Valdas Ivanauskas.

Žaidimas gyvenimu
Andrius Guginis

Leidykla „Metafora“, 2009

ISBN 7408060

El. versiją paruošė:

www.skaitykle.lt

Valdo žaidimas

Valdo Ivanausko gyvenimas – lyg iš įvairių mozaikos

dalių sudėtas piešinys, kuriame atsispindi laimėjimai ir
nesėkmės, atradimai bei netektys, pagundos ir jų
pasekmės.

Vieno garsiausių Lietuvos futbolininkų istorijos

neįsprausi į knygos rėmus. Geriausiu atveju sudėliosi
fragmentus: epizodiškai atkursi garsius praėjusio
amžiaus devintojo dešimtmečio Vilniaus „Žalgirio“
laikus, akies krašteliu žvilgtelėsi į karjerą užsienyje,
laimėjimų gausą bei populiarumą, bent kelioms
minutėms įsijausi į komandos trenerio vaidmenį ir taip
bandysi pagauti iš rankų slystančią šlovės uodegą. Bent
sekundei! Kad įsitikintum, jog verta griūti, stotis ir eiti.
Paskui vėl kristi ar kilti tam, kad pradėtum tam tikrą
etapą iš naujo.

Ivanausko istorija primena vaikystėje sugalvotą, vis

dar besipildančią svajonę: iš neturtingo Kauno rajono
kilęs vaikinas prasimušė į Lietuvos futbolo olimpą.
Patekti tarp Europos geriausiųjų sutrukdė nevaržomos
laisvės troškimas.

Futbolininko gyvenimo fragmentai kupini pergalės

siekių, atsidavimo ir tikėjimo, nuopuolio ir asmeninės
dramos detalių.

Net nebaigęs sporto mokyklos Ivanauskas sugebėjo

tapti vienu žymiausių šalies futbolininkų bei
nusipelnyti Lietuvos, Rusijos, Austrijos ir Vokietijos
futbolo sirgalių pagarbą. Viename interviu žaidėjas yra
sakęs, kad jį geriau ir dažniau pažįsta Vokietijoje ar
Austrijoje nei Lietuvoje.

Dabar treneriu dirbantis Ivanauskas biografijoje

atskleidžia daug faktų, kurie turėjo įtakos jo karjerai ir
gyvenimui. Papasakota istorija yra tikra, veikėjai
neišgalvoti. Dialogai atkuriami remiantis Ivanausko ir
kitų pašnekovų pasakojimais.

Andrius Guginis
Kamuolio burtai

Ech, Kaunas – nuostabus Lietuvos miestas, buvusi

laikinoji sostinė, garsėjanti mielomis gatvelėmis,
žaliais ties Neries krantu besidriekiančiais
mikrorajonais, kuriuose kadaise knibždėte knibždėjo
žymiausi šalies žmonės, sena miesto istorija bei
lietuviškumo puoselėjimu. Sakoma, kad pokario
Lietuvoje buvusios sostinės Žaliakalnio mikrorajone
gyveno šviesiausi šalies protai, o šalia jų, vos keli
šimtai metrų nuo ponų, Brazilkoje, glaudėsi darbininkų
šeimos. Dar sakoma, kad būtent daugiausia
smetoniškos Lietuvos emigrantų Amerikoje atkeliavo
iš vargingų miestų rajonų. Tiek daug, kad net išeivijos
kunigai savo pamoksluose ėmė aiškinti, kad tie
žmonės, kurie iš provincijos ateina į miestą, nesugeba
susiręsti būsto, dažnai po tiltu, Brazilkoje, kitaip
tariant, šalia inteligentijos, gyvena.

Laikui bėgant, keičiantis valdžiai, vienuose miestuose

vadinamosios brazilkos išnyko, kituose išsikerojo ir
išliko. Na, kad ir Kaune dar ir dabar Žaliakalnio
pakraštyje, virš Neries šlaito nuo Jonavos gatvės iki pat
Varnių tilto, – Brazilkos teritorija. Liko dar gyventojų
šioje apleistoje vietoje. Net ir po to, kai dalis vietinių
dėl naujo tilto, sujungusio Žaliakalnį su Vilijampole,
darbų praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje
privalėjo išsikraustyti. Dalis Brazilkos buvo nurėžta, o
iš pasakojimų lengva suprasti, kad kraustėsi ne miesto
inteligentija, o greičiau jau pjautuvo ir kūjo karta,
paprastų sovietinių darbininkų armija, iki tol gyvenusi
Žaliakalnio uodegoje.

Istorija byloja, kad tarp pasitraukusių gyventojų buvo

ir berniukas, vardu Valdas. Ivanauskų Valdas.

1972-ųjų pavasaris. Oras tą dieną pasitaikė šiltas, kad

rajono berniukai, pagainioję kamuolį pusvalandžiu
ilgiau nei buvo įpratę, nusprendė skirstytis namo.

– Matei, kokį įvartį pavyko įspirti? Vienas prabėgau

pro visus ir joks varžovas nesugebėjo manęs pavyti. Ar
ne? – pakeliui namo galva aukštesnis už kitus rajono
bendraamžius Valdas gyrėsi Vidui.

– Kad žaidi vienas. Bent kamuolį perduotum. O dabar,

kas... Joks žaidėjas taip futbolo nežaidžia. Net treneris
mūsų taip nemoko, – atrėžė Vidas.

– Kaip norėsiu, taip ir žaisiu, – beišsižiojantį draugą

pertraukė Valdas.

– Na, kaip nori, taip ir daryk. Ryt eisiu į futbolo

treniruotę. Jei netingi, gal einam kartu? – prieš
išsiskirdamas Valduko paklausė draugas.

Brazilkos N gatvės gyventojo akys nušvito. Jis tik ir

laukė šio pasiūlymo. Būdamas dvejais metais
jaunesnis, Valdas nedrįso prašyti draugo, kad nusivestų
į treniruotę.

– Gerai, – išgirdęs pasiūlymą, atsakė Ivanauskų

berniukas ir nubėgo namo.

Tuometis Kauno Vilijampolės dvyliktosios namų ūkio

valdybos visuomenininkas, treneris Aleksandras
Oniščiukas garsėjo kaip veiklus, gerą uoslę ir dar
geresnius derybinius įgūdžius turintis savo srities
specialistas. Auroros pravardę nuo mažens dėl
apsukrumo pelnęs futbolo specialistas beveik iš pirmo
žvilgsnio galėdavo pasakyti, ar būsimas auklėtinis
besiformuojančius fizinius įgūdžius pavers profesija, ar
futbolą žais tik

laisvalaikiu.

– Čia kaip su pirkėjais: iš tolo matai, ar pirks ką nors,

ar tik pasižvalgys ir išeis iš turgaus taip ir nepravėrę
piniginės, –

sakydavo apsukrusis futbolo strategas. – Iš beveik

kiekvieno berniuko, kuris netingi ir nori ką nors
pasiekti sporte, gali išaugti gabus sportininkas. Jei
vaikinas gulės lovoje ir krapštys nosį, didžiuosius
futbolo stadionus matys kaip savo ausis. Bet jei
sportininkas laikysis disciplinos, didžiuliai laimėjimai
garantuoti, – auklėtiniams mėgdavo kartoti Kauno
miesto dvyliktosios namų bendrijos komandos „Vilija“
vadovas.

Dvejais metais jaunesnis, liesesnis ir daug aukštesnis

Valdas po pirmos treniruotės stovėjo kiek atokiau nuo
viso būrelio vaikų ir įdėmiai klausėsi trenerio
paskutinių patarimų. Valdas nežinojo, ar dar poryt ateis
į kitą užsiėmimą, ar jau viskas baigta.

– O tu, Mažiau, irgi būk. Po poros mėnesių žiūrėsim,

kas iš tavęs išaugs, – tarstelėjo treneris Valdui ir
palinkėjęs gero vakaro paleido vaikus namo.

Pirmieji du futbolo treniruočių mėnesiai neprailgo.

Paskui baigėsi mokslo metai ir treneris Oniščiukas
vasarą pradėjo rinkti 1966 metais gimusių futbolininkų
grupę. Į ją pateko ir berniukas iš Brazilkos.

– Piktas berniukas, turi charakterį ir išskirtinius

duomenis aikštėje. Jo lengvai nepastumsi ir neatimsi
kamuolio. Iš Valdelio išaugs neblogas žaidėjas, –
kviesdamas Ivanauską į buriamą ekipą mąstė Aurora
pravardžiuojamas Oniščiukas.

Netrukus Vilijampolės rajono vaikinukai pradėjo

ruoštis Kauno rajono namų ūkio bendrijų futbolo
turnyrui. Vieninteliam turnyrui, kuriame Aurora su
auklėtiniais turėjo progą sublizgėti. Diena po dienos,
pergalė po pergalės ir vaikų klubas „Vilija“ tapo namų
ūkių bendrijų valdybos čempionais. Dar vėliau –
stipriausia Lietuvos namų bendrijų vaikų komanda,
kuri įveikė Panevėžio, Klaipėdos bei Vilniaus namų

bendrijas.

– Mama, mes laimėjome, mes važiuojame į Rusiją, į

Riazanę. Aš čempionas – vos vienuolikos metų
sulaukęs Valdas po varžybų dusdamas greitakalbe bėrė
džiaugsmo žodžius. Berniukui tai buvo didžiulis
pasiekimas. Juk į 1977 metų „Odinio kamuolio“
turnyrą, vyksiantį Riazanėje, ne kiekvienas vaikas iš
Brazilkos prasimuša.

– Matyt, Dievulis padėjo tau, – tarė mama. – Eik

valgyti, vakarienė atšals.

Dar po kelių dienų mama sukrovė Valdo mantą ir

vienturtis išvažiavo į pirmą tolimesnę kelionę. Tai
nebebuvo išvyka į Ariogalą pas senelius ar pramoginė
kelionė į Vilnių. Tai atrodė kur kas rimčiau. „Odinio
kamuolio“ turnyre dalyvavo visų penkiolikos Sovietų
Sąjungos respublikų komandos, penkiolika namų ūkio
bendrijų rinktinių kovojo dėl nugalėtojos vardo. Kauno
miesto berniukai pateko į ketvirtfinalį ir, pralaimėję
pietiečiams, patraukė namo.

– Tie pacanai iš pietų – tikri vyrai. Ir stumdosi, ir

griauna, ir keikiasi, kai nesiseka, dažniau nei mes. Juk
mes negalėjome prieš juos laimėti? – iš Riazanės
vykdamas į Kauną Valdas paklausė komandos vadovo.

Šis linktelėjo galvą. Oniščiukui nebuvo jokio noro

vaikams aiškinti pietiečių komandėlių formavimo
subtilumų ir atskleisti, kad daugumos žaidėjų amžius –
suklastotas.

Dar prieš vykdamas į „Odinio kamuolio“ finalinį etapą

Aurora žinojo, jog Sovietų Sąjungos pietų respublikos
– Kazachstanas, Turkmėnistanas, Azerbaidžanas – į
savo komandas kviečia vyresnius ir jų dėka laimi
reikšmingas rungtynes. Varžybų organizatoriai
užsimerkdavo prieš dokumentų klastojimą, arbitrai ir
treneriai net iš tolo nenorėjo matyti ir aiškintis tokių
dalykų. Svarbiausia buvo, kad „Odinio kamuolio“
turnyras vyktų, už išvykas ekipų vadovai gautų
premijas. Jei bus priešingai, nuo seno įsišaknijusi
sistema sugrius ir penkmečio sporto planai – atrasti
naujų žaidėjų, išugdyti juos bei populiarinti futbolą –
bus sunkiai įgyvendinami. Be to, negi dėl viešos
paslapties, dėl ne pagal savo amžių išstypusio vaikio
važiuosi į kitą Sovietų Sąjungos kraštą tikrinti vieno ar
kito žaidėjo dokumentų? Negi lauksi kelias dienas ar
savaitę, kol paštu ateis tikri futbolininko duomenys?
Bergždžias laiko švaistymas.

Pirmą „Odinio kamuolio“ turnyrą po metų, 1978-

aisiais, pakeitė antras Almatoje, tačiau per metus
Ivanausko ir Oniščiuko gyvenime įvyko daug įdomių
dalykų. Pirma, Valdas pirmą kartą suprato, kad
sukdamasis futbolo pasaulyje gali nuveikti daugiau nei
jo draugai, o treneris Oniščiukas įsitikino, jog jaunąjį
žaidėją teks saugoti kaip savo akį. Antra, sportas ėmė
maišyti mokslams. Reikėjo imtis ryžtingų veiksmų.

Pievų vaikis Riazanėje atskleidė, kad gali vienas

apžaisti visą komandą, vienas įmušti ir vienas užvesti
ekipą. Ankstyvoje paauglystėje karštas Valdo būdas ir
noras laimėti buvo vienos pagrindinių priežasčių, kodėl
vaikų komandos strategas akyliau ėmė sekti
futbolininką.

– Reikia globoti jį. Valdas – mano sėkmės raktas. Jei

nustos lankyti treniruotes, vėliau gailėsis pats, – taip
pagalvojęs „Vilijos“ vadovas dėl auklėtinio ateities
nuskubėjo kalbėtis pas tėvus.

Paaugliui buvo tik dvylika. Mama, pamačiusi, kad

mokslai dėl perdėto noro spardyti kamuolį eina šuniui
ant uodegos, ėmė prieštarauti futbolo treniruotėms.
Kartą nepaklusnų sūnų užrakino kambaryje, bet šis
atsidaręs langą pabėgo. Tėvai ėmė baimintis, kad
Valdas kitą kartą lipdamas pro langą iš pirmo namo
aukšto ir koją netyčia gali nusilaužti, todėl reikėjo
priimti kokį nors sprendimą.

– Tas užsiėmimas jam maišo mokytis. Mokslai sustoję,

sūnui tik sportas ir sportas galvoje. O kada prie knygų?
Kada namų darbus ruošti? – skundėsi į namus
atėjusiam „Vilijos“ vadovui berniuko mama.

– Iš šito vaiko gali kažkas išaugti. Jūsiškis – gabus ir

imlus berniukas. Neatimkite likimo suteiktos dovanos,
– į Valdo mamos nusiskundimus atsakė treneris ir
pakvietė liepos mėnesį vykti kartu į futbolo stovyklą: –
Pamatysite, kaip vaikai džiaugiasi galėdami žaisti ir
būti kartu. Neabejoju, kad ir mokslai iki to laiko
susitvarkys. Ten taip pat pasikalbėsime apie jūsų
sūnaus ateitį, – baigdamas pokalbį Oniščiukas dar kartą
pakvietė berniuko tėvus į stovyklą Šakių rajone,
Balbieriškyje. Šie sutiko. Nežinia, kas ten ir kaip buvo
kalbėta, bet nuo to karto, pamatę, kad sūnus futbolo
aikštėje jaučiasi tvirčiau nei namie, tėvai neprieštaravo
Valdo pasirinkimui, tik iškėlė vieną sąlygą – sportą
privalu derinti su mokslu. Kai dvylikametis pasikalbėjo
su treneriu, namų darbai, treniruotės ir futbolo
žiūrėjimas laisvalaikiu daugiau negožė vienas kito.

1979-aisiais kiekvieno paauglio svajonė buvo žaisti

Vilniaus „Žalgiryje“, iš bėdos – Klaipėdos „Atlante“.
Vilniečiai tuomet rungtyniavo SSRS pirmojoje futbolo
lygoje, į kurią taip pat buvo patekusi uostamiesčio
ekipa. Kaunas tokios komandos neturėjo. Antrasis
Lietuvos miestas galėjo džiaugtis nebent „Kelininku“ ir
respublikos čempionato kovomis.

Pirmųjų paauglystės spuogų užpulti „Vilijos“

vaikinukai skubėdavo į Kauno „Inkaro“ stadioną ir
žiūrėdavo, kaip treniruojasi ir žaidžia reprezentacinė
laikinosios sostinės „Kelininko“ komanda. Miesto
valdžia šiai ekipai sudarė puikias sąlygas, tad joje
karjeros saulėlydį pasitikdavo buvę Vilniaus „Žalgirio“
meistrai. Kauno jaunimas, dažnai žiūrėdamas į prieš
kelerius metus geriausius buvusius sportininkus,
paslapčia svajodavo, kad jei ateityje nepavyks
prasimušti į Vilnių ar Klaipėdą, būtų gerai užimti bent
senstančių futbolo meistrų vietą Kaune.

Kartą stadione prie dvylikamečio Valdo priėjo

laikinosios sostinės sporto mokyklos treneris ir ėmė
kalbinti.

– Žinau, kas tu esi. Man labai įdomu, kodėl nenori

futbolo treniruočių lankyti sporto mokykloje. Sporto
atžvilgiu pasiektum daugiau nei pas Oniščiuką. Juk
„Odinis kamuolys“ yra niekai, palyginti su SSRS
jaunučių rinktine. Štai šiek tiek vyresnis Igoris
Pankratjevas, sporto mokyklos auklėtinis, į 1964-ųjų
penkiolikmečių rinktinę pateko, o tu ką pasiekei?
Nieko kol kas, nors galėtum. Mesk tą Vilijampolės
komandėlę ir pereik pas mus. Esi gabus vaikis ir
Vilijampolėje tau darosi per ankšta, – kone pusvalandį
Valdą įkalbinėjo nepažįstamasis.

Jaunuolis žinojo, kad Kauno sporto mokyklos

auklėtiniams skiriami geriausi kamuoliai, apranga,
dažnai organizuojamos kelionės, tačiau palikti
„Vilijos“ nesiryžo.

– Imk, čia nauji tavo dokumentai. Su tokiais

popieriukais neturėsi problemų patekti į SSRS
rinktinės trenerių akiratį. Gal pasiseks ir žaisi su
Pankratjevu, – nepažįstamasis kyštelėjo vaikinui po
nosimi naujus gimimo liudijimo dokumentus.

Juos atvertęs, Valdas nustėro: jo gimtadienis parašytas

ne liepos 31-ąją, o rugpjūčio 1-ąją. Pavėlinta viena
diena jam jau leido rungtyniauti su metais vyresniais
žaidėjais.

Pamatęs suklastotą gimimo liudijimą vaikinas pašoko

nuo suolelio ir nubėgo ieškoti trenerio. Dar po kelių
akimirkų nepažįstamasis kalbėjosi su žodžio kišenėje
neieškančiu Aurora. Vienas Dievas težino, dėl ko vyrai
ilgai ir garsiai ginčijosi, bet po to karto prie jaunojo
futbolininko su panašiais pasiūlymais nebuvo priėjęs
nė vienas Kauno sporto mokyklos darbuotojas.

Netrukus jaunuoliui iš Brazilkos ir jo treneriui toks

užsispyrimas atsirūgo. Po kelių savaičių Valdo tėvai
sulaukė perspėjamų skambučių iš Kauno sporto
mokyklos komiteto, esą sūnus privalo žaisti oficialioje
fizinio lavinimo įstaigoje, priešingu atveju karjera
pakibs ant plauko. Futbolininko tėvai žinią priėmė kaip
nevykusį pokštą, tačiau netrukus reikalai ėmė
komplikuotis. Namų bendrijų komandų rungtynėse
Valdui teisėjai kartais skirdavo nebūtų pražangų,
vėliau prasidėjo ir diskvalifikacijos. Tuomet
spuoguotas paauglys gailestingai žiūrėdavo čia į
teisėją, čia į trenerį, lyg klausdamas:
– Už ką mane taip? Kuo nusikaltau?

Tačiau vietoj atsakymo dažniausiai būdavo trumpa

tyla, o paskui pasipildavo dar daugiau priekaištų, esą
negalima draskyti akių arbitrams, nes jie visada teisūs,
esą jis dar jaunas ir reikia su viskuo sutikti, mažiau
karščiuotis ir laikyti liežuvį už dantų. O tylėti Valdui
ne visada sekėsi. Kartais dvylikametis arbitrus
siųsdavo velniop nė nemirktelėdamas.

Psichologinis teroras tęsėsi beveik metus, bet visos

pastangos pervilioti Ivanauską į sporto mokyklą ėjo
perniek. Tuomet mokyklos reputacija buvo tragiška.
Būdavo, kad sportininkai po rungtynių gerokai
pasilinksmindavo ir paskui visos Kauno ilgaliežuvės
kalbėdavo, kaip N sporto mokyklos komandos vaikinai
alų gėrė, rūkė ir mergaites gaudė.

– Viskas bus gerai. Jie mūsų nepalauš, – savo

auklėtiniui nuolat kartojo treneris.

Tačiau vėliau, norėdamas išvengti nesusipratimų,

Oniščiukas vis dėlto suderėjo su sporto funkcionieriais,
kad auklėtinis kartais žais jų vaikų komandoje
įvariomis pavardėmis: Grigaičio, Sakalausko ir
Petraičio. Laikydamasis taikaus susitarimo Ivanauskas
žaidė skirtingomis pavardėmis ir aistros dėl perėjimo į
sporto mokyklą nurimo.

Antras „Odinio kamuolio“ futbolo turnyras ir antra

galimybė laimėti pirmą titulą subliūško, kai per vienas
rungtynes iš poros metrų spirtas varžovo kamuolys
pataikė Ivanauskų vienturčiui į nosį ir kraujas taip ėmė
plūsti, tarsi būtų sugriuvusi didžiulė vandens elektrinės
užtvanka.

– Uppssss... blogai. Viskas baigta, – po smūgio suvokė

Valdas. – Nepakęsiu skausmo. Jau antrą kartą man
taip.

Baigta buvo nosiai. Ji lūžo jau antrą kartą. Vaikystėje

žaidžiant ledo ritulį lūžus pirmąsyk, vargais negalais
pavyko atkurti nosies pertvarą, o kaip bus dabar ir kiek
teks ištverti, futbolininkas net pagalvoti bijojo.

Trauma buvo gana rimta. Po kelių dienų berniukas

bandė pabėgioti, bet pradėjo dusti. Raudonas, pavargęs
ir kaip žuvis orą gaudantis futbolininkas išgąsdino
„Vilijos“ trenerį. Aurora auklėtinį nuvežė pas
Kazachstano gydytojus, bet šie nesiryžo padėti
kvėpavimo problemų turinčiam žaidėjui, esą viskas
susitvarkys savaime.

1979 metų pavasario pabaiga ir vasaros pradžia dvelkė

karščiu. Birželį saulė taip kaitino, kad ir kvėpuoti
darėsi sunku.

Valdui lūžusi nosies pertvara maišė gyventi. Negalėjo

vaikinas nei bėgioti, nei greitai vaikščioti. Po
kiekvieno staigaus judesio imdavo trūkti oro. Ilgokai
auklėtinį po išvykos į Almatą stebėjęs treneris
galiausiai nuvedė pas gerą specialistą į Kauno klinikas.
Gydytojas patarė atlikti nosies pertvaros operaciją, nes
deguonis pro nosį į organizmą nepatenka ir, gali būti,
dėl to vaikinui ateityje grės rimti sveikatos sutrikimai.
Birželio mėnesio pabaigoje medikas it koks šamanas
be narkozės perdūrė nosies pertvarą, atitaisė, kiek tik
galėjo, ir baigęs pusiau plastinę operaciją ištarė:

– Dabar aktyviai gyventi negalima. Pamiršk sportą. Jei

nori būti sveikas, bent metams užmiršk futbolą. Kitos
išeities, deja, nėra.

Kaip reagavo Valdas? Kad tai smūgis žemiau juostos,

berniukas suprato vos išėjęs iš gydytojo kabineto. Kad
tai didžiausia grėsmė jo galimai karjerai, futbolininkas
išsiaiškino kalbėdamasis su Aurora. Kad tai įkalinimas
namuose be sporto, paauglys suvokė, kai gydytojas
mamai patarė geriau ir sočiau maitinti vienturtį, kad
augtų kūno

svoris.
Nosies pertvaros operaciją iškentęs Valdas nujautė,
kad praleisti metai be futbolo, kurie paauglystėje, kai
formuojasi pagrindiniai žaidimo įgūdžiai, prilygsta
penkeriems, yra per žiauru.

Nuo šokolado, marmelado ir kitų desertų po kiekvieno

prisėdimo prie stalo Valdukas apvalėjo dienomis. Kad
nestambėtų, slapta nuo tėvų mokykloje žaidė krepšinį,
bet nereguliarus sportavimas negelbėjo – riebaliukai
kaipmat kaupėsi visose kūno vietose. Po metų
priverstinio poilsio į veidrodį žvelgė ne lieknas Valdas,
o apkūnus berniokas.

Nosis sugijo, futbolo aikštėje kamuolys tiesiog iškart

prie kojos glaudėsi, per kelis mėnesius priaugti
kilogramai nukrito ir Brazilkos vaikis pagal sudėjimą ir
žaidimo kokybę tapo nesustabdomas bendraamžių.
Žaidėjas aikštėje tapo agresyvesnis. Tai pastebėjęs
Oniščiukas nusprendė, kad auklėtinio laikas vaikų
futbole jau baigiasi.

1979 metais dalis Kauno miesto Brazilkos rajono

gyventojų visam laikui atsisveikino su Žaliakalniu ir
buvo priverstinai valdžios iškeldinti į modernų
Kalniečių daugiabučių rajoną. Miesto valdžia vietoj
dalies senų namų pastatė Naująjį tiltą. Kas nenorėjo
kraustytis į Kalniečius, gavo žemės sklypą už Kauno
hidroelektrinės, Vaišvydavoje, ir iš naujo kūrėsi
gyvenimą.

– Nieko nebus, sūnau. Teks mums keltis į daugiabutį.

Žadėjome dar namą restauruoti, bet nėra dėl ko. Vis
tiek nugriaus ir žemę šešių arų šalia namų atims. Ne
mums vieniems taip, – ramindama vienturtį kalbėjo
mama.

Pievų vaikis liūdėjo. Vaikystės metus, praleistus

Brazilkoje, skersai išilgai išlakstytas pievas, žiemą
užšąlančias Neries pakrantes, pirmo įvarčio vietą ir dar
daugelį kitų prisiminimų užklos stora betono ir
geležies danga. Tiesą sakant, paaugliui nebuvo jokio
noro keltis į miesto pakraštį, į daugiabučio antrą aukštą
ir iš naujo ieškoti draugų. Juolab kad išsikėlęs iš šio
rajono vis tiek toliau lankys 30-ąją Vilijampolės
mokyklą, o ją iš naujos vietos pasiekti bus sunkiau.
Ten sukurtoje sportininkų klasėje mokėsi ir Valdas.
Oniščiukas žaidėjo tėvams buvo pažadėjęs, kad tik
besimokydamas trisdešimtojoje vidurinėje vaikinas
sugebės derinti pamokas su futbolu.

Bręstantis Valdas iškart patyrė, kokia yra ir bus

geležinė trenerio, pakvietusio jį į šią vidurinę mokyklą,
ranka.
– Jokių nuolaidų nebus. Netoleruosiu be pateisinamos
priežasties praleidžiamų treniruočių, tingėjimo
nepakęsiu, o jei pagausiu ar sužinosiu, kad rūkote ar
geriate alų, išmesiu lauk, – ne kartą auklėtiniams
grasino futbolo strategas.

– Puiku. Jis man patinka, – girdėdamas tokius

gąsdinimus šypsojosi Ivanauskas ir, užuot bandęs
sulaužyti trenerio sukurtą režimą, plušo dar daugiau.

Dukart per dieną ir šešis kartus per savaitę vaikinas

lakstė paskui sviedinį, kuris tuomet jam buvo lyg
pasaulio pažinimo bamba ir atstojo daugumą
paaugliško pasaulio atradimo džiaugsmų. Juodas-baltas
sviedinys įkūnijo visą gyvenimą esmę.

– Sūnau, pusryčiai, kaip ir visada, paruošti. Prieš

išeidamas nepamiršk pavalgyti, – įprastą savaitės
vakarą sakydavo mama vienturčiui.

Valdas ryte keldavosi prieš šešias, papusryčiaudavo ir

bėgdavo į rytinę treniruotę. Mankšta ir futbolas
tęsdavosi iki pirmos pamokos, o paskui – mokslai.

– Režimas, tvarka, disciplina. Norint ką nors pasiekti,

reikia daug dirbti, – šios trenerio kartojamos frazės
nuolat skambėdavo vaikino galvoje. It kokia mantra, it
kokia panacėja nuo visų ligų ir nuopuolių.
Kartą Valdą pastebėjo tuometis Kauno „Kelininko“
ekipos treneris Andrius Paškevičius. Laikinojoje
sostinėje visi žinojo, kad „Kelininko“ komanda –
Vilniaus „Žalgirio“ veteranų ir jaunimo mišinys.
„Kelininko“ patirtis bet kuriam jaunam žaidėjui buvo
neįkainojama. Kaip ir pagundos šalia.

Klubo treneris Paškevičius, pamatęs jau į vyrus

tinkantį Valdą, pasiūlė pažaisti tradiciniame Alytuje
vyksiančiame „Snaigės“ futbolo turnyre. 1980 metais
pusvyris Valdas pirmą kartą su vyrais ant sniego žaidė
profesionalų futbolą!

– Na, ar sušalai aną vakarą Alytuje? Imk, išgerk. Būk

vyras! – po žiemos turnyro su „Kelininku“ į stovyklą
Palangoje išvykęs keturiolikmetis sulaukė buvusių
Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjų pasiūlymo.

Komanda turėjo dalyvauti SSRS „Kosmonautikos“

taurės turnyre, o geriausi žaidėjai, užuot įgiję optimalią
sportinę formą, vartojo alkoholį ir dar merginas
kabino. Vaizdas keturiolikmečiui buvo neįprastas,
tačiau kai apie „Kelininko“ žaidėjus paauglys
papasakojo Aurorai, treneris patarė mažiau jaudintis.

– Nekreipk dėmesio. Tiesiog dirbk. Jie turi savo

gyvenimo kelią, tu – savo. „Kelininkas“ – tik laikina
stotelė, – auklėtinį mokė „Vilijos“ treneris.

Ivanausko pašaukimas išryškėjo, kai jam buvo trylika

metų. Tuomet Valdas su vaikų klubu „Vilija“ išvyko į
namų bendrijų rengiamą „Odinio kamuolio“ turnyro
finalinį etapą Rygoje.

Ėjo 1980-ieji. Dvyliktosios namų ūkio bendrijos

komanda iš Kauno trečius metus iš eilės pateko į
„Odinio kamuolio“ finalinį etapą. Valdui paskutinis
pagal amžiaus grupę „Odinio kamuolio“ turnyras vyko
Latvijos sostinėje Rygoje, ten „Vilija“ prasibrovė į
finalą.

– Na, tai šiandien laimime prieš Armėniją ir pergalės

švęsti važiuojame į Vokietijos Demokratinę
Respubliką, – prieš finalinį turnyro mačą auklėtinius
skatino Oniščiukas.

Paaugliai net žagtelėjo. Į Vokietiją! Į tolimąjį užsienį!

Reikia tik nugalėti bendraamžius iš Armėnijos.
Vaikinukai iš Kauno ne juokais susiėmė ir jau po
pirmo kėlinio pirmavo 3:0. Apakinti lengvos pergalės
ir jau beįsivaizduodami save, keliaujančius po Rytų
Berlyną, lietuvaičiai ėmė ir prapylė armėnams 3:4.

Taip Valdui ir baigėsi „Odinio kamuolio“ turnyras.

Beveik keturiolikmečiam vaikinukui durys į vaikų
futbolą vėrėsi, o Kauno „Kelininko“ ekipoje vieta
jaunam ir perspektyviam žaidėjui jau buvo rezervuota.

1983 metų vasara. Rugpjūčio mėnesio pradžia.

Septyniolikos metų Valdas, profesionalaus
futbolininko duonos jau paragavęs ne tik namų
bendrijos klube „Vilija“, bet ir „Kelininke“, po vienos
stovyklos į SSRS su jaunių rinktine sulaukė kvietimo
vykti į draugišką turnyrą Kuboje. Kas gali būti geriau,
kaip paskutines moksleiviškas atostogas prieš
vienuoliktą klasę praleisti saulėtoje Kuboje, kone
toliausiai nuo Sovietų Sąjungos esančioje komunistinio
režimo valstybėje? Geras oras, nauji įspūdžiai futbolo
aikštėje ir už jos ribų garantuoti, o ir galimybė dar
kartą SSRS rinktinės treneriui Borisui Ignatjevui
parodyti, ką moka Ivanauskas, tiesiog ant lėkštutės
patiekta. Reikia tik užpildyti gerą šūsnį lapų apie save,
tėvus, gimines, politines jų pažiūras, atsakyti į kitus
saugumui rūpimus klausimus ir sulaukus patvirtinimo
iš Maskvos skaičiuoti likusias dienas iki kelionės.

Sužinojęs, kad vyks į Kubą, jaunasis futbolininkas

susiruošė į Vilnių, sėdo į traukinį ir po dviejų valandų
jau ranka pildė sporto komitete gautas paraiškas.
Vardas, pavardė, tėvo vardas, gimimo metai,
išsilavinimas, draugai – begalės klausimų ir viskas rusų
kalba.

– Įveiksiu, žūtbūt įveiksiu visas kliūtis ir Kuba bus

mano, – taip pagalvojęs jaunasis futbolininkas atidavė
užpildytus lapus.

Mintyse jau šmėžavo Fidelio Castro valdomos Kubos

vaizdai: jūra, palmės, saulė, futbolas, pergalės ir
pripažinimas.

Ivanauskų giminės, draugai taip pat laukė, kada

lietuvis išvyks į tolimą šalį. Net ir senelis sukrapštė
pinigų dovanoms bei palinkėjo:

– Įmušk, anūkėli, tu juk gali.

Anūkėlis žinojo, kad ir tolimojoje Kuboje sugebės

parodyti, ko išmoko lakstydamas po Brazilkos rajono
pievas. Iki kelionės į saulėtąją salą buvo likusios tik
trys dienos. Kelioniniai krepšiai beveik supakuoti,
viskas paruošta tolimiausiam Ivanauskų šeimos atžalos
skrydžiui. Ir tuomet jaunąjį žaidėją pasiekė kiek
netikėta žinia: Valdas Augustinas Ivanauskas nespėjus
laiku sutvarkyti dokumentų išbrauktas iš rinktinės
kandidatų, vykstančių į Kubą, sąrašo.

Iš Maskvos atkeliavęs laiškas sudavė tokį stiprų smūgį,

kad vaikinas net susimąstė, ar verta sportuoti toliau.
Kelias dienas pratūnojęs kambaryje, nutarė į viską
spjauti, bet paskui, įkalbintas trenerio Oniščiuko,
paauglys grįžo į įprastą treniruočių ritmą: lengvi
pabėgiojimai rytais, treniruotės su „Kelininko“ vyrais
ir paskutinių mokslo metų laukimas. Tuometė SSRS
jaunių futbolo rinktinė išvyko į Kubą, o lietuvis liko
trenerių akiratyje.

Paskutinė moksleiviška 1983-iųjų vasara baigėsi.

Šeimos skatinamas jaunuolis pažadėjo geriau mokytis
ir stipriau ruoštis abitūros egzaminams. Futbolą net tris
mėnesius intensyviai teko derinti su mokslais. Lapkritį
Kauno 30-osios vidurinės vadovybę pasiekė laiškas iš
Vilniaus sporto komiteto, kad 11a klasės mokinys
Valdas Ivanauskas kviečiamas į šalies jaunių rinktinės
stovyklą netoli Maskvos esančioje Novogorsko sporto
bazėje, kur su komanda ruošis tradiciniam Valentino
Granatkino turnyrui. Šešiolikos ekipų turnyras 1984
metais vyks Leningrade sausio 5–16 dienomis.
Rinktinės stovykla truks mėnesį. Dalyvauti būtina.

Mokyklos vadovams nieko kito neliko, kaip tik

palinkėti vaikinui sėkmės kovojant dėl vietos rinktinėje
ir išleisti į Maskvą. 1983 metų lapkričio 12 dieną
mokslai trumpam sustojo, o būsimas abiturientas iš
Kauno pirmą kartą per savo septyniolika gyvenimo
metų daugiau nei dviem savaitėms išvyko iš namų.

Netoli Maskvos, Novogorsko miestelyje, įkurtoje

sporto bazėje, be futbolo rinktinių, treniruodavosi
geriausi meninės ir sportinės gimnastikos atstovai,
krepšininkai ir ledo ritulininkai. Lietuviui ši bazė tapo
išbandymų ir kovos dėl vietos po saule pradžia.

Artėjo 1984-ieji ir rinktinės vadovai paleido ekipos

kandidatus trumpų Naujųjų metų atostogų bei liepė vėl
susirinkti sausio trečiąją. Treneriai tuomet ir paskelbs,
kas vyks į Granatkino turnyrą Leningrade. Ivanauskas,
bijodamas, kad kelių dienų atostogos ir ilga kelionė
namo maršrutu Maskva–Vilnius–Kaunas–Vilnius–
Maskva daugiau išvargins nei suteiks džiaugsmo,
nusprendė Naujuosius metus sutikti Maskvoje,
Novogorsko sporto bazėje.

Naujųjų metų naktį su likusiais sporto komplekse

atletais lietuvis pakėlė taurę šampano ir ją išgėręs
nuėjo miegoti. Naujųjų metų rytą galva nuo vienos
šampano taurės lyg ir neplyšo, bet savijauta buvo
prasta. Iki galutinio rinktinės kandidatų sąrašo
paskelbimo buvo likusios tik dvi dienos, o lietuvis
jautėsi lyg stebimas pro didinamąjį stiklą. Vaikinui
atrodė, kad taurė šampano gerokai pažeidė sportinį
režimą ir sugriovė pasirengimą būsimam turnyrui. O
šventas naivume, kaip jis klydo! Po poros dienų
paaiškėjo, kad treneriai įtraukė jį į komandą, ir lietuvis
sausio trečiąją išvyko į Leningradą.

Buvusio FIFA viceprezidento Valentino Granatkino

futbolo turnyrą rusai sugalvojo tik 1981 metais, bet ir
tokio jauno sporto renginio populiarumas buvo
didžiulis. Apie turnyro dalyvius rašydavo sporto
spauda, o rungtynes transliuodavo televizija, tad kovas
galėdavo matyti ir Vilniuje, ir Vladivostoke
gyvenantys futbolo sirgaliai. Į jaunių futbolo
pirmenybes atvykdavo perspektyviausi įvairių šalių
žaidėjai.

1983-iaisiais Ivanauskas su pirmąja jaunių SSRS

komanda nelaimėjo šių pirmenybių, tačiau tapo vienu
naudingiausių turnyro žaidėjų, kaip ir prancūzų futbolo
legenda Ericas Cantona. To padaryti kol kas nepavyko
nė vienam jaunajam lietuvių futbolininkui.

Kokia visagalė yra televizija ir kiek ji padeda

populiarumui, Valdas pirmą kartą suprato grįžęs iš
Leningrado į Kauną. Gimtajame mieste žaidėją
užgriuvo sveikinimai, gerbėjų laiškai, padidėjęs
dėmesys ir šiokios tokios nuolaidos mokykloje.
Susidomėjimui atslūgus perspektyvusis futbolininkas
vėl kibo į mokslus. Neilgam.
Po Granatkino turnyro praėjus dviem savaitėms, 1984
metų vasario mėnesį šalies sporto komitetas iš
Maskvos vėl gavo oficialų raštą, kuriame buvo rašoma,
kad Lietuvos futbolininkas Valdas Ivanauskas
kviečiamas į SSRS jaunių rinktinę, kuri Uzbekistano
sostinėje Taškente dalyvaus tarptautiniame turnyre.
Kauno 30-osios vidurinės mokytojams liko skėsčioti
rankomis. Susitaikę su mintimi, kad prieš vėją
nepapūsi, pedagogai išleido būsimą abiturientą trims
savaitėms į rinktinę.

– Ei, Vokieti, – treneris Ignatjevas kreipėsi į Valdą. –

Eikš čionai, reikia pasikalbėti. Ilgokai stebiu tavo
užsispyrimą treniruotėse. Gerai dirbi, klausai mano
nurodymų. Ne taip, kaip kiti. Su jumis, lietuviais,
nebūna jokių problemų. Nei jūs atsikalbinėjate, nei
sportinį režimą laužote. Tai va, Vokieti, avansu skirsiu
tave rinktinės kapitonu. Manau, neprieštarausi?..

Vaikinui net į galvą nebuvo šovę, kad jis, antrą kartą

pakviestas į Boriso Ignatjevo jaunių vadovaujamą
SSRS futbolo ekipą, taps kapitonu. Kaip jis galėjo
prieštarauti!

– Kodėl mane pasirinko ekipos treneris? Juk

komandoje yra geresnių žaidėjų, – per draugišką
turnyrą suko galvą
lietuvis. Logiško atsakymo nebuvo. Turnyrui
pasibaigus Ivanauskas ne tik ant rankos ryšėjo
kapitono raištį, bet ir tapo geriausiu pirmenybių
žaidėju.

Sėkmingai saulėtajame Uzbekistane pasirodęs Valdas

grįžo į mokyklą ir, gerokai atsilikęs nuo būsimų Kauno
30-osios vidurinės mokyklos abiturientų, kibo į
mokslus. Tačiau po savaitės mokymo įstaigą vėl
pasiekė įsakymas iš šalies sporto komiteto: „Valdas
Ivanauskas privalo atvykti į SSRS jaunių futbolo
rinktinę, su kuria dalyvaus draugiškame turnyre
Rumunijoje.“ Švietimo darbuotojus galėjo guosti tik
tai, kad šįkart, kitaip nei anuos du sykius, abiturientas
mokyklos suolą paliks tik dviem savaitėms.

Rumunijoje Ignatjevo vadovaujama ekipa žaidė du

mačus. Niekuo neypatingas jėgų patikrinimas galėtų
būti visiškai pamirštas, jei ne lemtingas įvykis antrose
rungtynėse. Šios dvikovos pradžioje Ivanauskas iš
stadiono išnešamas ant gulto. Priešininkas,
stabdydamas dėl kamuolio ore kovojantį lietuvį, bloškė
jį žemyn. Bloškė taip, kad vienas SSRS jaunių
rinktinės lyderių stipriai trenkėsi žemėn. Rusų ekipos
gydytojai lietuviui nustatė stiprų nugaros sumušimą ir
patarė keletą dienų kuo mažiau judėti.

Rumunijoje, Bukarešto oro uoste, Ivanauskas vos

nusinešė lengvą krepšį į lėktuvą. Maskvos Šeremetjevo
oro uoste – vėl tas pats. Krepšys ne per sunkiausias, o
fiziškai gerai sudėtas žaidėjas savo mantą tiesiog velka
pažeme. Tai pamatę rinktinės gydytojai abiturientą
vietoj suplanuotos kelionės į Kauną nuvežė į 555-ąją
Maskvos miesto ligoninę, kur paaiškėjo, jog SSRS
rinktinės Vokiečiui lūžęs ketvirtas stuburo slankstelis.

Maskviečių gydytojų verdiktas aiškus: tris savaites

žaidėjui lovą atstos lenta ir, duok Dieve, kad viskas
sugytų, o vėliau nebūtų jokių komplikacijų. Lietuvis
iškart guldomas į ligoninę ir paliekamas vietos
gydytojų priežiūrai. Po dviejų dienų SSRS rinktinės
žaidėjas suprato, kad 555-ojoje Maskvos ligoninėje jo
neprižiūrės keli gydytojai, tad jis nesulauks papildomo
dėmesio, geresnio maisto ar šiltesnio patalo. Visa
priežiūra – kaip paprastam pacientui: iš ryto gydytojo
vizitacija, perpiet medicinos sesers apžiūra, vakarop –
budinčio gydytojo apsilankymas. Jei reikia.

Susitaikyti su tokia realybe vaikinui neužteko jėgų.

Antros dienos pavakarę ligoninėje gulintis
futbolininkas paskambino rinktinės treneriui Ignatjevui
ir išmaldavo kelionės į Kauną. Po paros kratymosi
traukiniu Kauno klinikose laukė paruošta medinė lova
ir ilgokas gydymosi laikotarpis.

– Čia tik paprasta trauma, bet gydytojai patarė pagulėti,

–

apie ištikusią bėdą mamai aiškino vienturtis. Tačiau ši,

sužinojusi, kad per rungtynes lūžo ketvirtas stuburo
slankstelis, puolė į ašaras ir bandė perkalbėti:

– Velniop tą futbolą. Užsiimk mokslais ir geriau stok į

teisę ar finansus. Nors nelaužys tavęs niekas.

Tačiau šie, kaip ir kiti anksčiau ar vėliau išsakyti

dvejojimai, Dievo ausies taip ir nepasiekė. Valdas
kantriai gulėjo ant medinių lentų ir skaičiavo gydymo
dienas. Dar prieš išvyką į Rumuniją rinktinės treneris
Ignatjevas lietuviui užsiminė, kad jis bus kviečiamas į
Europos jaunių pirmenybes, vyksiančias gegužę, tad
noras ir tikėjimas, jog gali patekti į rinktinę, buvo
stipresni už sveikatos sutrikimus.

Po kelių savaičių, praleistų ligoninėje, jaunuolis

atsistojo ant kojų ir pabandė rankomis pasiekti kojų
pirštus. Nugaros skausmai slopo.

– Mūsų lauks ilgas reabilitacijos laikotarpis. Turi

patikėti, kad viskas bus gerai, – auklėtinį patikino
pirmasis treneris.

Perspektyvus ėmė treniruotis su Kauno „Kelininku“,

kartais nuvykdavo į Vilniaus „Žalgirio“ dublerių
treniruotes ir po pusantro mėnesio stuburo slankstelio
lūžio pasekmių nesijautė. Gandas apie gerėjančią
Valdo sveikatą pasiekė ir Maskvą, jaunių rinktinės
trenerio Ignatjevo ausis.

– Atvežkite tą vaikį su Vilniaus „Žalgirio“ dubleriais į

Maskvą. Noriu pats įsitikinti, ar tikrai pasveiko, – 1984
metais Vilniaus „Žalgirio“ strategų paprašė Ignatjevas,
žinodamas, kad balandį „Žalgirio“ dubleriai žais
rungtynes su Maskvos „Torpedo“.

Žaidė Valdas tose rungtynėse, pakeistas buvo, net

rinktinės treneriai po mačo lietuvio klausė, ar viskas
jam gerai, ar nugaros neskauda.

– Ne, ne. Ką jūs, Borisai Petrovičiau? Jokių traumos

pasekmių nejaučiu. Mane pakeitė, nes paprašiau.
Nenoriu vėl susižaloti, – kęsdamas nugaros diegimą,
bet šypsodamasis kalbėjo lietuvis.

Strategas dar paklausė būsimo abituriento, kaip sekasi

mokslai, šis atsakė, kad dėl jų bėdų nekyla, o
atsisveikindamas rinktinės treneris užsiminė, kad
lietuvis jau gali laukti kvietimo į pasirengimą Europos
jaunių futbolo pirmenybėms.

1984 metų Europos jaunių futbolo čempionato finalinis

etapas Sovietų Sąjungoje buvo jaunųjų futbolininkų
svajonė. Šalyje, kur futbolas užėmė pirmą vietą pagal
sporto šakų populiarumą, į tokio rango varžybas
rinkdavosi minios žmonių. Kartais net bilietų į
rungtynes, kuriose žaidė pirmenybių šeimininkai,
nelikdavo akimirksniu. Futbolo aistruoliai
džiaugdavosi galėdami pamatyti jaunuosius kamuolio
talentus. Tokia galimybe galėjo mėgautis visa SSRS.
Televizija vaikinų rungtynes transliavo tiesiogiai, nuo
Vilniaus iki Vladivostoko, nuo Murmansko iki Baku.

Gegužę Senojo žemyno U-18 futbolo čempionatas

buvo vienas pagrindinių sporto įvykių SSRS, apie kurį
kalbėjo, rašė, rodė visa žiniasklaida, tad natūralu, jog į
rinktinę patekęs Ivanauskas sulaukė milžiniško
dėmesio ne tik dėl savo įvaizdžio, bet ir dėl žaidimo.
SSRS rinktinės narys tiesiog blizgėjo prabanga: firmos
„Adidas“ treningai, itališki batai, aukščiausios kokybės
medvilnės kostiumai, geriausi marškiniai ir visa kita,
ko komunistinio režimo valstybėje paprastas žmogus
nė su žiburiu nebūtų radęs. Jauniesiems futbolininkams
tai buvo triumfo akimirkos ir snobizmo pradžia.

Kol Valdas Maskvoje mėgavosi šlovės spinduliais,

Kaune mama Laima su 30-osios vidurinės mokytojais
ir direktore sprendė būsimo abituriento likimą. Beveik
hamletiškas „būti ar nebūti“ tipo susirinkimas vyko už
uždarų durų, dalyvaujant

keliems mokytojams ir futbolininko mamai.

Susirinkusieji puikiai žinojo, kad talentingas
futbolininkas per pastaruosius mokslo metus mokyklos
suolą iš viso trynė tik tris mėnesius, kai jo
bendraklasiai tai darė net triskart ilgiau – devynis!

– Darykite, ką norite. Jūsų teisė spręsti. Matote, kaip

susiklostė šie sūnaus metai mokykloje. Vien tik
išvykos su rinktine, tad, jei manote, kad Valdas
nevertas išlaikyti abitūros egzaminų, tebūnie.
Neturėsiu teisės pykti, – mokyklos posėdyje atviravo
futbolininko mama.

Mokytojai pasiklausė ir susitarė, ką darys su per metus

atsiskleidusia futbolo žvaigžde.

Tuo tarpu gegužės pradžioje Brazilkos pievų vaikis su

Sovietų Sąjungos rinktine Maskvos „Lužnikų“
stadione nuo atsarginių suolelio žiūrėjo pirmąsias
pogrupio rungtynes su Liuksemburgu. Su juo, kaip
supervalstybės jaunimas įveikė Europos nykštukus, dar
stebėjo apie dvidešimt penki tūkstančiai žmonių. Pirma
pergalė pasirodė lyg koks apšilimas prieš dvikovą su
bendraamžiais iš Anglijos.

Tądien į Maskvos „Dinamo“ stadioną suplūdo net

penkiasdešimt tūkstančių futbolo aistruolių, kurie, deja,
nepamatė šeimininkų rinktinės pergalės. Įtemptos
rungtynės baigėsi lygiosiomis 1:1, tačiau lietuvis buvo
išrinktas geriausiu dvikovos žaidėju.

Paskutinėse grupės rungtynėse SSRS bendraamžiai

susitiko su Vokietijos demokratinės valstybės rinktinės
nariais. Dviejų komunistinių valstybių rungtynes ir
kovą dėl patekimo tarp aštuonių stipriausiųjų Maskvos
„Torpedo“ stadione sekė tik dešimt tūkstančių sirgalių.
Šeimininkams pasisekė: minimaliu rezultatu 1:0
laimėjo rungtynes ir pateko į kitą pirmenybių etapą.
Vėliau Ignatjevo auklėtiniai po dviejų pergalių iškopė į
finalą.

Paskutinį Europos futbolo čempionato mačą dėl

nugalėtojo vardo su Vengrija, be milijonų sirgalių,
sėdinčių prie televizorių, Maskvoje stebėjo ir lietuvio
tėvai, ir pirmasis treneris, ir bendraklasiai, ir ant kojų
prieš pat pirmenybes pastačiusi medicinos seselė Rita.

1984 metų birželio 6 dienos, sekmadienio, pavakarę į

Maskvos „Lužnikų“ stadioną susirinko daugiau nei
septyniasdešimt aštuoni tūkstančiai futbolo sirgalių. Ne
vienam rinktinės nariui, išgirdus iš tribūnų riksmus,
širdis kulnuose atsidurdavo ir kojas sukaustydavo
nematoma geležinė grandinė. Ta pati jėga
pritemdydavo žvilgsnį, sulėtindavo judesius. Galbūt
dėl to abi rinktinės per pagrindinį rungtynių laiką taip
ir nesugebėjo išsiaiškinti, kuri tą vakarą stipresnė. Per
pratęsimą stadione atmosfera dar labiau įkaito.
Kiekvieną prisilietimą prie kamuolio ar klaidą lydėjo
nusivylimo atodūsiai ir raginimo šūksniai, tačiau
tribūnų palaikymas nuėjo perniek – jaunuosius
futbolininkus lemtis pastatė ties vienuolikos metrų
riba.

– Nemušiu. Bijau. Kojos dreba, – rinktinės treneriui

Ignatjevui prieš lemiamus baudinius išvapeno gruzinas
Soso Čedia.

Strategas pažiūrėjo į vaikiną ir supratęs, kad jo nė su

pagaliu neišvarysi į daugiatūkstantinės minios
žvilgsnių tyrinėjamą aikštę, o jei ir pavyks, – gero
nesitikėk, paklausė rinktinės narių, kas pakeis
komandos draugą. Šeimininkų stovykloje stojo kapų
tyla. Futbolininkams ausyse spengė taip, kad
kiekvienas iš rinktinės žaidėjų girdėjo visus pavienius
septyniasdešimt aštuonių tūkstančių sirgalių, atėjusių tą
vakarą į stadioną, balsus.

– Klausiu, kas muš? – tylą pertraukė Ignatjevas, tačiau

atsakymo nebuvo.

– Nėra laiko, po velnių. Tai kas muš, ar man pačiam

paskirti, aaa? – perklausė komandos treneris.

Šįkart į grėsmingą ir tuo pačiu maldaujantį stratego

balsą atsiliepė Leonidas Spiridonovas.

– Aš galiu, – tyliai atsakė jis.

– Tikrai gali? – perklausė paskutinę minutę atsiradusio

gelbėtojo vadovas.

– Taip. O ką? – burbtelėjo vyresnis už kitus komandos

narius su suklastotais dokumentais į rinktinę patekęs
moldovas.

Ignatjevas it kirviu nukirto beprasidedantį dialogą ir

pasakęs, kad moldovas vienuolikos metrų baudinį muš
paskutinis, palinkėjo komandai sėkmės ir šaltų nervų.

Futbole galioja nerašyta taisyklė, kad pirmą ar

paskutinį vienuolikos metrų baudinį muša ekipos
kapitonas, taip savo pavyzdžiu užvesdamas draugus
arba lyg dėdamas tašką baudinių serijoje.

Pirmas SSRS jaunių rinktinėje tiksliai baudinį

realizavo vaikinas iš Kauno. Paskui – kiti du taiklūs
smūgiai. Vengrai atsakė tuo pačiu. Komandos taip pat
po vieną kartą šovė pro šalį. Prieš paskutinius
bandymus rezultatas buvo lygus 3:3. Aukso medalių
likimą turėjęs lemti Spiridonovas nuo vienuolikos
metrų žymos smūgiavo tiesiai į vartininką, o
priešininkas kamuolį preciziškai pasiuntė į viršutinį
vartų kampą. Europos čempionų vardai bei medaliai
Sovietų Sąjungos rinktinei ir Valdui tiesiog išsprūdo
akimirksniu.

– Užmušiu! – suriko Valdas ir puolė gruziną Čedią.

Šis net nebandė gintis. Šalia aikštės užsiliepsnojęs

konfliktas baigėsi greit: treneriai išskyrė žaidėjus ir
ėmė raminti iš nevilties vietos stadione nerandantį
lietuvį.

Kiek dar buvo ašarų, pykčio ir skausmo drabužinėje,

kiek dar kaltinimų vienas kito adresu skriejo – viena
akimirka ir smūgis pražudė geriausią to meto jaunių
rinktinę Europoje. Net ir dieną po finalo, kai ekipos
nariams buvo išmokėtos solidžios premijos, siekiančios
kone tūkstantį dolerių, žaidėjai griežė dantį vienas ant
kito. Nesėkmingas čempionato finalas vieningą
komandą suskaldė į šipulius ir rinktinės nariai
išsivažinėjo namo po SSRS platybes.
Grįžęs į Kauną Valdas suprato, kad porą savaičių
Maskvoje vykęs Europos jaunių futbolo čempionatas
jo gyvenimą milžinišku greičiu apvertė aukštyn
kojomis. Per kelias gegužės savaites jaunuolis tapo
greitai įsižiebusia sporto žvaigžde.

Jau kelis mėnesius vaikinas galvojo ne tik apie futbolą,

o ir apie ją. Ji daug padėjo: slaugė, perduodavo laiškus,
palaikė, kai jis gulėjo ligoninėje po stuburo slankstelių
lūžio. Net ir tuomet, kai Kauno ligoninėje žaidėjas
beveik iš naujo mokėsi vaikščioti, ji šypsojosi ir
mokėjo pralinksminti.

Rita jau keletą mėnesių buvo įstrigusi Valdo širdyje.

Mintys apie ją futbolininkui nedavė ramybės. Ir net
tuomet, kai vyko Europos futbolo čempionatas, jis
savęs klausdavo: ar žiūrėjo ji televizorių, ar bent
prisimena, kas aš toks?

Kai pirmasis treneris futbolininkui padovanojo

dešimties dienų kelionę į Nidą ir abitūros egzaminus
pakeitė užtarnautas poilsis, Valdas pasiryžo: nubėgo į
ligoninę ir kartu vykti į Nidą pasikvietė Ritą.

– Į Nidą? Su tavimi? – nustebusi perklausė Rita.

Jaunuolis linktelėjo.

– Tai leisk, bent pasiklausiu tėvų, ar jie nieko prieš.

Valdas neprieštaravo. Slaugės Ritos tėvai taip pat
nebuvo prieš. Tik nuostabą sukėlė faktas, kad Valdas –
potencialus žentas. Apie tai įsimylėjėliai dar negalvojo.
Jų laukė lietuviškos gamtos stebuklas – Kuršių nerija ir
atostogos dviese.

Dešimt meilės ir ramybės dienų prabėgo greitai ir

Valdas grįžo į Kauną švęsti abitūros egzaminų.
Vaikinas net nežinojo, kokiais pažymiais baigė
mokyklą. Viskas paaiškėjo per brandos atestatų
teikimo ceremoniją.

Vos tik gavęs dokumentą į rankas, futbolininkas

aiktelėjo iš nuostabos: fizika – keturi, matematika –
keturi, istorija – penki. Net geriausiame sapne žaidėjas
nebūtų drįsęs susapnuoti tokio žinių įvertinimo.

– Ačiū, – pro suspaustas virpančias lūpas ir pilnomis

ašarų akimis klasės auklėtojai ir direktorei ištarė
Valdas.

Visas mokykloje praleistas laikotarpis tą vakarą tilpo į

kelias valandas. Šokiai, linkėjimai, šampano taurės,
ėjimas pasitikti tekančios saulės paryčiais ir kitos
dienos ankstyva išvyka į jau kasdienybe tapsiančią
Vilniaus „Žalgirio“ ekipos treniruotę. Toks buvo
atsisveikinimo su vaikyste, paauglyste bei gimtuoju
miestu dienos scenarijus.

Pirmyn, žali-balti

Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje apie

Vilniaus „Žalgirį“ žinojo visos Lietuvos sporto
aistruoliai. Sostinės futbolo klubas kurti šlovę Sovietų
Sąjungoje pradėjo antrojoje šalies lygoje ir pamažu
kopė aukštyn.

Vėliau, devintojo dešimtmečio pradžioje, lietuviai,

vadovaujami Benjamino Zelkevičiaus, susikūrė realią
progą iš pirmosios lygos patekti į aukščiausiąją.
Vilniečių rungtynes centriniame miesto stadione
žiūrėdavo arti aštuoniolikos tūkstančių žmonių. Po
varžybų dalis sirgalių traukdavo į sostinės Gedimino
prospektą ir švęsdavo pergales.

Iš plačiosios tėvynės atvykęs komandos treneriai

stebėdavosi ir kalbėdamiesi su Zelkevičiumi
prasitardavo:

– Pas jus čia Brazilija. Tiek daug vėliavų ir triukšmo

dar niekur neteko matyti.

Zelkevičius tik pritariamai linktelėdavo ir išlydėjęs

svečius dažnai užsukdavo į saugumo institucijas.

Reikalas ideologiškai pagrįstas – „Žalgiris“ neauklėjo

publikos ir po rungtynių atsirasdavo vis daugiau
tautiškai nusiteikusių sirgalių, kurie net drįsdavo
Gedimino prospekte nevalstybinę trijų spalvų vėliavą
iškelti ar liaudiškas dainas traukti. Kur tai matyta!
Tačiau kiekviena diskusija baigdavosi tuo, kad
saugumiečiai įsitikindavo, jog sirgaliai – ne komandos
trenerio reikalas, palinkėdavo „Žalgiriui“ sėkmės ir
paleisdavo strategą.

Sėkmė vilniečius susirado devintajame dešimtmetyje.

1981-aisiais pasibaigusiame SSRS pirmosios lygos
čempionate „Žalgiris“ užėmė šeštą vietą. Dar po metų
žalgiriečiai laimėjo pirmosios SSRS lygos pirmenybes
ir prasimušė į aukščiausiąją šalies futbolo lygą.

Prireikė ketverių metų, kad Zelkevičiaus suformuotas

Vilniaus „Žalgiris“ galų gale 1983-iaisiais patektų į
stipriausiųjų elitą. Tačiau debiutinio sezono tarp SSRS
treneris taip ir nepamatė. Prieš pat jo pradžią sostinės
ekipoje kilo nesutarimų tarp žaidėjų ir stratego.
Komanda, patekusi į SSRS aukščiausiąją futbolo lygą,
nesulaukė žadėtų dovanų – skiriamų butų, automobilių
– ir pagrindiniai žaidėjai paskelbė streiką.

Netoli Krymo esančiame kurortiniame miestelyje

Adleryje naujam 1983–1984 metų šalies sezonui
besiruošiantis lygos debiutantas sukilo. Komandos
veteranai nusprendė išmesti ekipos strategą Zelkevičių
ir pirmenybių išvakarėse pareiškę, kad nedalyvaus
čempionate, išsiskirstė po kambarius. Tuomet iš
Adlerio „Žalgiris“ turėjo skristi į Taškentą ir
susigrumti su „Pachtakor“ futbolininkais, vėliau jų
lauks dvikova su Leningrado „Zenit“. Trečias ir
ketvirtas čempionato rungtynes vilniečiai žais namie su
Tbilisio „Dinamo“ ir Baku „Neftči“.

Tą naktį auksinė „Žalgirio“ karta – Vaclovas Jurkus,

Stasys Baranauskas, Stanislovas Danisevičius, Sigitas
Jakubauskas, Alvydas Janonis ir kiti – miegojo nedaug.

Vidurnaktį specialiu lėktuvu iš Vilniaus į Adlerį

atskrido visa Lietuvos Tarybinės Respublikos valdžia
ir pabandė spręsti konfliktą.

– Išvaikyk juos velniop, Benjaminai! Ką jie sau

leidžia? –

vienas per kitą šaukė biurokratai.

Zelkevičius žinojo, kad griauti lengviau nei kurti, ir

nesiryžo rankos mostu nublokšti šalies futbolo
dešimtmečiu atgal. Po ilgų žaidėjų tardymų ir
aiškinimosi, kas sugalvojo tokį planą ir kam naudinga
iš komandos išmesti trenerį, biurokratai nusprendė
futbolininkams suteikti galimybę. Jei per ketverias
rungtynes „Žalgiris“ neįsitvirtins turnyro lentelės
viduryje, komandos neliks.

Prie ekipos vairo tą 1984 metų kovo mėnesio naktį

stojęs Algimantas Liubinskas lyg ir neturėjo ilgalaikių
planų. Tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad vilniečiai
išbandymo rungtynių nepralaimėjo ir dar labiau
komplikavo buvusio stratego Zelkevičiaus padėtį.
Sėkmingai startavusius ir pirmą pergalę prieš Baku
futbolininkus iškovojusius SSRS čempionato naujokus
tauta nešiojo ant rankų. Po pirmo SSRS čempionato
rato debiutantai pirmavo lygoje, o pirmenybes baigė
penktoje vietoje. Mažiausią biudžetą visoje lygoje
turintis klubas priešininkams įsiminė įdomiu žaidimo
braižu ir komandos dvasia.

Po „Žalgiriu“stogu buvo surinkti geriausi Lietuvos

talentai. Perspektyviausias jaunimas veržėsi į
pagrindinį šalies futbolo olimpą. Pakliūti į „Žalgirį“
Valdas bandė 1983 metais. Pirmasis žaidėjo treneris
Oniščiukas susitarė su žalgiriečių dublerių vadovais,
kad atveš į peržiūrą perspektyvų ir talentingą vaikiną.
Gandas apie kauniečio sugebėjimus aikštėje tarp
futbolininkų ir specialistų sklandė ilgokai. Dauguma
norėjo pamatyti, ko iš tiesų vertas dažnai egoistiškai
žaidžiantis vaikinas. Pirmą kartą Valdas žalią-baltą
aprangą apsivilko dublerių rungtynėse su Taškento
„Pachtakor“ ekipa ir aikštėje pasirodė su Viktoro
Bridaičio pavarde.

Prastai susiklostė jo debiutas. Jaunuolis nesugebėjo

susitvarkyti su startiniu jauduliu, daug klydo ir buvo
pakeistas. Valdo planai, susiję su „Žalgiriu“, sugriuvo
per keturiasdešimt penkias minutes. Po pirmo kėlinio
treneris Stasys Ramelis pasodino debiutantą ant suolo.

– Nieko ypatingo tavo vaikis neparodė, – po rungtynių

Aurorai prasitarė „Žalgirio“ dublerių treneris.
Paskutinės frazės nuotrupos Brazilkos vaikinui ausyse
skambėjo visą kelią Kauno link, o akyse kaupėsi
ašaros. Dar savaitę po to Valdas net nėjo į treniruotes.
Nematė prasmės. Kol suprato, kad pergalių nebūna be
pralaimėjimų.

Baigęs vidurinę, po Europos jaunių futbolo čempionato

vaikinas žinojo, kad jo išskėstomis rankomis laukia ne
Kauno „Kelininkas“, o Vilniaus „Žalgiris“. Apie
perspektyvų žaidėją buvo kalbama sporto pasaulyje,
tad naujas Vilniaus „Žalgirio“ treneris Liubinskas
privalėjo suteikti jam šansą.

1984 metų birželio 17 dieną Valdas pirmą kartą

oficialiose rungtynėse užsivilko žalios bei baltos
spalvų aprangą ir debiutavo Vilniaus „Žalgirio“
gretose. Iš viso per debiutinį sezoną lietuvis žaidė
dvylika mačų. Rungtynėse su Jerevano „Ararat“
žalgiriečiai pirmavo 1:0, bet teisėjo švilpukas
užfiksavo lygiąsias 1:1. Išlyginamąjį įvartį svečiai
pasiekė po Ivanausko klaidos. „Žalgiris“ prarado
taškus, žaidėjai – premijas prie atlyginimų.

– Kitą kartą būk atidesnis. Mes gyvename ir iš premijų,

ne tik iš atlyginimo, be to, niekam jų nedalijame, –
drabužinėje po rungtynių tarstelėjo „Žalgirio“
naujokui, o paskui visi ėmė skirstytis: kas namo, kas į
restoraną.

– Atsi... – pagalvojo debiutantas ir nurijo priekaištus.

Senoji „Žalgirio“ gvardija puikiai suprato, kad šįvakar

įprasto žaidimo kortomis iš pinigų nebus. Nėra iš ko.

Po pirmos dvikovos SSRS aukščiausiajame futbolo

čempionate prasidėjo pertrauka ir sostinės komanda
išvyko į fizinio pasiruošimo stovyklą Klaipėdoje.
„Žalgirio“ veteranai pasitarė ir išsigandę, kad per
stovyklą vaikinukas iš Kauno gali vieną jų išmesti iš
starto sudėties, ėmėsi veiksmų. Negalėjo būti taip, kad
debiutantas išsikovos vietą pagrindinėje sudėtyje. Jei
tai įvyks, vienas iš senųjų vilkų ilgam sės ant atsarginių
suolo ir turės susiveržti diržus, vadinasi, teks pamiršti
solidžias premijas, besaikius lošimus kortomis ar
siautulius Vilniaus

restoranuose.

Naujokas iš Kauno pretendavo į Edvardo Malkevičiaus

vietą, rungtynėse žaidusio kairiojo saugo pozicijoje.
Tiesioginės vyrų akistatos aikštėje laukti teko ilgokai.
Būdavo, kad treniruojantis Klaipėdoje Valdą specialiai
griaudavo kitas žalgirietis, stengdamasis traumuoti ir
taip bent kiek atitolinti komandos bičiulio
Malkevičiaus karjeros saulėlydį. Tačiau net ir tokie
veiksmai negelbėjo. Fiziškai stipresnis Ivanauskas
veržlumu ir jėga išsiskyrė iš kitų ir „Žalgirio“ treneris
Liubinskas, sudarydamas startinę sudėtį, prie
Ivanausko pavardės padėjo riebų pliusą.

Po stovyklos Valdas nuo rungtynių su Rostovo ASR

komanda tapo vienuoliktuko žaidėju. Dar po kelių
savaičių per dvikovą su Maskvos „Spartak“ išvykoje
debiutantas įmušė pirmą įvartį čempionate ir galutinai
užkariavo trenerių simpatijas.

– Vyrai, nereikia pykti ant Valdo. Jis – talentingas

jaunuolis ir turite jam padėti įsilieti į žaidimą. Patys
matote, kad futbolas keičiasi. Maskvos „Spartak“,
„Torpedo“, Kijevo „Dinamo“ ar Tbilisio „Dinamo“ jau
žaidžia greitai, jėga paremtą futbolą, o mes tik judame
jo link. Valdas – naujos futbolo eros komandoje
pradininkas. Nebėra lėto žaidimo. Dabar reikia
veržlumo, jėgos, technikos ir mąstymo, tad, norite ar
ne, teks žaidėją priimti į komandą ir susitaikyti su tuo,
kad pokyčių dar bus, – per susirinkimą komandai
kalbėjo treneris Liubinskas.

Po pokalbio senoji „Žalgirio“ gvardija ėmė atlaidžiau

žiūrėti į Valdo klaidas ar kartais egoistišką elgesį
aikštėje. O dar po kelių išvykų ir pasisėdėjimų prie
stipresnių gėrimų nei gazuotas vanduo Valdas tapo
savas.

Nykius vakarus, anksčiau leistus komandos bazėje

Antakalnyje, pamažu ėmė keisti linksmi ir spalvingi
vakarėliai populiariuosiuose restoranuose „Astorija“,
„Šaltinėlis“, „Dainava“ ar „Lietuvos“ viešbučio
dvidešimt antrame aukšte įsikūrusiame naktiniame
klube.

Pirmasis čempionatas SSRS aukščiausiojoje lygoje

artėjo pabaigos link ir „Žalgiris“ ruošėsi išvykai į
Kiniją. Tarp važiuojančiųjų pateko ir Ivanauskas.
Aštuoniolikmečiam vaikinui tai turėjo būti tolimiausia
išvyka su klubu. Tačiau kelionės išvakarėse į
„Žalgirio“ sporto bazę atvažiavo treneris Liubinskas ir
pranešė, kad Ivanauskas neskris į draugišką turnė po
Kiniją.

– Esi šauktinių į privalomąją karinę tarnybą sąraše ir,

kai mūsų lėktuvas nusileis Maskvoje, ateis kariškiai,
tave supakuos ir išveš į Maskvos CSKA karinį sporto
dalinį. Nenorime, kad taip atsitiktų, todėl nusprendėme
skristi be tavęs ir taip padėti išsisukti nuo karinės
prievolės. Gulsiesi į ligoninę, – paaiškino treneris.

– Bet aš sveikas. Niekuo nesiskundžiu. Ką veiksiu toje

ligoninėje? – paklausė Valdas.

– Gulėsi, kol žaizda sugis. Taip bent pusę metų

išvengsi karinės prievolės, o paskui spręsime, ką
daryti, – pasakojo Liubinskas.

– Kokia žaizda? Ar mane pjaustys? Juk esu visiškai

sveikas! – nustėręs perklausė futbolininkas.

Treneris paaiškino, kad chirurgas tik įpjaus pilvo sritį,

pjūvį iškart susiūs ir paguldys į intensyviosios
priežiūros skyrių.

– Taip reikia, – pabrėžė strategas.

Kitą 1984 metų lapkričio mėnesio vidurio rytą

„Žalgiris“ išskrido į Kiniją, o Ivanauskas savo noru
atsigulė po chirurgo skalpeliu. Chirurgai padarė pjūvį,
sukūrė ilgą ligos istoriją, esą futbolininkui apendicitas,
ir paliko gydytis. Pirmas tris dienas Valdas klausė
ligoninės darbuotojų, o paskui susitarė, kad naktys
priklauso jam, o dienos – fiktyviam gydymui, ir
pasinėrė į naktinio Vilniaus pagundas.

Penktą dieną po operacijos sveikstančio futbolininko

aplankyti iš Maskvos atskrido CSKA majoras
Marijanas Plachietka.

– Kaip sveikata, Valdai? – pasiteiravo majoras.

– Skauda. Guliu, net negaliu judėti. Verkti norisi, kad

dėl operacijos teks futbolą kuriam laikui pamiršti, –
atsakė žaidėjas.

– Žinau tokias ligas ir kuo jos kvepia. Sveik, Valdai.

Tikiuosi, kad operacijos komplikacijos nebus ilgos, –
vartydamas ligos istoriją tarė atvykėlis, palinkėjo geros
dienos ir išvažiavo į Kauną.

Laikinosios sostinės karinės prievolės štabo viršininkai

neliko patenkinti majoro Plachietkos apsilankymu.
Kaip ir Valdo tėvai, sulaukę svečio nedraugiško
telefono skambučio. Kitą dieną CSKA klubo majoras
dar kartą aplankė nuobodžiaujantį Valdą.
– Važiuosim į Kauną. Reikia pasikalbėti apie armijos
reikalus, – tiesdamas šaukimą atvykti į Kauno karinį
komisariatą tarstelėjo majoras. – Tu geriau iš lėto
kelkis ir važiuok su manimi. Taip išvengsi daug galimų
nemalonumų.

Jaunuoliui nieko kito neliko, kaip tik lėtai atsistoti,

susiruošti ir su majoru judėti Kauno link. Keliaujant
ilgiau nei valandą majoras be perstojo pasakojo apie iš
naujo buriamą CSKA ekipą, kurios pagrindą sudarys
buvę Europos vicečempionai, ir kad lietuviui Maskvos
ekipoje skirtas lyderio vaidmuo, o treneris Jevgenijus
Morozovas tiesiog išskėstomis rankomis laukia
jaunosios SSRS žvaigždės.

– Tokia galimybė pasitaiko tik kartą per gyvenimą.

Pasinaudok ja, – įtikinėjo majoras lietuvį. – Jei
nesutiksi, mes turime galimybių tave diskvalifikuoti
metams dvejiems ir tavo karjera baigsis net normaliai
neprasidėjusi.

Dieną, kupiną įtemptų ir ilgų karininkų įkalbinėjimų,

tėvų ašarų bei nuogąstavimo dėl sūnaus ateities, Valdas
baigė Ritos glėbyje. Įsimylėjėliai dar nežinojo, kad
šalta lapkričio naktis ir kitas rytas atneš didžiulių
permainų.
– Važiuoju, – iš ryto, vos susitikęs su CSKA atstovu,
ištarė „Žalgirio“ ekipos saugas.

Karininkas paskambino į oro uostą, užsakė bilietus ir

tos pačios dienos vakare lietuvis CSKA kariniame
padalinyje išlemeno priesaikos tekstą ir prisiekė
tarnauti tėvynei. Kitą rytą Valdas sėdo į lėktuvą ir
popiet jau vaikščiojo Vilniaus gatvėmis, pažadėjęs, kad
1985 metų sausio trečiąją atvyks į pirmą CSKA
komandos stovyklą.

Dar po poros savaičių į Vilnių iš draugiško turnyro

Kinijoje grįžę žaidėjai sužinojo jaunuolio sprendimą.
Komandos draugų veiduose nebuvo nei džiaugsmo, nei
ašarų. Antrieji ekipos treneriai burbėjo, esą kaip jis
galėjo taip pasielgti, o kai kurie žaidėjai, jau
rungtyniavę Maskvoje, puikiai suprato Valdo
pasirinkimą. Prieš vėją nepapūsi. Armijos struktūra
buvo stipresnė net už nuo vaikystės puoselėjamą norą
žaisti „Žalgiryje“.

Paskutinis gruodžio mėnuo komandoje praėjo

linksmiau nei įprasta. Futbolininkams nereikėjo ieškoti
progos eiti į „Astoriją“ ar „Dainavą“ – Ivanauskas
palieka „Žalgirį“, tad kodėl gi neatšventus.

Taip susiklostė, kad 1984 metų futbolo sezonas CSKA

buvo prasčiausias per visą komandos istoriją. Ekipa
iškrito iš aukščiausiosios futbolo lygos ir karinė
vadovybė įsakė treneriui išmesti beveik visus žaidėjus
bei surinkti naujus. Naujos sudėties ekipa 1985 metais
privalo laimėti pirmosios lygos SSRS čempionatą ir
grįžti tarp stipriausiųjų.

Į smarkiai atsinaujinusios komandos gretas patekusio

Ivanausko turėjo laukti bent dveji sportiniu atžvilgiu
puikūs iššūkio metai – patekti tarp stipriausių bei
įsitvirtinti tarp lyderių ir taip susikurti stabilų karjeros
pagrindą.

Vos atvykęs į Maskvą, lietuvis tapo komandos

kapitonu ir trenerio Jevgenijaus Morozovo globotiniu.
Prasidėjus 1985 metų futbolo sezonui, CSKA vadovai
dar kartą priminė, jog tikslas aiškus – grįžti į
aukščiausiąją lygą, tad jaučiant perdėtą karininkų
susidomėjimą klubo rezultatais juokauti nebuvo
galima.

Pirmą mačą jaunieji žaidėjai namie su Jaroslavlio

„Šinik“ futbolininkais sužaidė lygiosiomis, antroje
dvikovoje kapitonas iš Lietuvos patyrė traumą. Per
medicininę apžiūrą paaiškėjo, kad plyšo kelio
kryžminiai raiščiai. Be to, rungtynes maskviečiai
namie pralaimėjo 0:1.
Komandos treneris įsakė gydytojams paruošti lietuvį
išvykai į Tolimuosius Rytus, kur laukė dvejos
rungtynės su Kemerovo „Kuzbas“ ir Chabarovsko
ASK ekipomis. Valdo sveikata per keturias dienas
nepagerėjo.

– Jurijau Andrejevičiau, negaliu skristi. Iš manęs

jokios naudos. Vos pavaikštau, o jūs dar norite, kad
žaisčiau, – prieš dvylikos valandų skrydį aiškino
lietuvis.

– Skrisk. Be tavęs mes pražūsim. Gydytojams įsakyta

pastatyti tave ant kojų, vadinasi, taip ir turi būti, –
atrėžė CSKA treneris.

Žaisti pirmosios lygos dviejų mačų maskviečiai skrido

į Sibiro glūdumą armijos privačiu lėktuvu. Treneriai
patogiai įsitaisė liukso vietose, žaidėjai –
paprastesniame salone. Lietuvio koją kone visą skrydį
maigė du komandos medikai, tačiau skausmas
nemažėjo.

1985 metų kovo mėnesio naktį Kemerove vos

nepasikartojo 1969 metų tragedija. Tuomet per lėktuvo
katastrofą žuvo visa Taškento „Pachtakor“ futbolo
komanda. Kemerovo kariniame oro uoste besileidžiant
lėktuvui, dingo stabdžiai ir žaidėjai išgyveno siaubo
minutes. Lėktuvas nulėkė nuo nusileidimo juostos ir
susvyravęs sparnu atsirėmė

į žemę.

Po kelių akimirkų didesnės avarijos išvengusį lėktuvą

apsupo kareivių ekipažai. Žaidėjus ir trenerius nuleido
trapu, o pilotams karo policija uždėjo antrankius,
įsodino į automobilį ir nuvežė nežinoma kryptimi.

– Geriau jau būtumėte užsimušę, – iš už stovinčių

žaidėjų nugarų atskriejo girto komandos trenerio
Morozovo linkėjimas.

– Juračka, o tu, manai, būtum likęs gyvas? – retoriškai

kažkas iš futbolininkų paklausė ekipos trenerio.

Strategas tylėjo. Kaip ir po pralaimėto mačo Kemerove

rezultatu 0:1. Kaip ir po nulinių lygiųjų Chabarovske.
Per ketverias pirmas rungtynes iškovotas tik vienas
taškas, traumuotas komandos kapitonas Ivanauskas ir
vis mažėjančios galimybės iškopti į SSRS
aukščiausiąją lygą įspaudė į kampą Morozovą.

– Vokieti, tu nežaidi specialiai. Tu simuliuoji, – po

paskutinio mačo lietuvį užsipuolė CSKA strategas.

– Man koją skaudą, vos vaikščioju, – aiškino lietuvis.

Tačiau Morozovas manė kitaip: išvykoje pralaimėta
dėl žaidėjų nenoro kovoti.

Į netoli Maskvos esančią Archangelsko sporto bazę iš

nesėkmingos išvykos grįžusi komanda buvo prastos
nuotaikos. CSKA gydytojai dar kartą patvirtino
Ivanausko nuogąstavimus dėl traumos ir nusprendė,
kad lietuvis futbolo negalės žaisti mažiausiai mėnesį.
Valdo laukė priverstinis gydymas ir biliardas, nardai su
toje pačioje bazėje gyvenančiais geriausiais ledo
ritulininkais Viačeslavu Fetisovu, Pavelu Bure, Igoriu
Larionovu, Valerijumi Kamenskiu ir kitais. Treneris
griežė dantį ir ieškojo progos, kaip pamokyti lietuvį.
Keršto diena nenumaldomai artėjo. Kaip ir CSKA
senbuvio Valerijaus Brošino gimtadienis.

Jubiliato gimimo dieną Archangelsko bazėje šventė

dauguma jos gyventojų ilgai ir triukšmingai. Brošinas
garsėjo kaip nevengiantis pakelti taurelės ir pašėlusiai
linksmintis. 1985 metų kovo 5 dieną prie didelio stalo
Archangelsko sporto bazėje susėdo vienuolika
futbolininkų ir antra tiek iš trečio aukšto sporto bazės
atėjusių ledo ritulininkų.

– Valera, nepyk, aš tik vieną taurelę simboliškai

išgersiu ir lėksiu į miestą. Žinai, mergaitės... –
jubiliatui prie stalo tarstelėjo lietuvis.
– Gerai. Bus dar tų progų, – atšovė dvidešimt trečiąjį
gimtadienį švenčiantis rusas.

Po pirmo stikliuko lietuvis išvažiavo į Maskvą artimiau

susipažinti su nauja drauge Nataša. Ledo ritulininkai
taip pat išėjo anksčiau, nes jų kitą dieną laukė
rungtynės. Su Brošinu liko ištvermingiausieji.

Valdas ir Nataša susitiko futbolo rungtynėse. Mergina

krito į akį lietuviui ir kelių savaičių draugystė po
truputį ėmė peraugti į artimesnius ryšius. Kartais
Valdas leisdavo laisvalaikį su ja, kartais žiūrėdavo į
vakarėjantį Maskvos dangų, kartais lankydavosi teatre
ar kino filmų seansuose. Tą vakarą Nataša pakvietė
Valdą vakarienės ir pažadėjo kitą dieną iki pirmos
treniruotės pradžios parvežti į sporto bazę.

– Grįžk į bazę. Dešimtą valandą Morozovas kviečia į

susirinkimą, – ankstyvą kovo šeštosios rytą Valdą
pažadino kitame telefono laido gale sklindantis balsas.

Nataša iškvietė taksi ir lietuvis, likus valandai iki

susirinkimo, jau klausinėjo komandos draugų, kas
atsitiko gimtadienio vakarą.

Susirinkime ant stalo priešais komandos trenerį

Jevgenijų Morozovą stovėjo trys buteliai degtinės ir
dvylika kamštelių. Jaunieji CSKA žaidėjai, nuleidę
akis ir vengdami tiesioginio kontakto su strategu, laukė
neeilinio susirinkimo pradžios.

– Vienas kaltininkas aiškus. Buvo Valerijaus

gimtadienis, bet jis dvylika butelių vienas išgerti
nesugebėtų. Net jei ir pusę būtų išgėręs, dabar čia
nepasėdėtų. Tai kas šventėte kartu? – prasidėjus
susirinkimui paklausė

strategas.

Kelių minučių tylą nutraukė darsyk pakartotas ekipos

trenerio klausimas, tačiau atsakymo nebuvo.

– Gerai, spręsiu aš. Vokieti, tu sutinki, kad buvai su

Brošinu ir liuobei iki išnaktų? – Morozovas paklausė
Ivanausko.

– Ne, – burbtelėjo lietuvis.

Vaikinai klausėsi ir laukė, kuo baigsis kaltųjų paieška.

Po kelių akimirkų tas pats klausimas iš Maskvos
stratego lūpų nuskambėjo dar kartą.

– Dar kartą klausiu. Tai sutinki, kad buvai su Brošinu?

– komandos kapitono perklausė Morozovas.

– Taip, – atsakė Valdas, supratęs, kad Morozovas

keršija už prarastus taškus išvykose.
– Na, kaltininkus jau išsiaiškinome, susirinkimas
baigtas, visi laisvi, tik Brošinas ir Ivanauskas pasilieka,
– pasakė treneris ir leido futbolininkams skirstytis. – O
jūsų, vyručiai, laukia smagus laikas.

Du kaltininkai, lietuvis ir rusas, iš Archangelsko sporto

bazės buvo nuvežti į armijos sporto dalinį, kur mažoje
ir aklinoje patalpoje gavo lapus su komandos
pavardėmis. Futbolininkams buvo liepta pažymėti kitus
gimtadienio dalyvius, tačiau šie lapus grąžino tokius
pat švarius, kokius ir gavo, –

prie išspausdintų žaidėjų pavardžių nesimatė jokių

keverzonių.

– Dar dvi valandos ir, jei nepasakysit, kas šventė kartu,

futbolą galėsite žaisti su baltosiomis meškomis, –
auklėtinius gąsdino strategas.

Tačiau ir į šį grasinimą buvo atsakyta tyla, o futbolą su

baltosiomis meškomis pakeitė tremtis į karinį sporto

dalinį.

Armijos sporto klubo žaidėjams buvo duota karinė

uniforma ir taip vaikinams prasidėjo tikra karo tarnyba.
Karinis sporto dalinys atrodė lyg darbo ir poilsio
stovykla. Futbolininkai dirbo paprastus darbus. Valdas
sargavo prie dalinio vartų. Valerijus šlavė kiemą.

Kartą Ivanauskas prieš miegą, išklausęs naujos Brošino

darbų patirties, pasakė, kad į dalinį įleido SSRS ledo
ritulio legendą.

– Valera, įsivaizduoji, vartus atvėriau pačiam

Vladislavui Tretjakui. Jis paklausė, ką čia veikiu.
Pasakiau, kad tarnauju tėvynei, ir papasakojau visą
istoriją. Žadėjo mus ištraukti. Pakentėkime, gal jau tiek
beliko? – ironizuodamas jubiliatui pasakojo Valdas.

Tačiau kariniame sporto dalinyje nusižengėliai

praleido ilgiau nei tikėjosi. Po penkių bausmės savaičių
atvykęs Morozovas dar kartą paklausė, ar vaikinai jau
yra pasiruošę pasakyti kitus gimtadienio dalyvius, bet
ir trečias kartas buvo bergždžias.

– Nebegadinsiu nervų su jumis. Rytoj – į armijos

kalėjimą. Dešimčiai dienų! – įtūžęs suriko Morozovas.
– Ir neklauskit, už ką. Nusipelnėt.

Penkiasdešimt gramų dėl drąsos išvakarėse, o iš ryto

Ivanauską ir Brošiną nuvežė į vieną iš trijų Maskvos
tarybinės armijos kalėjimų. Dar nuo senų laikų tokias
vietas kareiviai vadindavo „Guba“. Ten dažniausiai
bausmę atlikdavo įvairaus plauko prasižengėliai. Dar
prieš du mėnesius Archangelsko sporto bazėje vienam
sportininkui skirtas kambarys su lova, spinta ir
televizoriumi atrodė lyg karališkieji apartamentai.
Armijos kalėjime sportininkai buvo apgyvendinti
vienoje trisdešimties kvadratinių metrų patalpoje su dar
27 nubaustaisiais. Patalpoje net nebuvo kur atsigulti.
Kameros gyventojai miegodavo sėdėdami, nugaras
atrėmę į sienas ir apsikloję antklodėmis, rūkantys
cigarečių dūmus pūsdavo į mažą langelį, o neturintys
šio įpročio privalėjo susitaikyti su slogiu oru bei prasta
atmosfera.

– Taip aš tarnauju Tarybų Sąjungai, – kareivio

priesaikos frazė nuolat skambėjo Ivanausko galvoje. –
Velniop tą CSKA. Jie dar pasigailės.

Kitą rytą nubaustųjų nelaukė rytinė treniruotė ar

pramankšta su kamuoliu. Šeštą valandą ryto Valdas ir
Valerijus atsikėlė kartu su kitais kareiviais, greitai
papusryčiavo ir gavo paskyrimus į darbus: komandos
kapitonas skuto bulves, o jubiliatui teko nemaloniausia
pareiga – valyti kareivinių kiaulides ir mušti kone
pusės metro žiurkes, kurios taikydavosi sugraužti
kiaules.

– Nieko baisiau nesu regėjęs. Įėjau į fermą, o ten

žiurkė spokso į mane. Aš tik paėmiau kastuvą ir čakšt
nukirtau jai galvą. Paskui kiaulidžių kampe pamačiau
dar kelias. Vaikiausi gerą pusdienį, kol jos į urvus
sulindo, – tarnybos įspūdžiais su Valdu dalijosi
Brošinas.

Praėjus savaitei CSKA žaidėjus pirma laiko grąžino į

sporto dalinį. Strategas Morozovas pasikalbėjo su
Ivanausku, Brošinu ir pakvietė į komandą – reikėjo
ruoštis antrai sezono pusei.

– Bausmė atlikta. Tikiuosi, išvadas padarėte patys, –

ištarė treneris.

1985 metų pavasarį Ivanauskas buvo pakviestas į

SSRS jaunimo futbolo rinktinę, kuri ruošėsi pasaulio
čempionatui Kaune. Lietuvis su geriausiais valstybės
futbolininkais grįžo į gimtąjį miestą ir apsigyveno
„Baltijos“ viešbutyje.

Rinktinę nuo pat Maskvos iki Kauno atsekė ir smulki

gražių veido bruožų žurnalistė Vera.

– Aš turiu išskirtines teises į visus Valdo interviu.

Leiskite man su juo susitikti. Lietuvis žadėjo, kad tik
aš galiu jį kalbinti, – ginčydamasi su „Baltijos“
viešbučio personalu į CSKA žaidėjo kambarį veržėsi
jaunoji žurnalistė.
Sužinojusi žaidėjo kambario numerį, korespondentė
pasibeldė į duris ir nesulaukusi kvietimo užeiti įėjo.

– Labas, Valdai. Štai ir aš, raudonuodama tarstelėjo

žurnalistė.

– Labas, – atsakė lietuvis.

– Esame vieni ir niekas mums netrukdo. Aš taip tavęs

pasiilgau, sekiojau iš paskos ir galvojau apie mūsų
susitikimą. Tu net neįsivaizduoji, kaip laukiau tos
akimirkos, kai būsime dviese, tik aš ir tu. Ateik arčiau,
negi nenori moteriškos šilumos? – vienu atsikvėpimu
išpyškino Vera. – Sekiau tave nuo pat Maskvos. Kodėl
tu neatsakai į mano laiškus, kodėl vengei manęs
Archangelske, stadione? Kodėl nenori

būti mano?

Futbolininkas stebėdamasis žiūrėjo į įsibrovėlę, nors

Maskvoje buvo įprasta žaidėjams gintis nuo įkyrių
gerbėjų, kurios vos pasitaikius progai stengdavosi
nusitempti į lovą, o paskui iš jų prašyti pinigų.

– Jau Maskvoje sakiau, kad tarp mūsų nieko nebus.

Nesuprantu, ko tu nori? – Valdas paklausė nekviestos
viešnios, o ši tik žiūrėjo į futbolininką ir mirksėjo
akimis. – Eik lauk. Nebūk naivi ir nė nemanyk, kad
tarp mūsų kas nors gali būti.

Mergina dar prieštaravo, sakė mylėsianti visą

gyvenimą, žadėjo būti ištikima ir puiki žmona, bet
Valdas nesileido perkalbamas ir išgrūdo viešnią lauk.

Valiūkiškų veido bruožų korespondentė Kaune dar

gyveno savaitę, o paskui susirinko daiktus ir grįžo
namo.

Trenerio Sergejaus Mihailovičiaus Mosiagino SSRS

rinktinėje vietos atsirado dviem lietuviams – Valdui
Ivanauskui ir iš Klaipėdos krašto kilusiam Rolandui
Bubliauskui. Abu lietuviai dalyvavo ir 1984 metais
vykusiame Europos jaunių čempionate, kur užėmė
antrą vietą.

1985 metų pasaulio jaunimo futbolo čempionatas vyko

aštuoniuose SSRS valstybių miestuose. Po pasiruošimo
Kaune rinktinė grįžo į Maskvą, o vėliau persikėlė į
Baltarusijos sostinę Minską, kur vietos „Dinamo“
stadione buvo žaidžiamos grupės rungtynės. Pirmame
etape SSRS rinktinė su Ivanausku ir Bubliausku
lygiosiomis sužaidė su Australija ir įveikusi Nigeriją
bei Kanados bendraamžius užėmė pirmą vietą.

– Net ir po keitimo sugebėjau pasižymėti. Tikiuosi, kad

treneris tai pastebėjo, – po pirmo įvarčio pasaulio
jaunimo čempionate į kanadiečių vartus mąstė
Ivanauskas.

Vaikinas tikėjo, kad pirmų metų armijoje nuklydimai ir

per griežtos bausmės nepamaišys įsitvirtinti Mosiagino
vadovaujamos ekipos pagrindinėje sudėtyje.

Ketvirtfinalyje SSRS vaikinai minimaliu rezultatu 1:0

įveikė Kiniją. Bubliauskas ir vėl ilgiau žaidė už CSKA
klube karinę prievolę atliekantį Valdą. Pusfinalio
dvikovoje Maskvoje šeimininkų laukė mačas su
ispanais. Į rungtynes susirinkę trisdešimt septyni
tūkstančiai aistruolių laukė šeimininkų pergalės. Iki
septyniasdešimtos minutės jų lūkesčiai dar buvo gyvi.
Tuomet ispanai nuo vienuolikos metrų žymos išlygino
rezultatą. Per pirmą pratęsimą Ivanauskui taikliu
smūgiu nuginklavus vartininką, atrodė, pergalė
pasiekiama ranka, bet paskutinę antro pridėto ketvirčio
minutę atsitiko baisiausias įvykis: gindamiesi
šeimininkai netoli baudos aikštelės prasižengė ir
ispanai galingu smūgiu išlygino rezultatą – 2:2.

– Bl... – tą pačią sekundę Valdui išsprūdo rusiškas

žodelis.

Žiūrovai nutilo. Jaunimo laukė išbandymo vienuolikos

metrų baudos smūgiais testas. Palūžę didžiosios
tėvynės vaikinukai realizavo tris, ispanai – keturis
baudinius. Laimėtojai pateko į finalą, kur jų laukė
Brazilija, du lietuviai ir kompanija dėl trečios vietos
susigrūmė su Nigerijos bendraamžiais.

Mažajame finale vaizdas nedaug skyrėsi nuo pusfinalio

dvikovos su ispanais. Tik įvarčių buvo mažiau – iš viso
trys. Ir tie patys pelnyti nuo vienuolikos metrų žymos.
Pagrindinį laiką komandos sužaidė lygiosiomis, o tada
ir prasidėjo. Net ir Ivanauskas, visada baudinius
mušdavęs pirmas, bronziniame mače pliekė pro šalį. Iš
likusių bandymų šeimininkai realizavo tik vieną,
priešininkai – du.

– Vsio, u... Gavom dar vienas rungtynes, –

persirengimo kambaryje kažkas nusikeikė iš SSRS
rinktinės žaidėjų.

Emocijų pliūpsnį stebintieji priėmė ramiai.. Kas ta

trečia vieta, kai finalas per minutę iš rankų išsprūdo...

Antrais Ivanausko tarnybos metais Centrinis armijos

sporto klubas atsitiesė ir ilgai laikėsi tarp pirmosios
SSRS futbolo lygos lyderių. Lietuvio nekamavo
traumos ir jis nuolat žaidė startinėje ekipos sudėtyje.
Baigiantis tarnybai Ivanauską savo gretose jau norėjo
matyti ir Maskvos „Spartak“, „Torpedo“ ekipos, ir tas
pats CSKA. Tačiau karti pirmų metų tarnybos patirtis
Ivanauską ginė namo. Morozovas jautė, kad Valdas
neliks komandoje, ir prieš antrojo rato rungtynes
išvykoje su Klaipėdos „Atlantu“ pasiūlė velnišką
sandėrį –

maskviečių pergalė išvykoje prieš „Atlantą“ už

Ivanausko laisvę.

Treneris paprašė lietuvio, kad šis įkalbėtų „Atlanto“

ekipą pralaimėti rungtynes. Jei taip įvyks, šis galės
keliais mėnesiais anksčiau baigti karo tarnybą. Prieš
1985 metų spalio mėnesio dvikovą su Klaipėdos
„Atlantu“ Valdas paskambino į Vilniaus „Žalgirį“ ir
paaiškinęs situaciją kreipėsi pagalbos.

– Jei grįši į Vilnių, padėsime maskviečiams laimėti

Klaipėdoje, – atsakė vienas „Žalgirio“ vadovų.
Futbolininkas sutiko.

Paskutinę dvikovą CSKA gretose Valdas praleido

stovėdamas šalia ekipos Klaipėdos miesto centriniame
stadione ir sirgdamas už Maskvos klubą. Armijos
klubas minimaliu skirtumu 1:0 įveikė „Atlantą“ ir taip
padovanojo lietuviui laisvę.

– Važiuok namo, dokumentus sutvarkysime vėliau, –

po rungtynių spausdamas ranką lietuviui kalbėjo
CSKA strategas Morozovas.

Pusantros valandos kelionė iš Klaipėdos į Kauną

neprailgo. Vaikinas žinojo, kad po kelių poilsio dienų
išvyks į Vilniaus „Žalgirio“ bazę, kur pradės ruoštis
1986 metų futbolo sezonui.

Į Lietuvą dvidešimtmetis futbolininkas grįžo matęs ir

šilto, ir šalto: lėktuvo katastrofa, kalėjimas, Morozovo
auklėjimas, pažintys užgrūdino Ivanauską būsimiems
iššūkiams.

Vilniaus „Žalgiris“ 1986 metų sezoną baigė aštuntoje

turnyro lentelės vietoje, nors pirmenybių viduryje
balansavo ant iškritimo ribos. Komandos senbuviai,
pasikalbėję su buvusiu treneriu Zelkevičiumi ir radę
bendrų interesų, vėl ėmė dirbti kartu.

1987–1990 metai tapo „Žalgirio“ klestėjimo

laikotarpiu. SSRS čempionate komanda laikėsi tarp
lyderių ir buvo sunkiai įkandamas riešutas
priešininkams. Pati ekipa gerokai pasikeitė. Prie
išlikusio žaidėjų branduolio prisidėję Arminas
Narbekovas, Robertas Fridrikas, Valdas Ivanauskas
paįvairino vilniečių žaidimo braižą bei senbuvių
gyvenimą.
Auksinės „Žalgirio“ kartos pergalės būdavo
švenčiamos taip triukšmingai, kad pasibaigus
sportininkų šėlionėms kalbos apie jų ūžavimą netildavo
kelias dienas. Jauni, nevedę, turintys daug sveikatos,
pinigų, sportinio pykčio bei azarto iš gyvenimo imti
daugiau, nei galima pakelti – tokie buvo žalgiriečiai,
įsiveliantys į konfliktus, kurie dažnokai baigdavosi
teisėtvarkos pareigūnų įsikišimu.

Kai vilniečiai namie žaisdavo SSRS čempionato

rungtynes, restorano „Astorija“ administracija žinojo,
kad bent vienas staliukas turi būti laisvas. Kad ir kaip
baigsis futbolo rungtynės, rezervuotas vietas
dažniausiai užims Ivanauskas su kompanija: Igoriu
Pankratjevu, Valdu Martinkėnu, Gintaru Kvitkausku.
Sportininkų linksmybės prasidėdavo „Astorijoje“, o
baigdavosi naktiniame klube „Dainava“ ar „Lietuvos“
viešbučio dvidešimt antrame aukšte esančiame bare.

Jaunieji žalgiriečiai dažnokai pažeisdavo sportinį

režimą. Treneris Zelkevičius į tai kartkartėmis
nekreipdavo dėmesio. Kas iš to, kad dauguma
restoranų darbuotojų skambindavo į „Žalgirio“ bazę ir
pranešdavo tokias naujienas: „Ivanauskas su
kompanija užsidarė „Astorijoje“ ir vaišina visus
lankytojus“, „Futbolininkai ką tik girtutėliai įsėdo į
dramblio kaulo spalvos žiguliuką ir kažkur ruošiasi
važiuoti“, „Žalgirio“ žaidėjai vėl susimušė su
„Dainavos“ restorano lankytojais“. Žalių-baltų lyderių
tai nebaugino.

Tarp trenerio ir auksinės kartos žaidėjų egzistavo

nebylus susitarimas.

– Per treniruotes ir aikštėje atiduodate visą savo

talentą, ne rungtynių dieną darote, ką norite. Tačiau kai
pastebėsiu, kad šėliojimai ima kenkti komandai, bus
imtasi griežtų priemonių, – po didesnių nusižengimų
auklėtiniams primindavo Zelkevičius.

Šie „Žalgirio“ strategui netiesiogiai primindavo, kad

apribojus jų laisvę gali kentėti komandos rezultatai.

Būdamas CSKA narys Ivanauskas suvokė, ką reiškia

prarasti laisvę, tad grįžęs į Vilnių kartais su komandos
vadovu neieškojo kompromisų, o tiesiog džiaugėsi
gyvenimu. „Žalgirio“ rungtynėse argentiniečių
futbolininko vardu Valdano pramintas žaidėjas tapo
viena pastebimiausių figūrų. Sirgaliai jam,
Baranauskui ir Narbekovui skanduodavo
palaikomuosius šūksnius, žiūrovai laukdavo įvarčių, o
sostinės merginos ir barai – Valdo ir draugų
kompanijos šlamančiųjų bei dėmesio.
– Vaikinai, prieš treniruotę pasisveriam, o paskui jūsų
lauks lengva pramankšta, – prieš įprastas pratybas
auklėtiniams liepė komandos treneris.

Visi, išskyrus Valdą, pasitikrino svorį ir atsistoję

nuošalyje laukė, kol Valdano užlips ant svarstyklių.
Ivanauskas delsė. Mieguistos akys išdavė, kad
savaitgalis praėjo ne drybsant lovoje ir nieko
neveikiant.

– Valdai, negi dabar tavęs turėsime laukti? – auklėtinį

paragino treneris.

„Žalgirio“ žvaigždė tingiai užlipo ant svarstyklių.

Rodyklė sustojo ties 87 kilogramais. Per kelias
audringas dienas Valdas priaugo net keturis
kilogramus. Raudonose nuo nuovargio akyse matėsi
gėdos ir neapykantos komandai užuomazgos. Atokiau
stovintys komandos senbuviai, įsitikinę, kad Valdano
per laisvas dienas keliais kilogramais pasunkėjo, ėmė
juoktis.

– Eik į komandos bazę, išsimiegok ir kad vakarinėje

treniruotėje dirbtum taip, lyg tai paskutinis tavo
užsiėmimas futbolininko karjeroje, – įsakė Zelkevičius
auklėtiniui.

Audringo savaitgalio išvargintas Valdas apsisuko ir

tingiai nuėjo neplanuoto pogulio. Vakarinėje
treniruotėje „Žalgirio“ stadione žaidžiant futbolą
kairėje aikštės pusėje Valdo nesugebėjo sustabdyti nė
vienas komandos draugas. Rodos, kad futbolininkas
klijais prie batelių prisiklijavo kamuolį ir padedamas
antgamtinių jėgų lengvai maustė priešininkų gynybą.
Vėliau, kai kamuolys vėl atsidūrė ties kojomis,
išsimiegojęs Valdano smūgiavo iš toli taip, kad
privertė net trenerį aiktelėti iš nuostabos.

– Turi talentą ir esi stiprios sveikatos. Reikėtų šiuos

dalykus suderinti, o ne alinti save naktinio Vilniaus
gyvenimo malonumais, – tarstelėjo strategas.

Žalgirietis tik trūktelėjo pečiais ir toliau rodė, kaip gali

žaisti, kai to nori. Zelkevičiaus patarimas dėl sveikatos
ir savęs alinimo iškart išgaravo, kai keturi jaunuoliai
po treniruotės sėdo į žiguliuką ir nusprendė bent
trumpam užsukti į „Astoriją“. Bent pasisveikinti su
padavėjomis.

Dramblio kaulo spalvos automobilio VAZ-21007,

valstybiniai numeriai 0055, istorija prasidėjo Kaune.
1989 metais tokias mašinas pagal paskyrimą tą pačią
dieną gavo žalgiriečiai Stasys Baranauskas, Vidmantas
Rasiukas ir Valdas Ivanauskas.
Viengungiui Valdui automobilis reiškė didesnę laisvę
ir platesnes galimybes užkariaujant naktinį Vilnių bei
visas jo siūlomas pramogas. Žinia, kad Valdas turi
mašiną, akimirksniu apskriejo visą komandą bei
draugų kompaniją. Netrukus ir visas miestas žinojo,
kad dramblio kaulo spalvos žiguliukas priklauso
„Žalgirio“ žvaigždei.

Kartą futbolininkų vairuojamas automobilis sustojo

pačiame Vilniaus centre, prie Arkikatedros aikštės
esančio šviesoforo. Sustojo degant raudonai šviesai, o
pajudėjo tik po geros valandos, kai milicijos
darbuotojai žiguliuką su ekipažo nariais parvairavo į
Antakalnio rajone esančią „Žalgirio“ sporto bazę. Negi
vairuosi septintuką į artimiausią milicijos poskyrį ir dar
rašyti protokolą dėl vairavimo išgėrus? Gink Dieve,
futbolo sirgaliai pirštais užbadys.

Kitą kartą dramblio kaulo spalvos automobiliukas buvo

paliktas prie „Lietuvos“ viešbučio ir kelias dienas
stovėjo net neužrakintas, niekieno nesaugomas. Net ir
ilgapirščiai nedrįso prisiliesti prie „Žalgirio“ žaidėjo
turto. Išskirtinio šeimininko automobilį atpažindavo
dauguma vilniečių, o restoranų administratoriai taip pat
labai saugojo mašiną nuo galimų nelaimių. Būdavo,
kai įkaušusi futbolininkų kompanija iš „Dainavos“
naktinio klubo sumanydavo važiuoti „Žalgirio“ bazės
link, juos dažnokai stabdydavo milicija ir, matyt, kad
praskaidrintų naktinį darbą, automobiliuką, pilną
linksmai nusiteikusių žalgiriečių, saugiai
parvairuodavo į komandos bazę Antakalnyje. Po
kiekvieno didesnio nusižengimo futbolininkai
pareigūnams duodavo bilietų į rungtynes ir žadėdavo,
kad daugiau tokie dalykai nesikartos.

Ivanausko automobiliu naudojosi visa „Žalgirio“

plejada. Kai pagrindinė sudėtis išvykdavo žaisti SSRR
čempionato rungtynių, mašinos rakteliai atitekdavo
dubleriams. Septintos serijos žiguliukas ilgokai nebuvo
patekęs į jokias avarijas, tačiau kartą moteris sėdo prie
automobilio vairo ir prasidėjo nelaimių virtinė.
Pirmiausia vieno iš žaidėjų žmona įvažiavo į tvorą,
vėliau iš automobilio Vilniaus centre buvo pavogta
magnetola. 1990 metais, baigęs karjerą „Žalgiryje“,
audringų laikų simbolį Valdas perleido tėvams. Šie
pasivažinėjo metus dvejus ir pardavė automobilį
prekeiviams iš Rusijos.

Po sunkios pirmadienio treniruotės Valdano ir

kompanija sėdo į žiguliuką ir nudūmė į miestą. Taip,
Ivanauskas buvo vienas komandos lyderių, tačiau už
aikštės ribų futbolo žvaigždė elgėsi taip, kaip
legendinis Airijos futbolininkas George’as Bestas,
kurio šūkis dar ir šiais laikais yra palaido ir
neatsakingo sportininko gyvenimo taisyklė: „Galybę
pinigų išleidžiu gėrimams, paukštytėms ir greitiems
automobiliams. Likusius tiesiog iššvaistau.“ Taip
mėgdavo kartoti Bestas ir dėl to niekas ant žaidėjo
nepyko. Labiau mylėjo. Kaip ir Ivanauską. Kaip ir
kitus žalgiriečius. Parduotuvių direktoriai, restoranų
administratoriai, milicininkai ir daugelis kitų profesijų
atstovų žalgiriečiams taikydavo didžiules nuolaidas ir
suteikdavo daugiau privilegijų nei eiliniams piliečiams
įsigyjant buities daiktą ar smagiai bei turiningai
leidžiant laisvalaikį.

„Žalgirio“ treneris Zelkevičius, susitikęs su Kauno

„Žalgirio“ krepšinio komandos strategu Vladu Garastu,
ne kartą girdėjo, kad kuo daugiau komanda laimės ir
taps žinomesnė, tuo sunkiau treneriui bus valdyti
žaidėjus. Natūralu, kad sunkias treniruotes pakeisdavo
linksmos išvykos, pergalės, o pralaimėjimus
nuplaudavo stipresni gėrimai.

Tačiau kartą Zelkevičiui trūko kantrybė.

Prieš 1987 metų išvyką komanda buvo uždaryta

„Žalgirio“ bazėje ir ruošėsi čempionato rungtynėms, o
Ivanauskas net dvi dienas ir naktis leido
besilinksmindamas mieste. Žaidėjui grįžus iš vakarėlių,
treneris nusprendė išmesti futbolininką iš klubo ir
pasirūpinti, kad Valdano sulauktų bent pusmečio
diskvalifikacijos.

– Jei pralaimėsime dvikovą Leningrade „Zenit“ ekipai,

atleisiu tave. Nebėr kantrybės ir jėgų žiūrėti į tai, kaip
degraduoji. Jau kelias dienas iš eilės žmonės man tik ir
sako: „Valdas ūžė „Astorijoje“, „Dainavoje“ sukėlė
muštynes, o paskui dar pateko į miliciją.“ Kiek galima?
– komandos susirinkime prieš išvyką į Leningradą ir
Maskvą, kur laukė rungtynės su „Dinamo“ klubu,
Ivanauskui grasino Zelkevičius.

Trenerio pyktis buvo toks įtikinamas, kad futbolininkas

net susirūpino.

– O jei jis rimtai pasielgs, kaip sako? – persigando

žalgirietis. – Tuomet karjerai kaput!

Po kelių dienų „Žalgiris“ nuvyko į Leningradą. „Zenit“

jau dvyliktą minutę išsiveržė į priekį ir lietuvio karjera
pakibo ant plauko. Valdas išsigando. Žinojo, kad
strategas nelinkęs juokauti, žinojo, kad tais pačiais
metais dėl režimo pažeidimų SSRS futbolo federacija
diskvalifikavo lietuvio tarnybos armijoje draugą
Valerijų Brošiną. Žinojo, kad iki galimos karjeros
pabaigos buvo likusi daugiau nei valanda. Reikėjo kuo
greičiau imtis veiksmų.

Po kelių minučių viskas apsivertė aukštyn kojomis ir

tolesni veiksmai aikštėje privertė ne tik aikčioti į
Leningrado stadioną susirinkusius „Zenit“ gerbėjus,
bet ir Zelkevičių permąstyti Ivanausko ir komandos
santykius. Per vieną iš „Žalgirio“ atakų, pakėlus
kampinį, Ivanauskas nukreipė galva kamuolį į
šeimininkų vartus. Prie iš džiaugsmo šokinėjančio
lietuvio pribėgo kone visa „Žalgirio“ komanda ir ėmė
bučiuoti futbolininkui galvą. Dar po kelių minučių
komandos neklaužada tolimu smūgiu išvedė vilniečius
į priekį ir Zelkevičiaus veidas apsiblausė. Planas
sutramdyti režimą laužantį futbolininką strimgalviais
lėkė šuniui ant uodegos. Lietuvių pergalę prieš „Zenit“
įtvirtino dar vienas tikslus žalgiriečių smūgis. Trys
vienas ir tai reiškė, kad Valdano toliau lieka
komandoje.

Po rungtynių persirengimo kambaryje komandos

draugai padavė mačo didvyriui mineralinio butelį.

– Ką čia duodat jam? Atneškit Valdui tikro gėrimo. Juk

dar laukia sunki išvyka į Maskvą, – nuskambėjusią
repliką palydėjo juoko banga.
Tik treneris nesijuokė. Jam neliko nieko kita, kaip tik
darkart susitaikyti su futbolininko pasirinktu gyvenimo
būdu.

Jei Zelkevičius būtų sumanęs uždėti apynasrį ekipos

lyderiams, galbūt jie būtų spjovę į „Žalgirį“ ir palikę
komandą. Taip būtų pasielgęs ir Ivanauskas, kuriam po
sunkių metų Maskvoje Vilnius buvo gaivaus oro
gurkšnis, pripažinimo ir šlovės vieta.

1987-ieji Vilniaus „Žalgiriui“ buvo geriausi metai

klubo istorijoje. Klubas laimėjo universiadą, surengtą
Jugoslavijoje, bei užėmė trečią vietą SSRS futbolo
čempionate. Namų rungtynes Vilniaus „Žalgirio“
stadione dažnai žiūrėdavo krepšinio žvaigždės Arvydas
Sabonis, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis.
Paskui pasibaigus rungtynėms žymiausi krepšininkai ir
futbolininkai vakarodavo „Lietuvos“ viešbučio 22-ame
aukšte įsikūrusiame bare.

Prieš pat studentų žaidynes įvyko toks nutikimas.

Liepos mėnesį su ekipa į Jugoslaviją turėjo vykti ir
Ivanauskas, tačiau po vieno nakties nuotykio žaidėjo
dalyvavimas universiadoje pakibo ant plauko.

Likus mažiau nei mėnesiui Valdas su komandos

draugu Igoriu Pankratjevu nusprendė atšvęsti
„Žalgirio“ pergalę „Astorijos“ restorane ir įsivėlė į
muštynes. Vaikinai mažumėlę pervertino savo jėgas:
jie buvo tik dviese, o kitoje pusėje peštukų – arti
dešimties. Restorane kilusias muštynes sutramdė
milicija ir dauguma incidento dalyvių atsidūrė
artimiausiame milicijos poskyryje. Kitą rytą
žalgiriečiai paprašė milicininkų leisti paskambinti
vienam žmogui.

– Vacy, gelbėk, pakliuvome į bėdą. Aš ir Igoris

susimušėme „Astorijoje“ ir dabar esame N-ajame
milicijos poskyryje, – komandos kapitonui Vaclovui
Jurkui pasakojo Ivanauskas.

„Žalgirio“ kapitonas sėdo į automobilį ir po kelių

minučių milicijos poskyryje išvydo apgailėtiną
vaizdelį: kameroje sėdėjo du suplėšytais ir kruvinais
drabužiais vilkintys žalgiriečiai.

– Ką darysime su jais? – milicininkas paklausė

„Žalgirio“ kapitono.

– Nieko. Negadinkite vaikinams karjeros. Kitą mėnesį

jie žais universiadoje. Jei surašysite protokolą ir
patrauksite vyrus baudžiamojon atsakomybėn, šį
turnyrą matys kaip savo ausis, – situaciją
milicininkams paaiškino Jurkus.
Pareigūnai dar spyriojosi, bet iš triukšmautojų išgirdę,
kad tai pirmas ir paskutinis kartas, sutiko mainais už
bilietus į „Žalgirio“ rungtynes paleisti žaidėjus ir
nutylėti slogų faktą.

Liepos pradžioje sostinės klubas beveik stipriausios

sudėties išvyko į universiadą Jugoslavijoje. Ten
„Žalgirio“ pagrindu sudaryta SSRS studentų rinktinė
nukeliavo iki finalo. Kovoje dėl aukso medalių
žalgiriečiai 5:0 sutriuškino Pietų Korėjos rinktinę ir
tapo laimėtojais.

Ivanauskui, kitaip nei Narbekovui, kuris įmušęs šešis

įvarčius tapo rezultatyviausiu turnyro žaidėju, išvyka
nenusisekė. Jau pirmose rungtynėse Valdas gavo
traumą ir į ekipos sudėtį grįžo tik per pusfinalį ir finalą.

Nesėkmės ištiktas Valdas liūdesį ėmė malšinti

cigarečių dūmais. Šalia nebuvo nei astorijų, nei
dainavų ir surūkomų cigarečių kiekis per dieną didėjo,
tad iš Zagrebo į Vilnių beveik dvidešimt vienų metų
futbolininkas grįžo išsiugdęs dar vieną savybę –
priklausomybę nuo nikotino.

Universiados rungtynes stebėjo geriausių Europos

futbolo klubų skautai ir vėliau kai kuriems
futbolininkams pasiūlė įspūdingas sutartis.
Pagrindinės Jugoslavijos rinktinės žvaigždės Dejanas
Savičevičius, Darko Pančevas, Robertas Prosinečkis,
Draganas Stojkovičius pasibaigus universiadai pateko į
didžiųjų klubų akiratį ir po kelerių metų sukirto
rankomis su „Milan“, Milano „Inter“, Madrido „Real“
ar „Marseille“ ekipomis. Jugoslavų futbolininkų
mažiausia kontrakto suma siekė penkis milijonus JAV
dolerių.

O juk šiuos vaikinus „Žalgiris“ įveikė grupės

rungtynėse rezultatu 1:0. Tai buvo menka paguoda,
žinant, kad visiškai šalia buvusi reali galimybė susitarti
su futbolo skautais ir vėliau išvykti į stipriausius
Europos klubus būtų žlugusi dėl sovietinio režimo –
sportininkams iki 27 metų SSRS neleido žaisti už
šalies ribų. Po triumfu pasibaigusios universiados
žalgiriečiams buvo skirti tarptautinės klasės sporto
meistrų vardai.

Universiados nugalėtojų šėlionės namie užtruko ne

vieną dieną. Treneriui Zelkevičiui ir vėl teko gerokai
pavargti, kol komanda grįžo į įprastą treniruočių ritmą.
„Žalgirio“ bazėje nuolat skambėdavo grasinimai, kad
vienas ar kitas futbolininkas dėl režimo pažeidimo bus
išmestas lauk, tačiau likę žaidėjai užstodavo nusidėjėlį,
sakydami, jog tai paskutinis kartas. Ir iš tikro vieniems
tokie kartai buvo paskutiniai, o Ivanauskui paskutiniai
kartai tęsėsi iki 1990 metų, kol jis visiškai paliko
Vilnių.

Europinio lygio „Žalgiris“ 1987 metais SSRS

čempionate nusitaikė kovoti dėl prizinės vietos ir teisės
žaisti Europos futbolo turnyruose. Baigiantis
pirmenybėms vilniečių laukė išvyka į Donecko
„Šachtar“ ir Dnepropetrovsko „Dnepr“ stadionus, o iki
bronzos medalių trūko vos vieno taško. Pirmose
išvykos rungtynėse Ivanauskas iš 28 metrų pasiuntė
kamuolį į viršutinį vartų kampą ir išplėšė pergalę prieš
„Šachtar“ rezultatu 2:1. Iki mačo pabaigos likus
kelioms minutėms teisėjas vaikiną nubaudė geltonąja
kortele. Už kalbas!

Burnojo Valdas specialiai. Jis tik ir laukė akimirkos,

kai arbitras perspės, kad nereikia ginčytis, nes jei dar
kartą taip įvyks, futbolininkas prieš save išvys
perspėjimo ženklą. Tik teisėjas taip padarė, lietuvis
kitoje atakoje praradęs kamuolį užsipuolė arbitrą ir
užsidirbo kortelę.

– Ačiū. Tu – tikras vyras, – pamanė ką tik nuobaudą

gavęs lietuvis ir šypsodamasis nubėgo savo vartų link.

Mačo baigtis buvo aiški, o Ivanauskui trūko tik vienos

kortelės, kad dėl jų kiekio turėtų praleisti nieko
nelemiančias paskutines pirmenybių rungtynes. Bronza
kišenėje. Lemiamas bronzinis įvartis – jo sąskaitoje.
Ko daugiau norėti? Poilsio!

Paskutinė 1987 metų išvyka į rungtynes buvo ypatinga.

Vyrai prieš baigiamąją čempionato dvikovą
atsipalaidavo ir uždrausti dalykai tapo prieinami:
Dnepropetrovske žalgiriečių laukė baseinas, draugiškas
pasisėdėjimas prie stipresnio gėrimo butelio ir net
atviras kortavimas iš pinigų. Lietuviai pirmą kartą
iškovojo bronzos medalius ir rungtyniaus Europoje, o
pergalingą įvartį su „Šachtar“ įmušusiam Ivanauskui
komandos draugai ta proga priklijavo Bronzinės
Kojytės pravardę. Bronzinė Kojytė Dnepropetrovske
ilsėjosi ir džiaugėsi visais tą akimirką suteiktais
gyvenimo malonumais. Paskutinį 1987-ųjų futbolo
čempionato mačą „Žalgiris“ pralaimėjo 1:2. Komanda
į Lietuvą grįžo pirmą kartą istorijoje laimėjusi SSRS
čempionato bronzos medalius. Oficialiai pasveikintų ir
ąžuolo vainikais pasipuošusių sportininkų laukė
atostogos.

– Valdai, mes juk susitarėme. Jei paslysi, gali būti, kad

tarp mūsų tau vietos neliks, – perspėjo auklėtinį
Zelkevičius.
– Sezonas jau baigėsi ir po atostogų į komandą grįšiu
puikios formos, – treneriui pažadėjo futbolininkas.

Pasibaigus bronziniam sezonui visas naktinis

gyvenimas vėl sukosi aplink jaunąją „Žalgirio“ kartą.
Dvidešimt vienų metų Valdas su geriausiu draugu
Pankratjevu tarpsezonį praleido audringai: Vilnių
savaitei išmainė į Klaipėdą, o grįžę iš pajūrio toliau
mėgavosi šlove. „Lietuvos“ viešbučio viršuje
esančiame naktiniame klube kone kiekvieną vakarą
didžėjaujantis Žilvinas Žvagulis futbolininkų
užsakymu grodavo merginoms dainas, sirgaliai
džiaugdavosi būdami su savo dievukais. Taip prabėgo
trumpos komandos tarpsezonio atostogos ir prasidėjo
pasirengimas 1988 metų futbolo čempionatui. Vilniaus
„Žalgiris“ išvyko į stovyklą netoli Krymo esančiame
Adleryje.

– Berniukai, žiūrėkite, mūsų žvaigždė grįžo papilnėjęs.

Kaip jis dabar bėgios? Tokiam tvirtam vaikinukui tik
vartuose arba geriausiu atveju gynyboje vietos
atsirastų, bet dabar, kai šios pozicijos aikštėje užimtos,
teks Valdą išbraukti iš ekipos startinės sudėties, –
puolėją gąsdino Zelkevičius.

Vos per kelias savaites Ivanausko svoris smarkiai

šoktelėjo nuo 85 iki 94 kilogramų. Reikėjo atsikratyti
devynių kilogramų.

Su treneriais buvo sutarta, kad po savaitės žaidėjo

svoris bus toks pats, kaip ir 1987 metų futbolo sezono
pabaigoje. Priešingu atveju Bronzinė Kojytė neteks
vietos startinėje sudėtyje.

Valdui šis laikotarpis įsiminė kaip Adlerio košmaras.

Komanda, baigusi rytinę ar vakarinę treniruotę,
žaisdavo kortomis, ilsėdavosi, o sportinį režimą per
atostogas daugiau nei kiti laužęs Valdas plušo vienas.
Pagal sudarytą fizinio pasiruošimo programą vaikinas
kasdien turėjo atsikratyti daugiau nei kilogramo. Po
savaitės futbolininkas, stebimas draugų ir trenerių,
užlipo ant svarstyklių. Rodyklė sustojo ties 82,5
kilogramo.

Po stovyklos Adleryje „Žalgiris“ išvyko į draugišką

turnyrą Maroke. Kontrolinėse rungtynėse su Maroko
klubu lietuvis šiurkščiai atakavo priešininką. Arbitras
pastebėjo pražangą ir nedvejodamas parodė geltonąją
kortelę. Valdas kažką burbtelėjo ir nubėgo į žalgiriečių
aikštės pusę. Dar po kelių akimirkų Ivanauskas, vėl
bandydamas atimti kamuolį, nugriovė marokietį.
Teisėjas, matydamas, kad lietuvis nesivaldo, prieš akis
iškėlė antrą geltonąją kortelę ir jau rengėsi pašalinti
sportininką iš aikštės, tačiau nespėjo.
– Už ką?!. – pamatęs antrą geltonąją kortelę, suriko
Valdas. – Kaip tu drįsai?!.

Paskutiniuose žodžiuose nuaidėjęs skausmas ir pagieža

visiems žalgiriečiams pervėrė širdis. Komanda, gerai
pažįstanti lietuvį, jautė, kad šis epizodas arbitrui gerai
nesibaigs.

– Tuoj bus cirkų. Tuoj pasilinksminsime, – laukdami

įvykių atomazgos aikštėje persimetė „Žalgirio“
treneriai.

Arbitras ruošėsi geltonąją kortelę pakeisti raudonąja ir

išvaryti futbolininką iš aikštės, bet Valdas, prieš akis
išvydęs antrą įspėjimą, įtūžo ir puolė teisėją. Šis,
pamatęs krauju paplūdusias futbolininko akis, pasileido
išėjimo iš stadiono link. Iki saugios užuovėjos bėgti
reikėjo kone šimtą metrų. Lėkdamas arbitras dar
sugebėjo parodyti besivejančiam lietuviui raudonąją
kortelę ir taip pašalinti iš aikštės, tačiau situacija nė
kiek nepagerėjo.

Lietuvis tik dar labiau įsismarkavo ir artinosi prie

dvikovos teisėjo.

– Pagauk jį, buliau! Iš kairės bėk! Pagauk! – Valdą

ragino komandos draugai.
Į stadioną susirinkę žiūrovai stojosi iš vietų ir lyg
kokioje koridoje ar gladiatorių dvikovoje ėmė
reikalauti žmogaus su švilpuku teismo.

Nežinia, kaip būtų pasibaigę vargšui arbitrui ir ką jis

būtų iškentęs, jei išėjimas iš stadiono ir rungtynių
apsaugos vyrukai būtų buvę bent dvidešimčia metrų
toliau. Bėgantysis smuko lauk, o įtūžusį puolėją
sustabdė apsaugos

darbuotojai.

Pasibaigus dvikovai Valdas ilgokai klausinėjo trenerių,

už ką jam buvo parodytos kortelės. Šie patarė ateityje
nesivelti į ginčus su arbitrais, tačiau patarimai
jaunuoliui įėjo pro vieną, o išėjo pro kitą ausį.

1988 metų Seulo olimpiadą Ivanauskas stebėjo per

televizorių, nors rinktinės trenerio Anatolijaus
Fiodorovičiaus Byšovieco kvietimu dalyvavo
olimpinės rinktinės pasiruošimo stovykloje, žaidė
kontrolinius mačus ir planavo vykti į pirmą savo
olimpiadą Pietų Korėjoje. Nepavyko. Viltys patekti į
vasaros žaidynes žlugo per paskutinę būsimų
olimpiečių stovyklą 1988 metų birželio mėnesį
Suchumyje, Gruzijoje.
Ivanauskas šimtu procentu buvo įsitikinęs, kad jam
olimpiečių gretose atsiras vieta. Tokiu trenerio
sprendimu neabejojo ir kitas žalgirietis Baranauskas,
pasirengimo ciklo metu per dvejas rungtynes įmušęs
du įvarčius. Tačiau paskutinės stovyklos įvykiai
žaidėjų įsitikinimus nupūtė kaip vėjas rudeninius lapus.

Pasibaigus stovyklai kai kurie futbolininkai, kad galėtų

grįžti namo, skrydžių į Maskvą ar Kijevą laukė kelias
paras, o kad neprailgtų, pliekė kortomis, aplankė vieną
kitą restoraną, kepė šašlykus ir ragavo gruzinišką vyną.

Vieną sykį lėktuvų skrydžių belaukiantys devyni

pretendentai į olimpinę rinktinę linksminosi iki
paryčių. Saulei patekėjus, juos ne pačios geriausios
būklės pamatė rinktinės gydytojas, turintis kandidatus
išlydėti į oro uostą. Žinia apie vaikinų nuotykius
Suchumyje pasiekė ir trenerio Byšovieco ausis, tačiau
futbolininkai buvo tikri, kad šis viską supras, juk
vakarėlis vyko pasibaigus stovyklai.

– Na, pasilinksmino, nieko čia baisaus neįvyko.

Nesijaudinkim, viskas gerai. Juk ne per rungtynes ar
treniruotes vyną gėrėme, – Ivanauskui kartojo
Maskvos „Dinamo“ žaidėjas Viktoras Losevas.

– Aišku, nėra ko jaudintis, juk irgi esame žmonės, –

prieš atsisveikindamas oro uoste draugui pritarė
lietuvis.

Po kelių savaičių Ivanauskas su Baranausku vos

neišvirto iš kojų. Olimpinės rinktinės treneris
Byšoviecas šių dviejų lietuvių neįtraukė į rinktinės
sąrašą, bet iš „Žalgirio“ į komandą pateko Janonis ir
Narbekovas. Žalgiriečiams komandos draugai
nepavydėjo, tačiau niekaip nesuprato, kaip į rinktinę
buvo pakviestas visiškai su ekipa nesitreniravęs
Azerbaidžano Baku „Neftči“ žaidėjas Igoris
Ponomoriovas ar lietuvių konkurentu nelaikytas
Dnepropetrovsko „Dnepr“ futbolininkas Vadimas
Tiščenka.

– Stasy, mus pardavė už trisdešimt sidabrinių. Juk į

rinktinę vietoj tų dviejų žaidėjų turėjome patekti mes.
Ir kvailiui aišku, kad ne už ačiū šios personos skris į
olimpiadą. Treneris pardavė mūsų vietas, – tokio paties
likimo draugui kartojo Ivanauskas.

Lietuvio nesugniuždė toks smūgis į paširdžius. Taip,

olimpinės rinktinės trenerio sprendimas nustebino,
tačiau taškas šioje istorijoje ilgokai nebuvo padėtas.
Futbolininkas prisiekė išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių
nedalyvavo 1988 metų olimpiadoje, ir jau būdamas
treneris vienoje komandos stovyklų Turkijoje susitikęs
Byšoviecą paklausė, kodėl nebuvo paimtas į rinktinę.

– Valdai, nepyk, negaliu tau pasakyti, kodėl taip

pasielgiau, – vietoj tikslaus ilgai laukto atsakymo
Ivanauskas išgirdo tokius SSRS olimpinės futbolo
rinktinės trenerio žodžius.

1989 metais Ivanauską SSRS futbolo specialistai

įtraukė į simbolinę SSRS trečią pagal pajėgumą
rinktinę. Lietuvis dėl vietos tikroje komandoje kovojo
tik su dviem varžovais. Po 1988 metų Europos futbolo
čempionato, kur SSRS ekipa, vadovaujama Valerijaus
Lobanovskio, užėmė antrą vietą, rinktinė buvo viena
stipriausių per visą valstybės gyvavimo laikotarpį.

Netrukus komanda pradėjo ruoštis 1990 metais Italijoje

vyksiančioms pasaulio pirmenybėms ir treneris
Lobanovskis į pirmą stovyklą pakvietė emocinį
„Žalgirio“ lyderį. Šalies čempionatas jau buvo
pasibaigęs ir Vilniaus klubo žaidėjai po sėkmingo
sezono išvyko atostogauti į Barbadosą, o Ivanauskas
rinktinės stovykloje Kijeve ruošėsi pirmam atrankos
mačui su Austrijos komanda.

Vos atvykęs į stovyklą, lietuvis pamatė, kad įsitvirtinti

SSRS rinktinėje praktiškai neįmanoma. Buvo įprasta,
kad SSRS komandai atstovaudavo keturiolika
„Dinamo“ auklėtinių. Atrankos rungtynėse su Austrija
Ivanauskas žaidė vieną kėlinį, tačiau po mačo sulaukė
pasiūlymo su rinktine skristi į Kuveitą žaisti
komercinių rungtynių. Draugiškoje kovoje Kuveite
lietuvis įmušė įvartį ir nuaidėjus finaliniam švilpukui iš
Lobanovskio išgirdo pasiūlymą Vilniaus „Žalgirį“
iškeisti į Kijevo „Dinamo“.

– „Žalgiris“ – gera komanda, bet tau reikia tobulėti ir

tai geriausia daryti žaidžiant „Dinamo“ klube. Turi
talentą žaisti geriausiuose planetos futbolo klubuose,
tačiau jį reikia ugdyti. Patikėk, Kijevas – geriausia
vieta tobulėti, – įtikinėjo lietuvį Lobanovskis.

– Man reikia pagalvoti. „Žalgiris“ yra mano komanda

ir iš karto negaliu pasakyti, ar noriu pereiti į „Dinamo“,
– atsakė Ivanauskas.

Lobanovskis dar priminė, kad praūžus žiemos

šventėms lietuvis su rinktine toliau ruošis 1990-ųjų
pasaulio čempionatui ir vyks į mėnesį truksiančią
stovyklą Italijoje.

Kad pereitų į geriausią SSRS klubą, Valdui nieko

netrūko. Ištarus „taip“, karjera būtų pasikeitusi
kardinaliai, tačiau prieš tai žaidėjas turėjo pasikalbėti
su Zelkevičiumi. Iki rinktinės žiemos stovyklos
Italijoje pradžios futbolininkas nesusitiko su „Žalgirio“
treneriu, tad pas Lobanovskį skrido vis dar
neturėdamas konkretaus atsakymo.

Rinktinės stovykla Italijoje truko visą 1990 metų sausį.

Jai pasibaigus, Kijevo komandos treneris dar kartą
tarstelėjo lietuviui laukiantis, kada šis žalios ir baltos
spalvų aprangą iškeis į mėlyną-baltą.

– Nežinau, – tik tiek per antrą pokalbį Lobanovskio

paklaustas, kaip planuoja karjerą, išlemeno žalgirietis.

Rinktinės strategas patarė lietuviui pagalvoti ir iki kitos

stovyklos apsispręsti, ar nori žaisti Kijeve.

– Mane vilioja Lobanovskis. Žada didžiulę karjerą ir

geresnes sąlygas. Iš pradžių pagyvenčiau Kijevo
„Dinamo“ sporto bazėje, o paskui duotų butą,
automobilį. Čia, „Žalgiryje“, visus deficitinius daiktus
ir paskyras gaunu paskutinis. Iki šiol laukiu, kada
gausiu butą. Visi jau turi, o aš, matyt, kaip viengungis
gyvenamojo ploto turiu laukti ilgiausiai. Manau, būtų
geriausia, jei palikčiau komandą ir pereičiau į Kijevą, –
Vilniuje sutikęs Zelkevičių prasitarė SSRS rinktinės
kandidatas.

Vilniečių strategas buvo kitos nuomonės ir sugebėjo

perkalbėti Valdą, kad skubotai nepaliktų „Žalgirio“.
– Jei nori žaisti 1990 metų pasaulio futbolo čempionate
Italijoje, turi būti Kijevo „Dinamo“, o ne Vilniaus
„Žalgirio“ žaidėjas. Paskutinį kartą sakau: pradžioje
gyvensi klubo bazėje, paskui gausi butą. Daugiau
neprašysiu pereiti pas mane. Čia tavo paskutinis
šansas, – kitoje rinktinės stovykloje Lobanovskis dar
kartą kalbino lietuvį, bet šis pabūgo permainų.

Apie tvarką Kijevo „Dinamo“ klube buvo kuriamos

legendos. Lobanovskio auklėtiniai beveik vienuolika
mėnesių per metus gyvendavo nuolat įsitempę.
Trenerio metodika buvo paremta didžiuliu fiziniu ir
psichologiniu krūviu, o tai atlaikydavo ne kiekvienas.
Tie, kurie ištverdavo Lobanovskio treniruočių sistemą,
būdavo daugeliu žaidimo aspektų stipresni už kitus.
Tačiau pasitaikė ir tokių, kurių karjera „Dinamo“
ekipoje nesusiklostė.

„Žalgiryje“ Ivanauskas jautėsi saugus ir užtikrintas,

kad pažeidus tvarką Zelkevičius iškart neišmes iš
komandos. „Dinamo“ klube Lobanovskis už tokius
nusižengimus, matyt, neglostytų paplaukiui. Be to,
atmintyje vis dar buvo gyvi kartūs prisiminimai, kai
1984-aisiais teko išvykti į Maskvos CSKA.

Per penkerius metus Ivanauskas subrendo ir buvo

vienas ryškesnių SSRS futbolininkų, bet pakeisti klubą
karjeros viduryje jėgų neužteko. Gal lietuvio keliai po
žingsnio į Ukrainą būtų pasukę ne į Austriją, o, kaip ir
daugumos Kijevo „Dinamo“ futbolininkų, į Italiją ar
Ispaniją?.. Tokios dvejonės sportininką kankino dar
kelerius metus, kai pasakė „ne“ SSRS rinktinės
treneriui ir tvirtai nusprendė likti „Žalgiryje“.
Lobanovskis lietuviui neliko skolingas – nedvejodamas
išbraukė iš rinktinės sąrašo.

Tarp Austrijos ir Vokietijos

1988-ieji ir 1989 metai Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjams

buvo ypatingi. Komanda, iškovojusi teisę žaisti UEFA
taurėje, galėjo išvykti į Vakarus ir būti pastebėta.
Taurės burtai lėmė, kad vilniečiai pirmus metus varžėsi
su Vienos „Austria“, o antrais kovojo su švedų
„Goteborg“ ir Jugoslavijos Belgrado „Czvena Zvezda“
klubais. 1989 metų SSRS čempionate žalgiriečiai
užėmė ketvirtą vietą. Tai garantavo kelialapį kitais
metais į UEFA taurės varžybas, bet juo trečią sykį
„Žalgiris“ nepasinaudojo.

Pirmame UEFA taurės turnyre 1988 metais Vienos

klube „Austria“ žaidė ir Austrijos rinktinės treneris
Herbertas Prohaska. Futbolininko karjera artėjo į
pabaigą ir jis buvo pareiškęs, kad po metų imsis
trenerio veiklos. Prohaska buvo realiausias Vienos
klubo „Austria“ stratego įpėdinis. Pasibaigus 1988
metų UEFA taurės turnyrui, kur „Žalgiris“ kovojo su
„Austria“ futbolininkais, būsimam austrų klubo
strategui į akis krito Ivanausko ir Narbekovo žaidimas.
Dar po metų jis, vadovaudamas „Austria“ ekipai,
stebėjo lietuvius, kai šie grūmėsi su „Goteborg“, ir
nutarė kai kuriuos žaidėjus pasikviesti į komandą.

Pirmiausia pasiryžo iš „Žalgirio“ pervilioti Narbekovą,

Ivanauską ir Robertą Fridriką. Dar vėliau – ir Arvydą
Janonį. „Austria“ ekipa kai kuriuos žalgiriečius norėjo
matyti pasibaigus 1989 metų čempionatui, bet dėl
griežtos žaidėjų į užsienio klubus vykimo politikos
teko porą metų luktelėti.

1990 metais „Žalgiris“ vėl įgijo teisę žaisti UEFA

taurės turnyre, bet Lietuvoje pasikeitus politinei
situacijai kovo mėnesį pasitraukė iš SSRS futbolo
čempionato. Toks žingsnis reiškė, kad lietuviams, jei
nori išvykti į užsienį, teks palaukti, kol šalies federaciją
pripažins FIFA ir UEFA, arba tartis su SSRS sporto
funkcionieriais, kad šie duotų paleidžiamuosius raštus.

Paskutinio praėjusio dešimtmečio pradžioje Vilniaus

„Žalgirio“ galia ėmė menkti. Komanda pajėgų SSRS
čempionatą išmainė į Baltijos lygos turnyrą ir
kaimynus latvius, estus vilniečiai nugalėdavo viena
koja. Žaidėjams tapo įprasta laimėti prieš Baltijos šalių
komandas triuškinamu rezultatu: 5:0, 6:0. Tais pačiais
metais žalgiriečių laukė keli draugiški turnyrai
Gruzijoje, Moldovoje ir Vokietijoje.

Išvyka į Gruziją lietuviams labiau priminė ilgą, per

visą šalį keletą dienų besitęsiančią puotą nei jėgų
patikrinimą stadione. Po kiekvienų rungtynių,
nesvarbu, kur jos vykdavo: Tbilisyje, Kutaisyje ar
Lančutyje, lietuvių delegacijos laukdavo vaišėmis
nukrauti stalai, tostai ir dovanos. Į Vilnių grįžęs
Ivanauskas sulaukė Gruzijos „Guria“ vadovo Otaro
Gabelios skambučio.

– Valdai, esu Vilniuje ir noriu tave pamatyti.

Apsistojau „Neringos“ viešbutyje. Atvyk,
nepasigailėsi, – pakvietė gruzinas lietuvį.

„Žalgirio“ komandos žaidėjas jau po pusvalandžio

pastatė automobilį netoli „Neringos“ ir nužingsniavo
pasikalbėti su svečiu.

– Kalbėsiu trumpai. Siūlau tau rinktis bet kokią rusišką

mašiną ir priimti iš toli atvežtą lagaminą, –
pasisveikinęs su lietuviu iškart prie reikalų perėjo
gruzinas.
– Ačiū, bet man tavo dovanų nereikia. Noriu žaisti
futbolą geresnėje komandoje. Pinigai ne viską lemia, –
atsakė lietuvis.

– Lagamine yra šimtas dvidešimt tūkstančių rublių.

Tiek uždirbsi per metus, jei vilkėsi mūsų aprangą, –
gundė gruzinas.

Lietuvis buvo neperkalbamas ir jau po pusvalandžio

atsisveikino ir išvyko namo.

Kiek vėliau, 1990-ųjų vasarą, „Žalgiris“ išvyko į

draugišką futbolo turnyrą Moldovoje. Kai kas sukirto
rankomis su vietos klubais, kiti toliau vilkėjo žalią-
baltą Vilniaus klubo aprangą ir laukė savo progos. Po
Moldovos – išvyka į Vokietiją, Erfurtą, ir kelerios
draugiškos rungtynės su miesto komanda „Rot-Weiss“.
Erfurto klubo vadovai greitai susidomėjo Ivanausko
bei Narbekovo žaidimu ir pasiūlė pasirašyti bent metų
sutartį, tačiau lietuviai, nežinodami, ar pavyks gauti
paleidžiamuosius raštus iš SSRS futbolo federacijos,
dvejojo. Tų pačių metų vasarą vokiečiai vaikinus dar
kartą pakvietė į komandos stovyklą.

Pabuvę kelias dienas ir išklausę pasiūlymus

futbolininkai grįžo į Vilnių. Abu žaidėjus iš
geležinkelio stoties pasiėmusi Armino Narbekovo
žmona Rita vis klausinėjo, ką gero siūlė vokiečiai.

– Na, pasakok, Arminėli, pasakok, ar ką sutarėte su

„Rot-Weiss“?.. – žalgirietį prie sienos rėmė žmona.

– Taip, Ritule. Viskas sutarta. Klubas mums

kiekvienam siūlo didelį, erdvų butą, kiekvieną mėnesį
penkis tūkstančius Vakarų Vokietijos markių ir klubo
automobilį „Subaru“.

– Arminai, sutik ir sakyk jiems, kad mums nereikia

automobilio su baru. Ir be baro bus gera mašina.

Tik atslūgus vaikinų juokui paaiškino, kad „Subaru“

yra tokios markės automobilis ir kad žalgiriečiai geriau
dar kartą vyks į Austriją pasirašyti metų sutarties, nei
žais Vokietijoje. Vienos „Austria“ treneriu tapęs
Prohaska siūlė geresnes sąlygas nei kaimynai.

1990 metais Vilniaus „Žalgirio“ žvaigždės paliko

komandą ir išvyko į Austriją. Tuomet Narbekovui
buvo dvidešimt penkeri, o Ivanauskui – metais mažiau.
Su „Austria“ futbolininkai pasirašė metų sutartis,
tačiau vis dar nebuvo gavę oficialių paleidžiamųjų
raštų iš SSRS futbolo federacijos. Vienas naujos
komandos narys latvis Jurijus Milievskis, buvęs klubo
„Daugava“ žaidėjas, pasiūlė tiesiog pasiprašyti
politinio prieglobsčio ir taip atsikratyti SSRS futbolo
federacijos pančių. Žydų tautybės futbolininkas iš
SSRS taip pabėgo devintojo dešimtmečio pabaigoje.
Valdui kilo tokių pačių minčių, tačiau paskutinę
akimirką vis dar Vilniaus „Žalgirį“ treniruojantis
Zelkevičius žaidėjams prasitarė, kad yra viena išeitis: į
užsienį sumanę vykti žalgiriečiai turi bent sezoną ar
didžiąją jo dalį pažaisti Jurijaus Siomino
vadovaujamame Maskvos „Lokomotiv“ klube ir tik
gavę paleidžiamuosius raštus galės svetur ieškoti
laimės. Žalgiriečiai sutiko su tokiu pasiūlymu.

1990-aisiais Maskvos „Lokomotiv“ ekipa rungtyniavo

pirmojoje SSRS futbolo lygoje. Vienu metu klube
žaidė net šeši lietuviai: Vaclovas Jurkus, Narbekovas,
Ivanauskas, Viačeslavas Sukristovas, Fridrikas,
Janonis. Kai komandos treneris Siominas išleisdavo
visus lietuvius į aikštę, sirgaliai imdavo skanduoti:
„Žalgiris“, davaj, davaj.“ Ir lietuviai duodavo. Pagavę
žaidimo ritmą buvę Vilniaus komandos nariai žaisdavo
ne prasčiau nei vilkėdami žalią-baltą aprangą. Po
sezono Maskvos klubas „Lokomotiv“ grįžo į
stipriausiųjų lygą ir atsidėkojo lietuviams – parūpino
ilgai lauktus paleidžiamuosius raštus iš SSRS futbolo
federacijos. Tarp laimingųjų buvo ir Valdas, kuris per
pusę sezono „Lokomotiv“ gretose įmušė dvylika
įvarčių.
1990 metais, vos atvykęs į Austriją, Ivanauskas,
vilkėdamas Vienos klubo „Austria“ marškinėlius,
nebaigė pirmų rungtynių su Graco „Sturm“ ekipa.
Lietuvis už šiurkštų žaidimą pirmą kartą gyvenime
iškart sulaukė raudonosios kortelės ir buvo pašalintas
iš aikštės!

– Taip, Austrijoje teks žaisti inteligentiškiau. Reikės su

tuo susitaikyti. Arba ne, – po pirmo mačo sau ateities
viziją piešė legionierius.

Vizija buvo graži. Per trejus metus lietuvis su

„Austria“ laimėjo viską, kas buvo įmanoma. Ekipa su
Ivanausku, Narbekovu ir Fridriku triskart tapo šalies
čempione bei iškovojo Austrijos futbolo asociacijos
taurę ir šalies supertaurę.

1990–1993 metais Austrijoje dominavo individualus

žaidimas. Tai buvo palanku lietuviams. Ne vienose
rungtynėse Valdas, gavęs kamuolį, apibėgdavo pusę
priešininkų komandos ir sukurdavo daug pavojingų
akimirkų prie varžovų vartų.

Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje

„Austria“ buvo stipriausia šalies ekipa, kurioje lietuviai
griežė kone pirmaisiais smuikais. Ivanauskas galėjo
apžaisti pusę komandos, Narbekovas – kone užrištomis
akimis per pusę aikštės atlikti tikslų perdavimą,
Fridrikas – sukurti pavojingą progą, rodos, iš niekur.
Vienos klubas lietuviams suteikė galimybę būti
pastebėtiems visoje Europoje ir vienas iš trijų
rungtyniaujančių žalgiriečių suteiktu šansu vėliau
pasinaudojo.

1991 metais Austrijos sostinėje Vienoje Lietuvos

futbolininkas susilaukė dukters Patricijos. Gimimo
išvakarėse, lapkričio 30 dieną, „Austria“ namuose
žaidė paskutines pirmo rato rungtynes. Valdo žmona
Beatričė vienoje geriausių privačių Vienos gimdymo
klinikų laukė ateinančios naujos gyvybės. Ivanauskai
ypač bijojo gimdymo komplikacijų, nes kartą jau buvo
išgyvenę tragediją. Dėl silpnos sveikatos Beatričė prieš
metus buvo persileidusi.

Šeštadienį prieš rungtynes pasirodžiusiam legionieriui

iš Lietuvos komandos strategas Prohaska liepė važiuoti
pas žmoną. Tačiau lietuvis buvo neperkalbamas – iš
pradžių futbolas, paskui kiti reikalai. Juolab kad ir
skubėti nebuvo kur. Iš klinikos paskambino medicinos
sesuo ir perspėjo, kad Ivanauskas tėčiu taps tik
sekmadienį.

Gruodžio pirmosios rytą futbolininkas mieguistas

nuvyko į gimdymo klinikas. Laukdamas į pasaulį
ateinančios atžalos Ivanauskas visą naktį nesudėjo
bluosto.

– Apsisiauskite chalatą, užsidėkite marlę ant burnos ir

sekite paskui mane, – klinikoje sutikusi futbolininką
paprašė medicinos sesuo.

Vyras padarė tai, kas liepta, o po kelių minučių jau

stovėjo gimdymo palatoje ir laikė žmonos ranką.
Laikrodis rodė pusę trijų. Iki planuojamo gimdymo
liko pusvalandis. Gydytojai jau anksčiau buvo perspėję
šeimą, kad kūdikis į pasaulį ateis atlikus cezario pjūvį,
tad nerimastingos laukimo minutės slinko lėtai.

– Pradedam, – po dvidešimties minučių ištarė

gydytojas ir laukė į rankas paduodamo skalpelio.

– Ne, neištversiu, – tą pačią sekundę, kai skalpelis

atsidūrė mediko rankose, pagalvojo klubo „Austria“
puolėjas ir atsiprašęs visų ryžosi išeiti, tik prieš tai į
ausį žmonai pakuždėjo: – Myliu tave, viskas bus gerai:

Vidinis balsas lyg ir sakė, kad nereikia būti, nereikia

dalyvauti ir matyti, kaip į pasaulį ateina nauja gyvybė.

Baltu chalatu vilkintis Valdas su kauke ant veido

prisėdo klinikų laukiamajame. Ant staliuko stovėjo
neatkimštas butelis šampano, šalia buvo padėta
peleninė. Žaidėjas nusismaukė nuo veido kaukę ir vis
dar iš nerimo virpančiomis rankomis iš kelnių kišenės
išsitraukė cigarečių pakelį. Apėmė nenumaldomas
noras užsirūkyti.

– Duok Dieve, kad viskas būtų gerai. Maldauju, –

sukdamas cigaretę tarp pirštų murmėjo Ivanauskas.

Po kelių minučių operacinės durys prasivėrė ir išėjusi

medicinos sesuo pranešė, kad gimė sveika dukra. Jis
dabar gali ateiti nukirpti virkštelės, nusifotografuoti
trise bei palaikyti naujagimę ant rankų.

1992 metų futbolo sezonas vilkint Vienos klubo

„Austria“ marškinėlius lietuviui buvo priešpaskutinis.
Ekipa antrus metus iš eilės laimėjo šalies čempionatą ir
paskutinėje sezono dvikovoje su Miodlingo „Admira“
klubu iškovojo futbolo asociacijos taurę.

Baigiantis sezonui, prieš lemiamą čempionato mačą su

„Salzburg“ klubu, komandos treneris Prohaska
žaidėjus uždarė viešbutyje ir pareiškė, kad
nepriklausomai nuo to, kaip baigsis rungtynės, trenerių
štabas nusprendė palikti klubą. Šią žinią išgirdę
žaidėjai svarbiausią sezono dvikovą su „Salzburg“
laimėjo 5:0 ir užsitikrino nugalėtojų taurę.

Iki paskutinio 1992 metų futbolo pirmenybių mačo su

„Admira“ buvo likusios trys dienos. Tris dienas ir
naktis Ivanauskas su ekipos draugais džiaugdamiesi
pergale ir liūdėdami dėl trenerio sprendimo praleido
uždaryti viešbutyje. Klubo vadovybė nusprendė, kad
Austrijos futbolo čempionus geriau laikyti atokiau nuo
visuomenės akių, nes ribos tarp garbės ir
susikompromitavimo nebeliko: šalies čempionai vos
vos laikėsi ant kojų, visiškai svaigiųjų gėrimų
nevartojantys jauni žaidėjai šlitinėjo viešbučio
vestibiulyje arba miegojo bet kur. Linksmybės
džiaugiantis čempionų taure baigėsi penktadienio
vakare, o šeštadienį laukė paskutinė pirmenybių
dvikova Ernsto Happelio stadione su Miodlingo
„Admira“.

Keturiasdešimt tūkstančių. Tiek gerbėjų stebėjo

paskutines Austrijos futbolo sezono rungtynes.

– Dar dvidešimt minučių, ir atostogos, – antro kėlinio

viduryje lakstydamas aikštėje galvojo Ivanauskas.

Rungtynių rezultatas vis dar buvo lygus. Baigiantis

pagrindiniam dvikovos laikui ir situacijai krypstant
link to, kad teks žaisti pratęsimą, tris dienas
linksminęsi klubo „Austria“ futbolininkai sukaupė
paskutines jėgas ir surengė ataką, o jos smaigalyje
atsidūręs puolėjas galva nukreipė kamuolį į priešininkų
vartus. Po kelių akimirkų naujausias 1992-ųjų
Austrijos futbolo sezono trofėjus atsidūrė lietuvio
rankose.

Į Austriją po atostogų 1993-iaisiais grįžęs lietuvis su

klubo vadovybe dvejiems metams pratęsė sutartį.
Trenerį Prohaską pakeitė mažai kam žinomas futbolo
specialistas Hermannas

Stesslas ir pareiškė tarp savo asistentų norintis matyti ir

Zelkevičių. Tuo metu austrų klube dar žaidė
Narbekovas ir Fridrikas.

Naujas sezonas čempionams prasidėjo prastai. Klubas

neišlaikė geriausių futbolininkų ir žaibiškai ritosi
žemyn. Įtampa komandoje augo, žaidėjai,
neuždirbdami už pergales žadėtų premijų, ėmė burbėti,
esą ne tokios pirmenybių pradžios tikėjosi. Per vienas
rungtynes po dar vieno apsistumdymo su priešininku
Ivanauskas prieš save išvydo geltonąją kortelę.

– Eik tu sau, – ištarė lietuvis arbitrui ir įsikarščiavęs

nubėgo į savo aikštės pusę.

Šis sustingo, minutėlę pagalvojo ir pasivijęs lietuvį be

kalbų parodė raudonąją kortelę. Pasibaigus mačui
teisėjas protokole įrašė žodį „sau“. Austrijos futbolo
asociacija nusprendė futbolininką už teisėjo įžeidimą
diskvalifikuoti penkioms dvikovoms, nes austrai
puikiai žinojo, kad žodelis „sau“ reiškia kiaulę.

„Austria“ dėl tokios nuobaudos padavė apeliaciją,

motyvuodama tuo, kad lietuvis, nusistebėjęs arbitro
sprendimu, pasakė: „Na, nieko sau.“ Diskvalifikacija
buvo panaikinta, tačiau mažai kas patikėjo, kad aršusis
lietuvis taip galėjo pasakyti rungtynių teisėjui.

– Vyrai, kodėl turite prarasti sunkiai uždirbamus

pinigus? Negi negaila? Sužaiskite gerai porą rungtynių
ir pradėkime ieškoti naujos komandos, – Narbekovui,
Fridrikui ir Ivanauskui kartą patarė Zelkevičius.

Futbolininkai pritarė treneriui ir „Austria“ pamažu ėmė

lipti iš dugno, o 1993-iųjų kovo mėnesį buvo tarp
penkių

stipriausių komandų. Pavasarį klubo laukė sostinės

derbis su „Rapid“. Prieš dvikovą Ivanauskas sužinojo,
kad rungtynes stebės vienas geriausių Vokietijos
trenerių Otto Rehhagelis, vadovaujantis Brėmeno
„Werder“ futbolininkams. Specialistas į Vieną atvyko
pažiūrėti „Rapid“ futbolininko Andreaso Herzogo.

Lietuviui atsirado proga vokiečiams priminti save

sugebėjimus. Po devyniasdešimties minučių Vienos
derbio mačo švieslentėje ties Ivanausko pavarde buvo
įrašyti du įvarčiai, ties Herzogo – nieko.

– Man patiko, kaip žaidei. Esi talentingas, o Austrijos

lyga – ne ta vieta, kur turėtum eikvoti savo
sugebėjimus. Gaila, kad Bundeslygos rungtynėse gali
žaisti tik trys legionieriai ir Brėmeno komandoje tau
vietos nėra, tačiau aš pasakysiu savo kolegai
„Hamburger“ ekipos treneriui Benno Mohlmannui,

kad radau jam tinkamą kandidatą į komandą, –

lietuviui prasitarė O.Rehhagelis.

Po savaitės Ivanauską stebėjo „Hamburger“ vadovai.

Vienose svarbiausių karjeroje Austrijos čempionato
rungtynių lietuvis kaip reikiant susimovė: gavo dvi
geltonąsias korteles ir buvo išvarytas iš aikštės. Po
dvikovos vokiečiai pasikalbėjo su žaidėju ir išvyko
namo. Balandžio mėnesio pabaigoje Vienoje pasirodė
„Hamburger“ klubo strategas Mohlmannas ir pranešė,
kad lietuvis laukiamas Vokietijoje, tad kai tik bus
galima įsigyti žaidėjus, klubas perpirks dar metus
galiojančią jo sutartį su „Austria“.

– Viskas puiku. Greitai turėsiu pasirašyti didžiulį

kontraktą su vokiečiais ir mes išvyksime iš Vienos.
Tuomet man atsivers milžiniškos perspektyvos. Būsiu
pirmasis Lietuvos futbolininkas, žaidžiantis
Bundeslygoje, – į kavinę veždamasis Austrijoje
besisvečiuojančius tėvus pasakojo sūnus.

– Na, mes su tėvu jau pasirašėme kontraktą visam

gyvenimui ir niekas nenutrauks jo, – laikydama ant
rankų dvejų metų anūkę Patriciją, juokavo žaidėjo
mama.

Gimus anūkei, tėvai būdavo dažni svečiai Ivanauskų

šeimoje. Kartą mama sūnui prasitarė pastebinti, kad
tarp jų su Beatriče kažkas negerai:

– Žiūrint iš šalies atrodo, kad meilės nėra. Pasakyk,

kad klystu...

Tačiau tiesaus atsakymo nesulaukė. Jai liko tik spėlioti,

kad gal smulkių nesusipratimų šeimoje kildavo
buvusiems žalgiriečiams kartais susirinkus į vieną ar
kitą Austrijos klubą ir ten šiek tiek užsilinksminus, o
gal ji tik išsigalvojanti.

Sužinoję apie Ivanausko ketinimus palikti klubą

„Austria“, vadovai su pagrindine rėmėja cigarečių
gamintoja „Memphis“ nusprendė bet kokia kaina
išlaikyti lietuvius. Per vieną komandos vakarėlių
austrai Narbekovui, Fridrikui ir Ivanauskui pasiūlė likti
klube ir, jei sutiks, po dvejų metų, 1995-aisiais,
žaidėjai ir jų šeimos taps Austrijos šalies piliečiais.
Narbekovas ir Fridrikas, pasitarę su artimaisiais ir
pagalvoję, po kelių dienų priėmė Vienos ekipos
pasiūlymą, o Ivanauskas atsisakė. Jo galvoje jau sukosi
Bundeslygos

vaizdai.

Dar po kelių savaičių „Hamburger“ iš „Austria“

perpirko dar metus, iki 1994-ųjų, galiojančią lietuvio
sutartį ir Austrijoje saugo karjera baigėsi.

Klubų vadovybių derybos neužtruko. Austrai už lietuvį

norėjo dviejų milijonų Vokietijos markių pereinamojo
mokesčio, tačiau galiausia susitarė: 1,7 milijono
Vokietijos markių ir asmeninė sutartis su žaidėju.

Mohlmannas buvo patenkintas. Vienas seniausių

Bundeslygos klubų 1993 metų sezoną pradės su vienu
geriausių Austrijos pirmenybių puolėjų. Ivanauskui
Austrijos čempionate liko žaisti keletą rungtynių ir su
šeima galės kraustytis į antrą pagal dydį Vokietijos
miestą.

1993 metais „Austria“ sunkiai skynėsi kelią titulo link.

Dukart iš eilės čempionais tapusiai komandai ant kulnų
lipo Vienos „Rapid“ klubas. Per paskutines pirmenybių
rungtynes su pirmaujančiu „Rapid“ turėjo išaiškėti
Austrijos čempionas. Valdui dvikova buvo paskutinė
vilkint šios komandos aprangą. Didesnio stimulo žaisti
kuo geriau lietuviui kaip ir nebereikėjo. Pirmo kėlinio
pradžioje po komandos draugo Andreaso Ogrio
perdavimo iš krašto lietuvis žirklėmis per save įmušė
įvartį. „Austria“ laimėjo lemiamą dvikovą 4:0, o
Ivanausko pelnytas įvartis net pretendavo tapti 1993
metų gražiausiu Austrijos čempionato smūgiu.

Nuo pirmos dvikovos su Gruzija iki paskutinio mačo

su Vengrijos komanda. Tiek Ivanauskas nuo 1990-ųjų
iki 2000 metų žaidė rungtynių vilkėdamas Lietuvos
rinktinės marškinėlius. 1990–2000 metais Lietuvos
futbolas išgyveno audringą laikotarpį. FIFA ir UEFA
Lietuvos rinktinei tarptautiniuose turnyruose leido
žaisti nuo 1992-ųjų. Tų metų balandį rinktinė pradėjo
atrankos į 1994 metų pasaulio čempionatą JAV ciklą.
Mažai kam žinoma komanda pirmose grupės
rungtynėse išvykoje sužaidė lygiosiomis 2:2 su Šiaurės
Airija. Ivanauskas su draugais atšventė pirmą iškovotą
tašką ir žaidėjai išsiskirstė po klubus. Vėliau lietuviai
liepą išvykoje minimaliu rezultatu 0:1 nusileido
albanams. Rugpjūčio mėnesį prieš atrankos dvikovą su
Latvija komandos veteranai mačo išvakarėse
užsisėdėjo Rygos baruose ir kazino. Raginimas „dar po
vieną ir einam namo“ užsitęsė ir ekipos senbuviai
Ivanauskas, Narbekovas, Baranauskas bei kiti į
viešbutį grįžo tik paryčiais.

Nors lietuviai įveikė latvius rezultatu 1:2, pergalės

kaina buvo didžiulė. Mačo pradžioje traumą gavo ir
tęsti pasirodymo negalėjo Narbekovas. Tik vėliau
rinktinės treneris Liubinskas, sužinojęs, kad vaikinai
prieš kovą su latviais gerokai pasilinksmino, pasiuto ir
pyktis atslūgo tik po kelių savaičių. Ką galėjo padaryti
strategas? Kokių imtis priemonių? Absoliučiai jokių.
Žaidėjai patys spręsdavo, kada vykti į šalies rinktinę,
ir, jei atstovaujamuose klubuose sportiniai reikalai
klostydavosi gerai, tuomet dažniausiai visa „Žalgirio“
plejada susirinkdavo rinktinės stovykloje,
pasimatydavo su draugais, kalbėdavosi iki išnaktų ir
gindavo Lietuvos garbę tarptautinėje arenoje.

Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad tai buvo

visiška žaidėjų savivalė. Taip ir buvo. Tačiau tokia
savivalė neatrodė baisiau, kaip pačių sporto valdininkų
keliami konfliktai.

1993 metais tame pačiame atrankos cikle lietuvių ekipa

rengėsi išvykai į Seviliją, kur turėjo žaisti atrankos
rungtynes su Ispanijos ekipa. Į rinktinės stovyklą taip
pat atskrido Vienos „Austria“ legionieriai Ivanauskas ir
Fridrikas.

Lietuvos futbolo federacija per sunkmetį vertėsi kaip

išmanydama. Sporto valdininkai susitarė, kad komanda
prieš rungtynes su Ispanija savaitę praleis Barselonoje,
kur Katalonijos olimpinio komiteto kvietimu
treniruosis ir gyvens už dyką. Paskui lietuvių lauks
skrydis į Seviliją ir mačas su grupės favoritais ispanais.

Viskas jau buvo suderinta, kai federacijos prezidentas

Vytautas Dirmeikis liepė atšaukti susitarimą, išnuomoti
lėktuvą ir perspėjo rinktinės trenerius bei žaidėjus, kad
likus trims dienoms iki mačo ekipa skris tiesiai į

Seviliją.

Lėktuve, be dvidešimt penkių futbolininkų, žurnalistų,

sporto valdininkų, dar buvo apie penkiasdešimt turistų.
Dauguma kauniečiai. Lietuviai, nuskridę į Ispaniją,
įsikūrė viešbutyje ir ruošėsi dvikovai su grupės
lyderiais.

– Ar mes prastesni už latvius, kad ispanams sugebame

pralaimėti tokiu pačiu rezultatu kaip latviai – 0:5?!.

Ką? – pasibaigus rungtynėms persirengimo kambaryje

į grindis trenkdamas sportinius batelius šaukė
Ivanauskas. – Daugiau nevažiuosiu į rinktinę, jei taip
žaisime. Mes darome gėdą visai šaliai. Gėdą! – puolėjo
įniršis draskė žaidėjams

ausis.

Komandos draugai tylėjo. Kai kurie tokį piktą Valdano

matė pirmą kartą. Tačiau tai buvo niekis, palyginti su
tuo, ką rinktinės nariai išvydo skrisdami atgal į
Lietuvą.

Lėktuve dalis futbolo aistruolių iš federacijos

prezidento Dirmeikio pradėjo reikalauti, kad šis
grąžintų pinigus. Ginčijantis paaiškėjo, kad valdininkas
iš aistruolių surinko po penkis šimtus dolerių ir
pažadėjo organizuoti Lietuvos futbolo sirgalių mačą su
kažkokia Ispanijos komanda, tačiau žadėta dvikova
taip ir neįvyko. Diskusijos įkarštyje vienas sirgalių
priėjo prie federacijos prezidento ir nebeiškentęs
smogė į nosį. Supratęs, kad jei ir toliau ginčysis su
sirgaliais, sulauks dar ne vieno smūgio, federacijos
prezidentas išsitraukė iš kišenės šūsnį banknotų ir
pradėjo juos dalyti.

– Absurdas. Iki ko prisigyvenome. Mes žaidžiame

beveik už ačiū, o kažkas iš mūsų skrydžių dar
užsidirbti nori. Daugiau kojos nekelsiu į rinktinę, kol
nebus tvarkos, – akimis sekdamas nekasdienišką
vaizdelį komandos draugams tarstelėjo Ivanauskas.

Jam tai buvo paskutinės atrankos rungtynės į 1994

metų pasaulio futbolo čempionatą.

Prireikė daugiau nei metų, kad puolėjas pamirštų

makabrišką kelionę iš Ispanijos į Lietuvą. Žaidėjas per
tą laiką pakeitė klubą ir būdamas „Hamburger“ gretose
1994 metų liepos mėnesį su rinktine laimėjo Baltijos
taurės turnyrą.

Rinktinė pradėjo ruoštis atrankos į 1996 metų Europos

futbolo čempionatą Anglijoje ciklui. Ketvirtoje grupėje
dėl dviejų pirmų vietų, garantuojančių tiesioginį
kelialapį į finalo etapą bei papildomai žaidžiamas
rungtynes, varžėsi Kroatijos, Italijos, Lietuvos,
Ukrainos, Slovėnijos ir Estijos ekipos. Grupės
favoritais buvo laikomi italai, kroatai ir ukrainiečiai.

Puikią formą debiutiniame Bundeslygos sezone

demonstravęs Ivanas Rūstusis per antrą atrankos
dvikovą su Ukrainos rinktine įmušė įvartį ir atliko
rezultatyvų perdavimą. Lietuviai Kijeve 2:0 įveikė
šeimininkus.

Ar tai buvo Ivanausko priminimas ukrainiečių futbolo

tėvui Lobanovskiui, kad ir ne Kijevo „Dinamo“ klube
rungtyniaujantis žaidėjas gali žaisti aukščiausiu lygiu?
Galbūt. Kaip ir faktelis, kad ne pačios pajėgiausios
ukrainiečių ekipos žaidimą stebinčiam Kuveito
rinktinės strategui buvo įdomu, kaip atrodo jo
treniruota šalies rinktinė.

„We are the champions, my friend...“ – grupės

„Queen“ vokalisto Fredy Mercury atliekama daina
grįžtant į Lietuvą ilgokai skambėjo Ivano Rūsčiojo
ausyse. Dar ilgiau laimėtų rungtynių vaizdai sukosi
atmintyje. Kadras po kadro. Įvartis. Perdavimas.
Pergalė. Trys magiški epizodai, pakeliantys nuotaiką,
kai apie juos galvoji, lengvai ištirpdavo žaidėjo
vaizduotėje. Ar tai buvo geriausios Ivanausko
rungtynės rinktinėje? Jam – taip. Minutes ir įvarčius
skaičiuojantiems futbolo aistruoliams – ne.

Spalį lietuvius ant žemės nuleido pralaimėjimas

Kroatijai 0:2. Lapkričio mėnesį ekipa rezultatu 2:1
nugalėjo Slovėniją. Skrendant iš Bratislavos į Vilnių
prie rinktinės trenerio Liubinsko priėjo federacijos
prezidentas Dirmeikis ir paklausė, ar jis turės iš ko
mokėti žaidėjams premijas.

– Man rūpi tik rezultatas. O pinigai – tavo reikalas, –

atrėžė Liubinskas.
Dar po kelių panašių konfliktų LFF prezidentas iš
rinktinės pašalino Liubinską ir pakvietė Zelkevičių.

Situacija rinktinėje nepasikeitė. Lietuviai ir toliau

demonstravo esantys pajėgūs žaisti su Europos
grandais. 1995 metų kovą komanda namie sužaidė
lygiosiomis su Kroatija ir buvo laikoma viena iš
pretendenčių užimti bent antrą vietą. Iškart po šio
mačo laukė dvikova su Italija.

– Gal susitariame su italais ir pralaimime rungtynes?

Visi turėsime naudos iš tokio sandėrio? – ekipą gundė
federacijos prezidentas.

– O gal laimime ir paskui Italijoje mes jiems patys

diktuosime sąlygas, jei kils noras tartis dėl pergalės? –
Dirmeikio kėslus pertraukė Ivanauskas.

Bijojo prezidentas emocinio rinktinės lyderio.

Neprieštaravo jam nė karto. Kai Valdas dėl neišmokėtų
premijų, įpareigotas komandos draugų, eidavo kalbėtis
pas Dirmeikį, ne pačios geriausios reputacijos
valdininkas nuolat rasdavo būdų, kaip atsiskaityti su
žaidėjais. Ir tuomet supratęs, kad su futbolininkais
nesusitars, nieko neatsakė.

Pašokdinti italų lietuviams nepavyko. Dvikova

Vilniuje buvo pralaimėta minimaliu rezultatu 0:1,
išvykoje rinktinė praleido net keturis įvarčius.

Atrankos cikle iškovoję penkias pergales, kartą sužaidę

lygiosiomis ir patyrę keturis pralaimėjimus, lietuviai
užėmė trečią vietą grupėje, į priekį praleisdami Italiją
ir Kroatiją.

Pasibaigus 1993 metų Austrijos čempionatui, naujasis

lietuvio klubas „Hamburger“ pasamdė darbuotojus ir
šie perkraustė futbolininko daiktus į Hamburgą. Žmona
Beatričė ir dukra Patricija išskrido lėktuvu, Valdas
naujus namus pasiekė automobiliu. Įsikūrusi
Hamburge, Ivanauskų šeima išvyko atostogauti į
Lietuvą, o liepos viduryje grįžo. Naujojo „Hamburger“
legionieriaus laukė pirma treniruotė.

Nuo 1988 metų Hamburgo ekipą treniravęs

Mohlmannas išgyveno sunkų laikotarpį. Reprentacinė
miesto komanda Bundeslygoje buvo visiška
vidutiniokė ir keletą pastarųjų sezonų grūmėsi dėl
patekimo į pirmą dešimtuką. Net ir ištikimiausi
sirgaliai dėl prastų rezultatų į ekipos stadioną
„Volksparkstadion“

rinkdavosi vangiai. Sporto objekto, kuriame telpa 75

tūkstančiai žiūrovų, pusė vietų dažniausiai būdavo
tuščios. Į areną susirinkę sirgaliai „Hamburger“ ekipą
dažniausiai palaikydavo vien dėl to, kad kaimynai
sirgdavo už kitą miesto komandą –

žemesnėje lygoje besivaržančią Hamburgo „St.Pauli“.

– Šansas! Man yra duotas šansas gerai pasirodyti.

Svarbu nepaslysti debiutuojant, o paskui palenksiu
sirgalius į savo pusę, įmušiu kelis įvarčius ir viskas
eisis kaip sviestu patepta. Aišku, susidraugausiu su
komanda, vieną kitą bokalą alaus išlenksime – viskas
bus gerai, – po pirmos trenerio Mohlmanno surengtos
treniruotės Šveicarijoje, San Galeno miestelyje,
pagalvojo Ivanauskas.

Vėliau komanda išskrido į Turkiją. Ten po kontrolinių

rungtynių su Stambulo „Galatasaray“ lietuvis sužinojo,
kad rugpjūčio pradžioje teks skristi į Austriją.

Austrai, matyt, liūdėdami dėl to, kad Ivanauskas paliko

Vienos „Austria“ klubą, geriausiu praėjusio sezono
įvarčiu išrinko jo smūgį per save paskutinėse
rungtynėse su Vienos „Rapid“. Rugpjūčio pradžioje
Viena dar kartą nusilenkė lietuviui. Prestižiniame
renginyje, kuriame, be futbolininkų, dalyvavo
„Formulės-1“ žvaigždės Niki Lauda, Gerhardas
Bergeris, politikai bei pramogų verslo atstovai,
buvusiam klubo „Austria“ puolėjui už gražiausią
sezono įvartį buvo įteiktas dešimt tūkstančių Vokietijos
markių kainuojantis auksinis laikrodis „Zenith“.

Naujienų ištroškę vokiečių sporto žurnalistai

nepraleido šio įvykio pro akis ir dar prieš prasidedant
šalies futbolo čempionatui paskleidė žinią: „Gražiausio
sezono įvarčio Austrijoje kūrėjas Ivanauskas šturmuos
Vokietiją.“

Tiesiai į dešimtuką! Per pirmas 1993–1994 metų

Vokietijos Bundeslygos rungtynes su „Nurnberg“
Ivanauskas įmušė du įvarčius ir Hamburgo klubas
namie laimėjo 5:2. „Brangiausias komandos naujokas
padovanojo Hamburgui pergalę“, – rėkė vietos
televizijos kanalas. „Nauja Hamburgo era?“ – klausė
kitas vakarinis miesto dienraštis.

– O tu pastebėjai, kad žiniasklaidos dėmesys

Vokietijoje didesnis nei Austrijoje? – sutuoktiniui
priminė žmona.

– O ko tu norėjai? Čia gi Bundeslyga, – Beatričei

prasitarė brangiausias „Hamburger“ legionierius. –
Beje, mane išrinko geriausiu pirmo turo žaidėju ir rytoj
turėsiu dalyvauti televizijos laidoje.

Sekmadienio vidurdienį „Hamburger“ klubas žaidė

komercines rungtynes su Kylio „Holstein“ ekipa.
Rėmėjų prašymu pagrindinės sudėties žaidėjai
privalėdavo žaisti bent vieną kėlinį ir paskui
dažniausiai būdavo keičiami. Lietuvis rungtyniavo nuo
rungtynių pradžios ir patyrė pėdos traumą. Kovodamas
dėl kamuolio varžovas tiesiomis kojomis trenkė
puolėjui. „Hamburger“ komandos gydytojai
diagnozavo, kad plyšo du kojos raiščiai, ir patarė
mažiausiai trims savaitėms pamiršti futbolą.

Baigiantis dvikovai, medicinos kambaryje Ivanauskui

taip ištino koja, kad pasidarė didumo sulig nemažu
akmeniu. Ekipos gydytojai ją sutvarstė ir paruošė
žaidėją valandos trukmės kelionei į Hamburgą.

– Ivan, skambino iš televizijos. Jie laukia tavęs už

dviejų valandų. Kaip ir buvome sutarę, turi būti
tiesioginėje Bundeslygos kassavaitinėje apžvalgoje, –
traumą patyrusiam puolėjui priminė vienas klubų
vadybininkų.

– Bet aš nepaeinu. Iki Frankfurto – daugiau nei šeši

šimtai kilometrų. Koją skaudą, niekaip neatlaikysiu
kelionės, – klubo personalui pasiskundė futbolininkas.

– Nieko nepadarysi, privalome paklusti partneriams.

Be to, televizija pažadėjo atsiųsti sraigtasparnį, –
atsakymą išgirdo Ivanauskas.
Dvi valandos šviečiant karštoms ir akinančioms
televizijos studijos šviesoms, maudžiant sutvarstytą
koją prabėgo greitai. Lietuvis ne tik pasakojo, kodėl
pasirinko Hamburgą – jis visada svajojo žaisti
Vokietijoje, – bet ir apie Lietuvos rinktinę, gyvenimą
Austrijoje bei pirmus įspūdžius Vokietijoje. Po
tiesioginės milijoninę auditoriją sutraukusios
televizijos laidos Ivanas buvo parskraidintas namo.

– Ivan, na, pašokinėk stipriau! Skauda? – iš kitapus

stadiono šaukė komandos masažuotojas Hermanas
Riegeris.

Lietuvis papurtė galvą. Pėdos raiščių nebemaudė ir

traumuota koja greitai gijo, nors buvo praėję tik dešimt
dienų. Hamburgo klubo gydytojas plušo ne veltui –
komandos rugpjūčio mėnesio pabaigoje laukė dvikova
su Gelzenkircheno „Schalke 04“.

Likus dienai iki rungtynių lietuvis jau bėgiojo visa jėga

ir treneris Mohlmannas įtraukė žaidėją į starto sudėtį.

Nuo 1990 metų į klubo „Hamburger“ rungtynes

namuose žiūrovai rinkdavosi vangiai. Kartais galėdavai
pamanyti, kad „Hamburger“ futbolininkai žaidžia ne
namie, o svečių aikštėje. Vokietijoje buvo žinoma, kad
Hamburgo futbolo auditorija –
viena specifiškiausių, reikalaujanti daugiausia dėmesio,
tad pigiais triukais futbolininkai nepapirks. Išlepinti
sirgaliai nekentė tinginių ir traumas simuliuojančių
žaidėjų. Tokių gi paskutinio dešimtmečio pradžioje
„Hamburger“ ekipoje netrūko. Kai 1987 metais
Bundeslygoje iškovojo antrą vietą, nuo tada klubas
ritosi žemyn, ryškaus emocinio lyderio nebuvo jau
kelerius metus, įvykius aikštėje aistruoliai stebėdavo
apatiškai, tad ir 1993 metų rugpjūčio grumtynės su
„Schalke 04“, rodos, neturėjo būti ypatingos.

Dvikovos pradžioje tvirtai ant kojų atsistojęs lietuvis

aikštės viduryje gavo kamuolį ir suklaidinęs šešis
priešininkus iš aštuoniolikos metrų pasiuntė kamuolį į
vartų pusę. Įvartis? Įvartis!.. Akimirką Ivanauskas nė
pats nepatikėjo, kad smūgis buvo tikslus, o supratęs,
jog pavyko sukurti mažą stebuklą, peršoko reklaminius
stendus ir nubėgo tribūnų link.

– Ivan! Ivan! – ėmė skanduoti minia, o apstulbęs

žaidėjas tik spėjo kilnoti rankas.

– Ivan! Ivan! – po kelių sekundžių paraginti minią

skanduoti prie lietuvio prisidėjo komandos draugai.

Dar po akimirkos Ivanas už per daug jausmingą elgesį

pelnius įvartį sulaukė pirmos geltonosios kortelės,
tačiau tai buvo niekis, palyginti su tuo, kad kelerius
metus prastu futbolu maitinta minia ilgokai skandavo
lietuvio pravardę.

Hamburgas 4:1 įveikė Gelzenkircheno komandą ir

penkiolikos tūkstančių varžovų gerbėjų su
pralaimėtojais patraukė namo, o daugiamilijoniniame
Hamburgo mieste dvidešimties žmonių grupelė iš
„Hamburger“ ekipos, surinkta Ivanausko, nuėjo švęsti
pergalės. Tai buvo vienas iš paskutinių tylių vakarų,
kai švenčiančiai kompanijai beveik nemaišė
fotoaparatų blykstės, o į veidus nesirėmė žurnalistų
mikrofonai.

Pasirodžius straipsniams, kuriuose legionierius dėl

aikštėje rodomų emocijų ir kilmės imtas vadinti Ivanu
Rūsčiuoju, gyvenimas uostamiestyje apsivertė: sporto
ir gyvenimo būdu temomis besidomintys žurnalistai
ėmė sekti kiekvieną „Hamburger“ žaidėjo žingsnį,
klubo rėmėjai kvietė sužibusią futbolo žvaigždę į
privalomuosius vakarėlius, ištikimiausi „Hamburger“
sirgaliai šalia ilgai lauktos klubo atgimimo datos ir
Ivanausko pavardės dėjo lygybės ženklą.

Vos per mėnesį, kai žiniasklaida tiesiog griūte

užgriuvo Ivanauską klausimais ir dėmesiu, daugiau ar
mažiau futbolu besidomintys Hamburgo gyventojai jau
žinojo, kas yra Ivanas Rūstusis ir ką jis veikia, valgo,
geria, kiek turi vaikų, kaip rengiasi, kaip žaidžia ir iš
kur yra kilęs.

– Palikite Ivaną ramybėje. Jam reikia žaisti, o ne jūsų

bijoti, dalyti interviu ar vaikščioti jūsų kvietimu į
redakcijų vakarėlius, – per vieną klubo spaudos
konferenciją žurnalistų paprašė treneris. „Hamburger“
tuomet, sužaidus aštuonis čempionato turus, tašku
atsiliko nuo pirmaujančių Frankfurto „Eintracht“
futbolininkų. Žiniasklaidos atstovai akimirksniu
pasigavo trenerio žodžius ir pamanę, kad klubas rimtai
ruošiasi kovoti dėl teisės kitais metais rungtyniauti
bent UEFA taurės turnyre, pritilo.

Iki rugsėjo pabaigos Bundeslygos debiutantas

čempionate ir taurės turnyre jau buvo įmušęs septynis
įvarčius, bet per vienas rungtynes pasitempęs šlaunies
raumenį. Smulki trauma lietuviui nedavė ramybės ir
plika akimi matėsi, kad žaidžia ne taip užtikrintai: tai
greičio atsidūrus atakos smaigalyje ėmė trūkti, tai
paskutinis smūgis nepavyko. Ir vėl tuščios rungtynės!

Lietuviui priešininkų vartai užsirišo, o kitas komandos

puolėjas Karstenas Baronas pradėjo žaisti it pašėlęs.
Įvartis po įvarčio ir pagrindinis dėmesys atiteko jam.
Galų gale porą mėnesių apie lietuvį nieko nerašę
žurnalistai pratrūko. „Ivanauskas jau 300 minučių be
įvarčio“, – skelbė „Bild“ priedo Hamburgui sporto
skyriaus antraštė. „Negi legionieriaus žvaigždė
prigeso?“ – šnabždėjosi klubo sirgaliai. Tačiau
situacija nesikeitė. Ivanauskas toliau skaičiavo tuščias
minutes, o žiniasklaida vis dažniau traukė lietuvį per
dantį. Likus dvejoms rungtynėms iki pirmojo turo
pabaigos įvykęs incidentas gerokai pakoregavo lietuvio
karjerą Hamburge.

Ivanui Rūsčiajam rungtynės su Menchengladbacho

„Borussia“ svečiuose susiklostė tragiškai. Bandydamas
atimti kamuolį, lietuvis čiuožtelėjo varžovo link, šis
pašoko ir suvaidino pražangą. Dvikovos arbitras,
puikiai žinodamas, kaip Ivanas šiurkščiai žaisdavo
Austrijoje, nė nedvejodamas parodė raudonąją kortelę.
Lietuvis puolė aiškinti, esą pražangos nebuvo –
varžovas tiesiog apgavo visus, bet pastangos perkalbėti
arbitrą buvo bevaisės. Maža to, po mačo lygos
Drausmės komisija nusprendė Ivanauską
diskvalifikuoti penkerioms rungtynėms.

Klubas iškart padavė protestą ir po kelių dienų

kaltininkas su „Hamburger“ atstovu Frankfurte,
Bundeslygos administraciniame pastate, lėtai, kadras
po kadro peržiūrinėjo Menchengladbache įvykusį
incidentą. Paaiškėjo, kad legionierius iš Lietuvos
slysdamas nelietė varžovo kojų ir yra nubaustas veltui.
Nuskriaustieji laukė, kad lygos Drausmės komisija
bent sušvelnins penkių mačų diskvalifikaciją ir nubaus
simuliuotoją. Nieko panašus neįvyko – komisija paliko
galioti arbitro priimtą sprendimą.

Ivanauskas puikiai žinojo, ką profesionalui reiškia

pusantro mėnesio, praleisto be rimtų futbolo rungtynių.
Net kai 1993 metais už kalbas gavo trumpesnę
diskvalifikaciją Austrijoje, grįžęs sunkiai įsitraukė į
komandos žaidimą.

Prabėgus pusantro mėnesio lietuvis pasirodė aikštėje

per dvikovą su „Schalke 04“, bet iš visagalio Ivano,
galinčio prasiveržti pro kelis žaidėjus, atlikti
rezultatyvų perdavimą ar baigti ataką taikliu smūgiu,
buvo likęs tik šešėlis.

– Ivan jau nebe toks futbolininkas, koks buvo sezono

pradžioje. Galbūt reikėtų ieškoti dar vieno puolėjo? –
prieš žiemos pertrauką su komandos asistentais tarėsi
„Hamburger“ treneris Mohlmannas.

1994-uosius klubas pasitiko turnyro lentelėje būdamas

šeštas.
Dviejų mėnesių pertrauka čempionate artėjo pabaigos
link. Klubas metus pradėjo stovykla Turkijoje, bet
pabjurus orui turkų futbolo aikštes iškeitė į Ispaniją.

Hamburgo žiniasklaida ekipą vis dar laikė realia

pretendente kovoti dėl kelialapio į kitų metų UEFA
taurės turnyrą, bet prasidėjus antram čempionato ratui
rožinė svajonė sudužo į šipulius. Komanda dažniau
žaisdavo lygiosiomis arba pralaimėdavo nei
sugebėdavo išplėšti taškus, tad ir pasibaigus pirmam
lietuvio sezonui Hamburgas užėmė tik dvyliktą vietą.

Klubo vadovybei tai buvo smūgis žemiau juostos.

Antrus metus komandą treniruojantis Benno
Mohlmannas nesugrąžino hamburgiečių nors į
stipriausiųjų dešimtuką. Atėjus lietuviui į komandą,
klubas buvo vienuoliktas, po metų – dvyliktas.

– Ivan, pasikeisk su Zarate vietomis ir negailėk jam

kamuolio, – vasaros stovykloje prieš 1994 metų sezoną
„Hamburger“ strategas Mohlmannas patarė lietuviui.

Komandoje tuo metu kojas apšilti bandė už du su puse

milijono Vokietijos markių iš „Nurnberg“ klubo
įsigytas puolėjas iš Argentinos Sergio Zarate.
Finansiniai klubo reikalai taisėsi. Žiūrovų
susidomėjimas komanda padidėjo. Dabar, palyginti su
praėjusiu sezonu, į rungtynes vietoj dvidešimt penkių
susirinkdavo apie keturiasdešimt tūkstančių žiūrovų ir
arena „Volksparkstadion“ atrodė apypilnė.

Atsiradus papildomų pajamų, komanda nutarė stiprinti

puolimo grandį ir pasikvietė technišką argentinietį.
Šalies pirmenybėse ekipos vis dar galėjo remtis trimis
užsieniečiais, o atėjus argentiniečiui „Hamburger“
gretose tokių buvo keturi. Tarp užsieniečių atsirado
trintis.

– Judinkis, gaidy, – pažiūrėjęs į legionierių iš Pietų

Amerikos, mintyse ištarė lietuvis ir toliau vykdė
komandos trenerio nurodymus.

„Paukštis“ iš Argentinos judėjo puikiai. Techniškas,

puikiai valdantis kamuolį, geresnės koordinacijos nei
lietuvis, bet karšto būdo, karštesnio ir už Valdą – toks
buvo vienas iš konkurentų.

– Bus nelengva išsikovoti vietą starto sudėtyje, tačiau

mes dar pažiūrėsime, kas išliks, – žiūrėdamas į
tiesioginį oponentą mąstė lietuvis.

Nemėgo jie vienas kito. Netgi žaisdamas čempionato

rungtynes su debiutante Ausvechlundgeno
„Uverdingen“ ekipa galingas Hamburgo klubo puolėjų
tandemas nesugebėjo įmušti įvarčio, nes gailėjo viens
kitam perdavimų. Dėl asmeninių ambicijų nukentėjo
ekipa.

Dar kitoje pirmenybių dvikovoje 1994 metų lapkritį

Ivanauskas už ginčus su teisėjais gavo dvi korteles ir
ilgesniam laikui atsisėdo ant atsarginių suolelio.

– Laukia sunkus sezonas. Negana, kad teisėjai švilpia,

ką nori, dar tas gaidys maišosi, – piktinosi lietuvis. – Ir
dar jis mane nuolat keičia. Negerai. Labai negerai.

Įtampa augo ir per pirmus dešimt pirmenybių mačų

vienas brangiausių „Hamburger“ puolėjų neįmušė nė
vieno įvarčio, o treneris pradėjo pirma laiko keisti
žaidėją. Net per dvikovą su autsaideriu „Duisburg“
klubu Ivanas Rūstusis nesugebėjo pasižymėti.
„Hamburger“ sutriuškino varžovus 5:0, o ties lietuvio
pavarde įmuštų įvarčių grafoje švietė minusas. 1994
metų lapkričio mėnesio viduryje buvęs vienas
komandos lyderių Ivanas komandos startinėje sudėtyje
užleido vietą argentiniečiui, bet mėnesio pabaigoje
grįžo tarp komandos geriausiųjų. Tačiau žaidimas
lietuviui nesiklostė. Puolėjas iš Lietuvos greičiau rinko
geltonąsias korteles nei įvarčius ir po pirmo 1994 metų
pirmenybių rato vis dar nebuvo pasižymėjęs.
Dvidešimt sausų rungtynių puolėjui – baisiau už
didžiausią košmarą. Ivaną guodė tik tai, kad
pagrindinis oponentas Zarate nesutarė su treneriu,
dažniau linksminosi nei treniravosi, todėl jo dienos,
anot komandos draugų, klube jau buvo suskaičiuotos.

Pasibaigus pirmam šalies pirmenybių ratui

„Hamburger“ ekipa užėmė tik devintą turnyro lentelės
vietą. Antra čempionato pusė lietuviui prasidėjo dar
baisiau. Per rungtynes su „Karslruher“ puolėjas už
šiurkštų žaidimą gavo raudonąją kortelę ir turėjo
palikti aikštę. Vėliau paaiškėjo, kad penkis mačus
stebės nuo atsarginių suolo. Šįkart niekas iš
„Hamburger“ klubo neskrido į Bundeslygos būstinę ir
nekovojo dėl švelnesnių sankcijų. Ivanas jau kartą
buvo baustas, tad toks sportininko poelgis nieko
nestebino.

– Ar jau pasiekiau dugną? Gal pagaliau atsispirsiu ir

mano karjera ims taisytis? – tokiomis nuotaikomis
pusantro mėnesio – nuo vasario iki kovo –
treniruodamasis gyveno lietuvis. –

Nuo 1994 metų pradžios neberūkau, beveik nevartoju

alkoholio, tačiau vis tiek nesiseka... Gal tai Dievo
bausmė? Jei taip, tai gal užtenka kankinti ir laikas
suteikti šansą?..

Maža viltis lietuviui buvo suteikta 1995-ųjų balandžio

24 dieną. Tuomet „Hamburger“ puolėjas per dvikovą
su „Duisburg“ įmušė du iš komandos pelnytų trijų
įvarčių ir dvidešimt aštuntajame ture nutraukė įvarčių
sausrą. Likusiose šešeriose čempionato rungtynėse
Ivanauskas jautė likimo piršto grūmojimus ir virš
galvos besitelkiančius debesis.

Tikra gėda, kai antras pagal brangumą „Hamburger“

žaidėjas per sezoną sugebėjo įvarčiais pamokyti
varžovus tik du kartus, o klubo sirgaliams dar baisiau
atrodė šalies pirmenybėse užimta tik trylikta vieta.

1995–1996 metų sezoną lietuvis pradėjo įprastai:

septynerios rungtynės, nė vieno įvarčio. Vėliau treneris
Ivano Rūsčiojo net neįtraukė į komandos startinę
sudėtį. Kai „Hamburger“ nulinėmis lygiosiomis
sužaidė su potencialiais autsaideriais „Uerdingen“ ir
nusirito į septynioliktą, priešpaskutinę, turnyro lentelės
vietą, Mohlmanno kėdė susvyravo ir tuomet rugsėjo
pradžioje ekipoje atsirado jis.

Wolfgangas Felixas Magathas 1982 metais su

„Hamburger“ komanda du kartus pralaimėjo UEFA
taurės turnyro finalinėje kovoje švedų „Goteborg“
ekipai. Po metų vokietis prieš Čempionų lygą buvusio
Europos supertaurės turnyro finale įmušė pergalingą
įvartį į italų Turino „Juventus“

vartus ir „Hamburger“ iškovojo didžiausią pergalę

klubo istorijoje. Tokiais pasiekimais garsėjo žmogus,
pakeitęs Benno Mohlmanną.

Vos atėjęs į Hamburgo ekipą, Magathas per komandos

susirinkimą pareiškė, kad žaidėjams leidžiama gyventi
taip, kaip jie norintys.

– Gerkite, rūkykite, mylėkitės, linksminkitės, darykite,

ką norite. Man nesvarbus jūsų asmeninis gyvenimas,
jei pomėgiai nemaišys futbolui. Per treniruotes ir
rungtynes aikštėje turite būti profesionalai, ten klysti
negalima. Jei polėkiai, hobis maišys karjerai,
pasigailėjimo nelaukite, – per pirmą susirinkimą
samprotavo naujasis ekipos strategas.

Paskui Dėdė Felixas paėmė skiriamuosius ženklus ir

liepė žaidėjams susiskirstyti į dvi komandas: rūkaliai į
kairę, nerūkantys – į dešinę. Futbolininkai stovėjo
kartu ir niekas neskubėjo išsiduoti, kad rūko.

– Ivan, daryk tvarką. Padalyk skiriamuosius ženklus

žaidėjams, kurie lošia kortomis ir rūko, – duodamas
aprangas futbolininkui paragino lietuvį Magathas.

– Treneri, jau beveik dveji metai, kaip nerūkau.

Mečiau, –

atsakė lietuvis.

– Na, bet vis tiek rūkei ilgiau nei metus. Tad jei jau
paėmei skiriamuosius marškinėlius, padalyk komandos
draugams ir pradėkite žaisti, – nukirto strategas.

Ivanauskas devyniems nepatenkintiems futbolininkams

padavė marškinėlius. Šie užsimetė juos ir po trumpo
futbolo mačo su nerūkančiaisiais laukė Magatho
nurodymų.

– Viskas, šį kartą tiek, – tarstelėjo treneris ir pridūrė,

kad nuo šiol rūkantieji galės tai daryti viešai ir už tai
negrės jokios baudos. – Be to, kai vyksime į
tolimesnius mačus, ekipos rūkaliai sėdės autobuso gale
ir lošdami kortomis galės nuodytis, jei jiems tai
patinka.

Daliai komandos žaidėjų tai buvo puikios naujienos.

Mistiškas sutapimas ar ne, tačiau į nesėkmių liūną
patekusi Hamburgo ekipa laimėjo dvejas rungtynes ir
iš turnyro lentelės dugno užsiropštė į

dešimtuką.

1995 metų lapkričio pradžioje laukė išvyka į

Lėverkuzeną. Rungtynių su Lėverkuzeno „Bayer 04“
išvakarėse Hamburgo ekipos treneris pasikvietė
Ivanauską ir ėmė klausinėti apie jo pirmuosius
trenerius, metus, praleistus Maskvos CSKA, „Žalgirio“
klubuose, bei gyvenimą Austrijoje. Pokalbis tarp
lietuvio ir vokiečio truko kelias valandas. Magathas
klausėsi, o Valdas pasakojo.

Vėliau klausėsi lietuvis, pasakojo vokietis. Treneris

priminė futbolininkui pagrindinius savo karjeros
laimėjimus ir 1983 metais iškovotą UEFA Čempionų
lygos taurę su tuo pačiu klubu, kurį treniravo. Pokalbio
pabaigoje Dėdė Felixas liepė lietuviui nusipirkti
cigarečių ir prieš miegą parūkyti.

Po ilgos pertraukos pirmas cigaretės dūmas šlykščiai

degino gerklę. Antras priminė, kad futbolininkas
kadaise rūkė, trečias –

kad noras rūkyti vis dar gyvas.

Dvikovą išvykoje su „Bayer 04“ Hamburgo klubas

laimėjo minimaliu rezultatu 1:0. Pergalingą įvartį
rungtynių pradžioje įmušė išvakarėse vėl rūkyti
pradėjęs Ivanauskas. Grįždamas namo lietuvis
sužinojo, kad populiariausio Vokietijos dienraščio
„Bild“ sporto skiltyje yra išspausdintas jo
fotomontažas. Besišypsančiam lietuviui į burną įdėtas
didelis cigaras, o po nuotrauka užrašas skelbia:
„Magathas privertė Ivaną rūkyti ir Ivanas atvedė
Hamburgą į pergalę.“

– Ivan, supratai, ko tau reikia ir ko trūksta? – grįžęs į

Hamburgą ir pamatęs nuotrauką dienraštyje,
legionieriaus paklausė Dėdė Felixas.

– Taip, gyvensiu taip, kaip ir buvau įpratęs, – atsakė

futbolininkas.

Reprezentacinė Vokietijos miesto Hamburgo ekipa

atėjus Magathui pamažu kopė į viršų ir pirmą 1995
metų sezono ratą baigė penktoje vietoje. Ivanauskas
per dvidešimt rungtynių įmušęs du įvarčius, kartais net
nepatekdavo į jos pagrindą, bet puolėjo sportinė forma,
palyginti su praėjusiu sezonu, gerėjo. 1996-ųjų kovo
mėnesį per dvikovą su Diuseldorfo „Fortuna“ lietuvis
įmušė dar vieną įvartį čempionate ir sezonas jam
baigėsi.

Ivanas su draugais linksmai atšventė trečią įvartį

sezone ir net pamiršo, kad kitą dieną ekipos laukia
komercinės rungtynės su Vokietijos sostinės „TB
Berlin“ klubu.

– Ivan, žaisi? Jei nenori, galiu pasakyti, kad esi gavęs

smulkią traumą ir negalėsi išbėgti į aikštę? – prieš
komercines rungtynes lietuvio paklausė Magathas.

– Viskas gerai. Norėčiau rungtyniauti dvidešimt

minučių, o paskui pakeisite, – su strategu susitarė
lietuvis.

Įgyvendinti lietuvio noro Hamburgo treneris nespėjo.

Ivanas Rūstusis rungtynių pradžioje susidūrė su
varžovu ir buvo išneštas iš aikštės. Komandos
gydytojai diagnozavo, kad subyrėjo kelio meniskas ir
nutraukti du kojos raiščiai.

Beveik pusę metų be futbolo ir ekipos palaikymas nuo

atsarginių žaidėjų suolelio – toks buvo Ivanausko 1996
metų pavasaris, kurio pabaigoje lietuvis palengva
bėgiojo aikštėje. „Hamburger“ po ilgos pertraukos
užėmė penktą vietą Bundeslygos čempionate ir
užsitikrino vietą UEFA taurės turnyre.

1996 metų rudenį vokiečiai dukart įveikė škotų Glazgo

„Celtic“, antrame etape perkopė Maskvos „Spartak“
barjerą ir kelyje taurės link sutiko Prancūzijos
čempionus „Monaco“ klubą. Pirmą taurės dvikovą
Hamburgo klubas Monte Karle pralaimėjo 0:3.
Vokiečiai nespėjo lakstyti paskui jaunuolį Thierry
Henry, kuris sukūrė kelias pavojingas atakas ir gerokai
prisidėjo prie prancūzų pergalės.

Į Hamburgą iš nesėkmingai susiklosčiusių rungtynių

grįžę futbolininkai oro uoste jau ruošėsi vykti namo,
tačiau Magathas nusprendė, kad jauki namų šiluma
palauks. Išvargę vyrai autobusu pasiekė treniruočių
bazę ir persimetę keliais žodžiais suprato, kad laukia
treniruotė vietoj rytdienos užsiėmimo. Netrukus
komanda išsirikiavo aikštėje, kurios visuose kampuose
buvo pastatyti keturi mėlyni kuolai.

– Bėkite, – teištarė strategas ir nuspaudęs chronometrą

žvilgsniu sekė futbolininkus. Žaidėjai pradėjo bėgti.
Praėjo pusvalandis, Magathas aikštės kampe kalbėjosi
su asistentu, futbolininkai, gerokai išsekę po rungtynių
su „Monaco“, vis dar krutino kojas. Po penkiolikos
minučių vis sunkiau bėgantys „Hamburger“ žaidėjai
sunerimo, kodėl treneris nestabdo apšilimo pratimo ir
neskiria kitos užduoties. Tuo tarpu Dėdė Felixas
linksmai šnekučiavosi su asistentu. Dar po dešimties
minučių vos besivelkantys futbolo profesionalai ryžosi
paklausti trenerio, ar kada nors baigs beprasmiškai
bėgioti. Magathas nutraukė pokalbį su asistentu ir,
žvilgtelėjęs į suprakaitavusius auklėtinius, pamojo
ranka Ivanui Rūsčiajam.

– Felixai, gal jau užtenka? Nebėra jėgų mums bėgti... –

prisiartinęs prie stratego tarė Ivanauskas.

– Perduok visiems, kad kai normaliai atliksite pratimą,

tuomet ir baigsime, – atsakė futbolo specialistas.

– Kokį pratimą? Ar mes bėgame per lėtai? Ar per

greitai? Juk čia tik bėgimas, – nesupratęs burbtelėjo
puolėjas.

– Klausyk, aikštėje stovi keturi kuoliukai, juos reikia

apibėgti, o ne ignoruoti. Ne tam jie buvo pastatyti, kad
jų vengtumėte. Akies krašteliu matau, kad vienas kitas
žaidėjas specialiai jų neapibėgdamas sutrumpina vieną
metrą ir per ratą kartais nusimuliuoja keturis metrus.
Būtent nusimuliuotų metrų mums trūko rungtyniaujant
su „Monaco“. Pralaimėto mačo rezultato nepakeisite,
bet nors prarastus metrus turite grąžinti, – paaiškino
„Hamburger“ treneris.

Dar po pusvalandžio beveik pusantros valandos lakstę

žaidėjai galėjo liautis. Strategas paleido namo, bet
perspėjo, kad vietoj išsvajotos poilsio dienos rytoj
laukia įprasta treniruotė.

Tačiau net ir tokios priemonės nepadėjo atsilaikyti

prieš vieną stipriausių Europos ekipų. Po dviejų
savaičių vokiečių klubas dar kartą 0:2 pralaimėjo
„Monaco“ ekipai ir iškrito iš UEFA taurės turnyro.
„Hamburger“ vėl susikoncentravo į Bundeslygos
čempionatą ir pirmą 1996 metų sezono ratą baigė
būdami keturioliktoje vietoje. Paskutines pirmo rato
rungtynes Hamburgo miesto vaikinai žaidė su
Diuseldorfo „Fortuna“. Mačas buvo paskutinis prieš
Kalėdų atostogas. Dauguma futbolininkų šventes
planavo praleisti Karibų salose, Gran Kanarijoje ar
išvykti į kalnus. Be to, komanda visą gruodžio mėnesį
gyveno atostogų ir paskutinio rato rungtynių uždarymo
nuotaikomis.

Po kiekvieno rato baigiamųjų rungtynių žaidėjai

rengdavo didžiulius vakarėlius. Būdavo, kad po mačo,
sužaisto prieš Kalėdas, futbolininkai pliekdavo
kortomis ir pralaimėjusysis vaišindavo visus komandos
draugus. Po vieno tokio vakarėlio kortomis pralaimėjęs
Ivanauskas kreditinėje kortelėje vietoj apvalios sumos
rado tik nulius.

Dvikova su „Fortuna“ klostėsi nepalankiai. Aukšti,

labiau į krepšininkus ar lėktuvų pilotus panašūs
varžovai sugebėjo pirmieji įmušti įvartį ir iki
pertraukos apsaugoti savo vartus. Po pirmo kėlinio
linksmai nusiteikusi „Hamburger“ kompanija atsiliko
0:1.

– Girdėjau, kažkas į visokius karibus, tenerifes jau

ruošiasi rytoj skristi?.. Palaukite su šiomis kelionėmis.
Jei nelaimėsime prieš „Fortuna“, ryt aštuntą valandą
bus rytinė treniruotė, – persirengimo kambaryje per
pertrauką išpyškino Magathas ir apsisukęs išėjo.

Kartoti apie galimą treniruotę „Hamburger“ žaidėjams

nereikėjo. Nuožmaus stratego auklėtiniai 2:1 įveikė
priešininkus ir išskubėjo švęsti Kalėdų atostogų bei
ruoštis suplanuotoms kelionėms.

1997-ieji „Hamburger“ klubo žaidėjams prasidėjo

alinamu pasirengimu „Masters“ uždarų patalpų futbolo
turnyrui. Žaidėjai bijojo Magatho ir jo vedamų
treniruočių, kurios, kitaip nei kitų futbolo specialistų,
trukdavo ne dvi, o pusantros valandos. Futbolininkai
kartais neišlaikydavo devyniasdešimt minučių aikštėje
besitęsiančio košmaro. Kai kurie komandos nariai
pasibaigus treniruotei vos vos nueidavo iki
automobilio.

Metams prasidėjus „Hamburger“ išvyko į dvylikos

dienų stovyklą Bylefelde, netoli Olandijos sienos.
Dėdė Felixas pažadėjo, kad per artimiausias dvylika
treniruočių dienų žaidėjai turės bent vieną laisvadienį.

Išgyvenimo misija miške prasidėdavo pusę septynių

ryto: komanda keldavosi, važiuodavo į mišką ir
valandą bėgiodavo snieguotais takeliais. Grįžę į
viešbutį žaidėjai persirengdavo, o nuo dešimtos iki
pusės dvyliktos valandos laukdavo antra fizinių krūvių
treniruotė. Per pietus kai kurie vyrai iš nuovargio
rankose nenulaikydavo šaukšto ar šakutės.
Profesionalų veidai labiau apsiniaukdavo, kai vietoj
popietinio poilsio tekdavo kėblinti į dar vieną
užsiėmimą. Vakare po vandens procedūrų komandos
nariai eidavo miegoti žinodami, kad iš ryto vėl laukia
toks pat alinantis ir kankinantis pasiruošimo
maratonas.

Šeštą stovyklos dieną „Hamburger“ žaidė draugiškas

rungtynes, tačiau net ir po jų žaidėjai negavo laisvos
dienos. Įpusėjus fizinio pasiruošimo stovyklai vyrai
paklausė

Magatho, kada ir kaip greitai išauš žadėtas

laisvadienis.

– O ką jūs čia veiksite, juk esame miške? – išgirdęs

auklėtinių klausimą nusistebėjo „Hamburger“ treneris.

Kai kurie dar bandė sakyti, kad norėtų pažaisti tenisą,

bet strategas buvo neperkalbamas – jokios laisvos
dienos.
Po dvylikos išvargtų treniruočių dienų ekipa išvažiavo
į Dortmundo mieste vyksiantį aštuonių komandų
uždarų patalpų futbolo turnyrą. Magatho auklėtiniams,
kad patektų į pusfinalį, grupėje reikėjo susigrumti su
Dortmundo „Borussia“, Menchengladbacho „Borussia“
ir Frankfurto „Eintracht“ ekipomis.

– Išeisime iš grupės – laisva diena jūsų, – žaidėjams

pažadėjo treneris. Dėl laisvadienio Magatho auklėtiniai
turnyro šeimininkus Dortmundo „Borussia“
futbolininkus įveikė 6:1, dėl vakarėlio iki paryčių per
tą pirmąją laisvą dieną hamburgiečiai
Menchengladbacho ekipą palaužė rezultatu 2:1.
Trečios pogrupio rungtynės žaidėjams neberūpėjo.
Iškovojusi dvi pergales komanda užsitikrino vietą
pusfinalyje ir futbolininkai jau mąstė, kaip linksminsis
naktiniuose Dortmundo baruose, kazino.

Komercinio turnyro griežtojo vokiečio auklėtiniai

nelaimėjo, bet antram Bundeslygos pirmenybių ratui
pasiruošė puikiai. Tačiau antrame 1996–1997 metų
Vokietijos čempionato rate Hamburgo ekipa ėmė
strigti. Magathas net prieš pirmenybių vidutiniokus
nesugebėjo lengvai iškovoti pergalių, tad įtampa tarp
komandos veteranų ir trenerio pamažu didėjo. Ištikus
kelioms iš eilės nesėkmėms Vokietijos spauda ėmė
rašyti, kad Magatho dienos „Hamburger“ klube –
suskaičiuotos.

Artėjo šalies šiaurės regiono derbis tarp „Hamburger“

ir Brėmeno „Werder“. Principinį mačą Hamburgo
ekipa vos vos laimėjo rezultatu 3:2, tačiau žaidimo
kokybė strategui paliko slogų įspūdį. Dėdės Felixo
auklėtiniai, pirmaudami 3:0, vos nepralošė svarbaus
susitikimo! Iki čempionato pabaigos buvo likę keturi
turai, o klubas užėmė tik dvyliktą vietą. Vietos
žiniasklaida gerokai pyko ant Magatho, o šis dėl
suprastėjusio žaidimo – ant futbolininkų. Žaidėjai
nepyko ant nieko. Nebuvo ant ko ir už ką. Bent kol
kas.

Po vargiai laimėtų rungtynių prieš „Werder“ komandos

laukė įprasta treniruotė. Pirmiausia futbolininkai
apšildami apibėgdavo keletą ratų, paskui atlikdavo
įvarius tempimo pratimus, vėliau treniruodavosi
aikštėje su kamuoliu, o rytinis užsiėmimas baigdavosi
masažu ir

sauna.

Prasidėjus treniruotei Magathas su jaunaisiais

futbolininkais pasileido bėgti priekyje, komandos
veteranai laikėsi už trenerio. Įkandin jų – stratego
asistentas. Po dvidešimties minučių atstumas tarp
priekyje bėgančių Dėdės Felixo su jaunaisiais žaidėjais
ir „Hamburger“ senbuvių – Ivanausko, Barono bei kitų
– gerokai padidėjo. Dar po dešimties minučių šiuos
nuo pagrindinės bėgikų grupės skyrė daugiau nei
šimtas metrų. Po keturiasdešimt penkių minučių
pagrindinė grupė su treneriu sustojo ir palaukė, kol
veteranai juos

pasivys.

– Jūs bėkite, o mes su vaikinais, kol suksite ratus,

atliksime kelis tempimo pratimus,– įsakė „Hamburger“
strategas sustoti norintiems atsilikėliams.

Šie susižvalgė ir nujausdami, kad toks trenerio noras

gerai nesibaigs, bėgo toliau. Pagrindinis komandos
būrelis po dvidešimties minučių baigė mankštintis, o
ekipos senbuviai jau daugiau kaip valandą suko ratus
aplink aikštę. Spartų bėgimą pakeitė sportinis ėjimas, o
dar vėliau ekipos veteranai vos pažeme vilko kojas. Po
pusvalandžio „Hamburger“ klubo pagrindinė grupė
nuėjo į sauną, o penki veteranai žingsniavo aplink
stadioną. Magathas pasikvietė juos.

– Kiek suprantu, jūs nepasiruošę treniruotei. Aš,

senukas, bėgu greičiau už profesionalus. Reikės
padirbėti individualiai, kitaip negalėsite dirbti su
likusiais. Esate profesionalai, tad turite bent dvidešimt
minučių judėti normaliu tempu. Ką gi, rytoj be
penkiolikos septynios ryto ateinate į stadioną ir iki
aštuntos valandos treniruotės bėgiosite su mano
asistentu, – amo netekusiems futbolininkams ištarė
vokietis.

Kitos dienos rytą pliaupiant lietui dirbtinėje aikštės

šviesoje greitu tempu judėjo penki šešėliai. Vidury
aikštės ant krūtinės užsikabinęs chronometrą stovėjo
žmogus, kurio rankos buvo užimtos pieštuku ir
bloknotu. Kaskart, kai būrelis kirsdavo rato finišo
liniją, nebylusis budelis blaknote prie šešėlių pavardžių
pažymėdavo skaičius. Visą šią paklusnumo ir įsakymo
vykdymo sceną iš administracijos patalpų sekė
despotiškas komandos trenerio Magatho žvilgsnis.

– Saddamas! Pavadinkime jį Saddamu Husseinu.

Civilizuotoje Europoje nebėra tokių klubų, kuriuose
imamasi tokių priemonių prieš žaidėjus, – kartu
bėgantiems draugams prasitarė Ivanauskas.

– Pritariu, – dusdamas išstenėjo Karstenas Baronas.

– Aš irgi, – jausdamas, kad bent taip galės atkeršyti už

bausmę, atsakė šveicaras Stephane‘as Henchozas.
Likusieji taip pat neprieštaravo. Žaidėjai vieningai
sutarė ir nusprendė naujuoju Dėdės Felixo vardu
pasidalyti su visa „Hamburger“ ekipa.

Tai buvo tylaus karo su treneriu pradžia. Visą

Hamburgo komandą tvirtai po padu laikydamas
Magathas žinojo, jog vieną dieną žaidėjai gali imti ir
supykti, kad treniruotės per sunkios, kad per jas
suvedamos asmeninės sąskaitos, kad per griežta
kontrolė varžo žaidėjų laisvę. Alternatyvos strategas
neturėjo – vaikinus reikėjo valdyti bent sunkiais
užsiėmimais.

Bėgant laikui veteranai priprato prie Saddamo

treniruočių sistemos, o naujokams buvo sunku pakelti
didžiulius futbolo specialisto skiriamus fizinius
krūvius. Galiausiai toks pasirengimo rungtynėms
metodas tapo neveiksmingas ir griežta disciplina bei
žaidėjų norų nepaisymas nedavė norimo rezultato. Iki
čempionato pabaigos buvo likę keturi turai, kai
„Hamburger“ išvykoje net 0:5 nusileido Lėverkuzeno
„Bayer 04“ klubui, o dar po savaitės namuose rezultatu
4:0 buvo sutriuškinti „Koln“ futbolininkų.

Per šias pažeminimo rungtynes Ivanauskas aikštėje

pasirodė tik nuo antro kėlinio pradžios ir nesugebėjo
pakeisti jų baigties. Nuaidėjus teisėjo švilpukui,
skelbiančiam mačo pabaigą, Magathas suprato, kad jo
karjera Hamburgo ekipoje baigta.

– Komandos veteranai tyčia nenorėjo žaisti ir dėl to

pralaimėjome antrą mačą iš eilės. Man nelieka nieko
kito, kaip tik atsistatydinti, – ši trenerio ištarta frazė
apskriejo visą Vokietiją ir tapo pagrindine 1997 metų
gegužės septynioliktos dienos sporto naujiena.

Iki sezono pabaigos likus dvejoms rungtynėms

„Hamburger“ vairą į savo rankas perėmė trenerio
asistentas Ralphas Schrehras ir čempionatą klubas
baigė tryliktoje vietoje.

– Daugiau tu nereikalingas ekipai. Nors turi dar metus

galiojančią sutartį, vietos pagrindinėje sudėtyje tau
nėra. Ieškokis kito klubo arba sėdėk ant suolo, –
kalbėdamas su Ivanausku prasitarė naujasis
„Hamburger“ treneris Frankas Pagelsdorfas.

Tokio karjeros posūkio lietuvis nesitikėjo. Dar prieš

metus, 1995-aisiais, pratęsdamas sutartį su Hamburgo
ekipa futbolininkas atmetė pelningą anglų „Bolton
Wanderers“ pasiūlymą, juo domėjosi ir „Leeds United“
klubas, o turkų Trabzono „Trabzonspor“ ekipos
vadovai į Hamburgą atvyko net su lagaminu pinigų,
tačiau vokiečiai už puolėją paprašė penkių milijonų
markių pereinamojo mokesčio. Pietiečiai 1996 metų
žiemą buvo sutikę mokėti tik pusę prašomos sumos ir
pasiūlyti daug didesnį atlygį futbolininkui, tačiau
vokiečiai nesutiko. Tuomet Valdas norėjo, kad
Hamburgo klubas leistų išvykti, tačiau treneris
Magathas įkalbėjo dar dvejiems metams likti
komandoje.

– Ir kas dabar? Mane meta lauk, nors dar turiu metus

galiojantį kontraktą. Teks agentui ieškoti naujo klubo,
– klausydamas, kaip naujasis „Hamburger“ treneris
įsivaizduoja būsimą sezoną, mąstė lietuvis. – Gal vis
dėlto susigundyti austrų pasiūlymu?

Jau kelis mėnesius lietuviui ramybės nedavė pokalbis

su Zalcburgo „Casino“ treneriu Heribertu Weberiu.
1997 metų balandį austras paskambino lietuviui ir
pasakė, kad jei „Casino“ laimės pirmenybes, Ivanas
Rūstusis laukiamas klube. Birželio mėnesį lietuvis
žinojo, kad Zalcburgo klubas iškovojo čempionato
titulą ir dalyvaus Čempionų lygos atrankoje. Norint
patekti į turnyro grupių varžybas, austrams reikėjo
įveikti tik vieną komandą – Prahos klubą „Sparta“.

– Penkiasdešimt prie penkiasdešimt. Arba juoda, arba

balta. Reikia tik įveikti čekus ir Čempionų lygos
turnyras garantuotas, – taip austrų ekipos perspektyvą
piešė lietuvis.

Birželio mėnesio pabaigoje Ivanausko agentas pranešė,

kad juo susidomėjo Bundeslygos naujokas
„Wolfsburg“ klubas ir siūlo trejų metų sutartį. Ivanas
nuvyko į Volfsburgą ir žodžiu susitarė, kad žais, jei
sutartis su ekipa bus atnaujinama kasmet.

Karjeros reikalai pasisuko taip, kad lietuvis dar bent

metus liks Vokietijoje. Iki oficialaus naujo žaidėjo
Volfsburgo komandos gerbėjams pristatymo buvo
likusios kelios dienos.

– O gal vis dėlto rizikuoti? Reikia tik vieną komandą

peržengti ir būsiu žaidęs Čempionų lygos grupių
turnyre. Be to, tuomet ir finansinės sąlygos bus triskart
geresnės, nei siūlė vokiečiai, – likus kelioms dienoms
iki išvykos į Volfsburgą kalbėdamasis su Beatriče
dvejojo Valdas.

Rizikuoti buvo dėl ko. Futbolininkui artėjo trisdešimt

pirmasis gimtadienis, jo karjera krypo pabaigos link.
Su Vienos „Austria“ lietuviui nepavyko prasimušti į
UEFA Čempionų lygos pagrindinį turnyrą, tad jis buvo
įsitikinęs, kad tokį žygdarbį padaryti pavyks su
Zalcburgo klubu.

Kitos dienos rytą Valdas niekam nežinant išskrido į

Austriją ir susitikęs su „Casino“ vadovais aptarė
asmeninio kontrakto sąlygas bei premijas už patekimą į
Čempionų lygą.

– Tik pagalvok, žaisdamas Čempionų lygoje, uždirbsiu

triskart daugiau nei Volfsburge, o po metų, prieš
baigdamas karjerą, gal su rimtu Europos klubu
pasirašysiu pelningą ir ilgalaikę sutartį. Verta rizikuoti.
Svajojau žaisti Čempionų lygoje ir dabar, atsiradus
realiai galimybei, reikia bandyti svajonę įgyvendinti, –
grįžęs iš Austrijos ateities planais su Beatriče dalijosi
futbolininkas.

Įgyvendinti šiuos planus trukdė tik viena aplinkybė.

Lietuvis jau buvo susitaręs su „Wolfsburg“ komanda,
paruoštai futbolininko ir klubo sutarčiai trūko tik
Ivanausko parašo. Be to, žaidėjas rytoj turėjo vykti į
Volfsburgą ir su miesto mere bei komanda dalyvauti
centrinėje miesto aikštėje rengiamoje fotosesijoje.

Bundeslygos debiutantai reklamos kampanijai ruošė

naują ekipos plakatą su būsimu naujoku. Futbolininkai
jau buvo surengę fotosesiją, tačiau paaiškėjus, kad
atvyks Ivanauskas, klubo vadovai nusprendė padaryti
naujų reklamos kampanijai skirtų nuotraukų.

Šeimai per naktį reikėjo sugalvoti pasiteisinimą, kodėl

puolėjas nenori vykti į Volfsburgą. Su klubu jau buvo
susitarta dėl finansinių ir gyvenimo sąlygų.

Industrinis Volfsburgo miesto paveikslas nė iš tolo

neprilygo ketvirtam pagal dydį Austrijos miestui
Zalcburgui ir jo gamtos grožiui. Austrų miestą supa
Alpių kalnai, o Volfsburgą – gamyklų kaminai,
Zalcburgas žavi savo istorija ir architektūros paveldu, o
vokiečių miestas sukurtas tik 1938 metais. Didesnių
palyginimų Ivanauskams ieškoti nereikėjo.

Klubo „Wolfsburg“ atstovai, nesulaukę lietuvio,

paskambino į Hamburgą.

– Žmonai Beatričei nepatinka Volfsburgas. Ji sako, kad

myli mane, tačiau negali gyventi Volfsburge.
Gerbdamas jos sprendimą nežaisiu Bundeslygos
debiutantų ekipoje ir geriau vyksiu į Zalcburgą, –
telefonu priežastis, kodėl nepasirodė klube, aiškino
lietuvis.

– Pakartokite, kodėl nevažiuojate į Volfsburgą?.. –

perklausė balsas telefono ragelyje.

– Žmonai nepatinka miestas ir nenoriu jos versti ten

gyventi, – atsakė Ivanauskas.

Volfsburgo miesto futbolo sirgaliams tokia žinia

pirmiausia pasirodė originali, paskui – netikėta. Klubo
vadovai dar nebuvo girdėję tokio pasiteisinimo ir
nutarę pamokyti futbolininką paskleidė šią naujieną
žurnalistams.

Apsisprendimo, kur žaisti, savaitę dienraščių sporto

skilčių antraštės skelbė, kad Ivanauskas nenori vyktį į
Bundeslygos debiutantų klubą, televizijoje apžvelgiant
sporto naujienas žinia apie lietuvio sprendimą taip pat
nebuvo paskutinė.

Žurnalistai spėliojo, kodėl Valdas nepasakė Beatričei,

kad jauname Vokietijos mieste, kuriame gyvena
daugiau nei šimtas tūkstančių gyventojų, yra plaukimo
baseinas, pusšimtis vaikų darželių, dešimt teatrų,
dideliuose prekybos centruose dažnai groja gyvai
atliekama muzika, o patį Volfsburgą supa penkiolika
tūkstančių hektarų miško. Vėliau žiniasklaida dar ne
kartą mėgavosi futbolininko žmonos ištarta fraze: „Ne,
ne, ne, daugiau niekada negrįšiu į Volfsburgą.“

Žaidėjo akibrokšto priblokšti klubo vadovai nusprendė,

kad nuo šiol visi komandos naujokai į sutartį turės
įtraukti punktą, kad jie neišvyks iš ekipos, jei šeimos
nariams nepatinka miestas.

Po Vokietiją išplitus naujienai Ivanauskui Bundeslyga

atsuko nugarą. Buvo visiškai aišku, kad 1997 metų
futbolo sezonas lietuviui prasidės ne vienoje stipriausių
Europos futbolo lygų.

Ar gali futbolo sėkmė tą patį žaidėją toje pačioje

šalyje, kur žaidė prieš kelerius metus, aplankyti antrą
kartą? Atvykęs į Zalcburgą Ivanauskas tikėjo, kad
futbolo dievai nenusigręžė nuo jo. „Casino“ turėjo
tvirtą finansinį pagrindą –

klubą išlaikė didžiulis lošimo namų ir nekilnojamojo

turto verslo tinklas, o austrų futbolo subtilybes lietuvis
perprato tik pradėjęs legionieriaus karjerą. Visi koziriai
prieš paskutinį lošimą su likimu buvo Ivanausko
rankoje.

1997 rugpjūtį pirmas svarbiausias sezono rungtynes

UEFA Čempionų lygos atrankoje Zalcburgo „Casino“
namie su čekų Prahos „Sparta“ baigė lygiosiomis 0:0.
Baigiantis vasarai Čekijos sostinėje Prahoje paaiškėjo,
kad Ivanauskas palikdamas Vokietiją ištraukė
nelaimingą bilietą. „Sparta“ – „Casino“ – 3:0. Po
atsakomojo UEFA Čempionų lygos mačo „Sparta“
pateko į prestižiškiausią Europos futbolo grupės
turnyrą, Ivanauskui ir Zalcburgo klubui liko tik kova
dėl UEFA taurės. Tačiau silpnesnis Europos futbolo
turnyras austrams taip pat buvo neįkandamas. Belgų
Briuselio „Anderlecht“ ekipos kliūtis pasirodė per
aukšta ir „Casino“ liko tik šalies čempionatas.
Austrijoje nepavyko net apginti nugalėtojų titulo ir dar
kartą bandyti įsitvirtinti tarp stipriausių Europos
futbolo klubų.

1997 metų pabaigoje bankrutavo pagrindinis

Zalcburgo ekipos rėmėjas ir sezono pradžioje
Ivanauskui pažadėti milžiniški honorarai nutolo it vėjo
nupūsti debesys. Vėluojant kasmėnesiniam
užmokesčiui klubą paliko keli žaidėjai, pasikeitė
treneris ir Zalcburgo ekipą ėmė treniruoti austrų
futbolo legenda Hansas Kranklis. Į finansų duobę
patekę Austrijos čempionai pirmenybes baigė
ketvirtoje vietoje.

Likti dar metus ekipoje Ivanauskui nebuvo prasmės.

Geriausi žaidėjai išsibėgiojo, komanda atsidūrė ties
bankroto riba, sportiniai rezultatai prasti –
perspektyvos, švelniai tariant, niekinės.

– Nereikėjo žaisti su likimo siūlais ir vykti į Austriją.

Iš Bundeslygos išeiti lengva, o kaip į ją grįši, Valdai?
Manau, tavo laikas joje jau baigėsi, – vidinis balsas,
šeimoje vis labiau augant nesutarimams, vakarais
dažnai primindavo žaidėjui bene pagrindinę karjeros
klaidą.

Grįžti į Vokietiją galimybės kol kas nebuvo, tad 1998

metų vasarą Ivanauskas besiritančią karjerą pratęsė
austrų „Sankt Polten“ komandoje. Pusę metų ekipos
žaidėjai, treneriai negavo atlygio, tačiau kantriai laukė,
kol piniginiai reikalai pasitaisys. Jie pasitaisė. Klubo
vadovybė padengė dalį įsiskolinimų žaidėjams, bet po
metų visiškai bankrutavo.

1999-ųjų pradžioje lietuvis sulaukė pasiūlymo grįžti į

Vokietiją. Ivanauską pakvietė mažo miestelio
Vilhelmshafeno komanda. Privačiomis lėšomis
remiamas klubas norėjo iš trečiosios lygos prasimušti į
antrąją. Valdui teko sunki dilema. Sutikimas grįžti į
Vokietiją Ivanui Rūsčiajam prilygo signalui, kad
karjera greit baigsis. Trečioji lyga – ne ta, kur
rungtyniauja geri žaidėjai. Jei atmes vokiečių
galimybę, ims svyruoti ir taip pablogėjusi šeimos
finansinė padėtis.

Šalia Šiaurės jūros esantis ramus ir mažas

Vilhelmshafenas tiko Ivanauskams. Po klajonių iš
vienos šalies į kitą dukra Patricija uostamiestyje
pradėjo lankyti mokyklą, šeima iš naujo pratinosi prie
pasikeitusio gyvenimo ritmo.
Trečio pagal dydį Vokietijos uostamiesčio futbolo
sirgaliai dar nebuvo pamiršę lietuvio istorijos su
„Wolfsburg“ ekipa ir kartais gatvėje užkalbinę lietuvių
šeimą pasiteiraudavo:

– Ar tiesa, kad Volfsburgas yra toks bjaurus miestas,

kaip sakėte?

Volfsburgas, jo architektūra ir pramogos gal ir buvo

nepriimtinos Ivanauskams, bet bent būtų buvę
džiaugsmo stabiliai rungtyniaujančioje „Wolfsburg“
ekipoje. 1999 metais pramoninio miesto komanda
sezoną baigė šeštoje Bundeslygos vietoje ir iškovojo
teisę žaisti UEFA taurėje. Kai Volfsburgo miesto ekipa
pradėjo kovas Europoje, lietuvis, būdamas vyriausias
„Wilhelmshaven“ žaidėjas, varžėsi dėl patekimo į antrą
pagal stiprumą šalies futbolo lygą. Nuo to laiko, kai
Ivanauskas paliko „Hamburger“ ekipą, buvo praėję
dveji metai.

Tiesa, Valdui dar buvo likusi kita galimybė užsikabinti

už Europos futbolo – Lietuvos rinktinė. Didžiausia
proga pasauliui priminti, kad ir lietuviai moka žaisti
futbolą, atsirado 1997 metais, kai šalis su Rumunija,
Airija, Makedonija, Islandija ir Lichtenšteinu kovojo
dėl kelialapių į 1998 metų pasaulio čempionatą
Prancūzijoje. Tuomet lietuviai namie 1:2 pralaimėjo
lemiamas rungtynes airiams ir liko treti.

– Va ir išsprūdo istorinis šansas varžytis dėl pasaulio

čempionato kelialapio. Ta proga ir pasigerkime, – po
lemtingo lietuviams mačo draugus ragino rinktinės
emocinis lyderis.

Net ir alkoholis nesuteikė ramybės. Kažkas buvo ne

taip. Matyt, trūko motyvacijos. Įvairių šalių futbolo
čempionatuose žaidžiantys lietuviai atvykdami į
rinktinę vis dar stebėdavosi, kad kone dešimtmetį
tėvynės futbolo ūkio netvarka klesti toliau.

Vėliau, 1998-aisiais, prasidėjo atranka į 2000 metų

Europos čempionatą Belgijoje ir Olandijoje. Šiame
turnyre jau Austrijoje žaisdamas Ivanauskas visus tris
savo įvarčius surinko per mačą su Bosnija ir
Hercegovina, bet daugiau nieko įsimintino nenuveikė.

Spalio mėnesį prieš namų rungtynes su bosniais

susitikę rinktinės senbuviai kaip senais „Žalgirio“
laikais pasilinksmino Vilniaus klubuose ir Bronzinė
Kojytė kitą vakarą aikštėje, rodos, skraidė. Trys
įvarčiai per valandą.

Trys taiklūs smūgiai ir pergalė rezultatu 4:2. Tokio

rezultato senutėlis „Žalgirio“ stadionas, kaip ir dviejų
tūkstančių sirgalių būrys, laukė ilgokai.
Tačiau praėjus keleriems metams paaiškėjo, kad tai
buvo paskutinis ryškesnis žaidėjo žybtelėjimas prieš
atsisveikinant su futbolu. Tie trys įvarčiai – lyg
futbolininko „Tėve mūsų“, kad galiu, moku ir noriu.
Tie trys smūgiai – lyg patvirtinimas, kad buvau,
mačiau, nugalėjau.

Ar galėjo tokių smūgių būti daugiau, čia jau kita

istorija, kurios pradžia būtų datuojama nuo 1986-ųjų.

– Susiimk, – pasakė „Žalgirio“ treneris Zelkevičius ir

Ivanauskas atsiribojo nuo naktinio Vilniaus ir blogo,
pašėlusio berniuko įvaizdžio.

Vėliau atėjo didžiosios pergalės, garsiausi Europos

klubai kvietė lietuvį į savo gretas, tačiau Valdano,
atmetęs Turino „Juventus“ pasiūlymą, vis laukė
skambučio iš Ispanijos grandų – Madrido ar
Barselonos. Viename interviu kone nesustabdomu
proveržiu garsėjantis lietuvis buvo minėjęs, kad norėtų
jėgas išbandyti Ispanijoje. Taip sutapo, kad paskui
viename Ispanijos sporto dienraščių „Marca“ pasirodė
„Real“ klubo žinia, jog ekipa ieškos nestandartinio
puolėjo. Vėliau ir „Barcelona“ prabilo apie galingo
puolėjo paiešką. Teigiama, kad ispanai žvalgosi
žaidėjo iš Rytų Europos, buvusių komunistinių šalių...
Dabar realybė buvo kitokia. Trimis įvarčiais lietuvis
nenustebino pasaulio. Net kai kuriems Lietuvos sporto
sirgaliams į tuos tris smūgius, pelnytus kone kosminiu
greičiu, greičiausiai buvo nusispjauti.

Kitus dvejus metus Ivanausko karjera klostėsi prastai,

lietuvis dukart stipresnę ekipą iškeitė į silpnesnę ir
artėjo diena, kai sportinė apranga nejudinama voliosis
namų kampe. Iki akistatos su žiauria realybe akimirkos
dar laukė keli mačai Lietuvos rinktinės gretose.

2000-ųjų spalį lietuviai Kaune gavo skaudžiausią

antausį. Per keturias dienas vaikinų laukė du
žeminantys pralaimėjimai Gruzijai ir Vengrijai
rezultatais 0:4 ir 1:6.

– Kokia gėda, kokia gėda... Daugiau į rinktinę

nevažiuosiu. Mano laikas jau praėjo. Be to, esame
pasiekę visišką dugną, – po paskutinių oficialių
rungtynių vilkint Lietuvos rinktinės marškinėliais po
nosimi burbėjo Ivanauskas ir nuskubėjo audringai
atsisveikinti su komanda.

Jau kitą dieną „Wilhelmshaven“ ekipos narys išskrido į

Vokietiją.
Šalia aikštės

2000 metų pradžioje „Wilhelmshaven“ komandą ištiko

finansinė krizė ir vadovai žaidėjams nustojo mokėti
atlyginimus. Ivanauskui susirasti kitą komandą neliko
vilties: dukra Patricija lankė mokyklą, ne pirmos
jaunystės futbolininkas žaidė tik trečioje pagal
stiprumą šalies futbolo lygoje, šeimai pabodo
kraustytis – artėjo profesionalaus sportininko karjeros
pabaiga.

Finansinio drugio krečiamos „Wilhelmshaven“ ekipos

valdžia pažadėjo atsiskaityti su žaidėjais ir maldavo
neišsibėgioti. Nuo sausio iki sezono pabaigos
futbolininkai žaidė už ačiū. Dirbti ir negauti atlygio
Ivanauskui buvo iki gyvo kaulo pažįstama situacija.
Pastaruosiuose trijuose klubuose piniginės bėdos su
sportiniais laimėjimais žengė koja kojon.

Pavasarį, balandžio mėnesį, „Wilhelmshaven“ lemiamą

mačą dėl pirmos vietos ir patekimo į antrąją lygą
namie pralaimėjo Hamburgo „St.Pauli“ klubui ir
prarado viltis

pakilti.

– Lankysiu kursus trenerio licencijai gauti. Jaučiu, kad

pasibaigus čempionatui neatsiras norinčių pasiūlyti
naujos sutarties. Vilhelmshafenui esu per brangus, o
kitos ekipos vargu ar dar domėsis manimi, – su
draugais ateities planais dalijosi Valdas.

Futbolo trenerio kursai buvo dėstomi mažame

Vokietijos miestelyje Henefe, netoli Kelno. Vis dar
būdamas „Wilhelmshaven“ žaidėjas, Ivanauskas nuo
pirmadienio iki penktadienio važinėdavo į Henefą, o
savaitgaliais žaisdavo

komandoje.

Pasibaigus 2000 metų trečiosios lygos čempionatui,

Vilhelmshafeno ekipai buvo paskelbtas bankrotas.
Komanda prarado teisę žaisti trečiojoje lygoje, o
futbolininkai – net devyniasdešimt procentų
atlyginimo. Iš pusmetį vėluojančios apvalios sumos
Ivanauskas gavo tik dešimtadalį ir liko prie skilusios
geldos. Ivaną Rūstųjį guodė tai, kad kišenėje jau gulėjo
sėkmingai išlaikyta A lygio trenerio licencija. Naujas
gyvenimo etapas buvo visai šalia.

2001 metų futbolo čempionatą lietuvis pradėjo vis dar

Vilhelmshafene. Rytais treniravo iš bankroto
bandančią atsikelti komandą, savaitgaliais žaisdavo
ketvirtosios lygos rungtynes. Didįjį futbolą priminė tik
vaizdo kasetės, apdovanojimai ir atminimo dovanos.

2001 metų pabaigoje pradedantysis futbolo specialistas

sulaukė pasiūlymo iš ketvirtosios lygos „Cloppenburg“
ekipos dirbti žaidžiančiuoju treneriu. Pradedančiam
futbolo specialistui žūtbūt reikėjo trenerio darbo
praktikos. Debiutanto galvoje sukosi mintys apie
profesionalią UEFA pripažįstamą futbolo specialisto
„pro“ lygmens licenciją. Maža ketvirtosios lygos
komanda, įsikūrusi tarp Brėmeno ir Olandijos sienos,
tapo paskutine profesionalaus futbolininko karjeros
vieta. Futbolo pradžios miestą Kauną nuo karjeros
pabaigos vietos Klopenburgo skyrė beveik pusantro
tūkstančio kilometrų atstumas ir trisdešimties metų
praraja. Būdamas aštuonerių metų, Valdas pirmą kartą
apsivilko komandos aprangą, sulaukęs trisdešimt
šešerių besibaigiančią futbolininko karjerą sėkmingai
išmainė į trenerio darbą.

Ivanauskas dirbo ekipos stratego Wernerio Byskupo

asistentu ir nuo to laiko aikštėje praleisdavo vis mažiau
minučių. „Cloppenburg“ strategas, pastebėjęs, kad
lietuvis neblogai susitvarko su skiriamomis
užduotimis, pasiūlė tęsti mokslus Kelno aukštojoje
sporto mokykloje. Joje Ivanauskas galės išsilaikyti
profesionalią trenerio licenciją.
– Padėsiu tau įstoti, – kolegą ragino Byskupas.

Į Kelno aukštosios sporto mokyklos rengiamus trenerių

profesionalų kursus kasmet priimdavo dvidešimt
penkis dalyvius. Studijų ciklas prasidėdavo kovo
mėnesį, bet visi norintieji dokumentus ir
rekomendacijas turėdavo pateikti prieš pusmetį ir
įveikti porą atrankos etapų. Vienas iš jų – Henefo
sporto mokykloje, kurią baigdamas futbolininko
karjerą lankė Ivanauskas.

Taip sutapo, kad atrankos į 2004 metų Europos futbolo

čempionatą vienoje grupėje rungtyniavo Lietuvos ir
Vokietijos ekipos. Lietuvos rinktinės treneriu tapęs
Algimantas Liubinskas Ivanauskui pasiūlė pirmojo
asistento pareigas, tad naujajam stratego padėjėjui
specifinių futbolo žinių reikėjo kaip oro.

Atranka į Kelno sporto universiteto futbolo trenerių

studijas jau buvo pasibaigusi. Dvidešimt penki
kandidatai laukė, kada 2002 metų kovo mėnesį
prasidės praktiniai ir teoriniai užsiėmimai. Dar metų
pradžioje Ivanauskas „Cloppenburg“ treneriui
prasitarė, kad gali būti, jog kaip Lietuvos rinktinės
asistentas kovos su Vokietijos komanda Niurnberge
vyksiančiose atrankos į 2004 metų Europos
čempionatą rungtynėse. Klopenburgo ekipos
žaidžiantysis treneris gali būti paskirtas vyriausiojo
trenerio padėjėju, nes Lietuvos futbolo federacija ieško
žmogaus, galinčio pakeisti iki 2002 metų rinktinei
vadovavusį Zelkevičių.

Ši žinia tapo pagrindiniu koziriu, norint patekti į Kelno

sporto universitetą. Klubo „Cloppenburg“ treneris
Byskupas paskambino į mokymo įstaigą ir paprašė
Ivanauską išimties teise priimti į trenerių kursus, esą
kur matyta, kad rinktinės trenerio asistentas neturi arba
nesiekia profesionalaus futbolo specialisto licencijos.

Nuo ko pradėti? Toks klausimas 2002 metų kovą

kamavo iš futbolo pasitraukusį Ivanauską.
Parengiamąjį trenerių studijų ciklą praleidęs lietuvis
pateko į devynių mėnesių mokslo sūkurį.

– Dėl praktinių užsiėmimų viskas aišku – susitvarkysiu

lengvai, bet bandant į galvą įsikalti teoriją gali kilti
problemų, – po pirmos anatomijos paskaitos mąstė
Ivanauskas. – Kiek daug vokiškų terminų teks ne tik
išsiversti, suprasti, bet ir prisiminti. Laukia sunkus

laikotarpis.

Per devynis studijų mėnesius pretendentai į trenerio

profesionalo licenciją turėjo vieną mėnesį atlikti
praktiką. Jie pasirinkdavo vieną Bundeslygos klubą ir,
jei universitetas susitardavo su ekipa, būsimasis
treneris vykdavo praktikuotis. Kolegos neabejojo, kad
lietuvis važiuos į gerai pažįstamą „Hamburger“ klubą,
bet šis susitarė su universiteto katedros vadovybe ir
išvyko stažuotis į Maskvos „Lokomotiv“ komandą.

Rusus, kaip ir 1990 metais, treniravo Jurijus

Pavlovičius Siominas, jo padėjėju dirbo kadaise buvęs
SSRS jaunimo rinktinės strategas Borisas Ignatjevas.
Buvę Ivanausko treneriai dabar tapo kolegomis ir
mokytojais. Pasibaigus praktikai, prieš gaunant
trenerio profesionalo licenciją Ivanausko laukė
paskutinis didysis išbandymas – egzaminas.

Trisdešimt šešeri metai ir pirmas egzaminas gyvenime

– du gana sunkiai suderinami ir įsivaizduojami dalykai.
Ivanauskas būdamas perspektyvus futbolininkas
vidurinę mokyklą baigė avansu, o vėliau žaidžiant
futbolą egzaminų niekur neprireikė. Kelne viskas buvo
kitaip.

– Ivan, bijai? – kartų besimokantys kolegos prieš

baigiamąjį egzaminą paklausė lietuvio.

– Taip, – net nebandė slėpti lietuvis.

– O kai būdamas beveik vaikas žaidei Europos jaunių

čempionato finale, nebijojai? – paklausė kitas kolega.

– Ne, – atsakė Ivanauskas.

Egzaminą sudarė dvi dalys – teorinė ir praktinė.

Praktinius dalykus buvęs žaidėjas išlaikė puikiai,
atsakyti į teorinius klausimus iš dalies padėjo praktinio
užsiėmimo partneris. Dar prieš egzaminą lietuvis su
būsimu porininku sutarė, kad jis padės gauti praktinio
užsiėmimo pažymį, o anas atsidėkos teorinėmis
žiniomis.

Jis patiko jai. Vyriškas, emocingas, tvirtas, greitai

užsiplieskiantis, tačiau dar greičiau nurimstantis. Tokio
vaikino ji laukė ilgai. Gal todėl 1987-ųjų gruodį draugų
vakarėlyje pamačiusi mėlynas akis, net šešiolika metų
neatitraukė žvilgsnio nuo jų. Ji eidavo į futbolo
rungtynes, guosdavo po pralaimėjimų, o kartais ir
džiaugdavosi pergalėmis. Kai tam likdavo laiko.
Linksmas, žodžio kišenėje neieškantis Valdas iškart
užkariavo Beatričės širdį. Ji net atleisdavo kai kuriuos
nuklydimus. Daugumos žalgiriečių antrosios pusės į tai
žiūrėjo pro pirštus.

Treji metai draugystės, vestuvės – tokia buvo Valdos ir

Beatričės gyvenimo pradžia. Vėliau – Austrija,
Vokietija, pastaruosius kelerius metus dažnėjantys
barniai ir namuose ar išvykose didėjanti tuštuma. Ji
buvo su juo, kol vieną dieną suprato, kad požiūris į
gyvenimą, atsakomybę ir vertybes jau kuris laikas
skiriasi. Galbūt todėl 2003-iaisiais šeima tapo
Ivanausko istorijos dalimi.

Prieš šešerius metus Bundeslygą palikęs lietuvis vėl

ryškiau suspindėjo 2003 metais. Būdamas trenerio
asistentas Ivanas Rūstusis su Lietuvos rinktine atvyko į
Vokietiją su šios šalies atstovais žaisti atrankos į 2004
metų Europos futbolo čempionatą rungtynių.
Šeimininkų nuostabai, dvikova tarp grupės lyderių ir
potencialių autsaiderių baigėsi rezultatu 1:1. Tačiau
lygiosios nepadėjo šalies rinktinei prasimušti į Europos
čempionatą. Iškovojusi dešimt taškų, ji grupėje užėmė
ketvirtą vietą.

Pasibaigus Europos atrankos turnyrui naujasis futbolo

specialistas sukirto rankomis su Vilniaus „Vėtros“
savininku Romu Stašausku. Klubas 2003 užėmė trečią
vietą Lietuvos A lygoje ir iškovojo teisę žaisti UEFA
Intertoto turnyre. Antras futbolo sezonas Ivanauskui
nebuvo sėkmingas. „Vėtra“ A lygos čempionate liko
penkta ir treneris paliko postą.

Prieš kito sezono pradžią Kauno futbolo ir beisbolo

klubo „Kaunas“ savininkas Vladimiras Romanovas,
futbolu aktyviau pradėjęs domėtis 1996 metais, pasiūlė
Ivanauskui užimti trenerio postą. Buvęs žaidėjas sutiko
ir 2004–2005 metais laimėjo A lygos čempionatą.

Dar prieš į „Kauno“ klubą ateinant Ivanauskui, ekipos

savininkas Romanovas užsienyje pradėjo dairytis
naujos futbolo komandos. Verslininko akiratyje
atsidūrė Škotijos futbolo lyga, kurios klubai nuo 2002
metų dėl nesutarimų su televizijomis patyrė milijoninių
nuostolių ir kai kuriems vėrėsi bankroto bedugnė.

Iš pradžių Romanovas pagalbos ranką norėjo ištiesti

„Dundee“, „Dundee United“ bei „Dunfermline“
klubams ir vylėsi, kad nors vienas jų sutiks parduoti
savo akcijų. Tačiau škotai atmetė lietuvio pasiūlymą.
2004 metų rugpjūtį „Kauno“ savininkui pavyko rasti
škotų klubą, kuriam žūtbūt reikėjo finansinės pagalbos.
Tai buvo Edinburgo „Hearts“. Rugsėjo mėnesį
Romanovas įsigijo 19,6 procento „širdžių“ akcijų, po
pusmečio savo akcijų kraitį padidino iki 29,9 procento
ir perėmė klubo valdymą. Dar vėliau, 2005 metais,
lietuvio akcijų kiekis išaugo iki 55,5, o galiausiai – iki
82 procentų. Tuomet verslininkas pareiškė, kad Škotija
perspektyviausiems Lietuvos futbolininkams bus
pirmasis tramplinas, norint patekti į Europos klubus, ir
ėmė į Edinburgą kviesti geriausius šalies futbolininkus.
Su „Kaunu“ 2005 metų A lygos čempionatą laimėjęs
Ivanauskas taip pat sulaukė pasiūlymo vykti į
Romanovo valdomą ekipą. Tuomet „Hearts“ vadovavo
škotas George‘as Burley. Nė vienas Edinburgo klubo
administracijai priklausantis škotas nebuvo
patenkintas, kad tiesioginis Romanovo patikėtinis
Ivanauskas kišasi į daugumą klubo reikalų ir praneša
savininkui, kas dedasi jo valdomoje ekipoje. Po kelių
nevykusių bandymų susidraugauti su Burley ir jo
asistentais buvęs „Kauno“ treneris paklausė
Romanovo, ar jam atsirastų konkrečios pareigos
Škotijoje.

– Galėčiau dirbti sporto vadybininku ar futbolo agentu,

nes dabar jaučiu, kad į mane škotai žiūri kreivai. Tyli,
nieko nesako. Svetimas aš jiems, – kartą Romanovui
prasitarė Valdas.

Škotai turėjo rimtų priežasčių įtarinėti ir per arti

neprisileisti Ivanausko. Negana, kad komandos
savininkas perdėtai kišosi į klubo reikalus, tai dar
vienas jo patikėtinių lipo ant galvos. Be to, škotų
sumanymai buvo paprasti: į kitas komandas pervilioti
geriausius žaidėjus ir taip per metus nusmukdyti
Edinburgo komandą.

„Hearts“ buvusiems komandos treneriams ir

vadybininkams atrodė skanus kąsnis. Juolab kad
Burley vadovaudamas ekipai čempionato pradžioje
laimėjo aštuonerias iš dešimties rungtynių ir puikiai
matė, kokių pinigų ir klubų yra verti Edinburgo
žaidėjai.

Netrukus „širdžių“ strategas įsivėlė į konfliktus su

komandos savininku. Vėliau Ivanauskas išgirdo, kad
klube rengiamas sąmokslas, ir pasikvietė pagalbą iš
Lietuvos. Į Edinburgą atskridęs Romanovas spalio
pabaigoje atsisveikino su komandos galva ir pradėjo
ieškoti naujo „Hearts“ trenerio.

2005 metų lapkričio pradžioje sirgaliai net buvo

patikėję, kad prie ekipos vairo stos garsus italas
Claudio Ranieri, vokietis Ottmaras Hitzfieldas ar anglų
futbolo legenda seras Bobby Robsonas, tačiau žinomi
futbolo specialistai nesutiko dirbti lietuvio valdomame
klube. Lieka tik spėlioti kodėl. Arba įsivaizduoti, kaip
Europos futbolo legendos po ilgų kalbų su verslininku
iš Lietuvos ima ir paklūsta jo norams. Europietiško
futbolo sirgaliaus sunkiai protu suvokiamas vaizdelis.

Galbūt todėl 2005 metų lapkričio šeštą dieną „Hearts“

treneriu tapo buvęs Londono „Arsenal“ žaidėjas
Grahamas Rixas, ne itin charizmatiška futbolo pasaulio
asmenybė, išsiskirianti nebent tuo, kad 1999 metais dėl
paauglės seksualinio išnaudojimo metus praleido už
grotų. Šis įvykis trenerio karjeroje taip ir liko vienas iš
pastebimiausių. Naujojo stratego asistentu tapęs
Ivanauskas greitai pelnė pasitikėjimą. Tačiau būsimam
ekipos tandemui grėsė didžiulė problema. Sirgaliai net
baisiausiame košmare negalėjo įsivaizduoti, kad ekipai
vadovaus mažai kam žinomas anglas. Kaip ir
komanda, kuri įpusėjus 2005 metų sezonui žaidė be
didelio entuziazmo. Prieš Naujuosius metus Edinburgo
klubas namie pralaimėjo Glazgo „Celtic“
futbolininkams: „Hearts“ pirmavo 2:0, bet finalinis
teisėjo švilpukas užfiksavo Glazgo ekipos pergalę
rezultatu 2:3.

Komandos savininkas, išsiruošęs slidinėti į Šveicariją,

dvikovos išvakarėse pakeitė maršrutą ir atskrido į
Škotiją. Romanovas norėjo išsiaiškinti, kas vyksta
klube. Tačiau trumpas pasisvečiavimas nedavė vaisių
ir ekipos motyvacija krito toliau.

– Manau, Rixas turi savo interesų. Negana, kad daug

linksminasi, dar nevaldo komandos. Sklinda gandas,
kad kai kurie žaidėjai su treneriu ruošia sąmokslą.
Turėtumėte ką nors daryti, – kovo mėnesį telefonu
Romanovui prasitarė Ivanauskas.

Pastarasis su patarėju Sergejumi Fedotovu iškart

atskrido į Edinburgą ir lietuviai antrą valandą nakties
Ivanausko bute nusprendė dar kartą pakeisti komandos
strategą.

– Valdai, eisi? Imsi komandą? – Romanovas paklausė

Ivanausko.

Verslininkas jautė, kad pretendentas neatsisakys šio

pasiūlymo. Žymus trenerio karjeros šuolis nuo
„Kauno“ iki Edinburgo „Hearts“ buvo visai šalia.

– Mano galimybės ir noras treniruoti klubą yra aiškūs.

Džiaugčiausi, jei tapčiau „Hearts“ treneriu, bet toks
jūsų sprendimas britų salose tarp futbolo sirgalių vėl
sukels didžiulį nepasitenkinimą. Tokių greitų permainų
škotai turbūt nė nesapnavo. Tau jau trečias kartas per
sezoną, kai ekipoje keičiamas treneris. Jei taip įvyks,
vietos spauda mus maišys su žemėmis, – į pasiūlymą
atsakė lietuvis.

– Velniop tą spaudą, – tarstelėjo Romanovas.

Paryčiais vyrai nusprendė, kad Rixą „Hearts“ trenerio

poste pakeis Ivanauskas.

Baigiantis pirmam 2006 metų pavasario mėnesiui

Edinburgo komandos vairą į rankas perėmė trečia
galva per vieną sezoną. Škotų spauda negailėjo kritikos
lietuvių vadovaujamai ekipai ir nesuprato, o juo labiau
nepateisino tokių drastiškų pokyčių.

Romanovas, paskyręs Ivanauską treneriu, paprašė, kad

ekipa šalies čempionate užimtų antrą vietą ir iškovotų
Škotijos futbolo asociacijos taurę. Žinant, kad 2006
metais trenerio kėdė nebuvo pati stabiliausia vieta
Edinburgo klube, Romanovo norai mažų mažiausiai
atrodė neįgyvendinami.

– Pirmiausia psichologija. Reikia sugrąžinti pastovumą

ekipoje ir įtikinti žaidėjus, kad viskas bus gerai. Jei jie
patikės, kad gali kovoti dėl titulų, tuomet gal man ir
pasiseks laimėti, – mąstė naujasis „Hearts“ strategas.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė lyg neįmanoma misija.

Per pastaruosius tris mėnesius klube dažniau buvo
kuriamos sąmokslo teorijos, žaidėjai ir treneriai
pagrįstai burnojo ant savininko, tad dar viena permaina
komandos nariams neturėjo kelti pasitikėjimo. Taip ir
buvo. Prireikė daug pastangų, kad futbolininkai
suprastų, jog iki sezono pabaigos įtempta situacija
klube nepasikeis ir kad geriau susitelkti į žaidimą, o ne
į klubo valdymo niuansus.

Kovoje dėl Škotijos taurės „Hearts“ jau buvo patekęs į

pusfinalį, kuris turėjo vykti tik balandžio mėnesį, o
šalies čempionate net keturis lietuvius pagrindinėje
sudėtyje turintis klubas vis dar kovojo dėl antros
vietos.

– Turiu šansų ką nors doro nuveikti Edinburge, –

eidamas naujas pareigas pirmomis dienomis galvojo
lietuvis.

Vos atvykęs į Edinburgą, Ivanauskas manė, kad 2005-

aisiais Romanovo įsigytas „Hearts“ tėra dar vienas jo
investicinis projektas, tačiau laikui bėgant buvęs
futbolininkas pastebėjo, jog komanda verslininkui yra
tarsi mažas vaikas, kuriuo reikia nuolat rūpintis ir
stengtis, kad juo džiaugtųsi kiti. Škotijos klubas tapo
plačios Romanovo verslo imperijos vizitine kortele.

Perdėtas savininko domėjimasis „širdžių“ reikalais ir

tiesioginis kišimasis tiesiog provokavo škotus.
Giliomis futbolo tradicijomis garsėjanti Škotija pirmą
kartą susidūrė su

tokiu atveju.

Perėmęs „Hearts“ vairą Ivanauskas daug diskutavo su

Romanovu apie klubo ateities viziją. Dažnai kalbos
apie komandą, žaidėjus, vienas ar kitas rungtynes
baigdavosi mėgstama verslininko fraze: „Čia tavo
apmąstymui.“

Po ilgų apmąstymų ir kelių Škotijos čempionato

rungtynių atėjo 2006 metų balandžio mėnuo.
Pusfinalio kova Škotijos futbolo asociacijos taurės
turnyre su kita Edinburgo miesto komanda „Hibernian“
buvo pirmas rimtas Ivanausko išbandymas.

Futbolas Edinburge tiesiog tvyro ore. Kaip ir

priešprieša tarp šių klubų bei jų sirgalių. Ji tokia sena,
kad apima kelias miesto gyventojų kartas, kalbama,
kad tai viena ilgiausiai besitęsiančių sirgalių
konfrontacijų Europos futbolo

istorijoje.

Gyventi Edinburge ir nesirgti nė už vieną miesto

futbolo klubą – sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Juk
Edinburgo „Hibernian“ buvo pirmoji britų salyno
ekipa, dalyvavusi Europos taurės turnyruose, o
„Hearts“ nuo devyniolikto amžiaus pabaigos
dažniausiai skriaudė turtingesnę istoriją turinčią
priešininkę.

2006 metų pusfinalio kova dėl Škotijos futbolo

asociacijos taurės balandžio antrą dieną abiem vietos
komandoms įgijo didelę reikšmę. Rungtynių išvakarėse
paaiškėjo pirmasis taurės finalininkas – ne itin pajėgus
antros lygos „Gretna“ klubas prasibrovė į finalą. Žinia,
reiškianti, kad vienai Edinburgo ekipų, pateksiančių į
finalą, atsiras gera proga laimėti šalies taurę. „Gretna“
– ne tokio lygio komanda, kurios neįveiktų
edinburgiečiai. Susidomėjimas to paties miesto dviejų
komandų dvikova buvo didžiulis ir klubai nusprendė
grumtis nacionaliniame penkiasdešimties tūkstančių
vietų „Hampden Park“ stadione.

Likus kelioms dienioms iki akistatos su „Hibernian“

kitame Edinburgo klube įtampa didėjo. Komandos
savininkas Romanovas į svarbų mačą pakvietė daug
svečių ir šnekėdamasis su Ivanausko prasitarė, kad
„Hearts“ neturi teisės pralaimėti.

– Spauda tik ir rašo: derbis, derbis, draugai klausinėja,

kaip jautiesi, Valdai, ar nebijai... Maža čia ko. Eilinės
rungtynės, kurioms reikia gerai pasiruošti, – prieš
dvikovą šaltakraujiškai buvo nusiteikęs „Hearts“
treneris.

Lietuvio nejaudino net faktas, kad „Hibernian“ galų

gale įgijo realų šansą nuo 1902-ųjų laimėti Škotijos
futbolo taurę ir nersis iš kailio, kad išnaudotų daugiau
nei po šimtmečio atsiradusią galimybę. „Širdžių“
trofėjų kolekcija buvo kur kas gausesnė, o paskutinį
kartą taure džiaugtasi

1998-aisiais.

2006 metų balandžio antrą dieną „hibsų“ finalo

svajonės ėmė byrėti įpusėjus pirmam dvikovos
kėliniui. „Širdžių“ saugas škotas Paulas Hartley išvedė
ekipą į priekį, o po pusvalandžio net ir ištikimiausi
„hibsų“ sirgaliai susitaikė su pralaimėjimu. Antroje
rungtynių pusėje tas pats žaidėjas dar dusyk pasiuntė
kamuolį į priešininkų vartus, o oponentus visiškai
sužlugdė Edgaras Jankauskas – 4:0. Iki taurės „Hearts“
rankose liko tik vienas barjeras – „Gretna“.

– Nereikėjo tiek nervintis. Be reikalo užsipuoliau

teisėją. Man atrodo, jis to tik ir laukė. Atsirado proga,
tai iš karto ėmė ir išvijo iš aikštės. Dabar dar ir
diskvalifikaciją skirs, – trečią dieną po taurės
pusfinalio 0:1 pralaimėjęs dvikovą Glazgo „Celtic“
ekipai, draugams guodėsi Ivanauskas.

Iki čempionato pabaigos buvo likę šeši turai. Iškovoję

pergalę prieš Edinburgo komandą, „Celtic“
futbolininkai užsitikrino pirmą vietą, „Hearts“ vis dar
laikėsi antroje turnyro lentelės vietoje, tačiau kitas
Glazgo klubas „Rangers“ jam kvėpavo į nugarą.
Ekipas skyrė tik trys taškeliai.
Škotijos futbolo asociacija Ivanauską už emocijų
protrūkį diskvalifikavo penkerioms rungtynėms, tad
pirmenybių finišo tiesioji žadėjo būti įspūdinga ir
kupina netikėtumų.

Sporto apžvalgininkai jau ėmė spėlioti, ar

edinburgiečiams pavyks nutraukti nuo 1995 metų
besitęsiantį „Celtic“ ir „Rangers“ karaliavimą šalies
lygoje, ar senomis firmomis vadinamos komandos vėl
įsitaisys Škotijos čempionato viršuje.

Ivanauskui visas balandis – lyg ant adatų. Abi

komandos žengia koja kojon. „Rangers“ pergalė.
„Hearts“ pergalė. Vėl „Hearts“ pergalė. Glazgo klubo
lygiosios. Edinburgo pralaimėjimas. „Rangers“
lygiosios. „Širdžių“ laimėjimas. Glazgo nesėkmė ir
likus dviem turams iki pirmenybių pabaigos
Edinburgas jau turi keturių taškų pranašumą prieš
„Rangers“, tačiau dar nėra užsitikrinęs antros vietos
lygoje.

Gegužės mėnesį per priešpaskutinę sezono kovą su

„Aberdeen“ galėjo būti sudėti visi šalies čempionato
lentelės viršūnėje trūkstami taškai. Aritmetika
paprasta: „Hearts“ laimi – antra vieta kišenėje,
lygiosios ar pralaimėjimas priešininkų pergalės atveju
negarantuoja vietos po čempionų titulą anksčiau
užsitikrinusių „Celtic“. Tuomet paskutinės pirmenybių
rungtynės Glazge su „Rangers“ būtų

žūtbūtinės.

Diskvalifikuotas „širdžių“ treneris mačą su

„Aberdeen“ žiūrėjo iš tribūnos, pirmą kėlinį
kartkartėmis pašokdamas nuo kėdės ir griebdamasis už
galvos. Antrame kėlinyje stratego elgesys priminė
viešą spektaklį. Įprastą strikinėjimą nuo kėdės ir galvos
glostymą rankomis paįvairino keliaklupsčiavimas,
rankų į dangų tiesimas ir vis garsesni šūksniai. Panašiai
elgėsi ir septyniolika tūkstančių į „Tynecastle“
stadioną susirinkusių Edinburgo ekipos sirgalių.

Gal likimas, gal varžovų klaida, o gal tikėjimas, kad

„Hearts“ gali laimėti prieš „Aberdeen“, antroje
dvikovos pusėje suteikė vieną galimybę. Penkiasdešimt
aštuntą minutę „Hearts“ kapitonas Hartley stojo prie
vienuolikos metrų baudinio žymos ir po kelių akimirkų
iš „Tynecastle“ arenos išsiveržė galingas tūkstantinės
minios džiaugsmo kupinas šūksnis. Svajonė užimti
antrą vietą Škotijos čempionate ir po keturiasdešimt
šešerių metų pertraukos grįžti į UEFA Čempionų lygos
kovas ėmė virsti kūnu.

Likusį mačo pusvalandį Ivanauskas sėdėjo rankomis

pasirėmęs veidą ir nervingai žvilgčiojo į laikrodį, kol
finalinis arbitro švilpukas užfiksavo minimalią
Edinburgo ekipos pergalę. „Hearts“ tapo antros vietos
laimėtoju ir daugiau nei dešimtmetį trukęs dviejų škotų
klubų dominavimas buvo pertrauktas.

– Vladimiras Romanovas! Vladimiras Romanovas! –

po rungtynių arenoje skandavo skirstytis neketinanti
minia.

Lemiamą pirmenybių dvikovą ypatingųjų svečių

tribūnoje stebėjęs klubo savininkas šypsojosi ir mojavo
ranka sirgaliams. Per sezoną dėl nelogiškų sprendimų,
trenerių, klubo administracijos kaitos atsiradusi
priešprieša bent tądien dingo kaip į vandenį.

Antrą kartą į nacionalinį Škotijos „Hampden Park“

stadioną „Hearts“ grįžo praėjus daugiau nei mėnesiui
po pusfinalio dvikovos su „hibsais“. Gerokai
pailsėjusių Edinburgo žaidėjų akyse nesimatė nė
mažiausio nuovargio krislelio po pasibaigusio Škotijos
čempionato. Paskutines rungtynes „Hearts“ pralaimėjo
„Rangers“ 0:2, tačiau rezultatas neturėjo jokios įtakos
komandos vietai čempionate. Ivanauskas paskutinėje
garbės dvikovoje pakeitė visą komandos sudėtį ir
ramiai stebėjo akistatą. Gegužės mėnesio pradžioje
užsitikrinus antrą vietą čempionate, visos mintys
sukosi tik apie Škotijos futbolo asociacijos taurę ir
mūšį su trečiosios lygos klubu „Gretna“.

Kiekvienam Škotijos klubui šalies taurė turi ypatingą

reikšmę. Dėl šio apdovanojimo komandos kovoja nuo
1873-iųjų. Įsivaizduojate, kokia didžiulė garbė, kai
vieno ar kito miesto komanda parsiveža seniausią
šalyje futbolo trofėjų?..

Pamatyti galimo Edinburgo ekipos triumfo į

„Hampden Park“ stadioną 2006 metų gegužės 26 dieną
atvyko ne tik Romanovas ar Ivanausko draugai iš
Vokietijos. Klubo savininkas taip pat pasikvietė
legendinio povandeninio laivo K-19, kuriame praleido
karinės tarnybos metus, likusius gyvus įgulos narius. Iš
svečių skaičiaus ir nuotaikos „Hearts“stovykloje buvo
galima matyti, kad Edinburgo klubas jau švenčia taurės
pergalę. Dar prieš rungtynes „širdžių“ strategas
suprato, kad pralaimėti negalima. Kitos tokios progos
Edinburgo klubui ir miestui tektų laukti ilgai.

Didžiąją rungtynių dalį finalo favoritai pirmavo, tačiau

„Gretna“ sugebėjo išlyginti rezultatą ir išplėšti
pratęsimą.

– Nebeturiu jėgų. Kojų raumenis traukia, – prieš

pratęsimą Ivanauskui skundėsi Edinburgo puolėjas
Edgaras Jankauskas.

– Pakentėk. Priešininkai greitai palūš. Jie neatlaikys

dar pusvalandžio pridėto žaidimo, – lietuvį guodė
strategas.

„Gretna“ atsilaikė. Per pridėtą pusvalandį trečiosios

Škotijos lygos klubas sustabdė Edinburgo klubo
apgultį ir pasiekė palankų rezultatą – taurės nugalėtojai
paaiškės tik per vienuolikos metrų baudinių seriją.

Nežinia kas, patirtis, noras, meistriškumas ar tiesiog

tikėjimas, kad „Hearts“ gali iškovoti šalies futbolo
taurę, kad baudinių serija tėra tik dar vienas tikrųjų
nugalėtojų išbandymas, nuo pat pirmo varžovų smūgio
ramino Ivanauską.

– Vis tiek visų penkių neįmuš. Bent kartą plieks pro

šalį, – stebėdamas varžovų pasiruošimą save ramino
Ivanauskas.

„Gretna“ beveik nemušė pro šalį. Pirmi abiejų

komandų smūgiai buvo taiklūs.

– Pergalė? – „Hearts“ vartininkui Craigui Gordonui

atrėmus trečią priešininkų smūgį pagalvojo Ivanauskas
– Pergalė?! – po nosimi tarstelėjo Valdas, kai „širdys“
tiksliai realizavo ketvirtą vienuolikos metrų baudinį iš
tiek pat galimų.

– YES!!! – po varžovo šūvio į skersinį šūktelėjo

treneris ir iškėlė rankas į viršų.

„Hearts“ futbolininkai jau buvo nubėgę prie sirgalių

tribūnos ir sveikino vieni kitus, ypatingųjų svečių
ložėje klubo savininkas Romanovas glėbesčiavosi su
mačo liudininkais.

Ivanauskas, stebėdamas komandos džiaugsmą, lėtai

stadiono veja žingsniavo nugalėtojų tribūnos link.
Nugalėtojo žingsniuose tilpo vaikystė Kauno
Brazilkoje, metai armijoje, auksinis „Žalgirio“
laikotarpis, rungtynės Lietuvos rinktinėje, pirmieji
legionieriaus žingsniai Austrijoje ir Vokietijoje,
trenerio studijos, kita didžiulė džiaugsminga ir skaudi
patirtis. Futbolo žaidimas padovanojo didžiausią
pergalę. Dar po kelių minučių „Hearts“ treneris iškėlė
Škotijos futbolo taurę. Tai buvo jo triumfo minutės.

Iš Glazgo iki Edinburgo – apie septyniasdešimt

kilometrų. Naujieji taurės savininkai juos įveikė per
penkias valandas. Norėdami pamatyti svarbiausią
Škotijoje futbolo sezono trofėjų, laimėtojų autobusą
nuolat stabdė sirgaliai, pravažiuojančių mašinų
vairuotojai spaudė garso signalą ir sveikino
geriausiuosius. Kitą dieną Edinburge nugalėtojų laukė
trijų šimtų tūkstančių žmonių minia. Komanda atviru
autobusu keletą valandų suko ratus miesto gatvėmis, o
vėliau nuskubėjo švęsti sezono pabaigtuvių.

Iš 2006–2007 metų futbolo sezono Edinburgo sirgaliai

tikėjosi daug. Ne vienam aistruoliui galvoje kirbėjo
UEFA Čempionų lygos grupių turnyras ir bent antra
vieta šalies pirmanybėse bei įnirtinga kova dėl Škotijos
asociacijos

taurės.

Tačiau jų viltys ir pasitikėjimas nuo vasaros vidurio

ėmė blėsti, kai į komandą atėjo ne patys geriausi
žaidėjai. Prie ekipoje esančių lietuvių Deivido
Česnauskio, Sauliaus Mikoliūno, Edgaro Jankausko ir
Nerijaus Barasos prisidėjo dar trys: Marius Žaliūkas,
Andrius Velička bei Kęstutis Ivaškevičius. Klubas dar
pakvietė keletą europiečių, bet garsių futbolininkų
nesulaukę aistruoliai su škotų spauda naujokus
pakrikštijo antrojo pasaulio šalių žvaigždėmis.

– Su tokia kariauna kalnų nenuversi, tačiau kovoti vis

tiek teks, – prieš Čempionų lygos rungtynes su Atėnų
AEK ekipa mąstė komandos strategas Ivanauskas.
Škotai Čempionų lygos turnyre jau buvo apšilę kojas:
kvalifikaciniame etape įveikė Bosnijos ir Hercegovinos
„Široki Brijeg“ ekipą, o dabar dėl vienintelio kelialapio
kovos su Atėnų klubu. Nepasisekė. AEK tiesiog
perlipo „širdis“, per dvejas rungtynes įmušdama penkis
įvarčius, o pati praleisdama vos vieną.

Apsiniaukęs, bet vis dar besišypsantis Ivanausko

veidas lyg ir sakė, kad nieko tokio, mums dar liko
UEFA taurės turnyras, reikalai pagerės, tačiau ir
paskutinės futbolo durys į Europą Edinburgo komandai
užsivėrė taip greitai, kaip ir Čempionų lygos vartai.
Vos tik pasitraukė iš vieno prestižiškiausių Senojo
žemyno turnyrų, škotai 2006-ųjų rugsėjį pralaimėjo
čekų Prahos klubo „Sparta“ futbolininkams ir svajonė
užkariauti Europą atitolo bent metams.

Dar po mėnesio diskusijos su klubo savininku dėl

komandos ateities išvargino Ivanauską ir jis iki
lapkričio pabaigos paprašė atostogų.

– Gero poilsio, – patvirtinęs komandos stratego

prašymą, pareiškė Romanovas.

2006 metų lapkritį į klubą grįžęs Ivanauskas dar bandė

spręsti rebusą, kaip kovoti čempionate su gerokai
susilpnėjusia komanda, bet pastangos ėjo perniek.
Naujuosius metus Edinburgo klubas pasitiko turnyro
lentelėje užimdamas tik ketvirtą vietą. 2007 metų
vasarį, kai pralaimėjo Škotijos taurės ketvirtfinalyje
0:1 „Dunfermline“ komandai, balsas telefono ragelyje
pranešė:

– Grįžk į Kauną. Tavęs nebereikia Edinburge.

Dar po dviejų mėnesio Ivanauskas tapo svetimas

Romanovo futbolo imperijai.

Vokietijos Tiuringijos žemėse esančio Jenos miesto

futbolo klubo „Carl Zeiss Jena“ vadovai atidžiai
stebėjo Ivanausko triumfą 2006 metų Škotijos futbolo
sezone. Ir ne tik dėl to, kad Ivanas Rūstusis prieš
dešimtmetį žaidė Bundeslygoje. Pasibaigus „Hearts“
pasakai, 2006-ųjų vasarą, vokiečiai norėjo lietuviui
pasiūlyti stratego postą, bet pasirinko vietinį futbolo
specialistą. Įpusėjus 2007 metų sezonui vokiečių klubo
vadovų norai staiga apsivertė aukštyn kojomis. „Carl
Zeiss Jena“ antrojoje pagal stiprumą šalies lygoje
balansavo ant iškritimo ribos ir vadovybė nusprendė
ieškoti naujo trenerio. Klubo akiratyje vėl atsidūrė

Valdas.

Futbolo specialistas, atleistas iš Romanovo sporto

imperijos, Vokietijoje kėlė trenerio kvalifikaciją ir
laukė naujo pasiūlymo. Sužinojęs, kad Jenos klubo
vadovai jo pavardę mini tarp kelių kandidatų, galinčių
treniruoti „Carl Zeiss Jena“ ekipą, lietuvis išsiruošė į
Berlyną, o paskui – į Jeną. Iš dalies akcininkų iš
Rusijos valdomo klubo vadovybė pasikalbėjo su
atvykėliu ir pasiūlė vienų metų sutartį.

„Ivanas Rūstusis grįžta trenerio amplua“, – kitą dieną

kai kuriuose Vokietijos dienraščiuose ir regioniniuose
leidiniuose galėjai perskaityti tokią žinią. Spauda taip
pat ėmė skaičiuoti naujojo klubo stratego pinigus ir
teigė, kad lietuvis per mėnesį turės uždirbti daugiau nei
dvidešimt tūkstančių eurų.

Komandos treneris matė, kad Jena čempionatą pradėjo

sunkiai. Per pirmas šešerias rungtynes klubas iškovojo
tik tašką.

– Sulauksime žiemos perėjimo lango ir į ekipą

pasikviesime naują vartininką bei kelis puolėjus. Gal
tuomet ir galėsime mąstyti apie geresnius rezultatus, –
antrosios Bundeslygos čempionato dugne
besikapstančio klubo prezidentui Raineriui Zipfeliui
aiškino lietuvis.

Po kelių savaičių Ivanauskas, matydamas žaidėjų

savivalę, ėmėsi permainų ir iš komandos pašalino
kapitoną Torsteną Ziegnerį. Ivanas Rūstusis nė
neįsivaizdavo, ką padarė, jis praktiškai ėmė kirsti šaką,
ant kurios pats sėdėjo. Atleistasis buvo geras klubo
prezidento draugas.

Žaidimas negerėjo ir, nors klubas Vokietijos taurės

etape eliminavo 2007 metų taurės turnyro nugalėtoją
„Nurnberg“, antrojoje lygoje vis dar kapstėsi tarp
autsaiderių. Pirmo rato pabaigoje Jenos ekipa namie
pralaimėjo 1:2 lygos vidutiniokui „Augsburg“ ir
balansavo ties iškirtimo riba. Iki išlikimo zonos linijos
trūko bent penkių taškelių.

– Nuo rugsėjo mėnesio iškovojau tris pergales. Tiek

pat kartų sužaidžiau lygiosiomis ir šešiskart
pralaimėjau. Ne stebuklas, bet po žiemos, kai ekipa
sustiprės, klubo situacija susitvarkys, – prieš
išvykdamas atostogų per kalėdinį vakarėlį Ivanauskas
pasakojo ekipos prezidentui.

Pastarasis pažadėjo, kad klubas ras pinigų naujiems

žaidėjams įsigyti. Nesulaukus kitų metų, iškart po
2007-ųjų Kalėdų, „Carl Zeiss Jena“ pranešė
nutraukianti sutartį su lietuviu.

– Kas tai, sąmokslas? Kodėl jie taip padarė? – išgirdęs

šią naujieną, savęs klausė po trijų mėnesių darbo
netekęs treneris.

Ekipa nesurinko planuotų dvidešimties taškų, bet

Ivanauskas nesijautė kaltas. Jis neformavo komandos,
nesirinko žaidėjų. Jis tiesiog vadovavo ekipai, kurią
jam patikėjo.

– Už ką? Ar dėl to, kad atleidau jūsų draugą, buvusį

ekipos kapitoną, ar dėl to, kad netenkino rezultatai? –
po Naujųjų metų nuvykęs į Jeną klubo prezidento
paklausė Ivanauskas.

– Neturime pinigų. Klubo akcininkai rusai nusprendė

sumažinti išlaidas ir dėl didelių atlyginimų teko atleisti
kelis žaidėjus ir tave, – aiškino buvęs darbdavys.

Vėliau į „Carl Zeiss Jena“ grįžo atleistasis kapitonas.

Tačiau ir tai nepadėjo – komanda iškrito iš antrosios
Bundeslygos.

2008 metų pavasarį Ivanauskas grįžo į Lietuvą ir ėmė

treniruoti Gargždų „Bangą“. 2009 metų vasarą treneris
išvyko į Azerbaidžaną, kur planavo bent metus
padirbėti su Baku „Standart“ ekipa. Nepavyko.

Sakoma, kad didžiosios pergalės ateina su branda. Per

tris futbolininko gyvenimo dešimtmečius didieji
laimėjimai ir nusivylimai dažnai tiesė ranką. Išlaikyti
už apykaklės šlovę buvo sunkiau, nei su nusivylimu
kalbėtis prie stalo, drauge žiūrėti į vieną lubų tašką.

Šnibždamasi, kad Ivanauskas galėjo pasiekti daugiau

per tuos beveik du dešimtmečius, kuriuose jam futbolo
kamuolio spardymas buvo ir pusryčiai, ir pietūs, ir
vakarienė. Kiti tikina, kad šalis dar ilgai neturės tokio
talentingo futbolininko, koks buvo Valdas. Nesąmonė,
juk talentai slypi mumyse, ar ne?

2009 06 – 2009 12, Vilnius

Nuoga tiesa

Mano gyvenimo istorijos fragmentus, kaip sekėsi

kovoti aikštėje ir už jos ribų, jau perskaitėte.
Perskaičiau ir aš, bet turiu pripažinti, kad vis dar sunku
grįžti bei prisiminti kai kuriuos dalykus, net ir dabar
kartkartėmis neduodančius ramybės. Tapęs treneriu
stengiuosi nebeanalizuoti jaunystės klaidų, dažniau
žvelgiu į priekį ir tikiu, kad bent didžiąją dalį, kiek
man buvo duota likimo, sugebėjau paimti. Kita taip ir
liko nepaliesta, neatrasta ar prarasta. Būdavo, kad
nepripažindavau klaidų, tačiau laikui bėgant jos vis
dažniau sukeldavo ironišką šypseną, o mintyse
sukdavosi frazė: „O galėjau ir tai dar padaryti.“
Savo poelgiais už aikštės ribų nuolat provokavau
gyvenimą. Vakarėliai iki ryto, sportinio režimo
laužymas dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje
buvo įprastas reiškinys. Daug sportininkų taip gyveno.
Jų nesekė spauda, bulvarinė žiniasklaida vaikinų
nekalė prie kryžiaus, nes tuo laikotarpiu apie žaidėjų
linksmybes kalbėdavo pašnibždomis, tik draugų
būryje. Tuo tarpu pergales švęsdavo triukšmingai,
pralaimėjimus – taip pat. Dabar triukšmingai gyventi
profesionaliam atletui praktiškai neįmanoma. Užtenka
viename ar kitame klube išlenkti keletą bokalų alaus ir
jau apima baimė, kad kitą dieną pateksi į internetinių
portalų puslapius ar bulvarinių televizijos laidų
anonsus. Gal todėl, kad nejaučiau visuomenės
spaudimo, didesnės aplinkinių kritikos, mano ego už
aikštės ribų buvo nevaržomas.

Kiekvieną akimirką mėgavausi šlove, nes jos

nusipelniau, ją užsitarnavau laikydamasis griežtos
disciplinos, kurią susikūriau vaikystėje. Nuo devynerių
metų šešis kartus per savaitę keldavausi prieš šeštą ryto
ir po rytinės futbolo treniruotės eidavau į mokyklą. Dėl
futbolo paaukojau daug jaunystės malonumų:
diskotekas, klasės vakarėlius, išvykas ar vasaros
atostogas kaime iškeičiau į odinio sviedinio spardymą.
Galvoje visą laiką bumsėjo kamuolys. Taip gyvenau,
kol tapau pripažintu, perspektyviu SSRS futbolininku,
žaidėju, beveik iš gatvės patekusiu į didžiulės valstybės
rinktinę ir per keletą rungtynių iškovojusiu teisę ryšėti
kapitono raištį. Šlovė svaigino ir visada tikėjau, kad ji
pelnyta.

1989 metais turėjau galimybę palikti Vilniaus „Žalgirį“

ir pereiti į Kijevo „Dinamo“, kurį tuomet treniravo
šviesaus atminimo Valerijus Lobanovskis. Po ilgų
dvejonių ir įkalbinėjimų likau Vilniuje. „Žalgiris“
mane sulaikė duodamas butą, skirdamas automobilį.
Sustabdė neilgam. Tik metams. Mano galva, Vilniaus
klubas nebūtų nieko praradęs, jei kas nors iš artimųjų
1989 metais būtų paraginęs: „Valdai, eik į Kijevą. Tau
Dievas suteikė šansą. Pasinaudok juo.“ Tačiau viskas
buvo kitaip. Vilniuje likau dar metus ir futbolininko
karjera, galėjusi pakrypti į Italiją ar Ispaniją, pasuko į
Austriją.

Ne paslaptis, kad tuomečiai Kijevo „Dinamo“ žaidėjai,

žlugus SSRS, sudarydavo sutartis su Italijos ir
Ispanijos lygų komandomis. Man tik liko rinkti gandus
ir pavydėti, kad vienas kitas neką stipresnis žaidėjas
išvykdavo rungtyniauti į pajėgų Europos klubą.

Klausimas, kodėl taip atsitiko, kodėl nepasinaudojau

Lobanovksio pasiūlymu, kankino penkerius ar šešerius
metus. Vis negalėjau suprasti, kokia jėga ar baimė
neleido žengti vieno svarbiausių žingsnių karjeroje.
Tik žaisdamas „Hamburger“ klube susitaikiau su
mintimi, kad Kijevo klubas buvo dar viena neišnaudota
galimybė.

Iš esmės tai buvo kertinė akimirka, lėmusi mano

karjerą tiek tuometėje SSRS rinktinėje, tiek klubiniame
futbole. Treneris Lobanovskis ne kartą ragino Vilnių
iškeisti į Kijevą, tačiau 1989-aisiais man tai tebuvo
tuščios futbolo legendos kalbos. Jis pasakydavo, o aš,
būdamas jaunas, emocingas ir nesugebantis objektyviai
vertinti situacijos, nesuprasdavau patarimų potekstės ir
pasiūlymo svarbos. Kai supratau, kokias duris man
buvo parodęs vienas geriausių per futbolo istoriją
trenerių, buvo per vėlu.

Taigi jaunystėje per daug mėgavausi laisve, dažnai

linksminausi ir vietoj futbolo Everesto viršukalnės
pasiekiau tik Ararato kalno keterą, nors visus
reikiamus įrankius turėjau savo rankose. Reikėjo tik
kopti į viršų, nesižvalgyti į apačią ir nesilinksminti
sustojus. Gal tuomet Austrija ir Vokietija būtų
buvusios tik tarpinės stotelės? Kita vertus, negaliu
keikti likimo už suteiktą šansą. Gaila, kad Lietuvoje
yra mažai futbolininkų, galinčių bent iš dalies pasigirti
tokiais laimėjimais. Tikiu, kad jaunoji futbolininkų
karta pasieks daugiau nei aš ir po kelių dešimtmečių
bus kuo didžiuotis. Man, vaikinui, kilusiam iš
neturtingųjų Kauno miesto rajono, nelankiusiam sporto
mokyklos, ir tokie laimėjimai yra dideli.

Talentingu žaidėju ne gimstama, o tampama daug

dirbant, susitaikant su pralaimėjimais, iš kurių galima
pasimokyti, aukojant laisvalaikį, žingsnis po žingsnio
artėjant prie svajonės. Svarbiausia tikėti tuo, ką darai,
ir vieną dieną sėkmė ateis pati.

Manęs dažnai klausia, ką pakeisčiau, jei būtų galima

laiką pasukti dvidešimčia metų atgal. Beveik nieko,
nebent pasistengčiau nepadaryti trijų pagrindinių
klaidų, gerokai pakoregavusių karjerą bei asmeninį
gyvenimą.

Per daug žaidžiau ir mėgavausi šlove. Dažnai

manydavau, kad viskas galima, kad vienas kitas
nuklydimas nuo režimo ar užsitęsęs vakarėlis
nepaveiks karjeros, tačiau laikui bėgant toks savęs
naikinimas parodė, kad nebetobulėju, stoviu vietoje ir
lyg kažko laukiu.

Didžiulę klaidą padariau 1997 metais, kai vis dar

būdamas „Hamburger“ klubo žaidėjas, kišenėje turėjau
Bundeslygos naujoko „Wolfsburg“ kvietimą, tačiau juo
nepasinaudojau ir pasirinkau austrų Zalcburgo
„Casino“ komandos pasiūlymą. Per visą klubų keitimo
sumaištį viena ištarta frazė „Nevyksiu į Volfsburgą,
nes žmonai nepatinka miestas“ buvo šeimos gyvenimo
griūties katalizatorius. Bundeslygą palikau dėl
galimybės su austrų ekipa žaisti UEFA Čempionų
lygos grupių etape. Gundė ir nemenkas uždarbis. 1997
metais austrų klubo vadovai už laimėtus mačus prieš
čekų Prahos „Sparta“ ekipą buvo pažadėję
trisdešimties tūkstančių JAV dolerių dydžio premijas.
Patekus į Čempionų lygą, asmeninė sutartis būtų
padidėjusi kone triskart, tad finansinės sąlygos,
palankiai susiklosčius aplinkybėms, palyginti su
„Wolfsburg“, būtų buvusios geresnės. Rizikuoti buvo
verta bet, deja, nepasisekė įveikti čekų, o vėliau perpus
mažesnės premijos dar buvo žadamos buvusiose UEFA
taurės turnyro dvikovose, bet ir iš šio turnyro
Zalcburgo klubas pasitraukė stebėtinai greitai. Paskui,
po pusmečio, prasidėjo ekipos bankrotas, ėmė kankinti
nežinia. Man buvo trisdešimt dveji metai. Dėl
neįgyvendintos svajonės žaisti UEFA Čempionų lygos
grupės turnyre buvau metęs Bundeslygą ir, kai reikalai
Austrijoje pakrypo į bloga, suvokiau, kad sprendimas
palikti Vokietiją buvo skubotas ir neapgalvotas.
Karjera lyg akcijų biržos kreivė milžinišku greičiu
ritosi žemyn ir į Vokietiją po kelerių metų grįžau tik į
trečiosios lygos klubą.

Dėl staigių pokyčių kentėjo asmeninis gyvenimas. Iki

išvykos į Zalcburgą su šeima gyvenome pasiturimai.
Geras mano atlyginimas leido mėgautis prabanga, daug
keliauti. Netaupėme pinigų, nes tuomet karjera klostėsi
puikiai ir nebuvo prasmės gyventi susispaudus.
Bankrutavus „Casino“ klubui ir po sunkių metų,
praleistų Austrijoje, 2001-aisiais grįžome į Vokietiją,
mažą Vilhelmshafeno miestelį, ir šeimos biudžetas
gerokai susitraukė. Norom nenorom stiprėjo barniai,
laikui bėgant su Beatriče atitolome vienas nuo kito.
Aišku, įtakos turėjo ir mano žodžiai, ištarti paliekant
Hamburgą ir nesikeliant į Volfsburgą, esą žmonai
nepatinka miestas. Ši frazė dar ir dabar man neleidžia
ramiai gyventi. Keletą metų ji buvo interpretuojama
taip, esą karjerą sugriovė žmona, bet juk ne ji ėjo žaisti
į Zalcburgo ekipą. Tai buvo mano pasirinkimas, mano
žaidimas gyvenimu ir bandymas laimėti aukso puodą.
Tik paaiškinimas, kodėl nevykau į Volfsburgą, buvo
visiškai nevykęs.

Kai 2003 metais grįžau į Lietuvą, su Vokietijoje likusia

žmona ir dukra ryšiai nutrūko. Mes nebebuvome
šeima. Iš šešiolikos metų pažinties su Beatriče man
liko tik prisiminimai ir vienturtė Patricija.

Daug kas mėgsta skaičiuoti futbolininkų pinigus.

Sumos išties atrodo įspūdingos, kai išgirstama, kiek
šimtų tūkstančių už vienus metus gauna net ir vidutinio
lygio Europos futbolininkai. Dabar žaidėjai per metus
ar dvejus gali užsitikrinti finansinį stabilumą
penkiolikai ar net dvidešimčiai metų. Mano karjeros
geriausiais laikais tokių atlyginimų dar nebuvo.
Tuomet futbolą žaisdavo ne pinigų sumomis, o širdimi.
Dabar geras žaidėjas turi tiek vadybininkų ir sulaukia
tiek pasiūlymų, kad jei renkasi komandą pagal
piniginės turinio užpildymo dydį, tai atsitinka taip, jog
pasirašęs sutartį atsiduria klube, kuriame net negalvojo
kada nors žaisti. Jeigu palygintume, kiek už žaidimą
klube gaudavo futbolininkas prieš dešimt ar penkiolika
metų ir kiek jam mokama dabar, vaizdinis santykis yra
lyg musė prieš avį.

Vis dėlto per karjerą užsidirbau pakankamai. Negaliu

pasigirti septynženklėmis sumomis, tačiau
nesiskundžiu, kad trūksta pinigų. Mano santykis su jais
buvo šiek tiek lengvabūdiškas ir popierėlių specialiai
nekaupiau. Taip susiklostė, kad nuo šešiolikos metų,
kai iš futbolo gavau pirmus kelis šimtus rublių, pinigų
būtiniausiems dalykams netrūko. Materialiniai dalykai
tebuvo priemonė mėgautis laisve, jaunyste. Gal ir
galėjau susikurti geresnį finansinį pagrindą, bet laikai
buvo ne tie. SSRS neleido gabiausiems žaidėjams
laisvai išvykti į Europą, neatsakingas gyvenimo būdas
kartais taip pat kyštelėdavo koją.

Kita vertus, kai palyginu, kiek uždirbdavau savo

geriausiais laikais, su dabartiniais futbolininkų
atlyginimais, suvokiu, kad savo talentą pardaviau už
grašius. Vilniaus „Žalgirio“ laikais būdavo ir
tūkstančio rublių premijų už rungtynes, Austrijoje ar
Vokietijoje materialiniai paskatinimai už laimėtą mačą
taip pat dažnai būdavo keturženkliai, bet tai toli gražu
nebuvo dabartinės dešimttūkstantinės žaidėjų
vienkartinės premijos.

Dirbu treneriu ir atlygio už darbą pakanka. Tikiuosi,

neprispirs bėdos, kad tektų parduoti 1993 metais už
gražiausią Austrijoje įmuštą įvartį dovanų gautą
auksinį laikrodį „Zenith“. Beje, buvau keletą kartų
užsisegęs ant rankos, tačiau nepatinka demonstruoti
turtų. Be to, ir labai solidžių progų mano gyvenime
nėra daug.

Daug kas klausia: „Valdai, negi buvo tiek verta save

leisti laužyti už pinigus?“ Sakau, kad didelių traumų
pasekmių kol kas nejaučiu. Nors įkopiau į penktą
dešimtį, jaučiuosi taip, lyg būčiau dvidešimties, ir
keičiantis orams vis dar nemaudžia kojų sąnarių. O juk
buvusiems futbolininkams tokie skausmai įprasti.

Būna, kad kartais dėl kelių nereikalingų kilogramų

suduria nugarą. Matyt, paauglystėje per rungtynes su
Rumunija sulaužytas ketvirtas stuburo slankstelis
primena, kad turiu kontroliuoti svorį. Kaip ir visą
gyvenimą, taip ir dabar palaikau sportinę formą:
bėgioju, kartais pažaidžiu futbolą, plaukioju ir sveikai
maitinuosi. Nors profesionalo batelius pakabinau
senokai, nuo mažens išsiugdyta sportinė disciplina
išliko.

Per stratego karjerą – nuo „Cloppenburg“ iki Baku

„Standart“ ekipų – treniravau daug futbolo blogiukų.
Man patinka dirbti su ne visada prognozuojamais
sportininkais. Kiti strategai baidosi futbolo chuliganų,
o aš manau, kad tik tokie yra tikri komandos lyderiai ir
aikštėje kovoja iki finalinio arbitro švilpuko arba tiek,
kiek jėgos leidžia. Kai sportininkas į aikštę eina žaisti
nuo pradžios iki pabaigos, visas devyniasdešimt ar
šimtą dvidešimt minučių, kai grumiasi dėl kiekvieno
kamuolio, kiekvieno centimetro aikštėje, tai, mano
galva, yra žaidimo dvasia ir grožis.
Sportinės drausmės nepaisantys žaidėjai prieš
kiekvienas rungtynes savotiškai atgailauja dėl to, ką
darė vakar ar užvakar, ir aikštėje viršija savo
galimybes. Jie – tikri kovotojai. Be nuolat ant ribos
balansuojančių futbolininkų žaidimas prarastų prasmę
ir grožį. Be abejo, sunkiau dirbti su tokiais
profesionalais, bet kai perkandi juos, bent šiek tiek
supranti, ką jie galvoja ir kodėl taip elgiasi, darbas
nevargina.

Ne viename mano treniruotame klube buvo tokių

žaidėjų, tačiau nekeičiau jų gyvenimo būdo.
Susitardavau, kad jei sportinio režimo laužymas
atsilieps jo ir komandos žaidimo kokybei, kartą
toleruosiu, o jei kartosis, rungtyniauti neleisiu. Jei ir
nežaisdamas toliau alins save, konfliktuos, pasistengsiu
kuo greičiau jo atsikratyti, kad nepaklusnumo virusu
neapkrėstų komandos draugų. Taip buvo su vienu
sportininku Jenoje. Tiesa, sumažėjus klubo biudžetui ir
nepasiekus gerų rezultatų vokiečiai atsisakė mano
paslaugų, tačiau tos istorijos scenarijaus pakeisti
niekaip negalėjau. Po puikių metų Škotijoje
vokiečiams tiesiog buvau per

brangus.
Edinburge su „Hearts“ iškovojau kol kas didžiausią
titulą karjeroje – Škotijos futbolo asociacijos taurę bei
teisę žaisti UEFA Čempionų lygoje. Be abejo,
pagrindą tokiai ekipos sėkmei padėjo ankstesni
treneriai George‘as Burley ir Grahamas Rixas, tačiau
sėkmingą sezoną baigiau aš.

Esu dėkingas „Hearts“ savininkui Romanovui, kuris

patikėjo man ekipos vairą atsakingiausiu momentu. Be
jo tikėjimo, kad galiu laimėti Škotijos taurę ar su
komanda užimti antrą vietą, nebūčiau pasiekęs tokių
rezultatų. Buvo kalbų, kad ekipos savininkas per daug
griežtai kontroliavo Edinburgo klubą, tačiau tuomet
tokia ekipos atžvilgiu vykdoma politika atnešė
rezultatą – lietuviams priklausantis „Hearts“ sulaužė
Škotijos futbolo tradicijas ir įsiterpė tarp Glazgo
„Celtic“ bei „Rangers“.

Prisipažinsiu, galvodavau, kad tas Ivanauskas, pradėjęs

treniruoti „Wilhelmshaven“ ekipą, gali pasiekti tokią
aukštumą. Būčiau blogas kareivis, jei nenorėčiau tapti
generolu, juolab kad nuo mažens esu įpratęs lyderiauti.
Edinburge mane lydėjo sėkmė ir įdirbis. Be žinių ir
komandos pagarbos, pagalbos nebūčiau iškovojęs
taurės. Laimėjimas Škotijoje kol kas yra didžiausias
per mano, trenerio,
karjerą.

Nuo šešiolikos daugiau metų dienų praleisdavau

keliaudamas nei namuose ir toks čigoniškas gyvenimo
būdas atitolino mane nuo tėvų. Tęsiant sportininko
karjerą šis atotrūkis tik didėjo. Į gimtuosius namus
grįždavau retai. Vėliau, tapus treneriu, teko dirbti ir
Lietuvoje. Atsiradus laisvo laiko, dažniau
aplankydavau Kaune gyvenančius tėvus, sustiprinau
santykius su vaikystės draugais, artimaisiais. Prieš
keletą metų atsiradęs vidinis nerimas, kad
artimiausiems žmonėms skiriu mažai dėmesio,
pagaliau dingo. Po ilgų klajonių, kai su nerimu
laukdavau žiemos ar vasaros ir nežinodavau, ar teks
palikti komandą, ar žaisiu, dirbsiu toliau dar bent
pusmetį, atradau dvasinę pusiausvyrą. Žinau, kad dėl
darbo specifikos ateityje gali tekti palikti Lietuvą. Bet
kad ir kur būčiau, ką daryčiau, senatvėje grįšiu į
gimtąjį miestą Kauną, kur esu laukiamas brangiausių
gyvenime žmonių.

Nuoširdžiai Jūsų,

Valdas Ivanauskas
Iš pirmų lūpų

Laima Ivanauskienė,

futbolininko mama

Man labai gaila sūnaus. Jis buvo gabus mokslams ir

labai norėjau, kad baigtų ekonomikos ar teisės studijas,
tačiau taip išėjo, kad pasirinko sportą. Vaikystėje, kai
pradėjo sportuoti, manėme, kad čia yra tik juokai,
juokeliai, kurie gražiai nuplauks, ir viskas. Manėme,
kad baigs vidurinę ir sportas pasibaigs. Klydome. Kai
Zelkevičius pasikvietė Valdą į Vilniaus „Žalgirį“,
vylimės, kad dar yra vilties, jog sūnus mes futbolą, o
kai išvyko į Maskvos CSKA, supratome, kad jau
viskas – nebepakeisi likimo. Teko susitaikyti ir
palaikyti Valdą. Kai jis dar žaidė futbolą,
važiuodavome į kiekvienas Vilniaus „Žalgirio“
rungtynes ir girdėdavome įvairiausių atsiliepimų

apie jį.

Kartą sėdėjome tribūnoje šalia jo gerbėjo. Vyrukui

buvo ne daugiau nei trisdešimt penkeri metai, bet jis
kalbėjo lyg šešiolikmetis. Tik prisilietė Valdas prie
kamuolio, ir prasidėjo: „Ką tu, kaip merga tuos plaukus
lygini? Žaisk, o nesimanyk! Vakar alų gėrei ir su
mergom daveisi, o šiandien pabėgti negali.“

Sėdėjau šalia ir buvau nustėrusi girdėdama tokius

žodžius. Vėliau Valdą kažkas pargriovė ir jis vertėsi
tris kartus per galvą. Tuomet norėjau bėgti į stadioną ir
duoti tam, kuris koją pakišo, tačiau juk niekas nebūtų
leidę.

Po kiekvienų „Žalgirio“ rungtynių trumpai

pasikalbėdavome su sūnumi ir išvykdavome į Kauną.
Kai matydavau, kaip jį daužo aikštėje, prašydavau
Dievo, kad ištrauktų iš futbolo liūno. Na, kaip
ištrauksi? Niekaip... Čia didelė žaizda širdyje. Kiek čia
išverkta, išdrebėta... Valdo gyvenimo kelias per daug
sunkus. Kiek kartų jis buvo traumuotas... Matyt, nebėra
tokios vietos, kuri nebūtų sužalota. Baisu pagalvoti,
kokia bus jo senatvė. Jis nepaeis savo kojomis. Buvau
laiminga, kai baigė futbolininko karjerą, tačiau dabar
lygiai taip pat jaudinuosi, kai Valdo treniruojamos
komandos pralaimi.

Aleksandras Oniščiukas,

pirmasis Ivanausko treneris

Kas man buvo ir yra Valdas? Pirmiausia vaikas,

apdovanotas didžiuliu talentu ir degantis noru jį
realizuoti. Auklėtinis, kurio karjera man vis dar rūpi.
Nuo pat pirmų dienų matėsi, kad aukštas vaikinukas
nori išsiskirti iš kitų ir to siekia daug dirbdamas.

Man nebuvo su Valdu problemų. Paauglystėje, kai

auklėtiniams buvo trylika keturiolika metų, per vasaros
stovyklas kai kurie vaikinukai ir alaus susiveikdavo, ir
cigaretėmis pasirūpindavo. Dažnokai tekdavo naktimis
tikrinti pagalves, tačiau pas Valdą nė karto neradau
jokių įkalčių. Jis iki mokyklos baigimo buvo kone
šventasis. Vaikinui rūpėjo tik futbolas ir treniruotės.
Žiūrint iš šalies aistra šiai sporto šakai atrodė liguista.
Kad ir priešpaskutinių mokslo metų karnavalas. Visa
klasė linksminasi, o Valdas vienas mokyklos sporto
salėje spardo kamuolį.

Noras pasiekti aukštus rezultatus atsirado po „Odinio

kamuolio“ turnyro Almatoje. Tuomet jis buvo
pripažintas geriausiu turnyro žaidėju, o kitų SSRS šalių
treneriai prieidavo prie manęs ir sakydavo: „Aleksandr,
gdie ty tokoj almaz našol?“ Žinojau, kad tokį
brangakmenį sunku bus išsaugoti. Nenorėdavau leisti
jo į SSRS rinktinės stovyklas, nes būdavo, kad grįžta
Valdas iš rinktinės visas sulaužytas, vos paeinantis,
tuomet apgydau jį, pastatau ant kojų, vaikinas jau ima
gerai žaisti ir, žiūrėk, vėl kviečiamas į rinktinės
stovyklą. Rinktinei reikėjo rezultatų, o Valdas buvo
gera priemonė jų siekti.

Vėliau, kai auklėtinis tapo „Žalgirio“ žaidėju, ne kartą

yra tekę vykti į Vilnių ir kalbėtis su Zelkevičiumi dėl
futbolininkų išdaigų ir sportinio režimo nepaisymo.
Kartą atvažiavau į „Žalgirio“ bazę, kieme stovi
Ivanauskas, Pankratjevas, Jurkus. Priėjau prie Valdo,
apšaukiau, kad vėl nesivaldo. Vaikinai ėmė teisintis,
esą linksmybės viename Vilniaus restoranų truko
trumpiau, nei mano

Zelkevičius.

Išgirdęs mano ir žalgiriečių pokalbį, Zelkevičius

atsidarė langą ir ėmė šaukti, kad neklausyčiau jų.
Paskui ilgokai kalbėjausi su „Žalgirio“ treneriu apie
Ivanausko paklydimus. Ačiū Dievui, kad strategas dėl
jų neišmetė iš komandos savo

žvaigždės.

Valdą tekdavo dažnai traukti iš bėdų. Padėdavome

jam, kiek būdavo įmanoma. Kai Maskvos CSKA
ekipoje lietuvis pateko į karinį būrį, o vėliau į armijos
kalėjimą, nei aš, nei Zelkevičius ilgai neradome būdų,
kaip pagelbėti. Tik vėliau, kai ilgai kalbėjomės su
CSKA treneriu Morozovu, įtikinome sušvelninti
bausmę.

Ir dabar, kai Ivanauskas baigė žaidėjo karjerą ir dirba

treneriu, domiuosi, kaip jam einasi, kremtuosi, kai
nesiseka. Juk vis dėlto jis buvo mano geriausias
auklėtinis.

Benjaminas Zelkevičius,

Vilniaus „Žalgirio“,

Lietuvos rinktinės treneris

Beveik prieš tris dešimtmečius, kai prasidėjo auksiniai

Vilniaus „Žalgirio“ laikai, į futbolo komandą
patekdavo tik geriausi sporto mokyklų auklėtiniai iš
visos Lietuvos. 1980–1990 metais šalyje kitos
komandos nebuvo. Vienu metu Klaipėdos „Atlantas“
žaidė pirmojoje SSRS lygoje, tačiau visi geriausi
futbolininkai degdavo noru žaisti „Žalgiryje“.
Talentingiausi to meto futbolininkai greitai
prasiskindavo kelią į pagrindinę Vilniaus „Žalgirio“
klubo sudėtį. Tokie buvo Arvydas Janonis, Sigitas
Jakubauskas, Arminas Narbekovas, Valdas Ivanauskas
– taip pat.
Man, treneriui, buvo labai įdomu stebėti ir analizuoti,
kaip vaikinas, nesitreniravęs sporto mokykloje,
sugebėjo išsiugdyti valią ir puikiai išmokti
pagrindinius žaidimo subtilumus. „Žalgiryje“ Valdas
atsiskleidė. Futbolininkas rungtyniavo kairiuoju saugu
ir buvo vienas geriausių tos pozicijos žaidėjų per visą
Lietuvos futbolo istoriją. Neabejoju, kad tokį rezultatą
jis pasiekė per alinančias ir ilgas treniruotes bei
profesionalų požiūrį į sportą. Aišku, jis dažnai
pažeisdavo režimą, tačiau treniruotėse, rungtynėse už
savo nuobaudas atidirbdavo dvigubai.

Valdo charakteris labai sudėtingas. Jis labai nuoširdus

ir teisingas, bet kartais vaikiškas. Tarp mūsų nebuvo
didelių konfliktų, kai Valdas, būdamas „Žalgirio“
žvaigždė, dažnai pažeisdavo komandos tvarką. Ne
kartą jam minėjau, kad jeigu dėl pomėgio linksmintis
blogai sužais rungtynes, viskas baigta, daugiau
neturėsime jokių reikalų. Sakydavau, kad taip
gyvendamas pats save naikina, bet tai nesustabdydavo.
Būdavo, kad po linksmybių Valdas ateina į rytinę
„Žalgirio“ treniruotę ir visa komanda žiūri, ką darysiu.
Tuomet skirdavau kokį lengvesnį pratimą ir kiti
žaidėjai imdavo replikuoti, kad ir vėl jį per daug myliu.

Po rytinės treniruotės Valdas išsimiegodavo ir

vakarinėje sužvėrėdavo. Kairėje aikštės pusėje lietuvis
prieš savo priešininkus žaisdavo lyg tankas. Sviedinys
tiesiog prilipdavo prie kojos ir be pražangų komandos
draugai jo nesustabdydavo. Aišku, per karjerą būtų
pasiekęs daugiau, jei būtų buvęs atsakingesnis ir ne
toks ekspresyvus. Ar galėjau suvaldyti Valdą ir
paaiškinti, kaip reikėtų elgtis ir ko profesionaliam
futbolininkui derėtų vengti? Ne.

1985–1987 metais su komandos žaidėjais dirbti buvo

sunku. Dėl vaikinų kildavo daug problemų. Tarkim,
savaitę treniruojasi, dirbi juodai, bandai parodyti, kad
juos valdai, bet iš tikrųjų ji, komanda, tampo tave už
virvučių. Jeigu norės, žalgiriečiai darys bet ką: eis
linksmintis, nuspręs prastai žaisti ir taip toliau, – ir
tokiems veiksmams

nepasipriešinsi.

Algimantas Liubinskas,

Vilniaus „Žalgirio“ (1982–1984 m.) treneris,

Lietuvos futbolo rinktinės strategas

Valdo žaidimas užstrigo dar dirbant su vaikų

komandomis. Įvairiuose turnyruose, kuriuose
dalyvaudavo 1966 metais gimusių vaikų ekipos,
Vilniaus vaikams tekdavo kovoti su dviem pajėgiais
priešininkais. Klaipėdos miesto ekipoje talentu
išsiskyrė Rolandas Bubliauskas, Kaune – Valdas
Ivanauskas. Jau 1970–1980 metais vaikinas krito man į
akis. Vėliau, kai subrendo, pasikviečiau jį į „Žalgirį“.
Jaunuolio debiutas nepasisekė, bet įsiminė viena
įspūdinga savybė. Vaikinas gerai verždavosi. Ilgo
žingsnio, galingai sudėtas futbolininkas puikiai tiko
tiek SSRS propaguojamam futbolui, tiek Vokietijos.

Dar būdamas profesionalus futbolininkas Valdas

pasižymėjo karštu charakteriu. Tuomet jis buvo
ekspresyvus vaikinas ir iš karto nepriimdavo kritikos.
Tik paskui, viską permąstęs, suprasdavo, kas sakoma,
ir padarydavo išvadas. Taip jis tobulėjo kaip žaidėjas.
Aikštėje Ivanauskas išsiskyrė nestandartiniu mąstymu,
todėl Vokietijoje ir Austrijoje prisimenamas iki šiol.
Lietuvis mokėjo kovoti už save. Buvo toks momentas,
kai 1993 metais Lietuvos rinktinė išvykoje lygiosiomis
sužaidė su Slovakija 2:2 ir už tai turėjo būti mokamos
premijos. Tuomet Lietuvos futbolo federacijoje vyko
nemažai nešvarių dalykų: spekuliuodavo pinigais ir
niekas nesirūpindavo rinktine. Sužinojęs, kad ekipa
gali likti be premijų, Ivanauskas nuėjo pas tuometį
federacijos prezidentą V.Dirmeikį ir tiesiog išgavo
pasižadėjimą, kad premijos bus išmokėtos. Šiaip
tuomet federacija premijų žaidėjams nemokėjo, vis
ieškodavo, prie ko prisikabinti, tačiau Ivanausko
valdininkai bijojo. Tuomet jis buvo emocinis rinktinės
lyderis ir teisybės ieškotojas.

Ingvaras Butautas-Storas,

ilgametis Vilniaus „Žalgirio“ sirgalius

Jis žaisdavo, kovodavo, ardydavosi, pykdavo per

rungtynes. Taip atrodė iš tribūnos, kad Valdas gali
užvesti komandą. Žiūrint iš šono matėsi, kad jis yra
žvaigždė. Pirmais metais, 1984-aisiais, futbolininkas
nelabai išsiskyrė, paskui, kai grįžo iš Maskvos, tapo
vienų iš labiausiai matomų ekipos žaidėjų. Pirmais
dominavo Danisevičius, Kasperavičius, Jurkus,
įvarčius mušdavo Jakubauskas, tad Ivanauskui nebuvo
kur įsiterpti. Vėliau Pietų IV tribūnos numylėtiniai
buvo trys: Narbekovas, Fridrikas ir Ivanauskas.
Sirgaliams tai buvo auksinės kartos žaidėjai. Komandai
turėjome sukūrę skanduotę: „Ooo! Ogo! Jakubauskas,
Jakubauskas, oooo! Ogogooo! Jakubauskas!“
Skanduotė buvo universali, todėl, kai reikėdavo,
Jakubauską greitai pakeisdavome Ivanausku. Ji buvo
sukurta Jakubauskui, bet kai Valdas pradėjo dominuoti
aikštėje, ši daina greitai tapo Ivanausko himnu.

Valdas žibėjo tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Aišku,

žaidimo kokybe gal geriau atrodė Narbekovas, bet
vakarėlių liūto vardo iš Valdo niekas nesugebėjo
atimti. Tais laikais visa tautos kultūra rėmėsi kalbėjimo
prie butelio kultūra. Paprastas bendravimas nebuvo
įsivaizduojamas be išgertuvių. Rungtynių išvakarėse nė
vienas žaidėjas neimdavo į burną nė lašo, bet po mačo
tokia laisvalaikio forma būdavo toleruojama. Niekas į
tai nežiūrėjo kaip į smerktiną dalyką.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai kurie geriausi

žalgiriečiai ignoruodavo rinktinės mačus. Dauguma
futbolininkų rasdavo įvairiausių pretekstų, kurie
padėdavo nusimuilinti nuo rinktinės išvykų. Iš geresnių
„Žalgirio“ žaidėjų tik Viačeslavas Sukristovas
visuomet atvykdavo. Net ir tada, kai reikėdavo pirkti
bilietus už savo pinigus. Gaila, kad subyrėjus
komandai geriausi žaidėjai trumpam buvo pamiršę,
kad, be „Žalgirio“, dar buvo ir Lietuvos futbolo
rinktinė.

Ričardas Zdančius,

buvęs Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkas

Lietuvoje dar ilgai nebus tokio lygio žaidėjo kaip
Ivanauskas. Būdamas futbolininkas Valdas degė tokiu
noru, tokia sprogstamąja jėga, kad jį sugaudyti aikštėje
būdavo sunku. Jam trūko technikos ir kai kurių
elementarių futbolo žinių, šiais aspektais jis
nusileisdavo Narbekovui ar Danisevičiui, tačiau
trūkumus kompensuodavo noru

ir jėga.

Pirmą kartą akis į akį susidūrėme, kai jis po armijos iš

CSKA klubo grįžo į „Žalgirį“. Tuomet klubo
žaidėjams ir kai kuriems sirgaliams buvo didelė
nuostaba, kaip ir kodėl Valdas grįžo į Vilnių. Dauguma
manė, kad lietuvis patrauks į kitus klubus, bet
futbolininko širdyje patriotizmas buvo stipresnis.
Devintajame dešimtmetyje daug gerų sportininkų
pasilikdavo Vilniaus klube ir nesirinkdavo kitų ekipų.

Žaidėjas „Žalgiryje“ išsiskyrė šiurkščiu elgesiu su

komandos veteranais. Jaunesni futbolininkai klausė
senesnės kartos, kuri 1979–1982 metais sukūrė
komandos istoriją, o Ivanauskas gyveno savaip ir
nepasidavė jokiam klubo senbuvių spaudimui.

Grįžęs iš armijos, vienas jauniausių startinės sudėties

žaidėjų greitai išsikovojo pagarbą klube. Ir šiaip
Valdas yra kovotojas iki pat nago juodymo. 1993
metais Lietuvos rinktinė su Latvija žaidė vienoje
atrankos į 1994 metų Europos čempionatą grupėje.
Latvijos ekipa pralaimėjo Ispanijai 0:5. Vėliau lietuviai
susigrūmė su ispanais Sevilijoje. Pralošėme 0:5. Po
rungtynių persirengimo kambaryje Ivanauskas supykęs
pasakė, kad tos rungtynės ir rezultatas jam buvo
didžiausias įžeidimas, kokį yra tekę patirti futbolo
aikštėje.

Vaclovas Jurkus,

buvęs Vilniaus „Žalgirio“ vartininkas

Valdas – karšto, pusiau pietietiško charakterio

futbolininkas. „Žalgirio“ laikais jaunuolis dažnai
kabindavo veteranams akis. Būdavo, kad vaikinas
rūbinėje nelaikydavo liežuvio už dantų. Aišku, pats
tokių dalykų gal ir nejausdavo, bet taip daugiau niekas,
išskyrus jį, ekipoje nesielgdavo. Kartą buvo toks
atvejis, kai „Žalgirio“ stovykloje pajūryje vienas
jaunosios kartos žaidėjų su klubo veteranais žaidė
kvadratą ir praspyrė vienam pagrindinės sudėties
futbolininkui kamuolį pro klyną. Šis nesusilaikė ir
vožė. Vėliau žaidėjai balsavo, ar palikti senbuvį
komandoje.
Ivanauskui panašių nutikimų dėl savo tiesmukumo ir
kieto charakterio pavyko išvengti, tačiau nuolat
pakliūdavo į įvairiausias situacijas už stadiono ribų.
Būdavo, kad su komandos draugais atsidurdavo
milicijoje ar sukeldavo muštynes, būdavo, kad kartais
man, kaip „Žalgirio“ kapitonui, skambindavo ir
prašydavo

pagalbos. Maskvos „Lokomotiv“ ekipoje vienu metu

žaidėme penki lietuviai. Iš viso penketo labiausiai
išsiskyrė Ivanauskas. Nors ir gyvenome ekipos sporto
bazėje už miesto, Valdas puikiai pažinojo Maskvą ir
dažnai pasitaikydavo, kad po rungtynių pasinerdavo į
naktinį gyvenimą. Tuomet jis jau turėjo autoritetą tarp
sirgalių ir juo naudojosi. Lietuvis mokėjo gražiai
rengtis, buvo populiarus, o ir merginos mylėjo. Ko
daugiau reikia

jaunystėje?

Robertas Tautkus,

buvęs Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjas

Valdą pažįstu nuo senų laikų. Su juo žaidžiau dar

būdamas keturiolikos penkiolikos metų vaikinas.
Ateidavo toks aukštas, fiziškai galingas, dideliu
užpakaliu ir žaisdavo lyg užsuktas. Technikos jam
trūkdavo, tačiau viską kompensuodavo fizine jėga. Iš
šono atrodydavo, kad kamuolys lyg prie kojos pririštas:
bėga su juo, o kiti žaidėjai, norėdami atimti kamuolį,
gali tik nustumti.

Būdamas profesionalas, Ivanauskas buvo

universaliausias Lietuvos futbolininkas. Žaisdamas
rinktinėje namie, Vilniuje, įmušė tris įvarčius į
Bosnijos ir Hercegovinos rinktinės vartus ir visus
skirtingai. Vienas – nuo centro apėjo tris keturis
žaidėjus ir pasiuntė tikslų smūgį į vartus, kitas –
baudos aikštelėje aplošė, trečias – po perdavimo įmušė.
Toks žaidėjo universalumas dar kartą parodė, kad
Valdas tikrai yra vienas geriausių. Aišku, jei būtų buvę
šiek tiek geresni laikai, tarkim, kaip dabar, jis būtų
rungtyniavęs geriausiuose Europos klubuose.

Kita vertus, Ivanauskas ir taip daug pasiekė. Ar yra dar

bent vienas Lietuvoje futbolininkas, kuris būtų žaidęs
šešerius metus Bundeslygoje? Deja, ne. Iki šiol lietuvį
prisimena Vokietijos „Hamburger“ klubo gerbėjai.
Hamburge jo garbei dar ir šiandien stadione kabo
vėliava.

Gaila, kad vienas talentingiausių futbolininkų

geriausiais metais uždirbtų pinigų neinvestavo
protingai. Matyt, nebuvo lemta jam tapti
milijonieriumi. Auksiniais „Žalgirio“ laikais jis viską
investavo ne ten, kur reikėjo. 1997 metais palikęs
Bundeslygą, vėliau Valdas dar bandė grįžti, tačiau
nesėkmingai. Aišku, lengva išeiti iš vienos stipriausių
Europos futbolo lygų, bet labai sudėtinga sugrįžti.

Būdamas Lietuvos rinktinės žaidėjas, futbolininkas už

komandos draugus galėdavo galvą paguldyti. Buvo
toks nutikimas, kai rinktinė stovyklavo Vokietijoje ir
Valdas su buvusiu vartininku Valdemaru Martinkėnu
nuėjo į vietinį alaus barą. Martinkėnas paprašė
barmeno po bokalą alaus, tačiau pastarasis, pamatęs
žaidėjų iškeltą vieną pirštą, pamanė, kad lietuviai
siunčia velniop. Kilo muštynės. Du lietuviai bare
gerokai apsistumdė su vietiniais, bet galiausiai
išsikovojo po alaus bokalą. Miestelio užeiga atrodė
neįspūdingai. Salėje mėtėsi sulaužytos kėdės, ties baru
būriavosi keletas vokiečių ir du lietuviai, kurie vis dar
ir po muštynių aiškino, kad net neturėjo minčių
įžeidinėti. Išgėrę alų žaidėjai grįžo į viešbutį, kur buvo
apsistojusi ekipa. Kitą dieną daugiau Lietuvos futbolo
rinktinės žaidėjų nusprendė apsilankyti netoli
stovyklos esančiame bare, tačiau ant kavinės durų
kabojo užrašas „Įėjimas tik vietiniams“.
Stasys Baranauskas,

buvęs Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjas

Tuomečiame „Žalgiryje“ atsiskleidė daug gerų žaidėjų,

ne tik Ivanauskas. Iš pradžių mums, veteranams, kurie
ekipą ištempė į aukščiausiąją SSRS lygą, kiekvienas
naujokas komandoje nebuvo geriausias draugas.
„Žalgiris“ savo geriausiais laikais rėmėsi dvylika
trylika žaidėjų, tad išsikovoti vietą būdavo sunku.
Valdas savo charakteriu ir kovingumu išsikovojo vietą
ekipoje. Buvau senesnės kartos žaidėjas, tad su
jaunaisiais Pankratjevu, Ivanausku, Narbekovu nelabai
ir šėldavau po rungtynių mieste, tačiau puikiai žinojau,
kaip vaikinai moka linksmintis. Visi žalgiriečiai
nebuvo šventieji. Vieni mažiau, kiti daugiau
linksmindavosi. Tais laikais futbolininkams tai buvo
natūralus dalykas.

Subyrėjus SSRS, teko žaisti Izraelyje, vėliau

Austrijoje. Pas austrus jau žaidė Ivanauskas ir
Narbekovas. Teko žaisti ir „Clagenfut“ ekipoje, ir
FVC, viename vyriausių Vienos „Wiena“ klube.
Vienoje buvau vienas seniausių ekipos žaidėjų. Kai
klubas susidūrė su finansinėmis problemomis, teko
žaisti ketvirtojoje lygoje naujai sukurtame klube.
Gyvenau netoli Vienos, todėl dažnai buvę žalgiriečiai
susirinkdavome pas Robertą Fridriką su šeimomis – aš,
Narbekovas, Ivanauskas. Aišku, bepigu buvo
Ivanauskui pas Fridriką nueiti, kai jie gyveno tame
pačiame pastate, tik skirtingose laiptinėse. Tik man ir
Narbekovui tekdavo važiuoti iš toliau. Dažniausiai
laisvalaikį leisdavome kartu, tai ir gyvenimas Vienoje
keturiems žalgiriečiams nepabodo. Gimtadieniai,
vakarėliai – viskas kaip senais „Žalgirio“ laikais.
Būdavo, kad kai Lietuvos rinktinė skrisdavo žaisti
oficialių rungtynių, dažnai tūpdavo Austrijoje ir mus
paimdavo. Be to, aplankydavo ir rinktinės treneriai.
Ivanausko ir Narbekovo žaidimu labai džiaugėsi klubo
„Austria“ vadovai. Lietuviai nebuvo brangūs, tačiau
bendrame Austrijos futbolo kontekste abu žaidėjai
buvo galva aukštesni už kitus.

Dieve, Dieve, tas futbolas – tikra gyvenimo kančia.

Netikėjome, kad Valdas taps sportininku. Norėjosi, kad
vienturtis

pasirinktų apčiuopiamą specialybę.

Laima Ivanauskienė, mama

Valdo Ivanausko laimėjimai

Karjera klubuose

Ivanauskas profesionalią futbolininko karjerą 1984 m.

pradėjo Vilniaus „Žalgiryje“. Vėliau, 1984–1986 m.,
atlikdamas karinę tarnybą, žaidė Maskvos CSKA
ekipoje. 1986–1990 m. atstovavo Vilniaus „Žalgiriui“.
Norėdamas išvykti į užsienį puolėjas pusę 1990 m.
žaidė Maskvos „Lokomotiv“ ekipoje.

1990–1993 m. su Vienos „Austria“ triskart laimėjo

Austrijos čempionatą ir kartą taurę bei supertaurę.

1993–1997 m. lietuvis rungtyniavo vokiečių

„Hamburger“ ekipoje. Vos atėjęs į klubą, emocingas
žaidėjas gavo Ivano Rūsčiojo pravardę.

1997–1999 m. praleido Zalcburgo „Casino“ ir „Sankt

Polten“ komandose.

1999–2001 m. vilkėjo „Wilhelmshaven“ komandos

marškinėlius. Profesionalaus žaidėjo karjerą baigė
2002 metais „Cloppenburg“ klube.

Karjera SSRS rinktinėse

1984 m. su SSRS jaunių rinktine tapo Europos

vicečempionu.
1985 m. su SSRS jaunimo rinktine pasaulio
čempionate užėmė ketvirtą vietą.

1989 m. lietuvis SSRS rinktinės gretose žaidė dvejas

rungtynes.

Kiti laimėjimai

1987 m. universiados, vykusios tuometėje

Jugoslavijoje, nugalėtojas.

1993 m. gražiausio sezono įvarčio Austrijoje autorius.

Karjera Lietuvos rinktinėje

1990–2001 m. žaidė 28 rungtynėse ir įmušė 8 įvarčius.

Buvusiam futbolininkui priklauso ir vieno žaidėjo
rezultatyvumo rekordas per rungtynes. 1995 m. per
dvikovą su Bosnija ir Hercegovina puolėjas įmušė tris
įvarčius.

Trenerio karjera

2002–2003 m. „Cloppenburg“; 2003–2004 m. Vilniaus

„Vėtra“; 2004–2005 m. „Kaunas“; 2006–2007 m.
Edinburgo „Hearts“ (Škotija); 2007 m. rugsėjis – 2008
m. sausis Jenos „Carl Zeiss“; 2008–2009 m. Gargždų
„Banga“; 2009 m. liepa – 2009 m. lapkritis Baku
„Standart“ (Azerbaidžanas).
2003–2005 m. Lietuvos futbolo rinktinės trenerio
Algimanto Liubinsko asistentas.

Laimėjimai: 2005 m. A lygos čempionų titulas, 2007

m. Škotijos asociacijos taurė ir antroji čempionato
vieta.

Pravardės

Ivan, Vokietis, Valdano, Ivanas, Bronzinė Kojytė,

Rūstusis. (Ivan der Schreckliche).