Karalienė Margaret ir plė šikai

Kartą vienu metu buvo du Anglijos karaliai. Vienas buvo Henris

šeštasis. Jis buvo teisėtas karalius, bet labai neryžtingas ir silpnas
vyras ,gana netinkamas valdyti savo karalystę.

Kitas buvo jaunas Jorko Hercogas Edvardas, vadinamas Edvardu

ketvirtuojumi. Karaliumi jis virto nuo didikų kurie užaugo pavargę nuo
Henriko ir jo kvailų poelgių.

Nemažai Anglijos žmonių buvo ištikimi karaliui Henrikui, tačiau

daugelis kitų perėjo į Karaliaus Edvardo pusę ir tarp abiejų šalių kilo
kivirčiai , kurie baigėsi karu. Šis karas buvo vadinamas Rožių karu ,nes
Henriko sekėjai dėvėjo raudoną rožę kaip jų ženklą, o Edvardo draugai
vilkėjo baltą.

Viename mūšyje vykusiame Hexhame, baltosios Rožės įveikė

raudonąsias, o Karalius Henrikas buvo paimtas kalinys ir išsiūstas į
Londono bokštą. Jo žmona Karalienė Margaret su mažuoju sūnumi
princu Edvardu pabėgo po mūšio ir pasislėpė laukiniame miške.
Klaidžiodami tarp medžių, ieškodami vietos, kur galėtu apsisaugoti nuo
priešų, jie sutiko plėšikų grupę. Šie grubūs vyrai atėmė karalienės
pinigus ir jos brangenybes, nuplėšdami pakabutį nuo jos kaklo, ir jos
žiedus nuo pirštų. Tada jie ėmė ginčytis, kas turėtų turėti didžiąją dalį
vogtų prekių. Kol jie ginčijosi, karalienė Margaret paėmė savo mažą
berniuką už rankos ir pabėgo į tankią miško dalį. Ten jie liko tol, kol
nebebuvo girdėti piktų plėšikų balsų ir tada, vis didėjančioje tamsoje, jie
slapta išėjo iš savo slėptuvės. Jie klajojo toliau, nežinodami kur eiti,
labai tikėdamiesi sutikti kai kuriuos savo draugus, ir bijodami, kad juos
vis dar gali rasti jų priešai, Baltųjų rožių kareiviai. Bet, dėja! jie nematė
malonių veidų ir atėjo naktis. Tada, kai jie baimingai slinko nuo medžio
prie medžio, jie sutiko kitą plėšiką.
Vargšė karalienė labai bijojo, kad šis plėšikas, kuris atrodė labai
nuožmus, užmuš ją ir kunigaikštį, nes ji nebeturėjo jam duoti turtų. Iš
nevilties ji metėsi ant kelių prieš jį ir tarė: „ Mano drauge, tai tavo
karaliaus sūnus. Aš jį atiduodu tavo globai.“

Plėšikas labai nustebo pamatęs karalienę ir princą vienus, su

suplyšusiais drabužiais ir suteptais, o veidai balti nuo alkio ir nuovargio.
Bet jis buvo geraširdis žmogus, nors ir jo išvaizda buvo šiurkšti, o prieš
tapdamas plėšiku jis buvo karaliaus Henriko sekėjas, taigi jis buvo
visiškai pasirengęs padaryti viską dėl mažojo princo. Jis paėmė
berniukąant rankų ir vedė link olos miške, kur gyveno su savo žmona.
Šioje varganoje prieglaudoje karalienė ir jos sūnus pasiliko dviem
dienom, klausydamasi kiekvieno garso ir bijodama, kad jų priešai juos
suras. Trečią dieną draugiškas plėšikas miške sutiko kai kuriuos
Raudonosios rožės ponus, ir nuvedė juos į urvą. Karalienė ir princas labai
apsidžiaugė matydami savo draugus, ir netrukus jie pabėgo kartu su jais
į saugią vietą.

Jų slėptuvė nuo to laiko vadinama „ Karalienės Margaret ola“. Jei

apsilankysite Hexhamo miške, pamatysite ją.

Viktorija Varanavičiūtė.