Tomas 

Janeliūnas, Grybauskaitės doktrina: Lietuvos užsienio politikos kaita 2009-2019

m., Eugrimas, 2019, p. 39-68. (2 skyrius).

Valdas Adamkus, Be nutylėjimų: dienoraščiai, vertinimai, pastabos paraštėse, Tyto alba, 2004, p.

21-26, 38-63.

 Lietuva – parlamentinė respublika būdingi mišrios, pusiau prezidentinės valdymo formos

ypatumai
 Vis dėlto prezidento galių vertinimuose ar kiekybinių indeksų skaičiavimuose vyrauja
perdėm formalistiniai kriterijai – galimybės dalyvauti įstatymų leidybos procese,
vyriausybės skyrimo procese, skirti ir atleisti konkrečius pareigūnus, dalyvauti
biudžeto formavime, inicijuoti refe- rendumus ir panašiai. Įdomu tai, kad užsienio
politika, kaip atskira prezidentinės galios sritis, tokiuose vertinimuose dažnai
ignoruojama
 D. Grybauskaitė, išnaudodama Vyriausybės silpnybes ir neapibrėžtas prezidenti- nių
galių ribas, tapo „galingesnė nei jos pirmtakai“
 Prezidentūros ir URM simbiozė V. Adamkaus prezidentavimo metu leidžia manyti,
jog prezidento priklausomybė nuo URM žmogiškųjų ir informacinių re- sursų buvo
neišvengiama. Tai sustiprina versiją, kad pagrindiniai užsienio poli- tikos sprendimai
buvo ne tik įgyvendinami, bet ir formuojami Užsienio reikalų ministerijoje, o
prezidentūra buvo greičiau viena iš užsienio politikos įgyvendi- nimo institucijų.
 Gana pasyvų Seimo vaidmenį lėmė greičiausiai tai, jog Seime niekada nebu- vo
pakankamai daug užsienio politikos ekspertų ar buvusių diplomatų ir kad svar- biausi
partijų interesai susiduria kituose, labiau „praktiškuose“ komitetuose, kurie atsakingi
už įstatymų projektų svarstymą ir derinimą.
 Galima bemaž tvirtai teigti, kad
D. Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpiu
susilpnėjo URM ir prezidentūros simbiozė, o
užsienio politikos formavimo iniciatyvą per-
ėmė prezidento institucija. URM ir toliau turėjo žmogiškųjų resursų ir kompeten-
cijos privalumą, tačiau be prezidentės pritarimo URM iniciatyvų įgyvendinimą būtų
buvę sunku įsivaizduoti.
  Tai, kad mes neturime „antros kė- dės“ prie stalo, tai nereiškia, kad ministras
pirmininkas neturi dalyvauti Europos Vadovų taryboje tuomet, kai svarstomi
socialiniai-ekonominiai ir kiti su ūkiu su- siję reikalai. [Turi būti] kompetencijų
pasidalinimo politika: užsienio ir gynybos politika – Lietuvos Respublikos
prezidentui, o ūkiniai, socialiniai-ekonominiai [klausimai] – ministrui pirmininkui.

Orientaciniai klausimai seminarui: 

 Kokios yra Lietuvos prezidento galios užsienio politikoje ir vyriausybės formavime?

 Kaip manote, kuo skiriasi formalios (konstitucinės) ir neformalios galios? Kiek detaliai
mūsų Konstitucija apibrėžia prezidento įgaliojimus?
 Kokią prezidentas daro įtaką Lietuvos politikai? Gal tai tik simbolinis postas?
 Kaip skiriasi Užsienio reikalų ministerijos (URM), Seimo ir prezidentūros rolės,
formuojant ir įgyvendinant Lietuvos užsienio politiką?

Seimo rolė pasyvi, nes seime niekada nebuvo pakankamai daug užsienio politikos ekspertų,
išsibarstę seimo narių, frakcijų interesai. Seimas prisideda prie užsienio politikos vykdydami
URM parlamentinę kontrolę. URM, nors formaliai ir vykdomosios valdžios (Vyriausybės)
dalis, faktiškai tapo ir užsienio politikos formavimo bei svarbiausių strateginių sprendimų

priėmimo centru.

UPKT priimtas ES reikalų koordinavimo Lie- tuvoje modelis numatė, kad strateginiai ES
klausimai (dėl Lietuvos ilgalaikės ES politikos, pozicijos esminiais ES politikos klausimais)
yra aptariami ir de- rinami prezidento vadovaujamoje UPKT, o ES Vadovų Tarybos
susitikimuose Lietuvai turėtų atstovauti prezidentas ir vyriausybės vadovas.

URM, užsienio politikos srityje valdydama daugiausia resursų ir informacijos, ilgainiui

užėmė dominuojančią poziciją. Tiek pirmasis prezidentas A. Brazauskas, tiek vėliau V.
Adamkus rinkosi „sklandaus bendradarbiavimo“ su URM liniją, todėl URM įtaka prezidento
ins- titucijai stiprėjo.
  Kas lemia tai, kas „vairuoja“ Lietuvos užsienio politiką? Kaip ir kodėl skyrėsi prezidentų,
visų pirma Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės, kadencijos? Ar skirtumų būta tik ES
ir užsienio reikaluose, ar kitose srityse? Nuo ko jie priklausė?
 Kaip įvertinti tai, kas turi daugiausiai galių užsienio politikoje? Ką pasako ambasadorių
skyrimo procesas ir Lietuvos atstovavimas Europos vadovų taryboje (EVT)?

 Prezidento da- lyvavimas ES Vadovų Tarybos susitikimuose kartu su premjeru taip

pat gali būti laikomas politinės galios slinktimi į prezidento pusę.

Lietuvos prezidentė aktyviai įsitraukė ir į ambasadorių skyrimo procesą. Juk galiausiai tik jos
dekretu gali būti paskiriamas ambasadorius


 Pasak V. Ušacko, V. Adamkaus laikais būsimų ambasadorių kandidatūrų derinimo
procesas buvo sklandesnis, nors ne visus ambasadorius tvirtindavo ir V. Adamkus:

 Kokie santykiai susiklostė tarp naujai 1998 m. išrinkto prezidento Valdo Adamkaus ir
dešiniųjų Seimo bei vyriausybės?
 Ar ir kiek Lietuvos prezidento faktinėms galioms svarbi prezidento asmenybė ir
einamosios politinės aplinkybės?

prezidento asmenybė gali lemti, ar ateityje ES Vadovų Taryboje (EVT) ir toliau dalyvaus
prezidentas, ar ši teisė pereis į premjero rankas. Esmi- nis pokytis buvo susijęs su prezidentės
asmenybės bruožais ir institucijų tarpusavio koegzistencijos paieškomis. Pirmą kartą Lietuvos
prezidento postą buvo užėmusi asmenybė, turinti didelę diplomatinės tarnybos patirtį ir kaip
Europos komisarė tiesiogiai dirbusi su Europos lyderiais.

Kita vertus, tenka pripažinti, kad šie Lietuvos užsienio politikos mechanizmo pokyčiai nėra
tvarūs. Visų pirma, jie priklauso nuo konkrečios prezidento postą už- imančios asmenybės.
Tikėtina, kad pakankamos šios srities patirties neturintiems prezidentams gali būti sunku
išlaikyti panašų dėmesį užsienio politikos klausi- mams ir užtikrinti deramą sprendimų
priėmimo ir įgyvendinimo tempą.