2014 - Pagoniskojo - Lietuviu - Ir - Prusu - Panteono - Raida

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
RIMANTAS
BALSYS
PAGONIŠKOJO
LIETUVIŲ
IR PRŪSŲ
PANTEONO
RAIDA
Metodinė priemonė
KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
RIMANTAS
BALSYS
PAGONIŠKOJO
LIETUVIŲ
IR PRŪSŲ
PANTEONO
RAIDA
Metodinė priemonė
KLAIPĖDA, 2014
Leidžiama Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų
fakulteto redakcijos kolegijos nutarimu Nr. 78.
Aprobuota Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų

fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros posėdyje
2014 02 06, protokolas Nr. 46H-BKE-4.
Recenzentai:
Prof. dr. Maja Burima (Daugpilio universitetas / Latvija)
Doc. habil dr. Ilja Lemeškin (Prahos Karlo universitetas / Čekija)
Leidinio parengimas ir leidyba finansuoti iš ES projekto

„Lituanistikos (baltistikos) centrų, lietuvių bendruomenių ir
Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimo stiprinimas“
Nr. VP1-2.2-ŠMM-08-V-02-006.
© Rimantas Balsys, 2014

© Klaipėdos universitetas, 2014
ISBN 978-9955-18-788-2
Turinys
Pratarmė 7
I. BENDROJI PAGONIšKOSIOS LIETUVIŲ

IR PRŪSŲ RELIGIJOS CHARAKTERISTIKA 13
1. Pagonybė 16
2. Pagrindiniai terminai ir sąvokos 23
3. šaltiniai ir jų pobūdis 32
4. Dievų, jų galių nuosmukio etapai 38
5. Panteonų rekonstrukcijos 41
II. LIETUVIŲ IR PRŪSŲ DIEVAI, DEIVĖS,

MITINĖS BŪTYBĖS IR PAMĖKLĖS 53
1. Aukščiausieji 55
2. Žemės, vaisingumo, derlingumo 63
3. Javų 72
4. Linų ir kanapių 78
5. Naminių gyvulių ir paukščių 84
6. Bičių, bitininkystės 92
7. Mirties, mirusiųjų, požemio 98
PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA 5

6 PAG ON I š KOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T EON O R A I DA
8. šviesos ir paros 107

9. Kelio, keleivių, kelionės 113
10. Turto, gausos 119
11. Vandens 126
12. Ugnies 135
13. Miško, žvėrių, medžioklės 142
14. Jaunimo, meilės, vedybų, likimo 151
15. Namų, šeimos, sveikatos, santarvės 158
III. BAIGIAMOSIOS UŽDUOTYS 173

Pratarmė
Norint suprasti kurios nors tautos istoriją, papročius, tauto-

saką, liaudies muziką, tautodailę, architektūrą, pirmiausia būti-
na pažinti jos religiją ir mitologiją, senuosius dievus, perprasti
jiems skirtas apeigas.
Šios metodinės priemonės tikslas yra padėti susigaudyti
gausiame ir painiame įvairių amžių šaltiniuose minimų lietuvių
ir prūsų dievų sąraše; padėti suprasti lietuvių bei prūsų senų-
jų dievybių demonizavimo, virtimo tautosakiniais personažais
procesą; sudominti ir paskatinti tirti įvairiu laiku įvairiomis
kalbomis rašytus šaltinius (ypač pirminius); padėti atsirinkti
naujausius ir reikšmingiausius mokslo darbus, kuriuose anali-
zuojami senieji lietuvių ir prūsų dievai bei jiems skirtos apeigos;
padėti atpažinti, suprasti tradicinio laikotarpio ir šiandieninėje
kultūroje tebefunkcionuojančias ikikrikščioniškojo laikotarpio
apeigų, skirtų seniesiems dievams, refleksijas.
Metodinės priemonės sandara. Pirmojoje šio leidinio da-
lyje pagrindinis dėmesys skiriamas bendrajai ikikrikščioniško-
sios (pagoniškosios) lietuvių ir prūsų religijos charakteristikai –
pagonybės ir jai giminingų, sinonimiškų terminų sampratai,

šaltinių ir jų pobūdžio apžvalgai, mitologų rekonstruotų lietu-

vių ir prūsų panteonų, lietuvių ir prūsų dievų galių nuosmukio
etapų analizei. šioje dalyje taip pat pateikiamas ir pagrindinių
sąvokų bei terminų žodynėlis. Antroji darbo dalis skirta bendrai
lietuvių ir prūsų panteono raidai pažinti. Visa medžiaga suskirs-
tyta į penkiolika poskyrių pagal lietuvių ir prūsų dievų funkcijas.
Kiekvieno poskyrio pradžioje pateikiama susisteminta rašytinių
šaltinių informacija apie konkrečią sritį globojančias dievybes,
po jos – užduotys savarankiškam darbui; pranešimų, referatų
temos. Kiekvieno poskyrio pabaigoje pateikiamas gana platus
literatūros bei šaltinių sąrašas. Pagrindiniai, svarbiausieji duo-
menys apie atskirus dievus šio darbo autoriaus yra susisteminti
ir pateikti lentelėse. Atkreiptinas dėmesys į paskutiniąją lentelės
grafą, kur įrašyta galima (tikėtina, siūloma) teonimo / eufemiz-
mo kilmės versija. Pastaraisiais metais iš naujo imtasi baltams
priskiriamų rašytinių šaltinių, o sykiu ir baltiškų mitologemų ve-
rifikacijos (žr. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos
žodynas. T. I. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012),
paneigiamos jau lyg ir įsitvirtinusios, visuotinai priimtos teoni-
mų / eufemizmų etimologijos, pateikiamos naujos hipotezės dėl
vieno ar kito dievavardžio kilmės. Vienos jų – pakankamai argu-
mentuotos ir įtikinamos, kitos dar gali būti koreguojamos (kei-
čiamos, atmetamos). Belieka pasiūlyti nuolat skaityti naujausius
šios srities mokslininkų darbus ir patiems atsirinkti labiausiai
argumentuotus, mokslinėse diskusijose patikrintus rūpimo teo-
nimo / eufemizmo kilmės aiškinimus.
Klasifikavimo kriterijai. Visuose tokio pobūdžio darbuose

iškyla medžiagos klasifikavimo kriterijų problema. Jau M. Pre-
torijus mėgino susisteminti prūsų dievus, suskirstęs juos pagal
veikimo sferas į dangaus, žemės, vandens, gyvulių, žmonių, dar-
bo bei prekybos, miško, laimės ir pykčio bei nelaimės dievus. Vie-
nokius ar kitokius dievų ir deivių klasifikavimo kriterijus taikė
ir kiti lietuvių bei prūsų mitologijos tyrinėtojai – P. Dundulienė
ir M. Gimbutienė visas dievybes skirstė pagal kilmę ir funkcijas,
L. Klimka – pagal lygmenis, G. Beresnevičius – pagal struktūras.
šiame darbe visas dievybes (nesvarbu, kuriame amžiuje pa-
minėtos ir kam istoriškai priskirtinos) autorius siūlo klasifikuo-
ti pagal funkcijas (pvz.: miško, žvėrių, medžioklės dievybės ir
mitinės būtybės; naminių gyvulių ir paukščių dievybės ir pan.).
Suprantama, toks skirstymas gana sąlygiškas. Mat dėl infor-
macijos stokos kartais tik apytikriai galima nustatyti kurios nors
dievybės ar mitinės būtybės funkcijas (pvz.: Gabartai / Gabvar-
tai, Girstis, Biržulis, Diewogindiwe, Jsodas, Dirwoksznis ir pan.).
Sudėtinga nubrėžti patikimesnę liniją ir tarp žemės, vaisingumo,
javų, linų dievybių. Su žemės vaisingumu, javų derlumu glau-
džiai susijusios ir turto bei pilnatvės dievybės ir t. t. Tačiau tik
toks skirstymas pagal funkcijas leidžia pažvelgti į chronologiją,

XV–XVII a. vykusią dievų kaitą, jų sinkretizmą, o sykiu pasekti ir

XIII–XX a. vykusią pasaulėžiūros raidą.
Gali kilti dar vienas klausimas – kodėl autorius siūlo anali-
zuoti ne atskirus lietuvių ir prūsų, o bendrą lietuvių ir prūsų
panteoną. Iš dalies į šį klausimą jau atsakyta (žr. šaltiniai ir jų
pobūdis). Kitos priežastys: a) duomenys apie dievus anksty-
vuoju laikotarpiu (XIII–XIV a.) yra itin fragmentiški, tad to lai-
kotarpio prūsų panteono rekonstrukcija iš viso neįmanoma, o
lietuvių panteono (žr. Panteonų rekonstrukcijos) rekonstrukci-
ja – tik hipotetinė; b) XVI a. prūsams priskiriamuose šaltiniuose
užfiksuotas ne visų prūsų, o tik Sembos sūduvių panteonas. Tai
labai vėlyvas dievų sąrašas, todėl neįmanoma nustatyti ar net
įsivaizduoti, kokius dievus pažino ir garbino visos prūsų gentys
ikikrikščioniškuoju laikotarpiu ir bent du šimtmečius po krikš-
čionybės įvedimo; c) daugelis XVI a. autorių menkai teskyrė arba
iš viso neskyrė etninės dievų ir jiems skirtų apeigų priklauso-
mybės, todėl dažnai rašė, jog šiuos dievus garbina visos baltų, o
kartais ir slavų gentys; d) XVII a. pabaigoje rašęs M. Pretorijus
bei vėlesni autoriai mini dievybes, kurios, jų teigimu, buvo žino-
mos nadruviams, skalviams, žemaičiams ir lietuviams. Įvertinus
visas šias aplinkybes, pasirinktas bendro lietuvių ir prūsų pante-
ono rekonstrukcijos būdas.
Autorius viliasi, kad šis darbas ne tik praskleis šimtmečių
ūkanose skendintį mūsų protėvių dvasinį pasaulį, bet ir padės
sugrąžinti studentus, taip pat ir visus kitus, besidominčius lie-
tuvių ir prūsų dievais, jiems skirtomis apeigomis, į bibliotekas,
skaityklas, o esant galimybei – ir į rankraštynus. Dėl šios priežas-
ties leidinyje teorinių tekstų nėra daug, kur kas daugiau įvairių
užduočių, galimų pranešimų ir referatų temų (kai kurios jų gali
tapti ir seminarinio, kursinio ar net baigiamojo darbo temomis).

Viena iš paslaptingųjų prūsiškų akmeninių skulptūrų, datuojamų X-XI a.
Šiandien galima pamatyti Olštino pilies (Lenkija) teritorijoje.
Prieiga per internetą: http://forum.istorija.net/forums/thread-view.
asp?tid=4605&mid=81668
I.
Bendroji pagoniškosios
lietuvių ir prūsų religijos
charakteristika
Viena iš paslaptingųjų prūsiškų akmeninių skulptūrų, datuojamų X–XI a.
Prieiga per internetą: http:// www.panoramio.com/photo/4191010
Lietuvių ir prūsų ikikrikščioniškoji religija sulaukė daugelio
tyrinėtojų dėmesio. Vertingų pastebėjimų, įžvalgų randame jau
XVII a. pabaigoje – M. Pretorijaus veikale; dar daugiau – XIX a.
antrosios pusės – XX a. pradžios D. Poškos, S. Stanevičiaus,
T. Narbuto, V. Mannhardto, A. Miežinskio, A. Briuknerio ir
kitų to laikotarpio tyrinėtojų darbuose. Svarios ir reikšmingos
V. Ivanovo, V. Toporovo, N. Vėliaus, M. Gimbutienės, A. J. Grei-
mo, G. Beresnevičiaus, N. Laurinkienės, B. Kerbelytės, R. Balsio,
V. Vaitkevičiaus, V. Ališausko, D. Razausko, R. Kregždžio ir kitų
XX a. pabaigos – XXI a. pradžios mitologų, etnologų, folkloristų
studijos.
Pastaraisiais dešimtmečiais atgimęs dėmesys šiai religijai pa-
skatino neopagonybės radimąsi, o sykiu ir tinkamesnio (auten-
tiškesnio) termino ikikriščioniškajai religijai pavadinti paieškas,
todėl pastarųjų dešimtmečių teologinėje, etnologinėje ir popu-
liariojoje literatūroje greta pagonybės kaip sinonimai vartojami ir
stabmeldystė, gamtinė, prigimtinė, protėvių, gentinė, baltų, aisčių,
senamaldžių, senoji lietuvių, ikikrikščioniškoji religija. Deja, vien
pavadinimas dažniausiai neatskleidžia reikalo esmės. Dėl šios
priežasties tikslinga apžvelgti termino pagonybė ištakas, jo var-
tojimo istoriją, būdingiausius požymius; pasiaiškinti, kokią vietą
pagonybėje užima dievams skirti ritualai; kokie paskutiniųjų Eu-
ropos pagonių – lietuvių ir prūsų panteonai.

1.
Pagonybė
Lotynų kalboje pāgānus „kaimo, kaimiškas, kaimiečių, papras-

tas, pagoniškas“. Romėnams pagonis – „asmuo, gyvenantis toje
vietoje“, vėliau pagonis – „valstietis“, dar vėliau pagonimi laiko-
mas žmogus, kuris glaudžiai sieja save su vietove, kurioje gyvena
(nesvarbu, kaimas tai ar miestas) ir gerbia savo miesto-valstybės
dievus. Nuo IV a. žodis pagonybė krikščioniškoje literatūroje var-
tojamas kaip terminas archajinėms religijoms apibūdinti.
Viduramžiais pagonybė įgijo menkinamąją reikšmę, susijusią
su socialiniu žmonių pasiskirstymu. Mat priėmus krikščionybę
greičiausiai sukrikščionėdavo miestiečiai ir aukštuomenė, vie-
nuolynai kurdavosi miestuose, juose veikė mokyklos ir skrip-
toriumai, taigi krikščionims buvo lengviau prieinamas raštas ir
mokslas. Kaimo gyvenvietėse tiek Romos imperijos laikais, tiek
viduramžiais gyventojai buvo didesnėje atskirtyje nuo kitų luo-
mų ir laikėsi savo tradicijų, dėl to daug kur pagonybė sumišdavo
su krikščionybe ir buvo praktikuojamos drauge. Daugelyje Euro-
pos vietų (taip pat ir Lietuvoje) tokia situacija išliko iki šių laikų.
Toks reiškinys nusakomas religinio sinkretizmo, inkultūracijos
(akultūracijos), liaudiškos krikščionybės ir kt. terminais.
XX a. enciklopediniuose leidiniuose pagonybė dažniausiai api-
būdinama kaip pirmykščiai religiniai tikėjimai ir kultai; politeis-
tinė religija, paaiškinant, kad terminas vartojamas kaip prieš-
prieša krikščioniškoms monoteistinėms religijoms arba kaip
terminas visoms pirmykštėms ir istoriškai egzistavusioms poli-
teistinėms religijoms, išskyrus krikščionybę, judaizmą ir islamą,
nusakyti. Pažymėtina, jog terminas pagonybė kai kuriais atvejais
vartojamas su pejoratyviniu atspalviu arba pagonybė net nelai-
koma religija, o tik „praktikomis ir įsitikinimais“, šitaip akivaiz-
džiai aktualizuojant monoteizmo ir politeizmo priešpriešą.
Tačiau egzistuoja ir kitoks požiūris į pagonybę. Jis regimas
tų tyrinėtojų (pvz., M. Eliade, E. Durkheimas, G. Menschingas ir
kt.) darbuose, kurie mano, jog visi religiniai reiškiniai yra unika-
lūs ir negali būti aiškinami kitaip, t. y. juos galima ir reikia lyginti,
ieškant panašumų, skirtumų ar ypatumų, bet netinka priešprie-
šinti iškeliant vienas religijas aukščiau kitų. Minėtų mokslininkų
darbuose keliama idėja, kad visos religijos turi bent vieną ben-
drą esminį požymį. Jam nusakyti M. Eliade vartoja hierofanijos
terminą, kuris apibūdinamas kaip universalus visų religijos formų
bruožas. E. Durkheimas linkęs manyti, jog pagrindinis bet ku-
rios religijos bruožas – tikėjimais ir apeigomis paremtas dvasinis
bendruomeniškumas. Universalaus, visas religijas aprėpiančio
požymio išskyrimas paskatino ir universalaus religijos apibrėži-
mo paieškas. Tokiu gali būti laikytina kad ir G. Menschingo for-

muluotė: „Religija – išgyventas susitikimas su šventenybe (hie-

rofanija) ir atsakomoji šventenybės paveikto žmogaus veikla.“
Taigi priėmus tokį apibrėžimą pagonybė laikytina viena iš
daugelio pasaulio religijų, kurios hierofaniškumas, atsižvel-
giant į istorinį laikotarpį, etnosą ir pan., gali pasireikšti per poli-
teizmą, šamanizmą, animizmą, totemizmą, panteizmą, protėvių
kultą ir t. t. Pavyzdžiui, lygindamas antikinę ir ikikrikščioniškąją
pagonybę su krikščionybe, M. Yorkas išskiria tokius pagonybės
bruožus: a) čia daug vyriškosios ir moteriškosios lyties dievų;
b) praktikuojama magija ir burtai; c) pabrėžiama apeigų svarba;
d) pripažįstamas kūno dvasingumas; e) dievai ir žmonės suvo-
kiami kaip tarpusavyje susiję ir vieni nuo kitų priklausomi.
Pirmieji autoriai krikščionys, rašę apie XII–XIII a. baltų kraš-
tuose dar gyvuojančią pagonybę, į ją žiūrėjo priešiškai, stengė-
si ją sumenkinti ir parodyti kaip barbarišką „velnio išmonę“, o
pačius pagonis – kaip netikėlius, kurie „Dievui prideramą garbę
teikia kvailiems gyvuliams, lapuotiems medžiams, skaidriems
vandenims, žaliuojančioms žolėms ar nešvarioms dvasioms...“,
ir juos žūtbūt reikia palenkti į krikščionių tikėjimą.
Panaši baltų pagonybės samprata raštijoje išliko iki pat XX a.,
o kai kuriais atvejais ir iki pat šių dienų. Ir šiandien baltiškoji
pagonybė dažniausiai (ypač krikščionių) suvokiama kaip laikas,
kai laisvai buvo garbinami senieji dievai, kai krikščionybė dar
nebuvo įsigalėjusi. „Lietuvių kalbos žodyno“ duomenimis, pa-
gonystė – daugelio dievų garbinimas, o pagonis – a) pagonystės
išpažinėjas; b) nenaudėlis, netikėlis. Taip pagonystė bei pagonys
apibūdinami ir senojoje raštijoje – K. Sirvydo, P. Ruigio ir kituo-
se žodynuose. Krikščioniškąją pagonybės sampratą apibendrino
dar M. Valančius, sakydamas, kad „tikėjimas tas buvo klaidin-
gas ir išganymo dūšioms atnešti negalėjo, vienok Lietuvos kuni-
gaikštystei labai giliavo“.
Nors senoji baltų religija (pagonybė), kaip jau pažymėta, tyri-
nėtojų dėmesio sulaukė dar XIX a. viduryje, reikšmingiausi dar-
bai (šaltinių publikacijos, monografijos, studijos) sudaryti ir pa-
rašyti, o sykiu ir pagonybės kaip religijos reabilitacijos procesai
pradėti tik XX a. pabaigoje – XXI a. pirmojoje pusėje.
Remiantis šiandien žinomais rašytiniais šaltiniais, taip pat
kitų mokslų (kalbotyros, tautosakos, etnologijos, archeologijos
ir kt.) duomenimis ir paskelbtais tyrimais, galima teigti, jog pa-
grindiniais baltiškosios pagonybės bruožais laikytini: a) hierar-
chiškai ir funkciškai skirtingų dievų gausa (politeizmas); b) pro-
tėvių kultas; c) atviros šventvietės su nuolat ar ritualų metu
kūrenama ugnimi; d) kulto tarnų atliekami bendruomeniniai
ritualai, kuriais užtikrinama kosminė tvarka ir bendruomenės
narių gerovė; e) dieviškų galių pasireiškimas ir atgalinis ryšys su
dievais per mediumus, o iš čia ir ypatinga pagarba gamtai; f) po-
mirtinio pasaulio kaip atpildo už lojalumą dievams ir jų nustaty-
tai tvarkai samprata ir t. t.

Užduotys savarankiškam darbui
1. Pagrįskite / paneikite teiginį „pagonybė laikytina viena iš

daugelio pasaulio religijų“.
2. Aptarkite teologinėje, etnologinėje ir populiariojoje lite-
ratūroje vartojamus pagonybės sinonimus.
3. Išvardykite pagrindinius baltiškosios pagonybės bruo-
žus.
Pagrindinė literatūra
1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki

XV amžiaus pabaigos. T. I. Sudarė Norbertas Vėlius. Vil-
nius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.
2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. T. II. Su-
darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų
leidykla, 2001.
3. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVII amžius. T. III. Su-
leidykla, 2003.
4. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVIII amžius. T. IV.
Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų
leidybos institutas, 2005.
5. Lietuvių mitologija. T. I. Parengė Norbertas Vėlius. Vilnius:
Mintis, 1995.
6. Lietuvių mitologija. T. II. Parengė Norbertas Vėlius. Vil-
nius: Mintis, 1997.
7. Lietuvių mitologija. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius ir Gin-
taras Beresnevičius. Vilnius: Mintis, 2004.
8. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios:
nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto
leidykla, 2010.
9. Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologinis žody-
nas. T. I.: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros
tyrimų institutas, 2012.
10. Norbertas Vėlius. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasau-
lis. Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga, 1987.
11. Vytautas Ališauskas. Dievai po Lietuvos dangum... Vie-
nos dėlionės gabalėliai. Naujasis Židinys-Aidai. Nr. 2. Vil-
nius: Aidai, 2012, p. 95–102.
12. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės.
Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011.
13. Bronislava Kerbelytė. Lietuvių pasakojamosios tautosakos
katalogas. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavi-
mai. Legendos. T. III. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tauto-
sakos institutas, 1999.

14. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Su-

darė Kęstutis Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005.
15. Nijolė Laurinkienė. Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kal-
boje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose. Vilnius: Lietuvių
literatūros ir tautosakos institutas, 1996.
16. Michael York. Pagoniškoji teologija: pagonybė kaip pasau-
linė religija. Vertė Povilas Kuprys, Vilius Gibavičius, Dai-
nius Razauskas. Vilnius: Asveja, 2008.
17. Émile Durkheim. Elementarios religinio gyvenimo for-
mos: toteminė sistema Australijoje. Iš prancūzų kalbos
vertė Jūratė Karazijaitė, Jonė Ramunytė. Vilnius: Vaga,
1999.
18. Элиаде Мирча. Священное и мирское. Москва: Изда-
тельство Московского университета, 1994.
2.
Pagrindiniai
terminai ir
sąvokos
* Alkas – šventvietė, kulto ir aukojimo vieta.

* Animizmas (lot. anima – siela) – tikėjimas, kad ne tik
žmogus, bet ir gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai, daik-
tai turi sielą.
* Antropolatrija (gr. antrōpos – žmogus + latreia – garbi-
nimas) – žmonių kultas, jų garbinimas kaip dievų. Antro-
polatrijos pavyzdžių galima aptikti J. Lasickio veikale.
* Antropomorfizmas (gr. antrōpos – žmogus + morphē –
pavidalas, forma) – žmogaus bruožų priskyrimas gamtos
reiškiniams, gyvūnams, augalams; dievų sužmoginimas,
dievų vaizdavimas žmogaus pavidalu.
* Antroponimas (gr. antrōpos – žmogus + onyma – var-
das) – asmenvardis – žmogaus vardas, pavardė, tėvavar-
dis, pravardė, slapyvardis; taip pat ir dievavardis – mito-
loginės antropomorfinės būtybės vardas.

* Auka – tai, kas aukojama dievams (daiktas, gyvulys, že-

mės ūkio produktai).
* Aukvietės – aukojimo vietos valstiečių sodyboje (kloji-
mas / jauja, troba, pirtis, dirbamos žemės laukas ir pan.),
minimos XVI–XVII a. rašytiniuose šaltiniuose.
* Chaosas (gr. chaos – neapibrėžta) – neturinti aiškių fizi-
nių savybių būtis, buvusi prieš visa ko atsiradimą (pasau-
lio sukūrimą).
* Christianizacija (gr. Christos – Kristus) – sukrikščio-
ninimas, atvertimas į krikščionių religiją, krikščiony-
bės platinimas; suteikimas kam nors, pvz., papročiams,
krikščionybės reikalavimus atitinkančio pobūdžio.
* Chtoninės dievybės (gr. chton – žemės vidus, chtonios
– požeminis) – požemio pasaulio, mirties, mirusiųjų,
tamsos, taip pat augalų vegetacijos ir žemės derlingumo
dievybės.
* Dausos – mirusiųjų buveinė.
* Deivė – moteriškosios lyties dievybė; bendrinis moteriš-
kų dievybių (dvasių) pavadinimas.
* Demonizacija (gr. daimōn – dievybė, dvasia) – demoniš-
kų ypatybių suteikimas, priskyrimas.
* Desakralizacija (lot. de- iš-, nu- + sacer – šventas) – reiš-
kinių, daiktų, laikytų šventais, supasaulietinimas.
* Dievas – svarbiausia daugumos religinių sistemų sąvoka,
vaizdinys, esybė, pagrindinis religinio kulto objektas. Po-
liteistiniuose panteonuose dievų yra daug, visi jie valdo,
globoja kurią nors sritį.
* Dievybė – politeistinėse religijose paprastai tas pats, kas
dievas.
* Eufemizmas (gr. euphēmismos – švelnesnis pasaky-
mas) – švelnesnis, neutralesnis žodis, žodžių grupė, po-
sakis, pavartotas vietoj šiurkštaus, bauginančio ar drau-
džiamo (kai kuriose religijose gali būti pakaitalas dievo
vardo, kurio ištarti neleidžiama).
* Euhemerizmas – religijotyros koncepcija, skelbianti,
kad dievai – tai sudievinti valdovai, herojai, o religiniai
mitai – fantastiškas realių istorinių įvykių perteikimas.
Koncepcija pavadinta senovės graikų filosofo ir rašytojo
Euhemero (IV–III a. pr. m. e.) vardu.
* Etimologija (gr. etymon – tikroji, pirmykštė žodžio
reikšmė + logos) – žodžio kilmės ir jo giminystės santykių
su kitais tos pačios arba kitų kalbų žodžiais nustatymas.
* Fetišas (pranc. fetiche – padarytas daiktas, amuletas,
talismanas) – kai kuriose religijose žmonių garbinamas
daiktas tikint, kad jame įsikūnijusi antgamtinė būtybė
(dievai, protėvių dvasios).

* Fetišizmas – vienas seniausių tikėjimų, kuris pagrįstas

fetišų garbinimu. Fetišizmo apraiškų pasitaiko ir šian-
dieninėje visuomenėje (amuletų, talismanų nešiojimas
tikint, kad jie neša laimę, saugo nuo ligų ir pan.).
* Idioma (gr. idiōma – savotiškas posakis) – sustabarėjęs ir
prasmiškai nedalomas frazeologizmas, būdingas tik vie-
nai kuriai kalbai; idiomų leksinė reikšmė nesuvokiama iš
jį sudarančių žodžių leksinių reikšmių.
* Inkultūracija (akultūracija) – keitimasis kultūriniais,
religiniais ir kitokiais elementais; dalinis ar visiškas kul-
tūrinių, religinių ar kitokių elementų perėmimas.
* Kaukė – ritualinė priemonė, dengianti veidą, viršugalvį
arba visą galvą ir vaizduojanti antropomorfinės arba zoo-
morfinės būtybės galvą, o kartas ir visą tokią būtybę.
* Kultas (lot. cultus – garbinimas) – visuma veiksmų, ku-
riais tam tikra žmonių bendrija „palaiko ryšius“ su užpa-
saulinėmis, transcendentinėmis galiomis; tai sakralinė
praktika, sudaranti išorinę tikybos turinio išraišką; daž-
nai laikomas viena pagrindinių religijos dalių.
* Libacija (lot. libatio – aukojamasis nupylimas) – seno-
vėje praktikuota aukos forma – keletas geriamo gėrimo
lašų, šlakų nupylimas dievams.
* Magija – vaizdinių ir veiksmų sistema, pagrįsta įsitikini-
mu, kad antgamtines jėgas galima valdyti mokant atitin-
kamus veiksmus ir žodžius.
* Malda – viena svarbiausių religinio kulto formų – kreipi-
masis į dievybę žodžiais arba mintimis norint užmegzti
su ja ryšį, gauti iš jos pagalbą, pagarbinti ją arba atlikti
ritualinę priedermę.
* Metempsichozė (gr. metempsychōsis – sielų persikėli-
mas) – samprata, kad mirusio žmogaus siela persikūnija
į naują gimstantį organizmą (žmogų, gyvūną, augalą); ki-
taip – reinkarnacija.
* Mitas (gr. mythos – padavimas, sakmė) – pasakojimais
apie dievų ar senovės didvyrių žygius.
* Mitinė būtybė – antgamtinis mitologinių sakmių per-
sonažas.
* Mitinis mąstymas – archajinė visuomenės sąmonės
forma, pasireiškianti religinių vaizdinių, meninės kūry-
bos bei empirinio pasaulio pažinimo elementų sinkretine
vienybe. Mitinio mąstymo stadijoje žmogus neišskiria sa-
vęs iš gamtos, savo elgesį ir išgyvenimus jis aiškina analo-
giškai gamtos reiškiniams ir atvirkščiai – gamtą supranta
analogiškai savo vidiniam pasauliui.

* Mitologema – lyginamosios religijotyros sąvoka, žymin-

ti įvairiuose mituose besikartojantį motyvą (pvz., mirš-
tančio ir vėl prisikeliančio dievo motyvas įvairiose reli-
gijose).
* Mitologija – mokslas, tiriantis mitus.
* Nekrokultas (gr. nekros – miręs + cultus – garbinimas) –
mirusiųjų protėvių garbinimas.
* Pagonybė (lot. paganus – kaimietis, pakraštinis) – nuo
IV a. krikščioniškoje literatūroje vartojamas terminas
archajinėms religijoms apibūdinti. Religijotyroje pago-
nybė – viena iš daugelio pasaulio religijų, kurios vienas
pagrindinių bruožų – politeizmas.
* Pamėklė – šmėkla, vaiduoklis, baidyklė, žmogaus pavi-
dalo iškamša.
* Panteonas (gr. pantheion – visų dievų šventykla) – poli-
teistinės religijos dievų visuma.
* Politeizmas (gr. poly – daug + theos – dievas) – tikėjimas
daugelį dievų.
* Protėvių kultas – mirusiųjų protėvių garbinimas, pa-
grįstas tikėjimu jų sielų pomirtiniu gyvenimu ir galimybe
daryti poveikį kitiems.
* Religija – tai žmogaus ryšys su šventybe, su transcen-
dencija; pasaulėžiūra, pagrįsta Dievo tikėjimu, religinio
kulto veiksmais, kuriais žmogus išreiškia savo požiūrį į
Dievą ir užmezga su juo ryšį per maldas, aukas ir apeigas.
* Religinis sinkretizmas (gr. synkretismos – sujungi-
mas) – įvairių religijų elementų (apeigų) susipynimas,
susimaišymas, susijungimas.
* Ritualas (lot. ritualis – apeiginis) – kulto veiksmų atliki-
mo būdas, forma, tvarka.
* Sakralinis luomas (lot. sacer – šventas) – atskiras soci-
alinis luomas, jam priklauso asmenys, kurių pagrindinė
funkcija yra atlikti kulto veiksmus.
* Sekuliarizacija (lot. saecularis – pasaulietiškas) – dvasi-
nio gyvenimo supasaulietinimas.
* Simbolis (gr. symbolon – sumesti kartu) – kiekvienas
objektas, veiksmas, įvykis, ypatybė ar santykis, pertei-
kiantis kokią nors sampratą, kuri laikytina to simbolio
reikšme.
* Šventykla – apeigų vieta, kurioje būta ne tik natūralių
bei dirbtinių aplinkos elementų, bet ir statinių.
* Šventvietė – gamtinės prigimties apeigų vieta.
* Teonimas (gr. theos – dievas + onyma – vardas) – dievo
vardas.
* Teofanija (gr. theos – dievas + phainein – pasirodyti) – die-
vybės pasirodymas, apsireiškimas pasauliui, žmonėms.

* Totemas (odžibvių k. ot-otem – jo giminė) – gyvūnas (re-

čiau augalas ar negyvas daiktas, reiškinys), laikomas gi-
minės (genties) mitinio protėvio globėjo įsikūnijimu.
* Totemizmas – tikėjimas, kad giminė (gentis) kilusi iš to-
temo, su kuriuo ją sieja bendrumo, giminiškumo ryšys.
* Transcendencija (lot. transcendere – peržengti) – tai
anapusinis pasaulis, tas, kuris yra anapus galimo patyri-
mo, pažinimo ribų.
* Zoolatrija (gr. zōon – gyvūnas + latreia – garbinimas) –
gyvūnų garbinimas tikint, kad kai kurios jų rūšys yra die-
vybių įsikūnijimas arba jų pasiuntiniai.
* Zoomorfizmas (gr. zōon – gyvūnas + morphē – pavida-
las, forma) – dievų vaizdavimas gyvūnų pavidalu.
* Žynys – politeistinės religijos dvasininkas.
1. Naudodamiesi nurodyta literatūra, plačiau aptarkite ritu-

alo sąvoką. Koks ritualo santykis su mitu?
2. Remdamiesi straipsniu „Apie baltiškas teofanijas“, išvar-
dykite pagrindinius lietuvių ir prūsų dievų apsireiškimo
būdus. Parinkite pavyzdžių.
Referatų, pranešimų temos
X mitologemos analizė.
Literatūra
1. Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedija. Sudary-

toja Vida Savoniakaitė. Vilnius: Lietuvos istorijos institu-
to leidykla, 2011.
2. Gintaras Beresnevičius. Religijotyros įvadas. Vilnius: Ai-
dai, 1997.
3. Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija. Sis-
teminė studija. Vilnius: Tyto alba, 2004.
5. Rimantas Balsys. Apie baltiškas teofanijas. Res humani-
tariae. T. XIII. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla,
2013, p. 74–94.

3.
Šaltiniai
ir jų pobūdis
1. Svarbiausias, reikšmingiausias šaltinis, teikiantis žinių

apie lietuvių ir prūsų turėtus, garbintus dievus, yra įvairūs ra-
šytiniai šaltiniai – XIII–XVIII a. kronikos, teisynai, kelionių
aprašymai, įsakai, žodynai. Naudojantis šiais šaltiniais, atkreip-
tinas dėmesys į jų pobūdį:
a) žinios apie senuosius dievus atskiruose šaltiniuose (ypač
ankstyvuosiuose) dažniausiai itin fragmentiškos;
b) daugelis šaltinių yra kompiliaciniai, t. y. ankstyvesniųjų
šaltinių duomenys dažnai naudojami ir vėlesnių autorių,
nenurodant pirminio šaltinio. Dėl šios priežasties būtina
žinoti ne pavienius, bet visus šaltinius. Tik tada galima
surinkti patikimą informaciją apie vieną ar kitą dievybę;
c) rašė kitakalbiai, todėl nemaža dalis dievavardžių iškrai-
pyti, t. y. išgirsti ir užrašyti klaidingai. Dėl šios priežasties
ypač sunku nustatyti teonimų / eufemizmų kilmę;
d) rašė išpažįstantieji kitas religijas, todėl į lietuvių ir prūsų
garbintus dievus, jiems skirtas apeigas žiūrėjo priešiškai.
Dažnai senieji dievai ir jų adoravimas demonizuojami;
e) žinias apie lietuvių ir prūsų garbintus dievus kronikų au-
toriai ne visada rinkdavo patys, kartais naudojosi įvairių
talkininkų, kurių informacijos patikimumo patikrinti ne-
įmanoma, pagalba;
f) XVI–XVII a. rašytinių šaltinių autoriai dalį informacijos
užrašydavo iš vietinių, kurie kitataučius ir kitatikius są-
moningai klaidino;
g) 1996–2005 m. publikuotų rašytinių šaltinių sąvaduose
pasitaiko vertimo į lietuvių kalbą netikslumų.
2. Pačios baltų kalbos. Ypač mitinę prasmę išlaikę idiomi-

niai posakiai, vietovardžiai, asmenvardžiai (pvz., „Laumė pirtį
kūrena“, „Laumės šluota“, Perkūnkalniai, Raganinės).
3. Tautosaka. Pasakose, sakmėse, padavimuose, pasakoji-

muose veikia velniai, raganos, laumės, kaukai, aitvarai; maldų
seniesiems dievams pėdsakų aptinkama užkalbėjimuose, palin-
kėjimuose; ritualinės elgsenos pėdsakų esti dainose; mitinės in-
formacijos – patarlėse, priežodžiuose, mįslėse.

4. Kalendoriniai ir šeimos papročiai. Didžioji dalis tra-

dicinio laikotarpio papročių radosi iš ritualų, skirtų seniesiems
dievams pagerbti.
5. Liaudies menas, architektūra. Mitinę informaciją sau-
go piešiniai ant kraičio skrynių, raižiniai ant įvairių namų apyvo-
kos daiktų ir įrankių ir pan. Tas pats pasakytina ir apie trobesių,
kitų pastatų bei mažosios architektūros puošybą.
6. Archeologiniai duomenys. Ikikrikščioniškojo laikotar-

pio archeologų radiniai leidžia rekonstruoti iš rašytinių šaltinių
nežinomus pasaulėžiūros, religijos dalykus, patikrinti rašytinių
šaltinių informacijos autentiškumą. Ypač svarbūs archeologiniai
duomenys siekiant ištirti šventyklų ir senųjų dievų atvaizdų pro-
blemą.
1. Išsamiau aptarkite išvardytus šaltinius, kurie teikia žinių

apie senuosius lietuvių ir prūsų dievus.
2. Iš vietovardžių, vandenvardžių žodynų, sąvadų parinkite
pavyzdžių, iliustruojančių toponimuose esančią mitinę
informaciją.
3. Parinkite nurodyto tautosakos žanro pavyzdžių, kuriuo-
se veikia ar minimos mitinės būtybės, išlikę ritualinės
elgsenos pėdsakų.
4. Aptarkite tradicinio laikotarpio architektūrinės detalės –
„žirgelių“ mitinę prasmę.
5. Remdamiesi literatūros sąraše nurodytu straipsniu „Die-
vo stalas“ XVI–XVII a. rašytinių šaltinių duomenimis“,
aptarkite galimas apeigų, skirtų seniesiems dievams, ir
tradicinio laikotarpio švenčių sąsajas. Prieiga per inter-
netą: http://tautosmenta.lt/rimantas-balsys/.
6. Remdamiesi literatūros sąraše nurodytu straipsniu „Mal-
dos į senuosius lietuvių ir prūsų dievus XIV–XVII a. ra-
šytiniuose šaltiniuose“, pagrįskite / paneikite teiginį:
„Maldų seniesiems dievams pėdsakų aptinkama užkalbė-
jimuose, palinkėjimuose.“ Prieiga per internetą: http: //
tautosmenta.lt/rimantas-balsys/.

1. X teonimo / eufemizmo pėdsakai frazeologijoje.

2. X teonimo / eufemizmo pėdsakai toponimikoje.
Šaltiniai ir literatūra

leidykla, 2010.
8. Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai.
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997.
9. Vilius Pėteraitis. Mažoji Lietuva ir Tvanksta prabaltų, pra-
lietuvių ir lietuvininkų laikais. Vilnius: Mokslo ir enciklo-
pedijų leidykla, 1992.
10. Frazeologijos žodynas. Redaktorių kolegija: Jonas Paulaus-
kas...[et. al]. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001.
11. Rimantas Balsys. „Dievo stalas“ XVI–XVII a. rašytinių
šaltinių duomenimis. Logos, 2011 spalis-gruodis, Nr. 69,
p. 150–162.
12. Rimantas Balsys. Maldos į senuosius lietuvių ir prūsų
dievus XIV–XVII a. rašytiniuose šaltiniuose. Tautosakos
darbai, 2008, t. 35, p. 249–268.

4.
Dievų, jų galių
nuosmukio
etapai
1. XIV a. pabaiga – XV a. pradžia. Po Lietuvos ir Žemai-

tijos krikšto išgriaunamos centrinės šventyklos ir šventvietės,
prarandamas žynių luomas, nelieka galimybės aukoti aukščiau-
siems dievams, tačiau prastuomenėje senoji religija dar gyvuoja
iš inercijos.
2. XVI a. pabaiga. Pagrindinis požymis – dievų gausa (tikė-
tinas funkcijų skilimas, vietinių, sritinių dievybių radimasis).
Minėtini M. Strijkovskio 16 dievų sąrašas, J. Lasickio 76 dievų
sąrašas. Bemaž visi šiuo laikotarpiu aprašyti, paminėti dievai
priklauso ekonominei sferai, o dievams skirtos apeigos slapta
atliekamos aukvietėse.
3. XVII a. pabaiga. Slapta dar atliekamos apeigos senie-
siems dievams, tačiau jų galiomis vis mažiau pasitikima, todėl
pagreta jau pagerbiamas ir krikščioniškasis Dievas (žr. M. Preto-
rijaus veikalą).
4. XIX a.– XX a. pirmoji pusė. Valstietiškasis religinis sin-
kretizmas. Lieka žemiausias mitinių būtybių sluoksnis (kau-
kai, aitvarai), sufolklorinti senojo panteono asmenys (Perkū-
nas, laumės, velniai). Senųjų dievų vietą užima krikščioniškieji
globėjai.
Perkūnas. Vytautas Ulevičius, 2007 m.

1. Išsamiai aptarkite kiekvieną nuosmukio etapą. Parinkite

pavyzdžių iš XIV–XVII a. rašytinių šaltinių.
2. Kokiais kriterijais remiantis nustatomi dievų ir jų galių
nuosmukio, o sykiu ir christianizacijos procesai?
3. Kokius naujus christianizacijos proceso kriterijus savo
straipsnyje siūlo taikyti M. Bumblauskas?
1. Religijų sinkretizmo pavyzdžiai M. Pretorijaus veikale.

2. Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija.
Sisteminė studija. Vilnius: Tyto alba, 2004.
3. Mangirdas Bumblauskas. Žemaitijos virsmo iš pagoniškos
į krikščionišką visuomenę klausimu. Sakralieji baltų
kultūros simboliai. Senovės baltų kultūra. T. IX. Vilnius: Lie-
tuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 107–138.
5.
Panteonų
rekonstrukcijos
Lietuvių panteono rekonstrukcija. Bent kiek patikimes-

nių žinių apie lietuvių dievus ir deives (jei neskaitysime P. K. Ta-
cito informacijos apie aisčius ir jų garbintą dievų motiną) randa-
me dviejuose XIII a. įvykius aprašančiuose šaltiniuose – Ipatijaus
metraštyje (Ипатьевская летопись) ir Malalos chronografijos
(Хронография) intarpe.
Ipatijaus metraštyje ties 1252 m. data rašoma: „...savo die-
vams slapta aukojo: visų pirma Nunadieviui (Нънадееви) ir Te-
liaveliui (Телявели), ir Diviriksui (Диверикъзоу), Zuikių dievui
(заеячемоу богу) ir Medeinai (Меидеиноу)...“ Tame pačiame me-
traštyje ties 1258 m. data minimi Andajas ir Diviriksas: „...šau-
kėsi savo dievų Andajo (Андая) ir Divirikso (Дивирикса) ir minėjo
visus savo dievus, kipšais vadinamus...“ Į J. Malalos kronikos sla-
viškąją redakciją 1261 m. įterptas pasakojimas apie Sovijų, ku-
riame minimi ir svarbiausi to meto lietuvių dievai: „šitą paklydi-
mą Sovijus paskleidė, kad jie aukotų nelabiems dievams Andajui
(Андаеви) ir Perkūnui (Перкоунови), kitaip tariant, griaustiniui,

ir Žvėrūnai (Жвороуне), kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliui

(Телявели), nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje, ir įmetu-
siam jiems saulę į dangų...“
Tyrinėtojų bemaž vieningai sutariama, kad abiejuose šalti-
niuose minimos tos pačios, tik skirtingai įvardytos dievybės:
Šaltinis Data Teoni- Teoni- Teoni- Teoni-

mas / mas / mas / mas /
eufemiz- eufemiz- eufemiz- eufemiz-
mas mas mas mas
Ipatijaus 1252 m. Nunadie- Teliavelis Diviriksas Zuikių
metraštis vis dievas,
Medeina
Ipatijaus 1258 m. Andajas Diviriksas
metraštis
Malalos 1261 m. Andajas Teliavelis Perkūnas Žvėrūna
kronika
Taigi, turimų šaltinių duomenimis, XIII a. lietuvių aukštuo-

menės, t. y. kunigaikščių, karių panteoną sudaro dievų ketver-
tas: Aukščiausiasis dievas (Andajas, Nunadievis), dievų rikis,
t. y. dievų valdytojas (Perkūnas, Diviriksas), dievas kalvis, nu-
kalęs Saulę (Teliavelis), ir medžioklės dievybės (Zuikių dievas,
Medeina, Žvėrūna).
Deja, aptartuose šaltiniuose nėra jokių duomenų apie žemes-
niojo socialinio sluoksnio – valstiečių ir žemdirbių garbintus
dievus. Informacija apie juos mus pasiekia tik iš XVI a. pabai-
gos – XVII a. šaltinių: J. Lasickio, J. Strijkovskio, M. Pretorijaus
veikalų, Vilniaus kolegijos jėzuitų metinių ataskaitų, Lenkijos
jėzuitų istorijos, bei dar vieno kito šaltinio. Tiesa, dievų sąrašai
čia dažniausiai sudaryti tarsi atsitiktinai, t. y. be jokios tvarkos,
vardai kartais neatpažįstamai iškraipyti, ne visada aiškios jų
funkcijos, paplitimo arealas, nes medžiaga fiksuota ir skirtingu
laiku, ir skirtingose vietose, be to, nevengta ir kompiliacijos. Vis
dėlto šio laikotarpio šaltiniai yra vieninteliai kad ir apirusio, bet
dar iš inercijos funkcionuojančio senosios lietuvių religijos pan-
teono liudininkai.
J. Lasickis 1582 m. parašytame ir tik 1615 m. išleistame vei-
kale „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių die-
vus“ (De Diis Samagitarum Caeterorumque Sarmatarum et falso-
rum Christianorum), remdamasis, kaip manoma, žodine (arba
rašytine) J. Laskausko informacija, iš viso yra išvardijęs net sep-
tyniasdešimt septynias dievybes. Daugelio jų nurodytos ir funk-
cijos, nors yra ir tokių, kurie įvardijami tik kaip „žmonių pagalbi-
ninkai ir todėl į juos reikią kreiptis“. Į autentiškų dievybių sąrašą
dėl įvairių priežasčių (pateikėjai sąmoningai klaidino, rašiusieji
nemokėjo kalbos ir kt.) pakliuvo ir maginių formulių, daiktų
ar objektų pavadinimų (pvz., šluotražis, Vblanicza, Luibegeldae,
Smik Smik Perleuenu).
J. Strijkovskis 1582 m. Karaliaučiuje išspausdintame veikale
„Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“ (Kronika

Polska, Litewska, Żmòdzka i wszyskiej Rusi) išvardija šešiolika, jo

žodžiais, lietuviams ir žemaičiams priskirtinų dievybių.
1619 m. Lenkijos jėzuitų istorijoje minimi devynių dievų var-
dai (iš jų bent šeši – pirmą kartą).
Keletą iki tol neaprašytų dievybių, kurias garbino buvusiose
prūsų žemėse (Skalvoje, Nadruvoje) apsigyvenę lietuviai, cha-
rakterizuoja M. Pretorijus XVII a. pabaigoje rašytame veikale
„Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“.
Dar po vieną kitą iki tol nepaminėtą dievybę aprašo J. Lavins-
kis, Vilniaus kolegijos jėzuitai 1585–1618 m. ataskaitose, K. Sir-
vydas, K. Sapūnas, J. Brodovskis. Iš paminėtų XVI–XVII a. šal-
tinių pateiktos informacijos gali būti rekonstruojamas to meto
žemdirbių panteonas, kuris pagal dievų funkcijas, jų globoja-
mas sritis skirstytinas į penkiolika grupių:
1) aukščiausieji dievai,
2) žemės, vaisingumo, derlingumo dievybės,
3) javų dievybės,
4) linų ir kanapių dievybės,
5) naminių gyvulių ir paukščių dievybės,
6) bičių, bitininkystės dievybės,
7) mirties, mirusiųjų, požemio dievybės,
8) šviesos ir paros dievybės,
9) kelio, keleivių, kelionės dievybės,
10) turto, gausos dievybės,
11) vandens dievybės,
12) ugnies dievybės,
13) miško, žvėrių, medžioklės dievybės,
14) jaunimo, meilės, vedybų, likimo dievybės,
15) namų, šeimos, sveikatos, santarvės dievybės.
Prūsų panteono rekonstrukcija. Pritarę įsigalėjusiai tradi-

cijai P. K. Tacito 98 m. „Germanijoje“ paminėtus aisčius (Aestii)
laikyti prūsais, iš šio laikotarpio turėtume ir pirmųjų duomenų
apie prūsų garbintą dievų motiną. Minėtame šaltinyje rašoma:
„Dešinysis Svebų jūros pakraštys skalauja aisčių gentis, ku-
rių papročiai bei apdaras kaip ir svebų, o kalba artimesnė bri-
tų. Jie garbina dievų motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja
šernų atvaizdus. Tasai ženklas lyg ginklas ar apsaugos priemo-
nė – sergsti nuo visko deivės garbintoją net ir priešų maišaty.“
P. K. Tacito paminėta dievų motina sietina su vėlesniuose šalti-
niuose aprašyta Žemyna ir laikytina daugelio tautų moteriškųjų
dievybių prototipu.
Fragmentiškai atskiri prūsų dievai (Kurkas, Patulas ir Natrim-
pas) minimi XIII–XV a. šaltiniuose. Kurkas paminėtas 1249 m.
Vokiečių ordino ir prūsų taikos sutartyje: „... jie prižadėjo <…>
stabui, kurį jie buvo įpratę kartą per metus pririnkę vaisių puoš-
ti ir garbinti kaip dievą – jį praminė Kurka (Curche) – ir kitiems

dievams, kurie nesukūrė nei dangaus, nei žemės, kad ir kokias jie
būtų vadinami vardais, daugiau nebeatnašauti aukų.“
Natrimpas ir Patulas minimi 1418 m. Varmės vyskupų pra-
nešime: „Iš šio krašto nuo pat pradžių buvo ketinama išvaryti
ir buvo išvaryti demonams tarnaujantys žmonės, garbinantys
Patulą (Patollu), Natrimpą (Natrimpe) ir kitus gėdingus vaizdi-
nius…“
Aukščiausiųjų prūsų dievų trejetas (Patulas, Patrim-
pas, Perkūnas) aprašytas prieštaringai vertinamoje S. Grunau
(XVI a.) kronikoje, kurioje išsamiai charakterizuota prūsų religija
iki kryžiuočių invazijos. Aprašant 523 m. įvykius, teigiama, kad
prūsai, dievų valia, privalo garbinti tris „...aukščiausius dievus,
t. y. Patulą (Patollo), Patrimpą (Patrumppo), Perkūną (Perkuno)...“.
Patulas, kronikos duomenimis, buvo „baisenybingas nakties“
ir mirusiųjų dievas, kurio garbei per šventes buvo deginamas la-
jus. Patulas vaizduojamas kaip senas numirėlio spalvos vyras su
žila barzda, vainikuotas balta skara, susukta į turbaną. Jo žen-
klas – žmogaus, arklio ar karvės kaukolė.
Patrimpas – jaunas žmogus, be barzdos, su varpų vainiku ant
galvos, vadinamas javų dievu. Taip pat sakoma, kad Patrimpas
„lemdavo laimę mūšyje ir šiaip kituose reikaluose. Jei kas tą Pa-
trimpą turėjo pagarbinti, tai reikėjo, kad vaidilutis tris dienas
pasninkautų ir ant grynos žemės miegotų, o pirmiausia deginti
smilkalus ant tos ugnies, kuri vašku kūrenama; šis velnias dar
norėjo, kad jo garbei žmonės mažą vaiką nužudytų, ir tai buvo
daroma“. Patrimpo ženklas – gyvatė, laikoma dideliame puode.
Ji, S. Grunau teigimu, vaidilučių buvo penima pienu ir visada lai-
koma uždengta javų pėdais.
Perkūnas vaizduojamas „kaip piktas vidutinio amžiaus vy-
ras“, garbiniuota barzda, ugniniu veidu ir su liepsnojančia ka-
rūna. Ties Perkūno stabu dieną naktį buvo kūrenama ąžuolinių
malkų ugnis, į jį kreipiamasi prašant lietaus, giedros, maldau-
jant, kad griausmas ir žaibai žalos nepadarytų, taip pat klausiant
patarimo dėl karo žygių.
Prūsų dievų trejetas, sekant G. Diumezilio teorija, galėjo ats-
tovauti trims to meto prūsų socialiniams sluoksniams: Patulas –
žynių, Patrimpas – žemdirbių, Perkūnas – karių.
Be šios išsamios dievų trejeto charakteristikos, S. Grunau
kronikoje parodoma ir prūsų panteono raida. Teigiama, kad il-
gainiui prūsų dievų triadą papildo dar trys dievai – Wurs-
chayto / Borsskayto, Szwaybrotto ir Curcho. Pirmieji du, kronikos
duomenimis, „iš meilės“ savo buvusiems krivaičiui (Bruteniui)
ir karaliui (Vaidevučiui) prūsų paversti dievais, o trečiasis (Cur-
cho) – perimtas iš mozūrų.
Dar gausesnis Sembos sūduvių panteonas, apie kurį žinių tu-
rime tik iš XVI a. parašytų šaltinių. „Sūduvių knygelėje“ ir J. Ma-
leckio-Sandeckio išvardyti dievai laikytini ne visų prūsų, o tik
Sembos sūduvių, atkeltų į šias žemes po Didžiojo prūsų sukili-

mo, dievais. Dar pažymėtina, kad šie dievų sąrašai sudaryti pra-
ėjus keliems šimtmečiams po senosios religijos uždraudimo, tad
nieko stebėtino, kad šalia aukščiausiųjų dievų minimos ir žemes-
niosios mitinės būtybės (Barstucke, Markopole), o kai kurie dievai
(Pockols) jau net sudemoninti. „Sūduvių knygelėje“, parašytoje
nežinomo autoriaus apie 1520–1530 m., minimos šios Sembos
sūduvių dievybės:
1) Ockopirmus – pirmasis dangaus ir žvaigždžių dievas,
2) Swaixtix – šviesos dievas,
3) Auschauts – luošųjų, ligotųjų ir sveikųjų dievas,
4) Autrimpus – jūrų ir marių dievas,
5) Potrimpus – tekančių vandenų dievas,
6) Bardoayts – laivų dievas,
7) Pergrubrius – augina lapus ir žolę,
8) Pilnitis – tas dievas praturtina ir pripildo kluonus,
9) Parkuns – griaustinio, žaibo ir lietaus dievas,
10) Peckols – pragaro ir tamsos dievas,
11) Pockols – skraidančios dvasios, arba velniai,
12) Puschkayts – žemės dievas po šventuoju šeivamedžiu,
13) Barstucke – mažieji žmogeliai,
14) Markopole – žemės žmonės.
„Sūduvių knygelės“ sekiniu laikytinas J. Maleckio-Sandeckio

veikalas „Apie senovės prūsų, livoniečių ir kitų kaimyninių gen-
čių religiją ir aukojimus“, parašytas 1551 m., tačiau dievų sąrašas
išdėstymo tvarka, atskirų dievų charakteristika kiek skiriasi nuo
„Sūduvių knygelės“. J. Maleckio-Sandeckio žiniomis, žynys, au-
kodamas ožį, šaukia tokius savo dievus:
1) Occopirnum – dangaus ir žemės dievą,
2) Antrimpum – jūros dievą,
3) Gardoaeten – jūrininkų dievą, toks kažkada buvo romėnų
Portūnas,
4) Potrympum – upių ir šaltinių dievą,
5) Piluitum – turtų dievą, kurį lotynai vadina Plutu,
6) Pergrubrium – pavasario dievą,
7) Pargnum – griaustinio ir audros dievą,
8) Pocclum – žemės gelmių ir tamsybių dievą,
9) Poccollum – oro dvasių dievą,
10) Putscaetum – dievą, kuris globoja šventuosius miškelius,
11) Auscautum – sveikatos ir ligos dievą,
12) Morcoppolum – didikų ir kilmingųjų dievą,
13) Barstuccas – kuriuos vokiečiai Erdmenlen, t. y. požemiu-
kais, vadina.
Vėlesni šaltiniai („Prūsijos, Pamedės ir Sembos vyskupų sino-

do nutarimai“, L. Davido „Prūsijos kronika“, J. Bretkūno „Prūsų
krašto kronika“, K. Hanenbergerio „Didesnių Prūsijos krašto že-

mėlapių paaiškinimas“, M. Pretorijaus „Prūsijos įdomybės, arba

Prūsijos regykla“) kartoja S. Grunau arba „Sūduvių knygelės“ in-
formaciją ir jokių naujų duomenų apie prūsų garbintus dievus
nebepateikia.
Pažymėtina, jog XVII a. pabaigoje pagrindiniai kaimo ben-
druomenės gyvenimo momentai buvo galutinai suderinti su
bažnytinio kalendoriaus datomis. Senieji dievai ir deivės pamažu
virsta folkloriniais personažais, mitinėmis būtybėmis, pamėklė-
mis, demonais. Lygiagrečiai vyksta ir kitas procesas – šalia senų-
jų dievų ir deivių ima funkcionuoti, o ilgainiui ir visiškai jų vietą
užima krikščioniškieji šventieji. Tačiau tautosakoje, papročiuo-
se, agrarinėje magijoje, tikėjimuose, sapnų aiškinimuose iki pat
XX a. vidurio išliko pavienių detalių, susijusių su senųjų dievų
garbinimu.
1. Palyginkite aukščiausiųjų lietuvių ir prūsų dievų sąrašus.

Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi?
2. Palyginkite rekonstruotą lietuvių panteoną ir Sembos sū-
duvių panteoną. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi?
3. Atkreipkite dėmesį į Markopole (žemės žmonių) „Sūduvių
knygelėje“ ir Morcoppolum (didikų ir kilmingųjų dievo)
J. Maleckio-Sandeckio veikale charakteristikas. Kaip ga-
lėtumėte paaiškinti tokią funkcijų kaitą?
4. Palyginkite dievo Patrimpo funkcijas S. Grunau kroniko-
je, „Sūduvių knygelėje“ ir J. Maleckio-Sandeckio veikale.
Kuo aiškintini šie skirtumai?
Literatūra

leidykla, 2001.


leidykla, 2003.
Mintis, 1995.
nius: Mintis, 1997.
9. Vytautas Ališauskas. Jono Lasickio pasakojimas apie žemai-
čių dievus: tekstas ir kontekstai. Vilnius: Aidai, 2012.
leidykla, 2010.
II.
Lietuvių ir prūsų dievai,
deivės, mitinės būtybės
ir pamėklės
Paslaptingosios akmeninės prūsų skulptūros, datuojamos X–XI a.
Prieiga per internetą: http://aidai.us/index.php?option=com_content&task=
view&id=221&Itemid=63
I.
Aukščiausieji
Aukščiausieji dievai dažniausiai siejami su dangumi, dangaus

šviesa. Lyginamosios indoeuropeistikos duomenys rodo, jog žo-
džiai dievas (deivė) ir diena yra giminingi, t. y. kilę iš tos pačios
veiksmažodžio šaknies *dei- „šviesti, spindėti“. Lietuvių dievas
(taip pat ir deivė) giminingas latvių dievs, prūsų deiwis, deiws; lo-
tynų deus ir t. t. Tačiau dievas (tautosakiniuose tekstuose dar ir
dievaitis) vargu ar gali būti tikrinis vienos sakralios būtybės var-
das, kadangi taip gali būti vadinama bet kuri vyriškoji dievybė
(Perkūnas, Mėnuo, Bangpūtys, Dievaitis vėjas, Dievaitis kario-
nės ir t. t.), stabas ar net bet kuri su senąja religija susijusi hie-
rofanija. Tas pats pasakytina ir apie deivę – moteriškosios lyties
dievybės pavadinimą.
Įvairiuose XIII–XVI a. lietuviams bei prūsams priskiriamuose
rašytiniuose šaltiniuose bei XIX a. mitologų romantikų darbuose
randame tokius devynis teonimus (eufemizmus?), kuriais galėjo
būti vadinamas aukščiausiasis lietuvių bei prūsų dievas:

1 lentelė. Aukščiausieji dievai
Teoni- Pirmą kar- Veiklos Aukojimai Galima teoni-

mas / tą pami- sritis mo / eufemiz-
eufemiz- nėta mo kilmė
mas
1. Andajas Ipatijaus Slapta aukoja An (t) -deiv-?
metraštis
(1252 m.)
2. Nuna- Ipatijaus Slapta aukoja *No- / an /
dievis metraštis -deiv-?
(1252 m.)
3. Telia- Ipatijaus Slapta aukoja *kal-ev-ys
velis metraštis
(1252 m.)
4. Perkū- J. Malalos Lie. perti, peria,
nas kronika pėrė „mušti,
(1261 m.) pliekti“; 2) lot.
quercus „ąžuo-
las“
4. 1. Divi- Ipatijaus Slapta aukoja Lie. dievas ir
riksas metraštis rykauti „val-
(1252 m.) dyti, tvarkyti,
šeimininkauti,
rikiuoti“
4. 2. Var- J. Lasic- Griausmą Lie. varpas su
pulis kis (apie danguje priesaga -ulis
1582 m.) kelia
4. 3. Percu- J. Lasic- Žaibo ir Perkūnaitėlė?
na tete kis (apie griausmo
1582 m.) motina
5. Ukopir- Sūduvių Pirmasis Garbinamas Pr. ucka „visų“
mas knygelė dangaus ir per ožio au- ir lie. pirmas
(apie 1520– žvaigždžių kojimo ap-
1530 m.) dievas eigas, šven-
čiant pjūties
pabaigtuves
Teoni- Pirmą kar- Veiklos Aukojimai Galima teoni-
mas / tą pami- sritis mo / eufemiz-
eufemiz- nėta mo kilmė
mas
6. Auxt- J. Lasic- Aukščiau- Aukščiausias,
heias Vis- kis (apie siasis die- visagalintis,
sagistis 1582 m.) vas? visą gyvastį
teikiantis (*Vi-
sagyvastis)?
7. Prakori- M. Strij- Įžymiau- Aukoja bal- Rus. кара,
mas kovskis sias dievas tus romytus lenk. karaċ,
(1582 m.) gaidžius karowaċ / lie.
prakorimas
„likimas“
8. Karalus Lenkijos jė- Aukščiau- Aukojamas Lie. karalius,
Dungaus zuitų istori- siasis die- ėriukas dangus
ja (1619 m.) vas?
9. Praam- T. Narbutas Pirmasis Lie. praamžius
žimas (XIX a. vid.) dievas „amžinasis,
viešpats, die-
vas“
XIII–XVI a. šaltiniuose įvairiais teonimais (eufemizmais)

įvardytą aukščiausiąjį Dievą patikimai liudija XIX a. pabaigos –
XX a. pradžios etiologinės ir mitologinės sakmės, kalendorinių ir
šeimos švenčių apeigos, liaudies dainos, vaikų žaidimai, frazeo-
logija, toponimika, hidronimika.
Aukščiausiasis Dievas XIX–XX a. tautosakoje yra pirmapradis
visatos egzistencinės tvarkos bei bendrabūvio normų kūrėjas ir
jų prižiūrėtojas, pagal nuopelnus baudžiantis ir apdovanojan-
tis, jo vardu prisiekiama, susitaikoma, linkima gerovės, skalsos,

sveikatos; prašoma sulaikyti vagis, apsaugoti nuo ligų ir plėšrių

žvėrių gyvulius, laukus. Regis, jog šios pagrindinės funkcijos
būdingos ir ikikrikščioniškajam, ir krikščioniškajam Dievui. Va-
dinasi, XIX–XX a. tautosakoje, papročiuose minimas Dievas jau
atspindi religijų sintezę.
O vietovardžiai, vandenvardžiai su šaknimi diev- liudija bu-
vus čia senąsias šventvietes, nors ir nerodo, jog šitose vietose
buvo aukojama būtent aukščiausiajam Dievui. Mat minėti pava-
dinimai (kaip ir pavadinimai su šaknimi švent-, alk- ir kt.) galėjo
rastis iš aukojimo vietų bet kuriam senųjų baltų dievų. Juolab
kad ir XIX–XX a. užrašytuose padavimuose, atsiminimuose daž-
niausiai teigiama, jog šiose vietose buvusios pagoniškos šven-
tovės, kur garbinti senieji dievai. Dėl krikščionybės įtakos ėmė
rastis nauji padavimai, bylojantys, jog čia buvusi velnių mokykla,
velnias nešęs akmenį bažnyčiai sudaužyti ir pan.
T. Narbuto XIX a. užrašytose legendose veikiantis Praam-
žimas, nors ir sukurtas paties T. Narbuto, vis dėlto laikytinas
ankstesniųjų šaltinių sekiniu.
1. Kokiuose dar rašytiniuose šaltiniuose minimos šios die-

vybės? Kokios naujos informacijos apie aptariamąsias
dievybes suteikia vėlesni šaltiniai?
2. Kiek vėlesniuose šaltiniuose perteikta informacija laiky-
tina originalia? Kuriuos šaltinius galima priskirti kompi-
liaciniams?
3. Nusibraižykite ir užpildykite lentelę.
Teoni- Šaltinis Funkcijos Aukojimai Pastabos

mas /
eufemiz-
mas
4. Kai kurių dievybių funkcijos (veiklos sritis) pirmajame

šaltinyje nenurodytos. Kas leidžia šias dievybes priskirti
konkrečiai funkcinei grupei?
1. X teonimo / eufemizmo etimologija.

2. X dievybė senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojų dar-
buose.

3. Aukojimo X dievybei tradicija (auka, aukojimo vieta, lai-

kas ir kt.).
4. X dievybės garbinimo refleksijos XIX a. pabaigos – XX a.
pradžios papročiuose, tikėjimuose, tautosakoje.

leidykla, 2001.
leidykla, 2003.
Mintis, 1995.
nius: Mintis, 1997.
leidykla, 2010.
nius: Aidai, 2012, p. 95–102.


Teliavelis. Medžio drožėjas Gintautas Akstinas

(Druskininkai)
2.
Žemės,
vaisingumo,
derlingumo
Įvairiuose lietuviams bei prūsams priskiriamuose rašytiniuo-

se šaltiniuose (pradedant P. K. Tacitu ir baigiant J. Brodovskiu)
minimas gana gausus būrys su žeme, žemės vaisingumu, derlu-
mu susijusių dievybių ir mitinių būtybių.
2 lentelė. Žemės, vaisingumo, derlingumo dievybės
Teonimas / Pirmą Veiklos Aukoji- Galima teoni-

eufemizmas kartą pa- sritis mai mo / eufemiz-
minėta mo kilmė
1. Dievų mo- 98 m. Nešioja
tina šernų
atvaizdus
2. Lada, Di- J. Dlugošas Prilygina- Rus. ладь „su-
dis Lado (XV a. II ma Marsui tarimas, dar-
pusė) numas, taika“;
rus. лад (kilm. l.
ладo) „sužadėtu-
vės, sutartuvės;
tėvų palaimini-
mas per vestu-
ves, sutarimas,
darnumas, taika“


minėta mo kilmė
3. Pergrubri- Sūduvių Augina Parūpi- Pr. pergubuns,
jus knygelė lapus ir nama pergubons „atvy-
(apie 1520– žolę didžiulė kęs“, pergūbons,
1530 m.) statinė pergūbans „ateis“
(dvi stati- iš *per- „at-, iš-“
nės) alaus ir *gūb- „vykti“
4. Puškaitis Sūduvių Žemės Atneša 1) pr. posty „ga-
knygelė dievas po duonos, nykla“ + -ait;
(apie 1520– šventuoju alaus ir 2) pr. posty
1530 m.) šeivame- kito mais- „ganykla“ + pr.
džiu to *kaita „karštas,
šiltas“
5. Barstukai Sūduvių Neša javus, Atneša Lie. barstyti
knygelė juos saugo duonos, „sėti“, berti
(apie 1520– alaus ir „sėti, gerinti kuo
1530 m.) kito mais- maistą, daryti
to uždarą, tankiai
dygti“
6. Markopo- Sūduvių Atneša Vok. marka
liai knygelė duonos, „siena, pasienio
(apie 1520– alaus ir ruožas“ ir gr.
1530 m.) kito mais- polis, ru. поле
to
7. Žemėpatis M. Maž- Lie. žemė ir pats
vydas „vyras“
(1547 m.)
8. Laukosar- M. Maž- Pasėlių, Lie. laukas ir
gis / vydas javų die- sargas, pats
Laukpatis / (1547 m.) / vybė
Laukpatimas J. Lasic-
kis (apie
1582 m.)
minėta mo kilmė
9. Apidomė Volfenbute- Lie. apydėmė
lio postilė „sodžiaus ben-
(1573 m.) dras žemės skly-
pas tarp dviejų
sodybų“; „pana-
mė“; „išvara“;
„mažas laukelis
tarp trobų“
10. Žemyna J. Lasic- Žemės Gaidys, Lie. žemė
kis (apie deivė višta,
1582 m.) duona,
alus
11. Žeminin- M. Strij- Žemės Aukoja Lie. žemė
kas kovskis dievas juodas
(1582 m.) vištukes
12. Dvargan- J. Lasic- Žmonių Lie. dvaras ir ga-
tis kis (apie pagalbi- nyti „prižiūrėti,
1582 m.) ninkas saugoti“
13. Salavas J. Lasic- Žmonių Lie. sala „van-
kis (apie pagalbi- dens apsuptas
1582 m.) ninkas sausumos plo-
tas“, „dirvos
plotelis tarp
pievų“
14. Atlaibos J. Lasic- Žmonių Lie. atlaida
kis (apie pagalbi- „lauko dalis prie
1582 m.) ninkas namų“, „žardie-
na“
15. Smik J. Lasic- Garbina Jam ski- Lie. burtažodis
Smik Perleu- kis (apie rengda- riama pir- smik smik per
enu 1582 m.) miesi arti moji žagre velėną
išvaryta
vaga


minėta mo kilmė
16. Beaukuris Vilniaus Derliaus ?
kolegijos sargas
jėzuitų
ataskaita
(1605 m.)
17. Dirwoks- Lenkijos Svirnuose Aukojama Lie. dirvokšnis
nis jėzuitų gyvenan- kiaulė, „nedidelis dirvos
istorija čios deivės rengiama sklypas“
(1619 m.) iškilminga
procesija
prie jaujos
18. Žemeliu- M. Pretori- Lie. žemė
kas jus (XVII a.
pab.)
19. Gabar- D. Kleinas Lie. gab- ir artas
tai / Gabvar- (1666 m.) / „žambis“ /
tai K. Sapūnas vok. wart „miško
(1973 m.) sargas, eigulys“
20. Žėlius M. Pretori- Žolės augi- Lie. želti
jus (XVII a. mo
pab.)
21. Samba- J. Brodovs- Prilygina- Pr. same „žemė“
rys kis mas Plutui
(apie
1740 m.)
Senųjų žemės dievų funkcijas po Lietuvos krikšto perėmė

krikščioniškasis Dievas, šv. Izidorius, šv. Jurgis.
šventasis Izidorius Artojas – Madrido ir žemdirbių globėjas,
gyvenęs apie 1070–1130 m. Teigiama, jog Izidorius buvo ne-
turtingas žemdirbys, visą gyvenimą su savo žmona dirbęs ūki-
ninkams. Kartą Izidorius su žmona meldėsi. Ūkininkas pamatė,
kad jie nedirba, ir norėjo nubausti. Tačiau nustebo išvydęs du
angelus, vietoj Izidoriaus ariančius lauką. Lietuvoje šv. Izidorius
vadintas sėjėju, artojumi; Žemaitijoje – Dzidoriumi, Zidoriumi.
Dievdirbių vaizduojamas kaip paprastas valstietis: basas, su pa-
raitotomis kelnėmis, trinyčiais, šiaudine skrybėle, sėtuve ranko-
se. Žemdirbių globėju Lietuvoje šv. Izidorius greičiausiai tapo dėl
kai kuriems žemės darbams tinkamos ir šventajam pagarbinti
skirtos datos, t. y. gegužės 4-osios, sutapimo. Sakoma, jog šv. Izi-
dorius „pats buvo artojas, tai mirdamas prižadėjo globoti arto-
jus“; „šv. Dzidoriaus dieną artojai turi nuvalyti plūgus, tai jais
ariant laukai bus vešūs“, „Norint apsaugoti javus nuo sausros ir
ledų, reikia šv. Izidoriaus dieną šventinti laukus“ , „jei kas giliai
išaria, tai tam sako: „Išvertei tą žemę, kur šv. Dzidorius vaikščio-
jo – neaugs“.
Dar ir XX a. pirmojoje pusėje Žemaitijoje elgetų prašyta mels-
tis šv. Izidoriui, žemdirbių globėjui, kad geriau sektųsi ūkinin-
kauti, kad būtų lietaus be krušos ir be perkūnijų.


liaciniams?
Teonimas / Šaltinis Funkcijos Aukojimai Pastabos

eufemiz-
mas


buose.
kas ir kt.).

leidykla, 2001.
leidykla, 2003.
Mintis, 1995.
nius: Mintis, 1997.


8. Vytautas Ališauskas. Jono Lasickio pasakojimas apie žemai-
čių dievus: tekstas ir kontekstai. Vilnius: Aidai, 2012.
nius: Aidai, 2012, p. 95–102.
leidykla, 2010.
12. Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Laimės,
laumės, aitvarai, kaukai, raganos, burtininkai, vilktakiai.
Vilnius: Vaga, 1977.
17. Nijolė Laurinkienė. Žemyna ir jos mitinis pasaulis. Vilnius:
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013.
Žemyna. Tautodailininkas Antanas Vaškys.

R. Balsio nuotr.

3.
Javų
XIII–XVIII a. prūsams ir lietuviams priskiriamuose rašyti-

niuose šaltiniuose užfiksuotos penkios su javų auginimu susiju-
sios dievybės, o XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės tautosa-
koje, tikėjimuose gausu įvairių javų dvasių bei demonų.
3 lentelė. Javų dievybės ir mitinės būtybės
Teoni- Pirmą kartą Veiklos Aukojimai Galima

mas / eu- paminėta sritis teonimo /
femizmas eufemizmo
kilmė
1. Curche Vokiečių or- 1) v. balt.
dino ir prūsų *kurkā „ryšu-
taikos sutar- lys, tai, kas
tis (1249 m.) surišta, susuk-
ta, sulenkta“;
2) pr. curvis
„jautis“
2. Krūmi- M. Strijkovs- Visus Aukoja vištas Lie. krūminti,
nė Pradžių kis (1582 m.) javus su žemom krū- krūmyti „ke-
Varpų duoda minėm skiau- roti“
terėm
3. Dirvo- Vilniaus ko- Aukai skerdžia Lie. dirva
lira legijos jėzui- paršą
tų ataskaita
(1605 m.)
mas / eu- paminėta sritis teonimo /
femizmas eufemizmo
kilmė
4. Nosolum Vilniaus ko- Lemia Aukoja ožį, o ?
legijos jėzui- javų der- jo kraują išpila
tų ataskaita lių į upę
(1605 m.)
5. Nuose- Lenkijos jė- Pasėlių Aukojamas ?
tas zuitų istorija prievaiz- ėriukas, ožka
(1619 m.) das arba jautis
6. Javinė J. Brodovs- Javų dei- Lie. javas,
kis (apie vė javai
1740 m.)
7. Javų XIX a.
boba
8. Javų XIX a. pab. –
pamėklės XX a. pr.
Derlingumo, javų augumo dievybių, mitinių būtybių (Krūmi-

nės Pradžių Varpų, Rugių bobos) vietą XIX a. pabaigoje – XX a. pra-
džioje įvairiuose Lietuvos regionuose pakeitė vaikus gąsdinan-
čios pamėklės: Nuogaliai, Žaliaakiai, Ruginiai, Dirikai, Maumai,
Baubai, Žvaginiai ir t. t.
Vykstant senųjų derliaus dievybių desakralizacijai, t. y. joms

virstant javų laukų mitinėmis būtybėmis ir pamėklėmis, lygia-
grečiai vyko ir kitas procesas – pasėlių apsaugą pamažu perima
krikščioniškasis Dievas bei kai kurie šventieji. Apie šio proceso
pradžią dar XVII a. pabaigoje užsimena M. Pretorijus. Jo liudi-

jimu, rugiapjūtės pradžios, rugiapjūtės pabaigos bei sambarių

šventėse žemyneliavimo apeigos atliekamos prieš tai pasimeldus
ir padėkojus krikščioniškajam Dievui: „Kai šeimininkas su savo
šeimyna eina javų pjauti, atsiriekia gerą kampą duonos, atsipjau-
na atitinkamą gabalą lašinių ir po gerų pusryčių meto eina į savo
lauką. Kiekvienas savo bare pradeda pjauti; supjovę po gerą javų
saują ant jos sėdasi. Tada šeimininkas padalija duoną ir lašinius
į tiek dalių, kiek yra žmonių, ir pradeda balsu melstis; dėkoja
Dievui, kad leido sulaukti šio meto, meldžia palaimos derliui ir
apginties nuo viso pikto.“ Taip pat elgiamasi ir baigiant rugiapjū-
tę: „Kai pjūtis baigiama, – tą jie vadina rugiapjūtės pabaigtuvė-
mis, – palieka mažą rugių plotelį nepjautą. Apie tą plotelį sustoja
visi pjovėjai. šeimininkas pasimeldžia, padėkoja Dievui, kad ligi
šiol padėjo, ir prašo leisti laimingai baigti pjauti, suvežti ir suvar-
toti javą.“ Tada supjaunama paskutinė sauja, iš kurios pinamas ir
iškilmingai į namus parnešamas vainikas.
Krikščioniškasis Dievas prižiūri javus (sukuria javus, sėja,
laimina juos, kulia, baudžia žmones, kurie niekina javų derlių)
ir lietuvių tautosakoje. Kai kuriais atvejais apsaugoti, pagerin-
ti derlių prašoma šventųjų Antano, Izidoriaus, Onos, Jono. Pa-
vyzdžiui, dar XX a. pirmojoje pusėje tikėta, jog siekiant geresnio
javų augumo, kad ledai pasėlių nenaikintų, reikia sukalbėti visą
rožinį ir atgiedoti šv. Antano litaniją.

liaciniams?

eufemiz-
mas


buose.


kas ir kt.).

leidykla, 2001.
leidykla, 2003.
Mintis, 1995.
nius: Mintis, 1997.
nius: Aidai, 2012, p. 95–102.
leidykla, 2010.

4.
Linų ir
kanapių
Archeologiniai linų ir kanapių apdorojimo įrankių, taip pat li-

ninio bei kanapinio pluošto radiniai liudija, jog pirmaisiais mūsų
eros amžiais dabartinės Lietuvos teritorijoje linai ir kanapės
buvo plačiai auginami. Nuo XVI a. antrosios pusės ypač padidėja
linų plotai, nes jų pluoštu ir sėmenimis mokama duoklė feoda-
lams, XVIII–XIX a. linai – vienas svarbiausių Lietuvos valstiečių
prekybos objektų ir pajamų šaltinių. Iš XIX a. pabaigos – XX a.
pradžios etnografinių aprašų žinoma, jog linai (kaip ir avių vilna)
buvo pagrindinė žaliava rankšluosčiams, drobei, milui, iš kurių
siuvami ir apatiniai, ir viršutiniai drabužiai, patalynė, o kanapių
pluoštas naudotas virvėms bei tinklams. Linų derliumi rūpinosi
ne tik valstiečiai, bet ir samdiniai – tiek vaikinai, tiek ir mergi-
nos, nes derant atlyginimą už pas šeimininką ištarnautus metus
būta papročio kaip dalį užmokesčio pasėti tam tikrą saiką (plotą)
linų. Kaip jie užaugs – jau pačių samdinių rūpestis. Linus sėjo
ir broliavoje dirbantiems ūkio šeimos nariams – bandininkams.
Todėl įvairiose kalendorinėse šventėse gausu tikėjimų, burtų
(spėjama iš paukščių parskridimo, Grabnyčių dienos oro, Kalėdų
mėnulio fazės), maginių veiksmų (pasivažinėjimas, supimasis,
šokimas aukštyn), kuriais siekiama linų derlių pagerinti, pluoštą
pailginti. Tokiame kontekste neturėtų stebinti ir dviejų lininin-
kyste bei kanapių auginimu besirūpinančių dievybių paminėji-
mas XVI a. rašytiniuose šaltiniuose.
4 lentelė. Linų ir kanapių dievybės
Teoni- Pirmą kar- Veiklos Aukojimai Galima

mas / eu- tą pami- sritis teonimo /
femizmas nėta eufemizmo
kilmė
1. Vaižgan- J. Lasic- Linų ir Nulieja alaus Lie. viešė „kie-
tas kis (apie kanapių ir išbarsto mas, kaimas“
1582 m.) dievas paplotėlius ir ganyti „sau-
goti, prižiū-
rėti“
2. Alabatis J. Lasic- Linų dievas Lie. alas „nua-
kis (apie lintas, plikas“
1582 m.) ir slavų batis
„tėvas, tėtu-
šis“?
3. Kuršis XX a. pr. Antropo- Sietinas su
papročių morfinio etnonimu
aprašai pavidalo kuršis
iškamša
Su linų ir kanapių dievu Vaižgantu bei Alabačiu, matyt, reikė-

tų sieti ir XX a. pradžios etnografų aprašuose minimą paprotį per
linamynio pabaigtuves nešioti antropomorfinę pamėklę – kuršį.

Ryšys tarp Vaižganto, Alabačio ir kuršio įmanomas dėl kelių

priežasčių: 1) sutampa arealas, t. y. minėtos linų dievybės J. La-
sickio aprašytos Žemaitijoje, tik ten žinomas ir kuršio nešiojimo
paprotys; 2) iš dalies sutampa Vaižganto, Alabačio garbinimo ir
kuršio nešiojimo laikas (per linamynį); 3) Vaižganto / Alabačio
virtimas pamėkle – įprastas senosios religijos nuosmukio pro-
cesas.
Su krikščionybe linų sėjos, derliaus, linamynio priežiūra per-
eina krikščioniškojo Dievo bei šventųjų žinion. Sakoma, jog li-
nus reikia sėti šv. Petronėlės (gegužės 31), šv. Elenos (gegužės
22) dieną arba tiesiog sėjant žiūrėti, „kad būtų moteriškos pa-
tronkos diena, tada jie esti geri ir našūs, dideli ir tankūs“. Taip
pat laikomasi papročio pieš beriant pirmąją sėmenų saują per-
žegnoti dirvą, nes „Dievo laiminti linai geriau auga“; pirmosios
saujos sėmenis berti kryžiškai, tariant „Viešpatie, padėk paau-
ginti linus“ arba „duok, Dieve, visų daliai: ir man, ir vaikams, ir
biedniems, kas reikalaus!“

liaciniams?

eufemiz-
mas

buose.
kas ir kt.).


leidykla, 2001.
leidykla, 2003.
Mintis, 1995.
nius: Mintis, 1997.
leidykla, 2010.

5.
Naminių
gyvulių ir
paukščių
Archeologų duomenimis, baltų kraštuose gyvuliai buvo pri-

jaukinti jau neolite. To meto žmonės, sprendžiant iš gyvenvie-
tėse randamų kaulų, jau augino ožkas, avis, kiaules. Kiek vėliau
pradėti auginti ir stambieji raguočiai bei arkliai. Baltų religijos ir
mitologijos šaltiniuose užfiksuota nemaža medžiagos apie vieno
ar kito gyvulio priklausomybę dievams, jų aukojimą, taip pat ir
penkiolika naminių gyvulių ir paukščių veisimu, auginimu bei
apsauga besirūpinančių dievybių. XIX a. pirmojoje pusėje šešias
senąsias lietuvių naminių gyvulių dievybes įamžino J. Pabrėža,
suteikdamas jų vardus įvairiems augalams1.
1
Minėtini Eraičinas (Festuca) – pievų ir ganyklų žolė; Gardunytis (Anthoxant-
hum odoratum) – pievos žolė; Gangelis purvinis (Isnardia palustris); Sotvaras
(Myrica gale); Valgynė (Cynara scolymus); Ratainyčia šakotoji (Schoenus maris-
kus).
5 lentelė. Naminių gyvulių ir paukščių dievybės
Teoni- Pirmą Veiklos Aukojimai Galima teo-

mas / kartą sritis nimo / eufe-
eufemiz- paminė- mizmo kilmė
mas ta
1. Sutva- M. Strij- Visokių Aukojami įvai- Lie. su + tverti
ras kovskis galvijų rių spalvų ro-
(1582 m.) myti gaidžiai
2. Ganiklis M. Strij- Girinis Aukoja eržilų, Lie. ganyti
kovskis piemenų jaučių, ožių ir
(1582 m.) dievas kitų gyvulių
pautus
3. Valgina J. Lasic- Maistui Nenurodyta Lie. valgis
kis (apie auginamų
1582 m.) gyvulių
4. Baubis V. Mar- Naminių Ką nors pasker- Lie. baubti
tinijus gyvulių, džia, kad sergė-
(1666 m.) galvijų tų gyvulius
5. Gota M. Pre- Naminių Aukojami pir- Lie. guotas

torijus gyvulių, mieji gyvulių „banda, būrys,
(XVII a. daugini- prieaugliai gauja“
pab.) mosi
6. Krukis J. Lasic- Kiaulių Nenurodyta Lie. krukis,
kis (apie kriukė
1582 m.)
7. Krema- J. Lasic- Paršų ir Aukoja alų, Lie. krimsti
ta kis (apie kiaulių liedami jį ant
1582 m.) kiaulių
8. Pripar- J. Lasic- Žindomų Nenurodyta Lie. paršas,
šis kis (apie paršiukų prieparšis
1582 m.) „paršelių vada“

Teoni- Pirmą Veiklos Aukojimai Galima teo-

mas / kartą sritis nimo / eufe-
eufemiz- paminė- mizmo kilmė
mas ta
9. Chauri- M. Strij- Žirgų Aukoja auga- 1) lie. *kauka-
rari kovskis lotus, stiprius rinis „priklau-
(1582 m.) įvairių spalvų santis Kauka-
gaidžius riui“;
2) lie. kauras
„plaukai, še-
riai“?
10. Ratai- J. Lasic- Arklių Nenurodyta Lie. ratai,
nyčia kis (apie ratainyčia (ra-
1582 m.) tinė) „patalpa
vežimams,
rogėms“
11. Kur- J. Lasic- Ėriukų Nenurodyta Pr. curwis „jau-
vaitis kis (apie tis“ ir lie. ėras,
Ėraitis 1582 m.) ėrytis
12. Gardu- J. Lasic- Ėriukų Nenurodyta Lie. gardanas,
nytis kis (apie gardas „užtva-
1582 m.) ras gyvuliams
suginti“
13. Pes- J. Lasic- Tik ką atsi- Nenurodyta Lie. pesti
seias kis (apie vesto prie- „vargti, ilsti“?
1582 m.) auglio
14. Swiet- M. Strij- Naminių Aukų neau- Sl. svietas „pa-
puncynis kovskis ir laukinių kodavo, nes saulis“ ir lie.
(1582 m.) paukščių tai lakiojantis puncinti „eiti,
dievas tipenti“
15. Birutė M. Strij- Lie. birėti
kovskis „duoti derlių,
(1582 m.) derėti“
Atkreiptinas dėmesys, jog beveik visi naminiai gyvuliai turi
globėjus (kiti net po kelis), o štai apie ožius (ožiukus) prižiūrin-
čias dievybes jokių duomenų senuosiuose šaltiniuose neranda-
ma. Taip galėjo atsitikti dėl ypatingo ožio statuso senojoje baltų
religijoje. Mat ožys (kaip, beje, ir ąžuolas) – ryškiausio ir valdin-
giausio baltų dievo Perkūno gyvulys. Suprantama, jog jokia kita
dievybė ar mitinė būtybė negali kėsintis į rūsčiojo griausma-
valdžio nuosavybę (dar XIX a. tikėjimuose sakoma, jog žmogus
neturi teisės nei sodinti, nei persodinti ąžuolo). Priklausomybe
Perkūnui, matyt, galėtume paaiškinti ir staigų ožio demoniza-
vimo procesą XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tautosakiniuose
tekstuose – sakmėse, patarlėse; tikėjimuose bei sapnų aiškini-
muose.
Su krikščionybe naminių gyvulių ir paukščių globa rūpinasi
krikščioniškasis Dievas bei šv. Jurgis (visų gyvulių), šv. Antanas
(kiaulių), šv. Barbora (avių), šv. Martynas (visų naminių paukš-
čių, o ypač žąsų). Pavyzdžiui, palyginę XVI a. Ganikliui skirtus
aukojimus ir XVIII a. – XX a. pradžios Jurginių papročius, mato-
me, jog tiek ikikrikščioniškajam Ganikliui, tiek krikščioniškajam
Jurgiui skirtos apeigos (auka, aukos paskirtis, vieta) beveik visiš-
kai sutampa.


liaciniams?

eufemiz-
mas
4. Remdamiesi literatūros sąraše nurodytais V. Ališausko,

J. Mičiulienės straipsniais bei rašytiniais šaltiniais, pa-
grįskite arba paneikite deivės Birutės autentiškumą. Ko-
dėl ji priskirtina / nepriskirtina dievams, globojantiems
naminius gyvulius ir paukščius?
5. Pasidomėkite, kokius senųjų dievų vardus augalams
XIX a. suteikė J. Pabrėža.

buose.
kas ir kt.).

leidykla, 2001.
leidykla, 2003.


Mintis, 1995.
nius: Mintis, 1997.
leidykla, 2010.
14. Vytautas Ališauskas. Kulto tradicija lokalioje religinėje
bendrijoje: Birutės atvejis. Bažnyčios istorijos studijos V.
Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 36B.
2012, p. 9–24. Prieiga per internetą: http://www.aca-
demia.edu/4197499/Kulto_tradicija_lokalioje_religi-
neje_bendrijoje_Birutes_atvejis_Baznycios_istorijos_
studijos_5_2012_p._9–24 (žiūrėta 2014 01 23).
15. Jūratė Mičiulienė. Birutė – tikrai Vytauto motina. Pri-
eiga per internetą: http://lzinios.lt/lzinios/print.
php?idas=70747.
16. Jurgis Pabrėža (1771–1849). Vyr. redaktorius K. Jankevi-
čius. Vilnius: Mintis, 1972.
17. Jurgis Pabrėža. Botanika, arba Taislius auguminis. Shenan-
doah, 1900.

6.
Bičių,
bitininkystės
IX–XVII a. rašytiniuose šaltiniuose gausu žinių apie baltų že-

mėse klestėjusią drevinę bitininkystę: medaus, midaus ir vaško
gausybę, ritualinį jų vartojimą bei šių produktų aukojimą dievams.
Istorinėse baltų žemėse išliko nemažai iš bitės ir bitininkystės
kilusių hidronimų: Bitė up. Pagėgiuose, Biteikis, Bitupis, Bitu-
paitis, Bitežeris, Bitpelkis, Biotėniškis up., Bitinėlis ež. ir t. t.;
vietovardžių – Bitėnai, Užbičiai, Bitėniškiai, Bitkalniai, Bitmeš-
kiai; pavardžių – Bitė, Bitelė, Bitinas, Bitikis ir kt. Bitė, medus,
midus, vaškas dažni ir įvairių žanrų tautosakos tekstuose, tikėji-
muose, papročiuose, sapnų aiškinimuose ir t. t.
Bitėmis, bitininkyste, medumi besirūpinančios dievybės mi-
nimos XVI–XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose.
6 lentelė. Bičių, bitininkystės dievybės
Teoni- Pirmą Veiklos Aukojimai Galima teoni-

mas kartą pa- sritis mo / eufemiz-
minėta mo kilmė
1. Austėja J. Lasic- Bičių Lie. austi „gamin-
kis (apie ti audeklą, šen
1582 m.) ir ten bėgioti,
nuolat varstyti,
darinėti duris“
2. Babilas J. Lasic- Bičių Lie. bab-, plg.
kis (apie babaliuoti „bum-
1582 m.) buliuoti, bambė-
ti, veblėti“
3. Bubilas M. Strij- Medaus Sukalbėjęs rei- Lie. bub- (plg.
kovskis ir bičių kiamas maldas, bubinti „bil-
(1582 m.) dievas didelį gorčių, dinti, dundinti,
pilną medaus, mušti, smarkiai
su didžiu riks- ką daryti, kulti“
mu trenkdavo
į pečių, prašy-
damas dievą
Bubilą, kad bitės
gausiai spiestų
4. Aukie Lenkijos Gausi- Aukojamos bal- Lie. augti
jėzuitų nančioji tos ožkos arba
istorija deivė baltos vištos
(1619 m.)
5. Bičbir- M. Pre- Bičių die- Lie. bitė ir birbti
bis, torijus vas
Birbulis, (XVII a.
Bičių pab.)
birbulis
6. Bibcziu J. Bro- Sodo die- Lie. bitė ir bobelė
Bobelis dovskis vaitis „pribuvėja, mo-
(apie tinėlė“?
1740 m.)

M. Strijkovskio bei M. Pretorijaus veikaluose gana plačiai

aprašytos ir apeigos, skirtos bičių dievams Bubilui, Bičbirbiui
(Bičių birbuliui). šių apeigų reliktų dar aptinkame ir XIX a. pa-
baigos – XX a. pradžios etnografiniuose aprašymuose. Skiriasi
tik adresatas. Įsigalėjus krikščionybei, su bitininkyste susiję ma-
giniai religiniai veiksmai skiriami krikščioniškajam Dievui. An-
tai bitėms gausinti, spiečiui prišaukti skirta apeiga, kurios metu
šeimininkas eidamas aplink darželį su laumšluoste turi kalbėti
tokią maldelę: „Bitelės, ateikit į mano darželį! Čion su žiedeliais,
bitinėli, eikš į mano darželaitį. Čion angelų lovaitės, minkšti pa-
talėliai, pailsėste. Amen, amen, amen, amen, amen, amen, amen,
amen, amen. Pondieve, žegnok mano darželaitį.“ Dievo veiksmų
imitacija reikėtų laikyti ir kitą XIX a. užrašytą apeigą, atlieka-
mą dviejų bičiulių anksti pavasarį sėjant pupas. šeimininkas su
svečiu (bičiuliu) eidami aplink gryčią kartoja Dievo ir bitininko
dialogą: „Svečias: „Kas čia eina?“ šeimininkas: „Ponas Dievas!“
Svečias: „Ką jis neša?“ šeimininkas: „Geras dienas!“

liaciniams?

eufemiz-
mas
4. Kodėl deivė Aukie priskiriama bičių, bitininkystės dievy-

bėms?

buose.
kas ir kt.).



leidykla, 2001.
leidykla, 2003.
Mintis, 1995.
nius: Mintis, 1997.
nius: Aidai, 2012, p. 95–102.
leidykla, 2010.
14. Laura Piškinaitė-Kazlauskienė. Bitininkystė Lietuvoje
(XVI a. – XX a. pirmoji pusė). Vilnius: Mokslo ir enciklope-
dijų leidykla, 1995.

7.
Mirties,
mirusiųjų,
požemio
Rašytiniuose XV a. pradžios – XVII a. baltų mitologijos šalti-

niuose bei XIX–XX a. lietuvių tautosakoje, tikėjimuose randame
keliolika su mirtimi (mirusiaisiais, požemiu) susijusių dievybių
ir mitinių būtybių vardų. Darbe aptariamos ir tos dievybės, dėl
kurių autentiškumo iki šiol nesutariama (pvz., Veliona, Ežiagu-
lis), ir tos, kurios laikomos XIX a. mitologų romantikų kūryba
(Nijolė), ir tos, kurių vardai XIX–XX a. tautosakoje bei tikėjimuo-
se vartojami kaip Giltinės sinonimai (Maro mergos, Kolera, Kau-
linyčia ir kt.).
7 lentelė. Mirties, mirusiųjų, požemio dievybės ir mitinės būtybės

kilmė
1. Patulas Varmės „Baisenybin- Jo garbei Pr. pa „po“ ir
vyskupo gas nakties deginamas *tula „žemė“
pranešimas dievas“ lajus
(1418 m.)
kilmė
2. Pikulas Sūduvių Pragaro ir Lie. piktas,
knygelė tamsos die- pykti
(apie 1520– vas
1530 m.)
3. Pikulai Sūduvių Skraidančios Lie. piktas,
knygelė dvasios, arba pykti
(apie 1520– velniai
1530 m.)
4. Didei- Labguvos Mirties, Aukoja juo- Lie. didžioji
vaitė amtmo- maro deivė? dą ožį dievaitė
no raštas
(1571 m.)
5. Ežiagulis J. Lasic- Kviečiamas Lie. ežia ir
kis (apie į skerstuves gulėti
1582 m.)
6. Veliona J. Lasic- Vėlių dievas Aukojami Lie. vėlė,
kis (apie kepinti pa- vėlys
1582 m.) plotėliai
7. Giltinė Rankraštinis Mirtis (smer- Lie. gilti
vokiečių–lie- tis)
tuvių kalbų
žodynas
(XVII a. vid.)
8. Velinas K. Sirvydo Piktoji dvasia Lie. vėlė,
žodynas vėlys
(1620 m.)
9. Magyla M. Pretori- Giltinės tar- Sl. magyla
jus (XVII a. naitė „kapas“
pab.)


kilmė
10. Dreb- M. Pretori- Pikulo tarnas Lie. drebėti
kulis jus (XVII a. „virpėti,
pab.) kulti, pliekti,
mušti“ ir kul-
ti „mušti“
11. Nijolė T. Narbutas Pokliaus Iš slavų po-
(XIX a.) žmona, Krū- žemio deivės
minės duktė Nija (Nyja)
12. Giltinė M. Pretori- Mirties deivė Lie. gel- / gil-
(Kauliny- jus (XVII a. „gelti“
čia, Maras, pab.), XIX–
Maro mer- XX a. tauto-
gos, Kolera, saka
Pavietrė,
Kapinių
žmogus)
Analizuojant pomirtinio pasaulio valdovo Patulo virtimo Pi-

kulu, t. y. piktąja dvasia, procesą, matyt, vertėtų prisiminti, jog
antikinio pasaulio mirties dievas Hadas (taip pat graikai vadi-
no ir vėlių buveinę žemės gelmėse), nuolat gyvenantis požemio
viešpatijoje, yra vadinamas ir „nematomuoju“, ir „siaubinguoju“
(taip pažodžiui į lietuvių kalbą verčiamas Hado vardas). Antiki-
niai mitai byloja, jog į vėlių pasaulį Hadą patenkama pro angą,
kurią saugo trigalvis šuo Cerberis. Renesanso ikonografijoje
lygiai taip pat vaizduojamas ir įėjimas į pragarą – urvas (rečiau
pastato tarpdurys), kurį saugo tas pats trigalvis Cerberis2. Išeitų,
jog Patulo virtimas Pikulu XVI a. pirmojoje pusėje yra dėsningas
religijų kaitos rezultatas, kuris atitiktų G. Beresnevičiaus siūlo-
mą penktąjį tikėjimų užpasauliniu gyvenimu lygmenį, kai atgai-
vinami į pasakas išvirtę mitai apie požeminį nusidėjėlių likimą, o
to požemio ir mirusiųjų valdovas dėl krikščionybės įtakos galuti-
nai sutapatinamas su piktąja dvasia. Tačiau nereikėtų pamiršti,
jog lygiagrečiai galėjo funkcionuoti, o paskutiniaisiais šimtme-
čiais iki krikšto tapo ypač aktuali ir intensyvėjanti, sprendžiant
iš Brutenio ir Videvučio bei šventaragio legendų, Dievo valdomo
pomirtinio pasaulio samprata. Krikščionybėje ši samprata reali-
zuojama Giltinės (Kaulinyčios, Maro, Maro mergų, Koleros, Pa-
vietrės) – Dievo tarnaitės arba angelo (arkangelo Mykolo) – Die-
vo pasiuntinio vaizdiniais.
Atskirai minėtini Veliona ir Ežiagulis, dėl kurių autentiškumo
mitologai itin nesutaria. Regis, jog tiek Velioną, tiek ir Ežiagulį
reikėtų laikyti tiesiog ežioje (kape, kauburyje) gulintįjį, t. y. ve-
lionį (tai, beje, rodo ir aptariamųjų teonimų / eufemizmų eti-
mologija). Išeitų, jog Veliona (velionis) ir Ežiagulis yra tapatūs.
Tačiau šiandien sunku atsakyti, ar minėti Ežiagulis ir Veliona
XVI a. buvo tik bendriniai žodžiai, apibūdinantys bet kurį miru-
2
Iš čia greičiausiai radosi ir lietuvių tikėjimai, jog šuo mato, nujaučia besiarti-
nančią mirtį (Giltinę), mirusiuosius. Kartais šunimis įsivaizduojami ir patys
mirusieji.

sįjį, ar vartojami norint nurodyti ypatingą, kilmingą, sudievintą

mirusį protėvį. Kad mirę protėviai neretai tapdavo ne tik namų
dvasiomis, globėjais, bet ir dievais, paliudijimų tiek rašytiniuose
šaltiniuose (plg. Brutenį ir Videvutį, Pajautą, J. Lasickio minimus
Simonaitį, Sidzių ir t. t.), tiek ir tautosakoje turime pakankamai.
Giltinė. šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje (apie XVII a. pab.)


liaciniams?

eufemiz-
mas
4. Dievo Ežiagulio funkcijos (veiklos sritis) pirmajame šal-

tinyje nenurodytos. Kas leidžia jį priskirti šiai funkcinei
grupei?

buose.
kas ir kt.).



leidykla, 2001.
leidykla, 2003.
Mintis, 1995.
nius: Mintis, 1997.
leidykla, 2010.
11. Gintaras Beresnevičius. Dausos. Pomirtinio gyvenimo
samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje. Klaipėda: Taura,
1990.
13. Radvilė Racėnaitė. Žmogaus likimo ir mirties samprata lie-
tuvių folklore. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos
institutas, 2011.


M. K. Čiurlionis. Laidotuvių simfonija

8.
Šviesos IR
paros
Apie baltų pagarbą dangaus šviesuliams užsimenama jau

ankstyvuosiuose rašytiniuose šaltiniuose. P. Dusburgietis,
J. Dlugošas (taip pat ir vėlesni, jais sekusieji autoriai) net teigia,
jog saulė, mėnulis, žvaigždės buvę garbinami kaip dievai. Mala-
los kronikos (1261 m.) intarpe saulė dievybe nelaikoma, tačiau
teigiama, kad Saulę nukalęs mitinis kalvis Teliavelis ir užmetęs ją
ant dangaus. Visos su šviesa, reikšmingiausiais paros momen-
tais susijusios dievybės minimos XVI–XVII a. šaltiniuose.
8 lentelė. šviesos ir paros dievybės
Teoni- Pirmą Veiklos Aukojimai Galima

mas / eu- kartą pa- sritis teonimo /
femizmas minėta eufemizmo
kilmė
1. Svaiks- Sūduvių šviesos Išgeria die- Pr. svaigstas
tikas knygelė dievas vo garbei „šviesa“
(Swayxtix) (apie 1520– pilną kau-
1530 m.) šelį alaus,
neliesdamas
rankomis

Teoni- Pirmą Veiklos Aukojimai Galima

mas / eu- kartą pa- sritis teonimo /
femizmas minėta eufemizmo
kilmė
2. Aušra J. Lasic- „Nusilei- Lie. aušti
kis (apie džiančios ir
1582 m.) vidudienio
saulės spin-
dulių deivė“
3. Bežlėja J. Lasic- Vakarinė Lie. žlėja
kis (apie deivė „ryto arba
1582 m.) vakaro prie-
blanda“
4. Brėkšta J. Lasic- Sutemų Žemaičių
kis (apie deivė brėkšti „tem-
1582 m.) ti“
5. Budin- J. Lasic- Pažadina Lie. budinti
toja kis (apie miegantį „žadinti, kelti
1582 m.) žmogų iš miego šei-
myną“
6. Žvaigž- M. Pretori- Žvaigždžių Lie. žvaigždė
dunoka jus (XVII a. deivė
pab.)
7. švaisti- XX a. pr. Iš prūsų dievo
kas tautosaka Svaikstiko
(Swayxtix)
Dėl prūsų šviesos dievo Svaikstiko, kildinamo iš prūsų svaigs-

tas „šviesa“, autentiškumo abejonių nekyla. Prūsų religijos
nuosmukio metu, nykstant Svaikstiko įtakai, greičiausiai radosi
ir M. Pretorijaus minima „žvaigždžių deivė“, „dangaus sužadė-
tinė“ Žvaigždunoka. Žvaigždikiu, švaistiku virtęs Svaikstikas
išliko XX a. pradžios tautosakiniuose tekstuose – padavimuose,
užkalbėjimuose. Beje, V. Krėvės-Mickevičiaus užrašytame užkal-
bėjime švaistikas pateikėjų netgi tapatintas su šventuoju Jurgiu.
J. Lasickio veikale paminėtos šviesos (aušros, vakaro, sute-
mų) dievybės iki šiol sulaukė gana prieštaringų tyrinėtojų ver-
tinimų.
Į klausimą, kodėl žemaičiai turėjo net tris atskiras dievybes,
susijusias su šviesa (dvi iš jų – nusileidžiančios saulės), atsakymo
būtų galima ieškoti XIX a. – XX a. pirmosios pusės papročiuose,
tautosakoje, tikėjimuose. Tekanti saulė giesmėmis pasitinkama
rugių pjovėjų. Tie patys pjovėjai lenkiasi ir besileidžiančiai sau-
lei, dėkodami už suteiktą šilumą, šviesą, taip pat ir už siunčiamą
nakties poilsį. Analogiškos ir piemenų maldos bei giesmelės į
Saulę. Vis dėlto sutemos – tai plyšys tarp pasaulių, durys į ne-
žinomybę. Saulei leidžiantis žadinami sunkūs ligoniai, baigiasi
gerųjų ir prasideda destruktyviųjų, žmogui pavojingų jėgų vei-
klos metas.


liaciniams?

eufemiz-
mas

buose.
kas ir kt.).

leidykla, 2001.
leidykla, 2003.
Mintis, 1995.
nius: Mintis, 1997.
leidykla, 2010.


9.
Kelio,
keleivių,
kelionės
Istoriniais laikais kelionė buvo (ir tebėra) ne tik naujais įspū-

džiais, atradimais, galimybėmis viliojantis, bet ir pavojingas
(dažnai pasibaigiantis mirtimi) dalykas. Neatsitiktinai graikų
dievas Hermis ankstyvuoju laikotarpiu buvo kelių, keliaujančių-
jų globėju, taip pat ir sielų palydovu į mirusiųjų pasaulį. Romėnų
mitologijoje šios funkcijos priskiriamos Merkurijui.
Iš XVI–XVIII a. rašytinių šaltinių žinomos ir trys kelio (kelei-
vių, kelionės) globa besirūpinančios dievybės, kurios priskirti-
nos lietuviams.
9 lentelė. Kelio, keleivių, kelionės dievybės

mas / paminėta sritis teonimo /
eufemiz- eufemizmo
mas kilmė
1. Kelio M. Strijkovs- Kelio dievas Aukodavo Lie. kelias
dievas kis (1582 m.) baltas viš-
tas


mas / paminėta sritis teonimo /
eufemiz- eufemizmo
mas kilmė
2. Bentis J. Lasic- Dievas, iš- ?
kis (apie viliojantis į
1582 m.) kelionę
3. Gužė J. Brodovs- Kelionės Lie. gužėti
kis (1713– deivė „visu būriu
1744 m.) su triukšmu
atvykti“
Atkreiptinas dėmesys į kelio dievų ir akmenų sąsajas. XIX a. –

XX a. pradžioje užrašytuose tikėjimuose sakoma, jog akmenyse
(taip pat ir medžiuose, vandenyje), po akmenimis „pakūtavoja“
atgailaujančios vėlės, todėl, jei eidamas žmogus suklumpa ant
akmens, tai turi sukalbėti „Amžiną atilsį“, nes šioje vietoje palai-
dotas kūnas, „kurio siela kenčia čysčiuje“. Išeitų, jog per akmenis
kelio dievai yra glaudžiai susiję ir su mirusiaisiais.
Aukos ar pagarbos kelio dievams (ypač per akmenis) pėdsa-
kų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios papročiuose, tikėjimuose bei
tautosakoje galima rasti ir daugiau. Antai Dzūkijoje užrašytas
toks pasakojimas: „švintas akmuo stovėjo ant kelio. Ė anas labai
buvo didelis. Visuomet, jeigu nori būti laimingas, kad būt gera
kelionė, tai jį reikėjo labai gerbt. Kaip pro jį aini, visuomet raikia
pabuciuicia...“ Virtimas, pavertimas akmenimis sakmėse taip pat
gali būti suprantamas kaip nesėkmingos kelionės pradžia ar pa-
baiga. Taip akmenimis virsta Mokų šeimyna, kuriai nepasiseka
persikelti per upę ar ežerą, taip akmenimis paverčiami jaunieji,
kuriuos vykstant į bažnyčią prakeikia tėvas ir t. t. 1883 m. Rasei-
nių apylinkėse užrašytos mitologinės sakmės pabaigoje vilktakis
dar vadinamas ir kelio dievaičiu. Sugretinimas greičiausiai bus
atsiradęs iš tikėjimo, jog kelyje sutikti vilką yra geras ženklas –
laimė, o sutikti zuikį – nelaimė.
Su krikščionybe keliaujančiųjų globa ėmė rūpintis Dievas.
Visoje Lietuvoje žinomas ir paplitęs paprotys prieš išvykstant
į kelionę trumpam prisėsti ir pasimelsti. Antai apie švenčionis,
išvykstant šeimos nariui į kelionę, visi melsdavosi, prašydami
Dievą globoti kelionėje ir sugrąžinti namo sveiką.


liaciniams?

eufemiz-
mas

buose.
kas ir kt.).

leidykla, 2001.
leidykla, 2003.
Mintis, 1995.
nius: Mintis, 1997.
leidykla, 2010.


10.
Turto,
gausos
Vienas iš penkių svarbiausiųjų žmonijos ir atskiro individo

siekių yra noras įsigyti, turėti materialinių gėrybių. Bėgant lai-
kui, keitėsi žmonių pasaulėžiūra ir pasaulėjauta, pragyvenimo
šaltiniai, buitis, tačiau minėtas siekis išliko iki šiandienos. Kiek
pasikeitė tik pačių materialinių gėrybių samprata. Jų kasdien
reikia vis daugiau ir vis įmantresnių. Tačiau negali sakyti, jog ir
mūsų protėvių norai buvo itin kuklūs. Svajota ir apie septynmy-
lius batus, ir apie maistu bei gėrimais pasidengiantį stalelį ar
staltiesę, košę verdantį katiliuką, grįžtantį pinigą, niekad nesi-
baigiantį drobės rietimą ar vis ataugantį kiaulės kumpį.
10 lentelė. Turto, gausos dievybės ir mitinės būtybės

mas paminėta sritis teonimo /
eufemizmo
kilmė
1. Pil- Sūduvių Turto, gau- Išgeriamas Pr. pilnan
nytis knygelė sos dievas alaus kaušelis (*pilns) „pil-
(apie 1520– neliečiant nas“
1530 m.) rankomis


mas paminėta sritis teonimo /
eufemizmo
kilmė
2. Data- J. Lasickis Gėrybių Lie. duoti?
nus (apie 1582 m.) davėjas
3. Tava- J. Lasickis Paveldimo V. balt. *tāvas,
las (apie 1582 m.) turto dievas „tėvas“ su
priesaga
-alas
4. Ait- M. Mažvydas Lie. aitas
varas (1547 m.) „vaikštikas“
ir varas „sker-
sinis, kuriuo
kas nors sker-
sai sujungia-
ma“?
5. Kau- M. Mažvydas 1) pr. cawx
kas (1547 m.) „velnias“;
2) lie. kauk-
„pakiluma,
gumbas, kup-
ra“
6. Jso- Lenkijos jė- Turtų die- Aukojamos Lie. įsodas
das zuitų istorija vas kiaulės „užkurys“
(1619 m.)
7. Skal- M. Pretorijus Prilygina- Iškepti duo- Lie. skelti,
sa (XVII a. pab.) ma gausy- nos kepaliu- skilti, skaldyti,
bės ragui kai dedami į t. y. skaldant
aruodus dauginti, gau-
sinti
Dataną reikėtų laikyti eufemizmu, kuriuo galėjo būti įvardy-

tas tiek ikikrikščioniškasis, tiek jau ir krikščioniškasis Dievas.
Tačiau iš J. Lasickio pateiktos informacijos neįmanoma nusta-
tyti, ar tai dievas, padedantis žmonėms gausinti gėrybes per
įvairius žemės ūkio darbus kaip Pilnytis, ar dievas, duodantis,
dalijantis naudą, skiriantis gerą dalią kaip Laima.
Nuo XVII a. pabaigos iki XX a. pirmosios pusės išliko gausybė
tradiciškai iš kartos į kartą perduodamų apeigų, papročių, tikė-
jimų, kuriais siekiama išlaikyti, gausinti, skalsinti namų naudą.
Visi šie papročiai, tikėjimai bent iš dalies galėtų būti siejami su
prūsų dievu Pilnyčiu, lietuvininkų bei lietuvių Skalsa ir tuo pačiu
laiku rašytiniuose šaltiniuose paminėtais, o vėliau ir tautosakoje
minimais aitvarais bei kaukais.
Nuo XVII a. antrosios pusės lygiagrečiai formavosi bei ėmė
gyvuoti ir kita tradicija – įvairių gėrybių, turto, naudos davėju,
skalsintoju tampa krikščioniškasis Dievas.
Panaši tendencija (krikščioniškųjų elementų gausėjimas)
pastebima ir žvelgiant į tradicinių palinkėjimų, siekiant pil-
natvės, raidą. Senesniais laikais sveikinimais bei linkėjimais
su skals- šaknies žodžiais norėta padidinti sveikinamojo turtą,
naudą, išteklių, konkrečiai nurodant, kas turėtų skelsti, t. y. ko
turėtų ilgam užtekti, kas turėtų darytis didesnis ir pan. Antai
kepančiajam duoną sakoma: „Skalsu miltų jums!“, kisielių rau-
giančiajam – „Skalsu rūgšties!“, audeklą metančiajai – „Skalsu
metmenų!“, besiperiantiesiems – „Skalsu lapienės!“, „Skalsą ga-
rui!“, „Skalsą šilimai!“ ir t. t.

Gausos, turto, ištekliaus linkėjimas ilgainiui buvo susietas su

krikščioniškojo Dievo vardu. Taip radosi tradiciniai palinkėjimai
valgantiesiems „Skalsyk, Dieve, kas valgo“, „Kad Dievas paskal-
sintų“ ir pan. Dar vėliau pagal analogiją atsirado ir imti vartoti
palinkėjimai vien su Dievu: „Padėk, Dieve!“, „Žegnok, Dieve!“,
„Derink, Dieve!“, „Paganyk, Dieve!“, „Dieve, užderink!“.
Ratas – gausos ir apsaugos ženklas.

Sodyba Aukštaitijos nacionaliniame parke. R. Balsio nuotr.

liaciniams?

eufemiz-
mas
4. Kodėl prie turto, gausos dievų priskiriami aitvaras ir kau-

kas?

buose.
kas ir kt.).



leidykla, 2001.
leidykla, 2003.
Mintis, 1995.
nius: Mintis, 1997.
nius: Aidai, 2012, p. 95–102.
leidykla, 2010.

11.
Vandens
Jau ankstyvuosiuose baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose

(IX–XII a.) gausu žinių apie baltų garbintus „skaidrius vandenis“,
„šaltinius“, „vandenis, kur niekas nedrįso žuvauti“ ir t. t. Sutaria-
ma ir dėl to, jog vanduo, kaip ir kiti gamtos objektai, garbintas
arba laikytas šventu, tikint, kad jame reziduoja arba per jį yra
pasiekiami dievai.
Iš įvairių prūsams ir lietuviams priskiriamų XV–XVII a. ra-
šytinių šaltinių bei XIX–XX a. užrašytos tautosakos ir tikėjimų
žinoma per dvidešimt su vandenimis, laivyba, žvejyba susijusių
dievybių ir mitinių būtybių.
11 lentelė. Vandens dievybės ir mitinės būtybės
Teonimas Pirmą kartą Veiklos Aukojimai Galima

paminėta sritis teonimo /
eufemizmo
kilmė
1. Natrim- Varmės Pr. *na-
pas vyskupo trimp- „už-
pranešimas trepsėti,
(1418 m.) užtrypti“
eufemizmo
kilmė
2. Patrim- Sūduvių Tekančių šaukdamie- Pr. *pa-
pas knygelė vandenų si jo, pila trimp- „pa-
(apie 1520– dievas (ly- vašką į van- trepsėti,
1530 m.) ginamas su denį patrypti“
Kastoru)
3. Autrim- Sūduvių Jūrų dievas Pr. *au-
pas knygelė trimp- „nu-
(apie 1520– trepsėti,
1530 m.) nutrypti“
4. Antrim- J. Maleckis- Jūros dievas Pr. *an-

pas Sandeckis trimp- „nu-
(1551 m.) trepsėti,
nutrypti“
5. Bardai- Sūduvių Laivų dievas Verda žuvį, Pr. *bara
tis knygelė geria iš kau- „šėlimas,
(apie 1520– šelių arba kunkulia-
1530 m.) gilių dube- vimas, viri-
nėlių mas“ + dāt
„duoti“
6. Gardai- J. Maleckis- Jūrininkų Pr. *gara
tis Sandeckis dievas „šėlimas,
(1551 m.) kunkulia-
vimas, viri-
mas“ + dāt
„duoti“
7. Upinis M. Strijkovs- Upių dievas Lie. upė
kis (1582 m.)
8. Ežerinis J. Lasic- Ežerų dievas Lie. ežeras
kis (apie
1582 m.)


eufemizmo
kilmė
9. Audros J. Lasic- Audrų die- Lie. audra
dievas kis (apie vas
1582 m.)
10. Lietu- M. Strijkovs- Duoda lietų Aukoja įvai- Lie. lietus
vonis kis (1582 m.) rių spalvų
vištas
11. Laumė M. Pretorijus Vandens Ide. *leud-,
(XVII a. pab.) deivė *loudh-
„augti“
12. šulini- M. Pretorijus Valdo šuli- Lie. šulinys
nis (XVII a. pab.) nius
13. Bang- M. Pretorijus Audros die- Pavagia ir Lie. banga ir
pūtys (XVII a. pab.) vas sudegina pūsti
šaukštą
(kepa ant
žarijų pir-
mąją lyde-
ką?)
14. Vėjo- M. Pretorijus Audros die- Garbintas Lie. vėjas ir
patis (XVII a. pab.) vas esant au- pats
drotam orui
15. Bliz- J. Brodovskis Sniego die- Lie. blizgėti
gulis (apie vas „švytėti
1740 m.) spindėti,
žibėti, tvis-
kėti, šviesti“
16. Jūratė T. Narbutas Jūrų kara- Lie. jūra
(XIX a. vid.) lienė
eufemizmo
kilmė
17. Čelty- T. Narbutas Jūros die- Sl. čelna
čios (XIX a. vid.) vaitės „valtis, lai-
velis“
18. Dzivs- T. Narbutas Jūreivių glo- ?
vytis (XIX a. vid.) bėjas, jūros
dievas
19. Undi- XIX–XX a.
nės, sire- tautosaka
nos narės,
gudelkos
20. Žuvų XIX–XX a.
pieme- tautosaka
nys, žuvų
karaliai,
vandens
šeiminin-
kai
21. Jum- A. Dėvilaitis Bangpūčio Vok. Jungf-
pyra (1964 m.) palydovė rau „mergi-
na“
Pažymėtina, jog dievybės fiksuojamos XVI–XVII a. rašyti-

niuose šaltiniuose, XIX a. – XX a. pradžios tikėjimuose ir tau-
tosakoje jau regime tik vandenyse ar prie vandenų veikiančius
(savus ir pasiskolintus) mitinius sakmių personažus. Įvairios
mitinės figūros, vandens (kaip stichijos) sakralumas įžiūrėtini ir
žvejų liaudies dainose.

Seniesiems vandens dievams virstant tautosakiniais perso-

nažais, lygia greta vyko ir kitas procesas – su krikščionybe van-
dens telkiniais ir jais keliaujančiaisiais, juose žuvaujančiaisiais
ima rūpintis krikščioniškieji globėjai – šv. Mikalojus, šv. Kris-
toforas, Palaimintoji Mergelė: „Mikalojus, tarsi antrasis Neptū-
nas, rūpinąsis jūra. Į jį kreipiasi atsidūrę pavojuje: „O šventasis
Mikalojau, trauk mus į jūros uostą.“ Jam taip pat statomos ko-
plytėlės pakrantėse. Mikalojaus draugas – milžinas Kristoforas.
Ir Palaimintajai Mergelei, kilus audroms, giedama tokia giesmė:
„Sveika, jūros žvaigžde! Dievo Motina maitintoja!“ ir „Sveika,
gailestingumo karaliene! Mūsų gyvybe ir viltie! Tavęs šaukia-
mės!“ Dviejų religijų sinkretizmą iliustruoja tai, jog XIX–XX a.
tautosakoje ir tikėjimuose minimi vandens telkinių valdytojai
dažnai yra krikščioniškojo Dievo valios vykdytojai (plg. Giltinė –
Dievo tarnaitė).

liaciniams?

eufemiz-
mas
4. Palyginkite informaciją apie dievo Patrimpo funkcijas

„Sūduvių knygelėje“ ir S. Grunau kronikoje. Paaiškinkite
dievo Patrimpo funkcijų kaitos priežastis.
5. Remdamiesi rašytiniais šaltiniais, tautosaka ir tyrinėtojų
darbais, išsamiai aptarkite deivę Laumę (vardai, išvaizda,
funkcijos). Pasamprotaukite, kaip ir kodėl keitėsi Laumės
funkcijos.


buose.
kas ir kt.).

leidykla, 2001.
leidykla, 2003.
Mintis, 1995.
nius: Mintis, 1997.
leidykla, 2010.


šulininis. Tautodailininkas Antanas Česnulis (Druskininkai).

R. Balsio nuotr.
12.
Ugnies
XIII–XV a. lietuviams priskiriamuose šaltiniuose bei XVI a.

pirmosios pusės prūsų dievų sąrašuose joks ugnies dievas nemi-
nimas. Tiesa, J. Dlugošas XV a. Lenkijos istorijoje užsimena, jog
„lietuviai garbina dievą Vulkaną, manydami jį slypint ugnyje“.
Ugnis dievybe laikoma ir S. Grunau kronikoje, tačiau joks kon-
kretus teonimas nepaminėtas.
XVI a. pabaigos – XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose (daugiau-
sia J. Lasickio veikale) randame net devynias su ugnimi susiju-
sias dievybes, vieną XIX a. viduryje mini T. Narbutas, dar keli
tikriniai ugnies vardai fiksuoti XIX–XX a. tautosakoje.
12 lentelė. Ugnies dievybės ir mitinės būtybės
Teonimas Pirmą Veiklos Aukos turi- Galima teo-

kartą pa- sritis nys, tikslas; nimo / eufe-
minėta kitos pasta- mizmo kilmė
bos
1. Gabija J. Lasic- Ugnies Maldaujama Lie. gobti (gi-
kis (apie deivė pakelti garą, miniškas ga-
1582 m.) neleisti ki- benti, gobsoti)
birkščių

Teonimas Pirmą Veiklos Aukos turi- Galima teo-

kartą pa- sritis nys, tikslas; nimo / eufe-
minėta kitos pasta- mizmo kilmė
bos
2. Pelen- J. Lasic- Užkurto Lie. pelenas
gabija kis (apie židinio „židinys“ arba
1582 m.) dievaitė pelenai
3. Užpe- J. Lasic- Kampo Lie. pelenas
lenė kis (apie deivė „židinys,
1582 m.) ugniakuras“
4. Mater- J. Lasic- Aukojamas pir- Pr. mote „moti-
gabija kis (apie masis kepalėlis na“ ir lie. gobti
1582 m.) duonos
5. Tratitas J. Lasic- Žiežirbų Lie. kibirkštis ir
Kibirkščių kis (apie išblėsini- tratėti arba sl.
1582 m.) mo dievas trotyti „netek-
ti, prarasti“
6. Dimsti- J. La- Dūmų ir Aukoja du viš- Lie. dimstis
patis vinskis židinio čiukus, „kiemas“ ir
(1583 m. ) viešpats kiaulę pats
7. Gabjau- K. Sapūnas Svirno Lie. gobti ir
jis (1673 m. ) dievas jauja
8. Panicke M. Pretori- Ugnies Pr. pannu
jus (XVII a. deivė „ugnis“
pab.)
9. Jagau- P. Ruigys Ugnies Lie. gobti ir
bis (1747 m.) dievas jauja
10. Prau- T. Narbu- šventosios Deginama nie- ?
rimė tas (XIX a. ugnies kad neužgęs-
vid.) deivė tanti ugnis
11. Ramu- XIX a. – Prašoma ilsė-
tė, Mitu- XX a. pr. tis, miegoti
lis, Ugnija, maldelės,
Tamuoni- užkalbėji-
ja, Zabieli- mai
ja, Visija
Didesnioji dalis lentelėje išvardytų dievybių laikytinos auten-
tiškomis. Senosios religijos nuosmukio metu, išgriovus senąsias
šventvietes ir užgesinus jose ugnį, sakrali tampa jaujos, pirties,
namų židinio ugnis. Dievų garbei kūrenama ir nešanti jiems au-
kas ugnis nueina užmarštin, ją keičia nuraminta, užmigdyta, ap-
gobta, t. y. saugi ugnis ir troboje, ir jaujoje. ši ugnies savybė ak-
centuojama dar ir XIX a. – XX a. pradžioje užrašytose maldelėse,
užkalbėjimuose, kuriuose prašoma, kad Gabija (šventa Gabija,
Gabieta, Gabėja, Gabijonėlė ir pan.) ramiai per naktį miegotų.
Atskirai aptartina Panicke, kuri laikytina ne teonimu, o de-
minutyvine ugnies forma (ugnikė), t. y. priesagos -ik- vediniu iš
prūsų kalbos žodžio pannu „ugnis“. šis M. Pretorijaus darinys,
t. y. Panicke, pateko į A. Miežinskio, K. Skirmuntaitės, J. Basa-
navičiaus, P. Dundulienės, M. Gimbutienės, V. Toporovo, V. Iva-
novo ir kitų senosios lietuvių bei prūsų religijos ir mitologijos
tyrinėtojų darbus. Kritiškai vertintina ir T. Narbuto (greičiausiai
jo paties sukurta) dievybė Praurimė.
Su krikščionybe ugnies globą perėmė šv. Agota, apsauga nuo
ugnies rūpinasi šv. Florijonas. Be šv. Agotos ir šv. Florijono, Lie-
tuvoje minimi ir kiti ugnies globėjai: šv. Barbora, šv. Laurynas,
šv. Benediktas, šv. Liucija, šv. Cecilija ir kt. Iš legendų matyti,
jog visų šių šventųjų gyvenimas yra kaip nors susijęs su dangaus
arba žemės ugnimi. Antai Agota buvo sudeginta anglyse, o per
jos mirties metines išsiveržusio Etnos ugnikalnio lava buvo su-

stabdyta jos skraiste; kai tėvas už atsisakymą grįžti prie senojo

tikėjimo nukirto Barborai galvą, į jį trenkė žaibas ir jo kūnas su-
degė, tad tikima, jog šv. Barbora apsaugo nuo staigios mirties
per audrą ir nuo žaibų; šv. Laurynas buvo nuplaktas ir iškeptas
ant grotelių; šv. Benediktas sudegino velnią, kuris trukdė vie-
nuolyno statybai; šv. Liucijos nepavyko sudeginti ant laužo, o
šv. Cecilijos – uždusinti karštoje pirtyje.
šventųjų ugnies globėjų gausa iš dalies patvirtina XVI–XVII a.
šaltiniuose minimų senųjų ugnies dievybių autentiškumą.

liaciniams?

eufemiz-
mas
4. Įvertinkite M. Pretorijaus aprašytos Panikės ir T. Narbu-

to minimos Praurimės autentiškumą.

buose.
kas ir kt.).



leidykla, 2001.
leidykla, 2003.
Mintis, 1995.
nius: Mintis, 1997.
nius: Aidai, 2012, p. 95–102.
leidykla, 2010.
15. Dainius Razauskas-Daukintas. Krosnis mitologijoje. Vil-
nius: Aidai, 2011.

13.
Miško, žvėrių,
medžioklės
Senieji baltų rašytiniai šaltiniai pateikia duomenų apie miškų

ir ypatingų medžių garbinimą. XIII a. jau minimi net trys su miš-
kų, medžioklės ir laukinių žvėrių globa susiję teonimai – Medei-
na, Zuikių dievas, Žvėrūna. Dar dešimt su miškais bei medžiokle
susijusių dievybių suminėta XVI–XIX a. raštijoje. Gausu įvairių
mitinių gyvūnų, miškų bei žvėrių dvasių ir XIX–XX a. užrašytose
sakmėse, tikėjimuose.
13 lentelė. Miško (žvėrių, medžioklės) dievybės ir mitinės būtybės
Teoni- Pirmą kar- Veiklos Aukos tu- Galima teonimo /

mas tą pami- sritis rinys, tiks- eufemizmo kilmė
nėta las; kitos
pastabos
1. Kiškių Ipatijaus Slapta au- Lie. kiškis
dievas metraštis koja
(1252 m.)
2. Me- Ipatijaus Slapta au- Lie. medė, medis
deina metraštis koja
(1252 m.)
3. Žvė- Malalos „Aukoja Lie. žvėris
rūna kronika nelabiems
(1261 m.) dievams“
nėta las; kitos
pastabos
4. Ragai- J. Lasic- Miškų Lie. regėti
na kis (apie deivė
1582 m.)
5. Biržu- J. Lasic- Lie. biržė „vienu
lis kis (apie ėjimu apsėjamas
1582 m.) dirvos ruožas, sė-
jamo lauko plotas
nuo vienos nubir-
žytos linijos iki
kitos“; „tam tikras
miško ruožas, miš-
ko plotas, paskir-
tas (atmatuotas)
kirsti, nusakinti ir
pan.“
6. Laz- J. Lasic- Riešutų Lie. lazda
dona kis (apie deivė
1582 m.)
7. Kirnis J. Lasic- Vyšnių Pjauna ir Lie. kirna, kirnis,
kis (apie dievas sumeta po kirnos „vandens
1582 m.) vyšniomis išplauta medžio ar
gaidžius krūmo šaknis upės
krante; krūmuo-
ta, šlapia vieta;
vieta, kur suvirtę
medžiai, laužas;
lūžtvė; nukirsto
krūmo kelmas;
vyčių grįžtė; klam-
pynės“
8. Ker- J. Lasic- Samanų Aukoja ei- Lie. kerpė
pyčius kis (apie dievas dami rinkti
1582 m.) samanų


nėta las; kitos
pastabos
9. šiliny- J. Lasic- Kerpy- Aukoja ei- Lie. šilas, šilai
čius kis (apie čiaus dami rinkti
1582 m.) padėjė- samanų
jas
10. Girs- M. Pretorijus Miškų Medžioriai Regis, ši dievybė
tis (XVII a. pab.) dievas pašventina padaryta iš J. La-
medžius, sickio minimo Pri-
žvėronys girstyčio
garbina
šventuosius
žvėris miš-
kuose
11. Iwul- M. Pretorijus Miškų Lie. yvas „apuokas“
lis (XVII a. pab.) dievas
12. Me- T. Narbutas Me- Lie. medžioti
džiojma (XIX a. vid.) džioklės
deivė
13. Miš- XIX–XX a. Pirma uo-
kų ir tautosaka gelė, pirmas
žvėrių grybelis
dvasios
(miški-
nėlis, sa-
manėlis,
mitiniai
gyvūnai)
Miško, medžioklės dievybių garbinimo atspindžiu reikėtų

laikyti lietuvių sakmėse minimus miško žvėrių globėjus. Antai
vienoje sakmėje (užrašyti tik du variantai) žmogus, vežantis per
mišką gyvulį, pamato prie ugnies vilkų apsuptą senelį, kuris pra-
šo parduoti gyvulį ir pašerti jo žvėrelius. Išpildęs senelio prašy-
mą žmogus yra apdovanojamas – jam parodomas lobis. Kitoje
sakmėje herojus, išėjęs medžioti per Kūčias ir įsilipęs į medį,
stebi, kaip kažkoks žmogus maitina žvėris; vilkui, kuriam pritrū-
ko maisto, liepiama suėsti tą, kuris sėdi medyje; žmogus kūrena
naktigonėje laužą ir ateina vilkas / kudlota baidyklė; žmogus pa-
lieka savo drabužius arba stebi iš už medžio – vilkas drasko dra-
bužius / žmogus šauna sidabriniu pinigu / persižegnoja – vilkas
dingsta ir t. t.
Iš XVII–XX a. užrašytų papročių bei tikėjimų matyti, jog miš-
ko žvėrių (ypač plėšriųjų) globėju tampa šv. Jurgis. Dar XVII a.
M. Pretorijus pažymi, jog meškos ir lapės yra šv. Jurgio kurtai,
o A. L. Jucevičiaus liudijimu, šv. Jurgis buvęs medžiotojas ir
vietoje kurtų į medžioklę vesdavęsis vilkus ir kitus plėšriuosius
žvėris. Iš čia radosi ir daugybė įvairiausių draudimų, kurių paiso-
ma šv. Jurgio dieną, kad vilkai gyvulių nepjautų: negalima austi,
nešioti jokių daiktų nuo audimo staklių; draudžiama galąsti peilį
arba jį piemeniui neštis einant gyvulių ganyti; nevalia minėti vil-
ko vardą ir net dirbti žemę.
Miško, medžioklės dievybių reliktu reikėtų laikyti ir XIX–
XX a. užrašytose sakmėse randamus miško (medžių) globėjus,
dvasias. Dvasių buvimą medžiuose patvirtina ir liaudies dainos,
raudos, tikėjimai. Sakoma, jog „nuvažiavus miškan kirsti mal-

kų pasirodo žila moteriškė ir vėl pasislepia miško tankynėje, o

vėliau, kai atvažiavusysis kerta medžius, ji aimanuoja, dejuoja,
verkia...“, „Ir stengiasi ūkininkai advento metu nei mažiausio ža-
barėlio nepajudinti, tuo labiau nekirsti didelių medžių. Malkos,
advente kirstos, labai smarkiai dega, bet užtat kartais liepsna su
baisiu trenksmu išeina per kaminą ir uždega sodybą. Iš advente
kirstų rąstų pastatytame trobesyje dažnai lankosi numirėliai, ir
šiaip dvasios neduoda ramybės gyviesiems...“, „Taip pat pasako-
jama, jog advente medžių negalima kirsti ir dėl to, kad ateinančią
vasarą miškas pradeda blogai augti, medžiai pasidaro gumbuoti“.
Sakmėse per šventes kertančiam mišką žmogui nepažįstamas
žmogus pasisiūlo padėti ir užverčia ant kirtėjo medį / žmogų ve-
jasi vilkai; žmonės kerta mišką – juos varo šalin nepažįstamas
eigulys / lokys ir pan.
Tikėjimą miško dvasiomis XX a. pirmojoje pusėje paliudija
Dzūkijoje užrašytos maldelės: „Eidamas miškan, kad nepaklystai,
pamiškėj atsistojęs taip kalbėk: „Miškinėli samanieli, aš gyrelės
nekertu, aš lizdelių neplėšiu, aš paukštelių nemušu, man kelio
nepastok, many girioj nevadziok, namo grįščia nekliudzik“; „Ei-
damas miškan grybautų ar uogautų, kad pasisektų, reikia įėjus
miškan, į girios gelmę atsigręžus garsiai kalbėt: „Einu girion vuo-
gautų, ainu miškan grybautų. Pirma vuogelė miškinėliu, pirmas
grybelis samanėliu, kad po girių nevadziotų, kelio nepastotų“.
Prie pastarųjų (miško dvasių) priskirtinos ir XX a. išlikusios ta-
riamos mitinės būtybės (pvz., šilų Barbė), kuriomis gąsdinami
vaikai.
Miško, medžioklės dievybių naudai liudytų ir iki pat XX a.
pirmosios pusės išlikę tikėjimai, jog statybų metu reikia ką nors
paaukoti, po kertiniu akmeniu, pirmojo vainiko sujungime:
„Aukštadvario apylinkėse, pradedant statybą, po pamatais bū-
davo dedama auka žemei – duonos ir pinigų. Dusetiškiai dėdavo
puodą su Sekminių berželių pelenais, prie jų dar pridėdami ir kiek
pinigų“, „Naujai pirkiai pamatus dedant reikia po jais pakasti viš-
čiuko galvą ir ją pakasus taip kalbėti: „Sienoja globoja, imk globon
šiuos namus, globok mano drougį, mano vaikus, kas šitoj pirkioj
gims, kas joj gyvens, kad vargų nekentėtų, ligų nežinotų, nesirg-
tų, bėdų neturėtų. Sienoja globoja, išgirsk mani. Išklausyk, šituos
namuos savo globoj laikyk. Amen, amen, amen.“ Tai auka-atsipra-
šymas tiek žemės, tiek ir miško dievybių už nukirstus medžius.
Atskirai aptartinas T. Narbuto XIX a. paminėtos Medžiojmos
paveikslas, kuris, nors ir sukurtas paties T. Narbuto bei juo seku-
siųjų mitologų romantikų, vis dėlto laikytinas ankstesniųjų šal-
tinių (Ipatijaus metraštis, Malalos kronika, J. Lasickis, M. Preto-
rijus) bei XIX a. pabaigos – XX a. pradžios sakmėse pavaizduotų
mitinių personažų sekiniu.


liaciniams?

eufemiz-
mas

aptariamajai funkcinei grupei?

buose.
kas ir kt.).

leidykla, 2001.
leidykla, 2003.
Mintis, 1995.
nius: Mintis, 1997.


leidykla, 2010.
14.
Jaunimo,
meilės, vedybų,
likimo
Daugelis tautų turi meilės, vedybų ar bent vaisingumo dievy-

bes. Minėtini Babilono-Asirijos Ištarė, Egipto Izidė, graikų mito-
logijoje – Afroditė ir Erotas, kuriuos romėnai tapatino su Venera
ir Kupidonu (Amoru); skandinavams vaisingumo, meilės ir gro-
žio deivė yra Frėja. Falo pavidalu (arba falas yra dominuojantis
atributas) vaizduojami graikų dievas Priapas, skandinavų Freiras;
moterų dievybė Mokoš, kuri, galimas dalykas, rūpinosi iniciacijų,
vedybų, nuotakų vaisingumo reikalais, žinoma ir slavams.
14 lentelė. Jaunimo, meilės, vedybų, likimo dievybės
Teoni- Pirmą Veiklos Aukos turi- Galima

mas / kartą pa- sritis nys, tikslas; teonimo /
eufemiz- minėta kitos pastabos eufemizmo
mas kilmė
1. Pizius J. Lasic- Jaunimo, Aukoja jaunuo- Lie. pizė
(Pizio) kis (apie vedybų menė, rengda- „cunnus“
1582 m.) dievybė (?) masi nuotaką
lydėti pas jau-
nikį

Teoni- Pirmą Veiklos Aukos turi- Galima

mas / kartą pa- sritis nys, tikslas; teonimo /
eufemiz- minėta kitos pastabos eufemizmo
mas kilmė
2. Gondas J. Lasic- Merginų - Lie. ganda
(Gondu) kis (apie „išgąstis,
1582 m.) baimė, ne-
ganda“
3. Laima V. Martini- Lie. laimė
jus „likimo pa-
(1666 m.) lankumas,
sėkmė, pasi-
sekimas“
4. Gra- S. Daukan- „Deivė gra- Lie. gražus
žulė tas (XIX a. žybės“
vid.)
5. Milda T. Narbutas Meilės, Jotvingių
(XIX a. vid.) piršlybų miłdat „my-
deivė lėti“
J. Lasickio paminėtus dievus Gondu ir Pizio reikėtų laikyti

patikimais. Jų autentiškumo naudai liudija jau paminėtos kitų
tautų dievybės bei XVI a. – XX a. pradžios lietuvių tikėjimai, pa-
pročiai, tautosaka.
Ištekančių merginų bei vaikų susilaukusių jaunamarčių aukos
seniesiems dievams ir deivėms paliudytos ne tik J. Lasickio, bet
ir kituose rašytiniuose XVI–XVII a. šaltiniuose. Antai M. Preto-
rijus išsamiai aprašo Laimai skirtus aukojimus per kūdikio gimi-
mo ir krikštijimo apeigas.
Gausu erotinės simbolikos ir lietuvių liaudies papročiuose
bei tautosakoje. Minėtini jojančių ant šluotražio, pagaikščio,
pečšluostės raganų vaizdiniai sakmėse; įvairių aukų (juostelių,
skarelių, linų, rankšluosčių, marškinių) dėjimas ant akmenų,
laikomų suakmenėjusiomis nuotakomis, vestuvėmis, arba ant
pėduotų akmenų; vestuvių imitavimas „su gana nepadoriomis
viešai atliekamomis scenomis“ rytelninkų apeigose, tradicija
vestuvių pabaigoje gaminti piršlio iškamšą su smarkiai padi-
dintomis vyriškomis genitalijomis, padarytomis iš įvairių dar-
žovių – morkų, burokų, bulvių; erotiniai simboliai ir įvaizdžiai
liaudies dainose ir t. t.
Visa tai aiškinama tuo, jog „senovėje žmogui lytinis geidu-
lys (libido) dažnai nustelbdavo kitus geidulius ir instinktus“, jog
„žmonių ir žemės vaisingumas buvo stipriai susietas“, jog vieni
svarbiausių žmogaus ir šeimos siekių – vedybų partnerio paieška
ir noras susilaukti sveikų palikuonių. šitiems siekiams realizuoti
ir pasitelkiama visa „meilės magija“ įvairių kalendorinių švenčių
metu, vaisingumą skatinančios apeigos bei simboliai vestuvių,
gimtuvių, krikštynų papročiuose ir t. t.
Tad nieko stebėtino, jog tokiai svarbiai ir reikšmingai funk-
cijai atlikti dar ir XVI a. pabaigoje žemaičiai turėjo net dvi die-
vybes. Dviejų šios srities dievybių atsiradimą galėjo nulemti ir
kita priežastis. Antai B. Kerbelytė, analizavusi sakmių apie pieną
atimančių ir ant šluotos skraidančių raganų semantiką, pažymi,

jog „ritualus, kuriais buvo siekiama sėkmingų vedybų ar vaisin-

gos šeimos, vyrai ir moterys atlikdavo atskirai“.
Ta pati tradicija išliko ir įsitvirtinus krikščionybei. šeimą,
santuoką, seksualinius santykius globojusių dievybių vietą už-
ėmė, jų funkcijas perėmė šventieji globėjai. Norėdamos ištekėti
arba sužinoti, koks būsimojo vyro vardas, merginos kreipiasi į
šv. Andriejų; šv. Mikiforo, šv. Barboros ir šv. Ambraziejaus dieną
„pasninkauja ir meldžiasi“; šv. Kotrynos išvakarėse nevedusieji
prašo ir meldžiasi, kad jiems Viešpats Dievas teiktųsi duoti gerą
žmoną.
Negalinčios susilaukti vaikų moterys meldžiasi, aukoja žva-
kes ir juosteles, skiria votas šv. Antanui. A. Kriauzos liudijimu,
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje už dukters sveikatą, t. y. „kad
Dievas vaisių užlaikytų“, motina duodavo išmaldos elgetoms,
užprašydavo bažnyčioje šventas mišias, o prieš pirmąsias mėne-
sines nusivesdavo per švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėji-
mo šventę į bažnyčią ir, dukrai nežinant, už ją melsdavosi. Iki pat
XX a. vidurio išliko ir paprotys padėkoti už sėkmingą gimdymą.
Dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lazdijų rajono moterys, po
gimdymo eidamos įsivesdinti į bažnyčią, prie švč. Mergelės Ma-
rijos altoriaus padėdavo linų grįžtę, keletą kiaušinių, sviesto, o
XX a. viduryje aukodavo pinigų.

liaciniams?

eufemiz-
mas
4. Remdamiesi rašytiniais šaltiniais, tautosaka ir paskelb-

tais tyrinėjimais išsamiai charakterizuokite deivę Laimą
(funkcijos, vardai, aukos).
5. Plačiau aptarkite deivės Mildos autentiškumo problemą.

buose.


kas ir kt.).

leidykla, 2001.
leidykla, 2003.
Mintis, 1995.
nius: Mintis, 1997.
leidykla, 2010.
institutas, 2011.

15.
Namų, šeimos,
sveikatos,
santarvės
ši dievybių grupė bemaž pati gausiausia. Taip atsitiko dėl

kelių priežasčių: a) bent kelių dievų funkcijos rašytiniuose šal-
tiniuose tiksliai nenurodytos, tik pažymima, kad jie yra „žmo-
nių pagalbininkai“; b) dalies dievų funkcijos taip ir apibrėžtos –
„namų dievas“, „šeimynos dievas“, „žmogaus sargas“; c) šiai
funkcinei grupei priskirtos ir tos leksemos, kurios šaltinių au-
torių per klaidą laikomos teonimais / eufemizmais (Vblabicza,
Luibegeldae, šluotražis).
15 lentelė. Namų, šeimos, sveikatos, santarvės dievybės
Teoni- Pirmą kar- Veiklos Aukos turi- Galima teo-

mas / eu- tą pami- sritis nys, tikslas; nimo / eufe-
femizmas nėta kitos pasta- mizmo kilmė
bos
1. Aušautas Sūduvių Luošųjų, Pr. *auschaut
(Auschauts) knygelė ligotųjų ir „skolinti“, šaũt
(apie 1520– sveikųjų „šauti“, „nu-
1530 m.) dievas šauti“
bos
2. Klamalas J. Lasic- Žmonių 1) lie. *klamti /
kis (apie pagalbi- *klemti „suka-
1582 m.) ninkas binti, surakin-
ti, sugnybti“ ir
priesaga -alas;
2) lie.
*kalmal(i)s
„kaulas“ +
„malti“
3. Gyvatės, J. Lasic- Namų Lie. girnos
Pagirniai kis (apie dievai „įrankis grū-
(Dugnai) 1582 m.) dams malti“;
dugnas „indo
apačia“
4. Rūgutis, J. Strij- Raugintų Aukoja rai- Lie. rūgti, rau-
Raugų že- kovskis patiekalų bas vištytes, gas
mėpatis (1582 m.); dievas; alaus ąsotį
J. Lasic- alaus die-
kis (apie vas
1582 m.)
5. šeimos J. Strij- šeimynos Aukojami Lie. šeima
dievas kovskis dievas įvairių spal-
(1582 m.) vų gaidžiai ir
vištos
6. Gulbi J. Strij- Žmogaus Vyrai auko- Lie. gelbėk,
Dziewos kovskis sargas davo baltus dieve?
(1582 m.) romytus gai-
džius, mote-
rys – višteles


bos
7. Numėjai J. Lasic- Namų Lie. numiejas,
kis (apie dievai namiejas „tas,
1582 m.) kuris yra na-
muose, šeimos
narys“
8. Algis J. Lasic- Aukštųjų Lie. algti
kis (apie dievų pa- „šaukti“, algoti
1582 m.) siuntinys „rėkauti“
9. Derin- J. Lasic- Taikos Lie. derinti,
tojas kis (apie davėjas derėti „tartis,
1582 m.) sutartį daryti,
taikyti“
10. Ligy- J. Lasic- Santarvės Lie. lyginti
čius kis (apie saugotojas „derinti, tai-
1582 m.) kyti“
11. Miechu- J. Lasic- Dažų die- Sl. miech (rus.
tele kis (apie vybė мех „gyvulio
1582 m.) plaukai, kai-
lis“) ir lie. telė
„laumė“
12. Srutis J. Lasic- Dažų die- Lie. sruta „žo-
kis (apie vas lės sultys“
1582 m.)
13. Tiklis J. Lasic- Žmonių Lie. tiklus
kis (apie pagalbi- „ištikimas,
1582 m.) ninkas doras, garbin-
gas, taurus,
ramus“
14. Siriczius J. Lasic- Žmonių ?
kis (apie pagalbi-
1582 m.) ninkas
bos
15. Prigirs- J. Lasic- Nugirsta Lie. prigirsti,
titis kis (apie pašnibž- prigirsta, pri-
1582 m.) dom kal- girdo
bančiuo-
sius
16. šluo- J. Lasic- Žmonių Lie. šluotražis
tražis kis (apie pagalbi- „sena, sudilusi
1582 m.) ninkas šluota“
17. Vbla- J. Lasic- Rūpinasi Lie. ublas,
bicza kis (apie kiekvienu ubladė „ūkio
1582 m.) maldau- pastatas,
toju skirtas duonai
kepti“
18. Luibe- J. Lasic- Moterys Lie. luobas
geldae kis (apie kreipiasi „plona žievė,
1582 m.) lupena“ ir
gelda
19. Diewo- Lenkijos jė- Moterys au- Lie. dievas ir
gindiwe zuitų istorija koja gaidį gimdyti
(1619 m.)
20. Žalius M. Pretori- Nesantai- Lie. žala
(Zallus) jus (XVII a. kos dievas „nuostolis,
pab.) eibė, liga, ne-
galia, ginčas“
Aušauto etimologiją iš dalies paremtų gausybė įvairių XIX–

XX a. užrašytų tikėjimų, užkalbėjimų, kuriais liga nuvejama,
išvaroma į sausus medžius, gilius raistus, negyvenamas vietas;

atitolinama aprūkant įvairiomis žolelėmis; liga atsikratoma iš-

spaudžiant, iškratant, nupučiant, nušluostant ir t. t.
Tokios dievybės egzistavimą liudytų XVI–XX a. tautosaka, ti-
kėjimai, papročiai, kuriais siekiama užsitikrinti, išsaugoti, stip-
rinti savo ir šeimos narių sveikatą arba atvirkščiai – atsikratyti
ligų ir negalavimų. Prisimintinos čia visoje Lietuvoje itin populia-
rios maldelės į jauną mėnulį, ugnį, žemę prašant sveikatos. Svei-
katą visiems metams turėjo užtikrinti maudymasis svarbiausių
kalendorinių švenčių (Joninės, Velykos, Didysis ketvirtadienis)
metu. Grąžinti prarastą sveikatą, pašalinti negalavimus galė-
jo padėti maudymasis, prausimasis ypatinguose (dažniausiai iš
vakarų į rytus tekančiuose) šaltiniuose ar upėse, pasivoliojimas
ryto rasoje; lindimas pro ypatingų medžių keistai suaugusias ša-
kas, dvikamienių medžių tarpus, medžių dreves.
Daugelis tokių senųjų šventviečių ilgainiui buvo sukrikščio-
ninta, prikabinant prie medžio kryžių arba kokio šventojo statu-
lėlę, prie ligas gydančių šaltinių ir upelių taip pat radosi šventųjų
paveikslai ar statulėlės.
Su krikščionybe sveikatos prašoma švč. Mergelės Marijos,
šv. Antano, šv. Roko ir kitų šventųjų. Antai dar 1602–1603 m.
siaučiant epidemijai iš Vilniaus organizuota procesija prie stebu-
klingojo Maloningosios Dievo Motinos paveikslo Trakuose.
Įvairių šaltinių duomenimis, tokios procesijos prie minėto
paveikslo Trakuose, taip pat ir prie kitose parapijose esančių
švč. Mergelės Marijos paveikslų (pvz., šiluvoje, Pažaislyje, Že-
maičių Kalvarijoje ir kt.) vykdavo nuolat. XIX a. pabaigoje – XX a.
pirmojoje pusėje Žemaitijoje įkurta imitacinių Lurdų (Plungėje,
Palangoje, Kretingoje), kur ligoniai pagyja pavartoję šaltinio
vandens, melsdamiesi apsireiškimų vietoje arba procesijų metu
laiminant švenčiausiuoju.
Daugelis tyrinėtojų sutaria, jog rašytiniuose šaltiniuose mi-
nimi Pagirniai / Dugnai (taip pat ir Giuoitos) yra ne kas kita kaip
žalčiai, kurie svetimose kalbose greičiausiai nebuvo skiriami nuo
gyvačių.
Žalčiai senosios baltų religijos klestėjimo laikais buvo garbi-
nami kaip dievai arba kaip mediumai tarp žmonių ir aukščiau-
siųjų dievų pagrindinėse šventvietėse (žr. Patrimpas, Aušautas).
Įsigalint krikščionybei ir išgriovus senąsias šventvietes, žalčiai
garbinami namų aplinkoje ir tampa namų globėjais, gerovės,
santarvės, sveikatos garantais. Žalčių garbinimo pėdsakų išliko
mitinėje tautosakoje. Sakmėse teigiama, jog jei žmogus užmuša
žaltį – miršta šeimos nariai, krenta gyvuliai; jei žmogus užmu-
ša gyvatę – saulė verkia; jei žmogus degančiame miške išgelbsti
gyvačių karalių – gauna dovanų karaliaus karūną, kuri padaro
žmogų visa žinantį.
Aukojimo žalčiams (kaip namų dievybėms) pėdsakų galime
rasti XIX–XX a. vestuvių aprašuose. Pavyzdžiui, parvedliauta į
vyro namus nuotaka turėjo „apdovanoti“ rankšluosčiais arba

juostomis sodybos vartus, šulinį, krosnį, t. y. vietas, kuriose ga-

lėjo reziduoti namų dievai. Juolab kad žaltys tikėjimuose ir tau-
tosakoje dar siejamas ir su seksualiniu gyvenimu. Tai paliudyta
ir rašytiniuose šaltiniuose. S. Grunau rašė, jog moterys žalčių
melsdavusios, idant jie teiktųsi duoti vyrams jėgos vedybinėms
pareigoms atlikti.
Populiarus žaltys ir XIX–XX a. lietuvių liaudies mene. Jis
vaizduojamas ant darbo įrankių: verpsčių, prieverpsčių, baldų,
ant apeiginių indų, medinių ir geležinių kryžių, juostų ornamen-
tuose.
Dėl krikščionybės įtakos žalčiai (kaip ir kitos senosios hie-
rofanijos) sudemoninami, laikomi kenkėjais. šis procesas itin
gerai pastebimas iš XIX–XX a. užrašytų sakmių, tikėjimų, sapnų
aiškinimų, keiksmų. Keikiamasi „žalčio išpera, žalčio pūga“. Sak-
mėse žmogus mato, jog žalčiai žinda iš karvių pieną. Teigiama,
jog sapnuoti keliu šliaužiantį žaltį reiškia kliūtis, kurių nepavyks
išvengti; žaltys namuose – sutuoktinio klasta, daug žalčių – liga;
besiraitantis žaltys pranašauja nuostolius; prie lovos ar namų
šliaužiantis žaltys pranašauja kalėjimą ar kitokius blogus įvy-
kius; užmušti sapne žaltį – priešą nuginkluosi ir jį nugalėsi.
Su aukojimais šeimos dievui galėtų būti sietinas ir paprotys
per krikštynas kirsti gaidžiui galvą arba užkasti žemėn visą gaidį
(vištą): jei kurioje šeimoje vaikai dažnai miršta, tai gimstant kū-
dikiui reikia nukirsti gaidžiui galvą, o vežant krikštyti tą gaidžio
galvą nunešti ant kapų ir pakasti, tai nebemirs; kai gimsta mer-
gaitė, tai reikia užkasti žemėn gyvą vištą, o jei berniukas – gaidį,
tada vaikai augs sveiki. Dar XX a. pradžioje Valkininkų apylin-
kėse būta papročio krikštynų metu sugauti juodą gaidį ir juodą
vištą ir padėjus ant slenksčio kirviu nukirsti galvas taip, kad jos
nukristų vienoje slenksčio pusėje, o kūnai liktų kitoje.
Gaidžių ir vištų aukojimo tolimu atspindžiu, matyt, būtų ga-
lima laikyti ir XIX–XX a. išlikusius vedybinius būrimus iš vištos
ar gaidžio elgesio Kūčių, Kalėdų, Naujųjų metų tarpušventyje;
vištavimo ir gaidžio valgymo paprotį vestuvėse bei paprotį, pa-
stačius naują namą, į vidų pirma įleisti gaidį, o vėliau – dovanoti
įkurtuvių proga gaidį ir vištą.
Gulbi Dziewos galime suprasti arba kaip senosios religijos rea-
liją, kiekvieno žmogaus dvasią globėją, arba kaip krikščioniškojo
Angelo Sargo perdirbinį. Pirmąją versiją paremtų babiloniečiams
ir kai kurioms Sibiro tautoms žinomos dvasios globėjos arba as-
meniniai dievai. Toks Gulbės globėjos (galbūt kaip mirusio pro-
tėvio) vaizdinys galėjo atsirasti iš tikėjimo, jog po mirties vėlė
paukščio pavidalu keliauja į dausas. Prisimintina, kad Gulbino
(kitaip – šiaurės kryžiaus) žvaigždynas yra viena ryškiausių
Paukščių Tako dalių. Abejones dėl šio dievo autentiškumo iš-
sklaidė V. Ališausko atrastas ir paskelbtas iki tol nežinomas šalti-
nis – Lenkijos jėzuitų istorijos (1619 m.) fragmentas.

J. Lasickio paminėtas Numeias nelaikytinas teonimu, o tik

bendriniu žodžiu, tinkančiu bet kuriai namuose gyvenančiai die-
vybei apibūdinti. Forma numėjis „kas visada būna namie“ gerai
žinoma žemaičiams ir kildintina iš numas – seniausio gyvenamo-
jo trobesio pavadinimo. Vėliau numu dar vadinta didelė, skersai
namą einanti priemenė dviejų galų gyvenamajame pastate.
Pagal nusakytas funkcijas lietuvių Algiui bent iš dalies arti-
mas egiptiečių Anubis, graikų – Hermis, romėnų – Merkurijus.
Sunku pasakyti, ar yra koks nors ryšys tarp dievų pasiuntinio
arba šauklio Algio etimologijos ir įvairiose šeimos bei kalendori-
nėse šventėse žinomo papročio šūkauti ar kitaip kelti triukšmą.
Iki šiol šis paprotys labiau aiškinamas kaip patikimas būdas nu-
vaikyti piktąsias dvasias. Tačiau galime įtarti, jog galinčios pa-
kenkti jėgos yra neutralizuojamos prisišaukiant (algojant) die-
vus globėjus.
Apie kai kurias J. Lasickio XVI a. pabaigoje paminėtas dievy-
bes (pvz., Derintojas, Ligyčius, Tiklis, Siryčius) informacija yra
gana fragmentiška. Dažniausiai nurodoma, jog šie dievai yra
žmonių pagalbininkai. Nors pirmųjų trijų čia paminėtų dievybių
vardus ir įmanoma sieti su lietuvių derinti, lyginti, tiklus, labiau
tikėtina, jog tai eufemizmai.
Tiek Sručio, tiek ir Miechutėlės autentiškumas įmanomas,
nes Lietuvoje gamtiniais dažais dažytų audinių fragmentų ran-
dama jau iš III–IV a. Taip dažyti linai, vilna, oda, kailiai. Nuo seno
žinoma, kad ąžuolo žievė nudažo ruda arba gelsvai pilka, beržo
lapai – gelsvai žalia, dilgėlės šaknys – geltona, baltojo gluosnio
žievė – ruda, juodalksnio žievė – rausvai geltona, klevo lapai –
juoda, putino uogos – tamsiai raudona, rūgštynės – žalia spalvo-
mis. Įvairių atspalvių galima išgauti minėtų augalus sumaišant.
Beje, augalų sultimis ar nuovirais moterys dažydavo ir plaukus.
Antai dilgėlių sultys plaukus stipriai patamsina, o ajero lapai ar
šakniastiebiai, ramunėlių žolė ar žiedai – pašviesina.
Dievas ir artojas. Bitininkystės muziejus Stripeikiuose.

R. Balsio nuotr.


liaciniams?

eufemiz-
mas
4. Palyginkite ir detaliau aptarkite J. Strijkovskio paminėtą

Gulbi Dziewos ir Lenkijos jėzuitų istorijoje (1619 m.) ap-
rašytą Galb Dewe.
5. Kodėl šiai funkcinei grupei gali būti priskiriama Diewo-
gindiwe?

buose.
kas ir kt.).

leidykla, 2001.
leidykla, 2003.


Mintis, 1995.
nius: Mintis, 1997.
nius: Aidai, 2012, p. 95–102.
leidykla, 2010.
institutas, 2011.
Laima. Dūkštų ąžuolynas. R. Balsio nuotr.

Dievas, Perkūnas, Velnias. Medžio drožėjas Gintautas Akstinas
(Druskininkai). R. Balsio nuotr.
III.
baigiamosios
užduotys
Perkūnas, Vaiva ir Straublys. Ipolitas Užkurnys,

Dainavos parkas (netoli Alytaus)
1. Išsamiai charakterizuokite X dievybę (siūloma laikytis to-
kios schemos: 1) rašytinių šaltinių apžvalga, atkreipiant
dėmesį ir į šaltinių pobūdį, t. y. jų parašymo laiką, auto-
rius, galimas kompiliacijas ir t. t.; 2) galima teonimo / eu-
femizmo kilmė; 3) dievybės funkcijos; 4) pagrindiniai šiai
dievybei skirti ritualai; 5) paplitimo arealas; 6) ryšiai su
kitais baltų ar kitų tautų dievais bei krikščioniškąja tradi-
cija; 7) dievybei skirtų apeigų pėdsakai XIX–XX a. tauto-
sakoje, papročiuose, tikėjimuose).
2. Atskirai aptarkite kiekvieną funkcinę dievų, deivių, miti-

nių būtybių grupę. Kiek chronologinis dievybių išdėsty-
mas grupėje iliustruoja, atitinka senųjų dievų ir jų galių
nuosmukio pagrindinius etapus?
3. Pasvarstykite, kodėl lietuviai ir prūsai garbino būtent to-

kius (žr. funkcines grupes) dievus. Kaip to laikotarpio pa-
saulėjauta, pasaulėžiūra siejasi su materialine šio krašto
kultūra?
4. Pagrįskite / paneikite M. Jučo teiginį: „...lietuvių pagonių

tikėjimas buvo dangaus kūnų, gamtos reiškinių ir dvasių
kulto apraiška. <...> Pagonių religija buvo animistinė, t. y.

176 PAG ON I ŠKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA
pagrįsta gyvosios ir negyvosios gamtos sudvasinimu“

(žr. Krikščionybės kelias į Lietuvą. Vilnius, 2000, p. 19).
5. Kokie baltiškosios pagonybės požymiai regimi ritualuo-

se, skirtuose seniesiems dievams? Išvardykite šiuos po-
žymius ir pateikite pavyzdžių.
6. Plačiau aptarkite aukų seniesiems dievams turinį (kas,

kada ir kaip aukojama).
Siūlome aplankyti 
Pagonių dievų skulptūrų muziejus Naisiuose. Šiaulių rajonas.
Prieiga per internetą: http://www.zemaitijospaveldas.eu/lt/left/kultura-1/
naisiai-kulturos-zidinys/pagoniu-dievu-muziejus/
Bubilas. R. Sūdžius. Vandenis. T. Averka.

Vilkų kampo piliakalnis. Šilutės rajonas. Skulptūrų parkas „Vėjų uostas“ Mo-
Prieiga per internetą: http://www.vipt.lt/ lėtuose. Prieiga per internetą: http://
cms/app?service=external/ComGalleryAl www.lietuvostautodaile.lt/_sites/tau-
bum&sp=2186&sp=9367 todaile/media/pdf/moltai2.pdf
Žaltės slėnis Punios šile. Alytaus rajonas.
Prieiga per internetą: http://www.valstybiniaimiskai.lt/lt/RekreaciniaiObjektai/
Alytausmiskuuredija/Puslapiai/%C5%BDalt%C4%97ssl%C4%97nis.aspx
Austėja. Bitininkystės muziejus

Stripeikiuose. Ignalinos rajonas.
Prieiga per internetą: http://www.way2lit
huania.com/lt/keliones-lietuva/senovi-
nes-bitininkystes-muziejus
Bubilas. Bitininkystės muziejus

Stripeikiuose. Ignalinos rajonas.
Prieiga per internetą: http://www.
way2lithuania.com/lt/keliones-lietuva/
senovines-bitininkystes-muziejus
Dūkštų ąžuolynas. Vilniaus rajonas.
Prieiga per internetą: http://www.keliauk.info/
dukstu_mitologines_skulpturos.html
Bangpūtys. Baltų mitologijos parkas.

Kretingos rajonas.
Prieiga per internetą: http://baltuparkas.
webs.com/galerija
Kalvis (Teliavelis). Baltų mitologijos parkas.

Kretingos rajonas.
Prieiga per internetą: http://baltuparkas.
webs.com/galerija
Rimantas Balsys – daktaras (HP), Klaipėdos universiteto
Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, Baltų kalbotyros ir
etnologijos katedros profesorius, KU žurnalo „Res humanita-
riae“ vyriausiasis redaktorius.
Moksliniai interesai: etnologija, mitologija, folkloristika.
Adresas: Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda (darbo).
El. paštas: rimantas.balsys@ku.lt.
Rimantas Balsys – doctor, associated professor, Depart-

ment of Baltic linguistics and ethnology, Dean of the Faculty
of Humanities.
Scientific interests: ethnology, mythology, foklor.
Adress: Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda (office).
E-mail: rimantas.balsys@ku.lt.
Rimantas Balsys
PAGONIŠKOJO LIETUVIŲ IR PRŪSŲ
PANTEONO RAIDA
Redagavo Brigita Pranevičiūtė

Maketavo Danguolė Stepukonienė
Dailininkas Vilhelmas Giedraitis
Klaipėda, 2014
2014 04 04. Apimtis 11 sąl. sp. l. Tiražas 500 egz.

Klaipėdos universitetas, Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda
Spausdino spaustuvė „Petro ofsetas“, Savanorių pr. 174D, 03153 Vilnius

2014 - Pagoniskojo - Lietuviu - Ir - Prusu - Panteono - Raida

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

2014 - Pagoniskojo - Lietuviu - Ir - Prusu - Panteono - Raida

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

Aprobuota Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų

Leidinio parengimas ir leidyba finansuoti iš ES projekto

© Rimantas Balsys, 2014

I. BENDROJI PAGONIšKOSIOS LIETUVIŲ

II. LIETUVIŲ IR PRŪSŲ DIEVAI, DEIVĖS,

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA 5

8. šviesos ir paros 107

III. BAIGIAMOSIOS UŽDUOTYS 173

Norint suprasti kurios nors tautos istoriją, papročius, tauto-

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA 7

šaltinių ir jų pobūdžio apžvalgai, mitologų rekonstruotų lietu-

Klasifikavimo kriterijai. Visuose tokio pobūdžio darbuose

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA 9

XV–XVII a. vykusią dievų kaitą, jų sinkretizmą, o sykiu pasekti ir

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA 11

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA 15

Lotynų kalboje pāgānus „kaimo, kaimiškas, kaimiečių, papras-

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA 17

muluotė: „Religija – išgyventas susitikimas su šventenybe (hie-

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA 19

Užduotys savarankiškam darbui

1. Pagrįskite / paneikite teiginį „pagonybė laikytina viena iš

1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA 21

14. Algirdas Julijus Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Su-

* Alkas – šventvietė, kulto ir aukojimo vieta.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA 23

* Auka – tai, kas aukojama dievams (daiktas, gyvulys, že-

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA 25

* Fetišizmas – vienas seniausių tikėjimų, kuris pagrįstas

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA 27

* Mitologema – lyginamosios religijotyros sąvoka, žymin-

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA 29

* Totemas (odžibvių k. ot-otem – jo giminė) – gyvūnas (re-

1. Naudodamiesi nurodyta literatūra, plačiau aptarkite ritu-

Referatų, pranešimų temos

1. Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedija. Sudary-

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA 31

1. Svarbiausias, reikšmingiausias šaltinis, teikiantis žinių

2. Pačios baltų kalbos. Ypač mitinę prasmę išlaikę idiomi-

3. Tautosaka. Pasakose, sakmėse, padavimuose, pasakoji-

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA 33

4. Kalendoriniai ir šeimos papročiai. Didžioji dalis tra-

6. Archeologiniai duomenys. Ikikrikščioniškojo laikotar-

1. Išsamiau aptarkite išvardytus šaltinius, kurie teikia žinių

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA 35

Referatų, pranešimų temos

1. X teonimo / eufemizmo pėdsakai frazeologijoje.

1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA 37

1. XIV a. pabaiga – XV a. pradžia. Po Lietuvos ir Žemai-

Perkūnas. Vytautas Ulevičius, 2007 m.

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA 39

Užduotys savarankiškam darbui

1. Išsamiai aptarkite kiekvieną nuosmukio etapą. Parinkite

Referatų, pranešimų temos

1. Religijų sinkretizmo pavyzdžiai M. Pretorijaus veikale.

1. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki

Lietuvių panteono rekonstrukcija. Bent kiek patikimes-

PAG ONI šKOJ O L IE T U V IŲ IR PRŪ S Ų PA N T E ON O R A I DA 41

ir Žvėrūnai (Жвороуне), kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliui

Šaltinis Data Teoni- Teoni- Teoni- Teoni-