Mamatė(Šatrijos Ragana “Sename dvare”

Apysakos “Sename dvare” pagrindinė veikėja-mamatė, dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų
globėja, mokytoja, patarėja, labai subtilios dvasios moteris. Ji turi menišką sielą: muzika- jos gyvenimo
dalis, jos sielos pasaulis.

Mamatė- namų šeimininkė, ji švelni, be galo rūpestinga. Vos radusi laisvą minutėlę, puola skambinti
pianinu, jai tai didžiulė prabanga, nes laisvo laiko turi ypač mažai. Vos pradėjus skambinti pianinu , ja
nuolatos kas nors sutrukdo, tai vaikai, tai tėvelis kokiu ūkio klausimu, tai virėja norėdama pasitarti. . .
Tačiau mamatė niekuomet ant nieko nepyksta , ji pernelyg atlaidi ir supranta , tai jog yra daug
svarbesnių dalykų nei malonumai , ar norai, tačiau atsipalaidavusi ji vis galvoja , kaip būtų gera
pamatyti ir išgirsti tuos garsiuosius Peterburgo, Paryžiaus orkestrus, kur daug muzikantų griežia
mažiausiai šimtu instrumentų. Tai mamatės galbūt net ir svajonė , tačiau ji niekuomet negalėtų pati sau
daugiau skirti , nei kitiems.

Mamatė rūpestinga, bei mylinti vaikus. Ji nuolatos stengiasi skirti jiems kuo daugiau dėmesio, nes
nori , jog jos vaikai užaugtų geri, bei nebūtų tokie kaip daugelis-nerūpestingi, negerbiantys
suaugusiųjų, niekuo nesidomintys. Maria ugdo jų vidinį pasaulį, stengiasi kuo labiau suprasti jų mintis ,
bei jų poelgius. Dėl to vaikai taip pat myli savo mamą, bei nenori sukelti jai skausmo. Mamatė labai
gerbia savo vyrą ir supranta, jog vyras turi būti šeimos galva. Šeimoje juodu pasiskirstę savas pareigas.
Tėvas daugiau rūpinasi ūkio klausimais, o mamatė – namų židinio šiluma, vaikų gerove.

Aplinkiniai gerbia mamatę už jos didelius nuopelnus , gerą širdį, rūpestingumą, bei nuoširdumą.
Mamatė nors ir užauklėta lenkų kalba, tačiau myli lietuvių kalbą. Jos nuomone , lietuvių kalba tokia
senutė , amžių pelėsiais apaugusi, miela. Jos garsuose , rodos, girdi šventą girių ošimą, jaučia kvapą
šventų žolių, deginamų dievams amžinoje ugnyje. Mamatė myli dainas, pilnas poezijos , ašarų, ilgesio.
Ji norėtų , kad bent jos vaikai prisidėtų prie Lietuvos atgimimo. Dėl to ji stengiasi , kad vaikai kuo
daugiau girdėtų , mokėtų dainuotų žemaitiškas dainas, pasakas, padavimus. Mamatė mano, jog jei
žmogus nepasisavins visa tai, būdamas vaiku, jis visuomet jau bus lyg svetimtautis. Todėl reikėtų
vaikus iš pat mažens mokyti, kad gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunki,
varginga tarnystė.
Vis dėlto mamatė pernelyg rūpestinga ir atlaidi šiame apgaulių pilname pasaulyje.