Vilniaus universiteto

Chemijos ir geomokslų fakultetas

Cheminių elementų pasaulis

Dr. Andrius Laurikėnas

 1. Vandenilis (H)

Vandenilis yra pats paprasčiausias elementas – pirmasis periodinės elementų

sistemos elementas. Turi tris izotopus.
Vandenilis yra lengviausias ir labiausiai paplitęs elementas visatoje. Gamtoje
natūraliai randamas trijų izotopų (protis, H, deuteris, D ir tritis, T) mišinio pavidale.

Kaupiant vandenilį reikia pašalinti iš konteinerio visą orą,

nes vandenilio mišinys su deguonimi aukštesnėje
temperatūroje sprogsta.

Elektrolizuojant vandenį gaunamas labai grynas vandenilis:

2H2O ==> 2 H2 + O2

Vandenilį 1776 m. atrado britas Henry

Cavendish (1731-1810) (Kembridžo
universitetas).
 Vandenilio dujos (H2) yra dviatomės, bespalvės ir bekvapės, mažai tirpstančios
vandenyje. Nėra nuodingos. Trumpą laiką kvėpuojant oro ir vandenilio mišiniu
susilpnėja balsas, paaukštėja jo tonas.

Vienas pagrindinių ir gyvybiškai reikalingų vandenilio junginių yra vanduo (H2O). Vanduo gali būti trejose būsenose: dujos,
skystis ir kieta medžiaga.

Naudojamas metalams gauti iš jų rūdų,

naftos rafinavime, amoniakui sintetinti,
aliejams kietinti.

Vandenilis naudojamas atsinaujinančiu kuru,

jėgainėse naudojamas vėsinti reaktoriams.
Tačiau reikia būti labai atsargiems, nes, kaip minėta, vandenilio ir deguonies
mišinys aukštoje temperatūroje yra labai sprogus.
Černobylio (Ukraina) atominės elektrinės avarija 1986 m. įvyko
dėl sprogimo, kurį sukėlė užsidegęs vandenilio ir deguonies mišinys.
Į aplinką išmestas didelis kiekis radioaktyviųjų medžiagų.
Sovietų valdžia ilgai slėpė šį avarijos faktą nuo žmonių.
Tai didžiausia tokio tipo avarija visoje branduolinės energetikos istorijoje,
tiek pagal spėjamą žuvusiųjų ir nukentėjusių nuo jos pasekmių
žmonių skaičių, tiek pagal ekonominę žalą.
 Vandenilis naudojamas aliejams kietinti.

JAV Space Shuttle erdvėlaivio „Challenger“ katastrofos, žūvant visai septynių žmonių įgulai, priežastis irgi išsiveržusios
karštos vandenilio ir deguonies dujos.
 2. Helis (He)

Helis yra antras elementas periodinėje elementų sistemoje ir antras labiausiai paplitęs
mūsų Visatoje elementas (po vandenilio).
 Helio pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio
„helios“ (saulė) todėl, kad šis elementas buvo
aptiktas saulėje pagal spektrines linijas.

Helį saulės spinduliuotės spektre 1868 m. aptiko prancūzų astronomas Pjeras Jansenas
(Pierre Janssen (1824-1907)). Anglų astronomas Normanas Lokjeris (Norman Lockyer
(1836-1920)) ir chemikas Edvardas Franklendas (Edward Frankland) tais pačiais metais
patvirtino šį atradimą, ir pavadino elementą heliu.
Helio daugiausiai yra (iki 7) gamtinėse ir iš geizerių išsiskiriančiose dujose.
Ypatingai daug helio aptikta JAV. Jis ir gaunamas yra skystinant gamtines dujas.

Nemažai jo rasta tyrinėjant Vezuvijų. 1882 m. helį Vezuvijaus išsiveržimo dujose

aptiko italų fizikas ir mineralogas Luigi Palmieri.

Helis yra inertiškas, bespalvis, bekvapis ir beskonis cheminis elementas,

priklausantis inertinių dujų grupei. Normaliomis sąlygomis helis sutinkamas tik
dujų pavidalu. Tačiau gali būti suskystintas žemesnėje nei 50 K temperatūroje. Ir
išlieka skystas iki 0 K. Helis beveik nereaguoja su kitais elementais.

Suskystintas helis ir suskystinto helio talpos.

 Helis nėra toksiškas elementas.

Daugiausiai helis yra naudojamas aušinimui ir skraidantiems objektams užpildyti.

Kadangi jis yra labai lengvas, juo užpildyti dekoratyviniai ir ne tik balionai kyla
labai aukštai į atmosferą. Be to helis yra nedegus, todėl šiam tikslui žymiai saugiau
naudoti nei vandenilį.

Helio ir deguonies mišinį (80:20) patartina vartoti astma sergantiems ligoniams, taip
pat narams ar povandeninio nardymo mėgėjams.
 Helis naudojamas automobilių oro pagalvių
sandarumui tikrinti, suvirinimo darbams, o
helio-neono dujų lazeriai naudojami skenavimo
kodams nuskaityti.
 3. Litis (Li)

Litis yra balkšvas, sidabriško baltumo, minkštas metalas. Jį lengvai galima

perpjauti peiliu. Litis yra pats lengviausias kietas cheminis elementas.

Litį 1817 m. atrado švedų mokslininkas Johan August Arfwedson (1792-

1841) iš Upsalos universiteto.
Litis ore labai reaktingas, užsidega:

4 Li + O2 ==> 2 Li2O

Todėl laikomas skystame parafine arba žibale.

Litis liepsną nudažo labai ryškiai raudona
spalva.
Litis naudojamas medicinoje podagrai, psichinėms ligoms (maniakinė depresija)
gydyti.

Žinomos yra ličio jonų baterijos, kurios yra pakartotinai įkraunamos baterijos.
Akira Yoshino M. Stanley Whittingham

John B. Goodenough
 4. Berilis (Be)

Berilis yra labai retas, kietas, blizgantis, šarminių žemių metalas.

Berilį 1797 m. atrado Louis-Nicolas Vauquelin (1763-1829, Prancūzija) mineralo berilo

(Be3Al2(SiO3)6) atmainoje smaragde.

Pavadinimą "berilis" pasiūlė vokiečių mokslininkas Friedrich Wöhler (1800-1882), kuris

1828 m., dirbdamas Stokholme Jöns Jacob Berzelius laboratorijoje, pirmasis išskyrė
elementinį metalinį berilį.

Elemento pavadinimas gali būti indiškos kilmės, greičiausiai kilęs nuo mineralo berilo, o
pastarasis - nuo Indijos miesto Veluro.
Berilis randamas tik kartu su kitų elementų mineralais berile, akvamarine, smaragde.

Berilis ir jo junginiai yra toksiški, todėl jų naudojimas turi būti labai kontroliuojamas.
Kai kurios berilio druskos yra saldžios. Todėl anksčiau berilis buvo vadinamas
gliuciniu (gr. glykys - saldus). Berilio dulkės gali sukelti chronišką alergiją -
beriliozę.
 Nors berilis yra labai retas elementas, bet jis plačiai taikomas įvairiose gyvenimo srityse.

Berilį turintys lydiniai yra ypatingai tvirti, atsparūs korozijai ir abrazyviniam dilimui, elastingi,
plastiški ir lengvi, tačiau labai brangūs. Todėl naudojami tik aviacijoje ar tiksliuosiuose mechanizmuose.

Technikoje naudojamos laidžios elektrai berilio-vario bronzos, kurios pasižymi aukštu atsparumu
tempimui. Iš jų daromos laikrodžių ir kitų prietaisų spyruoklės, kokybiški reguliuojamieji veržliarakčiai.

Berilis sudaro lydinius su nikeliu, aliuminiu ir kitais metalais.

Kai kurių Mercedes-Benz automobilių varikliai yra su berilio-aliuminio lydinio stūmokliais.
Berilis naudojamas rentgeno spindulių generavimo vamzdeliuose. Iš jo gaminami
vamzdelio ir radioaktyvumo detektorių langai, pro kuriuos išeina arba įeina rentgeno
spinduliai, t. y. berilis visiškai nesugeria rentgeno spinduliuotės.
 Berilio veidrodžiai, naudojami
meteorologiniuose satelituose (kairė), ir naujos
kartos teleskopas (dešinė).
 5. Boras (B)

Boras pasižymi metališkomis ir nemetališkomis savybės. Kažkiek jis yra panašus į anglį.
 Boras pavadintas pagal mineralo, seniausiai žinomas boro junginio borakso
(Na2B4O7·10H2O), kuriame yra daug boro, pavadinimą. Borakso glazūra ir stiklas buvo
naudojami senovės Kinijoje ir antikinėje Romoje.

Pirmieji borą iš boro rūgšties (H3BO3) 1808 m. izoliavo trys mokslininkai: prancūzai
Joseph Louis Gay-Lussac (1778-1850) ir Louis-Jaques Thenard (1777-1857) bei britas
Seras Humphry Davy (1778-1829).
Mohavių dykuma Kalifornijoje – didžiausia boro radimo vieta. Boro rūgštis randama ir
vulkanų karštosiose versmėse. Turkijoje randama daug borakso.
Natrio tetraboratas (boraksas) yra dideliais kiekiais naudojamas izoliaciniam pluoštiniam
stiklui gaminti.
Boras yra naudojamas borosilikatiniam stiklui gaminti. Šis stiklas yra atsparus
staigiems temperatūrų pokyčiams.
Boro siūlai, pluoštai ir vielos yra labai tvirti, naudojami elektronikoje ir aerokosmonautikoje.
Šios medžiagos mechaninis atsparumas siekia 3600 MPa.
 6. Anglis (C)
Anglis yra pagrindinė gyvybės Žemėje sudedamoji dalis. Anglies pavadinimas kilęs
iš lotyniško žodžio “carbo", kuris reiškia akmens anglys. Tai tipiškas nemetalas.
Žinomi trys svarbūs natūralūs izotopai: 12C ir 13C yra stabilūs, 14C yra radioaktyvus,
kurio skilimo pusėjimo laikas yra apie 5730 metų.
Anglis yra žinoma nuo senovės laikų, todėl neįmanoma pasakyti, kas yra jos
atradėjas. Ieškojimas anglies atradimo istorijos yra laiko praradimas.

Anglis senovėje buvo žinoma suodžių ir medžio anglies pavidale. Deimantai irgi jau
buvo žinomi Kinijoje nuo neatmenamų laikų.

1772 m. garsusis prancūzų chemikas Antoine Lavoisier parodė, kad deimantai yra
kita anglies forma. Jis sudegino tą patį kiekį medžio anglies ir deimantų, ir nustatė,
kad nei vienu atveju iš jų neišsiskyrė vanduo, ir abiem atvejais išsiskyrė toks pat
anglies dioksido kiekis. 1779 m. Antoine Lavoisier savo vadovėlyje anglį įvardijo
kaip cheminį elementą.
Anglis yra neįtikėtinas elementas. Surinkite anglies atomus vienaip, ir jis tampa
minkštu, lanksčiu grafitu.

Pergrupuokite atomus - atomai sudaro deimantą, pasaulyje pačią kiečiausią

natūralią medžiagą.

Unikalus anglies ypatumas sudaryti C-C ryšius atveria galimybes sudaryti junginius,
turinčius ilgas grandines ir įvairius žiedus. Priklausomai nuo to, kaip anglies atomai
susijungę tarpusavyje, galime turėti kelias anglies elemento atmainas: deimantas,
grafitas, fulerenai ir kitos. Deimantas – skaidrus kristalas, labai kieta medžiaga, blogas
šilumos laidininkas, dielektrikas. Terminas „deimantas“ kilęs iš graikų kalbos žodžio
„adamas“, nenugalimas. Anglies atomai deimante tarpusavyje susijungę tetraedriškai.
 Grafitas gali būti paverstas deimantu.

Gamtoje anglis randama elementinė. Randama ir įvairių junginių pavidale gyvuose

organizmuose, akmens anglyje, gamtinėse dujose, naftoje, atmosferoje (CO2) ir
daugelyje mineralų (kalcitas, kreida, klintis ir marmuras CaCO3; magnezitas MgCO3;
dolomitas CaMg(CO3)).
 Anglies monoksidas yra bespalvės, bekvapės, beskonės, degios, lengvesnės už orą ir
labai toksiškos dujos. Anglies monoksidas (CO), smalkės – dujos, kurios nužudė daug
daugiau žmonių, nei kuris nors kitas nuodas. Dažniausiai – atsitiktinai. Kartais smalkės
yra vadinamos tyliu žudiku. Sąlygos CO susidaryti atsiranda, pavyzdžiui, per anksti
užstūmus krosnies sklendę. Daug CO į atmosferą išmeta automobilių transportas.

Žmogų, kuris apsinuodijo anglies monoksidu, būtina kuo greičiau išnešti į gryną orą. CO
užblokuoja deguonies transportą iš plaučių į širdį, raumenis, smegenis. Viskas, kas dega, ar
pūva, gamina CO.
 Ganėtinai panašia fulerenams erdvine sandara pasižymi ir įvairios anglinės nanostruktūros.
Anglies nanovamzdeliai pasižymi labai įvairiomis unikaliomis fizikinėmis savybėmis, kurių dėka jie randa pritaikymą įvairiose pramonės
šakose.

Fulerenai. Anglies nanovamzdelių sandara.

Anglis ir jos gamtiniai junginiai – svarbus energijos šaltinis.

Anglis naudojama lydiniuose su metalais. Plienas yra geležies ir anglies lydinys, kuriame yra
iki 2 % anglies ir dar kitų metalų arba silicio. Pliene esant daugiau anglies, lydinys būna
stipresnis, bet trapesnis ir sunkiau suvirinamas. Ketus irgi yra geležies ir anglies lydinys.
Iš grafito gaminami elektrodai, raketinių variklių antikorozinės dangos, grafito plastikai,
širdelės pieštukams.
Šlifuoti deimantai vartojami papuošalams. Iš deimanto gaminami gręžimo įrankiai.
Anglies suodžiai naudojami kosmetikoje ir tapyboje juodiems pigmentams gaminti.
Suodžiai vartojami gumos gamyboje kaip užpildas.

Gryna anglis nėra toksiška. Todėl aktyvinta anglis labai naudojama filtruose
vandeniui gryninti, medicinoje apsinuodijus absorbuoja toksinus, nuodus arba
virškinimo sistemoje esančias dujas.
 2004 m. pirmą kartą buvo pagamintas grafenas. Už tai 2010 m. Mančesterio
universiteto darbuotojams Andre Geimui ir Konstantinui Novoselovui skirta
Nobelio fizikos premija. Grafenas – tai medžiaga, sudaryta iš vieno anglies atomų
sluoksnio.

Tai ploniausia kada nors dirbtiniu būdu gauta medžiaga – milijoną kartų plonesnė už
žmogaus plauką. Ji taip pat yra tvirčiausia medžiaga pasaulyje (200 kartų tvirtesnė už
plieną), bet nepaisant šios savybės grafenas labai lengvas (lengvesnis už orą) ir lankstus.
14C izotopas sudaro nedidelę bendro anglies kiekio dalį, bet yra labai svarbus žymint
organinių objektų amžių. Šio izotopo natūraliai yra atmosferoje. Augalai jį gauna
kvėpuodami, gyvūnai – kvėpuodami ir valgydami augalus ar kitus gyvūnus. Kadangi
augalai ir gyvūnai po mirties negauna daugiau 14C izotopo, archeologai ir kiti
mokslininkai 14C izotopo pusėjimo trukmę naudoja kaip laikrodį, pagal kurį gali nustatyti
prieš kiek metų organizmas yra miręs. Tada išmatavus, kiek procentų 14C izotopo yra likę
organizme lyginant su kiekiu atmosferoje, nustatomas gana tikslus jo amžius.
Atmosferoje 14C izotopo kiekis yra visada pastovus, kadangi kosminės spinduliuotės dėka
nuolat susidaro atmosferoje. Pusė 14C izotopo iš organizmo pasišalina per 5730 metų.
Taigi, jeigu organizme yra likę 50 14C izotopo, galima teigti, kad organizmui yra 5730
metų.
 7. Azotas (N)

Azotas – nemetalas, gamtoje esantis inertiškų dujų pavidale. Pavadinimas kilęs iš graikų
kalbos žodžio nitrogenium, kuris reiškia „nepalaikantis gyvybės“. Azoto junginiai yra
žinomi nuo senovės laikų. Alchemikai jau naudojo azoto rūgštį, kurią vadino “stipriu
vandeniu” (aqua fortis), o taip pat įvairius nitratus ir amonio druskas. Azoto rūgšies ir
druskos rūgšties mišinys buvo vadinamas “karališkuoju vandeniu” (aqua regia), ir
buvo naudotas metalų karaliui auksui tirpinti.
Azoto dujos yra bespalvės, bekvapės ir beskonės. Azotą vienu metu atrado ir
ištyrė keletas žinomų mokslininkų (K. Šelė, S. Kavendišas, Dž. Prystlis, A.
Lavuazjė). Iškilus prancūzas Antoine-Laurent de Lavoisier (Antuanas-Loranas de
Lavuazjė) (1743-1794) 1786 m. pirmasis gavo gryną azotą.
Azotas yra pagrindinė atmosferos oro sudedamoji dalis. Ore azoto yra apie 78 %.
Kadangi azotas yra nereaktingas, jis yra labiausiai paplitusi vieninė medžiaga.
Kadangi jo yra labai daug atmosferoje, azotas yra gaunamas iš suskystinto oro
frakcinės distiliacijos būdu. Azoto virimo temperatūra yra apie 13 oC žemesnė nei
deguonies.
Azoto yra amoniake, nitratuose ir kituose įvairiuose junginiuose. Azotas įeina į amino
rūgščių, baltymų, DNR ir RNR sudėtį.

Vienintelis gamtinis azoto šaltinis kietame

pavidale yra KNO3 (Čilės salietra), kurios
klodai aptinkami Pietų Amerikoje.
Čilės salietra.
Azotas sudaro labai daug skirtingų oksidų (N2O, NO, N2O3, NO2, N2O4, N2O5).

NO ir NO2 yra labai nuodingi, daug jų į atmosferą patenka iš transporto

priemonių. Šie oksidai atmosferoje yra rūgščių lietų susidarymo priežastimi.

N2O, dar vadinamas linksminančiomis dujomis, buvo naudojamas anestezijoje.

Daugiausiai azotas ir yra naudojamas amoniako sintezei, kuris vėliau naudojamas azoto
rūgšties ir azoto trąšų gamyboje.
Azotas kartais naudojamas transporto priemonių padangoms užpildyti.
Kai procesams vykti trukdo deguonis ir drėgmė, azoto dujos imamos inertinei atmosferai
sukurti tiek pramonėje, tiek laboratorijoje.
Suskystintas azotas naudojamas medicinoje, šaldymo sistemose, į jį panardinami ir
transportuojami maisto produktai, išsaugomos reprodukcinės ląstelės (spermatozoidai
ir kiaušialąstės) bei saugomi fermentai ir kiti biologiniai mėginiai (kraujas, kaulų
čiulpai, audinių ląstelės, bakterijos).

Dujinis ir suskystintas azotas.

 Baltymų struktūros.

Nitratai yra labai reikalinga trąša. Tačiau dideli nitratų kiekiai gali būti kenksmingi
žmogaus sveikatai. Bakterija, esanti nesteriliuose kūdikių induose ar vaiko skrandyje,
nitratus paverčia į nitritus:
NO3-  NO2-
Nitritas sąveikauja su hemoglobinu kraujyje ir neleidžia tinkamai įsisavinti ir
transportuoti į kūno ląsteles deguonį.
Azoto dujos vaidina vaidmenį Šiaurės pašvaistės susidaryme. Jos
pastebimos Arkties ir Antarkties regionuose, kai greitai judantys
elektronai iš kosmoso susiduria su deguonimi ir azotu mūsų
atmosferoje.