I.

Jankauskienė
V.A.Mocartas

Operinė kūryba

„Idomenėjas , Kretos karalius” „Visos jos tokios“

„Tariamoji prastuolė” „Bastjenas ir Bastjenė”
„Figaro vedybos” „Pagrobimas iš Seralio“
„Don Žuanas” „Užburtoji fleita”

Svarbi kūrybos sritis. V.A.Mocartas yra operos reformatorius.

XVIII amžiaus pradžia – operos žanro krizės laikotarpis. Opera “išsigimė”. Įsiviešpatavo solistų
kultas. Muzika tarnavo tik gražiam solistų balsui, tuščiam virtuoziškumui. Dainininkai
piknaudžiavo, kėlė kaprizingus reikalavimus – vertė kompozitorius perrašinėti arijas,
pridėti melodines puošmenas, kadencijas. Opera prarado dramos ir muzikos
pusiausvyrą. XVIII amžiaus pradžioje gimė opera koncertas (“kostiumų koncertas”) ir
opera pasticcio (paštetas). Šių operų veiksmas rėmėsi “blizgančių“ arijų seka. Drama
operoje tapo statiška,”nebegyva”, jos vaidmuo visiškai sumenkinamas. O muzika buvo
tik tuščio virtuoziškumo, balso technikos bei grožio demonstravimas. Reikėjo operą
keisti, reformuoti. Tai padaryti norėjo daugelis XVIII amžiaus kompozitorių.
Tačau tikraisiais operos reformatoriais tapo K.V.Gliukas ( II operos reformatorius) ir
V.A.Mocartas ( III operos reformatorius). Jie yra žymiausi operų kūrėjai klasicizmo
epochoje.
K.V.Gliukas ir V.A.Mocartas ignoravo baroko puošnumą, efektingumą. Jie stengėsi sukurti
paprastą, tikrovišką muzikinį spektaklį – muzikinę dramą. K.V.Gliuko ir V.A.Mocarto
operinė reforma yra individuali, skirtinga:

✓ K.V.Gliukas ir V.A.Mocartas siekė muzikos ir dramos vienybės. Tačiau

K.V.Gliukas pirmenybę teikė dramai (“Prieš kurdamas operą, pamirštu, kad esu
kompozitorius”), o V.A.Mocartas – muzikai (“Poezija yra paklusni muzikos
tarnaitė”).

✓ K.V.Gliukas operas rašė pagal antikines legendas. V.A.Mocartas pirmasis

operoje panaudojo gyvenimiškus, tikroviškus siužetus. Jo operų herojai – jam
pačiam artimi žmonės. V.A.Mocartas operoje parodė ne tik kilmingus
personažus – aristokratus, antikinius herojus, bet ir tarnus, valstiečius ir t.t..

✓ K.V.Gliukas savo operose išryškino tik bendrą kūrinio idėją, mintį, dažniausiai
parodė gėrio ir blogio kovą. V.A.Mocartui šalia pagrindinės idėjos buvo svarbus
kiekvienas veikėjas. Jis pirmasis operoje pradėjo kurti veikėjų muzikines
charakteristikas. Kiekvienas veikėjas V.A.Mocarto operoje yra individualus,
”kiek Gėtė ar Šekspyras literatūroje, tiek Mocartas muzikoje, nusipelnė kuriant
veikėjų charakteristikas”.

✓ K.V.Gliukas žavėjosi operos seria (rimtosios) tradicijomis. V.A.Mocartas

pirmenybę teikė operai buffa (komiškai) ir zingšpyliui (vokiečių komiška opera,
kurioje vietoj rečitatyvų yra kalbiniai dialogai). O geriausių reformuotų
V.A.Mocarto operų neįmanoma priskirti nei vienam žanrui. Vienoje operoje jis
apjungė kelių žanrų tradicijas – komedija persipina su tragedija, realybė su

1
 I.Jankauskienė V.A.Mocartas

fantastika. Pavyzdžiui,”Don Žuaną” V.A.Mocartas vadino dramma giocoso

(“linksmoji drama”), o zingšpylį “Užburtoji fleita” – “opera – pasaka”.

V.A.Mocartas sukūrė ~20 operų (į šį skaičių įeina ir tetralizuotos serenados). Jo kūryboje

išskiriami trys operos žanrai: opera seria (rimtoji opera), opera buffa (komiškoji
opera) ir zingšpylis (vokiečių komiška opera, kurioje vietoj rečitatyvų yra kalbiniai
dialogai):

Operos seria - “Idomenėjas , Kretos karalius” ( Idomeneo, Re di Creta )

“Mielaširdingasis Titas” ( La Clemenza di Tito )
Operos buffa - “Figaro vedybos” ( Le Nozze di Figaro )
“Visos jos tokios” ( Cosi fan tutte )
“Tariamoji prastuolė” ( La Finta semplice ) ir kt..
Zingšpyliai - “Bastjenas ir Bastjenė” ( Bastien und Bastienne )
“Pagrobimas iš Seralio” ( Die Entfuhrung aus dem Serail )
“Užburtoji fleita” ( Die Zauberflote ) ir kt..
Dramma giocoso - “Don Žuanas” ( Don Giovanni ).

Kompozitorius pirmenybę teikė vokiečių zingšpyliui ir italų operai buffa. XVIII amžiaus operoje buffa
nusistovėjo šios tradicijos:
✓ išjuokiamos to meto visuomeninio gyvenimo ydos. Joms priešpastatoma meilės jėga,
apsukrumas, sveikas juokas.
✓ siužetas yra painus ir intriguojantis. Daug komiškų situacijų nesusipratimų,
persirenginėjimų.
✓ veiksmas vyksta vieną dieną – nuo ryto iki vakaro.
✓ struktūra – numerinė. 2 veiksmai išskaidomi į atskirus numerius: arijas, duetus,
tercetus ir kt. Numerius apjungia rečitatyvai secco ( sausieji rečitatyvai – artimi
šnekamajai kalbai, su klavesino pritarimu ).
V.A.Mocartas komišką operą praturtino, praplėtė jos skurdoką sampratą. Kompozitorius neapsiribojo vien
buitiniais siužetais, kuriuose daug didaktinių pamokymų, smerkiamos ydos ir šlovinamos
dorybės. Kompozitoriaus dėmesio centre - veikėjų psichologiniai pasauliai, jų muzikinės
charakteristikos. Taip V.A.Mocartas komišką operą psichologizavo, praturtino ją operos seria
bruožais.

V.A.Mocartą opera domino visą gyvenimą. Gyvendamas Italijoje, mažasis kompozitorius

susipažino su italų operų seria ir buffa tradicijomis, belkanto stiliumi. Vienoje klausėsi
reformuotos K.V.Gliuko operos “Alcestė”. Pats operas pradėjo kurti anksti, nuo 12
metų. Ne visos yra vienodai reikšmingos, tobulos. Ankstyvosios operos dar
nereformuotos (“Tariamoji prastuolė”,”Bastjenas ir Bastjenė”). 1781 metais
Miunchene pastatyta opera “Idomenėjas, Kretos karalius”. Tai operinės reformos
pradžia, pirmoji reformuota opera, priklauso operos seria žanrui.
Vienos laikotarpis vainikuoja V.A.Mocarto - operų kūrėjo laimėjimus. Reikšmingiausias
reformuotas operas sukūrė paskutiniais gyvenimo metais:
”Pagrobimas iš Seralio”,1782 metai;

2
 I.Jankauskienė V.A.Mocartas

“Figaro vedybos”, 1786 metai. Vienoje ši opera buvo sutikta gana šaltai, tačiau Prahoje ją lydėjo
triumfas. V.A.Mocartas gavo užsakymą Prahos teatrui sukurti kitą operą. Taip 1787
metais gimė “Don Žuanas” – aukščiausias operinės reformos pasiekimas.
”Visos jos tokios,1790 metai;
”Užburtoji fleita”,1791 metai – atskleidžia masonų idėjas, turinys simbolinis.

“FIGARO VEDYBOS”
LE NOZZE DI FIGARO
1786 METAI

2 VEIKSMŲ (4 PAVEIKSLŲ) OPERA

LIBRETO AUTORIUS LORENCAS DA PONTĖ

PAGRINDINIAI VEIKĖJAI

GRAFAS ALMAVIVA - baritonas

GRAFIANĖ ROZINA, jo žmona - sopranas
FIGARAS, grafo tarnas - baritonas
SIUZANA, grafienės kambarinė - sopranas
KERUBINAS, rūmų pažas - altas
MARSELINA, rūmų ūkvedė - mecosopranas
BARTOLAS, daktaras - bosas
DON BAZILIO, muzikos mokytojas - tenoras
Tarnai,valstiečiai ir kt..

VEIKSMO VIETA: XVIII amžiaus pabaiga. Ispanija. Sevilija.

Opera “Figaro vedybos” sukurta P.O.K.Bomaršė trilogijos “Beprotiška diena arba Figaro
vedybos” antrąją dalį:
Grafo Almavivos rūmai. Tarnai Figaras ir Siuzana ruošiasi vestuvėms. Jų vedyboms
priešinasi grafas ( jis susižavėjęs Siuzana), sena rūmų ūkvedė Marselina,
gydytojas Bartolas. Marselina turi raštelį su Figaro parašu, kuriame Figaras
pasižada grąžinti pinigus arba … ją vesti. Į šią istoriją įsimaišo jaunas rūmų
pažas Kerubinas, įsimylėjęs visas rūmų moteris. Užsimezga paini intriga –
veikėjai siunčia vienas kitam meilės laiškelius, persirenginėja ir t.t.. Operos
atomazga netikėta. Paaiškėja, kad Figaras yra Marselinos ir Bartolo sūnus.
Finalas optimistinis – Figaras laimi Siuzanos ranką. Opera baigaisi Figaro ir
Siuzanos vestuvėmis.

“Figaro vedybos” – opera buffa. Išjuokiamos visuomeninio gyvenimo ydos, keliamos socialinės
idėjos. Kaip tikras masonas, V.A.Mocartas niekino apgaulę, kvailumą, godumą, melą.
Jis išaukštino žmogaus gudrumą, garbę. Pagrindinis operos veikėjas ne grafas, o tarnas
Figaras. Jis sužlugdo savo šeimininiko planus. Figaras, o ne grafas, veda Siuzaną.
Pagrindinė operos idėja – tarno kova už savo orumą, už savo teisę į laimę.
3
 I.Jankauskienė V.A.Mocartas

V.A.Mocartas neapsiribojo komiškos operos tradicijomis. Jis pagilino operos buffa sampratą.
Didžiausias nuopelnas – veikėjų muzikinės charakteristikos. ”Figaro vedybų” herojai –
tai ne tipiški italų operos buffa “prototipai”. Kompozitorius savo veikėjams suteikė
tikroviškumo. Jie primena to meto Vienos miestelėnus. Tai gyvi žmonės, išsiskiriantys
vidinio pasaulio individualumu.
Ypač spalvingos pagrindinių veikėjų – tarnų Figaro ir Siuzanos muzikinės charakteristikos:
Figaras – gudrus, linksmas, energingas, mokantis pašiepti tarnas. V.A.Mocartas Figaro paveikslu
pašiepė žmonių ydas – kvailumą,melą,godumą ir kt..
Siuzana - švelni, lyriška, bet kartu gudri, koketuojanti mergina.Tai nėra tipiška operos buffa
herojė. Moteriškas žavumas, poetiškumas persipina su išradingumu, gudrumu.
Antraeiliai operos veikėjai daugiau apibūdinami vienpusiškai:
Grafienė Rozina - sielvartauja dėl vyro neištikimybės. Jos muzikinis portretas kupinas
susimąstymo ir liūdesio. Šie bruožai būdingi operai seria.
Kerubinas – poetiškas, bet naivus rūmų pažas. Savo vaikiška širdimi jis įsimylėjo visas rūmų
moteris. Muzikinė charakteristika kupina vidinės šilumos.
Grafas Almaviva,don Bazilio, Bartolas, Marselina - neigiami operos veikėjai,godūs ir šykštūs,
melagiai ir kvaili.

“Figaro vedybos” - numerinė opera, yra 2 veiksmų. Kiekvienas veiksmas išskaidomas į atskirus
numerius: arijas, duetus, tercetus ir didesnius ansamblius. Juos apjungia rečitatyvai
secco ( su klavesino pritarimu ). Rečitatyvai skatina veiksmą, o soliniai ir ansambliniai
numeriai išreiškia herojų jausmus. Kiekvienas veiksmas baigiasi išplėtotais finalais.
Operos siužetas painus, veikėjai nuolat susiduria. Dėl to yra svarbūs ansambliai: iš 28 operos
numerių 14 yra arijų ir kavatinų (pirmoji pagrindinio veikėjo arija ), 2 chorai ir net 12
ansamblių ( duetų, tercetų, sekstetų). Operos pradžia yra neįprasta. Vietoj arijų
apibūdinančių kilmingus personažus, netradiciškai skamba du Figaro ir Siuzanos
duetai, atskleidžiantys spalvingus šių herojų charakterius.
Naujai traktuojamos arijos. Iki V.A.Mocarto soliniai numeriai buvo rašomi tik kilmingiems
personažams. ”Figaro vedybose” išplėtotas arijas dainuoja ir grafas Almaviva, ir
grafienė Rozina, ir jų tarnai. Ypač išraiškingos yra Figaro arijos. Kieviena iš jų
atskleidžia skirtingus šio personažo charakterio bruožus.
“Figaro vedybos” prasideda uvertiūra (sonatos forma). Tematiškai su opera nesusijusi. Tačiau
džiugi, optimistinė nuotaika perteikia bendrą kūrinio idėją, primena gyvybingą, veržlų
Figaro muzikinį portretą. V.A.Mocartas uvertiūrą sukūrė parašęs visą operą – ji tarsi
viso kūrinio apibendrinimas.

I veiksmas, I paveikslas – tarnų kambarys: Figaras ir Siuzana ruošiasi savo vestuvėms. Žiūrovai
supažindinami su pagrindiniais veikėjais. Ypač dominuoja Figaro paveikslas. Be Figaro ir
Siuzanos duetų iškirtini du šio tarno soliniai numeriai:
Figaro kavatina - išreiškia Figaro pagiežą ir pyktį grafui, kuris simpatizuoja jo sužadėtinei bei Figaro arija
- jis juokiasi iš Kerubino, kad šiam teks eiti į kariuomenę, piešia būsimo karinio gyvenimo
vargus.
I veiksmas, II paveikslas - grafienės kambarys: Rozina pergyvena dėl vyro neištikimybės. Kerubinas ją
ramina. Ryškesni antraeilių veikėjų soliniai numeriai: Grafienės arija - perteikia jos
sielvartą,nerimą.
Kerubino romansas – tai meilės daina grafienei.

4
 I.Jankauskienė V.A.Mocartas

II veiksmas (2 paveikslų) - toliau plėtojami įvykiai, kuriamos intrigos (Figaro teismas, tėvų atpažinimo
scena …), atskleidžiami nauji pagrindinių veikėjų bruožai: Figaras arijoje abejoja Siuzana,
išreiškia savo sielvartą.
Siuzanos arija – iššaukia intrigą, persirengusi grafienės rūbais, ji erzina pavyduliaujantį Figarą. Muzika
poetiška, skaidri.

“DON ŽUANAS”
DON GIOVANNI
1787 METAI

2 VEIKSMŲ OPERA
LIBRETO AUTORIUS LORENCAS DA PONTĖ

PAGRINDINIAI VEIKĖJAI:

DON ŽUANAS - baritonas

LEPORELAS, jo tarnas - bosas
KOMANDORAS - bosas
DONA ANA, jo duktė - sopranas
DON OTAVIJAS, jos sužadėtinis - tenoras
DONA ELVYRA - sopranas
CERLINA - sopranas
MAZETAS, jos sužadėtinis - bosas
Valstiečiai, tarnai ir kt..

VEIKSMO VIETA: Viduramžiai. Ispanija. Sevilija.

Opera “Don Žuanas” sukurta pagal senovinę ispanų legendą apie riterį Don Žuaną:
Naktis. Komandoro sodas. Čia įvyksta dvikova tarp Don Žuano ir Komandoro, ginančio
savo dukters Donos Anos garbę. Dvikovoje Don Žuanas nukauna Komandorą ir
su savo tarnu Leporelu pabėga. Dona Ana ir jos sužadėtinis Don Otavijas
prisiekia žudikui atkeršyti. Toliau parodomi Don Žuano ir jo tarno Leporelo
nuotykiai. Jų keršytojų būrys vis didėja. Don Žuanas ir Leporelas slepiasi
kapinėse. Pasigirsta Komandoro balsas, kuris perspėja Don Žuaną, kad už visas
nuodėmes teks sumokėti. Don Žuanas tyčiojasi iš Komandoro, kviečia pas save
vakarienei. Operos atomazga – tragiška. Puotoje pasirodo Komandoro akmeninė
statula. Prie jos kojų Don Žuanas krenta negyvas…

“Don Žuanas” – didžiausias V.A.Mocarto operinės reformos pasiekimas. Šios operos neįmanoma
priskirti nei vienam tuo metu gyvavusiam žanrui. ”Don Žuane” V.A.Mocartas apjungė
kelių žanrų tradicijas – komedija persipina su tragedija, realybė su fantastika. Pats
kompozitorius ”Don Žuaną” vadino dramma giocoso (“linksmoji drama”). Tuo jis
pabrėžė, kad kūrinyje įkūnyti operų buffa, seria , muzikinės dramos charakteringi
bruožai. Didžiausias laimėjimas – veikėjų muzikinės charakteristikos. Kiekvieną
5
 I.Jankauskienė V.A.Mocartas

veikėją V.A.Mocartas charakterizavo individualiai, priklausomai nuo jo dramaturginės

funkcijos. Vieni personažai yra komiški atstovauja operą buffa, kiti – rimti, net
tragiški, primena operos seria herojus.

Tragiškiems, rimtiems veikėjams priklauso Dona Ana, Don Otavijas, Dona Elvyra, Komandoras.
Tai kovotojai už teisybę,už dorovę. Savo kilnumu jie primena operos seria personažus:

Komandoras – pareigos, griežtumo, moralinio atsakingumo simbolis. Tragiškųjų veikėjų tarpe

užima svarbiausią vietą. Komandoro paveikslu kompozitorius įprasmino pagrindinę
operos idėją – nedorybės negali likti nenubaustos. Komandoras – tai atpildo simbolis
Don Žuanui už jo nedorybes.
Komandoras operoje pasirodo dviem pavidalais: realus žmogus - operos introdukcijoje ir
akmeninė statula – II veiksmo finale. Tai vienintelis veikėjas, turintis operoje
leitmotyvą (nuolat pasikartojančią temą). Pirmą kartą Komandoro tema skamba
uvertiūros įžangoje. Vėliau, kaip mirties simbolis, Komandoro tema plėtojama II
veiksmo finale.
Dona Ana – išdidi, dora. Ji siekia arkeršyti Don Žuanui už tėvo mirtį.
Dona Elvyra - tai tiesos trokštanti moteris. Ji nori atkeršyti Don Žuanui už neištikimybę. Dona
Elvyra persekioja mylimąjį, atskleidžia jo begėdiškus poelgius.

Spalvingi komiškųjų veikėjų paveikslai: Leporelo, Mazeto, Cerlinos ir kt..

Leporelas - apsukrus, bet bailus Don Žuano tarnas. Tipiškas operos buffa personažas. Leporelo
arija introdukcijoje bei I veiksmo arija “su sąrašu” – ryškūs komiškos operos
pavyzdžiai. Introdukcijoje, laukdamas savo šeimininko prie Komandoro namų, jis
skundžiasi likimu. Arijoje “su sąrašu” Leporelas vardija Don Žuano meilužes, jas
charakterizuoja. Greitakalbė, rečitatyviniai motyvai, gyvas orkestro pritarimas suteikia
komiškumo.

Don Žuanas - sudėtingiausias operos personažas. V.A.Mocartas jį interpretavo netradiciškai,

suteikė psichologinio gilumo. Tai žmogus, be galo mylintis gyvenimą. Tačiau
gyvenimas jam - tai patrauklus žaidimas. Don Žuano nejaudina moralės klausimai,
visuose poelgiuose jis vadovaujasi savo norais. Tai niekšas, kuris moka apsimesti,
meilikauti. Smerkdamas Don Žuano moralę, V.A.Mocartas jį poetizavo - išaukštino jo
drąsą, linksmumą, parodė jo jaunatvišką žavesį, riteriškumą. Tačiau už begalinę laisvę
Don Žuanas privalo atsakyti, kaip kiekvienas žmogus atsako už viską, ką padarė
gyvendamas.
Don Žuano likimas – tai operos ašis.Visos intrigos, visi veikėjai sukoncentruoti aplink legendinį
riterį.Tai spalvingiausias veikėjas. Don Žuano neįmanoma priskirti kuriai nors veikėjų
grupei. Jo paveiksle apjungiamos tiek operos seria, tiek operos buffa tradicijos.
Priklausomai nuo sitaucijos, išryškėja Don Žuano komiški ar, priešingai, rimti,
tragiški bruožai.

“Don Žuanas” – numerinė opera, 2 veiksmų. Numerinė struktūra persipina su ištisiniu vystymu,
kuriamos didelės, laisvos formos scenos.
Opera prasideda išplėtota uvertiūra (sonatos forma su įžanga). Muzikos istorijoje pirmą kartą
“Don Žuano” uvertiūra tematiškai susiejama su opera. Ankščiau uvertiūros
pertaikdavo tik bendra operos nuotaiką. Įžangoje skambanti Komandoro tema vėliau
plėtojama II veiksmo finale. Prasmę įgauna net tonacijos.Komandorą
6
 I.Jankauskienė V.A.Mocartas

charakterizuojantis d-moll’is operos eigoje pamažu išstumia Don Žuano B-dur ir

D-dur tonacijas.

“Don Žuano” premjera įvyko 1787 metais Prahos operos teatre, praėjus penkiems mėnesiams po
tėvo Leopoldo mirties. Premjeroje dirigavo pats V.A.Mocartas. Manoma, kad operoje
V.A.Mocartas vaizduoja savo šeimos dramą: jis prisipažįsta esąs apgailėtinas, koks
buvo tėvo akyse, jaučiasi kaltas, kad nepateisino jo lūkesčių, tačiau kartu su Don
Žuanu pasipriešina ir leidžiasi nubaudžiamas.

REKVIEM
REQUIEM
1791 METAI

Rekviem – tai gedulingos mišios arba mišios už mirusius. Renesanso epochoje (XV
amžius) gimė kaip polifoninis kūrinys chorui a cappela, buvo atliekamas bažnytinių
apeigų metu. Ilgainiui susiformavo koncertinis Rekviem. Jis buvo skirtas solistams,
chorui ir orkestrui.Vienas ryškiausių koncertinių Rekviem yra V.A.Mocarto.

Rekviem – tai paskutinis V.A.Mocarto kūrinys, kuris vainikuoja kūrybą, apibendrina

kompozitoriaus pasaulėjautą. Rekviem muzikos pasaulis turtingas ir gilus, gimęs iš
kūrėjo sielvarto. Kompozitorius kalba apie žmogaus dvasinius idealus, įprasmina
žmogaus likimo neišvengiamumą, apmąsto būties ir mirties santykį. Pagrindinė
tonacija d-moll nuspalvina visą ciklą niūriomis spalvomis, tuo išskirdama jį iš kitų
kūrinių. Aistra, dramatizmas persipina su subtilumu, skauską apgaubia ramybė.
1791 metų liepą turtingas grafas Valzegas užsakė parašyti Rekviem. Rugsėjo mėnesį
kompozitorius rašė Lorencui da Pontei: “Mano galovje sukasi painios mintys. Negaliu
pamiršti nepažįstamojo, jis stovi mano akyse – prašantis, persekiojantis,
reikalaujantis… Aš jaučiu mano valanda atėjo, einu į mirtį, sutiksiu ją ankščiau nei
būčiau galėjęs pasidžiaugti savo talentu. Gyvenimas toks gražus… Baigiu, nes manęs
laukia gedulinga giesmė…” Dėl kompozitoriaus mirties Rekviem liko nebaigtas. Jį
užbaigė V.A.Mocarto mokinys, austrų kompozitorius ir dirigentas F.Ziusmajeris
(F.Sussmayer, 1766 – 1806). Pastarojo kompozitoriaus vaidmuo gana kuklus: pagal
išlikusius eskizus jis tik instrumentavo ir redagavo kai kuriuos numerius, manoma, kad
sukūrė tris paskutines dalis: Sanctus, Benedictus ir Agnus Dei.

Rekviem – tai 12 dalių kūrinys, parašytas tradiciniu mišių tekstu lotynų kalba.
Skirtas solistams, chorui ir orkestrui. Visos atlikėjų grupės yra reikšmingos,
individualios. Tačiau pirmenybė teikiama chorui – net 9 dalys parašytos chorui su
orkestru, o trys solistų ansambliui. Kompozitorius meistriškai apjungė du muzikos
stilius – polifoniją ir homofoniją. Daugelis ciklo dalių mišraus stiliaus. Kūrinyje yra
trys fugos, kurios byloja apie V.A.Mocarto – polifonisto meistriškumą.

Requiem aeterna (“Amžiną atilsį”) – skausmo, tragedijos išraiška. Dalies kulminacija – dvitemė fuga Kyrie
eleison, skirta chorui ir orkestrui.
7
 I.Jankauskienė V.A.Mocartas

Dies irae (“Dieną rūsčią) - įkūnija paskutinio teismo paveikslą. Karaliauja mirties įvaizdis, parašyta chorui
ir orkestrui. Vienas tragiškiausių V.A.Mocarto kūrybos puslapių.

Tuba mirum (“Stebuklingas trimitas”) – simbolizuoja viešpaties – teisėjo pasirodymą, atlieka 4 solistai ir
orkestras.

Lacrymosa (“Ašaringoji”) –viso kūrinio lyrinė kulminacija, paskutinis žmogaus žodis gyvenimui. Skausmas,
lūdesys persipina su nuoširdumu, taurumu. Tai vienas populiariausių chorinės muzikos
pavyzdžių.

Simfoninė kūryba

Svarbi kūrybos sritis. Muzikos istorijoje reikšmingi V.A.Mocarto simfonisto ieškojimai. Orkestrui
rašė įvairių žanrų muziką:

Serenados, divertismentai, kasacijos – XVIII amžiaus pramoginės muzikos kūriniai, dažniausiai

šokinio pobūdžio. Jie skambėdavo dvaruose, rūmuose, gryname ore – kieme ar sode
vakarėjant. Tai saulėtojo V.A.Mocarto kūrybos puslapiai. Šiuose kūriniuose
kompozitorius pirmenybę teikia žaismingumui, gracijai. Vienas populiariausių šio žanro
kūrinių yra “Mažoji nakties muzika” (Eine kleine Nacht musik), dar kitaip vadinama
“Mažoji nakties serenada”. Serenados ištakos – viduramžių epochos trubadūrų vakarinės
dainos. XVIII amžiuje gimė instrumentinės serenados. V.A.Mocartas populiarino,
tobulino šį žanrą. Dažnai įvardinamas kaip instrumentinės serenados puoselėtojas.
Gyvendamas Vienoje, kai kurias serenadas perdirbo į simfonijas. Pavyzdžiui, “Hafnerio
serenadų” patobulintas variantas yra Hafnerio simfonija Nr.25.

Simfonijos – sudėtingiausi V.A.Mocarto kūriniai orkestrui. Jų parašė ~ 50. Simfonijas kūrė visą
gyvenimą. Pirmoji gimė prieš pat devintąjį gimtadienį. Daugiausiai simfonijų parašė
gyvendamas Zalcburge ( virš 30 ). Ankstyvosios simfonijos – tai tobulėjančios jaunystės
kūriniai. Jos yra skaidrios ir optimistinės, grakščios ir šviesios. Savo charakteriu artimos
serenadoms ir divertismentams.
V.A.Mocarto simfonisto kelią vainikuoja Vienos laikotarpis, o ypač 1788 metų vasara. Per šešias
savaites kompozitorius sukūrė tris iškiliausius savo kūrinius:
Simfoniją Nr.39 Es – dur (K. 543)
Simfoniją Nr.40 g - moll (K. 550)
Simfoniją Nr.41 C - dur “Jupiterio” (K. 551)
Šie kūriniai tokie pat riekšmingi kaip J.Haidno “Londono simfonijos”. Kai kurie iš jų galėjo net
tapti pavyzdžiu vyresniajam kompozitoriui. Įdomu palyginti: geriausios J.Haidno
“Londono simfonijos” sukurtos 1791- 1795 metais, o reikšmingiausios V.A.Mocarto
simfonijos - 1788 metais, t.y. keleriais metais ankščiau.

Vienoje, subrendęs kaip kūrėjas, V.A.Mocartas į simfonijos žanrą žiūrėjo kur kas giliau.
V.A.Mocartui simfonija – tai rimtosios muzikos žanras, kuris įkūnija ir atskleidžia
sudėtingas, subjektyvias autoriaus mintis. J.Haidną domino išorinis pasaulis, buitiniai
vaizdai. Tiek J.Haidno, tiek V.A.Mocarto simfonijų dalys yra kontrastingos. Tačiau
8
 I.Jankauskienė V.A.Mocartas

V.A.Mocarto vėlyvose simfonijose kontrastingas dalis vienija bendra nuotaika.

Vėlyvosios J.Haidno simfonijos yra panašios. V.A.Mocarto geriausios simfonijos labai
individualios. Pavyzdžiui:
Simfonija Nr.39 Es – dur atskleidžia šviesias, žaismingas kompozitoriaus mintis.
Simfonijos Nr.40 g – moll muzikos pasaulis yra lyrinis, dramatinis.
Simfonija Nr.41 C–dur “Jupiterio” yra didinga, net monumentali ar herojiška. Neveltui jai
pavadinimą sugalvojo amžininkai, o konkrečiai anglų leidėjai.

V.A.Mocarto vėlyvųjų simfonijų patirtį toliau puoselės trečiasis Vienos klasikas L.Bethovenas. Jo
kūryboje susiformuos naujas simfonijos žanras – “simfonija – instrumentinė drama”.
Tai sudėtingi simfoniniai kūriniai, labai individualūs, kiekvienas vieningas savo
užmanymu, idėja.

Simfonija Nr.40 g – moll,

1788 metai

Drąsus V.A.Mocarto – simfonisto žingsnis. Kompozitorius netradiciškai pažvelgė į simfonijos žanro

galimybes. Pirmenybę teikė pačiai sudėtingiausiai formai – sonatos formai. Iš keturių net
trys dalys parašytos minėta forma. Visose dalyse įkūnijamas lyrinis, dramatinis muzikos
pasaulis. Kiekvieną kartą parodoma vis kitokia jo spalva.

I dalis ( sonatos forma ) – pagrindinės ir šalutinės partijų temos kontrastingos. Pagrindinė – daininga, kupina
polėkio, o šalutinė – rami, šviesi.
II dalis (sonatos forma ) – lėtas kūrinio centras. Šį kartą kompozitorius parodo naujas sonatos formos
galimybes. Temos nekontrastingos, bet giminingos. Jos “tarnauja” vienam tikslui – minties
ramybė, santūrumas.
III dalis ( 3 dalių forma ) – menuetas. Kompozitorius nutolo nuo menueto komponavimo tradicijų.
Amžininkus nustebino III dalies muzikos charakteris. Vietoj gracingo šokio čia pasigirsta
dramatinė muzika.
IV dalis ( sonatos forma ) – finalas. Apibendrina kūrinio idėją, intonaciškai giminingas I daliai. Išraiškinga
pagrindinės partijos tema – styginių piano persipina su orkestro tutti forte.

Simfonija Nr.41 C – dur “Jupiterio”,

1788 metai

Tai pats herojiškiausias V.A.Mocarto simfoninis kūrinys. Amžininkus stebino ne tik didingas
muzikos pasaulis, bet ir monumentali apimtis. Iki V.A.Mocarto niekas nebuvo parašęs
tokios ilgos ir sudėtingos simfonijos. Neveltui anglų leidėjai davė pavadinimą
“Jupiterio”.
Simfonija yra 4 dalių. Kompozitorius vėl pabrėžė savo nuolankumą sonatos formai. Visos dalys,
išskyrus menuetą ( III dalį ), parašytos sonatos forma.
9
 I.Jankauskienė V.A.Mocartas

Labai įspūdinga yra simfonijos IV dalis - finalas. Jis labiausiai savo nuotaika, forma atitinka kūrinio
pavadinimą. Finale sonatos forma persipina su triteme fuga. Dėl to simfonija dar kitaip
vadinama “su baigiamąja fuga”. 1782 metais Vienoje barono G.Sviteno namuose
V.A.Mocartas išgirdo pimą kartą J.S.Bacho “Fugos meną”, “Gerai temperuotą klavyrą”
ir kitus kūrinius. J.S.Bacho kūryba sužavėjo V.A.Mocartą ir jis vėlyvuosiuose kūriniuose
homofoniją neretai praturtino polifonija. Ryškiausias pavyzdys – “Jupiterio” simfonijos
finalas.

Opera, vokalinė muzika Muzika orkestrui, klavyrui

“Figaro vedybos” Koncertas klavyrui ir orkestrui Nr.23 A-dur

“Don Žuanas”

Simfonija Nr.39 Es-dur

Simfonija Nr.40 g-moll
Simfonija Nr.41 C-dur “Jupiterio”
“Užburtoji fleita”
Rekviem (nebaigtas)

Klavyrinė kūryba

Muzikos istorijoje V.A.Mocartas žinomas kaip talentingas atlikėjas. Kaip J.S.Bachui vargonai, taip
V.A.Mocartui klavyras buvo vienas iš mylimiausių instrumentų. Nuo pat vaikystės jis
garsėjo kaip puikus klavesinistas – virtuozas, improvizatorius. Keturių metų jau grojo
klavesinu, bandė kurti šiam instrumentui. Būdamas šešerių, kartu su savo vienuolikos
metų seserimi Marija Ana ( Nannerl ) išvyko į koncertinę kelionę po Vakarų Europą.
Kelionėse vaikus globojo, koncertus organizavo tėvas Leopoldas Mocartas. Gastrolės
tęsėsi daugiau nei trejus metus. Koncertus lydėjo triumfas. Muzikos gerbėjams mažasis
V.A.Mocartas buvo lyg stebuklas, legenda. Štai ką rašė 1763 metaisVokietijos miesto
Augsburgo laikraštis prieš Mocartų atvykimą :
“Tai didžiausias stebuklas visoje Vokietijoje ... Jei galite, įsivaizduokite vienuolikos metų
mergaitę, kuri groja pačias sunkiausias sonatas, tiksliausiai jas išpildydama ... Vien to pakaktų
nustebinti daugelį žmonių. Tačiau mes dar labiau nustembame, kai pamatome prie klavesino
sėdintį šešerių metų berniuką ir išgirstame, kaip jis ne tik tvirtai, visai ne vaikiškai, groja tas
pačias sonatas, trio ir koncertus, bet ir improvizuoja, kartais ištisas valandas. Arba be
pasirengimo, tiesiai iš natų, akompanuoja simfonijoms, arijoms, ir rečitatyvams ....”

V.A.Mocartas – naujo klavyrinio stiliaus kūrėjas. Kaip J.Haidnas, taip ir V.A.Mocartas

gyveno pereinamuoju laikotarpiu iš klavesino į fortepijono erą. Tačiau V.A.Mocartui
fortepijonas, jo specifika buvo artimesni nei H.Haidnui. Kurdamas klavyrui, jis nutolo
nuo galantinio stiliaus tradicijų. V.A.Mocarto klavyrinė muzika – tai tiltas, jungiantis
senąjį galantinį klavyrinį meną su naujuoju fortepijoniniu stiliumi. Būdingi
V.A.Mocarto klavyrinio stiliaus bruožai:

10
 I.Jankauskienė V.A.Mocartas

✓ Melodingumas, poetiškumas - kūrybos procese kompozitorius “privertė”

klavyrą dainuoti. Kaip naujovė skambėjo dainingumo ir “sauso”
virtuoziškumo, aštrios pirštų technikos derinys.

✓ Improvizacija - V.A.Mocartui kompozitoriui didelę įtaką turėjo jo atlikėjiški

gabumai, talentas improvizuoti. Improvizacine prigimtimi dvelkia fantazijos,
variacijos, sonatų, koncertų antrosios dalys. Tačiau V.A.Mocarto improvizacija
yra tiksli: svarbi kiekviena melodijos detalė, kiekvienas pasažas, štrichas, net
pauzė yra įprasminti.

✓ Išraiškos priemonių įvairovė - lyginant su amžininkais V.A.Mocarto

klavyrinis menas yra išraiškingesnis ir sudėtingesnis. Kompozitorius
subjektyvias mintis dažnai atskleidė savo mylimiausiam instrumentui. Dėl to
V.A.Mocarto klavyrinės muzikos pasaulis yra įvairus: žaismingumas, gracija
persipina su lyrika, poezija, net dramatizmu. Autorius dažnai sugretina
kontrastingas nuotaikas, kontrastą naudoja vienos temos ribose.
Sudėtingesnė yra harmonija. Muzikinės minties dėstymas neretai pagrįstas chromatizmais,
disonansų seka.
Pirmą kartą klavyrinės muzikos raidoje V.A.Mocartas panaudojo registrų
kontrastą .

V.A.Mocartas klavyrui sukūrė: 19 sonatų, 28 koncertus klavyrui ir orkestrui, 3 fantazijas,

3 rondo, apie 20 variacijų ir kt.. Reikšmongiausi pavyzdžiai yra sonatos ir koncertai.

19 klavyrinių sonatų: 28 koncertai klavyrui ir orkestrui:

Nr.8 a - moll (KV 310 ) Nr.20 d-moll ( KV 466 )
Nr.11 A – dur (KV 331 ) Nr.21 C-dur (KV 467)
Nr.14 c - moll (KV 457 ) Nr. 23 A-dur ( KV 488 )

Klavyrinės sonatos

Dauguma V.A.Mocarto kūrinių klavyrui yra susiję su jo atlikėjiška veikla. Sonatos buvo svarbi
koncertinio repertuaro dalis. Jas kūrė savo paties koncertams. Į sonatos žanrą
kompozitorius žiūrėjo giliai. V.A.Mocartui klavyrinė sonata - tai rimtosios muzikos
žanras, kuris įprasmina subjektyvias jo mintis. Stebina turtingas sonatų muzikos
pasaulis. Išskirtinis bruožas - melodingumas.
Didelis V.A.Mocarto laimėjimas - pastovi ir tiksli sonatų forma. Jo kūryboje įsitvirtino, galutinai
nusistovėjo sonatos 3 dalių struktūra:

ita) rma (su dviguba ekspozicija)

a) ma

reita) ma

11
 I.Jankauskienė V.A.Mocartas

onatos forma

Klavyrines sonatas rašė visą gyvenimą. Daugiausiai jų sukūrė gyvendamas Zalcburge ir

koncertuodamas svetur – net 13. Ankstyvose sonatose dar ryški vyresnių amžininkų,
ypač J.K.Bacho įtaka. Jos optimistinės, žaismingos, visos parašytos mažorinėse
tonacijose. Laikui bėgant, kompozitorius ieškojo naujų sprendimų. Pasirodė pirmoji
sonata parašyta minorinėje tonacijoje ( Nr.8 a – moll KV 310). Sunkausias Paryžiaus
metų išbandymas buvo motinos liga ir mirtis. Asmeninius išgyvenimus perteikė
Aštuntoje klavyrinėje sonatoje a-moll.
Sonata Nr.11 A – dur KV 331 - ypač drąsus tam laikmečiui kūrybinis bandymas: nei
viena dalis neparašyta sonatos forma. Sukurta 1778 metais Paryžiuje. Miesto įspūdžiai
inspiravo muzikos žaismingumą. Autoriui neprireikė konfliktiškos sonatos formos:

I dalis – Andante graciozo, variacijų forma. Variacijų tema yra prancūzų liaudies daina. Šešiose
variacijose ji įgauna naują charakterį, tačiau išlieka lengvai atpažįstama. Karaliauja lyrika.
II dalis – menuetas, 3 dalių forma.
III dalis – finalas, rondo forma. Dar kitaip vadinama turkų maršu. Pavadinimą apsprendė tempo
nuoroda Alla turca. Skamba gracinga, maršinio charakterio muzika.

Iš vėlyvųjų sonatų, sukurtų paskutiniais gyvenimo metais Vienoje, svarbiausia yra sonata
– fantazija Nr.14 c – moll. Parašyta 1784 – 1785 metais. Fantazija buvo sukurta metais
vėliau už sonatą ir tapo jos įžangine dalimi. Fantazijos ir sonatos derinys, jų vieningas
ciklas yra naujas ir drąsus V.A.Mocarto kūrybinis sprendimas.
Ciklo komponavimo maniera, dramatinės nuotaikos daugiau būdingos ne klavyriniui, bet
fortepijoniniui stiliui. Savo charakteriu kūrinys giminingas L.Bethoveno “Patetinei
sonatai”, galėjo būti jai pavyzdžiu.
Koncertai

V.A.Mocartas koncertus rašė įvairiems instrumentams, yra koncerto žanro puoselėtojas. Koncertas
susiformavo baroko epochoje. Pirmą koncertą smuikui sukūrė italas A.Vivaldis, o pirmą
koncertą klavyrui vokietis J.S.Bachas. Jų koncertai – tai trijų dalių kompozicijos
nedideliam styginių ansambliui su pagrindiniu instrumentu (principale). Taip tuo metu
vadino solistą. Solisto partija nebuvo savarankiška. Tai lyg jungiamoji grandis tarp
išplėtotų orkestro epizodų. Orkestro partijoje skambėjo svarbiausios temos. Klasicizmo
epochoje koncerto žanras toliau plėtojamas. Koncerto vystymui daug nusipelnė
V.A.Mocartas:

✓ Sureikšmino solisto partiją: ji yra sudėtinga ir individuali. I dalies pabaigoje

naudojo solisto kadenciją. Tai laisva improvizacija I dalies temomis. Kadencijų
neužrašinėjo, pateikė tik eskizus. V.A.Mocarto kadencijos įmantrios, puošnios,
neretai pagrįstos drąsia tam laikui technika.

✓ Koncertą „simfonizavo”: jį įtakojo sudėtingiausias instrumentinis žanras

simfonija. Daug kontrastų, muzikinės minties plėtotė turtinga.

12
 I.Jankauskienė V.A.Mocartas

✓ Įtvirtino 3 dalių klasikinio koncerto formą: sonatinis allegro su dviguba

ekspozicija ( orkestro ir solisto ), lėta, lyrinė vidurinė dalis ir virtuozinis finalas,
parašytas rondo ar rondo - sonatos forma.

V.A.Mocartas buvo ne tik puikus klavesinistas, bet ir smuikininkas. Koncertavo daugelyje Vakarų
Europos miestų. Išskirtini koncertai Italijoje. Ši šalis nuo seno garsėjo muzikos smuikui
tradicijomis. Italijoje pelnyti smuikininko virtuozo šlovę buvo nelengva. V.A.Mocartui
tai pavyko. 1770 metais po koncertinių kelionių jis grįžo į Zalcburgą. Arkivyskupo
rūmuose dirbo kapelmeisteriu, smuikininku. Privalėjo koncertuoti kaip smuikininkas
soliniuose rūmų koncertuose. Dėl to Zalcburge parašė daug muzikos smuikui. Svarbiausi
yra 6 koncertai smuikui ir orkestrui: pirmieji penki sukurti 1775 metais, o šeštasis –
1777 metais. Iš jų populiaresni yra Nr.3 G – dur ir Nr.5 A –dur.
Apsigyvenęs Vienoje, V.A.Mocartas smuiku daugiau nebegriežė. Laiškuose tėvas Leopoldas
apgailestavo, jog sūnus užmiršo smuiką. Jis tikėjo, kad V.A.Mocartas būtų tapęs vienu
geriausiu to meto Europos smuikininku. Vienoje kompozitorius pirmenybę teikė
klavyrui. Iš 28 koncertų klavyrui ir orkestrui net 17 buvo sukurti Vienoje. Daugelį jų
V.A.Mocartas parašė ketindamas pats skambinti koncertuose. Kol Vienoje V.A.Mocarto
populiarumas augo, jis per sezoną parašydavo po 3 – 4 koncertus, vėliau kūrybinei ir
atlikėjiškai šlovei smunkant, per metus sukūrė tik po vieną koncertą. Koncertai savo
nuotaika yra įvairūs: nuo gracingo, šviesaus iki dramatiško, net tragiško, niūraus.
Žymesni: Nr.20 d –moll, Nr.23 A – dur.
V.A.Mocartas parašė daug koncertų pučiamiesiems instrumentams. Taip juos populiarino, iškėlė
kaip koncertinius instrumentus. Sukūrė: 4 koncertus valtornai, 2 fleitai, 2 obojui, 2
klarnetui, 2 fagotui. Ypač svarbus yra koncertas klarnetui ir orkestrui A – dur, sukurtas
paskutiniais gyvenimo metais (1791).

Vienos publika V.A.Mocarto koncertus sutiko geriausiai. Pats kompozitorius apie šį žanrą rašė:
“…Tai aukso vidurys tarp to, kas per lengua, ir tarp to, kas per sudėtinga: jie tikrai puikūs,
malonūs ausiai, paprasti, bet ne lėkšti. Daugelis pasažų suteiks žinovams didelį malonumą, o
mažiau išprusę klausytojai pajus pasitenkinimą nė nesuprasdami kodėl”.

13
I.Jankauskienė V.A.Mocartas

14