Feodalizmas – viduramžių politinė santvarka, paremta vasaline lenine sistema:
monarchas perleisdavo feodo (leno) teise žemės dalį vasalams, o šie – žemesniesiems savo vasalams. Feodas – žemės valda, paremta feodaliniais santykiais ir susieta feodalinės hierarchijos ryšiais. Senjoras – žemvaldys (feodalas), turintis savo žemėje gyvenančių priklausomų valstiečių ir miestiečių. Vasalas – feodalas, asmeniškai priklausomas nuo galingesnio feodalo (senjoro). Beneficija – žemės valda be paveldėjimo teisės, skiriama karaliaus arba stambaus feodalo savo vasalui už tarnybą. Alodas – privati žemės valda Frankų karalystės laikais. Lenas – žemės valda, senjoro padovanota vasalui už administracinę ir karo tarnybą. Luomas – viduramžių visuomenei būdinga visuomenės grupė, turinti įstatymais ar papročiais nustatytų paveldimų teisių, privilegijų ir pareigų. Cechas – laisvųjų miestų tos pačios specialybės amatininkų susivienijimas ekonominėms bei politinėms jų narių teisėms ginti. Gildija – pirklių susivienijimas, ginantis savo narių interesus ir privilegijas. Latifundija – didelė privati žemės valda. Dešimtinė – viduramžiais Katalikų bažnyčiai atiduodama dešimtoji pajamų arba derliaus dalis. Lažas – priverstinis baudžiauninko darbas dvare. Duoklė – prievolė žemės ūkio produktais, kurią valstietis turi atiduoti savo ponui už naudojimąsi žeme. Činšas – baudžiauninkų arba žemės naudotojų mokestis žemės savininkui pinigais arba natūra. Omažo ritualas – vasalinės sutarties sudarymo apeigos, ritualas. Investitūra – feodo perdavimo vasalui teisinis aktas, vykstantis su simbolinėmis apeigomis. Prekariumas – žemės nuomos forma, kuria valstietis įsipareigodavo mokėti činšą arba eiti lažą už turtingo žemvaldžio ar Bažnyčios jam duodamas žemes. Komendacija – raštas, kuriuo valstietis praranda asmeninę laisvę.