1)

Imunitetas ir jo funkcijos.

Imunitetas - tai žinduolių organizmo apsauga, gebėjimas atpažinti svetimas (infekcines ir neinfekcines)
medžiagas, kurias imuninė sistema atpažįsta ir identifikuoja, kaip „svetimas“, jas neutralizuoti ir pašalinti iš
organizmo.

Funkcijos:

Imuniteto ląstelės cirkuliuodamos kraujotakos sistemoje gali lengvai pasiekti bet kurią kūno vietą,

padeda atsikratyti užkrėstų, senų ar pakitusių organizmo ląstelių, įskaitant vėžines ląsteles.

Įgimto ir įgyto imuniteto ypatumai ir funkcijos.

Įgimto imuniteto funkciją atlieka fiziniai bei cheminiai barjerai – oda, gleivinė, žarnyno mikroflora,
fermentai, taip pat dalis limfocitų, vadinamų natūraliais kileriais (NK), fagocituojančios ląstelės (fagocitai) –
neutrofilai, monocitai, audinių makrofagai.

Įgimtojo imuniteto veiksniai ir komponentai egzistuoja visuose sveikuose individuose, nereikalauja

išankstinio aktyvinimo, kad būtų efektyvūs. Pagrindinis įgimtojo imuninio atsako procesas yra uždegiminė
reakcija. Dažniausia uždegiminę reakciją sukelia mikroorganizmai, tačiau tai padaryti gali ir kiti pažeidžiantys
veiksniai (mechaninis sužalojimas, fizinis poveikis, cheminės medžiagos).

Įgytas imunitetas atsiranda ir suaktyvėja gyvenimo procese tik po kontakto su svetima medžiaga (antigenu)
ir specifiškai veikia tik prieš konkrečias molekules. Jis gali atsirasti naturaliai (pavyzdžiui naturaliai persirgus
kokia nors infekcija) arba išsivystyti dirbtinai (pavyzdžiui vakcinuojant). Įgytojo imuniteto mechanizmai geba
labai specifiškai atskirti skirtingus mikroorganizmus ir keičia imuninio atsako intensyvumą ir pasireiškimo
greitį po pakartotino susidūrimo su antigenu. Organizme prieš antigenus, kaip prieš „svetimas“ medžiagas,
gaminasi baltymai – antikūnai (imunoglobulinai). Susidarę antigeno–antikūnų kompleksai lengviau
fagocituojami (t. y. „praryjami“ ir sunaikinami fagocitinių ląstelių) ir tokiu būdu antigenas pašalinamas iš
organizmo. Antikūnais padengtas ląsteles aktyviau naikina ir kraujo baltymų grupė – komplemento sistema.
Skiepai yra pagrįsti organizmo įgyto imuniteto principais. Įskiepijus vakciną, susidaro apsauginiai imuniniai
mechanizmai ir imuninė atmintis.

Įgimtas Imunitetas

 Būdingas tik tam tikrai biologinei rūšiai.

 Paveldimas, todėl kartais vadinamas genetiniu
 Negalima pakeisti per kelias dienas, kažko daugiau pavalgius ar išgėrus.
 Nėra imuninės atminties

Įgytas Imunitetas

 Persirgus tam tikra infekcine liga, vadinams - įgytu imunitetu (natūraliu, poinfekciniu).
 Skiepijant nuo užkrečiamosios ligos, vadinamas dirbtiniu (povakcininiu).
 Tiksli specifiška apsauga
 Imuninė atmintis
Humoralinis imunitetas:

 Antikūnai, kaip tirpios baltyminės molekulės, aptinkami daugelyje organizmo skysčių, kadaise lot.
vadinamųjų humor, iš kur ir yra kilęs humoralinio imuniteto pavadinimas
 Humoralinio imuniteto plazminės ląstelės, kilusios iš aktyvuotų B limfocitų, gamina baltymus,
vadinamus antikūnais, kurie specifiškai prisijungia prie infekcijos sukėlėjo ir duoda signalą kitoms
imuninėms ląstelėms jį sunaikinti.
 Antikūnai išlieka organizme kurį laiką persirgus infekcine liga. COVID-19 atveju, antikūnai gali išlikti
3-4 mėnesius, kai kuriems persirgusiems žmonėms iki 8 mėnesių ir ilgiau.

Ląstelinis imunitetas:

 Ląstelinis imunitetas, kai pasigamina T ir B ląstelės, specifiškai atpažįstančios ir naikinančios

užkrėstas ląsteles.
 Tokiu būdu yra efektyviai stabdomas infekcijos plitimas organizme.
 Dalis šių ląstelių virsta atminties ląstelėmis mūsų imuninėje sistemoje, kol vėl susiduriama su
sukėlėju.
 Specifinio imuninio atsako metu humoralinis ir ląstelinis imunitetas funkcionuoja kartu.

2)

Pirminiai imuninės sistemos organai:

thymus (sandara, funkcijos) – sudaro kairioji ir dešinioji pailgos, asimetrinės, kartais tarp savęs suaugusios
skiltys. stromą sudaro plona jungiamojo audinio kapsulė, Skiltelių viduje yra liaukos parenchima, kurią
sudaro šakotos (su ataugomis) epitelinės ląstelės, Šerdis.

Thymus Funkcijos:

 T limfocitų diferenciacija.
 Ji svarbi imuninio atsako vystymuisi ir limfoidinio audinio gamybai.
 Atlieka svarbią funkciją, kūnui reaguojant į infekciją
kaulų čiulpai (funkcijos).

 Raudonieji kaulų čiulpai gamina kraujo ląsteles eritrocitus, kurie po organizmą išnešioja deguonį,
susintetina hemoglobiną.
 užpildo akytąją kaulo dalį
 Geltonieji kaulų čiulpai užpildo vamzdinių kaulų ertmes.

Antriniai imuninės sistemos organai, bendri jų struktūros principai:

limfmazgiai (sandara, funkcijos –

 žievinė – joje susikaupę B limfocitai, parakortikalinė – T limfocitų sritis ir šerdinė – joje daug
makrofagų ir negausu limfocitų.

Funkcijos:

limfocitų recirkuliacijos centrinis organas; svetimų dalelių, molekulių, audinių liekanų filtras (limfa į kraują
gali patekti tik perėjusi limfmazgius); aktyvaus imuninio atsako vieta: aktyvios antikūnų sintezės vieta; T
efektorinių limfocitų klonų susidarymo vieta; atminties ląstelių susidarymo vieta.

blužnis (sandara, funkcijos)

Priekinis kraštas, užpakalinis kraštas, kasos paviršius, skrandžio paviršius, inkstų paviršius, storosios žarnos
paviršius, viršutinis galas, apatinis galas, vartai, blužnies pulpa, blužnies trabekulės, blužnies vena, blužnies
arterija, skrandžio kraujagyslės.

Funkcijos:

 Kraujo valymas – senų eritrocitų suardymas.

 Imunitetas (imuninis organizmo atsakas) – antikūnų gamyba.
 Blužnyje gaminamas opsoninas, properdinas (kraujo plazmos baltymas), tuftsinas (imuninės
sistemos tetrapeptidas).
 Raudonųjų kraujo ląstelių gamyba. Tuo tarpu, kai kaulų čiulpai yra pagrindinis suaugusio žmogaus
hemopoezės (kraujodaros) organas, blužnis atlieka itin svarbų vaidmenį retikuloendotelialinei
sistemai iki penkto vaisiaus vystymosi mėnesio (geba gaminti limfocitus).
 Raudonųjų kraujo ląstelių bei jų forminių elementų kaupykla. Žmogaus organizme (jo blužnyje) yra
maždaug 226,5ml raudonųjų kraujo ląstelių. Hipovolemijos atveju – eritrocitai sugrąžinami į
kraujotaką.
 Kritiniu atveju blužnis gali tapti kraujo plokštelių (trombocitų) kaupykla.

Imuninė sistema su amžiumi, senstatnt silpnėja.

B limfocitų funkcijos:

 B limfocitai yra pagrindiniai įgyto imuninio atsako komponentai

 B limfocitai ir jų išskiriami antikūnai atpažįsta cirkuliuojančius antigenus (patogeninius
mikroorganizmus ar toksinus)
 B limfocitai subręsta kaulų čiulpuose
3)

Pagrindinės T ląstelių subpopuliacijos ir jų funkcijos:

Subpopuliacijos ir funkcijos :

 TC limfocitai(Jie sudaro apie 30 % visų T limfocitų) - Beveik kiekviena branduolį turinti ląstelė
įvairius savo baltymų fragmentus sujungia su baltymu MHC ir „iškelia“ šį kompleksą ląstelės
paviršiuje. Jei ląstelė užkrėsta virusu ar bakterija, tai MHC į paviršių iškels ir patogeno baltymų
fragmentus.
 TH limfocitai(Jie sudaro apie 60 % visų T limfocitų) - Šios sąveikos paskirtis – pateikti T limfocitams
antigenus, kuriuos jau pagavo kitos imuninės sistemos ląstelės, ir taip indukuoti pilną imuninį
atsaką.
 γδ T limfocitai(Daugiausia randamos epitelyje ir gleivinėje)- γδ T limfocitai išskiria citokinus, kurie
savo ruožtu aktyvuoja TH ląsteles. Sudaro apie 10 % visų T limfocitų.

NK ląstelių savybės.

 NK citoplazmoje yra mažos citolizinės granulės, turinčios baltymų perforino ir granzimo, kurie geba
sunaikinti pakitusias, užkrėstas virusais ar kitais patogenais ir svetimas organizmui (pavyzdžiui,
navikines) ląsteles.
 NK ląstelių paviršiuje yra dviejų tipų receptoriai, kurie, susijungę su tam tikrais ligandais, gali skatinti
arba slopinti ląstelių citotoksiškumą.

Monocitų ir makrofagų funkcijos.

 Monocitai - šalina iš cirkuliacijos ląstelių irimo produktus, dalyvauja imuninėse reakcijose., virsta
makrofagais.
 Makrofagai - geba aktyviai suimti ir suvirškinti bakterijas, žuvusių ląstelių liekanas ir kitas
organizmui svetimas ir toksines daleles. Jie aktyviai fagocituoja ir ardo antigenus. Svarbiausios
makrofagų (įskaitant ir jų pirmtakus – monocitus) funkcijos: 1) įsiurbia antigeną, suvirškina ir
apdoroja imunokompetentinius limfocitus; 2) perneša antigenus į antrinius limfoidinius organus; 3)
dalyvauja jungiantis B ir T limfocitams, sintetina antikūnus; 4) sujungdami citofilinius antikūnus,
padidina fagocitozės atrankumą ir veiksmingumą; 5) veikiant limfokinams, aktyvėja ir įsitraukia į
apsaugos procesus.

Neutrofilų, eozinofilų, bazofilų, putliųjų ląstelių savybės ir funkcijos.

NEUTROFILAI –

 Jie sudaro apie 50-75 proc. ir yra patys judriausi iš visų leukocitų.
 Pagrindinė funkcija – fagocitozė, t. y. patekusių mikroorganizmų rijimas ir skaidymas. Sveiko
žmogaus audiniuose jie juda netvarkingai, o patekus bakterijoms – ima irtis link jų. Neutrofilai
išskiria fermentų, kurie stabdo arba naikina bakterijas, ardo pažeistas audinių ląsteles, o patys žūva
uždegimo vietoje ir kartu su audinių irimo produktais sudaro pūlius

Eozinofilai –
Bazofilai –

 Jų kiekis svyruoja ir per parą – iš ryto jų būna mažiau, naktį – daugiau, Nėra tokie judrūs ir rajūs.
 Bazofilai yra svarbūs alerginėms rekacijoms. Suėję į kontaktą su specifiniu alergenu, bazofilai
degranuliuoja. Be to, jie turi ypač didelės reikšmės kraujo klampumui (gamina hepariną, kuris
neleidžia kraujui krešėti kraujagyslėse bei kamščiams – trombams susidaryti).

Dendritinių ląstelių savybės.

 Dendritinės ląstelės patruliuoja žinduolių audiniuose, ieškodamos ir aptikdamos galimus patogeno

antigenus (virusai, bakterijos ir parazitai) per skirtingus receptorius ant jo paviršiaus (PRR).
Nustačius galimą grėsmę, nesubrendusi DC virsta subrendusia dendritine ląstele (mDC), išskirdama
įvairias uždegimą skatinančias medžiagas, susijusias su įgimtu organizmo atsaku. Be to, jie taip pat
turi galimybę užfiksuoti ir suardyti antigenus proceso, vadinamo fagocitoze, dėka.

4)

Antigenai, jų rūšys.

 molekulė organizme, įskaitant virusus ir bakterijas, stimuliuojanti imuninį organizmo atsaką, ypač –
antikūnų gaminimą.
 Antigenai gali būti svetimos organizmui medžiagos – egzogeniniai; organizmo ląstelėse, taip pat ir
dėl infekcijos, susidarę – endogeniniai; bei autogeniniai, kurie priklauso organizmui, tačiau
nustojami toleruoti dėl imuninės sistemos pakitimų

Antigeniškumo ir imunogeniškumo samprata.

 Imunogeniškumas priklauso nuo imunogeno svetimumo organizmo imuninei sistemai, jo

molekulinės masės, cheminės sudėties ir struktūros, galimybės jį pateikti su audinių suderinamumo
komplekso molekule ant antigeną pateikiančios ląstelės paviršiaus.

Antigeninės determinantės (epitopo) samprata.

 Antigeno molekulės fragmentas, sužadinantis imuninį atsaką su jam būdingu specifiškumu.

Antigeninė determinantė reaguoja su antigeną atpažįstančiu receptoriumi arba su antikūnu.

5)

Antikūno apibrėžimas – sudėtiniai baltyminiai glikoproteinai, kurie susidaro gyvūnų ar žmogaus organizme

Ig molekulės sandara – Y formos monomeras, sudarytas iš keturių polipeptidinių grandinių, dviejų tapačių
sunkiųjų grandinių ir dviejų tapačių lengvųjų grandinių, sujungtų tarpusavyje disulfidiniais ryšiais.

Ig klasių charakteristika:

 IgG – pagrindinis antikūnų tipas; svarbūs papildomam komplemento sistemos aktyvinimui, gali būti
specifiškai surišamas makrofagų ir neutrofilų; vienintelis pereina placentą.
 IgA – dimeras, sudaro pagrindinę Ak klasę išskiriamuose skysčiuose, įskaitant seiles, ašaras, pieną,
kvėpavimo takų ir žarnyno išskyras;
 IgE – svarbus alerginių reakcijų išsivystyme; jungianti prie tukliųjų ląstelių ir bazofilų Fc receptorių,
kurie prijungia IgE su labai dideliu afiniškumu. Prijungtos IgE molekulės funkcionuoja kaip pasyviai
 įgyti Ag receptoriai. Vėlesnis Ag prijungimas sukelia įvairių citokinų ir histamino sekreciją
tukliosiomis ląstelėmis ir bazofilais. Be to, tukliosios ląstelės sekretuoja veiksnius, kurie pritraukia ir
aktyvina eozinofilus, turinčius Fc receptorius, surišančius IgE molekules ir galinčiau naikinti įvairius
parazitus.
 IgM – pentameras, svarbus pirminio imuninio atsako formavimuisi.
 IgD – membraninis, svarbus B limfocitų brendimui.

6)

Citokinai, jų klasės ir funkcijos:

 Citokinai – tai labai didelė grupė baltyminių medžiagų, koordinuojančių imunines reakcijas. Jų
sudaryta imuninio atsako reguliavimo sistema – „citokinų tinklas“ – jungia produkuojančias
citokinus ląsteles ir ląsteles-taikinius (t. y. ląsteles, turinčias receptorius atitinkamiems citokinams).

7)

Adhezijos molekulės ir jų vaidmuo ekstravazacijos procese. Ekstravazacijos etapai, proceso reikšmė.

 ekstravazacija tai yra skysčio nuotėkis iš kraujagyslės į ekstravaskulinę erdvę, viduje ląstelės viduje
arba į interstiumą. Šis reiškinys gali pasireikšti normaliam indo (plazmos) turiniui arba kai kuriam
vaisto, vaisto, mišinio ar tirpalo, skiriamo pacientui į veną.

8)

Komplemento sistema, jos aktyvinimo keliai, funkcijos.

 Komplemento sistema yra biocheminė pakopa, kuri veikia svetimkūnių paviršius.

 Žmogaus organizme šį atsaką sukelia komplementari jungtis su antikūnais, kurie yra prisijungę prie
mikroorganizmų, arba jungtis tarp komplemento baltymų ir angliavandenių, esančių
mikroorganizmų paviršiuje. Toks atpažinimas sukelia greito naikinimo atsaką

9)
MHC molekulės, jų rūšys ir funkcijos.

 Dvi rūšys:
 MHC I klasės molekulės - yra heterodimerai, turintys α polipeptidinę grandinę sujungtą su
nedideliais neląsteliniais baltymais – β2 mikroglobulinais. α polipeptidinė grandinė turi neląstelinius
globulinius domenus (α1, α2, α3), transmembraninę dalį ir karboksilinį galą, esantį citoplazmoje.
 MHC II klasės molekulės - taip pat yra heterodimerai, susidarantys iš dviejų α ir β grandinių,
turinčių po vieną konservatyvų, į imunoglobulinus panašų domeną ir po vieną N-galo kintamą
(variabilų) domeną. Antigeno sujungimas (surišimas) vyksta kintamų (variabilių) domenų α ir β
grandinių srityje. Žmogaus ląstelėse svetimi baltymai (pvz., virusų baltymai) lizosomose iš dalies
suskaidomi (proteolizė) ir nedideli šių baltymų fragmentai kartu su MHC I ar II klasės baltymais
pateikiami ląstelių membranų paviršiuje. Peptido ir MHC baltymo kompleksą atpažįsta T limfocitų
receptoriai, tai skatina T limfocitų aktyvumą ir imuninę reakciją.
 MHC I klasės molekulės pasireiškia visose organizmo ląstelėse, turinčiose branduolį, o MHC II –
antigeną pateikiančiose ląstelėse (APL). Joms priklauso turintys sąlytį su antigenu makrofagai, B
limfocitai ir dendritinės ląstelės.