Viešoji finansinė veikla – tai kompetetingų valstybės ir savivaldybių institucijų bei kitų įgaliotų subjektų veikla

formuojant, paskirstant ir panaudojant viešuosius piniginius fondus bei vykdant šių procesų priežiūrą turint
tikslą finansiškai užtikrinti bendrųjų visuomenės poreikių tenkinimą bei viešosios valdžios funkcijų
įgyvendinimą.
Viešoji finansinė veikla aiškinima dvejopai: 1 – tai ekonominė kategorija (susijusi su valstybės ir
savivaldybių piniginių fondų kaupimu, paskirstymu ir naudojimu), 2 – administracinė rūšis (įgyvendinima
valdingų nurodymų davimo ir nuolatinės priežiūros papgrindais)
Tikslas: tenkinti visuomenės poreikius ir su jais susijusius viešuosius interesus.
Uždaviniai:
1) siekiant užtikrinti valstybės funkcionavimą ir jai priskirtų viešųjų funkcijų atlikimą, būtina sukaupti
piniginių išteklių. Ištekliai surenkami iš fizinių ir juridinių asmenų mokesčių, privalomų įmokų,
valstybei ir savivaldybėms skolinantis kitų subjektų lėšas bei taikant kitus įstatymuose ir kituose teisės
aktuose įtvirtintus būdus.
2) tikslingai ir efektyviai paskirstyti bei panaudoti viešuosiuose fonduose sukauptus piniginius išteklius.
Šie pinigai paskirstomi gamybos ir negamybos sritims, tam tikroms ūkio šakoms, valstybės funkcijas
atliekantiems subjektams ir pan.
3) kontroliuoti viešųjų piniginių fondų kaupimą, paskirstymą ir panaudojimą.
Turinys: turinį sudaro funkcijų visuma, kurias lemia viešosios finansinės veiklos tikslas. Svarbiausios
funkcijos:
1) viešosios finansinės veiklos teisinių pagrindų nustatymas
2) viešųjų piniginių fondų kaupimas
3) viešųjų piniginių fondų paskirstymas ir panaudojimas
4) viešųjų piniginių fondų kaupimo, paskirstymo ir panaudojimo kontrolė
Viešosios finansinės veiklos metodai: viešoji finansinė veikla, kaip ir kiekviena kita valstybės veiklos rūšis yra
vykdoma taikant atitinkamus metodus.
Viešųjų piniginių fondų sudarymo metodai:
1. Viešųjų piniginių fondų sudarymo metodai - tai įstatymų ir kitų teisės aktų įtvirtinti ir taikomi lėšų
surinkimo į viešuosius piniginius fondus būdai. Pagal savo pobūdi gali būti privalomieji ir savanoriški.
Svarbiausias privalomųjų lėšų surinkimas yra privalomųjų mokėjimų metodas, kuris taikomas įmonėms,
įstaigoms, gyventojams ir kitiems subjektams. Tai – įstatymais ir kitais teisės aktais numatytų visuotinai
privalomų piniginių nustatyto dydžio mokėjimas į valstybės biudžetą, siekiant gauti pajamų, kurios
reikalingos viešosioms funkcijoms finansuoti. Šio metodo pagrindu atitinkami subjektai privalo dalį
savo nustatyto dydžio pajamų nurodytais terminais perduoti valstybei mokesčių, rinkliavų, muitų,
baudų, ekonominių sankcijų, materialinės žalos valstybei atlyginimo ir kitų privalomų mokėjimų forma.
Savanoriškas pagrindas skiriamas juridiniams ir fiziniams asmenims mokant savanoriškas įmokas į viešuosius
piniginius fondus, skiriant finansinę paramą pagal labdaros ir paramos įstatymą ar savanoriškai skolinant
valstybei lėšas laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir formų.
2. Viešuosiuose piniginiuose fonduose sukauptų išteklių paskirstymo metodai – tai įstatymų ir kitų teisės
aktų nustatyti būdai, kuriais yra paskirstomos viešuosiuose piniginiuose fonduose sukauptos lėšos.
Galima nurodyti tokius iš jų:
Finansavimas – planingas, negražintinas ir neatlygintinas lėšų skyrimas iš valstybės biudžeto ir kitų viešųjų
piniginių fondų subjektams, atliekantiems viešąsias funkcijas.
Kreditavimas – tikslingas, grąžintinas ir atlygintinas valstybės lėšų skyrimas ūkio subjektams. Kreditavimas
siejamas su paskolų iš valstybės biudžeto teikimu.
kreditavimas reiškia tik paskolų skyrimą iš valstybės biudžeto ir paskolų teikimą iš valstybės pasikolintų lėšų.
T.y. skirtingai nuo CT, ne kievienas subjektas gali kreiptis dėl paskolos iš valstybės. Paskolą iš valstybės
biudžeto gali gauti tik savivaldybės, joks kitas subjektas negaus. Jei asmuo nori gauti paskolą iš valstybės vardu
pasiskolintų lėšų, jis turi atitikti Vyriausybės nustatytus reikalavimus.
Finansavimasis – viešųjų piniginių fondų lėšų panaudojimo metodas, kai viešąsias funkcijas įgyvendinantis
subjektas savo veiklos išlaidas padengia iš savo gaunamų arba uždirbamų pajamų, bet šalia to jis turi teisę gauti
ir lėšas iš viešųjų piniginių fondų savo pagrindinei veiklai vykdyti.

3. Viešųjų piniginių fondų kaupimo, paskirstymo ir panaudojimo kontrolės bei vertinimo metodai – tai
teisės aktų nustatyti įgaliotųjų institucijų taikomi objektyvių duomenų apie viešųjų piniginių fondų lėšų
kaupimo, paskirstymo ir panaudojimo teisėtumą, tikslingumą bei efektyvumą nustatymo būdai,
tikrinimas, inventorizacija, finansinės ir ūkinės veiklos analizė bei kt.
Viešoji finansinė veikla įgyvendinama taikant tam tikras formos, kurios parodo atitinkamų valstybės
institucijų bei kitų viešają finansinę veiklą vykdančių subjektų veiksmus formuojamt, paskirstant ir
panaudojant viešųjų piniginių fondų lėšas bei vykdant kitą su viešaisiais finansais susijusią veiklą.
Pagal pobūdį, yra skiriamos teisinės ir neteisinės viešosios finansų veiklos formos.
Teisinės viešosios finansinės veiklos formų turinį sudaro kompetetingų institucijų vykdoma veikla
kuriant viešųjų finansų teisės normas ir jas taikant. Rezultatas yra viešieji finansiniai teisiniai aktai.
visų pirma Jie sukuria, pakeičia arba panaikina viešųjų finansų teisės normas. Antra, sukuria arba
pabaigia atitinkamus viešuosius finansinius teisinius santykius. todėl pagal teisines savybes yra skiriami
norminiai ir individualūs viešieji finansiniai teisiniai aktai
* Norminiai aktai - reguliuoja vienarūšius viešuosius finansinius santykius, yra privalomi visiems
subjektams ir įtvirtina viešųjų finansų sistemą, viešųjų finansinių teisinių santykių subjektų teises ir pareigas
* Individualūs aktai - priimami kievienu konkrečiu atveju, yra adresuoti konkrečiam subjektui ir sukuria
konkretų viešąjį finansinį santykį

Neteisinės viešosios finansinės veiklos formos – šios formos paskirtis – suteikti prielaidas tinkamai
įgyvendinti teisines viešosios finansinės veiklos formas. Tai – finansinių teisės aktų aiškinimas,
konsultavimas, finansų institucijų darbuotojų mokymas, finansinių operacijų atlikimas bei fiksavimas.
Institucijų veiksmų, kurie nesukelia jokių teisinių padarinių.