EUROPOS ISTORIOGRAFIJA

Dėstytojas dr. Rūstis Kamuntavičius

KOLIOKVIUMAS
VDU 4 kurso studentas Alnaras Čepononis

Esė „Herario kritika“

Yuval Noah Herari yra žydų kilmės istorikas, Jeruzalės universiteto Istorijos katedros
profesorius ir rašytojas. Populiariausios jo parašytos knygos, virtusios bestseleriais: „Sapiens: A Brief
History of Humankind“, „Homo Deus: A Brief History of Tomorrow“ ir „21 Lessons for the 21st
Century“. Tačiau viena iš jų – „Sapiens: A Brief History of Humankind“, liet. „Sapiens: glausta
žmonijos istorija“ nors ir yra išskirtinė tuo, kad yra perkamiausia bei parašyta populiariu,
šiandieniniam žmogui priimtinu publicistiniu stiliumi, tačiau taip pat turi nemažai kritiškų vertinimų.
Suprantama, jog „kritika dėl kritikos“, kaip ir Herari kartkartėmis prasiveržiantis noras šokiruoti, tik
dėl šokiravimo nėra ta taktika, kuria reikia/galima vadovautis rašant recenzijas ar atsiliepimus. Kritika
turi būti paremta nuomonėmis, faktais ir moksliniais įrodymais. Šioje esė pabandykime apžvelgti 3
interneto platybėse rastas „mokslo vyrų“ pozicijas minėtos Herari knygos atžvilgiu ir surasti Herari
mąstymo laukus ar kryptis, kurios yra pagrįstai kritikuojamos.

Geologas ir teisininkas Casey Luskin straipsnyje „A Scientifically Weak and Ethically

Uninspiring Vision of Human Origins: Review of Yuval Noah Harari’s Sapiens“ teigia, jog Herari
knyga „Sapiens“ yra įdomi mokslo ir duomenų atžvilgiu, tačiau sunki istorijų pasakojimu be faktų,
nes daugelis Herari argumentų yra „paremti“ evoliucine psichologija be jokių duomenų. Štai, kad ir
kalbėjimas apie žmogaus kognityvinius gebėjimus: mes nesame tikri, kognityviniai sugebėjimai
atsirado dėl atsitiktinių genetinių mutacijų1 ir pan., leidžia suprasti, jog rašytojas nežino, kas yra tos
mutacijos, ką tiksliai jos pakeitė, kiek mutacijų reikėjo ir kaip jos evoliucijos tėkmėje atsirado. Tačiau
Harari ir daugeliui kitų neabejotinas atsakymas yra tas, kad žmogaus kognityviniai sugebėjimai
atsirado dėl gryno atsitiktinumo2. Tai labai svarbus teiginys, kurį jis užtikrintai tvirtina ir kuris
paruošia dirvą likusiai knygos daliai, kuri neva pateikia visiškai materialistinį pasakojimą apie
žmonijos istoriją. Pavyzdžiui, po kelių puslapių jis leidžia praslysti savo antireliginiam ideologiniam
šališkumui. Tai atskleidžiama teiginyje, kurį jis tvirtina kaip faktiškai teisingą, tačiau kuriam nėra
jokio pagrindimo: Visatoje nėra dievų, nėra tautų, nėra pinigų, nėra žmogaus teisių, nėra įstatymų ir

1
Yuval Noah Herari, Sapiens: glausta žmonijos istorija, p. 34, 2016.
2
Ten pat, p. 34.
nėra teisingumo, išskyrus bendrą žmonių vaizduotę.3 Toks Herari spėjimas, jog nėra dievų – nėra tik
nereikšminga smulkmena apie jo pasaulėžiūrą, ji sudaro daugelio kitų esminių knygos teiginių
pagrindą. Rašytojo sugalvotos tezės pagrindimas, jog religija kūrėsi natūraliu būdu ir vystėsi kuriant
mitus, kurie skatino žmonių grupės bendradarbiavimą ir išlikimą, antropologui Casey Luskin leidžia
daryti išvadą, jog tai „yra tik pastebėjimas apie bendrus įsitikinimus, mitus ir religiją, o ne jų
paaiškinimas“4. Casey Luskin apačioje pateikia savo trumpą paaiškinimą apie religijos atsiradimą.
Galima pridėti ir tai, jog Herari, aiškindamas religijos kilmę teigia, jog viskas prasidėjo nuo
animizmo, paskui perėjo į politeizmą ir galiausiai – monoteizmą. Tačiau pasakodamas apie animizmo
klostymąsi, pats pripažįsta, jog tam įrodymų yra labai mažai. Negana to, rašydamas apie tikėjimo
atsiradimo aplinkybes, jis teigia, jog religija skatino bendradarbiavimą, tačiau nepateikia informacijos
apie tai, kad žmonija buvo sukurta bendradarbiauti per bendrus religinius įsitikinimus. Geologas
C. Luskin rašo, kad religija yra labai sudėtingas žmogiškasis elgesys, ir pernelyg paprasti evoliuciniai
pasakojimai, tokie kaip tie, kurie pateikiami „Sapiens“, vargu ar atliepia religijos įvairovę ir
sudėtingumą visose žmonių visuomenėse. Taip pat Herari, rašydamas apie žmogaus teises, jas
dekonstruoja, o jo požiūris į jas tėra tik subjektyvus, todėl jam žmogaus teisės yra tik dar vienas
„mitas“, o ne, pasak Luskin, žmogaus ir religijos vystymosi išdava.
Antropologas Christopher Robert Hallpike perskaitęs Herari knygą „Sapiens“, nerado
jokio naujo indėlio į neatrastas žinias. Jis sakė, jog „jo (tai yra Herari) faktai iš esmės teisingi, nors
jie nėra nauji [...]“. Taip pat Hallpike minėtą knygą laiko informacijos ir pramogų leidybos reginiu,
siūlančiu „laukinį intelektualų pasivažinėjimą po istorijos peizažą, išmargintą sensacingais
spekuliacijų demonstravimais ir baigiantis kraują stingdančiomis prognozėmis apie žmogaus
likimą“5. Tas „sensacingas spekuliacijas“ leidžia įrodyti tai, kad Herari savo knygoje daugelį dalykų
vadina fikcijomis (pavyzdžiui, kalbą, kultūrą, politiką, žmogaus teises, kompanijas, rašytinę teisę ir
pan.). Ch. R. Hallpike nuomone, teiginys, kad kultūra yra fikcija, nėra svarbi įžvalga, o tiesiog
iškreiptas būdas teigti akivaizdų faktą, kad kultūra yra bendrų idėjų rinkinys, o idėjos pagal savo
prigimtį negali būti materialūs objektai. Antropologas taip pat oponuoja Herari teiginiui, jog mes
esame kupini baimių ir nerimo dėl savo padėties, todėl esame dvigubai žiaurūs ir pavojingi6.
Priešingai, žinios, apie mūsų protėvius, kurias neseniai pavyko rekonstruoti archeologams ir
antropologams, yra labai miglotos, todėl nederėtų daryti galutinių išvadų. „Sapiens“ autorius taip pat,

3
Ten pat, p. 28.
4
Casey Luskin, A Scientifically Weak and Ethically Uninspiring Vision of Human Origins: Review of Yuval Noah
Harari’s Sapiens, Discovery Institute, 2021-10-25, nuoroda: A Scientifically Weak and Ethically Uninspiring Vision of
Human Origins: Review of Yuval Noah Harari’s Sapiens | Discovery Institute
5
Hallpike, C. R. A Response to Yuval Harari "Sapiens: A Brief History of Humankind, New English Review, 2017 m.
gruodžio mėn. nuoroda: A Response to Yuval Harari "Sapiens: A Brief History of Humankind".
6
Yuval Noah Herari, Sapiens: glausta žmonijos istorija, p. 69, 2016.
anot kritiko, aiškiai neturi jokių žinių apie tarpkultūrinę raidos psichologiją ir apie tai, kaip mąstymo
būdai vystosi gamtinės ir socialinės bei kultūrinės aplinkos atžvilgiu, todėl pirmykščių žmonių kalbos
ir mąstymo laukai panašesni į Piros gyventojus, o ne į šiuolaikinių pramoninių visuomenių narių
kalbos raidą ir mąstymo būdus. Dar viena Herari „sensacija“ tai, kad žemės ūkio revoliucija žmonijai
buvo spąstai, tačiau Hallpike prieštarauja tam ir teigia, jog žemės ūkio revoliucija turėjo savų
pranašumų, kuriuos autorius ignoruoja. Pavyzdžiui, vienas iš pranašumų – didelis populiacijų
augimas, kuris savo ruožtu yra būtinas sudėtingų kultūrų ir visuomeninių sistemų vystymuisi naujoje
visuomeninės organizacijos formoje, leidžiantis kurtis valstybiniams dariniams, o Herari rašo, jog
visur iškilo valdovai ir elitas, gyvendami iš valstiečių perteklinio maisto7. Ch. R. Hallpike taip pat
gana pagrįstai kritikuoja ir kitus aprašytus dalykus: valstybių funkcionavimo elementus (pavyzdžiui,
kad reikėjo rinkti didžiulius finansinius duomenis), rašytinius teisės kodeksus (tokius kaip Hamurabio
teisynas), religijos pajungimą valdymui (pavyzdžiui, kad religija susikūrė tam, kad suteiktų
socialinius ryšius) ir kt. Knygoje Herari minimą Afro-Azijos regioną straipsnio autorius Hallpike
laiko beprasmybe visais požiūriais, o ten gyvenančias neva afro-azijietiškas tautas – tiesiog
akivaizdžiu absurdu. O Herari teiginį, jog mokslo revoliucija nebuvo žinių revoliucija, Hallpike
paneigia pateikdamas ne vieną gerai žinomą pavyzdį. Ir jis teigia, kad mokslas nėra visiškai stiprioji
Herari pusė. Viena vertus, Harari gana pagrįstai tyčiojasi iš humanistų naivaus tikėjimo žmogaus
teisėmis, nes jie nesuvokia, kad šios teisės grindžiamos krikščionybe ir kad tarp mokslo išvadų ir
šiuolaikinių liberalių idealų iš tikrųjų atsivėrė didžiulė praraja. Bet, kita vertus, gana glumina tai, kad
jis taip pat mėgaujasi ilgais poetiniais apgailestavimus apie tūkstančius metų trukusią neteisybę,
nelygybę ir kančias, kurias masėms primetė didžiosios istorijos valstybės ir imperijos, ir mūsų
žiaurumą mūsų gyvulių „vergams“, kuriuos mes taip smarkiai išžudėme ir išnaikinome, kad jis
padarytų išvadą, jog Sapienų viešpatavimas žemėje iki šiol pagamino mažai, kuo galime didžiuotis8.

Kitas antropologas, apibūdinamas kaip evoliucijos antropologas ir knygos „Our

Political Nature: The Evolutionary Origins of What Divides Us” autorius, Avi Tuschman neslepia
savo palankumo Herari, kadangi tiek vienas, tiek kitas yra darvinizmo (arba evoliucijos) teorijos
šalininkai. Tačiau Tuschaman, nors ir straipsnio „How humans became human“ pradžioje pamini ne
vieną gerai knygoje aprašytą idėją ar mintį, ir referuoja perskaitytą informaciją, tačiau straipsnio
pabaigoje pateikia keletą kritiškų vertinimų. Visų pirma A. Tuschman teigia, kad nors ir visoje
knygoje didžiulis Harari intelektas nušviečia didžiausius proveržius žmonijos istorijoje, tačiau
daugybė „Sapiens“ dalių atspindi vidinį konfliktą tarp autoriaus laisvai mąstančio mokslinio proto ir

7
Yuval Noah Herari, Sapiens: glausta žmonijos istorija, p. 113, 2016.
8
Ten pat, p. 27.
miglotesnės pasaulėžiūros, persmelktos politinio korektiškumo 9. Viena vertus, jis propaguoja
kultūrinį reliatyvizmą, teigdamas, kad „istorija paskelbė savo nepriklausomybę nuo biologijos“
priešistorinės kognityvinės revoliucijos metu. Kita vertus, jis tvirtina, kad žmogaus elgesį valdo genai
ir biocheminiai algoritmai. Ši sumaištis knygoje „Sapiens“ vėl iškyla daug kartų. Pavyzdžiui, Harari
ne vienoje vietoje tvirtina, kad socialinės hierarchijos ir moralinės emocijos (pavyzdžiui, teisingumas
ar žmogaus teisės) egzistuoja tik žmogaus vaizduotėje. Čia jis ignoruoja daug primatologinių tyrimų
apie rangą, taip pat tai, kad tarp beždžionių egzistuoja ir įvairios altruizmo formos, analogiškos mums
patiems. Ir kitur jis pripažįsta, kad sugebėjimai gali vaidinti kažkokį nedidelį vaidmenį žmonių
hierarchijose. Harari mano, kad religija kyla iš tikėjimo antgamtine valios laisve kartu su
savavališkomis taisyklėmis, tačiau jis mato mažai ryšio su biologija. Panašiai kaip ir kai kurie ateizmo
rašytojai, jis nesupranta, kaip individualūs religinės praktikos skirtumai daro didelę įtaką vaisingumo
rodikliams ir reprodukciniams modeliams. Tiems iš mūsų, kurie laikosi evoliucinio požiūrio į
socialinius mokslus, Harari neįvertina, kaip glaudžiai mūsų genai ir fiziologija veikia mūsų moralines
nuostatas ir emocijas. Dėl savo kultūrinio reliatyvizmo jis taip pat negali paaiškinti, kodėl lyčių
nelygybė žmonijos istorijoje iš esmės pasikeitė, nors svarbus reiškinys turi nuspėjamų priežasčių.
Bene labiausiai susimąstyti verčiantis „Sapiens“ aspektas yra autoriaus klausimas, ar istorinės
revoliucijos turi kokią nors reikšmę žmogaus laimei? Atsakymas, kurį siūlo Harari, yra tas, kad
evoliucinė mūsų rūšies sėkmė kartu su technologinėmis galiomis, kurias įgijome, atnešė daug
individualių kančių. Pavyzdžiui, žemės ūkio revoliucija, kuri daug daugiau žmonių išlaikė gyvus daug
blogesnėmis sąlygomis. Ar mokslinė revoliucija, be abejo, šiandien Kinijos fabriko darbuotojui
suteikė sunkesnį gyvenimą, nei turėjo jo medžiotojų-rinkėjų protėviai. Kaip ir evoliucinis
tinkamumas, Harari daro išvadą, kad sėkmingos istorijos revoliucijos nepaiso individų gerovės.

Taigi matome, kad nors ir Herari knyga „Sapiens“ yra pasiekusi populiarumo apogėjų,
tačiau taip pat ji turi ir oponuojančių mokslininkų pozicijų. Antai geologas ir teisininkas Casey Luskin
straipsnyje „A Scientifically Weak and Ethically Uninspiring Vision of Human Origins: Review of
Yuval Noah Harari’s Sapiens“ išskiria šias Herari knygoje esančias kritikuotinas sritis: 1) mokslinių
žinių trūkumą apie evoliuciją; 2) sudėtingumą įminti kognityvinių gebėjimų raidą ir jų mutacijas;
3) religijos, kaip bendro mito, vystymosi problematiką, religijos naudingumą žmonijai ir kt.;
4) tikėjimo atmetimą, kuris visiškai dekonstruoja žmogaus teises ir lygybę. O antropologas
Christopher Robert Hallpike straipsnyje „A Response to Yuval Harari "Sapiens: A Brief History of
Humankind“ Herari kritikuoja, kad jis: 1) neatsižvelgdamas į esminius momentus, daugelį dalykų

9
Avi Tuschman, How humans became human, The Washington Post, 2015-03-13, nuoroda: Kaip žmonės tapo
žmonėmis - The Washington Post
vadina fikcijomis; 2) neturėdamas žinių arba jas turėdamas labai ribotas, daro toli siekiančias ar
sensacingas išvadas; 3) pateikdamas trūkumus, negeba įžiūrėti ir teigiamų padarinių;
4) pateikiamomis išvadomis siekia pigaus populizmo. Kitas antropologas Avi Tuschaman Herari
knygoje pastebi šią didelę prieštarą, kad autoriaus laisvai mąstantis mokslinis protas disonuoja su
miglota pasaulėžiūra, persmelkta politinio korektiškumo.

Naudota literatūra:

1) Avi Tuschman, How humans became human, The Washington Post, 2015-03-13, nuoroda: Kaip
žmonės tapo žmonėmis - The Washington Post
2) Yuval Noah Herari, Sapiens: glausta žmonijos istorija, p. 113, 2016.
3) Casey Luskin, A Scientifically Weak and Ethically Uninspiring Vision of Human Origins: Review
of Yuval Noah Harari’s Sapiens, Discovery Institute, 2021-10-25, nuoroda: A Scientifically Weak
and Ethically Uninspiring Vision of Human Origins: Review of Yuval Noah Harari’s Sapiens |
Discovery Institute
4) Hallpike, C. R. A Response to Yuval Harari "Sapiens: A Brief History of Humankind, New English
Review, 2017 m. gruodžio mėn. nuoroda: A Response to Yuval Harari "Sapiens: A Brief History of
Humankind".