ADMINISTRACINIO PROCESO TEISĖ

PASKAITOS
DĖST. J. PAUŽAITĖ – KULVINSKIENĖ

1 PASKAITA 21.09.02

ADMINISTRACINIO PROCESO TEISĖS ŠAKOS SAVARANKIŠKUMAS

Šioje temoje svarbiausia analizuoti vadovėlius.
Kalbant apie adm. proceso apibrėžtį, svarbu identifikuoti kertines definicijas:
1. Administraciniai jurisdikciniai santykiai
2. Administraciniai justiciniai santykiai
3. Administraciniai procedūriniai santykiai
Priklausomai nuo identifikuotos teisinių santykių rūšies, atitinkamai galima patikrinti, ar teisinių
santykių dalyviai atitinka reikalaujamą statusą ir ar jiems priklauso tam tikros teisės ir pareigos. Nes
procedūrinių adm. santykių turinys, kuris yra nulemtas VAĮ 3 skirsnyje ir adm. justicinių santykių
turinys, kuris nulemtas ABTĮ, yra skirtingo turinio. T. y. kol neturime ginčo teisme (o turime tik
skundą nagrinėjamą viešojo administravimo institucijoje), tai šalis/asmuo, turi mažesnę galimybę
negu tada, kai jis ateina su adm, skundu į adm. teismą.
Svarbu suvokti, kad procedūriniai santykiai nėra adm. proceso reguliavimo dalykas. Tai
materialinės teisės dalis. Procedūriniai santykiai susidaro dėl materialinių santykių
įgyvendinimo. T. y. kol nėra ginčo, tol yra procedūra. Kai atsiranda ginčas – atsiranda
jurisdikciniai santykiai. T. y. ginčo sprendimas lemia, kad atsiranda administracinis santykis. Mes į
adm. procesą žiūrim per pliuralistinę prizmę, t. y. sakom, kad adm. teisės sistemoj mes išskiriam
atskiras teisės šakas. Administracinio proceso teisė išskiriama kaip atskira teisės šaka.
 Svarbi KT praktika
 Svarbus atribojimas pagal pagrindinių teisių chartiją (41 str. (teisė į gerą administravimą)
ir 47 str. (teisė į teisingą teismą). Savo turiniu šie straipsniai skiriasi.
Administraciniai procedūriniai santykiai – ne administracinio proceso reguliavimo dalykas
Klasikinis pavyzdys – prašymas išduoti statybos leidimą. Asmuo ateina į valstybės instituciją ir
atlieka tam tikras procedūras – prašo, reikalauja, atlikti veiksmą iš valstybės. Tam jis turi teisėtą
pagrindą – statybos įstatymą, kuriame yra numatyti veiksmai, kuriuos asmuo turi atlikti. Jei visi tie
veiksmai atlikti, tai tarp asmens ir institucijos yra administraciniai procedūriniai santykiai. Ginčo
nėra – jis įgyvendina jam priklausančias subjektines materialines teises. Tačiau, jeigu jis gauna
atsakymą, kad „ne, jums statybos leidimas neišduodamas“. Tada asmuo gali pradėti ginčą, arba
nepradėti. Jei asmuo pradeda ginčą. Jei pradedamas ginčas – pradedamas procesas. Kitaip tariant
atsiranda jurisdikcija – ginčo teisiniai santykiai.
Jurisdikciniai santykiai gali būti skiriami į dvi rūšis:
1. Ginčo santykiai, kurie sprendžiami teisme (jurisdikciniai santykiai)
2. Ginčo santykiai, kurie sprendžiame ne teisme (kitos institucijoj)
Svarbu nemaišyti procedūrinių ir procesinių santykių!
ADMINISTRACINIAI PROCESINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
Procesiniai santykiai ir teisės normos yra nuolat kintančios. Adm. proceso eisės šaka yra labiau
dinamiška nei CP arba BP. Tą lemia istorinės priežastys. Adm. teismai vakarų Europoj buvo įsteigti
tik prieš du šimtmečius. Iki to laiko ginčai su valstybe buvo išimtis – jie buvo sprendžiami tik per
subordinacinius santykius. Nebuvo modernaus požiūrio į tokius teisinius santykius. Lietuvoje AP
apskritai yra jauniausia teisės šaka, kurios atsiradimas siejamas su administracinių teismų
susikūrimu.
Jauno AP privalumas yra tame, kad jame galima nebedaryti klaidų, kurios buvo padarytos CP ir BP.
Be to, procesas labiau pasiduoda teisiniams eksperimentams. Viena inovacijų – nuotolinis teismo
posėdis.
Kas lemia proceso modelį? 3 pagrindiniai indikatoriai:
1. Kokios taisyklės priimamos? (ABTĮ yra reformų stadijoje)
2. Teismai. Svarbiausias LVAT. Pažiūrėjus į šio teismo nagrinėjamų bylų spektrą, matoma,
kad bylos yra labai įvairios.
3. Doktrinos įtaka. T. y. kaip į procesą žiūri konstitucinė juisprudencija, svarbios kitos
akademinės nuomonės.
Kodėl AP savarankiška teisės šaka? Ji remiasi monistiniu ir pliuralistiniui požiūriu. Šiame požiūryje
išskiriami į atskirą santykių grupę.
ADMINISTRACINĖ JUSTICIJA
Administraciniai justiciniai santykiai – administracinių jurisdikcinių santykių dalis, vykstanti tik
teisme.
Administracinė justicija = istorinis kompromisas, nulėmęs prioritetinį teisminės kontrolės
mechanizmo naudojimą valstybės ir asmens (privataus/verslo) ginčams spręsti ir viešosios
administracijos veiklos teisėtumui garantuoti.
ADMINISTRACINIO PROCESO SAMPRATOS
1. Plačioji AP samprata - apima ir ikiteisminius jurisdikcinius procesus
2. Siauroji AP samprata – siaurina iki teisminio APT
Vadovėlis nuo 37 psl.!
ADMINISTRACINIŲ (VISŲ) JURISDIKCINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ
REGLAMENTAVIMO SISTEMA (DIZAINAS) NACIONALINIU LYGMENIU
Lietuvos teisinėje sistemoje procesinės veiklos pagrindai nėra kodifikuoti viename akte, tačiau
sukurtos 3 procesą reglamentuojančių aktų grupės.
1. Administraciniam procesui teismuose:
1.2. ANK, kuris nagrinėja procesą dėl administracinių deliktų bendrosios kompetencijos
teismuose.
1.3. ABTĮ, kuris nagrinėja procesus adm. teismuose.
 2. Antroji – administraciniam procesui kvaziteisminėse (ne teisminėse/ikiteisminėse
institucijoje)
2.1. Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo įstatymas – Lietuvos administracinių
ginčų komisija ir jos teritoriniai padaliniai;
2.2. Specialieji įstatymai – specializuotos ikiteisminės administracinių ginčų nagrinėjimo
institucijos (MGK - Mokesčių administravimo įstatymas, Konkurencijos įstatymas,
Alkoholio ir tabako kontrolės įstatymas bei kiti specialieji įstatymai).
2.3. Ombudsmenai
2.4. Vyriausybės atstovas

3. Pati siauriausia grupė. Administracinė procedūrinė veikla - pagrinde reglamentuota

Viešojo administravimo įstatyme = administracinė procedūra stricto sendu, VAĮ III
skirsnyje.
ADMINISTRACINIŲ GINČŲ PROCESO STADIJOS PAGAL ABTĮ
Vadovėlis nuo 42 psl.
1) Ikiteisminio nagrinėjimo stadija – Lietuvos administracinių ginčų komisija arba
specializuoti subjektai; (privaloma arba fakultatyvi)
2) Teisminio nagrinėjimo stadija:
a) Procesas I instancijos teisme - Regionių apygardos administracinis teismas;
b) Procesas apeliacinės instancijos teisme – Lietuvos vyriausias administracinis
teismas;

Kasacijos - nėra
Proceso atnaujinimas - LVAT
Vykdymo stadija pagal CPK.

2 PASKAITA 21 09 09

ADMINISTRACINĖ JUSTICIJA KAIP ADMINISTRACINIS TEISMAS:

SAVARANKIŠKUMAS IR SPECIALIZACIJA
(i) Administracinės justicijos sampratos konstitucinė dimensija;
Administraciniai justiciniai santykiai – administracinių jurisdikcinių santykių dalis, vykstanti tik
teisme.
Administracinė justicija = istorinis kompromisas, nulėmęs prioritetinį teisminės kontrolės
mechanizmo naudojimą valstybės ir asmens (privataus/verslo) ginčams spręsti ir viešosios
administracijos veiklos teisėtumui garantuoti.
Nuo absoliutaus neigimo .......iki griežto reikalavimo ją pripažinti. Pripažinti tuo aspektu, kad
valstybės ir žmogaus ginčams buvo suteiktas prioritetinis teisėtumo ir pagrįstumo peržiūros etapas,
būtent teisminėje institucijoje. Taigi, kodėl tas kompromisas atsirado?
 Dažnai sakoma, kad administracinė teisė – tai konkretizuota konstitucinė teisė. T. y.
administracinė teisė yra konstitucinės teisės tąsa, reguliuojanti konstitucinės valdžios praktinį
realizavimą visuomeniniuose santykiuose.
Labai svarbi konstitucinė samprata. Konstitucinės teisės raida lėmė teisės viršenybės
(teisinės valstybės) principo poveikį visai administracinės teisės sistemai, įskaitant ir
administracinio proceso teisę.
Administracinių teismų sistemos įkūrimas remiantis Konstitucijos 111 str. 2 d. ir ypač
administracinės justicijos nepriklausomumo nuo vykdomosios valdžios įtvirtinimas yra laikomas
šiuolaikinės administracinės teisės pagrindu. T. y. administraciniai teismai konstitucinėje teisėje
turi rimtą fundamentą – atskirą normą (111 str. 2 d.), kuri numato galimybę, jog gali būti įsteigti ir
atskiri teismai/specializuoti, ginčams, kylantiems iš administracinių teisinių santykių nagrinėti.
Toks K numanymas suponavo a priori savarankiškų teismų sukūrimą. Ši sąlyga užkoduota K, todėl
negalėjome pasirinkti nei itališko, nei prancūziško modelio (t. y., kad mūsų administraciniai
teismai, vienoj ar kitoj instancijoj būtų susieti su viešąją administraciją – vyriausybe ar pan.)
Vadinasi, pabrėžtinas nepriklausomumas. K nėra įtvirtinta administracinio teismo
nepriklausomumas nuo kitų (BK) teismų. T. y. nėra nei instancinio, nei personalinio, nei
funkcinio priklausomumo nuo kitų teismų.
K 111 str. buvo įgyvendintas kaip:
a) sukuriant nepriklausomą administracinių teismų sistemą nuo viešosios administracijos
b) sukuriant nepriklausomą administracinių teismų sistemą nuo bendrosios kompetencijos
teismų

Tačiau tolimesnė administracinio proceso modelio raida pirmiausia priklauso nuo konstitucinėje
teisėje plėtojamos valstybės konstitucinės santvarkos ir jos elementų: valstybės valdymo formos,
demokratijos, valdžių padalijimo, valdžios centralizacijos ir decentralizacijos derinimo, žmogaus
teisių doktrinos ir kt.
1. Dėl Vyriausybės aktų užginčijimo administraciniame teisme
 LR KT 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas „Dėl Respublikos Prezidento ir
Vyriausybės veiklos tyrimo administraciniuose teismuose, taip pat dėl Valstybinės
lošimų priežiūros komisijos nario atleidimo. Šitam nutarime yra įtvirtinta gana
reikšminga žinutė, kad administracinių bylų teisenos įstatymo tuometinio 16 str. 2 d.
(dabar – 18 str. 2 d.) įtvirtinta formuluotė, kad vyriausybės, kaip kolegialios
institucijos veikla nepriskirta tirti administracinio teismo kompetencijai, gali turėti
dvejopą prasmę. K teismas pasakė, kad adm. procese užbrėžtos adm. teismo
kompetencijos ribos – kada yra ginčijamas vyriausybės priimtas aktas, šios ribos
negali būti suprantamos kaip absoliutinės/baigtinės ir kiekvienu atveju reikia
vertinti skundžiamo vyriausybės akto turinį. KT pažymėjo, kad tais atvejais, kai
Vyriausybės nutarimu yra įgyvendinama tokia vyriausybės veikla, kuria
įgyvendinama valstybės valdžia/politinės funkcijos, tai tokiu atveju administracinių
bylų teisenos įstatymas numato pagrįstą ribojimą ir tokių aktų adm. teismas tirti
neturėtų. Tam yra numatyta speciali eiga – KT įstatymą ir būtent vyriausybės aktų
užginčijimą KT.
Šiame nutarime buvo ir kita žinutė (svarbesnė), kad tais atvejais, kai vyriausybė
veikia ne kaip valstybinės valdžios subjektas / ne kaip politinės valdžios subjektas,
 bet atlieka tokią valdžią ir tokias funkcijas, kurios susiję su vidaus adm. funkcijų
vykdymu, t. y. įgyvendina tokią veiklą, kuri patektų į viešojo administravimo
įstatymo (VAĮ) išvardintas viešojo administravimo sritis, tokiu atveju vyriausybės
veiklos patikra gali ir turi būti atliekama administraciniame teisme.
TAČIAU, tokia žinutė buvo pakeista 2019 m. (žr. žemiau). Administraciniai teismai
susidūrė su situacija, kai buvo ne viena byla, kurioje buvo keliamas klausimas dėl
vyriausybės nutarimu leidžiamų arba neleidžiamų sudaryti sandorių, kurie veikia
nacionalinio saugumo srityje.

 LR KT sprendimas atsisakyti priimti nagrinėti 2019 m. sausio 11 d. Nr. KT2-

S2/2019. Tai ne galutinis teismo aktas, o sprendimas atsiakyti priimti nagrinėti.
Tokiuose santykiuose vyriausybė savo poziciją išreiškia pritarimu arba nepritarimu.
Šalims, kuri gauna nepritarimą, iškilo tas pats klausimas, kuris kilo ir prieš 10 m. T.
y. apskundimas. Vadovaujantis 2010 m. nutarimu, lyg ir neturėjo kilti problemų ir
tas aktas turėjo būti peržiūrėtas administraciniame teisme. Tačiau čia iškilo
klausimas, kaip traktuoti tą vyriausybės nutarimą – ar vyriausybė šiuo atveju
įgyvendina viešąjį administravimą ar valstybės valdžią/politinį sprendimą
nacionalinio saugumo srityje. Jei antras variantas, tai reikštų, kad tą klausimą
turėtų nagrinėti KT. Taigi, adm. teismai ir kreipėsi į KT, nes manė, kad jie nėra
kompetentingi.
(...) nesupratau kas čia įvyko

2. Dėl ministro materialinės atsakomybės

 LR KT 2018 m. kovo 8 d. nutarimas Nr. KT4-N3/2018, bylos Nr. 2/2017 Dėl
materialinės ministrų atsakomybės
 LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimas, Nr. 1-2995-492/2018 Administracinė
jurisprudencija, 2019, 36, p 175-197
Faktinė situacija – kalba ėjo apie ministrą, kuris atleido kažkokį vadovą iš darbo ir
vėliau buvo pripažinta, kad atleidimas neteisėtas, todėl iš valstybės biudžeto buvo
išmokėtos kompensacijos tam atleistam vadovui. Tuo metu buvo ne vienas toks
atvejis. Taigi. Ministrai savo priimtų sprendimų patikros rezultate, jų sprendimai
teismų buvo nuginčyti – buvo padarytos klaidos. Ne politiniai asmenys buvo grąžinti
į pareigas, buvo išmokėtos išmokos iš valstybės biudžeto. Kilo klausimas ar neturėtų
būti ministrų asmeninės materialinės atsakomybės. Šioje byloje teisinis reguliavimas
nebuvo labai aiškus – ar ministras, kaip politikas gali turėti šalia politinio pobūdžio
atsakomybės turėti ir materialinę atsakomybę. Įstatyme nebuvo reguliuojama jų
materialinė atsakomybė. Kitų asmenų atsakomybė buvo nustatyta.
Taigi, Vyriausybės įst., buvo neaiškus, todėl LVAT kreipėsi į KT.
(iii) Moderniosios administracinės justicijos susikūrimo Lietuvoje istorinė raida;
 Medžiaga yra vadovėlyje.
 Kaip ir kitos šakos, adm. procesas patiria įtaką iš išorės. Lietuvoje šiuolaikinė teisės sistema
pradėjo formuotis 12 a.
 Taisyklė – jei yra valstybė yra ir administracinė teisė ir atvirkščiai – ten kur galioja
administracinė teisė – galima kalbėti ir apie valstybę. (Filmas „Narsioji širdis“ 😊 –
iliustracija administracinio proceso teisės istorijai).
3 priežastys, kurios lemia adm. proceso šakos kaitą ir atsiradimą:
1. Politinės priežastys, susijusios su valstybės/valstybingumo susikūrimu. Labai reikšminga
buvo valdžių padalijimo teorijos modifikacija, kai iš dvinarės valdžių padalijimo teorijos buvo
išvesta trinarė su savarankiška teisminės valdžios dalimi. Trinarės valdžių sistemos doktrina
turėjo lemiamą įtaką rengiant naujųjų valstybių Konstitucijas ir kartu formuojantis
administracinės justicijos krypčiai.
2. Ekonominės priežastys. Jos labai aktualios ir šiandien (ne tik 18 a., kai vyko pramonės
perversmas). Vis dėlto, esminę įtaka padarė XVIII a. pramonės perversmas. Atsiradus naujiems
energijos šaltiniams – garo mašinai, elektrotechnikai – visuomenės gyvenimas pasikeitė iš
esmės. Europiečiai nustojo būti priklausomi nuo gamtinių energijos šaltinių ir virto gamtos
šeimininkais. Perėjimas nuo manufaktūrinės gamybos prie pramonės, nuo agrarinio ūkio prie
industrializacijos, reikalavo naujų visuomenės reguliavimo būdų ir formų, senų teisės priemonių
pritaikymo naujiems visuomeniniams santykiams. Šie santykiai tapo sudėtingesni, todėl didėjo
valstybės aktyvumas įvairiose gyvenimo srityse. Toks augantis valstybės kišimosi poreikis
skatino administracinės teisės normų gausėjimą ir administracinės teisės šakos spartesnį
formavimąsi.
Dabartinis pavyzdys – viešieji pirkimai. Tai pakankamai nauji teisiniai santykiai,
kurių pvz. 90-taisiais nebuvo. Atsiradus prielaidom, kad valstybė turi veikti skaidriai, atsiranda
valstybės užsakymų įgyvendinimas per viešuosius pirkimus. Kai kuriose valstybėse viešieji
pirkimai yra išskirtinai administracinių teismų kompetencija. Pas mus yra padalinta tarp BK ir
adm. teismų.
3. Socialinės priežastys. Juos galima apibūdinti kaip socialinės struktūros pasikeitimus, kurių
metu pasikeičia socialinių santykių modeliai, socialinės normos ir socialiniai vaidmenys (pvz.
šeimos samprata ir registruotos partnerystės; kalinių žmogaus teisių pripažinimas; pandemijų
sukeltų pasekmių valdymas ir kt.).
Administracinio proceso formavimuisi šie procesai turėjo didžiulę reikšmę, nes reikėjo nustatyti
ne tik teisingus valdžios santykius su individais, surasti optimalias valstybės kišimosi ribas,
sukurti efektyviai veikiančią valstybinę administraciją, bet ir operatyviai ir efektyviai reaguoti į
tuos socialinius pokyčius iškilus ginčui.
Apskritai, administracinis procesas ilgą laiką buvo absorbuotas civilinio ir baudžiamojo
proceso, kadangi pati administracinė teisė ilgą laiką buvo sumišusi su civiline teise, jos nuostatų
aptinkama netgi baudžiamojoje teisėje.
Tačiau, aptarti pokyčiai ir atsiradę nauji teisiniai santykiai nulemia tai, kad atsiranda nauja teisės
šaka – administracinis procesas.
(ii) Moderniosios administracinės justicijos susikūrimo Vakarų Europoje istorinė raida;
Administracinės justicijos instituciniai modeliai: bendrasis ir specializuotas ginčų nagrinėjimas.
 Vadovėlis nuo 45 psl.
 Vakarų Europoje galima išskirti du didelius specializuotus (čia biškį nesupratau –
dualistinė/monistinė?):
1. Administracinės justicijos modelį
2. Bendrąjį justicijos modelį
1.11.33 nebaigiau
(iv) Specializuotos administracinės justicijos vertinimas.
(v) Svarbiausi modernios administracinės justicijos aspektai

3 PASKAITA 21 09 16

Administracinių teisių (subjektinių, objektinių ir deliktinių) teisminės gynybos „ekosistema“:

ABTĮ 4 str. 2 – 4 d. pagrindais
Istoriškai adm. ginčai ir procesas pagrinde yra siejamas su teisminiu lygmeniu ir konkrečiai su
specializuotais adm. teismais. Tokį formatą pasirinkę daug valstybių, įskaitant ir Lietuvą.
Šalia teisminio lygmens egzistuoja ir neteisminis lygmuo. Tačiau turint pagrindinį teisminį lygmenį,
tai nereiškia, kad adm. teisių gynyba ir baigiasi ties nacionaliniu adm. teismu. Administraciniai
teisiniai santykiai ypatingi tuo, kad jie išeina iš nacionalinio adm. teismo ribų. Iš ribų išeina į:
1. Konstitucinį teismą (nacionaliniame formate). Į KT byla gali patekti dviem formatais:
 Kai byla dar nebaigta ir yra kreipimasis į KT dėl byloje taikomo TA atitikties K.
 Konstituciniu skundu, jau užbaigus ir įsiteisėjus administracinio teismo sprendimui.

2. Supranacionalinę teisių gynybos erdvę. Yra 2 teismai – 1) Strasbūro ir 2) EŽTT.

Administracinių teisių gynybos imperatyvai supranacionalinėje teisėje – pagal Pagrindinių
teisių Chartijos 47 str. ir EŽTK 6 str.
Yra dvi galimybės kaip inicijuoti procesą Strasbūro ir EŽTT teismuose.
Administracinių ginčų (visų) jurisdikcinių teisinių santykių reglamentavimo sistema
(dizainas)
Lietuvos teisinėje sistemoje procesinės veiklos pagrindai nėra kodifikuoti viename akte, tačiau
sukurtos net III procesinę-procedūrinę veiklą reglamentuojančių aktų grupės:
1. Administraciniam procesui teismuose:
 ANK bendrosios kompetencijos teismuose – administraciniai deliktai
 ABTĮ administraciniuose teismuose – administracinės ginčo bylos (inter alia) viešo intereso
gynimas) ir normų kontrolė
Ypatumas nuo civilinių ir baudžiamųjų ginčų yra tas, kad adm. procesas teisme yra išskirtas į dvi
teismines jursidikcijas – BK ir adm. teismų. Du procesiniai pagrindai 1)administraciniuose
teismuose taikomas ABTĮ, o 2) kai ginčas yra ne dėl subjektinės teisės gynimo o dėl adm. deliktų
ar pažeidos – tada taikomas ANK ir nagrinėjama BK teisme.
Taigi, administracinis procesas nacionaliniame lygmenyje pasidalina dviejų procesinių teisės
aktų pagrindu – ANK ir ABTĮ, tarp dviejų skirtingų jurisdikcijų.
Diskusija, dėl ko taip nutiko, yra labai įdomi. Kuriant administracinio proceso modelį buvo
matoma dinamika.
2. Administraciniam procesui ne teisminėse institucijose
Antras lygmuo yra ne ką mažesnės svarbos, ypatingai atsižvelgiant į teisėkūrinius siūlymus, kurie
šiuo metu yra svarstomi seime - t. y. stiprinimas neteisminės administracinių ginčų stadijos.
Stiprinimo forma pasirinkta kryptingai, tam, kad kuo daugiau administracinių ginčų būtų perduota
privaloma tvarka ikiteisminiam nagrinėjimui. T. y. jeigu yra ginčas su valstybe, tai pirmiausia jį
reikėtų išnagrinėti ne teisme. Teisė apskųsti neteisminės institucijos sprendimą, žinoma turi būti, o
tada jau galima, jei reikia, pereiti visas teismines stadijas.
Ikiteisminis procesas, palyginus su teisminiu, yra paprastesnis, tačiau yra pakankamai detalus.
Šiuo momentu turim vieną bendrą ikiteisminę instituciją – Lietuvos administracinių ginčų komisiją
ir jos padalinius 4 miestuose. Šiai dienas ši komisija nėra privaloma, bet projekte numatyta, kad :
1. visus žalos ginčus (kurie dabar dažniausi) privaloma tvarka turėtų nagrinėti ši komisija.
2. Ši komisija taip pat turėtų spręsti migracijos departamento sprendimus, dėl leidimo gyventi
suteikimo/nesuteikimo Lietuvoje. Taigi, ginčai su užsienio piliečiais, taip pat būtų privaloma tvarka
nagrinėjami ikiteismine tvarka.
3. Ši komisija taip pat nagrinėtų tarnybinius ginčus.
Šiai dienai visos išvardintos ginčų grupės eina tiesiai į teismą. Jeigu būtų perduota administracinių
ginčų komisijai, tai būtų ženklus krūvio nuėmimas nuo teismų.
 Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo įstatymas – Lietuvos administracinių ginčų
komisija ir jos teritoriniai padaliniai (pagrindinė institucija. Šiai dienai ši institucija dar nėra
privaloma)
Be bendrosios institucijos yra specialiosios institucijos.
1. Bene ryškiausia – mokestinių ginčų komisija, kuri veikia pagal specialų mokesčių
administravimo įstatymą. Mokestinių ginčų komisija šiai dienai yra privaloma tada, kai
skundžiama centrinio mokesčių administratoriaus priimtas sprendimas. Įstatyme siekiama įrašyti,
kad visi mokestiniai ginčai privalomai eitų per MGK
 Specialieji įstatymai – specializuotos ikiteisminės administraciniu ginčų nagrinėjimo
institucijos (MGK – Mokesčių administravimo įstatymas, Konkurencijos įstatymas,
Alkoholio ir tabako kontrolės įstatymas bei kiti specialieji įstatymai)
Siekiama privaloma tvarka perduoti kuo daugiau ginčų ikiteisminei tvarkai.
3. Administracinė procedūrinė veikla – pagrinde reglamentuota Viešojo administravimo
įstatymo III skirsnyje.
Trečias lygmuo nėra ypatingai naudojamas, nes tai yra vidinė peržiūra pačioje institucijoje arba
aukštesniame pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekte. Šiai peržiūrai visada trūksta
pasitikėjimo. T. y. šia procedūra nėra labai pasitikima. Jos taikymas rezervuotas, šalys dažniausiai
renkasi ikiteisminį procesą arba teisminį procesą.
Teisė į teisminę gynybą
Šitas dizainais, kaip administracinis ginčas gali keliauti nacionalinėj erdvėj, remiasi konstituciniu
pagrindu. T. y. K 30 str.
K 30 str. 1 d. nuostatos aiškinamos ir kaip įtvirtinančios konstitucinį pažeistų teisių teisminės
gynybos principą.
Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija KT doktrinoje yra vertinama kaip procesinio
pobūdžio garantija.
Asmens teisė kreiptis į teismą, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja ir
asmens teisę į tinkamą teisinį procesą/veiksmingą teisinę gynybą
Doktrinoj turim labai plačią teisės į teisminę gynybą sampratą. Prie šito ilgai nesustosim, nes jau ir
taip turėtume žinoti 😊 Keletas momentų:
1. Teisė į teisminę gynybą yra sudėtinė teisinės valstybės principo dalis. Pvz., jeigu teisinės
valstybės principas yra skėtis, tai teisė į teisminė gynybą yra vienas iš strypų, kuris laiko skėtį 😉.
Teisminė gynybą turi būti veiksminga. T. y. veiksmingas turi būti:
1. Pirmas etapas – teisė kreiptis į teismą.
2. Antras etapas – pačios bylos nagrinėjimas
3. Trečias etapas, kuris nėra savarankiškas – kai asmuo negali pas gintis nuo jam
pareikšto kaltinimo, jam turi būti suteikta veiksminga teisinė pagalba (garantuojama
valstybės teisinė pagalba)
KT jurisprudencijoje ilgą laiką asmens teisė kreiptis į teismą buvo vertinama kaip absoliuti
(neribojama). KT teisės kreiptis į teismą dėl asmens pažeistų teisių ir laisvių gynimo kaip
absoliučios konstitucinės teisės konstitucinę doktriną pradėjo formuoti dar 2000 – 2004 m.
nutarimuose.
KT yra ne kartą konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų K nuostatų
kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią
teisę ė nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą, teisė kreiptis į teismą yra absoliuti.
Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmę vienai svarbiausių
teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai
tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Tačiau jau KT 2016 m. birželio 28 d. sprendime i vėlesniuose KT aktuose, inter alia 2019 m. kovo 1
d. nutarime, šios teisės absoliutus pobūdis, papildomai neargumentuojant, nebeminimas. Tačiau
nors teisė kreiptis į teismą kaip absoliuti dabartinėje KT jurisprudencijoje expresis verbis
nebeminima, tačiau jos kokybinis turinys nepakito.
Ilgainiui doktrinoje pripažįstami proporcingi ir pagrįsti jos ribojimai, kaip antai privalomas
ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos ar formaliųjų skundo padavimų reikalavimų nustatymas.
Tačiau, kalbant apie apeliaciją konstitucinėje jurisprudencijoje yra vartojama formuluotės:
 a) Turi būti ne tik įtvirtinta pati proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo
baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui,
b) Bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuria pasinaudojus būtų sudaryta galimybė
aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas
c) Ir galiausiai negali būti tokios kategorijos bylų, kuriose būtų negalima siekti inicijuoti
priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto peržiūrėjimo
Konstitucija
KT, remdamasis EŽTT praktika pabrėžia, kad teisė į teismą nėra absoliuti ir naudojimasis šia teise
tam tikrais atvejais gali būti apribotas.
Apribojimai gali būti taikomi skundams dėl asmens politinių teisių ir pareigų, tokių kaip skundai
dėl teisės dalyvauti politinėje veikloje. Skundams dėl asmens neįleidimo į valstybę, gyvenimo joje
ar deportacijos Konvencijos 6 str. garantuojama teisė į teismą paprastai taip pat netaikoma, nes
valstybėms yra suteikta gana plati diskrecija šioje srityje, atsižvelgiant į jų prisiimtus tarptautinius
įsipareigojimus.
Tačiau tokiu atveju galimi teisės pateikti į teismą pagal Konvencijos 6 str. 1 d. apribojimai turi būti
teisėti ir jokiu būdu negali paneigti pačios teisės į teismą esmės.
Minėti apribojimai taip pat turi būti būtini ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui.
Apibendrinus šį nutarimą, galima daryti išvadą, kad nors K prasme teisė į teismą yra absoliuti,
tačiau remiantis EŽTT praktika, ši teisė am tikrais atvejais, remiantis proporcingumo principu, gali
būti ribojama.
EŽTT
EŽTT praktikoje vad. EŽTK) 6 straipsniu - teisė į teismą nėra absoliuti.
Ji gali būti ribojama atsižvelgiant į kiekvienos valstybės teisinio reguliavimo ypatumus, kylančius iš
tam tikrų visuomenės ar individų poreikių bei būtinybės užtikrinti racionalų išteklių valdymą
(EŽTT sprendimas byloje Stanev prieš Bulgariją, Nr. 36760/06, 2012 m. sausio 17 d.).
Nustatydamos atitinkamus naudojimosi teise į teismą apribojimus valstybės narės turi tam tikrą
vertinimo laisvę. Tačiau šie apribojimai negali būti tokie, kad suvaržytų asmens teisę kreiptis į
teismą taip ar tiek, kad būtų paneigta pati šios teisės esmė. Be to, bet kokie apribojimai bus
nesuderinami su EŽTK 6 str. 1 d. nuostatomis, jei nebus skirti teisėtam tikslui pasiekti ir jei nebus
proporcingi (EŽTT sprendimas byloje Zubac prieš Kroatiją, Nr. 401460/12, 2018 m. balandžio 5
d.).
Taigi, kokie yra pagrįsti ribojimai?
 Tai gi, valstybės turi diskreciją nustatyti atitinkamus naudojimosi teise į teismą apribojimus.
Tačiau šie apribojimai negali būti tokie, kad suvaržytų asmens teisę kreiptis į teismą taip ar
tiek, kad būtų paneigta pati šios teisės esmė. Tam tikros priemonės, turinčios atgrasomąjį
poveikį apeliacinių skundų priimtinumo plotmėje, Strasbūro praktikoje yra pripažįstamos
kaip siekiančios teisėto tikslo, pvz. proporcingais ribojimais EŽTT praktikoje buvo priskirti
žyminiai mokesčiai (tol, kol jie yra proporcingi ir nepažeidžia pačios teisės į teisminę
gynybą esmés, 2001 m. birželio 19 d. sprendimo byloje Kreuz prieš Lenkiją, peticijos Nr.
28249/95, 60 punktas) ir reikalavimas neveiksniam asmeniui gauti leidimą bylinėtis (1985
m. gegužės 28 d. sprendimo byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 60 punktas et seq.).
  Taigi, EŽTT taip pat neatmeta ribotos apeliacijos modelio, tačiau užtikrinant veiksmingą
teisinį tikrumą. (Didžiosios kolegijos 2018 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Zubac prieš
Kroatiją, peticijos Nr. 40160/12).
 Inter alia 1987 m. kovo 2 d. sprendimo byloje Monnell and Morris prieš Jungtinę Karalystę,
peticijų Nr. 9562/81; 9818/82, 63 ir 67 punktai).
EŽTK 6 str. ir 13 str.:
Kalbant apie konvenciją reikia paminėti, kad 6 str. nerasime žodžio, kad šis principas taikomas ir
administraciniams teismams, tačiau aiškinimas apima ir bylas iš administracinių teisinių santykių.
Konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, kuriuose yra numatyta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (6
straipsnis) ir teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę (13 straipsnis).
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad kai yra sprendžiamas tam tikro asmens
civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas,
toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai
išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas.
Konvencijos 13 str. Kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pažeistos,
turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinés gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją,
nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą padarė asmenys, eidami savo oficialias pareigas.)
Konvencijos nuostata yra perkelta į Chartiją, tačiau Chartijoje ji yra apibrėžta plačiau.
Pagrindinių teisių chartija 47 str.:
 Kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi
teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame srityje nustatytoms sąlygomis.
 Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai
išnagrinėtų nešališkas teismas. Kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą,
būti ginamas ir atstovaujamas.
 Asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga
užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą.
Liuksemburgo praktikoje taip pat nėra akcentuojamas šios teisės absoliutumas.
Čia reikėtų ir skaidres pažiūrėt, nes kažką ji ten praleido. Apie 39 min.
Papildomos procedūros pagal ES teisę:
Bendrasis veiksmingos teisinės gynybos principas nėra pripažintas nei vienoje Sutarties dėl ES
veikimo (SESV) nuostatoje.
Vienintelės SESV nuostatos, kurios yra iš dalies susijusios su principu viena vertus yra SESV 19
str. 1 d., kurioje nurodomas horizontalusis principo aspektas, nustatantis valstybių narių pareigą
numatyti pakankamas teisių gynimo priemones, kad būtų užtikrinta veiksminga teisminė apsauga
Sąjungoje.

Sąjungos teisė yra unikali teisinė sistema. ES teisė įgyvendinama ir vykdoma pirmiausia
nacionaliniu lygmeniu.
ESS 4 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad Sąjungos valstybės narės imtųsi reikiamų priemonių,
siekdamos užtikrinti pareigų, atsirandančių pagal Sajungos teisę, vykdymą. Tai lojalaus
bendradarbiavimo principas.

ESS 19 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje apibrėžta, kad Teisingumo Teismas užtikrina, kad
aiškinant ir taikant sutartis būtų laikomasi teisės. Kita vertus minėtos ESS nuostatos 19 str. 1 dalies
antroje pastraipoje numatyta, kad valstybės narės numato teisių gynimo priemones, būtinas
užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausiančiose srityse.
Veiksmingos teisminės gynybos principas, kuris yra įtvirtintas Chartijos 47 straipsnyje. įsigaliojus
Lisabonos sutarčiai, veiksmingos teisminės gynybos principas įgijo pirminės teisės statusą ir tapo
centriniu Sąjungos teisės sistemos garantuojamų pagrindinių teisių apsaugos elementu.
Papildomos procedūros pagal ES teisę
Numatytos dvi procedūros:
1. dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (SESV 267 str.)
Lietuva prejudiciniu instrumentu labai dažnai naudojasi. Tai sustabdo procesą – ABTĮ 100 str. –
tai privalomas bylos sustabdymo pagrindas, kuris nėra skundžiamas.
46 min.
Būtinai pažiūrėti UAB „Baltic Master“ prieš Lietuvą – joje suformuotas procesinis standartas –
teismas turi išsiaiškinti teisės turinį. Net ir tais atvejais, kai teismui abejonės nekyla, bet jos nėra
pašalintos vienos iš šalių pusėje, teismas turi motyvuoti, kodėl jis neturėjo abejonių.
Byloje pareiškėjas pateikė skundą dėl to, kad LVAT atsisakė tenkinti prašymą kreiptis dėl
prejudicinio sprendimo į ESTT ir tinkamai to nemotyvavo. EŽTT nustatė, kad Vilniaus apygardos
administracinis teismas atsisakymą kreiptis į ESTT motyvavo vienu sakiniu, o LVAT atsisakė
kreiptis į ESTT, motyvuodamas tuo, kad teismas neturi pareigos kreiptis į ESTT, jei ES teisės normų
taikymas yra aiškus, o jokių neaiškumų nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta. EŽTT konstatavo,
kad nagrinėjamu atveju LVAT nepakankamai motyvavo savo sprendimą dėl nesikreipimo į ESTT,
kadangi iš teismo motyvų nėra aišku, kokiais teisiniais pagrindais remdamasis jis konstatavo, kad
nagrinėjamu atveju ES teisės taikymas yra aiškus ir, kad dėl jo negali kilti abejonių. EŽTT
konstatavo Konvencijos 6 str. 1 d. pažeidimą ir UAB Baltic Masters priteisė 2000 eurų žalos
atlyginimą
2. dėl įsipareigojimų neįvykdymo (SESV 258 str.)
Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra pradeda užtikrinti vienodą teisės taikymą ir aiškinimą
visoje Sąjungoje, o įsipareigojimų neįvykdymo procedūra padeda užtikrinti išsamią ir veiksmingą
teisinės apsaugos sistemą, kuri yra įgyvendinama minėtomis procedūromis.
Kalbant apie procedūrą dėl prejudicinio sprendimo bus analizuojama Teisingumo Teismo
jurisprudencija susijusi su Lenkijos ir Lietuvos valstybėmis.
Procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo bus analizuojama Teisingumo Teismo jurisprudencija
susijusi su Lenkijos teismų reforma.
Kreipiasi ne pavieniai asmenys, o kreipiasi Europos Komisija, dėl valstybės narės įsipareigojimų
nevykdymo (dažniausiai dėl direktyvų neperkėlimo).
55 min.
Papildomos procedūros pagal nacionalinę teisę:
Taip pat dvi papildomos procedūros, kurias numato Lietuvos nacionalinė teisė:
1. Kreipimasis į KT dėl akto atitikties K bei įstatymui
2. Individualus konstitucinis skundas nuo 2019 rugsėjo 1 d.
Abu instrumentai yra labai intensyviai naudojami.

4 PASKAITA 21 09 23
Administracinio teismo kompetencija

Plati tema, nes nors ir turime keletą straipsnių ABTĮ II skyriuje, bet čia mes turėsime nuorodas ir į kitus
įstatymus. Labai svarbu 17 str. 1 d. – bendra imtis, kokia bylas sprendžia AT teismai, 3 str. 1 d., taip pat 3
str. 2 d. – ko nedaro At teismas, kada nesprendžia ekonominio ir politinio pobūdžio klausimų, 17 str. 2 d., 18
str.
Kodėl kalbame apie AP normų daugybinį taikymą? AT sistema, į kurią įsitraukia ir proceso normos,
skirtingai nuo CP ir BP, yra labai fragmentuota teisės normos sistema. Šios fragmentacijos refleksiją turi ir
AT. Kada turime administracines bylas ir joms taikome ne vieną įstatymą, o keletą procesinių įstatymų,
daugybinį normų kiekį. Akcentai:

 ABTĮ 1 str. 1 d. bylas – labai plati sritis bylų, ginčų ir ne tik.

 Atskirų bylų kategorijų teiseną gali reglamentuoti ir kiti įstatymai – ryškiausias pavyzdys, kai turime
administracinių deliktų bylas, kurias sprendžiame pagal ANK, mokestinės bylos, kurioms subsidiariai
taikomos ?? normos, užsieniečių teisinės padėties įstatymas aktualus ginčams dėl pabėgėlio teisinės
padėties, rinkimų ginčams aktualus rinkimų įstatymus, konkurencijos įstatymas – konkurencijos bylose,
kada prašo pareigūnai sankcionuoti jų veiksmus atliekant konkurencinį tyrimą, jeigu nori atlikti veiksmą,
jo atlikimo tvarka nustatyta konkurencijos įstatyme, o ne ABTĮ, CPK – ABTĮ išaugo iš CPK, tai
natūralu, nes AT kaip naujesni teismai savo amžiumi ir kompetencija išsiplėtojo procesinius ypatumus,
kurie taikomi tik šiame procese, bet pagrindas atėjo iš CP. Kai kuriais atvejais ir šiandien ABTĮ
nukreipia į CPK (reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymas, vykdymo procesas, nušalinimai)
sureglamentuoti pačiame ABTĮ ir CPK taikomas tais atvejais, kai BATĮ tiesiogiai duoda nuorodą.
Pirmoje redakcijoje buvo nuostata, kad CPK taikomas visais atvejais, jei ABTĮ reguliavimas neaiškus,
bet nuo 2001 m. ABTĮ gavo savarankiško procesinio instituto reikšmę ir taikomas CPK tik esant
tiesioginei nuorodai.
Kaip taikyti ABTĮ ir likusią grupę įstatymų? Taikymas nėra paprastas, nes daugybinis reguliavimas
sukelia neaiškumų. ABTĮ 4 str. 6 d. numato taikymo taisyklę – pagrindinis įstatymas yra ABTĮ, nebent, kitas
įstatymas yra specialus, tai tada pirmenybė teikiame specialiam įstatymai. O tai kas tas specialus įstatymas?
Pats ABTĮ nepasako, kas yra specialus įstatymas ABTĮ santykyje. Čia galutinio atsakymo nėra, teismų
praktika pabandė pavystyti šį institutą:

 Viena pirmųjų ir garsiausių bylų – Konkurencijos įstatymas – jo nuostatos, kurios numato galimybę
Konkurencijos tarybai kreiptis į AT ginčijant vietos savivaldos teismo priimtą ??? Norma suformuota
labai bendrai ir lyginant su ABTĮ, matome, kad ABTĮ, kai ginčijamas norminis administracinis teisinis
aktas, tai ABTĮ turi išimtį ir ne kiekvienam subjektui leidžia ginčyti ir kelti abejonę dėl objektyvaus
teisėtumo. 112 str. randame teismus, valstybės kontrolę, vaiko teisių apsaugos kontrolierių, bet
 Konkurencijos tarybos nerandame. Ir čia teismas aiškina, kad čia specialioji procesinė norma ABTĮ
atžvilgiu ir suteikia teisę kreiptis, siekiant ginčyti.
 Dar kitas atvejis – legislatyvinė omisija, kai ABTĮ nenustato kažko, tai tokiais atvejais teisėjas išsilaiko
galimybę taikyti bendruosius teisės principus, įskaitant ir teisės analogijos principą. Ryškiausias
pavyzdys – taikos sutarties įvedimas iš CPK į administracinių bylų teiseną, kai dar nebuvo atskiro
straipsnio. Aišku gali būti atvejų, kai legislatyvinės omisijos apskritai neišspręsime, ne kiekviena
pasiduoda išsprendimui. Tokiu atveju reikia kreiptis į KT.
TAIGI jeigu turime materialiniuose teisiniuose santykiuose didelę įvairovę, tai atitinkamai turi būti papildyti
ir procesiniai teisiniai santykiai, kurie gali būti sureglamentuoti ne tik ABTĮ, bet ir kituose teisės aktuose.
Administracinio teismo kompetencija
Du principai, pagal kuriuos nusprendžiame, ar priklauso kompetencijai:

 Numeracijos principas – procesiniame įstatyme išvardinti atvejai, kai konkrečiai AT nagrinėja bylas.
 Visuotinės teisminės gynybos prieinamumo principas – be jokios numeracijos apibrėžiama, kad jei kilo
ginčas su valstybe viešojo administravimo srityje, jis turi būti sprendžiamas AT.
Juos abu šiai dienai derina ABTĮ. Pirmoje redakcijoje numeracijos principas turėjo didesnį praktinį
pritaikomumą, nes teismas, priimdamas ginčą/skundą tikrindavo, ar skundas patenka į vieną iš eilučių,
nustatytų ABTĮ 17 str. Aišku, kad ABTĮ 3 str. 1 d. prioretizuojama lyginant su 17 str. dėl teisminio
efektyvumo principo.
ABTĮ 17 STRAIPSNIS
ABTĮ 17 str. numato pavyzdinį sąrašą atvejų, nes jei nepatenka į sąrašą, tai nereiškia, kad ginčas nebus
nagrinėjamas AT. Jei jis pateks po 3 str. 1 d., teismas privalės priimti bylą ir ją išnagrinėti. 17 str. yra bendra
norma, nedarant išlygų ar LVAT spręs ar ne. 17 str. sako, kad sprendžia ir dėl viešojo administravimo
subjekto veikos (tiek neveikimo, tiek veikimo), žalos atlyginimas (Deliktai dėl atsakomybės, kylančios už
tam tikrų pareigų nevykdymą reglamentuoti CK 6 knygoje, bet LT administracinė justicija išsiskiria tuo, kad
nuo pat pradžios ši žala priskirta administraciniams teismams, nors pagal pobūdį tai civilinio pobūdžio
ginčai, bet čia suveikia operatyvumo ir proceso koncentracijos principas). Atkreiptinas dėmesys, kad mes
neturime specializuotų AT, todėl nagrinėjama ir mokesčių ginčai ir pan. Tai priklauso nuo politinės valios,
nuo turimų finansinių išteklių, pas mus poreikio nėra tokio, bet pvz. ikiteisminė stadija mokestinių ginčų
labai apsiteisina.
Kodėl svarbu ir kodėl 17 str. 1 d. įvesta? Tam, kad būtų lengviau susiorientuoti, ar skundą priimti ar ne,
taip pat 17 str. 1 d. koreliuoja su administracinių aktų doktrina, nes konkreti akto rūšis gali apspręsti ginčo
nagrinėjimo eigą. Galiausiai gali būti atvejų, kai veika apskritai nepateks į AT, todėl 17 str. ą d. duoda rėmus
AT teisėjui, kad jis žinotų, ar skundas priimtinas ar ne.
Apibrėžiant, faktas, kad daugiausiai bylų patenka į AT kompetenciją dėl skundžiamų aktų, dėl skundžiamo
aktyvaus veikimo, kuris įforminamas tam tikru dokumentu. Akto identifikavimas, ar jis pirminis, ar antrinis,
yra vienas iš pirminių veiksmų, kuriuos sprendžia teisėjas. Aktų identifikavimą lemia ne konkretūs kriterijai
(pavadinimas ir pan.), bet jo turinys, t.y. turininiai kriterijai, kuriuos turi atitikti aktas:

 Suformuota elgesio taisyklė – ar individuali ar bendro pobūdžio

 Subjektų ratas – kam aktas taikomas – ar konkrečiam subjektui, ar individualizuotai subjektų grupei
ar konkretizuotai subjektų grupei
 Nėra baigtinio sąrašo kriterijų, teismas kiekvienu atveju sprendžia individualiai.
Pirma problema – jei nepatenka į administracinio skundo kompetenciją, teismas turi teisę nepriimti. Kai
teismui nėra iki galo aišku, jis negali iki galo identifikuoti akto pobūdžio, teismas turi dvi galimybes: ą)
prašyti skundą patikslinti; 2) jei po patikslinimo nėra aišku, bet akivaizdžiai nemato, kad jis nėra AT aktas,
jis turi priimti skundą ir galutinai pasisakyti dėl akto pobūdžio ir įvertinti visas aplinkybes skundo
nagrinėjimo metu. Tai šis skundo atsisakymo institutas siaurai aiškinamas tuo tikslu, nes turime visuotinės
gynybos prieinamumo principo. Teisėjas negali ieškoti formalių kabliukų, kaip jam atsisakyti priimti skundą,
AT kompetencija labai plati.
ABTĮ 3 STR. 1 D. (VISUOTINĖS TEISMINĖS GYNYBOS PRIEINAMUMO PRINCIPAS?)
Tam, kad teismas, neatsisakytų ginčą nagrinėti ir nagrinėtų ginčą, iš skundo turi sekti bent 3 dalykai:

 Skunde turi būti reikalavimas, grindžiamas konfliktus – t.y. turi būti ginčas. Jei nėra ginčo skundo,
kylančio iš teisinio santykio, AT tokio klausimo nenagrinės. Čia skirtumas nuo civilinės teisenos – gali ir
nenagrinėti ginčo teismas, tam skirta ypatingoji teisena. Teismai administraciniai nekonstatuoja tam tikrų
juridinę reikšmę turinčių faktų, o sprendžia tik ginčus. Todėl kreipimasis į AT motyvu, kad prašoma
pripažinti administracinį aktą negaliojančiu, negalimas, nes tai nebus sprendimas dėl teisinių santykių iš
esmės. Teismas gali pripažinti, kad aktas neteisėtas, gali įpareigoti atlyginti žalą, bet vien konstatuoti
motyvu, kad aktas neteisėtas, teismas negali.
 Ginčas sukelia teisines pasekmes – nesutarimas tarp subjektų, kylantis iš materialinių teisinių santykių,
turi kelti teisines pasekmes kažkuriai iš ginčo šalių. Kiekvienas teisinis konfliktas savyje sukelia ir
socialines pasekmes (ir ekonomines, politines ir pan.). Tai svarbu, kad pagrindinis konfliktas būtų
teisinis. Jei nėra teisinių pasekmių – t.y. pasikeičia vienos iš ginčo šalių materialinis teisinis santykis
(pvz., neturėjo mokestinės prievolės sumokėti PVM, po ginčo išnagrinėjimo tokia prievolė atsiranda – tai
nebus nagrinėjamas šis klausimas teisme. Šis kriterijus kyla tiesiogiai iš AT praktikos (tiesioginio
materialinio suinteresuotumo taisyklė). Atsisakymas priimti skundą galima, kai teisėjui akivaizdžiai
matoma, kad aktas nesukelia teisinių pasekmių., Čia problema, nes AT yra procedūrų teisė, todėl tam
tikrais procedūriniais etapais gali būti priimti dokumentai, kurie yra tarpiniai ir tik konstatuojamojo
pobūdžio. Pvz., pareiškėjas prašo išduoti statybos leidimą pakeisti žemės naudojimo paskirtį, tai šiame
procese yra labai daug derinimų, išvadų, rekomendacijų, vertinimų, kurios teismų praktikoje laikomos
tarpinėmis ir neturi tiesioginių materialinių pasekmių asmeniui, t.y. šių dokumentų asmuo savarankiškai
skųsti negali. Pavyzdžiai – prokuroro tarnybinis nusižengimas (žr. skaidrę).
 Ginčas turi būti kilęs iš viešojo administravimo srities – nukreipimas į VAĮ. Teismas turi atlikti nemažą
egzaminavimą ir pažiūrėti, ar ginčas atitinka. Kas laikoma viešojo administravimo sritimi apsprendžia
keletas kriterijų, nes įstatymas aiškiai nesako, Kiekvieną veiklą, net jei ji patenka į 6 str. mes tikriname,
ar joje subjektas buvo viešojo administravimo subjektu. Gali būti atvejų, kai veikla bus ant ribos
(funkcinis kriterijus bus ant ribos), tai :
- Subjektinis – ar subjektas atitinka viešojo administravimo subjektui keliamus reikalavimus: 1) viešas
JA, kuris turi viešojo JA statusą (pvz., asociaciją, prezidentūros kanceliarija), 2) institucija neturinti
JA statuso (pvz., Konkurencijos taryba, tarybos nariai yra institucija, prezidentas); 3) specialų statusą
turintys FA, įgalioti atlikti viešąjį administravimą (pvz., pareigūnai, politikai tam tikrais atvejais ir
t.t).
- Funkcinis – ar teisių ir pareigų visuma papuola į atitinkamas viešo administravimo sritis. Penkių
pirštų kombinaciją – 6 straipsnis.
ABTĮ 17 STRAIPSNIO 2 DALIS – KITŲ ĮSTATYMŲ PAGRINDU PRISKIRTOS BYLOS
Ši norma buvo sugalvota ekstraordinare tvarka. ABTĮ turi vis tik likti pagrindiniu įstatymu, bet paskutinė
teismų praktika rodo, kad plečiasi.

5 PASKAITA 21 09 30
Skundo padavimo stadija
I stadija pirmosios instancijos teisme. Šioje stadijoje realizuojame ir kalbame apie tai, ką kalbėjome apie
teisę kreiptis į teismą. Čia labiausiai matosi, kaip techniškai teisė kreiptis į teismą administraciniame teisme
realizuojama.
Šiai temai svarbūs ABTĮ 3, 4, 5 skyriai, pagrindinės taisyklės, bendros nuostatos skundo turiniui, skundo
formai ir pagrindinės taisyklės, kada mes atiduodame skundą į teismą ir ką teismas čia turi pasižiūrėti.
Šioje stadijoje mes patikriname ar Konstitucijos 30 str. galime pritaikyti konkrečiam administraciniam
pasikreipimui. Šioje stadijoje Konstitucija svarbi tiek, kiek turime pritaikyti Konstitucijos 30 str. 1 d. – nors
teisė ir absoliuti kreiptis į teismą, bet ji gali būti ribojama. Konkretūs ribojimai nukreipiami į procesinį
įstatymą – ABTĮ 5 str. 1 d.:

 Suinteresuotas subjektas – kuris yra suinteresuotas, o ne bet kuris. Ši sąvoka teismų praktikoje yra
išsivysčiusi į atskiro tiesioginio materialinio suinteresuotumo testą, kurį atlieka teismas pirmoje skundo
priėmimo stadijoje. Vis tiek reikia turėti omenyje, kad net pritaikant šį testą, pagrindų negalime taikyti
plečiama, formaliai, ko pasėkoje apskritai suvaržytume asmens teisę kreiptis į teismą arba padarytume
neįmanomą. Teisė į teismą negali būti ribojama tiek daug ir intensyviai, kad būtų apskritai pažeistos
asmens teisės. Bet ribojimas galimas.
 Apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymų saugomas interesas – garantijos, įskaitant viešą
interesą.
Taigi iš vienos pusės šis str. numato tiek ribas, tiek garantijas. Tai plačiosios AT kompetencijos ribos. Bet
matome, kad 5 str. kelia papildomą reikalavimą, kad asmuo būtų suinteresuotas. Taigi iš vienos pusės turime
suvokti teisės kreiptis į teismą absoliutumą, iš kitos turime suvokti teisės šios ribojimą, tiek, kiek numato
nacionalinė teisė ir kiek reikia administraciniam procesui.
Kreipimosi formos. Skirtingai nuo CP, įvairios formos egzistuoja. Turime sąvoką bendrą ,,skundas“, bet jei
žiūrime į skundo turinį, formalius reikalavimus, tai jis atitinka administracinį ieškinį, todėl ginčo teisenoje
doktrinoje sutiktumėme tokių terminų kaip ,,administracinis ieškinys“ ir tai analogas skundui, numatytam
ABTĮ 23 str. 1 d.

 Jei kreipiasi FA, jis teikia skundą;

 Jei teikiame reikalavimą dėl viešo intereso gynimo, teikiame pareiškimą;
 Jei kreipiasi valstybės ar savivaldybės institucijos, jos teikia prašymą.
Nėra labai esmės, kokį pavadinimą nurodytume, bet tai būtų švariau administracinio proceso prasme.
Skundo forma ir turinys. Pats skundas – visokiausių jų yra. Vienas iš pavyzdžių, kai kreipėsi iš Lukiškių
kalėjimo. Nėra privalomo advokato dalyvavimo, todėl pavyzdžių skundų būna labai įvairių. Skundo
reikalavimus nustato ABTĮ 24 str. – skundo forma ir turinys. Minimalus standartas informacijos, kurią turi
žinoti teismas pradinėje stadijoje:

 Būtina nurodyti teismas/institucija/pareiškėjas

 Iš visų būtinų elementų svarbiausi yra trys – pareiškėjo reikalavimas (skundo dalykas), t.y. ko asmuo
prašo iš teismo; aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia poziciją (skundo pagrindas); aplinkybės,
kurios patvirtina pareiškėjo reikalavimą ir įrodymai, kurie aplinkybes patvirtina (įrodymų pateikimas).
Pagal skundo dalyką ir ribas teismas apsibrėžia skundo nagrinėjimo ribas. Tai svarbu, nes teismas gali išeiti
už ribų, jei mato, kad būtina. Ne tik apeliacinėje instancijoje, bet ir pirmoje. Kad ribos būtų aiškiai
apibrėžtos, prašoma, kad skundo dalykas ir pagrindas būtų aiškūs, nedviprasmiški, nehipotetiniai.
Skundo reikalavimas kaip pagrindinis elementas. Tai asmens pozicija, ko asmuo prašo iš teismo. Pagal
skundo reikalavimą apsprendžiama ir teismo sprendimo rūšis. Teismų praktika aiškiai sako, kad skundo
reikalavimas negali būti suformuluotas super kūrybiškai, moksliškai, literatūriškai. Jis turi būti
suformuluotas taip, kad atitiktų proceso įstatymą, teismo kompetenciją ir teismo priimamų sprendimų rūšis.
Tai svarbu, nes skundo dalykas (asmens pozicija) priėmus teismo sprendimą sukels teisines pasekmes ne tik
besikreipiančiam asmeniui, bet ir kitiems asmenims. Todėl ir atsiranda pareiga suformuluoti tokį
reikalavimą, kuris būti aiškus ir vėliau galimas įvykdyti.
Aiškiai, painiai, hipotetiškai suformuluoti reikalavimai, sąlyginiai reikalavimai negalimi. Turi būti aiškumas,
tikslumas ir aplinkybės, kodėl manome, kad vienas ar kitas aktas yra netinkamas, turi klaidų procedūrinių ar
turinio. Turi būti objektyvios aplinkybės nurodytos, o ne tai, kad buvau netinkamai išklausytas, nebuvo
suteikta teisė kalbėti.
Koks skundo dalykas turi būti įvardintas, skundžiant Vyriausybės nutarimą? Ko galėjo prašyti LiTak
iš administracinio teismo? Kaip turėjo būti suformuluotas pareiškėjo reikalavimas, atsižvelgiant į šią
konkrečią situaciją skundo priėmimo stadijoje? Ką LVAT gali padaryti su Vyriausybės nutarimu?
Teismo sprendimas turi susišaukti su sprendimų rūšimis. Teismas negali įpareigoti Vyriausybės, kad ji
panaikintų savo aktą. ABTĮ 88 str. turi susišaukti su 24 str. Tai pagal ABTĮ 88 str. 4 p. pripažinti
Vyriausybės aktą neteisėtu, bet akto nenaikino ir jokio įpareigojimo nenustatė. Tai čia pavyzdys, kai
praktikoje gali kilti problemų, kaip tą dalyką suformuluoti. Šioje situacijoje kreipimasis į LVAT nustatytas
konkrečiame įstatyme, bet problema didelė, nes neatsakyta, ar kreiptis į KT ar LVAT. Tarp KT ir LVAT
kyla ginčai, kas šį reikalavimą turi nagrinėti. Nes jei kyla ginčas dėl Vyriausybės nutarimo, tai Vyriausybės
nutarimo teisėtumą Lietuvoje sprendžia tik kt. bet ĮL numato, kad šioje situacijoje ginčą nagrinės
administracinis teismas ir administracinis teismas atsiduria tarp dviejų ugnių – jo kompetencija nenumatyta
nagrinėti Vyriausybės nutarimus, iš kitos pusės yra konkretus įstatymas, kuriame pasakyta jo kompetencija.
2010 m. KT nutarime pasakyta, kad ir Vyriausybės nutarimai ir Prezidento veiksmai gali sukelti viešo
intereso ginčus.
Teismas šioje stadijoje tikrina tik procesinę teisę į teismą, negali tikrinti, ar skundas pagrįstas. Reikalavimo
pagrįstumas ir teisėtumas negali būti vertinamas, tai reiškia, kad asmeniui negali kilti tokių neigiamų
procesinių prielaidų, kuriomis remiantis asmeniui apskritai sukeltų neigiamas teisines pasekmes.
Terminas – 7 d.d., bet kai sprendžiamas skundo padavimo atnaujinimo klausimas, skundo priėmimas
išsitęsia. Jei atsiranda antra neįprasta aplinkybė, kai konstatuojama, kad yra skundo trūkumų, tai tas
priėmimas išsitęsia iki laikotarpio, kurį teismas nustato trūkumams pašalinti. Jei pašalina – laikomas paduotu
pradinio skundo priėmimo dieną.
Skundo priėmimo pagrindai. Susišaukia su bylos nutraukimo, pareiškimo palikimo nenagrinėtu pagrindais.
Svarbiausias yra pirmas pagrindas – kai nepriskiriamas AT kompetencijai; 3 pagrindas – nesilaikyta
išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos ir 9 pagrindas - nesilaikyta skundo padavimo termino.
Visais atvejais, jei atsisakoma skundą priimti turi būti motyvai ir gali būti duodamas atskiras skundas.
Trūkumų šalinimas. Skundo trūkumų šalinimas dvejopas:

 Teismas įpareigoja pašalinti trūkumus (nesuformuluotas dalykas, pagrindas) ir teismas neturi pats
galimybės išspręsti šio skundo priėmimo klausimo;
 Teismas ex oficio pašalina trūkumus – išimtinė situacija, kai teismas atsiranda šališkume ir aplinkybės
kai gali šalinti trūkumus turėtų nepažeisti nešališkumo principo. Ypatingai tai susiję su tinkamo atsakovo
nurodymu ir proceso šalies pakeitimu.
Trūkumų šalinimas nėra ribojimas, nes jis yra operatyvus ir sutaupo laiko, kad būtų paprasčiau atsakyti į
pareiškėjo reikalavimą. Teismų praktikoje suformuluota pozicija, kad formalūs ir smulkūs pažeidimai neturi
būti laikomi kliūtimi skundą priimti teisme. Perdėtai formalus laikymasis normų, neįvertinus iš to kylančių
pasekmių, nėra teisėtas ir pateisinamas teisėjo poelgis. Tai kyla iš ypatingos AT pozicijos valstybėje, t.y. nes
sprendžia asmens ginčus su valstybe. Šis institutas gali būti žiūrimas ir iš Konvencijos 6 ir 13 str. pozicijų -
joks labiau siaurinamasis, labiau formalus teisės kreiptis į teismą aiškinimas nėra pateisinamas.
Kada netikslinga taikyti trūkumų šalinimą? Tada, kai pats teismas gali tą padaryti arba kai yra tokie patys
pagrindai kaip bylos nutraukimo. Taip pat, kai nepateikta pakankamai įrodymų, susijusių su skundo
reikalavimo tenkinimu.

6 PASKAITA 21 10 07 (nebuvo paskaitos)

7 PASKAITA 21 10 14
Ikiteisminė stadija, Terminai, Viešasis interesas
Pagrindinė teismingumo taisyklė nustatyta ABTĮ 31 str. – skundas paduodamas tam adm. teismui,
kurio veikimo teritorija yra atsakovo buveinė arba gyvenamoji vieta.
 31 straipsnis. Teritorinis administracinių bylų teismingumas. Procesinių dokumentų pateikimo vieta 
1. Skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra
atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta), o jeigu atsakovas yra valstybė arba savivaldybė, – tam administraciniam
teismui, kurio teritorijoje yra atsakovui atstovaujančios institucijos buveinė. Jeigu viešojo administravimo subjekto,
jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, veikiančio Lietuvos Respublikos
teritorijos dalyje, administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo patikrintas (nagrinėjamas)
aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto ir (arba) kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne
teismo tvarka institucijos, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas pagal to viešojo
administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, kurio
administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo tikrinamas (nagrinėjamas), buveinės vietą.

2. Bylose dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, bylose dėl
pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti, taip pat bylose dėl neįgaliųjų teisių gynimo, pareiškėjo pasirinkimu skundas
(prašymas) administraciniam teismui gali būti paduodamas pagal šio straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles arba
pagal pareiškėjo gyvenamąją (buveinės) vietą. Tarnybiniuose ginčuose, taip pat ginčuose, kylančiuose dėl
materialinės atsakomybės ir regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės įgyvendinimo pagal Valstybės tarnybos įstatymą,
pareiškėjo pasirinkimu skundas (prašymas) gali būti paduodamas pagal šio straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles
arba pagal vietą, kurioje tarnyba yra atliekama, buvo atliekama ar turėjo būti atliekama.

3. Kai byloje yra keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni pagal šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalį priskirtini
Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o kiti – Regionų apygardos administraciniam teismui, skundas
(prašymas, pareiškimas) turi būti paduodamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Kitais atvejais, kai yra
keli tarpusavyje susiję reikalavimai, kurie gali būti nagrinėjami skirtingų apygardų administraciniuose teismuose,
skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas pareiškėjo pasirinkimu. 

4. Skundas (prašymas, pareiškimas) keliems atsakovams, gyvenantiems ar esantiems ne toje pačioje vietoje,
paduodamas pagal vieno iš atsakovų buveinę pareiškėjo pasirinkimu. Jeigu dėl vieno iš atsakovų byla yra teisminga
Vilniaus apygardos administraciniam teismui pagal šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalį, skundas (prašymas,
pareiškimas) paduodamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

5. Kai byla yra teisminga iš teismo rūmų sudarytam teismui, skundas (prašymas, pareiškimas) šiam teismui
paduodamas bet kuriuose šio teismo rūmuose, o kiti procesiniai dokumentai – teismo rūmuose, į kuriuos paskirtam
teisėjui ar teisėjams paskirta nagrinėti byla.

Yra tam tikrų bylų kategorijos, kuriose nustatyti tam tikri palengvinimai:
1. Žalos atlyginimo bylos
2. Bylos, kuriose yra socialinio teisingumo elementas – pensijų skyrimo bylos, neįgaliųjų teisių
gynimas – nustatytas alternatyvus teritorinis teismingumas teismingumas – byla gali būti
nagrinėjama arba pagal atsakovo buveinę, arba pagal pareiškėjo gyvenamąją vietą.
3. Tarnybiniuose ginčuose, kai yra atgręžtinis reikalavimas, pareiškėjo pasirinkimu byla taip
pat gali būti nagrinėjama arba pagal atsakovo buveinė arba gyv. vietą, arba pagal pareiškėjo
4. (...)
Žodžiu, pažiūrėti ABTĮ 31 str.
ABTĮ 33 str. 2 d.
2. Administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą
(prašymą, pareiškimą), jeigu:
1) skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta
tvarka;
2) byla nepriskirtina tam teismui;
3) pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio
 nagrinėjimo ne per teismą tvarkos;
4) yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl
to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo
skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį;
5) yra priimtas Lietuvos administracinių ginčų komisijos, jos teritorinio padalinio
sprendimas, kuriuo išspręstas ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko
ir tuo pačiu pagrindu, arba Lietuvos administracinių ginčų komisijos, jos
teritorinio padalinio sprendimas patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį ir šis
sprendimas nebuvo apskųstas per įstatymuose nustatytą terminą;
6) teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir
tuo pačiu pagrindu;
7) skundą (prašymą, pareiškimą) paduoda neveiksnus tam tikroje srityje asmuo;
8) skundą (prašymą, pareiškimą) suinteresuoto asmens vardu paduoda neįgaliotas
vesti bylą asmuo;
skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo)
padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas

Apie 2 ir 5 pagrindus reikia kalėti plačiau. Atkreipti dėmesį įstatymo pakeitimą, kuris šiuo metu
yra seime, ir kurio tikslas yra stiprinti ikiteisminę stadiją ir praplėsti atvejus, kai reikalinga
ikiteisminė tvarka.
Yra dvi LVAT apžvalgos (Nr. 19 ir Nr. 20) kuriuose yra aptarta ikiteisminio nagrinėjimo ne teisme
stadija.
ABTĮ nelabai daug kur reglamentuoja klausimus, susijusius su ikiteisminiu nagrinėjimu.
Reglamentuojama tik:
1) ABTĮ 23 str. 4 d. su nuoroda į ABTĮ 20 str. 2 d. – tiesioginio kreipimosi atvejai
2) ABTĮ 23 str. 5 d. -šio įstatymo nustatyta tvarka skundas turi būti paduodamas administracinių
ginčų komisijai arba kitai išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai
3) ABTĮ 33 str. 2 d. ir 3 d. – pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio
nagrinėjimo ne per teismą tvarkos
Visi kiti klausimai nagrinėjami specialiame įstatyme – „Ikiteisminio administracinių ginčų
nagrinėjimo tvarkos įstatymas“. Jį būtinai reikia pažiūrėti. Taip pat aktualūs ir kiti įstatymai (pvz.
mokesčių administravimo įst., registrų įst. ir kita).
Svarbu žiūrėti į ikiteisminės stadijos funkciją / tikslą. Tikslas yra ne papildomas asmens tariamai
pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai, papildomo mechanizmo, galinčio
išspręsti teisinę problemą, nustatymas.
Taigi, negalima sakyti, kad ikiteisminė stadija yra apsunkinimas. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT.
Į ikiteisminę stadiją žiūrima kaip į papildomą mechanizmą, kuris padeda teismui. T. y. visas
neteisminis procesas, funkciškai sutampa su teisminiu procesu. Yra sutariama, kad ikiteisminis
procesas negali pakeisti teisminio proceso, o gali būti naudojamas kaip papildomas arba
alternatyvus gynybos būdas. Svarbu pabrėžti, kad šios dvi ginčo nagrinėjimo formos, kurios abi turi
konstitucinį legitimumą, neturėtų konkuruoti tarpusavyje. Ikiteisminėje stadijoje taip pat ginčas
sprendžiamas iš esmės. Kuo geriau ginčas bus išspręstas ikiteisminėj stadijoj, tuo lengviau bus
teisme.
Gali būti keliamas klausimas, kodėl ikiteisminės stadijos normų nėra sudėta į ABTĮ? Procesas
ikiteisminėj institucijoj, nėra teisminis procesas. Tuo tarpu ABTĮ yra skirtas būtent teismams.
Tačiau, administraciniuose ginčuose ikiteisminis procesas negali būti vertinamas kaip paralelinis
procesas teisminiam procesui. Dėl šios priežasties administracinių teismų praktikoje atsisakoma
priimti administracinį skundą dėl ginčo esmės, paduotą administraciniam teismui, jeigu asmuo yra
pasirinkęs neprivalomą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką ir ja dar nėra pasinaudojęs. Tuo tarpu
civiliniuose ginčuose neprivalomas ikiteisminis procesas gali vykti paraleliai su teisminiu procesu
Taigi, neteisminė stadija yra dviejų formų (ABTĮ 26 str. 2 d.):
1. Privaloma. Įstatymų nustatytais atvejais turi būti kreipiamasi į ikiteisminę ginčų
nagrinėjimo instituciją.
2. Fakultatyvi (pasirinktina).
Šita stadija taikoma tik individualiems teisės aktams. Norminiams teisės aktams, viešo intereso
byloms, specialių procedūrų atvejais dėl savivaldybės tarybos nario ar mero priesaikos sulaužymo ir
apkaltos, ši stadija netaikoma.
Subjektai
Apibrėžti ginčus sprendžiančioms institucijoms, naudojamas terminas – kvaziteismas. Šie subjektai
neturi nei teismo statuso, bet nėra ir viešo administravimo subjektai (netaikomas VAĮ). Tiksliau –
Ikiteisminės ginčų nagrinėjimo institucijos funkciniu požiūriu padeda įgyvendinti teisingumą, tačiau
jos nėra teisminės valdžios dalis. Šios institucijos nėra ir viešojo administravimo subjektai. Tai
kvazi – teisminės institucijos. Vyriausioji administracinių ginčų komisija yra bendroji
administracinius ginčus nagrinėjanti institucija, atliekanti taip vadinamą išorinę neteisminę
administracinių aktų kontrolę. Mokestinių ginčų komisija yra speciali mokestiniams ginčams
nagrinėti įsteigta išankstinio ne teismo tvarka institucija.
Kvaziteismo statusas – tarpinis statusas. Galima identifikuoti tam tikrus požymius, kurie būdingi tik
kvaziteismams. Požymiai yra:
1. Neatlieka jokių viešojo administravimo funkcijų, nes nei ABTĮ, nei kiti norminiai aktai
nesuteikia jai įgaliojimų viešojo administravimo srityje ir dėl to ABTĮ taikymo prasme
negali būti laikoma viešojo administravimo subjektu (ABTĮ 2 str. 1 d.)
2. ABTĮ taikymo prasme šios institucijos net ir tuo atveju, kai sprendžia termino paduoti jai
skundo praleidimo ar tokio termino praleidimo klausimą, negali būti laikoma
administracinės bylos šalimi (atsakovu) administraciniame teisme
3. Nesant šių institucijų veiklos aiškaus teisinio reglamentavimo, nagrinėdamos
administracines bylas jos kartais priverstos taikyti VAĮ. Tačiau procesinio reglamentavimo
netobulumai tai nieko nekeičia, nes jų veikla dėl to negali būti laikoma viešojo
administravimo procedūromis
Labai svarbi Lietuvai byla, kuri prieš 10 m. suformavo ir įtvirtino šį institutą – 2010 m. spalio 21
d. Europos Bendrijos Teisingumo teismo prejudicinis sprendimas byloje Nidera
Handelscompagne BV prieš Valstybinę mokesčių inspekciją prie LR finansų ministerijos, C –
385/09. Mokestinių ginčų inspekcija pasikreipė į ESTT dėl ES teisės aiškinimo ir taikymo. Teismas
turėjo pirmiausia atsakyti į klausimą, ar priims tokį pasikreipimą, todėl pirmiausia buvo spręsta ar
ši inspekcija atitinka teismo sąvoką (teismo sąvoka labai plati pagal ES teisę). Mokestinių ginčų
komisija atitiko teismo sąvoką. Bet reikia turėti mintyje, kad tuos kriterijus ESTT tikrino (kokiu
pagrindu įsteigta; ar veikla pastovi ar ad vock; ar jos sprendimai yra privalomi/vykdytini ir t.t.). Ar
kitos ikiteisminės ginčų institucijos atitiktų teismo sąvoką atsakyti sunku – reikėtų bylos. Bet kas yra
aišku – kad tiek mokestinių ginčų komisijos, nei kitos tokio pobūdžio institucijos pagal nacionalinę
teisę nėra teismai, nes jos neatitinka nepriklausomumo principo visa apimtimi. Todėl šitos
ikiteisminio ginčo institucijos gali atitikti teismo sąvoką pagal ES teisę, bet neatitinka teismo
sąvokos pagal nacionalinę teisę.
2018 m. reforma – Lietuvos administracinių ginčų komisija su 4 teritoriniais padaliniais bei kitos
institucijos. Todėl reikia žiūrėti pagal konkretų ginčą.
Ginčų rūšys, kurios patenka į ikiteisminio nagrinėjimo stadiją
Šiuo metu privaloma ikiteismine tvarka nagrinėjami:
 Mokestiniai ginčai. T. y. mokestiniai ginčai dėl mokėjimų
 Ginčai dėl Nekilnojamojo turto registro ir kadastro veiklos; ginčai dėl nustatytos
nekilnojamojo turto mokestinės veiklos
 Ginčai dėl įgaliotų institucijų sprendimų, veiksmų, neveikimo, susijusių su nuosavybės
teisių atkūrimu, iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo.
 Ginčai dėl darbingumo lygio nustatymo (nenustatymo) priežasties, atsiradimo laiko ir
termino
 Dėl profesinės ligos tyrimo
 Ginčai dėl muitų teisės taikymo
 Ginčai dėl teritorijų planavimo procesų ir procedūros tvarkos pažeidimo
 Ginčai dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ar asmens patikimumo
pažymėjimo panaikinimo.
 Ginčams dėl atleidimo iš karo tarnybos, dėl kariui paskirtos drausminės nuobaudos
 Ginčai dėl bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų bei sprendimų ir kt.
Pateiktame įstatymo pakeitime siūloma plėsti šį sąrašą.
Ikiteisminio nagrinėjimo stadijai suformuoti tam tikri reikalavimai, tam, kad ji būtų
procesiškai tinkama. Reikalavimus suformavo KT:
1. Nustatant privalomo neteisminio ginčo nagrinėjimo stadiją, draudžiama apskritai paneigti
asmens teisę kreiptis į teismą arba ją nepragrįstai suvaržyti, jog teisė kreiptis į teismą tampa
neveiksminga ir neprieinama (KT 2002 m. liepos 7 d. nutarimas)

Tai reiškia, kad:

1) Privaloma ikiteisminio nagrinėjimo stadija negali būti nustatyta jokiam kitam teisės
akte, išskyrus įstatymą. Teismų praktika šiuo klausimu yra griežta – tik įstatymu ir
jokiu kitu teisės aktu. Įstatyme norma taip pat turi būti suformuota aiškiai ir
nedviprasmiškai. Plečiamasis aiškinimas yra draudžiamas. Aiškinti normas turime
siaurai, kad asmens teisė kreiptis į teismą nebūtų ribojama
2) Vadovaujantis teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principu, ginčas
nagrinėtinas teisme, jeigu yra abejonė ar galiojančių įstatymų kolizija dėl konkretaus
ginčo priskyrimo (ABTĮ 19 str. 2 d.) T. y. jeigu byloje pareiškiami du reikalavimai,
kuriam nustatytas reikalavimas kreiptis į ikiteisminę instituciją, o kitam – ne. Tokiu
atveju, jeigu reikalavimai tarpusavyje susiję taip, kad jų atskirti negalima, tokiu
 atveju nugali universalumo principas ir visas reikalavimas narinėjamas teisme.
Tačiau, jeigu reikalavimus atskirti galima, tai ir bus išskiriami – vienas teisme, kitas
ne.
3) Vadovaujantis teisminės gynybos prieinamumo principu, nustatomas privalomas
ikiteisminis nagrinėjimas negali paneigti ar padaryti realiai neįmanomu pasinaudoti
teise kreiptis teisminės gynybos.
45 min. pavargau

8 PASKAITA 21 10 21 pristatymai

9 PASKAITA 21 10 28 pristatymai

10 PASKAITA 21 11 04 – nebuvo paskaitos

Savarankiškai pasiruošti temą – „Bylos dėl viešojo intereso gynimo“. Įkeltos skaidrės, o sekančią
paskaitą aptars esminius momentus.

11 PASKAITA 21 11 11
VIEŠAS INTERESAS. ĮRODYMAI.
Šiose bylose turime skirtingai nuo įprasto tiesioginio materialinio suinteresuotumo turime priešingą – actio
populiaris. Kai kalbame apie visuotinių saugomų interesų, būklių apgynimą dėl jų pažeidimo
administraciniame teisme.
Kada galima kreiptis į AT? ABTĮ 5 str. 1 d. numato, kad suinteresuotas subjektas turi teisę kreiptis arba
įstatymu saugomas interesas. SU 23 str. koreliuoja, kuris numato formalius reikalavimus, kaip kreipiamasi į
AT. Vienais atvejais forma yra skundo, kai yra materialaus suinteresuotumo konceptas, o kai kreipiamės dėl
viešo intereso gynimo, turime kitą formą – pareiškimas apginti viešąjį interesą. Tai 5 ir 23 labai svarbūs
straipsniai šiame kontekste.
Materialinis asmens suinteresuotumas – sąvokos aiškinime svarbiausia yra tas turėjimas materialinės
subjektinės teisės, kurios kyla iš materialinių teisinių santykių ir tai pereina į procesinę teisę.
Actio populiaris (viešo intereso gynimas) – šios rūšies bylos neturi ABTĮ atskiro skirsnio ar skyriaus, turi
tik vieną straipsnį – 55 str. LVAT savo praktikoje yra pasakęs, kad šios rūšies ginčams ABTĮ nors ir turi
vieną str., bet sistemiškai iš teismų praktikos yra susiklostę tam tikri procesinio nagrinėjimo ypatumai, todėl
reikia atkreipti į šių ginčų kategoriją. Būtinai pažiūrėti 16 biuletenį. Statistiškai mažėja šių ginčų, o tai
gerai, nes reiškia, kad neperauga ginčą tarp valstybės ir privataus asmens. Šiose bylose konfliktuoja du
skirtingi interesai – viešas ir privatus, tik šiam viešam interesui svarbu pabrėžti, kad jis sureikšminamas,
panaudojama RRV formulę (reikšminga, reikalinga, veiksminga), bet šis ginčas viešo intereso prasme yra
specifinis, jis turi atitikti tą formulę.
Viešas interesas – jo nustatinėjimas yra procesinė veikla, nes tam, kad kvalifikuoti, kad tai bylą dėl viešo
intereso gynimo, galiausiai paaiškėja tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Visi parengiamieji veiksmai
vyksta tik hipotetiškai teigiant, kad lyg ir įžvelgiamas svarbus viešas interesas byloje, bet ar jis yra de facto ir
ar bus pagintas konkrečiame ginče, tą gali pasakyti tik teismas ir tik bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje.
Todėl viešas interesas yra procesinio pobūdžio kategorija. Iš kitos pusės tai procesinio, nes mes neturime nei
teisės normose, nei doktrinoje, nei materialinėje teismų formuojamoje administracinių normų praktikoje
aiškios apibrėžties, aks yra viešasis interesas. Mes turime tik suformuotus kriterijus, kuriuos naudojant
galime kiekviename tokiame ginče rasti viešą interesą arba ne. Taip yra todėl, nes nebūtina ir negalima iš
anksto įtvirtinti teisės normose, kas yra viešasis interesas, nes gyvenimas įvairus ir eina į priekį, todėl
tikėtina, kad kažko teisės normoje nenumatysime. Todėl viešo intereso kriterijai formuojami, kurie padeda
konkrečiu atveju aptikti viešą interesą.
Kriterijai, kurie leidžia identifikuoti viešą interesą – įtvirtinti doktrinoje, Trumpulis, Nekrošius įtvirtina.
Tiek CP, AP bendra ta koncepcija. Bet reikia turėti omenyje, kad viešas interesas yra vertinamoji sąvoka.
T.y. teismas ad hoc nagrinėdamas ginčą motyvuoja, kad yra viešas interesas ir pasako, kuriam interesui
konkrečioje byloje duoti prioritetą – privačiam ar viešam. Interesai neturi hierarchijos, todėl kiekvienoje
konkrečioje situacijoje reikia žiūrėti ir pagal situacijos faktologiją vienam ar kitam interesui atiduoti
pirmenybę. Pavyzdys – karantinas, COVID 19 kovos priemonės, tai karantino teisinis rėžimas reiškia, kad
teisės normomis atiduodama pirmenybė sveikatai, viešam interesui ir privatus interesas šiek tiek
apleidžiamas. Tam viešam interesui įgyvendinti yra sąrašas priemonių, bet jas turime vertinti su asmens
privačiu teisiniu interesu. Pavyzdžiui, kaukių dėvėjimas – riboja asmens privatų gyvenimą, nepatogu, sunku
kvėpuoti ir pan., bet iš principo vertybinių asmens sanklodų nepaliečia ta kaukė, todėl valstybė, sverdama, ą
ginti ar žmogaus teisę nenešioti kaukių, ar atiduoti pirmenybę viešam interesui dėl sveikatos apsaugos
intereso. Kita priemonė – Prancūzijos vyriausias AT priima sprendimą, kuriame pasako, kad pirmenybė
teikiama privačiam interesui, kalba ėjo apie dokumentų, patvirtinančių nepilnamečių asmenų persisirgimą,
pasiskiepijimą privalomą pateikimą ugdymo įstaigoms. Tokių dokumentų paviešinimas ir atidavimas valdyti
ugdymo įstaigoms iš vienos pusės užtikrina viešą interesą – padeda valdyti visuomenės sveikatos augumo
ligą, bet iš kitos pusės ši pareiga intensyviai įsitraukia ir paveikia asmens privačią erdvę, nes atveriama dalis
duomenų, kurie liečia konkretaus asmens sveikatos būklę. Tai faktai, kurie gali daug pasakyti apie asmens
asmeninį gyvenimą. Šioje vietoje teikia prioritetą teismas privačiam asmeniui, ir sako, kad šioje konkrečioje
situacijoje asmens teisė į privatumą svarbesnė nei visuomenės bendras gėris valdyti situaciją.
Žinoma, viešo intereso identifikavimo atvejus kai kuriais atvejais randame teisės normose – tam tikrose
srityse ĮL bando identifikaciją daryti (vartotojų teisės, teritorijų planavimo įstatymas ir pan.). Pavyzdžiui, jei
turėtume atominės energijos šaltinė ir geoterminės energijos šaltinį, ĮL sakytų, kad geoterminės energijos
pozicija yra saugesnė, sveikesnė, todėl jai pirmenybė turi būti teikiama. Aišku, tai, kad ĮL pabando įvardinti
viešo intereso atvejus, nereiškia, kad tuo apribojamas teismas ad hoc vertinti kitaip. Nes ir konstitucinėje
doktrinoje, ir AT praktikoje sakoma, kad teismas negali būti ribojamas teisingumo vykdyme. Yra reti atvejai,
kai teismas nukrypsta, nes nukrypimui turi būti labai svarbios aplinkybės. Taigi tie norminiai kriterijai gali
būti įdėti į įstatymą, bandoma sunorminti.
Nepaisant to, viešo intereso samprata yra besivystanti. Teismo motyvų nurodymas teismo sprendime yra
viešas interesas. Todėl procesinės teisės elementai tam tikri yra reikalingi ir neišvengiami tam tikroje
teisinėje valstybėje. Tai tų situacijų, kai viešas interesas pripažįstamas, einama žingsnis po žingsnio ir
ieškoma.
Viešo intereso kriterijų įteisinimo procese nemažą reikšmė turi konstitucinė doktrina – turime ir 118
str. konstitucijos straipsnį ir KT pirmiausia bando bylose nustatyti kvalifikuojančius požymius, kada
konkrečius santykius laikysime, kad juose yra didelė svarba ir įžvelgsime viešą interesą. Pagrindinė žinutė iš
KT dėl viešo intereso kvalifikavimo požymių – toks interesas, kurio įgyvendinimą yra viena iš svarbių
pačios visuomenės egzistavimo sąlygų. T.y. interesas nėra svarbus vienam asmeniui arba asmenų grupei, bet
tas interesas turi pagrindą, kad ant jo toliau statosi visas egzistavimas. Kitas svarbus aspektas, kurį pamini
KT – ĮL turi teisę nustatyti viešo intereso ribas konkrečiuose santykiuose, to sprendimai dėl viešo intereso
turi būti realiai vertinami. Identifikavus galimą poziciją, ĮL turi pateikti, kodėl vieną grupę gina daugiau nei
kitą, racionalų ir realų pagrindimą. Labai svarbus 2006.09.01 ir 2007 m. nutarimai, kuriuose užtvirtina
pamatinė pozicija dėl viešo intereso ir toliau nelabai kas keitėsi - juose KT sako, kad viešuoju interesu yra
ne bet koks vieno asmens ar asmenų grupės interesas, o tik tas, kuris yra pamatas visuomenės raidai ir
vystymuisi. Dar svarbu, kad KT išdėsto ir šitą sąlyga viešam interesui jis toks, kuris iš principo kyla ir saugo
pati Konstituciją. Taigi viena vertus, tai interesas, atspindintis visuomenės pamatą (visos socialinės grupės,
atskirų asmenų interesai), kita vertus tas interesas toks, kurį galime išvesti iš konstitucinių vertybių. Tokios
dvi sąlygos, kad interesas būtų laikomas viešuoju.
Ši pozicija KT turi reflektuotis į LVAT praktikoje. LVAT praktikoje ji įforminama RRV formule – interesas,
kursi bus objektyviai (turės konstitucinį pagrindimą) reikšmingas, reikalingas, vertingas visuomenei. Tokia
praktika susišaukia su 2010 m. KT nutarimais ir iš esmės iki šiol nėr apkaitusi, kalbant apie tai, koks
interesas yra objektyvus ir ?
Kaip ginamas viešasis interesas? Dvi sistemos:

 Viešo intereso apgynimas teismine tvarka – 55 str. + teismų praktika. Subjektai, kurie dalyvauja
procese, kada jie inicijuoja viešo intereso gynim arba įstoja į bylose, tai kadangi jie neturi tiesioginio
materialinio suinteresuotumo, tai įstatymas sako, kad šie subjektai turi ginčo šalies procesines teises ir
pareigas. Įstoti kaip ginčo šalis negali, jei stoja, stoja kaip tretieji asmenys. ABTĮ 55 str. sako, kad šios
bylos gali prasidėti, kai yra 1) subjektas iš sąrašo ir 2) kada teisė ginti viešą interesą nustatyta įstatymu.
Subjektai – prokuroras, Vyriausybės atstovai, įvairios valstybės institucijos (pvz. vartotojų teisių
apsaugos tarnyba, visuomeninės organizacijos (teismų praktikoje suformuluotas reikalavimas, kad jos
turi ginti viešą interesą, turi būti turinys rationae materi). Kas liečia asociacijas aplinkos apsaugos srityje,
ta teisė ginti viešą interesą, ?, turime didelę įtaką Orhuso konvencijos, ji numato liberaliais sąlygas
asmenims kreiptis. Doktrinoje ir teismų praktikoje dažnai kyla kolizija, nes aplinkos apsaugos
reikšmingumas su visuomenės kultūriniu ir aplinkosauginiu sąmoningumu, auga. Todėl teisės normos
numato vis liberalesnes sąlygas kelti abejones, ar valstybės reguliavimas atitinka. Todėl reguliavimas
aplinkosaugos srityje gali skirtis nuo bendro reguliavimo, kaip kreiptis į teismą dėl viešo intereso
gynimo. Nes čia turime aukštesnį supranacionalinės teisės standartą. Teismų praktikoje yra atvejų, ka
kreipiasi subjektai, kurie neturėjo tokios teisės (seimo nariai pvz., 55 str. jų nėra ir jie negali kreiptis dėl
viešo intereso gynimo, taip pat viešos institucijos, kurioms pagal įstatymą nesuteikta kompetencija, nors
jos ir svarbios tam tikroje veiklos srityje – pavyzdžiui, lošimų įstatymas reguliuoja psichologinę
priklausomybę ir iš vienos pusės tai yra pozityvi veikla, bet iš kitos pusės ta ūkinės veiklos teisė gali
asmeniui kelti riziką, tai šios institucijos šių santykių srityje veikia priežiūros padėtyje). Dėl subjektų
procesinės padėties – kadangi turi ginčo šalies teises ir pareigas, tai logiškas, kad viešose bylose ir joms
turėtų galioti tiesioginio materialinio suinteresuotumo reikalavimas. BET iš principo taip, jų reikalaujam
to materialinio suinteresuotumo, tačiau ženkliai žemesniame laipsnyje. Tos pažeistos materialinės teisės
nereikia įrodinėti, jis minimalizuotas iki tiek, kad jie turi įrodinėti momentą, nuo kada sužinojo apie
galimai pažeisto intereso faktą ir įrodinėti momentą, nuo kurio buvo surinkta/turėjo būti surinkta
duomenų, kad buvo pažeistas viešas interesas. Jei traktuosime kitaip ir leisime ginti viešą interesą
nesilaikant 37 str., tai alima pakankamai neigiamai paveikti teisinių santykių stabilumą. Antras
momentas – tai turi būti ne bet koks reikalavimas, turi būti nurodytas pažeidimas, kuriuo motyvuojama
esminė reikšmė. Turi patiekti įrodymus, kad yra sunkus kvalifikuotas teisės akto pažeidimas, kuris rodo,
kad yra viešo intereso pažeidimas.
 Administracinė procedūra iki teismo – kuo labiau išvystyta viešo intereso gynimo galimybė iki
teismo, tuo geriau, toks turėtų būti idealus teisinis pasaulis, kad šios bylos dėl viešo intereso neitų į
teismą, nes teismas atsiduria labai sunkioje padėtyje, labai sunku pasverti tą viešą interesą, kartais tas
interesas yra ne kiek viešas, kiek socialinis, politinis, ekonominis. Tokiose bylose teisės mažai, daugiau
tikslingumo, o kadangi teismas turi teisinius ginčus spręsti, tai geriau, kai šiuos ginčus sprendžia iki
teismo. Tos iki teismo institucijos – ryšių tarnyba, žemės tarnyba ir pan. Pagal savo įstatymus veikia,
kuriuose numatytos nuostatos dėl viešo intereso gynimo. Taip pat prokuroras ir seimo kontrolierius,
visuomeninės organizacijos. ABTĮ nelabai ką sako iki teismo, tik svarbu akcentuoti santykį tarp tų
institucijų, nes pats ABTĮ nesako, kas tarp subjektų viršesnis. Ne visiems subjektams įstatymai suteikia
teisę kreiptis į teismą ginti viešą interesą, bet jei atsižvelgiame į tarnybinį efektyvumą, bendradarbiavimą
ir ?, galime sakyti, kad pirmiausiai veikia tos institucijos, kurios turi kompetencija. Ji neturi, turi
nedelsiant informuoti prokurorą ar kitą instituciją. Pirmiausiai pats VA subjektas turi imtis priemonių
apginti viešą interesą. Kai VA subjektas negali apginti, tik tada nedelsiant kreipiamasi į prokuratūrą ar į
kitą platesnės kompetencijos subjektą. Tai prokuroras kaip ir kraštinis, kada jau nieko negali padaryti
niekas. Administracinėse bylose jis yra tik sėdintis ant suoliuko ir laukiantis, nes šiaip prokuroro
pagrindinė funkcija – baudžiamasis persekiojimas. Kaip prokuratūra nustatinėja ar yra viešo intereso
gynimo sąlygos? Kada reikia išbėgti į aikštę? Pirmiausiai prokuroras sužino iš institucijos, kuri negali
pati apginti arba jos nėra, t.y. apskritai nustato teisės akto pažeidimą. Antras momentas – tą pažeidimą
 kvalifikuoja pagal RRV formulę, kad pažeidimą reikšmingai pažeidžia visuotines vertybes , t.y. atitinka
viešo intereso apibrėžimą pažeidimas. Šiaip prokuroro kompetencija labai plati, todėl jis turi įgaliojimus.
Pavyzdys – kalėjimų sistemos valdyme kai vyko ginčai ir prokuratūra įsikišo prašydama vidaus audito ir
pan. Klabant apie seimo kontrolierių – būtinai paskaityti nutarimą kažkokį? Jie taip pat veikia iki teismo,
bet seimo kontrolierius savarankiškai kreiptis į teismą neturi teisės, skirtingai nei prokuroras.

Viešo intereso gynimo ribos – kai byla ateina į teismą, ką daro teismas? Teismas neturi pareigos apginti tik
viešą interesą. Ta pareiga nėra absoliuti. Teismas turi pareigą įgyvendinti teisingumą. Teismas konkrečiu
atveju turi žiūrėti, ar 1) yra viešas interesas; 2) turi pasižiūrėti, ar konstatuodamas viešo intereso pažeidimą,
jis realiai sprendimu apgins viešą interesą. Jei realiai apginti negali, tai uždegdamas žalią šviesą viešam
interesui ir jo realiai neapgindamas raudoną šviesą uždega privačiam interesui. Teismų praktika užima
racionalią poziciją ir sako, kad pareiškėjo reikalavimai netenkinami, jei teismo sprendimo viešas interesas
realiai nebus apgintas. T.y. viešo intereso apsauga priklauso tiesiogiai nuo pasekmių, kurias sukels teismo
sprendimas. Aišku, čia tik šių bylų ypatumas, nes privačiose bylose tai būtų nonsensas.

Kada teismas sako, kad viešas interesas yra bet nėra realios galimybės jo apginti? Tai nėra dažni
atvejai, tai išimtys labiau. Vienas iš atvejų – kai nepateisinamai ilgas terminas yra nuo administracinių
veiksmų priėmimo momento iki momento, kada ? teismas įvertina ginamų vertybių pusiausvyrą r
atiduodamas pirmenybę teisinių santykių stabilumui atsisako ginti viešą interesą, nes apgynimas sukeltų
daugiau neigiamų pasekmių nei neapgynimas. Antra situacija – kai sveriame dvi vertybes ir matome, kad
viešo intereso patenkinimas sukeltų didesnę žalą. Čia teisėtų lūkesčių apsaugos ir kažkoks dar principas
ginamas šiuo atveju.

Reikia turėti omenyje proporcingumo principą – jei matome, kad asmeniui atkūrus teisęs į nuosavybę
(žemės sklypą), bet negina teismas privataus asmens pozicijos, nes sako, kad pirkdamas tą sklypą jau žinojo
apie aplinkybes, todėl kaip sąžiningas asmuo turėjo žinoti apie tai, teismas mano, kad proporcinga būtų ????
Negirdėjau nieko nes ji max stringa visą paskaitą

12 PASKAITA 21 11 18 (paklausyt)
PROCESAS PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISME
ĮRODYMAI, MEDIACIJA, TAIKOS SUTARTIS, MODELINIS PROCESAS
Antroji ABTĮ dalis pradedama. Profesorė nori pradėti nuo teismo sprendimo. Jo ypatumai
apsprendžia visą pirmos instancijos teismo veiklą, ką jis turėtų daryti su įrodymais, kiek jis gali
tvirtinti taikos sutartį vietoje sprendimo.
Tai vienas iš esminių dokumentų.
Turime atvejus, kada bylos nagrinėjimas sustabdomas, nutraukiamas arba kada skundas paliekamas
nenagrinėtu. Pagrindai šių procesinių nutarčių, kuriais nėra galutinai ginčas išsprendžiamas, labai
panašūs kaip ir civiliniame procese. Pasižiūrėti savarankiškai.
Iškilus ginčui gana dažnai reikia išsiaiškinti koks yra taikytino teisės tikrasis turinys.
Dar vienas momentas, ko mes skiriamės nuo civilinių bylų, tai dėl paminėtos norminių aktų
kontrolės. Ji gali ir pačiame admin. Teismų sistemos viduje, t.y. kada iš pirmos instancijos admin
teismo keliauja į LVAT, vėlgi taikytinos nacionalinės admin proceso normos.
Atvejai, kada išsprendžiame iš esmės ginčą. Skirtingai nuo civ proceso, ABTĮ aiškiai įtvirtina
algoritmus, ką turi daryti pirmosios instancijos teisėjas, kad jo sprendimas atitiktų pagrįstumo ir
teisėtumo reikalavimus. Kad pasiektį tą algoritmą, kuris įtvirtintas ABTĮ 91 str., kuris numato
ginčijamų teisės aktų panaikinimo pagrindus, taip pat ABTĮ 88 str., admin teismų sprendimų rūšys,
tai šie du str. yra kertiniai, įtvirtinantys pirmos instancijos teismo algoritmą. Jis iš dalies galioja ir
bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau eiga, kaip apeliacinės instancijos teismas prie
jo prieina, yra skirtingai.
Algoritmas – pirmiausia įst. leidėjas aiškiai 91 str. įtvirtina atvejus, kada pirmos instancijos teisėjas,
išsprendęs ginčą, jeigu jis dėl teisės aktų panaikinimo, aiškiai nurodo, kokie yra to akto panaikinimo
atvejai. Bendrai žiūrint 91 str. nenumato baigtinio sąrašo atvejų, kada galime panaikinti VAS
priimtą sprendimą. Baigtinio sąrašo nėra, kadangi 91 str. 2 d. sako, kad gali būti panaikinta ir kitais
pagrindais, kuriuos admin. Teismas pripažino svarbiais. Praktikoje tokių atvejų arba pagrindų,
kuriuos teismas pirmos instancijos laikytų svarbiais ir kurie nepatektų į pirmą dalį ir dėl kurių
teismas savo sprendimą laikytų teisėtų, nėra daug.
1 d. 91 str. kuri kalba apie aktų panaikinimo pagrindus, jie gali būti skirstomi į materialinius ir
formaliuosius. Pirmas pagrindas panaikinti skundžiamą aktą, ar tai būtų individualus ar admin
aktas, t.y. 1 d. 1 p. yra neteisėtas sprendimas, tai reiškia, kad tas sprendimas prieštarauja aukštesnės
galios teisės normoms ,t.y. sprendimas pagal savo materiją, esmę, negalėjo būti tokio turinio. Tai
čia pirmas materialinis panaikinimo pagrindas. Aišku, visas procesas pirmos instancijos teisme,
įrodinėjimo procesas, mediacijos galimybė , juos lemia šis 91 str., nes jeigu turime tokį ginčą, pvz.,
ginčą dėl norminio admin akto teisėtumo, tai ABTĮ aiškiai pasako, kad šios kategorijos ginčuose
jokių taikos sutarčių sudaryti negalime. Visgi teismas turi konstatuoti, kad priimtas admin
sprendimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui iš esmės. Tai pirmas algoritmas,
ką teisėjas vertina – kada skundžiamas admin aktas. Antra pagrindų grupė –
formaliniai/procedūriniai, susiję su tuo, kad aktas savo turiniu gali būti teisėtas, jį kaip tokį iš esmės
buvo galima priimti ir VAS nesuklydo dėl akto turinio, bet nepaisant to, jeigu VAS savo veikloje
padarė tam tikrus grubius, esminius , formalius procedūrinius pažeidimus, teismas taip pat laikys,
kad priimtas admin. Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas pagal 2 ar 3 d. tai šių formalinių
pagrindų atsiradimas yra svarbus ženklas, nes sako, kad admin. Teisė pirmiausia yra procedūrų
teisė, kadangi kai kuriais atvejais mes VAS sprendimo negalėsime patikrinti iš teisinės pusės labai
giliai, todėl įst. leidėjas ir sako, kadangi sunku identifikuoti grynąją teisę, tada turime kitą variantą –
kuris paprasčiau patikrinamas – ar nebuvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai. Formalinių
pagrindų atsiradimas proceso įstatyme yra ženklas, kad santykyje tarp žmogaus ir valstybės turi būti
ir tinkamai atliktos administracinės procedūros, nes jos legitimuoja patį galutinį VAS sprendimą, o
jeigu neligitimuoja to sprendimo dėl savo atvirumo, teisės būti išklausytam, teisės pateikti
dokumentus ir kt. Reiškia, kad neturime VAS sprendimo formalinio legitimumo, nepaisant to, kad
jo turinys tinkamas. Tai pirmas formalinis pagrindas – sprendimą priėmė nekompetentingas
subjektas, t.y. subjektas, kuris savo kompetenciją įgyvendino ultra vires. Šie pagrindai susisieja su
bendrąja admin teisės dalimi, kur sakome, kad admin teisė remiasi dviejų rankų principų – viena
ranka reiškia veiksmus viešojo admin srityje turi priimti tinkami subjektai, antroji ranka –
procedūros, pagal ką veikia. 91 str. 1 d. antras pagrindas – priėmė nekompetentingas VAS, jeigu tas
sprendimas iš esmės yra teisėtas, bet jo priėmimo metu padarytos klaidos, pagal teismų praktiką
turime vertinti jų sunkumą. Tai dėl procedūrinio pagrindo, kada turime kompetencijos pažeidimą –
reikia žiūrėti, ar tas pažeidimas grūbus, esminis, ar neesminis. Aišku, kada turime privatų asmenį,
tai, pvz., byloje dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautojui, prieš tai turi būti atliktas jo
galimo pažeidimo tarnybinis ištyrimas, tam sudaromos komisijos, vienas iš etapų – sudaroma
komisija, įgalioto subjekto, kuri atlieka tyrimą, nustato sąlygas atsakomybės valstybės tarnautojui
kilti ir priima išvadą, kurią teikia subjektui, galinčiam priimti admin sprendimą su teisinėmis
pasekmėmis to konkretaus valstybės tanrautojo atžvilgiu. Tai tais atvejais, kada komisija savo darbą
padarė ir išvadą atnešė dėl nuobaudos skyrimo. Tačiau asmuo, kurio atžvilgiu pradėtos patikrinimo
procedūros, pamato, kad komisija buvo sudaryta pažeidžiant nustatytas apraše taisykles, pvz., į
komisijos sudėti įėjo asmenys, kurie negalėjo įeiti į tos komisijos sudėtį. Tai to asmens įtraukimas į
komisiją, kada net nebuvo numatyta tokį asmenį įtraukti, bet de facto jis įtraukiamas, kelia pagrįstų
abejonių, ar komisija yra kompetentinga ir ar išvada yra priimta nepažeidžiant kompetencijos. Tai
viena situacija. Kita situacija – kai komisijos išvadą teikiame ne įstaigos vadovui, o jo pavaduotojui
ir jis priima įsakymą skirti nuobaudą. Tai vėlgi, jeigu tarp kelių pavaduotojų yra skirtingos
kompetencijų pasidalinimo sritys, gali būti pavaduotojas, kuris visiškai bus nesusijęs su
atsakomybės realizavimo klausimais, t.y. jis neturės kompetencijos atleisti valstybės tarnautojo iš
pareigų. Taigi vėlgi, turime VAS, kuris priima admin sprendimą, būdamas nekompetentingu. Jeigu
pirmoje situacijoje kitos procedūros nebus pažeistos, tai teismas tokio kompetencijos pažeidimo
nelaikytų grubiu ir esminiu, kas vestų prie viso įsakymo dėl nuobaudos paskyrimo panaikinimo.
Tačiau antruoju atveju jau greičiausiai teismo būtų laikoma kaip grubiu kompetencijos pažeidimu ir
darančiu visą tarnybinio patikrinimo procedūrą neteisėtą. Taigi skirtingos situacijos ir šio pagrindo
naudojimas priklauso nuo faktinių aplinkybių. Taigi negalima sakyti, kad esant procedūrinių
pažeidimų automatiškai visais atvejais lemia akto panaikinimą, ne, tik kai tie pažeidimai esminiai,
grubūs, kai keliamos pagrįsto abejonės dėl nešališkumo, atsakomybės teisėtumo taikymo. Tai
vienas formalinis akto panaikinimo pagrindas.
Trečiasis pagrindas procedūrinis – 91 str. 1 d. 3 p. priimant VAS aktą, buvo pažeistos pagrindinės
procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių vertinimą. Šis pagrindas
jau savo apibrėžtyje leidžia identifikuoti standartus, kurios klaidos procedūrinės bus esminės. Turi
būti pažeistos pagrindinės procedūros, žodis pagrindinės yra. Po kablelio yra paaiškinta, kurios
procedūros bus laikomos pagrindinėmis, dėl kurių pažeidimo, net jei sprendimas bus teisingas ir
teisingai priimtas įgalioto VAS, bet nepaisant to buvo padarytos procedūrinės klaidos, aktas bus
naikinamas. Taigi to subjekto veikla turi atitikti nustatytas procedūras, ypatingai slenkstinius
procedūrinius reikalavimus- tai tokios taisyklės, kurios turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių
įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Ši dalis yra labai svarbi su įrodinėjimu. Ši dalis teismų
praktikoje nukreipia mus į tą minimalų procedūrinį standartą, kuris nėra aiškiai įtvirtintas
nacionalinėje teisėje, bet aiškiai įtvirtintas ES teisėje – 41 str. ES pagrindinių teisių chartija, kuris
lemia, kad šios procedūros laikomos esminėmis. Pagrindinės procedūros – teisė būti išklausytam,
teisė teikti paaiškinimus, parodymus, savo poziciją nagrinėjamu klausimu, teisė turėti pagrįstą ir
motyvuota galutinį admin sprendimą. Jeigu šių standartų nebuvo laikomąsi, teismo vertinimu tai
būtų esminės procedūrinės klaidos. Bet tai nereiškia, 41 str. vertimas ypatingas, kad lyg ir atrodo,
kad tuo ir baigiasi, tomis trimis procedūrinėmis teisėmis. Kitomis kalbomis tekstas taip
suformuluotas, kad VAS turi užtikrinti teises, „įskaitant“, kitaip tariant, nelaikoma, kad tos trys
teisės yra baigtinės, tai tik pavyzdinės. Jei yra kalbos barjerai tai irgi laikoma kaip grubiu
procedūriniu pažeidimu – teisė būti išklausytam. Pvz., migrantai, valstybė turi garantuoja tiesioginį
kontaktą, jo kalbos išvertimą į lietuvių kalbą, komunikacinį kanalą turi užtikrinti valstybė. Visų
dokumentų nebūtina versti, bet jei yra tapriniai svarbūs dokumentai, kurie lemia migracijos
depratamento pozicijas arba galutinis dokumentas, jie turi pateikiami suprantama kalba ir lygiai taip
pat valstybė turi suteikti pabėgėlius teisę pateikti prašymus, bet ne bet kokius, o esminiai
komunikacijos klausimais, savo kalba. Tačiau migracijos departamentas iš savo pusės gali sakyti,
kad dėl jūsų priklausymo religiniam ratui, svarbi aplinkybė, paisakykite, bet jei norite papasakoti
savo giminės istoriją, kaip per amžius buvo persekiojami, tai kitas klausimai. Tai tik dėl esminių
klausimų turi būti išversta. Dėl procedūrinių klaidų – dažniausiai pasitaikantčios procedūrinės
klaidos yra susijusios su teise į išklausymą, asmenų neįtraukimu į proceūra, pvz., asmuo gali turėti
suinteresuoto trečio asmens statusą, bet jis į admin procedūras neįtraukiamas. Klasikinis pavyzdys –
notarų rūmų ir konkurencijos tarybos ginčai, kuriame dalyvauja ir teisingumo ministerija. Ten
ginčas tarp trijų subjketų – vienoje, subjektas, kuris taiko poveikio priemonę yra konkurencijos
tarybą, priešingoje pusėje salyginai privatus – notarų rūmai ir valstybinis – teisingumo ministerija.
Vienas ginčas tarp notarų rūmų ir konkurencijos tarybos, kitas tarp teisingumo ministerijos ir
konkurencijos tarybos. Bet ginčas dėl to paties teisės akto – dėl patvirtintų notarų įkainių, kurie
patvirtinti galimai remiantis nesąžiningu susitarimu tarp notarų ir notarų rūmų. Tai tame ginče,
kuris vyksta tarp teisingumo ministerijos ir konkurencijos tarybos, notarų rūmai sako, kad jie irgi
nori įstoti, pateikti savo poziciją, o konkurencijos taryba sako, ne, jūsų šis klausimas neliečia, bauda
paskirta teisingumo ministerijai, tai jūs savo procese likit, o į šį nesikiškit. Tai kyla ginčas, nes su
tuo susijusę pagrindiniai procedūriniai dalykai, kurie gali lemti ar bus objektyviai vertintos visos
aplinkybės, ar bus priimtas pagrįstas sprendimas, ar ne. Tai procedūrinių teisių gali būti įvairių,
svarbu teisme įrodyti aplinkybę, kad tai susiję su būtinumu būdi šiame ginče, nes be aplinkybės šios
negalima objektyviai įvertinti viso ginčo.
91 str. taikomas tiek ginčo, tiek ne ginčo teisenoje.
Antras teismo sprendimo algoritmas – kada reikalavimas yra dėl VAS veiksmų neatlikimo, t.y. kada
yra vilkinimas atlikti veiksmus ar neveikimas. Vilkinimas – atvejai, kada iš principo sprendimas yra
priimamas, bet priimamas vėluojant, uždelstai, neveikimas – kai sprendimas yra nepriimamas, nors
turėjo ir galėjo būti priimtas iš VAS. Teismas čia turi iš principo iš karto negali taikyti 92 str.,
kadangi teisės akto nėra, teismas turi ieškoti aplinkybių, kurios pagrįstų procedūrinių kalidų
buvimą, nes neveikimas arba vilkinimas atlikti iš VAS pusės veiksmus yra būtent procedūrinės
klaidos. 92 str. yra nuostata, susijusi ir su 88 str., jog šiose bylose admin teismas savo sprendimu
gali įpareigoti VAS per teismo nustatytą laiką priimti teisės aktą, kurį jis turėjo priimti, arba
įvykdyti kitokį teismo įpareigojimą. Ne visais atvejais jis būtinas, teismas gali konstatuoti, kad yra
vilkinimas, antra, įpareigoti atlikti veiksmą, trečia – gali paprašyti ir žalos atlyginimo.
88 str. yra teismų sprendimų rūšys. Jis panašus kaip ir civ. procese, yra dvi sprendimų rūšys, t.y.
konstatuojantys ir įpareigojantys. 88 str. 1 p. konstatuojamasis sprendimas, konstatuoja, kad aktas
buvo neteisėtas ir panaikina, 2 p. taip pat. Kita sprendimų rūšis, išmėtyta per 3 p ir 5 p., kada
įpareigojančios rūšies teismo sprendimai. Tai dvi klasikinės teismo sprendimo rūšys, kurios ateina
iš civ. proceso. Yra ir trečia sprendimų rūšis – 88 str. 4 p. išspręsti ginčą kitų įstatymo nustatytu
būdu. Dvi problemos – pirmas, spec. įstatymai nelabai nustato kitų būdų, kaip galima išspręsti
ginčą, antra – teismų praktika vengia naudoti 4 p., bet keletą atvejų žinome. Pirmas buvo – kalinių
bylos dėl neteisėtų kalinimo sąlygų, ir šiose bylose, nors asmenys prašė konstatuoti, kad sąlygos
nebuvo tinkamos, žalos atlyginimo, tai teismas, netenkindamas antrojo reikalavimo dėl žalos
atlyginimo. Teismai pasinaudodami 4 p. sako, kad žalos nepriteisinėsime, bet ginčą išsprendėme ir
reikalavimo patenkinimo būdas kaip satisfakcija. Šis atvejis nebuvo idealus naudoti 4 p. admin
teismas iš principo neatsakydavo į žalos atlyginimo reikalavimą, bet nenorėdamas jo atmesti,
sakydavo, kad ginčą išsprendžia kitu įstatymo būdu. Tai žalos nepriteisiame, bet sakome jo, kad
kalinys teisus, kalinimo sąlygos buvo netinkamos ir to kaip ir turi užtekti. Paskui ta praktika pakito,
tai tiesiog materialinės žalos atlyginimo atmetimas yra. Antras atvejis – susijęs su Vyriausybės
nutarimo neteisėtumu, kol kas vyksta įvairios improvizacijos, viena iš jų – kai pirmos instancijos
teismas priima tirti Vyriausybės nutarimą, kai asmeniui nesuteikiamas nacionalinio saugumo
statusas, kadangi įstatymas spec. sako, kad turi nagrinėti teismas, tai jis priima nagrinėti, tačiau
suprasdamas, kad nutarimo patikra neaiškiai padalinta tarp KT ir teismo ir nesikreipdamas į KT, jis
išsprendžia klausimą, tačiau nedrįsta Vyriausybės nutarimo naikinti, o pripažįsta, kad tas nutarimas
neteisėtas, t.y. patenkina kitu būdu. Tai tokio konstatuojamojo pobūdžio sprendimas. Kalbėjome,
kad admin teisma nėra juridinių faktų konstatavimo teismas ir visas ABTĮ sudėliotas, kad teismas
nekonstatuoja juridinių faktų, jis gali būti tik tarpinis sprendimas, kad priimti galutinį aktą. Bet
savarankiškai be jau minėtų galutinių veiksmų, konstatuoti juridinio fakto admin teismas negali. Tai
4 p. gali būti išeitis išspręsti ginčą įstatymu nustatytu kitu būdu.
Kiti rekvizitai, kuriuos turi turėti admin teismo sprendimas – teisėtumas ir pagrįstumas, du
rekvizitai, kurie yra ir civ. ir baudžiamajame procese, pagrįstumas teisės normos, įvertinta visa
fatkologija, įvertinimas perleistas per teismą ir teismas turi atsakyti į visus pareikštus reikalavimus,
neapeiti jų. Tai teisėtumo ir pagrįstumo patumų nėra. Teismo sprendimo priėmimo procesas turi
būti sprendimo aiškumo principas, motyvų paskelbimas, atkreipti į 84 s tr. 3 d. jog surašomas ir
viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagrinėjimo, o įžanginė ir rezoliucinė dalys
su trumpais išdėstytais motyvais būtent ir yra tas tinkamas paskelbimas. Terminą galima atidėti,
ABTĮ yra.
Toliau, kalbant apie teismo sprendimą, turime dalinį sprendimą 90 str. kada išsprendžiame tik dalį
reikalavimų. Kada teismas sako, kad viskas aišku, aktas neteisėtas, pritaikau algoritmą, bet žalos
atlyginimo negali išspręsti, trūksta duomenų, tai tokiu atveju gali būti priimamas ir dalinis
sprendimas. Čia nuo civ. proceso perimta.
Proceso pirmos instancijos teisme pradžia.

Įrodymai ir įrodinėjimas
Keletas niaunsų.
Pagrindinis skirtumas nuo civ. proceso, jog admin. Procese teisėjas yra aktyvus ir jis dalyvauja ir
gali dalyvauti tiek įrodinėtinų aplinkybių nustatymo procese, tiek jų rinkimo procese ir aišku,
įrodymų vertinime, nes tokia jo pagrindinė pareiga. Svarbiausias yra ABTĮ 80 str. kurio 1 d. sako,
kad teisėjai nagrinėdami admin. Bylas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas
bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai jas ištirti. 2 d. kalba apie atvejus kada teisėjas gali išeiti už
skundo reikalavimo ribų, t.y. kada reikalauja viešasis interesas arba neišėjimas reikšmingai pažeistu
valstybės, savivalybės ar asmenų teises, interesus. Praktikoje pirmos instancijos teismas 2 d. retai
naudoja, tačiau paskutiniu metu matome atvejus, kada 80 str. 2 d. naudojasi būtent apeliacinės
instancijos teismas. galima suabejoti, ar pagrįstai naudojamasi 2 dalimi.
Tas išėjimas iš ribų susijęs su teismo aktyvumo principu, teismo aktyvumas iš vienos pusės gerai,
nes padeda formuoti išsamią teisminę jurisprudenciją. Skritingai nuo CP, teisėjas nuo tada, kai
priimama nutartis skundą priimti, nuo pat to momento, pasirengimo stadijos, reikalavimų
įvertinimo, ar reikia juos sujungti, išskirti, teisėjas visą laiką turi turėti mintyje tą algoritmą – tikrina
skundžiamą aktą iš esmės, ar nebuvo procedūrinių klaidų dėl kompetencijos ir dėl pagrindinių eigos
procedūrų. Teisėjas negali būti apribotas vien tik tuo, ką sako šalys.
Nustatinėjimas aplinkybių – iš vienos pusės įrodymų samprata nelabai skiriasi nuo CP, įrodymų
rūšys yra tos pačios. Kitas momentas, dėl ko daug diskusijų kyla – ABTĮ apibrėždamas įrodymus
kaip visus faktinius duomenis, kuriuos priima bylą nagrinėjantis teismas …. Taip pat nėra pasakyta
atskiroms įrodinėjimo priemonėms specialios įrodinėjimo galios. Sustoti galime prie ekspertų – jis
kaip įrodymų rūšis, kaip įrodymų rūšis, suponuoja teismų praktika. Vidinis teisėjo įsitikinimas
negali būti subjektyvus iš 56 str. 6 d., jis kyla iš tam tikrų objektyvių kriterijų ir jie yra – pirma,
bylos aplinkybių visetas, antra, teisės normos, kurios reguliuoja ginčą, trečia – teisingumo ir
protingumo kriterijus. Kiti principai įtvirtinti 56 str. atkreipti dėmesį į vieną dalyką – ABTĮ
nenustato įrodinėjimo naštos vienai iš kažkurių šalių. Yra valstybių, kuriose admin. Proceso
įstatymai įrodinėjimo naštą nustato VAS, mes tokios normos ABTĮ neturime, tačiau specialieji
proceso įstatymai gali nustatyti tam tikrus ypatumus. Čia turime pavyzdį – mokesčių admin.
Įstatymas, jis visgi nustato, kartu su teismų praktika, kad mokestinių prievolių, ginčų dėl mokestinių
preivolių procese ir ginčuose, tą įrodinėjimo naštą neša mokesčių administratorius, t.y. jis privalo
admin. Procedūros metu surinkti pakankamai įrodymų ir remiantis jais jis gali remtis kilus ginčui
teisme. T.y. mokesčių administravimo subjektas negali pasiremti naujomis aplinkybėmis iškilus
ginčui teisme, kurių nenustatė savo mokestinėje procedūroje. Tačiau yra išimčių, pvz., PVM
įstatyme šis principas negalioja, PVM įrodymo procese tokio įrodinėjimo naštos uždėjimo mokesčių
administratoriui nėra, pats asmuo turi pateikti aplinkybes, jas įrodyti ir pagrįsti, jog prievole jam
neatsirado ir pan. tai kalbant apie įrodinėjimo procesą šis momentas svarbus.

Taikos sutartis, mediacija – alternatyvūs ginčo sprendimo būdai

Tai alternatyvus ginčo nagrinėjimo būdas
67 str. sako, kad teismas turi pasižiūrėti jau bylos pasirengimo stadijoje ar galima sudaryti taikos
sutartį ir tokiu atveju pasiūlo šalims apsvarstyti jos sudarymo galimybę ir nurodo, kad dėl esminių
sąlygų turi būti susitarta iki kito teismo posėdžio, jei šalys sutiko sudaryti ją.
Žiūrint į alternatyvius ginčus apskritai, Lietuva yra geroje pozicijoje, lyginant su visa Europa,
matome, kad yra vasltybių, kurios iš vis neturi alternatyvių ginčo sprendimo būdų, tai reiškia, kad
mediacija ir taikos sutartis (taikos sutartis yra mediacijos rezultatas), į jas žiūrima skeptiškai. Šalys
yra ne visai vienodoje materialinėje padėtyje, o procesinėje padėtyje jos lygiateisės. Bet kol nėra jos
teisme, jos de facto yra nelygiavertėje padėtyje. Tą nelygiavertiškumą bandoma panaikinti, kai
procedūrinėse, materialinėse normose nustatome sąrašą, pvz,, statybos inspekcijai ne tik teises, bet
ir pareigas. Antras momentas, kodėl alternatyvūs būdai neateina į admin procesą – valstybė
dažniausiai yra labai apribota savo sprendimų laisvėje, kitaip tariant, ji neturi sprendimų
autonomijos, nes VAS negali elgtis kaip jis nori. Todėl, pvz, statybų inspecija gali pritarti tik tiems
norams, kuriuos leidžia įstatymas, ji negali nukrypti nuo reikalavimų ir negali sudaryti susitarimo su
privačiu asmeniu. Dėl to Eruopoje yra arba labai daug entuziastų, kurie pripažįsta alternatyvius
būdus, arba labai daug skeptikų.
Alternatybūs būdai gali sekti iš Konstitucijos, arba iš TT aktų. Lietuvos atvejis prieš 20 m.
Komunikuota Europos Tarybos žinutė – speciali rekomendacija, skirta administraciniam procesui ir
joje alternatyvus būdas buvo legitimuotas šalia teisminio proceso. Kaip sekėsi Lietuvai – ABTĮ ne
taip greitai atsirado, nors KT tą žinutę suprato senokai 2006 m. nutarime, kuriame pasakyta, kad
teismas negali vykdyti formalaus teisingumo ir teisingumas yra ir tada, kai šalys tarpusavyje
susitaria.
Bendrai, mediacija ir taikos sutartis kaip rezultatas atsirado pagala etapus. Pirmasis – iki 2013 m.
kada admin. Ginčuose šių institutų nebuvo ir šalys, kurios norėdavo procesą baigti ne teismo
sprendimu, jų atžvilgiu teismas pritaikė ABTĮ 4 str., pagal teisės analogiją CPK nuostatas dėl
taikos sutarties. 2013 m. įvedama taikos sutartis, jis leido užbaigti procesą būtent kada mes bet
kurioje stadijoje norime užbaigti procesą ne teismo sprendimu. 2019 m. kovas – ABTĮ paketiimai,
kurie papildo taikos sutarties atvejų ribojimus, atsiranda bylos dėl norminių admin. Aktų teisėtumo,
51 str. kaip mes jį turime šiai dienai, skirtingai nuo CP, kur taikos sutartimi galima išspręsti ir
nekilusius reikalavimus, tai ABTĮ 51 str. sako, kad visgi galima susitaikyti tik dėl tų reikalavimų,
kurie pareikšti teismui. Įdomi 51 str. 4 d., jog taikos sutartis gali būti sudaryta po teismo sprendimo
priėmimo, tačiau nepasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, t.y. neįsiteisėjus, tai tokiu
atveju taikos sutartis grįžta į apygardos admin teismą, kuris tvirtina ją ir savo sprendimą panaikina.
2019 m. pakeitimuose atsiranda institutas dėl mediacijos. Mediacija galima tik tada, kai procesą
valdo teisėjas, o šiais metais leidžiama ir ikiteisminė mediacija, kai mediatorius nebūtinai yra
teisėjas.
Dažniausiai taikos sutartys sudaromos po KT nutarimo, kada ginče iškilo konstitucinis klausimas,
nuėjo į KT, grįžo, dažniausiai jeigu VAS KT nėra palankus, praktiškai nėra prasmės toliau bylinėtis,
nes aišku, kad sprendimas bus netenkinantis VAS reikalavimų.

Dar vienas institutas – modelinis bylos procesas. Kai skaidres žiūrėsime, deja, bet šis modelinis
procesas, kuris ABTĮ 2014 m, atsirado, praktikoje kol kas nebuvo panaudotas, t.y. mirusios normos,
nors intenciją turi labai gerą, kada teismas iš savo pusės, matydamas didelį kiekį panašių
reikalavimų, gali juos visus apjungti ir paėmęs vieną iš jų kaip pavyzdinį, modelinį, jį išnagrinėti,
priimti sprendimą ir pagal jį visos kitos bylos būtų vėliau išnagrinėtos. Tai labai geras procesas
spartinimui, bet įst. leidėjas užkėlė reiakalavimus, kad teismas negali apjungti panašių reikalavimš į
vieną grupę, nes jie neatitinka tapačios bylos sąvokos, t.y. reikalavimai turi būti tapatūs. Čia ir yra
problema su modeline byla. Tai įstatymas reikalauja dviejų sąlygų – kad iš vienos pusės būtų
panašios faktinės aplinkybės tose bylose, iš kitos pusės – tame ginče būtų kilęs reikalavimas ar
būtinybę taikyti norminį admin. Aktą, kuris galimai prieštarautų įstatymui.
Sąlygos sudaryti grupę ir reikalavimai skundui praktiškai buvo perrašyti iš CP. Tiesiog prisiminti
grupės ieškinio ir grupės skundą.

Modelinis teismo procesas jau išimtinai administracinio proceso ypatumas, kai sujungiama grupė
panašių bylų būtent teismo iniciatyva. Grupės skundo atveju asmenys patys reikalavimu pareiškėjui
vienijasi į tam tikrą kolektyvinį darinį, tai modelinės bylos atveju teismas savo iniciatyva, jeigu
viename ar keliuose apyagrdų administraciniuose teismuose yra daugiau negu dvidešimt teisės ir
faktų požiūriu panašių vienarūšių administracinių bylų, jis nustato, kad visos šios bylos gali būti
nagrinėjamos pagal modelinį procesą. Taigi jos visos sustabdomos, o viena iš jų pasirenkama kaip
modelinė byla ir paleidžiama į teisminį nagrinėjimą ir kai bus išnagrinėta ta byla, koks teismo
sprendimas bus priimtas, po jo priėmimo yra atnaujinamos sustabdytos vienarūšės kitos
administracinės individualios bylos ir priimami jose tapatūs sprendimai kaip ir modelio byloje.
Modelinio teismo proceso kol kas neturėjome. Teisėjai nesiryžta pritaikyti šio proceso, kadangi jie
turi atsakyti į vieną pagr. Klausimų ir nustatyti, kad pateikti skirtingi 20+ reikalavimų yra tokie
patys vienarūšiai reikalavimai, kurie leistų kvalifikuoti tai kaip vienarūšes bylas. 127 str. 1 d. sako,
kad vienarūšė byla yra teisės ir fakto požiūriu panašios bylos. Apie šį modelinį procesą įkeltos
skaidrės, jas pasižiūrėti, modelinės bylos gali būti nagrinėjamos pirmiausia apygardos
administraciniame teisme, gali išnagrinėjus ją ir apskundus ją LVAT, modelinė byla gali persikelti į
LVAT, t.y. ir apeliacinis procesas gali būti modelinis. 129 str. modelinės bylos nagrinėjimo
ypatumai, reikalaujama trijų teisėjų sudėties, o jeigu LVAT, tai išplėstinė penkių, spetynių arba
plenarinė sesija. Modelinės bylos nagrinėjamos kiek įmanoma greičiau, net ir jeigu prašoma įtraukti
trečiuoju suinteresuotu asmeniu, jeigu teismas mano, kad jo įtraukimas nėra būtinas, teismas
neįtraukia ir dėl tokios nutarties atskirasis skundas nėra duodamas.
Teismo įsakymo išdavimas
Teismo įsakymo išdavimas, kad būtų pritaikytas, turi būti numatytas spec. įstatymuose. Teismo
įsakymus išduoda apygardos administracinis teismas. Jie yra ribojami kaip ir civiliniame procese
dėl nesumokėtų, negrąžintų sumų priteisimo išieškojimo iš FA ir JA. 131 str. 1 d. pasižiūrėti, o visa
kita kartojasi kaip ir civiliniame procese