Professional Documents
Culture Documents
Platonas Antrasis Ir Septintasis Laiškai
Platonas Antrasis Ir Septintasis Laiškai
Platonas Antrasis Ir Septintasis Laiškai
ANT RASIS IR
SEPTINTASIS
v
LAI SKAI
aidai
2005
UDK 1(38) Epistol& Platonic&
Pl-31 !I&VII
�- - --
PRATARMĖ l 6
ĮVADAS/ 7
PLATONAS. LAIŠKAI
ANTRASIS LAIŠKAS/ 63
SEPTINTASIS LAIŠKAS/ 69
KOMENTARAS
KOMENTARAS ANTRAJAM LAIŠKUI/ 103
KOMENTARAS SEPTINTAJAM LAIŠKUI/ 111
BIBLIOGRAFIJA/ 184
6
ĮVADAS
7
ĮVA D A S
8
ĮVA D A S
9
!VA D A S
10
ĮVA D A S
11
ĮVA D A S
12
ĮVA D A S
13
ĮVA D A S
14
l VA D A S
15
ĮVA D A S
16
!VA D A S
toriaus pavyzdį: Ed. Zeller, Philosophie der Griechen II, l, p. 894. Tekste pa
teikiamos šios nuorodos į Platono tekstus, kuriuose paliudijama teorinio
gyvenimo preferencija: Symp. 216a; Theat. l72c-l77b; Resp. I, 3 47c, VII,
516c, 519c, VI, 488a, 500b; Gorg. 464b, 513d; Apo!. 3le; Polit. 297e. Zel
leris tvirtina, kad, anot Platono, dalyvavimas valstybės gyvenime nebūtinas
filosofui, savo ruožtu siekiančiam gėrio. Politinė veikla gali būti priemonė
tokiems siekiams įgyvendinti\ tačiąu tikras filosofas gėrį pasieks ir be to. Tiesa,
17
ĮVA D A S
rūpintis bendru visiems gėriu - taip pat filosofo pareiga, tad dalyvaudamas
politikoje j is tarsi dalijasi tuo, ką įgijo pats vienas.
18
ĮVA D A S
19
ĮVA D A S
20
ĮVA D A S
21
ĮVA D A S
vienas kito atžvilgiu, ir tai leidžia (ar net verčia) kalbėti apie Plato
no pažiūrų kaitą. Jei Valstybeje susiduriame su filosofo rūpesčiu
įžvelgti visiškai nerealizuojamos idealybes bruožus, tai Įstatymuo
se skaidrėja Platano optimizmas dėl galimybės įgyvendinti racio
nalią santvarką ( ibid. , p. 1 84) . Kita vertus, septintajame laiške ne
atrasime jokios politinės sistemos apžvalgos, bet tik pasakoj imą
apie nesėkmingą mėginimą pritaikyti teisingą valdymą - t. y.
autobiografinę istoriją bei konkrečios autoriaus patirties štrichus.
Tad turinio organizacij os požiūriu dialogai nėra tapatūs laiškui.
Todėl tęsiant kalbą apie Platoną kaip aner politikos verta atsi
žvelgti ne tiek į konkrečius politinės filosofijos turinius, kuriuos
aptinkame dialoguose, bet veikiau į tai, ką išskyrėme Valstybes
svarstymuose apie Gėrį. Politinis Platano diskursas kyla iš etinių
svarstymų, o etikos ontologija savo ruožtu charakterizuojama for
maliomis metaforomis. Tai reiškia, kad mes negalime tiesioginę
prasmę turinčiais terminais papasakoti, „kas yra gėris Platanui",
bet tik pastebėti, „koks gėrio santykis pasaulio atžvilgiu" . Turint
omeny visa tai, kas paminėta, septintasis laiškas, bent akies kraš
teliu mums leidžiantis apčiuopti konkrečias filosofo patirties bei
etinio santykio gaires, tampa labai įdomus.
Laiškas prasideda žodžiais: „Platanas Diono namiškiams ir bi
čiuliams siunčia geriausius linkėjimus". Ž odis oikeios („namiškis")
pirmiausia reiškia tuos, kurie dalinasi tais pačiais namais ( oikos) ;
be to, juo galima nusakyti ir kitus itin artimus santykius. Tarkime,
3 5 0c šiuo žodžiu apibūdinami Akademij os aplinkos auklėtinių
ryšiai. Hetairoi („bičiuliai") , anot Novotny, yra tie, kuriuos jungia
bendrumas ne tik gyvenime, bet ir politinėse nuostatose (1930,
p . 1 43 ) . Isnardi Parente dar labiau išryškina draugystės ir politi
kos bendrumą, kuris graikams skambėjo šiame žodyje: anuo metu
hetairoi reiškė grupę žmonių, kurie, turėdami tuos pačius intere
sus, paklūsta vienam vadovui (2002, p. 2 1 5) . 324d Platanas pa
vadina Sokratą savo „mielu vyresniuoj u draugu" (philos), o kiek
22
ĮVA D A S
23
!VA D A S
24
ĮVA D A S
25
ĮVA D A S
gystės aukuras" yra kur kas daugiau nei mokslo institucij a - tai
namai, kuriuose mokinys tampa artimas mokytoj ui, o mokyto
j as mokiniui. Galbūt pernelyg daug patoso aidi Jaegerio frazėje
„Metaphysik der Paideia" - „auklėjimo metafizika" - (Paideia,
III, p. 1 1 ) , kuria jis apibūdina visą Platono mokymą ir gyvenimą.
Neveltui Isnardi Parente tokiame įvardij ime įžvelgia siekį „redu
kuoti Platono filosofiją į sistemą, net j ei sistemos architektūra
čia kyla ne iš natūralios koherencijos, bet iš anapus-loginio mo
mento, t. y. Lebensphilosophie dėka" ( 1 970, p. 1 93) . Iš tiesų, fi
losofijos ir politikos pradžios santykis kaip santykis su philos ir
hetairos nesiduoda perkalbamas sistemiškai . Lebensphilosophie
neteikia loginių argumentų, o intymumas negali būti prilygintas
teisingam teiginiui. Tokia etika, nuorodas į kurią aptinkame
septintojo laiško leksikoj e, yra pirmesnė už Jaegerio įžvelgiamą
etinių normų etiką. Š i etika - be teiginiais išreikštos normos tu
rinio. Vienintelis teiginys, į kurį galima būtų suvesti filosofijos ir
politikos pradžios situaciją, perfrazuojant paties Platono (33 1 e)
žodžius, galėtų skambėti taip: „susitik kitą kaip savą" . Tačiau tai
formali norma, nesuteikianti galimybių statyti moralės sistemos
architektūrinio statinio. Kita vertus, loginio argumento nebuvimas
dar savaime nereiškia filosofinės tiesos akivaizdumo netekimo.
Greičiau atvirkščiai, įtikinantis supratimas mus užklumpa kaip
tik tuomet, kai atsisakoma pastangos sistemiškai suniveliuoti
nehomogeniškas vieno ir to paties filosofo veiklos sritis, bet pabrė
žiama jų kontrastinė dermė. Tokį kontrasto principu paremtą
įtikinėjimą Gadameris įžvelgia Faidone. „Argumentai [apie sie
los nemirtingumą - K. S . ] patys savaime yra neįtikinantys, tačiau
Sokrato žmogiškas buvimas yra labiau įtikinantis - šio Sokrato
buvimas, t. y. to, kuris paskutinę savo gyvenimo dieną gana links
mai veda ir vadovauja šiam pokalbiui su savo draugais [ . . . ] ir ku
ris dienos pabaigoj e visiškai šaltakraujišku ir ramiu protu išgeria
nuodų taurę ir palieka savo draugus neparodydamas nė men-
26
!VA D A S
27
ĮVA D A S
28
ĮVA D A S
29
ĮVA D A S
4 Plg. , pvz, vokišką šios frazės vertimą: „Der Fragende muR doch dem
30
ĮVA D A S
31
ĮVA D A S
32
ĮVA D A S
33
!VA D A S
gumo patosas", in: Platonas, Faidonas, Vilnius, 1999, p. 14, išn. nr. 8. Taip
pat laiško komentarą ad locum.
6 Apie tai plačiau T. Aleknienė, „Paaiškinimai", in: Op. cit. p. 164;
taip pat tos pačios autorės „Mirties praktika": Senekos „Laiškai Lucilij ui" ir
graikų filosofija", in: Literatūra, Nr. 40 [3] , 1998, p. 61-86.
34
/ VA D A S
35
ĮVA D A S
Tačiau ką reiškia trinti, judant aukštyn ir žemyn? Kokia yra toj i fi
losofij a, kuri būtų nuolatinis intymaus socialumo praktikavimas
ir sykiu išlaikytų transcendencijos regėj imo siekį? Gyvenančio
mąstymo schemoj e reikalingi du poliai - mokinys ir mokytoj as, -
susieti vienakrypčiu ir turinius skaidančiu (trinančiu) aktyvumu.
Š is aktyvumas - tai dialektika. Ji kaip minties j udėj imo ir pras
mingo turinio išgryninimo procesas metodiškai atsiremia į du
taškus: hypothesis ir diairesis. Š itai puikiai išaiškino dar Paulius
Natorpas ir Julius Stenzelis7• Hipotezė - minties užuomazga, o
diairezė - trinantis išskyrimas ir išskirtinės žmogaus gebos -
skirtumų regėjimo kalbinė artikuliacija. „Ten, kur iš pradžių bū
ta vieneto, esama ir vieno, ir daugio, ir begalės" - sako Platonas
Filebe ( l 6d) . Ir atvirkščiai, daugis nėra beribis ir neišpuolantis į
nesusij usias dalis, tačiau grįžtantis į vienį dalių vienovės įžvalgos
dėka. Sokratas detaliai aprašo savo mąstymo strategiją: „Argi ne
taip reikia mąstyti apie kiekvieno daikto [prigimtį] : pirma, papras
tas jis ar daugiarūšis, mes norėtume, kad ir patys taptume meist
rais [įžvelgti šią perskyrą] , ir kitus padaryti tokius pat; paskui,
j eigu tai paprastas [daiktas] , reikia ištirti jo pajėgumą: ką ir kaip
pagal savo prigimtį jis gali paveikti ir, priešingai, kas ir kaip gali
paveikti jį; o j ei [tas daiktas] turi daug rūšių, tuomet, jas suskai
čiavus, būtina įžvelgti kiekvienos savybes - taip pat, kaip ir tuo
atvej u, kai daiktas yra paprastas: ką ir kaip kiekviena rūšis gali
pagal savąj ą prigimtį paveikti, taip pat kas ir kaip gali paveikti
7 Plg. : Srenzel, Zahl und Gestalt bei Platon und Aristoteles, Darmstadt,
36
l VA D A S
37
ĮVA D A S
38
ĮVA D A S
39
!VA D A S
40
!VA D A S
Ltd, 1 962; R. C. Cross, „Logos and Forms in Plato", Mind, 63, 1 954, p. 433-
450. Taip pat A. C. Lloyd, „Non-Discursive Thought - An Enigma of Greek
"
Philosophy", Aristotelian Society Proceedings, 70, 1 969- 1 970, p. 2 61-27 4.
41
ĮVA D A S
42
!VA D A S
43
ĮVA D A S
44
ĮVA D A S
45
ĮVA D A S
46
/VA D A S
47
ĮVA D A S
48
ĮVA D A S
neva koks nors daiktas gražus dėl ryškios spalvos, ar dėl formos,
ar dar kaip nors panašiai, nenoriu viso to žinoti, mat tokie dalykai
išmuša mane iš vėžių, ir be j okių gudrybių bei vingrybių, gal ir
žioplokai, galvoje turiu tik tai, kad gražiu daiktą padaro ne kas
kita, o vien grožis" (vert. Aleknienės, l OOc-d) . Iš pacituoto frag
mento susidaro įspūdis, jog turime reikalą su mokymu apie idė
jas. Tačiau bet koks kalbėjimas apie idealią plotmę susiduria su
komunikaciniais sunkumais: „ Č ia Sokratas turi omenyje, kad gro
žis negali būti suvestas į spalvą, formą ar ką nors panašaus" (Gon
zalez, p. 248) , todėl j is vengia tikslaus idėjos apibrėžimo. Adek
vatus santykis su eidų sritimi nesutelpa į jokį diskursą. Kennethas
Dorteris, nagrinėdamas Teaitetą, pastebi: „tai, ką mes žinome, ir
tai, kas mes esame, sutampa", todėl „išmintis, būdinga geram žmo
gui, yra nepropozicinė" (Dorter, p. 372-373) . Toks apibūdini
mas nurodo į nepaprastą artumą ir betarpiškumą tarp žinančio
jo ir žinomo dalyko. Tai, ką mes žinome, tampa mūsų savastimi,
mūsų imanencija, mumis pačiais. Platonui „didingiausių dalykų
žinojimas reikalauja vidinio atpažinimo, kuris yra neatsiejamas
nuo mūsų atsidavimo šiems dalykams" (Ibid, p. 373) . Sayre'as pa
brėžia, kad „nėra diskursyvaus pasikeitimo būdo, kuriuo galėtų
būti perduodamas filosofinis žinoj imas" (Sayre, p. 1 84) , išskyrus
praktinį metodą - nuolatinį bendravimą, buvimą sykiu svarbiau
sių dalykų dėlei. Jis atkreipia dėmesį ir į Faidre minimą mįslingą
diskursą, įrašytą žmogaus sielon, kurį pats Faidras apibūdina kaip
„išmanančio žmogaus gyvą ir turinčią sielą kalbą, kurios atvaizdu
teisėtai galima pavadinti užrašytąją [kalbą]" (276a) .
Tačiau septintasis laiškas, kaip galėjome įsitikinti, smerkia tik
rašymo prigimtį, bet ne pačią rašymo (o sykiu su ja ir skaitymo)
pastangą. Keturių tikrovės reprezentacijos formų išmanymas yra
būtinas, siekiant išbaigto absoliučios transcendencijos (penkto
jo dalyko) pažinimo (342e) . Kita vertus, rašyti pripažįstant rašto
autoritetą ir rašyti sąmoningai demaskuoj ant rašymo pastangos
49
ĮVA D A S
50 (
�
ĮVA D A S
51
ĮVA D A S
52
!VA D A S
visu savimi ir iš esmės, bei sykiu esu nuolatinėje šio žinojimo bū
senoje. Ž inojimas tampa manyje esančiu pasyviu aktyvumu, kurį
palaiko mano išgyventos ir su manimi sutampančios vidinės tem
poralinės struktūros . Mano žinojimas sutampa su mano vidinio
laiko pasyvumu. Tokio pobūdžio teorijos ir praktikos sintezę siū
lo medicinos mokslas ir, kaip pastebi Werneris Jaegeris, „nebu
vo atsitiktinumas, kad kurdamas savo etikos ir politikos mokslą,
Platonas naudojosi ne matematinio tipo ar spekuliatyvaus filo
sofinio žinojimo, bet medicinos modeliu" Qaeger, Paiedeia, b. III,
p. 1 9) . Regis, ir pats filosofas Sokrato lūpomis atsiriboj o nuo teo
rinio žinojimo absoliutumo, Apologijoje teigdamas, kad, nepai
sant Pitijos ištarmės, skelbiančios jį esant išmintingiausiu, j is nie
ko nežinąs nei dideliuose, nei mažuose dalykuoseJO. Š i Sokrato
pozicija yra „būdas padrąsinti pokalbio partnerį siekti tiesos, kad
šis pamanytų vykstąs kartu su Sokratu į atvertį vedančion kelio
nėn" (Gulley, 1 968, p. 68) . Filosofas, kuris siekia idealybės ir trans
cendencijos, privalo visų pirma „išsivalyti" nuo užmojo žmogiškos
komunikacijos priemonėmis pasiekti idealybę ir transcendenci
j ą. Tai, kas atrodo beprasmiškas ir nepasiekiamas tikslas, praside
da nuo savo nepajėgumo pripažinimo, nuo neigimo j udesio, nai
kinančio turinių atitikimo autoritetą. Tai tragiška ir nusižeminusi
pozicija, pozicija, kuri pabrėžia žmogaus baigtinumą ir jį kontemp
liuoja, į jį gilinasi ir iš jo semia prasmę. Kita vertus, tai išskirtinė
nuostata, kurios prasmė tampa akivaizdi tik ją priėmus, bet nie
kuomet - žvelgiant iš išorės. Melete thanatou - nuolatinis mirimas
10
Apoi. 21 b. Gana neįrikinamai atrodo Georgy Vlastos' o įrodinėjimai,
kad Sokratas kalba apie atsiribojimą nuo tam tikro pobūdžio žinojimo -
nuo to, kurį siūlo kasdienis gyvenimas - ir teigia rik tikrąjį teoriškai argu
mentuotą žinojimą (plg. „Socrates' Disavowal of Knowledge" in: Plato l.
Metaphysics and Epistemolog;y, ed. G. Fine, Oxford Universiry Press, 1999,
p. 64-92). Tokią poziciją galima būrų priimti rik ją praplėtus šiame tekste
jau aptarta, F. Gonzalezo pasiūlyta, neprapozicinio žinojimo teorija; tokiu
atveju tikrasis žinojimas būrų teiginiais neišreiškiamos prigimties.
53
ĮVA D A S
11
Plg. : Wilamowitz Moellendorff von U., Platon. Sein Leben und seine
Werke, Bd. I-II , Berlin, 1 95 9 . Pirmą kartą ši knyga pasirodė 1 9 1 9 m.
54
ĮVA D A S
iki šių dienų kaip tik ir bus tie, kuriuos atrinko Trasilas. Pažymė
tina, kad Antikoje Platono laiškų autentiškumas nebuvo kves
tionuojamas, j uo visiškai tikėta. Tokia situacij a išsilaikė maždaug
iki penktojo amžiaus. Pirmuoj u iš viso korpuso buvo suabej ota
tryliktuoju laišku ir j is jau anksti buvo atmestas kaip neautentiš
kas. Marsilio Ficino 1 484 m. laiškų lotyniško vertimo pratarmė
je kalba apie duodecim epistolae, iš kurių pirmąjį, tiesa, priskiria
Dionui, o tryliktojo neverčia; nuo šios datos beveik visi sutaria,
kad pastarasis laiškas - klastotė. Nauj aisiais laikais imta abejoti
daugumos Antikos asmenybių korespondencij os patikimumu;
tačiau net ir skeptiškasis Richardas Bentley savo 1 697 m. diser
tacijoj e (Bentley, p. XXXI II) , atmesdamas didelę dalį senovės
Graikij os epistolinio palikimo, aršiai gina visų be išimties Platono
laiškų autorystę. Tiedemannas kiek vėliau ima abej oti antru ir šeš
tuoj u (Tiedemann, p. 382) ir tai daro sekdamas Cudwortho pa
vyzdžiu (Cudworth, p. 1 8 5-6) ; XVII ir XVII I amžių sandūroje,
šiedu filosofai mėgina mąstyti apie intelektualinę Visatos sistemą,
o pernelyg kontroversiškos anų dviej ų laiškų mintys j iems truk
do įtraukti Platoną į globalųjį spekuliatyvaus mąstymo projek
tą. Tačiau septintasis laiškas išlieka nepaliestas tiesioginių kritikos
strėlių: autentišku jį laiko ir Morgenstern (p. 79) , ir kantininkas
Tennemannas (p. 1 06- 1 1 ) , kuriam, tiesa, tenka oponuoti taip pat
Karaliaučiaus filosofijos mokyklos atstovui Schlosseriui, išreiš
kusiam savo panieką laiškų atžvilgiu - esą, šieji atstovauja „uto
piškam (schwdrmerei) Platonui" (Schlosser, p. 387-406) . Tačiau
aštriausiu kampu korespondencijos autorystės klausimas iškyla
devynioliktame amžiuje. Tuo laikotarpiu gana vieningai imama
teigti, kad laiškų autorius - ne Platonas. Kaip tik šio amžiaus
priešaušryje 1 783 m. Meinersas išleidžia savo disertaciją, kurios
pats pavadinimas byloja apie arogantišką vertintoj o poziciją: ju
dicium de quibusdam Socraticorum reliquiis, inprimis de Aeschi
nis dialogis, de Platonis eiusque condiscipulorum episto!is, nee non
55
ĮVA D A S
56
ĮVA D A S
57
ĮVA D A S
58
l VA D A S
59
!VA D A S
60
PLATO NAS
LAI Š KAI
AN TRAS IS LAI Š KAS
63
A N T RA S I S L A I Š KA S 3 1 O E - 3 1 1 E
sykiu. Jie nuolatos vienas kitą vej asi, ieško vienas kito ir vienas
su kitu suartėja (syngignetai) . O žmonės džiaugiasi tiek patys
apie tai kalbėdami, tiek ir kitų klausydamiesi, kai būna siaurame
rate (en idiais synousiais) ar skaito poezij ą. Pavyzdžiui, Žmonės,
311 a kalbėdami apie Hieroną ir Pausaniją Lakedaimonietį, džiaugia
si galėdami pranešti apie jų artimą ryšį (synousia) su Simonidu,
taip pat ką Simonidas dėl j ųdviej ų padarė, ką apie j uos yra
pasakęs. Be to, jie paprastai giria Periandrą Korintietį, Talį Mi
lėtietį, taip pat Periklį bei Anaksagorą, bei Kroisą ir Soloną
kaip išminčius, o Kyrą - kaip valdovą. Šitaip vaizduodami poe-
b tai j ungia Kreontą su Teiresij u, Polieidą su Minu, Agamemnoną
ir Nestorą su Odisėj u bei Palamedu. Man atrodo, kad tokiu
būdu senoliai siej o ir Promėtėj ą su Dzeusu. Vienus jie apgieda
kaip nesutariančius vienas su kitu, kitus - sueinančius draugys
tėn, dar kitus - kartais į nesutarimus, kartais į draugystę, dėl
vienų dalykų sutariančius, dėl kitų - besivaidij ančius. Visa tai
e kalbu norėdamas parodyti, kad, kuomet numirsime, ir apie mus
nenutils kalbos. Todėl šiais dalykais reikia pasirūpinti. M ums
būtina, kaip man atrodo, rūpintis ateitimi, kadangi iš prigimties
vergiški žmonės visiškai nekreipia į tai dėmesio, o tauriausiej i
daro visa, kad ateityj e apie j uos būtų gerai atsiliepiama. Aš
manau, kad tai yra įrodymas, jog mirusiej i j aučia, kas dedasi
d čia, gyvųj ų pasaulyje. Geriausios sielos numato ( manteuontai) ,
kad būtent taip ir yra, o menkavertės sielos teigia priešingai. O
dieviškų žmonių pranašystės svarbesnės nei menkaverčių. Kal
bant apie tuos, kuriuos čia ką tik paminėj au, aš manau, kad j ei
j iems pavyktų pagerinti j ų tarpusavio santykius (synousia) , j ie
labai pasistengtų, kad apie j uos būtų kalbama geriau nei dabar.
Taip pat ir mums, dievui padedant, dar įmanoma tiek darbais,
tiek žodžiais pasitaisyti, jei buvo negerai pasielgta mūsų anks
tesniuose santykiuose. Tas pats galioja kalbant ir apie filosofiją,
e kad apie j ą būtų susidaroma teisinga nuomonė: jei mes elgsimės
64
A N T RA S I S L A I Š KA S 3 1 1 E- 3 1 2 D
filosofija įgytų šlovę daugumos akyse. Tačiau vis tai baigėsi ne
šlovingai. Tačiau to priežastis aš matau kitur, nei dauguma galė-
jo pamanyti. Pasirodė, kad tu nelabai pasitiki manimi ir nori
mane išsiųsti, tuo pačiu metu į mano vietą pasikviesti kitus, bei
nepasikliaudamas, kaip man atrodo, bandei išsiaiškinti, ko-
kie mano tikslai. B uvo daug šaukiančių, sakančių, kad tu mane
niekini ir kad tau rūpi kas kita. Tos kalbos išplito. Tad po viso b
šito išklausyk, kaip b ūtų teisinga pasielgti, kad aš tau galėčiau
atsakyti į tai, ko klausi - kaip turi susiklostyti mūsų tarpusavio
santykiai. Jei apskritai nevertini filosofij os, mesk j ą; jei iš kitų
išgirdai ar pats atradai ką nors geriau, nei tai, ko mokau aš,
laikykis to. O j ei tau patinka tai, ką aš mokau, tuomet turi ir
man rodyti didžią pagarbą. Dabar, kaip ir pradžioj e, tu vesk, o e
65
A N T R A S I S L A I Š KA S 3 1 2 E-3 1 3 C
66
A N T RAS I S L A I Š KA S 3 1 3 D- 3 1 4 C
67
A N T R A S I S L A I Š KA S 3 1 4 C - 3 1 5 A
68
SE PT I N TAS IS LAI Š KAS
Jūs rašėte, kad turėčiau manyti, jog puoselėj ate tokias pat min
tis kaip ir Dianas, taip ragindami mane pagal išgales imtis su
j umis bendradarbiauti ir žodžiais, ir darbais. Jeigu iš tiesų jūsų 324 a
69
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 2 4 0-3 2 5 0
70
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 2 5 0- 3 2 6 0
71
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 2 6 D- 3 2 7 C
72
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 2 7 D- 3 2 8 C
b
B uvau raginamas šiais ir daugeliu kitų žodžių. Vis dėlto man
kėlė baimę tai, kad turėjau reikalą su j aunais žmonėmis - greitais
užsidegti troškimu, tačiau neretai draskomais prieštaravimų, -
tad nebuvo aišku, kuo visa tai galėjo baigtis. Kita vertus, pažino
j au Diono būdą, jo prigimtinę dvasios stiprybę, brandų amžių bei
sielos darną. Todėl svarstydamas ir dvejodamas, ar verta jo pak
lausius leistis į kelionę, ar elgtis kaip kitaip, nutariau, kad reikia
keliauti, jei tik ketinau įgyvendinti tai, ką buvau apmąstęs svars
tymuose apie įstatymus ir valstybinę santvarką. Kaip tik dabar
atėjo tinkamas metas šiems mėginimams, kadangi pakako įtikinti e
73
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 2 8 C-3 2 9 B
74
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 2 9 C - 3 3 0 A
75
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 3 0 8 -3 3 1 A
76
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 3 1 B-3 3 2 A
77
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 3 2 A -3 3 2 E
78
S E PT I N TA S I S L A I Š K A S 3 3 3 A- 3 3 3 D
79
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 3 3 E- 3 3 4 D
80
S E PT I N TA S I S L A I Š KAS 3 3 4 E- 3 3 5 D
ar atsiskyrusi nuo j o .
Iš tiesų, verta tikėti senais ir šventais žodžiais, skelbiančiais,
kad mūsų siela yra nemirtinga ir kad, kuomet bus atskirta nuo
kūno; ji bus teisiama ir baudžiama didelėmis bausmėmis. Dėl
to reikia manyti, kad patirti didelių nuoskriaudų ir neteisybių
yra mažesnis blogis, nei j as padaryti. Ž mogus, godus pinigams,
bet skurdžius sieloje, neklausys šių žodžių, o j ei ir paklausys,
manys, kad iš j ų galima pasij uokti; tad jis ims griebti viską ir b
visur, kur papuola, be j okios gėdos nelyginant žvėris, kas j am
atrodys tinkama valgyti, gerti arba tenkinti iki soties žemus bei
vergiškus malonumus, kurie neteisingai vadinami meilės vardu.
Būdamas aklas j is nemato, kad šitokiame grobsryme esama
šventvagystės, o kiekvieną neteisingą darbą lydi didis blogis, ir
visa tai jis yra priverstas temptis paskui save gėdingoje ir visais
atžvilgiais varganoje kelionėje tiek gyvendamas ant žemės, tiek
ir nukeliavęs po žeme.
Šiais ir kitais žodžiais buvau įtikinęs Dioną, tad turiu teisę e
pykti ant j o žudikų ir tam tikru mastu ant Dionisij o : kaip j ie,
taip ir jis smarkiai pakenkė man ir, j ei galima taip išsireikšti,
visiems žmonėms; pirmiej i - kadangi nužudė tą, kuris norėj o
įgyvendinti teisingumą, o antrasis - kadangi viso savo valdymo
metu nepanoro įgyvendinti teisingumo, nors ir turėj o didžiulę
galią. Jei filosofij a ir ši galia būtų susij ungę į viena, v1s1ems d
81
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 3 5 D- 3 3 6 C
82
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 3 6 D-3 3 7 C
ti pne J USŲ tų, kurie pagal tėvų papročius nepaj ėgia laikytis
dorietiško gyvenimo būdo, bet gyvena Diono žudiko bei sici- d
liečių pavyzdžiu, ir nemanykite, kad šiej i kada nors galėtų atlik-
ti kokį nors protingą ar vertą pasitikėj imo darbą. Tačiau kvies-
kite kitus, idant visa Sicilij a būtų apgyvendinta, o j oj e įsteigti
lygūs įstatymai; kvieskite iš visos Sicilij os ir iš viso Peloponeso,
nesibaiminkite kviesti ir iš Atėnų: ten taip pat esama žmonių,
kurie išsiskiria dorybėmis ir nekenčia tų, kurie drįsta kelti ran-
ką prieš svečią. Bet j ei j ums atrodo, kad šiuos dalykus galima
įgyvendinti ir vėliau, o tuosyk maga atsidėti kasdien visur kur
kylantiems įvairiems ir gausiems neramumams, tuomet kiek- e
vienam privalu ži n oti - j ei dieviškoj i lemtis j am atseikėjo nors
kiek teisingos nuovokos, - kad tol nebus galo vidaus barniams,
kol pikta menantys nugalėtojai nesiliaus trėmimais ir žudynė-
mis keršyti savo priešininkams, bet susivaldę nustatys bendrus
įstatymus, skirtus tiek savo, tiek ir pralaimėj usiųj ų labui. Š itaip 337 a
83
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 3 7 D- 3 3 8 C
rus visam poliui. O išleidus įstatymus, visa kita glūdi štai kame.
Jei nugalėtojai ims labiau paklusti įstatymams nei nugalėtiej i,
d visa bus visiškai išgelbėta, stos laimė ir bus išsivaduota nuo blo
gybių. Priešingu atvej u, j ei nenorite paklausyti dabar išdėstytų
patarimų, nekvieskite nei manęs, nei kieno nors kito, kad prie
j ūsų prisidėtų. Nes šie žodžiai yra tarsi broliai anų žodžių, ku
riuos mudu su Dionu gera norėdami mėginome įgyvendinti
S irakūzuose. Tai buvo antras kartas. O pirmą kartą mes dar
anksčiau sykiu su Dionisij u pabandėme įgyvendinti visiems
e bendrą gėrį, bet kažkokia galingesnė nei žmogus lemtis suardė
mūsų ketinimus. Dabar pabandykite j ūs tinkamesniu metu ir
su dieviškos lemties pagalba sėkmingiau įgyvendinti šiuos gerus
sumanymus.
Štai tiek galiu j ums patarti ir laiške papasakoti apie pirmą
ją kelionę pas Dionisij ą. Kas nori, gali pasiklausyti ir apie tai,
kaip, turėdamas pakankamai pagrindo ir tinkamai elgdamasis,
338 a antrą kartą išplaukiau ir atkeliavau pas Dionisij ą. Mano pirmo
j o apsilankymo laikas, kaip minėj au, praslinko taip ir nespėj us
Diono namiškiams ir bičiuliams suteikti j okio patarimo. Po to
kiek paj ėgdamas pasistengiau įtikinti Dionisij ą, kad mane pa
leistų; abu pasiekėme susitarimą dėl to, kas įvyks tada, kai stos
taika (Sicilij oj e tuo metu vyko karas) . Savo ruožtu Dionisij as
pasakė, kad vėl pasikvies mane ir Dianą, vos tik j am pavyks
įtvirtinti savo valdžią, taip pat siūlė Dionui manyti, kad j is buvo
b ne ištremtas, bet tiesiog priverstas išsikelti. Tokiomis sąlygomis
aš sutikau sugrįžti. Kuomet stoj o taika, Dionisij as ėmė kviesti
mane, o Diono sugrįžimą atidėj o dar metams, manydamas, kad
aš turįs atvykti bet kokiu atvej u. Dianas įkalbinėj o ir liepė man
plaukti, kadangi iš Sicilij os ėmė plačiai sklisti kalbos, kad Dio
nisij as tąsyk ir vėl apimtas stebėtino troškimo filosofij ai. Dėl to
e Dianas atkakliai prašė, kad neatmesčiau kvietimo . M žinoj au,
kad filosofij a gali j aunuoliams sužadinti daugybę tokio pobū-
84
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 3 8C-3 3 9 B
džio dalykų, tačiau man atrodė, kad tuo metu būsią saugiau, j ei
atsiribosiu tiek nuo Diono, tiek nuo Dionisij o ; tad atsakiau
abiems, kad esu j au senas ir kad tai, dėl ko b uvo tartasi, tada
dar nebuvo įvykdyta; šitaip susipykau ir su vienu, ir su kitu.
Atrodo, kad po to pas Dionisij ą atvyko Architas (prieš išplauk
damas, aš supažindinau Architą su tarantiečiais ir su Dionisij u, d
ir taip mano dėka jie tapo draugais) . Sirakūzuose būta ir daugiau
žmonių, girdėjusių Diono žodžius, taip pat dar kitų, ką ne ką
nugirdusių iš filosofijos. Man regis, j ie pamėgino leistis į svar
stymus apie šiuos dalykus su Dionisij u, manydami, kad jis buvo
išklausęs visa, ką aš buvau apmąstęs. Jis gi iš prigimties nebuvo
negabus mokslams, be to, buvo didelis garbėtroška. Jam pati
ko tai, apie ką su j uo buvo svarstoma, be to, j is gėdijosi, kad
neišaiškėtų, jog man lankantis, nieko neįsisavino; tad užsidegė
troškimu išklausyti visa tai išsamiau; kita vertus, tam jį žadino e
garbės troškimas . Kodėl j is nesiklausė manęs mano ankstesnio
apsilankymo metu, j au ką tik išdėsčiau kiek aukščiau. Kuomet
išsigelbėj ęs ir antrą sykį kviečiamas, kaip minėj au, atsisakiau
vykti, manding, Dionisij as užsiplieskė ypatingu garbės troški
mu, kad tik kam nors nepasirodytų, j og aš su panieka žiūriu į
j o prigimtį, įpročius, taip pat ir gyvenimo b ūdą, kurį man teko 339 a
85
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 3 9 C-3 4 0 B
j is parašė labai ilgą laišką, paremtą kaip tik šiais dalykais . Laiš
kas prasidėjo žodžiais: „Dionisij as Platonui" , paskui sekė įprasti
e mandagūs pasisveikinimai, o iškart po to jis rašė: „jei dabar ma
nęs paklausęs atvyksi į Siciliją, visų pirma Diono padėtis bus
sutvarkyta taip, kaip nori tu; žinau, kad tavo norai bus saikin
gi ir aš su j ais sutiksiu. Priešingu atvej u nei Diono reikalai, nei
visa kita nebus sutvarkyta taip, kaip manai tu" . Tokie buvo j o
žodžiai. Likusi laiško dalis pernelyg ilga, be to, dabar netinka-
d mas metas ją pasakoti. Atėj o ir kitų laiškų - nuo Archito ir kai
kurių tarantiečių - kuriuose buvo šlovinama Dionisijo meilė
filosofijai; be to, j ie rašė, kad j ei neatvyksiu dabar, gali nutrūkti
mano dėka užsimezgusi ir nemažos politinės reikšmės turėj usi
jų draugystė su Dionisiju. Š tai tiek ir tokių man tuo metu siuntė
raginimų iš Sicilij os ir iš Italijos, siekdami patraukti mane pas
j uos. Be to, ir atėniečiai įnirtingai prašydami mane beveik stum-
e te išstūmė. Ir vėl kalbėta tą patį: esą nevalia išduoti Diono bei
svečių ir bičiulių iš Taranto . Kita vertus, aš ir pats maniau, kad
nieko stebėtina, j og j aunas ir imlus žmogus, nugirdęs kalbas
apie vertus dalykus, užsidegtų meile tauresniam gyvenimui. Man
atrodė, kad reikėjo pačiam gerai įvertinti dalykų padėtį, taip
pat šiukštu netapti išdaviku bei tikrai didžiai gėdingo poelgio
340 a kaltininku - j ei tai, kas buvo kalbama, buvo tiesa. Tad, pasislė
pęs po tokiais samprotavimais, leidausi į kelionę, tačiau sykiu
būgštavau, suprantama, nenuj ausdamas nieko gera. Kuomet
atvykau, man teko iš tiesų vertai dėkoti Dzeusui Trečioj o glo
bėj ui, nes dar sykį laimingai išsigelbėj au; ir už tai po dievo tu
rėčiau dėkoti dar ir Dionisij ui, kadangi j is, kuomet dauguma
norėj o mane pražudyti, s utrukdė tai padaryti, bent iš dalies
j ausdamas gėdą dėl man rūpimų dalykų.
b Taigi, kai atvykau, pirmiausia galvojau, j og turiu įsitikinti,
ar tikrai Dionisij as yra nelyginant ugnimi užsidegęs filosofija,
ar Atėnus pasiekusios kalbos buvusios tuščios. Yra vienas būdas
86
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 4 0 B - 3 4 1 B
87
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 4 1 B - 3 4 2 B
88
S E PT I N TA S I S L A I Š K A S 3 4 2 B -3 4 3 A
nej udriu būdu (eis ametakineton) kaip rašto ženklas. Šitai reikia
išsiaiškinti ir vėl pasitelkiant j au minėtą pavyzdį. Kiekvienas
žmogaus nupieštas arba išraižytas ratas prieštarauj a penktaj am
89
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 4 3 B - 3 4 3 E
90
S E PT I N TA S I S L A I Š K A S 3 4 4A-3 4 4 D
„atimtų pu protą" .
. .
91
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 4 4 E - 3 4 5 C
92
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 4 5 0 - 3 4 6 C
93
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 4 6 C-3 4 7 C
94
S E PT I N TAS I S L A I Š KA S 3 4 7 C -3 4 8 B
95
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 4 8 C -3 4 9 B
96
S E P T I N TA S I S L A I Š K A S 3 4 9 B - 3 5 0 A
97
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S J S O B- 3 5 1 A
98
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 5 1 A- 3 5 1 E
99
S E PT I N TA S I S L A I Š KA S 3 5 2 A
1 00
KOME N TARAS
KOM E N TA RAS A N T RAJAM LA I Š K U I
Laiškas turėtų būti buvęs parašytas šiek tiek po 360 m. pr. Kr. ,
turint omenyje nuorodą į Platano susitikimą s u Dionu Olimpi
nėse žaidynėse. Tačiau beveik visuotiniu sutarimu laikomas hele
nistinio meto neopitagorininkų klastote. Išskyrus septintąjį, antra
sis yra vienintelis laiškas corpus episto!arum p!atonicum, turintis
filosofinį ekskursą. Pastaroj o tonas ypač ezoterinis ir mįslingas -
kaip ir buvo madinga tarp nauj ųj ų ano meto pitagorininkų. Tik
roj i parašymo data galėtų būti tarp II ir I a. pr. Kr.
1 03
K O M E N TA R A S 11 LA I Š K U I 3 1 0C-D
1 04
K O M E N TA R A S J I L A I Š K U I 3 1 O D -3 1 2 C
1 05
1,
KOME NTARAS 11 LAI Š K U I 3 1 2 0
11
11
3 l 2d „Mažasis rutulys nėra taisyklingas". Tekste sakoma to
'l
l
l
1l ,
sphairion, tad matyt turimas omenyje rutulio modelis. Iš toliau
1
l,
sekančio svarstymo galima spręsti, kad laiškas iš tiesų yra klastotė:
pereinama prie pitagoriečiams svarbių temų. Rutulys arba sfera,
\[ kuria pirmasis iš graikų susidomėjo Talis iš Mileto, vėliau j uo sekė
Eudoksas, o galiausiai jos idealiąsias apibrėžtis ištobulino Archime
das, tapo centrine ir „skandalinga" figūra ano meto astronomijos
moksle. Ja remiantis buvo aiškinamas saulės bei j udančių žvaigž
džių (t. y. planetų) j udėj imas (apie tai plg: Souilhe, p. 8; Bris
,
1, ,
, son, Lettres, p. 94-9 5 ) . Archimedo pagamintas sferos modelis yra
minimas Cicerono (Rep. I 1 4,2 1 -22) , kuris pasakoj a, kad kon
l
sulas Gajus Suplicij us Galas jį užtiko įžengęs į Sirakūzus, kuomet
romėnai užkariavo Didžiosios Graikij os miestus. Galima many
ti, jog Platanas duoda nuorodą į dangaus sferos modelį Timajuje
(40d) , tačiau šiame dialoge ji netampa platoniškos stereometrijos
svarstymų centru. Tikroj i susidomėjimo šiais geometriniais kūnais
banga kilo helenistiniu laikotarpiu. Š iuo metu imta akcentuoti ir
geometrinius Platono filosofijos akcentus. Neatsitiktinai turbūt
pabrėžiamas ir Archedemo, kuris buvo laikomas pitagorininko Ar
chito mokiniu, vaidmuo (plg. : Timpanaro Cardini, II, p. 296---3 09) .
1 06
K O M E N TA R A S 11 L A I Š K U I 3 1 2 0- E
juje (72b) . Tačiau tiek ten, tiek kitur „mįslės" vartosena įprasta
ir bendro pobūdžio, niekur dialoguose neatrasime pastangos su
teikti savo filosofijai perdėto paslaptingumo, mįslingumo ir slap
tumo. Galima sakyti, kad čia mistifikacijos dėlei pasitelkiamas
„išprievartautas" septintoj o laiško fonas, kuriame Platonas filoso
fiškai smerkia raštą kaip žinoj imo ir tiesos perdavimo instanciją.
Tuo tarpu helenistiniu laikotarpiu mįslingumas tampa ypač pa
trauklus filosofinio įvaizdžio atributas. Ritter (p. 364-365), rem
damasis šia antroj o laiško dalimi, atranda sąsaj ų su neabejotinai
suklastotu tryliktuoj u laišku. Vis dėlto abejotina, ar galime teigti
j og abu neautentiški laiškai buvo suklastoti to paties autoriaus.
Souilhe akimis (p. LXXXI ) , taip teigti pernelyg drąsu. Neabejoti
na tik tai, kad ir antras, ir tryliktas buvo parašyti to paties laiko
tarpio pitagoriečių įtakos areale.
1 07
K O M E N TA RA S J I L A I Š K U I 3 1 2 E-3 1 3 C
3 1 3a „siela klausia: kas visa tai yra?" Nuo čia, kaip pastebi
Isnardi Parente (2002, p. 1 97) , prasideda akivaizdi septintojo
laiško dalies (342e-343c) imitacija: sielos, kuri klausia, įvaizdis,
tiesa, pakreipiamas kiek kitos minties plėtotei - tai tampa visų
blogybių priežastimi.
1 08
K O M E N TA R A S 11 L A I Š K U I 3 1 3 D- 3 1 4 C
1 09
K O M E N TA RA S J I L A I Š K U I 3 1 4C-3 1 5 A
1 10
KOM E N TA RAS S E PT I N TAJ AM LA I Š K U I
111
K O M E N TA R A S V l l L A I Š K U I 3 2 3 0
1 12
K O M E N TA R A S V l l L A I Š K U I 3 2 3 0-3 2 4 8
1 13
K O M E N TA R A S V l l L A I Š K U I 3 2 4 C
324c „Kai buvau jaunas ... " Nuo čia prasideda autobiografinis
Platono pasakojimas. Į akis krenta akivaizdus neatitikimas Valsty
bije dėstomoms nuostatoms - pasipiktinęs trisdešimties valdymu,
Platanas pastebi, kad ankstesnė demokratinė santvarka „buvo auk
sinė" (324d) . Tuo tarpu didžiajame savo dialoge Platonas smer
kia ir kritikuoj a demokratij ą. Tokia nuomonių kontroversija trik
do kai kuriuos tyrinėtoj us (plg. Karsten, p. 1 1 4 sq. , Maddalena,
p. 1 1 9 sq. , Edelstein, p. 67-68) . Kita vertus, tai, kad tas pats au
torius skirtinguose tekstuose išreiškia skirtingas nuostatas dar ne
suteikia j okio pagrindo abejoti kurio nors teksto autoryste, o vei
kiau liudija apie įnirtingą autoriaus dvasios gyvenimą. Isnardi
Parente ne kartą pabrėžia, kad laiškų Platonas yra jau kitas nei
Valstybės Platonas ( 1 996, p. 53 sq. ; 2002, p. 2 1 6) . Juk prieštarin
gų paties Platano nuomonių pavyzdžių galime rasti ir skaityda
mi neabejotinos autorystės dialogus. Tarkime, Valstybije poezija
smerkiama, o !jone apie j ą atsiliepiama palankiai. Kaita apskri
tai Antikos biografijoje nuodugniai aptariama A. Momigliano
studijoj e The Development o/Greek Biography, Cambridge Mass.
1 97 1 . Be kita ko, anot Blucko, šis laiško sakinys buvo nukopi
j uotas Saliustijaus ( Cat, 3,3) .
1 14
K O M E N TA R A S Vll L A I Š K U I 3 2 4 C-D
1 15
K O M E N TA R A S V l l L A I Š K U I 3 2 4 0
1 16
K O M E N TA RA S Vll L A I Š K U I 3 2 5 A-C
1 17
Vll
1 11:
K O M E N TA RAS L A I Š K U I 3 2 5 D-3 2 6A
1 18
K O M E N TA R A S V l l L A I Š K U I 3 2 6A-B
1 19
1l 1 1 1
l
K O M E N TA RA S Vll LAI Š K U I 3 2 6 B
1 20
K O M E N TA R A S V l l L A I Š K U I 3 2 6 D- 3 2 7 A
121
K O M E N TA R A S Vll L A I Š K U I 3 2 7A-B
1 22
KOME NTARAS Vl l LAIŠK U I 3 2 7 B
1 23
K O M E N TA RA S Vll L A I Š K U I 3 2 7 8-D
1 24
K O M E N TA R A S V l l L A I Š K U I 3 2 7 E- 3 2 8 A
125
\ i 1 Jl i l ll '
KOME NTARAS Vll L A I Š K U I 3 2 8A-B
'
:
tavimą neturime jokių žinių, o galime tik nuj austi, pasiremdami
1 , ,'
"
:' i, ''l'l,
"
menka scholiasto pastaba, tačiau tokia nuoroda atrodo natūrali
�"
ir visiškai galima Platono gyvenimo kontekste. Š is tikrovės ir
' "l :l teksto komplikuoto santykio momentas iškelia klausimą apie au
''l l
l, ::l' ': 1
1 11 l torystės simuliacij os kokybę ir pobūdį. Be abejo, jei šis laiškas
' 1 :1
yra falsifikatas, tuomet tai tobulas darbas. Bluckas tuo nėra linkęs
tikėti, tačiau akivaizdu, kad toks vertinimas negali būti ir rimtas
argumentas autorystės labui, jei pripažinsime, kad neegzistuoj a
obj ektyvūs kriterij ai, kuriais remiantis laiškas gali būti pripažin
tas autentišku, o tuo labiau apibrėžtos falsifikacijos meno gali
mybių ribos.
1 26
K O M E NTARAS Vll L A I Š K U I 3 2 8 B- D
„Diono ... brandų amžių". Dionas 367 m. pr. Kr. buvo ketu
riasdešimt dvej ų metų amžiaus.
1 27
K O M E N TA RAS Vll L A I Š K U I 3 2 8 E- 3 2 9 A
1 28
K O M E N TA RA S V l l L A I Š K U I 3 2 9 B
1 29
K O M E N TA R A S Vll L A I Š K U I 3 2 9C-3 3 0 B
1 30
K O M E N TA R A S Vll L A I Š K U I 3 3 0 B-C
131
l ij K O M E N TA R A S Vll LAI Š K U I 3 3 1 B-E
1 32
K O M E N TA R A S Vl l LAIŠK U I 332A
1 33
K O M E N TA R A S V l l L A I Š K U I 3 3 2 B- D
[i
tiek iš paties laiško, tiek ir užmetę akį į laikotarpio istorinį kultū
rinį kontekstą, visai nekėlė susižavėj imo likusiems graikams. Dio
nisijas l buvo labai nepopuliarus valdovas, žiaurus politikas, bet
geranoriškas ir dosnus tiems, kas jam ištikimai tarnavo. Išlaikyti
valdžią jam padėjo ir greta buvusi nuolatinės varžovės Kartagi
nos grėsmė, nors net ir tai nepadėj o išvengti neramumų, kilusių
sirakūziečių kariuomenėj e 403 m. pr. Kr. bei pirmojo Kartagi
nos karo (398-392 m. pr. Kr.) metu, kuomet sirakūziečiai krei
pėsi į Spartos karvedį, kad jis padėtų atsikratyti tirano. Tiesa, iš
visko sprendžiant, jo valdymo laikotarpiu Sicilija dar nebuvo pa
nirusi į ,,laimingojo gyvenimo", apie kurį Platonas kalba 326b
c, lėbavimus ir ištvirkavimus.
1 34
K O M E N TA R A S Vll L A I Š K U I 3 3 2 E- 3 3 3 A
333a „nei jie buvo pavergti Gelono". Nuorodą į garsų mūšį prie
Himeros, kuriame 480 m. pr. Kr. graikai, vedami Sirakūzų tirano
Gelono, nugalėj o kartaginiečius. Pindaras vienoje savo pitinių
odžių (Pyth. I, 75-79) yra išreiškęs panheleniškąj į pasididžiavi
mą, džiaugdamasis dviguba tų metų graikų pergale prieš barbarus
tiek rymose, prie Salamino, tiek vakaruose, prie Himeros. Plata
nas kiek perdeda, kaip pažymi ir komentatoriai (Bluck, p. 98),
sakydamas, kad punai „buvo pavergti" . Nors jie privalėjo sumokėti
šiokius tokius mokesčius ir prisiimti kitų, menkesnių įsipareigo
j imų, jiems neteko patirti vergijos dalios. Tuo tarpu 378 m. pr.
Kr. Kronij aus mūšyje Dionisij o pajėgos buvo nugalėtos, dėl to
vėliau mokesčius kartaginiečiams teko mokėti Sirakūzų tiranui.
135
K O M E N TA R A S Vll LAI Š K U I 3 3 3 B-E
1 36
K O M E N TA RA S Vll L A I Š K U I 3 3 3 E- 3 3 4 C
visi kiti šaltiniai tai teigia. Komentatoriai mano, jog čia bandoma
išteisinti tiek Akademij ą, tiek patį save, todėl gali būti, kad žudi
kas visgi priklausė Platono aplinkai (plg. : Bluck, p. 1 0 1 ; Isnardi
Parente, 2002, p. 225 ) .
1 37
11
K O M E N TA R A S Vll L A I Š K U I 3 3 4C-3 3 5 A
1 38
K O M E N TA R A S Vll L A I Š K U I 3 3 5 A-3 3 6 B
336a „ir visa tai padaryti daug lengviau, nei tai buvo pavykę
Hieronui". Sakinys vainikuoja dar vieną pastraipą, kurioj e ryš
ki panheleniška nuotaika. Be noro išsilaisvinti iš vidinės vergijos,
Platanas aiškiai išreiškia troškimą atsiriboti nuo „viso likusio" bar
barų pasaulio. Tokiam helenocentriniam požiūriui puikiai atsto
vauj a Hierono asmenybė. Pastarasis buvo Sirakūzų tiranas (478-
466 m. pr. Kr.) bei pasižymėjo atstatydamas Aitnos miestą, pa
dėdamas Gelonui Himeros mūšyje sumušti kartaginiečius (Pind.
Pyth. l, 79 sq. ) , o labiausiai - 474-73 m. pr. Kr. apgindamas
Kumų miestą nuo etruskų ir taip nutraukdamas pastarųj ų j ūri
nį dominavimą toj e Viduržemio regiono dalyje. Pindaras jį vadina
kleinos oikister - „šlovinguoj u įkūrėj u" (Pyth. l, 3 1 ) .
1 39
K O M E N TA R A S Vll LAI Š K U I 3 3 6C-D
1 40
K O M E NTARAS Vll L A I Š K U I 3 3 7A-C
337b „privalo patys tarp savęs išrinkti tuos, kuriuos jie nu
sprendė esant geriausius tarp graikų". Pasquali (p. 5 5 ) pažymi
šioje frazėje vėl juntamą graikiškumą: situacij a gali būti pagerinta
tik pačių helėnų jėgomis, neleidžiant įsiterpti svetimiems. Kitaip
tariant, toks kilnumas negali rastis tarp barbarų, bet tik tarp kil
mingų graikų. Isnardi Parente (2002, p. 23 1 ) primena Įstatymuose
minimo valdovo Knoso ketinamą įsteigti koloniją (III, 702c-d) ,
atrasdama daug panašumų su laišku. Tai, ką Platanas bandė pri
taikyti realioje politinėje tikrovėje, iš tiesų menkai panašėj o į Val
stybės modelį. Akivaizdu, kad Platanas nuo pat pradžių nepuo
selėjo vilčių, kad Dionisijas taps tokiu filosofu ir valdovu, apie
kuriuos kalba didžiajame dialoge. Sirakūzų valdymas, pagal jo
planą, turėj o būti aristokratinis, ir tai matyti ne tik iš laiško, bet
ir iš realaus istorinio konteksto (taip manė ir Plutarchas (Dion, 53),
be to, plg. Morrow, p. 1 52- 1 53) . Kaip tik tokio valdymo norė
jo Dionas. Jau minėta, kad aristokratų žodynui priklauso ir 336d
komentare aptartas isonomia terminas.
141
K O M E N TA RA S Vll L A I Š K U I 3 3 7 D- 3 3 8 A
338a „Sicilijoje tuo metu vyko karas" . Nėra labai aišku, apie
kokį karą čia kalbama. Apskritai Sicilij oj e anuomet, matyt, vyko
karų, apie kuriuos nieko negalime pasakyti. Novotny (p . 1 06) ,
Meyer ( Gesch. d. Alt.) atranda istoriografijoje (Diod. XVI, 5) mi
nint trumpą ir nereikšmingą Sicilijos graikų kovą su lukanais bei
daro prielaidą, kad čia minimas kaip tik tas karas. Pasquali (p. 1 39,
išn. l) tuo abejoja, kadangi tasai karas, kad ir kokia būtų buvusi
1 42
K O M E N TA R A S Vll L A I Š K U I 3 3 8A-D
338c „esu jau senas". Minimu momentu (36 1 m. pr. Kr.) Pla
tonas turėjęs būti šešiasdešimt septynerių metų amžiaus.
143
K O M E N TA RA S Vll L A I Š K U I 3 3 8 D- 3 3 9 A
1 44
K O M E N TA RA S Vll L A I Š K U I 3 3 9A-3 4 0 B
1 45
K O M E NTARAS Vll L A I Š K U I 3 4 0 8 -3 4 1 A
340e „kokia yra iš tiesų šio dalyko esmė, kiek bei kokiais
keliais pasiekiama ir kiek tai sukelia vargo" . Prasideda kalba
apie praktinį filosofo gyvenimo organizavimą. Yra pagrindo many
ti, kad Akademijos mokiniai taip pat turėjo laikytis griežtų normų.
1 ,: Neatsitiktinai pora eilučių žemiau Platonas pabrėžia tai, „kokiu
mastu kasdienis gyvenimas turi atitikti paties dalyko tvarką". No
ras radikaliai susieti kasdienybę su teorine filosofo veikla, matyt,
ir įkvėpė Platoną pačios Akademijos įkūrimui. Apie griežtų gy
venimo normų būtinumą skaitome jau Valstybėje (IV, 428a; VI ,
494a) . Neatsitiktinė tokiu atvej u regisi i r jo dialogų kaip dva
sios pratybų ( exercices spirituels) interpretacija (plg. : Goldschmidt,
p. 337; Hadot, p. 34-37; pastarasis pabrėžia: ,,les dialogues plato
niciens sont des exercices mode!es") . Pats Platonas, matyt, griež
tai atkalbinėj o visus, kas nepaj ėgia perkeisti savo kasdienybės,
lankytis Akademijoje. Filosofinė veikla pagal Platoną tokiu būdu
įgauna vienuoliškos askezės bruožų. Konkretaus žmogaus teo
rija ir praktika susisieja hermeneurine įtampa, nustatančia viena
kitos svarbą ir prasmę. Č ia turbūt negalima pasakyti, kas daroma
vardan ko, bet tik kad privalu daryti ir viena, ir kita.
1 46
K O M E N TA R A S Vll LA I Š K U I 3 4 1 A-B
1 47
K O M E N TA R A S Vll L A I Š K U I 3 4 1 B-C
„ Štai ką turiu pasakyti apie visus, kurie jau parašė " Š iais ...
148
K O M E N TA R A S Vll LAIŠKUI 341 C
1 49
K O M E N TA R A S Vll LAIŠKU I 341 C
1 50
KOME NTARAS Vll LAI Š K U I 341 C
151
K O M E N TA R A S Vll L A I Š K U I 3 4 1 C-D
l
l
iki medicinos) vadovai, vadovėliai, patarimų knygos ėmė sklisti
po antikinę Graikij ą, palaipsniui įgydami vis daugiau popu
liarumo. Platanas keliomis eilutėmis aukščiau ironiškai atsiliepė
apie tekhne, o netrukus kaip pastaroj o termino opozicij ą pateiks
tribe šeimos žodžius.
1 52
K O M E N TA R A S Vll LA I Š K U I 3 4 1 C-D
1 53
K O M E N TA R A S V l l L A I Š K U I 3 4 1 C-D
1 54
K O M E N TA R A S Vll L A I Š K U I 3 4 1 C-D
155
K O M E N TA RAS Vll LAI Š K U I 341 D
1 56
KOME NTARAS Vll LAI Š K U I 341 D
pretacij a" . Gal ir netiksli, bet tikrai neprastesnė už tą, kuri naiviai
stengiasi atkurti istoriškai tikslias Platano mintis, tarytum Kanto
nebūtų ir buvę. Š iaip ar taip, aiškiai krenta į akis, kad „įsižiebusios
liepsnos" metafora taikoma norint aptarti tai, ką bendriausia pras
me būtų galima pavadinti mąstytoj o vidinio gyvenimo lūžiu. Pla
tanas kalba apie patirties intensyvumą, apie jos moduso pasikei
timą, apie tam tikros ribos įveiką. Tai, kas čia suteikia teisę kalbėti
būtent apie ypatingą patirtį, yra žodelis „staiga" . Atrodo, kad ži
nojimo galimybė sąlyga apibūdinama tam tikru temporaliniu mo
dusu - exaiphnes - sąvoka. Tačiau čia negalime kalbėti apie ob
jektyvų laiką khronos. Exaiphnes ypatingą statusą Platanas aptaria
ir plačiau. Š tai tokį svarstymą savo vardo dialoge mums pateikia
Parmenidas, sulaukdamas jaunoj o Aristotelio pasitikslinančių ir
pritariančių žodžių: „Kuomet tai, kas j uda, sustoj a, arba kuomet
tai, kas esti rimtyje, keičiasi į j udėj imą, šitai savaime neužima
j okio laiko (dei depou auto ge med'en heni khronoi einaz) . - Kaip
tai? - Nes nėra j okio laiko ( khronos de ge oudeis estin) , kuriame
nei j udama, nei esama rimtyje. - Tikrai nėra. - Tačiau juk niekas
nesikeičia be pasikeitimo. - Atrodo, kad niekas. - Tad kada įvyksta
pasikeitimas? Nei tada, kai esama rimtyje, nei kai persikeičiama į
j udėj imą, nei tai esti laike (oute en khronoi on) . - Taip ir yra. -
Tada argi nėra keista (atopon) , kame būnama tuomet, kai įvyksta
pasikeitimas? - Kas tai galėtų būti? - „Staiga" ( to exaiphnes) . Juk
„staiga" berods reiškia būtent tai, iš ko pasikeičiama į vieną iš šių
dviej ų būsenų. Nesikeičia nei rimtis, kol esti rimtyje, nei judėj i
mas, kol esti j udėj ime; bet tik pati keistai bevietės (atopos) „stai
ga" prigimtis (physis) glūdi tarp ( metaksu) j udėj imo ir rimties,
nebūdama j okiame laike (khronos) . Į „staiga" ir iš „staiga" tai, kas
j uda, persikeičia į rimtį, o tai, kas esti rimtyje - į j udėj imą" (Parm.
1 5 6c-e) . Ką tik pacituotas vertimas reikalauj a šiokio tokio
specialaus komentaro. Norėdamas akivaizdžiau pagarsinti dia
logo sambalsį su laiško mintimis, kai kuriuos pasakymus išver-
1 57
K O M E N TA R A S V l l L A I Š K U I 3 4 1 D
1 58
K O M E N TA R A S Vll LAIŠK U I 341 D
1 59
K O M E N TA R A S Vll LA I Š K U I 3 4 1 D-E
1 60
K O M E N TA RA S Vll LA I Š K U I 3 4 1 E-3 4 2 A
161
K O M E N TA RA S Vll LAIŠ K U I 342A
1 62
K O M E N TA RAS Vll L A I Š K U I 3 4 2 A- B
1 63
Vll
1 1i
K O M E N TA R A S L A I Š K U I 3 4 2 A- B
1 64
K O M E N TA R A S Vll L A I Š K U I 3 4 2 A-C
165
K O M E N TA RA S Vll LA I Š K U I 3 4 2 C
1 66
K O M E N TA R A S Vll LA I Š K U I 3 4 2 0-E
342e „kadangi kalba yra silpna" (dia ton logon asthenes) . Platonas
dar sykį pakartoja nuo pat ekskurso pradžios išsakytą nuostatą ko
munikavimo atžvilgiu. Nepaisant sudėtingų svarstymų, kuriuos
iš dalies sukelia tai, kad čia pavartota daugiskaita logoi, o iš dalies
tai, kad „ištikimų dialogų Platonui" autorių linija (plg. Isnardi
Parente, 2002, p. 245 ; Ferber, 1 99 1 , p. 45) visaip bando reabili
tuoti filosofijos komunikavimo galimybę, mintis čia gana aiški ir
skaidri, o logoi silpnumo priežastys išlieka tos pačios, kaip ir ek
skurso pradžioje.
„idant išaiškėtų, koks yra kiekvienas daiktas, nei tam, kad iš
aiškėtų jo būtis". Š ia pastraipa kalba pakreipiama kita linkme,
todėl, matyt, tai ir buvo priežastis, sukėlusi pernelyg racionalisti
nių (kaip taikliai parodė von Fritz ( 1 966, p. 27) atsakas) įtarimų
1 67
K O M E N TA RA S Vll L A I Š K U I 3 4 2 0-3 4 3 8
Brockeriui (plg. koment. 342a) . Vieta įdomi i r tuo, kad čia su
siduriame su Platano negausiai reikštomis mintimis apie būtį.
Dialektinė ir apskritai diskursyvi praktika nepaj ėgia išsemti tik
rosios būties, kadangi kreipiasi tik į daikto savybių išsklaidą. No
votny poion ti (t. y. poion ti estin) apibūdina kaip qualitates quae
dam accidentes (p. 224) , kitaip tariant, Platonas puikiai suvokia,
kad daikto apibrėžčių visuma iš tiesų turi nedaug bendra su on
tologinius tikslus keliančia filosofija. To on - Būtis - žodis, kurį
būtent tokia forma ir prasme retai kada aptinkame dialoguose
(plg. Resp. VI 5 07b, X, 597c; Phaedr. 247c, kur vartojamas po
sakis onti5s ousa) . Kiek plačiau apie tai kalbama Sofiste (243e,
254a sq.) . Vis dėlto pastaroji ontologinė perskyra verta atides
nio skaitytoj o žvilgsnio. Filosofas kalbos silpnumo problemą
padaro ontologine problema, kurią iki galo išspręsti gali ne be
galinis teiginių ir turinių srautas, bet tik santykis tarp mokytoj o
ir mokinio, t. y. filosofinė synousia.
1 68
K O M E N TA R A S V l l L A I Š K U I 3 4 3 B-C
343c „siela siekia žinoti ne tai, koks jis yra, bet veikiau su
prasti, kas jis yra". Slidi vieta, kadangi tik pastaroj oje ekskurso
dalyje Platonas vartoja poion ti ir to ti suteikdamas būtent tokią
prasmę, o dialoguose nerasime šio aspekto plėtotės. Jau laiško au
tentiškumo kritikė Maddalena (p . 309) turėj o pripažinti, kad
nepaisant įspūdžio, jog šio teiginio terminologij a būdinga Aris
toteliui, pati perskyra skamba lyg kai kurių Faidono minčių aidas.
Regis, to ti Platanui šioje vietoje reiškia tą patį ką ir to on. Būtis
tokiu būdu suprantama kaip kasybė, kaip, scholastiniais terminais
tariant, quidditas. Vis dėlto kalbos kritikos kontekste sielos polėkis
link to ti turbūt atskleidžia kitą to paties žodžio prasmę. Juk pora
eilučių aukščiau galėjome įsitikinti, kad to ti negali būti išsem
tas logos priemonėmis, nes tai net nepakliūna tarp loginės veiklos
ir vizualinės raiškos taikinių. Galbūt įmanoma radikaliau pažvelg-
1 69
K O M E N TA R A S Vll L A I Š K U I 3 4 3 C- D
ti į šią perskyrą bei pridėti, kad to ti tol, kol lieka tekste gyvenanti
sąvoka, tėra tik dar viena to paties poion ti forma. Todėl gal ir ga
lima teigti, kad to ti yra substancij os užuomazga - būtent taip ma
no Brunschwig (p. 1 9-27, ypač p. 64 sq. ) , lygindamas ekskurso
terminologiją su stoikų nežymimojo įvardžio vartoj imu bei pa
darydamas išvadą apie to ti ir to on tapatumą Platono mąstyme
(plg. , pvz. , Soph. 237d, 245e-249d) , - tačiau tik užuomazga ir
niekas daugiau. Pati kalba yra silpna, sako laiško autorius, todėl
kasybės ontologija čia mus užpuola, sukurdama dominuoj antį,
triukšmingą ir ekspansyvių vėlesnių mąstymo segmentų foną.
Pavartotas žodis atneša įvairialypes pasekmes. Ir tąsyk ypatingai
svarbu atsižvelgti į tai, kad Platonas beveik sinchronišku judesiu
tiek teigia, tiek ir atsiriboja nuo savo teigimo. To ti yra radikaliai
kas kita nei poion ti, tuo tarpu bet kokia kalba ( togos) visuomet iš
lieka poion ti sritimi, net jei kalbama apie to ti. Panašią perskyrą,
tik vartodamas kitus terminus (touto ir toiouton) , Platonas daro
ir Timajuje (49 d sq.) . Cherniss ( 1 954, p. 1 1 3- 1 30) ir Brisson
( 1 994, p. 1 8 1 sq.) skyrė dialogo atkarpos analizei daug dėmesio
ir pateikė vertingų įžvalgų svarstymams; nes iš šių žodžių prieš
statos iš tiesų valia išskaityti kur kas gilesnį ir žodžiais neper
teikiamą ieškančios sielos tragizmą. Siela yra priversta susidurti
su j uslinės realybės atributais, su tuo, kas kiekvieną sykį savimi iš
naujo patvirtina nekintančios ir tvirtos realybės stygių; siela dras
kosi tarp phantazomena ir engignomena, t. y. nuolat patiria paties
baigtinumo baigtinumą, tačiau iš tiesų siekia to, kas nepasižymi
j okia savybe, neturi j okio toiouton, kas esti anapus - touto arba
ti. Jos padėtis iš tiesų dramatiška, nes priartėj us prie ribos, kai
touto atrodo pasiekiama, siela vis dėlto aptinka beesanti neišse
miamoje toiouto (arba poion) reprezentacij ų jūroj e.
1 70
K O M E N TA R A S Vll L A I Š K U I 3 4 3 0- E
17 1
K O M E N TA R A S Vll L A I Š K U I 344A-B
1 72
KOME NTARAS Vll LAIŠ K U I 3448
analogiją su Faidru (270c) aneu tes tuo holou physeos bei Architu
(47 B l , p. 432, 2, Diels) peri gar tas ton holon physios kalos diag
nontes, kadangi iki šiol atvira diskusija, ar minėtoje Faidro vieto
je kalbama apie Visybės gimtį, ar apie kiekvieno daikto visumos
gimtį, t. y. bendrą gimtį organizmo prasme. Gadameris tvirtina,
kad Platonas abiejose vietose turi omenyje ne konkretaus apta
riamo dalyko ir ne to, kas privalo ir gali būti kalba išreikšta (aus
gedriickt werden sol� visumą, t. y. ne loginio diskurso obj ektą ar
substancij ą. Jei toliau seksime Gadameriu, negalėsime pritarti ir
Bluckui (p. 1 32) , linkstančiam metafizinės fragmento interpre
tacijos link ir tam reikalui pasitelkiančiam Aristotelio Metafizi
kos citatą, kurioje daroma skirtis tarp Platono ir Sokrato mąstymo:
esą Sokratas praktikavo tik etiką, todėl j o filosofij a nebuvo skirta
peri holes physeos (Met. A, 987b) . Nepakanka apsispręsti, kokiu
mastu pats Platonas manėsi savo filosofiją buvus daugiau ar ma
žiau abstrakčią. Klausimas čia daug sudėtingesnis, kadangi kalba
ma ne apie abstrakcijos lygmenis, bet apie patį bendrumo pobūdį.
Dar daugiau, tam tikras bendrumo pobūdis yra tiesiogiai susijęs
su žinojimo apie šį bendrumą pobūdžiu. Nieko nepešime bandy
dami nustatyti, kokį (ar netgi veikiau kelintą) teorinės refleksijos
aukštą užima filosofas, nes tokiu atveju jo nuostata aptariamo da
lyko atžvilgiu išliks objektinė: t. y. iš anksto priimsime manymą,
kad aptariamas dalykas („visa būtis") gali būti apčiuoptas, pagautas
ir išreikštas (ausgedruckt) kalbos instrumentinėmis priemonėmis.
Ankstesnė ekskurso dalis diskreditavo tokių priemonių univer
salumą, todėl „visos būties apgaulė ir tiesa" gali būti suvokta tik
angažuoto pirmyn ir atgal ar aukštyn ir žemyn judančio pažini
mo keliu, kuriuo einant nuolat kartojamo veiksmo kiekybė per
sikeičia į naują kokybę. Taigi tvirtinimas apie „das ganze Sein"
čia tampa ne abstraktaus filosofavimo prielaida, bet nuoroda į
patyrimą, kylantį iš filosofinių pratybų (tarp j ų ir dialektinių) .
Jo esmė - paskirų veiksmų kartojimas, aktyvumas, „nusėdantis"
1 73
K O M E N TA R A S Vll LAIŠ K U I 344B
1 74
K O M E N TA RA S Vll LAIŠK U I 344 B
1 75
K O M E N TA R A S Vll L A I Š K U I 3 4 4 8-C
1 76
K O M E NTARAS Vll LAI Š K U I 344C
1 77
K O M E N TA R A S Vll LA I Š K U I 344C-E
1 78
K O M E N TA R A S Vll L A I Š K U I 3 4 4 E -3 4 5 D
1 79
K O M E N TA RA S Vll L A I Š K U I 3 4 5 D- 3 4 8 B
346d „Dionas tau bus didžiai dėkingas, jei šitai dėl jo pa
darysi". Visa ši laiško dalis, kuri seka po ekskurso, „yra kupina
nuoširdaus realizmo" (Isnardi Parente, 2002, p. 253) . Tai aiški
atsvara ir kontrastas filosofiniam ekskursui; po giliamintiškų ir
radikalių svarstymų seka niekingos Dionisijo intrigos ir šantažas.
1 80
K O M E N TA R A S Vll L A I Š K U I 3 4 8 B-3 5 0 A
348c Teodotas. Jis taip pat minimas trečiaj ame laiške (3 1 8c) .
Teodotas buvo Hėrakleido dėdė (apie jį Plut. Dion. 4 5 , 3) .
181
K O M E N TA RA S Vll L A I Š K U I 3 5 0A-C
1 82
KOM E NTARAS Vll L A I Š K U I 3 5 0 C-3 5 1 C
1 83