Lietuvos etnografinis kulinarinis paveldas

Šiame praktiniame darbe bus parengtas savaitgalio poilsio rinkinio pasiūlymas kaimo turizmo
sodyboje pasirinktame Lietuvos etnografiniame regione, sudarytas maršrutas, sudarytas pusryčių
ir vakarienės meniu, parengtas paslaugos pristatymas.
Savaitgalio programa skirta 3 asmenų šeimai (2 suaugę ir 1 penkerių metų vaikas). Klientai
pageidauja apsistoti sodyboje prie ežero triviečiame kambaryje arba atskirame poilsio namelyje,
pusryčiams ir vakarienei pageidauja tradicinių regiono valgių. Klientai atvyks nuosavu
automobiliu 10 val. Regione lankysis pirmą kartą, norėtų pamatyti bent 3 įžymias vietas 20
kilometrų spinduliu nuo kaimo turizmo sodybos, dalyvauti edukacinėje-degustacinėje
programoje.

Įvadas
Lietuvos etnografinių regionų pristatymas
Lietuvos etnografiniai regionai:
 Aukštaitijos (centras Panevėžys)
 Dzūkijos (centras Alytus)
 Suvalkijos (Sūduvos) (centras Marijampolė)
 Žemaitijos (centras Telšiai)
 Mažosios Lietuvos (centras Klaipėda, Šilutė)

Aukštaitijos etnografinis regionas. Aukštaitija užima rytinę Lietuvos dalį. Tai didžiausias
etnografinis regionas, kuriame aukštaičiai gyveno vienkiemiuose arba gatviniuose rėžiniuose
kaimuose – ūlyčiose, kur gyvenamieji namai išsirikiavę palei kelią, o ūkiniai pastatai – kiemo
gilumoje. Šiandieninė Aukštaitija pasižymi tarmių, gyvensenos ir etnokultūrinio paveldo
margumu, kadangi yra paveldėjusi trijų didelių etninių darinių – Sėlos, Nalšios ir Žiemgalos
palikimą. Etnokultūros bruožus lemia taip pat gyvenamosios aplinkos ypatumai – daugybe ežerų,
miškų ir kalvų turtinga gamta. Reikia pabrėžti, kad etnografinė ir lingvistinė (tarminė)
Aukštaitija yra skirtingi dalykai; pastaroji užima daug didesnę teritoriją. Tipiškai aukštaitiški yra
Rokiškio, Utenos, Biržų, Kupiškio, Ukmergės, Panevėžio, Jonavos, Širvintų rajonai. Aukštaitijos
krašto tradiciniuose audiniuose ir nacionaliniuose kostiumuose vyrauja linksmos, šviesios
spalvos. Čia giedamos tūkstantmetės aukštaičių dainos – sutartinės. Šios dainos yra išlaikiusios
archajišką muzikinę ir poetinę formą. Sutartinių dermės liudija seną kilmę, o tobula polifoninė
kalba – aukštą to meto muzikinę kultūrą. 2010 m. sutartinės buvo įtrauktos į UNESCO
reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Etnografiniai valgiai. Aukštaičiai gali stebinti visus miltiniais patiekalais, ypač virtiniais su
mėsa, virtiniais su varške, šaltanosiais su mėlynėmis ar vyšniomis, koldūnais, nugarintais
skryliais su lašinukų ir grietinės padažu, garsiuoju lydekos vyniotiniu su raugintais agurkais,
aukštaitiškai riešutais įdarytu karpiu, agurkų rasale troškinta jautiena, tikru aukštaitišku
karvojumi. Aukštaitijoje populiarios įvairiausios alaus sriubos, pieniškos daržovių, leistinukų
arba aukštaitiškos vėžių sriubos. Turi aukštaičiai ir karališkąją žuvį seliavą, kuri rūkoma ir
nokinama kanapių aliejuje su peletrūnais, su obuoliais keptą žąsį arba aukštaitiškai grietinėje
troškintą gaidį, žagarėlius arba aukštaitiškas burnoje tirpstančias varškės spurgas su džiovintų
kriaušių gira. Ir būtinai prie įvairių maisto patiekalų patiekiamas tikras naminis alus.
Dzūkijos etnografinis regionas. Pietryčių Lietuvą aprėpia Dzūkija – įstabiai gražus, gamtiškai,
istoriškai ir etniškai nevienalytis kraštas. Besidriekiantis nuo ežeringos ir kalvotos dzūkų
Užnemunės vakaruose per giriose besislapstančią ir smėlėtą miškingąją dalį link Vilnijos.
Dzūkija, kaip ir kiti etnografiniai regionai, neturi griežtų ribų. Dzūkus galima atskirti iš kalbos, ši
tarminė ypatybė laikoma labai archajiška, paveldėta dar iš indoeuropiečių prokalbės, o ir
medžiaginė kultūra – apranga, buitis, statiniai yra savaip panašūs, taip pat daug kur išlaikę
archajiškus bruožus. Sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis tarp gūdžių girių, pelkių, vandenų,
smėlingų kalvų įsikūrę dzūkai dirba skurdžią žemę kartu naudodami gausias laukinės gamtos
dovanas, nedaug nuo jos nutoldami. Nors dzūkų ūkiai, lyginant su kitais regionais, menkesni,
sodybos smulkesnės, tačiau jie išlaikė bendro kaimyniško gyvenimo arti vieni kitų įgūdžius,
labai pravarčius sunkesnėmis sąlygomis.
Etnografiniai valgiai. Dzūkijos regiono kulinarijos specifika – tai daugiausia bulvių ir grybų
patiekalai: grybienė, grybų sūris, marinuoti baravykai, rauginti kelmučiai su grietine ir
svogūnais, sūdyti grūzdai, svieste keptos rudmėsės, grietinėje troškintos voveraitės, grietinėje
apkepti gudukai ir visaip kitaip kepti, virti, troškinti baravykai, bobausiai, briedžiukai,
raudonikiai, šilbaravykiai, ūmėdės, gudukai ir kt. Labai ypatingos ir visoje Lietuvoje žinomos
dzūkiškos bandos ant kopūsto lapų, taip pat kitokie bulvių patiekalai. Dzūkai išsiskiria ypatingo
skonio dzūkiška vytinta dešra, kuri vienintelė Europoje gaminama pagal kelis tūkstančius metų
nepakitusią receptūrą, prieskoniuota vytinta stirnienos išpjova, rūkyta šernienos dešra, tetervino
slėgtainiu. Turbūt niekas kitas Lietuvoje nemoka išsikepti tiek daug duonos gaminių kaip dzūkai.
Tai ne tik visiems žinomi kepiniai, bet ir grikių, morkų, žirnių duona, duona su elniena, su
kerpenomis, rūgštynėmis. Ypač daug bandų, ragaišių, papločių, pyragų, pyragėlių, tešlainių
kepdavosi iš bruknių, erškėtuogių, gervuogių, ievų, mėlynių, putinų, raugerškių, spanguolių,
šermukšnių, girtuoklių (šios miško gėrybės buvo ne kepinių įdaras, bet pagrindinis komponentas,
o miltai, daugiausiai grikiniai, mažesnioji rišamoji dalis), iš šių uogų darydavosi įvairiausių
uogienių, pastelių ir sūrių.
Suvalkijos (Sūduvos) etnografinis regionas. Suvalkija – Lietuvos etnografinis regionas
kairiajame Nemuno krante, apimantis didžiąją Lietuvos Užnemunės dalį (Marijampolės aps.
Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio rajonus, Kauno rajono pietinę ir
Prienų rajono vakarinę dalis). Sūduva yra etninės sūduvių, apie I tūkstantmečio vidurį
išsiskyrusių iš didelio baltų vieneto – jotvingių, etninės žemės. XIX a. pab. vakarinėje Suvalkijos
dalyje vartojamų kapsų ir zanavykų šnektų pagrindu susiformavo dabartinė bendrinė
(literatūrinė) lietuvių kalba.
Prekinio ūkininkavimo elementai Suvalkijoje pasirodė anksčiau ir plito sparčiau negu kituose
Lietuvos regionuose. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Suvalkiją (kaip ir visą Lietuvą) pasiekė
daugelis agrotechninių naujovių, pradėtų taikyti pažangių valstiečių ūkiuose. Derlingi laukai,
darbštumas leido suvalkiečiams tapti turtingiausiais ūkininkais, duoti Lietuvai tuo laikotarpiu
bene daugiausiai išsilavinusių žmonių. Majorato teisė (nuosavybės paveldėjimo sistema, pagal
kurią visas turtas tenka vyriausiajam sūnui arba vyriausiajam giminės asmeniui, paprastai vyrui)
ir kitos sąlygos greičiausiai turėjo įtakos suvalkiečių charakteriui – dauguma jų racionalūs,
sumanūs, labai taupūs.
Etnografiniai valgiai. Suvalkiečių pasididžiavimas – fantastiško skonio mėsos gaminiai:
naminis skilandis su grietine ir juoda rugine duona, kepta ant kopūstlapio, idealaus skonio rūkyti
kumpiai ir išpjovos, rūkytos dešros. Suvalkiečių virtuvėje nuo seno gaminami barščiai su
auselėmis, virtas lynas su antaninių obuolių padažu, svieste skrudinti gružliai, keptas veršienos
kumpis su krienais, suvalkietiškai su vyšniomis kepta antis, pyragas su įkeptais karosais ir
bruknių uogiene su kriaušėmis, aitrieji suvalkietiški ruginių miltų meduoliai, obuolių sūris su
liepžiedžių arbata ir liepų medumi ir būtinai nepaprastai kvapnaus, rubino spalvos naminio
garsiojo suvalkiečių juodųjų serbentų vyno, traukinto iš juodųjų serbentų pumpurėlių.

Žemaitijos etnografinis regionas. Žemaitija – etninis regionas dabartinėje Šiaurės vakarų

Lietuvoje. Žemaitija užima apie 21 000 km2. Šiam plotui šiandien priskiriama teritorija,
priklausanti Telšių, Tauragės apskritims, daliai Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno apskričių. Žemaitijos
etnografinio regiono riba tik apytikriai sutampa su žemaičių tarmės riba. Kalbiniu požiūriu
Žemaitija skirstoma į tris dalis: šiaurės, vakarų ir pietų, o gyventojai, priklausomai nuo to, kaip
jie ištaria uo ir ie, į dounininkus, donininkus ir dūnininkus. Žemaitijos ir likusios Lietuvos dalies
skirtumai atsirado jau pačioje baltų etnogenezės pradžioje – kai II-III a. pr. Kr. išsiskyrė vakarų
ir rytų baltų grupės. Visais istoriniais laikotarpiais žemaičių gyvensena smarkiai skyrėsi nuo kitų
etnografinių Lietuvos sričių gyventojų kultūros. Čia anksčiau nei kitur plito lietuviška raštija,
formavosi inteligentija. Net baudžiavos sąlygos buvo geresnės nei Aukštaitijoje. Su
baudžiauninku lažą galėjo eiti ir jo bendrininkas (baudžiauninko žmogus). Nemunu gausybė
prekių plaukė į Vakarų Europą, o iš ten – į Lietuvą per Žemaitiją patekdavo įvairių gaminių,
naujausių ūkininkavimo formų. Tokie kultūriniai ir prekybiniai ryšiai veikė žemaičių gyvenseną.

Etnografiniai valgiai. Šiaurės vakarų Lietuva, Žemaitija, neįsivaizduojama be kastinio su

virtomis neluptomis bulvėmis. Tai unikalus ne tik šio Lietuvos regiono, bet ir visame pasaulyje
neturintis analogų šviežiai aštraus skonio grietinės plakinys. Nuvykę pas žemaičius į svečius
būsite pavaišinti troškintais kopūstais su kiaulės koja, kruopiniais vėdarais, bulviniais blynais bei
savitomis sriubomis - rasalyne ar cibulyne; atsigersite mėtų arbatos ar džiovintų obuolių giros.

Mažosios Lietuvos etnografinis regionas. Vakariniai lietuviai save vadino lietuvininkais, o

savo gimtąjį kraštą – Mažąja Lietuva. Jų gyventas plotas (17 000–18 000 kv. km) apima dalį
Kuršių Nerijos, Klaipėdos, Šilutės rajonus, pietinę Tauragės rajono dalį. Nuo Šešupės žemupio į
pietvakarius driekėsi Mažosios Lietuvos žemė. Ji dar vadinta Prūsų Lietuva. Nuo seno šiose
žemėse gyveno baltų (lietuvių, skalvių, nadruvių, sembų, kuršių ir kt.) gentys, iš kurių VI–XV a.
ir susiformavo lietuvininkų etnosas. Nuo XVI a. iki 1918 m. Mažąja Lietuva vadinosi ir
dabartinio Kaliningrado (Karaliaučius) krašto dalis. Mažajai Lietuvai priskiriama buvusi
vokiečių okupuota vakarinė Lietuvos dalis. Jos architektūra gana specifinė, stipriai paveikta
kaimyninės šalies tradicijų ir XX a. statybos naujovių. Ūkiai smarkiai skyrėsi ūkininkavimo
sąlygomis ir užimtumu. Čia galima rasti pelkininko, laukininko, kopininko ir žvejo sodybas.
Mažosios Lietuvos paveldas yra unikalus ir savitas. Išskirtiniai yra šio regiono architektūra,
folkloras, nepakartojami pamario ir pajūrio žvejų, amatininkų papročiai ir verslas.

Etnografiniai valgiai. Mažoji Lietuva stebina smėlynų, miškų ir vandenų derme. Unikalus
patiekalas šiame regione – kuršiškai rūkytas ungurys. Įdomūs yra senoviniai žuvies kepimo
būdai, kai kiekvienos žuvies rūšiai kepti yra naudojama atitinkamos rūšies medžio lenta – kas
tinka lydekai, netinka menkei ir t.t. Ruošdami valgį, šio krašto žmonės gausiai naudojo česnaką,
krapus, svogūnus. Valgant žuvį, reikia išimti ašakas, o ilgas valgymo laikas užtikrina sotumą ir
pasigardžiavimą. Išskirtinė yra Klaipėdos krašto kulinarija. Šis kraštas nuo seno garsėja savo
restoranais su vasaros ir žiemos sodais, garsiaisiais promenadų takais su kavinėmis. Net ir šiais
laikais ne tik Lietuvoje ar Klaipėdoje, bet ir visame pasaulyje yra puikiai žinomi garsieji
Memelio strimelių tefteliai pomidorų padaže.