UDK 821.

111-31
Pa266
Versta iš: C. L. Parker
A Million Dirty Secrets
Bantam Books, 2013

ISBN 978-609-403-850-1
Copyright © 2013 by C. L. Parker
© Vertimas į lietuvių kalbą, Vaida Jėčienė, 2015
© Viršelio dizainas, Andrius Morkeliūnas, 2015
© UAB MEDI AINCOGNITO, 2015
 Skiriu šią knygą savo seseriai Džesikai Neidlinger.
Būtent ji pasėjo manyje troškimą rašyti, o vėliau, rūpestingai laistydama ir
puoselėdama jo daigelius, savo akimis regėjo mane virstant tokia rašytoja,
kokia esu šiandien. Jei ne sesuo, nerašyčiau. Už sėkmę esu skolinga tau,
Džese. Aišku, ne tiesiogine prasme.
Cha cha! Myliu tave už tai, kokia esi ir kokia paverti mane.
 Esu sekso vergė — žmogus, prievarta laikomas it nuosavybė, visiškai
paklūstantis valdovo valiai. Tikriausiai žodis „kekšė“ apibūdinti tam, kas esu,
tiktų labiau. Suprantate, už pinigus visą galią mane valdyti aš atidaviau į
vyro — nors ir vienintelio — rankas. Jam dabar priklauso mano ištikimybė,
veiksmų laisvė ir galimybė kaip tik įsigeidus, bet kokiu būdu ir forma naudotis
mano kūnu savo poreikiams tenkinti.
Ironiška, bet į tokį gyvenimą manęs niekas nepastūmėjo: pati jį pasirinkau.
Na, iš tiesų nė negalėjau rinktis, nes geresnės alternatyvos nebuvo, bet tai
nieko nekeičia: sprendimą priėmiau pati. Jis manęs nevertė. Nepersekiojo.
Nebuvau pagrobta, prikulta ir jėga priversta paklusti. Žinojau, kur einanti, ir
žengiau į priekį laisva valia.
Padariau tai, kad išgelbėčiau gyvybę.
Mano vardas Deleina Talbot, bet galite vadinti mane Lene. Tai — mano
istorija.
 Lenė

— Esi tikra, kad to nori? — paklausė geriausia mano bičiulė, visada galėjusi
pasigirti neįtikėtinu seksualiniu apetitu. Nuo tos akimirkos, kai peržengėme
naktinio klubo, kuriame ji dirbo prostitute, slenkstį, šis klausimas iš jos lūpų
jau buvo spėjęs nuskambėti bent milijoną kartų.
Dez buvo mano uola. Būtent į ją galėdavau atsiremti, kai gyventi tapdavo
per sunku, o dabar man iš po kojų kone slydo žemė. Dez — tai Dezdemonos
trumpinys: šis vardas reiškia „velniška“. Tokį vardą mergina pasirinko vos
sulaukusi aštuoniolikos — kol buvo nepilnametė, oficialiai jo pasikeisti neleido
tėvai. Vos gimusią jie pakrikštijo dukrą Princese, bet jei kas nors kitas bent
pamėgindavo ją taip pavadinti, duždavo lėkštės. Dez buvo beprotiškai graži —
didžiakrūtė lėlytė, tokia, kokios aprašomos meilės romanuose: ilgais šilkiniais
varno juodumo plaukais, smėlio laikrodžio figūrėle, nuo ausų augančiomis
kojomis ir dievaitės veidu. Vienintelė bėda buvo ta, kad elgėsi ji kaip baikerė:
privalėjo pati apsižergti kiekvieną naują modelį. Kaip ir sakiau — kekšytė. Vis
dėlto mylėjau ją it savo kūną ir kraują. Žinant, kaip toli buvau pasirengusi eiti
dėl savo kūno ir kraujo, tai reiškė nemažai.
— Ne, Dez, nesu tikra, bet kito pasirinkimo neturiu. Tad verčiau jau nustok
klausinėjusi, kol nepersigalvojau ir neišnešiau iš čia kudašiaus kaip baili avis.
Abi puikiai žinome, kad būtent tokia ir esu, — šnipštelėjau jai.
Mano niurzgėjimo Dez niekada neimdavo į galvą — kaip jai šaukdavai, taip ir
atsiliepdavo. Dievuli, žodžių kišenėje tai ji neieškodavo! Ir nė nemanydavo
gėdytis.
— Rimtai, ketini atiduoti savo vyšnaitę visiškam nepažįstamajam? Jokios
romantikos? Jokių vakarienių su vyno taure, jokių glamonių lūpytėmis? —
atkaklūs draugės klausimai paskutiniais lašais kapsėjo į mano kantrybės taurę,
tačiau puikiai žinojau, jog taip ji elgiasi tik iš meilės ir troškimo įsitikinti, kad
prieš priimdama sprendimą apsvarsčiau visus privalumus ir trūkumus. Drauge
buvome juos lyg tankiu šepečiu iškedenusios, tad nemaniau ką nors praleidusi.
Vis dėlto labiausiai mane trikdė nežinomybė.
— Mainais į motinos gyvybę? Nė nemirktelėdama, — atšoviau sekdama ją
tamsiu koridoriumi, vedančiu į jos darbovietės — klubo „Preliudija“ —
slaptąsias patalpas. ”Preliudija“ — vieta, kur mano gyvenimas visiškai pasikeis.
Taškas, iš kurio nebegrįžtama.
Mano mama Fei sirgo nepagydoma liga. Niekuomet negalėjo pasigirti stipria
širdimi, o per paskutiniuosius kelerius metus jos būklė tik dar pablogėjo.
Mamos gyvybė vos neužgeso gimdant mane, bet po to, kaip ir po
nesuskaičiuojamos galybės kitų operacijų ir procedūrų, jai pavyko atsigauti.
Dabar gi tokios galimybės nebeliko: ugnelė jos akyse blėso gerokai per greit.
Apleidusios jėgos ir trapumas buvo prikaustę mamą prie lovos. Dėl
nuolatinės jos migracijos tarp ligoninės ir namų mano tėvui Mekui jau
anksčiau teko atsisakyti darbo. Jis nė nemanė palikti ligotos žmonos namuose
vienos tam, kad kažkokia kvaila gamykla greičiau įvykdytų metinį gamybos
planą. Niekada jo dėl to nekaltinau. Fei buvo jo žmona, o sutuoktinio pareigas
jis visuomet vykdė itin atsakingai. Pasirūpinti ja buvo tik tėvo pareiga — lygiai
taip atvirkštinėje situacijoje ji būtų atsidavusi jam. Deja, atsisakyti darbo
reiškė ir netekti sveikatos draudimo. Visai šeimai teliko šiaip taip durstyti galą
su galu iš geriausiais laikais tėvų sukauptų santaupėlių, tad apie atliekamus
pinigus sveikatos draudimui apmokėti iš savo kišenės galėjome tik pasvajoti.
Puiki padėtis, tiesa?
Deja, viskas ritosi tik blogyn. Fei liga nukamavo ją taip, kad norint išsaugoti
jos gyvybę trūks plyš reikėjo persodinti širdį. Ši naujiena pribloškė mus visus,
bet labiausiai Meką.
Nenuleidau nuo tėvo akių. Jo svoris akyse krito, o graužatis dėl žmonos
sveikatos užgožė būtinybę pasirūpinti pačiu savimi. Juodi paakiai išdavė, kad ir
miegodavo jis kur kas trumpiau, nei derėjo, tačiau motinos akivaizdoje tėvas
visuomet apsimesdavo tokiu pat narsiu ir stipriu, kaip anksčiau. Pati mama jau
buvo susitaikiusi su mintimi apie neišvengiamą mirtį, bet tėvas... Tėvas vis dar
laikėsi įsikibęs paskutinės vilties. Deja, ir ši jau buvo pradėjusi blėsti. Stebėti
kasdien vis silpnesnę žmoną jam atrodė nepakeliama. Man regis, kiekviena
užgęstanti jos gyvybės dalelė nusinešdavo ir krislelį jo.
Vieną naktį, kai mamai pavyko palyginti greit sudėti bluostą, užtikau jį
susigūžusį palatoje kėpsančiame krėsle ir panarinusį galvą į delnus. Jo pečiai
trūkčiojo nuo tylios raudos.
Tėvas nenorėjo, kad kas nors išvystų jį tokį. Vis dėlto pasirodžiau aš.
Niekada nebuvau jo mačiusi tokio palūžusio. Ramybės man nedavė įkyri
nuojauta, kad motinai amžiams sumerkus akis nebeilgai gyventų ir tėvas.
Gedulas tiesiogine to žodžio prasme nuvarytų jį į kapus — tuo neabejojau nė
akimirką.
Turėjau kažko imtis. Privalėjau žūtbūt pagerinti mūsų padėtį. Pagerinti jų
gyvenimą.
Dez buvo mano geriausia draugė. Vienintelė tokia artima. Su ja dalijausi
kiekviena savo gyvenimo smulkmena, tad situaciją ji suvokė geriau nei bet kas
kitas. Skęstantysis griebiasi ir šiaudo, tad suvokusi, kokioje beviltiškoje
padėtyje atsidūriau, bičiulė galų gale prasitarė man apie kiek skandalingesnį
verslą, besisukantį už uždarų „Preliudijos“ durų.
 Klubo savininką Skotą Kristoferį galėjai pavadinti agresyviu verslininku. Jis
buvo sąvadautojas, bet ne toks, kokių dešimtys slankioja miesto gatvėmis. Šis
vyras mokėjo tuštinti tas kišenes, kuriose šlamantieji nebetilpo. Jis organizavo
aukštos klasės aukcionus, kur moterys būdavo parduodamos pasiūliusiems už
jas didžiausią sumą. Klubas „Preliudija“ buvo Skoto verslo fasadas, tačiau
kasdienę duoną jis valgė ir sviestą ant jos tepė būtent iš aukcionuose
gaunamų pajamų. Visuomenė matė tik didžiulius studentų brolijų vakarėlius ir
koledžo vaikius, ieškančius, su kuo čia permiegojus, bei lakančius tol, kol
nebeprisimindavo nė savo vardų. Klubas buvo puiki priedanga rafinuotiems
sandoriams, vykstantiems už uždarų durų. Jei teisingai supratau, kai kurios
moterys — tokios, kaip aš — tapdavo aukcionų prekėmis laisva valia, kitos
buvo kaip nors įsiskolinusios Skotui. Nors taip visiškai prarasdavo laisvę,
prekiavimas savo kūnu joms buvo paskutinė galimybė su juo atsiskaityti.
Dez buvo išdavusi man, jog aukcionuose visuomet dalyvauja vyrai, vargiai
patys begalį suskaičiuoti įspūdingus kiekius bankų sąskaitose turimų pinigų.
Netgi patys turtingiausi verslo pasaulio šulai puoselėjo pašėlusias fantazijas —
tokias, apie kokių paviešinimą negalėjo būti nė kalbos. Už deramą pinigų sumą
jie įsigydavo geidulingą kūną ir niekuomet nebeturėdavo sukti galvos dėl
paslapčių, galinčių išaiškėti. Visgi viskas priklausė nuo sėkmės: galėjau patekti
į rankas mielam geraširdžiui arba visiškam tironui, dievinančiam galimybę su
įsigyta mergina elgtis it su nuosavybe. Atsižvelgus į mano praeitį, pastaroji
tikimybė atrodė realesnė: sėkmė man niekada plačiai nesišypsojo, tad kodėl
turėjau tikėtis bent menkiausio jos palankumo šią akimirką?
Dėl motinos ligos reikėjo nuolat aukotis ne tik tėvui, bet ir man. Nors
negriežiau dėl to dantimis, studijas koledže privalėjau išmainyti į dienas
namie: tėvui dirbant aš pasilikdavau su mama. Dabar, tėvui metus darbą, jie
nebematė reikalo, kad jausčiausi įpareigota likti. Niekada tokia ir
nesijaučiau — vis dėlto tai buvo mano motina, kurią mylėjau. Be to, vis dar
nebuvau kaip reikiant apsisprendusi, ko norėčiau siekti ateityje. Iš dvidešimt
ketverių metų moters galima būtų tikėtis bent kokių rimtesnio gyvenimo
pamatų, betgi ne.
Nors šitaip pasielgti ir suteikti jiems melagingų vilčių ir galėjo atrodyti žema,
jau minėjau, jog vilties mūsų namuose gerokai stigo, tad nemaniau, kad
elgiuosi neteisingai pridėdama jos bent lašelį. Įstengiau įtikinti tėvus gavusi
nuostabią galimybę visiškai nemokamai studijuoti Niujorko universitete. Taip,
puikiai žinau, jog toks įvykis mano gyvenime šiuo metu neatrodė tikėtinas, bet
jie juk ro nežinojo, todėl melas įgijo visai kitą prasmę. Įsikūrusi taip toli nuo
namų negalėjau dažnai juose lankytis, ir, nors ilgas išsiskyrimas su mirštančia
motina mane skaudino, ši sąlyga buvo būtina mano planui įvykdyti. Jei
pasiseks, melas niekada neišaiškės. Bet juk prisimenate, ką sakiau apie savo
sėkmę, tiesa?
 Su Skotu susitariau, kad sutiksiu pas naująjį„savininką“ gyventi dvejus
metus — nė minute ilgiau ar trumpiau. Tuomet vėl būsiu laisva ir galėsiu
gyventi kaip panorėjusi. Į kokį gyvenimą grįžčiau po tiek laiko, kol kas
negalėjau nuspėti, bet privalėjau nusiteikti optimistiškai. Galų gale, dveji
metai — menkutė kaina už bent valandėlę ilgesnį motinos, o pagaliau — ir
tėvo, gyvenimą.
Iš klubo viršuje sklindantys muzikos garsai virpino sienas ir užgožė mano
širdies dūžius, bet iš paskutiniųjų stengiausi vyti šalin troškimą pati būti ten,
gramzdinti jausmus alkoholio taurėje ir linksmybėse, kaip visi kiti, nė
nenumanantys apie slapčia visai po jų kojomis vykstančius sandorius. Čia
esančios moterys irgi grimzdo, tik visiškai kitaip.
Prisiartinome prie durininko, rankose spaudžiančio VIP svečių sąrašą.
Žinodamas, kas mes ir ko čia atkakome, šis nedelsdamas įleido mus vidun.
Žingsniuodama pro būrelį merginų, išsirikiavusių koridoriuje, ėmiau vis labiau
nervintis. Jų būta skirtingų — it karalienės iškėlusių galvas ir tokių, kurios,
regis, panašiuose sandoriuose dalyvavo nebe pirmą sykį, tik dabar pirmąkart
pateko į tokio rango aukcioną. Ant kiekvienos nuogo pilvuko lipnia juosta buvo
priklijuotas numeriukas. Moterys stypsojo priešais veidrodinę sieną.
— Iš kitos pusės veidrodis skaidrus, — paaiškino Dez. — Atvykstantys
klientai gauna kiekvienos šiandien aukcione siūlomos merginos aprašymą.
Tuomet jos it gyvulių banda suvaromos čia, kad piniguočiai galėtų geriau
apžiūrėti prekes. Regint jas priešais save, lengviau apsispręsti, už kurią
varguolę geriau pasiūlyti stambesnę sumelę.
— Jėzau, Dez, ačiū. Visai neprivertei pasijusti trigubai blogiau.
— Ak, ša. Juk žinai, kad visai ne taip norėjau pasakyti, — pamėgino
nuraminti mane bičiulė. — Pati puikiai žinai, kad esi kur kas geresnė nei
dauguma besiveliančių į tokius reikalus. Geresnė, nei jos, — ji mostelėjo į
koridoriuje išsirikiavusias merginas. — Bet aš suprantu, kad viską darai tik dėl
Fei, ir tikriausiai nesu girdėjusi apie kilnesnį poelgį.
„Gali būti, kad tų merginų namuose taip pat laukia jų Fei“, — pamaniau,
nusukdama žvilgsnį, kad išvengčiau akių kontakto.
Mums priėjus koridoriaus galą, Dez pabeldė į duris, iš už kurių tuojau
pasigirdo įeiti raginantis balsas. Deja, vos Dez žengtelėjus atgal ir mostelėjus
įėjimo link, mane užvaldė siaubas. Aiškiai jutau: dar keletas akimirkų, ir iš
baimės sutriks kvėpavimas.
— Ei, pažvelk į mane, — privertė atsigręžti Dez. — Neprivalai eiti vidun.
Dabar pat galime apsisukti ir žingsniuoti sau.
— Ne, negalime, — atšoviau. Kad ir kaip stengiausi nurimti, nugara
nenumaldomai ritosi pagaugai.
— Negaliu eiti su tavimi toliau. Nuo čia viskas — tik tavo rankose, — atsakė
ji. Kad ir kaip stengėsi tai nuslėpti, draugės akyse aiškiai švietė gailestis ir
rūpestis.
Linktelėjau ir panarinau galvą, kad Dez nepastebėtų besikaupiančių ašarų.
Tvirtai apkabinusi ir priglaudusi prie krūtinės bičiulė išspaudė iš mano
plaučių paskutinį oro gurkšnelį.
— Tu įstengsi. Po velnių, gal ir pati gausi kaip reikiant pasimėgauti seksu! Ką
gali žinoti, gal kitoje veidrodžio pusėje tavęs lauks donžuanas, pasirengęs
išversti tave iš koto.
— Cha! Kur jau, — prunkštelėjau ir prieš atsitraukdama nuo bičiulės
įstengiau šyptelėti. — Nepražūsiu. Tu tik žiūrėk, kad vyrukas, kuriam
atiteksiu, laikytųsi sandėrio taisyklių. Jei paslys, tikiuosi, atsiųsi ten ginkluotus
FTB pareigūnus!
— Mergyt, juk žinai, kad taip ir bus. Žinai ir mano telefono numerį, tad
geriau jau kas kiek laiko skambtelėk man nupasakoti padėties — kitaip
išsirengsiu tavęs ieškoti. Dabar jau turiu grįžti į barą — negaliu prarasti darbo
ir galimybės slapčia tave stebėti. Nepamiršk, tu visai nieko, ir šiaip.
Dez nebuvo saldžialiežuvė mergaitė — puikiai žinojau, kad taip ji prisipažįsta
mylinti. Pakštelėjusi man į skruostą, ji pridūrė:
— Parodyk jiems pragarą, mažute, — tuomet pliaukštelėjo per užpakaliuką ir
nusigręžė eiti sau. Manęs apkvailinti jai nepavyko. Išsyk pastebėjau, kaip ji
susigūžė ir pirštų galiukais persibraukė akis manydama, kad jos nebematau.
— Tu irgi visai nieko, — sukuždėjau sau po nosimi. Dez ausų mano žodžiai
nebepasiekė.
Atsigręžusi į duris stengiausi nusiraminti, kad paskutinę akimirką
neapsigalvočiau ir nesprukčiau šalin. Pakako vienintelės minties apie motiną,
kad suvokčiau: kelio atgal nėra. Atvėrusi duris, įsmukau į kabinetą aptarti
paskutiniųjų sutarties sąlygų.
Skoto biuras atrodė taip, kaip įsivaizdavau mafijos šulų buveines. Grindis
dengė storo pliušo kilimas, lubų viduryje žvilgėjo milžiniškas sietynas, akį
traukė tikriausiai milijonus kainavusios smulkmenos apšviestuose stikliniuose
dėkluose, o ant sienų kabėjo brangūs paveikslai. Iš nepastebimų kolonėlių
sklido klasikinės muzikos melodijos, turėjusios užliūliuoti mane ir priversti
patikėti, jog čia esu saugi. Muzika ir elegantiškas interjeras kūrė rafinuotos
įstaigos iliuziją — tikriausiai turtingi klientai taip galėjo jaustis jaukiau, bet aš
žinojau tiesą. Kiaulę gali aprengti kostiumu ir užrišti kaklaraištį, bet ji vis vien
kriuksės.
Prie stalo įsitaisęs Skotas vienoje rankoje laikė cigaretę, kitoje — žemą
viskio stiklinę. Atsilošęs kėdėje ir užsikėlęs ant stalo kojas, pirštais jis
nerūpestingai dirigavo nematomam orkestrui. Atsigręžęs į mane šyptelėjo ir
užgesino cigaretę į marmuro peleninės dugną.
— O, panelė Talbot. Spėliojau, ar šįvakar pagerbsite mus savo pasirodymu.
Išsitiesusi ir kilstelėjusi smakrą įsmeigiau žvilgsnį jam į akis. Sandoris
priklausė nuo manęs — tol, kol pinigai neperduoti, valdžia buvo mano rankose.
Nė neketinau leisti Skotui Kristoferiui pasijusti kuo nors daugiau nei eiliniu
tarpininku.
— Sakiau, kad atvyksiu — ir pažadą tesėjau.
Pakilęs nuo kėdės jis priėjo artyn ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų nė
nebandydamas nuslėpti žvilgsnio.
— Puiku. Jei būtum nepasirodžiusi, man būtų tekę išsiųsti tavęs ieškoti
gelbėtojų komandą. Šiąnakt užkalsi man gražaus pinigėlio.
— Gal galime tiesiog patvirtinti sutarties sąlygas? — atsidusau. Nepasitikėjau
juo, ir ne veltui. Gyvenimui Skotas užsidirbdavo be menkiausios sąžinės
graužaties prekiaudamas žmonėmis. Kaip galėjau pasitikėti žmogumi, šitaip
prasimanančiu pinigų? Jei tik būčiau turėjusi kitą pasirinkimą, tikrai nebūčiau tą
akimirką stypsojusi priešais jį.
— Žinoma, — burbtelėjo vyras. Nukėblinęs prie stalo jis ištraukė popierinį
voką, ant kurio storomis juodomis raidėmis buvo iškeverzota mano pavardė. —
Galiu asmeniškai tave patikinti, jog šio vakaro klientai gerbs tavo
konfidencialumą. Tiesą sakant, tai būtina sąlyga visiems, peržengiantiems
mano biuro duris. Čia renkasi mėgstantys prabangą elito džentelmenai...
Tokie, kuriems rūpi ne durnių volioti. Pinigų jie turi tiek, kad nė patys nežino,
kur juos dėti. Kodėl jie domisi mano siūlomomis prekėmis — tik jų reikalas, ir
kol gaunu pinigus, neturiu teisės jų kamantinėti.
Priimdama šį sprendimą guodžiausi ne tik mintimi, kad išgelbėsiu motinos
gyvybę, bet ir žinojimu, jog pakankamai aukštą padėtį visuomenėje užimąs
vyras gali ne tik garantuoti pinigų sumą, būtiną motinos operacijai apmokėti,
bet ir prikąsti liežuvį. Nė vienas turtuolis neleis plačiajam pasauliui išgirsti apie
savo dalyvavimą šitokiame sandėryje. Man tereikėjo, kad apie tai nesuuostų
tėvai. Tokios žinios pakaktų nusiųsti juos į kapus, o juk būtent nuo to savo
auka ir stengiausi juos apsaugoti.
Buvo ir dar vienas privalumas, bent jau taip maniau. Vyliausi, jog žmogus,
galįs sau leisti tokias pramogas, elgsis pakankamai rafinuotai ir nepavers mano
gyvenimo pragaru. Nebuvau naivi — puikiai supratau, jog ir tarp jų nestinga
iškrypėlių, puoselėjančių nešvankiausias fantazijas, bet vis vien nepraradau
vilties.
— Kaip suprantu, dėl manosios dvidešimties procentų sandėrio dalies vis dar
sutinki? — mestelėjo vyras, šnarindamas popieriaus lapus.
— Neblogas bandymas. Tarėmės dėl dešimties, — atšoviau nė kiek
neapstulbinta ketinimo apmauti.
— Tiesa, tiesa, dešimt. Taip ir norėjau pasakyti, — Skotas mirktelėjo taip,
kad mano oda nusirito pagaugai, ir, stumtelėjęs sutartį manęs link, ištiesė
rašiklį. — Tik pasirašyk štai čia... Ir dar čia.
Iškeverzojau netvarkingą parašą virš Skoto parodytų linijų, puikiai
suvokdama, jog taip atiduodu dvejus savo gyvenimo metus. Visgi tai buvo
menkutė kaina.
Prabėgus vos akimirkai turėjau skubėti į kitą patalpą, kur man buvo liepta
nusivilkti ir įsisprausti į mažiausią kada nors matytą bikinį. Nebeliko jokios
paslapties — tikriausiai toks ir buvo aukciono rengėjų tikslas: prieš mokėdami
didžiules sumas, vyrai norėjo kaip reikiant apžiūrėti siūlomas prekes. Vis dėlto
net puikiai tai suprasdama negalėjau nustoti jaustis apnuoginta ir
pažeidžiama. Man persirengus darbo ėmėsi plaukų stilistas ir vizažistė. Jiems
baigus, atrodžiau neįmantriai, bet elegantiškai ir, netikėtina, visai ne pigiai.
Prie mano pilvo Skotas priklijavo laimingą šešiasdešimt devintą numerį.
Iškėlusi galvą prisijungiau prie priešais veidrodį besibūriuojančių merginų.
Blogiausia buvo tai, jog vienas Dievas težinojo, kas iš kitos veidrodžio pusės
žiopsojo į mane — aš jų matyti negalėjau. Man teliko spoksoti į savo atspindį.
Niekada pernelyg neriečiau nosies, tačiau, palyginti su kitomis moterimis, čia
tikrai atrodžiau dailutė.
Stulbinama gražuole savęs nelaikiau, bet atrodžiau žavi. Ilgi šviesūs mano
plaukai buvo itin tankūs, akys, nors blausiai melsvos, kadaise spindėjo gyvybe.
Tiesa, tuomet, kai dar nesirgo motina... Mano kūnas nepriminė tobulo, bet
nebuvau nei per liesa, nei per stambi, o ten, kur visuomet maniau esant
reikalinga, nestigo moteriškų apvalumų. Viską apibendrinus, tikėjausi esanti
neblogas reginys.
Vieną po kitos merginas pakviesdavo išeiti iš patalpos. Pirmiausia man
dingtelėjo, jog jas išsirenka pirmiau nei mane — tarsi būčiau apsirijėlis vaikas,
kurį kūno kultūros pamokoje prisijungti prie komandos visuomet pakviečia
paskutinį. Vis dėlto netrukus išgirdau savo numerį ir nucimpinau prie tų pačių
juodų durų, už kurių mačiau dingstant kitas. Įžengusi į kambarį, buvau
palydėta į patį jo vidurį, iš visų pusių apsuptą mažučių atskirų patalpėlių
stiklinėmis sienomis. Kiekviename blausiai spingsėjo stalinė lempa, kėpsojo
telefono aparatas ir minkštas raudono velveto krėslas. Netrukau sumoti, jog
vienintelis dalykas, siejęs visus patalpose įsitaisiusius vyriškius, buvo pinigai —
krūvos pinigų.
Pirmojoje sėdėjo akiniais nuo saulės akis prisidengę šeichas ilgu baltu galvos
apdangalu ir prašmatniu kostiumu. Dvi merginos, dar visai neseniai
stypsojusios šąli manęs koridoriuje, sėdėjo abipus jo ir delnais glamonė damos
vyro krūtinę ir tarpkojį negailėjo jam bučinių. Susigėdusi nusukau žvilgsnį ir
išvydau gretimoje patalpoj riogsantį vyrą.
Šis buvo milžinas, didžiulis nelyginant troba ir šie tiek priminė pabaisą Džaba
Hatą [*Džaba Hatas (Jabba the Hutt) — fantastinių filmų serijos „Žvaigždžių karai“ („The Star
Wars“, JAV, pradžia 1977) veikėjas — ateivis panašus į milžinišką šliužą.] iš „Žvaigždžių
karų Mintyse išdygo prie jo prirakintos princesės Lėjos paveikslas, ir nugara
perbėgo šiurpuliukas. Vaikystėje žais dama niekada neįsivaizduodavau esanti
princesė Lėja, tad juo labiau neketinau to daryti dabar.
Gretimame kambarėlyje kiūtojo smulkutis vyrukas. Į abiejų pusių greta jo
stovėjo stambūs apsauginiai darbuotojai, sukryžiavę ant krūtinių rankas. Man
dingtelėjo, jog atsipalaiduoti labiau nei dabar jiedu tikriausiai niekuomet
negauna progos. Mažulis sėdėjo elegantiškai sukryžiavę kojas ir gurkšnojo
kažkokį vaisinį gėrimą iš popieriniu skėtuku puoštos taurės. Baltas švarkelis
kabėjo ant jo pečių taip nerūpestingai, lyg vaikinas būtų pernelyg
atsipalaidavęs, kad galėtų kaip reikiant jį apsivilkti. Spėjau, kad jį labiau
domino vyrukai — visai neatrodė keliantis grėsmę. Tikriausiai lankėsi čia tam,
kad įsitaisytų kokią jauną dailutę palydovę kartu rodytis visuomenėje, o pirmai
progai pasitaikius slapčia įsileistų ką nors pro galines duris, jei suprantate, ką
noriu pasakyti.
Dirstelėjusi į paskutinį kambarėlį nebyliai atsidusau: šviesa viduje nedegė.
Viduje tūnojęs žmogus tikriausiai jau išsirinko, ko įsigeidęs, ir išskubėjo savo
reikalais. Deja, likusi kompanija daug vilčių neteikė.
Tą akimirką tamsiajame kambarėlyje blykstelėjo vos pastebima oranžinė
švieselė — regis, kažkas įtraukė prigesusios cigaretės dūmą. Geriau įsižiūrėjusi
vos vos įžvelgiau krėsle kuo ramiausiai sėdinčio žmogaus kontūrus. Siluetui
vos pastebimai palinkus į priekį geriau įsitaisyti, mačiau kiek geriau, bet kaip
reikiant įžiūrėti sėdinčiojo vis vien neįstengiau.
— Ponai, — šūktelėjo Skotas, atsistojęs už manęs ir suplojęs rankomis. —
Tai — žavioji Deleina Talbot, šešiasdešimt devintasis mūsų aukciono numeris šį
vakarą. Manau, visi turite jos aprašymą, tačiau leiskite man pabrėžti
geriausius bruožus. Visų pirma, ji pas mus atvyko savo noru ir laisva valia.
Akivaizdu, ji atrodo stulbinamai, tad puikiai tiks ir palengvins kasdienybę
tiems, kurie ieško partnerės drauge lankytis visuomenės susibūrimuose. Ji
jauna, bet ne pernelyg, todėl, jei jums tai svarbu, įtikinti draugus ir šeimos
narius, jog judu sieja įprasta draugystė, bus vienas juokas, ji gali pasigirti geru
išsilavinimu ir puikiomis manieromis, tebeturi visus dantis, o jos sveikata
nepriekaištinga. Niekada neturėjo problemų su kvaišalais, todėl jums nereikės
sukti galvos dėl detoksikacijos laikotarpio: negaišdami nė akimirkos galėsite su
ja ir jai daryti ką tik panorėję. Vis dėlto vertingiausias šios merginos
bruožas — išsaugota nekaltybė. Tai, mieli ponai, — aukščiausios klasės
skaistuolė. Nesutepta, nepaliesta... Tyra it ką tik iškritęs sniegas. Tobula
apmokyti, tiesa? Viską aptarus, telieka pradėti aukcioną. Pradinė kaina —
milijonas dolerių. Telaimi tas šunsnukis, kuriam sėkmė nusišypsos plačiausiai.
Skoto veidą nutvieskė plati dirbtinė šypsena. Atsigręžęs į mane jis mirktelėjo
ir žengtelėjo į šalį.
Pakyla, ant kurios stovėjau patalpos viduryje, staiga suktis. Nors greitis buvo
visai menkutis, paties judesio netikėtumo pakako mane sutrikdyti ir priversti
vos pastebimai susvyruoti — laimė, greit atgavau pusiausvyrą. Man sukantis
ratu, įsismarkavo statymai. Balsų negirdėja — tik burgztelėjimą, pasikartojantį
kaskart užsižiebus iii durų įrengtoms lemputėms. Pastebėjau, jog prieš joms
nušvintant kabinose įsitaisę vyrai čiupdavo telefono rageles ir kažką į juos
sumurmėdavo. Spėjau, jog taip buvo statomos pinigų sumos.
Nė nenumaniau, kiek pinigų siūlė susirinkusieji. Vyliausi tik, kad jų pakaktų
apmokėti Fei operacijai. Po valandėlės šeichas ir mažulis iš aukciono
pasitraukė: ginklus surėmę liko Džaba Hatas ir Slapukas. Neturėjau žalio
supratimo, kaip jis atrodė, bet perspektyva likti su juo visgi buvo patrauklesnė
už mintį, jog reikėtų nuskęsti milžinišką baseiną primenančiame Džaba Hato
glėbyje.
Sumos didėjo vis lėčiau, o nuolatinis sukimasis ant platformos mane kaip
reikiant apsvaigino. Tiesą sakant, tesvajojau, kad viskas kuo greičiau baigtųsi,
o man būtų atskleistas mano likimas, kuriuo galėčiau vadovautis. Slapčia
tikėjausi, jog pasiseks nepažįstamajam slapukui.
Paskutinioji žybtelėjo Džaba Hato lemputė: suvokiau, kad laukiama didesnės
sumos pasiūlymo iš Slapuko, bet šis neskubėjo atsakyti. Skotui grįžus į patalpą
ir atsistojus greta manęs, ėmiau būgštauti. Nusišypsojęs Džabai, Skotas
atsigręžė Slapuko pusėn ir klausiamai kilstelėjo antakį. Puikiai suvokiau, jog
mano žvilgsnyje aiškiai kaip dieną matyti maldavimas, bet nė nenumaniau, ar
vyrui tai bent kiek rūpi. Vis dėlto pamėginti privalėjau.
Kiekviena laukimo sekundė tarsi peiliu žeidė širdį. Rodės, viskas aplink
sulėtėjo, o man pačiai apsvaigo galva ir apėmė silpnumas. Žinojau, kad jei
tuojau pat negausiu deguonies, galiu bet kurią akimirką nualpti, bet nepaisiau
to ir sulaikiusi kvėpavimą nebyliai meldžiausi, kad Slapukas manęs pasigailėtų,
o man netektų gailėtis troškus jo pergalės.
— Regis, turi laimė... — išsižiojo Skotas, bet tuojau prikando liežuvį: virš
Slapuko durų blykstelėjus lemputei pasigirdo burzgiantis signalas.
Pagaliau įkvėptas toks reikalingas oro gurkšnis užliejo mano kūną nelyginant
vėsi gaivinanti banga. Akimirksniu atsigręžiau į Džaba Hatą ir lengviau
atsipūčiau išvydusi jį purtant galvą, nerūpestingai mostelint ranka ir šiaip taip
keberiojantis iš krėslo užgesinti švieselės.
— Turite naują savininką, panele Talbot, — sučiulbėjo Skotas, palinkęs kiek
per arti mano ausies. — Kodėl gi jums nenuėjus susipažinti su valdovu?
— Nė neketinu vadinti jo valdovu, — iškošiau pro sukąstus dantis
pakankamai tyliai, kad mudviem lipant nuo platformos mane išgirstų tik jis
vienas.
— Jei nori tų dviejų milijonų, kuriuos jis ką tik už tave sumokėjo, vadinsi
kaip tik jam pasirodys tinkama, — atkirto Skotas. Čiupęs už alkūnės jis
nusivedė mane Slapuko kabinos link.
— Du milijonai dolerių? — perklausiau apstulbusi. Skoto grabaliojimasis
neįėjo į sandėrio sąlygas ir gerokai mane erzino, tad pamėginau ištraukti
alkūnę, deja, jis tuojau čiupo mane — šįsyk dar tvirčiau — ir prisitraukė
arčiau.
— Kas? Per mažai? Godi mažulė, ar ne? — nepalikdamas man laiko atsakyti,
jis pravėrė stiklines Slapuko kabinos duris ir įsitempė mane vidun.
Akimirksniu užuodžiau cigarečių dūmus, bet, netikėtai pačiai sau, kvapu
nepasibjaurėjau.
— Panelė Deleina Talbot, — pristatė Skotas vis dar tamsos apgaubtam
siluetui. — Sveikinu laimėjus, pone Kraufordai. Nujaučiu, kad ji bus verta
kiekvieno išleisto cento.
— Išsiųskite sutartį mano adresu, — pasigirdo žemas, geidulingas balsas iš
prietemos. Vyšnios spalvos žarija ant cigaretės galiuko blykstelėjo ryškiau,
akimirkai nutvieksdama vyriškio veido bruožus. — Ir, dėl Dievo, patraukite
pagaliau nagus nuo mano nuosavybės. Už sugadintą preke nemokėsiu.
Skotas nedelsdamas mane paleido. Švelniai pasitryniau jo spaustą rankos
vietą žinodama, kad jau ryt ten tamsuos kraujosruva.
— Kaip panorėsite, — skubiai linktelėjo Skotas. — Mėgaukitės kambariu kiek
panorėjęs, bet būkite atsargus — mergiotė arši.
Dvejojau, kaip turėčiau elgtis, tad tiesiog kvailai stypsojau — regis, visą
amžinybę.
Kai jau buvau beįtikinti, jog vyras iš tikrųjų ketina visus dvejus sutartyje
sulygtus metus praleisti būtent čia, šis pagaliau atsiduso ir užgesino nuorūką.
Patalpoje įsižiebusi šviesa akimirkai mane apakino: akys buvo jau
apsipratusios su prieblanda. Vos prašviesėjus akims, nužvelgiau vyrą.
Kažkas manyje apsivertė aukštyn kojomis, o širdis pamiršo laiku suplakti —
sykį ar du, o gal net tris...
Vyras atrodė nepriekaištingai, ir nevarstyti jo žvilgsniu buvo tikrai sunku.
Man nenuleidžiant nuo jo akių, gražuolis ramiausiai šypsojosi krėsle. Jis vilkėjo
pagal užsakymą siūtu kostiumu, visi drabužiai — juodutėliai it varno
plunksnos. Kaklaraiščio neryšėjo, o viršuje prasegti marškiniai ne tik
apnuogino raktikaulius, bet ir leido dirstelėti į tvirtą plaukeliais apžėlusią
krūtinę. Žvilgsniu nusekiau vos pastebimomis jo kaklo kraujagyslėmis link
ryškaus smakro, šiek tiek pridengto želti bepradedančia barzda. Sultingos
lūpos traukė akį tobula tamsiai rausva spalva, nosis žavėjo tobulu tiesumu, o
akys... Viešpatie, jo akys. Niekada anksčiau nebuvau regėjusi nei šitokių
skvarbių akių, išmargintų tiekos skirtingų rusvų ir žalsvų atspalvių, nei vyro
šitokiomis ilgomis blakstienomis. Tamsiai rudi jo plaukai buvo nukirpti trumpai,
viršuje palikti kiek ilgesni nei šonuose, o priekyje pašiaušti ežiuku. Gražesnio
vyro, ko gero, nė nebuvau regėjusi.
Kilstelėjęs ranką jis persibraukė pirštais plaukus. Nesu tikra, ar taip pasielgė
norėdamas išblaškyti mane, teberyjančią jį akimis, ar tiesiog iš įpročio, bet
gestas atrodė neįtikėtinai seksualiai.
 Mintyse spėliojau, kam šitaip atrodančiam vyriškiui griebtis tokio
kraštutinumo — pirkti merginą: juk ir šiaip, be abejonės, galėjo gauti kokią tik
panorėjęs. Būtent tada jis prasižiojo primindamas, jog tai — ne susitikimas su
pasakos princu: iš manęs šio to tikimasi — to, ką privalėsiu daryti
nepriklausomai nuo savo pačios įgeidžių.
— Na, pažiūrėsime, ar tu to verta, — atsiduso jis, segdamasis kelnes ir
išsitraukdamas didžiulį penį.
Priblokšta dėbsojau į vyriškį. Jis juk nesitikėjo, kad atiduosiu jam nekaltybę
šitokioje skylėje? Žinojau, jog dabar priklausau jam, bet vis dėlto?
— Ant kelių, Deleina, arba sandėris bus nutrauktas ir galėsi šliaužti namo su
lašininiu iš anos kabinos. Regis, visai norėjo tavęs, — gundomai šyptelėjo jis,
glamonėdamas įspūdingą savo organą. — Nagi, parodyk dėkingumą.
Tik viena bėda: niekada gyvenime nebuvau čiulpusi vaikinui.
 Lenė

— Deleina, tu švaistai ne tik mano laiką, bet ir pinigus.

— Norite, kad aš... Čia? Dabar? — išlemenau nervingai.
— Negi mikčioju? — Slapukas kilstelėjo antakį.
Suklupau ant kelių priešais jį ir nurijau gerklėje susiformavusį gumulą. Ačiū
Dievui, grindys buvo šaltos: tik jas palietusi suvokiau, koks įkaitęs buvo
nedidelės patalpėlės oras. Mano kūnu ritosi kaitros bangos, netrukau suvokti,
jog tikriausiai esu išraudusi labiau nei įkaitęs lygintuvas. Privalėjau giliai
kvėpuoti, kad bent kiek nurimčiau ir susinervinusi neapvemčiau jam kelių.
Tokia įvykių eiga tikriausiai nebūtų padėjusi sudaryti gero įspūdžio...
Vyras sunkiai atsiduso priversdamas mano širdį plakti dar smarkiau.
— Apžiokite mano penį, panele Talbot.
Palinkusi į priekį suėmiau jo organą ranka. Netrukau suvokti nė negalinti jo
apimti delnu. Viešpatie! Juk jis nesitikėjo, kad įstengsiu paimti į burną šitokio
dydžio daiktą?

Dirstelėjau jam į akis. Sumanymas nebuvo iš protingiausių: kilstelėti vyro

antakiai išdavė vylimąsi, o žandikaulis vos pastebimai virpėjo — akimirką net
pamaniau, kad jis atrodo ne mažiau susierzinęs nei aš pati. Nesąmoningai
papurčiau galvą — žinoma, taip būti negalėjo — ir grįžau prie užduoties. Tai iš
tikrųjų buvo išbandymas — be to, iš manęs buvo tikimasi, jog su juo
susidorosiu.
Nė neabejojau, kad apžiūrinėdama jo penį ir mėgindama nuspręsti, kaip čia
geriau pradėjus, atrodžiau kvailai. Šitiek naktų, praleistų mano namuose, Dez
tikino mane pasimokyti bučiuotis ir čiulpti, ir dabar jos pasiūlymai staiga ėmė
atrodyti kur kas protingesni, nei maniau tuomet. Su bananais susitvarkydavau
neblogai, bet kad primintų Slapuko penį, juos būtų reikėję patręšti steroidais.
Ant paties galiuko žvilgėjo drėgnas lašelis — nebuvau tikra, kaip reikėtų su
juo elgtis, tad pravėriau lūpas ir perbraukiau galvutę liežuvio galiuku. Mano
ausis pasiekė trumputis jo šnypštelėjimas, kurį suvokiau kaip gerą ženklą, tad
pabučiavau jo penį: deja, bučinys nė nepriminė seksualaus ir aistringo.
Panašiai bučiuodavau pliką savo dėdulės Fredo viršugalvį, nors šis daiktas to
pliko viršugalvio nė iš tolo nepriminė. Dieve, iš neišmanymo, ką daryti, į galvą
ėmė lįsti pačios kvailiausios mintys... Taip mano smegenys stengėsi išsilaisvinti
iš nepatogios padėties. Puikiai tai suvokiau, bet nieko negalėjau padaryti: tegu
ir pačiu netinkamiausių metu, mintys kilo nepriklausomai nuo mano valios.
 Užsimerkusi lėtai iškvėpiau ir kiek įmanydama pasistengiau rasti širdyje tą
mažutėlę savo asmenybės dalį, primenančią aistringą žvėriūkštį. Šiek tiek
įsidrąsinti pavyko tik staiga mintis užpildžius jo veidui. Apglėbusi lūpomis jo
penio galvutę pamėginau atsargiai pačiulpti, tuomet prasižiojau plačiau ir
apėmiau burna tiek penio, kiek tik pajėgiau — tiesą sakant, ne itin daug. Kaip
jau sakiau, tas daiktas atrodė milžiniškas. Buvau beveik įsitikinusi, jog man
kaip reikiant nutirps žandikaulis.
— Nagi, juk tikrai gali apžioti daugiau, — metė iššūkį jis.
Spaudžiausi artyn tol, kol penio galvutė atsirėmė į gomurį ir išsigandau, jog
įplyš lūpų kampučiai. Susidoroti su užduotimi būtų buvę kur kas lengviau, jei
būčiau gebėjusi atskirti žandikaulius vieną nuo kito it auką ryjanti gyvatė.
Būtent tuomet ėmiau nebyliai melstis, kad tik neišsinarinčiau žandikaulio.
Šiek tiek atsitraukiau ir vėl prisiartinau, bet šįsyk mano gerklė
bendradarbiauti atsisakė. Nenoromis prasidėjęs žiaukčiojimas sukėlė
grandininę reakciją: stengdamasi jį sulaikyti ir neapvemti vyriškiui kelių,
netyčia perbraukiau jautrią jo organo odelę dantimis. Cyptelėjęs iš skausmo
vyras atstūmė mane ir kone šliaužte nušliaužė atgal į krėslą — kuo toliau nuo
manęs ir kraugeriškos mano burnos.
— Velniai rautų! — riktelėjo jis ir ėmė apžiūrinėti savo penį. Na ir
verksnys — nebuvau nė odos nubrozdinusi! — Po galais, gal juokauji? Ar išvis
esi anksčiau čiulpusi pimpalą? — Jo veidą iškreipė pyktis, bet net susiraukęs
vyriškis vis tiek buvo velniškai žavus. — Nes dar blogiau manęs netenkino nė
viena!
Neliko nė menkiausios abejonės: nekenčiau jo.
— Nepyk. Tiesiog aš niekada...
— Niekada nečiulpei? — apstulbo jis. Papurčiau galvą. — Jėzau šventas! —
sumurmėjo jis, pirštais persibraukdamas veidą ir giliai įkvėpdamas.
Jo nejautrumas — o galbūt kaip tik per didelis jautrumas — mane įsiutino.
Nors puikiai žinojau, kad turėčiau prikąsti liežuvį — jis vis dėlto turėjo teisę
elgtis su manimi kaip tik panorėjęs, su tuo taikstytis negalėjau.
— Tu ir milžiniškas puikus tavo pimpalas galit pabučiuoti man į subinę. —
sušukau taip aiškiai, kaip tik įstengiau. Vis dėlto tuo nebaigiau. — Aš ne iš tų,
kurios kiauras dienas į burną kišasi vieną galą po kito — jei tokia būčiau, nė
neabejoju, nebūtum už mane mokėjęs dviejų milijonų. Ir nuoširdžiai
atsiprašau, jei sukėliau tau skausmą, bet net jei būčiau šioje srityje patyrusi,
aš... Po velnių, neįmanoma, kad kas nors susikištų į gerklę šitokį gigantišką
daiktą! Dievaži, tu apsigimėlis, bet aš bent jau pamėginau, bjaurybe tu!
Regis, filtras, atskiriantis, ką verta ištarti balsu, o ką geriau nutylėti, mano
galvoje visiškai išsijungė, ir žodžiai iš burnos pasipylė it iš laisvų vidurių.
Dvejojau, ar tik tuojau visko nesugadinsiu ir neprarasiu sutarties. Vyras
tiesiog sėdėjo ir dėbsojo į mane. Nuostabą jo veide pakeitė pyktis, tuomet
suglumimas, o galų gale jis susiraukė it užkietėjus viduriams. Kelissyk
prasižiojo lyg norėdamas kažką pasakyti ir vėl, nelyginant apsigalvojęs,
prikando liežuvį. Prabėgus dar valandėlei jis pasuko galvą į šoną ir atsigrįžo į
mane.
— Žodžiu, nori pasakyti, jog mano penis tau atrodo didžiulis ir netgi, na,
gniaužiantis kvapą? — perklausė jis, pasitikinčiai šypsodamasis.
Atsilošusi prisėdau ant kulnų ir paklaikusi iš gėdos sukryžiavau ant krūtinės
rankas. Taip, teoriškai tikriausiai būtent tai ir mėginau pasakyti, bet antrąsyk
garsiai to pripažinti nė neketinau.
— Ar apskritai turi kokios nors seksualinės patirties?
Darsyk papurčiau galvą.
Jis atsiduso ir vėl persibraukė pirštais plaukus. Rodės, mintimis nutolo
tūkstančius kilometrų nuo čia — tikriausiai svarstė, pasilikti mane ar ne.
Staiga vyras paslėpė organą kelnėse, užsisegė jas ir aukštas it bokštas pakilo
nuo krėslo priešais mane.
— Eime.
— Kur? — buvau pasirengusi maldauti neparduoti manęs Džaba Hatui.
— Namo, — it kirviu nukirto jis.
— Nepyksti? — pašokau ir pamėginau pasivyti jį, didžiuliais žingsniais
šaunantį pro duris.
— O, aš įsiutęs, bet labai stengiuosi valdytis, — jis žingsniavo koridoriumi nė
neatsigręždamas į mane. — Pagalvojus apie padėties privalumus, tikriausiai tai
reiškia, jog galėčiau išmokyti tave elgtis būtent taip, kaip patinka man. Vis
dėlto dabar dėl savo Teksaso valstijos dydžio falo per daug nedžiūgauju. Kur
tavo daiktai?
— Kažkokiame kambarėlyje greta koridoriaus.
Netardami vienas kitam nė žodelio mudu nusliūkinome iki patalpėlės, kurioje
prieš kurį laiką persirengiau ir palikau mobilųjį telefoną bei kitus daiktus. Kol
išsinėriau iš medžiagos lopinėlių, turėjusių priminti apdarus, ir persivilkau savo
sijonu bei palaidinuke, vyriškis laukė už durų. Kai persirengiau ir pagaliau
nebesijaučiau nuoga, jis išlydėjo mane per galinį „Preliudijos“ išėjimą —
spėjau, kad šis tik tokiems svečiams ir buvo skirtas. Mums nucimpinus į
stovėjimo aikštelę, Slapukas priėjo prie limuzino, greta kurio durelių stypsojo
neaukštas šviesiaplaukis juodu kostiumu ir vairuotojo kepurėle.
— Pone Kraufordai, — pasisveikindamas linktelėjo vaikinas ir bejausmiu
veidu atidarė galines automobilio dureles.
— Samueli, — pasisveikino šis ir, uždedamas delną man ant nugaros,
paragino lipti vidun. — Šįvakar jau suksime namo.
— Taip, pone, — atsakė vairuotojas, ponui Kraufordui Slapukui sėdantis ant
didžiulės limuzino sėdynės visai greta manęs. Vietos čia tikrai nestigo, bet nuo
tokios prabangos, kaip asmeninė erdvė, per pastaruosius keletą metų,šiaip ar
taip, gausiu atprasti.
Vos akimirka, ir automobilis jau rūko Čikagos gatvėmis. Ponas Kraufordas
giliai atsiduso ir taisydamasis kelnes pasimuistė ant sėdynės. Reikia prisiminti:
su Teksasu nejuokaujama. Šyptelėjau pati sau.
— Gyveni Čikagoje? — nutraukė tylą jis.
— Ne, Hilsbore, — burbtelėjau.
Nužvelgiau kitapus automobilio lango pro šalį skriejančius gatvės žibintus.
Gatvėje knibždėte knibždėjo laimingų vėjavaikių, kurių galvų, regis,
nekvaršino nė menkiausias rūpestėlis. Suvokiau, kad jei aplinkybės būtų
susiklosčiusios kiek kitaip, o pasaulis nebūtų griežęs danties ant manęs ir
mano šeimos, tikriausiai ir pati būčiau tarp tų vėjo pamušalų. Deja, dabar apie
tai negalėjo būti nė kalbos.
— Kodėl tam ryžaisi, Deleina?
Nebuvau pasirengusi apie tai atvirauti, o ir sutartyje apie tai nebuvo
užsiminta nė žodeliu. Nutariau, jog geriau nepulti pernelyg artimai bendrauti
su ką tik mane už pinigus įsigijusiu vyriškiu.
— O kodėl ryžotės jūs? — atšoviau. Pasirodo, filtras mano galvoje nė
nemanė veikti.
Vyriškis vėl susiraukė, ir dalelė manęs, prisiminusi, kiek žiaurių būdų man
nubausti jis gali sumanyti, ėmė gailėtis, kad vėl laiku neprikandau liežuvio ir
mėginau atsikalbinėti. Tiesa, tik mažutė dalelė.
— Juk suvoki, kad dabar priklausai man? Tau nepakenktų įsidėmėti savo
vietą. Iš prigimties nesu žiaurus, bet tavo karštakošiškumas ir aštrus liežuvis
gali priversti mane nesusivaldyti, — įspėjo jis griežtu žvilgsniu.
Jaučiausi visai kaip persigandęs kačiukas, be abejonės, taip ir atrodžiau, bet
vis vien žvelgiau tiesiai vyrui į akis: nusigręžti neleido išdidumas. O gal jį
paleisti iš akių bijojau iš baimės, vertusios atidžiai sekti kiekvieną staigesnį
judesį? Vis dėlto tikriausiai priežasties būta kitos: vyras buvo neįtikėtinai
gražus, ir aš nebyliai keikiau tokią silpną ir dėmesio ištroškusią moterišką savo
širdį.
— Žiū, puikiai suprantu, jog ši padėtis tau nėra pati palankiausia, bet į ją
tave, kaip ir mane patį, tikriausiai atvedė tam tikros priežastys, — prabilo
jis. — Vis dėlto tiesa ta, kad artimiausius porą metų turėsime praleisti drauge,
ir viskas eisis kur kas sklandžiau, jei bent pasistengsime sutarti. Nenoriu
kiekviename žingsnyje su tavimi kovoti. Nė neketinu. Elgsies taip, kaip
nurodysiu, ir baigta. Jei nenori pasakoti man apie savo gyvenimą iki
šiandienos — puiku. Nekamantinėsiu tavęs. Vis dėlto dabar tu priklausai man,
ir nepaklusnumo toleruoti aš nė nemanau, Deleina. Viskas aišku?
Prisimerkusi sukandau dantis.
— Žinoma. Jūsų noras man bus įsakymas, bet nė nesitikėkite, kad tuo
mėgausiuos.
 Vyro veidą nušvietė velniška šypsenėlė, o delnas suėmė nuogą mano šlaunį,
kurią glamonėdamas pirštų galiukais ėmė lėtai slinkti aukštyn po mano
sijonėliu. Gražuolis palinko taip arti, kad kaklu aiškiai jutau karštą jo alsavimą,
verčiantį odą pašiurpti.
— Ak, Deleina, nė neabejoju, kad pasimėgausi tuo iki soties.
Šiurkštus jo balsas pažadino manyje jausmus, kuriuos tariausi per daug
pasibjaurėjusi jausti. Lūpomis liesdamas mano paausį vyras pravėrė jas
drėgnam bučiniui, ilgais pirštais vos juntamai spūsčiodamas pačią mano šerdį.
Kūnas, kvailas išdavikas, atsiliepė į prisilietimus, ir akimoju virtau moliu
įgudusiose meistro rankose. Regis, iš mano lūpų net ištrūko tyli dejonė, bet tą
akimirką vyras staigiai nuo manęs atšoko.
— Na štai, namai namučiai, — tarstelėjo automobiliui sustojus.
Tebevirpėdama nuo mįslingo Slapuko žavesio dirstelėjau pro pritemdytus
langus. Šio namo liežuvis neapsivertė vadinti namu. Pastato būta didžiulio —
tikrų rūmų. Galėjau prisiekti, kad viduje būtų lengvai tilpęs nemažas miestas.
Jei būčiau kai ko nežinojusi, būčiau spėjusi, kad gigantiškas būstas — tai
mėginimas kompensuoti tam tikrus trūkumus, bet reikalo būta visai kito.
Ponas Kraufordas — Viešpatie, kaip bjauru atrodė kreiptis į jį pavarde —
išlipo iš limuzino ir ištiesė ranką, asistuodamas man. Atstūmusi pasiūlymą
išsirioglinau pati. Platus plytomis grįstas įvažiavimas į kiemą driekėsi ratu,
kurio viduryje, užlietas švelnios balkšvos šviesos, žvilgsnį traukė akmeninis
fontanas: stulpų storio vandens srovės tryško aukštyn ir tuojau krisdavo atgal
į stiklinį baseinėlį. Apsidairiusi kiek akys užmatė regėjau tik tobulai nupjautą
pievutę ir krūmynus, apgenėtus taip, kad forma primintų elnius.
Jėzau, negi atvykome paviešėti pas Edvardą Žirkliarankį?
— Štai čia, panele, — prabilo Samuelis, čiupdamas man iš rankų krepšį ir vėl
atkreipdamas mano dėmesį į namą.
Cementinės skulptūros — taip pat elnių pavidalo — rikiavosi abipus į terasą
vedančių laiptelių. Gyvūnų galvos buvo žemai nulenktos, tarytum šie būtų
mėginę kovai atstatyti milžiniškus ragus. Kiekvieno elnio viena kanopa buvo
pakelta nuo žemės. Būčiau galėjusi prisiekti, jog mano ausis pasiekė tylus
raginantis prunkštelėjimas, tačiau beveik neabejojau, kad elniai negyvi.
Aukštos baltos kolonos stūksojo abipus įėjimo į namą ir siekė nuo terasos iki
pat antrojo aukšto. Samuelis plačiai atlapojo dvivėres duris ir įleido mudu
vidun. Slapukas mostelėjo man įeiti pirmai. Prieangio grindys buvo išklotos
marmuru, lubos aukštos ir išgaubtos.
Vis dėlto labiausiai mano dėmesį patraukė laiptai. Jie, įrengti pačiame
prieangio viduryje, vedė į aikštelę antrame pastato aukšte, kur, išsiskyrę į dvi
juostas, driekėsi į priešingas namo puses. Vaizdelis priminė pasakos sceną, kai
laiptų viršuje pasirodžiusi princesė, luktelėjusi, kol rūmų tarnai susižavėjusiai
miniai praneš apie jos atvykimą, lėtai ir elegantiškai nusileidžia sutikti svečių.
 O aš? Tikriausiai užkliūčiau ir išsidrėbčiau žengtelėjusi vos žingsnelį, tuomet
nusirisčiau kūlio žemyn ir kaip reikiant vožčiausi į grindis apačioje. Elegancija
nė nekvepėtų. Nė kiek.
— Ką manai? — pasmalsavo Slapukas, skėstelėjęs rankomis. Nekilo nė
menkiausios abejonės: mėgavosi namais.
— Na, visai nieko. Jei tik, žinoma, patinka pretenzingas kičas, — gūžtelėjau
pečiais it nuobodžiaudama.
Tiesą sakant, buvau pakerėta — dar ir kaip.
— Šį namą paveldėjau. Ir nepasakyčiau, kad man rūpi ką nors vaizduoti, —
atsakė vyras. — Nagi, keliaukime viršun — galėsi persirengti kuo nors
patogesniu, ir nors valandėlei sudėsime bluostą. Diena buvo ilga, o priešaky,
nujaučiu, laukia ne ką trumpesnės: ir ryt, ir bet kada per artimiausius porą
metų.
Nusigręžęs jis nukiūtino laiptais aukštyn. Man teliko sekti iš paskos.
— Regis, bent dėl kažko mudu sutariame, pone Kraufordai, — pridūriau.
Vyras sustojo it įbestas, atsisuko ir suirzęs dėbtelėjo į mane.
— Nojus, — prisistatė oficialiai ir nudūlino tolyn. — Ponu Kraufordu mane
vadina tik tarnai.
— Na, o argi aš — ne tarnaitė? Juk už tūnojimą čia moki man ne ką mažiau,
nei jiems, — įpyliau žibalo į ugnį.
— Patikėk, jie nė pauostyti negauna tokių pinigų, kokius paklojau už tave, —
pasiekęs aikštelę, jis pasuko dešinėn vedančių laiptų link. — Artimiausius
keletą metų mano pašonėje būsi kone nuolat, ir aplinkiniai privalo patikėti, jog
mudu sieja šis tas rimto. Kažin, ar lengva bus sukurti tokį įspūdį, jei zyliosi iš
paskos vadindama mane ponu Kraufordu.
— Gerai, Nojau, — tariau lyg tikrindama, koks jausmas tarti šį vardą. —
Kuris kambarys mano? — pasiteiravau, mudviem pasiekus ilgą koridorių
didžiuliais paveikslais išdabintomis sienomis.
— Mūsų miegamasis koridoriaus gale, — atšovė jis nė nestabtelėdamas.
— Pala. Mūsų?
— Miegosime drauge. Negi tai buvo neaišku?
— Sutarties sąlygų mes vis dar neaptarėme, — priminiau.
Jis pravėrė duris koridoriaus gale, ir aš įsliūkinau vidun.
Vos man spėjus peržengti slenkstį, vyras užtrenkė duris ir visu kūnu prirėmė
mane prie sienos.
— Sąlygos visai paprastos, — sumurmėjo jis, lūpomis slinkdamas mano kaklo
oda. — Tu priklausai man, tad elgsiuos su tavimi kaip tik įsigeidęs.
Lūpomis prisiartinęs prie manųjų, Nojus stipriai mane pabučiavo, bet aš į
bučinį neatsakiau. Jis ėmė judėti švelniau, bet nė nemanė atsitraukti nuo
mano lūpų: stengėsi išgauti atsaką.
— Pabučiuok mane, Deleina, — jis prisispaudė prie manęs klubais, ir tas
daiktas jo kelnėse įsirėmė į mergaitiškiausią mano dalį. — Ką gali žinoti, gal
tau visai patiks?
Man nė nedingtelėjo, kad jis gali būti teisus, bet puikiai suvokiau, kad sėkmė
man ir taip jau šypsojosi per daug — kitas mano mėginimas maištauti gali tapti
paskutiniu lašu jo kantrybės taurėje. Mamai operacija buvo gyvybiškai svarbi,
o per laiką, skirtą išbūti kartu su Nojumi, privalėsiu pasiryžti kur kas
intymesniam bendravimui, tad dabar vienintelis man likęs kelias buvo prikąsti
liežuvį ir atsiduoti jo valiai.
Krūtine prisispaudusi prie jo giliai įkvėpiau, šiek tiek pravėriau burną ir
apžiojau apatinę jo lūpą. Sudejavęs vyras įspraudė man tarp kojų šlaunį,
delnais suėmė mano klubus, o galvą, kad būtų patogiau, švelniai palenkė į
šoną. Pajutusi jo liežuvio galiuką slystant mano lūpa prasižiojau dar šiek tiek ir
akimirksniu supratau niekada to nepasigailėsianti.
Nebuvau bučiavusi daug vaikinų, tiesą sakant, menkai teišmaniau šią sritį,
bet, po velnių, ką tas vyrukas gebėjo išdarinėti liežuviu...
Suėmiau rankomis dvigalvius jo žastų raumenis ir tuojau pajutau juos
įsitempiant po švarko audiniu. Troškau būti arčiau, be to, spėjau, jog Nojui
patiktų mano iniciatyvumas, tad delnais nuslydau ant jo krūtinės po švarko
atvartais ir švelniai nuslinkau per pečius, stumdama drabužį nuo vyro kūno.
Sugavęs viena ranka Nojus numetė švarką ant kėpsojusios už mūsų kėdės,
tuomet vėl delnais sugriebė mano klubus ir prisitraukė artyn. Apėmiau pirštais
jo kaklą ir apsivijau liežuvį savuoju, vos juntamai jį čiulpdama. Sudejavęs man
į burną vyras netikėtai atšoko, palikdamas mane stypsoti užsimerkusią,
palenkusią galvą į šoną, vis dar atkišusią bučiniui lūpas ir ore sustingusiomis
rankomis.
Akimirka šiek tiek priminė sceną iš filmo „Purvini šokiai“ [*„Dirty Dancing“, 1987,
JAV (red. past.).], kai Džoniui pasišalinus iš kambario ir palikus Beibę vieną su
būriu nepažįstamųjų, ši ir toliau iš visos širdies šoka su įsivaizduojamu
partneriu.
— Matai, sakiau, kad tau patiks, — vos pastebimai šyptelėjo jis.
Kas gi čia per nelygybė? Nojus stypsojo sau priešais mane lyg niekur nieko, o
aš kone plyštančiomis venomis maldavau Dievo, kad mano kūnas nesprogtų.
— Nesijaudink, mes dar pakartosime, bet pirmiausia pareigos — tik tuomet
bus laikas linksmybėms, — pridūrė jis, žengtelėjęs atgal. — Taigi, sutarties
sąlygos. Aš asmeniškai pasirūpinsiu, kad sutarta suma, kaip ir prašei, būtų
anonimiškai pervesta į tavo nurodytą sąskaitą. Tikiuosi iš tavęs visiško
konfidencialumo — tą patį pažadu ir tau: mudviejų sutartis privalo išlikti
paslaptimi. Dėl tam tikrų priežasčių mano šeimai ir kolegoms būsi pristatyta
kaip mergina, su kuria susipažinau per vieną iš daugelio verslo kelionių ir
beprotiškai įsimylėjau. Lydėsi mane į visuomeninius renginius, kur
demonstruosi nepriekaištingas manieras ir būsi tikra dama — tokia, kokią
tikimasi išvysti šalia manęs. Namuose mudu dalysimės lova, o tu nuolat būsi
pasirengusi patenkinti mane bet kokiu būdu, kaip tik įsigeisiu. Privalau tave
įspėti — mano vaizduotė gana laki. Ar ką nors praleidau?
Tikriausiai, bet aš, vis dar apkvaišinta bučinio, nepajėgiau deramai mąstyti,
todėl tik linktelėjau.
— Puiku, — pasakė Nojus. Jis išsitiesė ant milžiniškos lovos (jau buvau
spėjusi pastebėti gigantiškų šį vyrą supančių daiktų galybę) ir atsirėmė
alkūnėmis. — Dabar nusirenk.
— Atsiprašau? — vos nepaspringau.
— Deleina, į nuogus vienas kito kūnus mums teks žiūrėti daugybę kartų, tad
jau pats laikas mesti šalin tą kuklios drovuolės kaukę, — tarė jis nužvelgdamas
mane ir viliojamai apsilaižydamas lūpas. Mudviejų žvilgsniams susitikus vos
nesuklupau — rodės, rusvų jo akių žvilgsnis skverbėsi kiaurai mane. —
Parodyk man savąjį, tuomet pasirodysiu pats.
Sandėris atrodė teisingas, ar ne? Nusiaviau batelius, čiupau palaidinukės
kraštus ir paskubomis nusitraukiau drabužį per galvą.
— Lėčiau, — geidulingu balsu mane sustabdė Nojus. Užverčiau akis — tokia
kičinė atrodė ši akimirka.
— Gal ir muziką įsijungti, kad galėčiau surengti visą striptizo pasirodymą?
— Na va, imi susivokti, — mirktelėjo jis ir nušliaužęs prie lovos krašto čiupo
ant naktinio stalelio gulėjusį nuotolinio valdymo pultelį. Vos jam spustelėjus
mygtuką, pasigirdo aistringos muzikos melodija: gerai nė nesuvokiau, iš kur ji
sklido — rodės, kad iš kiekvieno kambario kampelio.
— Ne! Aš... Negaliu. Turiu omeny... Aš ne...
— Tik juokauju, — nuramino vyras. Išjungęs muziką jis sugrįžo į ankstesnę
vietą ant lovos. — Gal kada kitąsyk.
Atsidususi atsegiau sijono užtrauktuką ir leidau šiam nukristi ant žemės.
Tuomet žengtelėjau į šalį, išlipdama iš drabužio.
— Stabtelėk, — paprašė Nojus, tuomet pakilo nuo lovos ir priėjo artyn. Viena
ranka nesąmoningai prisidengiau krūtinę, kita — pilvuką ir nudelbiau žvilgsnį į
grindis. Vyrui žingsniuojant aplink mane, aiškiai jutau mane varstantį jo
žvilgsnį. Netrukau pajusti ir prisilietimą: sustojęs už manęs, jis krūtine
prisispaudė man prie nugaros. Pirštų galiukais Nojus nuskubėjo mano
rankomis iki pat plaštakų, tuomet suėmė jas ir patraukė šalin nuo mano kūno.
— Nesislėpk nuo manęs, — sukuždėjo, lūpomis artindamasis prie kaklo
linkio.
Šiek tiek atsitraukęs jis leido mano rankoms ramiai nusvirti prie šonų ir vėl,
pirštų pagalvėlėmis užkilęs jomis iki pat pečių, lėtai nuslinko nugara. Nojus
stabtelėjo tik pasiekęs mano liemenėlės sagtį — man nespėjus nė mirktelėti ši
jau buvo atsegta. Pirštais nuslydęs po petnešėlėmis, vyras stumtelėjo jas į
šalis, kol nukritusi liemenėlė pagaliau apnuogino mano krūtis. Negalėjau
nejusti vėl priglundančio įkaitusio jo kūno, o šiltas oras jam iškvepiant tarsi
srove užliejo mano odą. Visą mano kaklą ir petį Nojus nusėjo drėgnais
bučiniais, deginusiais it nubudusio ugnikalnio lava. Suvirpėjau — nė
neabejojau, kad vėsuma su tuo neturėjo nieko bendro: drebėti vertė vyro
dėmesys. Mano kūnas taip kaito, kad jau ėmiau nerimauti, jog užsiliepsnos.
Tą akimirką pajutau jo delnus ant savo klubų. Pirštais švelniai įsmukęs po
mano kelnaičių guma Nojus ėmė atsargiai traukti jas žemyn... Nežinodama,
kaip turėčiau eigos, akimirksniu suakmenėjau.
— Atsipalaiduok. Tenoriu pamatyti tave, visą tave, — nuramino jis.
Giliai įkvėpusi pamėginau bent kiek nurimti. Tiesa, tai nebuvo paprasta: kaip
jau sakiau, vyriškio grožis gniaužė kvapą. Įprastomis aplinkybėmis būčiau
karte korusis tokiam ant kaklo.
Mano kelnaitės nukrito iki čiurnų.
Stovėjau plika lyg tilvikas, visiškai apsinuoginusi ir tokia pažeidžiama
priešais vyrą, kuris ką tik už apvalią sumelę įsigijo mane asmeninėms
reikmėms tenkinti.
— Na štai. Nebuvo taip jau baisu, tiesa? — jis nutilo laukdamas, kol
atsakysiu, nors puikiai žinojo, jog neprivalėjau. — Dabar mano eilė. Gali likti
nusigręžusi arba atsisukti ir stebėti.
Puikiai suvokiau, ką jis čia išdarinėjo. Vertė mane rinktis, tik štai
pasirinkimo, galima sakyti, nebuvo. Jei nė nekrustelėsiu, pasirodysiu esanti
maža bailiuke. Jei atsigręšiu — atrodys, jog trokštu to ne mažiau, nei jis.
Abiem atvejais triumfuos jis, o manęs ar šiaip, ar taip lauks velniava.
Tad atsigręžiau. Jei jau pralaimėsiu, privalau gauti paguodos prizą. Žvilgsnis
į šį tą neįtikėtinai karšto — jau nebloga paguoda.
Nojus darsyk erzinamai patraukliai nusišypsojo aiškiai patenkintas mano
pasirinkimu. Slapčia džiaugiausi ir aš. Nenuleidau akių nuo vikrių jo pirštų,
lėtai sagstančių marškinių sagas. Ilgus, stambius jo pirštus Dez tikrai būtų
pavadinusi sekstastiškais. Vyras atsilošė, nusimetė nuo pečių marškinius ir liko
tik su apatiniais marškinėliais be rankovių — velniškai laimingais
marškinėliais...
Gana. Buvau čia ne šiaip sau.
Jam jau siekiant marškinėlių apačios, žengtelėjau artyn ir sustabdžiau jo
rankas. Nojus klausiamai kilstelėjo antakį — ragindama pamėginti mane
sustabdyti, atkartojau jo veido išraišką. Jis nė neketino manęs tvardyti.
Suėmiau delnais jo klubus ir slinkdama šonais po truputį ėmiau traukti
marškinėlius ilgu jo juosmeniu aukštyn. Iškėlęs rankas, vyras leido man
nutraukti drabužį per galvą. Mečiau jį ant grindų — tiksliau, pamėginau mesti,
bet Nojus buvo greitesnis ir sugavo krentančius marškinėlius ore, elegantiškai
pakabino juos ant kėdės atkaltės greta švarkelio ir marškinių.
Jam dar nespėjus atsigręžti, mano rankos grįžo prie jo diržo ir ėmėsi šį
atseginėti. Neištraukusi diržo iš kelnių atsegiau sagą ir užtrauktuką.
— Nekantrauji? — gudriai nusišypsojo jis. Atsakiau jam tiesiu žvilgsniu į akis
ir kelnių trūktelėjimu žemyn nuo klubų. O po jomis? Alkį žadinančios
aptemptos kelnaitės. Raudoni šortukai. Raudoni šortukai, kuriuose gyveno
išdidus kareivėlis su šalmu ant viršugalvio.
Milžinišką jo penį jau buvau mačiusi, bet tai, kaip šis vyras atrodė su
kelnaitėmis, kaip reikiant užvirino mano kraują. Viduje slypįs daikčiukas buvo
matyti pakankamai aiškiai, bet išliko ir krislelis paslapties — panašiai, kaip
prieš išpakuojant tampriai apvyniotą dovaną.
Neatitraukdamas žvilgsnio nuo mano akių, Nojus nykščiais užkabino apatinių
kraštus ir nusitraukė šiuos nuo klubų. Kol nepačiupo kelnaičių ir nenusigręžė,
neleidau sau atidžiau jo nužvelgti. Gražuolis paėjėjo durų kitoje patalpos
pusėje link — spėjau, kad už jų slėpėsi spinta — ir aš pagaliau nutariau
paganyti akis: nuo stiprių jo pečių, žemyn per raumeningą nugarą iki pat...
— Varvini seilę į mano užpakaliuką, tiesa? — paklausė Nojus
neatsisukdamas.
Akimirksniu nusukau žvilgsnį, kad vyras manęs nepričiuptų.
— Ne, žinoma, ne, — mano balsas taip virpėjo, kad turėjau kelissyk nuryti
seiles.
— Aha, kurgi ne, — burbtelėjo jis, užtrenkdamas spintos duris. Priėjęs prie
švarko, vyras išsitraukė iš vidinės jo kišenės pakelį cigarečių ir žiebtuvėlį,
tuomet nudūlino ir prisėdo ant sofos, kėpsančios prie lango — vis dar nuogut
nuogutėlis. Dvejojau, kaip derėtų elgtis, tad tiesiog nebyliai stebėjau, kaip
Nojus prisidegė cigaretę ir padėjo rūkalus bei žiebtuvėlį ant gretimo stalelio.
Pasijutau it hipnozės seanse: negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo jo lūpų, su
kiekvienu nikotino įkvėpimu aistringai glamonėjančių cigaretę. Vyras ištiesė
kitą ranką ir, suėmęs delnu penį, ėmė masturbuotis, varstydamas akimis mano
kūną.
— Eikš čia, — linktelėjimu paragino jis.
Nužvelgusi priešais mano akis standėjantį jo organą akimirką suabejojau. Nė
kruopelės drovumo: kalbėdamasis su manimi, Nojus nesiliovė save maloninęs.
— Laikas pirmajai tavo pamokai. Parodysiu, kaip turėtum tinkamai čiulpti.
Prisipažinsiu: gerklėje it gumulas įstrigo. Prisiminus pirmąjį bandymą — ne
šiaip sau. Vis dėlto šio vakaro linksmybės priklausė tik nuo jo. Aiškiai
suvokdama, kad kito pasirinkimo neturiu, pricimpinau artyn ir, atsiklaupusi
tarp praskėstų jo kojų, ėmiau laukti tolimesnių nurodymų.
— Ne taip supratai. Sėskis ant sofos, — Nojus užgesino nuorūką į stovėjusią
ant stalo peleninę ir atsistojo, kartu kilstelėdamas ir mane. Įsitaisiau ant sofos,
kur parodė sėstis jis, pats atsistodamas priešais: viskas styrojo tiesiai prieš
mano akis.
— Dabar aš išdulkinsiu tavo burną, Deleina. Tai paprasčiausias būdas, kurį
galiu tau parodyti. Perpratus, kas man patinka, kitąsyk bus lengviau...
Tikiuosi, esi gabi mokinė.
Suėmęs savo kotą viena ranka, kitą jis uždėjo man ant pakaušio ir
prisitraukė taip arti, kad penio galvutė atsirėmė man į lūpas.
— Pabučiuok jį. Nepabijok ir liežuviuko pamiklinti...
Prasižiojau ir apsivijau liežuvio galiuku jo penio galvutę, švelniai suimdama
ją lūpomis. Nojus sudejavo.
— Po velnių, kaip gera... Nesustok, po truputį imk čiulpti.
Suplokštinusi liežuvį atsargiai suėmiau burna visą galvutę ir ėmiau čiulpti ją
it ledinuką. Ne taip jau sudėtinga, be to, kuo geriau pasirodyti skatino Nojaus
pamokymai.
— Suimk pagrindą ranka ir šiek tiek spustelk.
Įvykdžiau jo nurodymą ir akimirksniu pajutau, kaip jo penis dar labiau
sutvirtėjo tarp mano lūpų. Vyras prisitraukė mano galvą artyn, kad giliau
priimčiau į burną jo organą, klubų judesiais prisiderino prie manųjų ir vėl
atsitraukė.
— O, Viešpatie, taip... Būtent taip, — alsavo jis, dabar jau grūsdamas penį
taip giliai, kad jo galvutė baksnojo mano gomurį. Bijodama, kad nepasikartotų
fiasko „Preliudijoje“, delnu suėmiau jo kotą kiek arčiau galvutės, taip ribodama
Nojaus įsiskverbimų gylį.
Įsikibęs pirštais į mano pakaušio garbanas jis lėtai stumčiojo mano galvą
pirmyn atgal. Mano burnai apsipratus su įsiveržimu, judesiai šiek tiek
pagreitėjo... Kambaryje tvyrojo tyla: galėjai girdėti tik drėgną mano
šliurpčiojimą ir žemas vyriškas dejones, išsprūdusias Nojui stebint save,
dulkinantį mano burną.
Nenustodamas stumčioti klubų pirmyn ir atgal jis užkėlė vieną pėdą ant
sofos, tuomet dar paspartino judesius. Kiekvieną jų dabar palydėdavo šiurkšti
dejonė. Sau tarp šlaunų jutau plūstant tokią drėgmę, kad susigėdusi net
išsigandau, kad sugadinsiu sofos gobeleną. Sudejavau iš malonumo suvokusi,
jog teikiu jam tokią palaimą — turėjo būti tikrai įspūdinga, nes vyras skverbėsi
vis gilyn, o dejonės iš lūpų jau sklido nepertraukiamai.
— Velniop! Vos pamatęs tą tavo dulkintiną burnelę supratau, kad čiulpsi kaip
reikiant, — šiurkščiu balsu tariamus Nojaus žodžius vis pertraukdavo
alsavimas. Jis nė nestabtelėdamas mylavo mano burną, o aš tik ir svajojau,
kad vyras paliestų mane — po velnių, toks seksualus jis buvo!
Kuo daugiau Nojus alsavo, dejavo ir net, regis, urzgė, tuo sparčiau augo
mano pasitikėjimas savo jėgomis. Laisvai karančios jo sėklidės šiek tiek
siūbavo. Troškau pajusti jas, tad ištiesiau laisvą ranką ir švelniai suėmiau
delnu.
— Po galais, po galais! Tuojau baigsiu...
Troškau, kad jis pasiektų orgazmą, bet nė nenumaniau, kaip tą akimirką
turėsiu pasielgti.
— Ooo... Dieve, — suurzgė jis, dulkindamas mano burną vis stipriau. Ilgi į
mano plaukus įsikibę jo pirštai stumtelėjo mano galvą pirmyn ir atgal taip,
kaip reikalavo klubų judesiai ir įsiskverbimai. Nors Nojus laikė mane taip
tvirtai, kad turėjo skaudėti, iš tikrųjų tai tik dar labiau varė mane iš proto.
— Nagi, pažiūrėkim, ar pajėgsi nuryti, — pasigirdo šiurkštus jo balsas. Man
dar nespėjus suvokti jo žodžių, Nojus sugrūdo penį taip giliai man į burną, kad
galvutė darsyk pasiekė mano gomurį. Iš vyro krūtinės gilumos išsiveržė
dejonė, o mano gerklę užliejo karštas, tirštas skystis.
Iš pradžių vos neužspringau, bet akimirksniu suvaldžiusi tą pirminį instinktą
ėmiau ryti. Neketinu riesti pasakaitės, esą skonis sužavėjo labiau nei šokolado,
vaisinių ledinukų ar panašiai, bet siaubinga taip pat nebuvo. Lyg ir suvokiau
turinti pasibjaurėti, bet jo — visiško nepažįstamojo, už du milijonus dolerių
įsigijusio mane, asmeninę vergę seksui, kuria galės naudotis kaip panorėjęs —
reakcija pavertė patirtį visai pakenčiama.
Ištraukęs penį iš mano burnos Nojus šyptelėjo.
— Na, šįsyk pačiulpei kaip reikiant.
Atgalia ranka nusibraukiau ant lūpų likusią drėgmę ir pasistengiau atrodyti
kaip įmanoma labiau pasibjaurėjusi: Nojui visai nereikėjo žinoti, kad man tai,
regis, netgi patiko. Pastebėjęs mano veido išraišką jis tik sukikeno.
— Vonioje rasi burnos skalavimo skysčio.
Žengtelėjęs atgal jis paėmė mane už rankos, kilstelėjo nuo sofos ir palydėjo
prie dar vienų durų. Abu įėjome vidun, ir vyras, ištraukęs iš po kriauklės
buteliuką burnos skalavimo skysčio, ištiesė jį man. Šliūkštelėjusi šiek tiek į
stiklinaitę paskalavau juo burnos ertmę, kol Nojus, sudrėkinęs rankšluostėlį,
nusišluostė pats. Netgi suglebusio jo penio vaizdas gniaužė kvapą.
— Štai, — jis ištiesė naujutėlį, dar iš pakuotės neištrauktą dantų šepetėlį.
Stypsodami prie atskirų jam ir jai skirtų kriauklių, apgaubti nejaukios tylos
valėmės dantis. Vyras su dantų šepetėliu burnoje vis šyptelėdavo man iš
atspindžio: nė neabejojau, kad smaginosi stebėdamas mano krūtis, vis
šokčiojančias man judinant ranką. Nebegalėdama pakęsti gudraus jo šypsnio
nusigręžiau ir ėmiau dairytis po vonios kambarį. Šis atrodė it sukurtas karaliui,
o pačiame centre stūksojo įspūdinga burbulinė vonia, pakankamai didelė
maudytis bent keturiese. Viename jos gale žibėjo bronzinis čiaupas. Kad būtų
galima lengvai įlipti, buvo įrengti pora laiptelių — taip pat, kaip ir vonios
viduje, kur kėpsojo ir patogiai įsitaisyti skirti nedideli suoleliai. Būčiau galėjusi
drąsiai prisiekti, kad tokioje vonioje galima surengti neprastą vakarėlį.
Akimirką sudvejojau, ar Nojus kada nors buvo tokį suorganizavęs. Pati
nesupratau kodėl, bet kilus šiai minčiai drauge apėmė ir noras kaukštelėti jam
per pakaušį.
Kas, po velnių, dėjosi su manimi? Stovėjau nuogutėlė kaip mama pagimdė ir
valiausi dantis šalia vyro, su kuriuo ką tik susipažinau. Dar beveik nieko apie jį
nežinojau, tačiau vos prieš keletą minučių jis buvo kaip reikiant išdulkinęs
mano burną, o dabar aš tetroškau tėkšti jam antausį už pašėlusį vakarėlį
milžiniškoje jo vonioje... kurį pati ir išsigalvojau. Tikriausiai jis peniu it basliu
perskrodė man smegenis — kito paaiškinimo tokioms beprotiškoms mintims
nepajėgiau sugalvoti.
Vos vos sutramdžiusi troškimą spjauti dantų pastos putas jam į veidą,
nusispjoviau į kriauklę. Nors burna buvo švari, jaučiausi susitepusi.
— Eime į lovą, — leptelėjo jis, išspjovęs dantų pastą ir praskalavęs burną.
Pervėriau jį žudančiu žvilgsniu, bet vis dėlto nusekiau paskui iš vonios.
— Ei, atsiprašau, — sušukau stabtelėjusi, Nojui žingsniuojant lovos link. —
Aš vis dar nuoga. Kur mano daiktai?
— Aš miegu nuogas, tu nuo šiol — taip pat, — jis trūktelėjo antklodę ir
palindo po ja.
Susierzinusi nušlepsėjau išilgai kambario kiton lovos pusėn ir įlipau į ją,
stengdamasi laikytis taip arti krašto, kaip tik įstengiau nebijodama iškristi.
— Eikš čia, Deleina.
Vyliausi, kad tai pokštas. Nejau negana, kad miegosiu nuogutėlė? Nejau
negana, kad jis pats miegos nuogutėlis? Nejau neužtenka, kad mudu ką tik
nuogutėliai valėmės dantis, o prieš tai jis nuogutėlis mylavo nuogutėlės mano
burną ir vertė mane įsivaizduoti jį nuogutėlį besilinksminantį pašėlusiame
vakarėlyje vonioje? Dabar dar ir glaustytis nuogi turėsime?
— Pasakiau, eikš čia, — ištiesęs ranką jis apglėbė mane ir prisitraukė prie
krūtinės. — Na va, jau geriau, — sumurmėjo, veidu glausdamasis prie mano
kaklo. — Geriau pasistenk nusnausti. Tau prireiks jėgų.
Kaipgi, po velnių, turėjau užmigti, kai gigantiškas penis buvo įremtas man į
užpakalį?
 Nojus

Kai kitą rytą prasimerkiau, kūną vis dar slėgė snaudulys, užtat į kažką šilto
ir švelnaus įsispraudęs penis tvirtumu jau prilygo uolai. Delnu buvau suėmęs šį
tą su niekuo nesupainiojamai moteriško ir standaus. Norėdamas įsitikinti
tikrumu, švelniai spustelėjau. Negalėjau pakęsti dirbtinių krūtų, ir nors
Deleinos apvalumus per tą plonytį audinį buvau apžiūrėjęs jau klube, — o
vakar, privertęs nusirengti prieš mane, pasigėrėjau ir niekuo nepridengtais, —
nepalietęs jų rankomis neskubėjau eiti prie išvadų. Šiuolaikinė plastinė
chirurgija tobulėjo sparčiau nei spėjai sekti, tačiau vis dar buvo bejėgė pasiekti
tokį rezultatą, kokį pajunti delnais suėmęs tobulą natūralią krūtį.
Galite nė neabejoti: šios buvo tikrutėlės ir, dievaži, nepriekaištingos.
Perbraukiau nykščiu jos spenelį. Pajutus šį sustandėjant nuo mano
prisilietimo, mane užliejo malonumo banga. Gal Deleina ir aštrialiežuvė — po
velnių, žodžio kišenėje ji tikrai neieškojo — tačiau nujaučiau, jog patyrusi
mano prisilietimus ji tuo liežuvėliu ne tikrins, kiek lašų vienu atsikvėpimu gali
išlieti mano kantrybės taurėn, bet maldaus daugiau.
Nenoromis išsiropščiau iš guolio. Pro mano ausis nepraslydo nepatenkintas
Deleinos murmesys: mergina vis dar buvo giliai įmigusi ir nė nesuvokė taip
besielgianti. Jei sapnai būtų bent kiek prasiblaškę, tikriausiai būtų tik
nudžiugusi, kad pasitraukiau.
Ši mintis lyg ir turėjo priversti mane pasijausti šunsnukiu — vis dėlto aš,
visiškai svetimas ir nepažįstamas žmogus, verčiau ją elgtis prieš jos valią —
tačiau mergina žinojo, kas jos laukia, ir pati tam pasiryžo. Negana to, kai kurie
ženklai leido numanyti, kad Deleina šia prievarta, išlaisvinusia visą gyvenimą
savyje jos slėptą laukinį sekso žvėrį, gali ir gardžiuotis. Mačiau jos žvilgsnį
vakar, kai apžiojo mano penį: mergiūkštei čiulpti patiko, ir tuo skųstis
negalėjau: ketinau savo daikčiuką ten kišti dar tikrai ne sykį.
Nušliaužiau į vonią ir atsukau didžiulės burbulinės vonios karšto vandens
čiaupą. Pasiryžau joje maudytis pirmą kartą nuo tada, kai aptikau čia juos.
Man priklausė kontrolinis tėvo įmonės „Raudonasis lotosas“ akcijų paketas.
Pavadinimą sugalvojo į budizmą pasinėrusi motina Elizabeta: lotosas išdygsta
iš povandeniniame purve įklimpusios sėklelės ir stiebiasi aukštyn tol, kol iškyla
į paviršių sužydėti. Raudona spalva siejama su meile, aistra, atjauta ir viskuo,
kad slypi slapčiausiose žmogaus širdies kertelėse. Mano tėvas, Nojus
vyresnysis, sutiko, kad pavadinimas puikiai tinka įmonei. „Raudonajame
lotose“ buvo laukiama unikalių idėjų — kiekvienas galėjo čia užsukti
turėdamas sau artimą planą, kuriam įgyvendinti stokojo lėšų, ir stebėti jį
stiebiantis aukštyn bei sužydint ryškiausiais žiedais. Už tam tikrą pajamų dalį
„Raudonasis lotosas“ padėdavo jiems tai pasiekti. Motina reikalavo, kad
kompanija dar ir remtų bendruomenę, todėl greta idėjų vystymo specialistai
dabar užsiėmė ir labdara.
Mano tėvai žuvo automobilio avarijoje prieš šešerius metus. Viskas —
pinigai, namas, visos tėvui priklausiusios įmonės akcijos — atiteko man. Deja,
materialinės gėrybės, kurių, be to, dar ir nebuvau nusipelnęs, artimųjų man
neatstojo.
Mano tėvo verslo partneris Harisonas Stounas prieš trejus metus buvo išėjęs
į pensiją ir savąjį akcijų paketą perdavęs vieninteliam sūnui Deividui. Mudu
nuo jaunumės vienas kitą vadinome geriausiais draugais: tėvų verslui einantis
kaip per sviestą tapo beveik neįmanoma atskirti nuoširdžių bičiulių nuo
prisiplakėlių, paviliotų didžiulių pinigų. Mudviem su Deividu teko savo kailiu
įsitikinti, jog pasitikėti galime tik vienas kitu. Nuolat įsiveldavome į bėdas
ragindami kits kitą leistis į beprotiškiausius pokštus. Žinoma, mūsų prisivirtą
košę išsrėbti tekdavo tėvams: „Raudonojo lotoso“ savininkų atžalų vardai
šiukštu negalėjo mirgėti bulvarinių laikraščių antraštėse. Verslui tai būtų išėję
ne į gera, be to, anksčiau ar vėliau kompanijos vairų mudu turėjome perimti į
savo rankas. O koks gi sveiko proto žmogus būtų išdrįsęs patikėti savo
pelningas idėjas porelei netikšų, tik ir mokančių įsivelti į bėdą?
Tiesa, niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tai dienai atėjus tebusiu ką tik
koledžo duris užvėręs dvidešimt dvejų metų jaunuolis. Deividas tuo metu jau
kurį laiką padėjo tėčiui darbe ir po truputį perprato verslo taisykles. Drauge
jautėmės nenugalimi, ir netrukus apie mus liežuvius laidė visas verslo
pasaulis. Tapę partneriais, kaip anksčiau tėvai, puikiai žinojome gerai
sutarsiantys.
Bent jau taip manėme...
Paaiškėjo, jog Deividas niekada nepritarė kompanijos sprendimui tiek pinigų
„švaistyti“ labdarai. Prisikimšti savas kišenes tam godžiam šunsnukiui rūpėjo
kur kas labiau, nei dalytis su tais, kuriems gyvenimas atseikėjo mažiau. Vis
dėlto parama buvo mano motinos, o vėliau — ir tėvo aistra, tad nė neketinau
derėtis. Padėdamas visuomenei ir pats jaučiausi kur kas geriau.
Maždaug prieš metus man teko vykti į Niujorką, kur susitikau su agentūros,
rengusios visuomeninius vaikų užimtumo projektus, atstovais. Grįžęs iš
kelionės radau savo burbulinėje vonioje Deividą ir Džiulę — merginą, su kuria
draugavau jau porą metų.
Tiksliau, užtikau bičiulį dulkinant ją per užpakalį, klykiančią:
— Tavo kotas didesnis nei Nojaus!
Melas. Pričiupau juos pačiame veiksmo įkarštyje, tad galėjau tuo įsitikinti
savo akimis. Šiaip ar taip, tą akimirką man rūpėjo kas kita. Džiulę aš mylėjau,
ir Deividas puikiai tai žinojo. Na, bent jau maniau ją mylįs.
Jis taip pat žinojo, kad grįžęs iš Niujorko ketinau paprašyti jos rankos, ir
nerte nėrėsi iš kailio stengdamasis mane atkalbėti. Deividas buvo šovinistinis
paršas: jis tvirtai tikėjo, jog vienintelė moters paskirtis — tenkinti jo įgeidžius
lovoje.
— Jos turėtų nuolat klūpėti ar tysoti ant nugaros be jokio drabužėlio ir žinoti
savo vietą, — kartodavo jis. — Pasaulyje per daug putyčių, kad prisirištum prie
vienos mergšės.
Bičiulis tikindavo mane, esą tokie kaip mes moterimis pasitikėti negali — jos
visos esančios ne kas kita, kaip tik pinigų ištroškusios kekšės, geidžiančios jei
ne apvalios sumelės banko sąskaitoje, tai milžiniško penio. Įsimylėjęs jo akyse
virtau silpnu ir pažeidžiamu kvaileliu.
Jis neklydo. Užtikęs jį su Džiule išties palūžau, bet lūžo ir jo nosis, kelio
girnelė bei trejetas šonkaulių.
Jis išdulkino mano merginą tik tam, kad įrodytų man buvęs teisus. Deja, nors
mudviejų draugystei atėjo galas, vis dar buvome verslo partneriai.
Negalvokite, kad nemečiau nupirkti jam priklausančių akcijų. Žinoma, siūliau
tokią galimybę, bet šis jos atsisakė. Atsisakyti kompanijos, kuriai sukurti
prireikė šitiek mano tėvų pastangų, irgi neketinau. Sukandęs dantis ir toliau
kas dieną iškelta galva peržengdavau biuro slenkstį ir, kaip įprasta, imdavausi
darbų.
Savo pamoką išmokau ir nė nemaniau prisileisti kokios nors moters taip arti,
kad rizikuočiau būti įskaudintas.
Vis dėlto mane kamavo vienatvė ir nedidelė priklausomybė nuo putyčių.
Per tą laiką buvau leidęsis į keletą trumpalaikių nuotykių su merginomis, bet
kaskart, vos pajutęs jas pernelyg priartėjus, santykius nutraukdavau. Seksas
man buvo puiki terapija, leidžianti atsipalaiduoti, bet vien dėl jo moters
nebuvo linkusios palaikyti ryšių. Kai kurios tikindavo suprantančios, jog man
santykiai tereiškia seksą, bet galų gale ir jos prie manęs prisirišdavo, o tada
imdavo reikalauti iš manęs jausmų, kurių nei jutau, nei troškau pajusti, tad ir
vėl tekdavo braukti brūkšnį.
Aišku, galėjau leistis į vienos nakties nuotykius, bet atsitiktinis seksas, netgi
saugantis prezervatyvais, man priminė rusiškos ruletės žaidimą su peniu
vietoje ginklo. Per savo dar neilgą gyvenimėlį buvau įgijęs tokios patirties su
kaupu — ačiū, bet daugiau man to nebereikėjo.
Te troškau kiekvieną rytą ir vakarą lovoje rasti tą pačią moterį, tokią, kuri
sutiktų mane grįžusį namo po ilgos ir įtemptos darbo dienos, geistų patenkinti
mano įnorius. Tokią, kuri patarnautų man kaip tik įsigeisiu, bet nereikalautų
jokių įsipareigojimų. Taip, žinau — apie tai svajoja kiekvienas vyras, bet
daugumai tai ir lieka tik rožine svajone, o štai man pinigų jai įgyvendinti
nestigo. Taip ir padariau.
 Būtent taip sutikau Deleiną.
Mano pasaulyje vyrai visuomet šnabždėdavosi tarpusavyje. Apie moterų
apkalbas girdime nuolat, bet vyrai į jas leidžiasi ne ką rečiau. Skirtumas tik
toks, kad mūsų kalbos — ne tokios akivaizdžios.
Vieną popietę žaisdamas golfą su turtingu „Raudonojo lotoso“ rėmėju
išgirdau apie planuojamą aukcioną. Slapčia šiek tiek pasidomėjau klubu.
Persimetus vienu kitu žodžiu su jo savininku nubudo mano susidomėjimas.
Aišku, negeidžiau laikyti ką nors savo valioje per prievartą, bet Skotas mane
patikino, jog visos į „meniu“ įrašytos merginos ten pateko savo noru, o tą naktį
bus galima įsigyti ir skaisčią merginą. Nekaltybė man buvo būtina: nerimavau
dėl lytiniu keliu plintančių ligų, be to, būgštavau išleidęs stambią pinigų
sumelę už merginą sužinoti, kad koks nors kitas vyrukas jau spėjo užtaisyti jai
kūdikį. Tokių rūpesčių man būtų reikėję mažiausiai.
Sėdėdamas kabinoje nejungiau šviesos: nenorėjau būti atpažintas. Merginos
keitė viena kitą, o aš nė už vieną nepasiūliau nė skatiko, kol ant pakylos
atsistojo. Deleina Talbot.
Buvau perskaitęs jos aprašymą ir pasiūlytą sutartį, kurie išsyk mane
sudomino. Be abejonės, spėliojau, kokios priežastys gali priversti, regis,
nepriekaištingą merginą leistis į tokią beprotybę, bet nustūmiau smalsumą
tolyn: kaip jau sakiau, nenorėjau užmegzti su ja tvirtų ryšių. Sutartyje
mergina siūlė dvejų metų laikotarpį, kuris man tiko tobulai. Dvejų metų
nuolatinio atsipalaidavimo, kaip tik įsigeidžiant, turėtų užtekti nurimti arba
susirasti kitą mergiotę. Na, o Deleinai dingus galėsiu griebtis senų senovę
menančio pasiteisinimo: „Laikui bėgant ėmė nesutapti interesai”.
Vos išvydęs Deleiną suvokiau privaląs ją gauti.
Man tobulai tiko ne tik sutarties sąlygos, bet ir pati Deleina —
nepriekaištinga mergina. Jos išvaizda visiškai atitiko įspūdingą aprašymą: akių
nebadė nei antsvoris, nei dirbtinis grožis. Aukcionui baigiantis trumpam
sudvejojau, ar tikrai noriu žengti kitą žingsnį, bet tą akimirką mergina taip
įsmeigė į mane žvilgsnį, nelyginant būtų maldavusi išgelbėti ją nuo
pasibjaurėtino lašinių kalno kitoje kabinoje.
Akimirką, regis, pajutau jai gailestį — turėjau suprasti tai kaip pirmąjį
ženklą, jog mintis prasta. Vis dėlto nieko nepaisydamas pasiūliau paskutinę —
didžiausiąją sumą.
Antrąjį ženklą turėjau suprasti gavęs, kai suklupusi ant kelių ji suleido dantis
man į penį. Po velnių, tas klaikus skausmas akimirksniu privertė suvokti, jog
apžiojau per didelį kąsnį, kad ir kaip ironiškai tai skambėtų: apžiojusi atsikąsti
juk mėgino ji. Svarbiausia tai, kad ji, trauk ją velniai, niekada nebuvo čiulpusi
penio. Rimtai? Žinojau, kad ji dar skaisti, bet visos nekaltuolės, kurias man
buvo tekę pažinoti, šiuo tuo vis tiek užsiiminėdavo — taip sakant, nuleisdavo
garą, nenuplėšdamos etiketės.
 O pats svarbiausias ženklas? Tas velnioniškai ilgas liežuvis.
Mudu siejo verslo sandėris. Klaikus, nepanašus į jokį anksčiau pasirašytą, bet
vis dėlto verslo sandėris. Ketinau stropiai vykdyti sutartyje įvardytas pareigas
ir to paties tikėjausi iš Deleinos.
Jei atvirai, jos atžarumas mane šiek tiek jaudino. Nemanau, kad būčiau
pajėgęs taip įsiaudrinti su kiekvienam mano žodeliui besąlygiškai paklūstančia
partnere. Deleinos venomis tekėjo ugnis ir ledas — buvo akivaizdu, kad visko
ant sidabrinės lėkštutės man pateikti ji nė neketina.
Būtent dėl to nekantravau vis labiau.
Šiaip jau nebuvau šunsnukis, bet sandėrius visuomet vertinau rimtai. Be to,
tryškau geismu, o mergina pasirodė daug žadanti: jos burną dulkinau tol, kol
besąlygiškai man pakluso ir galų gale netgi neprašyta suspaudė delnu sėklides.
Mokyti ją lovoje elgtis taip, kaip patinka man, stebėti jos geidulingumo
pumpurus virstant žiedais ir skleidžiantis turėjo būti neįtikėtinas reginys, o
man priklausė ložė pirmoje žiūrovų eilėje.
Voniai prisipildžius užsukau čiaupą ir nucimpinau į miegamąjį. Nutraukęs
antklodę perbraukiau ranka kreminę merginos užpakaliuko odą. Teoriškai ta
sėdynė dabar priklausė man. Deleina šiek tiek pasimuistė per miegus ir
suraukė antakius.
— Deleina, metas keltis, — sukuždėjau.
— Mmm? — suniurnėjo ji, nė nesistengdama prasimerkti.
Palinkau prie jos ausies.
— Kelk užpakalį, arba įremsiu į jį savo kotą, — tariau jau tvirčiau, piršto
galiuku slinkdamas link jos išangės, kur atsargiai spustelėjau, pabrėždamas
pasiūlymą.
Vis dar apsnūdusi ir suglumusi ji kaip strėlė šovė iš lovos ir, pagaliau
susikaupusi, įsmeigė žvilgsnį į mane. Iš šalies buvo aiškiai matyti, kurią
akimirką mergina staiga suvokė, kur ir kodėl esanti. Susišiaušusiuose jos
plaukuose buvo matyti sąvėlos ir šiaušalai, o menkučio vakarykščio makiažo
kiekio visai pakako paakiams nujuodinti.
— Man laikas maudytis, — leptelėjau.
— Na ir kas? Kuo čia dėta aš? — suniurzgėjo ji, dribdama atgal į lovą ir
užsidengdama antklode.
Spėkite, ką tą akimirką man pridirbo ilgasis liežuvėlis? Žinoma. Mano penis
akimirksniu sutvirtėjo it uola.
Čiupau smulkutį jos kūnelį ir, persimetęs per petį, nusinešiau ją į vonios
kambarį. Priešindamasi ir spardydamasi ji lupo delnais nuogą mano užpakalį,
nė nenumanydama, kad taip tik dar labiau mane jaudino.
Mečiau ją į vonią ir nusikvatojau jai garsiai šleptelėjus vidun. Vandeniu
aptaškyti jos plaukai prilipo prie veido. Deleina priminė skęstančią katę.
Mmm... Sudrėkusi katytė.
 — Kodėl, po velnių, taip padarei? — klyktelėjo ji, braukdama nuo veido
plaukus.
— Nes tu dabar mane maudysi, ir nenoriu girdėti jokių atsikalbinėjimų, —
atšoviau, pats lipdamas į vonią.
Nors mergina stengėsi atsitraukti, čiupau jos dilbius ir prisitraukiau taip, kad
apsižergtų mano kelius. Tarp mudviejų styrojo mano penis. Supratusi, kad šis
jau sustangrėjęs, Deleina išsižiojo.
— Nagi, taip... — sumurmėjau glausdamasis prie jos, kad pajustų visą mano
ilgį, — jau kur kas geriau. Argi ne?
— Nekenčiu tavęs, — iškošė Deleina per sukąstus dantis.
— O man nelabai terūpi, — atšoviau. — Dabar ištrink man galvą ir nė
negalvok mėginti kokių jausmingų triukų.
Piktai šnipštelėjusi ji čiupo šampūno buteliuką. Užsimerkiau ir, merginai
pirštais masažuojant mano galvą, mėgavausi karšta maža jos putyte,
prigludusia prie virpančios mano tvirtybės. Pastebėjau, jog Deleina tyčia raižo
nagais mano galvos odą, tikriausiai — stengdamasi išvyti iš jos mintis dar kada
nors to prašyti. Deja, pasekmės buvo visiškai priešingos.
Velniop, aš dievinau šiurkščias glamones — šitie pakrapštymai tebuvo
švelnus glostymas.
Urgztelėjau iš malonumo ir stumtelėjęs klubus priekin suvokiau tikrai
neišsigalvojąs: ji prie manęs spaudėsi ne ką silpniau. Mergina kvėpavo nebe
taip giliai, kaip įprastai, ir buvo akivaizdu, jog labai stengėsi nepamesti galvos
ir neišsiduoti susijaudinusi. Tą akimirką ji palinko į priekį ir ėmė skalauti mano
plaukus dušo galvutės srove. Deleinos krūtų speneliai vos juntamai lietė mano
lūpas. Pramerkiau akis, norėdamas dirstelėti, ir išvydau putlią jos krūtinę
tiesiai prieš savo veidą. Kyštelėjęs liežuvį, švelniai perbraukiau juo spenelį.
— O, Jėzau, — nustėro ji ir akimirksniu atšoko.
— A-a, — caktelėjau liežuviu. — Grąžink tuos dailius papukus čia, Deleina.
Dar nebaigei. Plaukai vis dar pilni putų.
Ji piktai primerkė akis, bet grįžo man ant kelių. Kai vėl palinko artyn,
pastebėjau ją giliai įkvepiant ir išriečiant nugarą taip, kad krūtys stirksotų kuo
toliau nuo mano veido. Priglaudęs delną prie jos nugaros, prisitraukiau ją
artyn ir lūpomis sugavau stirksantį spenelį.
Mergina negiliai įkvėpė. Nusišypsojau, liežuvio galiuku tebesukdamas ratus
aplink tamsią viršūnėlę. Kita ranka suėmęs antrąją jos krūtį ėmiau švelniai ją
glamonėti, nykščiu tolydžio spūsčiodamas sustandėjusią kalvelę, o klubais
spausdamasis prie Deleinos. Atsipalaidavusi ji palinko arčiau. Čiulpdamas
spenelį atsargiai perbraukiau dantimis jautrią odą.
Plaukus ji jau buvo ištrinkusi — supratau iš to, kaip tingiai jos rankose
kabėjo dušo galvutė — užtat pati, išrietusi nugarą, dabar spaudė krūtį prie
mano lūpų. Sudejavęs paleidau iš lūpų spenelį — pasigirdo menkutis
burbuliuko sprogimą primenantis garselis — ir sutelkiau dėmesį į antrąjį.
Liežuviu tarsi gyvatė perbraukęs tvirtą it pajūrio akmenėlis iškilimą, šiurkščiai
įtraukiau jį burnon.
Suėmęs ją už klubų kilstelėjau ir pasisodinau taip, kad pats penio galiukas
priglustų prie įėjimo į ją. Vos stumtelėjus jį pirmyn, mergina sustingo ir
rankomis tvirtai įsikibo man į pečius.
— Ššš, dabar to nedarysiu, — patikinau. — Tik noriu, kad pajustum mane
ten.
Šiek tiek pasimuistęs stumtelėjau klubus stipriau ir garsiai suurzgiau,
galvute vos įsmukęs į ją.
— Negaliu sulaukti, kada pagaliau tave išdulkinsiu, — sušnibždėjau, lūpomis
prigludęs prie jos odos. Nukėlęs ją šuo kelių pasisodinau greta — kitaip tikrai
būčiau nesusivaldęs ir išdulkinęs čia ir dabar. Vis dėlto kol kas norėjau kiek
palūkėti ir pažaisti katę ir pelę.
Palinkęs ėmiau uosti jos kaklą ir apibėriau jį godžiais buciniais, viena ranka
suėmęs jos pakaušį, o kita glostydamas vidinę šlaunies pusę.
— Ar esi kada patyrusi orgazmą, Deleina? — paklausiau pirštų galiukais
švelniai liesdamas šilkines odos klostes viršum jos šlaunų. Prieš išlemendama
„ne“, mergina nurijo seiles.
— Mmm, — sumurkiau jai į ausį. — Būsiu tau pirmas visais atžvilgiais. Nė
neįsivaizduoji, kaip tai seksualu...
Pirštais paniręs tarp odos klostelių ėmiau švelniai ją glamonėti, sąmoningai
neliesdamas mažojo nervų kamuolėlio. Atlošusi galvą ir atrėmusi ją į vonios
kraštą, Deleina apnuogino didžiulį kaklo odos plotą mano bučiniams. Pirštais
atsitraukęs nuo jautriausiųjų vietelių pamažėle nuslinkau vidine šlaunies puse
iki pat kelio, kurį suėmęs užsikėliau jos koją sau ant šlaunies ir grįžau pirštų
galiukais baigti to, ką pradėjęs.
— Priversiu tave baigti, Deleina, — sukuždėjau į ausį.
Merginos krūtų kauburėliai išniro iš vandens, o tobuli speneliai kilojosi prieš
mano akis kaskart jai skubriai įkvėpus. Lengvučiais judesiais keliavau nuo
įėjimo į ją iki klitorio ir atgal, kaskart spūsčiodamas jos slaptumą vis stipriau.
Deleina nė nekrustelėjo — galėjai justi tik kvėpavimą. Švelniai įsisiurbiau į
jautrų paausio odos lopinėlį.
— Mėgautis mano prisilietimais — nieko bloga. Nesuprantu, kodėl aš
vienintelis turėčiau mėgautis mažyčiu mudviejų susitarimu, — šnabždėjau
vienu pirštu lėtai skverbdamasis į ją. Makšties sienelės tuojau apgaubė mane.
Giliai įkvėpiau. — Po velnių, na tu ir siaurutė. Regis, vien minties apie jausmą,
užklupsiantį, kai pagaliau Įbruksiu pimpalą į tą ankštą putytę, pakaktų baigti
taip stipriai, kad išeičiau iš proto.
Pirštu nardydamas tai gilyn, tai laukan, nykščiu pradėjau sukti ratus aplink
klitoriuką.
 — Norėtum tai pamatyti, Deleina? — paklausiau geismo pritvinkusiu
balsu. — Norėtum pamatyti mane einantį iš proto ir baigiantį vien nuo minties
apie įsiskverbimą į tave?
Nors mergina neatsakė balsu, užmerktos jos akys ir klubai, vis įnirtingiau
judantys į priekį sutikti mano piršto glamonių, išdavė daugiau, nei reikėjo.
Šalia pirmojo piršto įbrukau dar vieną, o sudejavusi Deleina sukniubo prie
mano šono ir atsigręžė į mane.
Tuomet ji mane pabučiavo.
Įsisiurbusi į apatinę mano lūpą ji nedelsdama liežuviuku įsibrovė į mano
burną paglamonėti manojo. Šiek tiek atsitraukiau, nes mėgau pats lemti įvykių
tėkmę. Vis dėlto tebeliečiau jos lūpas savosiomis.
— Liesk savo krūtis, — kuždėjau. — Padėk tave kaip reikiant patenkinti...
Išties jos pagalba buvo nebūtina, bet troškau priversti Deleiną labiau
atsiskleisti ir patyrinėti savo pačios seksualumą. Be to, save glamonėjanti
moteris — velniškai seksualus reginys. Nenuleidau akių nuo merginos, kai ji
suėmė delnu savo krūtį ir rodomuoju pirštu bei nykščiu švelniai trūktelėjo
spenelį.
— Po galais, tai neįtikėtina, — sudejavau, pirštais nardydamas joje vis
stipriau ir greičiau.
Ištraukęs pirštus leidausi glamonėti jos odos klosteles, kol galų gale man
pasidavė jos klitoriukas, ir švelniai pirštų pagalvėlėmis skubėdamas pirmyn
atgal ėmiau glamonėti įsitempusį nervų kamuolėlį. Po akimirkos skubriai
grįžau atgal į putytę ir suriečiau pirštus viduje, ieškodamas jautriausiojo
taškelio.
— Dar, — dejavo ji, glausdamasi prie mano lūpų prieš pasisavindama jas
aistringam bučiniui. Rodės, mano rankose dūko beprotiškai išalkęs bebriukas.
Grįžtelėjęs jos pusėn išlaisvinau lūpas iš bučinių ir šiek tiek panirau į
vandenį — tiek, kad vanduo vos apsemtų burną — ir įsisiurbiau į dešinįjį
merginos spenelį, kol kairiuoju žaidė ji pati. Aiškiai jusdamas makšties sieneles
spaudžiant pirštus suvokiau, kad kulminacija visai greta. Pirštais nenuilsdamas
nardžiau tai vidun, tai lauk, riečiau juos siekdamas paglamonėti G tašką.
Dirstelėjęs į Deleiną iš po blakstienų pastebėjau, jog ji nenuleidžia nuo manęs
akių. Jai pravėrus burną ir išrietus nugarą krūtinėje užgimusi žema dejonė
pagaliau išsiveržė iš lūpų. Makšties sienelės stipriai sučiupo mano pirštus.
Mergina bandė suspausti šlaunis, bet aš, sugavęs tarp kojų jos kelį, neleidau
jai nė krustelėti.
— Tai mano pirštai uždega tavyje šitokią aistrą, Deleina. Mano. Ir šis
jausmas, užvaldantis tave dabar, bus dar intensyvesnis, kai vietoje jų
skverbsis mano pimpalas, — patikinau ją ir pasisavinau pravertas jos lūpas
bučiniui. Ji netruko atsakyti tuo pačiu ir godžiai mėgavosi mano lūpų
glamonėmis, kol pagaliau nurimusi orgazmo banga paliko mano delnuose
palaimingos drėgmės balutę.
Ištraukęs pirštus nedelsdamas atsistojau ir išlipau iš vonios vis dar tvirtu it
plieninis vamzdis peniu, nuo kurio galvutės tebelašėjo vanduo.
— Baik maudytis, — mestelėjau, gobdamasis rankšluosčiu. — Man laikas į
darbą. Jauskis kaip namie, tik šeštą valandą grįžęs tikiuosi rasti tave
laukiančią manęs prie durų. Supratai?
Štai ji ir vėl primerkė akis — aiškiai nepatiko mano nuotaikos pokytis — bet
supratingai linktelėjo. Gal ką tik ir suteikiau jai intymiausią gyvenimo
akimirką, bet abu privalėjome prisiminti, jog tai — tik verslo sandėris.
— Žinoma, bose, — kandžiai leptelėjo ji, vaizduodama karišką pasveikinimą.
— Ei, prisimeni tą dangišką akimirką, kurią ką tik suteikiau tau? Žodžiu, jei
nori, kad dažniau taip tave pamaloninčiau, o ne tiesiog naudočiausi tavo kūnu
kaip įsigeidęs, patariu pamėginti suvaldyti tą ilgą liežuvėlį, — įspėjau piršto
pagalvėle braukdamas per apatinę merginos lūpą. — Kita vertus, visada galiu
kuo nors tą burnytę užkimšti, kad per daug nečiauškėtum.
Puikiai supratau, kad replika ją suerzino, ir norėdamas dar stipriau
patampyti liūtą už ūsų palinkau virš vonios.
— Kur mano atsisveikinimo bučkis, moterie?
Deleina nenoriai prisiartino, bet užuot pabučiavęs ją į lūpas, pakštelėjau į
nosies galiuką.
— Būk gera mergaitė, — šyptelėjau ir linksmai nukurnėjau miegamojo link
puikiai žinodamas, kad ji ir vėl nenuleidžia žvilgsnio nuo mano sėdynės. Likus
žingsneliui kitam iki durų stabtelėjęs įtempiau vieną užpakalio pusę,
dirstelėjau per petį ir mirktelėjau Deleinai. Kaip ir tikėjausi, ji lydėjo mane
žvilgsniu net išsižiojusi. Pagaliau nusukusi akis nuo mano sėdmenų ir
žvilgtelėjusi aukštyn, mergina čiupo kempinę ir sviedė į mane. Žengtelėjau
šalin kaip tik laiku, ir šlapias gniutulas žnektelėjo ant grindų greta manęs.
— Nekenčiu tavęs! — riktelėjo ji man pavymui.
— Galbūt, bet mano sėdynę, dievaži, dievini! — sukikenau.
Erzinti ją bus vienas smagumas.
 Nojus

Visą kelią į darbovietę nepajėgiau susilaikyti kvailai nevypsojęs. Žinant, jog

grįžusio manęs namie lauks Deleina, be abejonės, dieną ištverti bus lengviau.
O gal kaip tik sunkiau — juk galvoje tikrai iki pat darbo pabaigos suksis mintys
apie visus tvirkinamus dalykėlius, kuriuos troškau nuveikti su savo milijonus
dolerių atsiėjusia mergina arba priversti juos išbandyti ją pačią... Pakako
susimąstyti apie tai trumputę akimirką, ir man jau teko pasitaisyti kelnėse,
regis, įsikurti susirengusį, bet itin nepatogiai įsitaisiusį kauburį.
Vis dėlto buvau verslininkas ir darbą laikiau svarbesniu už malonumus, tad
vos Samueliui atidarius mano automobilio dureles ir man atsistojus ant
šaligatvio priešais besisukančias stiklines pastato, kurį laikiau antraisiais savo
namais, duris, šypsena išnyko nuo mano veido. Vidun žengė akmenširdis
Kraufordas.
Biure buvau laikomas griežtu ir negailestingu. Tie, kuria čia plušo ir
vadovaujant tėvui, apstulbo išvydę nesuvaldomą jo sūnų virstant agresyviu
šaltakrauju. Deja, verslo pasaulis — atšiaurus ir žiaurus, ir norėdamas
išsilaikyti priešaky privalai būti pasirengęs arba nuolat išlikti budrus, arba
gauti nurėžtus savo kiaušus maišelyje pirmąsyk paslydęs.
Meisonas, vienintelis, kuriuo biure visiškai pasitikėjau, sutiko mane vos
įžengusį pro duris.
Meisonas Hantas buvo dešinioji mano ranka — asmeninis asistentas ir, ko
gero, labiausiai tikrą draugą primenantis žmogus. Jiedu su žmona Pole rūpinosi
kone visu mano gyvenimu. Meisonas padėjo man biure, Pole tvarkė
asmeninius reikalus. Jos rankose buvo mano namai, aptarnaujantis personalas
ir buities išlaidos, tad pats dėl tokių rūpesčių galėjau nesukti galvos.
Kambarinės, sodininkai ir virėjai atlikdavo savo darbą ir išnešdavo kudašių dar
prieš man grįžtant — dėl to buvau ypač dėkingas. Be to, Polė išrinkdavo ir
nupirkdavo man drabužių bei aksesuarų, rūpindavosi, kad visuomet atrodyčiau
nepriekaištingai tiek darbe, tiek laisvu laiku... Tikra barbė devyndarbė.
Su kasdienėmis užduotimis Polė susitvarkydavo nė nemirktelėdama — visai
kaip Meisonas. Drauge jiedu dirbo it gerai suteptas variklis. Man regis, buvau
iš dalies atsakingas už jų tapimą pora: kasdienis rūpinimasis mano reikmėmis,
žinoma, reiškė, kad jųdviejų keliai negalėjo nesusikirsti. Nors buvo gana
skirtingi, jiedu puikiai papildė vienas kitą. Aukštas pietietis Meisonas,
niekuomet nenusiaunantis pamėgtų kaubojiškų aulinių, buvo dėl nieko galvos
be reikalo nesukantis šaunuoliukas. Žemutė Polė nenustygo vietoje, it gyvas
sidabras šmėkščiodavo tai šen, tai ten, beprotiškai mėgo bendrauti ir
niekuomet dusyk nedėvėdavo to paties drabužių komplekto. Tiesą sakant, pats
į tai nė nebūčiau atkreipęs dėmesio, jei pati nebūtų šnipštelėjusi per vieną iš
savo monologų, kuriems nebūdavo galo. Paprastai per daug į juos
nesigilindavau, bet tą frazę nugirdau aiškiai. Polė ir Meisonas buvo it ing ir
jang, todėl tarp jųdviejų užsimezgę santykiai, regis, buvo neišvengiami.
— Hantai, — pasisveikindamas linktelėjau mudviem koja kojon žengiant link
mano asmeninio lifto. Taip, turiu asmeninį liftą. Nenoriu nė pagalvoti apie tai,
kad mažoje skardinėje dėžutėje turėčiau spaustis su dar dvidešimčia vis
kitokiais kvepalais dvelkiančių, kosinčių, čiaudinčių ar kitaip savo mikrobus po
visą prakeiktą liftą skleidžiančių žmonių.
Kyštelėjęs raktą į spyną, Meisonas atlapojo duris, kad galėčiau įžengti
pirmas. Pasidėjęs lagaminėlį įsitaisiau ant raudonu velvetu aptrauktos sofos,
kėpsojusios greta lifto sienos. Veidrodinės lubos ir sienos buvo skirtos vizualiai
padidinti mažai erdvei. Daugiau — visuomet geriau.
— Na, tai kaip ėjosi? — paklausė jis, spustelėjęs ketvirtojo aukšto mygtuką ir
prisėdęs kitame sofos gale.
Kadangi palyginti ilgai buvau vienišas, Polė nenuilsdama stengėsi įkalbėti
mane nueiti į pasimatymą su viena ar kita moterimi, kurią ji laikė man
tinkama. Trokšdamas ją sutramdyti galų gale pamelavau jai slapta
susitikinėjąs su mergina, sutikta vienos iš kelionių į Los Andželą metu.
Patikėjusi pasakaite ji nustojo piršliauti, bet dabar nedavė ramybės vis
klausinėdama, kada gi pagaliau susipažins su paslaptinga išrinktąja. Paprastai
man pakakdavo piktai dirstelėti, ir dauguma prikąsdavo liežuvius — bet tik ne
Polė. Jos aš nebauginau nė per nago juodymą. Leptelėjau vakar vakare esą
ketinęs paprašyti savo slapukės atsikraustyti pas mane — suprantate, jei
netyčia „Preliudijoje“ išties būtų pasitaikęs viliojantis pasiūlymas, kurį
priimčiau. Taip juk galų gale ir nutiko.
— Ji sutiko, — atsakiau. — Paraginau palikti daiktus namuose ir išsyk
parsiskraidinau ją pas save. Šiuo metu ji name.
— Rimtai? Puiku! — Bičiulis paplekšnojo man per petį, sveikindamas žengus
didžiulį žingsnį į priekį.
— Taip, džiaugsmas ir pačiam dar galvoje netelpa, — šyptelėjau.
Nesumelavau nė žodelio, ir, tarsi tai patvirtindamas, po minutėlės sustangrėjo
mano penis.
Toliau važiavome mandagiai šnekučiuodamiesi. Meisonas niekada nekišdavo
nosies į asmeninius mano reikalus — nusižengdavo šiam principui tik tuomet,
kai Polė imdavo grasinti susilaikysianti nuo sekso, jei šis nė nepamėginsiąs
patraukti manęs už liežuvio ir išgauti ją dominančios informacijos.
Numesdavau jam kokį faktelį it šuniui kaulą, o jis manęs per daug ir
nespausdavo. Šiandien buvo ne išimtis. Išdaviau, kad ji buvo namuose, bet dar
nebuvau nė vienam prasitaręs, kas ji per viena.
Meisonas priminė, jog popiet namuose apsilankys Polė — privalu pasirūpinti
pirkiniais ir patikrinti namo prižiūrėtojų darbą. Žinia išmušė mane iš vėžių:
mudu su Deleina dar nebuvome aptarę visų istorijos, kurią ketinome pasakoti
pažįstamiems, smulkmenų, netgi nežinojau, ar ji nori prisistatyti tikruoju
vardu. Nė neabejojau, kad kambarinės prikąs liežuvius ir užsiims savais
darbais, bet Polė — ne...
Išlipęs iš lifto linktelėjimu pasisveikinau su keletu kitų darbuotojų, sutiktų
pakeliui link vakariniame pastato kampe įkurto mano biuro. Meisono darbo
stalas kėpsojo visai greta jo. Vietoje išorinių pastato sienų buvo įrengti
citrininiai langai, vidinės sienos išdažytos baltai. Grindis dengė raudoni kilimai,
o kai kur žvilgsnį traukė žalsvi akcentai. Spalvinė schema priminė ne ką kita,
kaip tik raudoną lotosą.
Atlapojęs sunkias medines biuro duris užtrenkiau jas sau už nugaros ir,
nuskubėjęs prie stalo, čiupau telefoną, norėdamas paskambinti namo.
Privalėjau pasikalbėti su Deleina ir aptarti smulkmenas dar prieš pasirodant
Uraganui Polei. Vos tik šiai ėmus šniukštinėti ir sujungus visus galvosūkio
taškus, išaiškėtų visa tiesa apie mūsų sandėrį, o aš likčiau nė penio
nesudrėkinęs. Logiškai mąstant, tikriausiai turėjau tai suprasti dar prieš
nuspręsdamas už pinigus įsigyti moterį, bet juk žinote, kaip būna su ta
logika...
Niekas nekėlė ragelio.
Žinoma, nekėlė. Deleina tikriausiai dar nesijautė namuose pakankamai
patogiai, kad atsiliepinėtų telefonu. Kostiumuotą mano kūną išpylė
prakaitas — užteko tik pagalvoti apie tai, kad vos Polei atvykus atlikti darbų
šis sumanymas šimtais siaubingų būdų galėtų triuškinamai žlugti mano
akivaizdoje.
Persigandęs čiupau lagaminėlį ir skriete išskriejau pro duris. Žingsniuodamas
pro Meisono stalą jau rinkau Samuelio telefono numerį savo mobiliajame —
ketinau prašyti apsisukti ir grįžti manęs paimti, bet Meisonas sustabdė mane
dar nespėjusį pasprukti.
— Skambino Danielis — pranešė, kad laukia žinių, ar šiandien pas jį
užsuksi, — informavo jis suglumęs.
Danielis Kraufordas yra mano dėdė, gydytojas.
— Velnias, visai apie tai pamiršau. Paskambinsiu jam mobiliuoju. Nesu
tikras, kada grįšiu, bet privalau pasirūpinti keletu smulkmenų, — atšoviau
stumdamas duris ir kišdamas nosį į koridorių.
Mintys ir liežuvis pynėsi taip, lyg Deleina praėjusį vakarą būtų iščiulpusi
visas mano suknistų smegenų ląsteles. Gal taip ir nutiko?
Ir vėl ta nelemta erekcija...
— Kraufordai! — iš priešingo koridoriaus galo, kur stūksojo Deivido
kabinetas, ataidėjo jo balsas. Kolega sušuko nė nespėjęs prisiartinti. — Kas čia
per velniava?
Atsidusęs atsigrįžau į Deividą, lėtai gniauždamas kumštį ir kone pasirengęs
darsyk suknežinti jam nosį, jei tik pamėgins patampyti mane už ūsų. Paprastai
sugebėdavome išvengti susidūrimo akis į akį, bet vis dėlto buvome verslo
partneriai, tad visiškai nesimatyti buvo neįmanoma.
— Kas? — iškošiau pro sukąstus dantis.
— Dešimt procentų pastarojo ketvirčio pelno buvo nusiųsta labdaros
organizacijoms! — jis pakišo man po nosimi ketvirčio ataskaitą, lyg nebūčiau
jos matęs anksčiau.
— Taip, ir ką?
— Mes sutarėme dėl penkių.
— Nė nežinau, kodėl kiekvieną kartą atsigręžęs apie tai laidau liežuvį, bet ką
jau padarysi, — susierzinęs kone išspjoviau žodžius jam į veidą. Nebuvau
nusiteikęs dabar aiškintis jo problemų, bet, kita vertus, tam nusiteikęs
nebūdavau niekuomet. — Ekonominiu sunkmečiu labdaros organizacijoms
mūsų pagalba svarbesnė nei anksčiau, Stounai. Didžiulės mokesčių lengvatos,
taip pat — dauguma klientų, pasirenkančių mūsų įmonę kaip tik dėl gausios
paramos labdarai, tik įrodo, jog aukoti ne tik teisinga, bet ir protinga. Be to,
turime daugiau nei pakankamai lėšų, kuriomis galime pasidalyti, ir tu puikiai
tai žinai.
Tik baigęs tiradą pastebėjau, jog metę savo darbus aplinkiniai darbuotojai
ištempę ausis stebėjo mudviejų kovą. Tokia čia vyko ne pirmą ir, ko gero, ne
paskutinį kartą. Žinoma, galimybės pasinaudoti publikos dėmesiu Deividas nė
negalvojo praleisti.
— Tuomet galbūt vertėtų parduoti dalį savo akcijų man ir gautą sumą
paaukoti? — bjauriame jo veide pasirodė klastingas šypsnis. Nusigręžęs jis
nudūlino į savąją pastato pusę.
Kad ir kaip būčiau stengęsis įkalbėti jį parduoti savo akcijas man, Deividas
nenumaldomai darė tą patį. Abu buvome pernelyg užsispyrę, kad leistume
priešui nugalėti.
Nepakenčiamas buvusio bičiulio elgesys ir suvokimas, jog ant mano motinos
svajonės apie „Raudonojo lotoso“ pagalbą visuomenei jam nusišvilpt, sukėlė
man beprotiškai linksmų minčių apie vieną po kito išmušamus dantis iš
milžiniškos to šikniaus galvos. Vis dėlto dar vaikystėje man buvo įskiepyta, kad
gyvenime du minusai pliusu nevirsta, be to, turėjau kai kur skubėti, tad lėtai
suskaičiavau iki dešimties, susikaupiau ir prisiverčiau nužingsniuoti į priešingą
pusę. Jei to reikės, su Deividu susitvarkysiu vėliau.
Nuskubėjęs į vestibiulį išnirau lauk ir nudžiugau išvydęs kelkraštyje manęs
jau lūkuriuojantį Samuelį. Eismas Čikagoje piko metu gali kaip reikiant
suerzinti, bet Samueliui kažkaip pavykdavo apvynioti visus aplink pirštą ir ne
vėluoti net vairuojant ilgą ištaigingą limuziną.

Lenė

O... tu... Viešpatie su viešpačiukais!

Niekada — dievaži, niekada — nebuvau pajutusi nieko tokio neįtikėtinai
malonaus.
Velniški dalykėliai, kuriuos tas vyras išdarinėjo pirštais, ir gundomas jo
žvilgsnis iš po ilgų žavių blakstienų nelyginant hipnozė privertė mane ir mano
kūną paklusti kiekvienam jo įsakymui. Nuodėmingų lūpų tariami nešvankūs
žodžiai vertė vienu metu trokšti ir jam trenkti, ir apsižergti jo veidą, o apie tai,
kaip pragaištingai jo liežuvio galiukas bendravo su mano speneliais, neverta
nė kalbėti... Prisiekiu, man rodės, jog Nojaus lūpomis kalba velnias — nors
nebuvo girdėti nė garselio, jutau tai visu kūnu.
Tas vyras buvo blogio įsikūnijimas, nemirtingasis Šėtono sūnus, ir jo
pragaištingumas pasiglemžė mane. Aiškiai jutau jį iščiulpiant tą kruopelytę
išdavikiškame mano kūne dar likusio tikėjimo ir paverčiant mane žemyn
besiritančia nuodėmingąja. Stačia galva lėkiau į pragarą vildamasi, jog prie šio
vartų mane pasitiks jo pirštai.
Sėdėjau sau tebesimėgaudama po orgazmo kūno dar neapleidusia palaima.
Vandeniui vėstant oda šiurpte šiurpo, o jis sau ramiausiai vaikštinėjo iš vonios
į miegamąjį ir atgal ruošdamasis darbo dienai. Nenuleidau akių nuo jo,
stoviniuojančio vienais apatiniais ir besišveičiančio dantis, tuomet jis akimirkai
dingo miegamajame ir grįžo vilkėdamas juodomis kostiuminėmis kelnėmis —
kabėdamos žemai ant klubų jos tik paryškino įspūdingą V raidės kontūrą, nuo
juosmens siaurėjantį tarpukojo link. Neužsegtas diržas kabėjo, o Nojus,
neapsivilkęs marškinių ir basomis kojomis, stypsojo sau. Negalėjau atsižavėti
vaikino nugaros raumenų judesiais, kai šis, į delną išsispaudęs lašelį želės,
ramiausiai pirštais tvarkėsi seksualius plaukus. Dirstelėjęs į mane jis
mirktelėjo ir puse lūpų šyptelėjo, tepdamasis dezodorantu taip gundomai, kad
judesiai kone priminė pornografinį filmą. Visiškai rimtai troškau apuostyti jo
pažastis.
Vyrą gaubė tokia pasitikėjimo aura, kad geidžiau nulaižyti jį visą nuo galvos
iki kojų — galbūt netgi vieną po kito pačiulpti jų pirštukus...
Nors iš dalies džiūgavau, kad jis išeina, mažoji vidinė mano kalaitė vos
laikėsi nepuolusi maldauti jo grįžti į vonią ir fantastiškais gundančiais
pirštukais darsyk parodyti tą magišką triuką. Taip gimė Slaptoji agentė
Dziundzė. Jai pažadinti tereikėjo vieno vienintelio, pirmojo mano gyvenime
orgazmo. Negana to, neturėjo ji nei gėdos, nei sarmatos... Neįtikėtina.
Iš nuodėmingosios vonios išsiropšti pasiryžau tik išgirdusi Nojų šūktelint, jog
jau išeina, ir užtrenkiant duris. Mano krepšiai kėpsojo prie durų — spėjau, kad
juos atnešė Nojus. Pagaliau apsirengusi ir vėl bent kiek primindama kuklią
merginą nutariau išėjusi iš miegamojo paieškoti kokio gardaus kąsnelio. Nei
šiandien, nei vakar dar nebuvau nieko turėjusi burnoje — taip nervinausi, kad
pabūgau imti ir susivemti per patį pristatymą aukcione.
Name tvyrojo niūri tyla, tačiau, nepaisant įspūdingo pastato dydžio, atrodė
šilta ir jauku. Lėtai nucimpinau koridoriumi ir dairydamasi aplink apstulbusi
nusileidau laiptais. Namas buvo skoningai dekoruotas didžiuliais paveikslais, iš
pažiūros kainavusiais tiek, kiek mano tėvas, plušdamas vienintelėje Hilsbore
likusioje gamykloje, neuždirbdavo per visus metus. Grindis dengė kraujo
raudonumo kilimai, bet sienos buvo paliktos baltutėlės. Dauguma durų į kitus
kambarius buvo uždarytos, bet jų varstyti ir nesirengiau: žarna žarną rijo, be
to, puikiai žinojau per artimiausius porą metų dar tikrai turėsianti progų
apsižvalgyti.
Vos man nusigavus į pirmą aukštą niūriosios tylos neliko nė kvapo. Aplink it
skruzdžių šeimyna zujo mažiausiai pustuzinis moterėlių pilkšvomis
uniformomis ir baltomis prijuostėmis: jų darbas buvo paversti Kraufordo
rezidenciją nepriekaištinga. Tiesa, bruzdesys akimirkai nutilo vos moterims
pajutus mane artinantis: apstulbę visų žvilgsniai įsmigo į mane.
— Aaa, sveikos, — išlemenau.
Žema putlutė žengtelėjo artyn. Jos veidą puošė už saulę skaistesnė šypsena.
— Atleiskite, panele, nenorėjome jums trukdyti. Jei norite, grįšime vėliau, —
ji pamojo kitoms ir moterys nedelsdamos ėmė rinktis darbo priemones.
— Ne, viskas gerai! — atsakiau, ko gero, kiek garsiau, nei reikėjo. — Turiu
omeny, žinote... Jūs man netrukdote. Tiesiog užsiimkite tuo, ko atėjote, o aš
pasistengsiu nesipainioti jums po kojomis.
Moteris neblėstančia šypsena darsyk atsigręžė į mane.
— Mes ilgai neužtruksime.
Suraukiau antakius.
— Pff, žinoma. Neskubėkite.
Moteris vos pastebimai linktelėjo — tai pasirodė keista — ir vėl nusisuko, bet
aš dar akimirkai ją sustabdžiau.
— Tiesa, ar galėtumėte parodyti, kur virtuvė?
Ši mostelėjo ilgo koridoriaus link.
— Jums, panele, reikia eiti tuo koridoriumi iki galo ir skersai valgomąjį.
Padėkojusi nuskubėjau ton pusėn nė neabejodama, kad vos dingusi tarnams
iš akių tapsiu pagrindiniu jų spėlionių ir apkalbų objektu. Negalėjau jų kaltinti:
būdama tarnaite tikriausiai ir pati elgčiausi taip pat. Staiga sudvejojau —
galbūt po to, kai patyriau pirmąjį orgazmą, atrodau kitaip? Ar jos tai pastebi?
Žinoma, ne.
Nukurnėjau į namo gilumą ir perėjau milžinišką ištaigingą valgomąjį — prie
jo viduryje stūksojusio stalo, rodės, būtų galėję susėsti bent pusšimtis svečių.
Gerai, galbūt šiek tiek perdedu, bet galiu prisiekti: vaizdelis priminė sceną iš
filmo „Indiana Džounsas ir lemties šventykla“ [*„Indiana Jonès and the Temple of
Doom“, 1984, JAV (red. past.).], kai ant didžiulio stalo svečiams patiekiama
atvėsintų beždžionių smegenų.
Kitame valgomojo gale išvydau duris. Prisiekiau Dievu, kad jei jas pravėrusi
rasiu senovinį tunelį, pilną spąstų ir knibždėte knibždantį visokiausių žmonijai
žinomų vabzdžių, nešiu iš ten kudašių, tačiau ten tebuvo virtuvė. Tiesa,
dvejojau, ar ją išvis galima pavadinti virtuve: patalpa veikiau panėšėjo į
nedidelį atskirą pasaulėlį, skirtą ruošti ne prastesniam maistui nei aukščiausios
klasės restoranuose. Kur tik pažvelgsi, visur spindėjo nerūdijančio plieno
paviršiai, o švara lenkė steriliausią baliklio butelio vidų. Vis dėlto paskubomis
apsižvalgiusi niekur nepastebėjau nei beždžionių smegenų, nei tų keistų
žalvarinių puodelių, kuriuose jos buvo patiektos filmo veikėjams, tad viskas
rodės einąsi tinkama linkme.
Apsidairiusi netrukus pastebėjau ir produktų sandėliuką, ne ką mažesnį nei
visas namų, kuriuose užaugau, pirmasis aukštas. O, žmogau, kokį nesveiko
maisto lobį aptikau viduje! Regis, ponas Kraufordas, Dulkinimo Pirštais
Karaliukas — tikrų tikriausias smaližius. Čiupau dėžutę „Cocoa PufFs“ pusryčių
dribsnių, — dėl tų kakavinių rutuliukų tiesiog ėjau iš proto, — šiek tiek
šokoladinio sirupo ir trypdama laimės šokį išlingavau atgal į virtuvę.
Prisiminiau anksčiau pastebėjusi dubenėlių, bet vėl juos rasti prilygo
sudėtingam „Atminties“ žaidimo lygiui. Pravėrusi keletą spintelių pagaliau
pataikiau, kvyktelėjau „Valio!“ ir pergalingai iškėliau kumštuką į orą.
Buvau didžiausia savo pačios gerbėja.
Šaldytuvo nepastebėti rodėsi neįmanoma — atspėjote, jis taip pat buvo
milžiniškas. Įsivaizduokite, kaip nusivyliau pravėrusi jo duris ir suvokusi, kad
negalima įžengti į vidų! Nebūčiau nustebinta viduje radusi besidarbuojantį
skerdiką ir besiganančią gyvulių bandą, bet tam Nojus, regis, šlamančiųjų
pagailėjo.
Čiupusi pieną grįžau prie atsineštų skanėstų, įsibėriau į dubenėlį dribsnių ir,
apliejusi kakavinį gardumėlį akimirksniu dubenėlyje šokoladine spalva
nusidažiusiu pienu, apsilaižiau pirštus. Stengiausi nekliūstelėti per daug ir
nepritaškyti ant stalo, nors slapčia ir maniau, kad kur nors virtuvėje tikrai turi
slypėti magiška dūdelė, į kurią papūtus tuojau prisistatytų mažų oranžinių
žmogeliukų žaliomis ševeliūromis kompanija, kuri, viską akimirksniu
sutvarkiusi iki blizgesio, vėl pranyktų požemiuose, kur laimėje ir nelaimėje
gyvena visas būrys mažučių jų gentainių.
Taip, žinau, mano vaizduotė vešėte vešėjo, bet tokioje vietoje, kaip ši, tai
atleistina.
Po ką tik įvykusios dubenėlių lentynos paieškų ekspedicijos jau žinojau, kur
rasti stiklinę. Griebusi vieną, išsispaudžiau į ją absurdiškai daug šokoladinio
sirupo. Galėjau prisiekti, kad kažkur sąmonės gilumoje visą laiką girdėjau savo
odontologą piktai caksint liežuviu.
Atėjo laikas leistis į dar vieną slėpynių žaidimą, šįsyk — ieškoti stalo
įrankių.Būtų pakakę bent vienkartinio plastikinio šaukšto... Po velnių, būčiau
apsiėjusi ir su šakute. Eureka! Tai, ko ieškojusi, aptikau vos pravėrusi pirmąjį
stalčių. Puiku, nes permirkusių ir nebetraškių dribsnių negalėjau pakęsti.
Pienas grįžo atgal į šaldytuvą, dribsnių dėžutė ir sirupas — į sandėliuką, o aš
jau buvau bemaunanti lauk iš virtuvės, kai suskambo telefonas.
Apsidairiusi pagaliau pastebėjau jį kabant ant sienos visai greta viryklės, bet
nė negalvojau atsiliepti. Pirmiausia todėl, kad tai reikštų atsitraukimą nuo
savo cukrinio rojaus. Antra, nė neįsivaizdavau, kas galėtų skambinti, o ir
namai buvo ne mano. Be to, kaipgi turėčiau prisistatyti ir paaiškinti, kodėl
atsiliepiu Nojaus telefonu?
Em, sveiki, aš — nekalta subinaitė, kurią ponas Kraufordas vakar įsigijo už
porą milijonų šlamančiųjų, kad deramai paišdykautų. Tiesą sakant, jis jau vakar
spėjo kaip reikiant išdulkinti mano burną, bet prieš tai aš sykį vos nenukandau
jo daikčiuko, o šįryt mano kekšišką putytę į palaimos debesis nukrušo pašilę jo
pirštukai. Dabar Nojaus namuose nėra, bet jei norite, galiu perduoti žinutę.
Ne, toks pokalbis tikrai neįvyks.
Nekreipdama dėmesio į įkyrius skambučius, kibau į saldžias gėrybes.
Kad ir kaip mane erzino telefono skambutis, sykiu jis priminė, kad privalau
paskambinti Dez ir pranešti naujienas. Mobilųjį buvau paslėpusi tarp kitų
daiktų — tikėjausi, kad mane įsigijusiam žmogui neateis į galvą jo atimti,
uždrausti bendrauti su išoriniu pasauliu ar iškrėsti ko nors panašaus. Nojus
jokių panašių draudimų nebuvo minėjęs, tad sumojau, kad viskas bus gerai.
Galų gale, man menkai tebūtų rūpėjusi jo nuomonė. Pardaviau jam savo
kūną, ne žmogiškumą.
Susikimšusi pilvan pusryčius praskalavau kriauklėje indus, sukroviau juos į
indaplovę ir sustingau it visiška kvaiša. Nė nenumaniau, ką turėsiu veikti visą
dieną. Svarsčiau apie galimybę pakilti laiptais, susirasti telefoną ir paskambinti
Dez, bet sušlamštus kakavinių rutuliukų porciją, kurios būtų pakakę pasisotinti
Džetrui Bodinui [* Džetras Bodinas - aukštas stambus filmo „Kaimiečiai Beverlyje“ („The
Beverly Hillbillies", JAV, 1993) veikėjas (vert. past.)], tokios mankštos būtų buvę šiek
tiek per daug. Staiga šovus genialiai minčiai nutariau kaip nors susirasti
televizorių ir pažiūrėti „Maury“ pokalbių laidą.
Regis, visą amžinybę klaidžiojusi po namą ir jau ėmusi gailėtis paskui save
nebarsčiusi duonos trupinių, kuriais sekdama rasčiau kelią atgal, pagaliau
aptikau kažką panašaus į pramogų kambarį — tikrą testosteronu pasruvusią
vyrišką žaidimų aikštelę. Vaizdo žaidimų kompiuteriai, oro ritulio stalas,
milžiniška erdvinio garso sistema, šokių aikštelė, kino teatro kėdės ir odinis
minkštas kampas, nedidelis baras ir didžiausias televizorius, kokį buvau
mačiusi per visą gyvenimą. Tą daiktą būtum galėjęs drąsiai vadinti
sienavizoriumi: dievaži, jis užėmė visą sieną.
Spėliojau, ar Nojus kada nors sėdėjo čia susikišęs ranką į kelnes — klasikine
Elo Bandžio [* Elas Bandis - serialo „Vedęs ir turi vaikų" („Married... with Children“, 1987-
1997, JAV) personažas (red. past.)] poza. Ar kas nors galėtų paaiškinti, kodėl staiga
įsivaizdavau save, susikišusią ranką į savąsias? Slaptoji agentė Dziundzė
gudriai nusišypsojo ir atsakė linktelėjimu.
— Ša, poniute, tavo žodis čia nieko vertas, — sukuždėjau tarpkojui.
Neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip tą milžinišką televizorių įjungti,
bet šiaip taip įstengiau rasti ant baro paliktą didžiulį nuotolinio valdymo
pultelį. Čiupau jį abiem rankomis ir įsirangiau vienoje teatro kėdžių prietaiso
patyrinėti. Ant pultelio kėpsojo koks milijonas mygtukų, bet nė vienas nebuvo
pažymėtas.
Turėtų būti smagu.
Užsimerkiau ir ėmiausi seno triuko: pamojavusi pirštu ore, bedžiau į pirmą
pasitaikiusį mygtuką vildamasi, kad pataikysiu teisingai. Nieko. Pramerkusi
vieną akį ir apsidairiusi aplink išvydau ant sienų besisukančius vaivorykštinius
šviesos atspindžius. Kilstelėjau galvą ir... Šioje viengungio irštvoje kabėjo
disko rutulys? Sukikenau ir pamėginau darsyk. Šįsyk spustelėjus mygtuką iš
erdvinio garso kolonėlių ėmė lietis Eminemo muzika, kurios garso būtų pakakę
apkursti per keletą minučių. Mėginau ją išjungti, bet prieš tai mygtukus
spaudžiau užmerktomis akimis, tad dabar nė nenumaniau, kurį paspaudusi.
Taip, ši mano idėja tikrai nebuvo pati gudriausia.
Stengdamasi kaip nors sustabdyti šią beprotybę, ėmiau paniškai spaudinėti
mygtukus — deja, taip chaosą tik dar labiau sustiprinau. Kalbu visiškai rimtai:
šokių aikštelė pasileido suktis, šviesos tai užgesdavo, tai vėl įsižiebdavo, kėdė,
kurioje sėdėjau, ėmė vibruoti ir masažuoti man nugarą, o... Kas per velnias?
Nejaugi nuotoliniu pulteliu buvo valdomas netgi prakeiktas kokteilių
plaktuvas?
Dar vienas mygtukas, ir šunsnukis televizorius pagaliau teikėsi įsijungti.
Šveičiau pultelį į kitą kambario galą ir išsidrėbiau toje ištvirkusioje kėdėje su
itin draugiškais pirštukais: šitaip susinervinus masažas man tikrai atrodė
reikalingas.
— “Calgon“, nusinešk mano rūpesčius! [* Calgon, take me away — populiarus
aštuntojo dešimtmečio reklamos šaukinys (vert. past.)] — surikau iš visų jėgų, kad per
garsią Eminemo muziką galėčiau išgirstu savo balsą. Grojo dainą „Not
Afraid“. — Eik velniop, Stirnai, aš bijau! Dar ir kaip!
— Kas, po velnių, čia dedasi? — pasigirdo kažkieno riksmas.
Staigiai atsimerkusi palinkau į priekį — širdis veržėsi iššokti iš krūtinės.
Tarpduryje visiškai apstulbęs stovėjo Nojus.
— Kaip nors sustabdyk visa tai! — suklykiau.
 Perėjęs kambarį jis pakėlė pultelį nuo grindų, kur buvau jį numetusi, ir
žinovo judesiu paspaudė keletą mygtukų — to pakako, kad aplink stotų tyla, o
pašėlusi kėdė nustotų mane grabinėti. Na, šituo aš nesiskundžiau — slapta siet
vyliausi, kad nuspausti tą mygtuką jis pamirš.
— Atsiprašau! — išrėkiau. Regis, mano protas dar nebuvo spėjęs suvirškinti
fakto, kad kelti balso nebereikėjo. Nojus kilstelėjo antakius. Prabilau vėl, tik
šįsyk kur kas tyliau. — Atsiprašau, aš tik norėjau pažiūrėti televizorių... Ir kas,
po galais, naudojasi pulteliu nepažymėtais mygtukais?
— Taip, priprasti reikia laiko, — burbtelėjo jis, dėdamas pultelį į vietą ant
baro.
— Ką veiki namie? Rodos, sakei — šeštą.
— Tiesa, bet, na, kadangi nieko panašaus anksčiau nesu iškrėtęs,
nepagalvojau, jog mums reikėtų aptarti kai kurias smulkmenas, o šiandien
namuose pasirodys Polė, — jis atsisegė švarką ir patraukė jo audinį šalin, kad
delnais patogiai įsiremtų į klubus.
Troškau krimstelėti jam į pilvuką. Dievaži, ta išdavikė Slaptoji agentė
Dziundzė jau buvo užvaldžiusi mano mintis.
— Be to, prašau, — tęsė jis, su raudonu šilkiniu kaklaraiščiu atrodydamas
dar seksualiau nei anksčiau, — nežaisk su tuo, su kuo nemoki deramai apsieiti.
Nesėkmių mums jau gana, tiesa? — jis nė kiek nesidrovėdamas per kelnių
audinį it ramindamas paglostė Stebuklingąjį Penį. Vos susivaldžiau nečiupusi
to seksualaus kaklaraiščio ir jo neprismaugusi.
— Et, tai vakarykštės naujienos, — purkštelėjau. — Pamiršk apie tai
pagaliau. Be to, vakar juk pabučiavau jį, kad greičiau praeitų.
Ne, paskutinioji frazė man iš lūpų neišsprūdo. Užtat pakako vos akimirkos,
kad man dingtelėtų mintis apie jo spermą mano burnoje. Jėzau, Lene,
valdykis! Juk nekenti jo, negi pamiršai?
Jo. Ne Stebuklingojo Penio ir ne tų iš proto vedančių ilgų pirštukų, dabar
tapšnojančių aplaižyti viliojančius klubus.
— Eik pyzdon! Nekenčiu tavęs, — šūktelėjau nustebindama net pati save ir
staigiai prisidengiau burną. Ne todėl, kad būčiau pabūgusi jį įžeisti — tiesiog
svaidytis keiksmažodžiais man buvo visiškai nebūdinga. Paprastai ir apie
pirštus negalvodavau taip kekšiškai, kaip prieš keletą minučių... Nutariau kaltę
dėl laikinai nuvažiavusio stogelio suversti milžiniškam šokolado ir cukraus
kiekiui organizme.
— Patikėk, ten ir nueisiu, — Nojus ėmė sėlinti artyn. — Ir ne kartą. Tik ne
dabar. Turime nemažai ką nuveikti. Eime.
— Eime kur?
Jis griebė mane už riešo, kilstelėjo ir, nusitempęs tolyn nuo išprotėjusio
priekabiautojo krėslo, nepaleisdamas išsivedė pro duris.
— Vedu tave pas gydytoją.
 — Kokį dar gydytoją? Aš niekur neužsiregistravusi, — apstulbusi stengiausi
išsivaduoti iš jo rankų.
— Dabar jau užregistruota. Juk tikriausiai pasirodyčiau esąs gana
neatsakingas, jei prieš panirdamas į tą saldžią mažą tavo putytę neleisčiau jos
patikrinti specialistams, ar ne?
Suakmenėjau, priversdama sustoti ir jį.
— Vedi mano katytę pas veterinarą? — paklausiau įsižeidusi.
— Nepažįstu tavęs taip gerai, kad galėčiau aklai pasitikėti kiekvienu tavo
žodžiu, — Nojus grubiai prisitraukė mane artyn ir suėmė delnu užpakaliuką. —
Įsigijau skaistuolę, ir privalau įsitikinti, kad gavau tai, už ką mokėjau. Be to,
tau reikės kontraceptinių tablečių: kai pagaliau galėsiu įsiveržti į tą mažutę
aukso kasyklėlę, ant kurios sėdi, norėsiu jausti absoliučiai viską.
Mano žandikaulis kone pasiekė žemę.
— Gali susičiaupti, Deleina. Nebent siūlai ten ką nors įkišti, — pridūrė jis ir
pirštais kilstelėjęs smakrą sučiaupė mano lūpas, tuomet išsišiepęs iki ausų
žengtelėjo šalin.
Prabėgus vos minutei ar dviem jau sėdėjau limuzine priešais Nojų ir
dardėjau pas putyčių gydytoją.
Prisidegęs cigaretę Nojus išpūtė dūmus pro pravertą automobilio langą.
Įprastomis aplinkybėmis būčiau laidžiusi liežuvį apie nesirūpinimą mano
plaučiais, bet stebint, kaip jis lūpomis apėmė filtrą... Sakykime, man kilo
nešvankių, labai nešvankių minčių.
— Žinai, tu gali mane bučiuoti, — leptelėjo jis, įtraukęs dūmą. — Aš
pasirengęs tau suteikti malonumą ne mažiau, nei tu — man.
Sukryžiavau kojas ir stipriai jas suspaudžiau, kad pajusčiau tokią trintį,
kokios staiga įsigeidė mano kūnas. Priešgyniaudama sukryžiuotomis rankomis
pridengiau ir krūtinę. Galų gale, ką gi turėjau atsakyti?
— Šitas, — vėl prabilo jis, ilgais pirštų judesiais per kelnes glostinėdamas
savo penį, — skirtas ir tau pasitenkinti. Neturėtum gėdytis paprašyti to, ko
trokšti, Deleina. Ar tiesiog to pasiimti, nes aš, atvirai kalbant, drovėtis nė
neketinu.
Nusukusi žvilgsnį įsispoksojau į už lango besikeičiančius vaizdus, iš
paskutiniųjų stengdamasi nekreipti dėmesio į virpėjimą savo mergaitiškoje
kūno dalyje, kuri, beje, srūte pasruvo drėgme vien įsivaizdavus tai, apie ką
kalbėjo Nojus. Akies kampučiu pastebėjau jį užgesinant cigaretę ir prabylant.
— Žiūrėk, parodysiu, ką turiu omenyje.
Nieko nelaukdamas jis pasislinko artyn ir šiurkščiai praskėtęs mano kojas
įgrūdo tarp šlaunų veidą. Suėmęs delnais mano sėdynę, prisitraukė mane
arčiau, kad patogiau pasiektų visas reikiamas vieteles... Aiktelėjau iš
nuostabos pajutusi jį karštai alsuojant per tvirtą džinsų audinį. Nojus
nesustodamas judino galvą pirmyn ir atgal... Kai apstulbusi sekiau žvilgsniu jo
galvos judesius, jis staiga dirstelėjo į mane ir pasimaivydamas ilgu liežuviu
švelniai perbraukė mano tarpkojį nuo nugaros priekio link. Apnuoginęs dantis
ir kreivai šyptelėjęs jis atsargiai krimstelėjo džinsus tiesiai virš klitoriuko ir
mirktelėjo man.
— O Viešpatie, — sudejavau ir, stipriai įsikibusi pirštais jam į plaukus,
prispaudžiau jo veidą prie savo lyties. Nojus dar labiau prisispaudė burna prie
mano putytės.
— Mmm... Dievinu moteris, kurios žino, ko nori, Deleina.
Išgirdus jį murkiant mano vardą viskas viduje suvirpėjo it artinantis tokiam
žemės drebėjimui, kokio niekada nebuvo matęs nė Šv. Elenos kalnas. Deja,
būtent tą akimirką to šunsnukio rankos čiupo manąsias ir privertė atleisti jo
garbanas. Prieš atsitraukdamas dar lengvai pakštelėjo tiesiai virš mano
klitorio.
— Atrodo... daug žadančiai, — atsiduso jis. — Laukiu nesulaukiu, į kada
pamatysiu tavo reakciją į tokias glamones ne per drabužius. Deja, šis
malonumas turės palūkėti.
Tysojau šnopuodama ir iš paskutiniųjų stengiausi suvaldyti vidinę savo
kalaitę, užtat Nojus, ramiausiai grįžęs į savo vietą, tik pasitaisė drabužius, it
visiškai nepaveiktas to, ką vos prieš akimirką iškrėtė man. Pirštais
persibraukęs plaukus pataisė mano rankų apgadintą šukuoseną, o aš, viduje
klykdama, vos laikiausi jų nenurovusi.
Atsivėrus keleivių durelėms, mus pasitiko besišypsantis Samuelis. Nojus,
atsistojęs ant šaligatvio, asistuodamas ištiesė man ranką. Priėmiau ją, bet tik
todėl, kad troškau kaip reikiant suspausti jo pirštus — taip ir padariau, tačiau
jis, regis, to nė nepajuto. Bjaurybė.
Įtūžusi, kad buvau seksualiai sujaudinta ir deramai nepatenkinta, nė
nepastebėjau, kaip įžengėme į kažkokį medicininių paslaugų pastatą, o Nojus
koridoriumi nulydėjo mane į registratūrą. Nors jį pasitikusi darbuotoja elgėsi
itin profesionaliai, visą laiką aiškiai nurenginėjo jį akimis, tarsi nė
nepastebėdama manęs. Žinojau iš tikrųjų neturinti į šį vyrą jokių teisių, bet ji
juk to nė nesuuodė, tad begėdiškas jos flirtas tikrai nepaliko man teigiamo
spūdžio.
Tikriausiai nebūtų atsiplėšusi net jei būčiau garsiai pasigyrusi, kad dailus jo
veidelis ką tik buvo paniręs man tarp šlaunų. Įžūli paleistuvė.
Mano vidinei kalytei dar nespėjus nuplėšti jai nuo akių dirbtinių blakstienų
buvome palydėti į apžiūros kabinetą, kur slaugė, pamatavusi mano kūno
temperatūrą, kraujo spaudimą, pulsą ir kvėpavimo dažnį, ištiesė man
popierinius marškinėlius ir paprašė nusivilkus apsirengti jais. Buvo
bepaduodanti man ir kažkokią anketą, kurioje turėjau pažymėti pagrindinius
savo duomenis, tačiau ją nedelsdamas čiupo Nojus.
— Ši klinika priklauso mano dėdei Danieliui, — paaiškino jis, seselei palikus
mus vienudu. Kalbėdamas jis kažką kraigaliojo anketos lape. — Jis ne
ginekologas, be to, nenoriu, kad vėliau bendraudama su juo jaustumeisi
nepatogiai, todėl tave apžiūrės vienas jo kolegų — Everetas.
Linktelėjau, siusdama dėl to, kas turėjo tuojau įvykti.
— Ar turi kokių nors sveikatos sutrikimų, apie kuriuos jiems derėtų žinoti?
Papurčiau galvą, ir jis ištiesė anketą man pasirašyti. Man ją grąžinus,
mostelėjo eiti persirengti, o pats nusigręžė ir leidosi kalbėti toliau.
— Savo šeimai ir bičiuliams pasakojau susipažinęs su tavimi jau prieš kurį
laiką, vienos iš kelionių į Los Andželą metu. Visi mano, kad mudu
susitikinėjame pastaruosius septynis mėnesius, o dabar man pagaliau pavyko
įkalbėti tave kraustytis į Okbruką ir apsigyventi drauge. Tavo vardo nė vienam
neminėjau, tad gali nuspręsti, ar prisistatinėsi tikruoju vardu, ar kokiu kitu.
— Na, kadangi anketoje jau pažymėjai tikrąjį, ko gero, teks prie jo likti, —
sumurmėjau lipdama iš nukritusių ant žemės kelnių. Pakėlusi sulanksčiau jas
ir čiupau melsvuosius popierinius marškinaičius. Nugirdau jį tyliai nusikeikiant:
akivaizdu, nepagalvojo apie tai prieš pildydamas dokumentą. — Be to,
pasirinkusi kitą vardą anksčiau ar vėliau tikriausiai vis tiek susipainiočiau.
Beje, dėkui.
— Už ką?
— Už tai, kad pasistengei suriesti bent kiek padoresnę istoriją apie mane:
nors abu žinome, kad tesu kekšė, kitiems tai liks paslaptimi.
Nojus staigiai atsisuko ir dviem plačiais žingsniais priėjo taip arti, kad galėjau
aiškiai justi jo kūnu besiritančias kaitros bangas. Pirštu kilstelėjęs mano
smakrą, jis įsmeigė žvilgsnį man į akis.
— Skaisčios merginos pavadinti kekše man neapsiverstų liežuvis.
Nespėjau nė prasižioti: pasigirdo beldimas į duris. Nojus tuojau atsitraukė
nuo manęs ir šūktelėjo už durų lūkuriuojančiam žmogui įeiti vidun.
— Nojau, berniuk! — linksmai pasisveikinęs baltu mediko chalatu vilkintis
vyriškis stvėrė Nojų į glėbį. — Kaip smagu vėl tave matyti! Kaip laikaisi?
— Na... Laikausi, — nuoširdžiai šyptelėjo šis, apglėbdamas vyrą.
Gydytojas apgailestaudamas atsigręžė į mane.
— Atsiprašau, bet negavau paciento kortelės, tad nežinau jūsų vardo.
— Deleina. Deleina Talbot, — prisistačiau ir staiga neįtikėtinai susižavėjau
paprasčiausiomis baltomis grindų plytelėmis sau po kojomis.
— Malonu su jumis susipažinti, panele Talbot, — jis čiupo mano ranką ir kaip
reikiant ją papurtė, tuomet mostelėjo man įsitaisyti ant apžiūros krėslo, o pats
įsitaisė man mažutės taburetės priešais mane. — Kuo galiu būti jums
naudingas?
— Deleiną reikėtų profilaktiškai apžiūrėti, be to, ji norėtų aptarti
kontraceptinių priemonių pasirinkimą, — Nojus atsakė už mane.
— Viskas aišku. Na, kontraceptinė priemonė, kurios tikrai nepamirši
panaudoti — injekcija. Norėtum išmėginti? — paklausė jis, mandagiai
šypsodamasis.
— Aaa... — nutęsiau. Paskutinį kartą lankydamasi pas savo gydytoją buvau
šį bei tą apie tai skaičiusi, bet informacijai peržvelgti teskyriau minutę kitą, tad
negalėjau būti įsitikinusi.
— Injekcija išlieka veiksminga tris mėnesius, o dauguma mano pacienčių
dideliu jos privalumu laiko menstruacijų palengvinimą arba visišką
sustabdymą. Per pastaruosius keletą metų ši kontracepcijos forma tapo
palyginti populiari.
— Taip, gerai. Skamba visai neblogai, — droviai linktelėjau.
— Na, tuomet pradėkime, gerai? — nuoširdi jo šypsena mane ramino.
Man atsigulus Nojus žengtelėjo artyn ir atsistojo greta mano galvos. Užkėliau
blauzdas ant laikiklių. Žinoma, tepinėlio tyrimas man buvo atliktas ir anksčiau,
bet net apie tai galvojant išversti visas savo grožybes prieš visiškai
nepažįstamą vyriškį netapo drąsiau. Galų gale, putyčių gydytojai tarpkojų
kasdien prisižiūri tiek ir tiek, tad nori nenori imi spėlioti, ar tavasis labai
skiriasi nuo kitų, ar neturi kokių keistų anomalijų, apie kurias pati nė
nenumanei... Man nė nespėjus užbaigti nebylaus burbėjimo gydytojas
atsitraukė ir patapšnojo mano koją it duodamas ženklą, jog apžiūra baigta.
— Per artimiausias keletą dienų gali pasitaikyti skausmingų spazmų — jei
bus sunku kentėti, padės tabletė ibuprofeno. Dėl tam tikrų aplinkybių gali
patirti ir kraujavimą, bet apskritai viskas bus gerai, — ginekologas nusitraukė
nuo rankų vienkartines pirštines ir išmetė jas į šiukšlių dėžę. — Jei pastebėsi
kokių neįprastų simptomų, būtinai apsilankyk.
Prie manęs priėjusi jo asistentė alkoholiu dezinfekavo dūrio vietą ir suleido
injekciją.
— Paliksiu tave apsirengti, o tuomet galėsi eiti, — pridūrė gydytojas,
žengdamas pro duris. — Buvo tikrai smagu pasimatyti, Nojau.
— Ir man, Everetai. Ačiū, — atsakė šis ir atsigręžė į mane. — Einu apmokėti
sąskaitos — pasimatysime lauke.
Jis išskubėjo gydytojui ir jo asistentui įkandin. Šokte pašokau iš krėslo, bet
akimirksniu pasigailėjau paskubėjusi: kūną nemaloniai maudė. Paskubomis
apsirengiau — troškau kuo greičiau nešti iš klinikos kudašių. Pravėrusi duris
išvydau stoviniuojantį Nojų.
— Viskas gerai? — susirūpino jis: tikriausiai pastebėjo, kad laikiau delnu
susiėmusi pilvuką.
— Šiek tiek skauda, bet jei grįšime tiesiai namo, manau, kiek pagulėjusi
pasijusiu geriau.
— Puiku, — linktelėjo jis ir, išsitraukęs mobilųjį, spustelėjo mygtuką. — Tau
irgi labas rytas, Pole, — pasisveikino su skambinančiąja. — Norėčiau, kad
užbaigtum darbus: aš jau pakeliui namo, ir mudviem su viešnia reikės šiek
tiek privatumo... Taip, Pole, ji, — jis susierzinęs užvertė akis, čiupo mane už
alkūnės ir palydėjo lauk į lūkuriuojantį limuziną. — Svečių jai dabar nereikia.
Galbūt po kelių dienų... Paskambink Meisonui ir pasakyk, kad po valandos ar
mažiau jau būsiu darbe. Ačiū, Pole.
Tais žodžiais baigęs pokalbį jis įsitaisė greta manęs ir apkabino per pečius.
— Polė rūpinasi asmeniniais mano reikalais, taip pat ir buitimi, namais. Jos
ketinimai geri, bet kartais bendrauti su ja reikia stipresnių nervų, — paaiškino
jis. — Mūsų meilės pasakaite ją apkvailinti bus sunkiau nei kitus, tad prie jos
stenkis būti ypač atsargi. Ta moteris — gudri laputaitė.
Linktelėjimu parodžiau viską supratusi, o jis, suėmęs delnu mano galvą,
švelniai priglaudė prie krūtinės. Toks poelgis akimirką pasirodė kiek per
intymus — visgi pažįstami buvome tik nuo praėjusio vakaro, bet, kita vertus, į
au buvome spėję kartu patirti šį tą kur kas intymesnio, tad nutariau, jog
viskas gerai.
Mudviem tylomis važiuojant namo klausiausi jo širdies plakimo. Pirmąsyk
sąmoningai atkreipiau dėmėsi į jo kvapą. Atpažinau jo muilo ir dezodoranto
dvelksmus, užuostus ryte, bet greta jų pajutau dar vieną aromatą — išskirtinį,
niekam kitam nebūdingą, tik... Jam.
Pirštais Nojus atsargiai glostė mano plaukus. Užsimerkusi mėgavausi tyla ir
švelniais jo prisilietimais — tokiais raminančiais, kad jei nebūčiau gulėjusi
velniškai nepatogiai, tikriausiai būčiau užsnūdusi.
Namo nukakome per greit. Pirmas išlipęs iš automobilio ir nepaisydamas
Samuelio asistavimo, Nojus ištiesė man ranką. Susiriečiau: maudimas nuo
tada, kai išėjome už klinikos, buvo gerokai sustiprėjęs.
— Po velnių, ar gerai jautiesi? — sunerimo Nojus.
— Viskas gerai. Tiesiog stipresnis spazmas, — sumurmėjau stengdamasi, kad
balse būtų justi kuo mažesnė įtampa. Nenorėjau būti palaikyta snargle,
nepajėgiančia ištverti net menkiausio skausmo.
Nė neįspėjęs jis paėmė mane ant rankų ir tarsi nuotaką įnešė pro duris,
kurias plačiai atvėręs laikė Samuelis. Kad ir kaip stengiausi priversti jį mane
paleisti, Nojus neklausė. Užuot leidęs atsistoti, nešinas manimi jis pakilo
laiptais ir nuskubėjo į miegamąjį. Pasodinęs mane, kilstelėjo antklodę, o man
vos spėjus palįsti po ja, pradingo iš kambario.
— Štai, išgerk, — pasiūlė grįžęs. Rankose laikė porą tablečių ir stiklinę
vandens.
Nesipriešindama nurijau tabletes. Paėmęs stiklinę, Nojus pastatė ją ant
naktinio stalelio.
— Ar nesijausi blogai, jei grįšiu į darbą? — paklausė, neslėpdamas
susirūpinimo balse.
— Viskas bus gerai. Tereikia nusnausti, — atsakiau vos tramdydama
žiovulį. — Keliauk. Likusi viena, šiaip ar taip, apsipalaiduosiu lengviau.
 — Oi, įgėlei skausmingai, — sukikeno jis, delnu prisidengęs krūtinę it
sužeistas. — Džiaugiuosi, kad nepakito tavo nuotaika. Nė neabejoju, kad
tuojau pasitaisysi ir būsi pasirengusi darsyk pamėginti nukąsti man pimpalą.
Jis palinko, pakštelėjo man į lūpas ir atsistojo.
— Ar turi mobilųjį telefoną? — staiga paklausė.
— Taip, rankinėje. O ką? Juk neketini jo atimti, ką? — išsigandau.
— Jei nesuteiksi priežasties, ne, — atsakė Nojus, žingsniuodamas rankinės
link ir čiupdamas ją į rankas.
Paėmusi jo man ištiestą rankinę pamaniau, jog vaikinui reikia mano
mobiliojo, tad ištraukusi ištiesiau jį. Nojus spustelėjo vos keletą mygtukų ir
grąžino aparatą man. Tą akimirką suskambo jo paties telefonas, kurį šis
akimirksniu išsitraukė iš kišenės ir nutildė.
— Įvedžiau savo numerį į tavo mobilųjį, o dabar ir pats turėsiu tavąjį.
Stenkis visada turėti telefoną su savimi. Ne tik dėl savo pačios saugumo, bet ir
todėl, kad tikrai netrykšiu džiaugsmu, jei versi laukti, kai man tavęs reikės, —
Nojus įsikišo mobilųjį atgal į kišenę. — Skambink, jei tik ko nors prireiks.
Rimtai.
Kad ir kaip jis stengėsi išlikti griežtas, veide aiškiai galėjau įžiūrėti
nuoširdumą. Pašaipiai užverčiau akis ir linktelėjau — man beprotiškai patiko jį
erzinti, tad nusigręžiau ir sumurmėjau:
— Eik pagaliau. Vien į tave pažiūrėjus gimdą susuka.
Nemelavau: dailus jo veidelis, ant kurio taip troškau, bet negalėjau
pajodinėti, išties kėlė skausmą. Keisčiausia štai kas: prieš sutikdama Nojų ne
tik nebuvau čiulpusi penio, bet ir pati niekada nebuvau mėgavusis oraliniais
malonumais, tačiau dabar kažkodėl nepajėgiau nuvyti šalin minčių apie jo
veidą sau tarp kojų. Neįtikėtina.
Sakau jums, viskas per tą prakeiktą jo grožį.
— Aha, gerai jau, — atšovė jis, aiškiai netikėdamas nė vienu mano žodžiu. —
Pasimatysime vakarop.
Išgirdusi jam už nugaros tyliai užsiveriant duris apsivijau rankomis jo
pagalvę ir darsyk giliai įkvėpiau jo aromato. Nors dalis manęs džiūgavo, kad
šiandien nebeturėsiu pildyti niekieno lūkesčių, negalėjau savęs apgaudinėti:
kita dalis — besiskleidžianti vidinė mano kalaitė — jau spėjo nusivilti, kad su
Dulkinimo Pirštukais Karaliumi darsyk pasismaginti nebepavyks. Galvoje
neramiai zujant šiai liūdinančiai minčiai po truputį nugrimzdau į miegą.
 Lenė

— Deleina, — stengiantis priešintis snauduliui į mano ausį sukuždėjo kimus

balsas. Pusiau per miegus pajutau stambią šiltą ranką, švelniai glostančią
vidinę mano šlaunies pusę, ir nesąmoningai sudejavau.
— Kai miegi, turėtum būti atsargesnė ir pasistengti neleisti tokių garsų. Man
ir taip nelengva susivaldyti, o šitokios dejonės viską dar labiau apsunkina.
Žodžiais neįmanoma apsakyti, kaip jos manė veikia.
Kaklo oda pajutau karštą jo iškvėpto oro bangą, o liežuviui apsivijus mano
ausies spenelį ir suspaudus jį švelniomis lūpomis nugara nusirito pagaugai.
Suėmęs mano šlaunį Nojus lėtai ėmė kilti delnu aukštyn, versdamas mane
rangytis taip, kad įsitaisyčiau kuo patogiau ir kaip reikiant išnaudočiau jo
glamones.
— Mėšlas, — susikeikė jis ir netikėtai atšoko.
Staigiai atsimerkiau ir net išsižiojau iš nuostabos suvokusi, kad klastingi jo
prisilietimai ir geidulingi žodžiai pažadino mano kūne tai, ko nė pati nežinojau
ten slypint.
Susierzinęs ir akivaizdžiai įsiaudrinęs Nojus persibraukė pirštais plaukus.
— Vakarienė jau ant stalo. Tau turbūt vertėtų atsikelti ir ko nors užkrimsti.
Rimtai? Pramiegojau visą dieną?
Paslėpiau veidą po antklode: žiūrėdama į susijaudinusį ir kvapo neatgaunantį
Nojų palaipsniui imdavau jaustis taip pat, o metas dabar buvo pats
netinkamiausias nebepajėgti susivaldyti.
— Aš nealkana, — sumurmėjau įsikniaubusi į pagalvę.
— Nesvarbu, pavalgyti tau būtina. Dabar rinkis vieną iš dviejų: arba atsikeli
pati ir prisijungi prie manęs valgomajame, arba aš, persimetęs tave per petį,
nusinešu žemyn ir pamaitinu per prievartą. Kuris variantas tau atrodo
tinkamesnis?
Nusivylusi suurzgiau ir trenkiau kumščiu į pagalvę, bet neparodžiau jokio
noro keltis.
— Na, kaip nori, — jis šveitė šalin antklodę ir ėmė siekti manęs.
— Pala! — akimirksniu atsisėdau ir prisitraukiau kelius prie krūtinės. —
Atsikelsiu, Dieve, na tu ir neandertalietis! Mah tereikia šiek tiek pabūti vienai,
susitvarkyti, o tuomet susitiksime apačioje. Gerai?
— Puiku, — atsakė Nojus, žengdamas šalin. — Bet neversk laukti ilgai.
Vienas valgyti nepakenčiu.
 Supratingai linktelėjau ir nulydėjau žvilgsniu durų link žingsniuojantį vyrą.
Nė pati nespėjau sumoti, kaip įsispitrijau jam į sėdynę. Po galais, na ir
ištroškusi buvau užpakaliuko!
Vos jam uždarius duris, čiupau nuo naktinio stalelio mobilųjį ir paspaudžiau
greitojo rinkimo mygtuką skambinti geriausiai bičiulei.
Kitame linijos gale „alio“ neišgirdau, bet buvo akivaizdu, kad Dez atsiliepė.
— Na, pačiu laiku, po velnių! Kas, po šimts pypkių, tau nutiko? — sušuko ji,
perrėkdama fone garsiai dunksinčią muziką. Buvo akivaizdu, kad buvo
darbe. — Viskas gerai?
— Putytę maudžia, bet visa kita — šaunu, — išskyrus tai, kad velniškai
norėjau šlapintis. Išsiritusi iš lovos nužingsniavau tualeto link.
Dez prapliupo kvatotis.
— Po galais! Negi taip ėmė ir įbruko?
— Tiesą sakant, mano nekaltybė vis dar ten, kur buvusi, bet nė nenumanau,
kiek dar ji ten išliks, — pastebėjusi savo atvaizdą veidrodyje akimirkai
nutilau. — Viešpatie. Atrodau klaikiai.
— Tu visada taip atrodai. Dabar žerk visas smulkmenas. Kas tave įsigijo?
Karštas?
— Em, Nojus Kraufordas. Ir taip, karštas kaip garuojanti lava. Tiesą sakant,
man atrodo, „karštas“ — netgi per silpnas žodis jam apibūdinti. Šis vyras —
gryna kaitra liepsnojantis pragaras, — pripažinau. Ne tik dėl to, kad geriausiai
draugei meluoti negalėjau: meluodama apie Nojaus Kraufordo žavesį būčiau
pasijutus kone daranti šventvagystę. Tam vyrukui išmatuoti visos skalės rodėsi
per menkos.
— Gryna kaitra? Nori pasakyti, gėjus? Oi, mieloji, apgailestauju, —
nusikvatojo ji.
— Ne, ne gėjus — bent jau nemanau, — atšoviau mėgindama pasitaisyti
plaukus. — Jau buvo panardinęs veidą man tarp šlaunų, tad, man regis,
moteriško kūno paslaptys jį tikrai domina.
Naujienos akivaizdžiai džiugiai nustebino Dez.
— Jau spėjo palapnoti? Viešpatie! Patiko? Žinoma, patiko, argi ne? Negi tai
nebuvo geriausia...
— Dez, susikaupk! — šūktelėjau, stengdamasi patraukti jos dėmesį. — Aš
mūvėjau kelnes, tad negaliu nieko tvirtai atsakyti. Be to, ir laiko ilgai pliurpti
neturiu. Geriau pasikalbėkim apie kai ką svarbesnio. Kaip laikosi mano tėvai?
Ar pinigai pasiekė tikslą?
— Pinigai vietoje, ir velniop, kalyt... Už tave sumokėjo du milijonus?
Manytumei, kad tie ištvirkėliai varvins seilę į šio to gyvenime jau ragavusią
moterį, kuri mokėtų kaip reikiant juos užimti, betgi ne, jie čiumpa mažąją
Panelę Skaistuolę. Nemeluosiu, nesuvokiu jų pasirinkimų.
— Dez, — pamėginau darsyk grąžinti ją prie mane dominusios temos, kol
nespėjo leistis į vieną savo burbėjimų. — Kaip Fei?
— Prieš keletą valandų buvau užsukusi jos aplankyti. Laikosi taip pat,
mieloji, — jokių pokyčių, — bičiulės balsas surimtėjo. — Tiesa, dabar dėl tavo
ryžto ir atkaklumo pakaks pinigų atlikti operacijai, — atsiduso ji. —
Didžiuojuosi tavimi, Lene. Šitaip paaukoti visas savo gėrybes? Pasielgei kaip
tikra didvyrė, kalbu rimčiau nei medikai apie infarktus.
— Na, svarbiausia pagelbėti mamai, tiesa?
— Aaaaha. Be to, juk nieko blogo, jei tuo pat metu tavo putukas dar
pasimėgaus ir šiek tiek Šurum-burum.
Šyptelėjusi sukikenau.
— Taip, nujaučiau, kad tavo požiūris bus kaip tik toks. Žiū, man jau laikas.
Perduok maniškiams, kad esu užversiu pirmakursių reikaliukais, bet kai tik
galėsiu — paskambinsiu. Sutarta? Ir — beje — tu visai nieko.
— Žinoma, mieloji. Ir tu visai nieko, — atsakė ji su neslepiamu ilgesiu —
bent jau tiek, kiek pajėgė pati. — Lyžt Der putę, žnybt paputį, kalyt!
Padėjusi ragelį nutariau minutėlei palįsti po dušu. Nusipraususi grįžau į
miegamąjį apsivilkti, bet niekur neįstengiau rasti savo daiktų. Dirstelėjau net į
milžinišką Nojaus spintą, bet neradau nė ten. Čiupau vienus jo marškinių,
kurie, ačiū Dievui, buvo pakankamai ilgi mano nuogumui pridengti. Taip,
nujaučiau, kad tai jį tikriausiai įsiutins — juk savo drabužių tvarka jis rūpinosi
kaip pašėlęs, betgi negalėjo tikėtis, kad nuolat bindzinėsiu nuoga kaip kūdikis.
Išsivaliau dantis ir patenkinta nužvelgiau savo atspindį veidrodyje: nors
akivaizdžiai pasius, Nojus neturės kur dėtis — jei šiaip ir neketins pasakyti, ką
padarė su mano daiktais, privalės tai išduoti bent jau tam, kad priverstų mane
persirengti. Nenorėdama jo suerzinti dar ir versdama laukti, tuojau nunešiau
užpakalį laiptais žemyn. Vėlgi ne todėl, kad man būtų rūpėję: tenorėjau kuo
greičiau pamatyti tą dailutį įsiutusį veidelį.
Kai įžengiau į valgomąjį — ech, atleiskite, puotų salę — Nojus sėdėjo stalo
gale. Suvokusi, jog vieta jo dešinėje paruošta man, klestelėjau į ją. Nužvelgęs
mane nuo galvos iki kojų ir įvertinęs pusnuogį kūną, vyras akivaizdžiai sunkiai
pajėgė nuryti kąsnį.
— Tikiuosi, tu nieko prieš. Kito pasirinkimo neturėjau: visi mano atsivežti
daiktai kažkur dingę. Ką iškrėtei su mano drabužiais? — paklausiau.
— Ketinau popiet vežtis tave apsipirkti, tad senaisiais apdarais tarnų
paprašiau atsikratyti, — atsakė jis, siekdamas servetėlės. — Nesitikėjau, kad
visą dieną pramiegosi. Apgailestauju.
Jis atsikratė mano daiktų?
— Negali tiesiog imti ir išmesti visko lauk! — riktelėjau.
— Visko ir neišmečiau — tik drabužius, — paprieštaravo jis. — Jie visiškai
nederėjo prie mano gyvenimo būdo.
— Ohoho, ar nosimi dar nerėži debesų? Atleiskite, kad atvykau
nepasirengusi ištaigingam pono gyvenimėliui!
— Atsiprašinėti nebūtina, — ramiausiai atsakė jis. — Tuo pasirūpinsime ryt.
Nors turiu pripažinti: vilkėdama mano marškiniais, atrodai it gardus kąsnelis.
Nojus žvelgė į mane it išbadėjęs vaikas į bufetą, kuriame galima prisišveisti
lig valiai įstengiau nusukti žvilgsnį cik tuomet, kai akivaizdžiai apsilaižė
lūpas — staiga mane iš tikrųjų sudomino maistas ant stalo. Visi trys patiekalai
buvo patiekti kartu: salotos užkąsti, sultingas kepsnys su orkaitėje keptomis
bulvėmis ir desertas: gabalėlis šokoladinio torto su trimis biskvito sluoksniais ir
kaušeliu vanilinių ledų.
Išlanksčiusi servetėlę pasitiesiau ją ant kelių.
— Pats visa tai paruošei?
— Aš multimilijonierius — maisto gaminti man nereikia, — atšovė jis ir
čiupęs šakutę smeigė ja į salotas. — Sumoku tiems, kurie gali tai atlikti už
mane.
— Suprantu. Panašiai kaip tuomet, kai moki už putytes? — pasiteiravau ir
gurkštelėjau vandens iš priešais stovėjusios taurės.
Nojus paspringo ką tik į burną įsidėtu salotų kąsneliu. Mintyse pati sau
daviau penkis ir nebyliai šyptelėjau nenuleisdama nuo lūpų taurės.
— Beje, kodėl taip elgiesi? — pasmalsavau, nė kiek nesirūpindama jo
savijauta.
— Šia tema diskusijų nebus, — burbtelėjo Nojus ir gurkštelėjo vyno. — Kaip
jautiesi? Nekankina kraujavimas, spazmai?
Kol apie tai neužsiminė, buvau kone pamiršusi mažąją savo kelionę pas
pučių daktarėlį.
— Na, klausimas gana asmeniškas, bet jei tau būtina žinoti...
— Būtina, be to, artimiausius dvejus metus niekas, kas susiję su tavo kūnu,
negali būti slepiama nuo manęs. Kuo greičiau su tuo apsiprasi, tuo bus geriau.
Žodžiu, ką ten buvai bepasakojanti?
Sugriežiau dantimis ir vos susilaikiau neliepusi jam užsikrušti, nors slapta ir
spėjau, kad tokia scenelė būtų atrodžiusi gana karštai. Vien ją įsivaizduodama
turėjau prisiversti suskaičiuoti iki dešimties, kad pakankamai nusiraminčiau ir
atsakyčiau į užduotą klausimą.
— Spazmai apmalšo, o kraujavimas taip ir nepasirodė. Ar tai reiškia, kad
dabar jau mane dulkinsi?
— Aha. Gal tiesiai čia, ant stalo? — pašmaikštavo Nojus :x papurtė stalą it
demonstruodamas, koks šis tvirtas. Kad neabejočiau, jog tai — tik pokštas, dar
kreivai šyptelėjo. — Manau, galiu leisti tau šį vakarą pailsėti ir atgauti jėgas.
Žinau, jau spėjai imti manęs nekęsti ir apskritai susidaryti gana klaikią
nuomonę, bet aš — ne pabaisa. Žinai, retsykiais įstengiu netgi užjausti.
Slaptoji agentė Dziundzė jau buvo besiseganti savo kekšiškiausius
aukštakulnius ir besirengianti šokti ant stalo, tad paaiškėjus, kad visa tai — tik
juokelis, kaip reikiant nusivylė. Jau galvojo grasinti maištu, bet mintyse vožusi
jai per veidą liepiau suimti save į rankas.
— Ar kam nors paskambinai pranešti, kad viskas gerai? — pasmalsavo Nojus,
pjaudamas kepsnį.
Dvejojau, kaip reikėtų atsakyti. Bijojau, kad tiesa galėtų jį suerzinti ir
priversti atimti telefoną, tačiau iš tikrųjų jokių taisyklių, susijusių su
bendravimu su šeima bei draugais, nė nebuvo minėjęs, be to, puikiai žinojo,
kad mobilųjį turiu su savimi. Klaikiai nemėgau meluoti: paprastai vieną
pasakaitę netrukus jau sekdavo kita, kol galų gale susivydavo ištisas melo
voratinklis, į kurį neįsipainioti rodydavosi neįmanoma. Be to, vis dar troškau
pamatyti žavų jo veidelį, perkreiptą vaikiško kaprizo, tad velniop — ėmiau ir
išrėžiau tiesą.
— Prieš nusileisdama vakarieniauti kalbėjau su geriausia drauge Dez.
— O su tėvais? — pasiteiravo jis. Veide nebuvo matyti nė menkiausios
užuominos apie nepasitenkinimą.
Švelniai tariant, nusivyliau tuo... Be to, teko atimti paleistuviškus Slaptosios
agentės Dziundzės aukštakulnius ir sugrūsti vieną jai į burną greta išdykusio
ilgo liežuvėlio.
— Jie mano, jog išvykau mokytis. Kada nors prisiruošiu paskambinti, bet
jiems nevalia žinoti, kur esu ar kuo užsiimu. Tokios naujienos juos pribaigtų.
Nojus linktelėjo ir parėmė pirštais smakrą.
— Suprantama. Vis dėlto norėčiau, kad nedvejodama bendrautum su kuo tik
panorėjusi. Kol paisysi savųjų įsipareigojimų, nurodytų sutartyje, ir nesistengsi
jos sulaužyti, galėsi džiaugtis dauguma laisvių, priklausiusių tau prieš
atvykstant čia.
— Dauguma? — klausiamai kilstelėjau antakius.
— Visomis, išskyrus, žinoma, kūno. Šis priklauso man, — patikslino jis.
— Vadinasi, iš namų galiu išeiti kada įsigeidusi? — perklausiau, tikrindama
griežtumo ribas.
— Pageidausiu, kad tuo metu, kai būsiu namie, čia liktum ir tu — nebent iš
anksto būtume susitarę, kad kur nors išeisi. Sakau — iš anksto, nes visuomet
noriu tiksliai žinoti, kur esi. Be to, retsykiais galiu įsigeisti grįžti namo ir darbo
metu — numalšinti įtampos, — pridūrė kreivai šypsodamasis.
Leiskite patikslinti: tai nebuvo šiaip kreiva šypsenėlė. Mano tarpkojis pasruvo
drėgme taip, kad ėmiau būgštauti sugadinsianti brangius kėdės apmušalus.
Sustandėję mano speneliai gaudė kiekvieną Nojaus žodį ir judesį, tad šiek tiek
susiriečiau, stengdamasi paslėpti išdavikišką kūno reakciją. Deja, tai buvo dar
ne pabaiga — o ne: neseniai atrasto vidinio kekšiškumo banga mane buvo tik
bepradedanti neštis...
— Ar dabar įtampa nekankina? — pasmalsavau geidulingu balsu.
Neklauskite, kas nutiko — nė pati neatpažinau savęs. Ko gero, savisaugos
instinktas taip atsipalaidavo, kad kekšaitė mano Dziundzė niekieno
nesutrukdyta ramiausiai mane užkariavo, pradėdama nuo smegenų dalies,
atsakingos už kalbą, kur įsirengė stovyklą. Nutariau laikytis šios versijos.
Sukikenęs Nojus apsilaižė apatinę lūpą. Tai mane kiek suerzino, nes troškau
liežuviuku perbraukti ją pati.
— Nagi, pažiūrėkim. Namie turiu neįtikėtinai karštą merginą, sumokėjau
įspūdingą sumelę, kad galėčiau turėti ją, kada panorėjęs, tačiau to padaryti
negaliu, nes sukėliau jai šiokių tokių nepatogumų. Trumpai tariant, tikriausiai
galima pasakyti, jog esu kiek įsitempęs.
Pasiekusi mano judesius kontroliuojančią smegenų sritį Slaptoji agentė
Dziundzė įsmeigė ten savo vėliavą.
Nebepajėgiau valdyti savo kūno. Padėjusi servetėlę prie lėkštės, stumtelėjau
savo kėdę toliau nuo stalo. Nojus nė akimirkai nenuleido nuo manęs žvilgsnio.
Man žengiant artyn, jis atsilošė ir, palenkęs galvą į šoną, klausiamai suraukė
antakius laukdamas, ką iškrėsiu toliau. Įsmukusi tarp jo ir stalo susmukau ant
kelių.
— Ką išdarinėji, Deleina? — paklausė jis žemu ir velniškai seksualiu balsu.
— Valdau įtampą, — šyptelėjau ir neįtikėtinai pasitikėdama savimi kibau
atseginėti jo diržo.
— Regis, sakiau, kad tau šiandien — laisva, — sumurmėjo traukdamas savo
kėdę tolėliau, kad man liktų daugiau vietos įsitaisyti.
— Sakei.
Atsegusi jo kelnes atverčiau audinį ir pravėrusi lūpas apibėriau po „Calvin
Klein“ apatiniais pūpsantį gumbą bučiniais. Nojus perbraukė pirštais mano
plaukus ir, suėmęs už smakro, kilstelėjo jį taip, kad mudviejų žvilgsniai
susitiktų.
— Jei elgsies taip ir toliau, galiu nebeįstengti tavęs sustabdyti.
— Tai ir nestabdyk, — pasilenkiau žemyn tęsti to, ką pradėjusi.
Jis stumtelėjo kėdę taip toli, kad jo nepasiekčiau.
— Pirmiausia privalau pasimėgauti desertu.
Nė neįspėjęs Nojus kilstelėjo mane ir nustūmęs šalin indus pasodino ant
stalo krašto. Rankomis suėmęs kelius jis praskėtė mane ir įsitaisė arčiau,
tuomet ėmė po truputį pirštais keliauti mano šlaunimis aukštyn. Suėmęs
marškinių kraštus, nedelsdamas patraukė juos iš kelio.
Abu išpūtę akis stebėjome jį atskleidžiant po audiniu slypėjusį mano
nuogumą. Net aiktelėjau, kai iš jo krūtinės gilumos pasigirdo nelyginant
žvėries riaumojimas. Visuomet stengdavausi būti susitvarkiusi tos vietos
plaukelius — na, juk niekada negali žinoti, ar nepapulsi į kokią bjaurią avariją
ar kitą nelaimę, po kurios kam nors galėtų netyčia prireikti ką nors patikrinti ir
ten.
Varstydamas žvilgsniu mano tarpkojį, jis apsilaižė lūpas. Tuomet galų gale
pakėlė akis į mane.
— Esu tikras, jog neprieštarausi, jei pakštelėsiu, kad neskaudėtų...
Nelaukdamas atsakymo jis kiek plačiau praskėtė mano šlaunis ir įsisiurbė į
vidinę kairiosios pusę.
— Em, Nojau?... — išlemenau virpančiu balsu.
— Mm? — sumurkė jis, lėtai kildamas mano šlaunimi.
— Tikrai manai, kad pietų stalas — geriausia vieta tuo užsiimti? Turiu
galvoje, čia gali būti kiek nehigieniška...
— Visuomet valgau tik prie stalo, — sumurmėjo jis, prigludęs prie mano
šlaunies.
Na, ko gero, tokia nuomonė buvo gana logiška, o aš, net ir labai norėdama,
neturėjau nė menkiausios galimybes laimėti šį ginčą. Be to, dabar tai jau buvo
nebesvarbu: pasiekęs mano vidurėlį, Nojus jau trynėsi į meilės mygtuką
nosimi. Pajutusi jo liežuvio galiuką skubant mano odos klostelėmis, įsikibau
pirštais į jo garbanas: privalėjau laikytis, nes pasaulis, rodės, ėmė suktis
pasiutusiu greičiu.
— Tu taip viliojančiai kvepi, Deleina. O skonis... dar nuostabesnis, — dejavo
jis, prigludęs prie mano putės, o tuomet, delnu nuslinkęs mano koja nugaros
link, čiupo ją ir persimetė per petį. Stebėjau jį laižant mano vidurėlį: sučiupęs
lūpomis klitoriuką, Nojus godžiai į jį įsisiurbė, o vėliau tyčia pliaukštelėjo per jį
liežuvėliu. Dirstelėjęs į mane dar mirktelėjo ir paspartino gyvatiško liežuvėlio
judesius. Kūną užliejus niekada anksčiau nepažinto malonumo bangai, atlošiau
galvą...
— Pažiūrėk į mane, — įsakė geidulingas balsas. — Noriu, kad stebėtum, kaip
ragauju tave.
— O Viešpatie, — suurzgiau paklusdama ir keldama galvą.
Pirmiausia manyje pranyko vienas jo pirštas, bet jau netrukus jį nusekė
antrasis. Kol jie nardė manyje, kitos rankos pirštais Nojus laikė praskleidęs
mano lytines lūpas. Įsiurbęs klitorį tarp lūpų, švelniai jį čiulpė, o dantimis bei
liežuviu išdarinėjo neįtikėtinus dalykėlius, kurių matyti negalėjau, bet,
velniop, jutau aiškių aiškiausiai... Tuomet, sugrūdęs pirštus vidun iki pat
krumplių, ėmė juos lankstyti ir riesti, kol nebepajėgdama susivaldyti kažkur iš
gerklės gilumos išlaisvinau tokią dejonę, kokios galėtumei tikėtis iš
pornografinio filmo žvaigždės.
— Mmm, patinka, ar ne? — suplokštinęs liežuviuką jis vienu ilgu judesiu
perbraukė mane visą nuo įėjimo į makštį iki pat klitorio, kur vėl ėmėsi čiulpti.
— Tai... Viešpatie šventas. Neįtikėtina, — išlemenau giliai alsuodama.
Kilojantis krūtinei dar įnirtingiau įsikibau jam į plaukus ir prisitraukiau artyn,
kiekvienu klubų judesiu vis stipriau trindamasi į jo veidą. Nojus patenkintas
suniurnėjo, akivaizdžiai džiaugdamasis, kad aiškiai parodžiau, kas man
labiausiai patinka. Pajutusi jo pirštukus paliekant įėjimą į mane,
prieštaraudama sudejavau, bet tą akimirką išvydau jį čiumpant ledų pilną
šaukštą. Šyptelėjęs man Nojus nedidelį ledų gabalėlį uždėjo tiesiai man ant
klitorio. Net aiktelėjau: šaltis, kurį staiga pajutau labiausiai įkaitusiu savo
kūno taškeliu, privertė visiškai nebeįstengti valdytis. Stebėdamas mano
reakciją vyras krimstelėjo apatinę lūpą ir puolė gardžiuotis mano pute,
švarutėliai nulaižydamas saldžius ledus.
Mano pilvuko gelmėje jau kilo sūkurėlis: prisiminiau tokį buvus iš ryto
vonioje. Kiekvienas raumenėlis įsitempė, o šlaunys, neklausydamos mano
valios, stipriai sučiupo vaikino galvą... Rimtai, rodės, it mano putė būtų virtusi
musėkautu, įsikibusiu į tą neįtikėtinai žavų Nojaus Kraufordo veidelį ir nė
nemanančiu leisti jam pasprukti.
Nojus dar stipriau įsisiurbė į klitorį ir stipriai papurtė galvą — šis judesys jau
buvo beis vedąs mane iš proto, bet tą akimirką jis prisispaudė veidu kaip
įstengdamas arčiau mano tarpkojo ir puolė laižyti, čiulpti, dejuoti ir urgzti.
Besiraitantys jo pirštukai tai panirdavo vidun, tai vėl išlįsdavo... Nebegalėjau
ilgiau to pakelti. Jausti jį, matyti, girdėti — visko buvo per daug, nelyginant
mano pojūčių sistema būtų patyrusi perkrovą ar ką nors priverčiančio panašiai
apduiti smegenis...
Sūkuriui pagaliau išsiveržus į paviršių, sudrebėjo visas mano kūnas.
Užsimerkiau — po akių vokais mirgėjo juodi ir mėlyni taškeliai, o aš, įsikandusi
apatinę lūpą, išdejavau orgazmą. Nojui nesiliaujant čiulpti ir laižyti, mano
kūnu ritosi viena malonumo banga po kitos. Kai malonumo viršūnė pagaliau
atslūgo, o kūnas bent kiek atsipalaidavo, vyras nustojo ir laižydamasis lūpas
dėbtelėjo į mane.
— Štai. Geriau? — sukikeno jis šypsodamasis taip seksualiai, kaip niekada
anksčiau.
— Aaaha, — šiaip ne taip išlemenau, linksėdama it pusgalvė.
Nojus klestelėjo atgal į kėdę. Ant jo smakro tebežvilgėjo ledų likučiai ir mano
syvai. Taip susigėdau, kad visa nuraudau. Turiu omenyje, šitiek drėgmės juk
negali būti normalu, ar ne?
— Putytė su ledais — mėgstamiausias desertas, — čiupęs servetėlę jis
nusišluostė lūpas ir smakrą.
Trūktelėjau marškinius žemyn, norėdama pridengti kūną ir tikėdamasi bent
kiek paslėpti gėdą, o iš lūpų staiga išsprūdo pirma į galvą šovusi frazė.
— Mano vyšnaitės taip ir nenuraškei, — leptelėjau it siūlydamasi.
Nojus nuoširdžiai nusikvatojo ir suėmė delnais tą žavų žavų veidelį, vos prieš
keletą minučių nardžiusį man tarp šlaunų. Laiptais nulipau svajodama
pamatyti jį įniršusį, bet šis vaizdelis akims buvo kur kas malonesnis.
— Negali sulaukti, a? Na... — trūktelėjęs pečiais jis pliaukštelėjo sau per
šlaunis, atsistojo ir pakišo nykščius po seksualių apatinių gumele. — Jei tik
nori...
 Suvokimas, jog tai, kas vyksta, yra tikra, pritrenkė mane it sunkvežimis.
Išputusi akis, instinktyviai suspaudžiau šlaunis.
— Ne! — riktelėjau garsiau, nei veikiausiai derėjo. — Man... Man vis dar
maudžia.
— Ak šit kaip? Hmm, na, aš bet kada galėčiau tave priversti, — atsakė jis tuo
geidulingu balsu, kurį vos išgirdus iš mano kūno telikdavo šlapia balutė.
Žengtelėjęs artyn Nojus kilstelėjo mano smakrą ir švelniai mane
pabučiavo — vieną, paskui antrą, trečią sykį... Delnais suėmęs pečius jis
nuslydo mano rankomis ir apsivijo juosmenį: aš gi tuo metu iš paskutiniųjų
stengiausi sulaikysi kekšiškas šlaunis nuo skėtimosi ir kvietimo užeiti vidun.
Akimirkai atsitraukęs jis bučiniais nusėjo takelį nuo mano žandikaulio iki pat
jautriojo odos lopinėlio už ausies.
— Jau greit, — sukuždėjo, delnais suimdamas mano veidą ir apimdamas
apatinę lūpą savosiomis.
Žengtelėjęs šalin jis nurijo seiles.
— Jei ryt noriu vežtis tave apsipirkti, šįvakar turiu atlikti nemažai darbų, —
pridūrė, pirštais braukdamas per plaukus. — Iki tol gali veikti ką panorėjusi.
Jis nutilo ir nužingsniavo sau, palikęs mane sėdėti ant stalo apstulbusią,
nebylią, vis dar apsvaigintą orgazmo malonumo ir nedėvinčią nieko, išskyrus
jo paties marškinius.

Nojus

Privalėjau iš ten ištrūkti.

Deleinos skoniu ir kvapu buvo persmelkta viskas aplink, o ji pati sau
ramiausiai sėdėjo, vilkėdama prakeiktais mano marškiniais — dar seksualesnė,
nei turėjo teisę būti. Negana to, po velnių, dar siūlė man savo vyšnaitę.
Nejaugi neturėjo žalio supratimo, kaip sunku man buvo susivaldyti
nepersmeigus jos pimpalu tą pat akimirką?
Vis dėlto ją vis dar galėjo kamuoti skausmas, ir begėdiškai įrėmęs į ją savo
kotą būčiau viską tik pabloginęs. Vadinasi, norėdamas turėti ją darsyk būčiau
turėjęs laukti dar ilgiau. Deja, puikiai žinojau, jog pamylėjęs ją vienąsyk
nebepajėgčiau susilaikyti nekartojęs to vėl ir vėl, kiekviename namo
kampelyje, o namai, kaip ir mano penis, milžiniški.
Susivaldyti. Privalėjau susivaldyti, o kantrybe pasigirti negalėjau.
Kantriems — dangus, ar ne?
Prisėdęs prie stalo pakėliau ką tik po siaurutę putytę nardžiusius pirštus prie
nosies ir darsyk įkvėpiau jos aromato. Taip, poelgis buvo mazochistiškas,
bjauresnis už bet kokį įmanomą kankinimą — baisiau galėjo tebūti stebėti ką
nors kitą dulkinant ją it šiltą vilną man prieš akis — bet Deleinos kvapui
atsispirti negalėjau.
 Staiga pastebėjau didžiulę erekciją, nemalšusią nuo tos akimirkos, kai ji
įžengė į valgomąjį vilkėdama tik prakeiktus mano marškinius. Suurzgiau iš
skausmo, kurį kėlė beprotiškai nepatogiai kelnėse susirangęs ir sulinkęs kietas
it akmuo penis. Įkišęs ranką į apatinius net cyptelėjau traukdamas jį lauk.
Tokiu tvirtu lengvai būčiau galėjęs išgręžti skylę kelio asfalte.
Negalėjau visko taip palikti. Nebūčiau sugebėjęs atlikti jokių darbų su tuo
stulpu, styrančiu priešais akis, be to, liežuvio galiuku tebejutau Deleinos skonį,
o nuo pirštų ir ūselių vis dar dvelkė jos kvapas.
Įkišęs ranką į viršutinį stalo stalčių išsitraukiau ten paslėptą losjono
buteliuką.
Išspaudęs nemažai skysčio į delną, ėmiau delnu glamonėti penį aukštyn
žemyn. Užsimerkęs įsivaizdavau savo milijonus kainavusią mažulę, vis dar
prisidengusią mano marškiniais ir susirangiusią man, sėdinčiam prie stalo, tarp
kojų. Nykščiu perbraukęs galvutę šnypštelėjau: įsivaizdavau vietoje jo plokščią
merginos liežuviuką, lėtai nulaižantį priešspermio lašelius. Paragavusi manęs ji
sudejavo ir užsimerkė...
Nekantraudama ji apsilaižė apatinę lūpą ir paėmė mano pimpalą giliai į savo
mažą godžią burnytę. Merginai dejuojant ir judinant galvą aukštyn bei žemyn
jutau jos ryklę švelniai susitraukiant ir apimant mano penio galvutę. Judinau
ranką taip, kaip judėjo įsivaizduojamoji Deleina — vis greičiau ir stipriau,
prisimindamas vakarą, kai išdulkinau ją per burnytę, stumdydamas pimpalą
pirmyn ir atgal tarp tobulų, rausvų, putlių jos lūpų.
Įsivaizduojamoji Deleina dirstelėjo man į akis, ir aš spustelėjau penio
pagrindą stipriau, stumtelėdamas klubus jos burnos link. Laisvąja ranka
įsikibau į stalo kraštą taip stipriai, kad, rodės, tarp pirštų sutraškėjo medis. Vis
dėlto jos akys — žydros ir žibančios gyvybe, tokios šiltos ir išalkusios — nė
akimirkai nenusigręžė nuo manųjų. Deleina čiulpė stipriai ir greitai, tuomet
paleido penį iš burnos — pasigirdo negarsus pokštelėjimas, o mergina,
persimetusi per petį plaukus, perbraukė liežuvėliu kotą nuo pagrindo iki pat
galvutės ir darsyk kaip įmanydama giliau jį apžiojo, dejuodama iš
pasitenkinimo.
Čiupau jos galvą ir laukiau prispaustą prie savo lyties, kol per mano kūną
ritosi orgazmo malonumų bangos. Judesiams ėmus trūkčioti, netrukus išliejau
spermą jai į gerklę. Išmelžęs iš savęs visą sėklą, atsimerkiau: Deleinos čia
nebuvo, o mano delne žvilgėjo sperma.
Atsidusau ir, išsitraukęs iš stalčiaus drėgną servetėlę, susitvarkiau ką
pridirbęs.
Atsikratęs mikrobų, įsijungiau kompiuterį. Atvėręs namų apsaugos sistemos
langą išvydau Deleiną virtuvėje. Liepiau jai užsiimti kuo tik norisi, ir ji
pasirinko tai? Mergiotė rankomis plovė indus, šokdama pagal tikriausiai tik jos
mintyse skambėjusią muziką. Vykstant apsipirkti reikėtų nepamiršti įtaisyti jai
„iPod“ grotuvėlio. Siūbuodama klubais ir plaikstydama ore plaukus Deleina
šokinėjo po virtuvę. Ore skraidė muilo burbulai, o ji atmetusi galvą sukosi ratu
ir kvatojosi, it dailios jos galvelės nebūtų kvaršinęs nė menkiausias rūpestėlis.
Neiškenčiau nesusijuokęs, kai plaukų sruogelė įskriejo jai į burną ir mergina,
tuojau ją išspjovusi, nubraukė nuo veido pirštais, taip netyčia putomis
išsitepdama nosį. Pūstelėjusi ji tuojau nuskraidino burbulus atgal į orą ir toliau
plušo prie indų.
Išjungiau programą puikiai suvokdamas, jog stebėdamas Deleiną niekaip
neprisirengsiu peržiūrėti dokumentų, kuriems privalėjau skirti dėmesio, ir
neišsiųsiu Meisonui laiško, kur; ryte reikės išplatinti valdybos nariams.
Po keleto valandų nuo darbo ėmė dvejintis akyse. Išjungęs kompiuterį ir
stalinę lempą pasukau link lovos.
Kai pasiekiau miegamąjį, Deleina jau snaudė it ramus angelėlis — vis dėlto
žinojau, kad iš tiesų slepiantis velniuko ragučius. Greitai nusimaudęs po dušu
palindau po antklode ir nudžiugau radęs ją nuogutėlę, kaip buvau prašęs.
Susirangęs greta jos, apkabinau iš nugaros per juosmenį. Šiek tiek
pasimuisčiusi ir išlemenusi kažką nesuprantamo, mergina nurimo ir vėl ėmė
kvėpuoti kaip įprasta.
Akimirką dingtelėjo, jog šiuo sandėriu su Deleina ko gero būsiu apžiojęs
daugiau, nei galėjau atkąsti, ir mano planas neišdegs. Jau rytoj teks
permąstyti mudviejų vaidmenis ir priminti tiek jai, tiek ir sau, ką ji čia
veikianti.
Rytoj...

Kai kitą rytą nubudau, mano pimpalas buvo taip pat nepatogiai įsispraudęs
tarp kreminių jos blauzdų, kaip ir vakar. Vis dėlto diena turėjo būti kitokia.
Deleina čia atsidūrė ne šiaip sau, ir aš, nors nebuvau visiškas menkysta,
turėjau tam tikrų poreikių.
Kaire ranka apsivijęs jos liemenį, delnu apėmiau nuostabų papuką (nejau
tikrai ką tik pasirinkau žodį „papukas“? — nusistebėjo suaugęs vyras, staiga
virtęs septyniolikmečiu paaugliu, pirmąsyk palietusiu papą. Dievaži, dėl šių
krūtų mano protas buvo bevirstąs šaltiena). Nykščio pagalvėle perbraukiau jos
spenelį... nieko. Na, taip prisilietus tikriausiai nieko ir nevertėjo tikėtis.
Pamėginau darsyk: švelniai suėmęs jį nykščiu ir smiliumi, atsargiai patryniau
tarp pirštų.
Hiustonai, turime sustandėjimą!
Mergina neramiai suspurdėjo per miegus — vyliausi, jog iš malonumo, o ne
kažin kaip išgirdusi nebrandžius vidinius mano pliurpalus... Jos judesiai tuojau
išjudino ir prie mano kūno pritvirtintą tarsi metalinį strypą: neįtikėtina, kaip
nuostabu buvo judėti tarp šiltų jos šlaunų pirmyn ir atgal.
Tetrūko lašelio drėgmės, ir būčiau galėjęs pasitenkinti nė neįmerkęs penio į
skaisčią jos putytę. Nors nekantravau kuo greičiau ten patekti, Deleina dar
nebuvo tam pasirengusi.
Prigludęs lūpomis prie nuogo jos peties lėtai nubėriau bučiniais jį visą — iki
pat kaklo, tuo pat metu nenustodamas judinti klubų pirmyn ir atgal bei
glamonėti tarp pirštų spenelio. Mergina vos girdimai sudejavo ir delnu
pridengė manąjį. Akimirkai sustingau: jau buvau bemanąs, kad ji priešinsis,
bet staiga suvokiau, jog iš tikrųjų man ne ką terūpėjo, nori ji to ar ne.
Mano nuostabai, Deleina nė neketino patraukti mano rankos. Užuot mane
stabdžiusi, ji ėmė glamonėti mano delną, ragindama grubiau suimti jos krūtį.
Tas menkutis, tačiau toks ypatingas judesys paskatino mane dar stipriau
krutinti klubus. Ištiesusi ranką ir tarp kojų pajutusi mano penį, ji suakmenėjo
taip, kad kuo aiškiausiai tai pajutau.
— Dar ne, — ramindamas sukuždėjau prigludęs prie jos kaklo ir įsisiurbiau į
jautrią odelę.
Mergina suvirpėjo mano glėbyje, priversdama mano penį dar labiau
sutvirtėti. Troškau stipresnės trinties. Delnu nuslinkęs jos pilvuku, įslinkau
tarp kojų ir praskleidžiau jos klosteles, kad penį pasiektų drėgmė. Pakako
keletą kartų slystelėti pirmyn ir atgal, kad nebeįstengčiau suvaldyti jos syvų
šilumos paskatintos dejonės.
— Taip gera tave liesti... būtent... šitaip, — kuždėjau sulig kiekvienu klubų
judesiu.
Išrietusi nugarą Deleina pakeitė mudviejų susilietimo kampą, bet to, ko
norėjusi, akivaizdžiai nepasiekė. Čiupęs jos ranką, nuleidau ją žemyn, kad
mergina pajustų mudviejų judėjimą vienu ritmu. Man prispaudus mudviejų
rankas prie pimpalo apačios, ji dar stipriau išrietė nugarą. Mano pirštai buvo
ilgesni, tad ištiesęs nykštį prispaudžiau penio galvutę prie klitorio.
— Ooo! — šūktelėjo ji ir, kiek pasiraičiusi apie visą mano koto ilgį, darsyk
palietė jautriausiąją vietą.
— Dar, — alsavau, lūpomis glausdamasis prie jos peties.
Atsitraukiau ir darsyk prigludau klubais prie jos, galvutę prispausdamas taip
arti, kad ši netyčia įsirėmė tiesiai į įėjimą į jos makštį. Keletas milimetrų vos
juntamai įsmuko į ją, bet aš tuojau atsitraukiau ir vėl prigludau prie jos. Iš
nuostabos kone išvirtau iš kojų suvokęs, jog Deleina glaudėsi prie manęs tokia
pat jėga, nesustodama netgi man priartėjus prie jos mažųjų lytinių lūpų.
Man vis greičiau slysčiojant drėgnomis jos klostelėmis, mergina delnu laikė
prispaudusi mane prie savo kūno. Mano pagalbos čia jai nebereikėjo, tad
norėdamas geriau laikyti pusiausvyrą atitraukęs delną įsikibau į Deleinos
klubą. Tokia švelni, tokia šilta, tokia slidi ji buvo... Mano pimpalas nardė jos
drėgmėje — rodės, man niekuomet nebus gana. Judinau klubus vis stipriau ir
greičiau, o drėgnas merginos nykštys švelniai trynėsi į mano penio galvutės
griovelį, retsykiais vis persirisdamas per jos kraštelį. Ji varė mane iš proto.
 Privalėjau stabtelėti, tad ėmiau trintis į ją ilgais lėtais judesiais, darsyk
tyčiomis priremdamas galvutę prie įėjimo į makštį. Deleina spaudėsi prie
manęs ne ką menkiau, tad stumtelėjau vidun patį pimpalo galiuką. Mergina
akimirksniu suakmenėjo ir sulaikė kvėpavimą: juntamai įsitempė kiekvienas
jos kūno raumenėlis.
— Atsipalaiduok, mažut, — sušnabždėjau jai į ausį. Visiškai nepajėgdamas
suvaldyti kvėpavimo, tačiau stengdamasis bent kiek susivaldyti, uodžiau jos
kaklą. Penio galiukas tebelindėjo joje. Po velnių, ją buvo neįtikėtinai gera ne
tik užuosti, bet ir jausti...
— Po galais, kaip tavęs geidžiu, — šnopavau Deleinai, vis dar sustingusiai iš
baimės, kad ją paimsiu. — Eina švilpt, kodėl tavyje taip neįtikėtinai gera?
Nuo troškimo išbarškinti ją čia ir dabar mano pimpalas net virpėjo: tylus
balselis mano galvoje vis ragino grūsti, trintis, traukti, stumti, traukti...
Galbūt, jei leisčiau sau įsmukti vos vos giliau...
— Nejudėk, kačiuk, — sumurmėjau lūpomis prisispaudęs prie jos kaklo.
Pamažėle brukdamas penį gilyn, jutau makšties sieneles susitraukiant ir
glaudžiai apimant visą penio galvutę, kurią sau leidau įstumti vidun. Tegalėjau
vos krustelėti.
— Ne... Nejudėk, — kone maldavau jos. Užmerkęs akis iš paskutiniųjų
stengiausi suvaldyti troškimą suteikti pimpalui tai, ko šis geidė.
Iš Deleinos gerklės gilumos ištrūko silpnutė dejonė. Staiga pajutau jos ranką,
įsmukusią tarp šlaunų manęs paglamonėti.
— Velniop! — akimirksniu ištraukęs penį it raketa šoviau iš lovos.
— Ką? Kas negerai? — mergina sumišusi atsisėdo.
— Eik sau! Negali taip išsidirbinėt, Deleina! Privalau dėti visas valios
pastangas, kad tuojau pat neišdulkinčiau tavęs it šiltos vilnos, o tu imi ir šitaip
mane skatini! Ką sau galvoji?
Jai palenkus galvą, plaukai pridengė veidą it krentanti užuolaida. Priglaudusi
kaktą prie kelių ir supdamasi pirmyn bei atgal ėmė murmėti:
— Nežinau. Tikriausiai pamaniau, kad tau patiks. Tiesiog buvo taip malonu...
Na, ir ką gi bepridursi? Ji to troško ne mažiau už mane.
Mano veidą nušvietė šypsena iki ausų. Jau buvau beslenkąs atgal į lovą: vis
dar tvirtutėliai styrojęs penis buvo pasirengęs suteikti merginai tai, ko alkome
abu. Deja, tą akimirką suskambo mano prakeiktas, suknistas, šunsnukis
telefonas. Nors trumpam dingtelėjo mintis išmesti bjaurybę per langą, puikiai
žinojau, jog taip pasielgti negaliu.
Suurzgęs iš įsiūčio, prikiūtinau prie naktinio stalelio, kur gulėjo mobilusis.
Penis šokčiojo sulig kiekvienu žingsniu.
— Kraufordas! — amtelėjau į ragelį.
— Labas rytas, pone Kraufordai. Tikiuosi, nepažadinau jūsų, — pasigirdo
nosinis Deivido sekretorės Mendės balsas.
 — Ko nori, Mende?
— Ponas Stounas prašė jus informuoti, jog dėl ištikusios krizės sušauktas
skubus valdybos narių susirinkimas, — atsakė ji.
— Kokios dar krizės?
— Negi nematėte žinių? Dėl naftos išsiliejimo akcijų birža ritasi stačiai
bedugnėn. „Raudonajam lotosui“ priklausančios įmonės kaip reikiant gavo per
nagus.
— Eina... — jau buvau besižiojąs keiktis, tačiau tik nubraukiau nuo veido
prakaitą. — Gerai. Nedelsdamas atvykstu. Įspėkite Meisoną, kad lauktų
apačioje su naujausiomis ataskaitomis.
Daugiau netaręs nė žodžio nutraukiau pokalbį ir atsigręžiau į Deleiną.
— Atleisk, šiandien negalėsiu vykti su tavimi apsipirkti.
— Tai kaip siūlai man elgtis? Ir toliau dėvėti tavo drabužius? — klausdama
mergiotė taip įsidrąsino, kad pagaliau kilstelėjo žvilgsnį į mane.
— Kad ir kaip man patiktų matyti tave su mano drabužiais, neturiu nieko
pakankamai mažo, kad tau tiktų.
Staiga man dingtelėjo viena mintis.
— Paprašysiu, kad su tavimi vyktų Polė. Jos skonis nepriekaištingas.
Išsitraukęs iš naktinio stalelio stalčiaus piniginę, tuojau radau joje
auksaspalvę kortelę.
— Štai. Nesirūpink dėl išleidžiamos sumos. Polė, nė neabejoju, irgi nesuks
dėl to galvos. Paskambinsiu jai ir pranešiu, ką tau reikia įsigyti, bet jei tau
patiks dar kas nors — nesivaržyk ir nusipirk.
— O iki tol? — paklausė ji, nužvelgdama nuogą savo kūną. — Šitaip juk
niekur eiti negaliu.
— Paprašysiu, kad Polė paskolintų tau šį tą iš savo garderobo.
Pakeliui į vonios kambarį surinkau Polės numerį ir nupasakojau jai, ko
labiausiai trūksta Deleinos spintoje. Apie apatinius, žinoma, nutylėjau — jų
įsigyti mergina, be abejonės, keliaus su manimi. Mudviem tikrai reikės
dalyvauti ne viename vakarėlyje: norėjau, kad juose Deleina atrodytų
deramai. Žinoma, vestis Deleiną apsipirkti iš mano kišenės Polei pasirodė
beprotiškai smagi idėja, įspėjau, kad Deleinos per daug nespaustų ir leistų šį
bei tą išsirinkti pačiai, be to, kelissyk pakartojau neskubėti kišti nosies į
svetimus reikalus. Jei Deleina norės, kad Polė ką nors žinotų — tikrai
papasakos pati.
Baigęs rengtis, paskutinę minutę dar šio to pamokiau Deleiną.
— Kad ir kaip maldautų papasakoti daugiau smulkmenų, nė neužsimink jai
apie mudviejų sandėrį. Apie savo asmeninį gyvenimą pasakok ką tik nori, bet
visiems aplinkiniams mudu — susipažinę Los Andžele. Namo grįšiu apie šeštą.
Žiūrėk, kad lauktum manęs prie durų.
Sulig tais žodžiais čiupau ją ant rankų, apdovanojau lūpas gruboku bučiniu ir
paguldžiau atgal į lovą.
— Tikrai labai norėjau šiandien išvysti tave demonstruojančią apatinius. Ką
gi, kitąsyk, — mirktelėjęs žaismingai pliaukštelėjau jai per užpakaliuką,
tuomet čiupau savo švarką ir lagaminėlį.
Negalėjau pakęsti minties, kad pirmąsyk susitikti su Pole privalėsiu ją išleisti
vieną, tačiau kito pasirinkimo neturėjau. Vyliausi, jog mergiotei pakaks
stiprybės apsieiti su Pole ar bent jau išmonės kuriam laikui užkalbėti dantį...
Be to, tikėjausi, jog didžiulis apsipirkimas bėdą šiek tiek sušvelnins: galbūt
skirdama šitiek dėmesio pirkiniams Polė nebeįstengs tiek šniukštinėti?
Tegalėjau tikėtis...
 Lenė

— Sveiki? Ar yra kas namie? — nuo įėjimo į namus pusės pasigirdo prodainiu
šūkaujantis balsas. — Deleina? Čia aš, Polė — ypatingoji asmeninė apsipirkimų
konsultantė, atvykusi nudanginti tave į vietą, kurią pati laikau mažų
mažiausiai rojumi!
Nuskubėjau laiptais, vilkėdama tuos pačius marškinius, kuriuos buvau
užsimetusi praėjusį vakarą prieš eidama vakarieniauti. Kad ir kaip drovėjausi
pirmąsyk susitikti su nepažįstamu žmogumi vilkėdama tik jaunikaičio
marškiniais, kito pasirinkimo neturėjau.
— Žiūrėkite, kad šią savaitę būtų išblizgintas visas sidabras, o virėjui
perduokite, kad valgiaraštyje vakarienės antrąjį patiekalą pakeistų kiaulienos
kepsniu, — iškeverzojusi kažką ant prie segtuvo pritvirtinto popieriaus lapo,
Polė ištiesė jį tarnaitei, kuri aną rytą buvo parodžiusi man, kur virtuvė. —
Ačiū, Beatriče. Kaip visuomet, neturiu tavo darbui nė menkiausių priekaištų.
Kilstelėjusi galvą ji išvydo mane.
— O, sveikutė!
Polė akivaizdžiai buvo viena tų čiauškučių rytinių vyturėlių. Platinos
šviesumo plaukai lengvai šokčiojo ant pečių jai žingsniuojant, o ji pati,
gražuolė akinančia šypsena, man priminė vidurinės mokyklos krepšinio
komandos palaikymo grupės lyderę iš devintojo dešimtmečio filmo. Jos
laikysena buvo kone užkrečiama, ir dalelė manęs už tai, kad privertė trokšti
taip jaustis, norėjo vožtelėti jai per marmūzę.
— Em, labas, — sumurmėjau nedrąsiai. — Lene Talbot.
— Polė Hant, — plačiai išsiviepė ji. — Negaliu atsidžiaugti, kad pagaliau
susitikome!
Sveikindamasi draugiškai ištiesiau ranką, bet ji tik žaismingai užvertė akis.
— Oi, prašyčiau! — ji švelniai prunkštelėjo savo mažutėle nosimi, numodama
ranka į mano palyginti oficialų pasisveikinimą. — Juk visą dieną kartu
apsipirkinėsime. Mano pasaulyje tai tas pats, kas šokti į lovą, — sukikenusi ji
čiupo mane į glėbį ir akimirkai apkabino. — Beje, čia tau, — pridūrė, tiesdama
rausvą maišelį.
— Drabužiai? — perklausiau, norėdama pasitikslinti.
— Taip, ponia. Klausyk, kas visgi nutiko visiems taviesiems?
— A, dėl to... — suniurnėjau nežinodama, kaip geriau atsakyti. — Sprendimą
atsikraustyti čia gyventi su Nojumi priėmiau gana skubotai, tad neturėjau laiko
kaip reikiant susipakuoti daiktų. Atsivežiau tik keletą drabužių, o ir tie, kaip
vėliau supratau, kaip diena ir naktis skyrėsi nuo to, ką jūs dėvite ir laikote
esant stilinga čia, tad ėmiau ir atsikračiau jų.
Na štai. Skambėjo it madingos mergiotės atsakymas, tiesa?
Polė kilstelėjo tobulai išpešiotus antakius — dar kiek, ir būčiau plika akimi
išvydusi jos galvoje besisukančius dantračius. Moteris kiek nepatikliai
prisimerkė.
— O tai darydama buvai nuogutėlė?
— Oi, ne, — sukikenau. — Žinoma, ne, kvailute. Tiesiog drabužiai, kuriuos
dėvėjau tuo metu, jau nebešvarūs. Taip, tiesiog nebešvarūs.
— Ahaa, — it kažką įtardama Polė nenuleido nuo manęs akių. — Na, tai
kodėl gi tau nepersirengus, kad galėtume keliauti?
Kelionės mažutėliu raudonu Polės BMW metu iš baimės man linko kojos.
Vienusyk užsiimu keletu darbų — ypatingas talentas, bet abejojau, ar juo
pasitikėti derėjo sėdint prie vairo. Gerokai viršydama leistiną greitį Polė
šokčiojo pagal radijo grojamos muzikos ritmą ir pliurpė dar greičiau, nei judėjo
automobilis — nepastebėjau, kad nors sykį būtų stabtelėjusi atsikvėpti.
Kelissyk nuspaudusi garso signalą ji iškeikė vieną ar kitą vairuotoją už
vilkimąsi keliu pernelyg lėtai ar persirikiavimą į kitą eismo juostą ne tuomet,
kada buvo patogu jai.
— Čia Čikaga. Mokykitės palaikyti tempą arba dinkite iš kelio, pusgalviai! —
dirstelėjusi į mane, ji papurtė galvą ir užvertė akis. — Tiems, kurie
akivaizdžiai dėl visko būgštauja, prie vairo ne vieta — jie per daug pavojingi
kitiems.
Nors sutikau, slapčia pamaniau, jog hiperaktyviems, dėl kiekvienos kelio
smulkmenos įtūžtantiems ir gerokai kofeino padauginusiems vairuotojams nuo
lipimo į automobilį taip pat praverstų susilaikyti.
Polė pastatė automobilį į ką tik kito vairuotojo atlaisvintą vietą. Sakydama
„atlaisvintą“, turiu omenyje, jog pirmasis automobilis buvo vos spėjęs iškišti
nosį iš stovėjimo vietos, kai ji nė nesumažinusi greičio paraleliai pasistatė
automobilį, užlėkdama ant šaligatvio ir priversdama dumti šalin juo
žygiavusius pėsčiuosius.
Šiaip taip sugebėjau atplėšti pirštus nuo prietaisų skydelio — buvau taip
stipriai į jį įsikibusi, kad nė neabejojau, jog liks žymių — ir išsikeberiojau iš
automobilio. Jei tai nebūtų buvę taip bjauru, tikriausiai mielai būčiau
pabučiavusi tvirtą žemę po kojomis — deja, viešos gatvės ir šaligatviai
primena biologų kultūroms auginti naudojamas lėkšteles, kuriose bręsta mirtį
nešantys mišiniai.
Polė pabalnojo nosį akiniais nuo saulės, persimetė per petį rankinės dirželį ir
šūktelėjo.
— Nagi, eime, chica.
Jos dešimties centimetrų aukščio kulniukai ir trumputė suknelė, primenanti
ne suaugusios moters, o mažos mergaitės drabužį, buvo kaip tik tai, ko
niekada nebūčiau sutikusi apsivilkti, tačiau Polė, regis, nė ypatingai
nesistengdama ją dėvėdama atrodė puikiai. Ši moteris iš tikrųjų buvo ne tik
beprotiškai miela, bet ir tikra viliokė — regis, jos žvilgsnis taip ir kvietė kokį
meilutį prieiti artyn.
Vos mums įžengus į pirmą parduotuvę prie kasos stypsojusios merginos
akimirksniu ją pažino ir ėmė vadinti vardu.
— Tavo draugės? — paklausiau.
— Santykiai tik darbiniai, ne bičiuliški, — sumurmėjo Polė. — Galima sakyti,
dažnokai čia pasirodau, be to, palieku dosnių arbatpinigių. Panelės, — ji
atsigręžė į darbuotojas, laikydama rankoje auksinę Nojaus kortelę. — Gal
būtumėte tokios malonios ir aprūpintumėte naująją mano bičiulę puikiausiais
savo apdarais?
Tuojau buvau pasiųsta į persirengimo kabiną, prie kurios durų, man dar
nespėjus nė nusivilkti, buvo pristatyta visa krūva drabužių. Nebyliai
urgztelėjau: apsipirkinėti man klaikiai nepatiko, bet privalėjau sutikti, jog taip
apšokinėjama jaučiausi it Džulija Roberts filme „Graži moteris” [* „Pretty
Woman“, 1990, JAV (red. past.)].
Stypsodama už kabinos durų Polė žėrė liaupses jai įtikusiems apdarams ir
keikė jiems neprilygusius. Mažutėje patalpėlėje jaučiausi gana saugi ir
atsiribojusi nuo viso pasaulio, tačiau Polei gi atrodė kitaip: stumtelėjusi duris ji
įkėblino vidun lyg neturėčiau nieko, ko dar nebūtų mačiusi. Tikriausiai ir
neturėjau, bet vis dėlto bent kai kuriuos dalykus norėjau išlaikyti privačius.
Buvau bepradedanti sparčiai mokytis, jog Nojaus pasaulyje mano kūnas,
regis, priklausė visiems iš eilės. Nustojau sukti galvą ir leidau tam, ką davė
motulė gamta, ramiausiai kadaruoti, tarsi man būtų buvę ko pavydėti. Na ir
kas, kad iki pavydo objekto man buvo toli it iki Mėnulio...
— Taigi, — atsiduso Polė, sėsdamasi ant kabinoje kėpsojusio suolelio ir
nenuleisdama nuo manęs žvilgsnio. — Papasakok, kaip susipažinai su Nojumi.
— Na, tikriausiai taip pat, kaip susipažįsta visi, — sumurmėjau, stengdamasi
perprasti ką tik man pasimatuoti jos ištiestą neįprasto sukirpimo suknią.
— Niekas nesusipažįsta lygiai taip pat, kaip kiti. Kiekvienų istorija ypatinga.
Nagi, bičiule, rėžk visas smulkmenas, — paragino Polė, padėdama apsivilkti.
Tą akimirką nubudo mano lengvabūdiškumas: moters smalsumas leido man
šiek tiek pažaisti su Nojumi. Juk pats sakė, kad galiu pasakoti tiek, kiek
panorėsiu...
— Na, jis tikriausiai mane priplotų sužinojęs, kad tau tai išplepėjau, tad
privalėsi prisiekti, jog laikysi liežuvį ui dantų.
— Kalės garbės žodis, — ji tuojau kilstelėjo vidurinį ir rodomąjį pirštus vos
žemėliau akių, visai kaip Samanta seriale „Kerėtoja“ [*„ Samanta — serialo
„Kerėtoja“ („Bewitched“, 1964−1972, JAV) pagrindinė veikėja (red. past.).]. Tuo menkučiu
judesiu ji palenkė mane savo pusėn — pasirodo, buvo pakvaišusi taip pat, kaip
ir aš.
— Susipažinome lauke po transvestitų šou, — sukuždėjau. — Buvo toks
dailutis, kad akimirką net suabejojau, ar nedalyvauja pasirodyme.
— Nojus Kraufordas — transvestitų šou? — žvygtelėjo Polė ir pradėjo taip
kikenti, kad teko delnu pridengti jos burną ir paraginti nurimti.
— Minėjo prastai pažįstąs tą miesto dalį, tad norėdamas išgerti netyčia
užklydęs į pasirodymą, — riečiau savo pasakaitę toliau. — Išvydau jį rūkantį
lauke — slapčia dar ilgai spėliojau, ar nebuvo ką tik puikiai pasitenkinęs.
Mudvi nusikvatojome — buvo išties visai smagu.
— O tada? — toliau klausinėjo ji, ištempusi ausis ir gaudyte gaudydama
kiekvieną mano žodį.
— Na, tikriausiai iš mano žvilgsnio suvokė, jog nė neketinu patikėti ta
istorija apie paklydimą, tačiau ramiausiai įsispitrijo į mano dvynukes, —
atsakiau, taisydamasi suknelės iškirptę. — Nė neabejoju — tik tam, kad
įrodytų nemeluojąs.
— Tavo išties puikūs papai, — pridūrė ji, it tikindama, jog viskas skamba
logiškai.

— Žodžiu, jis pakvietė mane išgerti, o kadangi stengdamasis įrodyti savo

vyriškumą atrodė gana mielai, įsileidau jį ir į lovą. Štai nuo tada ir negaliu jo
atsikratyti, — sukikenau.
— Na, džiaugiuosi, kad jis pagaliau nutarė bent kiek nurimti ir apsistoti ties
viena mergina — ypač po to, kas nutiko su Džiule, — burbtelėjo Polė,
taisydama mano krūtinę. Dvejojau, ar ji tiesiog nebuvo panorusi jos
pačiupinėti. Jeigu taip, manęs tai nežeidė, bet štai jos ištarti žodžiai iškart
pažadino mano smalsumą.
— Džiule? Kas per viena buvo Džiulė? — perklausiau, alkdama bent
menkiausios žinutės apie Nojaus praeitį. Ne todėl, kad man būtų rūpėję —
tiesiog troškau įgyti bet kokios informacijos, kuria vėliau esant reikalui
galėčiau pasinaudoti.
— Niekas. Nesvarbu. Nereikėjo man prasižioti, — burbtelėjo ji. — Ei, su šia
suknele tikrai atrodai pritrenkiamai.
Na ir būdas pakeisti pokalbio temą, laputaitė. Reikės nenuleisti nuo tavęs
akių, — pamaniau.

Nė negalėčiau pasakyti, kiek laiko praleidome vaikštinėdamos po

parduotuves. Daugumą drabužių ir visą avalynę leidau išrinkti Polei. Nebuvau
abejinga savo išvaizdai, jos išrinkti mieli bateliai, nors buvo tikras iššūkis
tokiai nevėkšlai kaip aš, man iš tikrųjų labai patiko. Tiesa, Polė uždraudė man
įsigyti bet kokius apatinius — tuo užsiimti norėjo Nojus. Nejaugi merginai
negalima nusipirkti nė paprasčiausių medvilninių kelnaičių?
 Galų gale Polė nutarė, jog turėtume prisėsti pailsėti ir sukirsti vėlyvų
priešpiečių.
— Papasakok daugiau apie save, — paprašė ji, kibdama į salotas.
— Ką nori sužinoti?
— Nė nežinau, tikriausiai pagrindinius dalykus. Iš kur esi? Kokioje šeimoje
užaugai? Kuo užsiimi gyvenime? Tokius dalykėlius, vis dėlto Nojus nuo visų
net tavo vardą slėpė, — ji užvertė akis aiškiai susierzinusi, kad jai buvo
atsisakyta išduoti bet kokias smulkmenas apie mane.
— Todėl, kad dalyvauju liudininkų apsaugos programoje, — leptelėjau
nerūpestingu tonu, ir atsikandau sumuštinio.
— Ką? — iš Polės rankų iškrito šakutė.
— Aha, — linktelėjau iš paskutiniųjų stengdamasi nenusišypsoti.
Žinoma, mano pastangos nuėjo šuniui ant uodegos: Polės veido išraiška buvo
tokia neįtikėtina, kad pratrukau, trupiniais apdrabstydama visą stalą.
— Melagėle tu! — nusikvatojo ji. — Beveik mane apkvailinai. O dabar rėžk
teisybę!
— Gerai, tiesa ta, kad esu iš Greislendo, o mano tėvas — Elvis Preslis.
— Elvis? Greislendas? — ji kilstelėjo antakius. — Ar tu kiek ne per jauna būti
jo atžala?
— Ne-a. Negi negirdėjai? Iš tiesų jis vis dar gyvas. Rūko sau žolę ir šlamščia
tabletes drauge su Tupaku Sakuru ir Notoriousu Bigu (a. a. reperiai —
vert.past.).
Polė atsiduso ir užvertė akis.
— Gal Maiklas Džeksonas ir Neverlendo ranča skambėtų įtikinamiau? —
paklausiau, mėgdžiodama Maksvelą Gudrutį [*„Maksvelas Gudrutis — serialo „Ieškokit
Gudručio!“ („Get Smart“, 1965−1970, JAV) personažas (red. past.).]. — Mano oda
pakankamai balta tokiai versijai, tiesa?
— Gerai jau, gudrute, — burbtelėjo ji, sviesdama į mane agurko griežinėlį. —
Suprantu. Nemėgsti kalbėti apie save. Tačiau kodėl, Lene? Ką slepi?
— Ne, nesupranti, — bakstelėjau į ją pirštu it kaltindama. — Nojus jau įspėjo
mane, kad mėgsti ieškoti paslapčių ten, kur jų nesama. Nereikia su manimi
žaisti vaiduoklių medžiotojų. Nesu aš jau tokia įdomi. Gimiau mažame
miestelyje, o į Los Andželą atvykau pilna galva svajonių apie žvaigždės karjerą
pornografijos industrijoje. Na, deja, nepavyko, — trūktelėjau pečiais.
Polė paspringo vandeniu. Išvydusi jos veidą, nesusilaikiau nenusikvatojusi.
— Juokauju... apie mažą miestelį, — sukikenau.
Pokštu užsidirbau dar vieną Polės purkštelėjimą, bet pasiteiravus apie ją
pačią pokalbio temą pagaliau pavyko pakeisti. Paaiškėjo, kad paslaptys šiai
merginai apskritai neegzistavo. Sužinojau netgi, kokią pozą jiedu su vyru buvo
išbandę praėjusią naktį — apie tai papasakojusi Polė paragino išmėginti ją su
Nojumi. Visgi ji nė nenumanė — o ir negalėjo numanyti — kad aš, skaisti
kekšelė, neturėjau jokios galios spręsti, ką mudu su Nojumi veiksime
miegamajame... Ar ant valgomojo stalo... Limuzine... Ar, galų gale, vonioje.
Tiesa, aš dar ir pati gerai neišmaniau to, kuo užsiiminėjau.
Galų gale pietūs buvo sudoroti, siaurutė juoda juostelė ant auksinės Nojaus
kortelės nugarėlės — nudėvėta, o Polės automobilio bagažinė — tokia pilna,
kad vos pajėgėme ją uždaryti. Skubėjome atgal į Kraufordo namus — velniškai
didžiavausi įstengusi neišplepėti nė kruopelės informacijos. Dvejojau, ar Polė iš
tiesų patikėjo kuo nors, ką per visą dieną buvau jai papasakojusi — aišku buvo
gal tik dėl tos pasakaitės apie transvestitų šou. Tiesą sakant, ji neatrodė nė
perpus tokia tvirta, kaip mane tikino Nojus.
Automobilis pasuko į puslankio formos įvažiavimą, ir Polė nuspaudė
stabdžius tiesiai priešais namo duris. Tiesa, išlipti neskubėjo. Atsigręžusi į
mane ji stumtelėjo žemyn akinius nuo saulės ir dirstelėjo į mane pro jų viršų.
— Tu man patinki, Lene, tikrai. Jau dabar galiu patikinti tave, jog tapsime
puikiomis bičiulėmis, — prabilo ji. — Bet privalome kai ką išsiaiškinti. Turi
suprasti, jog man ir Meisonui Nojus — daugiau nei darbdavys. Nojus — mūsų
draugas, o jis, Dievas, žino, bičiuliaujasi su nedaug kuo. Praeityje jam jau teko
iškęsti įskaudinimų, tad aš tikrai ramiausiai nestovėsiu ir neleisiu kam nors
panašaus nutikti dar sykį. Kol būsi jam gera, pažadu į tavo asmeninį gyvenimą
nagų nekišti.
Suėmusi delnu Polės petį rimtu žvilgsniu dėbtelėjau į ją.
− Tu siaubinga melagė, Pole, bet stengsiuosi pernelyg tuo nesinaudoti.
Moteris išsižiojo it klaikiai įsižeidusi, tačiau aiškiai suvokė iškviesta į dvikovą.
Kaip tik tą akimirką padėti man su pirkinių krepšiais pasirodė Samuelis.
Mirktelėjusi Polei išlipau iš automobilio ir palikau ją sėdėti vis dar pravira
burna.
Pamaniau, jog Polės pastangos apsaugoti Nojų — labai mielas elgesys. Visgi
jei būtų bent numaniusi, kokie santykiai mudu sieja, tikrai nebūtų taip
skubėjusi manęs gąsdinti, jog išspardys man užpakalį, jei tik pamėginsiu
įskaudinti jos bičiulį... Žinoma, tiesiai šviesiai ji man nepagrasino, bet
akivaizdžiai įspėjo.
— Tai dar ne pabaiga, Lene! — šūktelėjo ji iš automobilio mudviem su
Samueliu pavymui.
— Pasimatysime ryt, Pole, — kikendama riktelėjau per petį ir pradingau už
namo durų.
Užlipusi į Nojaus miegamąjį ėmiau kuistis parduotuvių krepšiuose. Nė
nenumaniau, kur turėčiau susikrauti daiktus, bet nuojauta kuždėjo, jog
didžiumos Polės man išrinktų drabužių nereikėtų susukti į gniužulus ir
sukaišioti į stalčius. Pricimpinusi prie Nojaus spintos, plačiai atvėriau jos duris.
Norėčiau prisipažinti, kad buvau apstulbinta neįtikėtinos tvarkos, gaubusios
visus viduje laikytus daiktus, tačiau vaizdelis manęs nė kiek nenustebino.
Išvydau nepriekaištingas batų eiles, — kiekviena pora buvo nublizginta iki
tobulumo, — pagal spalvą surūšiuotus marškinius bei kostiumus, apgaubtus
plastikiniais valyklos maišais. Tiesa, įdomiausia buvo tai, kad kiekvieną daiktų
porą skyrė toks tarpas, kad šie šiukštu nesiliestų tarpusavyje.
Na ir keistuolis.
Tad kas man beliko? Nusišypsojusi krimstelėjau savo lūpos kamputį.
Sustūmusi visus jo drabužius į vieną spintos šoną, greta jų sukabinau
savuosius. Jei tik jam nepatiks, visuomet galės skirti man atskirą kambarį.

Likus ketvirčiui iki šeštos, atidėjusi šalin visus reikalus, jau lūkuriavau prie
durų, kaip buvo liepęs Nojus. Mano nuomone, jo troškimas, kad laukdama
stypsočiau tarpduryje it Džiunė Kliver, prilygo komedijai. Spėjau, kad
tikriausiai būtų neapsakomai džiūgavęs, jei čiupusi lagaminėlį su jo darbo
popieriais ištiesčiau šiltą megztinį, pabučiuočiau į abu skruostus ir palydėčiau
įsitaisyti mėgstamiausiame krėsle, greta kurio jau kėpsotų iš anksto parengtos
šlepetės ir pypkė. Nė nesvajok, Vardai [*Džiunė Kliver — televizijos serialo „Palikite tai
Bebriukui“ („Leave to Beaver“, 1957−1963 JAV) personažas, nuolanki žmona ir namų
iešmininke. Vardas — Džiunės Kliver vyras (vert. past.).].
Iš svajonių apie televizijos šalį mane akimirksniu grąžino durų rankenos
klaktelėjimas. Nustojau kramčiusi nagų odeles. Nojus atrodė vos gyvas, bet
veidą išsyk numetė šypsena.
— Sveikas, mielasis! Kaip praėjo diena? — paklausiau pasidabinusi
plačiausia, dirbtiniausia ir pašaipiausia šypsena, kokią įstengiau išspausti.
Nojus prunkštelėjo ir padėjo lagaminėlį ant stalo. Persibraukęs pirštais
plaukus jis palenkė galvą į šalį ir atšovė:
— Šūdinai.
— Oi, vargšas mažylis, — sučiulbėjau atkišusi apatinę lūpą, tyčia jį
erzindama. — Visą dieną sėdėti prie stalo patogiai įrengtame biure su oro
kondicionieriumi, kol kiti taukia tamstos kone keturiomis... Tikrai skamba
klaikiai.
— Žinai, tavo burna man kur kas labiau patinka, kai būna kuo nors
užimta, — nuleidęs rankas iki kelnių juosmens jis ėmė segtis diržą. — Tad
kodėl tau nepriėjus arčiau ir bent kiek nepraskaidrinus man dienos? —
paklausė, traukdamas penį lauk.
Apstulbusi net išsižiojau — mano veido išraiška tikriausiai priminė tą, kuri
prieš keletą valandų iškreipė Polės veidą automobilyje.
— Taip, būtent šitaip — tik apžiok pimpalą.
— Čia? Tarpdury? Nesu tikra, kad virėjas jau išėjo — kas, jei mudu kas nors
pastebės? — iš mano burnos pasipylę žodžiai vos spėjo vytis vieni kitus. Galbūt
kiek būgštavau, tačiau Slaptoji agentė Dziundzė jau klūpėjo ant kelių
suglaudusi delnus maldai ir prašė sutikti.
— Na, juk tai būtų dalis žavesio, tiesa? — ištiesęs rankas, Nojus prisitraukė
mane artyn. Pilvuku jutau jo penį glamonėjančios rankos judesį. Jo
iškvepiamas oras kaitino mano veidą, o mudviejų lūpas teskyrė keletas
centimetrų. — Tave tikriausiai tai užveda, ar ne, Deleina? Baimė būti pričiuptai
ant kelių su mano kotu burnoje?
Liežuvio galiuku brūkštelėjęs per apatinę mano lūpą jis erzindamas vos
juntamai prilietė viršutiniąją.
— Išmokysiu tave to, apie ką anksčiau nė svajoti nedrįsai, — sukuždėjo. —
To, kas uždrausta, tačiau tau neabejotinai patiks...
Netikėtai dingtelėjo, kad tebesu be kelnaičių: Slaptoji agentė Dziundzė jau
vilgė drėgme mano šlaunis. Jau žodžius tai šis vyrukas mokėjo parinkti...
Apsvaiginta jo žavesio susmukau ant kelių ir suėmiau penį rankomis. Nojui
kone urzgiant iš malonumo apsilaižiau lūpas, aistringai pabučiavau galvutę ir
sučiupau liežuvio galiuku priešspermio lašelį, žvilgėjusį ant paties galiuko.
Kaip reikiant pasimaiviau jį rydama it būčiau mėgavusis jo skoniu... Tai man
uždirbo dar vieną dejonę.
— Patinka, Nojau? — paklausiau, nutaisiusi žemą, geidulingą balsą.
Perbraukęs mano skruostą pirštais vyras panardino juos į mano plaukus.
Vienu staigiu judesiu trūktelėjęs mano galvą artyn, jis įstūmė penį giliai man į
burną.
— Taip, po šimts, dievinu tai...
Tuojau čiupau vadžias į savo rankas — čiulpiau, laižiau ir linkčiojau galva
prarydama jį kone iki pat pagrindo, visai taip, kaip iš praėjusio vakaro
prisiminiau jam patinkant, įsikibusi į jo klubus, stumčiojau į pirmyn ir traukiau
atgal, vis greičiau ir greičiau... Atlošęs galvą, Nojus sugniaužė į mano plaukus
įsipynusius delnus į kumščius.
— Per daug, per greit, — urzgė jis, stengdamasis kiek atsitraukti, bet aš su
tuo taikstytis nė neketinau.
Vėl griebusi po penį, prisitraukiau Nojų artyn. Jei darsyk mėgins atitolti,
atitols netekęs pasididžiavimo — to, buvau tikra, jis netroško. Jutau pimpalą
virpant mano burnoje — atpalaidavusi gerklę, priėmiau jį taip giliai, kaip
įstengiau, iš visų jėgų stengdamasi suvaldyti norą žiaukčioti.
Netrukus Nojus garsiai sudejavo, o aš pajutau gerklėje išsiliejant karštą
spermos bangą. Jo judesiai ėmė trūkčioti, o kilstelėjusi žvilgsnį išvydau
nelyginant skausmo perkreiptą veidą. Visgi nereikia spręsti apie knygą pagal
viršelį... Kad ir kaip man nepatiko tai pripažinti, orgazmo metu jo veidas
atrodė neįtikėtinai seksualus.
Pajutusi Nojaus rankas atleidžiant mano plaukus, o kūną po truputį
atsipalaiduojant, lėtai atsitraukiau, liežuvio galiuku braukdama per visą jo ilgį.
Tuomet, paleidusi penį iš rankų, nužvelgiau jį, bejėgį, vos pastebimai atšokant
nelyginant ant spyruoklės.
— Vadinasi, mano pamoką išklausei atidžiai. Gera mergaitė, — pagyrė jis ir,
patapšnojęs man galvą it šuniui, susikamšė penį ir marškinių atlapus atgal į
kelnes.
Tai arogantiškas kalės vaikas!
— Nežinau, kaip tau, bet man apetitas gerokai pakilo. Eime užkąsti, —
suplojo rankomis.

Nojus

Visą prakeiktą dieną stengiausi paslėpti neįtikėtinai brangiose kelnėse

styrojusią nenumaldomą erekciją. Jėzau, išleisdamas kam nors šitokią sumelę
tikėtumeisi, kad pirkinys bus aprūpintas kokia nors modernia technologija,
padėsiančia vyrukui susitvarkyti su tokia padėtimi — „Super-duper penio
blokuotoju“ ar kuo nors panašiu. Pff, norėtum.
Vis įsivaizdavau Deleiną nuogutėlę besimatuojančią įvairiausius drabužių
derinius, smailianosius aukštakulnius batelius... Visą... suknistą... dieną!
Negana to, Deivido Stouno veidelis nė nepriminė tokio, į kokį man būtų buvę
malonu spoksoti. Tas pusprotis tuojau ėmėsi daryti išvadas ir elgtis taip, it
akcijų biržoje nė šapelio nebūtų likę savo vietoje ir artėtų mažų mažiausiai
pasaulio pabaiga. „Raudonasis Lotosas“ buvo itin greit atsigauti gebanti įmonė,
visuomet veikusi palyginti stabiliai. Ši nedidelė krizė neturėjo tapti išimtimi.
Ir taip jau buvo malonu pagaliau parsirasti namo, tačiau dar labiau
nudžiugau išvydęs prie durų lūkuriuojančią Deleiną. Tiesą sakant, nesitikėjau,
kad ji manęs paklausys ir lauks, kur prisaikdinta, bet ji laukė — ir dar
pasismailinusi tą ilgą liežuvėlį, versdama mano pimpalą sutvirtėti dar labiau,
nei iki tol.
Ne pats protingiausias ėjimas. Norėdamas merginą užčiaupti, tuojau ėmiau ir
sukišau kai ką į tą dailią burnytę. Už greitą mąstymą tikrai nusipelniau
paplekšnojimo per petį.
Negana to, buvo išties neįtikėtina. Ta akimirka, kai mėginau atsitraukti, o ji
čiupo mane ir privertė nė nekrustelėti? Po velnių! Regis, mano milijonus
kainavusi mažulė sparčiai mokėsi šliaužioti — iš džiugesio mano akyse kone
sublizgo ašaros.
Puikiai suvokiau, kad paplekšnojimas per viršugalvį it šuniui Deleiną turėjo
įsiutinti, bet būtent to ji nusipelnė elgdamasi kaip kalė.
Spėju, būtent bausdama mane ji visą vakarienę laikė liežuvį už dantų.
Neatsakydama net į tiesiai šviesiai užduso darnus klausimus mergina kaip
reikiant mane suerzino bet nutariau nekreipti į tai dėmesio: jau planavau
Deleina bausmę. Trokšdamas kuo greičiau jos imtis, pareikalavai merginos kuo
greičiau pasisotinti ir prisijungti prie manę lovoje. Kai susitvarkęs grįžau iš
vonios, ji nuogutėlė kaip gimusi jau laukė manęs po antklode. Taip, kaip ir
derėjo Taip, kaip buvau ją nusipirkęs.
 — Pyksti ant manęs? — paklausiau, sliūkindamas per kambarį neprisidengęs
niekuo, tik plačia šypsena.
Deleina neatsakė. Negana to, apsivertusi lovoje dar at gręžė man nugarą.
Velniop. Nebūsiu laikomas tuščia vie ta. Tik ne savo namuose, ir juolab ne
savo lovoje. Palindę po antklode greta merginos, paguldžiau ją ant nugaros.
— Neignoruok manęs, Deleina. Man tai nepatinka. Juk sumokėjau du
milijonus, kad apipiltum mane dėmesiu.
Mergiotė blykstelėjo akimis.
— Aš — ne tavo kalė.
— Būsi tokia, kokios panorėsiu, — priminiau.
Deleinai dar nespėjus prasižioti, uždengiau jos lūpa savosiomis. Šios bučiniui
nepasidavė, o kūnas tysojo it lenta: merginos planas aiškiai buvo lovoje tysoti
it šalta žuviai. Privalėjau pripažinti, jog minties būta neblogos račiau nė
neabejojau, jog ji kiek primiršo, koks greitas ją išduoti gali būti kūnas, patekęs
į kaip reikiant juo naudotis mokančias rankas.
Deleinos bausmė — privesti ją prie pat ekstazės ribos, tačiau neleisti jos
peržengti ir prapulti bedugnėje.
Kiek atsitraukęs nusišypsojau jai, pasirengęs ir kaip reikiant trokšdamas
leistis į jos žaidimėlį. Neatitraukdamas žvilgsnio nuo jos veido, delnu įsmukau
tarp šlaunų ir, praskėtęs kelius, greit suėmiau delnu jos tarpkojį. Deleina
akimirką žioptelėjo, tačiau tuojau susivaldė: kiek įmanydama stengėsi
neparodyti jokios reakcijos. Nenuleisdamas nuo jos žvilgsnio pirštų galiukais
įslydau tarp odos Mostelių, kurios sulig kiekvienu mano judesiu įėjimo į makštį
link darėsi vis drėgnesnės.
— Kūnas tave išduoda, Deleina, — sukuždėjau žemu balsu.
Įbrukęs pirštą vidun, ėmiau lėtai stumčioti jį pirmyn atgal. Merginos krūtinė
kilo ir leidosi jai įkvepiant ir iškvepiant vis giliau, o lūpos prasižiojo, tačiau
įsmeigusi žvilgsnį man į akis ji susilaikė nuo bet kokių garsų skleidimo.
Ištraukęs pirštą, apsukau juo ratuką aplink klitorį — aiškiai jutau Deleinos
kojų raumenis virpant ir priešinantis jos mėginimui susivaldyti. Įkišau vidun du
pirštus. Juos raitydamas meistriškai žaidžiau jos G taškeliu. Puikiai tai
suvokiau. Suvokė ir ji, bet parodyti — atsisakė.
Ištraukęs pirštus, pakėliau plaštaką prie lūpų. Ant odos žvilgėjo jos syvai —
galėjau uoste užuosti, kokia buvo susijaudinusi. Kadangi vis dar nebuvo
nukreipusi žvilgsnio, žinojau, kad ir pati regi savo drėgmę.
— Stengiesi apsimesti, kad tavęs tai visai neveikia, tačiau abu žinome, kad
yra priešingai. Ir tai... Tai geriausias Įrodymas, — pravėręs lūpas, apėmiau
jomis pirštus. Deleinos skonis buvo toks malonus, kad trokšdamas kaip reikiant
juo pasigardžiuoti privalėjau užsimerkti. Vėl pakėlęs vokus išvydau gyvybingą
mėlį jos akyse patamsėjus, o skruostus išmušus raudonį.
Čiupusi mane už ausų ir prisitraukusi artyn, mergina įsisiurbė man į lūpas.
Šiaip jau būčiau nusikvatojęs — kaip paprasta buvo ją palaužti! — tačiau ji
bučiavo mane taip godžiai... Sulig kiekvienu giliu įkvėpimu jos speneliai
įsiremdavo į mano krūtinę, o ji pati, rangydamasi mano glėbyje, kaip
įmanydama stengėsi įvilioti į spąstus mano kojas.
Trumpai tariant, mano planas atsigręžė prieš mane. Nebeįstengiau žaisti.
Geidžiau jos. Po velnių, man reikėjo jos.
Nenutraukdamas bučinio užsiritau ant jos ir įsitaisiau tokia poza, kuri abiem
suteiktų iki soties malonumo. Deleina noriai išskėtė prieš mane kojas, ir
atsidėkodamas aš viliokiškai paglamonėjau jos liežuviuką savuoju. Vos spėjau
įsitaisyti tarp merginos kojų, kai ji ėmė gundomai kiloti klubus ir trintis į mano
pimpalą, dejuodama man į burną.
— Lėčiau, mažule, — išlemenau šnopuodamas ir, nutraukęs bučinį,
pamėginau nuraminti išalkusio jos kūno judesius. — Nesijaudink, kaip reikiant
tave pamaloninsiu...
Švelniai ją pakštelėjęs ėmiau judinti klubus, trindamasis į saldžiausiąjį jos
kūno lopinėlį. Deleina taip išrietė nugarą, kad ši nebelietė lovos, tad apglėbiau
ją per juosmenį, norėdamas laikyti kuo arčiau savęs. Lūpomis prigludęs prie
jos žandikaulio, nuslydau kaklu žemyn, kol, radęs taškelį, kur kaklas jungėsi
su petimi, švelniai į jį įsisiurbiau, nenustodamas pamažėle trintis į jos tarpkojį.
Mergina buvo tokia drėgna, tokia pasirengusi priimti mano glamones...
Rankomis nuslinkusi mano šonais bei šonkauliais ji pagaliau pasiekė ir delnais
apėmė užpakaliuką, kurį nedelsdama ėmė glausti artyn. Ausimi jutau karštą
jos alsavimą, o vos girdimos nevilties kupinos dejonės, rodės, tiesiogiai
siunčiamomis bangomis veikė mano kotą. Panardinusi veidą į mano kaklą,
Deleina ėmė laižyti ir čiulpti jo odą. O, Viešpatie — nebeįstengiau daugiau
tverti... Turėjau priversti ją baigti — dabar pat.
Pasirėmiau ant alkūnės ir, kita ranka stvėręs jos šlaunį, persimečiau per
klubą. Ilgais tvirtais judesiais sūpuodamas De/einą pirmyn ir atgal jutau jos
klitoriuką trinantis į mano penio galvutę.
— Nagi, katyt. Netylėk. Juk gera, tiesa? Velniškai gera. Negi netrokšti
visiškai pamesti galvos? Nagi, atsipalaiduok, mažute. Atsipalaiduok...
— Po galais! Aš tuoj... — ji garsiai sudejavo, užversdama akis taip aukštai,
kad, rodės, tuojau išvys tai, kas už nugaros.
Pajutęs jos kūną įsitempiant mano glėbyje netrukau sumoti, jog merginą jau
užlieja mano suteikto orgazmo banga. Nė akimirkos nesudvejojęs įsitaisiau
tiesiai priešais įėjimą į makštį ir, vienu tvirtu judesiu įstumdamas penį vidun,
atėmiau jos skaistybę. Įkvėpusi vos gurkšnelį oro mergina pakilo nuo lovos ir
išrietė nugarą. Kai mudviejų žvilgsniai susitiko, jos lūpos tebebuvo pravertos iš
nuostabos.
Vyliausi, kad nekaltybės atėmimas orgazmo metu viską šiek tiek palengvins,
bet dar nesuvokiau, ar neklydau.
 Vis dėlto namie turėjau ne vieną veidrodį. Puikiai žmogau, koks milžiniškas
mano pimpalas.
— Kvėpuok, kačiuk, — kuždėjau. — Pasistenk atsipalaiduoti... Skausmas
netruks praeiti.
Nė nežinau, kurį stengiausi įtikinti — ją ar save: juk ir pats neįstengiau
pajudėti. Laikiausi it suakmenėjęs, nepaimamas visų mano viduje urzgiančių
gyvuliškų troškimų dar ir dar kartą į ją įsiskverbti. Jei nepajėgsiu susivaldyti ir
neleisiu jai kaip reikiant apsiprasti su mano dydžiu, savo gigantu suplėšysiu ją
į gabalus. Tuomet jau tektų ilgokai susilaikyti nuo šio malonumo, be to,
jausčiausi tikras šunsnukis, jei sukelčiau Deleinai daugiau skausmo, nei buvo
neišvengiama.
Lėtai iškvėpdama mergina po truputį atsipalaidavo ir vėl išsitiesė ant lovos.
Stumtelėjęs klubus į priekį, dar giliau įėjau į siaurutę jos putytę. Užsimerkusi
mergina vėl ėmė krimsčioti lūpą. Puikiai žinojau neturįs sukti galvos dėl
skausmo, kurį jai keliu ar nekeliu, tačiau visgi buvau vyras, o dauguma vyrų
nuoširdžiai trokšta, kad moteris, į kurią jie įbruka pimpalą, bent jau tuo
mėgautųsi. Deja, Deleinai tai buvo pirmas kartas, o turint omenyje mano
penio dydį, malonumas atrodė menkai tikėtinas.
Kone visiškai ištraukęs penį, lėtai įsiskverbiau dar sykį. Ir vėl privalėjau
stabtelėti... Nuo pastangų nekrustelėti man virpėjo kojos. Nuo nosies galiuko
kaptelėjo prakaito lašas, o akimirką, regis, net nustojau kvėpavęs. Man netgi
dingtelėjo, kad esama pavojaus sprogti...
— Po velnių, kaip tavyje gera... Tu tokia siaurutė, — sudejavau.
— Tai ko, po galais, lauki? — lyg mesdama iššūkį paklausė ji. — Nustok elgtis
kaip myžnius ir išdulkink mane. Nebent, aišku, bijai per greit nuleisti... Jėzau,
jei nežinočiau, tikrai pamanyčiau, kad nekaltasis šioje lovoje esi tu.
Nuo tada, kai grįžau namo, ji nebuvo vienusyk išbėrusi šitiekos žodžių. Nors
pakitęs balsas išdavė įtampą, mergiotė buvo pasirengusi kaip reikiant
patampyti mane už ūsų.
Tikėtumeisi, jog tokia replika sumenkins mano erekciją, tačiau nė velnio.
Rodės, ji kaip tik sustiprėjo — jei tik, žinoma, tai apskritai buvo įmanoma...
Tas aštrus liežuvėlis ir mėginimas mesti iššūkį kaitino man kraują. Taip, buvau
bjaurus šunsnukis, bet nė akimirką nesukau dėl to galvos: geismas ir taip jau
temdė man protą, o ji tik dar labiau jį skatino.
— O štai to sakyti tau nederėjo, — atšoviau ir atsitraukiau vien tam, kad
darsyk į ją įsiskverbčiau.
Šnipštelėjusi pro sukąstus dantis it gyvatė, Deleina stipriai užsimerkė. Ėmiau
trumpais judesiais nardyti joje, tyčia nesistengdamas suteikti skausmo, bet
pernelyg nesukdamas galvos ir dėl jos malonumo. Ji priklausė man ir buvo čia
tik tam, kad mane patenkintų. Privalėjau patinkinti ją, jog to nepamiršau.
— Tai mano putytė, Deleina. Mano pirštai pirmieji ją lietė, mano burna
pirmoji ragavo, o mano pimpalas amžiams liks pirmuoju ją iškrušusiu. Visą
gyvenimą neišmesi iš galvos prisiminimų apie taip giliai į tave įsiskverbusį
mano kotą. Man niekada neprilygs joks kitas. Aš pasižymėjau savo teritoriją.
Mano putytė, mano, supratai?
Deleina nagais buvo taip stipriai įsikirtusi į mano odą, kad rodės, jog laikosi
įsikibusi bijodama dėl savo gyvybės, o dantis laikė stipriai sukandusi, tačiau vis
tiek įstengė iškošti:
— Kai paskutinįsyk tikrinau, ji vis dar buvo pritvirtinta prie manęs...
— Neteisingas atsakymas, — įbrukau giliai: ne taip stipriai, kad merginai
skaudėtų, bet pakankamai, kad atkreipčiau jos dėmesį.
Ji net aiktelėjo:
— Jėzau šventas!
— Puikiai žinai, kad mano vardas ne toks. Pamėgink dar sykį.
Nesustodamas judėjau joje, aiškiai jusdamas kūne tolydžio stiprėjantį
spaudimą. Geliančios sėklidės troško būti ištuštintos, tačiau taip greit pasiduoti
negalėjau.
Suleidusi nagus man į nugarą Deleina urgzdama kilstelėjo klubus. Mano
įsiskverbimus ji priėmė vis dar tvirtai sukandusi dantis ir stipriai šlaunimis
suspaudusi klubus. Privalėjau pripažinti esąs maloniai nustebintas: žinojau,
jog jai nebuvo patogu, galbūt netgi skaudėjo, bet pasiduoti mergina neketino.
— Nagi... Ištark... tai! — raginau ją, kiekvieną žodį pažymėdamas penio
įstūmimu gilyn.
Atgavusi kvapą ji dėbtelėjo man į akis it priimdama iššūkį. Dar vienas gilus
įsiskverbimas, ir pagaliau išgirdau ją išlemenant ilgai lauktus žodžius:
— Ji tavo! Mano putytė tavo, Nojau Kraufordai!
Man to ir tereikėjo. Dar vienas gilus stumtelėjimas, ir aš baigiau, garsiai
išdejuodamas savąjį orgazmą. Visu svoriu užgulęs Deleiną įsisiurbiau į jos
lūpas ir, iš malonumo vis dar į jas urgzdamas, trūkčiojamais judesiais
spaudžiau prie jos klubus tol, kol nebeliko nė lašelio sėklos. Mergina godžiai
atsakė į mano bučinius, kaip įmanydama stengdamasi laikyti jų valdžią savo
rankose vien tam, kad įrodytu tai, ko įrodinėti, kad ir kaip nenorėjau to
pripažinti, visai nereikėjo. Seksas su manimi jai nepasirodė neįveikiamas —
veiksmas buvo lygus suknistam atoveiksmiui, ir jeigu jai tai pavyko jau pirmąjį
kartą, manęs laukė tikras pragaras.

Lenė

Skaudėjo nežmoniškai! Girdėjote? Nežmoniškai!

Pirmasis įsmukimas vidun nebuvo toks jau siaubingas. Mėgavausi orgazmu,
be to, nė nenumaniau, kad jis jau rengiasi tai iškrėsti — ko gero, tai padėjo.
Buvau tiesiog nustebusi, tačiau sykiu — ir kiek ramesnė: džiaugiausi, kad su
visu tuo vyšnaitės nuraškymo reikaliuku buvo baigta. Na ir kas, kad Dziundzei
teko patirti visai nemenkų išbandymų.
Labiausiai mane erzino tai, kad Nojus vis stabčiojo. Kuo ilgiau užtruko, tuo
nepatogiau jaučiausi pati — bent jau maniau, jog taip bus. Visgi jam galų gale
įsibėgėjus apėmęs jausmas, jog esu užpildyta iki paskutinio centimetro, kone
prilygo geriausiam, kokį kada buvau jautusi. Nė neabejojau, kad skaudės — vis
dėlto jo penis buvo žvėriškai didelis, tačiau jo nevaržoma jėga man tarp
šlaunų, kuria mėgavausi it raita policininkė, leido jaustis nežemiška
moterimi...
Tuomet gi būtinai turėjau imti ir, nesuvaldžiusi ilgo liežuvio, mesti jam
iššūkį. Regis, buvau nuolat bausmių prisiprašyti linkusi pusgalvė — viena iš tų,
kurie niekuomet negali prisipažinti pralaimėję — nepaisydama to, kad puikiai
žinojau, jog buvau sutaršyta it šilta vilna. Elgiausi lyg pirmąsyk uniformą
užsivilkęs policininkėlis, pilnas pasitikėjimo savimi atskubėjęs į nusikaltimo
vietą, kur galonais liejosi kraujas, nuoširdžiai įsitikinęs, kad pistoletu įveiks
gaują patyrusių galvažudžių.
Iki šaunios pareigūnės man buvo toli, užtat Slaptoji agentė Dziundzė jau
buvo spėjusi it filmo superherojė pasidabinti mantija, kelius siekiančiais
raudonos odos batais ir skaisčiai žydru triko su auksiniu diržu bei akinamai
raudona „D“ raide ant krūtinės.
Ko gero, praleido pro akis žinutę, kad buvome sutriuškintos.
Išsitiesęs ant nugaros Nojus apglėbė mane taip, kad pusiau gulėjau jam ant
krūtinės.
— Viskas gerai? — pasiteiravo švelniai.
Linktelėjau gerai nežinodama, ką atsakyti. Nenorėjau pripažinti, jog
skaudėjo. Nenorėjau pripažinti, kad velniškai įkaitau. Nenorėjau pripažinti, jog
kai kuriomis akimirkomis nuoširdžiai tuo mėgavausi. Nenorėjau, tad laikiau
liežuvį už dantų.
Agentė Dziundzė tuosyk ramiausiai patenkinta ir nuo ausies iki ausies
išsišiepusi drybsojo lovoje su cigarete rankoje, pūsdama į orą dūmų žiedus.
— Palengvės, — pamėgino nuraminti Nojus, švelniai pirštų galiukais
glostydamas mano ranką. Prisilietimai tik paskatino mane apsivyti jo šlaunį
koja ir prisiglausti arčiau it dviveidę kekšę, kokia, regis, ir buvau.
Girdėjau, kaip stipriai ir greitai jo krūtinėje daužėsi širdis, o sulig kiekvienu
giliu įkvėpimu ir iškvėpimu kilojosi ir leidosi mano galva. Nojaus odą dengė
plonytis prakaito sluoksnelis, ir nė nestabtelėjusi pamąstyti paragavau jo,
bučiuodama pravertomis lūpomis. Vienas bučinys vijo kitą, ir netrukus tarp
mano lūpų jau stangrėjo jo spenelis.
— Tikriausiai nevertėtų taip elgtis, Deleina, — prabilo jis, geidulingai
šnopuodamas. — Aš po akto atsigaunu gana greit, bet štai tu, man rodos, dar
toli gražu nepasirengusi kitam raundui.
 Pirštų galiukais Nojus tarytum piešė ant mano stuburo abstrakčius raštus.
Nusileidęs juo iki užpakaliuko, tuo pačiu keliu grįžo aukštyn, iki pat kaklo...
Vyro kvėpavimas pamažėle rimo, o širdies plakimas, nors vis dar buvo aiškiai
girdėti, po truputį susivienodino.
— Man reikia cigaretės, — atsidusęs Nojus pasimuistė po manimi, tad kiek
atsitraukiau, kad netrukdyčiau atsisėsti ant lovos krašto. Čiupęs nuo naktinio
stalelio žiebtuvėlį ir cigaretę, tuojau ją prisidegė ir atsigręždamas į mane
išpūtė dūmą.
— Galbūt geriau pasijustum nusimaudžiusi karštoje vonioje. Einu, prileisiu
vandens, — pakilęs nuo lovos jis nužingsniavo vonios kambario link.
Jo veide pasirodė kažkas, ko nepajėgiau perprasti. Ar jis gailėjosi to, ką
padaręs? Dalis manęs suvokė, jog taip būti negali, tačiau jau buvau regėjusi jį
tokį po apsilankymo pas ginekologą. Tuomet ir supratau: Nojus gal ir
nesigailėjo atėmęs mano skaistybę, tačiau jautė atsakomybę ui man sukeltus
nepatogumus, todėl stengėsi manimi pasirūpinti.
Na ir kodėl gi tas šunsnukis dabar turėjo imti ir virsti tokiu mielu, nors prie
žaizdos dėk? Nežinau, kaip jums, merginos, tačiau man neįtikėtinai sunku
nekęsti to, kuris gražiai elgiasi su manimi.
Slaptoji agentė Dziundzė buvo įsitikinusi, kad dėkingumą būtina parodyti.
Tereikėjo vieno didžiojo O, ir ta bjaurybė, lyg Benediktas Arnoldas [*Benediktas
Arnoldas — amerikiečių generolas, JAV Nepriklausomybės karo metu perėjęs į britų armijos pusę
(vert. past.)],
tuojau pakeitė pusę, ir štai — Agentė Dziundzė tapo beviltiškai
priklausoma nuo Stebuklingojo Penio. Suvieniję jėgas, jiedu virto tikru
niekšišku duetu.
 Lenė

Kitą rytą nubudusi suvokiau gulinti ant nugaros — paprastai tokia poza
nemiegodavau. Kažkas šilto ir sunkaus gulėjo man ant pilvuko: norėdama
patikrinti, kas tai, iš smalsumo pramerkiau akį. Kaskart man įkvėpus ir drauge
besikilojant Nojaus galvai, mano odą kuteno tamsūs susivėlę jo plaukai.
Gulėdamas ant šono jis buvo susirangęs taip žemai, kad karštas jo
iškvepiamas oras švelniai šildė jautrią mano odą žemiau juosmens.
Užsimerkusi nurijau seiles — tai, ką jutau visu kūnu, vertė mane jaustis
moteriškesne nei kada nors anksčiau. Neįtikėtinas jausmas.
Tebesnausdamas Nojus pasimuistė, atkreipdamas mano dėmesį į šiltą delną,
įspraustą man tarp šlaunų, pavojingai arti mano vidurėlio. Sudejavusi nuo jo
prisilietimo ir alsavimo teikiamo malonumo, prisidengiau burną delnu: troškau
nuslopinti garsą, kurio, beprotiškai vyliausi, pirmąsyk jis neišgirdo.
Užtat neabejotinai išgirdo Slaptoji agentė Dziundzė. Žaismingai pakilojusi
antakius ji paragino mane stumtelėti jo galvą tarpkojo link. Nagi, marš
miegoti, Kekše Kekšaityte.
Kažin ką suniurnėjęs Nojus priglaudė veidą prie mano pilvuko. Sujudėdamas
jis išties padėjo galvą arčiau mano putytės, ir aš, kilstelėjusi antakį, dirstelėjau
į Dziundzę: iš kurgi ji gavo ypatingų galių, kuriomis pasinaudojusi išpildė savo
norą? Pasiutusi begėdė.
Suėmęs delnu vidinę mano šlaunies pusę, Nojus kilstelėjo pirštus
pakankamai aukštai, kad šie ilsėtųsi kone tiesiai ant mano plyšelio, ir aš
instinktyviai prigludau prie jo klubais. Neketinau taip elgtis. Taip nutiko tarsi
savaime — lyg refleksas ar kažkas panašaus.
— Mmm, — sumurmėjo Nojus per miegus. Bent jau man rodės, jog per
miegus...
Teprasmegsiu skradžiai žemę, jei sumeluosiu: drauge su mergaitiškiausias
mano vieteles lietusiais pirštukais tasai garsas beprotiškai mane įkaitino.
Ėmiau nebyliai spėlioti, ar negalėčiau pasitenkinti jo nepažadinusi ir neleidusi
pasimėgauti tuo, jog buvo teisus. Deja, viskas priklausė nuo jo miego gilumo,
o aš, pripažinkime, čia buvau mažai tepatyrusi.
Štai tą akimirką prisiminiau limuzine jo ištartus žodžius: „Aš pasirengęs tau
suteikti malonumą ne mažiau, nei tu — man.“
Nusprendžiau išmėginti, kiek tame būta tiesos. Su prantate — įsitikinti, kiek
vertas jo žodis. Žinoma, tik dė eksperimento, tad prašom manęs neteisti!
 Vienos rankos pirštais panirusi į jo garbanas, kita nu slydau plačiu jo petimi,
tuomet — ranka, kol aptikau ma: tarp kojų įsitaisiusią plaštaką. Nojus kiek
subruzdo ir prigludo arčiau mano pilvuko. Nemačiau jo veido, tad negalėjau
dirstelėti į akis ir įsitikinti, ar nenubudo. Visgi nenustojau veikti.
Mudviejų pirštams susipynus, kilstelėjau jo ranką, kac ši apimtų mano
putytę. Jo rankos svorio ten visiškai pakako, kad per visą kūną nusiristų
pagaugai, o mano slaptumo akimoju sudrėktų. Gardžiai klitoriuką slegiąs jo
delnas privertė iš mano lūpų išsprūsti vos girdimą murktelėjimą. Pridengusi
Nojaus pirštus savaisiais, ėmiau judinti juos taip kaip troškau būti
glamonėjama tarp drėgnų tarpkojo odo klostelių. Akimirką pamaniau išgirdusi
Nojų giliau įkvepiant, tačiau, atvirai kalbant, tuo metu mane valdė tiek
jausmų, kad negalėjau būti tikra, jog to neišsigalvojau.
Spustelėjusi vidurinį jo pirštą žemyn apsukau ratuk aplink įėjimą į makštį,
tuomet įstūmiau vidun drauge si savuoju. Po praėjusios nakties vis dar šiek
tiek gėlė, tačiau skausmas nebuvo nepakeliamas. Judinau ilgą jo pirštą pirmyn
ir atgal. Nebuvo taip gera, kaip tuomet, kai savo judesius valdė jis pats, kai
lietė mane taip, kaip troško pats, taip kaip moka tik Dulkinimo Pirštukais
Karalius... Nusivylus ištraukiau jo pirštą lauk ir, nutarusi verčiau paerzinti
klitorį, nuslydau savo drėgme aukštyn.
Mudviejų pirštai, permirkę nuo mano susijaudinimo, be jokių kliūčių
ramiausiai glamonėjo tarp mano odos klostelių pasislėpusį nervų galūnėlių
mazgelį. Pamažėle vesdama save iš proto jutau Nojų virpant: šis jau aiškiai
buvo nubudęs ir troško veikti pagal savo įgeidžius, tačiau laikėsi. Visą valdžią
jis paliko mano rankose, o aš nė nebežinojau, ar to noriu. Tetroškau kaip
reikiant pasitenkinti.
Įbrukusi vidun du jo pirštus, tuojau ištraukiau juos lauk vildamasi, kad taip
priviliosiu jį imtis iniciatyvos. Šiam planui neišdegus kilstelėjau jo ranką ir tuos
pačius pirštus priglaudžiau prie Nojaus lūpų. Erzindama ir kone maldaudama
geisti daugiau, nei tik paragauti, perbraukiau jas drėgnų pirštų galiukais.
Pajutau Nojaus lūpas priglundant prie mano pirštų jam apžiojant savuosius.
Jis švelniai sumurkė iš dėkingumo — tas malonus ausims garsas pasiuntė
mano kūnu dar vieną įsiaudrinimo bangelę, pasklidusią nuo mano vidurėlio
išilgai virpančių šlaunų. Pamėginau atsitraukti, tačiau Nojus laikė mano riešą
tvirtai it replėmis. Lėtai, tačiau užtikrintai jis priglaudė prie išdykusių lūpų
drėgnus mano pirštus ir godžiai apčiulpė vieną iš jų — iš burnos jį paleido tik
tuomet, kai nuo dėmesingų liežuvio glamonių iš malonumo ėmė dilgčioti mano
oda. Iki soties pasigardžiavęs mano syvais nuo vieno pirštuko, jis sutelkė
dėmesį į antrąjį. Dulkių siurbliui prilygstantys Nojaus gebėjimai siuntė
malonumą tiesiai man į klitorį, kuris pulsavo lyg atsakydamas.
— Ten, iš kur tai atnešiau, yra ir daugiau, — viliojamai sukuždėjau. Laisvąja
ranka timptelėjusi jį už plaukų, stumtelėjau galvą priekin.
 — Iš tikrųjų tiesiai šviesiai man siūlaisi? — geismo kupinas jo balsas vis dar
buvo šiek tiek apsnūdęs.
— Siūlau tai, ko trokštame abu, — nebyliai kviesdama artyn kilstelėjau
klubus, vildamasi, jog Nojus netruks atsakyti.
Man nė nespėjus susirangyti kiek žemiau, vaikinas apsivertė ir įsitaisė man
tarp kojų. Nosimi trindamasis į išbrinkusį klitorį, lūpomis jis pavojingai
priartėjo prie to taškelio, kur labiausiai jų laukiau.
— Po galais, tu varai mane iš proto, Deleina, — suurzgė jis. — Neturėtum
taip noriai siūlytis tam, kuriuo turėtum bjaurėtis. Nelabai logiška...
Atsidusau.
— Man regis, sakeisi dievinąs moteris, kurios tvirtai žino, ko nori? Na, tai
štai — šią akimirką tenoriu tavo glamonių burna.
Neklauskite, kaip ar iš kur tokia nepatyrusi ir ką tik nekaltybę praradusi
mergiotė kaip aš galėjo pasisemti drąsos leptelėti ką nors panašaus. Man ir
pačiai tai buvo paslaptis, tiesa, žodžiai lūpose svetimai neskambėjo.
Pabrėždama savo geismą darsyk išriečiau klubus ir priglaudžiau juos prie
Nojaus veido. Suniurnėjęs jis iššiepė tobulus dantis, tuomet užsimerkė ir giliai
įkvėpė.
— Ne.
— Ne? — perklausiau suglumusi.
Slaptosios agentės Dziundzės smakras kone atsirėmė į grindis.
Nojui atsimerkus, mane apstulbino skvarbių jo akių spalva: riešutų rusvumą
buvo pakeitusi tamsi plieno pilkuma.
— Jei dabar to imsimės, aš užsigeisiu tave iškrušti. Stipriai, — iškošė jis giliai
alsuodamas. — Nebūsiu švelnus, ir tavo putytė, patikėk, tokio dulkinimo
nepakels. Bent jau kol kas. Tad geriau liaukis mėginusi mane sugundyti.
— Nepradėk, Nojau, — prunkštelėjau. — Kuo gi šis kartas skiriasi nuo to, kai
aną vakarą išlaižei mane it deserto dubenėlį? Tuomet juk susivaldei ant manęs
neužlipęs.
— Tada dar nebuvau tavęs turėjęs. Dar nebuvau jutęs tavęs, apėmusios ir
suspaudusios mano pimpalą. Viešpatie, kaip gera buvo tavyje, — jis
užsimerkė, aiškiai prisimindamas tą neįtikėtiną jausmą. Tuomet, papurtęs
galvą, kimiai sukuždėjo:
— Negaliu.
Paskutiniesiems jo žodžiams tebeskambant mano galvoje, Nojus šoko iš lovos
ir pirštais persibraukė miegant susitaršiusius plaukus — šie, beje, labai priminė
jo šukuoseną iškart po sekso, tad Slaptoji agentė Dziundzė iškart užsigeidė
panardinti ten ir savuosius.
Sutelkusi dar likusio dėmesio kruopelytes atgal į Nojų išvydau jo penį, vis
dar kietą it uola, didžiulį ir pasirengusį veikti. Po šimts, vien jo susijaudinimo
beveik pakako priversti mane maldauti. Beveik.
 — Negali šitaip išsidarinėti, Deleina! Galiu parsiversti ir paskubomis iš visų
jėgų tave išdulkinti bet kuriame namų kampelyje kada tik panorėjęs.
Nepamiršk to, — persibraukęs delnais veidą, jis rankomis įsirėmė į klubus. —
Gerai, žiū. Kad bent kiek nusiraminčiau, dabar įšoksiu į karštą kubilą. Žiūrėk,
kad man grįžus jau būtum išsikabarojusi iš lovos ir apsivilkusi.
— Tai šitaip mane ir paliksi? — perklausiau, linktelėdama praskėstų savo
kojų pusėn. Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdusi.
Mano šerdis jo žvilgsnį pritraukė it magnetas. Nežinojau, ar noriu juoktis iš
jo negebėjimo susivaldyti, ar ištiesti seilinuką, kad susitvarkytų su ta per
smakrą nutįsusia seile.
— Po velnių! — riktelėjo. — Taip. Būtent taip ir paliksiu.
Atlapojęs duris, Nojus dingo man iš akių. Tobulas jo užpakaliukas, regis, dar
spėjo man šyptelėti.
Kritusi atgal ant lovos, čiupau pagalvę ir panardinau į tą veidą, trokšdama
sutramdyti nusivylimo šūksnį. Nojaus Kraufordo elgesys man rodės
nepaaiškinamas jokia logika.
Jis įsigijo mane kaip tik tam, pats paragino nebijoti pasiimti to, ko užsinoriu,
tačiau vos man pamynus išdidumą ir pamėginus tai padaryti, drėbė, jog taip
elgtis negaliu, ir pabėgo kaip baili mergiūkštė.
Negi naktį nutiko kas nors, kas privertė mudu apsimainyti vaidmenimis?
Galbūt pakliuvau į alternatyvią tikrovę .Ir kodėl, po galais, staiga šitaip jo
įsigeidžiau? Na, atsakymą į pastarąjį klausimą žinojau: Slaptoji agentė
Dziundzė. Ta kalė užvaldė mano gyvenimą.
Mano putė net virpėjo iš geidulio. Nepatenkinta urgztelėjau.
Plika kaip tilvikas iššokau iš lovos ir nuskuodžiau jam iš paskos tikėdamasi,
kad ieškodama kubilo nepraklysiu tame milžiniškame name. Be to, būdama
sveiko proto tikriausiai būčiau būgštavusi, kad manęs nuogos nepamatytų
tarnai, tačiau dabar protą buvau pamiršusi, tad dėl nieko nesukau galvos. Be
to, tarnai niekuomet nesisukiodavo ten, kur buvo Nojus, tad tikriausiai buvo
saugu manyti, jog visas namas priklauso tik mudviem.
Nepaisant milžiniško namo dydžio, šiaip taip įstengiau jį susirasti. Nojus buvo
lauke. Ankstyvo ryto saulė, iškišusi nosį iš už horizonto, jau maudė dangų
oranžiniuose ir rausvuose atspalviuose. Galinis kiemas buvo didžiulis —
pastebėjau jame plytint ir įspūdingą baseiną, tačiau mano mintys dabar klajojo
kitur, tad į neaktualias smulkmenas per daug dėmesio nekreipiau. Atsukęs
man nugarą ir plačius pečius vaikinas sėdėjo kubile, rankas ištiesęs už jo
krašto, apsuptas tirštų vandens garų. Užsimerkęs ir atlošęs galvą jis giliai
įkvėpdavo per nosį ir iškvėpdavo pravėręs burną.
Atsargiai prisiartinau, stengdamasi neparodyti esanti greta. Man lėtai panirus
į kubilo vandenį ir pritykinus artyn, Nojus nė nekrustelėjo. Raumeningas jo
kaklas buvo ištiestas tarsi kviesdamas, o ant lyg iš marmuro išskaptuotos
krūtinės žvilgėjo vandens lašeliai. Nojus buvo tikras gražuolis — tobulas
grobuonies, gebančio prisivilioti auką vien savo žavesiu, pavyzdys.
Galėjau taip ir likti tiesiog rydama jį žvilgsniu, tačiau taip jo nekenčiau, kad
tikriausiai jau galite nuspėti, kaip pasielgiau. Nojui dar nespėjus perprasti
mano ketinimų ir pamėginti manęs sustabdyti, suėmiau delnais jo šonus ir
užsiropščiau ant kelių, akimirksniu priglusdama prie odos lopinėlio tarp kaklo
ir peties.
Ne tai, ko tikėjotės? Patys pamėginkite pražiopsoti tokią galimybę.
— Deleina, ką tu darai? — stvėręs už pečių jis pamėgino nustumti mane
šalin, tačiau aš buvau stipresnė.
— Imu tai, ko užsigeidusi, Nojau. Derėtis dėl to, ką pasiūlei, jau per vėlu, —
įsitaisiau priešais vis dar standų jo penį.
— Baik! — įsakė jis, atkakliai stumdamas mane šalin.
Netikėtai pričiupta neišlaikiau pusiausvyros ir garsiai pūkštelėjau į įkaitusį
vandenį. Aplink suburbuliavusi chloruota vandens srovė kiaurai permerkė
mano plaukus. Iš nevilties prunkštelėjusi sukryžiavau rankas ant krūtinės ir
piktai dėbtelėjau į Nojų. To jau buvo per daug. Tiek aš, tiek Dziundzė buvome
įkaitusios, įsiaudrinusios ir kaip reikiant susinervinusios.
— Kas su tavimi negerai, Kraufordai? — skėstelėjau rankomis ir tekštelėjau
delnais vandenį, kaip reikiant jį išmaudydama.
Nojus ramiausiai nusibraukė nuo veido lašus, tačiau skubriai besikilojanti
krūtinė išdavė, jog iki ramybės jam buvo ne arčiau nei iki Mėnulio.
— Stengiuosi nesuteikti tau daugiau skausmo, nei spėjau iki šiol, — iškošė jis
pro sukąstus dantis. — Deja, mano pastangas tu atkakliai stengiesi sumalti į
miltus.
Palinkusi artyn darsyk užsiropščiau Nojui ant kelių, čiupau jo penį ir
priglaudžiau prie įėjimo į savo makštį, pasirengusi visą darbą atlikti pati. Nors
jis ir labai stengėsi man pasipriešinti, rimtai ko nors įsigeidusi tapdavau
atkaklia akiplėša... Negana to, jaučiausi privalanti kai ką sau įrodyti. Prieš kurį
laiką Nojus atstūmė begėdišką mano mėginimą siūlytis jam, ir mano reakcija į
tokį elgesį toli gražu negalėjo būti maloni. Būti atstumtai — klaikus jausmas.
— Gerai! Jei nori — gausi! — riktelėjo jis ir, čiupęs mano klubus, prisitraukė
artyn.
— Po galais! — šūktelėjome vienu balsu. Tik mano riksmas reiškė „velniop,
kaip suknistai skauda“, o jo — „Jėzau, kaip tai nerealu!“ Keiksmų čia sklandė
daug, tačiau nė vieno — be priežasties.
Įkvėpusi gurkšnį oro akimirkai nustojau kvėpavusi, prigludau veidu prie
Nojaus kaklo linkio ir įsikibau pirštais į jo pečius. Kaip įmanydama stengiausi
nė nekrustelėti: bent menkiausias judesys, ir mane būtų sučiupęs dar
bjauresnis skausmas. Nojus iškvėpė karšto oro gūsį greta mano ausies.
— Matai? Stengiausi tave įspėti, bet juk privalėjai nenusileisti ir
priešgyniauti man, tiesa? — rankomis raminamai glostydamas mano nugarą jis
tęsė toliau. — Tai gal dabar jau leisti man nuspręsti, kada būsi pasirengusi?
Regis, šioje srityje turiu kiek daugiau patirties už tave.
Pritariamai linktelėjau: nei kvėpuoti, nei kalbėti kol kas neįstengiau. Lėtai
nukėlęs nuo savęs Nojus apglėbė mane ir pasisodino ant kelių. Patraukęs nuo
skruosto garbaną, jis paglostė mano veidą.
— Pažadu, per artimiausius porą metų dulkinimosi tikrai nestigs. Vertinu
tavo pastangas patenkinti mus abu — būtent dėl to neįstengiau deramai
pasirūpinti tavimi miegamajame.
Šiaip jau replika apie tai, kaip trokštu jo ir didžiulio jo koto, būtų uždirbusi
jam aštrią pastabėlę, bet, tiesą sakant, dabar nepajėgiau apie tai nė mąstyti.
Mane kankino skausmas ir pralaimėjimo kartėlis. Negana to, Nojus buvo
reisus — išties troškau, tik penio, o ne paties vaikino.
Nebuvau pusgalvė. Suvokiau, jog tokie jausmai tam, kurio privalėjau
nekęsti, nebuvo normalūs. Žinoma, vis dar griežiau ant jo dantį, bet mano
kūne ir galvoje dėjosi išties beprotiškų dalykų. Galbūt išgyvenau Stokholmo
sindromą ar ką nors panašaus? Ne, ko gero, šią versiją privalėjau atmesti:
nebuvau jo įkaitė, negana to, netgi nebuvau verčiama elgtis prieš savo valią —
sutartį pasirašiau pati, be to, drauge aptarėme jos sąlygas. Neįsivaizdavau,
kaip elgtis toliau — vyliausi tik, kad judu į priekį.
Kilstelėjęs mano smakrą, Nojus pakštelėjo į lūpas.
— Nepyk, kad suteikiau tau skausmo, — sukuždėjo jis, kakta prigludęs prie
manosios. — Visa tai turi kelti malonumą, o ne kančias.
— Tau, ne man, — priminiau.
Nojus užsimerkė ir giliai atsidusęs atsisėdo.
— Visų pirma? Taip, — jis darsyk atsiduso ir įsmeigė žvilgsnį į minkštas mano
krūtis glamonėjantį savo delną. — Noriu, kad ir tau būtų gera, Deleina.
Noriu ir aš. Ką gi, jo nuomone, stengiausi nuveikti visą šį rytą?
Pakilusi nuo Nojaus kelių, atsigręžiau į jį veidu. Mano pirštai net virpėjo nuo
troškimo paliesti jo plaukus, tad leidau jiems tokią pramogėlę. Vaikinas suėmė
rankomis mano klubus ir, prisitraukęs artyn, apžiojo mano spenelį. Deja, man
to buvo maža. Viena pėda įsirėmusi į suolelį greta Nojaus, baksnojau jo petį
tol, kol atsilošė ir paleido mano krūtį. Tuomet, atsirėmusi antrąja pėda,
atsistojau ir išsitiesiau visu drėgnu kūnu. Slaptoji agentė Dziundzė, atkišusi
lūputes bučiniui, pūpsojo tiesiai jam prieš nosį.
Suėmęs mano šlaunis iš nugaros, kad tvirčiau stovėčiau ir nebijočiau
nukristi, Nojus pakėlė žvilgsnį į mane. Rusvose mano įgeidžius atspėti
besistengiančiose akyse žybčiojo visas spalvų kaleidoskopas. Puse lūpų
nusišypsojusi paraginau jį:
— Suteik man malonumo, Nojau.
Tuomet, panardinusi pirštus jam į plaukus, stumtelėjau jo galvą arčiau
savęs.
Vaikinas nusišypsojo, o jo akyse nušvito geismas. Krimstelėjęs apatinę lūpą
jis papurtė galvą.
— Iš kokios gi planetos tu nukritai, Deleina?
Atsakymo jis nelaukė. Burna prisispaudęs prie manęs, jis apipylė mano
klostes pravirų lūpų bučiniais, vis tarp jų suimdamas ir pačiulpdamas odą, o
liežuviuku išdarinėdamas tuos stebuklingus dalykėlius, kuriuos gebėjo tik jis.
Atlošusi galvą garsiai sudejavau, norėdama parodyti, kaip nuostabiai jis vertė
mane jaustis... Pirštais tvirtai įsirėmęs į mano šlaunis Nojus ne tik
demonstravo jėgą, bet ir neleido man nukristi. Glamonėdama garbanas,
spaudžiau jo galvą vis arčiau savęs. Kai tas ypatingu talentu apdovanotas
liežuvėlis paniro į mano gelmes, atleidau delnus, suteikdama jam daugiau
laisvės judėti pirmyn ir atgal.
— Jėzau, tai aš turėčiau mokėti tau, — sualsavau.
Apsukęs keletą ratų aplink klitorį Nojus švelniai pliaukštelėjo per jį
liežuviuku. Mano moteriškojoje vietelėje kilęs nepaaiškinamai stiprus
malonumas privertė virpėti kojas. Suėmęs delnais mano užpakaliuką vaikinas
prisitraukė mane arčiau ir tol judino rankas, kol pirštukais jam pavyko
nusigauti iki įėjimo į mane. Tiesa, vidur jis nesmuko: užuot puolęs ten,
nuslinko prie siaurutėmis raukšlelėmis išvagotos mano išangės ir įkišo vieną
piršta vidun.
— Po velnių! — surikau užlieta orgazmo ekstazės.
Rodės, it visas mano kūnas po oda būtų sprogęs, o paviršių apėmę traukuliai.
Jei manęs nebūtų užvaldžiusios po kiekvieną kūno molekulę pasklidusios
malonumo bangos, tikriausiai būčiau pabūgusi nukristi sulinkus keliams.
— Teisingai, kačiuk, — žemas jo balsas srūte sruvo geismu, nors lūpos vis
dar glaudėsi prie manęs. — Mėgaukis manimi, mėgaukis tik dėl manęs...
Rankomis vis dar taip tvirtai laikiau jo galvą ir spaudžiau veidą prie putytės,
kad nė nesuvokiau, kaip jis dar įstengė skleisti suvokiamus garsus. Nė
nesupratau, kaip kvėpavo — ką jau kalbėti apie šneką! Įsiurbęs tarp lūpų
klitoriuką jis pamažu ėmė judinti į užpakaliuką įsiskverbusį pirštą,
pasiųsdamas mano kūnu dar vieną neįtikėtino malonumo bangą. Rodės, man
prieš akis mirguliavo liežuvio formos žvaigždelės — nė nenumaniau, kiek dar
įstengia tverti, bet nė neketinau jo stabdyti.
Vis dėlto šiek tiek atleidau į Nojaus plaukus įsikibusius pirštus — norėjau
leisti jam kiek laisviau judėti. Regis, jis tai suvokė kaip leidimą baigti — būtent
taip ir pasielgė.
Privalu prisiminti: kitąsyk Nojui Kraufordui panardinus veidą tau tarp kojų,
šiukštu nepaleisk jo viršugalvio.
— Eikš čia, mažule, — sumurkė jis, pakišęs delnus man po keliais, kad kuo
geriau įsitaisyčiau.
 Susmukusi jam ant kelių tuojau įsisiurbiau į jo lūpas savosiomis: troškau
bent taip atsidėkoti už ką tik man suteiktą žvėrišką malonumą.
— Buvo... šitaip... gera... — šiaip taip išlemenau tarp bučinių.
— Tikrai? — šyptelėjo jis.
— Aha, — linktelėjau, spausdama jautrią putytę prie Tvino it uola Nojaus
penio. — O dabar trokštu pamaloninti tave.
— Deleina... — įspėjo jis.
— Žinau, žinau, bet nemanau, jog skaudės. Jei suskaus, sustosime, gerai?
Troškau tai padaryti, be to, nors Nojus ką tik buvo iki soties patenkinęs, vis
dar neįtikėtinai jo geidžiau. Nė patį nežinojau, kaip tai paaiškinti — tesuvokiau
trokštanti kaip reikiant jį pamaloninti, o pačiulpti jau rodės per maža, kad
deramai parodyčiau savo dėkingumą už tai, ką padarė dėl manęs. Alkau jo.
Troškau pajusti jo kotą giliai savyje.
— Prašau? — meldžiau beviltiškai.
— Noriu... po velnių, tikrai neįtikėtinai to noriu, — sumurmėjo jis,
spausdamas rankomis mano klubus ir trindamasis kūnu į manąjį. — Tačiau
mes neturėtume... Dar ne.
Nojus nusigręžė, o jo delnai sustingo ant mano kūno. Tuomet jis vėl
prabilo — tuo valdingu, regis, nė menkiausio jausmo savyje neslepiančiu
balsu:
— Šiandien vyksime apsipirkti. Grįžk į miegamąjį ir apsivilk. Aš pasinaudosiu
kuriuo nors kitu vonios kambariu.
Kas gi nutiko? Vieną akimirką seksualumu ir riteriškumu Nojus prilygo
Ričardui Girui, kitą — jau galėjo drąsiai lygintis su tironiškuoju hunu Atila [*
Atila — paskutinis hunų genties, V a. puldinėjusios Rytų ir Vakarų Romos imperijas, karalius,
garsėjęs ypatingu žiaurumu (red. past.)].
— Spėju, grįžome prie „nusipirkau tave, tad elgsies, kaip liepsiu“? —
paklausiau, darsyk atstumta ir įsižeidusi.
— Niekada ir nebuvome nuo to nutolę. Tiesa, sakiau, kad noriu suteikti tau
malonumo, bet tai nieko nekeičia. Tenorėjau, kad suvoktum, jog nesu visiškas
menkysta, — Nojus vis dar vengė žvelgti man į akis.
— Na ką gi, nesutinku, — teįstengiau atsakyti. Jei jau jis galėjo vaidinti
vienvaldį darbdavį, aš tikrai galėjau prisiimti nepatenkintos darbuotojos rolę.
Pakilusi nuo jo kelių išlipau iš kubilo. Per tą skubėjimą rasti Nojų buvau
pamiršusi pasiimti rankšluostį, tad išvydusi jo atsineštąjį užtiestą ant gretimo
krėslo, tuojau nusičiupau jį sau. Išgirdau Nojų nusikeikiant man už nugaros,
tačiau nemanau, kad jis pratrūko dėl rankšluosčio. Nieko nepaisydama ir nė
neatsigręžusi į vaikiną apsivyniojau rankšluosčiu juosmenį ir pradingau name.
Žinoma, jis buvo teisus. Ne tuomet, kai sakėsi nesąs menkysta, bet
pripažindamas, jog niekas nepasikeitė. Buvau naivi kvailė, jei maniau, jog
retsykiais iš jo lūpų išsprūstantys mieli žodeliai iš tikrųjų reiškė jį turint širdį.
Noriu pasakyti, koks gi riteris spindinčiais šarvais skuodžia savanaudiškiems
savo poreikiams pirkti kekšės už pinigus? Na ir kas, kad troško patenkinti ir
mane — tai tebuvo dar vienas būdas pamaloninti save patį: Nojus mėgavosi
suvokdamas, kad pajėgė visiškai atimti iš manęs gebėjimą valdyti savo pačios
kūną ir perimti jį į savo rankas.
Grįžusi į kambarį palindau po dušu ir, atsirėmusi į sieną, leidau vandeniui
nuskalauti dėl atstūmimo liejamas ašaras. Ką, po velnių, išdarinėjau? Tiesiai
šviesiai jam siūliausi, koriausi ant kaklo tam, kuriuo turėjau šlykštėtis. Ir dėl
ko? Dėl to, ką mokėjo judrus jo liežuviukas? Tai aš iš mudviejų buvau
menkysta. Nojus turėjo vaidinti grobuonį, o aš — jo auką, tačiau pati sekiojau
jį it pamišusi nimfomanė.
Galų gale, kaip purčiausi atsakomybės čia mėgaudamasi lovos malonumais,
kol motina, vienintelė tokio mano poelgio priežastis, gulėjo namie, savo lovoje,
ko gero — prie mirties slenksčio? Dėl Dievo, juk nė nebuvau paskambinusi
išgirsti naujienų. Nemanau, kad dėl to buvo kaltas mano dėmesį pasiglemžęs
Nojus Kraufordas — veikiau jau gėda, baimė, jog vos man prasižiojus tėvai
perpras mano darbelius. Žinoma, tai buvo kvailystė, tačiau tai nieko nekeitė:
nė nenumaniau, ar mano motinai jau buvo rastas donoras, ar suplanuota
operacija... Žinojau, kad nutikus bet kokiais rimtesnei nelaimei man nieko
nelaukdama praneštų Dez. Vis dėlto, trumpai tariant, nors išties siautėjau čia
pat, Čikagoje, tiesiog po jų nosimis, tėvai manė, jog siekiu išsilavinimo
Niujorke. Tikriausiai ėjo iš proto nesulaukdami mano skambučio.
Išjungusi vandens srovę išlipau iš dušo. Aiškiausiai girdėjau Nojų burbant
sau po nosimi — daugybė keiksmų iš eilės privertė tyliai sukikenti. Akivaizdu,
mano tvarkymosi įgūdžiai jo nesužavėjo. Nepraėjus nė keletui minučių,
išgirdau jį trenkiant spintos durimis.
— Būsiu prakeiktame automobily! Jei supranti, kaip elgtis tau geriausia, ilgai
laukti neversi!
Sulig tais žodžiais trenkęs dar vienomis durimis jis pradingo koridoriuje.
Vis dar teprisidengusi rankšluosčiu, čiupau mobilųjį ir įsitaisiau ant lovos
krašto. Pakako spustelėti vieną mygtuką, ir išklausius du signalus pasigirdo
tėvo balsas.
— Lene, mieloji, kas nutiko? — nuvargęs Meko balsas smigo į mano širdį it
kaltės strėlė. Troškau pravirkti.
— Viskas gerai. Negi negaliu skambtelėti tėvams pasiklausti naujienų? —
paklausiau apsimestinai susierzinusi ir stengdamasi nuslėpti balse liūdesio
gaidelę.
— Na, taip, žinoma, gali... Kaipgi tave priėmė Didysis Obuolys?
— Gerai. Paskaitų gana daug, o vienas profesorius — klaikus šunsnukis, —
atsakiau tik pusiau meluodama. Gerai jau, melavau iš peties, tačiau, tiesą
sakant, kai kas išties mane mokė ir laikė savo valdžioje. Tik štai mokiausi ne
visai to, ko tikėjosi tėvai...
 — Taip, na, siek saldžių mokslo vaisių, laikykis atokiau nuo brolijų vakarėlių
ir viskas bus gerai, vaikeli.
— Mekai, regis, tu pervargęs. Ar bent kiek pailsi?
— Išsimiegu pakankamai, — atsiduso jis, pripratęs prie mano zirzimo
pasirūpinti savo sveikata. — Aš jai reikalingas, supranti?
— Aišku, suprantu. Kaip ji laikosi? — pasiteiravau ramesniu tonu.
— Mama šiaip taip laikosi. Dabar, beje, nemiega, tad galbūt nori pakalbinti ją
pati? Tavo skambutis tikrai turėtų padėti jai pasijusti geriau, be to, ir pati turi
tau gerų naujienų.
— Taip, labai norėčiau išgirsti jos balsą.
Mekui nereikėjo žinoti, kiek daug teisybės talpino šie žodžiai...
Išgirdau jį kažką sumurmant tolėliau nuo telefono ragelio, o tuomet,
sušnarėjus patalynei, mobilųjį perėmė mama.
— Lene? Čia tu, vaikeli? — pasigirdo silpnas motinos balsas.
— Aš, mama. Kaip laikaisi? — šiaip taip išlemenau.
— Et, visai neblogai, — vos girdimai susijuokė ji. — Klausyk, turiu gerų
naujienų. Savo pavardės išduoti nenorėjęs donoras į mūsų banko sąskaitą
pervedė išties įspūdingą sumą. Ar gali patikėti? Mekas sako, kad taip gali būti
sukčiaujama, tačiau aš tikiu, jog tai atsakymas į mūsų maldas.
— Oho! Tai nuostabu, mama, — atsakiau nuoširdžiai džiaugdamasi, kad
įstengiau bent kiek praskaidrinti niūrią jos kasdienybę.
Mamai užėjo kosulio priepuolis, tad telefoną perėmė Mekas. Prieš
atsitraukdama nuo ragelio ji dar spėjo iškosėti:
— Myliu tave, vaikeli...
— Ar jai tikrai viskas gerai? — susirūpinusi perklausiau tėvą.
— Žinoma. Tiesiog kartais užsikosi, pamėginusi vienusyk ilgiau pakalbėti.
— Vadinasi, dėl pinigų turime gerų naujienų? Būk geras, nesistenk ieškoti
tame paslėptų problemų, — pridūriau. — Jei mamai reikia pinigų, man nerūpi,
iš kur jie atsirado. Kada suplanuota operacija?
— Čia ir bėda, Lene, — fone išgirdau užsiveriant duris. Spėjau, jog Mekas
išėjo iš palatos, nenorėdamas, kad likusią pokalbio dalį nugirstų motina. —
Nestokoti pinigų — nuostabu, bet iš jų jokios naudos, jei nerasime donoro.
Eilėje prieš mamą — daug, begalė žmonių... Nežinau, ar spėsime sulaukti
savojo meto.
Viešpatie! Nė nebuvau apie tai pagalvojusi.
— Nesijaudink, tėti. Stebuklai nutinka tuomet, kai mažiausiai jų tikimės...
— Tikriausiai tu teisi, — iš jo balso nedingo abejonė.
— Žinoma, — patvirtinau. Įstengiau gauti pinigų, vadinasi, kaip nors
įstengsiu ir perkelti mamą pirmyn transplantacijos laukiančių pacientų eilėje.
Privalo būti koks nors būdas. Atsisakiau tikėti, kad visata būtų leidusi man visa
tai iškęsti tik tam, kad galų gale mama paskutinį kartą sumerktų akis.
 — Man jau laikas į paskaitas. Pabučiuok mamą nuo manęs ir pažadėk, kad
bent kiek pailsėsi.
— Taip, taip, žinoma. Juk žinai, kad rūpintis — tėvo pareiga?
— Aš visuomet dėl jūsų nervinuosi. Mintis, kad negaliu būti greta, mane
žudo.
— Baik šluostyti nosį savo senukui, Lene. Padėk ragelį, eik, gyvenk... Myliu
tave, vaikeli, — sulig tais žodžiais pokalbis nutrūko. Apstulbau: apie jausmus
Mekas garsiai prabildavo itin retai. Žinoma, niekuomet nedvejojau, kad jis
mane myli — žinojau tai, tačiau išgirsti garsiai vis dėlto buvo staigmena.
Staiga mane užplūdo visiškai šviežias jėgų gūsis tęsti tai, ką pradėjau.
Pokalbis su tėvais priminė, dėl ko to ėmiausi ir patekau į šį pragaro ratą. Tiesa
ta, kad būčiau sutikusi, net jei mane įsigyti būtų nutaręs Džaba Hatas. Kad ir
kaip mane siutino Nojus, turėjau pripažinti: galėjo būti ir blogiau.
Dabar man tereikėjo išsiaiškinti, kaip galiu paveikti transplantacijos
laukiančių pacientų sąrašą.

Nojus

Taip būti neturėjo.

Ta mergiotė mane kamavo kaip reikiant — viena akmens tvirtumo erekcija
po kitos... Štai, po velnių, ką reiškia pamėlusios sėklidės! Ji pernelyg lengvai
man pasidavė, per stipriai gundė, jai atsispirti rodės neįmanoma... Tačiau man
pavyko. Su Viešpaties pagalba, bet pavyko. Atsilaikiau netgi tuomet, kai atkišo
tą putlią apatinę lūpelę. Sveikas atvykęs į skaistyklą, Nojau Kraufordai.
Praėjusi naktis buvo neįtikėtina. Išties. Deja, po to jaučiausi it paskutinis
šiknius. Po velnių, juk atėmiau merginos nekaltybę! Ir visko, kas turėjo supti
tokią ypatingą akimirką, čia stigo. Jokios romantiškos aplinkos, jokių priesaikų
mylėti iki paskutinio atodūsio. Tik grynas gyvuliškas dulkinimas. Iškrušau ją.
Paprasčiausiai, be jokių ceremonijų.
Vis dėlto, nors man buvo išties malonu, sunkiai teįstengiau patikėti, jog
mergina gavo viską, apie ką svajojusi. Ir visgi ji troško dar. Deleina Talbot
alkte alko bausmės.
O ar ne to aš ir troškau? Moters, kuri visuomet lauks pasirengusi išpildyti
kiekvieną mano seksualinį troškimą ir išmonę, patenkinti kiekvieną poreikį,
nepaisydama to, kad aš nė akimirkai nesusimąstysiu apie josios. Jokių
emocinių saitų, jokių ginčų dėl vakarienės, jokių absurdiškų pirmųjų bučinių
nei susitikimų su tėvais ir nė menkiausio šanso užtikti ją lovoje su
vadinamuoju geriausiu mano bičiuliu. Jokių įsipareigojimų — ir taškas.
Su Deleina ir mudviejų pasirašyta sutartimi būtent tai ir gavau. Tuomet
kodėl kėliau nereikalingus klausimus?
Todėl, kad šis jausmas buvo kitoks. Kitoks gerąja prasme. O tam
kitoniškumui suspaudus mano pimpalą, prakeiktam gerumui nebuvo matyti
galo.
Gerai, tai lyg ir paaiškino paslaptingąjį mano trumpą nuklydimą nuo kelio.
Kaip reikiant perkratęs mintis ir iš naujo įvertinęs motyvaciją laukiau Deleinos
limuzine, turėjusiame nugabenti mudu apsipirkti. Apatinių drabužėlių. Laukiau
nesulaukiau šios išvykos — netgi puikiai suprasdamas, jog tai tikrai
nepalengvins kone nuolatinės mano erekcijos, jau pūpsančios „Levis“
džinsuose. Visgi šįsyk nesukau dėl to galvos: rengdamasis tyčia pasirinkau
laisvesnius, o kelnaičių ir visai neapsimoviau. Tai juk turėjo pagelbėti
neišdraskyti užtrauktuko, tiesa?
Kur jau.
Deleinai pagaliau pasirodžius, Samuelis atidarė limuzino dureles, kad
mergina galėtų įsitaisyti greta manęs. Vos ją išvydęs būčiau galėjęs lengvai
pasmaugti Polę Hant plikomis rankomis. O gal verčiau pakelti jai atlyginimą?
Mano du milijonus dolerių atsiėjusi mažulė vilkėjo juodos medvilnės sijonėlį,
vos dengiantį užpakaliuką, ir jos akių melsvumo palaidinukę su petnešėlėmis,
po kuria aiškiai nesegėjo liemenėlės. Išvydęs, kaip sutvirtėjo jos speneliai,
netrukau sumoti, jog limuzine buvo vėsoka. Reikėtų paprašyti Samuelio
nustatyti silpnesnį oro kondicionieriaus veikimą. O gal ir ne... Prie aprangos
derėjo ant viršugalvio į uodegėlę suimti plaukai ir juodi aukštakulniai atviromis
noselėmis. Mintyse pasižymėjau pastabą: kai jau visai greit vėl stipriai
dulkinsiu Deleiną, šiuos du dalykus norėsiu išvysti lovoje.
— Kaip prabėgo susitikimas su Pole? — paklausiau, stengdamasis susiturėti:
dar kiek, ir nuo minėtojo „visai greit“ mane skirs penketas sekundžių.
— Linksmai praleidome laiką, — atšovė mergina. — Tačiau buvai teisus: ji
išties labai landi. Tavo laimei, apsiginti man ne problema.
Deleina nusijuokė taip skambiai ir maloniai, kad šis garsas nė kiek nederėjo
su tokia ja, kokią iki šiol buvau pažinęs. Nė pats nesuvokiau, kaip į tai
reaguoti. Žinia, jei dabar imtų ir pradėtų elgtis it nekalta mergaitė, sąžinė dėl
mano elgesio mane imtų graužti dar labiau. Privalėjau arba ją įsiutinti, arba
priversti suerzinti mane.
— Mmmmhm, gerai, — atšoviau. — Taigi po tuo sijonėliu nieko nevilki, tiesa?
— A? — it pažadinta iš snaudulio perklausė ji. — A, ne, nevilkiu. Juk pameni,
pats išmetei visus mano drabužius, o naujų apatinių įsigyti apsipirkinėjant su
Pole neleidai.
— Parodyk, — linktelėjau.
— Parodyti ką? — aiškiai suprasdama, ką noriu išvysti, pasitikslino ji.
— Tą dailią putytę.
Mergiotė priešgyniaudama kilstelėjo antakį, bet aš tik įsmeigiau žvilgsnį jai į
akis.
— Tu rimtai to prašai? — negalėjo patikėti ji.
 — Taip, rimtų rimčiausiai. Po velnių, kelk tą sijonėlį! — žinau, elgiausi it
šunsnukis, tačiau norėdamas kaip reikiant ją suerzinti, privalėjau pakelti
balsą.
— Na tu ir padugnė, — sumurmėjo ji, užversdama akis. Vis dėlto pagiežingai
kilstelėjo sijonėlį, apnuogindama mano žaisliuką.
Deleina spoksojo į mane it būčiau netekęs proto — tiesą sakant, juo pasigirti
tikriausiai ir negalėjau. Visgi jos išraiška persimainė vos man ėmus segiotis
džinsus ir išsitraukus pimpalą.
— Ką tu darai?
— Eik čia ir apspjauk jį — liepiau, nekreipdamas dėmesio į klausimą.
— Jau mėginau apspausti tavo penį savo raumenukais, šįryt, kubile, ir pats
liepei daugiau taip neišdarinėti. O štai dabar, judančiame automobilyje, kur už
plonyčio stiklo sienelės sėdi kitas žmogus, o gatvėmis vaikšto minios žmonių —
čia jau užsigeidei to?
— Prašiau apspjauti, ne apspausti, — pataisiau ją. Deleinos veidą iškreipė
šleikštulys, tad nutariau paaiškinti, kam man to reikia. Vis dėlto netroškau būti
palaikytas kokiu iškrypusiu fetišistu. — Reikia, kad sudrėkintum.
— Kam?
— Mano kotas dabar kietesnis už titano stulpą, o dulkinti tavęs negaliu.
Visgi, nepaisydama to, atsliūkini čia, siūbuodama standžiais speneliais ir vos
regimu sijonėliu pridengtais klubais — negaliu ilgiau to kentėti! Privalau
nuleisti garą, tad jei neprieštarauji — tiesą sakant, net jei prieštarauji, man tai
nerūpi — ketinu pasismaukyti, kol dar neužsiverčiau tavęs kaip urve
gyvenantis laukinis. Šitokios būsenos negaliu nė galvoti apie tave, vilkinčią
seksualiais apatiniais.
— Ooo, — teišspaudė ji. „O“ forma jos lūpas paliko kur kas vėliau, nei derėjo.
Jaučiausi it senas už putę pinigus krapštantis ištvirkėlis. Viešpatie, juk už tą
putytę išties buvau sumokėjęs...
— Kodėl tau tiesiog neįsakius man pačiulpti? — visuomet galėjau pasitikėti
Deleinos atsikalbinėjimu: šis kaip niekas kitas grąžindavo mane į vėžes. —
Galų gale, sumokėjai įspūdingą sumelę, kad patenkinčiau tavo įgeidžius.
Šyptelėjau.
— Todėl, kad, man regis, imi per daug mėgautis burnoje laikydama pimpalą.
Ištiesusi ranką, ji kaip reikiant man trenkė.
Na, galų gale pajudėjome iš aklavietės. Stvėręs Deleiną už riešo ir,
prisitraukęs artyn, pasiguldžiau ant kelių. Apvalaus kreminio jos užpakaliuko
didybė pūpsojo tiesiai man prieš nosį.
— Regis, pamiršai savo vietą šiuose santykiuose, Deleina, tad teks tave
nubausti kaip išdykusį vaiką. Galų gale, tokia juk ir esi...
Pakėlęs ranką stipriai pliaukštelėjau per dailų merginos užpakaliuką. Ant
nepriekaištingos odos tuoj išryškėjo rausvas delno atspaudas, o aš netrukau
pajusti įsitempiant kiaušinius. Pažymėjau ją it veislinį gyvulį — lai prasmegsiu
skradžiai, jei meluoju: vien mintis apie tai varė mane iš proto.
Deleina priklausė man.
Spurdėdama mano glėbyje ji stengėsi ištrūkti, bet aš trenkiau dar sykį,
mėgaudamasis nuo smūgio virpančios sėdynės vaizdeliu.
— Šlykštyne tu! Paleisk mane! — klykė ji, išraudusi nuo įsiūčio.
— Nagi nagi, — paprieštaravau. — Prasivardžiuoti taip pat nevalia, išdykėle.
Pliaukštelėjau dar kartą, šįsyk — stipriau, ir patryniau delnu rausvą tinti
bepradedančios odos lopinėlį. Spardydamasi mergiotė netyčia praskėtė kojas,
leisdama man dirstelėti į neįtikėtinai žavią putytę. Pasukęs riešą, trinktelėjau
per nuogutėles jos lytines lūpas — sykį, du, tris... Mažoji išdykėlė sudejavo.
— Patinka, a? — paklausiau geidulingu balsu, kuriam, puikiai žinojau,
Deleina neįstengė atsispirti.
Ji neatsakė, tad darsyk plekštelėjau per užpakaliuką. Tuomet, palinkęs artyn,
perbraukiau rausvą žymę liežuviu, kad bent kiek numaldyčiau geliantį
skausmą. Tuo pat metu švelniai pliaukšėdamas per merginos tarpkojo klosteles
jutau ir girdėjau ten susikaupusią drėgmę... Sukdamas ratus pirštų galiukais
užsidirbau dar vieną per sukąstus dantis iškoštą dejonę.
Trimis drėgnais pirštais šleptelėjęs per įėjimą į makštį įmerkiau du vidun.
— Unnf, — inkšdama ji spurdėjo man ant kelių.
— Ramiai! — įsakiau ir, atitraukęs pirštus, trenkiau dar kartą.
Spygtelėjusi mergina vis dėlto pakluso ir nurimo, kaip buvau prašęs. Už tai
privalėjau atlyginti, tad pirštais įslydęs atgal tarp slidžių jos odos klostelių ir
akimirką pamasažavęs klitorį nubraukiau drėgmę iki pat užpakaliuko ir
apsukau pirštu ratuką aplink antrąjį įėjimą į Deleiną. Švelniai spustelėjęs tą
odos lopinėlį, pajutau merginą judinant klubus ir spaudžiantis artyn,
maldaujant dar.
Sakyti, kad mergina atsakė į mano prisilietimus, būtų buvę per švelnu.
Įsikandęs lūpą vos įstengiau suvaldyti džiugesį: žinojau vieną dieną įsprausiąs
pimpalą tarp tų dailių mažų žandukų.
— Nori, kad pamaloninčiau tave, tiesa?
— Ne... Nekenčiu tavęs, — išlemeno ji ir staiga garsiai sudejavo, visiškai
paprieštaraudama ką tik išsakytiems žodžiams.
— Argi? — gudriai šyptelėjau.
Dar kartą švelniai pliaukštelėjau per putytę, stengdamasis pataikyti į
sustangrėjusį klitorį. Deleina kilstelėjo klubus aukštyn, stengdamasi išsiriesti
tokiu kampu, kad mažuoju nervų gumulėliu kuo geriau išnaudotų mano
prisilietimų teikiamą malonumą. Daviau jai tai, ko troško, tačiau pajutęs
merginos kūną įsitempiant ir įspėjant apie artėjantį orgazmą sustingau ir
paskutinįsyk stipriai trenkiau per sėdynę. Deleinai dar nespėjus suvokti, kas
nutiko, kilstelėjau ją ir pasisodinau priešais, kur buvo įsitaisiusi iki šiol.
Merginai giliai šnopuojant kilojosi krūtinė. Iš nuostabos net išsižiojusi ji
dėbtelėjo į mane. Akyse žybtelėjęs pyktis mane net pralinksmino.
Pajutęs automobilį pamažėle stojant, suvokiau, jog pasiekėme kelionės
tikslą. Taip ir likau nespėjęs pasitenkinti, tačiau dabar tam nebeužteko laiko —
privalėsiu luktelėti, kol galėsiu nuleisti garą. Nieko tokio: žinojau, jog
parduotuvėje įrengta privačių persirengimo kambarių, o vieną pardavėją
pažinojau ir asmeniškai. Toji tyli kiaulė išties kniso gilią šaknį — nors taip
neatrodė, buvo pasirengusi padaryti bet ką, kad tik patenkintų vyrą, be to,
visuomet išbandydavo naujus dalykus — bent sykį... ar penkis.
Susikamšęs penį atgal į kelnes, palinkau arčiau Deleinos. Suėmęs delnu jos
smakrą ir nepaisydamas pastangų nusisukti, priverčiau atsigręžti į mane.
− Įsimink ateičiai: pliaukštelėjimai tik dar labiau mane įaudrina. Beje,
sprendžiant iš to, kaip lupama murkė tavo mažoji katytė, atrodo, jog galima
drąsiai sakyti, jog šiurkštus elgesys užveda ir tave. Reikės nepamiršti...
Pasilenkiau jos pabučiuoti, bet Deleina, atstumdama mane, tvirtai sučiaupė
lūpas. Trūktelėjęs ją už smakro, griežtai įsispitrijau į akis.
— Pabučiuok, arba vėl atsikratysiu tavo ką tik įsigytais drabužiais ir priversiu
artimiausius dvejus metus po namus zylioti nuogą kaip mama pagimdė.
— Polė tiesiog...
Pertraukęs beprasidedančią tiradą viduryje sakinio įsisiurbiau į jos lūpas
savosiomis. Regis, tai ją įsiutino: Deleina dantimis kaip reikiant įsikirto man į
lūpą. Nors iš mano krūtinės ištrūko žemas urgztelėjimas, neatsitraukiau ir
įbrukau pro suspaustas lūpas liežuvį. Įsirėmusi delnais į krūtinę, mergina
stengėsi nustumti mane šalin, tačiau aš, užgniaužęs protesto riksmus,
nekreipiau nė menkiausio dėmesio į jos mėginimus išsilaisvinti. Galų gale ją
paleidęs išdidžiai nusišypsojau.
— Sakiau, kad šiurkštumas mane tik jaudina. Dabar jau gali trūktelėti sijoną
žemyn.
Nuleidusi akis ji vos spėjo pasitaisyti siaurutį medvilnės lopinėlį — vos man
pabarbenus į langą, dureles mums atidarė Samuelis.
— “Le Petit Boudoir“ — „Mažasis buduaras“, — pristačiau nepriekaištinga
prancūzų kalba. — Nagi, Deleina. Eime apsipirkti.
Prunkštelėjusi ji išlipo iš automobilio ir atsistojo ant šaligatvio greta manęs.
— Koks skirtumas. Greičiau pradėję, greičiau baigsime.
Netekęs kantrybės atsigręžiau į ją.
— Žinai, galėtum bent kiek pasistengti įvertinti mano pastangas. Stačia
galva nerdama į šį sandėrį puikiai suvokei, į ką veliesi. Niekaip neįstengiu
suprasti, kodėl jautiesi privalanti nuolat prieš mane atsikalbinėti. Aš tavęs
neskriaudžiu, tiesą sakant, su tavimi elgiamasi kur kas geriau, nei su dauguma
į tokią padėtį pakliuvusių moterų.
— Na, žinai, abejoju, kad rastum daug į tokią padėtį patekusių moterų, pone
Kraufordai, todėl įrodymų tokiam teiginiui pagrįsti iš tikrųjų neturi, — jai
nusigręžiant, ilgi į uodegėlę suimti plaukai šmaukštelėjo man per veidą.
Deleina nusekė man iš paskos. — Išdulkinai mane per burną, išmetei
drabužius, vertei pasitikti prie durų vien tam, kad pačiulpčiau, ir atėmei mano
nekaltybę. Tad atleisk, jei jaučiuosi neprivalanti atsiprašyti tavęs už įžeistą
savimeilę.
Atkreipiau dėmesį į tai, kad apie išpertą užpakalį ji nė neužsiminė.
Pricimpinusi prie durų mergina atlapojo jas kiek stipriau nei buvo būtina. Nė
neatsigręždama į mane žengė vidun ir dingo man iš akių.
— Ak taip? Na, man regis, tu mėgavaisi kiekviena akimirka! — riktelėjau jai
pavymui. Žinoma, mano žodžiai jos ausų nepasiekė, užtat mane tikrai išgirdo
maždaug pustuzinis šaligatviu keliavusių praeivių.
Buvau prakeiktas Nojus Kraufordas, geidžiamiausias Čikagos viengungis, o
per ją atrodžiau it su tuščia vieta besiginčijantis pusgalvis lunatikas. Atsisukau
į automobilį kaip tik tuo metu, kai Samuelis iš paskutiniųjų stengėsi paslėpti
šypseną.
— Džiaugiuosi, kad šis reginys tave linksmina. Luktelk čia. Mes ilgai
neužtruksime, — riktelėjau ir nusekiau Deleinai iš paskos.
Nužvelgęs parduotuvę tuojau pastebėjau ją pačiame viduryje žiūrinėjančią
įvairius apatinius drabužius.
— Nojau Kraufordai, — sumurkė viliokiškas lotynų amerikietės balsas man
už nugaros.
Deleina kilstelėjo akis kaip tik tuomet, kai pora rankų iš nugaros apsivijo
mano juosmenį, o karštas alsavimas nuvilnijo oda.
— Pasiilgau tavęs, meiluti. Kurgi slapsteisi? — sukuždėjo į ausį Fernandą.
Pasukęs galvą į šoną akinamai jai nusišypsojau, nė akimirkai nenuleisdamas
akių nuo Deleinos: šios reakcija buvo neįkainojama ir būtų puikiai tikusi
komedijai. Pakeltas antakis ir priešgyniaujant kilstelėtas smakras išdavė
merginos pavydą.
Nagi, nagi — visa tai jau darosi įdomu.
— Fernandą, — atsigręždamas pasisveikinau su vienkartine meiluže ir ilgu
bučiniu pakštelėjau jai į skruostą. — Kaip laikaisi?
— Vienatvė kankina, — papūtė lūpas ji. Perbraukęs šias nykščiu, paglosčiau
skruostuką.
— O, tokią gražuolę kaip tu? Vienatvė? Sunku ir patikėti...
Deleina garsiai nurijo seiles, o man dėbtelėjus į ją demonstratyviai nusigręžė
ir ėmė toliau kuistis prekėse, apsimesdama, jog nekreipia nė menkiausio
dėmesio į greta vykstantį pokalbį. Tiesa, jai nepavyko nieko apkvailinti.
Paėmęs Fernandą už rankos, palydėjau ją prie savo mergaitės.
— Norėčiau su kai kuo tave supažindinti. Fernandą, tai Deleina. Deleina,
susipažink su įspūdingąja Fernandą.
 Komplimentą įpyniau tyčia, tačiau moteris išties buvo įspūdinga: nuo ausų
augančios kojos, juodi it smala žvilgantys plaukai, putlios lūpos ir figūra,
lengvai pravirkdanti suaugusius vyrus. „Le Petit Boudoir“ tebuvo papildomas
darbelis — pragyvenimui Fernandą užsidirbdavo nuogutėlė pozuodama
įvairiems rafinuotiems džentelmenams skirtiems leidiniams.
— Malonu susipažinti, Deleina, — maloniai nusišypsojo Fernandą, tiesdama
ranką pasisveikinti. Prieš šią paspausdama, Deleina dėbtelėjo į mane,
tuomet —į Fernandą.
— Man taip pat, — atžariai atšovė ji. Tono aštrumo būtų pakakę perpjauti
stiklui.
— Taigi, — prabilo Fernandą, atitraukdama ranką ir apsivydama ja manąją —
laisvąja savininkiškai rėmėsi į mano krūtinę. — Šiandien lepinsi mieląją savo
bičiulę?
Deleina piktai prisimerkė, žvilgsniu gręžte gręždama familiarius Fernandos
prisilietimus prie manęs. Flirtuodamas tyčia jai šyptelėjau: troškau paerzinti
žaliaakį Deleinos pabaisiuką.
— Tiesą sakant, būtent to ir atvykau. Ar turi privatų persirengimo kambarį,
kuriuo galėtume pasinaudoti?
— Tu, Nojau Kraufordai, gali naudotis bet kuo ir viskuo, ką galiu suteikti
aš — puikiai tai žinai, — viliokiškai persimesdama per petį ilgas juodas
garbanas nusijuokė ji, prieš palydėdama mane į parduotuvės gilumą.
Deleinai neliko nieko kita, kaip tik sekti mums pavymui. Turėjau gerokai
pasistengti, kad suvaldyčiau norą šypsotis. Kerštas — neįtikėtinai saldus:
pavydo apimta mergiotė aiškiai virte virė pykčiu. Jutau jį veržiantis iš jos it
karštį nuo per dykumą nutiesto greitkelio asfalto.
Buvome palydėti į privatų persirengimo kambarį. Tris iš keturių sienų dengė
veidrodžiai, o viduje dar buvo įrengta atskira mažutė patalpėlė merginai
persirengti prieš pasirodant tam, kurį atsivedė stebėti šou. Kamputyje, prie
mažučio baro, kabėjo dvi eilės perkamiausių apatinių modelių, o priešingame
kampe kėpsojo raudonu velvetu dengtas suolelis. Palydėjusi mane į kambario
vidurį, Fernandą pasodino mane į didžiulį krėslą, iš kurio buvo puikiai matyti
viskas, kas dėjosi patalpoje. Deleina susirangė ant suolelio ir sukryžiavo
rankas ant krūtinės.
— Pasirink, kas patinka, ir pasimatuok, — paraginau, mostelėdamas
drabužėlių kabyklos link.
— Nojau, nemanau, kad... — prabilo mergina.
Ją tuojau pertraukė Fernandą — žinoma, aiškiai jusdama įtampą ir
tenorėdama padėti:
— Žinai ką? Regis, mudvi nešiojame to paties dydžio drabužius. Gal leisk
man ką nors tau išrinkti? Žinau, kas patinka Nojui...
Deleina išleido nagus it Ernio [* Ernis - fantastinio filmo „Iksmenai“ („X-Men“, 2000,
 atžala. Bent jau taip atrodė man — tiesa, visa galėjo
JAV) veikėjas (vert. past.)]
būti, kad išsigalvojau. Nelaukdama atsakymo, Fernandą dingo iš kambario ir
nurūko į parduotuvę. Deleina akimirksniu atsigręžė į mane, nė negalvodama
kalbėti tyliau.
— Dulkinai ją?
— Tai svarbu? — pakilęs nužingsniavau prie baro ir įsipyliau į taurę gėrimo.
— Žinoma, svarbu.
— Kodėl? Pavydi? Nes dulkinau ir tave, ir tu, po galais, iš to gavai kur kas
daugiau nei ji kada nors gaus. Ar dabar jauties geriau? — Gurkštelėjau ką tik
įsipilto škotiško viskio.
— Tu šlykštus! — iškošė ji ir atsuko man nugarą.
— Nepasotinamas. Tarp šių dalykų — didelis skirtumas.
— Kam apskritai iššvaistei man milijonus dolerių, jei mažoji panelė Kuči Kuči
Čiaro [* Čiaro (Charo) -garsi ispanų atlikėja, „kuči kuči“ -kultinė jos frazė (vert. past.)] buvo
pasirengusi leisti tau naudotis bet kuo ir viskuo, ką ji gali suteikti? — paklausė
ji, mėgdžiodama Fernandos akcentą. Tiesa, skambėjo tai velniškai mielai.
— Čiaro ispanė. Fernandą — iš Argentinos, — pataisiau ją. — Ir nors
Fernandą išties maloni pažiūrėti, ja jau džiaugėsi per daug akių, — mirktelėjęs
kilstelėjau taurę nelyginant tostui. — Viešumoje mudviem nieko nepavyktų.
Visgi ji šauni. Viską supranta.
Deleina jau buvo besižiojanti atsakyti, bet tą akimirką pro duris įskubėjusi
Fernandą ėmė mažojoje persirengimui skirtoje patalpoje kabinti išrinktus
drabužėlius.
— Parinkau keletą dalykėlių, kurie puikiai pabrėš tavo figūros privalumus.
— Nagi, Deleina, — paraginau, taisydamasis krėsle. — Pasirodyk.
Mergina sėdėjo kaip sėdėjusi ir nė neketino krustelėti. Fernandą nužvelgė ją,
tuomet klausiamai dirstelėjo į mane. Trūktelėjau pečiais.
— Drovisi.
— Na ką gi, nieko čia tokio. Jei nori, galiu rinkinukus pademonstruoti pati.
Dieve, palaimink Fernandą už tokį troškimą įtikti! Net jei būčiau viską
suplanavęs tyčia, taip nepriekaištingai nebūtų pavykę.
— Žinai, Fernandą, man regis, tai puiki mintis, — tvirtai ir sarkastiškai
prabilo Deleina, stodamasi nuo suolelio. — Nė neabejoju, kad Nojui ir šiaip
labiau patiktų su jais išvysti tave. Turbūt geriausia būtų palikti judu dviese, —
atsigręžusi į mane ji piktai prisimerkė. — Palauksiu automobilyje.
Vos nutilusi ji skriete išskriejo iš kambario, paskui save užtrenkdama duris.
— Ar ką nors padariau ne taip? — sunerimo Fernandą.
— Ne, tu dėl to nekalta, — patikinau. — Verčiau tiesiog suvyniok, ką
išrinkusi, ir įtrauk į mano sąskaitą. Paimsiu viską, — pridūriau stodamasis. —
Buvo malonu vėl tave išvysti, Fernandą.
— Tave taip pat, Nojau, — tvirtai apkabinusi, ji pakštelėjo man į skruostą. —
Pirkiniai tau bus pristatyti jau rytojaus rytą. Lėk pas savo mergaitę, meiluti.
Linktelėjimu padėkojęs nuskubėjau į automobilį. Įsirangęs vidun, išvydau ant
krūtinės rankas sukryžiavusią Lenę, atkakliai dėbsančią pro langą.
— Namo, Samueli, — paraginau vos užtrenkęs dureles. — O tu gal nori
paaiškinti, kokios košės čia privirei? — atsigręžiau į Deleiną.
Atsisukusi ji pervėrė mane lediniu žvilgsniu.
— Jei ateityje sumanysi aplankyti kurią nors buvusių savo merginų ir su
jomis paišdykauti, turėk padorumo bent jau nesitempti kartu manęs. Manęs
tokie reikaliukai nedomina.
— Ji nėra buvusi mano mergina.
— Mergina, nuotykis, koks skirtumas, — atidžiai nužvelgusi mano veidą ji
papurtė galvą ir darsyk nusigręžė. — Galėtum bent nusivalyti nuo skruosto tos
kekšelės lūpų dažus.
Perbraukęs delnu veidą, dėbtelėjau į savo pirštus. Šie iš tikrųjų raudonavo
sutepti lūpų dažais.
— Žiū, atsivežiau tave čia ne tam, kad paišdykaučiau su buvusia
mergužėle — nors, tiesą sakant, jei to panorėčiau, manęs nevaržytų jokios
kliūtys. Sutartyje pažymėta, kad negali atsiduoti kitiems vyrams, tačiau apie
mane neužsiminta nė žodeliu.
Deleina vėl žaibo greičiu atsigręžė į mane.
— Menkysta tu! Jei dar bent akimirką galvosi, jog ketinu sėdėti sudėjusi
rankas, kol tu šokinėsi nuo vienos mergšės prie kitos, kad galėtum parnešti
man kokią nors bjaurią pasileidėlių ligą, sulauksi dar ne tokio skandalo!
Išnešiu skudurus iš tavo namų taip greit, kad galva apsisuks!
— O tada gausi šaukimą į teismą už sutarties taisyklių laužymą, — atsakiau
tvirtai žinodamas, apie ką kalbu. — Vis dėlto neverta dėl to sukti galvos:
artimiausius porą metų vis tiek neketinu miegoti su jokia kita moterimi. Tu
vienintelė, kurią noriu krušti, Deleina. Tad gal jau sutramdyk savo vaikiškus
kaprizus ir leisk tavimi džiaugtis?
Merginos veido išraiška akimirkai sušvelnėjo — teliko nebrandžiai patempta
lūpa, tačiau laikysena išliko it gintis pasirengusio žvėrelio. Deleina nedelsdama
vėl nusuko nuo manęs žvilgsnį. Tylą priėmiau kaip nenorų sutikimą elgtis taip,
kaip prašiau.
— Puiku. Dabar aptarsime tavo bausmę už tai, kad nemandagiai elgeisi ir
pridarei man gėdos geros bičiulės akivaizdoje, — pridūriau. Vėl dirstelėjusi į
mane mergina jau buvo besižiojanti kažką sakyti, tačiau užbėgau jai už akių
dar nespėjus ištarti nė žodžio. — Ketinau nupirkti tau žavių apatinių, tačiau
dabar reikalausiu, kad niekuomet nedėvėtum kelnaičių, — kreivai šyptelėjau
pastebėjęs, jog vos spėjusi praverti lūpas Deleina tuojau jas sučiaupė. — Ko
gero, turėčiau tau padėkoti už tai, kad esi visiškai valdytis neįstengianti
karštakošė — galų gale tai išėjo man į naudą. Žodžiu — ačiū, Deleina.
 — Oi... tu... et! — suniurzgėjo ji ir vėl atsuko nugarą.
Namo grįžome tylėdami. Mergina atsisakė net dirstelėti mano pusėn, bet aš
neįstengiau atplėšti nuo jos akių. Kiek nusivyliau, kad neteko paganyti akių į
ją, demonstruojančią man apatinių komplektėlius parduotuvėje, tačiau noras
savintis buvo būdingas ir man, tad negalėjau nesuprasti Deleinos
nepasitenkinimo. Nuo pat ryto ji atvirai man siūlėsi, ir, jei neskaičiuotume
mažutės staigmenėlės karštame kubile, aš atkakliai atstūminėjau kiekvieną
mėginimą mane pamaloninti. Turėjau sutikti, jog patekęs į tokią padėtį ir pats
nebūčiau džiūgavęs, tačiau aš jau buvau pratęs prie jos nenoro leisti man
pašėlti, užtat jai mano atsisakymas buvo naujiena.
Tiesa, ji nesuvokė, jog taip elgiuosi tik stengdamasis būti su ja kuo
švelnesnis. Bent jau kol kas... Jau visai netrukus, vos tik maža daili jos katytė
kiek pailsės, visa tai apsivers aukštyn kojomis. Kai išdulkinsiu ją taip, kaip
trokštu., nė neabejojau — pati maldaus manęs lėkti „paišdykauti“ su kuria
nors iš buvusių mergužėlių.
 Lenė

Po klaikios kelionės apsipirkti apatinių Nojus paliko mane vieną.

Manęs pavydas nekamavo. Galiu prisiekti. Visas triukšmas — Dziundzės
darbas. Kaip reikiant įniršusi ji zujo aplink, nešina protesto plakatais. Kad
darsyk laimėtų jos palankumą, Stebuklingajam Peniui teks kaip reikiant
išbučiuoti subinę. Galbūt išsisuks dar vienu pėrimo seansu, bet kol kas
garantuoti negalėjau.
Į lovą nuslinkau pirmiau nei Nojus, bet kol po antklode nepalindo jis, tik
apsimečiau mieganti. Atsukta jo nugara ir didžiulis mudu skyręs tarpas gerokai
žeidė man širdį. Jokio nuogutėlių kūnų glaustymosi, jokio grabinėjimosi —
ničnieko.
Kitą rytą nubudau pirma. Man išėjus iš dušo Nojus tebesnaudė, nepabudo nė
man tyčia triukšmaujant, kad tik jį pažadinčiau. Neklauskite, kodėl taip
elgiausi — nė pati nežinau. Galbūt man to šunsnukio trūko...
Pasiryžau netgi nuogutėlė parkulniuoti į miegamąjį, kaip reikiant pasikuisti
spintoje, ieškodama, ką čia apsivilkus, pusiau tyčia, pusiau ne išmesti ant
žemės keletą jo batų porų (ten, beje, juos ir palikau), o tuomet gerokai
stipriau nei derėjo užtrenkti duris. Nieko. Turėjau patikrinti vargšelio pulsą,
tiesa? Turiu omenyje, kas gi ramiausiai sau parptų per tokį triukšmą?
Visgi tą akimirką metą valgyti garsiai paskelbęs pilvo gurgimas privertė
aiškiai prisiminti virtuvės lentynoje mačius dėžutę „Frosted Flakes“ sausų
pusryčių dribsnių. Ištvirkėlio Nojaus Kraufordo gyvybė ir sveikata akimirksniu
išrūko man iš galvos.
Kai jau buvau bešliurpianti paskutinius saldaus pieno lašus iš dribsnių
dubenėlio ir nešanti šį kriauklėn, pagaliau pasirodė Nojus. Viešpatie, padėk
susivaldyti: jis ramiausiai stypsojo drėgnais, rankšluosčiu nusausintais
plaukais, vilkėdamas tik išblukusiais džinsais žemu juosmeniu — nieko
daugiau, išskyrus siaurutę juodą iš po kelnių kyšančią „Calvin Klein“ apatinių
gumelę. Leiskite tai ištarti garsiai: nuogutėlis Nojaus kūnas atrodė pasakiškas,
bet pusnuogis, vilkįs tik melsvus džinsus... Rodos, net ėmė stipriau daužytis
širdis.
Siaurutė nuo bambos iki pat apačioje lūkuriuojančių stebuklų nusidriekusi
plaukų juostelė... Mielai būčiau perbraukusi ją liežuviu. Minėdama stebuklus,
turėjau omenyje jau kaip styga išsitiesusią rytinę erekciją: akis badė po džinsų
audiniu pūpsąs milžiniškas gumbas.
 Priešgyniaudama Dziundzė sukryžiavo ant krūtinės rankas ir atsuko jam
nugarą. Išdykėlė atsisakė tiek dirstelėti, tiek ir pripažinti, kad Stebuklingasis
Penis — visai greta.
— Labas rytas, Deleina, — pasisveikino vaikinas, fantastiškais gundančiais
piršteliais persibraukdamas plaukus.
— Labas rytas, Stebuklingasis Peni. Aaa, turiu omenyje — Nojau.
Kilstelėjęs antakį Nojus basomis kojomis ėmė žingsniuoti artyn. Kuo arčiau
žengė jis, tuo toliau atbula traukiausi aš, kol galų gale pricimpinusi prie
kriauklės nebeturėjau kur dėtis. Įsirėmęs į darbastalį ir įspraudęs mane į
kampą Nojus palenkė galvą ir apdovanojo tokiu bučiniu, kad net kojų pirštai
susirietė.
Slaptoji agentė Dziundzė dėbtelėjo sau per petį ir tuojau vėl nusigręžė
prisiminusi, kaip ant jo siunta.
Nojus dvelkė mėtine gaiva, ir akimirką visai rimtai svarsčiau apžioti jo
liežuvėlį, tačiau taip būčiau parodžiusi, jog trokštu jo dėmesio. Nors žinojau,
kad tokia tiesa, jis apie tai nė nenumanė, o aš ir nemačiau reikalo laidyti
užuominų.
Čiulptelėjęs apatinę mano lūpą jis užbaigė bučinį ir visu kūnu spausdamasis
prie manojo nėrė tiesiai kaklo link. Milžiniškam gumbui jo džinsuose įsirėmus į
mano mergaitiškąją zoną, Dziundzės užsispyrimas susvyravo. Stipriomis
rankomis apsivijęs liemenį, Nojus mane priglaudė ir toliau begėdiškai
čiupinėjo. Tiesiai priešais mano lūpas plytėjo jo kaklo oda, išvagota viliojamai
įsitempusių sausgyslių. Nepajėgiau susitvardyti jo neparagavusi.
Palinkau artyn ir įsisiurbiau į odą tarp jo kaklo ir peties. Nojus sudejavo
tiesiai man į ausį, ir aš įsikibau čiulpti taip stipriai, kaip tik įstengiau: pati
nesuprasdama, kodėl, vis dar šiek tiek niršau dėl vakarykščių įvykių ir troškau
pasilikti vaikiną tik sau.
— Mėgini mane pasižymėti, Deleina? — sumurkė geidulingas jo balsas visai
greta mano ausies.
Nekreipdama dėmesio į tylų jo kikenimą ir rūpindamasi tik tikslui pasiekti
būtiniausiomis priemonėmis, krimstelėjau jo kaklą. Regis, Nojui tai patiko, nes
tą akimirką prisispaudė taip arti, kad mudviejų kūnų neskyrė nė menkiausias
tarpelis. Atlošęs galvą ir pasukęs ją į šoną, jis leido man pasiekti dar daugiau
tos žavios odelės. Negaišdama laiko drėgna ir puikiai žinančia, ko nori, bei
nebijančia to pasiimti burna pasimėgavau jo pasiūlymu... Apsivijusi pirštus
ilgesnėmis jo plaukų sruogomis, švelniai jas peštelėjau. Nojaus kraujui
priartėjus prie odos paviršiaus, netrukau burnoje pajusti varinio jo skonio:
rodės, to ir tetrūko, kad manyje nubustų ištroškusi pabaisa.
Nė akimirką nesusimąstydama įsikirtau į švelnią jo galvos odą ir ėmiau
vagoti ją nagais... Mėgaudamasi Nojaus odos sūrumu, čiulpiau ją vis stipriau,
tačiau tolydžio stiprėjo ir geismas. Būčiau galėjusi prisiekti, jog ankstesniame
gyvenime buvau gimusi vampyre: mintyse aiškų aiškiausiai regėjau save
įsikimbant į mėsą dantimis ir visiškai pametant dėl jo galvą.
— Gana! — pagaliau valdingai riktelėjo jis ir, patraukęs nuo lūpų kaklą,
žengė šalin iš manojo glėbio.
Abu garsiai šnopavome, o ant lūpų tebejutau jo skonį. Man ne gėda
prisipažinti, jog nusiminusi suinkščiau it nuskriaustas šunytis: iš manęs buvo
atimta galimybė įgyvendinti vieną išdykusių vampyriškų savo fantazijų. Tą
akimirką, man įsmeigus žvilgsnį į vaikino kaklą, Slaptoji agentė Dziundzė
linksmai sukrykštavo.
Nojų Kraufordą puošė ryškiausia mano kada nors regėta bučinio žymė.
Jo odą užliejo kvapą gniaužiantis tamsus raudonis, o beiškyląs randas
paženklino nepriekaištingą kaklą.
Nužvelgęs mane jis kreivai šyptelėjo lūpų kampučiu. Kilstelėjęs ilgą pirštą,
paglostė man skruostą ir įsispitrijo į skubriai kvėpuojant besikilojančią krūtinę.
— Leidau tau mane paženklinti tik todėl, kad kiek vėliau pats planuoju
pasižymėti tave, — atgalia ranka jis vos juntamai prilietė mano krūtį. — Tik
štai mano palikta žymė nebus paprasčiausia mėlynė ant skruosto. Visi aplink
žinos, jog priklausai tik man.
Nugara perbėgus pagaugams pajutau odą pašiurpstant. Nojus nudelbė akis ir
dirstelėjo į mano spenelius. Suvokęs, kaip mane sujaudino jo žodžiai, atsiduso.
— Žavu, — sukuždėjo ir pirštais suėmė vieną kauburėlį. — Nesegi
liemenėlės?
Užvertusi akis sukryžiavau ant krūtinės rankas. Tuojau jas atitraukęs Nojus
žengtelėjo artyn.
— Gal vertėtų žvilgtelėti iš arčiau?
Pirštais nuslydęs po mano palaidinukės audiniu, jis lėtai pakilo mano pilvuku
ir šonkauliais, kol pagaliau aptiko nuogutėlę mano krūtų odą. Suėmęs jas
delnais, nykščiais perbraukė sustandėjusius spenelius.
— Man patinka... Kur kas lengviau iškrėsti ką nors tokio, — palenkęs galvą
Nojus apžiojo vieną spenelį ir, lengvai jį čiulptelėjęs, parodė tokį pat dėmesį
antrajam.
Galbūt taip stengėsi parodyti paisąs lygių galimybių darbo vietoje ar ko nors
panašaus? Vis dėlto teoriškai buvo mano darbdavys — na, bent jau mano
kūno. Iki pat to bjauraus Nojaus apsiseilėjimo užsižiūrėjus į pasileidusią lotynų
amerikietę Dziundzė plušo it pavyzdinga darbuotoja. Iš paskutiniųjų
stengdamasi pasiekti užsibrėžtų tikslų, kasmetėje vertinimo lentelėje ji nuolat
būdavo liaupsinama kaip „gerokai viršijanti lūkesčius“. Fui, kokia subinlaižė.
Spėjau, jog vylėsi, kad už sėkmingą darbą jai mojau bus pakeltas atlyginimas.
— Kaip dėl kelnaičių? Nagi, patikrinkime, ar vykdai tau skirtos bausmės
sąlygas...
Delnu Nojus tuojau nuslinko žemiau mano juosmens. Vienu spragtelėjimu
atsegęs šortukų sagą, nedelsdamas paniro po jais. Ko gero, turėjau jaustis it į
galvijų turgų atvesta telyčia, čiupinėjamą vienišo ir beprotiškai prisilietimų
išalkusio ūkio pagalbininko, tačiau juk pamenate, ka sakiau apie tuos
fantastiškus pirštelius-gundytojus? Taip, fantastika niekur nedingo...
Vikriai dviem pirštukais įsmukęs tarp mano odos klosčių jis nieko
nelaukdamas nėrė vidun. Raičiodamas pirštus taip taikliai spūsčiojo
jautriausiąjį mano mygtuką, tad iš mano lūpų išsprūdo dejonė, o akys užvirto
taip stipriai, kad dar kiek, ir būčiau išvydusi, kas vyko už nugaros. Ištraukęs
pirštus, Nojus kelissyk greitais judesiais pamylavo meilės kauburėlį ir vėl nėrė
gilyn. Iš malonumo linko keliai, tačiau Nojus greitai ištraukė pirštus.
— Tau tikriausiai vertėtų persiauti šortus, — gudriai šyptelėjo. Tuomet,
apžiojęs ką tik išdykavusius pirštukus, nučiulpė nuo jų drėgmę.
Erzinimas išmušė mane iš vėžių.
— Viskas? Išlaikiau testą?
— Be abejonės, — patvirtino jis, ir pasisuko šaldytuvo link. — Dabar turiu
lėkti kai ko įsigyti, bet kol manęs nebus, turėtų būti pristatytas siuntinys.
Kurjerio dokumentus pasirašys Samuelis, bet tai, kas viduje, skirta tau, tad
gali nesidrovėdama dėžutę atidaryti.
— Kas ten bus?
— Dovanėlė, — trūktelėjęs pečiais Nojus šliūkštelėjo į stiklinę pieno.
— Iššvaistei man du milijonus žalių, ir, negana to, dar pirkinėji man
dovanas?
— Aš ja džiaugsiuos ne mažiau, nei tu, — pakštelėjęs į kaktą jis pliaukštelėjo
man per užpakaliuką ir išskubėjo iš virtuvės, palikdamas mane stypsoti vieną
it pirštas.
Nė nenumaniau, kas per dovana gali manęs laukti, tačiau smalsumui
pažadinti pakako ir tiek informacijos. Kuriai gi moteriai nepatinka staigmenos?
Tai sužinojau kiek vėliau. Pasigirdus durų skambučiui — beje, tai buvo
vienas tų snobiškų skambučių, kurių melodija skamba kur kas ilgiau, nei
būtina — pasirodė Samuelis, kuris ir pasirašė siuntinio priėmimo dokumentus.
— Prašom, panele Deleina, — maloniai ištiesė paketėlį jis.
— Na jau, Samueli. Vadink mane tiesiog Lene, — šyptelėjau. Pagarbiai
linktelėjęs vyras nudūlino sau.
Man nė kiek ne gėda prisipažinti, kad vilkėdama sijonuku — žinoma, spėjau
persirengti — puolusi ant kelių ir kibusi plėšti dėžutės jaučiausi it mažylis
Kalėdų rytą.
Siuntinį rengęs žmogus galėjo pasigirti ne menkesniais pakavimo įgūdžiais
nei kareivinių pašto darbuotojai. Man netgi teko palikus dėželę koridoriuje
nuskuosti virtuvėn atsinešti į didžiulį stovą įsmeigto peilio. Nesijaudinkite,
elgiausi pakankamai atsargiai, kad nesugadinčiau viduje slypėjusių gėrybių.
Tiesa, vos man įveikus pakuotę ir dirstelėjus vidun, atsargumas išgaravo it
dūmas. Ant vyniojamojo popieriaus mirgėjo „Le Petit Boudoir“ pavadinimas, o
viduje gulėjo raštelis, pasirašytas ne kieno kito — Fernandos. Išlanksčiusi
lapelį pastebėjau, jog moters rašysena buvo ne ką mažiau įspūdinga už ją
pačią.

Mieloji Deleina,
Nojaus prašymu siunčiu komplektėlius į namus. Pamatysi, kai jais pasidabinsi,
jis tikrai mėgausis galimybe paganyti į tave akis. Privalau pripažinti — mane
šiek tiek graužia pavydas: gaila, kad nepasitaikė progos mudviem padūkti!
Gero nešiojimo!
Fernandą

Na ir kalė!
Jei Nojus tikrai manė, jog man siųsti šį šlamštą — nieko blogo, dievaži, jam
pasimaišė protelis. Juk po to, kai vakar trenkiau durimis palikusi juodu vienus,
tikrai turėjo suvokti, ką apie visa tai manau. Negalėjo būti toks kvailas, kad
galvotų, jog ramiausiai vilksiuosi drabužėlius, priminsiančius jam Fernandą.
Sugniaužusi raštelį į kamuoliuką, sugrūdau giliai į kišenę.
Kaip reikiant įsiutusi spyriau į siuntinio dėžutę. Žinoma, pykčiui išlieti to
buvo per maža, tad smeigiau : ją peiliu, kurį vis dar spaudžiau rankoje.
Badžiau tą prakeiktą paketą tol, kol paskaudo rankos. Kartoninėje dėžėje
tysančios šilko ir nėrinių skiautelės jau nebeprimine drabužėlių, bet manęs
vaizdas vis dar netenkino. Juos matydama vis dar suvokiau, kas visai neseniai
tie medžiagos lopinėliai buvo ir ką reiškė.
Pašokau ir, tiksliai žinodama, kaip elgsiuos toliau, nuskuodžiau į skalbykloje
įrengtą buitinės chemijos sandėliuką. Kuisdamasi tarp buteliukų ir dėželių
pagaliau radau tai, ko ieškojusi: degaus skysčio.
Nuskubėjusi laiptais žemyn, čiupau virtuvės sandėliuke gulėjusius degtukus
ir išsitempiau bjauriąją dėžę laukan greta įvažiavimo į kiemą. Išliejusi ant
kartono visą skardinėje buvusį skystį iki paskutinio lašelio, brūkštelėjau
degtuką ir sviedžiau jį vidun. Dangaus link tuojau nusidriekė įspūdingi liepsnos
liežuviai — nenorėdama nusvilti, turėjau žengtelėti atgal.
Taip, žinau, kad elgiausi ne itin išmintingai. Taip, žiu, kad reagavau it
beprotė. Bet, po velnių, nė neketinau dėvėti to, ką, žinodama, kas patinka
Nojui, man išrinko viena iš jo kekšių. Troškau, kad ir jo galvoje neliktų nė
sinkiausios abejonės.
Sakoma, jog nė pragaras nėra regėjęs siaubingesnės pabaisos už įskaudintą
moterį.
Atgręžusi ugnies kamuoliui nugarą nubidzenau sau. Nors laužas buvo
palyginti mažutis ir nepavojingas, man jis prilygo milžiniškam gaisrui. Tiesą
sakant, įsivaizdavau mokanti tokia pati šauni, kaip dar visai mažutė Driu
Berimor filme „Padeganti žvilgsniu“ [*„Firestarter“, 1984, JAV (red. past.)]: pro duris
atskubėjęs Samuelis išpūtęs akis ir iš nuostabos net išsižiojęs dėbsojo į mane.
— Ar viskas gerai, Deleina? — persigandęs sušuko jis.
— O, tiesiog puiku... dabar jau puiku.
Žingsniuodama atgal į namo vidų pro stypsantį Samueli staiga išgirdau
švelnų automobilio variklio burzgimą, tad atsigręžiau pasmalsauti, kas gi
pagerbė mus apsilankymu. Tai buvo Nojus — šįsyk prie vairo sėdėjo jis pats.
Juodas akinamai žvilgantis sportinis automobilis priminė sėlinantį leopardą ir
atrodė kainavęs Nojui daugiau už mane.
Paskubomis nerūpestingai pastatęs automobilį jis šoko lauk, negaišdamas
laiko nė durelėms užtrenkti, ir skuoste nuskuodė prie mažojo mano lauželio.
Dirstelėjęs į ugnį, jis pakėlė akis į mane.
— Tavo dovana buvo suteršta, — ramiausiai konstatavau ir užrietusi nosį
nucimpinau sau. Nojus, žinoma, leidosi man iš paskos.
— Samueli, čiupk gesintuvą ir užgesink tą ugnį! — įsakė jis.
— Tegu dega, Samueli, — apsimesdama nuobodžiaujančia mestelėjau per
petį.
— Deleina! — šūktelėjo jis nė nestabtelėdamas. — Deleina! Tuojau pat
nusiramink arba, prisiekiu Dievu...
Apsisukusi ant kulno atsigręžiau į jį.
— Arba ką?
Stebėjau iš nuostabos persikreipusį Nojaus veidą. Akivaizdžiai stengdamasis
sumanyti, ką čia tokio atšovus, ir nerasdamas tinkamų žodžių, jis griežė
dantimis taip, kad buvo aiškiai matyti, kaip įsitempė žandikaulių raumenys.
— Taip ir maniau, — linktelėjau ir, atsukusi jam nugarą, toliau kopiau
laiptais. — Žinai, tau tikrai trūksta vieno kito varžtelio, Nojau Kraufordai. Juk
matei, kaip įsiutau mudviem atvykus į tavo mergužėlės parduotuvę — ir vis
tiek dėl kažkokių man nesuvokiamų priežasčių nutarei, jog paprašyti moters,
vis dar varvinančios seilę dėl mano vyro, išrinkti ir atsiųsti man drapanėlių
buvo puiki mintis? Ir šitokia galva tu vadovauji didelei verslo įmonei? —
nusikvatojau netikėdama pati savo ką tik ištartais žodžiais ir papurčiau
galvą. — Neįtikėtina. Oi, tiesa, — sustojau laiptų viršuje ir kuisdamasi kišenėje
dėbtelėjau į Nojų iš viršaus. — Ji ir raštelį paliko.
Šveičiau sulamdytą raštelį tiesiai į jį. Atsitrenkęs į krūtinę, popieriaus
gniužulėlis šleptelėjo Nojui po kojomis. Griebęs jį nuo žemės, jis nedelsdamas
ištiesino lapelį ir permetė žvilgsniu eilutes.
— Et, dėl Dievo... — prabilo jis ir atsiduso. — Deleina. Fernandą —
biseksuali. Ji pati laukė nesulaukė, kada galės nužvelgti tave, vilkinčią tik
apatiniais, todėl labai nusivylė — jau vylėsi, kad judvi... — jo balsas nutrūko.
— Kad mudvi..?
Kilstelėjęs antakius jis dėbtelėjo į mane taip, lyg būčiau turėjusi susiprasti
pati.
O. Oooo...
— Juokauji, — nusikvatojau, tačiau juokas skambėjo visiškai nelinksmai.
— Na, tiesiai šviesiai to nepasakė, bet pažįstu ją pakankamai gerai, kad
neabejočiau, jog tikėjosi šiek tiek paišdykauti trise.
Sumuštinukas su Lene vidury. Privalau pripažinti – pasijutau kiek
pamaloninta.Vis dėlto Fernanda buvo velniškai graži. Heteroseksuali mergina
manyje šiek tiek smalsavo, tačiau netikėjau, jog kada nors iš tikrųjų galėčiau
leistis į tokias išdaigas. Mano dėmesys buvo griežtai skirtas tik peniams.
Taškas. Bet Dez?
— Štai ji tai prisijuoks iki soties, — sumurmėjau sau po nosimi.
— Ką?
— Nieko. Tai ničnieko nekeičia. Net žinodamas, kaip mane nuliūdino tie
apatiniai, vis vien man juos nupirkai. Viskas. Aš tebepykstu, — nutilusi
nusigręžiau ir nukulniavau sau.
Mano ausis pasiekė nusivylusio Nojaus urzgimas. Regis, jis trenkė kumščiu į
sieną, bet man galėjo ir pasigirsti...

Po geros valandos mane ėmė graužti sąžinė, tad nutariau susirasti Nojų ir
atsiprašyti. Nulipusi laiptais išvydau tai, ko ir tikėjausi: sienoje išsyk už kampo
žiojėjo kumščio dydžio skylė. Užverčiau akis: to tai mažiausiai reikėjo. Kita
vertus, nebūtina buvo ir ta scenelė, kurią iškėliau dėl apatinių drabužių.
Jau buvau pasirengusi pripažinti klydusi.
Neradusi jo nei darbo kambaryje, nei virtuvėje, regis, išgirdau pramogų
kambaryje plyšaujant įjungtą televizorių. Pasekusi garsą, atsargiai kyštelėjau
galvą pro duris.
Greta pasidėjęs marškinius Nojus ilsėjosi vienoje kino teatro kėdžių. Šitokio
atsipalaidavusio dar nebuvau jo regėjusi. Kad įspėčiau esanti greta, garsiai
nurijau seiles.
Nojus pasuko galvą mano pusėn ir, nors maniau, jog pyks, atrodė greičiau
laukiąs dar vienos mano isterijos.
— Atleisk, — šiaip ne tai išlemenau: atsiprašyti žmogaus, kuris įsigijo mane
lyg vergę seksui, nebuvo lengva.
Atsidusęs jis paplekšnojo sau per šlaunį.
— Eikš, prisėsk su manimi.
Nucimpinusi išilgai kambario, įsitaisiau jam ant kelių ir ranka apsivijau
pečius.
— Ir tu man atleisk, — paprašė Nojus, delnu raminamai glostydamas
šlaunį. — Nepagalvojau. Tiesiog pamaniau, kad gražūs apatiniai tau patiks, o ir
pats, tiesą sakant, laukiau, kada galėsiu išvysti tave su jais.
— Tikriausiai turėčiau atsiprašyti juos padegusi, — sumurmėjau.
 — Nereikia. Suprantu, kodėl taip pasielgei — tavo jausmai buvo įžeisti, —
sukikeno jis. — Esi tikra velniūkštė, žinai? Tai mane netgi šiek tiek įaudrino.
Ypač tuomet, kai pavadinai mane savo vyru.
Velniop, negi tikrai?
— Na, artimiausius keletą metų juk toks ir būsi, — pasiteisinau ir nukreipiau
žvilgsnį į televizoriaus ekraną. Rodė vieną tų populiarių serialų apie vampyrus,
tad teko gerokai pasistengti, kad neparodyčiau, kokia mergaitiška vis dėlto
esu. — Dievinu šį serialą. Vampyrus gaubia kažkas tokio seksualaus ir...
neleistino.
Nojus nusijuokė.
— Tikrai? Kuo gi vampyrai tokie seksualūs?
Darsyk pakėlusi žvilgsnį į ekraną išvydau vampyrą, pririšusį stovinčią ir
plačiai išskėstą merginą prie sienos ir dulkinantį ją antgamtišku greičiu.
— Nagi štai, — parodžiau į televizorių. Vien spoksodama į pliką vampyro
užpakaliuką ir stebėdama jį krušant vargšę merginą, kuri, beje, nė nemanė
skųstis, pasijutau gerokai susijaudinusi.
— Žinojau, jog mano nuojauta apie tave pasiteisins. Išties mėgaujiesi
šiurkštesniais prisilietimais, ar ne? — pasmalsavo jis, delnu pakilęs aukštyn
mano šlaunimi ir švelniai kutendamas krūties šoną. Per palaidinukės audinį
krimstelėjęs spenelį švelniai šį paerzino.
— Mmm? Nori, kad taip pasielgčiau su tavimi? — tęsė jis, nosies galiuku
liesdamas stangrų gumulėlį. — Nori, kad plačiai tave išskėsčiau ir išdulkinčiau
tą dailią putytę?
Taip, prašau...
— Galiu tai padaryti, Deleina. Galiu taip tave išdulkinti.
Virpėdama įkvėpiau oro. Nojus žvilgtelėjo į mane iš po ilgutėlių blakstienų.
— Kilstelėk palaidinukę, mažute, — sukuždėjo jis geidulingu balsu. Slaptoji
agentė Dziundzė išsitiesė it styga ir ištempė ausis.
Lėtai padariau tai, ko prašyta, ir tikriausiai pirmąsyk paklusdama Nojui
nepajutau nė menkiausio šleikštulio. Iš vaikino lūpų išsprūdusi dejonė privertė
Dziundzę suvirpėti ir visiškai ištirpti... Lūpomis apsivijęs kairįjį spenelį, ranka
jis nuslydo iki mano vidurėlio. Liežuviu atsargiai apsukęs ratuką aplink kietą
kauburėlį, perbraukė jį dantimis... Kai patenkintas Nojus atsiduso, pajutau,
kaip šiltas jo iškvepiamas oras sukuteno odą. Suspaudęs spenelį lūpomis jis
ėmė stipriai čiulpti judindamas galvą pirmyn atgal. Vienu stipriu judesiu
ištempęs mano krūtį, jis paleido spenelį iš burnos ir nužvelgė krūtį
pliaukštelint ten, kur buvusi.
Tarp mano kojų tuo metu jau visu smarkumu kliokė Niagaros krioklys.
Palenkęs galvą Nojus apibėrė bučiniais mano pasmakrę ir, lūpomis pagaliau
pasiekęs ausytę, sukuždėjo:
— Turiu tau kai ką...
 Man staigiai atsitraukus ir pervėrus jį įspėjančiu žvilgsniu, vaikinas suskubo
paaiškinti:
— Išrinkau tai specialiai tau, prisiekiu. Niekada jokiai moteriai nesu
dovanojęs nieko panašaus.
— Gerai jau... — atsakiau atsargiai.
Ištiesęs ranką sau už nugaros, Nojus čiupo juodą siauručiu žalsvu kaspinu
perrištą dėželę ir atsargiai padėjo ją man ant šlaunies.
— Atidaryk, — paragino, man įsispitrijus į staigmeną.
Giliai įkvėpiau, lėtai išpūsdama orą pakėliau dėžutę ir trūktelėjau kaspino
galelį. Išsižiojau vos pakėlusi dangtelį: viduje gulėjo plati sidabrinė apyrankė
atviru šonu, kurios centre žibėjo ovalus deimantais inkrustuotas elnio
atvaizdas. Iškart po šiuo blizgėjo iš mažesnių žaižaruojančių briliantų sudėta
Kraufordo pavardė. Papuošalo grožis atėmė žadą. Paėmęs apyrankę iš mano
rankų, Nojus papuošė ja dešinįjį mano riešą.
— Tai mano šeimos herbas, — gūžtelėjo pečiais. — Taip visi žinos, kad
priklausai man. Noriu, kad segėtum ją visą laiką.
— To per daug, — papurčiau galvą.
— Deleina, tampant mano mergina tenka priimti ir tam tikrą gyvenimo
būdą, — paaiškino jis. — Nors abu žinome, kad mūsų santykiai tėra sandėris,
kitiems tai išliks paslaptis. Tokie papuošalai ant tavo kūno turėtų atrodyti
visiškai įprastai. Be to, man regis, juo pasidabinusi atrodai itin seksualiai.
Nenoriai linktelėjau.
— Kilstelėk dugną, — pridūrė Nojus, linktelėdamas dėžutės link. — Ten —
dar šis tas.
Ištiesusi ranką čiupau dėžutės viduje gulintį šilkinį įsiuvą ir trūktelėjau jį,
stengdamasi atspėti, kas gi dar galėtų slypėti viduje.
Šventos lekiančios kulkos [* Kulka (angl. bullet) -mažo vibratoriaus rūšis (vert. past.)]!
O, Betmenai...
Buvau mačiusi tokių dalykėlių ir anksčiau: Dez mane buvo vertųsi lydėti ją į
kur kas daugiau „padykusių“ vakarėlių, nei žmogui vertėtų aplankyti per visą
gyvenimą. Tiesą sakant, taip ir nesupratau, dėl ko gi kilo visas tas šurmulys,
užtat dabar sėdėjau įsmeigusi žvilgsnį į visų sidabro kulkų motiną: ant jos
šono buvo išgraviruotas tas pats Kraufordų giminės herbas, tačiau briliantais,
ačiū Dievui, daikčiukas nežvilgėjo. Staiga dingtelėjo, jog nors sakoma, kad
geriausi merginos bičiuliai — deimantai, ši sidabrinė kulka tikrai galėjo drąsiai
mesti jiems iššūkį.
Dziundzė įsirėmė rankomis į klubus, įsižeidusi, jog jai deimantų atseikėta
nebuvo, tačiau sykiu buvo ir dėkinga: dabar bent jau nereikės rūpintis, kad
brangakmeniai išdraskys moteriškąsias vieteles.
— Apyrankė skirta tam, kad visi aplinkiniai žinotų, jog priklausai man, —
paaiškino Nojus, perimdamas iš mano rankų vibratorių. — O šitas... kad to
nepamirštum pati.
Spustelėjęs įjungimo mygtuką, jis nedelsdamas ranka nuslydo man tarp kojų
ir prispaudė kulką prie klitoriuko.
— O, Viešpatie, — žioptelėjau ir iš malonumo atlošiau galvą.
— Nagi, tikėjausi kiek kitokios reakcijos, — sukuždėjo į ausį Nojus. — Jau
esame tai aptarę, Deleina. Šis mažas žaisliukas skirtas priminti, kam
priklausai. Tad sakyk, Deleina, kas tavo šeimininkas?
Jis atitraukė kulką tiek, kad ši vos lytėtų mažąjį nervų kamuolėlį, ir ėmė
kankinamai lėtai sukti ratus.
Mes — purvinos jo kekšytės! Ištark jo vardą! Sakyk bet ką, ko tik panorės!
Tik išsireikalauk daugiau! — klykė man Dziundzė.
— Prašau... Nojau, — išaimanavusi žodžius išriečiau klubus, spausdamasi
kuo arčiau kulkos.
Ranka, kuria laikė apsivijęs juosmenį, Nojus čiupo mano klubą ir stipriai
mane priglaudė.
— Prašai ko? — erzino jis.
Pasipūtęs bjaurybė reikalavo ištarti jo vardą — paklusau, o jis ir toliau mane
erzino?
— Dar, noriu dar... — mano dejonės tikriausiai skambėjo apgailėtinai.
— Dar ko? Šito? — jis spustelėjo kulką arčiau manęs, suteikdamas tai, ko
maldavau.
— O, Dieve, taip, — deja, kiek per vėlai suvokiau suklydusi. Atitraukęs kulką
Nojus suraukė antakius.
— Pamėginkime dar sykį. Žinai, geriau įtraukime į žaidimą naują taisyklę —
kaskart, kai pajusi trokštanti šauktis Dievo, vietoje jo tark mano vardą.
Pažadu, kad manasis rojus tau tikrai patiks.
Nojus darsyk prispaudė kulką prie klitorio ir, greit stumtelėjęs tarp lytinių
lūpų, įkišo ją vidun.
— O... Nojau! — riktelėjau.
— Labai gerai, Deleina. Greit mokaisi, — pagyręs jis apdovanojo mane
įtraukdamas tarp lūpų spenelį ir kaip reikiant į šį įsisiurbdamas, kol ranka tuo
pat metu žaidė kulka mano viduje.
Nors nežinojau, kuriam malonumui skirti daugiau dėmesio, sykiu
nesupratau, kam išvis mintyse stengiuosi juos atskirti. Gal todėl, kad abu, o
Nojau, prilygo tikrai euforijai...
Staiga viskas baigėsi. Jokios kulkos, jokio čiulpimo, ničnieko. Dėbtelėjusi į
Nojų nelyginant į beprotį išvydau mažąją Kraufordų kulką gulinčią dėžutėje
ant stalo.
— Neskauda? — paklausė jis. Darsyk dirstelėjau į jį nelyginant į pamišėlį.
— Po galais, aišku, ne! — šūktelėjau kiek aukštesniu nei įprasta balsu.
Išslydęs iš po manęs Nojus atsistojo ir aš šleptelėjau tiesiai į krėslą. Jau
buvau besipriešinanti staigiam jo atsitraukimui, tačiau suklupęs ant kelių
priešais mane vaikinas nieko nelaukdamas praskėtė mano kelius ir, palinkęs į
priekį, godžiai įsisiurbė į mano lūpas, rankomis užversdamas sijonėlį.
Padėdama noriai kilstelėjau klubus, nors ir nesupratau, kodėl jis verčiau
tiesiog nenutraukia to prakeikto daikto man nuo kojų. Kita vertus, tai atrodė
gana seksualu. Šitaip pamesti galvą akimirkos įkarštyje, kad net neliktų laiko
iki galo nusivilkti, atrodė neįtikėtinai erotiška.
Nojus manęs nenuvylė. Netrukus mano ausis pasiekė jo diržo sagties
skimbtelėjimas, o pats vaikinas atsisėdęs paskubomis atsisegė džinsus, čiupo
rankomis mano kelius ir prisitraukė mane taip arti, kad užpakaliukas vos
laikėsi ant krėslo krašto.
— Po velnių, kaip geidžiu tavęs, — virpančiu balsu prisipažino jis,
traukdamas Stebuklingąjį Penį iš jo slėptuvės. — Ir nė neketinu laukti ilgiau...
Duok man tai, kas man priklauso, — įsakė.
— Pasiimk, — mečiau iššūkį.
Nesistengiau apsimesti sunkiai prieinama — ir jis, ir aš žinojome, kad taip
nėra. Tiesiog taip mudu buvome įpratę elgtis — svaidydamiesi iššūkiais, abu
svaigome nuo patenkinto savininkiškumo įgeidžio teikiamos laimės. Kad ir kaip
būčiau troškusi tai paneigti, nebūčiau įstengusi. Abu geidėme pasinerti į šį
gėdingai gyvulišką, laukinį, gryną malonumą. Bučinio žymė, kurią ryte palikau
jam ant kaklo, tebuvo šaltas to priminimas. Ištiesusi ranką paliečiau žymę ir
įsispitrijau Nojui į akis. Jis aiškiai suprato mane žvilgsniu perteikti mėginamą
žinutę: Mano...
Suurzgęs it laukinis žvėris Nojus palinko artyn aistringu šiurkščiu bučiniu
užpulti mano lūpų. Panardinusi pirštus į jo garbanas, atidaviau jam visą save:
jei jau šoki tango su Nojumi Kraufordu, geriau negailėk jėgų. Nė negaišdamas
laiko nusismaukti džinsų nuo klubų jis prisigretino prie makšties ir lėtai
įsiskverbė. Akimirkai atitraukęs lūpas nuo manųjų, šnipštelėjo:
— Viešpatie, kačiuk... Kokia tu siaurutė.
Pagaliau susijungusi su Stebuklinguoju Peniu Dziundzė net kvyktelėjo iš
laimės. Kone regėjau abu visas jų laimei iššūkius kėlusias kliūtis įveikusius
įsimylėjėlius skuodžiančius per ramunių pievą ir puolančius į kits kito glėbį. Jis
patyliukais atsiprašė, o ji nedelsdama atleido mylimajam visas nuodėmes.
Vaizdelis buvo poklaikis, tačiau sykiu ir malonus.
Pagaliau įsispraudęs į mane iki pat galo — patikėkite, paprasta nebuvo — jis
pakišo rankas po vidinėmis mano kelių pusėmis ir praskėtė taip plačiai, kaip tik
galėjo.
— O, Nojau, — alsavau, nepamiršdama jo vardų žaidimo taisyklių. — Taip...
taip...
Kad tvirčiau laikytų pusiausvyrą, ištiesęs rankas vaikinas įsikibo į krėslo
atramas. Kai sulenkė alkūnes ir palinko arčiau manęs, į jo dilbius įsirėmusios
mano kojos liko ten,kur buvusios.
— Išdulkinsiu tave kaip pridera, Deleina, — įspėjo jis visiškai greta manųjų
alsuojančiomis lūpomis. Kvėpavome vienu ritmu. Kilstelėjau smakrą,
norėdama apdovanoti jį bučiniu, bet Nojus atsitraukė. Lūpomis švytuodamas
tiesiai virš manųjų, jis erzino mane toliau.
— Jei skaudės, pasakyk... Galbūt ir sustosiu.
— Nagi, — prisimerkusi paraginau jį ir, palinkusi į priekį, krimstelėjau
apatinę jo lūpą.
Sudejavęs vaikinas stipriai prisispaudė lūpomis prie manųjų. Staiga pajutusi
kraujo skonį išsyk suvokiau, kad jis — Nojaus, ir mano geismas užvirė dar
karščiau. Įsisiurbusi jam į lūpą, nesilioviau provokavusi. Tuojau išniręs iš
manęs, Nojus lėtai įsiskverbė darsyk — to pakako atitraukti mano dėmesį nuo
lūpų. Atmetusi galvą išsiriečiau, o jis darsyk ištraukė ir vėl įbruko penį — šįsyk
stipriau.
Dirstelėjusi į jį aiškiai išvydau įkandimo žaizdą ir plonytę kraujo srovelę.
Apsilaižiau apatinę lūpą, beprotiškai geisdama darsyk paragauti Nojaus.
Žinojau, jog toks noras — nenormalus, tačiau jei kada nors patys
paskanautumėte Nojaus Kraufordo, neabejotinai alktumėte dar.
— Vampyro vaidmuo priklauso man, Deleina. Ne tau, — priminė jis, vis
greičiau ir stipriau judindamas klubus.
Jam nespėjus atsitraukti nuo manęs ir sykiu atitraukti to, ko taip alkau,
ištiesusi ranką sučiupau tankias jo garbanas. Pešdama už plaukų, šiaip taip
priverčiau jį pasiduoti ir leistis darsyk aistringai pabučiuojamam. Sutelkusi
dėmesį į lūpa srūvantį kraują, surinkau jį liežuvio galiuku iki paskutinio
lašelio. Nė akimirkai nestabdydamas įsiskverbimų, Nojus sučiupo mano liežuvį
savuoju — aš gi nieko nelaukdama įtraukiau jo liežuvį tarp lūpų, trokšdama
godžiai paragauti. Mudu atkakliai kovėmės dėl kraujo, dėl bučinio valdžios, ir,
dėl Dievo — ach, ne — dėl Nojaus, tai buvo taip seksualu, kad vos susilaikiau
nebaigusi tą pat akimirką.
Nutraukęs bučinį Nojus dirstelėjo žemyn — ten, kur mudviejų kūnai
susijungė, ir aš nusekiau jo žvilgsnį savuoju. Džinsai vos laikėsi ant jo šlaunų.
Nenuleidžiant akių nuo nardančio į mane ir iš manęs pimpalo, sūkurėlis mano
papilvėje visai pašėlo suktis, tačiau, po velnių, jis judėjo taip greit, kad
troškau, jog tai niekuomet nesibaigtų. It skaitydamas mano mintis, Nojus
sulėtėjo, kad abu galėtume geriau viską matyti. Pastebėjau, jog vaikinas
apsilaižė lūpas, o nosies galiuku nusiritęs prakaito lašelis tekštelėjo man ant
juosmens.
— Žavu, tiesa? — paklausė jis, įsmeigęs žvilgsnį į mane. Vos spėjus
žvilgtelėti sau tarp kojų, išvystas vaizdas mane pakerėjo. — Storas mano
pimpalas, krušantis mažutę drėgną tavo putytę. Užliesiu sperma visą žavią
katytę, Deleina.
 Giliai įkvėpęs, jis leidosi vis stipriau švytuoti klubais — ne tokiu antgamtiniu
greičiu, kaip filmo vampyras, tačiau trūko tikrai nedaug. Žinoma, šiek tiek
skausmo jutau, tačiau ne, nė kiek nesukau dėl to galvos.
Apdovanodamas mane viena tų seksualių kreivų šypsenėlių Nojus apnuogino
dantis ir nėrė artyn. Akimirką pajutau juos perbraukiant mano arterijas
dengiančią kaklo odą, ir Nojus nedelsdamas stipriai įsisiurbė į ją. Jo sukurta
iliuzija — vampyras, aistros gniaužtuose skanaująs meilužę — privertė
pasijusti taip, it kas būtų kilstelėjęs mane nuo žemės ir iš visų jėgų sviedęs į
orgazmo palaimos jūrą. Ekstazė užliejo mane taip stipriai, kad nepajėgiau
išleisti nė garselio — regis, net kvėpuoti kurį laiką pamiršau. Išsižiojusi iš
nuostabos užverčiau akis kone kiton galvos pusėn ir išsirietusi įsikirtau nagais
į Nojaus nugarą, norėdama priglusti kuo arčiau.
Sulėtinęs klubų judesius, Nojus ėmėsi neįtikėtino triuko — sulig kiekvienu
įsiskverbimu švelniai siūbuodamas klubais jis neįtikėtinai maloniai trynėsi į
klitoriuką, tuo pat metu nenustodamas alsuoti man į kaklą, taip siųsdamas
virpesių bangas tiesiai į mano šerdį. Rodės, jog mano kūną tąsė traukuliai,
tačiau Nojus nė neketino sustoti. Pagaliau atleidęs mano kaklo odą jis velniškai
šypsodamasis nužvelgė mane.
— Dabar — mano eilė.
Nojus ėmė taip karštligiškai darbuotis klubais, kad susiduriant mudviejų odai
pasigirsdavo garsus pliaukštelėjimas. Aiškiai jutau, jog tokie stiprūs
dunksėjimai vertė mano kūną slinkti krėslu aukštyn, bet nekreipiau į tai nė
menkiausio dėmesio. Pajutau makšties sieneles ir vėl tvirčiau suspaudžiant
jį — dar viena malonumo banga jau skubėjo grąžinti mane į orgazmo jūrą.
— Po velnių, — sumurmėjo Nojus. Paleidęs kairiąją mano koją, jis vos spėjo
ištraukti penį, kai iš šio nelyginant šūviais ėmė lietis sėkla. Tirštas karštas
skystis užliejo lygutėlę mano gaktos odą, o aš nė nemirktelėdama žavėjausi
sparčiomis Nojaus rankos glamonėmis per visą jo organo ilgį. Vaikinui atmetus
galvą, iš skubriai besikilojančios jo krūtinės ištrūko žema dejonė.
Troškau vėl su juo pasidulkinti vien tam, kad gaučiau galimybę pasimėgauti
šiuo vaizdu dar sykį.
Išliejęs paskutinius spermos lašelius jis atsigręžė į mane ir įsmeigė žvilgsnį
tiesiai į akis. Jam giliai alsuojant ir stengiantis sulyginti kvėpavimą, krūtinės
raumenys tai įsitempdavo, tai vėl atsipalaiduodavo. Paskubomis išpūtęs orą jis
palenkė galvą į šalį ir prisiartinęs pabučiavo mane ilgu, švelniu bučiniu.
— Viskas gerai, kačiuk? — paklausė jis, apimdamas delnu mano skruostą ir
nykščiu perbraukdamas nuo bučinių sutinusią lūpą. Pakštelėjusi į nykščio
pagalvėlę tingiai linktelėjau — tiek dabar teįstengiau.
Atsistojęs Nojus trūktelėjo kelnes aukštyn tiek, kad šios nustotų taikęsi
nukristi žemiau kelių. Nusigręžęs jis nušlepsėjo prie baro. Užpakaliuko
skruostų duobutės man šyptelėjo, o Dziundzė nesusilaikė droviai jiems
nepamojavusi. Spėjau, kad išdykėlės galvoje jau sukosi mintys, kaip čia
antrąsyk pasinaudojus Stebuklinguoju Peniu.
Nojui pradingus už baro, trūktelėjau marškinėlius žemyn. Akimirka kita, ir jis
grįžo prie manęs su drėgnu rankšluostėliu rankose.
— Tai vienas iš baro su įrengtu vandens čiaupu turėjimo pramogų kambaryje
privalumų, — pasakė. Jo akyse vis dar spindėjo susižavėjimas. Drėgnomis
servetėlėmis jis nušluostė mano mergaitiškąsias kūno dalis. — Ar skauda? —
paklausė atsistojęs ir nužingsniavo atgal prie baro.
— Fu, Nojau, — prunkštelėjau ir nusismaukiau užverstą sijonėlį. — Ačiū už
rūpestį, bet... — nutilau, pastebėjusi jo veide viltį. Nojus aiškiai tikėjosi, kad
man skaudės.
— Taip, Nojau, — pasidaviau. — Kaip reikiant išdulkinai Dziundzytę.
Tikriausiai bent keletą dienų negalėsiu normaliai vaikščioti...
Tiesą sakant, kojas man iš tikrųjų gėlė, o ir Dziundzė, nors apsvaigusi iš
palaimos, laižėsi žaizdas.
Nojaus veidą nušvietė didžiulė šypsena — supratau kaip reikiant paglosčiusi
jo savimeilę.
— Ei, Nojau? — šūktelėjau, norėdama dar akimirkai atkreipti jo dėmesį.
— Taip?
— Visi tie neįtikėtinai seksualūs vampyrai iš televizijos serialų stangriais
užpakaliukais, aistros sušiauštais plaukais ir tokiais žaviais veideliais, kad,
regis, vienu dėbtelėjimu sukeltų orgazmą... — Nojus nepatikliai kilstelėjo
antakį. — Jie su tavimi negalėtų nė lygintis. Tu kur kas karštesnis,
egzotiškesnis, ir, nors nemačiau jų penių, niekaip neįstengčiau patikėti, jog
kuris nors galėtų didžiuotis didesniu, nei tavasis. Tu — tikras auksas, mažuli.
Nusikvatojęs Nojus sukando savo lūpos kamputį.
— Eik jau, — apsimetė susidrovėjęs. — Taip sakai tik todėl, kad tai tiesa.
Nusijuokiau ir papurčiau galvą.
— Na tu ir pasipūtęs šiknius.
— Na va, ir vėl kalbos apie šikną. Žinai, ši tavo aistra jau virsta manija, —
čiupęs mane už rankų, jis padėjo man atsistoti, o tuomet, užsimetęs mano
rankas ant kaklo, savosiomis apsivijo mano juosmenį.
Pasistiebusi ant pirštų galiukų švelniai pakštelėjau jam į lūpas. Kraujas
nebesruvo, o pats Nojus iš skausmo nebesuinkštė, tad švelniai perbraukiau
apatinę jo lūpą liežuviu. Išpildydamas mano žodžiais neišsakytą norą
pasibučiuoti aistringiau, jis perbraukė šį savuoju. Tokiu saldžiu bučiniu nebuvo
manęs apdovanojęs nuo pat dienos, kai atvykau į jo namus. Vyliausi, jog tokių
būsią ir daugiau, ir netikėtai suvokiau už tokias mintis nebejaučianti sau
neapykantos.
Galbūt mudviejų sandėris vis dėlto ne toks jau blogas..
 Lene

Mano vardas Lene. Esu priklausoma nuo... sėdynių.

Pasiteisindama privalau pasakyti, kad Nojaus sėdynė iš ties buvo absurdiškai
tobula: nepriekaištingai apvali, stangri ir išdidžiai atsikišusi. Iškart žemiau
nugaros akį traukė pora nedidelių duobučių, o ties jomis prasidėjęs nedidelis
švelnus šlaitelis vedė prie dviejų gardžių raumeningų skruostukų, kuriuose,
Nojui sutraukus raumenis, išryškėdavo grioveliai. Pridėkite dar saldžiai
kreminę odą, ir gausite ne ką kita, kaip tik jo dieviškąją sėdynę.
Išaušus rytui Nojus gulėjo ant nugaros, o aš, susirangiusi ant šono, tysojau
greta. Jis tebesnaudė, tad ramiausiai ganiau akis po visą nuogutėlę jo didybę.
Kažkuriuo metu naktį jis buvo nuspyręs antklodę šalin, tad prasimerkusi išsyk
išvydau žavingą gardutėlį jo kūną, nepridengtą nė skiautele audinio. Vaizdelis
gniaužė kvapą. Nors tai, kaip ant jo kūno gulė drabužiai, mane tikrai žavėjo,
šitai buvo nelyginti geriau.
Stebėjau Nojui tolygiai kvėpuojant kylančią ir besileidžiančią nugarą. Po oda
buvo matyti kiekvienas raumenėlis — iš noro ištiesti rankas ir apvesti juos
pirštų galiukais šie net trūkčiojo. Vaikinas buvo atsigręžęs veidu į mane.
Grožėjausi ilgomis, storomis neįtikėtino tankumo jo blakstienomis. Savaitgalį
Nojus nesiskuto, ir stiprų žandikaulį jau tamsino plika akimi pastebimas
barzdelės šešėlis. Vaizdelis man visai patiko — pasistengiau įsiminti, jog būtina
pamėginti kaip nors jį įtikinti, kad skutimąsi pamirštų kiek dažniau, ir lai
velniai neša tą kapitalistinį Amerikos verslo pasaulį. Vaikinas gulėjo švelniai
papūtęs lūpas, ant apatiniosios buvo aiškiai matyti mažutis randelis —
priminimas apie vakarykštį aistros seansą, kuomet jis ne tik išpildė, bet ir
gerokai pranoko mano pašėlusias vampyriškas fantazijas.
Mano veidą nutvieskė šypsena. Ištiesusi ranką, švelniai priglaudžiau delną
prie Nojaus skruosto ir piršto pagalvėle atsargiai perbraukiau apatinę lūpą.
Sudejavęs Nojus pagaliau krustelėjo. Žinojau, kad tikriausiai nevertėjo jo
žadinti anksčiau, nei turėjo skambėti žadintuvas, tačiau neįstengiau
susilaikyti: neliesti šitokių lūpų būtų buvusi tikra nuodėmė.
Tankiai sumirksėjęs jis pramerkė akis, ir žvilgsnis tuojau susidūrė su
manuoju. Žalsvų, melsvų, rusvų ir gintaro šviesumo atspalvių jūroje paskęsti
būtų buvęs vienas juokas.
— Labas rytas, — mieguistu šiurkščiu balsu pasisveikino jis. Papūtęs lūpas,
pakštelėjo man į nykščio pagalvėlę.
— Nepyk. Nenorėjau tavęs pažadinti, — sumelavusi greit atitraukiau pirštus.
 — Nieko tokio. Kiek valandų? — pasirėmęs alkūnėmis Nojus dirstelėjo į ant
naktinio stalelio kėpsantį žadintuvą. Nužvelgęs laiko rodmenis nepatenkintas
suurzgė ir apsivertė ant nugaros. — Po galais. Turiu keltis ir dūlinti į darbą, —
atsidusęs vaikinas pasitrynė veidą delnais.
— Nori, kad paruoščiau pusryčių?
Nojus atitraukė rankas nuo veido, kurį iškreipė nuostaba.
— Moki gaminti?
Sukikenau supratusi, kaip sušvelnėjo jo nuotaika.
— Taip, Nojau. Jei nenorime mirti badu, mes, darbininkų klasės žmogeliai,
tokiais dalykais privalome pasirūpinti patys.
— Ar gali iškepti kiaušinienės su šonine? — viltis Nojaus veidą pavertė dar
mielesnių nei įprastai.
Pakėlusi akis, patvirtinau linktelėdama.
— Kaip iškeptus kiaušinius mėgsti?
— Kiek labiau nei vidutiniškai.
— Galiu tai padaryti, Nojau. Galiu tokių tau iškepti, — sukuždėjau viliojamai,
perfrazuodama vakar jo paties ištartus žodžius. Iš šalies tikriausiai būtų
atrodę, kad siūlau jam tą patį, ką jis tuomet siūlė man: galiu prisiekti, jo penis
sustandėjo akimirksniu.
— Šaunu! Greit nusimaudysiu po dušu ir apsirengsiu, — Nojus tuojau šoko iš
lovos, ir man teliko nulydėti jį žvilgsniu. Taip, žinoma, paganiau akis ir po jo
užpakaliuką — tikrą šedevrą. Siknevrą.
Nedelsdama išsliuogiau iš lovos ir, šokte įšokusi į šortukus, užsivilkau
marškinėlius su petnešėlėmis. Turės tikti, kol pati gausiu progą palįsti po dušo
srove. Nusigavusi į pirmą aukštą čiupau keptuvę, kabalduojančią ant vienos tų
prašmatnių virš darbastalio įrengtų kabyklų, ir padėjau ant viryklės. Viryklė.
Leiskite pabrėžti, jog nė pats Gordonas Ramzis [*Gordonas Ramzis (Gordon James
Ramsay) — Didžiosios Britanijos kulinaras, vedantis populiarias televizijos laidas maisto gaminimo
nebūtų suvokęs, kaip su ja apsieiti. Mygtukus ir rankenėles
temomis (red. past.)]
būtumei galėjęs skaičiuoti keletą dienų, ir, po velnių, nė nenumaniau, kokią
funkciją kuris turėjo atlikti. Galų gale griebiausi tos pačios taktikos, kaip ir
radusi universalųjį nuotolinio valdymo pultelį — spaudyti viską iš eilės.
Prisiminusi tą nuotykį, akimirką suvirpėjau, tačiau šįsyk, ačiū Dievui,
reikalingą mygtuką atradau jau antruoju bandymu. Pirmasis? Gal geriau apie jį
nė nekalbėkime. Mano antakiai vis dar buvo daugmaž sveiki, o svylančių
plaukelių kvapas ore — vos juntamas.
Šokio žingsneliu prisiartinusi prie šaldytuvo, pastūmiau keletą produktų
šalin, kad pasiekčiau — įsivaizduokite — mėsininko rankų darbo šoninę.
Mmmhm. Pasirodo, paprasčiausia mėsa iš prekybos centro Nojui Kraufordui
neįtiko. Susimąsčiusi apie tokį absurdą papurčiau galvą ir griebiau kiaušinius.
Kruopščiai nusiplovusi rankas, pasirengiau gaminti.
Kai keptuvėje spirgančią šoninę atėjo laikas apversti, staiga pajutau iš
nugaros mane apsivejančias Nojaus rankas. Delnu suėmęs mano petį jis
patraukė šalin plaukus, kad apnuogintų kaklą. Instinktyviai trokšdama
suvilioti, palenkiau galvą į šoną ir suvirpėjau jo glėbyje, kai nosies galiuku
perbraukęs mano kaklą per visą ilgį jis giliai įkvėpė.

Nojus

— Viešpatie, kaip gardžiai kvepia, — sukuždėjau jai į ausį. — Beje,

maistas — taip pat.
Aromatas išties gniaužė kvapą, tačiau stebėdamas ją prie viryklės, ruošiančią
man pusryčius, tik dar labiau panorau vėl jos paragauti. Suspaudęs lūpomis
ausies spenelį., paerzinau jį liežuvio galiuku, delnais klajodamas po šilkinę jos
odą.
— Nojau, aš juk bandau gaminti, — sukikeno ji. Šis garsas akimirksniu
pasiuntė tiesiai į mano kotą iškrovos bangas.
— Tai ir gamink...
Ranka nuslydęs po jos marškinėliais, žaismingai pakibinau medvilninių
šortukų juosmenį. Jausmingais bučiniais užliedamas švelnutėlę merginos kaklo
odą, liežuviu jutau tolydžio stiprėjantį jos širdies plakimą.
— Jei nemėgsti sudegintos šoninės, geriau jau nurimk... Neįsivaizduoji, kaip
sunku taip susikaupti.
— Nesudegink mano šoninės, Deleina, — atšoviau gundomu, tačiau sykiu ir
valdingu tonu — puikiai žinojau, kad ji slapčia tokį dievino. Ranka įslydęs po
šortukais, didžiuliu delnu suėmiau jos tarpkojį. Žioptelėjusi iš nuostabos
Deleina pamėgino atsigręžti į mane, bet stipriai laikydamas aš neleidau jai nė
krustelėti.
— Ne, ne, Deleina. Privalai nenuleisti akių nuo keptuvės, — priminiau jai. —
Jei sudeginsi mano šoninę, turėsiu tave nubausti.
Mergina viliojančiai šyptelėjo puse lūpų. Taip, būtį nubausta ji troško ne
mažiau, nei aš — ją nubausti. Jėzau, kaip mane jaudino maži mūsų
žaidimėliai.
Praskėtęs lytines lūpas ilgais pirštais įsmukau tarp jau sudrėkti spėjusių
raukšlelių. Visuomet žavėjausi į mano prisilietimus reaguoti netrunkančiu jos
kūnu, tad jų negailėdamas visu kūnu prisispaudžiau prie jos nugarom Žinojau,
kad ji ne tik junta prigludusį mano pimpalą tvirtėjant, bet ir mėgaujasi tuo ne
mažiau už mane. Nenutraukdamas kaklo glamonių laisvosios rankos pirštais
nuklydau jos kūnu ieškodamas sustandėjusio spenelio. Išrietusi nugarą ji
stipriai prisispaudė prie mano falo užpakaliuku, kurį nepraleidau progos
švelniai žnybtelėti.
— Nojau...
— Šššš... šoninė, — sukuždėjau į ausytę.
 Norėjau pažaisti ir patikrinti, kaip gerai jai seksis vienu metu atlikti keletą
darbų. Atitraukęs nuo merginos kūno abi rankas, kibau į jos šortukus, kuriuos
pamažėle nusmaukiau nuo apvalių klubų ir kojų.
— Ką tu...
Atsakiau į klausimą praskėsdamas jos kojas ir dviem pirštais įsiskverbdamas
iš nugaros. Malonindamas ją dešine ranka, kairiąja paskubomis atsisegiau
kelnes ir išlaisvinau penį. Puikiai suvokiau, kad šoninės kvapą tikriausiai visą
gyvenimą siesiu su tuo, kas nutiks dabar, ir, nelyginant Pavlovo šuo, pajutęs
ore pasklidusį tą aromatą tuojau patirsiu tvirtą it akmuo erekciją. Vis dėlto
buvau pasiryžęs rizikuoti.
— O kaip kiaušiniai? — priminiau, raitydamas pirštukus viduje. — Nagi,
Deleina. Man žarna žarną ryja...
Drebančiomis rankomis čiupusi du kiaušinius mergina trenkė juos vieną į
kitą, taip sudaužydama pirmąjį. Ji priėmė žaidimo taisykles. Džiūgavau
suvokdamas, kad nuotykių ji nesibaido.
Jai atsargiai įleidinėjant kiaušinį į karštą keptuvę, ištraukiau pirštus. Kol
švelniai prisitraukiau jos klubus artyn ir norėdamas tobulai išriesti nugarą
spustelėjau nugaros apačią, mergina sukūlė antrojo kiaušinio lukštą į keptuvės
kraštą.
— Žiūrėk, kad nesutrūktų trynys, — įspėjau, įsiskverbdamas į ją tą pat
akimirką, kai į keptuvę įkrito antrasis kiaušinis. Staigiai suvirpėjusi Deleina
vos neužkliudė trynio, tačiau tuojau susiturėjo ir geltonąjį vidurėlį pavyko
išsaugoti.
Po velnių, krušti Deleiną buvo neįtikėtina. Kad ir kiek buvau sukaupęs
patirties, tokios saldžios putytės kaip ši niekuomet neteko aptikti. Karštomis
šilkinėmis sienelėmis ji apglėbė mano kotą tvirčiau nei bet kuri kita, į kurią
kada nors buvo tekę įsiskverbti. Prisiviliojusi mane vidun, ji savininkiškai
spaudė mane taip, it niekada nenorėtų paleisti. Buvau tikras jos vergas —
ironiška, nes vergauti man turėjo ji... Nenoriu pasakyti, jog Deleina savo
vaidmenį atliko prastai — jokiu būdu, tačiau mažutė jos putytė laikė mane už
trumpo pavadžio. Ir, po velnių, aš visiškai tam neprieštaravau.
Šiek tiek sulenkęs kelius ir tvirtai laikydamas Deleiną pamažu skverbiausi į
ją ir vėl nirau lauk. Jos raumenėliai mano pimpalą spaudė taip maloniai, kad
akimirką sudvejojau, ar man kada nors bus jos gana. Merginai pasukus galvą į
šoną, įsikandus tą prakeiktą apatinę lūpą ir per petį dirstelėjus į mane, išsyk
suvokiau atsakymą: ne, po galais, šituo iki soties nepasitenkinsiu niekada.
Stvėręs kuokštą Deleinos plaukų, stipriai juos papešiau, versdamas taip
išriesti nugarą, kad galėčiau nesunkiai pasiekti tas saldžias lūpytes.
Apdovanojau jas aistringu bučiniu, ir Deleina sudejavo man į burną.
— Ar užuodžiu svylančią šoninę? — sumurmėjau, prigludęs prie merginos
lūpų.
 Atsigręžusi į keptuvę ji drebančiomis rankomis apvertė šoninės juosteles.
Neatleisdamas jos plaukų, laisvąja ranka įsikibau į klubą ir ėmiau klubais
judėti kur kas greičiau ir stipriau. Sulig kiekvienu jų pliaukštelėjimu į Deleinos
kūną tobuli jos užpakaliuko skruosteliai suvirpėdavo, neleisdami nė akimirkai
atitraukti žvilgsnio. Norėdamas išvysti tarp tų dangiškų pusskritulių paslėptus
lobius, sugriebiau merginos klubus abiem rakom ir praskleidžiau šiuos
nykščiais. Apnuoginęs uždraustų malonumų sodą, suurzgiau it plėšrūnas:
galinis įėjimas į Deleiną erzinamai viliojo siaurute angele, ir aš netrukau
pajusti pimpalą sutvirtėjant taip, kaip jau maniau esant neįmanoma.
— Velniop, mažule, — sudejavau. — Tavo užpakaliukas toks žavus. Laukiu
nesulaukiu, kada galėsiu įstumti savo kotą vidun.
Pajutau, kaip Deleinos kūnas įsitempė. Atsigrįžusi ji vėl įsmeigė į mane
žvilgsnį.
— Ne dabar, Deleina, bet jau netrukus, — patikinau. — Patikėk, tokiai
išdykėlei kaip tu tai tikrai patiks.
Paglostęs nykščiu išangę, spustelėjau jį ir atsargiai įbrukau vidun. Mergina
giliai įkvėpė ir makšties sienelėmis tvirtai suspaudė mano penį. Kuo aiškiausiai
jutau artinantis jos orgazmą: Deleina palenkė galvą į priekį ir kaip reikiant
įsikibo į stalą, o murkianti dejonė sulig kiekviena malonumo bangele aidėjo vis
garsiau ir garsiau.
— Taip, tai tik anonsas to, kas tavęs laukia...
Įsikandęs apatinę lūpą, tvirčiau suėmiau jos klubus ir stengdamasis sukelti
kuo daugiau malonumo kaip reikiant dulkinau mažąją saldutę jos putytę.
Pajutau įsitempiant sėklides, o visą kūną tuojau užliejo neįtikėtina ekstazė,
ilgai nelaukus išsiveržusi iš manęs tarsi fejerverkai. Mergiotės klubus
suspaudžiau dar stipriau: dabar tai, kad galiu palikti ant jos kūno mėlynių,
man buvo ne galvoje.
Deleinai raitantis ir spaudžiant klubus prie manęs tok kol išmelžė iš manęs
paskutinį skysčio lašelį, iš mano krūtinės ištrūko ilga, gyvuliška, plėšrūno
riaumojimą primenanti dejonė. Paleidęs klubus, atsirėmiau delnais į stalą ir
prisėlinęs arčiau tarytum uždariau merginą į narvą. Šnopuodamas jai į petį,
tarp įkvėpimų vis nutaikydavau pakštelėti tai šen, tai ten. Iš dalies dėl to, kad
man vis dar buvo negana jos, tačiau kartu taip mėginau ir atsidėkoti.
Dievaži, tik pažiūrėkite į mane. Ši mergina privalėjo su manimi kruštis, o aš
mat atsidėkoju jai už tai, kad leido įsiskverbti. Na, vis dėlto geriau nei nieko,
tiesa?
Švelnus jos balsas pertraukė tylą.
— Aaa, Nojau? Man regis, sudeginau šoninę... Kilstelėjęs galvą, nužvelgiau
keptuvę. Tai jau tikrai - šoninės juostelės labiau priminė anglį, o į gumos
gabalus panėšėjusių kiaušinių tryniai buvo sutrūkę. Palenkęs galvą prie jos
peties, nusikvatojau ir stipriai ją apkabinau.
 — Nieko tokio, mažyt. Šiaip ar taip, nebuvau labai alkanas.
— Bet... Tu vis tiek mane nubausi, ar ne? — laimink ją, Dieve: Deleinos
balse buvo aiškiausiai girdėti viltis.
— Po velnių, žinoma.

Vos spėjus įpusėti dienai aš jau nebepajėgiau susikaupti sėdėdamas prie

darbo stalo: visos mintys sukosi tik apie Deleiną.
Staiga pasigirdo beldimas į duris, o po minutėlės šioms prasivėrus vidun
įcimpino Meisonas.
— Ketvertas šoninės juostelių, pora vos stipriau nei vidutiniškai iškeptų
kiaušinių ir skrebutis, — dėdamas priešais mane kavinės maisto išsinešimui
dėžutę, kilstelėjo antakį jis. — Pusryčiai pietums?
Meisonas į mane keistai dirsčiojo nuo pat ryto, ir tai jau buvo bepradedą
mane erzinti. Trūktelėjau pečiais.
— Ką galiu pasakyti? Užsinorėjau ir tiek.
Į biurą įbidzenusi Polė atsistojo greta vyro.
— Tavo laimė, kad užkandinė kitame gatvės gale pusryčiais prekiauja visą
parą.
Klausiamai žvilgtelėjau į Meisoną.
— Ji, šiaip ar taip, buvo beatvykstanti čia, tad paprašiau pakeliui prigriebti
tavo pietus, — gūžtelėjo pečiais šis. — Juk visuomet ragini išmokti skirstyti
užduotis kitiems.
— Ei! — apsimesdama priešgyniaujančia Polė žaismingai kumštelėjo vyro
ranką. — Savo žmonelei užduočių tai jau neskirstysi, rupūžiuk.
— Aha, na, bet gal dabar judu su žmonele jau eitumėte pažaisti kur kitur,
kad galėčiau ramiai papietauti? — pasiūliau, atidarydamas maisto dėžutę.
Keptos šoninės kvapas akimirksniu priminė šį rytą, ir kelnių priekyje
netrukau pajusti ankštumą. Beveik galėjau pajusti karštą Deleinos drėgmę,
tvirtai spaudžiančią mano pimpalą, sparčiai nardantį joje. Po velnių, na ir
pasiilgau jos.
— Tiesą sakant, noriu kai ką su tavimi aptarti, — pridūrė Polė, išvaikydama
mano fantazijas.
Kilstelėjęs žvilgsnį į ją, mostelėjau pietų pusėn.
— Negi tai negali palaukti? Šaltas maistas nebus toks skanus.
— Ne, negaliu, — tvirtino ji, sėsdamasi priešais mano stalą. — Nagi, valgyk.
Man netrukdys.
Pasidaviau tik todėl, kad puikiai žinojau: kitu atveju, man valgant ji vis vien
mindžikuotų už durų, kas keletą minučių vis pro duris įkišdama galvą
patikrinti, ar dar nebaigiau. Ko nors užsigeidusi Polė virsdavo tikra rakštimi
subinėj.
— Gerai jau. Kas gi šitaip svarbu?
 Garsiai nurijęs seiles Meisonas pasuko prie durų.
— Jei manęs prireiks, būsiu prie savo stalo.
Išvydęs bičiulio veide nuogąstavimą, tuojau sumojau, jog tai, apie ką su
manimi ketina kalbėtis Polė, man nelabai patiks. Kaip jau esu minėjęs, Polė ir
Meisonas buvo skirtingi it ugnis ir vanduo. Jis gerai žinojo, kada protingiausia
atsitraukti, o štai Polė mygdavo tol, kol išsireikalaudavo, ko panorėjusi.
Pasmeigęs šakute gabalėlį šoninės ir jos atsikandęs laukiau Polės prabylant.
— Šį savaitgalį pildžiau tavo čekių knygelės balansą, apmokėjau sąskaitas ir
panašiai. Netikėtai pastebėjau keistą įrašą: palyginti didelė pinigų suma iš
asmeninės tavo banko sąskaitos buvo pervesta į Hilsborą Ilinojaus
valstijoje, — pradėjo ji klausiamu tonu.
— Ir? — atsikandau kepto kiaušinio. Trūko druskos.
— Ir... Du milijonai dolerių? Nojau, žinau, jog tai ne mano reikalas, bet kas
per velnias?
— Tu teisi — ne tavo reikalas, — linktelėjau, staiga netekęs apetito. Žinojau,
kad pervedimo nuo jos nenuslėpsiu, tačiau paprastai apie nerūpestingą mano
švaistymąsi pinigais ji neklausinėdavo. Kita vertus, kai paskutinį kartą išleidau
panašią sumą, įsigijau sportinį automobilį „Hennessey Venom GT Spyder“.
Polė įtariai prisimerkė.
— Ar užsiiminėji nelegaliais darbeliais?
— Pole, įspėju tave. Nekišk nosies ne į savo reikalus, — atšoviau pikčiausiu
tonu, kokį mokėjau nutaisyti. — Jei gerai pamenu, darbdavys čia — aš, o tu —
tik darbuotoja. Tad neturi jokios teisės atlėkti čia tardyti manęs dėl to, kas tau
apskritai neturėtų rūpėti.
— Aš tavęs nebijau, Nojau Patrikai Kraufordai, — atsistojusi Polė pagrūmojo
man pirštu. — Čia esama kažko nešvaraus, ir gali nė neabejoti, kad aiškinsiuos
tai tol, kol rasiu atsakymą. Be to, nemanyk, kad pro mano akis praslydo
faktas, jog pinigai buvo pervesti kaip tik tuo metu, kai namuose atsirado Lene.
Ta boba taip man įkyrėjo, kad pajutau ant kaktos tvinksint kraujagyslę.
— Deleina, — pataisiau ją.
— Ne, ji pati prašė vadinti ją Lene. Regis, trumpinys jai patinka labiau nei
oficialus vardas, bet turėtum tai žinoti ir pats — juk judu tokie įsimylėję, —
Polė sukryžiavo rankas ant krūtinės. — Kas apskritai judu sieja? Nes visa ta
pasakaite apie tai, kaip susipažinote greta Los Andželo klubo, kuriame vyko
transvestitų šou, ir tuojau įsimylėjote, aš nė nemanau tikėti. Tu moki būti
visoks, bet jau vyrais tai nesidomi.
Mano antakiai pakilo iki pat plaukų linijos, o pats vos nepaspringau seilėmis.
— Ji tau sakė, kad susipažinome prie transvestitų klubo?
Taip, Deleina tikrai būtų galėjusi suriesti ką nors panašaus. Per daug nė
nenustebau — tiesą sakant, buvo gana juokinga. Tą akimirką man šovė puiki
mintis, kuria vienusyk galėjau nušauti du zuikius: Polę nubausčiau už
šniukštinėjimą, užuot paisius savo reikalų, o Deleiną — už pasakaitę apie
transvestitų šou.
— O neminėjo, kad kelnėse turi penį?
— Eik tu švilpt! — Polė išsižiojo, tačiau po minutėlės susimąsčiusi
užsičiaupė. — Pala pala, — ji vėl įtariamai prisimerkė ir delnu įsirėmė į
klubą. — Juk mačiau tą mergiotę nuogą. Penioji tikrai neturi.
— Jau nebe, — pridūriau. — Kam gi, tavo nuomone, buvo skirti pinigai?
Stebėdamas ją stengiantis suvirškinti mano žodžius, beveik mačiau jos
galvoje ratelyje besisukantį žiurkėną. — O. Tu. Dieve!!! Lenei padaryta lyties
keitimo operacija?
Gūžtelėjau pečiais.
— Nesuprantu, ko čia aikčioti. Anksčiau jos vardas buvo Polas. Vis dėlto
dabar tikrai atrodo įtikinamai, tiesa?
— Bet juk tavęs netraukia vyrai.
— O ji ir nėra vyras... dabar jau ne, — sunėręs pirštus suėmiau delnais
viršugalvį ir atsilošiau kėdėje. — Ar nori dar ko nors paklausti?
Dėbsodama kažin kur į tolį visiškai apstulbusi Polė pagaliau įstengė papurtyti
galvą. Jau buvo besigręžianti durų link, bet sustabdžiau ją dar nespėjusią
pasprukti.
— Beje, Pole? — ji atsigręžė. — Tai privalo likti tik tarp mudviejų. Nė
nemanyk kam nors apie tai prasižioti, ypač — Deleinai. Ši tema jai gana
skaudi — juk tenori būti visuomenėje pripažįstama kaip tokia moteris, kokia
visuomet jautėsi esanti širdyje.
— O, taip, žinoma, — įnirtingai palinksėjo ji, nors žvilgsnyje švietė kiek
kitokia žinutė: pasvajok. Stvėrusi durų rankeną Polė jau buvo beišeinanti.
Beprotiškai didžiavausi sugebėjęs taip greit išsisukti ir sausas išlipti iš balos.
Sužinojusi, ką iškrėčiau, Deleina kaip reikiant pasius, ir man tai reiškė ne ką
kita, kaip tik dar vieną karštą sekso maratoną. Bum, bum, bum, bum...
Nereikėtų nė fejerverkų.
Darsyk ją sustabdžiau.
— Dar vienas dalykas — po velnių, aš juk pučiu tau arabus.
— Apie ką?
— Apie visa tai, Pole. Deleina niekada nebuvo vyras, vardu Polas, o penio
neturi ir nėra turėjusi, — nusikvatojau. — Betgi Jėzau šventas, kad būtum
mačiusi savo veidą!
— Tfu! Nojau Patrikai Kraufordai! — iškošė ji pro sukąstus dantis,
žirgliodama manęs link. — Reikėtų įkrėsti tau beržinės košės!
Iškėlusi rankinę ji kaip reikiant vožė man per pakaušį.
— Skauda! — nusijuokiau ir prisidengiau, kad negaučiau daugiau.
— Viską jai papasakosiu! — patikino Polė, užsimodama darsyk.
To ir tikėjausi.
 Moteris atsitraukė. Regis, šiek tiek nurimo.
— Klausyk, visai nenustebau išgirdęs, kad ji tau papasakojo sutikusi mane
transvestitų šou. Jos humoro jausmas kiek neįprastas, Pole. Niekada negali
būti tikras, kalba tiesą ar kabina makaronus, — paaiškinau. — Tai viena
priežasčių, kodėl ji taip man patinka. Vis dėlto iš tikrųjų susipažinome verslo
konferencijoje.
Iš tikrųjų didžiuma to, ką papasakojau, netgi nebuvo melas.
— Regis, ji čia ne vienintelė įgudusi makaronų kabintoja, — atšovė Polė,
delnais įsirėmusi į klubus. Atsidususi ji tęsė. — Gerai jau, laikas prisipažinti.
Išvydusi tą didžiulę sumą, ėmiau sukti galvą, tačiau, kad ir kaip stengiausi,
niekaip nepavyko sudėti visų taškų ant i. Ėmusi ieškoti atidžiau apstulbau —
visą tą laiką, kurį sakaisi draugavęs su Lene, nesyk nebuvai užsisakęs bilietų į
Los Andželą. Nors jos pavardės nežinojau, jos nė neprireikė — tą dieną, kai ji
atsirado namie, nė viename iš Los Andželo į Čikagą skridusiame lėktuve
nebuvo jokios Deleinos nei Lenės, — ji giliai įkvėpė. — Užtat pavyko rasti kai
ką kita — čekį iš itin prabangaus klubo, kaip tyčia priklausančio tokiam Skotui
Kristoferiui. Kiek pašniukštinėjus pavyko sužinoti, jog šiam vyrui pateikti
kaltinimai dėl prekybos žmonėmis. O tiksliau — moterimis. Taigi, —
atsidusdama ji baigė klausimu, — gal dabar jau nori papasakoti, kas Lene iš
tikrųjų per viena?
Na ir velniava! Po velnių, šįsyk tai tikrai įkliuvau į prakeiktus spąstus.
— Ne taip lengva paaiškinti, Pole, — nuleidau ranka. Velniop, dabar tai man
tikrai reikėjo cigaretės ir taurei tekilos.
— Nojau, — kur kas tyliau paklausė Polė gailesčio kupinu žvilgsniu, vėl
sėsdamasi į kėdę priešais mane. — Tu ten nusipirkai ją, tiesa?
Krimstelėjau savo skruosto vidų. Moteris aiškiai suprato tai kaip patvirtinimą.
— Neklausiu tavęs, kodėl, nes neabejoju atsakymą jau žinanti. Bet Lene... Ji
juk gera mergina. Kam jai šitaip elgtis?
— Nežinau, — atsakiau visiškai sąžiningai. — Sutarėme apie tai nekalbėti.
— Na, bet nejau nemanai, kad turėtum išsiaiškinti? — nepatikliai skėstelėjo
rankomis Polė. — Tai, kad negalite apie ką nors kalbėtis tarpusavyje, dar
nereiškia, kad negali pamėginti šio to sužinoti savo jėgomis. Viešpatie, Nojau,
naudokis ta galva, kuri pūpso ant pečių, o ne ta, besislepiančia kelnėse. Kas
žino, gal ji prisivirusi rimtos košės?
Šitaip su manimi kalbėdama ji vaikštinėjo peilio ašmenimis, tačiau jei kas ir
galėjo taip kvailioti nenukentėdamas, tai tik Polė. Rimtai užsipulti šitokio
linksmo ir mielo žmogaus buvo neįmanoma — jaustumeisi it prikūlęs
ketvirtokę.
Negana to, ji buvo visiškai teisi. Jei pastaruoju metu mano galvoje nebūtų
zujusios kitokios mintys, tikriausiai ir pats būčiau elgęsis būtent taip, kaip
pasiūlė Polė. Deleina gebėjo priversti mane pamiršti net savo paties vardą.
Ryšių, kuriais naudodamasis būčiau galėjęs ne tik lengvai sužinoti šį tą
daugiau apie merginą, bet galbūt netgi išsiaiškinti, kas pastūmėjo ją pasirašyti
sutartį, man nestigo. Tikriausiai dalelė manęs tetroško gyventi su ja
susikurtame fantazijų pasaulyje.
Šiaip ar taip, gauta informacija nieko nepakeistų — nusipirkau ją visiškai
sąžiningai, tačiau jei mergina iš tikrųjų būtų įklimpusi į bėdą, galbūt būčiau
galėjęs jai padėti. „Raudonajame lotose“ labdarai buvo skiriama itin daug
dėmesio — mano motina tikrai būtų neatsisakiusi padėti Deleinai. Ji nebūtų
merginos nusipirkusi ar atėmusi nekaltybės — jei būtų suuodusi apie tokį
mano elgesį, ko gero, netrukus jau būčiau gulėjęs po žeme, tačiau...
— Tai? — neištvėrė aiškiai mano atsakymo tebelaukianti Polė. Atsidusau.
— Pašniukštinėsiu, — nusileidau. — O dabar gal jau esi sau ir baigsi kvaršinti
man galvą, rupūžioke?
— Žinoma, — vėl sau įprastu linksmu tonu patikino ji, jau kone stovėdama
tarpduryje. — Šiaip ar taip, ketinau vykti aplankyti Lenės — esu tikra, kad jai
stinga mergaitiškų pokalbių.
— Tik neprasižiok apie tai, Pole — kalbu rimtai.
— Gerai jau, gerai, — suniurzgėjo ši, it pasiduodama iškėlusi rankas.
— Be to, tu atleista, po galais.
Puikiai suprasdama, jog meluoju, ji tik užvertė akis.
— Aha, žinoma. Nunešiau purvinus tavo drabužius į valyklą. Pasimatysime
ryt?
— Taip, žinoma, ryt.
Vos jai užtrenkus duris čiupau nesuvalgytų pietų indelį ir šveičiau jį
šiukšliadėžėn. Iš įtūžio — daugiausia ant savęs — vožiau kumščiu į stalą.
Reikėjo pagalvoti atidžiau. Reikėjo mažiau rūpintis savimi ir savo
ištvirkėliškais troškimais, pasistengti bent kiek ištiesinti į save lenktus nagus...
Atvėręs kompiuteryje kontaktų sąrašą, nedelsdamas susiradau reikiamą
telefono numerį. Šaltakraujį privatų detektyvą Bretą Šermaną pirmąsyk
pasamdžiau, kuomet pašlijo reikalai su Džiule. Buvau tikras, jog ši mėgins
privirti man košės, griebsis šantažo ar kokių kitų kvailysčių, tad įsakiau jam
šiek tiek pašniukštinėti apie ją pačią, kad merginai dar nespėjus nė apsižiūrėti
aš jau žinočiau pakankamai. Nuo tada prireikus vis pasikliaudavau jo
paslaugomis. Bjaurybės kainos priminė apiplėšimą vidury baltos dienos, tačiau
rezultatai buvo verti kiekvieno išleisto cento.
Surinkęs numerį maloniai nustebau — detektyvas atsiliepė jau po pirmojo
signalo.
— Bretas Šermanas.
— Bretai, čia Nojus Kraufordas, — prisistačiau.
— Pone Kraufordai! Kuo galiu būti naudingas? — mano skambutis jam aiškiai
buvo maloni staigmena.
 — Reikia, kad išsiaiškintumėte viską apie merginą, vardu Deleina Talbot iš
Hilsboro, Ilinojaus valstijos, — paaiškinau. — Ar jums reikia daugiau
duomenų?
— Praverstų amžius.
Pasibjaurėjau pats savimi: išnaudojau ją tieka skirtingų būdų, planavau
išnaudoti dar ne vienu ir ne dviem ateityje, tačiau nė nežinojau tikslaus
atsakymo į šį paprastutį klausimą.
— Vos per dvidešimt, — spėjau.
— Tiek turėtų pakakti. Paskambinsiu jums savaitei baigiantis, — pažadėjo jis
ir tuojau nutraukė pokalbį.
Šermanas negalėjo pasigirti nepriekaištingomis manieromis, bet man tai
netrukdė: puikiai žinojau, kad vos spėjęs padėti telefono ragelį imsis darbo.
— Nojau! — į mano biurą virste įvirto Deividas: nei iš anksto pranešęs, nei,
po velnių, kviestas.
— Ko nori? — atšoviau tokiu balsu, kad šis išsyk suvoktų: nebuvau
nusiteikęs gaišti laiko jo kvailystėms.
— Kodėl turiu ko nors norėti — negi negaliu tiesiog užsukti pasišnekučiuoti
su bičiuliu? — arogantiškai išsiviepęs jis įsitaisė kėdėje priešais mane ir
užsikėlė kojas ant stalo.
— Mes jau ilgai nebesame bičiuliai, Deividai. Abejoju, ar kada apskritai
buvome, — palinkęs į priekį, nustūmiau nuo stalo jo kojas. Patikėkite, tai
darydamas nebuvau nei švelnus, nei atsargus.
— Oi, Nojau, nesielk šitaip, — sučiulbėjo Deividas ir maivydamasis patempė
lūpą. — Nejaugi vis dar myžčioji kaip boba dėl tos mergiotės Dženet?
— Ji vardu Džiulė. Ir eik velniop.
— Pats eik, — atšovė jis lyg įsižeidęs. — Brolau, negaliu patikėti, kad leidai
tarp mudviejų įsiterpti mergai. O kur dingo vyriškas solidarumas, kuriam
jokios bobos nebaisios?
— Laikas šnekučiavimuisi baigėsi, Stounai. Nešk iš čia skudurus arba išmesiu
tave pats, — iškošiau pro sukąstus dantis.
Pakilęs Deividas nužingsniavo durų link.
— Dievaži, nesuvokiu, kam dėl kažkokios šliundros šitiek laiko slankioji visas
susisukęs. Juk sakiau, vyruti. Bėru jau mėginau pasakyti. Visos jos — tik
pinigų ištroškusios kekšės. Padarei ir palikai, pamylėjai ir sprukai... Et, koks
skirtumas, — trūktelėjo pečiais jis. — Tik neįsileisk jų širdin ir niekada, brolau,
niekada neparodyk, kaip lieji dėl jų prakaitą.
Prunkštelėjau.
— Tik tavo patarimų meilės srityje ir klausyčiau.
— Kalbėk apie mane ką tik nori, bet moterys dėl galimybės užlipti ant mano
galo kaute kaunasi, — išsiviepęs jis čiupo sau už tarpkojo. — Luktelk, kol
išvysi mano palydovę šventėje. Opapa! Štai ten tai tikra lėlytė, — mirktelėjo
Deividas.
— Greičiau jau kalytė, — sumurmėjau sau po nosimi jam išeinant.
Puikiausiai girdėjau, kaip tas pasipūtęs ožys audringai pasisveikino su
Meisonu it jiedu būtų bičiuliavęsi nuo koledžo laikų. Iš įsiūčio man net vokas
sutrūkčiojo — negalėjau jo pakęsti. Kiek tik mudu prisimenu, jam visuomet
reikėjo turėti tai, kuo džiaugiausi aš. Maniau, kad tarp geriausių draugų tai
įprasta, tačiau Deividas draugišką konkurenciją pakylėjo į kitą lygį: mano
draugų, mano merginos, mano kompanijos — jam reikėjo prikišti nagus prie
visko.
Na, dabar aš turėjau kai ką, ko Deividas neturės niekuomet. Turėjau
Deleiną, ir lai prasmegsiu skradžiai žemę, jei leisiu tam šikniui prie jos bent
prieiti.
Šiandien man jau buvo gana. Griebęs telefoną, įsakiau Samueliui atvaryti
automobilį. Darbe, šiaip ar taip, nepavyko nieko nuveikti. Susirinkęs daiktus,
paprašiau Meisono paskambinti, jei manęs skubiai prireiktų kokiu nors
klausimu. Laukiau nesulaukiau, kada pamatysiu Deleiną ir nuleisiu garą, tad
lūkuriuodamas Samuelio mindžikavau negalėdamas nustygti vietoje. Atidaręs
limuzino dureles, vairuotojas pasiteiravo:
— Kur vyksime, pone?
— Namo, o kai grįšime, žiūrėk, kad tarnai paskubėtu baigti darbus, —
paprašiau. — Norėčiau likti vienas su Deleina.
— Pone Kraufordai, Lene išvažiavo su Pole. Man regis jiedvi ieško suknelės
pokyliui.
— Samueli, nejau pamiršai savo vietą? — paklausiau ramiu tonu: jis ką tik
pavadino merginą Lene, tačiau toki familiarumas jam nebuvo įprastas. — Ji
vardu Deleiną.
— Atleiskite, pone, bet ji pati prašė vadinti ją Lene.
Stipriai sukandęs dantis ištiesiau ranką ir stipriai užtrenkiau automobilio
dureles. Neturėjau pykti ant Samuelio — tai buvo ne jo kaltė. Kaip jau buvo
įpratęs, jis tiesiog elgėsi, kaip liepta. Bet, po velnių, kaip reikiant įtūžau
supratęs, kad, regis, visi šioje suknistoje planetoje vadino tą mergiotę vardo
trumpiniu, tačiau manęs taip elgtis ji niekada nebuvo prašiusi. Tikėtumeisi, jog
iki pat kiaušinių į ją panyrantis vaikinas turės bent jau tokią teisę.
Buvo maždaug penkta popiet, kai Polė pagaliau parvežė Deleiną namo ir ši
įcimpino pro duris. Negaišau laiko jai skambindamas ir pranešdamas, kad
grįšiu anksčiau, tad pravėrusi duris ir išvydusi mane sėdintį ant vieno fojė
kėpsančių suolelių mergina tiesiog apstulbo. Dėl nervinio tiko mano kelis
drebėjo kaip pašėlęs, o plaukai buvo susišiaušę nuo nekantraus pešiojimo —
belaukdamas kone nusiroviau juos nuo galvos.
— O! Nojau, — išlemeno ji nustebusi. — Nesitikėjau, kad grįši taip anksti.
— Matau, — atšoviau pasipiktinęs. — Kur, po velnių, basteisi, Deleina?
 — Buvau su Pole apsipirkti. Jos teigimu, savaitgalį planuojamas kažkoks
kompanijos renginys, kuriam privalau pasisiūti naują suknelę, — paaiškino ji,
užversdama akis.
— Sakiau tau, kad noriu visuomet žinoti, kur esi. Kodėl nepaskambinai? —
susizgribau, kad tai skamba beprotiškai, bet, po šimts, tikrai buvau įsiutęs.
Aplink mudu stojo tyla, bet mergina nenuleido nuo manęs akių, lyg būtų
laukusi, kol mano galva sprogs ir po kambarį išlakstys skeveldros.
— Sunki diena? — pagaliau paklausė, prabėgus, regis, ištisai amžinybei.
Nuleidęs galvą įsmeigiau žvilgsnį į grindis.
— Taip, galima sakyti ir taip, — sumurmėjau.
Padėjusi pirkinių krepšius, Deleina priėjo prie manęs.
Kadangi nepakėliau į ją akių, suklupusi priešais pati įsistebeilijo man į veidą.
Netardama nė žodelio ji suėmė šį delnais ir prispaudė lūpas prie manųjų. Tai,
kas prasidėjo mielu mane nuraminti turėjusiu bučiniu, tuojau virto aistringa
ilgesio išpažintimi.
— Viešpatie, ir man tavęs be galo trūko, — murmėjo ji trumputėmis
akimirkomis tarp bučinių. Nutylėjau tai, kad, užuot kartojusi mano vardą, vėl
šaukėsi Dievo: dabar, kai mergina taip į mane trynėsi ir spaudė krūtis prie
mano krūtinės kaip įmanydama stipriau, negalėjau prisiversti rūpintis tokiomis
smulkmenomis.
Ji nutraukė švarką man nuo pečių, ir, vos man spėjus šį nusimesti, kibo
tiesiai į mano diržo sagtį, o tuomet, įveikusi kelnes ir trūktelėjusi žemyn
apatinių gumą, apnuogino penį. Šis, žinoma, jau styrojo kietas it uola: tokius
dalykus su manimi išdarinėjo Deleina.
Vos jai nužvelgus mane ten, apačioje, iš tobulų rausvų lūpų išsprūdo tylutėlis
murktelėjimas. Nė kaip reikiant nenutraukusi žemyn mano apatinių, mergina
čiupo mane tiesiai už penio pagrindo ir įsikišo jį į karštą ir neįtikėtinai drėgną
burnos ertmę. Pajutęs švelniai per odą slystančius dantukus tyliai
sušnypščiau... Dirstelėjusi į mane ir putliomis lūpytėmis apsivijusi pimpalą
Deleina judėjo pirmyn atgal taip godžiai, it būtų bemirštanti badu. Tuomet,
užmerkusi akis, ėmė tyliai murkti, tarytum niekada nebūtų turėjusi burnoje
nieko saldesnio už mano prakeiktą kotą. Vaizdelis gniaužė kvapą.
— Deleina, — išlemenau alsuodamas ir atgalia ranka glostydamas jos
skruostą.
Ištaręs jos vardą vėl prisiminiau esąs, ko gero, vienintelis vis dar taip ją
vadinantis šiknius, tačiau nutylėjau ir tai: sulig kiekvienu judesiu jutau penio
galvutę daužantis jai į gomurį, o merginos dejonės, persipynusios su drėgno
čiulpimo garsais, aidėjo tuščioje mudu supančioje erdvėje. Akustika fojė tikrai
negalėjau skųstis.
— Stipriau, mažyte. Čiulpk stipriau...
Sudejavusi su peniu burnoje ji priėmė mano iššūkį Įsitaisiusi kiek patogiau,
kaip reikiant kibo darbuotis mano pimpalu. Stipriau, greičiau, ir, Viešpatie
šventas, netgi dar giliau! Būčiau galėjęs suimti rankomis jos galvą ir padėti
judėti, tačiau ji plušo visiškai savarankiškai. Troškau, kad darbą nudirbtų pati.
Staigiai sulėtinusi judesius ji prigludo burna taip arti, kaip tik įstengė — tą
akimirką pajutau ją nuryjant aplink mano kotą susikaupusias seiles ir taip
įtraukiant pimpalą dar giliau į gerklę. Po šimts, mano mažutė penį galėjo
susikišti tikrai giliai...
— Velniop, velniop, velniop, — kartojau tarsi iš niekur išnirus kaip reikiant
man subinę išspardyti pasirengusiam orgazmui.
Staigiai ir galingai iš mano kūno išsiveržusi sėkla nutekėjo Deleinos gerkle.
Tyliai sudejavusi ji užsimerkė ir, rydama spermą, kiekvienąsyk gilyn
įtraukdavo ir mano kotą.
— Eina... šikt... Deleina! — išlemenau tarp sėklos pliūpsnių. Širdis krūtinėje
daužėsi taip stipriai ir pašėlusiai, kad rodės, jog tuojau iššoks.
Dar sykį ilgai ir stipriai čiulptelėjusi, ji mane paleido. Pakštelėjusi į galvutę,
privertė penį sutrūkčioti — regis, ją tai nustebino, nes sukikenusi tuojau
pabandė darsyk.
— Kur, po velnių, išmokai taip giliai čiulpti? — tikriausiai prieš kalbant
vertėjo luktelėti, kol vėl įstengsiu normaliai kvėpuoti, tačiau atsakymo troškau
tuojau pat. — Aš tavęs to nemokiau.
Gūžtelėjusi pečiais, Deleina nusivalė drėgną lūpų kamputį.
— Polė paaiškino, kaip tai daryti, tad pamaniau, jog vertėtų pamėginti. O ką?
Nepatiko? Kažką dariau ne taip?
Ką gi, rodos, Polei pavyko šiek tiek atitaisyti mano nuomonę apie ją.
Deleina taip krimtosi, kad atrodė neįtikėtinai miela Čiupęs ją į glėbį
apdovanojau stipriu bučiniu ir prisiglaudžiau kakta prie josios.
— Buvai nuostabi, Lene. Kone išėjau iš proto.
Taip, pavadinau ją Lene. Norėjau išgirsti, ką į tai atsakys.
Išputusi akis ji tuojau atsitraukė ir išsilaisvino iš mano glėbio.
— Deleina, — pataisė atžariai. Atsistojusi ji tuojau stvėrė krepšius ir jau
buvo bežingsniuojanti sau.
Skubriai paslėpęs penį kelnėse, nuskuodžiau jai iš paskos.
— Ak, vadinasi, Samuelis ir Polė tave vadinti Lene gali, o aš — ne? Kas, po
velnių, čia per pokštai?
— Jie nesumokėjo milijonų dolerių, kad turėtų mane porai metų. Jie — ne
mano darbdaviai. Jie man lygūs, paprasti tarnai, kuriems mokama už tai, kad
tenkina tavo įgeidžius.
— Tai juk kvailystė, — įsirėmiau delnais į klubus, netyčia judesiu
atkreipdamas jos dėmesį į tarpkojį. Akimirką ji užsižiūrėjo į dar neužsegtas
mano kelnes ir diržą.
— Yra kaip yra, Nojau. Yra kaip yra, — nusigręžusi ji užlipo laiptais, aiškiai
padėdama pokalbyje tašką.
 Lene

Įžūlumo tam šunsnukiui nestigo. Šitaip mane vadinti! Kas per velniava?
Išgirdusi jį vejantis mane taip greit, kad kas antrą laiptų pakopą tiesiog
peršokdavo, pagreitinau žingsnį.
— Deleina! — riktelėjo jis, tačiau aš nė neketinau sustoti. Tiesą sakant, jau
nebe žingsniavau, o bėgau — taip troškau kuo greičiau nuo jo pasprukti. Visos
šios košės, kurią teko srėbti, man ir be jo kaprizų buvo per daug. Kol visiškai
nepalūžau, privalėjau dingti jam iš akių.
— Po velnių, palauk! — suriko jis. Metusi krepšius, pasileidau skuosti kiek
įmanydama greičiau.
Atlapojusi pirmas pasitaikiusias duris, įsmukau vidun ir stipriai jas
užtrenkiau sau už nugaros. Viduje buvo tamsu nors į akį durk, o aš nė
nenumaniau, kur atsidūriau, tačiau dabar man pakako žinoti, jog mane ir Nojų
skiria siena. Tamsoje grabinėdama duris šiaip ne taip radau po rankena
įtaisytą užraktą ir tik stipriai šį įspaudusi atsukau nugarą ir tvirtai atsirėmiau į
duris.
Nojus jau buvo čia ir iš visų jėgų daužė kumščiais duris iš koridoriaus pusės.
Puikiai girdėjau jį riaumojant iš įsiūčio — garsas kaip reikiant mane išgąsdino.
— Jei neatidarysi durų pati, prisiekiu viskuo, kas man šventa — tikrai jas
išlaušiu!
— Dabar nenoriu su tavimi kalbėtis! Eik sau! — sušukau taip garsiai, kaip tik
įstengiau, kad šitaip garsiai kumščiuodamas vargšes beginkles duris vaikinas
mane išgirstų.
— Puiku. Tegu bus, kaip nori.
Smūgiai nutilo. Nudžiugusi, kad Nojus pagaliau pasidavė, atsidusau ir jau
buvau besusmunkanti ant grindų, kai iš kitos durų pusės pasigirdo kažkas
panašaus į galingą kovotojo riksmą. Dar minutėlė, ir garsus smūgis į duris
parbloškė mane į priekį. Nukritusi keturiomis vos įstengiau susiturėti vietoje, o
kambarį užliejus koridoriaus šviesai nedelsdama atgręžiau į ją veidą.
Tarpduryje atpalaidavęs rankas stovėjo Nojus. Jam giliai šnopuojant pečiai
kilojosi ir leidosi stipriau nei įprastai. Nors gerai jį įžiūrėti trukdė krentantis
šešėlis, aiškiai mačiau įsiutimo pilną jo miną. Rodės, būtų lengvai įstengęs
nužudyti ką nors plikomis rankomis.
— Kaltini mane, kad elgiuosi su tavimi taip pat, kaip su kitais tarnais, tačiau
niekada neklausai mano nurodymų, — iškošė jis pro sukąstus dantis.
— Na, regis, aš labai neklusni. Atleisk mane, — atkirtau ir pašokusi ant kojų
jau buvau beskuodžianti pro jį.
Griebęs mane už rankos, Nojus pasuko mano kūną taip, kad nugara
įsiremčiau į sieną greta durų. Prisispaudęs prie manęs visu kūnu, jis įsirėmė
dilbiais į sieną, kad negalėčiau nė krustelėti. Kai keliu priverstinai praskėtė
kojas ir gumbu kelnėse prigludo man prie pilvuko, ausimi pajutau karštą jo
alsavimą. Pasirodo, sakydamas, kad po orgazmo žaibiškai atgauna jėgas, jis
nejuokavo.
— Kodėl? Kodėl negaliu vadinti tavęs Lene? — Nojus panardino veidą mano
kaklo linkyje. Jo balse maišėsi nekantrumas, pyktis ir nepasitenkinimas, ir, po
velnių, niekaip neįstengiau suvokti, kodėl. Lūpomis jausmingai perbraukęs
mano kaklą, vaikinas kilstelėjo galvą ir įsmeigė žvilgsnį man į akis. Neįtikėtinai
skvarbiose riešuto rudumo jo akyse atsispindėjo tokia jausmų galia, kad jau
buvau beatiduodanti jam viską, ko panorės.
— Elgiausi su tavimi gerai. Geriau, nei patekusi į tokią padėtį galėjai tikėtis.
Visuomet dariau taip, kad tavimi būtų atitinkamai pasirūpinta ir kitaip
būdais, — kiek sulenkęs kelius ir lėtai pasitrynęs į mano vidurėlį tai, ką turėjo
omenyje, priminė jis. Iš mano lūpų išsprūdo išdavikiška dejonė. — Tad kodėl?
Įvardyk bent vieną rimtą priežastį.
Gal norėtum penkių? Nes tai pernelyg suasmenintų mudviejų ryšį. Nes taip
palikti tave po dvejų metų taptų nepalyginti sunkiau. Nes taip tave įsimylėti
būtų dar paprasčiau. Nes tiesiog negalėjau...
Tokia jau buvo tiesa, tačiau jei būčiau bent prasižiojusi apie kurią iš šių
priežasčių, jis būtų nedelsdamas sukrovęs mano daiktus, išspyręs pro duris ir
pareikalavęs grąžinti pinigus.
— Nes to nori, — atšoviau penktąją priežastį.
— Noriu tavęs, — palinkęs artyn jis švelniai dantukais timptelėjo mano
apatinę lūpą. Atitraukęs nuo sienos rankas, delnais nekantriai nuslydo mano
šonais. — Kodėl mane kankini?
Ak, tai aš jį kankinu?
— Nekankinu tavęs, Nojau, — atsidusau. — Draudimas vadinti mane Lene
tereiškia, kad pirmąsyk gyvenime negali gauti ko įsigeidęs. Nori to tik todėl,
kad negali turėti, o neįstengdamas valdyti padėties eini iš proto. Tau atvira per
daug kelių, esi išlepintas iki begalybės, ir akivaizdu, jog viską, kuo džiaugiesi,
gyvenimas tau patiekė ant sidabrinės lėkštelės. Tačiau tai? Tai jau asmeniška.
Tą teisę privalai užsitarnauti ir apie tai jau spręsiu tik aš viena.
Krūtine jausdama jo urzgimo virpulį, prisiminiau, kaip neįtikėtinai arti vienas
kito esame. Deja, mano atsakymas jo, regis, netenkino.
— Tu priklausai man. Regis, pamiršai tai. Nagi, leisk priminti.
Kūnu Nojus tebelaikė prispaudęs mane prie sienos, tačiau rankomis
akimirksniu užvertė sijonuką aukščiau klubų ir, nusmaukęs žemyn savo
apatinius, išlaisvino juose slypėjusią pabaisą.
Puikiai suvokiau, ką Nojus stengiasi padaryti. Kadangi atėmiau iš jo galią,
kurią šventai tikėjo turįs, dabar jis jautėsi netekęs dalies vyriškumo, tad šitaip
stengėsi jį atgauti. Tikėjausi, netgi troškau to. Abu žinojome, kaip į tokį elgesį
reaguos mano kūnas — apie tai nebuvo nė kalbos, tačiau mintys, siela... Jos
priklausė tik man, ir pati sprendžiau, kada ir kam verta leisti jas užvaldyti.
Apie tai jis gali nė nesvajoti. Gyvenome ne romantiškoje pasakoje. Priklausiau
vyrui, kuris už visišką fizinį mano atsidavimą sumokėjo didžiulius pinigus. Tik
tiek. Neketinau pasinerti į tai stačia galva, nes puikiai supratau galinti pamesti
dėl Nojaus Kraufordo galvą — deja, tai negalėjo reikšti nieko daugiau, kaip tik
sudaužytą širdį.
— Nagi. Iškrušk mane, — mečiau iššūkį. — Juk tam čia ir esu, tiesa?
Sustingęs Nojus it kažko ieškodamas įsispitrijo man į akis. Palinkęs taip arti,
kad mudviejų lūpos kone lietėsi, jis paklausė:
— Kodėl parsidavei man, Deleina?
Nors jo penis jau rėmėsi į įėjimą į mane, Nojus nė nekrustelėjo.
— Nes pasiūlei didžiausią sumą, — liežuvio galiuku akimirką prisilietusi prie
apatinės jo lūpos, išriečiau nugarą vildamasi, kad jis pagaliau įsiskverbs.
— Klausiu ne to, ir tu puikiai tai supranti. Kodėl dalyvavai aukcione? Kam
tau reikėjo pinigų?
— Vyruti, na ir kodėlčius tu šiandien, — erzindama perbraukiau pirštais jo
plaukus ir pamėginau pajudinti klubus taip, kad vidun įsmuktų bent jau
galvutė. Deja, atsitraukdamas nuo manęs jis tuojau pavertė niekais visas
pastangas.
— Atsakyk į prakeiktą klausimą ir nustok mėginti mane išdulkinti, — įsakmiai
sušuko jis.
— Kodėl? Negi nenori manęs išdulkinti?
Čiupęs už šlaunų jis kilstelėjo mane nuo grindų ir įburko pimpalą vidun —
įsiskverbė iki pat galo vienu staigiu judesiu. Žioptelėjusi įsikibau jo pečių.
— Nagi, pasakyk. Ar atrodo, kad noriu tave išdulkinti? — sukdamas klubais
ratus, jis stipriai trynėsi į mane. — Po velnių, pastaruoju metu, regis, apie
nieką daugiau ir negalvoju. Esu toks priklausomas nuo tavo putytės, kad nė
mąstyti blaiviai nepajėgiu. O dabar baik stengtis atitraukti mano dėmesį ir
atsakyk, ko klausiau.
Jo klubai sustingo. Kad ir kaip stengiausi išgauti bent kiek trinties, Nojus
atsisakė pajudėti bent milimetrą.
— Nojau, meldžiu, — inkščiau lyg begėdė kekšė. Jusdama jo storį plečiant
mane troškau kuo daugiau.
Palinkęs artyn Nojus šiurkščiu balsu sukuždėjo man į ausį — stuburu taip ir
nusirito virpuliukai.
 — Atsakyk į klausimą ir, prisiekiu, gausi, ko taip trokšti. Juk trokšti to ir pati,
ar ne, Deleina? Nori būti iškrušta ne ką mažiau, nei aš noriu krušti tave. Nagi,
po šimts, tik pagalvok apie tai: storas mano falas, judantis siauroje tavo
pyzdutėje... Pirmyn ir atgal, kol imsi baimintis, jog tuojau sprogsi...
Sudejavusi pakišau delnus po jo rankomis, nuslydau nugara ir, pasiekusi
apatinius, suėmiau užpakaliuką. Pamėginau raityti klubus tiek, kiek leido
menkutis atstumas tarp mudviejų — nekantravau patirti tokį mintis
užtemdantį orgazmą, kokį, puikiai žinojau, galėjo suteikti Nojus.
— Aha, patinka apie tai galvoti, tiesa, kačiuk? — suėmęs lūpomis ausies
spenelį erzinančiai jį krimstelėjo vaikinas. — Ir tereikia atsakyti į vieną
klausimą...
Ir taip vos laikiausi neperžengusi ribos, o jam dargi buvo būtina imti ir
pavadinti mane kačiuku. Pastaruoju metu taip elgdavosi neretai, ir kaskart tai
išgirdusi puldavau tiesiai į beprotybės bedugnę. Taip jo geidžiau, kad, rodės,
tuojau ištrykš ašaros. Be to, jis kvepėjo taip maloniai, kad būčiau prisiekusi,
jog galiu patirti orgazmą vien jį uosdama. Nekantriai inkščiau suvokdama, kad
taip trokštamo atsakymo išduoti negaliu, vadinasi, ir jis man nesuteiks to, apie
ką taip svajoju...
— Nesakysi, tiesa?
— Tiesa, — linktelėjau, ir jis nepatenkintas atsiduso. — Kaip ir vardas, mano
dalyvavimo sandėryje priežastis yra absoliučiai asmeniška.
Stipriai užmerkęs akis jis taip sugriežė dantimis, kad aiškiai išvydau
darbuojantis žandikaulių raumenis. Akimirksniu ištraukęs penį, jis pastatė
mane ant žemės, paskubomis paslėpė falą kelnėse ir užsisegė diržą. Turėjo
skaudėti: tvirtumu jo organas vis dar prilygo plienui. Nelyginant
patvirtindamas mano spėjimą, jis šnypštelėjo iš skausmo. Susitvarkęs dar
nužvelgė mane, nepatenkintas papurtė galvą ir netaręs nė žodžio iškėblino iš
kambario.
Sukniubusi ant kelių prisitraukiau kelius prie krūtinės ir panardinau veidą
delnuose. Tą akimirką visos bėdos užliejo mane it lavina. Mamos liga, tėvo
neviltis, ta kvaila sutartis — ir Nojus. Puoselėjau tiek kvailų vilčių jam
nenusileisti, apsimetinėjau, jog tai, kas man iš tikrųjų smigo it strėlė į širdį,
manęs visiškai neveikia... Visko buvo geroka: per daug, kad įstengčiau bent
pirštą pajudinti.
Melavau tėvams. Melavau Nojui. Galų gale, melavę sau.
Et, na ir sudėtingą apgavysčių tinklą buvau suraizgiusi...

Apžiojau kur kas daugiau, nei galėjau atkąsti. Nebeliko nė menkiausios

galimybės iš šios balos išlipti sausai.
Jau buvau vis labiau beįsimylinti Nojų. Tai, ką sakiau, buvo tiesa: atskirai
leidžiant dieną man iš tiesų jo trūko, negalėjau pakęsti net minties apie
buvimą toli nuo jo. Tuomet, kai įžengusi pro duris išvydau jį laukiantį ir
atrodantį lygiai taip, kaip jaučiausi aš — išsekusį, sunerimusį, nuvargintą
atskirties — man jo reikėjo. Reikėjo, kad jam reikėtų manęs.
Taip, pasakiau — reikėjo. Ne šiaip norėjau: tai man buvo gyvybiškai svarbu.
Mėgindama išpainioti šią minčių raizgalynę ir nuoširdžiai gailėdamasi pati
savęs, kiūtojau ant grindų valandų valandas — deja, amžinai čia likti
negalėjau. Šiaip ar taip, galų gale teks pažiūrėti Nojui į akis. Pakilau nuo
grindų ir pamaniau, jog tikriausiai vertėtų kurį laiką maloniai pamirkti baseine.
Galbūt, kai išlipsiu, Nojus jau bus spėjęs užsnūsti. Nė nebuvau tikra, kad jis
tebelaukia manęs savo lovoje. Visgi negavusi kito nurodymo turėsiu miegoti
būtent ten. Šaunu. Ironiškai šyptelėjau: Slaptoji agentė Dziundzė tam tikrai
neprieštaraus. Taip, man tikrai reikėjo panirti į šaltą baseino vandenį: šis
neabejotinai išblaivins bei nuramins tiek mane, tiek Dziundzę.
Ačiū Dievui, namas buvo pakankamai didelis, kad dūlindama į miegamąjį
nesutikčiau Nojaus. Čia jo taip pat nebuvo nė kvapo. Paskubomis persirengiau
ta menkute audinio skiautele, kuri, Polė prisiekė, išties buvo maudymosi
kostiumėlis. Regis, nebyliai netgi pasimeldžiau dvasioms, prašydama neleisti
mano tėvui kada nors išvysti savo mažylės, vilkinčios tokiu absurdišku
skudurėliu. Deja, netrukau prisiminti, jog Dievas tikrai nepraleis progos
nubausti mane už nuodėmingą gyvenimą: vos prisiartinusi prie baseino, radau
jame plaukiojantį Nojų.
Maloniai apstulbau išvydusi tvirtus jo raumenis, skrodžiančius vandenį
nelyginant karštas peilis minkštą sviestą. Nojus judėjo tolygiai ir sklandžiai,
tartum pats būtų dalis vandens. Pasiekęs baseino kraštą jis įsikibo į sienelę ir
pasistiebė, pasirėmęs rankomis. Jo kūnu sruvo vanduo, o drėgni plaukai,
atspindėdami mėnesienos šviesą, žvilgėjo it juodžiausia naktis. Žvilgsniu
nuslydau jo pečiais, tuomet nugara — iki pat... O. Vieš. Pa. Tie. Jis netgi
maudėsi nuogutėlis.
Įtempta sėdynė labiau priminė nepriekaištingą skulptūrą nei realų
užpakaliuką. Troškau suleisti į ją dantis... Stipriai.
— Ir vėl spoksai man į sėdynę, — Nojaus žodžiai, srūvantys it skysta aistra,
išmušė mane iš svaigulio vėžių. Taip, ta subinaitė išties mane apsvaigino.
Nejau Nojus turėjo akis ant pakaušio? O gal tos seksualios duobutės nugaros
apačioje iš tiesų slėpė atsarginę porą?
Jam atsisukus spėjau tik žioptelėti: Nojus tuojau prisidengė tarpkojį.
Gūžtelėjęs pečiais ir neįprastai susidrovėjęs, išlemeno:
— Vanduo šaltokas.
Na, mane apkvailinti būtų buvę paprasta. Nors neatrodė taip įspūdingai, kaip
buvau įpratusi jį matyti, tūkstančiai vyrų būtų daug ką atidavę už galimybę
beprotiškos erekcijos metu turėti tokius didelius penius kaip suglebęs Nojaus
organas.
 — Atleisk, nė nenumaniau, kad tu čia. Geriau jau... — jau buvau
besigręžianti eiti atgal į vidų.
— Ne, nereikia. Pasilik.
Kai atsisukau, Nojus jau žingsniavo artyn, apsivijęs klubus rankšluosčiu. Ant
nedidelio apžėlusio krūtinės plotelio, nusidriekusio iki pat mano geidulio
objekto, tamsių plaukų žibėjo vandens lašeliai. Rankšluostis nė kiek netrukdė
man ganyti akių: Stebuklingasis Penis išdidžiai pūpsojo po audiniu, ir Nojui
susijaudinus būtų iškėlęs tokią palapinę, kurioje nuo lietaus galėtų pasislėpti
visa susispietusi Van Trapų giminė [*Miuziklo „Muzikos garsai“ („The Sound of Music“,
1965) veikėjai, rėvai ir septynetas jų atžalų (vert. past.).]. Beveik kilo noras dainuoti,
deja, vaikystėje man ausį tikrai buvo numynęs dramblys — ir dar taip
smarkiai, kad traukti dainų man buvo neleidžiama net namie. Visgi jau kiek
nukrypau į lankas...
Dziundzė jau rengėsi kaip nors šmurkštelėti iš po maudymosi kostiumėlio ir
čiupti Nojų, todėl kaukštelėjau jai per viršugalvį, kad bent kiek nurimtų. Regis,
tai padariau ne tik mintyse, nes vaikinas klausiamai kilstelėjo antakį.
— Nekreipk dėmesio, pasirodė, kad pajutau ropojant uodą, o kasytis tokią
vietą tikrai būtų menkas malonumas, — leptelėjau. Meluoti sekėsi prastai.
— Aha. Na, baseinas visas tavo, tačiau, jei tu nieko prieš, aš dar pagulėsiu
ant vieno anava tų gultų, kol nudžiūsiu. Jaučiuosi kiek įsitempęs, tad
pakvėpuoti grynu oru bus neprošal.
— Jei nori, galiu tave pamasažuoti, — išsprūdo man. — Tiesą sakant, tai
darau visai neprastai.
Pasiūlymas Nojų nustebino ne mažiau nei mane pačią, bet jis visgi palenkė
galvą į šoną it visiškai rimtai apie tai svarstydamas. Linktelėjęs jis kreivai
šyptelėjo:
— Taip, išties būtų puiku.
Nusekiau jį prie gultų ir luktelėjau, kol atlenkęs vieną jų iki pat galo įsitaisė
ant pilvuko. Sulenkęs rankas, parėmė jomis smakrą ir atsipalaidavo. Stypsojau
greta jo it visiška kvaiša, nenumanydama, kaip čia patogiau prie jo priėjus.
Siknevras rodės esantis patogiausia vieta prisėsti visuose namuose, tad
apsižergusi Nojų patupdžiau Dziundzę tiesiai ant jo. Kaip tikra sėdynių
garbintoja — tokia juk, niekam ne paslaptis, ir buvo — ji tuojau ėmė regzti
pažinu ir begėdiškai flirtuoti su juo už Stebuklingojo Penio nugaros.
— Paprastai masažuoti geriau naudojantis losjonu. Norėtum, kad nueičiau
atsinešti? — pasiteiravau.
Kilstelėjęs galvą Nojus dėbtelėjo į mane.
— Tiesą sakant, ne. Kaip reikiant įsipatoginau, tad geriau lik kur buvusi.
Nei aš, nei Dziundzė tikrai neprieštaravome.
Ėmiausi jo kaklo ir pečių: minkiau raumenis delnais taip stipriai, kaip tik
įstengiau nežnaibydama odos. Man nenuleidžiant rankų nuo įsitempusio jo
kūno, Nojus pritariamai alsavo — jutau atsipalaiduojant man tarp pirštų
raumenis. Nojus neprasimerkė, tad ramiausiai užsiėmiau savo darbu: nuo
pečių slinkau nugara žemyn. Nesusivaldžiusi palinkau į priekį ir švelniai
pakštelėjau jam į kaklą. Vaikinas darsyk sudejavo ir sujudino klubus, saldžiai
patrindamas man tarpkojį. Spėjau, kad jei jam patiko vienas bučinys, vertėtų
pamėginti dar kartą — galbūt ir šįsyk sulauksiu tokios pat reakcijos? Nojus
manęs nenuvylė.
Apiberdama bučiniais jo stuburą nuslinkau žemyn. Nenustojau masažuoti
raumenų — troškau justi jo kūną pirštais ir delnais. Nojus išrietė nugarą ir
užpakaliuku dar stipriau priguldo prie mano vidurėlio it šį tą siūlydamas.
Nuslydusi kojomis, stabtelėjau liežuviuku apsukti keleto ratų aplink tas
saldžias duobutes virš jo sėdynės, delnais slysdama nugaros oda. Man pasiekus
rankšluostį, Nojus kilstelėjo klubus ir leido lėtai šį nutraukti, apnuoginant
Dievo dovaną viso pasaulio užpakaliukų garbintojoms.
Ryjant jo sėdynę akimis, mano liežuvis išniro lauk sudrėkinti lūpų —
netikėtai pasijutau stačiai išbadėjusi. Nuslinkusi delnais per dvi apetitą
žadinančias kalveles godžiai kibau į jas.
— Tavo užpakaliukas tiesiog nepriekaištingas, — palinkusi prie jo, švelniai
perbraukiau odą liežuviuku ir suleidau į ją dantis.
Nojus šnypštelėjo ir subruzdėjo, o aš krimstelėjau darsyk — šį kartą į kitą
skruostuką. Nojus buvo neįtikėtinai gardus. Įtraukusi odos lopinėlį tarp lūpų,
ėmiau jį čiulpti taip stipriai, kaip tik pajėgiau. O Viešpatie — pagaliau gavau
tai, ko taip ilgai alkau. Pasirodo, laukti buvo verta... Mano dejonės netruko
susipinti su Nojaus šnypštelėjimais, o nuo čia jau viskas nusirito tiesiai į
bedugnę.
Kažkokiu būdu jam pavyko apsiversti nenustumiant ir nenumetant manęs
ant žemės. Staiga susivokiau apžergusi Nojaus krūtinę, o kojas užsikėlusi jam
ant pečiu: tobulosios sėdynės niekur nebuvo matyti. Šiek tiek dėl te
nusivyliau, bet netrukau su netektimi susitaikyti, Nojus prancūzišku bučiniu
apdovanojus Dziundzę.
— Velnias, — leptelėjau kvėptelėdama oro: staiga suvokiau, jog kažin kaip
atrišęs mano bikinio raišteliu. Vaikinas jau buvo spėjęs mane apnuoginti. Kai
Nojus Kraufordas ko įsigeisdavo, vieno mirktelėjimo pakakdavo nepastebėti,
kaip jis pasiekia tikslą. Tik nepagalvokit, kad skundžiuos ar panašiai...
Nojus žvilgtelėjo į mane iš po tarpkojo.
— Nusirenk ir liemenėlę. Noriu, kad tuos žavius rusvus spenelius pakutentų
vėsus nakties oras.
Ištiesusi ranką sau už nugaros, atrišau vieną raištelių porą ir leidau
liemenėlei atidengti krūtis. Švelniai laižydamas ir čiulpdamas klitorį Nojus nė
akimirkai nenuleido žvilgsnio nuo mano judesių. Speneliai jau buvo spėję
sustandėti, tad, norėdama kaip reikiant prieš jį pasimaivyti, apėmiau delnais
krūtis ir pirštų galiukais suspaudžiau rausvas viršūnėles. Išgirdusi patenkinto
vaikino murkimą, atrišau antrąją už nugaros laukusią raištelių porą ir mečiau
liemenėlę šalin.
— Gulkis, mažute. Leisk tave pamaloninti...
Rankomis suėmęs mane už šonų, jis padėjo man pamažėle išsitiesti ant
nugaros, kol pilvukas išsilygino, o petimi pajutau tvirtą jo penį. Delnais
nusliuogęs mano šonais žemyn, Nojus čiupo mano klubus. Danguje nebuvo
regėti nė debesėlio, o virš galvos kabojo įspūdinga mėnesiena. Regėdama
kiekvieną danguje blyksinčią žvaigždelę jaučiausi tarsi įtraukta į visai kitą
pasaulį. Nojus burna išdarinėjo nežmoniškus triukus, o švelnus vėjelis
glamonėjo mano odą. Mano ausis pasiekė begalė nakties garsų, kuriuos skleidė
cikados ir šimtai kitų vabzdžių bei gyvūnėlių. Mudu supo neįtikėtinai egzotiška
ramybė.
Pajutusi Nojaus liežuvį įsmunkant vidun, staiga įsigeidžiau daugiau: troškau
pajusti jį savyje čia ir dabar. Ne todėl, kad tokiomis glamonėmis nebūtų vedęs
manęs iš proto — tiesiog alkau daugiau.
Nenorėjau ginčytis. Nenorėjau mąstyti. Nenorėjau nieko — tik jausti.
Staigiai atsisėdau ir, Nojui akimirką papriešgyniavus; nutraukiau jųdviejų su
Dziundze bučinį.
— Ar ką padariau ne taip? — suglumo jis.
Purtydama galvą apsižergiau jį per juosmenį.
— Mažiau kalbų, daugiau pojūčių, — sukuždėjau, palinkusi prie jo lūpų, ir
apdovanojau jį aistringu bučiniu.
Apsivijęs rankomis mano nugarą, jis prisitraukė mane artyn, ne menkesne
aistra pasinerdamas į bučinį. Būtent to ir troškau: mudviejų kūnai išsakė tai,
ko nesiryžo ištarti lūpos. Nebereikėjo nei varžytis, nei svaidytis iššūkiais —
tebuvo pora žmonių, gaunančių ir vienas kitam suteikiančių tai, ko reikėjo
svarbiausiam natūraliam žmogau poreikiui patenkinti.
Kad išlaikyčiau pusiausvyrą, atsirėmiau delnais į jo krūtinę ir kilstelėjau
kūną. Nė akimirkai nenusukdama akių nuo skvarbaus jo žvilgsnio, ėmiau
rangytis ir drėgnomis odos klostelėmis glamonėti visą jo penio ilgį. Nė
nenumaniau, ar bent ką nors darau tinkamai — niekada anksčiau valdžia dar
nebuvo mano rankose. Tiesiog elgiausi taip, kaip buvo malonu man, vildamasi,
kad Nojus taip pat mėgaujasi mano judesiais. Vaikino lūpoms prasivėrus, o
akis užklojus vokams, atsakymas paaiškėjo be žodžių.
Delnais nuklydusi jo krūtine ir ryškiais pilvuko raumenimis žemyn, suėmiau
ranka milžinišką falą. Kilstelėjusi klubus, priglaudžiau jį prie įėjimo ė makštį ir
sudvejojau. Viešpatie, labai jau nenorėjau visko sugadinti...
Nojus, tikriausiai pajutęs mano nerimą, paglostė mano šlaunį ir šilkiniu balsu
paragino:
— Tik leiskis žemyn atsargiai, kačiuk — kitaip susižeisi.
 Giliai įkvėpiau ir paklusau jo nurodymams. Jusdama įspūdingo dydžio jo kotą
dieviškai užpildant mane centimetras po centimetro, pamažu iškvėpiau karštą
orą.
— Štai taip, mažyte. Dieve, kaip neįtikėtinai gera tavyje...
— Nežinau, kaip elgtis toliau, — prisipažinau, priėmusi jį vidun iki pat galo.
Tokiu kampu penis paniro kur kas giliau, nei kada nors anksčiau.
— Judink klubus — aukštyn, žemyn, į priekį, atgal... Jok manimi, mažute.
Elkis taip, kaip maloniau tau pačiai — pažadu, mėgausiuos tuo ne mažiau už
tave, — Nojus apsilaižė lūpas. — Eikš, pabučiuok mane.
Palinkau į priekį, ir Nojus kilstelėjo galvą pasitikdamas mano lūpas. Tą pat
akimirką jis suėmė rankomis mano klubus ir ėmė lėtai judėti manyje pirmyn
atgal. Pajudinęs savuosius klubus, vaikinas ėmė trintis į mano klitorį. Net
išsižiojau: visą kūną akimirksniu perliejo malonumo banga. Nojus akimirkai
nutraukė bučinį.
— Matai? Štai šitaip.
Neatitraukdama nuo jo nei žvilgsnio, nei rankų, kilstelėjau juosmenį ir
pamėginau pusiau sėdomis atkurti tokį pat malonumą. Jutau kiekvieną jo falo
nelygumą, jo pulso virpesius, tvirtai man pirmyn ir atgal judėti padedančių
rankų jėgą... Įspaudęs nykščius į jautrius odos lopinėlius tiesiai virš klubų
kaulų, jis vertė mane aimanuoti ir atlošti galvą: iš viršaus į mane žvelgė
mėnuo ir žvaigždės, o aš tvirtai tikėjau per visą gyvenimą nė akimirkos
nesijutusi geriau. Mano kūne virpėjo gyvybė, o ne stūksojo šaltas sąstingio
akmuo.
— Apie ką mąstai, kačiuk? — žemas Nojaus balsas srūte sruvo geismu.
— Kaip tobula taip jaustis, — atsakiau nemeluodama ir nužvelgiau jį.
Atsisėdęs vaikinas suėmė mano veidą delnais ir pritraukęs artyn lėtai
pabučiavo į lūpas. Gilus, jausmingas bučinys šią akimirką tiko nepriekaištingai.
Nė vienas neskubinome glamonių ir pamažėle mėgavomės vienas kitu nė
akimirką nesusimąstydami apie sutartis, ligas ar priežastis.
Viena ranka apsivijęs mano juosmenį, kita jis ėmė švelniai glamonėti krūtį, o
atitraukęs lūpas nuo manųjų atsargiai apžiojo antrosios spenelį. Pirštais
perbraukusi Nojaus plaukus, prisitraukiau jį artyn. Mano pačios garbanos,
nusvirusios palenkus galvą, dengė vaikiną tarsi užuolaida. Ėmusi judinti klubus
sparčiau, jojau ant Nojaus smarkiau ir apimta dar didesnio geismo nei iki šiol.
Vaikinui liežuvio galiuku meiliai perbraukus spenelį, užsimerkiau atpažindama
tą iki beprotybės malonų pilvo apačioje siautėjančio sūkurėlio kutenimą...
Orgazmas pasklido mano kūnu it tūkstančiai mažutėlių malonumo molekulių.
Iš lūpų išsprūdęs jo vardas nuaidėjo nakties tyloje — iš malonumo Nojus net
suurzgė.
Malonumo bangai nuslūgus, vaikinas mane kilstelėjo ir paguldė ant nugaros.
Pakėlęs mano rankas virš galvos, jis sunėrė mudviejų pirštus, kad visas
nuraudęs išsitiesęs ant manęs galėtų tvirtai jas laikyti. Nardydamas po mane
jis vis labiau kuteno nurimusį orgazmą, stengdamasis darsyk jį pažadinti.
— Velniop, kokia tu graži, Deleina. Žinai tai? Po šimts, kokia graži...
Suėmęs mano rankas tvirčiau, Nojus įsiskverbė giliau, bet judesių neskubino.
Skvarbiu žvilgsniu iš viršaus gręžte gręždamas mane jis vos pastebimai
pravėrė lūpas.
— Atleisk... už viską. Atleisk man.
Man dar nespėjus pasiteirauti, už ką atsiprašo, jis vėl priglaudė lūpas prie
manųjų. Murkdamas, dejuodamas ir urgzdamas Nojus godžiai malonino mano
burną. Stengiausi kaip galėdama aistringiau jam atsakyti, bet šioje srityje su
juo konkuruoti negalėjau. Bučinys buvo nekantrus, rodės, jis niekada
nepasisotins manimi — man tai nekėlė jokių bėdų: šiaip ar taip, troškau, kad ši
akimirka niekuomet nesibaigtų. Vis dėlto šiek tiek nerimavau. Nojaus judesiai
ėmė trūkčioti, o pasigirdęs gomurinis riaumojimas, kaip įprasta, įspėjo apie
besiartinantį orgazmą. Tą akimirką, kaip ir buvau nuspėjusi, jis nutraukė
bučinį ir ejakuliavo giliai manyje, nė akimirkai neatitraukdamas žvilgsnio nuo
mano akių.
— O, veln... Kaip gera, — iškošė jis pro sukąstus dantis. Jo įsiskverbimai
prarado tolygumą, virpantis kūnas išliejo paskutinius sėklos pliūpsnius.
Pagaliau baigęs jis sukniubo ant manęs ir, čiupęs mane į glėbį, abu mus
pavertė am šono.
Vis dar giliai šnopuodamas Nojus patraukė nuo mano veido plaukų sruogas ir
nužvelgė dievinančiu žvilgsniu. Tuomet, palinkęs artyn, švelniai pabučiavo
patinusias lūpas.
— Kodėl atsiprašei? Už ką? — paklausiau. Privalėjau žinoti.
Atsidusęs Nojus papurtė galvą.
— Už tai, kad šitaip mygau tave dėl tos kvailystės apie vardą. Elgiausi kaip
kvailys. Juk visiškai normalu, kad nori būti vadinama tikruoju vardu, o ne
familiariu trumpiniu.
— A. Na, už tai jau atsilyginai su kaupu, — nerūpestingai nusijuokiau.
— Ne, šįsyk visą darbą atlikai tu. Buvai neįtikėtina.
— Iš tikrųjų, nepakartojama, tiesa? — nusijuokiau. Dziundzė išdidžiai
pasitaisė apykaklaitę.
Man neįprasta arogancija privertė jį nusikvatoti. Tai buvo neįtikėtina:
pralinksminti Nojų tikrai buvo ne juokų darbas. Jam prisitraukus mane artyn,
prigludau prie krūtinės ir žvelgdama į nakties dangų įsiklausiau į širdies
plakimą. Regis, kažką leptelėjau apie žvaigždžių grožį ir išgirdau jį pritariamai
sumurmant, bet didžiumą laiko gulėjome netardami nė žodelio. Būčiau daug
atidavusi už galimybę sužinoti, kokios mintys sukasi jo galvoje, bet tylėjau
suvokdama, jog klausinėjimas tikriausiai tik peraugtų į dar vieną ginčą, kurių
tarp mudviejų ir taip kildavo per dažnai. Tokios žavios akimirkos gadinti
nenorėjau, tad laikydama liežuvį už dantų mėgavausi šiuo jausmu. Kas žino,
ką rytojus gali atnešti porai tokių užsispyrusių asilų kaip mudu?
 Lene

Buvau panirusi į sapną. Jutau prie nugaros prigludusį Nojų, vis stipriau
spaudžiantį mane glėbyje po žvaigždėtu dangumi ir kuždantį į ausį įvairiausias
saldybes.
— Atleisk, aš nė nenumaniau, — šnibždėjo jis. — Tačiau dabar, kai jau esi
čia, greta manęs, niekada tavęs nebepaleistu. Niekada, Deleina. Dabar esi
dalis manęs. Nebeleisiu tau nuo manęs nutolti.
— Niekur kitur ir nenorėčiau būti, Nojau, — atsidusau, ir prisiglaudžiau
arčiau. — Noriu štai taip glaustis prie tavęs per amžius. Stipriai suspausk
mane ir niekada nepaleisk.
— Niekada. Myliu tave, Lene. Prašau, pasakyk, kad ir tu... — žemas Nojaus
balsas ištirpo tyloje, o vaizdas aplink išsiliejo ir pagaliau visai ištirpo. Iš
paskutiniųjų stengiausi susigrąžinti vaizdinio daleles, bet šaukštai buvo po
pietų. Blaškantis iš miegų, sykiu pranyko ir sapnas.
— Prašau, tik nesakyk, kad per dienų dienas šitaip parpi ir gulinėji.
— Ee? — atsisėdusi šiaip taip apsidairiau po kambarį. Tiesa, iš to nebuvo
daug naudos: plaukai gaubė veidą it Adamsų šeimynėlės pusbrolio Ito. Pirštais
negrabiai perbraukiau tą žiurkių lizdą — tik tiek, kad karčių užuolaida
prasiskleistų pakankamai, kad išvysčiau mano miegus išvaikiusią menkystą:
tokio balso su Nojaus ir norėdamas nebūtum galėjęs supainioti.
— Eik sau, Pole, — burbtelėjau prieš dramatiškai nuvirsdama atgal į patalus.
Stvėrusi Nojaus pagalvę, prisispaudžiau ją prie krūtinės, įkvėpiau jo aromato ir
patenkinta atsidusau. — Aš dar miegu.
Tebepuoselėjau viltį, jog jei Polė užsičiaups ir dings iš kambario, dar
įstengsiu grįžti į sapno pasaulį.
— Man regis, jau nebe, — atšovė ji. Išgirdau ją velniažin ko bindzinėjant po
kambarį: sau prisiekiau, kad jei bandys šokti prie manęs, kaip reikiant skelsiu į
kaktą sprigtą, o ausin sukišiu apseilėtą pirštą. Rytais ji tiesiog nenustygdavo
vietoje — sprigtui nusipelnyti būtų pakakę ir tiek, tačiau aš niekur
neskubėjau — troškau kaip reikiant išmušti ją iš vėžių.
— Ko nori? — sudejavau, Polei staigiai atitraukus užuolaidas ir leidus
ryškiems ryto saulės spinduliams užlieti jaukią ir patogią mano aplinką.
Sušnypštusi nelyginant gyvatė, panardinau veidą pagalvėje. Į galvą lindo
mintys apie vampyrus, jas tuojau atsekė prisiminimai apie vampyrišką seksą,
kuriuo su Nojumi anądien užsiiminėjome pramogų kambaryje.
Būtinai reikėtų tai pakartoti.
 Dziundzė šokte pašoko, it kas būtų jai suleidęs dešimties tūkstančių
miligramų kofeino injekciją. Šliundra. Regis, nė pati nesiginčijo.
— Na, pirmiausia reikėtų ką nors padaryti su ta velniava, kurią vadini
plaukais, — leptelėjo Pole. Pajutau ją atsargiai kilstelint vieną sruogą pirštų
galiukais. Staigiai šią paleidusi ji pasitrynė rankas it būtų maniusi galinti kuo
nors nuo manęs užsikrėsti. — O tuomet mudviem reikės pasikalbėti.
— Apie ką? — ir taip mieguistą mano balsą slopino pagalvė, o pajutusi rytinį
savo burnos kvapą kone žiauktelėjau. Plaukai galėjo palaukti — pirmiausia
privalėjau griebtis dantų šepetėlio ir pastos.
— Visokius niekus. Na, dabar kelk subinaitę, kol dar neatsinešiau ąsočio
ledinio vandens ir neišliejau tau ant galvos, — paragino ji ir pliaukštelėjo per
sėdynę.
Staigiai atsisėdusi prisimerkiau ir pasistengiau palįsti tiesiai jai po nosimi.
— Pakęsti tavęs negaliu, Pole. Juk žinai?
Pagaliau nusimaudžiusi (duše dar dusyk pasitenkinau mažąja gudriąja
Kraufordo kulka), nusiskutusi, ir, be abejonės, išsivaliusi dantis, grįžau į
miegamąjį, kur jau laukė Polės paklota lova ir aiškiai man apsivilkti paruošti
drabužiai. Šokau į juos, susirišau plaukus į netvarkingą kuodeli ir nuskubėjau į
pirmąjį aukštą.
— Pole? — šūktelėjau. Nė nenumaniau, kur jos ieškoti.
— Čia! — pasigirdo iš virtuvės.
Pasirodžiusi išsyk pastebėjau, kad Polė buvo ne tik jau paruošusi kavos, bet
ir įpylusi puodelį man.
— Oho. Beveik primeni žmogų.
— Ko gero, ką tik išsaugojai savo sėdynę nuo išspardymo, — atšoviau.
Geriausia ryto dalis išties buvo puodelis „Folgers“ [* Pagal populiarų „Folgers“ kavos
reklamos šaukinį (vert. past.)]. Tiesa, labai abejojau, kad stiprus mano nosį
kutenantis aromatas buvo „Folgers“: Nojaus namuose, žinoma, galėjo būti tik
geriausių pasaulyje, gurmanams skirtų kavos pupelių.
Įsitaisiau priešais Polę greta virtuvės darbastalio ir ėmiau žerti į puodelį
cukrų.
— Na, tai ką tokio svarbaus nekantravai aptarti, kad pasirodė būtina
sudrumsti net mano grožio miegą?
— Apie tai pakalbėsime vėliau. Pirmiausia, pasakok — ar išbandei tą gilaus
rijimo triuką? — paklausė ji, aiškiai pasirengusi paliežuvauti.
— Aha. Iš tikrųjų galėtum tapti neįtikėtinu Jodą [* „Žvaigždžių karų“ veikėjas,
personažo Luko Skaivokerio mokytojas (vert. past.)], ir ne tik dėl to, kad niekaip
nepajėgi ištiesti nugaros.
— Gabus mokinys buvai, jaunasis Lukai. Ar turėčiau sakyti — šliundriukai? —
drėbė Polė, stengdamasi kuo geriau pamėgdžioti netaisyklingą Jodos
kalbėseną. Abi nusikvatojome, tačiau staiga ji surimtėjusi garsiai nurijo
seiles. — Oi, atsiprašau, — sumurmėjo kaltės iškreiptu veidu.
— Už ką? — pasitikslinau suglumusi.
— Oi, ee, už nieką, — Polė gurkštelėjo kavos.
— Ne-a. Nė negalvok apie tai. Žerk, ką žinai. Dabar pat, — pagrūmojau jai
pirštu.
Padėjusi puodelį ant stalo moteris giliai atsiduso.
— O, Viešpatie. Jis mane užmuš. Nė neabejoju, — sumurmėjo, grąžydama
rankas.
— Kas? Nojus? — aišku, puikiai žinojau, kad kalbame apie jį. — Už ką, Pole?
Ši suraukė veidą it besirengdama išduoti kažką, ką mielai būtų nutylėjusi,
tuomet, prisidengusi veidą delnais, dirstelėjo į mane pro pirštus.
— Aš žinau, Lene. Žinau viską.
— Kas tas viskas, keksiuk? Mažai ką man teišduodi, — mostelėjau ranka,
stengdamasi paraginti ją berti visas smulkmenas.
— Žinau apie sutartį, kurią pasirašėte su Nojumi. Žinau, jog jis sumokėjo du
milijonus dolerių už tai, kad artimiausius porą metų gyventum su juo. Žinau,
kad iš tikrųjų nesate pora. Žinau apie seksą. O Dieve, Lene, žinau viską, ir
patikėk, labai norėčiau nežinoti — visko tiesiog per daug, o informacija per
daug reikšminga, kad tokia kaip aš įstengtų su ja susitvarkyti, — jos žodžiai
pažiro it skubri lavina.
Mano rankos drebėjo taip, kad teko padėti kavos puodelį ant stalo;
baiminausi išmesti jį ant grindų, šveisti į sieną ar iškrėsti dar ką nors.
— Jis tau pasakė? — ramus tonas nustebino net mane pačią.
— Ne, ne, ne, ne, neeee. Prašau, Lene, jis čia niekuo dėtas, — karštai
prisiekinėjo Polė it mėgindama viską pataisyti. — Matai, visi šių namų
finansiniai reikalai krenta ant mano pečių, tad išvydusi neįprastai didelę
pervestą suma paklausiau jo apie tai. Netrukau pastebėti, kad pinigai buvo
pervesti maždaug tuo pat metu, kai pasirodei tu, na, o tada, juk jau žinai,
kokia esu... Ėmiau šniukštinėti. Tiesa sakant, jei būtum nemelavusi, kai
pirmąsyk susitikome, man nebūtų prireikę to griebtis, bet tu tik sapaliojai
kažką apie Elvį, Tupaką, Maiklą Džeksoną ir transvestitus... Iš Nojaus nieko
išpešti taip pat nesisekė — kai tiesiai šviesiai paklausiau apie pinigus, drėbė,
kad anksčiau buvai vyras ir už tuos pinigus tau buvo pakeista lytis, tad...
— Pala, palaaaa! — įsikišau, pertraukdama jos tiradą. — Pala, ką tu ką tik
pasakei?
Polė darsyk giliai įkvėpė.
— Apie kurią dalį klausi? Ar nori, kad pradėčiau nuo pradžių?
— Viešpatie, žinoma, ne. Nemanau, kad mano smegenys įstengtų dar kartą
tiek suvirškinti, — suspaudžiau pirštais nosies pertvarą: nuo viso to tarškėjimo
ir paslapčių išpažinimo prasidėjęs neįtikėtinas galvos skausmas grasino
perplėšti mano kaukolę perpus. — Pole? Ar tu ką tik pasakei, kad Nojus tikino,
jog anksčiau buvau vyras ir pasikeičiau lytį?
— Taip, bet tuojau prisipažino juokavęs, — gūžtelėjo pečiais Polė. Staiga
išpūtė akis. — Juk juokavo, tiesa? Nesi turėjusi dzinguliuko, ar ne?
— Taip! — riktelėjau.
— Taip — vadinasi, turėjai? — perklausė ji, aiškiai šokiruota ir, regis, šiek
tiek susidomėjusi.
— Ne, Pole. Turiu omenyje — taip, tai tebuvo pokštas, — paaiškinau. Nojaus
Kraufordo laukia tikras sprogimas.
Aš dar atkeršysiu...
— Gerai. Turiu omeny, gerai... kad pokštas, — ramiai atsiduso ji. Pasidėjusi
alkūnę ant stalo, Polė pasirėmė smakrą ranka. — Lene, mieloji, kodėl taip
pasielgei? Kodėl parsidavei seksui?
— Tai asmeniška, Pole. Ir nenoriu, kad apie tai šniukštinėtum. Jei neklausysi,
pažadu, iškaršiu tavo liesą subinaitę, — įspėjau. Nebyliai prisiekdama elgtis
taip, kaip prisakiau, ji pirštu nubrėžė ore kryžiuką sau virš širdies. — Be to, tai
paslaptis netgi Nojui.
— Taip, ir nė neabejoju, kad atsakyti jis per daug ir nespaudė — juolab kad
tai reikštų, jog jam tektų papasakoti apie tą karvę Džiulę, — sumurmėjo ji.
— Pala, tu jos vardą mini jau antrąsyk. Kas per istorija nutiko su šia
paukštyte? Ji — buvusi Nojaus mergina ar panašiai? — Jei kas nors ir išplepės
man visas paslaptis, tai tik Polė. Ko gero, jau ir taip buvo man išpliurpusi
daugiau, nei derėjo.
— Prisiekiu, jei jis kada apie tai suuos — iš darbo tikrai lėksiu ne tik aš, bet
ir Meisonas. Na, juk pati supranti — kas susijęs, tas ir kaltas. Liktume
benamiai, neturėtume nei kur eiti, nei už ką apsipirkti...
— Tai tragedija, — sumurmėjau sarkastiškai.
— Tikrai, ar ne? — šūktelėjo ji, nesupratusi pokšto. — Gerai, klausyk: aš tau
papasakosiu, bet tik po to, kai prisipažinsi, kas iš tiesų sieja judu su Nojumi.
Prisiminiau sapną, bet tai tebuvo iliuzija. Tiesa? Nojus niekuomet
nepuoselėtų man tokių jausmų, kad ir kaip giliai apžiočiau milžinišką jo penį.
— Tiesa tai, kad mudu sieja tik verslo sandėris, Pole. Nieko daugiau, —
pripažinau faktą.
— Netikiu, Lene. Gali riesti savo pasakaites Nojui, netgi pati sau, bet manęs
neapmulkinsi, — sumaldama į miltus mano paaiškinimą sušuko ji. — Juk viską
girdėjau. Prieš tai, kai tave pažadinau. Per miegus kalbėjai, ir, sprendžiant iš
mano ausis pasiekusių garsų, darbdavys gerokai susuko tau galvą, sesele.
— Dėl Dievo, Pole! Ar bent kada palieki ramybėje svetimus reikalus,
neįkišusi į juos nosies? — paklausiau įsižeidusi dėl visiško privatumo
nepaisymo.
— Ei! Dievo vardo be reikalo prie manęs neminėk! — pamokė ji, grūmodama
man pirštu.
 Atsirėmusi alkūnėmis į stalą, persibraukiau pirštais plaukus.
— Atleisk, Pole. Suprask, man šioje padėtyje tikrai nelengva. Baigiu įsimylėti
vyrą, kuris sumokėjo tiek pinigų, kiek pakaktų badaujančiam kaimeliui
išmaitinti ilgiau, nei galiu įsivaizduoti, vien už tai, kad kada panorėjęs be jokių
įsipareigojimų įsigautų į mano kelnaites. Kad ir kaip stengčiausi jausti jam
neapykantą, tiesiog neįstengiu! Kas, po velnių, su manimi negerai? Tikrai ne
Stokholmo sindromas — nesu pagrobta ir laikoma čia prieš savo valią. Pati tam
pasiryžau, bet viskas darosi pernelyg tikra, supranti?
Polė nuoširdžiai linktelėjo, o aš tęsiau savo tiradą.
— Pridėjus dar visas bėdas, laukiančias manęs namuose, rodos, tegaliu
skėstelėti rankomis ir paraginti Jėzų čiupti mano gyvenimo vairą — deja, iš to
jokios naudos nebūtų, nes Jėzui mano toli gražu nešventa kasdienybė įspūdžio
nepadarytų. Nė nenumanau, ką čia veikiu, o į bėdas, regis, klimpstu vis giliau
ir giliau. Noriu pasakyti, juk žinau, kad jam tesu kekšė už pinigus, kuriai jis
niekuomet nieko nejaus, juo labiau neįsimylės taip beprotiškai, kaip aš jį,
tačiau... Uff!
Giliai įkvėpiau. Veidas degte degė ir rodės, jog bet kurią akimirką galiu
pravirkti. Nė už ką — prie Polės ašaroti neketinau: taip tik pasirodyčiau esanti
dar silpnesnė ir pažeidžiamesnė, nei iki šiol. Vis dėlto džiaugiausi gavusi progą
nusimesti nuo pečių naštą, dar nespėjusią visiškai manęs sužlugdyti.
Patikėkite, tokia atomazga lūkuriavo už pirmo posūkio.
Rodės, Pole mane suprato, be to, priešingai, nei buvo įprasta jai, ramiai
klausėsi nesistengdama manęs pertraukti ar klausinėti įvairių smulkmenų.
Dėkingumui išreikšti per menki buvo visi man žinomi žodžiai.
Ištiesusi ranką išilgai stalo ji suėmė mano delną ir paguodžiamai šyptelėjo.
— Neši nemenką kryželį, a?
— Nenoriu apie tai kalbėti.
Abi prapliupome juoktis tą pat akimirką. Ne tuo nuoširdžiu iš pilvo gilumos
kylančiu juoku — tiesiog sukikenome supratusios, kaip absurdiškai skambėjo ši
frazė po ką tik išpiltos milžiniškos žodžių lavinos.
— Nesijaudink, mieloji. Tu viską ištversi. Be to, niekada nežinai, kas gali
nutikti. Turiu omeny, jog Nojus nėra bejausmis — bent jau man taip neatrodo.
Esu tikra, kad tas bjaurus nutikimas su Džiule išmušė jį iš vėžių tik laikinai —
visam gyvenimui emociškai traumuotas tikriausiai neliko.
— Aha, tu ketinai apie tai papasakoti. Na, tai kas gi nutiko jam su ta
mergiote?
— Na, visų pirma, ji klaiki kalė, — piktai sukrizeno Polė. — Jiedu su Nojumi
susitikinėjo dvejus metus, žodžiu, kone pusę gyvenimo. Jos tėvas, gydytojas
Everetas Frostas — artimas šeimos draugas. Taip jiedu ir susikukavo.
— Aš, eee, pažįstu gydytoją Frostą, — prisiminiau pavardę iš apsilankymo jo
kabinete.
 — Taip, Everetas — puikus žmogus. Dėl atžalos darbelių jo neteisiu, —
linktelėjo ji. — Žodžiu, kartą Nojus išvyko į komandiruotę ir visiškai
nepaisydamas sveiko proto nusprendė grįžęs jai pasipiršti. Nežinau, kodėl, bet
jis buvo įsitikinęs ją mylįs. Nesu tikra, kad apskritai žinojo, kas yra meilė —
galbūt nežino nė dabar. Trumpai tariant, grįžęs namo aptiko savo dievinamą
Džiulę su geriausio jo draugo pimpalu subinėj.
Žioptelėjusi prisidengiau širdį ranka. Neketinau elgtis itin dramatiškai —
kūnas į šoką taip sureagavo man nespėjus nė mirktelėti.
— O, ne...
— Išties, „o, ne“ — labai švelniai pasakyta, — pridūrė Polė. — Tikriausiai
nereikia nė sakyti, kad Nojaus širdis dužo į šipulius. Galbūt ne širdis — tik
savimeilė, bet, kad ir kaip ten būtų, berniokas buvo visiškai sugniuždytas, —
trumpam nutilusi ji dirstelėjo į mane it nerimaujanti ir savo mažylius
apsaugoti tenorinti mama lokė. — Lene, aš nuoširdžiai abejoju, kad Nojus
galėtų darsyk išgyventi ką nors panašaus. Jei judviejų santykiai išties virstų
kuo nors daugiau, nepamiršk to. Aišku?
Argi ne miela? Maža kaip uodas ir ne ką mažiau erzinanti Polė mėgino man
pamokslauti ir grasinti tarsi gatvės banditas. Tiesa, kažkodėl nė akimirką
nesuabejojau, kad ji galėtų įvykdyti viską, ką žadėjo. Vis dėlto nesukau dėl to
galvos: Nojus Kraufordas nė neketino apie mane galvoti rimtai, o ir aš pati
kiek įmanydama stengiausi vyti tokias mintis šalin. Bet koks mano širdyje
užgimęs jausmas jam turėjo likti paslėptas giliai manyje — kitaip vienintelis
vyras, galintis sudraskyti mano širdį į skutelius, būtų taip ir pasielgęs.
— Visiškai, Pole. Nesijaudink. Šiaip ar taip, nemanau, kad būtent Nojaus širdį
čia derėtų labiausiai saugoti nuo sudužimo.
— Taip, suprantu tave. Žinau, kad išorėje jis dažnai atrodo esąs tikras
kietaširdis, bet kai retsykiais atsiskleidžia tikrasis jo būdas... — Polė
atsiduso. — Jis išties sugebėtų tapti viskuo, ko gali trokšti moteris, tad kuo
aiškiausiai suvokiu, dėl ko čia vertėtų labiausiai sukti galvą.
— Et, nesakyk taip, Pole, — suaimanavusi panardinau veidą delnuose.
— Nepyk, mažut, — pakilusi nuo kėdės ji patapšnojo man per petį. —
Nenukabink nosies ir patikėk: tai, kam lemta nutikti, neišvengiamai nutiks, —
mirktelėjusi Polė čiupo rankinę ir prispaudė ją po pažasčia. — Turiu dar kai kur
nulėkti. Šnektelėsime vėliau.
Moteris vos juntamai pakštelėjo man į skruostą ir paliko mane apsvarstyti
savo bėdų — ausis tepasiekė tolstančių jos aukštakulnių kaukšėjimas.
Juokingiausia tai, kad mano problemos buvo spėjusios galutinai išrūkti iš
galvos: kur kas labiau jaudinausi dėl Nojaus ir košmaro, kuri jam teko patirti.
Taip, manosios bėdos slėgė kur kas baisiau — motinos gyvybė visgi geso
sulig kiekviena diena, tačiau rūpestingoji mano pusė — ir, ko gero, nuolatinis
troškimas neigti savo problemas — privertė laikinai stumtelėti jas šalin ir
užjausti tik jį. Negalėjau nė įsivaizduoti, kaip jausčiausi užtikusi šitaip
besielgiančius mano vaikiną ir geriausią bičiulę.
Prieš akis akimirką šmėkštelėjus Dez ir Nojaus vaizdiniui, nugara nusirito
pagaugai — prakeikiau save vien už tokias mintis. Puikiai suvokiau, kad
greičiau jau užšaltų pragaras, nei įvyktų kas nors panašaus. Net jei taip ir
nutiktų, tasai pragaras šalčiu visgi neprilygtų mano širdžiai.
Vargšelis Nojus. Ši istorija paaiškino, kam turtingam vyrui žaviu veideliu ir
nepriekaištingu kūnu reikėjo pulti taip žemai ir nusipirkti moterį už pinigus:
viskas tam, kad ši negalėtų jam iškrėsti nieko panašaus.
Pulti taip žemai... Vadinasi, pati buvau pačiame dugne, tiesa? Be abejo. Netgi
žinodama, kad niekuomet nebūsiu Nojui pakankamai gera, prisiekiau sau
rūpintis juo kaip tik reikės ir kaip tik jis užsigeis — net jei galėsiu šį pažadą
vykdyti vos porą artimiausių mudviem kartu praleisti skirtų metų.

Nojus

Dešimt minučių jai įsigyti.

Valanda įbrukti tarp lūpų pimpalą.
Trys dienos paragauti jos syvų.
Keturios — nuraškyti jos vyšnaitę.
Dvi savaitės visiškai pamesti protą.
Mėšlas.
Vos daugiau nei dvi savaitės. Penkiolika dienų.
Tiek pakako, kad už pinigus įsigyta skaistuolė visiškai apvyniotų mane aplink
mielą rausvą pirštelį. Per dvejus metus, praleistus kartu, Džiulei tai niekuomet
nebuvo pavykę, bet Deleina... Vos per dvi savaites ji visą mano prakeiktą
gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.
Viskas turėjo klostytis kitaip. Kaip, po velnių, iškęsiu dvejus metus, jeigu jau
dabar viską, ko ta mergiotė beužsigeistų, atnešu jai ant sidabrinės lėkštelės?
Suknistas Myžnius Kraufordas — štai kokiu vardu turėčiau nedelsdamas
persikrikštyti.
Po šimts...
Visą dieną darbe neįstengiau nuveikti nieko daugiau, tik galvoti apie ją.
Būtent todėl griebiausi tokio beviltiško triuko ir paprašiau Samuelio atsivežti
Deleiną vykstant manęs pasiimti. Taip, galėjau tiesiog priversti jį kuo greičiau
nugabenti mane pas ją, pakeliui sumalant į miltus visas Ilinojuje galiojančias
kelių eismo taisykles, bet kai galvoje ėmė suktis absurdiškos mintys apie tai,
kad norint išvengti piko metu mieste nusidriekusių spūsčių derėtų įsigyti
sraigtasparnį, susizgribau, jog pareikalauti pristatyti merginą tiesiai man į
glėbį, ko gero, būtų protingiau.
Man kaip reikiant stigo kelių varžtelių. Tikriausiai vertėjo pradėti dairytis
kokios nors dvylikos žingsnių išsilaisvinimo iš priklausomybės gniaužtų
programos: šitaip apsėdusi aistra negalėjo būti į sveikatą.
Samuelis sustabdė automobilį prie šaligatvio, kur nekantraudamas jau
mindžikavau aš. Vairuotojui dar nespėjus išlipti ir atskubėti praverti man
durelių, sustabdžiau jį rankos kilstelėjimu. Jei atsidarysiu pats, vidun pateksiu
kur kas greičiau. Atlapojau dureles, ir štai... automobilyje jau laukė mano
milijonų vertės mažytė, prisidengusi tik mano chalatu ir pora įspūdingų
aukštakulnių — būtent taip, kaip prašiau ryte paskambinęs telefonu. Nors
prasmek skradžiai: mergina gulėjo atsilošusi, o prasiskleidęs juodas šilko
chalatas karojo nuo pečių, įrėmindamas tobulą kūną. Šitai jau buvo sumaniusi
pati — mano prašyme apie tai nebuvo nė užsiminta, tačiau mintis apie tai, kad
ji pati ėmėsi iniciatyvos, mane tik džiugino.
Grietinėlės baltumo ir šilko švelnumo kūnas... Velniop, viena ranka švelniai
glostydama plokščią savo pilvuką, antrąja ji atsargiai glamonėjo krūtį. Šitaip
nuogą jos kūną buvo lietęs tik vienas žmogus — aš, ir rodės, jog tokiomis
glamonėmis Deleina mėgino mane dar sykį pasikviesti artyn.
Dairydamasis, ar niekas aplink negavo progos dirstelėti į mano moterį, nė
pats nepajutau savininkiškai sugniaužęs lūpas. Privalėjau ją turėti, privalėjau
pasižymėti savo prakeiktą teritoriją — nei ketinau, nei įstengęs būčiau
sulaukti, kol grįšime į namo vienumą.
— Namo, Samueli, — suurzgiau. — Važiuok per aplink, kokiu vaizdingesniu
maršrutu ar panašiai. Tik netrukdyk mudviem.
— Kaip liepsite, pone, — linktelėjo šis ir klestelėjo į vairuotojo vietą.
Greit įlipęs vidun užtrenkiau duris: troškau kuo greičiau atsiriboti nuo
aplinkinio pasaulio, o slaptingais Deleinos kūno lobiais džiaugtis pats vienas.
Taip, buvau šunsnukis į save riestais nagais, nepratęs dalytis. Niekada. To, kas
priklausė man, kitiems mielai būčiau neleidęs nė išvysti.
Puolęs prieš ją ant kelių, sviedžiau šalin lagaminėlį ir švarką, kurį laikiau
rankoje. Skubriai atsisegęs diržą ir kelnes, nusismaukiau šias nuo klubų.
Pimpalas išsiveržė laisvėn — teko čiupti jį ranka, kad absurdiškai
nespyruokliuotų.
— Nagi, sudrėkink jį, kačiuk, — paraginau taisydamasis taip, kad kotas
styrotų tiesiai priešais Deleinos veidą. Dėkui Dievui, jai dusyk kartoti
nereikėjo: apsilaižiusi lūpas, ji godžiai nužvelgė mane ir, palinkusi į priekį,
prasižiojo priimti manęs vidun. Sustabdžiau ją:
— Ne taip. Aplaižyk, mažute. Noriu matyti, kaip darbuojasi tavo liežuvėlis.
Gundomai nusišypsojusi ji iškišo liežuvį ir perbraukė galvutę, surinkdama
ant šios jau tviskėjusį priešspermio lašelį. Penis sutrūkčiojo nepriklausomai
nuo mano valios, o aš tyliai šnypštelėjau pro sukąstus dantis. Nenuleisdama
nuo manęs žvilgsnio, ji suspaudė delnu penio pagrindą ir plokščiu liežuviuku
vienu ilgu judesiu perbraukė kotą nuo šaknies iki pat galiuko.
 — Po galaiiis, — suurzgiau.
Akies krašteliu pastebėjau, jog suspaudusi šlaunis mergina trynė jas vieną į
kitą, mėgaudamasi trintimi. Troškau pamatyti viską savo akimis, išvysti jos
susijaudinimo įrodymą.
— Leisk dirstelėti į tą dailią putytę, Deleina. Plačiai prasiskėsk dėl manęs...
Liežuvio galiuku sukdama ratus apie mano galvutę ji godžiai sudejavo ir
viena pėda atsirėmusi į grindis praskėtė kojas. Po velnių, ji jau buvo spėjusi
kaip reikiant sudrėkti... Suėmęs nuogą jos lytį delnu, pirštų galiukais įslydau
tarp šilkinių raukšlelių. Išrietusi nugarą mergina ėmė judinti klubus,
stengdamasi prisispausti kuo arčiau, bet aš, norėdamas ją kiek paerzinti,
tuojau atitraukiau ranką.
— Nebūk bjaurus, — paprieštaravo ji žemu, geidulingu balsu.
Švelniai pliaukštelėjęs per mažąjį jos nervų gumulėlį sykį, du, tris,
spustelėjau jį trimis pirštais ir ėmiau masažuoti. Sukdama klubais ratus,
Deleina kaip įmanydama spaudėsi prie mano pirštų. Tą akimirką pajutau
pimpalą panyrant į karštą jos burną. Giliai įkvėpęs stebėjau ją darbuojantis
manimi. Pirštais nuslydęs iki jos vidurėlio, įstūmiau visus tris vidun: nors
viduje buvo gerokai per ankšta, Deleina iš visų jėgų glaudėsi prie mano
rankos. Pamažėle ištraukęs pirštus, grąžinau vidun du, kad galėčiau lengviau
juos raitydamas maloninti stebuklingąjį G taškelį. Vos man pradėjus jį
glamonėti, mergina įsismagino čiulpti: prie mano koto ji puolė nelyginant
kraują suuodęs ryklys.
Prieš porą savaičių ji tebebuvo skaisti. Šiandien būčiau galėjęs prisiekti, kad
mokėsi to profesionaliai.
— Velniop, mažute, ramiau! Taip ir baigti mane priversi, — įspėjau. Kad ir
kaip gera buvo ejakuliuoti Deleinos burnoje ir stebėti ją nuryjant, šįsyk
troškau ne to. Privalėjau ją pasižymėti iš vidaus...
Stengiausi atsitraukti, tačiau į mano penį ji buvo įsikibusi kaip reikiant: kad
pagaliau atleistų, teko ištraukti pirštus ir stumtelėti jos petį. Nepatenkinta ji
timptelėjo lūpą — atrodė taip seksualiai, kad neištvėriau nepalinkęs į priekį ir
jos nepačiulpęs. Panardinusi pirštus į mano sprando plaukus ji įstūmė liežuvį
man tarp lūpų, ieškodama manojo. Pernelyg nesipriešindamas daviau jai tai,
ko troško, tačiau tik trumpam: norėjau nerti vidun, nešvaistydamas nė
akimirkos.
Nutraukęs bučinį šiurkščiai griebiau merginą už kelių ir trūktelėjau artyn
taip, kad ji šleptelėjo priešais mane, o pusė užpakaliuko nuslydo nuo sėdynės.
Praskėtęs kojas, įsitaisiau tarp jų. Pimpalas nekantravo nerti vidun, o Deleina
raičiojosi ant sėdynės, stengdamasi priglusti kuo arčiau. Visgi aš troškau dar
pažaisti.
— Stebėk, mažule. Stebėk mano kotą, kol tave krušiu.
Ji nuklydo žvilgsniu į erdvę tarp mudviejų. Išvydus, kaip penio galvute ėmiau
trintis į klitorį ir odos klosteles, jai atvipo žandikaulis. Neįtikėtinai sudrėkusi
putytė priminė karštą šilką.
Trūktelėjęs į šonus mažąsias jos lytines lūpas, įsmeigiau žvilgsnį į prasivėrusį
įėjimą vidun. Putytė buvo tokia siaurutė, kad apstulbau prisiminęs, jog išties
galiu tilpti viduje. Storo mano koto Deleina nė ranka neįstengė apimti, tačiau
pro tuos mažyčius vartelius įsisprausti man pavykdavo.
Galvute pasisukiojęs prie įėjimo, įsitaisiau pasirengęs pradėti.
— Po galais, man reikia tavęs. Privalau būti tavyje, — lėtai po truputį
įsiskverbiau į ją, stebėdamas viduje pranykstantį kotą.
Iš Deleinos lūpų išsprūdo neįtikėtinai gundomas garselis.
— Patinka tai, ką matai? Velniškai seksualu, — suvokiau laidąs liežuvį be
reikalo, bet nesukau dėl to galvos: po velnių, koks erotiškas buvo tas
reginys...
— Jėzau, taip, — atsakė ji. Kilstelėjau antakį: užuot ištarusi mano vardą, ji ir
vėl šaukėsi Viešpaties.
Ištraukęs penį vėl pritykinau prie klitorio. Netrukus mano kotas jau gulėjo
tarp merginos lytinių lūpų: suglaudęs šias pirštais, ėmiau trintis, judėdamas
pirmyn atgal Pimpalas maudyte maudėsi jos drėgmėje, žvilgėdamas menkutėje
šviesoje, sklindančioje pro langą. Nebeįstengiau daugiau tverti: trūktelėjęs
klubus atgal, įsiskverbiau giliai į Deleiną, priversdamas iš braškių raudonumo
lūpų ištrūkti dejonę.
— O, Nojau, po velnių, — sudejavo ji, kai įsikibęs rankomis į jos šlaunis
ėmiau tolygiu tempu judėti joje. Pastebėjau, jog keikdavosi ji tik tuomet, kai
priversdavau ją jaustus išties puikiai: be abejonės, tai glostė mano savimeilę.
Kvėpuodami pro praviras lūpas abu susižavėję stebėjome tobulai
susijungiančius mudviejų kūnus. Makšties sienelės glaudė mano kotą taip, lyg
mažutė žavi jos putytė būtų troškusi mane pasisavinti ir niekuomet nepaleisti.
Jausmą dar labiau sustiprino su kiekvienu mano įsiskverbimu į merginos
užpakaliuką pliaukšinčios mano sėklidės. Po velnių, buvau devintame
danguje — tetroškau priversti ją patirti orgazmą, nes prieš baigdamas pats
norėjau išbandyti dar kai ką.
— Liesk mudu, kačiuk. Apimk save delnu ir ištiesk aplink pimpalą pirštus, —
nurodžiau.
Ištiesusi mano dovanota apyranke papuoštą ranką, ji padarė kaip liepta.
Atmetusi galvą apnuogino kreminį kaklą — tokiam atviram kvietimui niekaip
nebūčiau įstengęs atsilaikyti. Palinkęs artyn atsargiai perbraukiau odą dantimis
ir tvirtai įsisiurbiau lūpomis. Bučiniais žymėdamas takelį iki pat ausies, nė
akimirkai nesustojau grūdęs milžiniško pimpalo į nepriekaištingą jos kūną.
— Ar šiandien pasiilgai manęs, Deleina? Nes aš, po velnių, tikrai pasiilgau...
Teko trissyk pačiam nuleisti garą — niekaip nenustojau galvojęs, kaip gera
panardinti į tave kotą, — pabrėždamas savo žodžius, įsiskverbiau dar
stipriau. — O tu? Ar žaidei su savimi prisimindama, kaip tave dulkinau? Gal
net buvai išsitraukusi išmėginti mano dovanėlę? Ar pasitenkinai pati, kačiuk?
Ji linktelėjo, tačiau man to buvo maža.
— Nagi, pasakyk. Noriu išgirsti tave.
— Dukart, — prisipažino ji. — Bet tai nė neprilygo tikram seksui.
— Apie... tai... ir... kalbu, — suurzgiau, giliu įsiskverbimu akcentuodamas
kiekvieną žodį.
Atsakydama mergina inkštelėjo kaip šunytis ir, apsivijusi delną mano
kaklaraiščiu, prisitraukė mane artyn. Palepinau ją godžiu bučiniu, darsyk
užvaldydamas tai, kas, puikiai žinojau, ir taip priklausė man — vis dėlto
pamaniau, jog darsyk tai priminti bus neprošal. Mudviejų liežuviams mikliai
pinantis vienam aplink kitą, dar stipriau įsikibau į jos klubus ir ėmiau krušti
smarkiau.
Pumpuodamas kotą pirmyn atgal sulig kiekvienu judesiu jutau jos sieneles
kaip reikiant suspaudžiant mano storį. Atsiplėšęs nuo jos lūpų, palenkiau galvą
ir, čiupęs savosiomis spenelį, švelniai perbraukiau jį dantimis. Pajutau Deleiną
laisvosios rankos nagais įsikimbant į mano galvos odą — taip ji spaudė mane
arčiau savęs. Apgailestaudamas atsitraukiau nuo jos — norėjau įsiskverbti dar
giliau, tad atsilošiau ir įsispitrijau į tai joje pranykstantį, tai ir vėl išnyrantį
pimpalą. Neįtikėtinai sujaudinta putytė jam tik padėjo.
— Leisk apžioti tavo pirštus, kačiuk. Leisk paragauti tavęs.
Negalėjau atsižavėti, kaip klusniai Deleina žaidė pagal mano taisykles ir pildė
kiekvieną prašymą. Pirštukais panirusi tarp odos klosčių, ji kaip reikiant šiuos
sudrėkino ir, žvilgančius nuo syvų, pakėlė prie mano lūpų. Kai erzinamai
perbraukė šias pirštų pagalvėlėmis, iškišau liežuvi priimti dovanos — tuomet,
pravėręs lūpas, leidau įstumti pirštukus vidun. Šiems prilietus mano liežuviuką
garsiai suurzgiau: po velnių, kokia ji buvo gardi... Švariai nulaižęs pirštus,
paleidau juos iš burnos.
— Ar skani? — Po šimts! Kaip žvelgdama į mane ji apsilaižė lūpas ir išlemeno
tą nešvankų klausimą...
— Paragauk pati, — pasiūliau ir ištraukiau pimpalą. Jei jau norėjo nepadorių
pašnekesių, ketinau parodyti, koks nešvankus išties galiu būti.
Pakilęs tiek, kiek leido žemos limuzino lubos, palenkiau jos galvą prie savo
tarpkojo. Aiškiai supratusi, ko noriu, ji godžiai priėmė mane į burną, ir
teprasmegsiu skradžiai, jei sumeluosiu, bet rodos, mažasis mano turtas,
ragaudamas save nuo mano koto, iš malonumo net sumurkė. Kelissyk stipriai
stumtelėjęs klubus į priekį, vėl atėmiau iš jos gardėsį.
— Laikas krušti, ne čiulpti, — paraginau ir darsyk giliai įsiskverbiau į putytę.
Kniaukdama ir dejuodama Deleina rietė nugarą, kuždėjo prakeiktą mano
vardą, kandžiojo apatinę savo lūpą ir vis atmesdavo galvą tai į vieną, tai į kitą
pusę. Tikrai buvo kuo pasigrožėti.
 — Po velnių, man reikia tave patenkinti, — prireikė visų jėgų, kad
susilaikyčiau joje nenuleidęs.
— Stipriau, Nojau, krušk stipriau...
Mielai būčiau taip ir pasielgęs, bet tokia poza buvo lengviau tai pasakyti, nei
padaryti. Visgi jaudintis nereikėjo — netrukau rasti sprendimą.
Ištraukiau pimpalą lauk.
— Apsisuk, kačiuk. Noriu įbrukti tikrai giliai.
Priešgyniaudama ji urgztelėjo, tačiau aš geriau žinojau, kas mudviem
geriausia, todėl nė neketinau derėtis.
— Po velnių, apsisuk, įsitaisyk ant kelių, įsikibk į atlošą ir prasiskėsk, —
paskubomis išbėriau nurodymus.
Nors atrodė suglumusi, ji pasielgė kaip liepta. Padėjau jai atsiklaupti ant
kelių priešais mane, veidą atgręžus į galinį langą. Putlus jos užpakaliukas buvo
nepriekaištingai apvalus, o nugara išriesta kaip tik tokiu kampu, kad galėčiau
patogiai pasiekti tą malonumo kupiną putytę. Išvydusi už limuzino pamažu
zujantį eismą, ji nusigręžė nuo lango it slėpdamasi. Įslydęs į ją iš nugaros,
palinkau prie ausytės ir jausmingai sukuždėjau:
— Nesijaudink, Deleina. Mes regime juos, tačiau jie mūsų — ne. Tiesa, gaila,
kad nemato, kaip tave dulkinu: norėčiau, kad visas pasaulis pamatytų, apie ką
negali nė pasvajoti.
Sulig tais žodžiais pakilau ir įbrukau kotą į ją. Velniop, tokiu kampu
įsiskverbti galėjau kur kas giliau, o prasiskleidę jos sėdynės žandukai viliojo
mane, apnuogindami išangę. Deleina įsikibo į atlošą taip stipriai, kad jos
krumpliai nubalo, o aš dulkinau ją kaip įmanydamas stipriau, greičiau ir giliau.
Ant antakių susikaupęs prakaitas varvėjo nuo mano nosies galiuko, o Deleinai
bandant bučiniui prisitraukti mane artyn, aplink kaklą tvirčiau suveržtas
kaklaraištis taip pat nepadėjo. Vis dėlto visus kitus pojūčius užgožė neįtikėtinai
tvirtai mano kotą suspaudęs merginos kūnas.
Velniop visą išorinį pasaulį. Viską, ko man reikėjo, turėjau štai čia, priešais
mane.
Prisiminęs, kaip jai tai patikdavo anksčiau, perbraukiau jos sėdmenų centrą
nykščiu ir spustelėjau galinį įėjimą. Garsiai sudejavusi ji it spustelėjus
mygtuką išrietė nugarą, tad žengiau dar toliau: spaudžiau tol, kol nykštys iki
pat krumplio įsiskverbė jai į išangę. Panarinusi tarp pečių galvą ji prisispaudė
klubais artyn.
— Taip, mažule. Gera, tiesa? — paklausiau ištraukęs dalį nykščio ir vėl
įstūmęs jį vidun. — Iškrušiu tave pro čia. Sukišiu pimpalą į siaurutį tavo
užpakaliuką ir, po velnių, išvesiu tave iš proto. Greit. Labai greit...
Pajutau jos sieneles ritmingai spūsčiojant mane: mergina atleido vadžias ir
kaip reikiant pasidavė orgazmui.
— O, Nojau! — suriko ji.
 Taip, po velnių. Mano mergaitė troško manęs išangėje ne mažiau nei aš pats.
— Tik pažiūrėk į juos, Deleina, — prabilau, užkalbėdamas jai dantį. —
Pažvelk į visus tuos žmones, panirusius į savo nuobodžius gyvenimus ir nė
nenumanančius, kas dedasi čia. Jie nė įsivaizduoti negali, kaip dabar jautiesi,
kaip tuojau jausiuos aš... Po šimts... — žodžiais nenusakomas jausmas
išsiveržė iš mano sėklidžių ir šovė į priekį visu mano koto ilgiu. Pagaliau
nuleidau garą...
— O, aš jaučiu, — vos įstengdama kvėpuoti išlemeno ji. — Jaučiu, kaip
išsiverži manyje, ir jausmas... Jausmas...
— Velniop, nagi, sakyk, mažyte. Sakyk, koks jausmas? — vos pajėgiau
paklausti užlietas orgazmo bangos. Ėjau iš proto girdėdamas nešvankius
žodžius iš tos mažos, tokios malonios dulkinti burnytės.
— Nesulyginamas su niekuo, ką kada nors... Aš baigsiu darsyk, — išdejavo ji.
Staiga jos kūnas ėmė trūkčioti, kiekvienas raumenėlis įsitempė, o nervų
galūnėlės nesiliovė virpėjusios. Deleina šaukė mano vardą... Pagreitinęs
judesius, nebyliai meldžiausi, kad tik pavyktų nesuglebti pakankamai ilgai
priversti ją prie antro orgazmo. Stebuklas, tačiau per plauką man pavyko:
baigę abu sukniubome ant sėdynės, aš — merginai ant nugaros.
— Po velnių, — išlemenau, nusirisdamas šalin. — Moterie, tu nuvarysi mane
į kapus.
Sukikenusi ji apsivertė ir švelniai pakštelėjo man į lūpas.
— Tai kada gi bus labai greit?
— Ką? — nesupratęs perklausiau, maudamasis kelnes.
— Juk žinai... — nutilusi ji dirstelėjo į apvaliąją savo sėdynę. — Sakei —
labai greit... Kaip greit?
Buvau toks priblokštas, kad iš mano lūpų kai kas išsprūdo.
— Po velnių, myliu t... — taip išsiduoti buvo beprotiškai kvaila, tad greit
pasitaisiau pridūręs: — ...tokias entuziastingas mergiotes kaip tu.
Nespėjęs per ilgu liežuviu prisivirti dar daugiau košės, čiupau ją į glėbį ir
aistringai pabučiavau, kad ištirpusi mano glėbyje kuo greičiau pamirštų mano
liapsusą. O aš pats? Aš buvau pasirengęs nusipjauti kiaušinius, pristatyti juos
mėsininkui ir paprašyti kuo smulkiau sumalus sušerti pikčiausiems valstijos
šunims: iš mano lūpų vos neišsprūdę žodžiai buvo kvailiausia, ką galėjau
leptelėti. Deja, kažkas vienišos mano širdies kertelėje nedavė man ramybės
tikindamas, jog tai — gryniausia tiesa.
Kas per velnias?
Atsitraukęs įsmeigiau žvilgsnį į jos akis — dar vienas kvailas sprendimas — ir
pasijutau grimztąs vis giliau. Iš tikrųjų. Taip nutikti neturėjo, jokiu būdu...
Buvau toks silpnas, kad prieš Deleiną būčiau galėjęs susmukti ant kelių.
Dvi savaitės. Dvi suknistos nereikšmingos savaitės, kažkaip įgijusios
nežemiškos svarbos...
 Velniop.
Namo pagaliau grįžome iš pažiūros visiškai nenukentėję, tačiau mano širdyje
dėjosi tikras chaosas. Dabar labiau nei bet kada anksčiau troškau sužinoti apie
ją viską, pirmiausia, žinoma — kas pastūmėjo ją į tokią padėtį. Leisdamasis į
visą šią velniavą įtikinau save, jog asmeninė informacija bereikšmė, tačiau
Polė buvo teisi. Lene tikrai buvo gera mergina, net jei retsykiais ir elgdavosi it
pasiutusi kalė.
Po vakarienės atsiprašiau ir dingau darbo kambaryje. Mindžikuodamas ir kaip
reikiant nervingai virpindamas kelį svarsčiau, kaip elgtis toliau. Žinoma,
galėjau laukti, kol patikimasis Šermanas paskambins pranešti, ką sužinojęs,
bet kantrybės man stigo, tad stvėriau telefoną ir pats surinkau jo numerį. Taip,
kol detektyvas pakėlė ragelį, nekantraudamas spėjau kaip reikiant nusigraužti
nagus.
— Šermanas, — po trečiojo signalo ragelį pagaliau pakėlė jis.
— Čia Kraufordas. Gal jau turite man kokios nors informacijos? — paklausiau
nė nežinodamas, ar tikrai noriu išgirsti atsakymą — man jo reikėjo, ir tiek.
— Tiesą sakant, kaip tik surinkau paskutines žinias. Ketinau paskambinti
jums ryte, nes nenorėjau trukdyti, — atsakė jis. — Taigi ką norite išgirsti?
— Viską.
 Nojus

— Gerai, taigi štai, — pradėjo Šermanas. Išgirdau jį patogiau įsitaisant

kėdėje ir sušnarinant popierius, kol aš pats nerimaudamas laukiau bent
menkiausios smulkmenos, galinčios padėti man išspręsti dėlionę, pavadinimu
Deleina Talbot.
Pasigirdus droviam beldimui, plačiai atsivėrė kambario durys. Ant slenksčio
gundomai stypsojo Deleina. Ištiesusi rankas virš galvos, ji išrietė nugarą
priešais staktą. Drėgni plaukai atmesti krito ant nugaros, o viena ilgų pasuktų
kojų buvo sulenkta per kelį. Mergina avėjo juodus aukštakulnius su aplink
blauzdas vyniojamasi dirželiais, buvo pasipuošusi apyranke su mano giminės
herbu ir vienu išeiginių mano šilko kaklaraiščių — nieko daugiau.
— Atleisk, ar trukdau? — jos murkimas srūte sruvo aistra ir geismu. Mergina
gundomai palietė pirštais tarp neįtikėtinų savo krūtų nelyginant slėnyje laisvai
kabantį kaklaraištį. — Jei nori, galiu išeiti.
Mano širdis kaip pasiutusi šoko iš krūtinės — nė neabejojau, kad atvipo ir
žandikaulis. Ta laputaitė buvo tikra pornografijos žvaigždė... Tikra deivė.
Pimpalas tuojau įsirėmė į staiga per ankštomis tapusių chaki spalvos kelnių
užtrauktuką: regis, čia per dalelę sekundės susitelkė visas mano kraujas.
Akimirką net susimąsčiau, ar tik mažasis kareivėlis nemėgina praplėšti skylės,
pro kurią iškišęs galvą galėtų pats pasigrožėti tuo reginiu, bet taip juk negalėjo
nutikti, ar ne? Sparčiai mokiausi, jog šalia esant Deleinai galima laukti bet ko.
— Kraufordai? — Šermano balsas vos girdimai aidėjo kažkur tolumoje. Visas
dėmesys buvo sutelktas į mano milijonų dolerių vertės mažulę, kurios kūnas
nelyginant sirenos privertė pamiršti visas anksčiau ramybės nedavusias bėdas.
Dabar man terūpėjo ji. Visa kita ištirpo tuštumoje.
— Maudžiausi duše ir, na, tas karštas oda srūvantis vanduo ir malonios
stiprios srovės glamonės, visa tai privertė galvoti apie tavo kūną, prigludusį
prie maniškio, ir tuos stebuklingus triukus, kuriuos išdarinėji pirštukais... ir
liežuviu... — Užsimerkusi ji atlošė galvą ir viena ranka švelniai glostydama
kaklą antrąja nuslydo tarp kojų. Ji atsiduso: — Man reikia tavo prisilietimų...
— Alioooo? Kraufordai, ar jūs vis dar ten?
Pasipurtęs ir kiek įmanoma atgavęs budrumą nurijau seiles. Šiaip taip
prisiverčiau nusukti žvilgsnį nuo merginos.
— Aaa, taip. Man skubiai reikia kai ką, emmm, nuveikti. Paskambinkite man
ryte.
 Nė nelaukdamas atsakymo padėjau ragelį. Žinoma, paskambins — atlyginimo
juk nori. Nutariau, kad jei dvi savaites ištvėriau dominusios informacijos
negirdėjęs, galėjau luktelėti ir dar dešimtį valandų.
Žaibo greičiu puolęs prie Deleinos abiem rankom įrėmiau kumščius į durų
staktą virš jos. Pačios jos liesti nesiryžau būgštaudamas, jog galiu sukelti
kraujosruvų ar perlaužti perpus.
— Po velnių, negali sakyti tokių dalykų ne...
Nesugebėjau užbaigti minties: ji stypsojo čia nuodėmingai nuoga ir dvelkė
velnišku susijaudinimu. Netekęs ryžto, suklupau ant vieno kelio ir, užsikėlęs
vieną švelnią merginos kojelę ant peties, palinkau apdovanoti
nuostabiausiomis liežuvio glamonėmis per visą jos gyvenimą. Žinoma, bausmė
už sutrukdymą tokiam svarbiam skambučiui buvo menka: nuo jos pats
nukentėsiu labiau už ją.
Taip, net pats suvokiau, kokį kvailą sprendimą priėmiau.
— A-a-a, — ji švelniai stumtelėjo mano petį plonyčiu batelio kulnu,
priversdama atsitraukti. — Žinai, aš pagalvojau... Tu juk negroji pianinu,
tiesa? Nes apačioje, spėju — tavo muzikos kambaryje, aptikau vieną tokį —
seksualų, juodą... Pamaniau, kaip neapsakomai erotiška būtų, jei aš, na,
nežinau — pasidemonstruočiau tau, kol skambintum... Tik pažiūrėk į šį juodą
kaklaraištį. Aš juk oficialiai pasipuošusi.
Dėl Dievo, man dusyk kartoti nereikėjo.
Netardamas nė žodžio — nes, kaip jau minėjau, jų ir nereikėjo —
persimečiau ją per petį ir nuskubėjau patalpos, kurią Deleina taip taikliai
pavadino muzikos kambariu, link. Akustika ten buvo dar geresnė, nei fojė, tad
negalėjau sulaukti, kada ten aidės jos šaukiamas mano vardas. O kad šauks —
nė neabejojau.

Lene

Vyrai tokie nuspėjami.

Užteko pasirodyti beveik nuogai ir pasufleruoti, jog alkstu jo dėmesio, ir jis
jau buvo pasirengęs valgyti iš mano delno. Na, kalbant atvirai, skanauti jis
norėjo ne iš delno, bet svarbiausia tai, jog pasiekiau, ko norėjusi.
Vis galvojau apie tą istoriją su svetimavusia kale buvusia jo mergina, apie
kurią kiek anksčiau buvo pasakojusi Polė. Pasiryžau kaip reikiant apipilti jį
dėmesiu, kurio taip troško — kad tik būtų tikras, jog man terūpi jis vienas. Vis
dėlto akivaizdu, kad būtent dėl tos nesėkmės jis ir puolė taip žemai, jog net
įsigijo merginą už pinigus. Mano atsidavimas buvo garantuotas: privalėjau
tenkinti kiekvieną jo troškimą ir užgaidą, geisti jo ir tik jo vienintelio.
Tiesa, aš nesiskundžiau. Be abejonės, turėjau bjaurėtis savimi už tai, kad
savo noru puoliau jam į glėbį — ir iš tikrųjų kaip reikiant bjaurėjausi. Vis dėlto
buvau moteris, turinti tam tikrų poreikių, kuriuos tenkino toks vyras, kuris
įprastomis aplinkybėmis lengvai būtų įstengęs įsivilioti mane į lovą
neklausdamas dusyk. Be to, juk pati tam pasiryžau, tiesa? Žinojau, į ką
veliuosi. Galimybė iš tikrųjų šiuo „darbu“ mėgautis — tik papildomas
privalumas: vis dėlto tik per plauką nepatekau Džaba Hatui į nagus.
Kol nepagalvojau apie tą bjaurų drimbą, Dziundzė įnirtingai linksėjo man
pritardama, tačiau pakako užuominos, kad jos stuburu nusiristų pagaugai.
Nojus persimetė mane per petį nelyginant bulvių maišą, o kai pasisukęs
mano pusėn tais nuostabiais baltais dantukais krimstelėjo man sėdynę,
sukikenau it mokinukė. Pasirodo, nebuvau vienintelė, nepajėgi atsilaikyti
nesuleidusi dantų į užpakaliuką.
Pagaliau pasiekėme muzikos kambarį. Supratau tai, kai greta į mano odą
įsikibusių dantukų pasigirdęs murkimas virto nuolatine vibracija, kutenusia ne
tik ausų būgnelius, bet ir odą. Kaip galėdamas švelniau Nojus pasodino mane
ant juodojo savo pasididžiavimo, o pats atsistojo tarp praskleistų mano kojų.
— Ar tai turėjai omenyje? — žemas geidulingas jo balsas, kilęs kūno
gilumoje ir rankomis nukeliavęs pianino abipus manęs link, privertė šį virpėti:
aiškiai jutau vibracijas mergaitiškiausia savo kūno dalimi. Pojūtis vertė
prisiminti naują geriausią bičiulę — Kraufordo kulką.
— Tiesą sakant, svarsčiau veikiau apie tave, sėdintį ant suolelio ir tais
talentingais pirštukais prievartaujantį dramblio kaulo klavišus, — pasiūliau
delnais glostydama jo krūtinę. — Ar manai, kad įstengtum tiek dėl manęs,
Nojau? Pagroti ką nors, įkvėptas mano... tavo... putytės reginio?
Pagarbiai priglaudžiau prie jo lūpų savąsias, tačiau Nojus nė nekrustelėjo:
stypsojo nejudėdamas, nelyginant Adonio statula. Jau buvau bepuolanti
jaudintis, kad nešvankios mano kalbos nenuskambėjo taip viliojamai, kaip
tikėjausi, bet jis palinko prie mano ausies ir sukuždėjo:
— Deleina?
— Mm?
— Regis, aš ką tik truputį nuleidau.
Man dar nespėjus suformuluoti atsakymo, jis šiurkščiai atsitraukė ir
nužingsniavo prie pianino suolelio.
Atrėmusi smakrą į petį ir atsigręžusi į Nojų, sekiau žvilgsniu be jokio garselio
po klavišus meistriškai lakiojančius jo pirštus. Jo akyse degė gryniausia aistra
ir susikaupimas — buvo akivaizdu, jog savo instrumentą šis vyras dievinte
dievino. Negalėjau jo kaltinti: ir jo paties instrumentą laikiau pakankamai
gniaužiančiu kvapą.
Apsilaižęs lūpas jis patogiau įsitaisė ir viltingai dirstelėjo į mane.
— Žadėjai pasirūpinti mano įkvėpimu, jei grosiu.
Tik viena bėda: jei būčiau sumaniusi slysti užpakaliu per žvilgantį pianino
paviršių, kuris veikiausiai nebuvo nė perpus toks slidus, kaip atrodė iš pirmo
žvilgsnio, beveik neišvengiamai būtų pasigirdęs absurdiškas cyptelėjimas. Nė
nenumaniau, ar stengiantis atrodyti seksualiai ir gundomai mano orumas
pajėgtų atlaikyti dar vieną gėdos gūsį, tad griebiausi vienintelės man likusios
išeities.
Nors avėjau neįtikėtinai aukštus kekšiškus aukštakulnius (derindama prie
beveik Ievos kostiumo, juos išrinko Dziundzė) nuo pianino kažin kokiu būdu
nušokau neparvirsdama. Tuomet nucimpinau Nojaus link, stengdamasi prilygti
kiekvienai podiumo manekenei, išlikusiai atmintyje iš nesuskaičiuojamos
galybės mados pristatymų, kuriuos per televiziją versdavo žiūrėti mama.
Regis, man pavyko: vaikinas varstė mane žvilgsniu nelyginant pirštus
besilaižantis vilkas vertingą avelę „Looney Tunes“ animaciniame filmuke.
Pasitikėdama savimi labiau nei bet kada anksčiau, kilstelėjau vieną koją ir
pėda atsirėmiau į suolelį greta Nojaus. Esate girdėję posakį „nurenginėti
žvilgsniu“? Na, jei žvilgsniu galima ir grabinėti, prisiekiu, būtent taip jis elgėsi
su mano kojomis, užpakaliuku, krūtimis ir Dziundze — velniop, regis, jo akys
turėjo ne mažiau galūnių už aštuonkojį.
Kalbant apie putytes, manoji jau buvo kaip reikiant permirkusi. Regis, nieko
nuostabaus. Slaptoji agentė Dziundzė nesiseilėjo: ta sukta kalė liejo
džiaugsmo ašaras nujausdama, kas tuojau įvyks. Taip, ašaros liejosi upeliais,
tad lig valiai pasimaiviau vėl padėdama užpakaliuką ant pianino viršaus ir
sukryžiuodama kojas, kad paslėpčiau mažąją savo paslaptėlę. Nors puikiai
žinojau, kad ganydamas ten akis Nojus neįtikėtinai įsiaudrindavo, troškau kiek
jį paerzinti, be to, norėjau kiek paraginti pirmiausia patenkinti mano įgeidžius
ir tik tuomet leistis maloninti savęs paties.
Pakėlęs akis į mane Nojus pradėjo lėtai atseginėti kniedytą mano blauzdą
apsivijusį dirželį. Šiam pasidavus, jis lėtai numovė man batelį ir ilgu bučiniu
apdovanojo pėdą.
— Su šitais ant mano dramblio kaulo gražuolių nelipsi, kačiuk, — sukuždėjo
jis paleisdamas basą mano pėdą ir imdamasis antrojo batelio. — Beje, primink,
kad pakelčiau Polei atlyginimą.
— Pakaks nupirkti jai porą tokių, ir nė nemirktelėjusi laikys judu
atsiskaičiusiais.
Padėjęs mano aukštakulnius ant grindų greta savęs jis apibėrė bučiniais
mano blauzdą, kildamas ja iki kelių. Pasiekęs juos, plačiai praskėtė ir padėjo
mano pėdas tiesia: ant klavišų — taip toli vieną nuo kitos, kaip tik pavyko
išskėsti. Pėdoms palietus klavišus pasigirdo klaikiai ausi rėžiantis garsas — abu
vienusyk sukikenome, bet tuomet Nojus pervėrė Dziundzę žvilgsniu ir jo
išraiška išsyk persimainė.
— Eina švilpt, kaip man patinka, kai sudrėksti dėl manęs...
Dziundzė buvo kaip reikiant užsiėmusi: tepdamasi aliejais ir rūpindamasi
gaiviu burnos kvapu ji rengėsi didžiajam pasirodymui.
 — Tikriausiai turėtum žinoti, kad mano pianino iki šiol dar niekas nė piršteliu
nelytėjo, Deleina — o juo labiau kojomis.
— Atleisk. Galiu jas patraukti, — išlemenau, tačiau man dar nespėjus
kilstelėti nė mažojo pirštelio, jis sustabdė mane.
— Nereikia.
Tylia balso ramybe jis parodė daugiau galios nei būtų įstengęs tiesiu
įsakymu.
Nė akimirkai neatitraukdamas akių nuo mano vidurėlio, Nojus iki alkūnių
atsiraitojo marškinių rankoves. Baigęs ištiesė nugarą ir vos pastebimai surietė
pečius, kad galėtų patogiau liesti klavišus.
— Žinai, aš kurį laiką negrojau, — nervingai prisipažino jis, gūžtelėdamas
pečiais. — Galiu būti kiek primiršęs įgūdžius.
Man tai buvo ne naujiena. Prieš pat Nojui paskambinant ir paprašant vykti
drauge su Samueliu, kad šiam pasiimant jį iš darbo galėčiau laukti
automobilyje, šnektelėti paskambino Polė. Klajodama po namą, plepėjau su ja
gerą valandėlę. Būtent tuomet ir užėjau kambarį, kuriame sėdėjome dabar.
Būtent tada Polė man šnipštelėjo, esą prieš visą tą painiavą su Džiule Nojus
grodavo gana dažnai. Jai užsiminus, jog nuo tada, ko gero, nė sykio nebuvo
prisėdęs prie instrumento, išsyk suvokiau privalanti bent pamėginti privilioti
vaikiną prie jo. Galų gale, sakoma, jog muzika nuramina ir laukinį žvėrį.
Abejojau, ar troškau Nojų nuraminti jam dar nespėjus manęs deramai
iškrušti — maniau, jog jam nepakenktų išlieti šiek tiek susikaupusio
nusivylimo, įsiūčio ar kitų emocijų. Vis dėlto, jei pavyktų sugrąžinti į jo
gyvenimą tai, kas anksčiau vis suteikdavo jam laimės — jau būtų kuo
džiaugtis.
Rizikinga? Taip. Vis dėlto nujaučiau, jog jei ir turėjau kokį nors šansą to
pasiekti, tai tik pasinaudodama jo seksualiniu alkiu. Polės nuomone, buvau
tikra pono Kraufordo silpnybė, ir nors nė nemaniau pernelyg įžūliai naudotis
šia informacija, sykiu neketinau ir atsisakyti malonumo, kuriuo galėjau gauti
progą pasidžiaugti stengdamasi išmokyti jį gyventi iš naujo.
Vos jam prisilietus prie pianino ir pasigirdus pirmiesiems akordams, iš manęs
teliko šlapia balutė. Greitai ir tiksliai judantys pirštukai pynė muzikos garsus į
melodiją, kurios, regis, nebuvau girdėjusi anksčiau, tačiau tai netrukdė ja
žavėtis. Kiek baiminausi dėl pianino švaros: pamaniau, jog jei jis taip gros ir
toliau, tuojau nesusilaikysiu nepatyrusi orgazmo — jam nereikės manęs nė
piršteliu paliesti. Nors, kita vertus — reikės: pirštai, kuriantys tą neįtikėtiną
muziką, virpinančią visą pianiną ir mano mergaitiškąsias kūno dalis, priklausė
ne kam kitam, kaip tik jam.
— Pasiremk alkūnėmis, kačiuk, — paragino jis, nepraleisdamas nė natelės.
Na, bent jau aš nepastebėjau, kad būtų praleidęs. Neišmaniau muzikos, bet
melodija skambėjo gerai. Tiesą sakant, netgi daugiau nei gerai — skambėjo
erotiškai. Ne taip erotiškai, kad būtų buvę galima parinkti pornografinio filmo
garso takeliui, tačiau geriau pagalvojus, ši muzika, visai kaip Nojaus pirštai,
liežuvis ir milžiniškas kotas, buvo tarsi jo dalis, tad visiškai normalu, kad ir ji
kaip reikiant suvirpino mano putytę. Gal netgi per švelniai pasakyta —
suvirpino: ji audrino mane, versdama patirti tokių dalykų, kurie, ko gero, bent
keturiasdešimt aštuoniose valstijose buvo draudžiami įstatymų. Negana to,
stebint, kaip pirštukai darbuojasi klavišais, išsyk paaiškėjo, kur taip juos
išmiklino kitiems užsiėmimams. Suvokiau, jog Dulkinimo Pirštais Karaliukas
tikriausiai buvo pasikeitęs vardą — seniau vadinosi Pianino Dulkinimo
Karaliuku.
Atsilošusi pasirėmiau ant alkūnių, bet žvilgsnio neatitraukiau nuo Nojaus. Jis
žvelgė tiesiai į mane — ir tai sakydama neturiu omenyje, jog ganė akis po
Dziundzę. Jis žvelgė į mane, mano akis. Žvelgė taip skvarbiai, kad ėmiau
būgštauti, jog orgazmas ne tiktai pakirs man kojas.
Tuomet tai ir nutiko.
Nė akimirkai neatitraukdamas akių nuo mano žvilgsnio, o pirštų — nuo
instrumento, kuriuo skambino tą seksualią melodiją, jis palinko artyn ir
pakštelėjo tiesiai virš klitoriuko. Man atvipo žandikaulis — giliai įkvėpusi
sulaikiau oro gurkšnį, o kojos tirtėjo prieš mano valią. Žinoma, tai sugadino
angelišką jo muziką — trūkčiojantys kojų pirštai daužėsi į klavišus, tačiau
gudriai šyptelėjęs Nojus tęsė. Dabar skambėjusią muziką nuo ankstesniosios
skyrė tik iš kažkur atsiradęs melodijos sunkumas, skubrumas.
Nojus nė akimirkai nestabtelėjo ir išdarinėti tų dalykėlių, kuriuos mokėjo
krėsti tomis gardžiomis lūpytėmis ir nelyginant gyvatė besirangančiu
liežuvėliu. Jo burna buvo karšta ir drėgna, o lūpos švelniai glamonėjo pietines
mano lūpeles, kol liežuvis įgudusiai žaidė kiekviena nervų galūnėle, įsitaisiusia
tame tarpkojo odos lopinėlyje.
Taip man daug laiko neprireiks...
Dziundzė jau lavino balso stygas, rengdamasi svarbiausiam gyvenimo
pasirodymui. Galbūt dainuoti ji išties ir nemokėjo, račiau per tą trumputį
pažinties laiką Nojus ne kartą buvo privertęs ją niūniuoti. Tenoriu pasakyti,
kad jis galėjo pasigirti esąs puikus dainavimo mokytojas.
Kalbant apie niūniavimą, būtent tai darė lūpas prie manęs prispaudęs Nojus,
nepriekaištingai taikydamasis prie skambinamos melodijos nelyginant pats
būtų ją parašęs. Tiesą sakant, galėjo būti ir taip.
Mano šlaunų raumenys nevaldomai drebėjo, o klubai šokčiojo nuo pianino
paviršiaus: geidžiau kuo stipriau prisiglausti prie jo burnos. Alkau orgazmo ir
pričiupau save reikalaujant jo garsiai... Staiga muzika nutilo, ir Nojus kiek
įmanydamas įsisiurbė į tą patinusį mažą nervų gumulėlį tarp mano kojų,
čiulpdamas taip stipriai, lyg nuo to būtų priklausiusi jo gyvybė. Pašokusi ir
įsitaisiusi sėdomis, suspaudžiau delnuose jo plaukus ir prispaudžiau prie savęs,
kad neįstengtų nė krustelėti. Tą pat akimirką mano kūną užvaldė orgazmas:
atmetusi galvą, kojomis suspaudžiau jo galvą nelyginant replėmis, o iš lūpų
pasigirdo visa eilė nešvankybių, tačiau balsas nė kiek nepriminė manojo.
Prisiekiu Dievu — ai, Nojumi — akimirką tikrai susimąsčiau, ar tik manęs
nebus pasiglemžęs koks nors orgazmų velnias ar panašiai.
Tik malonumo bangoms kiek nuslūgus, o įtampai atlėgus aš nuoširdžiai
susirūpinau, ar tik nebūsiu visiškai uždusinusi Nojaus. Putiksija, priešingai nei
asfiksija (uždusimas — vert. past.), tikriausiai nebuvo tinkama mirties
priežastis įrašyti mirties liudijime, tačiau jei išties tokią pažymėtų, juk būtų
šaunu?
— Viešpaties, ar viskas gerai? — persigandusi stipriai pakėliau jo galvą už
plaukų ir nužvelgiau veidą.
Nojaus šypsenoje kone galėjai išskaityti, jog save jis laikė tikru Dievu.
Nusilaižęs nuo lūpų mano orgazmo likučius, jis atsakė:
— Ne. Bet, po velnių, tuojau tikrai bus.
Nežinojau, nei kaip, nei kada jis spėjo tai padaryti, bet kai atsistojo, jo
kelnės jau buvo nusmukusios iki kulkšnių, o gigantiškas penis stypsojo,
tarytum sveikindamas mane.
Nukėlęs mane nuo pianino jis ir vėl atsisėdo, pasisodindamas mane ant kelių.
Pakako poros sekundžių, kad kilstelėjęs mano užpakaliuką įsiremtų į įėjimą į
mane ir vėl staigiai mane pasodintų — ir čia jis sulėtinti nė neketino. Vaikinas
vis kilnojo ir leido mano klubus, o kai priglaudžiau jį artyn, lūpomis įsikibo į
spenelį. Nors viršuje buvau aš, padėties valdyti negalėjau — visa galia buvo
Nojaus rankose. Manyje, ant manęs, aplink mane — jis buvo visur.
Kiekvienu judesiu Nojus įsiskverbdavo vis giliau ir stipriau, ir netrukus jo
kakta jau sužvilgo plonyčiu prakaito šydu, sudrėkinusiu ir plaukus. Mano akys
užvirto — akimirką vėl susimąsčiau, ar tik nebūsiu apsėsta, tačiau kad būčiau
galėjusi drąsiai taip tvirtinti, būtų turėjusi imti suktis galva ir kilti noras visus
kampus apvemti žirnių sriuba. Vis dėlto netikėjau, kad taip gali nutikti: kaipgi
toks malonumas galėjo būti blogas?
Apimta dar vieno stipraus orgazmo, įsikirtau nagais į jo nugarą nė kiek
nesirūpindama, ar nesugadinsiu kokio garsaus dizainerio marškinių.
Tesuvokiau, jog privalau įsikibti ir niekada jo nepaleisti. Būtent taip ir elgiausi
netgi tuomet, kai iš Nojaus krūtinės ištrūko mane pašiurpinti turėjęs žvėriškas
riaumojimas, o manyje išsiliejo sėkla. Pakako dar poros įsiskverbimų, ir Nojus
liko visiškai išsekęs.
Nojus tebebuvo skruostu prigludęs prie mano krūtinės, o juosmenį apsivijęs
rankomis. Neskubėjo ištraukti penio ir nepratarė nė žodelio. Kambaryje tebuvo
girdėti gilaus mudviejų šnopavimo aidas: abu stengėmės nusiropšti nuo
malonumo viršūnės — o gal kaip tik pasilikti ten ilgiau?
Aš taip pat nepaleidau jo iš glėbio. Vis glostydama jo plaukus, bučiavau
viršugalvį, kol pagaliau prispaudžiau prie jo skruostą ir prigludau stipriau.
Negalėjau jo paleisti. Po velnių, negalėjau. Pirmąsyk nuo tada, kai
apsisprendžiau leistis į šią painiavą, mane apėmė panika.
Kada gi tai nutiko?
Būtent tą akimirką suvokiau, kokia nepatyrusi ir kvaila buvau — mergiotė iš
mažo miestelio, kuri leidosi žaisti profesionalų lygoje su stambesniu už
gyvenimą vyru.

Regis, praėjus visai amžinybei mudu pagaliau atsiplėšėme vienas nuo kito, ir
aš nusliūkinau į vonios kambarį darsyk nusimaudyti po dušu. Galbūt man išties
reikėjo nusiprausti, bet visų svarbiausia — troškau laiko vienumoje, kad
galėčiau bent kiek susidėlioti mintis į reikiamas lentynėles. Tą pat akimirką,
kai mano odą palietė karšto vandens lašai, pratrukau nebyliai ašaroti.
Apgaudinėjau, Viešpatie, kaip bjauriai apgaudinėjau pati save, slėpdamasi už
fatališkos moters fasado, dabar ėmusio trupėti į gabalus nežemišku greičiu...
Tebuvau kvaila mergiotė, įsimylėjusi vyrą, nelaikantį manęs niekuo daugiau,
kaip tik savo nuosavybe. Taip, iš tiesų jam priklausiau visomis prasmėmis,
kokiomis galėjo priklausyti moteris.
Mintimis nuklydau į akimirkas, kiek ankstėliau patirtas limuzine išsyk po
aistringo pasidulkinimo. Pasirodė, jog jis prisipažino mane mylįs: suvirpėjusi
mano širdis, rodės, nusirito į pilvo apačią, pasirengė būti pagimdyta ir ištiesta
tam vieninteliam žmogui, kuriam būčiau galėjus: savo noru ją ištiesti.
Deja, jis leptelėjo visiškai ne tai. Tiesa? Tai tik dar vienas menkutės mano
patirties įrodymas. Kvaila maža žiopliuke...
Nojaus Kraufordo delne zujo visas pasaulis, o aš negalėjau nieko jam
pasiūlyti. Vis dėlto, Viešpatie, kaip giliai klimpau į meilės gniaužtus!
Tarsi iš niekur pasirodęs Nojus nustebino mane, praverdamas dušo kabinos
dureles.
— Žiū, eisiu nusimaudyti vienam svečių kambarių. Tik norėjau pasakyti, kad
žinotum, jei kai baigsi, manęs dar ne... — jis staiga nutilo ir kilstelėjo
antakį. — Verkei?
Nusigręžusi tuojau nusišluosčiau akis.
— Aaa, ne, žinoma, ne, — pamelavau. — Na ir kvailas klausimas. Ko gi man
verkti? Tik muilo putų į akis pateko, nieko daugiau.
Lėtai kilstelėjęs mano smarką jis nužvelgė mane. Pastebėjau kažką jo akyse,
bet mintims dar nespėjus per toli nuklysti į haliucinacijas reginčių bepročių
šalį, suvokiau, jog tai tebuvo menkutis manosiose švytinčio jausmo atspindys.
Mane ir vėl sukaustė baimė: nesiryžau net pagalvoti apie pasekmes, kurios
lauktų, jei jis išvystų tai, ką jaučiu. Tikriausiai čiuptų mane ir drauge su
pirkimo čekiu grąžintų Skoto klientų patarnavimo skyriui, reikalaudamas
prekės pakeitimo ar pinigų grąžinimo.
 Jis nejautė man to paties. Niekada nejaus. Negalėtų...
— Na, jei esi tuo įsitikinusi, tiesiog eisiu... — jis linktelėjo vonios durų link.
— Taip, viskas gerai, — pakartojau apsimestinai šypsodama. — Eik greičiau,
leidi vėjais visą šilumą.
— Na, su tuo taikstytis tikrai negalime, tiesa? — palinkęs artyn jis pakštelėjo
abi mergaites, tada mano lūpas, dušo vandeniui drėkinant nuogą jo krūtinę.
Mirktelėjęs ir kreivai vyptelėjęs jis dingo už durų.
Visai taip, kaip dingtų bent suuodęs apie mano širdyje bundančius jausmus,
apie kuriuos sutartyje nebuvo užsiminta nė žodeliu. Tiesa, tai niekaip nederėjo
su jokių įsipareigojimų principu. Privalėjau susiimti ir nustumti silpną valią
šalin. Įstengsiu. Įstengsiu jį pamiršti ir būti čia tik todėl, kad jam reikia
manęs — jokių kitų priežasčių. Esu išgyvenusi ir baisesnių dramų.
Nebuvau trapi mergaičiukė. Stiprybės man nestigo. Atsitiesti taip pat
įstengdavau. Buvau padariusi viską, ką tik leido jėgos, kad padėčiau tėvams
gąsdinamai artėjančios motinos, kuri laikė visus keturis namų kampus, mirties
akivaizdoje. Aklai parsidaviau tam, kuris pasiūlė daugiausia, kad būčiau tikra,
jog visi turės vienodai galimybių susikauti su mirtimi.
Galėjau išgyventi ir tai. Be abejonės.

Nojus

Kitą rytą sėdėdamas prie darbo stalo nervingai roviaus: plaukus. Naktį
neįstengiau kaip reikiant užmigti. Iš galvos niekaip nedingo Deleinos veido
išraiška. Rodės, ji persekiojo mane — kažin kas jos akyse pakito. Buvau
regėjęs tokį žvilgsnį ir anksčiau, bet niekaip negalėjau prisiminti, kur.
Mergina man pamelavo. Ji verkė, o kadangi neišdavė priežasties, privalėjau
išvadas padaryti savo jėgomis. Ilgai netrukau — Deleina mano namuose
jautėsi įkalinta. Kad ir kiek laisvės jai suteikiau, ji vis vien buvo kalinė,
verčiama tenkinti primityviausius mano troškimus, kada tik užsigeisdavau.
Kodėl anksčiau man nė nebuvo dingtelėję, jog ji gali jaustis pažeminta?
Žinoma, begalės merginų korėsi man ant kaklo, tačiau jos taip elgėsi laisva
valia, ne rodei, kad būtų gavusios už tai pinigų ir neturėtų kito pasirinkimo.
Pakilęs nužingsniavau į asmeninį vonios kambarį. Atsukęs šalto vandens
čiaupą, pripildžiau jo rieškučias ir atsišlaksčiau veidą. Pakartojęs tai keletą
kartų suvokiau, jog niekas nepasikeitė — kūną apėmusio sąstingio niekas
neįstengė nuvyti. Stvėręs rankšluostį, nusausinau veidą ir suakmenėjau,
staiga išvydęs savo atspindį veidrodyje. Tą akimirką išvydau tai aiškiai kaip
dieną — buvau betampąs tuo, kurio nekenčiau aršiau už viską pasaulyje:
Deividu Stounu.
Galų gale tai, ką iškrėčiau, beprotiškai priminė jam būdingą elgesį —
skirtumas tik tas, kad aš nepasinaudojau mergina vienos nakties nuotykiui, o
sumokėjau jai už ilgalaikį sandėrį. Naudojausi mergina egoistiškai
tenkindamas savo įgeidžius ir nė kiek nesukau galvos, kaip tai gali paveikti ją.
Negana to, visa tai išdarinėjau apsigaubęs melo šydu: riečiau sau pasakaitę,
jog ji pati nusprendė taip pasielgti, tad puikiai žinojo, į ką besivelianti... Nors
tai galėjo būti tiesa, leidimo šiuo faktu įžūliai naudotis nesuteikė. O kas, jei
Deleina — protiškai atsilikusi? Iš pažiūros tokios nepriminė, bet koks gi viso
proto žmogus pultų į šitokias pinkles? Be abejonės — tas, kuris nematytų kitos
išeities iš velniškai sudėtingos situacijos.
Jei naudojausi jos neviltimi, kuo gi skyriausi nuo Deivido? Nežinojimas nuo
atsakomybės neatleidžia... Turėjau susivokti, jog niekas — nesvarbu, kalbame
apie Deleina ar kokią narkotikų išalkusią kekšę — nesigriebtų nieko panašaus,
jei tai nebūtų paskutinė likusi viltis. Vadinasi, bet kokiu atveju buvau giliai
įklimpęs.
Grįžau į darbo kambarį ir nužvelgiau ant stalo gulinu telefoną, laukdamas
skambučio. Tarsi mazochistas — regis, būtent toks ir buvau — norėjau
sužinoti, kas pastūmėjo merginą žengti šiuo keliu. Didvyris manyje troško pulti
jai padėti. Tiesą sakant, didvyris iš manęs buvo menkas: veikiau jau galėjau
spustelėti reikiamus mygtukus.
Ko gero, nė pats to nežinodamas turėjau kokių nors ypatingų galių, nes
būtent tą akimirką prakeiktas telefonas iš tikrųjų suskambo. Staiga sudvejojau
išties norįs, kad skambintų Šermanas: jei jis patvirtintų mano spėjimus jog
Deleina apsisprendė pasirašyti sandėrį tik pakliuvusi į nepavydėtiną padėtį, nė
neįsivaizduočiau, kaip derėtų elgtis.
Giliai įkvėpiau norėdamas nusiraminti ir susikaupti — tik tuomet pakėliau
telefono ragelį.
— Kraufordas.
— Sveikas, Kraufordai. Čia Šermanas. Surinkau informaciją, kurios prašėte.
Tikiuosi, šįsyk paskambinau tinkamesnių metu.
Iš mano lūpų išsprūdęs atodūsis pasirodė liūdnas net man pačiam.
— Tinkamu, kaip paprastai, — atsakiau ir sulaikęs kvapą ėmiau laukti
Šermano prabylant.
— Puiku, na, ar jau turite pasirengęs rašiklį ir bloknotą? — šaltutėliu
verslininko tonu paklausė Šermanas.
Čiupau iš kišenės šratinuką, pasidėjau po nosimi užrašinę.
— Pradėk.
— Deleina Merė Talbot, trumpiau — Lene Talbot.
Lyg man būtų reikėję priminti jos vardą.
— Dvidešimt ketverių, gyvena Hilsbore, Ilinojaus valstijoje, drauge su
tėvais — Fei ir Meku Talbotais. Jei reikia, išaiškinau ir adresą, — pasiūlė jis.
— Argi ne už tai jums moku? — atšoviau susierzinęs.
Šermanas padiktavo adresą ir leidosi pliurpti toliau.
 — Vidurinės mokyklos dokumentai išduoda ją mokiusis dešimtukais, bet įrašų
apie stojimą ar mokymąsi koledže rasti nepavyko.
Nė kiek nenustebau išgirdęs, kad mergina — nekvaila. Galbūt jai reikėjo
pinigų apmokėti mokslams?
— Regis, visuomeniniame gyvenime ji taip pat nebuvo itin aktyvi. Nieko
keisto — moksliukai dažniausiai būna šiokie tokie atskalūnai.
Kadaise pats buvau vadinamas moksliuku, tad puikiai žinojau, jog labiau
nusišnekėti tikriausiai nebuvo įmanoma.
— Žodžiu, mano nuomone — nieko pernelyg įdomaus, — pridūrė jis, nors jo
nuomonės niekas ir neklausė. — Apie ją daugiau nebuvo ką išsiaiškinti, tad
pašniukštinėjau apie tėvus. Jos tėvas dirbo gamykloje, tačiau neseniai buvo
atleistas dėl pravaikštų. Bylose esama išrašų iš gydymo įstaigų, tačiau apie
patį Meką juose — nė žodžio. Regis, jis rūpinosi ligota žmona Fei. Fei Talbot
serga labai sunkiai — galima sakyti, yra viena koja grabe: jai reikalingas
širdies persodinimas, — tarė jis ir nutilo.
Akimirką prieš akis šmėstelėjus uždaro motinos karsto reginiui, iš mano
rankos iškrito rašiklis — rodės, nebeįstengiau valdyti savo kūno. Dviejų
vienintelių kada nors mylėtų žmonių netekau iškart, todėl tai, ką išgyveno
Deleina, man buvo daugiau nei pažįstama. Visgi ji nebudėjo prie motinos
lovos — tūnojo čia su manimi. Kodėl?
Aiškiai išgirdau Šermano kabinete šnarant dokumentus. Jis tęsė:
— Neseniai juos pasiekė įspūdinga pinigų suma — regis, paaukojo
neprisistatęs geraširdis. Iki tol, rodės, jie vis sunkiau sudūrę galą su galu:
krūvos klinikų sąskaitų, išnaudoti kreditinių kortelių limitai... Įprastai dalį
tokių išlaidų padengtų sveikatos draudimas, bet, kaip žinia, nėra darbo — nėra
ir draudimo.
Po velnių.
— Policijai Deleina taip pat nėra žinoma. Regis, tai viskas, — atsiduso jis,
laukdamas prabylant manęs. Bėda buvo tik ta, kad nė nenumaniau, ką
atsakyti. Mano smegenys vis dar stengėsi perprasti mintį, jog Deleinos mama
gulėjo mirties patale. Pirmąsyk nuo mano paties motinos mirties gerklę
užgniaužė ašaros.
— Kraufordai? Kraufordai, ar girdite mane? — vis nerimo detektyvas.
Neįstengiau išlementi nė žodelio. Springau netikėtai mane užplūdusiais
jausmais, kurie jau kėsinosi į atsargiai mano emocijoms suvaldyti suręstą
užtvanką: iš šimto metrų aukščio sutvirtino betono sienos ji staiga virto iš
silpnų šakelių suręstu statinuku. Netekus tėvų, širdgėla mane beveik
sunaikino. Jei būčiau turėjęs bent menkiausią galimybę juos išgelbėti, tikrai
būčiau tai padaręs. Būčiau griebęsis bet ko.
Pritrenktas nė nepastebėjau padėjęs telefono ragelį.
Deleina ėmėsi paties nesavanaudiškiausio darbo, kokio galėjo būti
pareikalauta iš žmogaus. Ji atidavė kūną, gyvenimą... kad išsaugotų motinos
gyvybę.
Po velnių, ji buvo šventoji, o aš naudojausi ja it sekso žaisliuku.
Nieko nelaukusi mane ėmė graužti sąžinė — taip, kaip nebuvau jutęs per
visą gyvenimą. Pagaliau sužinojus, kam ir dėl ko ji ryžosi, mano širdis dužo į
skeveldras.
 Nojus

Iš darbo ištrūkau anksčiau. Tiesiog neįstengiau sėdėti ten apsimesdamas, kad

viskas gerai, ir ramiausiai tvarkyti verslo reikalų žinodamas, jog išdarinėju kai
ką visiškai priešinga.
— Hei, Kraufordai, — žingsniuojantį biuro durų link mane sustabdė
Meisonas. — Jau išeini? Kas nutiko?
Taip, ko gero, vertėjo ką nors pasakyti savo asistentui, tiesa? Regis,
suknistoje mano galvoje, kur ir taip jau buvo įsisukusi suirutė, kas akimirką
viskas jaukėsi tik dar labiau. Po velnių, išties nebūdinga man...
— Skambučius tiesiog nukreipsi į balso paštą. Šiandien jau baigsiu. Jei kas
nors klaus — tu nežinai, kur išėjau.
— Betgi aš ir nežinau.
— Būtent.
Apsisukęs ant kulno nukūriau sau, nekreipdamas dėmesio į įkyrius Meisono
klausimus „Ar viskas gerai?“ Ne, žinoma, negerai. Ir ne, neketinau apie tai
šnektelėti. Tenorėjau valandėlę kitą pasimurkdyti kaltėje, o tuomet rasti kelią
iš šios netvarkos.
Žinojau, kad esama vienintelės vietos, kur galiu rasti ramybę, be kurios
niekaip nebūčiau tinkamai susidėliojęs minčių. Skubėjau ten, nė
nemanydamas leisti visokiems šnekučiams tauškučiams mane gaišinti — tai
reiškė, jog teks elgtis atžariai — ir išties... Teko atsikirsti keletui bendradarbių.
Tačiau žinote ką? Man buvo visiškai nusišvilpt, jei paklausę, kaip sekasi, jie
pasijuto užgauti man nenusišypsojus ir dirbtinai neatsakius „puikiai, puikiai,
kaip jums?“ Man visiškai nerūpėjo nei kaip jiems sekėsi, nei vis dar
sloguojantis mažasis Džonis, nei į komandos palaikymo šokėjų grupę patekusi
Siuzė, nei darbe galų gale paaukštintas Bobas. Nerūpėjo nė per nago juodymą.
Skuoste išskuodęs iš pastato susistabdžiau pirmą pasitaikiusį taksi ir šokau
vidun — išsikviesti Samuelį mintis nebuvo kilusi nė minutėlei. Nenorėjau, kad
kas nors žinotų, kur mane rasti. Ar neatsakingai elgiausi, niekam nė
nešnipštelėdamas, kur vykstąs? Ko gero, bet, pasikartosiu — man buvo
nusišvilpt.
Kyštelėjęs vairuotojui po nosimi penkiasdešimtinę paraginau:
— Į Saulėlydžio kapines.
— Žinoma. Klausykite, ar jūs ne tas Kraufordų vaikis?
— Ne. Tikriausiai mane su kažkuo painiojote, — atsidusau atsilošdamas. Nė
neabejojau, jog mano melą jis perkando akimirksniu: dėl Dievo, juk ką tik
susistabdžiau jį tiesiai priešais „tam Kraufordų vaikiui“ priklausantį pastatą.
Pats kaltas, kad pūčiau arabus. Nereikėjo uždavinėti kvailų klausimų.
Netrukus triukšmingas Čikagos centras dingo mums iš akių, o švino spalvos
debesų užklotame danguje suspindo saulė. Buvo neįtikėtinai keista regėti pro
mažutę proskyną žemėn besidriekiančius ryškius spindulius, juolab kad ją supę
debesys, rodėsi, bet kurią akimirką galį pratrūkti lietumi. Tiesa, žvilgsniu
nusekęs spindulius kiek aprimau: jie nušvietė būtent tą vietą, kurion vykau.
Kraufordų kriptą.
Na, ko gero, teisingiau būtų ją vadinti mauzoliejumi, tačiau žodis „kripta“
mano ausims skambėjo geriau. Šiaip ar taip, čia buvo vienintelių dviejų iš
tikrųjų mane supratusių ir nuoširdžiai mylėjusių žmonių paskutiniojo atilsio
vieta. Vienas jų tikriausiai jau rengėsi išdūlinti lauk ir kaip reikiant skelti per
pakaušį už tai, kuo pavirtau...
— Norite, kad luktelėčiau? — paklausė vairuotojas, sustabdęs automobilį ant
takelio, nusidriekusio kalvos, kurios viršuje buvo mano šeimos kapinių
sklypelis, papėdėje.
— Ne, viskas gerai, — atsakiau.
— Esate tikras? Regis, bet kada gali pradėti lyti kaip iš kibiro.
— Dar geriau, — sumurmėjau ir išsirioglinau lauk. Šiaip ar taip, tūžminga
liūtis būtų puikiai derėjusi prie mano vidinės savijautos.
— Na, mane užgraužtų sąžinė, jei palikčiau jus čia nė nepasiūlęs šio to
sušilti, — atsakė vairuotojas ir stvėręs nuo gretimos sėdynės rudą popierinį
maišelį su neatidarytu „Jose Cuervo“ buteliu ištiesė jį man. Kaip ironiška —
mėgstamiausia tėvo tekila...
— Ačiū, — linktelėjau tiesdamas jam dar vieną penkiasdešimtinę ir
čiupdamas butelį.
Pakilęs kalva prie šeimos kriptos, prisėdau ant marmurinio suolelio priešais
įėjimą. Išsitraukęs iš maišelio butelį, atsukau kamštelį ir gerą gurkšnį
šliūkštelėjau ant žemės. Juk negalėjau būti toks nemandagus ir ramiausiai
gurkšnoti įsitaisęs priešais savo senį ir nepasiūlydamas jam nė gurkšnelio?
— Į sveikatą, — prieš gurkštelėdamas, kilstelėjau butelį it sveikindamas
tėvą. Nuryjant tekila degino gerklę, tad suinkščiau visai taip, kaip tuomet, kai
būdamas trylikos pirmąsyk nukniaukiau taurelę iš tėvo baro. Iššūkį taip
pasielgti metė Deividas, o aš, bijodamas pasirodyti esąs silpnas, šiaip taip
nurijau iš kūno išsiveržti mėginusį kosulį ir vyliausi, jog bičiulis nesuvoks, jog
nesu toks šaunuolis, kokiu apsimečiau. Juokingiausia tai, kad vos atėjus eilei
gerti Deividui, jis pasiuto taip kosėti, kad vos nenukrito nosis. Vis dar
prisiminiau jį gnaibantį sau šnerves ir dar gerą valandą dejuojantį, kaip baisiai
degino alkoholis — prisiminiau taip aiškiai, lyg tai būtų nutikę vakar.
Akimirką sukikenęs dėl linksmo prisiminimo, dar sykį godžiai gurkštelėjau ir
įsmeigiau žvilgsnį į žemę. Velniop Deividą. Velniop mane.
Puikiai prisiminiau naktį, kai netekau tėvų. Žinoma, kad prisiminiau — pats
juos nužudžiau, tad nebuvo nė menkiausios tikimybės kada nors pamiršti.
Tegu neužmušiau savo rankomis, bet iš tikrųjų buvau dėl to kaltas — tikras
žudikas.
Mudu su Deividu kvailiojome kaip įprastai, gerdami iki žemės graibymo. Man
regis, tąnakt mudviejų protus maišė viskis — lakėme jį nė nemirktelėdami,
tarsi vandenį. Iššūkis? Kuriam pavyks išlenkti visą butelį pirmam — gryno,
niekuo neužsigeriant. Nė akimirkai nesusimąstėme apie galimybę apsinuodyti
alkoholiu, apie išleistuves, laukusias jau kitą rytą, apie tai, kad keltis abu
turėjome su aušra. Nė vienas iš mūsų nebūtume įstengęs vairuoti. Kai
paskambinau tėvams, jie buvo begrįžtą iš operos teatre praleisto vakaro.
Tenorėjau, kad jie atsiųstų manęs paimti vairuotoją, tačiau tėvas įsiuto, o
mama kaip reikiant susinervino. Jiedu nusprendė pakeliui namo užsukti
pasiimti mudviejų su Deividu. Tikslo jie taip ir nepasiekė. Kažkoks prisiliuobęs
idiotas nutarė, kad, užuot pakėlus telefono ragelį ir paprašius ko nors
pavėžėti, verčiau pačiam sėsti prie vairo, ir kaktomuša trenkėsi į mano tėvų
automobilį. Abu žuvo vietoje, spausdami suglebusias vienas kito rankas.
Žinau, nes išvydęs mirgančias šviesas pats atėjau į įvykio vietą. Jie tebuvo už
trejeto kvartalų.
Išgertuvių konkursą tą naktį laimėjau, už tai sumokėdamas nežmonišką
kainą. Dėl to buvau kaltas pats, bet Deleinos mama? Dėl to juk nebuvo kaltas
niekas — juo labiau Deleina. Ji nebuvo išlepinta mergiūkštė, gimusi su
sidabriniu šaukšteliu burnoje ir nė nenumananti, koks dosnus jai buvo
gyvenimas. Ji nebuvo nė užsispyrusi šiknė, tobulu linksmybių komplektu
laikanti girtuokliavimą iki sąmonės netekimo ir dulkinimą bet ko, kas galėjo
pasigirti bent vidutiniška pora papų ir dailia sėdyne. Kodėl jai teko mokėti
šitaip brangiai? Atsidusęs pakėliau žvilgsnį į tamsius danguje plytinčius
debesis.
— Patark, kaip turėčiau elgtis, — sušukau iš nevilties skėstelėdamas
rankomis ir išlaistydamas aplink burnelę viskio. Tą pat akimirką virš mano
galvos susikaupę lietaus debesys nutarė pratrūkti ir išlieti ant žemės visą taip
ilgai tausotą naštą.
Gavau atsakymą, kurio man taip reikėjo. Privalėjau ją paleisti. Deleina
turėjo būti su motina ir tėvu — tiesi, tai pasakyti buvo kur kas lengviau, nei
padaryti. Palenkiau butelį, bet skystai ugniai dar nespėjus nusvilinti mm
liežuvio, atitraukiau jį ir šveičiau žole apžėlusios kalvelės mauzoliejaus kairėje
link. Nulydėjau butelį žvilgsniu: nuriedėjęs kalno papėdėn, šis sustojo, o
didžiuma skysčio — tiesa, ne visas — išsiliejo ant žemės.
Suvokęs slaptą simbolių kalbą, prapliupau kvatoti it beprotis. Deleina, tarsi
šėtono syvai, galėjo man po oda įžiebti liepsną. Vos jai atsidūrus šalia, mano
protas apmirdavo, o mintys padrikdavo. Dabar gi ji galėjo džiaugtis laisve,
tačiau mažutė jos dalelė visuomet liks su manimi. Deleinos Talbot atsikratyti
buvo ne taip paprasta — bent jau ne man.
Negalėjau. Neįstengiau imti ir ją paleisti.
Likau kapinėse, kol gerokai sutemo. Gali būti, kad praleidau ten valandų
valandas: nebuvau įsitikinęs, nes graužiant sąžinei laikas, regis, sustojo. Šaltis
surietė į ožio ragą, o užpakalis ir abi kojos nutirpo šitiek laiko sėdint toje
pačioje vietoje ant suolelio. Ačiū Dievui, lietus tetruko pusvalandį, tad jau
buvau spėjęs ir nudžiūti.
Nekreipiau dėmesio nei į gurgiantį pilvą, nei į perdžiūvusias lūpas, nei į be
perstojo skambantį mobilųjį. Žvilgsniais mane varstė žmonės — aiškiai tai
jutau. Tik laiko klausimas, kada Polė manęs ieškoti pasitelks pėdsekius
skalikus. Tiesa, vienas telefono ekrane mirksintis vardas sužadino mano
smalsumą — Deleinos.
Nemeluosiu — troškau atsiliepti į jos skambutį labiau nei bet kada. Jau
pirmąsyk jam suskambus, čiupau telefoną. Pasigirdus antram skambučiui,
įsispitrijau į ekraną, o skambant trečiajam suspaudžiau aparatą taip, kad,
rodės, dar kiek, ir sulaužysiu tą prakeiktą daiktą. Visgi susilaikiau neatsiliepęs.
Ką gi, po velnių, būčiau jai pasakęs?
Tai va, nusamdžiau vieną privatų detektyvą, kad pašniukštinėtų apie tavo
praeitį — matai, esu smalsus šiknius, linkęs nepaleisti valdžios iš rankų... Po
velnių, suuodusi apie tai, ką iškrėčiau, ji siuste pasiustų — dedu prakeiktą
galvą, jog būtent taip ir nutiktų. Ir žinai, ką sužinojau? Nagi štai, išgirdau, jog
parsidavei man, norėdama apmokėti mirštančios motinos širdies persodinimo
operaciją. Vis dėlto, žinai, pasiliksiu tave ir dulkinsiu toliau — esu pabaisa, kuriai
praverstų medikų pagalba: ko gero, bet kuris geras specialistas nė
nemirktelėjęs išrašytų mano pimpalui visą eilę elektrošoko procedūrų.
Aha, to tai jau nebus.
Telefonas sucirpė tą pažįstamą melodiją, reiškiančią, jog gauta trumpoji
žinutė. Stvėrus aparatą ir išvydus, jog parašė Deleina, širdyje kažkas
suvirpėjo — nė nespėjau susivokti, kaip atidariau gautą pranešimą.
Skaitmeninio laikrodžio skaičiukai skelbė, kad jau dešimta vakaro. Po velnių,
negi jau taip ilgai čia tūnau?
Kurgi tu? Aš visai viena... Šioje milžiniškoje lovoje... Nuogutėlė.

Penis net sutrūkčiojo kelnėse: aiškiai prisiminė reginį, kurį puikiai

pažinojome abu.
— Ša! Į šią velniavą patekome tik per tavo kvailą galvą, mažas bjaurus
ištvirkėli, — iškeikiau nuo vaikystės pažįstamą bičiulį.

Susitikimas verslo reikalais. Nelauk manęs.

 Pasakos — kalbėjau su Pole. Džiaugiuos, kad kur nors neužvertei kojų.
Pranešiu ir jai.

Ačiū Dievui, kol kas ji neketino spausti manęs atsakyti, kur esu. Žinoma,
suvokiau privalėsiąs pasiaiškinti, kai susitiksime akis į akį. Na, bet bent jau
Polę nukrapštė man nuo sprando.

Einu miegoti. Kai grįši, nebijok manęs pažadinti. Jei tik norėsi;)

Oho, kaip norėsiu. Tačiau nežadinsiu.

Paslėpęs telefoną kišenėje, vėl įsmeigiau akis į tuštumą. Motinos vaiduoklis
taip ir nepasirodė kaukštelėti man per galvą. Tėvo dvasia neišlindo išpeikti
manęs už išlaistytą puikią tekilą, neliepė susiimti ir nustoti vaidinti kvailį.
Nepatyriau jokio didingo nušvitimo, nepriėmiau jokio sprendimo, kurio
ieškodamas čia atvykau. Žodžiu, iššvaisčiau veltui visą dieną ir naktį.
Vėl išsitraukęs telefoną surinkau dėdės numerį. Danielis buvo kardiologas —
pats geriausias Čikagoje, ir, negana to, palaikė ryšius su begale žmonių:
tikriausiai todėl, kad aistringai rėmė visas bent kiek su medicina susijusias
iniciatyvas. Taip jis įsigijo ir Evereto kliniką: tame pastate dirbo kone visų
medicinos sričių specialistai, o Danielis nelyginant kempinė gerte gėrė jų
išmintį ir žinias. Puikiai suvokiau, jog skambutis jam prilygo šūviui į tamsą,
tačiau troškau sužinoti, ar jis galėtų bent kiek daugiau sužinoti apie Fei Talbot
būklę ir jai padėti. Žinoma, man dėl tu idiotiškų paciento konfidencialumo
taisyklių niekas tokios informacijos nebūtų išdavęs — galų gale, tikriausiai nė
nebūčiau jos supratęs. Vis dėlto Danielis galėjo pasiekt: bet kokį užsibrėžtą
tikslą.
Paskambinęs ir įkalbėjęs dėdę man padėti, skambtelėjau Samueliui, kad šis
mane pasiimtų. Atėjo laikas grįžt: namo, ir nors baiminausi kūno reakcijos
išvydus Deleiną mano širdžiai jos reikėjo kaip oro.
Samueliui pakako proto pakeliui namo man netari: nė žodžio. Buvo
akivaizdu, jog neketinau dalytis išgyvenimais. Mudviem parsiradus namo,
tylomis žengiau vidun ir nudūlinau į miegamąjį. Nors kelią žinojau mintinai,
žingsniuodamas vis vien jaučiausi traukiamas kažin kokios nematomos jėgos.
Ji buvo ten, o aš lyg magnetas nenumaldomai slinkau artyn.
Pirmąsyk per daugelį dienų įsirioglinau į lovą nenusivilkęs nė vieno
drabužėlio — tik, žinoma, nusiavęs batus. Deleina miegojo atsigręžusi veidelį į
manąją lovos pusę ir atrodė it tikras angelas. Deja, aš žinojau, kokį pragarą jai
buvo užtraukęs likimas — ir ne be mano pagalbos.
Kiekviena mano kūno molekulė geidė prisiartinti ir paliesti ją, tačiau to
padaryti neįstengiau. Aš buvau suteptas, ji ne — ir omenyje turiu ne tai, kad,
visą dieną praleidęs vilkėdamas drėgnais drabužiais, taip ir nenusimaudžiau po
dušu. Negalėjau prisiversti suteršti tokio tyrumo. Deja, purvinais mano
pėdsakais mirgėjo visas jos kūnas, ar ne? Mėgavausi kiekvienu jos kūno
lopinėliu — neliko nė kvadratinio centimetro, kurio nebūtų sugadinusi mano
prisilietimo žymė.
Ėmiausi vienintelės man dar likusios galimybės: išsitiesęs greta, įsmeigiau
akis į miegančią merginą ir, stengdamasis įsiminti kiekvieną jos veido bruoželį,
skaičiavau įkvėpimus. Jau tą akimirką suvokiau: daugiau nė minutėlės neleisiu
sau elgtis su ja kaip su sekso verge.

Lene

— Tempk subinę čia arba pavėluosime! — už vonios durų stypsanti Polė jau
gerą valandą šūkavo vieną nurodymą po kito, ir mano kantrybė sparčiai seko.
Vos man spėjus praverti duris jai atsikirsti, namą sudrebino nežmoniškas
trenksmas, ir ne ką už visą Teksaso valstiją mažesnis meteoritas, perskrodęs
lubas ir nusileidęs tiesiai Polei ant galvos, garsiai šlumštelėjo į pirmąjį aukštą.
Jei ne mažutės suakmenėjusios rankelės ir kojytės, dirstelėjusi žemyn pro
milžinišką skylę grindyse nebūčiau jos nė pastebėjusi. Din dilin — raganos
nebėr...
— Na, pagaliau! — cyptelėjo Pole, kratydama mane, lyg trokštų išpurtyti iš
svajonių. Nebeliko skylių nei lubose, nei grindyse, nei nuolaužų, nei milžiniško
meteorito. Haliucinacija prilygo sukeltai narkotikų. Vertėtų pakartoti.
Polė žioptelėjo it netekusi žado. Dievaži, toks elgesys jai nebuvo būdingas.
— Tu visiškai... Viešpatie, kaip suknistai dabar tau pavydžiu, — sumurmėjo
ji, apeidama mane ratu. — Jei išvydęs tave su šia suknele Nojus neatlėgs ir
nenustos siutęs ant viso pasaulio, nebepadės niekas.
Priėjusi prie milžiniško veidrodžio ant Nojaus spintos durų, nužvelgiau savo
atspindį. Suknelė atrodė neįtikėtinai — na, bent jau tiek, kiek jos tebuvo.
Rašalo mėlynumo drabužis apnuogino nugarą — satino audinys prasidėjo kaip
tik ties užpakaliuko linkiu. Krūtinę dengė tarsi sukryžiuotas šalis, apsivijęs
mano juosmenį ir klubus. Žemiau apnuoginto pilvuko krito grindis siekiantis
sijonas — tiesa, kokia gi iš jo buvo nauda, jei iki pat šlaunies viršaus driekėsi
skeltukas? Na, bent jau medžiaga, iš kurios buvo pasiūtas, krito laisvai ir
neaptempė kojų.
Mano plaukus Polė buvo suėmusi į kriauklės formos kuodelį, tačiau keletas
elegantiškų sruogelių krito aplink veidą, pabrėždamos tai, ką turėjau
gražiausio. Makiažas, kuriuo padailino mano veidą, buvo kur kas ryškesnis, nei
būčiau pasidažiusi pati, bet padūmavusios akys man iš tikrųjų tiko. Jei tik
mane dabar būtų galėjusi išvysti Dez, be abejonės, būtų prisiekusi, jog atrodau
it visai kitas žmogus — gal nė nebesidrovėtų būti pastebėta su manimi
viešumoje?
Tiesa, kad ir kokia kvailutė jaučiausi, dvejojau, kad Nojus tai bent pastebės.
Polė neklydo — jis išties atrodė įtūžęs ant viso pasaulio, o aš nė nenumaniau,
kodėl. Jis manęs nė piršteliu nepalietė nuo pat muzikos kambaryje praleistos
nakties, tos, kuomet mudviejų kūnai ir jo pianinas — vieninteliai šio orkestro
instrumentai — skambino nuostabiausią muziką, kokia kada nors galėjo
mėgautis mano ausys. Sukikenau po nosimi taip stipriai, kad, regis, net
kriuktelėjau: net iš lūpų neišsprūdęs sakinys jau galvoje suskambėjo klaikiai
banaliai, tačiau tokia jau buvo tiesa.
Ilgėjausi jo.
Grįžęs iš savo „susitikimo verslo reikalais“ jis manęs nepažadino. Neįprasta
jam, skaudu man, klaikus nusivylimas Dziundzei. Polė šnipštelėjo, kad
Meisonas jai sakęs, esą Nojus išlėkė iš darbo it šikšnosparnis iš pragaro
liepsnų, nė neprasižiodamas, kas per reikalai dega. Į skambučius neatsiliepė —
netgi manuosius, atsakė tik tuomet, kai parašiau žinutę.
— Ar girdėjai, ką sakiau? — paklausė Polė, it žadindama šūksniu. Et, kurgi
ne — ir vėl užsisvajojau...
— A, taip? — veikiau paklausiau, nei atsakiau pati.
— Na, tai ką sakiau? — įsirėmusi delnais į klubus ir palenkusi galvą į šalį,
Polė dėbsojo į mane taip, kad išsyk supratau: jei neatsakysiu teisingai — grės
rimta bėda.
— Jei išvydęs mane su šią suknele Nojus nepadvės ir nenustos siuntęs vizų
pasauliui, nebepadės niekas, — atšoviau. Gerai, gal ir ne visai tiksliai, bet juk
panašiai, tiesa?
Polė prisimerkė.
— Aukis bateliais. Vaikinai laukia.
Šokusi į aukštakulnius čiupau rankinę ir nusekiau mažutę kiauksinčią
čihuahuą, vardu Polė, pirmaisiais laiptais. Vos pastebėjau Nojų, netarusi nė
žodelio sustojau laiptų aikštelėje it įkalta. Jis atrodė nepriekaištingai — nuo
galvos iki kojų. Juodas smokingas, baltutėliai marškiniai, varno juodumo batai,
žavus veidelis — netrūko nieko. Rodės, jam taip atrodyti buvo vienas juokas.
Kilstelėjęs akis jis nužvelgė laiptų aikštelę, kurioje stypsojau. Jau buvo
benusigręžiąs, bet atsisuko antrąsyk — ech, vadinasi, dėmesį vis dėlto
atkreipiau! Man leidžiantis laiptais Nojus nejaukiai šyptelėjo ir, prieš
paimdamas mane už rankos, perbraukė rankomis plaukus.
— Atrodai nuostabiai, — tarė jis, ir pabučiavo man ranką nelyginant žavusis
princas. Staiga man dingtelėjo, kiek bendro mane siejo su Pelene — visai kaip
ji, buvau paprasta mergaitė, patekusi į pasaką, kokios nė drąsiausiose
svajonėse neregėjau. Skirtumas tik tas, kad vietoje krikštamotės fėjos turėjau
sutartį dvejiems metams.
Išvydus ant mano riešo plačią Kraufordų apyrankę, Nojaus veidą nušvietė
šypsena, tačiau staiga paleidus mano ranką ji ir vėl dingo kaip į vandenį.
Sutrikęs ir nurijęs seiles jis paslėpė rankas kišenėse.
 — Na, turėtume paskubėti.
Esą nekaltai — kurgi ne — seiles garsiai nurijo ir Polė: Nojui atsigręžus į ją,
moteris galvos linktelėjimu parodė į mano pusę, delnu tapšnodama kaklą.
— O! — sušuko Nojus, pagaliau supratęs akivaizdžią užuominą. — Turiu tau
kai ką.
Pasikuitęs kišenėje, jis ištraukė plonytę platinos grandinėlę. Kai pakėlė,
pastebėjau jos viduryje žibantį paprastutį melsvą deimančiuką.
— O, Nojau... Nereikėjo, — Jėzau, net kalbėjau it Pelenė, bet nieko
negalėjau padaryti — tokia jau mane pavertė tas vyras.
Nojus gūžtelėjo pečiais, bet į mane nė nedirstelėjo — regis, dėmesį patraukė
grandinėlės užsegimas.
— Nieko čia ypatingo. Tu verta... — jis atsiduso ir pagaliau kilstelėjo žvilgsnį
į mane. Jo akyse išvydau užtikrintumo žymelę, — ...kur kas daugiau.
Keista. Ypač prisiminus, kaip pastarąsias keletą dienų su manimi elgėsi — lyg
su maro nešiotoja.
Nojus atsistojo man už nugaros ir segdamas grandinėlę ant kaklo, vos
juntamai krūtine prisilietė prie nugaros. Prieš žengtelėdamas atgal, pirštų
galiukais dar perbraukė nuogus mano pečius, stuburu pasiųsdamas
šiurpuliukus. Kad nenuskubėtų tolyn, suėmiau delnu jo žastą.
— Ačiū, — sukuždėjau, ir pasistiebusi ant pirštų galiukų švelniai jį
pabučiavau. Žengtelėjusi atgal, pastebėjau jo žandikaulių raumenis įsitempus
taip, kaip visuomet nutikdavo jam griežiant dantimis.
Niekaip neįstengiau suprasti, kas gi negerai. Vos prieš porą dienų jis
negalėjo atitraukti nuo manęs rankų, regis, gana nebuvo niekuomet... Dabar
viskas apvirto aukštyn kojomis. Nesuvokiau, ar jis pasibjaurėjo manimi, ar ka
nors pridirbusi jį atbaidžiau, ar nutiko dar kažkas... Žinojau tik tai, kad
atbaidyti mane jau buvo bepradedąs jis pats. Kita vertus, gal čia ir buvo šuo
pakastas? Nuo tada kai išgirdau istoriją apie Džiulę, stengiausi nustumti save
kaprizus bei atsikalbinėjimus šalin ir elgtis gražiai. Galbūt tokia jam nepatikau.
Galbūt jis visai nepasikeitė. Galbūt persimainiau pati, ir naujoji „aš“ jo tiesiog
šitaip neveikė.
Na ir puiku.
Užrietusi nosį atitraukiau ranką nuo jo ir nužingsniavau durų link. Staiga
suvokiau, jog niekas neseka iš paskos, tad atsigręžusi nužvelgiau juos.
— Na? Tai ko laukiame? Greičiau pradėsim, greičiau baigsim.

Kelionė limuzinu buvo tyli. Kad nekiltų sunkumų, jeigu jie ar mes nutartume
išvykti anksčiau, Polė ir Meisonas į puotą išvyko atskiru automobiliu. Nojus
kėpsojo limuzino krašte ir rūkydamas cigaretę žvelgė kažkur už lango.
Vertimas: kankino mane vaizdeliu, esą, „žiūrėk, kaip lūpomis santykiausiu su
cigarete, o štai į tave nekreipsiu nė menkiausio dėmesio.“
 Tuomet prasidėjo tikroji kančia.
Žmonės. Tuntai, minios žmonių. Fotoaparatai. Blykstės mirgėjo visur, kur tik
pasisukdavome, o mudu raudonu kilimu artinomės prie velniažin kokios
Čikagos elitą po savo stogu glaudžiančios vietelės. Susirinkusieji stumdėsi ir
klykė, stengdamiesi žūtbūt įsirangyti į kadrą. Dėmesio centras? Be abejo,
Nojus Kraufordas ir jo pora. Vis stengiausi slėpti veidą už plačių jo pečių ar
tiesiog laiku nusigręžti. Apsivijęs mano juosmenį ranka Nojus plačiai šypsojosi
ir pozavo fotografams, mojavo ir sveikinosi su žmonių miniomis, kartu kažkaip
sugebėdamas apsimesti nė negirdįs klausimo „Kas ši žavi moteris, šįvakar
lydinti jus, Nojau?“, kol galų gale mudviem pavyko iš to chaoso ištrūkti ir
patekti vidun, kur vakarėlis jau buvo beįsisiūbuojąs.
Man it akmuo nuo širdies nusirito, bet prie mano šono tuojau išdygo Polė.
— Pasirengusi žengti vidun?
— Maniau, mes jau viduje? — apstulbusi apsidairiau aplink.
— Kvailutė... Tai... — prabilo ji, atverdama dvivėres duris. — ...“Raudonojo
Lotoso“ pokylių salė.
Oho. Erdvė buvo milžiniška — tiesa, manęs tai labai nenustebino. Viskas, ko
imdavosi Nojus, menkumu nepasižymėjo. Visur aplink akį traukė raudonos
gėlės: žiedai plūduriavo vandens dubenyse greta žvakelių, dabino didžiules
puokštes — rodės, jų buvo pilna visur. Palei lubas kabėjo raudono šilko
vėliavos, puikiai derančios prie tokio pat atspalvio staltiesių ir kaspinų: šitiek
raudonos lengvai būtų galėję priversti patikėti, jog salėje neseniai vyko
žavingiausios pasaulyje skerdynės. Šampanas liejosi fontanais. Neperdedu —
čia tikrai buvo šampano fontanų, be to, po didžiulę atvirą erdvę vis zujo ne
mažiau kaip du tuzinai padavėjų, nešinų padėklais, pilnais skysto aukso
pripildytų taurių. Ko gero, būtent todėl susirinkusieji atrodė tokie gyvybingi.
Pernelyg gyvybingi, po velnių.
Šventės dalyviai atrodė neįtikėtinai — visi iki vieno pasipuošę elegantiškomis
sukniomis ir smokingais, atsiėjusiais daugiau, nei didžiuma mano gimtojo
miestelio gyventojų uždirba per mėnesį. Regis, net ore sklandė banknotų
kvapas. Visuomenės sluoksnių skirtumai tikrai nesibodėjo priminti kiekvienam
jo vietos. Nojus niekuomet neprivertė manęs pasijusti menkesne, bet, kita
vertus, niekada nebuvome pasirodę drauge visuomenės akyse taip, kaip dabar.
Iki pat šio vakaro tiesiog tūnojome milžiniškame jo name ir dulkinomės it pora
triušelių, todėl dabar, patekusi į tikrų jo bičiulių šurmulį, savo vertę suvokiau
kur kas aiškiau. Jei anksčiau nesijutau gerokai per prasta Nojui, tai dabar —
be jokios abejonės.
— Sveika atvykusi į mano pasaulį, — sukuždėjo man į ausį Nojus. Suėmęs už
alkūnės, jis palydėjo mane per minią. — Noriu, kad su kai kuo susipažintum.
Jėzau, va dabar tai tikrai kaip reikiant apsikvailinsiu. Nė akimirką tuo
nesuabejojau.
 — Nojau! Jau dairiausi tavęs, — sucypė prisigretinusi mažutė nerimstanti
šviesiaplaukė. Jei kam nors rūpi mano nuomonė, regis, jau buvo išlenkusi
viena kita taurele per daug. — O, atsivedei ir merginą? Nė nežinojau, kad su
kuo nors susitikinėji.
— Mende, tai, kad nesame biure, nereiškia, kad staiga nebesu ponas
Kraufordas, — lediniu balsu atsakė jis. Tą akimirką prisiartino padavėjas su
šampano taurėmis nuklotu padėklu. Čiupęs vieną, Nojus ištiesė ją man ir
pasiėmė dar vieną sau.
— Ak, tiesa, atsiprašau, — pasitaisė Mendė. Čia prasidėjo nužiūrinėjimas —
sprendžiant iš to, kaip moteris suraukė nosį ir šiaip ne taip išspaudė dirbtinę
šypseną, spėjau, jog ji kiaurai permatė tą pasakėlę, jog man pridera būti
įsikibus Nojui į parankę. — Kas ji?
— Ji — ne tavo reikalas. Dabar spruk sau ir susirask dar taurę kitą, panele
Piters, — Nojus nuvijo ją rankos mostu.
Ji darsyk nemaloniai į mane dėbtelėjo, o aš, norėdama kiek paerzinti, meiliai
išsiviepiau ir palinkau arčiau Nojaus.
— O! Štai ir Leksė su Bredu! — kvyktelėjo Polė, rodydama į vos už kelių
žingsnių stovinčią žavią porą. Vos man spėjus pačiupti dar vieną šampano
taurę, ji griebė mane už rankos ir vos neišrovė šios iš peties, tempdama mane
prie nuostabiausios pasaulio porelės. Nojų sustabdė keletas kostiumuotų
vyrukų, tačiau Polė, atkakli šikniukė, vilkte vilko mane per salę.
— Lekse! — sušuko ji, pagaliau paleisdama mano ranką ir puldama apglėbti
ilgakojės raudonplaukės. Tikriausiai pagal šios merginos atvaizdą režisieriai
kadaise sukūrė Džesikos Rebit [*Džesika Rebit (Jessica Rabbit) — animacinio filmo „Kas
pakišo triušį Rodžerį“ (Who Framed Rogger Rabbit, JAV, 1988) personažas (red. past.).]
personažą. Gražuolė išties buvo pribloškiančios išvaizdos — nepriekaištingai
įdegusi, milžiniškomis krūtimis, vapsvos liemeniu, putliomis rausvomis
lūpytėmis... Sudvejojau, ar tos išpuikusios snobų muzikos tuojau nepertrauks
kuri „The Commodores“ melodijų.
— O, Bredai! — greta jos stypsojęs gigantas sucypė mergaitė, mėgdžiodamas
Polę. Klapsėdamas blakstienomis, jis sumosavo riešais. — Taip tavęs pasiilgau,
tu mano mėgstamiausias, oooo! Nagi, leisk ir tave pačiupinėti!
Polė paleido iš glėbio gražuolę ir dėbtelėjo į vyrą. Minėtoji gražuolė nieko
nelaukusi pliaukštelėjo jam per pakaušį.
— Nebūk paršas, parše. Ne vieni esame, — priminė ji. Smalsiai linktelėdama
mano pusėn.
— O, taip. Čia...
Polę pertraukė staiga nelyginant iš po žemių išdygęs Nojus.
— Deleina. Mano Deleina, — jis apsivijo ranka mano juosmenį ir
savininkiškai prisitraukė mane artyn. — Deleina, čia mano mylimiausia
pusseserė Aleksė ir jos vyras Bredas Meivisas.
— Gali mane vadinti Švelniuoju milžinu, — pridūrė Bredas.
 — Jis kaip tik pradeda gynėjo karjerą Nacionalinėje futbolo lygoje, —
paaiškino Nojus.
— Tikra tiesa, — pasigyrė Bredas, it povas papūsdamas krūtinę.
— Leksė — jo agentė, kiekvieną priverčianti drebinti kinkas, — paaiškino
Nojus, linktelėdamas jos pusėn. — Man regis, jos jis bijo labiau, nei tų
kraujasiurbių, su kuriais tenka derėtis dėl sutarčių sąlygų.
— Kažkas juk turi paspardyti jam į sėdynę. Be to, šiurkštumas jam visai
patinka, — šyptelėjo Leksė.
— Malonu susipažinti, — sveikindamasi ištiesiau Leksei ranką. — Nojus man
nieko apie jus nepasakojo, — nejaukiai sukikenau.
— Mums taip pat, — paspaudė man ranką Leksė. Galėtumei pamanyti, jog tai
tebuvo atsakymas į draugiškumą, tačiau man pasirodė, jog trimis žodeliais ji
išsyk atsakė į abi mano frazes — Nojus jiems taip pat nebuvo manęs minėjęs.
Žinoma, tai buvo visiškai suprantama — tik ne jiems.
— Patrikai, ar mateisi su mama ir tėčiu? — paklausė ji Nojaus.
Dirstelėjusi į jį, klausiamai kilstelėjau antakius. Jis akimirksniu suvokė, kas
mane suglumino, ir gūžtelėjęs pečiais iš gėdos užvertė akis.
— Šeimos nariai mane visuomet vadino antruoju vardu. Taip tiesiog buvo
paprasčiau atskirti mane ir tėvą, kaskart nešaukiant Nojaus vyresniojo ar
Nojaus jaunesniojo.
— Žinoma, — linktelėjau. Žinoma, tokias smulkmenas galėjome aptarti dar
prieš tai, kai savo šeimai pristatė mane kaip „savo Deleiną“, bet ką gi reiškia
mano nuomonė? Nervindamasi kur kas labiau, nei derėjo, užsiverčiau taurę ir
vienu gurkšniu nurijau pusę šampano.
— Ir ne, Lekse, dar jų nemačiau, — tęsė Nojus, dairydamasis po minią, kad
kuo greičiau šią padėtį ištaisytų.
— Na, jie kažkur netoliese. Nė neabejoju, anksčiau ar vėliau prieis, — atsakė
mergina, nerūpestingai mostelėdama ranka. — Žinai, koks per tokius renginius
būna tėtis.
Bredas, Meisonas ir Nojus leidosi taukšti apie kažkokią sporto komandą —
neįstengiau nė dėmesio išlaikyti, nes Nojus, nykščiu sukdamas ratukus ant
mano nugaros linkio, mažuoju piršteliu šmurkštelėjo po mano suknios audiniu
ir nutūpė ant užpakaliuko tarpelio. Polė pliurpė su Lekse — tame pokalbyje
taip pat negalėjau dalyvauti, nes nė nenumaniau, apie ką šnekučiuojamasi ir
kokie gandai sklando jų draugų būrelyje. Griebiausi vienintelio man likusio
pasirinkimo: užsiėmiau žaidimu „Pažiūrėkime, ar įstengsiu išgerti visą taurę,
kol pasirodys dar vienas padavėjas.“ Kol kas laimėjau, nors nebuvo taip jau
paprasta: aplink žvilgėjo dešimtys padėklų. Palinkęs artyn Nojus sukuždėjo
man į ausį:
— Ramiau, kačiuk.
To pakako, kad mano galvelė apsisuktų. Keista — tebuvau išgėrusi keturias,
na, gal penkias taures šampano, jaučiausi puikiai, bet štai, vyriškis pavadino
mane kačiuku — ir neįtikėtinai apsvaigau.
— Man reikia pasysiot, — staiga drėbiau. Aplink šurmuliavę pokalbiai staiga
nutilo ir visi įsmeigė žvilgsnius į mane. Spėjau, jog tai, ką leptelėjau,
tikriausiai nebuvo labai įprasta garsiai pranešti damoms, ir juolab ne tokioms,
su kuriomis galėtų susitikinėti Nojus Kraufordas. Vertėtų prisiminti.
Leksė nusikvatojo.
— Man irgi reikia. Eime, Pole. Reikia paskubėti, kol neapsimyžom kulnų.
— Na jau, Lekse, — Polė pasibaisėjusi dėbtelėjo į ją, tuomet atsigręžė į
mane. — Gal ji ir atrodo kaip aukštuomenės dama, bet nespręsk apie knygą
pagal viršelį. Visa ta prabanga ir blizgesys slepia ne ką kita, kaip tik
nepraustaburnį traktoristą.
— Mano mergiotė, — šūktelėjo Bredas, ir pliaukštelėjęs jai per sėdynę
nusiuntė kulniuoti sau.
— Tik neužtruk, — geidulingas Nojaus balsas suvirpino jautrią mano paausio
odelę. — Noriu, kad visą vakarą būtum greta, — jis švelniomis lūpomis
prisispaudė prie mano kaklo: iš šalies — vos pastebimai, tačiau aš tai tikrai
pajutau — bučinys ištirpdė mane it karšti blynai gumulėlį sviesto.
— Jėzau, Patrikai, mes juk tik cimpinam į prakeiktą tualetą — pažadu,
pakeliui tikrai jos neišgąsdinsiu taip, kad pranyktų, — užvertė akis Leksė.
Jis prunkštelėjo.
— Jei ir mėgintumei, galėčiau tik palinkėti sėkmės. Man regis, greitai
suprasi, jog Deleinai perkąsti tavo šmaikščius pokštus — vienas juokas.
— Eik po velnių, — šnypštelėjo Leksė.
— Ir aš tave myliu, mieloji pussesere, — Nojus šyptelėjo ir mirktelėjo man,
tuomet, gurkštelėjęs šampano, vėl atsisuko į vaikinus.
Mudviem skinantis kelią per minią moterų tualeto link, Leksė staiga sustojo
it įbesta.
— Tik pažiūrėkite, ką atvilko šunys, — vos girdimai sukuždėjo linktelėdama
dešiniau.
Ten apsuptas žmonių kiurksojo milžiniškas vyriškis dosniai želė suteptais
juodais plaukais, soliariume kaip reikiant paskrudusia oda, plačiomis
žandenomis ir neįtikėtino baltumo dantimis. Moterys karte korėsi jam ant
kaklo, o jam kažkaip pavyko dėmesiu lygiai apdalyti visas. Regis, jam nestigo
kažkokios gyvuliškos traukos.
— Na, jei negali išsirinkti tarp Ernio ir Keno, jis tikriausiai gali pasirodyti
tikras meilutis, — prunkštelėjau. — Kas jis per vienas?
— Deividas, — vyptelėjo Leksė.
— Koks Deividas?
Polė paliko artyn it ketindama išplepėti kokią nešvankią paslaptėlę.
— Buvęs geriausias Nojaus draugas Deividas, štai kas.
 Žioptelėjau ir staiga neįtikėtinai nukaitau — tiesa, prie apykaklės, tikrai jau
ne po sijonu.
— Jis dar ir Patriko verslo partneris, — sumurmėjo Leksė, stumtelėdama
tualeto duris. — Tas šliundragalvis nuo pat mano dėdės ir tetos mirties
nepalieka Nojaus ramybėje, stengdamasis įkalbėti atsisakyti jam
priklausančios „Raudonoj Lotoso“ dalies.
Tą akimirką prasidėjo mudviejų su Lekse Meivis romanas.
— Pala, Nojaus tėvai — mirę? — paklausiau. Tik tuomet susigriebiau, jog
tokius dalykus tikriausiai taip pat turėjau žinoti — deja, naujiena per daug
pribloškė. Apie tėvus Nojus niekuomet neužsiminė nė žodeliu.
— Taip, jie žuvo autoavarijoje prieš šešerius metus, — patvirtino Leksė. —
Jis niekada nesileidžia į kalbas apie tai kad visai nesistebiu, kad to nežinojai.
Polė staiga surimtėjo.
— Abiejų neteko vienusyk, tad kankinasi iki šiol — geriau nesigriebk šios
temos. Kai jausis pasirengęs, papasakos tau pats, gerai?
— Taip, žinoma, — staiga pasiilgau savo tėvų.
Leksė pravėrė kabinos duris ir stumtelėjo mane vidurį.
— Nagi, judink sėdynę. Man reikia išlenkti dar burnelę kitą. Po velnių,
dievinu nemokamus gėrimus.
Kol atlikau savo reikaliukus, Leksė su Pole apsimainė naujienomis. Kol kas
karščiausia pokalbio tema buvo mažyliai: Polė jau jų troško, bet Meisonas
nesijautė pasirengęs. Apie vaikus svajojo ir Bredas, tačiau Leksė atsisakė likti
plika, basa ir nėščia, o karjerą pastatyti ant kortos.
— Deleina, o kaip judu su Nojumi? — pasmalsavo Leksė, vos man spėjus
praverti kabinos duris.
— Na... — dvejodama nukiūtinau prie kriauklės nusiplauti rankų. Kaipgi
turėjau atsakyti į tokį klausimą?
— Lene, — įsikišo Polė. — Jai labiau patinka būti vadinamai tiesiog Lene.
Tiesa?
— Taip, tiesiog Lene, — šiaip ne taip išspaudžiau šypseną. — O apie vaikus,
na, mudu su Nojumi dar nesikalbėjome... Na, turiu omenyje, mūsų santykiai
dar nėra tokie brandūs... Bent jau kol kas.
— Ahaa, supratau, — linktelėjo Leksė ir dramatiškai atsiduso. — Na, tai gal
negaiškime laiko ir išsiaiškinkime viską iškart, gerai?
Užsukusi čiaupą, nusišluosčiau rankas.
— Kas tiksliai yra viskas?
— Žiū, Lene. Nojus neturi nei motinos, nei tėvo, nei brolių ar seserų.
Vadinasi, visas perdėtas šeimyniškas rūpestis krenta ant mano pečių, —
pradėjo ji. — Dar menkai tave pažįstu, bet iš pirmo žvilgsnio man visai patinki.
Vis dėlto privalau tave įspėti. Jei įskaudinsi mano pusbrolį, aš išspardysiu tau
subinę. Ir jei jau sakau, kad išspardysiu subinę, turiu omenyje ne šiaip
kepštelėjimą — prisiekiu, kai baigsiu, neturėsi kitos išeities, kaip tik dairytis
sėdmenų donoro ir organizuoti persodinimo operaciją. Viskas aišku?
Tvirtos jos kiaušidės išties mane žavėjo, bet kaip moteris, kurią visi laikė
tikra Nojaus mergina, privalėjau atremti jos iššūkį — kitaip būčiau pasirodžiusi
nenuoširdi bejausmė. Šveičiau panaudotą popierinį rankšluostį į šiukšlių dėžę
ir atsigręžusi į Leksę įsirėmiau delnais į klubus. Polei užteko proto žengtelėti
šalin.
— Sąžininga. Tiesa, aš irgi turiu vieną žinutę: ne tik tau — visiems, kurie
pasiryš kišti nosį į mūsų reikalus. Myliu tą vyrą labiau, nei kada nors maniau
įstengsianti mylėti kitą žmogų — be jokių sąlygų, be jokių terminų, — staiga
suvokiau, jog mano lūpomis byloja gryniausia tiesa. — kad kas nors šiame
sandėryje ir gali likti su sudaužyta širdimi, tai tik aš pati. Tiesa, jei tarp
mudviejų su Nojumi nutikai kas nors tokio, kad jaustumeisi privalanti
išspardyti man sėdynę — prašom. Aš tavęs nebijau. Kaip sakoma, jei jau
žiojiesi sakyti „op“ — nedelsk ir šok per tą nelemtą griovį.
Polė giliai įkvėpė — regis, aiškiausiai išgirdau, kaip nurijo seiles.
Neatitraukiau nuo Leksės žvilgsnio — dėbsodama tiesiai į akis nė akimirkai
nenusukau žvilgsnio. Ši moteris, tikra amazonė, neabejotinai būtų įstengusi
paversti mane dulkėmis, bet aš nė neketinau atsitraukti — tai būtų buvę
suprasta kaip silpnumo išdava, ir nors greta Nojau? Išties jaučiausi jautri
nelyginant iš kiauto ištraukta sraigelė, iš prigimties toli gražu nebuvau silpna.
Leksės rūstumas pamažu išseko, o vienas lūpų kamputis pakilo,
nutvieksdamas jos veidą šypsena — visai tokia, kaip Nojaus.
— Prisiekiu Dievu, jei nebūčiau jau ištekėjusi, šiąnakt tikrai vakarėlį
paliktume drauge.
Atsakiau jai šypsena, o Polė pagaliau išleido taip ilgai plaučiuose laikytą orą.
— Judvi — it ant vieno kurpalio siūtos, — papurtė galvą ji. — Na, bet jei jau
baigėme lyginti, kurios kiaušidės didesnės, gal galime grįžti pas vyrukus?
— Žinoma, — linktelėjo Leksė, kibdamasi man į parankę. — Beje, didesnės,
be abejonės, manosios.
— Na, mes dar pažiūrėsim, — atšoviau, mums žengiant pro duris.
Tiesa, mano šypsena akimirksniu išblėso, kai susirinkusiųjų jūrai prasiskyrus,
pastebėjau Nojų. Jis stovėjo priešais pusamžį, tačiau įspūdingą tamsiaplaukį,
šypsojosi ir linkčiojo. Visgi mano vidurius susiraizgyti į žvejų mazgus privertė
Nojui į parankę įsikibusi moteris. Prikibusi it kostiumo dalis aukšta
rausvaplaukė panėšėjo į Džindžere iš serialo „Giligano sala“ [* „Giligano sala“
(„Gilligan’s Island“) -komiškas serialas, 19641967, JAV (vert past.)]. Lengvai būtų galėjusi
tapti Holivudo žvaigžde — rodės, ir pati puikiai tai žinojo.
— Lekse, būk gerutė, pasakyk, kad ten tavo sesuo.
— Tfu, na jau atleisk! Ta įžūli karvė galėtų tik pasvajoti apie tokius genus
kaip manieji.
 — Tuomet kas ji tokia?
— Tai... Džiulė, — pasišlykštėjusi atsakė Polė. — Dar žinoma kaip
aštuonputė. Kalbama, kad sykį dulkinosi iškart su aštuoniais vaikinais —
žinoma, jau po skyrybų su Nojumi. Kaip — neklausk.
— Sakai, aštuonputė? Ko gero, tai paaiškina, kodėl gleivėtais čiuptuvais
rangosi aplink mano vyrą, — atšoviau, visur regėdama ne tik beprotiškai daug
raudonų atspalvių, bet ir vieną kitą žalsvą it pavydas. Mintyse ėmė suktis visi
kompiuteriniame žaidime „Mortai Kombat“ išmokti žudymo manevrai — šitaip
įsiutusi, be abejonės, būčiau įstengusi atlikti bet kurį.
— Suteiksi man garbę? Seniai niežėjo nagus parodyti tai šliundrai, iš kur
kojos dygsta, — pasisiūlė Leksė. Jau buvau spėjusi ją pamilti it kitos motinos
įsčiose užgimusią seserį.
— Dėkui, bet ne. Pasirūpinsiu ja pati, — atmečiau pečius ir nužingsniavau
prie savo vyro.
Išgirdau merginas juokiantis man už nugaros:
— Nagi, op, op...

Nojus

Negalėjau Džiulės pakęsti. Deja, stypsodamas salėje su dėde Danielių ir teta

Vanesa taip netrokštamo dėmesio man iš paskutiniųjų skirti besistengiančios
mergiotės niekaip negalėjau atstumti. Tegalėjau gerti dar daugiau — tiek, kad
kūnas nutirptų ir galų gale išvis nejausčiau pasibjaurėtinų jos prisilietimų. Vos
parsiradus namo, reikės nusišveisti visą kūną vieline indams plauti skirta
kempine.
Prabėgus vos minutėlei kitai po to, kai Deleina — beje, su ta suknele ji išties
atrodė stulbinamai — pradingo tualete su Pole ir Lekse, ta išdavikė šliundra
nosies tiesumu patraukė link manęs it naiviai tikėdamasi, kad spirgu iš
džiaugsmo vien pagalvojęs apie galimybę ją sutikti. Tiesą sakant, buvo visiškai
priešingai — apskritai buvau pamiršęs, kad ji gali būti renginyje, bet, kaip jau
minėjau, nuo tada, kai į mano gyvenimą įžengė Deleina, mano proto apskritai
nebuvo matyti niekur aplink.
— O, velnias, — atsiduso Meisonas, pastebėjęs kažką man už nugaros.
Žinoma, privalėjau atsigręžti ir savomis akimis išvysti, kas gi nusipelnė tokio
purkštavimo. Deja, pasigailėjau vos spėjęs atsisukti.
— Nagi nagi, tikriau nei mano gyvybė ir kvėpavimas... Nojus Kraufordas, —
pasigirdo pažįstamas buvusiosios čiulbėjimas. Ji gerokai per stipriai stengėsi
nutaisyti gundomą balsą, kuris, beje, jai klaikiai netiko. Galbūt atrodė
neblogai, bet negalėjau to pastebėti: temačiau ją pasilenkusią su iš nugaros
Deivido pimpalo vis užkemšama išange.
— Tikriau nei mano dusulys ir viltys užversti kojas... Džiulė Frost, —
atšoviau nuobodžiaujančiu tonu.
— Nagi, elkis gražiai, Nojau, ir galbūt iki vakaro pabaigos užsidirbsi dar vieną
šansą...
Tarsi man kada nors bent mintis galėtų kilti apie bridimą ton pačion upėn.
— Užsipisk, — leptelėjau nusigręždamas.
— Toks mano planas.
Jos balsas skambėjo taip užtikrintai, esą ši kvailystė Bedegs, kad teįstengiau
prunkštelėjęs baigti šampaną. Taip, šiai nakčiai ištverti man tikrai prireiks šio
to stipresnio.
— Šiaip ar taip, kam užteko kvailumo į tokį prašmatnų renginį pasikviesti
tokią kekšę kaip tu?
— Valdyk liežuvį, Kraufordai. Kalbi su mano palydove, — prie mūsų būrelio
prisigretinęs Deividas iš nugaros apsivijo Džiulės juosmenį. — Juk sakiau, kad
manoji — tikra lėlytė.
Būčiau galėjęs lažintis iš dešiniojo kiaušinio, kad tokiu asilišku poelgiu tas
kvailys tikėjosi mane priblokšiąs taip, kad sukelsiu tikrą skandalą — sprogimą,
kurio banga velniop nusineštų ir mano darbą kompanijoje. Jis vylėsi, kad
neteksiu kantrybės ne tik darbuotojų, bet ir klientų (tiek esamų, tiek ir dar tik
svarstančių pasinaudoti įmonės paslaugomis) — jau neminint valdybos narių —
pilnos salės viduryje. Plano būta neprasto, tačiau su tokia paleistuve kaip
Džiulė Frost išdegti jis neturėjo nė menkiausios galimybės. Nė nemaniau
suteikti jam tokio malonumo, tad sugriežęs dantimis vargais negalais
išspaudžiau šypseną.
— Atrodai puikiai, Deividai. Kur gavai smokingą? Išdavikų bičiulių
skyriuje? — pasmalsavau. Bredas ir Meisonas kaip įmanydami stengėsi
susilaikyti neprunkštelėję.
— Baisiai šmaikštu. Pats sugalvojai, ar mergina padėjo? Pala, tiesa — tavo
mergina juk su manimi, — Deividui arogantiškai nusikvatojus, teko kiek tik
įstengiau įtempti kiekvieną raumenį, kad neišversčiau jo iš koto. — Einu prie
baro kokio tikro gėrimo. Eini kartu, mažule?
— Dėkui, bet ne. Aš dar kiek pabūsiu čia, prisiminsiu su Nojumi senus
laikus, — Džiulės žvilgsnis nė akimirką nesitraukė nuo manęs. Pats to
nemačiau — nė nežiūrėjau jos pusėn, tačiau aiškiausiai jutau esąs
nurenginėjamas žvilgsniu. Taip, jau į tą upę tai dusyk tikrai nebrisiu. Vieną
galimybę ji turėjo, ir ta pati išlėkė tiesiai jai pro sėdynę — tiesiogine tų žodžių
prasme.
Prie mūsų prisijungė Danielis ir Vanesa, tad trumputį mudviejų pokalbį akis į
akį teko baigti. Akimirksniu pasijutau įkalintas gilioje tamsioje bedugnėje ir
neturintis galimybės ištrūkti.
— Patrikai, — motiniškai sučiulbėjo teta. Kone plaukte priplaukusi artyn ji
tuojau čiupo mane į glėbį. — Tai gardumynas akims...
 — Teta Vanesa, — plačiai nusišypsojau jai žengtelėjus atgal. — Džiaugiuosi,
kad atvykote.
— Kurgi daugiau galėčiau leisti vakarą? Juk žinai, kaip tavo dėdei patinka
tokie susiėjimai, — atsakė ji, dievinamai nužvelgdama dėdę Danielį.
— Patrikai, — linktelėjimu ir paplekšnojimu per petį pasisveikino su manimi
šis ir dėbtelėjo į Džiulę. — Tikiuosi, elgiesi mandagiai.
Taip, jie puikiai žinojo apie mudu išskyrusią velniavą, bet patys visuomet
įstengdavo išlaikyti nepriekaištinga orumą. Nekaltai šyptelėjau.
— Be jokios abejonės.
Džiulė apsivijo ranka manąją ir palinko artyn.
— Mudu su Patriku tik kalbėjomės apie senus gerus laikus, — ta kalė
nesibodėjo griebtis bjauriausių priemonių — net vadino mane antruoju vardu
nelyginant būru priklausiusi šeimai — po velnių, su šia jos nesiejo nė
menkiausi ryšiai.
— Įdomu, kur taip užtruko merginos, — prabilo Meisonas, kaip įmanydamas
stengdamasis pakeisti pokalbio temą.
Velniop.
Jei pasirodžiusi Deleina pastebėtų Džiulę šitaip užsikorusią man ant kaklo...
Vien pagalvojęs apie pasekmes, nemaloniai nusipurčiau. Jei jos reakcija į
Fernandą buvo patikima užuomina, mums visiems pasisektų, jei po jos
pasirodymo, nelyginant ugnimi šnopuojančios Godzilos pasiautėjimo, iš pastato
liktų kas nors daugiau, nei griuvėsių ir pelenų krūva.
Būtent tą akimirką Deleina su Pole ir Lekse iškišo galvas iš tualeto. Tai, kad
tos dvi iš prigimties buvo puikios ugnies kurstytojos, negelbėjo.
Pirmiausia jos dėl kažko kikeno, tačiau kai žvilgtelėjo mūsų pusėn, Deleinos
veidą paženklino įsiūtis — suvokiau, jog panikuoti tikrai turiu dėl ko. Tad ir
būgštavau — tiesa, viduje: parodęs silpnumą išoriškai būčiau viską tik
pabloginęs. Tegalėjau stebėti ir laukti: Leksė su Pole atsitraukė nuo Deleinos ir
nužingsniavo savo keliais, visą laiką žvilgsniais mėgindamos nudurti Džiulę.
Mano milijonų dolerių vertės mažulė nesekė joms pavymui. Užuot nuėjusi su
bičiulėmis, ji...
Po velnių, na jau ne!

Lenė

Įsmeigiau žvilgsnį į savo tikslą: Nojų Patriką. Mintys buvo aiškiai sutelktos,
ryžtas — aiškus kaip niekada, o standžios apvalios krūtys atstatytos į priekį.
Jis priklausė man, ir aš nė nemaniau taikstytis su vaizdeliu, kaip toji šliundra
leidžia į jį nagus. Džiulė savo šansą turėjo ir paleido jį vėjais. Tegu jau
susivokia, ką praradusi — vyliausi, kad Nojui užteks proto dusyk nebristi į tą
pačią upę.
 — Lene, palauk! — nekantriai sušnibždėjo Polė, pribėgusi prie manęs iš
nugaros ir truktelėjusi atgal. — Čia juk Danielis.
— Tai ką?
— Džiulė — Evereto dukra, daktaro Evereto Frosto, — ji linktelėjo ir sumojo
rankomis, skatindama kuo greičiau perprasti, kur šuo pakastas. — Džiulės
tėvas — vienas artimiausių Danielio kolegų, jau neminint ilgametės šeimų
bičiulystės. Negali tiesiog prišokti, griebti Evereto dukters už plaukų ir Danielio
akivaizdoje prilupti jos iki mėlynių.
— Pole, gerbk gi mane bent kiek, — mestelėjau įsirėmusi delnais į klubus. —
Nė neketinau jos lupti, nebent pati būtu paraginusi pakilti delną... Ar kumštį.
— Kad ir kaip nesinori to pripažinti, ji teisi, — įsikišo visiškai susierzinusi
Leksė. — Tėtis tikrai įtūžtų. Be to, nevertėtų kelti skandalo priešais visus
Patriko pavaldinius. Kad ir kaip smagu būtų pažiūrėti, tai ne tik nepadėtų jo
įvaizdžiui, bet ir, ko gero, pasitarnautų Deividui Stounui. Tas šlykštynė niekaip
nenurimsta ieškojęs būdo išvaryti Patriką iš kompanijos — nuo pat tos dienos,
kuomet abu ją paveldėjo iš tėvų. Nors, tiesą sakant, visi žino, ant kieno pečių
iš tikrųjų krenta visos pareigos.
— Be to, ta suknelė gerokai per brangi, kad sudraskytum ją dėl tokios kaip
Džiulė Frost, — pridūrė Polė.
— Žinai, kaip vertėtų pasielgti? Nugalėk ją maloniu elgesiu, — pasiūlė Leksė.
Jos burną tuojau iškreipė gudri šypsenėlė. — Tikriausiai nepakenktų tuo pat
metu ir sykeli ar kelis pačiupinėti Patriką — supranti, priminti jai, kam
priklauso šis vyras.
— Taip ir ketinau elgtis, Lekse — deja, pažvelgus iš šalies, Nojui visai tinka ir
ta moteris, kuri čiupinėja jį dabar...
Ketinau užmušti jį tą pat akimirką, kai pribaigsiu Džiulę. Ar begalėjo būti
didesnė gėda? Atėjęs į vakarėlį su manimi jis leido tai šliundrai kartis jam ant
kaklo it ketindamas tuojau prieš visus leistis į filmui suaugusiems tinkamas
pramogas. Vaizdelis buvo atgrasus, o mergiotė akivaizdžiai tuo mėgavosi.
Leisdamas jai taip elgtis, Nojus pats sau darėsi gėdą.
Visgi tą akimirką man dingtelėjo, jog nors Džiulė vaidino kekšę, aš tokia
buvau iš tikrųjų. Neturėjau į jį jokių teisių. Nojus nebuvo mano. Mes tiesiog
žaidėme namus, na, galbūt „Playboy“ rezidenciją, tačiau galų gale koks
skirtumas — tai vis viena nebuvo tikra. Su Džiulė buvo kitaip.
Kadaise jis išties ją mylėjo, tad galbūt jausmai širdyje tebekirbėjo... Galbūt ji
labiau jam tiko. Galbūt iš turtingos šeimos kilusiai ir kur kas geriau Nojaus
gyvenimo būdą suprantančiai merginai ši rolė buvo įveikiama daug paprasčiau,
nei man. Mano šeima gyveno skaičiuodama monetas iki kito atlyginimo, o
taupyti kartais tekdavo taip, kad reikėdavo pamiršti net įprastus patogumus.
Mudu su Nojumi tikrai nebuvome drėbti iš to paties molio, ir tie skirtumai bus
justi amžinai. Tebuvau samdyta pagalbininkė — jo akimis, gal net tik nupirktas
kūnas. Vis dėlto, nors mudu su Nojumi ir nebuvome įprasta pora, į puotą jis
atėjo su manimi — tikru žmogumi su tikra širdimi ir jausmais, o tokiu elgesiu
tik vertė mane jaustis ir atrodyti tikra kvaišele.
Polė žengtelėjo priešais mane ir čiupusi mane už pečių nestipriai papurtė,
kad pagaliau nusigręžčiau nuo kitame salės gale demonstruojamo nemokamo
pornografinio pasirodymo ir bent žvilgtelėčiau į ją. Gerai, gal kiek ir perdėjau,
bet man vaizdelis atrodė būtent taip.
— Lene, aš juk pažįstu Nojų. Galiu tave užtikrinti, jam tai neteikia nė
menkiausio malonumo. Jis tiesiog stengiasi išlikti ramus dėl šventos
ramybės — tikriausiai iš paskutiniųjų stengiasi neišvemti to, ką sudorojo
vakarienei. Būk jam atlaidesnė ir nepriimk visko, ką matai, už gryną pinigą.
Gerai?
— Aha, žinoma, — sumelavau. Skandalo kelti nė negalvojau, tačiau tikrai
ketinau priminti apie save — tik oriai ir mandagiai. Jei Nojui tai netiks, pats
galės su savo bėda ir tvarkytis. Teįstengiau mąstyti apie Džiulės rankas,
klajojančias po mano vyro kūną, ir šio nė nekrustelėjimą tam sustabdyti. Nojus
ramiausiai šypsojosi, atrodė pribloškiamai ir, regis, kiek per stipriai savimi
mėgavosi. Man pro akis tai tikrai neprabėgo.
Privalėjau išgerti, kad galėčiau sutelkti mintis ir suplanuoti tolimesnius
veiksmus. Pasižymėti teritoriją — neblogas pasiūlymas, tačiau šitokia įsiutusi
ant Nojaus kaip dabar tikriausiai būčiau nesusivaldžiusi ir plikoms rankomis
nurovusi jam kiaušinius. Deja, scenelė atrodytų kiek groteskiška — toli gražu
neatitinkanti tikslo išvengti skandalo.
Atsigręžusi į barą, išvydau prie jo stoviniuojantį Deividą Stouną. Vieną it
pirštas. Mano galvoje užgimė planas — toks, kuris neabejotinai turėjo suveikti:
puikiai žinojau, kad jei bent saujelei savininkiškos Nojaus prigimties rūpėjau
aš, būsimas mano elgesys tikrai privers jį atkreipti dėmesį.
— Judvi eikite, — paraginau Leksę ir Polę. — Nusičiupsiu gėrimą ir kiek
nurimsiu prieš kilstelėdama sijoną ir apmyždama Nojui koją.
— Ar jau sakiau, kaip tave myliu? — dievinamai mane nužvelgusi išlemeno
Leksė. Petimi ji užkabino manąjį. — Prigriebk taurelę „Patron“, gerai?
— Žinoma. Ir dėkui, — atsakiau nuoširdžiai šypsodamasi. Tuomet apsigręžiau
ir nosies tiesumu patraukiau prie baro. Siekdama priversti Nojų Kraufordą
pasijusti tokį nereikšmingą, kokia jis vertė jaustis mane, ginklu pasirinkau
Deividą Stouną.
— Dvi taureles „Patron Silver“ su ledukais, — paprašiau mane pasveikinusio
barmeno.
— Sveika, panelyte, — prabilo tuojau prisigretinęs subinkrušys menkysta —
visai taip, kaip ir tikėjausi. Nuo jo dvelkė kvepalais, kurių aromatas būtų buvęs
malonus, jei tik jų nebūtų purkšta šitiek daug. Be to, iš porų liete liejosi
arogantigenas. Atpažinau jo kvapą: tokiu pat šiek tiek atsidavė Polė. Laimei,
stovint greta jos dvelksmas buvo vos justi, o štai Deividas Stounas tikriausiai
buvo gimęs pozuoti jo reklaminiams plakatams.
— Pats sveikas, — atsakiau, pasitelkusi visą savo žavesį.
Jis nedelsdamas ištiesė ranką prisistatyti.
— Deividas Stounas.
Atsakydama į širdingą sveikinimą, paspaudžiau ranką.
— Deleina Talbot.
— Oho! Daili apyrankė. Dovana? — jis apžiūrėjo Nojaus teritoriją žymintį
papuošalą nelyginant vertinantis juvelyras. — Kraufordai, a? Tu — Nojaus
giminaitė?
— Ačiū. Ne, Nojus mano vaikinas. Pažįsti jį? — pasiteiravau puikiausiai
žinodama, ko jis yra pridirbęs, tačiau nepriekaištingai vaidindama savo rolę.
— Taip. Mes geriausi draugai, kone broliai. Keista, jis niekada nėra apie tave
užsiminęs. Tikriausiai esi mažutė išdykusi jo paslaptėlė, — žaismingai leptelėjo
jis, nepaleisdamas mano rankos.
— Tikriausiai galima sakyti ir taip. Dalytis jam nepatinka, tad laiko mane
atokiau smalsių žvilgsnių.
— Gaila. Toks deimančiukais turėtų būti laikomas vitrinoje, kad juo galėtų
grožėtis visas pasaulis.
Nuo tokio lėkšto bandymo pagirti mane net supykino, bet šypsena nuo mano
veido nedingo nė akimirkai: dirstelėjusi per petį pasitikrinau, ar Nojus seka
mane akimis — tuo abejoti nereikėjo. Žengtelėjusi arčiau Deivido, perbraukiau
pirštų galiukais jo švarko atlapų. Nė akimirką nenustodama vaidinti priešais
Nojų, palinkau artyn ir prisipažinau:
— Na, matai... Aš viską apie tave žinau.
— Argi? — jis priartino ir žemu gundomu balsu tęsė. — Žinai, negalima tikėti
viskuo, ką tik išgirsti. Pavydas kai kuriuos paverčia siaubingais niekšais.
— Mmm, na, tu visiškai teisus, — pritariau. — Bet nemanau, kad šis
atvejis — toks.
Jis palinko dar arčiau manęs ir suėmė delnu mano klubą, akis ganydamas po
mano iškirptę.
— Na, dabar jau sužadinai mano smalsumą. Išduok. Ką gi teko girdėti?
— Buvai geriausias Nojaus draugas, kol neišdulkinai tos šliundros jam už
nugaros. Na, tikriausiai teisingiau būtų sakyti — jai iš nugaros, bet esmė — ta
pati, — gūžtelėjau pečiais, pirštų galiukais kildama jo atlapu aukštyn iki pat
apykaklės. — Tad, man regis, visai suprantama, kad Nojus kaip įmanydamas
stengiasi išlaikyti mane mažute išdykusią savo paslaptimi. Deja, jis dar
nesuvokia, kad ne kiekviena moteris taip lengvai praryja tokių kaip tu jauką.
— Ak šit kaip? — pasitikslino jis. Jo veide švytėjo pasitikėjimas savimi,
iltinius dantis apnuoginusi šypsena tik patvirtino mano nuomonę. Linktelėjau ir
vis dar flirtuodama nusišypsojau.
 — Permatau tave kiaurai.
— Ir ką gi matai?
— Dėlę. Parazitą. Paprastąją prielipą.
Pasvyravęs nuo vienos kojos ant kitos, jis aiškiai nenudžiugo dėl tokio
įvertinimo.
— Kas dar, po velnių, per prielipą?
— Prielipos — tai žuvys, tos mažuliukės, kurios prikimba prie ryklių ir kitų
stipresnių, galingesnių jūros gyventojų. Naudodamosi jais, prielipos ramiausiai
keliauja per didįjį senąjį vandenyną, pačios nepajudindamos nė raumenėlio.
Jos maitinasi šeimininko maisto liekanomis, kartais — net jo išmatomis, —
paaiškinau jam tokiu balsu, kad pati sau priminiau darželinukams kažką
aiškinančią auklėtoją. — Supranti, šiame palygime Nojų atitinka ryklys: jis
sunkiai dirba, kovoja dėl kiekvieno grobio, pats skinasi sau kelią. O štai tu...
Tu parazitas, prielipą, puotaujanti jo mėšle, kuri kaip įmanydama stengiasi
prisirinkti kuo daugiau atliekų ir tuo pat metu laukia, kol viskas, apie ką
svajoja, bus patiekta ant sidabrinės lėkštelės, — aiškinau toliau plačiai
šypsodamasi: mano veido išraiška niekaip nederėjo su tariamais žodžiais. —
Tu naudojiesi žmonių silpnybėmis ir engi tol, kol pavyksta juos įveikti, šitaip
užpildant tuščią ertmę savo gyvenime — na ir kas, kad tik akimirkai? Man
tavęs gaila, išties, net labai. Bet jei nors sekundės dalį pagalvosi apie mane
kaip apie plyšelį Nojaus šarvuose, kuri galėtum pasitelkti savo naudai, geriau
galvok iš naujo. Priešingai nei tavo ir tos jo buvusiosios, mano ištikimybė Nojui
Kraufordui neturi jokių ribų. Gyvenu ir kvėpuoju tik dėl jo — niekieno daugiau.
Garsiai nurijęs seiles, jis sukikeno.
— Po velnių, moterie. Ką tik sukėlei man Kalifornijos dydžio erekciją.
— Sakai, Kalifornijos? Gal ir neblogai, — linktelėjau. — Bet Nojus ir čia laimi.
Gal ir nėra kilęs iš Teksaso, bet jo kotas — tai tikrai. Juk žinai, mielasis, kaip
sakoma — Teksase net skruzdės didesnės.
Akies kampučiu pastebėjusi prie mudviejų skubantį Nojų, žengtelėjau atgal.
— Džiaugiuosi, kad susipažinome, Deividai Stounai. Norėčiau pasakyti, kad
buvo malonu, bet meluoti negražu. Ikiuks! — pasikišusi po pažasčia rankinę
čiupau savo ir Leksės taureles, nusigręžiau ir nužingsniavau sau.
Buvau spėjusi nutolti vos keletą metrų, kai mane pasivijo Nojus. O, brolyti,
koks jis buvo įtūžęs! Rusvos jo akys švietė plieno šalčiu ir gręžte mane gręžė,
o šnervės iš pykčio vos pastebimai pūtėsi. Stvėręs už rankos jis prisitraukė
mane artyn, kad niekas negirdėtų mudviejų pokalbio. Įsiūtis bangomis ritosi jo
kūnu, o žvilgsnis vis grįždavo prie Deivido: jei tik būtų įmanęs, būtų
persmeigęs jį žvilgsniuKą, po velnių, manaisi išdarinėjanti?
— Turi dvi sekundes paleisti mano ranką, kol dar nepaleidau gerklės kaip
skerdžiama, — įspėjau ramiu balsu.
Jis paleido mane ir susikišo rankas į kišenes.
 — Atsakyk į suknistą klausimą.
— Ištroškau, priėjau prie baro užsisakyti gėrimo, o tas mielas ponas mane
užkalbino, — atsakiau nerūpestingai. — Nenorėjau pasirodyti nemandagi.
— Aha, tik va, tas mielas ponas... — jis suurzgė ir staiga nutilo.
— Ką?
— Nieko, — jis papurtė galvą. Dėbtelėjęs į grindis, vėl pakėlė žvilgsnį į
mane. — Žiū, tiesiog... Nenoriu, kad su juo kalbėtumeisi. Tiesą sakant, išvis
nenoriu, kad šnekučiuotumeisi su kuriuo nors čia esančiu vyru. Girdi? Tu
mano.
Nagi, nagi, nagi. Štai pažaisti atvyko ir žalioji pabaisa.
Mano eilė.
Prisimerkiau.
— Elgiesi ne visai taip, lyg būčiau tavo, — šnypštelėjau ir apėjusi jį
nužingsniavau prie nuo mudviejų akių neatplėšiančių Polės ir Lėks ės.
Nojus urgztelėjo darsyk. Mano ausis pasiekė skubrūs jo žingsniai — aiškiai
stengėsi nuo manęs neatsilikti.
— Ką tai turėtų reikšti?
Susierzinau.
— O, tik jau nevaidink, Nojau. Puikiai žinai, ką tai reiškia. Kas ji per viena?
A?
— Kas?
Atsigręžiau, vos neišlaistydama alkoholio iš vienos rankose laikomų žemų
taurių.
— Rimtai, Nojau? Tikrai laikai mane akla? Ir nė nemėgink aiškinti, esą ji —
kokia nors neminėta giminaitė ar verslo partnerė, nes nei giminės, nei kolegos
šitaip nesigrabalioja — nebent esi leidęs iš kokios nors kraujomaiša
užsiiminėjančių iškrypėlių bepročių kolonijos.
Aiškiai susinervinęs jis persibraukė pirštais plaukus.
— Ji... Niekas. Klausyk, pasikalbėsime apie tai vėliau.
Jis pamėgino mane apeiti, bet aš tuoj užkirtau jam kelią.
— Noriu pasikalbėti dabar.
— Deleina, po velnių, nekelk skandalo. Aš su šiais žmonėmis dirbu, — įspėjo
jis.
— A, na, kad jau taip sakai — nieko tokio. Kiek nuo manęs priklauso — jokių
skandalų, — atsakiau, kuo vaizdingiausiai parodydama, kaip užčiaupiu burną ir
toliau išlieku kuo linksmiausia paklusnia mergaite.

— Na, pagaliau, — atsiduso Leksė, kai galų gale ištiesiau jai gėrimą.
Suraukusi antakius Polė klausiamai dirstelėjo į mane, tuomet — į tolėliau
stypsančius Deividą su Džiule — regis, ši nurūko šalin, vos prisiartinus Polei ir
Leksei — ir vėl į mane. Vos pastebimai papurčiau galvą it sakydama, jog nėra
dėl ko jaudintis.
— Štai ir ji, — šūktelėjo Nojus, delnu suimdamas mano nugaros linkį.
Rūstumas buvo garuote išgaravęs, o veide švietė pasididžiavimo šypsena. Jis
pristatė mane žaviai porai priešais. — Deleina, tai mano dėdė Danielis ir jo
žmona Vanesa.
Viešpatie, jo giminė tikrai turėjo būti tiesioginiai angelų palikuonys — šitokie
visi iki vieno buvo gražuoliai. Rusvos Danielio akys šypsojosi visai kaip Nojaus,
tik raukšlelės jų kampučiuose jau buvo kiek ryškesnės nei tos, bepradedančios
rėminti Nojaus žvilgsnį. Abiejų lūpos buvo vienodai rausvos, lanko formos, o
plaukai — vienodo šokoladinio atspalvio, tik Danielio smilkiniai jau vos
pastebimai žilstelėję. Ryškūs ir didingi — tiesa, nieko menkesnio ir nesitikėjau
išvysti.
Pasistengiau atrodyti kuo laimingiausia ir išsiviepiau taip plačiai, kaip tik
leido skruostai.
— Labas vakaras, labai malonu su jumis susipažinti, — pasveikinau Vanesą,
Danieliui netardama nė žodelio. Nojus liepė nesišnekučiuoti su vyrais — dėdė,
be abejo, buvo vyras, tad aš, kaip pavyzdinga pavaldinė, tiesiog paisiau
nurodymų.
Danielis nurijo seiles, aiškiai stengdamasis nekreipti dėmesio į tai, kad
pasisveikindama jam nieko nepasakiau.
— Ar Patrikas — dosnus namų šeimininkas?
O, taip. Jis nuplėšė mano nekaltybę, išmetė mano drabužius ir įtaisė pilnutėlę
naują spintą — tik, žinoma, ne kelnaites — ir leido ne kartą pačiulpti jam
pimpalą. Tiesa, iš mūsą sandėrio gavau ne vieną orgazmą, ir jei tai — ne
šeimininko dosnumas, nežinau, kas gali būti dosniau.
Galėjau leptelėti ką nors panašaus, bet, Nojaus laimei, su vyrais kalbėtis
negalėjau, tad nė nepravėriau burnos — tik nusišypsojau ir linktelėjau. Nojus
rūsčiai į mane dėbtelėjo, o Polė spoksojo išputusi akis it vabzdys. Leksė
kikenimą maskavo apsimesdama, jog kosti.
— Kaip tau patinka Čikaga, mieloji? — paklausė Vanesa.
Atmetusi galvą, tuojau puoliau atsakyti.
— O, čia nuostabu! Bent jau tiek, kiek spėjau apžiūrėti. Didžiumą laiko Nojus
prigalvoja man užsiėmimų.
— Ak štai kaip? — susidomėjo Danielis. — Ir ką gi veiki?
O, velnias! Kaipgi atsakyti į tokį klausimą linktelėjimu ar galvos papurtymu?
Aha! Gūžtelėjau pečiais.
Danielis ir Vanesa atrodė suglumę. Bredas, Meisonas, Leksė ir Polė nusisuko,
it netikėtai susidomėję susirinkusiųjų minia, tačiau virpantys pečiai išdavė juos
tyliai kikenant. Nojus nurijo seiles.
— Ar atleisite mums minutėlei? Norėčiau pakviesti savo merginą šokti.
— Taip, mielasis, be abejonės, — nejaukiai nusišypsojo Vanesa.
 Nojus paėmė iš mano rankos taurę ir pastatė ją ant gretimo stalelio.
— Pašoksime? — mano ausis pajuto slaptą gaidelę: regis, tai buvo ne
kvietimas, o įsakymas.
— O, Nojau Kraufordai, man būtų didelė garbė, — atsakiau kaip įmanydama
geriau mėgdžiodama gražuolę pietietę.
Daugiau netaręs nė žodžio, Nojus čiupo mane už rankos ir nusitempė į šokių
aikštelę. Kai įsiliejome į minią, jis apsuko mane ratu, tvirtai spausdamas prie
savęs, ir palinko taip arti, kad ausimi jutau karštą jo alsavimą. Ėmėme po
truputį linguoti į muzikos taktą.
— Kas, po galais, tai buvo?
— Kas? — paklausiau: jo kvapas taip apsvaigino visus mano pojūčius, kad
išties pamiršau, apie ką jis galėtų teirautis.
— Su mano dėde elgeisi itin nemandagiai. Jei nebūtum kalbėjusi su jo
žmona, dievaži, būtų pamanęs, kad esi nebylė.
Nojus švelniai priglaudė lūpas prie odos lopinėlio žemiau mano ausies. Gerai,
kad taip stipriai laikė mane apglėbęs: mano keliai akimirksniu virto drebučiais,
ir savo jėgomis pusiausvyros niekaip nebūčiau įstengusi išlaikyti.
— Liepei nesikalbėti su jokiais vyrais — pataisyk, jei klystu, bet tavo dėdė,
man regis, yra vyras, — išbėriau nė neatsikvėpdama. — Na, arba labai
įtikinamai atrodantis transvestitas. O gal — oho! — gal jis hermafroditas?
— Oi, kaip juokinga, — sausai atšovė jis, ir žaismingai krimstelėjo mano
ausies spenelį. — Būk gerutė, mesk šalin šitą sarkazmą.
— Taip, pone. Kaip pasakysite, pone Kraufordai, šeimininke.
Nojus atitraukė ir nužvelgė mane, aiškiai nė kiek nenustebintas mano tono.
— Kas, po velnių, tau užėjo?
— Užėjo? Niekas man neužėjo, — gūžtelėjau pečiais. — Tiesiog esu savimi.
Jei kam nors čia kažkas ir užėjo, tai tau.
Jis atsiduso.
— Koks skirtumas. Turėjau susiprasti, kad nevertėjo tavęs čia vestis. Pats
kaltas.
— Kodėl? — paklausiau, nesėkmingai stengdamasi ištrūkti iš jo glėbio. — Nes
tesu tavo pirkinys? Ta, kuriai ne vieta tavo socialiniame sluoksnyje?
Nojus atsiplėšė nuo manęs ir įsispitrijo man į akis.
— Juokauji, tiesa?
Mano veide nekrustelėjus nė raumenėliui, jis prisiartino ir sukuždėjo:
— Deleina, tu gražiausia moteris visoje puotoje.
Tai nebuvo nė panašu į tiesą, bet patikėti vis dėlto būtu buvę lengviau, jei
nebūčiau mačiusi to, ką išvydau iškišusi galvą iš moterų tualeto. Be abejonės,
to nutylėti negalėjau.
— Ir vis tiek neįstengei atplėšti žvilgsnio nuo kitos, — sumurmėjau. — Džiulė
Frost, tiesa? Tavo buvusioji?
 Akimirksniu pajutau jo kūną suakmenėjant — regis, kiekvienas raumenėlis
įsitempė it kąsti pasirengusi angis.
— Kas tau pasakė?
— Koks gi skirtumas? Svarbiausia, kad nepasakei tu. Galbūt todėl, kad vis
dar jos geidi.
Jis darsyk atsitraukė, kad įsmeigtų žvilgsnį į mane. Tą pat akimirką jo ranka
nuslydo mano nugara tol, kol pagaliau nurimo ant užpakaliuko.
— Dar labiau suklysti nė negalėjai.
— Ar tikrai? — paklausiau, įsispitrydama jam į akis. Tuojau pastebėjau jo
liežuvį, švelniai glostantį sultingas lūpas. Šiaip taip įstengiau išlaikyti mintis
neišsiblaškiusias. — Nes nuo negalinčio atitraukti nuo manęs rankų staiga
virtai apskritai nė piršteliu nebeliečiančiu šaltuoliu. Miegi su drabužiais,
nesikalbi su manimi, nė neberėki... Juk akivaizdu, kad nebegeidi manęs.
Puikiai žinau, kad ne man apie tai klausinėti, bet, po velnių, Nojau, man
nepatinka jaustis... nereikalingai.
Sustingęs Nojus įsmeigė žvilgsnį į mane. Jo akys šokčiojo tai šen, tai ten,
tarsi būtų kažko ieškojęs. Tuomet, nė nepravėręs lūpų, jis čiupo mane už
rankos ir ėmė skubėti vieno išėjimų link.
— Kur mes einame? — paklausiau, stengdamasi neatsilikti.
— Kur nors, kur mažiau pašalinių, — atšovė jis, atidarydamas duris.
Atsigręžusi į pilnutėlę salę, pastebėjau Džiulę, prigludusią prie Deivido tiesiai
po milžinišku sietynu, kuris staiga ėmė virpėti... Vos spėjus nulūžti
įtvirtinimams ir didžiuliam šviestuvui ėmus kristi žemyn, Nojus trūktelėjo
mane už rankos ir ištempė tiek iš salės, tiek iš fantazijų pasaulio. Po velnių.
Pasidairęs į abi puses, jis pagaliau nutarė skubėti dešinėn. Pasukę už kampo,
patekome į kitą koridorių, tuomet —į dar vieną, kol mano ausis vakarėlio
muzika jau pasiekė tik kaip vos girdimas gaudimas. Kairėn vedė neapšviesti
laiptai — jais ir nuskubėjome, o Nojus, atšovęs duris, nedelsdamas įsitempė
mane vidun.
Prispaudęs mane prie sienos, Nojus nespėjus nė širdžiai suplakti jau buvo
prisiglaudęs prie manęs. Man dar nespėjus nė žodelio išlementi, jis suėmė
mano klubus rankomis, o švelniomis lūpomis prigludęs prie manųjų
apdovanojo jas jausmingu bučiniu — atsakiau į jį su ne menkesniu švelnumu.
Tą akimirką taip pat staigiai, kaip pradėjęs, jis nutraukė bučinį ir suėmė
delnais mano veidą.
— Tai, kas yra ar ko nėra tarp manęs ir Džiulės Frost — visai nesvarbu. Bet
tu? Tu, po velnių, pati svarbiausia, ir nė akimirką to nepamiršk, — žemas
šiurkštus jo balsas skambėjo gundomai ir erotiškai. Jutau ir sustandėjusį jo
penį — tikrai ne mažesnį, nei visa Teksaso valstija.
Prisispaudžiau prie jo klubais ir ėmiau švelniai trintis.
— Ar tai — dėl jos?
 Atsidusęs jis užvertė akis.
— Deleina...
— Jei ir dėl jos — nieko tokio. Tik leisk man būti ta, kuri tuo pasirūpins... Juk
už tai man ir moki, — bėriau žodžius. — Turiu omeny, žinau, jog nesu tokia,
kaip ji, bet...
— Niekada nebūsi tokia, kaip ji, — piktai atšovė jis. Jis traukėsi nuo manęs
tol, kol jį pagaliau sustabdė priešinga siena.
Ne, žinoma, negalėjau būti tokia, kaip ji, ar ne? Ją jis juk mylėjo. Regis, iki
šiol. Niekada jai neprilygčiau. Džiulė buvo kilusi iš turtingos šeimos, kone
priklausė jo giminei. O aš — tik kekšė, kurią nusipirko, trokšdamas ją pamiršti.
Lėtais žingsniais skrodžiau tarp mudviejų tvyrančią erdvę.
— Ne, aš tą žinau, ir tikrai niekada nemėginsiu užimti jos vietos, —
patikinau, klaupdamasi priešais jį.
— Deleina, nereikia, — Nojaus balsas gergždė, bet man atseginėjant kelnes
ir traukiant lauk penį, jis nė nekrustelėjo manęs sustabdyti.
— Galbūt aš ne ta, kurią myli, bet vis dėlto esi su manimi. Tad leisk atlikti
savo paskirtį, — prašiau, švelniai trindamasi į jo penio galvutę. Švelniai
pakštelėjau į ją lūpomis.
— Ne! — vaikinas nustūmė mane šalin ir skubiai paslėpė kotą kelnėse.
Tokia pažeminta dar niekada nesijaučiau. Pakilau, suspaudusi prie šonų
kumščius.
— Kodėl?
— Nes noriu ne to, — atsakė jis, ištiestu delnu mojuodama kažkur tarp savęs
ir grindų. — Taip neteisinga.
— Na ir po velnių tave, Nojau! Gal pamiršai, kad pats mane ir nusipirkai! —
buvau įsiutusi, įskaudinta ir... įsiutusi. Taip, pasirašydama sutartį beviltišką
gyvenimo akimirką priėmiau beviltišką sprendimą, bet dėl to buvau ne mažiau
žmogus nei Džiulė. Tai, ką padarė ji, buvo kur kas blogiau, nei poelgis, kuriam
ryžausi pati. Aš bent jau saugojau ištikimybę. — Gal aš ir ne Džiulė, bet,
velniop, bent jau neleisčiau geriausiam tavo draugui sukišt pimpalo man į
subinę!
Staigiai pasukęs galvą jis įsispitrijo į mane taip, kad, rodės, nužudys
žvilgsniu. Spėjau, jog mano žodžiai suveikė it žodinis pliaukštelėjimas per
veidą. Pasigailėjau tą pat akimirką, kai jie išsprūdo iš mano lūpų, bet kalaitė
mano širdyje šokinėjo iš džiaugsmo: jai niežėte niežėjo įžeisti ir pažeminti
Nojų taip, kaip jis pasielgė su manimi.
Mylėjau jį net žinodama, kad jis manęs niekada nepamils, kad myli kitą
moterį... Ir štai — klūpojau prieš jį, vilkėdama elegantiška suknia, pajėgi ir
pasirengusi padėti jam nukreipti mintis nuo to, ko troško, bet neturėjo, kad
bent akimirką pastebėtų, kas kėpso tiesiai priešais kvailą žavų jo veidelį, o jis
nustūmė mane šalin it per prastą...
 Nojus išsitraukė telefoną ir surinko numerį. Po akimirkos išgirdau jo žodžius:
— Lauk pietinėje pusėje, Samueli. Mes išeiname.
Uždaręs telefoną Nojus griebė mane už rankos.
— Eime, — paragino ir staiga stabtelėjo. — Mėšlas! — darsyk atvertęs
telefoną, jis surinko kitą numerį. — Pole, mudu su Deleina išvykstame. Paimk
jos rankinę, o jei kas klaus — pasakyk, kad išvykome namo, nes ji pasijuto
nekaip.
— Jaučiuosi kuo puikiausiai, — sumurmėjau tempiama į priekį.
— Matai kaip, o atrodo, kad visai iš prakeikto proto išėjai, — riktelėjo jis.
Nesiginčijau — tiesą sakant, jis, ko gero, buvo teisus. Tiesa, aš irgi dar
nebuvau baigusi. Jis buvo įtūžęs. Aš buvau įtūžusi. Tokie mudu kartu buvome
nepakartojami Susipykdavome, o tuomet pasidulkinę susitaikydavome. Taip
jau buvome pratę.
Tikras stebuklas, bet koridorių labirintu mums pavyko praskuosti
nepastebėtiems kitų vakarėlio svečių, tad tuojau išnirome lauk. Akimirką
sustingau — siautė neįtikėtina audra: žaibas, perkūnas, lietus kaip iš kibiro,
žodžiu — visas komplektas. Samuelis jau stovėjo su skėčiu, pasirengęs
apsaugoti mus nuo lietaus, ir Nojus nedelsdamas įsitempė mane į limuzino
saloną. Atkreipkite dėmesį: į tą patį limuziną, kuriame dulkino mane,
žvelgiančią į nuobodžiai rutinos kupinas dienas leidžiančius praeivius, tarsi
būtent jie būtų įkalintieji, stebimi iš tikrųjų laisvėje vaikštinėjančio stebėtojo.
Tą patį limuziną, kuriame sakė pasirengęs man suteikti ne mažiau malonumo,
nei aš — jam. Tą patį, kuriame prisipažino dievinąs moteris, kurios žino, ko
nori.
Įsitaisęs priešais mane jis prisidegė dar vieną pornografinę cigaretę. Man jau
buvo gana.
— Pažvelk į mane, — paraginau tvirtai. Nojus nė nemirktelėjo.
— Sakau, pažvelk į mane! — reikalavau. Jis išpūtė dūmų debesėlį, bet veido
nepasuko nė milimetro.
Ištiesusi ranką, išlupau iš jo lūpų cigaretę ir šveičiau ją pro langą.
Pasikaišiusi sijoną, apsižergiau jį ir, įsikibusi pirštais jam į plaukus, jėga
priverčiau atsigręžti į mane.
— Neignoruok manęs. Negaliu pakęsti, kai į mane nekreipiama dėmesio.
— Tada baik elgtis kaip kalė, — leptelėjo jis visiškai šaltai. Turėjau jam
trenkti ir mielai būčiau trenkusi, tačiau tiesa ta, kad jis nemelavo. Išties
elgiausi kaip kalė. Kita vertus, taip jau mudu buvome pratę.
— Išdulkink mane.
— Ne.
— Nes aš — ne ji?
— Ne. Todėl, kad tiesiog nebenoriu tavęs dulkinti.
Pasijutau taip, it mano Dievo pamirštą širdį vietoje laikiusios rankos staiga
būtų atsigniaužusios ir paleidusios ją nugarmėti tiesiai į pilvą — nelyginant
adrenalino fanatiką, pasirengusį nušokti nuo Karališkojo Gordžo tilto be
apsauginės šokinėjimo gumos. Bėda tik ta, kad aš juo netikėjau.
— Pasakos. Netikiu, — rėžiau, ir prievarta jį pabučiavau. Aiškiau jutau vos
prieš kelias akimirkas įkvėptų tabako dūmų ir dar prieš visai šiai velniavai
užsimezgant išgerto šampano skonį. Troškau, kad jis geistų manęs, o ne jos.
Troškau, kad dulkintų mane, o ne ją. Troškau, kad mylėti mane, o ne ją...
Aš... sklandžiau savo susikurtose vizijose. O jis... neatsakė į mano bučinius.
Atsitraukusi nužvelgiau jį klaikiai suglumusi: nutiko tai, ko mažiausiai
tikėjausi.
— Lipk nuo manęs, — Nojaus balsas skambėjo šiurpiai, ramiai: tarsi
pasidavusio žmogaus, pristigusio jėgų kovon. Automobilis sustojo, bet aš
neatplėšiau akių nuo vairo. Durelėms atsivėrus, už jų laukė skėčiu nešinas
Samuelis — merkiamas lietaus jis laukė, kada pajudėsime.
— Lipsi ar ne? — paklausė Nojus.
Pagaliau nusiropščiau jam nuo kelių ir išlipau, stumtelėdama Samuelį šalin:
nenorėjau jo sumauto skėčio. Troškau pajusti ant odos lietaus lašus, kad bent
ką nors pajusčiau... Nusliūkinusi prie paradinių durų, įlėkiau į tamsų namą.
Nojus sekė man iš paskos.
Man tebuvo likusi viena korta — rankovėje paslėptas koziris. Jei nesuveiks
jis — nesuveiks niekas.
— Tu gal ir nebenori manęs dulkinti, — leptelėjau kopdama laiptais
sugadinta suknele. — Bet vakarėlyje norinčių buvo bent pustuzinis. Tiesą
sakant, vieną pamenu išties gerai.
To užteko.
Nojaus ranka šaute šovė į priekį tą pat akimirką, kaip dangumi nusirito
perkūno griausmas. Čiupęs mane už kulkšnies, jis privertė mane netekti
pusiausvyros ir parklupti. Pagavęs mane dar nespėjusią susitrenkti galvos, jis
pasiguldė mane ant laiptų po savimi, tūžmingai judėdamas virš mano kūno. Jo
veidą slėpė šešėlis; namus kartkartėmis nušviesdavo tik už didžiulių langų
sumirksintis žaibas.
— Vadinasi, nori dulkintis? — šaltai ir šiurkščiai paklausė jis, užversdamas
mano sijoną ir apvydamas juo liemenį. — Aš tave išdulkinsiu.
Pakako pusės sekundės, kad jis atsisegtų kelnes ir apnuogintų kotą, bet aš
per daug sekiau griežtas jo veido bruožų linijas žvilgsniu, kad laiku tai
pastebėčiau. Vienu judesiu jis neatleistinai greit įsiskverbė į mane.
Apie švelnumą, lėtumą ar jausmingumą čia nebuvo nė kalbos. Vis dėlto
gavau viską, ko taip geidžiau: nors nejutau nė menkiausio malonumo, jis bent
jau manęs nebeignoravo.
Įsiutęs Nojus krušo mane taip greit, kad įsikirtusi nagais į jo nugarą iš visų
jėgų laikiausi it baimindamasi dėl savo gyvybės. Ėmiau viską, ką tik jis man
davė — džiaugiausi gaudama bent ką nors. Paniręs veidu į mano petį, jis
nenumaldomai į mane skverbėsi, gailėdamas tiek malonumo pasidžiaugti jo
veido išraiška, tiek orumo pažvelgti man tiesiai į akis. Nė negalėjau numanyti,
kokios mintys sukosi jo galvoje, tačiau puikiai žinojau nenorinti, kad jose
pasirodytų vienas žmogus.
— Negalvok apie ją! — spaudžiau: jį artyn, nors balsas ir trūkinėjo. —
Nedrįsk nė pagalvoti apie ją, kol esi giliai manyje!
Nojus teatsakė retsykiais iš krūtinės išsiveržiančiu urgztelėjimu ir giliu
alsavimu. Jis dulkino mane stipriai, su laukiniu įsiūčiu. Už lango blykstelėjo
žaibas, o netrukus pasigirdo ir garsi lango stiklą sudrebinusi perkūnija. Vos
akimirkai viską aplink užliejusi balta šviesa ant sienų išryškino susipynusių
mudviejų kūnų šešėlius. Suvokiau, jog tie šešėliai — tai mes patys: buvome
tokie pat tušti ir iš paskutiniųjų kūrėme tik laimingos, be galo įsimylėjusios
porelės iliuziją, nė iš tolo neprimenančią tiesos.
Troškau ne to. Norėjau, kad tai būtų tikra, apčiuopiama, kad neišsisklaidytų
vos mudviem dingus nuo apšviestos scenos ir prisidengus nakties tamsa.
Nojus baigė: liejant manyje sėklą, visas jo kūnas ėmė trūkčioti, o iš lūpų
pasigirdo prislopinta dejonė. Stipriai įsikibau į vaikino kūną: paleisti
nenorėjau, nes puikiai žinojau peržengusi ribą ir privertusi jį pasielgti taip,
kaip visai nenorėjo. Tą akimirką tejutau įkaitusį Nojaus kūną ir mane
prislėgusį jo svorį — nesuvokiau esant nei pasiutusiai besidaužančios širdies,
nei aštrių į nugarą besiremiančių laiptų kraštų, nei juo labiau šalčio,
įsliūkinusio į širdį ir jau besikėsinusio išspausti ašaras.
Jis mane išsiųs namo. Nė neabejojau tuo.
Pagaliau baigęs jis išsilaisvino iš mano glėbio ir atsistojo susitvarkyti
drabužių. Mechaniški jo judesiai atrodė nelyginant suplanuoti ir apskaičiuoti
kokios mašinos. Aš nė nekrustelėjau, bet žvilgsnio nuo jo neatitraukiau.
— Negaliu atsiimti to, ką prieš akimirką padariau. Tiesą sakant, negaliu
atsiimti nieko, ką tau iškrėtęs, ir tai mane žudo... — Nojaus balsas nutilo.
Atsidusęs jis nužvelgė mane. Vaikino veidą buvo iškreipusi kančia, drėgni
plaukai buvo ne ką tvarkingesni už drabužius, užtat dabar jau galėjau visą į
matyti aiškiai. Iš pažiūros jis buvo palūžęs ne mažiau, nei aš pati.
Susierzinęs ir tyliai urgzdamas jis persibraukė veidą delnais.
— Aš žinau, Deleina. Žinau apie tavo motiną, žinau, kad tai dėl jos tam
ryžaisi. Nenorėjau tavęs dulkinti, nes taip elgtis buvo neteisinga. Nenorėjau
tavęs dulkinti, nes... kažkuriuo momentu padariau tai, apie ką negalėjau nė
mąstyti, — jis varžydamasis skėstelėjo rankomis. — Viešpatie, aš pamilau
tave. Štai. Dabar laiminga? Dabar žinai. Tiesą sakant, Džiulė niekada nebuvo
svarbi. Terūpėjai tu vienintelė.
Jis nelaukė mano atsakymo. Tiesą sakant, nė nemanau, jog būčiau įstengusi
ką nors išlementi. Nesvarbu, ar jis mane myli — visai taip, kaip nesvarbu, jog
aš myliu jį. Mudu niekada negalėtume būti kartu. Galbūt kitu metu, kitame
gyvenime, kur gimtume vienas kitam lygūs, bet ne čia ir ne dabar. Šiame
gyvenime jis amžiams liks sėkmingu verslininku, milijonieriumi Nojumi
Kraufordu, o aš — kekše, kurią jis nusipirko seksualiniams poreikiams tenkinti.
Nusivylęs jis nuleido rankas ir susigūžęs užlipo laiptais, pakeliui
murmėdamas po nosimi keiksmus. Nelyginant niūrūs plojimai didžiulei mano
nesėkmei dangumi nusirito griaustinio banga.
Ką, po velnių, pridirbau? Ir kaip galėjau viską pataisyti?
 Nojus

Sukuždėjęs tai, kas amžiams pakeis mudviejų su Deleina santykius, išgirdau

savo paties balsą virpant: jausmų sūkurys, siautęs manyje, ėmė veržtis lauk.
Pamėginau jį suvaldyti, bet dėbtelėjus į merginą, kurios suknelė tebegulėjo
užversta iki pat juosmens, apnuogindama ant kietų laiptų gulintį trapų kūnelį,
man staiga dingtelėjo — kaip galėjau šitaip su ja pasielgti? Prisiekiau niekada
daugiau neiškrėsti nieko panašaus, bet mano garbės žodis, regis, nereiškė
nieko — net man pačiam.
Susierzinęs suurzgiau ir persibraukiau rankomis veidą. Nutylėti viską, ką
žinojau, buvo mano klaida, galų gale pastūmėjusi ją elgtis taip įžūliai ir
atvedusi mudu iki šios akimirkos. Negalėjau ir toliau laikyti visko savyje.
Privalėjau išsilieti. Turėjau išduoti paslaptį, nes kitaip būčiau tuojau peržengęs
tą plonytę ribą tarp kaltės ir beprotybės, o mudviejų santykiai tik dar labiau
pablogėtų.
Po velnių, štai ir viskas. Išbėriau jai viską, ką žinojau.
Ji tiesiog apstulbusi žvelgė į mane.
Aš tegalėjau sėdėti ir laukti pasekmių, tačiau ne čia ir ne dabar. Kai bus
pasirengusi, ji pati mane susiras — jausčiausi kur kas geriau, jei tai įvyktų
mūsų kambaryje. Tarp keturių daugmaž saugių sienų ji gal bent jau susilaikytų
nenustūmusi manęs nuo laiptų.
Pasidavęs nuleidau rankas ir ėmiau lėtai slinkti antrojo aukšto link. Kojos
atrodė sunkios it švininės, pėdos — it cemento blokai. Iš visų jėgų versdamas
save nueiti šalin, atsargiai žengiau vieną, dar vieną žingsnį... Viskas manyje
klykė lėkti priešinga kryptimi, čiupti ją ant rankų ir bėgti it pamišėliui, nešti ją
kur nors atokiau nuo visko, ten, kur išorinis pasaulis mudviem nebetrukdytų...
Tai buvo svajotojo balsas mano širdyje. Deja, realistas žinojo, jog
neįmanoma nuo nieko pasislėpti.
Sulig kiekvienu žingsneliu koridoriumi miegamojo link atrodė, kad jo durys
stūkso vis toliau, bet galų gale man pavyko jas pasiekti. Švino rankos čiupo
rankeną ir ją pasuko, atverdamos vietą, kurioje pirmąsyk įprasminome
mudviejų santykius. Tokia mintis net mane patį privertė prunkštelėti:
„įprasminome“? Tas žodis skambėjo gerokai per padoriai nusakyti tam, kas
išties įvyko už šių durų. Greičiau jau prakeikėme tai, pasmerkėme nesėkmei
nuo pat sumautų pradžių...
Nusivilkęs švarką šveičiau jį šalin, tarsi būčiau dėvėjęs ne brangų specialiai
man siūtą mados šedevrą, o purviną mazgotę. Man neberūpėjo. Gyvenime
sukosi gerokai per daug suknistų katastrofų, kad būčiau sukęs galvą,
susiraukšlės švarkas ar ne. Pirmoji katastrofa: turėjau verge seksui. Antroji:
tą vergę įsimylėjau. Trečioji: tosios vergės motina skaičiavo paskutines dienas,
o aš neleidau joms būti kartu. Ketvirtoji: visa tai žinodamas, vis viena,
nelyginant prakeiktas gyvulys, iškrušau ją ant laiptų.
Čiupau pakelį cigarečių ir klestelėjęs ant sofos įsmukau tarp pagalvėlių.
Prietemos užlietą kambarį akimirkai nušvietė oranžinė žiebtuvėlio liepsna, ir
aš, prisidegęs cigaretę, gerokai per giliai įkvėpiau dūmų. Nikotinas mane
ramino — po velnių, dabar negalėjau be jo apsieiti. Buvau pasirengęs sprogti,
plikomis rankomis paversti tėvų namus nuolaužų krūva... Būtent tuo buvo
virtęs mano gyvenimas. Krūva nuolaužų.
Pakėlęs užpakalį nuo sofos nusivilkau ant kūno dar likusius drabužius —
klaikiai reikėjo nusimaudyti po dušu. Drabužiai krito ten, kur juos
nusimesdavau — kaip jau sakiau, man jie rūpėjo mažiausiai. Nuslinkęs į vonios
kambarį nedegiau jame šviesos: nenorėjau išvysti veidrodyje savo atvaizdo.
Nurimti negalinčios mintys jau ir taip be perstojo sukosi apie tą nelemtą dieną
šioje vonioje išvystus vaizdus, nuolat primindamos, kokie išties panašūs
buvome su Deividu Stounu. Nebetroškau išvysti to dar kartą.
Kas, po velnių, man užėjo? Kuo labiau stengiausi būti kitoks nei jis, tuo
panašesnis tapau. Dėl Dievo — išdulkinau ją ant sumautų laiptų! Išdulkinau be
jokių jausmų, nė nesivargindamas suteikti malonumo, išdulkinau ir palikau
gulėti, prieš tai dar prisipažinęs, kaip ją palaužiau.
Įžengiau į dušą nė neleidęs vandeniui kaip reikiant sušilti: ledinis vanduo
sėklidėmis kliokė siaubingai nemaloniai, bet to buvau nusipelnęs. Tenorėjau
apsipalaiduoti tiek, kad įstengčiau pasinerti į komą — tuomet nereikėtų jausti
to šlykštaus skausmo, įsirengusio stovyklavietę mano širdyje. Deja, turėjau
imtis visai ne to, ko troškau: privalėjau išsisrėbti prisivirtą košę. Turėjau
atsistoti priešais Deleiną ir vyriškai atlaikyti jos priekaištus, kad šitaip
šniukštinėjau jos paslaptis. Turėjau žiūrėdamas tiesiai jai į akis atsiprašyti už
nuplėštą skaistybę. Turėjau palydėti žvilgsniu ją, išeinančią iš mano gyvenimo
amžiams ir nepaliekančią nė menkiausios vilties dar kada nors ją išvysti.
Turėjau išgyventi jos netekties skausmą ir ištverti širdies dužimą.
Per daug išsekęs tiek jausti, tiek ir mąstyti, atsilošiau ir atrėmiau galvą į
sieną. Dar pasiremdamas žastu leidau kūnu kliokti vandens srovei. Vyliausi,
kad dušas kažkaip nuskalaus mano viduje susikaupusį blogį, taip bjauriai
sutepusį sielą, tačiau tai buvo neįmanoma — nebent būčiau kaip nors įstengęs
išversti odą. Net ir tokiu atveju muilo ir vandens nebūtų pakakę — po velnių,
tokių dėmių tikriausiai nebūtų įveikęs net cheminis baliklis.
Prieš akis vis dar stovėjo vaizdas, kokia žavi ji šįvakar nulipo laiptais. Kaip
siūbavo jos klubai, kaip sijono skeltukas prasiskirdamas vis apnuogindavo lygią
kreminę kojytę. Kokia švelni buvo jos oda, prie kurios prisiliečiau užsegdamas
grandinėlę. Koks malonus skonis, kai dėkodama prigludo lūpomis prie
manųjų... regis, vis dar užuodžiau jos aromatą. Jėzau, vien prisiminimo
pakako, kad sustandėtų penis. O, kaip troškau, kad viskas būtų buvę kitaip...
Svajojau, užuot čia stypsojęs graužiamas sąžinės, verčiau laikyt: ją glėbyje ir
pats būti glaudžiamas jos.
Deja, aš viską sugadinau. Sutepiau tiek ją, tiek save pati.
Pakvaišęs mano protas tamsoje ėmė krėsti man pokštus. Galėjau prisiekti
juntąs iš nugaros mano krūtinę apsivijusias jos rankas ir švelnų bučinį nugaros
centre. Kad iliuzija atrodytų dar įtikinamesnė, aplink pajutau sklandantį jos
kvapą, dar labiau sustiprintą karštų garų. Į išties greta nesančią merginą
netruko nereaguoti ir penis — ėmiau dvejoti, kiekgi mudviem prireiks laiko ją
pamiršti.
— Prašau, atsisuk, — jei jos balsas nebūtų skambėjęs taip neužtikrintai ir
romiai, tikrai būčiau pamanęs, jog greta manęs išties stovėjo ji. Būtent tuomet
supratau, jog tėjau — čia savo mintyse susikurtą iliuziją. — Nojau, prašau?
Negali šitiek dienų nekreipęs į mane dėmesio ir vertęs manyti, kad kažką
padariau ne taip, staiga leptelėti kažko tokio ir pradingti sau.
Taip, čia visgi buvo Deleina. Vienintelė ją čia pasirodyti priversti galėjusi
priežastis buvo troškimas nuplėšti man kotą ir sukišti jį į subinę už nosies
kišimą į jos reikalus.
Bėgti nebuvo kur. Kad jau įspeitė mane į kampą, privalėjau akis į akį išvysti
jos įtūžį. Šiaip ar taip, kiekvieno jos žodžio ir poelgio neabejotinai buvau
nusipelnęs.
Lėtai atsigręžiau į ją. Nors akys jau buvo kaip reikiant apsipratusios su
tamsa, to buvo per maža, kad matyčiau ją patalpoje be menkiausio šviesos
šaltinio.
— Žinau, aš atsipr...
Nespėjau nė išlementi prašymo atleisti: akimirksniu pajutau prie manęs
prisispaudusį jos kūną. Po velnių, ji buvo nuogutėlė — žinoma, tikriausiai to ir
reikėjo tikėtis, tokie pokštai jai buvo įprasti — bet štai sulaukti bučinio aš
tikrai nesitikėjau. Jos lūpos ėmė glamonėti manąsias — atsargiai, švelniai, po
galais, tiesiog neįtikėtinai. Regis, saldesnio bučinio nebuvau gavęs per visą
gyvenimą.
 Pirštais perbraukęs jos plaukus, prigludau dar arčiau ir pagilinau mudviejų
bučinį. Stengiausi įsiminti jos skonį, kvapą, prisilietimus: nė nenumaniau, ar
dar kada galėsiu pasidžiaugti tokia proga.
Viešpatie, kaip ją mylėjau.
Jos rankos klajojo visu mano kūnu. Pirštų galiukai spaudėsi prie krūtinės
odos, nugaros, rankų... Rodės, kur beprisiliestų — visur likdavo neištrinamų
jos prisilietimo pėdsakų. Tuo pačiu metu ji stengėsi prisiglausti dar arčiau: jei
tik tai būtų buvę įmanoma, mielai būčiau plačiai atvėręs krūtinę ir leidęs jai
įsmukti vidun, kad galėčiau uždaryti ten ir visuomet nešiotis su savimi.
Problema tik ta, kad nė nenumaniau, kodėl ji taip elgiasi.
Tą akimirką ji nutraukė bučinį. Aiškiai jutau kilojantis jos krūtinę, girdėjau
padažnėjusį šnopavimą, drėgna oda jutau iškvepiamo oro kaitrą.
Deleina priglaudė kaktą prie mano krūtinės tiesiai viršum širdies.
— Pamylėk mane, Nojau. Bent kartelį leisk suprasti, koks jausmas būti tavo
mylima...
Žinau, jog turėjau atsisakyti, bet po tvirto vyro kauke slėpėsi silpnavalis —
pažeidžiamas jos vienintelės — o aš taip troškau įrodyti jai savo žodžių
tikrumą... Tik ne sumautame duše ir ne ten, kur nematysiu jos veido.
Pakštelėjęs į kaktą, atsargiai atlošiau jos galvą, kad galėčiau kilstelėti
smakrą ir darsyk pabučiuoti tas goslias lūpas. Tuomet, užsukęs vandenį,
nuslydau delnais žemiau jos užpakaliuko linkio ir kilstelėjau ją, kad apsižergtų
mano juosmenį. Deleina sunėrė pirštus man ant sprando ir kakta prigludo prie
manosios. Išlipęs iš dušo, parsinešiau ją į mudviejų kambarį.
Man lydint ją lovos link, merginos žvilgsnis nė akimirkai neatsitraukė nuo
manojo. Miegamajame tebetvyrojo prieblanda, bet audra jau buvo nurimusi, o
pro retus debesis į kambarį pateko pakankamai mėnesienos šviesos, kad
nušviestų kreminę jos odą. Paguldęs ją ant lovos, staiga suvokiau, kiek daug
bendro ji turi su tuo dangišku kūnu, šitaip traukiančiu akį juodame kaip smala
nakties danguje. Ji viena švytėjo ryškiau už ištisą jūrą žvaigždžių, o jos
spindesyje nublankdavo net ryškiausiosios. Buvo visai greta, bet, kad ir kaip
stengiausi, negalėjau jos pasiekti. Man buvo suteikta vienintelė galimybė —
vienintelis šansas raketa šaute šauti į kosmosą, ir jo iššvaistyti vėjais
negalėjau.
Širdis daužėsi taip smarkiai, kad suvokiau, jog abu girdime kiekvieną dūžį.
Baimė vedė mane iš proto — taip būgštavau, kad ji supras, koks išties esu
bailys — visai ne tas tvirtuolis, kuriuo taip stengiausi tapti. Kad suteikčiau jai
viską, ko nori, privalėjau apnuoginti visą sielą — nusimesti visas kaukes ir likti
visiškai pažeidžiamas. Ryšiuosi tam... tik dėl jos. Po velnių, būčiau atidavęs jai
viską, ko tik būtų prašiusi. Norėtų mano rankos — galėtų pasiimti. Kojos?
Jokių problemų. Širdies, sielos? Šios ir taip priklausė jai vienai.
Įšliaužęs į lovą susirangiau greta jos ir pirštų galiukais perbraukiau skruostą,
leisdamas šiems nuslysti kaklo link. Deleina suvirpėjo man prisilietus — staiga
susiprotėjau, kad lyg paskutinis mulkis palikau ją visiškai permirkusią. Man
ištiesus ranką sučiupti paklodės ir ja pridengti merginos kūną, ji tuojau mane
sustabdė suimdama už žasto.
— Ne nuo šalčio, — sukuždėjo, vos pastebimai šypsodamasi. Širdis mano
krūtinėje, regis, apsivertė kūlio.
Pakilęs virš Deleinos ir atsargiai pasirėmęs alkūne, kad per stipriai
neprispausčiau, suėmiau jos lūpas savosiomis.
Atgalia ranka nuslydau merginos petimi, tuomet — šonu, kol pagaliau
stabtelėjau ant klubo. Kiekviena kalvelė, kiekvienas kūno išlinkimas priminė
man, kokia ji vis dėlto nuostabi ir tyra — bent jau kokia turėjo būti... Ji buvo
verta garbinimo, dievinimo...
Uždengęs dešiniąją jos šlaunį savąja, keliu švelniai įsmukau tarp kojų, o
Deleina susirangė kuo patogiau, kad pasiekčiau. Delnu nuslydusi mano
šonkauliais ji prisitraukė mane artyn. Prašydamas įleisti vidun, liežuviu
švelniai perbraukiau apatinę jos lūpą. Ji nesispyriojo. Laukan išniręs liežuvio
galiukas tuojau pasveikino manąjį, nelyginant moteris po ilgus metus trukusio
išsiskyrimo — savo jūreivį.
Krumpliais vos juntamai perbėgęs šilkine jos pilvuko oda nuskubėjau
aukštyn, geisdamas atsargiai perbraukti ant pilnos krūties sustandėjusi
kauburėlį. Sudejavusi man tarp lūpų, ji išrietė nugarą maldaudama dar.
Nutraukęs bučinį, lūpomis švelniai nukeliavau švelnutėle jos žandikaulio oda,
lieknu it gulbės kaklu, o pasiekęs raktikaulį, suėmęs tarp lūpų vos juntamai
pačiulpiau odą — jos pažymėti man nereikėjo. Deleinos kūnas nebuvo mano
teritorija, o ji pati — ne žaisliukas. Šįsyk troškau pamylėti ją taip, kaip mylimą
ji nusipelnė būti.
Deleina įsikibo man į žastą, o mano ranka ir krūtine nuslydę jos pirštų
galiukai pažadino manyje tikrą liepsną. Kiekviena nervo galūnėlė mano kūne
būdravo, ir net menkiausias merginos prisilietimas pasiųsdavo malonumo
bangas tiesiai į pietines mano teritorijas. Taip jau ji mane veikė — nesvarbu,
ar pramogų kambaryje žaidėme vampyrus, ar tarsi ekshibicionistai
glamonėjomės ant galinės limuzino sėdynės, ar kepėme šoninę virtuvėje, taip
jau ji mane veikė. Mikliose jos rankose virsdavau minkščiausiu moliu — nė
neabejojau, kad su niekuo kitu taip jaustis nebegalėsiu.
Kilstelėjęs jos ranką, praviromis lūpomis pabučiavau jos delną ir priglaudžiau
jį prie širdies, kad ji galėtų pajusti, kaip stipriai ši daužosi — tuk tuk tuk... Visa
tai — tik dėl jos: ne ką mažiau stengiausi išsakyti ir žvilgsniu.
Švelniai pakštelėjęs sultingas jos lūpas, nulenkiau galvą ir suėmiau burna
vieną standžių jos spenelių. Liežuviu sukdamas ratus aplink stangrų kauburėlį,
pajutau ją giliai įkvepiant ir prisiglaudžiant dar arčiau manęs. Švelniai įsiurbęs
tarp lūpų jautrią odelę, perbraukiau ją liežuvio galiuku, švelniai trindamasis į
Deleiną. Viena jos ranka nardė mano plaukuose, kita gi, suėmusi mano petį,
glaudė mane artyn. Galų gale jai teko šį paleisti: norėdamas apdovanoti ne
menkesniu dėmesiu, palinkau prie antrosios krūties.
Švelnutėliai pabučiavęs spenelį nuslinkau kūnu žemyn, lūpomis ir pirštų
galiukais myluodamas kiekvieną jo lopinėlį. Nepaliesto neliko nė kvadratinio
centimetro. Delnu palindęs po keliuku, persimečiau jos koją per klubus ir
tarpkoju ėmiau švelniai trintis į ją. Taip jau mano kūnas savarankiškai reagavo
į jos artumą — neketinau taip elgtis, tačiau sprendžiant iš jos lūpose
pasigirdusios dejonės ir aistringo glaudimosi prie manęs, Deleinai tai irgi
patiko. Tiesą sakant, jos delnas nuslydo mano nugara iki pat užpakaliuko, ir,
suėmusi jį, mergina prisitraukė mane dar arčiau. Jos susijaudinimo kaitros,
kurią aiškiai jutau penio oda, beveik pakako, kad patirčiau orgazmą, tad
nedelsdamas atsitraukiau — nors ji ir inkštelėjo nepatenkinta, tuojau
nuslinkau žemyn ir praskėčiau jos kojas taip, kad apžergtų mano pečius.
Visuomet žavėjausi jos nuogumu prieš mane — nuogumu, kaitra ir
neįtikėtina drėgme. Neatitraukdamas žvilgsnio nuo jos akių, švelniu bučiniu
apdovanojau jos Mostelių viršūnę. Užsimerkusi mergina sukando lūpą ir atlošė
galvą į pagalvę. Jos kūnu malonumas nusirito lyg banga: nugara ir pilvukas
išsirietė, o klubai šaute šovė priekin, kad vidurėlį priglaustų kuo arčiau tos
vietos, kur šitaip jos troškau. Priėmęs pasiūlymą, palenkiau galvą ir ėmiau
mėgautis saldžiausiu jos vaisiumi, kurio syvai tuojau suvilgė mano lūpas,
liežuvį ir veidą.
— Nojau...
Iš Deleinos lūpų išsprūdęs mano vardas priminė nevilties kupiną maldą. Jos
klubai tai kilo, tai leidosi, pirštai nardė mano plaukuose, o šlaunys spaudė
pečius — ne tam, kad sugniaužtų, bet kad apglėbtų ir išlaikytų vietoje.
Pastačiusi mažutę pėdą man ant peties ji padu nuslydo mano nugara iki pat
sėdmenų linkio, tuomet grąžino kojytę kur ši buvusi ir vėl pasileido tuo pat
keliu. Dviem pirštais įsiskverbęs į ją, ėmiau raityti juos ir atsargiai stumčioti
pirmyn atgal, kartu laižydamas, čiulpdamas ir bučiuodamas kiekvieną tyro jos
rojaus taškelį. Staiga netikėtai anksti ji ėmė virpėti nuo mano prisilietimų:
šlaunys įsitempė, klubai suakmenėjo, rankos tvirtai įsikibo į mano garbanas, o
iš krūtinės ištrūko tokia dejonė, kurios nepamiršiu niekada, kol būsiu gyvas.
Negarsi — Deleina orgazmo metu niekada per daug neplyšaudavo — užtat
žvėriška, tarsi sočios vakaro saulės spinduliuose besimaudančios liūtės
murkimas.
Jutau ant galvutės besikaupiančią drėgmę, grasinančią išsiveržti per
anksti — tai tikrai nebūtų atrodę gerai. Ignoruodamas troškimą patenkinti
savo įgeidžius, geidžiau darsyk privesti ją prie malonumo ribos ir stebėti
krentančią bedugnėn. Nesiliaudamas darbuotis pirštais ir liežuviu, lydėjau ją
per vieną orgazmą prie visai netrukus atcimpinusio antrojo.
 Po truputėlį atsipalaidavę jos šlaunų raumenys leido man palikti postą.
Nedegiau noru taip pasielgti, bet vienąsyk sustoti privalėjau — kitaip,
būgštavau, būčiau nesiliovęs niekada.
Žvilgsniu klajojau vos pastebimai besirangančiu Deleinos kūnu. Ji pakėlė
savo neįtikėtinas dangaus žydrumo ir jausmų pilnas akis į mane.
— Tu toks... gražus, — sukuždėjo ji.
— Nė perpus ne toks gražus, kaip tu.
Tai buvo tikra tiesa. Jai nereikėjo ištaigingo namo, brangių automobilių,
visuomenėje gerbiamų pareigų. Viską, ko jai galėjo reikėti, ji saugojo gryno
aukso širdyje. Vidinis jos grožis nė kiek nenublanko prieš išorinį — tuo mudu
labiausiai ir skyrėmės.
Tai ir pavertė ją tokia tobula, kokia buvo.
Nepajėgdamas ilgiau žvelgti į ją neliesdamas, šliaužte užšliaužiau jos kūnu
aukštyn ir atsargiai įsirėmiau ties įėjimu į jos vidurėlį. Stengdamasis išlaikyti
kūno svorį ant alkūnių, pakilau virš jos ir užkišau už ausies išsidraikiusią
sruogelę.
— Toks turėjo būti pirmasis mudviejų kartas, — sukuždėjau ir atsargiai
įsiskverbiau vidun.
Mergina vos girdimai sumurkė, bet tuojau ją nutildžiau įsisiurbdamas į lūpas
savosiomis. Ji sukryžiavo kulkšnis virš mano strėnų, ir aš po truputėlį,
neįtikėtinai lėtai ėmiau judėti pirmyn ir atgal. Nagais, atliepiančiais kiekvieną
mudviejų kūnų krustelėjimą, ji įsikirto į mano pečius. Į mano lingavimą atsakė
tyčia trindamasi klubais. Atitraukęs lūpas nuo josios, puoliau prie kaklo ir
apibėriau jos odą bučiniais, lyžtelėjimais ir švelniais pačiulpimais.
Delnu suėmęs žavų jos sėdmenų apvalumą, ranka nuslydau šlaunimi.
Pasiekęs kelio linkį, švelniai stumtelėjau jį tolyn, taip praskėsdamas jos kojas
dar plačiau, kad galėčiau giliau įsiskverbti. Mane valdyte užvaldė ir kiekvienam
judesiui vadovauti ėmė geismas priversti ją pajusti mane pačioje savo sielos
gilumoje. Kiek pasisukau į šoną, o jos delnai, nuslydę mano nugara, suėmė
sėdmenis. Deleina išties buvo pamišusi dėl užpakaliukų. Kad būtų maloniau jį
liesti, pasistengiau įtempti raumenis, o skverbdamasis vis giliau į ją pradėjau
sukti klubais ratus, kad klitoriuką palepinčiau taip trokštama trintimi.
Mudviejų kūnai suposi lyg vandenyno potvyniai ir atoslūgiai, vis iš visų jėgų
besi trenkiantys banga į akmenuotą krantą ir atsitraukdami tik tam, kad ir vėl
pradėtų viską iš naujo. Rodėsi, lyg tarp mudviejų būtų mezgęsi kažkas
stebuklinga, tokie jausmai, apie kokius rašoma pigiuose apsiseilėjusios meilės
romanuose. Vis dėlto nei tikrovėje, nei išgalvotame pasaulyje dar jokie du
kūnai nebuvo šitaip tobulai tikę vienas kitam.
Būtent tokie pojūčiai gali priversti manyti radus savo antrąją puselę. Deja,
juos patyriau tik aš vienas — ir, kad ir kaip būtų buvęs skaudu pripažinti,
dabar man tai nerūpėjo. Net jei visa tai tebuvo mėginimas mane pamokyti, aš
bent jau pagaliau žinojau, koks jausmas kuo nors rūpintis labiau nei pačiu
savimi.
Su sprendimo pasekmėmis teks susitaikyti vėliau, užtat šią akimirką Deleina
buvo čia ir privalėjo žinoti, ką jai jaučiu. Negalėjau leisti jai išeiti iš šio
kambario neišgirdus, kam, be menkiausios abejonės, priklausė mano siela ir
širdis — jai vienintelei, ir kitaip jau nebebus. Jei viską išgirdusi vis vien išeis,
mano esmę išsineš su savimi.
Švelniai pasitryniau į jos paausį, o aistra pasruvę mano žodžiai kartu buvo
persunkti ir gryniausios kančios.
— Myliu tave, Deleina. Visa savo sumauta širdimi.
— O, Viešpatie, Nojau, — jos balse slypėjo tiek jausmų, kad privalėjau
žvilgtelėti į ją. Apatinė merginos lūpa virpėjo, o akys žvilgėjo nelyginant
stiklinės. Nedrąsiai suėmusi delnu mano skruostą, ji nykščiu perbraukė apatinę
lūpą. — Prašau, vadink mane Lene. Tiesiog... Lene.
Atidžiai nužvelgęs jos veidą, išvydau skruostu besiritančią ašarą: niekas
neišdavė jos veide gailesčio, kuris būtų galėjęs pastūmėti taip elgtis. Jei iki šiol
savo širdį laikiau kūlio besiverčiančia šuolininke, dabar jos atliekamų
akrobatinių pratimų buvo neįmanoma nusakyti žodžiais. Širdis rinte ištino,
krūtinę persmelkė viduje netelpanti šiluma, užliejusi viską aplink ir šovusi
tiesiai į smegenis. Šiek tiek apsvaigo galva, tačiau niekaip neįstengiau liautis
šypsojęsis.
— Lene, — vos girdimai pakartojau.
Ji suvirpėjo mano glėbyje.
— Viešpatie, kaip seksualiai tai skamba. Pakartok darsyk...
Panardinusi pirštus į mano plaukus, ji kilstelėjo mano galvą — tik tiek, kad
išvystų veidą. Lūpomis pritykinau dar arčiau ir kone liesdamas jomis merginą,
pakartojau jos vardą.
— Lene...
Dantukais grybštelėjusi apatinę mano lūpą sykį, tuomet — dar vieną, ji
įsiurbė šią tarp savųjų, murmėdama:
— Dar.
Dar energingiau nei paskutinįsyk pabučiavau ją, vis kartodamas jos vardą —
nes, po velnių, galėjau tai daryti. Pagaliau! Mano įsiskverbimai padažnėjo, o
aš, įsikibęs į vidinę jos kelio pusę, tryniausi klubais į ją. Stipriau, giliau,
greičiau... Čiupau virš mudviejų pūpsojusį čiužinio kraštą, kad galėčiau kiek
atsispirti ir ėmiau judėti pirmyn ir atgal, vidun ir laukan. Mergina įsikibo į
mane, o mudviejų kūnais srūvantis prakaitas trintį pavertė dviejų kūnų
slysčiojimu. Mano rankų ir kaklo sausgyslės įsitempė, o nugaros, pilvo preso ir
sėdmenų raumenys plušo kaip reikiant — stengiausi jai duoti viską, ką tik
įstengiau.
Deleina perbraukė nagais mano nugarą. Maldavau Dievo, kad nuo jos
įbrėžimų liktų žaizdos, tokios, kurios niekuomet neužsitrauktų ir liktų
amžinomis konkurentėmis randams, kuriuos išeidama paliks mano širdyje.
Akimirkai atsitraukiau, stengdamasis įsiminti kiekvieną jos bruožą.
Pastebėjau jai tankiai alsuojant ant kaklo virpančią kraujagyslę. Dar vienas
vaizdelis, kurio niekada nepajėgsiu išmesti iš minčių. Toks ypatingas...
Mano nosimi nusiritęs prakaito lašelis šleptelėjo ant apatinės jos lūpos.
Stebėjau, kaip iškišusi liežuvėlį atsargiai jo paragavo. Mergina užsimerkė ir
sumurkė taip, it būtų ką tik lūpomis sugavusi paskutinį gurmaniško šokolado
lašelį, kuriuo privalėjo iki soties pasimėgauti.
— Pažiūrėk į mane, kačiuk, — sukuždėjau. Ji pasielgė kaip liepta ir tuojau
įsmeigė žvilgsnį man į akis. Šis ryšys jungė mudu kur kas giliau, nei galėjo
pasirodyti iš šalies. — Myliu tave, Lene.
— Nojau, aš... — ji sudejavo ir atmesdama galvą sukando apatinę lūpą.
Priešais mano akis įsitempusį merginos kūną užliejo orgazmo bangos.
Tas reginys. O Viešpatie, tas reginys... Jos veido išraiška, kai patyrė orgazmą
vos išgirdusi, kad ją myliu... Apibūdinti mano savijautai tai išvydus per silpni
atrodė bet kokie žodžiai.
Pasivijau ją vienu stipriu įsiskverbimu. Jutau jos makšties sieneles
suspaudžiant ir glamonėjant mane, nelyginant melžiant virpantį ir pulsuojantį
mano kotą, kol nebeturėjau, ką jai suteikti. Pasivertęs ant šono, abiem rankom
stipriai ją laikydamas ir bijodamas paleisti, drauge pasukau ir ją. Argi išlaikyti
ją greta nebuvo svarbiau už viską? Negalėjau jos paleisti — deja, privalėjau.
Laikyti ją čia būtų buvę nežmoniškai žiauru.
Apimti po sueities užplūdusios palaimos, taip gulėjome, regis, visą amžinybę,
tačiau man vis vien buvo maža. Nė vienas nepratarėme nė žodelio,
neatleidome rankų ir nesiliovėme sukę galvų. Patalai buvo šlaputėliai —
permirkę nuo drėgnų mudviejų kūnų, nuo išlieto prakaito, nuo drėgnų sekso
pasekmių. O Dieve, kokių saldžių pasekmių...
Tuomet ji nutraukė tylą.
— Nojau, — jos balsas skambėjo taip švelniai, kad vos beatpažinau savo
vardą. — Mums reikia pasikalbėti.
Štai šitą tai išgirdau kuo aiškiausiai. Kalbėtis nenorėjau: būtent tai viską ir
sugadintų, būtent tas pokalbis taptų realybės smūgiu man per veidą... būtent
tada ji prisipažintų ketinanti išeiti.
— Ššš, ne dabar, — perbraukiau jos plaukus ir pabučiavau į kaktą. — Rytas
už vakarą protingesnis. Kol kas tiesiog pagulėkime štai šitaip...
Deleina... Lene linktelėjo ir daugiau netarusi nė žodelio veidu įsikniaubė man
į krūtinę, leisdama man dar vieną naktį glausti ją glėbyje. Šiąnakt pirmą — ir
vienintelį — sykį viskas šiame prakeiktame pasaulyje buvo taip, kaip ir turėjo
būti: ji buvo greta ir žinojo, kaip ją myliu. Neketinau nė akimirkai sudėti
bluosto: taip būčiau tik iššvaistęs paskutines stebuklingas man su ja praleisti
likusias minutes.
Nė nekrustelėjau iki pat ryto. Deleinai ramiausiai snaudžiant, glosčiau jai
plaukus, nugarą, uodžiau jos aromatą... Tik tuomet, kai dangų užliejo pirmi
oranžiniai atspalviai, pagaliau prisirengiau išsirangyti iš po jos kūno. Švelniai
pakštelėjęs į skruostą, sukuždėjau, jog myliu, ir pradingau duše.
Vos žengus pro miegamojo duris, mane čiupo iš niekur išnirusi nematoma
ranka. Nutempusi mane koridoriumi ir įvilkusi į darbo kambarį, ji paliko mane
stypsantį priešais pravirą stalo stalčių. Virpančiomis rankomis pasikuitęs
viduje, ištraukiau sutarties kopiją — sutarties, artimiausiems dvejiems metams
susaisčiusios Deleiną su manimi.

Lene

Kitą rytą prasimerkusi akimirką — gerai jau, gerai, ilgiau, nei akimirką —
persigandau neradusi Nojaus greta. Tiesa, atsisėdusi tuojau pasidairiau ir
išvydau užtrenktas vonios kambario duris — vadinasi, jis buvo viduje.
Suvokiau tebesanti nuoga, tačiau pernelyg nenustebau — Nojus visuomet
reikalavo, kad miegočiau niekuo neprisidengusi, ir man, tiesą sakant, tai visai
patiko. Suknelė tebegulėjo ant grindų, ten pat, kur palikau vakar, kai
paskubomis ją nusimetusi palindau po dušu. Visa tai nebuvo tik mano
susapnuota fantazija. Vėl išsitiesusi lovoje įsikniaubiau į Nojaus pagalvę.
Jis mylėjo mane. Tikrai mylėjo.
Ir tai nebuvo tušti žodžiai. Apie jo jausmus bylojo kiekvienas prisilietimas,
bučinys, kiekviena jo kūno dalis — tol, kol nebeliko nė menkiausių abejonių.
Vos jam prisipažinus, kad myli mane „visa savo sumauta širdimi“, suvokiau,
jog tai tiesa. Vis dėlto neatrodė teisinga, kad jam tenka prisipažinti negalint
vadinti manęs vardu, kuriuo tikino turįs teisę vadinti. Jis ne tik užsidirbo teisę
vadinti mane Lene — pasistengė kur kas labiau. Niekas nebegalėjo skambėti
teisingiau, nei mano vardas jo lūpose. Vos jį išgirdusi, vos nuo jo liežuvio
nuriedėjus žodžiui, prasidedančiam raide „L“ — oo, mano kūnu nusirito
pagaugai, o viduje suvirpėjau degte degdama noru dar milijoną kartų tai
išgirsti.
Iki pat tos akimirkos šventai tikėjau, kad tarp mudviejų su Nojumi nieko ir
būti negali. Buvome kilę iš visiškai skirtingų pasaulių, kurie, kad ir ką mudu
jaustume vienas kitam, niekada mums neatleistų išdavystės. Vis dėlto
išgirdusi, pamačiusi ir pajutusi jo tikinimą, išsyk suvokiau, jog turime galimybę
kautis dėl meilės — nė neketinau paleisti jos vėjais. Tik ne tuomet, kai pati
jaučiausi taip pat. Mudu galėjome tai pasiekti. Galbūt visos tos romantinės
komedijos nebuvo tik pasakos? Galbūt mudu su Nojumi išties galėjome patirti
bent dalelę tokio stebuklo?
Jau ketinau prisipažinti jam mylinti, bet tuomet jis paprašė žvilgtelėti į jį, ir
atsigręžusi išvydau jo veide kaip tik tai, ką, nujaučiau, jautė širdyje. Tai buvo
akivaizdžiau už seksualią mažą jo nosytę, o kai darsyk ištarė tuos žodžius,
vadindamas mane vardo trumpiniu... Neįstengiau susilaikyti neužvaldyta jo
žodžių paskatinto orgazmo. Gryniausia palaima...
Mėginau prisipažinti dar kartą — tuomet, kai, taip sakoma, jau buvome spėję
nuleisti garą, tačiau tuomet nenorėjo kalbėtis jis. Nojus tenorėjo mėgautis to,
ką iškrėtėme, pasekmėmis, ir man tokia mintis puikiai tiko. Mudviem priklausė
ir ši, ir rytojaus, ir kiekviena likusi ateinančio gyvenimo diena.
Buvome įsimylėję, ir mudviejų išskirti nebegalėjo niekas.
Įsivaizduokite — kokia gi tikimybė, kad nutiks kas nors panašaus? Du
nepažįstamieji, savo problemas mėginantys išspręsti klaikiausiais būdais,
tačiau toje velniavoje atrandantys kits kitą. Atrandantys meilę. Iš nieko mudu
sukūrėme kai ką tikra. Vieną dieną šią istoriją pasakosime savo vaikams ir jų
vaikams — tik, žinoma, nutylėdami apie tai, kad jų mama ir močiutė buvo
kekšė: nemanau, kad toks prisipažinimas priverstų juos jausmingai atsidusti.
Tryškau laime. Ji kaip reikiant mane svaigino, o už lango jau prasidėjo nauja
diena. Audros debesys dingo, vaiskiai švietė salė, o paukšteliai traukė savąsias
treles. Prisiekiu, jei tą akimirką būčiau pakilusi, priėjusi prie lango, plačiai jį
atvėrusi ir persisvėrusi per palangę, ant piršto netrukęs nutūpti melsvas
paukštelis tuojau būtų apdovanojęs mane žaviausia melodija. Tiesa, taip elgtis
nė neketinau: turint omenyje mano sėkmę, tikriausiai būčiau išvirtusi lauk iš
antro aukšto lango ir išsitėškusi ant švarutėlio asfalto, o mano smūgį
sušvelninti tepamėgintų mažasis paukštukas. Krentantis mano kūnas jį būtų
pavertęs kažkuo panašiu į suknežintą „M&M“ saldainiuką. Ne, tai verčiau mano
sąžinės neslėgtų.
Ne, niekuo panašiu nė nekvepėjo. Niekas negalėjo sugadinti pasakiškai
gražios dienos. Mintimis prisaikdinusi paukštelį likti kitoje lango pusėje,
patikinau pati liksianti savojoje. Taip nė vienam neteks kentėti.
Gilus atodūsis, stiprus pasirąžymas ir... Eureka! Puiki mintis.
Pusryčiai. Paruošiu jam pusryčius. Nutarusi, jog šiandien meniu bus
kiaušinienė su šonine, išsiviepiau it animacinio filmo veikėja, o prisiminusi, kas
gali iš to išeiti, sukrizenau nelyginant velniūkštė. Kas gi būtų galėjęs
pagalvoti? Šoninė, cholesteroliu srūte srūvantis afrodiziakas... Nagi, nagi. Itin
sveika Dziundzei — visiška katastrofa kraujagyslėms.
Išklausiusi mano plano, Dziundzė iškėlė du nykščius. Kurgi ne, ta maža
kekšelė...
Stumtelėjusi ją šalin, kilstelėjau antklodę ir jau buvau besirengianti gaminti
pusryčius — šiaip ar taip, kelias į vyro širdį vedė per skrandį — tačiau tą
akimirką prasivėrė vonios kambario durys ir pasirodė Nojus. Jau buvo spėjęs
apsirengti ir atrodė velniškai seksualiai — netgi su vos pastebimai
patamsėjusiais paakiais. Regis, vakar ilgokai neleidau sudėti bluosto. Vidinė
mano kalaitė sukikeno it nekalta mokinukė. Žinau, žinau — visiška priešybė.
— Labas rytas, — nedrąsiai šyptelėjau, staiga sudvejojusi, ar jis tikrai jaučia
tą patį, ką vakar.
— Labas rytas, — atsakė jis, nors jo balsas skambėjo kiek niūriau, nei
tikėjausi. Įsmeigęs akis į žemę jis pasitaisė kaklaryšį, nors šis ir taip jau atrodė
nepriekaištingai kaip visuomet. Spėjau, kad nenori žvelgti tiesiai į mane.
O, velnias. Gerai, tik nereikia išsyk persigąsti. Galbūt jo galvoje tiesiog
sukosi tokios pat mintys kaip manojoje, galbūt ir jis nežinojo, kaip ryte
reaguosiu į tai, kas nutiko... Nesunkiai pataisoma problema.
— Tai, na, ar eisi į darbą? — paklausiau dorai nežinodama, nuo ko pradėti.
— Taip, vakar išskubėjęs palikau keletą neužbaigtų reikalų ir nepabendravau
su keletu galimų klientų nei tarybos narių. Vadinasi, kad išvengčiau nuostolių,
reikia griebti valdžią į savo rankas, — be reikalo iščiustijęs kaklaraištį, jis
perėjo prie švarko rankovių.
— O, atleiski — sumurmėjau, pajutusi sąžinės graužatį dėl savo elgesio. —
Ar pirmiausia rastum akimirką šnektelėti?
Jis gūžtelėjo pečiais.
— Tiesą sakant, nėra reikalo. Puikiai žinau, ką ketini man pasakyti, ir tą
problemą labai paprasta išspręsti.
Na, tai jau kaip reikiant mane suerzino. Kaip jis drįsta manyti žinąs, ką
galvoju? Ir apie kokį sprendimą kalba? Apie kokią problemą? Man viskas rodėsi
nepriekaištinga.
Priėjęs prie lovos Nojus išsitraukė iš vidinės kišenės perlenktą popieriaus
lapą, atvertė jį, perplėšė perpus ir leido puselėms ramiausiai nukristi į patalus
greta manęs.
— Grįžk pas tėvą ir motiną. Jiems tavęs reikia labiau nei man. Be to, tarp
mudviejų, šiaip ar taip, niekuomet negalėjo nieko būti. Tik ne tikrovėje.
Vos man spėjus nužvelgti popieriaus skiautes, jis nusigręžė ir pasuko durų
link. Nereikėjo ilgai apžiūrinėti suniokotų lapų, kad suvokčiau, jog tai buvo
mano sutartis. Tai, kas kadaise siejo mane su mylimu vyru, dabar virto niekuo
daugiau, kaip tik nereikšminga auka Žemės dienos proga — perdirbtina
makulatūra.
— Nojau, aš... — jau žiojausi kalbėti, bet jis mane pertraukė.
— Man jau laukas eiti, — atšovė jis, akimirkai stabtelėdamas prie durų, bet
taip ir neatsigręždamas. — Tau taip pat.
Sulig tais žodžiais jis pravėrė duris ir paliko mane vieną.
Jiems tavęs reikia labiau nei man... Tarp mudviejų, šiaip ar taip, niekuomet
negalėjo nieko būtu Jo žodžių aidas kėsinosi visiškai mane apkurtinti. Bet
kodėl gi taip nustebau? Jis tik patvirtino tai, ką visą šį laiką žinojau ir pati...
Mano širdis, vos prieš akimirką nesitverusi svaigiu džiugesiu, dabar veikiau
priminė beprasmį dokumentą, gulintį greta — išniekintą, sudraskytą, perplėštą
perpus.
— Bet... aš taip pat tave myliu, — sukuždėjau tuštutėliam kambariui.
Negalėjau leisti jam išeiti nesuteikusi galimybės bent jau tai išgirsti.
Pašokau iš lovos jo vytis, bet suvirpėti privertęs šalto oro gūsis priminė, kad
mano kūno nedengė nė menkiausias drabužėlis. Čiupusi Nojaus marškinėlius,
užsimoviau juos per galvą ir išlėkusi pro duris skriete nuskriejau ilgu
koridoriumi. Vos stačia galva nenuvirtau nuo laiptų, tačiau šiaip taip įstengiau
išlaikyti pusiausvyrą pakankamai ilgai, kad pasiekčiau fojė. Plačiai atvėrusi
lauko duris jau buvau besižiojanti išrėkti tuos žodžius, bet spėjau tik išvysti iš
kiemo sukančio limuzino galą.
Per vėlu. Jo namie jau nebebuvo. Likau viena kaip pirštas.

Laukite tęsinio...