Jurgis Savickis – prozininkas, ekspresionistas (1890 – 

1952)

Biografija:
 Gimė 1890 m. gegužės 2 d. Pagausančio dvarelyje, netoli Ariogalos.
 Mokėsi Kauno ir Maskvos gimnazijose.
 1912-1914 m. studijavo dailę Maskvoje ir Krokuvoje.
 Prasidėjus  I pasauliniam karui, dirbo lietuvių komitetuose nukentėjusiems nuo karo šelpti.
 1919-1938 m. Lietuvos reikalų patikėtinis  Skandinavijos šalyse. Atstovaudamas Lietuvai jis rūpinosi tarptautiniu Lietuvos
pripažinimu, populiarino Lietuvos kultūrą užsienyje.
 Prasidėjus II pasauliniam karui Ženevoje atstovavo Lietuvai tuometinėje Europos valstybių organizacijoje – Tautų
Sąjungoje.
 Kai Sovietai okupavo Lietuvą, jis neteko darbo ir apsigyveno Pietų Prancūzijoje, Rivjeroje, ūkyje, kurį pavadino ,,Ariogala”
ir ten mirė 1952 m. gruodžio 22 d.

Kūryba: Jurgis Savickis- XX a. pr. lietuvių literatūros avangardistas, ekspresionizmo atstovas. Išleido kelis novelių rinkinius.
Novelės nuo tradicinės lietuvių prozos skiriasi savo tematika, pasakojimo sandara, žmogaus būties samprata ir stiliumi. Savickis-
originalus novelistas, nesilaikęs tradicijų, svariai prisidėjęs prie avangardistinio meno įsigalėjimo Lietuvoje.

Kūrybai būdinga:

 Nauja tematika (miestietiško gyvenimo, tolimų šalių vaizdai; veikėjai veikiami nenuspėjamų instinktų, aistrų; žmogaus
būtis dažnai nepažini, gresminga)
 Netikėta meninė forma (nėra visažinio pasakotojo, kuris įvertintų įvykius, pasakotojas yra labai arti veikėjo, jo ir veikėjo
mintys dažnai susipina; tekstai trumpi, bet labai talpūs, pilni užuominų ir netikėtų posūkių)
 Ypatinga stilistika (fragmentiškas pasakojimas, sąmoningai išardomi sakiniai, nepaisoma skyrybos taisyklių, mėgstama
elipsė; daug sąmojo, ironijos, kultūros ženklų)

Vidurinio ugdymo programoje rekomenduojama perskaityti šias rašytojo noveles: ,,Kova“ , ,,Fleita“ , ,,Vagis“, ,,Ad astra“, ,,Jono
Graužos nuotykiai“, ,,Mėnesiena“.

Novelė ,,Vagis“. Taigi nedidelis Savickio kūrinys yra atviras įvairiausioms interpretacijoms. Jame galima matyti ir psichologinę sceną
iš vaiko brendimo istorijos (vaikas nepaiso šeimos, kaimo bendruomenės autoriteto, ima savarankiškai mąstyti ir spręsti), ir etinę
parabolę ( kūrinys, turintis perkeltinę reikšmę) – sugautas nusikaltėlis juk vis tiek yra žmogus, savyje turintis dievišką kibirkštį (vagies
sugretinimas su Kristumi); taip pat ir filosofinę užuominą apie žmogaus prigimties ir būties dviprasmiškumą (kokių „žmonių” tarpan tapo
„įrašytas” vaikas – tų, kurie pančius veja. Vagyje” atskleidžiama žmogaus brendimo, žmogiškų vertybių išbandymo, būties
nevienareikšmiškumo problematika dažna ir kitose Savickio novelėse. Tik reikia nepamiršti, kad daugelis šio rašytojo kūrinių parašyti
savotišku „saloniniu” stiliumi – į rimtus dalykus žvelgiant lengvai, su šypsena. Todėl Savickio noveles nesunku skaityti ir kaip
pramoginius tekstus, gėrintis jų puikia kalba, sąmoju, taikliomis detalėmis. Atidus skaitytojas pastebės šį tekstų daugiasluoksniškumą.

Novelė ,,Ad astra“. Šioje novelėje ironiškai, pašiepiant tradicinio kaimo buities vaizdus, plėtojama nenauja lietuvių literatūroje
žmogaus ir šuns tema. Šio kūrinio pagrindinis veikėjas ūkininkas Dalba, reformatoriškų nuotaikų apimtas, nenustygstantis (,,Energijos
buvo daug, jis nežinojo, kur ją dėti“). Taigi Dalba pasiryžta atsikratyti seno šuns. Regime žiaurų, gėdos, orumo ir sąžinės netekusį
nuniokoto kaimo atstovą. Tačiau Dalba nėra išskirtinis bendruomenės narys. Pusberniai jį toli lenkia – šuns skandinimas net nevertas
didesnio jų susidomėjimo. Ši novelė patvirtina: ,,Pasielgta buvo šuniškai.“

Živilė Dargytė 4k.