir vėl turime pri-
—

pažinti, kad Vokietija Italijai įsmeigė peilį į nugarą! Aš duosiu interviu

radijui! Viską pasauliui išklosiu apie jūsų klastą!
— Nieko panašaus tu -
nedarysi, Benitai, ramino kardinolas Šusteris.
— Benitai? — pasipiktinęs suriko Musolinis. — Kardinole Šusteri, jūs į
mane kreipsitės „Ekscelencija“!
Giliai atsidusęs kardinolas nunarino galvą.
— Ekscelencija, labai svarbu susitarti dėl paliaubų, kol žmonės dar

nesukilo ir nesigriebė maišto. Kitaip stos anarchija, kurios siekiu išveng-

ti. Jei nejaučiate pareigos prisidėti, duče, turėsiu jūsų paprašyti išeiti.
Musolinis apsidairė, pasibjaurėjęs papurtė galvą ir ištiesė ranką
meilužei.
— Matai, kaip jie su mumis, Klara? Likome vieni.
Petači paėmė fašistų lyderio ranką.
— Aš pasirengusi, duče.
Sunkiai atsistoję jiedu žengė durų link.

402
 Po raudonu dangum

— Ekscelencija, — dučei pavymui šūktelėjo kardinolas Šusteris. —

Palaukite.
Prelatas priėjo prie lentynos, ištraukė knygą ir
ištiesė ją Musoliniui.
— Tai
-
šventojo Benedikto istorija. Atgailaukite už savo nuodėmes
ir galbūt šioje knygoje rasite paguodą tomis liūdnomis dienomis, ku-
rios jums tikrai
artėja.
Musolinis dar labiau susiraukė, bet paėmė knygą ir padavė ją mei-
lužei. Išeidamas dar pasakė:
— Turėjau įsakyti visus nušauti.

Durys užsitrenkė jiedviem už nugarų.

— Ar galime tęsti? — prabilo kardinolas Šusteris. — Generole Volfai?
Ar Vokietijos vadovybė sutiko su mano prašymu?
Vitinghofas man rašė šį rytą. Nurodė savo vyrams susilaikyti nuo
—

pažeidimų
ir
likti barakuose tol, kol su jais bus susisiekta.
Ne visai paliaubos, bet pradžia gera, — sutiko kardinolas. — O
—

pagrindinis esesininkų būrys — vis dar gatvėse aplink katedrą. Jie pa-
klūsta pulkininkui Raufui?
— Manau,
taip, — sutiko Volfas.
— Ber Raufas klauso jūsų, — priminė Šusteris.
— Kartais.
Tuomet įsakykite. Uždrauskite jam ir tiems uniformuotiems
—

žvėrims vykdyti bet kokius žiaurumus tol, kol stovės ant Italijos
žemės.
— Žiaurumus? — apstulbo Volfas. - Nežinau, apie jūs...
ką

Neįžeidinėk manęs, — riktelėjo kardinolas. — Neįstengsite paslėp-

—

ti visko, ką padarėte Italijai ir italams. Bet gali užtikrinti, kad skerdy-

nės nebepasikartotų. Ar sutarsime?
Nors atrodė susierzinęs, Volfas linktelėjo.
— Dabar
pat surašysiu nurodymus.
403
 Mark Sullivan

— Aš juos pristatysiu, — pasišovė Barbareskis.

Kardinolas Šusteris atsigręžė į seminaristą.
— Esi tikras?
— Noriu pamatyti savo kankintojo akis, kai jis sulauks naujienų.
Volfas užrašė įsakymus ant
laiškinio popieriaus, užlipdė voką Šuste-
rio vašku ir paliko jame savo žiedo įspaudą — tik tada ištiesė voką semi-
naristui. Barbareskiui rengiantis išeiti, vėl pasirodė juos vidun atlydėjęs
kunigas.
— Kardinole Šusteri, San Vitorėje maištauja kaliniai, — pranešė jis.
 28 skyrius

Kol jie buvo kanceliarijoje, spėjo ir suremti. Generolas Volfas

išėjo savo keliais. Generolas Lejersas su kardinolu Šusteriu aptarė
galimus būdus vokiečiams ir partizanams apsikeisti belaisviais.
Tik kieme išvydęs besileidžiančią saulę Pinas prisiminė, kad
jam patikėta iki vidurnakčio suimti Lejersą. Pamanė, jog būtų
gerai, jei partizanai būtų pateikę konkretesnių nurodymų — ne
tik adresą, kuriuo reikės pristatyti generolą. Antra vertus, jam su-
teikta atsakomybė, užduotis — visai kaip Mimui skirta apgadinti
tankus. Konkretesni sprendimai liko jam pačiam.
Automobilį priėjo tebesvarstydamas, kaip geriau areštuoti ge-
nerolą, turint omenyje, kad šis visuomet sėdėdavo ant galinės sė-
dynės, tiesiai jam už nugaros.
Atidaręs galines Fiat dureles, Pinas išvydo ten Lejerso lagami-
ną ir tyliai nusikeikė. Jis čia gulėjo visą laiką, kol jie buvo viduje.
Vaikinas lengvai būtų galėjęs atsiprašyti ir tą laiką skirti lagamine
gulintiems dokumentams, gal netgi tiems, kuriuos Lejersas išgel-
bėjo nuo ugnies, apžiūrėti.
Generolas įlipo ir nė nedirstelėjo į Piną.
— viešbutį Regina.
Į
Pinui dingtelėjo išsitraukti savo W2/:ber pistoletą ir nieko ne-
laukus suimti Lejersą čia ir dabar, tačiau sudvejojęs jis užtrenkė
dureles ir įsitaisė prie vairo. Siauras gatveles buvo kimšte už-
kimšusios vokiečių mašinos, tad į gestapo būstinę teko važiuoti
aplinkkeliais.
Greta San Babilos aikštės jis išvydo ginkluotų kareivių pilną vo-
kiečių sunkvežimį, sustabdytą pakeliui iš
stovėjimo aikštelės, esančios

405
 Mark Sullivan

už pusės kvartalo. Kažkas stovėjo gatvėje, nutaikęs automatinį pistoletą

į priekinį nacių sunkvežimio stiklą. Šauliui atsigręžus Pinas apstulbo.

—
Mimas,
- aiktelėjo jis ir nuspaudė stabdžius.
Vorarbeiteri? — sukluso generolas Lejersas.
Nekreipdamas
į jį dėmesio, Pinas išlipo iš automobilio. Nuo brolio jį
skyrė ne daugiau kaip šimtas metrų. Atstatęs į vokiečius ginklą šis šaukė:
— Visi jūs, nacių kiaulės, nuleiskite ginklus ir išmeskite juos iš sunk-

vežimio, o tada — veidais į šaligatvį!

Regis, kita akimirka truko amžinybę.
Nė vienas
vokietis nė nekrustelėjo, ir Mimas paleido ugnies pliūps-
nį. Švino kulkos atšoko nuo garažo sienos. Šūviams nutilus, stojo
spengianti tyla ir sunkvežimyje kiūtoję vokiečiai pamažu ėmė mesti
į gatvę ginklus.
— Vorarbeiteri! riktelėjo Lejersas, ir Pinas nustebo supratęs, kad ir
—

jis, išlipęs iš automobilio, vairuotojui per petį stebi, kas vyksta. — Pa-
miršk viešbutį. Vežk mane pas Dolę. Kaip tik prisiminiau palikęs ten
svarbių dokumentų ir noriu...
Įkvėptas Mimo narsos, Pinas nė nesusimąstęs išsitraukė pistoletą, at-
sisuko ir įrėmė
jį
generolui į pilvą, mėgaudamasis šoku jo veide.
Kas čia, vorarbeiteri?
—
nesuprato Lejersas.
—

— Jūsų areštas, 202 gėnėral, — atsakė Pinas.

— Vorarbeiteri Lela, — tvirtai sukomandavo generolas, — Tu patrauksi
ginklą, ir mes šį
įvykį pamiršime. Tu nuveši mane pas Dolę. Aš pasiimsiu
dokumentus ir...
— Niekur aš jūsų nevešiu, vergvaldy!
Generolui šie žodžiai prilygo antausiui. Jo veidą iškreipė įtūžis.
— Kaip drįsti taip į mane kreiptis! Galėčiau įsakyti tave nušauti už

išdavystę!
—
-
Geriau išdavystė nei jūs ir Hitleris, su ne menkesniu įsiūčiu at-
šovė Pinas. — Apsisukite ir rankas už galvos, 202 gėnėral. Arba peršausiu
kelius.

406
 Po raudonu dangum

Nors išpykčio jau springo seilėmis, supratęs, kad Pinas nejuokau-

ja, Lejersas pakluso įsakymams. Ištiesęs ranką, Pinas ištraukė generolo
ginklą, kurį šis visuomet nešiodavosi, kai būdavo su uniforma. Įsikišęs
vokiečio pistoletą į kišenę, pamojo savuoju W2/:ber ir paragino:
— Lipkite.
Lejersas žengė prie galinių durelių, bet jaunuolis įstūmė jį į vairuo-
tojo vietą.
Nutaikęs pistoletą generolui Lejersui į galvą, Pinas klestelėjo ant ga-
linės sėdynės ir užtrenkė dureles. Apglėbęs lagaminą, kaip dažnai dary-
davo Lejersas, nusišypsojo — apsikeisti vaidmenimis jam patiko, jautėsi
to nusipelnęs ir tikėjo, kad dabar galiausiai bus įvykdytas teisingumas.
Pinas Lejersui per petį pažvelgė pro priekinį stiklą. Jo brolis jau buvo
ant pilvų suguldęs dvi dešimtis nacių kareivių iškeltomis už galvos ran-
komis, o pats ant šaligatvio kitoje kelio pusėje krovė ir kaugėn dėjo jų
ginklus.
— Viskas neturi šitaip baigtis, vorarbeiteri, — prabilo Lejersas. — Aš
turiu pinigų, labai daug pinigų.
— Vokiškų pinigų? — prunkštelėjo Pinas. — Jei jie dar netapo bever-
čiai, netrukus tikrai taps. Dabar apsukite automobilį ir, kaip taip dažnai
-
kartodavote man, liežuvį už dantų, kol niekas nekalbina.
Generolas patylėjo, bet vis dėlto užvedė ir apsuko automobilį. Pinas
atidarė galinį langą ir riktelėjo:
— Pasimatysime namie, Mimai!
Jaunėlis nustebęs apsidairė, suprato, kas jį šaukia, ir iškėlė kumštį
aukštyn.
— Už sukilimą, Pinai!
-
suriko Mimas. — Už sukilimą!

as“
Lejersui vežant juos iš San Babilos partizanų vadų nurodytu ir
Mimo perduotu adresu Pino nugara ritosi šiurpuliukai. Jis nė nenu-
manė, kodėl generolą turi pristatyti būtent čia, bet per daug ir nesuko

407
 Mark Sullivan

dėl to galvos. Jam nebereikėjo slėptis šešėliuose. Nebereikėjo šnipinėti.

Dabar jis priklausė maištininkams ir todėl jautėsi teisus, šūkaudamas
susigūžusiam generolui, kur važiuoti ir kur pasukti.
Pavairavęs dešimt minučių Lejersas prasitarė:
— Turiu ne tik vokiškų
pinigų.
— Man
tas pars, - burbtelėjo Pinas.
— Turiu aukso. Galime...
Pinas bakstelėjo jam į pakaušį pistoleto vamzdžiu.
— Pats žinau, kad turi. Aukso, kurio prisigrobei
Italijoje. Aukso, dėl
kurio nušovei keturis vergus, ir aš jo nenoriu.
— Nušoviau? nustebo Lejersas. — Ne, vorarbeiteri, tai ne...
—

— Tikiuosi, už tai, ką padarei, tave sušaudys.

Generolas Lejersas įsitempė.

— Juk negali būti, kad kalbi rimtai.
— Tylos. Kad nė žodžio daugiau negirdėčiau.
Regis, susitaikęs su savo likimu Lejersas niūriai važiavo per miestą.
Piną linksmino balsas galvoje, kuris kuždėjo: Nepraleisk progos. Bent
kaip nors jį nubausk. Lai sustoja. Nors koją peršausi. Tegu sužalotas ir
iš skausmo sukandęs dantis šlubčioja pasitikti likimo. Negi ne taip reikia
žengti į pragarą?
Kažkuriuo metu generolas atsidarė langą ir iškišo galvą, lyg norė-
damas paskutinį kartą įkvėpti laisvės. Užtat kai privažiavo prie vartų
Bronio gatvėje, kur buvo nurodytas adresas, žvelgė tiesiai prieš save.
Pro vartus išėjo šaulys raudona kaklaskare. Pinas jam paaiškino ga-
vęs nurodymus areštuoti generolą ir jį čia pristatyti.
— Mes laukėme,
-
linktelėjo sargas ir davė ženklą atverti vartus.
Lejersas įvažiavo į aptvertą teritoriją ir pastatė automobilį. Atidaręs
dureles jau buvo belipąs lauk, bet kitas partizanas čiupo jį, apsuko ir
surakino antrankiais. Pirmasis šaulys paėmė lagaminą.
Pasibjaurėjęs generolas dar atsigręžė į Piną, bet nebetarė nė žodžio.
Partizanai įsitempė jį pro duris, kurios užsitrenkė pavymui. Tik tada
Pinas suprato taip ir neprisipažinęs generolui, jog buvo šnipas.

408
 Po raudonu dangum

— Kas jo laukia? pasidomėjo.

—

— Teismas, vėliau, ko gero, kartuvės, — atsakė sargas su lagaminu

rankoje.
Jusdamas gerkle kylančią rūgštį, Pinas pasisiūlė:
— Noriu prieš
jį liudyti.
— Esu tikras, gausi progą. Mašinos rakteliai?
Pinas ištiesė raktelius.
— Ką man daryti toliau?
— Eik namo. Štai, imk laišką. Parodysi, jei kuris partizanas pastotų
kelią.
Paėmęs laišką, Pinas perlenkė
— Gal pavėžėtumėte?
jį ir įsikišo į kišenę.

— Deja, — atsiprašė sargas. — Teks pasivaikščioti. Nesijaudink — dar

dešimt dvidešimt minučių viskas bus gerai matyti.
— Ar pažįstate mano brolį, Mimą Lelą?
-
dar paklausė Pinas.
Sargas nusikvatojo:
— Tą siaubūną pažįstame mes visi ir džiaugiamės, kad jis mūsų pusėje.

Net prisiklausęs komplimentų broliui, Pinas vartų link nuėjo nu-

sivylęs ir tarsi apgautas. Kodėl jis neprisipažino Lejersui šnipinėjęs?
Kodėl nepaklausė, ką paleido dūmais degindamas dokumentus? Kas
tai buvo? Vergovės įrodymai? Ir kokius popierius jis norėjo pasiimti
iš Dolės buto?
Ar iš dokumentų buvo kokios naudos? Partizanai gavo lagaminą ir
bent dalį Lejerso nuo laužo išgelbėtų pažymų. O Pinas dar ir paliudys
prieš jį — išklos pasauliui, kokius generolo darbus matė savo akimis.
Išėjęs pro vartus Pinas atsidūrė Milano pietryčiuose, viename la-
biausiai subombarduotų rajonų. Prieblandoje kojos pynėsi ir kliu-

-
vo sunerimo, kad nespėjęs rasti kelio namo įvirs į kokią išrausą toje
apleistoje vietoje.

409
 Mark Sullivan

Netoliese nuaidėjo šūvis. Jį sekė antras, o netrukus suriaumojo auto-

matų ugnis ir granatų sprogimai. Pinas susigūžė lyg papuolęs į spąstus.
Kai jau buvo beapsigręžiąs ir beimąs ieškoti kito kelio namo, tolumoje
išgirdo mažųjų katedros varpų gausmą. Prie jų tuojau prisijungė didieji
varpai ir karilionas, duslus skambesys nusirito per tamsą.
Pinas pasijuto lyg užburtas: kojos pačios nešė bazilikos link. Išsitiesęs
jis patraukė varpų ir katedros pusėn, nė nesusimąstydamas apie aplinki-
nėmis gatvėmis skriejančias kulkas. Kai sugaudė ir
kitų bažnyčių varpai,
miesto garsai ėmė panėšėti į aidinčius Velykų rytą.
Tą akimirką, be jokio įspėjimo, pirmąsyk per beveik dvejus metus
visame Milane sumirksėjo ir ryškia šviesa nušvito gatvių žibintai, nu-
vydami naktį ir ilgai trukusias miesto kančias karo šešėliuose. Pinas pa-
simarkstė — šviesos buvo tokios skaisčios, kad dar labiau išryškino karo
padarytas žaizdas ir griuvėsius.
Tačiau žibintai švietė! Ir varpai gaudė! Pinui lyg akmuo nuo širdies
nusirito. Ką tai reiškia? Ar jau viskas? Vokiečių daliniai sutiko nebesi-
priešinti. Argi ne? Bet kai Mimas grasino kareiviams, šie ne iškart sudėjo
ginklus.
Sprogimai ir šūviai aidėjo šiaurės rytuose, iš centrinės geležinkelio
stoties ir Mažojo teatro, kuriame savo būstinę buvo įkūrę fašistai, pusės.
Pinas suprato: dėl Milano kontrolės kaunasi partizanai ir fašistai. Vyksta
pilietinis karas. O gal įsipainioję ir vokiečiai, taigi pergalės siekia net
trys
pusės.
Kad ir kaip būtų, Pinas patraukė į vakarus ir aplinkkeliais artinosi
prie katedros, tolyn nuo kautynių. Visose gatvėse žmonės plėšė neper-
šviečiamas užuolaidas nuo tebestovinčių pastatų langų, leisdami šviesai
plūsti į miestą. Ištisos šeimos svėrėsi pro langus džiugiai krykštaudamos
ir ragindamos išvaryti nacius į jūrą. Daugelis išėjo į gatves ir lyg į išsipil-
džiusią svajonę žvelgė į plieskiančius žibintus.
Ekstazė netruko ilgai. Iš dešimties skirtingų pusių sududeno kulkos-
vaidžiai — vis pasipilančių ir vėl minutėlei nutylančių kulkų garsus Pinas

410
 Po raudonu dangum

girdėjo tiek tolumoje, tiek visai greta. Jis prisiminė mūšį prie kapinių,
-
kuriose gulėjo Gabriela Roša. Karas dar nesibaigė, — suvokė jis. Nei karas,
nei sukilimas. Sutarimai, dėl kurių kardinolo Šusterio kabinete buvo spau-
džiamos rankos, čia nieko nereiškė. Pagal kovos garsus Pinas suprato, kad
kaunasi trys pusės: partizanai kovoja ne tik su naciais, bet ir su fašistais.
Vienoje gretimų gatvelių sprogus granatai, žmonės išsisklaidė ir puolė
atgal į namus. Pinas leidosi bėgti klaidinamais zigzagais. Kai pagaliau pa-
siekė katedros aikštę, ją tebesupo šeši vokiečių tankai, patrankų vamzdžius
atgręžę išorėn. Katedros šviesos tebedegė, apšviesdamos visą šventovę, var-
pai tebegaudė, bet aikštėje nebuvo nė gyvos dvasios. Sunkiai nurijęs seiles
Pinas nuskubėjo įstrižai atviro ploto, melsdamasis, kad aikštę supančių
pastatų viršutiniuose aukštuose nebudėtų snaiperiai.

Pinas sėkmingai pasiekė katedros kampą ir nužingsniavo didžiosios

bažnyčios šešėliu, žvelgdamas aukštyn į kelerių gaisrų ir sprogdinimų
metų suodžių nujuodintą šiaip jau rausvai balto marmuro fasadą. Jis
spėliojo, ar Milanas kada nors įstengs nusivalyti karo dėmes.
Prisiminęs Aną, svarstė, ar ji jau spėjo įsikurti naujuosiuose Dolės
namuose Insbruke ir atsigulti miegoti. Jį ramino mintys apie merginą —

saugią, grakščią, apgaubtą šilumos...

Nusišypsojęs Pinas paspartino žingsnį. Po dešimties minučių jau
stovėjo tėvų daugiabučio kieme. Susiradęs kišenėse dokumentus užlipo
laiptais ir stumtelėjo laukujes duris, tikėdamasis išvysti akių nuo jo ne-
nuleidžiančius esesininkus, tačiau fojė niekas nesaugojo. Atviruoju liftu
kildamas pro šeštą aukštą jaunuolis atkreipė dėmesį, kad sargybinių ne-
liko ir jame.
Dingo! Visi bėga!
Nuoširdžiai džiaugdamasis jis išsitraukė raktus ir įkišo spyną rei-
į

kiamą. Stumtelėjęs duris, viduje išvydo šurmuliuojantį vakarėlį. Tėvas

buvo ant stovo pasiruošęs smuiką ir atidaręs du geriausio Chianti vyno

411
 Mark Sullivan

butelius —dar du jau ištuštinti stovėjo ant svetainės stalo. Įkaušęs Mike-
lė prie židinio kvatojosi su pusseserės sūnumi, lakūnu Marijumi. O teta
Greta? Įsitaisiusi ant vyro kelių, karštai jį bučiavo.
Vos išvydęs Piną dėdė Albertas pergalingai iškėlė rankas
ir sušuko:
—Ei, Pinai Lela! Eikš čia ir apkabink dėdę!
Vaikinas prapliupo juoku ir nuskubėjo su visais pasiglėbesčiuoti. Jis
mėgavosi vynu ir klausėsi dramatiško dėdės pasakojimo apie maištą San
Vitorės kalėjime: kaip jie įveikė sargybinius fašistus, atrakino kameras
ir visus išlaisvino.
— Jei ne pažintis su Greta, tą akimirką, kai išėjome pro kalėjimo
vartus, vadinčiau geriausia savo gyvenime, — švytėjo dėdė Albertas. —
Grandinės nukrito. Mes išsilaisvinome. Išsilaisvino Milanas!
— Dar ne visai, įsiterpė Pinas. — Šįvakar nemažai miesto perėjau
—

pėsčias. Kardinolo Šusterio paktų niekas nepaiso. Kur tik pažvelgsi, vi-
sur tebesikauna.
Jis papasakojo apie Mimą ir kaip brolis pats vienas išguldė visus tuos
vokiečius ant pilvų. Tėvas negalėjo savo ausimis patikėti.
— Visai vienas?

— Taip, -
pasididžiavimu spindėjo Pinas. — Jau save laikau gana drą-
siu, tėti, bet mano jaunėlis brolis — suvis kita kalba.
Jis čiupo vyno butelį ir įsipylė dar taurę, pamažu svaigdamas nuo
malonumo. Jei ir Ana būtų sėdėjusi čia, su jo šeima, ir kartu šventusi
sukilimą, viskas būtų buvę tobula. Pinas spėliojo, kada vėl ją išvys,
kada sulauks žinios. Jis patikrino telefoną ir nustebo, kad šis kuo pui-
kiausiai veikia. Deja, tėvas patvirtino, jog prieš jam grįžtant niekas
neskambino.
Jau gerokai po vidurnakčio švytintis ir nuo vyno apdujęs Pinas at-
sigulė į lovą. Pro atvirą langą girdėjo, kaip riaumoja užvedami tankai
ir vikšrai darda per kelio akmenis jiems važiuojant šiaurės rytų link.
Vaikinas užmigo nė nespėjęs išgirsti sprogimų ir automatų šūvių, griau-
dėjusių toje pusėje, į kurią skubėjo tankai.

412
 Po raudonu dangum

Kovos garsai Milane aidėjo iki pat ryto: triukšmas tai

stiprėjo, tai tilo
lyg; vienas kitą sekantys priedainiai, kiekvienas balsas apdainavo konf-
liktą, o kiekviena arija pasiekdavo kulminaciją ir pamažu išblėsdavo.
Užsidengęs ausis pagalve, Pinas pagaliau užmigo giliu, sapnų kupinu
miegu. Sapnavo ir pasibjaurėjusį nueinančio generolo Lejerso žvilgsnį,
ir save, bėgantį per miestą nuo snaiperių kulkų, bet užvis daugiausia —
Aną ir paskutinę jųdviejų naktį kartu: magišką ir stiprią, tobulą — do-
vanotą paties Dievo.

Balandžio 26-ąją, ketvirtadienį, Pinas nubudo ir dirstelėjo į laikrodį.

Dešimta ryto? Kada jis pastarąjį kartą taip ilgai miegojo? Nė pats
neprisiminė, bet poilsio būta išties saldaus. Jo uoslę pakuteno kepamos
šoninės aromatas. Šoninė? Iš kur ji namie?
Apsirengęs ir nuėjęs į virtuvę jis
rado į lėkštes traškios šoninės juos-
teles kraunantį tėtį. Jis parodė į Marijų, kuris laikė pilną dubenį šviežių
kiaušinių.
— Tavo dėdės Alberto bičiulis partizanas ką tik atnešė šitų, — paaiš-

kino. — Albertas su juo dabar kalbasi koridoriuje. O aš verdu espreso

kavos, kurios buvau pasislėpęs spintoje, likučius.
Virtuvėn įžengė dėdė - atrodė gerokaipagiringas ir kiek susirūpinęs.
— Pinai, reikės tavo anglų kalbos žinių, — tarė jis. — Jie nori, kad nu-

eitum į viešbutį Diana ir paprašytum pakviesti vyrą, pavarde Nebelis.

— Kas tas Nebelis?
— Amerikietis. Žinau tik tiek.
Dar vienas amerikietis? Per dvi dienas — jau antras!
— Gerai, sutiko ir ilgesingai nužvelgė kepamą šoninę, kiaušinius ir
—

verdamą kavą. — Ber ar būtinai turiu eiti dabar pat?

— Kai pavalgysi, — atsakė tėvas.

Lakūnas Marijus iškepė Pinui plaktos kiaušinienės, ir šis ryte prarijo

ją su šonine, užsigerdamas dvigubu espreso. Pinas neprisiminė, kada pas-
-
tarąjį kartą taip sočiai ir skaniai pusryčiavo. Staiga jam dingtelėjo dar

413
 Mark Sullivan

gyvendamas Casa Alpina. Jis susimąstė apie tėvą Rė, kažin kaip sekasi
jiedviem su broliu Bormijumi. Vos tik pasitaikys proga, jis būtinai nu-
siveš Aną į Motą, supažindins su kunigu ir paprašys palaiminti jųdviejų
santuoką.
Ši mintis suteikė tiek laimės ir pasitikėjimo, kiek dar niekada ne-
buvo jautęs. Tikriausiai jausmai atsispindėjo ir veide, nes prie indus
plaunančio Pino priėjęs dėdė Albertas sušnibždėjo:
— Stovi čia išsiviepęs kaip mulkis ir žiūri į niekur— vadinasi, įsimylėjai.
Pinas nusijuokė.
— Galbūt.
— Ta jaunoji dama, kuri padėjo įsinešti radiją?
— Ana. Ta, kuri žavėjosi jūsų darbais.
— Ar tėvas žino? Mama?
— Jie dar nebuvo susitikę. Bet ta diena netrukus ateis.
Dėdė paplekšnojo Pinui nugarą.
— Būti jaunam ir degti meile. Argi ne nuostabu, kad kažkas tokio
gali nutikti šėlstant karui? Tai reiškia, kad gyvenimas kupinas gėrio,
nepaisant blogio, kurį patyrėme.
Pinas tiesiog dievino dėdę. Jo galvoje nuolat knibždėjo begalės įdo-
miausių minčių.
— Turėčiau eiti, — vaikinas nusišluostė rankas, — pasimatyti su sig207
Nebeliu.

Pinas žengė iš daugiabučio ir patraukė link Piavo alėjoje, visai netoli

telefonų stoties ir Loreto aikštės stovinčio viešbučio Diana. Dar nespėjęs
įveikti dviejų kvartalų, išvydo lavoną — vyro, gulinčio veidu į nutekama-
jame latake susikaupusį purvą. Pakaušyje juodavo kulkos palikta žaizda.
ir
Antrą trečią lavonus vaikinas išvydo už penkių kvartalų: vyras ir moteris
tebevilkėjo naktinius marškinius, lyg būtų tiesiai iš lovų ištempti į gatvę.
Kuo toliau Pinas ėjo, tuo daugiau žuvusiųjų matė — beveik visi, nušauti
tiesiai į galvas, gulėjo veidais į purvą vis aršiau saulės kepinamose gatvėse.

414
 Po raudonu dangum

Išpasibjaurėjimo Piną supykino. Kol pasiekė viešbutį Diana, spėjo

suskaičiuoti septyniasdešimt saulėkaitoje pūvančių lavonų. Į šiaurę nuo
kelio, kuriuo žingsniavo, tebeaidėjo netolygūs šūviai. Kažkas kalbėjo, esą
partizanai apsupę būrį iš Milano sprukti susirengusių juodmarškinių. Fa-
šistai kovėsi iki paskutinio atodūsio.
Truktelėjęs paradines viešbučio duris, Pinas suprato, kad šios užra-
kintos. Kiek luktelėjo ir dar pamėgino belstis, bet atsakymo nesulaukė.
Apėjęs pastatą pabandė atidaryti kitas duris — šįsyk pavyko. Tuščioje
virtuvėje kvepėjo neseniai kepta mėsa. Vienos paminkštintos dvivėrės

į
durys kitame virtuvės gale vedė tuščią tamsų restoraną, kitos — į blau-
siai apšviestą salę.
Pinas stumtelėjo salės duris ir sušuko:
— Laba diena?
Išgirdęs metalinį užtaisomo ginklo trakštelėjimą, nedelsdamas iškėlė
rankas.
— Mesk ginklą, pareikalavo vyras.
—

— Aš neturiu ginklo, — Pinas išgirdo virpesį savo paties balse.

— Kas toks?
— Pinas Lela. Man
liepta ateiti
susitikti su amerikiečiu, pavarde Nebelis.
Jo ausis pasiekė kimus juokas, ir
iš šešėlio švieson žengė liesas ištįsėlis

JAV kariškio uniforma. Jau plikti pradėjusio didžianosio vyro veide švy-
tėjo plati šypsena.
— Nuleiskite ginklą, kaprale Daloja,
- -
paragino jis. Šitas — su kvietimu.
Kapralas Daloja, striukas raumeningas bostonietis, nuleido šautuvą.
Aukštesnysis amerikietis priėjo prie Pino ir ištiesė ranką.
— Majoras Frankas Nebelis, JAV penktoji armija. Priešlėktuvinis arti-
leristas penktojoje, dar šiek tiek rašinėju Stars and Stripes* ir mėgėjiškai
domiuosi psichologija.
Pinas nesuprato pusės jo išbertų žodžių, tačiau linktelėjo.
— Ką
tik
atvykote, majore Nebeli?

JAV kariuomenės laikraštis, leidžiamas nuo 1861-ųjų.

415
 Mark Sullivan

— Vakar naktį, — atsiliepė šis. — Su šia pirminės žvalgybos grupe

aplenkėme dešimtąją kalnų armiją, kad spėčiau bent kiek apsidairyti

mieste prieš pasirodant mūsiškiams. Tad klok, Pinai, kas ten dedasi?
Ką matei pakeliui?
— Šalikelėse pilna lavonų vyko keršto žudynės, naciai
— fašistai ir
stengiasi pabėgti, — pradėjo pasakoti Pinas. — Partizanai šaudo juos
visus iš eilės. Bet vakar pirmąsyk per kelerius metus buvo įjungti ga-
tvių žibintai ir nevyko bombardavimai — valandėlę išties atrodė, jog
karas baigėsi.
— Man patinka, — Nebelis išsitraukė bloknotą. — Vaizdinga.
Pakartok.
Pinas pakartojo, ir majoras užsirašė jo žodžius.
— Tave pavadinsiu partizanų kariu, gerai?

— Žinoma, — Pinui patiko šių žodžių skambesys. — Kuo dar galiu

būti naudingas?
— Man reikia vertėjo. Sužinojau, kad moki angliškai, ir štai — tu čia.
— Kas jums pranešė?
— Paukštukas pačiulbėjo, -
numojo Nebelis. — Pats supranti. Esmė
ta, kad man reikia pagalbos. Pasirengęs ištiesti pagalbos ranką vargšui
amerikiečiui, Pinai?
Jaunuoliui patiko majoro tartis. Iš tiesų žavėjo viskas, kas susiję su juo.
— Be abejonės.
— Tai vyras, uždėjęs ranką Pinui ant peties, Nebelis porino toliau,
—

lyg jiedu būtų seni sąmokslininkai. — Taigi, šiandien man iš tavęs reikės

į
dviejų dalykų. Pirmiausia padėk man įsigauti telefono stotį, kad galė-
čiau paskambinti keletu numerių ir padiktuoti kelis tekstus.
Pinas linktelėjo.

— Galiu. Kas dar?

Nebelis plačiai nusišypsojo.
— Ar
gali mums gauti vyno? Viskio? Gal merginų ir muzikos?
— Kam?

416
 Po raudonu dangum

— Prakeiktam vakarėliui, - dar plačiau išsiviepė Nebelis. - Sutemus

čia susiburs mano bičiuliai, o šis karas, teprasmenga jis skradžiai, tuo-
jau baigsis, tad jie tikrai norės pašvęsti ir nuleisti garą. Kaip skamba?
Majoras mokėjo užkrėsti nuotaika: šypsena tuojau atsirado ir Pino
veide.
— Skamba smagiai!
— Ar galėtum? Gauti įrašų
grotuvą ar trumpųjų bangų imtuvą?
Gražių italių merginų mums pašokdinti?
— Ir vyno,
ir
viskio. Dėdė turi abiejų.
— Tavo dėdė už savo darbus — dar įspūdingesnius, nei reikalauja
pareiga, sulauks Sidabrinės žvaigždės. Ar galėsi viską atgabenti šįva-
—-

kar iki devynių?

Pinas žvilgtelėjo į -
laikrodį buvo jau vidudienis. Jis linktelėjo.
— Tik nuvešiu jus į telefono stotį ir imsiuosi darbo.

Nebelis atsigręžė į amerikicčių karius ir saliutuodamas sušuko:

— Man regis, aš jau myliu šį vaikį.
—Jei parūpins čion dailių mergiočių, majore, aš pats jį Garbės
medaliui nominuosiu, — atsiliepė kapralas Daloja.
Pinas įvertino kapralą naujomis akimis.
— Kam gi rūpi tie medaliai? — pridūrė Daloja. - Mums reikia mo-
terų, muzikos ir gėrimų.
— Rasiu visus tris, — patvirtino Pinas, ir kapralas mitriai jam saliu-

tavo. Nusikvatojęs vaikinas nužvelgė majoro uniformą.

— Marškinius geriau nusivilkite. Atkreips per daug dėmesio.
Nebelis paklausė ir
iš viešbučio Diana paskui Piną išėjo vilkėda-

mas trumparankovius marškinėlius, kareiviškas kelnes ir avėdamas

aulinius batus. Telefonų stoties įėjimą saugojo partizanų sargybi-
niai, bet kai Pinas parodė praėjusį vakarą gautą laišką ir paaiškino,
kad Nebelis didingą Milano sukilimo istoriją aprašys ir paskelbs
savo skaitytojams Amerikoje, jie tuojau pateko vidun. Pinas nuve-
dė Nebelį į kabinetą, kuriame stovėjo rašomasis stalas ir telefono

417
 Mark Sullivan

aparatas. Prisiskambinęs, kam reikia, majoras delnu pridengė ragelį

ir priminė:
— Pasitikime tavimi, Pinai.
— Žinoma, pone, — linktelėjo Pinas
ir pamėgino saliutuoti ne ma-
žiau grakščiai nei kapralas Daloja.
— Nedaug trūksta, — nusijuokė Nebelis. — O dabar eik ir surenk
mums nepamirštamą vakarėlį.
Pasisėmęs naujų jėgų Pinas išėjo stoties ir patraukė Buenos Airių
iš

gatve
į
šiaurę, link Loreto aikštės, sukdamas galvą, kaip per aštuonias
su puse valandos gauti viską, ko prašė Nebelis. Gatve priešais kaip tik
artinosi daili, vos dvidešimt perkopusi mergina be vestuvinio žiedo
ant rankos. Atrodė kiek sunerimusi.
Pinas spontaniškai ją užkalbino:
— Signorina, per favore, ar šįvakar norėtumėte pasilinksminti
vakarėlyje?
— Vakarėlyje? Šįvakar? Su tavimi? — prunkštelėjo ji. — Tikrai ne.
— Bus muzikos, vyno ir maisto.
kad
Ir turtingų amerikiečių karių.
veido
Mergina krestelėjo galvą, nuo nusimestų plaukų sruogas.
— Milane dar nėra amerikiečių.
— Išties yra ir bus dar daugiau — viešbutyje Diana, švenčių salėje,
devintą vakare. Ar pasirodysite?
Gražuolė sudvejojo.
— Neskiedi?
— Prisiekiu motinos siela.
— Tuomet pagalvosiu. Viešbutyje Diana?
— Kaip tik ten. Vilkėkite šokių suknelę.

— Pagalvosiu, — pakartojo mergina nuėjo. ir

Pinas nusišypsojo. Ji ateis. Beveik būtų galėjęs lažintis.
Vaikinas žingsniavo toliau. Sutikęs kitą patrauklią merginą, išbėrė
jai tuos pačius žodžius ir sulaukė daugmaž tokio pat atsakymo. Trečio-
ji reagavo kiek kitaip. Ji tuojau užsidegė noru ateiti į Pino vakarėlį, o

418
 Po raudonu dangum

išgirdusi, kad ten bus turtingų karių iš Amerikos, pasišovė dar atsivesti
ir keturias drauges.
Pinas taip džiaugėsi, kad tik pasiekęs Loreto aikštės kampą ir Bel-
traminio šviežių vaisių ir daržovių krautuvėlę susiprato, kur esąs. Durys
buvo atdaros. Šešėliuose jis pastebėjo žmogaus siluetą.
— Karletai? Ten tu?

Pino vaikystės draugas bandė užtrenkti duris jam prieš nosį, bet
vaikinas įbruko į tarpdurį petį ir jėga nugalėjo gerokai smulkesnį
Karletą, jį nustumdamas.
— Dink iš mano parduotuvės! — suriko Karletas, traukdamasis at-

bulas. — Išdavikas. Nacis!

Bičiulis buvo netekęs daug svorio. Pinas tai pastebėjo vos spėjęs
paskui save užtrenkti duris.
— Aš nei nacis, nei išdavikas.

— Aš mačiau svastiką! Ir tėvas matė! — iškošė Karletas, rodydamas

į kairįjį Pino žastą. — Anava ten. Tai kas gi daugiau tokią nešiotų, jei
ne nacis?
— Šnipas nešiotų, — atšovė Pinas
ir
išklojo viską draugui.
Matė, kad senasis draugas neskuba juo tikėti, bet išgirdęs Lejerso
pavardę ir supratęs, kad tai jį Pinas šnipinėjo, Karletas tuojau viską
permąstė.
— Jei būtų sužinoję, Pinai, tave būtų nužudę, - pasakė jis.
— Žinau.
— Ir vis tiek ryžaisi? — Karletas papurtė galvą. — Štai tuo mudu
skiriamės. Tu rizikuoji ir veiki, o aš... Aš tik žiūriu ir bijau.
ir
— Bijoti nebėra ko,
-
ramino jį Pinas. — Karas baigėsi.
— Nejaugi:
— Kaip tavo mamai?
Karletas nunarino galvą.

419
 Mark Sullivan

— Nebėr jos, Pinai. Mirė sausį. Per šalčius. Negalėjau kaip reikiant
sušildyti — neturėjom nei kuo kūrenti, nei kuo prekiauti. Negyvai
užsikosėjo.
— Apgailestauju, — Pinui užspaudė gerklę. - Gerumo jai nestigo, vi-
sai kaip tėvui gero ūpo. Turėjau būti čia ir padėti tau juodu palaidoti.
—

— Buvai ten, kur ir turėjai būti. Kaip ir aš, — atsiliepė Karletas. At-

rodė toks sugniuždytas, kad Pinui norėjosi kaip nors jį pralinksminti.

— Vis dar groji būgnais?

— Senokai neteko.
— Bet būgnus tebeturi?
— Rūsyje.
— Žinai kokių muzikantų kaimynystėje?
— O kam?
— Pasilinksminti.
— Žinoma, regis, pažįstu. Aišku, jeigu jie dar gyvi.
— Puiku. Eime.
— Ką? Kur?
— Pas mane, paieškoti tau šio to užkąsti, — paaiškino Pinas. — O tada
eisime ieškoti vyno, maisto ir daugiau merginų. O kai turėsime visko
pakankamai, karo pabaigai atšvęsti iškelsime puotą, kuriai neprilygs
niekas.
 29 skyrius

Antrąją didžiojo Milano sukilimo dieną, devintą valandą va-

karo, Pinas su Karletu iš asmeninių dėdės Alberto atsargų į vieš-
butį Diana jau buvo pernešę šešias dėžes vyno ir dvidešimt litrų
naminio alaus. Pino tėvas prisidėjo dviem pilnutėliais grapos
buteliais, o Karletas suieškojo tris neatidarytus viskio butelius,
kuriuos jo tėvas prieš daugelį metų buvo kažkur gavęs dovanų.
Kapralas Daloja viešbučio rūsyje aptiko išardytą muzikantų
pakylą
ir įsakė ją surinkti tolimiausiame salės gale. Scenos kampe
stovėjo paruoštas Karleto būgnų rinkinys. Mušdamas bosinį būg-
ną vaikinas derino lėkštes, trimitininkas, klarnetininkas, saksofo-
nininkas ir trombonininkas — savuosius instrumentus.
Pinas prisėdo prie amerikiečių ant scenos užkelto pianino ir
nerimaudamas mėgino klavišus. Instrumento nebuvo lietęs be-
veik metus. Vis dėlto davė rankoms valią ir sugrojo kelis akordus.
To pakako.
Minia prapliupo raginti ir šaukti. Pinas teatrališkai pakėlė
ranką prie kaktos, nužvelgė dvi dešimtis amerikiečių karių, būrį
atvykusių iš Naujosios Zelandijos, aštuonis žurnalistus ir mažiau-
siai trisdešimt milaniečių merginų.
— Pakelkime tostą! — suriko majoras Nebelis ir užšoko ant sce-

nos su vyno taure rankoje. Nors dalį išlaistė ant žemės, dėl to
nekvaršino sau galvos. Vyras pakėlė taurę. — Už karo pabaigą!
Minia užriaumojo. Kapralas Daloja prišoko majorui prie šono
ir sušuko:
— Už
tai,
kad pagaliau atėjo galas žmogžudžiams diktatoriams
keistais juodais kirpčiukais ir apgailėtinais kvadratiniais ūseliais!

421
 Mark Sullivan

Kareiviai prapliupo linksmai kvatotis.

Pinas irgi juokėsi, bet šiaip ne taip įstengė išversti jo žodžius
moterims. Šios pritardamos šūktelėjo ir pakėlė taures. Karletas vie-
nu dideliu gurkšniu ištuštino savo taurę ir nusišypsojo nuo vyno
drėgnomis lūpomis. Sumušęs būgnų lazdelėmis, riktelėjo:
— Nagi, Pinai, duok ritmą!

Kilstelėjęs dilbius, alkūnes, riešus ir plaštakas, Pinas palenkė

pirštus viršum klavišų ir pradėjo skambinti aukščiausias natas. Va-
landėlę pagrojęs švelniausiais tonais, tuojau įliejo boso skambesio
ir gyvybės persmelkto ritmo, netrukus virtusio viena tų melodijų,
kurias skambinti mokėsi dar prieš pradedant kristi bomboms.
-
Šįsyk tai buvo improvizacija pagal Pinetops Boogie Woogie gry-
niausia šokių muzika.
Minia sujudo, o netrukus — ir visai pašėlo, nes Karletas čiupo
būgnų lazdeles ir ėmėsi lėkščių, o nuo jų neatsilikdama sugaudė
bosinė gitara. Vienas po kito kariai čiupo itales merginas ir suko
jas svingo žingsniu, vis pakalbindami tarp kelių ir rankų prisilieti-
mų, klubų vingių ir apsisukimų ratu. Kiti gi liko salės pakraščiuose
ir nervingai dėbčiojo į gražuoles arba stovėjo su taurėmis ranko-
se,rodomaisiais pirštais atkartodami melodijos taktą, siūbuodami
klubais ir kilnodami pečius pagal pašėlusį Pino grojamo bugio rit-
mą. Retsykiais kuris nors garsiai šūktelėdavo — vien dėl girtumo ir
pramogos.
Klarnetininkas sugrojo solo partiją. Jo pavyzdžiu pasekė sak-
sofonininkas ir trombonininkas. Muzikai nutilus, nugriaudėdavo
plojimai irraginimai pagroti dar. Į priekį žengęs trimitininkas visus
užbūrė jau pirmosiomis Boogie Woogie Bugle Boy gaidomis.
Dauguma amerikiečių karių mintinai mokėjo žodžius ir plėšė
dainą iš visos širdies, negailėdami jėgų šokių aikštelėje. Kiti karei-
viai gėrė, linksmai šūkavo, rėkavo, šoko ir gėrė dar daugiau, visiškai
pasiduodami gyvam smagumui ir
atsipalaiduodami. Pinui sugrojus

422
 Po raudonu dangum

paskutines natas, sukaitusių šokėjų minia prapliupo garsiomis ovaci-

jomis ir ėmė trypti kojomis.
— Dar! - šaukė jie. - Pakartot!

Pino veidu ir kūnu sruvo prakaitas, bet jis neprisiminė kada nors jau-
tęsis toks laimingas. Dabar jam tetrūko Anos. Ji niekada nematė Pino
grojančio, nė gaidos. Tikriausiai sąmonės netektų. Prajuokintas tokios
minties, vaikinas susimąstė apie brolį. Kur jis dabar? Vis dar kaunasi su
naciais?
Jį nudiegė kaltė, kad linksminasi, kol brolis kaunasi mūšio lauke. Bet
tada atsigręžė į Karlerą, kuris plačiai išsišiepęs pylėsi sau dar vieną sklidi-

ną taurę vyno.
— Nagi, Pinai,
- -
sušuko Karletas. Duok žmonėms, ko jie nori!
— Gerai jau! — suriko miniai Pinas. — Bet pianistui irgi reikia išgerti!

Grapos!
Kažkas tuojau pribėgo su pilna taure. Pinas užsivertė gėrimą link-
ir
telėjo Karletui, kuris nedelsdamas sumušė lazdelėmis. Dar akimirka, ir
jie vėl pasinėrė į jų instrumentų liejosi bugivugio ritmai, o Pi-
muziką: iš

nas improvizavo pagal kiekvieną kada nors girdėtą ar skambinti mėgintą

melodiją.
1280 Stomp. Boogie Woogie Stomp. Big Bad Boogie Woogie.
Minia ėjo proto dėl kiekvienos iš jų. Pinas dar niekada nebuvo
iš

šitaip linksminęsis — staiga jis suprato, kodėl tėvams taip patikdavo į va-
karėlius kviestis muzikantų.
Kai apie vienuoliktą jie stabtelėjo pailsėti, prie jo priėjo majoras Nebelis.
— Nuostabu, kary. Tiesiog nuostabu! — gyrė jis.
— Buvo smagu? — nusišypsojo Pinas.
— "Tai geriausias kada nors vykęs vakarėlis, ir jis dar tik įsisiūbuoja.
Viena iš tavo merginų gyvena netoliese — prisiekinėja, kad jos tėvo rūsyje
gausybė visokiausio gėralo!

423
 Mark Sullivan

Pinas pastebėjo ne vieną už rankų susikibusią porą, neriančią pro sa-

lės duris ir traukiančią laiptais aukštyn. Nusišypsojęs nutarė atsigaivinti
vandeniu ir vynu.
Priėjęs Karletas apkabino jį per pečius ir tarė:
— Ačiū, kad šiandien mane pargriovei.

— Argi ne tam reikalingi draugai?

— Draugai per amžius?
— Kol numirsime.
Pirmoji Pino į vakarėlį pakviesta mergina žengė prie jo.
— Tu
-
Pinas? — užkalbino.
— Taip. O tu kuo vardu?
— Sofija.
Pinas ištiesė ranką.
— Malonu susipažinti, Sofija. Linksminiesi?
— Čia labai smagu, deja, aš nemoku anglų kalbos.
— Kai kurie
kariai, pavyzdžiui, antai kapralas Daloja, kalba itališkai.
O kiti? Tiesiog šok, šypsokis ir leisk kūnui prabilti meilės kalba.
Sofija nusikvatojo.
— Kai taip pasakai, atrodo vienas juokas.
— Aš stebėsiu, pažadėjo Pinas ir patraukė atgal prie pakylos.
—

Jis išlenkė dar šlakelį grapos ir

jie vėl ėmė groti bugivugį — tai tiksliai,
tai duodami valią improvizacijai, o netrukus vėl grįždami prie žinomos
melodijos, kol ošianti minia trypė šokių aikštelėje. Vidurnaktį užmetęs
akį į salę Pinas išvydo Sofiją kapralo Dalojos glėbyje — iki ausų išsišiepęs
vyras suko ją šokio žingsniu, vis palenkdamas prie žemės.
Geriau būti nė negalėjo.
Pinas išlenkė dar taurelę grapos, po kiek laiko — dar vieną ir vis
skambino, aplink užuosdamas šokėjų prakaito ir moterų kvepalų
aromatus, susiliejusius į savotišką svaiginantį muskuso dvelksmą.
Apie antrą valandą nakties vaizdas ėmė lietis akyse, o netrukus ir
visai aptemo.

424
 Po raudonu dangum

Po šešių valandų, 1945-ųjų balandžio 27-osios, penktadienio,

rytą Pinas nubudo ant viešbučio virtuvės grindų. Galva plyšo per-
pus, skrandį klaikiai raižė. Nušliaužęs į tualetą išsivėmė — skrandį
kiek atleido, bet galvos skausmas tik padidėjo.
Pažvelgęs salę pamatė, kad žmonės miega išsitiesę visur, kur
į

įmanoma — ant kėdžių, stalų, grindų... Ant scenos, už savo būg-

nų, ranka prisidengęs veidą aukštielninkas tįsojo Karletas. Majoras
Nebelis buvo susirietęs ant sofos. Ant kitos, iš nugaros apkabinęs
Sofiją, snaudė kapralas Daloja — juodu išvydęs Pinas žiovaudamas
šyptelėjo.
Prisiminęs savo lovą, Pinas pagalvojo, jog pramiegoti pagirias ten
būtų kur kas patogiau nei čia, ant kietų grindų. Gurkštelėjęs van-
dens išėjo iš viešbučio Diana ir patraukė daugmaž pietų kryptimi,
Venecijos vartų ir viešųjų sodų link. Diena atrodė nuostabi: žydra-
me danguje nė debesėlio, oras šiltas tarytum birželį.
—

Nespėjęs nueiti nė kvartalo, Pinas išvydo pirmą lavoną: į pakaušį

nušautas vyras gulėjo veidu į purvą. Kitame kvartale pastebėjo dar
tris. Už aštuonių kvartalų — penkis. Du vilkėjo juodmarškinių uni-
formas, kiti trys naktinius marškinius.
—-

Nors matė žuvusiųjų, Pinas suprato, jog pernakt Mila-

rytą irgi
ne kažkas persimainė: kol jie linksminosi ir miegojo, buvo prieita
kažkokia kritinė riba, nes gatvėse prie Venecijos vartų šurmuliavo
minios. Griežė smuikai. Grojo armonikos. Žmonės šoko, glėbes-
čiavosi, kvatojosi ir braukė ašaras. Pinui atrodė, kad tarp viešbučio
Diana sienų vykusio vakarėlio dvasia ištrūko, pasklido po miestą ir
visus priviliojo atšvęsti ilgų, baisių išbandymų pabaigą.
Pasirinkęs trumpesnį kelią namo, jis
patraukė per miesto sodą.
Žmonės tįsojo ant žolės, džiaugėsi saule, puikiai leido laiką. Pinas
nužvelgė miestiečių pilną parko taką ir priekyje pamatė pažįstamą

425
O
Mark Sullivan

—
veidą. Laisvosios Italijos oro pajėgų uniforma pasipuošęs pusbrolis
Marijus švytėte švytėjo — rodės, dar niekada nebuvo toks laimingas.
— Ei, Pinai! — sušuko jis ir čiupo pusbrolį į glėbį. — Aš laisvas! Ne-

bereikės sėdėti bute!

Kaip puiku, — džiaugėsi už jį Pinas. Kur trauki?
— —-

— Visur, bet kur, — Marijus dirstelėjo į saulėje žvilgantį rankinį

lakūno laikrodį. — Pirmiausia noriu tiesiog pasivaikščioti ir prisiso-
tinti viso to džiaugsmo, nes galas naciams ir
fašistams! Supranti, koks
jausmas?
Pinas suprato. Regis, tądien suprato visi Milane.
— Aš eisiu namo kiek numigti, — pasakė. — Vakar kiek padauginau

grapos.
Marijus nusijuokė.
— Turėjau praleisti vakarą su tavimi.
— Būtum kaip reikiant pasilinksminęs.
Pasimatysim vėliau.

į
—

— Žinoma, — atsisveikino Pinas ir

žengė priekį.
Jam dar nespėjus nueiti nė šešeto metrų, už nugaros kilo triukšmas.
— Fascista — šaukė
vyras. — Fascista!
Atsigręžęs Pinas išvydo ant kelio neaukštą stamboką vyrą, į Marijų
nukreipusį revolverio vamzdį.
— Ne! - suriko
Marijus. — Aš lakūnas, priklausau Laisvosios...
Nuaidėjo šūvis. Kulka perskrodė Marijaus galvą ir išlėkė kitapus.
Pino pusbrolis lyg skudurinė lėlė susmuko ant kelio.

—
— Jis fašistas! Mirtis visiems fašistams! — šaukė vyras, mojuodamas
ginklu.
Klykdami miestiečiai pasileido bėgti.
Pinas buvo toks sukrėstas, kad nežinojo nei ką pasakyti, nei ko
griebtis. Tik stovėjo ir žiūrėjo į Marijaus lavoną ir
iš jo galvos srūvantį

* Ir. Fascista! - Fašistas!

426
 Po raudonu dangum

kraują. Jį pykino. Bet tą akimirką prie Marijaus palinkęs žudikas jau

bandė nusegti jo rankinį lakūno laikrodį.
Pino kraujas užvirė pykčiu. Kai jau buvo bešokąs ant pusbrolio žu-
diko, šis jį pamatė.
— O tu ko žiopsai? Ei, gi tave anas kalbino. Tu irgi fašistas?
Pamatęs, kad vyras jau taikosi, Pinas nusisuko ir puolė bėgti, klaidin-
damas šaulį apgaulingais judesiais. Už nugaros aidėjo pistoleto šūviai,
cvaksėjo į vieną iš
kelių sode dar likusių medžių pataikiusios kulkos. Pi-
nas nesustojo bėgti tol, kol beveik pasiekė San Babilą ir parkas liko toli
užnugary. Tik tada leido sau iškęsti viską, ką prieš valandėlę regėjo savo
akimis. Visas rytą išgertas vanduo išvirto atgal — vaikinas žiaukčiojo, kol
įsiskaudėjo šonai.
Tarsi apdujęs jis žengė priekį ir per aplink patraukė namų link.
į

Vieną akimirką Marijus dar buvo gyvas, kitą — jau nebe. Pinas ėjo
įkaitusiomis gatvėmis drebėdamas — beprasmiška pusbrolio mirtis jam
sukėlė šoką. Negi niekas nėra saugus?
Madų rajono gatvėse žmonės šventė, sėdėjo ant slenksčių, juokėsi,
rūkė, valgė ir gėrė. Pinas praėjo Operos teatrą ir išvydo minią. Stengda-
masis išmesti galvos mintis apie mirštantį Marijų, nėrė tarp žmonių.
iš

Partizanai buvo apsupę viešbutį Regina — gestapo būstinę.

— Kas čia dedasi? — paklausė Pinas.
— Krata, - atsiliepė kažkas.
Pinas žinojo, kad nieko vertingo jie ten neras. Pats matė, kaip viskas
žuvo liepsnose. Regėjo, kaip generolas Lejersas ir pulkininkas Raufas
sudegino nesuvokiamą daugybę dokumentų. Spėliodamas, ką laužuose
sunaikino naciai, Pinas bandė negalvoti apie pusbrolio mirties siaubą.
Kas galėjo būti tuose popieriuose? Kokius dokumentus jie pasiliko — ir
kodėl?
Jis prisiminė Lejerso žodžius, ištartus prieš dvi dienas. Prieš Pinui
jį suimant, generolas prašė parvežti jį pas Dolę — argi ne? Kalbėjo

427
 Mark Sullivan

kažką apie ten paliktus popierius, dar kažką... Bent dusyk minėjo
popierius.
Galvodamas, kad Lejersas Dolės bute galėjo palikti kokių nors kal-
tę įrodančių dokumentų, vaikinas kiek prasiblaškė. Nebe taip stipriai
slėgė ir Marijaus mirtis.
Dolės namas stovėjo Dantės gatvėje, vos už kelių kvartalų. Prieš
eidamas namo ir pasakydamas tėvui, kas nutiko Marijui, jis dar už-
suks ten. Ras dokumentus iratiduos majorui Nebeliui. Pridėjus vis-
ką, ką amerikiečiui pats Pinas galėtų pasakyti apie Lejersą, Nebelis
galėtų papasakoti istoriją. Visas pasaulis išgirstų apie generolą — ti-
krą faraono vergvaldį, jo „prievartinį darbą“ ir myriop pasmerktus
darbininkus...
Po dvidešimties minučių Pinas jau bėgo laiptais į Dolės butą, pro
fojė iš už storų akinių stiklų mirkčiojančią senę.
— Kas ten)?

— Senas bičiulis, sig2072 Plastino, — nesustodamas šūktelėjo Pinas.

Pinas rado Dolės buto duris išlaužtas, kadaruojančias ant vyrių.
Prieškambaryje gulėjo atlapoti lagaminai ir dėžės, voliojosi išmėtytas
jų turinys. Pinas persigando.
— Ana? Dole?
Jis puolė į virtuvę, bet čia rado tik indų šukes ir ištuštintas spin-
teles. Kai priėjo Anos kambarį ir drebančiomis rankomis stumtelėjo
duris, pamanė, kad jį tuojau vėl supykins. Čiužinys buvo nustumtas
nuo lovos, stalčiai ir spinta — atidaryti ir iškraustyti.

Jo žvilgsnis užkliuvo už kažko po čiužiniu. Odinis dirželis. Pasi-

lenkęs Pinas kilstelėjo čiužinį ir patraukė. Iš po storo čiužinio išniro
odinė rankinė su įspaudais, kurią jo dėdė buvo Anai dovanojęs Kūčių
vakarą. Mintyse išgirdo jos žodžius: „Per visą gyvenimą nesu gavusi
nuostabesnės dovanos. Niekada su ja nesiskirsiu...“
Kur ji? Pino galva ėmė tvinkčioti. Juk išvyko prieš dvi tris dienas?

Kas nutiko? Išvažiuodama Ana tikrai nebūtų palikusi rankinės.

428
 Po raudonu dangum

Staiga jam dingtelėjo, kas gali žinoti. Nuskubėjęs į apačią, Pinas už-
dusęs puolė prie senės.
— nutiko Dolės bute? Kur ji? Kur jos tarnaitė Ana?
Kas
Mirksinčios senės akys per storus akinių stiklus atrodė dvigubai di-
desnės, iš tiesų buvo. Tada lūpos išsilenkė nuo šaltos pasitenkinimo

„—
nei

šypsenos.
— Vokiečių šliundras aną naktį išsivežė, — sukikeno. — O, kad būtum
matęs, kokių dalykėlių iš to paleistuvių lizdo paskui išnešė. Net pasako-
ti liežuvis neapsiverčia.
Pino nerimą pakeitė siaubas.
— Kur
jas išvežė? Kas:
Signora Plastino prisimerkė
rėtų. Pinas griebė ją už rankos.
ir palinko artyn, kad atidžiau
į jį pasižiū-

— Kur?
Senė sušnypštė:
— Atpažinau tave. Tu vienas jų!
Paleidęs moterį, Pinas žengtelėjo atgal.
— Nacis! — paleido gerklę ši. — Šitas nacis! Nacis, štai Čia!

ims“

Pinas puolė pro duris. Jį vijosi šaižus senės balsas:

— Sustabdykite jį! Išdavikas! Nacis! Vokiečių kekšių draugelis!

Vaikinas bėgo taip greitai, kaip tik galėjo, stengėsi atsidurti kuo to-
—

liau, kad negirdėtų įkyrią signalizaciją primenančio senės kvarkimo. Pa-

galiau sustojęs atsirėmė į sieną. Galva svaigo, galūnės tirpo, gerklę smaugė
panika. Aną ir Dolę išvežė, — galvojo jis, kone suakmenėjęs iš siaubo. —

Tačiau kur? Ir kas galėjo jas išsivežti? Partizanai? Jis tuo nė neabejojo.

Būtų galėjęs bėgti ieškoti partizanų, bet ar jie būtų jo klausę? Jei
turėtų su savimi laišką, gautą pristačius Lejersą, — juk tikrai turėtų pa-
klausyti? Pinas pasikuitė kišenėse. Laiško nebuvo. Paieškojo dar kartą.

429
 Mark Sullivan

Nieko. Ką gi, teks eiti ir tiesiog susirasti rajono partizanų vadą. O gal
dabar, kai nebeturi laiško, prisipažindamas pažįstąs Dolę ir Aną tik
prisišauktų grėsmę — juk galėtų būti palaikytas jų bendru? Jam rei-
kėjo pagalbos. Reikėjo dėdės Alberto. Eis ir susiras jį, paprašys, kad
pasinaudotų savo pažintimis ir...
Tolumoje Pinas išgirdo neaiškius riksmus. Šūksniai darėsi vis
garsesni, balsų aidėjo vis daugiau, jie vis garsėjo, o Pinui vis baisiau
svaigo galva. Pats nesuvokdamas kodėl, patraukė ne namo, bet ten,
iš kur sklido triukšmas — lyg balsai būtų jį šaukę. Jis paskubomis
yrėsi gatvėmis, mėgindamas suprasti, iš kur sklinda tas veriantis
gausmas. Galop jam dingtelėjo: triukšmas aidi iš Centrinio parko,
Sforcų pilies, kur anądien vaikštinėdami per pūgą jiedu su Ana
stebėjo ratus sukančius juodvarnius.
Nežinia, dėl pagirių, nuovargio ar paralyžiuojančios baimės,
o
kuri apėmė suvokus, kad Ana suimta, gal dėl visų trijų priežasčių,
Pinui staiga ėmė linkti kojos. Rodės, dar kiek — ir suklups. Laikas
sulėtėjo. Kiekviena akimirka įgijo siurrealų atspalvį: Pinas prisimi-
nė panašiai jautęsis kapinėse, kai ieškojo Gabrielos Rošos kūno.
Vienas po kito jį apleido pojūčiai. Galop, vangiai irdamasis pro
išdžiūvusį fontaną, lyg skonio ir prisilietimo justi nebepajėgiąs
kurčiasis jau įstengė tik matyti, kas dedasi aplink. Su kiekvienu
žingsniu jis vis labiau artėjo prie per tuščią kanalą nuleisto pake-
liamojo tilto, vedančio link pagrindinio viduramžius menančios
tvirtovės įėjimo.
Priešais ūžianti minia jau skubėjo ant tilto ir spraudėsi pro var-
tus. Miestiečių būrys vis didėjo, jie stumdėsi braudamiesi vienas
per kitą. Visur aplink Pinas regėjo jaudulio pilnus veidus. Nors
girdėjo, kad visi šaukia ir laido pokštus, minios nešamas į priekį
nesuprato nė žodžio. Jis pakėlė akis. Žydro dangaus fone aplink
subombarduotus bokštus ratus ir vėl suko juodvarniai.

430
 Po raudonu dangum

Žvilgsnio nuo paukščių Pinas neįstengė atplėšti tol, kol atsidūrė

prie pat įėjimo. Čia kažkas jį pastūmė, ir vaikinas įpuolė į milžinišką
saulės nutviekstą ir bombų paliktų duobių išraustą kiemą. Už maž-
daug šimto metrų stūksojo antroji tvirtovės siena — ne tokia didelė,
tik trijų aukštų. Ji visa mirgėjo mažais langeliais, viduramžiais įreng-
tais šauliams: pro nedideles angas patogu saugiai taikytis į priešus.
Atviroje erdvėje tarp dviejų tvirtovės sienų nebereikėjo brautis tarp
žmonių, ir aplink atsirado vietos. Dabar visi skubėjo pro Piną, nekan-
traudami prisidėti prie šimtų kitų: šie jau spaudėsi priešais ginkluotų
partizanų eilę, atskyrusią ketvirtį atviro pilies kiemo. Kariai stovėjo
Sforcų piliai atsukę nugaras.

Pinui einant kartu su kitais, vienas po kito sugrįžo ir pojūčiai.

Pirmiausia atsigavo uoslė ir vaikinas užuodė koktų, aitriai salsvą
kaitroje besistumdančių miestiečių prakaito dvoką. Jautrumą atgavo
pirštai ir sprando oda, kuria pirmąja pajuto negailestingus svilinančios
saulės spindulius. Tada išgirdo minios riksmus: negailėdami patyčių ir
užgauliojimų, milaniečiai reikalavo keršto.
— Pribaikite juos! — vienu balsu šaukė vyrai, moterys ir vaikai. — Ves-
kite čia! Lai sulaukia atpildo!
Kažką išvydę žmonės minios priekyje pritariamai užriaumojo. Sten-
gėsi prisibrauti arčiau, bet neleido partizanų sargybiniai. Betgi prieš
Piną draudimai buvo bejėgiai. Pasinaudojęs fizine jėga, ūgiu ir svoriu,
jis skynėsi kelią į priekį tol, kol nuo reginio skyrė ne daugiau kaip ke-
turios žiūrovų eilės.
Į atvirą teritoriją už karių nugarų išėjo aštuoni vyrai baltais marški-
niais, raudonomis kaklaskarėmis, juodomis kelnėmis ir gobtuvais. Ant
pečių užsikėlę karabinus, vyrai pamėgino sutramdyti minią ir atsistojo
tiesiai prieš Piną, maždaug, už keturiasdešimties metrų.

431
 Mark Sullivan

— Kas čia dedasi? — paklausė Pinas šalia stovėjusio senuko.

— Fašistams... — bedante burna nusišiepęs vyras pirštu it peiliu persi-
braukė skersai gerklės.
Gobrtuvais prisidengę vyrai stovėjo tiesia linija maždaug kas trys
metrai. Visi kaip vienas užsitaisė ginklus ir sustojo pagal komandą „lais-
vai“, veidais į vidinę tvirtovės sieną. Susirinkusieji pamažu aprimo, o
kai tolimiausiame sienos krašte, kairėje, atsivėrė durys — ir visai nutilo.
Praėjo dešimt sekundžių. Dvidešimt. Minutė.
— Nagi! — Čia karšta. Veskite juos lauk!
riktelėjo kažkas. —

Tarpduryje pasirodė devintas vyras su gobtuvu. Vienoje rankoje

laikė pistoletą, kitoje spaudė tvirtos virvės galą. Vyras žengė į aikštę.
Kai jau buvo ištraukęs bemaž du metrus virvės, tarpduryje pasirodė
pirmasis žmogus: kresnas vyriškis plonomis kojomis. Atrodė perkopęs
penkiasdešimt. Kūną dengė tik
apatiniai, kojinės ir batai.
Žmonės puolė kvatotis ir pritariamai ploti. Rodės, dar akimirka — ir
vargšas susmuks ant žemės. Paskui jį pro duris žengė dar vienas vyras,
vilkintis kelnes ir nukirptus marškinėlius trumpomis rankovėmis. Nors
laikė aukštai iškėlęs smakrą ir stengėsi bent apsimesti nebijąs, Pinas aiš-
kiai matė, kaip jis dreba. Toliau pasirodė juodmarškinis — vis dar uni-
formuotas, ir minia niekinamai sustūgo.
Pro duris žengė kūkčiojanti pusamžė moteris su liemenėle, kelnai-
tėmis ir sandalais. Miestiečiai pašėlo. Moteris buvo nuskusta plikai, ant
galvos ir veido kažkas iškeverzota lūpų dažais.
—

į
Virvę patraukus dar metrą, kiemą išėjo antra plikai nuskusta mote-
ris. Netrukus
irsaulės
trečia. Kai Pinas išvydo ketvirtą moterį, besimarkstan-
čią nuo ryškių spindulių, jam skaudžiai surietė pilvą, o drebulys
nusmelkė iki kaulų smegenų.
Tai buvo Dolė Stotlmejer. Ji vilkėjo savo pieno baltumo naktinius
marškinius, avėjo žalias šlepetes. Išvydusi kankintojus, Lejerso meilužė
puolė tarsi užsispyręs žirgas traukti virvę savo pusėn, spirtis kulnais į

žemę, pricšintis ir šaukti itališkai.

432
 Po raudonu dangum

— Ne! Jūs taip negalite! Taip neteisinga!

Įpriekį žengęs partizanas nutildė Dolę smogęs šautuvo buože tarp
menčių ir stumtelėjo į priekį. Jai suklupus pro duris išgriuvo Ana.

Ana buvo išrengta iki liemenėlės ir apatinuko, plaukai

nukirpti —

negrabiai lyg avikirpio žirklėmis. Ant pliko skalpo kur ne kur dar
stirksojo garbanų kuokšteliai. Lūpos — taip bjauriai ir plačiai išteptos
raudonais dažais, kad mergina priminė šiurpią karikatūrą. Ji dar la-
biau persigando išvydusi šaulius ir išgirdusi niekinamai šūkalojančią
ir jos mirties reikalaujančią minią.
— Ne! - tarė Pinas ir jau garsiai suriko: — Ne!
Jo žodžius užgožė laukinė kraujo ištroškusių miestiečių įsiūčio dai-
na, užgimusi ir aidinti Sforcų pilies kieme, aplink prie sienos išrikiuo-
tus pasmerktuosius. Milaniečiai brovėsi arčiau ir iš visų pusių stumdė
Piną. Bejėgis ir kamuojamas šleikštulio Pinas negalėjo patikėti savo
akimis: Ana buvo pastumta stotis prie Dolės.
— Ne,
- kartojo vaikinas. Ašaros kaupėsi akyse ir spaudė gerklę.
Ana, drebėdama visu kūnu, ėmė
—

isteriškai klykti. Pinas nesumojo,

Ne.

ko griebtis. Troško elgtis kaip išprotėjęs, kautis, šaukti partizanams,

kad ją paleistų. Deja, prieš akis vis išnirdavo senė, kuri jį atpažinusi
apšaukė naciu
ir išdaviku. Maža to,jis neturėjo laiško. Partizanai grei-
čiausiai pastatytų prie sienos jį. ir
Partizanų vadas išsitraukė pistoletą ir šovė į orą, kad minia nuš-
čiūtų. Iš baimės susirietusi Ana kūkčiodama ir drebėdama atsirėmė
nugara į sieną.
Partizanų vadas suriko:
— Šie aštuoni kaltinami išdavyste, bendradarbiavimu, paleistuvyste
ir pelnymusi iš nacių ir Salo okupuotos Italijos. Teisingiausia bausmė
jiems — mirtis. Tegyvuoja naujoji Italijos respublika!

433
 Mark Sullivan

Minia godžiai suošė. Pinas nebegalėjo ilgiau tverti. Akis degino

karštos ašaros, ir vaikinas ėmė lieti savo pasipiktinimą talžydamas
aplinkinius keliais ir alkūnėmis, kol galop prasibrovė į patį minios
priekį.
Pamatęs besiartinantį Piną, partizanų sargybinis įrėmė jam į krū-
tinę šautuvo vamzdį.
— Turėjau laišką, bet neberandu, — Pinas darsyk
apsičiupinėjo kiše-
nes. — Aš už pasipriešinimą. Įvyko nesusipratimas.
Partizanas į jį nė nepažvelgė.
— Nežinau, kas tu per vienas. Kur laiškas?
— Vakar turėjau kišenėje, bet dabar... Vyko vakarėlis, ir... Prašau,
leiskite pasikalbėti su jūsų vadu.
— Neturi jokio patvirtinimo, kad jis turėtų su tavimi kalbėtis.
— Mums reikėjo duonos! — nuaidėjo moters riksmas. Žvilgtelėjęs

partizanui per petį, Pinas išvydo, jog pirma surištoji meldžia pasigailė-
jimo. - Mums reikėjo pramisti ir išgyventi. Negi per daug norėjome?
Toliau eilėje stovėjusi Dolė atrodė jau susitaikiusi su likimu. Ji
krestelėjo galvą atmesdama plaukus ir pamėgino kilstelėti smakrą —

tik jai nepavyko.

— Pasirengę? — sušuko vadas.
— Ne! Aš — ne paleistuvė! Ne kolaborantė! Aš — tarnaitė. Nieko

daugiau. Meldžiu, kas nors patikėkite manimi. Aš tik tarnaitė. Dole,

pasakyk jiems. Dole? Nagi, pasakyk!
negirdėjo — tik
Dolė, regis, jos nė žvelgė tiesiai prieš save, į šaulius,
jau keliančius šautuvus prie pečių.
— Viešpatie! — vaitojo Ana. — Kas nors jiems pasakykite, kad aš tik
tarnaitė!
— Nusitaikykite.
Pinas prasižiojo. Dirstelėjo karį, kuris įtariai jį stebėjo. Vaikinas
į

troško įtempti diafragmą ir

visa tai — tik kvaila klaida ir...
surikti, kad tai tiesa, kad ji nekalta, kad
—-

434
 Po raudonu dangum

Ugnis!
Tarsi būgnų lėkštės ir litaurai nuaidėjo šūviai.
Kulka pervėrė Anos Martos širdį.
Pakirsta šūvio mergina įsitempė. Veide akimirką šmėstelėjo nuosta-

jį
ba, žvilgsnis nuklydo link Pino — lyg dvasia būtų ir
pajutusi paskutinį
kartą pašaukusi. Dar akimirka, ir susmukusi prie sienos Ana užgeso
kiemo dulkėse.
 50 skyrius

Regėdamas, kaip Anos kūnas trūkčioja, o ant krūtinės skleidžiasi

kraujo žiedas, Pinas pajuto: iš skilusios jo širdies ištekėjo visa meilė,
džiugesys ir muzika.
Stovėjo nė nekrustelėdamas, o jį supusi minia pritariamai ošė ir
šūkavo. Susikūprinęs jis kūkčiojo — kančia buvo tokia didelė, kad
viskas atrodė netikra: juk negali būti, kad tai jo mylimoji guli ten,
kraujo klane, kad savo akimis matė, kaip ją pakirto kulka ir kaip
kūną akimoju paliko gyvybė, kad girdėjo, kaip mergina meldė ją
gelbėti...
Susirinkusieji ėmė brautis atgalios — pasirodymas baigėsi ir visi
skubėjo išsiskirstyti. Pinas liko, kur buvęs. Stovėjo įsmeigęs akis į
prie sienos gulintį Anos kūną ir
sustingusiame jos veide regėjo kalti-
nimą išdavyste.
— Traukis jau, — paragino partizanas. — Baigėsi.
— Ne, prieštaravo Pinas. — Aš...
—

— Traukis, jei neieškai bėdos,

- įspėjo karys.
Virpėdamas Pinas dar minutėlę pažiūrėjo į Aną ir nusigręžęs nuė-
jo su paskutiniais žiūrovais. Net įveikęs vartus ir pakeliamąjį tiltą iki
galo nesuvokė, kas ką tik įvyko. Tarsi pats būtų pašautas į krūtinę ir
tik dabar pradėtų jausti veriamą skausmą. Tačiau tą akimirką, tarsi
grasindamas sunaikinti, jo pečius prislėgė sunkus suvokimas. Jis ne-
apgynė Anos. Nemirė dėl meilės taip, kaip didieji tragiški istorijų ir
libretų herojai.
Pino smegenis degino pralaimėjimas. Širdį graužė neapykanta sau
pačiam.

436
 Po raudonu dangum

-
Piną apėmė juodžiausia neviltis ir nuostaba, už ką su-
Aš bailys,
laukė tokios pragariškos bausmės. Ties eismo žiedu priešais pilį nebe-
atlaikė. Ėmė svaigti galva, pykinti. Jis įlipo į išdžiūvusį fontaną ir be
paliovos žiaukčiojo, pats matydamas, kad sykiu dar ir rauda, o praeiviai
neatplėšia nuo jo akių.
Kai Pinas pagaliau išsitiesė, atsikosėjo, nusispjovė ir nusišluostė akis,
kitoje fontano pusėje stypsojęs vyrukas jam šūktelėjo:
— Kažkurį pažinojai, tiesa?
Jo veide Pinas atpažino įtarumą ir smurto grėsmę. Iš dalies troško
prisipažinti mylėjęs Aną
ir garbingai viską užbaigti. Tik tą akimirką vy-
ras paspartino žingsnį ir puolė prie Pino, rodydamas pirštu.
— Kas nors, čiupkite jį! - šaukė jis.

Užvaldytas pirmykščio instinkto žūtbūt išgyventi, Pinas nubėgo įstri-

žai — nuo fontano link Beltramio gatvės. Riksmai pagarsėjo. Vienas vyras
bandė vaikiną sučiupti, bet šis trenkė jam kumščiu, ir anas išsitiesė ant
šaligatvio. Pinas žinojo, kad jį vejasi, ir atkakliai mėtė pėdas, bet netrukus
pastebėjo, kad mėgindami pastoti kelią praeiviai prie jo puola ir iš šonų.
Pinas žiebė alkūne vienam, spyrė į paslėpsnius kitam ir nubėgo tarp
automobilių Džuzepės Pozonės gatve. Liuoktelėjo per vieno stogą, stryk-
telėjo Rovelo garvę, kurioje peršoko vandens pilną sprogmens paliktą
į

kraterį ir gerokai atsiplėšė nuo gaudytojų. Kai ties San Tomaso gatvės
kampu atsigręžė, išvydo dar šešetą jį besivejančių vyrų.
— Jis išdavikas! Kolaborantas! Sulaikykite jį! — šaukė šie.
Bet miesto gatves Pinas nuo mažumės pažinojo kaip savo penkis
pirštus. Ėmęs bėgti greičiau jis pasuko dešinėn į Broleto gatvę, tada
kairėn — į Bosio. Priekyje, La Scala aikštėje, būriavosi žmonės. Pinas
pabijojo bėgti pro juos ir nerti į Galeriją, bet jį tuojau prisivijo šūksniai
apie išdaviką.

437
O
Mark Sullivan

—
Kitapus gatvės, didžiajame Operos teatre, bolavo atdaros
durys. Pribėgęs Pinas įpuolė į koridorių ir laikydamasis šešėlyje
nuslinko į tamsesnę vietą. Čia stabtelėjo: žinojo, kad iš lauko jo
tikrai niekas nepastebės. Žvelgdamas pro atviras duris laukė, kol
šeši vyrai pralėkė pro šalį aikštės link. Gaudydamas orą Pinas liko,
kur buvęs — norėjo įsitikinti, kad tikrai paspruko nepastebėtas.

ns“
La Scala gilumoje pasigirdo tenoras: solistas lavino balsą, kar-
todamas gamą.
Grįžtelėjęs Pinas netyčia paspyrė kažkokį metalinį daiktą.
Žvangtelėjo kiek per garsiai, ir pro atviras duris jis pamatė prie
fontano regėtą vyrą, stovintį lauke ant šaligatvio, bet įtariai žiū-
rintį vidun.
Vyras žengė pro duris ir nusibraukė nuo delnų dulkes.
— Tu juk čia, tiesa, išdavike?

Pinas netarė nė žodžio ir liko šešėlyje, suprasdamas, kad vyras

nemato, kaip jis susilenkęs slenka artyn. Nepažįstamasis žengė į
priekį net tada, kai Pinas ėmė atsargiai pirštų galiukais tyrinėti
grindis ir rado numestą plieninį armatūros strypą. Jį tikriausiai
paliko darbininkai, remontavę subombarduotą Operos teatrą.
Sunkus strypas storiu prilygo Pino nykščiui, ilgiu — dilbiui. Kai
vyras, atsekęs nuo fontano, stovėjo vos per kelis metrus ir pri-
simerkęs stengėsi ką nors įžiūrėti prieblandoje, Pinas užsimojo
strypu, taikydamasis į blauzdas. Vis dėlto kirto per aukštai: trenkė
tiesiaikelio girnelę.
į

Žmogus suriko. Pinas pašoko, žengė porą žingsnių į priekį ir

kumščiu vožė jam į skruostą. Šis krito ant žemės. Deja, už jo pa-
sirodė dar du, vijęsi Piną prieš tai. Vaikinas apsisuko ir leidosi
bėgti gilyn į tamsą, atkišęs rankas ir apgraibomis ieškodamas ke-
lio link dainuoti pradėjusio tenoro. Pinas dusyk suklupo, kelnės

438
 Po raudonu dangum

užsikabino už vielos, ir stengdamasis įdėmiai klausytis, kaip toli aidi

jo gaudytojų žingsniai, iš pradžių neatpažino arijos, kurią repetavo
tenoras.
Vėliau visgi suprato. Vėsti /a Giubba — Apsivilk kostiumą. Iš operos
Pagliacci — Pajacai. Arija srūte sruvo gedulu ir netekties kančia, ir
Pino mintis apie persekiotojus sutrikdė kulkų ir krentančios Anos
vaizdai. Užkliuvęs jis kažkur susitrenkė galvą, išvydo žvaigždes ir nu-
krito kone netekęs sąmonės.
Kai pakilo, skambėjo antrasis arijos posmas. Kanijus, pajacas su-
daužyta širdimi, ragino save gyventi toliau, prisidengus kauke ir pa-
slėpus vidinę kančią. Pinas dešimtis kartų buvo girdėjęs šios arijos
įrašą — dabar ji, kaip ir koridoriuose už nugaros bildantys žingsniai,
ragino

Jis
jįapgraibomis
veikti.
priekį, kol skruostu pajuto gaivaus
skynėsi kelią į

oro gūsį, o grįžtelėjęs išvydo ir šviesos ruoželį. Jau bėgdamas stumtelė-

jo duris ir atsidūrė didžiojo Operos teatro užkulisiuose. Buvo čia kelis
kartus lankęsis ir anksčiau stebėjo pusseserės Ličijos repeticijas. La
—

Scala scenos viduryje stovėjo jaunas tenoras. Pinas įžiūrėjo jį neryš-

kioje šviesoje, bepradedantį trečiąjį posmą.

Ridi, Pagliaccio, sul tuo amore infranto.“

Išniręs už užuolaidos vaikinas nusileido laiptais, vedančiais į šoni-

iš

nę ložių eilę. Ja tykino link išėjimo, o tenoras traukė: Ridi de! duol, che
tavvelena il corF*
Žodžiai lyg strėlės smigo Pinui
Staiga tenoras nutilo ir įtariai sušuko:
į
širdį, atimdami vis daugiau jėgų.

— Kas jūs? Ko norite?

*
It. Ridi, Pagliaccio, sul tuo amore infranto. - Juokis, pajace, savo meilę praradęs.
** It. Ridi del duol, che tavvelena il cor! - Juokis, pajace, nors iš skausmo tau plyšta širdis!

439
 Mark Sullivan

Atsigrįžęs Pinas suprato: solistas kreipiasi į tris jo gaudytojus, užli-

pusius ant scenos.
— Ieškome išdaviko, — paaiškino vienas jų.

Pinas stumtelėjo duris, ir šios klaikiai sucypė. Jis vėl puolė bėgti —

per laiptų aikštelę nusileido žemyn ir puolė į fojė. Duris rado atlapotas.
Šokęs į kiemą, nusiplėšė marškinius ir liko tik su baltais berankoviais
marškinėliais.
Dirstelėjo kairėn. Nuo namų
jį skyrė vos penki ar šeši kvartalai, bet
traukti ten ir rizikuoti sukelti šeimai pavojų dabar tikrai negalėjo. Užuot
pasukęs namo, Pinas perbėgo tramvajaus bėgius ir nėrė į aplink Leo-
nardo da Vinčio skulptūrą susibūrusią minią, švenčiančią karo pabaigą.
Nors stengėsi išlikti budrus, mintyse vis girdėjo palūžusio Pajaco dai-
ną, matė, kaip Ana šaukiasi pagalbos, paskui susilenkia nuo kulkos ir
suklumpa.
Pinas visomis jėgomis stengėsi nesukniubti ir nepratrūkti verkti.
Visomis jėgomis bandė plačiai šypsotis, tarsi ir jis negalėtų atsidžiaugti
išsivadavimu nuo nacių. Prisidengęs dirbtine šypsena, perėjo Galerijos
prekybos centrą — tiesiog šypsojosi ir žengė į priekį, gerai nė nežinoda-
mas, kur eina.
Vis dėlto, vos išėjęs lauką, jau žinojo. Katedros aikštėje didžiulė mi-
į

nia linksminosi, valgė, gėrė, šoko ir muzikavo. Pinas įsimaišė tarp žmo-
nių, sulėtino žingsnį ir šypsodamasis pamažu artėjo prie į katedrą melstis
traukiančios saujelės, iš paskutiniųjų stengdamasis pernelyg neišsiskirti.
Milano katedra Pinui reiškė prieglobstį. Jie gali nusivyti jį vidun, bet
iš ten išsivesti — ne.
Kai bažnyčios durys jau buvo ranka pasiekiamos, išgirdo riksmą už

nugaros:
— Nagi štai jis! Sustabdykite jį! Išdavikas! Kolaborantas!

440
 Po raudonu dangum

Pinas atsisuko ir išvydo persekiotojus besiartinančius aikšte. Pas-

kui kelias savo motinos amžiaus moteris jis nedelsdamas puolė į
baziliką.

Vitražinius langus dengė lentos, tad šviesą katedros viduje skleidė

tik žvakės, mirgančios daugelyje nišų ir maldyklų abipus salės, kiek gau-
siau — aplink altorių.
Žvakės tądien menkai tepadėjo: katedroje tvyrojo anglies juodumo
tamsa, ir Pinas negaišdamas laiko tuo pasinaudojo. Nuo koplyčių kai-
riajame salės krašte nuskubėjo prie klausyklų dešinėje — tamsių, aukštų
medinių būdelių, nesuteikiančių jokio privatumo nusidėjėliui, turin-
čiam klūpoti atviroje erdvėje ir kuždėti išpažintį viduje sėdinčiam dva-
sininkui.
Klaikus pažeminimas — Pinas negalėjo pakęsti išpažinčių katedroje.
Vis dėlto vaikystėje išpažinties buvo ėjęs ne kartą, tad puikiai prisimi-
nė, kad čia klausyklas nuo sienos skiria trisdešimties, na, daugiausia
penkiasdešimties centimetrų tarpas. Vildamasis, kad tiek ir pakaks,
jis pamažu įsispraudė už trečiosios būdelės, stovinčios toliausiai nuo
žvakidžių.
Pinas stovėjo ten drebėdamas, kiek susigūžęs, kad kaip įmanoma ge-
riau pasislėptų, ir džiaugėsi, kad išsilaisvinimo dieną nė vienas kunigas
neklauso išpažinčių. Į mintis vėl sugrįžo arija, drauge su ja — ir Anos
mirtis, bet galop jis nuvijo tuos prisiminimus šalin ir prisivertė klau-
sytis, kas dedasi aplink. Jį pasiekė rožinį kalbančių moterų kuždesiai.
Kažkas kostelėjo. Sucypė didžiosios durys. Pasigirdo vyrų balsai. Pinas
vos laikėsi nedirstelėjęs pro kraštą. Jis laukė. Žingsniai garsiai aidėjo vis
arčiau. Vyrai ėjo sparčiai.
— Kur
jis prasmego? — nerimo vienas.
— Kažkur čia, — atsiliepė kitas. Atrodė, kad stovi tiesiai priešais
klausyklą.

441
O
Mark Sullivan

— Ateinu, pasigirdo trečias balsas ir dar vieni žingsniai.

—

— Ne, tėve, — atsiprašė pirmasis. — Ne šiandien. Mes tik,

na, ėjome
pasimelsti į koplyčią.
— Jei pakeliui nusidėsite, aš lauksiu, — atsakė kunigas. Atsivėrė klau-
syklos durelės.
Pinas visu kūnu pajuto, kaip nuo dvasininko svorio būdelė smuk-
telėjo. Jis girdėjo, kaip anie du vyriškiai nudūlino gilyn į katedrą. Vos
alsuodamas laukė. Brangi buvo kiekviena akimirka. Mintyse ir vėl už-
dainavo pajacas. Pinas pamėgino išmesti ariją iš galvos, bet ši niekur
nesitraukė.
Bijodamas, kad vėl puls į ašaras, Pinas suprato, kad laikas judintis.
Pamėgino atsargiai išlįsti iš už klausyklos, bet batas užkliuvo už laiptelio.
— O,
-
prabilo kunigas. — Pagaliau klientas.
Jis atitraukė pertvarą, bet už šios tvyrojo tik tamsa
nors į akį durk.
—

Nesumodamas, kaip geriau pasielgti, Pinas paklausė vienintelės į galvą

šovusios minties. Priklaupė.
— Šventasis tėve, atleiskite mano nuodėmes, — vos išlemeno Pinas.

— Klausau?
— Nieko nepasakiau, — raudojo vaikinas. - Nieko nepadariau.
— Apie ką tu? —
nesuprato dvasininkas.

—
Pinui atrodė, kad jei prisipažins bent ką nors daugiau — susmuks
vietoje, tad pašokęs ant kojų nėrė gilyn į katedrą. Jis perėjo navą ir rado
duris, kurias prisiminė nuo vaikystės. Išėjęs pro jas, vėl atsidūrė kieme,
Arkivyskupijos gatvėje.
Aikštės link skubėjo dar daugiau patenkintų veidų. Puolęs priešin-
ga kryptimi, Pinas pasuko už katedros. Jau galvojo traukti namo arba
pas dėdę Albertą, tačiau staiga pastebėjo pro duris tolimajame katedros
krašte, netoli Viktoro Emanuelio II alėjos, išeinančius kunigą ir darbi-
ninką. Jiems už nugarų buvo laiptai, kuriais Pinas prisiminė vaikystėje
lipęs per išvyką su bendraklasiais.

442
 Po raudonu dangurn

Laukan žengė dar vienas darbininkas. Pinas sugavo jau beužsi-

trenkiančias duris ir leidosi kopti stačiais siaurais laiptais, kurių būtų
pakakę trisdešimties aukštų namui. Pasiekęs viršų, pateko į palei
ilgąjį bazilikos kraštą nutiestą terasą visai greta bažnyčios smailių,
gotikinių arkų ir chimerų. Jaunuolis vis dirsčiojo į puikios būklės
spalvotą Madonos skulptūrą viršum aukščiausio katedros bokšto,
stebėdamasis, kaip jai pavyko išlikti per karą ir kiek griuvėsių regėjo
jos akys.
Pamažu slinkdamas pirmyn tarp stogą laikančių atramų, šaltu
prakaitu permirkęs Pinas drebėjo net negailestingoje saulėkaitoje.
Sustojo tik pasiekęs balkonėlį viršum didžiųjų katedros durų. Iš čia
jis nužvelgė bombų sužalotą savo miestą ir sprogimų išvagotą gyve-
nimą, paklotą prieš akis tarsi nudriskęs, kulkų suvarpytas skvernas.
Pinas atlošė galvą dangui ir iš bedugnio jo skausmo ištrūko kuždesys:
— Aš netariau nė žodelio, kad ją išgelbėčiau, Dieve. Nieko nepadariau.

Pripažinimas akimirksniu grąžino tragediją, ir ašaros užspaudė

gerklę.
— Po visko... Po visko aš nieko nebeturiu.
Iš aikštės apačioje Piną pasiekė juokas, muzika ir dainos. Jis žengė
į balkoną
tik
ir dirstelėjo pro tvorelę. Devyniasdešimčia metrų žemiau,
kur beveik žibintus
kaip ten, prieš dvejus metus stebėjo įrengi-
nėjančius darbininkus, dabar grojo smuikai, armonikos ir gitaros.
Matė per rankas keliaujančius vyno butelius, besibučiuojančias, šo-
kančias ir mylinčias poras, kurioms neberūpėjo karas...
Kančia ir gedulas smaugte smaugė Piną. Pamanė, kad ši kan-
čia — tai jo pelnyta bausmė. Nunarino galvą, kai suvokė, kad visa
tai tarp Dievo ir... Galvoje vėl suskambo pajaco sudaužyta širdimi
—

arija, o Ana vėl susilenkė ir krito — dar ir dar kartą... Dar kelios
akimirkos, ir jo tikėjimas Dievu, gyvenimu, meile, šviesiu rytojumi
visiškai išseko.

443
 Mark Sullivan

Įsikibęs į marmurinį stulpelį, Pinas užlipo ant balkono tvorelės.

Visų paliktas, vienišas išdavikas. Pakėlė akis į žydru dangumi besiritan-
čius purius debesis ir nusprendė: toks reginys prieš mirštant tiks kuo
puikiausiai.
— Matei, ko pridariau, Viešpatie, — tarė, paleisdamas stulpelį, kad
galėtų žengti baisiausią gyvenimo žingsnį. — Meldžiu, pagailėk mano
sielos.
 31 skyrius

— Stok! riktelėjo kažkas jam už nugaros.

—

ir
Pinas krūptelėjo: dar kiek, būtų praradęs pusiausvyrą, žengęs nuo
tvorelės, esančios tokiame aukštyje, kaip trisdešimties aukštų pastato
stogas, ir nėręs į akmeninę aikštę pasitikti mirties. Vis dėlto alpinizmo
įgūdžiai jam buvo tapę antrąja prigimtimi, ir pirštai akimoju įsikibo
į stulpelį. Atgavęs pusiausvyrą pakankamai, kad galėtų grįžtelėti, jis

pažvelgė sau per petį ir pajuto, kaip širdis nusirito į kulnus.

Balkone, mažiau nei už trejeto metrų, stovėjo Milano kardinolas.
— Ką
čia išdarinėji? — griežtai paklausė jis.
—

—
Mirštu,
-
Nieko panašaus
vangiai atsiliepė Pinas.

tu nedarysi, juolab mano bažnyčioje ir dar tokią

dieną kaip ši, - pasakė kardinolas. — Jau gana pralieto kraujo. Kaba-
rokis žemyn, jaunuoli. Tuojau par.
— Mano
pone kardinole, taip tikrai bus geriau.
— Mano
pone kardinole?
Bažnyčios valdovas prisimerkė, pasitaisė akinius ir nužvelgė vaiki-
ną atidžiau.
— Pažįstu tik vieną žmogų, kuris taip į mane kreipiasi. Tu generolo

Lejerso vairuotojas. Tu Pinas Lela.

— Būtent todėl
nušokti bus geriau, nei gyventi.
Kardinolas Šusteris papurtė galvą ir žengtelėjo arčiau.
— Ar tai tu tas išdavikas kolaborantas, kuris, kalbama, slepiasi
katedroje?
Pinas linktelėjo.

— Tada lipk žemyn, —

-
Šusteris ištiesė jam ranką. Tu saugus. Su-
teiksiu tau prieglobstį. Kol tave saugosiu, niekas nė pirštu nepalies.

445
 Mark Sullivan

Pinas troško pravirkti, bet tarė:

— Nesaugotumėte, jei žinotumėte, ką padariau.
Žinau, ką man apie tave papasakojo tėvas Rė. To man
— pakanka, ir
kad suprasčiau, jog privalau tave saugoti. Duok man ranką. Vien žiū-
rint, kaip ten stypsai, bloga darosi.
Pinas dirstelėjo žemyn, išvydo Šusterio ranką ir jo kardinolo žiedą,
bet paimti jos neskubėjo.
— Ką
tėvas Rė neatlyžo dvasininkas.
norėtų, kad padarytum? —

Sulig tais žodžiais Pino širdyje kažkas krustelėjo. Jis paėmė kardino-
lo ranką, nulipo ir liko stovėti susigūžęs, iš paskutiniųjų tramdydamas
ašaras. Šusteris suėmė virpantį jo petį.
— Juk negali viskas būti taip blogai, mano sūnau.
— Dar blogiau, mano
pone kardinole, — kūkčiojo Pinas. — Blogiau-
sia, kaip tik gali būti. Už tokius darbus — tiesus kelias pragarą.
į

Leisk spręsti man, — Šusteris palydėjo jį iš

— balkono.
Kunigas paprašė Pino prisėsti stogo atramos šešėlyje. Šis paklausė,
lyg ir girdėdamas apačioje tebeskambančią muziką ir kardinolą, kažkam
šaukiantį paruošti maisto ir vandens. Tada Šusteris įsitaisė greta Pino.
— Dėstyk, — paragino. — Išklausysiu tavo nuodėmes.
Pinas papasakojo kunigui savo ir Anos istoriją: kaip pirmąją bombar-
davimo dieną jie susipažino gatvėje, o po keturiolikos mėnesių vėl su-
sitiko pas generolo Lejerso meilužę, kaip įsimylėjo ir ketino susituokti,
ir kaip tragiškai kiek mažiau nei prieš valandą ji žuvo suvarpyta kulkų.
— Aš nieko nepasakiau, kad juos sustabdyčiau, — raudojo Nieko jis. -
nepadariau, kad ją išgelbėčiau.
Kardinolas Šusteris užsimerkė. Pinui gerklėje strigo žodžiai.
—Jei išties ją mylėjau, aš... Aš turėjau pasiryžti mirti drauge su ja.
— Ne, — paprieštaravo prelatas. Atsimerkęs jis įsmeigė žvilgsnį į

Piną. Tikra tragedija, jog tavo Anai teko taip mirti, bet tu turėjai teisę
—

išgyventi. Kiekvienas žmogus turi šią Dievo suteiktą esminę teisę, Pinai.
"Tu baiminaisi dėl savo gyvybės.

446
 Po raudonu dangum

Pinas skėstelėjo rankomis.

- Aržinote, kiek kartų per pastaruosius porą metų dėl jos baiminausi?
— Nė įsivaizduoti negaliu.
— Ir kaskart iki šiol aš šventai tikėdavau, jog privalau elgtis teisingai,
kad ir koks pavojus grėstų. Aš netikėjau Ana tiek, kad...
Bet
tiesiog...
Jaunuolis vėl pravirko.
— Tikėjimas — keistas padaras, — palingavo galva Šusteris. - Lyg 5a-
kalas, daugelį metų grįžtantis į tą patį lizdą, o vieną dieną lyg niekur
nieko kažkur dingstantis, kartais net ne vieniems metams. Tačiau vis-
-
kas tik tam, kad galiausiai vėl parskristų — dar stipresnis nei kada nors
anksčiau.
— Vargu ar
jis dar kada grįš pas mane.
— Grįš. Ilgainiui. Kodėl tau nėjus su manimi? Pamaitinsime tave,
rasiu, kur galėtum pernakvoti.
Pinas valandėlę pamąstė ir papurtė galvą.
— Nulipsiu su jumis nuo stogo, mano pone kardinole, bet sutemus,
manau, eisiu — grįšiu namo, pas šeimą.
Šusteris patylėjo.
— Kaip nori, mano sūnau, - galop tarė. - Laiminu tave. Eik su Dievu.

Miestą apgobus prieblandai, Pinas parslinko į tėvų daugiabučio

fojė ir tuojau prisiminė praėjusių metų Kūčias, kai Ana gudriai apsu-
ko aplink pirštą sargybinius ir
jiedu saugiai nusinešė į butą trumpųjų
bangų siųstuvą. Važiuojant atviru liftu, užgriuvo nauja prisiminimų
banga — kaip jiedu bučiavosi, kildami pro šeštojo aukšto sargus, ir
kaip...
Liftas sustojo. Nuvilkęs kojas prie durų, Pinas pasibeldė.
Duris atidarė plačiai besišypsanti teta Greta.
- Štai kur tu, Pinai! Mes palikome judviem su Marijumi vakarienės.
Gal kur
jį matei?
447
 Mark Sullivan

Pinas sunkiai nurijo seiles.

— Jis
negyvas. Visi negyvi.
Jis žengė vidun pro nuo šoko sustingusią tetą. Jo žodžius girdėję
dėdė Albertas ir Pino tėvas pakilo nuo svetainės sofos.
— Kaip tai — jis negyvas? — nesuprato Mikelė.
— Jo laikrodžio įsigeidęs
vyras išvadino Marijų fašistu ir šovė į galvą
miesto sode prie Venecijos vartų, -
bejausmiu balsu pasakė Pinas.
— Ne!
-
sušuko tėvas. — Tai netiesa!
— Mačiau viską savo akimis, tėti.
Mikelė prapliupo raudoti.
— O, gerasis Dieve. Ką aš pasakysiu jo motinai?

Pinas stebeilijosi į svetainės kilimą ir prisiminė, kaip jiedu su Ana čia

mylėjosi. Tai buvo geriausia Kalėdų dovana per visą jo gyvenimą. Vai-
kinas nė negirdėjo dėdės Alberto beriamų klausimų. Dabar jis tetroško
išsitiesti čia, gedėti ir raudoti.
Teta Greta paglostė jo ranką.
— Viskas bus gerai, Pinai, — ramino. — Kad ir ką matei, kad ir ką
iškentėjai — tau viskas bus gerai.
Jo akyse kaupėsi ašaros.
— Ne, nebus. Niekada.

— O, mano vargšas berniuk, — tyliai šniurkštelėjo teta. — Prašau, at-

eik, suvalgyk ką nors. Papasakok viską mums.
— Negaliu apie tai kalbėti. Nė galvoti negaliu ir valgyti nenoriu, —

drebančiu balsu atsakė Pinas. Dabar tetrokštu išsimiegoti.

—

Jis drebėjo taip, lyg Milane vėl būtų stojusi aršiausia žiema. Mikelė
priėjo ir apkabino sūnų.
— Tuomet verčiau nuvesime tave gultis. Ryte pasijusi geriau.

Koridoriumi lydimas į miegamąjį, Pinas vargiai tesuprato, kur esąs.

ant lovos krašto, bet jautėsi lyg paralyžiuotas.
Jis prisėdo
— Gal nori pasiklausyti trumpųjų bangų radijo? — paklausė tėvas. —

Dabar jau saugu.

448
 Po raudonu dangum

— Maniškis pas tėvą Rė.

— Atnešiu Bakos.
Pinas abejingai gūžtelėjo pečiais. Mikelė minutėlę sudvejojo, bet išė-
jo ir netrukus grįžo su Bakos radiju. Paliko jį ant naktinio stalelio.
— Jei norėsi — jis čia.

— Ačiū, tėti.
— Jei prireiks manęs, aš koridoriaus gale.
Pinas linktelėjo.

Mikelė užvėrė paskui save duris. Kurį laiką Pinas dar girdėjo jį kuž-
dantis su dėde Albertu ir teta Greta, bet netrukus susirūpinę balsai nu-
tilo. Už atviro lango, kažkur šiaurėje, nuaidėjo šūvis, gatvėse apačioje
juokėsi žmonės ir tekėjo gyvenimas.
Rodės, jie tyčia kamavo jį savo džiugesiu — lyg spardytų gulintį. Pinas
užtrenkė langą. Nusitraukęs batus ir nusimovęs kelnes atsigulė ant lovos,
purtomas įtūžio ir atgailos išjungė šviesą. Stengėsi užmigti, bet dabar jam
nedavė ramybės nebe arija, o tamsus kaltinamas Anos žvilgsnis prieš mirtį,
ir meilė, apleidusi jo širdį tą akimirką, kai merginos kūną paliko gyvastis.
Jis įsijungė
ir
trumpųjų bangų imtuvągaudė signalą tol, kol išgirdo
lėtą pianino solo, kurio fone lengvai skimbčiojo būgnų lėkštės. Švelnus,
šiltas džiazas. Užsimerkęs Pinas stengėsi pasinerti malonią
ir žaismingą
rasti
į

lyg vasaros upelis melodiją. Stengėsi įsivaizduoti upelį, jame ramy-

bę, miegą ir tuštumą.
Deja, tada kūrinys baigėsi — jį pakeitė Boogie Woogie Bugle Boy. Pinas
pašoko: rodės, jį siutino ir kankino kiekvienas tvinksintis dainos taktas.
Jis išvydo save praėjusią naktį — viešbutyje Diana, grojantį ir besilinks-
minantį su Karletu. Ana tada dar buvo gyva, ir minia dar nebuvo jos
pasiglemžusi. Jei tik jis būtų patraukęs pas Dolę, ne... o
Vėl užplūdus nevilčiai, Pinas čiupo radiją ir jau buvo bešveičiąs jį
į sieną, kad sudaužytų į milijoną smulkiausių šukių, bet jausmai ir

449
 Mark Sullivan

nuovargis išsunkė galutinai. Jis tiesiog sukiojo anteną, kol radijas ėmė
šnypšti. Pinas susigūžė į kamuoliuką. Užsimerkęs klausėsi belaidžio
aparato traškesio ir meldėsi, kad sužeista širdis nustotų plakti jam dar
neatsibudus.

Pino sapnuose Ana tebebuvo gyva. Sapnuose ji vis dar juokėsi kaip
Ana ir bučiavo kaip Ana. Ji dvelkė savo kvepalais ir žvelgė įkypomis,
nustebusiomis akimis — tas žvilgsnis visuomet sukeldavo jam norą lai-
kyti ją priglaudus, linksminti ir...
Pajutęs, kaip kažkas purto jo petį, staiga atsibudo savo kambaryje.
Pro langą plūdo saulės šviesa. Prie lovos stovėjo tėvas ir dėdė Albertas.
Pinas nužvelgė juos lyg pirmąsyk matydamas.
— Jau dešimta, — prabilo dėdė. — Beveik keturiolika valandų

išmiegojai.
Akimoju sugrįžo vakarykštės dienos košmaras. Pinas taip ilgėjosi
miego ir sapnų, kuriuose Ana gyveno toliau, kad vos nepravirko.
— Žinau,
jog tau sunku, — pradėjo Mikelė. — Bet mums reikia tavo
pagalbos.
Dėdė Albertas linktelėjo.
— Turime vykti į Monumentines kapines ieškoti Marijaus palaikų.

Pinui magėjo apsiversti ant kito šono ir sapnuose ieškoti Anos,

tačiau jis tarė:
— Palikau jį miesto sode. Nubėgau tiesiai nuo lavono.
— Vakar, kai nuėjai gulti, išskubėjau ieškoti, — paaiškino dėdė Al-

bertas. — Man pasakė, kad jį išvežė į kapines, kur turėsime susirasti

tarp visų per pastarąsias kelias dienas iš gatvių surinktų lavonų.
— Tad kelkis, — paragino Mikelė. — Trise užtruksime trumpiau nei

dviese. Bent jau tiek esame skolingi jo motinai.

— Mane atpažins,
priminė Pinas.
—

— Tik ne su manimi,
- nuramino dėdė.
450
 Po raudonu dangum

Pinas suprato jų neperkalbėsiąs.

— Duokite minutėlę. Tuojau ateisiu.

Jiedu išėjo, ir vaikinas atsisėdo lovoje, kuo aiškiausiai jusdamas

tvinksėjimą galvoje ir gilią bekraštę tuštumą, besiblaškančią tarp gerk-
lės ir pilvo. Smegenys ieškojo prisiminimų apie Aną, bet Pinas nuvijo
-
mintis šalin. Negalėjo apie ją galvoti kitaip vien tįsos čia ir gedės.
Pinas apsivilko švariais drabužiais ir nuėjo į svetainę.
— Ar nori prieš išeinant ko nors užkąsti? — pasiūlė tėvas.
— Gerai
ir -
taip, numojo Pinas. Nors pats girdėjo, koks bejausmis
jo balsas, nesuko dėl to galvos.
— Turėtum bent vandens atsigerti.
—Viskas man gerai! — suriko. — Gal tu kurčias, seni?
Mikelė žengtelėjo atgal.
— Gerai, Pinai. Tik norėjau padėti.
Pinas žiūrėjo į tėvą. Pasakoti jiems apie Aną jis nei pajėgė, nei
norėjo.
— Žinau, tėti. Atleisk man. Eime, suraskime Marijų.

Vienuoliktą valandą priešpiet kieme jau buvo klaikiai rvanku.

Jiems žingsniuojant gatvėmis, lipant į vieną dar važinėjančių tramvajų,
-
o vėliau į degalų kažkur gauti įstengusio ir pavėžėti sutikusio dėdės
Alberto bičiulio automobilį, tik retkarčiais pūstelėdavo silpnas vėjelis.
Vėliau Pinas beveik neprisiminė, kaip jie nuvyko. Milanas, Ita-
lija ir visas pasaulis jam atrodė sutrikę, suskilę, laukiniai... Žaizdorą
miestą jis stebėjo lyg didžiulio atstumo, jausdamasis atskirtas nuo
iš

naciams atsitraukus į Milaną grįžtančios veržlios gyvybės.

Vairuotojas juos išleido priešais kapinių aikštę. Lyg sapne, pama-
žu virstančiame košmaru, Pinas artėjo prie Famidijo, aštuonkampės
memorialinės Monumentinių kapinių koplyčios. Abipus jos dviem
atvirais aukštais buvo išsikišusios ilgos lenktos kolonados.

451
 Mark Sullivan

kolonadų aidėjo gedulo raudos. Kažkur tolumoje pokšėjo šūviai,

Iš

nugriaudėjo kažkokio didesnio sprogmens atodūsis. Pinui tai nė kiek

nerūpėjo. Dabar bombų jis
laukė. Jei tik būtų gavęs progą, mielai būtų
kokią apkabinęs ir plaktuku suknežinęs detonatorių.
Pyptelėjo įspėjamasis sunkvežimio signalas. Dėdė Albertas patrau-
kė Piną jam iš kelio. Lyg apdujęs vaikinas nulydėjo tolstančią mašiną
žvilgsniu. Kol nepasisuko prieš vėją, ji niekuo nesiskyrė nuo visų iki
šiol jo regėtų sunkvežimių. Pakilęs gūsisaplink paskleidė mirties dvoką.
Lyg rąstų sukrautų lavonų krūva siekė kėbulo viršų — čia kyšojo pamėlę,
sutinę kūnai: su drabužiais ir nuogi, vyrų, moterų ir vaikų. Susirietęs
Pinas ėmė žiaukčioti, kol galop išsivėmė. Mikelė paglostė jam nugarą.
— Viskas gerai, Pinai. Šitoks karštis — susipratau pasiimti nosinaičių

ir kamparo.
Apsisukęs sunkvežimis ėmė atbuline eiga artėti prie vienos žemes-
niųjų vakarinės kolonados arkų. Kažkas nuėmė buomą, iš kėbulo ant ir
žvyro išvirto gal šimtas lavonų.
Pinas sustojo lyg įkastas ir išsižiojo iš siaubo. Ar Ana ten? Ar
palaidota?
Jis nugirdo vieno vairuotojo žodžius, jog netrukus bus atvežta dar
šimtas kūnų.
Dėdė Albertas trūktelėjo Piną už rankos.
— Eik jau iš ten, — paragino.

Lyg klusnus šuo Pinas nusekė paskui jį į koplyčią.

— Ieškote artimojo? — paklausė vyriškis viduje.
— Pusseserės sūnaus, — linktelėjo Mikelė. — Jį per klaidą palaikė fa-
šistu ir...
— Apgailestauju dėl jūsų netekties, bet kodėl ar kaip jūsų pusseserės
-
sūnus žuvo — man vis tiek, numojo vyras. — Aš tenoriu, kad kas nors
rastų ir išsivežtų lavonus. Košmaras, kokį pavojų sveikatai šitai kelia.
Kaukes turite?
— Nosinaičių ir kamparo, - atsakė Pino tėvas.
452
 Po raudonu dangum

— Tiks.
—Ar palaikai suguldyti kokia nors konkrečia tvarka? — pasiteiravo
dėdė Albertas.
— Kokia tvarka buvo atvežti, kur radome vietos — ten ir suguldėme.
Turėsite eiti ir ieškoti. Ar žinote, kuo vilkėjo?
—Iralijos oro pajėgų uniforma, — prisiminė Mikelė.
— Tada turėtumėte rasti. Lipkite šitais laiptais. Pradėkite rytinės ko-

lonados apačioje, tada pereikite prie mažesnių, stačiakampių koridorių,

vedančių iš pagrindinių portikų.
Jiems dar nespėjus padėkoti, vyras jau aiškino kitai sugniuždytai šei-
mai, kaip ieškoti artimojo. Mikelė išdalijo baltas nosines ir išsitraukė iš
popierinio maišelio buteliuką. Įbėręs kamparo į nosinių vidurį, surišo
galus, kad suformuotų kapšelį, ir parodė, kaip juo prisidengti lūpas ir
nosį.
— Pirmajame pasauliniame išmokau, — prasitarė.
Pinas paėmė kapšelį ir įsispitrijo į jį.
— Mes apieškosime koridorius apačioje, Pinai, — pasiūlė dėdė. - Tu
pradėk nuo čia.

Pinas žengė pro atdaras duris rytinėje koplyčios pusėje ir patraukė

viršutinį kolonados aukštą. Jo galva beveik visai neveikė. Atvirų lygia-
į
grečių arkų apgaubtas maždaug devyniasdešimties metrų portikas vedė
įaštuonkampį bokštą, ties kuriuo kirtosi trys koridoriai.
Įprastomis dienomis čia nebūtum radęs nė gyvos dvasios: kori-
doriuose stūksotų tik seniai pamirštų Lombardijos garsenybių ir kil-
mingųjų statulos. Dabar gi visa kolonada ir
tolimesni koridoriai buvo
virtę milžinišku morgu. Naciams atsitraukus, kas dieną čia atveždavo
gal po penkis šimtus lavonų. Palaikai buvo dviem eilėmis suguldyti
atvirose salėse: kojos atgręžtos į sieną, veidai — prie pat metro pločio
tako tarp eilių.

453
 Mark Sullivan

Tą rytą mirusiųjų pilnais koridoriais žengė ir kiti milaniečiai. Ge-

dulo drabužiais vilkinčios senutės prie nosies ir lūpų spaudė juodų
nėrinių šalius. Jaunesni vyrai rodė kelią krūpčiojančioms žmonoms,
dukterims ir sūnums. Pradėjo rinktis žaliosios mėsmusės, kurios dūz-
gė ir zyzė. Pinui teko daužyti jas delnu, kad nelįstų į akis ir ausis.
Musės suko ratus apie arčiausiai gulėjusį kostiumuoto vyriškio |a-
voną. Kulka buvo pataikiusi jam į smilkinį. Nors Pinas į jį pažvelgė
mažiau nei sekundei, vaizdas amžiams įsirėžė atmintyje. Tas pats nu-
tiko ir išvydus kitą kūną — penkiasdešimt perkopusios moters, vil-
kinčios naktinius marškinius. Geležies pilkšvumo plaukuose vis dar
pūpsojo vienišas suktukas.
Vaikinas vaikščiojo pirmyn ir atgal, apžiūrinėdamas nelaimėlių
drabužius ir veidus, atskirdamas lytis, stengdamasis tarp jų rasti Ma-
rijų. Dabar jis jau žengė sparčiau ir vos akimirkai užmesdavo akį į
nuogas poras, suprasdamas, jog dar visai neseniai tai buvo galingi ir
klestintys fašistai su žmonomis. Pilvoti. Pusamžiai. Oda bekraujė ir
nubalusi, išmarginta lavondėmių.
Pirmuoju portiku pasiekęs aštuonkampę jų sankirtą, Pinas pasuko
dešinėn. Ši kolonada ilgiu lenkė ankstesniąją, be to, iš jos atsivėrė vaiz-
das į kapinių aikštę.
Pinas matė pakartus, nudurtus, kulkų suvarpytus kūnus. Mirtis
ėmė lietis akyse. Neįstengdamas suvokti, kiek jų daug, sutelkė dėmesį
tik į du dalykus. Rasti Marijų. Dingti iš čia.
Netrukus pusbrolio kūną rado tarp šešių ar septynių negyvų fašis-
tų. Akys buvo užmerktos. Ant žaizdos galvoje ropinėjo musės. Pinas
apsidairė ir kitoje koridoriaus pusėje pastebėjo paklodę. Atsinešęs ją,
užklojo Marijaus palaikus.
Dabar jam teliko rasti dėdę Albertą su tėvu ir sprukti iš čia. Kol
bėgo atgal link koplyčios, Pinui rodėsi, jog sienos glaudžiasi aplink jį
ir kėsinasi uždusinti. Jis brovėsi pro kitus ieškotojus ir tikslą pasiekė
visai uždusęs ir apimtas nerimo.

454
 Po raudonu dangum

Pinas perėjo koplyčią ir nuskubėjo laiptais į apatines kolonadas. De-

šinėje šeima gobė į paklodę lavoną. Grįžtelėjęs kairėn, išvydo portiku
atskubantį dėdę: nosį ir lūpas prispaudęs prie kamparo kapšelio, vyras
įnirtingai purtė galvą.
Pinas pribėgo prie jo.
— Radau Marijų.

Dėdė nuleido nosinaitę ir pakėlė į jį graudžias paraudusias akis.

— Gerai. Kur jis?
Pinas paaiškino. Dėdė linktelėjo ir suėmė delnu jo žastą.
— Dabar suprantu, kodėl vakar taip kankinaisi, kimiai prasitarė
—

jis. — Ir aš... Aš taip apgailestauju. Tokia šauni mergina atrodė.

Pino pilve lyg bedugnė atsivėrė. Jis taip stengėsi save įtikinti, jog
Anos čianėra. Ber kurgi dar? Jis žvelgė dėdei Albertui per petį į tolyn
besidriekiantį ilgą portiką.
— Kur
ji? — paklausė jis griežtai, stengdamasis prasibrauti pro dėdę.
— Ne, - pastojo kelią šis. — Tu ten neisi.
— Traukitės iš kelio, dėde, arba pats jus nustumsiu.
Įsmeigęs žvilgsnį grindis Albertas žengtelėjo šalin.
į

— Ji tolimiausioje salėje, dešinėje. Nori, kad parodyčiau?

—
-
Ne, atsiliepė Pinas.
 32 skyrius

Pirmiausia Pinas rado Dolę Stotlmejer.

Generolo Lejerso meilužė tebevilkėjo pieno baltumo naktinius
marškinius. Tarp jos krūtų buvo pražydęs, nuvytęs ir sudžiūvęs krau-
jo chrizantemos žiedas. Šlepetės kažkur dingusios. Akis ir lūpas mirtis
sustingdė pusiau praviras. Pirštai sustingo apgobę nykščius, o aiškiai
matomi raudonai lakuoti nagai atrodė nenatūraliai ryškūs prie melsvą
atspalvį jau įgijusios odos.
Pakėlęs akis salės gale Pinas išvydo Aną. Akis užtemdė ašaros, kvė-
pavimas tapo netolygus ir silpnas: jis iš paskutiniųjų stengėsi valdyti
verdančius jausmus, kurie tik ir taikėsi ištrūkti iš krūtinės ir gerklės.
Prasivėrus burnai, lūpose užgimė tylūs nevilties žodžiai. Pinas priėjo ir
atsiklaupė greta mylimosios.
Kiek žemiau Anos liemenėlės žiojėjo kulkos palikta žaizda, o ant
nuogo pilvo raudonavo panašus į Dolės kraujo žiedas. Ant kaktos tais
pačiais ryškiai raudonais dažais, kuriais partizanai buvo taip klaikiai nu-
tepę jos lūpas, buvo iškeverzotas užrašas Kekšė.
Pinas žvelgė žemyn apimtas kančios, drebėdamas bandė nuslopinti
gedulą ir netekties skausmą. Jis nuleido nuo lūpų ir nosies kamparo
kapšelį. Kvėpuodamas kokčiu koridoriuose tvyrančiu puvėsių tvaiku,
atrišo nosinaitės kampus ir išbėrė kamparą. Audiniu nušluostė dažus
merginai nuo kaktos ir aplink lūpas — valė tol, kol ji vėl ėmė panėšėti
į tą Aną, kurią prisiminė. Padėjęs šalin nosinę, Pinas sunėrė rankas
ir
žiūrėjo mylimąją, pamažu giliai į plaučius gerdamas jos mirties kvapą.
į

— Aš ten buvau, — tarė. — Mačiau, kaip mirei, ir nieko nepasakiau,

Ana. Aš...
Akys prisipildė skausmo ašarų, ir jis sukniubo.
— Ką aš padariau? — dejavo. - Ką padariau?
456
 Po raudonu dangum

Skruostais ritosi karštos ašaros. Pinas lingavo pirmyn ir atgal, neat-

plėšdamas žvilgsnio nuo savo meilės šukių.
—
-
Nuvyliau tave, — gerklėje strigo žodžiai. Per Kūčias buvai šalia ir
padėjai man, nepaisydama to,
kas galėjo nutikti. O aš tavęs neapgyniau.

-—
Aš... Aš nė nežinau kodėl. Ir pats sau negaliu to paaiškinti. O, kad bū-
čiau stovėjęs prie sienos drauge su tavimi, Ana.
Klūpodamas prie merginos jis visai prarado laiko nuovoką. Beveik
negirdėjo ir pro šalį einančių miestiečių, dėbčiojančių į nukirptus Anos
plaukus ir pusbalsiu laidančių pastabas. Pinui tai nerūpėjo. Dabar jie jos
nebeįskaudins. Jis šalia, o Anos jau nebeįskaudins niekas.

—
— Pinai?
Pajutęs ant peties ranką, vaikinas pakėlė akis. Šalia stovėjo tėvas ir dėdė.
— Mes turėjome turėti... viską, tėti, — sumišęs tarė Pinas. — Mūsų

meilė turėjo tęstis amžinai. Mes šito nenusipelnėme.

Mikelė vos tramdė ašaras.
— Aš taip apgailestauju, Pinai. Albertas man ką tik pasakė.
—
-
Mums abiem labai gaila, — sutiko dėdė. Bet dabar turime eiti, ir
kad ir kaip bjauru man būtų tai sakyti, ją turėsi palikti.
Pinas mielai būtų pakilęs ir sumušęs dėdę taip, kad iš jo teliktų šlapia
vieta.
— Aš liksiu su
ja.
— Neliksi, paprieštaravo Mikelė.
—

— Privalau ją palaidoti, tėti. Pasirūpinti, kad įvyktų šermenys.

— Negali, — paaiškino dėdė Albertas. — Partizanai tikrina, kas pasiima
kūnus. Ir tave palaikys kolaborantu.
— Man vis vien, — neatlyžo Pinas.
— Bet mums ne, — tvirtai tarė Mikelė. — Sūnau, aš suprantu, kaip
sunku, tačiau...
— Ar tikrai? — suriko jaunuolis. — Ar ir mamą paliktum čia gulėti?
Susigūžęs tėvas žengtelėjo atgal.

457
 Mark Sullivan

— Ne, aš...
Dėdė Albertas pastojo jam kelią.
— Pinai, to būtų norėjusi Ana.

— Iš kur jums žinoti, ko ji būtų norėjusi?

—Tą Kūčių vakarą parduotuvėje iš jos akių supratau, kaip karštai

tave mylėjo. Nenorėtų, kad mirtum tik dėl jos.
Pinas vėl pažvelgė į Aną, sunkiai valdydamas jausmus.
— Bet ji neturės tikrų laidotuvių, paminklo nieko. -
—Paklausiau to vyro koplyčioje, kas laukia neatsiimtųjų, — ramino
jį dėdė. -
Sakė, kad juos visus palaimins kardinolas Šusteris, o tada
kremuos ir palaidos.
Pinas lėtai kinkavo galvą.
— Ber kur aš eisiu...
Jos aplankyti? — įsiterpė tėvas. — Eisi ten, kur praėjo laimingiausios
—

judviejų akimirkos. Visada rasi ją ten. Galiu tau tai užtikrinti.

Pinas prisiminė parkelį Černobijuje, vakarinės Komo ežero atšakos
pietinėje pakrantėje, kur jiedu su Ana stovėjo prie turėklų, kur ji foto-
grafavo jį su lankeliu ir viskas atrodė tobula. Jis pažvelgė į šaltą mergi-
nos veidą. Palikdamas ją jautėsi taip, lyg išduotų antrąsyk, ir šį kartą
niekas jam neatleis.
— Pinai, — švelniai paragino tėvas.
— Ateinu, tėti.
Šniurkštelėjęs nusišluostė akis nosine, šiek tiek susitepdamas veidą
Anos lūpų dažais, ir įkišo nuo ašarų šlapią medžiagos skiautę merginai

į liemenėlę.
-
Mylėjau tave, Ana, pagalvojo. — Ir mylėsiu, kol gyvas būsiu.
Tada palinko prie jos ir pabučiavo, atsisveikindamas paskutinį kartą.

—0———

Pinas atsistojo. Kojos virpėjo, tad dėdė ir tėvas prilaikė jį už alkūnių.

Išeidamas nė kartelio neatsigręžė. Neįstengė. Jei būtų atsisukęs, tikrai
niekada nebūtų nuo jos pasitraukęs.

458
 Po raudonu dangum

Kai pasiekė koplyčią, Pinas jau galėjo eiti pats. Stengėsi išmesti
iš galvos Anos lavono vaizdą ir
verčiau prisiminti ją Dolės virtuvėje
kitą vakarą po to, kai jis išgelbėjo generolui gyvybę ir mergina pa-
sakojo apie vaikystėje su tėvu jūroje sutiktus gimtadienius.
Tas prisiminimas padėjo jam susitvarkyti su viskuo, ką dar rei-
kėjo nuveikti. Drobule apgobrą Marijų jie nunešė į portiką viršuje,
kur palaikus tikrino partizanai. Atpažinę velionio uniformą, tuo-
jau pamojo vyrams eiti. Radę vežimėlį, Pinas, Mikelė ir Albertas
per miestą nuvežė lavoną šeimos bičiuliui, kuris dirbo laidotuvių
biure.
Namus pasiekė tik sutemus. Dėl nuovargio, gedulo, maisto ir
vandens trūkumo Pinui svaigo galva. Jis prisivertė pavalgyti, išgėrė
kiek per daug vyno. Atsigulė taip pat, kaip ir praėjusį vakarą — nu-
statęs trumpųjų bangų imtuvą skleisti statinį triukšmą. Užsimerkė
karštai melsdamasis, kad sapnuose Ana ir
vėl atgytų.
Vis dėlto gyvos jos neišvydo ir ten — tik ne tą naktį. Pino sapne
vienišas Anos lavonas gulėjo apatiniame Monumentinių kapinių
kolonados portike. Užmerkęs akis ją matė paliktą tamsoje ir ap-
šviestą iš viršaus. Deja, kaskart, kai pamėgindavo prisiartinti, tik
dar labiau nutoldavo.
Žiaurus sapnas privertė jį surikti iš skausmo. Staigiai pakirdęs
Pinas vėl grįžo košmarišką tikrovę, kurioje Anos nebebuvo. Aik-
į

telėjo ir susiėmė prakaito išpiltą galvą baimindamasis, kad ši ne-

sprogtų. Kad ir kaip stengėsi atsikratyti minčių apie Aną, visos
pastangos rodėsi bergždžios. Užmigti taip pat nesisekė. Ir nesiseks.
Dabar galėjo arba tįsoti čia su draskančiais prisiminimais ir nuos-
kaudomis, arba eiti pasivaikščioti — judėjimas Pinui nuo pat vai-
kystės padėdavo apraminti mintis.
Jis dirstelėjo į laikrodį. Aušo trečia 1945-ųjų balandžio 29-osios,
sekmadienio, valanda.

459
 Mark Sullivan

Jis apsivilko, išsmuko buto, nulipo laiptais ir išslinko per tuščią

iiš

fojė. Naktis buvo tamsi — gatvių žibintai švietė tik kur ne kur, ir Pinas
per San Babilą patraukė į šiaurę, maždaug tuo pačiu maršrutu, kuriuo
į laidotuvių namus gabeno: Marijų. Dešimt po ketvirtos vėl priėjo Mo-

numentinių kapinių vartus. Čia jį sustabdė ir dokumentus patikrino

partizanai. Pinas patikino juos, kad viduje — jo sužadėtinė: esą kažkas
ją ten matęs.
— Kaip rasi? — paklausė vienas iš
sargų. Kitas prisidegė cigaretę.
— Ar galėtum duoti tris degtukus? — paprašė Pinas.
— Ne.
— Najau, Luidži, — paragino pirmasis. — Dėl Dievo, vaikis mylimo-
sios palaikų ieško.
Luidžis giliai įtraukė dū mo, atsiduso ir mestelėjo Pinui dėžutę.
— Telaimina jus Dievas, sig207e, — linktelėjo Pinas ir per aikštę nėrė

kolonadų link.
Užuot vaikštinėjęs tarp lavonų, Pinas pasuko tiesiai prie durų į ilgą
koridorių, kuriame gulėjo Ana. Nusigavęs ten, kur, jo galva, turėjo būti
merginos kūnas, įžiebė degtuką ir
pasišviesdamas apsidairė.
Jos čia nebuvo. Pinas apsidairė, stengdamasis geriau susivokti, kur
esąs — jam dingtelėjo, jog galbūt per mažai paėjėjo į priekį. Degtukas
užgeso. Žengęs trejetą žingsnių
į
priekį, Pinas uždegė dar vieną. Jos čia
nebuvo. Nebuvo nieko. Neatsiimtų lavonų neliko. Anos neliko.
Jausmas, jog viskas baigta, klaikiai jį sugniaužė. Suklupęs prie sienos
vaikinas kūkčiojo tol, kol nebeliko ašarų.
Kai galų gale nusileido rmemorialinės koplyčios laipteliais, Pinui at-
rodė, kad jis niekada nepajėgs nusimesti nuo pečių Anos mirties naštos.
— Radai ją? - pasmalsavo sargas.
— Ne, - atsiliepė Pinas. — Tikriausiai tėvas atvyko pirmas. Žvejys iš

"Triesto.

460
 Po raudonu dangum

Jie susižvalgė.
— Žinoma, - sutiko Luidžis. — Dabar ji su tėveliu.

Pinas be tikslo klajojo po miestą, aplenkdamas tik centrinę ge-

ležinkelio stotį, saugomą gausaus partizanų pajėgų būrio. Vienoje
neapšviestoje vietoje pametė kelią, kitoje staiga suvokė nežinąs, kur
atsidūrė. Vis dėlto tuomet pro žemai vilnijančius debesis pasirodė
pirmieji aušros spinduliai — jų pakako, kad jaunuolis suprastų esąs į
šiaurės vakarus nuo Loreto aikštės ir
Beltraminio šviežių vaisių ir dar-
žovių krautuvėlės. Kol pribėgo prekystalį, pasirodė pirmoji ryškesnė
dienos šviesa. Pinas daužė duris ir šaukė po antrojo aukšto langais:
— Karletai? Karletai, ar tu ten? Čia Pinas!

Atsakymo neišgirdo. Kad ir kiek beldėsi ir rėkavo, bičiulis

neatsiliepė.
Nusiminęs Pinas patraukė į pietus. Tik praėjęs telefono stotį jis
pagaliau suprato, kur ir ko einąs. Po penkių minučių jau žengė per
viešbučio Diana virtuvę ir stumtelėjo į pokylių salę vedančias dvivė-
res duris. Tai šen, tai
ten drybsojo snaudžiantys amerikiečių kariai ir
italų moterys, nors ir ne tiek daug, kiek prieš porą rytų. Visur mėtėsi
tušti buteliai, po Pino batais girgždėjo stiklo šukės. Jis žvilgtelėjo į
fojė link vedantį koridorių.
Čia, prie greta sienos pastatyto stalo, sėdėjo ir kavą gėrė majoras
Frankas Nebelis pagiringu veidu.
— Majore? — artyn žengė Pinas.

Pakėlęs akis Nebelis nusijuokė.

— Pinas Lela, bugivugio vaikis! Po galais, kur buvai, bičiuli? Tavęs
visos mergiotės teiraujasi.
— Aš... — Pinas nė nežinojo, nuo ko pradėti. - Ar galiu su jumis
pasikalbėti?
Majoras atpažino rimtį jo akyse.

461
 Mark Sullivan

— Žinoma, vaiki, prisitrauk kėdę.

Pinui dar nespėjus to padaryti, pro paradines duris įvirto gal dešim-
ties metų berniukas. Laužyta anglų kalba vaikas suriko:
— Dučė, majore N! Jie atvežti Musolinį į Loreto aikštę!
— Dabar? — tuojau pašoko majoras. — Tu tikras, Viktorai?
— Mano tėtis, jis girdėti.
— Eime, - paragino Nebelis Piną. Šis sudvejojo: juk norėjo pasikal-
bėti su majoru, papasakoti...
— Nagi, Pinai, šiandien tapsi istorijos liudininku, — nerimo ameri-

kietis. — Pasiimsime dviračius, kuriuos vakar nupirkau.

Po Anos mirties užslinkęs rūkas prasisklaidė, ir tai pajutęs Pinas

linktelėjo. Kas laukia dučės, jis spėliojo jau tada, kai aną kartą matė
jį kardinolo Šusterio kabinete: tuomet šis vis dar meldėsi, kad Hitle-
ris paleistų savo superginklą, o jį patį priglaustų slaptame bunkeryje
Bavarijoje.
Jiedu su Nebeliu čiupo porą dviračių, kuriuos majoras buvo paslė-
pęs už registratūros, ir žengė lauk. Loreto aikštės link jau plūdo minia.
Jie jį sučiupo! Sučiupo dučę! — šaukė žmonės.
—

Pinas ir amerikietis šoko ant dviračių ir numynė. Netrukus prie

jų prisijungė ir daugiau dviratininkų: jie lenktyniavo, mojo raudo-
nomis kaklaskarėmis ir vėliavomis, nekantraudami savo akimis išvys-
ti nuverstą diktatorių. Jiedu pravažiavo Beltraminio šviežių vaisių ir
daržovių krautuvėlę ir pasiekė Loreto aikštę, kur aplink Esso degalinę
ir sijas, prie kurių stovėdamas Pinas regėjo Tulijaus Galimberčio egze-
kuciją, jau būrėsi nedidelė minia.
Metę dviračius šalin, Pinas ir majoras Nebelis žengė į priekį, kur
išvydo keturis virvėmis ir grandinėmis nešinus vyrus, kopiančius ant
sijų. Sekdamas amerikiečiui iš paskos, jaunuolis prasibrovė į akyse
augančios minios priekį.

462
 Po raudonu dangum

Prie kuro kolonėlių tįsojo šešiolika lavonų, pačiame viduryje —

Benito Musolinio. Milžiniška basakojo vyro galva gulėjo ant meilu-
žės krūtinės. Marionetinio režimo diktatoriaus akys atrodė tuščios ir
drumzlinos ta beprotybė, kurią Pinas jose buvo regėjęs viloje Gar-
—

dos ežero pakrantėje, liko tik prisiminimuose. Atvipusi viršutinė dučės

lūpa apnuogino dantis — atrodė, dar akimirka, ir
jis, kaip įpratęs, paleis
gerklę.
Po Musoliniu sudribusios Klaretos Petači galva buvo nusvirusi taip,
lyg ši iš drovumo būtų nusigręžusi nuo mylimojo. Keli partizanai mi-
nioje laidė liežuvius, esą atvykę žudikai dučę su meiluže užtiko pačiame
glamonių įkarštyje.

Pinas apsidairė. Minia atrodė padidėjusi bent keturis kartus, o žmo-

nės ir toliau būriais plūdo į aikštę iš visų pusių tarsi choras, tragiškos
operos pabaigoje susirenkantis į sceną kulminacijai. Įsiutę miestiečiai
rėkavo: regis, kiekvienas degė noru asmeniškai atkeršyti žmogui, prie jų
durų atvedusiam nacius.
Kažkas Musoliniui į ranką įspraudė žaislinį skeptrą. Į priekį krypuo-
dama išsiveržė senė — ne ką jaunesnė už tą,
kuri budėdavo Dolės namo
fojė. Pritūpusi virš dučės meilužės, apšlapino veidą.
Pinas pasibjaurėjo, bet žiauri minia visai sulaukėjo ir pakriko. Žmo-
nės isteriškai kvatojo, šūkavo ir mėgavosi anarchija. Kol partizanai ruo-

šė grandines ir virves, pakvaišusi minia reikalavo dar labiau išniekinti

lavonus. priekį puolusi moteris su pistoletu įsodino Musolinio galvon
Į

-
penketą kulkų šūviai tik paskatino minią šėlti ir raginti mušti lavonus,
plėšti nuo jų kaulų mėsą.
Kad suvaldytų minią, du partizanai paleido šūvius į orą. Dar vienas
mėgino susirinkusiuosius tramdyti vandeniu iš ir
gaisrinės žarnos. Pinas
majoras Nebelis jau buvo atsitraukę, bet kiti troškimu išlieti įniršį degą
miestiečiai veržėsi kuo arčiau lavonų.

463
 Mark Sullivan

— Pakarkite! — nuaidėjo riksmas minioje. —- Pakabinkite, kad visi

matytume!
-
Kablius jiems į kulkšnis! — plyšavo kiti. Apriškite kaip paršus!
—

Pirmąjį už kojų iškėlė Musolinį. Vyro galva ir rankos karojo nuo

sijos žemyn, ir tebeaugantis miestiečių būrys visai pašėlo. Pritariamai
šūkaudami ir bliaudami jie trypė kojomis, aukštyn kėlė sugniaužtus
kumščius. Dučė buvo taip sudaužytas, kad įkrito kaukolė. Dabar jis
prilygo baisiausiam, vaizdingiausiam košmarui ir nė kiek nepanėšėjo į

žmogų, su kuriuo pastaraisiais metais ne kartą teko kalbėtis Pinui.

Kitą pakabino Klaretą Perači. Ant krūtų užvirtęs sijonas išdavė,
kad moteris nemūvi apatinių kelnaičių. Kai partizanų kapelionas už-
sikabarojo ant sijos sukamšyti sijono jai tarp kojų, minia apmėtė jį
šiukšlėmis.
Netrukus ant sijų buvo pakabinti dar keturi kūnai, visi — aukštų
fašistų pareigūnų. Orui vis labiau kaistant, aikštėje tęsėsi lavonų nieki-
nimas. Galop barbariškas miestiečių elgesys įveikė nuo gedulo apdujusį
Piną. Pasibjaurėjimas virto galvos svaiguliu ir pykinimu: atrodė, jog dar
akimirka ir nualps.
—

Į priekį atvedė vyrą. Jo pavardė buvo Staračė.*

Staračę pastatė tiesiai po kabančiais Musolinio ir

jo meilužės lavonais.
Vyras ištiesė ranką fašistų saliutui, ir šeši partizanai nušovė jį vietoje.
Kraujo ištroškęs Loreto aikštės choras lyg apdujęs giedojo, reikalau-
damas dar. Bet išvydus kulkos patiestą Staračę Pino mintys tuojau grįžo
prie mirštančios Anos. Jam dingtelėjo, kad netrukus neteks proto ir
prisijungs prie tūžtančios minios.
— Štai taip krenta tironai, — pasibjaurėjęs tarė majoras Nebelis. — Jei

aprašyčiau šią
istoriją, būtent tokią antraštę parinkčiau. Štai taip krenta
tironai.

*
Achilas Staračė (Achille Starace) buvo Nacionalinės fašistų partijos generalinis sekreto-
rius, vėliau vadovavo juodmarškiniams, tačiau 1945-aisiais, kai įvykdyta egzekucija, poli-
tine galia ar įtaka negalėjo pasigirti jau kelerius metus.

464
 Po raudonu dangum

— Aš verčiau eisiu, majore, — atsiprašė Pinas. — Daugiau čia neištversiu.

— Eisiu drauge, bičiuli, — atsakė Nebelis.

Jiedu prasibrovė pro minią, jau išaugusią iki dvidešimties tūkstančių

ar dar daugiau miestiečių. Tik atsidūrę kitoje kelio pusėje nuo vaisių
prekystalio pagaliau galėjo nesistumdydami žengti prieš srovę — į Loreto
aikštę, norėdami atsimokėti už nuoskaudas, vis dar plūdo žmonės.
— Majore? — pradėjo Pinas. — Man reikia su jumis pasikalbėti...

— Žinai, vaiki, tai aš ketinau pasikalbėti su tavimi — nuo pat ryto,

kai pasirodei viešbutyje, — prasitarė Nebelis, jiedviem einant per gatvę.

Beltraminio šviežių vaisių ir daržovių krautuvėlė jau veikė. Tarpdu-
ryje stovėjo Karletas: atrodė kone pažaliavęs nuo pagirių. Jis vangiai
šyptelėjo Pinui ir amerikiečiui.
— Dar viena naktelė nepastovint ant kojų, majore, — užkalbino jis.
— O štai ir silpnakojis, — nusijuokė Nebelis. — Bet taip tik geriau.
Galėsiu pakalbėti su abiem išsyk.
— Nesuprantu, — tarė Pinas.

— Ar jūs, vaikinai, nenorėtumėte padėti Amerikai? — paklausė majo-

ras. — Šį tą nuveikti mūsų labui? Kai ką rimto? Pavojingo?
— Pavyzdžiui? — nesumojo Karletas.

— Dabar negaliu atskleisti, — atsakė Nebelis. — Bet darbas žūtbūt

reikalingas. Jei judviem pavyktų, JAV jūsų lauktų minios bičiulių. Ar
kada galvojote vykti už Atlanto?
— Nuolat, - prisipažino Pinas.
— Nagi štai, -
nudžiugo majoras.
— Kiek tai pavojinga? — smalsavo Karletas.
— Šūdo nemalsiu. Galit ir galvas padėti.
Valandėlę pasvarstęs, Karletas rėžė:
— Galite mane įskaičiuoti.
Keista manija privertė Pino širdį plakti smarkiau.

465
 Mark Sullivan

— Mane taip
pat.
— Nuostabu,
-
įvertino Nebelis. Galėtumėte gauti mašiną?
— Mano dėdė turi, — pasiūlė Pinas.
—-

-
Bet dabar ji taisoma, be to,
tokiomis padangomis toli nenuriedėsi.
— Jūsų padangomis pasirūpins dėdulė Semas, — numojo majoras. —
Gaukite man raktelius ir tikslų adresą, kur stovi automobilis, o aš už-
tikrinsiu, kad poryt, gegužės pirmąją, trečią valandą ryto, jis paruoštas
lauktų jūsų prie viešbučio Diana. Sutariam?
— Kada sužinosime savo užduotį? - įsiterpė Karletas.
— Trečią ryto po...
Nebelis nutilo, nebaigęs žodžio. Tą akimirką trijulė kuo aiškiau-
siai išgirdo tankus. Suriaumojo dyzeliniai varikliai. Sužvangėjo vikšrai.
"Tankams riedant į Loreto aikštę, Pinui prieš akis iškilo karo dramblių
vaizdinys.
— O štai ir šermanai*, bičiuliai! - nudžiugo majoras Nebelis ir iškėlė
kumštį virš galvos. — Tai JAV penktoji armija. Šiame kare uždainavo
storulė.

*
M4 Sherman - plačiausiai Antrajame pasauliniame kare amerikiečių naudotas tankas, pava-
dintas JAV pilietinio karo generolo Viljamo Šermano (William Sherman) garbei.
 PENKTIA DALIS

„AŠ ATKERŠYSIU“, —

TARĖ VIEŠPATS
 33 skyrius

1945 m. gegužės 1-oji, antradienis

Be penkių minučių trečią artindamiesi prie viešbučio Diana Pinas

ir Karletas jautėsi ne ką blaivesni nei prieš kelias valandas, kai pagaliau
krito miegoti. Skirtumas tik
tas, kad dar raižė ir pilvus, o galvos plyšte
plyšo. Antra vertus, Adolfas Hitleris buvo nebegyvas. Nacių fiureris nu-
sišovė savo bunkeryje Berlyne abu su meiluže nusižudė jau kitą dieną
—

po to, kai Loreto aikštėje buvo pakabinti Musolinis ir Petači.

Piną ir Karletą naujienos pasiekė praėjusią popietę. Susiradę dar
vieną pono Beltraminio viskio butelį, jiedu užsidarė vaisių ir daržovių
krautuvėlėje švęsti Hitlerio mirties ir vienas kitam pasakoti savųjų karo
istorijų.
— Iš tiesų mylėjai Aną taip, kad būtum galėjęs vesti? — kažkuriuo
metu pasmalsavo Karletas.
— Taip, —- atsakė Pinas, stengdamasis suvaldyti kaskart apie ją pagal-
vojus širdyje nubundančius jausmus.
— Kada nors sutiksi kitą merginą, — guodė bičiulis.

— Tik ne tokią,
-
Pino akyse pasirodė ašaros. — Ji buvo kitokia, Kar-
letai. Ji buvo... Nežinau. Vienintelė tokia.
— Kaip mano mama
ir
tėtis.
— Ypatingi žmonės, — linktelėjo Pinas. — Geri žmonės. Patys geriausi.
Jie dar šiek tiek išgėrė ir juokėsi, prisimindami geriausius pono Bel-
traminio pokštus. Kalbėjosi apie naktį, praleistą ant kalvos tą pirmą-
ją bombardavimų vasarą, kai jų tėvai taip nepriekaištingai muzikavo.
Daug ką apraudojo. Apie vienuoliktą butelis liko tuščias, o bičiuliai
buvo išgėrę pakankamai, kad užsimirštų, plepėtų niekus ir galop kaip

469
 Mark Sullivan

reikiant neišsimiegotų. Kad po puskervirtos valandos praplėštų akis,

prireikė žadintuvo.
Markstydamiesi apsiblaususiomis akimis vaikinai pasuko už kampo,
ir Pinas išvydo priešais viešbutį Diana stovintį seną dėdės Alberto Fiat.
Automobilis zvimbė kaip bitė, o lengvu spyriu patikrinęs naujutėles
padangas jaunuolis liko sužavėtas. Jiedu patraukė
į
viešbutį. Šios nakties
karo pabaigos vakarėlis pamažu rimo. Kelios poros dar lėtai sukosi po
salę, kurioje traškėdamas ir
su pertrūkiais tebegrojo fonografas. Kapra-
las Daloja, įsikibęs į Sofiją, kopė laiptais, abu patenkinti kikeno. Pinas
žvelgė jiems pavymui, kol šie dingo
akių.
iš

Pro duris už registratūros išėjo majoras Nebelis. Pamatęs juodu,

nusišypsojo.
— Štai ir jūs. Žinojau, kad šauniaisiais Pinu ir Karletu galima pasiti-

kėti. Turiu judviem porą dovanėlių — tuojau duosiu ir paaiškinsiu, ką

turėsite nuveikti.
Pritūpęs už registratūros stalo, majoras ištraukė porą naujutėlių
Thompson pistoletų-kulkosvaidžių su rotacinėmis dėtuvėmis ir palenkė
į šoną galvą.
— Žinote, kaip naudotis tomiais?
Pino snaudulys išlakstė, ir jis pasijuto visiškai budrus. Susižavėjęs
žvelgė įginklą.
— Ne, — atsakė.
—

—
Niekad nemėginau,
- atsiliepė Karletas.
Iš tikrųjų vienas juokas,
- Nebelis padėjo vieną ginklą ant stalo ir
paspaudė velkę, kad atlaisvintų rotacinę dėtuvę. — Jau užtaisyti — kiek-
viename
po
pusšimtį 0,45 ACP šovinių.
Paguldęs ant stalo dėtuvę, majoras atlaisvino drūtgalį ir parodė svirtį
už galinės rankenos, ginklo viršuje.
— Apsauga, — paaiškino. — Norėsite šaudyti — pastumsite į priekį iki
pat galo. Reikės apsaugos — iki galo atgal.
Majoras dešiniąja ranka suėmė galinę Zhompson rankeną, kairiąja —

priekinę, o ginklo šoną tvirtai prispaudė prie juosmens.

470
 Po raudonu dangum

— Jei norite valdyti šūvius, būtinas kontaktas trijose vietose. Ki-

taip nuo atatrankos vamzdis šokinės ir purtysis į visas puses, o kulkos
skraidys, kur pakliuvo — kam gi to reikia? Tad rankos — ant abiejų
rankenų, o korpusas įspaustas į klubą. Trys kontakto taškai. Matote,
kaip vienu judesiu suku ir klubus, ir šautuvą?
— Ojei reikėtų šaudyti iš automobilio? — paklausė Karletas.

Nebelis tuojau persimetė ginklą ant peties.

— "Trys taškai: petys ir skruostas prie korpuso, abi rankos — ant ran-

kenų. Trumpi kulkų pliūpsniai. Iš tiesų tiek ir pakanka žinoti.

Pinas pakėlė antrąjį ginklą. Zhompson jam patiko: nors buvo ne-
didelis ir patogus, rankose laikyti sunkoka. Jis čiupo rankenas, tvirtai
prispaudė šautuvą prie kūno ir jau įsivaizdavo maląs nacius į košę.
— Atsarginės dėtuvės, — pridūrė majoras, ant stalo dėdamas dar
porą būgnelių. Pasikuitęs kišenėje ištraukė ir voką. — Čia jūsų doku-
mentai. Su jais pravažiuosite visus Sąjungininkų valdomus patikros
punktus. O toliau jau viskas jūsų rankose.
—Tai ar pagaliau pasakysite, ką turime padaryti? — neištvėrė Karletas.
Nebelis nusišypsojo.
— Nugabensite Amerikos bičiulį į Brenerio perėjos viršūnę.

— Brenerio? — Pinas prisiminė, ką tik vakar buvo girdėjęs iš dėdės

Alberto. — Breneryje tebevyksta karas. Gryniausia anarchija. Vokie-
čių kariuomenė visiškai atsitraukė, o partizanai surengė jiems pasa-
lI4 — stengiasi kuo daugiau išžudyti, jiems dar neperžengus Austrijos

sienos.
Nebelio veide nė raumenėlis nekrustelėjo.
— Mūsų draugas žūtbūt turi pasiekti pasienį.

— Vadinasi, tai misija stačia galva į mirtį, — suprato Karletas.

— Tai iššūkis, — pataisė majoras. — Turime jums žemėlapį ir žibin-
tuvėlį jam skaityti. Pažymėti visi pagrindiniai Sąjungininkų patikros

471
 Mark Sullivan

—
punktai. Iš jų kontroliuojamos teritorijos išvažiuosite tik šiaurinėje A4
kelio atkarpoje link Bolcano.
Valandėlę parylėjęs, Karletas pasakė:
— Man šitam
prireiks poros butelių vyno.
— Duosiu keturis, — sutiko Nebelis.
-
Smaginkitės lig valiai. Tik ne-
įsirėžkite kur.
Pinas tylėjo. Karletas atsigręžė į jį.
— Su tavimi ar be tavęs — vis tiek vyksiu.

Vaikystės draugo akyse Pinas matė tokį ryžtą, kokio dar niekada
anksčiau nebuvo regėjęs. Rodės, Karletas netveria noru vykti į mūšio
lauką ir žūti. Karas kaip savižudybės būdas. Tokia mintis visai tenkino
ir Piną.
— Gerai, tai ką tokį vešime? Pinas pažvelgė į Nebelį.
—

Majoras atsistojo ir dingo tarpduryje už registratūros. Kai po ke-

lių akimirkų durys vėl atsivėrė, Nebelis išėjo vedinas vyru tamsiu kos-
tiumu, tamsiu lietpalčiu ir ant akių užsmaukta ruda skrybėle. Jis vos
panešė didžiulį stačiakampį odos lagaminą, antrankiais prirakintą prie
kairiojo riešo.
Majoras Nebelis ir vyriškis žengė iš už registratūros stalo.
— Man
regis, judu pažįstami, — tarė Nebelis.
iamss"

Vyras pakėlė galvą ir iš po skrybėlės krašto pažvelgė Pinui į akis.

Dar didesnio šoko vaikinas ir negalėjo tikėtis. Jis žengtelėjo atgal,
jusdamas kūnu plintantį įtūžį.
— Šitas?suriko jis Nebeliui. — Kas jis per draugas Amerikai?
—

Majoro veide pasirodė įtampa.

— Generolas Lejersas — didvyris, Pinai.

— Didvyris? Pinas vos laikėsi nespjovęs ant žemės. — Jis buvo Hit-
—

lerio vergvaldys. Daug žmonių tiesiai į kapus nuvarė, majore. Pats ma-
čiau. Pats girdėjau. Buvau jo darbų liudininkas.

472
 Po raudonu dangum

Suerzintas Nebelis dėbtelėjo į nacių generolą

— Nežinau, ar tai tiesa, Pinai. Bet
tarė:
ir
aš vykdau įsakymus, ir štai
kas man buvo perduota: šis žmogus — didvyris, nusipelnęs mūsų
apsaugos.
Lejersas stovėjo, nesuprasdamas nė vieno ginčo žodžio — tik ste-
bėdamas lyg visai su juo nesusijusią pramogą. Pinas puikiai paži-
nojo šį žvilgsnį ir visa širdimi jo nekentė. Jau žiojosi sakyti, kad
užduoties nesiims, bet staiga į galvą šovė kita mintis. Jis prisiminė
Aną
ir Dolę. Prisiminė visus vergus ir suprato, kad taip pasielgti bus
teisingiausia. Vis dėlto Viešpats Pinui Lelai buvo skyręs planą.
Jaunuolio veide nušvito džiugi šypsena.
— Mon gėnėral, ar paimti jūsų krepšį?
Lejersas griežtai papurtė galvą.
— Ačiū, pasinešiu.

Viso geriausio, majore Nebeli, — atsisveikino Pinas.

—

— Grįžę susiraskite mane, — paprašė šis. — Turiu jums ir daugiau

planų. Lauksiu čia, pasirengęs viską jums papasakoti išsamiau.

širdimi įsitikinęs, jog jau niekada nebeišvys
Pinas linktelėjo visa
nei amerikiečio, nei Milano.

Jis žengė viešbučio, tvirtai laikydamas ginklą. Lejersas sekė iš

iš

paskos. Atidaręs galines automobilio dureles, Pinas žengtelėjo į šalį.

Generolas akimirką dėbtelėjo į jį ir šiaip ne taip su lagaminu įsitaisė
ant galinės sėdynės.
Karletas klestelėjo į keleivio vietą priekyje ir įsibruko Zhompson
tarp kojų. Savąjį šautuvą įstatęs tarp Karleto ir pavarų svirties, Pinas
sėdo prie vairo.
— Pasaugok ir maniškį, - paprašė draugo ir per veidrodėlį pažvel-
gė į Lejersą. Pasidėjęs kepurę greta, šis pirštais atgal braukė metalo
pilkšvumo plaukus.

473
 Mark Sullivan

— Manau, pajėgsiu šituo šaudyti, Karletas susižavėjęs pirštų galiu-

—

kais glostė alyva

suteptą šautuvo paviršių. — Filmuose apie gangsterius
mačiau kaip.
— Tiek ir
gana, — sutiko Pinas, jungdamas pavarą.
Kol jis vairavo, Karletas pasišviesdamas žibintuvėliu skaitė žemėlapį
ir nurodinėjo, kur važiuoti. Kelias vedė atgal pro Loreto aikštę, tada —
link rytinės miesto ribos, kur veikė pirmasis JAV kariuomenės patikros
punktas.
Amerika geriausia, — prie vairuotojo lango su žibintuvėliu priėju-
—

siam ir įtariai šnairuojančiam kareiviui rėžė Pinas. Tada ištiesė voką su

dokumentais.
Kai sargybinis ištraukė popierius ir pašvietė į juos žibintuvėliu, jam
tuojau atvipo žandikaulis. Mitriai sulankstęs ir sugrūdęs į voką doku-
mentus išlemeno:
Jėzau. Jei jau taip, kelias laisvas — važiuokite.
—

Pinas paslėpė voką kišenėje prie krūtinės, įvažiavo pro vartus ir pa-
suko Treviljo ir Kavaradžo link.
— Kas juose parašyta? — susidomėjo Karletas.
— Paskui pažiūrėsiu, - pažadėjo Pinas. — Nebent tu moki skaityti
angliškai?
— Skaityti — ne. Tik truputį kalbėti. Kaip manai, kas jo lagamine?
— Žalio supratimo neturiu, bet atrodo sunkus.
Važiuodamas pro gatvės žibintą Pinas dirstelėjo į galinio vaizdo vei-
drodėlį. Prieš tai generolas laikė lagaminą ant kelių, bet dabar šis gulė-
jo ant sėdynės jo dešinėje. Lejersas buvo užsimerkęs — galbūt sapnavo
Dolę ar žmoną, o
gal vaikus, vergus ar visai nieko.
To vienintelio žvilgsnio pakako, kad Pino širdyje nubustų kažkas
aštraus ir
šalto kaip ledas. Pirmąsyk per savo trumpą sudėtingą gyveni-
mą
jis pajuto negailestingumą ir saldų
norą atkurti teisybę.
— Dedu galvą, kad tame lagamine užrakinti tie aukso luitai, kuriuos

matei, Pino mintis pertraukė Karleto balsas.

—-

474
 Po raudonu dangum

— O galjis ten slepia dokumentus, — svarstė Pinas. — Šimtus jų. Gal

dar daugiau.
— Kokius dokumentus?
— Pavojingus. Tokius, kurie bejėgystės laikais suteikia bent trupinėlį
galios.
— Ką, po velnių, tai reiškia?
— Galimybę daryti įtaką. Vėliau paaiškinsiu. Kur kitas patikros
punktas?
Karletas įjungė žibintuvėlį, apžiūrėjo žemėlapį atsakė: ir
— "Ties įvažiavimu

į
pagrindinį kelią šioje Bresos pusėje.

Pinas stipriai nuspaudė greičio pedalą ir jie nuskriejo per nakties

tamsą. Ketvirtą ryto priešaky pasirodė ir antrasis patikros punktas.
Greit patikrinę dokumentus, sargybiniai tuojau pamojo jiems važiuoti
ir įspėjo vengti Bolcano, kur tebesiaučia mūšis. Bėda tik ta, kad norė-
dami pasiekti Brenerio perėją, Bolcaną jie žūtbūt turėjo pravažiuoti.
— Sakau
tau,
lagamine jis
turi aukso, — pakartojo Karletas, kai jie vėl
leidosi į kelią. Atkimšęs vieną vyno butelį, vaikinas pamažu gurkšno-
jo. — Negali būti vien popieriai. Žinai, auksas lieka auksu, ar ne taip?
Atidaro visas duris.
— Atvirai kalbant, jo lagamino turinys man rūpi mažiausiai.
Prieš juos plytintis greitkelis mirgėjo bombų išmušrais krateriais ir
apylankomis ten, kur praėjusios žiemos sniegas tirpdamas buvo išplo-
vęs požeminius vamzdžius, tad Pinas negalėjo važiuoti taip greit, kaip
troško. Be ketvirčio penktą, pasukę link Trento ir Bolcano, jie nuriedėjo
į šiaurę, Austrijos link. Važiuodamas rytine Gardos pakrante, kitapus

ežero nei senoji Musolinio vila, Pinas prisiminė Loreto aikštėje virusią
anarchiją. Jis vėl dėbtelėjo į snūduriuojantį generolą, spėliodamas, kiek
Lejersas žino, dėl ko iš tikrųjų suka galvą ir ar išties taip jau neriasi iš

kailio.

475
 Mark Sullivan

Paslaugos, galvojo Pinas. Štai kuo jis manosi. Juk pats pasakojo.
— —

Tame lagamine knibždėte knibžda paslaugų.

Dabar jis vairavo agresyviai. Kelyje vis rečiau
pasitaikydavo mašinų, o
plentas buvo apgadintas mažiau nei pagrindinis greitkelis. Karletas tįsojo
keleivio vietoj užsimerkęs ir įrėmęs smakrą į krūtinę, o tarp kojų spaudė
butelį ir pistoletą-kulkosvaidį.
Vos šiauriau Trento maždaug penkiolika po penktos Pinas pastebėjo
priekyje šviesas ir sumažino greitį. Nuaidėjo šūvis, Far šoną kliudė kul-
ka. Karletas pašoko iš miego, o Pinas visa jėga nuspaudė greičio pedalą
ir ėmė nardyti tarp iš abiejų kelio pusių zvimbiančių šovinių. Vieni į
mašiną pataikė, kiti prašvilpė pro šalį.
— Trauk šautuvą! — suriko Pinas Karletui. — Atsišaudyk!
Karletas griebė ginklą.
— Kas į mus šaudo? — sunerimo ant šono išsitiesęs ir lagaminą užgulęs
generolas.
— Koks skirtumas, — atšovė Pinas ir didindamas greitį vis labiau artėjo
prie šviesų.
Čia stovėjo užkarda, ožiai malkoms pjauti, sukiojosi grupelė apdris-
kusių ginkluotų vyrų. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jų niekas nesieja, ir
tai padėjo Pinui apsispręsti.
— Kai pasakysiu - -
pradėk į juos šaudyti, prisakė jis. Saugiklį išjungei?
—

Karletas priklaupė ant vieno kelio, iškišo pro langą galvą ir pečius, o
ginklo korpusą tvirtai prisispaudė prie peties.
Likus septyniasdešimčiai metrų, Pinas sumažino greitį, lyg rengda-
masis sustoti. Bet kai nuo žibintų akinamų vyrų Fa: skyrė tik pusšimtis
metrų, vėl visa jėga nuspaudė greičio pedalą ir suriko:
— Šauk!
Karletas nuspaudė gaiduką, ir Thompson ėmė spjaudytis kulkomis:
aukštai, žemai — visur, kur pakliuvo.
Šauliai išsilakstė. Pinas automobiliu kirto užtvarą. Karletas visai ne-
valdė šautuvo — tik laikė įspaudęs gaiduką, ir kulkosvaidis tratėjo kaip

476
 Po raudonu dangum

papuolė. Užtvarą jie įveikė, bet užkliuvęs Thompson iškrito Karletui iš

rankų. Atsimušęs nuo kelio asfalto, ginklas prapuolė akių. iš

— Mėšlas! — suriko vaikinas. — Grįžk!
— Ne, - Pinas išjungė automobilio šviesas ir nurūko tolyn nuo jiems
už nugarų pokšinčių ginklų.
— Ten mano kulkosvaidis! Grįžk!

— Nereikėjo taip ilgai spausti gaiduko, - sušuko Pinas. — Nebelis juk

sakė — trumpi ugnies pliūpsniai.
— Man vos peties nenunešė, - siuto Karletas. — Po velnių! Kur mano
vynas?
Pinas ištiesė jam butelį. Dantimis išlupęs kamšrį, bičiulis gurkštelėjo
ir kelis kartus nusikeikė.
— Viskas gerai, - ramino jį Pinas. - Dar turime mano šautuvą ir porą
papildomų dėtuvių.
Karletas įsmeigė žvilgsnį
—
į jį.
Rizikuotum, Pinai? Leistum man vėl šaudyti?
— Tik šįkart tvirčiau laikyk. Ir spaudyk gaiduką. Paspausk ir atleisk.
Ne laikyk įmygęs.
Karleto veide nušvito šypsena.
— Ar gali patikėti tuo, kas ką tik įvyko?

Nuo galinės sėdynės prabilo Lejersas:

— Dažnai pagalvodavau, jog tu — nepakartojamas vairuotojas, vor-
arbeiteri. Prisimeni tą kartą aną rudenį, kai mus apšaudė iš lėktuvo?
Dar su Daimler? Dėl to, kaip vairavai tą naktį, paprašiau, jog būtent
tu mane gabentum į pasienį. Todėl tu esi čia. Jei su kuo ir pasieksiu
Brenerį, tai tik su tavimi.
Pinas išklausė jo žodžius, lyg šie sklistų vyro, kurio jis nei pažino-
iš

jo, nei troško pažinoti, lūpų. Lejersą jis niekino visa širdimi. Negalėjo
pakęsti nė minties, kad jam pavyko savo didvyriškumu įtikinti kažkokį
puskvaišį iš JAV kariuomenės. Hansas Lejersas — ne didvyris. Žmogus

477
 Mark Sullivan

ant galinės sėdynės buvo faraono vergvaldys, karo nusikaltėlis, nusipel-

nęs atkentėti už savo darbus.
— Dėkui, 202 gėnėral, - burbtelėjo Pinas. Daugiau netarė nė žodžio.
— Nėra už ką, vorarbeiteri, atsiliepė generolas. — Visada tikėjau,
—

kad jei kas nusipelno gero žodžio — nereikia jo gailėti.

Artinantis prie Bolcano pamažu ėmė brėkšti. Pinas šventai tikėjo

aušrą regis paskutinį kartą. Per visą žydrą dangų išsiskėtę rožiniai jos
pirštai švelniai įrėmino sniego kepurių užklotas viršukalnes, stūksančias
už keturiasdešimties paskutinių karo kilometrų. Apie priešaky laukiantį
pavojų Pinas stengėsi negalvoti. Nekantrios mintys sukosi apie generolą
Lejersą, o kraujyje kiekvieną akimirką daugėjo adrenalino.
Ištiesęs ranką jis ištraukė tarp Karleto kojų gulėjusį vyno butelį.
Pasigirdo vangus nepritariamas urzgimas: bičiulis ir vėl buvo saldžiai
užsnūdęs.
Pinas nurijo vieną, tuomet — antrą vyno gurkšnį. Geriausia būtų kur
nors aukštai, — svarstė jis. — Tai privalu atlikti didingiausioje iš Viešpaties
katedrų.
Jis sustabdė automobilį šalikelėje.
— Ką darai? — nearplėšdamas akių paklausė Karletas.

— Galvoju, ar nėra kokio kelio, kuriuo galėtume aplenkti Bolcaną, —

atsakė Pinas. - Duok žemėlapį.

Kiek paniurzgėjęs Karletas surado žemėlapį ir ištiesė jį draugui.
Pinas įdėmiai jį apžiūrėjo, stengdamasis įsiminti pagrindinius ke-
lius, kuriais galėtų nusigauti šiauriau Bolcano ir
galop pasiekti Brenerio
perėją.
Lejersas atrakino antrankius, kuriais buvo prisisegęs lagaminą prie
riešo, ir išlipo nusišlapinti.
— Maukim sau, - paragino Karletas. - Auksą pasidalinsim.
— "Turiu kitų planų, — Pinas nė nepakėlė akių nuo žemėlapio.

478
 Po raudonu dangum

Generolas grįžo, įsitaisė ant galinės sėdynės ir dirstelėjo į žemė-

lapį Pinui per petį.
— Pagrindinį kelią saugos akyliausiai, — prabilo. Geriausia vyk- —-

ti šalutiniu keliu, nutiestu netoli Stacionės, tada pasukti į Bolca-

no šiaurės vakarus — į Šveicariją vedančiu plentu iki pat Andriano.
Kadangi kelias į Šveicariją mums uždarytas, Vermachtui tas kelias
nerūpi. Pravažiuosite amerikiečius, tada ties kairiuoju tolimuoju jų
kariuomenės sparnu nusigausite kitapus Adidžės upės. Važiuosite
palei kalnus kitame krante — štai čia, tiesiai už vokiečių, kol pasiek-
site Brenerio perėją. Matai?
Pinas nesitvėrė įtūžiu, bet generolo planas iš tiesų atrodė logiš-
kiausias. Jis linktelėjo ir pažvelgė į galinio vaizdo veidrodėlį: Lejersas
nudžiugęs rakino prie riešo lagaminą. Mėgavosi.
Jam visa tai — tik žaidimas, — dingtelėjo Pinui ir jis dar labiau
įsiuto. — Žik paslaugų ir šešėlių žaidimas. Lejersas norėjo pasisma-
ginti? Pinas jam parodys pramogų. Įjungęs pavarą, vaikinas atleido
sankabą ir nurūko į priekį lyg apsėstas.
Kai automobilis privažiavo JAV patikros punktą, užtvėrusį ke-
lią prie Lagečio miestelio kalnuose, aplink jau buvo visiškai šviesu.
Artyn prie jų ėjo amerikiečių kariuomenės seržantas. Ausis pasiekė
kovos triukšmas ir aidai kažkur netoli priešaky.
— Kelias uždarytas, —
pranešė seržantas. — Čia galite apsisukti.
Pinas ištiesė jam voką. Seržantas paėmė
jį, ištraukė laišką, per-
skaitė ir švilptelėjo iš nuostabos.
— Galite važiuoti. Ber ar
jūs tikri, kad norite? Dėl Bolcano su
fašistais ir naciais kaunasi ištisi būriai. Per kelias valandas čia pasiro-
dys ir vokiečius apšaudys mustangai* — nušluos viską, kas tik jiems
pasitaikys.

*
P-51 Mustang - vienas populiariausių Antrajame pasauliniame kare naudotų naikintuvų.

479
 Mark Sullivan

— Važiuosime, linktelėjo Pinas. Paėmęs voką, pasidėjo ant kelių.

—

— Gyvybės jūsų, džentelmenai, — nesiginčijo seržantas ir pamojo ati-

daryti vartus.
Užtvara atsivėrė, ir Pinas nurūko tolyn.
— Galvą plėšia, — pasiskundė Karletas. Pasitrynęs pirštais smilkinius,

sriūbtelėjo dar vyno.

— Tai padėk kol kas butelį, — liepė Pinas. - Priekyje mūsų — mūšis, o
kad išgyventume, prireiks ir tavo pagalbos.
Karleras nužvelgė draugą. Supratęs, kad šis nejuokauja, tuoj užkim-
šo butelį.
— Šautuvą paimti?
Pinas linktelėjo.

— Pasidėk dešinėje, palei duris, ir įremk buožę į sėdynės kraštą. Pri-

reikus lengviau pasieksi.
— Iš kur žinai tokius dalykus?
— Tiesiog logiška.
— Mudu mąstome visai skirtingai.
— Ko gero, — sutiko Pinas.
Nuvažiavęs dešimt kilometrų nuo patikros punkto, jis pasuko į šalu-
tinį kelią šiaurės vakarų kryptimi, kaip ir buvo pataręs Lejersas. Nelygus
kelias vingiavo per kalnų vietoves, sukosi link San Mikelės šiaurinės ir
Bolcano dalies.
Dangų aptraukė debesys. Pinas sulėtino tiek, kad aiškiai girdėtų jų
dešinėje, pietuose, už pusantro, o gal kiek daugiau kilometrų visu pajė-
gumu siautėjančią artileriją, tankus ir šaunamuosius ginklus. Vyrai jau
matė Bolcano pakraščius ir dūmų stulpus, kylančius iš
ten, kur stengėsi
atsilaikyti fašistai, o vokiečiai iš paskutiniųjų gynė užnugarį, kad kuo
didesnė jų dalis spėtų pasiekti Austriją.
— Vėl suk į šiaurę,
patarė generolas.
—

Pinas pakluso ir pasuko į šešiolikos kilometrų apylanką, galop at-

vedusią juos prie tilto per Adidžę. Kaip Lejersas ir numatė, jo niekas

480
 Po raudonu dangum

nesaugojo. Bolcano pakraščius šiaurės vakaruose jie pasiekė maždaug

be dvidešimt devintą.
Pietryčiuose visu pajėgumu virė karas. Kulkosvaidžiai. Patrankos. Ir
taip arti, kad visi trys galėjo kuo aiškiausiai girdėti, kaip sukiojasi šar-
vuotieji tankų bokštai. Visgi atrodė, kad Lejersas ir vėl neklydo. Jiems
pavyko likti beveik keturių šimtų metrų atstumu nuo karo zonos ir
saugiai aplenkti užfrontę.
Vis dėlto kažkuriuo metu susidursime su naciais. Jie bus Brenerio perė-

Joje, nes...
— Tankas! — suriko Lejersas. - Amerikiečių tankas!

Pinas tuojau nėrė

įžvelgti už Karleto.
žemyn
ir atsigręžęs į dešinę stengėsi bent ką nors

— Anava ten! — suriko šis, pirštu rodydamas į didžiulę atvirą plynę

miesto pakrašty. - Šermanas!
Pinas nemažindamas greičio pasuko kairiau tanko.
— Suka
į -
tave vamzdį, pranešė Lejersas.
Žvilgrelėjęs Pinas už sepryniasdešimties metrų išvydo tanką. Šarvuo-
tas bokštas ir vamzdis jau gręžėsi jo pusėn. Vaikinas nuspaudė greičio
pedalą.
Karletas persisvėrė pro langą ir ėmė moti tankui abiem rankomis,
angliškai šaukdamas:
—Amerikiečiai draugai! Amerikiečiai draugai!
Tanko iššautas sviedinys prašvilpė tiesiai jiems virš galvų, nusileido
už dešiniojo automobilio sparno ir paliko rūkstančią skylę dviaukščia-
me gamyklos pastate kitapus gatvės.
— Vežk mus čia! iš -
suriko Lejersas.
Pinas perjungė žemesnę pavarą
ir
puolė išsisukinėti nuo šūvių. Deja,
jam dar nespėjus dingti iš tanko sviedinių pasiekiamos zonos, iš rūks-
tančio pastato pasipylė kulkų kruša.

481
 Mark Sullivan

— Lenkitės! šūktelėjo Pinas ir susirietė. Kuo aiškiausiai girdėjo,

—

kaip šoviniai švilpia virš galvos ir su trenksmu atsimuša nuo tanko šarvų
ir vikšrų.
Nėrę skersgatvį, vyrai dingo šauliams
į
iš akių.
Lejersas paplekšnojo Pinui per pečius.
— Kaip sau nori, genialus vairuotojas!
Pinas karčiai šyptelėjo, sukinėdamasis šalutinėmis garvelėmis.
Regis, JAV pajėgos įklimpo už dviejų į Adidžę įtekančių šaltinių
santakos. Lejerso pasiūlytas maršrutas leido aplenkti karštąjį tašką,
išvengti karo zonos ir
nutolus nuo miesto patraukti į rytus, link Kar-
dano kaimo.
Netrukus Pinas įsuko į tiesiai Brenerio perėjos link vedantį kelią.
Šis pasirodė beveik tuščias, ir įmynęs greičio pedalą vaikinas patraukė
į šiaurę. Alpes priešaky jau buvo bepasiglemžiantys artėjančios audros
debesys. Aplink pamažu kilo rūkas. Pinas prisiminė, kaip vos prieš
mėnesį čia sniegą kasė vergai, kaip juos, netekusius sąmonės, nuvilk-
davo šalin.
Jis vairavo toliau, pro Kolmą ir Barbianą. Tik pasukęs į pietus prie
Kjuzos kaimelio galėjo matyti toli į priekį — iki pat ilgos abi kelio
puses užėmusios vokiečių kolonos galo. Suluošinta kariuomenė per
Bresanonės miestelį šliaužė šiaurėn, Austrijos pasienio link.
—Galime juos apvažiuoti, - apžiūrinėdamas žemėlapį pasakė Lejer-
sas. — Bet šitas keliukas visai čia pat nusuka į rytus. Bus šiokia tokia įkal-

į
nė — štai iki čia, ties ja galėsi pasukti šiaurę, o tada šituo keliu nusileisi
žemyn, atgal į kelią link Brenerio perėjos. Matai?
Pinas matė ir
vėl pasirinko Lejerso nurodytą kelią.
Jie įsuko į purviną lygų keliuką, kurį netrukus pakeitė stati siaura
įkalnė. Po valandėlės ši išplatėjo ir virto kalnų aukštumų slėniu, iš šiau-
rės
o
supamu eglyno, iš pietų — avių ganyklų. Pinas vairavo automobilį
vingiuotu keliu šiauriniame kalno šone, galop nuvedusiu juos už kalnų
gyvenvietės Funeso.

482
 Po raudonu dangum

Įkalne jie pakilo dar kilometru aukščiau jūros lygio — beveik iki pat
miško linijos, kur pamažu jau sklaidėsi debesys ir rūkas. Priešais drie-
kėsi lygus dvipusis kelias, nutiestas tiesiai per geltonų ir rausvų lauko

gėlių jūrą.
Dar kiek pakilę debesys atidengė žvyru užklotus laukus ir ilgą Do-
lomitinių Alpių sieną didingiausią Viešpaties katedrą visoje Italijoje.
—

Viena kalkakmenio smailė čia sekė kitą — iš viso aštuoniolika jų driekė-

sitūkstančius metrų į dangų, primindamos milžiniškų pilkšvų spyglių
karūną.
— Stabtelėk čia, — prabilo Lejersas. — Vėl turiu nusičiurkšt, o ir šiaip
norėtųsi pasižvalgyti.
Pinui ėmė jog tai likimo pirštas: jis kaip tik buvo besiren-
atrodyti,
giąs sustoti, pasiteisinęs ta pačia priežastimi. Jis sustabdė automobilį
erdvioje eglyno progumoje prie siauros pievelės: čia visu gražumu atsi-
skleidė Dolomitinių Alpių didybė.
Ši vieta puikiausiai tiks Lejerso prisipažinimui išgauti ir priversti jį
sumokėti už nuodėmes, - -
pamanė Pinas. Atvirame ore, kur nė gyvos dva-
Nėra ko paprašyti paslaugos. Nėra
sios. šešėlio, kuriame galėtų pasislėpti.
Vienuma Viešpaties bažnyčioje.
Lejersas atrakino antrankių spynelę ir išlipęs pro Karleto pusę nu-
žingsniavo per drėgną žolę ir kalnų gėles. Sustojęs prie skardžio dar
nužvelgė siaurą slėnį ir
pakėlė akis į kalnus.
— Duok ginklą, - sumurmėjo Pinas Karletui.
— Kam?
— O tau
kaip atrodo?
Karletas išpūtė akis, bet tuojau nusišypsojo ir ištiesė Thompson bičiu-
liui. Keista, bet pistoletas-kulkosvaidis Pino rankose atrodė visai įpras-
tai. Nors niekada nebuvo tokiu šaudęs, kaip ir draugas, matė ne vieną
filmą apie gangsterius. Tiesiog laikykis majoro Nebelio nurodymų. Kas
jau čia tokio sudėtingo?

483
 Mark Sullivan

— Nagi, Pinai, — paragino Karletas. — Jis nacių pabaisa. Nusipelnė

mirties.
Pinas išlipo,
viena ranka paėmė ginklą ir paslėpė už nugaros. Ga-
lėjo ir nesivarginti: generolas stovėjo atsukęs Pinui nugarą. Plačiai iš-
skėtęs kojas šlapinosi nuo skardžio ir mėgavosi neprilygstamu reginiu.
-
Galvoja, kad valdžia — tik jo rankose, šaltai svarstė Pinas. Ma- -
nosi esąs savo likimo kalvis. Bėda tik ta, kad nuo jo nebepriklauso niekas.
Dabar sprendžiu aš.
Pinas apėjo dėdės automobilio galą ir žengė du žingsnius per pie-
vą. Jam truputį trūko oro, o laikas, regis, sulėtėjo — visai kaip įeinant
į Sforcų pilies kiemą. Bet dabar jis jautėsi gerai: dėl to, ką ruošėsi pa-

daryti, buvo užtikrintas ne mažiau nei dėl gilios Anos meilės. Faraono
vergvaldys išpirks kaltę. Lejersas kris ant kelių ir maldaus pasigailėti,
bet iš Pino tikrai to nesulauks.
Generolas užsisegė užtrauktuką ir darsyk nužvelgė kvapą gniau-
žiantį peizažą. Susižavėjęs papurtė galvą, pasitaisė švarką ir atsigręžė.
Už dešimties metrų, prie klubo tvirtai prisispaudęs šautuvą, stovėjo
Pinas. Nacis įsitempė ir sustojo lyg įbestas.
— Kas čia, paklausė. Balse šmėstelėjo baimė.
vorarbeiteri? —

— Kerštas, — ramiai atsakė Pinas, jausdamasis keistai nutolęs nuo

savo kūno. -
Italai juo tiki, 72092 gėnėral. Italai tiki, kad sužalotą sielą
pagydo tik pralietas kraujas.
Lejerso žvilgsnis neramiai lakstė aplink.
— Tiesiog imsi ir nušausi mane?

— Po visko, ką padarėte? Po visko, ką mačiau? Jei pasaulyje esama

teisingumo — jūs vertas šimto, tūkstančio kulkų.

Generolas iškėlė rankas, atgręžęs delnais į Piną.
— Negi negirdėjai savo amerikiečio majoro? Aš didvyris.
—Joks jūs ne didvyris.
— Ir vis dėlto jie mane paleido. Paleido važiuoti su tavimi.

Amerikiečiai.

484
 Po raudonu dangum

— Kodėl? — nesuvokė Pinas.

Kuo jiems pasitarnavote? Kokių pas-
—

laugų padarėte? Ką papirkote informacija ar aukso luitais?

Lejersas atrodė sutrikęs.
— Negaliu tau atskleisti, ką padariau, bet galiu tvirtai pasakyti, jog
Sąjungininkams buvau naudingas. Tebesu ir dabar.
— Jūs bevertis! - suriko
Pinas. Jausmai vėl užspaudė gomurį. — Jums
nerūpi niekas, išskyrus jus patį, ir nusipelnėte...
— Netiesa! — sušuko generolas. — Tu man rūpi, vorarbeiteri. Dolė
rūpi. Tavo Ana rūpi.
— Ana negyva! — išrėkė Pinas. Ir Dolė
taip pat!
— —

Generolas žengtelėjo atgal: atrodė nuoširdžiai priblokštas.

— Ne. Tai netiesa. Jos išvyko į Insbruką. Turiu susitikti su Dole...

Šįvakar.
— Dolė ir Ana mirė sušaudytos prieš tris dienas. Viską mačiau savo
akimis.
Lejersas svyravo net nuo menkiausio vėjelio.
— Ne. Aš įsakiau
jas...
— Niekas neatvažiavo jų paimti, — pertraukė
jį
Pinas. — Abi laukė tol,
kol pasirodžiusi minia jas išsivedė — vien dėl to, kad Dolė buvo jūsų
kekšė.
Vaikinas ramiai išjungė Thompson saugiklį.
— Ber aš įsakiau, vorarbeiteri, — Prisiekiu, įsakiau!
kartojo Lejersas. —

— Bet nepasirūpinote, kad įsakymas būtų įvykdytas! — suriko Pinas,

keldamas pistoletą-kulkosvaidį prie peties. -

Galėjote nuvažiuoti pas
Dolę ir įsitikinti, kad jas išgabeno. Betgi ne. Jūs palikote jas mirti. O
dabar jus mirti paliksiu aš.
Neviltis iškreipė Lejerso veidą. Jis iškėlė rankas, lyg dengdamasis
nuo kulkų.
— Prašau, Pinai. Aš norėjau grįžti į Dolės butą. Norėjau patikrinti,
kaip jos, nejau nepameni?
— Ne.

485
 Mark Sullivan

— Žinoma, pameni. Prašiau mane parvežti, kad pasiimčiau paliktus

dokumentus, bet užuot paklusęs, tu mane suėmei. Atidavei pasiprie-
šinimui kaip tik tada, kai būčiau galėjęs pasirūpinti, kad Dolė ir Ana
būtų išgabentos iš Milano
ir saugiaibe pasiektų
Generolas pažvelgė į jaunuolį
Insbruką.
menkiausio gailesčio veide.

ir
— Jei kas
yra tiesiogiai kaltas dėl Dolės ir Anos mirties, Pinai, — tai tu.
 34 skyrius

Pino pirštas gulėjo ant gaiduko.

Jis ketino peršauti generolą nuo klubų — paleisti kulkas į juosme-
nį, kad jis sukluptų, bet iškart nemirtų. Šitaip suvarpytais viduriais
Lejersas dar kurį laiką raitytųsi agonijoje. Pinas norėtų stovėti greta
ir stebėti jo skausmą bei traukulius, mėgautis kiekviena aimana ir
meldimu pasigailėti.
— Nušauk jį, Pinai! - šaukė Karletas. - Nesvarbu, ką jis tau ten sako.
Nušauk nacių kiaulę!
Tą vakarą jis tikrai manęs prašė parvežti jį pas Dolę, - prisiminė Pi-
nas. — Bet aš jį areštavau. Areštavau, užuot...
Jam ėmė svaigti galva. Mintyse pasigirdo pajaco arija, nuaidėjo šū-
viai, prieš akis vėl iškilo suklumpančios Anos vaizdas.
Aš tai padariau. Būčiau galėjęs padėti Anai. Bet padariau viską, kad
ją nužudyčiau.
Tą akimirką Piną visai apleido jėgos. Jis paleido priekinę ginklo
rankeną. Thompson karojo jam prie šono. Tuščiu žvilgsniu spoksojo į
didžiosios Viešpaties katedros platybę ir atpirkimo altorių, visa širdi-
mi trokšdamas virsti kaulais ir dulkėmis, kurias išnešiotų vėjo gūsis.
— Nušauk
jį,
Pinai! — rėkė Karletas. — Ką, po velnių, ten darai? Šauk
gi pagaliau!
Pinas neįstengė. Rodės, net mirštantis senis turėtų daugiau jėgų.
Generolas santūriai jam linktelėjo ir šaltai pasakė:
— Užbaik savo darbą, vorarbeiteri. Nuvežk mane į Brenerį ir kartu
užbaikime savo karą.
Pinas sumirksėjo, neįstengdamas nei galvoti, nei veikti.

487
 Mark Sullivan

Lejersas nužvelgė jį su panieka.

— Dabar, Pinai!

Pinas bukai nulydėjo generolą atgal Fiar, palaikė galines dureles

į
ir
užtrenkė jas Lejersui įlipus vidun. Įjungęs šautuvo saugiklį, ištiesė gink-
l4Karletui ir sėdo prie vairo.
Generolas automobilio gale vėl rakino prie riešo lagaminą.
— Kodėl jo nenudėjai? — negalėdamas patikėti savo akimis paklausė

Karletas.
— Nes noriu, kad jis nudėtų mane, - drėbė Pinas, užvedė automobilį
ir įjungė pavarą.
Mašina pajudėjo vietos per slidų purvą, tuojau padengusį jos šo-
iš

nus. Jie leidosi į šiaurę laukais, kol galų gale pasiekė staigių posūkių
kliūčių pilną dvipusio eismo kelią nuokalnėn. Šis driekėsi lygiagrečiai
ir
į Brenerio perėją vedančiam keliui viršum Bresanonės. Miestelį ir dau-
giau kaip pusantro kilometro kelio jo priešaky buvo užėmusi vokiečių
kariuomenės kolona. Niekas nė nekrustelėjo.
Apačioje aidėjo šūviai. Važiuodamas keliu Pinas pro langą pažvelgė
koloną ir tuojau suprato, kas sutrikdė eismą. Kolonos priekyje buvo šeši
į
ar septyni stambūs artilerijos pabūklai. Didžiuma per Italiją patrankas
tempusių mulų visai išseko: įsispyrę kanopomis į žemę, jie nejudėjo iš

vietos.
Naciai lupo mulus, stengdamiesi patraukti pabūklus iš kelio, kad
galėtų pajudėti likusi kolonos dalis. Nepaklususius gyvulius šaudė vie-
toje ir tempė nuo kelio. Patraukus paskutinę patranką, nacių karavanas
pamažu rengėsi pajudėti.
— Paskubėk, — įsakė Lejersas. — Aplenk koloną, kol ji neužkirto
mums kelio.
Pinas perjungė žemesnę pavarą ir atsigręžė į Karletą.
— Tvirtai laikykis,
-
įspėjo.

488
 Po raudonu dangun

Kelias čia buvo sausesnis, tad lygiagrečiai kolonai, sulig beveik pa-
čiu jos priekiu važiuojančiam Pinui greitį pavyko padidinti dvigubai, o
netrukus ir trigubai. Už kilometro kelias jungėsi su išvažinėtu taku:
—

nusileidus septynis šimtus metrų šlaitu, ties Varnos kaimeliu šis susilie-
jo su keliu Brenerio perėją. Nuo patrankų ir dvesiančių mulų sankryžą
į

skyrė ne daugiau nei šimtas metrų.

Vėl perjungęs žemesnę pavarą, Pinas staiga įsuko į stačia nuokalne
vedantį taką ir visa jėga įmynė greičio pedalą. Kai paskutinioji patranka
buvo patraukta nuo kelio ir vokiečių užvesti tankai kolonos priešaky
vėl pajudėjo Austrijos link, Fiat tebeskriejo paskutiniąja kalno šono at-

karpa.
—
-
Aplenk juos! šaukė Lejersas.
Kad mašina neapsiverstų ir nenuslystų nuo kelio, Pinui teko prisi-
minti viską, ko buvo išmokęs iš Alberto Askario. Nusijuokęs kaip be-
protis, paskutinius kelio metrus jis skriejo visu greičiu, tankams jau
įsibėgėjant.
Tačiau tą akimirką maždaug už pusantro kilometro į pietus tarsi iš
niekur atsiradęs JAV bombonešis Mustang P-51 paleido ugnį tiesiai virš
vokiečių kolonos ir nuskrido į priekį.
Generolas tikriausiai netruko suvokti, ką reikia daryti pagal fizikos
taisykles — jis tuojau sušuko:
— Spausk! Spausk, vorarbeiteri!

Kad užblokuotų sankryžą, tankui tetrūko maždaug aštuoniasdešim-

ties metrų, bet Pinas nuo jo nebeatsiliko: nors nuo įvažiavimo į kelią
link Brenerio perėjos dar skyrė šimtas dešimt metrų, F/a: važiavo grei-
čiau už tanką. Mustangas vis labiau artėjo, kas keletą sekundžių į kolo-
ną paleisdamas kulkosvaidžių ugnį.

489
 Mark Sullivan

Iki kelio likus keturiasdešimčiai metrų, Pinas pagaliau nuspaudė

stabdžius ir perjungė žemesnę pavarą. Automobilis ėmė purve raižyti
plačius zigzagus, visai greta tanko atsistojo ant dviejų ratų, tada nuskrie-
jo į priekį nuo pylimo ir nusileido tiesiai tankui prieš nosį. Slystelėjusi
mašina vėl atsistojo ant dviejų ratų ir vos neapvirto, bet Pinas galop ją
suvaldė ir padidino greitį.
— Iš tanko
lipa kareivis!—-
-
sušuko Lejersas. Su kulkosvaidžiu!
Pinas buvo spėjęs atsiplėšti nuo tanko, bet stambaus kalibro ginklui
toks atstumas dar buvo vienas juokas. Šaulys būtų lengvai padalijęs Fia:
perpus tarsi gabalą sūrio. Palinkęs virš vairo Pinas vėl stipriai įmynė
akceleratorių, jau tikėdamasis sulaukti kulkos į pakaušį.
Bet, naciams dar nespėjus pradėti šaudyti, iš už posūkio išniręs JAV
šaulys puolė vokiečių kolonos priekį. Su trenksmu nuo tankų šarvų
atsimušusios kulkos pabiro ant kelio už Fiat. Staiga šūviai nutilo ir lėk-
tuvas nutolo.
Pasukę už kampo, vyrai dingo vokiečiams iš akių. Valandėlę auto-
mobilyje visi apstulbę tylėjo. Galiausiai Lejersas prapliupo kvatotis,
kumščiais daužydamas sau per šlaunis ir
lagaminą.
— Tau pavyko!
-
šaukė jis. Tau, pamišęs kalės vaike italiūkšti, ir vėl
—-

pavyko!
Pinas pakęsti negalėjo minties, kad jam pasisekė. Juk visa širdimi
vylėsi, kad mirs stengdamasis išgyventi, o dabar vis labiau tolo nuo at-
sitraukiančių nacių ir artėjo prie Austrijos sienos, todėl nežinojo, ką
daryti. Regis, jam išties buvo lemta išgabenti generolą Lejersą iš Italijos,
tad galų gale nutarė pasiduoti.
Dvidešimt keturi kilometrai kelio tarp Bresanonės ir Vipiteno juos
nuvedė aukštyn - iki pat sniegynų. Pusnys atrodė drėgnos, apledėjusios,
tačiau dar palyginti gilios. Kai vėl prisivijo rūkas, pasidarė sunku plika
akimi atskirti, kur baigiasi sniegas ir prasideda oras. Jiems už nugaros
vokiečių kolonos užblokuotas ir todėl visiškai ištuštėjęs kelias į Brenerio

490
 Po raudonu dangum

perėją vingiavo vis tirštesnių debesų ir miglos klodų link. Automobiliui

teko šliaužti vėžlio greičiu.
—
- sumurmėjo Lejersas, pravažiavus
Nebetoli, Vipiteną. Jis paėmė
lagaminą ant kelių. - Mirktelėti nespėsim.
Ką darysi toliau, Pinai? — smalsavo Karletas, vėl siurbčiodamas
—

-
vyną. Kam visa tai, jei jis ims ir išvyks su visu auksu?
—Majoras Nebelis jį vadino didvyriu, — lyg apdujęs atsakė Pinas. —

Tikriausiai gyvens laisvas.

Bičiuliui nespėjus atsakyti, Pinas perjungė žemesnę pavarą
stabdžius:
ir
stipriai
nuspaudė prieš paskutinę iki pasienio likusią kelio atkarpą
laukė itin aštrus posūkis. Deja, čia plentas buvo nepravažiuojamai už-
verstas neaukšta sniego siena, tad mašiną teko sustabdyti.
Iš už sniego užtvaros pasirodė šeši apskurę vyrai raudonomis kakla-

skarėmis. Stovėdami visai greta, nutaikė į keliautojus šautuvų vamz-

džius. Iš miško Karleto pusėje išniro dar vienas vyriškis su pistoletu.
Aštuntas su cigarete dantyse ir nupjautavamzdžiu šautuvu rankoje žen-
gė iš už medžių Pino pusėje. Netgi prabėgus metams vaikinas pažino jį
iš pirmo žvilgsnio.
Tėvas Rė buvo minėjęs, kad Titas su saviškiais plėšia žmones kelyje į

Brenerio perėją, ir kaip tik jis dabar žengė Pino link.

Ir ką gi mes čia turim? — suniaurojo Titas, žengdamas prie atviro

—

lango su atkištu nupjautavamzdžiu. — Ir kurgi visi manotės keliaują tokį

žavų gegužės rytą?
Pinas nusismaukė kepurę ant akių ir ištiesė voką.
Amerikiečių misija.
—

Titas atidarė voką ir nužvelgė popieriaus lapą taip, kad Pinui pasi-
rodė, jog jis nepažįsta raidžių. Sugrūdęs dokumentą atgal į voką, metė
šalin.
— Kas per misija?

491
 Mark Sullivan

— Gabename šį žmogų į Austrijos pasienį.

— Ak taip? O kas lagamine, prirakintame prie jo rankos?
— Auksas, — atšovė Karletas. Man regis.
—-

Pinas nebyliai suurzgė.

— Sakai? — susidomėjo Titas. Jis kilstelėjo Pino kepurę šautuvo buože,
kad geriau matytų veidą.
Po minutėlės vyras paniekinamai nusijuokė.
— Argi ne perfetto?

į
Jis žiebė Pinui veidą ginklo buože ir prakirto paakį.
Pinas aiktelėjo iš skausmo ir kilstelėjo ranką, pajutęs veidu srūvantį
kraują.
— Pasakyk tam vyrui galo, kad atrakintų antrankius ir duotų lagami-
iš

-
ną man kitaip galvas nunešiu: pirma tau, o paskui — ir jam.
Karletas tankiai kvėpčiojo. Pažvelgęs į draugą, Pinas išvydo jį tirtantį
nuo alkoholio ir įniršio.
— Pasakyk,paragino Titas ir vėl trenkė vaikinui.
—

Pinas išvertė jo žodžius į prancūzų kalbą. Lejersas netarė nė žodžio.

Nepajudino nė raumenėlio.
Titas atgręžė ginklo vamzdį į generolą.
— Pasakyk, kad jis tuojau mirs, — rėžė. —- Pasakyk, kad tuojau mirsite
visi, o tada aš vis tiek pasiimsiu lagaminą.

—200m—

Pinas prisiminė žuvusį užeigos šeimininko sūnelį Niką, spustelėjo ranke-

ną, visu svoriu metėsi prie durelių ir stipriai trenkė jomis Titui į kairįjį šoną.
Titas susvyravo, žengtelėjo dešinėn ir vos nenukrito paslydęs ant sniego.
Nuo galinės Fizt sėdynės pasigirdo šūvis.
Prie Karleto durų stovėjusį vyrą pakirto kulka į skruostą.
Pusiausvyrą atgavęs Titas užsimetė šautuvą ant peties ir jau buvo beat-
gręžiąs jį į Piną, šaukdamas:
— Nušauti visus!

492
 Po raudonu dangum

Kita akimirka, regis, truko amžinai.

Nuspaudęs Thompson gaiduką Karletas išmušė priekinį automobilio
stiklą. Generolas Lejersas tuo pat metu paleido antrą šūvį ir pervėrė
Titui krūtinę. Krisdamas vyras dar spėjo nuspausti savo ginklo gaiduką
ir pažerti stambių šratų į Fiat šono apačią. Antrąsyk iš pistoleto-kulko-
svaidžio ugnį paleidęs Karletas nupylė du iš šešių gyvų dar likusių Tito
kontrabandininkų ir plėšikų būrio vyrų. Likusieji keturi nedelsdami
dėjo į kojas.
Karletas atlapojo savo dureles ir puolė paskui bėglius. Vienas jų su-
žeistas šlubčiojo. Karletas nušovė jį, mėginantį pasivyti kitus tris.
— Jūs, partizanų šunsnukiai, nužudėte mano tėvą! Nužudėte

daužėte motinai širdį! — isteriškai klykė vaikinas.

jį
ir su-

Slystelėjęs ant kelio jis sustojo ir vėl įspaudė gaiduką.

Vieną iš vyrų patiesė kulka į stuburą. Kiti du atsigręžė kautis, bet
Karletas nušovė ir juos.
— Atlyginta! — sušuko kaip beprotis. Atlyginta...-
Karletas ėmė virpėti, pečiai nusviro. Jis pradėjo ašaroti, tada suklupo
ant kelių ir pravirko balsu.
Priėjęs už nugaros Pinas uždėjo ranką bičiuliui ant peties. Karletas
iš

krūptelėjęs pašoko ir atsigręžė. Akyse šmėsčiojo beprotybė. Jis nutaikė

šautuvo vamzdį į Piną ir atrodė pasirengęs šauti.
— Gana, — ramiai tarė šis. — Gana, Karletai.
Valandėlę stebeilijęs į draugą, Karletas vėl palūžo. Metęs ant žemės
ginklą, raudodamas žengė Pinui į glėbį.
— Jie nužudė mano
tėtį
ir privertė mamą trokšti mirties, Pinai. Aš
turėjau atkeršyti. Privalėjau.
— Padarei tai, ką privalėjai, — ramino Pinas.
Kaip ir mes visi.
—

Pro debesis vėl ėmė svilinti saulė. Nuvalyti nuo kelio sniegą ir pa-
traukti kūnus jie ilgai netruko. Galvodamas apie Niką, Pinas patikrino
Tito kišenes ir rado pinigų segtuką, prieš porą metų atimtą iš jo per
Naujuosius. Dirstelėjęs į Tito batus, jų nelietė — pasiėmė tik savo voką

493
>
Mark Sullivan

—
su dokumentais. Akimirkai stabtelėjęs prie vairuotojo durelių dar už-
metė akį į galinę sėdynę, kur sėdėjo Lejersas. Jo rankose gulėjo pistole-
tas US Col: M191 I -
lygiai toks, kokį nešiojosi majoras Nebelis.
— Mes atsiskaitę. Niekas niekam neskolingas jokių paslaugų, — tarė.
— Sutarta, — linktelėjo generolas.

nas“

Paskutinius aštuoniolika kilometrų iki Austrijos Karletas važiavo lyg

pašautas į galvą. Kėpsojo ant sėdynės kaip koks tuščias kevalas, tarsi odo-
je ir kauluose nebūtų likę nė krislelio sielos. Ne ką geriau jautėsi Pinas. ir
Vairavo, nes kito pasirinkimo neturėjo. Prie vairo nebeliko nei minčių,
nei gedulo, šoko ar atgailos — vien priešaky besidriekiantis kelias. Iki
pasienio likus vos kiek daugiau nei trejetui kilometrų vaikinas įjungė
radiją. Pasukiojęs rankenėlę, sugavo traškančią šokių muzikos melodiją.
— Išjunk, - liepė Lejersas.
— Jeigu norite, nušaukite mane, atsiliepė Pinas. — Bet muzika gros.
—

Pažvelgęs į veidrodėlį jis išvydo savo akis, kuriose atsispindėjo pralai-

mėjimas, ir generolą, pergalingai žiūrintį iš automobilio galo.
Siaurame medžiais apaugusiame slėnyje veikė pasienio punktas, prie
kurio jau laukė amerikiečių desantininkas ir pora Mercedes-Benz sedanų.
Prie vieno jų lūkuriavo uniformuotas nacių generolas, kurio Pinas nepa-
žino. Rūkydamas cigarą jis
grožėjosi vis ryškiau plieskiančia saule.
Taip neteisinga, -
galvojo Pinas, stabdydamas automobilį. Artyn pri-
ėjo du desantininkai. Atidaręs voką, Pinas dar nužvelgė jame gulėjusį
dokumentą ir ištiesė jį vyrams. Tai buvo pagal vyriausiojo Sąjunginin-
kų vado generolo Dvaito D. Eizenhauerio įsakymą generolo leitenanto
Marko Klarko, JAV penktosios armijos vado, pasirašytas laiškas, sutei-
kiantis galimybę laisvai keliauti.
Raudonplaukis desantininkas linktelėjo Pinui.
— Kad saugiai čia jį atgabentumėte, reikėjo daug prakaito ir narsos.

JAV kariuomenė dėkinga už jūsų pagalbą.

494
 Po raudonu dangum

— Kodėl jam padedate? — paklausė Pinas. — Juk jis nacis. Karo nusi-
kaltėlis. Vertė žmones dirbti iki mirties.
—Mes tik klausome nurodymų,
-
kareivis dirstelėjo į generolą.
Antrasis desantininkas atidarė galines automobilio dureles ir padėjo
lagaminą prie riešo vis dar prisirakinusiam Lejersui išlipti lauk.
Išlipo ir Pinas. Generolas stovėjo ir laukė jo. Ištiesė laisvąją ranką.
Valandėlę į ją stebeilijęs, vaikinas galop ištiesė ir savąją.
Lejersas tvirtai paspaudė jaunuoliui ranką, tada prisitraukė jį artyn
ir sukuždėjo į ausį:
— Dabar supranti, Stebėtojau.

Pinas spoksojo į jį, negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo. Stebėtojau?

Jis žino mano slapyvardį?
Generolas mirktelėjo, paleido jo ranką ir apsisukęs nuėjo. Nė karto
nepažvelgė atgal. Desantininkas atidarė galines vieno iš laukiančių au-
tomobilių dureles. Pinui tebesekant žvilgsniu generolas dingo mašinos
viduje su visu lagaminu.
Automobilyje Pinui už nugaros radijo programą pertraukė skubus
pranešimas, kurio jis gerai nesuprato: per daug traškėjo aparatas. Pinas
stovėjo kaip įbestas — galvoje sukosi paskutiniai Lejerso jam ištarti žo-
džiai, jis visai susipainiojo savo neviltyje ir pralaimėjime. Juk nepraėjo nė
valanda nuo tada, kai mintys apie žmogžudystę jam atrodė aiškios kaip
niekada: tada jisnė neabejojo, kad atkeršyti turi ne Viešpats, o jis pats.
Dabar supranti, Stebėtojau.
Kaip jis galėjo sužinoti? Prieš kiek laiko?
— Pinai! — suriko Karletas.
Ar girdi, ką sako?
—

Generolą vežanti mašina pasuko į kelią link Stubaitalio ir Insbruko,

padidino greitį ir tuoj pat dingo iš akių.
— Pinai, — Vokietija pasidavė! Naciams įsakyta sudė-
šaukė bičiulis, —-

ti ginklus iki rytojaus ryto, vienuoliktos!

495
 Mark Sullivan

Pinas tylėdamas žvelgė kelio tašką, kuriame iš jo gyvenimo dingo

į

generolas majoras Hansas Lejersas. Karletas priėjo artyn ir švelniai pa-

dėjo ranką Pinui ant peties.
— Nejau nesupranti? — Karas baigėsi.
tarė. —-

Pinas papurtė galvą ir pajuto skruostais srūvančias ašaras.

— Nesuprantu, Karletai. Ir karas nesibaigė.
Vargu ar man jis kada

išties baigsis. Tikriausiai ne.

 KAS NUTIKO VĖLIAU

Nurimus Antrajam pasauliniam karui, trečdalis Milano liko sugriau-

tas. Bombardavimai ir mūšiai pražudė du tūkstančius du šimtus milanie-
čių, dar keturiasdešimt tūkstančių prarado namus.
Žmonės pamažu ėmėsi atstatyti miestą, pracitics nuolaužas laidodami
po naujais keliais, parkais ir aukštais pastatais. Nuo katedros nugramdy-
ti karo suodžiai. Tiesiai už kampo, prie vietos, kurioje veikė Beltraminio
šviežių vaisių ir daržovių krautuvėlė, iškilo paminklas Tulijui Galimber-
čiui (Tullio Galimberti) ir kitiems, žuvusiems Loreto aikštėje. Viešbutis
Diana, kanceliarija, San Vitorės kalėjimas ir prakeiktos Monumentinių
kapinių kolonados tebestovi ir šiandien.
Sforcų pilies bokštai buvo suremontuoti, bet vidines sienas vis dar va-
goja šūvių žymės. Stengiantis pamiršti laukinę Loreto aikštėje virusią be-
protybę, Esso degalinė sulyginta su žeme. Pastatas, kuriame kadaise veikė
viešbutis Regina ir buvo įsikūręs gestapas — taip pat. Esesininkų būstinėje
nužudytiems ir nukankintiems žmonėms atminti skirta tik memorialinė
lentelė Silvijaus Peliko gatvėje. Milano paminklas holokausto aukoms
stovi centrinėje geležinkelio stotyje, ties dvidešimt pirmuoju peronu.
Iš maždaug keturiasdešimt devynių tūkstančių žydų, gyvenusių Itali-

joje šalį užėmus naciams, išvengti arešto ar išgyventi koncentracijos sto-

vyklose pavyko maždaug keturiasdešimt vienam tūkstančiui. Daugelis

497
 Mark Sullivan

išvyko naudodamiesi pogrindiniais katalikų tinklais, kurių gijos driekė-

si įvairiais maršrutais Šveicarijos link, taip pat — ir pro Motą. Kitiems

pagalbos ranką ištiesė narsūs italai, katalikai ir dvasininkai: žydų pabė-

gėlius jie slėpė vienuolynų, bažnyčių ir namų rūsiuose, saujelę — netgi
Vatikane.
Žydais ir Milano saugumu rūpinęsis Alfredas Ildefonsas Šusreris (AIF
redo Ildefonso Schuster) miesto kardinolu liko iki pat mirties 1954-ųjų
rugpjūtį. Mišias per jo laidotuves aukojo būsimasis popiežius*. Vienas
karsto nešėjų pasiūlė Šusterį paskelbti šventuoju. Šis žmogus vėliau tapo
popiežiumi Jonu Pauliumi II ir 1996-aisiais pats įvykdė kardinolo be-
atifikaciją. Palaimintojo palaikai ilsisi sandariame stikliniame karste po
Milano katedra.
Tėvas Luidžis Rė (Luigi Re) ir toliau Casa Alpina teikė prieglobstį vi-
siems, kuriems grėsė pavojus. Sklinda kalbos, esą po Antrojo pasaulinio
karo jis saugojo Hitlerio italų kalbos vertėją Oigeną Dolmaną (Eugen
Dollmann) ir nepakluso įsakymams išduoti jį JAV kariuomenei.
Milano izraelitų bendruomenė tėvą Rė pagerbė už nesavanaudiškam
žydų gelbėjimui nuo nacių paskirtą gyvenimą. 1965-aisiais miręs dvasi-
ninkas palaidotas kalno šlaite virš Motos, tiesiai po paauksuota Mado-
nos statula: ją pastatydino žmonės, sulaukę kunigo pagalbos prieš karą,
jam vykstant ir galiausiai pasibaigus. Jo prižiūrėta berniukų mokykla
atstatyta Casa Alpina viešbučio pavidalu. Tėvo Rė koplytėlė neišliko.
Džovanis Barbareskis (Giovanni kunigo šventimus
Barbareschi)
gavo netrukus po Tulijaus Galimberčio egzekucijos. Jis taip pat buvo
vienas slaptos prieš nacių okupaciją ir jos tikslus kovojusios pasiprie-
šinimo grupuotės OSCAR įkūrėjų. Su JAV berniukų skautų grupuo-
tes primenančia uždrausta Aguile Randagie** grupe sietina OSCAR su
Barbareskiu priešaky parūpino suklastotus dokumentus ir tapatybes

*
Jonas XXIII (A. G. Roncalli, 1881-1963), popiežiumi išrinktas 1958-aisiais.
** It. Aguile Randagie - ereliai atsiskyrėliai.

498
 Po raudonu darigum

daugiau nei trims tūkstančiams pabėgėlių, taip atverdami jiems kelią iš-

vykti Šveicariją. Grupuotės padedami per Špliugeno perėją, Morą, Val

į

Koderą ir kitais į šiaurę vedančiais keliais iš Italijos paspruko daugiau nei

du tūkstančiai žydų. Po karo Barbareskį pagerbė Milano izraelitų ben-
druomenė. 2014-aisiais Milano memorialiniame sode, skirtame Italijos
teisiesiems, didvyriškai rizikavusiems savo gyvybėmis, kad apsaugotų žy-
dus, jo garbei pasodintas medis.*
Vairuoti Piną Lelą išmokęs Albertas Askaris (Alberto Ascari) išpildė
savo vaikystės svajonę ir tapo nacionaliniu italų tautos didvyriu. Sėdė-
damas prie Ferrari vairo, jis 1952-aisiais ir 1953-iaisiais tapo pasaulio
Formulės-1 čempionu. 1955-ųjų gegužę per treniruotę Moncos trasoje
jo bolidas apsivertė ir sudužo, o Askaris buvo išsviestas ant trasos. Vyras
mirė ant Mimo Lelos rankų. Askario laidotuvių dieną Milano katedroje
ir jos aikštėje susirinko tūkstančiai italų. Daugelis iki šiol jį laiko vienu

geriausių visų laikų lenktynininkų.

Manoma, kad pulkininkas Valteris Raufas (Walter Raufi), Šiaurės
Italijos gestapo vadas, buvo tiesiogiai atsakingas už daugiau nei šimto
tūkstančių žmonių mirtis ir dar šimtus tūkstančių netiesiogiai pražudė
savo sukurtose ir prieš išvykimą į Milaną Rytų Europoje įrengtose dujų
kamerose. Raufą sučiupo, bet jis pabėgo iš karo belaisvių stovyklos ir
išvyko į Čilę, kur tapo slapta veikiančiu samdomu šnipu ir užmezgė
artimus ryšius su šalies diktatoriais.
Žinomas nacių medžiotojas Simonas Vizentalis (Simon Wiesenthal)
Raufo pėdsakus aptiko 1962-aisiais. Vokietijos valdžia bandė reika-
lauti Čilės jį išduoti, bet vyras užginčijo prašymą, ir
byla pasiekė Či-
lės aukščiausiąjį teismą. Po penkių mėnesių Raufas buvo išlaisvintas.
1984-aisiais Santjage jį pakirto infarktas. Kalbėta, jog laidotuvės, kurio-
se pasirodė daugelis buvusių nacių pareigūnų, tapo triukšminga švente
Rauto, Adolfo Hitlerio ir viso Trečiojo reicho garbei.

*
Giovannis Barbareschis mirė 2018-ųjų spalio 4-ąją, sulaukęs devyniasdešimt šešerių.

499
 Mark Sullivan

Majoras Dž. Frenkas Nebelis (J. Frank Knebel) grįžo į JAV, paliko
kariuomenę ir pasinėrė į spaudos žurnalisto ir leidėjo darbą. Kalifornijoje
jis leido Garden Grove News, vėliau — Ojai Valley News. 1963-iaisiais jis
nupirko laikraštį Los Banos Enterprise. Tai dažniau, tai rečiau pasirodan-
čiais laiškais Nebelis ryšį su Pinu palaikė iki pat savo mirties 1973-iaisiais.
Po mirties jis paliko ne kažin kiek prisiminimų apie karą — tik viename
išaplankų rastas mįslingas raštelis su planais aprašyti „tikrą ir niekada
anksčiau negirdėtą didžios intrigos, paskutinėmis karo dienomis virusios
Milane, istoriją.“ Planas taip ir liko neįgyvendintas.
Kapralas Piteris Daloja (Peter Daloia) grįžo į Bostoną. Kai praėjus
keliems dešimtmečiams nuo karo pabaigos mirė, sūnus neįtikėtinai
apstulbo tarp jo daiktų aptikęs Sidabrinę žvaigždę už tėvo didvyrišku-
mą Monte Kasino mūšyje. Visą šį laiką ji gulėjo dėžutėje, nugrūstoje
į palėpės gilumą. Kaip ir daugelis kitų, Daloja apie savo karo dienas
Italijoje niekam nepasakojo.
Albertas ir Greta Albanezės (Albert ir Greta Albanese) ir toliau val-
dė klestintį verslą. Dėdės Alberto idėja į odą vynioti ir visame pasau-
lyje pardavinėti sepiolito pypkes sukrovė šeimai turtus. Jie mirė XX a.
devintajame dešimtmetyje. Septintuoju numeriu pažymėtame name
Petro Verio gatvėje, kur veikė jų krautuvėlė, šiandien rastume praban-
gių laikrodžių parduotuvę Pisa Orologeria.
Mikelė ir Porzija Lelos (Michele ir Porzia Lella) karui pasibaigus
valdė ne vieną sėkmingą galanterijos ir sportinės aprangos įmonę ir
visą gyvenimą liko aktyvūs Milano mados kvartalo gyventojai. Prieš
jų mirtį aštuntajame dešimtmetyje Monte Napoleonės gatvės trečiasis
namas, kuriame veikė pirmoji jų rankinių parduotuvė, buvo atstaty-
tas. Dabar čia — Salvatore Ferragamo butikas. Litorijo alėja po karo
buvo pervadinta Mateočio vardu. Daugiabutis, kuriame gyveno Lelos,
tebestovi — pašalintas tik paukščio narvelį priminęs atviras liftas.
Pino sesuo Čiči (Cicci) pasekė motinos pėdomis ir tapo veržlia
verslininke. Ji garsino Milaną kaip pasaulinį mados centrą ir dirbo

500
 Po raudonu dangum

šeimos versle, daugiausia dėmesio skirdama San Babilos butikams. Ji

mirė 1985-aisiais.
Domenikas, arba Mimas, Lela (Domenico Lella) buvo šlovinamas už
narsią kovą pasipriešinimo pusėje, o labiausiai — už veiksmus pirmąją visą
miestą apėmusio sukilimo dieną. Iš pradžių dirbęs šeimos versle, vėliau
Mimas įkūrė nuosavą aktyvaus laisvalaikio gryname ore reikmenų ga-
mybos kompaniją Le/la Sport. Žemas peštukas ir sėkmingas verslininkas
Mimas vedė žavią manekenę Valeriją, visa galva aukštesnę už
jįnetoli
patį. Jie-
du susilaukė trijų vaikų. Vyras pasistatė namą Motoje, visai Casa

-
Alpina čia jautėsi laimingesnis nei bet kur kitur pasaulyje. 1974-aisiais
Mimą pakirto odos vėžys. Jam buvo keturiasdešimt septyneri.
Karletas Belrraminis (Carletto Beltramini) ir Pinas Lela visą gyve-
nimą liko draugais. Karletas sėkmingai prekiavo A/fa Romeo automo-
biliais, gyveno įvairiuose Europos kampeliuose. Jis niekada nevedė ir
penkiasdešimt trejus metus nekalbėjo apie karą. Tačiau 1998-aisiais,
kai sirgdamas gulėjo ligoninėje, jį aplankė Pinas ir amerikietis, vardu
Robertas Delendorfas (Robert Dehlendorf). Paskutiniąsias karo dienas
Karletas atpasakojo lyg per išpažintį. Jis prisiminė pašėlusį vakarėlį vieš-
butyje Diana ir kerštingą Pino veidą supratus, kad tai generolą Lejersą
jiems teks gabenti į Austriją. Karletas visada tikėjo, kad lagamine nacis
vežėsi aukso. Jis taip pat prisipažino nušovęs pabėgti bandžiusius pake-
lės plėšikus, o tada puolė raudoti ir melsti Viešpaties atleidimo už
tai,
ką padarė protui aptemus.
Po kelių dienų Karletas užgeso. Šalia jo lovos sėdėjo Pinas.

Žvilgsniu nulydėjęs
įAustriją važiuojantį generolą, Pinas grįžo į Mi-
laną ir dvi savaites keliavo po Italiją su majoru Nebeliu. Majoras nesu-
tiko kalbėtis apie Lejersą — tikino, esą tai įslaptinta informacija, o karas
jau pasibaigęs.

501
 Mark Sullivan

Vis dėlto Pinui jis nesibaigė. Jį draskė gedulas ir prisiminimai, nuolat

svyravo tikėjimas, kamavo klausimai, į kuriuos atsakyti negalėjo niekas.
-
Ar generolas visą laiką žinojo, kad Pinas šnipas? Ar viskas, ką jis matė
ir girdėjo Lejerso pašonėje, buvo atskleista tyčia, kad informacija būtų
perduota dėdei Albertui, o Bakos radijo bangomis — ir Sąjungininkams?
Dėdė Albertas tikino ne mažiau apstulbęs dėl to, kad Lejersas žinojo
Pino slapyvardį. Vis dėlto kur kas didesnį nerimą jo dėdei ir
tėvams kėlė
mintis, jog Pinas išlieka sukilėlių taikiniu. Jų baimė pasirodė pagrįsta.
1945-ųjų gegužę per egzekucijas ir
keršto skerdynes Šiaurės Italijoje gal-
vas padėjo tūkstančiai fašistų ir nacių kolaborantų.
Paragintas šeimos narių, Pinas iš Milano persikėlė į Rapalą. Pakran-
tės miestelyje jis iki pat rudens dirbo padienius darbus. Tuomet grįžo į

Madesimą, kur slidinėti ir valandų valandas kalbėdavosi su tėvu

mokė

Rė, stengdamasis susigyventi su patirta tragedija. Jie aptarė meilę. Tikė-

jimą. Kalbėjo apie gniuždančią netekčių naštą.
Kalnuose Pinas meldė Dievo padėti ir prasklaidyti nuolatinę grau-
žatį, liūdesį ir sumišimą. Bet Ana jo nepaliko. Visos gražiausios jo gy-
-
venimo akimirkos tilpo jos atminime jos šypsenoje, kvape, jos juoko
muzikoje, vis aidėjusioje vaikino galvoje. Lyg smerkianti jėga ji, kaltin-
dama, reikalaudama ir skaudindama, grįždavo į Pino mintis vos atėjus
nakčiai.
Kas nors jiems pasakykite, kad aš tik tarnaitė.
Daugiau nei dvejus metus Pinas gyveno blankioje kaltės ir gedu-
lo migloje, neregėdamas jokios ateities ir negirdėdamas vilties žodžių.
Vasarą nueidavo ištisus kilometrus jūros pakrante, rudenį kopdavo į
Alpes, kol Viešpaties katedras užklodavo storas sniego sluoksnis — ir
kasdien melsdavo atleidimo, kurio taip ir nesulaukė. Vis dėlto, kad ir
kiek dienų prabėgo, Pinas tikėjo, kad kas nors atvyks pasiteirauti jo apie
generolą Lejersą.
Tačiau niekas nepasirodė. 1947-aisiais, grįžęs į Rapalą jau tre-
čiai vasarai, Pinas vis dar stengėsi apsiprasti su tuo, ką patyrė kare, ir

502
 Po raudonu dangum

susitaikyti su Anos dvasia. Jis išgyveno, kad ji niekada taip ir nepasakė

savo pavardės nei mergautinės, nei vyro. Pinas nė negalėjo pamėginti
—

rasti jos motinos ir pranešti apie dukters mirtį.

Atrodė, jog Ana egzistavo tik jam vienam. Mylėjo Piną, bet šis ją
apvylė. Atsidūręs padėtyje be išeities, savo tylėjimu lyg paneigė ją pa-
žinojęs, mylėjęs. Per Alpes vesdamas žydų pabėgėlius ir šnipinėdamas
nacius neprarado tikėjimo ir nesielgė savanaudiškai, bet akis
jis nė karto
į akį susidūręs su šauliais virto bedieviu egoistu.

Emocinės kančios truko ilgai. Galiausiai kartą, per vieną tų ilgų pa-
sivaikščiojimų, kurių metu Ana vėl atgydavo jo mintyse, Pinas prisimi-
nė merginos jam pasakytus žodžius. Ana tikino nededanti daug vilčių
į ateitį — verčiau besistengianti išgyventi vieną akimirką po kitosir
ieš-
kanti priežasčių kasdien jaustis dėkinga Dievui. Ji kalbėjo, jog reikia
pačiam susikurti laimę ir grožį, naudotis jais ir gerovės siekti šiandien,
o ne kažin kada tolimoje ateityje.
Galvoje aidintys Anos žodžiai, regis, tik dabar, po šitiek laiko, pa-
galiau pasiekė Piną ir kažką jame atrakino. Jis galiausiai suprato norįs
šio to daugiau, nei raudoti dėl merginos ir kankintis, kad nebandė jos
išgelbėti.
Tame apleistame paplūdimyje jis paskutinį kartą ilgėjosi Anos. Tik
prieš akis jau regėjo ne jos mirtį, ne sustingusį kūną ant grindų prie
kolonados, o ausyse aidėjo ne pajaco arija, netikėjimo valandomis ne-
palikusi jo ramybėje.
Mintyse išgirdęs Kalafo ariją Nessun dorma — Niekas nemiega, Pi-
nas keistos jų meilės istorijos nuotrupas prisiminė lyg laike sustingusius

kadrus. Aną, pirmąją bombardavimo dieną einančią iš kepyklos. Aną,

dingstančią už tramvajaus. Aną, po pusantrų metų atidarančią Dolės
buto duris. Pričiupusią jį Dolės miegamajame su generolo raktu. Fo-
tografuojančią prie Komo ežero. Kūčių vakarą apsimetinėjančią girta
prieš sargybinius. Nuogą, geidžiančią jo.

503
 Mark Sullivan

Nessun dorma artėjant prie kulminacijos, Pinas nužvelgė Ligūrijos jūrą

ir padėkojo Dievui, kad jo gyvenime buvo Ana, nors ir kaip nedaug laiko

jiems pavyko būti drauge, nors ir kaip tragiškai tas buvimas nutrūko.
— Aš ją tebemyliu, — tarė vėjui ir jūrai ten, kur Ana
jautėsi laimin-
giausia. —- Esu už ją dėkingas. Ana buvo likimo dovana, kurią amžinai
branginsiu širdyje.
Per kelias valandas Pino sielą gniaužę geležies spaustuvai atsipalaida-
vo, nukrito ir dingo. Eidamas iš paplūdimio jis prisiekė pamiršti karą
ir niekada nebegalvoti apie Aną, generolą Lejersą, Dolę nei visa kita, ką
anuomet regėjo jo akys.
Visų pirma jis sieks laimės — ir tai darys c02 smania.

Grįžęs Milaną, Pinas kurį laiką stengėsi laimę

į
ir
aistrą rasti darbuo-
damasis šeimos versle. Jis vėl buvo draugiškas ir komunikabilus kaip
anksčiau, tad prekyba ėjosi kuo puikiausiai. Vis dėlto mieste nerado
sau vietos: laimingiausias jautėsi Viešpaties katedrose — nesvarbu, pės-
čias ar ant slidžių. Ilgainiui talentas susikalbėti su kalnais jį atvedė į
Nacionalinės Italijos slidininkų komandos, 1950-aisiais pirmąsyk nuo
karo pabaigos išvykusios į pasaulinio lygio varžybas Aspene, Kolorado
valstijoje, trenerio ir vertėjo pareigas.
Pirmiausia Pinas nuvyko į Niujorką, kur prirūkytuose naktiniuose
klubuose klausėsi džiazo, o Niujorko Metropolitan Opera teatre žiūrėjo
Madama Butterfly: orkestrui dirigavo Arturas Toskaninis (Toscanini), o
soprano partiją scenoje traukė Pino pusseserė Ličija Albanezė.*
Jau pirmąjį vakarą Aspene jis apsilankė bare, kur prisėdo išgerti ir
maloniai pabendrauti su dviem atsitiktinai sutiktais vyriškiais. Garis

*
Metropolitan Opera teatre Ličija Albanezė (Licia Albanese, 1909-2014) kaip pagrindi-
nis sopranas dainavo dvidešimt sezonų, pasirodė šešiolikoje skirtingų operų. Prestižiniais
Nacionaliniu meno ir Handelio medaliais apdovanota moteris labiausiai išgarsėjo pasirody-
mais operose Madam Baterflai ir Traviata.

504
 Po raudonu dangum

buvo atvykėlis Montanos ir labai mėgo slidinėti. Hemui buvo tekę

iš

atsistoti ant slidžių Italijoje, Val Gardenoje, ant vieno iš labiausiai Pino
mėgstamų kalnų.
Garis pasirodė esąs aktorius Garis Kuperis (Gary Cooper). Jis mėgino
prikalbinti Piną nuvykti į Holivudą bandomajam filmavimui. Hemas iš
tiesų buvo Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway). Jis daug gėrė, bet
kalbėjo mažai. Su Kuperiu, kitaip nei sa Hemingvėjumi, Pinas bičiulia-
vosi ilgus metus.
Slidininkų komanda Italiją grįžo be Pino. Jis išvyko į Los Andže-
į

lą, bet bandomajam filmavimui taip ir nepasiryžo. Vyro nežavėjo mintis

apie kiekvieną judesį įdėmiai stebinčius milijonus žiūrovų, be to, dvejojo,
kad įsimintų scenarijaus eilutes.
Užuot filmavęsis, Pinas per bičiulį Albertą Askarį gavo darbą /nter-
national Motors Beverli Hilse, kur prekiavo Ferrari ir kitais prabangiais
automobiliais. Sklandi anglų kalba, nepriekaištingos žinios apie prestiži-
nius automobilius ir potraukis linksmybėms - Pinas atrodė tiesiog gimęs
prekiauti.
Viena jo pamėgtų taktikų buvo pasiimti vieną iš parduodamų Fer-
iš

jį
rari ir pastatyti greta priešpiečių kiosko kitapus gatvės nuo Wžrner Bros
biuro. Taip jis susipažino su Džeimsu Dinu
ir
tikina įspėjęs jaunąjį akto-
rių laikytis atokiau nuo Porsche, kurį šis galvojo įsigyti: vaikinas buvo dar
nepasirengęs tokio automobilio galiai. Pinas labai nusiminė, kai garseny-
bė nepaklausė.*
International Motors Pinas dirbo su vietiniais mechanikais iš Santa Mo-
nikos - Denu Garniu (Dan Gurney), Ričiu Ginteriu (Richie Ginther) ir
Filu Hilu (Phil Hill). Vėliau jie tapo Formulės-1 vairuotojais. 1952-aisiais,
Le Mane Pino supažindintas su Albertu Askariu, Hilas prisijungė prie
Ferrari komandos. Kaip ir Askaris, Hilas vėliau tapo pasaulio čempionu.

*
Automobilių aistruolis IDDžeimsas Dinas (James Dean, 1931-1955) užsimušė, važiuodamas
Porsche 550 Spyder.

505
 Mark Sullivan

Žiemomis Pinas vykdavo į Mammotb Mountain slidinėjimo kuror-

tą centrinėje Siera Nevadoje ir prisidėdavo prie slidinėjimo mokyklos
kolektyvo. Mokydamas ant
kalvų jis atrado didžiausią gyvenimo laimę
ir aistrą. Slidinėjimą vyras perteikė kaip linksmą ir kūrybišką nuotykį.
Mammoth Mountain įkūrėjas Deivas Makojus (Dave McCoy) pasakoja,
jog regėti Piną ant slidžių, šliuožiantį per purias gilias pusnis, prilygo
svajonei.
Netrukus Pinas taip išpopuliarėjo, kad pasisamdyti jį buvo galima
tik asmeniškai. Taip jis susidraugavo su Barbaros Haton (Barbara Hut-
ton) — „vargšės turtuoliukės“
*
— sūnumi Lensu Reventlou (Lance Re-
ventlow) ir nuėjo į aklą pasimatymą su Patricija Makdauel! (Patricia
McDowell), vienintele turto, kurį jos tėvai susikrovė valdydami laikraš-
čius Los Angeles Daily Journal, Ibe San Diego Times ir San Bernardino
Sun paveldėtoja.
Po audringo pažinties bei merginimo periodo Pinas vedė Patriciją
ir įsigijo namą Beverli Hilse. Pusę metų pora praleisdavo Kalifornijoje,
kitą pusę — Italijoje. Pinas nebeprekiavo Ferrari automobiliais: dabar
jis pats juos pirko ir važinėjosi sportinių bolidų trasose. Jis slidinėjo.
Kopė į kalnus. Gyveno energingai ir ne vienus metus kasdien jautėsi
nuoširdžiai laimingas.
Pinas ir Patricija susilaukė trijų vaikų — Maiklo (Michael), Briuso
(Bruce) ir Džeimio (Jamie). Vyras dievino sūnus, išmokė juos slidinėti
ir įskiepijo meilę kalnams. Jis buvo kiekvieno vakarėlio siela — kad ir
kuriame pasaulio kampelyje šeima būtų, linksmybės Piną lydėjo visada.
Vis dėlto retkarčiais vėlai naktimis, paprastai — ne namie, užklupę jį
prisiminimai apie Aną
ir
generolą Lejersą vėl pripildydavo širdį melan-
cholijos, sumaišties ir netekties skausmo.

*
Turtingą paveldėtoją (1912-1979) žmonės taip praminė dėl ypač brangaus ir prašmat-
naus prisistatymo visuomenei vakarėlio, surengto pačiame Didžiosios ekonominės krizės
įkarštyje, ir begalinių asmeninio gyvenimo bėdų. Pagal populiarią pravardę pavadintas ir
1987 m. pasirodęs filmas apie moters gyvenimą.

506
 Po raudonu dangum

Septintajame dešimtmetyje, kai Pinui jau buvo apie trisdešimt pen-

kerius, jiedu su Patricija ėmė pyktis. Jam atrodė, kad žmona per daug
geria. Ši vyrą kaltino, esą jis per daug žvalgosi į kitas moteris, o jei ne-
skaitytume pasaulinio lygio slidinėjimo mokytojo karjeros — nieko per
daug ir nepasiekė.
Tokia slegianti aplinka skatino Piną vis dažniau prisiminti Aną, ir
jam ėmė kelti nerimą mintis, jog tokios gilios ir tikros meilės gyvenime
daugiau gali ir nebepatirti. Pinas jautėsi suvaržytas, o jam norėjosi eiti,
lėkti, ieškoti, klajoti...
Po metus trukusių kelionių Pinas žmonai pasiūlė skirtis. Jis susipaži-
no su jauna egzotiškos išvaizdos gražuole Ivona Vinser (Yvonne Wins-
ser), kilusia iš garsios pirmojo Indonezijos prezidento Sukarno giminės.
Vos ją išvydęs pasijuto pakerėtas. Skyrybos ir antrosios vedybos labai su-
krėtė pirmąją Pino šeimą. Patricija griebėsi butelio. Sūnus Pinas išsiuntė
į internatą Šveicarijoje. Ant tėvo
jie
dėl to pyko ne vienus metus.
Mirus tėvams, Pinas paveldėjo trečdalį šeimos verslo tai įžiebė ne-
—

sutarimus su seserimi. Čiči negalėjo pakęsti minties, kad kol ji liejo

prakaitą siekdama, kad Lelų prekės ženklas taptų žinomas pasaulyje,
brolis sau ramiausiai
tenka trečdalis pelno.
gyveno ir ieškojo laimės, o dabar štai jam už nieką

Pinigai suteikė Pinui dar daugiau laisvės, bet noras klajoti negrįžo
dar daug metų. Jiedu su Ivona susilaukė dviejų vaikų — Jogio (Jogi) ir
Elenos (Elena). Vyras susitaikė su vyresniaisiais vaikais ir stengėsi jiems
tapti geresniu tėvu.
Visgi senasis nerimas atgijo mirus Mimui. Piną sapnuose ir košma-
ruose vėl ėmė lankyti Anos veidas. Jis susiplanavo kelionę, kuri turėjo
prasidėti Frankfurte: Pan American lėktuvas iš čia per Londoną Niu- ir
jorką turėjo pasiekti Detroitą. Senas bičiulis jį įkalbėjo išvykti diena
vėliau, kad jiedu spėtų pasimatyti ir neskubėdami pasikalbėti. Pinas

507
 Mark Sullivan

sutiko. Netrukus jį pasiekė žinia, kad 103-iojo reiso, kuriuo buvo su-
planavęs skristi, lėktuvas nukrito Lokerbyje, Škotijoje. Neišgyveno nė
vienas juo skridęs žmogus.
Pinas dingo keliems mėnesiams: keliavo, ieškojo, nė pats gerai nesu-
vokdamas ko. Jam grįžus, Ivona nutarė, kad nors po trylikos santuokos
metų vyrą tebemyli, gyventi su juo nebegali. Keista, bet net ir po skyry-
bų jiedu liko geriausi draugai.
Pinas seno. Stebėjo augančius vaikus ir menkstančią sumą banko
sąskaitoje, bet net ir perkopęs šešiasdešimt išliko stebėtinai gero ūpo.
Slidinėjo. Keliems Italijos leidiniams parašė straipsnių apie lenktynių
sportą. Leido laiką su draugais ir moterimis. Bet niekada neprabilo apie
Aną, generolą Lejersą, tėvą Rė, Casa Alpina ar tai, ką veikė karo metais.

Devintajame dešimtmetyje su Pinu susisiekė tyrėja iš Kalifornijos

Humboldto valstybinio universiteto Altruistinės asmenybės ir prosocia-
linio elgesio instituto. Moteris tyrė žmones, kurie gelbėjo kitų gyvybes,
rizikuodami savosiomis. Sakėsi jo pavardę gavusi iš Yad Vasbem centro.
Piną tai nustebino: niekas iki tol nebuvo su juo kalbėjęs apie darbus,
nuveiktus kartu su tėvu Rė.
Pinas trumpai šnektelėjo su jauna moterimi, bet jos tyrimo tikslai
nebuvo jam priimtini ir pažadino prisiminimus apie Aną. Jis nutraukė
pokalbį, pažadėjęs užpildyti ir tyrėjai grąžinti jos parengtą detalų klau-
simyną. Pažado neištesėjo.
Tylos Pinas laikėsi iki pat dešimtojo dešimtmečio pabaigos. Tada
Šiaurės Italijoje jis atsitiktinai susipažino su klestinčiu amerikiečiu Ro-
bertu Delendorfu, kuriam, be kito turto, dar priklausė ir nedidelė sli-
dinėjimo zona Kalifornijoje. Į pensiją išėjęs Delendorfas apsistojo prie
Madžorės ežero.
Kone bendraamžiai vyrai greit rado bendrą kalbą. Jie drauge valgė.
Kalbėjosi. Juokėsi. Vėlų trečiosios dienos vakarą Delendorfas pasidomėjo:

508
 Po raudonu dangum

— Pinai, o kaip tau praėjo karas?

Pino akys išdavė: jo mintys valandėlei nuklydo visai kitur. Kiek pa-
dvejojęs, jis prisipažino:
— Niekada niekam nepasakojau apie savo karą, Bobai. Bet vienas
labai išmintingas žmogus kartą man sakė, jog arverdami širdis ir apnuo-
gindami randus, tampame žmogiški, tikri ir netobuli. Manau, pagaliau
esu pasirengęs būti tikras.
Nakties gelmėje skleidėsi istorijos detalės. Delendorfas buvo pribloš-
tas. Kaip gali būti, kad žinoma tokia menkutė šios istorijos dalis?

Nenuspėjami likimo vingiai lėmė, kad netikėtas Delendortfo ir

Pino susitikimas tądien, kai maniausi atsidūręs pačiame gyvenimo
dugne, buvo aptartas per vakarienę Bozmane, Montanoje, ir paska-
tino mane nuvykti į Italiją, kad visą istoriją išgirsčiau iš paties Pino
lūpų. Kai pirmąsyk nusileidau Milane, vyras jau artėjo prie aštuonias-
dešimties, tačiau atrodė toks linksmas ir energingas, lyg būtų bent
dvidešimčia metų jaunesnis. Vairavo kaip pamišėlis. Neprilygstamai
skambino pianinu.
Kai po trijų savaičių išvykau, Pinas atrodė be laiko susenęs. Aikš-
tėn ištraukta istorija, kurią po devyniais užraktais slėpė šešis dešim-
tmečius, paliko gilias žaizdas ir begalę neatsakytų klausimų, ypač apie
generolą Hansą Lejersą (Hans Leyers). Ką jam buvo paruošęs gyveni-
mas? Kodėl jo nenuteisė už karo nusikaltimus? Kodėl niekas neatvyko
išklausyti Pino įvykių versijos?

į
Kad atsakyčiau bent kai kuriuos Pino Lelos klausimus, man teko
informacijos ieškoti kone dešimtmetį. Daugiausia todėl, kad genero-
las Lejersas nepriekaištingai trynė iš istorijos savo pėdsakus. Taip pat
elgėsi ir kiti Todto organizacijos pareigūnai. Nors naciai viską skru-
pulingai žymėjo dokumentuose, o TO vadovavo milijonams kalinių
ir vergų, visi išlikę dokumentai teužima tris stalčiukus.

509
O
Mark Sullivan

Generolas Lejersas, kuris tikino sėdėjęs paties Adolfo Hitlerio kai-

rėje ir, daugelio nuomone, paskutiniuosius dvejus karo metus buvo
antras pagal galią žmogus Italijoje, per visą savo tarnybos laikotarpį
paliko mažiau nei šimtą puslapių dokumentų. Daugumoje jų genero-
lo pavardė paminima tik
kaip vieno ar kito susitikimo dalyvio. Paties
Lejerso pasirašyti popieriai — tikra retenybė.

>—
Vis dėlto išlikę dokumentai išduoda, kad po to, kai Pinas Brenerio
perėjoje perdavė Lejersą desantininkams, generolo sąskaitos Vokietijoje
ir Šveicarijoje buvo įšaldytos. Iš Brenerio jis buvo nugabentas į Sąjun-
gininkų karo belaisvių stovyklą už Insbruko. Atrodo keista, bet nėra
išlikusių ar paviešintų Lejerso apklausų protokolų, jo pavardė nemi-
nėta ir atviruose Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolo posėdžiuose.
Tiesa, ataskaitoje JAV kariuomenei generolas aprašė Todto organi-
zacijos veiklą Italijoje. Šis dokumentas saugomas JAV Nacionalinia-
me archyve. Trumpai tariant, jame nėra nieko, kas patvirtintų Lejerso
kaltę.
1947-ųjų balandį, nuo karo pabaigos prabėgus dvidešimt trims
mėnesiams, Hansas Lejersas buvo paleistas iš kalėjimo. Po trisdešimt
ketverių metų jis mirė Ešveileryje, Vokietijoje. Beveik devynerius me-
tus šios dvi datos ir buvo viskas, ką tvirtai žinojau apie Lejerso likimą.

o
2015-ųjų birželį bendradarbiaudamas su neprilygstama vokiečių
kalbos tyrėja ir vertėja Silvija Fricšing (Sylvia Fritzsching) įstengiau rasti
generolo dukterį Ingridą Bruk (Ingrid Bruck), kuri tebegyveno Ešvei-
leryje. Nors jau gulėjo mirties patale, ponia Bruk sutiko pasikalbėti su
manimi apie tėvą ir visa, kas jam nutiko po karo.
Liguistai išblyškusi, nusilpusi moteris gulėjo savo miegamajame iš

tėvų paveldėtame erdviame vokiško stiliaus dvare. Ji pasakė:

— Jį nuvežė
į
karo belaisvių stovyklą laukti Niurnbergo karo nusikal-
timų tribunolo bausmės. Kaltino, bet...

510
 Po raudonu dangum

Ponią Bruk surietė kosulio priepuolis. Tęsti pokalbį moteriai nebe-

užteko jėgų. Vis dėlto paaiškėjo, kad galiu susitikti su žmogumi, kuris
dvidešimt penkerius metus buvo Lejerso dvasinis patarėjas, ir tris de-
šimtmečius greta jo praleidusiu bičiuliu ir pagalbininku. Jie turėjo pra-
tęsti man rūpinčią istoriją — bent jau tai, ką apie savo Italijoje praleistus
metusir stebuklingą išsilaisvinimą iš karo belaisvių stovyklos jiems pa-
pasakojo pats Lejersas.

Georgas Kašelis (Georg Kaschell) ir jau pensininkas Ešveilerio ku-

nigas Valentinas Šmidtas (Valentin Schmidt) patvirtino: Lejersui išties
buvo pareikšti kaltinimai dėl karo nusikaltimų. Tikslių jo nusižengimų
vyrai nežinojo, be to, tikino negirdėję, kad Lejersas būtų bent kiek pri-
sidėjęs prie vergovės ir genocido ar taikęs nacių strategiją Vernichtung
durch Arbeit - Naikinimas darbu, kuria Hitleris tikėjosi galutinai iš-
spręsti žydų klausimą.
Vis dėlto kunigas ir teritorijos valdytojas sutiko, kad Lejersas drau-
ge su kitais Italijoje karo nusikaltimus vykdžiusiais naciais ir fašistais
turėjo būti teisiamas Niurnberge. Nuo karo pabaigos prabėgo metai,
tada — dveji. Per tą laiką daugelis išgyvenusių Hitlerio pakalikų buvo
nuteisi ir pakarti. Daugelio nenaudai liudijo fiurerio Reicho ginkluotės
ir karo gamybos ministras ir Todto organizacijos vadovas Albertas Špė-
ras (Albert Speer).
Niurnberge Špėras tvirtino apie koncentracijos stovyklas nieko ne-
žinojęs, nors Todto organizacija jas statė, o daugelyje stovyklų stovėjo
ženklai, aiškiai jas įvardijantys kaip Todto organizacijos darbo stovyklas.
Nežinia, ar Sąjungininkų prokurorai ištiesų patikėjo Špėro žodžiais, ar
tiesiog vertino kitus pareigūnus, smerkiančius jo liudijimus, bet galop
Hitlerio architektas kartuvių kilpos išvengė.
Sužinojęs, kad Špėras atsuko nugarą vidiniam Hitlerio parankinių
ratui ir pasiuntė juos į kartuves, generolas Lejersas taip pat susitarė su

511
 Mark Sullivan

prokurorais. Generolas savo ruožtu pristatė įrodymus, kad, be kitų dar-

bų, dar padėjo žydams bėgti iš Italijos, sergėjo aukštus katalikų dvasi-
ninkus, įskaitant ir kardinolą Šusterį, o Fia: gamyklą apsaugojo nuo
visiško sunaikinimo. Taip pat sutiko uždarame teismo posėdyje liudyti
prieš oficialųjį savo vadovą Albertą Špėrą. Iš dalies remiantis Lejerso
parodymais, Hitlerio architektas galiausiai buvo nuteistas už vergų iš-
naudojimą ir dvidešimčiai metų pasiųstas už Špandau karo nusikaltėlių
kalėjimo grotų.
Bent jau taip kunigas ir ilgametis
Lejerso pagalbininkas aiškino,
kodėl 1947-ųjų balandį generolas buvo paleistas iš karo belaisvių
stovyklos.
Nors versija skamba visai įtikinamai, Lejersų šeimos istorija —
neabejotinai kur kas sudėtingesnė. Nuo karo pabaigos nepraėjus nė
porai metų, pasauliui nusibodo tvarkytis su jo padariniais ir rūpin-
tis tebesitęsiančiais Niurnbergo teismais. Maža to, didėjo susirūpi-
nimas vis stiprėjančia komunistų įtaka Italijoje. Pasigirdo kalbų, esą
grandiozinių teismų prieš fašistus ir nacius serija kairuoliams gali
išeiti tik į naudą.
„Nebuvusio Italijos Niurnbergo“, kaip jį pavadino istorikas Mike-
lė Batitis (Michele Battiti), taip ir nesulaukta. Naciai ir fašistai, įvykdę
neįsivaizduojamų šventvagysčių, 1947-ųjų pavasarį ir vasarą tiesiog
išėjo į laisvę. Tarp jų — ir Lejersas.
Jis nebuvo teisiamas už padarytus nusikaltimus. Nesulaukė baus-
mės už stebėtas vergų mirtis. Visos per paskutinius dvejus karo metus
Šiaurės Italijoje įvykdytos niekšybės ir piktadarystės buvo nustumtos
į teisinę duobę, užbertos smėliu ir pamirštos amžiams.

Lejersas grįžo Diuseldorfą gyventi su žmona Hanelise (Hanne-

į

lise), sūnumi Hansu Jurgenu (Hans-Jūrgen) ir dukterimi Ingrida.

Per karą generolo žmona paveldėjo viduramžius menantį Palanto

512
O
Po raudonu dangum

dvarą su sklypu Ešveileryje. Kad taptų vieninteliu tos didelės terito-

rijos valdytoju, Lejersui po karo teko šešerius metus bylinėtis teisme.
Galop vyrui pavyko, ir dvarą jis valdė ir restauravo iki paskutinių
savo dienų.
Pirmiausia jis atstatė didįjį dvaro
pastatą ir daržines: ironiška, bet jas
netrukus po karo pabaigos sudegino Todto organizacijai vergavę lenkai.
Lejerso kunigas ir pagalbininkas tikina, jog jis niekada neprasitarė apie
beveik dvylika milijonų vokiečių suimtų ir darbui išnaudotų žmonių
visoje Europoje.
Jie nežinojo ir iš kur generolas gavo milžinišką pinigų sumą, būtiną
dvarui atstatyti, — galėjo tik pasakyti, kad ne vienus metus po karo jis
konsultavo įvairias stambias Vokietijos įmones, įskaitant plieno pramo-
nės milžinę Krupp ir amunicijos gamyklą Flick.
Anot vyrų, Lejersas galėjo pasigirti neįtikėtinai plačiu pažinčių tink-
lu: rodės, visi jam buvo skolingi paslaugų. Jeigu jis ko įsigeisdavo — sa-
kykime, traktoriaus, — kas norsniekur imdavo ir padovanodavo
lyg iš
jam traktorių. Taip nutikdavo nuolat. Sako, Fiat jautėsi Lejersui to-
kie dėkingi, kad kas porą metų vis nemokamai atsiųsdavo po naujutėlį
automobilį.
Po karo Hansas Lejersas gyveno kuo puikiausiai. Kaip ir buvo pra-
našavęs, viskas kaip sviestu patepta ėjosi ir prieš Adolfą Hitlerį, ir su
Adolfu Hitleriu, ir po Adolfo Hitlerio.

——————

Išėjęs iš Sąjungininkų karo belaisvių stovyklos Lejersas atsidavė tikė-

jimui. Jis apmokėjo Ešveilerio Prisikėlimo bažnyčios statybas: pastatas
lengvai pėsčiomis pasiekiamas nuo dvaro, stovinčio Hanso Lejerso gat-
vėje, taip pavadintoje generolo garbei.
Sakoma, kad Lejersas buvo iš tų, kurie pasirūpina, kad darbai būtų
nuveikti, tad žmonės, įskaitant ir kunigą bei pagalbininką, ragino jį
imtis politikos. Generolas atsisakė aiškindamas, jog labiau mėgsta „likti

513
 Mark Sullivan

šešėliuose, tamsoje, ir
tampyti virveles niekieno nematomas. Jis nieka-
da netroško atsidurti dėmesio centre.
Sendamas Lejersas matė, kaip užauga ir inžinerijos daktaro laipsnį
gauna sūnus. Dukra ištekėjo, susilaukė vaikų. Generolas retai teprabilda-
vo apie karą — tik retsykiais pasigirdavo niekada nedirbęs Albertui Špėrui
ir visada tiesiogiai paklusęs pačiam Hidleriui.
Netrukus po to, kai 1966-aisiais buvo paleistas iš Špandau karo
nusikaltėlių kalėjimo, Špėras Lejersą aplankė. Kalbama, kad iš pradžių
elgęsis maloniai, bet netrukus įkaušęs ėmė siusti ir vis netiesiogiai užsi-
mindavo žinąs, kad generolas liudijo jo nenaudai. Lejersas išmetė Špėrą
iš savonamų. Skaitydamas bestseleriu tapusią Špėro knygą Trečiojo rei-
cho viduje“, kurioje plačiai aprašomas Hitlerio iškilimas ir nuopuolis,

generolas susierzino ir visą rašliavą išvadino „krūva melagysčių “.

Kurį laiką nuolat blogėjus sveikatai, 1981-aisiais generolas Lejersas
mirė. Jis palaidotas po didžiule uola kapinėse tarp bažnyčios, kurios
statybomis rūpinosi asmeniškai, ir namo, kuriame gyveno dar ilgai po
to, kai paliko jaunąjį Piną Lelą Brenerio perėjoje.
Žmogus, kurį aš pažinojau, buvo geras ir visuomet priešinosi
—

smurtui, — tikino kunigas Šmidtas. — Lejersas buvo inžinierius, kuris

prireikus darbo prisijungė prie kariuomenės. Jis nepriklausė Nacional-
socialistų partijai. Jei ir prisidėjo prie karo nusikaltimų, veikiausiai tai
padarė priverstas. Tikriausiai jam į galvą įrėmė ginklą ir nepaliko jokio
kito pasirinkimo.

Praėjus savaitei po to, kai visa tai sužinojau, dar kartą aplankiau Piną
Lelą prie Madžorės ežero. Aštuoniasdešimt devynerių metų vyro veidą
dabino baltutėlė barzda ir akiniai plonais rėmeliais. Ant galvos buvo už-
simaukšlinęs stilingą beretę. Vyras buvo linksmas, draugiškas ir žvitrus

*
Lietuvių k. išleista 2013-aisiais.

514
 Po raudonu dangum

-
kaip visuomet, gyveno con smania neįtikėtina, turint omenyje, kad visai
neseniai buvo patekęs į nelaimingą atsitikimą važiuodamas motociklu.
Nuėjome
į
jo pamėgtą pakrantės kavinę Lesos miestelyje, kuriame
gyveno. Prie Chianti vyno taurių papasakojau Pinui, kaip susiklostė ge-
nerolo Lejerso gyvenimas. Man nutilus, jis dar ilgai sėdėjo ir žvelgė į
ežerą. Viena emocija veide keitė kitą. Prabėgo septyniasdešimt metų.
Septyni nežinios dešimtmečiai baigėsi.
Gal kaltas vynas, o gal aš per ilgai galvojau apie šią istoriją, tačiau
tą akimirką Pinas man priminė portalą į taip seniai dingusį pasaulį:
karo ir narsos dvasios, neapykantos ir nežmoniškumo demonai bei
meilės ir tikėjimo arijos čia tebežaidė geroje, padorioje sieloje, kuriai
likimas lėmė viską ištverti ir papasakoti kitiems. Sėdėdamas ten, greta
Pino, ir vėl prisimindamas jo istoriją jutau nugara besiritantį šiurpą.
Vėl dingtelėjo, kokia laimė ir garbė, kad šis pasakojimas buvo patikė-
tas būtent man.
— Mano drauge, ar esi tikras dėl visko, ką papasakojai? — pagaliau
paklausė Pinas.
— Aplankiau Lejerso kapą. Kalbėjausi su jo dukra ir išpažinčių klau-
siusiu kunigu.
Negalėdamas patikėti naujienomis vyras galop papurtė galvą, gūžte-
lėjo ir skėstelėjo rankomis.
— Mon gėnėral — jis pasiliko šešėliuose. Mano operos fantomas, iki
pat pabaigos.
Tada atlošė galvą
ir nusikvatojo
Kelias akimirkas parylėjęs, Pinas tarė:
iš likimo absurdiškumo ir neteisybės.

— Žinai, mano jaunasis drauge, kitąmet man sueis devyniasdešimt,

o gyvenimas vis dar geba pažerti staigmenų. Niekada nežinome, kas
nutiks toliau, ką išvysime, koks svarbus žmogus įžengs į mūsų gyveni-
mą ar kokio svarbaus žmogaus neteksime. Gyvenimas — tai kaita, nuo-
latinė kaita, ir jei sėkmė mums nesišypso pakankamai, kad atrastume
jame humoro, pokyčiai beveik visada reiškia jei ne tragediją, tai dramą.

515
 Mark Sullivan

Tačiau po visko, kas nutiko, net tada, kai dangus nurausta ir ima alsuoti
grėsme, aš vis viena tikiu: jei mums pasisekė išgyventi, privalome dėkoti
už šią dieną ir visas kitas, kad ir su kokiais nesklandumais jose susidur-
tume. Turime tikėti Viešpačiu, visata ir šviesesniu rytojumi — net tada,
kai jie to tikėjimo nenusipelno.
— Pino Lelos
receptas ilgam ir laimingam gyvenimui? — paklausiau.
|

Jis nusijuokė ir pagrūmojo pirštu.

— Bent jau laimingai ilgo gyvenimo daliai. Dainai, kurią privalu
sudainuoti.
Pino žvilgsnis nukrypo į šiaurę, kitapus ežero, kur jo numylėtos Al-
pės lyg neprilygstamos katedros stiebėsi į vasaros dangų. Vyras gurkš-
telėjo vyno. Migla apsitraukusios mąslios akys žvelgė lyg į niekur. Kurį
laiką sėdėjome netardami nė žodžio, o senojo vyro mintys klajojo kažin
kur labai toli.
Į stačią krantinę plakėsi ežero bangos. Praskrido baltas pelikanas.
Mums už nugarų skimbtelėjo dviratis, nusijuokė juo važiavusi mergaitė.
Kai Pinas pagaliau nusiėmė akinius, besileidžianti saulė aukso ir vario
tonais jau dažė ežerą. Nusišluostęs ašaras, vyras vėl užsidėjo akinius, atsi-
gręžė į mane, maloniai, bet liūdnai šyptelėjo ir pridėjo ranką prie širdies.
— Atleisk senukui už prisiminimus,
- -
tarė. Yra meilių, kurios nemiršta.
 PADĖKOS

Esu labai dėkingas Giuseppei — Pinui Lellai: jaučiuosi pagerbtas, nes

jis patikėjo man nepaprastą savo istoriją ir atvėrė sužalotą širdį, kad
pasauliui viską papasakoti galėčiau aš. Pinas mane išmokė daugiau, nei
pajėgčiau apsakyti, ir amžiams pavertė mane geresniu žmogumi. Telai-
mina jus Viešpats, bičiuli.
Dėkoju Billui ir Deb Robinsonams, kurie tamsiausią mano gyveni-

į
mo dieną pasikvietė mane svečius, ir Larry'ui Minkoftui, kuris pirmasis
prie vakarienės stalo užsiminė apie šią istoriją. Nuoširdžiai ačiū Rober-
tui Dehlendorfui, pirmajam bandžiusiam rašyti apie Piną, už tai, kad
priėjęs akligatvį perdavė projektą man. Jei neskaitytume mano žmonos
ir sūnų, tai — pati geriausia dovana, kokią esu gavęs per visą gyvenimą.
Man nusišypsojo didžiulė laimė būti Elizabeth Mascolo Sullivan
vyru. Kai po vakarienės grįžau namo ir nei iš šio, nei iš to puoliau
jai pasakoti, jog visai neturėdamas pinigų ketinu be jos vykti į Italiją
vaikytis neatskleistos šešiasdešimties metų senumo karo istorijos, ji nei
abejojo, nei stengėsi mane perkalbėti. Tvirtas Betsės tikėjimas manimi
ir šiuo projektu man buvo be galo reikšmingas.
Pino sūnus Michaelas Lella skaitė visus knygos juodraščius, padėjo
ieškoti liudininkų ir skrupulingai tikrino kiekvieną itališką žodį. Ačiū
tau, Michaelai. Be tavęs man nebūtų pavykę.

519
 Padėkos

Lieku amžinai skolingas Fx/brigb: stipendininkui Nicholasui Sulli-

vanui, kuris man labai padėjo per Vokietijos federaliniuose archyvuose
Berlyne ir Freiburge praleistas savaites. Taip pat dėkoju savo vokiečių
kalbos vertėjai ir tyrimų asistentei Silviai Fritzsching, pagelbėjusiai su-
dėlioti generolo Leyerso gyvenimo po karo dėlionę ir pagaliau atsakyti
į Pino klausimus.

Nuoširdžiai ačiū visiems, kurie padėjo man tirti Pino gyvenimo isto-
riją Italijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Rodės, kaskart,
kai pasiekdavau akligatvį, koks nors geraširdis vis pasirodydavo ir nu-
kreipdavo mane tinkamu keliu.
Šie žmonės — tai Lilliana Picciotto Deportacijos atminties fondo ir
iš
Šoa vaikų organizacijos Milane, iš pareigų pasitraukęs kunigas Giovannis
Barbareschis, vienas iš tėvo Rė berniukų Casa Alpina - Giulio Cernitoris
ir daugelis kitų. Labai padėjo Mimo draugas, buvęs partizanų kovotojas
Edouardo Panzinnis, mano gidė Milane Michaela Monica Finali ir pa-
bėgimo kelią per Brenerio perėją man parodęs Ricardo Surrette'as.
Turiu paminėti ir Steveną E Sage'ą iš JAV Holokausto memoria-
linio muziejaus Mandelo išplėstinių holokausto studijų centro, Paulą
Olinerį iš Kalifornijos Humboldto valstybinio universiteto Altruistinės
asmenybės ir prosocialinio elgesio instituto, JAV Nacionalinio archyvo
tyrėjus daktarą Steveną B. Rogersą ir Sim Smiley, Italijos ir Vatikano is-
torijos žinovą bei tyrėją Fabianą Lemmesą, taip pat monsinjorą Bosatrą
iš Milano kanceliarijos archyvų. Madesime man pagelbėjo Pierre'as Lui-

gis Scaramellinis ir Pierino Perincellis, per užeigos šeimininko sūnelio

gyvybę pasiglemžusį granatos sprogimą netekę plaštakos ir akies. Ačiū
Victorui Daloiai už pasakojimą, kaip atrado tėvo slėptą karo medalį,
Anthony'ui Knebeliui už pasidalijimą tėvo laiškais, Horstui Schmitzui,
Frankui Hirtzui, Georgui Kaschelliui, Valentinui Schmidtui ir Ingrid
Bruck už pagalbą aiškinantis generolo Leyerso likimo vingius.
Stengiantis geriau suvokti kontekstą, kuriame skleidėsi Pino gyveni-
mo istorija, man labai padėjo įvairios organizacijos, istorikai, rašytojai

520
 Padėkos

ir mokslininkai. Tarp jų - Y2d4 Vashem centro personalas, Axis istorijos

forumo nariai, rašytojai ir tyrėjai Judith Vespera, Alessandra Chiappa-
no, Renatta Broginni, Manuela Artom, Anthony Shugaaras, Patrickas
K. O'Donnellis, Paulas Nowacekas, Richardas Breitmanas, Ray Mo-
seley, Paulas Schultzas,Margherita Marchione, Alexanderis Scille'as,
Joshua D. Zimmermanas, Elizabeth Bettina, Susan Zuccotti, Thomas
R. Brooksas, Maxas Corvas, Maria de Blasio Wilhelm, Nicola Caraccio-
las, R. J. B. Bosworthas ir Ericas Morrisas.
Dėkoju kantriems ankstyvųjų juodraščių skaitytojams: Rebeccai
Scherer iš Jane
Rotrosen agentūros, Valstybinio viešojo radijo korespon-
dentui Pentagone Tomui Bowmanui, Davidui Hale'ui Smithui, Terriui
Ostrow Pittsui, Damianui E Slattery, Kerry Catrell, Seanui Lawlorui,
Betsy Sullivan, Connorui Sullivanui ir Lawrence'ui T. Sullivanui.
Meg Ruley, neprilygstamoji mano agentė, Pino istorijos vingių emo-
cinę jėgą suprato jau pirmąsyk ją išgirdusi, ir palaikė mane bei mano
tikslą užbaigti šį projektą net tuomet, kai daugeliui tikėjimo stigo. Man
labai pasisekė, kad ji visada mano pusėje.
Kai išsirengėme ieškoti šiai knygai namų, rašiau trokštąs redakto-
riaus, kuris degtų ne menkesne aistra šiam pasakojimui nei aš pats.
Mano noras išsipildė Danielle Marshall, mano redaktorės Lake Union
leidykloje, asmenyje. Tai ji romaną išliaupsino ir Amazon Publishing. Ji
ir antrasis redaktorius Davidas Downingas patikėjo šia istorija ir ragino
mane kaip įmanoma nušlifuoti ir ištobulinti galutinį jos variantą. Jums
abiem liksiu skolingas iki paskutinės akimirkos.
 GYVENIMO ISTORIJA:
MARKAS SULLIVANAS APIE SAVO KELIONĘ
LINK PO RAUDONU DANGUM

ALYNDA WHEAT

Triumfas ir tragedija Pino Lellos prisiminimuose keliauja drauge.

Antrojo pasaulinio karo metais įprastos paaugliškos septyniolikmečio
svajonės apie ateitį gimtajame Milane turėjo užleisti vietą rizikingiems
žygiams vedant žydų pabėgėlius per Italijos Alpes į saugią Šveicarijos
teritoriją. Gavęs artimus ryšus su Adolfu Hitleriu palaikančio nacių pa-
reigūno vairuotojo darbą, Lella tampa šnipu ir įsimyli. Šią neįtikėtiną
istoriją vėl atgaivino bestseleriu tapusios knygos Po raudonu dangum
autorius Markas Sullivanas, kuriam gyvenimas taip pat lėmė artimai
pažinti ir triumfą, ir tragediją.
Anksčiau daugiausia trilerius kūręs Sullivanas beveik dešimtmetį
praleido keliaudamas po Europą, tyrinėdamas Lellos istoriją ir ben-
draudamas su juo pačiu. Devyniasdešimt trejų sulaukęs vyras tebegy-
vena Italijoje. 2017-ųjų gegužę JAV išleista knyga jau rugpjūtį tapo
geriausiai parduodamu leidiniu Amazon. Susitarta ir dėl ekranizacijos,
kurioje Pino Lelos vaidmenį atliks naujausiuose filmuose apie žmogų-
vorą sužibėjęs Tomas Hollandas.

523
 Gyvenimo istorija

Po raudonu dangum pratarmėje rašote, jog prieš imantis rašyti

knygą jūsų mąstymas apvirto aukštyn kojomis. Kas tuomet dėjosi
jūsų gyvenime?
Jaunėlis brolis, kuris buvo ir geriausias mano draugas, mirė apsi-
nuodijęs alkoholiu, o paskutinė mano JAV išleista knyga nesulaukė
nė menkiausios sėkmės. Buvau įsipainiojęs į ilgus metus užsitęsu-
sį verslo ginčą, kuris visą mano šeimą netrukus galėjo nuvesti prie
bankroto. Apsnigtu Montanos greitkeliu važiuojant į Costco prekybos
centrą man dingtelėjo: iš mirusio manęs būtų daugiau naudos nei iš
gyvo. Valandėlę susimąsčiau, ar nevertėtų rėžtis į kelio atitvarą. Su-
stojęs Costco automobilių aikštelėje padėjau galvą ant vairo, melsda-
mas Visatos istorijos. Po trijų valandų žmona mane privertė vykti pas
draugus vakarienės, kur vienas vyrukas ėmė ir papasakojo Pino Lellos
gyvenimo nuotrupų.

Kaip supratote, kad ši istorija — kaip tik jums?

Visų pirma, tai buvo tiesioginis atsakymas į ką tik užduotą klausimą,
tiesa? Prašiau, ir mano noras buvo išklausytas. O ir šiaip — mintis apie
katalikų mokyklą Alpių viršūnėse, kur, prieš rengdamiesi viduržiemį
per kalnus bėgti į Šveicariją, apsistodavo žydai, o mokiniai būdavo jų
vedliai? Klausantis man užgniaužė kvapą. O tai, kad vėliau vienas jų
tampa vyriausiosios Vermachto vadovybės šnipu, būdamas vos septy-
niolikos aštuoniolikos metų? Neįtikėtina.

Kaip susipažinote su Pinu?

Paskambinau jam į Italiją ir pasikalbėjau. Jis paklausė, kodėl noriu
to imtis, ir aš pavadinau jį didvyriu. Pinas teatsakė: „Ne, aš veikiau jau
bailys.“ Manejo žodžiai dar labiau sudomino. Nuvykau į Milaną. Pinas
atvažiavo manęs pasiimti iš oro uosto senutėliu Cž:roėn, kurį vairavo lyg
- į
Ferrari suakmenėjau iš siaubo. Drauge leidomės tris savaites trukusią

524
 Gyvenimo istorija

odisėją: jis pasakojo savo istorijos versiją, aš suintriguotas ėmiau kaps-

tytis vis giliau, ir istorija pildėsi vis žiauresnėmis detalėmis. Kelionė
mums abiem buvo išties kupina emocijų.

Visą šį laiką rašėte kitas knygas, turite ir šeimą. Ką apie taip ilgai
trukusią misiją manė jie?
Mano žmoną
jisūnūs.
sužavėjo. Pinas apsilankė ir mūsų namuose. Su
juo
susipažino mano Ne
kartą klausėsi istorijos iš jo paties
lūpų. Juos
pasakojimas pakerėjo ne mažiau nei mane. Manau, jie dvejojo, ar kada
nors užbaigsiu šį darbą. Užtat dabar nesitveria džiaugsmu.

Kurią sceną aprašyti jums pasirodė maloniausia?

Man labiausiai patiko pasakoti, kaip užsikėlęs ant nugaros ponią
Napolitano Pinas šliuožė kalno šlaitu. Dievinau tą sceną. Buvo nuos-
tabu ją atpasakoti. Žavėjausi viskuo, kas su ja susiję. Pinas apie tą įvykį
tepasakė tiek: „Taip, užsikeldavau žmones ant kupros ir
šliuoždavome
nuo kalno. Didelio čia daikto.“ Man teliko atsakyti: „Gerai, bičiuli. Aš
puikus slidininkas, bet septyniolikos to tikriausiai nebūčiau įstengęs.

Palaukite, negi tai vyko iš tikrųjų?

Taip! Jis leidosi nuo kalno su moteriške ant nugaros! Tikrai. Tai buvo
vienas iš pirmųjų nutikimų, kuriuos aptarėme. Paskui ta trobelę palai-
dojusi sniego lavina ir kažkieno granata išsprogdinta krosnelė — viskas
nutiko iš tikrųjų.

Nenuostabu, kad šią istoriją ketinama paversti filmu, kuriame

pagrindinį vaidmenį atliks Tomas Hollandas. Ar nekantraujate?
Labai. Viena vertus, einu iš proto, antra vertus, atrodo savaime su-
prantama, kad filmas bus. Juk visa ši istorija — begalinė neįtikėtinų nu-
tikimų virtinė.

525
 Gyvenimo istorija

Ko linkite skaitytojams, užvertusiems paskutinį knygos puslapį?

Tikiuosi, jie supras, kokia begalinė yra žmogaus dvasia. Kokios ne-
išsemiamos jos galimybės. Jei perfrazuotume vienus paskutinių knygo-
je Pino ištartų žodžių: kad ir su kokiais nesklandumais susidurtume,
privalome dėkoti už kiekvienos akimirkos stebuklą. Nes tai — iš tiesų
stebuklas.

Kas toliau, Markai Sullivanai?

Nė neįsivaizduoju. Iš tiesų. Turiu kelias abstrakčias idėjas, bet kol

kas rimčiau prie jų neprisėdau. Šiuo gyvenimo etapu — 2018-aisiais

man suėjo šešiasdešimt — išties rašau iš širdies. Dievinau kiekvieną savo

trilerį ir siaubo romaną, bet išvydęs, ką gali padaryti tokia istorija kaip
ši, supratau norįs rašyti būtent tokius kūrinius. Trokštu pasakojimų,
kurie suvirpina širdį ir pakylėja sielą. Tokį dar rasiu. Žinau, kad rasiu.

-
Alynda Wheat vyresnioji Amazon tekstų kūrėja. Anksčiau jos teks-
tus spausdino žurnalai People, Entertainment Weekly ir Fortune. Po rau-
donu dangum pirmąsyk išleido Amazon Publishing leidyklos padalinys

-
Lake Union Publishing. Čia spausdinamas interviu tekstas sutrumpin-
tas ir pataisytas, siekiant aiškumo.
 APIE AUTORIŲ

Markas Sullivanas — žinomas rašytojas,

Sullivan

išleidęs aštuoniolika romanų ir drau-

Elizuberh
ge su Jamesu Patersonu kuriantis Pri-
vate seriją, kurios knygos karaliauja
New geriausiai parduodamų
York Times
2016

O
knygų sąrašuose. Markas yra gavęs dau-
Nuotrauka

gybę apdovanojimų, įskaitant WHSmitb

Naujojo talento premiją, o jo kūriniai
tapę New York Times rekomenduotinomis knygomis ir Los Angeles Times

metų knygomis.
Medfilde, Masačusetse, užaugęs rašytojas baigė anglų kalbos ir
lite-
ratūros bakalauro studijas Hamiltono koledže ir tapo Taikos korpuso
savanoriu Nigerijoje, Afrikos vakaruose. Grįžęs į JAV, mokėsi Šiaurės va-
karų universiteto Medilio žurnalistikos mokykloje ir pasinėrė į tiriamąją
žurnalistiką. Dabar aktyvus slidininkas ir nuotykių ieškotojas Sullivanas
su žmona gyvena Bozmane, Montanos valstijoje, ir dėkoja likimui už
kiekvienos akimirkos stebuklą.