ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS
EDUKOLOGIJOS KATEDRA

Savarankiškas rašto darbas

Europos šalių: Lietuvos ir Danijos švietimo sistemų

palyginimas

Šiauliai, 2017
 Turinys
Įvadas...............................................................................................................................................3
1. Lietuvos švietimo sistema...........................................................................................................4
1.1. Bendroji dalis....................................................................................................................4
1.2. Lietuvos švietimo sistemos struktūra................................................................................7
2. Danijos švietimo sistema...........................................................................................................10
2.1. Danijos švietimo sistemos struktūra...............................................................................11
Išvados...........................................................................................................................................15
Literatūra.......................................................................................................................................16

2
 Įvadas

Edukologiniams tyrimams didelę reikšmę turi lyginamoji edukologija, leidžianti

lyginamuoju aspektu pažvelgti į įvairių šalių edukacinę, teorinę, praktinę patirtį bei jos raidą.1
Lyginamoji edukologija – edukologijos šaka, lyginanti dviejų arba daugiau šalių švietimo
sistemas, ugdymo reiškinių elementus, jų junginius.2 Anot B. Janiūnaitės lyginamoji edukologija
- tai disciplina, kuri, taikydama istorinį metodą, turi analizuoti ir lyginti veiksnius, turinčius
įtakos nacionalinių švietimo skirtumams. Šiuo metu svarbūs uždaviniai iškyla posocialistinėms
šalims, tarp jų ir Lietuvai, modernizuojančioms, tobulinančioms savo švietimo sistemas ir
siekiančioms europietiškos kultūros identiteto bendrų europinių švietimo dimensijų kontekste.
Mokykla turi padėti jaunajai kartai pasijusti priklausančiais Europai – regionui ir sociumui, kur
gerbiamos žmogaus teisės, multikultūriškumas, daugiakalbystė, tačiau tuo pačiu pripažįstamas ir
konkrečios kultūros unikalumas. Todėl edukologams ir pedagogams reikia gerai žinoti savų ir
kitų Europos šalių švietimo sistemų stipriąsias puses ir jomis remtis, o švietimo politikoje,
išlaikant nacionalinį savitumą, artėti prie bendrų europinių dimensijų. Šia prasme ypatingai
svarbi tampa lyginamoji edukologija. Lyginamoji edukologija padeda įvertinti švietimo padėtį
įvairiose šalyse, prisideda planuojant ir vykdant švietimo reformas, numatant vienų šalių
edukacinės patirties, novacijų perkėlimo, adaptavimo kitose šalyse galimybes.3
Lyginamoji edukologija, kaip atskira edukologijos šaka Lietuvoje yra dar gana nauja
tyrinėjimų sritis. Todėl palyginus tik neseniai pradėti nagrinėti įvairūs lyginamosios edukologijos
aspektai: lyginamosios edukologijos sąvoka, tikslai, raida, pagrindinės teorinės idėjos
(Jucevičienė, 1997 ir kt.), lyginamosios edukologijos tyrimai pasaulyje ir Lietuvoje (Jucevičienė,
1997, Kučinskienė, 2000), švietimo raidos tendencijos ir atskiros nacionalinės švietimo sistemos
(Jucevičienė, 1997, Kučinskienė, 2000), pradėtos leisti monografijos (Jucevičienė, 1997),
mokomosios knygos (Vaitkevičius, 2001; Kučinskienė, 2000 ir kt.), ginamos disertacijos
(Taruškienė, 1997, Vaičiūnaitė, 1997 ir kt.). Šio darbo tikslas aptarti dviejų skirtingų Europo
šalių, Lietuvos ir Danijos, švietimo sistemas. Darbe apžvelgiama Lietuvos švietimo sistemos
struktūra ir atskirai Danijos švietimo sistemos stuktūra. Apžvelgus rašto darbo temą pateikiamos
išvados.

1
Lyginamoji edukologija. Kaunas, 1997.
2
Išnaša 1.
3
JANIŪNAITĖ, Brigita. Lyginamosios edukologijos pagrindai. Kaunas, 1999.

3
 1. Lietuvos švietimo sistema

Švietimas – prioritetinė valstybės remiama Lietuvos Respublikos raidos sritis. Jis

grindžiamas humanistinėmis Europos kultūros vertybėmis, demokratijos principais bei visuotinai
pripažintomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis: asmens nelygstama verte, artimo meile, prigimtine
žmonių lygybe, sąžinės laisve, tolerancija, bei demokratiniais visuomenės santykiais.4 Švietimas
saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą,
visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų.5
Lietuvos Vyriausybės pagrindinė institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos švietimo,
mokslo ir studijų sričių valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendinanti valstybės politiką šiose
srityse - Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Švietimo ir mokslo ministerija
siekia, kad švietimas ir mokslas taptų stipria jėga plėtojant pilietišką, aukštos moralės ir
kūrybingą visuomenę, kuriant šiuolaikišką, veržlią demokratinę valstybę.
Lietuvos švietimo politikos prioritetus, ilgalaikius švietimo tikslus, švietimo turinio kaitos
kryptis, finansavimo prioritetus reglamentuoja Valstybinė švietimo strategijos 2003–2012 metų
nuostatos, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, Lietuvos švietimo koncepcija, mokslo ir
studijų įstatymas, profesinio mokymo įstatymas, neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas,
vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo ir kiti teisiniai aktai.

1.1. Bendroji dalis

1997 m. sukako 600 metų nuo dokumentiškai paliudytos 1397 m. veikiančios katedrinės
mokyklos Vilniuje. Ši sutartinė Lietuvos istorijoje data laikytina institucinio, formalaus,
europinio tipo švietimo sistemos kūrimosi pradžia Lietuvoje.6
1991m. spalį paskelbta Lietuvos švietimo reformos programa. 1992 m. parengta ir paskelbta
Lietuvos švietimo koncepcija, paskelbti Bendrųjų programų projektai. 1997 m. paskelbtos I-X
klasių Bendrosios programos ir Valstybiniai išsilavinimo standartai (projektas); 1999 m. jau
parengti beveik visų švietimo sričių įstatymai, baigiama tvarkyti švietimo juridinė bazė.7
Lietuvos švietimo koncepcija tai dokumentas apimantis visą švietimo sistemos struktūrą,
bendrąjį vaikų ir jaunimo ugdymą, profesinį jaunimo ugdymą, aukštąjį mokslą, suaugusiųjų
švietimą, pedagogų rengimą, finansavimą ir valdymą, ir ugdymo proceso aprūpinimą.
Koncepcijoje skelbiama, kad švietimas – pamatinis visuomenės raidos veiksnys, visų socialinių

4
Lietuvos švietimo sistema 2009/2010.
5
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas, 2011 kovo 17.
6
Išnaša 4.
7
UŠECKIENĖ, LIDIJA. XXa.Pedagogikos kryptys ir švietimo sistemos. VŠĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2004, p.
265.

4
reformų pagrindas, jis deramai atliks savo vaidmenį tik tuomet, kai jo raida lenks bendrąją
visuomenės raidą. Taigi būtina, kad švietimas taptų prioritetiškai Lietuvos valstybės remiama
sociokultūrinės veiklos sritimi. Lietuvos švietimo paskirtis – ne pateisinant įteisinti
susiformavusias socialines bei ideologines struktūras, bet duoti pagrindą dinamiškai
atsinaujinančiai visuomenei, atvirai ir kritiškai visuomenės sąmonei, o svarbiausi ugdymo tikslai:
padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą; ugdyti
kritiškai mąstantį žmogų, gebantį svarstyti esminius žmogaus egzistencijos klausimus, atsakingai
daryti sprendimus ir savarankiškai veikti; ugdyti asmenį, pasirengusį profesinei veiklai,
pasiryžusį ir gebantį adaptuotis besikeičiančiame socialiniame, ekonominiame gyvenime ir jį
tobulinti; brandinti asmens tautinę bei kultūrinę savimonę; ugdyti žmogų demokratijai; ugdyti
Lietuvos valstybės pilietį.8
Koncepcijoje skelbiami keturi principai, kuriais remiasi Lietuvos švietimas – humaniškumo,
demokratiškumo, racionalumo ir atsinaujinimo.9
1. Humaniškumo principas: nelygstamo asmens vertingumo, jo pasirinkimo laisvės ir
atsakomybės teigimas.
2. Demokratiškumo principas: mokymasis ir gebėjimas grįsti gyvenimą įsisąmonintomis
demokratijos vertybėmis; švietimo demokratinių santykių kūrimas ir laikymasis; visuotinis
švietimo prieinamumas; doros kaip būtino demokratijos pagrindo pripažinimas.
3. Nacionalumo principas: įsipareigojimas Lietuvos kultūrai, rūpestis jos identiteto
išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu. Lietuvos švietimas saugo ir plėtoja daugialytę, nacionalinių
mažumų patirtimi praturtintą krašto kultūrą.
4. Atsinaujinimo principas: atvirumas kaitai ir kritiškas naujo priėmimas, išlaikant
universalias dorovės normas ir nacionalumo branduolį.
Matyti, kad švietimo koncepcijos kūrėjai pirmuoju numeriu išskiria humaniškumo principą.
Iš to galima spręsti, kad Lietuvos švietimas grindžiamas humanizmo teorijomis ir
metodologijomis. Numatyti švietimo tikslai, uždaviniuose, principai rodo, kad daugiausia
dėmesio skiriama ne išorinėms sąlygoms ar bausmėms už nepageidaujamą elgesį, ne žinių
įdiegimui, bet siekiama vidinių besimokančiojo asmenybės pokyčių, norima matyti augantį
žmogų.
Naujajame švietimo įstatymo pakeitime (2011 m. kovo 17d.) įtvirtinti dar tokie švietimo
sistemos principai10:
1. Lygios galimybės – švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmenų lygybę,
nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar

8
Lietuvos švietimo koncepcija, 1992 m.
9
Išnaša 8.
1010
Išnaša 5, str. 5.

5
pažiūrų; kiekvienam asmeniui ji laiduoja švietimo prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei
pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują;
2. Kontekstualumas – švietimo sistema yra glaudžiai susieta su krašto ūkinės, kultūrinės
raidos kontekstu, kartu su juo atsinaujina ir atitinka nuolat kintančias visuomenės reikmes;
3. Veiksmingumas – švietimo sistema siekia geros kokybės rezultatų sumaniai ir taupiai
naudodama išteklius, nuolat vertindama, analizuodama ir planuodama savo veiklą, remdamasi
veiksminga vadyba – tinkamais ir laiku priimamais sprendimais;
4. Tęstinumas – švietimo sistema yra lanksti, atvira, pagrįsta įvairių formų ir institucijų
sąveika; ji sudaro sąlygas kiekvienam asmeniui mokytis visą gyvenimą.
Lietuvos švietimas grįstinas glaudžiu šeimos, mokyklos ir visuomenės bendradarbiavimu.
Mokykla turėtų padėti asmeniui atsiskleisti socialinėje ir kultūrinėje erdvėje, brandinti kultūrinę
savimonę ir nuostatą, kad jis yra ne vien gimtosios kultūros vartotojas, bet ir jos kūrėjas,
atsakingas už jos raidą ir identiteto išsaugojimą. Mokykla kuriama kaip šeimai ir visuomenei
atviras kultūros židinys.
1988 m. paskelbta Tautinės mokyklos koncepcija, kuri laikoma Lietuvos švietimo reformos
pradžia. Lietuvos švietimo reformą sąlygiškai gali būti skirstoma į tris etapus: I etapas – 1990–
1997 m.; II etapas – 1998–2002 m. ir III etapas nuo 2003 m.11
Pirmajame švietimo reformos etape buvo parengti teoriniai švietimo reformos pagrindai
(mokyklų tipų, ugdymo turinio koncepcijos) bei juridiniai reformos dokumentai (švietimo
įstatymas, mokyklų nuostatai ir kt.). Buvo reorganizuotos švietimo valdymo struktūros –
ministerija, savivaldybių švietimo skyriai ir kt., pradėta profesinių bei aukštesniųjų mokyklų
pertvarka, reorganizuojama aukštųjų mokyklų sistema. Lietuvoje pradėta kurti vieninga tęstinė
(permanentinė) ugdymo diferencijavimu ir integravimu besiremianti švietimo sistema, aprėpianti
formalųjį bei neformalųjį švietimą, valstybinių bei privačių švietimo įstaigų tinklą. Švietimo
reforma praktikoje buvo įgyvendinama per visų švietimo sistemos elementų kaitą: naujų
švietimo tikslų ir uždavinių, struktūros nustatymą, naujų programų, mokymo planų sukūrimą,
ugdymo proceso ir metodų atnaujinimą, švietimo sistemos valdymo, pedagogų rengimo ir
kvalifikacijos kėlimo tobulinimą. Savitas Lietuvos švietimo reformos bruožas – sąveika su
ribiniais mokslais: psichologija, filosofija, sociologija, informatika, kultūrologija, sąsajos su
pastarąja ugdant nacionalinį identitetą.12
1998–2002 metų laikotarpiu, atitinkančiu antrąjį švietimo reformos etapą, buvo tęsiama
pirmojo etapo kryptis ir siekiama spręsti problemas, atsiradusias dėl gausių naujovių švietime bei
visuomenės pokyčių. Siekiant mažinti jaunimo iškritimą iš švietimo sistemos, 1998–2000 m.
pereita nuo privalomo devynmečio iki dešimtmečio mokslo, o 2000 m. pradėtas vienerių metų
11
Išnaša 4.
12
Žr. ten pat.

6
trukmės priešmokyklinis ugdymas. Tęsiant ugdymo individualizavimą, 2000 m. įvestas profilinis
mokymasis bendrojo lavinimo mokyklos dviejose paskutinėse klasėse. Jis suderintas su
valstybinių brandos egzaminų sistema, o ši – su stojimo į aukštąsias mokyklas sistema. 2002 m.
pradėta diegti nauja švietimo finansavimo tvarka – moksleivio krepšelio metodika, paremta
principu „pinigai seka paskui mokinį".13
Trečiasis nepriklausomos Lietuvos valstybės švietimo raidos etapas siejamas su Valstybinės
švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatomis ir Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012
metų nuostatų įgyvendinimo programa. Programa pagrįsta finansiniais valstybės įsipareigojimais
– ilgalaikiu švietimo finansavimo, investicijų į švietimą planu bei privataus kapitalo ir Europos
struktūrinių fondų lėšų pritraukimo į Lietuvos švietimą projektu. Programos paskirtis – išryškinti
tolesnės Lietuvos švietimo reformos strategines kryptis, numatyti jų įgyvendinimo priemones ir
išteklius, apibrėžti tikėtinus reformos rezultatus konkrečiais rodikliais.14
Apžvelgdami pagrindinius Lietuvos švietimo reformos įvykius, bei remiantis Lietuvos
švietimą reglamentuojančiais teisiniais aktais galime teigti, jog švietimas suprantamas kaip
istoriškai susiformavusių tikslingų veiklos būdų bei organizacinių struktūrų visuma, kurios
paskirtis įgyvendinti asmens ir visuomenės ugdymo tikslus.

1.2. Lietuvos švietimo sistemos struktūra

Remiantis Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymu (2011 kovo 17d.
6str.) Lietuvos švietimo sistema apima:
1) formalųjį švietimą - vykdomas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka
patvirtintas ir įregistruotas švietimo programas, kurias baigus įgyjamas pradinis, pagrindinis,
vidurinis arba aukštasis išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija arba pripažįstama kompetencija,
reikalinga įstatymų reglamentuojamam darbui ar funkcijai atlikti. Formalusis švietimas apima
pradinį, pagrindinį, vidurinį ugdymą, formalųjį profesinį mokymą ir aukštojo mokslo studijas;
2) neformalųjį švietimą - vykdomas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo,
kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas, išskyrus formaliojo
švietimo programas. Neformalusis švietimas apima ikimokyklinį, priešmokyklinį, kitą
neformalųjį vaikų (taip pat formalųjį švietimą papildantį ugdymą) ir suaugusiųjų švietimą);
3) savišvietą – tai savarankiškas mokymasis, kuris remiasi asmens iš įvairių šaltinių
gaunamomis žiniomis ir jo praktine patirtimi.

13
Išnaša 4.
14
Žr. ten pat.

7
 4) švietimo pagalbą - mokiniams, jų tėvams (globėjams, rūpintojams), mokytojams ir
švietimo teikėjams specialistų teikiama pagalba, kurios tikslas – didinti švietimo veiksmingumą.
Galima švietimo pagalba: profesinis orientavimas, švietimo informacinė, psichologinė, socialinė
pedagoginė, specialioji pedagoginė ir specialioji pagalba, sveikatos priežiūra mokykloje,
konsultacinė, mokytojų kvalifikacijos tobulinimo ir kita pagalba).
Ikimokyklinis ugdymas. Ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, o tėvų (globėjų)
pageidavimu – pagal ikimokyklinio ugdymo programą. Ikimokyklinis ugdymas teikiamas vaikui
nuo gimimo, iki jam pradedamas teikti priešmokyklinis arba pradinis ugdymas. Ikimokyklinio
ugdymo programą vykdo ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklos, laisvasis
mokytojas ar kitas švietimo teikėjas. Ikimokyklinio amžiaus vaikui ir jo tėvams (globėjams)
kompleksiškai teikiamos švietimo pagalba, socialinė parama ir sveikatos priežiūros paslaugos.
Ikimokyklinis ugdymas nėra privalomas.15
Priešmokyklinis ugdymas. Priešmokyklinis ugdymas vykdomas pagal vienų metų
švietimo ir mokslo ministro patvirtintą priešmokyklinio ugdymo bendrąją programą.
Priešmokyklinis ugdymas pradedamas teikti vaikui, kai tais kalendoriniais metais jam sueina 6
metai. Priešmokyklinis ugdymas gali būti teikiamas anksčiau tėvų (globėjų) prašymu,
vadovaujantis švietimo ir mokslo ministro patvirtintu Vaiko brandumo mokytis pagal
priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programas įvertinimo tvarkos aprašu, bet ne anksčiau, negu
jam sueina 5 metai. Priešmokyklinis ugdymas nėra privalomas.16
Mokyklinis ugdymas. Moksleivių mokymasis bendrojo ugdymo ar kito tipo mokykloje
yra privalomas iki 16metų (imtinai). Bendrojo ugdymo mokyklų tipai yra: pradinė mokykla (I-IV
klasės), progimnazija (V-VIII klasės), pagrindinė mokykla (V-X klasės), vidurinė mokykla (XI-
XII klasės), gimnazija (IX-XII klasės). Šiuo metu yra siekiama panaikinti vidurines mokyklas, o
palikti tik progimnazijas, pagrindines mokyklas ir gimnazijas. Progimnazijos ir gimnazijos tipų
įvedimas leis laipsniškai išspręsti 9–10 klasių „persiklojimą“ miesto mokyklose ir lengviau
restruktūrizuoti vidurines mokyklas. Vidurinės mokyklos tipo nutarta atsisakyti nuo 2015 m.
rugsėjo 1 d. ir nuo tada bendrojo lavinimo mokyklų tipai būtų šie: pradinė mokykla,
progimnazija, pagrindinė mokykla ir gimnazija.17 Visose valstybinėse mokyklose mokomasi
vadovaujantis bendrųjų programų reikalavimais. Tik atskiros mokyklos juos sukonkretina
pasirinkdamos vadovėlius, kurdamos savo ugdymo programas, pasirinkamos ugdymo metodus,
priemones ir formas. Mokiniai baigę progimnazijas, pagrindines mokyklas toliau mokymąsi gali
tęsti gimnazijoje, vidurinėse mokyklose arba profesinio mokymo mokyklose. Gimnazijos tipui
priskiriamos mokyklos, vykdančios švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka akredituotą

15
Išnaša 5, str. 7.
16
Išnaša 5, str. 8.
17
RUDAITIS, R. Priimtas naujos redakcijos švietimo įstatymas (iš plenarinio posėdžio). 2011 kovo 17d.

8
vidurinio ugdymo programą ir pagrindinio ugdymo programos antrąją dalį. Vidurinis ugdymas
vykdomas pagal dvejų metų vidurinio ugdymo programas. Jas sudaro privalomieji ir
pasirenkamieji bendrojo ugdymo dalykai bei galimi profesinio mokymo programų moduliai.18
Profesinis mokymas. Profesinis mokymas gali būti pirminis ir tęstinis. Pirminis profesinis
mokymas yra formalusis, visuotinis ir skirtas įgyti pirmąją kvalifikaciją. Jis teikiamas
mokiniams, įgijusiems pagrindinį arba vidurinį išsilavinimą. Mokiniams, įgijusiems pagrindinį
išsilavinimą, jis gali būti teikiamas kartu su viduriniu ugdymu. Tęstinis profesinis mokymas
teikiamas asmeniui, turinčiam pirmąją kvalifikaciją. Jis skirtas tobulinti turimą ar įgyti kitą
kvalifikaciją arba įgyti kompetenciją, reikalingą atlikti įstatymų reglamentuotą darbą ar funkciją.
Tęstinis profesinis mokymas apima asmenų formalųjį ir neformalųjį profesinį mokymą.19
Aukštasis mokslas. Aukštojo mokslo studijos yra visuotinės. Jos teikiamos asmeniui,
įgijusiam ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą, įstojusiam į aukštąją mokyklą ir gebančiam
savarankiškai studijuoti. Aukštojo mokslo studijos vykdomos pagal akredituotas studijų
programas. Studentas gali studijuoti dalimis įvairiose aukštosiose mokyklose. Baigus aukštojo
mokslo studijų programą, įgyjama aukštojo mokslo kvalifikacija, atitinkanti Lietuvos
kvalifikacijų sandaroje nustatytą lygį.20
Neformalusis vaikų švietimas. Neformaliojo vaikų švietimo paskirtis – tenkinti mokinių
pažinimo, ugdymosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais;
formalųjį švietimą papildančio ugdymo paskirtis – pagal ilgalaikes programas sistemiškai plėsti
tam tikros srities žinias, stiprinti gebėjimus ir įgūdžius ir suteikti asmeniui papildomas dalykines
kompetencijas. Neformaliojo vaikų švietimo programas vykdo neformaliojo vaikų švietimo ir
kitos švietimo įstaigos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai. Neformaliajam vaikų švietimui
priskiriamas taip pat ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį vykdo muzikos, dailės, kitos
menų ir sporto mokyklos.21
Neformalusis suaugusiųjų švietimas. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo paskirtis –
sudaryti sąlygas asmeniui mokytis visą gyvenimą, tenkinti pažinimo poreikius, tobulinti įgytą
kvalifikaciją, įgyti papildomų kompetencijų. Neformalusis suaugusiųjų švietimas teikiamas
kiekvienam jį pasirinkusiam asmeniui, ne jaunesniam kaip 18 metų.22
Lietuvos švietimo dokumentuose aiškiai atsiskleidžia humanistinė kryptis, kur
orientuojamasi į žmogaus prigimtinių galių atskleidimą, doro, laisvo, atsakingo ir kompetetingo
žmogaus ugdymą. Vienas iš pagrindinių Lietuvos švietimo sistemos principų – humanizmo
principas, kuris teigia kiekvieno asmens vertės pripažinimą ir pagarbą jam, asmens pasirinkimo
18
Išnaša 5.
19
Išnaša 5, str. 12.
20
Išnaša 5, str. 13.
21
Išnaša 5, str. 14.
22
Išnaša 5, str. 15.

9
laisvę ir atsakomybę, humaniškus santykius. Tai pagrindinės vienos iš šiuolaikinių ugdymo
krypčių – vadinamo humaniškai orientuoto ugdymo – sąvokos, nusakančios šios ugdymo
krypties esmę ir pagrindinius momentus.

2. Danijos švietimo sistema

Danija turi liaudies švietimo tradiciją, kuri yra tokia pat sena, kaip Danijos demokratija. Ji
remiasi tikėjimu, kad apsišvietę žmonės yra būtina sąlyga demokratijai veikti.23
Nacionalinė švietimo struktūros reforma įsigaliojo nuo 2007 m. sausio. Švietimo įstaigos,
kurios veikia 14 apskričių, tampa savivaldos institucijomis, finansuojamomis valstybės. Tai
liečia teikiančias vidurinį ugdymą gimnazijas/ HF socialines ir sveikatos programas, ir
suaugusiųjų švietimo centrus.
Pagrindinė atsakomybė už švietimą Danijoje tenka Švietimo ministerijai (išskyrus
lopšelius ir darželius, aukštojo mokslo studijų meno programas, universitetinį mokymą, tyrimų
programas ir karinį mokymą). Politinė kontrolė priklauso Švietimo ministerijai. Danija turi
tęstinumo tradiciją viešajame valdyme. Todėl aukšto rango valstybės tarnautojai yra vieninteliai
labai retai paskiriami politiniu keliu.
Švietimo ministerija sudaryta iš Bendrosios švietimo politikos ir teisės departamento ir 3
nacionalinių valdžios organų: Nacionalinės švietimo administracijos, Nacionalinės įstaigų
reikalų administracijos ir Valstybinės švietimo dotacijų ir paskolų sistemos administracijos.
Nacionalinė švietimo administracija yra atsakinga už visus administracinius uždavinius ir
politikos, susijusios su programomis (ugdymo turiniu), kūrimą.
Nacionalinė įstaigų reikalų administracija atsako už visų uždavinių ir politikos,
susijusios su įstaigų veikla (švietimo finansavimu), vykdymą.
Valstybinės švietimo dotacijų ir paskolų sistemos administracija atsakinga už
administracinių uždavinių vykdymą, skiriant paramą studentams.
Savivaldybės taryba yra pagrindinis organas, kuriam yra pavaldžios mokyklos.
Savivaldybės taryba yra atsakinga už tai, kad visi vaikai, kuriems pagal Šveitimo įstatymą
priklauso mokslas, būtų priimti į mokyklą ir gautų išsilavinimą. Savivaldybės taryba nustato
mokyklinės veiklos rėmus ir tikslus bei kontroliuoja mokyklų veiklą. Savivaldybės taryba
tvirtina mokyklų mokymo planus, pagal atskirų mokyklų tarybų pasiūlymus.24

23
Danijos mokykla ir švietimas [interaktyvus].
24
Lenkijos, Danijos ir Suomijos bendrojo lavinimo sistemų apžvalgos ataskaita. Socialinės ir ekonominės plėtros
centras. Vilnius, 2007.

10
 Švietimo ministerija

Bendrosios Nacionalinė Nacionalinė Valstybinės

švietimo švietimo įstaigų reikalų švietimo dotacijų
politikos ir teisės administracija administracija ir paskolų
departamentas sistemos
administracija

1pav. Danijos švietimo sistemos valdymo struktūra25

Danijos švietimo sistema grindžiama savarankiškumu ir bendru sprendimų priėmimu.

Visą laiką nuo pirmųjų klasių iki universiteto baigimo studentai gali dalyvauti priimant
sprendimus, susijusius su mokykla ir mokslu. Mokymas grindžiamas ne tik akademinių žinių
suteikimu, bet ir mokinio gebėjimu vystyti bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius. Jau
ikimokyklinėse klasėse mokytojai mokina vaikus grupėse ir skatina juos kartu spręsti užduotis.

2.1. Danijos švietimo sistemos struktūra

Danijos švietimo sistemos struktūrą sudaro (žr. 2pav.): ikimokyklinis ir priešmokyklinis

ugdymas, privalomas 9 metų pradinis ir pagrindinis mokymas, vidurinis išsilavinimas, profesinis
arba techninis mokymas, jaunimo mokymas, aukštasis mokymas ir suaugusiųjų kursai.
Ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas. Danijoje ikimokyklinis ugdymas yra
savanoriškas ir neprivalomas. 98 procentai ikimokyklinio amžiaus vaikų nuo 3 iki 5 metų
amžiaus lanko ikimokyklines įstaigas. Danijos ikimokyklinį ugdymą reglamentuoja Danijos
švietimo įstatymas, Socialinės tarnybos įstatymas, Socialinės paramos ministro įsakymas dėl
parengiamosios klasės darbo organizavimo. Ikimokyklinį ugdymą kontroliuoja Socialinės
rūpybos ministerija.26
Ikimokyklinio ugdymo paslaugų formos:
• Savivaldybėms priklausančios integruotos (lopšeliai-darželiai) įstaigos;
• Privatūs darželiai;
• Privatūs vaikų priežiūros dienos centrai;
• Laisvieji (save išlaikantys) darželiai;
• Parengiamosios (priešmokyklinės) klasės. Tokio pobūdžio klasės įsteigtos pradinėse
mokyklose. Ugdymo programa skirta 5 – 6 metų amžiaus vaikams. Parengiamosios klasės yra
tarpinė grandis tarp darželio ir pradinės mokyklos. Danijoje šias mokyklėles lanko 97% vaikų.
Tokio tipo klasėse dažniausiai dirba ne mokytojai, o socialiniai pedagogai.
25
Išnaša 24.
26
Projekto “Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo plėtra“ stažuotės Danijoje ataskaita. Vilnius, 2009.

11
 Daugumos tėvų paklausiausios yra trys pirmosios paslaugų kategorijos. Danijos
ikimokyklinio ugdymo teikiamoms paslaugoms būdingas lankstumas, paslaugos teikiamos
atsižvelgiant į tėvų pageidavimus. Ikimokyklinių įstaigų tikslas – sudaryti sąlygas vaikui
mokytis, būti kūrybingam, iniciatyviam, mokėti bendrauti, rūpintis vienas kitu, įgyti socialinių
kompetencijų. Įstaigose vyrauja demokratija ir liberalus požiūris į ugdymą. Nėra unifikuotų
ugdymo programų, jas rengia ikimokyklinių įstaigų pedagogai kartu su tėvais, o tvirtina
savivaldybės.27

2pav. Danijos švietimo sistemos struktūra28

Pradinė ir pagrindinė mokykla. Danijos pradinį ir pagrindinį mokslą reglamentuoja
Danijos švietimo aktas. Visi vaikai turi teisę gauti nemokamą mokymą Danijos savivaldybės

27
Išnaša 26.
28
Išnaša 23.

12
pradinėje ir pagrindinėje mokykloje. Į šį mokymą įeina vienerių metų ikimokyklinė klasė, po
kurios seka devyneri metai pagrindinėje mokykloje bei dešimtoji klasė, kuri yra pasirenkama.29
Vaikai pradeda privalomai mokytis, kai jiems tų kalendorinių metų rugpjūtį sueina 7
metai. Tėvai gali pasirinkti bet kurią mokyklą savo savivaldybėje. Be savivaldybės pradinės ir
pagrindinės mokyklos, yra nepriklausomų pradinių ir pagrindinių mokyklų bei privačių
mokyklų, kuriose tėvai moka mokestį už mokymą. Privačios nepriklausomos pradinės ir
pagrindinės mokyklos gali turėti kitokią struktūrą, nei savivaldybės pradinėse ir pagrindinėse
mokyklose, bet kalbant apie akademines ir socialines žinias vaikai išmoksta tą patį.30
Danijos švietimo akte nurodyti tokie pradinio ir pagrindinio mokymo tikslai:31
1 skyrius. Pradinėms ir pagrindinėms mokykloms bendradarbiaujant su tėvais suteikti
mokiniams žinių ir įgūdžių, parengti juos tolimesniam mokymuisi, bei suteikti norą mokytis
toliau. Supažindinti juos su Danijos kultūra ir istorija, suteikti jiems supratimą apie kitas šalis ir
kultūras, padėti suvokti žmogaus ryšį su gamta ir skatinti įvairiapusį mokinių vystymąsi.
2 skyrius. Plėtoti darbo metodus ir sukurti sistemą, kuri skatintų patyrimą, susidomėjimą
ir verslumą, kad mokiniai galėtų vystyti savo vaizduotę, pažinimo jausmą ir tikėjimą savimi,
tokiu būdu suteikti jiems galimybę susidaryti savo nuomonę ir veikti.
3 skyrius. Parengti mokinius dalyvavimui, bendrai atsakomybei, teisėms ir pareigoms
laisvoje ir demokratinėje visuomenėje. Mokyklos veiklos pagrindą sudaro intelektinė laisvė,
lygybė ir demokratija.
Bendrojo ugdymo turinio tikslus ir rekomendacijas pasirinkimui nustato Švietimo
ministerija. Nėra nurodyti vadovėliai. Ugdymo planas susideda iš 3 blokų: humanitarinio,
praktinio/menų ir tiksliųjų mokslų. Nuo 13 metų mokiniai gali rinktis pasirenkamuosius dalykus.
Mokytojai turi atsižvelgti į individualius mokinių poreikius. Taip vykdoma mokymo
diferencijavimo koncepcija, kuri yra pagrindinis pradinio ir pagrindinio mokymo principas.32
Jaunimo mokymas. Kai užbaigiami pagrindiniai mokslai 9 ar 10 klasėje, moksleivis gali
prašyti, kad būtų įtrauktas į jaunimo mokymo programą. Jaunimo mokymo programos yra
parengiamieji kursai arba profesionalių kvalifikacijų programos, paprastai trunkančios trejus ar
ketverius metus. Šios programos yra nemokamos ir studentai gali prašyti SU, valstybės
stipendijos ir paskolos programos, kol jiems sukaks 18 metų.33
Vidurinis išsilavinimas. Danijoje aukštesnysis vidurinis išsilavinimas skirstomas į: a)
bendrojo lavinimo mokymą (gimnazijas), kuris suteikia galimybę stoti į aukštojo mokslo

29
Išnaša 23.
30
Išnaša 24.
31
Danijos švietimo aktas, 1993 m.
32
Išnaša 24.
33
Išnaša 23.

13
mokylas; b) profesinį arba techninį mokymą, kuris suteikia galimybę užsitikrinti vietą darbo
rinkoje.
a) Gimnazijos. Gimnazijoje mokslai gali trukti nuo dvejų iki trejų metų. Jie suteikia
galimybę stoti į aukštojo mokslo programas.
Gimnazijų struktūra:34
 Danijos bendroji gimnazija (stx), kurioje mokslai trunka trejus metus. Programos tikslas
yra parengti studentus aukštajam mokslui. Šia programa taip pat siekiama suteikti
bendrąjį išsilavinimą, todėl mokiniai turi išmokti nustatyti ryšį su išoriniu pasauliu, savo
draugais, gamta, visuomene ir jų pačių vystymusi. Mažiausias reikalavimas norintiems
studijuoti šią programą yra savivaldybės pradinės ir pagrindinės mokyklos 9 klasės
baigiamojo egzamino išlaikymas.
 Paruošiamojo aukštojo mokslo egzamino (hf) programa, trunkanti dvejus metus.
Programos tikslas suteikti bendrąjį išsilavinimą bei parengti studentus aukštajam
mokslui. Jei moksleivis nori studijuoti šią programą, turi būti baigęs savivaldybės
pradinės ir pagrindinės mokyklos 10 klasę ar turėti panašų išsilavinimą. Arba turi
išlaikyti specialų įstojimo egzaminą.
 Technologinės gimnazijos: Aukštojo prekybos egzamino (hhx) ir Aukštojo technikos
egzamino (htx) programa trunka trejus metus. Programos tikslas yra parengti studentus
aukštajam mokslui ir suteikti bendrąjį išsilavinimą Norintiems studijuoti šią programą yra
savivaldybės pradinės ir pagrindinės mokyklos 9 klasės baigiamojo egzamino išlaikymas.

b) Profesinis ir techninis mokymas. Iš viso yra apie 110 profesinio švietimo ir mokymo
programų, kurių kiekviena gali suteikti atitinkamą specializaciją. Norėdami mokytis
tokią programą, privaloma turėti išsilavinimą, atitinkantį devynerių metų mokslus
pradinėje ir pagrindinėje mokykloje. Profesinio švietimo ir mokymo programų tikslas
– skatinti jaunimą baigti mokymo programą, kuri padės lengviau prisitaikyti prie
darbo rinkos pokyčių bei įgyti darbo. Profesinio švietimo ir mokymo programų
tikslinė grupė yra ne tik studentai, kurie ateina baigę pradinį ir pagrindinį
išsilavinimą, bet ir suaugę asmenys, kurie jau turi profesiją ir nori ją keisti ar
tobulinti.35
Aukštasis mokslas. Įgijus vidurinį išsilavinimą toliau studijas galima tęsti aukštojo
mokslo įstaigose. Danijos švietime yra trys aukštojo mokslo programos tipai, kurie skirstomi
pagal mokymosi trukmę: 36

34
Žr. ten pat.
35
Profesinis švietimas ir mokymo programos. Danijos švietimo ir mokslo ministerija.
36
Išnaša 23.

14
  Trumpos aukštojo mokslo programos paprastai trunka dvejus metus. Čia studentai gali
studijuoti laboranto, rinkos ekonomisto, atestuoto elektriko ar mechanikos inžinieriaus
profesijas. Į aukštojo mokslo trumpas programas gali įstoti baigę profesinio mokymo ir
lavinimo mokyklas bei bendrąjį vidurinį išsilavinimą.
 Vidutinės trukmės profesinės bakalauro programos trunka nuo trejų iki ketverių metų.
Čia studentai gali mokytis mokytojo, socialinio ugdytojo, seselės, inžinieriaus ar
socialinio darbuotojo specialybės.
 Ilgos trukmės aukštojo mokslo programos, dėstomos universitete ar aukštojo mokslo
institucijose. Čia mokomasi gydytojo, stomatologo, inžinieriaus ar vidurinės mokyklos
mokytojo specialybės. Universiteto mokymo programa trunka nuo penkerių iki
septynerių metų; ją galima papildyti PhD programa (trunkančia apie trejus metus), kur
studentai gauna atlyginimą, atlieka mokslinius tyrimus ir dėsto paskaitas.

Kursai suaugusiems. Suaugusiems žmonėms yra daug puikių mokslo ir lavinimosi

galimybių. Jie gali išeiti bendrojo lavinimo mokymus, pradėti pilną programą ar tęstinius
mokymus. Danijos švietimo sistemoje yra beveik visi suaugusių mokymo lygiai. Suaugusiųjų
mokymo centruose (VUC) norintieji galite dalyvauti paruošiamuosiuose suaugusiųjų
mokymuose (FVU), disleksiją turinčių suaugusių kursuose, bendruosiuose suaugusių
mokymuose (AVU) ir paruošiamuosiuose vieno dalyko kursuose.37

Išvados

1. Švietimas – prioritetinė Lietuvos Respublikos ir Danijos demokratijos raidos sritis.

Abejose valstybėse švietimas grindžiamas humanistėmis vertybėmis, tradicijomis,

37
Žr. ten pat.

15
 demokratijos principais, bei žmogaus teisėmis ir laisvėmis: asmens autonomiškumu,
žodžio ir pasirinkimo laisve, tolerancija, bei demokratiniais visuomenės santykiais.
2. Švietimo sistemos struktūra Lietuvoje ir Danijoje nežymiai, bet skiriasi viena nuo kitos:
abejose šalyse vykdomas neprivalomas ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas; toliau
Lietuvos švietime seka 4 metus trunkantis pradinis mokymas, o Danijoje - pradinis ir
pagrindinis mokymas, kuris trunka 9 metus ir yra privalomas. Lietuvoje privalomas
mokymasis trunka iki 16m. Po pradinės mokyklos mokiniai Lietuvoje gali rinktis
mokytis progimnazijoje ar pagrindinėje mokykloje, vėliau mokymasis sekas gimnazijoje
ar vidurinėje mokykloje. Danijos vidurinis mokymas yra skirstomas į kelis lygius: į
bendrojo lavinimo mokymą (gimnazijas), kuris suteikia galimybę stoti į aukštojo mokslo
mokyklas ir į profesinį arba techninį mokymą, kuris suteikia galimybę užsitikrinti vietą
darbo rinkoje. Šiuos pasirinkimus mokiniai sprendžia po 9 klasių ir renkasi trejiems
metams. Profesinis mokymas taip pat suteikiamas ir Lietuvoje. Jis teikiamas įgijusiems
pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą, t.y. po X ar XII klasės. Taip pat abejose šalyse
profesinį mokymą gali rinktis ir tie asmenys, kurie jau turi kvalifikacijas ir nori toliau
tobulintis ar mokytis naujoje srityje. Aukštojo mokslo sistema tiek Lietuvoje, tiek
Danijoje taip pat labai panaši. Aukštojo mokslo gali siekti asmenys turintys vidurinį ar
profesinį išsilavinimą. Abiejose šalyse aukštasis mokslas suskirstytas į tipus pagal
mokymosi trukmę. Ir Lietuvoje, ir Danijoje yra sudarytos sąlygos suaugusių mokymuisi.
Suaugusieji turi galimybę tobulintis, kelti kvalifikaciją ar mokytis visiškai naujoje srityje.
3. Apžvelgus ir įsigilinus į darbo temą, galima teigti jog Lietuvos ir Danijos švietimo
sistemos yra gana panašios. Abejos šalys orientuotos į aukštą savo piliečių išsilavinimo
lygį, daug dėmesio skiria viso gyvenimo mokymosi idėjai, ryški asmens laisvė, suteikia
galimybę rinktis, savarankiškai veikti, bei prisiimant atsakomybę daryti sprendimus.

Literatūra

1. Danijos mokykla ir švietimas [interaktyvus] [žiūrėta 2017m. vasario 28 d.]. Prieiga per
internetą: http://www.nyidanmark.dk/ltLT/Medborger_i_danmark_lt_lt/7+mokykla+ir+
%C5%A1vietimas.htm

16
2. Danijos švietimo aktas, 1993m [žiūrėta 2017 m. vasario 28 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.eng.uvm.dk/FactSheets/~/media/UVM/Filer/English/Fact%20sheets/
080101_fact_sheet_the_folkeskole.ashx
3. JANIŪNAITĖ, Brigita. Lyginamosios edukologijos pagrindai. Kaunas, 1999.
4. Lenkijos, Danijos ir Suomijos bendrojo lavinimo sistemų apžvalgos ataskaita. Socialinės
ir ekonominės plėtros centras. Vilnius, 2007 [žiūrėta 2017 m. vasario 18 d.]. Prieiga per
internetą:
www.vilkijosgimnazija.lt/mstp/kovas/up.doc
5. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas, 2011 kovo 17. 5 str., 8 str.,
9 str., 12 str., 13 str., 14 str., 15 str [žiūrėta 2017 m. sausio 28 d.]. Prieiga per internetą:
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=395105&p_query=&p_tr2=
6. Lietuvos švietimo koncepcija, 1992 m [žiūrėta 2017 m. sausio 28 d.]. Prieiga per
internetą: http://www.smm.lt/strategija/docs/srp/koncepcija/koncepcija1.htm#1
7. Lietuvos švietimo sistema 2009/2010 [žiūrėta 2017 m. sausio 28 d.]. Prieiga per
internetą:
http://eacea.ec.europa.eu/education/eurydice/documents/eurybase/eurybase_full_reports/
LT_LT.pdf
8. Lyginamoji edukologija. Kaunas, 1997.
9. Profesinis švietimas ir mokymo programos. Danijos švietimo ir mokslo ministerija
[žiūrėta 2017 m. vasario 28 d.]. Prieiga per internetą: http://www.eng.uvm.dk/Fact-
Sheets/Upper-secondary-education/Initial-Vocational-education-and-training-
programmes
10. Projekto “Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo plėtra“ stažuotės Danijoje ataskaita.
Vilnius, 2009 [žiūrėta 2017 m. vasario 26 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.upc.smm.lt/projektai/pletra/files/Stazuotes%20ataskaita%20%28Danija
%29.pdf
11. RUDAITIS, R. Priimtas naujos redakcijos švietimo įstatymas (iš plenarinio posėdžio).
2011 kovo 17d [žiūrėta 2017 m. sausio 28 d.]. Prieiga per internetą:
http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4445&p_k=1&p_d=108612
12. UŠECKIENĖ, Lidija. XXa. Pedagogikos kryptys ir švietimo sistemos. VŠĮ Šiaulių
universiteto leidykla, 2004.

17
18