Sergej Kozlov

Iliustravo

1
2
3
4
UDK 882-93 Versta iš:
        Ko-583 Сергей Козлов
Всë о Ëжике, Медвежонке,
Львëнке и Черепахе
Азбука-классика, Cанкт-Петербург, 2006

Сергей Козлов
Ëжик в тумане
Русич, Смоленск, 2006

Ketvirtasis leidimas

Russian text of Sergei Kozlov’s Work Copyright ©

2008 by Sergei Kozlov
The rights for the Lithuanian edition are acquired
via FTM Agency, Ltd., Russia, 2008 / Lietuvių k.
išleista susitarus su FTM Agency, Ltd., Rusija, 2008
© Iliustracijos, Sigutė Ach, 2010
© Vertimas į lietuvių kalbą, Dalia Saukaitytė, 2010
ISBN 978-9955-683-97-1 © Leidykla „Nieko rimto“, 2015
 Sergej Kozlov

Iliustravo

Iš rusų kalbos vertė

Dalia Saukaitytė

Vilnius
2015
 Kartà gyveno miðke Eþiukas ir Meðkiukas. Gyveno graþiai,
draugiðkai, bet kartkarèiais jiems nutikdavo nepaprastø dalykø...
Ðtai ir ðiandien...

Per miðkà, per laukà, á kalnelá, nuo kalnelio, ràsteliu, ràsteliu...

ritosi Meðkiukas ir ðaukë:
– E-eþiu-u-uk! E-eþiu-u-uk! Kà að radau! Kà radau! Kà radau!
– Kà? – iðlindo ið pieniø Eþiukas.
– Buldu kuldu, ðuldu kuldu! – uþdusæs suburbuliavo Meðkiukas. –
Supratai?
– Ne-a.
– Buldu kuldu, ðuldu kuldu! Na, ar dabar aiðku?
– Ne, – papurtë galvà Eþiukas.
– Et! – ir vël suburbuliavo, sumarmaliavo tiesiai Eþiukui á
ausá. – Na?
– O kur? – paklausë Eþiukas.
– Lekiam!
Meðkiukas èiupo Eþiukà uþ letenëlës ir kiek kojos neða pasileido
atgalios – ràsteliu, ràsteliu, nuo kalnelio, á kalnelá, per laukà, – kol
pribëgo miðkà.

11
 – Ðtai! – praskleidë krûmus Meðkiukas.
Prieðais juos miðko aikðtelëje, pridengta þalumos, stûksojo su-
krypusi darþinë, ið tolo primenanti kupranugará. Ant „nugaros“,
tiesiai virð durø, buvo pakeverzota:
DANGÛS

– Dan-gûs, – skiemenimis perskaitë Eþiukas.

– Na, kà pasakysi? Gali duoti jam þolytës.
– Kam?
– Kupranugariui! – ir Meðkiukas dingo darþinës viduje.
 „Padëk!“ – tuoj pat iðgirdo Eþiukas ir po akimirkos pamatë patá
Meðkiukà, iðsvirduliuojantá ið darþinës su didþiuliu ritiniu, sakytum
kokiu kilimu, ant peties.
– Kas èia? – paklausë Eþiukas.
– Èiupk, – paliepë Meðkiukas.

Per miðkà, per laukà, á kalnelá, nuo kalnelio, ràsteliu, ràsteliu...

dûmë dabar Eþiukas su Meðkiuku, o jiems ant peèiø, tarsi ràstas,
dûmë ir tas neþinia koks daiktas.
Kai jie pribëgo du menkuèius kelmelius vidury lauko, Meðkiukas
riktelëjo:
– Stok! Tinkamiausia vieta! – ir numetë ritiná ant þolës.
Alsiai èirðkë þiogeliai, upëje lyg ábesta atsispindëjo dygi saulë.
– Tinkamiausia – kam? – pasiteiravo Eþiukas.
– Tam! – ir Meðkiukas, lipdamas ant kelmelio, kad uþdainuos,
kad uþburkuos:

Pakeisime mes dangø,

Pakeisime mes dangø,
Pakeisime mes dangø –
Gû gû gû!

– Pakeisime – kà?.. – net prasiþiojo Eþiukas.

– Dangø, – lyg niekur nieko atsakë Meðkiukas. – Karðta! –

13
 pasilypëjo ant kelmelio, uþkabino letena iðdegusá, saulëje iðblukusá
dangø ir – truktelëjo.
O dangus – tik pamanykite! – nepatenkintas susiraukë, tada
kaip staltiesë ëmë ðliauþti þemyn, o saulelë nusirito lyg druskinë
ir nukrito anapus miðko.
– Kà tu darai? – suðuko Eþiukas. – Kà tu èia iðdirbinëji?!
Bet buvo per vëlu. Atsistojæs ant kelmelio, Meðkiukas jau taikë
naujà dangø, pûðkavo, dvësavo ir braukësi nuo kaktos prakaità.
– Padëk! – urgztelëjo jis.
Ir dviese jie iðtempë naujà dangø, per kurá pirmiausia nusidriekë
graudþiai klykianèiø gerviø virtinë, o tada... pabiro smulkus lie-
tutis.
– Et! – susikrimto Meðkiukas ir trinktelëjo sau letena per
ðlauná. – Negerai!
Jis nudrëskë naujàjá dangø, paskubomis suvyniojo á ritiná,
„èiupk!“, – linktelëjo Eþiukui ir uþsimetë ant peties savàjá galà...
– O kas bus... ten? – vos iðlemeno Eþiukas ir bedë letenële
aukðtyn, kur buvo visiðkai tuðèia. – Juk ten nieko nebëra...
– Pabus ðitaip, – atsakë Meðkiukas.
Ir jie nukûrë.

Tuo paèiu keliu – á kalnelá, nuo kalnelio, per laukà, ràsteliu,

ràsteliu – jie dûmë naujo dangaus ir tempë senàjá su klykianèiomis
gervëmis; nuo jo laðëjo vanduo.

14
 – O kokio dangaus mums reikia? – pakrantëje paklausë
Eþiukas.
– Kad bûtø nekarðta, neðalta, neðlapia ir netamsu!
– Argi taip... bûna? – Eþiukas net stabtelëjo, ir Meðkiukas
galiukà pabëgëjo vienas su klykianèiomis gervëmis, bet apsiþiûrëjo
ir gráþo atbulas.
– Aha.
– Kada?
– Prisimeni, kai buvo Kiðkio gimtadienis?
– Prisimenu, – pagalvojæs linktelëjo Eþiukas. – Nuostabus buvo
dangus! Ar manai, kad jis – kupranugaryje?
– Ten, – ramiai linktelëjo Meðkiukas.
 – O jeigu mes já surasime, atbëgs Kiðkis ir vël bus gimimo
diena?
– Þinoma!
– O kodël að anksèiau ðito kupranugario nesu matæs?
– Jis – klajoklis: tai vienur uþklysta, tai kitur.
– O kur jo kupros?
– Na, ko dabar stoviniuoji? – supyko Meðkiukas. – Ðis kupra-
nugaris – dangiðkas: su dangumis ir be kuprø.
Ir jie pasileido prie darþinës.

Varna linksmai kraipësi ant eglutës. Varnai buvo ádomu þiûrëti

ið virðaus, kaip Eþiukas su Meðkiuku paskubomis gráþta atgalios.

– Na ðtai, – atsiduso Meðkiukas, kai jie su naujuoju dangumi

pasiekë du kelmelius vidury lauko. – Dabar bus kaip tik!
– Ir iðkart atbëgs Kiðkis? – rabaþdindamasis ant savojo kelmelio
paklausë Eþiukas.
– O kur jis dësis neatbëgæs?
Jiedu iðskleidë dangø, ir iðkart pasidarë tamsu.
– Tpfu! – supykæs nusispjovë Meðkiukas. – Naktis! Ar tu mane
matai?
– Ne-a, – atsakë Eþiukas.
– Að tavæs taip pat nematau. Nyki rugsëjo naktis.
– Spalio, – patikslino Eþiukas. – Tokios bûna spalio naktys.

16
 – Na, niekis. Ðtai, imk.
– O... o kas èia?
– Vytelë.
– Kam?
– Badyk.
– Kà badyti?
– „Kà, kà“! Vaje, koks nenuovokus! – suniurnëjo Meðkiukas,
èiupo vytelæ ir ëmë badyti dangø. Tada viena po kitos sublykèiojo
maþos ir didelës þvaigþdës. Eþiukas sekë ákandin, bet nebadë.
– Kodël nebadai? – stabtelëjæs paklausë Meðkiukas.
– Að bijau.
– Ko?
– Man gaila.
– Ir ko gi tau dabar gaila!?
– Dangaus, – atsakë Eþiukas.
– Tpfu, kad tave kur! Rado ko gailëtis! Ðtai, þiûrëk! – ir parodë
Eþiukui, kaip tyliai pliaukðteli ir sidabriðkai skimbèioja prakiur-
damas dangus. – Badyk! Að tuoj!
Ir nubëgo.
Eþiukas pakëlë vytelæ ir pajudino þvaigþdæ.
Ir ji mirktelëjo Eþiukui.
O tada ryðkiai tvykstelëjo, Eþiukas iðsigando ir... netyèia pradûrë
dangø.
Ir atsirado E þ i u k o þvaigþdë.

17
 Ji buvo tokia graþi...
Sugráþo Meðkiukas, ir þvaigþdþiø ðviesoje buvo matyti, kad jis
velka ràstà.
– Pagelbëk! – krioktelëjo Meðkiukas, ir jie abu – paukðt! –
pradûrë dangø ràstu, ir juodu dangumi nuplaukë mënulis.
– Mënulis!.. – Eþiukas su Meðkiuku sutartinai atsiduso ir atsisëdo
ant ràsto.
 – Gaila, nëra Kiðkio, jam taip pat patinka mënulis, – neatitrauk-
damas akiø nuo s a v o þvaigþdës tarë Eþiukas. – Bet, þinai, Meðkiuk,
vis dëlto ðis dangus – ne tas, kuris buvo per Kiðkio gimtadiená.
– Ne tas! Þinoma, kad ne tas! Mes já dar surasime!
– Klausyk, Meðkiuk, daugiau mes jø nebekeiskime, gerai? – pasiûlë
Eþiukas, neatplëðdamas akiø nuo savo þvaigþdës.
– Ko?
– Dangø.
– Hmm! Kaip nori, – burbtelëjo Meðkiukas. – Bet ten dar liko
pusë kupranugario.
Danguje ðvietë mënulis ir mirkèiojo þvaigþdës, taèiau Eþiukas
nenuleisdamas akiø þiûrëjo á s a v o þvaigþdæ.
– Imkime ir padainuokime! – staiga pasiûlë jis. – Kai ðitaip gera,
bûtinai reikia dainuoti.
– Tik pirmiau susëskime á valtá, – tarë Meðkiukas. – Kai ðitoks
mënulis, dainuoti geriausia valtyje.

Tylia vandens lelija, lyg valtimi, jie palengva plaukë upe.

Meðkiukas kartkarèiais kilstelëdavo vytelæ ir pradurdavo dangø,
o Eþiukas vis þiûrëjo ir þiûrëjo á s a v o þvaigþdæ.
Ir jie uþdainavo:

Lyg pupa á dangø kils dainelë

Tyliai tyliai plaukiant upele.

19
 Jei þibintas neapðvieèia kelio –
Mes danguj áþiebsim þvaigþdeles.

Nors vëjai staugs,

Nors lis ledu,
Nekeiski dangaus,
Nes turësi bëdø.

Kai atëjo metas skristi paukðèiams á pietus, kai jau seniai

buvo nuvytusi þolë ir nukritæ nuo medþiø lapai, Eþiukas tarë
Meðkiukui:
– Artinasi þiema. Eime, pameðkeriokime paskutiná kartelá. Juk
tu mëgsti þuvytes.
Pasiëmë jie meðkeres ir nuëjo prie upës.
Prie upës buvo taip tylu, taip ramu, kad visi medþiai palenkë
prie jos liûdnas savo galvas, o per vidurá palengva plaukë debesys.
Debesys buvo pilki, gauruoti, ir Meðkiukà suëmë baimë.
„O jeigu mes sugausime debesá? – pamanë jis. – Kà tada su juo
darysime?“

20
 – Eþiuk! – tarë Meðkiukas. – Kà darysime, jeigu sugausime
debesá?
– Nesugausime, – nuramino Eþiukas. – Debesys ant sausø þirniø
nekimba! Ðtai jeigu gaudytume su pieniø pûkeliais...
– Ar su piene galima pagauti debesá?
– Þinoma! – tarë Eþiukas. – Debesys ant pieniø pûkeliø ir te-
kimba!

21
 Pradëjo temti.
Jie sëdëjo ant siauruèio berþinio lieptelio ir þiûrëjo á vandená.
Meðkiukas sekë akimis Eþiuko plûdæ, o Eþiukas – Meðkiuko. Buvo
tylu tylu, ir plûdës aiðkiai atsispindëjo vandenyje...
– Kodël jos nekimba? – paklausë Meðkiukas.
– Jos klausosi mûsø ðnekø, – atsakë Eþiukas. – Rudeniop þuvys
tampa labai smalsios!..
– Tuomet patylëkime.
Ir jiedu visà valandà sëdëjo tylëdami.
Staiga Meðkiuko plûdë ëmë ðokèioti ir giliai paniro.
– Kimba! – riktelëjo Eþiukas.
– Oi! – ðûktelëjo Meðkiukas. – Tempia!
– Laikyk, laikyk! – ðaukë Eþiukas.
– Kaþkas labai sunkus, – suðnibþdëjo Meðkiukas. – Pernai ðioje
vietoje nuskendo senas debesis. Gal èia – jis?..
– Laikyk, laikyk! – kartojo Eþiukas.
Ûmai Meðkiuko meðkerë iðlinko lanku, tada ðvilpdama atsitiesë –­
ir aukðtai á dangø ðvystelëjo didþiulis raudonas mënulis.
– Mënulis! – sutartinai aiktelëjo Eþiukas ir Meðkiukas.
O mënulis kryptelëjo ir tyliai nuplaukë virð upës.
Ir tada paniro Eþiuko plûdë.
– Trauk! – suðnibþdëjo Meðkiukas.
Eþiukas mostelëjo meðkere – ir aukðtai á dangø, aukðèiau uþ
mënulá, nuskriejo maþutë þvaigþdë.

22
 – Ta-a-aip... – nutæsë Eþiukas ir paëmë kitus du þirnius. – Da-
bar – kad tik uþtektø masalo!..
Pamirðæ þuvis, jie kiaurà naktá gaudë þvaigþdes ir primëtë jø
pilnà dangø.
O prieð auðrà, kai þirniai baigësi, Meðkiukas persisvërë per
lieptelá ir iðtraukë ið vandens du oranþinius klevo lapus.
– Uþvis geriausia gaudyti su klevo lapais! – tarë jis.
Ir buvo jau beuþsnûstàs, kai kaþkas smarkiai sugriebë kab­
liukà.
– Padëk!.. – suðnibþdëjo jis Eþiukui. Ir jie, pavargæ, mieguisti,
dviese vargais negalais iðtraukë ið vandens saulutæ.
Ji nusipurtë vandená, perëjo siauruèiu liepteliu ir nusirito per
laukà.
Aplinkui buvo tylu, gera, ir paskutiniai lapai lyg maþuèiai lai-
veliai palengva plaukë upe.

Ir vël iðkeliavo auksinë, saulëta diena. Ir vël Meðkiukas atëjo

pas Eþiukà, nes pastaruoju metu jiedu susitikinëdavo Eþiuko na-
muose. Ir vël Meðkiuko laukë pintas krëslas, stovintis ðalia pinto
krësliuko, kuriame jau sëdëjo Eþiukas.

23
RUDUO 5
KAIP EÞIUKAS SU MEÐKIUKU KEITË DANGØ 7
KAIP SUGAUTI DEBESÁ 16
KAS VISKÀ SUMANË? 19
KAIP EÞIUKAS SU MEÐKIUKU GAUDË RUDENÁ 23
SAUGOKITE GIEDRÀ 27
SALDÞIAME MORKØ MIÐKE 31
SUTEMOSE 32
ÐALTAME DANGUJE 36
VOVERAITË 39
KARTÛS DÛMAI 41
RUDENINË ÞOLËS DAINA 44
GRIAUSTINIS 47
GARSAI IR BALSAI 51
TU TIK PAÞIÛRËK 53
JEIGU MANÆS IÐVIS NËRA 56
KAIP PARYÐKINTI TYLÀ 59
RUDENINIAI LAIVAI 63
KUKUNË 69
NETERÐKITE MANO ÞEMËS 73
RUDENINIS PARÐELIS 77
VARNE, VARNE 80
KAIP EÞIUKAS SU MEÐKIUKU IÐGELBËJO VILKÀ 85
JUODASIS AKIVARAS 93
PUÐIES KANKORËÞIS 95
LAISVAS RUDENS VËJAS 98
KAIP ASILIUKAS SUSAPNAVO BAISØ SAPNÀ 100
EÞIUK, NEÞIÛRËK Á MANE ÐITAIP 104
ÛMËDË 109
PASKUTINË SAULË 111
 ÐILUMA 114
VAIVORYKÐTË 117
MES ATEISIME IR KVËPUOSIME 121
PASKUTINËS SAULUTËS ÐVENTË 124
PRIEÐ ÞIEMÀ 127

ÞIEMA 129
SNINGA 131
VARNAS 133
KARTU SU ÞEME 136
DIDIS VARDAS BAÐIO 141
BATUOTAS ÞÀSINAS 145
VILKAS 148
PATIKLUS EÞIUKAS 150
PARÐELIS DYGIAIS KAILINËLIAIS 154
SNIEGO GËLELË 157
KAIP ASILIUKAS, EÞIUKAS IR MEÐKIUKAS
SUTIKO N­ AUJUOSIUS METUS 161
KAIP EÞIUKAS SU MEÐKIUKU PRISISAPNAVO
KIÐKIUI 165
BAISUS ÞVËRIS IÐ TOLIMOS ÐALIES 169
ÞALIASIS PAUKÐTIS 172
KAIP ASILIUKAS SIUVOSI KAILINIUS 174
AUSTRALØ KERÐASIS 176
ÐKOTIÐKA BALADË 183
ÐILTÀ TYLØ VIDURÞIEMIO RYTÀ 186
TUO PAÈIU METU 190
NË ÞODÞIO 194
GERASIS DRAMBLYS 197
KIÐKIS 200
ÞIEMOS PASAKA 202

PAVASARIS 205
ATLYDYS MIÐKE 207
POKALBIS 209
GAIDÞIØ KARALIUS 212
SûdyTOS KOJELËS 216
 MAÞASIS GYVASIS KAKTUSAS 219
EI, JÛS, STATINËSE, KAS ESATE? 222
ÐULINYS 226
NEPAPRASTAS PAVASARIS 229
ÐVARÛS PAUKÐÈIAI 230
MELSVI „KUKÛ“ 233
PAVASARIO PASAKA 235
LABAI AÈIÛ 237
SENIAI TAIP REIKËJO, KIÐKI! 240
PIENË IR KRIUKSIS 242
AUKSASPALVIS IR MINKÐTUÈIUKAS 247
NENUSKRISK, PAUKÐTI, GIEDOK! 251
RYTAS 254
KAÞKAS 256
TU SKRISK! AÐ MOSUOJU SPARNAIS 259
TOKS MEDIS 263
KAIP EÞIUKAS ËJO SUTIKTI AUÐROS 266
MËNULIO TAKAS 268
SAULËS ZUIKIS IR MEÐKIUKAS 272
DRAMBLYS 274
BANGINIS 277

VASARA 279
KAIP DRAMBLYS ËJO Á SVEÈIUS PAS EÞIUKÀ 281
KARTÀ SAULËTÀ DIENÀ 285
KIÐKIS, ASILIUKAS, MEÐKIUKAS IR
STEBUKLINGI DEBESYS 289
PRIE UPELIO 292
LEISKITE SU JUMIS PAPRIETËMIAUTI 294
SMULKUTIS ÐILTAS LIETUS 297
KIÐKIO AUSYS 299
DÞIAUGSMAS 302
RAMUNËLË 305
KAI TU PASLEPI SAULÆ, MAN LIÛDNA 313
KAIP EÞIUKAS SU MEÐKIUKU BLIZGINO
ÞVAIGÞDES 315
EÞIUKAS RÛKE 317
EÞIUKO KALNAS 320
EÞIUKAS IR JÛRA 323
EÞIUKO DÞIAUGSMAS 325
SAPNAI 327
PAUKÐTIS 330
KVIESTINIAI PIETÛS 334
KAIP MEÐKIUKAS PERGUDRAVO LAIKÀ 337
NUOSTABIOJI STATINË 339
TRYS SKRUZDËLËS 342
MEILUS, PÛKUOTAS IR ÐOKINËJA 346
BAISUS, PILKAS, GAURUOTAS 349
PASAKA DRAMBLIO IÐLEISTUVËMS 352
SAULUTË KAMPE 355
SAULË 359
KEISTASIS MUZIKANTAS 363
 Kozlov, Sergej
Ko-583 Eþiukas rûke / Kozlov, Sergej; ið rusø kalbos vertë Dalia Saukaitytë; iliustravo Sigutë Ach. – Vilnius:
Nieko rimto, 2015. – 372 p.: iliustr.

Sergejus Kozlovas (1939–2010) buvo visiðkai neðiuolaikiškas raðytojas, tylus, niekuomet

apie save neprimenantis. Neverta ginèytis, kam jis raðë – vaikams ar suaugusiesiems.
Jis buvo tiesiog pasakininkas, o jo sukurtame pasakø miðke gali nutikti tai, kas nutinka
ir tikrame gyvenime. Pagal raðytojo pasakà „Eþiukas rûke“ sukurtas neuþmirðtamas
animacinis filmas, átrauktas á geriausiø XX a. animaciniø filmø sàraðus. Uþ savo kûrybà
S. Kozlovas 2009 m. buvo apdovanotas Kornejaus Èiukovskio premija.

„Eþiukas rûke“ – trumpø, ðvelniø ir paðëlusiø pasakø rinktinë. Savo paprastumu,

nonsenso stilistika, literatûrine verte ðios trumpos istorijos prilygsta A. A. Milno
„Mikei Pûkuotukui“, A. de Sent-Egziuperi „Maþajam princui“, tad knyga atvira ir
patiems maþiausiems skaitytojams, ir didþiausiems literatûros smaguriams. Nuo
padûkusio ðëlsmo iki melancholiðkos rimties – paèius subtiliausius pasakø paletës
tonus iðgavo iliustruotoja Sigutë Ach.

Redaktorë Danutë Ulčinskaitë

Maketavo Simonas Gutauskas
Tiraþas 3000 egz.
Išleido leidykla „Nieko rimto“
Dûmø g. 3A, LT-11119 Vilnius
www.niekorimto.lt
Spausdino UAB BALTO print
Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
29
30
31
Jei dar nemokate prietėmiauti, tikrai imsite tai daryti, ypač jei
šlapią rudens dangų pakeisite šiltu ir giliu vasaros vakaro skliautu.
Ir jeigu po lietaus netikėtai pradės dygti nepažįstamos ausys, išmoksite
nusiteikti filosofiškai – kartais jos tikrai išdygsta be Kiškio...

Po lietučio penktadienį iš žolės kyštelėjo kiškio ausys.

„Kodėl jis čia? – pamanė Meškiukas ir perskėlė pliauską. –
Kiškis visada ateina šeštadieniais.“
Papūtė vėjas. Kiškio ausys sulingavo, bet ir vėl atsistojo stačios.
– Stebėtinos ausys! – burbtelėjo Meškiukas ir užsimojo kirvuku. –
Ir vėjas joms nė motais...
Meškiukas atsisėdo ant trinkos ir pradėjo stebėti.
Ausys dar truputį ūgtelėjo.
Štai susilygino su pušimi, tada dar šiek tiek paūgėjo,
smarkiai išsitempė ir pačiais galiukais įsirėmė į gauruotą dangų.
– Ausys! – šūktelėjo Meškiukas. – Kur jūsų Kiškis?
Ausys sukluso.
– Aš klausiu, kur jūsų Kiškis? – pakartojo Meškiukas.
Ausys pasitrynė viena į kitą, kažką sušnarėjo ir vėl išsitempė –
nuo žemės iki dangaus.
– Ko tik nenutinka penktadieniais! – suniurnėjo Meškiukas ir
pakilo nuo trinkos.

32
Akcijos ir ypatingi pasiūlymai