Kodėl kenčia siela

Žmogaus siela yra komplikuota ir iki šių laikų pilnai nesuprasta žmogaus dalis. Žmogaus
siela gali kankintis ir žmogus to nesuvoktu, kol jam būtų per velu ką nors padaryti dėl tos kančios.
Poetai ir filosfai mėgsta bandyti apgriebti šį konsepta, todėl mėgsta įsigilinti į savo vidinę siela.
Žymus Lietuvos ir Lenkijos Romantizmo poetas Adoma Mickevičius išgyveno daug per savo
gyvenima ir kartu nuketejo jo siela. Todėl Adomo Mickevičiaus poemose galim pamatyti kančią
kurią jis pats išgyveno.
Vienas iš priežaščių Adomo Mickevičiaus sielos kančiai buvo kilusi dėl meilės Marilei. Bet
Marilė buvo ištekinta už pasiturinčio grafo Lauryno Putkamerio, todėl Adomui Mickevičiui Marilė
teliko jo sielos mūza ir tuo pčiu sielos kančia. Šią sielvartą Adomas Mickevičius parodo savo
poemoje „Vėlinės“ IV dalije, kai veikėjo Gustavo siela papasaokoja kunigui, apie tai kaip jo
mylimoji paliko Gustavą dėl pasiturinčio pono. Pati siela pasakoja kaip ji kankinas lyg būtų nei
gyva nei mirusi. Nuo to galima suprasti, kad siela jautės tarsi būtų pati nebaigta ir tiktai dalis ko ji
turėtu būti. Bet sielos kančia gali kilti ne tik nuo meilės žmogui, bet ir nuo meilės tėvynei. Adomas
Mickevičius buvo ištremtas 22 metų į Rusiją ir buvo jam uždrausta grįžti atgal į Lietuvą. Adomas
Mickevičius per tuos metus deportacijoi parašė „Ponas Tadas“. Poėmoje aprašomas LDK
kraštovaizdis ir išreiškiama meilė Lietuvai. Rašytojo meilė tėvynei buvo tokia stipri, kad jo
paskutinė kelionė prieš mirtį buvo į Stambulą, su viltimi pamatyti tenais savo bendrataučius lenkų
kareivius. Nuo to galima suprasti, kad Adomo Mickevičiaus siela be tėvynės buvo nebaigta, ir kaip
koks vaiduoklis klaidžiojo nerasdama sau vietos pasaulije.