AB-27-1

Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą,

taikymo teismų praktikoje apžvalga

Įvadinės pastabos
 
Įrodinėjimas yra viena svarbiausių baudžiamojo proceso sudėtinių dalių ir viena
pagrindinių baudžiamojo proceso subjektų veiklos krypčių. Ši veikla viena ar kita forma
vykdoma visose baudžiamojo proceso stadijose. Atitinkamai ir Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro
svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas
užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio
teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas
veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai
nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Nuo 2003 m. gegužės 1 d. galiojančiame naujajame BPK buvo pakeista įrodymų sąvoka
ir nemaža dalis įrodinėjimo procedūrų. Padaryti pakeitimai turėjo realios įtakos praktinei
įrodinėjimo subjektų veiklai: teko keisti kai kurias susiformavusias nuostatas ir darbo įpročius.
Nors naujasis BPK galioja jau penktus metus, tačiau kai kurios jo normos, tarp jų ir
reglamentuojančios įrodinėjimą, iki šiol suprantamos ir taikomos skirtingai. Tokia padėtis
nepadeda vykdyti teisingumo. BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų
praktikoje apibendrinimo tikslas – suvienodinti teismų praktiką taikant šias normas.
Siekiant šio tikslo buvo apibendrintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijų nutartys, priimtos 2004–2006 metais, kuriose aiškinamos BPK normos,
reglamentuojančios įrodinėjimą, taip pat kai kurie apeliacinės ir pirmosios instancijų teismų
nuosprendžiai ir nutartys, kurie buvo analizuojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse.
Toks teismų praktikos apibendrinimo būdas pasirinktas todėl, kad išankstinė atrankinė
baudžiamųjų bylų analizė parodė, jog būtent Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartyse šios
normos, esančios apibendrinimo objektu, analizuojamos dažniausiai, apeliacinės instancijos
teismų sprendimuose tai daroma žymiai rečiau, o dar rečiau – pirmosios instancijos teismų
nuosprendžiuose.
BPK normoms, reglamentuojančioms įrodinėjimą, gali būti priskirta didžioji dalis šio
Kodekso normų, tačiau apibendrinant teismų praktiką buvo ieškoma BPK 7, 20, 44, 48, 78–98,
143–160, 178–211, 271–292, 324 straipsniuose įtvirtintų normų aiškinimo, taip pat Lietuvos
Respublikos operatyvinės veiklos, Policijos veiklos, Advokatūros, Prokuratūros, Specialiųjų
tyrimų tarnybos ir kitų įstatymų, reglamentuojančių įrodinėjimo subjektų veiklą, normų
aiškinimo. Tenka konstatuoti, kad šios normos teismų praktikoje buvo analizuojamos skirtingai:
vienos jų aiškintos pakankamai plačiai ir išsamiai, kitos – gerokai rečiau, trečios – visiškai
neaiškintos. Taip pat ir apžvalgoje nurodytoms BPK normoms skiriamas nevienodas dėmesys:
neaptariamos BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, kurios Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartyse nebuvo analizuotos arba, kad ir buvo analizuotos, tačiau tik įrodinėjimo
subjektų veiklos atitikties šių normų reikalavimams aspektu, tačiau normų turinys nebuvo
aiškintas. Dėl šių priežasčių apžvalgoje neatsispindi procesinės prievartos priemonės, kuriomis
renkama informacija apie tiriamą įvykį ir su juo susijusias aplinkybes (kratą, poėmį,
telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę bei įrašų darymą, savo tapatybės
neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus ir kt.), parodymo patikrinimo
veiksmus (parodymą atpažinti, parodymų patikrinimą vietoje, eksperimentą) ir kai kuriuos kitus
įrodinėjimo veiksmus bei klausimus reglamentuojančios normos.
 
Įrodinėjimo sąvoka ir subjektai
 
 Apibendrintuose teismų nuosprendžiuose ir nutartyse nepateikiama ir negali būti pateikta
įrodinėjimo sąvoka, nes tai yra teorinė konstrukcija, tarnaujanti pažintiniams tikslams. Teismų
sprendimuose taip pat tik labai epizodiškai ir tik sprendžiant atskirų BPK normų,
reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo problemas analizuojamas atskirų įrodinėjimo subjektų
vaidmuo šiame procese. Tačiau tam, kad teismų praktikos taikant BPK normas,
reglamentuojančias įrodinėjimą, apibendrinimas būtų kryptingas, būtina aptarti iš galiojančio
BPK išplaukiančių įrodinėjimo sąvokos bei įrodinėjimo subjektų vaidmenį šiame procese.
Išanalizavus BPK normas, reglamentuojančias proceso subjektų elgesį baudžiamajame
procese, nesigilinant į teorines diskusijas šiuo klausimu bei nepretenduojant sukurti galutinį ir
nekeičiamą apibrėžimą, galima pasiūlyti tokią įrodinėjimo baudžiamajame procese sampratą –
tai įstatymo reglamentuota ikiteisminio tyrimo įstaigų ir jų pareigūnų, prokuroro, ikiteisminio
tyrimo teisėjo, teismo ir proceso dalyvių (įtariamojo, kaltinamojo, gynėjo, nukentėjusiojo,
civilinio ieškovo, civilinio atsakovo, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio
ieškovo, civilinio atsakovo atstovo) veikla, kuria renkami, pateikiami, tikrinami ir vertinami
duomenys, reikšmingi tiriamo įvykio aplinkybių, nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo,
kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nustatymui.
Pažymėtina, kad ši samprata pritaikyta įprastinei procesinei formai ir neapima
baudžiamojo proceso ypatumų tiriant ir nagrinėjant atskirų kategorijų bylas. Atskirų kategorijų
bylose svarbų vaidmenį įrodinėjimo procese vaidina ir kiti subjektai, pavyzdžiui, trauktino
baudžiamojon atsakomybėn juridinio asmens atstovas, asmuo, kuriam gali būti taikomos
priverčiamosios medicinos priemonės, jo atstovas, privatus kaltintojas ir pan.
Įstatyme numatytas skirtingas baudžiamojo proceso subjektų vaidmuo įrodinėjimo
procese: ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras privalo rinkti, tikrinti ir vertinti
reikšmingus bylai duomenis; teismas privalo juos tikrinti, prireikus – rinkti papildomus
duomenis, spręsti, ar tai yra įrodymai, ir vertinti; gynėjas privalo panaudoti visas įstatymuose
nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar
lengvinančios jo atsakomybę (BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir neprivalo įrodinėti kitų
aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai; kiti įrodinėjimo procese dalyvaujantys
subjektai turi teisę, bet ne pareigą dalyvauti šiame procese.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse akcentuoja aktyvų teismo vaidmenį
įrodinėjimo procese:
BPK 7 straipsnyje deklaruojamas rungimosi principas, tai reiškia, kad byla teisme turi
būti sprendžiama ginčo keliu. Tačiau Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas
įpareigoja teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam
siekti nustatyti byloje tiesą. Tai matyti iš BPK 270 straipsnio 3 dalies nuostatos, kur teigiama,
kad teismas turi teisę savo iniciatyva nutarti iškviesti naujus liudytojus, ekspertus, specialistus,
taip pat išreikalauti kitus įrodymus. Pagal BPK 287 straipsnio 1 dalį teismui leidžiama prireikus
atlikti bet kokius proceso veiksmus, kuriais ikiteisminio tyrimo metu renkami duomenys, turintys
reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 22 d. nutartis Nr. 2K-252/2005).
 
Įrodymų sąvoka (BPK 20 straipsnis)
 
Teismų sprendimuose gana dažnai minimas BPK 20 straipsnis ir pakartojamos šiame
straipsnyje įtvirtintos normos, tačiau įrodymų sąvokos teismai neformuluoja. BPK 20 straipsnyje
numatyti įrodymų požymiai paprastai atskleidžiami analizuojant konkrečias BPK normas,
reglamentuojančias duomenų rinkimą, pateikimą, tikrinimą, pripažinimą įrodymais ir įrodymų
vertinimą. Įvertinus BPK 20 straipsnyje įtvirtintas normas bei išanalizuotose teismų nutartyse
esančius BPK normų aiškinimus, galima teigti, kad įrodymai baudžiamajame procese yra
įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame
posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas
dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar
nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Įrodymais pripažįstami duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje numatytus
reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymais baudžiamajame procese yra
įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Pagrindinis įstatymas, nustatantis duomenų, galinčių
būti įrodymais, gavimo tvarką, be abejo, yra Baudžiamojo proceso kodeksas. Absoliuti dauguma
įrodymų, kuriais buvo grindžiami išanalizuoti teismų sprendimai, buvo gauti BPK nustatyta
tvarka. Tačiau BPK – ne vienintelis įstatymas, kurio nustatyta tvarka gaunami įrodymai. Gana
dažnai įrodymais pripažįstami duomenys, gauti remiantis Operatyvinės veiklos įstatymo
reikalavimais. Kai kuriais atvejais įrodymai, kuriais grindžiamas nuosprendis, buvo gauti kitų
įstatymų (Policijos veiklos, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos ir kt.) nustatyta tvarka. BPK
neišvardija įstatymų, kuriais remiantis gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais. Pagal
apibendrintus teismų nuosprendžius ir nutartis galima padaryti išvadą, kad, be BPK ir
Operatyvinės veiklos įstatymo, tokie yra teisėsaugos institucijų organizaciją ir veiklą
reglamentuojantys įstatymai: Policijos veiklos, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, Prokuratūros, Advokatūros ir kt. Tiek Operatyvinės veiklos, tiek kitų įstatymų
nustatyta tvarka duomenys paprastai gaunami prieš pradedant ikiteisminį tyrimą. Pradėjus
ikiteisminį tyrimą, duomenys apie nusikalstamą veiką, ją padariusį asmenį ir kitas aplinkybes,
turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, renkami tik BPK nustatyta tvarka, o kitų įstatymų
nustatyta tvarka gali būti tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius, atliekami proceso
veiksmai.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nusikalstamos veikos ir ją padariusių asmenų
išaiškinimas susideda iš dviejų stadijų: operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo. Operatyvinę
veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas. Pagal šio įstatymo
3 straipsnio 5 dalį vienas iš operatyvinių veiksmų yra nusikalstamos veikos imitacijos modelio
(toliau – ir NVIM) taikymas. Pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalį NVIM sankcionuoja
generalinis prokuroras arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti
pavaduotojai pagal operatyvinės veiklos subjekto motyvuotą teikimą. Teikime, be kitų duomenų,
nurodomi duomenys apie asmenis, kurie atliks veiksmus pagal nusikalstamos veikos imitacijos
modelį, taip pat modelio trukmė. NVIM šioje byloje sankcionuotas 2004 m. gegužės 31 d.
(Nr. 05-29s), vadovaujantis minėta Operatyvinės veiklos įstatymo norma. Taigi techninės
priemonės, atliekant NVIM, 2004 m. birželio 18 d. panaudotos pagrįstai ir teisėtai, nepažeidžiant
Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimų, todėl NVIM metu gauti duomenys yra teisėti ir
atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas. Operatyvinės veiklos metu surinkus tam tikrus
duomenis, 2004 m. rugsėjo 27 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl narkotinių medžiagų
platinimo. Pradėjus ikiteisminį tyrimą visi tyrimo veiksmai turi atitikti BPK nuostatas, todėl
ikiteisminio tyrimo teisėjo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi leista asmeniui, slapyvardžiu Nr. 1,
nuo 2004 m. rugsėjo 29 d. iki 2004 m. gruodžio 28 d. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius
veiksmus, numatytus BK 259, 260 straipsniuose, dėl R. R., P. P. ir V. Ž. (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 17 d. nutartis Nr. 2K-
624/2006).
Kai kuriais atvejais įstatymuose būna nustatyti tam tikri apribojimai rinkti duomenis arba
informaciją, todėl vertinant surinktus duomenis būtina patikrinti, ar šių apribojimų buvo
laikomasi.
Abiejų instancijų teismai, motyvuodami tuo, kad telefoninių pokalbių tarp V. K. ir J. K.
įrašai gauti pažeidžiant Advokatūros įstatyme nustatytą advokato ir kliento susižinojimo
informacijos imunitetą, juose esančių duomenų nelaikė įrodymais. Kasaciniame skunde
prokuroras teigia, kad pagal advokato ir kliento susižinojimo imunitetą J. K. inkriminuotų veikų
padarymo metu reglamentavusius teisės aktus šis imunitetas nėra absoliutus ir gali būti taikomas
tik tuo atveju, kai advokatas vykdo savo profesines pareigas. Šie kasacinio skundo argumentai
yra pagrįsti.
 Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisingai konstatuota, kad nors BPK norma,
tiesiogiai draudžianti klausytis gynėjo telefoninių pokalbių su įtariamuoju ar kaltinamuoju,
kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais tarp jų perduodamą informaciją ar daryti jos įrašus,
įsigaliojo vėliau, nei buvo padaryti V. K. ir J. K. telefoninių pokalbių įrašai (beje, nuosprendyje
neteisingai nurodytas aptariamos BPK normos įsigaliojimo laikas), tačiau šių įrašų darymo
metu tarp Advokatūros įstatymo 40 straipsnyje (1998 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. VIII-811
redakcija) įtvirtintų advokato garantijų buvo draudimas tikrinti advokato korespondenciją ir
kitokias duomenų laikmenas, o tai apima ir telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją.
Išvadą, kad V. K. ir V. K. bendravimas yra advokato ir kliento santykiai, teismai padarė įvertinę
2002 m. balandžio 26 d. sutartį tarp V. K. ir J. K. dėl teisinės pagalbos bei telefoninių pokalbių
tarp jų įrašų turinį. Telefoninių pokalbių įrašai iš tikrųjų patvirtina, kad J. K. veikė V. K.
pavedimu: rinko informaciją apie 2002 m. liepos 5 d. sulaikyto 2 448 800 Lt vertės cigarečių
„Sovereign Classic“ krovinio kontrabandos tyrimo eigą ir perduodavo ją V. K., teikė
konsultacijas, patarimus. Tačiau 2002 m. balandžio 26 d. sutartis tarp V. K. ir J. K. dėl teisinės
pagalbos be pagrindo pripažinta sutartimi dėl V. K. gynybos kontrabandos byloje.
Advokatūros įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje (1998 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. VIII-811
redakcija) buvo nustatyta, kad klientas su advokatu susitaria pasirašydami sutartį. 2002 m.
balandžio 26 d. sutartyje tarp V. K. ir J. K. dėl teisinės pagalbos numatyta, kad J. K. įsipareigoja
teikti konsultacijas bei advokato pagalbą pagal atskirus susitarimus bei pavedimus. Ši sutartis
vertintina kaip preliminarus susitarimas, kad, prireikus advokato pagalbos, V. K. kreipsis, o
J. K. ją suteiks, tačiau jokiu būdu ne sutartis dėl gynybos minėtoje kontrabandos byloje, nes
sutarties sudarymo momentu nusikaltimas dar nebuvo padarytas. Įstatymai užtikrina absoliutų
draudimą kontroliuoti profesines pareigas atliekančio advokato ir jo kliento susižinojimą, o ne
advokato ir kitų asmenų susižinojimą. Teisinė pagalba visada teikiama konkrečiu klausimu,
reikalaujančiu teisinių žinių, todėl būtina advokato ir kliento sutarties dėl teisinės pagalbos
sąlyga yra konkretūs klausimai, dėl kurių teikiama teisinė pagalba, arba bent jau tam tikra
veiklos sritis, kurioje tokia pagalba teikiama. Tik pagal tokią sutartį, kurioje nurodyta konkreti
veiklos sfera, dirbančio advokato ir jo kliento susižinojimą kontroliuoti draudžiama. Taigi, nors
tarp V. K. ir J. K. buvo sudarytas preliminarus susitarimas, nors pagal atliktos veiklos pobūdį
J. K. buvo faktiškas V. K. gynėjas, tačiau J. K. dirbo be sutarties su V. K. teikti teisinę pagalbą
2002 m. liepos 5 d. sulaikyto 2 448 800 Lt vertės cigarečių „Sovereign Classic“ krovinio
kontrabandos byloje, todėl negalima daryti išvados, kad J. K. buvo V. K. gynėjas ir turėjo būti
taikomos advokato ir kliento susižinojimo slaptumą užtikrinančios teisės normos. Dėl šios
priežasties teismų išvados, kad telefoninių pokalbių tarp V. K. ir J. K. įrašai buvo padaryti
neteisėtai ir todėl neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytų reikalavimų, yra nepagrįstos
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio
4 d. nutartis Nr. 2K-281/2006).
Įrodymais taip pat pripažįstami duomenys, gauti Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotų
tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka.
Liudytojai A. T., V. B. ir N. Š. yra Baltarusijos Respublikos piliečiai. Bylos parengtinio
tyrimo metu juos apklausė Baltarusijos VRM tardytojas, vykdydamas Tardymo departamento
prie Lietuvos Respublikos VRM teisinės pagalbos prašymą. Liudytojai A. T., V. B. ir N. Š. buvo
kviečiami į teismo posėdį BPK bei Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl
teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nustatyta
tvarka. Šaukimai liudytojams buvo įteikti, tačiau į teismo posėdį jie neatvyko. Teisiamojo
posėdžio protokole nurodyta, kad gautas liudytojų prašymas nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant,
nes jie negali atvykti dėl to, kad neturi vizų (T. 4, b. l. 63, 87). Teisiamajame posėdyje pagal BPK
266 straipsnį buvo sprendžiamas klausimas dėl bylos nagrinėjimo galimumo neatvykus
minėtiems liudytojams ir, proceso dalyviams, tarp jų ir nuteistojo gynėjui, sutikus, buvo priimta
nutartis nagrinėti bylą neatvykus liudytojams iš Baltarusijos Respublikos (T. 4, b. l. 87). Vėliau
liudytojų A. T., V. B. ir N. Š. kaip neatvykusių į teismo posėdį dėl svarbių priežasčių parodymai
buvo perskaityti pirmosios instancijos teismo posėdyje (T. 4, b. l. 129). Apeliacinės instancijos
teismas nutartyje nurodė, kad šių liudytojų parodymai perskaityti vadovaujantis BPK
276 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Nuteistojo kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad toks
teiginys neatitinka tikrovės, tačiau be pagrindo tvirtinama, jog šių liudytojų parodymų
teisiamajame posėdyje nebuvo galima perskaityti ir jais negalima buvo pagrįsti teismo išvadų
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario
14 d. nutartis Nr. 2K-113/2006).
Nors BPK 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodymais pripažįstami duomenys, gauti
įstatymų nustatyta tvarka, tačiau teismų praktika rodo, kad šios normos nereikia suprasti
tiesiogiai. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai tam tikri duomenys yra gaunami ne įstatymų, o
žemesnės teisinės galios aktų nustatyta tvarka. Pavyzdžiui, autoavarijų bylose transporto
priemonę vairavusio asmens neblaivumas, be kitų duomenų, nustatomas medicininės apžiūros
neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktu, gautu Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų
asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių nustatyta tvarka. Tokiuose
aktuose esantys duomenys pagrįstai pripažįstami atitinkančiais BPK 20 straipsnyje keliamus
reikalavimus, nes šios taisyklės patvirtintos vadovaujantis įstatymais (konkrečiais
Administracinių teisės pažeidimų kodekso, Alkoholio kontrolės, Narkologinės priežiūros,
Saugaus eismo automobilių keliais įstatymų straipsniais).
Įrodymais gali būti pripažįstami ir duomenys, gauti kitų žemesnės nei įstatymai aktų,
nustatyta tvarka, pavyzdžiui, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d.
įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos, Finansinių nusikaltimų
tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2003 m.
gegužės 7 d. įsakymu Nr. 46V patvirtintų Ūkinės finansinės veiklos objektų tyrimo bei
specialisto išvados pateikimo taisyklių (2005 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. 4V redakcija) ir kt.
Šiuo atveju svarbu, kad tokie aktai būtų priimti vadovaujantis įstatymu.
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais kasatoriaus argumentus, kad rėmimasis netinkamai
sudarytu eismo įvykio vietos planu kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose yra
pagrindas šiuos sprendimus panaikinti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
sprendimuose remiamasi duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytas duomenų
pripažinimo įrodymais sąlygas. Eismo įvykio vietos apžiūros protokolas ir jo priedas (planas)
gauti nepažeidžiant Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos policijos generalinio
komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660, 87 punkto – protokolą pasirašė visi dalyvavę
apžiūroje asmenys (A. K., M. Ž. ir A. N.), o planą – jį sudaręs asmuo (A. K.), t. y. parašu
patvirtino įvykio vietos apžiūros metu nustatytų aplinkybių teisingumą. Autoavarijos vietos
apžiūros protokolas ir jo priedas (planas) surašyti iki ikiteisminio tyrimo pradžios šioje byloje, o
pradėjus ikiteisminį tyrimą šie dokumentai pridėti prie baudžiamosios bylos. Tiriant ir
nagrinėjant bylą jie turėjo duomenų šaltinio – dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai
tirti ir nagrinėti, statusą. Šiuose dokumentuose nurodyti duomenys buvo tikrinami apklausiant
protokolą ir planą pasirašiusius asmenis. Nustatant reikšmingas įvykio aplinkybes, naudotasi
specialiomis žiniomis, t. y. gauta specialisto išvada. Dėl to galima daryti išvadą, kad
įrodinėjimo procesas nagrinėjamoje byloje vyko tinkamai išnaudojant visas galimas ir būtinas
įrodinėjimo priemones, vertinant visus surinktus duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. nutartis Nr. 2K-475/2006).
BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta: ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu
atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Išanalizuoti teismų nuosprendžiai ir
nutartys rodo, kad baigiamuosiuose teismo aktuose labai retai motyvuojamas vienų ar kitų
duomenų pripažinimas įrodymais. Tokia praktika pripažintina teisinga tuo atveju, kai
teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus
reikalavimus, bylos nagrinėjimo teisme dalyviams nekyla jokių abejonių dėl to, kad šie
duomenys yra įrodymai ir teismas jais grindžia savo išvadas. Tačiau tais atvejais, kai dėl tam
tikrų duomenų atitikties BPK 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams bylos nagrinėjimo
teisme dalyviams kyla abejonių, nuosprendžio ar kito baigiamojo teismo akto aprašomojoje
(motyvuojamojoje) dalyje šios abejonės turi būti išanalizuotos ir padaryta kategoriška išvada,
laikytini duomenys įrodymais ar ne.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra aiškiai pasisakyta dėl to, ar
teisiamajame posėdyje ištirti telefoninių pokalbių įrašai yra įrodymai, ar ne: nuosprendyje
išsakytos abejonės dėl jų patikimumo, tačiau čia pat teigiama, kad telefoninių pokalbių tarp
V. D. ir A. S. įrašai nepaneigia K. R. D. parodymų apie sutarties pasirašymo datą, t. y. šie įrašai
vertinami kaip įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados dėl telefoninių
pokalbių taip pat nenuoseklios: pradžioje teigiama, kad telefoniniai pokalbiai negali būti
įrodymais, nes, sprendžiant pagal nutartyje nurodytus motyvus, jie nepatikrinti BPK numatytais
veiksmais, tačiau toliau tvirtinama, kad, net ir nustačius pokalbių įrašų autentiškumą, juose
užfiksuotų balsų priklausomumą išteisintiesiems, gautos išvados nesudarytų pakankamo
pagrindo išvadai, kad pokalbiuose minima būtent ta sutartis, kurios suklastojimu buvo kaltinami
išteisintieji, ir kad tai nepaneigtų K. R. D. parodymų apie sutarties pasirašymo datą. Be to,
apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra nurodyti motyvai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies
taikymo tinkamumo nuosprendyje vertinant įrodymus ir, be kita ko, konstatuota, kad byloje nėra
nė vienos neginčijamai nustatytos aplinkybės dėl aptariamos sutarties suklastojimo, todėl ir
atskirų aplinkybių tarpusavio sugretinimas negalėtų neginčijamai patvirtinti šio fakto.
Taigi tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo
nutartyje nurodyti prieštaringi motyvai dėl byloje esančių telefoninių pokalbių įrašų vertinimo:
viena vertus, telefoninių pokalbių įrašai nepripažįstami įrodymais, antra vertus – šiuose įrašuose
užfiksuoti pokalbiai yra vertinami ir teigiama, kad kaltinimo jie nepatvirtina. Tokia motyvacija
nėra teisiškai nepriekaištinga, todėl procesiniuose dokumentuose neturėtų būti taikoma (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 11 d.
nutartis Nr. 2K-264/2006).
Apibendrinta teismų praktika rodo, kad daug dažniau nei pirmosios instancijos teismai
klausimą, ar tam tikri duomenys gauti nustatyta tvarka, sprendžia apeliacinės ir kasacinės
instancijų teismai. Spręsdami šį klausimą, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismai vadovaujasi
tomis pačiomis taisyklėmis, t. y. tikrina, ar duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus
reikalavimus.
Asmens parodymo atpažinti tvarka reglamentuojama BPK 192 straipsnyje. Pagal šio
straipsnio 5 dalyje numatytą išlygą, jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti
daromas pagal jo nuotrauką. Pagal nuotrauką asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais
atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusio asmens saugumui užtikrinti. Tai gali būti daroma
ikiteisminio tyrimo taktikos sumetimais, kai būtina išvengti įtariamojo ar nukentėjusiojo fizinio
kontakto iki atpažinimo veiksmo atlikimo ar po jo. Įstatyme nenustatyta, kad šiais atvejais turi
būti priimamas atskiras procesinis sprendimas. Kiekvienu konkrečiu atveju tai sprendžia
ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ar padarytus atpažinimus pripažinti įrodymais baudžiamojoje
byloje, sprendžia teismas. Pirmosios instancijos teismas T. G. atpažinimus pagal nuotraukas
pripažino įrodymu ir dėl to nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutartis Nr. 2K-
586/2006).
BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie
patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi
įrodymais yra tokie duomenys, pagal kuriuos teismas nustato faktines tiriamo įvykio ir kitas
svarbias aplinkybes. Visais atvejais byloje turi būti įrodytos tiriamo įvykio aplinkybės: laikas,
vieta, būdas, įrankiai ir priemonės, padariniai, veiką padaręs asmuo, jo asmeninės savybės,
nukentėjęs asmuo ir kt.
Teismas, teisiamajame posėdyje apklausęs nukentėjusiuosius, kasatorių bei asmenis
D. B., V. B. ir S. G., kurie buvo nurodyti sąraše, pateiktame prie kaltinamojo akto, siekdamas
detaliau išsiaiškinti nukentėjusiųjų sužalojimo aplinkybes, papildomai apklausė L. T., B. T. ir
A. G. kaip asmenis, tiesiogiai bendravusius su nukentėjusiaisiais, jiems iš karto išėjus iš policijos
komisariato. Pagal šių asmenų parodymus teismas galėjo nustatyti labai svarbią bylos faktinę
aplinkybę, kad nukentėjusieji buvo sužaloti būtent policijos komisariate, o ne kur nors kitur, taigi
buvo gauti duomenys, patvirtinantys aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti (BPK
20 straipsnio 3 dalis). Dėl to kasatoriaus teiginys, kad pirmosios instancijos teismas,
konstatuodamas jo tarnybinių įgaliojimų viršijimą, panaudojant fizinį smurtą prieš R. M. ir V. J.,
negalėjo remtis su byla nesusijusiais L. T., B. T. ir A. G. parodymais, nepagrįstas.
Kasatoriaus argumentas, kad teismas negalėjo laikyti įkalčiu šioje byloje nukentėjusiojo
V. J. nuotraukų, padarytų Kupiškio rajono policijos komisariate 2003 m. rugpjūčio 29 d., nes,
pasak jo, tam, kad būtų nustatyta, ar nukentėjusysis prieš fotografavimą buvo mušamas, reikėjo
specialisto išvados, taip pat nepagrįstas. V. J. nuotraukos šioje byloje – tai tik vienas įrodymų,
patvirtinantis aplinkybę, kad prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas smurtas. Šis įrodymas buvo
įvertintas kitų surinktų bylos duomenų – nukentėjusiųjų parodymų, teismo medicinos eksperto
išvadų ir liudytojų parodymų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 26 d. nutartis Nr. 2K-614/2004).
Kitos svarbios aplinkybės, kurios taip pat turi būti įrodytos, yra aplinkybės, reikšmingos
baudžiamojo, baudžiamojo proceso bei kitų įstatymų taikymui: atsakomybę lengvinančios,
sunkinančios ir kitos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama skiriant bausmę, poveikio priemonę ar
atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės; aplinkybės, turinčios reikšmės įrodymų
vertinimui (įrodymų rinkimo arba gavimo aplinkybės); nusikalstama veika padarytos žalos
pobūdis, dydis ir pan.
Ar duomenys patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai
išspręsti teisingai, galima spręsti ne tik juos išnagrinėjus teisiamajame posėdyje, bet ir
sprendžiant proceso dalyvių prašymus atlikti vieną ar kitą veiksmą. Jeigu prašymai atmetami
tinkamai motyvuota teismo nutartimi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nekonstatuoja
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo.
Kaltinamųjų ir jų gynėjo prašymą papildomai iškviesti į teismo posėdį kaip liudytojus
Vyriausybės, Seimo vadovus, kitus Vyriausybės ir Seimo narius pirmosios instancijos teismas
svarstė ir nustatyta tvarka atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio
skundo argumentą, pripažino, kad toks prašymas buvo nepagrįstas, nes prašomi apklausti kaip
liudytojai asmenys nebuvo įvykių, kurių aplinkybės tiriamos, dalyviai. Byloje surinkta
pakankamai duomenų apie buvusią situaciją žemės ūkyje ir tuo klausimu neaiškumų nebuvo.
Būtina pažymėti, kad kaltinamasis neturi neribotos teisės iškviesti liudytojų. Tai buvo pabrėžta ir
Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. gruodžio 15 d. sprendime A. E. D. L. S. byloje prieš
Ispaniją, kuriame konstatuota, kad teismo uždavinys yra nustatyti, ar bylos procesas, imamas
kaip visuma, apimant ir įrodymų pateikimo būdą, yra teisingas.
Klausimą, ar liudytoją būtina iškviesti, sprendžia teisėjas arba teismas. Tai, kad teismas
atmeta prašymą, dar nėra pagrindas pripažinti, jog pažeistas BPK 44 straipsnio 7 dalies
reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas prašymą iškviesti kaip liudytojus A. B., Č. J. ir kitus
atmetė motyvuota nutartimi, kurios išvados yra pagrįstos ir teisingos (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 4 d. nutartis Nr. 2K-7-
393/2005).
BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti
duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar
išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas
neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais
veiksmais.
Sprendžiant, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas –
proceso dalyvis ar valstybės institucija (pareigūnas) – šiuos duomenis surinko ir pateikė į bylą,
nes skirtingų subjektų elgesiui taikomi skirtingi principai. Tais atvejais, kai reikšmingus bylai
duomenis pateikia proceso dalyviai (įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis
ieškovas, civilinis atsakovas, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo,
civilinio atsakovo atstovas) arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo (BPK 98 straipsnis), teismas
turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas
neuždrausta įstatymo“).
Ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliktas galiojant 1961 m. Baudžiamojo proceso
kodeksui, pagal kurio 74 ir 75 straipsnius įrodymais baudžiamojoje byloje galėjo būti tik tokie
faktiniai duomenys, kurie buvo užfiksuoti ir pateikti BPK 74 straipsnio 2 dalyje nustatyta forma
(tarp jų ir telefoninių pokalbių garso įrašai), kuriuos galima patikrinti ir kurie gauti laikantis
nustatytų specialių taisyklių bei tinkamai procesiškai įforminti. Taigi įrodymų rinkimui galiojo iš
esmės tokie patys reikalavimai, todėl vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII–1968, Baudžiamojo proceso
kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX–785, ir Bausmių vykdymo kodekso,
patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX–994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos
įstatymo nuostatomis, teismai pagal senąjį Baudžiamojo proceso kodeksą teisėtai surinktus
duomenis gali pripažinti įrodymais.
Pagal senojo BPK 75 straipsnio 2 dalį ir pagal naujojo BPK 98 straipsnį įrodymus savo
iniciatyva, be kitų proceso dalyvių, gali pateikti taip pat ir nukentėjusysis. Pateikti įrodymus
leidžiama bet kurioje proceso stadijoje.
Baudžiamosios bylos duomenimis, apie automobilio vagystę nukentėjusysis M. J. Šilutės
rajono PK pranešė 1994 m. gruodžio 14 d. Tą pačią dieną buvo iškelta baudžiamoji byla pagal
požymius nusikaltimo, numatyto BK 271 straipsnio 4 dalyje, ir tos pačios dienos nutarimu,
sankcionuotu apylinkės teismo pirmininko, buvo nutarta klausytis nukentėjusiojo M. J.
telefoninių pokalbių telefonu, įrengtu jo bute. Tačiau dėl techninių kliūčių to nepavyko padaryti
ir todėl pokalbių įrašai buvo daromi paties nukentėjusiojo, nesinaudojant ryšių įmonių
paslaugomis. Toks telefoninių pokalbių klausymosi ir įrašymo būdas leidžiamas pagal senojo
BPK 1982 straipsnio 3 dalį ir pagal naujojo BPK 154 straipsnio 4 dalį. Taigi telefoninių
pokalbių garso įrašas buvo gautas teisėtu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 8 d. nutartis Nr. 2K-191-2005).
Kitoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo
išvadą, kad liudytojos pateiktas teismo posėdžio metu garso įrašas, nors ir nėra gautas naudojant
baudžiamojo proceso priemones, laikytinas įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 25 d. nutartis Nr. 2K-360/2004).
Privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie
gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu.
Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio
tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie
gauti įstatyme numatytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo
pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka.
Kasatorė teigia, kad teismas nepagrįstai jos kaltę dėl I. T. turto prievartavimo pagrindė
nukentėjusiojo 2004 m. kovo 8 d. padarytu jų privataus telefoninio pokalbio garso įrašu, nes šie
duomenys, pažeidžiant BPK 154 straipsnį, gauti neteisėtai, be teismo leidimo, todėl šis įrašas
nepagrįstai pripažintas įrodymu, nes prieštarauja BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Šis
skundo argumentas nepagrįstas.
Teisėjų kolegija atkreipia kasatorės dėmesį į tai, kad BPK 154 straipsnis reglamentuoja
telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę bei įrašų darymą ikiteisminio
tyrimo pareigūnų iniciatyva. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nukentėjusiųjų, liudytojų ar
kitų proceso dalyvių pokalbių telefonais galima klausytis šių asmenų prašymu arba jų sutikimu,
nors ir nėra tuo reikalu priimtos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, jei klausantis
nesinaudojama telekomunikacijų operatorių paslaugomis ir įrenginiais. Taigi šioje dalyje
numatyta išlyga, kai galima klausytis telefoninių pokalbių ir daryti jų įrašus ir be ikiteisminio
tyrimo teisėjo nutarties ar prokuroro nutarimo. Toks šios priemonės taikymas galimas esant
dviem sąlygoms – jei nukentėjusysis prašo arba sutinka, kad būtų klausomi jo pokalbiai telefonu
ir daromi įrašai, ir jei klausantis ir darant telefoninių pokalbių įrašus nebus naudojamasi
telekomunikacijų operatorių paslaugomis ir įrengimais (pokalbių įrašymo įrenginys bus
prijungtas prie nukentėjusiojo bute ar biure esančio telefono aparato arba mobiliojo ryšio
aparato). Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnai gali įrašyti telefoninį pokalbį ir be procesinio
sprendimo, jei BPK 154 straipsnio 5 dalyje nurodytas asmuo prašo ir sutinka, kad būtų įrašomi
jo pokalbiai. Šioje byloje yra duomenų, kad nukentėjusysis I. T. 2004 m. kovo 8 d. kreipėsi į
Rokiškio policijos komisariatą, prašydamas įrašyti pokalbius su jam skambinančiais asmenimis.
Atsižvelgdama į šiuos duomenis bei remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja,
kad BPK 154 straipsnio ir 20 straipsnio 4 dalies nuostatos nebuvo pažeistos, nes telefoniniai
pokalbiai buvo įrašyti teisėtai ir jie buvo patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 20 d. nutartis
Nr. 2K-510/2005).
Duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenumatytu būdu,
įrodymais nepripažįstami, nesvarbu, kiek jie reikšmingi nustatant bylos aplinkybes.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad nustatytos duomenų gavimo (rinkimo)
tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys jau negali būti įrodymais.
Nustačius, kad, renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti: 1) ar
nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir 2) ar dėl šių
pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės.
Duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių
abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais
nepripažįstami.
Teisėjų kolegija sutinka su kasatorės argumentu, kad autoavarijos vietos planas 2001 m.
vasario 20 d. buvo atkurtas esmingai pažeidžiant 1961 m. BPK 200 straipsnio nuostatas, nes
matavimai turėjo būti atlikti ir autoavarijos vietos planas sudaromas apžiūrint įvykio vietą –
1999 m. birželio 12 d. Tačiau 1999 m. birželio 12 d. įvykio vietos apžiūros protokolas su eismo
įvykio planu sudarytas itin aplaidžiai – protokole kai kurie duomenys taisyti, tačiau jų taisymas
neaptartas, plane pažymėta stiklo šukių vieta, tačiau nenurodyti elementarūs duomenys apie
stiklo šukių vietos padėtį kelio ilgio ir pločio atžvilgiu. Jeigu apžiūrint įvykio vietą pareigūnai
nesugebėjo užfiksuoti elementarių duomenų apie stiklo šukių vietos padėtį kelio ilgio ir pločio
atžvilgiu, tai kyla pagrįstų abejonių dėl šių duomenų patikimumo sudarant autoavarijos vietos
planą 2001 m. vasario 20 d., be to, procesiniai įstatymai tokios galimybės – autoavarijos vietos
plano atkūrimo – nenumato. Įrodymais byloje pripažįstami tik tokie duomenys, kurie buvo
užfiksuoti ar gauti BPK nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties negali būti tinkamu įrodymu ir
autotechninė ekspertizė, kurios išvados pagrįstos atkurtais avarijos vietos plano duomenimis
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 23 d.
nutartis Nr. 2K-132/2004).
Tuo atveju, kai nustatoma, kad duomenų rinkimo (gavimo) tvarkos pažeidimai neturėjo
įtakos gautų duomenų patikimumui ir juos renkant nebuvo atimtos ar iš esmės suvaržytos
įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, duomenys pripažįstami įrodymais.
S. G. ir R. P. apklausa prieš parodymą atpažinti iš kartotekų nevisiškai atitiko BPK
194 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, nes apie atpažintinus asmenis jie buvo apklausti
tik bendrais bruožais ir nebuvo apklausti apie žymes ir ypatybes, iš kurių gali atpažinti tuos
asmenis. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tiek nukentėjusiųjų apklausa, tiek parodymas atpažinti iš
vaizdo įrašų kartotekos buvo atlikti iš karto po įvykio, kad nukentėjusieji, sportuodami klube,
turėjo galimybę įsidėmėti ten buvusius ir juos sumušusius asmenis, nėra pagrindo konstatuoti,
jog buvo pažeisti BPK 194 straipsnio 2 dalyje numatyti reikalavimai, ir nėra pagrindo abejoti
parodymo atpažinti iš kartotekų rezultatų patikimumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. nutartis Nr. 2K-398/2006).
Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad vaizdajuostės iš L. O. priklausančios
prekyvietės buvo paimtos pažeidžiant įstatymą, nes paimti daiktai nebuvo aprašyti, tačiau be
pagrindo teigiama, kad L. O. nuteistas už vaizdajuostes, kurios buvo paimtos ne iš jo prekyvietės.
1082 vaizdajuostes iš L. O. priklausančios prekyvietės paėmė policijos pareigūnas,
vadovaudamasis ATPK 268, 269 straipsniais (T. 1, b. l. 19). Paėmimo protokole vaizdajuostės
neaprašytos. Tą pačią dieną pagal policijos pareigūno tarnybinį pranešimą medžiaga
užregistruota vieningoje nusikaltimų registracijos knygoje (T. 1, b. l. 3) ir, sprendžiant pagal tai,
kad audiovizualinių kūrinių ekspertizė buvo paskirta vadovaujantis BPK, buvo pradėtas
pranešimo apie nusikaltimą nagrinėjimas 1961 m. BPK 128 straipsnyje nustatyta tvarka. Gavus
ekspertizės aktą, buvo iškelta baudžiamoji byla, atlikta kvota ir parengtinis tardymas.
Tyrimo pradžioje buvo tikrinama turima informacija apie neteisėtų audiovizualinių
kūrinių platinimą. Pradedant tyrimą nebuvo aišku, ar paimamos vaizdajuostės yra neteisėtos
audiovizualinių kūrinių kopijos ir kokios rūšies atsakomybėn gali būti traukiamas vaizdajuosčių
savininkas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakomybę už autorių teisių pažeidimus numato tiek ATPK,
tiek BK, tyrimas gali būti vykdomas tiek ATPK, tiek BPK nustatyta tvarka. Tokiu atveju, įvertinęs
įvykio aplinkybes, teisėsaugos institucijos pareigūnas pats turi nuspręsti, kokia tvarka bus
atliekamas tyrimas. Nagrinėjamu atveju, įvertinus paimamų vaizdajuosčių kiekį, buvo pagrindas
manyti, kad vaizdajuosčių savininko veikoje gali būti nusikaltimo sudėties požymių, todėl
informacijos tikrinimas turėjo būti atliekamas BPK nustatyta tvarka. Iš esmės taip ir buvo
elgiamasi, t. y. BPK nustatyta tvarka buvo atlikta įvykio vietos apžiūra, tačiau vaizdajuostės
buvo paimtos vadovaujantis ATPK 268, 269 straipsniuose nustatyta tvarka. Taip paimant
vaizdajuostes buvo pažeisti 1961 m. BPK 200 straipsnio 5 dalyje nurodyti reikalavimai. Be to,
paimtos vaizdajuostės nebuvo aprašytos, todėl buvo pažeisti 1961 m. BPK 192 straipsnio
2 dalies reikalavimai.
BPK pažeidimai pripažintini esminiais tuo atveju, kai jie suvaržo įstatymo garantuotas
kaltinamojo teises arba sukliudo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą
nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nustatyti 1961 m. BPK 200 straipsnio
5 dalies bei 192 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimai nepripažintini esminiais. Nuteistasis
L. O. paimant vaizdajuostes nedalyvavo, todėl tokiais veiksmais kokios nors jo teisės nebuvo
suvaržytos. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje apklausdamas visus asmenis,
kurie dalyvavo paimant vaizdajuostes, išsamiai išnagrinėjo vaizdajuosčių paėmimo ir jų
ekspertizės atlikimo aplinkybes ir todėl neturėjo pagrindo abejoti, kad buvo tiriamos būtent tos
vaizdajuostės, kurių paėmimas buvo įformintas įvykio vietos apžiūros ir daiktų paėmimo
protokolu. Taigi nurodytų BPK normų pažeidimas nesukliudė pirmosios instancijos teismui
išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 29 d. nutartis Nr. 2K-
512/2005).
Pagal tas pačias taisykles vertinami ir duomenys, gauti kitų įstatymų, taip pat kitokių
teisės aktų nustatyta tvarka.
BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti
duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Nuteistojo gynėjas
kasaciniame skunde teisingai nurodo, kad 2001 m. spalio 28 d. medicininės apžiūros
neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 3274 yra gautas pažeidžiant Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 92 patvirtintos Transporto
priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymo
tvarkos (toliau – Tvarkos) 8 punkte numatytus reikalavimus, nes D. N. neblaivumas buvo
nustatinėjamas praėjus daugiau nei keturioms valandoms nuo autoavarijos, kai tuo tarpu
Tvarkos 8 punkte nurodyta, kad asmenų neblaivumas turi būti nustatomas ne vėliau kaip per dvi
valandas nuo transporto avarijos. Tačiau kasatoriaus nuomonė, kad dėl to šis aktas yra
neleistinas įrodymas, yra nepagrįsta. Pripažinus, kad buvo padarytas minėtas Tvarkos
pažeidimas, būtina išsiaiškinti, kokią įtaką šis pažeidimas turėjo medicininės apžiūros
objektyvumui ir jos rezultatų patikimumui. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad
apžiūrą atliko gydytoja, turinti pakankamai žinių jai atlikti, kad tyrimas pagrįstas objektyviais
duomenimis, todėl nėra pagrindo abejoti akte užfiksuotais duomenimis. Akivaizdu, kad Tvarkoje
nustatyto termino neblaivumo faktui nustatyti praleidimas savaime neturi jokios įtakos tyrimo
(apžiūros) objektyvumui ir rezultatų patikimumui. Šio termino praleidimas turi įtakos tyrimo
(apžiūros) rezultatams ir tai sukelia sunkumų vertinant, ar asmuo buvo neblaivus autoavarijos
metu. Taigi, nors D. N. medicininė apžiūra neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti buvo
atlikta pažeidus Tvarkoje nustatytą terminą, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti, kad
medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 3274 yra gautas
neteisėtu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. sausio 11 d. nutartis Nr. 2K-2/2005).
Kitaip vertinami duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos
įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės – tokie duomenys įrodymais nepripažįstami, nesvarbu,
kad jų patikimumu neabejojama.
Atliekant įstatyme numatytus veiksmus, gauti duomenys dėl leistinumo reikalavimo
pažeidimo, negali būti laikomi įrodymais, jei atliekant šiuos veiksmus buvo nepagrįstai
suvaržytos žmogaus teisės, pažeisti proceso principai ar proceso veiksmas būtų atliktas
nepakankamai tiksliai laikantis tam veiksmui atlikti nustatytų pagrindinių taisyklių.
Prie konstitucinių baudžiamojo proceso principų priskiriami proceso teisingumo ir
proporcingumo principai, iš kurių išvedamas rungimosi principas, įtvirtintas BPK
7 straipsnyje, kuris reiškia, kad byla turi būti sprendžiama ginčo keliu. Pagal BPK 7  straipsnio
2 dalį kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti
įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais
klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui.
Kasatorius N. K. pagrįstai nurodo, kad jam nebuvo suteikta teisės ginčyti
nukentėjusiosios ir liudytojos V. O. parodymų, nes jos nedalyvavo nagrinėjant bylą nei
pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose. Pirmosios instancijos teismas atmetė
kaltinamojo N. K. prašymą apklausti nukentėjusiąją R. R. ir liudytoją V. O. teisiamajame
posėdyje ir apsiribojo jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, perskaitymu.
Pagal BPK 173 straipsnio 1 dalies 2 punktą ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs
prokuroro prašymą, prisaikdina ir apklausia liudytojus ir nukentėjusiuosius. Pagal BPK
186 straipsnio 1 dalį tik ikiteisminio tyrimo teisėjas gali apklausti jaunesnį kaip aštuoniolikos
metų liudytoją ar nukentėjusįjį. Nukentėjusioji R. R. ir liudytoja V. O. buvo apklaustos
ikiteisminio tyrimo teisėjo pagal rašytinį prokuroro prašymą. Jos tuo metu buvo nepilnametės.
Be bendrųjų taisyklių, pagal kurias apklausą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar
prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamai apklausai BPK 184 straipsnyje yra
nustatytos ir papildomos taisyklės. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad apie apklausos vietą
ir laiką būtina pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. N. K. įtariamojo statusą įgijo 2003 m. spalio
14 d., o R. R. ir V. O. ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklaustos 2003 m. gegužės 13 d., todėl
BPK 184 straipsnio 4 dalies reikalavimai dėl įtariamojo ir gynėjo kvietimo į apklausą negalėjo
būti įvykdyti. Šia prasme Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimai nebuvo pažeisti. Tačiau
jos nebuvo šauktos į pirmosios instancijos teismo posėdį. N. K., kitų kaltinamųjų ir jų gynėjų
prašymas apklausti R. R. ir V. O. teisiamajame posėdyje buvo atmestas. Teismo nuosprendis
motyvuotas tuo, kad jos buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo metu ir jų parodymai buvo
perskaityti teisiamajame posėdyje.
Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi ne bet
kokiais atvejais, o tik tais, kurie nurodyti BPK 276 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį gali
būti balsu perskaityti liudytojo ir nukentėjusiojo parodymai, pagal teismo nutartį nepašauktų į
teisiamąjį posėdį dėl to, kad jie neturi aštuoniolikos metų, jeigu parodymai duoti ikiteisminio
tyrimo teisėjui. Nors, kaip jau buvo nurodyta, nukentėjusioji R. R. ir liudytoja V. O. buvo
apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjo, tačiau baudžiamojoje byloje nėra teismo nutarties jų
nešaukti į teisiamąjį posėdį. Be to, 2005 m. rugsėjo 27 d., kai buvo svarstomas klausimas dėl jų
šaukimo į teisiamąjį posėdį į apklausas, jos jau buvo pilnametės.
Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant R. R. kaip nukentėjusiąją ir
V. O. kaip liudytoją, dalyvavo prokuroras, tačiau kaltinamasis N. K. ir jo gynėjas šioje
apklausoje nedalyvavo. Taip jiems buvo atimta teisė užduoti nukentėjusiajai ir liudytojai
klausimus. Tuo tarpu dalyvavęs apklausoje prokuroras tokia teise pasinaudojo. Dėl to galima
pripažinti, kad buvo pažeistas BPK 7 straipsnio reikalavimas, nebuvo užtikrinta kaltinimo ir
gynybos šalių lygybė bei teisė į gynybą.
BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisė įtariamajam ar kaltinamajam apklausti
liudytojus ar prašyti, kad jie būtų apklausti, yra susijusi su rungimosi principo užtikrinimu
teismo procese. Kaltinamasis N. K. šios savo teisės neįgyvendino ir pirmosios instancijos
teismo posėdyje. Teismas atmetė jo prašymą šaukti į posėdį nukentėjusiąją R.  R. ir liudytoją
V. O. bei jas apklausti.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad BPK 7 straipsnio ir 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų
pažeidimais buvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės ir tai sukliudė pirmosios
instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės
instancijos teismas šių pažeidimų neįvertino, dėl jų nepasisakė ir tai sukliudė priimti teisingą
nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies
2 punkto pagrindu, o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 16 d. nutartis
Nr. 2K-4/2007).
Pagal susiklosčiusią teismų praktiką nagrinėjantis bylą teismas paprastai netikrina
ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kurios pagrindu buvo taikytos procesinės prievartos
priemonės ar atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai (pavyzdžiui, krata, poėmis, nusikalstamą veiką
imituojantys veiksmai, asmens būsto ar tarnybinių patalpų apžiūra, ekspertizė ir kt.), pagrįstumo,
t. y. ar teisėjui buvo pateikti ir kokie buvo pateikti duomenys, sudarę pagrindą priimti atitinkamą
nutartį. Sprendžiant, ar tokiais veiksmais gauti duomenys laikytini įrodymais, paprastai
tikrinamas tik ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties teisėtumas, t. y. ar priimant nutartį buvo
laikomasi BPK nustatytos tvarkos, taip pat veiksmo atlikimo teisėtumas.
Spręsdamas nuteistosios kaltę teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos
būtų galima pripažinti turėjusiais esminę reikšmę išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto
bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą, nepadarė. Krata R. L. bute atlikta laikantis procesinio
veiksmo atlikimo metu galiojusio 1961 m. BPK 188–192 straipsnių reikalavimų. Kratos darymo
faktinis pagrindas buvo operatyvinės veiklos duomenys, leidę manyti, kad bute neteisėtai
laikomos narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Kratos darymo procesiniu pagrindu buvo
Vilniaus miesto VPK KP Narkotikų kontrolės skyriaus tardytojo nutarimas, sankcionuotas
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėjo (b. l. 11). Darant kratą, užtikrintas buto
savininkės R. L. dalyvavimas. Surasti daiktiniai įrodymai – milteliai popierinėse pakuotėse
(ekspertizės metu nustatyta, kad tai metamfetaminas ir heroinas) – išvardyti kratos protokole,
nurodant jų kiekį, individualias žymes. Visi faktiniai duomenys protokole patvirtinti kratoje
dalyvavusių asmenų, tarp jų ir R. L., parašais, pastabų dėl kratos teisėtumo nepareikšta (b. l. 12,
13), todėl neteisi kasatorė, teigdama, kad su kratos rezultatais nebuvo supažindinta, šiame
procesiniame veiksme nedalyvavo, o jos nusikalstamą veiką imitavo suinteresuoti asmenys
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio
8 d. nutartis Nr. 2K-409/2004).
Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys ir įrodymai turi būti ištirti ir patikrinti
teisiamajame posėdyje. Teisiamajame posėdyje įrodymai tiriami BPK 271–292 straipsniuose
nustatyta tvarka. Įrodymai tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat
lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais,
kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios
instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK
242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Kartu įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi
įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio
1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis
įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu,
palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vadinasi, byloje
 įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys.
Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių
aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-
43/2006).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismai baigiamuosius teismo aktus kartais pagrindžia duomenimis ar įrodymais, neišnagrinėtais
teisiamajame posėdyje. Tokius atvejus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertina kaip esminį
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.
BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais,
kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Paneigdamas bei pripažindamas abejotinais
nukentėjusiosios V. K. ir liudytojo V. K. parodymus, duotus nagrinėjant bylą pirmosios
instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi, kaip jau buvo minėta, jų ikiteisminio
bylos tyrimo metu gautais apklausos duomenimis. Tokia bylos duomenų vertinimo tvarka
neatitinka įstatymo reikalavimų. BPK 276 straipsnyje yra išdėstyti atvejai, kada gali būti
perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo pirmiau duoti parodymai. Aptariamo
straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti
perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar
liudytojo parodymai. Tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje šių asmenų parodymai,
duoti ikiteisminio bylos tyrimo metu, nebuvo skelbiami, jie analizuojami iš karto nuosprendyje.
Tokia tvarka pažeidžia BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimą, nes ikiteisminio tyrimo
pareigūnų surinkti duomenys neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme, tokie
duomenys negali būti pagrindas paneigti teismo posėdžio metu išnagrinėtus įrodymus. Kitų
liudytojų, tarp jų F. R. ir V. A. parodymai, pripažinti nepakankamais priimant apkaltinamąjį
nuosprendį dėl J. V. V., visai jų neanalizuojant. Dėl išvardytų pažeidimų apeliacinės instancijos
teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl Kauno apygardos 2006 m.
kovo 6 d. nuosprendis naikintinas. Kolegija negali svarstyti apylinkės teismo nuosprendžio
pagrįstumo klausimo, nes tokiu atveju reikėtų įvertinti apylinkės teismo ištirtus bylos duomenis
bei apeliacinio skundo argumentus, o tai yra bylos apeliacinio nagrinėjimo sritis. Dėl to byla
perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 17 d. nutartis Nr. 2K-554/2006).
R. A. B. paduotame kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo
nuosprendis buvo grindžiamas jo paieškos bylos duomenimis, nors nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
nebuvo spręstas papildomos paieškos bylos išreikalavimo klausimas, ir nei jis, nei jo gynėjas nebuvo
supažindinti su papildomai gautais dokumentais. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva gali
išreikalauti papildomą medžiagą, tačiau ji turi būti vertinama kartu su jau esančia byloje medžiaga ir
tai paprastai daroma teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą. Iš apeliacinės instancijos teismo
posėdžio protokolo matyti, kad teismo posėdžio metu nebuvo svarstomas paieškos bylos išreikalavimo
klausimas, apie išreikalautą paieškos bylą nebuvo pranešta proceso dalyviams, ši byla nebuvo
perskaityta balsu ar perduota proceso dalyviams susipažinti (T. 46, b. l. 166–168). Šiomis
aplinkybėmis pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 5 dalies
reikalavimus, nes apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje buvo remtasi paieškos byloje esančiais
duomenimis, atmetant kasatoriaus apeliacinį skundą. Padarytas Baudžiamojo proceso kodekso
pažeidimas yra esminis, nes suvaržė nuteistojo teisę į gynybą, susipažinus ne su visa bylos medžiaga,
buvo apsunkintos jo galimybės tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 28 d. nutartis Nr. 2K-
716/2004).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taip pat rodo, kad teismai kartais klysta
darydami išvadą, jog tam tikrų duomenų negalima patikrinti BPK numatytais veiksmais, ir todėl
tų duomenų nepripažindami įrodymais.
Panaikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį apeliacinės instancijos
teismo nurodytu pagrindu buvo padaryta esminių BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų
 pažeidimų, kurių esmė – įrodymų, kuriais pagrįstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis,
negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši nuostata yra įtvirtinta BPK
20 straipsnio 4 dalyje, kuri reiškia, kad įrodymais gali būti laikomi tik tokie duomenys, kurių
patikimumas BPK numatytomis priemonėmis teismo proceso metu gali būti patikrintas.
Pažymėtina ir tai, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar
paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus,
patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Vilniaus apygardos teismo
2005 m. balandžio 15 d. nuosprendis, kiek tai susiję su M. M., D. J. bei A. C., iš dalies pagrįstas
jų telefoninių pokalbių turinio ir laiko analize. Teismas tam panaudojo operatyvinių veiksmų
atlikimo protokolus, kuriuose telefoninių pokalbių turinys užfiksuotas iš neišlikusios elektroninės
laikmenos. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, ištyrė priežastis, dėl kurių ši
laikmena buvo neišsaugota, ir pasinaudojo kaip įrodymu užrašytų telefoninių pokalbių
protokolais. Apeliacinės instancijos teismas šių protokolų nepripažino įrodymais ir motyvavo
tuo, kad jų negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, nes negalima identifikuoti
kaltinamųjų pagal jų balsus telefoninių pokalbių įrašuose, kurių elektroninių laikmenų originalų
ir kopijų nėra.
Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja BPK normų prasmei. Pagal
BPK 154 straipsnio 6 dalį, klausydamasis telefoninių pokalbių ar kontroliuodamas kitą
telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, ikiteisminio tyrimo pareigūnas rašo
protokolą, kuriam taikomi bendrieji reikalavimai, nustatyti BPK 179 straipsnyje. Dokumentų,
kuriais galima remtis baudžiamajame procese, samprata yra pateikta BPK 95 straipsnyje, o
pagal BPK 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolai priskirti prie
dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. BPK 179 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad atliekant tyrimo veiksmus rašomi protokolai. Iš viso to išplaukia, kad protokolai
gali būti panaudojami kaip įrodymai. Jų turinio įvertinimas atliekamas pagal BPK 20 straipsnio
5 dalies reikalavimus.
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendyje motyvuotai nurodyta,
kodėl telefoninių pokalbių protokolai teismo pripažintini įrodymais byloje. Tuo tarpu
apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu tai, kas užfiksuota šiuose protokoluose, atmesta
kaip įrodymas tuo pagrindu, kad nėra pokalbių įrašų originalų. Beje, protokolai ir pokalbių
įrašai priklauso skirtingiems įrodymų šaltiniams, vieni yra pirminiai, kiti – išvestiniai. Tačiau
įstatymas nė vienai įrodymų grupei neteikia pirmenybės. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais,
kiekvienu atveju remdamasis įstatymu sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys
vertintini bendrajame bylos kontekste. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atlikta
protokoluose užfiksuotų pokalbių analizė, jų turinys sugretintas su kitų asmenų, apklaustų kaip
liudytojų (A. V., G. P., A. P.), parodymais. Dėl šių protokolų kaip įrodymų patikimumo davė
parodymus liudytojai V. M., M. G., remtasi specialisto D. M. išvada. Pirmosios instancijos
teismas, nepažeisdamas BPK 242 straipsnio reikalavimų, ištyrė kitus įrodymus, todėl Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 2 d. nuosprendyje
išdėstyta išvada, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus dėl pateikto kaltinimo
M. M., D. J. ir A. C. pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, yra abejotina. Tokiai
išvadai pagrįsti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų nepakanka
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio
28 d. nutartis Nr. 589/2006).
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi
įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais
darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių
išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau
teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas
yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl
duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.
Šiuo atveju nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nesuabejojo fonoskopinės
ekspertizės akto išvadomis. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad šis
ekspertizės aktas nėra vienintelis M. N. kaltės įrodymas. Jo kaltės įrodymais taip pat yra
nukentėjusiojo M. V., liudytojų V. L., A. J., A. R. parodymai bei byloje esantys rašytiniai
įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
gegužės 16 d. nutartis Nr. 2K-453/2006).
Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas,
tikrindamas teisės taikymo aspektu, byloje esančių įrodymų netiria ir jų nevertina, tačiau,
nagrinėdamas bylas kasacine tvarka, dažnai tikrina, ar vertinant įrodymus buvo laikomasi BPK
nustatytų reikalavimų, ir yra suformavęs plačią jurisprudenciją šiuo klausimu.
Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, tinkamai
įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje
baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistos BPK
nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir
nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų
patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs
apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino
kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir
įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Patikrinusi kasacinio skundo argumentus,
kolegija daro išvadą, kad procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą,
apeliacinės instancijos teismas nepažeidė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 17 d. nutartis Nr. 2K-623/2006).
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį
įsitikinimą.
Ypač svarbu, kad teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus būtų pagrįstas išsamiu ir
nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinant įrodymus
dažnai pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi
įstatymu. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolas ir apeliacinės instancijos teismo
nutartis rodo, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų
vertinimo taisyklių buvo laikomasi nevisai. Darydamas išvadą, kad nuteistojo A. K. parodymai
ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje atitinka kitus byloje išnagrinėtus įrodymus,
apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo A. K. apeliacinės instancijos teismo
posėdyje nurodytos aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo parodyta byla,
nuotraukos, taip pat įvykio vieta (T. 2, b. l. 211). Šios aplinkybės išnagrinėjimas ir įvertinimas
galėjo esmingai pakeisti teismo išvadas, todėl yra pagrindas teigti, kad apeliacinės instancijos
teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, ir šis
pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Dėl šio pažeidimo apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo
nagrinėti apeliacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. vasario 1 d. nutartis Nr. 2K-82/2005).
Nuosprendyje taip pat neatskleistas nukentėjusiojo R. J. sužalojimo mechanizmas –
neaišku, ar nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas nuo vieno smūgio, ar nuo smūgių visumos.
Ši aplinkybė, atsižvelgiant į kaltininkų tyčios apibrėžtumą, buvo lemiama sprendžiant
baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą. Ikiteisminio tyrimo metu specialistas išvadoje nepateikė
atsakymo, ar nukentėjusiajam R. J. padarytas dešinio maksiliarinio sinuso priekinės sienelės
impresinis lūžis yra vieno smūgio ar smūgių visumos pasekmė (T. 1, b. l. 9). Iš specialisto
paaiškinimų teisminio nagrinėjimo metu konkrečios išvados šiuo klausimu negauta. Aišku tik tai,
kad jis galėjo būti padarytas suduodant į sužalojimo sritį kietu buku daiktu – tiek kastetu, tiek
spiriant koja, tiek suduodant kumščiu. Iš nukentėjusiojo R. J. parodymų ikiteisminio tyrimo metu
(šiais parodymais rėmėsi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas) matyti, kad A. K.
smogė kastetu, o D. V. spyrė į tą pačią – dešiniąją – nukentėjusiojo veido pusę, kur ir buvo
nustatytas sužalojimas (T. 1, b. l. 13–14). Šiuos parodymus nukentėjusysis iš esmės patvirtino ir
teisminio nagrinėjimo metu. Teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad nukentėjusiajam R. J.
nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė abu nuteistieji, tačiau ši išvada nėra pagrįsta išsamiu visų
bylos aplinkybių ištyrimu, nenustačius nei nuteistųjų kaltės rūšies, nei nukentėjusiajam R. J.
padaryto kūno sužalojimo mechanizmo. Taigi kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos
teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis
Nr. 2K-838/2006).
Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir
įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo
išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį
įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.
Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Ar įrodymai yra
patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir
palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.
Apylinkės teismas, išteisindamas E. M. pagal kaltinimą dėl vagystės iš M. buto, rėmėsi
faktu, kad pagal pamokų lankymo žurnalą E. M. buvo mokykloje ir, atsižvelgiant į vagystės
padarymo laiką, kuris tiksliai patvirtintas byloje ištirtais įrodymais, neturėjo realios galimybės
atvykti iš mokyklos į nusikaltimo vietą. Tai, kad E. M. galėjo būti nepažymėtas žurnale ar iš
pamokų galėjo nuvykti automobiliu į nusikaltimo vietą, yra ne faktai, o prielaidos, kurias
apylinkės teismas pagrįstai vertino kaltinamojo naudai. Kaltinamasis pateikė pagrįstą alibi, kurį
kaltinimas privalėjo paneigti įrodymais, o ne prielaidomis ir spėjimais. Pagrindinis kaltinimo ir
apeliacinės instancijos teismo argumentas, lėmęs E. M. pripažinimą kaltu dėl vagystės iš M.
buto, buvo jo piršto antspaudas, kuris pagal specialisto išvadą buvo surastas M. bute. Tačiau
piršto antspaudo paėmimas įvykio vietos apžiūros metu nebuvo įformintas taip, kad nekeltų
abejonių ir pašalintų klaidos ar atsitiktinumo galimybę užfiksuojant įvykio vietos apžiūros
duomenis bei panaudojant gautus duomenis specialisto išvadai gauti. Kolegija iš esmės sutinka
su apylinkės teismo argumentais dėl trūkumų įforminant įvykio vietos apžiūros duomenis ir
mano, kad procesinio veiksmo trūkumai kelia pagrįstų abejonių ir gautų duomenų patikimumu.
Todėl abejotini duomenys negali būti patikimas įrodymas, pagrindžiantis nuteistojo kaltę ir
paneigiantis jo alibi. Jokių kitų duomenų, patvirtinančių E. M. dalyvavimą nusikaltime,
baudžiamojo proceso metu nebuvo surinkta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 17 d. nutartis Nr. 2K-49/2006).
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal V. Ž. apeliacinį skundą,
fragmentiškai tyrė ir vertino įvykio aplinkybes, neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu.
Lygindamas V. Ž. parodymus ikiteisminio bylos tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu,
nežymius neatitikimus jo parodymuose vertino kaip reikšmingus prieštaravimus ir tuo
remdamasis V. Ž. parodymus atmetė. Bylos aplinkybių tyrimas apeliacinės instancijos teisme
buvo neišsamus. Teismas neįvertino situacijos, kuri buvo prieš prasidedant konfliktui tarp
nukentėjusiojo ir išteisintųjų. Neginčytinai nustatyta, kad jaunuolių būrys naktį prie V. Ž. namų
elgėsi triukšmingai, vartojo alkoholinius gėrimus, todėl buvo kviečiamas policijos ekipažas, kuris
įspėjo triukšmaujančius jaunuolius ir pareikalavo pasišalinti iš privačios teritorijos. Šie faktai
buvo svarbūs modeliuojant situaciją ir prognozuojant asmenų elgesį vėliau -- įvykio metu. Todėl,
kai naktį prie jaunuolių kompanijos priėjo V. Ž. su atitinkamomis pretenzijomis dėl triukšmo ir
netinkamo jaunuolių elgesio viešoje vietoje, tipiška jų reakcija galėjo būti tokia, kaip nurodė
savo parodymuose nukentėjusysis. Savaime suprantama, tai yra tik prielaidos vertinimui ir
negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamojoje byloje, tačiau šios prielaidos gali būti vienas
iš pagrindų vertinant nukentėjusiojo V. Ž. parodymų patikimumą ir išteisintųjų parodymų atitiktį
faktinėms bylos aplinkybėms. Šios prieškonfliktinės situacijos apeliacinės instancijos teismas
neįvertino, nors apie tai buvo išdėstyta nukentėjusiojo apeliaciniame skunde. Svarbi yra ir ta
aplinkybė, kad konflikto metu policijos patrulį iškvietė nukentėjusysis, jis ir labiausiai nukentėjo
muštynių metu. Nežymūs sužalojimai buvo padaryti ir A. N., tačiau teismas nesiaiškino, ar
nebuvo dalis sužalojimų jam padaryti sulaikymo metu. Šios aplinkybės taip pat buvo neištirtos ir
motyvai šiuo klausimu neišdėstyti. Apeliacinis bylos nagrinėjimas apsiribojo išteisintųjų bei
kartu su jais kompanijoje buvusių jaunuolių parodymų analize. Remiantis jų parodymais, buvo
atmesti nukentėjusiojo parodymai dėl konflikto pradžios. Prieš vertindamas išteisintųjų
parodymus ir pripažindamas juos įrodymais byloje, apeliacinės instancijos teismas, minėta,
turėjo įvertinti bylos aplinkybes iki konflikto pradžios, atsižvelgti į tai, kad išteisintieji buvo
suinteresuoti jiems palankia bylos baigtimi, laisvi nuo teisinės atsakomybės duodant bet kokius
parodymus. Kartu su jais buvę asmenys – išteisintųjų draugai, be to, iš dalies ir patys
suinteresuoti pozityviai pateikti situaciją iki konflikto bei konflikto aplinkybes. Tik įvertinus bylos
duomenis jų patikimumo aspektu, galima pereiti prie įrodymų vertinimo. Tačiau to apeliacinės
instancijos teismas nepadarė. Bylos duomenų patikimumas buvo tikrinamas tik vienu aspektu –
lyginant išteisintųjų ir nukentėjusiojo parodymų turinį ikiteisminio bylos tyrimo metu ir
nagrinėjant bylą teisme. Toks metodas yra vienpusiškas, neatskleidžiantis apklaustų asmenų
motyvacijos duoti vienokius ar kitokius parodymus, todėl nepakankamas. Paaiškinimų
neatitikimai, kas ir kiek sudavė smūgių, negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti
nukentėjusiojo parodymus, nes stresinės aplinkybės turi įtakos įvykio eigos fiksavimui bei
įsiminimui. Be to, natūralu, kad kiekvienoje naujoje apklausoje parodymai dėl neesminių detalių
gali skirtis. Nukentėjusysis pagrįstai kasaciniame skunde nurodė, kad duodamas parodymus apie
tai, kas pradėjo muštynes ir pirmas sudavė jam smūgius, jis buvo nuoseklus visų apklausų metu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d.
nutartis Nr. 2K-190/2006).
Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas
atskirai, bet ir jų visuma.
Panaikinant pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį dėl aplinkybių,
numatytų BPK 329 straipsnyje, ir priimant naują nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas
naujo nuosprendžio aprašomosios dalies surašymui taiko pirmosios instancijos teismo
išteisinamojo nuosprendžio surašymo taisykles ir nurodo motyvus, kuriais vadovaudamasis šis
teismas atmeta ar kitaip įvertina įrodymus. Motyvai dėl įrodymų turi būti pagrįsti argumentuota
visų įrodymų analize. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu
ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Motyvai dėl įrodymų apeliacinės instancijos
teismo nuosprendyje surašyti pažeidžiant minėtus BPK reikalavimus. Apygardos teismas,
padarydamas išvadą dėl V. A. kaltės, nurodė tik abejones dėl atskirų įrodymų, tačiau įrodymus
vertino atsietai vieną nuo kito ir nuosprendyje neišdėstė visų įrodymų analizės. Teismo išvada,
kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuteistojo kaltės įrodymais pripažinti duomenys,
kurie kiekvienas atskirai ar visi kartu paėmus palieka abejonių nuteistojo kalte, nepagrįsta
išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 8 d. nutartis Nr. 2K-411/2004).
Jeigu byloje yra prieštaringų įrodymų, svarbu atkreipti dėmesį į tai ir, prieš vertinant
įrodymus bei vienais iš jų grindžiant nuosprendį, imtis priemonių prieštaravimams pašalinti.
Nuteistasis V. N. pagrįstai nurodo, kad teismo medicinos ekspertizės aktais Nr. 4433 ir
Nr. 5559 tas pats nukentėjusiajai I. B. padarytas kūno sužalojimas įvertintas skirtingai, tačiau,
kolegijos nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo visas bylos
aplinkybės, tarp jų ir dėl nurodytų teismo medicininės ekspertizės aktų išvadų prieštaringumo,
todėl papildomai jas tirti nėra pagrindo. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo
matyti, kad prieštaravimai tarp teismo medicinos ekspertizės aktų Nr. 4433 ir Nr. 5559 buvo
pašalinti apklausus ekspertizes atlikusį ekspertą. Ekspertas teisme nuosekliai ir suprantamai
paaiškino priežastis, kodėl tą patį I. B. padarytą sveikatos sutrikdymą vėlesniame teismo
medicinos ekspertizės akte įvertino kitaip. Jo paaiškinimai teisme sutampa su jo paties
paaiškinimais, pateiktais teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 5559. Netikėti jais kolegija neturi
pagrindo. Atsižvelgus į eksperto paaiškinimus, motyvai, kuriais nuteistasis V. N. ginčija teismo
medicinos akto Nr. 5559 išvadų pagrįstumą, nekelia abejonių teismo medicinos ekspertizės akto
Nr. 5559 išvadų pagrįstumu. Pažymėtina, kad nuteistojo V. N. kasacinio skundo motyvai dėl
teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 5559 išvadų pagrįstumo sutampa su nuteistojo apeliacinio
skundo motyvais, todėl jie buvo gerai žinomi apeliacinės instancijos teismui. Nagrinėdamas bylą
apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo šiuos V. N. skundo motyvus ir motyvuotai
bei pagrįstai juos atmetė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. rugsėjo 28 d. nutartis Nr. 2K-542/2004).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra atkreipęs apeliacinės instancijos teismų dėmesį į tai,
kad, apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikus įrodymų tyrimą, atliktų veiksmų rezultatus
reikia vertinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. To neatlikus, pažeidžiami BPK
20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai.
Nusprendęs atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas privalo vadovautis
pirmosios instancijos teismui nustatytomis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, įskaitant ir
BPK 20 straipsnio 5 dalį, įpareigojančią įrodymus vertinti remiantis išsamiu aplinkybių
ištyrimu. Tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimo veiksmus, tų
įrodymų tyrimo rezultatų niekaip neaptaria priimamoje nutartyje ar nuosprendyje, o remiasi tik
pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paminėtais įrodymais, BPK 20 straipsnio 5 dalies
nuostatos yra pažeidžiamos. Klaipėdos apygardos teismo priimtame sprendime turėjo būti
analizuojami visi nagrinėjant bylą apeliacine tvarka tirti duomenys. To nepadarydamas
Klaipėdos apygardos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 12 d.
nutartis Nr. 2K-655/2006).
Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms
pagrįsti. Įvertinęs teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, teismas daro išvadas dėl
aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Išvados daromos tik tada, kai išvadai
pagrįsti pakanka įrodymų. Sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia
daug aplinkybių: įrodymų kiekis, jų rūšys, patikimumas ir pan. Pavyzdžiui, įrodinėjimas ir
sprendimas dėl įrodymų pakankamumo yra sudėtingesnis, jeigu teismo išvados grindžiamos
netiesioginiais įrodymais.
Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad telefoninių pokalbių įrašai tarp R. L. ir V. S.
bei slapto sekimo protokolų duomenys yra nepakankami įrodymai R. L. kaltei pagrįsti dėl
psichotropinių medžiagų įsigijimo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino aplinkybę, kad
R. L. perdavė pinigus V. S., tačiau priėjo išvadą, kad trūksta įrodymų tam, jog pripažintų jį įgijus
psichotropinių medžiagų. A. K. išteisintas motyvuojant tuo, kad pagal byloje surinktus įrodymus
negalima daryti išvados, jog jis žinojo apie psichotropinių medžiagų įgijimą ir gabenimą.
Kasacinės instancijos teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismo išdėstyti
R. L. ir A. K. išteisinimo motyvai neatitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes
apeliacinės instancijos teismas pateikė tik bendro pobūdžio išvadas dėl įrodymų visumos
vertinimo, tačiau nenurodė motyvų dėl konkrečių įrodymų ir aplinkybių, kuriomis pirmosios
instancijos teismas pagrindė R. L. ir A. K. kaltę padarius nusikaltimą.
BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų
nustatyta tvarka gauti duomenys. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens
kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra
sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai
faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi
pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai.
BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ar gauti duomenys laikytini įrodymais,
kiekvienu atveju sprendžia teisėjas arba teismas, kurio žinioje yra byla. Pirmosios instancijos
teismas pripažino, kad V. S. telefoniniai kontaktai su asmeniu, vardu Tomas, derinant narkotinių
medžiagų pristatymo detales ir kainą, po to nuolatiniai ir intensyvūs telefoniniai kontaktai su
R. L., užuominomis perduodant informaciją, po pokalbio su R. L. – iš karto V. S. skambutis A. K.
ir toliau tęsiamas ankstesnis pokalbis apie susitikimo detales, kurios buvo derinamos su R. L.,
L. M.; R. L., ir A. K. judėjimo maršrutas nuo Vilniaus iki Rumšiškių ir atgal; A. K. paskolintas
automobilis, kuriame vėliau buvo surasta narkotinių medžiagų; kratos metu R. L. gyvenamojoje
vietoje rastas ir paimtas vakuuminio įpakavimo įrenginys, ant kurio narkotinių ir psichotropinių
medžiagų tyrimo metu rasta kokaino, metamfetamino bei kanabinoidų, kurie yra narkotinės
medžiagos – kanapių (ir jų dalių) sudėtinė dalis, pėdsakų. Šių duomenų visumą pirmosios
instancijos teismas laikė R. L. ir A. K. kaltę dėl nusikaltimo padarymo patvirtinančiais
įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nepripažino minėtų duomenų įrodymais, atskirai
neanalizuodamas jų reikšmės, o tik nurodydamas bendro pobūdžio išvadą, kad šie duomenys yra
ne įrodymų, o daugiau prielaidų pobūdžio.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi
įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino remdamasis ne išsamiu ir nešališku
visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o apibendrinta išvada, pripažindamas, kad pirmosios
instancijos teismo išvados yra daugiau grįstos prielaidomis, o ne faktais, tačiau atskirai
neįvertino pirmosios instancijos teismo pripažintų įrodymų jų tarpusavio liečiamumo
(susietumo) aspektu. Taip teismas pažeidė jau pirmiau minėtas BPK 331 straipsnio 2 dalies
nuostatas bei BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ir šie pažeidimai yra esminiai, nes jie
sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą
nuosprendį ar nutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 2K-597/2005).
Nors įrodymų pakankamumas teismo išvadoms pagrįsti yra daugiau fakto, o ne teisės
klausimas, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse šis klausimas yra analizuojamas. Be
abejo, įrodymų pakankamumo klausimas kasacinės instancijos teismo nutartyse analizuojamas
teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismui darant išvadas nebuvo pažeisti baudžiamojo
proceso įstatymo reikalavimai.
Iš teismo nuosprendžio matyti, kad svarbiausias R. L. kaltės įrodymas iš tikrųjų yra
liudytojo R. O. parodymai. Tačiau, priešingai nei teigia kasatorius, nėra pagrindo teigti, kad šio
liudytojo parodymai yra neteisingi, neobjektyvūs, prieštaraujantys teismo nustatytoms faktinėms
bylos aplinkybėms. Iš esmės per visą ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo laiką
R. O. davė nuoseklius, išsamius ir kategoriškus parodymus apie tai, kad jam R. L. per du kartus
perdavė 12 litrų prekursoriaus BMK, iš kurio paprašė pagaminti psichotropinės medžiagos –
amfetamino, kurią pagaminęs 2002 m. gruodžio 6 d. jam ir atvežė. R. O. kaltinančius R. L.
parodymus patvirtino ir akistatos su pastaruoju metu (T. 3, b. l. 112–115). Išvadą apie R. L.
dalyvavimą padarant minėtas veikas teismas padarė remdamasis ne vien tik R. O. parodymais,
bet ištyręs bei įvertinęs ir kitų bylos duomenų – liudytojų R. V., M. d. parodymus, kratos R. L.
bute protokolą, cheminės, daktiloskopinės ekspertizių aktus, telefoninių pokalbių tarp R. L. ir
R. O. suvestines – visetą. Pažymėtina, kad nors telefoninių pokalbių tarp R. L. ir R. O. metu ir
nebuvo paminėtos psichotropinės medžiagos, iš 2002 m. gruodžio 5 d. pokalbio turinio
akivaizdu, jog R. L. bei kiti žmonės R. O. jau laukė atvykstant gruodžio 5 d. tam, kad už viską
atsiskaitytų, ir labai supyko, kai susitikimas buvo nukeltas rytojaus dienai. 2002 m. gruodžio 6 d.
R. O. atvežė R. L. didelį kiekį jo pagaminto amfetamino.
Nors R. L. kaltė padarius veiką, numatytą BK 266 straipsnyje, yra pagrįsta vien R. O.
parodymais, tačiau BPK 301 straipsnio prasme toks įrodymas yra leistinas. BPK 301 straipsnio
normos draudžia pagrįsti nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas
anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 11 d. nutartis Nr. 2K-185/2006).
D. V. kaltė dėl sutuoktuvių žiedo pagrobimo apkaltinamajame nuosprendyje pagrįsta iš esmės
vien nukentėjusiojo R. R. parodymais. Įvykio aplinkybių niekas iš pašalinių nematė, žiedas
nesurastas, ant piršto žiedo nuėmimo žymių neliko, nors R. R. teigė, kad jis pats žiedą sunkiai
nuimdavo. Be to, įvykio metu nukentėjusysis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, dėl to net
nebuvo priimtas ir išklausytas policijos komisariate. Esant tokioms aplinkybėms kyla abejonių
dėl R. R. parodymų patikimumo, o kartu ir dėl D. V. kaltės įrodytumo. Abejonės, kurių
nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.
Šiuo atveju apylinkės teismas, pripažindamas D. V. kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, o
apeliacinės instancijos teismas su tuo sutikdamas, šiurkščiai pažeidė BPK 20 ir 305 straipsnių
bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo
proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5 ir 3.1.8 punktų
reikalavimus.
Apylinkės teismas, tokiomis aplinkybėmis nepriimdamas išteisinamojo nuosprendžio nenustačius
kaltinamojo dalyvavimo padarant nusikaltimą, o apeliacinės instancijos teismas
nepanaikindamas apkaltinamojo nuosprendžio dalies ir dėl to nepriimdamas išteisinamojo
nuosprendžio, pažeidė atitinkamai BPK 303 ir 329 straipsnių reikalavimus (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 9 d.
nutartis Nr. 2K-611/2004)
 
Asmenų parodymai ir jų panaudojimas įrodinėjimo procese
 
Parodymai – baudžiamosiose bylose dažniausiai sutinkamas duomenų apie įrodinėtinas
aplinkybes šaltinis. Asmenų parodymais įrodinėjamos visos be išimties aplinkybės, turinčios
reikšmės bylai išspręsti teisingai. Dėl išskirtinės parodymų svarbos įrodinėjimo procese tiek
apklausiamų asmenų teisinis statusas, tiek šių asmenų apklausos tvarka BPK reglamentuota gana
detaliai. Tačiau teismų praktikos apibendrinimas rodo, kad taikydami šias BPK normas teismai
susiduria su kai kuriomis problemomis. Nemažai problemų kyla užtikrinant kaltinamojo teisę
pačiam apklausti liudytojus arba reikalauti, kad jie būtų apklausti, apklausiant nuteistuosius, kai
nagrinėjama jų bendrininko byla, taip pat kai kuriais kitais atvejais.
Dėl kaltinamojo teisės pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų
apklausti, įgyvendinimo. Tokia kaltinamojo teisė įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje. Lietuvos Aukščiausiajam
Teismui gana dažnai tenka nagrinėti kasacinių skundų argumentus dėl nurodytų normų
pažeidimų. Problemų nekyla dėl nukentėjusiojo ar liudytojo parodymų įrodomosios reikšmės tuo
atveju, kai šie asmenys nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos būna apklausti pirmosios ar
apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjo.
Kasatoriai skundžiamų sprendimų ydingumą sieja su įrodymų leistinumo principo,
įtvirtinto BPK 20 straipsnio 4 dalyje, pažeidimu, teigdami, kad liudytojų R. S. ir J. S. parodymai
buvo gauti neteisėtais būdais. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti. Apkaltinamasis nuosprendis
buvo grindžiamas liudytojų parodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, ir BPK
301 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Liudytoja R. S. bylai reikšmingus parodymus
davė pirmosios instancijos teismo posėdyje, taip pat balsu perskaityti jos parodymai, duoti
ikiteisminio tyrimo teisėjui. Esminių prieštaravimų tarp šių parodymų nebuvo. Pažymėtina, kad
ikiteisminio tyrimo teisėjas, laikydamasis BPK 184 straipsnio 4 dalies reikalavimų, liudytoją
apklausė, dalyvaujant įtariamiesiems bei jų gynėjams, kurie pasinaudojo teise pateikti liudytojai
klausimus. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies prasmę apeliacinės instancijos teismas turi ištirti
tik pirmosios instancijos netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos įrodymus, kurie yra
prieštaringi, tų prieštaravimų nepašalinus pirmosios instancijos teismui. Liudytojos R. S.
parodymai apylinkės teisme buvo išsamiai ištirti, todėl dar kartą ją apklausti apeliacinės
instancijos teismo posėdyje nebuvo teisinio pagrindo. Liudytoja J. S. taip pat ikiteisminio tyrimo
metu buvo teisėjo apklausta, dalyvaujant įtariamiesiems bei jų gynėjams. Į pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų posėdžius ji neatvyko dėl ligos. BPK 276 straipsnio 1 dalies
1 punkte nurodyta, kad liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisiamajame
posėdyje gali būti balsu perskaityti, kai liudytojas posėdyje nedalyvauja dėl svarbių priežasčių.
Nagrinėjamu atveju teismas šia teise pasinaudojo ir liudytojos J. S. parodymus, kurie iš esmės
sutapo su liudytojos R. S. parodymais, posėdyje perskaitė. Vadinasi, šių liudytojų parodymai
teismo buvo pagrįstai pripažinti įrodymais ir kaip teisėtais būdais gauti faktiniai duomenys
galėjo būti vertinti kartu su kitais įrodymais, nustatant kasatorių kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis Nr. 2K-
643/2006).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kaltinamojo teisė pačiam apklausti
liudytojus gali būti įgyvendinta bet kurioje proceso stadijoje, todėl tokiu atveju, kai kaltinamasis
neturėjo galimybės apklausti liudytoją (nukentėjusįjį) teisminio nagrinėjimo metu, tačiau tokią
galimybę turėjo ikiteisminio tyrimo metu, jo teisė įtvirtinta Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje nėra pažeista.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji D. G. nebuvo apklausta, nes,
nepaisant teismo pastangų, nepavyko nustatyti jos gyvenamosios vietos ir įteikti šaukimą atvykti į
teismo posėdį. Nebuvo įvykdytos ir dvi teismo nutartys atvesdinti nukentėjusiąją D. G. į teismo
posėdį, todėl, vadovaujantis 1961 m. BPK 317 straipsnio 2 dalimi, 316 straipsnio 1 dalies
3 punktu, pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo perskaityti nukentėjusiosios D. G.
parodymai, duoti darant parengtinį tyrimą. Taigi pirmosios instancijos teismo posėdyje J. G. G.
neturėjo galimybės apklausti kaltinimo liudytojos (nukentėjusiosios). Šią aplinkybę nuteistasis
akcentavo savo apeliaciniame skunde.
Apeliacinės instancijos teismui taip pat nepavyko nustatyti nukentėjusiosios D. G.
gyvenamosios vietos, ir šaukimas atvykti į apeliacinės instancijos teismo posėdį jai nebuvo
įteiktas, todėl teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 7 dalimi, įpareigojo ikiteisminio
tyrimo teisėją nustatyti nukentėjusiosios D. G. buvimo vietą ir apklausti ją dalyvaujant
nuteistajam ir jo gynėjui. Šis apeliacinės instancijos teismo įpareigojimas buvo įvykdytas ir
ikiteisminio tyrimo teisėjas apklausė nukentėjusiąją D. G. Ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje
nukentėjusiosios apklausoje dalyvavo nuteistasis J. G. G. ir jo gynėjas (T. 4, b. l. 214–219).
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte
ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje imperatyviai nenustatyta proceso stadijos, kurioje asmeniui,
kaltinamam nusikaltimo padarymu, turi būti sudaryta galimybė pačiam apklausti kaltinimo
liudytojus arba reikalauti, kad tie liudytojai būtų apklausti. Europos Žmogaus Teisių Teismas,
analizuodamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies
d punkte įtvirtintą kaltinamojo teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus, taip pat neakcentuoja
proceso stadijos, kurioje ši teisė turi būti įgyvendinta. Europos Žmogaus Teisių Teismo
jurisprudencijoje ši teisė vertinama kaip teisės į teisingą, sąžiningą procesą sudėtinė dalis, ir
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto
pažeidimas konstatuojamas tuo atveju, kai kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo
galimybės apklausti asmenų, kurių parodymai perskaitomi proceso metu ir naudojami kaip
įrodymai (pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Unterpertingeris prieš
Austriją, Delta prieš Prancūziją).
Nagrinėjamoje byloje nuteistasis J. G. G. du kartus turėjo galimybę apklausti
nukentėjusiąją D. G.: pirmą kartą per akistatą, atliktą parengtinio tardymo metu (T. 2, b. l. 62–
68), antrą kartą – ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje apklausoje. Šių proceso veiksmų
protokolai rodo, kad tiek nuteistasis, tiek jo gynėjai pateikė klausimus nukentėjusiajai D. G., o
tai reiškia, kad kaltinamasis turėjo galimybę pats apklausti kaltinimo liudytoją ir Žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte bei BPK 44 straipsnio
7 dalyje įtvirtinta jo teisė nebuvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 15 d. nutartis Nr. 2K-242/2005).
Problemų pripažįstant liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus įrodymais kyla tais atvejais,
kai kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės užduoti jiems klausimų.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje
kiekvienam kaltinamajam garantuota teisė į teisingą procesą, o 6 straipsnio 3 dalies d punkte –
teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Tokios teisės įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 5 ir
7 dalyse. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje aiškiai konstatuojamas žmogaus
teisių pažeidimas tais atvejais, kai žmogaus nuteisimas grindžiamas vien tik asmens, kuriam
kaltinamasis neturėjo galimybės užduoti klausimus, parodymais ar kai tokie parodymai
akivaizdžiai lemia asmens pripažinimą kaltu. Analogišką išvadą Europos Žmogaus Teisių
Teismas daro ir tais atvejais, kai tokia reikšmė suteikiama anonimiškai liudijusio asmens
parodymams (žr. 1986 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Unterpertinger prieš Austriją,
1989 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje Kostovski prieš Nyderlandus, 1990 m. gruodžio 19 d.
sprendimą byloje Delta prieš Prancūziją, 1993 m. rugsėjo 20 d. sprendimą byloje Saidi prieš
Prancūziją, 1997 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Van Mechelen ir kt. prieš Nyderlandus,
2001 m. vasario 27 d sprendimą byloje Luca prieš Italiją, 2006 m. vasario 28 d. sprendimą
byloje Krasniki prieš Čekiją ir kt.). Proceso metu D. B. apskritai neturėjo galimybės užduoti
klausimų V. M. A. B. į teismo procesą buvo šaukiamas, tačiau teisme jis nepatvirtino ikiteisminio
tyrimo stadijoje duotų parodymų, kuriais remiantis V. M. buvo kaltinamas. Tuo metu, kai A. B.
davė V. M. kaltinančius parodymus, V. M. ar jo gynėjas užduoti klausimų A. B. ir taip dalyvauti
sprendžiant dėl duodamų parodymų patikimumo neturėjo galimybės. Dėl šių priežasčių
remiantis A. B. ir D. B. parodymais negalėjo būti daroma išvada apie V. M. kaltumą. Tokia
išvada negalėjo būti daroma ir remiantis liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas,
parodymais, nes daugelio šio liudytojo nurodomų aplinkybių nebuvo galimybės patvirtinti kitais
duomenimis, atitinkančiais įrodymams baudžiamajame procese keliamus reikalavimus. Esant
tokiai situacijai, kaltinamojo kaltės pagrindimas anonimiškai liudijusio asmens parodymais
neatitiktų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio bei BPK 44,
301 straipsnių nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutartis Nr. 2K-15/2006).
Įrodymais nepripažįstami ir parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui pažeidžiant
BPK nustatytą apklausos ir parodymų fiksavimo tvarką.
Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojo J. S. ir
nuteistojo V. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos
matyti, kad tiek J. S., tiek V. V. iki juos apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjo jau buvo keletą
kartų apklausti. Palyginus J. S. ir V. V. parodymus, duotus kitiems ikiteisminį tyrimą atlikusiems
pareigūnams, su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, kad protokoluose
užfiksuoti šių asmenų parodymai dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių iš esmės pažodžiui, tik su
nedideliais redakcinio pobūdžio pakeitimais, sutampa su jų anksčiau kitiems ikiteisminio tyrimo
pareigūnams duotais parodymais. Pagal šią aplinkybę galima daryti išvadą, kad J. S. ir V. V.
parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo užfiksuoti ne pagal tai, ką šie asmenys parodė
apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, o perrašius ar kitaip atsižvelgus į ankstesnius
J. S., V. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Ta pati išvada darytina ir apie nuteistojo
S. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apklausos metu asmenų duotų parodymų
fiksavimas apklausos protokole ne pagal jų parodymus apklausos metu, o perrašant ar kitaip
atsižvelgiant į ankstesnius apklausiamų asmenų parodymus, pažeidžia BPK 179 straipsnio,
188 straipsnio 4 dalies normas, reglamentuojančias asmenų apklausos protokolo surašymo
tvarką, todėl J. S., V. V., S. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, neatitinka įrodymų
leistinumo reikalavimo ir apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas byloje surinktų įrodymų
visetą pagrįstai į juos neatsižvelgė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 17 d. nutartis Nr. 2 –K-562/2006).
Dėl atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens apklausos ir jo parodymų
vertinimo. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas
asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Toks teisinis
reguliavimas teismams kelia problemų, kai teisiamajame posėdyje reikia apklausti asmenį,
dalyvavusį organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba
priklausiusiam nusikalstamam susivienijimui ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK
391 straipsnyje numatytu pagrindu: viena vertus, toks asmuo taip pat darė nusikalstamą veiką ir,
duodamas parodymus apie bendrininkų veiksmus, neišvengiamai duos parodymus ir apie savo
veiksmus, kita vertus, prisipažinimas dalyvavus darant nusikalstamą veiką ar priklausius
nusikalstamam susivienijimui ir aktyvus padėjimas atskleisti organizuotos grupės ar
nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas yra tokio asmens atleidimo nuo
baudžiamosios atsakomybės sąlyga, todėl preziumuojama, kad toks asmuo turi duoti parodymus
ir teisiamajame posėdyje. Ypač aštriai ši problema iškyla apeliacinės ir kasacinės instancijos
teismams, nagrinėjantiems nuteistųjų ir jų gynėjų skundus, kuriuose, motyvuojant BPK
80 straipsnio 1 punktu bei įrodymų leistinumu, prašoma tokių asmenų parodymų nepripažinti
įrodymais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kuriose analizuojamas teisės normų taikymas
teisiamajame posėdyje apklausiant asmenis, dalyvavusius organizuotai grupei ar nusikalstamam
susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausiusius nusikalstamam susivienijimui ir
atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnyje numatytu pagrindu, bei vertinant jų
parodymus, galima išskirti tokius pagrindinius akcentus, reikšmingus įstatymo taikymo požiūriu:
1. Asmuo, dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant
nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnyje numatytu pagrindu, teisiamajame posėdyje
apklausiamas pagal bendrąsias liudytojo apklausos taisykles.
M. B. ir R. D. buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 1 straipsnio ir
BPK 212 straipsnio 7 punkto reikalavimus. BPK 212 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad
ikiteisminis bylos tyrimas nutraukiamas, kai įtariamasis BK 39 1 straipsnyje numatytomis
sąlygomis padeda atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo padarytas
nusikalstamas veikas. Šis ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir atleidimo nuo baudžiamosios
atsakomybės atvejis numatytas baudžiamojo proceso ikiteisminio tyrimo stadijoje. Kasaciniuose
skunduose be pagrindo šis procesinis veiksmas siejamas su išankstiniu bylos duomenų
pripažinimu įrodymais. Šiuo pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti asmenys,
nagrinėjant bylą teisme, apklausiami įprastine tvarka, kaip ir kiti liudytojai. Jų procesinės teisės
ir pareigos nėra varžomos sprendimo atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės, nes
sprendimas atleisti nuo atsakomybės pagal BPK 212 straipsnio 7 punktą yra besąlyginis. BPK
20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, kokius gautus duomenis laikyti įrodymais, kiekvienu
atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. M. B. ir R. D. baudžiamojo proceso
nustatyta tvarka buvo apklausti teisiamajame posėdyje, jų parodymai įvertinti remiantis BPK
20 straipsnio nuostatomis, todėl pagrįstai pripažinti įrodymais ir jais pagrįstas apkaltinamasis
nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. lapkričio 21 d. nutartis Nr. 2K-545/2006).
2. Asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės jo parodymams nesuteikia jokios
išankstinės ar didesnės galios, parodymai turi būti patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.
G. B. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2000 m. gruodžio 13 d.
nutarimu, kurį 2000 m. gruodžio 27 d. patvirtino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėja, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip asmuo, padėjęs išaiškinti
organizuotos asmenų grupės nusikalstamą veiką. Tačiau toks nutarimas nesuteikia G. B.
parodymams jokios išankstinės ar didesnės galios palyginus su kitais bylos faktiniais
duomenimis. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl
remiasi liudytojo G. B. parodymais. Tiek teisiamasis O. V. M., tiek jo gynėjas bylos teisminio
nagrinėjimo metu turėjo teisę pateikti V. A. ir liudytojui G. B. klausimus apie jiems rūpimas
bylos aplinkybes, todėl O. V. M. teisė į teisingą procesą nebuvo pažeista. Kartu nebuvo pažeistos
ir BPK 301 straipsnio nuostatos. Teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos
teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, todėl BPK
305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų nepažeidė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 15 d. Nr. 2K-162/2005).
Kasatorių S. B., A. O., O. V. M. ir A. Ž. argumentai dėl, jų manymu, padarytų BPK
20 straipsnio 2, 4 ir 5 dalių reikalavimų pažeidimų, tiriant ir vertinant nuteistojo V. A. ir
liudytojo E. O. parodymus, nepagrįsti.
Šių asmenų parodymai gauti baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta tvarka ir patikrinti
įstatymo nustatytais proceso veiksmais (atliekant akistatas su kitais nuteistaisiais, parodymų
patikrinimo vietoje ir kt.), t. y. jie atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą įrodymų
leistinumo sąlygą. Visi proceso dalyviai (teisiamieji ir jų gynėjai), nagrinėjant bylą abiejose
teismų instancijose, turėjo galimybę pateikti šiems asmenims klausimus, pareikšti nuomonę
visais klausimais, taip pat ir dėl duotų parodymų, taigi BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimai
nebuvo pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. birželio 28 d. nutartis Nr. 2K-405).
3. Asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnyje numatytu
pagrindu, parodymai vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau vis dėlto
tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis
dėmesys, nei vertinant kitų liudytojų parodymus.
Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato atskirų reikalavimų apklausiant asmenį kaip
liudytoją, kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 391 straipsnyje
nustatytais pagrindais. Tokio asmens parodymai vertinami remiantis bendrosiomis įrodymų
vertinimo taisyklėmis. Tai, kad R. G. prisipažino dalyvavęs nusikalstamoje veikloje ir aktyviai
padėjo atskleisti organizuotos grupės padarytas nusikalstamas veikas, bei konflikto ir
bylinėjimosi civiline tvarka su E. K. ir R. G. faktas nesudaro pagrindo nesiremti R. G.
parodymais. Savaime suprantama, tokios aplinkybės reikalauja, kad teismas atsargiau vertintų
parodymus apie atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės ir kitų nusikaltimo bendrininkų
vaidmenį ir reikšmę padarant nusikaltimą, skirtų didesnį dėmesį įvertindamas tokio asmens
parodymų savarankiškumą bei objektyvumą, – šiuo atveju įrodymais galima pripažinti tik tokius
parodymus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra patvirtinami ir kita bylos medžiaga.
Pirmosios instancijos teismas atliko išsamią R. G. parodymų analizę. Nuosprendyje daug
dėmesio skirta R. G. parodymų patikimumo patikrinimui – jo parodymai palyginti su kitų
liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga. R. G. parodymuose pateikti bendresni duomenys
apie nusikalstamos veikos organizavimą, kontrabandos mechanizmą, organizuotos grupės
dalyvių E. K. ir R. G. vaidmenį. Jo parodymai atitinka ir yra detalizuojami liudytojų A. S., A. T.,
M. K., A. G. parodymais bei parodymo atpažinti E. K. ir R. G. protokolais, taip pat nuteistojo
L. Š. parodymais, kuriais patvirtinama visa kontrabandos vykdymo schema. R. G. nurodytos
cukraus gabenimo, iškrovimo ir pakrovimo aplinkybės yra patvirtintos ir kitų liudytojų
parodymais. Byloje ištirti rašytiniai įrodymai taip pat iš esmės patvirtina R. G. parodymus dėl
kontrabandinio cukraus įgijimo, gabenimo, legalizavimo mechanizmo, piniginių lėšų srautų
judėjimo adresus, atsiskaitant už cukrų per UAB „K.“. Dėl to teismai pagrįstai pripažino R. G.
parodymus įrodymu ir jais rėmėsi priimant nuosprendį bei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
E. K. ir R. G. kasaciniuose skunduose nurodyti nesutapimai R. G. parodymuose dėl cukraus
kiekio nagrinėjant UAB „K.“ ieškinį R. G. IĮ civiline tvarka ir jo parodymai baudžiamojoje
byloje nėra reikšmingi vertinant juos visų bylos įrodymų kontekste ir neturi įtakos veikos
kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. gegužės 9 d. nutartis Nr. 2K-340/2006).
Dėl nuteistojo apklausos nagrinėjant bendrininkų baudžiamąją bylą. BPK
80 straipsnio 1 punkto ir kitų BPK straipsnių, ypač reglamentuojančių apklausą teisminio
nagrinėjimo metu, taikymo problema kyla ir tuo atveju, kai teisiamajame posėdyje nagrinėjant
bendrininkų bylą reikia apklausti dėl tos veikos jau nuteistus asmenis arba dėl vienų ar kitų
priežasčių nenuteistus, tačiau ir neatleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. BPK normose,
reglamentuojančiose įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme, numatyta tik kaltinamojo,
liudytojo, nukentėjusiojo, specialisto ir eksperto apklausa teisiamajame posėdyje. Nuteistasis
nepriskiriamas nė vienam iš šių subjektų ir dėl specifinio jo statuso apklausiant teisiamajame
posėdyje negali būti visa apimtimi pritaikytos kurios nors BPK nustatytos apklausos procedūros.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galima išskirti dvi kategorijas nuteistųjų,
apklausiamų apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką, ir atitinkamai dvi procedūras, pagal
kurias jie apklausiami teisiamajame posėdyje:
1. Nuteistieji kitoje byloje, galintys duoti parodymus apie savo ir bendrininkų padarytą
veiką, už kurią nenuteisti. Tokie asmenys teisiamajame posėdyje apklausiami kaip liudytojai
pagal BPK 277, 279, 281 straipsniuose nustatytas taisykles su sąlyga, jeigu teismui iš anksto
nebuvo žinoma apie jų parodymų turinį. Jeigu teismui iš anksto žinomas tokių asmenų parodymų
turinys, jie turėtų būti apklausiami kaip ir nuteistieji, patenkantys į antrąją kategoriją.
Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisės apklausti T. L. kaip
liudytojo, nes jis teisme davė parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką.
Vadinasi, teismas, apklausdamas T. L., pasak kasatorių, pažeidė BPK 80 straipsnio 1 dalies
1 punktą.
Liudytojas T. L. į apeliacinės instancijos teismo posėdį buvo pakviestas ne teismo
iniciatyva, bet nuteistųjų asmenų prašymu. Šiam nuteistųjų prašymui teismo posėdyje pritarė ir
prokurorė. T. L. parodymų turinys iš anksto teismui nebuvo žinomas, nes, jau minėta, kad
duomenų apie T. L. ir jo parodymus kaltinamajame akte nėra. T. L., pasak prokuroro, nuteistas
kitoje byloje dėl automobilių vagystės. Jis gera valia sutiko duoti parodymus Ž. D., N. A., P. G.,
Š. Š. ir kitų baudžiamojoje byloje. Dėl to T. L. šios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos
teismo posėdyje galėjo būti apklausiamas tik kaip liudytojas. Kita vertus, to neatlikęs
apeliacinės instancijos teismas nebūtų sudaręs galimybių kaltinamiesiems įgyvendinti savo
procesinių teisių apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Vadinasi, apeliacinės instancijos
teismas, apklausdamas T. L. nagrinėjamoje byloje, nepažeidė konstitucinių nuostatų, kad
draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius
(Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 3 dalis). Taigi,
kolegijos nuomone, šioje byloje nepažeistos ir BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos,
sukonkretinančios minėtas Konstitucijos nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartis Nr. 2K-469/2006).
2. Nagrinėjant bendrininkų bylą, dėl tos pačios veikos jau nuteisti asmenys į teismo
posėdį kviečiami ir posėdyje apklausiami pagal liudytojo apklausos taisykles, tačiau tokie
asmenys neįspėjami dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti
parodymus, dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus ir neprisiekia.
Apklausiant tokius asmenis, jiems išaiškinama pilietinė priedermė ir pareiga teisingai papasakoti
visa, kas žinoma byloje.
Nuteistosios teiginys, kad pirmosios instancijos teisme V. J., V. K., A. P., I. P. apklausti
kaip liudytojai, pažeidžiant BPK 277 straipsnio reikalavimus, apeliacinio teismo atmestas
pagrįstai, nurodant, kad šie asmenys Vilniaus apygardos teismo 2001 m. spalio 22 d.
nuosprendžiu nuteisti už prieš A. V. padarytus nusikaltimus, o nagrinėjant Y. G. baudžiamąją
bylą, buvo apklausiami apie jų pačių padarytą nusikalstamą veiką, todėl ir neturėjo būti įspėti
dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas,
pasisakydamas ir dėl A. R. parodymų tyrimo bei vertinimo, pagrįstai konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas šio asmens ankstesnėje byloje duotus parodymus tik balsu perskaitė BPK
276 straipsnio 4 dalies tvarka ir šie parodymai nebuvo esminiai darant išvadą dėl Y. G. veikos
objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Priešingai nei teigia kasatorė, abiejų instancijų teismai
nustatė, kad V. K. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu neparodė, jog
pokalbio prie „Žalgirio“ stadiono su J. M. metu informaciją apie A. V. turtinę padėtį būtų
išgavęs grasinimais. Jis parodė, kad, kilus abejonių dėl informacijos apie A. V. turtinę padėtį
teisingumo, pokalbio metu pati Y. G. patvirtino anksčiau suteiktos informacijos teisingumą ir
davė patarimus, todėl nėra pagrindo išvadai, kad šio asmens parodymai teismo įvertinti
netinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
sausio 16 d. nutartis Nr. 2K-26/2007).
Jeigu nagrinėjant bendrininkų bylą dėl tos pačios veikos jau nuteisti asmenys teismo
posėdyje apklausiami kaip liudytojai, įspėjant juos dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK
235 straipsnį, tai pripažįstama BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimu.
BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti
apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką.
Nagrinėjant A. V. bylą pirmosios instancijos teisme buvę grupės dalyviai – M. V., V. K.,
J. G., kurie dėl to paties nusikaltimo Kupiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 28 d.
nuosprendžiu jau buvo nuteisti ir atlieka bausmę, apklausti kaip liudytojai ir įspėti už melagingų
parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį. Kolegija pažymi, kad nurodytomis aplinkybėmis
nuteistojo apklausimo procesinė padėtis BPK normų nereglamentuota, tačiau toks asmuo gali
būti apklausiamas, bet negali būti įspėjimas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų
parodymų davimą. Kasacinio teismo nuomone, apklausus M. V., V. K., J. G. kaip liudytojus,
pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tačiau šis pažeidimas
nėra esminis, nes jis nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo
nuosprendžio, todėl naikinti teismų sprendimus nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. nutartis Nr. 2K-856/2006).
Dėl liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas apklausos, anonimiškumo taikymo
nukentėjusiajam ar liudytojui pagrindų ir sąlygų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių
analizė rodo, kad teismai iš esmės teisingai taiko BPK normas, reglamentuojančias liudytojo ar
nukentėjusiojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos tvarką, bei tikrina anonimiškumo
pritaikymo kiekvienu konkrečiu atveju pagrįstumą, t. y. ar buvo anonimiškumo taikymo
nukentėjusiajam ir liudytojui pagrindai ir ar nebuvo aplinkybių, dėl kurių anonimiškumas
negalėjo būti taikomas.
Teismų praktika rodo, kad paprastai liudytojas ar nukentėjusysis, kuriam taikomas
anonimiškumas, teisiamajame posėdyje apklausiamas BPK 282 straipsnio 3 dalyje nustatyta
tvarka, t. y. jis apklausiamas ne teismo posėdžių salėje, o kitoje vietoje kitiems nagrinėjimo
teisme dalyviams nedalyvaujant. Tuo atveju, kai buvo tiksliai laikomasi BPK 282 straipsnio
3 dalyje numatytų procedūrų, konstatuojama, kad kaltinamųjų teisė dalyvauti tiriant įrodymus
nebuvo ribojama.
Nuteistasis A. K. kasaciniame skunde nurodo, kad baudžiamosios bylos ikiteisminio
tyrimo metu buvo nepagrįstai taikytas anonimiškumas liudytojui Nr. 1, nes jį nuteistasis matė, su
juo bendravo. Nuteistojo A. K. nuomone, buvo pažeisti BPK 198–200 straipsnių reikalavimai ir
jam buvo atimta galimybė gintis nuo liudytojo Nr. 1 melagingų parodymų.
BPK 198 straipsnyje inter alia nustatyta liudytojo anonimiškumo nustatymo tvarka.
Iš bylos medžiagos matyti, kad asmenys, iš kurių nuteistasis A. K. įgydavo psichotropinių
medžiagų, kurias vėliau pardavė ir siūlė parduoti ateityje liudytojui Nr. 1, nenustatyti. Šis
liudytojas dalyvauja procese dėl sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų, jo parodymai svarbūs
bylai. Šios ir kitos bylos aplinkybės rodo, kad liudytojui Nr. 1 anonimiškumas suteiktas
pagrįstai.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įslaptinto liudytojo institutas baudžiamajame
procese yra galimas tik kaip išimtinė priemonė, kai būtina užtikrinti jų saugumą ir kai įslaptintų
liudytojų ar nukentėjusiųjų apklausos teisminiame posėdyje tvarka bei jų parodymų tyrimas ir
naudojimas neapriboja ir nepaneigia teisiamojo teisės į gynybą. Taigi tais atvejais, kai liudytojo
asmens tapatybę nustatantys duomenys yra įslaptinti, teisiamajam turi būti garantuojama teisė
užduoti tokiam liudytojui ar nukentėjusiajam klausimus (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo
19 d. nutarimas). Dėl to liudytojo įslaptinimas nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtinto principo, kad
byla turi būti išnagrinėta viešai ir teisingai (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis), taip pat asmens
teisės į gynybą (Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis).
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje iš esmės nekvestionuojama galimybė
įslaptinti liudytoją tada, kai būtina apsaugoti jo interesus. Tačiau pabrėžiama, kad gynybai turi
būti suteikiama galimybė apklausti kaltinimo liudytojus, nes liudytojų anonimiškumas suvaržo
gynybos galimybes patikrinti liudytojo patikimumą, pateikti argumentus dėl galimo asmens
priešiškumo ar išankstinio nusistatymo kaltinamojo atžvilgiu. Šiuos apribojimus turi
„pakankamai atsverti teisminės valdžios taikomos procedūros”. Europos Žmogaus Teisių
Teismo jurisprudencijoje taip pat pabrėžiama, kad įslaptintų liudytojų parodymai negali būti
vieninteliai ar lemiami įrodymai, pagrindžiantys apkaltinamąjį nuosprendį (Ludi prieš
Šveicariją, Doorson prieš Nyderlandus, Van Mechelenas ir kiti prieš Nyderlandus).
Pagal BPK 202 straipsnį anonimiško liudytojo asmens tapatybę numatantys duomenys,
įforminti ir įslaptinti šio Kodekso nustatyta tvarka, sudaro valstybės paslaptį. Susipažinti su šiais
duomenimis turi teisę tik byloje dalyvaujantis teisėjas, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir teisėjas,
kurie už įslaptintų duomenų paskelbimą atsako pagal BK. BPK nustatyta liudytojo, kuriam
taikomas anonimiškumas, apklausos tvarka ikiteisminio tyrimo (203 straipsnis) ir teismo
posėdžio (282 straipsnis) metu. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Nr. 1 buvo apklaustas BPK
203 straipsnyje nustatyta tvarka. Nuteistasis ir jo gynėjas susipažindami su baudžiamosios bylos
medžiaga prašymų ar pastabų dėl liudytojo Nr. 1 ir jo parodymų byloje nepareiškė. Minėtą
baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas Nr. 1 buvo
apklaustas BPK 282 straipsnyje nustatyta tvarka. Klausimus liudytojui Nr. 1 raštu pateikė
nuteistojo A. K. gynėjas ir prokuroras. Pats nuteistasis A. K. teismo sudaryta galimybe apklausti
liudytoją nepasinaudojo ir klausimų jam nepateikė. Teismui paskelbus liudytojo Nr. 1
parodymus, duotus atsakant į kaltinamojo gynėjo ir prokuroro pateiktus klausimus, proceso
dalyviai papildomų klausimų ar prašymų jam neturėjo, todėl, kolegijos nuomone, nuteistojo
A. K. procesinės teisės tiriant įrodymus, tarp jų ir liudytojo Nr. 1, teismo metu nebuvo
suvaržytos. Taigi liudytojo Nr. 1 parodymais pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
nuosprendžiuose remtasi pagrįstai ir teisėtai, jie nuoseklūs ir patvirtinti kitais byloje surinktais
įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
spalio 4 d. nutartis Nr. 2K-402/2005).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra konstatavęs ir kai kuriuos liudytojo,
kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos įforminimo trūkumus:
1. BPK 282 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šioje dalyje nustatyta tvarka apklausto
liudytojo parodymus teisiamojo posėdžio protokole užrašo teisiamojo posėdžio pirmininkas arba
vienas iš teisėjų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad tokiu atveju protokolas
turi būti surašomas taip, kad nekiltų abejonių dėl to, kas dalyvavo tokio liudytojo apklausoje,
t. y. jeigu liudytoją apklausia trijų teisėjų kolegija, tai protokole turi būti nurodoma visa kolegijos
sudėtis:
Kasatorius teigia, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytoją, kuriam
taikytas anonimiškumas, apklausė viena teisėja, o ne trijų teisėjų kolegija, todėl jo parodymais
nebuvo galima remtis. Pagal BPK 282 straipsnio 3 dalį liudytojo, kuriam taikomas
anonimiškumas, parodymus teisiamojo posėdžio protokole užrašo teisiamojo posėdžio
pirmininkas arba vienas iš teisėjų. Teisiamojo posėdžio protokole liudytojo parodymus užrašė
teisiamojo posėdžio pirmininkė, tačiau protokolas surašytas taip, kad nuteistasis V. Č. turėjo
pagrindą abejoti, ar liudytojo apklausoje dalyvavo kiti kolegijos nariai, bei teigti, kad jį
apklausė viena teisėja. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistojo gynėjo prašymą,
dar kartą apklausė šį liudytoją. Jis savo parodymų nepakeitė bei paaiškino, kad pirmosios
instancijos teisme buvo apklausiamas trijų teisėjų kolegijos. Apeliacinės instancijos teismas
nenustatė, kad apklausiant šį liudytoją pirmosios instancijos teisme buvo esmingai pažeistas
baudžiamojo proceso įstatymas, pats atliko įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis) ir dar
kartą jį apklausė. V. Č. ir jo gynėjų teisė užduoti šiam liudytojui klausimus nei pirmosios, nei
apeliacinės instancijos teisme nebuvo atimta ar suvaržyta (BPK 282 straipsnio 3 dalis).
Apklausiant liudytoją nedalyvaujant kitiems bylos nagrinėjimo teisme dalyviams, baudžiamojo
proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti, nes pagal BPK 282 straipsnį, jeigu posėdžio
salėje nėra galimybių sudaryti akustines ir vizualines kliūtis, trukdančias kitiems nagrinėjimo
teisme dalyviams nustatyti apklausiamo asmens tapatybę, galima apklausti jį ne posėdžio salėje,
o kitoje vietoje kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams nedalyvaujant. Konstatuoti, kad apskritai
šiam liudytojui negalėjo būti taikomas anonimiškumas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Remiantis tuo, kas pasakyta, kasatoriaus argumentai, kuriais grindžiami teiginiai, kad liudytojo,
įvardyto Nr. 1, parodymais teismų išvados negalėjo būti grindžiamos, nes jie neatitinka BPK
20 straipsnio reikalavimų, kad laikydami ir vertindami juos kaip įrodymą teismai buvo šališki,
atmestini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
gegužės 10 d. nutartis Nr. 2K-318/2005).
2. BPK 282 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apklausiant liudytoją, kuriam taikomas
anonimiškumas, turi būti laikomasi BPK 277 straipsnio 1 dalyje nustatytų taisyklių ir apie tokių
liudytojų asmens tapatybės nustatymą, prisaikdinimą ir įspėjimą dėl atsakomybės už melagingus
parodymus pagal BK 235 straipsnį turi būti nurodyta jų apklausos protokole:
Kaip procesinį pažeidimą kasatorius nurodo tai, kad teismas negalėjo remtis įslaptintų
liudytojų Nr. 1 ir Nr. 3 parodymais, nes prieš apklausą teisme jie nebuvo prisaikdinti. Šių
liudytojų apklausos protokoluose iš tiesų nenurodyta, ar nustatyta jų asmens tapatybė, ar jie
prisaikdinti ir įspėti dėl atsakomybės už melagingus parodymus pagal BK 235 straipsnį, kaip to
reikalaujama BPK 277 straipsnio 1 dalies nuostatose. Teisėjų kolegija patikrino, ar apklausiant
liudytojus, kuriems taikomas anonimiškumas, buvo laikytasi BPK 277 straipsnio 1 dalies
nuostatų, ir konstatavo, kad jie teisėjo buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingus parodymus
pagal BK 235 straipsnį ir įspėjimai yra voke su tikraisiais asmens tapatybės duomenimis, kaip
nustatyta BPK 201 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir apklausiant
liudytojus, kuriems taikomas anonimiškumas, teismas turi laikytis BPK 277 straipsnio 1 dalies
nuostatų, nes tai yra bendroji norma ir apie tokių liudytojų asmens tapatybės nustatymą,
prisaikdinimą ir įspėjimą dėl atsakomybės už melagingus parodymus pagal BK 235 straipsnį turi
būti nurodyta jų apklausos protokole. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apklausiant šioje byloje
liudytojus, kuriems taikomas anonimiškumas, teisėjas iš esmės laikėsi BPK 277 straipsnio
1 dalies nuostatų, tik apie tai nepažymėjo jų apklausos protokoluose, todėl šis baudžiamojo
proceso įstatymo pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai
išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 2K-176/2006).
Apibendrinta praktika rodo, kad teismai, apklausdami asmenis, kuriems taikomas
anonimiškumas, paprastai kruopščiai patikrina, ar buvo įstatyme nustatyti anonimiškumo
taikymo nukentėjusiajam ir liudytojui pagrindai ir sąlygos.
Nuteistasis A. G. kasaciniame skunde teigia, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį,
rėmėsi liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, nepatikrinęs anonimiškumo
taikymo šiam liudytojui pagrindų ir sąlygų.
Anonimiškumo taikymo liudytojams pagrindai yra nustatyti BPK 199 straipsnyje, kuriame
nurodyta, kad nukentėjusiajam ar liudytojui anonimiškumas gali būti taikomas, jeigu yra trys sąlygos,
nurodytos BPK 199 straipsnio 1 dalyje: gresia realus pavojus nukentėjusiojo, liudytojo ar jų šeimos
narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui; nukentėjusiojo ar liudytojo
parodymai yra svarbūs baudžiamajai bylai; nukentėjusysis ar liudytojas dalyvauja procese dėl labai
sunkaus ar sunkaus nusikaltimo. BPK 199 straipsnio 2 dalyje taip pat pažymėta, kad nukentėjusiajam ar
liudytojui anonimiškumas taikomas, jeigu yra visi šiame straipsnyje išvardyti pagrindai. Iš bylos
medžiagos matyti, kad liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, dalyvavo baudžiamajame
procese dėl BK 260 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų, dėl kurių padarymo įtarimai buvo pareikšti
A. G. ir R. E. Šios veikos pagal BK 11 straipsnio 2 dalį priskiriamos prie sunkių nusikaltimų, anoniminio
liudytojo parodymai buvo svarbūs baudžiamojoje byloje, nes jis buvo tas asmuo, kuris tiesiogiai
dalyvavo perkant ir parduodant psichotropines medžiagas. Anonimiškumas liudytojui buvo suteiktas
ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu liudytojo prašymu, kurį jis parašė prieš jo apklausą 2005 m.
gegužės 25 d. ir kuriame jis nurodė, kad dėl dalyvavimo NVIM jo gyvybei, sveikatai ir turtui gresia
realus pavojus. Kolegija laikė, kad suteikiant liudytojui anonimiškumą BPK 199 straipsnio reikalavimai
nebuvo pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. spalio 4 d. nutartis Nr. 2K-549/2006).
Atskirais atvejais kai kuriuos anonimiškumo taikymo nukentėjusiajam ar liudytojui pagrindus ir
sąlygas galima patikrinti tik žinant tikruosius asmens tapatybės duomenis, kurie yra specialiame
tyrimo veiksmo protokolo priede, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarime taikyti
anonimiškumą ir kitoje voke laikomoje medžiagoje (BPK 201 straipsnio 2 dalis). Kai kuriais
atvejais tik žinant asmens tapatybės duomenis galima konstatuoti, kad gresia realus pavojus
asmens ar jo šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui, arba
nustatyti, kad asmuo nebuvo anksčiau teistas už melagingų parodymų davimą.
 Nuteistojo A. B. kasacinio skundo argumentai apie tai, kad liudytojui Nr. 26 negalėjo būti
taikytas anonimiškumas, nes byloje nėra duomenų, kad šiam liudytojui ar jo šeimos nariams
realiai grėstų pavojus gyvybei ar sveikatai, yra nepagrįsti.
Anonimiškumo taikymo liudytojams tvarka nustatyta BPK 198–202 straipsniuose. BPK
202 straipsnyje įtvirtinta, kad liudytojo asmens tapatybę nurodantys duomenys, įforminti ir
įslaptinti BPK 201 straipsnyje nustatyta tvarka, sudaro valstybės paslaptį ir kad susipažinti su
tapatybę nurodančiais duomenimis turi teisę tik byloje dalyvaujantis prokuroras, ikiteisminio
tyrimo pareigūnas ir teisėjas, o už įslaptintų duomenų paskelbimą jie atsako pagal BK
125 straipsnį. Vadinasi, analizuojant minėtus nuteistojo A. B. kasacinio skundo argumentus,
nebus operuojama duomenimis, sudarančiais valstybės paslaptį.
Anonimiškumas liudytojui taikomas motyvuotu prokuroro ar ikiteisminio tyrimo
pareigūno nutarimu, esant liudytojo prašymui taikyti jam anonimiškumą, BPK 199 straipsnyje
nustatytiems pagrindams ir nesant sąlygų, nurodytų BPK 200 straipsnio 2 dalyje. Nutarime
taikyti anonimiškumą liudytojui Nr. 26 yra konstatuotos visos šios aplinkybės, t. y. tai, kad
liudytojas prašo taikyti jam anonimiškumą, kad anonimiškumo taikymui yra visi trys pagrindai,
nustatyti BPK 199 straipsnio 3 dalyje, kad šis asmuo neturi fizinių ar psichinių trūkumų, dėl
kurių negalėtų teisingai suvokti turinčių reikšmės bylai dalykų ir duoti apie juos teisingų
parodymų, kad jis nebuvo teistas už melagingų parodymų davimą, kad nėra duomenų apie tai,
jog dėl asmeninių arba savanaudiškų motyvų jis gali duoti melagingus parodymus prieš
įtariamąjį. Tas faktas, kad šias aplinkybes patvirtinančių duomenų ir, atskirai imant, duomenų
apie tai, kad liudytojo Nr. 26, jo šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai,
laisvei ar turtui gresia realus pavojus, nėra baudžiamosios bylos medžiagoje, nereiškia BPK
reikalavimų pažeidimo, nes tokių duomenų byloje ir negali būti. BPK 201 straipsnio 5 dalyje
reikalaujama, kad bylos dokumentuose nebūtų informacijos, iš kurios būtų galima nustatyti
tyrimo veiksme dalyvavusio ar kitame dokumente paminėto nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam
taikomas anonimiškumas, asmens tapatybę. Tai reiškia, kad byloje negali būti ir duomenų, pagal
kuriuos būtų galima spręsti, jog liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, jo šeimos nariams
ar artimiesiems giminaičiams gresia realus pavojus, nes pagal tokius duomenis lengvai galima
būtų nustatyti tokio liudytojo asmens tapatybę. Už anonimiškumo taikymo pagrindų ir sąlygų
tinkamą nustatymą atsako nutarimą taikyti anonimiškumą surašęs asmuo, o šių duomenų
teisingumą patikrina teismas, apklausdamas asmenį, kuriam taikomas anonimiškumas.
Liudytojas Nr. 26 buvo apklaustas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo
posėdžiuose, vadinasi, du kartus buvo patikrinti anonimiškumo taikymo liudytojui Nr. 26
pagrindai ir sąlygos, todėl nėra pagrindo abejoti jų buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 17 d. nutartis Nr. 2K-53/2006).
Teismų praktikoje kartais pasitaiko atvejų, kai anonimiškumo taikymo pagrįstumas
tikrinamas ne itin kruopščiai. Tokius atvejus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertina ypač
griežtai ir pripažįsta esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu:
Nukentėjusiajam ar liudytojui anonimiškumas gali būti taikomas tik esant svarbioms
priežastims, dėl kurių turi būti užtikrinamas parodymus duodančio asmens duomenų slaptumas.
Daugelyje Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų yra nurodyta, kad tam, jog būtų taikomas
anonimiškumas, turi būti reikšmingas ir pakankamas pagrindas. Anonimiškumo taikymo
pagrindai ir tvarka nustatyti BPK 199 ir 200 straipsniuose. Būtina ir pirma anonimiškumo
taikymo sąlyga (conditio sine qua non) yra realaus pavojaus nukentėjusiojo, liudytojo ar jų
šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui grėsmė.
Anonimiškumo taikymo pagrįstumas turi būti tikrinamas kiekvienoje baudžiamojoje byloje.
Nepatikrinęs, ar egzistuoja būtini anonimiškumo taikymo pagrindai ir sąlygos, teismas negali
liudytojo ar nukentėjusiojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų laikyti pakankamai
patikimais ir jais remtis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Tokią išvadą pagrindžia Europos
Žmogaus Teisių Teismo praktika. 2002 m. vasario 14 d. sprendime, priimtame byloje Visser
prieš Nyderlandus, Konvencijos 6 straipsnio pažeidimas konstatuotas nustačius, kad nagrinėjant
bylą nebuvo išnagrinėtas anonimiškumo taikymo pagrįstumas. Bylos Mechelen prieš
Nyderlandus 1997 m. balandžio 23 d. sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad
išimtiniais atvejais anonimiškumas gali būti suteikiamas policijos pareigūnui, nes pareiga duoti
parodymus viešai yra susijusi su policijos uždaviniais. Tai reiškia, kad tokiu atveju, kai
anonimiškumas gali būti suteikiamas įprastiniam liudytojui, gali nebūti pakankamo pagrindo jį
taikyti policijos pareigūnui.
Iš byloje esančių teismo posėdžių protokolų ir teismų priimtų sprendimų nagrinėjamoje
byloje negali būti daroma išvada, kad teismai būtų kruopščiai patikrinę anonimiškumo suteikimo
liudytojui Nr. 5 pagrįstumą. Abejonių dėl būtinybės taikyti šiam liudytojui anonimiškumą kyla ir
dėl tos priežasties, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose yra nurodyti asmens, su
kuriuo telefonu bendravo G. D., vardas ir pavardė. Byloje su šiais protokolais kartu pateiktose
stenogramose nurodoma, kad jose užfiksuoti G. D. pokalbiai su liudytoju, kuriam taikomas
anonimiškumas ir kuris pokalbių metu prisistato kaip „Vidas“. Proceso metu liudytojas Nr. 5
duoda parodymus apie bendravimo su G. D. aplinkybes. Iš šių parodymų gali būti daroma tik
viena išvada, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose nurodytas asmuo ir yra liudytojas
Nr. 5. Jeigu tokia išvada yra teisinga, tai yra nesuprantama, dėl kokių priežasčių šis liudytojas
negali būti apklaustas viešai, nes dokumente, kurį gali skaityti visi bylos nagrinėjimo teisme
dalyviai, nurodžius asmens vardą ir pavardę, anonimiškumo taikymas tokiam asmeniui tampa
beprasmis.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, nustačius, jog anonimiškumas taikytas pagrįstai,
anonimiškai gautų parodymų patikimumas turi būti tikrinamas labai atidžiai. Remdamasis
ankstesne praktika, byloje Visser prieš Nyderlandus Europos Žmogaus Teisių Teismas pakartojo
nuostatą, kad liudytojų parodymai, gauti anonimiškumo taikymo sąlygomis, dėl kurių gynybos
teisės negalėjo būti garantuojamos tokia apimtimi kaip paprastai reikalaujama pagal
Konvenciją, turi būti tikrinami ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 28 d. nutartis Nr. 2K-332/2006).
 
Daiktai, dokumentai ir jų tyrimas. Daiktų, dokumentų ir jų tyrimo išvadų panaudojimas
įrodinėjime
 
Šioje apžvalgos dalyje turėtų būti aptariama teismų praktika taikant normas, numatytas
BPK 84–98, 180, 205–211, 284–286, 289, 290 straipsniuose, tačiau apibendrintoje Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje kai kurios šių normų nebuvo aiškinamos.
Dėl daiktų, dokumentų, jų apžiūros ir tyrimo ikiteisminio tyrimo metu. Pagal
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galima spręsti, kad BPK normų, reglamentuojančių
daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, jų apžiūrą ir
tyrimą ikiteisminio tyrimo metu, taikymas didelių problemų nekelia. Kasaciniuose skunduose
retai teigiama, kad šios normos buvo pažeistos ar netinkamai taikytos, todėl ir šių normų
aiškinimo praktiškai nėra. Kasaciniuose skunduose dažniausiai teigiama, kad ikiteisminio tyrimo
metu nebuvo paimti ir ištirti vieni ar kiti daiktai, kurie turėjo būti tirti, arba kad tai buvo padaryta
netinkamai, todėl kasacinės instancijos teismui tenka tik patikrinti, ar ikiteisminio tyrimo metu
atitinkami veiksmai buvo atlikti pagal įstatymo reikalavimus.
Kasatorius nurodo, kad pagal BPK 92–93 straipsnius nulaužtas veidrodėlis ir sąsiuvinis,
nuo kurių buvo paimti pirštų pėdsakai, kaip daiktiniai įrodymai, turintys reikšmės nusikalstamai
veikai tirti, turėjo būti apžiūrėti, aprašyti ir pridėti prie bylos.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai
tirti ir nagrinėti, be kitų materialių objektų, taip pat laikomi ir tokie daiktai, ant kurių išliko
nusikalstamos veikos pėdsakų (BPK 91 straipsnis). Šie pėdsakai skirstomi į dvi grupes: pirmai
grupei priklauso nusikalstamos veikos pėdsakai kaip materialiai fiksuoti daiktų išorinės sandaros
atspindžiai, t. y. žmogaus rankų ir kojų atspaudai, jo naudotų įrankių paliktos žymės ir kitokie
pėdsakai, kuriuose matyti juos palikusių objektų individualios savybės, dažnai leidžiančios juos
identifikuoti; antros grupės pėdsakai yra įvairių medžiagų dėmės ar dalelės, t. y. ant drabužių ar
kitų objektų išlikusios kraujo ar dažų dėmės, audinių mikropluošteliai ir t. t. Pažymėtina, kad
 daiktai kartu paimami tik su antros grupės objektais. Tuo tarpu daiktai su pirmos grupės
objektais kartu paimami tik tuo atveju, jei šių pėdsakų negalima tinkamai paimti įvykio vietoje.
Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, gali būti apžiūrimi arba tiriami.
Daiktai, kuriuos būtina tirti, apžiūrimi ir aprašomi specialisto išvadoje (BPK 92 straipsnio 1,
2 dalys). Daiktai, dokumentai ir kitokie objektai tiriami jų radimo vietoje. Daiktai, objektai ar
kitokie objektai, kuriems ištirti reikia daug laiko arba kuriuos būtina tirti techninėmis
priemonėmis, gali būti tiriami laboratorijoje arba kitoje vietoje, kur yra tam reikalingos sąlygos.
Objektų tyrimą atlieka specialistai ir pateikia išvadą. Specialisto išvada gali būti įrašoma į
tyrimo veiksmo protokolą arba surašoma atskiru dokumentu (BPK 205 straipsnio 2, 3 dalys,
90 straipsnio 1–3 dalys).
Įvykio vietos apžiūros protokoluose nurodyta, kad, apžiūrėjus T. Č. automobilį „Audi 80“
ir A. P. nuomojamą butą (duomenys neskelbtini), išryškinta ir nukopijuota po vieną piršto
pėdsaką, tinkamą daktiloskopiniam identifikaciniam tyrimui: pirmuoju atveju – nuo nulaužto
automobilio galinio vaizdo veidrodėlio, antruoju – nuo svetainėje buvusio sąsiuvinio. Šiuos pirštų
pėdsakus abiem atvejais išryškino, nukopijavo ant daktiloskopinių plokštelių ir jas supakavo į
vokus bei užantspaudavo specialistas R. K. Pažymėtina, kad įvykio vietos apžiūros protokolus, be
specialisto, tyrėjų, pasirašė ir patys nukentėjusieji T. Č. bei A. P. ir kokių nors pastabų ar
pareiškimų protokole nenurodė. Prie abiejų įvykio vietos apžiūros protokolų pridėtos nuotraukos.
Taigi, išryškinus ir nukopijavus pirštų pėdsakus ant daktiloplokštelių, tirti daiktų
(veidrodėlio ir sąsiuvinio) nereikėjo. Dėl to, vadovaujantis BPK 205 straipsnio nuostatomis,
specialistams buvo pavesta atlikti minėtų pirštų pėdsakų daktiloskopinį tyrimą ir, be kitų
klausimų, atsakyti, ar šiuos pėdsakus paliko L. U. Specialistams kartu su įvykių vietose
išryškintais bei ant daktiloplokštelių nukopijuotais pirštų pėdsakais buvo pateikti ir
BPK 144 straipsnio tvarka lyginamajam tyrimui iš nukentėjusiojo T. Č., A. P. ir jo žmonos paimti
rankų pirštų atspaudų bei L. U. rankų pirštų ir delnų atspaudų pavyzdžiai. Pažymėtina, kad L. U.
geranoriškai sutiko duoti pirštų atspaudų bei rankų delnų pavyzdžius lyginamajam tyrimui,
pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo metu pastabų, pareiškimų nepadarė, šio tyrimo veiksmo
protokolą pasirašė. Specialistai atliko daktiloskopinius tyrimus ir pateikė kategoriškas išvadas,
atitinkančias BPK 90 straipsnio 3 dalyje jų turiniui keliamus reikalavimus. 2005 m. balandžio
11 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad piršto pėdsakas, rastas įvykio vietos apžiūros metu,
apžiūrint T. Č. automobilį „Audi 80“, ir nukopijuotas ant daktiloplokštelės, yra L. U. kairės
rankos bevardžio piršto, o 2005 m. balandžio 6 d. specialisto išvadoje – kad piršto pėdsakas,
rastas įvykio vietos apžiūros metu, apžiūrint A. P. nuomojamą butą, ir nukopijuotas ant
daktiloplokštelės, yra L. U. dešinės rankos bevardžio piršto.
Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas minėtas specialistų išvadas L. U. kaltės
įrodymais, atsižvelgė ir į tai, kad: liudytojas R. K. pirmosios instancijos teisme parodė, jog
pirmuoju atveju piršto pėdsakas buvo rastas ant veidrodėlio stiklo, o atspaudas nuimtas prie
automobilio, antruoju atveju – piršto pėdsakas buvo rastas ant vieno paskleistų sąsiuvinių
svetainėje, o atspaudas paimtas nuo sąsiuvinio mėlynu viršeliu; liudytojas R. K. parodė, kad
sąsiuvinis nebuvo paimtas, nes jame buvo nukentėjusiojo užrašai; iš nukentėjusiųjų bei paties
L. U. parodymų matyti, kad L. U. anksčiau su nukentėjusiaisiais nebuvo pažįstamas; nei vienas iš
jų neparodė, kad jis (L. U.) kada nors būtų buvęs T. Č. automobilyje „Audi 80“ ar A. P. bute ir
taip būtų galėjęs palikti pirštų pėdsakus; nukentėjusysis A. P. dalyvavo atliekant procesinius
veiksmus, pasirašė įvykio vietos protokole ir to, kad piršto atspaudas nuo sąsiuvinio buvo
paimtas, nepaneigė, o pirmosios instancijos teisme teigė, kad šio procesinio veiksmo atlikimo
nepastebėjo. Be to, nukentėjusysis A. P. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad svetainėje
buvo jo sąsiuviniai ir mėlynas sąsiuvinis tikrai buvo. Liudytojas R. K. pirmosios instancijos
teisme paaiškino, kad, nukopijavus pirštų atspaudus, ant daikto nebelieka jokio atspaudo ir jo
nurodyta kopijuojant bei išryškinant pirštų pėdsakus naudotų miltelių spalva atitinka specialistų
išvadose nurodytą pėdsakams išryškinti naudotų miltelių spalvą.
Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūra 2005 m.
rugpjūčio 5 d. nutarimu, nenustačiusi, jog policijos pareigūnai, tarp jų ir tyrėjas paėmęs iš L. U.
pavyzdžius lyginamajam tyrimui, būtų viršiję įgaliojimus ir neteisėtai naudoję fizinį smurtą,
ikiteisminį tyrimą dėl minėtų pareigūnų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi bei įgaliojimų
viršijimo nutraukė.
Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo
metu pirštų pėdsakai buvo paimti, išryškinti ir nukopijuoti ant daktiloplokštelių neteisėtai
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės
16 d. nutartis Nr. 2K-454/2006).
Kolegija atmeta nuteistojo A. M. teiginius dėl BPK 20, 87, 88, 92, 179, 205, 207, 301,
44 straipsnių ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31, 109 straipsnių pažeidimo, neva
pasireiškusio tuo, kad buvo netinkamai užfiksuoti bei ištirti pirštų atspaudai, rasti pagrobtame
automobilyje „Mercedes-Benz 208“, į teismo posėdį nebuvo iškviestas specialistas, tyręs šiuos
pėdsakus, ir nesant galimybės šiam specialistui užduoti klausimų buvo pažeistas šalių lygybės
principas.
Automobilis „Mercedes-Benz 208“ buvo apžiūrėtas Klaipėdos miesto VPK ikiteisminio
tyrimo pareigūno, dalyvaujant specialistei J. J., vadovaujantis BPK 179 ir 207 straipsniais.
BPK 179 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekant tyrimo veiksmus gali būti
fotografuojama, filmuojama, daromas garso ir vaizdo įrašas, daromi pėdsakų atspaudai ir
išliejos, sudaromi planai ir schemos bei naudojami kitokie fiksavimo būdai.
Specialistė, aptikusi ant automobilio durelių rankų atspaudus, pasirinko patį
patikimiausią jų fiksavimo būdą – daktiloskopavimą. Apžiūros protokole, pasirašytame visų
tyrimo veiksme dalyvavusių asmenų, konstatuota, kad atlikus apžiūrą paimtos daktiloplokštelės
Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3.
BPK 207 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turinčius reikšmės nusikalstamai veikai ištirti
daiktus ar kitus objektus, kurių nereikia tirti šio Kodekso 205 straipsnyje nustatyta tvarka,
apžiūri prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar specialistas. Šio straipsnio 2 dalis
įpareigoja apžiūrimus daiktus kiek galima nufotografuoti arba nufilmuoti.
Rankų pėdsakai yra objektai, kuriuos būtina tirti, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnas
pasirinko tinkamiausią BPK 179 straipsnio 1 dalyje nurodytą jų fiksavimo būdą.
Teismai visiškai pagrįstai apžiūros protokolą ir specialisto išvadą pripažino įrodymais,
nes šie duomenys yra gauti įstatymų nustatyta tvarka.
Nuteistojo nuoroda į BPK 87 ir 88 straipsnių nesilaikymą neanalizuojama, nes rankų
pėdsakus tyrė specialistas, laikydamasis BPK 89 ir 90 straipsnių reikalavimų, o ekspertizė
nebuvo atliekama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 2K-168/2006).
Bene vienintelė BPK norma, reglamentuojanti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės
nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, kurios turinys buvo aiškintas Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartyse, yra BPK 96 straipsnis:
Pateiktos dokumentų kopijos negali būti laikomos įrodymais byloje, nes jų atitiktis
originaliems dokumentams nėra patvirtinta teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 6 d. nutartis Nr. 2K-
20/2004).
Kiek plačiau BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos normos turinys aiškinamas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario
14 d. nutartyje Nr. 2K-113/2006, kurioje išaiškinta, kad BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte
nurodyti dokumentai reiškia jų originalus arba nustatyta tvarka patvirtintas kopijas. Tuo tarpu,
jeigu byloje yra ne dokumento originalas ar nustatyta tvarka patvirtinta jo kopija, būtina atlikti
papildomus patikrinimo veiksmus ir įsitikinti, ar kopija atitinka originalą:
Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad, I. J. prisipažinimo faksogramą pripažįstant
įrodymu ir ja grindžiant apeliacinės instancijos teismo nutartį, buvo pažeisti BPK nustatyti
reikalavimai. Byloje yra I. J. prisipažinimo, surašyto sulaikius jį Baltarusijos Respublikoje,
faksograma (T. 2, b. l. 126), o prisipažinimo originalas neišsaugotas (T. 3, b. l. 139). Nors šis
prisipažinimas pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo perskaitytas (T. 4, b. l. 129) ir
tikrinamas apklausiant I. J., tačiau juo nebuvo grindžiama nuteistojo kaltė padarius nusikaltimą,
numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, be kitų duomenų, kuriais
grindžia savo išvadas, nurodo ir I. J. prisipažinimą, tačiau neatkreipia dėmesio į tai, kad jis
neatitinka BPK reikalavimų.
I. J. prisipažinimas gali būti vertinamas kaip dokumentas, turintis reikšmės nusikalstamai
veikai tirti ir nagrinėti, atitinkantis BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytus požymius.
Tačiau BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte išvardyti dokumentai reiškia jų originalus arba
nustatyta tvarka patvirtintas kopijas. Faksograma nėra dokumento originalas ar nustatyta tvarka
patvirtinta kopija. Iš principo faksograma gali būti pripažinta tinkamu dokumentu, tačiau tokiu
atveju teismas turi patikrinti ir nustatyti ne tik dokumente, perduotame faksu, esančių duomenų
sąsajumą (BPK 20 straipsnio 3 dalis) ir leistinumą (BPK 20 straipsnio 4 dalis), bet ir dokumento
perdavimo faksu aplinkybes: kas, kada, iš kur, kam, į kur, kodėl pasiuntė faksogramą, ar
faksogramos tekstas atitinka dokumento originalo tekstą. Apeliacinės instancijos teismas šių
aplinkybių netyrė ir jų nenustatė, todėl I. J. prisipažinimo faksograma grįsdamas savo išvadas,
t. y. pripažindamas joje esančius duomenis įrodymu, pažeidė BPK 96 straipsnio 3 dalyje bei
20 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus.
Dėl specialisto ir eksperto dalyvavimo teismo posėdyje, ekspertizės skyrimo ir
darymo bylos nagrinėjimo teisme metu. Teismų praktika rodo, kad tiek specialistai, davę
specialisto išvadas, tiek ekspertai, atlikę ekspertizes ikiteisminio tyrimo metu, dažnai dalyvauja
nagrinėjant bylą teisme. Ypač dažnai specialistai ir ekspertai dalyvauja nagrinėjant nužudymų ir
autoavarijų bylas. Teismų praktika taip pat rodo, kad BPK normų, reglamentuojančių specialisto
ir eksperto dalyvavimą nagrinėjant bylą teisme (BPK 284, 285 straipsniai), didesnių problemų
nekelia. Kasacinės instancijos teismo nutartyse nurodytų normų aiškinimo nepavyko rasti.
Kasacinių skundų argumentai dėl netinkamo šių normų taikymo dažniausiai rodė, kad kasatoriai
ne visai teisingai interpretuoja jų turinį arba neteisingai vertina eksperto (specialisto) parodymus
teisme.
Pagal BPK 284 straipsnio 3 dalį į teismo posėdį gali būti šaukiami ir specialistai,
nepateikę išvados ikiteisminio tyrimo metu. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismuose specialistams jokių pavedimų ir užduočių nebuvo duota, specialistai – ekspertai J. S.
ir K. G. – davė paaiškinimus parodymų forma (BPK 284 straipsnio 4 dalis), parodymai
užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose, todėl kasatoriaus teiginiai, kad K. G. parodymai teisme
gauti pažeidžiant BPK 90 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes jokia išvada nebuvo suformuluota
ir po ja teismo posėdžio protokole nepasirašyta, kad tiek J. S., tiek K. G. apskritai negalėjo būti
apklausiami, nes ikiteisminio tyrimo metu jie jokių objektų netyrė ir išvadų nedavė, atmestini
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d.
nutartis Nr. 2K-383/2006).
Pagal BPK 285 straipsnį ekspertas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju,
kai teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini ekspertizės aktui paaiškinti ar papildyti.
Vadovaujantis šia nuostata teismo medicinos ekspertas J. P., atlikęs tyrimą ir davęs specialisto
išvadą, buvo šaukiamas į teismo posėdį. Pirmosios instancijos teisme buvo aiškinamasi, ar B. T.
po patirtų sužalojimų galėjo judėti. Ekspertas teisme paaiškino, kad B. T. su tokiais sužalojimais
galėjo judėti, kažkur nueiti, o po to sugrįžti, tačiau nebuvo sukonkretinta, kokį atstumą ji galėjo
nueiti. Apeliacinės instancijos teisme ekspertas dėl B. T. galimybių judėti patikslino, kad po
gautų sužalojimų ji galėjo nueiti ir grįžti tik nedidelį atstumą – apie 10–20 metrų. Taip pat
teismo posėdyje ekspertas patikslino, kad kūno sužalojimai buvo padaryti prieš 1–4 valandas iki
mirties, nes specialisto išvadoje buvo nurodyta, jog po kūno sužalojimų padarymo, išvardytų
išvados 3.1 papunktyje, tiriamoji išgyveno keletą valandų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
teismo medicinos eksperto parodymai abiejų instancijų teismuose nėra prieštaringi, taip pat
neprieštarauja specialisto išvadai Nr. M 64/05 (01). Taigi visos bylos aplinkybės buvo išsamiai
ir nešališkai ištirtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. spalio 4 d. nutartis Nr. 2K-502/2006).
 Apibendrintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys rodo, kad didesnių problemų
teismams nekelia ir BPK 286 straipsnio, reglamentuojančio ekspertizės skyrimą ir darymą bylos
nagrinėjimo teisme metu, taikymas. Šiame straipsnyje įtvirtintos normos turinys yra gana platus
ir ekspertizės skyrimo procedūra reglamentuota pakankamai smulkiai. Daugiau problemų
praktikoje kyla sprendžiant klausimą, ar skirti proceso dalyvių prašomą ekspertizę, ar atsisakyti
tai daryti. Be abejo, nekyla problemų, jeigu proceso dalyvio prašymas tenkinamas ir prašoma
ekspertizė skiriama. Kasacinės instancijos teismas nagrinėjo atvejus, kai teismai atsisakė skirti
prašomas ekspertizes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad esant tam tikroms
sąlygoms atsisakymas skirti prašomą ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme metu proceso dalyvių
teisių ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidžia.
Pirma, proceso dalyvio prašymas skirti ekspertizę turi būti apsvarstytas ir išspręstas BPK
nustatyta tvarka (BPK 270, 292 straipsniai), o nutartyje turi būti nurodyti prašymo atmetimo
motyvai.
Pagal BPK 270 straipsnį teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių pateiktus prašymus,
išsiaiškinti, ar jie turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui, dėl jų priimti nutartį.
Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kaltinamųjų S. P. K., J. B. ir jų
gynėjų prašymų skirti 2001 m. balandžio 6 d. pokalbio įrašo fonoskopinę ekspertizę pagrįstumą,
baudžiamojo proceso normų nepažeidė – prašymus atmetė protokoline nutartimi, nurodydamas,
kad prašomos išsiaiškinti aplinkybės nustatytos remiantis byloje surinkta medžiaga (T. 6, b. l. 36,
38, 42). BPK 208 straipsnyje nurodyta, kad ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio
tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina
atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos ar kitos specialios žinios. Tai
reiškia, kad ekspertizė yra skiriama tada, kai jos išvados reikalingos išsamiam ir nešališkam
bylos aplinkybių ištyrimui. Iš bylos medžiagos matyti, kad parengtinio tyrimo bei teisminio bylos
nagrinėjimo metu buvo imtasi visų reikalingų procesinių priemonių, siekiant nustatyti bylai
reikšmingas aplinkybes (skirta fonoskopinė eskpertizė, siekiant išsiaiškinti, ar K. V. padarytuose
garso įrašuose yra užfiksuoti kasatorių balsai, apklausti liudytojai, į teismo posėdį kviestas
specialistas). Teismas nesuabejojo tarp K. V. ir S. P. K. bei J. B. vykusių pokalbių įrašų
teisingumu, nes šių pokalbių turinį patvirtino kiti byloje esantys įrodymai, atitinkantys BPK
20 straipsnyje keliamus reikalavimus. Kasaciniuose skunduose keliamą pokalbių įrašų tikrumo
klausimą yra nuodugniai aptaręs apeliacinės instancijos teismas, savo nutartyje konstatavęs, kad
pokalbio įrašai, padaryti atliekant operatyvinius veiksmus, gauti įstatymo nustatyta tvarka,
teisiamajame posėdyje patikrinti, pareigūnai, su kurių žinia šie įrašai buvo daromi, teisme
apklausti. Pagrindo teigti, kad pokalbiai sumontuoti, nėra. Pripažinti, kad teismas pažeidė
baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, t. y. neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ar
darydamas išvadas rėmėsi netinkamu įrodymų šaltiniu, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad
nuteistosios S. P. K. ir J. B. bei jų gynėjai, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme,
nepasinaudojo teise prašyti paskirti fonoskopinę ekspertizę, nors vadovaujantis BPK
324 straipsnio 6 punkto nuostatomis galėjo pareikšti pageidavimus, kad būtų atliktas įrodymų
tyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
gruodžio 13 d. nutartis Nr. 2K-547/2005).
Kasacinio skundo argumentai, kad, atmetus prašymus paskirti autotechninę ekspertizę
arba bent automobilio apžiūrą ir tyrimą, buvo neišsamiai išnagrinėtos bylos aplinkybes ir
pažeisti BPK 7 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimai,
nepagrįsti.
Ikiteisminio tyrimo metu, vadovaujantis BPK 205, 207 straipsniais, buvo atliktas
transporto priemonės techninės būklės patikrinimas ir apžiūra. Pagal BPK 208 straipsnį
ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, kad
nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos
mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. Nuteistojo gynėjas pirmosios instancijos
teismo prašė paskirti kompleksinę autotechninę ekspertizę tam, kad: 1) apžiūrėjus automobilį,
būtų galima nustatyti, ar iš vairuotojo vietos per galinio vaizdo veidrodėlį matyti automobilio
dešinioji dalis ir apačia, 2) ar automobilio prietaisai praneša vairuotojui apie tai, kad durys
nevisiškai uždarytos, 3) taip pat ar kaltinimo dalis, kad nukentėjusioji buvo velkama 25 m,
atitinka jai nustatytų sužalojimų pobūdį. Teismas, išklausęs nagrinėjimo teisme dalyvių
nuomones dėl pareikšto prašymo, motyvuotai jį atmetė kaip nepagrįstą, nes pirmieji du
klausimai nereikalauja specialių žinių, o į trečią klausimą atsakyta specialisto išvadoje. Teisėjų
kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo prašytos išsiaiškinti aplinkybės yra ne
ekspertizės, o eksperimento (BPK 197 straipsnis) tyrimo dalykas, be to, šios aplinkybės neturi
esminės reikšmės darant išvadas, ar vairuotojas vykdė KET 145 punkto reikalavimus, todėl
kolegija mano, kad bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 28 d. nutartis Nr. 2K-331/2006).
Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismai, motyvuodami atsisakymą skirti prašomą
ekspertizę ar kviesti į teismo posėdį ekspertą (specialistą), būtų atsargūs ir nerodytų išankstinio
nusistatymo dėl įrodymų vertinimo.
Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė, apeliacinės instancijos teismo nuomone,
pagrįstą R. B. ir jo gynėjo prašymą kviesti į posėdį specialistą, po eismo įvykio į įvykio vietą
atvykusius greitosios pagalbos gydytoją bei policijos darbuotojus, nėra pagrindas laikyti, kad
pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Tačiau šis prašymas buvo pateiktas po kaltinamojo
ir nukentėjusiosios apklausos, pirmosios instancijos teismas jį atmetė nebaigęs tirti byloje
esančių įrodymų, tarp jų – specialisto išvados, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo.
Atmesdamas prašymą, pirmosios instancijos teismas parodė išankstinį nusistatymą šioje
nutartyje iš anksto įvertindamas įrodymus: „specialisto išvada yra objektyvi, netikėti ja nėra
pagrindo, schema įvykio nubraižyta teisingai“ (b. l. 98).[Dėl šios priežasties kasacinės
instancijos teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria buvo panaikintas
pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir byla perduota nagrinėti teismui, nes pirmosios
instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai] (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 22 d. nutartis Nr. 2K-138/2005).
Antra, vien tai, kad tam tikros aplinkybės nustatytos specialisto išvada, o ne ekspertizės
aktu, nėra pagrindas skirti ekspertizę.
Pagal BPK 89, 205, 206 straipsnius objektų, tarp jų ir žmogaus kūno, tyrimą gali atlikti
specialistai, turintys reikiamų specialių žinių bei įgūdžių. Specialisto išvada, kaip ir ekspertizės
aktas, BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirta prie įrodymų, nustatinėjant kaltę asmens,
įtariamo padarius nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo bei
teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo imtasi visų reikalingų procesinių priemonių, siekiant
nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Būtinumo skirti ekspertizę nebuvo, nes byloje surinkta
pakankamai įrodymų, leidusių nustatyti esmines bylos aplinkybes. Teismas, be kitų bylos
įrodymų, savo nuosprendį grindė teismo medicinos specialisto išvada Nr. 6-1447/04/02. Šis
procesinis dokumentas atitiko BPK 90 straipsnio reikalavimus. Specialisto išvadą pateikė J.
Ivaškevičius, turintis specialių medicininių žinių ir įrašytas į Lietuvos Respublikos ekspertų
sąrašą. A. K. prašymas skirti teismo medicinos ekspertizę teismo posėdyje buvo apsvarstytas ir
atmestas nutartimi, motyvuotai paaiškinant, kodėl teismas nemato būtinybės atlikti šio
procesinio veiksmo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas posėdyje apklausė J.
Ivaškevičių apie jo pateiktą išvadą dėl nukentėjusiojo sužalojimo. BPK 284 straipsnio 2 dalyje
leidžiama į teismo posėdį šaukti specialistą, kai jo parodymai būtini išvadai paaiškinti ar
papildyti. Nei A. K., nei jo gynėjas neprieštaravo, kad J. Ivaškevičius būtų apklaustas,
nušalinimas jam nebuvo pareikštas, nagrinėjimo teisme dalyviams buvo suteikta galimybė
užduoti klausimus. Ta aplinkybė, kad specialisto išvadą pateikęs J. Ivaškevičius buvo įvardytas
kaip ekspertas, esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu nelaikytina, nes tuo
kasatoriaus teisės nebuvo pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 4 d. nutartis Nr. 2K-504/2005).
BPK 286 straipsnio 2 dalyje labai detaliai reglamentuota klausimų ekspertui pateikimo
tvarka ir, be kita ko, nustatyta, kad teismas atmeta tuos klausimus, kurie nesusiję su byla arba
nepriklauso eksperto kompetencijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta teisingą tokią
teismų praktiką, kai teismai ne besąlygiškai perrašo į nutartį proceso dalyvių suformuluotus
klausimus ekspertui, o juos įvertina pagal BPK 286 straipsnio 2 dalyje numatytus reikalavimus:
Teismo medicinos ekspertizės skyrimą D. P. sveikatos būklei nustatyti inicijavo pati D. P.
Tai matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo. Tiek nuteistoji, tiek jos gynėjas
pabrėžė, kad tokios ekspertizės tikslas yra išsiaiškinti, ar dėl sveikatos būklės D. P. gali atlikti
laisvės atėmimo bausmę. Pagal BPK 286 straipsnio 2 dalį teismas, pasitarimų kambaryje
priimdamas nutartį dėl ekspertizės skyrimo ir klausimų ekspertui pateikimo, apsvarsto pateiktus
klausimus ir atmeta tuos, kurie yra nesusiję su byla arba nepriklauso eksperto kompetencijai,
taip pat prireikus suformuluoja naujus klausimus. Apeliacinės instancijos teismas, 2005 m.
rugsėjo 16 d. nutartimi skyręs teismo medicinos ekspertizę, pavedė ekspertams atsakyti į
klausimus, susijusius su pačių proceso dalyvių nurodytu ekspertizės atlikimo tikslu, todėl,
suformulavęs naujus klausimus ir pateikęs D. P. gynėjo klausimą ekspertui (Ar gali nusikalstamą
veiką padaręs asmuo pagal savo sveikatos būklę atlikti laisvės atėmimo bausmę?), kito jo
klausimo (Ar pagal savo sveikatos būklę teisiamoji galėjo atlikti veiksmus, kuriais ji yra
kaltinama?) pagrįstai nutartyje nepaminėjo, nes jis nebuvo susijęs su šios ekspertizės skyrimo
tikslu – pasitelkti specialiąsias žinias, siekiant nustatyti, ar yra pagrindas D. P. taikyti
BK 76 straipsnio 1 dalį ir atleisti ją nuo bausmės dėl ligos. Pabrėžtina, kad teismas savo
iniciatyva iškėlė dar vieną papildantį D. P. ir jos gynėjo iškeltą tikslą – nurodė, kad specialios
žinios dėl D. P. sveikatos būklės gali turėti svarbią reikšmę ir sprendžiant konkrečios bausmės
dydžio klausimą. Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis būtent šiuo įrodymu byloje,
sumažino D. P. skirtą laisvės atėmimo bausmę ir pagrįstai jos neatleido nuo laisvės atėmimo
bausmės dėl ligos, nes nėra BK 76 straipsnio 1 dalyje nustatytų būtinų sąlygų (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 30 d.
nutartis Nr. 2K-477/2006).
Pagal BPK 286 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas ekspertizę, turi teisę atmesti
klausimus, kurie nesusiję su byla arba nepriklauso eksperto kompetencijai, taip pat prireikus
suformuluoti naujus klausimus. Iš 2004 m. spalio 18 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad
kolegijai nutarus paskirti teismo medicinos ekspertizę teisiamojo posėdžio pirmininkė pasiūlė
nagrinėjimo teisme dalyviams pateikti ekspertizei klausimus raštu, perskaitė klausimus, kuriuos,
teisėjų nuomone, reikėtų išsiaiškinti, ir nagrinėjimo teisme dalyviai sutiko su posėdžio
pirmininkės pateiktais klausimais. Iš Vilniaus apygardos teismo 2004 m. lapkričio 18 d. rašto
(T. 5, b. l. 259) matyti, kad, be teismo nutartyje nurodytų klausimų ekspertams, buvo nusiųsti ir
nepilnamečių kaltinamųjų atstovų klausimai, į kuriuos teismas prašė atsižvelgti atsakant į
klausimus, pateiktus nutartyje. Iš teisiamojo posėdžio protokolo taip pat matyti, kad teisiamojo
posėdžio pirmininkei perskaičius klausimus ekspertui nagrinėjimo teisme dalyviai prašymų
nepareiškė. Esant šioms aplinkybėms kasatoriaus motyvai dėl BPK 286 straipsnio pažeidimo
atmetami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
gruodžio 19 d. nutartis Nr. 2K-677/2006).
BPK 286 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad jeigu ekspertas teismo posėdyje
nedalyvauja, priimtą nutartį teismas siunčia vykdyti ekspertizės įstaigai arba asmeniui, kuriam
pavedama daryti ekspertizę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo atveju, kai ekspertizę pavedama
atlikti asmeniui, neįtrauktam į ekspertų sąrašą, teismas turėtų vadovautis BPK 210 straipsnyje
įtvirtintomis nuostatomis.
Apylinkės teismas išteisinamąjį nuosprendį grindžia 2002 m. spalio 14 d. A. G. 
personalinės įmonės atlikta pakartotine teismo medicinos ekspertize, kurios akte R. J. mirties
priežastimi pripažintas staigus širdies kraujagyslių nepakankamumas, išsivystęs dėl lėtinės
išeminės širdies ligos. Šiuo aktu apylinkės teismas rėmėsi, atmesdamas parengtinio tyrimo metu
atliktų teismo medicinos, papildomos komisinės teismo medicinos ekspertizių aktus, kuriuose
A. J. mirties priežastis buvo nurodyta elektros srovės poveikis. 2002 m. spalio 14 d. A. G. 
personalinės įmonės atlikta teismo medicinos ekspertizė kelia abejonių jos atlikimo teisėtumu bei
išvadų pagrįstumu. Kartu su kasaciniu skundu gautoje iš Lietuvos Respublikos sveikatos
apsaugos ministerijos 2003 m. liepos 8 d. pažymoje tvirtinama, kad A. G.  personalinės įmonės
veikla vertintina kaip neteisėtas vertimasis sveikatinimo veikla, nes tam būtina licencija. Byloje
esanti specializuotos medicinos praktikos licencijos kopija patvirtina, kad A. A. G.  suteikta teisė
verstis teisės medicinos gydytojo praktika (T. 6, b. l. 12). Registracijos pažymėjimas (T. 6,
b. l. 13) rodo, kad A. G.  įregistravo savo personalinę įmonę 2001 m. gegužės 22 d., kurios
veiklos pobūdis nurodyta kita gydytojų veikla, medicinos laboratorijų veikla. Lietuvos
Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų 1996 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. I-1367 5 straipsnyje
nustatyta, kad paslaugas Lietuvos Respublikoje teikti gali tik įstaigos, akredituotos asmens ir
(ar) visuomenės sveikatos priežiūrai ar gavusios Valstybės akreditavimo tarnybos prie Sveikatos
apsaugos ministerijos akreditavimą liudijantį dokumentą (licenciją). Tokio dokumento A. G. 
personalinė įmonė ekspertizės atlikimo metu neturėjo, todėl negalėjo organizuoti ir vykdyti
teismo medicinos ekspertizės įstaigos darbo. Be to, teismo medicinos ekspertizes Lietuvos
Respublikoje atlieka specializuota įstaiga – Teismo medicinos institutas, todėl pirmosios
instancijos teismui nebuvo pagrindo ir kompetencijos požiūriu skirti atlikti ekspertizę kitai
įmonei. 1961 m. BPK 319 straipsnyje įtvirtinta galimybė teismui skirti ekspertizę atlikti ir
neekspertinės įstaigos specialistui, tačiau tokiu atveju visi specialistai turėjo dalyvauti teismo
posėdyje formuluojant klausimus ir paskiriant ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 13 d. nutartis Nr. 2K-28/2004).
Dėl kvapo odorologinio tyrimo išvadų. Baudžiamojo proceso ir kriminalistikos teorijoje
nevienareikšmiškai vertinamas žmogaus kvapo odorologinio tyrimo rezultatų panaudojimas
nusikalstamų veikų tyrimo praktikoje ir įrodinėjimo procese: nuo visiško neigimo iki visiško
pripažinimo. Teismų praktika šiuo klausimu pasirinkusi tarpinį variantą: odorologinio kvapų
tyrimo išvada pripažįstama tinkamu duomenų šaltiniu (įrodymu), jeigu ją patvirtina kiti byloje
išnagrinėti įrodymai.
Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu A. L. nuteistas pagal
BK 178 straipsnio 2 dalį už automobilio vagystę. A. L. kaltė, be kitų įrodymų, buvo grindžiama ir
specialisto išvada, kuria nustatyta, kad tikėtina, jog kvapų pėdsake, paimtame iš automobilio nuo
vairuotojo sėdynės, yra kaltinamojo A. L. kvapas. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal nuteistojo skundą, nutartyje konstatavo, kad
„nors minėtoje specialisto išvadoje nėra neginčijamai nurodyta, jog būtent kvapų pėdsake yra
A. L. kvapas, tačiau vertinant ją drauge su kitais bylos duomenimis turi įrodomosios reikšmės“.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje
konstatuota, kad „teismai tinkamai įvertino šios išvados įrodomąją reikšmę. Apeliacinės
instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nors minėtoje specialisto išvadoje nėra
neginčijamai nurodyta, jog būtent kvapų pėdsake yra A. L. kvapas, tačiau, vertinant ją drauge su
kitais bylos duomenimis, ji yra svarbi darant išvadą dėl A. L. kaltės (baudžiamoji byla Nr. 1-921-
452/2005).
Byloje, kurioje Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 18 d. nuosprendžiu V. T.
nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už automobilio vagystę ir kurioje nuosprendis taip pat
buvo grindžiamas tikėtina kvapo odorologinio tyrimo išvada, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
konstatavo:
Iš specialisto išvados dėl kvapų identifikavimo, šios išvados išaiškinimo, tyrimą atlikusios
specialistės paaiškinimų teisme matyti, kad išvada, jog kvapų pėdsake, paimtame įvykio vietos
apžiūros metu nuo nukentėjusiojo automobilio galinės sėdynės dešinėje pusėje, yra V. T. kvapas,
yra tikėtina ne dėl to, ar tame kvape yra V. T. kvapas, o dėl V. T. kvapo lokalizacijos vietos.
Tyrimą atlikusi specialistė pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad, atliekant tyrimą, į V. T.
kvapą reagavo du šunys, o išvada nėra kategoriška todėl, kad „atliekant tyrimą šunims ne kartą
buvo pateikiami kvapų lyginamieji pavyzdžiai keičiant jų išdėstymą, ir šunys, nors ir sėkmingai,
tačiau reagavo nevienodai“. Specialistė taip pat paaiškino, kad, iš patalpos paėmus
lyginamuosius tyrimus nepraėjus valandai nuo kvapo palikimo, galima tiksliai nustatyti kvapo
šaltinio lokalizaciją, o praėjus daugiau kaip dviem valandoms, tiksli lokalizacija faktiškai
neįmanoma, nes kvapo molekulės pasklinda patalpos erdvėje, bet kvapas patalpoje išlieka.
Byloje nustatyta, kad R. U. automobilis buvo pavogtas 2004 m. vasario 16 d., tarp 18.20 ir
21.45 val., o automobilis rastas ir kvapų pavyzdžiai iš jo paimti įvykio vietos apžiūros metu –
2004 m. vasario 17 d., tarp 1.38 ir 3.10 val. Taigi teismas, posėdžio metu apklausdamas
specialistę, pateikusią išvadą, kad kvapų pėdsake, paimtame įvykio vietos apžiūros metu nuo
nukentėjusiojo automobilio galinės sėdynės dešinėje pusėje, yra V. T. kvapas, pašalino galimas
abejones dėl šio įrodymo reikšmės. Todėl teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad „buvo
nustatytos ir pateisintos V. T. kvapo automobilyje lokalizacijos pakeitimo aplinkybės, išaiškintos
duotos išvados su tikimybėmis ribos“, pagrįstai konstatavo, jog tai „leidžia teismui visiškai tikėti
šios specialistų išvados pagrįstumu ir teisingumu“. Vadinasi, teismui abejonių dėl to, kad
pavogtame automobilyje buvo V. T. kvapas, neliko. Kolegijos nuomone, išvada dėl rasto V. T.
kvapo nukentėjusiojo R. U. automobilyje, šio įrodymo tyrimas ir vertinimas byloje padarytas
nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 7 d. nutartis Nr. 2K-160/2006).
Iš esmės tokia pati pozicija dėl kvapo odorologinio tyrimo išvadų vertinimo išdėstyta ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 22 d.
nutartyje Nr. 2K-252/2005, 2005 m. spalio 11 d. nutartyje Nr. 2K-511/2005, 2006 m. kovo 7 d.
nutartyje Nr. 2K-183/2006, 2006 m. gruodžio 27 d. nutartyje Nr. 2K-798/2006.
 
Dėl privačių ekspertų konsultacinių išvadų. Teismų praktikoje neretai susiduriama su
atvejais, kai nagrinėjant bylą pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose, teismui pateikiamas
dokumentas, kurį įtariamojo, kaltinamojo, gynėjo ar kito proceso dalyvio prašymu atlikęs daiktų
ar dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, tyrimą, surašė privatus
ekspertas ar kitas asmuo, turintis specialių žinių. Pagal apibendrintas kasacinės instancijos
teismo nutartis sprendžiama, kad teismai tokiose situacijose elgdavosi įvairiai: kartais tokių
dokumentų nepriimdavo nenurodydami jokių motyvų, kartais vertindavo kaip surašytus bylos
baigtimi suinteresuoto asmens prašymu ir todėl jais negrįsdavo teismo išvadų, kartais priimdavo
ir vertindavo kaip specialisto išvadą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje šiuo
klausimu susiformavusi gana nuosekli praktika.
Pirma, teismai, išskyrus kasacinės instancijos teismą, privalo spręsti pateikto dokumento
prijungimo prie bylos klausimą. Šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis BPK normomis,
reglamentuojančiomis prašymų nagrinėjimą (BPK 238, 270, 292, 324 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
sausio 25 d. nutartyje Nr. 2K-107/2005 konstatuota:
Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas nuteistojo R. Š. gynėjo prašymas pridėti
prie bylos dokumentą, pavadintą „Teismo medicinos specialisto išvada Nr. A-SI-22-36“,
kuriame išdėstyti tyrimo, atlikto nuteistojo R. Š. gynėjo prašymu, rezultatai. Apeliacinės
instancijos teismo posėdyje šis prašymas buvo apsvarstytas ir teismo nutartimi atmestas (T. 3,
b. l. 44, 45). BPK 324 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dėl pareikštų prašymų teismas priima
motyvuotą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo R. Š. gynėjo prašymą,
šios normos reikalavimus pažeidė, nes nutartyje nenurodė jokių prašymo atmetimo motyvų.
Dokumente, pavadintame „Teismo medicinos specialisto išvada Nr. A-SI-22-36“,
išdėstyti duomenys apie vieną iš nustatinėtinų byloje aplinkybių – nukentėjusiojo R. J. sveikatos
sutrikdymo mastą. Šis dokumentas surašytas gynėjo prašymu, A. G. teismo medicinos tyrimų
biuro darbuotojų, todėl yra oficialus dokumentas. Taigi dokumentas atitinka BPK 20 straipsnio
1 dalyje numatytus reikalavimus, todėl turėjo būti tiriamas ir vertinamas kaip ir kiti byloje
esantys duomenys. Nemotyvuotai atsisakius šį dokumentą prijungti prie bylos ir jį tirti, buvo
suvaržyta įstatymo garantuota nuteistojo R. Š. teisė į gynybą.
Teisę į gynybą įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam garantuoja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis. Teisė į gynybą yra visuma procesinių priemonių,
kurias naudodamas įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis ginasi nuo įtarimo ir kaltinimo.
Pagrindinės procesinės priemonės, sudarančios teisės į gynybą turinį, reglamentuotos
baudžiamojo proceso įstatyme. Baudžiamojo proceso įstatymas ne tik nustato priemones ir
būdus, kuriais ginamasi nuo įtarimo ir kaltinimo, bet ir teisėsaugos institucijų pareigą užtikrinti
galimybę jomis pasinaudoti. Taip pagal BPK 10 straipsnio 2 dalį teisėsaugos institucijos, tarp jų
ir teismas, įpareigojamos užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų
nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų.
Viena iš priemonių, kuriomis įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis ginasi nuo įtarimo ir
kaltinimo, yra naudojimasis gynėjo paslaugomis. Tokią teisę šiems proceso dalyviams
garantuoja tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 21,
22 straipsniai). Gynėjas yra asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka teikia teisinę pagalbą
įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam ar išteisintajam, gina jų teises ir teisėtus interesus (BPK
17 straipsnio 1 dalis). Teikdamas teisinę pagalbą baudžiamajame procese, gynėjas turi teises ir
pareigas, nustatytas BPK 48 straipsnyje. Be kitų teisių, gynėjas turi teisę savarankiškai rinkti
gynybai reikalingus duomenis, kuriuos gynėjas gali gauti nesinaudodamas procesinėmis
prievartos priemonėmis, pavyzdžiui, gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų bei asmenų gynybai
reikalingus dokumentus ir daiktus, kalbėtis su asmenimis apie jiems žinomas įvykio aplinkybes ir
kt. (BPK 48 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Būtent šią teisę ir įgynendino nuteistojo R. Š. gynėjas,
gaudamas iš A. G. teismo medicinos tyrimų biuro dokumentą, pavadintą „Teismo medicinos
specialisto išvada Nr. A-SI-22-36“.
Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pareigą užtikrinti galimybę nuteistajam
įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo kaltinimų, nenurodydamas jokių motyvų
nepriėmė dokumento, kurį gavo nuteistojo gynėjas, įgyvendindamas BPK įtvirtintas savo teises,
ir taip suvaržė nuteistojo gynėjo teisę, nustatytą BPK 48 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kartu – ir
nuteistojo R. Š. teisę į gynybą, įtvirtintą BPK 10 straipsnio 1 dalyje. Nurodytų BPK normų
pažeidimas yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes dėl jo buvo suvaržytos
įstatymo garantuotos nuteistojo teisės (BPK 369 straipsnio 3 dalis), ir tai yra pagrindas
panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas nuteistojo R. Š.
apeliacinis skundas, bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Savaime suprantama, šios nuostatos netaikomos nagrinėjant bylą kasacine tvarka, nes,
nagrinėdamas kasacinę bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas,
teismas tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl šis teismas įrodymų
netiria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
spalio 5 d. nutartis Nr. 2K-563/2004).
Antra, nepaisant to, kaip pavadintas privatus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių
žinių, surašytas dokumentas (dažniausiai vadinamas „specialisto išvada“), proceso dalyvio
prašymu atliktas tyrimas nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, o jų surašytas
dokumentas pagal BPK 88 straipsnį nėra nei ekspertizės aktas, nei pagal BPK 90 straipsnį
specialisto išvada. Šio dokumento esmė atskleista Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės
įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad sutartiniais pagrindais atliktų tyrimų
rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, neturi teismo ekspertizės akto statuso. Taigi
dokumentas turėtų būti vadinamas konsultacine išvada.
Kasatorius nesutinka su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 27 d.
nuosprendžiu pripažintais įrodymais ir jų įvertinimu. Šis skundo argumentas nepagrįstas.
Įrodymų samprata yra pateikta BPK 20 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią įrodymai
baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Absoliuti dauguma
įrodymų gaunama taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas. Įrodomąją funkciją atlieka ir
BPK 90 straipsnyje nurodyta specialisto išvada ir BPK 88 straipsnyje nurodytas ekspertizės
aktas. Šiuose straipsniuose įtvirtinti bendrosios specialisto išvados ir ekspertizės akto turiniui
keliami reikalavimai. Nagrinėjamoje byloje procesiškai įforminta yra 2003 m. spalio 16 d.
teismo medicinos specialisto J. G. išvada ir 2004 m. rugsėjo 29 d. ekspertizės aktas Nr. EKG
22(139)/05(01), kurie atitinka BPK 88 ir 90 straipsnių reikalavimus. Byloje yra ir sutartiniais
pagrindais pagal nuteistojo gynėjo užsakymą atlikta teismo medicinos specialisto A. G. 2004 m.
kovo 17 d. konsultacinė išvada bei 2005 m. balandžio 8 d. (A. G. ir V. P.) konsultacinė išvada.
Pagal Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį sutartiniais
pagrindais proceso šalis gali kviestis privatų teismo ekspertą konsultantu, tačiau šiuo pagrindu
atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, neturi teismo ekspertizės akto statuso
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario
28 d. nutartis Nr. 2K-156/2006).
Trečia, pritartina susiformavusiai praktikai, kai pridėta prie bylos konsultacinė išvada
tiriama ir vertinama kaip ir kiti dokumentai, o jeigu teismui kyla abejonių dėl asmens, davusio
konsultacinę išvadą, specialių žinių, tirtos medžiagos išsamumo, taikytų tyrimo metodų ar kitais
klausimais, asmuo, davęs tokią išvadą, kviečiamas į teismo posėdį ir apklausiamas kaip
specialistas (BPK 284 straipsnis).
Proceso dalyvio teismui pateikta konsultacinė išvada paprastai prieštarauja byloje
esančiai specialisto išvadai ar ekspertizės akto išvadoms. Tokiais atvejais teismai turi imtis
priemonių prieštaravimų tarp konsultacinės išvados ir specialisto išvados ar ekspertizės akto
priežastims išsiaiškinti ir šiems prieštaravimams pašalinti. Šiuo atveju teismai neturėtų skubėti
skirti ekspertizės, o iš pradžių panaudoti kitus BPK numatytus būdus nurodytiems
prieštaravimams pašalinti – į teismo posėdį kviesti konsultacinę išvadą davusį asmenį ir
specialisto išvadą davusį specialistą ar ekspertizę atlikusį ekspertą ir juos apklausti BPK 284 ar
atitinkamai 285 straipsniuose nustatyta tvarka.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu D. N.
nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio padarė
kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimą, sukėlusį eismo įvykį, dėl kurio žuvo žmogus.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje kaltinamojo gynėjas teismui pateikė privačios ekspertės
O. L. konsultacinę išvadą, prieštaraujančią byloje esančiam autotechninės ekspertizės aktui.
Nuosprendyje teismas konstatavo, kad įvertinęs O. L. surašytą specialisto išvadą, vadovautis ja
neturi pagrindo, nes neturi duomenų, jog O. L. turėjo visą baudžiamosios bylos medžiagą,
neaišku, kokiais dokumentais remdamasi ji padarė savo išvadas, dalis jos pateiktų eismo įvykio
aplinkybių akivaizdžiai prieštarauja bylos metu nustatytoms įvykio aplinkybėms. Apeliaciniuose
skunduose nuteistasis ir gynėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir
nevertino gynėjo pateiktos teismui ekspertės O. L. išvados ir teigė, jog tinkamam autotechninės
ekspertizės akto ir gynėjo pateiktos išvados įvertinimui būtina skirti naują ekspertizę. Į
apeliacinės instancijos teismo posėdį buvo pakviestas tiek autotechninę ekspertizę atlikęs
ekspertas, tiek ekspertė O. L. ir atliekant įrodymų tyrimą jie buvo apklausti. Apeliacinės
instancijos teismas neskyrė naujos autotechninės ekspertizės, nuosprendyje įvertino ekspertizės
aktą ir ekspertės O. L. išvadą ir nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl ekspertės O. L. išvada
nesivadovauja. Beje, apeliacinės instancijos teismas nurodė visiškai kitokius tokio sprendimo
motyvus, nei buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas,
išnagrinėjęs nuteistojo ir jo gynėjo kasacinių skundų argumentus, kad toks teismo elgesys
prieštarauja įstatymui, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų nenustatė
(baudžiamoji byla Nr. 1-5-16/2004).
Specialisto ar eksperto apklausa tuo atveju, kai byloje yra specialisto išvadai ar
ekspertizės aktui prieštaraujanti konsultacinė išvada, reikalinga ne tik prieštaravimų priežastims
išsiaiškinti ir jiems pašalinti vertinant specialių žinių reikalaujančių tyrimų išvadas, bet ir tais
atvejais, kai prieštaravimai gali būti pašalinti tik skiriant naują ekspertizę. Jeigu specialisto ar
eksperto apklausos metu paaiškėja, kad pirminę išvadą davusiam specialistui ar ekspertui buvo
pateikta neišsami, nepakankama ar nekokybiška medžiaga, ekspertizė gali būti skiriama tam
pačiam ekspertui (ekspertizė, jeigu prieš tai buvo atliktas objektų tyrimas, papildoma ekspertizė,
jeigu prieš tai buvo daryta ekspertizė).
Tačiau jeigu specialisto ar eksperto apklausa nepadeda išsiaiškinti, kuri išvada yra
nepagrįsta, turi būti skiriama nauja ekspertizė. Tokiais atvejais ekspertizės darymas negali būti
pavedamas asmenims, jau atlikusiems byloje specialių žinių reikalaujančius tyrimus, tarp jų ir
konsultacinę išvadą davusiam asmeniui (Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo
18 straipsnio 3 dalis). Teismų praktika rodo, kad tokios nuostatos nesilaikant, t. y. naujos
ekspertizės darymą pavedant specialisto išvadą davusiam ar ekspertizę atlikusiam ekspertui ir
konsultacinę išvadą davusiam asmeniui, teismas paprastai gauna ekspertizės aktą su tomis
pačiomis ankstesniuose dokumentuose išdėstytomis priešingomis išvadomis.
Šioje apžvalgoje jau minėtoje Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo baudžiamojoje
byloje Nr. 1-5-16/2004 buvo autoavarijoje sužalotos ir vėliau mirusios moters teismo medicinos
ekspertizės aktas. Teismui taip pat buvo pateikta teismo medicinos specialisto A. G. konsultacinė
išvada, kurioje buvo nurodyta kita moters mirties priežastis nei teismo medicinos ekspertizės
akte. Siekdamas išsiaiškinti prieštaravimų priežastis ir tuos prieštaravimus išspręsti, teismas
paskyrė pakartotinę teismo medicinos ekspertizę, kurią pavedė atlikti pirmąją ekspertizę
atlikusiam ekspertui ir teismo medicinos specialistui A. G. Pakartotinės ekspertizės akte buvo
nurodytos dvi nesutampančios moters mirties priežastys, kurios buvo nurodytos pirminės
ekspertizės akte ir konsultacinėje išvadoje.
Teismų praktika rodo, kad tais atvejais, kai byloje yra vienas kitam prieštaraujantys
ekspertizės aktas ir konsultacinė išvada, prieštaravimų nepavyksta pašalinti eksperto ir asmens,
davusio konsultacinę išvadą, apklausų metu, pakartotinė ekspertizė paprastai skiriama atlikti
ekspertizės įstaigai. Būtent tokią praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta teisinga
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio
24 d. nutartys Nr. 2K-76/2006, 2K-78/2006). Privatiems ekspertams ekspertizė pavestina atlikti
tais atvejais, kai ekspertizės įstaigoje nėra reikiamos specialybės ekspertų, galinčių atlikti
ekspertizę, o jeigu reikiamos specialybės privačių ekspertų nėra, – asmeniui, neįtrauktam į
ekspertų sąrašą, bet turinčiam reikiamų specialių žinių. Prieš skiriant ekspertizę privačiam
ekspertui ar kitam asmeniui, turinčiam reikiamų specialių žinių, reikia neužmiršti teisės aktų
nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 524
patvirtinta Liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokėtinų
sumų dydžio nustatymo ir apmokėjimo baudžiamajame procese ir administracinių teisės
pažeidimų teisenoje tvarka) išspręsti apmokėjimo už ekspertizę klausimą.
Nepakankamas prieštaravimų tarp konsultacinės išvados ir specialisto išvados ar
ekspertizės akto priežasčių išsiaiškinimas, nepakankamas išsiaiškinimas, kurioje iš išvadų
duomenys yra patikimesi, ir nepakankamas motyvavimas nuosprendyje ar nutartyje, kuria iš
byloje esančių išvadų grindžiamos teismo išvados, pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis Nr. 2K-641).
Dėl specialisto išvados ar ekspertizės akto vertinimo. Specialisto išvadoje ar
ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra
įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal
teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu,
vadovaujantis įstatymu. Tačiau ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio,
vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti,
nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto
išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės
ar kviesti specialisto. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir
įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės,
būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir
kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar
specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas
ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė
klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 11 d. nutartis Nr. 2K-2/2005).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analizė rodo, kad teismai iš esmės teisingai
vertina ekspertizės aktus ir specialisto išvadas, šiais įrodymų šaltiniais nustatytais duomenimis
grįsdami savo išvadas, tinkamai tai motyvuoja nuosprendžiuose ar nutartyse. Išimtys pasitaiko
tik retais atvejais. Taip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. kovo 15 d. nutartyje Nr. 2K-226/2005, be kita ko, konstatuota:
 Apeliaciniu skundu nuteistasis Č. M. ginčijo jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK
22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, subjektyviuosius
požymius, teigdamas nežinojęs ir negalėjęs žinoti, kad dokumentai yra suklastoti. Apeliacinės
instancijos teismo nutartyje išanalizuoti įrodymai, patvirtinantys faktą, kad AB (duomenys
neskelbtini) kasos pajamų orderis ir PVM sąskaita–faktūra yra suklastoti, ir konstatuota, jog,
pasirašydamas šiuose dokumentuose už abi tariamai įvykusio pirkimo–pardavimo sandorio šalis,
Č. m. ne tik suprato, kad tokiais veiksmais klastoja tikrus dokumentus, bet ir to norėjo, t. y. veikė
tiesiogine tyčia. Šioje nutartyje taip pat nevertinti nuteistojo Č. M. parodymai apie tai, kad AB
(duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderyje ir PVM sąskaitoje–faktūroje už vyr. buhalterę
A. K. jis nepasirašęs.
Byloje esant prieštaringiems duomenims apie vieną ir tą pačią aplinkybę teismas,
vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis, privalėjo šiuos duomenis
vertinti ir nuosprendyje nurodyti, kuriais iš jų grindžia savo išvadas, bei motyvus, kuriais
vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios
instancijos teismas savo išvadą dėl to, kad AB (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderyje ir
PVM sąskaitoje–faktūroje Č. M. pasirašė už vyr. buhalterę A. K., pagrįsdamas rašysenos
ekspertizės aktu ir nuosprendyje nenurodydamas motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė
nuteistojo Č. M. parodymus apie tai, kad už A. K. jis nepasirašęs, pažeidė BPK 305 straipsnio
1 dalies 2 punkto reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo
klaidos neištaisė.
Antra vertus, tokioje situacijoje nuosprendį grindžiant ekspertizės akto išvada, kad
minėtuose dokumentuose už A. K. pasirašęs Č. M., ekspertizės aktas neturi kelti jokių abejonių
dėl savo pagrįstumo. Tokių abejonių pirmiausia kyla dėl to, kad pats Č. M. šią ekspertizės aktu
nustatytą aplinkybę kategoriškai neigia ir, minėta, kitokių duomenų, ją patvirtinančių ar
paneigiančių, byloje nėra. Antra, negalima atmesti kasaciniame skunde nurodytų argumentų
apie tai, kad nutarimo skirti rašysenos ekspertizę aprašomoji dalis neatitinka 1961 m. BPK
207 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Šiame nutarime vietoj to, kad, kaip reikalaujama
1961 m. BPK 207 straipsnio 1 dalyje, būtų nurodytas pagrindas skirti ekspertizę (specialių žinių
reikalingumas įvykio aplinkybėms nustatyti), yra nurodytos byloje nustatytos aplinkybės ir iš
esmės pateiktas tų aplinkybių teisinis įvertinimas. Abejonės ekspertizės akto pagrįstumu
pašalinamos paskiriant pakartotinę ekspertizę, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos
teismas to nepadarė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
kovo 21 d. nutartyje Nr. 2K-265/2006, be kita ko, konstatuota:
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismas nutartyje
neteisingai nurodė, kad liudytojai P. U., E. E., D. S., E. A., V. B. ir L. N., apklausti teismo
posėdžio metu, patvirtino faktą, jog į komandiruotes nevykdavo, nes pirmosios instancijos teismo
posėdžio protokole ir nuosprendyje yra užfiksuota, kad šie asmenys nurodė vykę į komandiruotes
į Pabradę, Vilkyčius ir Vilnių. Specialisto išvadoje taip pat remiamasi šių bei kitų liudytojų
ikiteisminio bylos tyrimo metu atliktų apklausų duomenimis, nors teismo posėdžio metu dauguma
liudytojų paaiškino kitokias aplinkybes. Be to, specialisto išvadoje įvertinti kaltinamojo V. N.,
liudytojų J. B. ir E. B. parodymai dėl komandiruočių ir, remiantis įmonės veiklos dokumentais,
kuriuose yra jų parašai, konstatuota, kad jie buvo įmonėje, o komandiruotėse nebuvo. Tokios
išvados viršija specialisto kompetencijos ribas, nes liudytojų parodymų vertinimas yra teismo
kompetencijos sritis. Dėl to teismas specialisto išvada dėl liudytojų parodymų galėjo remtis ne
tiesiogiai, o tik ta dalimi, kuri patvirtinama bylos proceso metu apklaustų liudytojų parodymais,
nes teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame
posėdyje.
Teismų praktikoje kyla sunkumų vertinant tikėtinas (nekategoriškas) eksperto ar
specialisto išvadas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai
ekspertizės akte yra nurodytos konkrečios tikėtinos (nekategoriškos) eksperto išvados davimo
priežastys, ekspertizės aktas yra išsamus ir nėra pagrindo skirti naują ekspertizę.
 2. Kasatorius tvirtina, kad ekspertas neatsakė į pateiktą klausimą, kokias konkrečias
frazes jis (M. N.) pasakė, ir nepateikė kategoriškos išvados, kad tai jo (M. N.) balsas. Tuo tarpu
eksperto išvadoje pagal BPK 88 straipsnio 4 dalies nuostatas turi būti suformuluojami konkretūs
atsakymai į pateiktus klausimus. Pasak kasatoriaus, BPK 286 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad,
esant nepakankamai išsamiai ekspertizei, kai iš esmės neatsakyta į pateiktus klausimus, teismas
turi teisę paskirti naują ekspertizę.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą ekspertizės akto išvadose suformuluojami atsakymai į
pateiktus klausimus (BPK 88 straipsnio 4 dalis). Į kiekvieną klausimą turi būti atsakyta iš esmės
arba nurodyta, kad negalima to padaryti. Visi atsakymai turi būti suformuluoti aiškiai ir tiksliai.
Tuo atveju, jeigu išvados negalima suformuluoti be detalaus tyrimo rezultatų, išdėstytų
tiriamojoje ekspertizės akto dalyje ir išsamiai atsakančių į pateiktą klausimą, aprašymo, duodama
nuoroda į tiriamąją akto dalį. Iš bylos medžiagos matyti, kad ekspertui buvo pateikti du
kompaktiniai diskai „Verbatim“ su pokalbių įrašais, mini kompaktinis diskas su M. N. balso
pavyzdžiais bei pokalbių suvestinės. Fonoskopinę ekspertizę atlikusiam ekspertui patikslinus
tyrėjos pateiktus klausimus, nekeičiant jų esmės, ekspertas turėjo išspręsti du klausimus: ar
tyrimui pateikti garso įrašai, esantys kompaktiniuose diskuose „Verbatim“, nėra sumontuoti ir ar
tyrimui pateiktuose dviejuose kompaktiniuose diskuose „Verbatim“ užfiksuotuose pokalbių
garso įrašuose yra užfiksuotas M. N. balsas. Jei taip, kokias frazes pasakė M. N. Vadinasi,
antruoju klausimu prašoma nurodyti ne tai, ką konkrečiai pasakė M. N., o kurias frazes iš tyrimui
pateiktose garso įrašų suvestinėse atitinkamai pažymėtų frazių pasakė būtent jis.
Ekspertas, atsakydamas į pirmąjį klausimą, nurodė, kad pateikti tyrimui kompaktiniuose
diskuose „Verbatim“ garso įrašai nėra sumontuoti. Priešingai nei tvirtina kasatorius, ekspertas
atsakė ir į antrąjį klausimą, pateikdamas išvadą, kad „tikėtina, jog pateiktuose tyrimui dviejuose
kompaktiniuose diskuose „Verbatim“ esančiuose garso įrašuose Nr. 1–11 yra užfiksuotas M. N.
balsas. Tikėtina, kad frazės, kurios pateiktose tyrimui šių garso įrašų suvestinėse, pažymėtos „P“,
pasakytos M. N.“. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad labai skiriasi lyginamųjų
M. N. balso pavyzdžių ir tiriamojo įrašų garso perdavimo kanalų apibūdinimai, todėl negalima
atlikti statistinių–parametrinių balso parametrų palyginimo ir galutinė išvada duodama tik
tikėtina, remiantis audiotyvine analize. Be to, ekspertas nurodė, kad tikėtina, jog garso įrašuose
Nr. 1–5 daugelyje vietų balsas sąmoningai iškraipomas. Vadinasi, ekspertas, kaip ir reikalaujama
BPK 88 straipsnio 4 dalyje, ekspertizės akto išvadose pateikė atsakymus į visus jam pateiktus
klausimus, taip pat nurodė objektyvias priežastis, dėl kurių negali pateikti kategoriškos išvados.
Taigi ekspertizės aktas šioje byloje iš esmės yra išsamus.
Pažymėtina, kad pagal BPK 286 straipsnio 7 dalį teismas turi teisę paskirti naują ekspertizę ir tuo
atveju, jei ekspertizės aktą įvertina kaip nepakankamai išsamų. Tuo tarpu šioje nutartyje
konstatuota, kad ekspertizės aktas šioje byloje yra išsamus, todėl teismas, nepaskirdamas naujos
ekspertizės, BPK 286 straipsnio nuostatų nepažeidė. Kita vertus, BPK 286 straipsnio 7 dalyje
įtvirtinta teismo teisė, bet ne pareiga, esant įstatyme nurodytiems pagrindams, paskirti naują
ekspertizę.
3. Kartu kasatorius teigia, kad ekspertui nurodžius, jog jis negali pateikti konkrečios išvados, yra
laikoma, kad išvada nepateikta (BPK 86 straipsnio 2 dalis).
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą ekspertas atsisako pateikti išvadą, jeigu: skiriant
ekspertizę jam nebuvo pateikta pakankamai medžiagos išvadai padaryti, o prašymas pateikti
papildomą medžiagą nebuvo patenkintas; ekspertui pateikti klausimai neatitinka specialių jo
žinių; nėra moksliškai pagrįstos metodikos atsakyti į ekspertui pateiktus klausimus. Šiais atvejais
ekspertas surašo aktą, kad negalima pateikti išvados (BPK 86 straipsnio 2 dalis). Vadinasi,
nekategoriškų (tikėtinų) išvadų pateikimas nėra atsisakymas pateikti išvadą, nes pirmuoju atveju
ekspertas vis tik pateikia išvadas, nors ir tikėtinas, o atsisakius pateikti išvadas, jos iš viso
nepateikiamos. Tuo tarpu ekspertas šioje byloje neatsisakė pateikti išvadų, ekspertizės akte
nurodė, kokiomis metodikomis vadovavosi, taip pat neprašė pateikti papildomos medžiagos,
nenurodė, kad jam pateikti klausimai neatitinka jo kompetencijos, ir, kaip jau minėta, atsakė į
jam pateiktus klausimus, nurodydamas konkrečias priežastis, kodėl pateikia tikėtinas išvadas
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės
16 d. nutartis Nr. 2K-453/2006).
Teismų praktikoje taip pat pasitaiko atvejų, kai teismai, motyvuodami tuo, kad specialisto
išvada buvo gauta ikiteisminio tyrimo metu, t. y. neveikiant rungimosi principui, vien tuo
pagrindu skiria ekspertizę ir ekspertui paveda spręsti tuos pačius klausimus, kurie išspręsti
specialisto išvadoje. Sprendžiant pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, tokia teismų
praktika nėra priimtina:
Iš kasacinio skundo turinio spręstina, kad kasatorius nesutinka su specialisto išvada dėl
nustatytos nukentėjusiojo J. K. mirties priežasties ir nurodo, kad tikslesniems duomenims gauti
reikėjo skirti teismo medicinos ekspertizę, kurią atliktų teismo medicinos ekspertas, o ne
specialistas. Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas.
Pagal BPK 89 straipsnį specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis
asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo
kompetencijos klausimais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad žmogaus kūno arba
lavono tyrimą atlieka teismo medikai. Skirtingai nei anksčiau galiojusiame BPK, kuriame buvo
nustatyta, kad mirties priežastims nustatyti būtina ekspertizė, šiame kodekse nurodyta, kad
teismo medikas, padaręs lavono skrodimą mirties priežasčiai nustatyti, yra specialistas ir lavono
tyrimo rezultatus įformina teismo medicinos išvadoje.
Bylos duomenimis, J. K. lavono tyrimą atliko ir mirties priežastį nustatė ekspertas N. R.,
turintis aukštąjį išsilavinimą ir teismo medicinos eksperto kvalifikaciją. Kasatorius klysta
manydamas, kad specialisto išvada, kaip įrodymų šaltinis, yra menkesnė už ekspertizės aktą.
Procesiškai specialisto paskyrimas yra paprastesnis nei ekspertizės skyrimas, todėl paspartėja
bylos tyrimas. Taigi taip pasielgdama ikiteisminio tyrimo institucija BPK 2 straipsnio
reikalavimų nepažeidė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartis Nr. 2K-606/2005).
Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį P. K., be kitų įrodymų, grindė ir
specialistų išvadomis. Kasatorius, skunde nurodęs, kad buvo atlikta sutarčių ekspertizė,
klaidingai įvardijo ikiteisminio tyrimo veiksmą – objektų tyrimą. Objektų tyrimų dalykas buvo
P. K. personalinės įmonės 15 paslaugų teikimo sutarčių su nukentėjusiaisiais šioje
baudžiamojoje byloje. Tyrimams parinktos tos sutartys, kurios galėjo patvirtinti ar paneigti
iškilusią versiją, kad jose yra suklastotas P. K. parašas. Visi objektų tyrimai atlikti nepažeidžiant
BPK 205 straipsnio reikalavimų, o specialistų išvados surašytos, vadovaujantis BPK
90 straipsnio nuostatomis, todėl kasatoriaus argumentas, kad visų sutarčių neperdavimas
ekspertizei buvo neišsamaus jo bylos išnagrinėjimo sąlyga, nepagrįstas. Ekspertizės skyrimas
nėra privalomas proceso veiksmas kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Ekspertizė skiriama, kai ją
atlikus gali būti nustatytos reikšmingos bylai aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje nebuvo būtinybės
skirti kasaciniame skunde minimas ekspertizes ar pavesti specialistams atlikti daugiau objektų
tyrimų, nes nėra jokio pagrindo manyti, kad atlikus tokius veiksmus būtų gauta bylai reikšminga
informacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
sausio 31 d. nutartis Nr. 2K-51/2006).
 
Duomenų, gautų pagal Operatyvinės veiklos įstatymą, panaudojimas įrodinėjime
 
BPK nėra vienintelis duomenų, naudojamų įrodinėjimo procese, šaltinis. Dažnai
duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra gaunami kitų įstatymų ir pirmiausia –
Operatyvinės veiklos įstatymo – nustatyta tvarka.
Operatyvinė veikla yra svarbi kovos su nusikalstamumu forma. Procesinėmis
priemonėmis atskleisti kai kurias nusikalstamas veikas būtų labai sunku arba iš viso neįmanoma.
Tačiau operatyvinė veikla, reglamentuota Operatyvinės veiklos įstatymu, pagal savo pobūdį
labai skiriasi nuo procesinės veiklos, reglamentuotos BPK. Dėl šios priežasties teismai,
nagrinėdami bylas, kuriose kaltinimas grindžiamas operatyvinės veiklos metu surinktais
duomenimis, pagrįstai šių duomenų patikrinimui skiria ypatingą dėmesį. Ypač svarbu atidžiai
tikrinti duomenis, surinktus operatyvinio tyrimo metu, nes šis tyrimas apima veiksmus, smarkiai
varžančius pagrindines žmogaus teises ir įsiskverbiančius į privatų asmens gyvenimą. Pagal
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamą teismų praktiką teismas, nagrinėjantis
bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo
patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo
veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme
nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys,
gauti BPK numatytais veiksmais.
Operatyvinis tyrimas yra organizacinė taktinė operatyvinės veiklos forma, apimanti
operatyvinius veiksmus, įskaitant ir tuos, kuriems atlikti reikia motyvuotos teismo nutarties ar
prokuroro sankcijos (Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 23 dalis). Teisinis pagrindas
operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra arba 1) apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų
Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys (pašto siuntų, dokumentų siuntų, pašto
perlaidų bei jų dokumentų slaptai kontrolei, techninių priemonių naudojimui specialia tvarka ir
informacijos gavimui iš telekomunikacijų operatorių bei telekomunikacijų paslaugų teikėjų,
slaptam patekimui į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, transporto priemones bei jų
apžiūrai, laikinam dokumentų paėmimui ir apžiūrai, medžiagų, žaliavų ir produkcijos pavyzdžių
bei kitų objektų paėmimui tirti neskelbiant apie jų paėmimą), arba 2) generalinio prokuroro ar jo
įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar
jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo
ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai (nusikalstamos veikos imitacijos modeliui
ir kontroliuojamam gabenimui).
Iš teismų praktikos matyti, kad baudžiamosiose bylose, kuriose kaltinimas grindžiamas
duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų
Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotų nutarčių ar generalinio prokuroro pavaduotojo
arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų
pavaduotųjų sankcionuotų operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo
pavaduotojo motyvuotų teikimų dažnai nebūna. Motyvuojant tuo, kad šiuose dokumentuose yra
valstybės paslaptį sudaranti informacija, į bylą dedama ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno
pažyma apie tai, kad vieno ar kito operatyvinio veiksmo atlikimą sankcionavo atitinkamas
Operatyvinės veiklos įstatyme nurodytas teismo ar prokuratūros pareigūnas. Tokią praktiką
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta netinkama:
Vieninteliai duomenys apie tai, kad 2001 m. vasario 7–9 d. telefoninių pokalbių
pasiklausymas buvo sankcionuotas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
pirmininko, yra 2002 m. balandžio 8 d. Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD)
pažyma. Tačiau tokių duomenų šio procesinio veiksmo teisėtumui patikrinti nepakanka.
Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, kad asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo
pranešimai ir kitoks susižinojimas yra neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą
gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Taigi tik teismas gali
leisti klausytis telefoninių pokalbių ir tik teismo patvirtinimas apie tokio leidimo išdavimą yra
pakankama tokio veiksmo sankcionavimo garantija, nes šios konstitucinės teisės apsauga
patikėta teismui. Tačiau ir pirmosios instancijos teismo patvirtinimas, peržiūrėjus slaptą
operatyvinę bylą, kad kaltinamojo E. J. skambučiai į Rusijos Federacijos ambasadą Vilniuje
buvo išaiškinti atsitiktinai, atliekant operatyvinius veiksmus su visiškai su juo nesusijusiais
asmenimis, nepašalina abejonių dėl VSD atlikto telefoninių pokalbių pasiklausymo teisėtumo.
Pagal bylos medžiagą telefoninis pokalbis vyko tarp dviejų subjektų – E. J. ir Rusijos
Federacijos ambasados Lietuvoje darbuotojų.
1961 m. Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 27 straipsnio 1 dalyje (JT
Tarptautinio sąvado Nr. 7310) įtvirtinta, kad priimančioji valstybė leidžia ir saugo atstovybės
susižinojimą visais oficialiais klausimais. Lietuvos Respublika 1991 m. spalio 20 d.
įstatymu ,,Dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso“
pripažino diplomatinių atstovybių imunitetą ir privilegijas. Įtraukus Vienos konvenciją į Lietuvos
Respublikos teisinę sistemą, diplomatinėms atstovybėms taip pat buvo suteiktas imunitetas
susižinojimo visais oficialiais klausimais srityje.
Iš įrašuose esančių pokalbių turinio matyti, kad, E. J. skambinant į Rusijos Federacijos
ambasadą, visais atvejais ambasados darbuotojas oficialiai prisistatydavo atstovybės vardu.
Taigi teisėtas pokalbio pasiklausymas buvo galimas dviem atvejais – esant teisėjo
sankcionuotam E. J. telefoninių pokalbių pasiklausymui arba pagal 1961 m. BPK 1982 straipsnio
3 dalies nuostatas, kai yra kitos šalies prašymas ar sutikimas. Byloje nėra duomenų, kad Rusijos
Federacijos ambasada būtų prašiusi ar sutikusi, kad būtų klausomasi jos telefoninių pokalbių.
Šios sąlygos nebuvimą patvirtina ir Rusijos Federacijos ambasados Vilniuje 2000 m. liepos 4 d.
notos Nr. 105-n kopija. Vadinasi, šioje situacijoje telefoninio pokalbio pasiklausymas buvo
galimas tik esant motyvuotam nutarimui, sankcionuotam įstatymo nustatyta tvarka, klausytis
E. J. telefoninių pokalbių. Dėl to nepakanka fakto, patvirtinančio, kad pirmosios instancijos
teisėjų kolegija susipažino su slapta operatyvine byla ir įsitikino telefoninio pokalbio
pasiklausymo teisėtumu. E. J. kaip kaltinamasis ir teisiamasis byloje turėjo teisę susipažinti su
visa bylos medžiaga (1961 m. BPK 52 straipsnio 2 dalies 4 punktas) ir žinoti, ar įrodymai,
kuriais grindžiama jo kaltė, atitinka įstatymo reikalavimus. Ši teisė yra absoliuti ir negali būti
ribojama daugiau nei tai nustatyta baudžiamojo proceso įstatyme. Nesuteikus kaltinamajam ir jo
gynėjui galimybės susipažinti su telefoninio pokalbio įrašo kaip įrodymo leistinumu
baudžiamojoje byloje, pažeidžiami privalomi šalių lygybės ir rungimosi principai
baudžiamajame procese. Tai nustatyta BPK 7 straipsnio 2 dalyje, 44 straipsnio 5 dalyje, 1961 m.
BPK 265 straipsnyje. Šios nuostatos įpareigoja teismą pagrįsti nuosprendį tik tais įrodymais,
kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 1961 m. BPK
331 straipsnis), todėl byloje neturi būti įslaptintos informacijos, kuri gali būti reikšminga bylai
teisingai išspręsti. Jei susipažinimas su viso dokumento turiniu gali pažeisti operatyvinio tyrimo
tikslus kitoje byloje, tokiu atveju gali būti pateikiama pažyma su pagrindiniais duomenimis apie
tai, ar buvo sankcionuotas E. J. pokalbių pasiklausymas, kokiu pagrindu ir kada. Tokio turinio
pažyma turi būti patvirtinta sankciją pasiklausyti suteikusio pareigūno. Panaši situacija yra ir su
informacija apie NVIEM sankcionavimą. Tik šiuo atveju byloje yra žinios apie NVIEM
sankcionavimo laiką, įstatymines jo ribas, tačiau šie duomenys turi būti patvirtinami ne VSD, o
sankciją suteikusio ar kito kompetentingo Generalinės prokuratūros prokuroro (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 10 d. nutartis
Nr. 2K-124/2004).
Vadinasi, jeigu apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių
pirmininkų motyvuotų nutarčių ar generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų
vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuotų
operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotų teikimų nėra
galimybės dėti į bylą dėl to, kad juose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija,
byloje turi būti nutarties ar teikimo išrašas, kuriame tokių duomenų nebūtų. Tokį išrašą turėtų
padaryti teismo ar prokuratūros pareigūnas, sankcionavęs veiksmo atlikimą.
Byloje turi būti ne tik teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, bet ir
duomenys apie faktinį operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindą. Faktinis operatyvinio tyrimo
veiksmų pagrindas nustatytas Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje. Baudžiamosiose
bylose dažniausiai tenka tikrinti, ar buvo operatyvinio tyrimo pagrindas, nurodytas Operatyvinės
veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punkte: nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima
informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie
šiame punkte išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar
padariusį asmenį. Taigi faktinis operatyvinio tyrimo pagrindas – tam tikra informacija. Nekyla
problemų tikrinant operatyvinių veiksmų faktinį pagrindą tada, kai tas pagrindas nėra valstybės
paslaptį sudaranti informacija – tokia informacija būna byloje:
Iš 2002 m. lapkričio 5 d. Specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) teikimo Šiaulių
apygardos prokurorui matyti, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelis pritaikytas pagal
Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimus. Būtinumą taikyti nusikalstamos
veikos imitacijos modelį patvirtina anoniminis laiškas, adresuotas STT Šiaulių skyriaus
viršininkui, gautas 2002 m. vasario 11 d. kartu su kasete, kurioje buvo pokalbio įrašas. Teikimas
taikyti modelį buvo pateiktas po to, kai STT priėmė sprendimą prisidėti prie R. V. ir A. B.
nusikalstamos veikos. Jame nurodytos nusikalstamos veikos imitacijos modelio metu atliekamų
konkrečių veiksmų, kurie buvo nustatytos R. V., ribos, ir jos nebuvo peržengtos (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 14 d. nutartis
Nr. 2K-111/2006).
Sunkumų tikrinant faktinį operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindą kyla tada, kai tokiu
pagrindu yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija. Iš šioje apžvalgoje jau
nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
vasario 10 d. nutarties Nr. 2K-124/2004 turinio akivaizdu, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
nepripažįsta tinkama tokios praktikos, kai tikrindamas faktinį operatyvinio tyrimo veiksmo
atlikimo pagrindą teismas susipažįsta su operatyvinio tyrimo byla ir konstatuoja, kad toks
pagrindas buvo. Tokia pat pozicija išreikšta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 28 d. nutartyje Nr. 2K-332/2006:
Iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančio apeliacinės instancijos teismo posėdžio
protokolo galima spręsti, kad dalį duomenų teismas taip pat tyrė nuteistosios ir jos gynėjo
neinformuodamas apie tiriamos informacijos turinį – medžiagos, kuria remiantis buvo
sankcionuotas modelio taikymas, turinys nebuvo atskleistas bylos nagrinėjimo teisme dalyviams.
Toks apeliacinio skundo argumentų dėl provokacijos paneigimo būdas pažeidžia pirmiau
minėtus proceso principus, todėl nėra tinkamas. Vadinamoji ex parte (arba in camera)
procedūra, t. y. duomenų tyrimas nedalyvaujant proceso dalyviams, jiems neleidžiant susipažinti
su teismui pateikta informacija, yra sunkiai suderinama su teisinės demokratinės valstybės
baudžiamajam procesui būdingais principais, todėl paprastai negali būti taikoma. Duomenys,
kuriuos žino teismas, byloje dalyvaujantiems asmenims gali būti neatskleidžiami tik esant
ypatingiems atvejams. Bylos Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę sprendime Europos
Žmogaus Teisių Teismas, remdamasis anksčiau priimtu sprendimu byloje Jasper prieš Jungtinę
Karalystę, nurodė, kad tokia situacija galima, kai yra svarbių su kaltinamojo teisėmis
konkuruojančių interesų (pvz., nacionalinis saugumas arba poreikis apsaugoti liudytojus nuo
persekiojimo, arba siekis išsaugoti paslaptyje policijos tyrimo metodus).
Taigi tokiu atveju, kai faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų, kuriuos sankcionavo
generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba apygardų
prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti vyriausiųjų prokurorų pavaduotojai, pagrindas
yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija, byloje taip pat turi būti duomenys, pagal
kuriuos tiek teismas, tiek kiti nagrinėjimo teisme dalyviai galėtų įsitikinti, kad operatyvinis
tyrimas buvo pradėtas esant Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje nurodytam pagrindui.
Teismas neturėtų tirti informacijos, su kurios turiniu negali būti supažindinti visi nagrinėjimo
teisme dalyviai, o faktinį operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindą tikrinti atlikdamas BPK
numatytus veiksmus. Jeigu operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų
pirmininkai ar šių teismų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, nagrinėjantis bylą teismas
faktinio operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindo paprastai neturėtų tikrinti.
Svarbiu duomenų, gautų atliekant operatyvinį tyrimą, pripažinimo įrodymais aspektu
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta operatyvinio tyrimo veiksmų įgyvendinimo
teisėtumą:
Tam, kad teismas pripažintų NVIM surinktą informaciją įrodymu byloje, nepakanka, kad NVIM
būtų sankcionuotas nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų. NVIM teisėtą daro ne tik jo
sankcionavimo pagrindų teisėtumas, bet ir jo įgyvendinimo teisėtumas. Net ir esant Operatyvinės veiklos
įstatyme nurodytiems NVIM sankcionavimo pagrindams, taikant NVIM negalima asmens provokuoti
padaryti nusikaltimą. NVIM gali būti tik prisidedama prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat
kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio
5 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką
apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą
veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Provokacijos sąvoka taip pat apibrėžta ir Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 27 d. nutartyje Nr. 2K-
52/2001, kurioje nurodyta, kad provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą,
turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijoms patraukiant jį baudžiamojon atsakomybėn
dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Provokacija, kaip veika, gali reikštis kito
asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį įtikinėjant, grasinant, šantažuojant, prašant ar
naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir įtakojančius jo apsisprendimą elgtis
nusikalstamai.
NVIM panaudojimas būtų buvęs neteisėtas, jei slaptasis jo dalyvis būtų provokavęs A. G.
nusikalsti. Tuo tarpu iš bylos duomenų negalima daryti išvados, kad NVIM dalyvis A. G. aktyviais
veiksmais būtų raginęs gauti, o po to jam parduoti psichotropines medžiagas, taip pat būtų įkalbinėjęs
nuteistąją parduoti psichotropinių medžiagų, šiam nesutikus to daryti. Ikiteisminio ir teisminio bylos
nagrinėjimo metu apklaustas liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodė, kad jam buvo
nurodyta išsiaiškinti, ar A. G. iš tikrųjų prekiauja narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kas jo
bendrininkai ir t. t., tačiau kartu išaiškinta, kad negalima A. G. provokuoti padaryti nusikaltimą, t. y.
pačiam prašyti, kad A. G. gautų narkotinių medžiagų. Tai patvirtino teisme liudytojas – policijos
pareigūnas L. B., davęs nurodymus liudytojui Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas.
Byloje nustatyta, kad pats nuteistasis A. G. su liudytoju Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas,
pradėjo pokalbį apie narkotines medžiagas, pasiūlė jas pirkti iš jo ir davė savo telefono numerį. Taigi
A. G. pats nusprendė elgtis nusikalstamai, t. y. parduoti narkotines medžiagas, ir taip įtraukė liudytoją
Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas, į nusikalstamą veiką. Šis jokiais veiksmais neskatino ir tik
prisidėjo prie daromos nusikalstamos veikos. NVIM taikymas A. G. nevaržė jo pasirinkimo laisvės, nes
nuteistasis, užuot pardavęs psichotropines medžiagas, galėjo pasirinkti kitą teisėtą elgesio variantą:
atsisakyti daryti nusikalstamą veiką ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti apie
kurstymą padaryti nusikalstamą veiką, bet to nepadarė. Taigi kasatorius A. G. nebuvo provokuojamas
padaryti nusikalstamą veiką. Esant šioms aplinkybėms, kolegija laiko, kad NVIM A. G. buvo pritaikytas
teisėtai, o jo naudojimo metu gauti duomenys pagrįstai pripažinti įrodymais, patvirtinančiais A. G.
dalyvavimą padarant BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 4 d. nutartis
Nr. 2K-549/2006).
Operatyvinės veiklos įstatyme kiek detaliau reglamentuota tik sankcionuojamų
operatyvinių veiksmų atlikimo tvarka (Įstatymo 10–13 straipsniai). Kiti operatyviniai veiksmai
tik apibūdinti pagrindinėse Įstatymo sąvokose (3 straipsnis). Nepaisant to, Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas reikalauja, kad būtų tikrinamas tiek sankcionuojamų, tiek sankcijos
nereikalaujančių operatyvinių veiksmų teisėtumas:
Svarbus G. D. kaltės įrodymas byloje laikyti tarp G. D. ir modelio dalyvio „Vido“
vykusių pokalbių įrašai, užfiksuoti vykdant operatyvinę veiklą. Apeliacinės instancijos teismas,
neigdamas provokavimo versiją, padarė išvadą, kad iš telefoninių pokalbių stenogramų
akivaizdžiai matyti, jog nuteistoji nebuvo skatinama, o pati siūlė pirkti ne tik nukentėjusiąją, bet
ir kitas merginas. Tačiau šių įrašų patikimumas baudžiamajame procese nėra tinkamai
patikrintas. Norint nuspręsti, ar šių pokalbių turinys gali būti vertinamas kaip įrodymas, būtina
išsiaiškinti, ar pokalbiai užfiksuoti įstatymų nustatyta tvarka. Pokalbių stenogramos byloje
pateiktos su operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais, kuriuose nurodoma, kad jie surašyti
remiantis Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi. Tai reiškia, kad į baudžiamąją
bylą yra perduota išslaptinta operatyvinė informacija. Operatyvinės veiklos įstatymo
17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad tokiame protokole turi būti nurodyti naudojamų
operatyvinių veiksmų pavadinimai. Baigtinis operatyvinių veiksmų sąrašas yra pateiktas
Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnyje: 5 dalyje nurodoma, kad operatyviniai veiksmai –
operatyvinės veiklos priemonių, metodų, nusikalstamos veikos imitacijos modelio ar
kontroliuojamojo gabenimo naudojimas; 6 dalyje yra nurodytos operatyvinės veiklos priemonės
– operatyvinėje veikloje naudojamos techninės priemonės ir operatyvinė įskaita; 7 dalyje
paaiškinta, kad techninės priemonės gali būti naudojamos bendra ir specialia tvarka; 12 dalyje
aiškinama, kokie yra operatyviniai metodai – tai operatyvinė apklausa, operatyvinė apžiūra,
operatyvinis patikrinimas, operatyvinis sekimas, agentūrinis metodas, elektroninė žvalgyba. Tai
reiškia, kad baigtinis operatyvinių veiksmų sąrašas yra toks: techninių priemonių naudojimas,
operatyvinė įskaita, nusikalstamos veikos imitacijos modelis, kontroliuojamas gabenimas
operatyvinė apklausa, operatyvinė apžiūra, operatyvinis patikrinimas, operatyvinis sekimas,
agentūrinis metodas, elektroninė žvalgyba. Būtent vienas ar keli šių veiksmų turi būti nurodomi,
surašant protokolą pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 1 dalį. Šioje byloje esančių
protokolų grafoje, skirtoje operatyviniams veiksmams nurodyti, yra įrašyta, kad buvo daromas
„slaptas garso įrašymas“. Tokio operatyvinio veiksmo Operatyvinės veiklos įstatymas nenumato,
todėl neaišku, kokiomis Operatyvinės veiklos įstatymo normomis vadovaujantis buvo daromi
telefoninių pokalbių tarp G. D. ir „Vido“ įrašai bei pokalbio, įvykusio tarp šių asmenų,
nukentėjusiosios ir liudytojo V. J. prieš pat G. D. sulaikymą, įrašas. Nežinant, kokios normos
buvo taikytos, neįmanoma patikrinti, ar šie įrašai yra teisėti. Šią aplinkybę būtina nustatyti bylą
iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad 2000 m. gegužės 8 d.
Konstitucinio Teismo nutarime yra atkreiptas dėmesys į tai, kad modelis neapima kitų
operatyvinių veiksmų, kuriems nustatyta atskira sankcionavimo tvarka. Jau minėta, kad
Konstitucinio Teismo nutarime yra analizuojamos ankstesnės redakcijos Operatyvinės veiklos
įstatymo nuostatos, tačiau šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamų klausimų požiūriu galiojanti
šio įstatymo redakcija tik nežymiai skiriasi nuo redakcijos, kurios normų konstitucingumas buvo
tikrinamas, todėl Konstitucinio Teismo išaiškinimai neabejotinai yra reikšmingi šiai bylai
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 28 d.
nutartis 2K-332/2006).
Duomenys, gauti Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka, kaip ir bet kokie kiti
byloje esantys duomenys, turi būti ne tik gauti teisėtais būdais, bet ir patikrinti BPK nustatyta
tvarka (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Šiam duomenų, gautų atliekant operatyvinius veiksmus,
aspektui Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat skiria didelį dėmesį:
Kasatorius neteisus teigdamas, kad duomenų, gautų pagal NVIM, negalima patikrinti
BPK numatytais proceso veiksmais. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatą įrodymais gali
būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas BPK numatytais
proceso veiksmais. Negali būti patikrintas BPK numatytomis priemonėmis anoniminių ar kitokių
pranešimų, kurių informacijos šaltinis nėra žinomas, patikimumas. Šiuo atveju nėra pagrindo
teigti, kad duomenys, gauti pritaikius NVIM, nebuvo patikrinti baudžiamojo proceso įstatymo
numatytais veiksmais, nes pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 282 straipsnio
nuostatomis, apklausė liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, ištyrė rašytinę bylos
medžiagą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
gruodžio 6 d. nutartis Nr. 2K-626/2005).
 
Išanalizavus teismų praktiką, pažymėtina:
 
1. Įrodinėjimas baudžiamajame procese yra įstatymo reglamentuota ikiteisminio tyrimo
įstaigų ir jų pareigūnų, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo, teismo ir proceso dalyvių
(įtariamojo, kaltinamojo, gynėjo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo, taip pat
įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovo) veikla,
kuria renkami, pateikiami, tikrinami ir vertinami duomenys, reikšmingi tiriamo įvykio
aplinkybių, nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai
išspręsti teisingai, nustatymui.
2. Įstatyme numatytas skirtingas baudžiamojo proceso subjektų vaidmuo įrodinėjimo
procese: ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras privalo rinkti, tikrinti ir vertinti
reikšmingus bylai duomenis; teismas privalo juos tikrinti, prireikus – rinkti papildomus
duomenis, spręsti, ar jie yra įrodymai, ir vertinti; gynėjas privalo panaudoti visas įstatymuose
nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar
lengvinančios jo atsakomybę (BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ir neprivalo įrodinėti kitų
aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai; kiti įrodinėjimo procese dalyvaujantys
subjektai turi teisę, bet ne pareigą dalyvauti šiame procese.
3. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais
proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys,
kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią
veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai
išspręsti teisingai.
3.1. Įrodymais pripažįstami duomenys, gauti įrodinėjimo subjektų veiklą
reglamentuojančių įstatymų – Baudžiamojo proceso kodekso, Operatyvinės veiklos, Policijos
veiklos, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Prokuratūros,
Advokatūros ir kitų teisėsaugos institucijų organizaciją ir veiklą reglamentuojančių įstatymų –
nustatyta tvarka. Įrodymais taip pat pripažįstami duomenys, gauti Lietuvos Respublikos Seimo
ratifikuotų tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka.
3.2. Duomenys laikomi gautais įstatymo nustatyta tvarka ir tais atvejais, kai jų gavimo
tvarką tiesiogiai nustato žemesnės teisinės galios norminiai aktai, tačiau tie aktai yra priimti
vadovaujantis įstatymu ir vykdant atitinkamas įstatymo nuostatas, pavyzdžiui, Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintos Transporto
priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklės,
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtinta
Policijos patrulių veiklos instrukcija, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2003 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 46V
patvirtintos Ūkinės finansinės veiklos objektų tyrimo bei specialisto išvados pateikimo taisyklės
(2005 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. 4V redakcija) ir pan.
3.3. Pradėjus ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnis), duomenys, turintys reikšmės
nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, renkami tik BPK nustatyta tvarka. Kitų įstatymų nustatyta
tvarka duomenys paprastai renkami prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, o atliekant ikiteisminį
tyrimą šių įstatymų (pavyzdžiui, Operatyvinės veiklos įstatymo) nustatyta tvarka tik ieškoma
duomenų šaltinių, kuriuos nustačius atliekami proceso veiksmai.
3.4.1. Jeigu teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje
nustatytus reikalavimus, bylos nagrinėjimo teisme dalyviams nekyla jokių abejonių dėl to, kad
šie duomenys yra įrodymai, ir teismas jais grindžia savo išvadas; nuosprendžio ar kito
baigiamojo teismo akto aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje motyvai, paaiškinantys, kodėl
teismas šiuos duomenis pripažįsta įrodymais, nenurodomi.
3.4.2. Tais atvejais, kai dėl tam tikrų duomenų atitikties BPK 20 straipsnyje nustatytus
reikalavimus bylos nagrinėjimo teisme dalyviams kyla abejonių, nuosprendžio ar kito
baigiamojo teismo akto aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje šios abejonės išanalizuojamos ir
padaroma kategoriška išvada, laikytini duomenys įrodymais ar ne.
3.5. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, pagal kuriuos teismas nustato aplinkybes,
turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiomis aplinkybėmis yra faktinės tiriamo įvykio
aplinkybės ir kitos aplinkybės, reikšmingos baudžiamojo, baudžiamojo proceso bei kitų įstatymų
taikymui: tiriamos veikos padarymo aplinkybės (laikas, vieta, būdas, įrankiai ir priemonės,
padariniai, veiką padaręs asmuo, jo asmeninės savybės, nukentėjęs asmuo ir kt.); atsakomybę
lengvinančios, sunkinančios ir kitos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama skiriant bausmę, poveikio
priemonę ar atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės; aplinkybės, turinčios
reikšmės įrodymų vertinimui (įrodymų rinkimo arba gavimo aplinkybės); nusikalstama veika
padarytos žalos pobūdis, dydis ir pan.
3.6. Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų
gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams.
3.6.1. Tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai
(įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, taip pat
įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovas) arba bet
koks fizinis ar juridinis asmuo (BPK 98 straipsnis), teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti
įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Duomenys, gauti
įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu, įrodymais nepripažįstami.
3.6.2. Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai
(ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina
patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“)
ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka.
3.6.2.1. Duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenurodytu
būdu, įrodymais nepripažįstami.
3.6.2.2. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti,
ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių
pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Įrodymais nepripažįstami
duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių
nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, taip pat duomenys, kuriuos
gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės.
3.6.2.3. Nagrinėjantis bylą teismas paprastai netikrina ikiteisminio tyrimo teisėjo
nutarties, kurios pagrindu buvo taikytos procesinės prievartos priemonės ar atlikti ikiteisminio
tyrimo veiksmai (pavyzdžiui, krata, poėmis, nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, asmens
būsto ar tarnybinių patalpų apžiūra, ekspertizė ir kt.), pagrįstumo, t. y. ar teisėjui buvo pateikti ir
kokie buvo pateikti duomenys, sudarę pagrindą priimti atitinkamą nutartį. Sprendžiant, ar tokiais
veiksmais gauti duomenys laikytini įrodymais, paprastai tikrinamas tik ikiteisminio tyrimo
teisėjo nutarties teisėtumas, t. y. ar priimant nutartį buvo laikomasi BPK nustatytos tvarkos, bei
veiksmo atlikimo teisėtumas.
3.7. Įrodymais pripažįstami tik duomenys, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK
271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso
veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
3.8. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas
yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos
nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo
baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
3.8.1. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, ar nėra suklastoti,
ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas
įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir
logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.
3.8.2. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, daromos
tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų.
4. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju,
kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės
instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui.
5. Asmuo, dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant
nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnyje nurodytu pagrindu, teisiamajame posėdyje
apklausiamas pagal bendrąsias liudytojo apklausos taisykles. Šiuo atveju BPK 80 straipsnio
1 punkte nustatyti reikalavimai nėra pažeidžiami, nes tokio asmens veika teisiškai jau yra
įvertinta.
6. Nagrinėjant bendrininkų bylą, dėl tos pačios veikos jau nuteistas asmuo (nuteistasis) į
teismo posėdį kviečiamas ir posėdyje apklausiamas pagal liudytojo apklausos taisykles, tačiau
toks asmuo neįspėjamas dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą
duoti parodymus, dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus ir
neprisiekia.
7. Vertindamas teisiamajame posėdyje apklausto nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam
taikomas anonimiškumas, arba BPK 282 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju ikiteisminio tyrimo
teisėjui duotus nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus,
teismas privalo patikrinti, ar buvo BPK 199 straipsnyje įtvirtinti anonimiškumo taikymo
pagrindai ir ar nėra BPK 200 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių. Nukentėjusiojo ar
liudytojo, kuriam anonimiškumas pritaikytas nesant pagrindo ar esant BPK 200 straipsnio
2 dalyje numatytoms aplinkybėms, parodymai yra gauti neteisėtu būdu, todėl nepripažįstami
įrodymais.
8. BPK 96 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose išvardyti dokumentai reiškia jų originalus
arba nustatyta tvarka patvirtintas jų kopijas. Nustatyta tvarka nepatvirtintos dokumento kopijos
(šviesokopijos, faksogramos ir pan.) nesant originalo gali būti pripažintos tinkamu dokumentu
BPK 96 straipsnio 1 dalies prasme tik tuo atveju, kai BPK numatytais proceso veiksmais yra
nustatyta, kad kopija atitinka dokumento originalą.
9. Odorologinio kvapų tyrimo išvada tiriama ir vertinama kaip ir kiti duomenų šaltiniai ir
negali būti atmesta vien tik tuo pagrindu, kad tyrimui buvo naudoti biodetektoriai.
10. Daiktų ar dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, tyrimas,
kurį įtariamojo, kaltinamojo, gynėjo ar kito proceso dalyvio prašymu atliko privatus ekspertas ar
kitas asmuo, turintis specialių žinių, nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, todėl šių
asmenų surašytas dokumentas nėra nei ekspertizės aktas BPK 88 straipsnio prasme, nei
specialisto išvada BPK 90 straipsnio prasme. Toks dokumentas yra proceso dalyviui duota
privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, konsultacinė išvada (Lietuvos
Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis).
11. Teismui proceso dalyvio pateiktos konsultacinės išvados pridėjimo prie bylos
klausimas sprendžiamas vadovaujantis BPK normomis, reglamentuojančiomis prašymų
nagrinėjimą (BPK 238, 270, 292, 324 straipsniai). Sprendžiant šį klausimą, įvertinama, ar tokia
išvada nustatinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės, ar asmuo, davęs išvadą, turi reikiamų
specialių žinių ir kt.
11.1. Pridėta prie bylos konsultacinė išvada tiriama ir vertinama kaip ir kiti dokumentai
(BPK 290 straipsnis). Jeigu teismui kyla abejonių dėl asmens, davusio konsultacinę išvadą,
specialių žinių, tirtos medžiagos išsamumo, taikytų tyrimo metodų ar kitais klausimais, asmuo,
davęs tokią išvadą, kviečiamas į teismo posėdį ir apklausiamas kaip specialistas (BPK
284 straipsnis).
11.2. Jeigu konsultacinė išvada prieštarauja byloje esančiai specialisto išvadai ar
ekspertizės aktui, prieštaravimams pašalinti į teismo posėdį kviečiamas specialisto išvadą ar
ekspertizės aktą pateikęs ekspertas. Jeigu specialisto ar eksperto apklausos teisme metu
pasitvirtina ar atsiranda abejonės pateiktos specialisto išvados ar ekspertizės akto išsamumu ar
pagrįstumu, BPK 286 straipsnio nustatyta tvarka skiriama ekspertizė. Kai paaiškėja, kad pirminę
išvadą davusiam specialistui ar ekspertui buvo pateikta neišsami, nepakankama ar nekokybiška
medžiaga, ekspertizė paskiriama tam pačiam ekspertui. Jeigu specialisto ar eksperto apklausa
nepadeda išsiaiškinti, kuri išvada yra nepagrįsta, turi būti skiriama nauja ekspertizė. Tokiais
atvejais ekspertizės darymas negali būti pavedamas asmenims, jau atlikusiems byloje specialių
žinių reikalaujančius tyrimus, tarp jų ir konsultacinę išvadą davusiam asmeniui (Lietuvos
Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis). Ekspertizė paprastai pavedama
atlikti teismo ekspertizės įstaigai. Jeigu teismo ekspertizės įstaigoje nėra reikiamos specialybės
ekspertų, galinčių atlikti ekspertizę, ekspertizė pavedama atlikti privačiam ekspertui, o jeigu
reikiamos specialybės privačių ekspertų nėra, – asmeniui, neįtrauktam į ekspertų sąrašą, bet
turinčiam reikiamų specialių žinių.
12. Vertinant specialisto išvadą ar ekspertizės aktą turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik
jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: pateiktos
ekspertui ar specialistui medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar
specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos
ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar
specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo
kompetencijos ribas, ir pan. Tas faktas, kad byloje yra specialisto išvada, o ne ekspertizės aktas,
nėra pagrindas abejoti specialisto išvados pagrįstumu ir vien dėl to skirti ekspertizę.
 13. Kai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra gauti atliekant operatyvinį tyrimą,
nagrinėjantis bylą teismas privalo patikrinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio
tyrimo veiksmams atlikti, ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme
nustatytos tvarkos, ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti
BPK numatytais veiksmais.
13.1. Byloje turi būti teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti – apygardų
teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys
(Operatyvinės veiklos įstatymo 10, 11 straipsniai) arba generalinio prokuroro ar jo įgalioto
generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų
įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar
jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai (Operatyvinės veiklos įstatymo 12,
13 straipsniai). Jeigu šiuose dokumentuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančių
duomenų, byloje turi būti nutarties ar teikimo išrašas, kuriame tokių duomenų nebūtų.
13.2. Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas įtvirtintas Operatyvinės veiklos
įstatymo 9 straipsnyje. Jeigu operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų
pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, nagrinėjantis bylą teismas
faktinio veiksmų atlikimo pagrindo paprastai netikrina. Byloje privalo būti faktinį operatyvinio
tyrimo veiksmų, kuriuos sankcionavo generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro
pavaduotojas arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti vyriausiųjų
prokurorų pavaduotojai, pagrindą patvirtinantys duomenys ir šį pagrindą teismas turi tikrinti
atlikdamas BPK numatytus veiksmus. Teismas neturėtų tirti informacijos, su kurios turiniu
negali būti supažindinti visi nagrinėjimo teisme dalyviai.
 
 
2007 m. birželio 28 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyrius