IŠTRAUKA NR.

8 „ SILENTIUM1“
 
Dvasinis atsiskyrimas nuo seminarijos bendruomenės, kurį dabar dar gyviau pajuto klierikas Vasaris, skatino jo pasiryžimą dirbti, norint ir
kokios būtų kliūtys, bet kartu jam buvo ir skaudu. Jisai, į kurį seminarijos vyresnybė žiurėjo dabar visai palankiai, jautėsi seminarijoj tarsi koks
našlaitis.
    Anksčiau jis, tiesa, taip pat nebuvo visai sutapęs su šitos įstaigos dvasia, bet taip skaudžiai to neatjautė, kadangi to sutapimo nebuvo ieškojęs
nė norėjęs. Bet štai kai jis pasiryžo be atodairos nutraukti visus rysius su daugeliu nekaltų jį viliojusių dalykų, kai jis panoro gyvo tikėjimo ir
uolumo, kuris turėjo padaryti jį seminarijos židinio ne posūniu, bet tikru sūnumi - ir kai visa tai jam nepavyko, ir kai jis visu tuo nusivylė, jo sielą
apsėmė skausmas ir kartumas. Jis pasijuto esąs nuskriaustas posūnis, nes jam atsakyta tai, ko jis turėjo teisės reikalauti ar bent nusipelnyti.
    Tiktai tokiu būdu galima išaiškinti tą keistą nuotaiką, kuri pagavo klieriką Vasarį ketvirto kurso pabaigoj ir kuri ryškiai atsispindėjo jo
dienorašty. Čia ir entuziazmo kupinas pasiryžimas dirbti, čia ir aštri vyresnybės kritika, čia ir samprotavimai dėl savo pašaukimo, čia ir
pasididžiavimas savo vienatve, čia pagaliau ir kartūs nusiskundimai dėl tos vienatvės ir savo slapuko dalios.
    Tuo metu ėmęs vėl domėtis literatūra ir poezija, jis iš kažkur gavo Tiutčevo eilių tomelį. Paskaitęs pirmą sykį eilėraštį "Silentium", jis
nebegalėjo suvaldyti savo susijaudinimo ir entuziazmo. Tie žodžiai buvo išvogti iš jo pačio širdies ir atvejų atvejais atjausti ir išgyventi. Tą patį
vakarą, parafrazuodamas šitą eilėraštį, jis parašė porą karčiausių savo dienoraščio lapų...
Tylėk, dangstykis ir paslėpk
Svajones savo ir jausmus...
Štai kur netikėtai suradau geriausiai išreikštą viso savo seminarijos gyvenimo buitį! Argi tai nebuvo nuolatinis tylėjimas ir savo svajonių bei
jausmų slapstymas?.. Dėl ko taip atsitiko ir lig šiolei tebesitęsia, aš nemoku sau tinkamai išaiškinti. Aš tik viena žinau, kad kitaip būti negalėjo ir
negali. Kai aš dabar įsivaizduoju, koks aš būčiau buvęs, jeigu nieko nebūčiau slėpęs, tai man daros ir baugu, ir malonu. Aš beveik nieko nebūčiau
perskaitęs, visai nieko nebūčiau rašęs, nebūčiau priimtas į "Šviesos" kuopelę, nebūčiau važinėjęs į Vilnių, nebūčiau kalbėjęs ir mąstęs daugybės
dalykų. Bet užtai gal būčiau buvęs pavyzdingiausias klierikas, o gal ir mano tikėjimas, ir mano uolumas būtų liepsnojęs kaip ugnis... Bet ar aš
galėjau visa to nedaryti? Ir ar taip jau bloga, jeigu dariau?.. Kam tad visa tai draudžiama?..
    Bet čia tik pirmasis, daugelio mūsų praktikuojamas, slapstymosi laipsnis. Čia slepiami dalykai ir elgesiai gana paviršutiniški. Bet yra ir antras
laipsnis - tai visos savo dvasinės esmės, savo asmenybės ir visų su ja artimai susijusių dalykų slėpimas, gal geriau, užsidarymas. <...>
Dabar man beliko seminarijoj mažiau negu dveji metai. Ar aš turiu išsižadėti savęs ir pasmerkti šitą išminties įsakymą:

Tylėk, dangstykis ir paslėpk

1
Silentium (lot.) – tyla, ramybė
Svajones savo ir jausmus.

Žinau, kad tai būtų bergždžia pastanga, nes savo prigimties nenugalėsi. Bet aš to nė nenoriu. Aš pildysiu tą įsakymą sąmoningai. Nes ką man
seminarija gali įdiegti vietoj išsižadėtų "svajonių ir jausmų"? Pataikavimą, veidmainystę, karjerizmq, siaurumą, aptingimą ar cinizmą? Tokių
"dorybių" dvasiškam luome aš matau labai daug. O gal gyvą tikėjimą, pamaldumą, apaštalavimo dvasią, uolumą? Ne! aš įsitikinau, kad šitas
dovanas Dievas duoda tiesiogiai ir anksčiau, negu rektorius nuspręs, yra kas jų vertas ar ne. Išrinktuoju aš nesu ir gal nebūsiu, bet eiliniu kunigu
darbininku galiu būti. Dievas geriau mane pažįsta negu vyresnybė ir aš pats. O kiek aš pats save pažįstu, kol kas nebijau žengti prie Dievo
altoriaus.
Numanau, kad ir išėjus iš seminarijos taip pat reiks

tylėt, dangstytis ir slapstyt

svajones savo ir jausmus,

nes jie pasakyti turbūt niekad nesiderins žmonių akyse su dvasiškio charakteriu. Nes tai, kas viduj, manyje, yra gražu ir kilnu, viršuj, "žodyje",
kitiems atrodys bjauru ir žema. O jeigu ir neatrodys, tai atsiras tokių, kurie pasistengs subjaurinti ir pažeminti. Vadinasi, visą gyvenimą

tylėk, dangstykis ir slapstyk

svajones savo ir jausmus!

Visas tavo gyvenimas bus ilgas silentium ir vienatvė. Gal tai ir gražu. Ta tema daug galima fantazijuoti ir poetizuoti. Bet ar ištversiu? Ar ne per
sunkus tai bandymas? Juk ir dabar jau kartais taip skaudu! Skaudu gal ne dėl pačios vienatvės, bet dėl nusimanymo, kad taip yra, o galėtų būti
kitaip. Ir jei būtų kitaip, būtų geriau. Kodėl aš negalėčiau džiaugtis gyvenimu, mylėti ir būti mylimas ir duoti pasauliui bent kiek šviesos ir
džiaugsmo? <...>

1. Remdamiesi ištraukos pradžia pagrįskite teiginį, kad veikėjas Vasaris jaučiasi dvasiškai atsiskyręs nuo bendruomenės, tačiau vis
išgyvena dvilypę būseną. vien buvo pasiryžęs dirbti.

2. Nurodykite ir įvardykite meninės raiškos priemonę, atskleidžiančią,
kaip romano protagonistas jautėsi seminarijoje.
Įvardykite tokių išgyvenimų priežastis.
3. Nusakykite, kodėl Liudas Vasaris išgyveno skausmą.
Įvardykite meninės raiškos priemonę, kuri perteikia jo kančią.
Palyginimas: „jautėsi tarsi koks našlaitis“. Vasaris jautėsi vienišas,
liūdėjo, kad nejaučia Dievo malonės.
Dėl seminarijos Liudas Vasaris atsisakė didžiosios daugumos
mėgstamų pomėgių. „Jo sielą apėmė skausmas ir kartumas.“
4. Suraskite ir nurašykite pasakotojo žodžius, apibūdinančius, ką
išgyvena Liudas Vasaris pirmą sykį perskaitęs
F. Tiutčevo eilėraštį „Silentium“. Paaiškinkite eilėraščio pavadinimo
prasmę.
5. Paaiškinkite, kodėl būtent šis F. Tiutčevo eilėraštis taip giliai
paveikė romano protagonistą.
6. Nurodykite, kaip dienoraštyje Liudas Vasaris apibūdina savo
gyvenimą seminarijoje.
7. Nurašykite Liudo Vasario žodžius, įrodančius, kad jis nesmerkia
savęs už slapstymąsi.
8. Išvardykite, kurių svarbių dalykų nebūtų buvę veikėjo gyvenime,
jei Liudas Vasaris nebūtų slapstęsis.
9. Suraskite sakinį, kuriuo ironiškai vertinama galimybė būti
pavyzdingu klieriku.
Aptarkite bent dvi meninės raiškos priemones, atskleidžiančias
veikėjo būseną.
10. Įvardykite, kuriomis sintaksinės raiškos priemonėmis Retoriniai klausimai. „Bet ar aš galėjau visa to nedaryti? Ir ar taip jau
atskleidžiamas Liudo Vasario vidinis konfliktas. Pateikite pavyzdį. bloga, jeigu dariau?.. Kam tad visa tai draudžiama?..“
11. Nurodykite, kuriuos du slapstymosi laipsnius įžvelgia Liudas
Vasaris.
Suformuluokite ir parašykite išvadą, ką apie gyvenimą seminarijoje
galima spręsti iš tokių veikėjo įžvalgų.
12. Išvardykite visas „dvasiško“ luomo vertybes ir antivertybes,
apmąstomas Liudo Vasario.
„<...> jis nebegalėjo suvaldyti savo susijaudinimo ir entuziazmo“.
Silentium – tyla, ramybė.
Kadangi Liudas Vasaris pritaria eilėraščio mintimis. Jam atrodo, jog
seminarijos klierikui yra teisinga užgožti visas svajones ir slėpti tikrus
jausmus.
Svajonių, jausmų slėpimas. Tylumas ir neprieštaravimas.
„Aš tik viena žinau, kad kitaip būti negalėjo ir negali.“
„Aš beveik nieko nebūčiau perskaitęs, visai nieko nebūčiau rašęs,
nebūčiau priimtas į "Šviesos" kuopelę, nebūčiau važinėjęs į Vilnių,
nebūčiau kalbėjęs ir mąstęs daugybės dalykų“. Nebūtų nieko
perskaitęs, parašęs, nebūtų priimtas "Šviesos" kuopelę, nebūtų
važiavęs į Vilnių.
„Bet užtai gal būčiau buvęs pavyzdingiausias klierikas, o gal ir mano
tikėjimas, ir mano uolumas būtų liepsnojęs kaip ugnis...“ Metafora
(tikėjimas ir uolumas liepsnojęs kaip ugnis), epitetas
(pavyzdingiausias).
Pirmas mažų daiktų slėpimas, antras - visos savo dvasinės esmės,
savo asmenybės ir visų su ja artimai susijusių dalykų slėpimas,
užsidarymas.
Išvada: Gyvenimas seminarijoje gniuždo jaunų klierikų sielą
išbraukdama iš jų gyvenimų pomėgius, talentus, tikrus jausmus.
Antivertybės: pataikavimas, veidmainystė, karjerizmas, siaurumas,
aptingimas ar cinizmas.
 Vertybės: tikėjimas, pamaldumas, apaštalavimo dvasia, uolumas.
13. Suraskite sakinį, įrodantį, kad Liudas Vasaris jau suvokia neturįs „Aš įsitikinau, kad šitas dovanas Dievas duoda tiesiogiai ir anksčiau,
kunigo pašaukimo. negu rektorius nuspręs, yra kas jų vertas ar ne.“

14. Nurašykite Liudo Vasario žodžius apie būsimą kunigystę. „Išrinktuoju aš nesu ir gal nebūsiu, bet eiliniu kunigu darbininku galiu
Paaiškinkite jų prasmę. būti.“ Liudas Vasaris supranta, jog pašaukimo jis neturi, bet būti
eiliniu kunigu gali.
15. Remdamiesi tekstu ir kūrinio kontekstu įrodykite, kad ši ištrauka – Vasaris supranta esąs dvilypė asmenybė seminarijoje, kurioje slepia
tai atviriausias Liudo Vasario vidinio konflikto proveržis romano I ne vien fizinius daiktus, bet ir savo jausmus, pomėgius, talentą. Tačiau
dalyje. nesigaili taip darydamas. Retoriniais klausimais.
Aptarkite, kuriomis raiškos priemonėmis jis perteikiamas.